Dievui, Tėvynei ir žmonėms

Vita RADIONOVIENĖ, Jonavos viešosios bibliotekos Kulvos filialo vyresnioji bibliotekininkė

Klierikas J. Razmantas su tėvais Stanislovu bei Pranciška Razmantais ir seserimis. Portretas.

Politinis kalinys, tremtinys, kovotojas už lietuvybę, tikėjimą kun. Juozapas Razmantas gimė 1906 m. kovo 25 d. Sargelių k. (Raseinių r.).

Tėvai – Stanislovas Razmantas ir Pranciška Razmantienė – buvo smulkūs ūkininkai. Šeima gyveno kukliai. Juozapas turėjo tris brolius ir aštuonias seseris. Buvo devintas vaikas šeimoje. Vienintelį sūnų dievobaimingi tėvai paskyrė Bažnyčios tarnystei.

Vaikystėje piemenavo, dirbo šeimos ūkyje. Mokėsi Burbiškių (Raseinių r.) pradžios mokykloje, baigė Šiluvos (Raseinių r.) vidurinę mokyklą, 1930 m. – 6 klases Raseinių gimnazijoje. 1930–1937 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje ir Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. 1936 m. kovo 28 d. Kauno arkikatedroje vyskupas Juozapas Skvireckas įšventino J. Razmantą subdiakonu. 1937 m. gegužės 22 d. Kauno arkikatedroje jis buvo įšventintas kunigu.

Po įšventinimo paskirtas Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo parapijos (Anykščių r.) vikaru. Čia tarnavo iki 1940 m. pabaigos. Tarnaudamas Kavarske buvo katalikiško jaunimo organizacijos – „Pavasarininkų“ dvasios vadas.

1940–1941 m. J. Razmantas – Liolių (Kelmės r.)

Kauno arkivyskupijos metropolito S.Th.Dr. J. Skvirecko pasirašytas J. Razmanto įšventinimo į diakonus raštas 1937 m. gegužės 22 d.

Lietuvos ypatingojo archyvo bylos f. K-1, ap. 58, b.17616/3 fragmentas. Ypatingojo pasitarimo sprendimo protokolo išrašas.

Laikinoji bažnyčia, pastatyta J. Razmanto rūpesčiu. A. Mačiulytės akvarelė, 1946 m.

Šv. Simono ir Judo Tado parapijos altarista, 1941–1944 m. – Josvainių (Kėdainių r.) parapijos vikaras, 1944 m. – Vosiliškio (Raseinių r.) Šv. Juozapo parapijos vikaras, 1944–1945 m. – Dotnuvos (Kėdainių r.) parapijos vikaras.

1945 m. paskirtas Kulvos Švč. Mergelės Marijos parapijos (Jonavos r.) klebonu. Nors čia J. Razmantas tarnavo trumpą laiką, bet paliko itin ryškų pėdsaką. Jo iniciatyva ir rūpesčiu Kulvoje buvo pastatyta bažnyčia. Senoji buvo suniokota per karą, likę tik griuvėsiai, tad nuspręsta statyti naują. Nors tuomet manė, kad tai bus laikina bažnyčia, bet joje tikintieji meldžiasi ir dabar. Vyresniosios parapijietės Ona Sadauskienė, Aldona Majauskienė prisimena, kaip šis kunigas buvo paskirtas parapijos klebonu. O. Sadauskienė sakė: „Klebonijos nebuvo, tai kun. J. Razmantas apsigyveno išlikusiame Kulvos dvaro kumetyne ir, kol

Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos ir filosofijos fakulteto Teologijos skyriaus XI laida. Kaunas, 1937 m.

statė bažnyčią, ten aukodavo Mišias. Per Mišias melsdavomės stovėdami, nes nebūdavo kur sėsti.“ A. Majauskienė prisimena: „Tame kumetyne ir mūsų šeima gyveno. Su klebonu kaimynai buvome. Labai paprastas ir geras žmogus buvo. Mišios vykdavo dideliame kambaryje ir žmonių daug prisirinkdavo iš visos parapijos. Daug tada žmonės melsdavosi ir labai tikėjo Dievą.“

Galima numanyti, kad J. Razmantas buvo labai iniciatyvus, sumanus kunigas. Juk iškart po karo bažnyčiai pastatyti reikėjo ir jėgų, ir pinigų, ir gerų organizacinių gebėjimų. Bet, matyt, visko užteko. Prie statybos darbų prisidėjo dauguma parapijiečių: patys pamatams akmenis rinko, juos klojo, atliko kitus darbus. O kun. J. Razmantas, nors ir pokariu, bet sugebėjo surinkti reikiamų lėšų bažnyčios statybai.

Labai tikroviškai bažnyčios statybą 1946 m. savo paveiksluose perteikė tapytoja iš Bešių kaimo Aldona Mačiulytė. Jos kūriniai ir šiandien puošia Kulvos bažnyčią.

Kulvoje J. Razmantas buvo apkaltintas agitacija prieš sovietų valdžią bei kolūkius, skatinimu melstis už tremtinius.

1950 m. sausio 4 d. jis buvo areštuotas ir tardomas Vilniuje du mėnesius po 6–7 valandas ne tik dienomis, bet ir naktimis. Jį kaltino palaikius ryšius su „Žilvičio“ būrio partizanais. Neva jis duodavo jiems šventų paveikslėlių, kryžių apsaugai, aukodavo už žuvusius partizanus mišias. Tačiau per tardymą kun. J. Razmantas neprisipažino ir, apskritai, neigė apie tokį būrį girdėjęs.

1949 m. aukodamas šv. Mišias per atlaidus Vandžiogalos bažnyčioje, per pamokslą tik pasakė: „Žiūrėkite, koks dabar atėjo laikas. Žmonės vis mažiau eina į bažnyčią. Jaunimas nebenori gyventi kaime, o gy-

Kun. J. Razmantas Sibire, 1956 m. KAKA, 241 albumas. Kun. J. Razmantas Sibire. Su Sibiro vaikais po Pirmosios Komunijos, 1956 m. KAKA, 241 albumas.

venantys kaime turi sunkiai dirbti kolūkiuose.“ Pagal tardymo apklausos protokolą šitų žodžių užteko, kad būtų apkaltintas antisovietine propaganda ir nuteistas 10 metų pataisos darbų lageriuose.

1950–1956 m. buvo kalinamas Solikamsko (Permės kraštas, Rusija) lageriuose, dirbo sunkius fizinius miško ruošos darbus ir neteko sveikatos.

Dar 1954 m. kun. J. Razmanto sesuo Pranciška Bartkienė, kuri gyveno Kulvoje, buvo surinkusi 28 asmenų parašus ir parašiusi prašymą išteisinti ir reabilituoti brolį. Prašymą nusiuntė generaliniam Sovietų Sąjungos prokurorui. 1956 m., peržiūrėjus bylą, dvasininkas buvo išteisintas ir paleistas į laisvę. Grįžęs į Lietuvą 1957–1961 m. buvo altarista įvairiose parapijose.

1961–1963 m. vėl tarnavo Kulvos (Jonavos r.) parapijoje klebonu. Tačiau vėl nušalintas nuo dvasininko tarnystės už antisovietinę veiklą ir ištremtas į Rusiją. 1963–1965 m. dirbo aerodromo sargu, slapta teikė religinius patarnavimus tikintiesiems. 1964 m. Nižneudinske (Irkutsko sritis) konfiskuoti jo bažnytiniai drabužiai, kunigas perkeltas tolyn, prie Jakutijos sienos.

1965 m. J. Razmantas grįžo į Lietuvą. 1965–1966 m. jis buvo Krakių (Kėdainių r.) parapijos altarista, 1966–1967 m. pusmetį – Skirsnemunės (Jurbarko r.) parapijos altarista.

1967 m. kovo 28 d. J. Razmantas paskirtas į Žalpių Šv. Benedikto parapiją (Kelmės r.) klebonu.

Kun. J. Razmanto sesers Pranciškos Bartkienės anūkės Arūnės Kukulskienės prisiminimai:

Prisimenu kunigą dėdę Juozapą, kai gyveno Žalpiuose (Kelmės r.). Linksmas žmogus buvo. Niekada neteko matyti blogos nuotaikos, darbuodamasis kažką vis niūniuodavo, dainuodavo.

Labai mylėjo gyvūnus: laikė karvę, naminius paukščius, bitininkavo. Jo namuose visada buvo šuniukas. Pamenu vieną jo ilgametį keturkojį draugą. Šis šuo mokėjo daugybę komandų. Dėdė tuo labai didžiavosi, kad ne šiaip koks šunėkas, o viską suprantantis, vykdantis komandas. Kai eidavo į bažnyčią, šuo kantriai laukdavo dėdės prie zakristijos durų, kol šv. Mišios baigsis ir tuomet draugiškai abu keliaudavo namo. Ne tik šuo, bet ir žąsys buvo išmokytos elgtis pagal komandas.

Labiausiai atminty išliko dėdės Juozapo namai. Jie buvo kuklūs, tik pagrindiniai dalykai: lovos, spinta, stalas, kėdės ir etažerės su daugybe knygų. Mums su sese leisdavo knygas pavartyti, kol nemokėjome skaityti. Sakydavo: „Pavartykite ir, jei ką jose rasit, tas jūsų.“ O ten visada rasdavome pinigėlių (tada dar rublių), kurie mums ir atitekdavo.

Kunigo dėdės Juozapo namai – vaikų svajonė. Čia visuomet laukė kalnai saldainių, sausainių ir kitokių skanėstų, o vaišintis galėjome, kiek tik širdis geidė. Prieš Kalėdas, pamenu, kai pats su šeimininkute kepdavo plotkeles, mums atiduodavo apipjaustytas juosteles, tai jau nuo mažens žinojome jų skonį. ningrado sritį (Rusija), Baltarusiją teikti religinių patarnavimų ten gyvenusiems katalikams. Už tokią veiklą jis ir vėl kuriam laikui buvo netekęs dvasininko tarnystės.

Lietuvos atgimimo metais J. Razmantas dalyvaudavo mitinguose, susirinkimuose, Baltijos kelyje ir kituose patriotiniuose renginiuose. Jis taip pat buvo Šv. Pranciškaus tretininkų kongregacijos ir Blaivybės draugijos narys, rėmė katalikų organizacijas.

1997 m. J. Razmantas buvo atleistas iš klebono pareigų ir iki gyvenimo pabaigos liko Žalpių parapijos altarista.

Dėdė Juozapas labai daug kentėjo. Daug kartų buvo ištremtas, įkalintas, ne kartą nušalintas nuo dvasininko tarnystės. Visi kalinimai, trėmimai labai pakenkė sveikatai. Jis vis siūbuodavo kalbėdamas – daug kur skaudėjo, tačiau niekada nesiskundė, kentėjo. Juk visa tai dėl meilės Dievui, Lietuvai ir žmonėms. Visada judėjo, rasdavo darbų namie, bažnytėlėje. Ir Jo kiemas buvo labai tvarkingas, apsodintas įvairiomis žydinčiomis gėlėmis.

Savo parapijoje Žalpiuose buvo labai mylimas. Pakrikštijo daugybę vaikų, sutuokė daugybę porų ir, žinoma, daug į paskutinę kelionę palydėjo. Jis taip pat sutuokė mano ir mano sesės šeimą.

Labai artimas buvo su savo sesėmis, jų dukromis. Nebuvo tokio laiko, kad kažkuri iš seserų ar kitų giminaičių pas jį nesisvečiuotų. Sesė Pranciška, mano močiutė, ten praleisdavo mėnesius. Jam labai reikėjo artimųjų, bendrystės. Kai suvažiuodavo mūsų daugiau, susėsdavome prie stalo ir ilgai kalbėdavomės įvairiomis temomis. Įdomu būdavo klausytis, kai nesutapdavo nuomonės. Dėdė Juozapas stengdavosi nenusileisti, gindavo savo nuomonę, bet kompromisą visada rasdavo. O tuomet nuaidėdavo toks nuoširdus, garsus visų juokas.

Atminty išliko žemo ūgio, smulkaus sudėjimo žmogutis, tačiau visada mielas, nuoširdus ir mūsų visų labai laukiantis.

Tarnaudamas Žalpiuose J. Razmantas rengė katalikiškas misijas. Vasarą paprašydavo kaimyninių parapijų kunigų jį pavaduoti ir vykdavo į Sibirą, Kali-

Mirė 2001 m. sausio 27 d. Palaidotas Šiluvos (Raseinių r.) kapinėse, šalia bičiulio kunigo Stanislovo Roseno (1913–1937).

Po mirties kunigui Juozapui Razmantui Kelmės rajono savivaldybės taryba 2017 m. vasario 23 d. sprendimu suteikė Kelmės rajono garbės piliečio vardą už nuopelnus Lietuvos išsilaisvinimo kovoje, už atsiduodamą sielovadinę veiklą ir Lietuvos tikinčiųjų teisių gynimą sovietinės okupacijos metais.

Dievą, Tėvynę, žmones, tiesą ir darbą mylėjusį kleboną – tokį kun. J Razmantą ir prisimena vyresnieji Kulvos parapijiečiai.

Šaltiniai:

1. Anykštėnų biografijų žinynas [žiūrėta 2022 kovo 21 d.] Prieiga per internetą: https://www. anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=1907 2. Arūnės Kukulskienės užrašyti prisiminimai. 3. Aldonos Majauskienės, Onos Sadauskienės papasakoti prisiminimai. 4. Musneckienė R. Suteiks garbės piliečio vardus [žiūrėta 2022 kovo 21 d.] Prieiga per internetą: http://kelmes.krastas.lt/?data=2017-03-09&rub =1144745056&id=1487953706 5. Virtuali paroda „Mylėjęs Dievą, Tėvynę ir žmones“ [žiūrėta 2022 kovo 14 d.] Prieiga per internetą: https://www.infokelme.lt/naujienos/ virtuali-paroda-mylejes-dieva-tevyne-ir-zmones/ 6. Lietuvos ypatingojo archyvo byla Nr. 17616/3.