KUKLA Nr. 3 by KUKLAmag

‘19/20 žiema SEZONO ĮKVĖPIMAI

PABĖGTI IŠ PASAKOS

ŠVENTĖS PRAEIS, O MES VISI GYVENSIME TOLIAU. RYŠKIAU. GARSIAU. PUOŠNIAU.

KONSTITUCIJOS PR. 15, VILNIUS Išskirtiniai apartamentai miesto centre towerluxury.lt

GIEDRĖ SIMANONIENĖ +370 616 08636

EGIDIJA BRUŽIENĖ +370 687 82220

DANGUOLĖ VALANTINIENĖ +370 610 02239

MANTAS KUČINSKAS +370 687 22220

MMXIX Sotheby's International Realty Affiliates LLC. All Rights Reserved. Sotheby's International Realty Affiliates LLC fully supports the principles of the Fair Housing Act and the Equal Opportunity Act. Each Office is Independently Owned and Operated. Sotheby's International Realty and the

Sotheby's International Realty logo are registered (or unregistered) service marks licensed to Sotheby's International Realty Affiliates LLC.

Jūsų šeimos apartamentai miesto centre #Tower Luxury – vienintelis naujai iškilęs dangoraižis mieste, siūlantis aukščiausios kokybės gyvenimą Vilniaus centre. Apartamentai dovanoja neprilygstamą miesto panoramą, išskirtinę kokybę bei komfortą. Dėl aukštų lubų ir nuostabių vaizdų, jaučiama ypatinga erdvė ir įkvepiantis polėkis - kai priekyje matai horizontą, nusidažiusį vis kita saulės šviesa, kai prieš akis užsidega tūkstančiai miesto žiburių, kai savo lange regi miesto simbolius. Tas jausmas ir paverčia namus ypatingais, tokiais, kuriuose gera būti.

Redaktoriaus laiškas

Kaip dažnai susimąstome apie balansą? Balansą tarp savo vidinių išgyvenimų ir blizgaus išorinio pasaulio, tarp kompleksų ir perdėtai tobulos išvaizdos, bėgimo nuo savęs ir nuolatinių kelionių po egzotiškiausias pasaulio šalis? Kruopščiai sukalibruota pusiausvyra tarp vidaus ir išorės mums visiems turėtų būti aktuali tema. Šiandien, kai esame apsėsti naujausio, gražiausio ir madingiausio, kaip niekada verta stabtelėti ir suvokti, kad be vidinio išsivalymo išorė yra niekas. Šį numerį žurnalo komanda skiria moderniam žmogui, nesakančiam „ne” globalioms naujienoms, tačiau randančiam laiko ramybei ir apmąstymams. Tokia ir viena žurnalo herojų Giedrė, neseniai grįžusi iš menininkės Marinos Abramovič surengtos stovyklos. Minimalus kiekis maisto, gamtos apsuptis ir... absoliuti tyla. Galbūt kas nors sakys, kad tai – tik mada, o pati Marina jau tampa popkultūros objektu, tačiau Giedrė tvirtina, jog šios menininkės siūloma patirtis išlaisvina, atkuria kūrybinę potenciją, o likę prisiminimai yra amžinas turtas. Kiti žurnalo tekstai sugrąžina į materialųjį pasaulį – kelia klausimų apie šiandienę prabangą, socialines medijas, norą kurti gražesnį gyvenimą. Rašome apie papuošalus, kuriuos verta pirkti ir mėgautis, pirmąkart skiriame dėmesio vyriškai madai. Net paneigiame mitą, kad mada ir grožio tendencijos gali koja kojon žengti tik su jaunyste, – juk šiandienis pasaulis atsisako sąvokos „madinga”, tad pamažu nyksta ir apribojimai, o kartu – mūsų priežastys kompleksuoti. Ar tai šventinis numeris? Ne. Šventės atėjo ir praeis, o mes visi gyvename toliau. Gero skaitymo, Kęstas NUOTRAUKA – VAIDAS JOKUBAUSKAS MODELIS – GINTARĖ SKĖRYTĖ ŠUKUOSENA – KĘSTAS RIMDŽIUS MAKIAŽAS – UGNĖ EŽERINSKAITĖ KĘSTAS: „H&M” DŽEMPERIS „ERMENEGILDO ZEGNA” ŠVARKAS „L.G.R” AKINIAI NUO SAULĖS („GLASSES ON”) GINTARĖ: „ERMENEGILDO ZEGNA” GOLFAS „GUCCI” AKINIAI NUO SAULĖS („GLASSES ON”) „GIMBUTIS” PAPUOŠALAI

LEIDĖJAS - „KUKLA Beauty Box”, VYRIAUSIASIS REDAKTORIUS Kęstas Rimdžius, REDAKTORĖ Daina Žemaitytė, MENO REDAKTORĖ Austėja Jablonskytė, KALBOS REDAKTORĖ Asta Demšienė, TEKSTŲ AUTORIAI Inga Bytautė, Deimantė Bulbenkaitė, Aida Dautartaitė, Renaldas Gabartas, Lina Kalinauskaitė, Dalia Musteikytė, Vidas Rachlevičius, LAISVI-LAIKAI Adomas Pečiukas, FOTOGRAFAI Tomas Kauneckas, Gedmantas Kropis, Vaidas Jakubauskas, Miglė Tareilytė, Povilas Vaketis, Gediminas Žilinskas, DIZAINAS Tadas Šaučiulis, REKLAMA Jelena Tyrilienė, jelena.tyriliene@gmail.com, +370 659 98 953, SPAUDA „Petro ofsetas”, TIRAŽAS 2 000 egz. Viršelis: NUOTRAUKA – TOMAS KAUNECKAS, MODELIS – GAYA („BALTIC MODEL MANAGEMENT”), STILIUS – AUSTĖJA JABLONSKYTĖ, ASISTENTAS – LUKAS JUODIS, ŠUKUOSENA – ANŽELIKA WOJC, MAKIAŽAS – JULIJA ESTKO, VIETA – „ANNA MESHA. VIEŠBUTIS”, SANDROS STRAUKAITĖS ŠVARKAS

ŽIEMA ‘19/20

Vilniaus g. 9, Vilnius - www.auksinedovanele.lt

Vilniaus g. 9, Vilnius - www.auksinedovanele Vilniaus g. 9, Vilnius - www.auksinedovanele.lt

ALANUI 490 Eur www.alanui.it ig: @alanui

STAND STUDIO 344 Eur www.standstudio.com ig: @standstudio.official

BURBERRY 490 Eur www.lt.burberry.com ig: @burberry

Metalizuojamės!

BURBERRY 350 Eur Matmenys: 90 x 90 cm www.lt.burberry.com ig: @burberry

BURBERRY 520 Eur www.lt.burberry.com ig: @burberry

MAX MARA 525 Eur www.lt.maxmara.com ig: @maxmara MAX MARA 260 Eur www.lt.maxmara.com ig: @maxmara

TOD’S 720 Eur www.boxboutique.lt ig: @boxboutique_

„GUCCI Mémoire D’Une Odeur” 126 Eur 100 ml www.douglas.lt ig: @douglas_cosmetics

Kas sieja Kalėdų eglę, Berlyno zoologijos sodą ir kultinį Weso Andersono filmą „„Tenenbaumai“? Ogi mūsų siūlomas šios žiemos derinys, kurio centre – nerealūs žali „„Stand Studio“ kailinukai, juos (už protu suvokiamą kainą!) renkasi tokios selebritės kaip Gigi ir Bella Hadid, Kardashianų moterys, Rihanna. Itin kokybiški sintetiniai audiniai ir dirbtinis kailis – aukštai ant bangos, modeliai primena 9-ojo dešimtmečio Berlyną, o vis dar madingi gyvūnų printai – zoologijos sodą. 2020-ieji – Metalinės Žiurkės metai, tad „„Tenenbaumų“ ir Kalėdų eglės puošmenų metalo atspindžiai puikiai susipins madingoje drabužinėje. Atsvara ryškiam blizgesiui – stilingi juodi „,TOD‘S“ aulinukai. Derinį sėkmingai įžemins šiek tiek klasikos. STAND STUDIO 186 Eur Matmenys: 46 x 39 x 20 cm www.standstudio.com ig: @standstudio.official

ATTICO 570 Eur www.theattico.com ig: @the_attico

TOTÊME 170 Eur www.toteme-studio.com ig: @toteme CULT GAIA 305 Eur Matmenys: 19 x 11 x 10 cm www.cultgaia.com ig: @cultgaia

ATTICO 690 Eur www.theattico.com ig: @the_attico

ŽIEMA ‘19/20

BOUTIQUE Vilniaus g. 9, Vilnius

AKROPOLIS Talino alėja Ozo g. 25, Vilnius

AKROPOLIS Rygos alėja Ozo g. 25, Vilnius

CUP Konstitucijos pr. 16, Vilnius

PANORAMA Saltoniškių g. 9, Vilnius

OZAS Ozo g. 18, Vilnius

ŽIEMA ‘19/20

TEKSTAS – DEIMANTĖ BULBENKAITĖ

NUOTRAUKOS – „VIDA PRESS”

DAUGIAU YRA DAUGIAU!

Atsibudusi iš gilaus minimalizmo miego mada skelbia, jog atėjo metas puoštis. Ir tikrai ne todėl, kad artėja švenčių sezonas ar kopiame į trečiąjį XXI amžiaus dešimtmetį. Ne – naujasis more is more yra net ne tendencija, o visas judėjimas už jausmingą, džiaugsmingą ir kartais tiesiog egoistišką norą pasipuošti.

ŽIEMA ‘19/20

D Daugelis iš vaikystės prisimena, kad žodis „pasipuošti” buvo skirtas tik ypatingoms progoms: gimtadieniui, eiti į svečius, didžiosioms metų šventėms. Suknelės ir kostiumai kabėjo nugrūsti į spintos gilumą ir, išvalyti bei išlyginti, mėnesių mėnesius laukdavo galimybės vėl pasirodyti dienos šviesoje. Dažnam išvis nekildavo minčių jų įsigyti – juk aplink gausu nuomos salonų, dėl kurių „proginę aprangą” sąmonė kaipmat susiedavo su vestuvėmis ar išleistuvėmis. Užaugus su tokiu požiūriu, Holivudo filmai ir serialai, kuriuose herojų drabužiai net buitinėse scenose atrodo tarsi ką tik paimti iš dizainerio salono, ilgą laiką kėlė nuostabą. „Niekas taip kasdien nesirengia”, – buvo įprasta sakyti ir pabrėžti, jog vaizdas ekrane niekada nebus panašus į realų gyvenimą. Ar puoštis ir tuo mėgautis yra vulgaru? Ar tai vertiname tik kaip tuštybės patenkinimą? Bet... kodėl? Būtent tokį klausimą kelia mada, už nugaros paliekanti pokrizinio Phoebe Philo minimalizmo nuspalvintą dešimtmetį. Ir pradeda svarstyti, kas vėliau mums primins 2020-uosius. Žinoma, ateitį nuspėti sunku, bet kol kas atrodo, kad naują dešimtmetį pradėsime švęsdami more is more filosofiją mėgautis mada, su ja žaisti ir eksperimentuoti. Ne dėl to, kad reikia. Tiesiog kad taip norisi!

NUO MENO STUDIJOS PRIE „STUDIO 54”

Aprangos minimalizmą (jei tiksliau – sprendimą kiek įmanoma mažiau dėmesio skirti aprangai) paprastai siejame su akademine ar apskritai intelektine veikla. Ant „Apple” renginių scenos Steve’as Jobsas visuomet vilkėjo juodą „Issey Miyake” megztinį aukštu kaklu ir džinsus. Užsisklendusi ir filosofijos knygas dievinanti Džo iš filmo „Funny Face” (ją įkūnijo Audrey Hepburn) eidama į darbą knygyne rengėsi juodą palaidinę ir tiesaus kirpimo sarafaną, kad pabrėžtų skeptišką požiūrį į siūlomą karjerą spalvingame mados pasaulyje. Minimalizmas įsišaknijo net ten, kur tikimės maksimalios saviraiškos ir kūrybos – parodų atidarymuose, žymių menininkų studijose, literatų susibūrimuose. Keista, jog ši klišė gajumu stebina net tada, kai įvaizdžio individualumas vertinamas labiau nei bet kada anksčiau. Kai turime visus įmanomus įrankius saviraiškai, kai mados produktai prieinami itin plačiai auditorijai, o stiliaus pasirinkimo nebevaržo padėtis visuomenėje, lytis ir net darbas. Dar 2018-ųjų pabaigoje žurnalas „Harper’s Bazaar” gatvėse besikeičiantį vaizdą įvardijo žodžiais „more Studio 54 than art studio”. Ką tai reiškia? Kad intelektualusis minimalizmas kapituliuoja prieš atvirą mėgavimąsi mada, primenantį legendinę aštuntojo XX amžiaus dešimtmečio diskoteką „Studio 54”. Tiesa, šįkart kalbėta apie puošimąsi ne prieš vakarėlį, bet dienos metu – kai ryte einant pro namų duris galima atrodyti ne mažiau puikiai nei vėlyvą penktadienio vakarą. Ir tai jokiu būdu nereiškia, kad persistengta ir nauja ryškesnė apranga pasirinkta neadekvačiai, netinkamai pagal situaciją. Ji tiesiog yra... kitokia. Gyvesnė. Džiaugsmingesnė. Sakanti „štai aš!”, bet nesiekianti šokiruoti.

ŽIEMA ‘19/20

DOLCE VITA JAUNAJAI KARTAI

Turbūt neverta stebėtis, kad dauguma kūrėjų, šiandien besirenkančių more is more stilistiką, yra italai, įkvėpimo šaltiniu dažnai vadinantys režisierių Federico Fellini ir Bernardo Bertolucci kino šedevrus apie neretai komplikuotą, bet aistringų patirčių turtingą kasdienį gyvenimą. Vienos stilingiausių Italijos moterų Gilda Ambrosio ir Giorgia Tordini 2016-aisiais įkūrė mados namus „The Attico”, kurių vizija – madai grąžinti dolce vita jausmą, o moterims – drąsą (ir gal net priežastį) puoštis plunksnomis, šilku, ekstravagantiškomis suknelėmis. „Mūsų įkvėpimas – kinas ir žymiausios aštuntojo–devintojo dešimtmečio ikonos: Jane Birkin, Bianca Jagger, Cher, Ali MacGraw, Veruschka. Šių moterų gyvenimai buvo itin įdomūs, net ryškiausi drabužiai neužgoždavo jų asmenybės”, – žurnalui „Vogue” sakė Gilda Ambrosio. „The Attico” kolekcijose susimaišė Los Andželo vintažinėse parduotuvėse nusižiūrėtos idėjos, šiandienio gatvės stiliaus akcentai ir įvairiausių kultūrų pėdsakai – nuo japoniško kimono diržo iki Pietų Amerikoje populiarių smulkių siuvinėjimų karoliukais. Mados kūrėjos šiuos drabužius dėvi dienos metu (ir skatina savo klientes daryti tą patį), kartais puošnias sukneles derina su masyviais „Balenciaga” sportbačiais, griežtų formų „Celine” ar „Loewe” rankinėmis. Ne mažiau dėmesio sulaukia ir avalynės kūrėja Amina Muaddi, augusi tarp Jordanijos, Rumunijos bei Italijos. Šiandien jos vardo aukštakulniai, atpažįstami iš ryškiaspalvio satino ir subtiliai įgaubto kulniuko, vadinami naujaisiais „Jimmy Choo” ar „Manolo Blahnik” – mat kiekvienai batelių porai reikia mažiausiai 40–50 detalių, jie kruopščiai kuriami kaip nedidelės skulptūros ir vėliau puošia Rihannos, Rosie HuntingtonWhiteley, Kendall Jenner pėdas. Ką jau kalbėti apie tokius italų kūrėjus kaip Giambattista Valli, neseniai su „H&M” pristačiusį tiulio suknelių kolekciją, Donatella Versace (šį sezoną ji „nulaužė” internetą pakvietusi ant podiumo pasirodyti Jennifer Lopez su garsiąja žalia suknele, kurią dėvėjo 2000-aisiais ant raudono „Grammy” kilimo), mados namus „Moschino” ar „Gucci”. Pastarieji su dizaineriu Alessandro Michele priešakyje itin aktyviai siekia grąžinti maksimalizmą į tendencijų sąrašus – beveik kiekvienas drabužis ant „Gucci” podiumo gausiai siuvinėtas, blizgantis, perdėm išpuoštas kristalais, modelių rankas dengia satino pirštinės, pėdas – inkrustuoti sportbačiai, o vietoje rankinės kartais pristatoma... silikoninė modelio galvos kopija. Kažin ar įmanoma ryškiau parodyti, kad dėl šventės drabužinėje tikrai galima pamesti galvą.

GALIMA SAKYTI, KAD UŽ MAKSIMALIZMO SUGRĮŽIMĄ Į MADĄ TURĖTUME DĖKOTI IR SOCIALINĖMS MEDIJOMS – ĮTAKINGIAUSI INSTAGRAMO VEIDAI PUIKIAI ŽINO, KAD FOTOGENIŠKAS, RYŠKUS DRABUŽIS VISUOMET SULAUKS DAUGIAU DĖMESIO NEI SUBTILŪS DIZAINO SPRENDIMAI.

KASDIENYBĖS PUOTA

Galima sakyti, kad už maksimalizmo sugrįžimą į madą turėtume dėkoti ir socialinėms medijoms – įtakingiausi instagramo veidai puikiai žino, jog fotogeniškas, ryškus drabužis visuomet sulauks daugiau dėmesio nei subtilūs dizaino sprendimai. Maža juoda suknelė šiandien aktuali nebent skaitant Gabrielle Chanel biografiją – ją keičia instagramo sekėjų žvilgsnius traukianti ryški suknia ir įvaizdis, kuriam negalioja „prieš išeinant pro duris nusiimti vieną daiktą” taisyklė. Ne, nuo šiol rekomenduojama rankinėje dėl visa ko turėti kelis papildomus papuošalus ar net pėdkelnes, jei dieną pasikeistų nuotaika ar reikėtų pasidaryti naują nuotrauką. Socialinės medijos kiekvieną dienos akimirką paverčia proga kurti turinį, tad kuo ryškiau atrodome, tuo daugiau turime galimybių pasirodyti, tuo daugiau detalių akcentuoti. Bet... kai kurie mados kūrėjai atsiriboja nuo šiandienos aktualijų ir puošnumą pateikia kaip galimybę grįžti į auksinius aukštosios mados laikus, kai legendinė „Vogue” redaktorė Diana Vreeland pareiškė, kad „žvilgsnis turi nuolat keliauti”, o fotografai Richardas Avedonas ir Guy Bourdinas kūrė įsimintiniausias XX amžiaus fotosesijas, kur svarbiausia buvo estetinis pasitenkinimas. Vienas tokių šiandienos kūrėjų – „Valentino” mados namų dizaineris Pierpaolo Piccioli. Pastarąsias aukštosios mados kolekcijas jis skyrė šeštajam ir septintajam XX amžiaus dešimtmečiams ir jo ikonoms, kurios „daugiau yra daugiau” požiūrį rinkosi ne tiek dėl noro puikuotis prabanga, kiek dėl laisvės džiaugtis kūryba, skirtingų kultūrų atspindžiais madoje. „Šiandien puošnumas gali būti gyvas tik suvokiant, kad visos moterys skirtingos, turi savo kultūrinį pagrindą, identitetą. Individualizmas – tai raktas į naują mados etapą”, – žurnalistams po 2019-ųjų rudens– žiemos kolekcijos pristatymo sakė Pierpaolo Piccioli. Taip, jo gėlių raštais puoštoms suknelėms sukurti reikia 990 valandų rankų darbo, o sudėtingesniems aukštosios mados modeliams – iki 2 000 valandų. Bet apie tai dizaineris turi aiškią nuomonę, idealiai atitinkančią naujojo puošnumo filosofiją: „Žmonės puošiasi, ir šios idėjos bei sprendimai nėra tai, ką sugeneravo ir įgyvendino kompiuteris. Žiūrėdami į puošnų įvaizdį ar aukštosios mados suknelę mes matome nepaneigiamą žmogiškumą.” Galbūt metas apie tai susimąstyti. Ir paversti šias idėjas priežastimi bent truputį pasipuošti.

ŽIEMA ‘19/20

Pabėgti iš NUOTRAUKOS – TOMAS KAUNECKAS MODELIAI („BALTIC MODEL MANAGEMENT”) – DANILĖ, EMILIJA, RAIMONDA, GAYA, JURGA, AKHROR IDĖJOS AUTORĖ – AUSTĖJA JABLONSKYTĖ STILIUS – LUKAS JUODIS ŠUKUOSENOS – ANŽELIKA WOJC MAKIAŽAS – JULIJA ESTKO VIETA – „ANNA MESHA. VIEŠBUTIS”

UNDINĖLĖ

SANDROS STRAUKAITĖS ŠVARKAS 320 EUR „BALENCIAGA” AUSKARAI („MADOS LINIJA”) 715 EUR

ŽIEMA ‘19/20

RAUDONKEPURAITĖ

„MAJE” SUKNELĖ 295 EUR „WANDLER” RANKINĖ („MADOS LINIJA”) 635 EUR

ILGAKASĖ

SANDROS STRAUKAITĖS LIEMENĖ 200 EUR „MAJE” SUKNELĖ 250 EUR „DIESEL” KAKLO PAPUOŠALAS („APRANGOS GALERIJA”) 54,99 EUR „DIESEL” PIRŠTINĖS („APRANGOS GALERIJA”) 109 EUR

PANKAS KAIRĖJE

„#F6 CONCEPT” BOMBERIS 800 EUR „#F6 CONCEPT” KELNĖS 180 EUR

PANKAS DEŠINĖJE

„#F6 CONCEPT” PALAIDINĖ 75 EUR SANDROS STRAUKAITĖS KELNĖS 220 EUR

ŽIEMA ‘19/20

MIEGANČIOJI GRAŽUOLĖ

„ISABEL MARANT” SUKNELĖ („MADOS LINIJA”) 980 EUR „GUCCI” AKINIAI NUO SAULĖS („GLASSES ON”) 457 EUR

PELENĖ

SANDROS STRAUKAITĖS KOSTIUMĖLIS 300 EUR „SANDRO” AUKŠTAKULNIAI 285 EUR

ŽIEMA ‘19/20

UNDINĖLĖ

SANDROS STRAUKAITĖS ŠVARKAS 320 EUR

MIEGANČIOJI GRAŽUOLĖ

„ISABEL MARANT” SUKNELĖ („MADOS LINIJA”) 980 EUR „GUCCI” AKINIAI NUO SAULĖS („GLASSES ON”) 457 EUR

PELENĖ

SANDROS STRAUKAITĖS KOSTIUMĖLIS 300 EUR

RAUDONKEPURAITĖ

„MAJE” SUKNELĖ 295 EUR

ILGAKASĖ

„SANDRO” ŠVARKAS 345 EUR „MAJE” SUKNELĖ 250 EUR „DIESEL” KAKLO PAPUOŠALAS („APRANGOS GALERIJA”) 54,99 EUR

ŽIEMA ‘19/20

Ko nebegali, matyt, ir nereikia TEKSTAS – DALIA MUSTEIKYTĖ

NUOTRAUKOS – TOMAS KAUNECKAS STILIUS - AUSTĖJA JABLONSKYTĖ MAKIAŽAS – UGNĖ EŽERINSKAITĖ

Kas yra performansas? Į šį klausimą atsakymo ieškojusi kūrybinės agentūros „,Autoriai“ vadovė Giedrė ŠILEIKYTĖ pati sau netikėtai atsidūrė ten, kur ne tik sužinojo – ir kūnu patyrė, kas yra ši postmodernistinio meno rūšis, – turbūt garsiausios pasaulyje performanso menininkės serbės Marinos Abramovič kūrybinėse dirbtuvėse „,Cleaning The House“. Penkios dienos be telefono, maisto, netariant nė žodžio, eksperimentuojant su savimi pirmąsyk matomų žmonių draugijoje... O kas paskui? Tą Lietuvoje žino vienintelė Giedrė.

ŽIEMA ‘19/20

Giedre, Marinos Abramovič projektai pasaulyje garsūs ne tik dėl meninės prasmės, siunčiamos žinutės, bet ir balansavimo ties fizinių galimybių riba. Ją viena savo mokytojų pasirinko garsioji Lady Gaga, kitos išskirtinės asmenybės. Kaip ten patekote jūs? Agentūroje daug dirbame su menininkais. Tapyba, fotografija, skulptūra – kaip ir viskas aišku, kas tai yra, o performanso menas man buvo neįkandamas. Ne teatras, ne vaidinimas – kas? Pas mus jau keletą metų kūrybininke dirba performanso menininkė Inga Galinytė, kartą, kai kalbėjomės, prisipažinau, jog šio žanro neperprantu net ir paskaitinėjusi literatūros. Ji pasiūlė: „Marina Abramovič daro atvirus workshop’us, pabandyk patekt.” Kūrybinės dirbtuvės, ištobulintos per keturiasdešimt Marinos Abramovič darbo metų, skirtos menininkams, kad paruoštų juos ilgam performansui. O aš – ne visai iš šios srities. Bet diskusija baigėsi tuo, kad užpildžiau registracijos formą, parašiau motyvacinį laišką ir spustelėjau „submit” – „pateikti”, po gerų pusantrų metų gavau atsakymą, kad yra viena vieta. Gal noriu? Ir aš norėjau – visiškai nenutuokdama, kas tenai laukia. Ir atsidūrėte kažkur Graikijoje, „viduryje niekur”? Peloponeso teritorijoje, kalnuose, ten, kur tėra vienkiemis, vienas asilas, dvi kiaulės, kažkiek vištų. Iš ten niekur nenueisi, nes nėra kur. Pirmiausia atimami visi įrenginiai – kompiuteriai, telefonai, taip pat pertekliniai higienos reikmenys, šis momentas man buvo labai sunkus. Kai kurie žmonės padeda telefoną į šoną, pavyzdžiui, savaitgaliais. Aš – niekada, telefonas man – kaip trečia ranka ar akis. Tad, palikusi jį išjungtą penkioms dienoms, visu kūnu jutau nervą, atrodė, prasidėjo kažkokie diegliai. Raminau save: „Giedre, širdis yra kitoje pusėje, tau tikrai iš streso ne širdį duria.” Bet kai tarp kalnų tamsoje ėjau savo kambario link, išties pagalvojau: bus šakės, Giedre, juk išeini į visiškai nepažintą teritoriją.

ŽIEMA ‘19/20

Ten draudžiama kalbėtis, draudžiama skaityti, nėra jokio turinio, bet leidžiama rašyti. Džiaugiausi: o... turiu visokių užduočių, kurias reikia gerokai apmąstyti, tai čia šausiu! Bet visas penkias dienas nesugalvojau nieko, nes galva buvo visiškai tuščia. Rašydavau vieną ir tą patį: „I just pee and drink tea” – „Tik sisioju ir geriu arbatą”. Taip – eilutė po eilutės. Tik atvykus niekas nieko neaiškina, tepasako, kad bus sunku. Tiesa, iš anksto buvome įspėti ruoštis badavimui – mažinti maisto kiekį. Aš tą dariau mėnesį. Kavos atsisakiau savaitė iki kelionės. Stovykloje rytas prasideda gongu ir visi, vos jį išgirdę, turi išeiti į lauką. Tai reiškia, kad negali baigti valytis dantų, persirengti ar susišukuoti. Šoki iš lovos, auniesi sportbačius, pasiimi baltą rankšluostį ir eini. Matyti visų veidus, susikoncentravusius žvilgsnius tame šaltyje – keldavomės anksti, saulei kylant, – būdavo taip gražu. Tada traukdavome prie upės – šlaitais, skardžiu leisdavomės laikydamiesi virvės, nusirengdavome, nuogi maudydavomės lediniame vandenyje. Nevalgant retėja pulsas, o šaltas vanduo jį vėl sutankina, kad būtum budrus, išsibudinęs. Visiems silpstant, trečią dieną, ši procedūra buvo perkelta į vandens telkinį gyvenamojoje teritorijoje, arčiau. Pirmą dieną visi į upelį tik šmurkšt savo miestų – Niujorko, Sidnėjaus, Tokijo, pagaliau ir Vilniaus – ritmais, o vėliau judesys tapo ramesnis, lėtesnis – jėgų netenkantis kūnas pats jį tokį padiktuoja.

Dvi valandas sėdėjau prie pat sienos, mačiau tik jos spalvą – mėlyną, paskui – geltoną, baigiau viską raudona.

ŽIEMA ‘19/20

Užduotys, kurias reikėjo atlikti, greičiausiai buvo sunkiai įvykdomos? Užsiėmimus mums vedė Lynsey Peisinger, performanso menininkė, jau daugiau nei dešimt metų dirbanti Marinos įkurtame institute. Smulkutė buvusi šokėja su Jungtinių Valstijų kariuomenės švarku švilpdavo per visą teritoriją garsiai lyg senas vyras. Turėdavome sueiti ten, kur laukdavo ji ir nauja užduotis. Atlikdama pirmąją, garsųjį Marinos Abramovič Niujorko MoMA muziejuje 2010-aisiais rodytą „The Artist is Present” – „Dalyvauja menininkė”, tris kartus alpau. Reikėjo sėdėti vienam priešais kitą ir žiūrėti tiesiai į akis. Labai paprasta, kartu – velniškai sudėtinga. Jokių nuorodų, kiek laiko tai truks. Sėdėjome ant medinių kėdžių su japone, kol aš nukritau. Niekas nereagavo, visi buvo maksimaliai susikoncentravę. Man parodė, kad vėl sėsčiausi. Atsisėdau, vėl kritau, drėko delnai. Tik vėliau supratau, kad mane valdė protas – juk baisu, nežinai, kiek reikės sėdėti, kas bus, muistytis negali. Visi kiti dalyviai panašius koncentracijos reikalaujančius dalykus buvo mėginę anksčiau, man – viskas nauja. Gyvenime esu greitas žmogus, o čia pasodina, liepia žiūrėti į akis, nors tuo metu, rodos, ima pėdą kutenti.

Pagalvojau: pirma užduotis paprastai būna lengviausia, jei jau per ją nualpau, paskui bus tik blogiau. Bet viskas pavyko. Paskutinę dieną, kai buvome išsekę, nevalgę, darėme tą patį pratimą. Ir aš visiškai susikaupusi išsėdėjau dvigubai ilgesnį laiką nė kaulo nepajudindama. Vadinasi, išmoksti techniką, susitari su savimi. Pamenu, sėdžiu, o galvoje ūžia: „Giedre, man atrodo, tau skauda dantį dešinėje, bet tau tikrai skauda! Turi eiti pas Lynsey ir sakyti, kad nebegali tęsti.” Arba: „Giedre, aplink tave sukasi bitė. Ji jau arti. Gal atsistok ir eik, nes įkąs bitė.” Protas nuolat daro panašius dalykus, kad tik tau nereikėtų šito tverti. „Kiek čia dar tiesiog sėdėsiu? DVI valandas? Nesąmonė. Žiauriai tingiu”, – jei paklustum protui, iškart būtum pasmerktas nesėkmei. Negali galvoti, kada tai pasibaigs. Tą supratau antros dienos viduryje. Toje stovykloje nėra jokių savęs atradimo, dvasingumo, psichologinių dalykų – visiška kūno treniruotė, kaip susitelkti į ilgos trukmės užduotį arba sėsti prie kelių valandų darbo ir daryti tik jį, sukoncentravus jausmus, kūną. Visas penkias dienas to ir mokėmės. Suvokiau, kad reikia tiesiog būti procese. Jei darbe, pavyzdžiui, tik susikaupusi rašyčiau scenarijų, padaryčiau kokybiškiau nei blaškydamasi, galvodama, jog kam nors reikia paskambinti, ką veikia šuo, tas, kitas, trečias. Tokios stovyklos turbūt padeda pažinti save? Apie save išties daug supratau per tas primityvias užduotis. Pavyzdžiui, ryžių skaičiavimą. Ateini prie stalo, ant kurio – krūva ryžių, sumaišytų su lęšiais, padėtas baltas popieriaus lapas ir tušinukas. Sako: „Reikia atskirti ryžius nuo lęšių ir suskaičiuoti.” Tai trunka aštuonias valandas. Kol atlieki užduotį, keičiasi oras, ateina lietus, pradeda darytis šalta trumpomis rankovėmis. Tualetas? Tai nėra kalėjimas, jei nori, gali pakilti ir nueiti, tą kiti ir darė. Pagalvojau: jei praėjus trims valandoms nueisiu į tualetą, vaikščiosiu ir vaikščiosiu, nes protas labai nori, kad pajudėčiau. Nuo stalo nepakilo du žmonės – aš ir priešais sėdintis portugalas. Periferiniu matymu stebėjau: tas palūžo, kitas – taip pat, atsistojo švedė, australė. Atsirado čempioniškumo jausmas. Mačiau, kaip greitai japonė skaičiavo ryžius, o aš lėtai. Kai viskas baigėsi, buvo atneštas dubuo ir reikėjo į jį vėl suberti visas išrūšiuotas ir suskaičiuotas kruopas. Yra istorija apie pačią Mariną, kaip ji nuvažiavusi pas budistų vienuolius mokėsi savo menui reikalingos koncentracijos. Statė iš smėlio Budos statulėles – tūkstančius, ėjo keliais, o kai baigė ir labai savimi didžiavosi, atėjo vienuolis su kibiru vandens ir viską nupylė. Čia viskam gyvenime tinkantis pavyzdys. Ką bedarai, turi maksimaliai būti procese ir tuo džiaugtis, nes

visiškai nevaldai to, kas bus po to. Ir tai, kas bus po to, šią akimirką yra beprasmiška. Pavyzdžiui, reklamos versle visada bandome prognozuoti, kaip žmonės į ką nors reaguos, jausis. Bet tiksliai nuspėti neįmanoma. Šią akimirką maksimaliai stengiesi, kad ta prognozė pasiteisintų, bet juk išties nežinai, neturi įgūdžio nubėgti į rytojų. Stovykloje gavau paprastų ir akivaizdžių to patvirtinimų. Galvoji, kad turbūt diena bus šilta, bet atliekant užduotį pradeda lyti, nesi tam pasiruošęs, gauni užduotį lėtai vaikščioti po teritoriją, kur yra asilas, be proto smirda ir skraido begalė musių. Eini dvidešimt minučių per patį musyną ir nieko negali pakeisti. Kitąsyk reikėjo sėdėti užrištomis akimis viduryje laukų. Net nežinau, kiek ilgai. Viskas, ką gali daryti, – girdėti gamtą. Supratau, kiek joje garsų! Vienoks ššššš – vėjas, praėjus jo gūsiui skiri, viršutiniai ar žemutiniai medžio lapai šnara. Aš savo racionaliu cinišku protu gyvenime prie to neprisikasčiau, jei neužrištų akių. O čia taip pasimėgavau! Išgirdau, kad kažkur pradėjo karpyti levandas. Toks ritmingas čikšt, čikšt... Pasakiška patirtis. Atrodo, taip kėdę pasistatyti Preiloje ar Nidoje galėtum. Bet negalėtum, matyt, reikia specialių sąlygų, trupučio prievartos, žmonių, nusiteikusių, kad tai darys. Tam reikia būti pasirengus – skristi, laukti, važiuoti, ruoštis... Labai paprasta daryti dalykus, kuriuos mėgstame, bet aš tikiu, kad tik malonumų siekdamas žmogus nesikeičia, todėl reikia visokių patirčių. Viena iš užduočių buvo ilgai žiūrėti į tam tikras spalvas. Visi žinome, kad spalvos sukelia vienokių ar kitokių jausmų, bet kūnu to nebuvau patyrusi. Dvi valandas sėdėjau prie pat sienos, mačiau tik jos spalvą – mėlyną, paskui – geltoną, baigiau viską raudona. Daug užsirašiau, nes tie jausmai iš esmės buvo skirtingi. Pati Marina performansus pradėdavo vienokia suknele, per vidurį, kai sunkiausia, rengdavosi raudoną. Aš iki tol maniau, kad esu jūros žmogus, užtat mėlyna bus artimiausia. Bet supratau, kad toji mėlyna popieriuje neturi nieko bendra su jūra, žiūrėdama į mėlyną labai negerai jaučiausi, tapau dirgli. Geltona viską neutralizavo, beveik užmigau, o prisėdus prie raudonos užvirė protas, pradėjau kažką fantazuoti, kurti, mane ji stimuliavo. Tik grįžusi namo atkreipiau dėmesį, kad visos mano darbo užrašų knygutės, skirtos kūrybai, – raudonos. Jas pasirinkdavau intuityviai. Stovykloje nestigo pokalbių, bendravimo? Kaip buityje sukdavotės be žodžių? Mačiau, ekstravertams buvo itin sunku. Stebėjau, kai jie pradėjo liesti vieni kitus. Dauguma – šokėjai, dar kitaip ir kūną supranta. Būdavo, prieina, apkabina, masažą vienas kitam padaro. Žodžiais kalbėtis negali, bet komunikuoti juk norisi.

negerti. Tai – absoliutus kūno suvaldymas. Labai daug panašių patirčių būna apipintos savęs atradimo, proto nušvitimo pažadais, o Marinos atveju svarbi viena žinutė – žmogaus kūnas gali nepaprastai daug. Ir jis yra galingesnis už protą. Tokiose stovyklose pabuvę menininkai tai supranta ir jiems per performasus tereikia prisiminti, kad šitaip jau buvo treniruojantis, taip protas reaguoja į vieną ar kitą būseną, todėl reikia su juo susitarti.

O man nekalbėti nėra sunku (bet kaip keista po penkių dienų išgirsti savo balsą!). Gal sunkiau bendrauti per prisilietimus, nes Lietuvoje mes labai mažai vienas prie kito liečiamės, net jei ir apsikabiname, dažniausiai – per oro tarpą. Nemokame vieni kitų pagloboti, patapšnoti, paliesti, o tai išties turi galios. Ten ir pajutau, kad esu iš šalies, kur į kontaktą einame nusistatę ribas. Tarkim, jei per pertrauką prisėsdavau ant sofos, nenorėdavau, kad dar kas nors ant jos atsisėstų.

Pirmadienį po stovyklos grįžau į darbą turėdama žiauriai daug energijos. Protas veikė taip gerai, kad sprendimus lyg riešutus gliaudžiau – per dieną jų priėmiau tiek, kiek paprastai priimu per dvi savaites. Kūrybingumu nesiskundžiu, bet tai, kaip aštriai galva veikia pabadavus, kokių atsiranda fantazijų, man labai patiko. Manau, praktikuosiu ir ateityje. Negaliu sakyti, kad stovykla buvo nuostabi patirtis, bet įdomi – tikrai. Tokios patirtys augina, suteikia platesnį kontekstą, savęs, pasaulio suvokimą. Pagaliau sužinai, kaip gali būti, kiek pats gali, kokios yra naujos teritorijos. Kvailai skamba, tačiau manau, kad gali bet kiek. Ko tau reikia – ir gali padaryti. O ko nebegali, matyt, ir nereikia.

Kambariuose visi gyvenome po du. Juk būna – žmonėms panika prasideda, dar kažkas, tad geriau nelikti vienam. Kitas tokiu atveju reaguotų, kviestų pagalbą. Ten gyvendamas nejauti, bet išties būni stebimas nuolatos. Ir ne tik kambarioko. Organizatoriai stebi, koks silpnas esi, kaip stojiesi nuo suolo, – nusilpusieji žiauriai lėtai pakyla iš sėdimosios pozicijos. Per stovyklų istoriją buvo atvejų, kai kas nors eidavo prašyti iškviesti taksi, lėktuvą, sraigtasparnį – bet ką, kas iš ten išgabentų. Lynsey pasakojo, jog tokiems paprastai pasiūlydavo palaukti rytojaus, kol krizinis momentas praeis. Buityje kalbos išvengdavome nesunkiai. Nors pasitaikydavo ir juokingų situacijų. Tualetai neturėjo užraktų, o kaip besibeldžiančiai kambariokei pasakyti, kad aš viduje? Šaukti „Užimta!” juk negali. Pradėjau ploti. Suveikė. Kaip po eksperimentų su savimi sekdavosi miegoti? Visas penkias dienas nemiegojau. Numaniau, kad taip gali būti. Nes kai protas nuolat intensyviai dirba, o ten jį nuramina, negali tikėtis, kad save perlauši, pasikeisi. Jei dieną sugebėdavau nuraminti protą ir paversti tarsi tuščiu, naktį už tai atsiimdavau. Protas virškindavo darbo ir gyvenimo įspūdžius – pylėsi ištisas srautas. Jau grįždami namo, kai galėjome kalbėtis, kalbėjomės apie tai, ką išgyvenome. Kiti miegoti negalėjo dėl stiprių kojų skausmų, eidavo prašyti vaistų. Visų kūnai kažkaip reagavo, bet tai buvo skirtinga. O kam tomis dienomis reikėjo badauti? Tokie dalykai nevyksta komforto sąlygomis. Turi būti arba per karšta, arba per šalta. Turi būti sunku. Kitaip nėra prasmės. Kartu visa tai – dėl grynos energijos, kūno grįžimo į labai lakonišką, minimalų būvį. Marina per savo performansus nevalgo. Septynių šimtų valandų trukmės performansui Niujorke, kai žvilgsniu bendravo su šimtais tūkstančių žmonių, ji ruošėsi lyg skrydžiui į kosmosą. Kad kasdien po aštuonias valandas išsėdėtų ant kėdės neidama į tualetą, buvo įpratusi kažkiek laiko net

Kaip ir suprantu, kodėl tuo laiku atsidūriau toje kūrybinėje dirbtuvėje – sau atsakymą turiu. Bet nušvitimo, kai parvažiavę žmonės nustoja valgyti, meta darbą ar dar kažką, nepatyriau. Nors prieš išvykdama galvojau, kaip būtų gerai, kad nušvistų man kas nors prasmingo (šypteli).

Svarbi viena žinutė – žmogaus kūnas gali nepaprastai daug. Ir jis yra galingesnis už protą.

Cleaning the Housefor Terra Comunal, Brazil (2016). Film still directed by Felipe Lima. Produced by Marco Del Fiol and Jasmin Pinho. Images courtesy of MAI.

Gal teko susitikti su jau garbingo amžiaus sulaukusia pačia Marina Abramovič? Marina tokiose stovykloje nebedalyvauja, bet visos skiriamos užduotys patikrintos jos kūnu, tad, formuluodami jas, vadovai sako: „Marina kvėpuoja šitaip. Jei pajuntate, kad darosi silpna, Marina tokiomis akimirkomis liežuviu liečia gomurį.” Kas gi vis dėlto yra performansas? Atsakymą radote? Marinos Abramovič performansas skiriasi nuo to, kaip jis suvokiamas dabar, tad pasakysiu tik kaip tai suvokė ji: tai nėra teatras, nes teatras nėra tikra. Teatre, jei vaidinamas piršto įsipjovimas, nebus nei tikro peilio, nei tikro kraujo. Performanse bus ir peilis, ir kraujas. Tai absoliučiai tikras menininko kūnu ir energija sukuriamas laikinas momentas auditorijai stebint ar dalyvaujant. Marinai buvo ypač svarbu, kad į galeriją 9 valandą ryto ir 18 vakaro atėjęs žmogus matytų ir jaustų absoliučiai tą patį: tie patys judesiai, tas pats žvilgsnis, ta pati kūno pozicija, šviesa, net ta pati energija.

ŽIEMA ‘19/20

Žaidžiame

Dėvima nuo Afrikos genčių iki Šiaurėje gyvenančių tautų. Randama mūsų mamų drabužinėse ir šių laikų mados ikonų spintose. Oda – natūrali, dirbtinė, vienspalvė, dekoruota raštais ar siuvinėta – jau tapo amžina klasika, kaip maža juoda suknelė. Šiandien be jos būtų sunku sukurti stilingą įvaizdį, nes oda – viena šio sezono top tendencijų. Išvaduokime savo vidinį žvėrį ir jauskimės laisvi!

ŽIEMA ‘19/20

NUOTRAUKOS – VAIDAS JOKUBAUSKAS MODELIS – GINTARĖ SUDŽIŪTĖ STILIUS – SIMONA SENKAUSKAITĖ ŠUKUOSENOS – EMILIJA ŠIMUKAUSKAITĖ MAKIAŽAS – KRISTINA RAULINAITYTĖ < „MÁS 924” ŠVARKAS „ZARA” KELNĖS „SIGIS.” AUSKARAI

ŽIEMA ‘19/20

„MANGO” SUKNELĖ „ZARA” ŠVARKAS „SIGIS.” AUSKARAI „ZARA” PLAUKŲ AKSESUARAS

< „MÁS 924” ŠVARKAS „HUMANA” KELNĖS „SIGIS.” AUSKARAI „H&M” PLAUKŲ AKSESUARAS PIRŠTINĖS – STILISTĖS NUOSAVYBĖ

> „MÁS 924” PALTAI „SIGIS.” AKSESUARAI „MÁS 924” ŠVARKAS

ŽIEMA ‘19/20

< „MÁS 924” KEPURĖ „ZARA” KELNĖS „ZARA” LIEMENĖ „ZARA” BATAI „SIGIS.” AKSESUARAI

> „MÁS 924” ŠVARKAS „SIGIS.” AUSKARAI PIRŠTINĖS – STILISTĖS NUOSAVYBĖ

ŽIEMA ‘19/20

Skaitmeninė grafoterapija ir kiti XXI amžiaus ypatumai

Tarp keisčiausių dalykų, pastaruoju metu užkliuvusių už akių savaitgalį gūžinėjant interneto dykumose, – pasiūlymas pirkti „rašymo ranka” paslaugą. Tai yra į tam tikrą platformą įkelti savo tekstą, nurodyti gavėją, jo adresą, sumokėti trupučiuką pinigų ir laukti to subjekto geizeriu išsiveržiančios nuostabos gavus elegantiškai ranka parašytą laišką.

TEKSTAS – RENALDAS GABARTAS

NUOTRAUKA – WWW.NEOSMARTPEN.COM/EN

Išmanusis rašiklis, naudojant „Bluetooth” bei specialią programėlę, prijungiamas prie kompiuterio ar planšetės ir visą tekstą ar eskizus realiuoju laiku perkelia iš bloknoto į elektronines smegenis. Tačiau ne bėda, jei kūrybinio nušvitimo akimirką su savimi neturite kompiuterio ar planšetės – šis prietaisas gali įsiminti ir įrašyti į vidinę atmintį maždaug 100 MB fiksuojamos informacijos, o į kompiuterį ją galima perkelti bet kada vėliau. Negana to, skaitmeninis rašiklis automatiškai sukuria virtualią teksto kopiją, jo nereikia skenuoti, lengva dalytis su kitais. Toks daikčiukas gali ypač praversti studentams – dauguma dėstytojų atsiunčia paskaitų konspektus, tačiau pristatydami medžiagą auditorijose dažniausiai pateikia papildomų diagramų, lygčių, schemų, kurias lengviau užsirašyti į sąsiuvinį. Skaitmeninis rašiklis suteikia galimybę šiuos papildymus sujungti su dalomąja medžiaga ir turėti geriausius įmanomus konspektus.

Iš tiesų kasdienybę kiaurai persmelkę kompiuteriai, planšetės ar išmanieji telefonai rašymą ranka pavertė anachronizmu. Daugelis rašikliu retkarčiais dar pasinaudoja – kalbėdami telefonu, nepasitikėdami skylėta atmintimi susiruošę į parduotuvę, pasirašo atviruką ar tiesiog maskuoja rutininę nuobodybę per susirinkimus piešdami geometrines abstrakcijas. Tačiau įsivaizduoti veiklą, kur rašymo ranka įgūdžiai dar išties būtini, vis sunkiau. Absoliučia dauguma atvejų elektroninis paštas iš tiesų kur kas patogesnis už tradicinį, visi darbai atliekami kompiuteriu, studentai paskaitas konspektuoja nešiojamuosiuose kompiuteriuose ir planšetėse, o biometrinis parašas patikimesnis už įprastą. Prieš kurį laiką Didžiojoje Britanijoje atlikta apklausa patvirtino, kad absoliuti dauguma respondentų rašikliu nesinaudojo vidutiniškai pusantro mėnesio, o trečdaliui nieko brūkštelėti neteko pusmetį. Akivaizdu, kad ranka rašytus tekstus skaityti sunkiau nei iššokančius iš spausdintuvo gelmių. Kita vertus, yra situacijų, kai rašikliu fiksuoti kokias nors pastabas, žaibu galvon šovusias idėjas ar eskizus – paprasčiau ir greičiau, nei aktyvinti atitinkamas programėles telefone. Negana to, grafologijos guru tikina, kad rašymas ranka yra tikrų tikriausia smegenų mankšta. Naudojantis parkeriu reikia žinoti, kokia jėga ir kokiu kampu jį laikyti, kaip vedžioti raides, kontroliuoti, kad eilutės būtų lygios, ir dar įdėti daug protinių ir fizinių pastangų, būdingų būtent rašymui ranka. Visa tai gerina kai kuriuos kognityvinius įgūdžius apskritai ir gebėjimą atpažinti simbolius konkrečiai. Amerikiečių psichologų atlikti tyrimai paliudijo, kad studentai, konspektus rašę popieriuje ir pastabas žymėję kompiuteryje, paskaitos faktus įsiminė vienodai gerai. Tačiau kai buvo tikrinamas koncepcijos ir idėjos supratimas, paaiškėjo, kad rašiusieji ranka pateiktą medžiagą supranta geriau.

brangūs, tačiau skaitmeninio prietaiso gamintojai siūlo nesudėtingą alternatyvą – pačiam išsispausdinti reikiamo standarto lapų.

Gamintojai taip pat akcentuoja, kad „Neo smartpen M1” gali būti prijungiamas ne tik prie visų išmaniųjų telefonų, mobiliųjų įrenginių, planšetinių kompiuterių, bet ir prie įprastų kompiuterių, kuriuose veikia „Windows” operacinės sistemos.

GALIMA GINČYTIS, AR TOKS IŠMANUSIS RAŠIKLIS VERTAS ANTRAPLANIO VAIDMENS NAUJOSE BONDIADOS SERIJOSE, TAČIAU FAKTAS, KAD VERSLO RYKLIŲ SUSITIKIME IŠSITRAUKĘ TOKĮ DAIKČIUKĄ VISIEMS PADARYTUMĖTE ĮSPŪDĮ. Dar vienas rašymo ranka šalininkų koziris – šis procesas stimuliuoja kūrybingumą. Galimybė paraštėse žymėti pastabas ar įterpti tam tikrą emocinį krūvį turinčius simbolius veikia kaip savotiškas smegenyse vykstančių procesų katalizatorius ir padeda sudėlioti kokybiškesnį tekstą. Jei šioje vietoje nusprendėte atsiprašyti savo rašiklio už

viską, ką blogo esate apie jį pagalvoję, kai kišenėje išsiliejo rašalas, sugadinote meilės laišką ar išsiterliojote pirštus, turime jums gerų žinių. Informacinių technologijų sektoriuje dirbantys inžinieriai „sukryžmino” konvencinį rašiklį su kompiuteriu ir sukūrė prietaisą, kuris suteikia galimybę greitai ir lengvai užrašus iš popieriaus perkelti į skaitmeninę erdvę. Bet kokį parašytą tekstą,

nubraižytas diagramas ar eskizus išmanusis rašiklis „suskaitmenina” ir persiunčia į kompiuterį ar planšetę. Tada galima koreguoti užrašų šriftą, dydį, spalvą, papildyti specialiaisiais efektais, konvertuoti į spausdintą tekstą ir daryti viską, kas tik šauna į galvą. Vienas populiarių pavyzdžių – „Neo smartpen M1”, kaip du vandens lašai panašus į įprastą

rašiklį dydžiu ir svoriu. Tačiau greta klasikinės rašalo šerdies turi įmontuotą miniatiūrinę kamerą, kuri skaitmenina viską, kas rašoma, piešiama ar braižoma specialioje popierinėje užrašų knygelėje. Pastarosios išskirtinumą lemia puslapiuose suformuotas mažų pilkų taškelių tinklas, padedantis rašiklio elektroninėms smegenims lengviau fiksuoti kuriamą tekstą ir piešinius. Tokie bloknotai gana

„Neo smartpen M1” turi automatinę įjungimo / išjungimo funkciją, padedančią taupyti bateriją, – numovus kamštelį, jis automatiškai įsijungia, o ilgesnį laiką nenaudojamas išsijungia. Rašiklio baterija neišsikrauna 6 val. naudojantis intensyviai. Juo galima prirašyti / sukonspektuoti daugiau nei 1 000 A4 formato lapų. Rašiklis visiškai įkraunamas per maždaug 90 minučių. Galima ginčytis, ar toks išmanusis rašiklis vertas antraplanio vaidmens naujose bondiados serijose, tačiau faktas, kad verslo ryklių susitikime išsitraukę tokį daikčiuką visiems padarytumėte įspūdį. Be to, išvengtumėte šnairakiavimo dėl geležinės etiketo taisyklės – išjungti netinkamu laiku galintį suskambėti mobilųjį telefoną.

ŽIEMA ‘19/20

Vieniems sunku turint viską, kitiems lengva neturint nieko NUOTRAUKOS - ASMENINIO ALBUMO

TEKSTAS – AIDA DAUTARTAITĖ

Jei tektų pasverti, kiek reikia gyvenimo grožio, drabužių ženklo ,„Le SLAP“ viena įkūrėjų Jūratė JUOZAITYTĖ-ŽADEIKIENĖ greičiausiai atrodytų gana godi. Bet juk ir įkvepia tik iš bendros masės išsiskiriančios asmenybės. „,Esu lengvai pamišusi dėl estetikos, jaučiu, kad kitiems ji nėra tokia svarbi kaip man“, – juokiasi Jūratė.

ŽIEMA ‘19/20

Jūsų instagramo paskyra atrodo taip estetiškai – kiek tam skiriate dėmesio, apie ką pasakojate sekėjams? Tai mano vaizdo dienoraštis, keliu tiesiog gražius, mielus dalykus, neatsižvelgdama į tai, kam nors patiks ar ne. Keliaudama nuotraukomis dalinuosi dažnai, bet būna ir tylos savaičių. Tai nėra mano darbas, labiau malonumas. Ko niekada nedemonstruotumėte socialinėje erdvėje? Reikšmingų dalykų man ir šeimai. Ar jūs gyvenate lengvai? Priklauso nuo nuotaikos (šypsosi). Jūrate, iš ko susideda gyvenimo lengvumas? Nemanau, kad daug žinau apie gyvenimo lengvumą, bet turbūt svarbiausia – požiūris. Vieniems sunku turint viską, kitiems lengva neturint nieko. Yra pasaulyje tokia stebuklinga vieta – Butanas, ten uždrausta tabakas, medžioklė ir žvejyba, o vietos žmonių laimė įvertinta kaip svarbesnė už BVP, tad būtų įdomu jiems užduoti šį klausimą. Sakoma, draugystei pavojingi verslo ryšiai, o „Le SLAP” prekės ženklą esate sukūrusi kartu su drauge Vaida Vaičiuliene. Kaip judvi išlaikote stiprų ryšį nuo pat vaikystės? Dar mokykloje svajojome, kad ne tik dirbsime, bet ir

ŽIEMA ‘19/20

gyvensime kartu, abi buvome pamišusios dėl meno ir mados, žiūrėjome į ateitį viena kryptimi. 2017-aisiais nusprendėme imtis veiksmų ir išpildyti vieną iš vaikystės svajonių. Mūsų bendravimas kopia į antrą dešimtmetį. Per tiek laiko buvo visko, pradėjus kartu dirbti – ir labai rimtų pykčių. Galbūt todėl, kad verslo pradžioje viską darėme kartu, kasdien, bet kai „Le SLAP” įsivažiavo, pasiskirstėme darbais ir nesusipratimų sumažėjo. Dabar Vaida gyvena Londone, matomės virtualioje erdvėje ir nebeturime laiko ginčams. Galbūt santykiai per atstumą mus išgelbėjo (juokiasi). „Ya ne govoryu po russki” – toks užrašas puošia jūsų siūtus bluzonus. Kaip akiratyje atsirado rusų kalba, juk jauni žmonės dabar dažniau vartoja anglų. Būtent tai mes ir norime pasakyti – kad tarp jaunimo ši kalba retai skamba. Tai tikrai nėra piktybinis pranešimas, tik sarkazmas. Idėja kilo vienos kelionės metu, kai visi su manimi sveikinosi rusiškai, nors keliavau ne po Rusiją, – taip dažnai nutinka lietuviams. Suprantu, kad turime panašumų su slavais, bet kartais toks požiūris šiek tiek erzina, taip iš susierzinimo kilo idėja sukurti užrašą ant rūbo. Posakis, kad nėra blogo, kas neišeitų į gera, pasiteisino, nes būtent „RUSSKI” bluzonai yra mūsų geriausiai parduodama prekė.

Į RŪBĄ NEŽIŪRIU KAIP Į TIKSLĄ AR GYVENIMO PRASMĘ – TAI YRA ŽAISMINGAS BŪDAS IŠREIKŠTI SAVO POŽIŪRĮ Į GYVENIMĄ. „Le SLAP” atsidūrė britiškojo „Vogue” puslapiuose. Kaip jus pastebėjo, juk daugeliui tai – siekiamybė? Mums tiesiog pasisekė, nes mano verslo partnerės draugė pasidalino kontaktais ir sužinojome, kur kreiptis. Kada nors tikimės ir interviu, o kol kas „Vogue” išspausdino mūsų garsiojo „RUSSKI” bluzono nuotrauką. Mums tai atrodė didelis pasiekimas, nes verslas buvo įkurtas vos prieš metus, be to, mažai kas gali pasigirti nuotrauka „Vogue” puslapiuose. Tačiau visai neseniai „Vogue Italia” publikavo keletą naujos mūsų kolekcijos modelių nuotraukų. Dabar tiek daug kuriančių drabužius Lietuvoje, o kur dar masinės mados pasiūla – kaip jūs jaučiatės tame vandenyne? Jaučiamės tiesiog puikiai, nežiūrime į tai, ką daro kiti, šaunu, kad tiek daug žmonių domisi mada, bando savo požiūrį išreikšti per ją. Bet, spėju, dauguma pradeda kurti manydami, kad tai labai lengvas verslas, kurį valdyti galima sėdint namuose. Deja, taip nėra. Šis verslas reikalauja investicijų, laiko, žinių, patirties, o svarbiausia – nuolatinio tobulėjimo, nes jis bene greičiausiai keičiasi. Masinės mados pirkimo bumas vis mažėja, žmonės pradeda galvoti ne tik apie originalumą, bet ir apie ekologiškumą, – prie jo mažai prisidėsi be perstojo pirkdamas masinės gamybos drabužius. Sakoma, kad rūbai – tuštybė... Kiekvienas pasirenka, kas jam yra tuštybė. Bet juk per drabužius galime stebėti istoriją – žmonės visuomet daug dėmesio skyrė aprangai. Man patinka vaikščioti į mados parodas, stebėti, kaip savo

ŽIEMA ‘19/20

greita – esu laisvas žmogus ir nemėgstu būti uždaryta į narvelį. Ir darbas man labai patinka, nes yra įvairiapusiškas, nenuobodus ir leidžia laisvai jaustis. Kasdienė draugystė su „Le SLAP” trunka iki vėlyvos popietės, tuomet gyvenimas pradeda suktis šeimos ritmu: būreliai, vakarienė namuose arba restorane, filmai, knygos, žaidimai, susitikimai su draugais. Tarsi madinga dabar auginant vaikus dar kuo nors užsiimti. O būti tik mama – jūsų netenkintų toks vaidmuo? Mano vaikas jau didelis – jam septyneri, pirmuosius dvejus jo gyvenimo metus aš irgi buvau, kaip dauguma sako, „tik mama”, bet tas TIK apima labai daug. Tai suprasdama gerbiu visas mamas, jei akys žiba dėl to, ką veiki, koks skirtumas, ką kiti sako. Jei vaiko būčiau susilaukusi turėdama daugiau gyvenimiškos patirties, galbūt ir aš būčiau norėjusi tik jį auginti, bet dabar noriu sukaupti tos patirties, įspūdžių, kad ateityje ir vaikams būtų ką papasakoti.

požiūrį išreiškė vieni garsiausių kūrėjų pasaulyje, domėtis, koks kelias buvo nukeliautas iki rūbo sukūrimo, o jis niekuomet nebūna lengvas. Gaila, kad dažniausiai kaip tuštybė apibūdinama tai, kas susiję su grožiu, neturintys polinkio į estetiką ir kūrybiškumą mano, jog gražiai atrodantis žmogus nieko kito neveikia, tik rūpinasi savo spinta. Būna ir taip, tačiau man pačiai toks gyvenimas atrodytų juokingas. Į rūbą nežiūriu kaip į tikslą ar gyvenimo prasmę – tai yra žaismingas būdas išreikšti savo požiūrį į gyvenimą. Ką patartumėte draugei, sumaniusiai išsirinkti audinį drabužiui ir pasisiūdinti? Reikia žiūrėti, koks drabužis, jo modelis. Aš stengiuosi ieškoti ne vien natūralių, bet ir ekologiškų medžiagų, tik Lietuvos parduotuvėse tokios pasiūlos nėra, o pasižvalgius internete galima rasti nuo ekologiškos medvilnės iki odos, sukurtos iš vynuogių, ji suyra ir neteršia aplinkos net gamybos metu. Kokia jūsų kasdiena, kaip prasideda rytas, kuo užpildyta diena, kaip leidžiate vakarus? Mano rytas prasideda anksti – 6.30, ir taip – nuo rugsėjo 1-osios, bet aš niekaip nepriprantu ir kas rytą sunkiai lipu iš lovos, nes esu nakties žmogus, vakarais ir geriau jaučiuosi, ir geriau mąstau. Tačiau, sūnui Klaidui pradėjus eiti į pirmą klasę, reikia taikytis prie kitokio režimo. Nuvežusi vaiką į mokyklą, turiu mini tradiciją išgerti kavos „Huracán Coffee” Vokiečių gatvėje – draugai jau juokiasi, kad ten mane gali sutikti kiekvieną dieną 8.15. Ramiai išgėrus puodelį kavos prasideda mano darbo diena, kartais ji būna sunki, kartais lengva, kartais lėta, o kartais labai

ŽIEMA ‘19/20

Nors esate jauna, ką jau supratote apie dviejų žmonių santykius, apie santuoką? Kad romantiška meilė, kurią idealizuojame nuo vaikystės, skaitydami pasakas ir žiūrėdami filmukus bei filmus, gadina visuomenės požiūrį į meilę. Man taip irgi nutiko: dabar blaškausi tarp Pelenės istorijų ir psichologijos, vis dar esu pusiaukelėje, gal ten ir pasiliksiu, nes nežinau, ar noriu tapti logišku žmogumi, – ta paslaptis man visuomet teikė labai daug žavesio. Supratau, kad meilė – tai darbas, be jo žmonės santykius greitai praranda, ieško kito ryšio, bet neįdedant pastangų jis vėl išyra. Niekas neateina lengvai – taip pat ir meilė bei gražūs santykiai. Jūs dažnai keliaujate, kaip renkatės kryptis? Priklauso nuo to, ar keliaujame su vaiku, tik dviese su vyru, ar su draugais. Mėgstame didmiesčius, į juos dažniausiai vykstame dviese, su vaiku paprastai leidžiamės į poilsines keliones. Labai norėčiau išvykti į ilgą pažintinę, bet savaitė be vaiko man – limitas, kurio psichologiškai kol kas negaliu perlipti, tad egzotiškesnes keliones su vyru palieku ateičiai. Labiausiai jus įkvėpę miestai, vietos, muziejai, restoranai? Daugiausia emocijų man sukelia Niujorkas – dėl įvairiapusiškumo, originalumo, didingumo. Juokingiausia, kad, nors ir kiek jame lankomės, aš pradedu, kaip vyras sako, „bambėti” dėl per greito gyvenimo, šurmulio, garsų, žmonių, vaizdų. Bet grįžusi namo visuomet to miesto ilgiuosi ir vėl noriu apsilankyti. Galbūt jis man taip patinka dėl to, kad sukelia ne vien gerų emocijų, bet ir blogų. Tiesiog Niujorkui negali būti abejingas. Man patinka modernaus meno muziejus MoMA ir „Whitney Museum of American Art”,

taip pat mėgstu vaikščioti po mažas galerijas Soho rajone. Praėjusiais metais aplankėme Tulumą Meksikoje – nuostabiausia poilsinė kelionė, pavergė mano širdį. Ten norėčiau grįžti dar ne kartą dėl gražiausių paplūdimių, skaniausio maisto, stilingiausių ir labiausiai atsipalaidavusių žmonių, basų kojų, gražiausių saulėtekių, kuriuos vieni sutinka eidami miegoti, kiti pabudę ir medituodami. Būtent Tulumo viešbučių „Be Tulum” ir „Nomade” restoranuose valgiau skaniausią gyvenime sevičę ir gvakamolę. Dar viena užburianti, bet visiškai kitokia vieta – Kaprio sala, jos uolėtus krantus skalauja žydras vanduo. Geriausias pasirinkimas dienos metu – „La Fontelina” privatus paplūdimys ir restoranas, o vakare – restoranas „Il Riccio” arba „Aurora”. Nesu italų virtuvės gerbėja, bet juose net man buvo labai skanu. Kapryje mėgstu ledainę „Buonocore”, dar kita mano lankoma yra Romoje – „Giolitti”. Myliu ir Paryžių, jau tradicija tapo ten aplankyti restoranus ir barus „Costes”, „Avenue”, „Le Bar des Prés”, įspūdingąjį „Caviar Kaspia”, dievinu japonišką virtuvę, ją puikiai atskleidžia restoranas „Matsuhisa Niwa”. Vienas labiausiai nepatikusių miestų – Milanas, bet važiuočiau ten dar ne kartą dėl mėgstamiausio „Fondazione Prada” muziejaus: porą kartų jame lankiausi ir buvau sukrėsta gerąja prasme. Dar norėčiau į Afriką nuvykti ir su vaiku – pasivaikščioti Ruandos parkuose, kur laisvai gyvena gorilos. Bet esu nenuspėjama: paskutinę akimirką galiu išsigąsti ir niekur neiti, tad galbūt užtektų nuskristi į Botsvaną ar Keniją ir saugiai stebėti aplinką bei gyvūnus. Ką jums svarbiausia patirti kelyje? Jei keliaujame dviese su vyru, man svarbu pailsėti, pabūti su juo, aplankyti gražias, nematytas vietas, sutikti įkvepiančių žmonių. Kai keliaujame su vaiku, svarbiausia – jam parodyti pasaulį ir patiems į tai pažvelgti jo akimis. Neretai skundžiamasi, kad norint Lietuvoje gerai jaustis reikia susikurti draugų, pažįstamų „burbulą” ir geriau iš jo neišlįsti: vos ką nors pradėjęs kurti dažniau sulauki pavydo, pažeminimo, o ne palaikymo. Kaip yra jums? Negaliu atsakyti į šį klausimą, nes Lietuvoje visi pikčiurnos turi vieną išskirtinį bruožą – savo nuomonės nepasako tiesiogiai, bamba už nugaros, o į akis šypsosi. Nesu sulaukusi jokio pažeminimo, o gandų buvo visokių, bet į juos nekreipiu dėmesio – kartais net pasijuokiu, blogų emocijų man tai nekelia.

KUKLA: Laisvi-laikai „,Geros dienos!”

NUOTRAUKA – RUGILĖ BARZDŽIUKAITĖ

KAS Opera „Geros dienos!” (autorės Vaiva Grainytė, Lina Lapelytė, Rugilė Barzdžiukaitė) KUR Turas po Europą KADA 2020 m. sausis–kovas KODĖL „TAIP” Nes operą galima išklausyti ir kitokiu formatu, kitose vietose ir su kitais herojais Venecijos bienalės „Auksinio liūto” laimėtojos kviečia pasiklausyti ir prieš kelerius metus sukurtos operos „Geros dienos!”, ji jau atliekama ir anglų kalba. Robotus primenančios prekybos centro kasininkės paprastai slepiasi už dirbtinių šypsenų ir mechaniško aptarnavimo – „Laba diena!”, „Ačiū!”, „Geros dienos!”, tačiau operoje tampa ryškiais personažais. Įgarsintos kiekvienos jų mintys, CV tekstai virsta individualia drama. Pagrindinis operos garsas – nuolatinis pypsėjimas, lydintis skenuojamą prekę, – akompanuoja kasininkių dainoms, monotoniškumu primenančioms apsipirkimo procesą. Kasininkių likimų mozaika susilieja į bendrą chorą – universalią poemą, ironiškai teigiančią vartojimo malonumą.

„,Wonderful Things”

NUOTRAUKA – „VIDA PRESS”

KAS Timo Walkerio paroda „Wonderful Things” KUR Viktorijos ir Alberto muziejus, Londonas KADA Iki 2020 m. kovo 8 d. KODĖL „TAIP” nes paslaptingas ir spalvingas Timo Walkerio pasaulis atsiskleidžia ne tik spaustose fotografijose. Fotografo Timo Walkerio darbai lengvai atpažįstami iš beprotiškai ryškių siurrealistinių fantazijų: ar tai būtų magiško pasaulio objektai, ar jo mūza Tilda Swinton, ar Marion Cotillard. Menininkas savo „aukas” drąsiai perkelia į detalių kupiną spalvingą aplinką, choreografiškai komponuoja kadrą, net statiškiausiems objektams suteikia savitos plastikos. Britų fotografo darbai puošia virtinę pasaulio mados leidinių, reklamos kampanijų bei asmeninių žvaigždžių albumų. Ko gero, tai net ne mados fotografijų paroda, o slaptas menininko vidinis pasaulis, kurį išreiškia intensyviausi fotografijos darbai, filmai ir specialiai sukurtos instaliacijos.

Jacobas Banksas

KUKLA GARSAI

„,Antroji aš” (rež. Safy Nebbou)

NUOTRAUKA „KINO PAVASARIS DISTRIBUTION”

KUKLA VAIZDAI

NUOTRAUKA ORGANIZATORIŲ ARCHYVAS

„,Telefon Tel Aviv”

NUOTRAUKA ORGANIZATORIŲ ARCHYVAS

KAS Jacobo Bankso koncertas KUR Menų fabrikas „Loftas”, Vilnius KADA 2020 m. sausio 23 d. KODĖL „TAIP” Nes visiems reikia lašelio dramos

KAS „Telefon Tel Aviv” koncertas KUR Kultūros baras „Kablys” KADA 2019 m. gruodžio 1 d. KODĖL „TAIP” Nes kartais reikia nerti melancholijai į glėbį

Jacobo Bankso muzika yra pasakojimas apie tai, ką jam teko išgyventi: meilę, skausmą, kilimus ir nuopuolius. Tai muzika, persmelkta nesuvaidintų jausmų ir tikrų patirčių. Jo dainos turi sielą (ne veltui atlikėjas tituluojamas soulo muzikos ateitimi) ir yra kupinos tamsos. Naujausiame Jacobo Bankso albume „Village” organiškai sugula modernūs dabstepo ritmai, regio motyvai, gitaros solo ir atlikėjo balsas. Neįtikėtinai sodraus baritono jėga pavergia, šiurpina odą, kuria saldžiai kartų, melancholišką jausmą ir jo nepaleidžia.

Po netikėtos „Telefon Tel Aviv” nario Charlie Cooperio mirties kitas dueto narys Joshua Eustisas leidosi į solo ir bendrus projektus su „Nine Inch Nails”, „Vatican Shadow” ir „Apparat”. Naujausias atlikėjo albumas „Dreams Are Not Enough” yra legendinio „Telefon Tel Aviv” skambesio renesansas. Šaltus elektronikos garsus Joshua Eustisas paverčia šiltais ir glostančiais, o minimalistiniai nežemiško vokalo intarpai tarsi suteikia jiems „žmogiškumo”.

„,Lyčių kova” (rež. Valerie Faris, Jonathanas Daytonas)

Albumas „Dreams Are Not Enough” yra melancholiškas, melodingas, struktūruotas gedulas, kurį išgyvenęs muzikantas galėtų judėti į priekį. Atrodo, kad kiekvieną paslėptą emociją Joshua pavertė naujojo albumo garso takeliu. Teliks leisti garsui prasiskverbti po oda ir bent trumpam mus užvaldyti.

NUOTRAUKA „PRESS OFFICE”

KUKLA EKRANAI Sumanymas apsimesti kitu šiame socialinių tinklų ir virtualybės amžiuje atrodo kaip niekada lengvai įgyvendinamas. Juliette Binoche įkūnyta penkiasdešimtmetė literatūros profesorė Kler sukuria dvidešimtmetės Klaros paskyrą feisbuke ir įsivelia į painius santykius su gerokai jaunesniu vaikinu. Kler mėgaujasi virtualios tapatybės teikiamais malonumais, kol vyras pareikalauja susitikimo ir jos pasaulis ima byrėti. Filmo ašis – Kler dvilypumą išryškinantys pokalbiai su psichoterapeute. Juliette Binoche vaidyba visuomet teikia didelį malonumą, o šiame filme ji ypač įtaigi. Ekranuose – jau šią žiemą.

Kodėl mušinėdami teniso kamuoliuką vyrai uždirba aštuoniskart daugiau nei moterys? Ar tikrai moterų tenisas, kaip garsiai rėkia buvęs vyrų teniso čempionas Bobby Riggsas, yra niekam tikęs ir nevisavertis? 1973 metų seksualinės revoliucijos ir judėjimo už lygias moterų teises išvakarėse įvyko legendinis teniso turnyras, pramintas „Lyčių kova”. Jame susikovė pirmoji pasaulio moterų teniso raketė Billie Jean King (akt. Emma Stone) ir užkietėjęs seksistas Bobby Riggsas (akt. Steve’as Carellas). Turnyro transliacija tapo populiariausia sporto laidos transliacija televizijos istorijoje, jį stebėjo 90 mln. žiūrovų iš viso pasaulio. Turnyrui įgaunant pagreitį, ėmė ryškėti kur kas sudėtingesnės King ir Riggso asmeninio gyvenimo kovos.

ŽIEMA ‘19/20

SIDABRO ŽAVESYS Žilų plaukų tendencija – elegantiška, rafinuota, stilinga ir tikrai nepridedanti metų – karaliauja jau ne vieną sezoną. Šalta žila spalva ypač tinka prancūziško tipažo moterims – aštresnių veido bruožų ir liekno kūno sudėjimo. Jaunų sidabrinis žilumas nesendina, o brandesnėms suteikia tiek daug šarmo! NUOTRAUKOS – VAIDAS JOKUBAUSKAS, MODELIS – GINTARĖ SKĖRYTĖ, ŠUKUOSENOS – KĘSTAS RIMDŽIUS, MAKIAŽAS – UGNĖ EŽERINSKAITĖ, KĘSTO RIMDŽIAUS PALTAS, „DITA” AKINIAI NUO SAULĖS („GLASSES ON”), „GIMBUTIS” PAPUOŠALAS

ŽIEMA ‘19/20

Netiesa, kad mada skirta tik jaunoms. Ir šukuosenų tendencijos rūpi tikrai ne tik joms! Brandesnėms moterims tobulai tinka šalti žili atspalviai, ir stilistas Kęstas RIMDŽIUS joms pataria neskubėti plaukų nusirėžti visiškai trumpai. Nereikia bijoti – teisingai kirpėjo sudėliotos ilgesnės žilos sruogos visiškai pasiteisina.

„EVO Fabuloso” plaukų spalvą paryškinantis kondicionierius, 25 Eur

OWAY serumas, mažinantis plaukų pūtimąsi, 42 Eur

„SACHAJUAN Hair Wax” plaukų vaškas, 25 Eur „ERMENEGILDO ZEGNA” GOLFAS, „SAINT LAURENT” RANKINĖ, „GUCCI” AKINIAI NUO SAULĖS („GLASSES ON”), „GIMBUTIS” PAPUOŠALAI

ŽIEMA ‘19/20

OWAY plaukų spalvą paryškinanti kaukė, 28 Eur

„KERASTASE Nutritive” naktinis maitinamasis plaukų serumas, 32 Eur

BALMAIN HAIR COUTURE kvepalai, 89 Eur „ERMENEGILDO ZEGNA” DŽEMPERIS, „ERMENEGILDO ZEGNA” ŠVARKAS, „GIMBUTIS” PAPUOŠALAI

ŽIEMA ‘19/20

Elegance is an attitude Kate Winslet

The Longines Master Collection

ŽIEMA ‘19/20

ŠVYTĖJIMAS

Chameleonas Kodėl gi nepabandžius sujungti madingų grafinių formų ir spalvų? Gelsvai žalsvi šešėliai susipina su samanų atspalvių, safyro mėlyna ir smaragdo žalia susilieja su spindinčia aukso. Akių linija neryškinama, kad neužgožtų spalvų grožio. Ryškumą ir formą akims suteikia pridėtinės blakstienos.

Spindintys, holografiniai akių šešėliai, vampyriškos lūpos ir išdidus katės žvilgsnis? Įspūdingas makiažas šventinį vakarą gali tapti svarbiausia jūsų įvaizdžio dalimi. Makiažo meistrė Neringa ČUKINIENĖ kviečia leistis į švytinčius eksperimentus. NUOTRAUKOS – POVILAS VAKETIS, MODELIAI – ALMANTĖ, IEVA, UGNĖ, MAKIAŽAS – NERINGA ČUKINIENĖ

ŽIEMA ‘19/20

Femme fatale Drąsiausios šį sezoną itin ryškina lūpas. Madingiausios – vampyriškos spalvos: nuo klasikinės raudonos iki Burgundijos vyno. Efektui sustiprinti naudojamas lūpų stiklas. Akis išryškina sodrus blakstienų tušas, pridėtinės blakstienos ar net stiklu padengtas viršutinis vokas.

SHISEIDO švytėjimo suteikianti priemonė „Synchro Skin Illuminator” 42,95 Eur

SOTHYS kreminis lūpų dažų duetas „Palette duo levres” 42 Eur

SHISEIDO kreminė pudra „Synchro Skin Self-Refreshing Foundation” 52,95 Eur

ŽIEMA ‘19/20

Moteris katė Jeigu klasikinis dūminis makiažas nėra jūsų mėgstamiausias, išbandykite labiau spindintį variantą. Ant vokų sluoksniuokite bronzinius ir šiltus rudus atspalvius: formą pabrėžkite bronziniais šešėliais viršuje ir rausvais apačioje – taip sukursite ryškų katės akių efektą. Brėžkite juodu pieštuku vidinę akies liniją, ryškinkite viršutinio voko blakstienų liniją, nepamirškite masyviai pridažyti blakstienų tušu – ir būsite pasiruošusi spindėti bet kokiame vakarėlyje!

SENSAI putlinamasis lūpų blizgis „Total Lip Gloss” 51,95 Eur

SOTHYS akių šešėlių kvartetas „Palette yeux 4 couleurs” 59 Eur

SENSAI blakstienų tušas „Lash Volumiser 38°C” 36,95 Eur

ŽIEMA ‘19/20

L A I SVÄ&#x2013; S AL . 41, K AU NA S

W W W. BOXBO U T I Q U E . LT

Norite pradėti šeimos tradiciją ir investuoti į šeimos relikvijas? Prie kokteilinės aprangos derantis žiedas ir auskarai iš šiuolaikinės „Chopard Imperiale” kolekcijos. Rausvasis auksas, ametistai, deimantai. Kaip šis rinkinys atrodys po 50–80 metų? Gal ir visai neblogai © Chopard

„Cartier” deimantinės segės, priklausiusios Granardo (Airija) grafienei Beatrice (1883–1972). Pradinis vertinimas – 180–220 tūkst. Šveicarijos frankų © Christie’s Images Limited 2019

Juvelyrika: meilė ir išskaičiavimas SPECIALIAI „KUKLA” IŠ LONDONO – VIDAS RACHLEVIČIUS

Nepavydėkit, draugės, bet gyvenimas nusisekė, visko lyg ir pakanka, turiu šiek tiek laisvų pinigų. Apsisprendžiau: reikia investuoti. Vertybiniai popieriai? Nieko nesuprantu ir labai abstraktu. Nekilnojamasis turtas? Visi tai daro, bet banalu ir daug rūpesčių. Ir štai į rankas pakliūva moterims skirtas vakarietiškas žurnalas, kuris spausdina dešimt gražių nuotraukų ir tikina, kad šie juvelyriniai dirbiniai yra tai, į ką reikia investuoti. Auksinė „Cartier Love” apyrankė, „Tiffany” žiedas, „Mikimoto” perlų vėrinys, „Bvlgari B.Zero1” žiedas, „Van Cleef & Arpels Alhambra” pakabutis... Taip taip, viskas girdėta ir matyta, tai aš suprantu ir galiu įpirkti. Auksas, platina, brangakmeniai: nėra jokios abejonės – kainos tik kils. Panešiosiu, o kai atsibos, parduosiu ir dar uždirbsiu... Juvelyrikos namų „Moussaieff” žiedas su puikiausios kokybės 7,03 ct mėlynuoju deimantu. Pradinis vertinimas – 10–14 mln. Šveicarijos frankų © Christie’s Images Limited 2019

Pirmiausia susitarkime, apie ką kalbame. Norite įdarbinti savo santaupas, kad „pinigai darytų pinigus”, ir norite investuoti į juvelyriką ar deimantus? Geriau net nepradėkite.

„CHRISTIE’S” AUKCIONO ŽVAIGŽDĖS

Marilyn Monroe dainavo, kad „deimantai yra geriausi mergaičių draugai”. Klasika, bet kai kalbame apie investavimą, viskas yra gerokai sudėtingiau. Pastaraisiais metais išskirtinių brangakmenių kainos šovė į viršų. 2017-ųjų balandį išskirtinės kokybės 59,6 ct sodrios rožinės spalvos „Pink Star” tapo brangiausiai aukcione kada nors parduotu deimantu. Honkongo juvelyrikos kompanija „Chow Tai Fook” už jį sumokėjo 71,2 mln. dolerių. Pernai lapkritį 19 ct „Pink Legacy” deimantas viršijo istorinę vieno karato rausvųjų deimantų kainą ir kompanija „Harry Winston” už jį sumokėjo 38,5 mln. svarų, arba beveik 2 mln. svarų už karatą.

ŽIEMA ‘19/20

Prieš sėsdamas rašyti šio teksto pasižvalgiau, kas dabar vyksta aukščiausioje lygoje. Lapkričio 12 dieną „Christie’s” Ženevoje surengė juvelyrinių dirbinių ir brangakmenių aukcioną „Geneva Magnificent Jewels”. Prieš tai juos apžiūrėjau Londone. D/IF deimantai, spalvotieji deimantai, Kašmyro safyrai, Birmos rubinai, Kolumbijos smaragdai ir išskirtiniai juvelyriniai dirbiniai. Negalite mintinai pasakyti, kokia vidutinė vieno karato kaina, negalite išvardyti keturių C ir nežinote, kas yra D/IF ar GIA? Tai yra svariausias argumentas mesti šalin idėją investuoti į juvelyriką. Bet grįžkime į „Christie’s”. Tarp juvelyrinių dirbinių – nieko šiuolaikiško, dominuojantys art deco ir belle époque stiliai pateikia antrą svarų argumentą – greitos grąžos nesitikėkite. Nemažai tų dirbinių priklausė garsiems žmonėms, jie pasakoja istoriją, o tai truputį kelia kainą. Štai trys išskirtinės art deco stiliaus „Cartier” deimantinės segės, priklausiusios Granardo (Airija) grafienei Beatrice (1883–1972). Pradinis vertinimas – 180–220 tūkst. Šveicarijos frankų. Kitas dirbinys, patraukęs mano dėmesį, buvo originali belle époque (maždaug 1910 m.) deimantų ir turkio segė (pradinis vertinimas – 250–350 tūkst. Šveicarijos frankų), priklausiusi poniai Nellie Melbai tuo laiku, kai buvo pasiekusi dainininkės karjeros viršūnę. Ji buvo klasikinis sopranas, viena iš to laikmečio ikonų ir nuolatinė „Cartier” klientė. Beje, legendinio Londono viešbučio „Savoy” šefas prancūzas Auguste’as Escoffier XIX amžiaus pabaigoje jos garbei sukūrė persikų desertą „Peach Melba”, kuris ir dabar gana populiarus Anglijoje. Praėjusio amžiaus 6–7 dešimtmečio juvelyrikai aukcione atstovavo garsaus prancūzo Pierre’o Sterlé (1905–1978), vadinto juvelyrikos couturier, citrinų ir deimantų kaklo vėrinys bei žiedas (pradinis vertinimas – 40–60 tūkst. Šveicarijos frankų). Įsikūręs garsiojoje Paryžiaus Vandomo aikštėje, šis juvelyras išgarsėjo nestandartiniu mąstymu, gebėjimu meniškai manipuliuoti brangiaisiais metalais ir brangakmeniais. Trejus metus iš eilės jis pelnė prestižinį kompanijos „De Beers” įsteigtą „International Diamond Award”. Ir dar keli aukciono dalyviai, kurių kainą nulėmė ne tiek juvelyrų meistriškumas, kiek brangakmeniai. Akį glostė garsių juvelyrikos namų „Moussaieff”, anot „Christie’s”, sensacingas žiedas su puikiausios kokybės 7,03 ct mėlynuoju deimantu. Pradinis vertinimas – 10–14 mln. Šveicarijos frankų. Sensacingu vadintas ir pakabutis su 42,97 ct Birmos safyru. Pradinis vertinimas – 2–3 mln. Šveicarijos frankų. Natūralių Kolumbijos smaragdų auskarų (po 7,5 ct kiekvienas) pradinis vertinimas buvo 1–1,5 mln. Šveicarijos frankų, o išskirtinio 119 natūralių jūrinių perlų kaklo vėrinio – 500–600 tūkst. Šveicarijos frankų. KIEK VERTI MOČIUTĖS ŽIEDAI?

Dabar nusileiskime ant žemės. Turbūt daugelis turite vieną arba kelis močiutės ar mamos žiedus. Pirkti sovietmečiu, vertinant pagal to meto pajamas ir kainas, mokėta tikrai nemažai, bet tai masinė gamyba, kuri neturi jokios meninės vertės. Auksas, rubino ar kito spalvotojo akmens akis. Tai buvo anuometinė investicija. Kiek tie žiedai dabar verti? Nekalbu apie jų emocinę vertę,

ŽIEMA ‘19/20

bet pinigais – gal kelias dešimtis eurų... Auksas prastas, akmenų kokybė nežinoma. Vienintelės realią vertę turinčios ir vyresnei kartai gerai pažįstamos buvo ir tebėra Rusijos caro Nikolajaus II auksinės monetos, suprantama, jei prieš naujų technologijų erą nesusidėjote dantų.

Belle époque (maždaug 1910 m.) deimantų ir turkio segė (pradinis vertinimas – 250–350 tūkst. Šveicarijos frankų), priklausiusi poniai Nellie Melbai tuo metu, kai buvo pasiekusi dainininkės karjeros viršūnę © Christie’s Images Limited 2019

Vis dėlto nusprendėte investuoti į juvelyrinius dirbinius. Gerai, pažvelkime į šių dienų pasiūlą. Regis, pasirinkimas milžiniškas ir investicijų galimybių daug. Tačiau prisiminkime kapitalizmo eros pradžią ir vieną iš naivų įsitikinimų – investavau į naują automobilį. Juk pradžioje permokėdami už amerikietišką ar vokišką laužą daugelis neįsivaizdavo, kad vos išriedėjęs pro salono vartus naujas automobilis iškart praranda maždaug 30 proc. vertės. Juvelyrikos pasaulyje galioja panašios taisyklės, gal net dar nedraugiškesnės naiviai, emocingai investuotojai (-ui). Deimantų juvelyrikos sektoriuje pardavėjų marža siekia 100–200 procentų. Dar turėkite galvoje, kad garsios kompanijos deimantus perka dideliais kiekiais, o tai irgi lemia kainą. Suprantama, perka ne tiesiai iš šachtos – šioje grandinėje savo dalį dar pasiima tarpininkai, deimantų pjovėjai, vertintojai. Pavyzdžiui, Londone norėdama parduoti naują žiedą su deimantu geriausiu atveju gausite 25–45 proc. pradinės jo vertės. O dabar gerai pagalvokite: kur tokį žiedą parduosite Lietuvoje? Lombarde prie stoties? Štai paprastas gyvenimiškas pavyzdys. Londone deimantų pardavėjams galite paskambinti telefonu ir užsirašyti į priėmimą biure Oksfordo gatvėje. Jei turite savo juvelyrą, galite nusipirkti tiesiog norimo dydžio ir kokybės deimantą, bet pagal pasirinktą dizainą jums tą žiedą gali ir pagaminti. Štai toks jau kiek rimtesnis apskrito pjovimo (angl. brilliant cut) briliantas. Svoris 1,20 ct, D spalva, IF skaidrumas, pjovimo kokybė „Excellent”, GIA (Gemological Institute of America – prestižiškiausia deimantus sertifikuojanti institucija) sertifikatas. To brilianto kaina – 9 990 svarų. Visai netoli – Bondo gatvė, kur parduotuves turi beveik visi garsiausi juvelyrikos namai, suprantama, ir „Tiffany”. Pažiūrėkime, kiek ten kainuos toks pat deimantas. Taigi platinos žiedas su 1,19 ct tokios pat kokybės deimantu kainuoja 36 400 svarų. Tačiau turėkite galvoje: kai norėsite tą žiedą parduoti, pinigų, sumokėtų už garsų vardą, prekės ženklo istoriją, legendą ir garsiąją originalios mėlynos spalvos dėžutę, jūs tikrai neatgausite. NAVIGACIJA PILKOJOJE ZONOJE

Kita vertus, galite nusipirkti ir pigiau ne tokioje puošnioje aplinkoje. Londono Hatton Garden rajone įsikūrę daug smulkių juvelyrų. Premier lygos žaidėjų ten nėra, bet pasiūla milžiniška, o kainos atrodo demokratiškesnės. Nusipirksiu pigiau, tai ir grąža bus didesnė? Pavyzdžiui, jei jums reikės sumažinti naują žiedą, koks nors ne premier lygos pardavėjas pasakys, kad „mes turime savo dirbtuves centriniame Londone”. Greičiausiai tai bus Hatton Garden’e. Tas rajonas yra pilkojo – su daugybe tamsesnių ir šviesesnių atspalvių – juvelyrikos verslo meka. Mačiau, kaip jis funkcionuoja iš vidaus. Ten galioja garsioji taisyklė: aš mėgstu dešrą, bet nenoriu matyti, kaip ji gaminama.

Prancūzo Pierre’o Sterlé (1905–1978), vadinto juvelyrikos couturier, citrinų ir deimantų vėrinys bei žiedas (pradinis vertinimas – 40–60 tūkst. Šveicarijos frankų) © Christie’s Images Limited 2019

Kaklo pakabutis su 42,97 ct Birmos safyru. Pradinis vertinimas – 2–3 mln. Šveicarijos frankų © Christie’s Images Limited 2019

Nauji ir supirkti iš žmonių deimantai, kurių kilmė nežinoma, perdedami iš vienų dirbinių į kitus, cirkuliuoja ir tikri, ir neaiškios kilmės sertifikatai. Taigi tokioje pilkojoje zonoje jūsų laukia dideli pavojai. Pavyzdžiui, jei supras, kad neskiriate deimantų spalvų, suktas pardavėjas gali tiesiog pakišti ne tą deimantą arba mikliai per kelias minutes apkeisti jį pačiame žiede. Kai dirbau Pietų Afrikos kompanijoje, prekiaujančioje juvelyrika su deimantais, viena klientė didžiuodamasi man rodė Hatton Garden’e pirktą žiedą su, kaip pati sakė, GIA sertifikuotu 3 ct D spalvos deimantu. Kokia ten D! Jis buvo gelsvos šlapimo spalvos. Po ranka turėjau 3 ct I spalvos mūsiškį, kuris atrodė lyg nužengęs iš imperijos karūnos, bet nusprendžiau nejaudinti ponios. Taigi jūs galite nusipirkti įdomią kombinaciją: žiedą su tikru GIA sertifikatu, bet deimantas bus visiškai kitas ir už prastos kokybės brangakmenį permokėsite kelis kartus. Juvelyriniai dirbiniai – abejotina investicija, o jei tik deimantai? Ir čia investuotojų laukia ne vieni spąstai. Investicinės kokybės ir dydžio spalvotieji deimantai yra labai reti ir brangūs. Be to, spalva – labai subjektyvus veiksnys. Pavyzdžiui, 1 ct fancy vivid blue deimanto kaina maždaug 10 kartų didesnė už tokio pat svorio fancy light blue. Ekspertai pripažįsta, kad spalvotųjų deimantų kokybės vertinimo ir kainodaros labirintas yra labai painus. Dažnai tokių deimantų kainą nulemia besikeičiantis pirkėjų skonis ir noras mokėti, todėl investicijų požiūriu tai labai sudėtingas reikalas. Pamirškime juos. Baltieji deimantai? Jų kainą lemia 4 C kombinacija (angl. carat, colour, clarity, cut). Tačiau, skirtingai nei, pavyzdžiui, investicinis auksas, deimantai neturi standartinės 1 karato (0,2 g) kainos, o ją gali lemti įvairūs išoriniai veiksniai, todėl ir šiuo atveju nereikėtų tikėtis labai tikslaus ir vieningo šio investicinio produkto įvertinimo. O tai gal spalvotieji brangakmeniai? Pažiūrėję į aukcionų statistiką pamatysime, kad puikiausi rubinai, safyrai, smaragdai pastarąjį dešimtmetį gerina rekordus. Pavyzdžiui, Kašmyro safyrų kaina išaugo 970 proc., Birmos rubinų – 1 100 proc., o Kolumbijos smaragdų – net 1 900 procentų. Tačiau ekspertai atkreipia dėmesį, kad dauguma šių brangakmenių buvo išgauti kasyklose, kurios jau uždarytos. Taigi į šį traukinį pavėlavome. LABORATORINIŲ DEIMANTŲ SPĄSTAI

Neprityrusių investuotojų į deimantus ar juvelyriką dabar laukia dar vienas visiškai naujas ir labai pavojingas povandeninis rifas. Tai – laboratoriniai, arba sintetiniai, deimantai. Apie juos buvau tik skaitęs, bet sausį Ženevoje vykusiame „Salon International de la Haute Horlogerie” (SIHH) buvo GIA stendas ir ten sužiojau įdomių dalykų. Jų struktūra yra visiškai identiška natūraliems, o man buvo įdomiausia, kad jų yra įvairių spalvų, skaidrumo ir juos sertifikuoja GIA. Sertifikatas skiriasi tik tuo, kad mažomis raidėmis parašyta, jog tai yra laboratorijoje pagamintas deimantas, be to, GIA natūralių deimantų sertifikatams naudoja auksinės spalvos fonus, o šiems – sidabro. Juvelyrikos pramonė rodo didelį susidomėjimą laboratoriniais deimantais ir jau naudoja juos. Tačiau kokio norėtumėte deimanto

– natūralaus, prieš milijonus metų susidariusio Žemės gelmėse itin sudėtingų procesų metu ar laboratorinio? Jei jums tas pats arba nerūpi, ar deimantas yra „Kimberley Process” (priemonių kompleksas, skirtas užkirsti kelią į rinką vadinamiesiems konfliktiniams deimantams), tai nuo „Swarovski” jus skiria tik vienas žingsnis. Bet kai kalbame apie investavimą, svarbiausia yra kaina.

Gėlės formos deimantinė segė. „Cartier”, 1941 m., specialus užsakymas. Platina, auksas, deimantai. Nuotrauka: Nils Herrmann, Collection Cartier © Cartier

Dvi paparčio formos segės. „Cartier”, Paryžius, 1903 m. Parduota serui Ernestui Casseliui. Platina, deimantai. Nuotrauka: Nils Herrmann, Collection Cartier © Cartier

Deimantų gavybos ir juvelyrikos milžinė „De Beers”, prieš 130 metų paskelbusi garsųjį rinkodaros šūkį „A Diamond is Forever” ir, beje, pati investavusi į laboratorinių deimantų gamybą, neseniai sukrėtė rinką. Daugiau kaip prieš metus laboratorinių deimantų karato kaina buvo maždaug 4 200 JAV dolerių, o išgautų kasyklose – apie 6 000 dolerių. Ir štai „De Beers”, norėdama išsaugoti natūralių deimantų rinką, pradėjo pardavinėti dirbtinius deimantus, kurių kaina – tik maždaug 800 dolerių už karatą, nors gemologijos požiūriu tai yra tas pats deimantas ir nei jūs, nei joks ekspertas plika akimi jų neatskirs. ŠEIMOS RELIKVIJOS

Kaklo vėrinys. „Cartier”, Paryžius, 1936 m., patobulintas 1963 m. Specialus ponios Daisy Fellowes užsakymas. Platina, auksas, deimantai, safyrai, smaragdai, rubinai. Nuotrauka: Nils Herrmann, Collection Cartier © Cartier

Kaklo vėrinys. „Cartier”, Paryžius, 1928 m. Specialus Bhupinderio Singho, Patialos maharadžos, užsakymas. Nuotrauka: Marian Gérard, Collection Cartier © Cartier

Londone norėdama parduoti naują žiedą su deimantu geriausiu atveju gausite 25–45 proc. pradinės jo vertės. O dabar gerai pagalvokite: kur tokį žiedą parduosite Lietuvoje? Lombarde prie stoties?

Jums pasisekė, jei tarp šeimos relikvijų kažkaip stebuklingai atsirado 1915 metų „Cartier” segė arba penktojo dešimtmečio „Van Cleef & Arpels” kaklo vėrinys. Tokių juvelyrinių dirbinių kainos pakilo dešimtis kartų. Turint galvoje sudėtingą ir dramatišką mūsų šalies istoriją, labai abejoju, ar kokia nors šeima apskritai turėjo ir sugebėjo išlaikyti art deco laikotarpio juvelyrikos relikvijas. „Art Market Research” duomenimis, art deco ir belle époque (1890–1915) juvelyrikos kainos pastarąjį dešimtmetį išaugo maždaug 80 proc., o pokario (1945–1975) – 90 procentų. Mano požiūriu, juvelyrika tikrai nėra sritis, į kurią verta investuoti, ypač jei tikitės greitos grąžos. Juvelyrikos paskirtis – puošti žmones, statyti tiltus tarp jų, žadinti geras emocijas ir kurti gerą nuotaiką. Jeigu norite tik puoštis, pirkite tai, kas jums patinka. Bet jeigu turite laisvų pinigų ir norite pradėti tradiciją, kad juvelyriniai dirbiniai taptų šeimos relikvija, išlaikytų vertę ir būtų perduodami iš kartos į kartą, tada reikia šiek tiek pagalvoti. Ir atkreipti dėmesį į kelis dalykus. Visų pirma reikėtų susitaikyti su tuo, kad investicija bus labiau emocinė, o ne finansinė, bet gal kartais tai svarbiau už pinigus? Antra, koks turėtų būti tų dirbinių dizainas ir stilius, kad jūsų šeimos ateinančių kartų moterys norėtų juos nešioti? Mano požiūriu, klasika yra nepralaimintis variantas, nes ji gerai atrodė vakar, labai pageidaujama dabar ir bus paklausi bei vertinga ateityje. Ir trečia. Juvelyrikos antrinės rinkos analizė rodo, kad pastaraisiais metais juvelyrikos prekių ženklai, geriausiai išlaikantys vertę, nesikeičia. Lyderis yra „Van Cleef & Arpels”, kurio gaminių kaina antrinėje rinkoje siekia 75 proc., ir „Cartier” – 74 procentus. Tačiau šeimos relikvija gali tapti ir koks nors išskirtinis brangakmenis. Tuomet pagalvokite, koks jis turėtų būti, ir kreipkitės į patinkantį juvelyrą, šis pagamins segę, kaklo vėrinį ar pakabutį. Gal kada nors kuri nors jūsų šeimos moteris pasakys: „Žinote, o mano močiutė, užsakiusi šį pakabutį pagaminti juvelyrui, turėjo visai neblogą skonį.”

ŽIEMA ‘19/20

Naujoji „Mazda CX-30“ Stilius, kurI¸norisi pajausti

Pasitikite naująjį miesto visureigį „Mazda CX-30” – tikrą stiliaus įkvėpimą. Išvydę jį akimirksniu pajusite, kaip japonų meistrų „Kodo” šedevras įžiebia visą Jūsų jausmų gamą. Nekantraujate važiuoti, bet skiriate laiko pasigėrėti tobulomis linijomis. Sėdate prie vairo ir Jus pakeri nepriekaištinga rankų darbo salono harmonija. Važiuoti pradėsite vėliau, norite dar kelias akimirkas tuo pasimėgauti. Išbandykite naująją „Mazda CX-30” ir pajausite, kad malonumą vairuoti norėtumėte pratęsti kuo ilgiau.

www.mazda.lt

ZOFFANY audinių ir tapetų kolekcija THE MUSE, RETROFORMA

Art deco, puošnusis XX amžiaus pradžios stilius, atgimsta naujausiose tapetų, audinių ir interjero dekoravimo elementų kolekcijose. Jo akcentai kuria prabangaus, gražaus ir nerūpestingo gyvenimo nuotaiką.

NORDAL kabantis šviestuvas su kutais, RETROFORMA

PUOŠNUS SUGRĮŽIMAS LINA KALINAUSKAITĖ, DIZAINERĖ, „RETROFORMA” ĮKŪRĖJA

Iki šių dienų art deco laikomas prabangos ir malonumo simboliu, nes čia daiktų grožis daug svarbesnis už praktinę naudą ar patogumą. Ko gero, šio stiliaus atgimimui bei populiarumui turėjo įtakos ir vienas gražiausių pastarojo dešimtmečio filmų „Didysis Getsbis”. Juostai sulaukus stulbinamos sėkmės, per pasaulį nusirito „Didžiojo Getsbio” stiliaus vakarėlių banga, o pastaraisiais metais jis vis dažniau įkvepia ir interjero kūrėjus. Daugelio mėgstamą nuosaikų ir praktišką skandinavišką stilių keičia ar papildo prabangios art deco detalės.

Art deco klestėjimo laikais baldams gaminti būdavo renkamasi tik brangiausių rūšių mediena, dramblio kaulas, marmuras, perlamutras ir gyvačių oda, o šiuolaikiniams šio stiliaus baldams naudojama daug chromo, stiklo, plieno ir veidrodžių, zebro ar leopardo kailio raštus ir faktūras imituojančių gobelenų. Šiuolaikinis art deco nebe toks brangus ir nefunkcionalus, naujausios technologijos leidžia daiktus tiražuoti, raštus perkelti ant tapetų, audinių, interjero detalių – žvakidžių ar indų.

Norint namams suteikti art deco atspalvių, užtenka pasirinkti keletą akcentų. Tai gali būti baldas, atnaujintas geometrinių raštų gobelenu, keletas dekoratyvinių pagalvėlių ar kilimas, o gal – naujais tapetais išklijuota svetainės siena. Modernioje erdvėje galima įkomponuoti ir originalų vintažinį šio stiliaus baldą. Šiuolaikinį art deco atpažinti nesunku: plunksnų, vėduoklių ar susipynusių stilizuotų palmių lapų motyvai, stilizuoti gyvūnai, dažniausiai panteros ar povai, įvairūs geometriniai raštai ir zigzagai. Spalvos kaip ir prieš 100 metų – sodrios ir ryškios. Intensyvi mėlyna, žalia, geltona, rausva derinamos su juoda, aukso ar sidabro. Art deco interjeras kupinas kontrastų, čia daug juodos spalvos. Tai lyg teatro scena, kurioje galime stebėti akį džiuginantį interjero objektų spektaklį.

Norinčius pasitarti dėl gražesnio gyvenimo kviečiu užsukti į interjero salonus RETROFORMA Vilniuje ir Kaune arba www.retroforma.lt

NORDAL kavos stalelis MOSAIC, RETROFORMA

ZOFFANY audinių ir tapetų kolekcija THE MUSE, RETROFORMA

ŽIEMA ‘19/20

W W W. L I T T LE WI LD O N E S. LT

@L I T T LE WI LD O N E S SH O P

PO LO CKO G. 17, V I LN I U S

IITTALA taurė ir stiklinė ESSENCE, dubenys TEEMA, žvakidė LANTERN, stalo įrankiai CITTERIO, 24 vnt., IITTALA

NORDAL taurės GREENA ir GOLDIE, RETROFORMA

Šaltasis sezonas iš laukų ir pajūrių mus parveja į namus, bet kartu dovanoja daugiau laiko, kurį galime praleisti su draugais ir artimaisiais. Kaip pasitikti svečius namuose, kaip sukurti šventę ne tik jiems, bet ir sau?

METAS KVIESTI SVEČIUS! LINA KALINAUSKAITĖ, DIZAINERĖ, „RETROFORMA” ĮKŪRĖJA

Nuo ko pradėti? Maistu, žinoma, pasirūpinti būtina, bet ne mažiau svarbu pasirūpinti ir... vonios kambariu. Juk net restoranai pagal jį vertinami! Jei jūsų namuose nėra atskiro vonios kambario svečiams, bendrame susitvarkykite asmeninius daiktus, kad jie nekristų į akis. Pasirūpinkite rankšluosčiais – maži vienkartiniai rankšluostėliai atrodys tikrai prabangiai, tačiau tiks ir keli nedideli lininiai. Turi būti akivaizdu, kad jie nebuvo naudojami ir skirti specialiai svečiams. Jei pakabinsite mažus rankšluostėlius, padėkite krepšį ar nedidelę dailią dėžę, į kurią būtų galima mesti panaudotus. Uždekite kvapiąją žvakę. Virpanti šviesa, švelnus aromatas atpalaiduos ir rankų nusiplauti užėjęs svečias pasijus maloniai. Vonios kambariui tinka gaivesnio kvapo žvakės. Kaip pasitikti? Kad svečiai apsiprastų, o nepažįstami susipažintų, iš pradžių patiekite nedidelių užkandžių ir vadinamojo pasitikimo gėrimo. Jei svečių daugiau, patogiau bus stovėti. Mažesnę grupelę galima jaukiai įkurdinti ant sofos. Laukdami svečių sofą dekoruokite pagalvėlėmis, pamerkite gėlių, uždekite žvakių. Taures statykite ant padėklo ar grupuokite toje vietoje, kur bus bendraujama prieš vakarienę. Pastaruoju metu madingos įvairių formų vintažinės spalvoto stiklo taurės, o art deco stiliaus plačios šampano taurės – sezono must have.

IITTALA vaza RUUTU, žvakidė KASTEHELMI, žvakidė NAPPULA, dubuo ALVAR AALTO, šampano taurė ESSENCE, šakutė CITTERIO, taurė, lėkštė, dubuo, Kalėdų eglutės žaislas ULTIMA THULE, IITTALA

Šalia maisto kvapiųjų žvakių degti nereikėtų, kad jų skleidžiamas aromatas nesimaišytų su maisto kvapais. Jas statykite šiek tiek atokiau, tiks figų lapų, verbenų, bergamočių kvapas. Šaltuoju metų laiku populiarios apelsinų, cinamono ir gvazdikėlių

kompozicijos bei spygliuočių aromatai. Kaip padengti stalą? Apsispręskite, ką norėtumėte akcentuoti – progą, meniu, derėjimą prie bendro interjero. Tuomet – ar užteks jau turimų indų ir stalo dekoravimo detalių, ar reikėtų ko nors įsigyti. Kurį laiką buvo populiaru lėkštes dėti tiesiai ant stalo, nes stalas kaip dizaino objektas pats yra gražus. Tačiau aš patariu tiesti staltiesę – ji suteikia šventiškumo ir sujungia skirtingus elementus, tai lyg dailininko drobė jūsų vakaro paveikslui. Derinkite ją prie namų aplinkos. Neutralių, tamsesnių ir pilkų spalvų staltiesė tiks visada, ant jos indai ir detalės atrodys daug ryškiau, o jūsų patiekalai – dar geriau. Visada puikiai atrodys gero dizaino vienspalvės lėkštės, klasikinės baltos ar tamsesnių spalvų. Bet indai – kaip suknelė: kurią nori, tą ir rengiesi. Svarbu, kad šeimininkė jaustųsi nuostabiai, nes vakaro nuotaiką kuria ji. Ant stalo statomos žvakidės neturėtų trukdyti bendrauti. Puošniai atrodo aukštos, tik kambaryje neturėtų būti skersvėjo, kitaip degdamos jos varvės. Stalą itin pagyvina šiuo metu labai populiarūs rausvi ar vėsūs žalsvi atspalviai – parinkite tokių atspalvių servetėles ir žvakes, prie jų derės beveik visi gėlių žiedai. Pagarbą ir dėmesį svečiams parodysite padėdami linines servetėlės. Mylėkime savo draugus, kvieskime į svečius, sodinkime prie stalo ir džiaukimės buvimu kartu. Šventės praeina, o jų akimirkos lieka mūsų širdyse ir nuotraukose. Norinčius pasitarti dėl gražesnio gyvenimo kviečiu užsukti į interjero salonus RETROFORMA Vilniuje ir Kaune arba www.retroforma.lt

ŽIEMA ‘19/20

DEEPIKA PADUKONE. TISSOT pr 100 lady. TOP WESSELTON DIAMONDS.

#ThisIsYourTime TI S S OT WATC H E S .CO M TISSOT, INNOVATORS BY TRADITION

Jeigu save priskiriate prie tikrosios verslo, pramogų, politikos ar sporto pasaulio grietinėlės, bent kartą per sezoną privalote pasirodyti čia – garsiajame Kurševelyje Prancūzijos Alpėse. Ilgiausios slidinėjimo trasos visoje Europoje, neprilygstami naktiniai klubai, „Michelin” žvaigždutėmis įvertinti restoranai, visi prabangos prekių ženklai. Norite ko nors dar? Per naktį personalas pristatys bet ką, net jei tai būtų gulbės pienas.

BRANGUS BILIETAS Į ROJŲ TEKSTAS – DALIA MUSTEIKYTĖ

NUOTRAUKOS – ASMENINIO ALBUMO

ŽIEMA ‘19/20

T Tie, kurie save laiko tikrai pabuvusiais šiame Žemės rojuje, apsistoja ne viešbučiuose, kur para gali atsieiti tūkstantį, du ar daugiau. Jie renkasi vilas. Vienos prašmatniausių, centre esančios „Black Pearl” – „Juodojo perlo”, duris mums pavyko praverti. Keturi aukštai – 1 350 kvadratų – akinamo grožio ir jaukumo, čia kiekvienas baldas – dizainerių kūrinys, o iš marmuro, medžio, natūralių audinių sukurtas interjeras verčia išsyk pasijusti lyg namie. Aštuoni miegamieji, sauna, hamamas, sūkurinė vonia, kino, biliardo salės, dvidešimties metrų ilgio baseinas, SPA skirta patalpa, į kurią su džiaugsmu atlėks bet kuris masažuotojas ar kosmetologas – dirbti šioje viloje prestižas kiekvienam. „Perlo” personalas – vairuotojas su automobiliu, savas šefas, ūkvedys, padavėjai, kambarinės – ne tik profesionalūs, bet ir gerbia konfidencialumo principus. Tiesa, tai buvo aktualiau prieš kelerius metus, kai ankstesnis šeimininkas čia daug laiko leisdavo pats ir keldavo tokius balius, apie kuriuos dar ilgai kalbėdavo ne tik tie, kurie gali gyventi aukščiausiai esančiame brangiausiame „Kurševelyje 1850”. Pagal aukštį virš jūros lygio pavadinti kiti rajonai –

ŽIEMA ‘19/20

„Kurševelis 1650” ir „Kurševelis 1550” – pigesni ir ne tokie prestižiniai. „Juodojo perlo” šeimininkas labai mėgo svečius, jiems plačiai atverdavo širdį, piniginę ir namus: patekti čia kiekvienam būdavo siekiamybė, didžiausias įvertinimas ir pripažinimas. Čia nuo gėrybių lūždavo stalai, laisvai liedavosi brangiausi pasaulyje gėrimai, vykdavo koncertai, rinkdavosi ir milijonieriai, ir į juos besitaikančios gražuolės. Kadangi erdvė privati, kviestiniai svečiai ir jų palydovai jausdavosi saugūs, galėdavo atsipalaiduoti ir gandų apie tai, kokios linksmybės vykdavo už didelių „Perlo” durų, sklisdavo ne iš paparacų, kurie čia nepatekdavo, o nebent iš dalyvavusiųjų lūpų. Šioms kalboms, apkalboms ir legendoms pabaiga atėjo prieš kurį laiką, kai Alpių Sen Tropezu vadinamo Kurševelio puošmeną perėmė kitas savininkas ir pradėjo ją nuomoti. Paslapties nebeliko – čia gali patekti kiekvienas, kuris turi pakankamai pinigų. Bet magijos pagyventi „Perle” tai nesumažino. Pavyzdžiui, jei kas užsimano čia praleisti vadinamąjį rusiškąjį sezoną – nuo gruodžio pabaigos iki sausio vidurio, kai rusai švenčia Senuosius Naujuosius metus, – rezervuoti vilą turi bent jau prieš dvejus metus. Standartinė „Perlo” kaina per Naujuosius – pusė milijono eurų.

Prabangiausiose Paryžiaus parduotuvėse juokaujama, kad tai, ko neparduoda, reikia siųsti į Kanus – ten besiilsintys turčiai savo damoms supirks viską. Nepardavė ir ten? Tada – Kurševelis!

Tiek sumokėjęs nuomininkas ir jo svečiai čia galės veikti, ką tik nori. Dauguma atvykusiųjų slidinėja. Milžiniško slidinėjimo regiono – Trijų slėnių – pakraštyje įsikūręs Kurševelis garsus ne tik trasų platumu ir ilgiu. Jos ganėtinai nuožulnios, todėl itin tinka mokytis ir pasiruošti statesniems šlaitams, aplink trasas – daug pagundų sustoti aperityvo ar gurmaniško užkandžio... Svečius iš specialaus „Perlo” slidžių kambario išlydi personalas – rengtis ir segtis slidinėjimo batų pačiam nereikia. Užvėrus kambario duris pasitinka treneris ir trasa, iki kurios – vos penkiasdešimt metrų. Paslidinėjus paslaugus personalas vėl šiltame slidžių kambaryje padeda nusirengti, nusiauti – pačiam belieka mėgautis namų malonumais. Jais ypač džiaugėsi į Kurševelį žiemos šventėms atvykusieji prieš kelerius metus, kai čia visiškai nebuvo sniego. Tada itin pravertė SPA, baseinas, buvo laiko gėrėtis iš viršutinio aukšto atsiveriančia dangiška panorama ir maistu, iš virtuvės liftu tuoj pat atgabenamu, kur svečiai pageidauja. Pailsėję ir pavalgę, jie dažnai mielai sukrinta į minkštus „Black Pearl” fotelius ir žaidžia pokerį arba „Mafiją”. Tų, kurie apsistoja „Kurševelyje 1850”, pageidavimai kasmet vis kitokie. Anksčiau aptarnaujantis personalas žinodavo, kad „rusiškuoju sezonu” reikia „laikyti ranką ant pulso” su visą parą dirbančiais rečiausių ikrų, eršketų, šampano ir degtinės tiekėjais, nes per naktį gali tekti skraidintis ir ant kalno gabenti kažką iš šios srities prekių, o dabar situacija pasikeitė. Svečiai užsinori kažkur, vienintelėje pasaulio vietoje, išgaunamo vandens, itin retos mėsos ar kokių nors aukso vertės sveikuolių maisto papildų. Net audringais ir gausiais vakarėliais garsiame Kurševelyje populiarėja detoksikacijos, sveikatinimosi mada. Tie, kurie neslidinėja, leidžiasi į ilgas pasivaikščiojimo pėsčiomis trasas, paskui mėgaujasi grožio ir sveikatos gerinimo procedūromis. Rusai labai mėgsta savus grožio meistrus. Rusių daromas manikiūras kainuoja 300 eurų, bet svečiai mušasi dėl jų, nes įsitikinę: tik rusės viską padarys gerai. Daugybė grožio meistrų įsikuria žemiau esančiuose miesteliuose, kur pigiau, ir pagal iškvietimą kyla į kalną. Reikia masažuotojo iš konkretaus salono užsienyje? Į Kurševelį, „Black Pearl” ar kitą prabangią vilą, bus atskraidintas ir jis. Šalia vilų esantys prašmatnūs viešbučiai svečius taip pat apauna specialiais batais, pastato ant slidžių, bet tai vyksta bendrose drabužinėse, iki trasų

jie turi kabarotis patys ir pavydėti „Black Pearl” gyventojams privatumo ir to, kad jie iškart gali čiuožti žemyn. O jei jau norisi išeiti iš jaukių laikinų namų, ten, kur gyvenimą švenčia visi, – prašom: galima rezervuoti staliuką restorane už 10 tūkstančių eurų ir vakaroti, gerti šampaną, kurio butelis bare – pusė tūkstančio. Tiesa, „rusiškuoju sezonu” staliuką gauti bus nelengva, o klausytis tos šalies muzikos gali tekti priverstinai. „Kas pinigus moka, tas ir muziką užsako” čia suprantama tiesiogine prasme. Sakoma, kad prancūzų verslininkai – ne amerikiečių, jiems klientas nėra svarbiausias, kad dėl jo būtų verčiamasi per galvą, naktimis atidaromos parduotuvės, jei tik šis pageidauja. Bet gruodžio ir sausio mėnesiais Kurševelyje prancūzai dažnai pamina savo principus ir primiršta savivertę. Juk tuo laiku labiausiai taškomasi pinigais, į kišenes kemšama daugiausia arbatpinigių. Paskui jau ramiau galima laukti rafinuotų svečių – turtingų Kurševelio gerbėjų iš Europos šalių, Amerikos, arabų kraštų. Tada čia suvažiuoja tikros įvairiausių sričių garsenybės. Vietos parduotuvės, kaip ir aptarnaujantis personalas, daugiausia jau būna užsidirbę per „rusiškąjį sezoną”. Čia nedideliame plote susikišę prabangiausi prekių ženklai. Reikia naujų slidžių? Inkrustuotas kristalais rasite už 65 tūkstančius, dar 25 tūkstančius eurų kainuos jų dėžė. Visame pasaulyje vyksta sezoniniai išpardavimai, o Kurševelyje – niekada. Prabangiausiose Paryžiaus parduotuvėse juokaujama, kad tai, ko neparduoda, reikia siųsti į Kanus – ten besiilsintys turčiai savo damoms supirks viską. Nepardavė ir ten? Tada – Kurševelis! Mažoje erdvėje besimaldami vieni per kitus po tuos pačius butikus poilsiautojai nušluoja lentynas. O jei užsimanys to, ko ten nėra, tuoj pat gaus, bus pristatyta į mažytį vietinį oro uostą. Kadaise Trijų slėnių teritorijoje gyveno žemdirbiai. Įsikūrusieji pietinėje pusėje džiaugdavosi, kad saulė greitai ištirpdo sniegą, galima anksti ganyti karves, iš kurių pieno gaminamas garsusis šveicariškas šokoladas, avis. Tačiau, atsiradus slidinėjimo kurortui, toje kadaise turtingoje pietinėje pusėje liko vargšai, o šiaurėje stūksoję piemenų namai tapo penkių žvaigždučių viešbučiais, buvusios ganyklos – šimtakilometrinėmis trasomis. Beje, karvių ir avių iš viršutiniame „Blac Pearl” aukšte esančios svetainės ir terasos kartais galima pamatyti. Prieš slidinėjimo sezoną jos čia „padirba žoliapjovėmis”, kad nebereikėtų šienauti. Bent kas nors madingajame Kurševelyje dirba veltui.

ŽIEMA ‘19/20

technologijų pionieriai, ištobulinę premium klasės plaukų formavimo įrankius

Kiekvienas „Cloud Nine“ plaukų formavimo įrankis yra pagamintas taip, kad kurtų prabangos pojūtį, o jo naudojimas — pranoktų lūkesčius. Visi formavimo įrankiai idealiai veikia žemesnėmis temperatūromis nei įprastai, o karštis tolygiai pasiskirsto per visą itin glotnų, mineralų prisotintą keraminį paviršių. Nustatant tinkamiausią temperatūrą, drėgmė išlieka plauko viduje, užsidaro kutikulė ir plauko žvyneliai, todėl plaukai labiau blizga ir suformuotas įvaizdis išlieka dar ilgiau! Drėgmės ir lankstumo išsaugojimas Analogų neturinčios MiCOM technologijos Prabangos pojūtis formuojant

Struktūrą tausojančios temperatūros Mineralais prisotintos plokštelės

Išskirtinės prekybos vietos: KUKLA Beauty Box | unison | atwins.lt | +370 612 20556

čia atvyko kitas garsus prancūzas – kvepalų couturier Serge’as Lutensas. Taip pat neatsispyręs miesto žavesiui, 1970-aisiais į šurmulingąją mediną perkėlė savo namus ir kvapų laboratoriją. „Galiu prisipažinti, kad prieš atvykstant į Maroką 1968 metais mano penktasis jausmas buvo aptingęs... Maroko aromatą siečiau su jo gyvenimo būdu, kuris leidžia išlikti individu net tirštoje minioje”, – viename interviu kalbėjo Serge’as Lutensas. Būtent Marakeše jis sukūrė legendinius kvepalus „Féminité du Bois” (1992 m.) ir tapo vienu pirmųjų nišinių kvepalų kūrėjų.

SERGE’O LUTENSO NAMAI MARAKEŠE

KIEK VĖLIAU, 1968 METAIS,

Tuo pat metu Serge’as Lutensas aplink laboratoriją ir namus įsigijo 60 riadų (tipiškas marokiečių būstas su vidiniu kiemeliu) ir kūrė tokius, kurie įkūnytų aukščiausio lygio Maroko amatininkų ir meistrų darbus bei tradicijas. Iki 2018-ųjų šis meistrystės ir stiliaus šedevras buvo kruopščiai saugomas nuo viešų akių, kol Maroko karalius Muchamedas VI neįkalbėjo Serge’o Lutenso bendradarbiauti su jo asmeniškai globojamu brangiausiu Marakešo viešbučiu „Royal Mansour”. „Royal Mansour” atidarymo nekantriai laukė ne tik šalies aukštuomenė, bet ir visas prabangos turizmo sektorius, nes šiuolaikiškas karalius pažadėjo sukurti geriausią visų laikų viešbutį Maroke. Pravartu paminėti, kad prie interjero darbavosi net 1 200 garsiausių Maroko meistrų! Ir kai 2010 metais 4 tonas sveriantys bronziniai vartai buvo atverti prabangą ir privatumą mėgstantiems keliautojams, neliko abejonių, jog jis vertas muziejaus statuso. Viešbučio svečiai apgyvendinami privačiuose riaduose, naudojasi liokajaus

paslaugomis, jiems siūlomos išskirtinės patirtys – pavyzdžiui, privatus apsilankymas Serge’o Lutenso namuose, kur galima ne tik pasigrožėti kvapą gniaužiančiais spalvingais interjerais, bet ir užsukti į maestro kvapų laboratoriją. visuomet prisimenu ir kitą legendinį viešbutį – „La Mamounia”. Jo bare ne vieną cigarą surūkė Winstonas Churchillis, o slenkstį mynė, ko gero, visi XX amžiuje Marakeše lankęsi karališkųjų šeimų atstovai. Pasveikinti plačiai besišypsančių įspūdingo stoto baltai apsirengusių durininkų, pateksite į bohemiškai prigesintų šviesų karalystę (garsaus interjero guru Jacques’o Garcios sprendimas), kur pirmiausia pasitiks „La Mamounia” kvapas „Dattes” („Datulės”), specialiai sukurtas „Fragonard” kvapų namuose. Nežinau, kuo kvepėjo viešbutis, kai atvėrė duris pasaulio galingiesiems ir žaviesiems 1929 metais, – gal ponių kvepalais ar ponų cigarais, bet šiandien šis „La Mamounia” kvapas, mano nuomone, yra vienas sėkmingiausių viešbučių kvepalų. Žinoma, „La Mamounia” garsėja ne tik kvapu – nepamirškime įstabaus grožio 15 hektarų parko, kurį viešbučio užsakovas, Maroko karalius Mohammedas ben Abdallah, 1929-aisiais padovanojo sūnui Mamounui, istorinių fotografijų, vaizduojančių paprastus Maroko žmones, kolekcijos, vieno geriausių marokietiško maisto restoranų „Le Marocain” ir džiazo muzikos koncertų „Le Churchill” bare. O dar tas raudonojo vyno spalvų aksomas interjere... KALBĖDAMA APIE MARAKEŠO KVAPUS

Beje, kievienas Marakešo viešbutis siūlo vis kitą spalvų paletę. Tarkim, „Royal Mansour” dominuoja karališkosios – balta ir aukso. O štai vos prieš metus atidarytame

buvusio populiaraus modelio Adrianos Karembeu ir jos vyro André Ohaniano viešbutyje „Palais Ronsard” akcentuojami mėlynos ir žalios atspalviai. „Palais Ronsard”, vienas iš vos dviejų Marakešo viešbučių, priklausančių prestižinei „Relais & Châteaux” grandinei, esantis 20 minučių kelio nuo šurmulingos medinos, savo svečiams siūlo ramybės, skonių ir spalvų oazę. Įsikūręs 1940-aisiais iškilusiame pastate, vos 22 erdvius kambarius turintis viešbutis pagal savininkų sumanymą turėjo tapti jiems naujaisiais namais po 2014 metais Marakeše vykusių prašmatnių vestuvių. Iš dalies planas pavyko, nes žavioji Adriana ir jos vyras armėnų kilmės verslininkas, kuriam priklauso vienas madingiausių Marakešo klubų „Jad Mahal”, iš tiesų čia ir gyvena. Tačiau savo namus jie atvėrė ir keliautojams, kuriems svarbu privatumas, sveikas maistas, paruoštas pagal „Michelin” žvaigždute apdovanoto virtuvės šefo Xavier Mathieu, dirbančio „Phébus & Spa” Gordes miestelyje (Prancūzija), rekomendacijas, ir stilinga aplinka, kiek primenanti Prancūzijos Provansą. O karščiausia naujiena Marakešo viešbučių žemėlapyje – gruodį duris atversiantis brangiausių Indijos viešbučių tinklui priklausantis „The Oberoi Marrakech”. Čia dera arabiškos ir indiškos tradicijos bei spalvos, svečių laukia 84 kambariai, gražus 11 hektarų parkas, 2 000 kv. m SPA zona, kur galima pasimėgauti ajurvedinėmis ir tradicinėmis marokietiškomis procedūromis, trys restoranai. Tikiuosi, naujojo viešbučio vadovai pagalvojo ir apie kvapą. Juk Serge’as Lutensas sakė, kad Maroko kvapas sujungia visus pojūčius.

INGA BYTAUTĖ, IŠSKIRTINIŲ KELIONIŲ ORGANIZATORĖ

Visos Marakešo spalvos ir kvapai „Marakešas išmokė mane spalvų. Iki Marakešo viskas buvo juoda”, – viename interviu yra sakęs Yves’as Saint Laurent’as. Šį miestą kūrėjas „atrado” 1966-aisiais ir taip pamilo, kad galiausiai įsigijo indigo mėlynumo vilą Mažorelio soduose. 2017 metų rudenį duris atvėręs „Musée Yves Saint Laurent” tapo pirmuoju mados muziejumi Afrikos žemyne ir vienu lankomiausių Maroke. Beje, priešais esančiame viename madingiausių Marakešo konceptualių butikų – „33 Rue Majorelle” galima įsigyti stilingų lauktuvių.

„ROYAL MANSOUR MARRAKECH” VIEŠBUTIS

ŽIEMA ‘19/20

„Cheval Blanc St-Barth Isle de France” VIEŠBUTIS

„Eden Rock – St Barths” Kambarys – nuo 1 800 Eur už parą (ne Kalėdų ir Naujųjų laikotarpiu) https://www.oetkercollection.com/ hotels/eden-rock-st-barths/ „Cheval Blanc St-Barth Isle de France” Kambarys – nuo 1 400 Eur už parą (ne Kalėdų ir Naujųjų laikotarpiu) www.chevalblanc.com/en/maison/ st-barth-isle-de-france/

PONIA LINA KUČINSKIENĖ „MUSÉE YVES SAINT LAURENT MARRAKECH”

„Le Sereno Saint Barthelemy” Kambario kainos – nuo 1 100 Eur už parą (ne Kalėdų ir Naujųjų laikotarpiu) https://www.serenohotels.com/ property/le-sereno/

Madingiausios salos atgimimas

Geriausias laikas keliauti į Marakešą – nuo rugsėjo iki balandžio. Prieš vykdami pasidomėkite orų prognozėmis, nes gruodį dienos temperatūra gali svyruoti nuo 10 iki 18 laipsnių šilumos.

Šv. Bartolomėjaus sala, Karibai

NUOTRAUKOS: OETKER COLLECTION, CHEVAL BLANC ST-BARTH ISLE DE FRANCE

„Musée Yves Saint Laurent” Rue Yves St Laurent, Marrakech 40000, Marokas https://museeyslparis.com/en/ „33 Rue Majorelle” 33 Rue Yves St Laurent, Marrakech 40000, Marokas https://www.33ruemajorelle.com/ „Serge Lutens” https://www.sergelutens.com „Royal Mansour” Rue Abou Abbas El Sebti‚ 40000, Marokas https://www.royalmansour.com/ en/ Riado kaina – nuo 1 150 Eur už parą (ne Kalėdų ir Naujųjų laikotarpiu) „La Mamounia” Avenue Bab Jdid‚ Marrakesh 40040, Marokas https://www.mamounia.com/en/ Kambario kaina – nuo 550 Eur už parą (ne Kalėdų ir Naujųjų laikotarpiu) „Palais Ronsard” ABYAD, Municipalité, Palais Ronsard Propriété SALAH 7, Marrakech, Marokas https://palaisronsard.com/ Kambario kaina – nuo 350 Eur už parą (ne Kalėdų ir Naujųjų laikotarpiu) „The Oberoi Marrakech” The Oberoi, Route d’Ouarzazate, Marokas https://www.oberoihotels.com/ hotels-in-morocco-marrakech/ Vilos kaina – nuo 760 Eur už parą (ne Kalėdų ir Naujųjų laikotarpiu)

ŽIEMA ‘19/20

Pasirinkę šį rojaus kampelį žiemos atostogoms ne tik paremsite po gamtos stichijos ant kojų vėl besistojančią salą, bet ir išvysite visiškai naują Šv. Bartolomėjaus veidą – juk visi 28 salos viešbučiai atsitiesę po Irmos tapo dar gražesni. Provanso kaimelio atmosfera taip pat niekur nedingo! Fantastiški paplūdimio barai, nauji gurmaniški restoranai, senuose akmeniniuose Gustavijos skliautuose įsikūrę stilingi butikai ir madinga, šiek tiek bohemiška publika – ar reikia daugiau priežasčių lietuvišką šaltuką iškeisti į Karibų saulę?

galingiausias uraganas Irma ir jam iš paskos atskriejusi Marija skaudžiai smogė Karibų salynui. Kelios salos, tarp jų – ir madingasis Šv. Bartolomėjus, buvo beveik sulygintos su žeme. Geriausi viešbučiai ir brangiausios vilos šalia gražių paplūdimių nukentėjo labiausiai.

2017 METAIS VIRŠ ATLANTO PAKILĘS

Ir štai praėjus dvejiems metams po intensyvių renovavimo darbų, sulaukus milžiniškos vietos gyventojų pagalbos Šv. Bartolomėjaus sala 2019-ųjų Kalėdas pasitiks atverdama paskutinio nuo stichijos nukentėjusio legendinio „Eden Rock – St Barths” viešbučio duris. Jame – 37 kambariai, visiškai atnaujintas „Sand” baras, kurio meniu sudarė garsusis JAV virtuvės šefas Jeanas-Georges’as Vongerichtenas (beje, saloje taip pat turintis vilą). Įkurtas ir naujas baras „Remy Bar”, jis gavo pirmojo viešbučio savininko Rémy de Haeneno vardą (šiuo metu viešbutis priklauso Pippos Middleton vyro šeimai).

paplūdimio įsikūręs „Le Sereno Saint Barthelemy” viešbutis (jo „brolis” „Il Sereno Lago di Como” yra prie Komo ežero) buvo galutinai renovuotas ir papildytas dar 6 kambariais (iš viso jų – 39). Viešbučio svečiai kviečiami į jūrų gėrybių restoraną paplūdimyje (rekomenduojama avalynė – jokios avalynės) ir naują barą, siūloma išbandyti „Valmont” kosmetikos SPA ir dar daug visokių lepinančių paslaugų.

„EDEN ROCK – ST BARTHS” VIEŠBUTIS

St-Barth Isle de France” viešbutis, priklausantis LVMH koncernui ir įvardijamas kaip vienas prašmatniausių saloje, keliautojus priima nuo praėjusios sezono, bet tik po lapkričio 26 dienos planuoja atverti 61 atnaujinto kambario duris, jų interjerą kūrė žinomas prancūzų architektas Jacques’as Grange.

„CHEVAL BLANC

Ramesnėje šiaurinėje salos dalyje prie Grand Cul-de-Sac

„CHEVAL BLANC ST-BARTH ISLE DE FRANCE” VIEŠBUTIS

RYTOJAUS VYRAS RENKASI KLASIKĄ

ŽIEMA ‘19/20

TEKSTAS – DEIMANTĖ BULBENKAITĖ

NUOTRAUKOS – „VIDA PRESS”

Kas šiandien yra vyriška mada: klasikinis kostiumas, pasaulio didmiesčių gatves valdanti hypebeast banga, o gal nesibaigiančios individualumo paieškos? „„Suit Supply“ rinkodaros vadovas ir vyriško įvaizdžio ekspertas Paulius STUMBRA įsitikinęs: mados ciklas sukasi nepaliaujamai, tačiau klasika niekada nemiršta. Priešingai – šiandien ji tampa aktualesnė nei anksčiau, nors ir įgauna modernių bruožų.

ŽIEMA ‘19/20

PAULIUS STUMBRA

Pokalbį norėčiau pradėti klausimu apie vyriškos aprangos industriją. Jau kelerius metus kalbama apie savotišką jos renesansą – vyrai renkasi laisvesnius, drąsesnius sprendimus, grįžtama prie puošnesnių, klasikinių idėjų. Kodėl ir kaip tai vyksta, kokia vyrų mados ateitis? Anksčiau vyrai turėjo aiškias aprangos gaires, tam tikrą uniformą – kostiumas, marškiniai, batai, o dabar esame gerokai laisvesni. Prieš dešimt ar penkiolika metų mažai kas būtų pagalvojęs, kad sportbačiai verslo susitikime taps norma. Ironiška, kad šiandien keisčiau atrodo visa eilutė, tad galime tik spėti, kaip atrodysime dar po dešimties metų: galbūt laisviau, o gal... kaip tik ne. Neseniai mokymuose Amsterdame kolega prancūzas nustebino įžvalga, kad jaunosios kartos klientų skonis labai sparčiai kinta: seniau jie būtų taupę naujausiam džemperiui iš „Balenciaga” ar „Vetements”, o šiandien žvilgsniai krypsta į smart stilistiką, kostiumą. Tai patvirtina ir skaičiai – pavyzdžiui, esu girdėjęs, kad Paryžiuje klasikinės vyriškos aprangos salonai gerina pardavimo rekordus. Rodos, Paryžius – mados miestas, kur tendencijos turėtų būti svarbiau už viską, bet ne – kostiumas susigrąžina pozicijas.

švarko su šilku ar kašmyru – paprasta, geros kokybės vilna tarnaus ilgiau. O kaip šiame kontekste atrodo Lietuvos vyrai? Rodos, ir pas mus pastebimas vadinamasis „Mad Men” ar Tomo Fordo stiliaus efektas? Tikrai taip. Jei kalbame apie Tomo Fordo reklamas, jo režisuotus filmus, serialus „Suits” ar „Mad Men” – vyrai ten iš tiesų atrodo gerai, tad nenuostabu, kad žiūrovui norisi atrodyti panašiai, vadovautis tokia tendencija. Ilgą laiką daugelis Lietuvos vyrų negalėjo prioriteto teikti stiliui ar estetikai. Sovietmečiu ribotos galimybės vertė sutelkti dėmesį į funkciją ir ilgaamžiškumą, dar labiau situaciją iškraipė dešimtasis dešimtmetis, skatinęs pritapti, o ne išsiskirti stiliumi. Reta šeimų, kuriose kelios vyrų kartos galėtų pasigirti aprangos tradicija. Kokią įtaką tai daro dabartiniam vyrų skoniui? Manau, lietuvių skonis dar tik formuojasi ir formuosis. Italų ar prancūzų estetikos pojūtis užkoduotas DNR – jei tėvai ir seneliai ėjo į tą pačią siuvyklą, veikiausiai ten eis ir vaikai bei anūkai.

Ar vyrų mada po truputį artėja prie moteriškos? Ar požiūris, tendencijos panašėja? Manau, tai tiesiog natūralu. Vyrų ir moterų mada pradeda niveliuotis, daug drabužių turi unisex bruožų, moterys drąsiai eina apsipirkti į vyrų skyrių, o vyrai – vis dažniau į moterų. Vienodi sportbačiai, vienodi marškinėliai – viskas supanašėję ir susimaišę.

Užsienyje natūralu eiti rinktis kostiumo su tėčiu ar seneliu, o jaunas lietuvis to tikriausiai nedarytų... Būtent! Bet, tarkime, jei turėsiu sūnų, jis galės su manimi drąsiai tartis, nes mano kartos vyrai jau žino, kas yra drabužis, kaip jį pasirinkti. Taip, neturime savo bespoke tradicijos ar vietinio Savile Row atitikmens, turbūt ir neturėsime. Bet juk galime lavintis ir bent jau sužinoti, koks turi būti tinkamas vyriškų kelnių ilgis, suprasti, kad lininis švarkas žiemą turi likti spintoje. Straipsnių prirašyta šimtai, tačiau įsisavinti tą informaciją dar užtruks.

Kuo įdomus vyriškos mados pasaulis? Kas darbą vyriškos mados srityje paverčia dinamišku ir išskirtiniu? Na, vyrų mada tikrai nėra tokia greita kaip moterų: vieną sezoną jie nešioja švarką ant nuogo kūno, kitą ne ant nuogo, bet švarkas vis tiek tas pats. Vyrų mada nėra tokio plataus diapazono, likęs tas pats kostiumas, klasikinės kelnės, marškiniai, keičiasi tik ilgis ir plotis. Tiesa, vyrų aprangai taikoma daugiau taisyklių, labiau kreipiamas dėmesys į audinius, kokybę, kilmę, pavyzdžiui, tokių principų laikosi „Ermenegildo Zegna”, „Brunello Cucinelli”. Įdomu tai, kad prabangiausi vyriškos mados namai kolekcijų beveik nekeičia, metai iš metų kartojami tie patys klasikiniai siluetai, atsiranda nebent viena kita nauja spalva. Čia negalioja ir mitas „brangus daiktas turi tarnauti ilgai” – mat prabangus kostiumas, pasiūtas iš plonytės vilnos, turi būti dėvimas tik išskirtinėmis progomis. Kasdienai nereikia rinktis

Kokią įtaką vyrų apsipirkimo įpročiams šiandien turi greitosios mados gamintojai? Jie kuria tiesiog madingus, jaunatviškus daiktus. Sakoma, jog šiais laikais reikėtų turėti vieną kitą brangų drabužį, o didžioji dalis garderobo gali būti iš greitosios mados parduotuvių. Jeigu būčiau moteris, turbūt pats vadovaučiausi šia idėja. Manau, moteriai svarbiausia – gera rankinė, geri batai, paltas ar odinė striukė. O kalbant apie vyrus... juk reikia ir gero palto, ir gero kostiumo, ir gerų batų, ir gerų džinsų, ir net sportbačių gerų. Taip išeina, kad nelabai yra erdvės ką nors pasirinkti kitaip. Ypač jeigu kalbame apie vyrus, perkančius „Brunello Cucinelli” kostiumą už 4 000 eurų, – juk prie jo tikrai netiks batai vos už šimtą ar du. O vadinamieji hypebeasts perka ir neįtikėtinai brangius džemperius, marškinėlius, net kojines, ką seniau buvo įprasta pirkti greitosios mados parduotuvėse.

ŽIEMA ‘19/20

DIDŽIULĘ ĮTAKĄ TURI SOCIALINIAI TINKLAI, KUR IR VYRAI PRADEDA IEŠKOTI INFORMACIJOS APIE MADĄ, SEKTI STILINGAS ĮŽYMYBES. NE VELTUI SAKOMA, KAD PATS CRISTIANO RONALDO IŠ SAVO INSTAGRAMO PASKYROS UŽDIRBA DAUGIAU NEI IŠ TIESIOGINĖS VEIKLOS.

Atrodo, kad šiandien vyriška mada tarsi įstrigusi tarp dviejų polių – absoliučios klasikos, matomos Florencijos „Pitti Uomo” mados savaitėje, ir minėtų hypebeast, kurie eina iš proto dėl naujausių prekių ženklų ir gatvės mados. Ką tai sako apie šiandienos vyrus? Kaip jie renkasi, ką dėvėti? Tikiu, jog hypebeast mada greitai pasibaigs, nes vyrai pradeda suvokti, kad gal nebūtina už paprastą džemperį mokėti 600 eurų, jo kokybė tikrai tiek neverta. Tik galbūt šiek tiek ironiška, kad tiek pitti uomo vyrai, tiek hypebeast siekia to paties – pasirodyti, kokie jie išskirtiniai ir kokie ištikimi savo filosofijai. Didžiulę įtaką turi socialiniai tinklai, kur ir vyrai pradeda ieškoti informacijos apie madą, sekti stilingas įžymybes. Ne veltui sakoma, kad pats Cristiano Ronaldo iš savo instagramo paskyros uždirba daugiau nei iš tiesioginės veiklos. Be abejo, būtina paminėti ir rūpinimąsi ekologija, nes vis daugiau mados gerbėjų ieško tvaresnių, gamtai draugiškesnių sprendimų. Todėl nemažai mados kompanijų perdirba vilną, taupo vandenį. Kas, žvelgiant iš šalies, svarbiausia šiandieniam klientui? Norėčiau sakyti, kad ekologija, bet meluočiau: Lietuvoje tai dar nelaikoma prioritetu, bet situacija pasikeis. Pusiau rimtai, pusiau juokais džiaugiuosi, kad vyrai pagaliau siekia įsigyti būtent savo dydžio kostiumą, kreipia daugiau dėmesio į audinį, ilgaamžiškumą, ieško tinkamo kirpimo. Pastebiu, kad jaunėja ir klientūra, – jauni vyrai rimtai žiūri į kostiumą, įsigiję gerą eilutę pradeda jaustis iš tiesų suaugę, pasirengę siekti karjeros. Yra buvę, kad pas mus jaunuolį įsigyti kostiumo atsivedė močiutė – juk didelis įvykis! Norėčiau, kad daugiau gerų pavyzdžių matytume viešojoje erdvėje. Kartais pats dirbu stilistu ir matau, kad kolegoms pritrūksta elementarių vyriškos aprangos taisyklių išmanymo: kaip derinti audinius, koks turi būti rankovių ar kelnių ilgis, kaip turi būti surišta peteliškė. Tai – abėcėlė, tik ją išmokus galima pradėti eksperimentuoti, bet dažnai būna atvirkščiai.

Kaip jūs pats, būdamas mados profesionalas, formuojate savo aprangos stilių? Man artimiausias itališkas sprezzatura stilius, turintis šiek tiek nerūpestingą, bet gana formalų atspalvį. Suprask – daug galvoji, ką apsirengti, bet turi atrodyti natūraliai elegantiškas, kasdieniškas. Todėl mano aprangos pagrindas – klasikinis kostiumas, leidžiu sau jį pagyvinti sportine avalyne, kartais prie klasikinio vilnos švarko deriniu sportiškesnes kelnes, įdomesnius papuošalus. Mėgstu kai kuriuos dabar madingus prekių ženklus, bet nenoriu iki galo pasiduoti jų įtakai. Nuo ko vyrams geriausia pradėti formuoti skonį, atpažinti kokybę ir klasiką? Visų pirma – pasitikėti profesionalais, tai lengviausia išeitis. Pas kirpėją einame juo pasitikėdami, tas pats turėtų galioti ir einant apsipirkti. Kreipti dėmesį į audinių sudėtį. Rinktis neutralias, žemiškas spalvas. Svarbiausia, atsistojus priešais veidrodį save įvertinti kritiškai. Jei kalbame apie pavyzdžius, man vienas geriausių ir populiariausių – Davidas Beckhamas. Jis visuomet atrodo puikiai, vyriškai. Nesvarbu, tai būtų teniso mačas, oro uostas ar net karališkosios vestuvės. Jis visada paiso aprangos kodo, nepersistengia, renkasi nepretenzingus sprendimus. Vyrų stiliaus tendencijas puikiai atskleidžia ir gausybė kokybiškų leidinių – nuo „GQ” iki „Esquire”, jų jau galima rasti ir pas mus, bet, neslėpkime, daugelis žurnalus skaito tik tada, kai nuperka moterys. Kažkodėl vis dar sakoma, kad domėtis mada – nevyriška... Man labai keista, kodėl tai laikoma nevyriška, juk drabužiai ir įvaizdis – itin vyriški dalykai! Garsiausi batsiuviai, kostiumų siuvėjai iš kartos į kartą yra vyrai, tai tiesiog tradicija. Pamažu jas kurti metas ir mums.

PAULIUS STUMBRA REKOMENDUOJA SEKTI: Nick Wooster (@nickwooster) Kęstas Rimdžius (@krimdzius) Frederik Lentz Andersen (@frederik_la) Alessandro Squarzi (@alessandrosquarzi) Raimondas Pasternackis (@raimondas_pasternackis) Carlo Emmepi (@carloemmepi)

ŽIEMA ‘19/20

JOKIŲ TAISYKLIŲ

NUOTRAUKA – GEDIMINAS ŽILINSKAS

Madingi vyrai šį sezoną turi iš ko rinktis – plaukų kirpimo forma ne tik kvadratinė, bet ir ovali, trikampė, banguota, su įvairiausiomis detalėmis, linijų paskutimais, pašiaušiamais ,„ragais“. Viršugalvis šukuojamas tiek į priekį su griežtais kirpčiais, tiek į viršų, pabrėžiant natūralią plaukų struktūrą, o šonai ir pakaušis vis dar skutami trumpai. Populiarusis gatvės stilius nepaiso jokių taisyklių, tai ir ši kirpyklų ,,Woxx Barbers“ įkūrėjo, vyriškų kirpimų meistro ir barzdaskučio RAIMONDO PASTERNACKIO sukurta šukuosena galėtų vadintis ,„No Rules“ – jokių taisyklių. Ji nesunkiai transformuojama į penkias skirtingas, keičiant plaukų formavimo priemones, – iš matinės į blizgią ar šlapio efekto. Kaip ir apranga: rytą – klasika, po darbų – sportinis stilius ar jo ir klasikos miksas.

ŽIEMA ‘19/20

ALANUI 490 Eur www.alanui.it ig: @alanui

NATIVE SONS 317 Eur www.nativesons-eyewear.com ig: @native_sons_eyewear

NEIL BARRETT 380 Eur www.neilbarrett.com ig: @neilbarrett SAINT LAURENT 1 590 Eur 27 x 35 x 10 cm www.ysl.com ig: @ysl

TOM FORD FUCKING FABULOUS 30 ml, 179 Eur www.kristiana.lt ig: @kristiana_lt

ACNE STUDIOS 950 Eur www.acnestudios.com ig: @acnestudios

WACKO MARIA 390 Eur www.wackomaria-paradisetokyo.jp ig: @wackomaria_guiltyparties

Subalansuota scenos žvaigždei Derinys, kuriame svarbiausias – ilgas I formos „,Acne Studios“ paltas, ko gero, būtų patikęs ir Johnui Lennonui, ir Prince’ui, ir Davidui Bowie. Viskas elegantiška, juoda, bohemiška ir... šiek tiek moteriška. Kuprinė ir portfelis viename puikiai tiks prie sezono must have neliemenuoto palto, nes plonos petnešos nesujauks drabužio formos. Stilinga „,ušanka“ saugos galvą nuo šalčio, o moterimis ir gyvatėmis dekoruotas megztinis padės sukurti laisvą menišką įspūdį. Subalansuota scenos žvaigždėms – ir ne tik. LIMITATO 300 Eur www.limitato.shop ig: @limitato

COS 79 Eur www.cosstores.com ig: @cosstores

BURBERRY 490 Eur 188 x 30 cm www.lt.burberry.com ig: @burberry

BURBERRY 420 Eur www.lt.burberry.com ig: @burberry

EYTYS 230 Eur www.eytys.com ig: @eytys THOM BROWNE 3 470 Eur 33 x 43 x 21 cm www.thombrowne.com ig: @thombrowneny

BALENCIAGA 1 100 Eur www.balenciaga.com ig: @balenciaga

ŽIEMA ‘19/20

Geros vietos

chemija TEKSTAS – DALIA MUSTEIKYTĖ

NUOTRAUKOS - GEDMANTAS KROPIS

„Vieta neturistinė, ten renkasi vietiniai”, – keliaujant svetur tokia rekomendacija paprastai priverčia suklusti. Nes juk vietiniai eina ten, kur tikrai gerai! Būtent taip Vilniaus senamiestyje esantį bistro „Pranciškonai” apibūdina jo šeimininkas DAINIUS VASILIAUSKAS. Ko reikia, kad iš pažiūros niekuo neišsiskirianti vieta taptų savotišku klubu, telkiančiu nemažą būrį bičiulių, tarp kurių – ir daug žinomų žmonių? Kiekvienas čia užsukdamas būna beveik įsitikinęs, kad sutiks draugų ir – labai dažnai – prie baro stovintį patį Dainių.

„Pranciškonų” šeimininkas Dainius Vasiliauskas mielai leidžia vakarus prie baro. Nuolatiniai svečiai mėgsta paplepėti su juo įvairiausiomis temomis – nuo gyvenimo naujienų iki vyno, apie kurį pirmasis Lietuvos someljė čempionas žino tikrai daug

Pažįstu žmogų, kuris dukart per savaitę tuo pačiu laiku – apie 18 valandą, iškart po darbo, praveria „Pranciškonų” duris dėl to paties aštuonkojo, taurės vyno ir, be abejo, savos kompanijos: vietų, kur konkrečią dieną konkrečiu metu nesitaręs sutiksi tą, kurį nori, egzistuoja ne tik filmuose. Taip būna ir šiame bistro.

ŽIEMA ‘19/20

„Ateinu ten kaip į namus. Man labai patinka. Dainius žino, ką daro. Puikus maistas, nuostabus aptarnavimas”, – socialiniame tinkle komplimentus „Pranciškonams” žeria vienas sostinės advokatas. Jam pritariančių – visas būrys. Kažkas tik pasiskundžia, jog kėdė nebuvo itin patogi ilgai sėdėti (beje, dalis kėdžių jau pakeistos į didesnes ir patogesnes). Bet šeimininkui komentarų skaityti net nereikia – viską jam, mielai leidžiančiam vakarus prie baro „Pranciškonuose”, nuolatiniai svečiai pasako į akis, nes per ketverius metus, kiek egzistuoja bistro, jie tapo draugais, net jei anksčiau ir nebuvo. „Vienas kitas turistas pas mus neišvengiamai užsuka – Senamiestis tokia jau vieta. Keli Vilniuje gyvenantys užsieniečiai tapę nuolatiniais klientais. Atsitiktinių tikrai labai mažai ateina. Dauguma – pažįstami ar pažįstamų pažįstami”, – šypteli Dainius, buvęs operos dainininkas ir pirmasis Lietuvos someljė čempionas. Kavos susitinkame jau penkioliktus metus skaičiuojančiame jo restorane „Saint Germain”. Mat „Pranciškonai” dirba vakarais, o tada kompaktiškoje erdvėje kalbėtis būtų sudėtingiau – bendrauti ir valgyti renkasi svečiai, kuriems nebereikia vartyti meniu: visi ir taip mintinai žino, ko čia atėjo. Dainiau, turbūt per tuos penkiolika metų kas nors vis paklausdavo to paties: kaip pavyko suderinti tokius tolimus operinio dainavimo ir restoranų verslo pasaulius? Man viskas čia puikiausiai dera. Esu gavęs išsilavinimą Muzikos ir teatro akademijoje, bet gyvenimas pasisuko taip, kad darau, kas patinka ir gerai pavyksta. Ir dėl nieko nesigailiu. Kažkiek padainuoti teko, bet scenoje rimčiau, galima sakyti, nestovėjau. Mano balsas – boso, nesu tenoras, o operoje jie uždirba visus pinigus (juokiasi). Kaip ten sakoma: tenoras įsimyli, baritonas suvedžioja, o bosas veda. Toks tas operos humoras. Aš save radau kitur. Ir nieko daugiau nemoku daryti. Kaip greta savų ir užsienio žvaigždžių pamėgto ir išgarsinto „Saint Germain” atsirado „Pranciškonai”? Jau seniai man Pranciškonų gatvelė, ypač jos kampas arčiau Trakų gatvės, kur anksčiau veikė „Parko kavinė”, atrodė labai simpatiška vieta. Prieš ketverius metus pamačiau, kad čia nuomojamos patalpos. Pats net nėjau – su vaikais dviem savaitėms buvau išvykęs į Nidą. Paprašiau, kad už mane ten užsuktų ir apžiūrėtų bičiulis. Tada beveik viską sutvarkiau telefonu, nes savininkas žinojo „Saint Germain”. Kai grįžau iš pajūrio, pasirašėme sutartis – ir viskas. Tuomet jau prasidėjo stiliaus kūrimo darbai. Norėjau, kad aplinka nebūtų restoraninė, kad erdvėje būtų daugiau stovima arba sėdima aukštai – taip ir pavyko. Panašios stilistikos vietą buvau nusižiūrėjęs Paryžiuje. „Pranciškonuose” daugiau

bendraujama, todėl sėdintys ir stovintys yra viename lygmenyje, nemažai žmonių po visą nedidelę erdvę migruoja. Vietą kūriau kaip sau, kad būtų tokia, kur pačiam patiktų leisti laiką. Čia jaukiai telpa apie trisdešimt lankytojų. Pagal patalpą gražiai išlenktas baras patogus, nes prie jo susėdę keturiese ar penkiese gali vieni kitus matyti, nereikia kalbėtis persisukus. Bet kiek kavinių, restoranų – dar geresnėse vietose, turinčių patogesnes kėdes, taip niekada ir nevirsta traukos centrais. Kokia to paslaptis? Sunku pasakyti, nes tai visuomet šiek tiek yra loterija. Gali būti viską apskaičiavęs labai gerai, bet nieko neišeis. O kitą sykį, regis, minusų nemažai, bet vis vien pasiseka. Pavyzdžiui, „Pranciškonų” erdvė maža, asmeniška, todėl daug kas labai priklauso nuo žmonių, kurie dirba. Ten turi rasti kontaktą su svečiais, nes jie visą laiką tave mato ir tu juos matai, pasislėpti nėra kur. Pradžioje bandėme personalą samdyti, tačiau nieko neišėjo, chemijos neatsirado. Dabar bistro dažnai būnu aš, mano sužadėtinė Skaistė, irgi lengvai užmezganti ryšį su žmonėmis, šie ją taip pat mėgsta. Prieš metus prie mūsų prisijungė dar viena mergina ir puikiai papildė kolektyvą. Rasti toje vietoje galintį dirbti žmogų tikrai sunku. Kodėl? Nes jis visada matomas, visuomet turi būti smagus ir mielas bendraudamas su klientais? Nemanau. Juk bendravimas – gyvas procesas, net fiziškai neįmanoma būti visąlaik gerai nusiteikusiam, viskuo patenkintam. Gyvenime juk taip nebūna. Manęs ar kolegos prie baro neturi slėgti papildomas krūvis, kad būtiniausiai reikia užimti ir linksminti svečią. Kodėl turėtum, jei nenori kalbėtis? Su pažįstamais natūraliai persimetu vienu kitu sakiniu, kas ir kaip. O tie, kurie pas mus ateina, patys būna įvairiausios nuotaikos. Čia nėra ta vieta, kur darai viską dėl klientų. Jie irgi turi dėl mūsų pasistengti. Ir ką jie turi padaryti dėl jūsų? Elgtis pagarbiai. Mes drąsiai galime pasakyti: „Atleiskite, čia jums ne vieta.” Aišku, gal kitokiais, mandagesniais, žodžiais. Arba nepasakyti tiesiogiai, bet leisti tai suprasti. Nesiverčiame per galvą, kad svečias grįžtų, jei to nenorime. Juk tai normalu. Su mergina, perėjusia pas mus iš prabangaus viešbučio, kalbėjomės apie darbo ten ir čia skirtumus. Ten turi nertis iš kailio, kai kas nors aiškina, kad nori tokių ar kitokių salotų, kad iš jų reikia ką nors išimti, ko nors pridėti. Ir visi užgaidoms bei pageidavimams privalo kantriausiai paklusti. Mes taip nedarysim – nutarėm iškart.

Žmonės, kurie pas mus lankosi, turi pajusti, kad čia – ne penkių žvaigždučių viešbutis. Su visais bendraujame draugiškai, bet visi – mes ir jie – turime justi ribas. Mums tikrai nereikia didelių reklamų, nereikia, kad rinktųsi tie, kurie čia netinka. Nenorime, kad vieta keistųsi. Klubo atmosfera ir yra tai, ko siekiame. Apie aštuoniasdešimt procentų lankytojų vieni kitus pažįsta, dėl to smagu jiems patiems. Labai dažnai prie baro stovite pats. Vadinasi, teorija, kad sekasi, kol dirba pats šeimininkas, teisinga? Nebūtinai, bet toje vietoje – taip. Apskritai šis verslas sudėtingas, prieš pradėdamas negali nieko tiksliai apskaičiuoti. Galima numatyti srautus, bet kaip žinoti, kas kiek atėjęs išleis? Viskas labai individualu, asmeniška. Vienur, žiūrėkit, amžinai sklidina žmonių, o čia pat, šalia – tuščia. Kodėl? Gal vieni patraukia gera virtuve, garsiu šefu?.. Pasakyti vienareikšmiškai, jog viskas priklauso nuo virtuvės, negalima. Manau, lemia emocija, kurią patiri, o ji susideda iš daugybės dalykų: interjero, atmosferos, žmonių, kurie kartu su tavimi, socializacijos, aptarnavimo, kainos ir kokybės santykio, net vyno pasirinkimo, jeigu tai vieta, kur geriamas vynas, taurės, stalo įrankių, lėkščių. Daug dalykų susideda į visumą, ir ji arba užkabina žmogų, arba – ne. Juk dažniausiai kur nors einame ne tik pavalgyti: kiekvienam turi būti ne tik skanu – ir smagu. „Pranciškonų” maisto kultūra yra aukšto lygio. Sakyčiau, ne žemesnė nei „Saint Germain” restorane, kuris dėl to yra žinomas. Bistro turime labai pavykusių patiekalų ir ratą žmonių, kurie nuolatos ateina jų valgyti. Labai populiarus patiekalas iš menkių išpjovos, kurią perkame trečiadieniais, kai tik atveža į Vilnių. Svečiai mėgsta ir mūsų doradą, aštuonkojį, mėsos kepsnius, pasiūlome ir ekstra dalykų – ką gavome ir pagaminome tik tą dieną. Svečių srautus pavyksta nuspėti? Ne visada. Vakar žmonės iš vieno banko buvo užsisakę vakarienę, o nuolatiniai lankytojai ėjo ir ėjo. Apie aštuntą teko juos išprašyti. O kitomis dienomis, žiūrėk, gana tuščia. Lankotės pas konkurentus, stebite, kuo žmones patraukia jie? Valgau daugiausia savo bistro ar restorane, kitur nespėčiau, bet vaikštau vienur, kitur. Tik į nieką nežiūriu kaip į konkurentą. Džiaugiuosi, jei kam sekasi, o konkuruoti?.. Kas galėtų konkuruoti su „Pranciškonais”? Kitaip sakant, dirbti taip pat gerai (kvatoja). O jei rimtai, tai tikrai nebūtų paprasta.

Čia nėra ta vieta, kur darai viską dėl klientų. Jie irgi turi dėl mūsų pasistengti.

ŽIEMA ‘19/20

Maži dideli atradimai Šiuolaikinis menas ir domėjimasis vynu – taip didžiausias savo aistras apibūdina Vilma DAGILIENĖ. Žinomai kolekcininkei patinka ir skanus maistas, ji yra išranki, bet – ne tiek, kad leistųsi į gastronomines keliones, siekdama aplankyti tam tikrą restoraną, kuriame dirba pageidaujamas šefas.

NUOTRAUKOS - IŠ ASMENINIO ALBUMO

1 2 3 Įsimintiniausia iš pastaruoju metu aplankytų vietų – Tulumas Meksikoje. Išties pasisekė, kad kelionė sutapo su šiame majų civilizaciją menančiame mieste vykusiu meno festivaliu. Visas Tulumas pulsavo gera atmosfera, įspūdingos skulptūros buvo iškilusios tiesiog paplūdimyje.

https://www.tulum.com/

Nesureikšminu maisto ir restoranų, bet keliuose randu tikrai neprilygstamų patiekalų. Tai – desertas „Pavlova” restorane „Monsieur Bleu” Paryžiuje

https://monsieurbleu.com/#!/ carte Užsienio atradimams nenusileidžia lietuviški. Tai – lašišos tartaras bistro „Pranciškonai”, šefo Andriaus Kubiliaus ruošta antis viešbučio „Pacai” braserijoje „14 Horses” ir degustacinė vakarienė restorane „Džiaugsmas” su priderintais Bordo vynais. Jos metu ragavau netikėtą derinį: baltos žuvies su svariu raudonuoju 2009-ųjų „Château le Puy” vynu.

Renku šiuolaikinio meno darbus, naujausi įsigyti – Eglės Jauncems „Prakeiktas šermuonėlis” ir Dominyko Sidorovo „Laivų mūšis”. Šių autorių kūrinius įsigijau galerijoje „Vartai”. Tai jauni perspektyvūs menininkai, sulaukę ir užsienio kolekcininkų susidomėjimo.

http://eglejauncems.com/ https://www.artsy.net/artist/ dominykas-sidorovas

4 5 6 Labiausiai patikę pastarojo meto pirkiniai – „Celine” odinė striukė ir „Balenciaga” batai. Stengiuosi apsipirkti Lietuvoje, savoje šalyje, savoje aplinkoje, man patinka ateiti į parduotuvę ir gerai jaustis, patinka, kad pardavėjos bando nuoširdžiai patarti. „Celine” man asocijuojasi su prabanga, elegancija, inteligencija, „Balenciaga” – su sportiškumu. Taigi, bandau derinti abu stilius.

Šįmet būdama Prancūzijos buriuotojų rojumi vadinamame Bjarice išbandžiau naują sportą – banglentes. Anksčiau žaidžiau tenisą, daug bėgiojau. Prieš dvejus metus atradau pilatesą, jogą ir supratau, kad tai man labiausiai tinka ir patinka.

Kadangi domiuosi vynu, labai džiaugiausi nepraleidusi įdomios paskaitos apie 400 metų tradicijas puoselėjantį biodinaminį „Château le Puy” vyno ūkį. Panašias paskaitas ir įvairius pristatymus rengia „Vyno klubas”. Dar aš lankau someljė kursus.

https://www.tourisme.biarritz. fr/en

www.someljemokykla.lt http://www.chateau-le-puy.com/ en/

ŽIEMA ‘19/20