KAUNAS PILNAS KULTŪROS
ŠAMPANAS RŪSYJE
JIS BUVO MŪSŲ ŠEIMOS CENTRAS
EGLĖ, ROMUALDO DUKRA
SUGRĮŽTI Į BACHMUTĄ
KAUKAI IR BIJŪNAI 32
(KIEK)VIENOS MOČIUTĖS ISTORIJA O KAIP JAUČIASI MAMOS?
SVARBIAUSI GYVENIMO HEROJAI
Ilgėjant vakarams vis lengviau pasinerti į literatūros, kino, dailės, šokio ar muzikos kalbomis pasakojamas istorijas, priartinančias tolimus kraštus ir atskleidžiančias kitų žmonių gyvenimus. Džiugios ar liūdnos, panašios į mūsų ar egzotiškos, kiekviena tokia istorija ko nors išmoko.
Spalis Kaune – tiesiog tobulas metas ieškoti įkvėpimų biografijose. 34-ąjį kartą grįžtantis šiuolaikinio šokio festivalis AURA, po pertraukos miesto atmintį vėl budinantis „Istorijų festivalis“, viso pasaulio menininkus dominantis Tarptautinis fotografijos ir medijų meno festivalis, budinančią dokumentiką rodantis „Nepatogus kinas“, netylanti muzika filharmonijoje ir kitose koncertų erdvėse – tai vis naujos akistatos su prieš dešimtmečius ir šimtmečius gyvenusiais, o gal paraleliai su jumis šiame pasaulyje vaikštinėjančiais herojais.
Neretai nutinka ir taip, kad didžiausi herojai gyvena gretimame kambaryje, tik ne visuomet laiku sau tai pripažįstame. Ar visi esame pajėgūs susidoroti su palikimu, didesniu už mus pačius? Ar kiekvienas privalo tęsti tėvų ar senelių pradėtą istoriją? Ar kurdami savo karjerą mąstome
apie tai, kaip ją priims, perims ar ignoruos jau mūsų vaikai? Apie tai kalbamės su šio žurnalo herojais –įkvepia ne tik jų tėvai ir seneliai, bet ir jie patys.
Jurgis ir Ilma Bingeliai spalį parskrenda iš Oslo – Kaune jie pristatys atsiminimų rinkinį „Nepažintas maestro. Petras Bingelis“. Jiems ši knyga tapo raktu į išėjusio tėvelio ir uošvio asmenybę. Šiemet Nacionalinės premijos laureate tapusios Eglės Rakauskaitės gyvenime ir toliau daug naujienų –jos kūrinys įtrauktas į Pompidou centro Paryžiuje kolekciją, o šalia
Anykščių gimsta jos tėvui Romualdui Rakauskui dedikuotas „aRRchyvas“. Vokietė fotografė Nina Röder fotografuodama mamą stiprina ryšį su ja, o kaunietė Vytautė Trijonytė kremtasi, kad močiutė sudegino kalną senų fotografijų. Grafikė Aistė Ramūnaitė kviečia į prosenelio namus Žaliakalnyje. Kauno IX forto muziejuje viešėjęs videomenininkas Clemensas von Wedemeyeris atskleidžia, kodėl reikia dirbti ir su sudėtinga istorija. Kauno menininkų namuose savanoriaujanti slovėnė Lucija pristato savo tyrimą, kuriame kalbina Lietuvos menininkes apie tai, kaip joms sekasi derinti kūrybą ir motinystę.
JIS MŪSŲBUVO ŠEIMOS CENTRAS
KOTRYNA LINGIENĖ
JURGIO BINGELIO NUOTR., GIE VILKĖS ILIUSTR.
„Įsivaizduokite, išeina žmogus, kuris tau visą laiką teikė geras emocijas, šalia kurio buvo gera būti, kuriuo tu žavėjaisi“, – sako Ilma Bingelienė. Jos paklausiau, ar su vyru Jurgiu užsibrėžtas tikslas – parengti atsiminimų knygą apie Petrą Bingelį – padėjo lengviau pakelti laiką po uošvio mirties.
JIS VISADA BUVO LABAI TIKRAS, TOKS ŽMOGUS, SU KURIUO GALI SĖDĖTI IR NEKALBĖTI, IR TAVĘS
TAI
NESLĖGS
Osle jau keliolika metų gyvenanti pora neslepia, kad, 2020 m. gruodžio 6 d. mirus Petrui Bingeliui, pasikeitė ir jų kelionių į gimtinę pobūdis. Dabar juodu pirmiausia aplanko maestro biustą Kauno valstybinio muzikinio teatro sodelyje.
Spalio 4-ąją porą sutiksite Kauno valstybinėje filharmonijoje, kur jie pristatys trejus metus kurtą leidinį.
„Nepažintas maestro. Petras Bingelis“ – taip vadinasi knyga, kurios viršelį puošia Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka.
Joje knygos herojus šmaikščiai nusiteikęs stebi ant batutos nutūpusią plunksną. Viduje – pusšimčio dirigento gyvenime vienaip ar kitaip dalyvavusių žmonių, šeimos narių, kolegų, studentų prisiminimai. Nuo sesers iki anūkės (ir dar poros žmonių po jos) – tokiu eiliškumu, kokiu maestro juos pažino.
„Po jo mirties per radiją transliuotos kelios laidos, žmonės pradėjo patys rašyti, dalintis prisiminimais, ir mudu supratome, kad visiškai nepažinome jo profesinės pusės, tik asmeninę. Taip spontaniškai kilo mintis – o kodėl negalime parašyti knygos?“ – idėją, kuria abu iškart patikėjo, prisimena Ilma. Jurgis priduria, kad ne visi jųdviejų kalbintieji šia idėja tikėjo, tiesa, tai išdavė tik sulaukę knygos egzemplioriaus. Darbas tikrai didelis – juk tiek asmenybių, tarp kurių – ir tikrai svarbūs, užimti asmenys. Žinoma, ir P. Bingelio suburto, 55-metį šį spalį mininčio Kauno valstybinio choro nariai.
Jurgis ir Ilma sako, kad teko ne sykį nustebti, išgirdus, koks tėvelis (dirigentą taip vadino ir šeima, ir choristai) galėjo būti griežtas. Tuo pačiu – stiprus, dvasingas, vaišingas, tiesus, santūrus, kantrus, pareigingas, reiklus, mohikanas. Plačių interesų – rūpėjo ne tik muzika, bet ir miestas, šalis. Be kitų veiklų, ne vienerius metus jis dirbo savivaldybėje, rūpinosi Pažaislio festivalio augimu. Kaip jam visa tai sekėsi, kurie darbai žmonėms įsiminė kaip svarbiausi – portretas susidėlioja verčiant puslapius. Skaitydamas šiltus, bet, rodosi, nenudailintus pasakojimus supranti, kad tai buvo atviras pasaulio gėriui, bet uždaras blogiui žmogus. „Jis visada buvo labai tikras, toks žmogus, su kuriuo gali sėdėti ir nekalbėti, ir tavęs tai neslėgs“, – sako Ilma, vadinanti uošvį Bingelių šeimos centru.
Nedrąsu klausti, bet norisi – ar šeimos nariams pakako laiko su tuo centru, tuo Petru, kurio tiek daug buvo scenoje, užkulisiuose, darbo kabinete (ten spėdavo ir jogą praktikuoti), gastrolėse? „Namai jam buvo poilsio, ramybės zona“, – knygoje cituojama Vida Bingelienė, 1979 m. atėjusi į lemtingą choro perklausą. Čia pat ji prisipažįsta, jog jai trūkdavo dažnesnių vyro pokalbių su vaikais. Pasak su broliu Povilu augusio Jurgio, tai, kad tėvelis daug dirba, jiems visuomet atrodė natūralu – jis, jaunėlis, gimė, kai chorui buvo jau 15 metų, jis buvo svarbus bundančios Lietuvos kultūrinio gyvenimo dėmuo.
Muzika šeimos gyvenime, be jokios abejonės, visuomet buvo svarbi, jos netrūksta ir Bingelių namuose Norvegijoje. Svečius pasitinka džiazo įrašai. Ypatingesnėmis progomis Ilma sėda prie pianino, Jurgis siekia trimito. Paklausti, kurie chorinės muzikos kūriniai jiems brangiausi, įvardija „tėvelio vizitinę kortelę“ –„Lietuva brangi“ ir „Už Raseinių, ant Dubysos“.
„Dabar Kaune nebūnam tiek ilgai, bet anksčiau, kai Petras buvo gyvas, būtinai nueidavom į kokį koncertą, į filharmoniją, jo darbo kabinetą. Ir papietauti – čia buvo tradicija, būtinai į „Bernelių užeigą“, – vienas kitą papildydami apie tai, ką jiems reiškia būti Kaune, pasakoja dabar jau Norvegijos lietuviai. Svarbi buvo ir Nida, kurioje paskutinįkart visi kartu buvo 2019 m., ir kaimas Dzūkijoje. Kai grįždavo vaikai, maestro pasiimdavo atostogų ir iš širdies pabūdavo su savais, o štai paskutinę gyvenimo vasarą jis, pamena Jurgis, buvo labai užsiėmęs.
„Aš su visais susisiekdavau kaip Petro sūnus. Kalbindavome abu, o Ilmos darbas buvo tuos pokalbius išrašyti, suredaguoti, sudėlioti chronologiškai, taip pat reikėjo sutikrinti faktus, nes net ant fotografijų surašytos datos ne visur sutapo“, –apie trejus metus trukusį knygos rengimo procesą pasakoja Jurgis.
Jis yra ir fotografas, tad iš peties padirbėjo šeimos archyve ieškodamas tokiems įvairiems atsiminimams iliustruoti tinkamų kadrų. Savo asmeninį atsiminimą vienas iš dviejų P. Bingelio sūnų papildė paties daryta fotografija – joje maestro, atsukęs objektyvui nugarą, išeina gilyn į Mardasavo mišką. Tai paskutinė Jurgio tėvelio nuotrauka, daryta 2020 m. liepą. „Tarsi išėjo ir išėjo... pasiliko tame šile, kuriame ir užaugo“, – knygoje sako dirigento sūnus.
Jurgis pabrėžia, kad nestandartinio formato leidinys turi tėveliškų bruožų. Pavyzdžiui, jiedviem pasirodė svarbu spausdinti knygą Lietuvoje, ne Lenkijoje, kur būtų pigiau. Tėvelis juk buvo patriotas. Už knygos dizainą atsakinga jaunosios kartos kūrėja Aistė Tarutytė – palaikyti kylančius talentus P. Bingeliui taip pat buvo labai svarbu.
Siekdami padengti leidybos kaštus, pora rado privačių rėmėjų, taip pat rašė projektą Lietuvos kultūros tarybai – tam reikalui įkurtas fondas, kuris ir ateityje pravers, pavyzdžiui, kuriant filmą. Konkretaus plano jam dar nėra, bet pamąstymų, kaip ir archyvinės medžiagos, – tikrai taip.
Praėjusį rudenį pasirodė muzikologo Viktoro Gerulaičio knyga „Petras Bingelis: Menininkas. Žmogus. Dzūkas“. Jaunųjų Bingelių pora sako, kad du panašiu metu pasirodę leidiniai jokiu būdu nekonkuruoja, tik papildo vienas kitą. Muzikologas sudėjo profesionalo gyvenimo istoriją, o Jurgio ir Ilmos suburti pasakotojai kalba apie jo asmenybės savybes. Abi knygas rasite mūsų redakcijos mylimame knygyne „Kolibris“ K. Donelaičio gatvėje. Bingelių leidinį – ir daugelyje kitų knygynų, taip pat – miestų bei miestelių bibliotekose. Kainavo ši distribucija, bet to reikėjo norint, kad knyga priartėtų prie skaitytojų. Skaityti apie šį didį, bet paprastą žmogų verta, net jei niekada nebuvote Kauno valstybinio choro koncerte. Bet negi gali taip būti?
„Man labai patiko, kai jo mama kažkada pasakė: „Jis labai geras.“ Suprantama, kiekvienai mamai jos vaikas pats geriausias, bet jis iš tikrųjų buvo geras“, – knygoje pasakoja Vida Bingelienė. Jos taupios, lyg kuklokos mintys atveria subtilius vyro asmenybės bruožus, tad dar viena mintis tetampa baigiamuoju šio teksto sakiniu. „Kartais jam atrodydavo, kad mes per mažai jį įvertiname.“
EGLĖ, ROMUALDO DUKRA
AGNĖ SADAUSKAITĖ ANTANO SUTKAUS IR KIPRO ŠTREIMIKIO NUOTR.
Su Egle Rakauskaite kalbėjomės telefonu, pakibusios bangose tarp Kauno ir Panevėžio. Pastarojo miesto fone protarpiais girdėjosi įvairiausio transporto keliamas triukšmas: zvimbė motoroleriai, aidėjo greitosios sirenos, poškėjo automobilių varikliai, suteikdami mūsų pokalbiui urbanistinės ritmikos. Lygiai 18 valandą garsų popuri papildė bažnyčios varpų gaudimas, ir pašnekovė tarstelėjo, kad tai, matyt, gera lemiantis ženklas – kaip tik kalbėjomės apie pasiryžimą per trejus metus atverti naują fotografijos centrą Svirnų II miestelyje.
E. Rakauskaitė – viena žymiausių
Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjų, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, daugybės parodų ir kūrinių autorė. O dabar – ir savo tėčio fotografo Romualdo Rakausko archyvo paveldėtoja bei tvarkytoja. Menininkė šia kryptimi jau daug nuveikė: įkūrė VšĮ „aRRchyvas“, meninėms veikloms vykdyti įsigijo du pastatus Svirnuose II ir Troškūnuose, surengė parodą, įsteigė R. Rakausko vardo premiją fotografams, ir tai tik pradžia kuriant naują fotografijos centrą.
Pirma noriu pasikalbėti ne apie archyvą, o apie jūsų prisiminimus. 2006 m. sukūrėte filmą „Tėvas“, kurio pagrindinis veikėjas ir yra jūsų tėtis. Jame pasakojate, jog savo vaikystę prisimenate tik per tėčio fotografijas. Įdomu, kokią vaikystę, o kartu ir save matote žiūrėdama į jas? Mano vaikystės fotografijose daug gamtos ir gyvūnijos. Ežiukas, žąsys, ožka, močiutės karvė, nesipriešinusi minkymui ir laipiojimui. Fotografijose yra ir Žemaitija, kaimas pas močiutę, tėvo mamą, – tos vietos ir pastatų nebėra, keliai užžėlė žole, neįsivaizduoju, kaip reiktų rasti ir ar verta ieškoti. Tėvo fotografijas traktuoju kaip meno kūrinius. Savęs jose nematau, ir vietos, kur jos darytos, man nelabai pažinios. Tai labiau fotomeninės vizijos.
Ar tarp tėčio paliktų darbų radote tokių, kurie nustebino?
Tikrai taip. Nematytų ir netikėtų – begalės, esu atradimų sekoje, strateguoju, ruošiu, rūšiuoju negatyvus skaitmenizavimui. Visgi archyvo peržiūrėjimas yra glaudžiai
susijęs su erdve. Reikalinga erdvi vieta archyvui išdėlioti, išrūšiuoti, sukurti kategorijas. Dienos šviesa veikia negatyvus, kuo dažniau jie apšviečiami, tuo labiau skiriasi ir iš jų gaunami atspaudai, tad archyvo žiūrinėjimas yra jo naikinimas. Ieškau specialių patalpų laikymui, kartu vyksta derybos su Nacionaliniu dailės muziejumi dėl archyvo priežiūros ir bendradarbiavimo.
Visos su fotografo archyvu susijusios veiklos nugulė į neseniai jūsų įkurtą VšĮ „aRRchyvas“. Kokia yra ilgalaikė „aRRchyvo“ vizija ir artimiausi tikslai?
Ilgalaikė vizija – muziejinė, edukacinė ir leidybinė veikla, artimiausi tikslai – sugeneruoti lėšas muziejaus atsiradimui.
Šiam tikslui įsigijote Anykščių
rajone, Svirnų II miestelyje, esantį apleistą sovietmečiu statytą darželį, kurį planuojate paversti fotografijos centru. Papasakokite apie šią vietą ir pastatą Vilties gatvėje – kodėl būtent jis?
Paprastai sodybose svirnas būdavo vienintelis pastatas be langų, jame laikomi grūdai, vilnos. O mes su tėvu svirne laikėme mums vertingus dalykus. Svarbus ir pats miestelio pavadinimas, asociatyviai reiškiantis brangių ir vertingų objektų saugojimą. Vilties gatvė buvo esminis kabliukas. Tarp dažniausiai sutinkamų Lietuvos gatvių pavadinimų Vilties gatvė yra 31 vietoje. Gerosios Vilties gatvė – tik viena, o Vilties Šviesos gatvės išvis nėra (referuojama į R. Rakausko diplominį darbą pavadinimu „Vilties šviesa“, – red. past.).
Rugpjūčio 18 d. Svirnų buvusio darželio pastate jau surengėte vienos dienos parodą, kurioje pristatyti Rakausko ir jo amžininkų darbai.
Ją surengiau Pasaulinės fotografijos dienos ir Rakausko gimtadienio išvakarėse. Į parodą atvyko vietinių gyventojų, bet taip pat pradžiugino kultūrininkų autobusas, keliavęs iš „Šiaurės vasaros“ (kasmetinio šiuolaikinės literatūros forumo, – red. past.). Matyti kultūrinį elitą šioje vietoje buvo didelis, emociškai brangus pasiekimas. Svarbu, kad jie pajuto vietos atmosferą ir patvirtino, kad čia norisi užsilikti, neskubėti. Buvo sunku atsigauti po šio įvykio, apėmė ne tik džiaugsmas, bet ir nuostaba.
Ar rengiant atvirą galeriją Svirnuose, Antano Sutkaus
galerija Zapyškyje buvo tam tikra inspiracija?
Tai buvo padrąsinimas, įrodymas, jog nereikia prabangių milijoninių erdvių, stilistikos, architektūrinių sprendimų, nes galvodama apie tai, kas laukia Svirnuose formos atžvilgiu, svarstydavau, ar man liks jėgų rūpintis turiniu. Tuomet supratau, kad pirma reikia pasirūpinti turiniu, o vėliau jis turėtų generuoti energiją. Svarbus ir aplinkos palaikymas.
Vienos dienos paroda buvo renginys-startuolis Svirnuose. Ar nesinorėjo parodos pratęsti?
Gal buvo galima ir toliau išlaidauti. Prieš renginį pastatą ištatuiravau užrašu ARRCHYVAS, galima sakyti, kad tai pinigai pavėjui, nes pastatas bus šiltinamas, visgi tasai
fotogeniškumas ir įspūdis davė atpildo. Pastatas vis dar neturi langų ir durų, reikia kapitalinio remonto. Suabejojau dėl oro sąlygų – nuo drėgmės, skersvėjo fotografijos greit susiraito, buvo gaila jas palikti pastate. Įdirbis, ruošiantis vienos dienos parodai, –bendravimas su Šiaulių Aušros muziejumi, Vytauto Didžiojo karo muziejumi, skolinantis klasikų darbus, ruošiant sutartis, vykdant susitarimus, atrenkant fotografijas, gaunant muziejinius atspaudus, –visgi neliks tik vienos dienos turiniu. Turiu leidimą fotografijas darkart panaudoti ir planuoju tai daryti Troškūnuose.
Pakalbėkime apie juos. Neseniai tapote ir buvusios parduotuvės pastato savininke Troškūnuose. Ar jis irgi bus siejamas su „aRRchyvo“ veikla?
Tik laikinai, kol bus ruošiamas Svirnų vaikų darželio architektūrinis projektas, statybų sąmata ir vyks pastato prikėlimas naujam gyvenimui. Prieš keletą savaičių Troškūnų pastate buvo įvestas vanduo, kanalizacija, jis, skirtingai nei Svirnuose esantis, nereikalauja kapitalinio remonto. Man pačiai norisi atskiros erdvės veikti, čia planuoju įkurti asmeninę kūrybinę studiją, rengti parodas. Miestelyje yra vienuolyno patalpos, kuriose galima apgyvendinti žmones, tad rezidencijos planai taip pat sukasi galvoje. Visgi miestelyje nėra nė vienos vietos išgerti kavos ar pavalgyti, šią spragą norisi užpildyti. Įsivaizduoju, kad galėtų atsirasti naujas kultūrinis Aukštaitijos maršrutas: į Panevėžį iki Stasio muziejaus, tuomet Troškūnai pakeliui į Anykščius, o pro juos užsukimas į Svirnus. Tad šie pasirinkimai yra racionalūs, man svarbi kultūrinio turizmo strategija.
Kalbėdama su Lietuvos regionuose veikiančių rezidencijų
kuratoriais, tarkim, Kintų ar Aleknaičių, dažnai išgirstu jungiančią problematiką –sunku žmones išvilioti iš didmiesčių, sudėtinga viešuoju transportu nusigauti į atokesnes vietas.
Galvoju apie tai. Patikrinau šią vietą su literatais jau minėtoje vienos dienos parodoje. Visgi manau, kad tai tobula vieta kuriantiems, gražios kalvos tolumoje, vietovėje daug kas važinėja dviračiais, netoli didieji miestai. Man buvo svarbu, kad rezidencija būtų lengvai pasiekiama ir nebūtinai ilgiems laikotarpiams, tarkim, tik savaitgaliais, vasaros metu.
Geras pastebėjimas dėl viešojo transporto. Ieškant vietos „aRRchyvui“, buvo svarbu, kad šalia būtų autobusų stotelė. Svirnuose ji vos dešimt minučių kelio nuo pastato, o tas kelias iš esmės per architektūros muziejų po atviru dangumi. Svirnai sovietmečiu buvo pirmaujantis kolūkis, juk pastatytas toks didelis –net 460 kvadratinių metrų darželis, gyvenvietė turėjo dar plėstis.
Minėjot, kad šiuo metu archyvo saugojimuužsiimate viena. Ar planuojate didinti komandą?
Geras ir skaudus klausimas. Jau dabar esu pastebėjusi, kad pats gyvenimas mesteli pasiūlymų, tad atvirai žiūriu, bet neforsuoju. Visgi šiuo gyvenimo etapu labiausiai noriu rezultatų ir kuo greičiau, tuo geriau. Svirnų projektą noriu realizuoti per trejus metus iki savo šešiasdešimtmečio. Dabar kaip tik pradėjo skambėti bažnyčios varpas –tai turbūt patvirtinimas, kad palaiko angelai (juokiasi). Atrodo, dabar būtent tas laikas, kai dalykai gali būti priimti ir energija nebus švaistoma veltui.
Norisi išgirsti, kuo dar šiuo metu gyvenate, be „aRRchyvo“ veiklų.
Dabar ramesnis etapas. Laukia savaitė Paryžiuje, bus įdomus viso Lietuvos kultūros sezono atidarymas. Pompidou centre atidaroma naujai įsigytų lietuvių menininkų kūrinių ekspozicija nuo pat 7 dešimtmečio iki dabar, yra ir Kazys Varnelis, ir „Pakui Hardware“ (kalbėjomės dar iki rugsėjo 13-osios, kai Pompidou meno centre atidaryta kartu su MO muziejumi parengta paroda „Lietuvos menas nuo 1960-ųjų iki šių dienų. Istorinė donacija“, – aut. past.).
Parodoje pristatomas į Pompidou kolekciją įtrauktas ir jūsų videofilmas „Be kaltės kaltiems. Pinklės. Išvarymas iš rojaus“ (1996). Koks šiandien jūsų santykis su prieš beveik dvi dekadas kurtais darbais?
Atvėsęs. Kolekcijai Pompidou norėjo taip pat ir „Meduje“ (1996) bei „Taukuose“ (1998). Šie kūriniai –mano legendinis startas, kai, rodos, nieko nebuvo, nieko nematėm ir iš kažkur sukūrėm šedevrų. Norėjau, kad Pompidou būtų rodomi geresnės kokybės darbai. Anuomet performansą filmavome VHS juosta. 2023 m. nufilmavome naujai, 4K raiška, kurią galima rodyti didžiau-
siame ekrane, specialiai sukurtas garso takelis. Pats performansas rodo kaitą – 2023-iaisiais merginos jungiasi nebe kasomis ir nebėra išsidėsčiusios tolygiomis eilėmis, jas jungia dirbtinės gėlės, atsiranda centrinė figūra, aplink kurią sukasi du ratai, judantys kaip vandens ratilai. Tai rodo ir mano pakitusį požiūrį į gyvenimą, idėją, kad vienas žmogus, charizma, intencija sukelia pokyčius.
Man atrodo žavu, jog lygindami du kūrinius galime matyti ir autorės požiūrio kismą. Tikrai. 1999 m. Venecijos bienalėje dalyvavome dviese – Mindaugas Navakas ir aš. Navakas vežė šiferį, o aš pristačiau du mažus videodarbus –„Veidai“ ir „Meduje“. Tuo metu filmavom su VHS, neturėjom galimybių sinchronizuoti du darbus. Projekcijos buvo labai mažos, daug ko trūko, kad pristatymas būtų įsimintinas. Venecijos katalogui labai anksti reikėjo pristatyti medžiagą apie kiekvienos šalies kūrinius, įrašėm vienus, nors galiausiai nusprendėm vežti kitus, tad katalogas neatitiko ekspozicijos. Lietuvai tai buvo svarbus pirmas kartas, o aš jaučiuosi lyg ir nesudalyvavus, manęs nėra Venecijos bienalės istorijoje. Norėtųsi ten sudalyvauti darkart, pristatyti kokybišką performansą.
ŠAMPANAS RŪSYJE
KOTRYNA LINGIENĖ NINOS RÖDER NUOTR.
Ninos Röder dėdė fotografuodavo į autoavarijas patekusius automobilius, kad būtų galima įvertinti nuostolius. Kai darbovietė 2002 m. investavo į skaitmeninius fotoaparatus, jis dukterėčiai atidavė seną „Minoltą“. Šiandien vokietė visame pasaulyje žinoma dėl savo performatyvios kūrybos, kurioje giminystės ryšiai yra itin svarbūs – ne tik dėl technikos. Antrajame Tarptautiniame fotografijos ir medijų meno festivalyje (IPMA) N. Röder pristato savo fotografijų seriją „Šampanas rūsyje“ (Champagne im Keller), kuri gimė peržiūrinėjant mirusios močiutės daiktus. Publikuojame keletą jos kadrų – visą parodą pamatysite M. Žilinsko dailės galerijoje, o autorė sutiko atsakyti į keletą klausimų apie savo kūrybą.
Rūsys – tinkama vieta paslaptims ir mistikai. Kai radote rūsyje laikytus močiutės daiktus, ar sąmoningai nusprendėte ten pat įrengti ir fotostudiją? Mano seneliai vienas po kito mirė 2017 m., turėjome atlaisvinti jų namus, tačiau apimta nostalgijos nusprendžiau pasilikti nemažai jų asmeninių daiktų. Paprašiau mamos, kad padėtų viską savo rūsyje, ir visiškai apie tai pamiršau. Pamiršau, net ką tiksliai ten padėjome, kol vėl atvėriau rūsį – tai buvo 2020 m., per pandemiją. Tuo metu laukiausi, tad rūsys, saugi vieta namuose, man pasirodė puiki vieta studijai. Čia gimusios serijos pavadinimas „Šampanas rūsyje“ apima kelias prasmes. Šampanas – tai aliuzija į prabangą, turtą, kuris, pripažinkim, vertingas tik man. Be to, pamenu, senelis per savo 90-ąjį gimtadienį dovanų gavo keletą butelių šampano, kuriuos pasidėjo rūsyje. Tuomet pasakė: „Na, kai baigsis alus, galėsim gerti šampaną rūsyje.“
Gal galite daugiau papasakoti apie tai, kaip dirbate, kokią techniką naudojate? Ar kurdama „Šampaną rūsyje“ išmokote ko nors naujo?
Tiesą sakant, tai pirmas kartas, kai naudojau skaitmeninį fotoaparatą.
Tai buvo nemažas iššūkis, nes darbo pobūdis visai kitoks, reikėjo daug labiau susikoncentruoti.
Serija itin performatyvi, teatrališka. Kas įkvėpė įvaizdžius, pozas, mimikas?
Iš tiesų ir siekiau surežisuoti groteskiškai absurdišką paveikslą, kuriame
nesentimentaliais būdais dorojamasi su netektimi ir sielvartu. Absurdo teatro koncepciją padiktavo airių dramaturgas Samuelis Beckettas. Jis yra sakęs, kad absurdas – būsenos, kuriai apibūdinti pritrūkstame žodžių, išraiška.
Žmonės vis kelia egzistencinius klausimus „kodėl gyvename?“ ir „kodėl mirštame?“ Visgi šie fundamentalūs klausimai pasmerkti būti neatsakyti. Tai ir yra žmogaus egzistencijos absurdiškumas. Albert'as Camus yra sakęs, kad tai visuomet nesėkmingas absoliučių tiesų ieškojimas. Beckettas taip pat kalba apie neveikiančią komunikaciją – tokią, kuri atsimuša į sieną. Taigi absurdo teatras dažnai tragikomiškas – tai ir noriu perteikti savo fotografijoje.
Joje, pavyzdžiui, grupuoju intymius objektus, tarkim, senelių dantų protezus, ir tokius, kurie neturi su tais protezais jokio gilesnio ryšio.
Jūsų fotografija atrodo siurrealiai reali, lyg priešingybė masiškai dirbtinio intelekto generuojamiems vaizdams, kurių nerealumą išduoda menkos detalės. Koks jūsų santykis su DI?
DI matau kaip bet kurią kitą meninę priemonę. Manau, kad kai kurių menininkų, dirbančių su DI, vizualinė kalba yra labai įdomi. Tačiau pati taip nedirbu. O kituose fotografijos kontekstuose, pavyzdžiui, fotožurnalistikoje ar dokumentinėje fotografijoje, būtina itin kritiškai vertinti
DI vaidmenį. Manau, svarbu įvesti tarptautines taisykles, kurios atitiktų demokratines ir etines vertybes.
2008 m. pristatėte seriją „Motinos batai“ (Mutters Schuhe), kurioje inscenizuojate savo mamos jaunystės prisiminimus, o ji savo ruožtu vaidina močiutę jaunystėje. Ką tuomet sužinojote apie savo mamą, o ji – apie jus?
Šią seriją kūriau senelių namuose, kurių jau nebeturime. Iš tiesų apie mamą tuomet sužinojau daug – pirmąkart išgirdau apie jos paauglystės svajones ir ambicijas. Kai kam taip ir nebuvo lemta išsipildyti. Sakyčiau, daug geriau supratau, kodėl mano mama yra tokia, kokia yra. Įdomu, kad paklausėte ir to, ką ji sužinojo apie mane. Niekas nėra to klausęs. Tiesa tokia, kad tuomet ji pirmąkart pamatė, ką aš veikiu gyvenime.
Ar bendras darbas, fotografės ir modelio akistata, pakeitė
jūsų santykius?
Esame labai artimos, visgi dirbti kartu – iššūkis. Čia galiu atkartoti dar vieną įstrigusią mintį: iš trinties kyla šiluma.
Įdomu, kiek lietuvių mamų sutiktų dalyvauti tokioje dukters pasiūlytoje avantiūroje. Kaip šią seriją priėmė jūsų mamos aplinka?
Mano mama gyvena nedideliame miestelyje šalies pietuose, o aš –Berlyne, mieste, kuriame, noriu tikėti, viskas įmanoma. Kartais aplinkiniai mamos teiraujasi apie instagrame matytas mano nuotraukas. Kai kuriems turbūt atrodo, kad tai truputį crazy, ir drauge dėl to jie mama žavisi.
Ką savo serija norėtumėte pasakyti tiems, kurių gyvenime dar tik laukia akistata su gedulu?
Man šis kūrybinis procesas iš tiesų padėjo neišprotėti. Prarasti artimąjį yra siaubinga, bet tai – gyvenimo dalis. Negalim to pakeisti, belieka rasti būdą su tuo gyventi. Man nepaskęsti melancholijoje pavyko tik pasitelkus humorą ir tragikomediją.
(KIEK) VIENOS MOČIUTĖS ISTORIJA
KOTRYNA LINGIENĖ VYTAUTĖS TRIJONYTĖS ARCHYVO NUOTR.
„Aš panašesnė į močiutę nei į mamą“, – sako Vytautė
Trijonytė. Jos močiutė Danutė Kastutė Eidenienė nuo 1964 m. balandžio dirbo kojinių fabrike „Koton“ (anksčiau „Cotton“) Šančiuose, o šiandien ramiai pensininkauja viename Dainavos daugiabučių.
Moteriškos kojinės ir sovietinė okupacija, grožio ir moteriškumo samprata už geležinės uždangos, vyresniosios ir jaunosios kartų santykiai kaip istorinių lūžių pasekmės – šiandien Vytautei, gimusiai jau atkūrus Nepriklausomybę, visa tai įdomu. Jungtinėje Karalystėje ir Belgijoje fotografiją studijavusi menininkė neseniai pristatė dar vykstantį meninį tyrimą „Kotonas“, kuriame ir narplioja visus šiuos klausimus.
Viskas prasidėjo nuo Vytautės tėčio, kuris sutiko būti jos fotografinio projekto „Homo (Sovieticus)“ pagrindiniu veikėju. Artimas ryšys su šeimos nariais, gyvenusiais okupacijos sąlygomis, jų prisiminimų tyrinėjimas ir vertinimai svarbūs siekiant suvokti, kaip iš tiesų viskas vyko, kaip reikėjo elgtis. Vėlesni projektai buvo mažiau asmeniški, bet vis tiek apie praeitį.
„O tada atėjo suvokimas, kad močiutė negyvens amžinai. Panorau įprasminti jos istoriją. Nors močiutei ji neatrodė įdomi“, – tai, kaip nusprendė į savo kūrybą įtraukti ir mamos mamą, prisimena Vytautė. Ši močiutė, kitaip nei tėčio tėvai, gyveno Kaune, tad, atvirkščiai nei daugeliui vaikų, Raudondvaryje augusiai mergaitei „kaimas“ iš tiesų buvo miestas, kuriame buvo smagu leisti vasaras.
„Kotone“ dirbančios močiutės Vytautė nepamena – kai gimė, sovietinėje darbo knygelėje jau buvo atliktas paskutinis įrašas, liudijęs, kad 1993 m. gegužę pildymas nutrauktas, išduotas valstybinio socialinio draudimo pažymėjimas. Bet komiškais nutikimais
Danutė su anūke mielai dalindavosi. Antrojo pasaulinio karo metais gimusiai moteriai kojinių fabrikas buvo pirmoji ir vienintelė darbovietė. Ji buvo atsakinga darbuotoja – knygelėje ne vienas įrašas apie premijas už „gerus gamybinius rodiklius“, „aktyvų darbą kovoje su turto grobstymu“, „sąžiningą darbo atlikimą“. Nors priimta manyti, kad tais laikais visi vogė, sukosi ir kitaip prisidūrinėjo, Vytautės močiutė – ne iš tokių. Netgi sako, kad žmonės laikydavo ją šnipe, nes nevogdavo.
„Nežinau, kodėl nedavė valytojos darbo. Gal todėl, kad buvau graži. Taip sakydavo žmonės“, – jau suaugusiai anūkei, paprašiusiai pasidalinti atsiminimais apie darbą fabrike, pasakojo močiutė. Ši mintis cituojama nedidelio formato leidinyje, kuris taip ir vadinasi – „Kotonas“. „Padovanojau jį močiutei per praėjusias Kalėdas, džiaugėsi, nors gal vis tiek iki galo nesuprato, kas čia tokio, kodėl kam nors įdomi jos istorija“, – ziną primenantį leidinį pristato Vytautė.
TAI GALI PASKATINTI IR KITUS PASIGILINTI
Į ŠEIMOS ARCHYVUS, SUTEIKTI ISTORIJOMS NAUJĄ PRASMĘ REIKŠMĘ.IR
Leidinys iliustruotas pačios fotografės sukurtais vaizdais – ji nusivežė močiutę į Šančius, pasivaikščiojo po „Kotono“ fabriko kompleksą. Močiutei daug kas atrodė pasikeitę, stebino nauji priestatai. Senų fotografijų leidinyje nedaug, o to priežastis labai paprasta – močiutė visas tiesiog sudegino. Užliejus butą ir prisireikus kraustytis kitur, jai nepasirodė svarbu išsaugoti prisiminimus, kuriuos stropiai fiksavo jos vyras, pats fotografas, supratęs dokumentavimo svarbą. „Kilo šaršalas, apėmė toks bendras nusivylimas“, –prisimena Vytautė, faktą, kad senas nuotraukas močiutė sunaikino, netyčia išdavusi savo mamai, kuriai viską kaupti ir saugoti labai svarbu. Klausiu, ar močiutė dar mažai Vytautei buvo moters idealas. „Mano močiutė buvo stipri moteris. Gal net ne visai moteriška pagal standartus. Ir ji, ir aš vaikystėje buvome išdykusios. Ir vėliau ji nebuvo dama, poniutė. Labiau žaisminga. Tai man imponavo, ji mane net keiktis išmokė ir patardavo, kaip paerzinti vyresnę sesę.“
Dar vienas tyrimo elementas –apklausa, kurioje įvairaus amžiaus moterys pateikė asmenines sampratas, ką reiškia būti moterimi. Pateikiami tik atsakymų fragmentai, bet ne kontekstas – nematome pašnekovių amžiaus, profesijos. „Moteris – tai šviesi viltis, kad ir kiek ji turėtų daug išgyvenimų, patirčių, netekčių, aukštumų ir nuopuolių, ji visada švytinti savo energija, šiluma, jaukumu, o svarbiausia ŽMOGIŠKUMU“, – teigia viena respondentė. Įdomu, ar apklausa būtų kitokia, jei močiutė būtų dirbusi, tarkime, „Inkaro“ fabrike ir
gaminusi ne kojines, o sportbačius. „Taip, tai laimingas atsitiktinumas, produkcija prideda šarmo, bet jei močiutė būtų gaminusi varžtus, man vis tiek būtų įdomu, juk esmė ne produktas, o žmonių buvimas ir jo pėdsakas“, – atsako menininkė.
„Kotono“ meninio tyrimo dalis yra ir žurnalų „Tarybinė moteris“ skaitymas. Kai Vytautė surengė pristatymo vakarą Kauno menininkų namuose, kuriuose kelias savaites rezidavo, storus segtuvus su senais žurnalais sklaidėme visi kartu. „Tai man leido geriau suprasti okupacijos metus, to meto žmones, tuo pačiu paaiškino ir šiandien vis dar gajų stereotipų apie moteriškumą kilmę“, – sako Vytautė. Anot kūrėjos, „Tarybinė moteris“ savo laiku buvo fenomenas, geidžiamame, skaitomame žurnale skelbiami tekstai, tiek propagandiniai, tiek šviečiamieji, turėjo didelę reikšmę. Dabartinius moteriškus žurnalus Vytautei vertinti sunku, jų neskaito būtent dėl to, kad nemato vertės ir prasmės: „Šiandien turime daug kitų šaltinių, kurie pakeitė vieno žurnalo tiesą.“
Kaip ir kituose dideliuose fabrikuose, „Kotone“ virė savos tradicijos, baliai, susirinkimai (apie Kauno industrijos žmogiškąjį veidą pasakoja kuratorės Auksės Petrulienės vedama platforma „Mažosios istorijos“, labai rekomenduoju, – red. past.).
Buvo išleista net „Kotono“ knygelė, kurią išsaugojo močiutės bendradarbė. Tiesa, su kolektyvo narėmis Danutė neišlaikė stipraus ryšio, išėjusi iš darbo tapo gerokai ramesnė ir uždaresnė. „Nors, kiek pasakojo, 9 dešimtmetyje veikė viską – buvo
aktyvistė, Sąjūdžio narė, visuomenininkė, interviu davė, tik jo niekaip nerandame, nes tiksliai nepamena, kas tą pokalbį spausdino, galbūt „Komjaunimo tiesa“, – juokiasi Vytautė. Čia verta paminėti, kad kaunietė dirba Ąžuolyno bibliotekoje, kurioje saugoma daugybė tomų lietuviškos periodikos. Tikiuosi, kitame „Kotono“ pristatyme jau perskaitysime ir istorinį pokalbį.
Klausimą, kodėl tai turėtų būti įdomu kitiems, pati sau užduoda ir Danutės anūkė, neslepianti, kad dvejonių kyla. Visgi tiki, kad jai ši istorija įdomi ne tik dėl to, kad „Kotone“ dirbusi kaunietė yra jos giminaitė. „Man įdomu, kaip praeitis prisideda prie dabarties. Tai gali paskatinti ir kitus pasigilinti į šeimos archyvus, suteikti istorijoms naują prasmę ir reikšmę.“
Ar projektas „Kotonas“ jau baigtas? Ne. Reziduodama KMN Vytautė bandė atitolti nuo to, kas jau sukurta ir ištirta, nes nesijautė atskleidusi tai, ką norėjo. Planuose – močiutės atsiminimų atkūrimas priešais fotoaparato objektyvą. Taip pat į saugyklas dar ne metas grąžinti „Tarybinės moters“ komplektus – galbūt garsiai skaitomi žurnalo straipsniai taps garso meno projektu. „KMN kuratorei Agnei sakiau, kad greičiausiai „Kotonas“ bus mano gyvenimo projektas, jame dar labai daug ką turiu nuveikti, dar ne iki galo papasakojau močiutės istoriją, o gal dar neradau geriausio būdo tai padaryti“, – sako Vytautė.
SUGRĮŽTI Į BACHMUTĄ
KOTRYNA LINGIENĖ KADRAI IŠ CLEMENSO VON WEDEMEYERIO VIDEOKŪRINIO „BACHMUTAS 2023“
Įsivaizduokite, jūsų senelis ar prosenelis – KGB agentas. Stribas. Baltaraištis. Neišvengiama tiesa, kad dalies šiuolaikinių lietuvių protėviai savo poelgiais įsirašė į blogiečių sąrašus. Nėra lengva apie tai kalbėti viešai. Bet įmanoma. Juk nesame už tai atsakingi. Vokiečio vaizdo menininko, kurio darbuose tyrinėjamos galios rungtynės ir kiti socialiniai klausimai, Clemenso von Wedemeyerio senelis buvo Vermachto karininkas. Taip pat jis su savimi vežiodavosi 16 mm kamerą.
Su Clemensu von Wedemeyeriu susitikau šią vasarą. Abu lankėmės Kauno IX forto muziejuje, kur iki spalio 29 dienos veikia paroda „Bachmutas. Genocido veidai 1942 | 2022“. Ja, atvežta iš Ukrainos, siekiama nubrėžti paraleles tarp 1942 m. Holokausto tragedijos, per kurią Bachmute (Artemovske) nužudyta per 3000 nekaltų civilių, daugiausia žydų, ir rusų vykdyto miesto naikinimo 2022–2023 m. „Ši paroda atskleidžia istoriją dviejų genocidų, kuriuos skiria aštuoni dešimtmečiai, tačiau abu įvykdyti represinių režimų: nacistinės Vokietijos ir šiuolaikinės rusijos“, – rašoma anotacijoje.
Parodos kuratorė Mariia Mizina (Nacionalinis istorinis memorialinis draustinis „Babin Jar“) į ekspoziciją įtraukė ne tik ukrainiečių menininkų bei fotožurnalistų darbus, istorinę medžiagą, bet ir C. von Wedemeyerio videokūrinį „Bachmutas 2023“ (Bakhmut 2023, 11 min.), kuriame gretinami jo senelio ir paties menininko užfiksuoti to paties miesto vaizdai, pateikiama ir dokumentinė medžiaga.
Clemensai, gal galėtumėte papasakoti apie šio kūrinio priešistorę? Ar seniai žinojote apie medžiagą, kurią jūsų senelis filmavo tuometiniame Artemovske?
Aš pats nepažinojau savo senelio. Be to, mano mama buvo įvaikinta, todėl tiesioginio kraujo ryšio su juo net ir neturiu. Visgi man buvo prieinama filmuota medžiaga, kurią Antrojo pasaulinio karo metu jis užfiksavo kariaudamas Vokietijos pusėje Prancūzijoje, Olandijoje, Lenkijoje, Ukrainoje. Mano
mama perdavė juostas Vokietijos federaliniam archyvui, taip pat rodė filmuotą medžiagą į mūsų namus užsukusiems istorikams. Taigi prisimenu, kad visa tai mačiau labai anksti ir kad tie filmai man padarė įspūdį, nes tai buvo 16 milimetrų juostos, tokia sena technologija, bet turėjo praeiti daug metų, kol ėmiausi su tuo dirbti. Daug metų jaučiau, kad noriu ką nors padaryti su šia medžiaga, tiesiog reikėjo laiko, kad sugebėčiau tai daryti.
Pirmiausia medžiagą pristačiau 2016 m. parodoje Berlyne, kūrinys „P.O.V“ yra septynių kanalų instaliacija. Tai yra, pristačiau septynis skirtingus būdus, kaip susigyventi su šia medžiaga. Tai esė, interviu ir kitos išraiškos priemonės. Taip pat scenos rekonstrukcija trimatėje kompiuterinio žaidimo aplinkoje.
Čia pritaikiau teismo ekspertizės metodą. Prireikė laiko, kad sugebėčiau išvystyti neideologišką požiūrį į kino istoriją. Tokį požiūrį pasitelkiau ir kai kuriuose kituose darbuose.
Po 80 metų grįžote į miestą, kurį regėjo jūsų senelis. Kaip sekėsi Bachmute? Iš pradžių nenorėjau važiuoti, nes nenorėjau eiti savo senelio, kad ir netikro, pėdomis. Kažkaip nesinorėjo sekti nusikaltimų pėdsakais. Taigi šiek tiek bijojau. Bet pabendravęs su kuratore Dana Brezhnieva ir menininku Mykola Ridnyi pasijutau laukiamas ir suprastas, tad nusprendžiau parodyti šią medžiagą Bachmute. Ją papildžiau Vokietijos archyvuose rastais dokumentais –Vermachto vadovybės susirašinėjimais dėl vėlavimo spręsti žydų klausimą ir problemų frontuose.
Tai buvo geras, prasmingas laikas. Man buvo netikėta, kad ukrainiečiai jau žinojo apie mano senelio užfiksuotą medžiagą ir prieš keletą metų netgi buvo surengę parodą apie vokiečių okupaciją. Taigi, mano baimės ir išankstinės nuostatos neturėjo priežasties. Be to, tai buvo proga pirmąkart aplankyti Ukrainą, nes Vokietijoje, ypač mokantis mokykloje, ši šalis tiesiog neegzistavo žemėlapyje. Vėliau, žinoma, situacija pasikeitė, bet aš ten nebuvau lankęsis. Sakyčiau, tai simptomas, būdingas daugeliui mano kartos žmonių. Jiems nelabai rūpėjo Ukraina ar kitos šalys, esančios tarp Vokietijos ir Rusijos.
Kaune rodomame jūsų darbe matome vaizdus, užfiksuotus kelionės metu, taip pat jau po to rusų sugriautą Bachmutą. Ar nujautėte, kad prasminga būtų įamžinti, kaip miestas atrodo 2021-aisiais?
Su savimi pasiėmiau kamerą, bet keliaudamas nebuvau tikras, ar noriu ką nors nufilmuoti Bachmute. Dabar suprantu, kaip pasisekė, jog filmavau, bet tada nieko neturėjau suplanavęs. Žinojau, kad jei ką nors fiksuosiu, galbūt pabandysiu paieškoti kampų ar vietų, kur filmavo senelis, bet nemaniau, kad tai virs nauju kūriniu, nes man tas projektas atrodė baigtas. Na, bet, kaip matome, istorija dar nebaigta.
Paroda, kurioje rodomas ir jūsų darbas, yra pirmoji
Nacionalinio istorinio memorialinio draustinio „Babin Jar“ surengta paroda už Ukrainos ribų. Kaip manote, ar tai gali turėti realų poveikį tam, kaip klostosi situacija? Ką nors pakeisti, sustabdyti?
Tikiu kultūriniais mainais, taip pat neabejoju, kad reikia išsaugoti atmintį. Juk žiūrėjimas į ją padeda
geriau suvokti, kas įvyko. Bet užkirsti kelią? Nemanau, kad tai įmanoma. Tačiau manau, kad būtina dirbti su turimais vaizdais, išlaikyti archyvus gyvus. Tai labai svarbu. Nes kai tik archyvai uždraudžiami, sunaikinami ar pamirštami... Noriu pasakyti, kad sunku lyginti istoriją, bet, manau, jos reikia tam, kad turėtume įrankių, padedančių bent kiek geriau suprasti dabartį.
Spalį Lietuvoje – parlamento rinkimai, tad parodos atidaryme lankėsi ir kalbas sakė daugiau politikų nei įprastai. Galbūt reikėjo daugiau laiko suteikti svečiams iš Ukrainos… Kiek, jūsų nuomone, galima politizuoti tokią parodą?
Tai probleminis klausimas. Manau, nėra naudinga viską politizuoti. Bet kartu tai labai politinė paroda, ir, turiu pasakyti, darau išimtį eksponuodamas joje savo kūrinį, bet tik dėl to, kad tai istorinė politinė paroda. Mano darbas savotiškai eseistinis, tad ribos yra šiek tiek laisvesnės. Bet, mano požiūriu, menas visada kažkiek politiškas, net jei stengiasi toks nebūti. Juk tada jis taip pat yra politinis ėjimas, kviečiantis ištrūkti iš kasdienės politikos, iš ideologijų ir viską sunepatoginti.
Clemensai, ar pasikeitėte kaip menininkas po to, kai jūsų gyvenime atsirado Bachmutas? Žinote, kasdien matau vaizdus, stebiu dalykus, kurie vyksta aplink. Klausimas tik toks – kada imi su tuo ką nors veikti? Šįkart tiesiog pajutau būtinybę dirbti su šia medžiaga. Jei nebūčiau gavęs kvietimo iš ukrainiečių, jei nebūčiau pakviestas į parodą Berlyne, gal nebūčiau prie tų juostų priėjęs taip greit. Bet dabar jaučiau poreikį. Skubėti kartais reikia vien tam, kad tai, kas svarbu, nebūtų pamiršta. Taigi mano darbo metodai nepasikeitė. Tik atsirado skubos.
O KAIP JAUČIASI MAMOS?
LUCIJA LUNDER AUTORĖS NUOTR.
Kauno menininkų namuose šią vasarą savanoriaujanti Lucija Lunder į Lietuvą atvyko iš Slovėnijos. Liublianos universiteto Menų fakulteto absolventė netruko įsilieti į margaspalvį ir daugiakultūrį kolektyvą, o KMN lankytojai jau įprato, kad juos pasitinka lietuviškai nekalbantys, bet bendrauti ir apie meną bei kultūrą padiskutuoti visuomet nusiteikę jaunuoliai. Kaune Lucija įgyvendino ir kūrybinį projektą – rugsėjo pabaigoje pristatė videodarbą, kuriame kelių lietuvių menininkių klausia, ką reiškia būti motina ir kūrėja. Slovėnė neslepia, kad šio projekto priešistorė – gana asmeniška, mat jauna moteris neseniai turėjo priimti svarbių sprendimų dėl savo ateities. Pokalbiai su Lietuvos menininkėmis padeda jai ieškoti atsakymų. Publikuojame keletą pašnekovių minčių, netikėtai pakreipiančių šio žurnalo temą. Visą laiką prakalbėję apie tai, kaip jaučiasi vaikai, išgirskime ir mamas.
Emilija Rožukaitė
Pianistė
Mama esu beveik penkerius metus, pianistė – daug ilgiau, tad turbūt vis dar labiau tapatinuosi su profesija nei su motinyste. Žinoma, pastaroji viską pakeitė. Būti mama – vien tai jau yra didelis iššūkis ir darbas, o kai pridedu savo kaip muzikantės keliamus tikslus, saviraiškos poreikį, visa kombinacija tampa beveik „misija neįmanoma“. Vienas didžiausių iššūkių yra tas, kad muzikantas nuolatos turi praktikuotis, išlaikyti savo techninius įgūdžius, o tai dėl laiko ir energijos stokos padaryti ne visada pavyksta. Žinoma, nesakau, kad tik muzikantės ar menininkės mamos susiduria su šiais sunkumais. Žvelgiant kitu, pozityvesniu rakursu, motinystė yra geriausias mano gyvenime nutikęs dalykas, tai stipriai veikia mano kaip menininkės tapatybę, ją papildo.
Vaida Tamoševičiūtė
Performanso menininkė
Kai pati tapau mama, motinystės tema iškart tapo svarbi mano kūryboje, nors niekada nemaniau, kad taip bus, vis dėlto pokyčiai mano galvoje ir kūne buvo tokie dideli, kad negalėjau jų ignoruoti. Be to, jaučiu, kad vis dar tampu mama, o ne esu ja. Dukrai augant, neišvengiamai jai perduodu tai, kas esu. Negalvoju apie tai, ar ji bus menininkė, bet ji nuo kūdikystės su manimi, mano studentais renginiuose, festivaliuose. Dabar dukrai septyneri, mato mano performansus, jai smalsu, jau net siūlo kūrybos procese „sugalvoti už mane“. Neprimetu jai savo pasirinkimo, bet performansas yra mano tapatybės dalis, ji tai patiria.
Liudvika Sonia Koort
Tarpdisciplininė menininkė
Tai, kad tapau motina, mane kaip menininkę išmokė suprasti ir jausti daug giliau, būti kur kas labiau atsakingai už savo darbą. Augindama vaiką supranti, kaip tavo kuriamas menas gali veikti žiūrovą, nes matai, koks imlus yra augantis žmogus ir koks jautrus aplinkai jis išlieka suaugęs.
Indrė Puišytė-Šidlauskienė Šiuolaikinio šokio kūrėja
Iki gimdymo buvau šokėja, dirbau „Auroje“. 29-erių, kas mano profesijoje yra daug, pradėjau mąstyti apie kūdikį. Dukra pakeitė mano gyvenimą. Mano kūnas iš tiesų pasikeitė, tapo nebe toks lankstus, tarytum sustingo. Sunku buvo net eiti į šokio spektaklius, nes jaučiau, kad noriu būti scenoje. Jei būčiau muzikantė, matyt, būtų buvę kitaip. Gal dvejus metus užtrukau, kol atradau būdą tęsti kūrybinę karjerą, – ėmiau daugiau laiko skirti choreografijai. Na, o dabar dukra taip pat šoka, juk nuo mažens matė mane dirbančią, mano šokėjus, mokinius. Tiesa, ji ir tapo, filmuoja. Žinoma, viską suderinti tikrai sunku. Bet man tai patinka. Tai buvo sąmoningas mano pasirinkimas.
KAUKAI BIJŪNAIIR
DAIVA JUONYTĖ DOVYDO BUČO NUOTR.
Vos 150 metrų ilgio Žemuogių gatvė aprėpia neproporcingai daug istorijų. Kiekvienas pastatas slepia čia beveik prieš 100 metų gyvenusių Kauno inteligentų, karininkų, profesorių, rašytojų dvasią, daiktus, prisiminimus. Ne išimtis ir nr. 2 pažymėtas Felikso Vizbaro suprojektuotas namas – čia gyveno Lietuvos kariuomenės kapitonas, Lietuvos šaulių sąjungos štabo adjutantas Antanas Gedmantas. Šiandien šiuose namuose gyvena ir kuria jo anūkė, grafikė Aistė Ramūnaitė. „Parašėte pačiu laiku!“ – toks atsakymas įskrieja į mano el. pašto dėžutę iš Aistės, man pasiūlius susitikti pokalbio.
Aiste, kuo ypatingas šitas laikas?
Visą gyvenimą rinkau medžiagą apie senelį, labai stengdamasi, kad niekas nedingtų ar ko nors neišmesčiau. Ir šią vasarą atsirado žmogus, buvęs Ažuolyno bibliotekos vadovas Alvydas Samėnas, kuris padėjo viską sudėti į savo vietas.
Kas paskatino tokiam dideliam darbui?
Paskatinimas buvo menininkės Gabrielės Gudaitytės „Žemuogių g. Ilgo metro knyga apie trumpą gatvę“, kurioje radau porą netikslumų. Supratau, kad Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyrius apie senelį neturi jokios informacijos. Norėjau prisidėti prie Kauno istorijos papildymo ir išsaugojimo –supažindinti su senelio veiklomis, Šaulių sąjungos teatru, kuriam jis priklausė. Papasakoti apie jo keliones, pomėgį kolekcionuoti.
Daugiau kaip dešimtmetį
gyvenote ir kūrėte Londone.
Kaip viskas susidėliojo, kad štai šiandien kalbamės Žaliakalnyje, jūsų senelio name? Tai yra paveldas, kuriuo reikia rūpintis. Tiesiog toks mano likimas. Šis namas mane papildo, atveria, o aš atveriu jį. Ne veltui pastatą puošia saulės motyvas – man tai yra saulė ir jūra. Aš čia užmiegu, kai saulė leidžiasi į jūrą, labai natūraliai, ir galiu saugiai vaizduotėje išskėsti sparnus. Senelio globa, visų čia gyvenusių istorijos, nors jų buvo baisių, man suteikia saugumo. Šiame name apima ramybė, balansas tarp gėrio ir blogio, kas ir yra gyvenimas.
Likimas lėmė, kad savo senelio niekada nesutikote – 1941 m. jis buvo suimtas, kalintas, o vėliau sušaudytas Baltarusijoje.
Man senelis buvo pavyzdys iš močiutės pasakojimų – ką jis veikė, kaip elgėsi, mačiau jo nuotraukas. Dar daugiau nuotraukų, dokumentų, laiškų, pjesių, programų radau visai neseniai, jos buvo paslėptos ir užkastos garaže. Močiutė apie tai nieko nepasakojo, neleido ieškoti, bet ir nieko neleido išmesti. Tą aš irgi automatiškai perėmiau – viską saugoti, kol ateis laikas.
Kokie pasakojimai apie senelį labiausiai įsiminė?
Tikriausiai močiutės ir senelio pažinties istorija, kai močiutė, būdama keturiolikos, jau grojo pianinu Kauno karininkų ramovėje. Vieną vakarą, jai akompanuojant, senelis priėjo ir užkalbino. A. Gedmantas pas Borisą Dauguvietį buvo baigęs dramos studijos kursus. Senuose laikraščiuose radome, kad iki 1933 m. Šaulių sąjungos teatre senelis buvo suvaidinęs apie 800 kartų. Močiutė taip pat buvo muzikantė, tai teatras ir muzika pynėsi kasdieniame gyvenime. Tiesa, laikraščiuose radome ir kritikų atsiliepimų. Viename jų rašoma, kad senelis labai žemaičiuodavo (juokiasi).
Dar vienas iš ryškių pasakojimų – apie pavardės kilmę. Vieną kartą viešint Palangoje bendroje kompanijoje buvo Jonas Jablonskis, kuris mano senelio paklausė, kokia jo pavardė. Seneliui pasakius „Gedmontas“, J. Jablonskis pataisė: „Tu ne Gedmontas, o Gedmantas.“ Senelis, vos grįžęs iš Palangos, iškart pakeitė pavardę, kad būtų taisyklinga. Tai netgi tokiose situacijose, besigrožėdamas jūra, tu gali padaryti labai daug, į pastabą atsiliepti ir sureaguoti. Gyvenime visą laiką reikia būti atsibudusiam. Senelis man yra pavyzdys, kokio daugiau nemačiau.
Aiste, esame visai šalia Kauko laiptų ir aš negaliu nepaminėti jūsų kurtų kaukų – viename lange kaukas pasitinka visus, įžengiančius į jūsų kiemą.
O mes tik šiandien pastebėjome, kad buvusios parodos knygelėje esu surašiusi žemaitiškus kaukų pavadinimus (juokiasi). Dėstydama Italijoje supratau, kad kiekvienas miestas kaip šulinį, kaip auksą kasa praeities istorijas ir jas moderniai interpretuoja.
Tada tai turi pagrindą ir vertę bei tam tikrą svorį, nuo kurio galima atsispirti.
Valstybė taip pat skatina domėtis tuo mažu miesto gabaliuku, kur gyvena menininkas, kad jis kuo labiau tai ištransliuotų. Tada supratau, kad turiu kauką ir galiu jį ištransliuoti. Taip įkūriau galeriją „Kaukas Žemuogių pievelėje“.
Užsiminėte, kad dabar jau
esate šiek tiek atitrūkusi nuo kaukų – kuriate abstrakcijas, tapote peizažus, bet išliekate grafikoje.
Senelis bandė skirtingas veiklas, o aš esu toje pačioje grafikoje ir jaučiu, kad žmogus kaip deimantas – tu jį gali iki gilios senatvės šlifuoti ir daryti kažką, kas atrodo neįmanoma. Mano grafika irgi yra eksperimentinė, aš linoraižinį derinu su tapybiniais elementais, viskas, žinoma, yra spausdinta rankomis.
Kas jums kuria unikalią miesto aurą?
Mano nuomonė apie tai gali keistis kiekvieną dieną. Kaunas yra be galo jaukus miestas, kuriame išlikę daug skirtingų stilių pavyzdžių. Žaliakalnyje gyvena labai draugiški kaimynai. Mieste daug išsilavinusių, suprantančių, švytinčių žmonių. Žmonių žinojimas, kultūringumas, taurumas man ir yra miesto dvasia.
Aiste, kalbame apie jūsų senelį, bet norėčiau nepamiršti ir močiutės. Tikriausiai ne vienam teko girdėti apie jos augintus bijūnus.
Taip, todėl kartu su dukra norime atverti bijūnų sodą. Anksčiau, regis, vienoje Žaliakalnio dalyje nebuvo galima tvorų turėti. Taigi norime, kad tai būtų atvira. Radome močiutės nuotraukų, kur po langais matyti vien bijūnai. Jau keturis pasodinome, matysime, kaip bus toliau.
Ką planuojate su surinkta medžiaga daryti?
Tikimės išleisti leidinį, kuris papildytų Kauno istoriją. Tą padaryti įpareigoja ir vieta, ir Kauno modernizmo gautas UNESCO įvertinimas. Senelis buvo apdovanotas ir Šaulių žvaigžde. Labai noriu visuomenei papasakoti apie senelio veiklą teatre, kaip Žaliakalnio įdomybę. Norėčiau, kad leidinyje iššoktų trimačiai kaukai. Toks būtų junginys: senelio istorija su mano šiuolaikine interpretacija.
KULTURA. KAUNAS. LT PRISTATO
KAUNAS PILNAS RENGINIŲ
KULTŪROS LAUKAS JAUTRIAI REAGUOJA Į KARĄ
SPALIS RAMINA, BET NEMIGDO. RENGINIAI
KVIEČIA STABTELĖTI IR ĮSIKLAUSYTI – AR MANYJE
UKRAINOJE. RENGINIAI, SKELBIAMI ŠIAME
KALENDORIUJE, GALI BŪTI PERKELTI AR ADAPTUOTI
PASILIKS ŠIS VAKARAS, SUSITIKIMAS, KŪRINYS? DAUGIAU RENGINIŲ RASITE NUOLAT
Į PALAIKYMO AKCIJAS. AKTUALIĄ INFORMACIJĄ
RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME
ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME KALENDORIUJE: RENGINIAI.KAUNASPILNAS.LT
KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT
KALENDORIUS
Iki 02 16
Paroda „Lozoraičiai –vilties diplomatija: šimtmetis valstybės naudai“
Nacionalinis M. K. Čiurlionio
dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55
Lozoraičių šeima Romoje, 1977 m.
VDU Lietuvių išeivijos instituto archyvo nuotr.
Šie metai skirti diplomatams
Lozoraičiams, jų Lietuvai nuveiktų darbų įprasminimui. Per
Lozoraičių trijų kartų gyvenimo etapą Tėvynė patyrė tris esminius gyvavimo lūžius – valstybės sukūrimą, sovietinę okupaciją ir nepriklausomybės atkūrimą. Paroda pasakoja ne tik apie
Lozoraičius, bet ir apie viltį bei vilties diplomatiją, apie kultūros galią, tautos susitelkimą ir kelią į Lietuvos nepriklausomybę.
Iki 10 13
Luko Marciulevičiaus paroda „Taškas, kuris išėjo pasivaikščiot“
Meno galerija „Drobė“, Drobės g. 62
Remdamasis modernistinės tapybos tradicija, Marciulevičius tyrinėja linijos ir taško santykį vaizduojamajame mene. Parodos pavadinimas yra nuoroda į šveicarų menininko Paul Klee mokymą, pagal kurį taškas, linija ir paprastos formos yra kūrybinės išraiškos pagrindas.
Klee teigė: „Linija yra taškas, išėjęs pasivaikščioti“ – ši garsi citata puikiai apibūdina parodos idėją.
Iki 11 03
Francisco Goya ofortų ciklo paroda „Karo negandos“
Kauno rajono muziejus, Pilies takas 1, Raudondvaris, Kauno raj.
F. Goya. Iš ciklo „Karo negandos“, nr. 71
Raudondvario pilyje eksponuojama vieno žymiausio ispanų dailininko ir vienos iš ryškiausios XVIII–XIX amžių sankirtos dailės figūrų –
Francisco Goyos (1746—1828) ofortų paroda „Karo negandos“ (isp. Los desastres de la guerra). F. Goya sukūrė šį ciklą apmąstydamas ispanų nepriklausomybės kovas su prancūzais, kuriose ir pats dalyvavo.
Iki 10 24
Tarptautinis kamerinės muzikos festivalis „Avanti“ Įvairios vietos
VDU kamerinis orkestras. Kipro Kublicko nuotr.
Šiais metais Vytauto Didžiojo universiteto kamerinio orkestro organizuojamas festivalis kvies pažvelgti į muzikos pasaulį per judesio bei skambesio harmoniją. Festivalio tikslas – inovatyviai ir šiuolaikiškai pateikti profesionalios kamerinės muzikos ir judesio, apšvietimo bei vizualinės medžiagos sintezę.
Programa: facebook.com/festivalisavanti
SPALIS
Iki 10 26
Paroda „Istorijos kvapai: nuo Kleopatros iki Napoleono“
Lietuvos švietimo muziejus, Vytauto pr. 52
Muziejus kartu su parfumere Jolanta Cinaitiene kviečia įkvėpti istorijos aromatų ir simboliškai leistis į pasimatymą su skirtingų istorinių laikotarpių, tiesiogiai ir netiesiogiai Lietuvos kultūriniam gyvenimui įtakos turėjusiomis, asmenybėmis.
KALENDORIUS
10 01–10 21
Baltijos ir Šiaurės šalių muzikos festivalis
Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
Spalio 1, 9 ir 21 dienomis vyksiančio ciklo priešistorė – 25 metus vykęs E. Griego ir M. K. Čiurlionio muzikos festivalis. Naujojo festivalio akiratyje – klasikinė muzika ir džiazas, M. K. Čiurlionis, E. Grieg, jų amžininkai ir sekėjai, folkloras ir jo interpretacijos bei Lietuvos diaspora, dialogai apie meno ir kultūros procesus pasaulyje.
10 01–10 31
Tarptautinis fotografijos ir medijų meno festivalis „IPMA“ M. Žilinsko galerija, Nepriklausomybės a. 12
10 01–10 06
Tarptautinis šokio festivalis AURA 34 Įvairios vietos
Scena iš Sarah Baltzinger spektaklio „Vénus Anatomique“. Sarah Aubel nuotr.
Jau 34-rius metus be pertraukos šiuolaikinio šokio tradicijas puoselėjantis renginys ištikimai laikosi savo vizijos – festivalyje tik pripažinti šokio meistrai ir jų visame pasaulyje kokybės ženklu tapusi kūryba, pakviesianti įsimintinam šokiui kiekvieno festivalyje apsilankiusiojo sielą.
Programa: dancefestival.lt
Per 40 perspektyvių menininkų iš viso pasaulio, 5 Lietuvos ir užsienio kultūros atstovų vedamos paskaitos, parodų atidarymai ir pirmą kartą viešai pristatoma A. Sutkaus spalvotų fotografijų ekspozicija – taip Kaune jau spalio mėnesį pasitiks antrą kartą vykstantis fotografijos ir medijų meno festivalis IPMA. Vienintelis tokio pobūdžio renginys šiame regione lankytojams visą mėnesį žada siūlyti kokybišką, šiuolaikišką ir gyvenimo istorijų kupiną turinį. Festivalio organizatorius – Kauno kolegija.
Programa: ipmafestival.lt.
Antano Sutkaus nuotr.
10 03–10 06
Istorijų festivalis „Transformacija: žmogus, miesta, gamta“
Įvairios vietos
„Istorijų festivalis jungia visus, kurie mėgsta pasakoti ir klausytis istorijų. Festivaliu siekiame priminti daugiatautę vietos istoriją, stiprinti dialogą tarp skirtingų Kauno miesto ir rajono bendruomenių, skatinti
žmonių pasididžiavimą vieta, kurioje gyvename, o kartu – ieškoti inovatyvių istorijų pasakojimo formų“, – kviečia iš „Kaunas 2022“ renginį perėmęs Kauno miesto muziejus. Programoje – renginiai, parodos, edukaciniai užsiėmimai, ekskursijos.
10 03–10 30
Paroda „Pendzeliuko (Gerardo Bagdonavičiaus) knygos ženklai“
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18
G. Bagdonavičiaus ekslibrisas
Gerardas Bagdonavičius – dailininkas grafikas, pedagogas, kraštotyrininkas, scenografas. Jis sukūrė daugiau kaip 200 ekslibrisų, turinčių vieną charakteringą bruožą – kiekviename grafikos lapelyje jis siekė pateikti kiek įmanoma daugiau simbolių, apibūdinančių bibliotekos savininką ir pačią biblioteką. Parodoje eksponuojami dailininko knygos ženklai skirti Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjams, rašytojams, menininkams, įvairioms organizacijoms ir jų bibliotekoms.
SPALIS
KALENDORIUS
10 03–10 31
Lauko paroda
„Senasis Kaunas
dailininko Gerardo
Bagdonavičiaus
kūryboje“
Laisvės alėja šalia Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos
G. Bagdonavičius. „Kaunas. Maironio namai“. Šiaulių „Aušros“ muziejus
Parodoje išvysite XX a. Kauno vaizdus, kurie priartins praeitį prie šių dienų ir leis įdomiausiuose Gerardo Bagdonavičiaus darbuose užfiksuotus objektus palyginti su šiandien matomu miesto peizažu. Ši ekspozicija – puiki proga pamatyti tai, ko Kaune įprastai neišvysi, kadangi dailininko piešiniai saugomi Šiauliuose. Istorijų festivaliui skirtos parodos partneris – Šiaulių „Aušros“ muziejus.
Nuo 10 04
Miuziklas „SUGAR. Džiaze tik merginos“
Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91
Gal menate, kaip pasaulis ėjo iš proto dėl dviejų moterimis persirengusių muzikantų? Mūsuose tas nespalvotas kino filmas išgarsėjo pavadinimu „Džiaze tik merginos“. Naujiena Kauno valstybiniame muzikiniame teatre – šio kūrinio miuziklinis variantas, kurio režisierius – Andrius Žiurauskas, o muzikinis vadovas ir dirigentas –Julius Geniušas.
Nuo 10 04
Filmas „Džokeris: Folie à Deux“ (Joker: Folie à Deux)
Kino teatrai
Kadras iš filmo
Du „Oskarus“ ir daugiau nei šimtą įvairių kitų kino apdovanojimų visame pasaulyje laimėjęs ir sėkmingiausiu visų laikų tik suaugusiems skirtu filmu istorijoje tapęs režisieriaus Todd Phillips ir aktoriaus Joaquin Phoenix duetas sugrįžta į kino ekranus. Ir šis sugrįžimas neabejotinai yra vienas laukiamiausių šių metų filmų – juk į komandą jungiasi ir Lady Gaga.
10 04–10 13
Kino festivalis
„Lokys, liūtas ir šakelė“
Kino teatrai
Kadras iš filmo „Buenos Airių panos“
Ilgėjančiame festivalyje – 16 pilno metražo filmų ir 1 trumpo, nuo Azijos iki Lotynų Amerikos. Kiekvienas filmas atrinktas iš didžiųjų kino festivalių –Berlyno, Kanų, Venecijos ir San Sebastiano. Festivalyje bus pristatomi naujausi tokių režisierių kaip François Ozonas, Noémie Merlant, Michelis Franco, Joshua Oppenheimeris, Hong Sang-soo filmai su vaidmenis sukūrusiais Isabelle Huppert, Jessica Chastain, Peteriu Sarsgaardu, Tilda Swinton, Michaelu Shannonu, ir kt.
Šeštadienis, 10 05, 19:00
Dokumentinis filmas
„Mana rajons: Pietinis“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Vavova iliustr.
Dukart nugriauti, istorinius sluoksnius praradę Šiauliai, įvardinami kaip „vis iš pelenų atsikuriantys” arba miestas, „kuriame viskas galima“. Režisierė Julija Juknaitė kviečia kartu su žmonėmis ir jų istorijomis kviečia ieškoti šiandieninio Pietinio įvykio kartu su Pietinio Kronikų autoriumi Rimantu Kmita, atrasti Pietinio muzikos sceną ir diskutuoti apie rajono aplinką ir įtaką gyventojams.
SPALIS
KALENDORIUS
10 08–10 27
Kino festivalis
„Nepatogus kinas“
Kino teatrai
Kadras iš filmo „Meldžiant Armagedono“
„Žiūrovams atrinkome pačių
įvairiausių, labiausiai stebinančių ir, svarbiausia, tikrų istorijų – nuo mūsų mirusius artimuosius galbūt pakeisiančio dirbtinio intelekto, laimės matavimo karvėmis ar meilės motelių
Brazilijoje paslapčių iki karštomis
Talibano pėdomis sekančios kameros, diktatūrų paliestų žmonių bei bejausmių ir nepavargstančių karo mašinų“, – pasakoja „Nepatogaus kino“ vadovas Gediminas Andriukaitis. Dokumentikos peržiūros vyks ne tik kino teatruose, bet ir kiekvienų namų ekranuose, daugybėje bibliotekų ir net įkalinimo įstaigose.
10 09 – 11 05
Karolinos Ūlos
Valentaitės paroda
„Kaulų tyrlaukiai“
VDA Kauno fakulteto galerija, Muitinės g. 2
Menininkė tyrinėja subtilius ryšius tarp savęs, mamos ir gamtos. Šių santykių susipynimas tampa atspirties tašku ieškant gilesnės būties technologijų persmelktame pasaulyje. Parodoje eksponuojami kūriniai kviečia į asmenišką kelionę, kuriai suteikiamas folklorinis ir mitologinis atspalvis.
Nuo 10 11
Filmas „Psichopato
bučinys“
(Woman of the Hour)
Kino teatrai
Kadras iš filmo
Istorija nutikusi septintajame dešimtmetyje savo žiaurumu ir ciniškumu sukrėtė tūkstančius žmonių. Režisierė ir pagrindinė filmo aktorė Anna Kendrick („Nedidelė paslauga“) puikiai atskleidė itin nuožmaus psichopato, serijinio žudiko, seksualinio nusikaltėlio Rodney Alcala istoriją, jo aukų skaičius peržengia bet kokias sveiko proto ribas.
Penktadienis, 10 11, 18:00
Koncertas „Muzikinė kelionė: nuo Škotijos iki
Sevilijos“
Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
Raminta Vaicekauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.
Kauno miesto simfoninio orkestro koncerto programoje kartu su orkestru sopranas Raminta Vaicekauskaitė atliks ištrauką iš ispanų klasiko J. Turinos ciklo balsui ir orkestrui „Sevilijos dainos“. Koncerte taip pat skambės vokiečių kompozitoriaus F. Bartholdy Simfonija nr. 3, dar kitaip vadinama „Škotiškoji“. Diriguos Lietuvos publikai jau pažįstamas vokiečių dirigentas Markusas Huberis.
10 11–10 12
Festivalis „Kaunas
Blues“
Stoties rajonas ir Kauno sporto halė
Antrasis tarptautinis miesto bliuzo festivalis pristato šio žanro tradicijas ir įvairovę bei skleidžia bliuzo dvasią.
Tai ne tik pasaulinio garso atlikėjų
Walter Trout ir Baba Sissoko koncertai
Kauno sporto halėje, bet ir naktinės jam sesijos bei smagi nemokama dieninė dalis stoties rajone.
10 11–10 13
Architektūros festivalis vaikams „Kur paslėpti lobiai?“
Kauno centrinis paštas, Laisvės al. 102
Šeimos su skirtingo amžiaus vaikais kviečiamos pažinti architektūrą, savo aplinką, išskirtinį dėmesį skiriant
Kauno modernizmo architektūrai ir UNESCO pasaulio paveldo ženklui. Pašte galėsite dalyvauti edukacijose, tyrinėti architektų kambarėlius, parodą, žaisti įvairius žaidimus, žiūrėti architektūrinį kiną, aplankyti statybinės technikos ekspoziciją.
Programa: architekturosfestivalis.lt
SPALIS
Baba Sissoko. Atlikėjo archyvo nuotr.
KALENDORIUS
Šeštadienis, 10 12, 15:00 „Sapnas pilvu į viršų (šuo ar žuvis?)“: edukacijos su Ollie
Hermansson
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Ollie Hermansson kūriniai gilinasi į istorijas apie lytį, tapatybę ir santykius – išreikšti kūnu, tekstu, piešiniais ir taktiliniais gestais. Hermansson kalbasi su savo auditorija asmeniniu, intymiu tonu. Viena iš didžiausių menininkų varomųjų jėgų yra sukurti akimirką, kai žiūrovai įsitraukia į pasirodymą nuoširdžiai ir su simpatija.
Antradienis, 10 15, 18:00 Nijolės Narmontaitės koncertas
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Vaivos Abromaitytės nuotr.
Senjorų mėnesio proga į susitikimą kviečia gerai žinoma kino, televizijos ir teatro aktorė, knygų autorė Nijolė
Narmontaitė. Bibliotekoje ji pristatys savo naujausią programą „Juoko ir romantikos niekada nebus per daug“.
Trečiadienis, 10 16, 18:30
Interaktyvus šokio spektaklis „4 Viktorai“
BLC, K. Donelaičio g. 62
Trupės „Nuepiko“ kūrinio ašis –olimpinės žaidynės. Didžiausias sporto renginys pasaulyje. Bet kas jei, pasitelkiant šokį ir cirką, į šį globalų renginį pažvelgtume kiek kitaip? Ar žinojote, jog pirmasis Olimpinis čempionas buvo kepėjas? Kūrybiškas ir platus požiūris į judesį, olimpiniai žiedai, deglas, šventė ir vieningumas yra šio spektaklio įkvėpimo šaltiniai.
Penktadienis, 10 18, 18:00
Koncertas „Kauno valstybiniam
chorui – 55“
Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
Kauno valstybinis choras 1969 m. spalio 23 d. KVCH archyvo nuotrauka
Petro Bingelio suburtas choras per 55-erius kūrybinės veiklos metus surengė daugiau nei 4500 koncertų. Nuo 2021 m. Roberto Šerveniko vadovaujamas choras gimtadienio proga atliks Georgo Friedricho Händelio himnus, kuriuos koncerte palydės du iškilūs Antono Brucknerio kūriniai.
Penktadienis, 10 18, 20:30 „Sapnas pilvu į viršų (šuo ar žuvis?)“:
Mariannos Simnett video darbų peržiūra
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Kadras iš M. Simnett darbo „Blue Moon“
Marianna Simnett yra Berlyne gyvenanti ir dirbanti įvairių sričių menininkė. Ji naudoja ryškias ir visceralines priemones kūnui, kaip transformacijos vietai, tyrinėti.
Psichologiškai įkrautuose darbuose, kurie meta iššūkį ir jai, ir žiūrovui, Simnett įsivaizduoja radikalius naujus pasaulius, kupinus nesutramdomų minčių, keistų pasakojimų ir troškimų.
SPALIS
KALENDORIUS
Nuo 10 18
Spektaklis „Kartoteka“
Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71
Gintaras Varnas. Donato Stankevičiaus nuotr.
„Kartoteka“ – naujas režisieriaus
Gintaro Varno spektaklis pagal lenkų poeto bei dramaturgo Tadeuszo Różewicziaus (1921-2014) pjesę. Tai ironiškas spektaklis apie žmogų kryžkelėje, jo ėjimą į save ir bandymą surasti gyvenimo prasmės atramas.
Antradienis, 10 22, daug seansų „Geriausios Kanų liūtų reklamos“
„Forum Cinemas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49
Robert Capa šiuolaikinės fotografijos centro reklama
„Kanų liūtų“ kūrybiškumo festivaliui šiais metais pateikta daugiau nei 26 000 darbų, kurie varžėsi dėl apdovanojimų 30-yje pagrindinių kategorijų. Lietuvos kino teatruose žiūrovai išvys 2 valandų programą, atrinktą ir sudarytą iš „Kanų liūtuose“ apdovanotų darbų.
Antradienis, 10 29, 18:00
Spektaklis „Kafka Insomnia“
Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A
„Kosmos Theatre“ archyvo nuotr. Žilvino Vingelio („Kosmos Theatre“) režisuotas spektaklis pasakoja sapniškai realistišką čekų rašytojo Franco Kafkos vienos nemigos nakties istoriją. Sapnavimas būdraujant – tai kūrybos metodas, gyvenimo būdas, ligos padarinys ar pagrindinė Kafkos literatūrinio pasaulio genialumo sąlyga?
Antradienis, 10 29, 18:30
Dueto „Honeypaw“ koncertas
Ąžuolyno biblioteka, K. Donelaičio g. 8
Atlikėjų archyvo nuotr.
„Honeypaw“ – tai Jurgitos Žvinklytės ir Matti Palonen duetas, susikūręs po to, kai Jurgita 2019 m. persikėlė gyventi į Torontą (Kanada). Nuo to laiko jie atlieka tradicines dainas lietuvių, suomių ir karelų kalbomis įgrojant kanklėmis, kantele ir jouhikko instrumentais Kanadoje ir Europoje. Koncerte duetas atliks dainas iš nepublikuotų suomių folkloristo A. R. Niemi 1912 m. padarytų vaškinių cilindrų įrašų
Ketvirtadienis, 10 31, 18:30 „Pamatyk kine“: filmas „Kerė“ (Carrie) „Forum Cinemas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49
Kadras iš filmo
Ketvirtadienis, 10 31, 19:00
Ciklo „NICHE“ koncertas
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Antrajame šiuolaikinės elektroakustinės muzikos koncertų ciklo sezone koncentruojamasi į balsą, siekama atskleisti įvairiapusį menininkų požiūrį į vokalą kaip kūrybos ir komunikacijos įrankį, pristatyti skirtingas kūrybines metodikas ir jų pritaikymą.
Pirmajame vakare – grupės „Edgy Palates“ koncertas bei Gretos Štiormer ir Vaido Bartušo peformansas „Casta Diva“.
1976 m. pasirodžiusios Stepheno Kingo knygos ekranizacijos autorius yra Brianas De Palma – režisierius, išgarsėjęs po filmo „Žmogus su randu“. Kritikai giria sprendimus, efektyviai perteikusius Kerės paauglystės nerimo ir neteisybės jausmus. Tai sudėjus su kokybiškais efektais, unikalia spalvų gama ir įsimintiniausia išleistuvių scena kino istorijoje, rezultatas virto tikra siaubo klasika.
SPALIS
kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt
Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1
KAUNAS PILNAS KULTŪROS
MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE
AUTORIAI: Agnė Sadauskaitė, Andrius Vaškevičius, Austėja Banytė, Daiva Juonytė, Dovydas Bučas, Emilija Visockaitė, Gie Vilkė, Kęstutis Lingys, Kipras Štreimikis, Kotryna Lingienė, Lucija Lunder, Robertas Nevecka.
(PLATINAMAS NEMOKAMAI)
GLOBOJA: LEIDŽIA: