KUKLA Nr.5 by KUKLAmag

‘20 ruduo SEZONO ĮKVĖPIMAI

GYVENTI ČIA IR DABAR Kasdienybės žavesys, patogi prabanga ir naujos vertybės

RUDUO â&#x20AC;&#x2DC;20

NAUJAS

CHRONOLOGISTE

ABYSSINE + HIALURONO RŪGŠTIS + E VITAMINAS

JAUNINANTI IR GAIVINANTI PRIEŽIŪRA

GYVENKITE PAMIRŠĘ LAIKĄ

Redaktoriaus laiškas NUOTRAUKA - VAIDAS JOKUBAUSKAS

Atrodo, nėra labiau užknisusios temos nei karantinas – viskas apie tą laiką jau kalbėta ir tebėra kalbama visais įmanomais kanalais, nes fakto, kad priverstinė izoliacija pakeitė mūsų planus ir gyvenimus, neištrinsi ir nepamirši. Stebėdamas socialinę mediją net buvau suabejojęs, gal aš vienintelis per karantiną nepradėjau praktikuoti jogos, neperskaičiau dvidešimties knygų, nedalyvavau online koučingo užsiėmimuose. Kaip ir neišsiugdžiau meilės sportiniams kostiumams, kurie tiktų visiems gyvenimo atvejams. Tačiau per šį sudėtingą laiką dar kartą sau patvirtinau tai, ką kartais sukdamasis kasdienybėje primiršdavau: aš žiauriai myliu savo darbą, man labai patinka su draugais leisti laiką restoranuose, daug keliauti ir, galų gale, puoštis. Vienu metu, kaip ir dauguma, jau maniau, kad tai liks tik prisiminimuose, – juk pasaulis sustojo. Bet šiandien drąsiai galime sakyti: nieko panašaus! Vėl grįžtame prie įprastų dalykų, kuriuos mėgstame, tik kartu atrandame naujus: keliones po Lietuvą, nuostabius vietinius virtuvės šefus, kurie niekuo nenusileidžia užsienio kulinarijos žvaigždėms, dar labiau vertiname draugystę, puoselėjame ne tik savo išvaizdą – namų jaukumą taip pat. Smagu, kad mada randa naujų būdų mus pasiekti. Prieš gerą pusmetį kvietimas stebėti kolekcijos pristatymą sėdint pirmoje eilėje atrodė prabanga, o dabar ji prieinama kiekvienam – juk žiūrėti šį renginį internetu įsitaisius ant savo patogios sofos nieko nekainuoja. Šis numeris, lyg tyčia, pilnas prabangos. Nuostabių interjerų, skanaus maisto, naujausių mados tendencijų. Ir herojų, kurie siekia gyventi taip, kaip svajoja patys. Gero skaitymo, Kęstas

LEIDĖJAS „KUKLA Beauty Box”, VYRIAUSIASIS REDAKTORIUS Kęstas Rimdžius, REDAKTORĖ Daina Žemaitytė, MENO REDAKTORĖ Austėja Jablonskytė, KALBOS REDAKTORĖ Asta Demšienė, TEKSTŲ AUTORIAI: Deimantė Bulbenkaitė, Renaldas Gabartas, Dalia Musteikytė, Gerda Peleckytė, Vidas Rachlevičius, Julė Šiurkutė, LAISVI-LAIKAI Adomas Pečiukas, FOTOGRAFAI: Robertas Daskevičius, Vaidas Jokubauskas, Tomas Kauneckas, Gediminas Žilinskas, DIZAINERIS Tadas Šaučiulis, REKLAMOS VADYBININKĖ Jelena Tyrilienė, jelena.tyriliene@gmail.com, +370 659 98 953, SPAUSDINO AB „Spauda”, TIRAŽAS 2000 egz. Viršelyje: TOMO KAUNECKO NUOTRAUKA, MODELIS GODA („IMAGE GROUP” MODEL MANAGEMENT), KŪRYBOS VADOVĖ AUSTĖJA JABLONSKYTĖ, STILISTAS LUKAS JUODIS, JULIJOS ESTKO MAKIAŽAS IR ŠUKUOSENA, „WEEKEND MAX MARA” PUSPALTIS IR MEGZTINIS, „MARELLA” SUKNELĖ

RUDUO ‘20

CLASSIC FUSION ORLINSKI 18K King Gold case set with diamonds. Self-winding movement.

ATTICO 220 Eur theattico.com ig: @the_attico

WOLFORD 20 Eur wolfordshop.com ig: @wolford

FENTY 280 Eur fenty.com ig: @fenty

ATTICO 269 Eur theattico.com ig: @the_attico

BALENCIAGA 2450 Eur balenciaga.com ig: @balenciaga

MONIES 320 Eur Monies.dk ig: @monies_official

SUPREME® / PAT MCGRATH LABS 4 g supremenewyork.com ig: @supremenewyork ig: @patmcgrathreal

Išgyventi pandemiją

ADIDAS LOTTA VOLKOVA 195 Eur adidas.com ig: @adidas ig: @lottavolkova

Kai pasaulis bando tilpti „„Zoom“ programėlėje, norisi būti pastebėtai ir ryškiai – kaip kad instagramo žvaigždė Stella Bossi, pandemijos metu vakarėlius perkelianti į savo namus. Tad rudenį bus sunku išsiversti be ikoniško „„Balenciaga“ palto. Jis buvo tarp tų 2020-ųjų rudens modelių, kuriuos šie mados namai dar iki pandemijos pristatė taip, tarsi pasaulis tuoj tuoj pasikeis, – podiumą sėmė vanduo, o virš jo mirgėjo užtemimų ir kitų apokalipsių vaizdai. Šį sezoną nepamainoma „„Bottega Veneta Cassette“ rankinė, „„Byredo“ nenuplaunamas rožių kvapo muilas, ryškiaspalvės sportinės kelnės, kurias, kaip ir kitus klasikinius „„Adidas“ daiktus, Lotta Volkova pavertė aktualiomis ir itin madingomis, taip pat naujiena – „„Pat McGrath Labs“ lūpdažis „„Supreme“: riboto leidimo, unikalios pigmentacijos ir spalvos.

LA PERLA 330 Eur laperla.com ig: @laperlalingerie

BOTTEGA VENETA 2200 Eur 8 cm x 18 cm x 26 cm bottegaveneta.com ig: @bottegaveneta

BOTTEGA VENETA 220 Eur 8 cm x 4 cm bottegaveneta.com @bottegaveneta

BYREDO 25 Eur 30 ml byredo.com ig: @officialbyredo

PRADA 1042 Eur prada.com ig: @prada

PRADA 790 Eur prada.com ig: @prada

DRIES VAN NOTEN 725 Eur driesvannoten.com ig: @driesvannoten

THE ROW 560 Eur therow.com ig: @therow

RUDUO ‘20

RUDUO â&#x20AC;&#x2DC;20

Vilniaus g. 9, Vilnius - www.auksinedovanele.lt

Vilniaus g. 9, Vilnius - www.auksinedova Vilniaus g. 9, Vilnius - www.auksinedovanele.lt

Karinės uniformos, radikalių subkultūrų apranga, istoriniai kino kadrai – kažin ar pavyktų rasti kitą šiuolaikinį drabužį, kuris turėtų didesnį kultūrinį krūvį nei odinis švarkas. Mados istorijoje tapęs savotišku jaunystės ir maišto prieš nusistovėjusią stilistiką, aprangos ir gyvenimo būdo taisykles ženklu, šį sezoną baikeriškas švarkas vėl patraukė dizainerių dėmesį ir įgavo naują – solidesnį, elegantišką – pavidalą.

Atlikėja Ciara vilki lenkų dizainerės Patrycjos Pagas odinį kostiumėlį

Vokiečių mados tinklaraštininkė Caroline Daur Paryžiaus mados savaitėje

ELEGANTIŠKAS maišto simbolis

TEKSTAS – DEIMANTĖ BULBENKAITĖ

NUOTRAUKOS – „VIDA PRESS”

Mados namų „1017 ALYX 9SM” švarką iš 2020-ųjų rudens kolekcijos pristato modelis Bella Hadid

K „Fendi” odinį kostiumėlį iš 2020-ųjų rudens kolekcijos demonstruoja modelis Gigi Hadid

Nors odinis švarkas dažniausiai minimas XX amžiaus antrosios pusės populiariosios kultūros kontekste, ne ką mažiau įdomi jo evoliucija ir peržengus šio tūkstantmečio ribą. Dar pačioje pradžioje klasikinis baikeriškas švarkas tapo tiek stilingo jaunimo, tiek mados profesionalų kasdienės aprangos dalimi ir įsitvirtino mados sostinių gatvės stiliaus nuotraukose. „Acne Studios”, „Rick Owens”, „Balenciaga” švarko ir juodų siaurų džinsų derinys virto neoficialia į atrankas skubančių manekenių uniforma, be vintažinio nutrinto švarko buvo sunku įsivaizduoti Kate Moss ar Alexos Chung vakarinį įvaizdį. XXI amžiaus pirmojo dešimtmečio madai didžiulę įtaką padarė ir prancūzas dizaineris Hedi Slimane’as, išgarsėjęs kaip vyriškų „Dior Homme” kolekcijų kūrėjas. Į tendencijas sugrąžinęs amerikietiško rokenrolo stilistiką, jis padėjo išpopuliarinti ne tik siaurus džinsus, „Chelsea” modelio aulinukus, „bomberius”, bet ir standžios juodos odos švarkus, puoštus užtrauktukų eilėmis bei griežta kampuota apykakle. Pats Slimane’as niekada nesifotografuodavo be odinio švarko, panašų įsigyti paskatino net garbaus amžiaus Karlą Lagerfeldą. Šis atsikratė virš 40 kilogramų antsvorio ir pusiau juokais, pusiau rimtai pareiškė, kad tą padarė dėl itin liekniems vyrams skirtų „Dior Homme” kolekcijų. Svarbu priminti, kad „Dior Homme” dėvėjo ne tik vyrai – puikią odinių drabužių konstrukciją vertino ir moterys, neretai pirkdavusios mažesnių dydžių klasikinius tiesaus kirpimo ar baikeriškus švarkus.

Hedi Slimane’o rokenrolo era baigėsi 2008-aisiais, įsigalėjus pokriziniam minimalizmui ir nutilus indiroko vakarėliams. Tačiau odinis švarkas aktualumo neprarado – tik jaunatviškai, maištingai atrodančius baikeriškus modelius pakeitė tiesūs odiniai paltai ir klasikinį bleizerį primenantys odiniai švarkai, pristatyti kaip verti investicijos, ilgaamžiai drabužiai suaugusioms, intelektualioms moterims, dėvinčioms „Celine” ar „Hermès”. Kartu pradėjo rastis ir kokybiška dirbtinė oda, jos naudojimą išpopuliarino gyvūnų teises ginanti dizainerė Stella McCartney, o pigesnių variantų pasiūlė greitosios mados tinklai. Nors praėjusio dešimtmečio viduryje mada buvo trumpam grįžusi prie pankroko, šiandien odinis švarkas vėl pristatomas ne kaip XX amžiaus subkultūrų atgarsis, bet kaip stiprios, intelektualios moters (ir vyro!) garderobo dalis. Biuro kultūros įkvėptoje mados namų „1017 ALYX 9SM” 2020-ųjų rudens kolekcijoje tiesaus modelio odinis švarkas derintas su tiesiomis juodomis kelnėmis ir baltais marškiniais, „Fendi” kolekcijoje karamelės bei šokolado atspalvio švarkai idealiai papildė platėjančius sijonus, ant „Louis Vuitton” bei „Celine” podiumo pristatyti džinsų ar jojiko kelnių ir elegantiškų švarkų duetai. Subtilių odinių švarkų variacijų pasirodo bene kiekvieną sezoną, tačiau ieškant „to vienintelio” svarbu prisiminti, kas kuria jaunatvišką vintažinį įvaizdį, o kas odinį švarką paverčia moderniu, tinkamu kiekvienai dienai: Holivudo filmuose matomi patrintos odos, užtrauktukais, emblemomis puošti baikerių švarkai yra tapę paaugliška klasika, o kiek tiesesnio silueto, lygios spalvos minimalistiniai sprendimai aktualesni šiandienos moteriai. Mūsų pasiūlymas, į ką žvalgytis ieškant švarko rudens sezonui, – standi, lygi oda (jums rinktis – dirbtinė ar natūrali), juoda ar rusva spalva ir kiek padidintas klasikinio bleizerio modelis, kuris bus puikus akcentas dėvimas su džinsais ir pagelbės kurti šiuolaikinę klasikinio kostiumo interpretaciją.

RUDUO ‘20

BOUTIQUE Vilniaus g. 9, Vilnius

RUDUO ‘20

AKROPOLIS Talino alėja Ozo g. 25, Vilnius

AKROPOLIS Rygos alėja Ozo g. 25, Vilnius

PANORAMA Saltoniškių g. 9, Vilnius

OZAS Ozo g. 18, Vilnius

Nestandartas visuomet labiau traukia akį Dvi jaunos elegantiškos moterys, užėjusios į sostinės „,Pacų“ viešbučio restoraną, jaučiasi beveik kaip namie. Jos pažįsta kiekvieną viešbučio kampelį, nes pačios jį sukūrė. Architektės Indrė BARŠAUSKAITĖ ir Greta VALIKONĖ įspūdingus interjerus kuria jau daugelį metų, bet pasaulinį pripažinimą joms pelnė būtent „,Pacai“ – po to talentingoms lietuvėms atsivėrė daugybė durų. TEKSTAS – GERDA PELECKYTĖ

NUOTRAUKOS – TOMAS KAUNECKAS IR „YES.DESIGN.ARCHITECTURE” ARCHYVAS MAKIAŽAS – JULIJA ESTKO

„Pacų” viešbučio interjeras Gretai Valikonei (kairėje) ir Indrei Baršauskaitei buvo didžiulis iššūkis, trukęs ketverius metus

RUDUO ‘20

J Šimtmečių istorija „Pacuose” subtiliai suderinta su modernumu. JAV leidinys „Surface” kelionių ir dizaino apdovanojimuose „Surface Travel Awards 2019” šį Vilniaus viešbutį pripažino geriausiu didelių tarptautinių viešbučių kategorijoje

Judviejų įrengti „Pacai”, kol kas vienintelis „Design Hotels” tinklo viešbutis Baltijos šalyse, veikia jau dvejus metus. Iki šiol dažnai čia užsukate? Indrė: Tenka. „Pacuose” iš tiesų praleidžiame daug laiko, nes darbai taip greitai nesibaigia – vis dar tobuliname kai kurias interjero detales, kai ką kuriame iš naujo. Tačiau gerti kavos ar vakarieniauti čia neiname: šis viešbutis mums asocijuojasi tik su darbu. Ir taip būna su visais darbais... Greta: Kur kas įdomiau kavą gerti ten, kur interjeras kurtas ne mūsų (šypteli). Indrė: Čia pažįstame kiekvieną plytą, kiekvieną grindjuostę – žinome, iš kur tas daiktelis atsirado, kokia jo istorija. Tad jei norime pailsėti, einame į kitas vietas – ten aplanko kitokios mintys. Neturite tokios nuostatos – „Interjeras, kurį sukūriau ne aš, negali būti geras”? Greta: O ne – jei taip manytume, seniai būtume žlugusios. Mes beveik kiekviename pastate galime aptikti įkvepiančių dalykų. Indrė: Žinoma, pastebime ir blogą interjerą. Pagrindinė architekto užduotis, kurios ir pačios niekada nepamirštame, – kad žmogui, kuris čia gyvens ar lankysis, būtų gera. Kai kūrėjui

RUDUO ‘20

tai nerūpi, iškart matyti, jis dirba atmestinai. Užsukusios į namus Lietuvoje ar užsienyje, žiūrime gana kritiškais žvilgsniais – bet pastebime ir gražių dalykų, įdomių detalių, nuolat ko nors mokomės. Greta: Kitas praeivis gal neatkreiptų dėmesio, o mes užsispoksome, pavyzdžiui, į lubas: iš ko jos pagamintos? Kai vykstame svetur, iš anksto pasidomime, kur nueiti ir ką pamatyti. Būna, kad specialiai skrendame į konkrečius viešbučius, tyrinėjame, kas įdomesnio juose padaryta. Indrė: Mums patinka autentiški viešbučiai. Pasaulyje daugybė gražių šabloniškų vietų, bet nestandartas kur kas labiau traukia akį. „Design Hotels” tinklas ypač patinka – visi jo viešbučiai skirtingi, konceptualūs, kitokie. Lankėmės jau daugelyje, ne viename teko ir gyventi. Jie nebūtinai prabangūs: pavyzdžiui, vienas viešbutis Graikijoje įrengtas oloje. Jame nerasi jokios prabangos, bet interjeras nuostabiai dera su aplinka. Ar visada domėjotės ta aplinkos ir vidaus derme? Tikriausiai jau studijų metais buvote tarp studentų genijų, kuriems pranašaujama graži ateitis? Greta: Indrė tikrai buvo – į architektūrą ji įstojo pirmu

numeriu. Aš turbūt antru (šypteli). Bet nepasakyčiau, jog išsiskyrėme iš kitų, – visi labai daug dirbome. Apie vakarėlius ir pasilinksminimus studijų metais nebuvo nė kalbos, tik naktimis vieni kitiems rašydavome: „Na, ką ten braižai?” – „O tu?” Indrė: Studijos – visai kas kita nei realus gyvenimas. Akademijoje buvo pirmūnų, kurie net nedirbo architektais... Taigi geras pažymys nebūtinai reiškia sėkmingą karjerą: jis tik parodo, kad žmogus linkęs siekti geriausio. O karjerą turbūt labiausiai lemia palankiai susidėsčiusios aplinkybės ir paprasčiausia sėkmė. O kaipgi posakis, kad genialumas – tai 99 procentai darbo ir tik vienas talento? Indrė: Žinoma, reikia ir dirbti. Nuo pat studijų dirbome per naktis: dieną braižydavome projektus akademijai, naktį – privatiems interjero užsakovams. Bet buvo ir sėkmingų sutapimų: mudviejų su Greta duetą laikau būtent tokiu. Jei nebūtume susitikusios, kas žino, kur šiandien būtume?.. Tačiau susitikome, pradėjome dirbti kartu – ir pavyko. Argi tai ne sėkmė? Greta: Pabandėme drauge sukurti vieną projektą, antrą... Pradėjome nuo nulio, viską turėjome atrasti kartu. Ne

su kiekvienu žmogumi būtų pavykę, bet mudvi tiesiog papildėme viena kitą. Net atstumas mūsų neišskyrė: aš likau gyventi Kaune, Indrė išsikraustė į Vilnių, bet tai turi privalumų – kai matomės ne kasdien, neatsibostame viena kitai. Buvome padariusios nedidelę pertrauką ir kiekviena ją išnaudojome savaip: Indrė studijavo magistrantūroje Niujorke, o aš susilaukiau dukrytės Dominykos, tačiau netrukus vėl grįžome prie darbų. Su Indre dažnai susiskambiname, tariamės, kartu kuriame idėjas, pasiskirstome darbus: mūsų studijos „Yes. design.architecture” veikia ir Vilniuje, ir Kaune, abi turime savo darbuotojų komandas. Dar prisimenate savo pirmąjį sukurtą objektą? Indrė: Tai buvo naktinis klubas Kaune. Jo jau nėra, net pavadinimo nebeprisimenu, bet kaip mes dėl jo stengėmės!.. Greta: Paskui buvo garsus Kauno restoranas „Režisierius”, „Žalgirio” arenos šampano baras, Vilniaus gatvės kavinės ir restoranai... Klientai mus ėmė pastebėti. Prasidėjo darbas su didelėmis įmonėmis – „Vero Cafe”, „Grill London”, „Talutti” ir kitais tinklais. Matyt, klientams patiko mūsų darbo braižas, stilius, o gal tiko ir bendravimo būdas.

Gamtos dvelksmas privačiame bute Palangoje

Indrė: Tendencijų mes nesivaikome – jos, kaip ir mada, greitai praeina. Lietuvos rinka maža, tad geriausia reklama yra rekomendacijos: jei žmogus iš pat pradžių mato, kad dėl jo stengiesi ir atiduodi visas jėgas, kodėl nerekomenduoti kitam? Dažnai pasitaiko, kad klientas nori vieno, o jūs perkalbate jį? Greta: Beveik kasdien. Užtat grįžusios namo su niekuo nebenorime kalbėtis (juokiasi). Gal todėl mūsų darbų sąraše nėra daug individualių namų – jų savininkai dažnai turi iš anksto suformuotų nuostatų ir pageidavimų. Labiau patinka dirbti viešosiose erdvėse, nes ten mums suteikia daugiau

laisvės, leidžia pasireikšti, sukurti koncepciją ir istoriją. Įvardija tik finansines ribas – o daugiau daryk ką nori.

Kai kas sena, kai kas nauja... Vilniaus „Senatorių pasažo” interjeras

Indrė: Dirbame ne tik Lietuvoje – turėjome projektų ir Anglijoje, Danijoje, Prancūzijoje, kitose šalyse. Mums labai svarbu pajusti aplinką. Kokį objektą kuriame. Kokių žmonių čia ateis, ko jiems reikia. Toks požiūris gerokai platesnis nei kuriant individualaus namo interjerą. Tačiau pasitaiko, kad nuomonės nesutampa. Kai žmonės vysto verslą, dažnai jau turi idėją, o tu ateini ir siūlai visiškai ne tai, ką jie įsivaizdavo. Ieškome kompromiso, bet kartais pripažįstame, kad pageidaujamas stilius tiesiog nėra mūsų.

RUDUO ‘20

Rudens lapų spalvos restorane „Nineteen18”

Naujam gyvenimui prikeltas restoranas „Nidos prieplauka”

Nereikia reikalauti, kad visos patalpos būtų iščiustytos ir žibėtų žalvariu. Bet pasistengti dėl geros atmosferos vis tiek verta. „Piano Piano” restoranas Vilniuje

Koks stilius jums svetimas? Greta: Sunki klasika. Indrė: Žmonės savaip supranta estetiką. Daugelis kičą laiko prabanga, žavisi, kai interjeras perkrautas detalių... Bet padėtis gerėja. Apskritai žaviuosi, kad Lietuvoje interjerui skiriama daug dėmesio: tai reiškia ir dėmesį žmogui, kuris ateis į barą ar viešbutį. Investuojama į kokybiškas medžiagas, gerus baldus, malonią atmosferą. Ir tai suprantama: lietuviai išrankūs, rinka maža, jeigu būsi estetiškai nepatrauklus – tuoj

RUDUO ‘20

pas kitą nueis. Kitose pasaulio šalyse taip nėra: štai į kokį klubą Berlyne benueitum – atrodo, kad interjeras niekam nerūpi. Kolega pasakojo apie Norvegiją: bare klientai moka didžiulius pinigus, o savininkui net neįdomu, ant ko jiems atsisėsti. Skirtingos kultūros, skirtingi požiūriai... Žinoma, nereikia perdėti, reikalauti, kad visos patalpos būtų iščiustytos ir žibėtų žalvariu. Bet pasistengti dėl geros atmosferos vis tiek verta: tam pakanka malonios muzikos, draugiško personalo ir sutvarkytos aplinkos.

Kai judvi ėmėtės „Pacų” viešbučio projekto, visi nesiliovė stebėtis: kaip šitoks sudėtingas darbas įkandamas dviem jaunoms merginoms?.. Greta: Prisimenu tą laiką prieš penkerius metus: Indrė studijavo Niujorke, aš laukiausi. Pabaigėme turimus projektus, maniau, Indrė pasimokys, aš ramiai paauginsiu dukrą... Bet išėjo taip, kad Dominykai tebuvo keturi mėnesiai – ir atsirado „Pacų” projektas. Jei atvirai, aš jau norėjau veiklos – nebegalėjau sėdėti namie.

Indrė: „Design Hotels” paskelbtame konkurse dėl „Pacų” kūrimo dalyvavome nelabai suprasdamos, kur veliamės. Aš sėdėjau kitame pasaulio gale, Greta čia, kažką sukūrėme nieko nesitikėdamos. Sutarėme, kad istoriją derinsime su modernumu: dabar tai labai madinga, o tada dar nebuvo populiaru. Vaizduodamos būsimas erdves ilgai užtrukome, manėme, kad konkurso organizatoriai mūsų nebelauks, bet laukė. Nepabijojome drąsesnių sprendimų: pavyzdžiui, atverti

Kuriozų dėl jauno amžiaus mums niekada nekilo: gal todėl, kad pirmiausia parodome savo darbus ir žmonės mus vertina už juos, o ne dėl jaunystės ir išvaizdos.

senas sienas. Ne visi tai suprato: kaip modernumas derės prie tų senų sienų?.. Ar neatrodys kaip statybų aikštelė? Bet tam ir yra dizaineriai, architektai: mes matome viziją. Kitas gal būtų pasirinkęs saugesnį variantą, sutvarkytą klasiką – tai kur kas lengviau, nei seną sieną atidengti, eksponuoti, atrasti jos grožį. Greta: Konkurse dalyvavo penki ar šeši architektai. Visus darbus nusiuntė į „Design Hotels” biurą Vokietijoje, o ten buvo išrinktas geriausias... Mūsiškis! Džiaugsmo buvo daug, išgąsčio irgi: kai pirmą kartą čia įkėlėme koją, net kvapą užėmė nuo pastato dydžio. „Bus sunku”, – supratome. Ir tikrai buvo. Indrė: Labiausiai reikėjo prisitaikyti prie komandos. Čia dirbo daugybė žmonių: restauratoriai, paveldosaugininkai, užsakovai, valdytojai, statybininkai... Sena statyba visuomet sudėtinga. Mes ir dabar turime paveldo objektų, ir niekas nepalengvėjo: negali pritaikyti tų pačių sprendimų, nes kiekviena sena statyba unikali. Visgi mielai imamės tokių projektų, nes jie įdomūs: nors atima nemažai laiko ir kainuoja nervų, bet daug išmoko. Viešbučiui atvėrus duris, netrukus pasipylė apdovanojimai. Ar jums jie svarbūs? Indrė: Kai kūrėme šį projektą, jaučiau, kad baigsis arba labai

blogai, arba labai gerai. Lietuvoje tokio viešbučio dar nebuvo: yra daug gražių, bet nebuvo tokio dizaino, dėl kurio žmonės specialiai atvažiuotų į šalį. Mums tai buvo didžiausias iššūkis. O apdovanojimai visuomet malonūs. Džiaugėmės gavusios „Surface Travel Awards 2019”, buvo smagu, kai apie mūsų viešbutį ėmė rašyti Amerikos žurnalai. Dar smagiau, kad ir svečiams čia patinka, tuomet džiaugiesi, jog ir tu prie to prisidėjai. Greta: Dabar socialinių tinklų klestėjimo laikai, nesunku pamatyti, kaip žmonės dalijasi nuotraukomis. Instagrame pranešimų iš „Pacų” būna daug – vadinasi, šio viešbučio aplinka tinkama gražioms nuotraukoms. Po to užsakymų jūsų studijoje tikriausiai labai padaugėjo? Indrė: Pamenu, atidarius „Pacus”, viduje pajutau tuštumą: negi tikrai viskas?.. Sako, visiems taip būna, kai kelerius metus įtemptai dirba dideliame objekte, o vieną dieną staiga nebereikia. Maniau, pailsėsime, bet visai nesiilsėjome: iškart gavome užsakymą kurti „Neringos” viešbučio interjerą. Dar vienas drąsus sprendimas. Daugelis legendinės „Neringos” bijotų... Greta: Mes irgi bijojome. Net labiau nei „Pacų”. Indrė: Bet šįkart jau

nedvejojame, ar žmonės jį gerai priims, – visgi nebe pirmas. Sovietinė architektūra mums labai graži – žinoma, jei nekalbėsime apie sovietinius daugiabučius. Mūsų tėvai tebeturi neigiamą nuostatą: oi, čia rusų palikimas. O mes matome daug gerų sprendimų. Man labai gražūs ir Vilniaus centrinis paštas, ir Sporto rūmai. Greta: Mes neturime išankstinės nuostatos: gimėme 1988-aisiais, jau prasidedant nepriklausomybei, todėl nuoskaudų nejaučiame. „Neringoje” tikrai išliko architektų Nasvyčių braižas – restoranas bus toks pat, tik restauruotas. Lietuvoje tai vienintelis saugomas interjeras, o dažniausiai saugomi architektūros objektai. Atkuriami jo gobelenai, kėdžių dizainas: mes bandome prisiderinti, bet pažvelgti į tai moderniai. Tuo pat metu įrengiame ir viešbutį Rumunijoje, Bukarešte: jis kuriamas istoriniame banko pastate, turėtų būti labai įdomus. Kartais vis tenka ten nuskristi. Ar būna, kad klientai nustemba jus išvydę, – įvertinę daugybę jūsų nuveiktų darbų, tikisi sutikti solidžias, brandžias moteris, o pamato dvi jaunas merginas? Greta: Gal anksčiau būdavo, dabar nebe (šypteli). Patirtis visgi labai reikalinga: dabar jaučiamės

stipresnės, nes jau daug žinome, išmanome, kaip išspręsti sudėtingus architektūrinius klausimus. Indrė: Amerikoje tikrai sulaukiau daug komentarų: kai pasakydavau, kad kuriu interjerą „Design Hotels” viešbučiui, žmonės sunkiai tuo patikėdavo. Jaunimas ten dažniausiai – tik praktikantai. Bet didelių kuriozų dėl jauno amžiaus niekada nekilo: gal todėl, kad pirmiausia parodome savo darbus ir žmonės mus vertina už juos, o ne dėl jaunystės ar išvaizdos. O kokiuose namuose pačios gyvenate? Kiek jums svarbi gyvenamoji erdvė? Indrė: Aš sugadinta savo darbo: jei patalpa nėra erdvi, man labai liūdna. Visada žinojau: geriau gyvensiu sename bute su aukštomis lubomis ir dideliais langais negu naujame, prabangiame, bet su 2,4 metro lubomis. Tad gyvenu 1900 metais statytame name, kuriame įrengtas pirmasis liftas Vilniuje. Mano laiptinė be galo graži: kaskart grįžusi namo pagalvoju, kokia nuostabi ta sena šachta... Greta: Man irgi labai svarbu erdvė ir gražus vaizdas. Grįžus namo norisi tik ramybės: dabar kaip tik tokią aplinką sau ir kuriame. Kaune atradome ir skardį, ir mišką... Miesto ūžimo visai nepasiilgstu – matyt, darbe užtenka.

RUDUO ‘20

RUDUO â&#x20AC;&#x2DC;20

Paprastos

akimirkos

STEBUKLAS

Išgelbėti

pamišusį

pasaulį > „WEEKEND MAX MARA” PUSPALTIS, 529 EUR „MARELLA” SUKNELĖ, 189 EUR „WEEKEND MAX MARA” MEGZTINIS, 229 EUR

RUDUO ‘20

Tikrosios gyvenimo spalvos ir atspalviai atsiskleidžia ne kartą per metus rengiamame prašmatniame pokylyje ar glamūrinėse nuotraukose prie fotosienelės. Kas ir kokie esame, geriausiai matyti ramioje kasdienybėje – kai einame į įprastus darbus, parkus, svečius, parduotuves ar išplaukiame į marias sugauti savo didžiausios žuvies... Kartais tereikia tą paprastą akimirką sustabdyti ir pažvelgti ten, kur bėgdami nespėjame, – į save, į kitą, esantį šalia. Gal tai ir yra tikroji prasmė?..

FOTOGRAFAS TOMAS KAUNECKAS KŪRYBOS VADOVĖ AUSTĖJA JABLONSKYTĖ STILISTAS LUKAS JUODIS JULIJOS ESTKO MAKIAŽAS IR ŠUKUOSENA MODELIS GODA („IMAGE GROUP” MODEL MANAGEMENT) DĖKOJAME ŽŪKLĖS, TURIZMO IR LAISVALAIKIO PREKIŲ PARDUOTUVEI „ROVANA” VISAS FOTOSESIJAI NAUDOTAS PREKES RASITE ELEKTRONINĖJE PARDUOTUVĖJE „SOULZ.LT”

RUDUO ‘20

> „WEEKEND MAX MARA” PALTAS, 679 EUR „WEEKEND MAX MARA” MEGZTINIS, 289 EUR „MARELLA” KELNĖS, 195 EUR „ALDO” AULINIAI BATAI, 119 EUR

RUDUO ‘20

< „BOSS” GOLFAS, 149 EUR „DIESEL” SUKNELĖ, 299 EUR „ARMANI EXCHANGE” SUSAGSTOMAS MEGZTINIS, 135 EUR „MARELLA” KELNĖS, 149 EUR

RUDUO ‘20

^ „WEEKEND MAX MARA” PUSPALTIS, 529 EUR „MARELLA” SUKNELĖ, 189 EUR „WEEKEND MAX MARA” MEGZTINIS, 229 EUR „ALDO” AULINIAI BATAI, 119 EUR < „BLEND” LIEMENĖ, 39,99 EUR

RUDUO ‘20

RUDUO â&#x20AC;&#x2DC;20

^ „MAX&CO.” PALTAS, 529 EUR „PIECES” KEPURĖ, 12,99 EUR

RUDUO ‘20

› „MARELLA” PALTAS, 959 EUR „BOSS” MARŠKINIAI, 149 EUR „TOMMY HILFIGER” MARŠKINĖLIAI, 89,90 EUR „MANGO” RANKINĖ, 35,99 EUR „MAJE” KELNĖS, 195 EUR

RUDUO ‘20

< „SIMONA CONTI” STRIUKĖ, 99,99 EUR „SANDRO” LIEMENĖ, 165 EUR „ONLY & SONS” MARŠKINIAI, 24,99 EUR „SANDRO” KELNĖS, 225 EUR ^ „BLEND” LIEMENĖ, 39,99 EUR „CABANO” STRIUKĖ, 169 EUR

RUDUO ‘20

< „WEEKEND MAX MARA” PALTAS, 689 EUR „HUGO” KEPURĖ, 69,90 EUR „ALDO” AULINIAI BATAI, 119 EUR

RUDUO ‘20

Neišskiriamieji:

MADA IR G

TEKSTAS – JULĖ ŠIURKUTĖ

Gilintis į mados ir kino santykius – Sizifo darbas. Lyg ir viskas aišku, bet – ne taip, kad pakaktų trumpo apibendrinimo. O, pabandžius detalizuoti, atsiveria neaprėpiamos erdvės. Mus visus veikia kino magija ir filmų diktuojama mada – kas paneigs? Nors kartais tas poveikis pasiekia aplinkiniais keliais ir net nesiejamas su noru prilygti aktoriams.

Yra tokia knyga „FashionBox: The Immortal Icons of Style” (2010 m.). Ją paskaičius nekyla abejonių, kad mada be filmų būtų kaip ledi be pirštinaičių ar automobilis be ratų. Galima net pamanyti, kad kiekvienas naujas drabužis vertinamas įtariai, kol koks nors herojus jį parodo ekrane. Knygos autorius Antonio Mancinelli, ilgai vadovavęs italų „Marie Claire”, žinojo, apie ką kalba. Ir sėkmingai užtraukė madą ant

NUOTRAUKOS – „VIDA PRESS”

pačiam reikiamo kurpalio. Tik neakcentavo vieno momento: filmų kostiumus dažnai kuria ne vien kino dailininkai, bet ir dizaineriai.

Kinas ir mada sulipę kaip Siamo dvyniai. Ir klausimas, kas buvo pirmiau, čia netinka. Kiekvienas dailininkas, prieš imdamasis filmo, varto gliancinius žurnalus ar čiaudi archyvuose studijuodamas kokį nors sudūlėjusį „Le Moniteur de la Mode”. Ir jo sukurti drabužiai tampa savita mados kapsule, menančia praeitį ar nukreipta į ateitį. Mados poveikis kino menui – savaime suprantamas. Todėl įdomesnis priešingos krypties eismas: kaip filmai gali tapti įtaigesni už madą. Tai vyksta ne visada, bet vyksta. Ir jei žinomi mados namai pasirašo sutartis su kino studijomis, tai daro ne iš bado ar meilės aktoriams. Kinas

Richardas Gere’as ir „Amerikietiškas žigolas” – filmas, tapęs Armani tramplinu į sėkmę

negali pakenkti. Jis – įtaigiausia reklama.

Giorgio Armani šiandien žinomas kaip mados imperijos, viešbučių, restoranų, grožio salonų ir sanatorijų savininkas, kolekcininkas, melomanas, mecenatas ir dar balažin kas. Iki pasirodant filmui „Amerikietiškas žigolas” (1980 m. Armani siuvo kostiumus Richardui Gere’ui), jis buvo tik savamokslis vaikinas, mėginantis daryti dizainerio karjerą; beje, studijavęs mediciną, nors jos ir nebaigęs. Tad minėtas filmas jam buvo kaip auksinė žuvelė, ir ne koks nors kilbukas, o šamas. Juostos režisierius Paulas Schraderis buvo Holivudo favoritas, ir žiūrovai į filmą plūdo kaip į atlaidus. Be to, Gere’as ne šiaip sau šmėžavo ekrane vilkėdamas Armani švarką: jis traukė iš spintos dizainerio drabužius, rinkosi, mėtė ant lovos taip, kad tik aklas nebūtų jų įvertinęs.

Po filmo „Bulvarinis skaitalas” šis Mios ansamblis apkeliavo visus mados žurnalus; nuotraukoje Johnas Travolta ir Uma Thurman

RUDUO ‘20

KINAS

Vyrai iškart patikėjo, kad Gere’o švarkai – idealiausi. O ir moterys, anuomet labai norėjusios prilygti vyrams, nutarė, kad Armani – jų gelbėtojas. Net praėjus dešimčiai metų Julia Roberts atsiėmė „Auksinį gaublį” už vaidybą filme „Graži moteris” vilkėdama Armani kelnių kostiumą. O kai 1991-aisiais Gere’as vedė Cindy Crawford ir abu dėvėjo „Giorgio Armani”, dizainerio karjera šoktelėjo iki mados lubų. Kažkas net ėmė piktintis, kad „Oskarų” vakarai prarado žavesį, nes iš anksto aišku, jog visus puoš Armas – taip jį vadino Los Andžele. Armani buvo kviečiamas į visus filmus apie šaunius vyrus. Jis kūrė kostiumus „Betmenui”, „Asmens sargybiniui”, „Kazino „Royale”, „Oušeno tryliktukui”, „Volstrito vilkui” etc. Tad stipriosios lyties atstovai lyg ir neturėjo pasirinkimo: arba vilki Armani kostiumą,

arba esi nevykėlis. Nemenka paspirtis dizaineriui buvo ir tai, kad visi pažįstami aktoriai (Jackas Nicholsonas, Johnas Malkovichius, Jeremy Ironsas, George’as Clooney, Leonardo DiCaprio, Johnny Deppas ir kiti) vilkėjo „Giorgio Armani” neafišuodami, kad kostiumus gaudavo lengvatinėmis sąlygomis. Maestro pakilo į tokias aukštumas, kad galėjo išprašyti lauk net megažvaigždę, jei sužinodavo, kad toji pasidairo į kitus dizainerius... Atsiprašau, kad tiek dėmesio skiriu ne pačiam įdomiausiam menininkui, bet jo atvejis rodo, ką gali kino magija. Visi dizaineriai, jei tik pasiseka, įmerkia kojas į kiną. Ten dirbti paprasčiau, nei kurti kolekcijas, o reklamos efektas stipresnis. Anksčiau, kai mados šou nebuvo matomi internete ar išvis nebuvo kompiuterių, tik kinas galėjo pelnyti dizaineriui milijonus

Julia Roberts su „Auksiniu gaubliu” ir „Giorgio Armani” kostiumu

ANKSČIAU, KAI MADOS ŠOU NEBUVO MATOMI INTERNETE AR IŠVIS NEBUVO KOMPIUTERIŲ, TIK KINAS GALĖJO PELNYTI DIZAINERIUI MILIJONUS GERBĖJŲ.

RUDUO ‘20

gerbėjų. Dieviškai graži Jane Fonda, vilkinti futuristinius Paco Rabanne kostiumus („Barbarela”, 1968 m.), stabdė kvėpavimą, ir žiūrėti filmo buvo einama daug kartų. Jei ne toji kosminė odisėja, dizaineris būtų atrodęs liūdniau: du trys to paties Rabanne modeliai mados žurnale buvo tik nuotraukos, kurias galėjai ir pražiopsoti... O jei ką nors papiktino mano prielaida, kad kine dirbti lengva, labai atsiprašau. Kostiumų dailininkams tai – pragaras. Tačiau dizaineriai dažniausiai kviečiami svečių teisėmis ir nepervargsta. Kino profesionalų ir dizainerių santykius geriausia iliustruoti kultiniu filmu „Pusryčiai pas Tifanį” (1961 m.). Jam pasirodžius, dizaineris Hubert’as de Givenchy ir aktorė Audrey Hepburn tapo nemirtingu tandemu: ji garsino dizainerį filmuose, o jis kvietė ją pozuoti per savo mados fotosesijas. Tačiau Givenchy karjera dažniausiai grindžiama LBD (maža juoda suknute), ir čia reiktų papildomų komentarų. Filme buvo trys tokios suknelės, tik vieną iš jų kūrė dizaineris, o ir tą persiuvo kostiumų dailininkė Edith Head. Aksesuarai (skrybėlė, pirštinės, perlai, deimantai) taip pat buvo jos. Kaip ir kiti daiktai, kuriuos perėmė to meto stileivos, – džinsai, patrumpintos kelnės, trenčas. Ne Givenchy pavertė Hepburn stiliaus ikona. Kai buvo rodomos „Atostogos Romoje” (1953 m.), viso pasaulio merginos raitė rankoves kaip filmo herojė, segėjo midi sijonus ir ryšėjo skareles. Tačiau tai nebuvo sureikšminama, nes stilių kūrė Head – mados žurnalams neįdomi figūra. Ta pati „neįdomi” ponia (laimėjusi aštuonias „Oskaro” statulėles) pastūmėjo aktorę į Givenchy glėbį. Filme „Sabrina” (1954 m.) Hepburn vaidinama kukli mergina virsta rafinuota paryžiete. Tačiau į Paryžių rinkti apdarų vyko ne

kostiumų dailininkė, o aktorė; tiesa, gavusi 101-ą Head nurodymą, ko ten ieškoti. Ir tos paieškos nuvedė į Givenchy studiją... Niekas nebeatseks, kur baigdavosi Head ir prasidėdavo Givenchy, nes jiedu darbavosi drauge prie visų filmų: prancūzas parinkdavo keletą savo kolekcijos modelių ir pamodavo ranka. O kad beveidis drabužis atitiktų herojės charakterį, stengdavosi Head. Ji pati buvo puiki dizainerė; visos kartu dirbusios žvaigždės vėliau siūdavosi drabužius tik pas ją. Atrodo, kad ir Audrey nemanė, jog Givenchy – jos sėkmės garantas. Kai tik prasidėjo mini sijonėlių epocha, aktorė ėmė vilkėti jaunatviškus Mary Quant ir „V de V” drabužius. O juostą, kurioje vaidindama tą darė („Dviese kelyje”, 1967 m.), mados ekspertai vadina stilingiausiu jos filmu. Kita vertus, ne taip jau svarbu, kokias etiketes nukirpdavo asistentės: charizmatiškoji Hepburn galėjo įpiršti miniai net beformį bulvių maišą... Būtų per daug paprasta, jei mados industrija pasikliautų vien instinktyvia žiūrovų reakcija: „Noriu tokios suknelės, kokią vilkėjo Dakota Johnson filme „Penkiasdešimt pilkų atspalvių”. Arba (vyriškas to paties filmo atvejis): „Nuo šiol pirksiu tik pilkus kostiumus, nes jie – seksualiausi.” Vis dėlto mados ir kino draugystė prasidėjo būtent nuo šio primityvaus ryšio: žiūrovai geidė tapatintis su kino herojais, o mada pildė jų norus. Tai buvo šaunu, nes, padedamos profesionalų, žvaigždės nesiūlė blogų tendencijų. Ir net aktorių kaprizai ar asmeninė iniciatyva kartais smarkiai paveikdavo madą. Vadinkime tai placebu: gal artistų įpirštas daiktas ir nebuvo stebuklinga tabletė, bet jos vartotojai atsikratydavo kompleksų, pasijusdavo stilingesni, artimesni savo dievaičiams.

NE TAIP JAU SVARBU, KOKIAS ETIKETES NUKIRPDAVO ASISTENTĖS: CHARIZMATIŠKOJI HEPBURN GALĖJO ĮPIRŠTI MINIAI NET BEFORMĮ BULVIŲ MAIŠĄ...

Christianas Bale’as filme „Tamsos riterio sugrįžimas” (kaip ir kitose trilogijos dalyse) vilkėjo Armani kostiumus

Dabartinių baikerių „protėvis” Marlonas Brando

„Oušeno tryliktukas” (2007 m.) turėjo didžiulę įtaką vyrų madai, nes prie jo prisidėjo „Giorgio Armani”, „Yohji Yamamoto”, „Comme des Garçons”, „Gucci” ir kiti kultiniai ženklai

RUDUO ‘20

TAI, KAD AKTORIAI – JĖGA, TAPO AKIVAIZDU VOS ATSIRADUS NEBYLIAJAM KINUI: KAI VISOS KINO ŽVAIGŽDĖS PASIDARĖ BLONDINĖS (TAMSIOJE DEKORACIJOJE BRUNETĖS TIESIOG IŠNYKDAVO), O JŲ GERBĖJOS PIRKO LITRUS PEROKSIDO.

„Barbarela” – filmas, kuris seniai būtų buvęs pamirštas, jei ne Paco Rabanne kostiumai Pirmas į galvą šovęs pavyzdys – nebyliojo kino aktoriaus Haroldo Lloydo apskriti akiniai. Juos nusipirko už 75 centus; daiktas tiek ir buvo vertas. Bet kai komikas nutarė tuos akinius paversti įvaizdžio dalimi, nestabilus 30 JAV dolerių jo honoraras šoktelėjo iki stabilių 20 tūkstančių, o Amerika ir Europa nutarė, kad lenonai (taip, tas pavadinimas atsirado vėliau) yra velniškai stilingas aksesuaras. Optikos gamintojai Lloydui turėtų nulieti paminklą iš aukso ir mokėti dividendus visiems jo ainiams. Nes ir šiandien tą formą renkasi norintys pasirodyti mados kontekste. Daug prirašyta, kaip Brigitte Bardot filme „Ir Dievas sukūrė

RUDUO ‘20

moterį” (1956 m.) išgarsino dizainerį Pierre’ą Balmainą. Kiek mažiau kalbama apie tai, kokie buvo pačios norai. O būtent jie tapo lemtingi: visą gyvenimą lankiusi baleto studiją, Bardot paprašė, kad jos bateliai būtų beveik kaip baleto. Ir šis plokščiapadis modelis populiarus ligi šiol. Marlonas Brando filme „Laukinis” (1953 m.) vilkėjo džinsus, teniso marškinėlius ir odinį švarką. Už poros metų tuo pačiu komplektu pasinaudojo Jamesas Deanas filme „Maištininkas be priežasties”. O kai netrukus žuvo automobilio avarijoje, visiems pasidarė aišku, kad oda yra maištas, lemtis, mada. Dviejų

publikos favoritų kostiumai virto klasika, tiksliau – laikui nepavaldžia baikerių uniforma. Tai, kad aktoriai – jėga, tapo akivaizdu vos atsiradus nebyliajam kinui: kai visos kino žvaigždės pasidarė blondinės (tamsioje dekoracijoje brunetės tiesiog išnykdavo), o jų gerbėjos pirko litrus peroksido. Dabar svarbiau ne plaukų spalva, o skaičiai: net labai talentinga, bet instagramo paskyros vengianti aktorė neturi šansų tapti mados taikiniu. Ir, atvirkščiai, milijonus patiktukų surenkanti mergina gali virsti mados namų veidu, net jei sunkiai tapatinama su jų estetika. Kai po „Bado žaidynių” Jennifer Lawrence

tapo „Dior” ambasadore, daug kas nesuprato, kodėl – ji. Bet kai raudono kilimo neišlepinta mergina per „Oskarų” vakarą kluptelėjo (tad operatoriai ją filmavo ilgiau nei kitus nominantus) ir jos vilkėtos „Christian Dior Haute Couture” suknelės kaina šoktelėjo iki 4 milijonų JAV dolerių, skeptikų neliko. Kinas turi hipnotizuojantį poveikį. Bet, vis dėlto, renkasi žiūrovas. O kai filmą kuria geras režisierius ir jam rūpi idėja, ne noras sukelti kokius nors vandens ratilus, gana sunku prognozuoti, kas publikai patiks, o kas – ne. 1994 metų filmo „Bulvarinis skaitalas” režisierius

Audrey Hepburn ir Hubert’o de Givenchy tandemas filme „Kaip pavogti milijoną”, 1966 metai

VIENA IŠ NAUJESNIŲ TENDENCIJŲ – NE ATVIRA KOLEKCIJŲ REKLAMA, O TRUMPOS ISTORIJOS, KURIAS ŽIŪRĖDAMAS PAMIRŠTI, KAD TAI – NE SIUŽETINIS FILMUKAS, BET NORAS ATKREIPTI DĖMESĮ Į SEZONO GAMINIUS. įrašydavo sąlygą, kad po filmo aktoriai privalo bent kartą pasirodyti viešumoje vilkėdami jo kino kostiumus. Vadinasi, dirbo tam, kad pakeltų savo brendo reitingus. Panašių lūkesčių turi visi į kiną patekę dizaineriai.

Tokio minimalizmo, kaip Lilu (Milla Jovovich) juostos, filme „Penktasis elementas” nedaug Kai Jennifer Lawrence vos neparkrito ant scenos laiptų, ovacijos buvo didesnės, nei jai gavus auksinę statulėlę; atitinkamai šoktelėjo įvykio kaltininkės – suknios kaina

Marlene Dietrich ir Christiano Dioro kostiumas trileryje „Scenos baimė”, 1950 metai Quentinas Tarantino pageidavo, kad jo herojė, mafijos boso žmona Mia, avėtų labai brangius batelius. Kostiumų dailininkė pakluso ir kone visą savo biudžetą skyrė auksinėms „Chanel” kurpaitėms. Pinigų beveik nebeliko, tad herojės palaidinė patikėta bevardei siuvėjai, o juodas kelnes dailininkė rado greitosios mados parduotuvėje; tiesa, 181 cm ūgio Umai Thurman – per trumpas. Bet jau ketvirtį amžiaus mada vis grįžta prie tų baltų marškinių ir juodų kelnių. O „Chanel” bateliai – ar kas nors juos pamena?

Kažkada Marlene Dietrich, pakviesta vaidinti Alfredo Hitchcocko filme „Scenos baimė” (1950 m.), lakoniškai pasakė: „Nebus Dioro, nebus Dietrich.” Ir autoriai buvo priversti Dietrich kostiumus patikėti šios pamėgtam kutiurjė. Dabar tokį atvejį sunkoka įsivaizduoti: dažniau patys režisieriai (prodiuseriai) kreipiasi į garsius dizainerius, kad filmas gautų papildomų balų. Na, o dizainerių reakcija priklauso nuo verslo plano. Tarkim, Nino Cerruti, kuris dirbo kuriant „Esminį instinktą”, „Avinėlių tylėjimą”, „Gražią moterį” etc., sutartyse

„Didysis Getsbis” (2013 m.) vadinamas vienu stilingiausių visų laikų filmų. Jam kostiumus kūrė Catherine Martin, ir tą darė labai savitai: „Prada” ir „Miu Miu” archyvuose parinko 40 suknelių ir kiek pakoregavo, kad modernūs drabužiai tiktų džiazo epochai. Pati Miuccia Prada sukūrė tik keturias naujas sukneles, neatitrūkdama nuo kasdienės dienotvarkės. Tačiau tuo pat metu, kai vyko filmo premjera, „Prada” salone, esančiame Niujorko Soho rajone, buvo surengta juostos kostiumų paroda, į jos atidarymą rinkosi garsios personos: visos pasipuošusios retro stiliaus suknelėmis. Paroda išreklamavo filmą, o šis – „Prada”; net mokinukės svajojo, kaip taupys, nevalgys, negers, bet žūtbūt pirks šią rankinę ar bent plaukų juostą... Toks ryšys tarp mados ir kino yra visada, kai filmas – ne visiškas šlamštas ir jį kuriant dirba geras dizaineris. Tarkim, jei „Juodosios gulbės” dailininkė Amy Westcott kostiumus būtų kūrusi viena, kažin ar juosta būtų sudominusi mados svetaines. Bet porą pasiuvo „Rodarte”, šio ženklo vadybininkai įvykį sureikšmino, išprovokavo šiokių tokių skandalų, ir tikslas buvo pasiektas: į filmą ėjo net tie, kurie neketino to daryti, į mados namų parduotuves – taip pat. Teko būti vieno įvykio liudininke. Pataikiau į juostos „Penktasis elementas” (1997 m.) seansą, kai salėje sėdėjo kone visi lietuvių dizaineriai. Ką jie ten veikė – aišku: Luco Bessono filmas buvo apie ateivius, bet jo drabužių ėmėsi Jeanas Paulis Gaultier, o šio idėjas kopijavo visas pasaulis. Dizaineris sukūrė per tūkstantį kostiumų, ir tai buvo didžiausias kada nors vykęs mados šou, juolab režisierius pagrindiniam vaidmeniui pasirinko supermodelį Millą Jovovich. Trumpiau: filmas uždirbo 263 milijonus JAV dolerių, o Gaultier padarė didžiulę įtaką

madai – jo idėjų fontanas ir visiškai naujas futurizmo estetikos modelis. Rašyti apie dizainerius įdomiau nei apie plačiai auditorijai nežinomus žmones. Bet ir jie keičia mados istoriją. Ar ką nors sako pavardė Janie Bryant? O ji, pasirodžius serialui „Mad Men. Reklamos vilkai”, buvo vadinama įtakingiausia dizainere, nes atkreipė dėmesį į vintažą. Panašus atvejis – juosta „Mano Afrika” (1985 m.): ji inicijavo safario stilių, kuris atkunta kiekvieną vasarą, nepriklausomai nuo gamtosaugos tendencijų ir Meghan Markle simpatijų ekologiškai medvilnei. Didžiulį ažiotažą sukėlė neseniai pasirodęs filmas „Pasakiškai turtingi” (2018 m.), orientuotas į pagrindinį mados vartotoją, Azijos rinką. Nė viena iš šių juostų specialiai nesitaikė į madą, bet ją labai paveikė. Ką jau kalbėti apie projektus, kur apstu paslėptos ar atviros reklamos, – „Seksą ir miestą” ar Džeimso Bondo epopėją. Sukurta daug filmų, kurie reklamuoja ne daiktus ar ženklus, o pačią madą, jos kulisus. Paprastai tokie būna arba labai stilingi, arba tiesiog žavūs – kaip mados pasaulio parodija „Gatavi drabužiai” (1994 m.), „Ir velnias dėvi „Prada” (2006 m.), „Nematomas siūlas” (2017 m.), kiti. Jie sukelia norą bent kiek prisidėti prie mados, kaip nors dalyvauti; na, bent jau nusipirkti naują suknelę... Kalbant apie kino įtaką madai, nereikėtų pamiršti ir paprasčiausio varianto: filmai dažnai įkvepia kolekcijas. Ir kostiumai, regis, visai netinkami nūdienai – Alfredo Hitchcocko filmų, „Kleopatros” (1963 m.), „Viktorijos: jaunosios karalienės” (2009 m.), pasakos „Gražuolė ir pabaisa” (2017 m.), – reinkarnuojasi, tampa modernūs. Turbūt pakanka įrodymų, kad kinas tarnauja madai. Taip uoliai, kad mados namai įtikėjo, jog drabužiai be kino konteksto atrodo prasčiau nei jame. Todėl viena iš naujesnių tendencijų – ne atvira kolekcijų reklama, o trumpos istorijos, kurias žiūrėdamas pamiršti, kad tai – ne siužetinis filmukas, bet noras atkreipti dėmesį į sezono gaminius.

RUDUO ‘20

GRĄŽINA ODAI ŠVYTĖJIMĄ DUAL ESSENCE Skaistinamoji maitinamoji unikalios sudėties esencija papildo kasdienį odos priežiūros ritualą – maitina, glotnina ir skaistina odą. Ją naudojant ilgainiui atsiskleidžia tikrasis odos grožis.

RUDUO ‘20

sensai-cosmetics.com

Austėjos efektas Penkiolika įsimintinų ir spalvingų stilistės darbo metų, šimtai surengtų įspūdingų fotosesijų ir filmavimų, tūkstančiai sutiktų žmonių ir patirtų nuotykių. Moteriai, kuriai vos per trisdešimt, tai nekukliai daug. „,Bet aš ir nesu kukli“, – šypteli Austėja JABLONSKYTĖ, kūrybinio biuro „,Austėjos efektas“ savininkė ir vienas žinomiausių šalies stiliaus veidų.

RUDUO ‘20

FOTOGRAFAS TOMAS KAUNECKAS STILISTAS LUKAS JUODIS NERINGOS ČUKINIENĖS MAKIAŽAS ANŽELIKOS WOJC ŠUKUOSENA „BAJORAS” SUKNELĖ

RUDUO ‘20

„H&M” PALAIDINĖ IR AUSKARAI „H&M HOME” NAMŲ AKSESUARAI

RUDUO ‘20

TEKSTAS - GERDA PELECKYTĖ

Neseniai žengei dar vieną žingsnį karjeros laipteliais – įkūrei „Austėjos efektą” ir ėmei organizuoti stilingus renginius. Turbūt jau gali atsikvėpti: „Penkiolika metų dirbau savo vardui, nuo šiol vardas tegul dirba man”? Oi, ne – prireiks dar tiek pat metų, kol vardas pradės man dirbti (šypsosi). Kita vertus, metai iš tiesų bėga: esu nebe mergaičiukė, o subrendusi moteris, kuri gerai žino savo stipriąsias ir silpnąsias puses. Mano stiprioji pusė yra vizualumas: moku padaryti taip, kad kitiems būtų gražu pasižiūrėti. Didelių spartakiadų ar mugių, kur suguža tūkstantis žmonių ir visi valgo kotletus, neketinu organizuoti – tai ne mano arkliukas, bet jaukų ir elegantišką renginį – mielai. Šiais laikais, kai kas antra mergina save vadina stiliste, supratimo apie stilisto darbą vis dar stinga. Daugeliui atrodo, kad tai žmogus, kuris į fotosesiją atneša suknelę, kojines, batus, lygintuvą, ir tuo jo pasirodymas baigiasi. Bet iš tiesų jis daro viską nuo pradžios iki pabaigos: sukuria fotosesijos idėją, apgalvoja kiekvieną kadrą, pasirūpina visomis dekoracijomis. Galiausiai supratau, kad man nėra didelio skirtumo, ką stilizuoti – fotosesiją ar renginį, darbas vis tiek toks pat: viskas prasideda nuo idėjos, o tada bandau ją kuo tiksliau įgyvendinti. Jei užsakovas paprašo pristatyti naują produktą – kvepalus ar kremą, svarstau, kaip gražiai ir netradiciškai jį pateikti. Panašiai svarstau ir tuomet, kai reikia nufotografuoti žmogų: kaip tai padaryti estetiškai ir įdomiai? Su bičiuliu fotografu Tomu Kaunecku juokiamės, kad Lietuvoje jau esame fotografavę žmones beveik visur – nebėra vietos, kur nebūtume įkėlę kojos. Per pastarąją fotosesiją studijoje pastatėme baseiną: tai buvo kažkas naujo, nes iki šiol patys patalpoje baseino dar nebuvome sukonstravę. Vadinasi, vis dar pasitaiko dalykų, kurie tave nustebina. Štai šiuo metu fotosesijai ieškau gyvo balandžio. Manytum, lengva, bet iš tiesų sunku: balandis neklauso nei stilisto, nei fotografo. Vos jį paleidi, per akimirką pakyla į viršų ir jo neprisikviesi jokiais kac kac kac ar ciu ciu ciu, jis nenori nei valgyti, nei gerti, nori tik kuo greičiau skristi namo į savo balandinę. O juk kadras per akimirką gali ir neišeiti... Tomas priekaištauja: „Bet drugelių tai kažkaip sugebėjai surasti!” Abu iki šiol prisimename, kaip fotografavome dainininkę Jazzu su gyvais drugeliais: studijoje pastatėme palapinę, Justė atsisėdo viduje, drugeliai skraidė aplink – ir pusdienį laukėme, kol bent vienas ant jos nutūps. Blogiausia, kad kai vienas pagaliau nutūpė, ji ėmė muistytis ir šaukti, kad kutena... Išgąsčio buvo ir per kitą fotosesiją, kai užsimaniau nufotografuoti čempionę Airinę Palšytę, paplūdimyje jojančią žirgu: „Kad tik arklys

RUDUO ‘20

jos nenumestų”, – vis sukosi mintis. Šoumeną Justiną Jankevičių buvome su visu kostiumu įkišę į baseiną: tąkart ir pati permirkau iki siūlo galo, nes kažkaip nepagalvojau, jog vandens parke bus tiek daug vandens... Tokia jau esu – noriu ko nors neįprasto ir įdomaus. Asistentas juokiasi: „Vis laukiu tos dienos, kai tu paskambinsi ir liepsi fotosesijai surasti drakoną. Gyvą!” Komunikacija – irgi svarbus dalykas tavo darbe. Geras stilistas yra tas, kuris moka bendrauti su žmonėmis? Tiesa – reikia užsitarnauti žmonių pasitikėjimą. Dirbti pradėjau labai jauna, aštuoniolikos jau dirbau su didžiausiomis Lietuvos žvaigždėmis. Įsivaizduok: į fotosesiją atvažiuoja diva, dvidešimt metų karaliaujanti Lietuvos scenoje, o čia atbėga kažkokia mergička ir aiškina, kokį sijoną jai užsisegti... Aišku, divai atrodo, kad pati žino geriau. Per pirmus metus nubraukiau ne vieną ir ne dešimt ašarų, o paskui užsigrūdinau. Charakteris labai padėjo, nes aš iš esmės nelinkusi į konfliktus: man visi žmonės įdomūs, su visais randu bendrą kalbą. Juk dažniausiai dirbu su ypatingais, daug pasiekusiais – būtų kvaila iš jų nepasisemti patirties ir įkvėpimo. O vinių į batus man dar niekas nėra pridėjęs. Kaip visgi šoktelėjai nuo fotosesijų iki renginių organizavimo? Tai prasidėjo nuo klubo „Matérialiste”: manęs paprašė surengti darbuotojų fotosesiją, aš pasistengiau – visiems sukūriau personažus, net gyvą baltą arklį į naktinį klubą įgrūdau... Jiems patiko, tad paprašė: „Netrukus vyks sezono atidarymas, gal tu gali ir renginį suorganizuoti tuo pačiu stiliumi?” Pavyko visai neblogai, įsisukau, o tuomet paskambino bičiulė: „Kosmetikos kompanija nori pristatyti naujus kremus, gal galėtum padėti?” Man šovė mintis: kai vyksta degustacinės vakarienės, šefas svečiams po vieną atneša patiekalus ir apie juos papasakoja. O ką, jeigu mes pakviestume moteris pusryčių ir joms šitaip pristatytume kremus? Padengėme labai gražų stalą, kremai atrodė skaniai, renginys praėjo puikiai. Pakvietėme daug influencerių: aš juk žinau, kaip viskas turi atrodyti, kad būtų gražu nuotraukose, – ir jos mielai puolė fotografuoti. Pavyko vienas renginys, kitas... O paskui viskas išsivystė tarsi savaime. Kiek iš tiesų įtakos tavo darbui turi socialiniai tinklai? Daug. Būna, žmonės neįvertina socialinių tinklų svarbos, o juk dėl to statomos didžiulės verslo piramidės. Jei nori išpopuliarinti produktą, paversti madingu, socialiniai tinklai tam turi didžiulę reikšmę, nes labai pagreitina procesą ir pasiekia tikslinę auditoriją. Juk pasaulyje beveik nebėra žmonių, kurių vienu ar kitu būdu nepasiektų socialiniai tinklai, – na, nebent slaptieji britų agentai...

Tave pačią drąsiai galima vadinti influencere. Kaip ja tapai – irgi savaime? Ilgai net negalvojau apie tai, ar mano nuomonė kitiems turi įtakos, – kai dirbi nuo ryto iki vakaro, nėra kada svarstyti. Būna, sukuriu tikrai įdomią aplinką fotosesijai, bet pamirštu nufilmuoti ir įkelti į socialinius tinklus, nes man ne tas rūpi. Vis dėlto laikui bėgant ėmė atsirasti pasiūlymų kažką pareklamuoti: ilgai sakiau „ne”, o sykį pasakiau „taip”. Tačiau išlieku teisinga sau: sutinku reklamuoti tik tai, kas man artima. Būtų kvaila reklamuoti, pavyzdžiui, pyragus, nes netoleruoju glitimo ir nevalgau miltų – negaliu jų net paragauti! Arba alų – juk jis iš kviečių. Arba negražius batus, kurių pati niekada neavėčiau... O visa kita – lyg žaidimas. Juokais vadinu save „pomidorų influencere”, nes per karantiną man nutiko smagi istorija. Susiruošiau nusipirkti produktų „Barboroje”, sėdžiu virtuvėje, maigau telefoną, o vyras jau siekia: „Duokš man, tau vis tiek nepavyks.” Net pasipiktinau: kaip tai nepavyks? Kas jau čia sudėtingo – apsipirkti internetinėje parduotuvėje?! Maigau toliau. Kažko prispaudžiau, užsakiau, laukiu – atvažiuoja „Barbora”. Vyras iškrauna maišus: ištraukia vieną dėžutę pomidorų, antrą, trečią... „Gal tu juokauji?” – klausia. Puolu žiūrėti pati: maiše – vien pomidorai, kitame irgi... Per klaidą užsakiau penkiolika dėžių! Ką daryti su tuo kalnu? Žinoma, viską nufilmavau, pomidorų tiekėjams tai pasirodė linksma, jie su manimi susisiekė ir pasiūlė sutartį. Taip mudu su vyru visai netyčia tapome pomidorų influenceriais. Draugai prisiuntė receptų, dabar pomidorus ir verdame, ir kepame... Taigi tas mano influencinimas nėra rimta veikla: jei kas nors nuoširdžiai patinka, negaila pasidalinti – gal ir kitam patiks. Grįžkime prie stiliaus: kaip manai, ar stilistė privalo būti stilinga? Žinoma, būna batsiuvių be batų, bet... Jei atėjusi pas odontologą išvystum, kad paties dantys išbyrėję, pasitikėjimas juo turbūt gerokai sumenktų. Taip, stilistas turi būti stilingas. Daugelis žmonių mane laiko šiek tiek ekscentriška – įsivaizduoja, kad nuolat vaikštau ant galvos prisisegusi ananasą ar iš paskos tempiu krokodilą... Yra tiesos – mane žavi ekstravagantiški drabužiai, bet tai nereiškia, kad ir kitus žmones rengiu tik šitaip. Manau, profesionalas turi sugebėti viską. Kasdien atrodau kaip paprasta mergina, bet turėdama progą mėgstu pasipuošti. Pamenu, sykį vakarui išsirinkau didžiulį Agnės Kuzmickaitės kurtą

tiulio sijoną. Vyko Egidijaus Rainio kolekcijos pristatymas, skambinu jam, klausiu: „Mano sijonas labai didelis – ar galiu paprašyti dviejų kėdžių?” Nusijuokė, bet sutiko. Tada skambinu taksi: „Man reikia didelio automobilio.” – „O kiek jūsų važiuos?” – „Aš viena.” – „Ar jūs – tokia stora?..” Ką darysi – manieji stiliaus eksperimentai aplinkinius dažnai apstulbina. Kažkas yra šmaikščiai juos apibūdinęs: „Vaikai, tik nebandykite to pakartoti namie...” Bet iš tiesų viską apie žmogų pasako jo darbai. Kokį stilių tu labiausiai mėgsti šiandien? Rodos, dažniausiai būdavai linkusi į elegantišką klasiką. Sakyčiau, mano stilius – klasika su naujų tendencijų inkliuzais. Nelabai mėgstu hipiško ar itin sportiško. Na, kad ir sportbačių mada: visas miestas, ką ten miestas – visas pasaulis, vaikšto apsiavęs „Adidas” ar „New Balance”, o aš bandau ir taip, ir kitaip – nelimpa, ir tiek. Dabar aviu „Converse”: su jais dar pusė bėdos, bet jokie stambiagabaritiniai kedai man neprigijo. Kai tik juos apsiaunu, pasijuntu lyg dramblys... Ne, nuo savęs vis dėlto nepabėgsi. Kai susiruošiu sportuoti, neišvengiamai velkuosi treningus, bet visais kitais gyvenimo atvejais man mielesnis elegantiškas stilius. Sporto tavo gyvenime pastaruoju metu tikrai daug. Kodėl? Anksčiau mano ir sporto santykiai buvo gana sudėtingi. Tai tarsi neįgyvendinta vaikystės svajonė: mama liepė eiti į muzikos mokyklą – ėjau, liepė eiti į dailės mokyklą – ėjau. O eiti į sporto būrelį neliepė, tai ir nėjau. Sporto mano gyvenime ėmė rastis tik tuomet, kai jame atsirado vyras Justinas, – ir tų atradimų vis daugėjo. Pavyzdžiui, iki praėjusių metų rugsėjo išvis nemokėjau plaukti – na, paplaukdavau metrą šuniuku, bet ir tai skęsdama. Nuvažiavome į bičiulio gimtadienį, išsinuomojome laivelį, plaukiojant jūroje

kažkam kilo mintis: „Sustokime išsimaudyti!” Visi pliumpt pliumpt – ir sušoko į vandenį, o aš likau sėdėti: „Nenoriu...” Koks dar „nenoriu” – aš negaliu! Ir tąkart ryžausi peržengti per save. Nuėjau į baseiną mokytis plaukti – taip patiko, kad dabar lankau tris kartus per savaitę ir įveikiu ilgas distancijas. Lankausi ir sporto salėje, bet tik tam, kad sustiprinčiau raumenis, kurių reikia plaukti. Baseinas mane atpalaiduoja: treniruotė trunka pusantros valandos ir būna išties nelengva, bet iš jos išeinu visiškai švaria galva. Turbūt kiekvienas atranda savo atsipalaidavimo būdą: vienas sėdi lotoso poza, kitas bėgioja, trečias keliauja per barus. O aš plaukiu. Tai, be abejonės, labai gražus sportas. Ar tavo gyvenime viskas turi būti gražu – nuo batų raištelių iki pagalvėlių lovoje? Sąžiningai atsakau: taip. Man nesvarbu, kaip važiuoja automobilis ar, neduok Dieve, kiek vožtuvų jis turi, – svarbiausia, kad būtų gražus. Šunį irgi rinkausi tik pagal išvaizdą: niekas nepaneigs, kad mūsiškis Slava d’Italia yra labai gražus. Jau svarstome apie antrą – dar neturime, bet jau žinome, kad jo vardas bus Dima. Slavikas ir Dima Žaliai – juk gražu, ar ne? Gražiai gyventi man tiesiog maloniau negu negražiai. Sukurti tobuliems namams vis pritrūksta laiko, todėl su vyru priėmėme paprastą sprendimą: pas mus

beveik nėra daiktų, viskas balta, tuščia ir švaru. Per karantiną atradau tokį nuostabų dalyką kaip „Zara Home”: man tarsi atsivėrė stebuklų skrynia. Anksčiau nesukdavau galvos, iš ko valgau: sudūžta viena „Ikea” lėkštė – nusiperku kitą, o dabar esu maloniai pakvaišusi dėl galimybių gausos. Palangoje įsigijome naujus namus, įrengėme skandinavišku stiliumi, ir tai tapo nauja arena mano kūrybai: tu neįsivaizduoji, kiek džiaugsmo jaučiu ieškodama, pavyzdžiui, druskinės, kuri tobulai tiktų prie kitų ten esančių daiktų!..

„H&M” PALAIDINĖ IR ŠVARKAS

Ar namuose vyras tau be kovos yra perleidęs visus reikalus, susijusius su grožiu ir estetika? O ne, jis juk architektas, tais klausimais turi labai aiškią nuomonę. Justinas yra švaruolis, nuolat ką nors valo ir siurbia – gyvenime tai sukelia tam tikrų nepatogumų, nes to paties reikalauja ir iš manęs. Negaliu ryte išbėgti iš namų kriauklėje palikusi kavos puoduką – tokios opcijos nėra. Bet dėl drabužių jis tikrai manęs atsiklausia: „Kaip tau atrodo?..” Labai džiaugiuosi, kad mūsų skonis ganėtinai panašus, – santuokoje tai labai padeda. Abiem patinka minimalizmas, švari estetika – ir mums labai smagu toje estetiškoje aplinkoje gyventi.

DAUGELIS ŽMONIŲ MANE LAIKO ŠIEK TIEK EKSCENTRIŠKA – ĮSIVAIZDUOJA, KAD NUOLAT VAIKŠTAU ANT GALVOS PRISISEGUSI ANANASĄ AR IŠ PASKOS TEMPIU KROKODILĄ...

RUDUO ‘20

RUDUO â&#x20AC;&#x2DC;20

KUKLA trends s KUKLA trend UKLA trends KU s KUKLA trend trends KUKLA A trends KUKL trends KUKLA A trends KUKL KUKLA trends KUKLA trend UKLA trends KU KUKLA trend trends KUKLA A trends KUKL trends KUKLA A trends KUKL KUKLA trends KUKLA trend SIMONA „CELINE” MARŠKINIAI („MADOS LINIJA”), 790 EUR „BALENCIAGA” PAKABUTIS („MADOS LINIJA”), 180 EUR „MANGO” KAŠMYRINIS MEGZTINIS, 119,99 EUR „ARMIJAI IR CIVILIAMS” KEPURĖ, 12 EUR „JIL SANDER” BATAI („MADOS LINIJA”), 795 EUR „MANGO” RANKINĖ, 29,99 EUR KAROLINA „MANGO” KARDIGANAS, 66,99 EUR „MANGO” SIJONAS, 35,99 EUR „PRADA” MARŠKINIAI (STILISTĖS NUOSAVYBĖ) „SANDRO” DIRŽAS, 175 EUR „MAJE” BATAI, 515 EUR „ZARA” KAKLO PAPUOŠALAS, 12,90 EUR

BIOLOGICAL TRICO CELLULAR SHOCK ampulės, skatinančios plaukų augimą ir juos atkuriančios, 140 Eur

LAZARTIGUE REBALANCE šampūnas riebiai galvos odai ir sausiems plaukams, 21 Eur

OWAY VOLUMIZING ROOT SPRAY apimties suteikiantis tankinamasis plaukų purškalas, 33 Eur

Vintažinių blondinių metas

s KUKLA trend ds KUKLA tren KUKLA trends ds KUKLA tren A trends LA trends A trends LA trends s KUKLA trend ds KUKLA tren KUKLA trends ds KUKLA tren A trends LA trends A trends LA trends s KUKLA trend ds KUKLA tren Šį rudenį valdo šviesiaplaukės – nuo šilto smėlio iki šalto ledo atspalvių. Tendencija, vadinama tiesiog vintage blond, išstūmė vasarą dominavusias rusvai balkšvai šviesias ar tamsintų šaknų šukuosenas. Dabar spalvos – grynos ir švarios. Su trenksmu sugrįžta kirpčiai – ilgesni, iškarpyti, krintantys ant veido ar trumpučiai lygūs iki pusės kaktos. Į tendencijų dešimtuką pataikys pasirinkusios vadinamąsias 1920-ųjų garbanas ar retro bangų efektą. Oversize, lyg pasiskolintas iš vyro spintos, paltas ar švarkas bei ši supermoteriška šukuosena – kontrastas, kuris verčia aiktelėti. Vasarą vyravę ryškūs akių apvadai, avietiniai ar rožiniai lūpdažiai kosmetinėse užleidžia vietą rudens lapų spalvoms. Akių makiažo paletėje – aukso, bronzos, žemės rudi, karameliniai atspalviai, o lūpos prašosi tamsių ir sodrių raudonojo vyno, violetinės tonų. Balkšva veido oda, šviesios garbanos ir tamsios lūpos – seksualiausias ir absoliučiai madingiausias sezono įvaizdis. Kas sakė, kad rudenį bus nuobodu ir stigs spalvų?..

FOTOGRAFAS VAIDAS JOKUBAUSKAS

STILISTĖ GLORIJA GŽIMAILAITĖ

UGNĖS EŽERINSKAITĖS MAKIAŽAS EMILIJOS ŠIMUKAUSKAITĖS ŠUKUOSENOS

MODELIAI SIMONA SENKAUSKAITĖ, KAROLINA KUSAITĖ

Vintažinių blondinių metas

KUKLA trends KUKLA trend UKLA trends KUKLA trend trends KUKLA A trends KUKL trends KUKLA A trends KUKL KUKLA trends KUKLA trend UKLA trends KUKLA trend trends KUKLA A trends KUKL trends KUKLA A trends KUKL KUKLA trends KUKLA trend 44

KAROLINA „SANDRO” ŠVARKAS, 375 EUR „ARMIJAI IR CIVILIAMS” BERETĖ, 9,90 EUR „MAJE” MARŠKINIAI, 119,90 EUR „ZARA” AUSKARAI, 12,99 EUR „GUCCI” KELNĖS (STILISTĖS NUOSAVYBĖ)

SIMONA „BALENCIAGA” KEPURĖ („MADOS LINIJA”), 320 EUR „BALENCIAGA” RANKINĖ („MADOS LINIJA”), 867,50 EUR „CELINE” ODINIS SIJONAS („MADOS LINIJA”), 2500 EUR „ZARA” MARŠKINIAI, 39,95 EUR „SANDRO” ŠVARKAS, 375 EUR „MAJE” BATAI, 515 EUR

RESTAURA K3 stiprinamoji ir atkuriamoji nenuplaunama plaukų kaukė, 32 Eur

SEBASTIAN PROFESSIONAL DARK OIL neapsunkinanti plaukų kaukė, 32 Eur

SEBASTIAN PROFESSIONAL DARK OIL tamsus plaukų aliejus, 43 Eur

s ds ds A trends LA trends A trends LA trends Gerbkite tai, s ką jaučiate ds ds A trends LA trends A trends LA trends s ds

„EVO The Therapist” drėkinamasis šampūnas, 23 Eur

„OWAY Rebuilding Hair Bath” atkuriamasis šampūnas, 27 Eur

„Philip Martin’s 32 Pure Essential Oil” plaukų ir galvos odos aliejus, 40 Eur

RUDUO ‘20

Vintažinių blondinių metas

KAROLINA „MANGO” PALTAS, 119 EUR „GUCCI” KELNĖS (STILISTĖS NUOSAVYBĖ) SIMONA „MANGO” PALTAS, 119 EUR

SENSAI THE LIPSTICK lūpų dažai, 57 Eur

SENSAI LASH VOLUMISER 38 °C blakstienų tušas, 36 Eur

SENSAI FLAWLESS SATIN FOUNDATION kreminis makiažo pagrindas, 55 Eur

s ds ds A trends LA trends A trends LA trends s SAVO PLAUKŲ SPALVĄ ds ds A trends LA trends A trends LA trends s ds prieš *

po **

„OWAY Rebuilding Hair Bath” atkuriamasis šampūnas, 27 Eur

SENSAI putlinamasis lūpų blizgis „Total Lip Gloss” 51,95 Eur

„OWAY Rebuilding Hair Bath” atkuriamasis šampūnas, 27 Eur

SOTHYS akių šešėlių kvartetas „Palette yeux 4 couleurs” 59 Eur

Šviesinti plaukai, per daug geltono atspalvio

SENSAI blakstienų tušas „Lash Volumiser 38°C” 36,95 Eur

su Lilac frost

„Philip Martin’s 32 Pure Essential Oil” plaukų ir galvos odos aliejus, 40 Eur

NAUJOS COLOR FRESH KAUKĖS

PUOSELĖJANTI, SPALVĄ PLAUKAMS SUTEIKIANTI KAUKĖ IŠLAIKYKITE ARBA KEISKITE SAVO PLAUKŲ SPALVĄ NAMUOSE

Švelnus, laipsniškas išsiplovimas*, plaukų blizgesys & glotnumas

*Priklauso nuo atspalvio intensyvumo, galioja visiems atspalviams, išskyrus „Pearl Blonde“, „Lilac Frost“, „Golden Gloss“ ir „Caramel Glaze“.

RUDUO ‘20

Oficialusis atstovas Lietuvoje – UAB „SIROWA Vilnius“, Eišiškių pl.8A, Vilnius. Užsakymų linija.: 8 5 233 2969.

24.10.2019 17:52 (tx_vecto) PDF_1.3_PDFX_1a_2001 300dpi YMCK ISO

coated_v2_300_eci

Stilingam stalui – „Hermès“ porcelianas Labiausiai žinomi dėl ypatingų, laikui nepavaldžių drabužių ir aksesuarų, garsieji prancūzų mados namai „Hermès“ jau turi begalę gerbėjų ir tarp tų, kurie dievina išskirtinius, itin kokybiškus porceliano gaminius. Šie, kaip ir absoliučiai visi „Hermès“ kūriniai, pribloškia raštais, simboliais ir estetika. Kiekvienas puodelis, lėkštė ar lėkštelė – lyg tobulas, išbaigtas meno kūrinys.

Šiandien vienų garsiausių pasaulyje mados namų istorija dar 1837-aisiais prasidėjo nuo... didžiulės meilės ir aistros žirgams. Tais metais nagingas amatininkas Thierry Hermès savo dirbtuvėse Paryžiuje ėmė gaminti jojimo įrangą ir karietas. Kadangi šios buvo patogios, kokybiškos ir stilingos, verslas plėtėsi ir įgavo pagreitį. Perduodama iš rankų į rankas kitoms kartoms, šeimos įmonė didėjo ir apėmė

vis naujas sritis. Šiais laikais garsių jų mados namų ištakas primena nebent stilingas logotipas, kuriame – grakštaus žirgo traukiama karieta, o Hermès tapo vienais iš prestižinių pasaulyje drabužių, rankinių, laikrodžių, kitų aksesuarų ir nuostabaus porceliano gamintojų. Pirmiausia atsirado prabangioms ir stilingoms erdvėms skirti „Hermès“ namų puošy-

bos daiktai, bet kaip porceliano gamintoja kompanija labiau išgarsėjo 1984-aisiais, kai ėmėsi indų ir stalo dekoro elementų. Kruopštus, meistriškas rankų darbas, išskirtinis dizainas, ryški puošyba šią mados namų produkciją pavertė itin geidžiama tarp tikrų porceliano vertintojų ir tų, kurie pirmiausia valgo akimis – supranta ne tik to, kas lėkštėje, bet ir paties indo ypatingumą, prabangą bei kokybę.

Nors tarp drabužių, aksesuarų ir indų gamybos galima išvesti daug paralelių, kurdami porceliano gaminius „Hermès“ nesivadovauja mados tendencijomis. Čia didžiausias dėmesys telkiamas į stilių, drąsiai eksperimentuojama dekoru, dizainu, spalvomis, o forma pasirenkama itin atidžiai, todėl stalui serviruoti skirti mados namų kūriniai nesensta ir neišeina iš mados. Klasikinė kolekcija savo formomis ir

dekoru atspindi paties prekės ženklo pradžią, nes vaizduoja „Hermès“ simbolį – dailius ristūnus. Stalo kultūros ekspertai „ARTable by ISTO“ rekomenduoja „Hermès“ tiems, kurie ypač daug dėmesio skiria kiekvienai aplinkos detalei, o stalo serviravimo stilių laiko neatsiejama namų dizaino dalimi. Garsiausių ir labiausiai vertinamų pasaulyje indų ir

interjero aksesuarų gamintojų kūriniais prekiaujančių salonų „ARTable by ISTO“ klientai noriai renkasi „Hermès“. Jų porceliano gaminius mėgsta norintys įpūsti namams šiek tiek ekstravagancijos, kasdien kurti ypatingą nuotaiką arba nustebinti svečius. Šis porcelianas – tobula dovana visomis progomis. Jo kolekcijų įvairovė įtinka bet kokiam skoniui. „Bal-

con du Guadalquivir“ – drąsi ir ryški, raudonas rinkinio dekoras atkartoja saulėtosios Andalūzijos meistrų balkonų grotų elementus. „Bleus d’Ailleurs“ [2] – dangaus mėlio puošyba padės mintimis keliauti po paslaptinguosius Rytus. „Cheval d’Orient“ [5] porcelianą puošiančios persiškos miniatiūros primins Šilko kelią ir juo traukusius karavanus. Pilka ir aukso spalvomis dekoruo-

tą „Mosaique au 24“ rinkinį galima vadinti legendiniu, nes pagrindiniu jo motyvu pasirinktas pirmosios mados namų buveinės 24 Faubourg Saint-Honoré gatvėje Paryžiuje grindų ornamentas. „Carnets d’Equateur“ [4] kolekcija suteikia naujos gyvybės menininko Roberto Dallet darbams – nuo spontaniškų eskizų iki hiperrealistiškų tapybos paveikslų. „Voyage en Ikat“ naudojama

„Hermès“ indus galima apžiūrėti ir išsirinkti „ARTable by ISTO“ salone arba www.artable.lt

daugiau nei dvidešimt atspalvių, o juos išryškina aukso spindesys. Naujausia kolekcija „Passifolia“ [3] – gamtos grožiui skirta odė, kurioje susipina per ilgus metus sukaupta meistrų patirtis ir kūrybinis polėkis. Porceliano raštai panardina į tikras džiungles, jų žalumą, žiedus ir sukuria ypatingą nuotaiką. Tokie indai taps ne tik stalo – visų namų puošmena.

Prabangos pasaulis: transformacijos vakarėlis J

SPECIALIAI „KUKLAI” IŠ LONDONO – VIDAS RACHLEVIČIUS

Privačiuose apartamentuose „The Résidence” yra baras, kuriame dirba geriausi miksologai

Vienas iš „Prestige Area” salonų Jeigu šiomis dienomis prabangos prekių parduotuvėje Londone, Paryžiuje ar Vilniuje prie jūsų prieina pardavėjas ir paklausia, ko konkrečiai ieškote, vadinasi, jūs keliaujate laiku. Ne pirmyn, o atgal ir esate senokai išvažiavusio traukinio paskutiniame vagone. Pastarąjį dešimtmetį skaitmeninės technologijos ir naujos vartotojų kartos vertybės bei poreikiai stipriai pakeitė pasaulį, o pokyčiai, įvykę per pusmetį, kai gyvename su koronavirusu, prilygsta ištisam evoliucijos ciklui. Pasaulinė prabangos pramonė yra kaip keleivis kryžkelėje arba karys išgyvenimo kurse. Mados namai, automobilių, kosmetikos, kvepalų, rankinių, juvelyrikos ir laikrodžių pardavėjai dirba kūrybiškai kaip niekada anksčiau.

Pirmas įspūdis gali būti lemiamas: vaizdas tik įėjus į pirmą aukštą © Kalory Photo & Video / Cartier (4)

Tai, kas dabar vyksta prabangos sektoriuje, kartais vadinama transformacijos, arba virsmo, vakarėliu. Visų pokyčių ir inovacijų esmė susiveda į vieną dalyką – vartotojo emocijas, kurios ir lemia įsimintiną patirtį

RUDUO ‘20

Pasaulinė prabangos pramonė yra kaip keleivis kryžkelėje arba karys išgyvenimo kurse.

bei apsisprendimus. Tų emocijų gali sukelti bet kas – paltas, kostiumas, žiedas, laikrodis, tačiau emocijos kuriamos ir tvyro ne tarp daiktų, o tik tarp žmonių, todėl dabar svarbiausia prekių ženklų užduotis yra tinkamai susieti skaitmenizacijos teikiamas galimybes su pardavėjo emociniu intelektu.

ŽMONĖS IEŠKO ŽMONIŲ

Naujomis sąlygomis įvairių prekių ženklų prioritetų sąrašas prasideda labai panašiai: klientų duomenų bazė, skaitmeninės inovacijos ir darbuotojų emocinis intelektas. Ilgos pardavėjų kojos, ryškus makiažas, trumpi sijonai ir plačios iškirptės – jau praeities egzotika. Kai pasirinkimas didelis, žmonės ieško žmonių, giminingų sielų. Štai viena mano pažįstama yra „Sisley” kosmetikos entuziastė. Šis prabangos ženklas bet kur nesimėto, tačiau pardavimo vietų Londone yra ne viena. Kartą ji užėjo į gero vidutinio lygio universalinę parduotuvę „John Lewis” Oksfordo gatvėje ir susirado skyrių, prekiaujantį „Sisley”. Pirmasis pardavėjos klausimas: „Kaip jūs laikotės?” Mano pažįstama apsisuko ant kulno ir daugiau niekada ten negrįžo.

„Cartier” parduotuvės New Bond gatvėje fasadas

RUDUO ‘20

Susirado giminingą sielą visai greta esančioje Bondo gatvėje, universalinėje parduotuvėje „Fenwick”. Ten vyksta moteriški pokalbiai, pardavėja parodo, pataria, moterys pajuokauja, aptaria, išbando įvairius produktus ir – svarbiausia – nepatiria jokio spaudimo pirkti. Tai yra abipusis asmeninis ryšys ir ilgai įsimenanti

Interjero dizainas, produktų išdėliojimas, toje aplinkoje vykstantis žmonių bendravimas ir svetingumas tarnauja tam, kad klientui būtų pasiūlyta unikali patirtis.

pirkimo patirtis. Ką jau kalbėti, kad 5–6 mėginukai yra standartas, o kartą ji išėjo su 36 mėginukų maišu. Todėl kai eilinį kartą susiruošė pirkti veido kremą ir pamatė kitą pardavėją, apsisuko ir išėjo. Nors Londone laikas gerokai brangesnis nei Vilniuje, jai visai nesunku ateiti kitą kartą, nes esmė – ne tik pirkinys, bet ir pirkimo patirtis. Kaip atrodo nesuvaidinti geri ir savitarpio pasitikėjimu grįsti vartotojo ir pardavėjo santykiai? Klientas tau paskambina ir klausia, kaip jūs laikotės per pandemiją, ir tik vėliau paskambina dar kartą pasiteirauti jį dominančio daikto. Tokių konkrečių pavyzdžių žinau ne vieną. Tačiau klientai, išleidžiantys dešimtis ar šimtus tūkstančių, bet kam neskambina. Tas pardavėjas privalo turėti mažų mažiausiai kelias savybes. Suprantama, skirtingų klientų prioritetai nebūtinai pasiskirsto tolygiai, bet aukščiausios klasės prabangos sektoriaus profesionalas pasižymi tokiomis savybės kaip kompetencija, gili empatija, patikimumas ir dosnumas. Dar visai neseniai pagrindinė kliento ir pardavėjo santykius cementuojanti priemonė buvo pasakojimas (angl. storytelling). Fokusuotas dėmesys į prekės ženklo istoriją, paveldą, įdomius nutikimus. Pasakojimas išliko, bet jo nebepakanka. Dvi autoritetingos britų prabangos sektoriaus institucijos WGSN ir „Walpole”, kaip rodo 2020 metų tendencijų tyrimas, konstatuoja esminį pokytį: vartotojai pakeitė mąstyseną iš „pirkti” į „būti”. Tai reiškia, kad pats procesas ir žmogiškieji santykiai tapo esminiai ir atsirado visiškai personalizuotų pardavėjo ir pirkėjo santykių poreikis. Todėl dabar daug garsių ženklų iš esmės pertvarko ir šiuos santykius, ir aplinką, kurioje jie mezgasi ir palaikomi. Įvairūs komponentai – interjero dizainas, produktų išdėliojimas, toje aplinkoje vykstantis žmonių bendravimas ir svetingumas – tarnauja tam, kad klientui būtų pasiūlyta unikali patirtis, kad masinės prabangos kontekste jis pasijustų ypatingas, kad jam būtų parinktas pats tinkamiausias produktas.

NAUJOS KONCEPCIJOS APLINKA

Aplankykime kelias tokias vietas Londone. Prieš užeidami į unikalų objektą New Bond gatvėje, trumpam sugrįžkime į istoriją, XIX ir XX amžių sankirtą. 1847-aisiais Louis-François Cartier įkūrė savo vardo bendrovę Paryžiuje. Gerą skonį turėjęs ir prabangą mėgęs sosto įpėdinis Veslo princas Eduardas (vėliau sosto atsisakęs karalius Eduardas VIII, vedęs

amerikietę Wallis Simpson, – aut. past.) buvo nuolatinis „Cartier” parduotuvės Paryžiuje klientas. Jo ištartas ir garsusis posakis, kad „Cartier” yra „karalių juvelyras ir juvelyrų karalius”. Atsistoji priešais 175–177 New Bond gatvėje esantį pastatą ir jo Viktorijos laikų fasadas tarsi pasakoja unikalų, gyvą dialogą tarp praeities ir dabarties, klasikos ir ekscentriškumo. Tarp jo sienų susipina britų kultūros tradicija, aristokratiškas etiketas, besaikę prabangą mėgstančių indų maharadžų ir maištaujančių naujosios eros garsenybių užgaidos. Apie tai, kad Londonas yra neatsiejama ir itin svarbi šių grande maison istorijos ir dabarties dalis, kalba ir Pierre’as Rainero, „Cartier” įvaizdžio, stiliaus ir paveldo direktorius: „Skamba keistai, bet prancūzų juvelyrikos namai suvokiami kaip britų vertybė. Štai, kas yra „Cartier London”.” Neseniai ši „Cartier” šventovė, penkių aukštų, 676 kvadratinių metrų ploto pastatas, įtrauktas į saugomo istorinio paveldo sąrašą, buvo iš esmės renovuota. Projekto autorius – prancūzų interjero dizaineris Bruno Moinard’as. Vos įžengęs į vidų pamatai, kad čia padirbėjo būrys auksarankių, jie itin kruopščiai įgyvendino dizainerio viziją ir iš brangių bei kokybiškų medžiagų sukūrė itin rafinuotą erdvę, kurioje subtiliai susipina įvairus stilius. Visa erdvė kvėpuoja Londonui pritaikyta prancūziška dvasia ir yra prašmatnus subtilių kultūrinių sąsajų kokteilis. Manyčiau, kad nieko panašaus New Bond gatvėje nėra. Pirmame aukšte – šviesi „First Impression” salė, skirta pagrindinėms juvelyrikos kolekcijoms. Akį iškart patraukia ypatingi netaisyklingų diskų formos stiklo ir poliruoto vario šviestuvai, sukurti „Mydriaz Paris” ateljė. Jie primena lengvas plačiakraštes skrybėles, kurias damos dėvi vasarą per žirgų lenktynes. Atskiro žodžio nusipelno kruopščiai restauruota laiptinė su autentiškais gipso lipdiniais, medžio paneliais, drožinėtais durų apvadais ir sienų šilko apmušalais. Antrame aukšte yra „Prestige Area”, čia klientams kuriama ypatinga nuotaika. Toje aplinkoje beveik nėra pašalinių garsų ir žmonių, tvyro prabangi ramybė, jautiesi kaip svetainėje, kur gana diskretiškai, bet oriai eksponuojamos „Cartier” aukštosios juvelyrikos ir juvelyrinių laikrodžių bei kitos aukštos klasės kolekcijos. Čia klientai gali apžiūrėti ir įsigyti išskirtinius bei vienetinius „Cartier London Exclusives”, kurių nepamatysi niekur pasaulyje.

Mano akį patraukė įdomi detalė, liudijanti, kad interjero dizaineris puikiai išmano savo darbą. Didoki langai pridengti lengvomis užuolaidomis, todėl ir dieną įjungtas dirbtinis apšvietimas. Tačiau spalvoti brangakmeniai ir ypač baltieji deimantai vienaip atrodo dirbtinio apšvietimo aplinkoje ir kitaip – natūralioje šviesoje. Ne kartą esu matęs, kaip įvairiuose butikuose pardavėjai su klientais eina prie durų ar langų ir dienos šviesoje apžiūri deimantus. O štai čia, salės kampe, po stiklo stogu yra salonas, kuriame krinta natūrali šviesa. Pokalbiai su klientais vyksta ir prie židinio Charles’io de Gaulle’io vardo salone. Klientai nemato, bet už sienos – juvelyrų dirbtuvės ir „Cartier London” archyvai. Trečiame aukšte yra tai, ko tikisi tik patys išrankiausi, – privatūs 150 kvadratinių metrų ploto apartamentai „The Résidence”, kurie santykius su geriausiais klientais ir svečiais kilsteli į kokybiškai naują lygmenį. Tiesa, pakliūti į juos galima tik iš anksto susitarus arba jei tave pakviečia. Ten yra erdvus valgomasis, virtuvė, baras, kur dirba aukščiausios klasės miksologai, buduarą primenantis persirengimo kambarys, vonios kambarys marmuro sienomis. Ta išskirtinė slėptuvė yra ir klubas, čia nuolat renkasi geriausi „Cartier” draugai ir klientai. Pernai jame įvyko daugiau kaip 100 renginių – nuo naujų išskirtinių juvelyrikos kūrinių ir knygų pristatymų iki fotografijos parodų. „The Résidence” glaudžiai susijusi ir su svarbiausiais Londono renginiais – nuo mados savaitės ir BAFTA apdovanojimų iki „Frieze Art Fair”. Kai klientai laukia, kol jiems pakeis odinę laikrodžio apyrankę ar išvalys žiedą, toje aplinkoje pateikiama daug mažų staigmenų bei malonumų – specialus „Bond Street” kokteilis arba puodelis puikios „Cartier London Tea”. Siurbčiojant kokteiliuką, žiūrėk, akis užkliūva ir už išskirtinio „Jacques Cartier Cocktail Collection” kokteilių plaktuvo ar „Guirlande de Cartier” rankinės mini versijos, kurios niekur kitur nepamatysi. Kalbėdamas apie parduotuvėje flagmane kuriamą nuotaiką, „Cartier” generalinis direktorius Cyrille’as Vigneronas konstatuoja: „Tai vieta, kur vyksta kas nors svarbaus, protingo arba tiesiog galima smagiai praleisti laiką.” Visai netoli, toje pačioje gatvėje, yra „AP House” – šveicarų laikrodžių manufaktūros „Audemars Piguet” pagrindiniai namai Londone. Jų šeimininkas „Audemars Piguet” generalinis

direktorius François-Henry Bennahmias – viena didžiausių horologijos pasaulio žvaigždžių. Ne kartą dalyvavau jo vedamuose naujų modelių pristatymuose, klausiausi kalbų. Labai ryški ir išskirtinė asmenybė, šoumenas, o kartais ir ekscentrikas. Tai žmogus, kurio stiklinė visuomet yra puspilnė, o ne pustuštė, tačiau svarbiausia – tai yra žmogus vizionierius. „Mes esame kryžkelėje daugybės naujovių, kurios padarys įtaką mūsų gyvensenai, sveikatai, elgesiui ir bendravimo būdui, ir jei nenorėsime mokytis, turėsime bėdų”, – prognozavo FrançoisHenry Bennahmias duodamas interviu „WatchBox” direktoriui Brianui Govbergui ir teigė sumąstęs koncepciją, kuri iš esmės pakeis laikrodžių pramonės veidą. „Man nebereikės keturių sienų, jei rytoj norėsiu jums parduoti laikrodį”, – kalbėjo jis. Ateitis yra palaikyti ilgalaikius santykius su svarbiausiais klientais naudojantis duomenimis apie jų pomėgius, gyvenimo būdą, pirkinių istoriją. Tai yra kaip šokis susiglaudus, bet kai per daug suartėja, šokėjai pradeda minti vienas kitam ant kojų, todėl nereikia pernelyg įkyrėti. Ar prekybininkai turėtų investuoti į naujas parduotuves brangiose prestižinėse vietose, jei klientus galima pasiekti skaitmeniniu būdu? Dėl to prestižinio ženklo vadovas nėra labai kategoriškas, bet įsitikinęs, kad pokyčių išvengti nepavyks: „Tai, kas buvo tiesa iki COVID-19, nebėra tiesa jam atsiradus. Mes turime prisitaikyti ir pakeisti elgesį su klientais. Nebegalima su jais bendrauti taip, kaip prieš 30 metų.” Akivaizdu, kad jis vengia tokių žodžių kaip „parduotuvė”, „butikas”, „salonas”, nes tai atrodo kaip praeities terminai, todėl naujos koncepcijos parduotuvės, pastaraisiais metais atidarytos Honkonge, Niujorke, Milane, Miunchene, Madride, Londone, vadinamos „AP House”. Visa koncepcija tarnauja tam, kad klientas išgyventų autentišką „Audemars Piguet” potyrį. Jis kuriamas kone namų aplinkoje, kur šiltas bendravimas yra prioritetas. Lankytojai gali atsipalaiduoti, atsiriboti nuo išorinio pasaulio, o prityrusi komanda pasiūlys nepriekaištingą aptarnavimą.

TECHNOLOGIJOS GALI NE VISKĄ

Dauguma KUKLOS skaitytojų galbūt negirdėjo šios pavardės, bet tikrai yra matę šios moters darbus. Julia Carrick – labai garsi asmenybė Didžiosios Britanijos prabangos pramonės srityje ir gerbiama vizionierė, visuomet

RUDUO ‘20

Londono „AP House” yra prekės ženklo vertybes ir filosofiją atspindinti teritorija, kuri visai neprimena įprastos parduotuvės © Audemars Piguet (2) einanti vienu žingsniu priekyje. Išskirtinės jos karjeros varomoji jėga yra aistra palaikyti ir puoselėti britų prabangos prekių ženklus, inovacijas, verslumą ir talentus. Julia Carrick įkūrusi „Financial Times” leidinį „How to Spend It”, kuris pelnė daugybę apdovanojimų, metraštį „Great British Brands” ir vieną didžiausių pasaulyje sektorinių ne pelno organizacijų „Walpole”, vienijančią daugiau kaip 250 garsiausių britų prabangos prekių ženklų. Taip pat prisidėjo prie prabangos verslo vadybos kurso atsiradimo Londono verslo mokykloje. Jos nuopelnai šalies prabangos sektoriui 2013 metais įvertinti Britų imperijos ordinu (Order of the British Empire, OBE). Naujausią įmonę „Carrick ISO Luxury” pernai ji įkūrė kartu su partnere Andrea KodayVörös. Svarbiausias produktas – mobilioji programa „ISO Luxury”, skaitmeninis įrankis, sujungiantis prabangos prekių ženklus ir jų klientus, skatinantis pardavimus ir praplečiantis tradicinio apsipirkimo patirtis. „Audemars Piguet” generalinis direktorius François-Henry Bennahmias santykius su klientais prilygina lėtam šokiui susikabinus. Partneris turi būti arti, bet nereikia lipti vienas kitam ant kojų

RUDUO ‘20

„ISO Luxury” yra tik nariams skirta gyvenimo būdo programa. Ji sukurta įžvalgiems žinovams,

ieškantiems geriausių pasaulyje prekių ženklų. Mūsų pažangiausia platforma leidžia susijungti nariams ir prabangos prekių ženklams, tuo pat metu siūlo patirtį ir apsipirkti internetu, ir tradiciškai. Programa leidžia užsisakyti virtualius ir VIP susitikimus parduotuvėse, sužinoti apie naujus produktus ir akcijas, gauti kvietimus į išskirtinius renginius, peržiūrėti labai geidžiamų daiktų laukimo sąrašus ir naudotis daugybe kitų pranašumų. Joje yra ir konsjeržo paslauga, kai žinovai padeda surasti retus daiktus, – specialiai KUKLAI pasakoja Julia Carrick. – Mes siekiame suburti aukščiausio lygio prabangos ženklus po vienu skėčiu, skatinti jų ir vartotojų sąveiką per unikalią virtualią platformą. Pagrindinis „ISO Luxury” tikslas – pritraukti pirkėjų srautus tiesiai į parduotuves, padidinti lojalumą prekių ženklams ir turtingam jų paveldui.” Tokių verslo idėjų nekyla plynoje vietoje, jas turi paskatinti patirtis, tam tikros naujos aplinkybės ir veiksniai. Kabėdama apie tai Julia Carrick pabrėžia, kad, tobulėjant technologijoms ir populiarėjant internetinei prekybai, vartotojai

Julia Carrick, garsi asmenybė Didžiosios Britanijos prabangos pramonės srityje ir viena gerbiamiausių vizionierių, neabejoja, kad prabangos sektoriaus ateitis – žmonių santykiai

interneto tinklalapius, skirtus tik „ISO Luxury” nariams. Šiuo metu programa sujungia klientus su daugiau kaip 150 garsiausių ženklų, 180 parduotuvių, daugiau nei dviem dešimtimis restoranų, tarp jų yra „Mulberry”, „Vivienne Westwood”, „Jimmy Choo”, vieni geriausių Savile Row siuvėjų „Henry Poole & Co.”, žymiausi juvelyrai „Boodles” ir „House of Garrard”, taip pat restoranų tinklas „The Ivy Collection”. „Klientai gauna asmeninius kvietimus prisijungti prie platformos. Užsiregistravę, jie gali naršyti skiltyse nuo A iki Z, pasisemti įkvėpimo dovanoms, rasti retų ir išskirtinių prekių, užsisakyti virtualų ar VIP susitikimą parduotuvėje. Naudojantis programa, prekių – nesvarbu parduotuvėje ar internetu – galima įsigyti su solidžiomis nuolaidomis”, – programėlės veikimo pricipus aiškina Julia Carrick. Turint galvoje programėlės specifiką ir paskirtį, nekyla abejonių, kad ir „ISO Luxury” klientai yra išskirtiniai. Dauguma jų – „ultra high-net-worth” (UHNWI) kategorijai priklausantys asmenys, kurių turtas, neskaičiuojant pirmo būsto, kolekcijų ir vartojimo daiktų, viršija 30 mln. dolerių. „Knight Frank” turto konsultantų duomenimis, pernai pasaulyje tokių žmonių buvo 513 244. Jie siekia įsigyti tai, kas geriausia, ir jiems labai svarbi pati apsipirkimo patirtis. Programėlės naudotojų geografija itin plati, jie yra nuolatiniai prabangiausių parduotuvių Londone, Paryžiuje ir Dubajuje klientai. Tarp jų yra britų ir Artimųjų Rytų karališkųjų šeimų atstovai, Kinijos verslo titanai, rusų milijardieriai.

Svarbiausia programėlės „ISO Luxury” paskirtis – suteikti klientams naujų ir unikalių apsipirkimo patirčių vienu mygtuko paspaudimu gali pasiekti tūkstančius skirtingų prekių ženklų, svetainių ir gauti pasiūlymų, todėl fizinių parduotuvių pardavimai tapo nestabilūs, o vartotojų išlaidavimas – nenuoseklus. Pastaraisiais metais butikuose ir prekybos gatvėse lankėsi mažiau žmonių. Tai daro tiesioginį poveikį ir pardavimams, ir klientų lojalumui, todėl prabangos prekių pirkimas nebėra stabilus, kaip anksčiau. Be to, nauja karta daug perka internetu, dėl to technologijos prabangos pramonėje kuria ir tam tikrą netikrumo atmosferą. Visų šių veiksnių derinys ir paskatino dvi veiklias moteris sukurti programėlę „ISO Luxury”, kuri greitai besikeičiančioje aplinkoje sujungia tradicinę prekybą ir technologines naujoves.

COVID-19 – dar vienas nemenkas iššūkis, tačiau „ISO Luxury” komanda tvirtai tiki, kad prabangos prekybos ateitis siejama su „žmogiškuoju prisilietimu” – įsimintinomis klientų patirtimis parduotuvėse, žmonių santykiais ir individualizuotu aptarnavimu. Todėl programėlės strateginis tikslas – naudojantis technologijomis skatinti pirkėjus apsilankyti butikuose, o ne palaikyti internetinę prekybą. Pastaruosius keletą mėnesių „ISO Luxury” komanda diegia atnaujinimus ir programa netrukus bus paleista iš naujo. Tada nariai turės dar daugiau galimybių dalyvauti virtualiai ir fiziškai, pavyzdžiui, naudotis išskirtiniais pasiūlymais, lankytis ankstyvose sezono kolekcijų peržiūrose, o partneriai galės kurti savo

Pastaruoju metu, ypač per pandemiją, daug prabangių prekių ženklų stengiasi tiesiogiai bendrauti su savo klientais. „ISO Luxury” yra savotiškas tarpininkas, todėl pasiteiravau, kokia buvo prekių ženklų reakcija, kai į labai subtilius, dažnai diskretiškus kliento ir pardavėjo santykius panoro įsiterpti trečioji šalis, siūlanti savo paslaugą, ir kaip ji prisidėjo prie šių santykių plėtros. „Dar niekada nebuvo taip sunku palaikyti ryšį ir informuoti klientus, kaip siaučiant COVID-19. Per karantiną daugelis mūsų prekių ženklų vykdė fantastiškas iniciatyvas. Pavyzdžiui, vestuvinių batelių ir aksesuarų ženklas „Emmy London” per IGTV ir „Facebook” pradėjo iniciatyvą #sketchingwithEmmy – savaitines piešimo pamokas. „Jimmy Choo” surengė virtualų „Choo Sketch” konkursą. Vartotojai fantazavo ir kūrė savo batų modelius, juos

galima pamatyti internete. Pagal laimėjusius eskizus bus sukurtos mažos kolekcijos, o gauti pinigai paaukoti labdarai. „Roland Mouret” pristatė programą „Karantinas su Roland Mouret” ir suteikė klientams galimybę artimiau susipažinti su komandos nariais, prisidėjusiais prie prekės ženklo sėkmės, pasiūlė audinių drapiravimo pamokas. Mūsų tikslas buvo palaikyti savo partnerius. Pasitelkėme socialinę žiniasklaidą, platinome savaitinius narių naujienlaiškius, bendravome su savo nariais per „WhatsApp”. Mūsų nariai įgijo privačių virtualių patirčių. Tai buvo virtualus apsipirkimas parduotuvėje kartu su prekės ženklo generaliniu direktoriumi, virtuali vyno degustacija ir vaizdo pokalbiai su sporto pasaulio garsenybėmis. Taip palaikėme ryšį, stiprinome savo prekių ženklų ir narių santykius, išlaikėme suburtą bendruomenę”, – pasakoja Julia Carrick. Kad šios pastangos buvo vaisingos, liudija ir prekių ženklų atstovų atsiliepimai. Štai Emma Willis, prabangių vyriškų marškinių kompanijos įkūrėja, akcentuoja „ISO Luxury” paramą jų tradicinei meistrystei. Savile Row siuvyklos „Henry Poole & Co.” direktorius Simonas Cundey teigia, kad programėlė yra terpė, kurioje naudodamiesi aukščiausio lygio paslauga rasite „geriausių dalykų gyvenime”. Elizabeth Marsh iš „Elizabeth Marsh Floral Design” sako, kad „norint padėti britų prabangos prekės ženklams išlikti pasaulio rinkų priešakyje, ši priemonė leido pasiekti platesnę pasaulio bendruomenę”. Ir vis dėlto, kokia yra prabangos prekių sektoriaus ateitis? „ISO Luxury” turėjo prisitaikyti prie pandemijos ir išplėsti pardavimus internetu. Tačiau šios srities žinios ir darbo patirtis mane verčia manyti, kad prabangos ateitis – parduotuvės, kuriose bus taikomi tradiciniai prekių ženklų sukurti apsipirkimo būdai. Nors populiarėja internetinės parduotuvės, vis daugiau žmonių nori individualių ir išskirtinių patirčių, o tikruoju paveldu, istorija ir prekės ženklo meistriškumu galima pasidalyti tik parduotuvėje. Prabangos pramonė diegia inovacijas ir mūsų nariams siūlo unikalias keliones į užkulisius. Taip plėtojami tvirti santykiai su klientais, nes patirtis yra individualizuota ir suteikia galimybę užmegzti glaudesnį ryšį su prekės ženklu ir pasiekti lojalumą. To tiesiog negalima atkartoti skaitmeniniame pasaulyje”, – apibendrina Julia Carrick. Dėl narystės kreiptis membership@isoluxury.com / Instagram: iso_luxury

RUDUO ‘20

„LAZARTIGUE“ – VEGANIŠKAS POŽIŪRIS Į PLAUKŲ STIPRINIMĄ SPECIALISTĖ PATARIA

Gyd. Dermatovenerologė Aušrinė Ramanauskaitė

Reakcinis plaukų slinkimas gali pasireikšti dėl trumpalaikio ir ilgalaikio streso, stipraus šoko, hormonų svyravimo, įvairių ligų ir uždegiminių procesų organizme, vaistų vartojimo, operacijų, chemoterapijos, fizinio išsekimo, psichologinių ir psichikos sutrikimų bei pernelyg griežtos dietos. Nereikia pamiršti ir fiziologinio plaukų slinkimo, kuris priklauso nuo plaukų augimo ciklų, sezono: pavasarį ir rudenį daugumai žmonių plaukai slenka labiau. Dėl to stiprinti plaukų šaknis galima ir profilaktiškai, keičiantis sezonams, ir jau pastebėjus, kad plaukų iškrito daugiau nei įprastai. Priežiūra namuose irgi svarbu, todėl reikia pasirinkti saugias priemones, galinčias pristabdyti plaukų slinkimą, kartais netgi sustabdyti, jeigu to priežastys nėra itin rimtos. Tam gali tikti saugios sudėties serumai, kuriais reguliariai tepame galvos odą, dar galima naudoti plaukų šaknis stiprinantį šampūną. Vis dėlto jei plaukai slenka tris mėnesius, būtina kreiptis į gydytoją dermatologą – tokiais atvejais svarbu ne tik rasti gydomųjų priemonių, bet ir nustatyti plaukų slinkimo priežastį bei spręsti, kaip šalinti problemą.

Botaninės sudėties serumas LAZARTIGUE THICKER padeda pristabdyti reakcinį plaukų retėjimą, stimuliuoja plaukų augimą ir stiprina jų šaknis. Atraskite internete: www.cosme.lt

RUDUO ‘20

„ZARA” ŠVARKAS „BALENCIAGA” SIJONAS („MADOS LINIJA”) „MAJE” RANKINĖ „ZARA” BATAI

RUDUO ‘20

„H&M” SKRYBĖLĖ

FOTOGRAFAS VAIDAS JOKUBAUSKAS STILISTĖ SIMONA SENKAUSKAITĖ KRISTINOS RAULINAITĖS MAKIAŽAS EMILIJOS ŠIMUKAUSKAITĖS ŠUKUOSENOS MODELIS AUGUSTĖ ABELIŪNAITĖ

Genetinis Žaidimo taisyklės ir interpretacijos – naujos, bet žaisdami toli nepabėgame nuo praeities, istorijos, kurią paveldėjome ir kuria esame persismelkę. Tai lyg genetinis kodas, iš vidaus besiveržiantis į išorę. Šiuolaikinė mada nėra išimtis, ji taip pat atiduoda duoklę paveldui. Šįsyk – atkartoja sovietinės architektūros formas ir spalvas.

kodas RUDUO ‘20

„ROBERTA RUDZINSKAITĖ” STRIUKĖ „ZARA” AUSKARAI

RUDUO ‘20

„SANDRO” SIJONAS „SANDRO” ŠVARKAS „MAJE” DŽEMPERIS „ZARA” BATAI”

RUDUO ‘20

„ROBERTA RUDZINSKAITĖ” ŠVARKAS „ZARA” DŽINSAI „ZARA” AUSKARAI

RUDUO ‘20

Grožis yra jėga, pati svarbiausia iš visų Taip kažkada pasakė HELENA RUBINSTEIN, kurios vardą puikiai žino moterys visame pasaulyje. Taip pavadinta dar praėjusio amžiaus pradžioje jos įkurta kompanija ir šiandien yra tarp grožio pramonės lyderių. Šis vardas neatsiejamas ir nuo amžinos moterų kovos už lygias teises. Sakysite, grožis su tuo nesusijęs? Dar ir kaip susijęs! Kaip sukurti imperiją? Helena nuo jaunų dienų nebijojo būti kitokia, plaukti prieš srovę, nesutikti su kitų primetama nuomone. Gimusi 1872-aisiais Krokuvoje, augusi tais laikais, kai daugybė profesijų moterims buvo paprasčiausiai neprieinamos, ji žvelgė plačiau. Būdama vyriausia iš aštuonių šeimos dukterų, tėvų sprendimu turėjo ištekėti už turtingo seno našlio ir taip palengvinti visiems būtį. Istorija primena liūdnos pasakos siužetą. Bet herojė sugebėjo viską pakeisti ir savo gyvenimą paversti pasaka. Tik – visiškai kitokia. Vos 24-erių Helena, užuot apsivilkusi nuotakos suknelę ir davusi pažadą našliui, sėdo į laivą, plaukiantį į tolimąją Australiją. Maištingos vyresnėlės planas nepaklusti tėvų valiai nė trupučio nežavėjo mamos. Bet, kaip visos mamos, linkėdama vaikui gero, į lagaminą ji prikrovė namie gaminto veido kremo. Porcelianinė atvykėlės oda Australijoje neliko nepastebėta – moterys nuolatos klausė Helenos, kokia jos grožio paslaptis. Ir kodėl ta paslaptimi nepasidalijus? Taip namuose ruoštus kremus pavadinusi „Valaze“ (vengrų kalba šis žodis reiškia „Dangaus dovana“), ėmė jais prekiauti. Žingsnis po žingsnio tai išaugo į ištisą imperiją.

Koja kojon su mokslu Prekės ženklo „Helena Rubinstein“ ir moters tokiu vardu istorijos labai panašios. Nors kompanija seniai parduota, o ir pačios Helenos daugybę metų nebėra, novatoriška jos dvasia niekur nedingo. „Helena Rubinstein“ itin aktyviai plečia odos ląsteles tiriančio mokslo ribas ir ieško būdų kurti daugiausia naudos grožiui ir sveikatai suteikiančią produkciją. Nuo 2008-ųjų kompanija bendradarbiauja su šveicarų estetinės medicinos klinika „Laclinic Montreux“ ir dr. Micheliu Pfulgu. Ir džiugina puikiais rezultatais. Pavyzdžiui, sukurta odos priežiūros priemonių linija „Re-Plasty“ suteikia ne mažiau įspūdingą efektą nei pasiekiamas klinikoje atlikus procedūras. 2012-aisiais kompanijos „Helena Rubinstein“ bendradarbiavimas su Prancūzijos tyrimų centro „Inserm“ mokslininku dr. JeanuMarcu Lemaitre kosmetikos pasaulyje atvėrė naujas perspektyvas. Kompanijos užsakymu šis mokslininkas kartu su savo komanda tyrė galimybę „perprogramuoti“ odos ląsteles ir sukūrė odą skaistinančių bei senėjimo požymius mažinančių kosmetikos priemonių liniją „Prodigy Cellglow“. Jei mokslas gali tarnauti grožiui, kodėl to nedarius? Tam tikrai būtų pritarusi Helena Rubinstein! Už moterų teises! Helenos Rubinstein palikimas neapsiriboja vien odos priežiūra. Ji manė, kad grožis yra ta didžioji jėga pasaulyje, kuriame vyrai vis dar turi rankose pernelyg daug kortų. Būdama aktyvi filantropė ir moterų teisių gynėja, Helena įkūrė specialų fondą nepasiturinčioms merginoms remti. Sulaukusios pagalbos, jos galėjo įgyti trokštamą išsilavinimą. Daug dirbusi, uždirbusi, kitoms kelrodė buvusi Helena tapo ambicingos ir drąsios moters simboliu ne vienai kartai. „Vieno žmogaus požiūris gali pakeisti pasaulį“, – sakė ji ir savo pavyzdžiu tai įrodė. Šią Helenos viziją šiandien įgyvendina ryškios jos bendravardžio prekės ženklo remiamos asociacijos „Force Femmes“ ir „She Power“, Europoje ir Kinijoje kovojančios už lygias moterų teises.

RUDUO ‘20

Netrukus ypatingą istoriją turinčios „Helena Rubinstein“ grožio priemonės pasirodys „Douglas“ parduotuvėse.

SAINT LAURENT – KAIA 18,5 cm x 28 cm x 7,5 cm 1450 Eur

GIVENCHY – ANTIGONA SOFT BAG 35 cm x 45 cm x 9 cm 1750 Eur

LOUIS VUITTON – SAC SPEEDY BANDOULIÈRE 30 21 cm x 30 cm x 17 cm 1670 Eur

GUCCI – JACKIE 1961 19 cm x 27,5 cm x 4 cm 1600 Eur

Cindy Crawford dukra modelis Kaia Gerber yra viena iš „Saint Laurent” dizainerio Anthony Vaccarello mūzų, tad nieko keista, kad nauja šių mados namų rankinė pavadinta jos vardu. Aksesuaras visoms progoms.

Labai labai svarbi rankinė švenčia 10-ąjį gimtadienį. Modernus klasikinės Antigona dizainas, sukurtas naujojo „Givenchy” kūrybos direktoriaus Matthew Williamso, sugrąžino šį aksesuarą į It bag sąrašą.

Ketvirtajame dešimtmetyje sukurtas modelis tapo neatsiejamas nuo kultinės aktorės Audrey Hepburn. Tai klasikinė „Louis Vuitton” rankinė, kurios forma nepakito, tik šiais laikais įgavo naujų spalvų ir monogramų variacijų.

Kultinė rankinė, pavadinta JAV prezidento Johno F. Kennedy žmonos Jackie vardu, iš naujo atgimė, kai mados namų kūrybos direktoriumi tapo Alessandro Michele. Sukurta moteriai, bet nešiojama ir vyrų, atspindi dabartinį „Gucci” identitetą.

DIOR – DIORAURA BOOK TOTE 35 cm x 41,5 cm x 18 cm 2500 Eur

BOTTEGA VENETA – THE CHAIN POUCH 12 cm x 31 cm x 16 cm 2790 Eur

Ketvirtoji ikoninė „Dior” mados namų rankinė, sukurta jų kūrybos vadovės Marios Grazios Chiuri. Praktiška, patogi, elegantiška, o 7-ojo dešimtmečio spalvų derinys madingas šį rudenį.

Populiariausia vasaros rankinė neužleidžia pozicijos ir atėjus rudeniui, tik dabar ji puošta stambios grandinės rankena, kuri ypač madinga šį sezoną.

Ikona jūsų rankose It bags – beprotiškai populiarios ir geidžiamos lyg sėkmės, prestižo ir gero skonio ženklas. It bags – vienas iš mados namų simbolių ir perkamiausių aksesuarų. It bags renkasi turtingiausios pasaulio moterys, pramogų verslo žvaigždės, influencerės, politikės ir kitos įžymybės. It bags – tai garsiosios ,„Hermès“ BIRKIN ir KELLY BAG, „,Chanel“ 2.55, „,Dior“ LADY DIOR bei dar 10 rankinių, kurios šį sezoną yra must have.

FENDI – BAGUETTE 14 cm x 26 cm x 4 cm 2300 Eur

JACQUEMUS – LE BAMBINO 17,5 cm x 9 cm 450 Eur

BALENCIAGA – NEO CLASSIC TOP HANDLE BAG 34 cm x 54 cm x 24 cm 1990 Eur

PRADA – MATINÉE BAG 20,5 cm x 28,5 cm x 12,5 cm 2400 Eur

Rankinė ikona jau nuo 1997-ųjų (sukurta Silvios Venturini Fendi). Šiandien galima įsigyti įvairaus dydžio, spalvos ir tekstūros. Šį sezoną itin madinga žalia ir jos atspalviai. Būtent tokią turi ir Lenny Kravitzo dukra Zoë.

„Jacquemus” garsėja mažomis rankinėmis, kurios neišeina iš mados. Juk geram vakarui reikia tik lūpdažio ir telefono...

Tiks kiekvienai dirbančiai moteriai. Primena ikoninę BALENCIAGA MOTORCYCLE BAG ir yra išskirtinai talpi.

Elegantiška rankinė papuoš bet kurią šių dienų klasikinį stilių mėgstančią damą. Baby pink – spalva, iš naujo atgimstanti kiekvieną sezoną.

RUDUO ‘20

Atrask Prancūzijos mokslininkų atskleistą odos ir plaukų grožio paslaptį ir...

SUŽYDĖK!

RUDUO ‘20

www.mybeautybyscience.com

Prabanga grįžta namo TEKSTAS – DEIMANTĖ BULBENKAITĖ

A 66

NUOTRAUKOS – „VIDA PRESS” IR „SHUTTERSTOCK”

Prancūzų mados namų „Saint Laurent” ir krištolo namų „Baccarat” bendros kolekcijos pristatymas

Ar 2020-uosius prisiminsime kaip metus, kai mada tiesiog sustojo? Ir taip, ir ne. Mat atšauktos mados savaitės, uždarytos parduotuvės ir sulėtėjęs socialinis gyvenimas dar nereiškia, kad drabužiai staiga tapo neaktualūs. Priešingai – atsitraukę nuo vienadienių tendencijų pradedame geriau suvokti, ko iš tiesų norime ir kiek mums svarbi prabanga. Turbūt nesuklysiu pasakydama, kad vienas iš dažniausiai kartojamų žodžių mūsų pokalbiuose apie pandemiją yra „pasiilgau”. Kiek pakitus gyvenimo ritmą pažymime kalbėdami apie tai, ko visiškai ar bent iš dalies netekome: ilgimės egzotiškų kelionių, kultūros renginių, lėtų vakarienių Senamiestyje ir, žinoma, galimybės planuoti daugiau nei kelias savaites į priekį. To, kas leido gyvenimą ragauti neskaičiuojant kąsnių ir žinant, kad bus galima sugrįžti ir įsidėti dar. Pandemijos diktuojamas gyvenimo būdas, arba tai, kas žiniasklaidoje populiariai vadinama new normal (naujoji realybė), gerokai supurtė prabangos industriją. Pasak tarptautinės konsultacijų įmonės „McKinsey & Company” analitikų, prabangos sektorius tiesiogiai priklauso nuo

nepaliaujamai skraidančio ir naujų patirčių ieškančio kliento: skaičiuojama, kad 20–30 proc. šio sektoriaus pajamų sukuria verslo klasės keliautojai, linkę pinigus leisti ne savo gyvenamoje šalyje. O šiandien oro uosto link skubame rečiau, atsargiau veriame ir pinigines. Bet... galbūt tai gerai? Jet-set kultūra, įsigalėjusi atsiradus keleivinei aviacijai, pastaraisiais metais pasiekė piką, ypač mados industrijoje. Bene kas savaitę vis kiti mados namai skelbė apie naujų kolekcijų pristatymus egzotiškose lokacijose: „Dior” šou Marakeše ir Apulijoje, „Louis Vuitton” šventės Kijote bei Rio de Žaneire, „Jacquemus” podiumas, nutiestas levandų lauke Provanse, „Chanel” fiesta Havanoje. Įspūdingi pristatymai padėjo kurti instagramo kadro vertą mados svajonę ir įvietinti kolekcijos įkvėpimo šaltinį. Vis dėlto šiandien pažvelgus į atšauktų mados savaičių kalendorių ir pažiūrėjus pirmus visiškai skaitmeninius mados šou, galvoje kirba mintis, kad gal skubėjimas aprėpti pasaulį ne iškėlė madą į naujas aukštumas, o spalvingomis patirtimis maskavo idėjų trūkumą. Ir gal priverstinė pauzė leis susivokti, kokią mados ateitį turėtume kurti pandemijai nurimus ir kas iš tiesų pasirodo svarbu likus tarp keturių namų sienų.

RUDUO ‘20

SULĖTĖJUSIOS MADOS APSUKOS

„Esu pasirengęs atsisakyti pasenusio sezonų ritualo ir mados pristatymus rengti pagal naują, sau artimesnį ritmą”, – dar gegužės pradžioje paskelbė „Gucci” mados namų vyriausiasis dizaineris Alessandro Michele, karantiną leidęs savo namuose-muziejuje Romos centre. Jis atkreipė dėmesį, kaip greitai nesustojantis naujų produktų bei komunikacijos ciklas neteko prasmės, todėl nuo šiol vietoje septynių aštuonių kolekcijų per metus pademonstruos vos dvi. Panašias idėjas pristatė „Saint Laurent” mados namai, viešą laišką dėl nelogiško industrijos greičio paskelbė dizaineris Driesas van Notenas ir sulaukė daugelio kolegų pritarimo. Net greitosios mados milžinė „Inditex” dar kovo gale pranešė, jog dėl koronaviruso teks gerokai lėtinti apsukas. Uždarius beveik 4000 parduotuvių (tarp jų – „Zara” ir „Massimo Dutti” tinklų) buvo nurašyta drabužių už maždaug 300 mln. eurų. Tokių pajamų lengvai susigrąžinti nepavyks, mat kas kelias savaites atnaujinamos kolekcijos morališkai pasensta akimirksniu, o pasikeitęs socialinis ritmas mus privertė atsitraukti nuo tendencijų ir vienos progos pirkinių. Keletą mėnesių leisdami namuose turbūt pastebėjote, kiek drabužių iš tiesų dėvite, kiek laiko prireikė iš naujo pertvarkyti spintos turiniui ir kokia didžiulė jo dalis akimirksniu pasidarė neaktuali. Pastaruoju metu spaudoje vis dažniau pasirodo statistinių duomenų apie nepasotinamą Vakarų valstybių vartojimą – kad suaugusios moterys per metus įsigyja tiek drabužių, kiek sudaro maždaug pusė jų pačių svorio, kad turime vidutiniškai bent penkerius nenešiojamus džinsus. Kalbant apie prabangos sektorių, skaičiai veikiausiai būtų dar įspūdingesni, nes galimybė įsigyti daugiau dažniausiai neskatina susimąstyti apie tvarumą ar praktinę (o ne pramoginę) vartojimo pusę.

Mados namų „Celine” sukurti kašmyro vilnos užtiesalai iš 2017-ųjų rudens kolekcijos tapo karantino lobiu kolekcininkams

NAMŲ PRABANGA VIS DĖLTO ŠIANDIEN PAŽVELGUS Į ATŠAUKTŲ MADOS SAVAIČIŲ KALENDORIŲ IR PAŽIŪRĖJUS PIRMUS VISIŠKAI SKAITMENINIUS MADOS ŠOU, vartojimo kultūrą apvertė aukštyn kojomis ir GALVOJE KIRBA MINTIS, KAD GAL 2020-ieji tapo metais, kai nerūpestingai kalbėti apie pirkinius ar SKUBĖJIMAS APRĖPTI PASAULĮ prabangą yra blogo tono ženklas. Kai į pasaulį išleisti naują mados kolekciją reiškia nesuvokti, kad drabužiai NE IŠKĖLĖ MADĄ Į NAUJAS turbūt liks nenupirkti ar, geriausiu atveju, tiesiog lauks AUKŠTUMAS, O SPALVINGOMIS spintoje kitų metų. Kai ištisos industrijos šakos tarsi netenka prasmės, nes sekant naujienas ir dirbant iš namų PATIRTIMIS MASKAVO IDĖJŲ nebūtinas nei prabangus laikrodis, nei aukštakulniai TRŪKUMĄ. bateliai. Tad ko tada mums reikia ir kaip karantino sąlygomis iš naujo apibrėžiame prabangą?

Įdomu tai, kad mados verslininkų žvilgsnis į namų erdvę nukrypo gerokai anksčiau, nei prasidėjo pandemija. Jau bene dešimtmetį instagramo sraute žavimės midcentury modern (XX amžiaus vidurio modernizmo) stilistikos baldais bei kitomis interjero detalėmis,

RUDUO ‘20

kruopščiai renkamės namų kvapą, perkame kavos staliukus puošiančius mados albumus. 2017-aisiais išmokome danišką žodį hygge (jaukumo, patogumo būsena), kurio „Google” paieškų skaičius išaugino visą namų aksesuarų kategoriją ir prieš perkant vilnonį užtiesalą ar medinį samtį išmokė savęs klausti, ar daiktas tik atliks funkciją, ar ir džiugins žvilgsnį. Pandemijos laikas išskirtinis tuo, kad pačių susikurtą aplinką pradėjome jausti ne tik akimis, bet ir visa esybe. Pagaliau pervertėme jau minėtus mados albumus, turėjome laiko pasėdėti interjero akcentu iki šiol buvusiame fotelyje ar uždegti prieš kelerius metus dovanų gautą ir kol kas tik fotografuotą „Byredo” žvakę. Pagaliau supratome, kad tikroji prabanga paremta ne tik estetine verte, bet ir patogumu, galimybe prisiliesti, užuosti, įsisavinti, patirti.

LĖTI MALONUMAI

Naujieji namų prabangos kriterijai negali būti perduoti nuotrauka ar lengvai aprašyti, nes jų teikiamas malonumas skleidžiasi palengva ir sukuria 360 laipsnių patirtį. Netikėtu pandemijos hitu tapę meno aukcionai fiksavo įspūdingus pardavimus privatiems klientams, norintiems papildyti namų kolekcijas, – ir šįkart aktuali buvo ne perpardavimo galimybė, bet sentimentali, patyriminė vertė. Itin sėkmingas šis laikas buvo ir prabangios kosmetikos kompanijoms, mat, netekus galimybės lankytis grožio salonuose bei SPA centruose, norėjosi pamiršti makiažą ir daugiau dėmesio skirti odai bei išskirtiniams namų ritualams. Į pakitusius prabangos pirkėjų norus greitai reagavo ir didieji internetiniai mados salonai: juose itin daug dėmesio skirta namų aprangai, netekus galimybės drabužį paliesti, gerokai praplėsti aprašymai, pristatytos virtualios galimybės daiktą pasimatuoti ekrane pagal savo kūno matmenis. Tokie prabangos gigantai kaip „Moda Operandi” ir „Matches Fashion” pateikė bendradarbiavimo su garsiais kūrėjais rezultatą – namų aprangos bei aksesuarų kapsulines kolekcijas, krištolo ekspertai „Baccarat” išpardavė su „Off-White” dizaineriu Virgilu Abloh sukurtą namų indų liniją. Ką jau sakyti apie dizainerės Phoebe Philo prieš keletą metų išleistą „Celine” kašmyro apklotų kolekciją, kuri antrų rankų prabangos platformose tapo populiaresnė nei tos pačios kūrėjos rankinės ar drabužiai. Pusiau juokais, pusiau rimtai galime sakyti, kad šiemet prabangų kelioninį „Louis Vuitton” krepšį ar „Rimowa” lagaminą pirkti verta tik tada, jei ketinate su jais kraustytis į užmiestį. O tai tarp millennial kartos atstovų tapo aktualia pokalbių tema, mat pradėjus dirbti per atstumą nedidelis butas miesto centre (ir, žinoma, solidi nuoma) pasidarė nebe toks svarbus, kaip atrodė vos prieš kelis mėnesius.

Krištolo namų „Baccarat” ir mados namų „Off-White” dizainerio Virgilo Abloh krištolinių interjero detalių linija sudomino tiek interjero dizainerius, tiek naujų akcentų namams ieškančius mados gerbėjus

KĄ ATNEŠ RYTOJUS?

DARBAS IŠ NAMŲ, „,ZOOM“ SUSITIKIMAI, PATOGI IR PRISIJAUKINTA NAMŲ ERDVĖ, KIEK PAKITUSI DIENOS RUTINA IR NAUJI VARTOJIMO ĮPROČIAI – VISA TAI KURIA REIŠKINĮ, KURĮ RINKODAROS SPECIALISTAI JAU VADINA „,KOMFORTO EKONOMIKA“.

Darbas iš namų, „Zoom” susitikimai, patogi ir prisijaukinta namų erdvė, kiek pakitusi dienos rutina ir nauji vartojimo įpročiai – visa tai kuria reiškinį, kurį rinkodaros specialistai jau vadina „komforto ekonomika”. Prekių ženklai ir dizaineriai savo prekes siūlo (ir siūlys) poilsio, sveikatos, meditacijos, laiko sau kontekste ir pabrėžia, jog šį sulėtėjusį laiką turime išnaudoti kaip sveikintiną pauzę ir galimybę investuoti į namų patogumą. Po 2008-ųjų finansų krizės mada atsigręžė į minimalizmą, patrauklų dėl laikui nepavaldaus dizaino iliuzijos, o šiandien vilioja pažadu apie daiktus, kurie padės atrasti ramesnį, geresnį, absoliutų patogumą pagaliau susikūrusį „aš”. Ar tai būtų šilkinis „La Perla” chalatas, ar kašmyrinė „The Row” eilutė, vintažinė vaza, ar „La Prairie” kremas, pandemijai pasibaigus tikrai būsime paragavę kokybiško laiko namuose ir supratę, kas iš tiesų kuria prabangos jausmą, kai restoranai nutyla, parduotuvių durys užsiveria ir oro uostai ištuštėja.

Mados namų „Agnona” sukurtas 2020-ųjų rudens kolekcijos modelis

Anksčiau ar vėliau visa tai baigsis ir 2020-ieji taps istorijos puslapiu. Svarbu nepamiršti, ko išmokome: rinktis, kas teikia visapusį džiaugsmą, ir – nuolat plautis rankas.

RUDUO ‘20

Sveika moteris – graži moteris Šiuolaikinė moteris sugeba suktis pašėlusiu ritmu: siekia karjeros aukštumų, palepina šeimą, išlekia smagiam savaitgaliui su draugėmis, nepamiršta grožio procedūrų. Tačiau ar visada spėja pasirūpinti svarbiausiu gyvenime dalyku – sveikata?

Net ir skubančioms skirti būtino dėmesio sveikatai padeda moderni Vilniaus klinika „UnaVita“. Joje dirba aukščiausios kvalifikacijos įvairių sričių gydytojų komanda, o po vienu stogu sutelkta viskas, ko reikia kasmetei profilaktinei apžiūrai ir gydymui. Moterims ypač svarbu prisiminti savo ginekologą, pasitikrinti krūtis ir skydliaukę, išsitirti hormonus ir vidaus organus. „UnaVita“ klinikoje siūloma išsami moters patikros programa, pasitelkiant naujausias technologijas: čia pat atliekami instrumentiniai ir ultragarsiniai tyrimai, o gydytojai ne tik suteikia išsamią konsultaciją ir, esant reikalui, nukreipia tolesniems tyrimams ar gydymui. „Visai nesvarbu, kiek jums metų. Net ir profilaktinei apžiūrai atėjusios pacientės užduoda nemažai klausimų, nori pasitarti ar turi nusiskundimų. Moters reprodukcinė sveikata jautriai reaguoja į gyvenimiškus pokyčius, o juos patiriame visos. Profilaktinė apžiūra yra pirmas žingsnis, norint užkirsti kelią onkologinėms ligoms ir su jomis susijusioms pasekmėms. Pasistenkite, kad

vizitas pas ginekologą taptų kasmetiniu įpročiu, kaip daugelis kitų svarbių kasdienių dalykų“, – „UnaVita“ ginekologės Ieva Šiaudinytė ir Jūratė Žmuidzinaitė savo pacientėms nuolat primena kasmečio profilaktinio apsilankymo būtinybę. Sykį per metus ne mažiau svarbu ir echoskopu pasitikrinti visus vidaus organus. Ir tam nereikia ilgai ruoštis ar varstyti daugybės medikų durų. „UnaVita“ klinikoje patikimai tai atliekama vos vieno vizito metu. Ultragarsinis įvairių kūno sričių tyrimas efektyviai tiria kepenis, tulžies ir šlapimo pūslę, inkstus, kasą, krūtis, skydliaukę, kiaušides, gimdą, taip pat kaklo ir pažastų limfmazgius. Ultragarsu nesunkiai aptinkami gerybiniai ir piktybiniai augliai, cistos. „Echoskopija nėra kenksminga, greitai atliekama, neskausminga, o duomenys tikslūs ir pacientui pateikiami iškart“, – sako šioje klinikoje dirbanti medicinos mokslų daktarė, echoskopuotoja Vilma Brimienė. Greitai ir patikimai pasitikrinusios sveikatą jausitės ramesnės, laimingesnės, o tuo pačiu – ir gražesnės!

Mokyklos g. 2, Vilnius

+370 (652) 33 547

„Urus” (Prieš) paskutinis potėpis visureigių pasaulio paveiksle

„Rolls-Royce” jau keletą metų gamina „Cullinan” – įmantriai pristatomą kaip „automobilį, kuriuo galima važiuoti visur be didesnių pastangų”. „Maserati” turi „Levante”, „Bentley” – prabanga trykštantį „Bentayga”, „Aston Martin” gundo krosoveriu DBX, o „Ferrari” patvirtino „panaikinusi plėtros kliūtis” ir vėliausiai po poros metų pristatys visureigį „Purosangue”. Pavadinimui pasirinktas būdvardis išvertus iš italų kalbos reiškia „grynakraujis”, tad automobilis turi akivaizdžių pretenzijų būti pats greičiausias. Tačiau, norint pateisinti tokį pavadinimą, teks atlikti heraklišką žygį – sukurti ką nors įspūdingesnio nei egzotiškiausia bekelei skirta pastarojo meto naujiena „Lamborghini Urus”. kodėl pasaulis pametė galvą dėl visureigiškai atrodančių automobilių, gana keblu. Išskyrus aukštesnę sėdėseną ir kiek geresnį apžvelgiamumą, krosoveriai neturi nė vieno kozirio, palyginti su klasikiniais sedanais, hečbekais ar universalais. Pastarieji ne tokie gremėzdiški, patogesni, srebia mažiau degalų, kainuoja pigiau, o pagrindines asmeninės transporto priemonės funkcijas atlieka geriau.

TEKSTAS – RENALDAS GABARTAS

NUOTRAUKA - „LAMBORGHINI”

Juo labiau kad supervisureigis dar ir gana praktiškas. Ropščiantis į kokį nors „Aventador” ar „Huracán” gali apnikti sąžinės priekaištai nesilaikius dietos, reguliariai nedarius mankštos ir piktnaudžiavus įvairiais gyvenimo malonumais, o štai šis Lambo leis į kelionę pajudėti visai šeimynai, įskaitant kūdikio kėdutėse prisegamus pyplius. „Urus” ilgis – 5,1 m, plotis – daugiau nei 2 m, salono erdvę lemiantis atstumas tarp ašių viršija 3 m, todėl, nors nedidelio aukščio, iš tikrųjų visureigis yra didžiulis. Vien 616 l bagažinė talpesnė, nei gali pasigirti universalas „Audi A6 Avant”.

TIESĄ SAKANT, PAAIŠKINTI,

Vis dėlto jei pats vieną rytą pabusčiau tapęs kokio nors ratuočių fabriko pagrindiniu akcininku, greičiausiai pirmasis nurodymas įgijus tokį amplua būtų susijęs su krosoverių pasiūlos plėtra. Būtent šie modeliai yra tarsi auksinius kiaušinius dedančios žąsys: generuoja didžiausią pelną ir kelia rūpesčių ne dėl to, kaip nuo konvejerio nuriedančias mašinas realizuoti, o dėl to, kaip patenkinti paklausą. kasmet tradiciškai parduodavo 3000– 4000 superautomobilių. Todėl kai prieš trejetą metų skelbdami serijinės „Urus” gamybos ANTAI „LAMBORGHINI”

kainos lubos tampa svaiginamai aukštos. Ir jei kas nors svajoja vienu sandoriu ir pademonstruoti savo finansinius raumenis, ir pasipuikuoti technikos gurmano skoniu, šis „Lamborghini” tam beveik idealiai tinka.

yra visų keturių varančiųjų ratų sistema, adaptyvioji pneumatinė pakaba su automatiškai kintančia prošvaisa (mašinos dugną nuo kelio paviršiaus galima kilstelėti 90 mm – iki 250 mm, aukščiau nei „Toyota Land Cruiser”), todėl galimybių važiuoti ten, kur baigiasi įprasti keliai, išties gerokai daugiau, nei leidžia tikėtis vidutinė statistinė fantazija. Taigi šįkart nereikia jokių kompromisų ir hamletiško pasirinkimo – „gerai atrodo” ar „įspūdinga”, „patogu” ir „funkcionalu”. Visi peržengę „Urus” slenkstį lepinami aukščiausios kokybės interjero medžiagomis ir nepriekaištinga surinkimo kokybe.

BE TO, ŠIAME MONSTRE

pradžią kompanijos strategai pareiškė savos produkcijos tiražą išauginsiantys iki 10 000, žinią išklausiusiųjų veidais nuvilnijo ironiškų šypsenų cunamis. Tačiau jau pernai „Lamborghini” dirbtuvių apsukos šoktelėjo iki 8200 egzempliorių, iš jų beveik 5000 buvo būtent „Urus”. Taigi aštriabriauniu kėbulu iš minios išsiskiriantis krosoveris jau tapo perkamiausiu gamos modeliu, o artimiausioje ateityje greičiausiai bus paskelbtas populiariausiu ir masiškiausiai naudojamu visų laikų „Lamborghini”. Lig šiol tokį titulą turėjęs „Huracán” 16 000 vienetų viršukalnę pasiekė per šešerius metus. „Urus” rekordo šturmui greičiausiai pakaks ketverių. Net Lietuvoje, kur ilgą laiką vienos rankos pirštais buvo galima suskaičiuoti superautomobilius su koridoje siautėjančio buliaus simboliu ant variklio kapoto, po „Urus” debiuto statistiniai duomenys išaugo kaip ant

mielių: pernai mūsų šalyje užregistruoti 7, o per pirmąjį šių metų pusmetį – 3 visureigiai. Kai „Modus Group” priklausanti bendrovė „Luxury Motors”, kuri į Lietuvą importuoja prabangius automobilius, paskelbė porai dienų atgabenanti ir kviečianti vieną tokį supervisureigį pačiupinėti kelyje, laimingųjų bandytojų registracijos sąrašas likus keletui savaičių iki renginio buvo užpildytas akimirksniu. Prieš pradedant dėlioti atsakymą, reikia užmesti akį į „Lamborghini Urus” vizitinę kortelę. Po šio monstro kapotu sumontuotas 4,0 l darbinio tūrio, V8 benzininis variklis su dviem turbinomis turi net 650 arklio galių, sukimo momentas – 850 Nm. Vien šių skaičių pakanka, kad aplinkosaugos aktyvistės Gretos Thunberg sekėjai spjautų į pamokas ir lėktų protestuoti prie „Volkswagen” atstovybių (nuo KĄ PRARADO Į JĮ NEPATEKUSIEJI?

1997-ųjų „Lamborghini” priklauso vokiečių koncernui). Beje, nors „Urus” įdiegta nemažai tokių pat inžinerinių sprendimų kaip ir „Bentley Bentayga”, „Porsche Cayenne”, „Audi Q7” bei „VW Touareg”, itališkoji agregatų dėlionė vienareikšmiškai yra pati aštriausia: 100 km/h greitį visureigis pasiekia per 3,6 sekundės. Staiga iki galo nuspaudus akceleratorių atrodo, kad mašinos gale sprogo nedidelė atominė bomba. Neskaičiau „Lamborghini” vartotojams skirtos instrukcijos, bet nenustebčiau, jeigu joje būtų įspėjimų nėščioms moterims. Kita vertus, akivaizdu, kad tokio kalibro automobiliai perkami ne dėl sprinterio gebėjimų, o dėl siekio išsiskirti savo sociumo burbule. Už pigiausią „Urus” versiją prašoma nuo 175 000 eurų, tačiau, užsakymo formą papildžius vienu kitu asmeniniu kaprizu,

Galėčiau lažintis: tai, kas atsispindės stebinčiųjų šį gatve riedantį Lambo akyse, labai patiks sėdinčiajam prie vairo. Drauge su tokiu automobiliu kiekviena dama įgyja kažką panašaus į Džeimso Bondo merginos statusą, o greta atsidūrę vyrai visuomet stengiasi įtraukti pilvus – net kai jų neturi.

RUDUO ‘20

Neinvazinės figūros korekcijos nuo riebalinio sluoksnio mažinimo iki raumenų formavimo. Mūsų tikslas - Jūsų amžinas grožis be jokių plastinių operacijų! Manufaktūrų g. 6-103, 11342 Vilnius +370 600 42220

RUDUO ‘20

info@skinny.lt

@skinnyklinika

www.skinny.lt

RUDUO â&#x20AC;&#x2DC;20

EYEVAN 7285 490 Eur eyevan7285.com ig: @eyevan7285_tokyostore

OFF-WHITE 88 Eur off---white.com ig: @off___white

ARIES 84 Eur ariesarise.com ig: @ariesarise

BALENCIAGA 2390 Eur balenciaga.com ig.: @balenciaga

WACKO MARIA 515 Eur wackomaria-paradisetokyo.jp ig: @wackomaria_guiltyparties

CHRISTOPHER KANE 445 Eur christopherkane.com ig: @christopherkane

Joks sapnas nėra vien sapnas

STEFAN COOKE 374 Eur stefancooke.co.uk ig: @stefan_cooke

Nors neaišku, kaip keliausime ar tiesiog būsime, verta likti išoriškai solidiems, bet kartu išreikšti slaptus troškimus ir fantazijas. Juk pamenate Tomo Cruise’o suvaidintą gydytoją Viljamą Harfordą kultiniame Stanley Kubricko filme „„Plačiai užmerktos akys“? Kur pasaulis susapnuotas, o kur – tikras? Šio sezono vyrų must have – pailgintas oversize paltas, „„Bottega Veneta“ odinės kelnės, batai su kulnais, rankinė, kuri gali būti nešiojama ir per juosmenį, ir kaip messenger bag. Žinoma, svarbiausia – „„Off-White“ apsauginė veido kaukė ir sportiniai bateliai sprukti nuo pasaulio pabaigos.

PENGUIN RANDOM HOUSE KAMA SUTRA BY VATSYAYANA 14 Eur penguinrandomhouse.com ig: @penguinrandomhouse

ACNE STUDIOS 140 Eur acnestudios.com ig: @acnestudios TIMOTHY HAN / EDITION HEART OF DARKNESS, 60 ml 155 Eur timothyhanedition.com ig: @timothyhanedition

EYTYS 510 Eur eytys.com ig: @eytys

BOTTEGA VENETA 3700 Eur bottegaveneta.com ig: @bottegaveneta

GIVENCHY 1490 Eur givenchy.com ig: @givenchy

CONVERSE 110 Eur converse.com ig: @converse

RUDUO ‘20

FOTOGRAFAS TOMAS KAUNECKAS KŪRYBOS VADOVĖ AUSTĖJA JABLONSKYTĖ STILISTAS LUKAS JUODIS JULIJOS ESTKO MAKIAŽAS FOTOGRAFUOTA DUBINGIŲ ŽIRGYNE (MOLĖTŲ R.)

RUDUO ‘20

Išvaizda yra darbo įrankis

Nors Arnas FEDARAVIČIUS kelerius metus retai vieši Vilniuje, ilgai aiškinti, kurioje kavinėje susitinkame, netenka. Nespėjus apsidairyti, išdygsta prie stalelio su arbatinuku rankose ir plačia šypsena – lyg kino žvaigždės. Kad ja taptų, dar teks nemažai nuveikti, nors, regis, puikia išvaizda ir charizma apdovanotas Arnas tuo keliu žengia nemažais žingsniais. Dabar jis – vienas BBC America ir Netflix serialo „The Last Kingdom” („Paskutinioji karalystė”) aktorių, namais vadinantis Londoną.

RUDUO ‘20

B TEKSTAS – DALIA MUSTEIKYTĖ

Baigęs mokyklą Vilniuje, Arnas pasirinko filosofijos studijas, bet, pats sako, kinas jau tada buvo labai užvaldęs mintis, dėl to viskas lyg savaime sukosi ta linkme. Prieš aštuonerius metus studentas nuėjo į filmo „Sibirietiškas auklėjimas”, kurį ruošėsi kurti pasaulinio garso režisierius Gabriele Salvatoresas, aktorių atranką, tikėdamasis galbūt dalyvauti masuotėje ir užsidirbti. Tačiau viskas baigėsi tuo, kad, įveikęs keletą šimtų įgudusių ir profesionalių aktorių, buvo pakviestas šioje juostoje atlikti vieną pagrindinių vaidmenų – jauno nusikaltėlio. Maža to, gavo progą dirbti greta garsiojo Johno Malkovichiaus, jį stebėti. „Po to jaučiausi tarsi vaikščiočiau lynu – lyg per naivu tikėti, kad galiu vaidinti, būti ten, lyg per gerai, kad būtų tiesa. Pradžioje tai buvo didžiausias spyris, už tai esu labai dėkingas likimui. Nors šiandien suvokiu, kad dabartinis darbas „Paskutiniojoje karalystėje” aktualesnis pasauliui”, – sako aktorius, jau pirmoje gyvenime atrankoje pajutęs, jog prieš kamerą dingsta jaudulys, viskas atrodo įgyvendinama ir aišku. „Sibirietišką auklėjimą” priėmęs kaip ženklą, kad ateitį vis dėlto leis ne tarp filosofijos veikalų, Arnas įstojo į Muzikos ir teatro akademiją, Oskaro Koršunovo kursą, studijuoti aktorystės, bet netrukus metė, išvyko gyventi į Maskvą, visą laiką beldėsi į kino pramonės duris. Ir buvo pastebėtas. Be kitų mažesnių darbų, vienas ryškiausių – serialas „Paskutinioji karalystė”, kuriamas Bernardo Cornwello populiaraus romanų ciklo „Saksų kronikos” motyvais. Apie ką serialas, kuriame filmuojiesi jau keturis sezonus? Apie vikingus ir britus, kurie kovoja dėl žemės, veiksmas vyksta X amžiuje. Tai, kas rodoma, istoriškai nėra teisinga, nes serialas vadinamas istoriniu fantastiniu. Jau penktus metus jis filmuojamas Vengrijoje,

ten vykdoma daug panašių tarptautinių projektų, o Budapeštas yra tapęs kino kūrėjų centru Europoje. Kada tavo kuriamas personažas Sitrikas – pusiau saksas, pusiau danas vikingas – bus nužudytas? Pagal knygų siužetą jo nužudyti neturėtų, bet juk serialuose galima daryti, ką nori. Šiuo metu riboju kitus darbus, nes sutartis įpareigoja tam tikru metu grįžti prie šio projekto. Taigi, dabar filmuojuosi seriale, o kitu laiku keliauju po pasaulį. Kaip šiuo sudėtingu metu sekasi keliauti? Kai tik viskas prasidėjo, buvau Los Andžele. Per patį karantino piką buvo labai įdomu išvažiuoti į gatves: šešios eismo juostos ir nė vieno kito automobilio, vairuodavau kaip apokaliptiniame filme. Kadangi baigė galioti viza, turėjau skristi atgal į Londoną, ir ta kelionė buvo dar viena labai įdomi patirtis. Lėktuvas beveik tuščias, jame gal dvidešimt žmonių, oro uoste viskas kaip išmirę, tuo metu būdavo gal kokie trys skrydžiai per dieną. Jaučiausi labai keistai. Pastarąjį pusmetį keliauju mažiau, bet malonu pasėdėti ir vienoje vietoje. Sulaukęs 29-erių pagaliau pradėjau gyventi vienas, karantinas man įgavo kitokią vertę, nes tapo galimybe pabūti tik su savimi. Kodėl tik dabar apsigyvenai vienas? Anksčiau visada šalia būdavo mylimosios? Lietuvoje įprasta, kad išsikraustęs iš tėvų namų apsigyveni pirmiausia vienas. Čia kitokios gyvenimo po vieną galimybės nei, pavyzdžiui, Londone. Taip, Rusijoje gyvenau su mergina, paskui Londone – su kambariokais. Galų gale pasikeitė galimybės ir įsikūriau vienas Šiaurės Londone. Kai gyveni su kuo nors kitu, nuolatos girdi tarsi foninį garsą, kuris šiek tiek nuramina paties baimes. Užtat kartais labai reikia pabūti be išorinio triukšmo, su savo mintimis – kai nėra kur pabėgti,

stoji su jomis akis į akį, tampi geresniu draugu sau. Dabar to ir siekiu. Žinoma, vienatvės nereikėtų perdozuoti. Nes kai esi vienas, nėra šefo, kuris kontroliuotų tavo pasiekimus, turi savyje susikurti antrą asmenį, kuris verstų judėti pirmyn: ką šiandien nuveikei? Man būtina kasdien sportuoti, turiu labai daug energijos, reikia ją išnaudoti, kad palaikyčiau sveiką protą. Dėl to boksuojuosi, užsiimu joga, darau pratimus su gumomis. Taip pat daug skaitau, kasdien rašau, po truputį pradedu dirbti prie scenarijų, vasarą dažnai žaidžiau kompiuterinius žaidimus – turėdamas laiko prisiminiau senus įgūdžius. Vienas mėgstamiausių – karinis „Warzone”, kur susirinkę daug žmonių iš viso pasaulio šaudo vienas kitą (juokiasi). Kitas – „Red Dead Redemption”. Tai labai gražus kaubojų pasišaudymas, lyg kino teatre. Bet per daug neužsižaidžiu. Kai matau, jog vidinis Cerberis užmiega, bandau jį kelti ir struktūruoti dieną: tada keliuosi, tada sportuoju, tada vyksta pamoka su anglų mokytoja. Bet juk dėl anglų kalbos tikrai neturi sunkumų! Kalbą moku, bet esu užsienietis, ji man – ne gimtoji. Pastaruoju metu stengiuosi kuo mažiau vartoti lietuvių, nors ir labai myliu savo šalį. Mąstau angliškai dėl labai paprastos priežasties – noriu anglakalbiame pasaulyje pasijusti savas. Nepakanka išmokti žodyno nuo pradžios iki galo, viskas gyvenime susideda iš niuansų – taip pat ir kalbos supratimas. Mokausi dialekto, fonetikos, prasminių dalykų. Nepamiršau ir rusų. Manau, vienos kalbos mokymasis tampo kažkokius smegenų neuronus, kurie padeda įsiminti ir kitas. Aišku, geriausia kalbų išmokti, kai dar esi vaikas. Išbandei darbą ir kine, ir seriale. Skirtumas didelis? Man pasisekė, nes dar priklausau kartai, žinančiai, kas yra filmuoti

juosta. Taip buvo kuriamas pirmasis filmas, kuriame vaidinau. Tuomet net atmosfera aikštelėje, pasirengimas yra kitokie. Ir tą skirtumą pavadinčiau pagarba juostai, nes ji daug kainuoja. Naudojant skaitmeną, nieko panašaus nebejusti: padarom dar, pabandom vėl. Labiausiai skirtumą parodo laikas, kiek per dieną nufilmuojama. Filme – dvi tris minutes, seriale trimis kameromis – po aštuonias minutes. Išimtis – mūšio scenos. Savaitę filmuojame įvairiausias kovas skirtingu rakursu, o suklijavus išeina gal trys minutės. Filme skiriasi tempas, dirba vienas režisierius, o kiekvienos serialo serijos – vis kitas. Aktoriaus darbas man patinka iš esmės, nes turiu išmokti prisitaikyti, daug klausytis ir, svarbiausia – išgirsti kitus. Internete įvedus tavo vardą ir pavardę nurodoma, kad akys – skirtingų spalvų: pilkai žalia ir ruda. Kine, modelio darbe tai svarbu? Modeliu nebedirbu – porą kartų pabandžiau, kai dar gyvenau Rusijoje. Kine, jei tą skirtumą ištraukia kameros, gal ir sukuriamas koks nors efektas? Niekad su jokiu kino žmogumi nesu apie tai kalbėjęs. Galbūt ta detalė įdomi smalsuoliams, užtat visur rašoma. O kokį ūgį nurodo internete? 181 centimetras? Gerai! Nors iš tikrųjų mažiau. Man atrodo, susitraukiau, linkstu prie žemės. Fiziškai prie žemės linkti dar anksti. Bet „įsižeminimas” galvoje su metais išties vyksta. Nervina prisiminus, kad didžiąją dalį pirmo savo dvidešimtmečio jutau stresą ir baimę: kas bus rytoj, ar rytojus apskritai bus? Negaliu sakyti, kad kas nors jau išsipildė, bet tas procesas vyksta. Norėčiau sau, dvidešimtmečiui, pasakyti: nusiramink šiek tiek. Per daug įtampos buvo. Dabar ėmiau truputį lėčiau vaikščioti, daugiau negu anksčiau žiūriu į dangų, grįžta ramybės pojūtis.

RUDUO ‘20

„HELMUT LANG” VINTAŽINĖ LIEMENĖ (UROCK.LT), ANDRIAUS SERGEJENKO KELNĖS

RUDUO ‘20

Kai esi sveikas, gerai jautiesi, gal ir atrodai geriau? O gerai jaustis aš mėgstu.

Interviu esi pasakojęs apie didelę meilę. Ji baigėsi? Gyvenime buvau sutikęs nuostabių moterų, kiekviena jų ko nors išmokė. Viena, pavyzdžiui, įskiepijo stiliaus pojūtį. Nemanau, kad buvau itin puikus partneris, draugas, nes anksčiau dar nemokėjau draugauti su savimi. O tai dažnai lemia ir santykius su kitu. Šiuo metu esu vienas. Kiek pačiam svarbu išvaizda? Tai funkcionalumo dalykas, nes išvaizda yra darbo įrankis. Nors man gal labiau rūpi ne išvaizda, o sveikata. Kai esi sveikas, gerai jautiesi, gal ir atrodai geriau? O gerai jaustis aš mėgstu. Man patinka gražūs drabužiai, bet su kiekviena kelione vis ką nors prarandu – pametu, palieku. Mėgstu skirtinguose miestuose aplankyti dėvėtų rūbų parduotuves ir įsigyti šiaip sunkiai randamų daiktų. Vieną kitą detalę perku brendinę – akinius, diržą ar batus. Svarbu keleri geri marškiniai, marškinėliai, prie jų derinu įvairiausius dėvėtus daiktus. Taip prisidedu prie tvarumo idėjos prikelti daiktus iš naujo, o ir pamesti tokių negaila. Nuvykęs į kitą miestą susikomplektuoju naują derinį. Jei reikėtų įvardyti konkretų ženklą – mėgstu „Gucci”. Bet tikrai nesu maniakas. Daiktai turi būti kokybiški, man nepriimtina greitoji mada ir nebrangi, greitai sudėvima produkcija. Tai nei gamtai nėra gerai, nei patiems vartotojams. Ko lietuviško pasiilgsti? Kvapo. Čia nepaprastai skaniai kvepia. Kuo? Norėčiau sakyti – miškais. Bet ne – esu buvęs daugybėje miškų, juose kvepėjo kitaip. O čia tą specifinį aromatą pajuntu iškart išlipęs iš lėktuvo. Jis Lietuvoje ir miške, ir prie jūros kitoks nei bet kur pasaulyje. Čia pavasariai gaivesni nei kitur, žiemą sniegas kvepia kitaip. Labai to pasiilgstu. Internetu tokio kvapo neužuosi.

RUDUO ‘20

ANDRIAUS SERGEJENKO KOSTIUMAS, „ERMENEGILDO ZEGNA” KAKLARAIŠTIS

RUDUO ‘20

KUKLA: Laisvi-laikai „„Helmut Newton“

„„Scanorama“

KAS: Dokumentinis f. „Helmut Newton” KUR: Kino teatruose KADA: Nuo lapkričio 5 d.

KAS: Europos šalių kino forumas „Scanorama” KUR: Kino teatrai „Forum Cinemas”, „Pasaka”, „Skalvija” KADA: Lapkričio 4–15 d.

Moterys buvo legendinio fotografo Helmuto Newtono kūrybos įkvėpimas. Provokuojančiai ir netradiciškai moteris vaizduojantys kadrai vis dar kelia klausimą: jos buvo meno subjektai ar tiesiog daiktai? Jo ikoniškų portretų ir mados fotosesijų žvaigždės – nuo Anos Wintour iki Grace Jones, nuo Charlotte Rampling iki Isabellos Rossellini – pagaliau išsako savo požiūrį apie šio prieštaringai vertinamo genijaus gyvenimą ir kūrybą. Spalio 31 d. Helmutas Newtonas būtų šventęs šimtąjį gimtadienį, tad šis filmas – gimtadienio dovana menininko gerbėjams.

Pagrindinė Europos šalių kino forumo naujiena – hibridinė festivalio forma. Seansai vyks ne tik kino teatruose – didžiąją dalį filmų žiūrovai galės pamatyti specialiai sukurtoje virtualioje „Scanoramos” kino platformoje. Šių metų programoje – apie 100 įspūdingų kino kūrinių iš visų svarbiausių pasaulio kino festivalių, pradedant Berlyno ir Kanų, baigiant Venecijos ir Toronto.

NUOTRAUKA - ALICE SPRINGS, HELMUT NEWTON „ESTATE / COURTESY HELMUT NEWTON FOUNDATION”

KUKLA EKRANAI

Atrodo, kad praėjusi Venecijos meno bienalė tapo tikru nūdienos pranašu. Savo šūkiu – senu kinų prakeiksmu „Kad tu gyventum įdomiais laikais” („May you live in interesting times”) tarsi bloškė mus į laiką, kai net maloniausiu metu – laisvalaikiu – turime paisyti begalės saugumo taisyklių. Tačiau menas – pranašiškas, tad pamėginkime paspėlioti, koks bus tas ateities laikas ir kokie bus mūsų nauji saugūs „Laisvi-laikai”.

„„Articles of Interest“

NARA

KUR: https://99percentinvisible.org/aoi/

KUR: www.nara.lt

Tinklalaidės „99% Invisible” kanalas „Articles of Interest” skirtas smalsiai fašionistai. Tik neapsigaukime, tuštybės čia mažoka. Istorijos paremtos įdomiais archyviniais faktais, savo srities profesionalų pasakojimais ir įžvalgomis. Du sezonai, 12 mini serijų ne tik nagrinėja drabužių kūrimo bei atsiradimo aspektus, bet ir nukelia į Jungtinių Valstijų didžiuosius miestus pasivaikščioti kartu su glamūriniais veikėjais.

Greitos informacijos sraute NARA siūlo atokvėpį – pagarba žmogui grįstą giluminę žurnalistiką. Iš dalies auditorijos išlaikoma autorių komanda tyrinėja socialines problemas, ekologiją, lietuviškai kalba tarptautinėmis temomis. Čia galite pamatyti fotoistorijas iš Ramiojo vandenyno, išgirsti vieną paskutinių Jono Meko interviu, išklausyti pabėgėlių iš Rusijos pasakojimų. „Nanook” vardu sukūrusi podkastą „Nyla”, kuris LOGIN apdovanojimuose buvo pripažintas geriausiu, šį rudenį komanda startuoja nauju NARA vardu ir kviečia patyrinėti visuomenės nežinias kartu.

Avery Trufelman sukurti įdomūs straipsniai apima platų temų spektrą: nuo tekstilės pramonės poveikio aplinkai iki klausimo, kodėl moteriški drabužiai neturėjo kišenių.

„„Mados infekcija“

KUKLA VAIZDAI

KUKLA GARSAI

NUOTRAUKA ORGANIZATORIŲ ARCHYVAS

KAS: Mados festivalis „Mados infekcija” KUR: „Dūmų fabrikas”, Naujoji Vilnia KADA: Spalio 16–17 d.

„„Užkoduoti potyriai“

NUOTRAUKA ORGANIZATORIŲ ARCHYVAS

KAS: Contour Art Gallery menininkų paroda „Užkoduoti potyriai” KUR: „Studios 83”, Subačiaus g. 83, Vilnius KADA: Lapkričio 26–sausio 10 d.

Dalyvauja menininkai Laisvydė Šalčiūtė, Eglė Ridikaitė, Raimondas Gailiūnas, Kęstutis Grigaliūnas, Dainius Trumpis, Rūta Vadlugaitė. Kuratorė – Viltė Visockaitė. Garsių Lietuvos menininkų daugiaprasmiai darbai priverčia stabtelėti ir susimąstyti. Ateities kvapas, intuicija, pranašystės atpažįstama apgaulingos ramybės vaizduose. Tarp nuojautų ir abejonių parodoje klaidinamas žiūrovas Šis savaitgalis ne veltui bus pakrikštytas ilguoju mados savaitgaliu: tampa ne tik pasyviu stebėtoju, bet ir meno kūrinio prasmės kūrėju. spalio 18 d., sekmadienį, didysis podiumas priklausys jaunųjų mados Abejonė skatina nuolatos tikrinti ir supančią aplinką, ir savąjį pasaulio talentų konkurso „Injekcija” finalininkams. suvokimą. Nuojauta leidžia pajusti visa, kas vertinga ir turi prasmę. „Mados infekcija” ištikimiausius gerbėjus kviečia į pirmą ir vienintelį mados reisą – į festivalio lokaciją žiūrovus pirmyn ir atgal du vakarus iš eilės specialiu reisu veš traukinys. Susitikimo vieta – Vilniaus geležinkelio stotis, 15 minučių kelio ir galutinė stotelė – „Dūmų fabrikas”, Naujoji Vilnia.

RUDUO ‘20

DARYTI TAIP, KAIP REIKIA, O NE KAIP GAUNASI

TEKSTAS – DALIA MUSTEIKYTĖ

NUOTRAUKOS – ROBERTAS DASKEVIČIUS

Prieš šešerius metus „MOMO grill” istoriją pradėję Klaipėdoje, 2018-aisiais Samavičiai įsitvirtino Kaune, šįmet įkėlė koją į sostinę ir, kad ši jų kelionė būtų dar įdomesnė, restorano atidarymas sutapo su karantino pradžia. Tačiau naujų svečių jaukinimasis įvyko ir sėkmingai tebevyksta, šiokiadienio vakarą be išankstinės rezervacijos čia ne visuomet pateksite, nors, palyginti su mažyčiu Klaipėdos „MOMO grill”, Totorių gatvėje veikiantis vilniškis jo brolis erdvesnis kelis kartus. Prekės ženklo pavadinime esantis žodis „momo” sugalvotas paties Vytauto, tai – pirmieji žodžių „more” ir „more”, lietuviškai reiškiančių „daugiau”, skiemenys. „Grill” reikia suprasti tiesiogiai – kad dauguma patiekalų ruošti ant grilio. „Tai ženklas, kuris turi charizmos, asocijuojasi su nuoširdumu ir kokybe. Esame vidutinės plius klasės restoranas, jame svečiai turėtų gerai jaustis ir su džinsais, ir su kostiumu, į jį galėtų eiti ir pusryčių, ir pietų, ir vakarienės”, – pasakoja rytą, kai komanda dar tik renkasi į darbą, pasitikęs šeimininkas. Visiems natūralu ir įprasta, kad vienas garsiausių Lietuvos šefų, aukštas

Sunku prisiminti, kaip kažkada pasiekė legenda apie Klaipėdoje veikiantį restoraną „„MOMO grill“ – per maisto kritikų tekstus ar išpaikintų sostinės gurmanų atsiliepimus, net ir šiuos pajūryje kažkas sugebėjo nustebinti. Susipažinus su jo įkūrėjais – užsienio restoranų, tarp jų ir garsiojo Kopenhagos „,Noma“, virtuvėse dirbusiu, sukauptą patirtį ir žinias Klaipėdoje puikiai pritaikiusiu Vytautu SAMAVIČIUMI bei jo žmona Kristina, – darėsi pavydu, jog šis duetas gyvena ir dirba ne Vilniuje. Užtat pavasarį ant dar remontuojamų Senamiesčio patalpų išvydus pažįstamą iškabą, skrandis užgrojo džiugų maršą: jie pagaliau atėjo!

RUDUO ‘20

vietas geriausiųjų rinkimuose pelniusių restoranų įkūrėjas duris praveria pirmas. Kelionė iki Vilniaus truko šešerius metus – toks ir buvo planas? Visada įsivaizdavome MOMO kaip trijų miestų restoraną. Ir ta ambicija buvo pasverta. Reikėjo laiko, patirties, išsigryninimo ir, aišku, komandos, ją po truputį auginomės. Mes su Kristina nepriimame nepasvertų sprendimų, kuriuos reikėtų daryti per jėgą. Jei tik pajuntame įtampą, atsitraukiame. Dėl to, iš pradžių pasitikrinę Kaune, kitą žingsnį dėjome į Vilnių. Užsiimu alpinizmu, myliu kalnus. Taip išėjo, kad šitos patalpos atsirado per kalnų bendruomenę. Pasiūlė: atvažiuok, pasižiūrėk. Patalpos buvo labai baisios – slogios, jose veikė naktinis klubas, bet jaučiu erdvę, ji man patiko, iškart įsivaizdavau jos sudėliojimą. Kol vyko remontas, Kristinai šios vietos nerodžiau, norėjau, kad pamatytų galutinį variantą. Virtuvėje, kaip ir rinkdamasis patalpas, labiausiai pasikliaujate intuicija? Ne tik. Sakyčiau, ir versle, ir virtuvėje vadovaujuosi tuo, ką apibūdinčiau kaip patirties ir intuicijos mišinį. Jei matau, kad patiekalo kūrimas neina, palieku jį ateičiai. O jei grįžus vis vien neina, išvis nebedarau. Arba grįžtu po kiek laiko viską pergalvojęs. Darau tai, kas man patinka, maksimaliai drąsiai ir įtaikau didžiajai daliai svečių. Man nereikia įrodinėti kažko, kuo pats nesu. Tai atsispindi lėkštėje, atmosferoje. Ir

RUDUO ‘20

man tai labai patinka. Ateidamas į Vilnių, buvau išanalizavęs svečius, nes nemažai jų lankosi pas mus Klaipėdoje. Ir kuo gi jūsų svečiai kitokie Klaipėdoje, Kaune, Vilniuje? Sakoma, kad kaunietis arba myli, arba nekenčia – nėra viduriuko. O vilniečiai ir klaipėdiečiai, manau, labai panašūs – smalsūs, bendraujantys ir šiek tiek atsargūs. Bet kai pasijunta saugūs, tave pasitinka atviri. Tą jau seniai pastebėjau Klaipėdoje aktyviai dirbdamas ir bendraudamas. Tą pasitvirtinau čia. Gal klaipėdiečiai turi daugiau konservatyvumo, Vilniuje žmonės laisvesni. Kalbu apie reakciją į tai, ką siūlau. Vilniuje apie naujoves būna kažkur skaitę, girdėję ar jau ragavę, užtat iškart sako: bandom, įdomu, važiuojam. Klaipėdoje reikia naujoves kažkiek prisijaukinti. Daugiau nei gėrimų, nei maisto kultūros skirtumų nėra. Lėkštėje mes esame aiškūs: mėsa, bulvės, daržovės, padažas. Svečiams tai patinka, nes jiems nereikia paslapčių – galvoti, ką dabar valgau, ar kažkur tryliktoje pojūčių lentynoje jaučiu bazilikų poskonį. Jiems turi būti aišku ir – skanu. Žinoma, yra dalis žmonių, kuriems reikia intrigos, užslėptų skonių, bet mes – ne apie tai, tad jie atsirenka, kur eiti. Sena tiesa, kad restoranas klesti, kai jame yra šeimininkas. Jūs dabar turite net tris MOMO virtuves, dar ir ketvirtą – Klaipėdos „Monus”. Kiekvienoje virtuvėje yra kertinis žmogus – šefas. Čia,

Vilniuje, yra Artūras, Kaune – Donatas, Klaipėdoje – Valdas, „Monuose” – Tomas. Valdas su manimi dirba 14 metų, Tomas – šešerius. Su Artūru dirbame trumpiausiai – nuo pernai gruodžio, jis pradėjo Kaune. Kad geriau perprastų mūsų filosofiją, nuo restorano atidarymo pats būnu čia. Vieną dieną, rugsėjo 1-ąją, išvažiavau į Klaipėdą, nes dukra pradėjo eiti į naują mokyklą ir paprašė, kad palydėčiau. Bet grįžau ir dar keturis ar penkis mėnesius būsiu čia. Restoranas visada važiuos, kai svečias jaus šeimininką. Ne Vytą, kaip asmenį, bet tą jungiamąją grandį – ja gali būti ir restorano vadovas, ir virtuvės šefas, bet gali būti ir padavėjas. Mano užduotis – pajausti, kas ta jungiamoji grandis, ir su juo dirbti. Kai prieš daug metų manęs klausdavo, kokia sėkmingo restorano formulė, to nežinojau, bet dabar galiu drąsiai pasakyti: visuma. Daug daug smulkių detalių, į kurias kreipi dėmesį, jų nepaleidi ir grynini. Tada gali galvoti, kad vieta bus sėkminga. Žinoma, būna ir kitų dalykų, dėl ko viskas gali nepaeiti. Tai, apie ką kalbu, – mano gyvenimas, mano hobis, kitaip savęs neįsivaizduoju. Keičiasi maisto mados, jūs į jas reaguojate? Ar tiesiog laikotės savo laiko patikrinto principo? Turime tam tikrą pamatą, kuriuo tikime, ir jo nekeičiame, bet visados atsižvelgiame į tendencijas, svečių, mano, kaip šefo, poreikius ir bandome tą

derinti. Tarkim, jei kalbėtume apie gėrimų kultūrą, dabar reikia mažiau vyno, o jei jau renkasi vyną – jis turi būti natūralus. Maistas? Jo nereikia daug, bet – labai kokybiško. Taip pat būtina siūlyti ko nors naujo, neužsistovėti su vienu patiekalu ar tuo pačiu valgiaraščiu visus metus. Reikia, kad būtų kažkas įdomaus, kitoniško. Bet mėsos restorane nėra paprasta pasiūlyti didelių naujovių – ar įmanoma išrasti ką geriau nei jautienos didkepsnis? Čia galima paragauti visko – ant grotelių keptos mėsos, žuvies, triušienos. Niekada nebuvo taip, kad pas mus – tik steikai, visada siūlome platesnį asortimentą pagal sezoną, mano nuotaiką ir svečių poreikį. Įvairovę suteikia ir daržovės. Jos – pagrindas, kuris labai jaučiamas pagal sezoniškumą. Ieškome, kaip naujai patiekti ir tą pačią jautieną. Beje, žmonės jau supranta, kad mėsa turi turėti riebaliuko. Kaip virtuvėje sakome – „riebalionko”. Ypač steikai su trupučiu riebalo atsiskleidžia visai kitom spalvom. O ypač – sausai brandinti. Šis brandinimas – aukštasis pilotažas, kalbant apie mėsos skonį. Klaipėdoje labiausiai džiaugdavotės savo mažaisiais tiekėjais – žinojote, iš ko ką pirkti turguje, kuris prekeivis kada parneš šviežių voveraičių. Vilniuje jau irgi pramynėte tokius takus? Klaipėdoje galiu atsirasti turguje per penkias minutes, Kaune irgi labai panašiai, Vilniuje tai būtų sudėtinga dėl laiko sąnaudų. Čia laiką skiriu virtuvei ir valdymui, ne turguje ieškoti kažko. Turime tiekėjų, iš jų gauname tų pačių voveraičių. Pamatau, kad voveraitės išdžiūvusios ir peraugusios, jas keičiame kuo kitu. Jei jaučiame grybų poreikį – kitais grybais. Man patinka, kad Vilniuje turiu draugų šefų, su jais Klaipėdoje rečiau labindavausi. O dabar galiu ne vienam paskambinti, paklausti ir, žinau, nieko nenuslėpdami atsakys: Kalvarijų turguje yra tokių ir tokių grybų, pomidorai geriausi ten ir ten, bulvių turi tokia močiutė, sūris – Halės turguje. Jie žino, kad jei ir naudosiu tuos pačius jų patikrintus sūrius, ruošiu kitaip. Nekopijuosiu, kaip kažkas jau daro. Manau, su kolegomis mūsų santykis sveikas ir protingas. Verslas išsiplėtė, bet pasiskirstymas darbais su Kristina liko tas pats: virtuvė – jūsų, visa kita – jos rūpestis? Mūsų susitarimai, sritys liko tos pačios, dėl jų nesimušame. Esame sutarę, kad į Vilnių

išvykstu aštuoniems mėnesiams, reiškia, per tiek laiko viską turiu sutvarkyti taip, kad paskui grįžčiau namo. Šiuo metu Kristina šimtu procentų dėmesį skiria restoranams Klaipėdoje. Žinoma, turi pagalbininkų ir puikiausiai susitvarko. Žinau, kad viskas ten daroma maksimaliai gerai. Kai Klaipėdos MOMO šefas Valdas nori meniu papildyti naujienomis, mums tereikia pasikalbėti penkias minutes, kai lėkštėje viską sudėlioja, man atsiunčia nuotrauką – užmetu akį, ar viskas vizualiai teisinga. Kartais ką nors, būna – tiesiog pačią lėkštę, pasiūlau keisti, ir to užtenka. Džiaugiuosi, kad aplink turiu ne vieną stiprų žmogų ir tai lengvina užduotis. Jei jų neturėčiau, Vilniuje dar nebūčiau. Aš esu komandos žmogus, virtuvė man yra krepšinio komanda: šefas ir penki žaidėjai. Taip pat ir salė: restorano vadovas ir jo žaidėjai. Kai jie susidirba, gali padaryti stebuklą. Kaip taip ilgam tėtį į Vilnių išleido vienuolikmetė Uršulė ir aštuonerių Majus? Kiek įmanoma, stengiuosi bendrauti telefonu, žinutėmis. Šeima atvažiuoja per mėnesį du kartus – savaitgaliui. Su vaikais palaikome gerą ryšį, bendraujame kaip lygus su lygiu. Pavyzdžiui, kai nutarėme atidaryti MOMO Vilniuje, tą žinią visa šeima aptarėme prie stalo, klausėme vaikų nuomonės. Mintis abiem patiko. Į virtuvę jie nelinksta? Kai Uršulė buvo mažytė, iš tolo ją apeidavo, bet Majus savo virtuvėlėje keptuvę maišydavo be jokių įrankių – visokiais krestelėjimais, pasukimais, darydavo tuos judesius su tokia vaidyba, kad pagalvodavau: ir kurgi tu viso to išmokai? Paaugęs Majus į virtuvę nebenorėjo, bet pradėjo gaminti Uršulė – nuo paprastų keksiukų iki tortų. Tiesa, išmokiau Majų kepti omletą, ir jis labai profesionaliai jį paruošia. Gal dėl to, kad omletą galėtų valgyti dieną naktį. Ar aš tikiuosi iš jų pamainos restorane? Ne. Norisi savo vaikams kito – lengvesnio kelio, nei dirbti šešiolika valandų per parą. Jūsų darbo diena tiek trunka? Būna, ir trumpiau, bet vidurkis – maždaug toks. Vilniuje darbe būnu apie pusę septynių ryto. Pradedu ruoštis pietums, viską sužiūriu, kepu duoną. Iš vakaro kitos dienos pietums tegali padaryti dešimt procentų darbų ne dėl to, kad nespėji, bet todėl, kad viskas būtų šviežia. Vakar darbą baigiau dvyliktą ar pusę pirmos. Ir retas šefas dirba mažiau.

Man nereikia įrodinėti kažko, kuo pats nesu. Tai atsispindi lėkštėje, atmosferoje. Ir man tai labai patinka.

Klaipėdos „Monuose” esu mačiusi, kaip pats išeinate pabendrauti su svečiais, kartais ir patiekalą pats patiekiate. Vilniuje dirbate taip pat betarpiškai? Nenoriu, kad tarp MOMO ir Vyto būtų lygybės ženklas. MOMO – visa komanda, o Vilniaus virtuvės šefas yra Artūras. Man patinka ne eiti pas svečius, o tai, kad jie ateina čia. Patinka stebėti jų nuotaiką ir, jei tik kažkas negerai, analizuoti – kas. Kokias svarbiausias taisykles įdiegiate savo komandai? Pasakysiu grubiai – nechaltūrinti: būti sąžiningam, gerbti tai, ką darai pats, gerbti komandą. Sąžiningas, žmogiškas santykis komandoje yra labai svarbu. Kai vienam sunku, kitas turi padėti, turi pasitikėti kitu. Turi viską daryti taip, kaip reikia, o ne taip, kaip gaunasi. Būna, man pačiam ne viskas pasiseka. Tada žiauriai pykstu ant savęs, akimis sekioju lėkštę, ar svečiui kas neužkliuvo. Svarbu ir tai, kokia lėkštė grįžta į virtuvę? Kartą vienas naujokas berniukas pasakojo: „Mano ankstesniame darbe prie indaplovės surinkdavo du kibirus atliekų, o čia – visados tuščia.” Bandžiau paprovokuoti: „Dėl to, kad mažos porcijos?” Ne, sakė, čia tiesiog viską suvalgo. Tuo ir galime pasidžiaugti. Vadinasi, nechaltūriname.

RUDUO ‘20

RUDUO â&#x20AC;&#x2DC;20

Maži dideli atradimai Bendrovės „Lewben” vykdomosios direktorės, viešosios įstaigos „Lewben Art Foundation” valdybos narės RITOS KAVALIAUSKIENĖS gyvenime ir darbe labai daug meno. Tad, natūralu, didžiuma įsimintiniausių ir mieliausių dalykų susiję su juo.

NUOTRAUKA – GEDIMINAS ŽILINSKAS

Meno kūrinių turime nemažai ir didelė dalis yra širdžiai brangūs, nepakartojami, kaip ir jų autoriai. Išskirsiu vieną darbą, įsigytą prieš beveik dešimt metų Majamyje. Jo autorius Gérard’as Rancinanas, kūrinio pavadinimas – „Marija” (organinis stiklas, sidabro bromido fotografija). Negaliu atsižiūrėti iki šiol!

Visuomet laukiu Venecijos bienalės, tai vienas mano mėgstamiausių meno renginių. Taip pat labai norėčiau paminėti muziejų „Zuzeum” Rygoje. Jis atvers duris šį rudenį, bet man teko garbė apsilankyti iki atidarymo. Muziejaus įkūrėjai Dina ir Janis Zuzans’ai yra sukaupę įspūdingą Latvijos, Rusijos menininkų bei tarptautinę meno kolekciją. Tikras pasididžiavimas Baltijos šalims.

https://www.zuzeum.com/

Mieliausias aksesuaras – ši vyro dovana. Ir vėl – susijusi su menu! Tai žymiųjų „Louis Vuitton” mados namų ir Harleme gimusios amerikiečių menininkės Tschabalalos Self bendradarbiavimo rezultatas. Jos sukurta rankinė yra unikali. Tai, kad vieni įtakingiausių pasaulyje mados namų šitaip pripažino jauną afroamerikietę menininkę ir jos idėjas, tik parodo, kiek gali pasiekti savo svajonės neatsisakantis ir daug darbo įdedantis žmogus.

Iki karantino labai daug keliavau, todėl skrydžių metu tikrai turėjau laiko knygoms ir filmams. Viena labiau patikusių knygų – Pavelo Sanajevo „Palaidokite mane po grindjuoste”. Skaityti tikrai verta originalo kalba. Filmas „Incendies”, lietuviškai – „Moteris, kuri dainuoja”, man yra padaręs didžiausią įspūdį. Apibūdinti jį sudėtinga, reikia tiesiog pažiūrėti. Iš pastaruoju metu matytų serialų išskirčiau „Yellowstone”. Puikūs aktoriai, įdomus siužetas.

RUDUO ‘20

Gerbkite tai, ką jaučiate