KAUNAS PILNAS KULTŪROS
Iliustracijos
autorius
Gvidas Misiūnas
PAS NACIONALINĖS PREMIJOS LAUREATĘ
NEKVIESTOS VIEŠNIOS KRONIKOS
KETURIOS KARTOS, VIENI NAMAI
LAIPTAI Į DANGŲ
ROKO JURKAUS ROJAUS SODAI
38 BUTAS, TAPĘS SCENA 30
PENKTA KARTA ŠANČIUOSE
KAIP KAUNIEČIAI GYVENA
Buvo tokia puiki radijo laida „Kaip žmonės gyvena“, kurią vedė Benas Rupeika. Laidos jis nerengia jau gal nuo 2018 metų, bet feisbuke vis dar aktyvi grupė, kurios aprašas skelbia: „Netikėti susitikimai, mintys ir atmintys apie gyvenimą, vaizdai ir veidai pagal ilgametę to paties pavadinimo radijo laidą.“ Joje gausu įrašų apie, rodosi, kasdienius, bet iš tiesų labai reikšmingus dalykus ir nutikimus.
Žmonės tikrai dažnai mums bando įrodyti, kad jie labai neįdomūs ir neturi ką papasakoti. Kai pavyksta perkalbėti, rezultatas nustebina ir juos pačius. Visgi, aplankę nesuskaičiuojamą galybę biurų, įstaigų, pakrančių, parkų ir kitų neutralių vietų, suvokėme, kad įdomiausi ir ilgiausi pokalbiai vilnija ten, kur namai. Taigi palydėję metus ir pasigedę nuotykių nusprendėme visą numerį paskirti tyrinėjimams, kaipgi tie kauniečiai gyvena ir kokie būna parėję iš savo darbų, tarnybų ir pasirodymų.
Perkalbėti bandžiusių buvo ne vienas – ir į darbą viliojosi, ir perkelti susitikimą kada nors pavasarin tikėjosi. Bet mes nepasidavėme, vien tam, kad ir jūs galėtumėte
bent akies krašteliu žvilgtelti į paprastus ir jaukius, bet unikalius ir vertingus (nebūtinai vien statybines medžiagas ir baldus vertinant) butus ir namus.
Kas galėjo pagalvoti, kad net dviejų žurnalo herojų namuose aptiksime džiovintų gėlių kolekcijas?
Birutę Letukaitę ir Roką Jurkų skiria beveik pusšimtis metų ir keli kilometrai, o jungia mirusios rožės.
Teodoras Biliūnas ir Kristina Šilinytė dažniau būna kitoje ekrano ir objektyvo pusėje, bet šįkart atskleidžia, kaip kaupiamas kraitis. Gediminą Zujų teko parvilioti į Šančius iš Vilniaus. Vilnietė Viktorija Vitkauskaitė dalinasi elegantiška savo, kaip Kauno viešnios, patirtimi, o Monika Balčiauskaitė kviečia sugrįžti į kadaise labai triukšmingą butą Kęstučio gatvėje.
Dar viena svarbi šio numerio stotelė – Tbilisis, kuriame su fotoaparatu klajojo Gintaras Česonis. Tebūnie toks mūsų simbolinis palaikymas ir linkėjimas kartvelams. Laiptinė – neatsiejamas ėjimo į svečius, o ir išsikrapštymo namo, elementas, tik ar visada atkreipiame dėmesį į šią ribinę erdvę?
NEKVIESTOS VIEŠNIOS KRONIKOS
VIKTORIJA VITKAUSKAITĖ GIE VILKĖS ILIUSTR.
Devynerius pastaruosius metus Kaune esu dažna viešnia. Viešnia, kokios pati gal nelabai ir mėgčiau. Atvažiuoja nekviesta, pamiršta išeiti laiku, kaišioja nosį, kur galima ir kur nelabai. Visada turi daug klausimų, už kuriuos įkyresni tik nuolatiniai aikčiojimai „kaip čia gražu“. Bet Kaunas tokia viešniai, t. y. man, yra atlaidus ir svetingas. Jis atveria savo kiemus ir vartus, atrakina laiptines ir butų duris. Jis suorganizuoja neįtikėtinus atsitiktinumus, iš kurių gimsta įdomūs pokalbiai su nepažįstamais žmonėmis. Jis netgi įvarvina į art deco taurelę lašą krupniko ir šypteli: „Tai turbūt tuoj vėl atvažiuosi?“ Ir aš vėl atvažiuoju.
2016–2019 m.
Kaunas į mano rutiną įsiterpia kaip šventė – ryškiai ir netikėtai. Pasinaudojusi nuotolinio darbo galimybe, palieku Vilnių ir išsikraustau į gimtąją Suvalkiją. Atsiranda ne tik ramesnis dienos ritmas, bet ir daugiau laisvo laiko, kurį mielai leidžiu Kaune.
Pirmieji solo pasivaikščiojimai – ilgi, bet tylūs, dar nepagardinti pažintimis su vietiniais, bet dosnūs nuostabių pastatų. Ekspromtu pirmą kartą užsiropščiu stačiais Žaliakalnio laiptais ir atsiduriu E. Fryko gatvėje, iš ten keliauju Vaižganto gatve, Perkūno alėja, nužingsniuoju iki
Minties Rato ir Gėlių Rato. Sužavėta grįžtu dar kartą. Paskui – ir dar.
Bandau suprasti tarpukario architektūros kalbą, bet iš pradžių suprantu tik tiek, kad tai kažkas labai gražaus ir visiškai nepažįstamo. Baltas namas su bokštu, keistas dviaukštis apvaliu langu, vila šlaite –toks tuo metu mano supratimas. Jaučiuosi tarsi net ne viešnia, o svetimšalė. Todėl visa galva neriu į knygas, archyvus, mokslines publikacijas. Kaunas pamažu atsiveria, bet norisi daugiau.
Pirmuoju svetingumo raktu tampa memorialiniai muziejai. Į pasimaty-
mą su L. Truikio ir M. Rakauskaitės namais-muziejumi slenku įsijungus „Google Maps“. „Jūs pasiekėte savo kelionės tikslą“, – išgirstu tą sekundę, kai pamatau namo kieme šiltnamį. Kokia nesąmonė, galvoju, vėl nuvedė ne ten. Pasirodo, vis dėlto ten. Santūriai, bet maloniai pasitikta muziejininkių praleidžiu muziejuje nekorektiškai daug laiko. Iš ten kojos pačios nuveda į Galaunių namus-muziejų. Čia pajuntu, kas yra tikrasis svetingumas. Tai visas tau skiriamas dėmesys, lyg būtum vienintelis tos dienos... darbas? Lankytojas? Svečias? Nežinau. Lyg būtum vienintelis.
Tokį pat įspūdį gerokai vėliau iš Galaunių namų išsineš ir vilniečiai bičiuliai. Užsukę į muziejų prieš pat jo uždarymą, jie bus išlydėti po geros valandos. Viskas neskubant papasakota ir parodyta, nors muziejininkių darbo laikas jau seniai baigėsi. Panaši patirtis manęs su drauge lauks ir Vaižganto bute-muziejuje. Bilietus parduodantis muziejininkas maloniai paklaus: „Ar pageidausite įsigyti ir ekskursiją?“ – „Ne, ačiū.“ –„Gerai, tai aš vis tiek jums viską papasakosiu.“ Ir pusantros valandos lydės mus po visus kambarius su pasakojimais, pokštais ir palinkėjimais. Man atrodo, kad Vaižgantas būtų patenkintas.
2020–2022 m.
Dar prieš pandemiją persikeliu atgal į Vilnių. Karantino vakarais žiūriu pro langą į Vilniaus televizijos bokštą ir įnirtingai skaitau viską apie tarpukario Kauną. Galvoje pamažu užsikuria planas, ką daryti, kad Kaune lankyčiausi dažniau. Reikia ten vesti ekskursijas!
Iškart žinau, apie ką bus mano pirmoji ekskursija, – apie tarpukario Žaliakalnį. Žinau, kur ji prasidės ir kur pasibaigs. Žinau ir kaip vadinsis mano puslapis feisbuke: „Vienos dienos atostogos“. Nes Kaune aš būtent taip ir jaučiuosi – lyg per atostogas. Baigiu gidų kursus, garsiai paskelbiu apie savo kaip gidės veiklos pradžią ir, praslinkus karantinui, linkstančiais iš baimės keliais neriu į nuotykius.
O jie tik prasideda. Štai po ekskursijos tyliomis Žaliakalnio gatvelėmis suku link traukinių stoties – reikia grįžti namo, į Vilnių. Akimirkai stabteliu užsirišti bato prie buvusios Petro Klimo vilos „Eglutė“ (dabar jau žinau, kas tas baltas namas su bokštu). Tuo metu pro vilos duris išeina vyras. Žiūrime vienas į kitą, šypsomės ir tylime. „Labai gražus namas, ar jūs čia gyvenate?“ –sulaužau tylą kvailu klausimu. Pasirodo, gyvena šiame name jau
daugiau kaip 50 metų. Pradedame kalbėtis. Aš nežinau, kas jis, jis nežino, kas aš. Bet kalbėtis taip įdomu, kad mintyse prakeikiu traukinį, dėl kurio turiu nutraukti pokalbį.
Tačiau su tuo ponu vėliau susitinkame dar kartą. Ir dar. Pamatau įspūdingą vilos laiptinę neaprėpiamo aukščio lubomis, išsaugotus autentiškus laiptus. Vėliau mane, visai svetimą žmogų, tas pats ponas ir jo žmona pasikviečia į svečius.
Noriu įsižnybti: esu P. Klimo viloje, kambariuose, kurie buvo skirti jo šeimai, kur gyveno ir mirė Vaižgantas. Geriame kavą ir kalbamės apie pirmąjį šių namų šeimininką, kuris čia taip ir neapsigyveno.
Jei šioje vietoje galvojate „per gerai, kad būtų tiesa“, paklausykite dar.
Kartą Europos paveldo dienų proga vedžiau ekskursiją bibliotekos lankytojams. Paprastai mano ekskursijų grupės nedidelės, bet tąkart prisirinko kelios dešimtys dalyvių. Ir mes – didžiulis būrys svetimų žmonių – taip pat apsilankėme to paties pono bute P. Klimo viloje. Be jokių išankstinių prašymų ar registracijų. Mus tiesiog pakvietė į svečius.
ARBA APRĖKS, ARBA BUS KAŽKAS LABAI ĮDOMAUS.
Tie patys 2022 m. Kita vila – kitas nuotykis. Ilgai tykojusi rezervuoju savaitgalio nakvynę bute, įrengtame buvusioje architekto Stasio Kudoko viloje. Nuostabus butas apstatytas tarpukario baldais, viskas – nuo lėkštučių iki šviestuvų ar meno kūrinių – alsuoja art deco Net didžiulė gėlė kambaryje – ne šiaip kokia, o monstera, kaip ir buvo madinga tarpukariu.
Butas nuostabus, o nuotaika klaiki. Taip sutampa, kad nakvynės savaitgalis yra pirmasis savaitgalis, kai Ukrainoje pradėtas karas. Dairydamasi po fantastiškas erdves negaliu negalvoti, kiek daug ir iš mūsų atėmė tas pats agresorius. Ir kas vėl lauktų šio su meile atkurto būsto, jei scenarijus pasikartotų. Kas lauktų mūsų pačių.
Po kelių dienų nuotaiką truputį pataiso būsto šeimininko laiškelis. Įgyju teisę savo ekskursijų dalyviams parodyti išskirtinę šios vilos laiptinę (dar kartą ačiū šeimininkui). Ir čia vėl ištinka nuotykis. Kartą, su ekskursantais besižvalgant po laiptinę, staiga atsiveria to paties art deco stiliaus buto durys. Pasirodo, jį tam savaitgaliui išsinuomojo viena šeima. Ir ta šeima mus trumpam pakviečia į svečius pasižvalgyti. Ne tik pasižvalgyti: jų nedidelė kompanija ten švenčia gimtadienį.
Todėl mūsų nedidelė kompanija gauna ir šakočio, ir šlakelį krupniko. Užtrunkame gal pusvalandį, o įspūdžių ir klegesio – visam mėnesiui.
Prisiekiu – tokie nuotykiai man nutinka tik Kaune. Gal čia gimė ne tik lietuviškas modernizmas, bet ir svetingumas?
2023–2024 m.
Tebegyvenu Vilniuje, tebevažinėju savaitgaliais vesti ekskursijų į Kauną. Svetingumo nuotykiai – ačiūdie –irgi tebesitęsia. Štai lietingą savaitgalį, kai, regis, visame mieste nė gyvos dvasios, vedu ekskursiją prie J. Lapėno namo. Jau sukantis eiti atsidaro šio „milijonieriaus dangorėžio“ durys ir išeina pastate dirbantis vyras. Pati sau netikėtai šūkteliu, kad labai noriu su ekskursijos dalyviais patekti į vidų. Pamatyti išskirtinio grožio laiptinę, išlikusią autentišką lifto šachtą, senovinių nuotraukų ekspoziciją. Aišku, mums atveria duris, aišku, patenkame.
Kai kurios tarpukario erdvės, tiksliau, jų šeimininkai, įsileidžia ne iš karto. Santykių evoliucija –reikšmingas dalykas. Kartą užėjau į vieno tarpukario namo, kur dabar veikia ugdymo įstaiga, kiemą. Sargas aprėkė nesirinkdamas žodžių. Viskas galėjo taip ir baigtis. Bet baigėsi kitaip: po kurio laiko santykiai su ta įstaiga taip sušilo, kad dabar su grupėmis užsukame ne tik į kiemą, bet ir į pačią vilą. O štai kitoje institucijoje be jokių pykčių leido pasižvalgyti po vidų, kai pasakiau, kad labai domiuosi pastatą projektavusio Felikso Vizbaro kūryba. Budėtoja tik droviai pasiteiravo: „O kur čia pas mus tas Vizbaras?“
Žinoma, yra namų (kiemų, gatvelių, balkonų), kuriuose gyvenantys svetingumo apraiškų nedemonstruoja. Kartą traukdama link L. Truikio ir M. Rakauskaitės buto buvau originaliai paauklėta tame pačiame name gyvenančios ponios. Pasak jos, vaikštau sau po gatvelę kada tik
noriu, o daržo nuravėti tai nepadedu... (Teisybės dėlei pridursiu, kad ji auklėjamosios valandėlės metu daržo taip pat neravėjo.) Bet tokios smulkmenos – tik lengvas pipirų debesėlis, skirtas subalansuoti skoniams.
2025 m.
Rašydama šį tekstą galiu tik tikėtis ir nujausti, kokie bus 2025-ieji. Tikiuosi, kad mano gyvenime Kaunas ir toliau išliks. Kad ir toliau kviesiu save čia į svečius. Tikiuosi, kad miestas ir toliau liks toks pat svetingas. Matau ženklų, kad taip ir bus.
Anądien būdama Kaune sugalvojau nueiti iki tarpukario kotedžų komplekso. To paties, kuriame gyveno rašytoja, tremtinė Dalia Grinkevičiūtė. Taigi stoviniuoju žvelgdama į memorialinę lentą, padarau keletą nuotraukų. Pasukusi atgal išgirstu, kaip prie manęs sustoja į gatvelę įsukęs automobilis. Mintyse dar spėju pagalvoti: „Arba aprėks, arba bus kažkas labai įdomaus.“
Vairuotojas praveria automobilio langą ir klausia: „Gal kas domina?“ Domina, atsakau. Pradedame kalbėtis. Jis išjungia automobilio variklį, išlipa ir ima dėstyti istoriją apie savo artimą žmogų, taip pat daug nuveikusį tarpukario Lietuvoje. Kalbamės stovėdami gatvėje, kol man vėl tenka lėkti į traukinį. Dar spėju užsirašyti to žmogaus telefono numerį. Nes tokios istorijos, kokią jis man papasakojo, privalo būti užrašytos, perskaitytos, papasakotos. Dar nepaskambinau. Bet paskambinsiu. Ir vėl važiuosiu į svečius – į Kauną.
KETURIOS KARTOS, VIENI NAMAI
AGNĖ SADAUSKAITĖ
ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.
Vieną penktadienio pavakarę keliavau taksi link Klonio gatvės ir dairydamasi pro langą mąsčiau, kaip žmonės jaučiasi pirmąkart lankydamiesi kitų namuose. Svarsto, kokios lauktuvės patiktų šeimininkams, bando prisiminti, ar kojinės nesuplyšusios, nerimauja dėl bendrų pokalbio temų? Bent jau pastarąjį galvosūkį buvau išsprendusi, nes važiuodama susipažinti su šio straipsnio herojais –fotografu Teodoru Biliūnu ir menotyrininke, dizainere Kristina Šilinyte bei jų namais – buvau pasiruošusi gausų pundelį klausimų.
Vos įžengus pro duris ir susipažinus su šeimininkais, dvejonės dingsta, esu įtraukiama į namų šurmulį: kabinamas paltas, ieškoma šlepečių, esu palydima į virtuvę, iš kurios jau sklinda nosį kutenantys cinamoninės bananų duonos kvapai, ir ramios muzikos fone sveikinuosi su jauniausia šeimos nare – poros dukra Rusne. Teodoras nieko nelaukdamas pakviečia į turą po namus.
Šie namai įspūdingi savo erdvėmis, interjeru, jame gyvenusių ir gyvenančių žmonių istorijomis. 1959 metų statybos name vietą randa daiktai iš prosenelių Katilių sodybos, senelių ir tėvų kolekcijos, o dalis – įsigyti jau Teodoro ir Kristinos. Namai nuolat pildėsi, pilnėjo, sluoksnis po sluoksnio jungėsi į organišką visumą. „Užsukus galima pamanyti, kad namai visada taip atrodė, bet iš tiesų jie nuolat keitėsi. Namai tikri, jie nėra užkonservuoti“, – sako Kristina, o
Teodoras antrina, kad namuose kiekvienas daiktas turi istoriją. Virtuvėje dėmesį iškart patraukia tarpukarinis bufetas ir didelis pečius. Šalia virtuvės – erdvi svetainė, sujungta su buvusiomis Teodoro senelio –dailininko, skulptoriaus, profesoriaus Viktoro Palio dirbtuvėmis. Teodoras rodo į buvusios studijos grindyse išlikusius angos kontūrus: „Prie namo prijungta dirbtuvė, kuri buvo reikalinga mano seneliui. Na, o pakėlęs dangtį tralo pagalba senelis nuleisdavo sunkias skulptūras tiesiai į rūsį.“ Ši svetainės-studijos erdvė išties įspūdinga, nuo daiktų gausos raibsta akys. Beveik visas sienų plotas uždengtas Teodoro senelio ir kitų autorių darbais, lentynos pripildytos knygomis, albumais, kambaryje keli biustai, ant palangių puikuojasi vazos, kurias viena kitai dovanojo Kristina ir Teodoro mama Rūta. Kambarys apstatytas masyviais mediniais baldais. Štai spinta, atkeliavusi
dar iš Teodoro senelio studijų laikų, o kaimynu buvęs Jonas Prapuolenis pagamino fotelius. Ant 1927 metų gamybos stalo, priklausiusio Viktorui Paliui, stovi senas laidinis telefonas, ant kurio „pilvo“ užrašytas smetoniškas namų numeris. Jį visai neseniai antikvariate rado Teodoro draugas – taip telefonas netikėtai po daugelio metų klaidžiojimo grįžo ant stalo. Teodoras atkreipia mano dėmesį į ant lentynos pastatytą vieną garsiausių senelio Palio kūrinių
„Sėdinti mergaitė“, sukurtą 1937 m., ir dar Tado Ivanausko dovanotas paukščių iškamšas iš ekspedicijos į Pietų Ameriką.
Einame koridoriumi link svečių kambario, Teodorui vardijant autorius, kurių paveikslais nukabinėtos sienos. Juokais svarstau, ar turint tokią turtingą kolekciją, netelpančią ant namų sienų, vis dar būna noro lankytis Čiurlionio muziejuje. Muziejaus temą susitikimo metu lietėme keliskart. Kristina minėjo, kad pirmąkart svečiuodamiesi žmonės jų namus dažnai pavadina muziejumi. Galiu suprasti, ypač jei akis įpratusi matyti sterilius, minimalistinius interjerus. Teodoro klausiu, ar nebuvo noro dalį senelių ir tėvų surinktos kolekcijos eksponuoti ar patikėti mu-
ziejui. „Buvo daug diskusijų ir svarstymų, bet geriausia, kai visi daiktai, darbai, kolekcijos, netgi laiškai yra vienoje vietoje ir vienas kitą papildo.“
Pora visgi neatmeta galimybės patys įrengti muziejų namuose ir priimti žmones. „Kai pasensim“, – priduria Kristina.
Antrame namų aukšte, kuriame įrengta dar viena virtuvė, keli kambariai šeimai, svečių kambarys, randame nuosaikesnę, minimalesnę šių namų versiją, bet ir čia gausu istorijas pasakojančių daiktų. Virtuvėje puikuojasi senas pečius, atkeliavęs iš Katiliškių kaimo ir priklausęs Teodoro proseneliams. Vyro močiutė laikė jį namų rūsyje ir jame kepė pyragus bei kugelį. Vienas įspūdingiausių radinių yra Leonardo Kazoko paveikslas – jis buvo užkaltas sienoje, o dabar puikuojasi svečių kambaryje. Puikios būklės vis dar naudojama iš senelių paveldėta tarpukarinė spinta.
Po ekskursijos įsitaisau ant masyvios samanų spalvos sofos svetainėje.
Kambarį apšviečia krištolinis šviestuvas, beje, tas pats, kurį galime matyti 1982 metų dokumentiniame filme apie to meto dailininkus, tarp jų ir Viktorą Palį, pastačiusį šiuos namus.
Matyt, nuo jo ir vertėtų pradėti istoriją apie čia gyvenusius – juk apžiūrėjus materialius sluoksnius, svarbu suprasti ir kas juos kūrė. Viktoras Palys –dailininkas, baigęs Kauno meno mokyklą, studijavęs teisę, bet šioje srityje niekada nedirbęs. Teodoras pasakoja, kad senelis studijavo Estijoje pas skulptorių Antoną Starkopfą, iš kurio išmokęs dirbti su akmens plastika buvo vienintelis tarpukario lietuvių skulptorius, profesionaliai dirbęs su marmuru. Su būsima žmona Magdalena Katiliūte, Teodoro močiute, Viktoras susipažino Marijampolėje, paskui kartu atvyko studijuoti į Kauną. Magdalena studijavo lituanistiką ir filosofiją Vytauto Didžiojo universitete, bet ilgainiui karjeros atsisakė, sudarė sąlygas seneliui kurti, prižiūrėjo namus ir augino tris vaikus. Ji domėjosi dendrologija, sodininkyste ir puoselėjo namų sodą, kuris 1967 metais išrinktas gražiausiu Kaune. Visi trys šeimos vaikai – dvyniai Jurgis Rimvydas ir Viktoras Vaidotas bei jaunėlė Rūta – pasirinko architektūros studijas. Broliai gan anksti paliko namus, o štai Teodoro mama Rūta po
vestuvių juose gyveno su savo vyru, mediku Mykolu Biliūnu.
Šiuose namuose gimė ir Teodoras. „Seneliai iki pat mirties gyveno pirmame namų aukšte, o tėvai buvo įsikūrę antrame. Po senelių mirties tėvai apsigyveno pirmame, o mums buvo užleistas visas antras aukštas. Tai palengvino asmeninės erdvės kūrimą, galėjome įsirengti moderniau“, – apie kartų judėjimą namuose pasakoja Teodoras, pastebintis, kad pastaruoju metu vis daugiau laiko pradeda leisti pirmame aukšte. „Mūsų dukra žada naudotis virtuve antrame aukšte, tad suprantu, kad atėjo tas laikas, kai jau ir mes judame į pirmąjį namų aukštą“, –juokiasi Kristina, šiuose namuose gyvenanti jau virš dvidešimt metų, atsikrausčiusi po vestuvių su Teodoru. Pora susipažino menotyros studijų Vytauto Didžiojo universitete metu, po to kartu dirbo leidybos įmonėje. Prisimena vieną komišką istoriją, kai pakvietę kolegas į vestuves sulaukė nuostabos – kai kurie kolegos net neįtarė, kad jiedu draugauja, nors kartu buvo jau dešimt metų.
Klausiu Kristinos, ar šie namai jai tapo savi. „Aš toks žmogus, kad jaukumą galiu susikurti bet kur“, – sako moteris, o aš įtariu, kad namų šilumą patys to nežinodami galbūt kuriate kartu su Kristinos pagalba – ji atsakinga už prekės ženklą „Native LT“, kuria lietuviškos gamtos ir tradicinių amatų įkvėptas namų dekoro detales. Kelias jų, žinoma, pastebiu ir poros namuose. Kaip nauji dalykai atranda vietą interjere? Šeimai įprasta ilgai ieškoti tinkamo daikto ir pirkti sąmoningai. „Pirkdama naują daiktą visuomet pagalvoju, ar jį norėtų paveldėti mano dukra. Nebūtinai užaugusi ji pareikš tokį norą, bet tai padeda atsirinkti vertingus dalykus. Labiausiai mėgstu sunkius ąžuolinius daiktus, nes jie ilgaamžiai ir visada stilingi. Poreikio kas dešimt ar dvidešimt metų atnaujinti namus neturiu“, – pasakoja Kristina.
Atrodo neišvengiama, kad tampriomis gijomis susijungus su praeities kartomis, saugant tarpukario palikimo dalį, formuojasi ir ryšys su miestu. Teodoras neslepia mėgstantis įsitraukti į aistringas diskusijas apie Kauno istoriją ir paveldą. Kristina mokslinius darbus rašė apie privačius gyvenamuosius namus Žaliakalnyje, per kuriuos ir vystėsi meilė šiam miestui. Ji prisidėjo rengiant šios teritorijos objektų aprašus Kultūros paveldo registrui, organizavo ekskursijas Šančiuose, Panemunėje ir Žaliakalnyje dar 2000-aisiais, kai tai dar nebuvo nei populiaru, nei įprasta.
O ką apie Kristiną ir Teodorą papasakotų jų pačių namai? „Kaip valkatos ir dar savaitgaliais rengia pasisėdėjimus“, – juokiasi Kristina, pridurdama, kad dažnai į namus grįžta tik vėlai vakare. Nė vienas iš čia gyvenusių, išskyrus Teodoro tėtį, niekada nedirbo konkrečiu darbo grafiku. „Mes gan nenuoseklūs, bet gimus dukrai ir kiek sistemingiau persidėlioję darbus tapom sėslesni“, – sako Teodoras.
Visgi tam tikros šeimos tradicijos yra tęsiamos ir perduodamos iš kartos į kartą. Šiuose namuose visada būdavo šurmulys, jie atviri draugams, kompanijoms, svečiams. „Senelis buvo labai tvarkingas, atsakingas žmogus, bet nuotraukose nekart radau jį kompanijos apsupty šioje svetainėje. Pamenu ne vieną atvejį dar vaikystėje, kai svečiai atvykdavo spontaniškai, mama kepdavo kugelį didelei kompanijai pamaitinti, o svetainėje nuolat sukdavosi žmonės.“ Kristina antrina, kad šeimos draugai bent kartą per savaitę svečiuojasi jų namuose. „Dukros draugai irgi gali ateiti ir nakvoti bet kada, visada turime paruoštą patalynės komplektą.“ Kita tradicija –ketvirtadienį prieš Velykas vašku marginami kiaušiniai. Per daugelį metų jau sukauptas gausus ir nuolat peržiūrimas margučių archyvas.
Jau vėlu. Pro duris mane išlydintis Teodoras priduria, jog išties šiuose namuose svarbiausi jo seneliai ir jų atminties, palikimo puoselėjimas. Paklaustas, ar tai kyla iš pareigos jausmo, Teodoras gal net kiek sudvejoja –juk taip tiesiog yra ir taip turi būti. Prisimenu pokalbio metu Kristinos išsakytą dvejonę, kaip būtų geriausia perduoti šeimos vertybes dukrai, kad būtų branginamas šeimos palikimas, ir ne tik materialus. Esu tikra, jog perdavimas jau vyksta – pora jau rodo geriausią pavyzdį, vadovaudamiesi tvirtu vertybiniu kompasu, saugodami šeimos prisiminimus, pagarbiai ir sąmoningai kurdami naujus sluoksnius ant senųjų. Karta iš kartos suteikdami erdvę čia anksčiau gyvenusiems, kviečiame juos pasilikti amžinai – tai bendrystės ir rūpinimosi veiksmas. Jau grįžusi namo galvoju, kad visgi pati ilgiausia ir prasmingiausia šios šeimos tradicija – tai ne visad atviros namų durys ar margučių dažymas, o gijų, jungiančių skirtingas kartas, saugojimas, branginimas ir tęsimas.
PAS NALINĖSNACIOPREMIJOS LAUREATĘ
KOTRYNA LINGIENĖ
SVETLANOS BATUROS NUOTR.
„Birute, labai sveikinu, ar galime ateiti pas jus į svečius?“ – „Į „Aurą“?“ – „Ne, ne, pas jus į namus, į Lelijų gatvę.“ – „Tai kad aš „Auroj“ gyvenu…“
Prireikė net ne vieno skambučio, kad su Svetlana
Batura, gerai pažįstančią šokio, taigi ir „Auros“, fotografavimo specifiką, įsiprašytume pas šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatę, šokio teatro „Aura“ įkūrėją, choreografę Birutę Letukaitę.
Ji neapsimetinėjo – savo bute pirmame tarpukarinio namo Žaliakalnyje aukšte praleidžia nedaug laiko, visos dienos skirtos repeticijoms ir nesibaigiantiems reikalams, vakarai –spektakliams ir kultūros renginių lankymui. „Einu, kur pakviečia, nors renginių jau gal ir per daug, o gerų –mažai“, – paklausta, ar nepabosta visur dalyvauti, nes Kaune Birutę sutiksi dažnai, korektiškai atsako ji. Pareigos jausmo, užsispyrimo, kūrybinio polėkio ir žavesio moteriai gali pavydėti daugelis. Tiesą sakant, tik dabar, neoficialioje ir nedarbinėje aplinkoje, Birutei stovint savo virtuvėje ir šypsantis, suprantu, kad ji labai panaši į Catherine Deneuve. Gal tai žvilgsnis, kuriame telpa pasitikėjimas savimi, patirtis, užtikrintumas ir taip pat jaunatviškas gebėjimas žavėtis, kai objektas to vertas.
„Visą laiką – Žaliakalnyje, tik anksčiau Molėtų g. 8, o pradinėje mokykloje gyvenau Vaisių gatvelėje, kur „kompotas“. Svajodavau, kad per Vaisių gatvę važiuotų autobusai – na, kad būtų didelė gatvė“, – savo gyvenamųjų vietų sąrašą išberia kaunietė, gimusi 1952 metais. Dabartiniai jos namai, kuriuose užaugo ir dabar po pasaulį keliaujanti duktė Gabija ir kaip tik mums svečiuojantis grįžęs sūnus Ugnius, paveldėti iš mamos. Dar buvo trumpas epizodas kooperatiniame bute. Nors gyvena istorijų kupiname kvartale (apie netolimą Žemuogių gatvę jos gyventoja Gabrielė Gudaitytė pernai išleido knygą, o Birutės kaimynė Aistė Ramūnaitė žurnale viešėjo praėjusių metų spalį), sakosi kaimynų nelabai pažįstanti.
Jau buto lauko durys ir stakta – ryškiai mėlynos, o įėjus į vidų akys raibsta nuo spalvų spalvelių, siluetų (dažniausiai šokėjų), žiedų, kriauklių, žvakių, stiklo, paveikslų, atvirukų, akreditacijų, kvepalų, tekstūrų ir kultūrų. Taip, čia tikrai Birutės Letukaitės namai.
„Kaip aš galiu išmesti? Gaila ir gražu. Žiūriu į puokštę ir prisimenu spektaklį, po kurio ją gavau – kiekvieną judesį“, –atsakymas pasigirsta dar nespėjus užduoti klausimo, ar visas gautas gėles džiovina. Ant sienos kabo net įrėmintas jos tunikos atspaudas, sukurtas Jūratės Rekevičiūtės. Tiesa, menininkė norėjo suknelės, bet choreografė nesutiko, sakė, duosiu šokėjos tuniką. „Kaip jus norėjau į teatrą vestis, taip ir su ta tunika.“
„Čia Vaisių gatvės namelis, čia parsivežiau iš Turkijos, o čia sovietų laikais važiavom į Drezdeną, į kursus, užėjau, pamačiau Degas balerinas, o dieve!“ –oranžiniame koridoriuje tankiai sukabintus paveikslus ir reprodukcijas komentuoja šeimininkė, parodydama ir dukters dailės mokykloje nulipdytą daiktelį. Net užuolaidos svetainėje vos atkūrus Nepriklausomybę parsivežtos iš Duisburgo, iš šokio festivalio, tiksliau, iš sendaikčių turgaus. „O dieve!“ – Svetlana irgi aikteli – pamačiusi savo darytą nuotrauką, panaudotą atvirlaiškiui, kurį Birutė irgi nusprendė pasilikti. Pasiliko ji ir Seišeliuose surinktas kriaukles, kurias teko parsivežti sūnaus gitaros dėkle, jam tai nebūtinai žinant, ir Australijoje pirktą skėtį su Degas balerinomis, kurio iki šiol nepametė.
„Iki ryto pintereste“, – prisiminusi, kaip rengėsi savo miegamojo pertvarkymui, kaip svarstė, ką gi čia padarius, kvatoja Birutė. Šviesus kampinis kambarys – jos susikurtos valdos. Čia kabo Aldonos Gustas grafika. Su šia menininke choreografę sieja kūrybinis ryšys – „Auros“ spektaklis „(M)eilės (m)eilėse“ įkvėptas išeivės darbų. Tai miegamajame Birutė „priima poziciją“ grįžusi po spektaklių, repeticijų ar renginių. Tada darbas feisbuke – juk reikia viską sudėti, paskelbti, prieš tai nuotraukas patvarkyti, apkirpti, pašviesinti: „Žiūriu, jau pirma, antra, trečia, ketvirta valanda…“ Bet svarbiausia – išmiegoti bent šešias valandas.
Prisėdusios virtuvėje, laukdamos arbatos, pro langą žvelgiame į sodą, kuriame auga garsioji magnolija.
Garsioji, nes Birutė mėgsta jos
žiedais pasidalinti feisbuke. Pasirodo, ilgus metus prie namo buvo tikros džiunglės, bet sodą suplanavo, magnoliją ir kitus augalus pasodino seni Birutės pažįstami, šeima, kurių dukros kadaise lankė „Auros“ studiją. Neįmanoma pamatuoti moters užsidegimo įkurti studiją, mokyti šokio kitus, auginti naują kartą, o tuomet dar ir dar vieną, poveikio Lietuvai.
Ne tik šokiui, kurio samprata eilinio kultūros renginių lankytojo sąmonėje suformuota „Auros“, nors ir be jo bent jau Kauno miesto gyvenimas sunkiai beįsivaizduojamas. Jei kokiame nors svarbiame atidaryme šoka ne tarptautinė „Auros“ trupė, tai joje šokusių choreografės ar choreografo suburta. Profesionaliais šokėjais netapę „Auros“ auklėtiniai, dirbantys įvairiausiose srityse, vis tiek į gyvenimą išsinešė šį tą birutiško, padedančio neapkiausti.
„Aš turbūt perdegiau“, – paklausta, ar jau apsiprato su nauju Nacionalinės premijos laureatės titulu, nutęsia Birutė. Suprantama, juk šiam, aukščiausiam Lietuvoje, įvertinimui ji buvo nominuota net keturis kartus. „Esu rašiusi – kas yra blogai, ko dar norite? Nebežinau, ką dar padaryti daugiau, ir viską dariau pirmąkart. Kaip kadaise rašė Vita Mozūraitė, Letukaitė – ledlaužis.“ Iš tiesų, toliau lyg ir nėra kur, bet sustoti ar, neduok dieve, išeiti į pensiją irgi nėra jokių galimybių.
Prieš porą dešimčių metų pradėtą remontą Birutė pratęsė tik prasidėjus pandemijai, atsiradus vos vos laiko –tuomet užbaigė du kambarius ir vonią, nors jaudinasi, kad tvarkyti dar yra ką. Po remonto rankdarbiams iškeliavo ir daug tuščių kvepalų buteliukų, ir džiovintų gėlių miškas. Bet gėlių ir dabar daug, jos traukia akį – nes daug spektaklių, daug progų, kuriomis žmonės apdovanoja. Birutės gyvenimas yra pilnas, šiemet laukia 35-asis festivalis „Aura“, o iki jo – premjeros, gastrolės. Viena ilga ilga darbo diena.
Bus specialus kūrinys Čiurlionio metams – su Kauno miesto simfoniniu orkestru trupė interpretuos „Jūrą“, tik apie jūrą ir pasaulio dabartinę būseną kalbės jau iš šiuolaikinio žmogaus prizmės. „Kai Čiurlionis rašė savo nuostabią muziką, situacija buvo visai kita. Jūra irgi buvo nuostabi, o dabar? Kiek visko pasaulyje įvyko per šitą laiką? Koks kontrastas tarp Čiurlionio grožio ir mūsų gyvenimų!“ – būsimą trupės pasirodymą, kuriamą jau viename festivalyje rodyto pastatymo pagrindu, balsu eskizuoja choreografė.
Ar galėtumėte patikėti, kad Birutė dalyvavo ir Čiurlionio 100-mečio renginiuose? Metas atversti kalendorių tuos pusšimtį metų atgal ir pasiaiškinti, kas lėmė, kad ji gyvenimą paskyrė būtent šokiui. Atsakymas mane nustebina: „Šeštoje klasėje, pamačiusi filmą „Mano kvailystės istorija“, aš nusprendžiau tapti aktore.“
Pirmiausia į aktorinį įstojo… kartu Kiros Daujotaitės išraiškos šokio trupę „Sonata“ lankiusi draugė Dalia Storyk. Nors Birutei ji buvo sakiusi, kad rinksis bibliotekininkystę! „Aš čiut nenuvirtau nuo laiptų.“ Birutė ir Dalios sesuo Nijolė nenorėjo pasiduoti – net į Panevėžį pas Miltinį važiavo ir bandė patekti į jo kursą…
„Aktorinis ir konservatorija man buvo kaip kita planeta. Tie, kurie ten studijavo, atrodė iš kito pasaulio, į kurį patekti ir tą gyvenimą gyventi buvo mano didžiausias noras“, –svajonę prisimena Birutė. Galiausiai, priartėjus jau kitiems stojamiesiems, ji pasidomėjo, kur paduota mažiausiai prašymų, ir įstojo į bibliotekininkystę. Dar buvo bandymas siekti manekenės karjeros, ir, vos tik nusišypsojo sėkmė ir prisireikė kraustytis į Vilnių, Birutė suprato, kad jos vieta – ten, kur „Sonata“. Įsidarbino baigusi studijas dabartiniame Ąžuolyno bibliotekos Meno ir muzikos skyriuje, modernistiniuose rūmuose K. Donelaičio g. 8: „Tai buvo Giedriaus Kuprevičiaus laikai, į jo renginius susirinkdavo minios.“
Skyriaus kolegos Čiurlionio 100-mečiui parengė programą ir pakvietė „Sonatą“, kad atliktų pagal „Zodiaką“ sukurtą šokį. „Ir mes važiavome po visą Lietuvą, jie skaitė literatūrinius intarpus, o mes šokome, man tai buvo viršūnė – būti scenoje!“ Vadovė tuomet joms sakydavo: „Mergaitės, turite prašyti, kad šokio menas būtų lygiavertis teatrui ir kitiems menams.“
Birutė juokiasi, kad nelabai suprato, ko ir dėl ko turi prašyti, bet, matyt, „Auros“ sėkla pasėta tuomet. O nuvykusi į jau minėtą Drezdeną pamatė, kiek toli per visą okupaciją nuėjo pasaulis ir kas iš tiesų yra modernus šokis. „Pagalvojau, reikia kažką daryti, reikia vytis.“
Atsiskirti nuo „Sonatos“ Birutę motyvavo ir tai, kad ji norėjo daugiau, negu iš jos reikalavo. Po dešimties metų studijoje jau matė jos realybę, minusus, ribas. Taip 1980 metais įkūrė „Aurą“. „Daugiau man niekas nebuvo svarbu.“ Kurti tai, ko nebuvo, dirbti po darbo, kai tikrai ne visi artimieji palaikė, buvo svarbiau nei XX a. 9-ojo dešimtmečio visuomenėje vyravę stereotipai. „Atrodė, ten nenueisi – sugrius.“
Skambantis ir skambantis, į „Aurą“ viliojantis, apie susitarimus primenantis Birutės telefonas rodo, kad ir šiandien visa kita nelabai svarbu. „Atrodo, gyvenu vis tą pačią dieną, tik greitis nebe tas. Neseniai supratau, kad paskui jaunus savo šokėjus sunkiai spėju, bet ne dėl to, kad jie taip greitai lekia.“ Dar pora Svetlanos apgalvotų kadrų, dar kelios istorijos, ir viskas, turime išlydėti laureatę jau į kitą interviu.
P. S. Norite blynų, kuriuos Birutė kepdavo Ugniui prieš pamokas, recepto? Tereikės miltų, vandens… O iškepus –grietinės ir obuolienės iš Birutės sodo obuolių, net pačių mažiausių, kurie irgi verti būti ne išmesti, o sunaudoti. „Nes man jausmai sukildavo – lyg jie gyvi… Per naktis pjaustydavau tuos obuolius. Suverti į puodą, užpili cukrum ir verdi. Dabar tų blynų nebekepu, nes pusryčių nevalgau.“
LAIPTAI Į DANGŲ
KOTRYNA LINGIENĖ GINTARO ČESONIO NUOTR.
Kai išgirstu žodį „laiptinė“, kartais užsigalvoju apie Arūno Vaitkūno (1956–2005) paveikslus, jų spalvyną ir gelmę. Tokias laiptines, kokių šiandien nelabai ir atrasi. Būdama vidutinio amžiaus kauniete, esu viena iš daugybės stipriai paveiktų šio tapytojo manieros, praeinančio laiko dvasios, bet nedaug yra tų, kurie geba poveikį ar santykį paversti savita vertinga materija.
Dar praėjusį rudenį apie vaitkūniškas laiptines kalbėjomės su Luku Mykolaičiu. Meniniais architektūros ir aplinkos tyrimais užsiimantis
Lukas tuomet papasakojo, kad Kauno paveikslų galerijoje aplankęs parodą, surengtą praėjus penkeriems metams po A. Vaitkūno mirties, apskritai giliau susidomėjo erdve ir netgi apsisprendė stoti į tapybą, nors vėliau pasirinko kitas išraiškos priemones.
Šįkart žurnale pristatome fotomenininko Gintaro Česonio žvilgsnius į laiptus ir laiptines, tik ne Kauno ar Vilniaus, tyrinėtas tapytojo, o Tbilisio, kuriame kaunietis lankėsi 2012 metais. Būtent Sakartvele 2005 metais netikėtai mirė A. Vaitkūnas, su kuriuo G. Česonis buvo ne tik kolegos, dirbę Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, bet ir draugai.
Štai kaip 2022 m. Vilniuje vykusios
šio ciklo parodos anotacijoje rašo menotyrininkė prof. dr. Rasa Žukienė: „Daugelis Kauno jaunesniųjų kūrėjų,
jų tarpe ir Gintaras Česonis, ir šiandien pripažįsta šios asmenybės pozityvią įtaką jų pasaulėžiūrai ir etinėms nuostatoms. Prisiminimai ir dvasiškai artimo bendražygio praradimo kartėlis Gintaro Česonio žvilgsnį nukreipė į Tbilisio senamiesčio namų laiptines, Arūno Vaitkūno mėgtą tapybos motyvą, ir sukūrė fotografijų ciklą „Laiptai į dangų“. Manau, svarbu pasakyti, kad pas mus retokai sutiksi menininką, savo kūryboje mąstantį apie kitą menininką ir kūryboje jam išreiškiantį pagarbą.“
„Laiptinė – tai vieta, kur praeina įvairiausi žmonės, bet niekas užsibūna, nes nejauku ir nesaugu. Tapytoją visa tai pastūmėdavo panirti į klampias niuansuotas spalvines gamas“, –toliau dėsto R. Žukienė. Anot jos, „Gintaras Česonis senuosius Tbilisio senamiesčio laiptus mato pilkšvai monochrominių atspalvių gamoje, ir, sakyčiau, kažkaip viltingai, lyg laiptus į metafizinį Dangų“.
ROKO JURKAUS ROJAUS SODAI
KOTRYNA LINGIENĖ DONATO STANKEVIČIAUS NUOTR.
Pirmąkart šiame bute, kurio raktinis žodis yra „vaizdas už milijoną“, lankiausi praėjusių metų gegužės pabaigoje. Buvo saulėtas, šiltą vasarą pranašavęs vakaras. Tiesa, kopdama į Pelėdų kalną nė neįtariau, kad einu pas gitaristą Roką Jurkų. Tuomet su kolega ėmėme interviu iš jaunimo programos „Kylantis Kaunas“ vadovės Sandros Karnilavičiūtės – apie tai, kaip keičiasi Kaunas ir ji jame. Sandra tuomet minėjo, kad namuose būna retai, o štai jos kambario draugas Rokas kartais net rengia koncertus.
Jau tąvakar sužavėjo saulėlydžio laižoma fisharmonija. Ne kiekvienuose namuose aptiksi fisharmoniją, o greta jos – stalo futbolą. Čia pat – ant pjedestalo įkurdintas gėlių vazonas. Galbūt dėl tos išdykusios vakaro šviesos tuomet nesuerzino lentelės, kuriomis išklijuotos devyniasdešimtinius menančios arka ir virtuvė. Nustebino krosnis svetainėje – juk esame daugiabutyje! O galiausiai iš kambario išlindo ir Rokas. Prireikė dar kelių mėnesių, kad išvysčiau jį scenoje, o tuomet namie, ausinėse, pasitikrinčiau, kas gi tos „Mėlyno smėlio piramidės“, įrašytos į debiutinį gitaristo albumą, kuriame skamba
Arvo Pärtas, Dušanas Bogdanovićius, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir kiti. Panirusi į melsvą melancholiją jau tvirtai žinojau, kad į tą butą
A. Mackevičiaus gatvėje grįšiu jau su tikslu pašnekinti Roką.
Taigi tarpušventis. Prieš mano akis vėl pilkšvas plytinis daugiabutis, statytas Chruščiovo eroje, apie XX a. 7 deš. vidurį. Jis apsuptas tiek naujos architektūros, tiek tarpukarį, kai gatvė vadinosi Italijos, tiek ir senesnius, caro laikus menančių pastatų. Netoli – Juozo Zikaro namai-muziejus, šimtametė Kauno kolegijos Menų akademija, tai yra, Kauno meno mokykla, ir pirmoji Čiurlionio galerija. Pastarosioms plotą miestas skyrė anuomet atokų, anksčiau naudotą tvirtovės reikmėms. O dabar čia gyventi ir būti – jau prestižas.
Prestižas, nors ir slaptas, yra ir pro buto langus matyti filharmoniją, muzikinį teatrą, kitus istorinius Kauno pastatus. Užsikaitę arbatos su Roku ir fotografu Donatu migruojame į erdvią svetainę, kurios viduryje retoka, visai nesidabriška, dėl to taip senoviškai atrodanti eglutė. Pro langus vaizdo matosi nedaug, gal tik už 300 tūkst., nes, jei pamenate, gruodžio pabaiga Kaune buvo užpilta
rūko puta. Klestelime į žalią, taip pat visai nemodernišką sofą.
Kaip tik per Kalėdas Rokui pavyko iš gerbėjų, draugų, o gal visgi nepažįstamų juo patikėjusių žmonių surinkti norimą sumą, skirtą išleisti naujam, jau vien Čiurlioniui skirtam albumui. Ir tai yra pirmas kartas šio kompozitoriaus muzikos atlikimo istorijoje! Plokštelė jau įrašyta ir greičiausiai pasirodys čiurlioniškųjų 2025-ųjų vasarą. Dairausi po svetainę – gitara atremta kampe, prie krosnies, o greta jos – nedidelis paveikslas. Čia Čiurlionio kūrybos aranžuotes gitarai Rokas ėmė užrašinėti prieš kelerius metus, dar studijuodamas Prancūzijoje, Lilio mieste, kuris savo studentiška atmosfera priminė namus. Kodėl čia? „Jei rimtai žiūri į šį dalyką, tai susirandi dėstytoją ir keliauji pas jį, – paaiškina. – Feisbuke pamačiau straipsnį, kad itin aukštai vertinamą GFA konkursą eilinį sykį laimėjo Judicaëlio Perroy mokinys, ir man pasirodė labai įdomu, kas tai per mokytojas.“ Sutapimas – J. Perroy tuomet jau buvo pakviestas į Baltijos gitarų festivalį Birštone, kuriame lietuvis, jau užsirašęs į jo stovyklą, su prancūzu susipažino gyvai. Tiesa, pasilikti Prancūzijoje nesvarstė, nes šaukė gimtasis Kaunas.
„Visada žinojau, kad noriu kurti Kaune ir būti su Kauno bendruomene, aš tiesiog geriau gaudausi, kaip čia vyksta gyvenimas, man svarbūs šio miesto kultūriniai ir istoriniai kontekstai – eidamas gatve, atrodo, suprantu nepažįstamuosius, ko niekada nejaučiau Prancūzijoje“, – šneka buto ant Pelėdų kalno gyventojas. Užaugęs Dainavoje ir Eiguliuose, iš kurių į J. Naujalio muzikos gimnaziją važinėti užtrukdavo nemažai laiko, Rokas nusprendė, kad nori būti arčiau centro ir veiksmo. Be to, jo šilutiškiai tėvai vaikystės namuose irgi nebegyvena, įsikūrė Kulautuvoje.
„Tiesiog buvo skelbimas. Atėjom, pasitikrinom, ir pasirodė, kad čia labai gerai. Pirmasis mano butiokas, jis irgi muzikantas, sakė, kad per brangu, bet vis tiek atėjom, ir visa kita, ką žiūrėjom po to, nebetiko“, – prieš daugiau nei ketverius metus vykusią buto (tiksliau, tai du į vieną sujungti sovietinio dydžio butai) radybų istoriją prisimena Rokas, įsitaisęs ant pagalvėlės su užrašu „Milan“. Kremtame kalėdinius meduolius, fone skamba „Garbanotas“. Prie patefono –vinilų krūvelė, išduodanti vyraujančias muzikines nuotaikas. Arčiausiai mūsų – Nancy Sinatra.
Klausiu Roko, ar tikrai, kaip Sandra pasakojo, čia būna koncertų. Keli nutiko, o klausytojų juose buvo gal tuzinas. Bet tai daugiau ekspromtas nei tradicija. „Man atrodo, gitara tokiems koncertams žiauriai geras instrumentas, nes jai nereikia akompanavimo, ją gali kur nori atsinešti, ir garso atžvilgiu ji ideali, gali jautriai suskambėti“, – Rokas nesako „ne“ ateities ekspromtams.
Mums – matyt, triukšmingai – artėjant prie miegamųjų zonos iš vieno kambario išlenda naujoji Roko buto draugė. Pasirodo, su Akvile esame pažįstamos – prieš kurį laiką ji dirbo mano dažnai lankomo kino teatro „Romuva“ kasoje. Interviu ekspromtu tapo pokalbiu apie naują Paolo Sorrentino filmą, kurį Rokas jau matė, o visi kiti – dar ne. Stovime tarp fisharmonijos ir stalo futbolo, ir jausmas – tikrai lyg kokioje „Kultūroje“, tik kad šviesu.
Už Roko nugaros – spinta, kurioje knygos, žurnalai, visokie buities rakandai. Pasirodo, tai – atiduotuvė, iš kurios gali pasiimti, ką tik nori. Dar vienas labiau viešai erdvei nei namams būdingas elementas. Bet garsiausiai apie tai, kad šis butas yra daugiau nei vieta valgyti ir miegoti,
trimituoja ironiška instaliacija apie fortūną (taip, joje naudojami saldainiai „Fortūna“), kurią galima semti kibirais.
Ant fisharmonijos, kuri, pasirodo, gaminta XIX a. Prancūzijoje ir kurią pirmasis Roko kambariokas rado skelbimuose, siūlomą lyg dekoraciją, bet restauravo, – neseniai Lietuvoje viešėjusio Jacobo Collier muzikos natos. Pradedame šnekėtis apie tai, kas Rokui yra geras muzikantas. „Man svarbu, kai ne tik gerai groja, bet dar ir savo kuria, ir daro tai įdomiai. Kai aš mokiausi, atlikimas ir kompozicija buvo gana griežtai atskirti, tik vėliau sau pripažinau, kad kūryba svarbu, ir man reikėtų geriau gaudytis jos aspektuose, – atvirauja kaunietis. –Labai džiaugiuosi, kad Collier atvarė į Lietuvą ir galėjau jį pamatyti, įsitikinti, kad jis tik žmogus“, – juokiasi. Kad Rokas atviras įvairiam skambesiui, galiu paliudyti, nes vasarą sutikau jį vienos dienos festivalyje „Manifestas“, klausantis punktò.
Kuo toliau, tuo labiau muzikantui, pernai atšventusiam 25-ąjį gimtadienį, svarbesnė tampa aplinka, kurioje jis pats koncertuoja. Paklaustas, kuris viešas pasirodymas jam iki šiol įsimintiniausias, Rokas nė nemirktelėjęs atsako, kad Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus vidiniame kieme, ekspozicijoje „Kryžių Lietuva“. „Sakralu, tie kabantys kryžiai, nuo jų krentantys šešėliai…“
Su gitara Rokas dažniausiai leidžia laiką vienas, ir tai būna miegamajame. Ypač naktimis. „Kažką švelnaus.“ Mėgsta Eriką Satie ir baroko laikotarpį. Ir daug daug kitų. Pastaruoju metu miegamajame dažnai skamba „Ne me quitte pas“ – patikrinkite „YouTube“, kaip skamba dainos autoriaus belgo Jacques'o Brelio balsas, pritariant klavišams, o aš į „Kauno pilno kultūros“ instagramą turbūt jau įkėliau Roko blic pasirodymo atkarpą.
„Pirmiausia buvo tėvų impulsas –vedam tave į muzikalkę“, – santykio su gitara pradžią prisimena Rokas. Namie šis instrumentas jau buvo, juo šiek tiek grojo tėtis. „Gal tai buvo jo neišsipildžiusi svajonė – bet aš tik spekuliuoju. Dabar suprantu, kad man fantastiškai pasisekė. Muzika yra mano gyvenimo dalykas, o klasikinė gitara atrakina dar kelis lygius. Tai man ir meditacija, ir malda. Jei tik mažiau groju, jaučiu, kad savijauta prastėja.“
Vos grįžęs iš Prancūzijos, Rokas dirbo mokyklose, bet gavęs darbą teatre pedagoginę karjerą pristabdė. Neslepia, kad, nors toje aplinkoje daug žavių aspektų, pačių pradmenų mokyti jam nebuvo labai įdomu. Bet yra sulaukęs komplimento iš vienos mokinės, pasakiusios, kad užaugusi nori būti… gitaros mokytoja.
Vėl stovime prie fisharmonijos bendroje buto erdvėje, į kurią patenki iš visų kambarių, – tai ne koridorius, o kone aikštė. Šalia Collier natų – nedidelio formato Manto Valentukonio paveikslas, kuriame pavaizduotas rožinis dramblys. Ne tas, nuteptas Vytenio Jako, kurį Rokas mato keliaudamas darban į teatrą, nusileidęs vienais iš keliolikos Žaliakalnio laiptų, bet tas, kuris vienu metu gyveno to paties Jako įkurtoje Kiemo galerijoje. Paveikslą namo parnešė Akvilė, studijuojanti meno istoriją ir kritiką.
„Turbūt iš Jono Meko prisimokiau, kad nereikia išmesti daiktų, bet dabar jau pykstu ant jo, kad iš
mano namų padarė šiukšlyną“, – į klausimą, ką reiškia jo namuose šen ir ten pakabintos ar vazose įstatytos džiovintos gėlės, kurių atsiradimo nebūtinai prisimena, atsako gitaristas. Po džiovintais gvazdikais įsitaisęs valgomojo stalas virtęs parodų vieta – čia eksponuojami trys nedidelio formato paveikslai. Dar viena, fotografijų, paroda – ant krosnies kamino. Čia suklijuoti polaroidai, kurių didžioji dalis nufotografuota čia pat, Roko namuose. Suprantu, kad jau įsijaučiau į žaidimą „įrodykime, kad šis butas nėra tik butas“. Todėl grįžtame į virtuvę, bet ir čia viskas lyg surežisuota.
„Atsivežiau iš Garliavos“, – ant palangės surikiuotus moliūgus moliūgėlius pristato Akvilė. Šalia jų –kačiukų puokštė. Šis tarpušventis tikrai labai šiltas, ir jei ne ta eglutė svetainėje, galėtum pagalvoti, kad jau kovas.
O kas tie rojaus sodai straipsnio pavadinime? Taip vadinosi paroda apie istorinius Lietuvos želdynus dailėje ir dokumentikoje, kuri Kauno paveikslų galerijoje veikė 1999 m. rugsėjo 16–spalio 16 dienomis. Rokas gimė spalio 5-ąją – taip, tų pačių metų. „Čia Žilinsko galerijoje pasiėmiau, tiesiog nurašyti plakatai, galėjom prisirinkti.“ Dar vienas plakatas, anonsuojantis 1999 m. Kaune vykusią parodą apie art deco, –koridoriuje. Toks kabo „Kultūroje“, ir staiga prisimenu, kad tokį buvau pasikabinusi savo kambaryje, kai dar mokiausi mokykloje.
PENKTA KARTA ŠANČIUOSE
ALGIRDAS ŠAPOKA
DONATO STANKEVIČIAUS NUOTR.
Šančiai – viena įdomiausių mūsų miesto dėlionės dalių, pasižyminti ne tik beprotiškai gražiu kraštovaizdžiu, bet ir savitu identitetu. Mažytė neoficiali respublika, apjuosta upės vingio ir vis dažniau prilyginama sostinės Užupiui. Kai kurie sako, kad Žemųjų Šančių bendruomenė – gal net aktyviausia miesto bendruomenė Lietuvoje. Kylame iš Žemųjų Šančių į kalną, į svečius pas aktyvų šio fenomeno kaltininką, Lietuvos muzikos legendą Gediminą Zujų.
Vis dar gan gerai pamenu A. Juozapavičiaus prospektą po Nepriklausomybės atgavimo: apleistas karinis miestelis, desantininkų pėdsakai, įgriuvę stogai, klestintis nusikalstamumas, „kamuolinių“ tvarka, neįžengiama „krantų“ zona, autobusuose laikomos cirko meškos ir t. t. Dabar čia aukštųjų technologijų įmonės, geriausiai vertinami vaikų darželiai bei privačios mokyklos, išskirtiniai daugiabučiai bei sparčiausia gentrifikacija mieste. Tačiau vienas dalykas išlieka stabilus: ketvirta mūsų pašnekovo giminės karta vis dar šiltai įsikūrusi tame pačiame mediniame name, kurį baigia apsupti vis augantis miestas.
Aplink pasaulį ir į Šančius Mane ir Donatą pasitinka pašnekovo pusbrolis: Gediminas vėluoja, bet tikrai galima suprasti. Laiką pokalbiui jis rado tiesiai po kelionės ne tik iš Vilniaus, bet ir iš kito pasaulio kampo, kuriame jau ne pirmą sykį vykdo svarbią švietėjišką lietuvybės veiklą.
„Spalio pirmą dieną sužinojau, kad lapkritį būsiu Australijoje, o paskui prisidėjo Singapūras, Malaizija, tada dar ir Naujoji Zelandija. Šioks toks ruduo. Dar buvo Dubajus, Emyratai, Londonas. Oho! Ir va dabar nutupiau, iškart atskubėjau, o dar pakeliui reikėjo ataskaitas priduoti“, – apie neįtikėtiną gyvenimo tempą pasakoja kavos pasidaryti dar nespėjęs Gediminas Zujus.
Ir taip jau kelis dešimtmečius. Kontaktą su užsienio lietuviais
Gediminas užmezgė dar 1989 m. ir nuo to laiko aktyviai visame pasaulyje palaiko lietuvybę, organizuoja įvairias veiklas užsienio lietuvių bendruomenėms. Kaip pats sako, viskas prasidėjo nuo jo dėdės Toronte: „Akys buvo didelės, kupinos noro, šilumos, meilės. Ir išleidau ten kasetę apie Lietuvą, išplatinom. Ten anuomet tai buvo labai didelis įvykis. Ir iš tos kasetės aš net kažkiek užsidirbau, galėjau įsigyti pirmą užsienietišką instrumentą.“
Tarp Vilniaus, pasaulio ir Kauno
Bandau klausti – kas jūs? Prodiuseris, pianistas, garso inžinierius, aranžuotojas, pedagogas, renginių organizatorius? Mus įsileidęs šeimininkas šypteli: „Na va, aš ir pats pamiršau, kiek visko veikiau.“ Spauda jau anksčiau praminė kaunietį muzikos mohikanu. Ir ne veltui.
Žinau, kad, be įvairių prodiuserinių veiklų, Gediminas jau porą dešimtmečių dirba ir keliose Vilniaus ugdymo įstaigose: LMTA ir VTDK. Sostinėje pašnekovas turi ir butą, ir įrašų studiją, ir kitų veiklų. Ten praleidžia daug laiko. „Gediminai, o kur namai? Juk dažniausiai būnat Vilniuje arba užsienyje“, – klausiu lengvai provokuodamas, nors numanau atsakymą. „Tai aišku, kad čia, Šančiuose. Visom prasmėm. Čia yra ir mano namai, ir mano namas. O ten, sostinėje, tik butas – grįžti, pavalgai, išsimiegi ir keliauji į darbą“, – sako žmogus, kelis dešimtmečius dirbantis Vilniuje ir visame pasaulyje.
Šimtametė gryčia
Ir nesunku suprasti, kodėl. Įsitaisę ant puikiai išlaikytų šimtamečių baldų, ištiesęs kojas prie spragsinčio židinio su tarpukario Lietuvos tapytojų originalais už nugaros, senų knygų apsuptyje jautiesi labiau ne namuose, o poilsiui skirtoje sodyboje. Tik pasistengęs pro langą gal net įžiūrėtum miesto centrą, nes esame vidury šlaito tarp Aukštųjų ir Žemųjų Šančių.
„Aš esu ketvirta karta čia. Mano vaikai, penkta karta, irgi augo čia. Šitame name buvo visko, daugybė istorijų, vertų atskirų knygų. Todėl atsisveikinti ar palikti tokį turtą būtų
tiesiog nesąmonė. Atmintį reikia saugoti.“ Ir aš, smarkiai linksėdamas, pritariu Gediminui.
Šančių kultūros kiemo pavadinimą gavęs sodybinio tipo namas bei sklypas – jau ne sykį minėti ir spaudoje.
Ši erdvė spėjo tapti bendruomenės simboliu dėl čia vykstančių renginių, kuriuose pasirodo žinomi Lietuvos muzikos kūrėjai.
Kaip ir daugelis kitų Kauno (ir Lietuvos) medinukų, šis čia atsistojo po tarpukariu vykdytos žemės reformos, kai karų bei progreso nustekentos dvarų valdos padalintos kariams savanoriams, bežemiams ir mažaže-
miams Lietuvos gyventojams. G. Zujaus prosenelis čia atsikėlė 1919 m. po tarnybos kariuomenėje.
Tuo metu čia nebuvo nieko, pelkės ir laukai, tik vienas namas kiek toliau. Pašnekovo prosenelių rankomis statytas namas buvo antras naujai besikuriančiame Aukštųjų Šančių rajone. Šiuo metu tai seniausias originalus išlikęs statinys, nes pirmakurių kaimynų gryčia toliau Servitutų gatvėje jau seniai perstatyta ir pakeitusi originalią išvaizdą.
„Stengėmės išlaikyti autentiką. Vienintelis didesnis pakeitimas yra kiek išplatinti langai. Tiek aš renovuodamas viską saugojau, tiek mano bobutė. Ji buvo labai tvarkinga: visą sovietmetį itin saugojo lietuviškus baldus, mums aiškindavo, ką valyti šlapiai, ką sausai, ką vaškuoti. Tas noras išlaikyti autentiką buvo įdiegtas ir man“, – pasakoja kompozitorius.
Aktyvumas – iš kartos į kartą „Namo traukia židinys, istorija, Kauno gamta. Bet ir kiti dalykai, ypač bendruomenė. Tai irgi perduodama iš kartos į kartą: aktyvūs buvo ir mano mama, ir senelis. Jisai net priklausė bendruomenės valdybai: vadovavo Šančių bažnyčios (Kauno Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios) statyboms, buvo vargonų fundatorius. Jie ten stovi iki šiol, gaila, kiek apleisti. Prašiau, kad, jeigu ardys, padovanotų bent klaviatūrą, tačiau sakė, kad kada nors tikrai restauruos“, – tęsia kaunietis.
Be to, G. Zujaus senelis dalyvavo kuriant ir vietos M. Valančiaus draugijos (Lietuvių katalikų blaivybės draugijos) skyrių. Tačiau ne mažiau aktyvi buvo ir močiutė: jai įteiktas ne vienas medalis ir apdovanojimas už aktyvią labdaros veiklą Raudonajame Kryžiuje, kur dirbo sekretore. Kaip sako pašnekovas, šios pareigos net svarbesnės už vadovo: pirmininkai
keisdavosi, o sekretoriai likdavo, užtikrindavo organizacijos veiklos stabilumą.
„Na, istorija, aišku, liūdnėja atėjus rusams. Močiutė gavo kelialapį į Sibirą. Viską atėmė kareiviai, visus ordinus, visus medalius. Mama pasakojo, nes viską matė, buvo namuose, jai buvo trylika metų. Išdraskė absoliučiai visą namą ir išnešė viską, kas naudinga. Vaikai tuomet bėgo išlydėti tėvų Šančių prekių stotyje. Sakė, visų tėvai pro tas grotas kišo rankas prie verkiančių rajono vaikų. Visgi, džiugu, kad iš tremties pavyko grįžti.“
Istorijų tuose namuose slypi kur kas daugiau: uolūs katalikai šitame pačiame name globojo ir žydą vokiečių okupacijos metais. Kaip teigia pašnekovas, paveikslas šalia įėjimo –tapytas būtent to žmogaus ir išlikęs iki šių dienų – primena, kiek daug gali tilpti tarp kelių paprastų medinių sienų.
Kokia ta Šančių bendruomenė?
Servitutų gatvė slepiasi šlaite tarp Aukštųjų ir Žemųjų Šančių. Muzikas juokiasi, kad, matyt, todėl čia patogiausia sutraukti bendruomenės aktyvistus tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės.
„Šiuose namuose, be mano muzikos kolegų, spręsti klausimų renkasi ir aplinkiniai gyventojai, ir seniūnaitis, ir pirmininkė. Labai gražiai bendraujame, draugaujame, priimame nutarimus, analizuojame projektus. Ir dėl žymiosios Šančių pakrantės gatvės, ir dėl Ąžuolyno, ir dėl stovėjimo aikštelių“, – pasakoja pašnekovas. Dabartinei, menininkų Vitos Gelūnienės ir Edo Carrollo suburtai aktyviai bendruomenei kiek daugiau nei 10 metų. Pas Gediminą vyko ir jubiliejaus minėjimas.
Vakarėlių netrūksta
Be abejo, kalbėdami apie bendruomenę, prieiname ir tai, dėl ko šis kiemas pastaruoju metu labiausiai išgarsėjo ir gavo Šančių kultūros kiemo vardą, – koncertų, kuriuose pasirodančių žinomų kūrėjų, muzikantų ir dainininkų sąrašas galėtų konkuruoti su rimtais Lietuvos festivaliais.
Sėdame žiūrėti videomedžiagos iš čia vykusių renginių. Fone pro langą matau sceną, ant kurios vasaromis yra lipę: Stepas Januška, Petras Vyšniauskas, Arvydas Joffė, Pranas Grišmanauskas, Kauno styginių kvartetas, Veronika Povilionienė, Merūnas Vitulskis, Asta Pylipaitė, Edmundas Kučinskas, Egidijus Sipavičius, Kastytis Kerbedis ir begalė kitų, kuriuos man atpažinti sunkiau.
Kaip taip? Paprastas mirtingasis tiek nesukviestų. „Be abejo, per tiek metų muzikos pasaulyje, televizijoje, įrašų studijose, akademiniame darbe susipažinau su daugybe žinomų šalies artistų. Jiems čia patinka, čia kitaip, čia jauku. Tai šventė ir mums, ir Šančių bendruomenei, ir kauniečiams.“
Be to, čia rodomi ir spektakliai, pavyzdžiui, S. Čėplos „Taikos diena“, ir filmai, tarkim, J. ir A. Mekų „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“. Pramogų būna ir mažiesiems – rodyta Saulės Degutytės „Eglė Žalčių karalienė“.
Muzikos mohikanas
Jeigu pasakymas, kad žmogų pažinsi pagal jo draugus, tikrai ką nors reiškia, tai nesunku suprasti, kad
Gediminas Zujus ne veltui vadinamas Lietuvos muzikos mohikanu. Tarp jo nuopelnų ir pirmoji privati profesionali įrašų studija Lietuvoje.
„Uždirbę iš pirmų įrašų, nusipirkę pirmus užsienietiškus instrumentus, ėmėme kurti studiją Kaune, senamiestyje. Oficialaus pavadinimo gal ir neturėjo, kažkiek vadinome „MA Studio“. Tai reiškė „Midi Audio“, – tęsia G. Zujus.
Jeigu domiesi muzika ir augai Kaune, šis pavadinimas turbūt bus girdėtas, o man pokalbio metu atsiminimai tiesiog plūsta. Mano kartai „Midi Audio“ buvo vartai į muzikos atlikimo pasaulį: čia įsigijau savo pirmą instrumentą ir pirmas būgnų lazdeles. Bene visiems pažįstamiems tai buvo vienintelė vieta, kurioje galima pačiupinėti, išbandyti ir padiskutavus įsigyti įrangą tais laikais, kai visko jau buvo, bet dar gerokai mažiau.
Gediminas Zujus ne tik padarė, bet ir toliau daro didelę įtaką tiek Lietuvos muzikos pasaulyje, tiek ir už jo ribų. Mažame Šančių mikrokosmose ir didžiajame gaublyje. Kai ėjau Servitutų gatvės link, nebūčiau nė pagalvojęs, kad šio žmogaus darbai yra palietę ir mane, iš subkultūrų kilusį ir nieko nepasiekusį muzikantą. Visgi tuo šis miestas ir nuostabus: nuvykęs į Šančius gali susipažinti ne tik su grandais, bet ir, kaip pats sakė, dinozaurais.
BUTAS, TAPĘS SCENA
MONIKA BALČIAUSKAITĖ
2018 metų pabaigoje socialinių tinklų sraute vis dažniau ėmė šmėžuoti įrašai apie greitu metu duris atversiantį „4 butą“. Menu, kad žinia dalinosi didelis būrys pažįstamų: nuo muzikantų ir kultūrininkų iki informatikų ir mechanikų. Atrodė, kad pagalbos ranką pasiruošimo procesuose ištiesė kone kiekvienas bent truputį kultūriniame lauke besisukantis jaunuolis.
„4 buto“ archyvo
Kęstučio gatvės pradžioje įsikūręs „auksas“ ryškiausiai spindėjo kiek ilgiau nei metus – nuo 2018 m. spalio iki 2020 m. pradžios. Po to, pasaulį apėmus pandemijai, viskas ėmė ir sustojo. Ar visam laikui? Apie visus per daugiau nei metus ten nutikusius gerus ir blogus dalykus man papasakojo „4 buto“ atstovai: koncepcijos sumanytoja Lina Majauskaitė-Kazlauskienė, buvusi buto renginių organizatorė Monika Kazlauskaitė ir dabartinis erdvių vadovas Romantas Daugėla, taip pat prisidėjęs prie renginių kuravimo.
Ilgą laiką, prieš bute įsikuriant pasakojimo herojams, čia veikė advokatų kontora ir informatikų biuras, o sienas dengė tapetai su nutriušusiais dolerio ženklais. Įėjus jautėsi sovietinis kvapas, raginęs kuo greičiau pradėti kapitalinį remontą.
„Pati pradžia buvo labai sunki, niekas mumis netikėjo, nenorėjo padėti“, –atviravo Lina. Vos gavę raktus, kuratoriai leidosi į kelis mėnesius trukusią buto remonto kelionę, įtraukusią visus artimuosius: „Džiaugiuosi, kad turėjome tikrai puikių bičiulių ir giminaičių, kurie mums padėjo. Pavyzdžiui, mano tėtis įrengė tualetą, o brolis sutvarkė elektrą. Net socialiniuose tinkluose skelbdavome, jog ieškome žmogaus nudažyti sienoms, o atsidėkoti galėdavome nebent picos gabalėliu. Ir pagalbos vis tiek sulaukdavome. Buvo tikrai sunku, tačiau su tokiu bendruomenės palaikymu viskas įmanoma“, – papildė Monika.
Remonto metu pamažu ėmė kisti ir erdvių panaudojimo planas: iš pat pradžių orientuotasi visai ne į renginius, parodas ar koncertus, viena iš „4 buto“ įkūrėjų Lina planavo bute įkurti fotostudiją. „Norėjau turėti
savo erdvę, nes būdavo pigiau mėnesiui nuomotis butą, negu kelioms valandoms fotostudiją. Ilgainiui supratau, kad atsirado daug žmonių, besidominčių tuo, ką čia planuojame daryti, kiti siūlėsi padėti. O kadangi mus supo meniški, kultūringi ir muzikalūs žmonės, atėjo mintis, kad šiose erdvėse galima padaryti žymiai daugiau. Taip atsivėrėme kūrybai“, –pasakojo Lina.
Butui atsidarius, bendruomeniškumas natūraliai sudėliojo viską į savas vietas. Daugelis ėmė matyti patalpas kaip gerą vietą ne tik minėtoms fotosesijoms, bet ir kitiems renginiams –tiek dėl puikios lokacijos, tiek dėl unikalių mažų erdvių, sukūrusių išties jaukų ir intymų „buiteko“ pojūtį. Pašnekovai prisiminė, kad tuo metu apskritai mažai kas suvokė, kaip galima tokius dalykus – koncertus, spektaklius, parodas, standupus, jogą ar net egzaminus – rengti paprastame bute, o ne kokioje koncertų salėje. „Erdvės buvo labai skirtingos –nuo fotostudijos iki muzikos studijos, virtuvės ar nemažo balkono, atvėrusio vaizdą į Kauno vaiduoklį – „Britanikos“ viešbutį. Tiesa, iš pat pradžių įsileisdavome tik savus – bijodavome, kad išpurvins kokius kilimus, bet ilgainiui atsipalaidavome“, – pasakojo Romantas. Panašu, kad žmonės tiesiog degė šia idėja. Jie žinojo, kad už šių erdvių stovi ne komerciniai gigantai, o paprasti, kultūra besidomintys žmonės, norintys burti bendraminčius. „Žmonės norėdavo per savo prizmę patirti „4 buto“ erdves. Tikiu, kad čia ir slypėjo ta magija. Tikrai ne veltui dar iki pat šiandienos kone kasdien pagalvoju apie visus gražius dalykus, kuriuos kartu ten sukūrėme“, – pridūrė Monika.
Romantas, Lina ir Monika Dovydo Bučo nuotr.
Dovydo Bučo nuotr.
„4 buto“ vadinamosios lubos – 150 žmonių. Tiek jų susirinko beveik 110 kvadratų plote vieno komiko standupo metu. „Dalis net netilpo – lyjant lietui laukė eilėje už durų“, – su šypsena veide pasakojo Romantas. Per tą renginį tarp žmonių pasimetė ir vienas iš buto kuratorių auginamų katinėlių, vardu Pycha. Laimei, prapuolė neilgam – pasirodo, buvo įsitaisęs lankytojo kapišone ar net kišenėje.
„Visgi geriausiai „4 buto“ renginių etapą man vainikuoja 2018 metų kalėdinis renginys, kai pas mus atvyko „Farų“ laidos komanda. Atidarome duris, ten – kameros ir policija, o pas mus – daugybė žmonių ir didelis triukšmas. Truputį išsigandome, bet policininkai greitai suprato, kad tai tik fainas jaunimas, niekas nieko blogo nedaro – tiesiog šoka ir kalbasi. Kamera greit buvo išjungta,
po to gavome po „pitaką“ ir jie išėjo. Matyt, kažką gerai darėm, nes nebuvo prie ko prikibti“, – juokėsi Romantas.
Po tokio greito starto „4-tas butas“ išsiplėtė. Atėjus 2019 metų vasarai, kolektyvas suprato, kad ima trūkti vietos. Lyg tyčia po butu tuo metu atsidarė greito maisto restoranas „Bazooka“. Netrukus pašnekovai pradėjo su jais planuoti bendrus renginius. Jie vaišindavo mus ir atlikėjus maistu, duodavo gėrimų, o mes organizuodavome renginius šalia jų esančioje mašinų aikštelėje ir pritraukdavome žmones. Jeigu trūkdavo vietos, atsinešdavome baldų iš buto. Visi buvo laimingi. Bet dabar, kai pagalvoju, tai iš tiesų buvo išprotėjimas – mes tiesiog ateidavome į viešą aikštelę, patys viską apsitverdavome ir be jokių leidimų organizuodavome renginius.
„4 buto“ archyvo nuotr.
Ir iš to net šiek tiek užsidirbdavome buto išlaikymui“, – juokėsi Monika.
Interviu metu išgirdusi tiek daug įdomių istorijų ir patirčių net pati pasimečiau. Kodėl pačiame žydėjime ši unikali erdvė užvėrė duris viešiems renginiams?
Tikiu, kad atsakymas kai kam gali pasirodyti nuspėjamas – prie to prisidėjo kaimynai. Tačiau galutinis sprendimas buvo priimtas tik po visuotinio karantino. „Pradėjome labiau kreipti dėmesį į tai, ką sako kaimynai, kai susipažinome su garso įstatymais. Atidžiau rinkomės renginius, stengėmės nesukelti triukšmo po 22 valandos, nes nuolat būdavo kviečiama policija. Ilgainiui prieš kiekvieną renginį man ėmė kilti spaudimas – žinojau, kad reikės arba eiti aiškintis su kaimynais, arba man skambins savininkas. Kalbant atvirai, pavargome“, – pasakojo erdvės koncepto sumanytoja Lina. Kuratoriai taip pat prisiminė nesupratę kaimynų pykčio ypač todėl, kad namo pirmame aukšte tuo metu buvo įsikūręs striptizo klubas. „Mes darydavome savo renginius iki 22–23 valandos ir nuolat gaudavome priekaištų, tačiau tas pats striptizo klubas, kuris kasdien naktimis triukšmauja ir kurio garsus galima girdėti per visus
aukštus, atsidaro būtent tuo metu, kai mes užsidarome. Ir kaimynams tai netrukdydavo“, – sakė Monika.
Dabar – ketvirti metai, kai „4 buto“ ritmas tapo kur kas lėtesnis. Paklaususi organizatorių – Monikos, Linos ir Romanto – ar panašaus formato erdvės galėtų prigyti ir dabar, išvydau šypsenas. Visi trys lyg susitarę kartojo, kad tokių erdvių išties reikia Kaunui, tačiau niekas iki galo nežino, kas buvo tas slaptas ingredientas, sukūręs tokias nuostabias emocijas jų kuruotose erdvėse. Galbūt bendruomeniškumo jausmas, kurio taip dažnai visiems pritrūksta. Bet kas ten žino – gal šios erdvės dar kada atgims antram viešam gyvenimui. O kol kas butas yra Romanto rankose – čia vis dar veikia fotostudija, įrašų studija, o neseniai buvo ir biuras. Planuojama sukurti ir podkastų įrašų studiją. Kaip suprantu, netrukus konceptas turėtų keistis: greitu metu prasidės remontas, po kurio laukia įvairiausios idėjos ateičiai. „Labai norėčiau visus čia vėl pakviesti, bet kol kas palikime viską tarp eilučių. Svarbiausia, kad butas vis dar gyvas, čia dar skamba fotoaparatai, gitaros ir sintezatoriai, tik kur kas tyliau nei anksčiau“, – pokalbį užbaigė Romantas.
„Creatives for Ukraine“ – 2022 m. pavasarį startavusi iniciatyva, skatinanti kurti meno kūrinius, plakatus ir iliustracijas prieš rusijos karą Ukrainoje. Šio kūrinio autorė – Albina Kolesnichenko. Daugiau iliustracijų rasite: creativesforukraine.com
KULTURA. KAUNAS. LT PRISTATO
KAUNAS PILNAS RENGINIŲ
KULTŪROS LAUKAS JAUTRIAI REAGUOJA Į KARĄ
UKRAINOJE. RENGINIAI, SKELBIAMI ŠIAME
KALENDORIUJE, GALI BŪTI PERKELTI AR ADAPTUOTI
KĄ ATNEŠ 2025-IEJI? KOKIOS NAUJOS VIETOS ATSIDARYS, KOKIOS PARODOS, FESTIVALIAI, KONCERTAI SUPLANUOTI? SEKITE RENGINIŲ KALENDORIŲ
Į PALAIKYMO AKCIJAS. AKTUALIĄ INFORMACIJĄ
RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME
INTERNETE IR TIKRAI NIEKO NEPRAŽIOPSOSITE. RENGINIAI.KAUNASPILNAS.LT
KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT
KALENDORIUS
Iki 03 30
Vaizdo ir garso instaliacija
„Atminties ritmas“
Nacionalinis M. K. Čiurlionio
dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55
Muziejus, skatindamas šiuolaikinius dizaino, meninių industrijų kūrėjus naudoti neišsemiamą Čiurlionio kūrybą, pritaikant jos idėjas mūsų kasdieniniame gyvenime, tęsia mini parodų ciklą „Čiurlionis ir dizainas“. Trečiojoje parodoje menininkė Monika Žaltauskaitė Grašienė-Žaltė ir kompozitorius Kipras Mašanauskas pristato vaizdo ir garso instaliaciją „Atminties ritmas“. Čia susijungia čiurlioniškasis vaizdas ir garsas, kuriuos autoriai meistriškai transformuoja, perkurdami jo formas, ritmus, pasikartojimus, erdviškumą.
Iki 07 27
Paroda „Pasaka“.
Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“
Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16
Legendinė vaikų kavinė „Pasaka“ sugrįžo, tik ne kaip maitinimo ir pramogų erdvė, o kaip švytinčių vitražų portalas, vedantis į kontrastingus vaikystės prisiminimus. Nuo didmiesčio mikrorajono iki nežinomo Lietuvos miestelio, nuo gniuždančios sistemos iki fantaziją auginančio meno – paroda apglėbia vėlyvojo sovietmečio vaikystės įvairovę. Šis pasakojimas užpildo ir transformuoja visus tris Paveikslų galerijos aukštus.
Iki 03 30
Paroda „Kolekcininkai.
Edvardas Mickevičius: dekoratyvinių lėkščių kolekcija“
Galaunių namai-muziejus, Vydūno al. 2
Muziejus pristato parodų ciklą, įkvėptą paties Pauliaus Galaunės, kuris buvo ne tik bibliofilas, bet ir grafikos kūrinių – ekslibrisų, estampų, piešinių – kolekcininkas ir tyrinėtojas. Pirmoje serijos parodoje pristatoma daugiau nei 230 išskirtinių lėkščių iš asmeninio kolekcininko rinkinio, kurį Edvardas Mickevičius kaupia nuo 1985 m.
Iki 01 26
Fotogrãfijos salònas
Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2
Galerijoje po Kalėdų pradėjo veikti jau antroji šventinė parodamugė, kurioje pristatoma Lietuvos fotografijos kolekcija nuo šalies istoriją formavusių klasikinių darbų iki tradicines medijos ribas peržengiančių šiuolaikinės fotografijos eksperimentų. Šių metų parodoje-mugėje pristatomi Romualdo Požerskio, Domicelės Tarabildienės, Vito Luckaus, Antano Sutkaus, Rimaldo Vikšraičio, Romualdo Rakausko, Rimanto Dichavičiaus, Virgilijaus Šontos, Donato Stankevičiaus, Gintaro Česonio darbai. Mugėje galima įsigyti ne tik autorinių fotografijų, bet ir atvirukų, fotografijos albumų įvairioje kainų skalėje.
Iki 01 30
Tapybos paroda
„Antikos įkvėpti“
Lietuvos sporto muziejus, Muziejaus g. 7
Ekspozicijos muziejaus rūsiuose fragmentas. Vaidos Rakaitytės nuotr.
Tapybos darbų parodoje eksponuojami neseniai vykusių Kauno Juozo Grušo meno gimnazijoje –respublikinių kūrybinių-edukacinių dirbtuvių „Antikos įkvėpti“ jaunųjų menininkų darbai.
01 03–02 02
Grupinė paroda
„Tarpinės gliaumos“
Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27
Parodoje pristatomi keliolikos jaunosios kartos kūrėjų darbai peržengia įprastas tapybos ribas, jungiant tradicines technikas ir skaitmenines intervencijas. „Pasitelkus algoritmines įvestis ir animuojančius paviršius, kūriniai pereina į tarpinę būseną“, – rašoma anotacijoje. Kuratorius – Mantas Valentukonis.
Iki 01 31
G. Zubrio dailės studijos plenero „Klumpės malūne“ darbų paroda
Lietuvos sporto muziejus, Muziejaus g. 7
Muziejaus istoriniame pastate eksponuojami virš trisdešimties dalyvių darbai iš G. Zubrio dailės studijos plenero „Klumpės malūne“.
01 06–01 27 Eugenijaus
Varkulevičiaus-Varkalio paroda „Pelkė“
Ąžuolyno biblioteka, Radastų g. 2
Netoli bibliotekos gyvenančio tapytojo parodoje eksponuojami darbai kalba ne tik apie klampią būseną ar užstrigimą, bet ir apie subtilų balansą tarp chaoso ir grožio, destrukcijos ir atsinaujinimo. Varkalio darbuose tamsūs tonai kontrastuoja su šviesos blyksniais – tarsi perteiktų viltį, kuri švyti net apsupta karo ir nevilties. Per abstrakčias formas ir sluoksniuotas faktūras tapytojas analizuoja karo poveikį ir atkreipia dėmesį į žmogaus ir gamtos trapumą.
KALENDORIUS
01 06–01 31
Rūtos Kuliešytės tapybos darbų paroda „Tušo prisilietimas“
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18
Rūtos Kuliešytės paveikslai yra atlikti tradicinėmis kinų technikomis se-i ir gongbi, naudojant autentiškas kiniškas medžiagas: ryžinį popierių, teptukus, tušą ir natūralius mineralinius dažus.
Trečiadienis, 01 08 / 01 29, 18:00 Premjera. Spektaklis „Artimos“
Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A
Povilas Barzdžius – jaunosios kartos režisierius, tai jo debiutas Kauno miesto kameriniame teatre. Tai troškimų, tapatybės ir meilės paieškų maskaradas, kuriame keturios jaunos moterys matuojasi įvairias socialines ir kultūrines kaukes. Įsisukusios į absurdiškas, sudėtingas situacijas jos laviruoja tarp saviraiškos ir visuomenės lūkesčių, įkūnydamos meilės kintamumą šiuolaikiniame pasaulyje.
01 09–03 30
Paroda „Pasikalbėkime“ A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus, V. Putvinskio g. 64
Parodoje rodoma šalies mados evoliucija nuo XX a. pr. iki šių dienų. Žvelgiama ir į ateities mados vizijas. Raktinis parodos elementas –veidrodis, kuris simbolizuoja tiek praeities mados atspindžius, tiek dabarties tendencijas ir ateities įžvalgas.
Nuo 01 10
Filmas
„Gera mergaitė“
(Babygirl)
Kino teatrai
Jaudinančiai stambiu planu, iš moters perspektyvos, aidint aistringai muzikai pasakojama „Geros mergaitės“ istorija – vienas erotiškiausių Nicole Kidman vaidmenų, lyginamas su prieš 25 metus pasirodžiusiu kultiniu filmu „Plačiai užmerktos akys“. Slaptas, geidulingas ir absoliučiai nepriimtinas meilės romanas yra būtent tai, ko reikia šaltai it ledas vadovei, žmonai, motinai Romy. Herojės vyras – mylintis ir mylimas, bet nejaudinantis Jacobas (akt. Antonio Banderas). Jis ir iš pašaknų nykią kasdienybę supurtęs praktikantas Samuelis (akt. Harris Dickinson) galiausiai stoja akistaton. Rež. Halina Reijn.
Penktadienis, 01 10, 18:00 Dr. Astos PetraitytėsBriedienės monografijos
„Mylėti Lietuvą iš tolo“ pristatymas
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18
Lietuvos konsulai dr. Petras Povilas Daužvardis ir Juzefa RauktytėDaužvardienė, vyras ir žmona, buvo Lietuvos atstovai JAV. 1937–1983 metais J. ir P. P. Daužvardžių užimamos konsulinės pareigos Čikagoje, jų įvairios viešos veiklos ir privatūs gyvenimai buvo tampriai susiję su Lietuva ir jos piliečiais krašte ir emigracijoje. Konsulų Daužvardžių prigimtinė diplomatija ir patriotizmas, jų meilė Tėvynei gali būti pavyzdžiu ir tautiečiui krašte ir emigracijoje.
SAUSIS
KALENDORIUS
01 15–01 21
18-asis Vilniaus trumpųjų filmų festivalis
„Romuva“, Laisvės al. 54
Kadras iš filmo „Batai ir kanopos“, rež.
Viktoria Traub
Pilnametystę švenčiančio, ryškaus ir spalvingo festivalio programoje žiūrovų lauks virš 100 kruopščiai atrinktų trumpametražių filmų iš viso pasaulio, tarp kurių – 13 geriausių Lietuvos kūrėjų filmų. Sausio 17-ąją – populiariausias, legendomis apipintas festivalio renginys „Kino naktis“ su specialia 19 trumpųjų filmų programa.
Trečiadienis, 01 15, 18:00
Renginys „ANBO istorija: ar
Antanas norėjo būti ore?“
Ąžuolyno biblioteka, Radastų g. 2
A. Gustaitis prie ANBO VIII Kauno aviacijos dirbtuvėse. Vytauto Didžiojo karo muziejaus fondai
2025 m. paskelbti lėktuvo ANBO ir Lietuvos aviacijos kūrėjų metais. Biblioteka kviečia juos pradėti pašnekesiu apie ryškiausią tarpukario aviacijos žvaigždę –brigados generolą, inžinierų Antaną Gustaitį. Bus pristatoma 2024 m. pabaigoje Lietuvos aviacijos muziejaus lietuvių kalba išleista jo dukters, žurnalistės Rasos Gustaitis knyga „Skrydis“.
Ketvirtadienis, 01 16, 18:00
Violetos ŠoblinskaitėsAleksos romano „Edipo dukterys“ pristatymas
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Kiaušaitės nuotr.
Violeta Šoblinskaitė-Aleksa – poetė, dramaturgė, prozininkė. „Edipo dukterys“ – trečiasis autorės romanas apie meilę ir neapykantą, apie tyriausius jausmus ir smurtą, apie žmones, išgyvenančius džiaugsmą ir sumaištį. Dalyvaus autorė Violeta ŠoblinskaitėAleksa, rašytojas Gasparas Aleksa, literatūros kritikas, poetas Tomas Vyšniauskas, aktorė Daiva Škelevaitė, leidyklos „Slinktys“ vadovas Juozas Žitkauskas.
Nuo 01 17
Filmas „Emilija Perez“ (Emilia Perez)
Kino teatrai
Kadras iš filmo
Muzikinis trileris-komedija, ko gero, ekstravagantiškiausias 2024 metų filmas, pelnęs ne tik 5 Europos kino apdovanojimus, bet ir sulaukęs pripažinimo Kanuose, kur buvo įvertintas Žiuri prizu ir apdovanojimu už geriausią moterų pasirodymą. Jacques Audiard’as („Dypanas“, „Paryžius, 13-as rajonas“) vėl stebina originalumu, nepaiso kino taisyklių ir neturi jokių įsipareigojimų kino madoms.
Mildos
Antradienis, 01 21, 19:00
Lietuvos kino klasika
bibliotekoje: filmo
„Sadūto tūto“ (1974)
peržiūra
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Kadras iš filmo Vilniuje atsitiktiniais darbais sunkiai verčiasi dailininkas Petras Minkus. Kartą jo triukšmingo komunalinio buto koridoriuje pasigirsta telefono skambutis: jaunystės draugas (iš tų laikų – ir jų slaptažodis – „Sadūto tūto“) Povilas Baibokas, gavęs didelį užsakymą sanatorijai apipavidalinti, kviečiasi Petrą į kompanionus… Rež. Almantas Grikevičius.
Trečiadienis, 01 22, 18:00
Pasakų knygos „Ace“ pristatymas ir
kūrybinės dirbtuvės
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos
Girstupio padalinys, Kovo 11-osios g. 24
Trečiadienis, 01 22, 19:00
Spektaklis „Diletantas“
Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A
Teatro archyvo nuotr.
„Kosmos Theatre“ darbe, kurio režisierius – Žilvinas Vingelis, laisvai improvizuojama motyvais iš Jean’o Cocteau grafikos ir dailės darbų, eilėraščių, romanų „Opiumas“, pjesės „The Human Voice“ ir filmų „Poeto Kraujas“ ir „Orfėjo Testamentas“ bei biografijos.
„Ace“ – tai iliustruota edukacinė pasakų knyga, skirta jauniesiems emigrantams ir lietuviams, norintiems pagilinti žinias apie Lietuvą. Parašyta dviem kalbomis –anglų ir lietuvių, ji padeda vaikams mokytis lietuvių kalbos. Susitikimas su autore Gabija Gasiunas skirtas visai šeimai, bus galima įsigyti knygą, taip pat vyks kūrybinės dirbtuvės, kurių metu vaikai kurs savo giliukų personažus.
Būtina išankstinė registracija tel. +370 37 45 74 65 arba el. paštu girstupis@kaunobiblioteka.lt
KALENDORIUS
Ketvirtadienis, 01 23, 18:00
Koncertas
„Trois novelettes“
Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
Scenoje – ukrainiečių smuikininkė
Myroslava Kotorovych ir jos tėvynainis pianistas Arturas Shutovas, kviesiatys išgirsti
šiuolaikinio ukrainiečių
kompozitoriaus Valentyno Silvestrovo kūrybą, kuri yra vienas ryškiausių modernios, postavangardinės melodinės kalbos pavyzdžių. Taip pat programoje – prancūzai Francis Poulencas ir Cesaras Franckas.
Nuo 01 24
Filmas „Pietinia kronikas“
Kino teatrai
Paskutinis XX a. dešimtmetis. Vandamų ir Švarcų miestu vadinamu Šiaulių Pietiniam rajone gyven rimts bachūrs Rimants (aktorius Džiugas Grinys)… Kožas i treningai, gezai i gazeles, meilė i regbis. Visa tai ir dar daugiau – pagal to paties pavadinima šiauliečia Rimanta Kmitos bestselerį sukurtam filme „Pietinia kronikas“. Rež. Ignas Miškinis.
01 23–01 26
Intensyvus šokio savaitgalis „Sausis“ Kauno kultūros centras, Vytauto pr. 79
KKC Šokio studijoje – keturios intensyvios šokio dirbtuvių dienos. Jų metu galėsite ne tik pažinti
šiuolaikinį šokį, save, Capoeira, akrobatiką, klounadą ir pantomimą, bet ir lektorius sukaupusius tarptautines patirtis. Uždarymo dieną – atviras visuomenei renginys.
Penktadienis, 01 24, 18:00 Spektaklis „Otelas“
Kauno kultūros centro „Girstučio“ padalinys, Kovo 11-osios g. 26
Dmitrij Matvejev nuotr.
„Nemanau, jog šiandien apskritai įmanoma statyti „Otelą“ tradiciškai, nes „oteliškoji“ pastatymų tradicija apaugusi šiandien mums nebepriimtinu rasistiniu, kolonialistiniu ir patriarchaliniu luobu. Šis luobas mus visiškai atitolina nuo Shakespeare’o „Otelo“ tikrosios tragedijos esmės, o jos esmė, kaip ir visose kitose Shakespeare’o tragedijose, glūdi tradicinio ir modernaus pasaulio sankirtoje“, – OKT / Vilniaus miesto teatro spektaklį pristato jo režisierius Oskaras Koršunovas.
Ketvirtadienis, 01 24, 18:00
Koncertas „I-asis pagarbinimas Čiurlioniui“ „Romuva“, Laisvės al. 54
Koncertinė įstaiga „Kauno santaka“ metus pradeda vizualizuota muzikine-literatūrine programa, skirta kompozitoriaus ir dailininko M. K. Čiurlionio 150–sioms gimimo metinėms. „Tai lyg apeiga, atbalsių ciklas ar piramidė, pastatyta iš muzikos, poezijos, tapybos, o jos viršuje – Čiurlionis, besižvalgantis į mus nuo aukštų dangaus bokštų“, – į pirmąjį ciklo renginį vilioja ansamblis „Ainiai“.
Penktadienis, 01 24, 19:00
CRRNT COLLECTIVE
TAKEOVER
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Tomaž Grom nuotr. Kopenhagoje reziduojantis tarptautinis atlikėjų kolektyvas CRRNT atvyksta į Kauną, kur bendradarbiaudami su Kauno menininkų namais rengia savaitės trukmės rezidenciją, o renginyje bus pristatyti šios rezidencijos kūrybiniai rezultatai. Vakaro programa žada išskirtinį didelio ansamblio pasirodymą, kupiną energijos, dinamiškų ritmų ir turtingos garsinės paletės.
Sekmadienis, 01 26, 17:00
Koncertas „Tarp Vilniaus ir Niujorko“
Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
Kamerinės muzikos mylėtojai tenoras Mindaugas Zimkus ir pianistė Paulė Gudinaitė kviečia keliauti po artimus ir tolimus, pažįstamus ir dar neatrastus muzikos horizontus. Nuo širdžiai ir ausiai artimos lietuvių kompozitorių vokalinės muzikos kūrybos iki tolimos, bet ne ką mažiau patrauklios Jungtinių Amerikos Valstijų kompozitorių kūrybos, neaplenkiant širdingų ir intymių italų bei prancūzų muzikos garsų.
Trečiadienis, 01 29, 19:00 Roko Kašėtos ir
Bemolio kapelos koncertas
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Rokas Kašėta sugrįžta su antruoju albumu. Šįkart ne vienas, o su 7 bičiuliais – Bemolio kapela. Albumas „Molio giesmės“ yra kelionė į Sigito Gedos pasaulį. Visa muzika kurta pagal poeto S. Gedos eiles. Kolektyvas žada spalvingą, teatrališką ir smarkų koncertą Kauno menininkų namuose.
KALENDORIUS
Ketvirtadienis, 01 30, 18:00
Susitikimas su fotografu
„Dykumos, stepių ir kalnų kraštas –Mongolija“
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Šančių padalinys, Sandėlių g. 7
Jono Danielevičiaus nuotr.
Renginio metu išvysite foto įspūdžius ir išgirsite pasakojimą apie kelionę po Mongoliją. Tai pagal teritoriją didžiausia valstybė, neturinti išėjimo prie jūros, apsupta Rusijos ir Kinijos. Su savo turtinga istorija, didžiulėmis stepėmis, kalnais ir dykuma. Su didžiulėmis kaimenėmis arklių, avių, ožkų, kupranugarių, jakų. Su vis dar daugybe klajoklių gyvenimo būdą pasirinkusių gyventojų. Su šamanizmo ir budizmo įtaka. Su žydru dangumi ir tradiciniais etnografiniais festivaliais.
Ketvirtadienis, 01 30, 19:00 Koncertas „Šarukas ir klavišai“
Ąžuolyno biblioteka, Radastų g. 2
Muzikinis mėnesio pabaigos akcentas – grupės „Garbanotas“ nario Šarūno Joneikio ir žaliakalniečio fortepijono maestro Motiejaus Bazaro koncertas. Tik šį kartą ant kalno skambės klavišai, balso stygos ir stebuklai!
Ketvirtadienis, 01 30, 19:00
Olenos Siyatovskos
performansas-kūrybinės dirbtuvės „Laikini fragmentai (praeities dėlionė)“
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Ukrainietė menininkė Olena Siyatovska šiuo metu tyrinėja atminties ir prisiminimų temas. Performanso-kūrybinių dirbtuvių metu ji daugiausia dėmesio skirs naujų prisiminimų ir akimirkų kūrimui įsivaizduojamoje erdvėje, taip pat glaudžiai integruos kompiuterines medijas į mūsų realybę. Renginio metu menininkė paprašys dalyvių pasidalinti vienu iš ryškiausių savo prisiminimų, įrašys jų pasakojimus, o paskui, pasitelkusi dirbtinį intelektą, pagal jų pasakojimus sukurs vieną istoriją.
Nuo 01 31 Filmas „Konklava“ (Conclave)
Kino teatrai
Popiežiui netikėtai mirus nuo infarkto, kardinolas Tomas Lorencas (aktorius Ralphas Fiennesas) sužino, kad paskutiniuoju savo įsaku Šventasis Tėvas paskyrė jį vadovauti konklavai – šventam, daugybę šimtmečių nesikeičiančiam ir vienam paslaptingiausių žmonijos ritualų, skirtų išrinkti naują popiežių. Rež. Edward Berger.
Penktadienis, 01 31, 21:00 Grupės „Requiem“ koncertas
„OLDMAN Kaunas“, Rotušės a. 20
Koncerto metu laukia dviguba dozė rokenrolo: geriausi grupės hitai ir visiškai naujas kūrinys „Apie ką tau papasakot“, oficialiai išleidžiamas sausio 29 d. Pasak grupės lyderio Tomo KrivickoPsicho, nauja daina – kaip geras anekdotas, geriausiai klausosi gyvai.
kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt
Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1
KAUNAS PILNAS KULTŪROS
MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE (PLATINAMAS NEMOKAMAI)
AUTORIAI: Agnė Sadauskaitė, Algirdas Šapoka, Andrius Vaškevičius, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Donatas Stankevičius, Dovydas Bučas, Emilija Visockaitė, Gie Vilkė, Gintaras Česonis, Gvidas Misiūnas, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Monika Balčiauskaitė, Svetlana Batura.
GLOBOJA: LEIDŽIA: