KUKLA Nr. 6 by KUKLAmag

‘21 žiema SEZONO ĮKVĖPIMAI

RYŠKIAI NEGALIMA SANTŪRIAI Skyrybos ženklą deda sezono spalvos ir naujoji dovanojimo kultūra

JA M E S B O N D ’ S CHOICE

Trusted by the world’s favourite spy, the newest 007 timepiece is built from lightweight titanium to give you freedom and strength on the wrist. It’s no secret that the Master Chronometer certification guarantees the highest standard of precision and magnetic resistance, while the 5-year warranty offers plenty of time for some missions of your own. SEAMASTER DIVER 300M

AVAILABLE AT:

ŽIEMA ‘21

Infiniti Boutique Vilniaus g. 14, Vilnius +37068759101

ŽIEMA ‘21

NAUJA LIMITUOTO LEIDIMO BALMAIN HAIR KOLEKCIJA NETRUKUS

BALMAIN kalendorius Balmain Paris Hair Couture pristato kalendorių, kurio dizainas įkvėptas “La Ville Lumière / The City of Lights” filmo. Išskirtinis kalendorius įkūnija naktinį Paryžių. Rinkinį sudaro 10 populiariausių Balmain Paris Hair Couture produktų.

+370 6599 7149 | beata@balmainhair.lt | www.balmainhair.lt

ŽIEMA ‘21

Balmain Paris Hair Couture Lithuania

PARYŽIETIŠK

2X GREIČIAU, 2X LYGESNI SU ĮPRASTO *Instrumentinis tyrimas plg. su įprastomis plaukų tiesinimo žnyplėmis.

AS STILIUS, ĮGALINTI GARAIS

OMIS PLAUKŲ TIESINIMO ŽNYPLĖMIS*

Redaktoriaus laiškas NUOTRAUKA - VAIDAS JOKUBAUSKAS

Šiuo numeriu kaip niekad kviečiame švęsti ne tik šventes, bet ir gyvenimą. Savo buvimą čia ir dabar, nieko neatidėliojant, neieškant progos ir nenukeliant į TĄ dieną, valandą. TA valanda yra dabar. Gal pats laikas perkant dovanas artimiesiems, draugams bei dar pusei pasaulio gerų pažįstamų ką nors pasidovanoti ir sau?! Net didžiausi ir svarbiausi pasaulio mados namai sako, kad šįmet tai labai madinga. O gal pats laikas prisiminti keliones? Ir jei kol kas nekyla minčių (ir nėra galimybių) jų planuoti, galima prisiminti žmones, kuriuos keliaudami sutikome. Juk taip dažnai jie nulemia, kokių įspūdžių iš šalies ar aplankytos vietos vežamės namo. Pavyzdžiui, aš prisiminiau savo pirmąją Paryžiaus mados savaitę ir ten užsimezgusią pažintį – tas bičiulis toks ryškus, su niekuo nesupainiojamas. Manau, pasikapstę atminties kelionių lagaminuose jūs irgi atrasite tai, kas sukels nuostabiausių prisiminimų ir asociacijų. O gal pats metas prisiminti mėgstamus restoranus? Taip, tuos, kuriuose puikiai leidome laiką prieš karantiną (ir vėl neatsilaikęs ištariau tą žodį, nors žadėjau...). Jei visgi jie bus uždaryti iki metų galo, maistą šventiniam stalui solidariai užsisakysime būtent iš jų, sutarėm? O gal pats laikas pasvajoti? Jei kitais metais netikėtai taptume milijardieriais ir norėtume sau įteikti juvelyrikos dirbinį, tai būtų?.. O gal pats laikas pažadėti, kad per šventinę Kalėdų vakarienę megztinį su briedžiais ir eglutėmis išmainysime į smokingą ir vakarinę suknelę? Pažadėti ir – tesėti! O gal pas laikas eiti tiesiog švęsti gyvenimą, visiškai nelaukiant, kol ateis geresni laikai? Gero skaitymo, Kęstas

LEIDĖJAS „KUKLA Beauty Box”, VYRIAUSIASIS REDAKTORIUS Kęstas Rimdžius, REDAKTORĖ Daina Žemaitytė, MENO REDAKTORĖ Austėja Jablonskytė, KALBOS REDAKTORĖ Asta Demšienė, TEKSTŲ AUTORIAI: Deimantė Bulbenkaitė, Renaldas Gabartas, Dalia Musteikytė, Gerda Peleckytė, Vidas Rachlevičius, Julė Šiurkutė, Ana Treščina, LAISVI-LAIKAI Adomas Pečiukas, FOTOGRAFAI: Robertas Daskevičius, Vaidas Jokubauskas, Tomas Kauneckas, Miglė Tareilytė, Markas Cechanovičius, DIZAINERIS Tadas Šaučiulis, REKLAMOS VADYBININKĖ Jelena Tyrilienė, jelena.tyriliene@gmail.com, +370 659 98 953, SPAUSDINO AB „Spauda”, TIRAŽAS 2000 egz. Viršelyje: VAIDO JOKUBAUSKO NUOTRAUKA, MODELIS JUSTINA JARUTĖ, KŪRYBOS VADOVAS KĘSTAS RIMDŽIUS, STILISTĖ GLORIJA GZ, UGNĖS EŽERINSKAITĖS MAKIAŽAS, EMILIJOS ŠIMUKAUSKAITĖS ŠUKUOSENA, „LE SLAP” KAILINIAI

ŽIEMA ŽIEMA‘20 ‘21

BAR REFAELI by Chen Man

SPIRIT OF BIG BANG 18K King Gold case set with diamonds. Self-winding movement.

ŽIEMA ‘21

SAINT LAURENT, 1850 Eur ysl.com @ysl

AMBUSH, 465 Eur ambushdesign.com @ambush_official

BOTTEGA VENETA, 2900 Eur bottegaveneta.com @bottegaveneta

SAVAGE X FENTY, 89,79 Eur savagex.com @savagexfenty BYREDO, 29 Eur byredo.com @officialbyredo SAVAGE X FENTY, 22,90 Eur savage.com @savagexfenty

SHUSHU/TONG, 1055 Eur shushutongstudio.com @shushu_tong

SAINT LAURENT, 5000 Eur ysl.com @ysl

SAINT LAURENT, 650 Eur ysl.com @ysl

FENTY, 890 Eur fenty.com @fenty

Opera! Norėjau meilės, gavau rožių Nepaisant nūdienos aktualijų, per Naujuosius (bent jau kur nors...) skambės „„Traviata“ ir labai norėsime ten, kur šventė, kur viskas žėri, o artistai vilki spalvotus kostiumus... Madingos damos irgi rinksis ryškias spalvas: violetinę, vyšnių raudoną, Henri Matisse’o mėlyną ar garstyčių geltoną. Šį sezoną aktualus įvairių stilių mišinys: 90-ųjų kardiganai, 80-ųjų power švarkai, paltai ir lateksas, 70-ųjų aksomas, disko blizgučiai ir, žinoma, aukštakulniai su platforma. Madingam deriniui puikiai tiktų lateksinės SAINT LAURENT kelnės iš naujausios kolekcijos, naujutėliai Rihannos kurti SAVAGE X FENTY apatiniai ir kiti daiktai iš šio koliažo. Pabuvę tikroje ar įsivaizduojamoje operoje, grįžkime į pandemijos tikrovę – įvairaus žanro treningai tebebus ant bangos.

FENTY, 580 Eur fenty.com @fenty

BOTTEGA VENETA, 1600 Eur bottegaveneta.com @bottegaveneta

FENTY, 550 Eur fenty.com @fenty

MAGDA BUTRYM, 975 Eur magdabutrym.com @magdabutrym

ŽIEMA ‘21

robertocoin.com

LOVE IN VERONA COLLECTION LOVE IN VERONA COLLECTION

Vilniaus g. 9, Vilnius - www.auksinedovanele.lt

Maža, mažesnė, mažiausia

TEKSTAS – DEIMANTĖ BULBENKAITĖ

NUOTRAUKOS – „VIDA PRESS”

ribos, dailiai atrodantys instagramo nuotraukose ir, žinoma, kainuojantys tiek, kiek išleisti madingam akcentui dar negaila. Šiandien mažiausią „Chiquito” versiją su ilga rankena galima įsigyti už 200–300 eurų – apytikriai tiek, kiek kiti dizaineriai įkainoja medžiaginį diržą ar, pavyzdžiui, vieną nedidelį auskarą.

„Žinote, kas telpa į šią rankinę? Teisingai, mano rūpinimasis tuo, ką jūs apie mane galvojate”, – pareiškė atlikėja Lizzo, į Amerikos muzikos apdovanojimų ceremoniją atvykusi nešina vos poros centimetrų dydžio odine „Valentino” rankine. Ir šios frazės užteko, kad vadinamoji mikrorankinė taptų aktualiausiu metų aksesuaru – nesvarbu, kas ką pagalvotų. Tikrai ne paslaptis, kad millennial kartos klientas vertina ne tik mados funkciją ar estetiką, bet ir nešamą žinutę. Neretai – ir humoro jausmą. Kai prancūzų dizaineris Simonas Porte Jacquemus pristatė miniatiūrinę 2018-ųjų vasaros kolekcijos rankinę, žaismingai pavadintą „Le Sac Chiquito”, humoro buvo tikrai daugiau nei pačios rankinės. 5,3 cm x 4,3 cm x 1,5 cm – tokių matmenų užteko, kad greičiau lėlei tinkamo dydžio aksesuaras taptų bene geidžiamiausiu ir labiausiai fotografuojamu sezono akcentu. Ką jau kalbėti apie internete išplitusius juokelius, klausiančius, kas į tokią rankinę tilptų. Populiarų atsakymą vėlgi pateikė Lizzo: tamponas, prezervatyvas ir lašelis tekilos. Telefonui, raktams ir banko kortelei vietos veikiausiai nepakaktų. Jei rimčiau, smulkūs ir, regis, jokios funkcijos neatliekantys aksesuarai mados kolekcijose tikrai nėra naujiena, nes jų reikšmė – simbolinė. Kelerių pastarųjų metų kontekste pastebima, jog į dešimtuką pataiko kūriniai, balansuojantys ant kuriozo

Svarbu paminėti ir tai, kad mažytė rankinė idealiai atitinka jau keletą metų vyraujančią „žaislinio” mados dizaino kryptį. Pradėjusi populiarėti tada, kai asketiškas ir funkcionalus minimalizmas pamažu traukėsi iš tendencijų sąrašų, ši kryptis kviečia grįžti į vaikystę ir sąmoningai rinktis, kas nėra praktiška, bet džiugina žvilgsnį, kelia nostalgiją. Ryškios spalvos, blizgučiai, specialiai išdidintos ar sumažintos formos – visa tai primena pirmas pažintis su tipiškai moteriškais aksesuarais, kurie mergaitėms siūlomi kaip „bandomoji” suaugusių moterų įvaizdžio atributų versija. Kodėl to norime šiandien? Galbūt todėl, kad naujos rankinės paieškos kaskart prasideda nuo gausybės funkcinių klausimų, kur tilps nešiojamasis kompiuteris, užrašų knyga, įkroviklio laidas, buteliukas vandens ir piniginė. Užgožti poreikių lavinos, estetiniai (o gal net emociniai) pasirinkimo kriterijai procesą paverčia labai... nuobodžiu ir nebeturinčiu nieko bendra su noru tiesiog džiautis mada. O per petį permesta mažytė rankinė, kurioje telpa nebent ausinės, slogų poreikį teikti prioritetą funkcionalumui iškart išsklaido. Mikroskopinio dydžio rankinės jau tampa svarbia detale tokių mados namų kaip „Fendi”, „Prada”, „Bottega Veneta”, „Moschino” kolekcijose ir natūraliai papildo tiek kasdienį, tiek vakaro įvaizdį. Mažas rankines kaip ryškų įvaizdžio akcentą renkasi mados savaičių svečiai ir jas demonstruoja kaip statuso, savalaikės prabangos simbolį. Net jeigu kartais atrodo, kad maža rankinė – tik dar viena mados užgaida, kuriai vietos jūsų spintoje nėra, pabandykite į rankas paimti puošią delninę ar permesti per petį miniatiūrinę dėžutę su grandinėle. Pamatysite – net mažiausias akcentas gali sukelti didelę šypseną. Turbūt didesnę nei pati rankinė.

ŽIEMA ‘21

BOUTIQUE Vilniaus g. 9, Vilnius

ŽIEMA ‘21

AKROPOLIS Talino alėja Ozo g. 25, Vilnius

AKROPOLIS Rygos alėja Ozo g. 25, Vilnius

PANORAMA Saltoniškių g. 9, Vilnius

OZAS Ozo g. 18, Vilnius

Ryškiai

Nuotraukos pačios pasako, kur tarp antraštės žodžių dėti skyrybos ženklą. Šį švenčių sezoną prasidėjo drąsių ir nebijančių išsiskirti laikas. Spalvos – ryškios ir intensyvios: kraujo, citrinų, baklažanų – tikras pilkumos už lango kontrastas. Paskutinio XX amžiaus dešimtmečio stilius kaip niekad ant bangos: eksperimentai su blizgiais audiniais, lateksu, oda, žvyneliais. Makiažas ne mažiau rėkiantis nei drabužiai – žvilgūs šešėliai, ryškintos lūpos. Šukuosenos pūstos, tūrinės – beveik kaip Brigitte Bardot geriausiais laikais. Norite atrodyti panašiai? Šventiniam vakarui tereikia išsirinkti tinkamą peruką. Kada gi daugiau taip pažaistume?

santūriai

negalima

FOTOGRAFAS VAIDAS JOKUBAUSKAS KŪRYBOS VADOVAS KĘSTAS RIMDŽIUS STILISTĖ GLORIJA GZ UGNĖS EŽERINSKAITĖS MAKIAŽAS EMILIJOS ŠIMAUSKAITĖS ŠUKUOSENOS MODELIS JUSTINA JARUTĖ

ŽIEMA ‘21

< „STELLA McCARTNEY” PALTAS („MADOS LINIJA”), 1997 EUR „MANGO” DIRŽAS, 35,99 EUR „MANGO” DIRŽAS, 25,99 EUR „ALDO” BATAI, 59,99 EUR PĖDKELNĖS („IEVA”), 15,99 EUR PERUKAS „BA-HA” („PERUKŲ PASAULIS”)

ŽIEMA ‘21

< AIRIDOS SKRICKIENĖS ŠVARKAS, 700 EUR „MESH” KELNĖS, 90 EUR AGNĖS KUZMICKAITĖS BATAI, 600 EUR „LEONSENBERG” PIRŠTINĖS, 100 EUR „INTIMISSIMI” BRALETĖ, 70 EUR „MANGO” DIRŽAS, 25,99 EUR

ŽIEMA ‘21

„LE SLAP” KAILINIAI „BOTTEGA VENETA” GOLFAS („MADOS LINIJA”), 780 EUR „MESH” KELNĖS, 90 EUR „ZARA” BATAI, 49,99 EUR

ŽIEMA ‘21

KERASTASE CHRONOLOGISTE kvapusis aliejus, 45 Eur

OWAY COLOR PROTECTION HAIR BATH plaukų spalvą paryškinantis šampūnas, 25 Eur

LAZARTIGUE NOURISH maitinamasis sausų plaukų kondicionierius, 25 Eur

< „BALENCIAGA” ŠVARKAS („MADOS LINIJA”), 2520 EUR „YVES SAINT LAURENT” VINTAŽINĖ PALAIDINĖ („PONIŲ LAIMĖ”), 80 EUR AGNĖS KUZMICKAITĖS PIRŠTINĖS, 49 EUR GLORIJOS GZ AUSKARAI, 99 EUR

L A I SVĖ S AL . 41, K AU NA S

ŽIEMA ‘21

W W W. BOXBOU T I Q U E . LT

BALMAIN HAIR COUTURE SILK PERFUME plaukų kvepalai, 45 Eur

SCHWARZKOPF PROFESSIONAL FIBRE CLINIX FORTIFY plaukų struktūrą atkuriančios priemonės, 19–27 Eur

< „ES.TAR” ŠVARKAS, 510 EUR „BOTTEGA VENETA” MARŠKINIAI („MADOS LINIJA”), 1250 EUR „BALENCIAGA” AUSKARAI („MADOS LINIJA”), 445 EUR „MANGO” DIRŽAS, 35,99 EUR „VINTAGE” AKINIAI, 140 EUR PĖDKELNĖS („IEVA”), 25 EUR

HC KERACID VITAMINA C plaukus apsaugantis purškiamasis kondicionierius su vitaminu C, 16 Eur

ŽIEMA ‘21

GYVENKITE PAMIRŠĘ LAIKĄ

NAUJAS

CHRONOLOGISTE

ŽIEMA ‘21

Photographie retouchée

JAUNINANTI IR GAIVINANTI PRIEŽIŪRA

BRANGAKMENIŲ

ORKESTRAS, KURIAM DIRIGUOJA LAIKRODIS SPECIALIAI „KUKLAI” IŠ LONDONO – VIDAS RACHLEVIČIUS

Įprasta, kad daugiakovininkas visada bus lėtesnis už geriausią sprinterį, o greičiausias visureigis niekada neprilygs sportinių automobilių elito atstovams. Tikrieji kokybės žinovai visuomet labiausiai vertina grynuosius „,žanrus“, todėl joks kokteilis nesulauks tokios šlovės kaip „,Scarecrow Cabernet Sauvignon 2015“, „,Tamdhu Sandy McIntyre’s SC“ ar „,Krug Clos du Mesnil Blanc de Blancs Brut“. Tačiau šiuolaikiniame gyvenime sričių ribos dažnai yra neryškios ir kartais, kai susitinka du pasauliai, atsiranda puikūs daiktai. Pavyzdžiui, juvelyriniai laikrodžiai.

D „Breguet Secret de la Reine”. Baltojo aukso korpusas puoštas 432 briliantais (iš viso 3,69 ct), rankų darbo rožė – kamėja. Ciferblatas iš pasidabruoto baltojo aukso su 116 briliantų (iš viso 0,32 ct), tradicinis „Breguet” baltojo perlamutro medalionas ties 12 val. Pintų baltojo aukso gijų apyrankė. Automatinis mechanizmas, 29 akmenys, galios atsarga 38 val. Yra versija iš rausvojo aukso. © Breguet

Dažnai žmonės netinkamai vartoja terminus, ypač susijusius su prabangos pasauliu. Porą ar penkis tūkstančius kainuojantis laikrodis – jokia prabanga. O koks yra juvelyrinis laikrodis? Deimantų žiedas aplink ciferblatą – visiškas standartas ir net deimantų pavé ant ciferblato, kai jie rikiuojami vienas greta kito ir gražiai padengia paviršių, dar nereiškia, kad tai aukštosios juvelyrikos klubo atstovas. Kita vertus, „laikrodis” – taip pat tik sutartinis pavadinimas. Šie kūriniai rodo laiką, tačiau dažnai ta funkcija nėra pagrindinė. Ciferblatas neretai paslepiamas įmantriose konstrukcijose, todėl norint sužinoti, kiek valandų, reikia ką nors pasukti, pastumti, atidaryti. Tai vadinamieji

ŽIEMA ‘21

„Hermès Arceau Harnais Français Remix”. Baltojo aukso 38 mm korpusas, puoštas 82 deimantais. Ciferblatas – graviruotas Limožo porcelianas, spalvotas emalis. Manufaktūrinis automatinis mechanizmas H1912, galios atsarga 50 val. Aligatoriaus odos apyrankė. Riboto kiekio serija – 24 vnt. Pagaminta Šveicarijoje. © Hermès

laikrodžiai su paslaptimi (angl. secret watches). Kitaip tariant, juvelyrinis laikrodis yra juvelyrikos ir horologijos sintezė ir jų konkurencijos arena, kai, priklausomai nuo dizaino idėjos, dominuoja viena arba kita. DVI KARALIENĖS INFLUENCERĖS

Kas sieja dvi karalienes – Elizabeth I (1533–1603) ir Caroline Bonaparte (1782–1839)? Nors daug amžių horologija buvo išskirtinė vyrų teritorija, bet, kalbant šių dienų terminais, abi šias moteris galima pavadinti influencerėmis, nes jos padarė didelę įtaką horologijos raidai. XVI amžiaus pradžioje laikrodininkai sugebėjo drastiškai sumažinti mechanizmus ir laikrodžius jau buvo galima nešioti. Naująjį išradimą iškart pamėgo Europos aristokratija. Laikrodžiai tapo puošnių ir masyvių kaklo vėrinių, apyrankių bei segių dalimi. Istoriniai šaltiniai teigia, kad Lesterio grafas Robertas Dudley padovanojo Elizabeth I brangakmeniais padabintą papuošalą su slaptu laikroduku viduje. Tai buvo signalas kitų aristokratijos atstovių užgaidoms. Tačiau įdomesnis atrodė valdovės žiedas-laikrodis, šiuolaikinių žadintuvų prototipas. Jis turėjo unikalią funkciją: nustatytu laiku niekam nematant nedidukas smeigtukas bakstelėdavo į pirštą ir primindavo apie svarbų valstybinį darbą, o gal apie slaptą pasimatymą su grafu Dudley.

Juvelyrinis laikrodis yra juvelyrikos ir horologijos sintezė ir jų konkurencijos arena, kai, priklausomai nuo dizaino idėjos, dominuoja viena arba kita.

ŽIEMA ‘21

Prancūzijos ir Italijos karališkoji asmenybė, Napoleono I sesuo ir Neapolio karalienė Caroline Bonaparte 1810 metais pavedė „Breguet” meistrams sukurti laikrodį, kurį galėtų segėti ant riešo. Šie pagamino puošnų ovalo formos repetyrą – sudėtingą mechanizmą turintį laikrodį, kuris laiką pranešdavo ir garsu. Dabar „Breguet” taip pat tęsia šią tradiciją, o „Reine de Naples” yra svarbiausia šios šveicarų manufaktūros moteriškų laikrodžių kolekcija. „Patek Philippe 7000/50R – Titmice in the Reed”. Rausvojo aukso „Calatrava” korpusas, diametras 33,7 mm, cloisonné emalio ciferblatas. Automatinis R 27 mechanizmas su minutiniu repetyru ir dviem gongais. Laikrodis turi du keičiamus apatinius dugnelius – safyro kristalo ir rausvojo aukso. Rankomis dažytos ir siūtos aligatoriaus odos apyrankė. © Patek Philippe

Štai romantiškas pavyzdys, kokias istorijas pasakoja šiuolaikiniai laikrodžiai. 1783 metais garsi prancūzų portretistė Élisabeth Vigée Le Brun nutapė Prancūzijos karalienės Marie-Antoinette portretą su rože. „Breguet”

„De Bethune DW5 Cempasúchil”. Titano ir įvairių rūšių aukso korpusas, graviruotas ir puoštas mikroskulptūromis, 58 mm x 47 mm x 16 mm. Ranka prisukamas manufaktūrinis mechanizmas DB2144V2, 320 dalių, galios atsarga 5 dienos. Funkcijos – valandos, minutės, Mėnulio fazės. Aligatoriaus odos apyrankė. Vienetinis modelis. © De Bethune

laikrodininkai „pasiskolino” tą rožę ir kamėjos forma perkėlė į laikrodį, kuris yra papuošalų kolekcijos „La Rose de la Reine” dalis. Kamėja – tradicinis Pietų Italijos dailusis amatas – reljefinio paveikslo raižyba ant kriauklės. Kolekciją sudaro žiedas, apyrankė, auskarai, pakabutis ir ilgas (pranc. sautoir) „Akoya” perlų vėrinys. „Secret de la Reine” yra laikrodis su paslaptimi. Atrodo kaip apyrankė, tačiau rožę galima pastumti į šoną ir tada pasimato laikrodžio ciferblatas. RETŲ DAILIŲJŲ AMATŲ ATSTOVAI

O tuo metu Ženevoje... „Patek, Czapek & Cie.” (pradžioje taip vadinosi „Patek Philippe”) archyvai liudija, kad pirmieji laikrodžiai parduoti poniai Goscinskai. Tai priminimas, kad moteriški laikrodžiai šiai Ženevos manufaktūrai visuomet buvo svarbūs. Anais laikais damos nešiojo laikrodžius, kabančius ant grandinėlės ar puošnaus vėrinio, įmontuotus sagėse. Tai buvo gerai matomi ir labai dekoratyvūs turtingos moters aprangos elementai, nes laikrodžius galėjo įpirkti tik nedaugelis. „Patek Philippe” dirbiniai patraukė ir karalienės Viktorijos dėmesį. 1851 metais didžiojoje Londono parodoje ji užsisakė kišeninį laikrodį, kurio auksinis korpusas buvo puoštas mėlynu emaliu, deimantais ir gėlių motyvais. Įdomu tai, kad pradžioje ir vyriški, ir moteriški „Patek Philippe” laikrodžiai buvo tokie patys – klasikiniai kišeniniai, skyrėsi tik puošyba. Tačiau XIX amžiaus pabaigoje jie pamažu pradėjo kraustytis ant riešo. Vienas iš pirmųjų buvo pagamintas Vengrijos grafienei Koscowicz.

„Laikrodis” – taip pat tik sutartinis pavadinimas. Šie kūriniai rodo laiką, tačiau dažnai ta funkcija nėra pagrindinė.

„Piaget Altiplano Tourbillon Infinite Blue Limited Edition 18”. Baltojo aukso korpusas, mėlynos spalvos lakuotas ciferblatas su deimantais. Manufaktūrinis mechanizmas „Piaget 670P” su turbijonu. Aligatoriaus odos apyrankė su auksine sagtimi. © Piaget

ŽIEMA ‘21

Pirmas žingsnis į moteriškų juvelyrinių laikrodžių pasaulį – „Rolex LadyDatejust”. Korpusas ir „President” tipo apyrankė iš „Rolex” patentuoto „Everose” aukso, diametras 28 mm, ciferblatas puoštas deimantų pavé, safyro kristalas. Manufaktūrinis automatinis mechanizmas 2236, galios atsarga 55 val., sertifikuotas chronometras. © Rolex

Šiuolaikiniai „Patek Philippe” juvelyriniai laikrodžiai yra išskirtiniai rankų darbo kūriniai, neretai vienetiniai senų ir retų dailiųjų amatų ambasadoriai. Itin kruopštus įvairaus siužeto arba guilloché graviravimas paverčia laikrodžio korpusą tikru meno kūriniu arba akį užburiančių elegantiškų geometrinių raštų teritorija. Ciferblatuose matome ir subtiliausias medžio inkrustacijas, ir brangakmenių kombinacijas. Kartais meistrai keletą šių dalykų sujungia į vieną kvapą gniaužiantį meno kūrinį. Atidžiau pažvelkime į labai įdomų juvelyrinį laikrodį „Patek Philippe 7000/50R – Titmice in the Reed” („Zylės nendrėse”). Jo ciferblatui gaminti panaudota sudėtinga senovinė emalio technika cloisonné. Meistrui prireikė 70 cm plokščios (0,07 x 0,4 mm) aukso vielos. Ji buvo supjaustyta į trumpesnes dalis ir iš jų suformuoti piešinio kontūrai. Norint išgauti subtilius žalius ir paukščių plunksnų atspalvius, reikėjo įvairia senovine technika pagaminto 22 spalvų skaidraus ir matinio emalio. Šiam sutvirtinti – 15 degimo ciklų aukštesnėje nei 800 laipsnių temperatūroje. Tačiau „Patek Philippe” yra ypatinga: įnešusi svarų indėlį į moteriškų laikrodžių istoriją, skirtingai nei kitos manufaktūros, ji didelį dėmesį skyrė ir tebeskiria horologijai. Jokie kiti šveicarų laikrodininkai, gaminantys moteriškų laikrodžių linijas, nediegia trijų sudėtingų – grand complications – funkcijų. Tai minutinis repetyras, itin plonas vieno mygtuko chronografas su išsiskiriančiomis rodyklėmis ir amžinasis kalendorius. Mūsų aptariamame laikrodyje yra senoviška ir techniškai labai sudėtinga minutinio repetyro funkcija, kai laikas pranešamas

ir garsu. Tai daro mažyčiai plaktukėliai, vadinami gongais, ir laikrodis muša valandas, pusvalandžius bei ketvirčius. Šią funkciją galima išjungti. O dabar pažvelkime į „Zylių nendrėse” giminingą sielą – šių metų „Hermès” modelį „Arceau Harnais Français Remix”. Kaip žinoma, su arkliais ir odiniais kinkymo bei jojimo reikmenimis susijusi šio ženklo istorija, todėl ir pats laikrodžio korpusas primena asimetrišką balnakilpę. Ciferblate matome du papuoštus žirgus. Šio motyvo įkvėpimo šaltinis – meno kūrinys iš privačios Émile’o Hermèso kolekcijos, kuriame pavaizduota Napoleono I karūnavimo karieta. Šiam unikaliam ciferblatui pagaminti reikia mėnesio. Žirgai ranka graviruojami iš aukščiausios kokybės neglazūruoto Limožo porceliano. Tada ciferblatas padengiamas spalvotu emaliu ir taip išgaunama labai subtili paviršiaus faktūra. Kitą išskirtinį graviravimo šedevrą spalį pristatė elitinė šveicarų manufaktūra „De Bethune” – vienetinis „DW5 Cempasúchil” modelis skirtas lapkričio 1 ir 2 dienomis Meksikoje plačiai ir triukšmingai švenčiamai Mirusiųjų dienai, kuri įtraukta į UNESCO nematerialaus pasaulio paveldo objektų sąrašą. Šiuo atveju „De Bethune” įkūrėjas ir vyriausiasis laikrodininkas Denisas Flageollet kreipėsi į žinomą šveicarų graviruotoją Michèle’į Rotheną, šis įspūdingai interpretavo legendinio XIX amžiaus meksikiečių graviruotojo José Guadalupe’ės Posados kūrinius. Visų pirma šio unikalaus laikrodžio kūrėjai susidūrė su didžiuliais techniniais iššūkiais, nes jo korpusas pagamintas

iš titano ir įvairaus aukso kombinacijų. Tokio metalų „kokteilio” horologija dar nėra mačiusi. Mėlyna spalva – ugnimi apdorotas titanas, o kiti elementai iš visų spalvų aukso, taip pat žaliojo ir vadinamojo marmurinio, kuris yra baltojo, rausvojo ir geltonojo mišinys. Visa tai sujungta į harmoningą visumą nuosavoje „De Bethune” metalo liejykloje, ir tik paskui atėjo eilė kurti mikroskulptūrą ir graviruoti. Tai yra vyriško dydžio modelis, bet puikiai atrodytų ir ant rankos moters, kuri mėgsta įspūdingus aksesuarus.

MEISTRYSTĖS AUKŠTUMOS

Vis dėlto juvelyrinių laikrodžių valdovai yra deimantai ir jie atveria didžiules kūrybiškumo galimybes. Išskirtinė tų laikrodžių savybė – juvelyrinės dedamosios kokybė. Nežinau nė vieno fakto ir nesu girdėjęs nė vienos istorijos, kad iš aukštos klasės laikrodžio savaime būtų iškritęs ar pamestas bent vienas deimantas. Neseniai vienai poniai padėjau išsirinkti naują „Rolex” laikroduką su deimantais. Jos ranką jau puošė panašus su deimantais ant ciferblato ir apyrankės, bet klientė sakė, kad šitam – daugiau kaip dešimt metų ir norisi atsinaujinti. Tačiau svarbu tai, kad su tuo „Rolex” ji nesiskiria niekada – nešioja kasdien, nenusisega net sporto klube – ir per tą laiką nepametė nė vieno deimanto. Kaip tie deimantai įstatomi? Į laikrodžius dažniausiai dedami briliantai, forma primenantys briaunotą kūgį. Kiekvienam staklėmis padaroma vieta metale, tačiau tą ertmę meistras išbaigia rankomis, tada įtvirtina deimantą. „Rolex” standartai ypač griežti: jei yra deimantų eilė arba pavé, visos

briaunos turi būti pakreiptos vienodai, visi jie turi būti viename aukštyje, negali būti jokių laiptų ar bangų, o leistina gretimų briliantų, vadinamojo stalo – plokščiosios viršutinės dalies, aukščio paklaida – tik kelios šimtosios milimetro, ir visa tai – rankų darbas. Todėl nenuostabu, kad „Rolex” deimantų pavé atrodo kaip sniegelis, dengiantis idealiai lygią plokštumą. O „Piaget” nuotaiką kuria itin plonais laikrodžiais ir užburiančiomis deimantų juostomis, labai prabangiai atrodančiomis ant ciferblato, padengto mėlynu laku. Tačiau modelyje „Piaget Altiplano Tourbillon Infinite Blue Limited Edition 18” matome ir sudėtingą, labai romantišką aukštosios horologijos funkciją – turbijoną, įrenginį, kuris sumažina Žemės gravitacijos poveikį laikrodžio mechanizmui. Šį subtilų tiksliosios mechanikos kūrinėlį sudaro 157 dalys, kai kurios yra žmogaus plauko storumo, iš viso jis sveria tik 0,2 gramo. „Audemars Piguet” – vyrų zona? Nereikėtų suklysti, nes „Royal Oak” mielai nešioja ir moterys. 2013 metais ši grynakraujė šveicarų laikrodžių manufaktūra apstulbino visus, kai pristatė „Haute Joaillerie” laikrodžių kolekciją. 2015-aisiais ji driokstelėjo išskirtine „Diamond trilogy”, kurią sudaro „Diamond Punk”, „Diamond Fury” ir „Diamond Outrage” modeliai. Tai buvo unikalūs iki tol neregėtų ekscentriškų formų juvelyriniai laikrodžiai, pakėlę šį meną į naujas aukštumas. Tačiau, vaizdžiai tariant, fantazijos ir meistrystės lubas pramušė kūrinys „Sapphire Orbe” („Safyrų upė”), pavadintas upės, tekančios pro šią šveicarų manufaktūrą, vardu. Tai tarsi tekanti safyrų

Nežinau nė vieno fakto ir nesu girdėjęs nė vienos istorijos, kad iš aukštos klasės laikrodžio savaime būtų iškritęs ar pamestas bent vienas deimantas.

„Maillon de Cartier” žavesys – sukinys ir spalvos. Korpusas iš 18K baltojo aukso. Laikrodis ir apyrankė puošti 300 briliantų (iš viso 4,78 ct) ir 96 tsavoritais. Riboto kiekio serija – 20 vnt. © Cartier

ŽIEMA ‘21

Vien brangakmeniams sustatyti aukščiausios klasės „Audemars Piguet” juvelyrams reikėjo 1050 darbo valandų. ir deimantų upė, kuri aplenkia kelyje sutiktą kliūtį. Kaip jis rodo laiką? Viršutinėje korpuso dalyje yra rutulys, jį galima pasukti ir tuomet atsveria ciferblatas. Šiam laikrodžiui sukurti prireikė 12 tūkstančių kruopščiai atrinktų brangakmenių – baltųjų deimantų, 6 atspalvių ir 20 diametrų safyrų – nuo 0,5 mm iki 1,5 mm, nuo mėlynų iki oranžinių. Itin sudėtinga ir pati laikrodžio architektūra. Vien brangakmeniams sustatyti aukščiausios klasės „Audemars Piguet” juvelyrams reikėjo 1050 darbo valandų. Itin įdomi ir apyrankė iš deimantais puoštų baltojo aukso komponentų, sujungtų lanksčiomis jungtimis, todėl laikrodis gražiai ir patogiai priglunda prie riešo. Dabar noriu jums pristatyti laureatą. Metų pabaigoje Ženevoje tradiciškai rengiami „Grand Prix d’Horlogerie de Genève” apdovanojimai –

laikrodžių pasaulio „Oskarai”. 2019 metais juvelyrinio laikrodžio kategorijoje nugalėjo „Serpenti Misteriosi Romani”. Tai brangiausias kada nors pagamintas „Bulgari” laikrodis. Kūrinyje matome keletą šiam ženklui būdingų dizaino kodų. Bendras įspūdis liudija ištikimybę romėniškoms šaknims, jis tarsi nukelia mus į laikus, kai arenose kovėsi gladiatoriai, o juos stebėjo ir pasipuošusios aukštuomenės damos. Stiprią emociją kuria firminė „Bulgari” gyvatė, grakščiai apsivijusi visą riešą. Jos galvą lyg karūna puošia puikus 10 karatų Šri Lankos safyras. Tai laikrodis su paslaptimi: jo ciferblatas matomas tik tada, kai pakeliama gyvatės galva. O pabaigoje apsimeskime, kad nepamiršome vyrų, ir nukeliavę į jų teritoriją apžiūrėkime visiškai unikalų laikrodį, kur efektingai susipina aukštoji horologija ir juvelyrika. Jį esu nuodugniai

apžiūrėjęs ir „pasimatavęs” Ženevoje. Tai šveicariškas „HYT H0”. Kalbant automobilių terminais, tai laikrodis, turintis hibridinę pavarą. Pagrindinis variklis – mechaninis, tačiau laiką rodo skysčiai. Mechaninė dalis itin sudėtinga sąsaja sujungta su skysčių moduliu, kuris į plonyčius kapiliarus pumpuoja du nesimaišančius skysčius, rodančius minutes. Jame tūno visas pluoštas patentų, NASA ir nanotechnologijų, tačiau įdomiausia, kad šis itin technologiškas modelis turi ir juvelyrinę versiją. HYT, atsižvelgdama į nestandartinę korpuso ir jį dengiančio kupolą primenančio safyro kristalo formą, pasuko originaliu keliu. Skirtingai nei kituose, šiame laikrodyje įvairaus dydžio briliantai sustatyti chaotiškai, atsitiktine tvarka ir net žvelgiant iš arti kuriama įdomi iliuzija – jie atrodo tarsi vandens lašai ant stiklinio paviršiaus.

„Audemars Piguet Sapphire Orbe”. Korpusas iš 18K baltojo aukso, kvarcinis mechanizmas „Quartz Calibre 2710”, funkcijos – valandos ir minutės. Korpusas puoštas 12 103 brangakmeniais (iš viso 66,10 ct). Tarp jų 2794 oranžiniai brilianto formos safyrai (15,14 ct), 3240 brilianto formos mėlynųjų safyrų (23,03 ct), 6069 briliantai (27,93 ct). © Audemars Piguet

„HYT H0”. Plieno korpusas, diametras 48,8 mm. Kupolo formos safyro kristalas, nelaidus vandeniui iki 30 m. Mechaninis ranka prisukamas mechanizmas, galios atsarga 65 val. Funkcijos – valandos ir minutės. Korpusas ir ciferblatas puošti 1198 deimantais (iš viso 7,4 ct). Aligatoriaus odos apyrankė su titano sagtimi. © HYT

„Bulgari Serpenti Misteriosi Romani”. Baltojo aukso korpusas, kvarcinis mechanizmas, funkcijos – valandos ir minutės. Gyvatės akys – kriaušės formos safyrai (~0,70 ct), 1 pagalvėlės formos safyras (~10,83 ct), 674 safyrai (~32,49 ct), bagetės formos deimantai ir briliantai (iš viso 63,33 ct). Vienetinis kūrinys, kaina – 1,77 mln. Šveicarijos frankų. © Bulgari

ŽIEMA ‘21

Ĺ˝IEMA â&#x20AC;&#x2DC;21

Vilniaus g. 9, Vilnius - www.auksinedovanele.lt

Vilniaus g. 9, Vilnius - www.auksinedova Vilniaus g. 9, Vilnius - www.auksinedovanele.lt

Dovanokite P dalelę legendos

prestižas, elegancija, patikimumas, patvarumas. Šie žodžiai trumpai nusako kompanijos „S.T. Dupont“ kelionių reikmenis, įvairiausius aksesuarus, kuriuos taip gera dovanoti draugams, verslo partneriams. XIX amžiaus viduryje Savojoje gimęs Simonas Tissot-Dupont gamino vežimus ir karietas, kol 1872-aisiais jo fabrikas supleškėjo liepsnose. Po gaisto prancūzas ėmė siūti odinius portfelius. Kadangi gaminiai buvo itin stilingi ir kokybiški,

netrukus buvo pastebėti Paryžiaus grietinėlės – tarp klientų minimi ir imperatorius Napoleonas III su žmona. 1919-aisiais S.T. Dupont kompaniją perdavė dviem savo sūnums, šie ją pervadino į Les Fils de S.T. Dupont – „S.T. Dupont sūnūs“ ir pakeitė kryptį – susitelkė į kelioninių lagaminų bei aksesuarų gamybą. Produktai keitėsi, bet pagrindinis šeimos verslo išskirtinumas liko toks pats – preciziškas dėmesys kokybei, kiekvienai detalei. Broliai samdė geriausius savo srities meistrus –

ŽIEMA ‘21

Juvelyrikos ir laikrodžių namai

LAIMĖS TILTAS Didžioji g. 7, Vilnius

auksakalius, dailides, graverius, odininkus, lakuotojus, spynų gamintojus. Jų produktai buvo unikalūs ir ilgaamžiai, užtat gamybą teko patentuoti ir saugoti profesines paslaptis. „S.T. Dupont“ legenda sklido po pasaulį, prabangių lagaminų, rankinių, žiebtuvėlių, rašiklių, aksesuarų geidė žmonės ne tik Europoje. Unikalaus dizaino ir nepriekaištingos kokybės dermė juos pavertė amžinai madingais ir praktiškai nesudėvimais – tokiais, kuriuos klientai ėmė kolekcionuoti, perduoti iš kartos į kartą. „S.T. Dupont“ kūrė kelioninį lagaminą Jungtinės Karalystės karalienės Elizabeth II vestuvėms, viena pirmųjų šios kompanijos

ŽIEMA ‘21

sukurtų moteriškų rankinių savininkių tapo kultinė aktorė Audrey Hepburn. Jackie Kennedy Onassis, Pablo Picasso, Agentas 007, – ir garsios istorinės asmenybės, ir populiarieji kino personažai vienaip ar kitaip naudojo „S.T. Dupont“, bendrus produktus kūrė legendinis Karlas Lagerfeldas. Prancūzija patikėjo šiai kompanijai pagaminti vestuvių dovaną nuo šalies dabartinės kartos karališkajai porai – princui Williamui ir jo žmona Catherine.

produktų sąraše atsirado išskirtiniai kvepalai, net – cigaretės ir, žinoma, įvairiausi odiniai jų bei cigarų dėklai, gausybė rankinių ir lagaminų, diržų, sąsagų, unikalaus modelio žiebtuvėlių, parkerių. Inkrustuoti brangakmeniais, graviruoti, tviskantys prabanga ir kuklesni – visi šie produktai itin kokybiški, amžini ir tobulai tinkantys Kalėdų dovanoms patiems brangiausiems. Kas nenorėtų po eglute rasti dalelės prancūziškos legendos?

„S.T. Dupont“ šiandien priklauso nebe įkūrėjo šeimai, o mados prekių, laikrodžių ir juvelyrikos milžinei „Dickson Concepts“, tačiau jos vertybės ir kokybės kartelė liko ne mažiau aukšta. Gaminamų

32,576 FEET Elinor Smith was trying to break an altitude record in 1931, when she blacked out while flying at 30,000 feet. Her plane dropped towards the ground, but she woke up at the last minute and managed to land. Ten days after, she soared even higher and set a new record at 32,576 feet, relying on her trusted Longines.

THE PIONEER SPIRIT LIVES ON.

Ĺ˝IEMA â&#x20AC;&#x2DC;21

AVA I L A B LE AT

ŽIEMA ‘21

36 140

ŽIEMA ‘21

Iš kartos i˛ karta˛ keliaujanti vertybe· – „Meissen“ porcelianas „Meissen“ – europietiško porceliano išradėjai, prieš daugiau negu tris šimtmečius sugebėję įminti porceliano gamybos paslaptį, kuri gaubė vieną didžiausių žmonijos kultūros pasiekimų. Ekspertai sutaria, jog išliekamą ją vertę turės visi šios manufaktūros meistrų kada nors dienos šviesą išvydę porceliano kūriniai. Rinkdamiesi „Meissen“ galite neabejoti, kad įsigijote tikrą šedevrą, kuris taps šeimos vertybe.

Pirmus penkis gyvavimo dešimtmečius „Meissen“ porceliano gamykla buvo didžiausias Europos porceliano gamybos centras. Būtent ši kompanija amžiams nubrėžė Senojo Žemyno porceliano gamybos bei jo dekoravimo raidos kryptį. O 1711 metais Augustui Stipriajam įteikus pirmą ją porcelianinę dovaną Danijos karaliui Frederikui „Meissen“ tapo pagarbos ir amžinų jų vertybių simboliu.

Nuo neatmenamų laikų porcelianas į Europą keliavo iš Tolimų jų Rytų, Kinijos ir Japonijos, o jo gamybos technologija buvo kruopščiai saugoma. Porceliano gamybos recepto Rytuose besilankantiems europiečiams niekaip nepavykdavo išgauti, nes už jo išdavimą vietiniams neišvengiamai grėsė mirties bausmė. XVIII amžiuje į Europą įvežamo porceliano gaminių kainos jau buvo pasiekusios neregėtas aukštumas, taigi europiečiams baltuoju auksu vadinamos ir Senajame Žemyne garbinamos medžiagos recepto atkūrimas tapo ypač svarbiu uždaviniu.

„Meissen“ porceliano ilgalaikės sėkmės paslaptis – tobulas gebėjimas porceliane perteikti kiekvienos epochos prabangos dvelksmą. Prie „Meissen“ porceliano meninio išskirtinumo ženkliai prisidėjo ir garsiausi tų laikų meistrai bei dizaineriai. Kompanija yra tapusi Vokietijos kultūrinio paveldo dalimi ir puikiai reprezentuoja turtingą šios šalies meninį palikimą, o jos kūriniai yra vertinami ne mažiau, negu dar iki mūsų eros Rytuose pagaminti ir viso pasaulio kolekcininkų itin saugomi porceliano grynuoliai.

1708 metais nedideliame Vokietijos miestelyje Meisene, netoli Drezdeno, Saksonijos imperatoriaus Augusto Stipriojo įsakymu žymiam mokslininkui Ehrenfriedui Waltheriui von Tschirnhausui bei jo mokiniui Johannui Friedrichui Böttgeriui eksperimentiniu būdu pavyko išgauti į tikrą jį kietą jį porcelianą panašią medžiagą. Ir jau netrukus 1710 metais Meisene, duris atvėrus pirmajai porceliano gamyklai, Europa galėjo didžiuotis atskleidusi didžią ją porceliano paslaptį.

Šiandien „Meissen“ skiriamą jį ženklą – du sukryžiuotus riterio kardus – žino visi prabangaus rankų darbo porceliano gerbėjai. Ženklas, gyvuojantis jau tris šimtmečius, 1722 metais buvo sukurtas tam, kad apsaugotų tikrus manufaktūros gaminius nuo klastotės, ir yra laikomas vienu prestižiškiausių bei seniausių pasaulyje. Nuo pat atsiradimo pradžios kokybės, amžinojo grožio bei aukščiausio meistriškumo simboliu tapę mėlynais kobalto dažais rankomis piešiami

kardai žymi kiekvieną nepakartojamą „Meissen“ porceliano gaminį. Šių gaminių išskirtinumą per visą porceliano manufaktūros gyvavimo laiką vertino garsiausios bei turtingiausios Europos šalių asmenybės, tokios kaip karalienė Elžbieta II, Jekaterina II, Karlas Faberžė ir kt. „Meissen“ produkcija garsėja ir už Atlanto – žymi Amerikos aristokratų Vanderbiltų dinastija yra sukaupusi nemenką jos kolekciją. Patys garsiausi pasaulio meno muziejai didžiuojasi galėdami į savo kolekcijas įtraukti pasaulio kultūros paveldo dalimi tapusius šio porceliano šedevrus. Stalo kultūros ekspertai „ARTable by ISTO“ pasakoja, kad nepaisant to, kokiai progai ar kokį „Meissen“ porceliano gaminį pasirinksite, galite būti tikri, jog jūsų rankose šedevras. Kiekvienas kūrinys – tai begalės kruopštumo, talento ir daugelio metų technikos tobulinimo reikalaujantis menininko darbo rezultatas. Iki galutinio porceliano kūrinio išdirbimo prireikia trijų dešimčių patyrusių meistrų rankų, kurie dirbtuvėse praleidžia ne vieną mėnesį. „ARTable by ISTO“ šį porcelianą rekomenduoja ieškantiems nepaprastos namų ir stalo puošmenos – „Meissen“ gaminiai turi išliekamą ją vertę ir keliauja iš kartos į kartą kaip šeimos vertybė. Tai prabangi ir įkvepianti dovana, tinkanti įvairiausioms progoms, o „Meissen“ indais padengtas šv. Kalėdų stalas suteikia aristokratiškumo pojūtį bei kuria naują švenčių tradiciją.

„Meissen“ indus galite apžiūrėti ir išsirinkti „ARTable by ISTO“ salone arba www.artable.lt

ŽIEMA ‘21

FOTOGRAFĖ MIGLĖ TAREILYTĖ STILISTĖ VIRGINIJA VALEIŠAITĖ UGNĖS EŽERINSKAITĖS MAKIAŽAS ANŽELIKOS WOJC ŠUKUOSENA FOTOGRAFUOTA INTERJERO SALONE „PROVINCIALĖ”, INTERJERO SALONE „BALIWOOD” IR „BALIWOOD CAFÉ” VILNIUJE

„BALENCIAGA” ŠVARKAS („MADOS LINIJA”)

Po pasaulį – smalsiomis akimis ir atvira širdimi TEKSTAS – DALIA MUSTEIKYTĖ

Brazilijos televizijos trilerių ir muilo operų siužetai – iš šalies gyvenimo, jų dalyviu pats ten tampi kasdien, norvegai dažnai daugiau tyli, nei kalba, o danų milijonieriai rengiasi kukliai, važinėja dviračiais, nes jiems rūpi gamta. Tai tik menki trupiniai istorijų ir patirčių, kurias Daiva SCHAEFER surinko gyvendama įvairiose šalyse – išmokusi kalbų, pažinusi kultūrą, pritapusi tarp vietinių. Po kelerių metų Lietuvoje ji su šeima vėl kels sparnus ten, kur bus vyro, vokiečių diplomato Georgo Schaeferio, karjeros stotelė.

ŽIEMA ‘21

Apie 2000-uosius Vilniuje Daiva sėkmingai dirbo su vokiečių kompanijomis, kol susikirto jos ir Vokietijos ambasadoje dirbančio Georgo keliai. „Tais laikais užsienietis daug kam atrodė kažkas ypatingo, visiems tada aiškinau, kad mano vyras – paprastas Užsienio reikalų ministerijos klerkas Berlyne, užsienyje – savo šalies diplomatas. Mūsų namai Berlyne, ten grįžtame, pabūname, bet kol galime, renkamės pagyventi svetur. Man sunkiausia buvo pradėti – apsispręsti nutraukti sėkmingą karjerą, susikurtą gyvenimą ir nerti į neapibrėžtumą”, – 2004-uosius, kai ryžosi keliauti ten, kur paskirs jos vyrą, prisimena Daiva. Bet, kaip sakydavo sena reklama, kartą paragavęs negali sustoti. Juolab kad keliauti, pritapti, pažinti kitas šalis, kartu – ir save, dėlioti vertybių sistemą, susirasti naujų draugų, tobulėti, auklėti vaikus tikrais pasaulio piliečiais jai labai patinka. Be to, iš pagrindų, kaip renkasi ji, pažinti šalis, išmokti kalbų, ko gero, prilygsta baigti ne vieną universitetą. Su vyru keliaudama po pasaulį ji tapo Mariaus ir Andreaso, kuriems dabar penkiolika ir vienuolika, mama, amžina su ekonomika, vadyba, klientų aptarnavimu susijusių mokslų ir kalbų studente, konsultante, labdaros projektų rengėja, tiesiog labai elegantiška, mada bei dizainu besidominčia moterimi. Ką tik baigusi darbą vienoje amerikiečių kompanijoje, dabar Daiva, kad nepristigtų iššūkių, dairosi naujos veiklos, kuria savo projektą, Vilniuje įstojo į Baltic Management Institute – Baltijos vadybos institutą.

„BOTTEGA VENETA” MEGZTINIS IR KELNĖS („MADOS LINIJA”)

Klasikinės literatūros skaitymas padėjo įminti, kodėl norvegai taip mažai kalba, – prieš ką nors tardami, jie pagalvoja, ar vertai, ar tai svarbu.

Daiva, ar sunku buvo išmokti „su visu gyvenimu” keleriems metams persikelti į kitą šalį? Pirmąja tapo Norvegija? Man labai patiko Norvegija, mielai grįžčiau, bet pirmiausia pagalvoju, kaip ten pilka, niūru. Vieną vasarą saulė švietė gal tris savaites. Laukiausi pirmo sūnaus ir mąsčiau: kaip būtų gražu, jei sode žydėtų daug gėlių, tiek visko sodinau – nepražydo! Nespėjo net pumpurų sukrauti, nes buvo šalta. Tačiau kas svarbiausia šalyje? Žmonės. Dėl jų įsimyli tą vietą ir nori grįžti. Tik dėl jų pagalvojus apie tą kraštą suspaudžia širdį. Daug kas stebisi, kad gyvenome keliose šalyse, o taip ir neapvažiavome visų svarbiausių

turistinių vietų. Bet juk kai kur nors atsikraustai, kuri namus, paskui arba jautiesi labai vienišas, arba dedi visas pastangas, kad susirastum draugų. Būdavo sunkiausia, kol buvome vieni, be vaikų. Norvegijoje vienu metu net atrodė: kai išeinu į savo namo sodą, kaimynai stengiasi užsidaryti namuose, kad nereikėtų kalbėtis. Tačiau vos tik atsirado vaikas, visi tapo tokie draugiški! Tikra tiesa, kad vietinių durys atsiveria, jei turi šunį arba vaikų, o tik durims atsivėrus gali pamatyti tikrąją kultūrą. Žinoma, dar labai svarbu mokėti kalbą. Ir mokėtės kiekvienos šalies, kur teko gyventi, kalbos? Taip, atvažiavusi mokausi kalbos, skaitau literatūrą – ne šiuolaikinę, o klasiką, nes tik per ją galima suprasti vietinių mąstyseną. Net jei kalbi ne idealiai, bet pradedi, jie visiškai kitaip į tave žiūri. Kadangi Norvegija man buvo pirmas užsienis, kur išvykau ne atostogų, ir jaučiausi kiek sutrikusi, viskuo pasirūpino mano vyras. „Pirmiausia užrašau tave į norvegų kursus”, – pasakė dar prieš man atsikraustant. Svarbu kalbos mokytis su grupe, nes iškart imi jaustis ne vienišas – kas nors iš bendramokslių turi antrąją pusę norvegą, kitą dar kokie saitai su šalimi sieja. Bendraujant lengviau integruotis. O klasikinės literatūros skaitymas padėjo įminti, kodėl norvegai taip mažai kalba, – prieš ką nors tardami, jie pagalvoja, ar verta, ar tai svarbu. Kuo ilgiau mąsto, tuo labiau atrodo, kad – ne. Turėjome draugų, su kuriais dažnokai matėmės, bet vyras per vakarėlius daugiausia tylėdavo. „Aha-mm”, – maždaug tiek išspausdavo. Kai galiausiai pasakėme naujieną, kad kelsimės į Braziliją, staiga jis prašneko: nuostabu, kad keliamės ten, jis turi lašišų maisto verslą netoliese – Argentinoje, ir taip toliau. Pagaliau radome temą, kuri jam aktuali ir kuria turėjo ką svarbaus pasakyti. Ne tik lankiau norvegų kursus, bet ir klausiausi audioknygų. Norvegų kalba, šiurkščiai tariant, – tarsi vokiečių ir anglų mišinys, ją suprasti gali gana greitai. Žinoma, tobulai išmokti užtruktų. Pradėjau dirbti – vadovauti per šimto metų istoriją turinčiai didelei vaikiškų prekių parduotuvėje, kur buvo siūloma viskas: avalynė, drabužiai, baldai; prekių ženklai – įvairiausi, pradedant „Burberry”, kuris tuo metu ten buvo ant bangos. Darbe

kasdien su kolegomis ir klientais kalbėjau tik norvegiškai. Jūs, neseniai į šalį atvykusi užsienietė, iškart gavote ne šiaip pardavėjos, o vadovės darbą? Mane įdarbino norvegų verslininkas, kuris buvo vienas didelio prekybos tinklo Lietuvoje steigėjų. Kai įsigijo parduotuvę, reikėjo rezultatų, jis norėjo pokyčių vadovybėje ir žinojo, kad lietuviai – labai geri darbuotojai. Iki tol šioje parduotuvėje pirkau daiktus savo vaikui, tad mačiau, kad ten yra išskirtinių asmenybių, kurios turi savo tvarką ir įpročių. Pavyzdžiui, nė už ką neužsakydavo baldų daugiau, nei stovėdavo salėje. O kam juos nešioti į sandėlį, paskui – pirkėjui? Pakanka turėti virtinoje pavyzdį, jei jis kam nors patinka, tuomet reikia užsakyti ir po kelių dienų atsivežti. Bet daug žmonių nori daikto čia ir dabar. Išgirdę, kad tektų laukti, rinkdavosi kitą parduotuvę. Prieš dvidešimt metų Lietuvoje boso žodis buvo neginčijamas įsakymas, o tenai mokiausi gražiai laviruoti ir darbuotojams įteigti, jog dirbsime kitaip. Pardavimai iškart šoktelėjo, bet jie užbombardavo savininkus skundais dėl manęs. Patyriau lengvą šoką. Susėdome, išklausiau kritiką. Supratau, kad reikia prisiderinti prie vietos ypatumų. Pradėjau gilintis į pokyčių valdymą, ne tik koncentruotis į procesų efektyvumą, suvokiau, kad turiu keistis pati, atsižvelgdama į kultūrinius skirtumus. Skandinavija suteikė ir supratimą apie madą, išmokė žavėtis minimalizmu. Perėmiau skandinavų paslėptos kokybės, mados poreikį, santūrumą. Jei per daug išsipuoši, jei rėks prekės ženklai, į tave žiūrės keistai ir neskubės vertinti, ką išties sugebi, kas esi. Norvegijoje ir apskritai Skandinavijoje mane žavėjo ir tai, kad visi jaučiasi lygūs, paprasti, net karališkoji šeima vertinama be pompastikos. Savo pirmagimį, kai buvo dvejų, vežiojome į baletą – tai buvo vienas socializaciją skatinančių būrelių, kur tėtis ar mama su savo vaiku šoka. Būrelį lankė ir princo Haakono bei princesės Mette-Marit dukra Ingrida Alexandra. Ir gal tik kartą mačiau kažką iš senelių imant telefoną nufotografuoti, kaip būsimoji karalienė šoka su dukryte. Kai gyvenome Kopenhagoje, po kurio laiko į mūsų gatvę už keturių šimtų metrų atsikraustė

ŽIEMA ‘21

Jei per daug išsipuoši, jei rėks prekės ženklai, į tave žiūrės keistai ir neskubės vertinti, ką išties sugebi, kas esi.

„BOTTEGA VENETA” MEGZTINIS IR KELNĖS („MADOS LINIJA”)

ŽIEMA ‘21

karalienės sūnus Joachimas su šeima, jų vaikai lankė vietos mokyklą, prie namų nestovėjo jokių apsauginių – nieko. Po ketverių metų Osle patekote į kitą pasaulį – Braziliją, jos pietuose esantį uostamiestį Porto Alegrę, kur veikia Vokietijos konsulatas? O Brazilija – tai spalvos! Nuvykusi patyriau kitokį šoką. Neįsivaizdavau, kad ne tik Rio de Žaneire, bet ir visoje šalyje taip pavojinga gyventi. Daugiabučiai apjuosti tvoromis, apsaugos būdelėje saugumo sumetimais – mažiausiai du darbuotojai. Prie įvažiavimo į teritoriją – vartai, paskui – kiti. Jokių picų ar gėlių tiesiai į namus – pasiuntinukas perduoda. Atrodytų, vagystės neįmanomos, bet viename labai gerai saugomų daugiaaukščių, kur gyveno mūsų draugai, sausio 31-ąją įvyko gerai suplanuotas užpuolimas, buvo paimti įkaitai – kaip filmuose. Šeimos narius atskyrė vienus nuo kitų, šaudė į sienas, grasino ir negalėjo atsistebėti, kodėl seife nėra daug grynųjų. Bet juk užsieniečiai brangenybių ir grynųjų pinigų namuose nelaiko! Suaugusieji paskui keletą mėnesių vaikščiojo pas psichologus, vaikai, laimė, nesijautė taip prastai, nes įvykius suprato kaip žaidimą. Žmonės, jų santykiai turbūt visiškai kitokie nei Skandinavijoje? Atvykus iš Skandinavijos buvo keista, kad vienoje gatvės pusėje įrengti prabangūs turtingųjų daugiaaukščiai, o kitoje – lūšnynai. Galvojau, kodėl jie negali tų žmonių įdarbinti, padėti kurti verslų, kad visi imtų gyventi gerai? Ilgiau pabuvusi supratau įvairius niuansus. Pavyzdžiui, tie varguoliai labai religingi, bet tikėjimą supranta savotiškai: neateisiu į darbą, jį prarasiu, bet juk nieko tokio, Dievas man duos dar geresnį, tad ko panikuoti? Turtingesni žmonės turi namų darbininkių, dažniausiai jos įsikuria belangiame kambaryje šalia virtuvės. Man pasirodė per didelis iššūkis, kad kas nors gyventų kartu, todėl susiradome pagalbininkę, kuri tik ateitų padėti. Įdomiausia, kad mūsų

valytoja taip pat turėjo namų tvarkytoją. Kiekvienos pakopos valytoja atitinkamai mažiau uždirba, bet joms mokami atlyginimai – oficialūs, iš jų atskaitomi mokesčiai. Pradžioje nežinojau, kad su darbuotojais reikia būti griežtam, nes kuo daugiau reikalauji, tuo didesnę pagarbą keli, tuo labiau tavęs klauso. Kol dar tik mokiausi portugalų, pasisamdžiau vokiečių kilmės tvarkytoją, kad galėčiau susikalbėti. Pamenu, nuvažiavome kartu apsipirkti. Ji neleido man stumti vežimėlio, tik pradėdavau krauti į krepšelį vaisius, iškart perimdavo ir dėdavo pati. Apsipirkus pakviečiau kavos – buvau įpratusi su darbuotojais elgtis kaip Skandinavijoje, o tai Brazilijoje buvo baisi klaida (šypsosi). Nuo tada ji ėmė daryti ką nori – ateiti pas mus ir šeštą ryto, ir pusę šešių, nes jai taip patogiau, tada gali anksčiau išeiti. Prašiau dirbti tuo laiku, kai tinka mums, bet nereagavo. Turėjome atleisti. Susiradome kitą. Susiruošėme mėnesio atostogų į Europą, pagalvojau: iš ko žmogus tuo laiku gyvens? Sumokėjau į priekį. Kai grįžome, tvarkytoja nebepasirodė. Klausiau vietinių, kas atsitiko. „Darbuotojas dirbs tik tada, jei būsi jam skolingas.” Pasitaikydavo ir situacijų kaip iš Lotynų Amerikos televizijos novelių. Ateina tvarkytoja Ana apsiverkusi, net aptinusi. „Sapnavau blogą sapną, kad mano sūnui – nelaimė.” Per pietus išsiunčiau ją namo, nes nebegalėjau į raudančią žiūrėti, raminimai nepadėjo. Kartą ji atėjo neišsimiegojusi ir aiškino, kad labai lijo, stumdė po namus lovą ieškodama vietos, kur pro stogą vanduo netekėtų, bet turi labai gerą telefoną, nusipirko automobilį, o už jo parkavimą reikia daug mokėti, dairėsi kompiuterio dešimtmečiam sūnui, nors vienas namuose jau buvo. Kai kurie prisiima kreditų, prisiperka prabangių dalykų ir toliau yra vargšai. Beje, parduotuvėse kone viską gali gauti išsimokėtinai. Pažiūri į batų kainą, o parašyta, tarkim, „5X60”. Vadinasi, išsimokėti gali per penkis kartus įnešdamas tam tikrą sumą. Jei moki iškart, gali prašyti nemažos nuolaidos.

„CELINE” KOSTIUMAS („MADOS LINIJA”) „LINDA FARROW” AKINIAI („GLASSES ON”)

Pažiūri į batų kainą, o parašyta, tarkim, ”5X60”. Vadinasi, išsimokėti gali per penkis kartus įnešdamas tam tikrą sumą.

ŽIEMA ‘21

PYLIMO G. 19, VILNIUS WWW.CANDELARIA.LT 43

„BALENCIAGA” PALAIDINĖ IR SIJONAS („MADOS LINIJA”)

Pastebėjau, kad kuo daugiau visi keliaujame, tuo pasaulis atrodo mažesnis.

Brazilijoje viską atperka žmonės, jų šiluma, draugiškumas. Būdavo, grįžti iš Europos, pasijunti vienišas, kas, kad yra ryšio priemonės, su artimaisiais sudėtinga bendrauti dėl laiko skirtumo. Pamenu, nuvedu sūnų į tarptautinę mokykla, ten sutikti brazilai taip nuoširdžiai apkabina ir išbučiuoja, pasidžiaugia, kad sugrįžome, nors anksčiau gal tik kartą matėmės. Tai tikrai panaikina namų ilgesio skausmą. Kai sūnus pradėjo eiti į mokyklą, pirmą savaitę gavome tiek kvietimų į gimtadienius, visokias šventes, kad nespėjome suktis. Šventės pompastiškos, mažiau turtingi net kreditus ima, kad galėtų susikviesti klasiokus, draugus, kirpėjus, dantistus – visus. Bendravimas toks intensyvus, kad nejučia pagalvojau: „Nejau jūs iki mūsų draugų neturėjote?” Tas jų šiltumas labai padėjo pritapti, o ryšiai liko iki šiol. Atvykdami atostogų į Europą, jie planus derina taip, kad galėtume pasimatyti. Dėl to sužinau dar daugiau kultūrinių dalykų. Pavyzdžiui, kad žmonos ten dažnai turi atskirą biudžetą, iš jo samdo namų darbininkus, rūpinasi buitimi, bet gauna ir tryliktą atlyginimą dovanoms, nenumatytoms išlaidoms. Brazilijoje skaičiau literatūrą, klausiausi klasikinės muzikos – ji nereali. Pagyvenus Skandinavijoje, kur vertinamas santūrus, paslėptas stilius, ten teko susidurti su priešingu supratimu. Gal Rio de Žaneire, San Paule kiek kitaip, bet Porto Alegrėje svarbu pabrėžti prabangą, turtą. Kai mamos suvažiuodavo prie mokyklos pasiimti vaikų, pamatydavau naujausias „Hermès”, „Chanel” kolekcijas. Prabangiausias jų rankines kartais nešdavo auklės, nes pačios mamytės duodavo ranką vaikui, jas vežiodavo vairuotojai, kurie kartu buvo ir apsaugininkai. Aš norėjau judėti laisvai, netapti užpuolikų taikiniu, tad įpratau vaikščioti su kukliais drobiniais maišeliais, segėti paprastą „Swatch” laikrodį, o puoštis brangiais aksesuarais tik eidama pas ką nors į svečius, renginius ar oficialius priėmimus. Į namus, nes restorane ar kavinėje bet kada gali būti užpultas. Brazilės moterys ne tik puošiasi, jos labai puoselėja odą, plaukus. Aišku, ten daug ir netikrumo – dirbtinių užpakalių, krūtinių. Iš pradžių buvo keista, kad taip atvirai apie tai šnekama. Kartą klasės tėvų pokalbių forume viena mamytė atsiprašė, kad negalės

dalyvauti susirinkime, nes jai išoperavo papus. Ir visiems tai buvo natūralu. Kaip ir bičiuliams prie stalo pasipasakoti, kad reikia skristi į Ameriką pasikeisti papų, nes nuo didinimo operacijos, kurią prieš vestuves dovanojo tada dar būsimas vyras, praėjo tiek ir tiek metų, krūtys pasidarė kietos. Labai pamėgau kelis brazilų mados ženklus, jų naujametę tradiciją rengtis baltai, naujai. Brazilijoje gimė antras jūsų sūnus. Šalyje, kur yra šeimos kultas, besilaukiančią moterį tikriausiai visi labai gerbia? Taip! Būdavo, parduotuvėse kalbina net vyrai: „Kokia lytis? Koks vardas?” Su kūdikiu eidavau ir į kirpyklą, ir restoraną – žinojau, visur bus kas juo pasirūpina, nešioja, sūpuoja. Vyresnis sūnus Marius Brazilijoje klausdavo: „Mama, kodėl mane žmonės taip myli?” Ir tikrai – vaikas ten Dievas. Paskui grįžus į Vokietiją atrodydavo keista, kai restorane darbuotoja prieina ir drausmindama pasako, tarkim, nuleisti kojas nuo kėdės. Gimdymas ten irgi tikra šventė. Kadangi daugumai atliekamas cezario pjūvis ir data būna aiški iš anksto, į gimdymą sukviesti svečiai viską stebi per stiklinę sieną greta palatos esančiame kambaryje su vaišėmis ir šampanu, važiuodama gimdyti moteris išsipuošia, pasidažo. Visose šventėse dirbantys profesionalūs fotografai įamžina ne tik šeimininkus, bet ir svečių šeimas. Užtat iš braziliško gyvenimo etapo turime daug profesionalių fotografijų – ir šeimos, ir kuriose mes su ten sutiktais žmonėmis. Iš saulėtos ryškios Brazilijos – vėl į Skandinaviją. Šįsyk – Daniją. Patys ten norėjote? Mano vyro darbe galima pateikti pageidaujamų šalių sąrašą, laimės dalykas – į jį atsižvelgs ar ne. Norėjome į Daniją – pavyko. Ten nuostabi architektūra, dizainas, darbo, laiko su draugais, mėgavimosi gyvenimu, jo kokybės visomis prasmėmis balansas. Danija man atrodo absoliučiai tobula šalis. Ten nesureikšminami finansai, net patys turtingiausi važiuoja dviračiais, nes būstas, apranga, daiktai pirmiau atspindi požiūrį į ekologiją, pasaulį. Tapau didele architekto Bjarke Ingelso gerbėja ir sekėja – jo projektai unikalūs ir labai įdomūs. Man patiko ir tai, kad danai daug laiko leidžia namuose su draugais, visi sueina pasipuošę, drauge gamina, bendrauja.

Patys per pasaulį keliaujate su savo baldais, net į Braziliją iš Europos atsiplukdėte automobilį, kad ne viskas naujoje vietoje būtų svetima. O kaip persikėlę adaptuojasi vaikai? Jie lanko tarptautinę amerikiečių mokyklą, o ji visose šalyse tokia pati, rotuojami net mokytojai. Pastebėjau, kad kuo daugiau visi keliaujame, tuo pasaulis atrodo mažesnis. Brazilijoje susipažinome su norvegais, paaiškėjo, kad turime bendrų Kopenhagoje gyvenančių pažįstamų. Jų vaikai mokėsi su kažkuo, kas dabar gyvena Vilniuje. Ir tai taip smagu! Brazilijoje, Danijoje taip pat ieškojote darbo? Mano arkliukas – klientų patirtis, kokį įspūdį jie susidarys apie įmonės produktus ir paslaugas. Brazilijoje dirbau tik laisvalaikiu, konsultavau turtingų vyrų moteris, turinčias savo sporto, grožio centrus, parduotuves. Danijoje supratau, kad po ketverių metų Pietų Amerikoje trūksta naujausių žinių, tad nuėjau mokytis į magistrantūrą Kopenhagos verslo mokykloje. Studijavau paslaugų valdymą. Be universitetų profesorių, daug paskaitų skaitė praktikai iš įvairių verslo sričių. Labai patiko visų lektorių pagarba kiekvienam – jie sakydavo, jog svarbi kiekvieno žmogaus pastaba, nuomonė, ir mus taip įtraukdavo į projektus, kad ištirpdavo visos egzaminų baimės. Mokslai ten buvo tikras malonumas. Danijos darbo kultūra labiau orientuota į rezultatą, norvegai siekia, kad geriau jaustųsi darbuotojai. Turbūt nereikia nė klausti – daniškai taip pat išmokote? Taip, tik atsirado problema: painioju danų ir norvegų kalbas, nes jos panašios. Kalbėti lengviau, bet rašydama galiu pusę sakinio sudėlioti daniškai, kitą pusę – norvegiškai. Namuose kalbame vokiškai, tačiau šią kalbą dar noriu tobulinti, – stengsiuosi, kad ateityje net vokiečiai nesuprastų, jog esu užsienietė, o kol kas išlenda visokių smulkių niuansų. Labai smagu, kad šis mano šeimos etapas – Lietuvoje, kur tikrai gera būti. Čia verda kultūrinis gyvenimas, Vilnius toks mažas ir jaukus, po Senamiestį mano vaikai keliauja laisvi – savarankiškai, be mamos ar apsaugos. Kur pasaulyje bebūčiau, grįžusi namo visada jaučiuosi sava.

ŽIEMA ‘21

Mada niekada netrypčioja vietoje. Kinta sezonai, mainosi tendencijos. Net pandemijos metu vyksta gyvas virtualus jos judėjimas. Bet mes, labiau sėdintys namuose nei lankantys vakarėlius, galime nuo to šurmulio pailsėti. Ir pakalbėti apie tai, kam anksčiau vis trūko laiko. Pavyzdžiui, apie vintažą.

Jo didenybė

VINTAŽAS

TEKSTAS – JULĖ ŠIURKUTĖ

NUOTRAUKOS – „VIDA PRESS”

Jei temai reikia motyvacijos – prašom: neseniai whowhatwear. com paskelbė, kad didžiausia 2020 metų aktualija – vintažas ir vintažinio stiliaus mada. Kas yra vintažinis stilius, visi žinome. Etalonas – Dita Von Teese: jos drabužiai (plius šukuosena, makiažas) atrodo taip, lyg būtų nužengę iš prieškario mados žurnalų. Kitaip sakant, kalbame apie atvejį, kai modernūs drabužiai imituoja praeitį. Bet šią zoną geriau apeiti – ji neturi nei galo, nei krašto. Visa XXI amžiaus mada yra retro mada, vienaip ar kitaip interpretuojanti pirmtakų patirtį. TIKRAS IR NETIKRAS VINTAŽAS

O kas yra vintažas? Tai drabužiai, atsiradę XX amžiuje, mažiausiai prieš 20 metų. Jie turi aiškiai atspindėti to meto stilių ir tendencijas, būti brendiniai. Be to, rūbai ar aksesuarai turi atrodyti kaip nauji; jei vilkėti, tai porą, trejetą kartų. Toks yra tikrasis vintažas, aukštai pakelta kartelė. Arba – taisyklė, kurią visi interpretuoja ir laužo.

Dita Von Teese naujus drabužius perka dažniau nei senus, bet – koks skirtumas, ką ji vilki: sukurtas įvaizdis dėl to nekinta

Arčiausiai tiesos yra nuomonė, kad vintažu vadinama viskas, kas pagaminta praeitoje epochoje, nepriklausomai nuo vertės ir stiliaus: tai tiesiog laiko rėmų apibrėžimas. Šios pozicijos šalininkai turi tvirtą argumentą – žodžio kilmę. „Vintažas” dubliuoja vyndarių terminą, kuris reiškia vyno amžių (jo derliaus metus), bet nereiškia išskirtinės kokybės. Kitas dalykas, joks vintažo entuziastas nepirks pirmų pasitaikiusių suknelių ar kelnių vien dėl to, kad jos – senos. Visi ieško lobių.

ŽIEMA ‘21

Daug „vintažo” reikšmių atsiranda tiesiog todėl, kad šis žodis itin dažnai linksniuojamas mados žurnalų ir svetainių. Ir visada – be paaiškinimo. Tad mados žodynų neskaitantis žmogus supranta tik tiek, kad kalbos objektas yra nenaujas. O interpretacijų būna įvairių: pradedant pernai pirkta rankine, baigiant močiutės mergautine suknia ir visu second hand’u. Nors pastarojo nereikia atmesti. Pamenu istoriją, kaip raudono kilimo šventėje (veiksmas vyko Vilniaus mieste) visus pakerėjo dama fantastišku žaižaruojančiu kostiumu, kuris laibą figūrėlę gaubė it sidabro patina. Laimei, ji turėjo ne tik modelio duomenis, bet ir sveikos saviironijos. Tad, leidusi iki soties savimi pasigrožėti, paviešino drabužio istoriją: tai buvo nežinia kurių laikų „Nina Ricci”, už tris litus pirkta provincijos blusų turgelyje. Litai yra rodiklis, kad istorija – „vintažinė”. Dabar tokių trofėjų reikia ilgai ieškoti, ir jų kainos būna triženklės, keturženklės...

2010 m. Lily Allen nusprendė baigti dainininkės karjerą ir su sese Sarah atidarė vintažo parduotuvę „Lucy in Disguise”; tiesa, muzikos taip ir nemetė

Jei žvaigždės nevilkėtų vintažo, ir statistiniams piliečiams jo nereikėtų. Jei nuolat nebūtų primenama, kad cool yra tik tvarioji mada, vintažo šalininkų gretos išretėtų.

Britų rašytojos ir TV žvaigždės Dawn O’Porter vintažo kolekcija, 2016 m.

ŽIEMA ‘21

MADA IR EKOLOGIJA

Garsioji Kate Moss (ir „Jean Dessès”) 1957 m. suknelė, sukėlusi furorą „Another Magazine” vakarėlyje, o vėliau pakartota „Topshop” kolekcijoje

Iškraipyti „vintažo” terminą kartais priverčia pats gyvenimas. Įsivaizduokime, kad mums patinka „Jacquemus” ar „Alexander Wang”. Abu dizaineriai gimė praėjusio amžiaus pabaigoje, taigi jų kūrybai niekaip netinka vintažo kategorija. Tačiau jų kolekcijos jau skaičiuojamos dešimtimis, veikla skirstoma periodais... Trumpiau tariant, kai liukso klasės gaminius perparduodantys „The RealReal” ir „What Goes Around Comes Around”

siūlo kelių ar keliolikos metų senumo daiktus, šiems savaime prilimpa vintage etiketė. Ir visi būna patenkinti. Ypač pardavėjai, nes netikras vintažas yra geresnė prekė už tikrąjį. Mados avangardo merginos – tinklaraštininkės, stilistės, influencerės – mieliau perka ne relikvijas, o kiek senstelėjusius, bet moderniai atrodančius pamėgtus ženklus. Tą patį daro ir mažiau pastebimos. Juolab naujų kolekcijų modeliai būna brangūs, o „vintažas”– įperkamas.

Kuo motyvuojamas azartas pirkti ne naują, o seną daiktą? Tai – mada. Kalbame ne apie „ilgai grojančią” retro tendenciją, o apie visą motyvų komplektą. Jei žvaigždės nevilkėtų vintažo, ir statistiniams piliečiams jo nereikėtų. Jei nuolat nebūtų primenama, kad cool yra tik tvarioji mada, vintažo šalininkų gretos išretėtų. Jei žmonės netektų vilties rasti „Gucci” už pusę kainos, minusuotume dar vieną senienų medžiotojų armiją. Galiausiai, jei Kim Kardashian suknelė iš 1999 metų „Vivienne Westwood” kolekcijos neatrodytų kaip šiandien siūta, vintažo aistruoliai taip pat pagalvotų – ar verta? Niekas nenori būti juokingas ar senamadiškas, net – gelbėdamas planetą. Turbūt jau aišku, kad šiandien nėra reikalo gilintis į vintažo esmę. Svarbiau įpratinti žmones manyti, kad pirkti seną daiktą geriau nei naują. Pasaulis kovoja už tvarią madą, ir vintažas – viena iš tos kovos formų. Antai šių metų Venecijos kino festivalį sukrėtė beprecedentis atvejis: garbingiausia renginio viešnia, žiuri pirmininkė Cate Blanchett, vilkėjo savo senus tualetus (Alexanderio McQueeno ansamblį

1952 m. „Christian Dior” vilkinti Kirsten Dunst buvo ryškiausia 2017 m. „Oskarų” ceremonijos viešnia

Jei Kim Kardashian suknelė iš 1999 metų ”Vivienne Westwood” kolekcijos neatrodytų kaip šiandien siūta, vintažo aistruoliai taip pat pagalvotų – ar verta?

teršia aplinką. Tai nuostabu, jei esi žmogus iš minios, kovojantis už tyrą orą ir vandenį. Kitas dalykas, jei esi Bella Hadid ir paparacai mėgaujasi sensacija, kad žvaigždė staiga sumanė vilkėti „Vivienne Westwood” korsetą, kuris net senesnis už jo savininkę. Ir jei tai įvyko gražiajai Bellai šiemet pademonstravus naujausią britų dizainerės kolekciją, o istorinį korsetą papildžius dar pora drabužėlių iš audringos jos praeities, kyla įtarimų, kad ekologija niekuo dėta. Net kultiniams dizaineriams reikia reklamos. Bet ar tai – blogai? Hadid įtikino savo fanus, kad vintažą vilkinti jų dievaitė įgavo naujų atspalvių, ir šie nutarė sekti jos pavyzdžiu. Būtų naivu manyti, kad visi vintažo gerbėjai vykdo ekologinę misiją. Vykdo, bet kartais – net nemąstydami. Ypatingas atvejis – ir Estebano Cortázaro suknelę), visų įsidėmėtus prieš keletą metų. Anksčiau toks dalykas buvo tiesiog neįmanomas, o dabar aktorė tapo kone Žana d’Ark. Nes spaudos konferencijoje ragino galvoti apie tai, kaip kenkia gamtai vienkartinės suknelės. Tiesa, metų Žaliojo kilimo apdovanojimas atiteko ne jai, o Zendayai. Ar reikia sakyti, kad šioje kilnioje šventėje visos damos vilkėjo ne rūbus iš ekologiškos medvilnės ar perdirbto plastiko, o vintažines suknias. Jei prieš pusšimtį metų kokia nors parduotuvė būtų pasivadinusi „What Goes Around

Comes Around” („Ką pasėsi, tą ir pjausi”), pirmieji ją būtų aplankę psichiatrai. O dabar visiems aišku, ką ta patarlė reiškia: ateitį kuriame patys. Ir taip pasivadinusi ultramadinga Niujorko parduotuvė (pasiekiama virtualiai) kelia pagarbą, nes rūpinasi, kad daiktai tarnautų ilgai, kad jų pirkėjai galvotų, ką paliks po savęs. Nesinori įstrigti aptariant ekologijos temą, nes čia viskas aišku. Pirkdamas seną daiktą duodi jam dar vieną šansą, apsaugai Žemę nuo atliekų. Ir kokia nors lėtoji ar greitoji mada praranda klientą, mažiau

Stilistė Rachel Zoe su vintažiniais „Missoni”, nors šiaip jos didžioji aistra – bohemiški 8-ojo dešimtmečio „Halston”

ŽIEMA ‘21

japonų tauta ir jų Mottainai („Nešvaistyk”) kultūra. Ji skatina pirkti patį geriausią ir brangiausią daiktą, kad, stropiai prižiūrimas, kasdien valomas, vėdinamas, siurbiamas, garinamas, šis tarnautų dešimt ar dvidešimt metų. O vėliau dar būtų galima parduoti kaip beveik naują. Todėl niekur kitur nėra tokių įstabių vintažo parduotuvių, kaip Japonijoje. INDIVIDUALAUS STILIAUS GARANTAS

Pradėjome nuo ekologijos, nes tai – dienos aktualija. Bet vintažas atsirado tada, kai dar nebuvo kalbų apie pražūtingą mados poveikį gamtai. Kas jį paskatino? Noras išsiskirti minioje, turėti individualų stilių. Nūnai tai skamba kaip banalybė, tačiau kalbame apie laikus, kai veikė gaujos instinktai. XX amžiuje buvo

didžiųjų stilių virtinė. Jei (labai ilgam) pasidarydavo madingi neaprėpiami New Look sijonai ar Jackie O kostiumai ir piliulės formos skrybėlės, jie tapdavo kiekvienos save gerbiančios moters geidžiamybe, uniforma. O kai Elviui Presley pavyko įtikinti vyrus, kad margi marškiniai – geriau už baltus, tuos čigoniškus marškinius vilkėjo visi; palūžo net elegantiškasis juodos spalvos adeptas Yves’as Saint Laurent’as. Kai septintajame dešimtmetyje Talitha Getty, galėjusi vienu mostu supirkti sezonines haute couture kolekcijas, rafinuotą madą derino su Maroko turguje pirktais dygsniuotais chalatais ar atvežtomis iš Balio skraistėmis, ji buvo balta varna. Ir minia jos neužmėtė akmenimis tik todėl, kad turėjo vyrą milijonierių, o turtingos damos gali būti pakvaišusios.

Vintažo idėja pasirodė viliojanti tik paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai mados kontūrai išskydo, o Niujorko favoritė, dizainerė Anna Sui, savo butike naujų kolekcijų drabužius ėmė kabinti pramaišiui su vintažiniais trofėjais. Ji lyg aiškiaregė žvelgė į ateitį. Artėjo eklektikos metas, kai individualus stilius tapo svarbesnis už madą. O vintažas buvo garantija, kad niekas kitas nevilkės taip, kaip tu, net jei apsipirks toje pačioje parduotuvėje.

Renée Zellweger su šia „Jean Dessès” suknele ne tik pati sulaukė dėmesio, bet ir išgarsino Beverli Hilso vintažo parduotuvę „LILY et Cie”

Stilius – svarus ir savaime suprantamas argumentas. Komentarų lyg ir nereikia. Nebent vintažo mėgėjas – žvaigždė ir seni drabužiai nėra vien retkarčiais prasirėžiantis noras įrodyti, kad žino mados prioritetus. Šiuo požiūriu unikali persona – Kate Moss. Ji, supermodelis, gali nemokamai gauti brangiausią daiktą ar net honorarą už tai, kad nueitų iš taško A į tašką B su firmine rankine. Tačiau žinių, ką ji vilkėjo ir iš kokio krepšio traukė akinius, – labai nedaug. Nes Moss jau ketvirtį amžiaus vilki vintažą. Kadaise Talitha Getty pirko dygsniuotus chalatus, nes nenorėjo paklusti mados diktatui. Dabar tą patį daro Moss, kita balta varna. Ji – turbūt vienintelė influencerė, dėvinti ne dovanotus ar skolintus, o išties patinkančius drabužius ir mokanti už savo pasirinkimą. Moss aistra vintažui nekelia abejonių. Kažkas pašmaikštavo, kad nė vienas jos meilės romanas netruko taip ilgai, kaip jausmai piratiškiems Westwood aulinukams. Juos, smėlio spalvos, su daugybe diržų, pirmą kartą aptiko Portobelo blusturgyje; avėjo iki skylių, o vėliau po visą pasaulį ieškojo to paties modelio. Gana keistas atvejis tų pačių batų dukart neavinčių žvaigždžių kontekste.

Emma Watson ir antram gyvenimui prikelta „Ossie Clark” suknelė, 2009 m.

ŽIEMA ‘21

Be abejo, Moss drabužinėje gausu naujų rūbų. Ir vintažines suknias ji dažnai perka vienam kartui. Bet į visas raudono kilimo šventes ar ten, kur tyko paparacai, puošiasi nenaujomis suknelėmis. Galima suformuluoti kitaip: vintažo jai prireikia tada, kai nori atrodyti išskirtinė, nelikti už kadro. Pirmą kartą tai pavyko 1998 metų Kanų kino festivalyje: abi jos suknios – juoda su plunksnomis ir minimalistinė balta – įvertintos dešimčia balų. Ir tai tapo tradicija: anot žurnalistų, „antrų rankų” mėgėja Moss niekada nebuvo antra, tik – pirma. Nors ji nesivaikė etikečių, pasikliovė intuicija. Ir bene garsiausią savo trofėjų – geltoną suknelę, kuri pasidarė 2003-iųjų interneto sensacija, pirko neturėdama nė menkiausio supratimo, kas toks jos autorius Jeanas Dessès. Nors jį, svaigiai garsų Paryžiaus kutiurjė, mėgusį graikus ir egiptiečius, jau buvo „atradusi” Bridžitos Džouns antrininkė Renée Zellweger – 2001 metais į „Oskarų” ceremoniją ji atkako su panašia, tik ilga suknele. Na, bet kovojant dėl teisių į Dessès nugalėjo Moss: tiesiog (paisydama visų autoriaus teisių) įtraukė geltonąją suknelę į „Kate Moss for Topshop” kolekciją. DUONOS IR ŽAIDIMŲ

Kalbant apie dar vieną vintažo stimulą – azartą, irgi praverčia Moss patirtis. Kas kitas, jei ne ji gali papasakoti apie euforiją, kuri apima radus Marilyn Monroe megztuką ir kokteilinę suknelę, gavus (trumpam) pavilkėti Jimi Hendrixo sceninį švarką. Vis dėlto mums reikia to paties, ko troško romėnų minia ir ką suformulavo antikos poetas Juvenalis: duonos ir žaidimų. Tad žaidimas yra vienas iš tvirčiausių vintažo ramsčių.

Kai septintajame dešimtmetyje Talitha Getty, galėjusi vienu mostu supirkti sezonines haute couture kolekcijas, rafinuotą madą derino su Maroko turguje pirktais dygsniuotais chalatais, ji buvo balta varna.

Kate Moss „antrų rankų” istorijos pradžia – 1998 m. Kanų kino festivalyje (dar Johnny Deppo laikais)

Vintažą perkantys žmonės perka paslaptį. Juk įdomu spėlioti, kas anksčiau vilkėjo tą prašmatnią suknelę ir kodėl jos neišsaugojo.

Senienoms neabejinga Lady Gaga, įamžinta prie pamėgtos Noting Hilo vintažo parduotuvės „Rellik”

Pirma, nūnai žinomi dizaineriai ranka pasiekiami ir skaitomi kaip atversta knyga. O kaskart, įžengdami į vintažo saloną, laukiame nuotykio. Žurnalistai kartais palepinami nuostabiomis kelionėmis, pavadintomis fashion trip. Ir piligrimų keliai veda į Romą, o mados maldininkų maršrutai – į vintažo parduotuves. Žinoma, ne vien į jas, bet senienų parduotuvės visada būna kaip rožė ant torto. Pradedant švarutėliais butikais, kuriuose drabužiai kabo kaip muziejuje – surūšiuoti pagal metus, spalvas, ilgį, plotį, baigiant Londono Babeliu – Portobelo kelio muge, garsesne už Londono Tauerį ir nepalyginti gausiau lankoma. Beje, Vokietijoje iškabų „Vintage” galime nerasti, ten nemėgsta šio žodžio. Tačiau gausu second hand’ų. O kadangi mums šis terminas labiau asocijuojasi su skurdu nei stiliumi, jaučiame pareigą jį patikslinti. Tarkim, Hamburge didžiausias „antrų rankų” koncentratas yra Ependorfo rajone, kur gyvena labai turtingi žmonės. Ir tų parduotuvių dėvėtos prekės – seni brendiniai drabužiai, skrybėlės, rankinės – kartais kainuoja brangiau už naujas. Pabuvus tokiuose butikuose, realybė traukiasi į antrą planą: atrodo, kad esi science fiction filmų herojus, laiko mašina permestas į praeitį.

Galima būtų sugalvoti dar šimtą ir vieną argumentą vintažo naudai. Pavyzdžiui, yra damų, kurios negali gyventi be kailių. Tačiau kailinukai dabar – tabu, už juos smerkiama. Kas kita, jei paltas siūtas prieš keliasdešimt metų: tada tikėtina, jog naujoji jo savininkė yra tuščių narvų šalininkė, o kailius vilki vien tam, kad pagerbtų aukas. Aišku, ironizuojame, bet vintažas pasitarnauja ir taip. Pabaigoje – patarimas. Mėgstantiems vintažą ir norintiems, kad jis būtų ypatingas. Koks drabužis geriausias namuose slapstantis nuo viruso? Jaukus, švelnus, ekologiškas ir stilingas treningas. Jei pritariate, kad tokio reikia, surinkite kodinį pavadinimą „Juicy Couture”. Prieš dvidešimt metų žvaigždės taip kliedėjo dėl šių veliūrinių treningų, kad pirko kaip „savaitėlę”, idant kasdien keistų rūbo spalvą. Ir vilkėjo ne sporto salėse, o gatvėje, vakarėliuose, restoranuose. Šiemet „Juicy Couture” švenčia dvidešimtpenkmetį, tad atkreipkite dėmesį į jubiliatą.

Vintažo parduotuvėse pabunda mamuto ieškotojo instinktai. Čia nebūna kelių dydžių, nuo XS iki XXXL. Tad užduotis rasti mielą drabužį nėra baigtinė – dar reikia į jį įsisprausti. O tai kartais yra taip bergždžia, kaip kišti dramblį į adatos skylę: mūsų pirmtakai buvo žemesni, lieknesni. Bet juk ieškojimo procesas įdomesnis už radybas. Juolab vintažo mėgėjai „sėda ant adatos”: vykęs pirkinys juos įkvepia dar geresnių daiktų paieškai. Nereikėtų atmesti ir forumų, kuriuose senienų ieškotojai puikuojasi savo laimikiais ir labai liūdi, kai nebūna kuo pasigirti. Kas dar? Vintažą perkantys žmonės perka paslaptį. Juk įdomu spėlioti, kas anksčiau vilkėjo tą prašmatnią suknelę ir kodėl jos neišsaugojo. O jei pasitaiko garsus brendas, suteikia ir lašelį legendos. Ar net kuria iliuziją, kad esama mistinio ryšio tarp jūsų ir tikrų, be kabučių Coco Chanel, Yves’o Saint Laurent’o, Cristóbalio Balenciagos. Nors Pablo Picasso ar Joano Miró paveikslai neįperkami, bet suartėjimas su šiais istoriniais vyrais – įmanomas. Vintažinė „Eisenberg” bižuterija nepramuša skylės šeimos biudžete, nors kai kurias emalio kolekcijas kūrė minėti menininkai.

Ashley Olsen ir vintažinis „Christian Dior” 2013 m. Metropolitano puotoje; Asley ir jos sesė dvynė Mary-Kate yra didelės vintažo ir „What Goes Around Comes Around” gerbėjos

ŽIEMA ‘21

Paryžiaus plaukų stilisto J.F. Lazartigue sukurtas sausas aliejus plaukams ne šiaip pavadintas svajonių aliejumi: jo saugi veganiška sudėtis be silikonų padeda puoselėti sausus, lūžinėjančius, žvilgesį praradusius plaukus net keturiais skirtingais būdais! Argano, abrikosų, kamelijų ir egipto snapučio aliejų kompozicija su magišku gėlių aromatu švelniai apgaubia plaukus rūpesčiu ir botaniška prabanga.

95%

95% 95% 95% 95%

Atraskite gerus pasiūlymus e-butike www.cosme.lt

ŽIEMA ‘21

NAUJASIS FIBRE CLINIX CRAFTED FOR YOU. Paruoškite savo klientams geriausią individualų plaukų priežiūros receptą. Išskirtinai, tik salonuose. ŽIEMA ‘21

ŽIEMA ‘21

Visada darau taip, kaip jaučiu ,„Moteris turi būti sušukuota taip, kad norėtųsi ją pakviesti vakarienės“, – sako premium klasės plaukų kosmetikos prekių ženklo ,„Sachajuan“ vienas iš įkūrėjų SACHA MITIC. TEKSTAS – ANA TREŠČINA

NUOTRAUKOS – „SACHAJUAN” ARCHYVAS

Jūsų sukurto salono ir plaukų kosmetikos prekių ženklo pavadinimas „Sachajuan” skamba egzotiškai. Sujungėte du vardus – Sachos Miticiaus ir Juano Rosenlindo, bet ir šie neatrodo švediški. Kokia judviejų kilmė? Iš serbiškos kilmės man liko

tik pavardė, nes užaugau Švedijoje ir perėmiau šios šalies mentalitetą. Gimiau Serbijoje, bet ten nesu buvęs 46 metus, nesuprantu kalbos. Juano mama švedė, tėvas italas. Matyt, ieškodami kompromiso, jie nusprendė vaikui duoti ne itališką ar švedišką, o ispanišką

vardą. 1996-aisiais, kai rengėmės atidaryti saloną, sudėjome abiejų vardus – ir mums patiko rezultatas. O ką sakė draugai? Beveik niekas nepritarė, bet aš visada darau taip, kaip jaučiu. Nors pavadinimas atrodė

ŽIEMA ‘21

keistokas, man labai patiko švarus skambesys, gilumas ir autentiškumas – juk tai nebuvo kažkas tiesiog tuščiai sufantazuota. Turėjau nuojautą, kad mums išeis į naudą, jog iš pavadinimo neįmanoma nustatyti prekių ženklo kilmės. Ir išties tai tapo mūsų privalumu, ypač kai pradėjome eksportą. Šis pavadinimas sukelia susidomėjimą daugelyje skirtingų pasaulio kraštų, o labiausiai patinka amerikiečiams ir Azijos regiono gyventojams. Nuojauta vietoj rinkodaros strategijų – ar tai tikrai pasiteisina? Mes visada darome, kas atrodo teisinga mums, o ne rinkodaros konsultantams. Tik dėl to prekių ženklas tampa autentiškas. Jei pažiūrėtume į korporaciją LVMH, valdančią tokius garsius prekių ženklus kaip „Louis Vuitton” ir „Moët & Chandon”, pamatytume tą patį – visa ko pagrindas yra preciziškas savo amato išmanymas. Mūsų produktų idėjos kyla iš įgūdžių ir meistriškumo, juk abu esame plaukų stilistai, iki šiol dirbantys salone. Dažnai produktas tampa populiarus, nes jo kūrėjas jau pelnęs vardą. Kaip jūs kopėte į savo viršūnę? Neplanavau tapti kirpėju, tiesiog atsitiktinumas išryškino mano talentą, o šis buvo didesnis nei vidutinis. Tai mane įkvėpė tęsti, bet užtrukau kone penkerius metus, kol galutinai apsisprendžiau atsiduoti plaukų stilisto darbui visu šimtu, o gal net ir dviem šimtais procentų. Dirbau salone ir dalyvaudavau kuriant fotosesijas. Tais laikais fotosesijų žanras Skandinavijoje buvo nekaltybės stadijos. Būdamas devyniolikos, iš Geteborgo persikėliau į Stokholmą, nes ten buvo sutelkta visa spauda. Po kurio laiko pajutau, kad noriu didesnio iššūkio, o ir aplinkiniai vis paragindavo išmėginti jėgas pasaulio mados sostinėse. Nusprendžiau negaišti laiko Paryžiuje ar Londone ir išvykau tiesiai į

ŽIEMA ‘21

Niujorką. Žinoma, pradžia buvo labai sunki, nes tiesiog reikėjo užsidirbti pragyvenimui, bet gana greitai atsirado redakcijų užsakymų. Pradėjau dirbti su korporacijos „Condé Nast” leidiniais „New Yorker”, „Vogue”, „Marie Claire” ir kitais. Tai buvo devyniasdešimtieji – laikas, kai žurnalai koncentravo dėmesį į viską, kas susiję su mada, dabar to nebėra. Grįžti į Švediją nusprendžiau dėl asmeninių priežasčių. 1997-aisiais jau buvau vedęs, susilaukėme pirmagimio. Norėjosi pačiam valdyti savo gyvenimą, užuot buvus priklausomam nuo agentų. Tuomet susikirto mūsų su Juanu keliai. Sutapo ambicijos, idėjos ir vertybės. Abu norėjome padaryti ką nors išskirtinio plaukų priežiūros srityje, ir tai mums pavyko. Interviu žiniasklaidai visuomet duodate jūs, o Juanas laikosi šešėlyje. Tai jo pozicija? Taip susiklostė natūraliai, esame gana skirtingi, todėl dalijamės užduotimis. Aš iš pradžių vadovavau mūsų kompanijai, paskui labiau užsiėmiau kūrybiniu darbu, nuo 2018-ųjų vėl einu vadovo pareigas. Ar esate draugai? Ne, ir tai, manau, ilgalaikės mūsų partnerystės garantas. Žmonės dažnokai daro klaidą susiedami verslą ir draugystę. Kitas dalykas, kad mus vienija labai aiškios idėjos. Mes kūrėme šitą prekių ženklą ne tam, kad patys sužibėtume, kaip kartais daroma. Nieko nebūtume pasiekę, jei nebūtume subūrę komandos. O kaip tos įžymybės ir karališkieji asmenys, prie kurių plaukų dažnai prisiliečiate? Ar jie palengvino jums kelią? Dabar visi laikosi požiūrio, kad reikia girtis žymiais klientais, bet mūsų pozicija visiškai kitokia. Turime ilgą sąrašą įžymybių, tarp jų – tarptautinio lygio žvaigždės ir karališkosios aplinkos atstovai. Savaime suprantama, žymūs klientai – tai aukštas meistriškumo įvertinimas, ne vien technikos, bet ir gebėjimo bendrauti su tokiais žmonėmis. Visgi man atrodo nepriimtina

Kirpti ir šukuoti – tavo darbas, o ne pretekstas visam pasauliui girtis, kuri įžymybė sėdėjo tavo kėdėje.

manipuliuoti garsiomis pavardėmis, kad pritrauktum daugiau dėmesio ir naujų klientų. Kirpti ir šukuoti – tavo darbas, o ne pretekstas visam pasauliui girtis, kuri įžymybė sėdėjo tavo kėdėje. Būtų netgi neetiška naudotis svetima šlove – juk visos garsenybės sumoka už darbą. Ši tema itin aštriai buvo iškilusi, kai įžengėme į Jungtinių Valstijų rinką. Ten viešųjų ryšių specialistai mums liepė žaisti įžymybių korta. Pasakėme, kad to nedarome. Ir ką gi? Amerika dabar yra viena didžiausių mūsų rinkų. Jei žmonėms patinka produktas ir tavo idėjos, jie perka. Ir svarbiausia, kad į saloną žmonės ateitų dėl to, kad jiems patinka mūsų darbai, o ne dėl to, kad čia lankosi garsenybės. Kuo žmones buvo galima nustebinti prieš daugiau nei dvidešimt metų – tais laikais, kai kūrėte „Sachajuan” saloną? Dabar mūsų salono interjeras atrodo labai klasikinis. Anuomet jie buvo dekoruojami tamsiais tonais, o mes pasirinkome baltą spalvą ir minimalizmą. Net iškabos nebuvo, taigi eidamas pro šalį galėjai nė nepastebėti. Mums rūpėjo padaryti taip, kad trauką sukurtų salone dirbantys žmonės, o ne aplinka. Dar nesinori atnaujinti interjero? Ne, koncepcijos nekeitėme nuo pat atidarymo, jau 23 metus. Tik sienas perdažome ir šiek tiek atnaujiname detales. Vienu metu turėjome penkis salonus, bet vėliau nutarėme verčiau plėsti gamybą, o saloną turėti tik vieną – tą, nuo kurio prasidėjo mūsų istorija. Ar galima pas jus užsirašyti? O ne, naujų klientų nepriimu, tik tuos, kuriuos pažįstu labai seniai. Aptarnauju juos salone kartą per savaitę. Ir man visai nesvarbu, kad esu kompanijos vadovas. Didesnė dalis mūsų pajamų dabar ateina iš plaukų priežiūros priemonių gamybos ir prekybos, bet produktų idėjų kyla tik dirbant tiesioginį kirpėjo darbą.

Pasakodamas apie „Sachajuan” produktus visuomet pabrėžiate, kad kosmetikos priemonės pasidarė pernelyg sudėtingos, todėl norėjote sukurti tam atsvarą. Ką reiškia produkto paprastumas, kai kalbama apie premium klasės priemones? Mūsų salonas minimalistinis, todėl ir priemonės tokios. Produkto estetika, komunikacija ir poveikis – visa tai veikia išvien. Gamybą pradėjome 2002-aisiais, norėjome paprasto pakuočių dizaino, tad mums labiausiai tiko klasikinis medicininis buteliukas. Paprasta turėjo būti ir produkto sudėtis. Ne kokios nors niekam nesuprantamos molekulės, o tiesiog normalus plaukų šampūnas, turintis tam tikrą paskirtį. Apsisukome 180 laipsnių kampu ir nuėjome į kitą pusę, nei tuo metu žengė visa industrija, kuri stengėsi sudominti klientus kuo įmantresne sudėtimi. Atsitiko atvirkščiai – žmonės jautėsi vis labiau suglumę, nes nieko nebegalėjo suprasti. Dabar jau daugelis gamintojų stengiasi būti paprastesni.

Jei ką nors darai vien dėl pinigų, gyvenimas netenka prasmės. Pasaulyje labai daug destrukcijos, bet kokybė ir meistrystė, manau, turėtų ją įveikti.

Nepasakyčiau, kad „Sachajuan” priemonių sudėtis būtų labai paprasta. Vien ko verti jūrų dumbliai, kurių net pavadinimų nepajėgsiu taisyklingai ištarti. Aš irgi negaliu atsiminti tų lotyniškų pavadinimų. Dėl to iš dumblių išgautų veikliųjų medžiagų derinį pavadinome paprasčiau – „Ocean Silk Technology”. Tai kaip skėtis, po kuriuo slepiasi daugelio žmonių noras turėti šilkinius plaukus. Dumbliai atlieka užduotį suteikti plaukams kuo daugiau žvilgesio jų neapsunkindami, ir tiek. Žinoma, galima kalbėti apie komponentus, bet mes nemėgstame to daryti, ir štai kodėl. Tarkime, mudu gamintume spagečius su Bolonijos padažu. Naudotume tuos pačius produktus, bet gali būti, kad jūsų patiekalas išeitų skanesnis, nes kitaip viską sumaišėte ar ingredientus dėjote kitokiomis proporcijomis. Štai ką būtina suprasti. Visuomet svarbiausia yra galutinis produktas. Ar tikrai niekada neatsižvelgėte į tam tikras madingas kryptis? Vienu metu buvo populiari idėja nenaudoti šampūno arba vietoj jo naudoti kondicionierių. Tarp jūsų priemonių irgi mačiau skirtų panašiems tikslams. Savaime suprantama, kad norime atitikti žmonių lūkesčius, bet visada svarstome, kiek tam tikra rinkos tendencija dera su mūsų vertybėmis. Ar tokio produkto išties reikia? Tarkime, apimties suteikiančią pudrą kūrėme kaip šukuosenos formavimo priemonę. Prieš dvidešimt metų žmonės buvo įpratę dažnai trinkti plaukus, šiandien tai daro kur kas rečiau, ir štai dabar šią priemonę naudoja vietoj sausojo šampūno. Taip pat turime apsauginius plaukų kvepalus – šis produktas yra tokios sudėties, kad padeda neutralizuoti kvapus, bet nenusėda ant plaukų, kaip būtų naudojant paprastus kvepalus. Dabar beveik niekur nerūkoma uždarose patalpose, tačiau buvo laikai, kai iš restorano galėjai grįžti dūmų ir atviros virtuvės kvapų prisigėrusiais plaukais. Žmonės klausdavo, ar negalėtume sukurti ko nors padedančio atsikratyti to dvoko. Kartą viešėdamas Prahoje buvau pakviestas į restoraną. Maniau, mirsiu prisikvėpavęs cigarečių dūmų, bet mūsų sukurta priemonė išgelbėjo net mano kašmyrinį paltą. Dar vienas pavyzdys – putojantis sausasis šampūnas. Mano nuomone,

tai tiesiog nuostabi priemonė. Išbandėme ją trinkdami labai nešvarius plaukus – tiesiog paskirstai, išpūti džiovintuvu, ir jie atrodo taip, tarsi būtų ką tik išplauti. Beje, tai irgi tekstūros suteikianti priemonė, tiesiog ją galima naudoti skirtingais būdais. Kartais negaliu numatyti, kaip produktui seksis rinkoje. Tarkime, maniau, jog galvos odos šampūnas bus nišinis produktas, o jis tapo vienu perkamiausių, nes žmonėms reikėjo gerai dezinfekuojančios, grybelius ir bakterijas naikinančios, bet odos nesausinančios priemonės. „Sachajuan” produkcija platinama 40 pasaulio šalių, tarp jų Australijoje, Bahreine, Vietname, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Japonijoje. Kaip suprantate, ko reikia tokiai plačiai auditorijai, juk plaukų struktūra įvairiose šalyse gali labai skirtis? Švedijoje gyvena daug įvairių tautų žmonių, tad mums tereikia apsidairyti aplinkui. Kita vertus, nebūtų teisinga manyti, kad Kinijoje visų žmonių plaukų struktūra vienoda. Kai kurių jie išties tokie tiesūs, kaip mes stereotipiškai įsivaizduojame, bet kitų ir banguoti. Vienas gerai žinomų afroamerikiečių plaukų stilistas Čikagoje kuo puikiausiai naudojasi mūsų priemonėmis, nors atrodytų, kad kalbant apie struktūrą skandinaviški plaukai neturi nieko bendra su afroamerikiečių garbanomis. Kirpėjams ir plaukų stilistams turbūt svarbiausia, kokias šukuosenos formavimo priemones siūlo prekių ženklas? O taip, niekas nenori pridaryti klaidų. Netinkama priemonė gali akimirksniu sugadinti visą darbą. O jeigu vyksta fotosesija, kas lauks, kol vėl išplausi galvą ir pradėsi nuo pradžių? Tuomet visi ima manyti, kad nė velnio neišmanai savo darbo, nors taip tikrai nėra. Tiesiog neturėjai tinkamos priemonės. Tai kirpėjams kelia didžiulį stresą. Aš esu klydęs ne sykį, paskui sėdėjęs ir ilgai galvojęs, kodėl taip atsitiko, užtat žinau, kaip apsaugoti kolegas nuo neigiamų patirčių. Jei naudoja mūsų šukuosenos formavimo priemones, kirpėjas visada gali būti tikras, kad kontroliuoja procesą, o ne priemonės jam diktuoja, kokią šukuoseną pavyks išgauti. Kai norisi suteikti daugiau apimties, galima naudoti vienokią

priemonę, kai sulyginti – kitokią, nes turime daug visokių. Kaip iš tikrųjų vyksta kosmetikos produktų kūrimo procesas? Panašiai kaip ir drabužių. Dizaineris suformuluoja idėją, tada darbuojasi konstruktoriai ir siuvėjai. Nesu chemikas, todėl su specialistais dirbame tol, kol ją nugludiname. Kartais jie irgi pasiūlo įdomių minčių. Taip atsirado plaukus nuo aplinkos teršalų apsaugantis kondicionuojamasis šampūnas. Į pasiūlymą žiūrėjau įtariai, bet kai gavau klinikinių tyrimų duomenis, nusprendėme pabandyti. Rezultatas – džiuginantis, nes priemonė iš tikrųjų apgaubia plaukus tarsi plėvelė, prie jos teršalai tiesiog negali prikibti. Kaip manote, kas svarbiau – kaip mes maitinamės ar kokias plaukų priežiūros priemones naudojame? Viskas svarbu. Plaukai yra jau negyva struktūra, nors priemonėmis išvaizdą galima pagerinti. Vis dėlto, kad būtų išties sveiki, turi būti gerai maitinami jų svogūnėliai – tam reikia geros mikrocirkuliacijos ir, žinoma, su krauju atnešamų maistinių medžiagų. Kai žmogus sunkiai serga ar patiria daug streso, jo plaukai irgi atrodo prastai. Mes, kirpėjai, tvarkome tik plaukus ir stengiamės padaryti taip, kad jie atrodytų geriau, nei būtų galima tikėtis. Tai, beje, ir „Sachajuan” moto. Kas yra gerai atrodantys plaukai? Kiekvienam skirtingai. Būna, žmogus įsitikinęs, jog turi gerus plaukus, o aš tyliai galvoju, kad praverstų susitvarkyti. Moterį visuomet šukuoju taip, kad pats norėčiau ją pakviesti vakarienės. Visgi vienas kriterijus yra bendras visiems žmonėms – tai žvilgesys. Žinote kodėl? Dėl to, kad tai – jaunystės ir sveikatos ženklas. Teisingai. O jei kalbame apie moteris – tai ženklas vyrams, kad ji vaisinga. Į plaukų žvilgesį mes reaguojame instinktais. Štai kodėl plaukų priauginimo procedūros labai populiarios. Šias, mačiau, atliekate ir savo salone, nors turite puikios kosmetikos. Šiandienos pasaulyje viskas yra dirbtina. Priklijuotos blakstienos,

ŽIEMA ‘21

Turėjau nuojautą, kad mums išeis į naudą, jog iš pavadinimo neįmanoma nustatyti prekių ženklo kilmės. Ir išties tai tapo mūsų privalumu, ypač kai pradėjome eksportą.

Sacha Miticius ir Juanas Rosenlindas yra verslo partneriai, bet ne draugai. Ir tai, ko gero, ilgalaikės jų partnerystės garantas

pripūstos lūpos, botoksas. Implantais apskritai galima transformuoti visą kūną. Dėl to keičiasi ne tik žmogaus išvaizda, bet ir visuomenės supratimas, kas priimtina. Ir žinote – ką? Tai labai natūralus reiškinys. Pažiūrėkite, kaip atrodo Amazonės baseino regione arba Afrikoje gyvenančios gentys. Kai šie žmonės įvairiomis priemonėmis keitė išvaizdą – tempė kaklus, darėsi nuodų injekcijas, kad imituotų krokodilo

ŽIEMA ‘21

odą, jokios civilizacijos nebuvo pažinę. XVII amžiuje atsirado milžiniški perukai, o vyrai atrodė kaip moterys. Vadinasi, visais laikais mūsų kūniška išraiška buvo natūralus žmonijos socialinis poreikis. Tiesiog dabar atsiranda daug prieštaros. Žmonės stengiasi atkreipti dėmesį seksualia išvaizda, bet nori būti vertinami dėl proto. O ką, jei aš nuspręsčiau, kad galiu ateiti į darbą nuogas, nes tai – dalis mano saviraiškos?

Kaunamės už tvarumą, bet, norint būti išties tvariam, reikia negimdyti vaikų, nes Žemėje tiesiog per daug gyventojų. Ar tokiame besikeičiančiame pasaulyje dar įmanoma prognozuoti kokias nors mados, grožio tendencijas? Atrodyti kaip Kim Kardashian anksčiau būtų buvę laikoma prastu skoniu, o dabar tai sektinas idealas, nes už jos išvaizdą balsuoja masės.

Švedijoje demonstruoti prabangą ilgą laiką buvo lygiai taip pat provokuojama, kaip būti panku ir rodyti, kaip blogai gali apsirengti, nors teigi, kad tai – puikus įvaizdis. Ar po dešimties metų bus priimtina puikuotis prabangiais laikrodžiais ir automobiliais? Nemanau. Jei ką nors darai vien dėl pinigų, gyvenimas netenka prasmės. Pasaulyje labai daug destrukcijos, bet kokybė ir meistrystė, manau, turėtų ją įveikti.

KUKLA: Laisvi-laikai „„Vasara ’85“

NUOTRAUKA ORGANIZATORIŲ ARCHYVAS

„„Žiemos ekranai 2021“

KUKLA EKRANAI KAS: Vaidybinis filmas „Vasara ’85” („Été 85”) KUR: Kino teatrai ir interneto platformos KADA: Nuo sausio mėn.

KAS: Prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai 2021” KUR: Kino teatrai, interneto platformos KADA: Sausio 28–vasario 14 d.

Prancūzų kino legenda režisierius François Ozonas grįžta į savo jaunystės 1985-uosius. Kai muzika grojo garsiau („The Cure” ir „Bananarama”), stilius buvo ryškesnis (balti džinsai ir kaklaskarės), o jausmai – aistringesni. Valčiai apsivertus Normandijos pakrantėje, šešiolikmetį Aleksį išgelbėja aštuoniolikmetis Davidas. Aleksis ką tik sutiko savo svajonių draugą, bet ar draugystė truks ilgiau nei viena karšta vasara?

Tradicinis gero prancūziško kino gūsis kino teatruose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Palangoje, Plungėje, Nidoje, Druskininkuose, Alytuje ir Marijampolėje bei interneto platformose. Tai bus kinomanų dienos – kupinos prancūziškos meilės, dramos ir jaudulio.

„„Ctrl Alt Delete“

,„Sultys“

KUR: https://play.acast.com/s/ctrlaltdelete

KUR: https://www.nebegeda.lt/sultys/

Tai tikrai nėra tradicinė „kaip susikurti gerą karjerą” tinklalaidė. Tai kanalas žmonėms, kurie pomėgius siekia sujungti su darbu. Ką reiškia būti nūdienos filosofe? Kaip mus veikia Big Tech? Kaip suderinti aktyvistės veiklą ir redaktorės darbą? Tinklalaidės autorė Emma Gannon švelniai ir subtiliai veda pašnekovus per pokalbį, pradėdama klausimais apie darbą ir baigdama ten, kur nuveda pats pokalbis.

Pirmas lietuviškas podcast’as Lietuvoje apie seksą, kūną ir santykius. Kodėl kai kurios temos mūsų visuomenėje yra tabu? Kaip jas prisijaukinti? Kaip kurti sveikus santykius? Kas yra kultūrinis seksizmas? Kaip atsipalaiduoti sekso metu? Kas yra vaginizmas? Kaip išgyti po seksualinės prievartos? Atsakymų ieško „Sulčių” kūrėjai.

KUKLA VAIZDAI

KUKLA GARSAI

„„Dovanoti meną“

„„Užkoduoti potyriai“

KAS: Virtuali šiuolaikinio meno ir dizaino mugė „Dovanoti meną” KUR: Galerija „Vartai”, www.galerijavartai.com KADA: Gruodžio 1–31 d.

KAS: MO tinklaraštis KUR: https://mo.lt/tinklarastis/

Naujausi „Vartų” pristatomų menininkų kūriniai ir dizaino objektai artėjant šventėms bus demonstruojami virtualioje mugėje. Ar kada nors svajojote įsigyti „Asmeninį saulėlydį”? O veidrodį, atspindintį „Romantiką ir gravitaciją”? Ar nutapytą lempą, saugančią ne tik jus, bet ir Šv. Viktorijos kalną? Intriguoja ir pavadinimai, ir patys kūriniai.

Kai užsidaro muziejų durys, galima atsiversti MO tinklaraštį. Įdomūs straipsniai, pokalbiai, virtualūs turai po parodas, MO kolekcijos, viktorinos – įkvėpimo šaltinis gali būti ne vienas. Rudenį startavo ir MO muziejaus tinklalaidė.

Dalyvauja Žilvinas Kempinas, Dominykas Sidorovas, Adomas Danusevičius, Donata Minderytė, Martynas Kazimierėnas ir kt.

ŽIEMA ‘21

Kas geriausia – iki smulkmenų Jau pats klinikos pavadinime esantis „Fi“ atspindi tai, kas svarbiausia. Fi – tai dieviškoji proporcija, estetikos ir tobulumo simbolis, visiškai nepriklausantis nuo laiko tėkmės. Nauja, šiuolaikiška ir viena didžiausių Baltijos šalyse plastinės chirurgijos klinikų „Fi Clinica“ – tai šalia unikalaus Kauno Ąžuolyno parko esantis beveik 3000 kvadratinių metrų pastatas, kur kiekvienas žingsnis skirtas pacientui ir jo gerovei. Čia teikiamos plastinės ir dienos chirurgijos, bariatrijos, ortopedijos, odontologijos bei sveikatinamosios paslaugos. Jų kokybės

ŽIEMA ‘21

garantas – gerai žinomi, ilgametę patirtį sukaupę plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos specialistai: medicinos mokslų daktarai Vygintas Kaikaris, Donatas Samsanavičius, Inga Guogienė, Justinas Grašys, gydytojas Domantas Rainys. Grožio ir sveikatos klinikoje bei kompetencijų centre dirba ir kiti tik aukščiausios kvalifikacijos medikai – dermatologai, ginekologai, kitų sričių gydytojai ir slaugytojai. Viso – per 120 profesionalių, kruopščiai atrinktų specialistų. Profesionalus personalas pacientus sutinka erdviose moderniose patalpose, kur viskas

Sporto g. 3, Kaunas

iki mažiausios smulkmenos pritaikyta jiems. Aštuoniolikoje palatų ir keturiose operacinėse techninė įranga atitinka geriausius Europos privačios medicinos įstaigų standartus. Net interjere tobulai derantys šviesos jungikliai čia ypatingi – antibakteriniai, su sidabro jonais. Kokybė, rūpinimasis pacientų sveikata slypi ir tokiose iš pažiūros menkose smulkmenose. Gydytis, sveikti, tobulinti save ir gerinti gyvenimo kokybę norisi tik su geriausiais specialistais ir geriausiomis sąlygomis. O šis derinys ir yra „Fi Clinica“.

+370 626 888 38

„CELINE” SAULĖS AKINIAI („GLASSES ON”), 300 EUR GIEDRIAUS PAULAUSKO MARŠKINIAI, 180 EUR „ERMENEGILDO ZEGNA” KAKLARAIŠTIS, 170 EUR FOTOGRAFAS MARKAS CECHANOVIČIUS STILISTAS LUKAS JUODIS JOLITOS GUBEVIČIŪTĖS MAKIAŽAS IR ŠUKUOSENOS MODELIS TADAS GIRČYS („SYSTEM AGENCY”)

ŽIEMA ‘21

Į save < „HUGO BOSS” LIEMENĖ, 180 EUR GIEDRIAUS PAULAUSKO MARŠKINIAI, 180 EUR „ERMENEGILDO ZEGNA” KELNĖS, 1090 EUR

Genetinis

kodas

Žaidimo taisyklės ir interpretacijos – naujos, bet žaisdami toli nepabėgame nuo praeities, istorijos, kurią paveldėjome ir kuria esame persismelkę. Tai lyg genetinis kodas, iš vidaus Kai lauke – vis tamsiau, o gyvenime tiek daug nežinomybės, kartais norisi besiveržiantis į išorę. Šiuolaikinė mada nėra išimtis, ji taip susisiausti į paltą ir nepastebėtam trauktis į šešėlį. pat atiduoda duoklę paveldui. Šįsyk – atkartoja sovietinės Į save – pabūti sau, su savimi, atokiau nuo amžinai skubančio ir klegančio architektūros formas ir spalvas. pasaulio. Sustoti rūke. Klausytis ramios muzikos ir žiūrėti į aplinką stebėtojo žvilgsniu, įsimylėti, laukti pavasario, kai ryškios spalvos ir bundančios gamtos energija grąžins į bėgimą ratu. O dabar tebūnie – tik jūs ir nostalgiškos svajos...

ŽIEMA ‘21

< „RETROSUPERFUTURE” AKINIAI („GLASSES ON”), 189 EUR „MASSIMO DUTTI” MARŠKINIAI, 49,95 EUR „HUGO BOSS” MARŠKINĖLIAI, 59,95 EUR GIEDRIAUS PAULAUSKO DIRŽAS, 70 EUR „ERMENEGILDO ZEGNA” KELNĖS, 1090 EUR „HUGO BOSS” BATAI, 250 EUR

ŽIEMA ‘21

< „RETROSUPERFUTURE” AKINIAI („GLASSES ON”), 189 EUR „MASSIMO DUTTI” MARŠKINIAI, 49,95 EUR GIEDRIAUS PAULAUSKO MEGZTINIS, 400 EUR

ŽIEMA ‘21

< VIRGINIJOS VALEIŠAITĖS PALTAS, 600 EUR „HUGO BOSS” LIEMENĖ, 180 EUR „MASSIMO DUTTI” PIRŠTINĖS, 59,95 EUR

ŽIEMA ‘21

< „SAINT LAURENT” SAULĖS AKINIAI („GLASSES ON”), 274 EUR „ERMENEGILDO ZEGNA” GOLFAS, 780 EUR GIEDRIAUS PAULAUSKO ŠVARKAS, KOLEKCINIS VIENETAS IŠ ARCHYVO GIEDRIAUS PAULAUSKO DIRŽAS, 70 EUR „ERMENEGILDO ZEGNA” KELNĖS, 1090 EUR „DR. MARTENS” BATAI, 213 EUR

ŽIEMA ‘21

JACQUEMUS, 345 Eur jacquemus.com @jacquemus

GIVENCHY, 1990 Eur givenchy.com @givenchyofficial

BOTTEGA VENETA, 690 Eur bottegaveneta.com @bottegaveneta

MIANSAI, 175 Eur miansai.com @miansai

GIVENCHY ANTIGONA SOFT XL, 2190 Eur givenchy.com @givenchyofficial

FLORAïKU FIRST DREAM OF THE YEAR, 255 Eur 50 ml + 10 ml floraiku.com @floraiku

GIVENCHY, 690 Eur givenchy.com @givenchyofficial

ALEXANDER McQUEEN, 2890 Eur alexandermcqueen.com @alexandermcqueen

ACNE STUDIOS, 120 Eur acnestudios.com @acnestudios

Vasarvidžio nakties sapnas

WACKO MARIA, 175 Eur wackomaria.co.jp @wackomaria_guiltyparties

SAINT LAURENT, 1595 Eur ysl.com @ysl

Williamo Shakespeare’o komedijos pavadinimas puikiai tinka ir šiam tendencijų koliažui, nes šaltuoju metų laiku madingo vyro spinta sušvis labiau vasarai (arba moterims) būdingomis spalvomis: violetine, rožine, purpurine ar 2021-ųjų pasirinkimu vadinama aqua – vandens žalia. Retas vyras nuo galvos iki kojų rengiasi ryškiai, tad šią žiemą neprašaus derinantys aktyvias spalvas su, pavyzdžiui, juoda ar pilka. Prie plonyčio, bet nepaprastai šilto liemenuoto „,Alexander McQueen“ palto puikiai tiks baby pink kepurė, o stilingos prabangos įvaizdžiui suteiks GIVENCHY ANTIGONA vyriška rankinė, ištobulinta naujojo šių mados namų direktoriaus Matthew M. Williamso.

ALEXANDER McQUEEN, 540 Eur alexandermcqueen.com @alexandermcqueen

TASCHEN LIMITED EDITIONS, 3000 Eur ARAKI 34,5 x 50 cm taschen.com @taschen

BOTH, 510 Eur both.com @bothparis

ŽIEMA ‘21

ODA dovanų idėjos visoms progoms! Tikroji prabanga tai – sveika oda. ODA kosmetika šią prabangą gali užtikrinti.

ODA Klinika Vilnius - J. Jasinskio g. 10 ODA Klinika Kaunas - Jonavos g. 7

@odakosmetika

www.odapro.lt

Elektrinis kvaišalas

Jei prieš gerą dešimtmetį būtumėte garsiai pasidalinę abejone „Ar pakaks elektros nuvažiuoti iki Palangos?”, greičiausiai diskusijos šia tema būtų persikėlusios į psichiatro kabinetą. Šiandien elektromobiliai yra neatskiriama kasdienybės dalis, su visa puokšte pliusų ir minusų. Vienų komforto lygis kaip skautų stovykloje, kitų pernelyg suspausta salono erdvė ir bagažinė, o treti vis dar įveikia vaikiškus atstumus. Tai yra daugeliu atvejų elektravalgė transporto priemonė gali pretenduoti tik į antro šeimos automobilio poziciją.

TEKSTAS – RENALDAS GABARTAS

NUOTRAUKA – „AUDI” ARCHYVAS

„Audi e-tron” klanui priklausantis „Sportback” modelis verčia atsiprašyti už viską, ką blogo esu bambėjęs laukdamas eilėje prie viešos įkrovimo stotelės su eiliniams mirtingiesiems skirtais elektromobiliukais. Ši vien elektros varikliais ginkluota „Audi” gali net prisiekusį benzingalvį „pasodinti ant laido” jau po pirmo pasivažinėjimo.

TAČIAU YRA IŠIMČIŲ.

Skirtingai nei dažniausiai būna su revoliuciniais modeliais, serijinis „Audi e-tron Sportback” prieš debiutą nekaitino vaizduotės ekstravagantiškomis koncepcijomis. Nė lašo naftos produktų negeriantis vokiečių inžinierių kūrinys vizualiai beveik nesiskiria nuo klasikinių ratuočių. Pastarasis faktas netgi šiek tiek nuvilia, nes „Audi e-tron” atrodo tarsi vintažinis kineskopinis televizorius, nors vaizdas ekrane kaip paties moderniausio „Ultra HD”. Tai yra forma ir turinys šiuo atveju juda skirtingais keliais, nes, kaip teigia „Audi” dizaineriai – „pirkėjai netrokšta drastiškų stilistinių permainų”. Gera žinia ta, kad skardiniai SUV kupė apdarai „Sportback” tinka kaip tikrai damai maža juoda suknelė. Elektromobilis iš tiesų mielas, jaukus ir solidus.

Premium segmento vertybes įkūnijantis „e-tron Sportback” esminius elektromobilių pliusus – galimybę važiuoti tyliai, pigiai ir švariai – supakavo XXL dydžio kėbule. Tokiame erdviame, kad juo komfortiškai gali keliauti penki suaugę žmonės.

KITAS SVARBUS DALYKAS – GABARITAI.

GERA ŽINIA TA, KAD SKARDINIAI SUV KUPĖ APDARAI ,„SPORTBACK“ TINKA KAIP TIKRAI DAMAI MAŽA JUODA SUKNELĖ. ELEKTROMOBILIS IŠ TIESŲ MIELAS, JAUKUS IR SOLIDUS. Apskritai nuo įprastais degalais mintančių konvencinių modelių šis elektromobilis skiriasi simboliškai, todėl jokio kultūrinio ir ergonominio šoko pravėrę „e-tron” dureles nepatirsite. Valdymo įrankiai, jų išdėstymas ir veikimo algoritmas toks, kad bent kartą sėdėjęs prie „Audi” vairo tikrai neieškos instrukcijos. Bene vienintelė futuristinė šio automobilio detalė – šoninio vaizdo veidrodėlius pakeitusios kameros, jomis fiksuojami vaizdai siunčiami į didelės raiškos 7 colių įstrižainės monitorius, sumontuotus greta durų atidarymo rankenėlių. Tiesa, šis civilizacijos stebuklas papildomai kainuoja apie 1500 eurų, reikia laiko prie to priprasti ir išmokti naudotis skaitmeninėmis galimybėmis skirtingose situacijose (greitkelyje, posūkiuose ar parkuojant

automobilį), vaizdą „pritraukti” ir aplinką apžvelgti kur kas platesniu kampu. Ar tai trikdo? Tikrai taip: orientuotis aplinkoje, tiksliai įvertinti atstumus ir adekvačiai reaguoti į viską, kas vyksta gretimose eismo juostose, iš pradžių kiek sudėtingiau. Nedaug trūksta, kad pats skustų bulves ir po vakarienės suplautų indus. Elektriniai 400 arklių, didžiulis 664 Nm sukimo momentas nuo pat tos akimirkos, kai prisilieti prie akceleratoriaus, pateikia specifinių uždavinių norint 2500 kilogramų sveriančiu automobiliu pajudėti iš vietos maksimaliai greitai ir nesudraskyti padangų. „Audi” inžinierių sukurtas algoritmas leidžia 100 km/val. greitį pasiekti per

VISAIS KITAIS POŽIŪRIAIS KROSOVERIS YRA BEVEIK TOBULAS.

5,7 sekundės išskirtinai sklandžiai, tyliai ir komfortiškai. Jei buvote pamiršę „Tūkstančio ir vienos nakties” pasakas, taip perskrodę sostinės Senamiesčio grindinį galėsite ne prasčiau už Šecherazadą porinti istoriją apie skraidantį kilimą. Dar vienas dievobaimingą pagarbą keliantis dalykas – 440 kilometrų, kuriuos papildomai nesustodamas gali nulėkti „Audi e-tron Sportback”. Vienas iš triukų, padedančių įveikti tokį atstumą, yra ultramoderni energijos regeneravimo sistema, kuri leidžia iki 30 proc. atstumo nuvažiuoti jau kelionės metu pasigaminta elektra. Tai vyksta riedant, kai vairuotojas atleidžia akceleratorių, ir stabdant. Abiem atvejais elektros varikliai pradeda veikti kaip generatoriai ir automobilio kinetinę energiją paverčia elektros energija.

Žinoma, Lietuvoje reljefas pernelyg lygus, kad būtų galima taip efektyviai išnaudoti kinetinę energiją, tačiau iš Vilniaus į pajūrį nesudėtinga nuvairuoti be papildomų sustojimų ir nė trupučio neteršiant aplinkos. Kitaip tariant, tai tobulas automobilis moterims, norinčioms visko iš vieno: moderniausių technologijų, geros kokybės, pašėlusio greičio, daug komforto ir pojūčio, kad esi XXI amžiaus ikona. Už „Audi e-tron Sportback” prašoma apie 90 tūkst. – beveik 10 tūkst. mažiau nei už „Jaguar I-Pace” ir vos ne perpus mažiau nei už „Tesla Model X”, kurios prabangiausia versija siūloma už 150 tūkst. eurų. PASKUTINIS DALYKAS – KAINA.

ŽIEMA ‘21

www.sveicarija.eu

ŽIEMA ‘21

P OW E R E D BY N AT U R E C RA F T E D FO R YO U

T I S S OT WATC H E S . C O M TISSOT, INNOVATORS BY TRADITION

ŽIEMA ‘21

Prasto skonio nepaslėpsi jokiais pinigais

ŽIEMA ‘21

TEKSTAS – GERDA PELECKYTĖ

NUOTRAUKOS – ALICE BERGG

”Mes peržengėme lemtingą slenkstį. Žmonių įpročiai pasikeitė: jie nebebus tokie, kokie buvo, ir privalome su tuo susitaikyti”, – tvirtina jau dvidešimt metų tarptautinėje mados ir grožio industrijoje dirbantis stilistas Denisas CUDELINAS-KINCAVELIS. Didžiąją gyvenimo dalį jis praleido Paryžiuje, dabar siunčia linkėjimus iš Vienos, o klientų turi visame pasaulyje. Denisai, iš kur jūs kilęs? Gimiau sovietmečiu Kišiniove, Moldovoje. Mano tėvai – filologai, nesusiję su menu, bet mūsų šeimoje menas visada buvo labai vertinamas: nuo vaikystės lankiau teatrą ir muziejus, jaučiau potraukį prie grožio ir mados. Prisimenate, kaip rengėtės anuomet, deficito laikais, kai parduotuvėse buvo sudėtinga nusipirkti net paprasčiausių drabužių? Šešiolikos rengiausi būtent taip, kaip šiemet siūlo „Balenciaga” (juokiasi). Paauglystėje man rūpėjo saviraiška: jei tik nutverdavau ką nors neįprasto, išsiskiriančio iš masės, tai ir vilkdavausi. Dažnai drabužiai buvo per dideli, nes savo dydžio negaudavau. Aprangos deriniai atrodė labai keisti, bet aš ir siekiau provokuoti: dažiau plaukus įvairiomis spalvomis, išgyvenau gotų, pankų periodus – troškau būti nepanašus į nieką kitą. Studijavau aktorinį meistriškumą, tačiau tai pasirodė ne man: scena patiko,

ŽIEMA ‘21

tik visiškai netraukė užkulisių realybė. Nutariau tapti gydytoju, kaip močiutė, bet nespėjau – 1996-aisiais mūsų šeima emigravo į Prancūziją. Kodėl išvykote? Tuo metu Moldova kariavo su Padniestre, išgyventi darėsi vis sunkiau – ir tėvai apsisprendė emigruoti, aš jiems už tai dėkingas. Tėtis – prancūzų kalbos dėstytojas, todėl pasirinkome Prancūziją. Vos atvykęs į Paryžių pajutau, kad tai mano miestas. Žavėjausi juo, troškau savo akimis pamatyti viską, ką apie jį buvau skaitęs, labai norėjau išmokti kalbą – prašnekau prancūziškai vos po trijų mėnesių. O jus patį prancūzai lengvai priėmė? Dabar, prabėgus dvidešimt penkeriems metams, suprantu, kad nepriėmė kaip savo – ir nepriims niekada. Jie tik įvertino mane dėl nuveiktų darbų. Kita vertus, aš irgi nepamiršau savo šaknų: gavau gerą išsilavinimą – baigiau menotyrą Sorbonos universitete, gerai kalbu prancūziškai, bet niekada

neapsimetinėjau, kad gimiau Prancūzijoje. Nuo ko prasidėjo jūsų karjera? Nuo geležinkelių įmonės (šypteli). Dirbau palydovu liukso klasės vagonuose traukinių, kurie važinėjo naktimis: vakare išvykdavo iš Paryžiaus, o rytą atvykdavo, pavyzdžiui, į Italiją. Jaunam žmogui tai buvo puikus būdas pažinti Prancūziją ir aukščiausią jos visuomenės sluoksnį. Tada susidomėjau parfumerija, baigiau vizažo studijas Londone ir nuėjau į „Guerlain”, ten šešerius metus dirbau vizažistu. Man labai patikdavo iškart išvysti savo darbo rezultatą: sporto treneris rezultatus pamato tik po kelerių metų, o moteris vizažisto kėdėje pražysta vos per pusvalandį. Bėgant metams, makiažo tendencijos keičiasi, bet esminis principas išlieka tas pats: kuo arčiau natūralaus grožio, tuo geriau. Man svarbiausia – ne ryškios akys ar lūpos, o graži oda ir sklindantis iš vidaus švytėjimas. Teko dirbti ir „Chanel”, ir „Yves Saint Laurent”. Tokiose kompanijose dirba tik patys geriausi? Visada jaučiau stimulą veržtis pirmyn: daugelis emigrantų kantriai susitaiko su aplinkybėmis, o aš siekiau geriausio. Norėjau mėgautis visu tuo, kuo garsėja ir ką gali suteikti Paryžius. Gyvenau gražiuose butuose su vaizdu į Eifelio bokštą, Invalidų aikštę, Eliziejaus laukus: vos pabudęs ir pažvelgęs pro langą, pajusdavau įkvėpimą. Kas buvo jūsų klientės? Jos buvo istorinių „Guerlain” mados namų klientės: aktorės, dainininkės, aukštuomenės damos. Viena iš nuolatinių buvo tuomečio šalies prezidento žmona Bernadette Chirac. Nepažinojau visų Prancūzijos įžymybių, todėl kartais atsidurdavau juokingose situacijose. Sykį į butiką užėjo moteris, niekuo neišsiskirianti iš kitų, – dama, ir tiek. Pageidavo kvepalų flakono su išgraviruotais auksiniais inicialais. „Kokie inicialai?” – paklausiau. „Maniškiai”, – ramiai atsakė. „Atleiskite, aš jūsų nepažįstu”, – tariau. Ji labai nustebo... Tai buvo Prancūzijos gynybos ministrė. Tačiau nesigėdijau, kad jų nepažįstu, – mane tai gelbėdavo nuo perdėtų emocijų ir nenatūralaus garbinimo. Daug

kartų įsitikinau, kad bendraujant su įžymybėmis svarbiausia – išlikti savimi. Su jomis reikia elgtis kaip su žmonėmis, tada jos taip pat elgiasi su tavimi. Net su pasaulinėmis žvaigždėmis man niekada nekilo sunkumų: aišku, pasitaikė problemų, bet tai labiau profesiniai niuansai nei žmogiški santykiai. Svarbiausia yra psichologija: tai kur kas svarbiau nei mosavimas teptuku ar drabužių parinkimas. Ar galiu paklausti – kiek kainuodavo jūsų makiažas? Tada tai dar nebuvo visuotinė veikla, niekas nemokė vizažistų kiekvienoje provincijos mokykloje, makiažas buvo aukštuomenės privilegija. „Guerlain” jis kainavo 300 eurų – bet aš Paryžiuje ir buvau vienas brangiausių specialistų. Iki šiol laikausi to principo: jei jau dirbu, atiduodu visą save – ir kainuoju brangiai. Kodėl nutarėte pereiti į kitą sritį ir tapti stilistu? Vieną dieną supratau, kad man nebeįdomu daryti makiažą: tai tarsi perskaityta knyga, o kam grįžti atgal ir skaityti tą patį puslapį?.. 2006-aisiais mečiau vizažisto darbą ir pabandžiau tapti stilistu – parinkti klientui garderobą, padėti susidaryti objektyvią nuomonę apie savo išvaizdą. Yra daugybė priežasčių, kodėl žmonėms prireikia stilisto pagalbos. Vieni nori pasilinksminti ir įsijausti į personažo vaidmenį. Kiti privalo atrodyti nepriekaištingai, bet neturi laiko vaikščioti po parduotuves: jiems tenka sudaryti katalogą iš turimų daiktų, kad rytais po ranka turėtų paruoštą aprangą. Kai kuriems žmonėms tiesiog maloniau, kad kas nors atlieka tą darbą už juos, – jie nepasikliauja savo skoniu. Yra pagrindinės stiliaus klaidos: netinkamai parinktas audinys, spalva, siluetas, pažeistos proporcijos. Žmogus dažnai save mato šiek tiek kitaip, nei yra iš tiesų, o stilistas pakoreguoja jo regėjimą. Ar patvirtintumėte, kad prancūzai iš visų tautų išsiskiria stilingumu? Ar jie iš tiesų jau gimsta turėdami elegancijos jausmą? Prancūzijos, kaip ir kitų valstybių, sostinė labai skiriasi nuo visos šalies. Nepasakyčiau, kad visa Prancūzija pasižymi stiliaus jausmu: vieni žmonės mėgsta išsiskirti iš minios, kiti – ne,

ŽIEMA ‘21

Yra pagrindinės stiliaus klaidos: netinkamai parinktas audinys, spalva, siluetas, pažeistos proporcijos. Žmogus dažnai save mato šiek tiek kitaip, nei yra iš tiesų, o stilistas pakoreguoja jo regėjimą.

vieni moka rengtis, kiti – visiškai ne. Žinoma, Paryžiui būdingas chic stilius. Bet vienu žodžiu nenusakysi, nes ten rengiamasi labai įvairiai. Kaip jūs randate klientų? Tarp jų minimos net labai garsios pavardės: Patricia Kaas, Britney Spears ir daugybė kitų. Dažniau jie suranda mane. Neturiu teisės minėti vardų, esu pasirašęs konfidencialumo sutartis, bet neneigsiu: tai labai įdomūs žmonės, turintys įvairialypės patirties. Tačiau socialinis statusas man nesvarbu – svarbi tik asmenybė. Kai pradėjau dirbti, dar nebuvo socialinių tinklų, aš nekūriau jokių rinkodaros strategijų ir viešųjų ryšių – tai buvo paprasčiausia reklama iš lūpų į lūpas. Jaučiu didelę atsakomybę: turiu perprasti klientą, pajusti jo nuotaiką ir ją pagerinti. Turiu sukurti mažą stebuklą – dovanoti svajonę. Šiandien mes gyvename absoliučiame drabužių pertekliuje: norite

ŽIEMA ‘21

Nestilinga būti tokiam kaip visi. Nestilinga nepažinoti savo asmenybės, bandyti ką nors mėgdžioti. Nestilinga neturėti skonio, bet dar blogiau – turėti prastą.

jau gali pasikliauti klasika: ji visada išgelbėja. O prastas skonis – blogiausias dalykas, jo jokiais pinigais nepaslėpsi. Kas jus sieja su Lietuva? Mano seni draugai – „Stiklių” viešbučio savininkai: mes pažįstami nuo tada, kai dirbau „Lanvin” mados namuose, o Anna su Aleksandru atskrisdavo apžiūrėti naujų kolekcijų. Pirmąkart į Lietuvą atvykau pas juos į svečius – ir pamilau Vilniaus senamiestį, lietaus barbenimą į stogus, Dubingių ežerus. Man labai patinka ypatingas lietuvių santykis su vilna ir linu: kokybiškas rankų darbas išties jaudina, lietuviai moka tai dėvėti. Susipažinau su dizaineriais Ramune Piekautaite, Juozu Statkevičiumi. Su Kęstu Rimdžiumi susipažinome labai juokingai: atskridau į Lietuvą kaip tik tada, kai Islandijoje išsiveržė ugnikalnis, ir įstrigau Vilniuje dviem savaitėms. Susitikome per bendrus draugus ir kartu praleidome daug smagaus laiko, iki šiol palaikome ryšį.

aukščiausios klasės – prašau, haute couture – prašau, norite madingai ir pigiai – prašau, „Zara”, „H&M”... Nebėra apie ką svajoti, mažai kas kelia emocijų. Bet aš turiu padaryti taip, kad žmogus pasijustų ypatingas. Emociją gali sukelti netikėtas spalvų derinys, kuris pačiam klientui nešovė į galvą. Gali būti dailios kūno dalies, pavyzdžiui, kojų, paryškinimas, nors klientė anksčiau to nedrįso daryti. Galų gale tai gali būti drabužis, kurio nėra parduotuvėse, nėra absoliučiai niekur. Mano užrašų knygelė labai stora, pilna meistrų vardų – nuo rankdarbių kūrėjų iki Johno Galliano. Kaip susipažįstate su garsiais dizaineriais? Kol nebuvo socialinių tinklų, patekti į garsių mados namų kolekcijos pristatymą buvo didelė privilegija. Ten lankydamasis užmegzdavau pažintis su įdomiais žmonėmis: aš prieidavau prie jų, jie – prie manęs... Šiais laikais to nebėra:

visi ieško kontaktų feisbuke, instagrame ar „LinkedIn”. O tada buvo pažinčių ir bendravimo epocha. Kiekvienas socialinis ratas tave galėjo įsileisti, arba ne. Žmonės degė noru ką nors nuveikti, su kuo nors susipažinti, kur nors patekti. Dabar to noro nebėra – viskas ranka pasiekiama, nebereikia dėti pastangų. Akivaizdu, kurią epochą jūs labiau mylite... Tiksliausia būtų sakyti – aš myliu gyvenimą. Mylėjau tokį Paryžių, koks buvo prieš dvidešimt metų. Myliu ir šiandien, nes modernūs bendravimo būdai mane tiesiog stulbina. Štai mudu bendraujame vaizdo ryšiu – ir jau tapome pažįstami, lyg iš tiesų būtume susitikę. Kiek galimybių tai atveria! Visgi jaučiate elegantiškojo Paryžiaus, koks jis buvo prieš dvidešimt metų, nostalgiją? Norėčiau, kad ta elegancija grįžtų. Labai ilgiuosi gyvo žmonių bendravimo. Dabar

nueini į iškilmingą „Chanel” ar „Cartier” vakarienę – žmonės nebendrauja, sėdi prie stalo „įkritę” į telefonus. Man tai nuobodu ir neįdomu. Bet dabar įmanoma surasti viską, visada ir visur: net pačių netikėčiausių sprendimų gali aptikti čia pat „Pintereste”. Šiuolaikinis menas teigia, kad meno nėra, šiuolaikinė mada tvirtina, kad mados nėra. Vakarinė suknelė su kedais – kodėl gi ne, treningai su aukštakulniais – prašau. Džinsai ir smokingas – gerai, sportiniai marškinėliai ir briliantai – puiku. Dabar – epocha be jokių ribų. Tačiau stilisto vis tiek reikia? Jo reikia tam, kad neatrodytum juokingai, kad apranga būtų sklandžiai ir šiuolaikiškai sukomponuota, spalvos ir faktūros derėtų, būtų išlaikyta harmonija. Nestilinga būti tokiam kaip visi. Nestilinga nepažinoti savo asmenybės, bandyti ką nors mėgdžioti. Nestilinga neturėti skonio, bet dar blogiau – turėti prastą. Kai neturi skonio, bent

Kaip gyvenate šiandien? Kaip jūsų darbą pakeitė karantinas ir visi šie metai? Iš Paryžiaus pasiėmiau viską, kas ten buvo geriausia, daugiau iš to miesto man nieko nereikia. Jis pasikeitė, manau, ne į gera: man nepatinka šalies situacija, saugumo jausmo nebuvimas, aukštos kainos, nuolatinė betvarkė. Todėl prieš metus išvykau iš Paryžiaus ir įsikūriau Vienoje: čionykštis gyvenimo būdas man labai artimas. Klientų nepalikau – jie vis dar su manimi. Iki tol skraidžiau į bet kurį pasaulio tašką, o dabar labai sunku keliauti, todėl mūsų ryšys apribotas. Bet stengiamės prisitaikyti: gelbsti vaizdo skambučiai, nuotoliniai primatavimai stebint klientą ekrane. Tai realybė, tenka su ja taikytis. Yra toks posakis: „Bijokite savo svajonių, nes jos išsipildys.” Pastaraisiais metais labai norėjau ramybės, juk tempas buvo didžiulis: skraidžiau kas trys keturios dienos, svajojau daugiau laiko praleisti namie... Ir štai – karantinas. Turiu kada paskaityti, pažiūrėti filmų, nuveikti tai, ko anksčiau nespėdavau. Stebiu, kaip keičiasi visuomenė, jos įpročiai. Suvokiu, kad peržengėme lemtingą slenkstį ir jau niekas nebebus taip pat: reikia sukurti naują darbo strategiją ir žiūrėti, kaip ji veiks.

ŽIEMA ‘21

Eglutės žaisliukas HARRODS, 29 EUR Originalus, kokybiškas eglutės papuošalas iš kasmet „Harrods” leidžiamos Kalėdų puošmenų linijos puikiai tiks asmeninei žaisliukų kolekcijai pradėti.

Rankinė THOM BROWNE, 3760 EUR 33 x 61 x 14 cm Išskirtinio modelio žirafos formos rankinė iš „Nojaus arkos” linijos. Simboliška – juk stebuklingą Kalėdų naktį prabyla net gyvūnai...

Sniego rutulys SAINT LAURENT, 195 EUR „Saint Laurent” kūrinyje matomas Eifelio bokštas yra vienas šių mados namų, taip pat – Paryžiaus simbolių. Gal Kalėdos – proga priminti romantišką kelionę?

Banalumas prieš prabangą – 0:1 Nors Kalėdas vadinti banalia ar kičine švente yra tikra nuodėmė, tokia pagunda kyla po eglute radus dar vieną žvakę, kojines ar nepraktišką niekutį. O ką pasakytumėte, jei ta „,banalybė“ būtų pažymėta garsių mados namų ženklu ir skleistų kūrybiškumo, estetikos ir prabangos aurą?

Žvakė GUCCI, 250 EUR Ne kiekvieną Kalėdų proga gautą žvakę norisi nukišti į tolimą lentyną. Ir jau tikrai ne šią „Gucci”, puoštą ikoniškais mados namų simboliais, „Richard Ginori” porceliano dėklu.

Muzikinė dėžutė LOUIS VUITTON, 2490 EUR 11 x 11 x 12 cm Poetiška, sentimentali, vaikystę primenanti „Vivienne” linijos muzikinė dėžutė pradžiugins bet kurią romantikę. Advento kalendorius DIOR, 350 EUR Kasmet mados namai „Dior” kuria riboto leidimo Advento kalendorių, kurio kiekvienai dienai skirtame langelyje slepiasi maža dovanėlė. Šių metų tema – stebuklų naktis, baletas, šokis, muzika.

Pirštinės MAX MARA, 145 EUR Šilta raudona spalva, šilta ir pati dovana. Praktiškas sumanymas!

Losjonas po skutimosi CHANEL, 60 EUR Nors prisiekėte, kad vienuoliktus metus losjono Jam nebepirksite, šis CHANEL vertas dar vieno bandymo.

Kojinės KAPITAL, 40 EUR Kažin ar kas išdrįstų atsisakyti TOKIŲ kojinių?!

Šlepetės VERSACE, 320 EUR Pūkuotos šlepetės – ne tik smagus, bet ir jaukus pasirinkimas. Ypač tiems, kuriems amžinai šalta.

ŽIEMA ‘21

Klasikinė „Chanel” rankinė – universalus sėkmės ženklas. Karjeros aukštumų pasiekusios moterys neretai sako, kad prisiminti savo pirmąją „Chanel” – tai prisiminti savo pirmą sėkmės etapą.

Pa(si)dovanoti Kai 2013 metais Londono prekybos centras ”Harvey Nichols” pristatė kalėdinę reklamą ”Sorry, I Spent It On Myself” (”Atsiprašau, viską išleidau sau”), prabangos industrija šiek tiek susinepatogino. Ar padoru kalbėti apie šventes ne akcentuojant būtinybę pradžiuginti kitus, o teikiant prioritetą saviems norams? O gal egoizmas pateisinamas, jei apie jį kalbame su šypsena? Naujoji dovanojimo kultūra, propaguojanti savęs palepinimą, rodo, kad tokie šūkiai yra gerokai daugiau nei tik rinkodara, tai – naujas požiūris į šventes ir save.

ŽIEMA ‘21

Prabangios juvelyrikos reklamos seniau buvo skiriamos dovanoms reklamuoti, o šiandien orientuotos į jauną, gerai uždirbantį ir neretai vienišą miesto žmogų, gyvenantį sau ir dėl savęs.

N ŽIEMA ‘21

TEKSTAS – DEIMANTĖ BULBENKAITĖ

Nors nuo 2013-ųjų praėjo nemažai laiko, „Harvey Nichols” idėja nepaseno. Greičiau priešingai – kiekvieną Kalėdų sezoną matome naują jos interpretaciją. Nuo šūkio „A little something for them, a bigger something for you” („Maža smulkmena jiems, didelė dovana tau”) iki specialios pigių dovanų kitiems (supraskite – ne sau) kolekcijos ši reklamos koncepcija atitiko

NUOTRAUKA – „VIDA PRESS”

laikmečio aktualijas ir uždegė žalią šviesą net švenčių metu kalbėti apie egoizmą. Reklaminio klipo herojė į šeimos šventę atvyksta pasipuošusi suknele iš „Harvey Nichols” ir gėrisi pasidovanotu drabužiu, kol artimieji prie eglutės „džiaugiasi” vonios kamščiu, kempine ar dantų krapštukais. Tiesa, bent jau gražiai įpakuotais. Šaržuoti prabangos gerbėjus nėra nei nauja, nei sudėtinga

užduotis – tą sėkmingai darė tiek apie aukštuomenės gyvenimo peripetijas rašęs Oscaras Wilde’as, tiek per humoro prizmę finansiškai nepriklausomų vienišų moterų gyvenimus rodę serialo „Seksas ir miestas” kūrėjai. Tačiau tuštybę vaizduoti teigiamame kontekste ir sakyti „juk nusipelnei”, „palepink save” ar „pasidovanok sau šį tą ypatingo” pradėjome visai neseniai.

Australė aktorė Margot Robbie yra viena iš jauniausių šių dienų „Chanel” mados namų ambasadorių. Ji – sėkmingos jaunos moters pavyzdys, o ilgą istoriją turintiems mados namams labai svarbu būti įdomiems jaunajai kartai.

arba išvis atsisako idėjos kada nors turėti nuolatinį partnerį ar vaikų. Tai ypač populiaru tarp aukštąjį išsilavinimą turinčių, karjeros siekiančių ir didesnes nei vidutines pajamas gaunančių žmonių, kuriems, paprastai tariant, nėra ko skubėti. Galintis gyventi sau ir dėl savęs, šis socialinis sluoksnis neišvengiamai tampa prabangos industrijos taikiniu ir pamažu transformuoja daugelį sričių, kur vieniši žmonės iki šiol nebuvo svarbiausia auditorija. Šie socialiniai pokyčiai keičia net rinkodaros žodyną – jame atsirado terminas „singlizmas”, reiškiantis vienišų žmonių stigmatizavimą situacijose, kai prioritetas tyčia ar nesąmoningai teikiamas poroms. Geras singlizmo pavyzdys – nakvynės viešbutyje kaina: apsigyventi kambaryje vienam kainuoja tiek pat, kiek dviese. Singlizmas aktualus ir kalbant apie nekilnojamojo turto įsigijimą, bankų paslaugas, net kasdienio vartojimo prekes. Apie tai diskutuojama ir lietuvių kalbos lygmeniu, mat partnerio neturintį žmogų vadiname vienišu, o šis žodis dažniausiai vartojamas neigiamame kontekste, siejamas su liūdesiu, nevisavertiškumu, ypač kalbant apie moteris.

ŠIANDIEN REKLAMOS ŽINUTĖ NERETAI TURI STIPRŲ FEMINISTINĮ ATSPALVĮ. MAT MOTERYS NEBELAUKIA PRINCO ANT BALTO ŽIRGO, NES ŽIRGĄ GALI ĮSIGYTI IR PAČIOS.

Ir artimiausiu metu tikrai nenustosime. Prabanga ir singlizmas Vienas įdomiausių XXI amžiaus socialinių ir kultūrinių lūžių yra vienišo žmogaus įsitvirtinimas visuomenės struktūroje. Vyrai ir moterys šeimos kūrimą vis dažniau atideda ketvirtai ar penktai gyvenimo dešimčiai

Prabangos industrija šį lūžio metą paverčia galimybių laiku. Spaudoje bei reklamoje žodis „single” neretai keičiamas skambesniu, aktualesniu „selfpartnered” (partneris pats sau) ir taip sukuriamas pasitikinčio savimi, sau visiškai pakankamo asmens įvaizdis. Tai vėlgi ypač svarbu kalbant apie moteris ir skubant atsikratyti „tiksinčio biologinio laikrodžio” ar „senmergės” stereotipo, bet pabrėžiant augančią moterų ekonominę galią bei statusą šiandienėje kultūroje. Seniau prabangos prekių – juvelyrikos, parfumerijos, išskirtinių drabužių – reklamos dažnai buvo orientuotos į vyrus,

išlaikančius šeimą ir galinčius palepinti antrąją pusę, o šiandien reklamos žinutė neretai turi stiprų feministinį atspalvį. Mat moterys nebelaukia princo ant balto žirgo, nes žirgą gali įsigyti ir pačios. Šis pokytis itin ryškus grožio ir mados srityse. Ilgą laiką moteris reklamoje buvo labiau objektas, kuriamas pagal vyrišką žvilgsnį (ang. male gaze), tačiau šiandien daugiau dėmesio skiriama individualiam moters skoniui, saviraiškai ir galimybei parodyti savo statusą bei finansinį pajėgumą. O vienas paprasčiausių būdų tai padaryti – nuolat sekti naujausias mados tendencijas ir, perkant naujus daiktus, demonstruoti tiek išmanymą, tiek materialines išgales. Net jeigu tai – švenčių proga sau pasidovanota nauja „Louis Vuitton” rankinė ar „Cartier” laikrodis. Arba dar geriau – be progos. Vaikytis ypatingų akimirkų Vienas svarbiausių prabangos prekių gamintojų tikslų – ne tik siekti aukščiausios kokybės, bet ir kurti ypatingas akimirkas, emocinę vertę, produktą ar paslaugą apipinti gera istorija. Pavyzdžiui, „Tiffany” ir „De Beers” papuošalai skirti sužadėtuvėms arba santuokai sutvirtinti. „Chanel” ar „Hermès” rankinė tam tikruose sluoksniuose yra sėkmingos karjeros simbolis, pažymintis naują gyvenimo etapą, – net filmuose ir serialuose pabrėžiama, kad svarbu išsaugoti savo pirmąją „2.55” ar „Birkin”. Šiandien kertinius gyvenimo momentus taip pat įprasminame dovanomis, tačiau pastebima ir nauja vartojimo tendencija – ypatingas akimirkas sau kurti bene kiekvieną dieną. Ką tai reiškia? Kad vis randame priežasčių pildyti savo norus nelaukdami progų, bet sau sakydami, kad nusipelnėme, kad

ŽIEMA ‘21

Kempinė, vonios kamštis, konservai ir net maišelis žvyro – tokią dovanų seriją 2013 metais pristatė prabangus prekybos centras „Harvey Nichols”, skatindamas dovanoms išleisti kuo mažiau ir verčiau apdovanoti save.

ŽIEMA ‘21

Deimantais nusagstyti papuošalai populiariojoje kultūroje dažnai pristatomi kaip itin svarbi dovana. Deimantus Holivudo aktorėms dovanojo jų vyrai ir gerbėjai, filmų herojai dėl įspūdingų papuošalų rizikavo gyvybe. Šiandien naratyvas kiek kitoks – papuošalus moterys perkasi pačios ir tuo didžiuojasi.

verta save apdovanoti, kad rūpinimasis savimi yra svarbiau už viską. Tai puikiai tinka šiandien populiariai „self-care” (rūpinimasis savimi) filosofijai, kurios esmė – suvokti, jog darbo krūvis ir atsakomybės auga, tad labai svarbu nepamiršti savęs. Kartais tai net vadinama lėktuvo deguonies kaukės logika: kol nepasirūpinsime savo poreikiais ir gerove, tol neįstengsime rūpintis aplinkiniais. Ir tai turi tapti įpročiu, kuris gali būti tylos valanda jogos studijoje, 20 minučių veido kaukės ritualas prieš darbą ar savęs apdovanojimas nauju pirkiniu. Nors idėja graži ir skamba logiškai, vis dėlto galime tai vadinti dirbtinių tradicijų kūrimu, vartotojiškumo skatinimu, tuštybe. Todėl mados tendencijos pastaraisiais metais keičiasi ne kas pusmetį, o kone kas kelias savaites ir yra priklausomos nuo socialinių tinklų – kad visada būtų ką naujo nusipirkti, ko norėti, kuo pasipuikuoti. Tad susigalvota (ar nebūtinai) proga yra dar vienas argumentas pateisinti troškimą turėti ką nors naujo ir susikurti ypatingą akimirką.

LAIKAIS, KAI DAŽNIAU IR ILGIAU NETURIME PARTNERIO, NUKELIAME ŠEIMOS PLANAVIMĄ, DAUGIAU UŽDIRBAME IR PASIDUODAME NUOLAT KINTANČIOMS TENDENCIJOMS, KARTAIS SAVĘS NEAPDOVANOTI BŪTŲ... KEISTA.

Individualistų aukso amžius Nagrinėjant naują individualistinio vartojimo fenomeną įdomu pažvelgti ir į pokyčius mados dizaino srityje, ypač pastarojo dešimtmečio. Kartu su pokrizinio minimalizmo banga į mados olimpą įsiveržė tokie kūrėjai kaip Phoebe Philo (buvusi „Celine” dizainerė), Rafas Simonsas (buvęs „Jil Sander” ir „Dior” dizaineris, dabar dirba „Prada” mados namuose), Jonathanas Andersonas („Loewe” dizaineris). Kas juos sieja? Konvencionaliam moteriškumui ir vyriškumui nepaklūstantis dizaino braižas, kurį reikia ne tik matyti, bet, paprastai tariant, ir suprasti. Tai vadinamųjų mados intelektualų mėgstami dizaineriai, kurių tikslinė auditorija – griežtai tik sau drabužius ir aksesuarus perkantys klientai, jų skonis individualus, sunkiau nuspėjamas, paremtas itin sudėtingomis kultūrinėmis, intelektinėmis nuorodomis – meno kūriniais, naujais judėjimais. Neabejotinai prisiminsite ir „ugly” (negražios) mados piką

prieš keletą metų, kai tik patys drąsiausi jos gerbėjai rinkosi masyvius sportinius batelius, skulptūras primenančias rankines. Ši dizaino kryptis taip pat prisidėjo prie individualaus vartojimo skatinimo, mat ironiškai madingą ir tiesiog bjaurų daiktą gali skirti smulkiausia detalė, o suklysti perkant ką nors tokio kitam žmogui – didelė rizika, tačiau įsigyti sau – didelis malonumas. Ar toks mados ir apskritai prabangos prekių vartojimas reiškia, kad vis dažniau atsisakysime dovanų kitiems idėjos ir ką nors ypatingo dovanosime sau? Tikrai taip. Laikais, kai dažniau ir ilgiau neturime partnerio, nukeliame šeimos planavimą, daugiau uždirbame ir pasiduodame nuolat kintančioms tendencijoms, kartais savęs neapdovanoti būtų... keista. Žinoma, visada galima rasti geresnių būdų išleisti pinigus, bet ir toliau būsime įtikinami, kad daug dirbome, stengėmės, pasiekėme. Juk visada galime pasakyti, kad nusipelnėme. Arba – kad artėja šventės.

Nuo puikios kaukės veido odai iki naujo lūpdažio – būdų save palepinti maloniomis smulkmenomis gausu. Tik kyla klausimas, kaip dažnai iš tiesų to nusipelnome.

ŽIEMA ‘21

MILLO – išmani dizaino ikona

ŽIEMA ‘21

Kada nors MILLO tikrai taps dizaino istorijos dalimi. Lietuvoje gimęs ir čia pagal unikalią technologiją gaminamas šiuolaikiško dizaino trintuvas vieną po kito pelno pasaulinius dizaino apdovanojimus ir žengia į modernių žmonių namus įvairiose šalyse. Estetiškas ir funkcionalus prietaisas stebina veikdamas taip tyliai, kad gali būti naudojamas net ten, kur dar neseniai būtų buvę sunku įsivaizduoti, – pavyzdžiui, atviroje biuro erdvėje. Būtent garsą ir galima laikyti pirmuoju MILLO inspiratoriumi. Pradėjęs aktyviai sportuoti Ruslanas Trakšelis, MILLO idėjos autorius, pamėgo trintus vaisių ir daržovių kokteilius. Tačiau ankstų rytą šaižus trintuvo garsas pažadindavo visą šeimą. Tyliai veikiančio prietaiso idėja kilo žiūrint į dukters muzikinę dėžutę, ant kurios ramiai sukosi balerina. Žaislo magnetinė sankaba ir buvo naujos kartos MAD (Magnetic Air Drive) technologijos inspiracija. Dėl šios technologijos MILLO trintuvas yra belaidis, išmanus, tyliai veikiantis ir stulbinamai patogus naudoti. Pamenate tėvų virtuvių spintelių glūdumose dūlančius virtuvinius kombainus? Užimančius vietą, išrinktus dalimis, retai naudojamus ar užmirštus visai? Toks prietaisas su moderniuoju MILLO turi tiek pat bendro, kiek senas automobilis su NASA erdvėlaiviu. Mūsų šiuolaikiškose virtuvėse vis labiau įsigali minimalizmas ir estetika, virtuvės prietaisai tampa interjero dalimi. Išgryninto dizaino MILLO – ne tik funkcionalus, bet ir labai stilingas.

Ko gali tikėtis būsimasis MILLO šeimininkas, pradedantis dieną savo minimalistinėje šiuolaikiškoje virtuvėje? • Pirmiausia – puikaus kokteilių skonio. Net būdamas tris kartus mažesnis nei kiti prietaisai, MILLO suplaka tobulus žaliuosius kokteilius, be vargo susidoroja su ledukais ar riešutais. • Iki šiol nepatirto patogumo. Belaidis, lengvai valdomas MILLO gali veikti bet kurioje namų vietoje, būti nešiojamas ir paliekamas ten, kur patogiausia. • Neįprastos tylos. MILLO veikia taip tyliai, kad sutrinti kokteilį ar glotnutį galima nepažadinus namiškių. • Paprastos priežiūros. MILLO sudaro tik kelios dalys, kurias išvalyti ir išplauti galima vos per minutę ar dvi. • Asmeninio santykio. MILLO kūrėjai nuolat tobulina prietaiso funkcionalumą. Šiuo metu kuriama unikali konsistencijos atpažinimo funkcija – trintuvas gebės patarti, kada, siekiant geidžiamo rezultato, reikia papildyti skysčio ar įdėti daugiau vaisių. Be to, prietaiso šeimininkas galės pats keisti valdymo nustatymus ir naudotis kokteilių receptais. Visi atnaujinimai bus lengvai prieinami per išmaniąją MILLO programėlę. MILLO kūrėjai tikisi, jog naudojant patentuotą MAD technologiją gims nauja virtuvės prietaisų karta – integruotų tiesiai į virtuvės baldus, su unifikuotais varikliais, modernaus estetiško dizaino, maksimaliai prisitaikančių prie šiuolaikinio žmogaus poreikių. Ne veltui inovatyvia MILLO technologija domisi didieji buities technologijų ir produktų dizaino gigantai Miele ir Electrolux. Netolima MILLO ateitis – naujos funkcijos ir priedai. Išbandę MILLO trintuvą, tikrai norėsite ir MILLO kavamalės ar sulčiaspaudės, priedų, kurie veiks ant tos pačios mobiliosios bazės. MILLO tiesiog sukurtas būti tobula dovana: sau, šeimai, draugams ar tėvams. Jūsų geras skonis ir dizaino išmanymas bus įvertinti, o išbandžiusieji MILLO nebegalės naudotis jokiu kitu trintuvu. MILLO taps vienu tų daiktų, kurį net keisdami būstą norėsite pasiimti su savimi. MILLO neabejotinai taps jūsų kasdienybės, jūsų šeimos gyvenimo dalimi. Daugiau: https://getmillo.com

ŽIEMA ‘21

Lėkštės istorijos, kurias Lietuvoje pasakoja danas NUOTRAUKOS – ROBERTAS DASKEVIČIUS

„Ar deimantai, dideli automobiliai, jachtos iš tikrųjų yra prabanga? – toliau provokuoja pašnekovas. – Nemanau. Paprasti dalykai dabar tampa naująja prabanga. Juk kas geriau: aukso žiedas ar mėgavimasis sveiku, kokybišku maistu?” Būtent gero maisto prabangą paversti kasdieniu ritualu danų verslininkas siekia Vilniaus senamiestyje atvėręs unikalią Lietuvoje parduotuvių ir restoranų erdvę – „Senatorių pasažą”. „Dirva”, „Grūdas”, „Dešra”, „Gėlynas” – čia esančių specializuotų parduotuvėlių pavadinimai paprasti ir aiškūs, kaip pati verslo koncepcija, kurią Nielsas Peteris Pretzmannas nusako trimis žodžiais: ūkis, prekyvietė, lėkštė. Ir nesvarbu, ta lėkštė yra aukščiausios klasės restorane ar namų valgomajame. „Mūsų tikslas – pratinti žmones prie sveikesnės mitybos ir tiekti geresnį, skanesnį maistą. Tą

ŽIEMA ‘21

,„Kas yra prabanga?” – provokuodamas klausia Nielsas Peteris PRETZMANNAS ir patogiai įsitaisęs prie pačiam priklausančio restorano staliuko gurkšteli juodos kavos. Jeigu nežinočiau, kad ponas Pretzmannas yra ne tik „,Senatorių pasažo” savininkas, bet ir vienas stambiausių Danijos investuotojų Lietuvoje, kurio indėlis į įvairius verslo projektus siekia 70 milijonų eurų, gal būčiau suskubusi atsakyti. Tačiau tyliu ir klausiamai išplėtusi akis laukiu atsakymo, ką gi milijonierius laiko tikrąja prabanga. TEKSTAS – SKIRMANTĖ PALČINSKAITĖ

galima pasiekti tik turint nuosavą ūkį. O restoranai – labai gera mūsų ūkio produktų reklama”, – holistinį požiūrį į verslą dėsto danas, šalia kitos veiklos Lietuvoje propaguojantis tvarią žemdirbystę ir gyvulininkystę. Ukmergės rajone jo įkurtame 600 hektarų „Farmer’s Circle” ūkyje ne tik auginamos daržovės, uogos, grūdai, ganosi vištos, galvijai. Čia vyksta ir eksperimentai su maistu – produktai rauginami, džiovinami, malami. Vėliau tiekiami tiek „Senatorių pasažo” parduotuvėms, tiek po pasažo stogu įkurdintų restoranų „14Horses” ir „Nineteen18” virtuvėms. Ar Lietuvos vartotojai, net jei kalbame apie labiau pasiturinčius, jau pribrendę savo pinigais remti tokią koncepciją? Suvokiu, kad mes penkeriais metais lenkiame laiką. Bet jeigu nebūsime priekyje, kam apskritai ką nors daryti? Lietuva kartu su kitomis Baltijos valstybėmis turi puikią galimybę tapti maisto kelionių kryptimi, kaip nutiko Šiaurės šalims. Naujosios Šiaurės šalių virtuvės judėjimas pakeitė ir žmonių mitybos namuose įpročius. Galiu patikinti, kad Danijoje dabar valgome kur kas geriau nei prieš 20 metų. Keičiasi ir lietuvių požiūris. Per pandemiją ypač padidėjo susidomėjimas valgio ruošimu namuose, sveika mityba. Kuo gali būti patraukli Baltijos šalių virtuvė? Kai kalbu apie vietos virtuvę, pirmiausia turiu galvoje, kad produktai turi būti vietiniai, o tai reiškia – ir sezoniniai. Apelsinas nėra lietuviškos virtuvės ingredientas, tad negali būti

pagrindinė patiekalo dalis. Kitas dalykas – tradicijos, kurias gal verta prikelti ir atrasti iš naujo. Man patinka diskutuoti apie naująją Baltijos šalių virtuvę, nes tai išplečia galimybes padaryti ją įdomią. Nemanau, kad tiksliai žinome atsakymą, dar ieškome jo. Tačiau visos trys Baltijos šalys, trys sostinės – Vilnius, Ryga, Talinas – turi veikti kartu. Svarstant apie baltiškąją virtuvę kilo ir restorano „Nineteen18” pavadinimas. Kas yra Baltijos šalys? Iki 1918-ųjų jų nebuvo. Tais metais šios trys valstybės tapo nepriklausomos. Nuo tada galime kalbėti apie Baltijos šalis kaip vieną regioną. Todėl ir restoraną, kuriame puoselėjame tai, ką laikome naująja Baltijos virtuve, Lietuvos šimtmečio proga pavadinome „Nineteen18”. Kito jūsų įkurto restorano „14Horses” pavadinime taip pat užkoduotas skaičius. Kodėl būtent 14? Kad paklaustumėt (juokiasi)... Iš pradžių šį restoraną atidarėme „Pacų” viešbutyje. Įkūrėme patalpose, kur anksčiau buvo didikų arklidės. Todėl norėjau, kad pavadinimas sietųsi su žirgais. Seniau didikai turėdavo laikyti tam tikrą skaičių žirgų – jodinėti, karietai traukti ir kitiems poreikiams. Tikėtina, kad Lietuvoje tas skaičius buvo 12. Man jis nepatiko, nes asocijuojasi su tuzinu, mėnesiais ir daugybe kitų variacijų. Atsitiktinai sužinojau, kad Škotijoje didikai laikydavo 14 žirgų. Pamaniau, tinka, nes žmonės klausinės – kodėl. Taigi pasirinkome pavadinimą, kuris žadintų smalsumą. Bet tai dar ne istorijos pabaiga. Kai pradėjome

„Senatorių pasažo” pastatų rekonstrukciją, susipažinau su paveldosaugininkais. Vienas jų bakstelėjo pirštu į kiemo kampą ir sako: žinok, ten buvo arklidės. Aaa, atsakiau, įdomu. Pasirodo, jose buvo vietos 14 žirgų. Kai tai išgirdau, man pagaugai per kūną nuėjo. Koks sutapimas! Taigi, iš „Pacų” viešbučio perkeltas į „Senatorių pasažą”, svetur užgimęs „14Horses” iš tikrųjų grįžo namo. Kas jums yra geras restoranas? Restoranas su mintimi. Lėkštėje turi būti papasakota istorija. Restoranuose „Nineteen18” ir „14Horses” pasakojame apie ūkį ir gamtą, ką mes veikiame. Taip norime įkvėpti žmones valgyti sveikiau. Nebūtina lėkštėje patiekti toną mėsos. Galima gauti jos mažiau, bet daugiau skonio. Dar svarbiau – geras aptarnavimas. Žmonės ateina į restoraną malonių įspūdžių. Visada sakau: jei suteiki šimtaprocentinį aptarnavimą, gali išsisukti su maistu, kuris yra geras 80 procentų, bet atvirkštinis variantas neįmanomas. Negali įtikti klientui, jeigu aptarnavimo kokybė siekia tik 80 procentų, sugadinsi net geriausio patiekalo įspūdį. Jūsų valdomi restoranai puikuojasi geriausių Lietuvos restoranų topuose. Ar jums svarbu, kad jie pelnytų „Michelin” įvertinimą? Žinoma, būčiau laimingas, jeigu kuris mano restoranas gautų „Michelin” žvaigždutę. Kita vertus, turi žvaigždę – ir kas toliau? Tai nėra tas didysis tikslas, apie kurį kalbu. Daug įdomiau stebėti, kokia bus naujoji Baltijos virtuvė, ir ją atrasti.

Lietuva kartu su kitomis Baltijos valstybėmis turi puikią galimybę tapti maisto kelionių kryptimi, kaip nutiko Šiaurės šalims.

ŽIEMA ‘21

Kurį žinomą pasaulio šefą norėtumėte įdarbinti savo restorane? Daną Barberį iš „Blue Hill” restorano prie Niujorko. Jis man tapo svarbiu įkvėpimo šaltiniu kuriant vieningą restoranų ir jiems produktus tiekiančio ūkio grandinę. Šis šefas taip pat turi ūkį ir deda daug pastangų, kad būtų auginami kokybiški produktai, ruošiami sveikesni patiekalai. Lankiausi ten dukart, teko asmeniškai susipažinti. Danas Barberis parašė knygą „Trečioji lėkštė” (The Third Plate: Field Notes on the Future of Food) apie maisto ateitį. Labai rekomenduoju perskaityti.

Kasdienių produktų alchemija Šefas Matas PAULINAS šeimininkauja restorano ”Nineteen18” virtuvėje, kurią labiau norėtųsi vadinti maisto laboratorija. Įprastai šiuolaikinio Homo sapiens gyvenime nevalgomi produktai joje virsta gurmaniškais kąsneliais. Savo eksperimentus pats šefas vadina autentiškos lietuviškos kaimo virtuvės versija moderniame kontekste.

Kokie aplankyti pasaulio restoranai jums paliko didžiausią įspūdį? Be „Blue Hill”, išskirčiau „Geranium” Kopenhagoje. Šio restorano šefas (Rasmusas Kofoedas – aut. past.) pirmasis Danijoje pelnė tris „Michelin” gido žvaigždutes ir vienintelis pasaulyje laimėjo aukso, sidabro ir bronzos medalius prestižiniame virėjų konkurse („Bocuse d’Or” – aut. past.). Kaip svečiui, man juose labiausiai patiko. Žinoma, negaliu nepaminėti restorano „Noma”, bet vertinu jį labiau kaip įkvėpimo šaltinį. „Noma” provokuoja skoniais ir linksta į kraštutinumus. Jie įdomūs, bet tai nėra vieta, kurioje lankyčiausi triskart per metus. Kiek jūs kišatės į savo restoranų virtuvės šefų sprendimus ir valgiaraščius? Aš nenurodinėju, kokius patiekalus turi sukurti, bet visą laiką stengiuosi juos įkvėpti. Pasakau nuomonę, jeigu lėkštėje kas nors pernelyg sudėtinga, jeigu peržengiame natūralumo ribas. Visus patiekalus ragauju, taip pat ragauju visus produktus mūsų parduotuvėse. Atsisėdu ant kėdės ir vertinu kaip vartotojas. Esu subūręs stiprią komandą ir ja pasitikiu. Iš dvidešimties geriausių Lietuvos virėjų dešimt dirba čia. Kodėl du restoranai po vienu stogu? Kuo skiriasi „Nineteen18” ir „14Horses”? Idėja įsteigti du restoranus kilo dar „Pacų” viešbutyje. Jo valdytojai pageidavo turėti fine dining restoraną ir kitą – demokratiškesnį. Pasibaigus sutarties su viešbučiu terminui, abu perkėlėme į pasažą. „Nineteen18” yra aukštosios virtuvės restoranas, kur siūlomos degustacinės vakarienės, o „14Horses” primena braseriją.

Skrudintas šienas, konservuotos pušų šakelės, eglių brazdas, deginti ąžuolų lapai, vyšnių šakų ledai... Tai tik kelios Mato Paulino sukurto valgiaraščio intrigos. Tačiau skanaujamos atskirai, po vieną, jos prarastų prasmę, įspėja virtuvės šefas. Atradimų visumą geriausia pažinti per restorane siūlomą degustacinį meniu, prie kurio kruopščiai parinkti ir gėrimai. Matas Paulinas pritaria Nielsui Peteriui Pretzmannui, kad restoranas lėkštėje turi pasakoti istoriją. „Nineteen18” pasakoja apie sezoną, lietuviškas daržoves, apie neatrastas laukinės gamtos ir kasdienio produkto galimybes bei įkvėpimą ruošti valgį kitaip. „Tokių trumpų, konkrečių istorijų turime šešiolika. Pavienės jos gal ir nebūtų labai įspūdinga patirtis, bet kai išragauji visas ir turi bendrą vaizdą, oho, kiek čia visokių dalykų skirtingų! Nes visi tie patiekalai, užkandukai yra originalūs ir unikalūs – tiek

produktų kilmė, tiek technika, kaip yra apdirbti”, – buria Matas. Daugumą laukinių augalų, kurie skaniai kvepia, restorano šefo teigimu, galima panaudoti. Samanos, jų šaknys yra netgi labai maistingos. Skaniai kvepia ir pūvantys lapai, bulvių lupenos, medžių rievės, nekalbant apie vaismedžius ir jų žiedus. Kaip įrodymą, kad tai valgoma, Matas atsuka cukruotų obelų žiedlapių stiklainį. Burnoje suskamba tolimas džiovinto obuolio aidas. „Klausiame savęs, koks gali būti to ingrediento potencialas? Su kuo galėtų žaisti? Mes tarsi menininkai virtuvėje ieškome unikalių, naujų dalykų. Jie būna neragauti, todėl neturi reputacijos – neaišku, patiekalas geras ar blogas. Mums atrodo skanu – mes ir nešame klientams sukryžiavę pirštus. Nebijome sulaukti atsiliepimų, jų įvertinti ir toliau dirbti. Nuo tada, kai pirmą kartą patiekiame į salę, patiekalą dar poliruojame porą savaičių.”

ŽIEMA ‘21

Pernai jūs davėte morką, kuri buvo gardžiausia mano gyvenime suvalgyta morka. Nesitikėjau, kad bus toks dar vienas momentas. Bet dabar atnešėte bulvę. Netikėtiems valgiams – netikėtos klientų replikos. Virtuvės eksperimentatorius dalijasi paglosčiusiomis savimeilę. Štai neseniai vienas svečias išsakė tokį komentarą: „Pernai jūs davėte morką, kuri buvo gardžiausia mano gyvenime suvalgyta morka. Nesitikėjau, kad bus toks dar vienas momentas. Bet dabar atnešėte bulvę.” Mano nuostaba dėl tokio bulvės išaukštinimo Matui Paulinui sukelia šypseną – suprantama, pati daržovė turi būti kokybiška. „Tačiau nėra paprastesnio būdo, negu mes patiekiame, – per pusę perpjautą bulvę atnešame ant stalo, – sako ir nustebina dar labiau. – Gal tas paruošimo paprastumas, vienas netikėtas papildomas aromatas, tekstūra, šviežumas, ir žiūrėk – bulvė gali būti tokia ypatinga. Ką darome beveik su kiekvienu patiekalu: paimame įprastą produktą, kurį galima rasti parduotuvėje ar turguje, ir kombinuojame su laukiniais skoniais, su neįprastu, neatrastu ingredientu, kuris nepanaudojamas, gal net dažniausiai išmetamas. Techniškai labai atsargiai sujungiame viską, ir paskutinis taškelis yra patiekimas. Šiuo atveju turime bulvę, ruoštą žemoje temperatūroje, moderniai marinuotą vakuume su aliejumi, kurį darome, pavyzdžiui, iš slyvų. Truputį druskytės, užmetame ant grubaus lino, kad kiltų asociacija su bulvių maišu, gražioje pintinėje patiekiame, ir viskas – toks užkandukas.” Iš užkandukų sudarytas degustacinis meniu „Nineteen18” restorane kainuoja per 100 eurų. Virtuvės šefas neslepia, kad kaina yra filtras, dažnai lemiantis, kokie klientai čia vakarieniauja. „Daug investuojame į produktų paruošimą, ir tai turi kainą. Dalis svečių yra smalsūs žmonės, ieško įdomios patirties kokia nors proga. Dalis nori pasifotkinti ir pasirodyti, kad buvo. Dauguma – patyrę restoranų lankytojai, atpažįstantys, kad čia yra tam tikras standartas, originali

ŽIEMA ‘21

virtuvė, virėjai, kurie stengiasi ir turi didesnių idėjų, o ne tiesiog prabangus, brangus restoranas. Mūsų svečiai išsilavinę. Keliavę, ragavę. Ir jie dažniausiai vertina, supranta, kas čia vyksta.” Vieno geriausių Lietuvos restoranų virtuvei vadovaujantis Matas Paulinas pripažįsta virėjo amato išmokęs ne profesinėje mokykloje, o dirbdamas. Šituo keliu pasuko atsitiktinai, kai buvo išmestas iš universiteto, kur studijavo automatiką ir valdymą. „Kambario draugas, bičiulis nuo darželio laikų, tuo metu dirbo japonų restorane. Ir pasiūlė: jeigu liksi Vilniuje ir ieškosi darbo, ateik pas mane į virtuvę papilstyti ką nors iš puodo į puodą. Taip ir prasidėjo. Rimtai nežiūrėjau į tą darbą. Paskui atsirado galimybė su drauge išvykti į Daniją.” Kopenhagoje Matas įsidarbino restorane ir pateko į rimtą kompaniją, ši pasiūlė dvejų metų kursus, kur galima mokytis virtuvės paslapčių. Darbas restorane taip įtraukė, kad tai tapo gyvenimo būdu ir aistra. Dar vienas didžiulis lūžis įvyko, kai jau prakutusiam virėjui pavyko patekti į trijų mėnesių stažuotę kultiniame restorane „Noma”. „Buvo pats „Noma” pikas: tiek kalbant apie personalo skaičių, darbo valandas, tiek apie pasiekimus. Ten atkreipiau dėmesį į laukinės gamtos potencialą ir tos idėjos niekada nepaleidau. Kita daug lėmusi patirtis buvo darbas restorane, kurio šefai gamino iš antrinių žaliavų – visų tų dalykų, kurių šiaip nenaudotum, plius sezoninių daržovių. Man buvo šokas – kiek galima išspausti iš gyvulio organų, nenaudojamų augalo dalių ir paruošti skanų valgį.” Vis dėlto mėgstamiausi Mato ingredientai toli gražu ne antrarūšiai, o link prabangėlės: „Labai mėgstu eršketų ikrus, baltuosius trumus, tad džiaugiuosi, kad jų dabar yra restorano meniu.”

Iš lysvės – į stalą Ar po tuo pačiu stogu veikiantis restoranas ”14Horses” – ne konkurentas? ”Greičiau brolis”, – tikina Matas Paulinas. Jam pritaria ”14Horses” virtuvės šefas Andrius KUBILIUS: ”Tai dvi skirtingos koncepcijos, skirtingos idėjos. Vienas kitam mes puikus įkvėpimo šaltinis ir pagalba. Kartu dažnai diskutuojame apie skonius, ragaujame, kritikuojame, dalijamės atradimais ir ingredientais. Tai labai įdomus bendradarbiavimas.”

„14Horses” remiasi „iš lysvės – į stalą” koncepcija. Kas ryte dar buvo ūkyje, per pietus atsidūrė virtuvėje, o vakare – jau lėkštėje. Sezoniškumas Andriui Kubiliui nėra vien pavasaris, vasara, ruduo, žiema. „Kai kurių daržovių sezonas trunka tik dvi savaites. Meniu keičiame dažnai, norėdami nepraleisti tų mikrosezonų, norėdami atskleisti, kad šiuo metu šitas produktas yra pats geriausias.” Todėl Andrius kaip privalumą pabrėžia „Senatorių pasažo” restoranų ir „Farmer’s Circle” ūkio sinergiją. „Kartu žiūrime, ką turime ūkyje, planuojame, kokių daržovių norėtume kiekvieną sezoną ir kuriuo metu. Pernai ūkyje buvo, rodos, 215 skirtingų augalų. Nenorime naudoti produktų, kurie atkeliauja iš kitos pasaulio pusės. Dėl to ne tik renkamės savus, bet ir ieškome būdų juos išsaugoti sezonui pasibaigus. Kad vidury žiemos galėtume paimti ir sakyti: mes tai paruošėme pavasarį, vasarą, vėlyvą rudenį.” Paklaustas, be kokio prieskonio neišsiverstų, Andrius Kubilius nė sekundės nedvejoja – druskos. Tačiau pripažįsta apskritai pagardų naudojantis mažai. „Tikiu, kad produktai turi skonį, tik jį reikia išryškinti, geriausiai tam tinka druska. Dar pipirai, kartais cukrus. Toliau jau technikos klausimas. Morką tiesiog kepi ar sudegini ant grilio, tada išspaudi sultis, paverdi iki padažo konsistencijos ir išgauni visiškai kitą morkos skonį.” Naujam patiekalui, kuris bus įrašytas į valgiaraštį, sukurti gali prireikti ir kelių minučių, ir kelių mėnesių. „Ūkyje kolegos dabar

ŽIEMA ‘21

gamina sojas, tai užtrunka ilgai, bet rezultatas to vertas. Akcentuojame, kad lėkštėje turi būti nedaug sudedamųjų dalių. Pagrindiniai mūsų patiekalai susideda iš trijų keturių elementų, bet jiems paruošti kartais reikia dar penkiolikos produktų, kuriuos turi sudėti, kad gautum vieną elementą.” „14Horses” meniu patiekalai aprašyti, atrodytų, gana tiksliai, tačiau iš tikrųjų tai yra lygtys, kurias svečias gali išspręsti tik ragaudamas. Gelteklės, lašiniai, rauginti pomidorai – pradžioje, grybų dešra, brandintas sūris, krapai arba dienos jautiena, porai, topinambai – vakarienei, moliūgų pyragas, medaus šerbetas, beržų sulos sirupas – pasilepinti...

Virtuvė Andriaus Kubiliaus žaidimų aikštele tapo per 2008-ųjų krizę. Jaunystėje pasirinkęs politologijos studijas, vėliau dirbo komunikacijos srityje, bet sunkmečiu neteko darbo, todėl pasuko ten, kur linko širdis – mokytis maisto gaminimo. Beje, „14Horses” šefas yra ne tik žinomo politiko, buvusio premjero ir dabartinio europarlamentaro Andriaus Kubiliaus bendravardis, bet ir jaunėlis sūnus. Į pastabą, kad šį kartą obuolys nuo obels toli pariedėjo, Andrius atsako, jog toks pasirinkimas užkoduotas genuose, tik iš mamos pusės. Jos senelė buvo puiki šeimininkė, mokslus baigė Prancūzijoje ir vėliau Kaune studentams dėstė maisto ruošimo technologijas. Dabar Andriui Kubiliui taip pat patinka ne tik virti, kepti, bet ir šviesti restorano svečius. „14Horses” virtuvėje yra specialiai pastatytas dvivietis staliukas – kam įdomu, prisėdęs gali žiūrėti, kaip viskas vyksta. Vienintelė sąlyga – čia sėdėti panorę svečiai patys negali pasirinkti, ką valgys. Tai sprendžia virtuvės šefas. „Tačiau mes smulkiai išklausinėjame, ką

14Horses” ” meniu patiekalai aprašyti, atrodytų, gana tiksliai, tačiau iš tikrųjų tai yra lygtys, kurias svečias gali išspręsti tik ragaudamas.

ŽIEMA ‘21

mėgsta, ar nėra alergiški, kiek turi laiko. Tai leidžia geriau pažinti klientus, o jie gali gyvai pamatyti, kas darosi virtuvėje. Man patinka, kai žmonės sėdi pas mus, smagu su jais bendrauti”, – sako Andrius Kubilius ir priduria, kad dažniausiai šis staliukas iš anksto rezervuojamas, – tiek yra norinčiųjų. Tačiau buvo ir taip, kad salėje sėdinti porelė atsisakė pasiūlymo persikelti į virtuvę. „Noriu, kad žmonės, kurie pas mus apsilanko, išeitų laimingi. Restorane kuriame pojūtį, emociją per valgį, aptarnavimą, atmosferą. Maistas yra labai stipri laimės varomoji jėga.” Maistui, kurį deda į burną, Andrius Kubilius sako, ne visada gali būti išrankus ir pritaria, kad virėjas – kaip batsiuvys be batų. „Mes atiduodam daug širdies, kai gaminam svečiams, ir kartais mūsų, šefų, racionas būna skurdesnis. Vienas mano naujausių patiekalų yra lydyti jaučių taukai su raugintais obuoliais, šiek tiek garstyčių ir kepintų svogūnų ant skanios naminės duonos. Labai paprastas, bet turi daug sluoksnių, daug gerai derančių skonių. Kai darbe reikia energijos, mėgstu jį susitepti.”

Įsigaliojus karantinui, kuriam laikui duris užvėrė ir „Senatorių pasažo” restoranai. Tačiau jeigu ribojimai dėl pandemijos nesutrukdys, pasažas savo erdvėse ruoš ypatingas Kalėdas. „14Horses” svečius kvies ragauti lietuviškų tradicijų įkvėptų kalėdinių patiekalų, o „Nineteen18” darbuotojai įsitrauks į kalėdinį sūkurį pasažo kiemelyje, kur veiks daugiau gatvės maisto restoranų ir šventinę nuotaiką skleis septynių metrų eglės spindesys.

Maži dideli atradimai Labiausiai sužavėjęs spektaklis – Romeo Castellucci pastatyta Richardo Strausso opera „Salomėja”, kur pagrindinį vaidmenį atliko Asmik Grigorian. Žiūrėjome pernai Zalcburgo festivalyje. Režisūra pranoko didžiausius lūkesčius, o Asmik talentą po šio spektaklio įvertino visas pasaulis.

Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo „Pagalba Lietuvos vaikams” valdybos narė, choreografė LINA BUTERLEVIČIŪTĖ-KUČINSKIENĖ keliones vadina vienu didžiausių malonumų. Tad įsimintiniausios jos patirtys dažnai būna susijusios su svečiomis šalimis.

NUOTRAUKA - TOMAS KAUNECKAS`

„Chicago High” iš „Vilhelm Parfumerie” visai atsitiktinai atradau „Crème de la Crème” salone ir iškart įsimylėjau. Mane žavi sodrūs ir ryškūs kvapai. Daug metų patiko „Chanel Sycomore”. Niekada nenaudoju skirtingų kvepalų – kol nepabaigiu vienų, neįsigyju kitų.

Jau beveik dvidešimt metų geriausias ir nepamainomas sportas man yra lauko tenisas. Mėgstu ir stebėti turnyrus, ir pati žaisti. Net kelionėse mudu su vyru, kaip ir drauge vykstantys bičiuliai, viešbučius renkamės pagal kortus. Varžybose nedalyvauju – tik draugiškai pasirungiame tarpusavyje.

Įdomiausia ir turbūt mylimiausia kada nors aplankyta šalis yra Japonija. Buvau ten porąsyk ir galėčiau skristi vėl. Žavi japonų kultūra, estetikos pojūtis, architektūra. Patiko ir Tokijas, ir nuostabusis Kiotas su įspūdingais raudonais šventyklų vartais, senasis šio miesto geišų rajonas Gionas. Beje, kai ten lankiausi pirmąkart, buvau ką tik perskaičiusi garsiąją „Geišos išpažintį”. Japonų virtuvė taip pat puiki ir viena mano mėgstamiausių.

Turbūt didžiausią įspūdį palikęs restoranas – „Central” Limoje, Peru. Geriausių pasaulio restoranų žinyne www.theworlds50best.com jis yra šeštoje vietoje. Kai lankėmės, buvo net trečias! Jo šefas Virgilio Martínezas Vélizas šiuolaikinę perujietišką virtuvę pakylėjo į aukščiausią lygį. Būna, lankantis „Michelin” įvertintame restorane pribloškia įdomus maisto patiekimas, o dėl skonio dar galima ginčytis. „Central” buvo tobula viskas – nuo netikėtos aplinkos, patiekalų serviravimo iki skonių.

ŽIEMA ‘21

R R II E ES SU U TT II N NE E Šiltų Šiltų kraštų kraštų saulės saulės subrandinti subrandinti riešutai riešutai mūsų mūsų manufaktūroje manufaktūroje virsta virsta gardžiais gardžiais kremais. kremais. Kietus Kietus riešutėlius riešutėlius išgliaudome išgliaudome irir įį kremą kremą sudedame sudedame tai, tai, kas kas geriausia geriausia –– branduolius, branduolius, sugėrusius sugėrusius saulės saulės irir žemės žemės energiją. energiją. Tai Tai gamtos gamtos sukurti sukurti grynuoliai, grynuoliai, įį kuriuos kuriuos nieko nieko nepridėta nepridėta irir niekas niekas neišimta, neišimta, todėl todėl sveika, sveika, skanu skanu irir maistinga. maistinga.

U UK KM ME ER RG GE ES S G G .. 2 25 59 9A A ,, V V II LL N N II U US S W WW WW W .. R R II E ES SU U TT E E LL II A A II .. LLTT