KAUNAS PILNAS KULTŪROS
AUKŠČIAUSI, SENIAUSI IR ĮDOMIAUSI
SAUGUMAS MIŠKE
GYVENIMAS ROJAUS SODE
ŠVIESĄ MYLINTIS ALEKSAS
ARCHITEKTAS, KOLEKCIONIERIUS, PRAKTIKAS
SRUOGA, KURORTAS IR BAŽNYČIA
KAS MOKA GYVAČIŲ KALBĄ?
SUNKUS KLAUSIMAS
Iš pirmo žvilgsnio smagi, plati ir gyvybinga medžių tema išties yra sudėtinga ir nepatogi. Mąstydamas apie daugiau nei 150 metų skaičiuojančią Laisvės alėjos liepų istoriją negali nematyti nudžiūvusių, rekonstrukcijos neatlaikiusių medžių, keičiamų naujais. O medinių baldų kūrėjo sodyboje suklūsti išgirdęs faktą, kad ji statyta iš medienos, gautos iškirtus šiame pat sklype augusią giraitę.
Kad žmogaus ir medžio (o ir kitų gamtos išteklių) santykis –savanaudiškas, aišku nediskutuojant. Žinoma, tokios iniciatyvos kaip „Sengirės fondas“ verčia pasitempti kiekvieną, mąstantį ne tik apie savo atžalų, bet ir apie visos planetos vaikų ateitį. Tačiau savas kiemas irgi negali nerūpėti.
Todėl, nors sukėlusi diskusijų apie etiką ir gamtosaugą, kaunietės Laimos Petrovienės dovana miestui – jos sodybai per didele tapusi 18 metrų aukščio eglė, šventiniu laikotarpiu stovėsianti Vienybės aikštėje – yra gera naujiena. Taip, po keleto mėnesių
šiuolaikinių Kalėdų simbolis greičiausiai virs biokuru – bet per trumpą laiką įsimins tūkstančiams kauniečių, bus įamžinta šeimos fotografijose ir asmenukėse. Sakote, efemeriška? O kas yra amžina?
Ar kiekviena drebulė nori tapti degtuku? Vargu. Bet jei ji žinotų, kad to degtuko dėžutės etiketė sudomins septynmetį berniuką ir taps jo hobiu visam gyvenimui? Gal tuomet auka būtų prasmingesnė? Šiandien tam berniukui jau per 70, o jo kolekcijoje – per 2 milijonus etikečių. Aleksas Avalasevičius – „medinio“ žurnalo herojus.
Kiti herojai – prosenelio medinuko paveldėtojas, architektas Povilas Konkulevičius, jaunąją kartą su mišku pažindinanti šaulė Rita Kybartienė, medinių baldų restauratorius Bangutis Prapuolenis ir, žinoma, patys Kauno medžiai bei medinė architektūra, kurios, labai įvairios, rasite visose miesto dalyse. Desertui – pažintis su kreivuoliais, pareikalavusi net specialaus žodynėlio.
AUKŠČIAUSI, SENIAUSI IR ĮDOMIAUSI IR Į
GUNARS BAKŠEJEVS GIE VILKĖS ILIUSTR.
Kaune turime skverų, parkų ir net miško mieste –užsimiršti tarp medžių, pasimėgauti gamtos gerapija tikrai įmanoma, nors miesto gaudesį visiškai ignoruoti gali būti sunku. Bet šįkart ne apie gamtos masyvus, o apie „solistus“, jau įrašytus į miesto istoriją. Gal ir jūsų kieme ar gatvėje auga ypatingas medis, turintis legendą ar net vardą? Būtų įdomu išgirsti ir tęsti šį sąrašą, į kurį pasistengėme įtraukti įdomius medžius iš kuo įvairesnių Kauno ir jo apylinkių vietų.
Laisvės alėjos liepos
Tik parašiau „solistai“ ir iškart pats sau prieštarauju. Bet neįtraukti
į tokį topą žmogaus suformuoto medžių masyvo, kuris skaičiuoja jau daugiau nei 150 metų, būtų nepadoru. Taip, liepos miesto centro ašyje radosi ją suformavus, XIX a. viduryje, kai Kaunas tapo gubernijos centru. Kaip bevadintas šis prospektas, bulvaras, alėja, be medžių ji neįsivaizduojama. Tiesa, pastaraisiais metais dalis liepų itin prastos būklės – tai lemia mechaniškai pažeistos jų šaknys, o ir klimato kaita. Bet… Laisvės alėjos liepos įamžintos meno kūrinyje – šviesos instaliaciją „Liepa“ sukūrė Kotryna Čalkaitė. „Liepą“ apžiūrėsite Laisvės al. atkarpoje už Soboro.
Vaižganto ir Vydūno ąžuolas
1920 m. gegužės 15 d. įvyko Miesto teatre posėdžiavusio Steigiamojo Seimo atidarymo šventė. Iškilmių proga Pelėdų kalno viršūnėje prezidentas Antanas Smetona su bendraminčiais pasodino 5 ąžuolus… o Juozas Tumas-Vaižgantas ir Vydūnas iškrėtė alternatyvą ir ąžuolą pasodino Vienybės aikštėje –jį rasite greta dabartinio VDU rektorato.
Antano Šabaniausko gluosnis Dar vienas įdomus medis toje pačioje aikštėje – gluosnis, pasodintas estrados legendos Antano Šabaniausko atminimui. SBA grupės
įmonės darbuotojas Benediktas
Balčiūnas „Kauno dienos“ žurnalistei Editai Šileikei pasakojo, kad iki rekonstrukcijos aikštėje augo legendomis apipintas medis: „Kiek žinoma, jis mėgo gamtą, tačiau neaišku, ar jis pats sodino, ar tas gluosnis buvo pasodintas jo garbei.“ Senojo gluosnio nebeliko, bet kaunietis jį kertant atsipjovė šakelių, kurios išleido šaknis, o viena išaugo į naują medelį, kuris pasodintas rekonstruotoje aikštėje.
Petrašiūnų ąžuolas
Keliaujant R. Kalantos gatve, maždaug ties 64-uoju numeriu pažymėtu namu, nepavyks nepastebėti seno ąžuolo. Jam – jau per 400 metų… Kadaise piligrimai, eidami į Pažaislio vienuolyno bažnyčią, sustodavo prie šio ąžuolo pasimelsti. Tai liudija medyje esanti koplytėlė – tiesa, ją sovietai bandė sunaikinti, bet koplytėlė atidžių praeivių žvilgsnį traukia ir šiandien. Sako, pasimeldus čia gali pasisekti egzaminuose, darbuose, gal ir tiesiog gyvenime?
Senoji Kauno obelis
Vienintelė saugoma obelis Lietuvoje turi net savo vardo gatvę. Šiokia tokia incepcija – šį gamtos paminklą rasite privačioje (tad prašome elgtis mandagiai) sodyboje, kurios adresas –Senosios Obels g. 18. Pasakojama, kad po ja palaidotas Napoleono armijos kareivis. „Vikipedija“ taip pat
rašo, kad buvusiame Kazliškių kaime šios sodybos šeimininkai 1960 m. ketino nupjauti šalia augusią ir statyti sandėliuką trukdžiusią seną obelį. Vienai iš negausių vietinių gyventojų prasitarus, kad obelis mena čia gyvenusį jos prosenelį, šeimininkai nutarė medį išsaugoti. Tais pačiais metais į sodybą atvažiavę gamtosaugininkai ant akmens šalia obels pritvirtino metalinę lentelę su įrašu, kad senoji obelis –gamtos paminklas, kuriam tuomet buvo apie 300 metų.
Obelynės eglė
„Aukščiausia gyva Kalėdų eglė Lietuvoje“, – taip mums šį medį pristatė atsitiktinai Obelynės sodyboje sutiktas Kauno rajono muziejaus
(T. Ivanausko sodyba pavaldi šiai institucijai) vadovas Zigmas Kalesinskas. Iniciatyvus vyras taip pat papasakojo, kad ši eglė įžiebiama kasmet per Kūčias, vėlų vakarą, po mišių, miestams ir gamtai nurimus. Niekada niekur iš namų nevykote per Kūčias? Gal šiemet bus pirmas kartas?
Liepa motinėlė
Sveiki atvykę į Braziūkų kaimą! Pasakojama, jog prie šio medžio rinkdavosi 1863 m. sukilimo dalyviai. Vienos seniausių liepų Lietuvoje aukštis – 26 m, o kamieno apimtis storiausioje vietoje – net 8,4 m, jai per 300 metų.
Karpio tuopa
Apie Igną Karpį, dvarininką-romantiką, legendų daugiau nei faktų, bet taip tik įdomiau. Manoma, kad Kauno rajone esančiose Paštuvos kapinėse – jo kapas. O pačiame kaimelyje – tuopa, žyminti nelaimingą Karpio meilę. Pamilęs paprastą lietuvaitę Martą, Karpis užrūstino savo seserį, ir ta, broliui išvykus, merginą nuplakė rykštėmis. Karpis grįžęs susisielojo ir rykštes smeigė į žemę… Iš vienos jų išaugusi tuopa tapo legendos kūnu.
Dvikamienis ąžuolas
…ir dar viena, šįsyk jau paskutinė stotelė Kauno rajone, kuris maždaug ties čia ir baigiasi. Šis medis ypatingas Lietuvos istorijai – juk
Babtų apylinkėse spaudos draudimo metais buvo slapta gabenamos ir platinamos lietuviškos knygos. Prie dvikamienio ąžuolo, stūksančio netoli Nevėžio upės ir šiandien skaičiuojančio jau per 300 metų, intelektualinė kontrabanda ir buvo slepiama.
P. S. Daugiau įdomių gamtos objektų rasite „Kaunas IN“ išleistame žemėlapyje „Žalias miestas“ ar tiesiog išsiruošę į ilgą pasivaikščiojimą.
SAUGUMAS MIŠKE
LAURA BRAZAITYTĖ RITOS KYBARTIENĖS NUOTR.
„Medžiai ir miškai – mano kasdienybė“, – sako Rita Kybartienė, Šaulių sąjungos narė, mokytoja, dirbanti Kauno technologijų mokymų centre, socialinių paslaugų skyriuje, fotografuojanti ir pinanti iš medžio įvairius dirbinius.
Susitikus jos kabinete mokykloje, Rita Kybartienė papasakojo apie dalyvavimą visuomeninėse veiklose ir puoselėjamas patriotines vertybes, atvedusiomis ten, kur yra dabar.
Kaip nusprendėte prisijungti prie Šaulių sąjungos?
Manau, kad Šaulių sąjungos vertybės yra mano kraujyje. Augau šeimoje, kurioje buvo stipriai puoselėjamas patriotiškumas. Mano laikais mokykloje visi turėjo būti spaliukais, pionieriais, komjaunuoliais.
O aš nebuvau. Patyrėme labai daug spaudimo iš mokyklos. Girdėdavom, kad žlugdau mokyklos prestižą, pažangumą. Tik vėliau supratau, koks tai buvo drąsus gestas ir kiek jis reikš mano ateičiai tuometinėje santvarkoje.
Po daug metų, kraustydama mamos butą, radau savo mokyklos charakteristiką: „mergaitė silpnos sveikatos iš politiškai neišprususios darbininkų šeimos“. Taigi, viskas tuo ir buvo pasakyta – su tokiomis vertybėmis negalėjau siekti aukštojo mokslo. Todėl įstojau mokytis medžio pynimo, kas man sekėsi puikiai, lydėjo nuo paauglystės ir šią veiklą tęsiu iki šiol. Vėliau, jau laisvoje Lietuvoje, įgijau aukštąjį išsilavinimą, kai mano charakteristika ir politinės pažiūros nebetrukdė siekti mokslo.
Ir, žinoma, kaip ir vaikystėje bei paauglystėje, taip ir dabar laikausi sau svarbių vertybių, puoselėju patriotiškumą. Taigi, prisijungti prie Šaulių sąjungos man atrodė labai natūralus veiksmas, įgalinantis vykdyti veiklas, kurios atitinka mano pasaulėžiūrą.
Būdama šaule daug laiko praleidžiate miškuose. Ar visada traukė miškai ir gamta? Tikrai visada. Gyvenau mieste, lyg ir turėjau būti asfalto vaikas, bet buvo visiškai priešingai. Didžiąją dalį vaikystės praleidau miške, anksčiau visi kieme iki išnaktų lakstydavome. Kaip minėjau, su medžiais mane sieja ne tik veikla miškuose. Nuo jaunystės labai mėgstu pinti. Pinu įvairius dirbinius, baldus, krepšius, dažnai dalyvaudavau mugėse, visa mano šeima buvo įsiliejusi į šią
veiklą. Beje, taip pat esu surengusi ir savo pintų drabužių parodą.
Taigi, medis – mano kasdienybė, nesvarbu, ar esu miške, ar darbe čia, Kauno technologijų mokymų centre, kur mokau pinti įvairius dirbinius ne tik iš medžio, bet taip pat ir tinklus, reikalingus kariams miškuose.
Kaip atrodo jūsų dienos Šaulių sąjungoje?
Kiekviena diena vis skirtinga. Kadangi nėra vieno bendro atsakymo į klausimą, ką veikia šauliai, tad ir man sunku atsakyti. Žinoma, mūsų veikla – sukarinta, todėl didelė šios patirties dalis yra darbas miškuose, pratybos, edukacijos, žygiai, pagalba kariuomenei ir visuomenei krizinėse situacijose.
Kadangi tuo metu, kai prisijungiau prie Šaulių sąjungos, buvau pedagogė ir organizacijoje buvo didelis pedagogų trūkumas, Kauno Viktoro Kuprevičiaus progimnazijoje pradėjau vesti jaunųjų šaulių būrelį. Šiemet gavau 3-iojo laipsnio Šaulių sąjungos apdovanojimą, turiu aukščiausios pakopos vadovo pažymėjimą, taip pat esu išrinkta jaunųjų šaulių kuopos vade.
Esu dalyvavusi ir kitose sąjungos veiklose: budėjimuose pasienyje, ligoninėse su COVID sergančiais ligoniais, savanoriavau ištikus pabėgėlių krizei, dirbau ir su Ukrainos karo pabėgėliais.
Kokios patirtys labiausiai įsiminė iš šaulių veiklos?
Viena įsimintiniausių – darbas miškuose pabėgėlių krizės metu, taip pat ir sutinkant Ukrainos karo pabėgėlius. Sunku buvo matyti juos atvykstančius į nepažįstamą valstybę, naktį, dažnai palikusius savo šeimas toli namuose, nežinančius, ar jie sveiki ir ar dar teks juos pamatyti.
Dažniausiai jų kelionės būdavo neplanuotos ir varginančios, tekdavo
miegoti stovint, traukiniais važiuoti savaitę ar kelias vien tam, kad atsidurtų čia, Lietuvoje, ir pasislėptų nuo negandų tėvynėje.
Miškus mes pažįstame, esame apsirūpinę tinkamomis priemonėmis, prie sunkumų ir fizinio krūvio tikrai esame pripratę. Tačiau šios istorijos ir susitikimai su nukentėjusiais žmonėmis tikrai stipriai paveikia.
Apskritai mūsų veiklos labai skirtingos, turime būti pasiruošę visokeriopai padėti, greitai reaguoti į naujas situacijas ir prisitaikyti.
Didelę dalį laiko praleidžiate pratybose ir žygiuose, vadovaudama kuopai ar vesdama edukacijas. Kokių įgūdžių mokote miškuose?
Gyvename išsivysčiusiame pasaulyje, kur nebereikia rūpintis išgyveni-
mu – kasdienybėje esame aprūpinti šiluma, lengvai pasiekiamu maistu, kitais patogumais. Būnant miške, be šiuolaikinės infrastruktūros, turime išmokti išgyventi iš to, ką patys susikuriame.
Taigi, mokomės užkurti ugnį, kad turėtume šilumos šaltinį ir būdą pasigaminti maisto, mokomės tinkamai įsikurti miške, kad nesušaltume, bei kitų būtinų išgyvenimo įgūdžių.
Kitos svarbios veiklos – gebėjimas keliauti mišku, pavyzdžiui, panaudojant virves, karabinus persikelti per užšalusį upelį, pažinti augalus, kurie gali padėti, o kurių geriau vengti. Visos šios veiklos padeda paruošti žmones nenumatytiems atvejams, įsitikinti, kad jie turės pagrindinius įgūdžius, leidžiančius įveikti krizines situacijas ar prireikus prisidėti prie šalies gynimo.
Jūsų vedamos veiklos daugiau praktinės nei teorinės. Kodėl koncentruojatės būtent į tai?
Visi mes dalykus išmokstame iš patirties. Būna, mergina išvažiuoja į pirmąjį žygį ir po nakties atsikėlusi sako: „Žinokit, miegojau skruzdėlyne.“ Žinoma, nemalonu, bet ganėtinai sveika. Tačiau kitame žygyje jau matau, kad prieš rinkdamasi vietą palapinei mokinė gerai apsižiūri, įsitikina, kad nėra skruzdėlių. Ir nesvarbu, kiek kartų teoriškai būčiau pasakojusi, kad prieš renkantis vietą miegui reikia apsižiūrėti, įsitikinti, kad vieta tinkama, tai niekada neveiktų taip gerai, kaip patyrus pačiam ir išmokus iš savo klaidų.
Niekada nežinome, kada gali ateiti ta labai nelaukiama valanda X. Ir jei tie jaunuoliai bus neprisilietę prie miško, nežinos, kaip ugnį užkurti be degtuko, net ir lyjant, tada visa karta bus nepasiruošus ginti tėvynės.
Ar jaučiate, kad dabartinė jaunoji karta yra atitolusi nuo gamtos?
Tikrai jaučiu didelį skirtumą tarp dabartinio jaunimo ir ankstesnių kartų. Aplink tiek grožio, mūsų gamta tikrai gali nustebinti, tačiau atrodo, kad dauguma renkasi jo nematyti.
Dabar vaikai, atėję į šaulių būrelį, retai kada yra susipažinę su mišku. Kai vedame gyvenimo įgūdžių edukacijas, moksleiviai dažnai nemoka susigaudyti miške, nežino, kur šiaurė, kartais neatskiria, kaip atrodo ąžuolas, klevas ar net beržas. Tokiais atvejais džiaugiuosi, kad bent eglę atskiria nuo lapuočių.
Ar prasidėjus karui Ukrainoje pasikeitė jūsų mokymų pobūdis?
Mūsų veiklos pobūdis visais laikais išlieka toks pats. Mokome būtinų išgyvenimo įgūdžių, pirmosios pagalbos, kurie naudingi visada. Tačiau aš pati per šiuos metus įgavau daug patirties. Mokiausi iš karių, dirbau pasienyje, savanoriavau ligoninėje. Dabar mano edukacinė veikla turtingesnė, galiu daugiau papasakoti iš savos patirties.
Vaikams niekada neakcentuojam karo, nereikia jaunų žmonių per daug traumuoti, bet jie vis tiek turi žinoti, kad tai vyksta, turi mokėti pasirūpinti savo šeima, net jei dar yra gana jauni.
Jauniems žmonėms svarbu drausmė. Tėveliai kartais atveda savo vaikus ir sako: išauklėkit. Mes neauklėjam, mes juos ugdome. Stengiamės, kad tie žmonės užaugtų atsakingais piliečiais. O auklėti tėvai turi namuose.
Nuo ko patartumėte pradėti
žmogui, norinčiam pažinti miškus ir įgyti reikalingų įgūdžių?
Norėčiau, kad daugiau žmonių eidami apsidairytų, pakeltų akis į viršų. Atrodo, kad dauguma labiau susidomėję žeme po kojomis ar telefonais. Mus supa tiek daug grožio, tiek daug galimybių mokytis. Kaip ir minėjau, geriausiai išmokstame iš patirties.
Taigi, siūlyčiau tiesiog eiti, žiūrėti ir bandyti. Visada rekomenduoju mokytis praktinių įgūdžių ir patirti kuo daugiau pačiam.
GYVENIMAS ROJAUS SODE
AGNĖ SADAUSKAITĖ LUKO MYKOLAIČIO NUOTR.
„Savo paveikslų namuose nekabinu, ant sienų tik draugų darbai“, – pasakoja Bangutis Prapuolenis, kai jo tapybos studijoje apžiūrinėju akvareles – daugybę jų, sudėtų ant stalo, kampuose, atremtų į sienas. Pereiname į restauravimo dirbtuves. Jose telpa didelis stalas, įvairūs įrankiai, maža krosnelė ir darbo laukiantis pūstas arbatinukas – itin jauki vietelė leisti ilgus ir tamsius žiemos vakarus. Dvi patalpas skiriantis slenkstis ne tik fizinis, bet ir simbolinis –pavasarį ir vasarą Bangutis tapo, o rudeniui ritantis žiemos link iki pat pavasario restauruoja baldus.
„Restauravimas reikalauja ypatingo kruopštumo, kantrybės, o tapyboje gali išsitaškyti. Štai ir dabar –važiuoju į paskutinį plenerą, išsitaškau, grįžtu ir sėdu prie baldų.“ Džiaugiuosi, kad susitikome pasikalbėti apie restauravimą pereinamuoju laikotarpiu, kai tema pasiilgta ir laukiama. Bangutis Prapuolenis –meninių baldų restauratorius, meninio medžio apdirbimo žinovas, Dailės ir interjero restauravimo (meninių baldų ir metalo restauravimo) studijų programos komiteto vadovas, docentas Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete, Lietuvos dailininkų sąjungos ir restauratorių asociacijos narys. Kartu jis ir medinių baldų kūrėjo Jono Prapuolenio sūnus bei autorinių darbų savininkas.
Pasikalbėti susitikome restauratoriaus namuose. Gyvenimas rojaus sode, pagalvojau, kai įžengus pro paukšteliais puoštus vartelius pasitiko būrelis kleketuojančių ančių. Kalbėtis susėdome vis dar žaliuojančiame sode ant paties Jono Prapuolenio kurtų kėdžių ir stalo. Ar tikrai dar prieš penkias minutes buvau judrioje Kauno Klinikų sankryžoje? Apie tolumoje esantį miestą priminė tik atskriejantis troleibusų ūžesys. Sklypo perimetrą juosia seni tapybiški vaismedžiai, veši augalai, mažame tvenkinuke turškiasi antys, o labiausiai dėmesį patraukia senosios Jono Prapuolenio dirbtuvės, statytos dar 1936-aisiais. Pats Bangutis gyvena kitame – 1925ųjų metų statybos name, kuriame ir įrengtos restauratoriaus dirbtuvės. Vyras pasakoja, kad restauravimo nepasirinko, jis pats atėjo. Medis visada buvo artimas – dar jaunystėje gamino naujus baldus, vėliau pasirinko studijuoti meninį medžio apdirbimą tuometiniame Stepo Žuko taikomosios dailės technikume.
„Mokykloje man labai nepatiko ir tik išbėgęs į technikumą pamačiau visai kitą aplinką, betarpišką bendravimą, pajutau kūrybinę laisvę. Stojimas į Stepžukį ir buvo bandymas susipažinti su meniniu medžio apdirbimu. Buvo labai gera terpė augti ir eksperimentuoti“, – pasakoja vyras. Studijuodamas užsiimdavo papildoma veikla – droždavo seniems baldams trūkstamas detales, o baigęs mokslus gavo paskyrimą trejus metus dirbti Kauno restauravimo dirbtuvėse. Vėliau studijavo architektūrą Vilniaus dailės akademijoje, bet Kaune grįžo prie to, kas labiausiai traukė, – medžio, ir tapo meninio medžio apdirbimo dėstytoju. Bangutis sako visada labiausiai mėgęs pirminę medžiagą, jos spinduliuojamą šilumą. Gan greitai kolegė, tapybos restauratorė Marija Rastenienė pakvietė Bangutį jos studentus pamokyti medžio darbų.
„Tai buvo labai sėkmingas bendradarbiavimas ir ilgainiui gimė visiškai naujas dėstomas dalykas – baldų restauravimas, kuriam sukūriau mokymo programą ir pradėjau ruošti studentus. Žinios kaupėsi –per stažuotes, dėstymą ir praktinį darbą.“ Šiuo metu vyras dėsto restauravimą VDA Telšių fakultete, o Kauno kolegijoje praleido net trisdešimt trejus metus. Kaip keitėsi studentų kartos ir pats dėstytojas?
„Studentai visgi tokie patys – motyvuoti ir kūrybingi. Jei su jais atvirai bendrauji, perduodi savo žinias ir energiją, jie tave uždega, matai, kad jiems reikalingos šios žinios. Tokie mainai išeina, su jais tikrai įdomu dirbti ir pats išlieki jaunas.“ Apie save restauratorius kalba kukliau, tik pabrėžia, jog restauratoriaus darbas, šios srities dėstymas yra akstinas nuolat mokytis, keistis ir tobulėti.
Klausydamasi istorijų svarstau, kiek studijų pasirinkimui įtakos turėjo
Prapuolenių giminės linija? Juk Bangučio tėvas Jonas Prapuolenis –vienas garsiausių baldų kūrėjų Lietuvoje. Bangutis matydavo, kaip tėtis susikaupęs dirbdavo savo dirbtuvėse, nemėgdavo, kai kas trukdydavo, tad Bangučiui dažnai duodavo kokį medžio gabalą drožti. Visgi pasirinkimas atėjo natūraliai, nebuvo primestas tėvo. Natūraliai Bangutis tapo ir savo tėvo kolekcijos savininku.
Vyras pasakoja, jog jau seniai mintyse sukasi J. Prapuolenio muziejaus idėja, o postūmiu veikti tapo neseniai leidykloje „Kirvarpa“ išleista knyga „Jonas Prapuolenis. Studija“.
„Tai labai neįprasta knyga, meniškos Rasos Juškevičiūtės nuotraukos užfiksavo studiją ir sodybą tokias, kokios yra. Nepagražintas. Atrodo, meistras ką tik čia dirbo, tik trumpam paliko savo vietą, bet tuoj tuoj sugrįš ir tęs pradėtus darbus. Knyga ir mane pajudino. Labiausiai norisi kolekciją išlaikyti vienose rankose ir įrengti muziejų. Jį pamažu kuriu dar tėvo statytame poilsio namelyje ir gyvenamojo namo pirmame aukšte, kur būtų pilna ekspozicija su apstatymu bei nuolat keičiamais baldais. Labai tikiuosi, kad greitai galėsiu pakviesti ekskursijas. Na, o buvusiose Prapuolenio dirbtuvėse niekas nepajudinta, iš esmės viskas taip, kaip paliko meistras, – kaltai, staklės, įrankiai. Tėvo dirbtuves norisi palikti kaip istorinį objektą ir konservuoti, bet ne restauruoti.“
Ir tikrai, dirbtuvėse viskas byloja apie Joną Prapuolenį – pro mažą langelį matome tą patį sodą, kuris supo dirbtuves ir tarpukariu, stovi tos pačios staklės ir maža krosnelė, šildžiusi patalpas šaltomis dienomis, išlikusios net tos pačios medžio pliauskos, o grindyse – meistro
išvaikščiotas griovelis nuo staklių iki darbo stalo. Šios dirbtuvės – viena autentiškiausių memorialinių vietų, kurias esu lankiusi.
Grįžus iš trumpos ekskursijos po dirbtuves, paklausiu Bangučio apie baldų pasakojamas istorijas, o jos skirtingos ir iškalbingos. „Baldas pirma būna nežinomasis, bet žingsnis po žingsnio pradeda savo pasakojimą. Tai jį sukūręs meistras, jo rankų šiluma, naudoti darbo įrankiai ir jų paliktos žymės, o paskui jau ir buvusieji savininkai, jų įpročiai, paliktos naudojimo žymės. Pasijunti tikru tyrėju, gal netgi sekliu, detektyvu. Tikras meistras, ranka prisilietęs prie medienos, jaučia jos kalbą. Nereikia net akimis žiūrėti, užtenka perbraukti ranka. Skirtinga mediena skirtingai atliepia nuotaikas ir emocijas. Todėl labai svarbus ir medienos parinkimas pagal naudojimo paskirtį. „Vienu metu ilgai dirbau su ąžuolu, jutau jo stiprią energiją, kuri jau pradėjo darytis per daug intensyvi, aktyvi. Kurį laiką net nebegalėjau su šia mediena dirbti.“ O kokia mediena kaprizingiausia? Bangutis vardija, jog obelis, kiti vaismedžiai, jie kieti, sunkiai pasiduoda drožimui, bet su jais smagu dirbti. Taip pat kareliškas beržas, beržas ruplys, klevas ruplys, kuriuose medienos struktūra susipynusi, todėl sunkiai apdirbama.
Vienas seniausių ir įdomiausių objektų, prie kurio restauravimo Bangučiui teko dirbti, yra Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios altoriai – jie kurti XVIII amžiuje. Restauratorius atkūrė medines altorių dalis, paveikslų rėmus, drožė trūkstamas detales. Vyras šį projektą prisimena ir dėl to, kad dirbo didelėje komandoje, kurioje kiekvienas buvo atsakingas už savo sritį, kaip, beje, įprasta tarp restauratorių: jei balde yra odinių dalių, jas tvarko atestuoti odos restauratoriai, tekstilę –tekstilės restauratoriai ir panašiai.
Kitas vyrui įsiminęs projektas – ampyro stiliaus masyvi spinta, kurios užsakovas buvo privatus asmuo.
Įspūdį paliko ne tik šio objekto amžius bei technologinis preciziškumas (visos lentos išpjautos ir konstrukcijos atliktos rankiniu būdu, matomos naudotų įrankių žymės), bet ir užsakovo požiūris. „Restauravimo sąlygas diktuoja ne užsakovas, o aš pats nutariu, kaip geriausia baldą restauruoti. Tąkart irgi paaiškinau planą, aprodžiau pažeidimus, papasakojau, kaip tvarkysiu. Pastarasis išgirdęs susiėmė už galvos, puolė prašyti nieko netaisyti – manė, kad laiko žymes, įbrėžimus ir pirštų antspaudus naikinsiu, nors tai būtinai norėjau išsaugoti ir pats, –paprasčiausiai nesusikalbėjome. Buvo nuostabu susidurti su tokiu požiūriu, kai siekiama išsaugoti per metų metus susikūrusius sluoksnius.“
Būtent čia nutariau paklausti apie kiekvieno meistro indėlį – restauravimas objektyvus ar subjektyvus procesas? Bangutis vienareikšmiškai tvirtina, jog objektyvus – disciplinoje viskas labai aiškiai apibrėžta, sudėliota. Kūrybai ir interpretacijoms čia vietos nėra. Bet kaip tuomet diskusijos dėl darbų atnaujinimo, verčių nustatymo ir žymių (ne) palikimo? „Restauravimo principai yra aiškiai apibrėžti, bet sprendimo keliai rezultatui pasiekti gali būti įvairūs. Įvertinama, koks tai objektas, kokios jo vertės. Man, kaip ir visiems restauratoriams, iškart norisi pulti prie baldo, bet turi sustoti, susigyventi, pažinti objektą ir nustatyti, ką veikti. Būtina pasidaryti restauravimo darbų programą, atlikti tyrimus, įsivertinti vertingiausius sluoksnius ir platų spektrą kitų dalykų, tarkim, ar jis bus naudojamas kaip buities objektas, ar skirtas muziejui kaip eksponatas, o galbūt
skirtas memorialiniam muziejui?
Pastaruoju atveju juk svarbu net ant stalo išlikusios rašalo dėmės arba ratilai nuo karšto puodelio, kurį paliko tasai žymus žmogus.“ Verčių nustatymas vis dėlto yra sudėtingas dalykas ir kartais, kai tokios atsakomybės negali prisiimti vienas asmuo, yra šaukiamos restauratorių tarybos bei komisijos ir priimamas bendras sprendimas.“ Bangutis taip pat priduria, kad restauravimo metu trūkstamos detalės nėra atkuriamos, jei nėra randama analogų.
Prisiminiau savo pirmą (ir paskutinį) baldo atnaujinimo projektą, kai pasiėmusi seną taburetę ją užtepiau baltais dažais ir apipiešiau gėlytėm. Kėdės nešvarumai, kuriuos patingėjau pašalinti, pasislėpė kaip vienas sluoksnių po dažais ir laku. Matyt, dabar būčiau labiau įgudusi kelti klausimus „ko nedaryti?“, o Bangučio paklausiau, ką patartų norintiems atnaujinti baldus. Restauratorius džiaugėsi, kad rečiau mato atvejų, kai dėl neišmanymo sugadinami baldai. „Visgi pirmiausia kreipkitės patarimo į specialistą. Gali būti, kad baldui viskas gerai, gal reikia tik dulkes nuvalyti, visai nereikia rimčiau tvarkyti, restauruoti, nes laiko žymės tik suteikia grožio. Jei norisi pažaisti ar pasipraktikuoti, tuomet geriausia tai daryti su nevertingais baldais.“ Lauke jau temsta, atsisveikinusi su Bangučiu einu atgal prie tvoros su paukšteliais, atgal iš oazės į miesto šurmulį. Galvoju apie tai, kaip gali nustebinti miestas, kuriame, rodos, jau viską matei. Kiek talento ir noro mokytis visą gyvenimą gali tilpti žmoguje. Kiek daug sluoksnių turi mediena, baldai bei gyvenimai ir kaip, išmokę matyti ne tik akimis, bet ir rankomis, galime perskaityti dar daugiau istorijų.
ARCHITEKTAS, KOLEKCIONIERIUS, PRAKTIKAS
KOTRYNA LINGIENĖ
ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.
„Mano prosenelis Kazys Kerpė buvo valdininkas, Marijampolės apskrities viršininkas, o išėjęs į pensiją nusprendė įsikurti Kaune. Centre buvo brangoka, tad nusipirko nebaigtą įrengti medinuką Žaliakalnyje – dalyje įsikūrė, kitus butus išnuomojo“, – dėsto Povilas Konkulevičius, žvangindamas raktais. Man atrodo, ponas Kerpė nustebtų, kaip toli siekia jo investicijos istorija ir kaip paprastas medinis namas įkvėpė jo proanūkį.
Esame Kauno staklių fabriko teritorijoje, Savanorių prospekte. Čia Povilas nuomojasi patalpas, kurias sausakimšai prištabeliavo medinių durų, langų rėmų ir kitų elementų. Dzūkų gatvėje, kur kadaise atsikraustė ponas Kerpė, – dar du garažai, juose vietos taip pat nebėra.
Ar Povilo žinioje – būsimas muziejus? Galbūt ne, juk visai nauja medinei architektūrai dedikuota institucija ką tik atidaryta sostinėje. Bet Povilas jau įkūrė viešąją įstaigą „Statybų kultūros fondas“. Jo tikslas –ne tik edukuoti žmones apie medinį paveldą, ginti dar likusius jo pavyzdžius nuo sunaikinimo, bet ir puoselėti meistrystės tradiciją bei auginti su medžiu mokančių dirbti entuziastų kartą.
Architektūros entuziastų, kaunistų, žaliakalniečių ratuose Povilas išgarsėjo prieš keletą metų, kai apie „dramblį kambaryje“ – nykstančią medinę architektūrą – ėmė kalbėti garsiai. Visuomeninei veiklai jauną vyrą paskatino gyvenimas: paveldėjęs prosenelio Kerpės namą, nusprendė jį sutvarkyti ir atsimušė į sieną. Nerado meistrų, kurie mokėtų ir norėtų deramai elgtis su istorine medine architektūra. Gyvendamas Žaliakalnyje negalėjo nematyti nykstančio medinio paveldo, netyčia ėjo pro ardomą namą Minties Rato gatvėje, parsinešė jo šviestuvą…
Tada ėmė namo tempti ir didesnių apimčių objektus. Vienam – šiukšlė, kitam – lobis.
Mums kalbantis imu suprasti, kad Povilas tiesiog turi kolekcionieriaus
geną. Jam sunku praeiti pro tai, kas yra vertinga. Beria istoriją po istorijos apie surinktus lobius. Pavyzdžiui, apie tvarkant modernistinius Žemės ūkio rūmus gautus langus, kurių mediena tanki, kokybiška: „Būtų puiku pagaminti iš jų duris!“ Klausiu, žmonės galbūt patingi restauruoti, nes kai kurie eksponatai
Povilo sandėlyje net neprofesionalo akiai puikiai atrodo. „Taip, žmonės mieliau renkasi naujas šarvuotas duris – kam? Jos neturi jokios vertės, jos nejaukios…“
Arba mosteli ranka į beveik 3 m aukščio duris: „Iš Vilniaus, iš Pirklių namų, tokia moteris susisiekė, parodė nuotrauką… Negalėjau nepaimti –samdžiau žmogų, jis vežė iš Vilniaus, tada aš jas, ąžuolines, siaubingai daug sveriančias, kokią valandą po milimetrą tempiau vidun.“ Kai kurios durys išardytos, o detalės – tvarkingai sukataloguotos, dar yra rankenėlių, vyrių… Apžiūrime net geltono namo, stovėjusio Minties Rato g. 37, laiptų elementus – ant jų išdrožtos tulpės. „Velnias, išmetė tokius laiptus! Juk tai nebuvo uždokumentuota, ir jei nebūčiau jų paėmęs, niekas nežinotų, kokie buvo gražūs.“
Bet namo elementai – tai ne pašto ženklai ir ne degtukų dėžučių etiketės, jų milijonais nepririnksi. Vietos akivaizdžiai jau ir nebėra. Kyla klausimas, ką Povilas ketina su savo išgelbėtais medinukų elementais veikti.
„Užsienyje tikrai aktyviau užsiimama antriniu panaudojimu, čia tik pas mus dar mažai apie tai kalbama. Aš tikrai žiūriu iš praktinės pusės. Šios detalės – gyvas pavyzdys, kaip kokybiškai buvo statoma. Gali matyti, kaip mediena sujungta, kokie mazgai naudoti. Iš išlikusių elementų galima pasidaryti brėžinius, iš šių – peilius, ir staklėse išsifrezuoti naujus elementus jau šiuolaikiniam namui, kurio savininkui svarbūs kontekstas ir istorija“, – argumentuoja pašnekovas.
Anot architekto, didelė bėda yra tai, kad šiuolaikiniams medžio meistrams dirbant su paveldu trūksta… meistrystės. „Teorijos jau esame prisiklausę ir patys prikalbėję pakankamai, bet su praktika kebliau, o, pavyzdžiui, Japonijoje meistrystė irgi laikoma paveldu. Kodėl pas mus taip negali būti?“ – retoriškai klausia.
„Mūsų namo vienos durys, deja deja, yra pakeistos į šiuolaikines, paprastas – tėvai greitai norėjo atsinaujinti, o aš tik po kiek laiko supratau, kad sunaikinome lobį, ir tada sumaniau jas atkurti. Bet… kaip atkurti autentiškai, su identiškais seniesiems sujungimais, įleidžiamais vyriais? Niekas taip nedaro“, – konstatuoja Povilas. Papasakoja, kad yra prisijungęs į kelias feisbuko grupes apie medžio darbus, ir ten vis atsiranda prašančių padaryti senų durų ar langų kopiją. Meistrai prisistato, sako, du parūkymai ir bus. „Aš tada įsijungiu į pokalbį ir paaiškėja, kad visgi taip, kaip reikia, niekas nepadarys.“
Pavyzdžiui, Latvijoje, į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kartu su Kaunu prieš metus įtrauktoje Kuldigoje, senoji meistrystė puoselėjama. Povilas norėtų į kaimyninius centrus nuvažiuoti, pasidomėti, kaip tenykščiai meistrai lavinasi, dirba, pasikviesti juos į Lietuvą, kad pasidalintų patirtimi, įkvėptų. Tuomet tuos medinukus, kurie Kaune ir
kitur Lietuvoje dar išlikę, puoselėti būtų išties paprasčiau, ir norinčių tą daryti būtų daugiau.
Kol Žaliakalnyje periodiškai plieskiasi gaisrai, o ištuštėjusiuose sklypuose mikliai įsikuria betono maišyklės, belieka pavydžiai skaityti apie įkvepiančius pavyzdžius svetur. Prancūzijoje yra tokia Guédelon pilis – puikus eksperimentinės archeologijos pavyzdys. „Eksperimentas trunka jau 25 metus – iš esmės jie senomis technologijomis stato viduramžių pilį, o idėja tokia populiari, kad projektas išlaiko pats save, žmonės savanoriškai atvyksta dalyvauti statybose“, –susižavėjimo neslepia pašnekovas. Būtent Guédelon projekte sukauptos žinios pasitarnavo tvarkant ugnies nuniokotą Paryžiaus Dievo Motinos katedrą.
Svarbus faktas Povilo biografijoje – jis pats yra architektas, studijavęs Kauno technologijos universitete. Paklausiu jo apie tai, kiek apie medinę architektūrą girdėjo studijuodamas. „Va čia yra geras klausimas – mes esame daug praradę, nes architektūros studijos paremtos šiuolaikine architektūra. Jonas Miknevičius (legendinis profesorius emeritas, kuriam šiemet sukako 95-eri, gimtadienio proga pristatęs naują knygą, – red. past.) dėstė architektūros istoriją, 6 kreditai, ir viskas, ekspresija, formos, individualumas“, – prisimena kaunietis.
Anot pašnekovo, ši švietimo problema matoma plika akimi – Lietuvos architektai, dirbantys senamiesčiuose, nesuvaldo ambicijų: „O kaip tu jas suvaldysi, jei nesi susipažinęs su paveldu?“ Sutariame, kad ateityje Povilo dar tik pradedamas kurti fondas galėtų pasitarnauti edukuojant būsimus architektus ir artimų specialybių studentus. Žinoma, čia būtų laukiami ir „tiesiog“ medinių namų savininkai, kuriems reikia pagalbos ar žinių.
Kol kas „Statybų kultūros fondas“ Povilui yra hobis, reikalaujantis daug laiko. Įdomu, kiek ši aistra turi įtakos kasdieniams projektavimo darbams.
Ar jam pačiam atidžiau įsiklausius į savo gyvenamąją aplinką ir su tomis kūrybinėmis ambicijomis susitvarkyti lengviau?
„Visų pirma, tai yra labai malonus hobis architektui, juk tai, kas kitiems atrodo tiesiog statybinis laužas, man yra neišsemiamas inspiracijų lobynas. Ir, neslėpsiu, mano požiūris į šiuolaikinę architektūrą tikrai pasikeitė“, – sako Povilas. Pasak jo, tai nėra lengvas pokytis, nes šiuolaikiniai žmonės yra „uzurpuoti minimalizmo“. Pašnekovas entuziastingai kalba apie mėgėjišką architektūrą, kurios pavyzdys yra ir pono Kerpės namas. „Tai nėra modernizmas – na-
mas turi kolonų imitacijas, kapitelius, jis, sakyčiau, tarpukariu egzistavo lygiagrečiai su tuometine modernia architektūra. Gal ir šiais laikais galėtų taip būti? Gal būtų galima ne tik puoselėti aukštąją, bet ir remtis tradicine architektūra?“
„Kaunas 2022“ programa „Modernizmas ateičiai“ baigėsi, Nacionalinis architektūros institutas dar tik kuriamas. Tad medinės architektūros entuziastai Kaune kol kas neturi atskiro kampo, kur galėtų periodiškai susitikti, diskutuoti, mokytis, o gal ir Povilo taip pageidaujama praktika užsiimti. Tikinčius jo idėja, žinančius, kaip ją plėtoti ar tobulinti, architektas kviečia susisiekti, o gal ir paremti kuriamą findą „Contribee“ platformoje. Taip ir įrašykite paieškos langelyje: „Statybų kultūros fondas“.
ŠVIESĄ MYLINTIS ALEKSAS
KOTRYNA LINGIENĖ DOVYDO BUČO NUOTR.
„Aš gerai ir nežinau“, – paklaustas, ar jo namai yra Žaliakalnio teritorijoje, ar jau Eiguliuose, atsako kaunietis Aleksas Avalasevičius, vesdamas į antrą nedidelio namo aukštą, kuriame – jo hobio, kuris nėra tik laisvalaikio užsiėmimas, erdvė. Priduria, kad neseniai čia gyvena, – „tik“ 17 metų! Tiesiog kolekcionieriumi šio iš Šančių kilusio kauniečio pavadinti neužtenka – jis filumenistas. Graikų ir lotynų kalbų žinovai sufleruoja – mylintis šviesą. O iš tiesų mėgsta jis degtukų dėžučių etiketes. Mėgsta jau daugiau nei 60 metų, nuo tada, kai būdamas nedidelis berniukas žaisdamas lauke rasdavo primėtytų degtukų dėžučių.
Tokie degtukai, kokie mums įprasti, dar neatšventė nė 200-ojo gimtadienio, panašiai tiek laiko entuziastai kaupia jų dėžučių etiketes. Nors, aišku, jau senovės Kinijoje buvo į modernius degtukus panašių ugnį žiebiančių dalykėlių. Nemažai šimtmečių ir užsispyrimo prireikė išvystyti patogų, kiek įmanoma saugų ir dar įperkamą objektą, o kai tai pagaliau pavyko, monopolį šioje srityje laikė švedai. Aišku, fabrikai ėmė dygti visur, įskaitant tuomet Rusijos imperijai priklausiusią Lietuvą.
Kai kalbame apie Kauno degtukų istoriją, dažniausiai kalbame apie fabriką „Liepsna“, istoriją pradėjusį 1927 metais kaip Lietuvos degtukų akcinė bendrovė. Bet istorija senesnė. Dar XIX a. 6 dešimtmetyje pirmieji degtukų gamintojai pradėjo veiklą Kaune bei jo apylinkėse. Puikiai vadinosi to meto fabrikai –„Balkan“ Žaliakalnyje, „Etna“
Vilijampolėje. Aišku, tai buvo nedidelės įmonėlės, neprilygusios
Pirmosios respublikos metais veiklą pradėjusioms bendrovėms, įskaitant ir tą, kuri po poros dešimtmečių nacionalizavus virto „Liepsna“.
Tarpukariu Lietuvoje įsisuko švedai, įvedę monopolį ir gerokai pakėlę anuo laiku paprastam žmogui itin reikalingų degtukų kainą. Juos, dažniausiai gamintus iš drebulės, net dalindavo pusiau, kad dėžutės užtektų ilgesniam laikui…
Statistika teigia, kad 1962 metais
Raudondvario plente veikusiame fabrike pagaminta 257 mln. dėžučių degtukų. Aišku, ne tik mums –nemažai eksportavo, pavyzdžiui, į Vengriją. Tokių lietuviškai-vengriškų etikečių Aleksas turi nemažai. Vėliau produkcijos apimtys menko, o po 1990 m. „Liepsna“ neatlaikė privatizacijos viražų. Tiesa, ženklas gyvavo ilgiau už patį fabriką. Alekso,
kaip tikro neatitikimų, retenybių ir įdomybių seklio, akys sužimba, rodant iškarpą iš laikraščio, kuriame agituojama „pirkti prekę lietuvišką“, raginimas iliustruojamas degtukų dėžutės fotografija, bet patys degtukai pagaminti jau Indijoje, tik importuoti į Lietuvą… „Liepsnos“ vietoje šiandien stovi viso labo maisto prekių parduotuvė, kurioje, be abejo, galite įsigyti importinių degtukų.
Dar smalsu išgirsti, kaip kolekcininkai, gyvenantys skirtinguose pasaulio galuose, bendrauja ir ar mainosi etiketėmis. Sprendimas nesudėtingas – tai susirašinėjimas. Tiesa, kai Aleksas kolekcionavo aktyviau, tas „pasaulis“ buvo apribotas geležine uždanga, tad ir nauji egzemplioriai jo kolekcijai atkeliaudavo iš „draugiškomis“ vadintų respublikų.
Aišku, dviejų milijonų kolekcijos laiškais nesusisiųsi. Todėl kiekvienas save gerbiantis filumenas turėjo ryšių degtukų fabrikuose. Tad ir Alekso kolekcijos pagrindas – ne palaidos etiketės (ir tikrai ne nuimtos nuo dėžučių), o dar nesukarpytos, dideliuose, beveik tiesiai iš „Liepsnos“ atkeliavusiuose lapuose. „Spausdindavo kurioje nors susivienijimui priklausiusioje spaustuvėje, veždavo į „Liepsną“, o ten karpydavo“, – sako į kambarį užsukusi Alekso dukra ir pagalbininkė Asta. „Aha, Romas karpydavo“, – pažįstamą prisimena tėvas, ir abu nusijuokia.
Žinoma, labiausiai žavi ne vienodų etikečių kiekis. Svarbiausia – plika akimi vos regimi skirtumai, kurie randasi dėl mechaninio mašinų darbo, dažų kokybės, žmogaus rankos… Taip viena ir ta pati etiketė gali turėti keliolika variacijų, kurias vertins, aišku, tik tokie žmonės kaip Aleksas.
Kaip tik prieš mums užsukant į kolekcionieriaus namus į jo pašto dėžutę įkrito laiškas iš Estijos – senas kolega atsiuntė naujų etikečių, tačiau kaunietis negailestingai sukritikavo jų spaudos kokybę ir estetiką. Iš tiesų, žvelgiant į XX a. kurtas etiketes tenka pripažinti, kad dalis jų – tikri grafinio dizaino šedevrai. Žinoma, ne visos degtukų dėžutės skirtos paprastam piliečiui, norinčiam prisidegti papirosą ar įkurti viryklėję ugnį. Labai daug būdavo gaminama vadinamųjų suvenyrų, kurių etiketės pristatė, pavyzdžiui, gražiausius Kauno ir kitų miestų vaizdus.
Įdomu patyrinėti ir tai, kaip su popieriaus ir spaudos kokybe, piešinių (vėliau ir fotografijų) temomis, simbolika susiję laikmečiai ir santvarkos. Dabar gal sunku patikėti, bet okupacijos metais net toks, rodosi, nekaltas objektas, kaip degtukų dėžutės etiketė, turėdavo atitikti ideologinius reikalavimus. Sukritikuoti sprendimų priėmėjai galėdavo bet ką. Žinoma, sprendžiant reikėjo matyti etikečių pavyzdžius… Spėkite, ar Aleksas tokių bandomųjų, taip niekada į prekybą neišleistų, etikečių neturi. Žinoma, turi. Rodo – obuolys su kirmėle, kuri kažkodėl nepraėjo cenzūros.
Dviejų milijonų etikečių kolekcija tikrai neapsiriboja lietuviškomis ar pagamintomis buvusioje Sovietų Sąjungoje. Nebeegzistuojančios šalys, Vietnamas, Kinija, Indija –daug egzotikos. Tiesa, prakutę kinai važinėja po pasaulį ir susipirkinėja savo tautiečių kūrinius atgal, bet šį tą Aleksas pasilikęs ir sau. Tarp visai netikėtų, bet labai logiškų kolekcijos eksponatų – ledų pagaliukai ir kiti mediniai dalykėliai, kuriuos, logiškai pamąsčius, tikrai patogu gaminti degtukų fabrike.
Propagandiniai šūkiai, įspėjimai saugotis ugnies (ar AIDS), fauna ir flora, architektūros objektai, komercinė reklama, abstraktūs piešiniai –iš esmės ant degtukų dėžutės gali užlipinti bet ką. Vartant albumus, kilnojant dėžes, sukant rulonus, raibstant akims, juokiantis, neriant į nostalgiją ir susinepatoginant dėl šiems laikams nepolitkorektiškų (užuomina – ir raudonų, ir rudų) etikečių apskritai ima rodytis, kad šis žmogus turi viską. Norėtų turėti. Bet kartu gerai suvokia, kad tai nėra įmanoma.
„Supirkau beveik visų kauniečių kolekcijas. Tik vieno žmogaus nenupirkau – Judelevičiaus, kuris pats ir piešdavo etiketes, dar piešė Sprindys ir Šepkus. Šių kauniečių etiketės buvo geriausios ir gražiausios“, –tvirtina Aleksas ir apgailestauja, kad dabar etikečių niekas nei piešia, nei spausdina. Jis dėl vienos būtinai reikalingos etiketės gali nusipirkti ir 12 tūkstančių kolekciją. „Didesnę pusę iš jų sudeginau, nevertingos.“
Įdomu, kad Aleksas neturi jokio savo kolekcijos katalogo, nesižymi, kada ką pirko: „Viskas galvoje.“ Kaunietis rengiasi minėti 74-ąjį gimtadienį, yra kupinas energijos, ypač kalbėdamas apie savo kolekciją. Juokiasi, kad gal tai, jog mėgsta spręsti sudoku, padeda neapkerpėti. Nors aš manau, kad hobis ir galvoje laikomos tonos informacijos irgi turi didelę įtaką. Paklaustas, kuo dirbo iki išeidamas pensijon, kiek kuklinasi, bet galiausiai papasakoja, kad porą dešimtmečių dirbo reklamos įmonėje. Pasirodo, kolekcijai laikyti reikalingas dėžutes pats ir pasigamino!
Kalba pakrypsta prie filumenijos situacijos Lietuvoje. Kolekcionierių mažėja… Be to, tokio dalyko kaip viešai prieinamas lietuviškų etikečių katalogas nėra. Aleksas juokiasi, kad jau keliolika metų entuziastai vis bando tokį parengti, bet bjauri tiesa yra ta, kad didžiausia mūsiškų etikečių kolekcija yra saugoma muziejuje Maskvoje. Žinoma, jis pats turi daug, bet ne viską. Kartais mažą dalį to, ką sukaupęs, rodo parodose – prieš kokį dešimtmetį vieną rengė Kauno miesto muziejus, o šį rudenį kaunietį prisiviliojo Kaišiadorių kolekcininkai.
Straipsnio herojus buvusiuose
šeimos namuose Šančiuose svarstė įsteigti degtukų dėžučių etikečių muziejų. Bet… mano, kad tai neperspektyvu. Jei jūs manote kitaip ir turite ką Aleksui pasiūlyti, susisiekite!
Būtų apmaudu, jei tokia ideologijų, grafinio dizaino, spaudos technologijų ir įvairiais kitais aspektais įdomi kolekcija taip ir liktų spintose kažkur tarp Eigulių ir Žaliakalnio.
SRUOGA, KURORTAS IR ČIABAŽNY-
Iki pat Antrojo pasaulinio karo medinė statyba buvo esminė Kauno raidos dalis. Įvairialypė architektūrinėmis formomis ir istorijomis apie miesto ir miestiečių poreikius, galimybes bei madas. Jūsų dėmesiui parinkau keletą ganėtinai skirtingų medinių pastatų, stovinčių įvairiose dabartinio Kauno dalyse. Tokių, kurių pasakojimai prisimenami galbūt kiek rečiau.
PAULIUS TAUTVYDAS LAURINAITIS
Buriuotojų g.
P. T. Laurinaičio nuotr.
J. Juškėno namas.
Alantos g. 12, Žaliakalnis
Nors pavienis užstatymas santykinai nedidelėje Žaliakalnio dalyje vykdytas dar iki Pirmojo pasaulinio karo, tačiau tikruoju rajono kūrimosi bumu laikytinas būtent Nepriklausomybės laikotarpis; Žaliakalnį pelnytai galime laikyti svarbiausia miesto dalimi, susiformavusia būtent tuo metu. Jeigu 4 dešimtmetyje čia regime atsirandant daugybę įdomių modernizmo pavyzdžių, tai ankstesnis, 3 dešimtmetis nužymėtas tiek gausia utilitarios architektūros statyba, tiek ir ganėtinai egzotiškais atvejais – nuo puošnių istoristinių vilų iki vadinamojo
tautinio stiliaus eksperimentų. Tuomet dar gana nuošalioje Žaliakalnio vietoje, dabartinėje Alantos gatvėje, architektūriškai gana neišraiškingų kaimynų apsuptyje technikas J. Juškėnas susiprojektavo išskirtinį būstą. Vadinamojo šveicariško stiliaus bruožais (ne itin dažnas atvejis Kaune) pasižyminti priemiestinė vila nebūtų padariusi gėdos ir prestižiniams kurortams; neįprastai erdvus buvo numatytas ir pastato vidaus išplanavimas.
Šiandien tai taip pat ir retas pavyzdys pastato, kuris šioje Žaliakalnio dalyje menkai pakitęs nuo pirminio architekto sumanymo.
J. Juškėno namo dab. Alantos gatvėje projektas, 1924 m.
Sruogų šeimos namas.
B. Sruogos gatvė 21, Žaliakalnis
Mūsų skaitytojams šis namas turbūt nėra visai nepažįstamas: žurnalo puslapiuose apie jį bei jame vykstančias veiklas šnekėta ne kartą.
Rašytojo Balio ir istorikės Vandos
Sruogų šeima tuomečiame Kauno pakraštyje 4 dešimtmečio pabaigoje pasistatė naujus namus. Teisybės dėlei – ne pasistatė, bet persistatė.
Pirmiausia pagal gerai žinomo architekto Vladimiro Zubovo projektą 1937 m. tolimuosiuose Būgiuose (Mažeikių krašte) namą pasistatė Vandos tėvas Kazimieras Daugir-
das. Kitų metų vasarą namas buvo išardytas ir geležinkeliu atvežtas
Kaunan – iki okupacijų laikotarpio, išblaškiusio šeimą, būstą Sruogos spėjo įsirengti tik dalinai. Po karo B. Sruoga į namą grįžo tik trumpam; pastate iki 7 dešimtmečio gyveno kitos šeimos. Vėliau ten įkūrus biblioteką, atsirado ir rašytojo memorialinis kambarys, davęs pradžią dabartiniam Balio ir Vandos Sruogų muziejui. Pastatas įdomus ne tik neįprasta statybų istorija, tačiau ir kaip gana autentiškai išlikęs 4 dešimtmečio pabaigos modernaus medinio namo pavyzdys.
B. Sruogos g. 21. P. T. Laurinaičio nuotr.
Neįvykusio kurorto centras. Buriuotojų g. 5, Petrašiūnai „Kauniečiai turės moderniškiausią
Lietuvoje kurortą“, – skelbė 1934 m. „Lietuvos Aido“ antraštė. Ir iš tiesų, toli už tuometės miesto administracinės sienos, kiek nutolusi ir nuo pramoninio Petrašiūnų priemiesčio, Pažaislio šilo glūdumoje turėjo atsirasti nauja poilsinė gyvenvietė. Šis projektas buvo Taupomųjų valstybės kasų vadovo Antano Vaitkevičiaus sumanymas: gražioje vietoje, dviejų hektarų teritorijoje, turėjo išdygti 45 pastatų kompleksas. Buvo numatyti 30, 40 ir 50 kvadratinių metrų dydžio poilsiniai nameliai (tipinius projektus parengė architektas Aleksandras Gordevičius), kurie kartu su žemės sklypeliu turėjo kainuoti nuo 3000 iki 4200 litų ir, kaip rašė žurnalistas J. K. Beleckas, turėjo būti prieinami „vidutinės kategorijos valdininkui ar laisvos profesijos žmogui, nes kainos neaukštos ir patogios išsi-
mokėjimo sąlygos“. Prie kiekvieno iš pastatų numatytas sklypas, kuriame šeimininkai galėjo užsiimti daržininkyste, sodininkyste ar turėti sporto aikštelę. Na, o aukščiausioje vietoje iškilo dviejų aukštų pastatas, turėjęs tapti poilsiavietės centru: pirmame aukšte turėjo įsikurti krautuvė ir telefoninio pasikalbėjimo punktas, o virš jo – apsigyventi kurorto sargas ir prižiūrėtojas. Tai galbūt ir nėra išskirtiniausias pastatas tarp Kauno medinukų, tačiau žymintis įdomią ir šiandien užmirštą istoriją. Deja, iki okupacijų spėta įgyvendinti tik nedidelę kurorto dalį, o vėliau nameliai ir dviaukštis „kurorto centras“ tapo paprastais būstais; dalis buvo nugriauta, kai kvartalo idilę sovietmečiu perkirto geležinkelio atšaka Kauno hidroelektrinės link. Didžioji dalis likusių šio neįvykusio kurorto pastatų netrukus bus nušluota nuo žemės paviršiaus ir užleis vietą naujajam miesto aplinkkeliui.
Šv. Kazimiero bažnyčia XX a. 4 deš. pr. P.
Senoji Šv. Kazimiero bažnyčia.
Antakalnio g. 35, Aleksotas Turbūt nesuklystume sakydami, kad bene pagrindinis Aleksoto simbolis yra išdidžiai virš medžių viršūnių kylanti Šv. Kazimiero bažnyčios karūna, kuria rajoną kadaise papuošė šviesios atminties architektas Algimantas Kančas. Postmodernistinės šventovės šešėlyje glaudžiasi gerokai kuklesnis pastatas – šios pirmtakė, senoji medinė Šv. Kazimiero bažnyčia. Kaip ir visi buvę Kauno priemiesčiai, Laikinosios sostinės periodu Aleksotas spėriai plėtėsi.
Apie naujos bažnyčios statybas naujakuriams galvoti daug nereikėjo: šventovė čia atsirado dar pačioje Nepriklausomybės pradžioje.
Vietinio Kinderiškių (ar Gintariškių) dvaro žemes įsigiję garsieji broliai Vailokaičiai buvo vieni iš parapijos steigimo iniciatorių ir padovanojo būsimajam pastatui sklypą. Bažnyčios statybos vyko keletu etapų – pirminė struktūra 1921 m. buvo pastatyta pernaudojant seno ūkinio pastato medžiagas, o 1923 m. šventovė padidinta pagal architekto Valerijono Verbickio projektą ir įgavo dabartinę išvaizdą. Kaune tai stambiausias liaudiškų formų medinės sakralinės architektūros pavyzdys, o taip pat įdomus paminklas ankstyvajam, finansinių nepriteklių ribotam Nepriklausomos Lietuvos periodui, kurio architektūra šiandien vis dar nepelnytai pamirštama.
Jastržembsko nuotr.
Straipsnio autorės prie kreivuolių architektūros pavyzdžio sostinės Antakalnio rajone. Algirdo Šimo nuotr.
KAS MOKA GYVAČIŲ KALBĄ?
ANTA MARIJA ANTANAVIČIŪTĖ
IR JULIJA RAČIŪNAITĖ AUTORIŲ NUOTR.
Nuo 2021 metų menininkės Anta Marija Antanavičiūtė ir Julija Račiūnaitė tyrinėja Lietuvos viešose ir privačiose rekreacinėse erdvėse itin dažnai sutinkamas medines pavėsines, kurių pagrindinis architektūrinis elementas – gyvatiškai besirangantys mediniai kreivuoliai. Išsamiai neaptartas, netyrinėtas kreivuoliškos estetikos įsigalėjimas visur, kur lietuviui prisireikia poilsio ir atsipalaidavimo, atveria kelią smagioms spekuliacijoms apie šį reiškinį ir su juo susijusias (pseudo) organikos, autentikos, mitologijos ir etnografijos potekstes.
KREIVUOLIŲ ŽODYNĖLIS
Kamertonas – „U“ formos kreivuolis, skirtas išgauti etaloninėms kreivumo bangoms ir taip suderinti jo lauke esančias kreivuolių pavėsines. Šio tipo kreivuoliais neretai puošiama pavėsinės stogo smailė, siekiant bangas paskleisti kuo plačiau.
Ragatkė – laidynės formos kreivuolis, dažniausiai įtaisytas pavėsinės prieangyje arba keturiuose jos kampuose, pajėgus atlikti gynybinę tvirtovės funkciją, jei pavėsinę tektų ginti nuo nepageidaujamų asmenų.
Gyvatė – bet koks gyvosios ar negyvosios gamtos objektas, pasižymintis pailga, nenuspėjamai vingiuota forma.
Įsivitražinimas – kreivuoliais suskaidomas kraštovaizdis, atsiveriantis iš pavėsinės vidaus, taip jį tarsi įrėminant į daug atskirų fragmentų.
Drambliagyvatė – monumentalus, stambus kreivuolis, dažniausiai atliekantis pagrindinės atraminės konstrukcijos funkciją.
Gyvatukas – smulkus, nedidelis kreivuolis, dažniausiai atliekantis dekoratyvinę funkciją, ypač pasitarnaujantis įsivitražinimui.
Krivių kreivuolis – mitinė būtybė, nuo seno laikyta kreivumo globėju, skriedavo plasnodamas mediniais sparnais, suteikdamas tiesiems medžiams kreivumo, o žmonėms atsipalaidavimo.
Pateikiame ir Kreivuolių žodynėlį, kuriame susipažinsite su pagrindine temos terminija. Terminai yra atsiradę šio teksto autorių pašnekesio metu, bežiūrint į viename ar kitame šalies kampelyje pūpsančią medinę pavėsinę. Šis žodynėlis reikšmingai nusako atlikto tyrimo toną ir solidumą.
Teko patirti, kad didžiausia kreivuolių koncentracija aptinkama Dzūkijos ir Žemaitijos gyvenvietėse. Pagaliau, kreivuolių takais apkeliavus bemaž visą Lietuvą, šį sykį mūsų akys nukrypo į Kauną ir jo apylinkes – atėjo laikas išsiaiškinti, kaip smarkiai šios medinės gyvatės yra apvijusios miestą. Prieš atvykdamos nemažai konsultavomės su vietiniais gyventojais, leidome ilgas valandas vaikščiodamos „Google Street View“ keliais bei klystkeliais ir galiausiai sudarėme kompaktišką maršrutą, į kurį pateko kelios gyvenamųjų namų kiemuose besislapstančios pavėsinės ir kelios maitinimo įstaigos – iš jų dvi buvo pakelės šašlykinės, vienas restoranas-viešbutis, vienas alubaris.
Kreivuoliai dvelkte dvelkia priešistoriniais laikais – lyg pavėsines po vieną šapelį iš miško būtų sunešusi sudėtingesnių techninių užmojų neturinti rankiotojų gentis.
Seniausia mūsų aptikta reikšmingo dydžio rekreacinė erdvė Lietuvoje su kreivuoliškais statiniais buvo Druskininkuose – tai 1952 m. Karolio Dineikos įsteigtas Gydomosios fizinės kultūros parkas. Nagingas miškininkas Vytautas Urnevičius, naudodamas aplinkiniuose pušynuose randamą medieną, K. Dineikos parke esantį Saulės kelią išpuošė „senoviškais, susiliejančiais su gamta“ statiniais.
Pasak kai kurių šaltinių, 1967 m. apleistame Šeduvos malūne buvo įrengta originali užeiga „Užuovėja“, davusi pradžią tautinio kičo elementų naudojimui kavinių, restoranų, barų interjeruose ir eksterjeruose. Kreivuolis ilgainiui tapo neatsiejama tokio tipo valgymo įstaigų dekoro dalimi.
Pirmasis masinę kreivuoliškų pavėsinių gamybą Lietuvoje reklamuojantis skelbimas aptinkamas 1996 m. įsikūrusios įmonės „Laukbaldis“
internetiniame puslapyje: „Mes pirmieji Lietuvoje pradėjome gaminti šią produkciją ir gražinti jūsų aplinką!“ Pasak Valstybinės miškų urėdijos, intensyviausiai stovyklavietės, poilsiavietės ir atokvėpio vietos Lietuvoje buvo įrenginėjamos 2005–2008 m., iki finansų krizės.
Turint omeny šias datas, kreivuolis tikriausiai nėra itin senas reiškinys.
Jį būtų galima laikyti archaikos, tradicijos, folklorinės estetikos simuliakru, istorizmo retrospekcija.
Ekspedicijose po Lietuvą ėmėme interviu iš išdidžių kreivuoliškų pavėsinių savininkų, jas kuriančių / gaminančių meistrų, serijine tokio tipo pavėsinių gamyba užsiimančių įmonių darbuotojų, už rekreacines zonas atsakingų savivaldybių tarnautojų ir t. t. Tyrimu siekėme perprasti subtilius ryšius tarp medienos kreivumo ir atsipalaidavimo kokybės.
Kiemas už Radijo gamyklos kultūros rūmų „Šilelis“, Vaistinės skg.
Bemaž visi kalbinti kreivuolius gaminantys meistrai, išskyrus stambesnes lauko baldų gamyba užsiimančias įmones, akcentavo improvizacijos svarbą, teigė šioms pavėsinėms neruošiantys brėžinių ir „fantaziją“ bei „kūrybą“ išskyrė kaip reikšmingus sėkmingo rezultato veiksnius. Taip pat bent keli pašnekovai leido suprasti, kad pavėsinių gamyba iš kreivuolių jiems atstoja meno terapiją, o kai kam pavėsinės tampa ir obsesijos katalizatoriumi. Paklaususios apie kreivuolių panaudojimo principus pavėsinių statyboje, gavome tokius atsakymus: „Kuo kreiviau, tuo geriau“, „Kas vienam malka, kitam –kūryba“, „Sulipdžiau ir tiek. Pagalį po pagalio. Čia tokie mano lipalai“, „Tai mano naktinės vizijos“, „Ieškojom įdomesnių medžių ir va ką su savo fantazijom padarėm“. Vienas iš Kaune kalbintų pavėsinių savininkų teigė ilgai svajonėse ir pranašinguose sapnuose regėjęs savo būsimą „Pavėsinę karalienę“.
Kreivuolių estetika lyg ir apeliuoja į natūralumą, tačiau viena iš kreivuoliško dizaino tendencijų yra dažyti medį akinančios oranžinės spalvos dažais. Apkeliavus įvairių gamintojų darbovietes tapo aišku, kad galima sudaryti plataus spektro geltonai oranžinę spalvų paletę, kreivuoliškų pavėsinių gamyboje sėkmingai konkuruojančią su natūralia medžio spalva. Vienas kalbintas meistras teigė, esą ši apelsininė spalva suteikia medienai natūralumo. Na, o Pakaunės šašlykinei „Šašlykai XXL“ priklausančių pavėsinių spalvos natūralumas pasiekė burgundiško raudonio aukštumas.
Panašus santykis su natūralumu aptinkamas ir pavėsinių stogų dangoje. Seniau jie buvo dengiami skiedromis, šiferiu, čerpėmis, šiaudais, o pastaruoju metu itin išpopuliarėjo bituminių čerpių danga.
Dažniausiai kreivuoliškos formos sutinkamos savo natūralioje aplinkoje: kaimo turizmo sodybose, pažintiniuose takuose, miškų stovyklavietėse ar privačiuose sklypuose. Vis dėlto vietą jos randa ir kontrastingose urbanistinėse vietovėse: daugiabučių kiemuose, fabrikų poilsio zonose, greta paplentės degalinių ar kavinių, prekiaujančių įvairių nacionalinių virtuvių, grilio patiekalais. Atrodo, kad tokiais atvejais kreivuolių pavėsinės paskirtis yra izoliuoti svečius gamtos ar stovyklavietės atmosferoje ir apsaugoti nuo išorės keliamų nykumo ir šiuolaikiškumo grėsmių.
Būtent armėniškoje paplentės šašlykinėje netoli Druskininkų prieš gerus penkiolika metų tyrėjos pirmą kartą rimčiau atkreipė dėmesį į kreivuolių ekstravaganciją, jų akibrokštą paplenčių estetikai bei šiek tiek klaustrofobišką medinių gyvačių lizdo pojūtį, griežtai atskiriantį kreivuolio pakeleivį ir jį supančią aplinką.
Kaune šių kontrastų taip pat esti: vienoje kompozicijoje galima išvysti greta sudėtas kreivuolišką pavėsinę, Kristaus Prisikėlimo baziliką ir uždarytus Radijo gamyklos kultūros rūmus „Šilelis“. Arba kreivuolinį medinių gyvačių lizdą, besišliejantį į Vytauto kalno šlaitą, sunkiai matomą per jį supančius tarpukario pastatų fasadus. Pastarasis, branginamas savininkų it koks ganomas galvijas, yra aptvertas elektriniu piemeniu.
„Apynys“, Rusmenių g. 35
Ringaudų šašlykinė, Šakių pl. 9, Ringaudai, Kauno raj.
Užeiga „Senasis Jerevanas“, Vakarinis aplinkkelis
Restoranas „Svarstyklės“, T. Masiulio g. 18
Vis dėlto, kaip ir būtų galima tikėtis, didmiestyje didžiausia kaunietiškų kreivuolių koncentracija glaudžiasi pakelės užkandinėse, baruose. Abi lankytos šašlykinės turėjo gausiai kreivuolių pavėsinėmis apstatytus kiemelius. Sausakimšo kreivuolių miestelio ar ilgos, greta vienas kito išrikiuotų kreivuolių virtinės vaizdas truputį silpnina unikalumo, vienetinio rankų darbo gaminio įspūdį, kurį lyg ir turėtume susidaryti žiūrėdami į šiuos natūralumo ir autentikos panteonus.
Restorane „Svarstyklės“ maloniai nustebino neregėta medinio kreivuolio interpretacija – atraminės, metalinės terasos stogo konstrukcijos savo šakotumu ir aktyvių oranžinių tonų palete atliepė kreivuolio idėją. Iš tikrųjų šis iš tiesių vamzdžių sukurtas kreivuoliškas dekoras atspindi Kaune dominuojantį prielankumą „tiesuoliams“ – rekreacinėse erdvėse dominuoja iš lygių, tiesių lentų sukaltos pavėsinės, sūpynės, lauko baldai, o kreivuolis tampa reta egzotika, taisyklės išimtimi.
Svarbu paminėti, kad kreivuoliškos pavėsinės ir šalies mastu yra nykstanti rūšis – tiek dėl besikeičiančių stiliaus tendencijų, tiek dėl masiškai jas įrenginėjusių savivaldybių ir urėdijų sprendimo ateityje sekti
Europos Sąjungos gairėmis ir kurti unifikuoto dizaino, saugos reikalavimus atitinkančius statinius. Taigi vinklus ir nenuspėjamas kreivuolis tampa neparankiu. Šią tendenciją iliustruoja ir Kaune neseniai užsidaręs „Baublio“ restoranas, kurio interjeras buvo perpildytas kreivuoliškų sprendimų – nuo baro baldų iki šviestuvų ir kitų apdailos elementų. Vienas iš darbuotojų teigė, kad restoranas bus modernizuojamas, o paklausus apie buvusį, kreivuoliais puoštą interjerą pašnekovas graudžiai apgailestaudamas pridūrė, kad „žmonėms nebereikia tokių dalykų“.
Žinoma, jei skelbtume nacionalinę kreivuolių paiešką, į šviesą išlįstų tuzinai, šimtai naujų kreivuolių
Kaune ir visur kitur, mat labiausiai jie mėgsta slapstytis atokesniuose galinio kiemo ar sodo kampuose, kur savininkams ir jų svečiams gali suteikti atotrūkio nuo civilizacijos iliuziją.
Nepaisant kreivuolių architektūros populiarumo mažėjimo, visuose Lietuvos kampeliuose aptinkamos neįtikėtinų formų šakos anksčiau ar vėliau įkvėps praeivį kūrybiniam proveržiui ir tokį žmogų Krivių kreivuolis dosniai apdovanos kokybišku atsipalaidavimu pavėsinėje.
KULTURA. KAUNAS. LT PRISTATO
KAUNAS PILNAS RENGINIŲ
KULTŪROS LAUKAS JAUTRIAI REAGUOJA Į KARĄ
UKRAINOJE. RENGINIAI, SKELBIAMI ŠIAME
KALENDORIUJE, GALI BŪTI PERKELTI AR ADAPTUOTI
Į PALAIKYMO AKCIJAS. AKTUALIĄ INFORMACIJĄ
VIS MAŽIAU DIENOS ŠVIESOS, VIS DIDESNIS ALKIS TURINIUI, KURIS NE TIESIOG PRASKRIEJA, BET PASILIEKA, SIELON ĮDEDA PRASMĖS IR ŠILUMOS. DAUGIAU RENGINIŲ RASITE NUOLAT
RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME
ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME KALENDORIUJE: RENGINIAI.KAUNASPILNAS.LT
KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT
KALENDORIUS
Nuo 11 01
Filmas „Tiesos kadras“ (Lee) Kino teatrai
Ekranuose – biografinė juosta su Kate Winslet apie garsų fotomodelį ir talentingą fotografę Lee Miller. Būtent šiai moteriai priklauso pirmasis istorijoje nuotraukoje įamžintas napalmo panaudojimas fronto linijoje. Jos objektyvas fiksavo 1941-ųjų mūšį dėl Britanijos, nacių vykdytas baisybes Buchenvaldo ir Dachau koncentracijos stovyklose. Ir būtent ji 1945 m. balandžio 30-ąją, kartu su žurnalo „Life“ korespondentu Deividu Šermanu, apsilankė Hitlerio bute Miunchene, kur įsiamžino fiurerio vonioje.
Iki 11 20
„Liudmilos“ paroda Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
„Liudmila“ – tai Mildos Januševičiūtės ir Mišos Skalskio kuriamas tarpdisciplininio meno projektas, kuris tyrinėja ribines kolektyvinės atminties bei nepilnavertiškumo komplekso apraiškas, analizuoja galios struktūras ir kaip jas veikia tiek materialiniai, tiek socialiniai veiksniai, instaliacija. Paroda yra programos „Sapnas pilvu į viršų (šuo ar žuvis?)“ dalis.
Iki 12 31
Nuo 11 01
Filmas „Kryžkelė“ (Crossing)
Kino teatrai
Kadras iš filmo
„Neturiu ateities, taigi neturiu ir planų“, – tardama šiuos žodžius pensininkė iš Batumio nė nenutuokia, kokie nuotykiai jos laukia klajojant po Stambulo skersgatvius, kiemus ir laiptines. Režisieriaus Levan Akin („O tada mes šokome“) kūrinyje Stambulas tampa žmogiškosios dramos scena, kurioje tradicija ir kanonas susiduria su laisve ir empatija. Jaukus ir šviesus filmas primena geriausias Sakartvelo kino tradicijas, tuo pačiu piešia naujus drąsius ekrano horizontus.
Paroda „Lietuvos sporto universitetui –
90“
Lietuvos sporto muziejus, Muziejaus g. 7
Lietuvos sporto universiteto rektorė prof. dr. Diana Rėklaitienė ir Lietuvos sporto muziejaus direktorė Ilona Petrokienė parodos atidarymo metu. Vaidos Rakaitytės nuotrauka
Parodos eksponatai atspindi visus universiteto veiklos laikotarpius nuo Aukštųjų kūno kultūros kursų iki dabar. Vienas iš seniausių eksponatų –architekto Vytauto LandsbergioŽemkalnio Fiziško auklėjimo rūmų projektas (dab. LSU). Paroda veiks iki metų pabaigos, kviečiame apsilankyti.
Iki 02 16
Paroda „Liudas Truikys. Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“
Nacionalinis M. K. Čiurlionio
dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55
Marijos Valasevičiūtės nuotr.
Šiais metais minint žymaus lietuvių scenografo Liudo Truikio (1904–1987) 120-ąsias gimimo metines, parodos rengėjai kviečia į šią asmenybę ir jo kūrybą pažvelgti istoriniame ir kultūriniame egiptomanijos, japonizmo estetikos, krikščioniškojo misticizmo, ezoterinių mokymų ir tautinio stiliaus pasaulinių tendencijų kontekste.
11 05–12 31
Editos Garmuvienės kūrybos darbų paroda „Svajų sodai. Gyvybės medis“
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos
Panemunės padalinys, Vaidoto g. 115
Keramikė Edita Garmuvienė, nuolat gilindamasi į lietuvių liaudies tradicinę ornamentiką ir simboliką, ieškojo naujų išraiškos formų. Tautodailininkei kilo mintis iš mažų keramikos elementų dėlioti ir klijuoti paveikslus. Šia originalia technika ji sukūrė darbų ciklą „Svajų sodai“, kuriame vaizduojami įvairių formų gyvybės medeliai, perteikiantys vaikystės svajonių metaforas ir liaudiškų skrynių bei baldų ornamentikos motyvus.
KALENDORIUS
11 07–11 21 Europos kino festivalis
Kadras iš filmo „Pomirtinis gyvenimas“
Šiais metais festivalį lydės metamorfozės tema. Parengta specialioji Franzui Kafkai skirta programa, taip pat sinefilų laukia Berlyne ir Kanuose įvertinti filmai, kintančius geopolitinius ir egzistencinius pasaulio kontūrus brėžiantys kūriniai ir talentingų moterų kūrėjų balsas. Ypatingas desertas „Romuvos“ lankytojams – išskirtinis 35 mm juosta nufilmuotas, iš vienintelės kopijos rodomas ir sulig kiekvienu seansu nykstantis britų kūrėjo Charlie’o Shackletono „Pomirtinis gyvenimas“ (Afterlight, 2021).
11 06–02 01
Paroda „Impresionistų grafika“
Lietuvos švietimo muziejus, Vytauto pr. 52
„Art Expo SIA“ (Ryga) į Kauną atveža 42 modernaus meno meistrų – impresionistų, amžiams pakeitusių pasaulio suvokimą ir padėjusių pagrindus šiuolaikiniam menui – grafikos darbus. Paroda siūlo galimybę pasigrožėti Paul Gauguin, Pierre-Auguste Renoir, Edouard Manet, Henri de ToulouseLautrec, Alfred Sisley, Armand Guillaumin, Edgar Degas ir Paul Cézanne originaliais grafikos darbais.
11 07–12 01
Paroda „Netikri prisiminimai“ „Drobė“, Drobės g. 62
Kuratorės Megana Stulgaitytė ir Beatričė Zelenkevičiūtė grupinėje tapybos parodoje kviečia patirti subtilius ir kartais nepaaiškinamus déjà vu pojūčius. Tarp parodos, eksponuojamos fabriko koridoriuje, dalyvių –menininkai Ieva Bartuškaitė, Šarūnas Baltrukonis, Lilija Gotautaitė-Smalinskė ir Ligija Žilinskienė, kurių darbai savaip interpretuoja netikrų prisiminimų temą, kviesdami žiūrovą gilintis į asmeninę ir kolektyvinę atmintį bei susidurti su vidine nostalgijos ir fantazijos šokio atmosfera.
Kino teatrai
Penktadienis, 11 08 / 11 22, 18:00
Teatro archyvo nuotr.
Scenoje – Agniaus Jankevičiaus tragikomedija pagal vokiečių dramaturgo Rolando Schimmelphennigo pjesę. Spektaklio personažai – to paties daugiabučio, kurio pirmame aukšte įsikūręs kinų greito maisto restoranas, gyventojai. Juos sieja ne tik bendra laiptinė ir priklausomybė nuo kinų maisto, bet ir bendra paslaptis – dviejų nelegalių migrantų iš Kinijos, brolio ir sesers, mirtis. Paaiškėja, kad visuomenėje jų kaip asmenų tiesiog nėra – joks dokumentas nepatvirtina jų buvimo: „Nėra dokumento – nėra žmogaus“.
Šeštadienis, 11 09, 15:00 Kūrybinės dirbtuvės su Afrang Nordlöf Malekian
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Šiose dirbtuvėse įsijausite į tehrangeles pasaulį ir kursite jo personažus. Tehrangeles – tai naujadaras, apibūdinantis Irano muzikos sceną, kuri persikėlė
į Los Andželą po 1979 m. Irano revoliucijos, kai šalyje buvo uždrausta populiarioji muzika. Ši šokio, muzikos ir džiaugsmo kultūra ilgą laiką buvo diskredituojama kaip apolitiškas ir paviršutiniškas menas. Kūrybinės dirbtuvės įkvėptos menininko Afrang Nordlöf Malekian performanso „Keeping up with the Iranians“ (liet. „Neatsilikti nuo iraniečių“).
KALENDORIUS
Pirmadienis, 11 11, 19:00
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Renginys skirtas tradicinės Šiaurės
šalių literatūros savaitės, kuri šiemet minima lapkričio 11–17 d., atidarymui. Jos metu bibliotekose užgęsta šviesos, sužimba žvakės ir skamba balsu skaitomi Šiaurės šalių autorių tekstai. Šiųmetė savaitės tema – „Laisvė Šiaurės šalyse“, o didžiausias dėmesys skiriamas 80-ąsias nepriklausomybės metines mininčiai Islandijai – būtent šios šalies autoriaus kūrinio ištraukos skambės bibliotekoje sutemų valandą. Tekstus iš Sjón (Sigurjon B. Sigurðsson) knygos „Baldras, Šešėlio sūnus“ skaitys aktorė
Indrė Endriukaitė, o muzikos garsų biblioteką pripildys Darius Gustaitis (akordeonas).
11 11–11 16
Tarptautinis
šiuolaikinės muzikos
festivalis IŠ ARTI
Įvairios vietos
„Twenty
Festialis, bendradarbiaudamas su Kauno valstybine filharmonija, Kauno menininkų namais ir Ąžuolyno biblioteka pristato penkių koncertų programą. Joje –ansambliai „Twenty Fingers Duo“ (Lietuva) ir „GBSR Duo“ (Jungtinė Karalystė), smuikininkės Julijos Andersson ir pianisto Pauliaus Andersson duetas, vakaras su Arniu Aleinikovu ir sutartinių giedotojų ansambliu „Kadujo“, Zitos Bružaitės choreografinis paveikslas apie keturias biblines moteris ir dvi Lietuvos kompozitorių premjeros su VDU kameriniu orkestru ir pianiste Monika Lozinskiene.
Fingers Duo“. Artūro Morozovo nuotr.
Antradienis, 11 12, 18:00
Aldonos Ruseckaitės
knygos „Vienatybė“
sutiktuvės
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
„Vienatybė“ – šeštasis Aldonos Ruseckaitės biografinio ciklo apie garsias Lietuvos literatūros asmenybes romanas. Ši knyga skirta Onos Pleirytės-Puidienės-Vaidilutės (1882–1936) gyvenimui ir kūrybai. Romano puslapiuose prabyla šiandien jau primiršta tarpukario prozininkė, neeilinė asmenybė. Jos gyvenimo įvykiai vaizduojami plačiame laikmečio kontekste, knygoje pateikta daug autentiškos medžiagos, remiamasi O. Puidienės dienoraščiu, skelbiama naujų faktų iš margos rašytojos epochos.
11 13–12 13
Paroda „Bardo. Trys būsenos“
VDU menų galerija „101“, Muitinės g. 7
Šiuolaikinio meno paroda kviečia
žiūrovus įžengti į erdvę tarp materialaus ir mintinio pasaulio, kur susiduria technologijos ir kūrybinės galimybės. Bardo – tibetietiškas
žodis, reiškiantis tarpinę būseną, parodoje tampa kūrybinio potencialo ir transformacijos simboliu. Menininkai Artūras Raila, Marius Strolia ir Mantas
J. Talmantas tyrinėja ribas tarp tikro ir sukurto pasaulio, kaip šiuolaikinės visuomenės bardo būseną. Parodą kuruoja VDU Meno kuratorystės magistrantė Jovita Ambrazaitytė.
Trečiadienis, 11 13, 18:00 Šokio spektaklis „Kur krantas“ Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A
Elenos Krukonytės nuotr.
Spektaklio atspirties taškas – Jūratės ir Kastyčio legenda. Choreografas
Lukas Karvelis ir šokėja Dominyka Markevičiūtė siūlo naują jos interpretaciją per Jūratės istoriją. Jie tyrinėja vienatvę išgyvenančio individo transformaciją balansuojant tarp laisvės bei suvaržymo, kūno ribotumo ir vaizduotės takumo.
KALENDORIUS
Nuo 11 15
Maisto spektaklis „12“
M. Žilinsko dailės galerija, Nepriklausomybės a. 12
Tik 24 žiūrovai kasdien kviečiami į interaktyvų maisto spektaklį, kurio režisierius – Andrius Žiurauskas. Kiekvienas žiūrovas gauna ausines, išmanų prietaisą ir pasineria į dviejų valandų poezijos, muzikos, kvapų ir maisto kelionę. Laukia dvylika patiekalų, kuriuos pristato kinetinės kompozicijos, šiuolaikinės technologijos ir teatro magija.
Šeštadienis, 11 16, 14:00
34-asis tarptautinis
liaudiškų šokių festivalis „Šoki, trypki“
Kauno kultūros centras, Vytauto pr. 79
Kauno kultūros centras kartu su ilgiausiai Lietuvoje gyvuojančiu liaudiškų šokių kolektyvu „Suktinis“ visus tautinio šokio, muzikos ir dainos mylėtojus kviečia į festivalį, kuris bus skirtas choreografui, pedagogui Algirdui Jurgelevičiui atminti. Būtent nuo naujos knygos apie šią asmenybę pristatymo festivalis ir prasidės.
Šeštadienis, 11 16, 18:00
Koncertas „Kauno maestro“
Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71
Kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus 80-čiui skirtame vakare dalyvaus VDU Muzikos akademijos profesorė Sabina Martinaitytė, prof. Audronė Eitmanavičiūtė, jų dainavimo klasių studentai – tarptautinių konkursų laureatai Gabrielė Lekaitė, Liepa Dabriškaitė, Ugnė Stražnickaitė, Emilija Bagdonaitė, Kristupas Laucius, Mykolas Mikšys, Paulius Katiliavas ir eigą komentuojantis bei grojantis Jubiliatas. Programoje – filmas, dainų pynė, audiovizualinė siuita ir kiti skambūs nuotykiai.
Nuo 11 16
Spektaklis „Karalius Lyras“
Kauno valstybinis lėlių teatras, Laisvės al. 87A
Šiemet minime 460-ąsias Viljamo Šekspyro gimimo metines. Šiandien klasiko kūriniuose gvildenamos temos vis dar yra aktualios ir keliančios žmogui daug klausimų bei verčiančios ieškoti atsakymų. Naujas lėlių teatro spektaklis suaugusiems – būtent toks. Ewos Piotrowskos (Lenkija) režisuotame spektaklyje Andriaus Žiurausko kuriamas pagrindinis spektaklio veikėjas Lyras užduoda sau klausimus: „Ką aš padariau ne taip, kodėl dukros, kurios mane taip mylėjo, nusigręžė nuo manęs ir mano vertybių, kodėl aš likau vienas?“
Šeštadienis, 11 16, 19:00 Grupės „Garbanotas“ koncertas
„Auditorija“, Nepriklausomybės a. 12
Andriaus Šimkaus nuotr.
„Garbanotas“ – daugiau negu dešimtmetį veikianti psichodelinio roko grupė, tapusi išties svarbia bei įtakinga lietuviškos muzikos scenos dalimi. Jų kūrybos grojaraštyje –penki albumai. Pastarasis „Kūnas dangus“ – subtilus, lengvosios muzikos ir poezijos sintezės muzikos kūrinių rinkinys.
KALENDORIUS
Antradienis, 11 19, 18:00
Lietuvos kino klasika
bibliotekoje: filmo
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Režisieriaus Gyčio Lukšo 1976 m. filme pasakojama apie pasiturinčią šeimą, gyvenančią tarpukario Lietuvos kaime. Su trimis sūnumis Laurynu, Stanislovu ir Antanėliu atsisveikina mirštanti motina. Ji palaimina jaunėlį Antaną ir darbščią samdinę Kazytę, kad ji tapusi jo žmona, deramai juo rūpintųsi. Jaunos moters atėjimas į šeimą sukelia sumaištį ne tik tarp brolių. Kazytė sujaukia ne vieno vyro gyvenimą, tačiau savo laimės taip ir neatranda.
Trečiadienis, 11 20 Mokslinė konferencija
„Egziliniai Štuthofo kalinių likimai” VDU Lietuvių išeivijos
institutas, S. Daukanto g. 25
Konferencija skirta Antrojo pasaulinio karo metų nacių koncentracijos lageriuose atsidūrusių lietuvių kalinių patirčių analizei. Štuthofo koncentracijos stovyklos ir joje kalėjusių Lietuvos gyventojų istorijos yra sulaukusios nemažai Lietuvos ir užsienio tyrėjų dėmesio, tačiau moksliniuose tyrimuose vis dar pasigendama tarpdisciplininių studijų apie kraštą okupavusio nacių režimo prievartos ilgalaikį poveikį buvusių kalinių asmeniniams gyvenimams, šių trauminių patirčių refleksijai bei vertinimams.
Kadras iš filmo
Ketvirtadienis, 11 21, 18:00
Deimantės
Rudžinskaitės
knygos „Pasaulietė“ pristatymas
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
„Pasaulietė“ – tai istorija apie išsilaisvinimą nuo psichologinio, fizinio ir dvasinio smurto. Knygoje be užuolankų, kartais ironiškai pasakojama apie tikėjimo savimi ir vilties galią. Augdama Jehovos liudytojų šeimoje, Deimantė tikėjo, kad pasaulio pabaiga jau laukia ant slenksčio. Todėl kartu su mama Šiaulių gatvėse ir daugiabučių laiptinėse skleidė „gerąją žinią“: atėjus Armagedonui, Jehova visus jam atsidavusius žmones pakvies į savo karalystę. Tiesa, Deimantė žinojo ir tai, kad rojus turi kainą –visišką atsiskyrimą nuo „pasauliečių“, Jehova netikinčių žmonių, ir neva šėtoniškos jų įtakos.
Ketvirtadienis, 11 21, 19:00
Ciklo NICHE koncertas
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
V. Paplausko nuotr. Šiuolaikinės elektroakustinės muzikos koncertų cikle NICHE
šiame sezone koncentruojamasi
į balsą. Siekiama atskleisti
įvairiapusį menininkų požiūrį
į vokalą kaip kūrybos ir komunikacijos įrankį, pristatyti skirtingas kūrybines metodikas ir jų pritaikymą šiuolaikinėje muzikoje. Ciklo programoje atliekama vokalinė muzika bus realizuojama solo ir kamerinėse sudėtyse, elektroakustiniuose ir performatyviuose kontekstuose. Koncerte pasirodys kultūros komplekso „Sodas2123“ bendruomenės choras ir menininkė Justina Mykolaitytė.
Penktadienis, 11 22, 18:00
Muzikinis poetinis
opiumas „Patefonas, karoliai prie veidrodžio ir madlenos ant naktinio stalelio“
Ąžuolyno biblioteka, Radastų g. 2
Žurnalo „Baltas kambarys“ sumanytoja bei leidėja Luana Masienė ir menotyrininkė Vilma Kilinskienė kviečia susitikti su leidinio autorių komanda, kad garsais ir žodžiais
būtų nutapyta vėlyvo rudens vėlyva pavakarė.
KALENDORIUS
Nuo 11 23
Opera „Bohema“
Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91
„Į „Bohemą“ sudėjau savo sielą, labai ją pamilau, pamilau operos personažus labiau nei galiu apsakyti“, – po premjeros rašė kompozitorius Giacomo Puccini. Opera „Bohema“ su furoru buvo sutikta Europos teatruose, triumfavo Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Afrikoje, Turkijoje. Ir šiandien ji – vienas dažniausiai statomų operinės literatūros šedevrų. Naujosios versijos režisierė ir choreografė – Anželika Cholina, muzikinis vadovas ir dirigentas – Gintaras Rinkevičius.
Šeštadienis, 11 23, 19:30
Kauno m. savivaldybės archyvo nuotr.
Šįmet gražiausias žiemos šventes Kaunas pasitiks naujoje vietoje ir su tikra Kalėdų eglute. Po 15 metų į Vienybės aikštę Kalėdoms sugrįžtanti pagrindinė miesto puošmena atkeliaus iš Debesų gatvės. Įžiebimo renginys su šventišku koncertu atidarys ir čia įsikursiantį Kalėdų miestelį.
Sekmadienis, 11 24, 14:00 Muzikinė pasaka visai
šeimai „Princesė ant žirnio“
Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
Vienas garsiausių pasakotojų pasaulyje Hansas Christianas Andersenas sukūrė daugiau nei 170 visiems puikiai žinomų stebuklingų pasakų ir istorijų. Vieną iš šių nuostabių istorijų apie princesę, negalėjusią užmigti ant žirnio, savo mažiesiems klausytojams, pasitelkdamas muzikinius garsus papasakos Kauno miesto simfoninis orkestras.
KMSO archyvo nuotr.
11 25–11 29
Kauno menininkų namų
gimtadienis: „Atminties mankšta“
Kauno menininkų namai,V.
Putvinskio g. 56
„Mums jau 53 metai! Prikaupėme nemažai prisiminimų ir gal ne viską jau atsimename, kažką tikrai pamiršome, dėl to pakviesime visus/as į atminties mankštą. Nuo gimtadieninio slemo poetinių pratimų iki sapniškos pop akrobatikos“, – rašoma kvietime į gimtadienį, kurį Kauno menininkų namai švęs savaitę. Programoje – paroda, koncertas, intriguojantis performansas ir daugybė kitų staigmenų.
Daugiau: kmn.lt
Antradienis, 11 26, 18:00 Spektaklis „Jaudulys“
Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71
Donato Stankevičiaus nuotr.
„Jaudulys“ – Aleksandro Špilevojaus režisuotas spektaklis pagal Ivano Wyrypajewo pjesę. Veiksmas vyksta Niujorke, garsios amerikiečių rašytojos Uljos Richtės bute. Ambicingas lenkų žurnalistas ima iš įžymybės interviu, kuris yra labai svarbus visiems: žurnalistui jis gali tapti tramplinu į profesinę karjerą Niujorke, rašytojai – tai proga papasakoti tiesą, o galbūt vedžioti visus už nosies, kuriant dar vieną mitą apie save. „Jaudulys“ – tai pasakojimas apie autorių, kuriantį ne tik savo kūrinius, bet ir savo mitą –konkrečiausią ir intensyviausią realybę, ryškiausią ir pačią tikriausią tikrovę.
G. Jovaišos nuotr.
KALENDORIUS
Antradienis, 11 26, 19:00
Muzikinė drama
„Emilija“
„Žalgirio“ arena, Karaliaus
Mindaugo pr. 50
Muzikinė drama „Emilija“ –paminklas mūsų krašto Žanai d’Ark, įrodantis, kad, regis, net trapi asmenybė prireikus gali turėti didžiulę įtaką kovai už laisvę, už idėjas ir už savo šalį. Tai ambicingas valstybinio ansamblio „Lietuva“ projektas, kuriame kartu pagrindinį Emilijos Pliaterytės vaidmenį atliekan Monika Liu. Libretą rašė Sandra Bernotaitė, kompozitoriai –Jievaras Jasinskis, Jonas Jurkūnas, Gintautas Venislovas ir Rytas Svilainis, režisierius-dramaturgas –Kęstutis Stasys Jakštas.
11 28–11 29
„Dizaino dienos“ Vieta bus patikslinta
KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto studentų atstovybės organizuojamas renginys skirtas jauniesiems dizaineriams bei menininkams, kurie išdrįsta parodyti savo kūrybą ir būti įvertinti komisijos. 28-ąjį kartą grįžtančioje iniciatyvoje –instaliacijų paroda ir dizainerių kolekcijų pristatymas. „Šių metų tema pabrėžiame eksperimento svarbą kūryboje“, – teigia organizatoriai.
Ketvirtadienis, 11 28, 18:00 Koncertas „Nuo J. S. Bacho iki
W. A. Mozarto“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
Kamerinis ansamblis „AR‘s Musica“ vakarą kviečia praleisti su žymiausiais baroko ir klasicizmo epochų muzikos genijais – Johannu Sebastianu Bachu (1685–1750) ir Wolfgangu Amadeus Mozartu (1756–1791). Koncerte skambės ir jų amžininkų Alessandro Marcello (1673–1747) bei Antonio Salieri (1750–1825) kūriniai.
Nuo 11 29
Filmas „Gardutė“
Kino teatrai
Kadras iš filmo
Entuziastinga kaimo mergina Saulė ir kukli vieniša mama Ona – aistringos virėjos, įstrigusios Kauno valgykloje „Gardutė“. Vieną dieną Saulė be Onos sutikimo jas įtraukia į kulinarinį realybės šou, kurio pagrindinis prizas –nuosavas restoranas. Saulė meluoja komisijai apie savo kilmę ir teigia, kad jos abi yra kvalifikuotos šefės iš restorano „La Gardutė“… Nauja Eglės Vertelytės komedija žada būti gardi!
Penktadienis, 11 29, 18:00 KMSO ir Min Kwon
koncertas
Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
Min Kwon archyvo nuotr.
Į Kauną atvyksta pasaulinė fortepijono žvaigždė Min Kwon, kuri kartu su Kauno miesto simfoniniu orkestru atliks W. A. Mozarto Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 23. „Ypatingai retas talentas, kuriame susijungia išskirtiniai techniniai sugebėjimai ir gilus muzikinis jautrumas“, – taip apie šią fenomenalią pianistę yra pasakęs 16-kos „Grammy“ statulėlių savininkas prodiuseris Davidas Frostas.
Šeštadienis, 11 30, 21:00 Grupių „Orai“, „Rūmai“ ir „Defektas“ koncertas „Lemmy“, Girstupio g. 1
Tamsiosios muzikos klubas intensyvų rudenį pribaigti kviečia su net trimis lietuviškomis grupėmis – laukia nerimastingas industrinio roko ir post punk vakaras.
LAPKRITIS
kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt
Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1
KAUNAS PILNAS KULTŪROS
MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE (PLATINAMAS
AUTORIAI: Agnė Sadauskaitė, Andrius Vaškevičius, Anta Marija Antanavičiūtė, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Dovydas Bučas, Emilija Visockaitė, Gie Vilkė, Julija Račiūnaitė, Kęstutis Lingys, Kipras Štreimikis, Kotryna Lingienė, Laura Brazaitytė, Lukas Mykolaitis, Paulė Bocullaitė, Paulius Tautvydas Laurinaitis.
NEMOKAMAI)
GLOBOJA: LEIDŽIA: