KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2025 03

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

M.

Rex. II paveikslas iš triptiko. 1904/05 m. Popierius, pastelė / Čt 104

ČIURLIONIS KAUNE, TADA IR DABAR

–TRUMPIAUSIAS TILTAS

DŽIUGĄ,

GIMTADIENIO PROGA

JIS NEMIRĖ

Šiais metais Lietuva mini Mikalojaus

Konstantino Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines. Ilgas renginių sąrašas, netylančios diskusijos apie

jų turinį, nauji leidiniai, simboliniai gestai – visa tai tampa fonu bei akstinu prisiminti ir naujai atrasti

šį genijų. Nebūsime originalūs pastebėdami, kad Čiurlionio kūryba pranoko laiką ir tapo neatsiejama lietuviškosios tapatybės dalimi. Tad nė nebandome priešintis bendroms nuotaikoms ir pavasarėjančiame

Kaune gilinamės į Čiurlionio fenomeną, siekdami įrodyti – genijus nemiršta, o jo palikimas rezonuoja net ir praėjus 114 metų nuo mirties.

Žurnale kalbinamas Kauno M. K. Čiurlionio draugijos pirmininkas Egidijus Stancikas taikliai pastebi: Čiurlionis – trumpiausias tiltas link savęs, kitų ir dvasinių vertybių. Jo kūryba kviečia atsigręžti į idealizmą, į šviesos simbolius, padedančius ugdyti savo dvasios spindesį. O britų kuratorė Kathleen Soriano, kviesdama į parodą „Nuo gintarų iki žvaigždžių: M. K. Čiurlionis, amžininkai ir bendraminčiai“, kurią aplankyti šiemet būtina kiekvienam kultūros entuziastui, siūlo pažvelgti į Čiurlionį iš naujo, įvertinti jo kūrybos aktualumą ir universalumą, sujungiantį praeitį ir dabartį.

Šiame numeryje – nuo tikrų ir virtualių kelionių po čiurlionišką Kauną ir intymių pokalbių su proanūkiu Džiugu Palukaičiu, saugančiu šeimos istorijos relikvijas Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės name, iki muzikologų įžvalgų apie neišbaigtų kūrinių interpretacijas ir pianistės Monikos Lozinskienės asmeninio laiško Čiurlioniui, atsiųsto ruošiantis turui Škotijoje. Straipsniuose atsiskleidžia skirtingi pasauliai, kuriuose ryškus Čiurlionio atspindys. Kaskart pritrenkia menininko talento universalumas – muzika, tapyba, literatūra susilieja į harmoningą visumą.

Sutikus Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai, džiaugiamės galėdami šiame numeryje publikuoti ir paties Čiurlionio prozą. Metų pradžioje pristatytas naujas V. Landsbergio parengto leidinio „M. K. Čiurlionis. Žodžio kūryba“ leidimas – raginame atsiversti ir jį. Žinoma, turėjote pastebėti, kad tokia išskirtine proga parinkome ir ypatingą iliustraciją žurnalo viršeliui – tai M. K. Čiurlionio ankstyvosios tapybos ciklo „Rex“ II-asis paveikslas, nutapytas 1904/5 metais. Dėkojame tokią galimybę suteikusiam ir šį numerį parengti paskatinusiam Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui.

JŪRA

MIKALOJUS KONSTANTINAS ČIURLIONIS

GIE VILKĖS ILIUSTR.

PUBLIKUOJAMA SU LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS LEIDYKLOS SUTIKIMU IŠ KNYGOS „MIKALOJUS KONSTANTINAS ČIURLIONIS. ŽODŽIO KŪRYBA“ (2025 M., SUD. VYTAUTAS LANDSBERGIS)

Galinga jūra. Didi, beribė, neišmatuota. Visas dangus apgaubia savo mėlyne tavo bangas, o tu, didybės pilna, alsuoji tyliai ir ramiai, nes žinai, kad nėra ribų tavo galiai, tavo didybei, tavo būtis begalinė. Didi, galinga, puiki jūra! Naktį į tave žiūri pusė pasaulio, tolimos saulės tavo gelmėse skandina savo mirkčiojantį, paslaptingą, miegūstą žvilgsnį, o tu, amžinoji milžinų karaliene, alsuoji ramiai ir tyliai, nes žinai, jog viena esi, ir niekas tau ne valdovas.

Tu raukaisi, mėlyname tavo veide tartum nepasitenkinimas. Tu raukaisi? Nejau tai rūstybė būtų? Kas drįstų, o nesuvokiama begalinėj didybėj jūra, kas drįstų prieš tave stoti?

Ir ėjo iš jūros atsakymas, tyliai ūždamas, supdamas kranto žoles, kurios linguodamos kuždėjo: tai vėjas, vėjas, vėjas.

1 Šaltinis – išlikęs I. Šlapelio vertimas (MAB RS, f. 146. Nr. 12, 1. 23-25). Jį stilistiškai redagavus, toliau nurodoma tik svarbiausi I. Šlapelio teksto (I. Šl.) taisymai:

2 I. Šl.: ir ant tavęs karalių nėra.

2 I. Šl.: nykus.

3 I. Šl.: bėdinas grinteles.

4 I. Šl.: nykios.

Menkysta vėjas – trumpalaikė tvermė, vėjas benamis valkata, nykstąs, bespalvis, kuris staugdamas kaip niekingas šakalas bėga be tikslo, miškus niokodamas, dulkėse nardydamas, gaisrus įpūsdamas, senus kapinių kryžius griaudamas, vargšes trobeles draskydamas.

Lenkiasi jam liauni gluosniai, o kuklios gėlelės net prie žemės glaudžiasi, pabūgusios jo pykčio. Jos silpnutės ir menkos.

O tu raukais ir rūstinies, amžinoji milžinų karaliene, kuri ilsiesi tūkstančius amžių nušviesta mirksinčių Visatos saulių, visad šalta ir rami, tu nerimauji.

Ar todėl, kad tavo bangos nebe tavo valdžioj?

Vėjas jau valdo jas ir gena prieš save kaip avelių kaimenę.

Žiūrėk, žiūrėk, kaip visos noriai bėga su vėju, visos aliai vieną, o yra jų milijonai ir vis daugiau randasi. Sulaikyk nors vieną pavaldinę, karaliene.

Kokia baisi gauja! Nuo horizonto iki horizonto bangos, bangos, bangos…

Žiūrėk, tavo milžinai keliasi, bet jau ir jie nebe tavo valdžioj. Tu putoji, didžioji jūra!

Vėjas joms liepė sutrupinti uolas už šimtų mylių ir jos bėga pasitikėdamos, kaukdamos, ir daužo savo silpnas krūtines į šaltą akmenį ir žūva; naujos eilės kyla ir taip pat žūva.

Vėjas atgena vis naujas gaujas, galop įkyri jam ir viską metęs lekia tolyn švilpdamas.

O tu putoji, jūra, esi didi ir bejėgė.

Vėjo jau seniai nebėra. Tu rankioji savo bangas, savo liekanas, vargiai sulaikai jas ir graudžiai skundiesi, kaip vaikas. Ko skundiesi, jūra?

Ar tau gaila veikliųjų tavo bangų, iš kurių liko tik truputis putų ir nieko daugiau?

Nesigailėk jų! Vėl ateis laikas, ir papūs vėjas, iš kito krašto pakils naujos bangos, vėjas nugins jas, kur panorėjęs, ir tąsyk nestokos veiklių milžinų, iš kurių vėl teliks truputis putų ir nieko daugiau.

5 I. Šl.: jau nebe tau priklauso.

6 I. Šl.: taipgi nebe tau priklauso.

7 I. Šl.: nyksta.

8 I. Šl.: nieko negali.

9 I. Šl.: veiklių didžiūnų.

ČIURLIONIS –TRUMPIAUSIAS TILTAS

AGNĖ SADAUSKAITĖ

Jei sudarinėčiau sąrašą priežasčių, dėl kurių verta kraustytis į Kauną, vienas iš pirmųjų punktų neabejotinai būtų galimybė kada tik panorėjus (įterpiant išnašą, kad tokie norai turi būti muziejaus darbo valandomis) susitikti su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu ir jo paveikslais.

Parymoti prie „Karalių pasakos“, susirasti savo ženklą „Zodiako“ paveikslų cikle, pagalvoti apie amžinybę arba laikinumą žiūrint į „Žemaičių koplytstulpius“. Dar iš vaikystės prisiminimų likęs pas močiutę rastų ir sklaidytų albumų kvapas, kuriuose sakralus, tylus ir magiškas kūrėjo pasaulis atsiskleidė net ir ne itin kokybiškai atspaustose reprodukcijose.

Kauno M. K. Čiurlionio draugijos renginys Kauno valstybinėje filharmonijoje. Vytauto Trumpiaus nuotr.

Tokie prisiminimai aplankė prieš susitikimą su Egidijumi Stanciku, Kauno M. K. Čiurlionio draugijos pirmininku ir Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovu. Su juo kalbėjomės apie Čiurlionio draugijos veiklą ir, žinoma, patį Mikalojų Konstantiną Čiurlionį.

Paklausiau pašnekovo, ar ir jis prisimena pirmą susitikimą su šiuo kūrėju. Stanciko prisiminimai taip pat nuvinguriavo į vaikystę. „Mamos brolis buvo kunigas ir slėpė tarpukario žurnalus. Juos radau palėpėje ir pasislėpęs vartydavau. Taip keliavau po kūrybos pasaulius, paslaptingus ir įtraukiančius“, –pasakojo Egidijus. Vėliau jo pažintis su Čiurlionio kūryba tęsėsi mokykloje Tauragėje, savaitgalio išvykų metu Kaune, kur ir įvyko pirmasis „gyvas“ susitikimas su Čiurlionio paveikslais. Pirmininkas prisimena, kad, pabuvus Čiurlionio pasaulyje, nesinorėjo išeiti. „Šis susitikimas tuomet susiliejo su Milašiaus poezija, vaikystės ūkais, miražais, kurie gimsta iš medžių, rūko siluetų ir saulės spindulių, sklindančių per ūką.“

Egidijus Stancikas Čiurlionio draugijai pirmininkauja jau dvejus metus. Dar nuo studijų laikų pažinojo pirmąjį draugijos, o dabar garbės pirmininką Vytautą Landsbergį, bičiuliavosi su Čiurlionio šeima bei ilgamečiu pirmininku Petru Bingeliu, tad, kaip pats sako,

natūraliai buvo įtrauktas į veiklas, edukacijas su moksleiviais ir buvo draugijos nariu be narystės. „Prie Čiurlionio draugijos mane patraukė aktorė Rūta Staliliūnaitė, kviesdama prisidėti prie jos rengiamų literatūros skaitymų, o po P. Bingelio mirties draugija, ilgai ieškojusi naujo pirmininko, galiausiai įtikino juo tapti mane. Taip prasidėjo nauja veikla ir uždaviniai.“

Draugija buvo įkurta 1987 metais, inicijavus profesoriui Vytautui Landsbergiui. Įkūrimas nebuvo sklandus dėl tuometinės politinės situacijos – draugija oficialiai neįteisinta ir tik padedant Česlovui Kudabai įregistruota kaip vienas iš tuometinio Kultūros fondo padalinių. Pirmininku buvo patvirtintas V. Landsbergis, pavaduotoja –M. Mildažytė-Kulikauskienė, sekretore – R. Bukaveckienė, iždininke –L. Jacinavičiūtė. Draugijos veiklos sritimis išskirti Čiurlionio kūrybos tyrinėjimai, populiarinimas, leidyba, sklaida, memorialinių vietų puoselėjimas ir globa. Įdomu, kad vienas pirmųjų tikslų buvo ir M. K. Čiurlionio muziejaus fizinių patalpų išsaugojimas – tuo metu dalyje to paties pastato įsikūręs Karo muziejus siekė išsiplėsti ir Čiurlionio muziejaus erdvėse. Klausimas išspręstas tik abiem muziejams gavus Architektūros ir istorijos paminklo statusą, užtikrinantį neliečiamumą.

Draugijos veikla plėtėsi, o Kauno M. K. Čiurlionio draugijos įkūrimas tapo postūmiu ir kitiems miestams – draugijos atsirado Vilniuje, Senojoje Varėnoje, Druskininkuose, Plungėje. 1995 m. Vilniuje įkurti Čiurlionio namai, tapę ir naujuoju draugijos centru, o Kaune veikianti dalis tapo jo skyriumi. Visgi ilgainiui Kauno padalinys, gausiausias narių skaičiumi, atsiskyrė ir tapo savarankiškai veikiančia draugija, išlaikiusia statusą iki šių dienų. Ir dabar Čiurlionio vardas jungia nemažą grupę iniciatyvių žmonių –Kauno draugijos sąrašuose yra apie keturiasdešimt narių, iš kurių aktyviai veikia apie dvidešimt. Draugijos nariai susitinka kartą per mėnesį Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje esančioje Osvaldo Daugelio bibliotekoje – aptariami strateginiai ir einamieji reikalai.

„Atsinešame savų idėjų, ieškome, su kuo kooperuotis. Draugijos nariai keičiasi gan natūraliai, tartum perduodami estafetę kitai kartai“, –pastebi E. Stancikas.

Tapti nariu ar nare, atrodytų, paprasta – tereikia prisijungti prie susitikimų ir sumokėti simbolinį nario mokestį. Tačiau pirmininkas priduria, kad atrankos kriterijus, tiesa, skirtas atsakyti pačiam / pačiai sau, nustatytas – tai susidomėjimas Čiurlionio asmeniu bei jo kūryba, taip pat noras augti šioje aplinkoje prisiimant atsa-

komybę už savo idėjas. O kokius pagrindinius tikslus kelia draugija? „Mūsų pagrindinis rūpestis – kad kiekvienas lietuvis žinotų Čiurlionį, kaip žino ir supranta Kovo 11-osios svarbą, kaip esame atsakingi už savo šiandieną, savo ateitį, taip turime vertinti ir Čiurlionį. Atrasdamas jį, atrandi ir daugybę kitų šviesulių –Vaižgantą, Baranauską, Valančių, Kymantaitę ir kitus, kurie gimė ir augo sunkiomis sąlygomis, bet apimti idealizmo, kūrybiškumo –jie mums paliko šviesos simbolius. Ir gali padėti ugdyti savo dvasios spindesį, savo unikalų pasaulį su pagarba kitam, kviečiant bendrystei, o ne užsidarymui, pavydui, pykčiui, karui. Kaip niekad mums reikia tokio pagarbaus atsigręžimo į šalia esantį žmogų – tą gali paskatinti bet kuris menininkas, bet Čiurlionis mums turbūt trumpiausias tiltas“, –svarsto pašnekovas.

Kauno M. K. Čiurlionio draugija šį tikslą stengiasi pasiekti įvairiomis veiklomis: edukaciniais darbais su moksleiviais ir studentais „Jaunųjų čiurlioniečių“ sekcijoje, meninėmis programomis, pažintinėmis išvykomis, ekskursijomis „Čiurlionio takais“, mokslinės medžiagos rinkimu ir tiriamąja veikla. Šiuos jubiliejinius metus draugija pradėjo literatūrine-muzikine kompozicija „M. K. Čiurlionis – lietuviškosios tapatybės simbolis“, surengta M. K. Čiurlionio muziejuje.

Egidijus Stancikas.

Agnės Bekeraitytės-Popierės nuotr.

Stancikas pridūrė, jog ši Violetos ir Antano Bakučių sukurta ir įgyvendinta literatūrinė kompozicija nuosekliai atskleidė Čiurlionio prasmės klodus, menininko unikalumą ir aktualumą. Draugija, bendradarbiaudama su Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriumi, ketina pastatyti M. K. Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės suolelį Aleksote, o pats Stancikas svajoja apie renginį, kuriame būtų skaitoma Čiurlionio žodinė kūryba, ir skatina visų kartų įsitraukimą:

„Kaip Čiurlionio pasakoje jaunas

žmogus ant suolelio sėdėdamas sulaukia senelio kvietimo į paieškas, taip ir mes norime įtraukti jaunesnę kartą. Šiuo metu „Jaunieji čiurlioniečiai“ veikia paraleliai, bet ne kartu, o norėtųsi kaip gražioje didelėje

šeimoje sėdėti visoms kartoms prie vieno stalo, kurti tąsą ir perduoti vertybes. Palaikome glaudžius santykius su Čiurlionio muziejumi, Čiurlionio

šeimos nariais, Vilniaus ir kitų miestų Čiurlionio draugijomis“, –apibendrina pirmininkas.

Prisiminiau muziejuje rengtą apklausą, kurios metu žmonės dalijosi mintimis apie tai, kas jiems yra Čiurlionis. O ką jūs pirma pamatote išgirdę jo pavardę? Galbūt iškyla miškas, angelai, jūra, simfonijų garsai, Čiurlionio portretas ar nuotrauka, kurioje ant jo peties galvą ilsina žmona Sofija? Jo asmenybė ne mažiau daugiasluoksnė nei kūryba. Draugijos pirmininkas prisimena, kaip po vieno renginio draugijos nariai ir svečiai vaišinosi specialiai šiai progai keptais Čiurlionio blynais.

Pasirodo, jog grįžęs į Druskininkus Mikalojus Konstantinas brolius mokydavo ruošti blynus, o kepdamas juos apversdavo ne įrankiais, o švysteldamas į orą. Kompozitorius turėjo ir kitą hobį, tad jei Druskininkuose pateksite į fechtavimosi turnyrą, pavadintą Čiurlionio vardu, nenustebkite – jis pats mokėsi ir kitus mokė fechtuotis. „Galbūt verta ir fechtavimosi pagrindų edukaciją ar blynų apvertimo ore čempionatą surengti? Norime parodyti, kad Čiurlionis nėra nišinis, skirtas tik profesionalams, jis turi savus širdies dūžius, žaismingus įpročius ir gali mus įkvėpti gražesniam tarpusavio bendravimui. Kas prisilietė prie Čiurlionio, jo niekada nepamirš. Dalis jo kūrybos liks paslaptimi, bet vibracijos, energija, sklindanti iš jo paveikslų, muzikos, minties, vizijos, žodinės kūrybos, įtraukia į ypatingą pasaulį, pakviečia į susitikimą su savimi. Čiurlionis egzistuos ir be mūsų, o mums egzistuoti be jo būtų daug pilkiau“, – apibendrina mūsų pokalbį draugijos pirmininkas.

Net ir nesilankant muziejuje, Čiurlionio ženklus galim sutikti ten, kur visiškai nesitikim. Taip nutiko ir man – įpusėjusi rašyti šį tekstą, pastebėjau ant šaldytuvo priklijuotą magnetuką su Čiurlionio atvaizdu ir „Pilies pasakos“ motyvu. Kur jis buvo anksčiau? Šįkart ilgai stebeilijau į jį, mintimis lipdama į tos pilies bokštą. Priimsiu tai kaip ženklą, atliepiantį ir Egidijaus Stanciko mintį, jog stiebdamasis link Čiurlionio atrandi save.

Antrosios lietuvių dailės parodos plakato projektas. M. K. Čiurlionis, 1908 m. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus / ČDM Čt 169

ČIURLIONIS KAUNE, TADA IR KAUNE,DABARTADA

GUNARS BAKŠEJEVS

Čiurlionio 150-metis vilnija plačiai – kaip tik pradėjęs rašyti

šį tekstą per radiją išgirdau visus šiuos metus ir planuojamus renginius vienijantį šūkį „Giliau, nei siekia žvilgsnis“, raginantį pasinerti į Čiurlionio laiką. Ir tikrai – galime iki nukritimo aptarinėti jo kūrinius, juos interpretuoti, pasinerti į virtualią čiurlionišką realybę, skelbti apie šį menininką pasauliui, jo vardu pakrikštyti Lietuvos oro vartus, ir visa tai – gražios iniciatyvos, neabejotinai sulauksiančios tikslinės auditorijos dėmesio. Bet kad iš tiesų geriau suprastume genijaus mintis, mums reikėtų tiesiog nusikelti į jo epochą. Sakau „tiesiog“ suprasdamas, kad keliu sau neįmanomą užduotį. Kaip galėčiau įsijausti į XX a. pradžios aplinkybes, jei net nebesugebu iš namų išeiti be telefono?

Jo palikti šįkart ir nerekomenduoju. Telefono prireiks norint surasti vieną kitą atokesnį objektą ar tiesiog įsijungti grotuvą, kuriame suksis Čiurlionio kūryba. Žinoma, ir nufotografuoti netikėtą Kauno kampą, neabejotinai atsiversiantį pasileidus nauju maršrutu. Jį į mano pašto dėžutę atsiuntė agentūra „Kaunas IN“. Anksčiau džiuginę teminiais maršrutais, vedžiojančiais po Aleksotą, Šilainius, Vilijampolę, gatvės meno kūrinius, Kauno medinukus, industrinį paveldą ir kt., šįkart turizmo, ekskursijų ir turiningų pasivaikščiojimų entuziastai irgi pasidavė čiurlionizacijai. Žinoma, idėjos atspirties taškas – Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, į kurį maršrutas kviečia sugrįžti net keliskart. Bet prasideda jis…

Atvykimas

…tikrai, kurgi reikėtų pradėti maršrutą „Čiurlenantis Kaunas“, dedikuotą iš Dzūkijos kilusiai, lietuviškai vėlokai pramokusiai asmenybei, šiame mieste praleidusiai itin mažai laiko, apsilankiusiai vos keliskart?

Svarbu pastebėti, kad tai naujas žemėlapis, kuris neimituoja prieš keletą metų parengto nacionalinio projekto „Čiurlionio kelias“, bet su juo neišvengiamai susikerta. Naujasis gidas kreipia mane į Laisvės alėją, bet įsivaizduoju, kad į Kauną Čiurlionis turėjo atvykti traukiniu. Tai buvo 1908 metais, skubant į pirmąją lietuvių dailės parodą Kaune. Ji antrosios vilnietiškosios parodos pagrindu surengta Adamčiko progimnazijoje.

Kaip Čiurlionis, taip ir mes Kauną iš Vilniaus pasiekiame pro tą patį tunelį, susisiekimui atvertą dar 1862 metais. Kito tokio, aktyviai naudojamo, Lietuvoje ir nebėra. Tiesa, atvyksta šiuolaikinis keleivis jau ne į tą pačią istorinę geležinkelio stotį, pasitikusią ir išlydėjusią daugybę istorinių asmenybių, liudijusią daug džiaugsmingų ir skaudžių mūsų tau-

tai įvykių. Antrojo pasaulinio karo metais stotį susprogdino besitraukiantys vokiečiai, o tai, ką matome šiandien, – sovietų statinys.

Iš stoties išeinu į – ir sutapk tu man – M. K. Čiurlionio gatvę. Ji taip pavadinta 1919 metais, kiek anksčiau Kauną okupavusių vokiečių vadinta Hansastrasse, cariniu laikotarpiu –Donskaja. Beje, kitaip nei daugelis Pirmosios Respublikos metu pagerbtų tautos herojų, sovietinės okupacijos metais Čiurlionis niekur nedingo –panagrinėjus, kiek dėmesio, lėšų, pastangų buvo skirta jo 100-mečio minėjimui 1975 metais, akivaizdu, kad šis anksti miręs menininkas ne savo noru pritiko sovietiniams naratyvams.

Kitoks Kaunas

Užsižaidžiau pavadinimais, ar ne?

Metas į Adamčiko progimnaziją, kurios nebėra, – maždaug šioje vietoje stovi modernistinės architektūros pavyzdys – Kauno miesto savivaldybė. Apie dailės parodą išlikę šiek tiek pikantiškos informacijos. Pavyzdžiui, kad paveikslus iškabinęs Čiurlionis nusprendė nelikti atidarymui – tikrai, ir dabar yra žmonių, nemėgstančių oficialių kalbų… O toliau pasakoja Sofija Kymantaitė:

„II-ąją parodą nutarta vežti į Kauną. <…> Važiuoju ir aš padėti Konstantinui tos parodos rengti. <…> taigi nei kiek nesusimastę, kad visai nepridera pirmininko pavaduotojui sprukti iš parodos atidarymo – nusprendziame bėgti. Paroda buvo Adamciko progimnazijos patalpose. Laisves alėjos gale dygo iš žemės pompa, kur kaimiečiai, atvaziavę į turgų, pasigirdydavo arklius – puikus dalykas! Vienas pompuoja, kitas prausiasi. – Šiek tiek apsišvarinę, einame senamiesčiu, einame, pasiemę už rankų, per tiltą į Aleksoto kalnus…“ (Iš S. Čiurlionienės atsiminimų) Dabartinio Vytauto Didžiojo tilto

Mokytojas Povilas Čiurlionis Kauno meno mokyklos braižykloje. Dešinėje – Veronika Šleivytė. Aut. nežinomas, 1930 m. Kupiškio etnografijos muziejus / KEM GEK 14486

per Nemuną tuomet dar nebuvo, jis tik neseniai atšventė 95-ąjį gimtadienį. 1908 metais Kaune nė nekvepėjo optimizmo architektūra ir tokiais technikos šedevrais kaip funikulieriai. Ir apskritai Kaunas nelabai kvepėjo – juk tuometiniu Nikolajaus prospektu (nors Čiurlionienė mini Laisvės alėją, šis vardas – tik nuo 1919 m. vasario) dardėdavo arklinis tramvajus, o ir Steponas Kairys tuo metu užsiėmė dar ne Kauno miesto sanitarinių tinklų projektavimu.

Kalbant apie tiltą, kuriuo perėjo įsimylėjėliai, irgi svarbu prisiminti, kad tokio, kaip šiandien, jo tikrai nebuvo. Štai ką šiemet rašė Vytauto

Didžiojo karo muziejaus atstovas

Kęstas Vasilevskis: „Rusijos imperijos laikais gyvavo toks kaunietiškas anekdotas, kad sezoninis Aleksoto tiltas, kuriuo iš Kauno buvo galima nueit į Užnemunę, buvo pats ilgiausias pasaulyje ir kelionė juo trukdavo net dvi savaites. Taip buvo todėl, kad šiapus Nemuno galiojo stačiatikių

Julijaus kalendorius, o kitame krante – katalikiškas Grigaliaus kalendorius. Skirtumas tarp kalendorių –trylika dienų.“

Darbai

Pasigrožėjus Kauno senamiesčio panorama, kuri per šimtą su trupučiu metų pakito nedaug (tik horizonte reikalai jau visai kiti), metas keliauti atgal į centrą ir kopti jau į kitą kalną –Pelėdų. Eikime per Maironio gatvę, taip pakrikštytą 1919 metais, o iki tol ir rusiškai, ir vokiškai vadintą Naująja. Čia stovi namas, ant kurio šiandien išvysite balto pudelio ir jo šeimininkės neofreską – tai jiems priklauso pastatas, svarbus miesto ir šalies istorijai. Laukiant, kol bus pastatyta laikinoji Čiurlionies galerija, čia buvo saugomi iš Rusijos (kur paveikslai slėpti nuo Pirmojo pasaulinio karo) parvežti ir iš anksti našle tapusios Sofijos įsigyti menininko darbai.

Danutė Čiurlionytė-Zubovienė ir Jadvyga Čiurlionytė. Sigito Šimkaus nuotr., 1975 m. Lietuvos fotomenininkų sąjunga / LFS Sim 199

Kauno meno mokykla, laikinoji M. K. Čiurlionio galerija ir Kauno senamiestis iš paukščio skrydžio. Aut. nežinomas, XX a. 3 deš. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus / ČDM Ta 5462/352

Apie šio pastato istoriją maršrute „Čiurlenantis Kaunas“ paskaitykite daugiau, ji verta jūsų laiko. O mes skubame į Žaliakalnį, anuomet –miesto pakraštį, atiduotą steigti taip reikalingai Kauno meno mokyklai. Kūrybinė aura puikiai tiko ir galerijai suręsti iš – koks apsukrumas – susprogdinto Kauno tvirtovės objekto plytų. Galerija, statyta kaip laikina, tebestovi ir šiandien, ji priklauso Kauno kolegijos Menų akademijai, čia netrukus turėtų būti atidarytas analoginės fotografijos centras, bet prieš tai, šį rudenį, vyks viena iš Kauno bienalės parodų. Čiurlioniui, tikiuosi, tai patiktų – juk jis anuomet buvo tuolaikinis ir dar tarpdisciplininis menininkas.

Suvis įdomiausia, ką jis manytų apie Kauno modernizmo „karūną“ – jo vardo muziejų, dominantį dailės, architektūros, muzikos ir kitų menų mylėtojus iš Lietuvos ir viso pasaulio. Osvaldas Daugelis, ilgametis muziejaus direktorius, mūsų žurnalui yra pasakojęs apie italų profesorę, kurią, studijavusią Maskvoje, draugai į tuomet užsieniečiams uždarą Kauną pažiūrėti Čiurlionio atvežė… perrengę vatine striuke. Gal Konstantinas įsitaisytų O. Daugelio vardo bibliotekoje, kupinoje įdomiausių meno leidinių?

O gal maukšlintųsi VR akinius ir paskraidžiotų savo paties įkvėptuose „Angelų takų“ pasauliuose? Jau įvyko ir naujojo Kristinos Buožytės ir Vitalijaus Žuko tandemo kūrinio „Pasaulių sutvėrimas“ premjera. Virtualios realybės patirčių kūrėjai tikina, kad su Čiurlioniu dirbti lengva!

Išvykimas

Ir O. Daugelio, ir kitų amžinybėn iškeliavusių Nacionalinio

M. K. Čiurlionio dailės muziejaus vadovų Pauliaus Galaunės, Petro Stausko kapai – Petrašiūnų kapinėse.

Čia ilsisi ir Sofija Čiurlionienė, net 47 metus buvusi našle ir mirusi 1958 metais. Greičiausiai toks buvo šeimos sprendimas – laidoti ją Kaune, bet pats Čiurlionis juk ilsisi Rasų kapinėse Vilniuje. Hm… Tai klausimas jau kitam tekstui.

Kaune yra ir ne mažiau įdomios, labai senos Eigulių kapinės – į jas taip pat kreipia „Čiurlenančio Kauno“ maršrutas. Juk Konstantinas turėjo net 4 brolius ir 4 seseris. Didelės Čiurlionių šeimos narių likimai įvairūs. Dalis jų vinguriavo Kaune.

Valerija Čiurlionytė buvo kultūros veikėja, muziejininkė – ji 1915 m. Lietuvių dailės draugijos įgaliota į Maskvą lydėjo nuo karo evakuojamus brolio paveikslus, o 1919 m. rūpinosi jų grąžinimu, vėliau daug metų dirbo ne kartą čia minėtame muziejuje, su seseria Jadvyga puoselėjo jo atminimą. Kaip ir daugybe įvairių talentų pasižymėję broliai – politikas, visuomenės veikėjas Stasys ir muzikas, architektas Povilas, Valerija palaidota Eigulių kapinėse. Puikias ekskursijas po jas, o ir po Petrašiūnų kapines, veda gidas Laimonas Užomeckis –rekomenduoju pasekti jo puslapį „Kauno detalės“ ir užsiregistruoti į artimiausią tokį pasivaikščiojimą.

„Čiurlenantis Kaunas“ – žemėlapis, ypatingas tuo, kad neturi aiškios pradžios ir pabaigos. Bet, kaip matote, kelia daug minčių. Atsispyrus nuo architektūros ir objektų, kuriuos iš tiesų galime aplankyti (ar bent pamatyti senose fotografijose), jis kviečia pasikelti į kitą patyriminį lygmenį.

Tiltai, miškai, panoramos, horizontai –rodos, Čiurlionio kodas amžiams įsirašęs į Kauno, miesto, kuris jam nespėjo tapti savu, DNR. Tad pasižadu sau šią vasarą tęsti pasivaikščiojimus ir išbraižyti naujų paralelių savo ir Čiurlionio mikrokosmosuose.

PAS DŽIUGĄ, ČIURLIONIO PROANŪKĮ Č

ALGIRDAS ŠAPOKA

DOVYDO BUČO NUOTR.

Ne kartą iš atvykusių draugų ar kolegų teko išgirsti, kad Žemaičių gatvė – tarsi iš kokio filmo, visiškai nelietuviška. Išties, leisdamasis ja link K. Donelaičio ar V. Putvinskio gatvių gali pasijusti patekęs į kokią kitą šalį, kur kalnai nėra jokia egzotika. Na, o apatinėje kalno dalyje, kone tiesiai priešais išlikusius autentiškus laiptus, stovi ir viena esminių šios gatvės įžymybių – su meile restauruotas Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės namas, kuriame dabar gyvena jau penkta karta, susijusi su viena žymiausių pavardžių Lietuvos istorijoje. Einame į svečius pas Džiugą Palukaitį –savo prosenelio vardo muziejaus darbuotoją, tapytoją, Sofijos memorialinio kambario puoselėtoją ir istorinės atminties sergėtoją.

Penkios kartos viename name Mikalojus Konstantinas Čiurlionis su Sofija Kymantaite susituokė 1909 m. Jų bendra laimė truko neilgai, nuo pažinties iki tapytojo mirties praėjo vos 3 metai. Per tą laiką gimė viena dukrelė – Danutė. Ji susilaukė 3 vaikų. Dukra Dalia – vyriausia. Paskui gimė brolis Kastytis. Ir maždaug 10 metų jaunesnis antras brolis Vytautas.

„Dalia, mano mama, susilaukė trijų sūnų. Aš esu vidurinis. Turiu dar du pusbrolius – Čiurlionio provaikaičius. Mūsų kartoje iš viso penki. Ne vienas, bet šiuo metu prižiūriu šiuos namus, kuriuos pastatė mano promočiutė. Visgi skaičiuojame, kad čia gyveno ne 4, o 5 kartos: kartu su Sofija baigus namo statybas atsikraustė ir jos mama Elžbieta.

Taigi prižiūrime šį namą jau beveik šimtmetį“, – pradeda pasakojimą

D. Palukaitis.

Manoma, kad namas baigtas statyti 1933 m. Nors ant namo fasado galima rasti ankstesnę datą, šeimininkai sako, kad tikriausiai ji netiksli. Išsaugotoje senoje memorialinėje lentoje iš Žemuogių g. tvirtinama, kad 1932 m. Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė dar gyveno Žaliakalnyje. Šeimos pasakojimų duomenimis, čia atsikraustyta prieš pat 1933 m. Velykas.

Namui reikėjo daug lėšų

Sofija, po vyro mirties 1911 m. persikėlusi į Kauną, susidūrė su profesiniais iššūkiais – neįgytas aukštojo mokslo diplomas kurį laiką trukdė gauti pedagoginį darbą, nors

gabumų tam tikrai netrūko. Medicinos ir filosofijos mokslus Krokuvos universitete kiek anksčiau teko nutraukti pristigus lėšų.

„Visgi, galiausiai Sofija 1925 m. pradėjo dirbti ir dėstė iki 1938 m. Pedagoginis darbas, veikla Skautų bendrijoje, vadovėlių rengimas, kita literatūrinė ir publicistinė veikla galiausiai leido pasitaupyti kiek pinigų, tačiau jų tikrai neužteko namo statyboms. Čia buvo panaudotos kitos lėšos“, – pasakoja Džiugas.

Namo projekto įgyvendinimo esmine sąlyga tapo paveldėti Čiurlionio paveikslai: po tam tikrų derybų buvo priimtas sprendimas, kad pagrindinė garsiojo tapytojo kūrinių paveldėtoja – dukra Danutė.

„Valstybės išmokėti pinigai už paveikslus iki tol buvo deponuoti banke. Danutei sulaukus pilnametystės, t. y. 21-erių, pinigus buvo galima pradėti naudoti. Pirmas Sofijos ir Danutės rūpestis buvo Čiurlionio paminklo statybos Rasų kapinėse, tada dar lenkų valdomame Vilniuje.

Užsakė paminklą pas J. Zikarą ir 1932 m. jį pastatė. Tuomet pradėta mąstyti apie namą, bet vis tiek neapsieita be paskolos“, – atvirauja Čiurlionių proanūkis.

Draugystė su kitais inteligentais

Tikėtina, kad statybų naštą šiek tiek palengvino tai, kad Sofija nuo seno buvo pažįstama su kita garsia Lietuvos inteligentų šeima –Landsbergiais. Namą Žemaičių gatvėje projektavo tuo metu karjeros įkarštyje buvęs Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Kalno apačioje iškilo dailus dviejų aukštų, dviejų butų, su pusrūsiu bei palėpe, modernistinių bruožų namas, praktiškai nepakitęs iki šių dienų.

Architekto tėvas Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis buvo dramaturgas ir visuomenės veikėjas, uždraustų leidinių platintojas. Po spaudos atgavimo, kai inteligentija Vilniuje kūrė lietuvišką kultūrą, jis rašė ir statė pjeses. Čia 1907 m. režisavo spektaklį „Mindaugis“, kuriame vaidino ir tuo metu Vilniuje gyvenusi Sofija Kymantaitė bei būsimas Lietuvos ministras pirmininkas Mykolas Šleževičius.

Sakoma, kad užkulisiuose dažnai buvo sutinkamas ir pats Čiurlionis, tuo metu jau buvęs Sofijos sužadėtiniu. Žinoma ir tai, kad G. Landsbergis-Žemkalnis Sofijai jautė didelę simpatiją, neslėpė susižavėjimo. Tokioje aplinkoje Sofija nuo mažens pažinojo ir Gabrieliaus sūnų Vytautą, kuris ilgainiui tapo vienu žymiausių Lietuvos architektų.

Šviesuomenės ir lietuvių

kalbos centras

Nors pati Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė neįgijo aukštojo mokslo diplomo, jos namai tapo šviesuomenės bei inteligentijos susirinkimų vieta, kur spręsti aktualūs lietuvių kalbos pagrindų formavimo klausimai. Tiek menotyrininkai, aprašę šį fenomeną, tiek pats pašnekovas juos įvardija kaip „Čiurlionienės šeštadienius“, kur rinkdavosi kalbininkai, vertėjai, rašytojai, pedagogai ir kiti, neabejingi mūsų kalbai.

„Kalba iki Jablonskio laikų buvo smarkiai užteršta svetimybių iš lenkų ir rusų. Tarpukariu, atgavus laisvę, visi sukruto versti literatūrą iš Europos kalbų, kad žmonėms jau būtų ko paskaityti ir atsivertų langas į pasaulį. Tačiau užsienio literatūra šnekėjo apie dalykus, apie kuriuos lietuvių kalba dar nebuvo pratusi šnekėti, todėl tie vertimai buvo labai prasto lygio, daug svetimybių ir žargono“, – tęsia Džiugas.

Geros verstinės literatūros reikėjo, tačiau ji turėjo būti išversta į gerą lietuvių kalbą. Sofija vertė iš prancūzų kalbos. Namuose susirinkusieji dalindavosi idėjomis, skaitydavo, komentuodavo, vieni kitiems patardavo. Tą ratą iš viso sudarė gal apie 30 žmonių.

Iš pasisėdėjimų ir pasikalbėjimų galiausiai išaugo laikraštis „Gimtoji kalba“, kuris leidžiamas iki šiol, o tada buvo itin paklausus. Pasak pašnekovo, kiekvienas tarnautojas naują numerį turėdavo po ranka ant savo darbo stalo.

„Beje, verta pabrėžti įdomią detalę, kad nors to meto inteligentija dažnai ir turėjo hedonistinių polinkių, šiuose namuose tai buvo draudžiama. Čia atsiskleidžia ir Sofijos būdo bruožai: ji buvo gana asketiška, labai disciplinuota. Jos namuose nebuvo galima nei rūkyti, nei vartoti alkoholio. Buvo mėgaujamasi kava, sausainiais, pyragais“, – priduria pašnekovas.

Kaimynų irgi buvo žymių

Namas nuo pat pradžių planuotas dviejų butų: aukšte po vieną. Šeimininkai visuomet gyveno pirmajame, o antrasis buvo nuomojamas. Tai buvo įprasta praktika bene visų namų šeimininkų to meto Kaune: nuoma garantavo labai geras pajamas. Tai kas gi gyveno tame antrajame aukšte?

„Pirmiausia ateina į galvą rusų kilmės kunigaikštis Vasilčikovas. Tų Vasilčikovų, man atrodo, net kelios kartos gyveno Jurbarke. Tačiau tarpukariu Lietuvoje titulai jau mažai ką reiškė, jis dirbo advokatu. Žinoma, jam nuolat trūko pinigų, laiku nemokėdavo nuomos ir galiausiai Sofija pareikalavo susirasti būstą pagal kišenę. Ji jam paliko labai griežtos moters įspūdį“, –prisimena Sofijos proanūkis.

Grįžęs po 11 metų tremties pusrūsyje apsigyveno Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras, diplomatas, vertėjas Juozas Urbšys. Jis bičiuliavosi su Sofijos dukra, buvo vedęs artimų draugų Mašiotų dukrą Mariją ir pats bendravo tiek su Sofija, tiek su Danute. Džiugo močiutė Danutė Urbšius buvo aplankiusi net ir Vladimiro srityje, kur jie apsigyveno paleisti iš kalėjimų, bet negavę leidimo grįžti. Bičiulės vizito pretekstu tapo knyga, kurią prašyta išversti į lietuvių kalbą.

Be to, čia Holokausto metu buvo apgyvendinami ir Lietuvos žydai.

Sofija Čiurlionienė, Danutė Čiurlionytė-Zubovienė ir Vladimiras Zubovas 1991 m. buvo pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais, vėliau apdovanoti ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Danutė žydams parūpindavo naujus dokumentus, katalikiškus metrikus. Tai buvo daroma nepaisant didelio pavojaus ir jau auginant du savo pačių vaikus.

Sovietmetis šeimos namų nesunaikino

S. Kymantaitė-Čiurlionienė mirė 1958 m. gruodžio 1 d. Per laidotuves jos karstą nuo Kauno viešosios bibliotekos K. Donelaičio gatvėje iki stoties kauniečiai lydėjo pėsčiomis, iš ten į Petrašiūnų kapines žmonės buvo vežami autobusais. Procesija nusitęsė per visą tuometinį Lenino prospektą. Amžininkų teigimu, „jausmas buvo toks, jog mirė visos Lietuvos motina“.

Sofija buvo žinoma dėl savo diplomatiškumo, santūrios laikysenos, pagarbos įvairioms nuomonėms. Tvirtinama, kad namuose šeštadie-

niais rinkosi ir kairiųjų, ir dešiniųjų atstovai: žmonės, kurie kitur susitikę gal net nesisveikintų, čia kažkaip subūdavo.

„Lankėsi ir kunigai, ir krikdemai, ir kairieji. Dar būdami opozicijoje Sofiją pažinojo ir gerbė Paleckis bei Sniečkus, todėl, tikėtina, tai palengvino asmeninę situaciją. Pasakojama, kad atėjus sovietams buvo renkami inteligentijos parašai, neva jie remia naują valdžią. Atėjusi kita Kymantaitė, Kazimiera (tos pačios pavardės, bet ne giminaitė), pati nusprendė, jog praneš nieko neradusi namuose. Namas buvo nacionalizuotas, bet Čiurlionienei palikta

teisė čia gyventi iki mirties“, –vaikystėje girdėtomis istorijomis dalinasi D. Palukaitis.

Visgi namas gausiai šeimai liko ir po Sofijos mirties. Antrame aukšte gyvenusios šeimos išsikraustė, name liko tik smarkiai pagausėjusi giminė. Galiausiai, 1971 m. minint 85-ąjį Sofijos gimtadienį, čia atidarytas ir S. Kymantaitės-Čiurlionienės kambarys-memorialinis muziejus.

Šeimos palikimo mieste

yra ir daugiau

Kaip viename interviu sakė Džiugas, paišau ar tapau ką noriu ir kaip moku. Jis ne tik ketvirta ar penkta žymios giminės karta, gyvenanti tame pačiame name. Jis taip pat ir ketvirtos kartos menininkas, kūrėjas, kultūrininkas, kurio tėvai –skulptorė ir architektas.

Kaip teigia meno apžvalgininkai, Džiugo darbai, kupini vaikiško naivumo, žaismingumo, primena knyginės grafikos iliustracijas. Paveikslai stebina estetiniu pojūčiu: nors pokalbio metu pats namų šeimininkas prasitaria, kad nėra profesionalas, jis nuo mažumės kuria laisvalaikiu, yra baigęs dab. Kauno dailės gimnaziją. Nors aš ir ne meno kritikas, tačiau proseneliui būdingų bruožų matau (arba noriu matyti): akivaizdūs gamtos motyvai, žemiškos paletės, harmonija; atrodo, kad čia šneka viskas, išskyrus žmones.

2023 m. birželį amžinybėn iškeliavusi Džiugo mama Dalia Ona Palukaitienė baigė dab. Vilniaus dailės akademiją, buvo apdovanota LDK Gedimino ordino I laipsnio medaliu. Tarp žymiausių išlikusių jos darbų šiandien galime pamatyti ką tik restauruotą gelžbetonio skulptūrą „Jaunystė“ Dainų slėnyje, taip pat Taikos pr. prie „Vyturio“

mokyklos išlikusį „Pavasarį“. Tačiau pašnekovas sako, kad didžioji jos darbų katalogo dalis – Petrašiūnų kapinėse, kur puošia ne vieno garsaus Lietuvos žmogaus kapą.

Džiugo tėtis Reginaldas Vincentas Palukaitis suprojektavo Šančių polikliniką, Kauno klinikų miestelio Akių kliniką. Jis tebegyvena šiuose namuose ir prieš pokalbio pabaigą su mumis pagarbiai atsisveikina. Kitas senelis Vladimiras Zubovas taip pat buvo architektas, projektavęs Ąžuolyno parką bei Dainų slėnio amfiteatrą, Balio ir Vandos Sruogų namą (dab. muziejų). O ne sykį tekste minėta močiutė Danutė tęsė mamos Sofijos kelią – tapo rašytoja, vertėja. Pašnekovas užsimena, kad kai kurie jos vertimai dar ir dabar aktualūs, leidyklos kreipiasi dėl galimybės juos naudoti.

Tuo tarpu aš – tik dar vienas žurnalistas, vėlyvojo sovietmečio atvykėlių į Kauną atžala. Kaip sakoma, pirma karta nuo žagrės. Tačiau taip tik dar labiau suvokiu inteligentijos giminių svarbą mūsų tautai bei valstybei, paveldui, istorijai ir kultūros palikimui. Didžiausia dovana man pačiam – galimybė savo akimis bei ausimis prisiliesti prie žmonių bei erdvių, be kurių Lietuva būtų daug neįdomesnė valstybė.

Na, o Sofijos KymantaitėsČiurlionienės memorialinis kambarys niekur nedings, lieka patikimose rankose pasakoti istorijų ateities kartoms. Susitarus iš anksto šių nuostabių namų istorijos atsiveria visiems norintiems susipažinti su mūsų miesto istorijos kūrėjais. Malonu matyti, kaip tai svarbu ir patiems Čiurlionių palikuonims, prieš atsisveikinant įdavusiems užpildyti eilutę žinomų pavardžių prirašytoje lankytojų knygoje.

PAŽVELGTI IŠ NAUJO

KOTRYNA LINGIENĖ

„Nuo gintarų iki žvaigždžių: M. K. Čiurlionis, amžininkai ir bendraminčiai“ – taip vadinasi kovo 21 d. atidaroma ir iki pat spalio veiksianti paroda. Tai vienas reikšmingiausių šių metų kultūros įvykių Lietuvoje, neabejotinai atkreipsiantis dėmesį ne tik Kaune. Kuruoti pagrindinį Čiurlionio 150-mečio akcentą patikėta britei Kathleen Soriano. Nors nuo 1989-ųjų meno pasaulyje besisukanti profesionalė su Čiurlioniu susipažino palyginti neseniai, pažintis itin sėkminga ir vaisinga. 2022 m. Kathleen kuruota menininko darbų paroda, atidaryta Londone, Dalvičo paveikslų galerijoje, žymiai prisidėjo prie jau daugiau nei šimtą metų plėtojamos Čiurlionio sklaidos pasaulyje. Šį vasarį Kathleen, spėjusi darbo reikalais paviešėti Ispanijoje, apie artėjantį didįjį metų darbą pasakojo nuotoliniu būdu.

DAVID EMERY NUOTR.

Kuravote pirmąją Čiurlionio

parodą Jungtinėje Karalystėje, ir, kiek teko girdėti, jums puikiai pavyko. Papasakokite, kaip viskas susiklostė. Anksčiau man teko vadovauti vienam puikiam muziejui JK provincijoje. Pamenu, norėjau jame surengti šiuolaikinio Australijos menininko parodą, bet kolegos nebuvo jo girdėję. Finansų skyrius neleido parodos rengti, nes baimintasi nesulaukti pakankatmai lankytojų. Su kolegomis teko sutikti, bet širdyje liko kartėlis. Įsidarbinusi Karališkojoje menų akademijoje, pagaliau gavau galimybę surengti didelę Australijos menininkų parodą ir tikėjausi, kad ateityje mažesni muziejai seks mano pavyzdžiu, pristatydami mažiau žinomus menininkus.

Labai panašiu požiūriu vadovaujasi ir Dalvičo galerija. Jų programų sudarymo principą galima pavadinti atradimų keliu – galerija siekia atskleisti nematytus talentus. Prieš dešimt metų joje surengiau sėkmingą JK negirdėto norvegų tapytojo Haroldo Sohlbergo parodą, ir galerija nekantravo sužinoti, ką pristatysiu toliau. Taip pamažu pelniau kuratorės, mėgstančios atrasti ir pristatyti naujus vardus, reputaciją. Lemtingu tapo susitikimas su tuomet JK dirbusia Lietuvos kultūros atašė Juste Kostikovaite, kuri ir pasiūlė „užmesti akį į Čiurlionį“. Man jis labai patiko – visuomet domėjausi simbolistais. Manau,

simbolizmo menas ypač rezonuoja su šiuolaikiniais žmonėmis – tai vis prasmių ieškojimas kasdienybėje ir kiekvienam kylantys klausimai. Regis, mąžtant tradicinės religijos galiai, toks menas tenkina vidinį prasmės troškimą. Sudomino ir dramatiška asmenybės istorija. Supratau, kad jo kūryba puikiai derės su intymia Dalvičo galerijos erdve.

Taigi atsidūriau Kaune, kur susipažinau su tuometiniu Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus vadovu Osvaldu Daugeliu ir profesoriumi Vytautu Landsbergiu. Justė pasirūpino, kad susitikčiau su visais, puoselėjančiais Čiurlionio palikimą, – juk tai tokia svarbi figūra jūsų istorijoje.

Mane maloniai nustebino visų draugiškumas ir atvirumas – dažnai dirbant su nacionalinės reikšmės asmenybėmis juntamas savininkiškumas, bet Čiurlionis – kitoks atvejis.

Aišku, man labai pasisekė, kad beveik visi jo darbai ir buvo muziejuje

Kaune, tai labai palengvino parodos Londone organizavimą. O paroda buvo tikrai labai sėkminga! Neslėpsiu, nebuvau tuo užtikrinta – galėjo likti ir niekam neįdomi. Padėjo žurnalistai, kurie irgi buvo sužavėti Čiurlionio. Įdomu, kad tuo metu perleista „Žiedų valdovo“ trilogija, ir ore tvyrojo mokslinės fantastikos bei kosmoso nuotaikos, tad nenuostabu, kad galeriją savaitgaliais užplūsdavo marga publika – nuo

videožaidimų gerbėjų iki subkultūrų atstovų, – ir kiekvienas Čiurlionyje atrado šį tą sau artimo.

Pati paminėjote, kad Čiurlionis mums – nacionalinės svarbos asmenybė. Įdomu, kaip jums toks susvarbinimas atrodo? Ar Didžioji Britanija turi tokių visiems rūpinčių herojų?

Žvelgdami į istoriją matome, kad dauguma tautų turi po vieną ar du iškiliausius menininkus, tapusius savotiškais etalonais. Anglijoje tai Johnas Constable’is ir J. M. W. Turneris. Nors jų seniai nebėra tarp mūsų, jie vis dar reiškia aukščiausią meninį lygį ir tarptautinį pripažinimą. Be to, Constable’is savo kūryboje įamžino idilišką Anglijos laikotarpį, nors politinė situacija anuomet ir nebuvo rami. Toks išliekantis pripažinimas liudija kūrybiškumo ir kultūros galią.

Surengti parodą apie užsienio menininką Londone –viena. Bet kuruoti svarbiausio Lietuvos menininko atminimui skirtą parodą Lietuvoje – visai kas kita. Su kokia energija ėmėtės šio iššūkio?

Turbūt buvau šiek tiek naivi! Simpatizavau muziejui ir jo darbuotojams, ir nė neįsivaizdavau, kad šis projektas bus taip atidžiai stebimas. Vis dėlto parodų kūrimas – mano profesija, kurioje jaučiuosi patogiai. Turiu aiškią viziją, ką noriu pasiekti,

ir suvokiu, kad teminėms parodoms, kaip ši, yra begalė prieigų. Nėra vienintelio teisingo ar klaidingo būdo –viskas priklauso nuo kuratoriaus ar jų komandos ir menininkų, kuriuos jie suburia. Kaune man teko malonumas dirbti su dviem išskirtinėmis kuratorėmis – tai Greta Katkevičienė ir Vaiva Laukaitienė. Jos nebūtų leidusios man padaryti didelių klaidų. Tikėkimės (šypsosi).

Apskritai tai buvo giliai kūrybiškas procesas – vystyti idėjas, siekti jų įgyvendinimo ir kruopščiai apgalvoti, kaip viskas susijungia. Mes tiesiog panirome į užduotį. O dabar artėjame prie kritinio taško, kai paroda bus atidaryta ir visuomenė turės galimybę ją įvertinti.

Su kokia žinute apie Čiurlionį prisistatote Lietuvos publikai?

Kviečiu pažvelgti į jį iš naujo, nes puikiai suprantu, kaip lengva įsivaizduoti, kad menininką jau pažįsti. Tikiuosi, kad paroda bus įdomi tiems, kurie jo kūrybą pažįsta nuo vaikystės, kai pirmąkart apsilankė retai besikeičiančioje galerijos ekspozicijoje. Norėjau parodyti, kad Čiurlionio keliami klausimai yra platūs, egzistenciniai ir aktualūs ne tik jam vienam.

Be to, kad kviečiame Čiurlionį suprasti naujais būdais, siekiame ir pritraukti įvairią auditoriją, žmones, kurie labiau domisi mokslu nei menu. Tai kuratorės Gretos noras.

VIENOJE MUZIEJAUS PUSĖJE – JŪRA, KITOJE – KOSMOSAS, O JUOS JUNGIA KORIDORIUS.

Dabar geriau suprantu, kodėl parodos menininkų sąrašas toks ilgas – daug epochų, daug šalių, daug meno sričių! Vėlgi, mąstėme apie įvairios auditorijos pritraukimą. Pavyzdžiui, gal kai kurie Kauno bienalės lankytojai neapsilanko Čiurlionio parodoje, manydami, kad tai tik praeities menas, jiems neįdomus? Man visada patiko jungti praeitį ir dabartį, todėl norėjau patyrinėti, ką Čiurlionis gali pasakyti šiuolaikiniams menininkams. Dalis pakviestųjų dalyvauti parodoje anksčiau net nebuvo girdėję apie šią asmenybę, o dabar eina dėl jo iš proto.

Menininkai ir jų darbai parodoje rezonuoja tarpusavyje, nagrinėja tas pačias temas. Paroda skirstoma į tris temines dalis: tai didžiosios „Jūra“ ir „Kosmosas“, o tarp jų – pereinamasis koridorius, pavadintas „Navigacija“. Kosmoso dalyje atskleidžiamos saulės, mėnulio, pasaulio sukūrimo ir kitos temos.

Ar parodoje veikia ir muzika bei literatūra? Žinoma, kaip be jų. Ne vienas rašytojas ir tekstas turėjo Čiurlioniui įtakos. Parodoje minimi Charleso Darwino „Rūšių atsiradimas“, Nietzsche, Camille Flammarion, Jūratės mitas. Pastarojo neturime užrašyto, tačiau istoriją iliustruojame meno objektais.

Kalbant apie muziką, ji svarbi škotų menininkės Katie Paterson kūrinyje –Vivaldi „Metų laikų“ plokštelė ant patefono sukasi Žemės greičiu – tai yra, beveik nejuda. Tuo tarpu JK menininkų duetas Ruth Jarman ir Joe Gerhardtas, arba „Semiconductor“, pristato didelę vaizdo instalia-

ciją, kurią lydi baltas triukšmas –savotiška muzikinė intervencija. Žinoma, yra ir daugiau muzikinių akcentų.

Taip pat ir kino – rodome George’o Méliès „Kelionę į Mėnulį“, tai pirmasis mokslinės fantastikos filmas, garsus tuo, kad Mėnulis atrodo kaip sūrio gabalas, į kurį įkištas teleskopas. Jis įkvėpė Kaune jau puikiai pažįstamą Williamą Kentridge’ą ir daugelį kitų. Dar noriu pasidžiaugti, kad Emilija Škarnulytė specialiai parodai kuria naują filmą, kurį rodysime muziejaus auditorijoje.

Įdomu, ką manote apie muziejaus architektūrą? Juk tai vienas svarbiausių modernizmo pastatų Kaune, reprezentuojantis ir mūsų Pirmąją

Respubliką.

Kai pirmąkart lankiausi Kaune, mane sužavėjo pastato „karūna“. Architektai sumaniai panaudojo Čiurlionio kūrybą! Įspūdingas ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus fasadas. Parodoje svarbiausia – U formos vidaus erdvė. Mano nuomone, būtina vienu metu mąstyti apie turinį ir erdvę. Būtent architektūra padiktavo parodos ritmą ir tempą – kur ką dėti, kaip ką pateikti, kaip viskas bendrai atrodo. Vienoje muziejaus pusėje –jūra, kitoje – kosmosas, o juos jungia koridorius.

Ar pažintis su Čiurlioniu leido jums geriau suprasti Lietuvą ir jos žmones? Žinoma, jei turėjote tokį tikslą. Sudėtingas klausimas. Veikiau atvirkščiai – susipažinusi su nuostabiais lietuviais, geriau suvokiau

Čiurlionį. Aišku, jis gyveno kitu metu, žmonės tada tikriausiai buvo kitokie, bet vis tiek... Kelionės po Lietuvą ir peizažų, kuriuos jis taip mylėjo, atradimas man labai padėjo.

Apskritai šis laikas su Čiurlioniu leido įsitikinti, kad vaizduotės galia yra esminė puikaus menininko savybė. Tik pagalvokite, kokiam drąsiam reikia būti, kad leistum vaizduotei skleistis, ypač žinant Čiurlionio patirtus vargus. Jis buvo atkaklus, nuolat judėjo į priekį, nes žinojo, kad privalo perteikti tai, ką mąsto ar bando suprasti. Jis žinojo, kad tapyti, piešti, skambinti yra taip pat svarbu, kaip kalbėti ar rašyti. Kaip puikiai jam tai pavyko! Šiandien jo darbai vis dar skleidžia žinią ir jaudina žmones.

Kathleen, parodą Kaune kuruojate dar ir todėl, kad esate nepriklausoma kuratorė. Ar niekada nesigailėjote šio pasirinkimo?

Žinote, aš 30 metų praleidau didelėse meno institucijose, o mano šeima – verslininkai. Visada norėjau pamatyti, ką galiu nuveikti pati. Sau dirbu jau 11 metų, ir man tai labai patinka. Bet tai sunkus darbas. Būtent dėl tų 30-ies metų patirties institucijose man jia ir sekasi, nes tada užmezgiau svarbiausius ryšius ir dirbau su daugybe žmonių. Bet dirbti kultūros sektoriuje šiandien yra labai sunku. Finansavimas, pragyvenimo kaina, ekonomika –visa tai labai sudėtinga. Sėkmė dažniausiai lydi tuos, kurie dirba komandoje.

Augustės Tumaitės nuotr.

ČIURLIONIO APSIREIŠKIMAI IR LAIŠKAS GIMTADIENIO PROGA

MONIKA LOZINSKIENĖ

I.

Atrodo, tuoj apsivemsiu, širdis plaka taip, kad tuoj ją teks išspjauti. Šiandien „vonios kambaryje“ lankiausi jau gal aštuonis kartus. Tačiau viskas, nebėra kur trauktis, stoviu už durų ir tuoj reikės eiti. „Monika Mašanauskaitė“, – pasigirsta, ir durys atsidaro. Nebeturiu pasirinkimo, privalau eiti. Kūnas prakaituoja. Rankos pavirto į du ledkalnius, kurie, panašu, niekada neatitirps. „Vargu, ar galėsiu pajudinti pirštus“, – susimąstau.

Perdėtai girdžiu kiekvieną garsą: kaip kaukši mano dailių batelių kulnai, kaip priešais mane ilga eile sėdintys svarbūs žmonės varto lapus. Džiaugiuosi, kad dėviu ryškiai mėlyną kostiumėlį. Įsivaizduoju, jog jis mane saugo lyg šarvai. Plojimai užpildo erdvę. Kodėl kažkas ploja žymiai garsiau, lėtesniu ritmu ir stipriai išsiskirdamas iš publikos? Ar kažkas nori mane išblaškyti? Streso apimtos smegenys – nesustabdomos. Jos nukeliauja į pačius tamsiausius ir labiausiai bauginančius užkaborius, net jei realių pavojų aplinkui nėra. Bandau prisiminti afirmaciją „You are a master. You are ready“ („Tu esi meistrė. Tu pasiruošusi“). Kelis kartus ją pakartoju mintyse. Nusilenkiu, atsisėdu. Jaučiu, kaip milžiniška kamera ir tiesioginė transliacija pro ją spokso tiesiai į mane, tarsi norėtų pasakyti šį tą labai svarbaus ir dar labiau sureikšminti šią akimirką. Mano mintys išsibarsčiusios, nors viską suplanavau ir ruošiausi šiai dienai metus, šiandien yra ta diena, kai kūnas nesuvaldo įtampos. Jeigu nori lipti į sceną, turi šį faktą priimti. Kartais tiesiog ne tavo diena. Daugiau niekada! Kam aš save taip kankinu! Pati pasirinkau čia būti. Atrodo, kiekviena sekundė trunka ištisas valandas… Giliai įkvepiu, iškvepiu, pakeliu rankas, pažvelgiu į kamerą, pasakau sau „metas pradėti“ ir atsiduodu neišvengiamybei, pradedu skambinti Čiurlionio preliudus tarptautiniame M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso antrajame ture. Nebežinau, kur staiga ištirpo penkiasdešimt penkios minutės, turbūt patekau į flow būseną. Kūnas taip ir liko prilipęs prie fortepijono kėdės, nors mintys net kelis kartus ragino išeiti.

2019 metais šiame konkurse pasirodžiau dviejuose turuose (iš viso yra trys), ir tai buvo viena intensyviausių scenos patirčių. Tuo pačiu labai

malonu prisiminti, kokią olimpinę formą buvau pasiekusi ir kaip stipriai buvo mobilizavęsis mano kūnas. Jei ne Covid-19 ir sustojęs pasaulis, tikriausiai dar bent kelerius metus būčiau dalyvavusi panašiuose konkursuose ir ėjusi standartiniu klasikinio pianisto keliu. Tačiau atsiradus laiko pamąstymams, kūrybinis smalsumas nugalėjo ir taip atsirado mūsų duetas „Piano Phase Project“ kartu su lenkų pianiste Anna Szałucka.

II.

Šiltas rugpjūčio vakaras, sėdžiu Britų Kolumbijoje esančio Gibsons miestelio pakrantėje, 8000 kilometrų nuo Lietuvos. Šiltas vėjelis, miško kvapas ir vėstantis vakaras primena man brangią tėvynę. Galbūt dėl labai panašios geografinės platumos?

Su Anna atvykome čia nufilmuoti meninio filmo „Garso meditacija“, įkvėpto Čiurlionio misticizmo ir tyrinėjančio žmogaus, kūrybos ir gamtos santykį. „Mane labiausiai nustebino tai, kad, nors ir esu kilusi iš Lenkijos, niekada apie Čiurlionį nebuvau girdėjusi. Jo muzika pasirodė įdomus romantizmo ir impresionizmo derinys – tarsi mišinys visko, kuo anuomet buvo Lietuva: daug gamtos, lietuviškumo, bet kartu ir šiek tiek lenkiškumo, artumo Rytų kultūrai, o drauge ir Europos, ypač Prancūzijos, įtakos. Man labai patinka, kaip jis savo kūryboje vaizduoja gamtą, tačiau man jo tapyba atrodo kur kas revoliucingesnė nei poezija ar muzika – būtent paveikslai man labiausiai rezonuoja“, – paklausta, ką Čiurlionis reiškia jai, atsako mano kolegė.

„Bet kodėl taip toli, juk Lietuvoje miškai irgi labai gražūs?“ – daug kas klausia. Atsakymo sulaukiau sėdėdama ant akmens ir žvelgdama į tolį.

Tą tykų vakarą pažvelgiau į švelniai banguojantį vandenį ir tolumoje besisupančius laivelius su ryškiai švie-

čiančiais žibintais. Ar taip gali būti? Aš matau gyvą Čiurlionio paveikslą „Ramybė“. Tą dieną man pasidarė galutinai aišku, kad čiurlioniškoji alchemija ir atvedė mane į šią vietą. Galbūt Čiurlionis savo vaizduotėje ar alternatyvioje realybėje jau buvo čia atkeliavęs, nes jo kūriniai toli gražu neapsiriboja mūsų platumų gamtos grožiu. Kuo daugiau domiuosi Čiurlionio asmenybe, tuo labiau keliu klausimą, ar mums kada nors pavyks įsigilinti į jo meno dvasingumą ir iš tiesų suprasti, apie ką jis savo kūryboje kalbėjo.

III.

Čiurlionis, Čiurlionis, Čiurlionis... Jis man ilgai buvo labai tolima, giliai praeityje nugrimzdusi kultūrinė asmenybė. Dabar suprantu, jog į jį žvelgiau ir apie jį girdėjau itin siaurame kontekste. Dar vaikystėje pradėjau groti jo muziką, tačiau dabar suvokiu, kad norint išties suprasti ir pajausti jo meną reikia būti itin brandžiu žmogumi.

„Lengviau pastatyti paminklą, pavadinti gatvę ar mokyklą Čiurlionio

vardu. Bet analizuoti, ką jis kalbėjo, kodėl taip kalbėjo ir kūrė, labai sudėtinga“, – teigia Vilniaus licėjaus muzikos, meno istorijos, etikos mokytojas, ilgametis Nacionalinės moksleivių akademijos lektorius Ričardas Jankauskas.

O Jonas Mekas yra sakęs, kad „Čiurlionis – tai dievas... Jo negalima liesti... Niekas niekada neprilygs Čiurlioniui... Todėl neverta net stengtis. Netapykite... Net nepradėkite tapyti...“

Žvelgiant į Čiurlionį iš tokių perspektyvų, ši asmenybė mus gali išmokyti kur kas daugiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Čiurlionį galima sulyginti su Senovės Graikijos filosofais. Jie nebuvo vien minties ir žodžio meistrai, savo filosofinius tekstus jie apdainavo, mokėjo groti lyra ar kitara, vaidinti teatre, o kai kurie buvo tokie atletiški, kad net dalyvavo olimpinėse žaidynėse, žinodami, jog sveikame kūne – sveika siela. Kitaip tariant, tie žmonės žinojo „viską“. Jie nebuvo supančioti ribotumo.

Anna ir Monika filmuojant „Garso meditaciją“ Kanadoje. Bruce Devereux nuotr.

O Čiurlionis, pasirodo, buvo kietas plaukikas! Gaila, bet ilgaamžės sveikatos jo paties gyvenime pritrūko. Tačiau nepritrūko minties laisvės ir kūrybinio įvairiapusiškumo, ko mes, šiandienos menininkai, taip stipriai siekiame, norėdami išsipančioti iš įvairiausių dogmų ir tradicinio meno sergėtojų nubrėžtų rėmų.

„Silpnybė – tai niekšybė“, – sakė Čiurlionis. Silpnybė – tai apsiriboti tik savo išmanymu. Silpnybė – tai apriboti save tik vienu kūrybiniu modeliu. Silpnybė – tai negebėjimas išbandyti kažką naujo. Čiurlioniška stiprybė – tai piešti neaprėpiamą ir sunkiai suvokiamą kosmosą ar tapyti tokią abstrakciją kaip muzika. Stiprybė – tai dar nemokant lietuvių kalbos gilintis į lietuviškąją kultūrą ir liaudies dainas. Stiprybė – tai drąsa jungti skirtingus kūrybinius žanrus –dailę, muziką ir literatūrą. Stiprybė –tai pakeisti kūrybinį rakursą. Bet ar mes esame pakankamai stiprūs Čiurlionio paveiksluose pamatyti

šiuolaikinius garlaivius, pušį karalienę ar tai, kad pasaulį delnuose laiko tik vienas, baltą apsiaustą dėvintis karalius, o gal karalienė?

IV.

Nors Čiurlionį visų pirma teko pažinti per muziką, visgi jo žodžio, minties ir teptuko valdymas mane žavi labiausiai. Apskritai, mene dėl skonio ginčytis sudėtinga. Bet ar mūsų skonis pakankamai išlavintas?

Aš visuomet įtariai žvelgiau į meno kritiką. Dažnai atrodo, jog norėdamas objektyviai įvertinti atlikimą ar meno kūrinį privalai pats būti prisilietęs prie to meno „gamybos“. Jei kalbi apie pianizmą, turi pats groti, jei apie kompoziciją, turi pats gebėti kurti muziką, jei apie dailę – pats tapyti. Kai pačiai teko rimtai prisiliesti prie Čiurlionio muzikos ir kurti jo simfoninės poemos „Miške“ aranžuotę keturioms rankoms fortepijonui, susidūriau su daugybe statiškų

Anna ir Monika filmuojant „Garso meditaciją“ Kanadoje. Bruce Devereux nuotr.

muzikinių epizodų, kurie dažnai orkestre skamba įtaigiai, o tuos epizodus perkėlus ant fortepijono labai akivaizdžiai pasigirsta judėjimo trūkumas. Nepaisant to, daugybė momentų simfoninėje poemoje „Miške“ yra tiesiog genialūs – pavyzdžiui, įžanga. Kaip įmanoma sukurti muziką taip, kad ji tikrai priešaky iškeltų miško ošimo vaizdinį?

Čiurlioniui buvo nelengva. Kilęs iš ir subrendęs mažuose XIX a. pabaigos Lietuvos miesteliuose, nutolęs nuo svarbiausių to meto kultūrinių Europos centrų – Paryžiaus ir Vienos, jis neturėjo galimybių pamatyti ir patirti to, ką kasdien koncertų salėse girdėjo ir meno galerijose regėjo jo amžininkai iš Vakarų Europos. Nepaisant to, jo sąmonės plotis ir gylis leido tapti itin plačių pažiūrų menininku. Čiurlionis mokėsi mitologijos, fizikos, filosofijos, astronomijos, mineralogijos, domėjosi Rytų menu, šalia harmonijos bei kitų muzikinių disciplinų. Skaitė veikalus apie meno pažinimą, religiją bei žmogaus psichologiją. Taigi, ar mes, šiuolaikiniai, „žinojimo“ prisotinti ir itin racionalūs žmonės, galime suvokti Čiurlionio meną, kupiną dieviškos ramybės ir harmonijos? Ar galime pajusti tą kosminę vienybę ir užmegzti tokį glaudų ryšį su gamta, nežemiška energija ir dvasingumu, kokius tapė ir jautė Čiurlionis?

V. Mielas, nors labiau norisi sakyti –didingas, Čiurlioni,

sveikinu Tave su 150-uoju gimtadieniu! Nors tau kūniško gyvenimo daug duota nebuvo, Tu lig šiol mane mokai ir stebini. Esu dėkinga, kad Tavo kūrybos dėka nukeliavau į Kanadą ir ten turėjau laiko ir erdvės ją pažinti arčiau ir giliau. Ar žinai, kodėl būdama ten tiek daug laiko praleidau miške? Ogi dėl to, kad būtent Tavo simfoninė poema „Miške“ man davė pirmąjį impulsą šiam gyvenimo projektui. Dėkoju Tau, kad atsiuntei viziją ir suteikei stiprybės sukurti meninį filmą „Garso meditacija“, kuriame, kaip Tu mėgai, sujungėme muziką, dailę ir literatūrą! Dėkoju už Tavo žodžius, primenančius, kad „... debesys pridengė žemę. Ten vyksta žemiški dalykai: maišatis, triukšmas, nerimas. Tyla“. Šie žodžiai nuramina ir harmonizuoja. Ačiū, kad nuolatos primeni, jog buitis ir praktiškumas tėra maža mūsų gyvenimų dalis, kad turime žvelgti plačiau ir nebijoti susidurti su mistiškumu, dvasingumu, ribotu savo pačių suvokimu. Nietzsche tikriausiai suklydo: Dievas nemirė. Bent jau Tavo kūryboje tai tikrai.

Sveikinu Tave ir žinok, kad mes dar tik mokomės Tave pažinti. Linkiu Tau likti gyvam amžinai, kad platus pasaulis Tave atrastų ir pažintų!

Monika, 2025 m.

Bruce Devereux nuotr.

P. S. Šiame laiške rasi ir mano pirmąjį eilėraštį „Judėjimas“. Į mane tikrai trenkė kūrybinis žaibas. Kol kas jis blykstelėjo tik vieną kartą ir daugiau nesugrįžo.

Judėjimas

Aš tikiu vienintele tiesa Po ilgos tamsos pakils šviesa

Sklęsiu virš debesų Gyvenimo ritmu

Garsai vilties lydės mane Kartu su muzika, vandens Žeme

Miškas, neuronai, žvaigždės, tinklai Ką man daryti, kaip viską apjungti ir pamatyti?

Nei baiminuos, nei abejoju, Tampu gyvenimo būgnu

Nežinomo, neatrasto, neatskleisto Štai ko aš siekiu

Mūs didybė pranoksta tiesias linijas

Teisybė kuria upėse vagas

Girdžiu, ausies būgnelį glosto man nežinomybė, O dvasią įkvepia nuobodulys

Įsileidžiu juos ilgai, giliai kelionei Nelieka baimės manyje

Pianistės Monikos Lozinskienės atliekamos simfoninės poemos „Miške“ galima pasiklausyti „Spotify“ arba „YouTube“ platformoje įvedus „Monika Lozinskienė – In the Forest“.

Pamatyti Čiurlionio įkvėptą Kanadoje kurtą filmą „Garso meditacija“ galėsite 2025 m. balandžio 4 d., penktadienį, „Romuvos“ kino centre.

SEKTI ČIURLIONIO ŽENKLUS

DR. AUŠRA STRAZDAITĖ-ZIBERKIENĖ

PAŠNEKOVO ARCHYVO NUOTR.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Nuo nesuprasto ir neįvertinto – iki valstybinio pasididžiavimo. Jo daile, jo menu, jo žodžiais pagrįstai didžiuojamės.

Užsieniečiui, Kaune besilankančiam tik vieną dieną, pirmiausia rekomenduočiau pamatyti Čiurlionio darbus. Dovanų užsieniečiui muzikui, ko gero, vežčiau Čiurlionio fortepijoninę kūrybą.

Rašančiam ir skaitančiam rekomenduočiau Čiurlionio tekstus.

Kodėl? Nes Čiurlionis iškyla aukščiau kitų kompozitorių ir dailininkų dėl įvairiabriaunės kūrybos, ypatingo laikotarpio ir, be abejo, trumpų gyvenimo metų. Jo vardą išdidžiai pristato meno kolektyvai, draugijos, kalnai ir net kosmoso kūnai. Šiais metais galime naujai įvertinti jo kūrybą, svarstyti kultūrinį kontekstą, įtaką. Čiurlionis neišsemiamas, regis, nuolat atveriami nauji klodai, naujos prasmės. Kiekvienas mūsų Čiurlionyje ras kažką sau. Negaliu kalbėti už dailėtyrininkus, nes man įdomiausia – muzika, tad ir tai, kaip kito ir buvo „pataisyta“ simfoninių poemų instrumentuotė, kaip nuo urtekstų skiriasi fortepijoninių pjesių redakcijos ar kaip iš neišbaigtų juodraščių „gimsta“ ištisi kūriniai.

Apie tai kalbėjausi su pianistu ir muzikologu, Čiurlionio rankraščių tyrinėtoju dr. Daniele Buccio iš Italijos. Nors kai kurie mano klausimai buvo gan kategoriški, atsakymus gavau filosofiškus. Ir tai turbūt svarbiausia pamoka mums – į viską, Čiurlionį, meną, tuometinius įvykius – žvelgti filosofiškai.

Jau kuris laikas lankotės Lietuvoje kaip koncertuojantis pianistas ir muzikologas. Tačiau, nors jūsų koncertuose

dažniausiai skamba baroko arba Vienos klasikų kūriniai, konferencijose kalbate apie Čiurlionį. Kaip Čiurlionis atsirado jūsų gyvenime?

Pirmoji pažintis su Čiurlionio muzika įvyko dar paauglystėje, per Mūzos Rubackytės įgrotas vėlyvąsias Čiurlionio pjeses. 2011 m. gegužę dalyvavau Kentenberyje vykusioje konferencijoje „Baltic Music and Musicologies“, kur susipažinau su prof. Gražina Daunoravičiene, prof. Rimantu Astrausku ir dr. Rima Povilioniene, kurie paskatino dalyvauti Čiurlionio mirties šimtmečiui skirtuose renginiuose Vilniuje tų metų rugsėjį.

Nuo 2014 m. nuolat lankausi Lietuvoje, dalyvauju Druskininkuose vykstančiuose moksliniuose susitikimuose „Čiurlionis ir pasaulis“, kur man buvo pasiūlyta muzikologinį interesą paversti praktine fortepijonine realizacija.

Kokią vietą, jūsų nuomone, Čiurlionio muzika užima pasauliniame kontekste? Šiais jubiliejiniais metais, o ir anksčiau, Čiurlionis labiausiai reprezentuojamas kaip dailininkas, tad ar jo muzika pakankamai žinoma?

Klausytojai, žiūrovai, kai juos paliečia Čiurlionio muzika ir dailė, visuomet lieka sužavėti, nori kuo labiau priartėti prie jo stiliaus. Renginių, vyksiančių miestuose, kuriuose gyveno Čiurlionis, organizatoriai tikrai jautriai žvelgia į jubiliejų ir, žinoma, padarys viską, kad Čiurlionio meno prasmės būtų išryškintos tiek mokslininkų, tiek menininkų veiklose. Nuo XX a. 10 dešimtmečio Čiurlionio muzikos žinomumas tarp atlikėjų, o ir tarp klausytojų gerokai išsiplėtė, ypač dėl esminių akademinio ir praktinio pobūdžio redakcinių iniciatyvų.

Šiais metais minime 150-tąsias Čiurlionio metines, Lietuvoje ir užsienyje vyks daugybė renginių. Nuraminkite mane – tokia praktika, kai menininkai ypatingai minimi vien jubiliejų proga, būdinga ne tik Lietuvai? Man tiesiog baisu, kad ateinančius 50 metų apie Čiurlionį tylėsime. Taip, tai paplitusi praktika – atgaivinti tam tikras menininkų gimimo, mirties ar net premjerų datas. Mokslininkams ir menininkams tai tampa galimybe stebėti, kaip laiko tėkmėje kinta autoriaus supratimas ir vertinimas. Švenčių metu galima paminėti svarbius momentus, atskleisti dabartinio laiko požiūrį į

meno prasmes. Noriu jus nuraminti, paminėdamas muzikinį ir muzikologinį renginį, kurį organizuos ir rems Lietuvos ambasada Naujajame Delyje, – jis vyks kitų metų balandį.

Pastaruoju metu vis daugėja neatrastų ar nebaigtų Čiurlionio kūrinių. Kaip vertinate praktiką sukurti išbaigtą kūrinį iš juodraščio? Ir kaip vertinate tokio kūrinio autorystę?

Čiurlionio muzikos katalogą parengė V. Karužienė, S. E. Juodis, V. Žukas, V. Landsbergis ir D. Kučinskas. Pakartotinai peržiūrėjus rankraščius buvo rasti tik dar keli darbai. Norint būti arčiau Čiurlionio meno, siūlau nuosekliai sekti autoriaus paliktus ženklus ir tirti jų tarpusavio santykius; taip pat pritariu tam, kad būtų atsižvelgta į tam tikrą pagrindinių temų plėtotę skirtinguose kūriniuose. Čiurlionio nebaigtų kūrinių išbaigimas ir pratęsimas XX a. daugeliui buvo neabejotinas įkvėpimo šaltinis. Požiūris į kūrinio išbaigimą priklauso nuo neužbaigtumo vertinimo ir nuo išsikeliamų tikslų. Visada galima atskirti, ar siekiama atkurti šaltiniuose perteiktą autoriaus valią, ar kurti savas interpretacijas ir integracijas.

ESU ĮSITIKINĘS, KAD ATLIKĖJAS

PASIEKIA SAVARANKIŠKĄ,

BEKOMPROMISĮ KRITINĮ KŪRINIO

TYRINĖJIMO TAŠKĄ,

O ATLIKIMO BRUOŽAI EVOLIUCIONUOJA REMIANTIS ŠALTINIU.

Kita vertus, vargu ar galime teigti, kad visa Čiurlionio

muzika yra žinoma. Visai neseniai jūs pats pristatėte atrastą Čiurlionio dainą. Gal galėtumėt apie tai papasakoti plačiau?

Suskaitmeninti Čiurlionio rankraščiai yra pasiekiami besidomintiems, ypač atlikėjams. Neseniai aš pateikiau jau žinomos dainos „Zadumali się anieli...“ („Susimąstė angelėliai“) rekonstrukciją prof. Dariaus Kučinsko apsvarstymui, daina buvo publikuota. Šią versiją pirmąkart atliko sopranas Dovilė

Kazonaitė. 2020 m. su keletu Lietuvos mokslininkų pasidalinau poetinio teksto šaltiniu ir keletu istorinių bei stilistinių pastebėjimų, kurie galėtų tapti didesnio tyrimo, skirto vokalinei Čiurlionio muzikai, dalimi.

Kaip manote, ar egzistuoja Čiurlionio fortepijoninės muzikos atlikimo kanonas? O gal nėra nei Čiurlionio, nei visos

lietuviškos fortepijoninės muzikos atlikimo kanono?

Atlikime ieškodami kanoninės taisyklės aktualizavimo galime trukdyti išskirtinei menininko atsakomybei priimti sąmoningus stilistinius pasirinkimus. Atlikėjo apsisprendimas, betarpiškas ryšys

su muzikinio kūrinio tekstu taip būtų smarkiai redukuojamas vien į kitų menininkų grupių kūrybinius veiksmus ir laikomas vien konteksto nulemtu socialiniu tarpininkavimu. Nuorodos į tam tikrą atlikimo kanoną reikalingos žinovams, norintiems apibendrinti reiškinius, kuriuose menininko individualybė peržengiama ir įtraukiama į istoriją; tačiau konteksto determinizmas lyg ir skatina pripažinti meno rezultatų laisvę. Esu įsitikinęs, kad atlikėjas pasiekia savarankišką, bekompromisį kritinį kūrinio tyrinėjimo tašką, o atlikimo bruožai evoliucionuoja remiantis šaltiniu. Pastaraisiais dešimtmečiais atlikimo kanonui keičiantis, keitėsi ir atlikėjų stilistiniai sprendimai. Tačiau tarp skirtingų menininkų galima pastebėti panašumą ir bendramintiškumą.

O koks jūsų santykis su kitais lietuvių kompozitoriais –Lietuvos ir mūsų diasporos?

XX a. Lietuvos muzikos istorija ir ypač tai, kaip Čiurlionio menas veikė kompozitorius, tradicinio dainavimo poveikis instrumentinei muzikai ir tautinės priklausomybės sąsajos su estetiniais tikslais, kuriuos išreiškia kompozicijos technikos, kelia didžiulį muzikologų, klausytojų ir atlikėjų susidomėjimą.

KULTURA. KAUNAS. LT PRISTATO

KAUNAS PILNAS RENGINIŲ

KULTŪROS LAUKAS JAUTRIAI REAGUOJA Į KARĄ

KOVĄ ŠVENČIAME KINĄ, PRANCŪZIŠKĄ KULTŪRĄ, LAISVĘ, MUZIKĄ, DAILĘ – VISKĄ, KAS TURTINA MŪSŲ

UKRAINOJE. RENGINIAI, SKELBIAMI ŠIAME

DVASIĄ IR SKAIDRINA ILGĖJANČIAS DIENAS. DAR

KALENDORIUJE, GALI BŪTI PERKELTI AR ADAPTUOTI

Į PALAIKYMO AKCIJAS. AKTUALIĄ INFORMACIJĄ

DAUGIAU RENGINIŲ – NUOLAT ATNAUJINAMAME

RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME

INTERNETINIAME KALENDORIUJE

KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT

RENGINIAI.KAUNASPILNAS.LT

KALENDORIUS

03 01–03 31

Frankofonijos mėnuo

Įvairios vietos

Atypeek Dgn / „Pexels“ nuotr.

Kaip ir kasmet, Kauno gyventojai ir svečiai kviečiami pažinti Prancūziją ir jos kultūrą Frankofonijos mėnesio renginiuose. Nuo muzikos ir kino filmų seansų iki paskaitų, diskusijų ir mokslo konferencijų – atraskite prancūziškąjį pasaulį Kaune, tarpukariu vadintame Mažuoju Paryžiumi.

Programa: kaunas.lt

Iki 04 06

Paroda „Miesto atmintis: Kęstutis Ignatavičius“

KMM Kauno rotušė, Rotušės a. 15

Kauno miesto muziejaus nuotr.

Šia paroda atnaujintoje

Kauno rotušėje atverta erdvė subjektyvioms Kauno istorijoms. Tokioms, kurios savaip papildo didįjį miesto istorijos pasakojimą. Pirmasis herojus – ilgametis Kauno ceremonmeisteris, kaunietiškų ritualų kūrėjas, Kauno bigbytininkas Kęstutis Ignatavičius. Parodą kartu su K. Ignatavičiumi kuravo Rokas Sinkevičius ir Lina Mikalkėnaitė.

Iki 08 31

Paroda „Industrinės pasakos“

KMM Kauno rotušė, Rotušės a. 15

Onos Ivanauskienės nuotr.

Parodą, bendradarbiaudamas su Kauno miesto muziejumi, parengė menininkas Vladas Suncovas.

Rotušės palėpėje galima ne tik pamatyti Kaune gamintus buities daiktus, fotografijose užfiksuotas istorijas, bet ir greta Kazio Šimonio ar Petro Kalpoko darbų išvysti dabar gyvenamo laiko interpretacijas.

03 03–03 31 Ryčio Šafranausko fotografijos paroda „Vėjo namai“

„Pelėdų kalno“ galerija, A. Mackevičiaus g. 27

Paroda kviečia pažvelgti į praėjusių laikų paliktus pėdsakus, kuriuos užfiksavo kamera, tačiau, kaip ir pats menininkas rašo, šie prisiminimai dažnai būna deformuoti, pripildyti subjektyvių interpretacijų.

Pirmadienis, 03 03, 18:00 Jundos Vaitkės knygos

„Jų dievai nesusitarė“ pristatymas

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Romane pasakojama ne tik

afgano ir lietuvės meilės istorija, bet ir atskleidžiami mums menkai pažįstamos šalies papročiai, pasaulėžiūra. Junda Vaitkė siekia išryškinti skirtingas gyvenimo filosofijas, kurios įdiegiamos jau vaikystėje. Knygos autorę kalbins rašytoja, muziejininkė Aldona Ruseckaitė.

KOVAS

KALENDORIUS

03 04–03 29

Grupinė grupės GIRIA paroda

Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus, Laisvės al. 106

Irena Mika. „Vėžlio portretas“. 2025. Akrilas, drobė, 20x20 cm.

Muziejaus parodinėje erdvėje atidaroma grupės GIRIA tapybos darbų paroda, kurios dalyviai –Vilniaus ir Kauno menininkai Gustas Jagminas, Ina Budrytė, Irena Mika, Laima Drazdauskaitė ir Romanas Averincevas. Parodoje eksponuojami gyvūnai, peizažai, fantastinės būtybės.

Antradienis, 03 04, 18:30 Šokio spektaklis

„Saikas“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Agnės Bekeraitytės-Popierės nuotr.

Naujausias „Nuepiko“ trupės spektaklis yra apie pusiausvyros paieškas per santykį su savimi, bet labiausiai – per mokymąsi santykyje su kitu. Idėjos autoriai ir atlikėjai –Oksana Griaznova ir Marius Pinigis.

Penktadienis, 03 07, 19:00

Audiovizualinė instaliacija

„Sutartinai“

Kauno kultūros centras, Vytauto pr. 79

„Sutartinai“ – tai audiovizualinė instaliacija, kupina baltiškų ir M. K. Čiurlionio simbolių, kviečianti susipažinti su kultūros ir meno sinteze moderniais būdais. Šis projektas interaktyviai pristato etninę kultūrą ir nematerialųjį paveldą, taip skatindamas tautinę savimonę.

Ketvirtadienis, 03 06, 18:00 Birutės Jonuškaitės knygos „Esamoji“ pristatymas

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

„Tai poetinis elementorius, kuriame autorė moko ir mokosi skaityti moteris, jų gyvenimus, rūpesčius, džiaugsmus, nuoskaudas, aistras ir nutylėjimus. Prieš skaitytojo akis veriasi spalvinga moterų pasaulio tipologija, pamatyta per tuščiažodžiauti nemėgstančios poetės objektyvą“, – sako rašytoja, filosofė dr. Aušra Kaziliūnaitė.

Renginyje dalyvaus knygos autorė, violončelininkė Agnė Arbačiauskienė, leidyklos „Slinktys“ vadovas Juozas Žitkauskas.

KOVAS

KALENDORIUS

03 07–03 23

Festivalis „Kino pavasaris“

Kino teatrai

Kadras iš filmo „Queer“

„Kino pavasaris“ šiemet švenčia 30 gyvenimo kine metų. Kruopščiai paruošta programa supažindins su „Oskarų“ nominantais ar didžiųjų festivalių laureatais, nukreips žvilgsnį į jaudinančius debiutus ir ragins įsitraukti į esminius kultūrinius pokalbius. Kaip ir kasmet, kinas lips iš ekranų ir lauks jūsų filmus lydinčiuose renginiuose: susitikimuose su kūrėjais, premjerose, festivalio ambasadose –„Godo“, „Kultūroje“, „Bundu“ ir „Xampany“, triukšmingame kovo 7 d. vakarėlyje su festivaliu „Audra“ ir net „Kaunas IN“ ekskursijose.

Sekmadienis, 03 09, 17:00 LNDT spektaklis „Viktoras,

arba Vaikai valdžioje“,

17:00

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Prancūzų siurrealisto, dramaturgo ir poeto Roger Vitraco pjesė „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ – tai absurdo teatrui artima satyra, išjuokianti buržuazijos konformizmą, kalbos klišes, kuriomis maskuojama slapta neapykanta ir žiaurumas. Režisieriaus Gintaro Varno teigimu, tai šmaikšti XX a. trečiojo dešimtmečio satyrinė parabolė apie šeimą ir tėvų sukurtą melagingą ir veidmainišką, bailų ir miesčionišką „gerovės“ pasaulį, kurį su malonumu griauna maištaujantys maži anarchistai.

Pirmadienis, 03 10, 18:00

Dokumentinio filmo

„Mamutų medžioklė“

peržiūra

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Aistės Stonytės dokumentinis filmas – tai kelionė laiku, bandant įminti vieną labiausiai intriguojančių Lietuvos teatro paslapčių. Sovietų cenzūrai uždraudus itin populiarų režisieriaus Jono Jurašo Kauno dramos teatre pastatytą spektaklį „Mamutų medžioklė“, sumanoma slapta jį nufilmuoti. Susirinkusi naktį teatre, trupė suvaidina spektaklį prieš kino kameras. Deja, kino juosta su nufilmuotu spektakliu mįslingai dingsta, o J. Jurašo likimas pasikeičia dramatiškai: režisierius netrukus priverčiamas palikti ne tik teatrą, bet ir Lietuvą.

Pirmadienis, 03 10, 20:00

Pako ir Roads grojimo 20-metis

„Auditorija“, Nepriklausomybės a. 12

„K.U.B. Insanitus. Naktiniai paukščiai. Lizdas. Prisukamas Abrikosas. Laukas. Audra. Kaunas 808 Orchestra. Auditorija. Vakaras, kurio metu bus aptarti visi – praėję ir būsimi – planai, apkabinti visi – seni ir būsimi – šokėjai. Ir įrašysime dar vieną vakarėlį į

Kauno istoriją“, – taip skamba kvietimas į kiekvienam kauniečiui atpažįstamus pulto veteranus pašlovinti skirtą vakarą.

03 10–04 01 Austėjos Auškalnytės paroda „Liminalios būsenos“

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Kauno menininkų namai atidaro parodų sezoną jaunosios kūrėjos Austėjos Auškalnytės paroda. Liminalios (ribinės) būsenos parodoje atsiskleis per garsą ir vaizdą. Kelionė prasidės nuo meninių fotografijų, įstrigusių tarp realybės ir sapno, mikro- ir makropasaulių. Ribinės ir abstrakčios erdvės iki galo neatskleidžia savo tapatybės, todėl šių pasaulių sankirtos dar labiau sustiprina nežinomybės jausmą, būdingą liminalumui.

KOVAS

KALENDORIUS

03 11–04 05

Paroda „Lietuviais

esame mes gimę“

KMM Miko ir Kipro Petrauskų namai, K. Petrausko g. 31

Jaunalietuvės su tautiniais drabužiais, XX a. 3-4 deš. / KMM fondai.

Šiandieniniame kontekste lietuvybė, nepriklausomybė ir valstybingumas yra kaip niekad svarbios temos. Žvelgdami į praeitį įkvėpimo semiamės iš tų, kurie XX a. pradžioje kūrė jauną Lietuvos valstybę, kokias dainas jie dainavo, kaip savo elgesiu liudijo meilę Tėvynei. Parodoje M. ir K. Petrauskų namai kviečia pažinti patriotinę muzikų veiklą.

Trečiadienis, 03 12, 18:00

Autentiško judesio dirbtuvės

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Tai laikas sau, kai galima atsiduoti kūno kalbai ir leisti jam papasakoti tai, kas tuo metu gyva ir trokšta būti išreikšta šią akimirką. Dalindamiesi autentišku judesiu grupėje mes stipriname gebėjimą stebėti be vertinimo tiek save, tiek kitus. Tai kvietimas kurti gilesnius, autentiškus tarpusavio ryšius.

Susitikimą ves šokio-judesio terapeutė Gintarė Urbienė. Dirbtuvės nemokamos, registracija el. paštu: gintare8urbiene@gmail.com

Penktadienis, 03 14, 18:00 Vakaras „Vydūno keliais“

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Vilhelmas Storosta Vydūnas miške prie Tilžės. 1936 m. MLLM nuotr.

Renginyje poetė, skaitovė Daiva Onaitienė pristatys svarbiausius Vydūno biografinius, kūrybinius momentus bei filosofines idėjas. Vakaro metu skambės fortepijoninė muzika, kurią atliks Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentė Kotryna Baltrimaitė. Programoje: Jean-Philippe Rameau, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Philipo Glasso ir kitų žymių Europos kompozitorių kūriniai.

Šeštadienis, 03 15, 13:00 K-pop šokių konkursas

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Pasiruoškite nepakartojamam vakarui, kupinam galingų pasirodymų ir įspūdingų choreografijų. Nesvarbu, ar dalyvausite kaip šokėjas, ar kaip žiūrovas, palaikantis savo favoritus, šio renginio praleisti tikrai nesinorės.

Šeštadienis, 03 15, 18:00 Spektaklis „Baseinas. Be vandens“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Jaunosios kartos režisieriaus

Jono Kuprevičiaus spektaklis pagal kultinio britų dramaturgo Mark Ravenhill kūrinį klausia, ar jaunas žmogus išties geba prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir už kuriamus tarpusavio santykius. Kiek tiesos nepasakome vieni kitiems ir kaip naudinga tą tiesą pasakyti, ją išgirsti bei kas nutinka, kai kas nors nutylima?

KOVAS

Teatro archyvo nuotr.

KALENDORIUS

Šeštadienis, 03 15, 20:00 „Mood Selers“ koncertas

„OLDMAN Kaunas“, Rotušės a. 20

Ryčio Šeškaičio nuotr.

„Mood Sellers“ idėja gimė orkestre, kai draugų kompanija nusprendė, kad nori groti dūdomis muziką, kurios klausosi patys. Taip atsirado pirmasis kolektyvas Lietuvoje, kuris gatvėse ir klubuose užkūrė vakarėlius su žalvarinių pučiamųjų ir būgnų jėga. Pats metas pasitikti jų 16-ąjį gimtadienį!

Trečiadienis, 03 19, 18:00

Violetos Palčinskaitės knygos „Pilnaties babilonai“ pristatymas-koncertas Ąžuolyno biblioteka, Radastų g. 2

Antradienis, 03 18, 19:00

Spektaklis „Atidaryk duris“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Donato Stankevičiaus nuotr.

„Atidaryk duris“ – jaunosios kartos režisieriaus Justino Vinciūno ir tarptautinės menininkų komandos sukurtas spektaklis pagal Aristide‘o Tarnagda‘os pjesę „Silmiga“. Iš Burkina Faso kilęs dramaturgas pasakoja istoriją apie šeimą, kartu su savo sūnumi užauginusią svetimšalį berniuką.

Violeta Palčinskaitė buvo prisiekusi niekada nerašyti memuarų. Prieš dešimtmetį sulaužytas pažadas tapo staigmena ne tik skaitytojams, bet ir pačiai autorei. Pasirodė baigiamasis prisiminimų akordas – trečioji knyga „Pilnaties babilonai, arba Kristiano Anderseno rožė“. Įsimintinomis istorijomis dalysis knygos autorė, kompozitorius Giedrius Kuprevičius, o dainas pagal poetės eilėraščius atliks Vygantas Kazlauskas. Renginį ves leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė.

Ketvirtadienis, 03 20, 19:00 Yevgenii Musijets koncertas

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Penktos kartos bajano muzikantas iš Ukrainos Yevgenii Musijets kviečia išgirsti vieną garsiausių istorijoje kūrinių – italų kompozitoriaus Antonio Vivaldi muzikos šedevrą „Metų laikai“.

Penktadienis, 03 21, 19:00 „Los Secretos de Pablo“ koncertas „OLDMAN Kaunas“, Rotušės a. 20

03 20–10 12

Paroda „Nuo gintarų iki žvaigždžių: M. K. Čiurlionis, amžininkai ir bendraminčiai“

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55

150-osioms žymiausio Lietuvos kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo metinėms skirta paroda leis naujai pažvelgti į menininko kūrybą ir jo mėgstamiausių temų – jūros ir kosmoso – sąsajas. Ekspozicijoje pristatomi M. K. Čiurlionio ir jo amžininkų bei šiuolaikinių menininkų, kuriems svarbios šios dvi temos, kūriniai, atskleidžiamos mokslo ir meno sąsajos. Daugiau apie parodą šiame numeryje pasakoja jos kuratorė Kathleen Soriano.

Per vieną naktį apkeliauti visą Pietų Amerikos žemyną –įmanoma! Vieniems tai – vieno vakaro kelionė per visą Lotynų Ameriką, kitiems – teleportas namo. Kitaip tariant, su šia grupe nei sušalsite, nei nuobodžiausite.

Antradienis, 03 25, 19:00 Lietuvos kino klasika bibliotekoje: filmo „Ave, vita“ (1970) peržiūra

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Režisieriaus Almanto Grikevičiaus vaidybinio filmo personažai –žmonės, kurie pergyveno karą, nacių koncentracijos stovyklų siaubą ir nužmogėjimo pavojų, taip pat ir tie, kuriems tėvų praeitis pažįstama tik teoriškai.

KOVAS

KALENDORIUS

Antradienis, 03 25, 19:00

Slemas #81

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Vyčio Mantrimavičiaus nuotr.

Literatūros edukacijos programa „Trenksmas“ tęsia literatūrinius eksperimentus ir kviečia į 81-ąjį slemą, kuriame dalyvauti yra trys galimybės: a) klausytoju; b) teisėju; c) dalyviu. Klausytoju tampa kiekvienas(a) atėjęs į slemo renginį. Dalyviu gali būti kiekvienas norintis ir turintis ką pasakyti. Viskas, ką jis turi padaryti, pasiruošti tris tekstus, kurių kiekvieno trukmė iki trijų minučių. Dalyvius vertina komisija, atsitiktine tvarka sudaryta iš salėje esančių žiūrovų.

Ketvirtadienis, 03 27, 18:00 „Literatūros savaitės“ klubo 14-asis susitikimas Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13

Susitikimo metu bus aptariamos šios knygos: skulptoriaus ir rašytojo Mykolo Saukos romanas „Kambarys“, kroatų rašytojos ir poetės Martinos Vidaić knyga „Patalinės blakės“ ir Paulo Lyncho, žinomo dėl savo poetinio, lyriško stiliaus ir sudėtingų temų tyrinėjimo, prestižine „Booker“ premija apdovanotas romanas „Pranašų giesmė“.

Nuo 03 27

Operetė „Linksmoji našlė“ Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91

F.Leharo operetės „Linksmoji našlė“ premjera įvyko 1905 m. Vienoje. Ji iš karto tapo viena sėkmingiausių ir dažniausiai statomų visų laikų operečių ir nepraranda žavesio ilgiau nei šimtą dvidešimt metų –neįmantrus, smagiai intriguojantis siužetas, pasaulinio garso šlageriais tapę melodijos, užliejančios sielą svaiginančiais smuiko garsais, aistringi vengriški šokiai – ir žiūrovų širdys sušildytos. Naujojo spektaklio režisierė Viktorija Streiča vienu sakiniu įvardija šios puikiai žinomos operetės fabulą: „Jeigu gyvenimas suteikia antrą šansą – jokiu būdu jo nepraleisk!“

03 27–03 29

X tarptautinis festivalis

„Kanklės mano rankose“

KMM Tautinės muzikos muziejus, L. Zamenhofo g. 12

Kauno miesto muziejaus nuotr.

Jubiliejinis tarptautinis festivalis „Kanklės mano rankose“ kvies patyrinėti KMM Tautinės muzikos muziejaus fondus, pamatyti Manto Maziliausko specialiai festivaliui sukurtą interaktyvią meninę instaliaciją „k i t u r“, susipažinti su senosiomis kankliavimo tradicijomis, apsilankyti kanklių muzikos koncertuose, sudalyvauti Lietuvos ir užsienio šalių atlikėjų kūrybinėse dirbtuvėse, susitikti su muzikos instrumentų meistrais ir gal net patiems išmokti kankliuoti.

Nuo 03 28

Filmas „Marija Kalas“ (Maria)

Kino teatrai

Kadras iš filmo

Režisieriaus Pablo Larraíno biografinėje juostoje M. Kalas įkūnija viena labiausiai kerinčių pastarųjų dešimtmečių aktorių – Angelina Jolie. Filmų „Žaklina“ ir „Spencer“ autorius operos dainininkės istoriją pasakoja retrospektyviniu būdu, žvelgdamas iš aštuntojo dešimtmečio Paryžiaus.

Šeštadienis, 03 29, 18:00 Sekmadienis, 03 30, 18:00

Premjera. Spektaklis

„Piteris Penas“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Ar kada jautėte, kaip vaikystė vis tolsta, nors širdyje vis dar skraido vėjai? „Piteris Penas“ – pasaka suaugusiems, bet nebūtinai taip besijaučiantiems. „Spektaklyje svarbiu tampa santykis tarp Vendės ir Piterio, kaip dviejų vienas kitą pamilusių priešingybių. Pasitelkdami šią meilės istoriją tyrinėjame trapią ribą tarp gyvenimo savo sukurtame svajonių pasaulyje ir pavojų, kurie gresia jame per ilgai užsilikus“, –spektaklio idėją pristato režisierius Karolis Zajauskas. Jo eskizas pagal Jameso Matthew Barrie‘io kūrinį 2023 m. laimėjo tarptautinio jaunimo teatro festivalio „Išeities taškas“ konkursą ir iškovojo teisę tapti pilnos apimties spektakliu.

Penktadienis, 03 28, 18:00

Grupių „Baltos Varnos“ ir „Baltasis Kiras“ koncertas

Kauno sporto halė, Perkūno al. 5

„Baltojo Kiro“ energija ir „Baltų Varnų“ jausmingumas žada nepamirštamą romantikos ir energijos užtaisą. Įspūdingame pasirodyme grupės atliks ne tik savo geriausius kūrinius, bet ir visiškai naujas, specialiai šiam renginiui sukurtas dainas.

Sekmadienis, 03 30, 18:30 „Videokaukas „Romuvoje“: filmas „Padaras“ (The Thing) Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, „Romuva“, Laisvės al. 54

Nors iš pradžių filmas nesulaukė didelės sėkmės, šiandien John Carpenter „Padaras“ (1982) laikomas vienu svarbiausių mokslinės fantastikos siaubo kūrinių. Jo įtampa, praktiniai efektai ir nihilistinė atmosfera padarė didžiulę įtaką vėlesniems siaubo filmams bei vaizdo žaidimams. Filmą pristatys „Videokauko“ autorius, fantastikos entuziastas, biologijos mokslų daktaras Rolandas Maskoliūnas.

KOVAS

kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos

Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1

Kompozicijos eskizas. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. 1906–1907 m. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus / ČDM Čg 4

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE (PLATINAMAS NEMOKAMAI)

AUTORIAI: Agnė Sadauskaitė, Algirdas Šapoka, Andrius Vaškevičius, Austėja Banytė, dr. Aušra StrazdaitėZiberkienė, Dovydas Bučas, Emilija Visockaitė, Gie Vilkė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Monika Lozinskienė.

GLOBOJA: LEIDŽIA: