Žmogus, prie kurio nelipo etiketės

ŽURNALISTUI RIČARDUI ADAMONIUI (1932-2014) - 90 ŽMOGUS, PRIE KURIO NELIPO ETIKETĖS

Marius GLINSKAS, žurnalistas Nuotraukos iš šeimos albumo

Prie šio žmogaus jokios etiketės nelipo. Jis buvo toks įvairiapusis, kad galėjo su tavimi šnekėtis bet kuria tema, bet kuriuo rakursu. Vieną dieną jis buvo žvejas, kitą – keliautojas, trečią – kaimo korespondentas, besidomįs rugiapjūtės ar bulviakasio aktualijomis, kada nors vėl – reportažų iš meškeriojimo varžybų autorius, žurnalų redaktorius.

Sunku pasakyti, ko išties jame buvo daugiau. Tie, kurie stovėjo ant kranto su meškerėmis, šiandien galėtų papasakoti dešimtis nuotykių, įvykusių bendrose žvejybose, o tie, kurie sėdėjo kartu redakcijų kabinetuose, galėtų paporinti apie jį dešimtis pamokančių istorijų, kaip reikia rinkti krašto istorijos medžiagą, kaip bendrauti su ūkininkais, gamtosaugininkais ar valdžios atstovais. Tačiau brandžiausi nuopelnai – ne dienos reportažai, ne didžiausios žuvys, o solidi, atrodo, visą gyvenimą dėliota knyga „Mano gimtasis kraštas“, iš kurios keletą citatų įpinsime ir į šį rašinį. Knygoje garbus jonavietis atsiskleidė kaip kruopštus, atsakingai faktus renkantis ir juos tikrinantis istorikas, savo krašto patriotas, palikęs žymų pėdsaką mūsų pilietinių žinių ir supratimo paletėje. Jis, Ričardas Adamonis, tai dar suspėjo padaryti. Pristatyti spėjo, paaiškinti, įtikinti dėl faktų tikrumo. Nors daug kas netikėjo: kaip tai – žvejys ir... kone profesionalus istorikas? Gal tik mėgėjas, gal arogantiškas apsišaukėlis... Vis dėlto suspėjo. Iki mirties buvo likę vos metai...

Rajoninio laikraščio redakcijoje – nuo 1957 m. XxXxX

Pirmą kartą Ričardą sutikau, berods, „Jonavos balse“. Tada šioje redakcijoje vykdavo vadinamieji rajono literatų susirinkimai. Kažkas mus, pradedančiuosius, pamokydavo, kažkas paragindavo, vieną kitą kūrinėlį atspausdindavo. Ričardas čia sukiodavosi su dideliu fotoaparatu ant kaklo ir geraširde, visus padrąsinančia šypsena. Vėliau laikraštyje blykstelėdavo ir viena kita nuotrauka, tad daugelis pažinojo šį žmogų iš redakcijos...

Tačiau pirmieji Ričardo rašiniai pasirodė dar anksčiau „Pergalės vėliavoje“ (leidinio pavadinimas anuomet puikiai atitiko pokario sovietmečio dvasią). Jaunas vyras, baigęs Veterinarijos akademiją (aukštasis mokslas – svarbi sąlyga įsidarbinant redakcijoje), pasuko ne veterinaro keliu, o nusprendė eiti ten, kur širdis šaukė, kur vėrėsi kūrybos horizontai. Tiesa, tie aukštieji mokslai vėliau puikiai tiko ir dirbant azotinių trąšų gamykloje, tapus „Chemiko“ savaitraščio redaktoriumi. Ten vyras puikiai prigijo su savo erudicija, platesniu nei cecho erdvė pasaulėvaizdžiu, jonaviečio prigimtimi. Atsirado galimybė savo mintis publikuoti respublikiniuose leidiniuose – „Mūsų gamtoje“, „Švyturyje“, kitur. Čia jis savo rašomąja mašinėle dar garsiau sukaukšėjo, čia jis nardė savo stichijoje.

XxXxX

Kodėl Jonavos atsiradimas siejamas su Skaruliais? Nejau niekas čia anksčiau negyveno? (...) Archeologiniai radiniai rodo, kad čia, kur dabar Jonava, žmonių gyventa jau gilioje senovėje. Tai patvirtina net keturios akmens amžiaus stovyklos, atrastos mūsų rajone. Bet daugiau duomenų beveik nėra, nors dvylika piliakalnių ir gausybė pilkapių rodo, kad čia ir vėlyvesniais amžiais žmonių gyventa, dirbta, kovota. (5 psl.)

XxXxX

1997–1999 m. plušant „Meisterio“ žurnalo redakcijoje, Kaune, Ričardą tekdavo dažniau sutikti. Atvažiuodavo su savo zaporožiečiu keliskart per savaitę, atvažiuodavo ne tuščiomis, o su nauju rašiniu, apmąstymais, patirties žvejybos baruose apibendrinimais, blogiausiu atveju – su vertimais iš įvairių užsienietiškų žurnalų. Redakcijoje, žiūrėk, taip pat atsirasdavo vienas kitas žvejas mėgėjas, tad ir su juo dalijosi patirtimi, aiškino, kaip pergudrauti prie akmens prigludusią lydeką ar kaip prisivilioti dumble tūnantį šamą plėšiką. Diskusijos kartais prasitęsdavo kur nors kavinukėje Gedimino gatvėje, o jų išdava – po savai-

gatvės. Jo žemės ūkis, grūdai, galvijai su visomis kaimo problemomis jau traukėsi kaskart toliau, nors prireikus neatsisakydavo išskubėti į kokį nors sodžių, atlikti bent nesudėtingą žurnalistinį tyrimą, pasidžiaugti valstietiškomis išmonėmis. Dar artimesnė jam tapo istorija, kraštotyra, archyvų pavartymai. Kartą prasitarė, kad baigia rengti knygą, kurioje ketina pergudrauti net kai kuriuos istorijos „profus“. Tik šit bėda, nemoka prašyti rajono valdžios paramos, mecenatų dosnumo. Matyt, teks leisti knygą savo lėšomis, krapštyti likusias santaupas. Laimei, paskutiniu momentu atsirado žmogus, kuris suprato Ričardo knygos poreikį, kuriam miesto praeitis – ne iš piršto laužtos legendos. Pagalbos ranką ištiesė rajono savivaldybės tarybos narys Egidijus Sinkevičius, kuris, perskaitęs rankraštį, patikėjo kraštiečio pastangų prasme, jo autentiškais pasakojimais apie karo pradžią, vokiečių okupaciją Jonavoje, neišdildomai į vaiko atmintį įsirėžusias Holokausto baisybes, Jonavos atsikūrimą pokaryje. Žmogaus atmintis tobulesnė už bet kokias kronikas...

tės, kitos, žiūrėk, vėl naujas rašinys, tinkantis visažinio „Meisterio“, „Ūkininko patarėjo“ ar „Meškeriotojo ABC“ puslapiams.

„Tai sėsk, pavešiu“, – kartą mane, skubėjusį grįžti į Jonavą, pakvietė į savo zaporožietį. Nesidairė į prabangius automobilius, jam keturi ratai tebuvo susisiekimo priemonė tarp upės ir miško, tarp miesto ir tvenkinio...

XxXxX

Kad tai ta pati gyvenvietė, nors ir skirtingais vardais vadinama, abejoti netenka. Pavadinimų šaknys tos pačios, o skirtingos galūnės gali būti vertimų variacijos. (...) Tai gal ir Jonavą reikėtų vadinti senuoju vardu – Vilkėnais, kad nepainiotume su dabartine Vilkija, o miesto herbe geriau derėtų vilkas, nebūtinai staugiantis? (...) Beje, Šilų, Lukšių kaimų apylinkėse nuo seno gyveno daug Vilkų, Volkų. Taigi ir šiuo atveju yra kažkokios sąsajos su Vilkija, Vilkėnais. (15–16 psl.)

XxXxX

Vadinome jį ilgaamžiu žurnalistu, nepavargstančiu žodžių artoju. Pramokęs kalbinti kompiuterį, visagalį internetą, kurį laiką darbavosi „Naujienų“ redakcijoje, džiaugėsi, kad iki čia iš namų netoli – tik iš Panerių XxXxX

Du malūnai ant Varnakos upelio tik patvirtina teiginį, kad čia buvusi gana didelė gyvenvietė. Tai, kad vėlyvesniuose dokumentuose Vilkėnai ar Vilkija neminimi, nesunku paaiškinti – netekę savo gynybinės reikšmės, Vilkėnai liko nereikšminga gyvenviete prie brastos, kuri taip pat prarado savo strateginę svarbą, nes liovėsi kryžiuočių antpuoliai. O kad 1836 m. tiesiamas traktas Peterburgas–Varšuva Jonavoje pasuko per Nerį, byloja, jog čia jau buvo praminti keliai, reikšminga jų kryžkelė, patogūs upės krantai, o per upę kėlė keltai. Tokia ji ir išliko iki šių dienų. Tik neliko senų medinių statinių, išskyrus vandens malūną, nes Jonavą nusiaubė keli didžiuliai gaisrai. (17 psl.)

XxXxX

R. Adamonis žurnalisto karjerą pradėjo nuo 25-erių. Prieš tai, baigęs vidurinę mokyklą, penkerių metų duoklę atidavė sovietinei armijai. Tarnavo Šiaurės laivyne, kur nusiųsti kareiviai tapdavo kone profesionaliais jūrininkais, o atšiaurus klimatas jaunuolius taip užgrūdindavo, kad grįžusiems į tėviškę bet kokie sunkumai, gyvenimo nepatogumai atrodė kaip jūra iki kelių.

1957-aisiais rajono laikraštyje „Pergalės vėliava“ pasirodė pirmi jaunojo žurnalisto reportažai, žinu-

tės. Tos pirmosios publikacijos, kaip ir anų laikų laikraščiai, jau tapę savotiškomis šeimos relikvijomis, namuose lig šiol saugomos, jos sudarė ir žurnalisto 75-erių metų sukakčiai skirtos parodėlės, surengtos Jonavos viešojoje bibliotekoje, dalį.

XxXxX

Skaruliai kryžiuočių žvalgų rašytiniuose XIV a. pranešimuose neminimi, nes neturėjo strateginės reikšmės – buvo kitame, ne taip lengvai pasiekiamame Neries krante, kaip Vilkėnai. Tad teiginys, kad Jonavos atsiradimas sietinas su Skaruliais, nepagrįstas, nes jos pirmtakas – Vilkėnai – egzistavo lygiagrečiai su Skaruliais, o gal dar anksčiau. (18–19 psl.)

XxXxX

Savo pažintį su Šiaure jonavietis vėliau pratęsė žvejo praktikoje. Dar penkerius metus su dukra ar sūnumi jis vykdavo į Murmansko sritį, meškeriodavo jam jau neblogai pažįstamoje Barenco jūroje. Nusigauti ten link buvo nelengva: tekdavo skristi per Maskvą lėktuvu, po to, likus dar keliems kilometrams iki numatyto taško, tekdavo prašyti vietos gyventojų, kad su valtimis perkeltų tuos atsibastėlius į kitą krantą ar kitur. Tėvui šios kelionės su spiningu ir meškere atsipirkdavo svariais lašišų, upėtakių laimikiais, o vaikams visam gyvenimui įstrigo kaip nepamirštama egzotika.

„Visam mėnesiui ten „atsijungdavome“ nuo kasdienių rūpesčių, o tos išvykos prilygo geroms žvejybos pamokoms be jokių vadovėlių“, – šiandien prisimena žurnalisto dukra Vidita, tapusi taip pat puikia žveje, ne vienų varžybų nugalėtoja.

XxXxX

Dėl teiginio, kad pro Skarulius ėjo kelias iš Kauno į Ukmergę, kyla abejonių. Juk tokiu keliu einant, tektų bristi net per tris upes: Nerį, Širvintą, Šventąją, nes Ukmergės pilis ir senasis miestelis buvo ant dešiniojo Šventosios kranto. O perbridus Nerį ties Jonava (Vilkėnais), reikia įveikti tik du upelius – Lokį ir Armoną. Beje, nuo Skarulių Saleninkų link tokio kelio žymių net nebuvo. (20 psl.) XxXxX

Tapęs įvairių varžybų, tiek respublikinių, tiek tarptautinių, arbitru, taip pat užimdamas svarias pareigas Lietuvos sportinės žūklės federacijoje, tapęs Tarptautinės žuvų gaudytojų asociacijos komiteto, Amerikos nacionalinės geografų draugijos nariu, jonavietis rasdavo daugiau progų pasidairyti po užsienius, pasidomėti tenykščiu žvejų gyvenimu. Jam teko vilioti ir grumtis su povandeninėmis plėšikėmis Švedijoje, Norvegijoje, Vengrijoje, Slovakijoje, Italijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Čekijoje. Lietuvos sportinės žūklės čempionas, sporto meistras ypač mėgdavo lašišas traukti Suomijos vandenyse. Tačiau įdomiausias nuotykis Ričardui buvo ne pati žuvis, ne jos svoris (Šiaurės vandenyse teko ištraukti 8,2 kg lašišą, Lietuvoje užkibdavo ir 20 kg šamai), o jos sugundymas. Ta kova su žuvimi, vaizdžiai atpasakota E. Hemingvėjaus apysakoje „Senis ir jūra“, matyt, įkvėpė Ričardą visą savo gyvenimą modeliuoti kaip savotiškas grumtynes su tuo, kas smulkmeniška, svetima, nenuoširdu.

XxXxX

Vyskupo (Juozapo Kazimiero Kosakovskio – M. G.) valdymo metais didžiulis gaisras nušlavė ne tik didžiąją dalį gyvenamųjų namų, bet ir medinę, jo motinos statytą bažnyčią. Kad ir sunkiai versdamasis, vyskupas ryžosi jos vietoje statyti naują mūrinę bažnyčią. Neturėdamas pakankamai lėšų, jis sumanė panaudoti brolio Antano Kosakovskio, Martyniškių dvaro savininko, naujiems dvaro rūmams statyti sukauptas plytas (...). Kadangi brolis buvo užsienyje, vyskupas, jo neatsiklausęs, plytas pargabeno į Jonavą. Tai dar nieko, bet pats plytų gabenimas iš Martyniškių į Jonavą sunkiai įtikėtinas. Mat, anot legendos, kurią man papasakojo senelė Marijona Geduškienė (1869–1943), vyskupas įsakęs nuo Martynišių iki Jonavos pačia tiesiausia kryptimi sustatyti baudžiauninkus, kad jie iš rankų į rankas perdavinėtų vienas kitam plytas. Toks gyvas transporteris turėjo būti beveik 9 km ilgio. Jei statytų baudžiauninkus kas du metrus (maždaug tiek siekia dviejų žmonių ištiestos rankos), prireiktų 4,5 tūkst. žmonių. Vargu ar visuose Kosakovskių valdomuose dvaruose tiek jų pririnktų. Bet tokia legenda atkeliavo iki mūsų laikų. Nors visko būna – Dievo namų statybai galėjo sueiti visi aplinkiniai gyventojai... (24 psl.)

XxXxX

2014 m. žiemą, paskutiniais mėnesiais prieš mirtį, Ričardas dar kartą rengėsi ištrūkti į Švediją, išbandyti laimę poledinėje žūklėje, bet, pajutęs šlubuojančią sveikatą, paliko savo bilietą kitam žvejui. Lemtingą sausio 12-osios rytą dukrą Viditą, gyvenančią su mama, pasiekė neramus skambutis: „Ateik, kažkaip negerai jaučiuosi...“

XxXxX

Privilegijomis kaipmat pasinaudojo žydai – 1784 m. Jonavoje jau gyveno 59 jų šeimos, o 1799 m. iš 119 jonaviečių šeimų didesnę pusę sudarė žydų šeimos. Kažkuris iš Kosakovskių buvo išsirūpinęs karališką privilegiją Neryje gaudyti lašišas. Upė žemiau keltų trasos buvo pertverta iš pradžių geležinių virbų, o vėliau – medine dvisiene pinta pertvara lašišoms gaudyti. Gero traukimo metais čia sugaudavo iki 500–600 lašišų. (27 psl.)

Žvejai plaukdavo į upių aukštupius ir, leisdamiesi pasroviui, plukdomais tinklais gaudydavo žuvis. Pačioje Jonavoje buvusi speciali užtvara lašišoms su vartais laivams. Iš Baltijos į nerštavietes plaukiančios lašišos ir žiobriai patekdavo į užtvaroje stovinčias gaudykles. Žuvingiausias upių atkarpas, kaip ir lašišų gaudyklę, iš Kosakovskių nuomojo žydai. (39 psl.)

XxXxX

Kas bent kartelį buvo užsukęs pas Ričardą, matė šūsnis žurnalų apie žvejybą, medžioklę. Tai vis „grobis“, kurį žurnalistas parsiveždavo iš svečių šalių. Vartyti paveiksliukus neužtekdavo, norėjosi ir paskaityti. Nieko keisto, kad gyvas bendravimas su žvejais ir noras suprasti, kas rašoma, leido jam pramokti daugiau kalbų. Skaitė ir bendravo rusiškai, lenkiškai, vokiškai, nors nežinomus žodžius išsiversdavo padedamas žodynų. Toks profesinės informacijos kaupimas – didelis džiaugsmas provincijos žurnalistui, juolab kad vėliau kai kurių minčių galėdavo pasiūlyti ir „Mūsų gamtai“, „Medžiotojui ir meškeriotojui“, „Žūklei“, „Meisteriui“, pagaliau ir jonaviečių „Naujienoms“. Šioms, beje, rašydavo ir krašto istorijos temomis. Laikraštis ypač domino skaitytojus, kai jame pasirodydavo rašinių apie Ruklą, Kulvą, Žeimius, Upninkus, Perelozus ar kitas dar kryžiuočių kronikose minimas vietoves. XxXxX

Toji diena, o tiksliau – pavakarys, ir dabar mano akyse. Vaikigalis meškeriojau netoli plento tilto. Staiga sudundėjo tiltas – juo vienas paskui kitą dardėjo nematyti tankai su raudonomis žvaigždėmis ant šonų. Nuvažiavus tankams, pasirodė pilni kareivių sunkvežimiai – buvo 1940 metų birželio 15-osios pavakarys... Kol parskuodžiau į namus, o gyvenome jau stotyje, čia buvo pilna rusų kariuomenės. Žvyryne kareiviai statėsi palapines, o ant dviejų karčių įtemptos paklodės mirgėjo iki šiol nematyto filmo kadrai. (75 psl.)

XxXxX

2014 m. vasario mėnesį Jonavos rajono savivaldybės tarybos Liberalų sąjūdžio frakcija, atsižvelgdama į šviesaus atminimo kraštiečio nuopelnus, pasiūlė Ričardui Adamoniui suteikti Jonavos rajono garbės piliečio vardą. Nežinia, kodėl šis pasiūlymas liko „užmirštas“...

Redakcijos prierašas:

R. Adamonio leidinio „Mano gimtasis kraštas“ kai kurie teiginiai prieštarauja nusistovėjusiai Lietuvos istoriografijai ir priimtini kaip prielaidos, reikalaujančios įrodymų.