Mamahuhu. Seseri metai Kinijoje by knygos.lt

Pirmą kartą suvokiau, kokia galinga jėga slypi žmogaus įpročiuose. Reikėjo daug kantrybės ir užsispyrimo, kol juos sugebėjau įvardyti, keisti ir reikalui esant atsisakyti tik dėl to, kad gerai jausčiausi svetimoje šalyje. Įpratusi daug keliauti ir keisti gyvenamąją vietą, maniau išmananti, kaip greitai įsikurti naujoje šalyje. Pasirodo, klydau. Kinija įrodė, kad nusistovėjusios taisyklės ir patarimai, kurių iki atvykdama į šią šalį laikiausi, čia negalioja. Teko išmokti matyti žmones, daiktus, reiškinius ne taip, kaip aš moku ar noriu, bet taip, kaip iš tikro yra čia ir dabar. Tas pats kinų išminčius teigė, kad prigimtis žmones suartina, bet įpročiai išskiria. O vietinių žmonių elgesio, bendravimo, vertinimo, darbo, mąstymo įpročiai labai skiriasi nuo man įprastų, pažįstamų ir priimtinų. Teko gilintis ir mokytis iš naujo. Stebiuosi savo būdo pokyčiais ir esu laiminga, kad bent šiek tiek pažinau Kiniją. Eglė Aukštakalnytė Hansen

ISBN 978-609-466-087-0

9 786094 660870

mamahuhu

vietinių draugų pasitikėjimą, kad jie man atvertų tai, ką žino. Teko keisti savo mąstymo, daiktų ir reiškinių matymo, analizės įpročius, tobulinti ir ugdyti toleranciją.

EGLĖ AUKŠTAKALNYTĖ HANSEN

„Jei žmogus nori būti laimingas, privalo nuolatos keistis“, – teigė kinų išminčius Konfucijus. Atvykus į Kiniją man teko nueiti ilgą pažinimo kelią, kad pamatyčiau ir suprasčiau tai, apie ką nerašoma ar garsiai nekalbama, kas slepiama ar draudžiama, labai stengtis, kad įgyčiau

EGLĖ AUKŠTAKALNYTĖ HANSEN

mamahuhu

ŠEŠERI METAI KINIJOJE

EGLĖ AUKŠTAKALNYTĖ HANSEN

mamahuhu

ŠEŠERI METAI KINIJOJE

V ILNIU S

2015

UDK 910.4(510)+821.172-992 Au54

Knyga iliustruota autorės nuotraukomis

Mūsų didžiausias triumfas – ne tai, kad niekada nekrentame, o tai, kad kiekvieną kartą atsistojame iš naujo. Kon f u c ijus

Skiriu savo mylimiems vyrams: sūnui Mikui ir vyrui Sorenui

Įvadas

Lingvistinis kryžiažodis „mamahuhu“ Prieš pradedant skaityti, užduosiu lingvistinį kryžiažodį. Kokių asociacijų kyla perskaičius knygos pavadinimą „mamahuhu“, kaip manote, kokia šio skambesio prasmė? Viena mano draugė įsivaizdavo grybaujant miške pasiklydusį vaiką, tupintį ant kelmo ir didelėmis, pilnomis baimės akimis šaukiantį savo mamą. Pašnibždėsiu, kad tai ne „mama, aū“ ir net ne „mama olialia“. Mūsų ausiai malonaus žodžio „mama“ reikšmės šiuose žodžiuose iš viso nėra. Tuomet... mmm... aaa... ir asociacijos baigiasi. Tiesiogiai išvertus iš bendrinės kinų kalbos tai būtų „arklys arklys tigras tigras“. Ką tai galėtų reikšti? Man tai asocijuojasi su „arklys – sunkus darbas, tigras – egzotiškas plėšrūnas“. Logiška, ar ne? Tačiau mūsų logikos ir mąstymo, ieškant šio posakio prasmės, taikyti negalima. Kaip beveik neįmanoma gyventi, bendrauti ir dirbti Kinijoje pagal Vakarų pasaulyje įprastus gyvenimo būdo, darbo ir bendravimo etikos, istoriškai susiklosčiusius demokratijos, bendruomenės, šeimos vertybių, moralės, veiksmų logikos dėsnius.

Kinai teigia, kad vakariečių mąstymas yra linijinis – vienoje tiesiojoje įvardijame priežastį, įvykį ir padarinius. Svarbiausia vakariečiui išsiaiškinti konkrečią įvykio, veiksmo, proceso priežastį, nes Vakarų kultūroje visi daiktai, procesai turi paaiškinimą. Populiariausias klausimas „kodėl“ visada turi atsakymą „todėl, kad...“. Kinai yra kitokie – jų pasaulio suvokime priežastingumas nėra labai svarbus, o jų loginis mąstymas, kaip patys teigia, yra apskritimo formos, visi procesai vyksta asmeninio gyvenimo ir pasaulio raidos rato kontekste pagal in ir jang dėsnį – viskas keičiasi bendroje ir darnioje erdvėje, siekiant harmonijos. Jie visada pabrėžia, kad vadinamoji Vidurio karalystė (XI a. pr. Kr.) jau buvo ekonominis ir kultūrinis pasaulio centras, kai Europa dar tik vystėsi, o Amerika iš viso nebuvo atrasta. Sokratas, Platonas, Aristotelis – įtakingiausi Vakarų mąstytojai, sukūrę pagrindus Vakarų pasaulėžiūrai ir mąstymo logikai, skatino kritišką mąstymą, diskusijas, pabrėžė nuomonės svarbą. Laisvos ir toleruojamos nuomonės galia plėtojo dialogą svarbiais klausimais, kurie filosofų, mąstytojų, mokslininkų buvo analizuojami, ginčijami, siekiant atskleisti, išsiaiškinti prielaidas, išvadas, klaidas. Tuo metu, kai antikos filosofai kūrė ir analizavo žmogaus esybę, moralę, egzistencijos prasmę, jo santykį su išoriniu pasauliu ir visata, dabartinės Kinijos teritorijoje jau gyvavo daoistinė religijos ir filosofijos sistema, kuri mokė žiūrėti į pavienį žmogų ar daiktą kaip į visą pasaulį, visuotinio Dao įkūnijimą, o į pasaulį – kaip į žmogų, savą ir kartu iki galo neperprantamą, nedalomą organizmą. Šiame mokyme pabrėžiama gamtos ir žmogaus darna, kosmoso ir žmonijos sąveika. In ir jang (vyriškoji ir moteriškoji energija, gėris ir blogis) apibūdinamos kaip dvi pirminės priešingos ir drauge viena kitą papildančios jėgos, esančios kiekviename reiškinyje, veiksme, daik-

te. Viskas absoliutu ir reliatyvu – priežastingumas aiškinamas priešybių kaita, kova, perėjimu iš vienos būsenos į kitą, ir kad ji daro įtaką žmogaus būsenai, elgsenai, sveikatai, veiksmams ar padariniams. Vakarų pasaulėžiūroje irgi įvardijama priešybių kova, kaita, kurios aukščiausia kokybė yra harmonija, tačiau kinams in ir jang principas daro poveikį visoms gyvenimo sritims be išimčių: moterų ir vyrų, skirtingų kartų, jaunimo ir senolių bendravimui, santykiams tarp privataus verslo ir vyriausybės, sveikatai, netgi maisto pasirinkimui, gaminimui ir pateikimo eiliškumui. Toks priešybių dermės siekis yra kinų mentaliteto, mąstymo, bendravimo, etikos, kultūros, socialinių, ekonominių ir politinių santykių šerdis. Kadangi priešybės kinta ir sukuria vis kitokius derinius, bendravimas tarp kinų ir su kinais priklauso nuo akimirkos, aplinkybių, reliatyvumas keičia pastovumą – kartais sunku suvokti, kas yra blogai, o kas gerai, kas įdomu, o kas nepagarbu. Kinai niekada tiesiai nepasakys „taip“ arba „ne“, jų atsakymai visada labai platūs ir aptakūs, nekonkretūs ir neaiškūs. Niekada iki galo nežinai, ką jie mąsto. Socialinis, ekonominis, politinis pastovumas įteisinamas moralės, etikos normomis, įstatymais, kad būtų galima suvaldyti įmanomą anarchiją.

Mano argumentinis logiškas mąstymas, neatitikęs kinų tikrovės, tiesiog sudužo kaip porcelianas ant pilko betono į tūkstančius šukių. Ištisus metus gyvenau kaip koks „grybaujantis“ vaikas perkeltine prasme, nes per keturias dešimtis metų sukaupti įvykių, veiksmų, poelgių logiški paaiškinimai stebint didžiąją kinų tautą neteko prasmės, visa savo gyvastimi atsitrenkiau į šaltą, marmurinį tautos veidą, kuris nė kiek neatspindėjo in ir jang priešybių harmonijos. Daug keliavau po pasaulį, bet tik čia

patyriau kultūrinį šoką. Kinija – tai net ne šalis, tai civilizacija. Emocijos keitėsi – nuo pykčio ir neapykantos iki užsispyrimo suvokti šios pasaulio vidurio valstybės kalbos ir gyvenimo logiką.

Po šešerių metų gyvenimo Šanchajuje, darbo ir bendravimo su kinais galiu teigti, kad suprasti Kiniją ir kinus yra be galo sudėtinga ir tikriausiai iki galo neįmanoma – nedaug vieni apie kitus žinome. O nežinojimas ugdo baimę ir nepasitikėjimą. Gyvendama Afrikoje supratau, kokie mes esame panašūs nepriklausomai nuo odos spalvos, socialinės ar geografinės padėties, o gyvendama Kinijoje pačių kinų buvau priversta patikėti, kokie vis dėlto esame skirtingi. Pritrenkė savo darbštumu ir praktiškumu, bet užmušė savo mąstymo logika. Ne aš ieškojau skirtumų, o vietiniai bendraudami su manimi durdavo pirštu, kuo aš esu kitokia. Niekada nesijaučiau kaip namie ir neužmezgiau stiprios abipusės draugystės su vietiniais hanais. Visi vietiniai su manimi bendravo kaip su laikina šalies viešnia, labai jau praktiškai ir net nelabai svetingai. Mano suvokimas apie Kiniją labai kaleidoskopiškas, kaip ir pati Kinija. Man Kinija – didžiausia, iki šiol besivystanti pasaulio šalis, nesvarbu, kad ji turi tūkstantmečių istoriją ar didžiausią rinką pagal vartotojų skaičių ir antrą pagal dydį ir svarbą ekonomiką pasaulio kontekste pagal importo ir eksporto srautus. Tikriausiai per dešimt metų Kinijos ekonomika taps pati galingiausia pasaulyje, bet vis tiek šalis išliks besivystanti socialinėje, kultūrinėje, mokslo pasiekimų, švietimo srityje. Kinija kaip milijono dalių dėlionė – didelė, skirtinga, kontrastiška, egzotiška, praktiška, įdomi, apgaulinga, sunki. Dėliodama

savo pažinties su Kinija daleles, vis dėlto vadovaujuosi savo logika „arklys – sunkus darbas, tigras – egzotiškas plėšrūnas“. Na, o tikrąją „mamahuhu“ prasmę, kaip „arklys arklys“ dera ar nedera su „tigru tigru“, suvoksite įveikę šią Kinijos dėlionę.

Nauja svajonių žemė Girdėjau tokį sklandantį posakį: pagyvenę Kinijoje mėnesį, beveik visi šiek tiek rašantys gali parašyti knygą, nes aprašytos patirtos, pamatytos, išgyventos sukrečiančios, jaudinančios, netikėtos, kartais logiškai nesuvokiamos gyvenimo akimirkos, ką matei, kur buvai, kaip keliavai, ką sutikai ar suvalgei, – jaudina kiekvieną; kai pagyveni pusmetį, gali parašyti jau tik straipsnį, bet kai išgyveni kelerius metus – nieko įdomaus nei parašyti, nei papasakoti nesugebi. Informacijos ir patirties tiek daug, kad sunku ją konkretizuoti. Kuo daugiau sužinai, tuo labiau suvoki, kad Kinija visomis prasmėmis yra monstras, apie kurį tiek daug norisi pasakyti, bet sunku rasti atskaitos tašką. Tūkstantmečių istorija, imperatorių dinastijos, senieji išminčiai ir jų mokymai, rytietiški kovos menai, ilgaamžiškumo ir tradicinės kinų medicinos paslaptys, seniausias prekybinis Šilko kelias, Vidurio karalystės užsklanda nuo išorinio pasaulio, Liaudies Respublikos gimimas, turtingųjų išvijimas, žemės nacionalizavimas, Mao Dzedongo (Mao Zedong) politinis diktatas, proletariato pergalė, socializmo sukūrimas, badas, skurdas, neapykanta imperializmui, Kultūrinė revoliucija, šalies intelektualų kartos išnaikinimas, valstiečių ir darbininkų valstybė, ryžiai, talonai, dviračiai, lygybė, raudonoji vado knygelė, politinis užsisklendimas, geležinė siena, vieno vaiko demografinė politika,

Deng Siaopingo (Deng Xiaoping) reformos, politinis ir ekonominis atšilimas, vidinė migracija, užsienio investicijos, milijonai verslininkų, milijardas klientų, 1,4 milijardo gyventojų, didžiausias pasaulio fabrikas, didžiausia pasaulio statybų aikštelė, sparčiausias ekonomikos augimas, stulbinamas dviejų dešimtmečių pasiekimas – iš atsilikusios komunistinės trečiojo pasaulio šalies ekonomikos į pirmaujančių stipriausią ekonomiką pasaulyje turinčių trejetuką, importo, eksporto lyderė, Komunistų partijos valdymo stilius, korupcija, socialiniai skandalai, ekologinė katastrofa... Viskas labai įdomu, nes ilgą laiką apie šią civilizaciją nieko negirdėjome. Staiga tokie teigiami šuoliai ir XXI amžiaus svajonių žemės etiketė! Kas toji Kinija? Kas ją valdo, kokie žmonės ten gyvena, kuo kvėpuoja, ką galvoja, kaip dirba, kad per dvidešimt metų iš skurdaus komunistinio krašto tapo moderniai sublizgėjusia laisvosios rinkos supernova, gelbstinčia pasaulio ekonomikos nykštukus nuo bankroto, nauja kosmoso užkariautoja ir nusistovėjusių politinių įtakų pasaulyje drumstėja.

Nauja „svajonių žemė“ (perfrazuojant amerikietiškąją svajonę, išskyrus vieną vyraujančią priešingybę – NE vienodoms galimybėms ir teisėms visiems atvykėliams) su aiškiai juntamu nacionalistiniu pasididžiavimu pritraukia mases keliautojų ir tiesiog laimės ar neatrastų galimybių ieškotojų, rimtų investuotojų ir verslininkų, migruojančių darbininkų, studentų, emigrantų, įvairių sričių specialistų ir avantiūristų. Ir kaip gali nesidomėti Kinijos pokyčiais, kai žiniasklaida rėkia, šaukia, informuoja apie jos astronominį ekonomikos augimą ir plėtrą. Visų akys nukreiptos į puotaujančią, paslaptingą, aikštingą,

Komunistų partijos iki šiol valdomą valstybę pasaulio ekonomiką krečiančio maro metu. Man įdomūs žmonės, skirtingų kartų ir tautinių mažumų, išgyvenantys ne tik ekonominius, politinius, kultūrinius, bet ir socialinius bei religinius pokyčius. Kas vyksta su žmonėmis, gyvenančiais radikalių įvykių ir pokyčių karuselėje? Kas slypi už euforiškai blizgaus modernios Kinijos paviršiaus?

Mama Samsonite

Aš pasiekiau naują rekordą savo gyvenime. Šį sykį – lagaminų skaičiumi. Galiu drąsiai vadintis „mama Samsonite*“! Gyvenimas ant lagaminų, su lagaminais, lagaminuose ir tarp lagaminų tęsiasi. Štai jie – raudoni, juodi, pilki ir rožiniai, visi 21 prieš mano akis viešbučio kambaryje vos sutelpa. Kaip didelės spalvotos lego kaladėlės, tik sunkiai pakeliamos ir nedėliojamos. Visus susirašiau, nes tarp tokios gausybės galiu ir pamiršti, pamesti kokį vieną kitą. Kiekvieną rytą kambarius siurbliuojančios siauraakės kambarinės negali atsistebėti tokia spalvinga ir milžiniška lagaminų siena – numanau, kad gyvenime dar niekada nebuvo regėjusios šeimos su tiek lagaminų. Jaučiu, kad esu jų labiausiai apšnekama „Howard Johnson Pudong“ viešbučio gyventoja, nes numeryje praleidžiu daugiausia laiko ir ne visada leidžiu lankytis kambaryje, kai jos nori. Tapau nuolat sekamu objektu, tiesiog eksponatu. Juokas pro ašaras – visi atvykėliai naujoje vietoje savo įsikūrimo pradžioje virsta savotiškais eksponatais vietiniams. Tik čia vietiniai mane nužvelgia, apžiūri, pakvepina, garsiai nesuprantama kalba *

Garsiausia lagaminų bendrovė JAV.

pasijuokdami apšneka be jokių „pardon“ ar etiketo taisyklių, atsirūgčiodami ir nusispjaudami čia pat man po kojomis. O aš, suprasdama ir išgyvendama jau šeštą kartą, bet vėl naujai, migruojančios atvykėlės statusą, stengiuosi visus savo emocinius purslus paslėpti, praryti, analizuoti aplinką, naujai sutinkamus žmones, kurstyti savyje optimizmą, teigiamą požiūrį į naujoves ir gyventi taip, kaip leidžia sąlygos, t. y. susikurti patogumą iš tiek, kiek turiu su savimi tuose dviejuose pagrindiniuose, lengviausiai pasiekiamuose lagaminuose. Tiesą pasakius, pamiršau, ką ir kur turiu, nes visi jie skirtingu laiku keliavo iš Nairobio iki Šanchajaus. Žinodama, kad vėl teks visą užgyventą turtą plukdyti metaliniame konteineryje, tik dabar – į Aziją, pasistengiau pasiimti būtiniausius drabužius vasarai, rudeniui ir žiemai, avalynę, buitinius rakandus, pagalves, patalynę, kuri dvelkia namus primenančiais aromatais ir žino kūno svorį, knygas, mylimiausius vaiko žaislus ir malonias namus menančias smulkmenas. Šį kartą į kažkurį lagaminą supakavau netgi kasdien naudojamą šampūną, kremą ir dušo želė, nes, kaip supratau iš čia gyvenančių pažįstamų, Šanchajuje prireiks ilgo laiko naudojamų produktų atitikmenims atrasti, juk visos prekės žymimos kiniškais rašmenimis! Tik neprisimenu, kuriame lagamine... Ai, kol kas naudojamės tuo, kuo aprūpina viešbutis. Taigi turtas – labai reliatyvus dalykas, kai neturi po ranka, tai ir nereikia. Beveik po aštuonerių metų, praleistų Afrikos žemyne, 2009-ųjų rugpjūtį su vienuolikmečiu sūnumi Miku prisidėjo prie vyro Soreno ir atvykome gyventi į Kiniją, tiksliau – į neoninių reklamų šviesomis spindintį, modernų ir kosmopolitišką megapolį Šanchajų. Į šią pasaulio šalį atvedė nauja vyro darbo sutartis. Atrodytų, skirtu-

mas toks nedidelis – „Kenija“ ir „Kinija“ (skiriasi tik viena raidė), tačiau jos kontrastuoja kaip diena ir naktis ne tik gyvenimo tempu ir išsivystymo lygiu, bet ir žmonių skaičiumi, kultūra bei mentalitetu. Patekau į pasaulio skruzdėlyną, kur visi skuba, bėga, dirba, stumdosi, spjaudosi, rėkia, nes dėl išlikimo minioje vadovaujasi „alkūnių principu“: jei ne tu mane, tai aš tave... Iš Nairobio įvairiaspalvės, natūraliai kvepiančios, vaiskaus, debesimis plunksnuoto dangaus ir mažai civilizacijos sugadintos gamtos oazės patekau į modernias, dulkėmis, pramoniniu smogu ir dusinančiu vasaros karščiu bei drėgme persigėrusias betonines didmiesčio džiungles. Jaučiuosi sutrikusi: iš laukinės gamtos – tiesiai į milijoninį civilizacijos centrą.

Žiūriu pro langą – aukštos įtampos elektros stulpų giria, naujai statomus daugiaaukščius juosiančių metalinių virbų miškas, kas keli šimtai metrų besisukinėjančios ir krovinius dėliojančios statybinių kranų strėlės; kasantys, žemes lyginantys ekskavatoriai; be paliovos besisukančios betonvežių cisternos pumpuoja, laukia eilėje; darbininkų brigados, pasidabinusios oranžiniais, geltonais, mėlynais šalmais, zuja, pluša triukšme ir dulkėse beveik ištisą parą. Kitoje gatvės pusėje, prie viešbučio kanalizacijos šulinių, tyloje – pora garbingo amžiaus senukų šiaudinėmis skrybėlėmis, sulinkusiomis nugaromis, raukšlėtomis rankomis kauptukais purena pilką, grumstuotą žemę aplink kiekvieną rūpestingai pasodintą daržovę, tarytum niekas pasaulyje, išskyrus jų sodinukus, neegzistuotų.

Ausyse skamba per išleistuvių vakarą Nairobyje pažįstamų išsakyti padrąsinimai: „Į Kiniją. Fantastika – visas pasaulis stebisi jos augimo ir modernizacijos tempais, pasaulio pramonės įsčios, galingiausia prekybos partnerė, didžiausias turgus, turintis 1,4 milijardo vartotojų, viena seniausių civilizacijų pasaulyje, tau tikrai bus įdomu.“ Žinia apie mūsų išvykimą buvo lydima vien tik džiaugsmingais „wow“ ir patapšnojimais per petį. Jaučiausi gana kvailai, juk beveik kiekvienas sutiktas kažkada domėjosi rytietiškais kovos menais, Konfucijumi, ilgaamžiškumo paslaptimis, akupunktūra ar tradicine kinų medicina – visi turėjo keistą ryšį, svajonę, susijusią su Kinija, o aš – nieko. Nieko nejaučiau šiai šaliai, jokių emocijų, jokių svajonių nepuoselėjau, nes žinojau, kad tai komunistinė valstybė. Dėl šio fakto jaučiau savotišką baimę, bet užsikrėtusi aplinkinių euforiniais Kinijos šlovinimo epitetais bandžiau nugalėti prieraišumą ką tik Nairobyje pastatytam, bet žmogaus šilumos jau pripildytam šeimos namui, užsodintam sodui, artimiems draugams ir mieloms širdžiai vietoms. Neriu į naujos šalies, pasaulio centro, kaip mėgsta vadinti savo šalį kinai, pažinimą. Stebina statybų mastai, bet sujaudina tų dviejų senukų prisirišimas prie žemės plotelio greta viešbučio kanalizacijos šulinių...

Nors jau praėjo geri trys mėnesiai, jaučiuosi, tarsi tik vakar būčiau išlipusi iš lėktuvo šioje pasaulio dalyje – jau šiek tiek pažįstamas Šanchajus lieka vis tiek nepažįstamas miestas. Dėl keleto priežasčių. Viena iš jų – Šanchajus – pasaulinis megapolis, turintis daugiau nei 23 milijonus gyventojų. Natūralu, kad įtemptas gyvenimas verda ištisas 24 valandas. Nemiegantis miestas. Puiki visuomeninio transporto, kelių infrastruktūra,

restoranai, naktiniai klubai, milžiniški parduotuvių centrai, žinomiausių pasaulyje vardinių prekių butikai, sporto klubai, karaokės klubai, teatrai, masažo salonai, vietiniai turgūs, milijonus kainuojančios reklaminės iškabos kviečia, rėkia, skelbia, koks gyvenimas gražus ir įdomus, nepraleisk progos! Kartais pasijuntu kaip kokiame Disneilende, su daugybe nuostabiai išreklamuotų gyvenimiškų atrakcionų už prieinamą kainą. Reikia daug ką pamatyti, pabūti, pačiupinėti, atsižiūrėti, atsivalgyti to popso, kad galėtum atsirinkti, kas vertinga, o kas šlamštas. O šlamšto daug, ir ne tik šlamšto-šlamšto, bet ir šlamšto-šlamšto-šlamšto. Dėl to sugaištu valandų valandas automobilyje – atstumai sudaro dešimtis kilometrų, pvz., nuo viešbučio, kuriame esame laikinai apsistoję, iki miesto centro, Bundo, – visa valanda važiavimo! Lengva pasimesti tokiame mieste, lengva ir save pamesti, – vyraujantis vartotojiškas mentalitetas įsuka į savo ritmą neapsakomai greitai. O susirasti, kas neįdomu masiniam vartotojui, gana sudėtinga ir vėl užima marias laiko.

Gyvenimas Šanchajuje primena lošimo namus – sėkmė įsikurti priklauso nuo kantrybės ir noro bandyti lošti. Jei tik galėčiau važinėti ir važinėdama stebėti, bandydama suprasti, kur aš esu, kokie žmonės mane supa, kaip gyvena, kuo gyvena, praleisčiau visą savo laiką automobilyje. Kiekvienas išvažiavimas ar pasivaikščiojimas – galimybė ką nors įdomaus, netikėto pamatyti, sutikti... Viskas nežinoma: kalba, rašmenys, kultūra, gyvenimo būdas, net žmonių veidai, tipažai, charakteriai, elgsena. Kiekvieną kartą pasibjaurėjimo iškreiptu veidu neriu iš žuvų ar mėsos skyriaus, kur ne viena močiutė siusina ir kakina mažus anūkėlius tiesiog ant grindų plytelių šalia gyvų žuvyčių akvariumo ar besirinkdamos šaldytos

kiaulienos gabalą! Neturėjau noro palaukti ir pamatyti, o kas toliau daroma su tuo ant plytelių paliktu „turtu“, bet mačiau, kaip džiaugsmingai anūkėliai su nuogais užpakaliais pirštukais brūžina grindis, paskui – akvariumo langą ar pasiekiamus mėsos gaminius ir džiugina iš paskos lekiančias laimingas močiutes. Tradiciškai vaikai sauskelnių nenešioja, bet žiemą vasarą jų kelnės turi atvirą skeltuką, kad būtų galima greitai atlikti visus gamtinius reikalus. Ir visa tai vietiniams atrodo natūralu, galima – netgi dideliuose ir žinomuose prekybos centruose! Prisipažinsiu, sunkiai suvokiamas vietinių elgesys ir svetima aplinka dažnai šokiruoja. Atvykusi į Nairobį, iš pradžių vaikščiodama gatvėmis spoksojau į žemę, kad neįlipčiau į kokią balą, purvyną ar mėšlo krūvą, o čia vaikštau kaip varlinėjantis gandras – kad tik neužlipčiau ant kokio prieš pat nosį žaibo greitumu atsiradusio piliečio, neatsistočiau ant kokio žalsvai patižusio skreplio ar šviežios organiškos fekalijų krūvos. Tiesa, skirtumas tas, kad čia vaikštau šaligatviais, ant kurių fekalijos nesimėto, nes uolūs gatvės šlavėjai oranžine ir geltona uniforma jas kaipmat nuvalo, dėl savo prižiūrimos teritorijos gali net šluotomis ar stumdomomis šiukšlių dėžėmis apsitalžyti. Bet tik nesuk ant žolės, neik prie gyvatvorių ar gėlynų, atokiau augančių krūmų – ten, kaip ir Afrikoje, tokių turtų gali atrasti, kad galva apsvaigs... Privaloma žiūrėti, kur statai koją, net ir maisto prekių parduotuvėse!

Vis dėlto džiaugiuosi vaikščiodama fantastiškai lygiais šaligatviais, ore tarp pastatų išsikerojusiais, kabančiais betoniniais, stikliniais pėsčiųjų takais, tiltais, po vandeniu nutiestais perėjimais, kurių net susapnuot nesusapnuotų afrikiečiai Kenijoje.

Nusileidusi iš kaip voratinklis išsiraizgiusio pėsčiųjų viaduko ant žemės senoje Nandzingo gatvėje, pirmą kartą susitapatinu su minia. Neturėdama jokio tikslo, išskyrus žioplinėjimą, suvokiu, kad stabdau jos eismą. Kažkas netyčia užgriūva, užlipa ant kulno, stukteli į šoną, šnirpšteli, sušunka čia pat prie ausies, kažkieno gestikuliuojančios rankos švysteli pro nosį, smilkstančios cigaretės pelenai nukrinta ant mano peties – gaudau orą, dairausi ir leidžiuosi nešama minios. Netoli sankryžos vos neatsitrenkiu į stovinčią skulptūrą, žmogaus ūgio ir pavidalo. Iš keisto laukinio ėjimo gaivalo norisi ir ją pastumti ir sušukti „eik“. Sustoju ir pasislepiu, tiksliau, susilieju su ta skulptūra, kad nesumindžiotų, o čia jau būrys jaunimo įvairiomis pozomis, iškeltais pirštukais su pergalės ženklu grupuojasi šalia manęs, už manęs, priešais mane ir spragsi fotoaparatų blykstėmis. Aš vėl eksponatas, įsiamžinusi net nežinau keliose dešimtyse svetimų nuotraukų. Užsiropščiu ant aukštai pasodinto gėlyno, išsitraukiu fotoaparatą. Aš fotografuoju judančią minią, turistaujantys žiopliai fotografuoja mane, o minią skenuojantys uniformuoti policininkai mojuoja – negalima. Pabandyk ko nors angliškai paklausti, vėl netikėtai tokioje vietoje būsi apsupta būrelio aiškintojų, rodančių į skirtingas pasaulio puses, bet tik parodžius fotoaparatą visi sutartinai nepakartojamai žavingai sumojuos „ne“. Plieninė veido išraiška, populiariausias gestas – galvų purtymas ir rankų mosavimas „ne“, vos tik pamačius ar išgirdus užsienietį, sukrečia abejingumu. Tai kodėl jie mane gali ir skenuoti, ir tikrinti, ir stumdyti, ir be priežasties drausminti, ir fotografuoti, ir apspjaudyti, ir net iš vežimėlio parduotuvėje mano prekes išsiimti?

Kai nenoriu matyti ir patirti kontrasto tarp modernumo ir šanchajietiško masinio mentaliteto, užsidarau viešbučio kambaryje tarp lagaminų. Tiesa, kad būtų daugiau vietos, vyras keletą lagaminų išvežė į biurą. Lengviau kvėpuoti, kai kiekvieną rytą vos pramerkusi akis nematau tų kelioninių dėžių skleidžiamų aureolių – laikinumo, įtampos ir moteriškos atsakomybės kuo greičiau įsikurti... Namas jau rastas, vyksta remontas. Šį kartą nesikišu, uniformuotų darbininkų brigadą prižiūri vietinis prievaizdas kinas, šiek tiek kalbantis angliškai. Svarbiausia – pakartojau jau gal dešimtą kartą, – įsikelsiu tada, kai bus išnaikinti visi tarakonai. Brrrr... jie čia tokie dideli ir riebūs! Bet, paskrudinę aliejuje, kinai juos valgo, netoli Pekino yra ištisos fermos, auginančios tarakonus kaip užkandį, traškutį, netgi stengiasi oficialiai įteisinti kaip proteinų papildą. Fui!

Misija įmanoma

Pasirodo, tarakonai namo restauratorių brigadininkui nerūpi. Mano mėnesio prašymai dėl jų išnaikinimo misijos buvo bevaisiai – ne ten kreipiausi. Tvarka yra tokia: reikia surašyti prašymą už mūsų namų kvartalo gatvę atsakingam darbuotojui, kuris pasiųs įgaliojimą ir įsakymą tarakonus nuodijančiam specialistui, kad padarytų galą mūsų tuščią namą užpuolusiems parazitams. Taip ir padariau.

Kai tos pačios dienos popietę pamačiau mėlynai uniformuotą specialistą, apsiginklavusį metaliniu balionu-purkštuvu, veido kauke, plastikiniais laboratoriniais akiniais, vienkartiniais batų apmautais, guminėmis pirštinėmis ir trijų dokumentų kopijomis, nustėrau. Jis kalba tik kiniškai, aš – tik angliškai. Vedžioju po tuščius namus, garažą, ieškodama tų bjaurybių tarakonų, o jie kaip susitarę – išsislapstė. Specialistas varsto virtuvės spintelių duris ir – bingo! – pavyksta įrodyti faktą apie pusės sprindžio dydžio naminių gyvūnų egzistenciją. Už plastikinių akinių

siaurose akyse sužiba ugnelės – bus ką veikti! Nuodysime. Dvi dienas. Gerai, galite ir ilgiau, kad tik išnyktų. Tada nesuvokiau, kad visų mano pastangų paaiškinti gestais ir žodžiais, kad reikės nuodyti gal net kelis kartus, specialistas nesuprato, o gal ir nesistengė suprasti, nes tvarka yra tvarka. Yra įsakymas – eina nuodyti, nėra įsakymo – laukia įsakymo, pats niekada nepatars, nepasiūlys, kiek kartų reikėtų purkšti ar kokiomis priemonėmis naikinti tarakonus.

Aš po dviejų dienų atvykstu su darbuotoju, atsakingu už namo nuomos sutarties pasirašymą, praveriu spintelės duris ir šokteliu atgal nuo vaizdelio tarp lentynų. Tarp suaugėlių lavonų judantys ir bėgiojantys jaunikliai atkreipė oficialaus asmens dėmesį ir, kiek supratau, įsakmiu tonu telefonu buvo išrašytas naujas įsakymas tam pačiam specialistui pakartotinei misijai. Nuodys. Dar dvi dienas. Gerai, galite ir ilgiau, gal reikia dar kokių papildomų priemonių, nes apie šių gyvūnėlių egzistenciją pranešiau jau prieš gerą mėnesį, bet ne tam asmeniui. Per dvi dienas kažin ar pavyks išnaikinti. Įdomiausia, kad lavonų buvo daugiau – ir virtuvės spintelėse, ir garaže, bet niekas jų nesušlavė, neišmetė, apipurkštų vietų neišvalė. Reikia naujo įsakymo valytojoms, aš dabar jau apsiginklavusi iš vyro biuro atsiųstu vertėju. Iš pradžių siūlau, paskui prašau, pagaliau reikalauju, kad rytoj visas namas būtų išvalytas, tada tos pačios dienos popietę vėl išpurkštas, susitinkam po trijų dienų – pažiūrėsim, ką pamatysim. Nuomos sutarties nepasirašysiu, kol nebus išnaikinti tarakonai (pridedant cheminių nuodijimo medžiagų sąrašą), kol namas ir jame esantys baldai bei priedai nebus išvėdintas, sutvarkytas, išplautas, paruoštas gyventi, kol nebus patikrinta

ir patvirtinta, kad nėra užsilikusių jokių nuodingų medžiagų, o visi vandens siurbliai turi įmontuotus filtrus. Tarakonų naikinimo misija užtruko ilgiau nei dvi savaites ir vieną saulėtą rudenišką dieną įsikėlėme į naujus amerikietiško stiliaus namus Šanchajaus priemiestyje, privačių namų kvartale. Turiu pripažinti, kad į vartotojo reikalavimus čia tikrai atsižvelgiama. Tik nežinau, ar taip pat reaguojama į prašymus... Kodėl priemiestyje? Tikėjomės, kad oro tarša čia mažesnė, nėra pramoninių gamyklų ir transporto spūsčių. Kartą apsilankiusi senos pažįstamos būste viename iš Liudziadzui rajono dangoraižių, nustėrau pamačiusi balkono grindis ir visą lauko terasą dengiantį kelių milimetrų storio juodų dulkių ir teršalų sluoksnį. „Įsivaizduoji, kuo mes kvėpuojame?“ – niekada nepamiršiu draugės nerimo. Iš dalies todėl ir įsikūrėme priemiestyje. Tokiu pat principu rinkomės ir mokyklą. Tiesiog mums labai pasisekė, kad Šanchajaus amerikiečių mokykla Pudonge pastatyta ant jūros kranto tarp vienų iš geriausių Šanchajuje golfo laukų. Vėjuota, bet tai geras ženklas, išskyrus taifūnų grėsmę. Kai lankydamasi mokykloje paklausiau, ar dažnai šioje pakrantėje siaučia stiprūs taifūnai, direktorius nuramino, kad mokinius evakuoti teko tik vieną kartą, o meteorologijos miesto stotys sugeba labai tiksliai prognozuoti orų keitimąsi ir operatyviai apie tai praneša. Kad tiksliai – tai faktas. Pamenu, tik įsikėlę į naujus namus, spalio paskutinę dieną šventėme Heloviną. Buvo rudeniškai šilta, švietė saulė, vaikai, pavirtę į keisčiausius persirengėlius su kaukėmis ir krepšeliais, lankė kaimynus ir rinko saldainius, iš beveik visų gretimų sodelių sklido malonus triukšmas, visi ką nors kepė lauke, vaišinosi, buvo nuostabi diena. Meteorologai jau kitą dieną, lapkričio pirmąją, pranašavo staigų atšalimą, buvo sunkoka patikėti. Kitas rytas – saulė šviečia

taip pat skaisčiai, bet temperatūra 10 laipsnių žemesnė! Va taip, pasakė, kad atšals, – ir atšalo. Jeigu pasakys, kad gegužės pirmąją prasidės vasara, – vadinasi, nepriklausomai nuo oro balandžio paskutinę dieną, gegužės pirmąją bus vasara. Taškas. Jei po pietų snigs, o tai labai retai nutinka Šanchajuje, tai iš tikrųjų snigs. Neklausk vietinių miestiečių apie orą, jie arba nežino, arba pasakys, ką pranešė žinios.

Dangus čia apgaulingas, ne kiekvieną dieną pavyksta jį pamatyti. Didžiąją metų dalį gyvename po taršalų gobtuvu. Tik tada suvoki, kaip miela matyti debesis ir jausti vėjo gaivą. Kartais įsivaizduoju save kaip žuvį akvariume, kuriame trūksta deguonies. Gyvename mieste, kuris gamina įvairiausius kvapus ir dūsta nuo tų pačių kvapų. Tik, deja, labai retai oficialiai pranešama apie padidėjusį oro užterštumą. Tai jau kiekvieno čia gyvenančio reikalas. Net amerikiečių mokykla turi savo nedidelę gamtos mokslų eksperimentinę meteorologinę buveinę, kurioje vienas iš svarbiausių prietaisų skirtas oro užterštumui matuoti. Nepriklausomai nuo oficialių žinių, mokykla nusprendžia ir rekomenduoja, kada mokiniams galima eiti į lauką, o kada pavojinga. Kūno kultūros pamokos lauke vyksta atsižvelgiant į kiekvienos dienos oro užterštumą.

Rytinė Nandzingo gatvės dalis – pati judriausia ir seniausia promenada Šanchajuje. Kiekvieną dieną joje apsilanko daugiau kaip 1,7 milijono žmonių.

Iš vario nulietos žmogaus ūgio realistiškos skulptūros paskęsta minioje, o prie jų nusifotografuoti nėra paprasta.

Nuo senamiesčio Jujuano sodo stogų atsiveria Ludziadzui dangoraižių panorama, 2014 m. pasipildžiusi aukščiausiu pastatu Kinijoje – Šanchajaus bokštu.

Jujuano sodas, tradicinis kinų senamiestis, statytas daugiau nei prieš 400 m. Gatvelėse įsikūrusios aukso dirbinių, siuvinių, suvenyrų parduotuvės, arbatinės, lombardai, teatrai, tradicinių patiekalų restoranėliai.

Seniausia mieste tradicinės kinų medicinos vaistinė Tonghančuntang (Tong Han Chun Tang), įkurta 1783 m.

Vaistinėje galima įsigyti ne tik tradicinės medicinos žolelių preparatų, bet ir pasitikrinti sveikatą pas tradicinės kinų medicinos gydytoją.

Sintiandi – prabangiai ir moderniai atstatyta tradicinės shikumen stiliaus šanchajiečių gyvenamosios gatvelės replika.

Prabangių restoranų, butikų, pėsčiųjų gatvė, mėgstama užsieniečių ir turtingų kinų. Vieta, kur Rytai susitinka su Vakarais, arba kinų praeitis su ateitimi.

Porcelianas – baltasis kinų auksas, senovės kinų išradimas.

Siaurose buvusio Prancūzų kvartalo gatvelėse, Luvano rajone, vietiniai gyvena nedideliuose komunaliniuose butuose su daliniais patogumais.

Senajame Huangpu miesto kvartale, šalia Jujuano sodo. Ant kelio – turgus, pirmame aukšte – parduotuvė, antrame – miegamasis, greta lango prie sienos lauke pritvirtintos kaip ietys kyšo ilgos metalinės džiovyklos, pilnos skalbinių, – tipiškas senojo Šanchajaus vaizdas.

Pamatyti ir patirti, koks gyvenimas verda siaurose ir judriose senųjų Luvano ir Siuhui rajonų gatvelėse, smagu išsinuomojus štai tokią senieną – motociklą su lopšiu.

Siauros buvusio Prancūzų kvartalo gatvelės visuomet užgrūstos prekeiviais ir transporto priemonėmis.

ISBN 978-609-466-087-0

9 786094 660870

mamahuhu

vietinių draugų pasitikėjimą, kad jie man atvertų tai, ką žino. Teko keisti savo mąstymo, daiktų ir reiškinių matymo, analizės įpročius, tobulinti ir ugdyti toleranciją.

EGLĖ AUKŠTAKALNYTĖ HANSEN

mamahuhu

ŠEŠERI METAI KINIJOJE