Kelias namo

Zigmantas MICHNEVIČIUS

Studijos Kaune niekada neužgožė jausmų tėviškei, meilės ir ilgesio namiškiams. Tamsus vėlyvas prieškalėdinis gruodžio vakaras. Penktajame kilometre už Jonavos, Jadvygavos stotelėje, sustoja greitasis autobusas „Ikarus-Liuks“, vykstantis maršrutu Kaunas–Rokiškis. Išlipu. Studijų laikais vietiniai rajono autobusėliai retai kursuodavo, todėl kartais, atvykus tarpmiestiniu autobusu į Jonavą, reikėdavo pirkti bilietą iki Pageležių ir dar Jonavoje susitarti, kad išleistų Jadvygavos stotelėje. O tada, kad pasiekčiau gimtąjį keliuką, vedantį link namų, dar turėjau nukeliauti daugiau nei kilometrą plentu.

Kūčių vakaro ramybė sieloje ir gamtoje. Žvaigždėtas dangus. Retos, švelnaus vėjelio skersai plento nešamos snaigelės skubina vaikystės švenčių prisiminimus, užplūsta nuostabūs vaikystės šv. Kalėdų vaizdai, Kūčių vakaro paslaptinga rimtis...

Prisimenu, kaip lakstėme po sniegą kaimyno Povilo meistrautais veltinukais, kaip apylinkių vienkiemiai ir kaimai amsėjo, mykavo, mekeno, žvygavo, o vieškeliai buvo pilni kanopų kaukšėjimo ir ratų dardėjimo...

Tai šen, tai ten ryto tylą sudrumsdavo peniukšlio žviegimas, bet ne džiaugsmo… Tačiau bus šventėms kumpių, vėdarų, dešrų! Karvių mykimas, arklių žvengimas pranešdavo vakaro ruošos laiką – girdimo, melžimo, šėrimo!.. Reikėdavo praplėsti per dieną užšalusią „sodželkos“ eketę, pravalyti ledukus, ir pirmyn atgal su kibirais...

Užbaigusi ūkio ruošą, iškūrenusi pirkios pečius, apsilankiusi karštoje pirtyje, visa šeimyna jau pasiruošusi šventiniam vakarui. Iš po kalėdinių plotkelių Palokės lankų aromatą skleidžia šienelio gniūžtė, tėčio atnešta iš kluono. Padabintos eglutės, žvakelių vaško kvapas nustelbia kabančios virš stalo žibalinės lempos dūmelį. Apsigobusi nauja skarele ateina prie stalo babytė, mamytė atneša iki šiol neužmirštamos kalėdinės sriubos dubenį… Ir taip septynių asmenų šeimyna, susėdusi aplink Jonavos meistro Vincento ąžuolinį stalą, susikaupia maldelei. Šventos duonelės laužymu prasideda šventa, ramybės ir džiaugsmo kupina šeimos vakarienė… Po ilgo vakarojimo mes, vaikai, užliūliuoti kalėdinių patiekalų ir vyresniųjų pasakojimų apie šv. Mikalojaus dovanėles, prigulame ant tėviškės laukais kvepiančių „sienikų“. Čiužinukai švenčių išvakarėse mamytės perkimšti šiųmečio kūlimo šiaudais su dobiliukų priemaišomis. Nuo jų aromato ir malonaus šiurkštumo jau greitai skendime sapnuose, artėdami prie Kalėdų stebuklo.

Lėtinu žingsnius, norėdamas kuo ilgiau džiaugtis aplinkui tvyrančia ramybe, žiemos vaizdais, o kartu mintyse nekantrauju kuo greičiau praverti gimtosios pirkelės duris, pasimatyti su artimaisiais. Salonėlyje greičiausiai jau stovės tėčio ar broliuko iš už Lokės pamiškių parnešta eglutė, laukianti puošmenų.

Beveik pusantro kilometro kelio atkarpa leidžia pasigėrėti gamta ir apylinkėmis. Kairėje ir dešinėje snaudžia apsnigtos eglės. Tolumoje, virš romantiško

Gegutės kaimo ir Karaulkos, kybo ryškus mėnulio skydas. Praėjus Juodąjį tiltą, dešinėje, eglyno tankmėn nuvingiuoja provėžuotas žiemos keliukas link sentikių Pasiekų kaimo, snaudžiančio miškų vidury. Kairėje, netoli plento, išnyra Taručių sodyba.

Sustoju pakerėtas kalėdinio vakaro žiemos žavesio. Įsiklausau – tolumoje, už upelio Palokėje, o gal Zalėsėje, pas dėdę Juozą amsi šuniukai. Artėja tėviškės sodybėlė, iš dešinės tarpumiškyje netikėtai išnyra Mirklių, Černeckų sodybos. Kažkur netoliese į šulinio rentinį suskamba kibirai, pasigirsta paskutinės gyvuliukų vakaro ruošos garsai. Pasigirsta arkliuko, besidžiaugiančio šeimininko nešamo šienelio kvapu, žvengimas. Kai kur languose jau virpa žibalinių lempų ugnelės.

Vakarė žvaigždė ryškiai žybsi virš Beržų mokyklos, įsikūrusios Mackevičiaus dvare, Beržės ir Nuterkos upelių santakoje, virš Šilų dvarelio, virš mamytės tėviškėlės, senojo Kvietkučių kaimo!

Štai aš jau prie savo keliuko. Malonia Kūčių vakaro šviesa spindi tėviškės langeliai, laukiantys sugrįžtančio, toliausiai anuomet nuklydusio vyriausiojo vaiko. Suamsi kiemo sargai, pajutę savąjį.

Kūčių vakaro ruošos šventiniu džiugesiu spindi ir aplinkinės sodybos: priešais mūsų trobesius, už Lokės slėnio – Lukauskų, kur visada puošniausia eglutė, toliau pamiškėje žybsi S. Svirsko namų ugnelė, link Markutiškių, Lokės slėnio pakraštyje, apšarmojusiame sode paskendusi senoji dviejų galų Jono Žentelio sodyba, o šalia plento, sename Gegutės kaime, išsibarstę snaudžia Petkauskų, Tiškų, Krutkevičių, Arlauskų trobesiai. Arčiausiai mūsų apsnigtais stogais spindi dėdės Prano sodybėlė!

Ir štai maniškės taip išsiilgtosios trobelės durys – neužtrenktos laukia šventėms sugrįžtančio dar vieno artimo šeimos nario.

Šių dienų priemiesčiuose vakarais ramu: nėra nei raguočių, nei tvartų, sodybų, pilnų gyvybės, – vietoje ganyklų pilni laukai naujadarų: aklinos tvoros gaubia skardos stogais prislėgtus modernius namus su parketiniais šuneliais, kiemai prigrūsti mašinų... Ar atneš kas nors šių namų šv. Kūčių stalui tėviškės šieno gniūžtelę?! Tikėkime, kad šis gimstančio Išganytojo simbolis vis dėlto atsiras ant Kūčių vakarienės stalo!

Viena puošniausių prakartėlių Lietuvoje – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje, Vilniuje.

Džiaugiesi laimingai besibaigiančiais metais, bet... kasdien su nerimu lauki naujienų – rytai grūmoja, politikai kvailioja, kainos šuoliuoja, virusai siautėja...

Kaip ir kasmet su Tikėjimu ir Viltimi susėskime prie švento Kūčių stalo, su džiaugsmu laukdami Jėzaus 2023 metų gimtadienio!

Tešviečia Vilties ir Meilės žvaigždelė vaikui našlaičiui, vienišai mamai, žmogui, praradusiam tėvynę ir gyvenimo naštos slegiamam, jaunųjų šeimų gyvenimo kelionėje, ieškantiesiems gyvenimo kelio... Visiems, visiems šv. Šeimos pavyzdys turi būti kelrodžiu širdyse ir kasdienybėje.

Taikos širdyje ir gyvenime!

Džiaugsmingų šv. Kalėdų Jonavos krašto ir visos Lietuvos žmonėms!

Visada gimtojo krašto išsiilgęs Zigmantas Michnevičius