KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2025 04

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

Greta Haga

JŪSŲ

LENTYNOMS IR GROTUVAMS

TARP KATE MOSS IR STOCKHAUSENO

TARP DVIEJŲ EPOCHŲ

VETERANAIS VIRTĘ „PARTYZANAI“

GARSO INŽINIERIAUS METAMORFOZĖS

NUO DANTIES IKI RADIJO STOTIES

TESTAS

NAKTINIAI PAUKŠČIAI

Apie elektroninės šokių muzikos kultūrą rašomos knygos, kuriamos dokumentinės laidos, rengiamos parodos. Taip, šią vasarą sostinėje bus atidaryta paroda „Reivo archeologija“, kurios salėse bus eksponuojami ir artefaktai bei sentimentai iš naktinio Kauno, koks jis buvo amžių sandūroje. O ar dabartinė kylančio Kauno karta tai žino ir vertina?

Stebint aktyvią klubo „Auditorija“ vienijamos komandos veiklą norisi tikėti, kad taip. Tai šioje Kauno vietoje, M. Žilinsko galerijos erdvėse, beveik dešimt metų veikė „Lizdas“, kurio misiją ir tęsia kiek aukščiau pakylėta „Auditorija“. Čia gimė idėja Kauną bent kelioms vasaros dienoms paversti regiono šokių muzikos epicentru. Šiuolaikinio miesto festivalio „Audra“ debiutas įvyko 2022 m., kai Kaunas buvo Europos kultūros sostine.

Nors festivalis mutuoja ir migruoja –šiemet vyks per M. K. Čiurlionio gimtadienį rugsėjo antroje pusėje –verta prisiminti, kad tai vienas nedaugelio apčiuopiamų, girdimų, regimų ir tiesiog išlikusių „Kaunas 2022“ rezultatų. „Audra“ gali didžiuotis ne

tik stabiliu miesto finansavimu, bet ir Lietuvos kultūros tarybos strategine parama – tiesa, ji ne didžėjams ir šokėjams, bet šiuolaikinio meno programai.

Bet kol kas mes norime pakalbėti apie muziką. Kaip ir kiekvieną balandį, žurnalo puslapiuose tyrinėjame, kaip skamba Kaunas ir kas tokie tą skambesį kuria, transliuoja, palaiko. Žinoma, šokių muzika – tai dažniausiai tamsaus paros meto reikalas, vienijantis nuo dienos, savaitės, mėnesio darbų ir vargų atitrūkti norinčius naktinius paukščius. Bet dažnas jų – dieną lygiai taip pat aktyvus, talentingas, įdomiu profesiniu keliu einantis žmogus.

Apie tokius, balansuojančius tarp nakties ir dienos, šįkart ir pasakojame. Numeryje atsiveria net du architektai, diplomuota kompozitorė, su „Saule ir jūra“ turuojantis garso inžinierius, plokštelių leidėjai ir dar pats tikriausias muzikos mokytojas. O pradžioje – aktyvaus elektroninės muzikos scenos dalyvio rekomendacijos dar tik atrasiantiems šį garsyną.

JŪSŲ

LENTYNOMS IR GROTUVAMS

JUSTAS KONTRIMAS GIE VILKĖS ILIUSTR.

Pastarąjį dešimtmetį Lietuvos elektroninės muzikos laukas vis dažniau linksniuojamas užsienyje. Dinamiški festivaliai, kokybiški vakarėliai ir čia atvykstantys aukšto kalibro atlikėjai neabejotinai kelia scenos vertę.

Įvaizdžiu didžiuotis galime, tačiau tikrai mažiau dėmesio skiriame prodiuseriams ir muzikos leidykloms. Nors tai yra mūsų kūrybinio polėkio ir mentaliteto veidrodis. Tad kokią žinią apie save transliuojame pasauliui?

Muzikos leidyklos sąvoka daugialypė. Nors komercinėje industrijoje leidyklos dažnai asocijuojamos su pelno siekiu, nepriklausomoje scenoje prigijo sinonimiškas žodis „leiblas“, turintis papildomą atspalvį, – jis dažniau siejamas su bendruomeniškumu, nišine kūryba, menine laisve ar „pasidaryk pats“ dvasia. Šiame tekste abi sąvokos bus vartojamos apibūdinant nepriklausomas platformas.

Šiuo metu šalyje veikiančius leiblus, ko gero, būtų galima suskaičiuoti ant abiejų rankų pirštų. Ne paslaptis, kad finansiškai tokia veikla dažniausiai nuostolinga, tad absoliučiai daugumai tai tėra aistra ir hobis po pagrindinio darbo. Pusė tokių platformų veiklą vysto aktyviai, kitos retkarčiais išnyra į paviršių, o likusios yra letargo būsenos. Todėl šiame tekste išskirsiu keturias aktyvias leidyklas, kurios užsiima kokybiško turinio propagavimu, skatina vietinius kūrėjus ir planuoja tolesnę ateitį. Penktoji – „PZ Records“ ir visa dueto „Partyzanai“ veikla plačiau apžvelgiama kitame šio žurnalo numerio tekste.

„Amulet of Tears“

Kas yra konceptualus leiblas? Kaip jis pakviečia į muzikinę kelionę? Kokią istoriją jis nori tau papasakoti? Šių klausimų svarbą supranta vilnietis

Andrėjus Surgutanovas, 2020 m. įkūręs leidyklą „Amulet of Tears“, kuri bene vienintelė Lietuvoje tyrinėja ambiento muziką.

Pirmojo leiblo rinkinio „The Birth of Tragedy“ išnašose pasakojama: „Apoloniškoji ir dionisiškoji žmogaus prigimtis atspindi mūsų svarbiausią vidinę kovą – chaoso ir tvarkos šokį, proto ir širdies prieštarą, tyros harmonijos ir svaigios euforijos mūšį.“ Penketas atlikėjų čia interpretuoja apoloniškąją formą (tvarką, harmoniją ir aiškumą), o likusieji – dionisiškąjį archetipą (instinkto vedamą ir ribų neturintį chaotišką išsilaisvinimą). Kituose rinkiniuose panašiai narstomos Sigmundo Freudo sapnų interpretacijos bei Italo Calvino knygos „Nematomi miestai“ skyriai.

Platformoje spėjo užderėti 19 autorinių albumų (didžioji dalis – vinilinių plokštelių ir kasečių formatu), kurių psichogeografija driekiasi nuo Teksaso per Melburną į Vilnių. Visus juos vienija stipri introspekcijos ir organiškumo sąveika, kurioje, atrodo, dažnai mūsų gniaužiamos emocijos pasireiškia originaliu sintezatoriniu gausmu, gyvais įrašais ir avangardiniais eksperimentais. Leible „Amulet of Tears“ albumus išsileido trys lietuviai: Jonas Raudonius kinematografišką „Imaginary Freedom“, Arnas Berezė (Undveld) žiemos pasaką primenantį „Cloud Atlas“ ir Vytautas Petrauskas (Arkhad) su KAOSMOS elegiškumu pulsuojantį bendrą darbą „The Lost Columns“. Leible galima rasti ir universaliojo Viktoro Urbaičio (Teatre) kūrybos.

Kruopšti A. Surgutanovo kuratorystė, subtilus žvilgsnis į atmosferiškumą ir muzika, kurioje gali užmegzti dialogą su savimi, – šios priežastys jau subūrė „Amulet of Tears“ klausytojų ratą pasaulyje.

„Area127“

Rašydamas šį tekstą galvojau, ką galima būtų pavadinti lietuvišku elektroninės muzikos skambesiu, o ką – tarptautiniu. Kalbant apie klubinę muziką, unikalią perspektyvą pastaraisiais metais į mūsų padangę atnešė Tadas Majeris (Tadan) ir jo leiblas „area127“.

Dešimtmetį praleidęs Londone, o užpernai ilgam Lietuvoje nutūpęs prodiuseris yra vienas iš techno ir trance muzikos reformatorių, jau sulaukusių tarptautinio pripažinimo. Sielos atspindžių bei kitoniškos garso architektūros jis ieško ir leiblo veikloje, kurioje bendradarbiauja su įvairiais menininkais. Štai vienam rinkiniui buvo suburti prodiuseriai, pirmą kartą kūrę muziką kartu, kitame suteikta erdvė mažai žinomiems „miegamojo prodiuseriams“. Tokios avantiūros drąsios, bet kokybės kartelė išlaikoma aukštai. Kaip ir leidyklos vizualiniame identitete, dėl kurio kartais norisi pasididinus panagrinėti viršelį. Pulsuojanti energija, kintančios hipnozės išraiškos ir gylis, flirtuo-

jantis su intensyviu tempu, – taip būtų galima apibūdinti didžiąją dalį leiblo diskografijos. Per trejus metus „area127“ pristatė 11 leidinių: keturias vinilines plokšteles, tris skaitmeninius albumus ir keturis rinkinius.

Pernai „area127“ surengė pirmą vakarėlį Vilniuje, o 2025 m. rudenį laukia pirmasis leiblo renginys

šokių muzikos meka vadinamo „Berghain“ klubo „Saule“ erdvėje.

„Electric Shapes“

COVID-19 pandemija pagimdė

ne vieną leiblą Lietuvoje, tarp jų – ir „Electric Shapes“. Leidyklą įkūręs ir ilgą šokių aikštelės stažą turintis Aleksandras Lukačiovas tiki autentiškumu, o platformos šūkis „Music is the cure“ („Muzika gydo“) kalba pats už save.

„Electric Shapes“ jau penkerius metus pristato šiuolaikinę elektroninę muziką, kurios spektras pasižymi eklektiškumu. Po vienu stogu čia randame lėtai verdančią leftfield psichodeliką, pulsuojantį tranzą ir netgi indie house apraiškų. Visgi didžiąją dalį iš visų 36 leidinių jungia įvairiapusė hipnotinė linija, kuri pastaruoju metu įgavo tamsesnį atspalvį.

LIETUVIAI MYLI INDIE

ELEKTRONIKĄ, DARKDISCO

IR GEROMIS EMOCIJOMIS

IŠPOLIRUOTĄ ŠOKIŲATMOSFERĄAIKŠTELĖJE.

Čia pirmuosius albumus išleido lietuviai Dovydas Platakis (Jokios Kultūros), Gedas Mekšriūnas (FAR EAST FLIGHT), Tadas Majeris (Tadan), o kituose leidiniuose savo kūryba prisidėjo Matas Petrikas (EXEM), Gediminas Jakubka (Patricia Kokett), Andrius Grinevskis (Auren), Aleksandras Pletnevas, Laura Mikučionytė (Hairdressa), Rugilė Norbutaitė (thelastsunday), Justas Jelisejevas, Dovydas Kaubrys ir kiti. Tarptautiniame kolektyve netrūksta ir lietuviams pažįstamų vardų, kurie atliepia skirtingų kartų pomėgius.

Pernai leiblas pristatė debiutinę prancūzo Kalocain vinilinę plokštelę „Genetic Memory“ bei surengė ne vieną vakarėlį Lietuvoje ir užsienyje.

„Good Skills“

Lietuviai myli indie elektroniką, dark disco ir geromis emocijomis išpoliruotą atmosferą šokių aikštelėje. Ši sėkmės formulė priklauso prodiuseriui ir didžėjui

Liudui Lazauskui (Roe Deers), kuris šimtais vakarėlių ir produktyvumu užaugino kelias kartas klausytojų.

2019 m. jis su bičiuliu Titu Motuzu žengė naują žingsnį bei įkūrė leiblą „Good Skills“, kurio tikslas – suteikti platformą jauniesiems talentams ir pristatyti juos pasauliui. Savo pirmuosius mini albumus čia išsileido Marius Gerulis (Etika/Drum Tales), Nikita Shurminas ir tropinės psichodelikos duetas Deserted Island, kurių leidinius papildo žinomų užsienio prodiuserių interpretacijos. Visus juos sieja groovy boso linijos,

žaismingumas, besidubliuojantis su melancholijos blykstelėjimais, ir optimistiškos gamos.

Pažintį su leidykla visgi pradėčiau nuo pilnametražio paties Roe Deers albumo „Salt Town Boy“, kuris brandžiai įprasmina ne tik ilgą jo karjerą, bet ir įvairiais kampais pažvelgia į atstovaujamą žanrą. Taip pat intrigą žada bendras darbas su „Solo Ansambliu“ – „SAoRD“, kuriame emocijos sodresnės ir daugiau pankiško leitmotyvo.

***

Pastaraisiais metais Lietuvoje taip pat veikė ir kitų leiblų, kuriuos noriu rekomenduoti. Eksperimentinės muzikos lauke svarbią žymę paliko „Isla to Isla“, kurių nuotykingoje diskografijoje galima sutikti tokius vardus kaip Vladas Dieninis, Patricia Kokett, punktò, Exoternal ir Jūra Elena Šedytė. Kokybišką ambient, drone ir techno paletę nuosekliai piešė Rook (Roko Bareišio) ir Undveld kuruotas leiblas „static motion“, šiuo metu padaręs neapibrėžtą pertrauką. Patikrinti verta ir globalias „Redscale“ bei „Greyscale“ leidyklas, kuruojamas lietuviškojo dub techno pionieriaus Aleksandro Martinkevičiaus (grad_u).

Visų minėtų leiblų diskografiją ir nepriklausomą mūsiškių kūrybą galima paremti „Bandcamp“ platformoje. Joje 80–85 proc. gautų pajamų atitenka atlikėjams, o 2025 m. gegužės, rugpjūčio, rugsėjo, spalio ir gruodžio pirmąjį penktadienį visos pajamos už tą dieną įsigytą muziką atiteks kūrėjams.

VETERANAIS „PARTY-VIRTĘ ZANAI“

DAINA DUBAUSKAITĖ ASMENINIO ALBUMO NUOTR.

Stebint tikslius, energingus Manto Tolpežninko judesius prie pulto, ypač kai jo pasirodymas vyksta gilią naktį, sunku patikėti, kad didžėjus jau senokai įkopęs į penktą dešimtį, o netrukus minės tris susilenkus, triukšme ir tamsoje, kitaip tariant – labai kenksmingomis sąlygomis, praleistus dešimtmečius. Ne vienas jaunesnis jo kolega tokiu tempu, o ir uosle bei skoniu dar nenugrotiems, vertingiems kūriniams pasigirti negali.

Antrasis dueto „Partyzanai“ narys Gvidas Banevičius didžėjaus apsiaustą šiandien užsimeta kiek rečiau, bet ir jo meilė muzikai bei gebėjimas ne tik iškapstyti auksą iš pelenų, bet ir meistriškai vieną radinį savo setuose sulydyti su kitu, trečiu, ketvirtu, nė kiek ne silpnesni nei tada, kai du jaunuoliai susitiko tuomet dar visai šviežio Kauno rajono Šilainių kiemuose.

Tikiuosi, mano skaičiavimai teisingi ir nesumeluosiu sakydama, kad leidybinis didžėjų dueto eksperimentas, virtęs viso gyvenimo projektu, yra seniausia aktyviai veikianti tokio tipo muzikos leidykla Lietuvoje. Dar 2005 metais pradėta iniciatyva neneša Mantui ir Gvidui stulbinamos finansinės grąžos, bet per tiek metų nesusirieti, nesubankrutuoti ir vis dar matyti savo atrastus ir paskatintus talentus sėkmingai kuriant toliau, skambant ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, – puikūs dividendai.

Nors dažnai groja gimtinėje, Mantas jau daug metų su šeima gyvena Vokietijoje, o Gvidas po pasiblaškymų vėl nusėdo Kaune, tad pokalbiui apie leidybos džiaugsmus ir iššūkius susijungėme internetu. Internetinis buvo ir „Partyzanų“ leidybinis startas – 2005 metais per pasaulį vilnijo vadinamųjų netlabels banga, Lietuvoje paskatinusi rastis tokias bent vieną melomanų kartą užauginusias iniciatyvas kaip „Sutemos“.

„Pirmasis impulsas buvo tada, kai su Gvidu grįžome iš Jungtinės Karalystės ir pataikėme ant electro bangos“, –prisimena Mantas. Išties, duetas tapo trumpai sostinėje gyvavusio „Stereo 45“ vėliavnešiais, o legendiniame klube „Gravity“ turėjo skambesio plotmių prasme edukacinę seriją „Revolt“. Dar duetas turėjo draugus architektus Aivarą Jonaitį ir Vytį Puroną (Vytis tapo fantastišku garso inžinieriumi, – red. past.), arba „Soya Modified“. Šio projekto kūrinys

„Remember Tomorrow“ ir tapo singlu, internetinėje muzikos įrašų enciklopedijoje „Discogs“ įrašytu kaip pirmasis Partyzanų“ leidinys, arba PZ001.

„Norėjome, kad „Soya Modified“ neapsiribotų gyvais pasirodymais, kad jų elektronika pasiektų daugiau žmonių, tuo pačiu siekėme įrodyti, kad leisti savo kūrybą galima ir be rinkos gigantų pagalbos“, – prisimena pašnekovai. Beje, šis leidinys buvo nemokamas –tuo laiku piratavimas tiesiog klestėjo (nors ir dabar neišnykęs), visi muzikos ieškodavo „Napster“ ar „Soulseek“, tad leidėjai matė daugiau prasmės tiesiog atiduoti muziką, bet legaliai.

„Soya Modified“ galiausiai virto „Soy Farm“, ir 2010-aisiais leidyklos padalinys „Partyzanai Pop“ išleido dueto vinilą. Tai buvo pirma plokštelė, bet ne pirmas fizinis albumas šioje istorijoje. Pirmas – šiandien jau savo kartos ikona laikomo vokalisto Giedriaus Širkos, arba „Golden Parazyth“, kompaktinis diskas. Tai buvo 2006-aisiais, netrukus po to, kai duetas šį veikėją išgirdo vakarėlyje Kauno jachtklube, o gal „Terra X“. „Pamenu, sakiau: pažiūrėk, Mantai, čiagi lietuviškas „LCD Soundsystem“, – juokiasi Gvidas.

„Partyzanai Pop“ – pirmas ir pirmaujantis (tiek pagal kiekį, tiek pagal svarbą) iš daugelio leidyklos skyrių, skirtų vis kitam žanrui ar muzikos bangai. Nuo dub iki electroclash, nuo griežto techno ritmo iki vaiskių house melodijų, nuo contemporary iki darkwave – etiketės šioje leidykloje ne tokios svarbios kaip kokybė. „Naujas padalinys paprastai gimsta taip – gauname naujos muzikos, kuri netelpa į jokią esamą lentyną, ir belieka sukurti naują, o paskui padalinys gyvuoja tol, kol yra aktualus. Taip daugiau tvarkos, o pokytis – vienintelis pastovus dalykas“, – neslepia Mantas, aiškinantis, kad motininis „Partyzanai“ pavadinimas tėra skėtis, pats leidybinės veiklos nevykdo, nes būtų netvaru mėtytis pagal madas.

Romano Orlovo dizainas

Domantės Nalivaikaitės dizainas

Tado Karpavičiaus dizainas

Domantės Nalivaikaitės dizainas

Ar mados – blogai? Tikrai ne. „Trendai daro muziką exciting, jei visi grotų tą patį, būtų baisiai nuobodu.“ Taigi, nors Justas Kontrimas gretimuose puslapiuose siūlo tikrai platų žvilgsnį į šiandien Lietuvoje leidžiamą elektroniką, susipažinimui su pastaraisiais 20 metų scenoje pakaktų perklausyti vien tai, ką išleido Mantas su Gvidu.

„Patys kaip didžėjai grojome sunkesnę elektroninę muziką, bet labai norėjome bendradarbiauti su indie kūrėjais“, – „Partyzanai Pop“ priešistorę pamena vyrai. Taip „Partyzanai“ tapo pirmaisiais Beno Aleksandravičiaus-ba. leidėjais – 2014 m. ribotu tiražu atspausta plokštelė

„Pasikeist EP“ šiandien laikoma kolekcine vertybe. „Without Letters“, „Local Blood“, „Colours of Bubbles“, „Akli“ – Manto ir Gvido akylumas padėjo klubinėtojams atrasti gitaras, o šių brazdintojams – praplėsti savo auditoriją bei į instrumentinę muziką elektroniniais remiksais įlieti įvairesnių spalvų.

Svarbu paminėti po „Partyzanai Pop“ vėliava 2020 metais išleistą „Bleach Cult“ – tai tas pats Vytis Puronas –vinilą „Summertime Whiteout“, analogiškai skambančiomis ambient tekstūromis koketuojantį su psichodelišku 7-uoju dešimtmečiu, paaugliškomis dilemomis ir sveikatai vis dar nepavojinga saulėkaita.

Tado

Tado Karpavičiaus dizainas

Šio albumo kūrinys „Neon Sugar“ skambėjo mados namams „Prada“ pristatant 2025 m. rudens/žiemos kolekciją – tai tik įrodo, kaip tiksliai Mantas ir Gvidas geba nuspėti ateities trendus. Beje, yra ir pražiūrėtų dalykų! Mantas labai norėjo išleisti Tautvydo Gaudėšiaus, tuomet pasirašinėjusio kaip Junior a, dabar –kaip FC Baseball, muziką, tačiau Gvidas nesutiko.

Kalbant apie pinigus, tiesa ta, kad visos „Partyzanų“ leidybinės pajamos yra vėl investuojamos į ateities darbus. Seni kūriniai išlaiko naujus, kitaip tariant: „Bet to nepakanka, investuojame papildomai.“ Dar visai neseniai prireikus pasirašyti sutartį su atlikėjais „Partyzanai“ siųsdavo kadaise grupės „Joy Division“ su leidykla „Factory Records“ krauju pasirašytą tekstą: „The musicians own everything, the company owns nothing“ („Muzikantams priklauso viskas, kompanijai – nieko“). Šiais deepfake, scam ir kitų baisių dalykų laikais atrodo labai neužtikrinta ir nesaugu, bet daug metų abipusis pasitikėjimas veikė.

Dar vienas pastovus, bet kintantis faktorius, kurį norisi aptarti diskutuojant apie „partyzaninę“ leidybą, – albumų ir singlų viršeliai. Per dvidešimt metų eksperimentų grafinio dizaino srityje netrūko, ir padirbėta ne su vienu šiandien gerai šioje srityje žinomu vardu – tarp jų Povilas Utovka, Tadas Karpavičius,

Domantė Nalivaikaitė. Duetas neslepia, kad rinkos kainą atitinkančių honorarų siūlyti negali, bet visuomet siūlo į užduotį pasižiūrėti taip, kad viršelis keliautų tiesiai į jo autoriaus portfolio.

Galbūt ne tik panašus „amžinai ištroškęs“ požiūris į muziką, bet ir gyvenimas atskirose šalyse (nors kurį laiką abu buvo apsistoję Vilniuje) užtikrina, kad ir po trijų dešimtmečių pažinties bendras „Partyzanų“ darbas sklandus ir produktyvus. O tai, kad leidyba netapo pagrindine veiklos sritimi ir pragyvenimo šaltiniu, tikrai nėra blogai. Žvelgiant į didžiųjų leidybinių kompanijų iššūkius, skaitant istorinius liudijimus apie santykius užkulisiuose rodosi, kad būtent mažuose, nepriklausomuose ir pasitikėjimu grįstuose susivienijimuose atlikėjai, o ir leidėjai, iš tiesų gali išlikti savimi. Artimiausiuose planuose – ir nauja veiklos sritis, į kurią „Partyzanai“ neria kartu su „Discotag“ parduotuvės įkūrėju Arnu Gatavecku. Tai įrašų platinimas (distribution), padėsiantis lietuviams greičiau ir efektyviau patekti į pasaulines prekybos vietas.

„Taip, taip, mes vis dar kartu einam į kiemą“, – baigiantis pokalbiui patikina Gvidas. Mantas prideda, kad turėdami progą jiedu visada susitinka kavinėje „Kultūra“. Jos terasos sezonas prasideda tiesiog dabar, jums baigiant skaityti šį sakinį.

TARP KATE MOSS IR STOCKHAUSENO

DAINA DUBAUSKAITĖ KIPRO ŠTREIMIKIO NUOTR.

„Jaunosios kartos kompozitorė“, – taip prieš penkerius metus buvo pristatoma Marija Paškevičiūtė. Žinoma, toks apibūdinimas jai puikiai tinka ir šiandien. „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė, 2020 m. apdovanota už muziką choreografo Martyno Rimeikio baletui „Dienos, minutės“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras), sėdi priešais mane stilingoje Kauno centro kavinėje ir… niekaip negali apsispręsti. „Aš svarstyklės“, – lyg atsiprašo manęs ir padavėjo. Bent jau aš tikrai niekur neskubu, nes jau seniai knietėjo artimiau susipažinti su naktinės kultūros pasaulyje geriau kaip Maria Paskevic žinoma, paveikiais DJ setais garsėjančia kūrėja. Vardai panašūs, bet gal ir jums bus įdomu patikrinti, kaip skirtingai šias dvi asmenybės, o ir svarstyklių, puses atspindi dviejų „Google“ paieškų rezultatai.

Stockhausenas kolektyviniame sode

„Mano idealas buvo Kate Moss, svajojau tapti modeliu, bet norėjau ir gauti Nobelio literatūros premiją“, – rodydama paauglystės laikų fotografiją, kurioje pozuoja pasipuošusi tuomet stilingais, o šiandien vėl madingais akiniais nuo saulės ir džinsais, pristato Marija.

Šiauliuose augusi, bet jiems didelių sentimentų nejaučianti kompozitorė neslepia, kad už tvirtus pamatus santykiuose su muzika yra dėkinga savo mamai muzikologei. Fortepijonu muzikos mokykloje grojusi mergina visgi nepasirinko šio kelio, nes bijojo scenos, be to, pristigo kantrybės ir motyvacijos: „Nepatiko kartoti tą patį per tą patį.“ Tik priminsiu, kad dabar ji kuria techno ir groja žmonėms klubuose.

„Tiesiog muzikos pamokoje išgirdau

Stockhauseno kūrinį, ir man žiauriai patiko – nieko panašaus nebuvau girdėjusi. Taip paauglystėje pradėjau klausytis avangardo“, – dėsto mano pašnekovė. Nuo Karlheinzo Stockhauseno ir Iannio Xenakio nebetoli ir iki šiuolaikinės elektroninės muzikos, kurios Marija pirmiausia klausydavosi ausinėse, ne klubuose, nė nenutuokdama, kokia patirtis jos dar laukia ateityje. Pasitikslinu, ar ji tikrai vaikščiodavo po Šiaulius klausydamasi Stockhauseno. Taip, ir ne tik mieste, bet ir, pavyzdžiui, kolektyviniame sode. „Pamenu, kai sode išjungiau muziką, visi garsai aplink suskambo visiškai kitaip.“

Iš Lietuvos ambasados – į techno ministeriją

Taigi ta Nobelio literatūros premija. Paauglystėje mergina iš tiesų daug rašė – ne romanus, bet noveles ir apsakymus. Rašo ir dabar – dienoraštį. Ir skaito. „Norėjau būti išsilavinusi ir viską perskaičiusi, bet paauglystėje rydama knygas turbūt nieko jose

nesupratau“, – juokiasi. Vokiečių autoriai Marijai visuomet patiko, tad Vilniaus universitete ji pasirinko filologijos studijas. Ir iškart pribloškia istorija apie studentišką praktiką.

Ją atliko Lietuvos ambasadoje Vokietijoje – na, ne šiaip sau Vokietijoje, o Berlyne. Čia (beveik) iškart apsilankė jau keliolika metų svarbiausiu techno muzikos klubu esančiame „Berghain“, garsėjančiame griežta durų politika. Sakau „beveik“, nes pirmąkart į klubą jos tiesiog neįleido, bet įžvalgi mergina netruko suprasti, kaip reikėtų atrodyti, kad vartai į naktį atsivertų. Juokiasi prisiminusi, kad savo laisvalaikio istorijomis, matyt, skaidrindavo nuobodoką ambasados klerkų kasdienybę.

Filologijos studijas Marija, žinoma, baigė ir diplomo į stalčių labai giliai neįgrūdo. Vienas jos darbų – filmų vertimai. Bet studijuoti toliau ji taip pat norėjo, tad diplomų kolekcijoje –ir kompozicijos studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bakalauras bei magistras. Beje, pažintį su kompozicijos teorija ji pradėjo kaip laisva paskaitų klausytoja, dar studijuodama VU.

Grįžusi po praktikos Berlyne Marija tapo ištikima Vilniaus klubo „Kablys“ lankytoja. „Visi šoka sau po vieną, nėra žmonių, su kuriais būtų nejauku, nereikia galvoti apie savo išvaizdą – čia man buvo gera“, – akimirką, kai toji muzika iš ausinių užvaldė jau visą jos pasaulį, prisimena Marija. Šiandien ji yra ir „Kablio“ dukterinės vietos „Elastica“ rezidentė. Taigi, jei norite patys pamatyti ją prie didžėjaus pulto, eikite į šį klubą.

Kauno romantika

Ne mažiau svarbus Marijos gyvenime yra Kaunas, į kurį ją pirmąkart pakvietė anksčiau klube „Lizdas“ dirbęs, dabar festivalio „Audra“ programą

sudarinėjantis ir nuolat aktualių, įdomių, vertų garsiai suskambėti talentų ieškantis Šarūnas Šimaitis. Taip 2022 m. balandį šiaulietė debiutavo legendinėje vakarėlių serijoje „Prisukamas Abrikosas“. Jai teko burtai „Pergalės“ metalo fabriko erdvėse susispietusiems, masyvių renginių po pandemijos ištroškusiems, Europos kultūros sostinės dvasią jau pasigavusiems šokėjams groti iškart po ypatinga raw energija pasižyminčių svečių iš užsienio „Brutalismus 3000“.

Šiam DJ setui ji ruošėsi itin ilgai, daug laiko skyrė kūrinių melodijų analizei, aiškinosi, kaip jos galėtų skambėti kartu, parinko daug įvairių žanrų. „Man DJ setuose patinka keisti dinamiką, negalėčiau groti vien techno – tai ne mano charakteriui, mieliau savo setuose banguoju, ir tai veikia“, – pasakoja. Pastangos neliko neįvertintos – kauniečiai Mariją iškart pamilo. M. Žilinsko

dailės galerijoje esančiame klube „Auditorija“, išaugusiame iš „Lizdo“, ji kuruoja savo renginių seriją.

„Galbūt man čia taip gera būtent todėl, kad niekada Kaune nebuvau iš tiesų įsikūrusi“, – paprašyta pasidalinti, kuo mūsų miestas ją vis privilioja, tęsia Marija. Jai smagu po grojimo klube įsitaisyti ką tik sutvarkytame viešbučio kambaryje, visuomet tame pačiame. Malonu tai, kad daiktų su savimi turi tik tiek, kiek turi, – vieną kuprinę. Gera išsimiegojus pereiti savaitgališkai nusiteikusią Laisvės alėją ir prisėsti sočių pusryčių. Tarsi mažos atostogos.

Beje, anksčiau šiemet mudvi susipažinome Ąžuolyno bibliotekoje, į kurią ji atlydėjo savo bičiulę, ir, laukdama interviu pabaigos, tapo bibliotekos skaitytoja. Vadinasi, dabar į Kauną periodiškai keliaus ne tik pagroti, bet ir pasikeisti skaitinių.

BE

TO, GALBŪT KLUBAI, KAIP IR

TEATRAI

AR

KITOS

KULTŪROS ĮSTAIGOS, TAPS UŽTIKRINTOMIS OFFLINE OAZĖMIS.

Kompozitorė, bet ne prodiuserė Metas aptarti pačios Marijos kuriamą muziką. „Duodama šį interviu jaučiuosi ramiai, nes turiu paruošusi keturis kūrinius, kurie vėliau šiemet bus išleisti, – jei nebūtų tos naujos muzikos, turbūt manyčiau, kad neturėtume kalbėtis. Bet dar norėčiau kurti ir šokiui, scenai. Norėčiau, kad į teatrą mane kviestų kurti tokią muziką, kokią aš kuriu. Neįdomu būtų tiesiog vykdyti režisieriaus užduotį – tai yra, mėgstu teatrą, bet ne tiek. Muziką mėgstu labiau“, –neslepia Marija. Beje, jos muzika jau skamba Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje, spektaklio paaugliams „Taisykla“ metu.

Paklausta, ar padėjo karjerai pačioje jos pradžioje gautas „Auksinis scenos kryžius“, Marija sako, kad juo apdovanota ėmė sulaukti daugiau kvietimų groti klubuose: „Man tai tiko, nes buvau nedrąsi ir nieko nepažinojau, buvo sunku prasimušti DJ scenoje, bet pasiekimai kitame pasaulyje vakarėlių organizatoriams pasirodė įdomi pridėtinė vertė.“

Klubinės elektroninės muzikos scena itin demokratiška – niekas nereikalauja diplomų ar idealios klausos. Šiame žurnale publikuojamas pokalbis su Aurimu Šabasevičiumi šią tezę puikiai iliustruoja. Visgi Marija brėžia aiškią skirtį tarp vadinamųjų prodiuserių muzikos ir komponavimo. Nors būtent prodiuserio terminas čia labiau įprastas, Marijai jis netinka.

„Prodiuseris lyg kala produktą pagal iš anksto nusimatytą šabloną, ir viskas, – o maniškis procesas kitoks. Daugybę vadinamųjų prodiuserių laikau kompozitoriais. Ir čia ne tik filologė manyje kalba. Juk kompozicija yra medžiagos organizavimas, struktūros ir dermės paieškos, ir man šis etapas daug labiau patinka nei idėjų generavimas“, – aiškina

pašnekovė. Ji čia mato panašumą su terminų „turinio kūrėjas“ ir „rašytojas“ painiojimu.

Susiradus Marijos „Soundcloud“ paskyrą ir įsijungus, pavyzdžiui, kūrinį „Best of All Possible Worlds“, pribloškiantį savo sparta, šie jos žodžiai įgauna labai konkretų, tuo pačiu nevienalytį ir išties meistriškai struktūruotą muzikinį svorį. Šiame ir kituose ankstesniuose Marijos kūriniuose subtiliai dera agresija ir svajokliškumas – viliuosi, šio kontrasto ji nepames. Kompozitorė intriguoja, kad naujoje kūryboje išgirsime bendradarbiavimo su kolege Migluma rezultatus.

Vizija – šokiai be telefono Sekantiems klubinę kultūrą jokia paslaptis, kad šiuo metu ji išgyvena keistus laikus – viena vertus, publika užauginta tiek, kad nori gerų vardų iš užsienio kiekvieną savaitgalį, įdomių scenografijos ir interjero sprendimų, saugios aplinkos, bet… nėra linkusi tuo pasimėgauti ateidama. Tai yra, trūksta pačios publikos. Tai – kartų kaitos ženklas. Marija, save priskirianti milenialsams, sako, kad jau ima jausti jaunesnių baltą pavydą – „genziukai“ auksinius klubinės kultūros laikus pažįsta tik iš nuotraukų, bet nori tai atkartoti. Geras to pavyzdys yra 2000-ųjų pradžios klubinės estetikos sugrįžimas. Be to, galbūt klubai, kaip ir teatrai ar kitos kultūros įstaigos, taps užtikrintomis offline oazėmis.

Abi su Marija juokiamės, kad ir pačioms reikėtų dažniau pabūti offline. Pokalbiuose ir pojūčiuose, ne instagrame. Artimiausia proga susimojuoti ne tik su Marija, bet ir su Maria – balandžio 11 d., kai ji gros antrą M. Žilinsko dailės galerijos aukštą transformuosiančiame „Prisukamame Abrikose“. Ne viena, o su mėgstamu scenos partneriu Mirrorslave. Ateikite be telefonų.

GARSO INŽINIERIAUS METAMORFOZĖS

MONIKA BALČIAUSKAITĖ

VYČIO MANTRIMAS NUOTR.

Galvoje – ryškus atsiminimas iš studijų laikų. Kauno technologijos universitetas, Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetas A. Mickevičiaus gatvėje ir nuolat jo koridoriuose sutinkamas veidas – muzikos technologijų studentas Romuald Chaloin Galiauskas. Kaip pats minėjo, nuolatos savęs ieškantis ir dėl to kuriantis žmogus, mylintis gyvenimą, bendravimą su kitais ir pažinimo dovanas.

Šį prancūzų-lietuvių kompozitorių ir garsinio meno atlikėją artimiausiu metu galėsite sutikti Kauno menininkų namuose – balandžio 30 dieną jis pristatys savo pirmąjį algoritminių studijų albumą „Algoritmija“. Jame – pastarųjų trejų metų kompozicijos, sukurtos gyviems instrumentams ir kompiuteriui. Kovo mėnesį Romualdą pagavau nuotoliu – Bogotos (Kolumbija) „Teatro Colón“ jis ruošėsi operai-performansui „Saulė ir jūra“.

Kas tave sieja su Prancūzija, Panevėžiu ir Kaunu?

Gimiau Prancūzijos Lilio mieste. Mano mama Joelle – pietų prancūzė, o močiutė Rachelle iš Maroko –spėju, kad būtent todėl turiu didelę priklausomybę nuo saulės. O kitoje Europos pusėje, Katinų kaime, prie

pat Panevėžio, užaugo mano tėtis Romas. Tėvai susipažino ieškodami savęs ir savanoriaudami šiaurės Prancūzijoje – negalią turinčių asmenų centre „Arkos“. O kiek vėliau, kai buvau penkerių, išsikraustėme į tėčio gimtinę – tėvai norėjo auginti vaikus arčiau gamtos. Augdamas tame kaime buvau kiek atskirtas nuo bendraamžių, tačiau šiandien esu už tą aplinką labai dėkingas.

Mokyklą lankiau Panevėžyje. Būtent Vytauto Mikalausko menų gimnazijoje buvau supažindintas su muzikos pasauliu, išmokau groti trimitu, nors, tiesą sakant, iki šiol nelabai suprantu, kodėl pasirinkau trimitą. Šiaip ar taip, visus tuos dvylika metų mokyklos suole tikrai buvau apsuptas muzikos, daugiausia klasikinės. Kadangi trimitas nebuvo

arti širdies, nusprendžiau ieškoti kitų galimybių – taip susipažinau su garsisto profesija. Daug negalvodamas 2015 metais nusprendžiau stoti į Kauno technologijos universitetą –pasirinkau muzikos technologijos studijas. Kiek vėliau ten pat studijavau elektroninės muzikos kompoziciją ir atlikimą, ir dabar Kaune gyvenu jau 10 metų.

O kiek su muzika ar menais susiję tavo tėvai?

Man labai pasisekė gimti tiek dvasiškai, tiek estetiškai jautrioje šeimoje. Mano mama Joelle Chaloin-Galiauskas yra Sorbonos universiteto menų istorijos magistrė ir kinematografijos studijų doktorantė, Lilio katalikų institute dėsčiusi teologinį kino interpretavimą. Jos dėka nuo ankstyvų dienų buvau supažindintas su nekomerciniu kinu ir bendru pasaulio kultūros kontekstu.

O tėtis Romas Galiauskas – ypatingo gylio žmogus. Jaunystėje studijuodamas Kauno kunigų seminarijoje jis gavo stiprų teologijos ir filosofijos pamatą. Kaip pats sako, ten stojo ne iš pašaukimo, o ieškodamas atsakymų į egzistencinius klausimus. Studijų Kaune tėtis visgi nebaigė – nusprendė jas tęsti Prancūzijoje. Kiek vėliau, apie 50-tuosius gyvenimo metus, ėmė dirbti su moliu – atrodo, kad šioje „žemiškoje“ išraiškos formoje rado tikrąjį pašaukimą.

Dar norėčiau paminėti, kad dvejais metais už mane vyresnė sesė Eva taip pat yra persmelkta jautrumo ir troškimo pasireikšti. Jos kryptis yra dailė ir vizualusis menas. Kartais pagalvoju, kad su tokiais tėvais neturėjome kito pasirinkimo (juokiasi).

Tavo magistro laipsnis išplėtė

žinias ir leido dirbti prie garsinių projektų ne tik kaip inžinieriui, bet ir kaip kūrėjui. Įdomu, ar esi reiklus kūrinių įrašams? Skaičiau, kad tavo pirma rimta kompozicija buvo valandos trukmės garso takelis ukrainiečių režisieriaus Dzigos Vertovo kino filmui „Žmogus su kino kamera“ (1929) – įtraukei fleitą, smuiką, valtorną ir gyvą elektroniką. Nežinau, ar žodis „reiklus“ tikslus, –turbūt labiau stengiuosi būti apsukrus. Esu nežinomas kūrėjas, neturiu didelių finansų, tad įrašus ir koncertus tenka organizuoti kuo paprasčiau. Tai reiškia, kad reikia rašyti paprastas partitūras, kurios būtų sugrojamos bemaž iš pirmo karto, naudojant esamą aparatūrą ir visą techninį darbą atliekant man pačiam. Jauno kūrėjo pradžia –nuolatiniai kompromisai, todėl vengiu žodžio „reiklumas“, nors tikrai stengiuosi išlikti kuo arčiau savos vizijos, daug dėmesio skirdamas detalėms ir stengdamasis, kad galutinis variantas būtų kiek įmanoma kokybiškesnis.

Romualdai, po studijų atlikai praktiką Paryžiaus akustikos / muzikos tyrimų ir koordinavimo institute. Papasakok apie savo patirtis ten ir esmines pamokas, su kuriomis grįžai į Kauną. Patirtis ten atvėrė man akis. Praktikos tikslas buvo stebėti įvairias produkcijas skirtingose stadijose, o centro principas: iki šimto mokslininkų, informatikų, akustikų ir panašių inžinierių atlieka tyrimus, kuria programas ir veda mokymus.

Po praktikos grįžau įsisavinęs nemažai techninės informacijos ir realiai susipažinęs su įvairiausių programų galimybėmis, su kompozitoriaus ir techniko bendradarbiavimo principais, didelių ir sudėtingų produkcijų gimimo procesu. Labiausiai apčiuopiamas dalykas – „MAX-msp“ vizualaus programavimo kalbos pagrindai. Visos pastarųjų metų kompozicijos, kurias atlikau ar kūriau, vienaip ar kitaip padarytos naudojantis būtent šia programa. Ja galima pačiam suprogramuoti skaitmeninį instrumentą, kuris galėtų gyvai, be jokių vėlavimų reaguoti į ateinančią vizualinę ir garsinę informaciją.

Pakalbėkime apie operąperformansą „Saulė ir jūra“. Kaip tapai Venecijos bienalėje „Auksiniu liūtu“ apdovanoto pasirodymo garso inžinieriumi?

Ketvirtame bakalauro kurse gavau laišką su pasiūlymu absolvento praktiką atlikti Venecijos bienalėje, Lietuvos paviljone. Nebuvau geriausiai besimokantis studentas, todėl daug vilčių į tai nedėjau, tačiau į laišką atrašiau. Tiesa, tuo metu nežinojau net projekto pavadinimo. Po keleto mėnesių studijų vadovas pranešė, kad be manęs ir dar vieno trečiakursio daugiau niekas neatsiliepė į šį kvietimą, – netrukus abudu pasirašėme praktikos sutartį.

Praktiką ten atlikau tris mėnesius –taip sukrito, kad mano absolvento praktika buvo ne kas kita, o „Saulė ir jūra“. Ši praktika iš esmės pakeitė mano požiūrį į gyvenimą. Supratau, kad tikrai galima gyventi iš kūrybos, susipažinau su begale nuostabių žmonių, patyriau įvairiausių emocijų ir supratau, kad galiu dirbti garso inžinieriumi net ir gana sudėtin-

guose projektuose. Trumpai tariant, geresnio savęs išbandymo iškart po studijų net ir negalėjo būti.

Papasakok apie savo paties kūrybinius procesus. Jie atrodo labai įvairūs: bendradarbiavimas su Kauno menininkų namais ir bičiuliu Fiorini (koncertas kavinėje „Kiras“), „re/ FABRIKacija“, „TAKSI. Bandymai įveikti atstumus“, muzikos kompozicijos lėlių teatro spektakliui „Aš – žvėris“. Įvairumas kyla iš noro pažinti skirtingus kūrybinius metodus. Kurti vienam – širdžiai išties miela ir artima veikla, bet į procesą įsijungus ir kitiems žmonėms, kūrinys tarsi išsipildo. Dirbdamas prie garso takelio nebyliam filmui, išsiaiškinau,

kad noriu kurti garsą vaizdui. Todėl visada džiaugiuosi galimybe kurti muziką performansams ar teatrui.

Jeigu galėtum surengti savo muzikos pasirodymą bet kurioje Kauno erdvėje, – kurią pasirinktum?

Žalgirio areną. Juokauju. Tiesą pasakius, nesu apie tai susimąstęs, bet esu beprotiškai dėkingas Kauno menininkų namams už suteiktas galimybes ten koncertuoti – man turbūt daugiau nieko ir nereikia. O žvelgiant iš konceptualios ir emocinės pusės, sakyčiau: „Britanikos“ viešbutis. Dėl monumentalumo ir laikinumo – gi kažkada jį vis tiek griaus, tad labai tikiuosi, kad dar suspėsiu ten pasirodyti.

TARP EPOCHŲ DVIEJŲ

ALGIRDAS ŠAPOKA SVETLANOS BATUROS NUOTR.

Naujas, šviežias, nematytas ir kokybiškas muzikos kūrėjas visuomet patraukia akį. Turbūt ryškiausias toks, atstovaujantis dabartiniam Kauno garsui, sužibo prieš keletą metų. Muzikos mokytoju dirbantis Jonas Matusevičius, geriau žinomas kaip Palmės Žiedas, šiemet pristatė kūrinį apie gimtąjį miestą, pavadinimu „Kaunas – Amerika“: ironišką, laisvą ir intriguojantį. Todėl geresnės progos pagaliau jį pakalbinti ir būti negalėtų.

Savo miesto produktas

Kaunas niekuomet nebuvo monotoniško skambesio, jeigu kalbėtume apie kelių pastarųjų dešimtmečių muzikinę istoriją. Čia visuomet buvo ir džiazo, ir metalo, ir triukšmo, ir eksperimentų. Organizuodami renginius dažnai sakydavom, kad jeigu atlikėjas įdomesnis ar kreivesnis – reikia jį vežti į Kauną, ne Vilnių.

Šia prasme Palmės Žiedas yra tikras savo miesto produktas: įvairialypis, nestovintis vietoje, eksperimentuojantis ir nesikartojantis. Jo muzikoje dera nostalgiškas XX a. pabaigos skambesys, psichodelinio roko elementai ir elektroninės muzikos paribiai. Nuostabu tai, kad garso estetika kinta su kiekvienu Jono albumu.

Gimęs ir augęs Kaune, Jonas sako, kad miestas neabejotinai suformavo jo skonį: „Kaune visada buvo tos savitos melancholijos, kurios negaliu paaiškinti. Gal tai modernizmo ir gamtos susiliejimas, gal keistas lietuviškas sentimentalumas. Jaučiuosi tarsi tarp dviejų epochų, tarp miesto ir gamtos, tarp praeities ir dabarties.“

Į muzikos pasaulį Palmės Žiedas žengė dar vaikystėje. Groti fortepijonu pradėjo vos šešerių, vėliau ėmėsi elektroninės muzikos produkcijos. Teko ir mokytis gitaros pas žinomą Kauno gitaristą Mr. Jumbo. 2017 metais, būdamas vos 17-os, jis pradėjo rimtai kurti ir leisti savo dainas, o Palmės Žiedas pamažu tapo atpažįstamu vardu alternatyvioje scenoje.

Pseudonimas Palmės Žiedas atsirado beveik atsitiktinai: „Net pats negaliu tiksliai paaiškinti, kodėl jį pasirinkau. Galbūt todėl, kad palmės žiedai Lietuvoje neegzistuoja.

Kaip ir mano muzika – ji tarsi tarp realybės ir sapno, tarp nostalgijos ir naujovių.“ Iš tiesų toks pavadinimas atrodo bene idealiai tinkantis gan spalvingos paletės, nuotaikingo garsyno pirmiems Jono leidiniams.

Daugiau nei eksperimentas

Per gyvenimą mačiau turbūt dešimtis puikių muzikinių projektų, kurie turėjo visus šansus tapti svarbiais vietinės muzikos vardais, tačiau netrukus sustojo, nes neįdėjo pastangų į mažiau kūrybišką vadybinę muzikos pusę. Meskit į mane akmenį, bet muzika – irgi yra produktas, kuriam reikia tinklaveikos, reklamos, komunikacijos, auditorijos nustatymo ir t. t.

Todėl man ypač patiko Jono mintis, kad vien talento nepakanka. Kaip teigia pats, reikia nuolat ieškoti galimybių, megzti ryšius, užtikrinti, kad tavo muzika pasiektų tinkamus klausytojus: „Dalyvavau konkursuose, rašiau organizatoriams, savanoriavau festivaliuose. Visa tai padeda rasti bendraminčių, išplėsti auditoriją.“

Pirmasis tikras Palmės Žiedo gyvas pasirodymas įvyko 2019-aisiais Kaune, kultūros bare „Godo“, kur buvo pristatytas trumpametražis filmas ir muzikinis projektas. „Tada supratau, jog muzika gali būti daugiau nei vien asmeninis eksperimentas“, –prisimena Jonas. Ir to tikrai niekas ant lėkštės nepasiūlė: teko bendrauti, klausinėti, siūlyti pačiam.

Spontaniški procesai

Jonas sako visada jautęs silpnybę XX amžiaus antros pusės įrašinėjimo stiliui, todėl jo darbai gali pasirodyti pernelyg buitiški ar neprofesionalūs. Vėlesniuose įrašuose neišvengiamas progresyvaus, psichodelinio roko paminėjimas. Naujausias kūrinys „Kaunas – Amerika“ apibūdina-

mas kaip pseudo-jazz stiliaus. Jonas yra minėjęs, kad dainos skambesys atspindi Kauno dvasią – melancholišką, bet kartu dinamišką.

„Nenoriu apsiriboti vienu skambesiu. Jei jaučiu, kad galiu išreikšti save kita muzikos forma, kodėl gi ne? Nežinau. Gal kitas albumas bus visai kitoks. O gal išvis statysiu filmus? Bet tikrai kursiu toliau“, –sako jis, prasitardamas apie tolesnius planus. Sako, kad laukia projektas, kokio dar nebandęs, –reikalaujantis daug bendradarbiavimo.

Paklaustas, kaip gimsta jo muzika, Jonas pasakoja apie spontaniškus

procesus: „Dažnai viskas prasideda nuo nuotaikos, jausmo, o tada ateina garsai. Kartais tai užšifruota idėja, kartais tiesiog momentas, kurį norisi įrašyti.“ Daug muzikos jis kuria namų studijoje, tačiau pastaraisiais metais pradėjo bendradarbiauti su kitais atlikėjais.

Muzikos pasaulis jam – ne tik individuali kelionė, bet ir bendruomenė. Jis atidžiai stebi Lietuvos alternatyvią sceną, kuri, pasak jo, nuolat keičiasi: „Alternatyva nėra statiškas reiškinys. Anksčiau tai buvo daugiausia roko muzika, dabar tai gali būti eksperimentinė elektronika ar postpankas. Svarbiausia – nepriklausomas požiūris.“

Bendruomeniškumas įkvepia

Be aktyvios kūrybos, Jonas dažnai sutinkamas ir muzikalaus jaunimo organizuojamuose jam session vakaruose, vykstančiuose Kauno alternatyviosios muzikos lopšyje „Hogas“. Kadaise pats lipęs ant laisvos scenos kaip kūrėjas, dabar jis pasirodo kaip vienas iš komisijos narių, kurie sprendžia, kas taps įdomiausia jaunąja sezono grupe Kaune.

„Pats dalyvaudavau tuose konkursuose, atviros scenos vakaruose, tai man labai padėjo. Kaune jie lengvesni, laisvesni, mažesnio formato nei Vilniuje, bet tikrai ne mažiau įdomūs. Vilniaus konkursai, pvz., „Novus“, kur laimėjau antrą vietą, yra labai rimti ir profesionalūs

renginiai. Tačiau mažiau bendruomeniški ir grassroots“, – lygina J. Matusevičius.

Na, o būti komisijoje jam leidžia ne tik nuo vaikystės išpuoselėti muzikiniai įgūdžiai, net keletas išleistų sėkmingų albumų, jau sukaupta sceninė patirtis, bet ir profesinis titulas. Jonas Matusevičius yra vienos kilniausių profesijų atstovas – mokytojas. Dirba net keliose švietimo bei ugdymo įstaigose Kaune, tiek valstybinėse, tiek privačiose.

„Mokytoju dirbu jau kurį laiką. Be to, studijuoju profesinę pedagogiką, noriu įgyti kvalifikaciją. Kitais metais – magistras, mokysiuos intermedijų meno. Tai nauja specialybė

mano fakultete, apimanti ne vien muziką, bet taip turbūt dar geriau. Muzikos mokiausi visą gyvenimą, tačiau domina ir platesnis kūrybinis laukas“, – sako Palmės Žiedas.

Kasdienės mūsų

psichodelikos

Psichodelinis muzikos skambesys jau seniai nutolęs nuo etimologinės šio žodžio reikšmės ir rokenrolinių XX a. antros pusės įvaizdžių, tačiau šiandien ne mažiau aktualus. Šnekėdamiesi pastebim: psichodelikos bruožų aplinkinėje muzikoje pastaruoju metu netrūksta. Kad ir, pvz., dabar pritilę kiti ryškūs kauniečiai „Flash Voyage“.

„Bendras mano muzikos vardiklis –psichodelika. Albumai skirtingi, pasakoja labai apibrėžtus, konceptualius dalykus, tačiau panašumas išlieka. Sakyčiau, kad psichodelinė muzika yra dviejų tipų: viena tradicinio skambesio, su milžinišku aidu. O mano kūryboje tai galbūt jaučiasi dar ir per jausmus, naratyvus. Stengiuosi spalvinti ne tik muziką, bet ir turinį “, – sako Jonas.

Įprasta manyti, kad, tarkim, meilė yra juoda, balta arba raudona. Palmės Žiedo muzika kvestionuoja: meilė gali būti ir violetinė. Kaip tai skamba?

Jonas neslepia: vaikystėje jam labai patiko skaityti apie Vudstoko muzikos festivalį, laisvę eksperimentuoti.

Tai paskatino ir susidomėjimą Kauno hipių istorija: „Gintarėliai“ jam taip pat padarė įtaką.

Laisvės potraukį ir norą ieškoti muzikinių atspalvių dabartinėje scenoje Jonas pagrindžia ir aktualijomis: „Mane patraukė tas psichodelikos atsipalaidavimas. Įsivaizduok, studijuoji kokią inžineriją, skaitai naujienas, gyveni dabartiniu tempu. Kaipgi tau nepatiks psichodelika, kuri simbolizuoja laisvumą?“

Kas toliau?

„Pastarieji mano leidiniai, neslėpsiu, buvo labiau skirti man nei klausytojui. Pradžioje kažkiek pataikavau. Dabar nebemąstau, tiks ar netiks, einu ten, kur veda kūrybinės mintys. Visgi gal tai ir veikia, juk net nominavo M.A.M.A. apdovanojimuose“, – pokalbio pabaigoje atvirauja Jonas.

Kai neri visa galva į muziką, tenka pereiti ir sunkesnį etapą. Kaip sako pats pašnekovas, turi sau pripažinti, kad ne visuomet sprendimai bus lengvi, kaip įsivaizdavai, kad bus tapus žinomu kūrėju. Ką kurti, kaip kurti, kam kurti. Kaip balansuoti: daugiau koncertuoti ar mažiau.

Viskas kinta, reikia nuolat persvarstyti pasirinkimus, jei nori išlaikyti originalumą.

Todėl ir dabar Jonas sako nežinantis, kaip bus: „Per penkerius metus užaugau visomis prasmėmis. Ir technologiniu, ir komunikaciniu, ir darbo su kitais atžvilgiu. Anksčiau būdavo sunku dirbti su kitais. Dabar po truputį mokausi paskirstyti užduotis. Visgi, kur tai nuves, dar neaišku, užtat labai įdomu.“

NUO DANTIES IKI RADIJO STOTIES

AGNĖ SADAUSKAITĖ

ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

„Kai tau duoda plaktuką, viskas atrodo kaip vinis“, – taip vaizdingai mano pašnekovas Karolis Lasys apibūdino savo polinkį išbandyti įvairias kūrybines sritis. Karolio kūryba dažniausiai sutinkama po Eugine Onegin ar tiesiog Onegino pseudonimu. Vyras dienos metu dirba architektu, o vakarais suka plokšteles, kuruoja muziką, rašo tekstus, veda radijo laidas. Šalia šių veiklų jis yra įkūręs „Broken Teeth Radio“ –vienintelę nepriklausomą radijo stotį Kauno mieste. Ir nors pokalbio metu Karolis sakė, kad Kaune subkultūrų nėra, klausydamasi ne kartą svarsčiau, ar tikrai ne dalis miesto alternatyvos sėdi priešais mane.

Karoli, kodėl Kaune reikia nepriklausomos radijo stoties?

Daug didžiųjų Lietuvos miestų turėjo arba turi nepriklausomų radijo stočių, o Kaunas – ne, ir tai gan keista. Man tai tam tikra užuomina apie bendrą Kauno kultūrinę aplinką ir jos negalavimus. Pastebėjau vakuumą. Tarkim, „Radio Vilnius“ eteryje daugiausia groja gyvenantys Vilniuje, bet dažnai galima išgirsti ir kauniečių, štai „Lizdas Sound Institute“ ten kuruoja kasmėnesinę laidą; kauniečių randu ir užsienio radijuose, išsimėčiusių po pasaulį, taigi bandome šlietis prie kitų garso kultūrų. Atrodo, mes gyvename šitam mieste, bet eksportuojame save kitur ir prarandame galimybę formuoti vieningą garsinę kultūrą Kaune.

Papasakok apie radijo stoties įkūrimą.

„Broken Teeth Radio“ prasidėjo prieš kelerius metus kaip noïse radio. Pirma tai buvo radijo platforma, veikianti atsiradus poreikiui transliuoti programas, setus, ja naudojosi ir Kauno menininkų namai, ir „Sapfo“ festivalis. Kadangi išmaniau techninius radijo stoties kūrimo niuansus, turėjau patirties su lietuviškomis radijo stotimis, pagalvojau, kad reikia pabandyti ir pačiam. Mano radijas transliuoja nesustodamas nuo 2022 metų, ten visada groja muzika. Daug kas yra automatizuota, tad radijo kuravimas iš esmės reiškia muzikos sukuravimą ir laidų sukėlimą į programos tinklelį.

Kaip atrenki turinį?

Nenoriu to, kas yra komerciškai prieinama, lengvai atkartojama. Jei tokia laida galėtų egzistuoti dar šešiose skirtingose vietose, tuomet

man netinka. Aš linkstu prie to, kas įvietinta ar neišbandyta. Štai turėjom tinklalaidę apie akmenis („Ant akmens“ vedė Paulius Večeris-Vecera), kurios pasakojimas prasidėjo nuo kristalų, o baigėsi fizika ir tarptautinės politikos situacijos aptarimu. Noriu, kad žmonės atneštų tai, kas juos tikrai intriguoja, o aš galėčiau suteikti tam kanalą.

Norisi pamąstyti apie DJ setus kaip apie pasakojimą, o ne vien funkcinį atlikimą.

Kaip atsirado stoties pavadinimas?

Pavadinimas yra visiškai bajeris. Norėjau paminėti ką nors, kas atspindėtų ir dalį manęs, o aš turiu liūdnom aplinkybėm nuskeltą dantį (parodo dantį).

Kokia buvo tavo klausomos muzikos evoliucija?

Pradėjau nuo indie atmainų, mėgau roką, laikui bėgant netyčia kas nors atsirasdavo gyvenime, tarkim, „Deep Purple“ CD ar pažintis su žmogumi, mėgstančiu pankroką. Tai toks sudėtinis procesas. Ilgą laiką buvau įklimpęs vien į elektroninę muziką, dabar skonis vėl išsiplėtė, klausau visko nuo vokiškos naujosios elektronikos atmainų iki klasikinės muzikos. Diapazonas platus, visa muzika šiek tiek panaši ir šiek tiek skirtinga – tai naratyvai, kuriuos autoriai pasirenka pasakoti. Muzika yra plaktukas ir mes visi kalam tą patį vinį, tik skirtingai tai darom. Marshallas McLuhanas yra sakęs, kad pati medija yra žinutė ir būtent medijos (ar, šiuo atveju, žanro) savybės lemia, kaip ir kokias žinutes įžvelgiam kūryboje, per ją persiduoda žanro teritorijos, skambesiai.

Kokių kitų radijo stočių klausai?

Klausau „Rinse FM“, „Cashmere Radio“, „Fade Radio“, „Refuge Worldwide“, už mūsų žemyno ribų – „Internet Public Radio“ iš Gvadalacharos Meksikoje ir „Seoul Community Radio“ iš Pietų Korėjos. Jau virš metų vedu laidų seriją Palestinos „Radio Alhara“. Radau šios diasporos muziką, kuri nelabai girdima Europoje. Jie radiją naudoja kaip platformą stiprinti solidarumui, transliuoti savo kultūrai, kuri taip aktyviai naikinama. Politinės temos man aktualios, nėra meno be politikos, gal net apskritai nėra veiksmų, neturinčių tam tikro politinio svorio, ypač kalbant apie bendruomenės radijus. Juk jie prasidėjo nuo politinės išraiškos kaip piratinė veikla, aktyviai pažeidinėjant įstatymus, parodant pasauliui, kad egzistuoji.

Karoli, taip pat esi ir didžėjus. Studijuodamas aktyviau siūliausi, nes tai geras pinigėlis į kišenę, ypač rašant magistrinį darbą, kai maitiniesi tik makaronais. Kartu tai buvo ir atsvara racionaliai kasdienybei studijuojant architektūrą. Grojimas tapo jutiminiu, emocijomis paremtu užsiėmimu, leisdavo praplėsti perspektyvą, sugeneruoti kažką naujo ir gauti idėjų, universalių žinių. Dabar groju rečiau, jei grojimai būtų kiekvieną savaitgalį, greit perdegčiau. Be to, muziką groju ne tik dėl to, kad, va, išgersim du alaus, bus chi chi chi, pašoksim, išsiskirstysim. Tai yra komunikacija – komunikuoju garsais, jausmais, grodamas ir kurdamas noriu tyrinėti dalykus, siekiu sukurti patirtį.

Per kurią mediją lengviau kalbėti – per muziką ar architektūrą?

Architektūra yra hiperracionalus dalykas, nes tai neišvengiamai dideli pinigai, investicijos, socialinė atsakomybė ir, jei architektūrą kurčiau vien intuityviai, bijočiau, kad tai taptų modernistiniu savęs iškėlimu, Dievo kompleksu, būtų neetiška. O muzika visiškai intuityvi, per ją kalbu apie jausmus, kartu ir apie tai, ko neišsakom, kolektyvinę patirtį. Nėra aiškaus atsakymo, bet jei nebūtų abiejų, greičiausiai išvis nekalbėčiau niekaip.

Alternatyva ir eksperimentai.

Ką tau reiškia šios sąvokos?

Kas alternatyvoj yra eksperimentas?

Alternatyva – sudėtingas žodis, galima į jį žiūrėti iš dviejų pusių. Alternatyva kaip anti-pop kultūriškai muzikoje ir alternatyva kaip bendruomenė. Kaune subkultūrų nebeliko. Jos paprastai egzistuoja nežinomybėje, būna specifinės ir nišinės, dalis žmonių tai mėgsta, ten sušoka ir suformuoja bendruomenę. Iš dalies nebeliko tokio poreikio, atsirado socialiniai tinklai, daug kas tapo meinstrymu, dabar kaupiame socialinį kapitalą jį afišuodami, projektuodami savo vertę. Alternatyvai neliko vietos.

Pats iš dalies naiviai noriu sakyti, kad nedalyvauju meinstryme. Alternatyva yra tam tikra save išpildanti pranašystė, vedanti į susinaikinimą: mes nenorim tokios kūrybos traktuoti kaip darbo, norim atsiskirti nuo popmuzikos, kuri turi uždirbti pinigus ir

būti aktuali. Todėl alternatyva dažnai išnyksta, kai žmonės pavargsta. Visgi paradoksai neišvengiami, ir aš laviruoju tokioje realybėje. Aktyviai dalyvauju socialiniuose tinkluose, nes nežinau, kaip kitaip sutelkti žmones, nebent atsivesti už rankos, kas turbūt būtų daug efektyviau. Aš mėgstu mąstyt idealizuotai, bet praktiškai būna visiškai kitaip. Taip ir su alternatyva. Ji negali egzistuoti subkultūrose, nes jų nebėra, tad tenka eiti į popkultūros pusę ir ten afišuotis, nes kitaip rėksim į tuštumą. Gerbiu žmones, kurie kuria tik sau, bet pats taip negaliu, noriu dalintis, būti bendruomenės dalimi.

Kokios vietos Kaune tau svarbios?

Širdžiai artimiausia yra „Godo“, nes viena baro įkūrėjų Agnė Urbutė

buvo pirmas žmogus, patikėjęs, kad gebėčiau kuruoti muziką, čia įvyko pirmieji mano grojimai. Jei ne ši vieta, mano muzikinis debiutas būtų buvęs visai kitoks. Buvo daug abejonių dėl „legalios“ veiklos buvusioje radijo gamykloje – tai įdomus kultūrinis katalizatorius, ten vykdavo daug gerų reivų. „S11“ yra nekomercinė vieta, tik dabar ten šiokia tokia pauzė. Labai mėgau „Haxan club“, amžiną jam atilsį. Arti širdies ir „Lizdas Sound Institute“. Draugai iš kitų miestų sako, kad Kaunui pasisekė –ši vieta kone vienintelė mieste suburia didelę kultūrinę masę, apima plačiai ir leidžia sau daugiau eksperimentuoti. Ilgą laiką mėgau „O kodėl ne?“. Taip pat labai džiaugiuosi, kad „Kultūra“ vėl pas save pasikvietė muziką.

Gyvenimą sudėliojai iš skirtingų veiklų – architektūros, muzikos, rašymo, technologijų. Kaip visos šios dalys dera?

Kai tau duoda plaktuką, viskas atrodo kaip vinis. Sizifo prakeiksmas, kurį pats sau sugalvojau. Kai esi smalsus žmogus ir tau įdomu kurti, tyrinėti, kalbėtis, kurti ryšius, generuoti idėjas, tuomet norisi visko paragauti. Laikas eina, stebi, su kuriuo plaktuku tau geriausiai pavyksta kalti, ir tuomet save siaurini, siaurini, kol galiausiai daug dalykų pabandęs supranti, kad viskas kūryboje yra universalu.

Bus įdomu pamatyti, kas bus kitas vinis, kurį kalsi. Ir visgi, kodėl pasivadinai Oneginu? Gal 2017 metais buvau spektaklyje Rusų dramos teatre (dabar – Vilniaus senasis teatras), rodė Puškino „Oneginą“. Žmonės pasakojo, kad teatre visada būna subtitrai, bet tąkart kažkodėl nebuvo, o aš moku tris rusiškus žodžius ir jie visi keiksmažodžiai. Pjesė, aišku, rusiškai, aš visiškai nieko nesuprantu. Šalia

sėdėjusi moteris vis pažiūrėdavo į mane, kol galiausiai sako: „Tu juk nieko nesupranti, taip? Aš tau išversiu.“ Šitas nutikimas buvo toks juokingas, taip stipriai praplėtė šią pjesę. Galvodamas pseudonimą, bandydamas reflektuoti kuriamą muziką, tai prisiminiau ir pagalvojau, kad esu šiek tiek absurdo veikėjas, bandydamas lįsti į šią sritį, taip ir prilipo man tas Eugenijus Oneginas, vargšas, bandęs ieškoti tyros kultūros ir sudegęs kaip Ikaras.

Kalbėjom apie tai, kad kultūra neatsiejama nuo politikos. Kaip motyvuoji sprendimą pasilikti rusų pjesės veikėjo vardą kaip savo pseudonimą, ypač šių dienų kontekste?

Labai daug apie tai galvojau: ką taip reprezentuoju, kokios alternatyvos. Nusprendžiau, kad tiek to; per tą veikėją kalbu apie tam tikrą kūrybos absurdą, apie pasaulį kaip absurdo teatrą, kuriame visi esam veikėjai, tai lai ir šitai būna tam tikro absurdo dalis.

RŪGŠTIMI ĮKRAUTOS KASETĖS TESTAS ĮKRAU

KOTRYNA IR KĘSTUTIS LINGIAI LUKO MYKOLAIČIO NUOTR.

„Kai šimtą mini, tai atrodo, lyg tūsintum, –prakaitas, spalvoti sintetiniai rūbai, komandos draugai kelių centimetrų atstumu, didelis pasitikėjimas, vis kaitaliojiesi vietomis, pasišneki, viskas kaip šokiuose“, – juokiasi Aurimas Šabasevičius, kai aptarę jo muzikos kūrimo aparatų kolekciją pereiname prie čia pat, svetainėje, sukabintų dviračių.

Rūgšties šokiai

Mindamas dviratį šis architektas praleidžia gerokai daugiau laiko nei vakarėliuose – vien praėjusiais metais kojomis susuko 8000 kilometrų, šiemet jau apie 1500, o mums pasikalbėjus išmovė minti į Velsą. Bet apie dviračius su Aurimu galite pasikalbėti gyvai, sutikę jį Kauno apylinkėse. Šįkart dėmesys – į jo kuriamą ir atliekamą, tik niekaip neišleidžiamą muziką. Jos prigimtis ir tikslas užkoduoti jau pseudonimu Assassid – tai žodžių acid ir assassin, arba rūgštis ir samdomas žudikas, lydinys.

Analoginių sintezatorių skleidžiami garsai šildo ir kutena ausis bei pilvo apačią, o vis aidinčios kilpos kviečia

įsisukti į senovinių ritualų vertus šokius. Įtraukia gryni komponavimo ir efekto išgavimo metodai, užtikrintas, bet nebanalus ritmas ir tai maloniai klibinančios, tai nuožmiai talžančios bangos. Taip bandytume Assassid muzikos prigimtį ir poveikį aiškinti tiems, kurie nėra šio atlikėjo girdėję gyvai.

Jei visgi maga bent liežuvio galu patestuoti, apie kokį skambesį artimiausius keletą puslapių kalbėsimės, „YouTube“ susiraskite Petro Barono įkeltą vaizdo įrašą „Assassid ’Tense 2010’ vs short film ’The Morning’“ –jame tamsi, atlikimo prasme gana archajiška, tačiau jokiu būdu ne senamadiška Aurimo muzika ironiškai dera su futuristiniais Šanchajaus

vaizdais. Dar šiek tiek įrašų, tiesa, labiau juodraščių, nei baigtų kūrinių, rasite „Soundcloud“. Čia kūrėjas pasipuošęs arabiškų motyvų avataru. Išties, analogiją tarp dykumos audrų ir šaižios elektronikos išgirsti nesunku – čia beveik vienu metu su Aurimu ištariame jau mirusio britų muzikanto Muslimgauze vardą.

Mašinų vagies prakeiksmas

Reiverio kapitalą Aurimas pradėjo krautis dar aname tūkstantmetyje, gyvendamas Jonavoje. Baigdamas vidurinę mokyklą jau buvo ir pagrojęs roko grupėje gitara, ir pabandęs didžėjauti. Pasidalina nuostabia muzikos importo istorija – plėšti automobilių į Vokietiją išlėkęs pažįstamas grįžo su automagnetoloje rastu tikru lobiu, metaline SONY kasete su rūgštutėle Plastikman (pseudonimo savininkas Richie Hawtinas šį kovą grojo Vilniuje –trisdešimt metų lauktas surinko pilną klubą veteranų, – red. past.) kūryba. Šį formatą pašnekovas vertina ir šiandien – sako vinilo traškesiui niekada nejautęs didelio sentimento: „Kasetės šnypštimas patinka, jaučiu jame gylį ir foną, esantį už garso.“

Su atestatu dantyse nusprendęs kraustytis į Kauną, Aurimas atsirado vienoje geriausių įmanomų vietų neformaliam jaunimui XX a. pabaigoje – ant Pelėdų kalno. Tuometiniame „stepžukyje“ susipažinęs su bendraminčiais, netruko nuo to kalno nusiridenti į alternatyvųjį Kauno centrą ir senamiestį. Liudijo mūsų žurnale jau plačiau aprašytus vakarėlius valgykloje „Pakalnė“ ir savo būsimosios alma mater Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto rūsyje, o pats debiutavo kavinėje „Antis“, buvusioje po Architektų namais Vilniaus g. 22. Čia Dariaus Čiutos kurtas interjeras buvo pranašesnis už skurdžią didžėjų įrangą, bet

pusšimtį litų už kūrinių kaitaliojimą buvo įmanoma užsidirbti, o ir bohema rinkosi aukščiausios prabos.

Per tris Aurimo dešimtmečius Kaune pasikeitė daug naktinio gyvenimo madų ir madingų vietų. Prie pat jo į Žaliakalnio šlaitus žvelgiančio buto –viena tokių, merdintys „Šilelio“ kultūros rūmai, mena psichodelišką „Terra X“ periodą, o už jų – ir buvusi Kauno radijo gamykla. Šiandien beveik visa jau virtusi loftais, o prieš keliolika metų buvusius gamyklos cechus ir kabinetus buvo okupavusios įvairiausios firmelės. Ir menininkai.

Studiją buvusioje gamykloje gavo ir Aurimas su draugais, nusprendę atsikeršyti konformistiniais keliais nuklydusiems, nuobodoką muziką ėmusiems groti alternatyvių Kauno vakarėlių organizatoriams. Kad nekiltų problemų su patalpų savininkais, prie reivo ir didžėjų pridėjo meną ir menininkus – dabar tokios jungtys nieko nebestebina. Pirmajam savo renginiui „Artefaktai“ kompanija „Step Service“ rengėsi porą mėnesių – kaip tik tuomet buvo prasidėjusi pastaroji didžioji ekonominė krizė, Aurimas neteko architekto darbo, tad visas jėgas investavo į patalpų paruošimą, scenografiją, apšvietimą ir kitus sprendimus. Po itin sėkmingo starto „Artefaktai“ dar vyko ir VDU Kauno botanikos sode, tiesa, jau ne taip masiškai. Bet tokia dažnai yra buvimo avangarde ir atsisakymo pataikauti masėms kaina –populiariausias nebūsi, iš hobio nepragyvensi.

Eiti prieš madą Čia gera vieta patikslinti, kad mūsų aptariamą acid skambesį pirmąkart išspjovė japoniškas sintezatorius „Roland TB-303“, išleistas 1981-aisiais ir – kaip planavo kūrėjai – turėjęs pakeisti bosinę gitarą.

Pastarasis kismas neįvyko, dėl savo neįtikinančio skambesio tarp grupių sintezatorius nebuvo populiarus, bet pateko į Čikagos prodiuserių rankas – taip gimė daug meilės visame pasaulyje sukėlusi acid house muzika, o iš jos – ir daug nuožmesnis, bet taip pat itin efektyvus acid techno

Aurimo bute „Roland TB-303“ neaptikome, šie vintažiniai sintezatoriai neadekvačiai brangūs, bet egzistuoja jų klonai, sukurti, pavyzdžiui, „Behringer“ inžinierių. Apskritai aparatų pas architektą ne tiek daug, kiek tikėtumeisi pas vidutinio amžiaus vyrą, turintį brangių hobių. Matyt, laimi prigimtinis minimalizmas, siekis apsieinant su kuo mažiau sukurti kuo daugiau, ir skaidrus architekto protas.

Paklaustas, kaip apsistojo ties acid techno, Aurimas susimąsto – lyg nebuvo konkretaus apsisprendimo, kad bus taip ir ne kitaip. Klauso daugybės skirtingų stilių, kartais net įsivaizduoja vieną ar kitą kūrinį pats sukūręs – tiesiog dekonstruoja juos galvoje, o eksperimentų stalčiuje – įvairių pradėtų ir nebaigtų siužetų atplaišos. „Man acid patiko 10 dešimtmetyje, kai buvo pradėtas kurti, po to buvau apie šį skambesį primiršęs, o apie 2005 metus atrodė, kad jis sugrįžta – net popmuzikoje, pas visokias Britney Spears buvo galima išgirsti motyvų“, –prisimena ir sako, kad, matyt, natūraliai norėjosi grynumo muzikoje ir atsvaros pernelyg išpopuliarėjusiam minimal skambesiui.

Įsikraustęs į dabartinius namus

Aurimas svajojo apie gitarą – kaip jaunystėje, bet suprato, kad tai ne jo instrumentas, net pirštai netinkamo ilgio, tad prie stygų nebegrįžo. Jo kuriamas analoginis garsas – tamsus, gilus, bet intymus, įjungus aparatus jis gimsta čia ir dabar, keičiasi net nuo temperatūros. Atrodo sudėtinga jį įsprausti į įrašą. Tuo pačiu kyla klausimas, ar viską būtina užfiksuoti. Ar šiam pasauliui reikia dar vieno albumo, dar vienos kasetės? Juk daug labiau nei bet koks praėjusio laiko fragmentas muzikantą apibrėžia jo talentas atlikti savo kūrybą čia ir dabar. Be to, Assassid muzikos specifika ir pasirodymų laikas bei aplinka kuria galimybę kiekvienam jo klausytojui išgyventi visiškai individualią analoginę rūgšties ataką.

Kaip pagauti Assassid?

Kaip jau minėjome, pirmasis Aurimo sąlytis su muzikos atlikimu buvo dar mokykloje. Turėjo praeiti šiek tiek laiko iki antro debiuto scenoje. Viduriniajai kartai į atmintį visam gyvenimui įsirėžęs festivalis „Tundra“, mažesni panašios formos susibūrimai, keletas klubinių renginių – Assassid CV, palyginti su aktyviai kuriančiais, besileidžiančiais, grojančiais kolegomis, nėra ilgas, kita vertus, jame nėra jokių mažiau garbingų įrašų, dėl kurių šiandien būtų gėda. Kai pradėjo groti prieš beveik 20 metų, tokių kaip jis buvo vienetai, gyvas pasirodymas tapdavo nakties, kurioje dominuodavo didžėjai, akcentu. Dabar galimybių daugiau, taigi ir programos įvairesnės, nors alternatyvios elektronikos scena nėra itin didelė.

Tarp pastarųjų Assassid pasirodymų – pernykštis live’as sostinės alternatyvos elito vietoje „Draugų vardai“, viešnagė buvusioje „Fluxus ministerijoje“, arba „Lituanicos“ fabrike, veikiančiame klube „Uno“ ir aną vasarą vykusi sueiga „Hydra“.

„Specialiai pasirinkau devintos ryto laiką, kad galėčiau atsibudęs ryte atvažiuoti kaip į darbą – kai galva švari, sekasi pagroti itin kokybiškai, nors mano muzika tokiam paros metui gal ir nėra tinkamiausia“, – šypsosi prisiminęs rytą prie Kauno marių.

O mums atrodo, kad jau yra poreikis dieniniams reivams su stipresne muzika. Juk vakarėlių veteranų, kam virš keturiasdešimt, gretos didėja, sportbačių džiauti ant vinies jie dar nenori, bet mėgstamo atlikėjo iki trečios ryto laukti jau per sunku. Paleidžiam norą į visatą, o kol kas ieškom Aurimo „Stravoje“. Pavijus jį plente ir įsiklausius į besisukančių pedalų ir antroje zonoje esančios širdies plakimo mišinį, jau galima pasijusti viena koja reive.

Įvairūs menininkai dalyvavo akcijoje „Spalvinam Ukrainai“ – jų sukurti plakatai spausdinti savikaidos spaustuvėje „Hands on Press“ ir parduoti internetu, visos surinktos lėšos pervestos organizacijai „Blue/Yellow“. Šio plakato autorė – Lote Vilma. Parduotuvė: handsonpress.lt/shop

KULTURA. KAUNAS. LT PRISTATO

KAUNAS PILNAS RENGINIŲ

ĮSIBĖGĖJĘS PAVASARIS KUTENA PADUS IR KVIEČIA

KULTŪROS LAUKAS JAUTRIAI REAGUOJA Į KARĄ

UKRAINOJE. RENGINIAI, SKELBIAMI ŠIAME

NEUŽSISĖDĖTI NAMUOSE. KONCERTAI, PARODOS, SUKAKTYS IR NUOTYKIAI – UŽ KIEKVIENO KAMPO. DAR

KALENDORIUJE, GALI BŪTI PERKELTI AR ADAPTUOTI

Į PALAIKYMO AKCIJAS. AKTUALIĄ INFORMACIJĄ

DAUGIAU RENGINIŲ – NUOLAT ATNAUJINAMAME

RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME

INTERNETINIAME KALENDORIUJE RENGINIAI.KAUNASPILNAS.LT

KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT

KALENDORIUS

Gabijos Pritkovaitės

paroda „Adonta ta melê“

LDS Kauno skyriaus galerija „Drobė“, Drobės g. 62-308

Gabija Pritkovaitė – jaunosios kartos tapytoja. Parodos pavadinimas –„Adonta ta melê“ (gr. „Jos vis dar skambančios sakinių galūnės“) – tai nuoroda į graikų mitologijoje aprašytą kalnų nimfą Echonę ir jos prakeiksmą kartoti kitų ištartus žodžius, paliekant tik nutrūkusias jų pabaigas. Jos figūra veikia kaip metafora, nusakanti dabarties būvį ir kultūrą, kuomet dėl vaizdų bei informacijos pertekliaus tampa neįmanoma kalbėti savais žodžiais, gyventi savomis patirtimis, regėti savais vaizdais.

04 01–04 29

Ievos Žekevičiūtės juvelyrinių kūrinių ir objektų paroda „Komfortas II“

VDU menų galerija „101“, Muitinės g. 7

04 02–04 30 Odos meno paroda „Artes Corium III“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18

Gražinos Kuprevičienės kūrinys „Margutis“, 70x50 cm, 2020 m. Sulaužyti stereotipus, peržengti ribas, išlaisvinti jausmus – toks šios parodos tikslas. Naudojant odos medžiagų fizines galimybes, plačią technologinių priemonių amplitudę ir originalią autorių iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos saviraišką siekiama perteikti idėją per spalvą, formą, faktūrą ir individualų kūrybinį stilių. Paroda dedikuojama Vinco Kudirkos bibliotekos 100-osioms įkūrimo metinėms. Iki 04 19

VDU menų galerija „101“ skliautinėje rūsio salėje pristato papildytą juvelyrės Ievos Žekevičiūtės juvelyrinių kūrinių ir objektų paroda „Komfortas II“. Šioje parodoje kalbama apie labai kasdienišką komforto (patogumo) temą. Komfortas – klastinga sąvoka: ji gali reikšti ir teigiamus, ir neigiamus dalykus tuo pat metu. Parodoje siekiama atskleisti komforto dvilypumą: kad tai yra ir žmogaus siekiamybė, ir kartu didžiausias tobulėjimo trikdis.

04 03–06 29

Paroda „Romualdas

Augūnas: į Čiurlionio

viršūnę“

Nacionalinis M. K. Čiurlionio

dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55

R. Augūno nuotr.

Romualdas Augūnas savo fotografijose iš 1964 metų ekspedicijos į Pamyrą dokumentuoja ne tik alpinistinę kelionę, bet ir vieną subtiliausių kultūrinio pasipriešinimo įvykių okupuotoje Lietuvoje. Kartu su grupe lietuvių alpinistų jis kopia į dar neįvardytą viršūnę, kuri galiausiai pavadinama Čiurlionio vardu – tarsi užkoduojant nacionalinės atminties žymę imperijos topografijoje. Šis vardijimas nebuvo tik sentimentali duoklė menininkui – tai buvo subtili kultūrinės autonomijos deklaracija, užkoduota geografinėje erdvėje, kur tautinė tapatybė įrašoma į sovietinį žemėlapį tarsi nepastebima, bet neištrinama žyma.

04 03–05 31

Rebekos Lukošus paroda

„Sunny Days“ „Hands on Gallery“, K. Donelaičio g. 26-11

Trečiąjį visą parą veikiančios vieno lango galerijos sezoną pradeda iliustratorė iš Latvijos, du mėnesius viešėjusi ir kūrusi savilaidos spaustuvės „Hands on Press“ spaudos rezidencijoje.

Nuo 04 04

Filmas „Brutalistas“

(The Brutalist)

Kino teatrai

Kadras iš filmo

Holokaustą išgyvenęs architektas László Tóthas bėga iš Europos, tikėdamasis susikurti naują gyvenimą Amerikoje. Po virtinės išbandymų gyvenimas pagaliau ima gerėti – iš Europos atvyksta jo išsiilgta žmona Erzsébet, o klientas užsako suprojektuoti didingą monumentą. Ambicingiausias karjeros projektas ne tik pakylės porą į svaiginančias aukštumas, bet ir privers suabejoti amerikietiškos svajonės pažadu. Rež. Brady Corbet.

BALANDIS

KALENDORIUS

04 05–04 30

Paroda „Kūrybos erdvė: vienas kelias, skirtingi balsai“ Lietuvos sporto muziejus, Muziejaus g. 7

Rytis Minkevičius, „Dangiška dieta“, 41x21 cm, 2023 m.

„Navickas Gallery“ pristatomoje parodoje – daugiau nei 40 kūrinių nuo abstrakcijos iki realizmo. Jungtinės meno parodos kūrinių autoriai: Onutė Viltė Bagdonavičienė, Galina Šumilova, Dana Sabina Stoškutė, Rytis Minkevičius, Agnė Balsienė, Jelena Orlova Bisikirskienė, Vaidilė Jakavičiūtė, Vytautas Jukna, Eva Burė, Erika Petrulienė, Daiva Rauktytė, Jovita Piurkienė, Vygantas Navickas, Ilona Petrokienė, Gabrielė Venckutė.

04 10–05 22 „Nepadorūs

vakarai.

BMW“: paroda „Sparta“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Agnės Bagdžiūnaitės kuruojamoje parodoje dalyvauja Anna Orbaczewska, Adomas Danusevičius ir Augustė Vickūnaitė. Tai paroda apie bailius kaip pralaimėtojus, jų reprezentacijos formas ir trapumą. Ką reiškia būti bailiu, pralaimėtoju, kuris neturi ką prarasti? Kaip atrodo pralaimėjęs kūnas? Abstraktus, fragmentiškas, keistas, karikatūriškas, moteriškas? Kaip skambėtų pralaimėtojų garso takelis? Niūrus, trūkinėjantis, čaižus, o gal sovietinis? Kiek žodžių ir vardų turima pralaimėjusiam apibūdinti, o kiek pralaimėjimo jaustukų?

Nuo 04 11

Filmas „Johatsu“

Kadras iš filmo

Atrodo, Linos (akt. Žygimantė

Elena Jakštaitė) gyvenime nieko netrūksta – ji gyvena jaukiame bute su rūpestingu vaikinu (akt. Laurynas Jurgelis) ir dirba mėgstamą darbą Vilniaus morge. Vieną dieną ten pristatomas žuvusio jūreivio kūnas. Žmona (akt. Rasa Samuolytė) tvirtina, kad jį atpažįsta, bet Linos tai neįtikina. Kilusi abejonė sužadina smalsumą ir ji nepaisydama pavojų lyg apsėsta leidžiasi ieškoti dingusiojo jūreivio. Rež. Lina Lužytė, Nerijus Milerius.

Nuo 04 11

Filmas „Sacrum ir profanum Pievėnuose“

Kino teatrai

Kartą metuose tylus ir atokus

Pievėnų kaimas Žemaitijoje atgyja. Vietos gyventojai susivienija, kad atšvęstų Velykas pagal iš paskutiniųjų puoselėjamą, XIX a. menančią Nukryžiuotojo saugojimo tradiciją. Su švelniu humoru stebėdami vietinių pasirengimą šventei ir panardindami žiūrovus į Velykų nakties vyksmą, festivalyje „Kino pavasaris“ įvertinto filmo kūrėjai kelia klausimus apie šventumo ir kasdieniškumo santykį šiuolaikinio žmogaus gyvenime. Rež. Giedrė Beinoriūtė.

BALANDIS

Kadras iš filmo

Kino teatrai

KALENDORIUS

Penktadienis, 04 11, 22:00

Vakarėlis „Prisukamas

Abrikosas: Pavasaris“

M. Žilinsko dailės galerija, Nepriklausomybės a. 12

Métaraph. Asmeninio archyvo nuotr.

Kartą metuose tylus ir atokus „Priglaus ne tik tave ir tavo bičiulius, bet ir tris muzikines scenas, daugiau nei dešimt atlikėjų bei naują šokių aikštelę“, – intriguoja 19 metų vykstančios vakarėlinės tradicijos puoselėtojai. Pagrindinis muzikinės programos akcentas –Métaraph.

Šeštadienis, 04 12, 15:00 Šokio spektaklisekskursija „Pakopa po pakopos“

Susitikimo vieta: Žemaičių g. 8A

Laukia performatyvus įvykis po tarpukario Žaliakalnį, kurį organizuoja šokio trupė „Ulna“. Jis tiesiogiai įtraukia šio nuostabaus rajono bendruomenės narius, jaunuosius ir profesionalius menininkus. Projektas ne tik supažindina su gyvąja Žaliakalnio gyventojų atmintimi ir istorija, bet ir įsuka į gausią simbolių ir legendų verpetą.

Šeštadienis, 04 12, 18:00 „Romuvos kinoteka x Biblioteka“: filmas „Puikybė ir prietarai“

(Pride and Prejudice)

Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54

Jane Austen klasika „Puikybė ir prietarai“ iki šių dienų išlieka vienu reikšmingiausių meilės ir visuomenės portretų literatūroje, o 2005 m. filmo adaptacija perteikia šios istorijos emocinį gilumą bei laikmečio dvasią. Seanso metu galėsite pasiklausyti knygų klubo „Vakaro skaitiniai“ narių diskusijos apie romano aktualumą, taip pat tapti bibliotekos skaitytojais ir čia pat pasiskolinti knygų.

Renginį drauge organizuoja šį balandį 85 veiklos metus mininti „Romuva“ ir 100-ąjį gimtadienį švenčianti Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka.

Šeštadienis, 04 12, 19:00 Grupių „Laimę nešanti katė“ ir „In a Cloud“ koncertas

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Sakoma, kad juodai katei perbėgus kelią laukia nelaimė. Tačiau ne šį kartą. Kauno menininkų namų scenoje – kauniečių duetas „Laimę nešanti katė“. Jų muzika – tai improvizacija tarp sintetinio ir gyvo skambesio, kurioje nėra taisyklių, tik netikėti atradimai. Prie jų prisijungs hipnotizuojančiais ambient ir drone stiliaus garsais išsiskirianti grupė „In a Cloud“, kuri pasirodys su improvizatoriumi Arnu Mikalkėnu.

04 13–04 19

Pasaulio U18 ledo ritulio čempionatas

Kauno ledo rūmai, Kovo 11-osios g. 26

Balandžio 13–19 dienomis Kauno ledo rūmuose dėl vienintelio kelialapio į aukštesnį divizioną ir išsvajotų aukso medalių lietuviai kausis su Prancūzijos, Pietų Korėjos, Estijos, Lenkijos ir Japonijos rinktinėmis. Lietuvos rinktinė, tarp kurios narių – ir aukso medaliais pasidabinusios U20 ekipos žaidėjai, garantuoja įdomią kovą ant ledo dėl kiekvieno jo centimetro.

Antradienis, 04 15, 12:00

Vizualaus meno vitrina

„Aidai: Atmintis“

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

Vienos dienos tarpdisciplininis renginys sekia tyrinėti, kaip bendros ir individualios atmintys formuoja tapatybes, bendruomenes ir kultūras, ir pristato video darbus iš 17 pasaulio šalių ir Lietuvos bei tris performansus, kuriuose atmintis įgauna fizinį kūną.

Sekmadienis, 04 13, 21:00 BONG-RA koncertas „Lemmy“, Girstupio g. 1

Nyderlandų atlikėjas Jason Kohnen, kuris garsėja savo novatorišku ir agresyviu garso stiliumi, sugrįžta į Lietuvą, kur pristatys pasirodymą, sujungiantį metalą ir elektroniką. Tai bus pirmasis BONG-RA pasirodymas Lietuvoje su grupe, kuris dėl to žada būti išskirtiniu visiems tiek tamsios elektronikos, tiek metalo gerbėjams.

Trečiadienis, 04 16, 18:00 „Sengirės kinas“: filmas „Upė“ ir diskusija Ąžuolyno biblioteka, Radastų g. 2

Kadras iš filmo. Pete McBride nuotr. Kovą prasidėjęs dokumentinio kino ciklas tęsiasi aktualia nata. Jennifer Peedom filmas „Upė“ – tai vizualiai stulbinanti kelionė, pasakojanti apie tai, kaip upės formavo mūsų planetos kraštovaizdžius ir kultūrą, ir kviečianti pažvelgti į upes ne tik kaip į gamtos reiškinį, bet ir kaip į gyvybės arterijas. Po seanso vyks diskusija apie tai, kokio balanso tarp upių resursų naudojimo ir upių bioįvairovės apsaugos turėtume siekti, kad jos ir mes turėtume ateitį.

BALANDIS

KALENDORIUS

Trečiadienis, 04 16 / 04 30, 19:00

Premjera. Šokio spektaklis „GODOS 3.0“ „Romuva“, Laisvės al. 54

Moteriškas jausmingumas, paslaptingos mitologinės būtybės, gaivališka praeitis ir jos atspindžiai šiandienos žmoguje – visa tai jau buvo įgyvendinta spektakliuose „GODOS 1.0“ ir „GODOS 2.0“. Naujame šokio teatro „Aura“ įkūrėjos Birutės Letukaitės kūrinyje futuristinio pasaulio vizijos persipina su šių dienų aktualijomis ir skauduliais. Savęs ir savo tapatybės paieškos, vienatvė, poreikis būti grupės dalimi – emocijos, kurias patiria žmonės, netelpantys į tradicines lyčių sampratas.

Ketvirtadienis, 04 17, 20:15

Naktinė ekskursija „Bibliotekos lobynai“

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

J. Trofimovo nuotr.

„Bibliotekos lobynai“ – kitoks pasivaikščiojimas po biblioteką, kurio metu susilieja dvi istorijos –pastato ir bibliotekos, o pasakojimus papildo eksponatai, menantys laikus, kai klestėjo Ūkio bankas, mieste buvo steigiamos bibliotekos ir gyveno šias istorijas kūrusios asmenybės.

Registracija: www.kaunobiblioteka.lt

Penktadienis, 04 18, 19:00

Grupės „Keista Bjauri Žuvis“ ir Sheik Anorak koncertas

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Eksperimentų savo kūryboje nevengianti „Keista Bjauri Žuvis“ sugrįžta į Kauno menininkų namus. Šį kartą jie atvažiuoja kartu su Sheik Anorak, Švedijoje kuriančiu prancūzu, kurio muzika neleidžia nusistovėti įprastoms žanrų riboms. Eksperimentinių garsų pripildytame vakare susilies džiazas, pankrokas, IDM, krautrokas ir noise muzika.

04 24–12 31

Paroda „Miesto atmintis: archeologai“

KMM Kauno rotušė, Rotušės a. 15

Archeologai T. Daugirdo gatvėje. KMM nuotr.

KMM tęsia parodų ciklą, skirtą subjektyvioms Kauno istorijoms, kurios savaip papildo didįjį miesto istorijos pasakojimą. Šįkart parodos herojais tampa archeologai –Mindaugas Bertašius ir Dainius

Balčiūnas, kurių kastuvai ne kartą buvo įsmeigti į senąjį Kauno grindinį. Parodą kartu M. Bertašiumi ir D. Balčiūnu kuravo Povilas Gadliauskas ir Lina Mikalkėnaitė.

Ketvirtadienis, 04 24, 18:00 Bibliotekos šimtmečiui skirtas koncertas „Nuo tarpukario iki šiandien“

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Išskirtinį jubiliejų biblioteka kviečia paminėti muzikine kelione per laikotarpį, kuriame susitinka praeitis ir dabartis, tradicija ir modernumas. Gabrielė Bielskytė (sopranas), Vygantas Bemovas (tenoras) ir pianistė Živilė Kudirkaitė klausytojams padovanos muzikinį vakarą, kuriame bus atlikti tiek tarpukario lietuvių kompozitorių kūriniai, tiek šiuolaikinės muzikos perliukai.

Ketvirtadienis, 04 24, 18:00

Programa „Trumpas kinas. Subtilūs reikalai“ „Romuva“, Laisvės al. 54

Kadras iš filmo „Tušinukas“

Ekrane – naujausių lietuviškų trumpametražių filmų programa, kurioje netrūksta veiksmo, humoro, įtampos, mistikos. Absurdiškai juokingos ir giliai jaudinančios istorijos nukels į atpažįstamas gyvenimo situacijas. Programą pristato lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.

BALANDIS

KALENDORIUS

Penktadienis, 04 24, 16:00

Renginys „Sarbievijus persikrauna: formos

keičiasi – vertybės

išlieka“

Ąžuolyno biblioteka, Radastų g. 2

Praėjusių metų pabaigoje Ąžuolyno bibliotekoje identifikuotas ypatingas M. K. Sarbievijaus leidinys – 1639 m. „Odė palaimintajam Stanislovui Kostkai“. Minint Sarbievijaus ir baroko literatūros metus, laukia ne tik retenybės pristatymas, bet ir kelionė per laiką ir vertybes, kurioje susijungs senoji literatūra, lazeriai, modernios technologijos ir diskusijos apie Sarbievijaus bei šiandienos pasaulį.

Penktadienis, 04 25, 18:00 Kūrybiškumo treniruotė

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Kūrybiškumo treniruotės metu pilnamečiai dalyviai atliks kūrybinius judesio pratimus vedami trenerės Vydūnės Žlabytės. Telkdami dėmesį į bendradarbiavimo bei judėjimo procesą, dalyviai bus kviečiami kurti eksperimentinius kūrinius. Užsiėmimo pabaigoje jie taps improvizuota paroda, refleksijos priemone, dovana sau ar kitam.

Penktadienis, 04 25, 20:00 Tylioji šimtmečio diskoteka

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Apie tylą bibliotekose sklinda legendos. Ir nors dabar ją vis dažniau pakeičia šurmulys, tačiau turbūt kiekvienam iš mūsų yra tekę išgirsti tą „Šššš!“. „Šimtmečio proga bibliotekoje išlaikysime tylą, tačiau tuo pačiu užkursime ir tikrą gimtadienio vakarėlį“, žada bibliotekos kolektyvas, kviečiantis į pirmąją tokią diskoteką per šimtą metų.

Registracija: www.kaunobiblioteka.lt

Šeštadienis, 04 26, 14:00 Tylusis kinas su gyva muzikine improvizacija

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Kadras iš filmo

Pianistė Natalia Scheffler įgarsins legendinį Friedricho Wilhelmo Murnau filmą „Paskutinis juokas“ (Der letzte Mann, 1924). Tai vienas ryškiausių tyliojo kino šedevrų, pasižymintis jautria režisūra ir išskirtine aktoriaus Emilio Janningso vaidyba.

BALANDIS

KALENDORIUS

Šeštadienis, 04 26, 18:00

Sekmadienis, 04 27, 18:00

Premjera. Spetaklis „Pažadink savo vidinę deivę“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Naujame dramaturgės Kristinos

Marijos Kulinič ir režisieriaus

Gildo Aleksos kūrinyje perdegę po bandymų savirealizuotis bei įstatę save į nerealististiškus sveikos gyvensenos rėmus mažos šventinių balionų įmonės darbuotojai vyksta į teambuilding'ą dvasinio tobulėjimo stovykloje. Dvasiai, kaip ir asmeniniam gyvenimui, laiko juk nėra, todėl bendradarbiai tampa šeima, o dvasingumo stovyklos –religija ir terapija. Nušaunami du zuikiai vienu šūviu: ir suartėjama su kolegomis, ir apvaloma siela!

Sekmadienis, 04 27, 12:00 Šokio spektaklisekskursija

„Riboženkliai“

Susitikimo vieta: K. Donelaičio g. 66

Trupės „Ulna“ projekto dėka žiūrovai leidžiasi į garsų ir šokio spektaklio sintezę. „Riboženkliai“ kalba apie Kauną, dar tais laikais vadintą mažuoju Paryžiumi, to laikmečio madą, žmones (Antanas Smetona, Augustinas Voldemaras, Čijunė Sugihara, Magdalena Avietėnaitė ir kt.), jų gyvenimiškas istorijas ir į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktą architektūrą.

Sekmadienis, 04 27

Kauno „Akropolio“ maratonas Įvairios vietos

Kauno maratonas – kasmetinis, tarptautinis, tūkstančius dalyvių pritraukiantis bėgimo renginys, skirtas tiek profesionalams, tiek mėgėjams. Balandžio 27-ąją jau 13 kartą vyksiančio didžiausio mieste bėgimo trasą sudarys nebe du ratai, o vienas dinamiškas 42,195 km ilgio ratas.

Antradienis, 04 29, 18:00

Slemas #82

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Vyčio Mantrimas nuotr.

Sleme dalyvauti yra trys galimybės: a) klausytoju; b) teisėju; c) dalyviu. Klausytoju tampa kiekvienas(a) atėjęs į slemo renginį. Dalyviu gali būti kiekvienas norintis ir turintis ką pasakyti. Viskas, ką jis turi padaryti, pasiruošti tris tekstus, kurių kiekvieno trukmė iki trijų minučių. Dalyvius vertina komisija, atsitiktine tvarka sudaryta iš salėje esančių žiūrovų.

Antradienis, 04 29, 18:00 Ievos Pranckutės ir „Amber Strings“ koncertas

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Vertinama už savo virtuoziškumą, jautrias interpretacijas ir gebėjimą sukurti ypatingą ryšį su klausytojais pianistė su latvių ansambliu atliks Antonio Vivaldi „Metų laikus“. Ši programa nukels klausytojus į įspūdingą kelionę per metų laikų ciklą – nuo pavasario gyvybingumo ir vasaros džiaugsmo iki rudens ramybės ir žiemos melancholijos.

BALANDIS

KALENDORIUS

Antradienis, 04 29, 19:00

Mildos Varnauskaitės

pasakojimo pasirodymas

„Mėlynabarzdis kaimynas“

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Mėlynabarzdis kasdien įsiveržia į kaimyno namus ir suvalgo visą ne jam paruoštą maistą. Baltas vilkas veda ir išsiveža jauniausią ir drąsiausią karaliaus dukterį.

Raganos ištremta moteris miške pagimdo kačiuką, o žvejo sūnus kitame marių krante tampa svetimšaliu. Ar priimame kitoniškumą, ar norime jį sunaikinti?

Kur yra riba tarp savo ir svetimo?

Kaip keičiamės mes, kai į mūsų erdvę įsiveržia svetimas – Kitas?

Norėdama atsakyti į šiuos klausimus, profesionali pasakotoja

Milda Varnauskaitė leidžiasi į kelionę po lietuviškų pasakų pasaulį, siūlydama sekti jai iš paskos.

Renginys skirtas bibliotekos šimtmečiui ir Nacionalinei Lietuvos bibliotekų savaitei.

Trečiadienis, 04 30, 18:00 Šokio spektaklis

„Dezdemona“

Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91

Anatolijaus Šenderovo baletas „Dezdemona“ sukurtas pagal Williamo Shakespeare’o tragediją „Otelas“. Dėl savo amžinai aktualių aistros ir pavydo temų ji tebėra aktuali, sulaukia daugybės skirtingų interpretacijų dramos scenose. Tuo tarpu choreografijos priemonėmis ši tema skleidėsi gerokai rečiau. Šiame kontekste ryškus yra choreografės Anželikos Cholinos žvilgsnis į „Otelo“ tragediją. Jos kuriamas spektaklis „Dezdemona“ skiriasi nuo pirmojo pastatymo LNOBT 2005 m. daugeliu aspektų.

Trečiadienis, 04 30, 19:00

Kompozicijų albumo „Algoritmija“ pristatymo koncertas

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

„Algoritmija“ yra penkių kompozicijų ciklas, paremtas algoritminio ir fraktalinio komponavimo principais bei kompiuterine muzika. Šiame cikle nagrinėjama, kaip algoritmai veikia muzikos kūrimą ir vartojimą, bei siekiama populiarinti sąmoningą jų naudojimą kūrybiniame procese, taip plečiant kompozicines galimybes.

Renginio organizatorius – Romuald Chaloin Galiauskas.

Penktadienis, 05 02 Architektūros ir interjero dizaino konferencija „Nieko riba“

„Romuva“, Laisvės al. 54

„Jei tavo kūryba tapo per daug patogi, ši konferencija gali būti naujo augimo pradžia. Kviečiame peržengti ribą ir prisijungti prie mūsų – šiuolaikiškos architektų ir interjero dizainerių bendruomenės, kuri nenustoja tobulėti“, – rašoma kvietime į naujos koncepcijos renginį. „Tai daugiau nei tradicinė pranešimų platforma“, – sako konferencijos organizatoriai, interjero dizaino studija „Blank page“. Anot jų, tai siekis sukurti bendruomenišką erdvę, kurioje bus keliami esminiai klausimai apie kūrybą, profesinį augimą ir sėkmingus verslo modelius.

GEGUŽĖ

kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos

Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE (PLATINAMAS NEMOKAMAI)

AUTORIAI: Adelė Žilinskaitė-Vaškevičė, Agnė

Sadauskaitė, Algirdas Šapoka, Andrius Vaškevičius, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Daina Dubauskaitė, Emilija Visockaitė, Gie Vilkė, Greta Haga, Justas Kontrimas, Kęstutis Lingys, Kipras Štreimikis, Kotryna Lingienė, Lukas Mykolaitis, Monika Balčiauskaitė, Vytis Mantrimas.

GLOBOJA: LEIDŽIA: