KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2024 gruodis

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

KULTŪRINGI NUO GIMIMO

KELIAS Į BIBLIOTEKĄ

ŽIŪROVĄ AUGINANTI SCENA

ŠLOVĖ MAŽIESIEMS HEROJAMS „PASAKA“ BE GALO KINO LEOPARDĖ SAULĖ

NEMUNO SALOS ŠIRDIS

BETŠVĘSTI,NEUŽSIMIRŠTI ŠVĘ ,

Artėjant metų pabaigai, užlieja šviesos ilgesys – ne tik tos, kurią gana sėkmingai imituoja šventinės lemputės, bet ir nematomos, primenančios, kad gali būti geriau. Galbūt todėl paskutinį numerį kasmet stengiamės dedikuoti viltingesnėms temoms. Jau esame domėjęsi labdariais ir geradariais, žaidimų, švenčių tradicijomis.

Vaikystė, rodos, yra visų šviesiausia tema ir visų geriausias laikas. Su nostalgija prisimename laiką, kai didžiausias vargas buvo paruošti namų darbus. Kai pareigų mažai, o galimybių pažinti, atrasti, nustebti ir pasirinkti – daug. Žmogaus santykis su kultūra taip pat nulemiamas vaikystėje – nors, žinoma, šiame lauke esame atviri ir vyresnio amžiaus atradėjams.

Gruodį kviečiame pažvelgti į tai, kaip kultūra pasitinka jaunąją kartą Kaune. Su sūnaus ir dukros mama Ugne Marija vaikštinėjame po galerijas ir muziejus, skaitome teatrologės Miglės Munderzbakaitės įžvalgas apie scenos menų įstaigų repertuarą vaikams, kamantinėjame naujos parodos „Pasaka“

kuratores, beldžiamės į ukrainiečių vaikams atvirą „Herojaus“ mokyklą, skambiname specialius užsiėmimus tėvams su vaikais siūlančioms Kauno bibliotekoms, vaikštinėjame po pasaulyje apdovanotos kino režisierės Saulės Bliuvaitės gimtąją Vilijampolę ir… visi drauge laukiame instagramiškiausiu Kauno pastatu jau tapusios „Mokslo salos“ atidarymo.

Telieka pasidžiaugti, kad turime galimybę patirti visus šiuos dalykus, ir padėkoti už ją. Kaip ir kasmet, visos Lietuvos vaikus su Kalėdomis pasveikinti kviečia projektas „Vaikų svajonės“. Taip pat šventiniu laikotarpiu Kauno IX forto muziejuje veikia iki skausmo sujaudinanti paroda „Vaikai…“, skirta atminti per karą žuvusiems Ukrainos vaikams. Pabandyti suprasti, kokios iliuzijomis mintančios šiuolaikinės visuomenės nesibaigiančių bėdų šaknys, gali padėti ir knygos. Tad šį gruodį redakcijoje skaitome dr. Ievos Balčiūnės „Augintinius“ apie… atsikratymą vaikais sovietų okupuotoje Lietuvoje (išleido „Aukso žuvys“, rasite „Kolibryje“). Nes nevalia užsimiršti.

KULTŪRINGI NUO GIMIMO

UGNĖ MARIJA ANDRIJAUSKAITĖ

GIE VILKĖS ILIUSTR.

„Mūsų gyvenimas iš esmės nepasikeitė: viską, ką veikėme dviese, dabar veikiame trise“, – sakydavome besiteiraujantiems apie mūsų šeimos kasdienybę susilaukus pirmagimio. Šiandien tuos pačius dalykus jau veikiame keturiese. Iki vaikų gyvenome turiningą gyvenimą, pripildytą kultūros, tokį patį gyvename ir su jais, tik kiek chaotiškesnį, triukšmingesnį bei sunkiau suplanuojamą. Tad čia pasidalinsiu savo patirtimi apie tai, kaip sekasi vartoti kultūrą su mažais (iki 3 metų) vaikais Kaune.

Mūsų šeimos pasirinkimas vaikus su kultūra pažindinti nuo mažų dienų gali pasirodyti neįprastas: pirmą kartą sūnų į parodą Kauno fotografijos galerijoje nusivežėme, kai jam buvo vos mėnuo. Dalį laiko jis ramiai parpė vežimėlyje, o pabudęs buvo paimtas ant rankų ir supažindintas su fotografijomis. Juk nespalvota fotografija –puikus būdas lavinti kūdikių regą: naujagimiai iš pradžių mato prastai, skiria šviesą nuo tamsos, regi kontrastingus paveikslėlius. Tad kodėl, greta įprastų kontrastinių kortelių su vaikiškais paveiksliukais, neparodžius ir juodai baltų nuotraukų – sūnus žiūrinėdavo jas visai susidomėjęs. Jam augant, atradome naujų būdų žiūrėti nuotraukas galerijose: ieškodavome jam įdomių dalykų – automobilių, šuniukų, kačiukų… Jei norite pradėti pažindinti savo mažuosius su fotografijos menu – Kauno fotografijos galerija tam puikiausiai tinka: nedidelė, lengvai su vežimėliu pasiekiama ir manevruojama parodos erdvė, kurioje neužtruksite per ilgai – būtent tiek, kiek laiko reikia pasimėgauti fotografija patiems, ir tiek, per kiek ji nenusibos vaikams.

Dažnai vykstame į Vilniuje esančią

Nacionalinę dailės galeriją arba MO muziejų, kurie puikiai pritaikyti lankytis su mažyliais, o kitas parodų erdves Kaune (pvz., Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų, Kauno paveikslų galeriją ir kt.) apžiūrime rečiau: jos dėl laiptų sunkiai aplankomos su vežimėliu, todėl reikia turėti nešioklę. Laiptai sudaro nepatogumų ir keliaujant į renginius Kauno filharmonijoje, Muzikiniame teatre, Kauno nacionaliniame dramos teatre. Pastarajame vienas iš šių metų „Nerk į teatrą“ festivalio spektaklių, skirtas vaikams iki 5 metų, rodytas ketvirtame aukšte esančioje „Rūtos“ salėje – tikrai ne pačioje patogiausioje, kai ją laiptais reikia pasiekti su kūdikiais, dar gerai nevaikštančiais mažyliais ar vienam/-ai su dviem ar daugiau vaikų. Šiuo metu mažyliams

skirtas spektaklis „Miške“ rodomas patogesnėje Edukacijų salėje, tad viliuosi, jog į aukštybes mažyliams skirti vaidinimai nebesugrįš.

Be laiptų, nepatogumų neretai sudaro ir vaikams skirtų renginių laikas: didelė dalis renginių vyksta būtent vaikų pietų miego metu. Jei vaikas nėra jautrus pasikeitusiam dienos ritmui, praleistam pokaičiui ar išvis nebemiega pietų – problemos nėra. Tačiau jei laikotės stabilaus dienos ritmo, į spektaklius, koncertus, baletą ar operą vaikams, kurie vyksta 12–15 val. (Muzikiniame teatre, Filharmonijoje), greičiausiai (kaip ir mes) neisite. O gaila, mat į renginius, kurių pradžia 10 val. ryto ar 16 val. dienos, galėtų susirinkti didesnis metinukų ir dvimečių būrys. Galbūt manoma, jog tokio amžiaus vaikams mėgautis scenos menais dar per anksti? Niekaip negalėčiau su tuo sutikti – į kūdikiams ir vaikams skirtus spektaklius bei koncertus saviškius vedamės nuo 6 mėn. amžiaus. 6–36 mėn. amžiaus mažyliams skirti vaidinimai remiasi judesiu, interaktyvumu, žaidimu, juose nėra ar beveik nėra dialogų, tačiau yra spektaklio elementų ir dekoracijų, kurias galima paliesti, o spektaklio pabaigoje – su jomis pažaisti. Aktorių mimikos išraiškingos, šokiai ir judėjimas scenoje švelnūs, kad neišgąsdintų mažųjų. Būtent į tokius spektaklius ir vedamės savo dar trejų metų nesulaukusius vaikus. Laukiu, kol į Kauną spektaklius atveš „Dansema“, „No Shoes“ ir „Pradžios“ teatrai, labai džiaugiausi į Kauną šįmet atkeliavusiu Šeiko šokio teatro sukurtu spektakliu „Baltoji lopšinė“. Mažiesiems pradėjo kurti ir šokio teatras „Aura“. Su populiariuoju, pramoginiu turiniu vaikus supažindina darželis, tad supažindinimas su šiuolaikiniu, patyriminiu teatru ir šokiu, mano manymu, yra tėvų pareiga.

Tie, kurie į muziejus eina su mažyliais, puikiai žino, kaip atidžiai reikia saugoti(s), kad vaikai nepaliestų

eksponatų. Iš kitų mamų bei tėčių esu girdėjusi, kad kai kuriuose muziejuose prie to ne pačiu švelniausiu būdu prisideda ir ant vaikų šaukiantys/-čios ekspozicijų prižiūrėtojai/-os. Ar dėl tokių patyrimų apsilankymas muziejuje gali būti malonus, ar po to norisi ten grįžti? Nelabai. Kita vertus, palaipsniui muziejai keičiasi, tampa draugiškesni vaikams, atsiranda specialiai mažiesiems pritaikytų eksponatų aprašymų (Vilniuje, „Istorijų namuose“), pagaminamos eksponatų replikos, kurias vaikai gali drąsiai liesti, tapšnoti, uostyti, o jei labai norisi – ir paragauti. Kaune galima smagiai apsilankyti Vaikų literatūros muziejuje, vaikams draugiškame Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje, gyvūnų pilname

Tado Ivanausko zoologijos muziejuje. Suaugusiems skirtų Kauno muziejų salėse, laimei, piktų tetų ir dėdžių neradome. Tačiau neradome ir kitų svarbių dalykų: vaikams pritaikytų tualetų ir praustuvių, kūdikių vystymo lentų, žindymui tinkančios patalpos. O kol to nėra, auginamės raumenis vystydami kūdikius stovėdami jogos pozomis ankštose tualetų kabinose.

Turbūt derėtų pasidalinti patirtimis ir apie tai, kokių galimybių mėgautis kultūra Kaune esama mamoms ir tėčiams, neturintiems pagalbos su vaikų priežiūra – tokiems, kaip mes. Auginant du mažylius iki 3 metų, žinoma, lankomų renginių skaičius ir pobūdis susitraukė: į pankroko koncertą „Lemmy“ klube su vaikais nenueisi – per garsu, klasikinės muzikos koncertus, teatro ir šokio spektaklius taip pat praleidi, nes vaikų vestis negali (tai netgi nurodyta Kauno valstybinės filharmonijos renginių taisyklėse). Tad koncertus lankome šiltuoju metų laiku, po atviru dangumi: atsistojame ar prisėdame toliau nuo garso aparatūros, uždedame vaikams garsą slopinančias ausines. Būtų labai smagu, jei Kaunas pasektų geruoju Alytaus pavyzdžiu:

Alytaus kultūros namai turi vaikų priežiūros kambarį „Kultūriukas“, kuriame tol, kol mamos ir tėčiai būna renginyje, mažylius prižiūri auklė. Mielai pasinaudotumėme tokia paslauga Kaune veikiančiose kultūros renginių erdvėse!

Džiugu, jog ir Kaune gimsta naujų iniciatyvų, skirtų būtent vaikams ar šeimoms su mažais vaikais. Europos kultūros paveldo ženklais pasipuošęs bei UNESCO įvertintas išskirtinis

Kauno modernizmas vaikams pristatomas parodose, knygose; su kūdikiu nešioklėje drauge su „Ekskursu“ buvo aplankytas ne vienas ir ne du Kauno modernizmo pastatai. Be to, antrus metus iš eilės Kaune vyko unikalus ir nuostabus architektūros festivalis vaikams. Kol suaugusieji institucijose diskutuoja, ar architektūra yra menas, ar ne, mažieji kauniečiai turi galimybę ją iš visų pusių patirti jau dabar.

Susibūrusi „Šeimos kelionės“ bendruomenė kviečia šeimas su mažyliais vežimėliuose lankytis ekskursijose bei veiklose Kauno mieste ir rajone: čia tikrai galite jaustis patogiai, saugiai bei pasimėgauti kultūra drauge su vaikais, nes nereikia jaudintis, jog jie kam nors trukdys.

Iš savo vaikystės susidūrimų su kultūra pamenu išvykas į Vilnių – į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, Lietuvos nacionalinį muziejų bei (pati laukiamiausia ekskursijos dalis) „McDonald’s“. Dar pamenu literatūros vadovėlyje buvusį kūrinį apie vaikus, galerijoje spoksojusius į priešgaisrinio čiaupo dėžę ir maniusius, jog tai meno kūrinys. Kultūra mano vaikystėje ir paauglystėje buvo kažkur toli ir sunkiai suprantama. O mūsų dvimetis kartais paprašo jam įjungti baletą, užsinori eiti į muziejų ar spektaklį, vadinasi, kažką darome teisingai. Kultūra nuo pat gimimo mėgautis tikrai verta, tad to jums bei jūsų mažiesiems ir palinkėsiu.

KELIAS Į BIBLIOTEKĄ

KOTRYNA LINGIENĖ

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖS VINCO KUDIRKOS

VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS ARCHYVO NUOTR.

Jei auginate trimetį ar jaunesnį vaiką, nebenustebinsime žinia, kad nuo 2021 m. lapkričio visiems Lietuvos naujagimiams visuose Lietuvos ligoninių gimdymo skyriuose dovanojamas programos „Knygų startas“ lauknešėlis. „Kaip maža sėklytė gali subrandinti daug gausesnį derlių, taip ir šis nedidelis lauknešėlis kūdikiui bus atspirtis tapti skaitančia, mąstančia, kūrybinga, atsakinga ir pilietiška asmenybe“, – skelbia iniciatyvos autoriai.

Išties, nors iki savarankiško skaitymo kiekvienas vaikas priauga savo tempu, padėti jam, motyvuoti, formuoti skonį galima nuo pat gimimo. Rengdami šį žurnalo numerį pasidomėjome, kaip ankstyvasis skaitymas skatinamas bibliotekose. Specialūs užsiėmimai šeimoms vyksta keturiuose Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos padaliniuose.

„Smalsių mažylių klubas“

Palemone

Kaip pasakojo bibliotekos Palemono padalinio vyriausioji bibliotekininkė

Jūratė Remezė, „Smalsių mažylių klubo“ pirminis impulsas buvo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos parengta Skaitymo skatinimo programa: „Įkvėpė ir kitų bibliotekų pavyzdys, o tęsti motyvuoja tai, kad šie mamų ir vaikučių susitikimai pas mus išties labai populiarūs ir reikalingi.“ Anot pašnekovės, mamos – ir vienas tėtis –į Palemono gimnazijoje veikiančią biblioteką susirenka iš šios Kauno dalies, taip pat iš Neveronių.

„Esame turėję vaikučių, kurie pas mus pirmąkart atėjo dar kūdikėliai, 3 mėnesių, bet dauguma pradeda 10–11 mėnesių, kai jau nori bendrauti. Nuo rudens iki kito rudens jie mūsų akyse, galima sakyti, užauga, ir visa karta drauge išeina į darželį“, – apie nuolatinius lankytojus pasakoja bibliotekininkė. Palemono „Smalsių mažylių klubas“ renkasi 11 valandą dienos – anot J. Remezės, pirmoje dienos pusėje mažyliai dar ne tokie pavargę, ir mamos tokiu metu paprastai išeina pasivaikščioti, tad patogu ir į biblioteką užsukti, o po to lauke vaiką pamigdyti.

Ką skaito palemoniečiai? „Sekame rekomendacijas – knygelių leksika turėtų būti paprasta, turėtų būti ritmas ir rimas, tad aš renkuosi eilėraščius, geriausia nelabai ilgus,

kad vaikai išlaikytų dėmesį, arba interaktyvias knygeles, kurias galima glostyti, pabelsti ir panašiai“, – sako Palemono bibliotekoje dirbanti specialistė, skaitanti kartu su tėveliais – susėdę ratu visi skaito po eilutę. Prireikia ir vaikų dėmesį traukiančių priemonių, pavyzdžiui, barškučių.

„Matau, kaip jau paaugę, tai yra, klubą išaugę Palemono vaikai prašo tėvelių vėl atvesti į biblioteką, jiems tai tokia pat natūrali laisvalaikio praleidimo erdvė, kaip parduotuvė. Esu tikra, kad jie išmoksta skaityti lengviau ir jaučia didesnį norą skaityti nei tie, kurie pirmąkart pas mus apsilanko septynerių“, – užsiėmimų prasmę vertina J. Remezė.

„Smalsučių klubas“ Dainavoje

Netoli Dainavos parko, kurio mažieji lankytojai su mamomis ir tėčiais buvo pamėgę V. Kudirkos bibliotekos vasaros skaityklą, veikia šios bibliotekos Vaikų literatūros skyrius. „Esu įsitikinusi, kad vaikams reikia girdėti skaitomas knygas nuo pačių pirmųjų dienų – juk tai ne tik kalbos jausmo ir platesnio žodyno formavimas, bet ir santykio su vaiku kūrimas. Skaitymas kartu su mažyliu visada suteikia teigiamų emocijų ir kuria bendrystę bei saugumo jausmą“, – teigia čia dirbanti vaikų rašytoja Šarūnė Baltrušaitienė. Į „Smalsučių klubą“ 0–2 m. mažyliai renkasi dukart per mėnesį.

„Visada ieškau, kad knyga būtų ne tik tinkamo ilgio, bet ir tiek pačia istorija, tiek iliustracijomis ir visu apipavidalinimu augintų vaiką.

Taip pat dažniausiai stengiamės paruošti su knygele susijusį ir kokį nors visai paprastutį darbuką, kuris lavintų smulkiąją motoriką ir kitus gebėjimus. Dažnai mamos sako, kad būtent čia, bibliotekoje, vaikas pirmą kartą piešė pirštukais ar laikė teptuką“, – apie atsakomybę

parenkant skaitinius pasakoja vyresniosios bibliotekininkės pareigas užimanti Š. Baltrušaitienė, kuriai pasirengti užsiėmimui prireikia ir kelių dienų.

Kaip ir Palemone, taip ir Dainavoje knygelės skaitomos ratu, o mamos vaikus pakviečia įsitaisyti ant kelių: „Tai formuoja suvokimą, jog mes su mama skaitome kartu ir tai yra labai smagu. O jei vaikas tuo metu šalia būti nenori, irgi nieko tokio –nors jis tyrinėja aplinką ir savo bendraamžius, skaitymo magija vis tiek veikia. O yra buvę, kad vienai mamai skaitant, kitas vaikas jau ima jai iš rankų knygą ir neša savo mamai, kad dabar ji skaitytų.“

Įdomus „Smalsučių klubo“ efektas –mažuosius atlydėję tėveliai ir patys po šių užsiėmimų pradeda lankytis

bibliotekoje, ima knygas ir sau, ir vaikams. Žinoma, yra ir daugiau privalumų suaugusiesiems. „Kai pati auginau savo dar darželio nelankantį sūnų, tos dienos, kai planuodavome kartu kur nors išeiti, man labai patikdavo. Ir į mūsų susitikimus ateinančios mamos labai džiaugiasi, kad gali išeiti, pabendrauti, pamatyti, kaip sekasi vaikui tarp bendraamžių, ir, žinoma, smagiai bei prasmingai praleisti laiką“, – pokalbį baigia Š. Baltrušaitienė.

„Pirmoji draugystė su knyga“ Šančiuose

„Tai Šarūnė pradėjo šį klubą, o aš vairą perėmiau jai išėjus dirbti į Vaikų literatūros skyrių“, – geru žodžiu ką tik mūsų kalbintą kolegę mini Birutė Jonykaitė, dirbanti pernai šimtmečio jubiliejų paminėjusiame bibliotekos Šančių padalinyje.

Moteris sako, kad klubo veikla jai atvėrė vaikų literatūros pasaulį: „Pati pamilau tas knygas, jos gražios, malonios vartyti – tiesiog raminančiai, atpalaiduojančiai veikia. Esu dėkinga, kad čia atsiradau, nors iš pradžių šio darbo tikrai bijojau.“

Šančių klube dukart per mėnesį, vakarais, laukiamos šeimos su 3–6 m. vaikais. „Atėjusi radau susidraugavusius vaikus, tarpusavyje bendraujančius tėvelius, ir stengiausi tai išlaikyti. Dabar pirmoji karta jau paaugusi, eina į mokyklą, bet sugrįžta ir pas mus, netgi patys mažesniesiems nori knygelę paskaityti – tapo klubo pagalbininkais“, – pasakoja bibliotekininkė.

Į klubą atvažiuoja žmonių ir iš kitų Kauno dalių, pavyzdžiui, Rokų. Atei-

na ir tarpusavyje kalbančių užsienio kalbomis, galbūt neseniai grįžusių iš svetur: „Bet senbuviai, žinoma, yra šančiškiai, bibliotekos kaimynai.“ Paskaičius knygeles, kurias B. Jonykaitė atrenka iš naujienų ar tinkamas tematiškai, pagal sezoną, vyksta rankdarbių užsiėmimai, tuomet – laikas žaidimams.

„Artėja Tarptautinė tolerancijos diena (ji minima lapkričio 16 d., – aut. past.), tad imsimės knygelės apie pelytės ir dramblio draugystę, o praėjusį kartą skaitėme Alice Hemming „Lapų vagį“. Prieš Kalėdas tiks Kęstučio Kasparavičiaus knyga, o kartais idėją pasiūlo ir patys vaikai, visada į tai atsižvelgiu“, – paklausta, kas formuoja klubo „repertuarą“, atsako B. Jonykaitė.

„Tiems, kurie dar ne darželyje“ prie „Trijų berželių“

„Berželio“ bibliotekos skaitytojus pasitinkanti vyresnioji bibliotekininkė Viktorija Lukoševičienė (ji – ir knygstagramerė, turinti paskyrą „Pelėdos skaitiniai“) neslepia, kad mažylių rytmečiai bibliotekoje buvo jos svajonė: „Visada žavėjo bibliotekos kaip visiems atviros erdvės konceptas, be to, tikiu ankstyvojo skaitymo galia, tad norėjosi, kad kuo daugiau žmonių tai išgirstų, atrastų.“

Pandeminiais 2020 metais V. Lukoševičienė tapo mama, tad arčiausiai namų esantis bibliotekos padalinys pasirodė kaip geriausia vieta socializacijai. „Ateidavome tiesiog kartu pabūti, pakeisti aplinką, pavartyti knygelių ir svajojau, kaip būtų smagu, jei čia ateitų ir daugiau bendrystės ieškančių mamų, galėtume suburti savotišką knygų vaikų klubą“, –prisimena tik vėliau vadinamajame „Berželyje“ (ši biblioteka iš tiesų yra prie trijų beržų ir taip anksčiau vadinto prekybos centro) įsidarbinusi moteris.

Mažylių rytmečiai „Tiems, kurie dar ne darželyje“ prasidėjo 2022 m. vasarį, kai atlaisvėjo karantino reikalavimai susibūrimams: „Kuo puikiausiai prisimenu pirmąjį susitikimą, kiek tvyrojo jaudulio ir kiek kiekvienas išsinešėme namo šilumos – išties tikra „mamiška“ Valentino diena įvyko“, –prisimena mama. Anot jos, pirmasis sezonas tiesiog praskriejo – visi skaitė, vaidino, žaidė, tyrinėjo biblioteką, knygeles bei tiesiog buvo kartu, bendrystėje, kol kiti šeimų nariai bei artimieji darbuodavosi.

„Pilna biblioteka mažylių klegesio –tikiu, kad taip formuojasi ir ryšys su knyga, auga naujieji skaitytojai,

ir mamos išsineša šilumos širdyse. Mano siela dainuoja, kai į rytmečius sugrįžta mamos su antrais ar net trečiais mažyliais, o į vakarus prisijungia jau pagausėjusios šeimos“, –pasakoja V. Lukoševičienė. Su mažyliais „Berželyje“ skaitomi eilėraščiai bei „literatūriškai sportuojama“, užsiimama rankdarbiais, o su vyresniais jau gilinamasi į teminę literatūrą –kaip sako pašnekovė, pasakas, kurios „kažką paliktų“ galvelėse ar širdyse. Vaikai spėja ir pasigaminti po knygos veikėją, o po to – arbatos išgerti.

„Galima sakyti, biblioteka šeimoms tapo gaiviu kasdienybės gurkšniu ir, svarbiausia, nieko nekainuojančiu.

Be abejonės, nubraukiau ašarą, išleidusi „savo“ pirmuosius mažylius į darželį“, – neslepia pašnekovė.

Jai, kaip ir kolegėms iš kitų padalinių, smagu, kai į biblioteką sugrįžę vaikai jaučiasi drąsiai, tiesia rankutes pasisveikinti, žino, kur jų knygelės: „Išmokyti vaikus skaityti tikslo neturiu, bet stengiuosi, kad juos sudomintų knygos pasaulis, kad patirtų, jog ir popieriuje gyvena įvairiausios emocijos, jog skaityti nėra nuobodu, o knygų apsuptis skleidžia šiltą ir magišką aurą – manau, kad tokiais susitikimais klojame pamatą norui išmokti skaityti, o vėliau ir nepamesti. Tiek knygos, tiek kelio į biblioteką.“

* * *

Dalyvavimas mažųjų skaitytojų klubuose nemokamas, iš anksto registruotis į juos nereikia. Detalesnės informacijos ir padalinių adresų ieškokite Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos svetainėje.

Spektaklis „Miške“, NKDT. Donato Stankevičiaus nuotr.

ŽIŪROVĄ AUGINANTI SCENA

MIGLĖ MUNDERZBAKAITĖ

Turbūt daugelis suaugusių teatro žiūrovų, paklausti apie susidomėjimą scenos menu, prisimintų savo pirmuosius, tikėtina, dar vaikystėje matytus spektaklius. Vieni mintimis grįžtų į mokyklos ar darželio organizuotą ekskursiją, kiti į apsilankymą teatre su tėvais ar seneliais. Nostalgiški, šypsenas keliantys prisiminimai – svarbi kultūrinio gyvenimo pradžia. Teatras vaikams – tai galinga ugdymo priemonė, skatinanti vaizduotę, empatiją, socialinius įgūdžius ir intelektualinį augimą.

Jei prieš tris ar keturis dešimtmečius teatras vaikams dažnai buvo įsivaizduojamas kaip išimtinai lėlių teatro patirtys, tai pastaruosius keliolika metų į mažąjį žiūrovą žvelgiama vis įdėmiau – siūloma įvairiausių teatrinių patirčių, siekiama atliepti skirtingų amžiaus tarpsnių lūkesčius. Nuo sensorinės patirties kūdikiams, pažintinės naudos ikimokyklinukams, padedant jiems suprasti pasakojimus, skatinant priežasties-pasekmės ryšių suvokimą, iki vyresniųjų empatijos, koncentracijos bei kritinio mąstymo ugdymo, interpretuojant spektaklyje matomų veikėjų elgesį – sprendimus ir pasirinkimus.

Pokalbiuose su skirtingais teatro kūrėjais išryškėja vyraujanti nuomonė: vaikų auditorija bene reikliausia, visuomet aktyviai reaguojanti į tai, kas įdomu, įtraukia, jai kurti spektaklius nemenkas iššūkis. Kaip teigia teatro kūrėja, režisierė Agnė Sunklodaitė, „teatro vaikams prasmė yra didžiulė, nes nuo spektaklio šiai auditorijai prasideda žiūrovo auginimas. Maža to, jei vaikas ateis į savo amžiui skirtą spektaklį, nenusivils ir jam viskas tiks – jis norės ateiti dar ir dar kartą“.

Suvokiant svarbą to, kad teatras vaikams būtų daugiau nei pramoga, skatintų mąstyti apie pasaulį, identifikuoti vertybes, kuriami spektakliai, reflektuojantys pačias įvairiausias temas, o joms atskleisti ieškoma tinkamiausių raiškos būdų, priemonių, atpažįstamų, patrauklių ir gebančių nustebinti mažųjų auditoriją. Žvilgtelėkime į bent dalį jų, sukurtų

Kauno teatrų scenose.

Puikus pavyzdys, panardinantis į teatro pasaulį, – Kauno valstybinio lėlių teatro (KVLT) spektaklis „Slaptas lėlių gyvenimas“, režisuotas Mildos Mičiulytės. Jis nukelia

į paslaptingą lėlių pasaulį, kuris atgyja, užgesus scenos šviesoms. Spektaklyje nagrinėjamas kūrėjo ir jo kūrinio santykis bei teatro magija, išliekanti net ir autoriui pasitraukus. Pasitelkus vizualinius efektus, lėlinius personažus, muziką, sukuriami du persipinantys pasakojimai, kurie prikausto vaikų dėmesį, o kartu apsilankiusius suaugusiuosius skatina susimąstyti apie kūrybos laikinumą ir vertę. Spektaklis subtiliai primena, kad lėlės, tarsi savarankiški veikėjai, gali išlaikyti kūrėjo dvasią ir įkvėpti tęstinumą prisiminimams apie teatro gyvenimą.

Kauno miesto kameriniame teatre (KMKT) režisierės Ievos Jackevičiūtės sukurtas spektaklis „Gaja Mara“, interaktyviai įtraukiantis pačių mažiausiųjų auditoriją, pasakoja apie Gają ir Marą. Tai šviesos ir tamsos figūross, taikliai derinamos su archajiškais senovės baltų reliktais, kuriant itin jaukią atmosferą. Tame pačiame teatre į kiek vyresnius (3–9 m.)

žiūrovus kreipiasi spektaklis „7 ratai“, kviečiantis į nuotykių ir atradimų kelionę, kurioje per muziką ir judesį skatinama pažinti pasaulį. Minimalus žodinis tekstas skatina mažųjų vaizduotę ir leidžia savaip interpretuoti veiksmą, pabrėžiant spontaniškumą bei pasaulio tyrinėjimo džiaugsmą. Šis spektaklis per paprastus, bet įtaigiai vizualiai perteiktus prasminius simbolius moko pažvelgti į pasaulį naujomis akimis ir stiprina emocinį suvokimą.

Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) režisierės Eglės Kižaitės pagal Dovilės Zaveckaitės knygą sukurtas (deja, neberodomas, – red. past.) spektaklis „Paštininkas ir serbentai“ pasakoja apie kasdienio gyvenimo grožį, bendravimą ir kūrybišką problemų sprendimą, nagrinėdamas jautrią tėvo ir sūnaus santykių liniją.

Spektaklis „Slaptas lėlių gyvenimas“, KVLT.

Donato Stankevičiaus nuotr.

„Paštininkas ir serbentai“, NKDT. Donato Stankevičiaus nuotr.

„Liūtas ir paukštis“, KVLT. Donato Stankevičiaus nuotr.

Spektaklis padeda vaikams suprasti kasdienybės vertę, o per humorą ir subtilius išgyvenimus pabrėžia atsakomybės ir pagalbos svarbą. Pasakojime akcentuojami vaikams pažįstami ritualai bei netikėti įvykiai, kurie moko prisiimti atsakomybę ir būti atidiems, jautriems.

Vengrų režisieriaus Kata Csató spektaklis „Liūtas ir paukštis“ (KVLT) –šilta ir poetiška istorija apie netikėtą draugystę, pasakojama pasitelkiant itin jautrią lėlių teatro magiją. Šiame spektaklyje nagrinėjamos draugystės, ištikimybės ir laikinumo temos, pasakojimo centre – vienišas liūtas, globojantis sužeistą paukštį. Spektaklio vizualumas ir subtili režisūra kuria švelnią atmosferą, įstabiai perteikiančią ne tik draugystės istoriją, bet ir metų laikų kaitą.

Dar vienas aktualias temas paliečiantis kūrinys (žiūrovams nuo 9 m.) –spektaklis „Nykstantys žmogeliukai“ (KVLT), režisuotas A. Sunklodaitės.

Pastatymas inspiruotas Elizabeth Mary Cummings knygų „Dingstanti sesuo“ ir „Amžinas vaikas“. Spektaklio režisierė kartu su sceninio teksto autore Milda Mičiulyte ir dailininke Giedre Brazyte nusprendė atsisakyti verbalinio teksto. Vietoje jo pasakojimas kuriamas šviesos, tamsos, šešėlių, muzikos (garsų) priemonėmis. E. M. Cummings kūrinius apjungus su spektaklio autorių idėjomis, sukurtas kelias skirtingas istorijas apimantis naratyvas. Liga, mirtis, prisiminimas – prie šių temų prieinama itin atsargiai, nebauginant mažųjų žiūrovų, bet skatinant mąstyti, nuspalvinant ištinkančias negandas ne vien tamsiomis spalvomis.

Jautriai prie sudėtingų temų prieinama ir Mildos Mičiulytės režisuotame spektaklyje „Jokūbo dienoraštis“ (KVLT). Iš berniuko Jokūbo dienoraščio atgyja personažai, kupini džiaugsmo ir entuziazmo, o trumpi dialogai pilni šypsenas keliančių sąmojų. Vaizduojamas

nuasmeninto miestelio žydų bendruomenė, kurios nariai pasižymi išskirtinėmis savybėmis, leidžiančiomis vaikų auditorijai pažinti ir žydų kultūrą. Spektaklyje daug dėmesio skiriama Jokūbo ir šeimos narių santykiams bei jo gyvenime ypatingą vietą užimančiam seneliui siuvėjui. Jokūbas nenori išaugti jam labai brangių senelio pasiūtų drabužių, jis vertina kiekvieną dieną su miestelio gyventojais ir seneliu. Saugų ir jaukų berniuko pasaulį sugriauna karas, jis lieka vienas, tik su dienoraštyje užfiksuotais prisiminimais. Ši istorija ne tik supažindina vaikus su istorine tikrove, bet ir skatina susimąstyti apie šeimos ir bendruomenės ryšius, moko empatijos.

Dariaus Krapiko režisuotas spektaklis

„Iškyla su muzika“ (KVLT) – tai linksmas ir interaktyvus pasakojimas, kviečiantis vaikus į nuotaikingą kelionę pažįstant muziką ir jos kūrėjus. Šis spektaklis edukuoja mažuosius žiūrovus, pasitelkdamas žaismingas istorijas, sąmojus, bet drauge perteikdamas vertingą informaciją, pažindindamas su muzikos garsais, ritmais, skirtingų laikotarpių kūrėjais. Spektaklio metu vaikai kviečiami atrasti įvairių instrumentų skambesį, mokytis klausytis ir reaguoti į muziką, skatinama jų vaizduotė, pastabumas. Į patyriminę pažintį su muzika pačius mažiausius žiūrovus kviečia ir Eglės Kižaitės režisuotas spektaklis „Miške“ (NKDT). Publika skatinama pasinerti į miško pasaulį per dviejų seserų kelionę, kurioje pasitelkti M. K. Čiurlionio simfoninės poemos „Miške“ ir liaudies dainų motyvai.

Kelionės leitmotyvas būdingas ir keliems kitiems spektakliams. Pavyzdžiui, režisierės E. Kižaitės „Dingęs kompasas“ (KMKT) 6–10 m. vaikus kviečia į intensyvią, interaktyvią ir nuotykių kupiną kelionę, ieškant ne tik fizinio, bet ir jausminio, emocinio kompaso. Spektakliui pasibaigus,

žiūrovams leidžiama iš arti patyrinėti paslaptingus scenografinius elementus, rekvizitą. Į kelionę kiek vyresnius (nuo 10 m.) vaikus kviečia ir naujasis išskirtinis popieriaus teatro spektaklis „Galaktikos“, sukurtas Jūratės Trimakaitės. Tai pasakojimas apie berniuką Karolį, kurio gyvenimas yra nuolatinis balansavimas tarp meilės kosmosui ir bendravimo sunkumų, kurie kyla dėl jo autizmo spektro sutrikimo. Jis pasaulį jaučia kaip intensyvią garsų, spalvų ir pojūčių mozaiką, mums įprasti dalykai jam atrodo svetimi ir sudėtingi. Karolis leidžiasi į keliones po įsivaizduojamą ir detaliai jo kambaryje vizualizuotą kosmosą, ieškodamas žmonių, kurie jį suprastų ir priimtų, nors jie pasirodo esantys visai šalia.

Turbūt energingiausias šiame sąraše –Augusto Gornatkevičiaus spektaklis „Emilių Emilis“ (NKDT), įkvėptas Astridos Lindgren knygos „Emilis iš Lionebergos“ ir skirtas 8–12 m. žiūrovams. Spektaklyje per daugybę nutikimų prisiliečiama prie žiūrovams artimų ir atpažįstamų situacijų. „Emilių Emilis“ kupinas humoro elementų, ypač daug nuoširdaus juoko vaikams kelia hipertrofuotas suaugusiųjų vaizdavimas: įtari, kategoriška mama, lyg iš animacinio filmo ar vaizdo žaidimo nužengęs tėtis, meškafonu komunikuojanti močiutė ar pikta kaimynė. Pasakojimas papildomas ne tik spalvingu scenovaizdžiu, sukurtu scenografės ir kostiumų dailininkės Simonos Davlidovičiūtės, bet ir aktyviu fiziniu judesiu – aktoriai scenoje važinėjasi riedučiais.

Teatro patirtys visais bręstančios asmenybės amžiaus tarpsniais prisideda prie komunikacinių, socialinių įgūdžių ugdymo, kurie vaikams svarbūs tiek mokykloje, tiek asmeniniame gyvenime. Šios patirtys skatina atviresnį žvilgsnį, vaizduotę ir kūrybiškumą.

„PASAKA“ BE GALO

TAURAS BERNOTAS

Kaip sutalpinti vėlyvojo sovietmečio vaikystę

Lietuvoje – visą jos kompleksiškumą ir kontrastus –į tris Kauno paveikslų galerijos aukštus? Šios nelengvos užduoties rezultatą bus galima išvysti nuo gruodžio 12 d. iki pat 2025 m. liepos. Apie parodą „Pasaka“. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“ kalbamės su jos kuratorėmis – Vaiva Mikelionyte ir Aukse Petruliene.

Filomena Ušinskaitė. Vitražas „Eglė žalčių karalienė“, 1969-1970. ČDM kolekcija.

Pirminiu parodos atspirties tašku

tapo legendiniai Laisvės alėjoje veikusios kavinės vaikams „Pasaka“ vitražai, kurti Filomenos Ušinskaitės.

Anot Vaivos, šie unikalūs, vaikus ryškiomis spalvomis džiuginę darbai su Salomėjos Nėries pasakų motyvais po kavinės uždarymo 1996 m. buvo ilgam nugulę į Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fondus.

Mintis juos ištraukti į dienos šviesą kilo būtent Vaivai. Gavus finansavimą iš Lietuvos kultūros tarybos, jų atnaujinimo ėmėsi restauratorė Dalia Mulevičienė ir Daugis

Bumbulis, įpūtę vitražams naujos gyvybės. Natūralu, kad tuomet ir kilo klausimas: kaip juos darkart parodyti visuomenei?

„Pradinė mintis apie „Pasakos“ kavinę tyrinėjančią parodą netrukus išaugo – prisijungė Auksė su „Mažųjų istorijų“ patirtimi, ir idėja šoktelėjo iki triaukščio pasakojimo apie vaikystę vėlyvuoju sovietmečiu.

Nesinorėjo apsiriboti vien tik Kaunu ir miestietiška vaikyste. Beveik dvejus metus kūrėme platų vaikystės paveikslą, atitolome nuo vitražų kaip pagrindinių eksponatų. Nepaisant to, jiems ir kavinei dėmesio nepritrūks pirmajame parodos aukšte“, –sako V. Mikelionytė.

A. Petrulienė pratęsia, kad vaikai yra nuvertinami kaip istorinių įvykių dalyviai, tad tikimasi, jog paroda

paskatins dažniau pažvelgti iš vaiko perspektyvos, išgirsti jo balsą. Jos teigimu, parodos kūrybinei grupei svarbus ir atminties išsaugojimo aspektas.

„Parodoje kalbame ne tik apie vaikystę, bet per ją – ir apie sudėtingą sovietmečio atmintį. Pavyzdžiui, iš rekonstruojamo vaikų darželio Vilniuje atsivežėme išmesti pasmerktus žaidimo aikštelės reliktus –dvi laipynes ir gaublį. Pastarasis –aiškus sovietinių kolonijinių idėjų, noro užkariauti žemę ir kosmosą, įkūnijimas.

Tačiau anuometiniams vaikams, kurie didžiąją vaikystės dalį praleisdavo kiemuose ir tokiose laipynėse, gaublys yra smagaus dūkimo ir draugų prisiminimas. Išskyrus kelis lūžusius kaulus nukritus nuo viršaus, daugiau – nieko nemalonaus. Gaublio metalinė konstrukcija propagandinė, bet erdvė aplink ją sklidina nepažabojamos vaikiškos laisvės. Ar būtinai reikia šitą reliktą sunaikinti?

Atmintis labai stipriai susimazgiusi, negalime pasilikti tik to, kas malonu, o kas nemalonu – išmesti. Svarbiausia išmokti didžiuotis savo gyvenimais, savo „mažosiomis istorijomis“, nesvarbu, kokiu istoriniu laikotarpiu jos vyko. Jausti nostalgiją savo vaikystei yra normalu, net jei ji kabo žemyn galva ant propagandinio gaublio“, – svarsto A. Petrulienė.

Filomena Ušinskaitė. Vitražas „Pusnynuos nykštukai miega“, 1969-1970. ČDM kolekcija.

Vaikų žaidimų aikštelės perkėlimas į Kauną, 2023 m. Justės Mocevičiūtės nuotr.

Antanas Zinkevičius. Vaikų karas. Kauno Dainavos mikrorajonas, 1975 m. ČDM kolekcija.

Tomo Biržiečio kolekcijos žaislai. Marijos Valasevičiūtės nuotr.

Tomo Biržiečio kolekcijos žaislai. Marijos Valasevičiūtės nuotr.

Tik potencialus žmogus

Antrajame galerijos aukšte parodos lankytojai bus kviečiami į „Disciplinos maršą“, kuris parodys „idealų“ tarybinio žmogaus vystymosi ciklą –nuo vystyklų iki pionieriaus.

„Pradėsime nuo sovietinės gimdyklos „rekonstrukcijos“, atliktos pasitelkus meninę fotografiją, tekstinius liudijimus, erdvinius sprendimus, –ir žengsime tolyn. Čia atsiskleis

tiek sovietinis požiūris į fizinį vaiko kūną, pavyzdžiui, ligas, vystymąsi, tiek į darželyje, mokykloje formuotą socialinį vaiko kūną. Apskritai, vaikai sovietmečiu nebuvo laikomi asmenybėmis – tai buvo dar tik būsimi suaugusieji, būsimi žmonės. Projektai, turėję virsti tinkamais komunizmo statytojais. Sovietmečiu, jei vaikas priešmokyklinėje grupėje negalėdavo per minutę perskaityti 33 žodžių, jis būdavo nurašomas. Jei būdavo kairiarankis – privalėjo persilaužti“, – pasakoja Auksė.

Anot jos, sovietmetis perlaužė ir tarpukariu Lietuvoje gražiai augintą pagarbą vaiko asmenybei, jos unikalumui: „Tai mums patvirtino ir parodos bendradarbis Prano Mažylio gimdymo namų vadovas Tomas Biržietis – tarpukariu požiūris į vaiką ir jo gimimą buvo modernus. Pavyzdžiui, gimdymas buvo laikomas šeimos reikalu – aiškias funkcijas čia turėjo visi šeimos nariai, taip pat ir tėvas. Ir tik sovietmečiu, prasidėjus perdėtai hospitalizacijai, naujagimis ir mama buvo atskirti nuo šeimos.“

Auksė, kurdama šią parodą kartu su Vaiva, įsitikino, jog būtent su vaikyste susiję reiškiniai kinta lėčiausiai: „T. Biržietis minėjo, kad pirmieji bandymai įnešti naujų vėjų į gimdymus prasidėjo tik apie 1993 m., o vyrai gimdyme pradėjo dalyvauti dar keleriais metais vėliau. Kitas dalykas – žaislai, ilgus metus saugomi

ir keliaujantys iš kartos į kartą kaip palikimas. Pavyzdžiui, girdėjom apie Žaislų muziejuje 20-metės merginos patirtus flashbackus, pamačius sovietmetį menantį žaislą.“

Spindėjo net tamsoje

Trečiame parodos aukšte įsikurs atminties fragmentai, byloję apie vaiko kaip laisvės egzistavimą vėlyvuoju sovietmečiu. „Dėmesį čia sutelkiame į autorius, kartais net sovietinės sistemos mėgtus ir vertintus kūrėjus, kurie sugebėjo sukurti fantazija stebinančių darbų, šnekėjo Ezopo kalba. Menininkai, dizaineriai, rašytojai – daugybė žmonių tuo metu kūrė nuostabius pasaulius vaikams, atskirtus nuo propagandos, ir patys juose drauge slėpėsi“, – pasakoja Auksė.

Anot V. Mikelionytės, vienu pagrindinių šio aukšto akcentų taps didelis minkštas žaislas – begemotas, apie kurį byloja tik nespalvotos fotografijos ir jį kūrusių dizainerių atsiminimai.

„Be galo smagu, kad iš užmaršties galime prikelti menininkus, kurių su vaikyste susiję projektai sovietmečiu nebuvo iki galo įgyvendinti.

Dizaino tyrėjos Karolinos Jakaitės, šioje parodoje kuruojančios neįgyvendintų žaislų dizaino projektų erdvę, atradimų dėka sužinojome apie trijų dizainerių – Natalijos

Andriuščenko-Jurevičienės, Vitos Kašėtaitės-Čaplikienės ir Reginos

Pakštaitės – XX a. 9 dešimtmečio pabaigoje sukurtą žaislų-baldų seriją. Ji buvo pristatyta Pionierių rūmuose Vilniuje, bet dėl istorinių permainų pradingo. Šios kolekcijos pažiba –didžiulis begemotas, dabar parodoje moderniai rekonstruotas dizainerės

Rasos Balaišės, kuri žaislą atkūrė panaudodama šiuolaikines medžiagas ir sodrias spalvas.“

Romaldas Rakauskas. Žydėjimas, 1974-1984 m. Lietuvos fotomenininkų sąjunga.

A. Petrulienė tęsia, kad kalbant apie sovietmečio propagandą viskas yra gana aišku – technologijos ir būdai, ką jie su mumis norėjo padaryti, yra išanalizuoti. Tačiau, jos teigimu, didžiausias stebuklas, kurį paaiškinti sudėtingiau, – kaip mes visgi užaugome.

„Ne tik kaip vaikai, bet kaip apskritai užaugome iki laisvės. Tad trečiasis parodos aukštas tyrinėja, kaip mums tai pavyko padaryti, iš kur radosi lietuvių atsparumas. Iš tikrųjų labai retas ta propaganda vaikystėje buvo įtikėjęs, retas buvo itin uolus pionierius, ypač vėlyvuoju sovietmečiu. Dažnai tai tebuvo priedanga“, – pažymi parodos kuratorė.

Toliau kalbėdama apie propagandą, Auksė užsimena apie vaikų literatūrą, į kurią sistema ilgai žvelgė

itin griežtai – pokariu iš čia buvo išstumtos net pasakos, kurias turėjo pakeisti socialistinis realizmas. Žinoma, nepaliekant vietos metaforoms, perkeltinėms prasmėms.

Pasak jos, įprastinė žurnalo vaikams „Genys“ redakcijos kritika vaikų atsiųstiems kūriniams skambėjo štai taip: „Tavo pasakėlė labai išgalvota ir skaitytojams nepatiks. Geriau parašyk, kaip mokykloje sekasi!“

Parodos kuratorės teigimu, net tokie šiandien puikiai žinomi kūriniai kaip Eduardo Mieželaičio „Zuikis puikis“ išpopuliarėjo tik vėlyvajame sovietmetyje, kadangi 1949 m., vos pasirodžiusi, ši pasaka buvo laikoma per mažai politiškai angažuota.

„Vėlyvasis sovietmetis jau pralaidesnis laisvesnėms, kūrybiškesnėms idėjoms, kurios ir išauga į nuostabias

pasakas. Prie to, kad pasakos sugrįžtų į šio laikmečio žmonių kasdienybę, ženkliai prisidėjo ir rašytoja, leidėja Aldona Liobytė. Ji inicijavo ir užsienio, ir lietuviškų pasakų serijų leidimą. Kaip sako literatūrologai ir parodos pasakų erdvę konsultavusi bei pasakų šuolį vėlyvuoju sovietmečiu parodoje nubrėžusi

Audronė Meškauskaitė, pasakos mus išgelbėjo – būtent jos sugrąžino kasdienybei autentiškumą, galimybę

Ezopo kalba kalbėti vaikams svarbius dalykus“, – sako Auksė.

Pasakos taip pat nuguls į trečią galerijos aukštą, abėcėlės salę, kurioje kiekvienai raidei bus priskirtas atitinkamas kūrinys ar objektas, susijęs su knygomis vaikams ir pasakomis.

„Jos nebuvo įprastos. Pavyzdžiui, E. Mieželaičio „Miško pasakoje“ medinukas – tarsi Pinokio „pusbrolis“, tik čia daugiau mistikos. Herojus nėra išskaptuojamas, o gimsta iš tikros moters ir ąžuolo meilės! Apskritai, pasakos ir vaikų literatūra tuo metu priartėjo prie literatūros suaugusiesiems. Pavyzdžiui, Sigitas Geda ir jo „Baltojo nieko dainelės“. Poetas yra sakęs, kad nenorėjo vengti baisių žodžių, visko nusaldinti, slėpti tikro gyvenimo“, – viena kitą papildo kuratorės.

V. Mikelionytė priduria, kad vaikų kultūra buvo tarsi savotiška priedanga, leidusi menininkams daugiau eksperimentuoti, įnešti daugiau abstraktumo: „Šiems kūriniams lūkesčiai buvo mažesni, cenzūros mechanizmai silpnesni, jei lygintume, tarkim, su paminklams viešojoje erdvėje taikytais standartais.“

Atrasti ir pasidžiaugti

A. Petrulienė pabrėžia vėlyvojo sovietmečio atminties svarbą – tik taip galime įvertinti, kaip toli jau nuėjome, ir pasidžiaugti.

„Pavyzdžiui, pažvelkime į švietimo sistemą – šiandien pykstame, kad nespėta laiku atspausdinti vadovėlių. Tačiau to priežastis – nuolatiniai atnaujinimai ir besikeičianti situacija. Tereikia prisiminti, kad sovietmečiu tokių problemų nekildavo – ištisus dešimtmečius būdavo leidžiami tie patys vadovėliai. Pamatyti tokį kontrastą išties smagu“, – akcentuoja Auksė.

Jos teigimu, ne ką mažiau įdomu parodoje atrasti ir savo praeities detalių. Net jei jos susijusios su sovietine propaganda: „Labai gerai pamenu, kad mokykloje buvau gėdinama dėl to, kad esu vienturtė, ir nesuprasdavau, kodėl. Ir tik dabar parodą konsultuojanti knygos „Augintiniai“ autorė istorikė Ieva Balčiūnė atskleidė, kad tokios buvo partijos propagandos gairės – reikėjo daugiau komunizmo statytojų, todėl vieną vaiką auginantys buvo menkinami, o daugiavaikėms šeimoms dalinti medaliai. Įdomu, kad „vienturtėlės“ erzinimais švaistėsi ne suaugusieji, o vaikai. Tokia skvarbi, pasirodo, galėjo būti propaganda.“

Tam pritaria ir Vaiva: „Mūsų paroda yra puiki proga persvarstyti asmeninį santykį su sovietmečio istorija, pažvelgti į savo tapatybę, atrasti dar nepažintų jos elementų.“

Kuratorės galiausiai sako, kad, nors paroda skirta suaugusiems, ragina čia lankytis ir pačius mažiausius vaikus, ir paauglius. „Tai gali tapti puikia erdve „susitikti“ su savo šeimos vyresne karta, tuo pat metu geriau susipažįstant su sovietmečiu –atsispiriant nuo patirčių, kurios dažnai aprėpia daugiau niuansų nei vadovėlis“, – pokalbį užbaigia Auksė ir Vaiva.

ŠLOVĖ MAŽIESIEMS HEROJAMS

AGNĖ SADAUSKAITĖ

ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

Paskutinįkart Laisvės al. 55 numeriu pažymėtame name lankiausi prieš trejus metus, kai istoriniai „Pienocentro“ rūmai buvo pradėti ruošti naujiems savininkams. Anksčiau jo duris varstė KTU studentai, o dabar čia buriasi „Herojaus“ mokyklos bendruomenė. Vos įžengusi paskendau jaunatviškame šurmulyje: vaikai lėkė nuo laiptų, skubėjo į pamokas, kraustė savo spinteles, iš klasių sklido muzika ir pokalbiai. Lipdama į penktą aukštą susitikti su mokyklos įkūrėjais Dovile ir Andriumi Pelegrimais, spėjau prisiminti ir savo mokyklą. Po daugelio metų, pamiršę Pitagoro teoremą, amebas ir laidininkus, geriausiai prisimename mylimiausią mokytoją ar suolo draugą, nes mokykla galiausiai yra ne tik pastatas, bet ir jausmas, ryšys, bendruomenė. Šios vertybės tikrai svarbios ir „Herojui“. Nevalstybinė mokykla veikia jau devynerius metus. 2022-aisiais, prasidėjus plataus masto karinei invazijai Ukrainoje, įkurta ir mokykla „Heroiam slava“, skirta ukrainiečių vaikams ir tapusi neatsiejama „Herojaus“ dalimi.

Kaip apibūdintumėte

„Herojaus“ mokyklos mokinius ir bendruomenę?

Dovilė: Kad mokykla bus tokia didelė, nemaniau, ji labai greitai užaugo. Tai gyvenimo projektas, paremtas giliu įsitikinimu, kad švietimo sistemoje galime daryti pokyčius. Siekiame palikti spalvotą pėdsaką ir mokinio širdyje, ir mokytojo karjeroje. Mūsų tikslas, kad mokiniai ir mokytojai atrastų savo stiprybes, čia įleistų šaknis, jiems būtų gera čia ateiti ir dirbti. Pati esu literatūros mokytoja ir mokytojavimo niekada nevadinu darbu – tai mano gyvenimas.

Ieškome idėjinių žmonių, kurie nebūtinai turi pedagogo diplomą, –žinau, kad išsilavinimą galima įgyti ir vėliau. Turime mokytojų, kurie 10–20 metų dirbę visai kitus dalykus atėjo čia, nes pajuto, kad nori pasidalinti žiniomis.

O kodėl mokyklą pavadinote „Herojumi“?

Andrius: Pavadinimą sugalvojo

Dovilė, pamenu sėdėjome ant sofos, kaip dabar, ir diskutavome. Herojus yra principų visuma, šiais principais mokytojai ir mokiniai skatinami remtis. Bendraujant su žmonėmis, neretai trūksta tokių stebuklingų paprastų dalykų, kaip būti sutartu laiku vietoje, laikytis žodžio, jei varžytis, tai pirmiausia su savimi, siekti darbą padaryti geriau nei vakar. Nesvarbu, kur dirbtum, svarbu, kad jaustumeisi gerai ten, kur esi, ir atiduotum maksimumą. Herojaus principų visuma gali padaryti žmogų sėkmingą, nepriklausomai nuo to, ką jis pasirinks veikti gyvenime.

Dovilė: Tiek įkūrus mokyklą, tiek dabar aplink visada mačiau daug negatyvo ir nesuprasdavau, kodėl žmonės jį skleidžia. Herojus man

reiškia pozityvumą, spalvas, prasmingą mokytojavimą, kai tau labai rūpi tai, ką darai.

Įdomu išgirsti apie projektą „Heroiam slava“.

Andrius: Prasidėjus karui tapo aišku, kad į Lietuvą atkeliaus daugybė žmonių iš Ukrainos ir jiems reikės pagalbos. Surengėme susirinkimą su mokytojais bei tėvais ir nusprendėme, kad padėsime kaip organizacija.

Svarsčiau, kad tokioje situacijoje

žmogui svarbu būti saugiam, bet svarbu ir tęsti darbus, veikti. Buvo svarbu užtikrinti mokytojams sąlygas dirbti tai, ką jie moka ir mėgsta, tad nusprendėme juos priimti, tuo metu dar tiksliai nežinodami, ko jie galėtų mokyti. Taip pat pradėjome ieškoti patalpų, finansavimo, prisidėjo įmonės ir pavieniai asmenys.

Per kiek laiko susirinko pilnos klasės mokinių?

Andrius: Pirmoji atėjusi dirbti mokytoja buvo Olga, greitai atsirado ir pirmasis mokinys. 2020 m. kovą–balandį buvo jau maždaug 100, rugsėjį – 550 mokinių, o dabar –400, jiems padeda 50 mokytojų. Jau spėjome išleisti tris gimnazistų laidas.

Ar numanėt, kad švietimo pagalbos poreikis užsitęs taip ilgai? Ar ukrainiečių mokyklos veikla bus tęstinė?

Andrius: Tai veikė kaip pirmoji pagalba, iškart reagavome. Vėliau dėliojome kitus planus. Iš atvykusių ukrainiečių pasiliko tie, kurie planuoja čia praleisti gyvenimą ar ilgesnį laiką. Ukrainiečiai tapo „Herojaus“ dalimi, be jų sunkiai įsivaizduoju mokyklą. Dabar dažnai ukrainiečiai pereina ir į lietuviškas klases, tad oficialus atskyrimas ir net kalbinis barjeras tarp mokyklų mažėja.

Papasakokite apie mokymosi proceso organizavimą ir kasdienius iššūkius. Ar dirbate su keliomis mokyklinėmis programomis vienu metu?

Andrius: Turime akredituotą ukrainiečių mokymosi programą, bet kadangi „Herojus“ – lietuviška mokykla, norime, kad nedingtų integracinis elementas, tad atvykusieji turi susipažinti su mūsų šalies kultūra, išmokti kalbą. Sukūrėme mišrų darinį – atvykę vaikai mokosi ukrainiečių, lietuvių ir anglų kalbų (jos privalomos), „Herojaus“ ugdymo principų, naudoja tuos pačius įrankius kaip ir visi kiti mokiniai ir mokosi savo gimtąja kalba. Iš esmės šis bandymas pavyko, kai kurie vyresni vaikai jau renkasi laikyti egzaminus lietuvių kalba. Mums svarbu sudaryti sąlygas ir prielaidas, o pats žmogus renkasi ir sprendžia, kas jam geriausia.

Dovilė: Džiugu ir tai, kad jau yra įstojusių į lietuviškas studijų programas, daugiausia mokosi Vytauto Didžiojo, Kauno technologijos universitetuose. Pastebim ir tai, kad ukrainiečių vaikai ne tik greitai adaptuojasi, bet ir yra labai bendruomeniški, iniciatyvūs, net baigę mokyklą mus aplanko. Ukrainiečių bendruomenė labai glaudi, kartais net pavydu matyti, kaip mokiniai palaiko mokytojus, mokytojai – mokinius, tasai ryšys abipusis, o mums, lietuviams, kartais daug sunkiau su savo mokiniais sukurti santykį.

Prieš patekdami į mokyklą mokiniai turi pereiti kelis atrankos etapus tam, kad sutaptų stojančiųjų ir mokyklos bendruomenės požiūris. Ar stojimo procesas toks pats ir ukrainiečių mokykloje?

Andrius: Pradžioje priėmėme visus norinčius, vėliau, po metų, išryškėjo ukrainiečių mokyklos principai, filosofija ir taip pat įvedėme privalomus stojimo į mokyklą etapus. Pradžioje

susidurdavome su problema, kad laikinumas, sudėtinga padėtis, mokymasis tiek Lietuvoje, tiek nuotoliniu būdu Ukrainoje atėmė vaikams nemažai jėgų, kartais pritrūkdavo ryžto ir galimybių laikytis įsipareigojimų. Po metų nuo mokyklos įkūrimo sutarėme, kad vaikai turi pasirinkti vieną iš mokymosi programų.

Ar teko organizuoti papildomą paramą mokyklos viduje?

Andrius: pradžioje veikėme labiau kaip bendruomenė, ne mokykla. Vienu metu kas mėnesį reikėdavo kuriam nors vaikui pranešti, kad kas nors nutiko jo artimiesiems ar žuvo tėtis. Tai sudėtingos situacijos. Dažnai organizuodavome rūbų rinkimą, nes kai kurios mokytojos atvažiuodavo be daiktų, tad dalinomės parama, ieškojome pagalbos.

Dovilė: Kaip ir visose mokyklose, turime psichologo kabinetą, vaikai ten dažnai lankosi. Juk jie vis tiek atvyko ne savo noru, o buvo priversti tai padaryti. Žinoma, reikia rasti balansą, kad jie mokytųsi gyventi toliau ir žiūrėtų į ateitį, bet tuo pačiu nepamirštų ir to, kas įvyko.

Tiek „Herojaus“, tiek „Heroiam slava“ mokyklose akcentuojate laisvę, kuri neatsiejama nuo atsakomybių. Kaip laviruojate tarp griežtų mokymo programų ir siekio suteikti erdvės mokinių pasirinkimams?

Dovilė: Mokiniai privalo ruoštis egzaminams pagal oficialią programą, tačiau kiekviena švietimo įstaiga gali rinktis savus metodus. Tarkim, reikia perskaityti privalomus kūrinius, bet kaip tai padaryti? Skaitome juos garsiai, kitus paverčiame komiksais, nes mokiniams taip patinka, ir nesivadovaujame vienu vadovėliu, juk vadovėlis yra subjektyvus. Kuriame savo mokymosi medžiagą.

Švietimo sistema nuolat reformuojama, dažnai keičiamos tiek programos, tiek terminai. Kaip patartumėte atlaikyti turbulencijas?

Dovilė: Manau, mokytojai yra pripratę prie turbulencijų, jie visada turi išlikti tvirti ir užtikrinti, kad susitvarkys, neturėtų kaltinti sistemos dėl savo pasimetimo. Mokytojas turi stengtis rasti reikiamus metodus ir padėti mokiniams mokytis.

Neseniai jūsų mokyklos dar labiau išsiplėtė. Pastatas Gedimino gatvėje, kuriame buvo įsikūrusi Lietuvos spaustuvė „Spindulys“, buvo transformuota į „Herojaus“ progimnaziją. Konversiją atliko G. Natkevičiaus ir partnerių architektų biuras, jų projektas Lietuvos architektūros apdovanojimuose buvo pripažintas vienu geriausių. Kuo jums brangi ši erdvė?

Dovilė: Progimnazijoje įdėjome daug darbo, braižėme net elektros lizdų išdėstymą klasėse, ir valgyt esame dėlioję, ir kotletus skaičiavę, ir ūkvedžiais dirbę. Labai mėgstu iš seno padaryti nauja. Pirmame aukšte siekėm sukurti bendruomenės susibūrimo vietą, joje dideli langai,

kad būtų galima matyti, kas vyksta mokyklos viduje ir mieste, megztųsi bendrystė. Ketvirtame aukšte turime amfiteatrą renginiams, norisi ten pakviesti ir miestiečius, mokyti ir pačius vaikus, kaip elgtis, tarkim, spektaklio metu. Nenorėjome, kad mokykla asocijuotųsi su aukštomis mūro sienomis, pastatu, į kurį nueini, atbūni ir tik tuomet išeini gyventi. Norime, kad mokykla būtų be sienų, tada jauni žmonės atranda prasmę, mokosi to, ko prireikia ir už mokyklos ribų. Mokymasis miesto centre turi savo žavesio, nes vaikai lavina visai kitokias kompetencijas: jie turi saugiai pereiti gatves, susirasti žaliąją erdvę, orientuotis viešajame transporte, žinoti, kad išbėga į gatvę, o ne į mokyklos kiemą.

Ko palinkėtumėte kiekvienam vaikui?

Dovilė: Linkėčiau ne per greitai užaugti ir visada žaisti plačiąja prasme. Man patinka būti mokykloje –čia nuolat galiu įsilieti į linksmas veiklas, ar tai būtų stalo žaidimas, ar kvadrato kėlinys su klase. Lygiai taip pat ir mokykla neturi prarasti pagrindinio vaikystės elemento –žaidimo. Tad labai linkiu vaikams neužsiauginti suaugusiojo kailio.

KINO LEOPARDĖ SAULĖ

KOTRYNA LINGIENĖ

ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

„Va čia mano namas, bet mama dabar gyvena Kačerginėje. Seneliai šalia gyveno, jų butą nuomojasi mano vaikystės draugė, sugrįžusi iš Prancūzijos“, – mums sukant ratą aplink mokyklos stadioną savo buvusį kiemą pristato Saulė Bliuvaitė. Dėl interviu su kino režisiere filmo „Akiplėša“ („Toxic“) spaudos atstovei parašiau dar iki pasaulinės jo premjeros Lokarno kino festivalyje, Šveicarijoje. Į Saulės glėbį ėmus plūsti auksiniams leopardams, pasidžiaugiau nuojauta, o kaunietės laimėjimas paskatino ir visą šio žurnalo numerį dedikuoti vaikystei Kaune. Pamaniau, kad susitikti Vilijampolėje, tarp Varnių ir Demokratų gatvių, kur Saulė žaidė futbolą, ėjo į mokyklą, po darbo valandų patekdavo į baseiną, labai simboliška. Juk pirmasis ilgametražis jos filmas taip pat yra apie paauglystės gyvastį. Apie norą pritapti, aplenkti, ištrūkti – bet kokia kaina.

S. Bliuvaitės asmeninio albumo nuotr.

„Akiplėša“ Lietuvos kino teatrus pasieks 2025 m. kovą, o kol kas keliauja po pasaulio festivalius ir juose nepalieka abejingų. Lietuvos kultūros atašė JAV Gražina Michnevičiūtė po seanso Niujorko Baltijos šalių kino festivalyje rašė: „Žiūrovų emocijų amplitudė nuo į obuolio kauliuką susitraukusios širdies skausmo iki pykčio ir vidinio susitapatinimo. Kai iš salės išeinanti azijietė mergina prasitarė: „Čia – mano gyvenimas“, dar kartą supratau, kad „Akiplėša“ atveria visų širdis, nepaisant šalių ir kontinentų.“

Žinai, dabar pagalvojau, kad senieji miegamieji rajonai man rodosi patrauklesnė vieta gyventi, nei naujieji priemiesčiai.

Aš manau panašiai. Pažiūrėk, čia tiesiog žiauriai cool. Stadionas kieme. Tėvai, seneliai gali pro balkoną išlįsti, pasižiūrėti, ar vaikai dar čia. Aš į darželį nėjau, jau penkerių metų čia žaisdavau – su kitais penkiamečiais. Šešerių jau buvom praktiškai suaugę. Dabar net keista, kaip tai įmanoma. Bet tokia buvo kultūra. Man čia viskas pažįstama, kiekvienas krūmas. Senelis dar papasakodavo plačiau apie medžius. Mes su draugais juos tiesiog sunaikinom laipiodami (juokiasi). Ir dar žaisdavom futbolą – su bernais, buvau gal 12-os. Pamenu, iš pradžių buvau tokia mergaitė, bet pradėjau geriau žaisti, vieną dieną įmušiau golą, ir mane tiesiog išvarė.

O kaip jūsų šeima atsidūrė

Vilijampolėje?

Abu seneliai iš provincijos, mokėsi žemės ūkio akademijoje. Norėjo susituokti, kurti šeimą, bet laukė

buto paskyrimo. Apie 1960 metus pastatyti šie daugiabučiai, ir jiems nusišypsojo sėkmė. Mama pasakojo, kad močiutė atėjo į vonią, atsisėdo ir sako: negaliu patikėti, kad turiu savo vonią. Dabar tas butas rodosi toks mažytis, bet jiems buvo didelis įvykis.

Esame prie Kauno Jono ir Petro Vileišių mokyklos, ar joje ir mokeisi?

Taip, kai ji dar vadinosi P. Vileišio vidurine, iki aštuntos klasės, o tada stojau į KTU gimnaziją, neįstojau, tad perėjau į „Saulės“ gimnaziją. O šiaip į tą pačią mokyklą ėjo ir mano mama, ir tėtis, kuris gyveno Panerių gatvėje. Jie čia susipažino, tame senelių butuke gyveno šešiese su prosenele ir mano vyresne sese! Galiausiai įsigijo namus tame pačiame pastate.

Priėjome Demokratų aikštę. Čia 1941 metų spalį prasidėjo „Didžioji akcija“, kurios epilogu tapo žudynės Kauno IX forte. Sutapimas ar ne, bet esi Jurgio Matulevičiaus filmo „Izaokas“, kurio siužeto katalizatorius yra „Lietūkio“ žudynės Kauno centre, scenarijaus bendraautorė. Ar augdama žinojai apie visa tai?

Apie tai, kas vyko Demokratų aikštėje, visiškai neseniai sužinojau, tik tada, kai pastatė atminimo lentą. Iki tol daugiau žinojau apie senąją Vilijampolę, kur buvo pagrindinė Kauno geto teritorija. Kai eidavome link Sąjungos aikštės, senelis pasakodavo šį tą, bet, aišku, būdama maža nelabai suvokiau, kas tas getas.

Kiną visada mėgai?

Aš tiesiog žiūrėdavau teliką. Su sese gyvenom vienam kambary. Jei rodydavo N-14 pažymėtą filmą, ji man liepdavo eiti miegoti. Daug esu filmų taip slapčia, atsiklaupusi, pro lovos rėmą, pažiūrėjusi. Net kojos nutirpdavo.

Gal dvylikos su draugėm eidavom išsinuomoti filmų, parsisiųsti. Bet niekada negalvojau pati tapti kino kūrėja. Dabar, aišku, jau galiu išskirti, kad mėgau filmuoti visokias nesąmones. Montuodavau su „Windows Movie Maker“, primityviausia programa, kuri siūlė visokių juokingų perėjimų tarp kadrų – maždaug, lapas persiverčia (juokiasi). Dirbau ne dėl rezultato, bet labai norėjau suprasti, kaip veikia dalykai. Su draugėm esam prikūrusios visokių parodijų, be jokios pretenzijos į meną, tiesiog tyčiojomės iš to, ką rodė televizija. Maždaug, žvaigždė atvaro į butą pas nusikaltėlius, o ten maiše guli lavonas.

Ar turėjai Vilijampolėje mėgstamų kavinių, panašių vietų?

Visada patiko kepykla „Alkava“ Varnių gatvėje, ir dar įsiminęs baro „Juodvarniai“ pavadinimas. Tai buvo susitikimų ir nutikimų vieta. Visi ten eidavo kažko pirkti, kažką veikti. Dar eidavom ant laiptukų, vedančių Milikonių kalnu į Šilainius, ant panoramos. Senelis sakydavo: „Einam prie arkliukų.“ Paauglystėje ant tų laiptukų jau sidrą gerdavom, tai buvo gana atoki vieta.

Ar tai, kad stojai į gimnaziją mieste, buvo noro ištrūkti iš

Vilijampolės išraiška?

Taip, nes mane gąsdino, kad čia žmonės juda labai siaurom trajektorijom. Žmogus 18 metų gyvena vienoje gatvės pusėje, tada persikrausto į kitą. Arba eina į mokyklą, o ją baigęs įsidarbina parduotuvėje už 10 metrų. Kai kas nors pasakodavo, kaip varė į kokią Ameriką, Angliją, man tai skambėdavo lyg pasaka, nepasiekiama svajonė, nes mano aplinkoje to nebuvo.

Gal penkiolikos su drauge nuvažiavom į Šventąją, į festivalį „Satta Outside“. Aš tokia fyfutė iš rajono, o ten žmonės praskustom galvom, su auskarais, tatuiruotėm, nereali muzika... Pamačiau, kad yra kitokių galimybių gyvenime. Grįžau, susiradau draugų Kauno centre, pradėjau bendrauti su meno pasaulio atstovais, varinėti į „Terra X“ tūsus. Beje, jie gi vyko visai prie „Saulės“ gimnazijos.

Dar buvau pamėgusi laiptus – vėl laiptai – nuo „saulinės“ į centrą. Nusileidus – karo muziejaus kiemelis. Viena draugė gyveno Laisvės alėjoje. Mums buvo gal 16 metų, kai padarėm teminį vakarėlį „Marozai“. Visi atėjo su „Adidas“ treningais ir žaisliniais šautuvais, prisipaišėm fanarų, ir iš vakarėlio nuėjom į barą Šv. Gertrūdos gatvėje.

...ir tada išvažiavai į Vilnių?

Dar gyvendama Kaune pradėjau fotografuoti, ir važinėdavau į Vilnių padirbėti. Tada įstojau į žurnalistiką Vilniaus universitete, bet paskui visgi atsidūriau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur baigiau kino režisūrą.

Kuo norėjai būti užaugusi?

Neturėjau konkrečios svajonės.

Bet Kūčių vakarą darydavom tokį burtą – ant lapelių prirašai profesijų, sulankstai, įdedi į maišiuką ir pasikiši po pagalve. Kalėdų rytą išsitrauki, kas būsi. Man dažniausiai tekdavo „dantistė“... Buvau nusiteikusi, kad taip ir bus.

Paauglystėje sugalvojau, kad noriu rašyti, bet žurnalistika buvo ne visai tikslus pasirinkimas. Norėjau ne tokio rašymo. Pradėjus studijuoti kiekvienas bandymas dėstyti savo nuomonę būna atmetamas, reikia įgyti kitokių kompetencijų. O aš ieškojau būdo suartėti su žmonėmis per bendrus patyrimus. Tai yra, megzti santykius man nebuvo lengva, bet pradėjus domėtis muzika, menais pasirodė, kad įmanomas toks žmogiškasis dialogas.

Jauti nostalgiją laikui, kai buvai maža?

Žinoma. Ypač kuriant „Akiplėšą“ tie jausmai sustiprėjo. Gana nuosekliai ir giliai permąsčiau tam tikras situacijas. Analizuojant praeitį pavyko atkapstyti ir giliai paslėptų prisiminimų, kurie man iš tiesų labai brangūs. Tuo pačiu supratau, kad taip, kaip buvo, jau niekuomet nebebus. Tie dalykai, kurie anuomet buvo svarbūs, sujudinę, dabar neatrodo įdomūs. Pavyzdžiui, tas jausmas pirmąkart rūkyti cigaretę, kai žinai, kad negalima ir bus labai blogai, jei tėvai sužinos. Tas jausmas daryti tai, ko neturėtum daryti, paduoda adrenalino į smegenis. „Akiplėšos“ procese pradėjau jausti nostalgiją pirmiems kartams, kurie nebepasikartos.

Kiek tavęs ir tavo paauglystės Vilijampolėje yra „Akiplėšoje“?

Filmo pradžioje pagrindinei herojei pavagia džinsus, tuomet ji keistu būdu susibičiuliauja su savo skriaudike, ir jos per paauglėms negailestingą distopinį pasaulį eina jau drauge. Taip, man irgi pavogė džinsus, va čia (rodo ranka, – aut. past), „Vilijos“ baseine. Man buvo 12 metų. Pamenu, ateinu į rūbinę, spintelės nebuvau užrakinusi, ir... joje nebebuvo mano džinsų. Buvo labai baisu ir gėda kam nors pasakyti. Mobilaus neturėjau. Sėdėjau rūbinėje, kol atėjo trenerė ir leido iš jos kabineto paskambinti močiutei. Tada močiutė atnešė kelnes... Vėliau pamačiau vieną merginą vaikščiojančią su tais mano džinsais, labai užsiparinau, mano mama prie jos priėjo ir liepė kelnes grąžinti. Galiausiai džinsai, išskalbti ir sulankstyti, buvo padėti prie mūsų buto durų.

Kadras iš filmo „Akiplėša“

„Akiplėšoje“ labai įdomios lokacijos, jų spalvos, rūdys, aptrupėjimai. Viskas atrodo apleista, bet ir žavinga. Kažko panašaus čia, Vilijampolėje, tikrai galima įžvelgti. Ar išduosi, kur filmavote?

Naujojoje Vilnioje ir Petrašiūnuose. Visai netyčia važinėdama radau tinkamą kiemą. Dar viena lokacija –netoli autostrados, prie kogeneracinės elektrinės. Kai iš Vilniaus važiuodavome filmuoti, komanda juokaudavo: kur kaminas, ten reikės sukti.

Pasitiki savo atsiminimų autentiškumu?

Paauglystę atsimenu gana neblogai. Vaikystę... na, taip, tai daugiau vaizdiniai. Prisimenu paskiras detales, kurias kartais įdomu panaudoti, prikuriant tai, ko trūksta. Bet nespaudžiu savęs tiksliai prisiminti, paklaida yra faina.

Vienai scenai panaudojau tikrą istoriją, kaip su drauge važiavom susitikti su bernais prie Lampėdžių karjero, ta vieta tada vadinosi „galekas“. Primelavom tėvams, kad viena pas kitą nakvosim. O tie bernai, kaip dabar atrodo, buvo visiškai baisūs. Po kažkiek laiko juos mačiau per „Farus“, surakintus antrankiais. Žiauriai skamba? Bet man atrodo, kad tai buvo nuotykis, tuo metu neatrodė nesaugu. Nerimo tokiame amžiuje daug mažiau, o ir išlaviruoti pavykdavo sėkmingai.

Man atrodo, „Akiplėša“ yra toliausiai nuo moralizavimo esantis filmas apie paauglystę, kokį esu mačiusi. Tai, kas realiame gyvenime nėra skatinama, filme estetizuojama. Kiek tai universalu? Kaip šią estetiką nuskaitė, pavyzdžiui, Lokarno žiūrovai?

Buvo žmonių, kurie filmą priėmė kaip poverty porn (skurdo pornografiją), bet aš su tuo nesutinku.

Pamokslauti tikrai nenorėjau, bet, kaip ir sakiau, tos visos baisios istorijos turi šviesos ir vilties. Labai įdomu, kaip filmą sutiks lietuviai. Galbūt kai kurios mamos pažiūrės jautriau, nors ir pačios panašiai elgėsi kadaise. Vaikystės nuotykiai suaugusiesiems atrodo nebepriimtini. Bet prisiminkit, kaip tuomet jautėtės. Juk buvo linksma.

Žmonės linkę prisiminimus adaptuoti naujam „aš“.

Turbūt taip. Būtent todėl man įdomu kurti kiną – čia nesu atsakinga už objektyvią tiesą. Man nesvarbu, ar taip buvo iš tiesų, ir jau šiek tiek pavargau nuo klausimų, ar „Akiplėšos“ istorija – tikra. Būna, žmonės reiškia užuojautą, kad aš visa tai išgyvenau. Bet filmas juk ne apie užuojautos paieškas, o apie stiprybę išgyvenant sunkias situacijas, būdo išsikapanoti atradimą.

NEMUNO SALOS ŠIRDIS

KOTRYNA LINGIENĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

Iš vaikystės kultūrinių gastroliavimų Kaune geriausiai prisimenu senovinį, galbūt kinišką, porcelianą pirmame M. Žilinsko dailės galerijos aukšte ir medžiagines šliures Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje. Taip, jas kažkodėl daug ryškiau nei pačias iškamšas, į kurias paspoksoti periodiškai nueinu ir šiais laikais. Šliurių nebeliko, šiuolaikiniuose muziejuose, jei prireikia, naudojami mėlyno polietileno antbačiai.

„Mokslo saloje“, kuri oficialiai vadinama mokslo ir inovacijų centru, antbačių neprireiks. Įdomu, kokias detales iš apsilankymų joje kokiais 2074-aisiais atsimins dabartiniai šešiamečiai, mąstau, pavydžiai dairydamasi po vidines pastato erdves. Jose stebėtinai šviesu, nors už lango – neprašvintanti lapkričio diena, o pagrindinėje salėje atjungta elektra. Rengiamasi atidarymui. Pastato išorę jau keliskart spėjau apvaikščioti, juk dar gerokai iki oficialios inauguracijos naujausias Nemuno salos objektas spėjo tapti instagramo hitu.

Būti dėmesio centre, tapti šiuolaikinio save kuriančio Kauno simboliu –šio projekto genuose, tai buvo įrašyta architektūrinio konkurso užduotyje, kaip ir reikalavimas pastatą integruoti į žalią salos kontekstą. Paprastai tariant, kad jo nesimatytų nuo Karaliaus Mindaugo prospekto. Pavyko. Vieną iš nedaugelio Kaune išties tarptautinių konkursų, kuriame dalyvavo apie 140 komandų iš 40 šalių, laimėjo Ispanijos ir Australijos architektų studija „SMAR Architecture studio“ su projektu „Sun never sets for science“, o bendraautoriais tapo kauniečių architektų biuras „G. Natkevičius ir partneriai“. Nors įprasta, kad tai, ką išvystame atidarymo dieną, būna gerokai žemiškiau, nei prieš keletą metų vaizduota pasiūlymuose, šįkart taip nenutiko.

„Projekte nurodyta, kad reikia lenktų berėmių stiklų, kurių aukštis – 7,5 metro. Paprastai Europos gamintojai gali pasiūlyti 6 m ilgio stiklus. Ilgokai pavargome, bet radome, kas galėtų padėti“, – šypsosi „Mokslo salos“ vadovė Aistė Lukaševičiūtė. Ji šiame projekte yra nuo idėjos užuomazgos, nuo tada, kai dirbant Kauno miesto savivaldybės administracijoje teko

įrodyti, kad mokslo populiarinimo centras turi būti įkurtas Kaune, o ne sostinėje. „Per tuos metus nenutolome nuo pirminės idėjos – visa ko centre yra žmogus. Tai ir senoviškai skambanti mintis, bet aktuali ir dabar, kai klesti individualumas ir asmenybės kultas. Gerai, tu – centre, so what? Vadinasi, turi prisiimti atsakomybę už tai, kad esi pagrindinis“, –dėsto Aistė, kviesdama akimis aprėpti daug prasmių savyje talpinantį 27 metrų skersmens diską. Stovint pastato viduje instagramiškasis diskas atrodo dar įspūdingiau – smegenys atsisako suprasti, kaip jis pakabintas. Meistriška.

Galiu lažintis, kad architektūrinės ekskursijos po „Mokslo salą“ bus labai populiarios. Nors Aistė moja, kad eitume toliau, prie dar vieno apskrito objekto, šiuo metu vienintelio Lietuvoje planetariumo, man niekaip nepavyksta atitraukti akių nuo visas lubas dengiančios sidabriškos akytos medžiagos. Pasirodo, tai aliuminis, kuris buvo pilamas į rūgštį ir todėl tapo porėtas. „Primena „Interstellar“, tiesa? Ir akustinės savybės labai geros“, – pastebėjusi susižavėjimą tarsteli mano gidė.

„Vaikai į mūsų čia pristatomas idėjas reaguoja kitaip nei suaugusieji, ir labai gerai, kad jie reaguoja, nes mes juk kuriame iš žinančio žmogaus perspektyvos“, – neslepia Aistė. Anot jos, įrengiamos „Mokslo salos“ apžiūrėti atėję suaugusieji iškart domisi, kaip gi čia viskas padaryta, kur čia ta gili mintis. O vaikams labiausiai patinka grindimis groti „Du gaidelius“. Aistei irgi. Čia prisimenu, kad Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje yra labai visų mėgstami grojantys laiptai.

Ne taip seniai inovatyvumas muziejuose ir kitose panašiose įstaigose buvo matuojamas ekranų, geriausia –liečiamų, skaičiumi. Čia „Mokslo sala“ yra žingsniu priekyje – ekspozicijos techninėje specifikacijoje buvo numatytas maksimalus ekranų skaičius. Jie čia naudojami daugiausia tam, kad būtų patogu pateikti duomenis, kinetinę informaciją, vaizdžiai aiškinančią, kaip veikia dalykai dalykėliai. Nors informacija „Mokslo saloje“ nėra esmė, jos pasaulyje jau yra per daug. Svarbiau yra kelti klausimą kodėl.

„Tik nedidelė dalis eksponatų yra liečiami ekranai, kuriuose žaidžiamas žaidimas, ir vis tiek prireiks rankų darbo – štai, turime vaikų jau pamėgtą žaidimą apie trikdžius. Pavyzdžiui, nors kelias yra būdas sujungti Kauną su Vilniumi, stirnoms tai yra trukdis. Tik 7 proc. žemės paviršiaus – pavyzdžiui, teritorijos Sibire – suskirstyta ne mažesniais nei 100 × 100 km gabalais. Tai va, siūlome misiją – padėti pereiti kelią varliukui“, – sako Aistė.

„Ar žinai, kiek vandens reikia tam, kad išgertum vieną puodelį kavos? 140 litrų“, – man pristatomas dar

vienas eksponatas iš mokslo ir inovacijų centro vadovės mėgstamiausiųjų sąrašo.

Taip, ūkininkams ir kavos pramonei reikia 20 tonų vandens, kad parduotuvėje galėčiau įsigyti kilogramą kavos. Nuo 1900 metų vandens suvartojimas išaugo šešiskart. „Mokslo saloje“ galėsite pabandyti pripumpuoti tiek vandens, kiek jo reikia užauginti 5 gramams įvairių maisto produktų. Viskas turi kainą.

Iš esmės „Mokslo sala“ – į moksleivius orientuota vieta, 7–14 metų vaikams skirtos septynios nuolatinės ekspozicijos dalys: „Žmogaus kūnas ir sveikata“, „Maistas“, „Gamta ir aplinka“, „Atliekos ir tarša“, „Energija“, „Transportas“, „Komunikacija“. Bet atėjus su šeima juk norisi veiklų visiems jos nariams, o ir erdvių adekvačiam poilsiui. Tad dalykas, tiesiogiai nesusijęs su ekspozicija, bet man pasirodęs labai inovatyvus, – dvi kavinės. Tai yra, viena – pasiekiama ir neperkantiems bilietų, o kita – pačioje ekspozicijoje, prie aštuntosios, ikimokyklinukams skirtos, labiau pramoginės ekspozicijos dalies. Dar yra STEAM laboratorijos, o ir erdvė laikinoms parodoms, kurios galės būti rengiamos išorinių operatorių, tai yra, meno ir kultūros kūrėjų, įstaigų, prodiuserių. Manau, norinčių atsiras nemažai.

Pagrindinėje „Mokslo salos“ ekspozicijoje – 140 eksponatų, kuriuos verta ne tiesiog prabėgti, bet kūnu ar bent smegenimis patirti. Yra ir verčiančių išties susimąstyti apie tai, kur link veda nuolatinis progresas, ir tai – dar

viena inovacija. Pavyzdžiui, ar turite atsakymą į klausimą, kada žmogus nustoja būti žmogumi. Tai yra, kiek žmogaus kūno dalių galime pakeisti dirbtinėmis, kol pradėsime jį vadinti robotu? Kas bus kaltas dėl avarijos, į kurią papuls autonominis automobilis? Arba – kaip svajonę gyventi kuo ilgiau galime suderinti su ribotais resursais ir gyvenimo kokybės klausimu?

Simboliška, kad sovietų okupacijos metais Nemuno saloje, toje vietoje, kur iškilo naujasis statinys, buvo sąvartynas, kuriame kaupėsi neirstančio plastiko kalnai. Apie rūšiavimą ekspozicijoje irgi teks pagalvoti, o apsisprendus paspausti atitinkamą mygtuką, kad jūsų pasirinkimas nukeliautų iki jį vizualizuojančios „Salos širdies“.

Tik grįžusi iš salos į žemyną suprantu, ką savo ambicija, kurios kvapas tvyro ore, „Mokslo sala“ man primena. Žinoma, ispano Santiago Calatravos projektuotą Ateities muziejų (Museu do Amanhã), esantį Rio de Žaneiro (Brazilija) uoste. Į vandenyną žvelgiantis už savo sėkmingą bei įtraukią veiklą susilaukęs ne vieno oficialaus apdovanojimo muziejus, kaip deklaruojama jau pavadinime, kviečia kūrybiškai projektuoti tai, kaip gyvensime po pusšimčio metų. Iš esmės „Mokslo sala“ kelia sau tokį patį iššūkį. 2074-aisiais Kaunas (o ir visas regionas) iš tiesų skins vaisius to, ką čia patirs, kuo nustebs, kokius moralinius klausimus sau kels dabarties vaikai.

„Creatives for Ukraine“ – 2022 m. pavasarį startavusi iniciatyva, skatinanti kurti meno kūrinius, plakatus ir iliustracijas prieš rusijos karą Ukrainoje. Šio kūrinio autorė – Yeva Bondarenko. Daugiau iliustracijų rasite::

KULTURA. KAUNAS. LT PRISTATO

KAUNAS PILNAS RENGINIŲ

KULTŪROS LAUKAS JAUTRIAI REAGUOJA Į KARĄ

GRUODĮ KIEKVIENA DIENA – LYG KALĖDŲ REPETICIJA. ATRODO, ŠVENTINIUS RENGINIUS

UKRAINOJE. RENGINIAI, SKELBIAMI ŠIAME

SKELBIA VISI! DAUGIAU IDĖJŲ PRASMINGAM

KALENDORIUJE, GALI BŪTI PERKELTI AR ADAPTUOTI

Į PALAIKYMO AKCIJAS. AKTUALIĄ INFORMACIJĄ

RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME

KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT

LAISVALAIKIUI RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME KALENDORIUJE: RENGINIAI.KAUNASPILNAS.LT

KALENDORIUS

Iki 02 17

Žiemos miestelis

Dariaus ir Girėno stadionas, Perkūno al. 5

Yan Krukau / „Pexels“ nuotr.

Čiuožykla po atvirumi dangumi, vaišės, veiklos vaikams, įvairūs renginiai, muzika, dekoracijos, pasirodymai ir kitos žiemiškos idėjos miestiečiams –pirmąkart stadione!

Iki 12 20 Paroda „Miesto atminties laboratorija“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

„ArchiTextura LAB“ kviečia į parodą, tyrinėjančią aparatinių medijų –nuo pirmųjų fotografijų iki XX a. pab. garso ir vaizdo įrašų – Kauno dokumentavimo tradicijas. Kaip Kauno miesto praeitis atspindi šiandieną? Kokie atminties fragmentai iš XIX–XX a. formuoja mūsų santykį su supančia aplinka? Tai pagrindiniai klausimai, kuriuos kelia fotomenininkas Donatas Stankevičius, architektas, iliustratorius ir žaidimų kūrėjas Povilas Vincentas Jankūnas, garso menininkas ir kompozitorius Arnas Mikalkėnas, architektė Vika Pranaitytė ir architektūrologas dr. Paulius Tautvydas Laurinaitis. Projekto vadovas ir parodos kuratorius – menotyrininkas dr. Justinas Kalinauskas.

Iki 12 28

Kristoffer Ala-Ketola

paroda

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Paskutinėje programos „Sapnas pilvu į viršų (šuo ar žuvis?)“ parodoje tyrinėjamos biomorfiškumo, paslapties ir psichikos prisitaikymo prie gyvenimo iššūkių temos naudojant judančius vaizdus, skulptūrą ir tapybą. Suomio AlaKetolos paroda – tai susipynęs formų ir minčių žemėlapis, kuriame naudojami egzoskeleto ir viduramžių šarvų motyvai, siekiant tyrinėti pažeidžiamumą ir stiprybę vienu metu.

Trečiadienis, 12 04, 19:00

A. Rodriguez ir KMSO

Koncertas

„Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50

Gabriela Gabrielaa nuotr.

„Kaunas Jazz“ kvietimu į Lietuvą sugrįžta „Grammy“ apdovanojimui nominuotas kubiečių pianistas Alfredo Rodriguez, kuris jau beveik du dešimtmečius žavi džiazo specialistus savo virtuozišku grojimo stiliumi. Jo scenos partneriais taps Kauno miesto simfoninis orkestras, jau ne sykį grojęs išskirtiniuose „Kaunas Jazz“ koncertuose.

Nuo 12 06

Filmas „Žiedų valdovas:

Rohirimų karas“ (The Lord of the Rings: The War of the Rohirrim)

Kino teatrai

Kadras iš filmo

Kenji Kamiyama anime filmas – tai nauja istorija įspūdingame, pagal J. R. R. Tolkieno knygas sukurtame Viduržemio pasaulyje. Tai pasakojimas apie legendinį Rohano karalių Helmą Kūjarankį ir jo dukrą Herą bei apie įvykius daugiau nei prieš 180 metų iki žymiosios Piterio Džeksono „Žiedų valdovo“ trilogijos.

KALENDORIUS

Nuo 12 06

Filmas „Kalėdų eglutės gyvenimas ir mirtis“

(Life

and Death of a Christmas Tree)

Kino teatrai

Kokią paslaptį slepia Kalėdų eglutė?

Visų medžių „princesė“ keliauja per valstybes ir kultūras, tačiau šventinis šurmulys ir blizgučiai slepia milijardinį verslą ir kasdienę jo atstovų kovą dėl išlikimo. Niekas net neįtaria, kad gražiausios daniškos eglutės tankiais spygliais užaugintos iš Sakartvele surinktų sėklų. Arturo Jevdokimovo socialinėje dramoje stebime Sakartvelo ir Danijos eglučių augintojų bendruomenes, patiriame jų džiaugsmus ir nuoskaudas, atrandame kultūrų panašumus ir skirtumus.

Šeštadienis, 12 07, 19:00 „Kaunas Blues 2024“: „Freedonia“

Kauno sporto halė, Perkūno al. 5

Grupės archyvo nuotr.

Ar gali kas tamsų lietuvišką gruodį sušildyti labiau nei muzikinė ugnis iš Ispanijos? Ugnis, savyje sulydanti bliuzą, funk, soul, afrobeat ir roko tradicijas. Visa tai talpina grupės iš Madrido „Freedonia“ kūryba. Lietuvoje kadaise jau lankęsi muzikantai grįžta su trenksmu!

12 07–12 08

Kalėdinė meno mugė

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Tai renginys tiems, kurie ieško unikalių, kūrybiškų ir prasmingų dovanų. Jūsų laukia įvairiausi meno kūriniai, sukurti talentingų vietos kūrėjų: nuo tapybos darbų iki keramikos, nuo grafikos iki fotografijos. Be to, tai galimybė susipažinti su menininkais asmeniškai, išgirsti jų istorijas ir idėjas, kurios slypi už kiekvieno kūrinio, pasisemti geros energijos, pasilepinti kakava, ir, žinoma, palinkėti vieni kitiems gerų švenčių.

Kadras iš filmo

12 07–12 08

Kalėdinė mugė

„Vynvytis Studio“, R. Kalantos g. 34A

„Surinkome per 30 mėgstamiausių prekių ženklų, kuriuos dėliosime visose savo erdvėse. Grosime, projektuosime filmus, pakuosime jūsų dovanas, pasiūlysime kavos ir skanėstų. Išsisaugok datą ir susitinkame nuotaikingam kalėdinių dovanų apsipirkimui“, –kviečia Petrašiūnuose įsikūrusi jaukumo ir žalumos oazė.

Pirmadienis, 12 09, 19:00 „Pamatyk

kine“: filmas

„Kazino“

(Casino)

„Forum Cinemas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49

Kadras iš filmo

Šiame 1995 m. filme išvysite Martino Scorsese kolegas ir draugus: Robertą De Niro bei Joe Pesci. Šios trijulės įdirbis praeities projektuose „Kazino“ suteikė realybės jausmą, mat Roberto ir Joe dialogai scenose dažniausia improvizuojami. Prie jų prisijungė talentingoji Sharon Stone, kuri už savo pasirodymą buvo nominuota „Oskarui“.

Pirmadienis, 12 09, 19:00

Liaudies dainų vakaras

„Ne dėl

to dainuoju...“

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

„Saulėlio“ archyvo nuotr. Biblioteka kviečia lankytojus jaukiai pabūti kartu ir pasiklausyti liaudies dainų bei su jomis susijusių istorijų. Kartu dainuoti kvies Kauno rajono Samylų kultūros centro folkloro ansamblis „Samylų senoliai“ (vadovė Kristina Kliucevičiūtė-Mikulskienė), Kauno folkloro ansamblis „Saulėlio“ ir sutartinių giedotojų ansamblis „Kadujo“ (vadovė Laura Lukenskienė).

KALENDORIUS

Antradienis, 12 10, 18:00

Paskaita „Žiemos

šventės dvare: Kalėdos ir karnavalas“

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Ivetos Pikutienės nuotr.

Paskaitoje dvarų paveldo tyrėjas dr. Marius Daraškevičius papasakos apie Kalėdų ir karnavalų papročius Lietuvos dvaruose.

Šiemet švenčiant Lietuvos didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Mykolo Kazimiero Paco 400-ąsias gimimo metines, taip pat pažvelgsite, kokios

žiemos iškilmės vyko šios giminės rūmuose. Renginys skirtas Lietuvos

Didžiosios Kunigaikštystės didikų Pacų metams paminėti.

Trečiadienis, 12 11, 18:00

Sigitos Valevičienės knygos „Motinystės

šešėliai“ pristatymas

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Kodėl kartais motinystė ne tik suteikia didžiulį džiaugsmą, bet ir įklampina į depresijos liūnus? Ir kas gali padėti neįkristi arba išbristi iš jų? Šiuos ir kitus sudėtingus klausimus antrojoje savo knygoje narplioja psichologė, analitinės (jungiškosios) krypties psichoterapeutė ir keturių vaikų mama Sigita Valevičienė. Ji du dešimtmečius gilinasi į nėštumo ir motinystės temas, konsultuoja besilaukiančias ir pagimdžiusias moteris, ruošia poras gimdymui ir tėvystei.

Ketvirtadienis, 12 12, 19:00

NICHE: grupių „Plié“ ir „Cosmic Bride“ koncertas

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

„Plié“. Pauliaus Žižliausko nuotr.

Paskutiniame šiuolaikinės elektroakustinės muzikos koncertų ciklo renginyje šiemet garso menininkai/ės ir kompozitoriai/ ės pristatys gyvai atliekamą kūrybą, kurioje persipins vokalinė, elektroninė, alternatyvi ir eksperimentinė kūryba, atskleidžianti naujas balso ir garso galimybes.

Ketvirtadienis, 12 12, 19:00 Šokio ir gyvos muzikos spektaklis „Bolero-

„Romuva“, Laisvės al. 54

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Dano Palle Granhøj sukurtas spektaklis – neįprasta ir originali vieno garsiausių prancūzų kompozitoriaus Maurice’o Ravel’o kūrinių „Boléro“ interpretacija. Lengvai atpažįstama melodija ir jos parafrazės scenoje vizualizuojamos Šeiko šokio teatro šokėjų ir Klaipėdos violončelių okteto atlikėjų. Originaliai dekonstruojama muzika, scenoje atliekama vienos, kelių ar iš karto aštuonių violončelių, suskamba netikėtai ir šiuolaikiškai.

GRUODIS

KALENDORIUS

12 13–12 31

Koncertų ciklas „Retro Kalėdos“ „Romuva“, Laisvės al. 54

„The Ditties“ archyvo nuotr.

Ramunė ir Vytautas V. Landsbergiai, „The Ditties“, Domantas Razauskas su „Vos Vos“. „Baltos Varnos“, „Baltasis Kiras“, Austieja ir K. Zmailaitė su E. Seiliumi – visi, visi ruošiasi viešnagėms į autentiška art deco dvasia dvelkiantį kino teatrą, gruodį tapsiantį jaukių koncertų sale.

Nuo 12 13

Filmas „Už gretimų durų“ (The Room Next Door)

Kino teatrai

Kadras iš filmo

Ispanų kino grandas Pedro Almodóvaras, jau seniausiai užsitarnavęs vietą kino Olimpe, pristato šių metų Venecijos kino festivalyje pagrindinį „Auksinio liūto“ apdovanojimą laimėjusią nuostabiai ramią, melancholišką, šiltą ir įžvalgią kino juostą su Julianne Moore ir Tilda Swinton.

Nuo 12 13

Filmas „Mylimiausias mano pyragas“ (My Favorite Cake)

Kino teatrai

iš filmo

Filmas, kurio autoriai – Maryam Moghaddam ir Behtash Sanaeeha, dėl nepaklusimo šalies moralės normoms uždraustas Irane, nors tai – gyvenimą švęsti kviečianti istorija. Pasakojimas apie 70-mečių meilę patiks kiekvienam, kine ieškančiam prasmingų dialogų, o dramoje –subtilios komedijos. Žmogiškas ir emocionalus kūrinys parodo ir kitą ekrano pusę – dorovės policiją, kuri tiesiog negali nesikišti į eilinių žmonių, tiesiog norinčių būti laimingais, gyvenimus.

Kadras

Šeštadienis, 12 14, 16:00

Kalėdinės muzikos valanda Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika, Vilniaus g. 1

Martin North nuotr.

Palangos orkestro (vadovas ir vyriausiasis dirigentas - Vygantas Rekašius) koncerte skambės Antonin Dvorak, James Curnow, Leroy Anderson, Mykola Leontovych, Douglas E. Wagner, Lars Erik Gudim, Adolphe Adam, Thomas Doss kūriniai. Šventinę programą diriguos Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų orkestro vadovas Egidijus Miknius.

Šeštadienis, 12 14, 20:00 „Los Secretos de Pablo“ koncertas

„OLDMAN Kaunas“, Rotušės a. 20

Per vieną vakarą apkeliauti visą žemyną – įmanoma! Mėgstantys salsa, cumbia, bachata, reggae ar ska stilių muziką bei šokius turėtų nepraleisti audringo „Los Secretos de Pablo“ koncerto.

GRUODIS

KALENDORIUS

Pirmadienis, 12 16, 18:45

„Pamatyk kine“: filmas „Tarp žvaigždžių“ (Interstellar)

„Forum Cinemas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49

2014 m. kino ekranus pasiekė vienas įspūdingiausių XXI amžiaus kino reginių – mokslinės fantastikos šedevru įvardijamas Christopherio Nolano kino hitas „Tarp žvaigždžių“. Filmo istorija rutuliojasi apie grupę bebaimių astronautų, kuriems vadovauja profesionalus lakūnas ir inžinierius Kuperis. Jis kartu su bendražygiais iškeliauja į kosmoso gelmes ieškoti atsakymų ir atrasti naujų pasaulių.

Antradienis, 12 17, 18:00

Koncertas „Grand Kalėdos su Kauno bigbendu“

Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91

Prie Kauno bigbendo (vyr. dirigentas Tomas Botyrius) jungsis solistai iš Švedijos – džiazo dainininkė Christina Gustafsson ir trimitininkas

Lasse Lindgren. Kalėdinės nuotaikos bus kuriamos įsimintinomis melodijomis, kurios sužėrės naujai.

Antradienis, 12 17, 19:00

Lietuvos kino klasika bibliotekoje: filmo „Amžinoji šviesa“ peržiūra

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Kadras iš filmo

Rimanto Šavelio apysakos motyvais 1987 m. sukurta režisieriaus Algimanto Puipos „Amžinoji šviesa“ – vienas gražiausių režisieriaus darbų ir originaliausių lietuviškų filmų, drąsiu pasisakymu ženklinęs laisvėjimo nuo sovietinės cenzūros pirmuosius metus. Pamario kaime pinasi Amilios, Aniceto, Zigmo ir Pranės jausmų ir likimų drama. Filme tiesiogiai nekalbama apie pokario kovų, kolektyvizacijos, deportacijų, primityvios propagandos pasekmes, tačiau, pasitelkiant ironišką pasakojimo stilių ir išblukusios fotografijos stilizaciją, rodoma nualinta, nugyventa erdvė, kurioje žmogus negali būti ir jausti. Tokiu būdu sukuriamas realistiškas pokario Lietuvos paveikslas.

Trečiadienis, 12 18, 19:30

Lino Adomaičio

koncertas „Stebuklas“

„Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50

Atlikėjo archyvo nuotr.

Dainininkas ir muzikos prodiuseris

Linas Adomaitis pristato didžiausius savo karjeros koncertus pavadinimu „Stebuklas“, kurių lankytojai Vilniuje, Kaune bei Klaipėdoje pirmieji gyvai galės išgirsti naujojo, rudenį dienos šviesą išvysiančio albumo kūrinius.

Ketvirtadienis, 12 19, 18:00 Sauliaus Petreikio koncertas

Kauno kultūros centras, Vytauto pr. 79

Ryčio Šeškaičio nuotr.

„Kasmetinis šventinis turas po Lietuvą jau tapo gražia tradicija.

Kalėdos – ypatingas metas, kai susitinkame su draugais, klausytojais ir dalinamės džiaugsmu. Noriu, kad visoje šalyje skambėtų gražiausios senosios giesmės, kurias galėtume dainuoti visi kartu“, – sako Saulius Petreikis, užsuksiantis ir pas mus.

Iki 12 20

Akcija-paroda „Laimina miestą angelai 2024“

Kauno tautinės kultūros centras, A. Jakšto g. 18

Tradicinėje akcijoje-parodoje dalyvauja įvairių Kauno miesto ugdymo įstaigų mokiniai, jų mokytojai, šeimos nariai. Parodoje eksponuojami darbai vėliau bus dovanojami labdaros organizacijos „Gerumas gerumu“ globojamoms šeimoms, dienos centrų bei vaikų namų ugdytiniams.

KALENDORIUS

Šeštadienis, 12 21, 19:00

Miuziklas „Žygimanto

Augusto ir Barboros

Radvilaitės legenda“

„Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50

Organizatorių archyvo nuotr.

„Žygimanto Augusto ir Barboros

Radvilaitės legenda“, 2014 metais debiutavęs didžiojoje scenoje, tapo tikra sensacija: didžiausiu ir brangiausiu visų laikų lietuvišku miuziklu. Žygimanto Augusto vaidmenį jubiliejiniuose 10 metų parodymuose atliks Jeronimas

Milius, Barboros Radvilaitės – Karina Krysko.

Trečiadienis, 12 25, 20:00

„Saulės Kliošo“ koncertas

„OLDMAN Kaunas“, Rotušės a. 20

„Keičiantis vertybėms, koncentruojamės į tai, kas mums švenčių proga svarbiausia — artumą ir nuoširdumą, į kiekvieną klausytoją. Susibursime dar mieliau ir dar intymiau“, – į kalėdinį koncertą kviečia grupė.

Ketvirtadienis, 12 26, 16:00 Dienos šokiai „Apres Ski 2024“ „Ipanema“, Panemunės paplūdimys

Tradicija tampantys, vieninteliai žiemos dienos šokiai ištiks ir per šias

Kalėdas. Didžėjų sąrašo ir kitų detalių artėjant šventėms ieškokite internete.

Shukowski nuotr.

12 26–12 31

Koncertų ciklas „Nuo

metų

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Tradicinis šventinių koncertų maratonas šiemet kviečia džiaugtis

Eugenijaus Chrebtovo atliekamomis

Franko Sinatros dainomis, sena gera lietuviška estrada ir ypatingais

Lietuvos kamerinio orkestro, VDU

Kamerinio orkestro, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, Kauno valstybinio choro ir Kauno miesto simfoninio orkestro koncertais.

Šeštadienis, 12 28, 18:00 Dainoto Varno ir

Kauno bigbendo koncertas

VDU Didžioji salė, S. Daukanto g. 28

Martyno Stankaičio nuotr.

Naujoje koncertinėje programoje –Michaelio Buble, Stevie Wonder, Frank Sinatra, Elvis Presley superhitai. Nepakartojamojko „Englishman in New York“ Stingo melodijos įneš amerikietiškam vakarui britiškos elegancijos.

Lotynų Amerikos ritmais atmosferą kaitins Jorge Ben Jor ugningos melodijos.

KALENDORIUS

Sekmadienis, 12 29, 16:00 / 18:00

Kosmologinė opera

„S’Anatomia | Ženklai“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Martyno Plepio nuotr.

Ši opera tęsia „Kosmos Theatre“ kūrybinius ieškojimus kuriant ir vystant originalų Lietuvišką vizualinį teatrą grindžiant teatrinį veiksmą nepsichologizuotomis dramaturginėmis personažų santykių peripetijomis, o muzikos bei garso dizaino pirmenybe, vystant garsovaizdžio, kaip neatskiriamos garso ir vaizdo vienumos, koncepciją, kuri ir taps šio spektaklio pagrindiniu kūrybiniu pagrindu. Operos autorius – jaunosios kartos kompozitorius Mantvydas Pranulis, kuris šiam darbui apdovanotas pirmą kartą įsteigta Čiurlionio stipendija.

Sekmadienis, 12 29, 19:00 Justino Jaručio koncertas

„Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50

„Po daugiau nei dvejų metų pertraukos grįžtu į Kauną ir labai laukiu susitikimo su kauniečiais ir miesto svečiais“, – sako Justinas Jarutis. Kartu su į areną sugužėsiančiais svečiais jis atliks visus didžiausius savo hitus ir naujausias dainas, tarp kurių – ir „Žalgirio“ palaikymui skirtas hitas.

Pirmadienis, 12 30, 19:00

Spektaklis-koncertas

„Clara. Meilės daina“

Kauno kultūros centras, Vytauto pr. 79

„Solo teatras“ kviečia į spektakliokoncerto žinomos vokiečių kompozitorės ir pianistės Claros Schumann (1819-1896) gyvenimo ir kūrybos motyvais premjerą. Scenoje neeilinės asmenybės gyvenimą pristatys dviejų žinomų menininkių duetas – režisierė, aktorė Birutė Mar ir Vokietijoje reziduojanti pianistė Guoda Gedvilaitė.

Antradienis, 12 31, 19:00 Naujametinis spektaklis „Akmenys jo kišenėse“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Šiuolaikinės airių dramaturgės Marie Jones (g. 1951 m.) pjesė „Akmenys jo kišenėse“ vienuolika metų gulėjo režisieriaus Gyčio Padegimo darbo stalčiuje, kol sulaukė palankios valandos. Režisierius teigia, kad sekdamas dabartines pastatymų tendencijas, pastebėjo, jog dauguma spektaklių pasakoja istorijas apie visuomenės paraštes, skirtingų socialinių grupių bei kultūrų paribius, visuomenės marginalus bei poapokaliptinius šiukšlynus. Todėl šiame kontekste pjesė „Akmenys jo kišenėse“ yra retas veikalas, pasakojantis apie bendruomenės branduolį ir pamatines jos vertybes –solidarumą bei atjautą.

GRUODIS

Teatro archyvo nuotr.

kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt

Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE (PLATINAMAS

AUTORIAI: Agnė Sadauskaitė, Andrius Vaškevičius, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Emilija Visockaitė, Gie Vilkė, Kęstutis Lingys, Kornelija Žalpytė, Kotryna Lingienė, Miglė Munderzbakaitė, Tauras Bernotas, Ugnė Marija Andrijauskaitė.

NEMOKAMAI)

GLOBOJA: LEIDŽIA: