‘22 pavasaris / vasara SEZONO ĮKVĖPIMAI
LAISVĖ SVARBI KAIP NIEKAD Nėra didesnės prabangos, nei būti savimi taikiame pasaulyje
1
VASARA ‘21
2
PAVASARIS/VASARA ‘22
NAUJIENA STIPRESNĖ ODA, NEIŠSEMIAMA GALIA.
JAUNATVIŠKĄ SPINDESĮ SUTEIKIANTIS SERUMAS ATRODYKITE STULBINANČIAI JAUNATVIŠKAI
PAVASARIS/VASARA ‘22
3
Intensyviai atkuria ir saugo plaukus nuo lūžinėjimo Su šilko aminorūgštimis
Redaktoriaus laiškas NUOTRAUKA – VAIDAS JOKUBAUSKAS
Kaip man patinka pavasaris! Tas vaizdas, kai Vilniaus gatvės išsivaduoja iš penkiasdešimties pilkų atspalvių. Kai į miestą išbėga dailios plikos kojos, apautos įmantriais aukštakulniais. Tikėjausi šio sezono būtent tokio – tik dar ryškesnio, blizgesnio, gražesnio... Kai jau atrodė, kad pagaliau kapstomės iš tos siaubingos pandemijos, kad štai imsim ir švęsim savo nuostabų laimingą gyvenimą, atsitiko tai, ko nesapnavom nė baisiausiame sapne. Karas. Čia pat, Europoje, švilpiant kulkoms, sprogstant bomboms ir žūvant nekaltiems žmonėms, išlaikyti šaltą protą – pasiutusiai sunki užduotis. Bet tik būdami racionalūs, dirbdami kiekvienas savo darbus, susitelkę mes išliksime patys ir pajėgsime padėti karo siaubiamiems kaimynams. O susitelkti juk mokam, tą nekart įrodėme. Šis numeris skirtas šiuolaikinei prabangai gyventi, kaip norisi, būti, kas esi išties. Kalbėjomės ir kalbėjome apie tai ieškodami atsakymų. Ir nors dauguma herojų sako, kad jų atrastoji prabanga visiškai nemateriali, pasakoti apie laimę ir pilnatvę taip sunku, kai kiti visai šalia kenčia. Ir jei šią akimirką kas nors manęs paklaustų, kas yra naujosios realybės prabanga, nemirktelėjęs atsakyčiau: prabanga = taika. Visiems šitą gražų pavasarį pirmiausia jos ir linkiu. Taip pat linkiu jokiomis aplinkybėmis nepamiršti savęs, būti savimi, tuo džiaugtis ir didžiuotis. Gyvenkime taip, lyg šitas pavasaris mums būtų paskutinis. Bet juk mes tikrai neleisim, kad taip atsitiktų. 😊 Gero skaitymo, Kęstas
LEIDĖJAS „KUKLA Beauty Box”, VYRIAUSIASIS REDAKTORIUS Kęstas Rimdžius, REDAKTORĖ Dalia Musteikytė, MENO REDAKTORĖ Austėja Jablonskytė, KALBOS REDAKTORĖ Asta Demšienė, TEKSTŲ AUTORIAI: Deimantė Bulbenkaitė, Renaldas Gabartas, Dalia Musteikytė, Marija Palaikytė, Gerda Peleckytė, Emilija Pelkaitė, Vidas Rachlevičius, Julė Šiurkutė, FOTOGRAFAI: Vincas Alesius, Naglis Bierancas, Agata Bykova, Markas Cechanovičius, Vaidas Jokubauskas, Marius Jovaiša, Tomas Kauneckas, Gael Maleux, Linas Masiokas, Reda Mickevičiūtė, „Shot by Lukas”, Aura Skulskytė, Tautvydas Stukas, Aistė Šakėnaitė, Gediminas Žilinskas, DIZAINERIS Tadas Šaučiulis, REKLAMOS VADYBININKĖ Jelena Tyrilienė, jelena.tyriliene@gmail.com, +370 659 98 953, SPAUSDINO UAB „Petro ofsetas”, TIRAŽAS 2 000 egz. Viršelyje: TOMO KAUNECKO NUOTRAUKA, MODELIS AUGUSTĖ ABELIŪNAITĖ, KŪRYBOS VADOVĖ AUSTĖJA JABLONSKYTĖ, STILISTAS LUKAS JUODIS, JULIJOS ESTKO MAKIAŽAS, ANŽELIKOS WOJC ŠUKUOSENA, „SPORTMAX” MEGZTINIS, ŠVARKAS IR SIJONAS
8
VASARA ‘21
CLASSIC FUSION Titanium case. Self-winding chronograph movement.
Mados pasaulis
nuviliantys užkulisiai, vertybinis
K TEKSTAS – MARIJA PALAIKYTĖ
Tai, ką žinome šiandien, jau dabar yra praeitis. Tad šis straipsnis nėra apie mados pasaulio naujienas – jis apie tai, kur buvo mada, kai mus užklupo karas, kuris pakeitė pasaulį. Ši istorija turi ne tik nepasiklysti informacijos jūroje – ji turi virsti išmokta pamoka, kad galėtume kurti kitokį rytojų.
Kyla klausimas, argi tokiu trapiu laiku svarbu, kokią poziciją išsako atskiros visuomenės grupės, meno, kultūros, mados pasauliai?.. Neabejoju, kad taip. Mada toli gražu nėra tik drabužiai ar už viso to besislepianti didžiulė, galinga industrija. Mada turi misiją. Ir ta misija tikrai nėra tik grožis. Dažnai kartoju, kad mada neatsiranda iš niekur – ji yra tiesioginis laikmečio atspindys ir taip buvo visada. Šis unikalus, intriguojantis fenomenas toks daugiasluoksnis, kad visų pirma vizualizuoja idėjas, tada virsta nepaprastai įtakinga platforma, galinčia paskleisti, išpopuliarinti žinutę ir svarbiausia – sujungti žmones. Mados industrija tai žino ir iki šiol garsiai skleidė, atspindėjo visas laikmečio socialines, kultūros, politikos ar ekonomikos aktualijas. Tik ne šį kartą... Taip jau nutiko, kad karas Ukrainoje (labai svarbu vartoti aiškias, neklaidinančias sąvokas) prasidėjo būtent per Milano mados savaitę. Žinoma, šalys, besidalijančios panašia istorine patirtimi, reagavo pirmos ir turbūt natūralu, kad situacijos mastelį suprato greičiau ir išjautė labiau. Visgi laikas bėgo... Galingiausios verslo kompanijos vis drąsiau stojo prieš karo agresorę ne tik žodžiais, bet ir veiksmais. Rusijos rinkos neteko vieno tarptautinio verslo vardo po kito. Automobilių, baldų, informacinių technologijų, gastronomijos ir kitų verslo šakų įtakingiausieji kartu su įvairiausiomis interneto platformomis apleido Rusiją. Ir mes savo žemėje labiau nei bet kada atvėrėme akis ir apvalėme savųjų mados bei šou pasaulio lyderių gretas. Pasaulis pasikeitė – pasaulis susivienijo. Blogio tolerancijai nebeliko vietos. Bet ką tuo metu veikė tarptautinė mados industrija? Ogi visą savaitę sėkmingai šventė madą. Septynios dienos tylos ir septynios dienos dviejų paralelinių
10
visatų: Ukrainos skausmu besidalijančiųjų, susitelkusiųjų gretos susipynė su valiūkiškais vaizdais iš prabanga spindinčių glamūrinių mados renginių Milane ir Paryžiuje... Šį kartą mados pasaulio cinizmą pamatė visi, net tie, kurie niekada nesidomėjo mada. Manęs dažnai klausia, ką manau apie šį mados savaičių atsainumą, lyderiaujančių mados industrijų nuomonės formuotojų užsitęsusią tylą ir minimalų įsitraukimą į globalia virtusią tragediją. Atsakymas: man gėda, nepateisinama, nepaprastai skaudu, iš šio nusivylimo išsivaduoti tikrai nebus lengva. Mada yra mano aistra, profesija ir gyvenimo būdas, tad tam tikra prasme – ir asmeninė atsakomybė. Mane tiesiog šokiravo toks cinizmas, veidmainystė ir trumparegiškas savanaudiškumas... Taip, gyvenimas nesustojo – kūryba, kaip ir mados savaitės, irgi gali vykti. Bet apsimetimas, kad nieko nenutiko, tiesiog glumina. Milano ir Paryžiaus mados savaitės buvo tarsi puota maro metu... Akivaizdu, pirmą karo Ukrainoje savaitę globaliai mados industrijai akis užpylė prisiminimai, kad 2021 metais vien italų prabangos prekių ženklams Rusijos rinka išleido 21 milijardą eurų. Maži sąmoningumo spinduliai, pavyzdžiui, Armani šou, vykęs tyloje tam, kad išreikštų pagarbą Ukrainai, ar stebėtinai pavėluotos, sausai korektiškos milijonus sekėjų turinčių žvaigždžių žinutės socialiniuose tinkluose – visi solidarumo trupiniai, kuriuos pirmą karo savaitę ryžosi padalyti mados industrija, atrodė tiesiog apgailėtinai pasaulio susitelkimo kontekste. Turiu pripažinti dar ilgai netikėjusi, kad prabangos sektorius boikotuos Rusiją, nes atrodė akivaizdu, jog globalioje gėrio ir blogio kovoje mados pasaulis per ilgai grūmėsi ne už tiesą, o už pinigus... Tad svarbiausias klausimas man ilgainiui pasidarė ne vieno ar
kito mados pasaulio veikėjo ateitis, o tai, kada šią istorijos gėdą nusiplaus visa globali mados industrija? Vis dėlto žaidimo taisykles kuriame mes. Dažnai rašau, kad naujoje realybėje didžiausią vertę turi reputacija ir nuomonė / pozicija. Pasaulis susitelkė ir dabar, kai sprendimai priimami žaibiškai, o paskleidžiami plačiajai auditorijai tiesiog vieno mygtuko paspaudimu, taisykles diktuoja visuomenė. Šiuolaikiniai vartotojai jau nebesirenka tik pagal patrauklumo kriterijus – mes tarsi susitapatiname su perkama produkcija, prekių ženklo vertybėmis. Kitaip tariant, dabar nebeužtenka to, kad drabužis yra gražus, nes jis gražus tik tol, kol už kūrybos stovi ir tokios pat gražios vertybės. Istorija nebepakeis fakto, kad mados pasaulis šį kartą tikrai pavėlavo – labai gėdingai ir apmaudžiai. Visgi galiausiai Rusijos gyventojams teko atsitrenkti į užrakintas garsiausių mados namų duris, taip pat duris uždarė didžioji dalis greitosios mados parduotuvių. Izoliacija, atstūmimas, panieka – tai ypač ryškūs ženklai, sukrėtę ne tik šalies agresorės elitą, bet ir kitas socialines grupes. Mados pasauliui priimti vieningą sprendimą prireikė daugiau nei savaitės, bet tuomet it iš vieno rašto visi pradėjo skaityti labai panašias paramos, solidarumo, atjautos ir palaikymo žinutes. Tačiau palaikymas palaikymui nelygu. Net nežinau, kas atstumia labiau: ištisos karo Ukrainoje savaitės ignoravimas ar tai, kad dauguma ryškiausių mados prekių ženklų, pavėluotai skelbdami pranešimus, subtiliai vengė pačios „karo” sąvokos. „Konfliktas”, „krizė”, „tragedija” ir kiti aptakūs, bet neutralumą išlaikantys žodžiai galutinai įtvirtino mados industrijos vertybinį neveiksnumą. Paaukoti pinigai, laikinai uždarytos parduotuvės,
PAVASARIS/VASARA ‘22
karo akivaizdoje: perversmas ir ateities vizijos NUOTRAUKOS – „VIDA PRESS”, IR „BALENCIAGA”
Gyvename laikais, kai reputacija yra didžiausias turtas, o jai atkurti neužtenka pavėluotos labdaros, tam reikia laiko.
PAVASARIS/VASARA ‘22
galiausiai ant podiumo ir mados leidinių viršeliuose pasirodžiusios simbolinės Ukrainos vėliavos spalvos ar kita „taikos” atributika – visa tai puiku ir svarbu. Bet žodžiai nėra tik žodžiai – „karinė invazija” ir „konfliktas” nėra tas pats, o neutralumui šį kartą nebėra vietos. Ir visgi ne viskas sutepta godumo dėme, vis labiau plintančioje įvairiausio pobūdžio solidarumo jūroje buvo tokių, kurie suspindėjo kaip niekada. Mados namai „Balenciaga” su kūrybos vadovu Demna Gvasalia priešakyje parodė, kad mada iš tiesų gali virsti įrankiu žinutei įprasminti ir paskleisti. Paryžiaus mados savaitėje vykęs „Balenciaga” šou tapo nepamirštamu intelektiniu ir kūrybiniu manifestu. Įtakingiausius mados, pramogų,
verslo pasaulio svečius pasitiko ant kėdžių palikti Ukrainos vėliavos spalvų marškinėliai bei kiekvienam skirtas jautrus dizainerio Demnos Gvasalios laiškas. „Šis šou nereikalauja paaiškinimo. Tai dedikacija bebaimiams, pasipriešinimui ir meilės bei taikos pergalei” – viena iš kreipimosi citatų, kurias įkvėpė ir paties kūrėjo vaikystės patirtis, kai šeimai teko bėgti iš gimtosios Gruzijos. O tuomet dar autoriaus balsu deklamuota poema ukrainiečių kalba ir sniego audrą bandantys įveikti kolekcijos modeliai. Tamsios spalvos, šiukšlių maišus primenančios simbolinės rankinės ir galiausiai kolekciją vainikuojantys geltonos ir mėlynos spalvų deriniai – tai subtiliai, kartu akivaizdžiai ir drąsiai, asmeniškai ir įvairiausiomis vaizdinėmis formomis nupasakota karo
Ukrainoje realybės bei pasekmių istorija. Mados kolekcija nebepaliko jokių klausimų ir įkvėpė kiekvieną. Pelnyta pagarba, kuri niekada neišblės. Interneto eroje istorija nieko nebepamiršta, tad ir šis mados pasaulio vertybinis išbandymas liks užrašytas, išjaustas. Gyvename laikais, kai reputacija yra didžiausias turtas, o jai atkurti neužtenka pavėluotos labdaros, tam reikia laiko. Taip, planeta kenčia, bet svarbiausia, kad vienijasi ir kovoja už tiesą. Matyt, ne veltui saulėgrąžos yra vienas iš Ukrainos simbolių – šie žiedai visada atsisuka į šviesą. Neabejoju, kad pokyčius kuriame mes. Tad nepasiduokime, neužmirškime, atsisukime į šviesą – vienybė yra išeitis!
11
BOTTEGA VENETA, 370 EUR bottegaveneta.com @newbottega
VERSACE, 1 100 EUR versace.com @versace
PRADA, 2 800 EUR 7 cm x 15 cm x 24 cm prada.com @prada
LAUREN RUBINSKI, 3 820 EUR laurenrubinski.com @laurenrubinski
SAINT LAURENT, 2 290 EUR ysl.com @ysl
Suderinti, kas nesuderinama Viskas prasidėjo nuo 90-ųjų stiliaus neoninio „,DROMe“ palto – tai jis įkvėpė dėlioti kitus šio pavasario stilingos moters pasirinkimus. Mada vis dar laikosi įsikibusi kontrasto principo: derinti, kas, regis, niekaip nesuderinama, ir taip pabrėžti, kad taisyklių nebėra ir negali būti. Taisykles diktuoja šiuolaikinė moteris – drąsi, veržli, kartu – jausminga ir santūri. Ji žino, ko nori: šiandien – „,Versace“ džinsų ir odinio sijono, juos derina su „,Bottega Veneta“ akiniais. Ir būtinai jei ne paltas, tai bent aksesuaras privalo būti žymeklio spalvos. Ryškumas šiandien ant bangos.
DROME, 1 430 EUR drome.it @drome_official
VERSACE, 775 EUR versace.com @versace VERSACE, 1 100 EUR versace.com @versace
THE ATTICO, 504 EUR theattico.com @the_attico
12
THE ATTICO, 370 EUR theattico.com @the_attico
THE ATTICO, 590 EUR theattico.com @the_attico
CASADEI, 1 095 EUR casadei.com @casadeiofficial
PAVASARIS/VASARA ‘22
PAVASARIS/VASARA ‘22
13
LOVE IN VERONA | robertocoin.com
kūną
TEKSTAS – DEIMANTĖ BULBENKAITĖ
NUOTRAUKOS – „VIDA PRESS”
Puošiame kūną ar puošiamės... kūnu? Kelis sezonus žaidę minimalistinės abstrakcijos temomis, pastaruoju metu juvelyrikos kūrėjai gręžiasi į siurrealizmą – kūno puošybą, paremtą paties kūno forma. Akys, kabančios po ausimis, nuogą krūtinę dengianti auksinių plaučių kraujagyslių raizgalynė, nosies formos segė švarko atlape – kūniška įtampa (ar per karantiną patirta jos stoka) juvelyrikoje reiškiasi kaip niekad drąsiai.
Apie
P 14
Papuošalai, atkartojantys žmogaus pavidalą, mados istorijoje – jokia naujiena. Dar XV amžiuje prieš Kristų Egipto faraonai ir jų žmonos buvo laidojami su tiksliai išlietais auksiniais antpirščiais – tiek rankų, tiek kojų, kad pomirtiniame gyvenime spindėtų ne mažiau nei Žemėje. Neatsiliko ir senovės graikai, stipraus, treniruoto kūno kultą propagavę tiek literatūroje, tiek mene. Turtingiausi graikų karvedžiai eidami į žygius vilkėdavo raumenis išryškinančius šarvus – bronzines kirasas, kurioms pagaminti reikėjo juvelyrinio tikslumo. Herojiško nuogumo įspūdį sukuriančios kirasos ne visada atspindėdavo realybę po šarvais, kartais jas papildydavo ir derantis paaukštintas šalmas – kad karys atrodytų ne tik stiprus, bet ir didesnio ūgio, tarsi mitinis herojus.
„Schiaparelli” dizainerio Danielio Roseberry vizija – tinkamai tęsti mados namų kūrybos liniją, kuri glaudžiai susijusi su XX amžiaus pirmosios pusės siurrealistų judėjimu. Atkreipkite dėmesį į suknelę puošiančias seges – jos imituoja ausies, lūpų, net nosies bei akies formas ir taip nukreipia dėmesį nuo paties modelio
Laidotuvių tradicijos šiandien kuklesnės, šarvus kare keičia lengvesnės (ir vizualiai paprastesnės – be raumenų) liemenės, tačiau susidomėjimas kūnu ir jo formomis niekur nedingo. Prisirpusios lūpos, svajingos akys, viliojanti krūtinė – meilės eilėmis mes nuolat kalbame apie kūnišką trauką, o XX amžiaus vidurio menininkai siurrealistai bei dadaistai nevengė iš to pasišaipyti. 1949-aisiais Salvadoras Dalí žmonai Galai sukūrė nejaukiai realistišką akies pavidalo segę, „apvestą” keliomis eilėmis deimantų. Po akies buvo ir burna – praėjus geram dešimtmečiui, pasauliui jis pristatė naują segę, kuriai „dantis” sudėjo iš perlų, „lūpas” padarė iš smulkių rubinų. Turbūt prisiminsite ir garsiąją Dalí lūpų formos sofą, ją, sakoma, įkvėpė aktorės Mae West burnos linkis.
PAVASARIS/VASARA ‘22
Kai realybės darosi gerokai per daug, o kūno ribotumas pradeda slėgti, nelieka nieko kita, tik juoktis.
Siurrealistų idėjas nuolat skolinosi minėto laikmečio mados dizaineriai, tarp jų buvo ir italų kilmės kūrėja Elsa Schiaparelli. Šokiruoti ir stebinti mėgusi dizainerė „nusisavino” bei išpopuliarino ryškią rožinę spalvą (iki dabar žinomą kaip shocking pink, arba Schiaparelli pink), su Dalí sukūrė omaro piešiniu puoštą suknelę, batelį primenančią kepurę ir rankos (su nagais!) formos šventinę skrybėlaitę, nešiotojos galvą, rodos, suimančią į delną. Daug dėmesio skyrė ir juvelyrikai – pasaulio mados muziejuose rasite ne vieną žmogaus kūno dalis ar vabzdžių skeleto elementus vaizduojančią segę, auskarus, kaklo papuošalus, kurie, pasak pačios kūrėjos, tiesiog privalo tapti paskutiniu gero įvaizdžio akcentu. „Schiaparelli” vardas garsiai skamba ir 2022-aisiais, tiesa, jau ne dėl Elsos, o dėl jos įpėdinio amerikiečių dizainerio Danielio Roseberry, jau kelis sezonus drebinančio visą Paryžiaus mados savaitę. Įkvėptas turtingo mados namų palikimo ir šiandienos kūno kulto, jis „Schiaparelli” kolekcijas kuria nestokodamas ironijos: papuošalais tampa auksinės veido kaukės (imituojančios modelio veido kontūrus), krūties formos auksinės segės, aukso spalvos antpirščiai su šiuolaikiškai papuoštais „nagais”. Bene populiariausias Schiaparelli auskaras – tiesiog ausies formos papuošalas, beje, turintis savo auskarą ir iškart keliantis šypseną, mat ausis retai minima kaip graži ar viliojanti kūno dalis.
Pasak Roseberry, kiekvienas esame vaikštantis ir kvėpuojantis meno kūrinys, tad kodėl nepavertus jo siurrealistišku? „Mano kūryba primena, kad be kūno nebūtų mados, todėl dėvint „Schiaparelli” verta daugiau dėmesio skirti savo kūnui, mintims apie tai, kodėl jis būtent toks”, – yra sakęs dizaineris. Bene sėkmingiausia jo provokacija – 2021 metų Kanų kino festivaliui klasikine juoda „Schiaparelli” suknele aprengta manekenė Bella Hadid. Tiesa, jos iškirptė siekia pilvą, o drabužį papildo ant auksinės grandinės kabantis didžiulis papuošalas – tiksliai atkartojantis plaučių kraujagysles ir natūraliai tampantis apdaro dalimi. Ir, žinoma, pabrėžiantis, kad sveiki kvėpavimo takai šiandien yra itin svarbūs. Dizaineris Danielis Roseberry išlietos krūties formos elementą naudoja kaip šmaikščią socialinę kritiką – juk instagramas moters krūtinę rodyti draudžia, tad gal nedraus, neslėps bent papuošalo?
PAVASARIS/VASARA ‘22
Kurios akys tikros? Fotografė, modelis ir „Schiaparelli” mados namų mūza Nadia Lee Cohen pozuoja paparacams Paryžiuje ir akis slepia po įspūdingais siurrealistiniais aukso spalvos „Schiaparelli” akiniais
Dabar vadovautis kūniškos juvelyrikos tendencija skuba ir kiti kūrėjai. Pavyzdžiui, Sophie Buhai nuskenavo draugės nosį ir pavertė 18 karatų aukso sege. Pirštų formos auskarus pristatė Delfina Delettrez, su danties kaip žiedo akmens idėja žaidė Solange Azagury-Partridge. Kodėl siurrealizmo ir kūniškumo temos atgimsta būtent dabar? Rodos, kai realybės darosi gerokai per daug, o kūno ribotumas pradeda slėgti, nelieka nieko kita, tik juoktis. Ir, aišku, šiek tiek pasipuošti.
15
Man taip gera pradėjus šią kelionę! TEKSTAS – DALIA MUSTEIKYTĖ
V
Viktorija, ir be mokslų sukotės kaip voverė rate: trys vaikai – į paauglystę žengiantis Laurynas, vidurinė Gabrielė ir trejų neturintis Tauras – reikalauja rūpesčio ir dėmesio, o dar namai, kiti reikalai. Jums nepakako būti žmona, mama, tiesiog gražia moterimi, pagaliau – diplomuota teisininke? Savirealizacijos poreikis ėmė viršų? Mano artimieji, draugai žinojo, kad tai – laikinas etapas, jam visai atsiduodu, kol vaikai maži. O paskui ieškosiu, kur save visiškai realizuoti, – tą poreikį jutau labai aiškiai. Teisės srityje nesijaučiau sava. Visada ieškojau džiuginančios veiklos, kurios imčiausi kryptingai ir aistringai. Jau įgijote žinių Bostono institute ir esate sertifikuota holistinės sveikatos ir integruotos mitybos mokytoja. Kaip paprastai paaiškintumėte, kas yra jūsų mintis užvaldžiusi funkcinė medicina, kurios metodus nuotoliniu būdu studijuojate Niujorke? Funkcinės medicinos ir integruotos mitybos metodai remiasi holistiniu ir bioindividualiu požiūriu į žmogų, visas jo sistemas. Tai netradicinės medicinos atšaka, kuri nagrinėja visa apimančią žmogaus sandarą, siekdama subalansuoti organizmo funkcijas. Sprendžiamos tokios problemos kaip autoimuninės ligos, žarnyno mikrobiomos disbalansas, išderinta hormonų pusiausvyra, svorio mažinimo sunkumai ir kita. Jos efektyvumas kliniškai įrodytas, pagrįstas moksliniais tyrimais. Apie 90 procentų lėtinių ir autoimuninių ligų išgydoma pakeitus gyvenimo būdą ir pritaikius funkcinės medicinos protokolus. Patvirtinta, kad ji gali užkirsti
16
PAVASARIS/VASARA ‘22
Prieš dešimtmetį vieno žymiausių Lietuvos krepšininkų Arvydo Macijausko šeima šaltąjį sezoną pradėjo leisti saulėtoje Floridoje, o iš ten grįždavo su pilnais lagaminais ne drabužių ar vaikų daiktų. Didžiąją bagažo dalį sudarė sveikuoliški maisto produktai ir papildai, nes tokios jų gausos pas mus dar nebuvo. Viktorija MACIJAUSKIENĖ tada nenujautė, kad tai – pradžia gyvenimo kelionės, kurią šiandien tęsia kraudama lagaminus jau kita prasme – pildydama juos bioreguliacinės, funkcinės medicinos, integruotos mitybos žiniomis.
< „SANDRO” DRABUŽIAI, „ZARA” BASUTĖS, „GIMBUTIS” PAPUOŠALAI
FOTOGRAFAS GEDIMINAS ŽILINSKAS @gediminas_zilinskas BEATRIČĖS BRUSOKAITĖS MAKIAŽAS @bellugs (make up) KAROLINOS SARULYTĖS ŠUKUOSENA @karolinasarulyte
PAVASARIS/VASARA ‘22
17
kelią net 45 procentams vėžio atvejų. Taigi ne visuomet onkologines ligas lemia genetika. Sakoma: genetika yra veiksnys, kuris užtaiso ginklą, bet gaiduką paspaudžia gyvenimo būdas. Gilinuosi į neurologiją, virškinimo sistemos, hormonų pusiausvyros sutrikimus, streso valdymą, organizmo detoksikaciją ir kitus dalykus iš funkcinės medicinos bei integruotos sveikatos perspektyvos.
Sveikatingumas visuomet ėjo su manimi koja kojon, bet anksčiau nesvarsčiau to kaip galimos profesionalios veiklos.
Viskas prasidėjo maždaug prieš dešimt metų, kai su šeima ilgesniam laikui išvykdavome į Floridą. Ten susiformavo ratas panašiai mąstančių draugų, pamačiau, kokia yra vyresnių žmonių gyvenimo kokybė, kiek jie turi energijos, kaip gerai jaučiasi. Sužavėjo jų sąmoningumas, domėjimasis, kaip padėti organizmui išlikti jaunam ir sveikam, kiek laiko jie tam skiria. Miniu vyresnius, nes jauni dažnai dar natūraliai turi resursų, bet kai tokie pat yra ir brandesni – tai skatina atkreipti dėmesį. Sakoma, kad Amerika – nesveiko maisto ir antsvorio turinčių žmonių šalis, bet išties ji visokia. Toje dalyje, kur šaltąjį pusmetį leisdavome mes, ekologiški produktai ir kokybiški papildai labai paklausūs, žmonės gyvena aktyviai, juntamas sveiko gyvenimo būdo kultas. Dar tada, prieš daug metų, grįžusi pasakojau kaip anekdotą, bet išties visi regėjusieji panašų epizodą neleis sumeluoti: matydama pakrante krosą bėgančią dailią sportišką merginą netenki žado, kai ji atsisuka ir supranti, kad tai per septyniasdešimt perkopusi brandaus amžiaus moteris. Veidas gražiai susiraukšlėjęs, ji aktyvi visose srityse, aštraus proto – tą pabrėžiu, nes gyvenimo būdas dažnai yra vienas demenciją lemiančių veiksnių. Pamenu, prieš dešimtmetį pas mus dar nebuvo tokio pasirinkimo kokybiškų sveikų produktų, papildų, vadinamojo supermaisto – ispaninių šalavijų sėklų, kanapių, įvairių adaptogenų. Kiti žmonės, ypač auginantys mažus vaikus, iš Amerikos grįždavo su drabužių, vaikiškų įdomybių pilnais lagaminais, o mes – su prikimštais produktų. Tai buvo aukščiausią kokybę patvirtinančiu „USDA Organic” ženklu pažymėtas kokosų aliejus, riešutai, visokios sėklos, maisto priedai, papildai. Specializuotos parduotuvės, kuriose prekiaujama tik
18
sertifikuotais produktais, turinčiais kilmės, sudėties, auginimo ar žuvų sužvejojimo aprašus, tapo mano aistra. Galėdavau valandų valandas praleisti tarp lentynų tyrinėdama etiketes, kaip muziejuje. Taip išėjo, kad domėjimasis virto didesniu žinių siekiu, rimtomis studijomis, į jas pasinėriau visa galva. Tai šiek tiek apvertė šeimos gyvenimą, nes nei mamos, nei žmonos namie beveik nebėra, liko tik studentė (šypsosi). Šiais laikais turime nuostabią galimybę internetu mokytis iš geriausių, pasaulyje pripažintų dėstytojų. Esu labai dėkinga vienai bičiulei, paraginusiai rinktis būtent šią studijų kryptį. Sveikatingumas visuomet ėjo su manimi koja kojon, bet anksčiau nesvarsčiau to kaip galimos profesionalios veiklos. Kontaktiniu būdu papildomai mokausi ir Psichologijos akademijoje Vilniuje. Čia įgyti įgūdžiai padės siekti efektyvesnių rezultatų dirbant su žmonėmis. Mitybos žinias taikote ir praktiškai. Kaip į pokyčius ant stalo reagavo šeima? Viskas natūraliai įsilieja į šeimos įpročius – per argumentus, pokalbius, bet tikrai išlaikome lankstumą ir balansą. Visko paragaujame, būna, suklystame. Svarbiausia – žinoti, kaip peržengus ribą grįžti į vėžes. Taikau sau proporciją: 80 procentų – tinkama mityba, kiti 20 – paklydimai, kai leidžiu sau, ką noriu, ir darau tai su malonumu. Vaikams klysti leidžiu dar labiau. Jie žino, kad penktadienis – „McDonald’s” diena, o savaitgalį – picos. Vaikai jums nesako, kad skaniau mokykloje ar svečiuose? Kiti gamindami naudoja daugiau cukraus, riebalų... Su vaikais šia tema kalbėjome. Prašiau jų girdint močiutėms nesakyti, kad jos gamina skaniau nei aš, nes tada blogai pasijuntu (šypsosi). Močiutės tikrai ruošia skanesnius valgius... Aš gamindama būnu principingesnė, nedarau nuolaidų. Maistą atidžiau pradėjau rinktis susilaukusi vaikų, nes jaučiuosi atsakinga už jų sveikatą. Man rūpi, kad jų nevargintų uždegimai, kuriuos skatina cukrus, miltai ir perdirbtas maistas. Kasdien gausiau jo vartojant genda dantys, atsiranda kitų problemų. Jei vaikai nori uogienės, šalia padedu ir jogurto, kad susimaišytų ir
saldėsio suvalgytų mažiau. Kartais dėl mano patiekalų jie gal paburba, bet užaugę, manau, šias mitybos taisykles prisimins. Turėdami laiko, mes drauge su jais ruošiame pudingus su ispaninių šalavijų sėklomis, kepame sveikuoliškus sausainukus. Tikiuosi, suformuosiu vaikams tinkamus įpročius ir kai manęs šalia nebus, jie rinksis tai, kas ir skanu, ir palanku sveikatai. Neseniai perverčiau nuotraukas – mažiukai Laurynas ir Gabrielė visur su morkomis ar brokoliais rankose. Žinoma, retkarčiais valgė ir saldžių bandelių, paaugę už namų ribų ragauja kokakolos, bet nuo pat mažumės didžiąją dalį jų mitybos sudarė produktai, kurie organizmą stiprina, o ne ardo. Taigi maistas mūsų lėkštėje yra svarbi, bet visgi tik sudedamoji geros savijautos ir vidinio balanso dalis. Iš kitos pusės, holistinė sveikata priklauso nuo daugelio veiksnių, ne tik maisto. Galime suvalgyti visus pasaulyje brokolius ir špinatus, būti puikios fizinės formos, tačiau jei nesugebėsime valdyti streso, nerimo, nepuoselėsime santykių ir neskirsime dėmesio kitiems svarbiems dalykams, esantiems už lėkštės ribų, pasileis uždegimo procesai, vedantys link lėtinių, autoimuninių ligų. Norint efektyviai pasiekti žmogaus nustatytus sveikatingumo tikslus, viskas turi būti nuodugniai įvertinta. Ką dažniausiai valgote pati ir siūlote namiškiams? Tikrą maistą – kruopas, daržoves, mėsą, žuvį, vengiame perdirbtų produktų, neperkame nieko pakeliuose. Skaniausių gėrybių vasarą gauname iš Klaipėdoje gyvenančių Arvydo tėvų šiltnamio, sezoninius vaisius ir daržoves perkame iš ūkininkų. Mūsų pasirinkimas artimiausias Viduržemio jūros mitybai. Patinka grikiai, bolivinės balandos, avinžirniai, šakninės daržovės, žuvis. Mėsą valgau, bet jos norisi mažiau. Žinoma, man pradėjus studijuoti, visa šeima patyrė pokyčių. Vyras, buvęs sportininkas, labai jaučia savo kūną, bet anksčiau drastiškų sprendimų dėl mitybos nebuvo priėmęs. Dabar visiškai atsisakė kavos, alkoholio, saldumynus valgo nebent pasitaikius progai. Sudariau jam asmeninį sveikatingumo planą, apimantį mitybos, gyvenimo būdo ir papildų rekomendacijas, orientuotą į natūralų
PAVASARIS/VASARA ‘22
< „SANDRO” DRABUŽIAI, „GIMBUTIS” PAPUOŠALAI
Buvau savikritiška, bet tai laikui bėgant išnyko. Ne todėl, kad labiau sau patinku, – tiesiog išmokau save priimti.
PAVASARIS/VASARA ‘22
19
<
„SANDRO” DRABUŽIAI, „ZARA” BASUTĖS, „GIMBUTIS” PAPUOŠALAI
20
PAVASARIS/VASARA ‘22
Dabar, kai rengiuosi žiniomis dalytis su kitais, man smagu, jog turėjau ir tokios, ir kitokios patirties, galiu ja remtis. cholesterolio mažinimą. Visi pokyčiai laipsniškai pasiekiami per sąmoningumą, be valios pastangų. Koks jūsų dienos ritmas? Laiko sportui tikriausiai ištaikote? Mažiausiai tris kartus per savaitę sportuoju, mėgstu vaikščioti gryname ore. Judėjimas tiesiog privalomas kiekvienam dėl daugelio priežasčių. Dabar stengiuosi eiti miegoti iki dešimtos vakaro – tai labai svarbu organizmui, jis visai kitaip atsistato. Dažnas sako, kad rytą jaučiasi vangus, o vakare – erelis išplėstais sparnais ir pilnas energijos. Man taip buvo labai ilgą laiką. Čia – tikrų tikriausi spąstai, nes kuo toliau, tuo labiau sau kenkiame, juk ardoma hormonų pusiausvyra, paskui prasideda įvairių mums nepalankių procesų grandinė. Išties verta pratintis anksti gultis ir anksti keltis. Taip sukurtas žmogus. Ir nėra vadinamųjų pelėdų. Visi esame vyturiai, turėtume stengtis eiti miegoti iki dešimtos, keltis apie šeštą ar dar anksčiau – tada esame produktyviausi. Funkcinė medicina padėjo ir pačiai išspręsti rimtas sveikatos problemas. Kokios jos buvo? Kaip ir daugybė moterų, po gimdymo turėjau sveikatos sutrikimų – skydliaukės bėdų, kovojau su akne, nuo vaikystės vargino šienligė. Jei kas netoliese pjaudavo žolę, užuot mėgavusis gamta, be perstojo čiaudėdavau ir šluostydavausi ašaras. Niekada neturėjau odos problemų, o aknė išsivystė dėl hormonų pusiausvyros sutrikimo. Pradėjau kalbėtis su specialistais, domėtis, gilintis ir supratau, kad viską galima išspręsti natūraliu būdu išvalius organizmą, pakeitus mitybą ir gyvenimo būdą. Šiuos dalykus sutvarkius, viskas susibalansuoja, organizmas pats save išgydo. Kaip gamta yra tobula, taip ir žmogaus organizmas gali toks būti. Tik jam reikia sudaryti tinkamą terpę. Bet mes, pasinėrę į skubėjimą, streso kupiną kasdienybę, tokių sąlygų nesuteikiame. Tad reikia sąmoningumo, žinių, įpročių. Sveikatos sutrikimus kurį laiką bandžiau šalinti kaip dauguma – įvairiais vaistais, tarp jų – antibiotikais, hormonų preparatais. Toks gydymas gali būti neišvengiamas specifiniu ar kraštutiniu, bet ne daugeliu atvejų. Pavyzdžiui, gydydami hormonais medikai ne visada pataiko dozes, nes tai labai individualu, dėl to organizmas
PAVASARIS/VASARA ‘22
dar labiau išsibalansuoja ir galiausiai išlenda jei ne ta pati liga, tai kita jos forma. Funkcinė medicina remiasi tuo, kad reikia atsigręžti į pagrindą – ieškoti ligos šaknų, o ne maskuoti jos simptomus vaistais. Tarkim, vis paskauda galvą, vargina migrena, bet ai – vėl išgersiu tabletę, praeis. Ne, nepraeis ir nežinia kuo virs. Visus mus veikia išorės toksinai, patenkantys iš užterštos aplinkos, viduje toksinai formuojasi dėl streso, nerimo, lėtinio nuovargio, infekcijų, bakterijų, žarnyno sutrikimų, parazitų. Visa tai kaupiasi, lašas po lašo – kaip lietaus vanduo statinėje, kai ji prisipildo, išteka per viršų, pavyzdžiui, autoimuninės ligos pavidalu. Pasitaikė etapų, kai jautėtės pervargusi, nemylėjote savęs, buvote apsileidusi? Buvau savikritiška, bet tai laikui bėgant išnyko. Ne todėl, kad labiau sau patinku, – tiesiog išmokau save priimti. Tai ateina ir su laiku, ir dėl saviugdos. Savo kūną gerai jutau visada, nes daug metų užsiėmiau menine gimnastika. Dar vaikystėje išmokau kontroliuoti: jei priaugsi svorio, trenerė visąlaik tą primins, artėjant varžyboms privalėsi susigrąžinti formą. Pamenu, susilaukus antro vaiko svoris nukrito greitai ir natūraliai – gal po kelių mėnesių buvau tokia pati, kaip iki gimdymo. Tačiau po kurio laiko kilogramai pradėjo augti. Suvokiau, kad taip neturėtų būti, ir bandydama su tuo kovoti įsisukau į emocinio valgymo ratą. Vieną dieną nevalgydavau nieko – būdavo iškrova, o kitą – persivalgydavau. Tai pavojingas ir slidus dalykas, nes peralkusi nebegalėdavau liautis valgyti. Buvo sunku psichologiškai – tiesiog nepavykdavo iš šios būsenos išsivaduoti. Su dviem mažais vaikais neturėjau daug laiko, bet pradėjau ieškoti informacijos, literatūros. Išnagrinėjusi ir supratusi problemą pamažu savarankiškai išsprendžiau. Viena padėjusių priemonių – išmesti svarstykles, atsiriboti nuo skaičių. Kuo jums nusikalto svarstyklės? Skaičiai nebūtinai atspindi esmę, juk, pavyzdžiui, sveria ir mumyse esantis vanduo. Tiesą sakant, dabar pažiūrėjusi to sunkaus etapo nuotraukas supratau, kad buvau puikios formos, bet kažkas buvo negerai su mąstymu ir įsitikinimais – tiesiog jaučiausi nelaiminga ir vis galvojau apie svarstyklių rodomus skaičius. Dabar, kai rengiuosi žiniomis dalytis su kitais, man smagu,
jog turėjau ir tokios, ir kitokios patirties, galiu ja remtis. Pavyzdžiui, vaistai dėl skydliaukės hipotiroidito man buvo paskirti iki gyvenimo pabaigos, bet holistiškai įvertinusi šią problemą galiu pasidžiaugti, kad pastarųjų metų sveikatos tyrimų rodikliai visiškai atitinka normą. Ateityje ketinate tapti sveikatos mokytoja – ši Amerikoje labai vertinama profesija angliškai vadinama health coach. Kodėl jums taip svarbu dalytis žiniomis ir patirtimi? Dėl natūralaus ir nuoširdaus noro dalytis ir padėti. Labai tikiu šių metodų nauda, žinau, kad galima pasiekti išties nuostabių rezultatų. Šiandien vis daugiau žmonių supranta, kad jų sveikata tiesiogiai priklauso nuo gyvenimo būdo pasirinkimo. Holistinės sveikatos ir integruotos mitybos mokytojų įgūdžiai gali būti puikus pokyčių katalizatorius. Čia ne gydymas, o profesionali pagalba, programų taikymas, mokymas, kaip subalansuoti organizmą, kad pats tvarkytųsi su problemomis. Tarkim, norinčiam mesti svorį nebūtinai tiks principas „mažiau valgyk ir sportuok”. Tai dažnai susiję su hormonų pusiausvyra, toksinais, virškinimo sutrikimais, emocijomis, tad reikia į problemą žvelgti giliau ir svarbiausia – asmeniškai. Studijų, į kurias gilinuosi, pradininkas dar prieš 30 metų pasiūlė vartoti du terminus: pirminė ir antrinė mityba. Pirmoji apibrėžia tai, kas yra už lėkštės ribų, kuo maitinamės iš vidaus, kas paskui duoda impulsą priimti sprendimus ir nulemia pasirinkimus, bet nelygu, koks kieno tikslas – sveikata, daugiau energijos, mažesnis svoris, odos problemų sprendimas. Santykiai, savirealizacija, fizinis aktyvumas, streso valdymas, miego sutrikimas – regis, tiesiogiai su maistu nesusijusios sritys – daro didžiulę įtaką viskam, kol nesame jų subalansavę. Mitybos pasirinkimui – taip pat. Sveikatos mokytojai pirmiausia turi pažinti žmogų, suprasti jo esmines problemas – galbūt tai emocinės traumos, tik tada gali formuoti individualiai pritaikytus, tinkamus pokyčių planus ir protokolus, kurie atves prie ilgalaikių pokyčių ir geresnės gyvenimo kokybės. Pati stengiuosi gyventi taip, kad būčiau sveika, energinga, gerai jausčiausi visomis prasmėmis, nes viską, ko mokausi, išbandau ir praktiškai.
21
Gyvenimas šiapus ir kitapus ekranų susipynęs vis labiau – internetu perkame, kalbamės, įsimylim ir skiriamės. O kartais virtualiose pievose gera tiesiog pabūti savimi...
Steb FOTOGRAFAS TOMAS KAUNECKAS @tomas_kauneckas
KŪRYBOS VADOVĖ AUSTĖJA JABLONSKYTĖ @austeja.jablonskyte STILISTAS LUKAS JUODIS @lukas.juodis JULIJOS ESTKO MAKIAŽAS @estkojulija ANŽELIKOS WOJC ŠUKUOSENA @anzelikawojc MODELIS AUGUSTĖ ABELIŪNAITĖ @msaugustina FOTOSESIJAI NAUDOTAS PREKES RASITE ELEKTRONINĖJE PARDUOTUVĖJE „SOULZ.LT”
22
PAVASARIS/VASARA ‘22
„SANDRO” ŠVARKAS, 395 EUR „WEEKEND MAX MARA” MARŠKINIAI, 165 EUR „WEEKEND MAX MARA” MEGZTINIS, 339 EUR „SANDRO” SIJONAS, 215 EUR „MANGO” AUSKARAI, 15,99 EUR <
uklai PAVASARIS/VASARA ‘22
23
„WEEKEND MAX MARA” KEPURĖ, 129 EUR „MANGO” AUSKARAI, 15,99 EUR „MAJE” MEGZTINIS, 195 EUR „SPORTMAX” KELNĖS, 279 EUR „SANDRO” RANKINĖ, 265 EUR „MANGO” AULINIAI, 119,99 EUR <
24
PAVASARIS/VASARA ‘22
„MAJE” PALAIDINĖ, 135 EUR „MAJE” SIJONAS, 175 EUR „MAJE” SUSAGSTOMAS MEGZTINIS, 235 EUR „WEEKEND MAX MARA” RANKINĖ, 339 EUR „MANGO” AUSKARAI, 15,99 EUR „MANGO” KAKLO PAPUOŠALAS, 19,99 EUR <
PAVASARIS/VASARA ‘22
25
„MAJE” SUSAGSTOMAS MEGZTINIS, 235 EUR „SANDRO” MARŠKINIAI, 225 EUR „MANGO” AUSKARAI, 15,99 EUR „MANGO” KAKLO PAPUOŠALAS, 19,99 EUR „WEEKEND MAX MARA” KELNĖS, 185 EUR „MANGO” AULINIAI, 119,99 EUR <
26
PAVASARIS/VASARA ‘22
PAVASARIS/VASARA ‘22
27
„SANDRO” GLAUSTINĖ SU PETNEŠĖLĖMIS, 95 EUR „SANDRO” KELNĖS, 225 EUR „MAJE” DIRŽAS, 75 EUR „SANDRO” RANKINĖ, 265 EUR „MANGO” AULINIAI, 89,99 EUR <
28
PAVASARIS/VASARA ‘22
PAVASARIS/VASARA ‘22
29
Mados balsas 30
iš Rytų TEKSTAS – DEIMANTĖ BULBENKAITĖ
Vasario vidurys, Niujorko mados savaitės įkarštis. Erdvioje salėje palengva vaikšto Svitlanos Bevzos, vienos iš garsiausių Ukrainos dizainerių, modeliai, aprengti Kijeve siūtais minimalistiniais drabužiais. Kritikai giria kolekciją ir stebisi, kiek daug mados ženklų iš Ukrainos pastaruoju metu žiba tarptautinėje mados scenoje: „Bevza”, „Ienki Ienki”, „Kseniaschnaider”, „Ruslan Baginskiy”, „bettter”... Ne paslaptis, kad mados žinovai net prenumeruoja ukrainietiškąjį „Vogue”, kad pirmieji sužinotų, kurie Rytų Europos talentai pretenduos į prestižinį LVMH prizą, lenksis Paryžiaus ar Londono mados savaitės publikai.
Po dešimties dienų Kijeve pranešama apie karą. Svitlanos Bevzos vyras Volodymyras, dirbantis diplomatu, rengiasi kamufliažinę liemenę ir išvyksta į frontą, ten padeda evakuoti Irpenės miesto gyventojus. Svitlana uždaro savo studiją. Dieną prieš prasidedant karui į Milano mados savaitę atvyko ukrainietiškojo „Vogue” mados redaktorius Vena Brykalinas. Jaunas vyras nežino, ar pasibaigus mados savaitėms turės kur grįžti, mat patekti į Kijevą beveik neįmanoma, artimieji skuba bėgti iš šalies. Per mados pristatymus Vena stebi ne podiumu einančius modelius, o naujienų srautą iš tėvynės. Vos užgesus ekranui telefonas vėl supypsi – bet naujienos iš Ukrainos kol kas negeros. Palaikydami Ukrainos mados bendruomenę dalijamės dizainerių, stilistų, fotografų, redaktorių žinutėmis, kurias jie paskelbė savo socialinių tinklų profiliuose. Daugeliui teko stabdyti veiklą, nakvoti metro stotyse, ieškoti būdų bėgti iš šalies. Sekime juos ir jų naujienas, kiek galime, remkime Ukrainą. Ir tikėkimės, kad visi vėl greitai susitiksime Kijevo ar Lvovo mados savaitėje, dalysimės naujausia Ukrainoje sukurta fotosesija ir džiaugsimės puikiomis ukrainiečių dizainerių kolekcijomis. Слава Україні!
PAVASARIS/VASARA ‘22
SUSIGRĄŽINK SPINDESĮ odai, kuri dėl raukšlių metamų šešėlių tapo blausi ir prarado natūralų švytėjimą Nauji SENSAI tyrimai rodo, jog raukšlių susidarymas daro įtaką odos švytėjimui. Šis kremas mažina dėl raukšlių susidarančius šešėlius ir odos blausumą bei daro odą švytinčią ir dailią tarsi šviesos nutviekstas šilkas.
Anti-Wrinkle and Radiance care
ABSOLUTE SILK ILLUMINATIVE CREAM
PAVASARIS/VASARA ‘22
sensaibeauty_lithuania
31
Prancūzė Marine Serre didžiumą apdarų kuria iš jau panaudotų medžiagų
32
PAVASARIS/VASARA ‘22
Nauja – tai gerai perkurta sena
TEKSTAS – DEIMANTĖ BULBENKAITĖ
NUOTRAUKOS – „VIDA PRESS”, „BETTER.US”, „BALENCIAGA” IR „MIU MIU”
Mada nemėgsta gręžiotis atgal. Kol vartote šį pavasario numerį, dizaineriai jau planuoja kitų metų vasaros kolekcijas, dėlioja skaitmeninės erdvės (angl. metaverse) strategijas ir skaičiuoja, ar verta savo kūrinius parduoti NFT formatu. Bet pamažu kuriamas naujas mados judėjimas, skatinantis iš ateities debesų nusileisti ant žemės ir pirma pagalvoti, ką jau esame sukūrę, panaudoję ir išmetę. Tad visai įmanoma, kad didžiausias mados proveržis laukia ne virtualios realybės erdvėse, o... tekstilės atliekų skirstymo centre.
PAVASARIS/VASARA ‘22
Ši „Miu Miu“ suknelė - iš vintažinių drabužių
33
N Nustebote? Labai gerai, bet žurnaluose turbūt ne kartą matėte madingą žodį „tvarumas”, mėgstamų prekių ženklų etiketėse radote tekstų apie perdirbtus plastiko butelius ir girdėjote dizainerių įsipareigojimų dirbti atsakingiau. Deja, dažnai tokie pareiškimai ir lieka tik pareiškimais, o kalbėti apie ekologiją tėra parašyti sau varnelę, kad pasakyta kas nors gero. Vis dėlto šįkart tekstas ne apie tuščias iniciatyvas, o apie tikrą mados industrijos poreikį radikaliai pergalvoti veiksmus. Gero lietuviško upcycling atitikmens dar neturime, tad siūlau vadinti „perkurta mada” – kai jau esamos medžiagos ar drabužiai panaudojami iš naujo ir sukuriamas naujas mados produktas. Vadinasi, vietoje naujo audinio pasirenkamas jau pagamintas: perdirbtas, likęs nuo kitų gamybos procesų ar buvęs kitu drabužiu, bet galintis tarnauti nauju pavidalu. Tokia praktika jokiu būdu nėra nauja – turbūt prisiminsite močiutes ir mamas, iš suplyšusios suknelės pasiūdavusias naują sijoną, palaidinę paversdavusias servetėle, o kelnes per valandą transformuodavusias į šortus. Tiesa, šiandien toks mąstymas daugeliui svetimas, mat nusipirkti naują daiktą dažnai gerokai pigiau, nei pataisyti ar perkurti seną. Kai siuvyklos paslaugos kainuoja 15, o naujus marškinėlius galima nusipirkti vos už 5 eurus, ekonominė logika ima viršų. Bet kainą vis dėlto sumokame kitais būdais – ypač stebėdami kintantį klimatą.
Tvarios mados organizacijos „Good On You” ir „Fashion Revolution” nuolat dalijasi naujausia mūsų vartojimo įpročių statistika. Pateiksiu kelis skaičius: nuo 2000-ųjų kasmet pagaminamų drabužių skaičius dvigubėja, 2014-aisiais pasiekė 100 mlrd. (taip, vienuolika nulių) vienetų, o dabar per metus pagaminama net iki 150 mlrd. naujų mados produktų. Kasmet perkame vis daugiau, tad ir industrija siekia pasivyti mūsų norus. Visgi skaičiuojama, kad kiekvieną sezoną apie 30 proc. naujai pagamintų drabužių lieka neparduota. Vieni keliauja į labdaros organizacijas, kiti – į rūšiavimo centrus, bet dar visai neseniai buvo normalu neparduotus likučius tiesiog sudeginti. 2017-aisiais atskleista, kad švedų greitosios mados milžinas „H&M” per metus sudegina apie 12 tonų neparduotos aprangos. Šiandien kai kurios Vakarų šalys tokius veiksmus jau draudžia, bet kas vyksta iš tiesų – nesužinosime.
MADOS INDUSTRIJA KASMET SUKURIA NET 92 MLN. TONŲ TEKSTILĖS ATLIEKŲ, IŠ JŲ 99 PROC. NIEKADA NEBUS PERDIRBTA AR PANAUDOTA IŠ NAUJO.
Svarbu ir tai, kad pirkdami daugiau turimus drabužius dėvime mažiau, – „Good On You” skaičiuoja, jog šiandien įsigytą daiktą dėvime 36 proc. rečiau nei prieš 15 metų. Nedidelės aprangos kainos ir greičiau besisukantis mados ratas tam sukuria puikias galimybes. Vis dėlto tai reiškia, kad su daiktais atsisveikiname greičiau – net 60 proc. įsigytų drabužių sąvartyne atsiduria vos per metus nuo pagaminimo. Taip mados industrija kasmet sukuria net 92 mln. tonų tekstilės atliekų, iš jų 99 proc. niekada nebus perdirbta ar panaudota iš naujo.
PERGALVOTI MADĄ Nei mados, nei kūrybos nesustabdysime – o ir nereikia! Mada yra natūrali kultūros dalis, ją kurti – tai fiksuoti, ką reiškia būti žmogumi čia ir dabar, suprasti, kokie norime ir siekiame būti. Bet visada yra „bet”. Mados industrija, 24 valandas per parą 7 dienas per savaitę tenkinanti mūsų užgaidas, pasiekė perkaitimo tašką. Todėl natūralu, kad „kurti” pamažu keičiasi į „perkurti”, o naujumas apibrėžiamas pagal dizainą, ne pagaminimo datą. Bene geriausias naujos mados logikos pavyzdys – daugelio jaunų dizainerių veikla. Dažnai negalėdami skirti lėšų brangiems naujiems audiniams jie medžiagų ieško tekstilės atraižų skyriuose, dėvėtos tekstilės parduotuvėse. Sujungiant skirtingas atraižas gaunamas naujas raštas, dekonstruojamas jau pasiūtas drabužis ir galvojamos naujos konstrukcijos. Viena žinomiausių upcycling’o šalininkių – prancūzė Marine Serre, jos drabužiai, puošti pusmėnulio emblema, trokštami visų – nuo madingiausių Paryžiaus stileivų iki atlikėjos Beyoncé.
Mados projektas „bettter” rūbus gamina iš to, ką randa fabrikuose ir turguose
34
Marine sako, kad jos karjera prasidėjo nuo medžiagų paieškos tekstilės konteineriuose, tad kurti drabužius iš to, ką įmanoma rasti ir sėkmingai panaudoti, atrodė natūralu ir normalu. 2017-aisiais laimėjusi prestižinį LVMH geriausio jaunojo dizainerio prizą ir gavusi solidžią finansinę premiją, Marine nusprendė savo verslo modelio nekeisti ir toliau kurti pasitelkdama
jau pagamintas nereikalingas medžiagas. Šiandien ji Paryžiuje turi 300 kvadratinių metrų ploto audinių sandėlį, ten 70 žmonių komanda kasdien peržiūri tūkstančius dėvėtų ar neparduotų gaminių iš fabrikų ir rūšiavimo centrų visoje Europoje. Beveik visus darbuotojus moko pati Marine, teigianti, kad šiuo metu daugiau nei pusė jos kolekcijos medžiagų panaudotos iš naujo, o kitos pagamintos iš perdirbtos tekstilės. Visą rūšiavimo procesą galima pamatyti dizainerės interneto svetainėje – ji net parodo, kaip iš senų šilkinių skarelių sukuria naujus marškinius, o iš virtuvinių rankšluosčių juostelių pina „medžiagą” švarkams. Įdomu, kad „Marine Serre” šiandien yra vienas žinomiausių jaunų prancūziškų mados ženklų, rikiuojamas šalia „Jacquemus” ir „Coperni”, verslas per penkerius metus tapo pelningas, o ryškūs, jaunatviški dizaino sprendimai rado pirkėją svarbiausiose pasaulio mados sostinėse. Šiuo metu „Marine Serre” sijonas kainuoja apie 450, palaidinė – maždaug 200, šilkiniai marškiniai – iki 600 eurų. Sakysite, kodėl tiek, jeigu medžiagos nenaujos? Paaiškinimas paprastas: nors žala gamtai mažesnė, audinių atranka ir paruošimas reikalauja daugiau laiko bei darbo, unikalių konstrukcijų kūrimas taip pat brangus. Galų gale dauguma Marine drabužių – vienetiniai, tad kito tokio tikrai nerasite.
PAVASARIS/VASARA ‘22
SURASTI LOBĮ TURGUOSE
Jei kada ieškojote tobulo „Celine” mados namų kūrybą primenančio kostiumo, veikiausiai sulaukėte patarimo užsukti į... vyrų skyrių dėvėtos aprangos parduotuvėje. Už šios minties prieš keletą metų „užsikabino” ir ukrainietė stilistė Julie Pelipas, pradėjusi perkurtos mados iniciatyvą „bettter” (stilizuotas angliškas žodis, reiškiantis „geriau”). Esminė „bettter” idėja – atrasti geriausius jau pasiūtus vyriškus kostiumus Ukrainos tekstilės turguose (o jų gausu visoje šalyje – nuo Kijevo iki Ivano Frankivsko), dairytis nereikalingų audinių kostiumus siuvančiuose fabrikuose. Paieškas pradėjo pati Julie, išmokusi ieškoti tinkamų kostiumų pagal savo ūgį (netoli 200 centimetrų!), pastaruoju metu jos komandą papildė ir būrys jaunų stileivų, puikiai žinančių, kur ir kaip rasti aukso vertės produkcijos. Tad „bettter” išskirtinumas – idėja bendradarbiauti su Odesos technologijų startuoliu „3DLook”, 2019-aisiais laimėjusiu LVMH inovacijų prizą. Kartu su jaunaisiais programuotojais Julie sukūrė algoritmą, kuris jau egzistuojantį kostiumą tiksliai nuskenuoja ir apskaičiuoja, kaip jį minimaliai pataisyti ir pritaikyti moteriškai figūrai. Taip ne tik taupomi ištekliai, bet ir galima išlaikyti „bettter” vizitine kortele tapusį kiek padidintą siluetą. Beje, „bettter” kostiumai nėra pigūs – vienas perkurtas atsieis nuo kelių šimtų iki beveik tūkstančio eurų. Šiandien panašūs projektai sparčiai kuriami daugelyje Rytų Europos šalių, kur veikia visai Europai drabužius gaminantys tekstilės fabrikai ir gausu profesionalių, kūrybiškų siuvėjų. Ukraina, Gruzija, Moldova, Rumunija – būtent čia vyksta įdomiausias ir didžiausias mados proveržis, jį pastebi bei vertina ir Vakarai.
„bettter” drabužiai iš elektroninės parduotuvės dingsta itin greitai
PAVASARIS/VASARA ‘22
Tiesa, derėtų paminėti dar vieną perkurtos mados centrą – Italijos viduryje, prie pat Florencijos, esantį mažytį Prato miestelį, iš kurio iškeliauja net 15 proc. visos perdirbtos pasaulio tekstilės. Ten įsikūrusios įmonės kasdien išrūšiuoja apie 25 tonas dėvėtų drabužių, juos suskirsto pagal spalvas ir medžiagos rūšis, tada skalbia, valo, smulkina ir sukuria naują perdirbtą pluoštą. Prato gyventojai juokiasi, kad prieš kelerius metus žodis „atliekos” skambėjo kaip įžeidimas, o šiandien pas juos skuba svarbiausi pasaulio dizaineriai ir klausia, kur įsigyti tų „atliekų” audinių.
35
PAŽADINTA PRABANGA Rimtu skatinimu peržiūrėti savo gamybos procesą dizaineriams tapo ir pandemija. Kai nutrūko kelionės į pasaulio audinių muges, o užsakymai vėlavo dėl uždarytų fabrikų, nemažai mados kūrėjų iš padėties sukosi naudodami tai, ką rado savo studijose. Stella McCartney, viena drąsiausiai apie klimato kaitą kalbančių kūrėjų, iš senų kolekcijų medžiagų likučių pasiuvo visą naują drabužių liniją. Mados namų „Balenciaga” dizaineris Demna iš nepanaudotų batraiščių sukūrė „raištelių kailio” paltus. „Viktor & Rolf” duetas savo aukštosios mados kolekcijai panaudojo ne tik medžiagų likučius, bet ir iš senų kūrybinių projektų likusį „Swarovski” krištolą. LVMH įmonių grupė, valdanti tokius mados ženklus kaip „Louis Vuitton”, „Dior”, „Celine”, „Fendi” ir „Givenchy”, net paskelbė naują iniciatyvą „Nona Source”, pradėtą kartu su grupe pažangiausių pasaulio aplinkosaugos ekspertų. „Nona Source” – nepanaudotų itin prabangių audinių likučių parduotuvė, kur aukštosios mados kolekcijoms pirktų medžiagų galima įsigyti su 70 proc. siekiančia nuolaida. Patys iniciatyvos autoriai sako, kad „Nona Source” audiniai – tai miegančiosios gražuolės, laukiančios kūrybingų rankų prisilietimo. 2021-ųjų pabaigoje savo perkurtos mados projektą pradėjo ir antrų rankų prabangos milžinė „The
RealReal”. JAV įsikūrusi kompanija nuo šiol siūlo ne tik dėvėtus prabangos produktus, bet ir specialią kolekciją „ReCollection”, sukurtą naudojant sugadintus garsiausių mados namų drabužius. Tai reiškia, kad „ReCollection” sudaro apie 60 vienetinių kūrinių, pasiūtų naudojant „Prada”, „Gucci”, „Celine”, „Alexander McQueen” drabužius, kuriems dėl būklės (dėmių, įplyšimų) buvo kilusi didžiausia rizika atsidurti sąvartyne. Taip ilgi paltai virto sijonų ir švarkų duetais, prabangūs megztiniai tapo madingomis braletėmis, vilnos kelnės – mini suknelėmis. „ReCollection” linijos daiktai kainuoja nuo maždaug 180 iki 650 eurų. Vis dėlto bene gražiausią idėją sugalvojo mados novatorė, viena intelektualiausių šių dienų dizainerių Miuccia Prada. Pastaruoju metu skirianti itin daug dėmesio antrajai savo mados linijai „Miu Miu”, ponia Prada nusprendė pasiūlyti visiškai perkurtų suknelių kolekciją. Dizainerė pasakojo jaunystėje dažnai dėvėjusi mamos vintažinius radinius, tad aistra kokybiškam senam daiktui išliko stipri visą gyvenimą. Specialią „Miu Miu” kolekciją sudaro net 80 suknelių, pasiūtų iš vintažinių, nuo ketvirtojo iki aštuntojo dešimtmečio pagamintų ir vintažo salonuose skirtingose šalyse rastų daiktų. Visi modeliai atitinka modernų „Miu Miu” dizainą, bet skleidžia ypatingą aurą – šie drabužiai jau turėjo gyvenimą, tačiau paruošti nugyventi dar bent vieną.
„Balenciaga” šiam švarkui panaudojo nuo gamybos likusius sportbačių raištelius
NESTOVI VIETOJE IR LIETUVA Kaip šiandien galite prisidėti prie perkurtos mados judėjimo? Lietuvoje jau turime nemažai dizainerių ir mados kolektyvų, žengiančių koja kojon su tvarumo tendencijomis. Tarp jų – lėtosios mados projektas „Upcycled by LT”; dizaineris Thomas Bara ant „Mados infekcijos” podiumo pristatė perkurtą „Lelijos” fabriko produkciją. Naudodama perkūrimo metodą, pirmąją kolekciją sukūrė ir pasaulyje žinoma Urte Kat, o dabar instagrame dėmesio sulaukia ir projektas „Behind Curtains”, mados gurmanus sudominęs drąsia dekonstrukcija, klasikinių ir džinsinių švarkų kombinacijomis.
SVARBU PRISIMINTI, KAD GERIAUSI IR TVARIAUSI SPRENDIMAI LAUKIA... JŪSŲ PAČIŲ SPINTOSE.
36
Svarbu prisiminti, kad geriausi ir tvariausi sprendimai laukia... jūsų pačių spintose. Ilgiau dėvėdami tai, ką jau turime, vartosime mažiau, o perkurdami pabodusius ar sugadintus daiktus (geriausia – su profesionalaus siuvėjo pagalba) turėsime ne tik gerą istoriją, bet ir unikalų sprendimą. Juk nauja – tiesiog gerai perkurta sena, ar ne?
PAVASARIS/VASARA ‘22
PAVASARIS/VASARA ‘22
37
38
PAVASARIS/VASARA ‘22
Įsipatoginti savyje, jaustis pakankamam, turėti tvirtą stuburą, mokėti sau padėkoti ir atleisti šiandien yra prabanga. Tai skamba paprastai, kol pamėgini pritaikyti realybėje. Sau, ne patarti kitam. Renginių ir komunikacijos agentūros „,Olive. Gyva komunikacija“ bendraturtė Agnė GRIGALIŪNIENĖ šito mokėsi ilgai, o tame kelyje ir verkė, ir juokėsi. Iš prigimties atvira, drąsi ir mylinti gyvenimą, siekianti kuo geresnės jo kokybės sau ir aplinkiniams, ji domėjosi psichoterapija, išbandė jogą, kvėpavimo praktiką, maudynes lediniame vandenyje ir net susipažino su daug kam magiškai skambančia gamtos medicina. Ar nurimo?..
Reikėjo sau pačiai atsakyti, kas esu
A TEKSTAS – DALIA MUSTEIKYTĖ
NUOTRAUKOS – „SHOT BY LUKAS”
Agne, kada prasidėjo tavo ramybės, taikos su savimi ar įsipatoginimo savyje – visi apibūdinimai tinkami – paieškos? Nuo pandemijos. Ačiūdie, ji lyg eina į pabaigą, bet padarinius jausime dar ilgai. Visam pasauliui tai suteikė be galo daug skausmo, bereikalingai nusinešė gyvybių. Aš, kaip renginių organizatorė, kartu su visa kultūros ir pramogų industrija likau be darbo. Mes pirmieji buvome uždaryti, mūsų paskutinių veikla bus visiškai atlaisvinta. Gerai atsimenu momentą, kai viskas sustojo. Tada su agentūra buvome
PAVASARIS/VASARA ‘22
pasiekę tokį lygį, kad darbus planavome kone metus į priekį. Ir staiga per savaitę – stop. Iš pradžių džiaugėmės, kad po ankstesnių labai intensyvių metų pagaliau pailsėsime, manėme, jog viskas truks trumpai, pabūsime sodybose, soduose su vaikais, pabaliavosim, ką tik norim, padarysim ir vėl bus gerai. Bet kai užsitęsė, ne tik man – daugybei žmonių kilo klausimas: tai kas gi tu esi? Ko gero, kilo dėl to, kad buvome pripratę labiausiai sieti save su profesija. Į šį klausimą mėginau atsakyti įvairiausiais būdais. Vienas jų – psichoterapija. Dabar juokauju, kad baigiau
universitetą apie save, nes dvejų metų nenutrūkstama terapija yra labai nelengvas, nepaprastas, skaudus, kai kada labai juokingas, jei esi autoironiškas, savęs pažinimo procesas. Pradėjusi apie šią patirtį kalbėti sulaukiau žinučių, kaip svarbu, kad tai darau, nes psichoterapija daug kam dar yra savotiška stigma. Kiti prašė rekomenduoti specialistę – taip sužinojau, kad norinčių patekti pas mano psichoterapeutę Ramunę Ruseckienę, kaip ir daugybę jos kolegų, laukia didžiulės eilės. Tai ir bloga žinia, ir gera. Bloga, nes prisikasti iki
39
patikimo specialisto sudėtinga. Gera, nes žmonės suprato, kad savo vidų reikia tvarkyti. Nieko naujo nepasakysiu: visas traumas atsinešame iš vaikystės, o paskui su jomis turime gyventi. Vieni tvarkosi nenorėdami perduoti savo vidinių ir išorinių skausmų, kartais ir šiukšlių kitam, kiti sau meluoja ir nesitvarko, treti užsidaro ir būna vieni. Priklausau tai grupei, kuri imasi vidinio sanitaro darbo. Tą daryti yra daugybė būdų. Man padėjo miškai, šaltas vanduo, įvairi kvėpavimo terapija. Žmonės aplinkui kalba apie gamtos mediciną, šamanus, keliones į Amazonę, ajavaską, San Pedro kaktusus, magiškuosius grybus ir panašius dalykus. Jie ieško, nes nori tiesiog patogiai jaustis su savimi. Jau nekalbu apie laimę. Dukra man priminė labai gerą tą būseną apibūdinantį žodį: kai vakare abi ruošiamės ką nors skaityti ar žiūrėti serialą, ji rangosi šalia manęs sakydama: „Palauk, mamyte, aš įsipatoginsiu.” Dažnam dabar atsirado poreikis būtent įsipatoginti, nes suprato, kad ne pinigai, karjera, dideli namai teikia didžiausią džiaugsmą. Kartais nebedžiugina ir be galo gražios, įdomios, turiningos kelionės, juk į bet kurį pasaulio kraštą vyksti pats su savimi. O jei su savimi jausiesi nepatogiai, ką gero ten atrasi? Turėjau daug kur pabūti, netekti galimybės išdidžiai kalbėti apie savo profesiją, gražius renginius, sukurtą turinį, savo ir komandos kūrybiškumą, didelius ir daug pasiekusius klientus, A kategorijos verslą. Turėjau nusiauti labai gražius batus, įsipatoginti į „trilitrinius” ir išeiti į mišką. Tada po daug mėnesių darbo su savimi pasijutau gerai. Kažkas manęs klausė: „Tai kaip dabar gyveni?” Išties – žymiai patogiau, nes išsigydžiau nemažai skausmų. Supratau savo elgesio modelį, nesaugumo priežastis, jas prisijaukinau ir priėmiau. Nebeplaku savęs už klaidas, į viską stengiuosi žiūrėti kaip į pamokas. Ne visada pavyksta, bet – vis dažniau. Ir vietoje gražių batelių medžioju tokį apavą, su kuriuo patogu vaikščioti po pelkynus. Kad būtų ir kojoms šilta, ir vandeniui nepralaidu. Tokį radau ir dabar esu labai laiminga. Nemenka transformacija per porą metų? Matyt, į tai ir anksčiau pamažu ėjau.
40
Išties iš vakarėlių liūtės tapai naminė, eini daug kilometrų per kemsynus, daug ką šiurpini nuotraukomis iš žiemos maudynių. Tas „vakarėlių liūtės” apibūdinimas veda iš proto, bet tebūnie – iš dainos žodžių neišmesi (šypsosi). Apibūdinti šį virsmą vienu sakiniu lengva, bet KIEK man reikėjo visko pereiti, kad jis įvyktų, su kokiomis nesaugumo būsenomis susitaikyti, nebepykti ant savęs, kad pagaliau nurimčiau! Kai pasitaiko sena televizijos laida su manimi ar koks interviu, pažiūriu ir tikrai dėl nieko nesigailiu – apskritai mažai dėl ko gailiuosi, bet pagalvoju, kad žmonėms svarbu prisidengti keisčiausiais dalykais, pradedant karjera, baigiant gyrimusi savimi ar savo vaikų pasiekimais, daiktais ar namais. Visi tuo dangstomės manydami, kad pabėgsime nuo savęs. Dalis gal ir pabėgs. Man reikėjo daugiau. Vidumi jaučiau, ko. Reikėjo sau pačiai atsakyti, kas esu, – vienu žodžiu. Koks tai žodis? „Žmogus”. Aš esu žmogus. Ir geras, ir blogas, klystantis ir mylintis, dar – mokantis visa širdimi džiaugtis gyvenimu.
Juokauju, kad baigiau universitetą apie save, nes dvejų metų nenutrūkstama terapija yra labai nelengvas savęs pažinimo procesas.
Rasti atsakymus, atleisti sau ir nesureikšminti paprastų dalykų padėjo tik psichoterapija? Gal su metais ir šiaip į daug ką imame žvelgti paprasčiau? Sutinku, kad ir metai daro savo. Bet man šis laikas nelengvas, nes sūnus jau beveik suaugęs, netrukus pradės gyventi savarankiškiau ar visai savarankiškai. Turiu suvokti, kad tuoj reikės paleisti pirmagimį, pratinuosi ir prie minties, jog kada nors – labai labai norėčiau, kad tai nutiktų kuo vėliau, – turėsiu paleisti ir tėvus. Mūsų santykiai itin spalvingi, su abiem jaučiu stiprų ryšį. Jau kuris laikas rūpinuosi jų sveikata, visko klausinėju, jie sutartinai mane gesina: „Ar žinai, kada mes gimėm? Ko iš mūsų dar nori?” Tik dabar pradėjau suprasti, kad jie teisūs. Suvokiau tam tikrų dalykų, kurie artimam žmogui palengvintų gyvenimą, ilgai nepirkusi tik dėl to, kad pati negalėjau pripažinti, jog kai kas kasdienybėje jam gali būti sunkiau. Kai tai pripažinau, gerokai palengvėjo. Apskritai labai svarbu pripažinti viską: kad eis netobulas, kad gali būti piktas savo tėvų vaikas, ne pati geriausia žmona, mama, sesuo. Tada imi lengviau kvėpuoti, nes supranti, kad esi tik, o kartais ir net žmogus. Kad esi
normalus. Dabar, kai padedu artimiems, o sūnus netrukus bus pirmakursis, kartais atrodo, jog gyvenimas plėšia per pusę – bandau ir ten, ir kitur spėti. Gink Dieve, nesiskundžiu, nors būna labai nelengva. Kita vertus, dėkoju likimui ir Dievui, kad dar yra galimybė pabūti tiek su tėvais, tiek su vaikais. Savo metų privalumą taip pat suprantu: jau turiu kantrybės, atjautos, patirties – ir darbo, ir asmeninės. Kita vertus, dar galiu būti linksma, optimistiška ir labai poliotna. Gražus tas amžius po keturiasdešimties – žmogus ir jaunas, bet jau – kito žodžio nerandu – nebedurnas. Kiekviename kelyje būna krizių. Ar tavajame psichoterapijos kelyje jų pasitaikė? Vis geriau pažindama, save priėmei visokią? Nenorėjai terapijos mesti, pasiųsti savęs ir psichoterapeutės kur nors tolėliau? Kai atėjau pas Ramunę, išgyvenau didelę vidinę krizę. Galiu palyginti su televizijos projektu „Žvaigždžių duetai”, jis mane taip nuvargino, kad užkniso meluoti, ieškoti kokios nors pozos atliekant dainą. Tada pradėjau dainuoti. Ir visai neblogai. Visi sakė: „Štai ko tau reikėjo!” Pavargti. Terapija – irgi tam tikra scena, perėjau visus jos etapus. Kadangi buvau pavargusi nuo savo kaukių, labai norėjau nusimesti. Kūrybinis darbas mane išmokė daug ką vizualizuoti. Ir šįsyk buvo toks jausmas, kad nuo manęs krinta tinkas, restauratoriui kai kur teko valyti jį šepetėliais, kalti kaltukais, kol prisikasė iki originalo – pačios manęs. Akimirkos, kai jautiesi tikras ir elgiesi, kaip iš tiesų nori, itin saldžios, bet kasdienybėje tai reikia nuolat praktikuoti, o būti visiškai atviram ne visuomet lengva, kita vertus, koks paradoksas, juk tiesa ir atvirumas gyvenimą turėtų daryti paprastą. Buvo momentų, kai supykdavau ir ant terapeutės. Tada ji juokdavosi. „Kodėl jūs juokiatės?!” – „Labai dėl jūsų džiaugiuosi, nes mažai žmonių pasako, kad supyko ant savo terapeuto. Kiti būna malonūs arba nutyli, o jūs klojat atvirai.” Aš tikrai su ja susipykau. Ir ne kartą. Keistai skamba, kai sakai ne „mes susipykome”, bet „aš susipykau”. Man atrodo taip: ar tai būtų terapija, kitokia praktika, ar paprasčiausia gyvenimo situacija,
PAVASARIS/VASARA ‘22
Kažkas manęs klausė: ”Tai kaip dabar gyveni?“ Išties – žymiai patogiau, nes išsigydžiau nemažai skausmų.
mes visada esame vieni. Ir viską padarome patys sau. Protas, ego visada kiša pagalius į ratus, verčia galvoti, o kaip į tavo veiksmus reaguos kitas, trečias žmogus? Jei jau taip svarbu, imk ir paklausk, liaukis įsivaizduoti, nes tie įsivaizdavimai – tik tavo. Tavo vieno. Grįžtant prie terapijos etapų – iš pradžių bėgdavau ten liežuvį iškišusi, ateidavau penkiolika minučių anksčiau ir sėdėdavau už durų. Tarp kitko, pradžioje ilgai neverkiau, bet kai pradėjau, žymiai palengvėjo. Tada buvo laikas, kai imdavau galvoti, ką čia pasakysiu, – lyg truputį nuobodu, lyg ir šiaip viskas neblogai. Terapeutei pasakiau, kad gal viskas – per ramu, o ji paaiškino: „Jūsų reikalas, ar eisite toliau. Tik noriu pasakyti, kad klasikinė terapija baigiasi tada, kai abu – ir specialistas, ir pacientas – tai pajunta. To dar
PAVASARIS/VASARA ‘22
41
nepajutau.” Kol tiek pati sau, tiek garsiai bambėjau, kad „nuobodu ir per ramu”, ji tęsė: „Atėjote prislėgta vienų emocijų, paskui buvo euforija, vėliau kilo kitokių emocijų, gal imkit ir pabandykit kurį laiką pagyventi lygiai? Be euforijos kalnų ar didžiausių emocinių bėdų. Pabandykit priimti gyvenimo nuobodulį.” Man buvo toks šokas! Ir iššūkis. Pagalvojau: na, gerai jau, pabandysiu... Ir iki šiol gyvenu. Ginkdie, mano gyvenimas nėra nuobodus! Bet jo kokybė kitokia. Turiu daug laiko kultūrai, knygoms, vaikams, miškams, nes mūsų darbai tik po truputį grįžta prie įprasto tempo. Jaučiuosi prisirpusi idėjų, renginių konceptų, laukiu pokalbių su klientais ir nuostabiausiais kolegomis, kūrybininkais. Pagavau to nuobodulio kampą! Į viską vis dažniau reaguoju ramiai. Kartais net džiaugtis norėtųsi labiau, stipriau. Suprantu, kokia laimė turėti vidinį stuburą – jausti savivertę, kai iš pusiausvyros neišmuša nei dramos, nei aštresnės situacijos, nes vis geriau moki kitam žmogui gražiai nubrėžti ribas. Neprisileisti visko taip arti. Dabar išklausau ramiau, nepuolu pūsti akių, ko nors mokyti, isteriškai juoktis ar verkti. Ta ramybė tikrai susijusi su terapija. Kai po susitikimo dėkodavau, Ramunė sakydavo: „Jūs dėkokite sau.” To vis dar mokausi.
Gražus tas amžius po keturiasdešimties – žmogus ir jaunas, bet jau – kito žodžio nerandu – nebedurnas.
Vien psichoterapijos nepakako, jei tuo pat metu griebeisi ir kvėpavimo, jogos, meditacijos, ėjai laukais ir miškais? Visos praktikos – nuo jogos iki lankymosi pas šamanus – turi daug bendro: kvėpavimas yra stiprus ginklas tvarkantis su savimi. Paprastas pavyzdys: kai susijaudiname, jis tampa negilus ir tankus. Daugybėje literatūros rašoma, kad jei kilusį stresą įstengiate suvaldyti, vėl kvėpuoti giliai, pilvu – kaip kūdikis ar dainininkas, jums nebaisios jokios situacijos. Tą sakau atsakingai, nes žinau, kaip pasikeičia buvimas lediniame vandenyje, jei pavyksta taisyklingai kvėpuoti. Apie tai šneka pasaulinių bestselerių autorius Wimas Hofas. Kvėpavimo mokytojų yra daug, apie tai galite kalbėti su jogais, šamanais, psichoterapeutais ir kitais tradicinės medicinos atstovais. Visi pasakys, kad kvėpavimas visiškai suvaldo mūsų būseną, tiesiog reikia su savimi dirbti.
Visur ėjau degdama noru atverti širdį, nuraminti protą ir suprasti, kad esu pakankama. Kodėl kartais darkomės visomis prasmėmis – atkakliai siekiame karjeros, maivomės dėl išvaizdos ar kitų dalykų? Dabar man atrodo, kad tiesiog patys sau nesijaučiame pakankami. Nes kai esi daugmaž pakankamas, nieko nebereikia įrodinėti. Nebėra prasmės. Anksčiau labai labai norėdavau dėmesio, dabar suprantu, kodėl. Pirmiausia man stigo dėmesio sau, meilės sau. Dabar su savo pačios atradimais pildosi kitų žodžiai: terapeuto, mano dvasinio vadovo, žmonių, einančių dvasinių atradimų keliu. Visi sutartinai teigia, kad svarbiausias pats sau turi būti tu. Tik tu. Kai esi nurimęs, pilnas meilės, tikėjimo – kuo betikėtum, – dėmesį artimiesiems, draugams, šeimai, vaikams, tėvams dalini iš gausos, o ne iš dėmesio stokos. Kai turi vidinę gausą, tavęs nebeveikia jokie paviršutiniški dalykai, tarsi įgyji giluminį matymą, intuityviai atskiri, kas svarbu, o kas – ne. Visi galime smarkiai užgauti vieni kitus. Nesenas pavyzdys: per Kalėdas nuvežiau keletą dovanų savo griežtajam tėčiui – kvepalus, kurie jam patinka, rinkinį papildų sveikatai stiprinti. Kvepalais jis apsidžiaugė, o dėl papildų pakomentavo: „Čia tai šiukšlės.” Jei taip būtų pasakęs prieš terapiją, būčiau nutylėjusi, išsivežusi namo nemalonų jausmą ir kelias dienas apie tai galvojusi, guodusis vyrui, kaip galėjo man taip pasakyti, juk stengiausi, linkėjau gero. Dabar nusišypsojau ir, nesakiusi nė žodžio, pradėjau leistis laiptais su papildų maišeliu rankose. „Kur eini?” – „Nešu šiukšles.” Jis suprato, kad tas negražus žodis manęs nepalietė, nes tai – jo emocija, aš norėjau rūpintis jo sveikata. Pradėjo juoktis. Maišelio neišmečiau, smalsu, gal vis dėlto naudoja?.. Tokių situacijų nutinka kasdien, nelygu, kiek jas įsileidžiame. Galiausiai man svarbi ne situacija, o reakcijos į ją. Kur sutikai savo dvasinį mokytoją? Pasaulyje jų dabar daug, bet tikrų ir iš prigimties mylinčių žmones mažai. Aš sutikau tokį, kuris gilinasi į gamtos mediciną ir užsiima įvairiomis praktikomis, dalyvavau jo
vedamoje konsteliacijoje*. Mačiau, kaip veikia šis mokslu nepaaiškintas metodas, kuris gydo didžiausias traumas ir žaizdas, stebėjau, kaip visi, turėdami gerą konsteliacijos vedlį, gyja. Žmonės ateina kaip bailūs sužeisti žvėriukai, nepakeldami akių, o po kelių sesijų jau pajėgia normaliai bendrauti, būti. Tai grupinė praktika: dalyviai susėda ratu, vedlys, žinodamas, kad patyrėte, pavyzdžiui, vaikystės traumą dėl tėvo ir motinos, pradeda gydyti. Visiškai svetimi ir nežinantys istorijos žmonės energijos rate tampa tuo tėvu ir ta motina. Neįmanoma paaiškinti, bet išties žodžiai patys pradeda veržtis iš burnos. Man buvo skirtas vienos merginos vaikystėje vaidmuo. Staiga ėmė krėsti baisus šaltis, dusau, mačiau tik tamsą ir kartojau: „Šalta geležis, šalta geležis.” Šalia esanti moteris, per konsteliaciją tapusi jos mama, vis sakė: „Nieko nesuprantu, nieko nesuprantu.” Paaiškėjo, kad mama buvo alkoholikė, dukrą palikdavo su patėviu, tas ją smaugdavo ir prievartaudavo, štai kodėl dusau. Šalta geležis ir tamsa – dėl to, kad kartais pasigėrusi mama mergaitę palikdavo kieme ir ji nakvodavo ant sūpynių. Aš tai jutau, apie tai kalbėjau, bet tikrai nežinojau istorijos. Kai patiri tokių protu nepaaiškinamų dalykų, supranti, kodėl daugybė žmonių visame pasaulyje domisi įvairiausiomis praktikomis, gamtos medicina, šamanais, kurie tūkstančius metų gydo augalais iš gamtos. Tada imi žiūrėti filmus apie tai, kas dedasi mūsų smegenyse, kaip įvairūs natūraliai augantys grybai, kuriuos žmonės nuvertino ir naudoja linksmintis – Amsterdame tai legalu, – gydo depresiją, alkoholizmą ir daug kitų bėdų. Tikrai suprantu ieškančius ir besigriebiančius visų metodų. Kai namuose niekas neklauso, aplinka šalta, nueiti pas psichoterapeutą jie bijo, tad stengiasi rasti būdą sau padėti. Kita vertus, susidariau nuomonę, kad su šiais metodais reikia būti atsargiam, o psichoterapeutus, dvasinius mokytojus ir praktikas rinktis itin apdairiai. Kai atsiveria vidus, viskas tampa labai jautru, tad svarbu, jog žmogus šalia būtų patikimas. Greta manęs ilgiausiai buvo psichoterapeutė – itin gerą energiją skleidžiantis žmogus ir puiki specialistė. Kai tą žinai ir pasitiki, kitas savo įžvalgomis
* Konsteliacija – praktinės psichologijos metodas, leidžiantis rasti ryšį tarp to, kas dabar vyksta žmogaus gyvenime, ir to, kas vyko jo šeimos, giminių, protėvių gyvenimuose, nustatyti tų įvykių įtaką likimui. Taikant šį metodą, per trumpą laiką įmanoma rasti problemų kilmę ir pasukti viską norima kryptimi.
42
PAVASARIS/VASARA ‘22
Nebeplaku savęs už klaidas, į viską stengiuosi žiūrėti kaip į pamokas. Ne visada pavyksta, bet – vis dažniau.
tavo vidų atrakina taip, kad dar daugiau pūlių išbėgtų. Kartais net pyksti, kad tiek daug, bet kartu supranti: viskas tam, kad būtum dar sveikesnis. Klausiu ne apie psichoterapiją, bet apie atsivėrimus per konsteliaciją. Jie vyksta be papildomų priemonių? Konsteliacijoje dalyvauja visomis prasmėmis blaivūs žmonės, nereikia jokių dirgiklių, pakanka gero vedlio energijos – ir jie nepaaiškinamu būdu atsiveria. Kadangi esu smalsi, domėjausi augalų terapija, apie tai kalbėjau ir su įvairaus amžiaus psichoterapeutais. Dabar auga karta, kuri mano, jog klasikinę psichoterapiją galima derinti su gamtos medicina. Nes ir vienos, ir kitos tikslas tas pats – žmogaus dvasinė sveikata.
Daugybė gamtos medicinos metodų pas mus dar ilgai bus už ribos. Jie priimtini ir tradiciniai atogrąžų miškuose, patikrinti per tūkstančius metų. Vakarų kultūroje šiandien apie tai žiūrime filmus: serialai „The Mind, Explained”, „Fantastic Fungi” sukurti remiantis moksliniais tyrimais, pateikia mokslininkų informaciją. Gerai tai ar blogai – parodys laikas. Šis metas ypač sunkus mums visiems, juk gyvename baisaus karo ir galimo pasaulinio karo akivaizdoje. Dabar visa, kas žmogiška, išjausta, kas iš meilės, švaru – tampa dar svarbiau. Galite mane vadinti naivia, bet vis tiek tikėsiu, kad gėris, meilė sau ir kitam mūsų pasaulį išgelbės. Klausimas tik, kokia bus to kaina.
PAVASARIS/VASARA ‘22
P. S. Interviu imtas iki karo. Vis dar keista tai ištarti garsiai. Nusprendėme pokalbio nekoreguoti, nes kalbu apie taiką, kuri dar svarbesnė dabar – tiek su savimi, tiek mūsų trapiame pasaulyje. Šiandien, kai rašau post scriptum, išgyvename dvyliktą karo dieną. Šios dvylika karo dienų buvo vienos prasmingiausių gyvenime: mūsų aktyvių Lietuvos moterų judėjimas, protestai, peticijos ir visos pastangos garsiai sakyti NE smurtui, nekaltų žmonių žudymui ir karui. Bet svarbiausia – padėti žmonėms. Į savo namus priėmėme šeimą – šešis vaikus ir jų nuostabią mamą Anną,
kuri aštuonerius metus karo sąlygomis gyveno Donbase. Per akimirką mūsų šeima išaugo bent kelis kartus. Gerai. Juk dabar svarbiausia – būti su savais. Laukia tirštas ir brangus laikas drauge. Laukia laikas, kai kiekvieną sekundę bandysime išsaugoti mažylių vaikystę. Arba tai, kas iš jos liko. Dar svarbiau – bandysime išsaugoti taiką savo ir vaikų širdyse. Juk gyvename nuogos tiesos laiku. Slava Ukraini! Laisvės linkėdama – Agnė
43
KŪRYBIŠK kaip daugiabriaunis deimantas
P
Specialiai KUKLAI iš Londono – VIDAS RACHLEVIČIUS
Pradžioje pažvelkime į temą iš toliau. Prabanga dažniausiai siejama su brangiomis ir rafinuotomis prekėmis bei paslaugomis, kurių kaina ir savybės laikomos perteklinėmis ir nereikalingomis. Prabangą sunku tiksliai apibrėžti, nes jai daro įtaką įvairūs veiksniai, jos reikšmė skiriasi priklausomai nuo laiko, erdvės ir konkretaus ekonominio, socialinio bei kultūrinio konteksto. Prekes ir paslaugas vieni laiko socialiai nereikalingomis, o kitiems jos yra sudedamoji gyvenimo būdo ir vartotojo krepšelio dalis. Tačiau globaliame pasaulyje prabanga susiduria su iššūkiu: ji privalo būti tarptautinė ir vienodai pripažinta tiek Italijoje, tiek Britanijoje ar Lietuvoje. Ilgą laiką prabanga buvo siejama su statusu, išskirtinumu ir turtu. Tai išliko, bet naujosios prabangos koncepcija įgavo ir kitų atspalvių, kurie atspindi ne dizainerių ar mados kritikų požiūrį, o vartotojų – galutinių arbitrų gyvenimo būdą ir vertybes. Šiuolaikinė prabanga derina stilių ir esmę, kokybę ir socialinę atsakomybę, naujausias technologijas ir
autentiškumą. Nors matome ir ryškių prieštaravimų: naujosios prabangos ideologai teigia, kad tai nėra „tiesmukas demonstravimas”, tačiau beveik visi garsiausi mados namai ant krepšių, marškinėlių, striukių, sportinių batelių ir net paltų uždėjo milžiniškus logotipus. Prabangos sektorius labai dinamiškas ir sparčiai keičiasi, o inovacijos tapo būtinumu. Pagrindinis jų variklis kūrybiškumas – gebėjimas generuoti ir įgyvendinti originalias idėjas. Daugelis iš mūsų tam tikra prasme esame kūrybingi, ir tas kūrybingumas pasireiškia įvairiomis formomis. Bet kūrybiškumas mene ir versle – ne tas pats. Versle idėja turi būti įdomi, praktiška, o svarbiausia – įgyvendinama, nes daiktą reikės pagaminti ir parduoti. Inovacijos ir kūrybiškumas keičia ir daiktus, ir potyrius. Esminis iššūkis, su kuriuo dabar susiduria garbingą istoriją skaičiuojantys prekių ženklai, yra būtinybė subalansuoti tradicijas ir inovacijas. Pelnyti naujojo prabangos vartotojo
palankumą nepažeidžiant savo šimtametės DNR – didžiulė problema daugeliui prekių ženklų. Matome pavyzdžių, kad kai kurie žinomi prabangos prekių ženklai tiesiog atsirėmė į sieną ir mano, jog naujovės jiems kelia egzistencinę grėsmę. Tačiau kiti sugeba labai meistriškai sujungti tradicijas bei inovacijas ir sukuria milžinišką naują vertę. Pavyzdžiui, šveicarų laikrodžių pramonės grande dame „Patek Philippe”, minėdama 175 metų jubiliejų, pagamino horologijos klasikos šedevrą „Grandmaster Chime”, jo kaina – 2,3 mln. eurų. Vien kuriant ir gaminant šį laikrodį išduoti šeši patentai. Tai puikus pavyzdys, kaip produkto gamyba susijusi su sudėtingu inovacijų procesu ir kaip kūrybinės idėjos transformuojamos į naujas technologijas, techninius ir estetinius sprendimus. Kūrybiškumas ir inžinerija Su Christianu Knoopu, šveicarų manufaktūros „IWC Schaffhausen” kūrybos direktoriumi, ne kartą esame susitikę ir kalbėjęsi laikrodžių
„Šiais laikais laikrodžio kūrimo procese dalyvauja dizaineriai, mechanizmų ir korpusų inžinieriai, naujų medžiagų, rinkodaros ir pardavimo specialistai”, – sako Christianas Knoopas, „IWC Schaffhausen” kūrybos direktorius. © IWC Schaffhausen
Labai efektingas ir kietas „IWC Big Pilot’s Watch Top Gun Edition Mojave Desert” keraminiu korpusu. Šis modelis rezervuotas tik lojaliems IWC klientams, o užsisakius reikia laukti maždaug metus. © IWC Schaffhausen
44
PAVASARIS/VASARA ‘22
KUMAS – Kūrybiškumas – prabangos pramonės varomoji jėga, tačiau aukštoji horologija – ne poezija, tapyba ar teatras, čia yra daug ribojimų. Apie kūrybiškumą šiame labai specifiniame sektoriuje kalbuosi su trijų skirtingų šveicarų laikrodžių manufaktūrų atstovais – Christianu Knoopu, „,IWC Schaffhausen“ kūrybos direktoriumi, Marie-Laure Cérède, „,Cartier“ laikrodžių padalinio kūrybos direktore, ir Maximilianu Büsseriu, ,„MB&F“ kūrybos direktoriumi. laikrodžiai tarnauja ne vienai kartai. Dėl tokio daikto ilgaamžiškumo dizaineriams tenka subtili užduotis į naują dirbinį integruoti ir istoriją, ir paveldą, ir inovacijas, o didžiausias iššūkis – sukurti produktą, kuris išliks estetiškai aktualus ilgą laiką. Rinkoje yra nemažai labai ekstravagantiško dizaino pavyzdžių, tačiau IWC orientuojasi į kokybę ir ilgaamžiškumą.
Naujasis IWC bestseleris „Big Pilot’s Watch Monopusher Edition Le Petit Prince”. Chronografas valdomas vienu mygtuku, integruotu į prisukimo karūnėlę. © IWC Schaffhausen
„IWC Schaffhausen” istoriją skaičiuoja nuo 1868 metų, jos laikrodžiai turi labai aiškią DNR, todėl naujų modelių kūrybos procese yra nemažai apribojimų ir raudonų linijų, kurių nevalia kirsti. Kita vertus, net laikrodžių pramonėje ne kartą pasitvirtino posakis „Niekada nesakyk „niekada”. „Švarios linijos ir išgrynintas vaizdas apibūdina mūsų dizaino kalbą. Pavyzdžiui, „Portugieser” ir „Pilot’s” kolekcijos susijusios su prietaisais ir navigacija danguje bei jūroje. Todėl paveldas ir terminas „laikrodis – prietaisas” apibūdina mūsų prekių ženklą. Visos kolekcijos parodose bei manufaktūroje Šafhauzene. Šis žmogus kuria vientisą estetinę visatą, kuriai būdingi labai lakoniški ir gerai atpažįstami dizaino kodai. Mokantiems klausyti laikrodžiai pasakoja įdomiausias istorijas. Ką realiai veikia laikrodžių manufaktūros kūrybos direktorius? „Vadovauju kūrybos centrui, kuriame dirba 20-ies sričių talentų komanda. Kūrybos proceso širdis – mūsų produktai, kai kurie iš jų skirti
konkrečioms rinkoms. Tačiau mes atsakingi ir už visą prekių ženklo įvaizdį 360 laipsnių kampu – vitrinas, katalogus, parduotuvių apipavidalinimą, animacinių vaizdų kūrimą. Kitaip tariant, esame atsakingi už bet kurį vartotojų kontaktą su IWC prekių ženklu”, – KUKLAI pasakoja Christianas Knoopas. Atsižvelgdamas į prekių ženklo istoriją, jis akcentuoja, kad, skirtingai nei masinio vartojimo baldai ar automobiliai,
PAVASARIS/VASARA ‘22
yra unikalios ir turi labai aiškius dizaino kodus. Žvelgiant grynai iš kūrybos taško, kai kurios idėjos gali būti įdomios, tačiau negali būti realizuotos, nes yra prekių ženklo svetimkūniai. IWC nepaiso trumpalaikių tendencijų, tokių kaip vaivorykštės spalvų ciferblatai”, – aiškina Christianas Knoopas. IWC eina ne vaizdo efektų ir puošybos, o savitu dizaino keliu, ir šis ženklas garsus principu „Forma seka paskui funkciją”. Todėl dauguma dizaino pavyzdžių – funkcionalios inžinerijos rezultatas. Galbūt geriausias iš jų, anot Christiano Knoopo, yra „Pilot’s” kolekcija. Aviacijos aušroje tikslus laikrodis buvo privalomas prietaisas, pilotas turėjo „perskaityti” jo rodmenis vos metęs žvilgsnį. Dėl šios priežasties prietaisą primenantis ciferblatas buvo funkcinis reikalavimas, kad būtų lengva „skaityti” bet kokiomis aplinkybėmis. Tokio inžinerinio požiūrio laikomasi ir šiandien, todėl itin praktiški, lengvai „skaitomi” ir paprastai nustatomi laikrodžiai labai
Modelių kūrybos procese yra nemažai apribojimų ir raudonų linijų, kurių nevalia kirsti. Elegantiškas moteriškas „IWC Portofino Automatic 34” su rankų darbo „Santoni” aligatoriaus odos apyranke. Pastaraisiais metais žalia yra geidžiamiausia ciferblato spalva. © IWC Schaffhausen
45
populiarūs. Šią nuostatą geriausiai atspindi viena iš IWC ikonų – laikrodžiai su amžinaisiais kalendoriais. Jie rodo laiką, savaitės dieną, datą, mėnesį, metus, „atpažįsta” mėnesio dienų skaičių, o ir Mėnulio fazės tokios tikslios, kad jas reikia pakoreguoti kartą per 577 su puse metų. Šiuos laikrodžius dažniausiai nustato laikrodininkai, o IWC amžinąjį kalendorių labai paprastai galima nustatyti vien prisukimo karūnėle. Lygiai toks pat praktiškas yra ir naujasis bestseleris „Big Pilot’s Watch Monopusher Edition Le Petit Prince”, valdomas vienu mygtuku, integruotu į prisukimo karūnėlę.
Stiprią autentišką DNR turintis naujai atgimęs modelis „Pasha de Cartier”. © Cartier
O koks sunkiausias laikrodžio kūrimo etapas? „Pastaruoju metu laikrodžio kūrimo procesas labai pasikeitė. Anksčiau dizaineris ir laikrodininkas buvo vieninteliai, kuriantys naują laikrodį. O dabar dalyvauja dizaineriai, mechanizmų ir korpusų inžinieriai, naujų medžiagų, rinkodaros ir pardavimo specialistai. Jie dirba CAD platformose, keičiasi 3D duomenimis, taiko 3D spausdinimą. Tai leidžia generuoti virtualius ir realius prototipus, kontroliuoti kiekvieną kūrimo žingsnį. Taip pasiekiamas aukštas kūrybinio nuoseklumo ir kokybės lygis”, – pasakoja kūrybos grupės vadovas. Vis dėlto „Portofino” kolekcija kitokia, ji įkūnija spalvingą gyvenimo būdą, rafinuotą
Pirmoji „Tortue“ versija debiutavo 1912-aisiais, pernai – „Cartier Libre Torue Snake“. Ranka prisukamas mechanizmas, baltojo aukso korpusas, 130 deimantų (iš viso 0,72 ct), natūralus perlamutras, emalis. © Cartier
46
PAVASARIS/VASARA ‘22
eleganciją. Tačiau ir šiuo atveju kūrybiškumas turi daug apribojimų. Nors, anot Christiano Knoopo, dizainerio darbas yra peržengti ribas, kurti koncepcijas, visgi naujų interpretacijų paieška labai subalansuota, nes kūrybos direktorius yra prekių ženklo identiteto sergėtojas. Viena iš naujausių tendencijų laikrodžių pasaulyje – anksčiau nematytos, itin ryškios, net provokuojamos ciferblatų spalvos. Ir šioje srityje IWC nesivaiko madų. „IWC buvo viena pirmųjų, pristačiusių laikrodžius su mėlynu ciferblau, – iš viso 120 modelių šešiose kolekcijose. Pavyzdžiui, sodrios mėlynos spalvos ciferblatas yra išskirtinis mūsų specialios „The Little Prince” kolekcijos bruožas. Ji pavadinta garsaus rašytojo ir piloto Antoine’o de Saint-Exupéry garbei. Kurdami „Pilot’s” ar „Portugieser” kolekcijas, ciferblatams taip pat naudojame juodą, žalią, vyšninę spalvas. Mūsų arsenale yra ir keli specifiniai žalios atspalviai – „British racing green”, ir vadinamoji karinė. Tačiau spalvos nėra įkvėpimo rezultatas, jos susijusios su istorija, techniniais ir daugeliu kitų aspektų”, – sako Christianas Knoopas. Unikalūs tretieji objektai „Cartier” pasaulis – tai spalvų, netikėčiausių formų, rafinuočiausių medžiagų ir rečiausios puošybos technikos fejerverkas. 1847-aisiais atsiradęs prekių ženklas laikomas senosios juvelyrikos mokyklos tvirtove, bet pastaruoju metu „Cartier” šturmu keičia laikrodžių pasaulį. Šiam žygiui vadovauja laikrodžių padalinio kūrybos direktorė Marie-Laure Cérède. Daugelis garsių prekių ženklų turi savo legendas. Tačiau tai – ne legenda, mitas, o autentiška citata. Kartą menininkas Andy Warholas pasakė: „Aš nešioju „Cartier Tank” laikrodį ne tam, kad sužinočiau laiką. Tiesą sakant, niekada jo ir neprisuku. Segiu todėl, kad jis skirtas segėti.” Panašiai elgiasi ir Marie-Laure Cérède: jos laikrodis niekada nerodo tikslaus laiko, ir tai – kūrybinis pareiškimas. Ji sako nenorinti, kad laikrodis rodytų laiką, nes yra labai užsiėmusi moteris, o laikrodis jai – malonumo ir grožio objektas. „Cartier” laikrodis nupieštas ranka. Kūrybos procesas yra parašas vienu brūkštelėjimu. Nuo to momento, kai prideda
rašiklį prie popieriaus, „Cartier” dizaineris jo negali atitraukti. Sustoti galima tik pasiekus tobulą formą”, – aiškina MarieLaure Cérède. Visas jos darbas vienaip ar kitaip susijęs su prekių ženklo istorija, ir naujas kūrinys, anot pašnekovės, prasmingas tik tada, kai jo paveldas puikiai įvaldytas. Žinios – būtina kūrybingumo sąlyga, antraip jis yra trumpalaikis. „Mūsų naujausi kūriniai tarsi keliauja iškart dviem laiko kryptimis – ir į praeitį, ir į ateitį. Kitaip tariant, mūsų naujos dizaino ikonos yra projekcija į ateitį, bet atspindi ir tai, ką randame savo archyvuose”, – sako kūrybos direktorė. Viena iš įdomiausių ir geriausiai atspindinčių „Cartier” kūrybiškumo potencialą yra „Libre” kolekcija. Tai ne įprasti juvelyriniai laikrodžiai, visų modelių pagaminta ribotas skaičius, todėl jie ypatingesni nei, pavyzdžiui, „Tank Française” su deimantais. Kiekvienas labai savitas, o juos vienijantis bruožas – suardyta klasikinė „Cartier” forma – ovalas.
Populiaraus modelio „Tank Louis Cartier” fragmentas iliustruoja dėmesį kiekvienai smulkiausiai detalei.
pažvelgė į jį iš viršaus. Taip 1917 metais atsirado „Cartier” modelis „Tank”, o vėliau įvairios jo modifikacijos.
© Cartier
Šiuo atveju didžiausias kūrybinis iššūkis – išsaugoti istorinio modelio esmę suteikiant jam modernizuotą ergonomiką, atitinkančią mūsų dienų reikalavimus. Vienas iš nekintamų elementų – prisukimo karūnėlė su mėlynojo safyro kabošonu. „Man didžiausias iššūkis yra pagarba „Cartier” paveldui. Visada įdomu, kas nutiko praeityje – žinau tai mintinai, – bet taip pat svarbu išsivaduoti iš praeities naštos ir išbandyti ką nors naujo”, – apibendrina Marie-Laure Cérède, „Cartier” laikrodžių padalinio kūrybos direktorė.
Pašėlęs horologijos performansas „MB&F” („Maximilian Büsser and Friends”) – vienas iš įdomiausių šiuolaikinės aukštosios horologijos ženklų. 2005 metais įkurta pirmoji pasaulyje laikrodžių koncepcijų laboratorija konkretiems projektams suburia nepriklausomų profesionalų komandas. Šie pašėlusiai kūrybingi laikrodžių pasaulio chuliganai ir anarchistai be jokio gailesčio laužo visas taisykles ir daro tai, kas atrodo neįmanoma. Jie laiko save kūrybingais suaugusiais vaikais, turinčiais universalią vaikų vaizduotę, kuri kol kas nėra suformatuota pagal racionalų, protingą suaugusiųjų mąstymą. Tokio požiūrio rezultatas – septyni laikrodžių
Naujausi kūriniai tarsi keliauja iškart dviem laiko kryptimis – ir į praeitį, ir į ateitį.
„Cartier Libre”, pasak MarieLaure Cérède, yra nežabotos kūrybos laisvės išraiška, naujos estetinės prasmės ir emocijų ieškojimai. O formos ir puošybos technika ištrina ribas tarp laikrodžių ir papuošalų. Čia įdomiai susiduria du pasauliai – horologija ir juvelyrika, nes „Cartier” visų pirma yra juvelyrikos namai. Tačiau tos ribos nuolat trinamos iš abiejų pasaulių imant tai, kas geriausia. Kaip tik todėl šiems kūriniams netaikomos jokios įprastos kategorijos, kad jie yra ir papuošalai, ir laiką rodantys prietaisai. Tai išskirtiniai tretieji objektai. Tačiau kūrybiškumą riboja techniniai niuansai, o toks dvilypumas lemia ir gamybos sudėtingumą. „Kai estetika svarbiau už visa kita, iššūkis tampa dar didesnis, nes turime suvaldyti techninius niuansus. Kūrybos procesas yra kontroliuojamos įtampos tarp galvos ir širdies rezultatas, tai alchemija, iš kurios gimsta prasmė ir tapatybė”, – sako Marie-Laure Cérède. „Tank” – žinomiausia ikona, bet kito pasaulio atstovas, tai laikrodis istorija. Pasakojama, kad įkvėpimas Louis Cartier aplankė visai netikėtai: jis užsilipo ant prancūziško tanko „Renault FT”, naudoto per Pirmąjį pasaulinį karą, ir
PAVASARIS/VASARA ‘22
„Kūrybos procesas yra parašas vienu brūkštelėjimu”, – sako „Cartier” laikrodžių padalinio kūrybos direktorė MarieLaure Cérède. © Nicolas Guerbe / Cartier
47
Laikrodžiai ir kiti kūriniai yra tik priemonė padėti žmonėms būti kūrybingesniems.
Viena iš ryškiausių šiuolaikinės šveicarų aukštosios horologijos asmenybių – „MB&F” kūrybos direktorius Maximilianas Büsseris. © MB&F pasaulio „Oskarai” – „Grand Prix d’Horlogerie de Genève” apdovanojimai, trys „Red Dot: Best of the Best” ir dešimtys kitų. Šį unikalų maištą inicijavo ir pradėjo Maximilianas Büsseris. Laikydamasis šveicarų laikrodžių pramonėje galiojančių rašytų ir nerašytų taisyklių, jis 15 metų vadovavo prestižiniams prekių ženklams, kol galiausiai atsistatydino iš puikiai mokamų „Harry Winston” generalinio direktoriaus pareigų tam, kad sukurtų „MB&F”. Prie šio ženklo stendų nuolat būriuojasi ekstravagantiška publika, kuriai tradiciniame laikrodžių pasaulyje per ankšta. Maxas, kaip jį daugelis vadina, yra geidžiamas pašnekovas, parodose prie jo visada stovi tuntas žurnalistų, tikrų entuziastų ir kolekcininkų. Jis – labai užimtas žmogus, nuolat turintis dešimtis idėjų, bet naujojo sezono pradžios išvakarėse rado laiko pasikalbėti su KUKLA. Pačioje pradžioje Maxas buvo „mikrovadybos imperatorius”, nes pustrečių metų tebuvo vienintelis įmonės darbuotojas, o dabar – tik kūrybos direktorius. Jis vis dar kontroliuoja įvairius įmonės sprendimus, bet jo vadovų komanda yra neįtikėtinai stipri ir, pats neslepia, daug geresnė už jį beveik visose srityse. „Visi vaikai yra itin kūrybingi, tačiau dauguma jų tampa nelabai kūrybingais suaugusiaisiais. Kodėl taip atsitinka? Vaikai kūrybingi, nes nebijo klysti, bet mokytojai ir tėvai kartoja, kad jiems neleidžiama klysti, dėl to visiems laikams nužudomas
48
jų kūrybingumas. Tik nedaugelyje pramonės šakų kūrybingumas yra veiklos pagrindas, nes dažniausiai vyriausieji finansininkai ir rinkodaros vadovai stengiasi, kad nauja idėja uždirbtų pinigų ir patiktų kuo daugiau žmonių. Taip užtikrinama, kad jokia radikali idėja niekada nebus įgyvendinta. Laikrodžių pramonė – ne išimtis. 2005 metais pasidovanojau nepaprastai gražią dovaną – kūriau tai, ką noriu, negalvodamas apie potencialius klientus. „MB&F” esmė – įkvėpti mąstyti kitaip, kurti ir eiti savo keliu. Mūsų laikrodžiai ir kiti kūriniai yra tik priemonė padėti žmonėms būti kūrybingesniems”, – KUKLAI pasakoja Maximilianas Büsseris. Atkreipiu Maxo dėmesį, kad daugelis žinomų laikrodžių ženklų turi ilgą istoriją, stiprią DNR ir veikia apribotoje erdvėje. „MB&F” yra laikrodžių koncepcijų laboratorija, galinti mėgautis didele laisve, ir ji nuolat peržengia ribas. Todėl paprašau įvardyti bent kelias raudonas linijas, kurių net jis negali kirsti. Kas tai – forma, funkcija, medžiagos? Ar teisinga sakyti „Niekada nesakyk „niekada” šiame dinamiškame pasaulyje? „Puikus klausimas, apie tai esu susimąstęs, bet niekada garsiai nekalbėjau. Visų pirma stengiamės nenaudoti technologijų, kurios neleistų pataisyti mūsų laikrodžių po šimto metų. Mums labai svarbu, kad tai, ką kuriame ir kursime, nors ir kaip beprotiškai atrodytų, po šimtmečių būtų galima pataisyti. Kitas visuomet didžiausias iššūkis – laikrodis turi būti tinkamas nešioti, turi
patogiai įsitaisyti net ant plono mano riešo. Ir – atsparumas vandeniui. Jei šių punktų nepavyksta įgyvendinti, tada dizaino idėjos atsisakome”, – atskleidžia „MB&F” kūrybos direktorius. Jis konstatuoja, kad dauguma laikrodžių manufaktūrų susitelkusios į savo klasikos kartojimą arba labai subtilias naujas interpretacijas, todėl kūrybiškumas dažnai pasireiškia vien naujomis ciferblatų spalvomis. Kai žmonės nuolat imasi vis radikalesnių kūrybinių idėjų, iškart sudėtingėja ir iššūkiai, su kuriais susiduria. Kartais idėja atrodo fantastiška, bet inžinerija tampa beprotiškai sudėtinga. Kitąsyk begalinė drąsa pagimdo visiškai beprotišką idėją ar koncepciją, tačiau pasidaro akivaizdu, kad jos niekas nenorės pirkti. Vienas iš naujausių „MB&F” kūrinių – „Horological Machine N°10 Bulldog”. Kaip kilo pirminė mintis, kokia buvo kūrybos proceso eiga? „Bulldog” yra pirmasis iš kūrinių serijos, kurio idėją susapnavau. Tiesą sakant, ne susapnavau, o susvajojau dieną. Nebuvo absoliučiai jokio eskizavimo, tiesiog prieš šešerius metus ankstų rytą Tokijuje man šovė į galvą jau išgryninta idėja. Ir tik vėliau, kai produktas pamažu artėjo prie subrendusio vaisiaus būsenos, – bet kurio mūsų visiškai naujo kūrinio nėštumo laikotarpis trunka nuo ketverių iki penkerių metų, – supratau, kad „Bulldog” šiek tiek panašus į kokios nors muzikos grupės „Best of...” albumą! „Skriejantis” eigos reguliatorius, neįtikėtinas 3D korpusas, primenantis
mūsų „C3H5N3O9” projektą, „HM3” (ankstesnė horologijos mechanizmo versija – aut. past.) varlės akys, „LM1” 3D galios atsargos indikatorius, „HM4” korpuso fragmentai ir t. t. Tuo pat metu tai tikriausiai vienas iš harmoningiausių mūsų sukurtų dizaino pavyzdžių. Nuostabu, nes jei į vieną bandote sudėti įvairius ankstesnių kūrinių elementus, dažniausiai viskas atrodo siaubingai”, – nauju kūriniu didžiuojasi Maxas. „MB&F” yra unikalus prekių ženklas, labai ryškus šiuolaikinės šveicarų aukštosios horologijos sėkmės pavyzdys. Masinė auditorija jo nepažįsta arba visiškai nesupranta. Geriau informuotai laikrodžių entuziastų ir kolekcininkų grupei jis kelia didžiulį susižavėjimą, kitiems visai nepatinka. Vis dėlto ar kūrybos direktorius mano, kad jo prekių ženklo gerbėjai visada susižavėję priims viską, ką jie daro? „Jeigu vieną dieną visiems patiks viskas, ką darome, tapsime meinstrymu, o tai mums reiškia pabaigą. Tikiuosi, ta diena niekada neateis. Kita vertus, mūsų gerbėjai tampa vis reiklesni. Nori, kad nustebintume kiekvienu nauju kūriniu, – juos reikia sužavėti! Prieš 15 metų bijojau, kad niekas niekada nepirks mūsų kūrinių, dabar bijau nuvilti savo gerbėjus. Vadinasi, neleisiu, kad „MB&F” kurtų tai, kas man nepatinka, o kadangi pačiam nuolat reikia adrenalino, tikriausiai niekada nebus per daug nuobodu”, – ateities viziją piešia „MB&F” kūrybos direktorius Maximilianas Büsseris.
Bendras „MB&F” ir „Bvlgari” projektas „Legacy Machine Flying T Allegra”. Laikrodžio horologinė ir juvelyrinė specifikacija užima du puslapius.
Naujas „MB&F” kūrinys „Horological Machine N°10 Bulldog”. Jį kuriant dalyvavo daugiau kaipo 30 įvairių sričių specialistų.
„Legacy Machine 101” (LM101). Horologijos paveldui skirta serija pirmą kartą pristatyta 2014 metais. © MB&F
PAVASARIS/VASARA ‘22
Permainų vėjas FOTOGRAFAS VAIDAS JOKUBAUSKAS @vaidas_jokubauskas NERINGOS ČUKINIENĖS MAKIAŽAS @neringamakeup KĘSTO RIMDŽIAUS ŠUKUOSENOS @krimdzius MODELIS KAROLIS INOKAITIS @tetervinas
50
< „SWAROVSKI HARMONIA CHOKER” PAPUOŠALAS
PAVASARIS/VASARA ‘22
SACHAJUAN apimties suteikiantis plaukų kremas, 26 Eur
„KUKLA Cosmetics” atkuriamasis plaukų kondicionierius, 12 Eur
„SEB MAN The Boss” tankinamasis plaukų šampūnas, 250 ml, 17,23 Eur
<
Galbūt maža juoda suknelė turi begalybę įvaizdžio variacijų, nelygu, kokie aksesuarai prie jos pasirenkami, bet geras kirpimas – taip pat. Truputis fantazijos, šiek tiek tinkamų priemonių ir mažumėlė darbo – viskas, ko reikia, kad šukuosena atrodytų kitokia nei vakar ar prieš pusvalandį. Norisi punk? Šlapio efekto, atspindinčio ateinančios vasaros tendencijas? O gal – klubinės versijos? Plaukai leidžia lengviausiai keistis pagal nuotaiką ir situaciją be papildomos investicijos. Šiltuoju sezonu šukuosenų tendencijos – kaip ir visos mados: derinti, kas iš pažiūros neįmanoma – šlapia ir sausa, glotnu ir puru. Juk vienas kirpimas – mažiausiai trys įvaizdžiai.
„SWAROVSKI MESMERA CLIP EARRING” PAPUOŠALAS
PAVASARIS/VASARA ‘22
51
<
„SWAROVSKI MESMERA CLIP EARRING” PAPUOŠALAS
„KUKLA Cosmetics” drėkinamasis plaukų purškiklis, 14 Eur
52
SACHAJUAN tekstūros suteikiantis plaukų kremas, 26 Eur
„SEB MAN The Sculptor” matinis plaukų formavimo kremas, 75 ml, 22,68 Eur
PAVASARIS/VASARA ‘22
Buvo metai, kai reikėjo labai mažai, – uždarytos namų durys ir šlepetės turi nedaug ką bendra su papuošalais ir mados tendencijomis. Kad ir nenorėdami, mokėmės minimalizmo, vis atidėdami viską – kitiems, geresniems laikams. Ir, regis, jie atėjo! 2022-ųjų pavasaris ir vasara juvelyrikos pasaulyje skelbia spalvų fiestą! O minimalizmą keičia maksimalizmas.
Beprotiškai drąsi 2022-ųjų vasara
Ryškūs auskarai su spalvotais brangakmeniais, brangiųjų metalų lankeliai su smaragdais, safyrais, rubinais. Ir daug daug violetinės – ji šiandien karalienių karalienė. O gražiausi violetiniai papuošalai – nubarstyti tobulais akmenimis – tanzanitais.
Rožiniais safyrais nusagstytą žiedą drąsiai derinkite su mėlynaisiais safyrais išpuoštu žiedu. Žalią smaragdą paryškins skaidrūs deimantai, o rubino raudonį – gelsvieji. Kuo ryškiau – tuo geriau! Juk pavasarį pirmiausia reikia pačiupti pirštais.
Madingiausiuose juvelyriniuose dirbiniuose aiškiai justi aštuntojo ir devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečių mados įtaka, raginanti atsisakyti subtilumo ir nebijoti iššūkių. „Šį sezoną jums nepavyks persistengti“, – lyg susitarę tvirtina mados kūrėjai. Sezono topas – masyvūs, deimantais puošti pakabučiai, kabantys ant ilgų aukso grandinėlių. Tviskantys deimantai – geidžiamiausia pavasario ir vasaros dovana, tobulai deranti prie įdegusio kūno ir ryškių drabužių. Ko jau ko, o spalvų šį sezoną tikrai netrūks! Poreikis puoštis šiandien – stipresnis nei bet kada. Nors juvelyrikos pasaulyje mados tendencijos dažnai sulėtina žingsnį, dabar abejonių nėra – keliaujame į žaismės ir atspalvių planetą, kurioje taisyklės nebeegzistuoja, o papuošalo vertę pabrėžia tai, kad jis yra išskirtinis, asmeniškas ir tinkamas būtent tam, kuris jį nešioja. Sakote: niekas nenešioja deimantais puoštos teniso koljė su marškinėliais ir džinsais? O kodėl ne?! Ir kas sakė, kad žėrintis koljė nedera su kitais, ne tokiais prabangiais papuošalais? Ilgomis grandinėlėmis, nostalgiškais pakabučiais, masyviomis, supintomis grandinėmis? Taisykles susigalvojame patys ir tai yra žaviausia, ko galima tikėtis iš šio nepaprastai svaigaus sezono.
Baltasis ar geltonasis auksas? Safyrai ar deimantai? Minimalizmas ar maksimalizmas? Simetrija ar asimetrija? Atrodo, kad 2022-iesiems tokie klausimai nerūpi. Svarbiausia taisyklė – taisyklių nėra. Naujasis sezonas mums leidžia maišyti spalvas, atspalvius, metalus, stilius ir aukštyn kojomis apversti posakį „mažiau yra daugiau“. Netiesa – daugiau yra daugiau!
Ieškodami originalių, ryškių juvelyrikos dirbinių, atkreipkite dėmesį į ilgaamžiškumą. Deimantų namų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Palangoje „The Factory Diamonds and Jewellery by Ribas“ įkūrėja, sertifikuota deimantų vertintoja Dana Ribas teigia, kad tikri brangakmeniai visuomet liks amžinai madinga klasika. „Pirkdami papuošalus visada pagalvokite, kad jie – nevienadieniai, kad jų vertė išliks tada, jei bus pagaminti iš kokybiškų medžiagų ir vertingų brangiųjų akmenų.“
Madingiausią pavasario ir vasaros sezono juvelyriką galite apžiūrėti ir įsigyti deimantų namuose „The Factory Diamonds and Jewellery by Ribas“ Vilniuje (Stiklių g. 9), Kaune (Karaliaus Mindaugo pr. 49, PC „Akropolis“), Klaipėdoje (Taikos pr. 61, PC „Akropolis“) ir Palangoje (Vytauto g. 98).
„KUKLA Cosmetics” drėkinamasis ir maitinamasis plaukų šampūnas, 12 Eur
54
SACHAJUAN plaukų formavimo pasta, 26 Eur
„SEB MAN The Groom” plaukų ir barzdos aliejus, 30 ml, 32,22 Eur
PAVASARIS/VASARA ‘22
Mados Vatikanas 56
TEKSTAS – JULĖ ŠIURKUTĖ
Puikiai žinome, kas yra aukštoji mada: tai geriausia, ką gali sukurti dizaineriai. Tokią formuluotę sunku paneigti, tačiau ji labai neaiški ir skylėta. Pakalbėti apie aukštąją madą ar vadintis jos kūrėju gali bet kas, tik tai neturės nieko bendra su tikruoju haute couture rezervatu.
D
NUOTRAUKOS – „VIDA PRESS”
Dukart per metus virtualioje erdvėje ar žurnaluose matome elitinės mados pristatymus, ir tai kuria apgaulingą iliuziją, kad haute couture nuo visos mados skiriasi tik ypatinga kokybe, yra superliukso klasės; bet jei turi pinigų, eik ir pirk – niekas nedraudžia. Mintis tokia, kad šioji mada – kažkur greta, provokuoja ir media personos, pasirodančios su ekskliuzyvinėmis suknelėmis Metropolitano puotose ar „Oskarų” ceremonijose. Aišku, žvaigždės suknelių neperka, bet visada lieka spėjimas – o gal? Reali moteris, vilkinti dieviška suknele, tarsi įžemina didžiąją madą: pasirodo, ir haute couture – komercializuota, ir jai reikia reklamos. Tačiau prielaida, kad čia galioja įprasti mados dėsniai, – šūvis pro šalį. Aukštoji mada – kaip Vatikanas: mažutėlis, bet svarbesnis už Romą, nes jis – šv. valstybė, o ji – tik sostinė. Ir haute couture, jaukiai tūnanti mados imperijos valdose, yra visiškai autonominė teritorija, paslaptinga atsiskyrėlė, turinti savo žaidimo taisykles. Jos dvelkia naftalinu, yra keistos, nepraktiškos, nepatogios klientams ir dizaineriams, bet privalomos, kad haute couture išsaugotų svajonės statusą... Įsivaizduokime, kad pilietis N netikėtai laimėjo 24 milijonus eurų ir nori išleisti. Jis gali pirkti sraigtasparnį, vilą Sen Tropeze, baltą jachtą, Džeimso Bondo vairuotą „Aston Martin”, gulbės pieno. Bet jei sugalvos mylimajai ar sesei dovanoti haute couture suknelę, tai bus pirmas jo pralaimėjimas. Vienas iš aukštosios mados reikalavimų – vengti nepatikrintų klientų.
„Giambattista Valli Haute Couture”, 2021–2022 metų ruduo–žiema
PAVASARIS/VASARA ‘22
„Jean Paul Gaultier Haute Couture”, 2018–2019 metų ruduo–žiema
Jokios išimtys nedaromos. Net jei išskirtinių tualetų norėtų Rockefellerių vaikaičiai, jie negalėtų tiesiog sumokėti už suknią ar švarką. O ir nežinotų, kur eiti, nes online aukštosios mados kūriniai neužsakomi. Į uždarą haute couture erdvę neįmanoma patekti be rekomendacijų, o tai – problema. Reikia rasti nuolatinę aukštosios mados klientę ir paversti savo sąjungininke. Tačiau vakarietės slepia, kad jų paltas galėtų išmaitinti pusę Afrikos, o arabės haute couture vilki po džilbabais arba ten, kur niekas nemato... Ar reikia sakyti, kad pirkėjų problemos pirmiausia kerta per pakinklius dizaineriams? Haute couture – dievų buveinė, bet – labai prastas verslo planas. Aukštoji mada drabužių autorių pakelia į debesis, tačiau nežada, kad Ikaras skraidys ir nesitėkš į asfaltą. Bėdų su haute couture nepalyginti daugiau nei garbės ar pelno... Bet juk mada – ne gestapas, niekas nekaišo adatų po nagais: nepatinka – ieškok kito kelio. Tad haute couture renkasi ne kankiniai, o pragmatiški dizaineriai, žinantys, kad visada ras, kaip uždirbti (kuklesnės mados baruose), ir kutiurjė nimbas bus jų sėkmės garantas. Atsiprašau už galybę pasvirusių raidelių, bet haute couture priklauso prancūzams, saugoma jų valdžios ir įstatymų. Kad dizaineris galėtų vadintis aukštosios mados kūrėju, jis privalo tapti tikruoju „Chambre Syndicale de la Haute Couture” nariu. O tokią galimybę turi tik Paryžiuje dirbantys dizaineriai: asociacija nori būti tikra,
kad dangiškų drabužių gamyba bus Prancūzijos pramonės ministerijos jurisdikcija, o mokesčiai keliaus į šalies iždą. Oskarai, nobeliai, nacionalinės premijos menininkams teikiami už talentą. Aukščiausias mados įvertinimas – kutiurjė vardas – su kūryba neturi nieko bendra. Įstatuose nėra nė žodžio apie tai, tik – techniniai reikalavimai. Pirmiausia, dizaineris privalo turėti studiją Paryžiuje: su elegantiška erdve klientams ir darbo patalpomis, taip pat mažiausiai 20 siuvimo meistrų ir 15 tarnautojų. Antra, kasmet sausio ir liepos mėnesiais jam reikia pristatyti naujas kolekcijas, kuriose būtų ne mažiau nei 50 modelių. Trečia sąlyga – individualus darbas su klientu: drabužis siuvamas asmeniškai jam, ir tai daroma rankomis. Kad įsivaizduotume haute couture keliamas sąlygas, reikia komentarų. Negražu skaičiuoti svetimus pinigus, bet pradėkime nuo jų. Pavyzdžiui, ką reiškia dvi kolekcijos per metus, 100 modelių? Teoriškai tai įprastas kūrybos procesas, o praktiškai – milžiniški nuostoliai. Aukštoji mada – nepadoriai brangi, „Chanel Haute Couture” dienos drabužiai kainuoja 35–70 tūkstančių eurų, jau nekalbant apie vakaro tualetus. Valio, jei kas nors juos perka. Tačiau minėtų 100 modelių dizaineris negali parduoti, nes (grįžtant prie įstatų) drabužis turi būti siuvamas konkrečiam klientui, keliskart su juo susitikus, atlikus matavimus. O tai, kas buvo rodoma per šou, siūta „į orą”. „Fendi Haute Couture” fragmentas, 2018–2019 metų ruduo–žiema
Vienas iš aukštosios mados reikalavimų – vengti nepatikrintų klientų. Į uždarą haute couture erdvę neįmanoma patekti be rekomendacijų.
PAVASARIS/VASARA ‘22
57
Turėti ateljė Paryžiuje – normali prancūzų įstatymų sąlyga. Tačiau toji studija negali būti bet kokia. Teko lankytis Jeano Paulio Gaultier valdose (žurnalistui ten patekti lengviau nei klientams), ir tai virto keista kelione. Kol jį visi vadino maištininku ir enfant terrible, Gaultier gyveno kaip norėjo, o jo asistentės puošėsi piratiškais akių raiščiais. Tapus haute couture kūrėju, teko taikytis prie sistemos. Todėl Gaultier rūmuose (miesto centre, Saint-Martin gatvėje) mane pasitiko dvi kostiumuotos, kerinčiai gražios, it Siamo dvynės panašios damos ir iškvietė trečiąją, kad ši palydėtų pas dizainerį. Į abi puses nuo reception šakojosi balto marmuro laiptai; kairieji, matyt, vedė į darbo patalpas, nes pati lipau dešiniaisiais. Akims atsivėręs vaizdas labiau nuvylė, nei pradžiugino: daug akinančios tuštumos, veidrodžiai, stiklo stendai su aksesuarais, meniškai eksponuojamos haute couture suknelės. Plius – juoda kanapa, taip išsiskirianti sterilioje
aplinkoje, kad galima prisiekti kryžiumi: ant jos sėdėjo visos Gaultier favoritės, pradedant Madonna, baigiant Dita Von Teese...
Rihanna su „Giambattista Valli Haute Couture”, 2017-ieji
Viskas buvo prašmatnu ir estetiška. Tik niekaip nesisiejo su Gaultier. Jis, labai paprastas, drovus, kupinas fobijų ir todėl – vaidinantis ežį, tiesiog bandė taikytis su kutiurjė statusu. Tačiau 2020 metais maestro pavargo priešintis prigimčiai ir atsisveikino su aukštąja mada. Šiemet Paryžiaus haute couture mados savaitę aptemdė vieno iš saviškių – Thierry Muglerio mirtis. Jis išties buvo legenda, ypač jo angeliški kvepalai, tapę populiariausiu XX amžiaus aromatu ir padėdavę dizaineriui lopyti aukštosios mados skyles. Mugleris buvo geras verslininkas; ypatingomis progomis leisdavo ant takelio ne privalomus 50, o 300 modelių. Tačiau net jis profesiniame olimpe ištvėrė tik dešimtį metų... Aukštosios mados sindikatui priklauso vos keliolika narių, juos nesunku
Ką reiškia dvi kolekcijos per metus, 100 modelių? Teoriškai tai įprastas kūrybinis procesas, o praktiškai – milžiniški nuostoliai. išvardinti, bet „kadrų” kaita ten tokia, kad jokiais sąrašais pasikliauti negalima: haute couture dezertyrų – lyg rusų armijoje.
„Elie Saab Haute Couture”, 2022 metų pavasaris–vasara
Bella Hadid ir „Schiaparelli Haute Couture”, 2021-ieji
58
Bet šou turi tęstis, kaip ir haute couture mados savaitės. O kad jos vyktų, reikia dalyvių. Kadangi tikrųjų kutiurjė nepakanka, šou leidžiama rengti sindikato nariams korespondentams (taip vadinami aukštąją madą kuriantys užsieniečiai) ir sindikato svečiams. Juolab publikai nėra labai svarbu, kas yra kas. Kalbama, kad atsidūrusią aklavietėje haute couture reanimavo du sindikatui nepriklausantys libaniečiai – Elie Saabas ir Zuhairas Muradas, ligi šiol parduodantys daugiau drabužių nei visi tikrieji nariai drauge sudėti. O daugelis tų tikrųjų – mįslė. Net „Vikipedija” apie juos išspaudžia vos kelias eilutes. Dizainerių kaita sindikate nėra drama. Kaip pasakoje apie Turandot, visada atsiranda narsuolių, kurie negalvoja apie saugumą, nes nori grožio. Ir kartais jiems pasiseka. Puikus pavyzdys – vienas iš naujesnių sindikato narių – „Maison Schiaparelli”. Prieš porą metų prancūzų mados namai rizikavo ir (nebūtas atvejis!) patikėjo meno vadovo kėdę mažai žinomam amerikiečiui Danieliui Roseberry, net nemokančiam prancūzų kalbos. Bet dabar jie geria šampaną. Nes per „Oskarų” vakarus, Metropolitano puotose ir kitur paparacai pirmiausia pastebi „Schiaparelli Couture” ir jų savininkes – Beyoncé, Bellą Hadid, Kim Kardashian. O Lady Gagos, per Joe Bideno inauguraciją kaukėtų žmonių miniai dainuojančios Amerikos
PAVASARIS/VASARA ‘22
@GLASSESON.LT /
PAVASARIS/VASARA ‘22
VILNIUS, Vokiečių g. 9 KAUNAS, Laisvės al. 30
59
“Massaro“, kuriems nedraudžiama turėti privačių klientų, už moteriškus batelius prašo nuo 4 500, už vyriškus – nuo 6 000 eurų. menas (nes siuvama konkrečiam žmogui), bet jei penkios damos užsimano tos pačios suknelės, visos ją gauna. Ir tada prireikia darbuotojų, besineriančių iš kailio, kad nesusikirstų dviejų vienodai vilkinčių ponių keliai. Netrikdydami klienčių, jie aiškinasi maršrutus, mezga kontaktus su moterų giminėmis ir bičiulėmis, buria galimus konkurenčių sąlyčio taškus, kad jų išvengtų. Tai gali būti titaniškas darbas, nes pagrindinės haute couture pirkėjos – Persijos įlankos gyventojos. Tuose kraštuose daug turtingų žmonių ir kone visi yra giminės, tad aplankyti 15–20 vestuvių per metus, neskaitant jubiliejų, gimtadienių, krikštynų, – įprasta. Kokia garantija, kad dvi vienodas sukneles pirkusios arabės nebus trečios eilės pusseserės ir nesusitiks giminės baliuje?
„Zuhair Murad Haute Couture”, 2022 metų pavasaris–vasara
himną su Danielio suknele, vaizdo klipas apskriejo visą pasaulį... Pandemija – labai netinkamas laikas aukštajai madai, bet kaip tik dabar sindikato nariu tapo populiariausias šio meto ženklas – Demnos Gvasalios „Balenciaga”. Be blizgučių ir plunksnų, kone asketiškas, modernus, praktiškas, todėl – turintis ateitį... Nesunku nujausti, kad visus domina haute couture kainos. Minėti „Chanel Haute Couture” įkainiai – patys aukščiausi, nes šie mados namai supirko geriausias couture dirbtuves: „Lesage” (siuvinėjimo), „Lemarie” (plunksnų), „Massaro” (batsiuvių), „Maison Michel” (skrybėlių), „Desrues” (drabužių juvelyrikos), „Goossens” (auksakalystės), „Guillet” (dirbtinių gėlių). Prancūzijoje jų darbuotojai vadinami „mažosiomis rankelėmis”,
60
Vidurinių Rytų moterys – haute couture aukso fondas, deguonies pagalvė. Pasaulyje aukštąją madą perka labai nedaug damų (sakoma – vos 4 000), dar mažiau tą daro nuolat. Mūsų amžininkės vakarietės sunkiai suvokia, kodėl turėtų taip beprasmiškai švaistyti pinigus ir gaišti laiką matavimams, juolab būna mados šuorų, kai demonstruoti prabangą tampa prastu tonu. Arabėms tai negalioja, joms pirkti haute couture sukneles ir vilkėti tik kartą – prestižo klausimas. Nors apie kokį prestižą kalbama, kai aplinkui trykšta nafta, dešimtys moterų dėvi aukštosios mados suknias, o vyrai to net nemato, nes puotauja atskirai nuo žmonų.
Kad vaizdas nebūtų archajiškas, pakalbėkime apie milenialus. Dubajuje gyvenanti milijardierių duktė, moderni mergina Imann Allana vilki haute couture todėl, kad tai daro nuo šešerių ir ką nors keisti nėra priežasties. Kinė Wendy Yu, irgi turtinga paveldėtoja, turi nemenką haute couture kolekciją, bet ją vertina kaip meną, kurį reikia paremti. Tai turbūt ir atspindi du aukštosios mados pirkėjų polius: idėjines klientes ir vartotojas. Garsiausios haute couture kolekcininkės – žinomos moterys, filantropės, remiančios meną, rengiančios parodas, renkančios lėšas labdarai. Ir haute couture joms yra kaip nykstanti meno rūšis, kurią reikia išsaugoti. Mouna Ayoub (vienintelė pasaulyje išvengianti matavimų, nes mados namai naudojasi jos kūno atlieja) aukštosios mados drabužius net saugo kaip eksponatus: specialiose hermetiškose dėžėse. Gal yra ir kitų paskatų pirkti aukštąją madą, bet juk niekas nepapasakos. Klientės drovisi savo išleidžiamų sumų, todėl neafišuoja priklausomumo elitiniam mados pasauliui. O ir pati haute couture nori dėmesio, bet tokio, kokį pelno uždari klubai ar slaptos organizacijos. Be to, „Chambre Syndicale de la Haute Couture” deda daug pastangų, kad atrodytų kaip kinų tigras ar lietuvių nendrinė rupūžė, ypatingi tuo, jog tai nykstančios, į raudonąją knygą įtrauktos rūšys. Haute couture turi būti labai deficitinis ir kiek mitinis produktas.
nors išties tos rankos – neįkainojamos. Nebėra meistrų, dirbančių be overlokų ir lazerių, išmanančių senuosius amatus, o būtent jų reikia aukštajai madai. Labai prispaustas dizaineris gal ir prasitartų, kiek kainavo ant podiumo matyta suknelė. Tačiau klientė mokės ne tiek, nes ji bus žemesnė ar stambesnė už modelį, turės didesnį biustą, platesnius klubus. Aukštojoje madoje skaičiuojamas kiekvienas centimetras, nes tai – papildomas rankų darbas ir unikalios medžiagos. Klasikinės haute couture kelnės gali kainuoti „tik” 9 tūkstančius eurų, o kiek įvertinta suknelė, prie kurios tupinėta daugiau nei mėnesį, – spėlionių sritis. Ką veikia 20 aukštosios mados meistrų, daugmaž aišku. O kokios 15 tarnautojų pareigos? Kartais gana netikėtos. Haute couture yra tarsi vienetinis
Lady Gagos pasirinkimas JAV prezidento inauguracijai – „Schiaparelli Haute Couture”, 2021-ieji
PAVASARIS/VASARA ‘22
NAUJASIS „ESSENTIAL ENERGY“ DAUGIAU NEI DREKINIMAS Suaktyvina odos gebėjimą gaminti drėgmę ir apsaugo nuo smulkių raukšlelių susidarymo. Išskirtinis SHISEIDO hialurono rūgšties kompleksas RED giliau ir tris kartus ilgiau drėkina odą.* „Ginseng RED“ raukšleles daro mažiau pastebimas.** Nuolatinis odos drėkinimas, kad ji būtų švytinti, kupina energijos ir sveika.
* Naujasis ESSENTIAL ENERGY kremas, palyginti su senuoju ESSENTIAL ENERGY, tris kartus ilgiau drėkina odą. Klinikinis tyrimas atliktas su 22 moterimis. ** Testuota su 107 moterimis.
PAVASARIS/VASARA ‘22
61
Stebuklingas „Lalique“ krištolo ir kvapu˛ pasaulis „Lalique“ – visame pasaulyje puikiai žinoma krištolo, išskirtinių kvepalų, namų kvapų ir baldų manufaktūra. Kompanija subūrė menininkus ir meistrus, tarp kurių yra net septyni geriausi Prancūzijos amatininkai. Ji vadovaujasi per daugiau nei šimtmetį patikrintomis taisyklėmis ir kuria nepriekaištingos kokybės, išskirtinio grožio bei meninės vertės šedevrus. Unikalus dizainas dažnai yra įkvėptas antikos ir japonų kultūros, art deco stiliaus, supančios floros ir faunos. Garsus stiklo meistras René Lalique savo vardo kompaniją įkūrė dar 1888 metais Prancūzijoje. Jis pradėjo nuo papuošalų gamybos ir padarė to laikotarpio juvelyrinių dirbinių stiliaus perversmą, buvo vadinamas šiuolaikinių papuošalų išradėju. Visgi per pirmuosius kelis dešimtmečius „Lalique“ manufaktūra geriausiai žinoma tapo dėl meniškų stiklo šedevrų. Vadovaujant Marcui Lalique, René Lalique sūnui, manufaktūra pradėjo krištolo erą, kurioje puikiai atsispindi prekės ženklo vizija pratęsti savo pradininko požiūrį, genialumą ir kurti unikalų meno pasaulį. Vienam krištolo gabalėliui paversti meno kūriniu prireikia net 40-ies žingsnių ir
daugybės rankų prisilietimo. Iš kartos į kartą perduodamos meistrystės paslaptys ir technikos leidžia „Lalique“ indams, skulptūroms bei vazoms įkvėpti pulsuojančios gyvybės, o išmonės išskirtiniams raštams semiamasi iš supančios aplinkos – gyvosios gamtos pasaulio ir skirtingų kultūrų. Vienas iš labiausiai atpažįstamų manufaktūros šedevrų – 1927 metais sukurta „Bacchantes“ vaza. Beribė René Lalique vaizduotė ir genialumas atsiskleidė kuriant itin įmantrų dizainą, kuris tapo šios manufaktūros simboliu ir pagrindiniu elementu. Nepakartojamo grožio kūrinys, įkvėptas graikų mitologijos, vaizduoja jaunas deives, garbinančias dievą Dionisą. „Bacchantes“ vazos pasižymi subtiliu puošnumu bei giliu jausmingumu, o kruopščiai rankomis išraižytos detalės suteikia stebuklingą šviesos ir tūrių žaismą. „Lalique“ vardas neatsiejamas ir nuo kregždės simbolio, vaizduojamo „Hirondelles“ kolekcijoje. Ieškodamas įkvėpimo gamtoje René Lalique atkreipė dėmesį į šį paukštį – pavasario šauklį, laimės ir laisvės simbolį. Manufaktūros amatininkai iš naujo interpretavo kregždės
figūrą ir pažvelgė į ją grafiškai, su elegancija bei rafinuotumu. „Lalique“ pasirūpino, kad jų kūriniai paliestų kuo daugiau juslių – nukeltų ir į nuostabų kvapų pasaulį. Jungdama dekoravimo meną bei subtilius aromatus, manufaktūra kviečia į išskirtinių pojūčių odisėją. „Lalique“ žvakės ir namų kvapai – kruopščių paieškų rezultatas, derinantis skirtingas kultūras bei nuotaikas ir atspindintis aukščiausius kokybės standartus. Stiklo ar krištolo induose patalpinti rafinuoti aromatai pripildo namus jaukumo ir elegancijos dvelksmo. Skulptūriškas dizainas, meistriškai krištole įamžinta gyvybė ir autentiškumas tapo „Lalique“ parašu, kokybės bei prabangos ženklu, kurį gerbia ir kuriuo žavisi išrankiausi meno žinovai visame pasaulyje. Stalo kultūros ekspertai „ARTable by ISTO“ rekomenduoja „Lalique“ kūrinius rinktis ieškantiems unikalumo, norintiems namus papuošti itin didelę meninę vertę turinčiais šedevrais. Šios manufaktūros kūriniai atskleis išskirtinį jų savininkų skonį, namuose sukurs elegancijos kupiną prabangą bei rafinuotą estetiką.
„Lalique“ krištolo, žvakių ir namų kvapų kolekcijas galite apžiūrėti „ARTable by ISTO“ salonuose Vilniuje ir Klaipėdoje arba www.artable.lt.
Kiek TURIU, tiek ir UŽTENKA TEKSTAS – EMILIJA PELKAITĖ
NUOTRAUKOS – MARIUS PILIPAS
A
Atrodo, kad... gali būti kuo nori, kur nori, neturi įsipareigojimų – gyveni savo malonumui. Einant gyvenimo laikui supratau, kad masinis patogaus gyvenimo siekis niekada nesibaigia. Kad vis norisi daugiau, greičiau. Gal tie skubantys, bėgantys draugai ir palydėjo mane į kaimą. Seniai žinau, kad man svarbi gamta, skaitymas, kažkoks atsitraukimas. Nesinori, kad tai nuskambėtų, lyg labai pasitikėčiau savimi, bet visada įsivaizdavau, kad kiek turiu, tiek man ir užtenka. Stengiausi susikurti savo erdvę, kuriai neturėtų įtakos kitų požiūris. Aišku, būtų kvaila sakyti, kad atsiskyriau nuo supančio pasaulio, kad jis neturi man įtakos. Tačiau bent jau stengiuosi, kad mane išorė veiktų kuo mažiau. Todėl iš didmiesčio pasitraukei į Antazavės kaimą Zarasų rajone? Nuolatos čia gyventi persikėliau 2019-ųjų pabaigoje. Mano vaikystė prabėgo Kaune, bet Antazavėje gyveno baba, jos seserys, tai čia visada buvo antrieji namai. Kurį laiką gyvenau Vilniuje, tačiau ten visada sustodavau laikinai. Tuo laikotarpiu per metus aštuonis mėnesius
„,Didžiausias turtas ir prabanga man – įvairios patirtys. Įsivaizduoju, kad tai mano valiuta“, – sako kaime sielos ramybę atradęs kultinių vakarėlių ,„Pudra“ organizatorius, keliautojas, knygos „,Jaunystė“ autorius Marius LUCKA.
64
PAVASARIS/VASARA ‘22
praleisdavau kelyje, o kai reikėdavo organizuoti festivalį „Pudra”, grįždavau į Vilnių. Paskui vėl kur nors tepdavau slides... Sostinėje būdavau nedažnai, bet man atrodė, kad supratau gyvenimo joje koncepciją. Ten visi nori geriau, daugiau. Suvokiau, kad nenoriu būti viso to dalimi. Visus tuos metus, galima sakyti, buvau be vietos: tai nuomodavausi butą, tai pas kurį nors draugą laikinai apsistodavau. Pamenu, grįžau
iš kelionės po Ameriką ir išsikrausčiau iš nuomojamo buto Vilniuje. Pajutau, kad laikas turėti tikrus, savo namus, kad jau reikia savo spintos, nes pastebėjau, jog daug svarbių daiktų tiesiog išsibarstė – kažkur dingo knygos, albumai. Pradėjau svarstyti, kur namai galėtų būti. Tada ir pagalvojau: o jei Antazavėje? Dabar žiūriu per langą ir suprantu, kad Vilniuje daugmaž išbandžiau, ką norėjau, – laikas kitokio gyvenimo patirti. Ir jau dveji metai tuo labai mėgaujuosi.
Praėjusį rudenį įsigijau vokiečių aviganį Totoro – gal jaučiu poreikį gyventi sėsliau?.. Antazavė tik 140 kilometrų nuo Vilniaus, bet tai – kitas pasaulis, kiti prioritetai. Vietiniams turėtum atrodyti keistuolis. Gal... Tačiau Antazavėje mano šaknys, jie mato, kad nesu svetimas. Su visais nuoširdžiai bendrauju, padedu. Man atrodo, kad kaimo žmonėms atnešu džiaugsmo. Kai reikia, padeda ir jie man. Kartu fantazuojame, svajojame.
Vilniaus draugams irgi, matyt, keistas tas mano pabėgimas iš miesto. Sostinėje liko artimų žmonių, jų pasiilgstu. Dar vienas iš gyvenimo atokiau prioritetų – mane aplanko tik tie, kurie noriu, kad užsuktų. Vilniuje, būdavo, eini gatve, kokį pažįstamą sutinki – turi išklausyti, pats papasakoti, ką veiki. O čia atvažiuoja žmonės, kurių tikrai pasiilgstu. Dėl to bendravimas tampa kokybiškesnis.
Aišku, būtų kvaila sakyti, kad atsiskyriau nuo supančio pasaulio, kad jis neturi man įtakos.
Antazavėje nurimęs Marius įsitikinęs, kad greitai šis Zarasų rajono kaimelis taps kūrybingų žmonių hotspot’u
PAVASARIS/VASARA ‘22
65
NUOTRAUKOS – IŠ ASMENINIO ALBUMO
o nakvodavau palapinėje. Ir brangesnių, kai daug pinigų išleisdavau. Tačiau apskritai keliauti nėra brangu. Su gitara ant peties, manau, nuvažiuotum tikrai toli. Atostogų viešbutyje, kur „viskas įskaičiuota”, nevadinu kelione. Esu su draugu į Barseloną tranazavęs „per aplinkui” – per Balkanus. Tada scenarijus būna toks: autostopu atvažiuoji į miestą, pagroji, praeiviai primeta pinigų į gitaros dėklą. Nueini į restoranėlį, išgeri vyno, pavakarieniauji ir lendi į palapinę miegoti. O kitą dieną keliauji toliau. Kai supratau, kad taip galima gyventi, labai apsidžiaugiau. Jei kito plano neturėčiau, gal tik taip daryčiau ir šiandien. Kelionėse įsitikinau, kiek daug gali padėti atsitiktinai
sutikti nepažįstami geranoriški žmonės. Jie ir paveža, ir pamigdo, pamaitina. Kelyje nutinka nerealių istorijų. Tarkim, Nepale sutikau vyrą iš Argentinos. Jis nustebo, kad žiemą vienas keliavau link Everesto. Davė vizitinę kortelę, pakvietė jį aplankyti Buenos Airėse. Aš ir nuvykau. Jis užleido vienus iš savo apartamentų dangoraižyje, vežiojo po galerijas, restoranus. Kai paklausiau, kodėl taip rūpinasi, papasakojo, kad jam kažkas prieš keletą metų labai padėjo viešint Berlyne. Todėl dabar dėmesio skyrė man. O atsisveikindamas sakė, kad atėjo mano eilė kokiu nors keliautoju taip, neatlygintinai, pasirūpinti. Beje, buvome susitikę dar sykį. Po metų jis atskrido į „Pudrą”: trečiadienį paskambinau – sakė,
kad Rio laukia skrydžio į Buenos Aires. Pakviečiau į Lietuvą, papasakojau, kad savaitgalį Palangoje bus fainas tūsas. Po penkių valandų jis pranešė, kad su draugu atskrenda. Nepatikėjau. Penktadienį sulaukiau žinutės, kad jau yra Joniškyje: pakeliui iš Rygos į Palangą. Tokiomis akimirkomis supranti, kad esi ne vienas – kad pasaulyje daug žmonių su polėkiu. Arba Danas Pankevičius. Jis man paskambino pernai kovą ir pasiūlė skristi į Afganistaną. Sakė, kad ten greitai bus didelių nemalonumų ir gal niekada gyvenime nukeliauti nepavyks. Kabule atsiradome savaitė po to pokalbio, o po kraštą keliavome dvi. Dar po dviejų savaičių šalį užėmė Talibanas, bet mes jau saugūs šildėmės Dubajaus saulėje.
Gal mums reikia daugiau brangių daiktų, nes mūsų šalis labai maža? Susitikę imate meškeres, sėdate į valtį ir plaukiate į ežerą? Ir pažvejoti, ir nufilmuoti pokalbių tavo laidai „Giliai ir paviršiuje”? Pastaruoju metu retai žvejoti einu vienas. Tai daug ką pasako... Jei labai rūpėtų žvejyba, būtų nusispjauti į kompaniją. O man labai faina žvejojant paplepėti, pabendrauti. Taip kilo mintis pašnekesius valtyje filmuoti. Jutube jie surenka dvidešimt trisdešimt tūkstančių peržiūrų. Smagu, kad žmonės laidų laukia, palaiko – galbūt ką nors gero išgirsta. Pradėjau tuos pokalbius rengti iš įdomumo, už savo pinigus. Paskui, kai pranešiau, kad galima prisidėti finansiškai, per „Patreon” platformą, man pervesdavo kokius tris šimtus eurų per mėnesį. Dar atsirado norinčių reklamuotis – būdamas kaime visai gerą algą užsidirbdavau. Juokinga, kad sugalvojau tą laidą for fun, o pavykdavo ir vynui susirinkti. Gal tau nedaug ir reikia? Kaimo ir miesto gyvenimo finansiniai skaitikliai labai skirtingi. Didmiestyje nemažai kainuoja nuoma, restoranai, vakarėliai. Norint gyventi kokybiškai, ten reikia daug pinigų. O čia viskas gerokai kitaip. Kiaušinius perku iš vietos gyventojų. Savaitgaliais atvažiuoja draugai – priveža visokių gėrybių iš miesto. Elektra tik daug kainuoja... Name sudėjau elektra šildomas grindis, tai šią žiemą sąskaitos buvo labai „gražios”... O kelionės? Kai sąskaita tuščia, toli nenuskrisi... Jų mano gyvenime būta įvairių. Ir tokių, kai tranzuodavau,
66
„Tas žmogaus pramogoms nepritaikytas klimatas turi savotiško žavesio, – pripažino Nevadoje, Juodosios Uolos dykumoje, vykstančiame „Burning Man” festivalyje pabuvęs meniškos sielos vaikinas. – Ten jautiesi kaip Mėnulyje, prisiekiu. Vaikštai išsižiojęs ir nesupranti, kaip žmogus gali sukurti šitokius dalykus”
PAVASARIS/VASARA ‘22
Anksčiau mano gyvenimas buvo vienas nesibaigiantis vakarėlis. buvo pirmoji kūrybinė platforma, kur galėjau reikštis, projektas, kur galėjau susidėlioti mintis, vizijas, norus kažką parodyti. Anksčiau mano gyvenimas buvo vienas nesibaigiantis vakarėlis. Tačiau pastaraisiais metais vis labiau linkstu į kaimo pusę ir vis mažiau save matau ten, kur buvau. Man patinka ramybė. Smagu, kad žinau, jog nežinau, kada mano aplinka vėl ims triukšmauti. „Pudroje” linksma: susirenka gausus būrys draugų, pažįstamų. Ten daug dėmesio, blizgučių... Manau, kad, norint turėti suvokimą apie daugelį dalykų, reikia įvairių patirčių. Jaunystės metai tam ir skirti – kad daug visko surinkčiau ir galėčiau pasakyti, kaip visa tai atrodo man. Būtent taip – „Jaunystė” – pavadinai savo pirmąją knygą, kurioje atsiskleidei ir kaip poetas. Jau įpusėjau antrą. Labai laukiu, kada grįš įkvėpimas ir galėsiu ją baigti. Matyt, spėsiu išleisti tik Kalėdoms. Be galo nuostabu atrasti naujų savo talentų. Esu tikras, kad kiekvienas jų turi. Taip, kiek anksčiau atradau poeziją, o prieš gerus metus susidomėjau O tą gerų darbų estafetę pratęsei? Taip, praėjus pusei metų po viešnagės Argentinoje. Tada draugas Vilniuje man buvo palikęs labai erdvų butą dangoraižio viršuje, su didžiule terasa. Einu per miestą, mano tėvų amžiaus vokiečių pora, keliaujanti dviračiais, klausia, kur čia koks parkas, kad galėtų palapinę pasistatyti. Sakau, matote tą namą? Gyvenu viršutiniame aukšte – priimsiu jus ten pagyventi. Jie negalėjo patikėti... Kai pamatė namus, klausė, kas aš toks, ką veikiu. Sakiau, esu politikas. Kitą dieną išvažiavau į Palangą, o jiems leidau pasilikti bute, kiek nori. Paskui jie man rašė, kad yra labai dėkingi. Sakiau, to negana – perduodu jums estafetę... Žinau, kad pas juos Vokietijoje jau apsistojo aplink pasaulį keliaujantis žmogus iš Pietų Amerikos. Esi pasimatavęs ir gyvenimą palapinėje, ir prašmatniuose būstuose. Patekęs į prabangą savęs klausi, ar norėtum, kad visa tai būtų tavo? Kartais jauti, tavo ar ne. Man atrodo, kad tai – ne man. Tas būstas stiklo dangoraižyje, manau, per daug triukšmingas.
paukščiais. Iš pradžių stebėjau, kas atskrenda į lesyklą. Tada pradėjau juos tyrinėti per žiūronus, skaityti knygas apie ornitologiją. Manau, kad jau pažįstu didžiumą Lietuvoje perinčių paukščių. Man atsivėrė dar vienas pasaulio pažinimo langas. Dabar dažniau pakeliu akis į dangų. Vaikinas, anksčiau neslėpdavęs vengiantis įsipareigoti, jau kuris laikas paukščius ir žvaigždes Antazavėje stebi ne vienas. Pagaliau sutikai žmogų, kuris pakeitė tavo nuostatas? Su Deimante esame kartu trečius metus. Draugauti pradėjome trys dienos prieš persikeliant į kaimą. Antazavėje ji atrado keramiką. Dabar kuria vazas. O aš turiu planą čia pastatyti Aukštaitijos gamtininkų ir menininkų namus. Didžiulį namą, kur žmonės iš miesto galėtų atvažiuoti dirbti, kurti, laisvalaikiu – maudytis ežere, žvejoti. Su tuo projektu sparčiai judu į priekį, tikiuosi, kad per porą metų namai iškils ir Antazavė taps hotspot’u. Labai džiaugiuosi viskuo, ką šiandien turiu, esu dėkingas likimui, kad galiu kurti, daryti tai, prie ko linksta širdis.
Man reikia daugiau atsitraukimo, ramybės. Mano yra valtis, ežeras, meškerė. Tylos, vienatvės man reikėjo visada. Juk ir keliaudavau dažniausiai vienas, nes tada gali pabūti su savimi, įsiklausyti, pajusti tai, ko neišgirsti būdamas būryje, kai blaško muzika, balsai. Tačiau gyvenimas keičiasi labai greitai – kas žino, ką sakysiu rytoj. Kas tau prabanga yra šiandien? Kurį laiką būtent apie tai mąsčiau. Supratau, kad Lietuvoje ir kitose pasaulio valstybėse „prabangos” sąvoka suprantama skirtingai. Gal mums reikia daugiau brangių daiktų, nes mūsų šalis labai maža? Tačiau man nereikia milijono, kad jausčiausi ypatingas. Tai, kad galiu be kitų įtakos planuoti savo laiką, gyventi ten, kur noriu, valgyti paties užaugintas daržoves, man jau yra labai daug.
„Manau, kad, norint turėti suvokimą apie daugelį dalykų, reikia įvairių patirčių”, – sako ir tolimų kelionių, ir madingų vakarėlių skonį pažįstantis Marius
Tuomet kam tie blizgūs „Pudros” vakarėliai? Jie prasidėjo gana seniai – prieš aštuonerius metus. Tada buvau tik dvidešimties. „Pudra” man
PAVASARIS/VASARA ‘22
67
Jei esate pribrendę rimtoms rokiruotėms šeimos transporto parke, tačiau po akistatos su koronavirusu jūsų skonio pojūtis dar nėra tinkamai sukalibruotas, turime universalų patarimą, kurį automobilį pasirinkti, kad paskui netektų graužtis: pasinaudokite Jos Didenybės Elizabeth II pavyzdžiu – rinkitės naujutėlį penktosios kartos ,„Range Rover“.
Mėlyno kraujo visureigis, ARBA
NUOTRAUKOS – „RANGE ROVER”
TEKSTAS – RENALDAS GABARTAS
Dvi tonos prabangos Jei tikėtume Londono laikraščiais, karalienės rūmuose laksto mažiausiai trys korgių veislės šunys, arklidėse laikomi 25 lenktyniniai žirgai, o karališkajame garaže yra maždaug 10 mln. svarų sterlingų vertinama ratuočių kolekcija. Žinoma, joje dominuoja britiški
68
prekių ženklai „Rolls-Royce”, „Jaguar” ir „Bentley”, tačiau mėgstamiausi vienareikšmiškai yra „Land Rover” visureigiai. Pastarųjų – nuo senamadiškų „Defender” iki pagamintų pagal individualų užsakymą – per visą valdymo epochą suskaičiuojama net trys dešimtys. Į valstybines
procesijas karalienė dažnai vyksta „Range Rover LWB Landaulet” su atgal atsidarančiomis durelėmis ir atviru stogu, kad galėtų mojuoti miniai. Sausio pabaigoje britų spaudą apskriejo nuotrauka, kurioje matyti, kaip 95 metų monarchė, sėdėdama
PAVASARIS/VASARA ‘22
visureigio keleivio krėsle, važinėjasi po Norfolko dvarą. Komentuodamas šį vaizdelį, karališkasis ekspertas Omidas Scobie žiebė tokią įžvalgą: „Sakiau tai anksčiau, bet man patinka, kad HMTQ nuolat neatnaujina ratų, kaip daugelis kitų karališkųjų asmenų, – ji šį „Range Rover” turi 15 metų!” Visgi tikėtina, kad artimiausioje ateityje ši „problema” bus išspręsta. Neseniai „Land Rover” pristatė jau penktosios kartos „Range Rover”, ir jis neišvengiamai papildys ilgiausiai Didžiosios Britanijos soste sėdinčios monarchės transporto parką. Tai galėtų nulemti subjektyvios priežastys ir sentimentai, be to, yra kalnas argumentų, susijusių su techniniais duomenimis. Kai kurie jų išties radikaliai keičia sąvokų „prabanga” bei „komfortas” turinį ir leidžia kalbėti apie naują žaidėją aukščiausioje technikos pasaulio lygoje. Štai keletas faktų. „Ne” triukšmui ir bakterijoms „Land Rover” inžinieriai optimizavo automobilio konstrukciją, ne tik padidino kėbulo standumą, bet ir sukūrė savotišką dvigubo stiklo efektą – triukšmas ir žemo dažnio vibracija, kurią sukelia kontaktas su kelio paviršiumi, salone juntami ir girdimi 24 proc. mažiau nei ankstesnės kartos modelyje. Tačiau tyliausio kada nors į kelius išriedėjusio visureigio titulą jis pelnė dėl kito sprendimo: britai įdiegė veiksmingą triukšmo slopinimo sistemą visuose keturiuose sėdynių galvos atlošuose sumontuodami po porą garsiakalbių, kurie drauge su kitais, esančiais įvairiose salono vietose (iš viso jų – 35!!!), skleidžia pašalinį kelio, vėjo ir struktūrinį triukšmą slopinantį
signalą, t. y. naujasis „Range Rover” iš esmės veikia tarsi monstriško dydžio triukšmą slopinančios ausinės.
įlipant, tiek išlipant visureigis automatiškai nusileidžia 50 mm arčiau žemės, o iš apačios išsiskleidžia šoniniai laipteliai.
Britas išsiveržė į lyderius dar vienoje srityje, visą civilizuotą pasaulį variusioje į neviltį pastaruosius dvejus metus. Jame sumontuota ypač pažangi salono orą švarinanti technologija „Cabin Air Purification Pro”, užkertanti kelią nemaloniems kvapams, alergenams ir gerokai sumažinanti galimybę žmonėms viduje įkvėpti bakterijų, taip pat pandemiją sukėlusio SARS-CoV-2 šeimos virusų. Pasakodami apie ją „Land Rover” ekspertai akcentavo, kad išmanioji technologija tiesiog aktyviai veikia orą, todėl smulkios dalelės ir ligų sukėlėjai neturi keliauti pro oro filtrą, kad būtų sulaikyti ir neutralizuoti. Ši sistema kondensuoja drėgmę salone ir skysčio lašus suskaido į mažas įelektrintas daleles. Taip per 30 min. iš oro pašalinama 97–99 proc. virusų, bakterijų ir teršalų.
Vienintelis trūkumas – kaina Dar keli sakiniai apie tai, kas laukia įsitaisius prie vairo. Nekalbėsiu apie automobilio interjerą, nes tai būtų tuščias laiko švaistymas ieškant nenuvalkiotų sinonimų žodžiams „prabanga”, „kokybė” ir „rafinuotumas”. Pasakysiu tik tiek, kad čia esančiai multimedijai skirtas didžiausias kada nors „Range Rover” siūlytas jutiklinis 13,1 colio skersmens ekranas. Šia intuityvumu paremta sistema naudotis taip pat paprasta, kaip ir išmaniuoju telefonu. Skirtumas tik tas, kad ekranas turi taktilinį atsaką: spustelėję lietimui jautrų paviršių nenukreipdami akių nuo kelio, iškart suprasite, ar pavyko aktyvinti norimą funkciją ir automobilis reagavo į jūsų užgaidas.
Dėl patogumo – arčiau žemės Kalbos apie blitz karą su plika akimi nematomomis bakterijomis gali atrodyti kaip sunkiai patikrinama savigyra, tačiau kitas „Range Rover” triukas akivaizdus. Visureigis turi elektra valdomas dureles, kuriose pritaikytos pavojų, kliūčių aptikimo ir apsaugos nuo prispaudimo funkcijos, todėl turėtų ypač patikti kenčiantiems nuo chroniško išsiblaškymo. Išmaniosios sistemos pajunta, kad artėja automobilio raktelį turintis žmogus, durelės atsirakina ir automatiškai išslenka rankenos. Išlipęs vairuotojas gali paprasčiausiai nueiti – kai tik sistemos nustato, kad taip nutiko, durelių rankenos vėl įtraukiamos, o mašina užrakinama. Sistemos ima
PAVASARIS/VASARA ‘22
„,Range Rover“ techniniai duomenys radikaliai pakeitė sąvokų „,prabanga“ bei „,komfortas“ turinį. veikti tą akimirką, kai „Range Rover” salone sėdintis žmogus pamėgina atidaryti ar uždaryti vienas iš durelių. Vos truktelėjus išorinę ar vidinę rankeną, suveikia dureles valdanti sistema ir jos per tris sekundes atsidaro. Užpakalinių šoninių radarų jutikliai leidžia aptikti iš galo atvažiuojančius kitus eismo dalyvius, o ultragarso jutikliai, įmontuoti kiekvienose durelėse, aptinka kliūtis ir nustato, kaip plačiai galima jas atverti. Visose durelėse įtaisyta apsauga nuo privėrimo, o kietus objektus aptinkantys jutikliai bei giroskopai padeda išvengti galimybės priverti daiktus tuomet, kai durelės užsidaro automobiliui pasvirus 10 laipsnių kampu. Vienas patogiausių ir didžiausią įspūdį aplinkiniams darančių dalykų – kad tiek
Virtualią valdymo sistemą galima konfigūruoti pagal asmeninius poreikius ir įpročius, net 90 proc. visų reikalingų funkcijų pasiekiamos vos dviem paspaudimais. Bene vieninteliu karališko visureigio minusu reikėtų laikyti kainą. Už pigiausią versiją prašoma 125 tūkst. eurų, tačiau absoliuti dauguma jau spėjusiųjų užsisakyti penktosios kartos „Range Rover” (Baltijos šalyse iki sausio pabaigos tai buvo padarę 110 technikos gurmanų) paklojo vidutiniškai po 180 tūkst. eurų. Guostis galima nebent tuo, kad rinkoje yra gerokai brangesnių, didesnes ambicijas puoselėjančių, bet, dievaži, niekuo ne geresnių analogų. Ir dar dėl visa ko priminsiu, kad infliacija mūsų krašte pasiekė 12 procentų...
69
Pro durų < „LINDBERG” SAULĖS AKINIAI („GLASSES ON”), 519 EUR „F6 CONCEPT” DŽINSAI, 220 EUR „F6 CONCEPT” GRANDINĖ, 90 EUR
KRISTINOS MARCINKAITĖS MEGZTINIS, 550 EUR „NIKE AIR MAX 96” kedai („SNKRS.LT”), 180 EUR <
plyšį... 70
PAVASARIS/VASARA ‘22
FOTOGRAFAS MARKAS CECHANOVIČIUS @mark.cechanovicius @mark_cech STILISTAS LUKAS JUODIS @lukas.juodis JOLITOS GUBEVIČIŪTĖS MAKIAŽAS IR ŠUKUOSENOS @gubeviciute MODELIAI: DOMANTAS MOZŪRAS („BALTIC MODEL MANAGEMENT”) @domzetti, DAUMANTAS DUMBLIAUSKAS („BALTIC MODEL MANAGEMENT”) @dabldyy, LAURA KROMALCAITĖ @kromalcaite FOTOGRAFUOTA „GALERIJA 11” (JOGAILOS G. 11, VILNIUS) @11galerija DĖKOJAME VINILINIŲ PLOKŠTELIŲ PARDUOTUVEI „VINILO PASAULIS” (PYLIMO G. 63, VILNIUS) < „BOTTEGA VENETA” SAULĖS AKINIAI („GLASSES ON”), 303 EUR „ZEGNA” KELNĖS, 620 EUR „SAINT LAURENT” SAULĖS AKINIAI („GLASSES ON”), 340 EUR <
„STRELLSON” MARŠKINĖLIAI („CITY MEN & WOMEN”), 49,90 EUR „BALENCIAGA” SAULĖS AKINIAI („GLASSES ON”), 370 EUR „HUGO” DŽEMPERIS, 199 EUR <
Kultinės Jamaikos atlikėjos ir modelio Grace Jones įkvėptas vakarėlis baigėsi – afterparty iš jo teliko neono šviesų atspindžiai veiduose ir ypatingos nostalgijos persmelkta nuotaika. Dar norėtųsi šėlti, tačiau šventė tęsiasi jau už uždarų durų, kur galima būti nebepuošniam ar net visai be drabužių, kur skamba romantiška muzika ir valdo juslinga pavasario nuojauta. Šviesos ir saulės vis daugiau, bet dabar reikia tik prieblandos, lašelio liūdesio ir ilgesio to, kas jau buvo.
PAVASARIS/VASARA ‘22
71
< „TOMMY HILFIGER” MARŠKINĖLIAI, 49,90 EUR „ZEGNA” KELNĖS, 830 EUR
72
PAVASARIS/VASARA ‘22
< „BALENCIAGA” SAULĖS AKINIAI („GLASSES ON”), 370 EUR „TOMMY HILFIGER” DŽEMPERIS, 119,90 EUR
PAVASARIS/VASARA ‘22
73
< „BALENCIAGA” SAULĖS AKINIAI („GLASSES ON”), 370 EUR „F6 CONCEPT” KAKLO PAPUOŠALAS, 350 EUR MARŠKINĖLIAI – STILISTO NUOSAVYBĖ „CALVIN KLEIN” MARŠKINIAI, 119 EUR
74
PAVASARIS/VASARA ‘22
< „PINKO” MEGZTINIS, 195 EUR „GIVENCHY” KELNĖS, 990 EUR
PAVASARIS/VASARA ‘22
75
Vienu kiečiausių vyrų mados žinovų Lietuvoje vadinamas Marius STANEVIČIUS vien stilisto darbu niekada neapsiribojo. Pastaruoju metu ši veikla, galima sakyti, atsitraukusi į mados marketingo srityje nardančio kūrėjo darbų paraštes. Nišinės žvakės, ypatingi autoriniai batų modeliai, avalynės kolekcijų pirkimas garsiai įmonei, interjeras, aplinkos tvarkymas – Mariaus talento pilna visur. Nors pasižymi įvairiapusiškumu, jo vizitine kortele ilgam liks nepriekaištingas „,eurovizinis“ Donato Montvydo įvaizdis.
Vyriškumas – tai ne griežto kirpimo drabužis ar kai viskas tik juoda
M TEKSTAS – DALIA MUSTEIKYTĖ
76
NUOTRAUKOS – LINAS MASIOKAS
Mariau, kada pajutai, kad tavasis kelias susijęs su mada, stiliumi? Mažas piešdavau tiktai batus ir pastatus. Kartais – gėles. Dabar, jau 34-erių, pats pripažįstu, kiek mane formavo tėvai, vaikystės aplinka ir patirtys. Kažkada piešęs batus, vėliau septynerius metus dirbau su avalyne, turėjau savo prekių ženklą, paskui užsiėmiau marketingu avalynės bendrovėje. Pastatai susiję su mano pasirinkta studijų specialybe, baigtos menų, jaunojo architekto mokyklos – irgi vaikystės piešinių atspindžiuose. Gėlės, augalai
– juk tai kvapai, dirbau šioje srityje ir ja tebesidomiu. Be to, pastaraisiais metais nauja aistra ir susidomėjimo objektu tapo landšafto tvarkymas, apželdinimas. Teko pasimokyti bonsų formavimo meno pas žymųjį meistrą Kęstutį Ptakauską Alytuje. Ten sėmiausi idėjų, konsultavausi, nes kūriau sodelį šalia namų. Apželdinimas vėl suvedė su Renata Mikailionyte, kuri puikiai darbuojasi šioje srityje, mudu anksčiau susidurdavome mados aplinkoje. Daug metų dirbau mados
pasaulyje ir su laiku, branda, įgijęs patirties pradėjau savęs klausti, ar tai – viskas, nieko daugiau nenorėsiu veikti? Ir išbandau vis naują sritį, kuri atsispindėjo vaikystės piešiniuose, jie tam tikra prasme paklojo man kelią. Tavo kelias nėra įprastas – Vilniaus Gedimino technikos universitete mokeisi miestų inžinerijos ir urbanistikos. Rinktis žemišką specialybę, ne menus, skatino tėvai? Mano šeima – teisininkų, tėvai dirbo vidaus reikalų sistemoje,
PAVASARIS/VASARA ‘22
SANDROS STRAUKAITĖS PALTAS PAVEIKSLAS – ANDRIAUS ZAKARAUSKO „IT’S A BETTER FORECAST FOR THE FLOW” UŽ ERDVĘ DĖKOJAME GALERIJAI „THE ROOSTER GALLERY“
Stilingi ir neišskiriami: Marius ir jo veimaranerių veislės Ūkas
PAVASARIS/VASARA ‘22
77
tėtis – ilgametis policijos komisaras. Tad prie vakarienės stalo kalbėdavome ne tik romantiškomis temomis, augau be rožinių akinių, žinojau, kad pasaulis nėra idealus. Tačiau vaikyste nesiskundžiu. Komisaras tėtis gražiai piešė ir kiekvieną rytą ant stalo pamerkdavo puokštę mūsų sode paties suskintų gėlių. Mama visada atrodė gražiai ir stilingai. Manau, jie turėjo įtakos mano pasirinkimams, bet sesuo nepasuko į menus. Buvau apsuptas sodų, augalų, estetikos, mokomas gerų manierų. Tėvai leido daug ką bandyti, nesistengė nuo visko apsaugoti. Iš gimtųjų Elektrėnų nuvažiavęs į Vilnių – didelį miestą žinojau, kas gyvenime gerai, kas – blogai, kokios gali būti pasekmės. Tėvai man buvo įskiepiję, jog didelės svajonės ir sunkus darbas anksčiau ar vėliau atneša rezultatų, tačiau patys gyvenę posovietiniame pasaulyje, matę
Niekada šios veiklos nevertinau kaip darbo, į kurį einu sukandęs dantis, kad tik bet kokia kaina uždirbčiau pinigų.
78
seno virsmą į nauja gal kiek baiminosi meno specialybių, jos neatrodė labai rimtos. Rinkausi žemiškesnę. Ir kaip nuo miesto vamzdyno projektavimo pereinama prie podiumo ir scenos? Susipažinau su talentingais lietuvių dizaineriais. Tarp jų buvo gera bičiulė Kristina Kruopienytė. Pasitaikė progų kartu padirbėti, ir ji pastebėjo, kad turiu talentą, stiliaus pojūtį, žinių, – pasiūlė surengti vieną, kitą fotosesiją. Paskui natūraliai atsirado darbų su fotografais, pasiūlymų iš žurnalų – buvau „Ievos” mados redaktoriumi, „Moters” stilistu, viskas išaugo į daug gražių projektų. Teko padirbėti su Juste ArlauskaiteJazzu, Donatu Montvydu, kitais atlikėjais, sukurti daug išskirtinių pasaulinio lygio prekių ženklų, leidinių reklamų. Tavo vardą Lietuva ir išgirdo turbūt pirmiausia dėl Donato Montvydo arba – Donny Montell, kai kūrei jo įvaizdį „Eurovizijos” konkursui. Nebesuskaičiuosiu, prieš kiek metų susipažinome fotosesijos aikštelėje. Šiandien esame gal labiau draugai nei kartu dirbantys žmonės, su Donatu padarėme tikrai nemažai – nuo „Eurovizijos”, koncertų įvaizdžio iki šeimos atostogų lagaminų komplektavimo. „Tu mano spintą pažįsti geriau nei aš”, – juokaudavo jis. Taip buvo, nes į žmones, su kuriais dirbau, žiūrėjau ne tik kaip į užsakovus, man rūpėjo ryšys su jais, niekada šios veiklos nevertinau kaip darbo, į kurį einu sukandęs dantis, kad tik bet kokia kaina uždirbčiau pinigų. Ne, tai man greičiau buvo hobis. Esu laimingas, nes leidau sau gyventi, kaip noriu, dirbti, kas patinka. Bet vien noro leisti sau prabangą būti savimi, daryti, kas patinka, per maža. Stilistas turi būti ir lojalus, ir atsakingas, dėmesingas, pastabus, empatiškas – negali į viską žiūrėti tik per savo prizmę. Reikia gilintis į profesinius dalykus, nepakanka to, kas vyksta tavoje socialinėje erdvėje. Turi žinoti ir aktualijas, tai, kad scenos drabužis nėra gatvės, bet ir šito per maža. Svarbu domėtis subkultūra, tendencijomis, mados istorija, žinios galiausiai būna pritaikomos. Jaunimas šiandien lekia, bėga, visko nori čia ir dabar: truputį pakopijuokim, pridėkim, primeskim. Stengiuosi, kad mano darbai būtų apgalvoti, ne atsitiktiniai.
Dirbau daug, teko ir pakentėti, ir pasispausti, ir kai ką paaukoti, sau neleisti. Stilisto darbas – juodas. Kita vertus, visi darbai tokie. Man atrodo, kad ir būti baristu sunku, – niekada nestovėjau prie baro, neviriau kavos, bet neturėtų būti paprasta. Ypač jei tai darai profesionaliai ir atsakingai. Anksčiau susierzindavau, kai prisistačius stilistu kiti klausdavo: „O ką dar veiki, iš ko gyveni?” Išties pasirinkęs šį darbą neturi nieko apibrėžto, nejauti susistemintos laiko tėkmės. Gali viską daugmaž susidėlioti, bet atsitinka force majeure – ko nors prireikia tuojau pat, tada meti pradėtą vakarienę, bėgi į prekybos centrą, nes reklamos filmavimas rytoj, o kai ko pritrūko. Tas darbas įdomus, išmokė suktis iš padėties, per trumpą laiką gauti gerą rezultatą. Patirtis pravertė dirbant marketingo srityje, nes čia irgi daug kas paremta principu „reikia dabar” arba „reikėjo vakar”. Stilisto įgūdžiai, tai, kad nėra laiko svajoti, turi čiupti ir padaryti, tikrai padeda. Ir kai reikia kurti reklamą, iškart žinau, iš kur gausiu reikiamą staliuką, kokia bus fotosesija, kiek viskas kainuos. Iš stilisto etapo galėjai pasiimti ne tik patirtį, bet ir šlovę, garsų vardą, – kitas, sukūręs puikų įvaizdį „Eurovizijos” atstovui, iš to būtų pasidaręs gerą reklamą. O tu duodavai interviu tik žurnalistų surastas, prispaustas. Esu už tai, kad labiau būtų matomas rezultatas, o ne kas jį pasiekė. Man vienas gražiausių žmogaus bruožų – kuklumas. Žavu matyti, kaip mano mylimi dizaineriai išeina nusilenkti kolekcijos pabaigoje, – paprasti klasikiniai džinsai, sportiniai bateliai ir basic marškinėliai, nors kolekcija galbūt kvepėjo couture’u. Tokiais atvejais supranti, kad tas darbas sunkus. Be to, kartais pritrūksta laiko sau, nes viską atiduodi darbui. Jei dirbi su atlikėjais, pavargsti nuo scenos, pompastikos, blizgučių, tad norisi būti tyliai, ramiai, arčiau gamtos, kuri yra geriausias poilsio ir įkvėpimo šaltinis, stengiesi, kad mažai kas tave matytų. Bet kas nors ima ir pastebi (šypsosi). Esi laikomas vienu geriausių vyrų stiliaus žinovų Lietuvoje. Kodėl šią kryptį renkasi palyginti mažai stilistų? Gal lėmė ir darbas su Donatu, o gal tai, kad buvo įdomiau kalbėti apie vyrą, vyriškumo standartus
per kitokią prizmę, per tai, kokį pasaulį matau aš. Arba – ką nors paneigti. Tiesiog pamaniau, kad yra daugiau galimybių įdomesne forma ir spalvomis atskleisti, pateikti vyrą, nei tą galima padaryti su moters įvaizdžiu. Gal 90 procentų reikalų mados pramonėje sukasi apie moterį – ji didžioji vartotoja ir ženklų klientė. Vyriška mada dažnai lieka primiršta. Draugai sakydavo, kad nėra ką apsirengti, o ir apskritai Lietuvoje neįmanoma nusipirkti vyriškų rūbų: „Kur perki tu? Iš kur Donato drabužiai?” Taip natūraliai pradėjau dirbti su vyrų mada. Įdomu, nes daug kas buvo nematyta, netikėta, negirdėta, o rengiant moterį galima rasti daug visokiausių alternatyvų, kartais sunku nustebinti, nes rinka persotinta, matėme visko. Vyrų mados srityje dar galima šį tą nuveikti. Bet šiandien mada vis mažiau skirstoma pagal lytis – žiūrėk, vyrai segi sijonus, moterys ryši kaklaraiščius... Rūbas yra saviraiškos būdas, toleruoju juos visus. Keista, kai šiandien sakoma, kad stipri ir emancipuota moteris ne ta, kuri avi aukštakulnius, o ta, kuri renkasi masyvius sportinius batelius, – tokia ji jaučiasi galinga. Ne! Viskas ne apie tai. Drabužiai – tam tikra apgaulė. Tiesa, svarbi, nes sutikę nepažįstamąjį per keletą sekundžių pirmiausia įvertiname išvaizdą. Man vyriškumas – gebėjimas būti vienam, branda, charizma, bet ne griežto kirpimo drabužis ar kai viskas tik juoda, pilka – jokių kitų spalvų, raštų. Ir, neduok Dieve, kas nors keistesnės formos, šiek tiek įmantraus! Švelnų, manieringą vyrą apvilk griežto kirpimo drabužiais – jie nepakeis jo. Apgaule patikėsite nebent nuotraukose, socialinėje erdvėje, bet – ne gyvenime. Man stilisto darbas – minčių, nuotaikų, idėjų pateikimas per drabužį, tačiau ne bandymas parinktu rūbu teigti, kad yra taip, o ne kitaip. Kas šiandien vyriška, kas – moteriška? Neseniai mano namų nuotraukas publikavo vienas portalas. Paprastai neskaitau komentarų, bet tąsyk pasmalsavau: vieni rašė „vienišiaus vyro butas”, kiti – „labai moteriška”. Taigi, visi tuos pačius dalykus matome skirtingai. Man vyriškumas nebūtinai asocijuojasi su švarku ar sportiniu kostiumu. Didesnį dėmesį skirčiau sportiškam ir sveikam kūnui, sveikai, gražiai
PAVASARIS/VASARA ‘22
Dirbau daug, teko ir pakentėti, ir pasispausti, ir kai ką paaukoti, sau neleisti.
Mariui tinka ir patinka gražūs ir labai kokybiški daiktai. Didžiuma jo drabužių pirkti internetu platformoje, kurioje galima rasti dėvėtų dizainerių kūrinių
PAVASARIS/VASARA ‘22
79
SANDROS STRAUKAITES PALTAS PAVEIKSLAS – ANDRIAUS ZAKARAUSKO „STORMY STROKE AHEAD” UŽ ERDVĘ DĖKOJAME GALERIJAI „THE ROOSTER GALLERY”
80
PAVASARIS/VASARA ‘22
Esu už tai, kad labiau būtų matomas rezultatas, o ne kas jį pasiekė. Man vienas gražiausių žmogaus bruožų – kuklumas. odai, manieroms, kalbėsenai, kaip tinkamai save pateikti, ir, žinoma, protui. Visa kita galima su(si)kurti. Apskritai esu prieš tokį skirstymą – vyrui, moteriai, jaunam, senam. Jei taip manyčiau, mano pomėgiai gal irgi būtų kitokie. Ir kokie tie pomėgiai? Sportas – lankau krosfitą ir plaukimą. Krosfitas laikomas gana vyrišku sportu, bet į treniruotes dažnai susirenka daugiau moterų. Plaukti yra vyriška ar moteriška? Kiekvienas renkamės, kas patinka, ir spinduliuojame kitokią energiją. Mėgstamo sporto ieškojau ilgai. Iki tol keturiolika metų lankiau sportinius šokius, šiandien kilnoju štangą, plaukioju, bėgioju. Neišvengiamai savo stilių kuri pats. Kaip atrodydamas jautiesi geriausiai? Labai paprastai, bet – ne prastai. Nemėgstu persipuošti, taip pat – ryškių drabužių ir spalvų. Pats su tokiais nesijaučiu gerai. Į pirkinių krepšelį mieliau dėsiu vieną gerą juodą megztinį nei tris spalvotus. Man svarbesni akcentai – išskirtiniai batai, geras kvapas, akiniai, į visa kita žiūriu paprastai, bet vertinu kokybiškus daiktus. Kokybė prieš kiekybę? Taip. Prieš dvejus metus buvo gera išsivalyti spintą, susirinkti vadinamąją kapsulę. Juk vis vien nešiojame keletą mėgstamiausių rūbų. Dabar drabužinės turinį galiu sudėti į vieną lagaminą. Tiesa, turiu labai daug batų. Kažkada norėjau gausybės drabužių, spalvų, aksesuarų, bet laikui bėgant supranti, kad geriausiai jautiesi su džinsais ir marškinėliais. Tai asmeninis pasirinkimas, tačiau darbe viską padarau kaip reikia. Jei kuriu sceninį įvaizdį ir noriu, kad viskas blizgėtų, taip ir bus. Mano įvaizdis skiriasi nuo darbų. Visada skeptiškai žiūrėjau į žmones, kurie aikštelėje ryškesni, labiau pasipuošę nei tie, kuriuos jie puošia. Kuriuos prekių ženklus vertini labiausiai? Turiu ne po vieną daiktą kelių mėgstamų ženklų. Tai „Prada”, „Loewe”, „J. W. Anderson”,
PAVASARIS/VASARA ‘22
„Jacquemus”, „Acne Studios”. Juos gali maišyti tarpusavyje ir nepasakysi, kad kas nors – iš užpraeitų metų kolekcijos, kitkas – iš šiųmetės. Didžiausia mano meilė dabar – vintažas. Spintoje turbūt 95 procentai daiktų yra, kaip angliškai gražiai sakoma – preloved, lietuviškai – tiesiog dėvėti dizainerių kurti drabužiai. Esu atradęs keletą interneto puslapių, juose perku beveik viską, ko nenešioju – parduodu. Nepamenu, kada lankiausi tikroje parduotuvėje turėdamas tikslą apsipirkti. Ir tikrai ne dėl to, kad neišsirenku, trūksta laiko ar vengiu viešumos dėl pandemijos. Man įdomu rasti išskirtinių daiktų už gerą kainą, įdomu aptikti rūbą, kuris kainavo du tūkstančius, bet dukart dėvėtą jį nusiperku už du šimtus. Be to, gali atrasti drabužį, kuris greit buvo parduotas internetu ar tikroje parduotuvėje. Kodėl ne? Džiaugiuosi galėdamas sutaupyti ir atrodyti gerai. Dar – aprengti draugus ir klientus. Užtat nenoriu skatinti greitosios mados, pirkti trijų megztukų už tiek, kiek pamėgtame puslapyje kainuoja vienas „Prada”. Aš už gerą investiciją tiek į madą, tiek į interjerą. Tai svarbu ir galvojant apie vartotojiškumą, ekologiją. Beje, įsirengdamas namus tikėjausi, kad viskas juose bus nauja. Bet pusė daiktų atkeliavo iš aukcionų, dizaino turgų, antrų rankų. Smagu turėti dizaino ikoną, už kurią galbūt ir nebūčiau ryžęsis mokėti dešimčių tūkstančių eurų, bet pavyko rasti tikrą daiktą, turintį tikrą istoriją, – kiek patrintos odos, pazulinto metalo. Toks baldas mielesnis už naują ir tviskantį, kurį norėtųsi laikyti uždengtą ir ant kurio baisu prisėsti. Naujuose namuose jis atverčia naują istorijos lapą. Su laiku tokie mid-century baldai tampa vis brangesnis. Be to, turiu šunį, tad nauji daiktai, dar su etiketėmis, būtų ištepti. Prieš kurdamas namus, ant vieno dizainerio kilimo rengiau įvaizdinę fotosesiją – ir jis man taip patiko! Pasakiau sau: nežinau, kaip, bet įsigysiu. Kilimas juodas, gėlėtas – gana drąsu tokį pirkti. Paradoksalu,
81
bet namų erdvę pradėjau formuoti ne nuo sienų ar pagrindinių baldų, o nuo šito kilimo ir to paties dizainerio vazos. Mama stebėjosi: „Kodėl nenusipirkai sofos ar lovos?” Sakiau: „Mama, pasėdėsiu ant to gražaus kilimo, svarbiau nusipirkti daiktą, kurio labai noriu.” Pakalbėkim apie batus, kuriems nesi abejingas. Kaip ir kada jie „išlipo” iš vaikystės piešinių ir tapo darbu? Nuo vaikystės man buvo svarbu graži avalynė. Pamenu, paauglystėje vasaromis keldavausi anksti ir važiuodavau dirbti į šiltnamius. Paskui už visą
algą pirkdavau ne kompiuterį ar ausinuką, o batus. Kurti avalynę pradėjau, kai bičiulė Kristina Kruopienytė mechanikos namų darbų sąsiuvinyje pamatė mano pieštus batų eskizus ir pasakė, kad talentas negali pradingti tarp konspektų. Supažindino su meistrais, o šie įgyvendino mano svajonę. Turėjau savo kompaniją, dirbau trejus metus, bet supratau, kad negaliu būti vienas lauke karys. Perėjau į didelę įmonę, ten užsakydavau kolekcijas ir buvau marketingo specialistas. Teko važinėti į Italiją, kalbėti su dizaineriais, kūrėjais, matyti visus gamybos procesus.
Surinkti batų kolekciją parduotuvei vien skonio nepakanka, reikia rinkos tyrimų, įvairių žinių? Yra pasaulinės tendencijos, bet turi galvoti, kad ne viskas pritaikoma Lietuvai. Tarkim, šių metų spalva – purpurinė, kiek žmonių pirks tokius batus? Ar purpurinę sofą, kilimą? Aš nusipirkčiau (juokiasi). Bet reikia ugdyti klientą. Visada sakau: jei ant prabangios sofos nemokėsi padėti pagalvėlės, įsigytos už du eurus per išpardavimą, jokie mokslai ar tyrimai negelbės. Reikia estetinio matymo, suvokimo. Vertinu studijas, žinias, jos būtinos, bet kartais nepakanka baigti
dizaino, kad galėtum pasakyti: „Dabar jau – specialistas.” Tų mokslų nebaigiau, bet dirbau ir su drabužiais, avalyne, ir su interjeru – architektūra, ir su kvapais. Man specialybė suteikė proto aštrumą, struktūruotą mąstymą, suvokimą, kad egzistuoja ne tik laisvas bohemiškas pasaulis. Išbandžiau įvairią veiklą, dabar norėčiau koncentruotis į vieną sritį – mados marketingą. Man tai ne tik skaičiai, bet ir psichologija, filosofija, konceptualumas, kūryba, dizainas, grafika. Bus įdomu viską – žinias, patirtis, gabumus – sujungti į visumą.
Švelnų, manieringą vyrą apvilk griežto kirpimo drabužiais – jie nepakeis jo.
82
PAVASARIS/VASARA ‘22
PAVASARIS/VASARA ‘22
83
CELINE, 340 Eur celine.com @celine
LOEWE, 290 Eur loewe.com @loewe
PRADA, 5 300 Eur prada.com @prada
1017 A L Y X 9SM, 380 Eur alyxstudio.com @alyxstudio
Reiveris išeina į... medžioklę
MSGM, 420 Eur shop-msgm.com @msgm
Taip paprasčiausiai galima apibūdinti šio sezono vyrų stilių. Siekdami tikslumo, prie medžioklės pridėkime žvejybą ar dabar itin madingą paukščių stebėjimą. Kamufliažinės kelnės iš gamtos pramogoms skirtų drabužių stalčiaus dera prie prigludusių neoninių marškinėlių iš senosios reiverio kolekcijos. „,Givenchy“ džinsai, atspindintys kitą tendenciją, kai susipina gatvės stilius ir grafičiai, tinka su „,Loewe“ žvejo kepure. Grynai moteriškomis laikytos ryškios žymeklių spalvos įsitvirtina vyro garderobe, ko gero, ilgam. Įkvėpimo ir stilingų sezono derinių apstu @markforne.
DIOR X SACAI, 2 750 Eur 20 cm x 16 cm x 3,5 cm dior.com @dior
DRIES VAN NOTEN, 795 Eur driesvannoten.com @driesvannoten
ROMBAUT, 463 Eur rombautparis.com @rombautofficial
84
DRIES VAN NOTEN, 430 Eur driesvannoten.com @driesvannoten
MSGM, 165 Eur shop-msgm.com @msgm
GIVENCHY, 1 690 Eur givenchy.com @givenchyofficial
CONVERSE, 90 Eur converse.com @converse
PAVASARIS/VASARA ‘22
THE WONDER OF COLOR
SWAROVSKI butikas PLC Panorama , Saltoniskių g.9 SWAROVSKI butikas PC Ozas, Ozo g.18
Antrasis kvėpavimas
Grakštūs „,Balenciaga“ bateliai už 350 eurų? O gal – „,Chanel“ švarkas už 600, vilkėtas vos porą kartų? Nedelskite rinktis: mada sparčiai žengia tvarumo ir ekologijos link, tad prabangūs drabužiai iš antrų rankų pasaulyje jau seniai nebe naujiena. „,Bet Lietuvoje, kaip ir visoje Vidurio Europoje, prabangos klasės sekondhendas tebėra gana nauja idėja, – pripažįsta JURGITA NUMAVIČIENĖ, pirmosios tokio pobūdžio interneto platformos „,Karuselle“ įkūrėja. – Mums dar reikia laiko su tuo apsiprasti.“
86
PAVASARIS/VASARA ‘22
I
TEKSTAS – GERDA PELECKYTĖ
Išsivysčiusios šalys vis garsiau kalba apie atsakingą vartojimą, tvarumą ir antrojo kvėpavimo suteikimą tiek masinės gamybos produktams, tiek prabangos prekėms. Ne tik kalba, bet ir daro: premium segmento iš antrų rankų gigantai „TheRealReal”, „Vestiaire Collective”, „Rebelle” gyvuoja jau daug metų ir vis auga, brangūs prekių ženklai vienas po kito ir patys kuria naudotų daiktų platformas. Tendenciją pirkti dėvėtas prabangias prekes labiausiai skatina jauni žmonės, linkę dalytis, tausoti išteklius, pratęsti kokybiškų daiktų gyvenimą. „Pasaulinė prabangos prekių rinka nuo 2017 metų paaugo 12 procentų, o naudotų prabangos prekių rinka – net 62 procentais, – pabrėžia Jurgita Numavičienė. – Ji šoktelėjo nuo
17 iki 33 milijardų eurų – ir auga toliau.” Kaip jums kilo mintis, kad ir Lietuvai praverstų internetinis prabangos prekių sekondhendas? Ta istorija gana smagi ir, sakyčiau, pamokanti (šypteli). Prieš kelerius metus mūsų šeima kraustėsi iš vieno namo į kitą: kai susikroviau drabužius, suvokiau, kad jų yra daugiau kaip tūkstantis. „Reikia ką nors daryti”, – pamaniau. Žinojau apie prabangos segmento platformą „Vestiaire”, jau buvau naudojusis jos paslaugomis: manęs paprašė atsiųsti daiktus, supakavau ir išsiunčiau keletą megztukų, džinsų – ir po kurio laiko į sąskaitą gavau pinigus. Supratau tą sistemą, bet kai turi tūkstantį daiktų, kiekvieną nufotografuoti, supakuoti ir
išsiųsti užtruktų labai ilgai. Tuomet kilo išganinga mintis: kodėl man pačiai neįkūrus internetinės parduotuvės? Drabužiai kone visą gyvenimą yra ne tik mano aistra, bet ir darbas. Vilniaus universitete baigusi ekonomikos studijas, bene dešimtmetį dirbau „Maximos” drabužių grupės vadove: važinėjau į Kiniją, užsakydavau drabužius, rinką išmaniau tikrai puikiai. Todėl atrodė natūralu ir toliau dirbti su drabužiais. „Karuselle” yra mano motinystės projektas: jį pradėjau prieš ketverius metus, laukdamasi sūnaus. Su specialistais kūrėme tą platformą ne Lietuvai, o Lenkijai – juk ten rinka keliolika kartų didesnė. Tačiau norint įsitvirtinti Lenkijoje reikia ir keliolika kartų didesnio biudžeto, tad kol kas tai mano ateities planas.
Mūsų šeima kraustėsi iš vieno namo į kitą: kai susikroviau drabužius, suvokiau, kad jų yra daugiau kaip tūkstantis.
Jurgita Numavičienė buvo pirmoji, Lietuvoje ir visame Vidurio bei Rytų Europos regione įkūrusi prabangos klasės sekondhendo platformą
PAVASARIS/VASARA ‘22
87
Negi iš tiesų labiau verta kurti savo verslą, nei patikėti turimus daiktus kitiems pardavėjams? Nebent žiūrėjote toli į priekį ir tikėjote, kad tas projektas išaugs? Ir dabar tikiu, kad jis turi ateitį. Sutinku, verslą verta kurti tik tikintis, kad vieną dieną jis taps pelningas. Maniškis kol kas panašesnis į hobį: kasdien sukasi vis geriau, tačiau neneša pelno. Reikėtų pritraukti investicijų ir plėstis, bet dar tik ruošiuosi tam, o dabar mane iš esmės domina įpročio formavimas. Žmogui kiekvieną sezoną norisi nusipirkti naują ryškų daiktą, pavyzdžiui, geltoną suknelę. Kitą sezoną jos vilktis jau nebesinorės, o jei pirkai nepigią, tikrai nesudėvėjai. Tai kam laikyti spintoje? Tereikia paskambinti: kurjeris atvažiavo ir paėmė, prisijungei prie savo paskyros, pažymėjai kainą ir paleidai į prekybą. Pagrindinis principas – nekaupti, nelaikyti daiktų. Jums pavyko savo parduotuvėje parduoti tą tūkstantį daiktų, kurie ir įkvėpė ją sukurti? Per ketverius metus pardaviau apie 70 procentų – vadinasi, bent jau šia prasme idėja pasiteisino (šypteli). Bet, žinoma, „Karuselle” jau seniai nebėra mano vienos spinta. Pirmieji klientai į platformą žiūrėjo atsargiai: kas ta „Karuselle”, kam ji priklauso, ja galima pasikliauti? Ar atsiųstos prekės nepradings, ar daiktai iš tiesų bus parduoti? Laikui
bėgant viskas nusistovėjo: dabar turime gana stabilų tų pačių klientų ratą, jie nuolat mums tiekia savo daiktus. Išryškėjo ir esminis lietuvių bruožas: jie mielai parduoda nebenešiojamus brangius drabužius ir batus, dažnai net su etiketėmis, tačiau beveik niekada patys jų neperka. Todėl šiuo metu iš esmės esame užsienio platformų tiekėjai: Lietuvoje surinktus daiktus parduodame „Vestiaire Collective”, „Rebelle”, Danijos „The Vintage Bar”, jie patys mus susirado ir paėmė visą mūsų asortimentą. Techninį darbą atliekame gerai – surenkame drabužius, nufotografuojame, paruošiame, bet prekyba vyksta Vakaruose. Natūralu: didelių pardavimų Lietuvoje ir nesitikėjau. Kodėl? Link tausojimo ir nuosaikaus vartojimo lietuviai kol kas eina mažais žingsniukais? Labai mažais, ypač jei kalbame apie liukso klasę. Bet nieko nuostabaus: tai lėmė mūsų istorija, kultūra ir tradicijos. Brandesni žmonės, dar prisimenantys sovietinių laikų nepriteklių, „tausojimo” sąvoką supranta visai kitaip nei jaunuoliai. Mūsų kartai psichologiškai svarbu, kad įstengiame nusipirkti naują daiktą, GALIME sau tai leisti, o dėvėtas mūsų pasąmonėje asocijuojasi ne su tvarumu ar tausojimu, bet su skurdu ir nepritekliumi. „Iš vargo”, – pagalvojame, kai kalbame apie daiktus iš antrų rankų, ir šio
suvokimo jau nepakeisime. Tačiau jaunam žmogui tai atrodo visai kitaip, nes jis niekada nematė vargo, neįsivaizduoja, ką iš tiesų reiškia „neturėti ką apsirengti”. Jam rūpi planetos ateitis ir klimato kaita. Rūpi ir prabangūs prekių ženklai, nes pageidauja gražiai atrodyti: tikrai norėtų instagrame matytų „Balenciaga” kedų ar „Gucci” akinių. Todėl mielai pirktų iš antrų rankų, bet stabdo kaina: lietuviui 200 eurų už marškinėlius vis dar atrodo daug, nes jis galbūt nežino, kad salone tokie kainuoja tūkstantį. Tačiau Lietuvoje gyvena ir daugybė pasiturinčių žmonių, kurių tokia kaina tikrai nesustabdytų. Taip, bet trukdo kitos priežastys. Psichoanalitikai yra sudarę piramidę, kaip žmogus vartoja prabangius daiktus, siekdamas įtvirtinti savo statusą. Ant pirmo laiptelio – akiniai ir galanterija. Ant antrojo – drabužiai ir avalynė. Trečia pakopa – rankinės ir ketvirtoji – brangūs papuošalai. Tada piramidė sustoja ir nebekyla: daiktai tiesiog brangsta, jų mažėja. Bet tomis pakopomis visi žmonės lipa vienodai. Moteris, kuri salone perka „Christian Dior” suknelę už 7 000 eurų, iš antrų rankų pirks nebent visiškai ekskliuzyvinę prekę. Pavyzdžiui, jai mirtinai prireikė būtent tų metų Jeano Paulio Gaultier sijono iš tos kolekcijos: pirks jį kaip išskirtinį gaminį, o segėdama nepateks į nemalonią situaciją, kai
susirenka merginos prie vieno stalo – ir visos segi vienodus „Chanel” sijonus, gal tik spalvos skiriasi... Elito sluoksniui tai jau visiškai nebeįdomu: žmonės nebenori to, ką gali lengvai nusipirkti parduotuvėje, jie nori įdėti pastangų. Todėl prabangūs ženklai dirbtinai siaurina pasiūlą – išleidžia labai ribotas kolekcijas, ir pirkėjams tenka ieškoti per visus kanalus. Pastebiu, kad dauguma lietuvių labiau linkę pirkti naują pigų greitosios mados produktą – „H&M”, „Zara” ar „Mango” – nei kokybišką ir prabangų, bet dėvėtą. Ar tai tiesa? Taip. Nereikia nė „Zaros”, iš draugų ne sykį esu girdėjusi: „Jau geriau nusipirksiu diržą iš „Maximos” nei iš antrų rankų.” Bet jauniems žmonėms nekyla problemos pirkti iš sekondhendo, tik, kaip minėjau, kartais juos sustabdo kaina. Beje, lietuvis pardavėjas irgi ne visada linkęs siūlyti gerą kainą. Jis dar prisimena, kad už batus mokėjo tūkstantį eurų, tad gaila juos parduoti už 150. „Tegul dar paguli spintoje”, – sako. Štai dabar „Karuselle” parduodame kepurę, už kurią pardavėjas užsiprašė per aukštos kainos, – žinau, kad už tiek niekada neparduosime, bet jis vis tiek nori pabandyti. Vyksta nuolatinės derybos, galiausiai pardavėjui teks nusileisti ir nustatyti kainą, kurią diktuoja rinka. Parduodant prekę iš antrų rankų, net visiškai naują, nereikia tikėtis pelno.
Moteris, kuri salone perka ”Christian Dior“ suknelę už 7 000 eurų, iš antrų rankų pirks nebent visiškai ekskliuzyvinę prekę.
88
PAVASARIS/VASARA ‘22
NUOTRAUKOS – NAGLIS BIERANCAS, AGATA BYKOVSKA, AURA SKULSKYTĖ IR AISTĖ ŠAKĖNAITĖ
Tačiau prabangos prekės dažnai vadinamos gera investicija. Tai gali būti motyvas pirkti iš antrų rankų? Ar galima jūsų prekes vertinti kaip meno kūrinius, kurie bėgant metams pabrangs? Turiu nuvilti: ne. Drabužis laikui bėgant pigs. Rankinė – žiūrint kokia: vargu ar pirkdamas brangią gali tikėtis senatvėje iš jos gyventi. Aišku, jei tai „Hermès” ar „Chanel”, gal ir taip: „Hermès” rankinės „Birkin” ir „Kelly” brangsta kasmet. Nauja „Birkin” šiandien, jei sugebi ją gauti, kainuoja apie 8 000 JAV dolerių. Asmeniniai stilistai tokią gali pasiūlyti už 15 000–17 000 dolerių – vadinasi, tai tikrai gali būti investicija. Bet tokiu atveju rankinės negalima nešioti, ją reikia tiesiog laikyti spintoje – dėvėta ji nepabrangs. Antrų rankų rinkoje visuomet aktualus klausimas: kaip žinoti, kad prabangūs daiktai yra originalūs? Iš kur jūs tai žinote? Galbūt turite patirties, nusimanote apie visas slaptas siūles ir sugebate iškart identifikuoti kopijas? Man rodos, mažai kas tai sugeba (juokiasi). Žinoma, linijos turi sutapti, siūlės turi būti lygios, bet tai žino ir tie, kurie padirbinėja brangius gaminius. Pati vien iš pažiūros tikrai neatpažinčiau... Esame atlikę bandymą: padirbtą rankinę nunešėme į saloną identifikuoti. Buvo pakviestas patyręs specialistas, tačiau ir jis neatpažino, kad tai kopija. Taigi belieka serijos numeris, pagal kurį gali identifikuoti prekę. „Louis Vuitton”, „Gucci”, „Prada” gaminius atpažįstame pagal etiketes, kolekcijas. Jeigu daiktas brangesnis, paprašome pirkimo dokumento. Pavyzdžiui, „Chanel” drabužio be čekio tikrai nepriimame – juk jis gali būti parvežtas iš Turkijos. Jūsų pačios įpročiai pasikeitė pradėjus šį verslą? Dabar spintoje nebelaikote tūkstančio daiktų? Vienareikšmiškai. Kuo toliau, tuo daiktų man norisi mažiau, ir požiūris į juos keičiasi. Anksčiau pirkdavau su mintimi, kad galėsiu dėvėti iki amžiaus galo: jie buvo geros kokybės, neryškios, prie visko derančios spalvos. Neseniai susigriebiau, kad mano spintoje tik dviejų spalvų daiktai – balti ir juodi. Supratau, kad šitą dalį –
„iki amžiaus galo” – jau tikrai nupirkau, tad dabar galiu sau leisti, pavyzdžiui, ryškiai žalią megztinį. Atsibos – nieko tokio, parduosiu: nebeprisirišu prie daiktų. Pamenu, prieš porą metų atsirado „Pangaia” – ekologiškų laisvalaikio drabužių ženklas, kurį išpopuliarino mados tinklaraštininkė Miroslava Duma. Man, kaip ir daugeliui moterų, labai prireikė treningų: užsisakiau gal septynis – visokių spalvų, ilgai jų laukiau. Nešiojau vieną sezoną, įpusėjau antrą... Ir viskas. Kurie nebetiko parduoti – atidėjau labdarai, o kitus gražiai sukroviau, atvežiau į „Karuselle” ir pardaviau. Neprisiekinėju, kad daugiau niekada nebepirksiu drabužių: tam tikra mano garderobo dalis nuolat bus atnaujinama, bet seni daiktai spintoje nebesikaups. Praėjo sezonas – ir be gailesčio parduodu, ko man nebereikia. Manau, toks įprotis daugeliui labai praverstų. Bet ar jūsų įpročiai jau pasikeitė taip, kad ryžtumėtės pati ką nors įsigyti iš antrų rankų? Turiu prisipažinti: ne, netgi savo parduotuvėje nieko nesu įsigijusi... Matyt, dar reikia padirbėti su savimi (juokiasi). Gal dėl to kalta mano aistra drabužiams: labai jais domiuosi, peržiūriu naujas kolekcijas, stebiu aukštosios mados pristatymus, važinėju po visą pasaulį. Į „Karuselle” dažniausiai atkeliauja senesnių kolekcijų daiktai: aš juos prisimenu, tad man jų nebesinori. Norisi ko nors unikalaus, o kol tokio daikto nėra, nesiryžtu pirkti. Smagu stebėti, kad mane supančių jaunų žmonių įpročiai irgi pasikeitė. Kolegė Aistė pasakoja: „Kai pradėjau dirbti „Karuselle”, man atrodė – kam mokėti už drabužį 150 eurų, jei „Zaroje” už tiek galiu nusipirkti keletą pigesnių?.. Tačiau dabar jau norisi kokybės, nes įžvelgiu skirtumą tarp kokybiškos prekės ir daikto iš greitosios mados parduotuvių. Šiandien jau pasvarstau, pirkti drabužį iš „Zaros” ar iš „Karuselle”, ir dažniau laimi kokybiškesnis. Juk kur kas maloniau dėvėti gerai pasiūtą, ilgai tarnaujantį gaminį nei tą, kuris greitai apsivels, išsitampys ir taps bevertis.” Taigi karuselė vis sukasi.
PAVASARIS/VASARA ‘22
Iš draugų ne sykį esu girdėjusi: ”Jau geriau nusipirksiu diržą iš ”Maximos“ nei iš antrų rankų“, bet jauniems žmonėms nekyla problemos pirkti iš sekondhendo.
89
KUKLA: Laisvi-laikai ,„Kino pavasaris“
KUKLA EKRANAI
,„Pirmoji karvė“
NUOTRAUKOS – ORGANIZATORIŲ
KAS: po virtualių kino pasimatymų per pandemiją 27-asis festivalis „Kino pavasaris” laukia gyvuose seansuose KUR: įvairių miestų kino teatruose ir namų kino ekranuose, taip pat Nacionaliniame operos ir baleto teatre KADA: kovo 24–balandžio 3 d. KODĖL „TAIP”: tarptautinis kino festivalis, kurio šūkis „Kad būtum, reikia kito”, kvies susimąstyti apie buvimą šiame chaotiškame pasaulyje. Ypač garsiai aidi dvi moteriškos istorijos: Joachimo Triero filmas „Blogiausias žmogus pasaulyje” ir Bruno Dumont’o „Jos vardas Prancūzija”; išskirtinio dėmesio verta prancūzų kino enfant terrible Leoso Caraxo juosta „Anetė”.
„,Transverse Orientation“
KAS: filmas „Pirmoji karvė” (režisierė Kelly Reichardt, 2019 m., Jungtinės Valstijos) KUR: Vilniaus ir Kauno kino teatruose, namų ekranuose KADA: nuo kovo 24 d. KODĖL „TAIP”: nes tai – „Kino pavasario” atidarymui parinktas išskirtinis filmas. Draugystės istorija iš nesvetingų XIX a. pradžios Oregono žemių. Otisas, mažakalbis vienišius ir gabus virėjas, ištvėrė kelionę į vakarus su kailinių žvėrelių medžiotojais. King-Liu, laimės ieškantis imigrantas iš Kinijos, pabėgo nuo persekiotojų. Jie pradeda sėkmingą, bet pavojingą sausainių verslą, kuris įmanomas tik... slapta dalyvaujant turtingo žemvaldžio karvei.
,„Čiurlionis“
KUKLA SCENA KAS: Dimitrio Papaioannou šokio spektaklis „Transverse Orientation” KUR: Nacionalinis operos ir baleto teatras, Vilnius KADA: kovo 25–26 d.
KAS: baletas „Čiurlionis” (choreografas Robertas Bondara, Lenkija) KUR: Nacionalinis operos ir baleto teatras, Vilnius KADA: balandžio 14, 15, 16 d.
KODĖL „TAIP”: nes tai – naujausias scenos genijumi, vienu svarbiausių Europos ir viso pasaulio kūrėjų vadinamo graikų menininko spektaklis, du vakarus rodomas Vilniuje, vieninteliame iš Baltijos šalių miestų. „Transverse Orientation” reiškia nenuilstamai sekti tolimą, susiorientuoti padedantį šviesos šaltinį. Kad mums prieš akis iškiltų ryškūs ir dažnai humoru paženklinti vaizdai, egzistencinės temos čia tyrinėjamos pasitelkus mitologiją ir meno istoriją.
KODĖL „TAIP”: nes tai – šiuolaikiškai baleto kalba papasakota vieno ryškiausių visų laikų Lietuvos menininkų istorija. Spektaklį kūrė jungtinė lietuvių ir lenkų komanda: jaunas choreografas Robertas Bondara, kompozitorius Giedrius Kuprevičius, muzikos vadovas ir dirigentas Robertas Šervenikas ir kiti. „Mane domino Čiurlionis kaip gyvas žmogus, toks kaip ir kiekvienas iš mūsų – jaučiantis ir turintis savitą pasaulėžiūrą”, – sako Robertas Bondara.
Marinos Abramović paskaita ir paroda
Yoko Ono instaliacija „,Ex It“
KUKLA REGINIAI KAS: Marinos Abramović paskaita Kaune KUR: Kauno „Žalgirio” arena, Paveikslų galerija KADA: kovo 31 d.
KAS: Yoko Ono instaliacija „Ex It” KUR: Lietuvos banko rūmai, Kaunas KADA: iki šių metų rugsėjo
KODĖL „TAIP”: nes Marina Abramović – kultinė meno pasaulio asmenybė, jos viešnagė – vienas įspūdingiausių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” įvykių. Viešoje paskaitoje ji apžvelgs, kas yra performanso menas, koks jis šiandien ir kokia jo ateitis. Parodoje „Būties atmintis” Paveikslų galerijoje išsamiai pristatoma menininkės kūryba nuo 7-ojo dešimtmečio iki pastarųjų metų.
KODĖL „TAIP”: nes tai – pasaulinio garso menininkės kūryba, pristatoma kaip „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” programos dalis. Nuo rugsėjo Kauno viešose erdvėse bus galima išvysti visą Yoko Ono kūrybos retrospektyvą – nuo ankstyvųjų performansų, akcijų, eksperimentinių kino kūrinių iki instaliacijų ir objektų.
90
PAVASARIS/VASARA VASARA‘22 ‘21
PAVASARIS/VASARA ‘22
91
Londonas? Ne, tai – Vil TEKSTAS – EMILIJA PELKAITĖ
NUOTRAUKOS – VINCAS ALESIUS, GAEL MALEUX, TAUTVYDAS STUKAS
,„Daug pasaulio matę žmonės sako, kad ,„Nijinsky III“ dėl atmosferos, interjero, pasirodymų kokybės prilygsta tokioms vietoms Londone ar Niujorke. Tai girdėti labai smagu“, – prisipažįsta pirmojo kabareto klubo Vilniuje idėjos autorius Jonas ANTANĖLIS.
92
PAVASARIS/VASARA ‘22
Niujorkas? nius!
J
Jonai, juk kabareto klubas – labai nišinis reikalas. Taip, tai šiek tiek rizikinga, nes esame gana maži, negalime sukviesti minios žiūrovų – pas mus telpa iki 120 svečių. Tas projektas gimė iš širdies ir idėjos,
PAVASARIS/VASARA ‘22
na, o ateitis parodys, ar iš to ir uždirbsime. Labai norėčiau, kad po kelerių metų galėtume pasigirti, jog Lietuvoje turime klestintį kabareto klubą ir atlikėjų, kuriuos pristatome Europai ir pasauliui.
Kodėl ėmėtės tokio neįprasto projekto? Seniai apie tai galvojau. Imersyviais renginiais, kuriuose susijungia teatras ir vakarėlis, užsiimu nuo 2010 metų. Pradėjome Maskvoje su režisiere
Živile Montvilaite. Organizuodavome grandiozinius renginius „Midsummer Night’s Dream”, „AfterHalloween”, „Urban Dreams”. Tačiau prieš karantiną tą veiklą nutraukiau.
93
Pasitikti 2019-ųjų nuskridau į Niujorką. Ten bičiulė naktinio Niujorko gyvenimo ikona Amanda Lepore man surengė turą po kabareto klubus „The Box”, „Sleep No More” ir garsųjį „Bartschland Follies”. Jie mane pakerėjo! Užsidegiau ką nors panašaus sukurti Vilniuje, nes čia nebuvo vietų, kur vyktų šou, burleska, šokis, dainavimas ar kas nors neįprasto. Kabaretas tam labai tinkamas konceptas, nes suburi daug skirtingų žanrų. Na, o mano bendraamžiams, tiems, kam daugiau kaip 35–40, įprastuose naktiniuose klubuose jau nuobodu. Grįžęs iš Amerikos surengiau bandomąjį vakarą Vilniuje. Pasikonsultavau su čia gyvenančiu prancūzu elektroninės ir teatro muzikos kūrėju, kompozitoriumi ir multiinstrumentininku Philu Vonu. Jis turi daug kabareto žanro renginių patirties, tad iš sykio tapo neatsiejama „Nijinsky III” dalimi. Tada susipažinau su Giedriumi (verslininku Giedriumi Vaškeliu – red. past.), jis ta idėja patikėjo. Kaip tik turėjo
patalpas Gedimino prospekte – teliko jas pritaikyti klubui. Erdvę rengėme apie pusantrų metų. Aišku, viską stabdė pandemija: planavome pradėti praėjusią vasarą, paskui – rudenį, o ėmėme dirbti paskutinę 2021-ųjų naktį... Koks tas pirmasis Vilniaus kabaretas? Klubą kūrėme pagal mano koncepciją. Kai pradėjau kalbėti, kad Vilniui jo reikėtų, daug kas nesuprato, kas tai yra. Abejojo tie, kurie nebuvo tokioje vietoje lankęsi. Tačiau po bandomojo vakarėlio, pamatę, kaip tai veikia, daugelis manimi patikėjo. Labai pasisekė, kad prie mūsų prisijungė aktorė Toma Vaškevičiūtė. Tiems vakarams ji suteikia itin daug charizmos. Mudu kartu režisuojame programą. Žvaigždės, kurios nuo metų pradžios spėjo pas mus pasirodyti, giria, kad dėl garso ir šviesos efektų kokybės, interjero jaukumo šis klubas yra vienas geriausių Europoje. Ir taip sakydamos jos tikrai nepataikauja. Čia iš tiesų labai gera, intymu. Ypatingą aurą
Dabar klube Jonas rūpinasi ir atlikėjais, programos turiniu, ir bendra vakaro atmosfera, kurią sukuria daugybė detalių
Vis atsiranda pasimetusių porų, kurios tarsi nereaguoja į veiksmą scenoje. Tačiau atsipalaidavusių, į šou įsitraukiančių žmonių gausėja.
94
PAVASARIS/VASARA ‘22
pasisekė sukurti gal dėl to, kad stengėsi svajonių komanda. Apšvietimo koncepciją įgyvendino šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas. Išskirtinį interjerą projektavo architektai Jurga Marcinauskaitė ir Laimis Valančiūnas. Klubo temą atspindi ir čia dirbančių žmonių – barmenų, padavėjų, apsaugos darbuotojų – apranga. Ją kūrė dizainerė Katrina Knizikevičiūtė. Tikrai galime pasipuikuoti, kad padarėme labai gražų dalyką! Perfekcionizmo siekiame ir toliau, kreipiame dėmesį į visas detales. Atrodo, kad gerai galvas pasukote ir rinkdami klubo pavadinimą? Jų buvo prigalvota daugybė. Sėdėjome ir rinkome, kuris tinkamiausias. Klausėmės, kaip skamba, – norėjome, kad pavadinimas būtų įsimintinas, kad nors kiek atspindėtų mūsų propaguojamą meno rūšį. Vaslavas Nijinsky’is, kurio pavardę pasirinkome, buvo baleto šokėjas ir choreografas, vadinamas didžiausiu XX amžiaus pradžios balerūnu. Garbinamas už virtuoziškumą ir kuriamų charakterių gilumą. Tai siejasi su mūsų klubo šou tematika. Vėliau to baleto primarijaus pavarde Kanadoje pavadintas nenugalimas lenktyninis žirgas. Jo vardas buvo Nijinsky II. Kad tiesmukai nesišlietume nei prie baleto, nei prie žirgų lenktynių, kabaretą pavadinome „Nijinsky III”. Tačiau pavadinimas nėra toks svarbus kaip tai, ką darome. Jei produktas kokybiškas, ir pavadinimas pagražėja. Kokia situacija su tokiomis vietomis kaimyninėse šalyse? Europos sostinės jų turi ir, matyt, ne po vieną. Taip yra todėl, kad ten jau susiformavusi kabareto, burleskos kultūra. Na, o mes pradėjome tuščioje vietoje ir tikrai drąsiai: nuo metų pradžios renginiai vyksta kiekvieną penktadienį. Kai pamatysime, kad susidomėjimas didėja, bilietai išperkami, mielai duris atversime ir šeštadienį. Gal kada nors programą rodysime du sykius per vakarą, nes galbūt kai kam per vėlu laukti vidurnaktį prasidedančio šou, kaip yra dabar. Nors ši koncepcija man labai patinka. Darbo daug, bet labai smagu. Per tuos kelis mėnesius
supratau, koks didelis šio žanro atlikėjų tinklas, kad jie vieni kitus pažįsta. Kadangi mes nuo pirmųjų šou padarėme labai gerą įspūdį, neturime sunkumų pasikviesti išskirtinių užsienio žvaigždžių. Dar maloniau, kad po pasirodymų jos klausia, kada galėtų čia grįžti. Turime vietinių tokio žanro atlikėjų? Beveik neturime. Paprastai pas mus atvažiuoja dvi trys užsienio žvaigždės ir pasirodo tiek pat lietuvių. Muzikantai, šokėjai, iliuzionistai, žodžio, aktorinio meistriškumo virtuozai – kabaretas aprėpia labai daug. Per pirmąjį šou dainavo mūsų atlikėja Marie Jean, su ja bendradarbiauju jau trejus metus. Tikimės ateityje užauginti daugiau savo žvaigždžių, todėl pradedame rengti workshop’us. Norime, kad pasirodyti atvykęs užsienio atlikėjas tuo besidominčius kviestų į pamokas. Apie tokias galimybes informuosime klubo feisbuko paskyroje. Norint tai išbandyti nereikia būti artistu. Kabaretas – visų žanrų samplaika. Burleska – jau kiek siauresnė kryptis, per tuos pasirodymus nusirenginėjama. Galima sakyti, kad tai – kultūringas striptizas. Sakyčiau, „Nijinsky III” yra labiau kabareto kultūrą propaguojantis klubas. Susiformavusi nuomonė, kad lietuviai – santūrūs, gana konservatyvūs. Koks įspūdis stebint klubo lankytojus susidaro jums? Kol kas ateina labai įvairi publika. Vis atsiranda pasimetusių porų, kurios tarsi nereaguoja į veiksmą scenoje. Tačiau atsipalaidavusių, į šou įsitraukiančių žmonių gausėja. Tai žaidimas, norime, kad jame dalyvautų ir žiūrovai, kad tarp pasirodymų jie leistųsi kalbinami vakaro vedėjos. Norime, kad tai būtų imersyvus, atviras teatras, o kaip pavyks – matysime. Socialiniuose tinkluose mačiau, kad skatinate pas jus einančius žmones pasipuošti. Kai tokioje vietoje vakaroji pasipuošęs, ne tik geriau jautiesi, bet ir tarsi tampi spektaklio dalimi. Norėtume, kad žmonės į kabaretą neitų nei su treningais, nei su kedais, džinsais. Kol kas apranga – kokteilinė, bet labai tikimės bėgant laikui išvysti vis daugiau
PAVASARIS/VASARA ‘22
„Tas projektas gimė iš širdies ir idėjos, na, o ateitis parodys, ar iš to ir uždirbsime”, – sako kabareto klubo „Nijinsky III” idėjos autorius
Pavadinimas nėra toks svarbus kaip tai, ką darome. Jei produktas kokybiškas, ir pavadinimas pagražėja.
vilkinčių ekstravagantiškesnius drabužius. Turime minčių rengti teminius vakarus. Juk pasipuošus ir kuriama išskirtinė atmosfera. Jonai, jūsų idėja įkurti kabaretą įgyvendinta. Kokių pareigų klube turite dabar? Esu meno vadovas, atsakingas ir už atlikėjus, programos turinį, ir už bendrą atmosferą, kuri susideda iš labai daug detalių: nuo muzikos, pasirodymų kokybės iki klubo kvapo. Taip, „Nijinsky III” dvelkia mūsų
specialiai parinktu Aisčio Mickevičiaus kurtu aromatu! Taigi, tą naktį, kai dirbame, turiu tikrai daug veiklos... O kuo užpildytos kitos savaitės dienos? Pasiruošimu kitam penktadieniui! Didžėjumi dabar dirbu tik prie atskirų projektų. Kadangi mūsų kabareto klubo šeima dar visai jauna, reikia laiko susistyguoti. Tačiau man atrodo, kad kiekvieną kartą pavyksta surengti vis geresnį šou.
95
Maži dideli atradimai 1 2 Labai mėgstu graikų virtuvę, tad neseniai Monake aplankytas graikiškas restoranas „Gaia” buvo tikras džiaugsmas – maloni aplinka, skanu viskas: nuo vietoje raugintų daržovių, užkandžių iki verčiančio iš koto deserto.
Visai netikėtai man prilipo Kęsto Rimdžiaus siūtas juodas ir baltas švarkas. Ir nenuostabu, nes jis minkštas, patogus, siuvinėtas rankomis, – kiek darbo ir žmogiškos šilumos jame įsiūta!
Išskirtinio režisieriaus Weso Andersono „The French Dispatch of the Liberty” – tikras meno kūrinys: nepaprastos istorijos, nuostabus montažas, operatoriaus darbas, negalėjau atplėšti akių nuo vaidybos. NUOTRAUKOS - MARIUS JOVAIŠA, PEXELS.COM
4
3
Mėgstu aktyvų sportą, taip pat – išmokti ką nors naujo. Dabar bandau susidraugauti su padelio rakete.
„Myliu žmones, man svarbu susitikti, apsikabinti, bendrauti ir žavėtis. Humoras, muzika ir sportas – svarbiausi mano vitaminai”, – sako autorė, reklamos ir pardavimų specialistė Brigita JOVAIŠIENĖ. Jai labiausiai limpa dar vienas apibūdinimas: šeimos žmogus. Be visokių veiklų ir projektų, ji pirmiausia – verslininko, fotografo, leidėjo Mariaus Jovaišos žmona ir keturių vaikų – Marijos, Vincento, Antano ir Onutės – mama.
96
5
Po pirmo bandymo pamilau KUKLA purškiamąjį nenuplaunamą plaukų kondicionierių. Ne tik aš – visa šešių asmenų šeima (ir vyrukai!!!). Besiveliantys plaukai be vargo iššukuojami, jie tiesiog atgyja ir nuostabiai kvepia! Dovanojau visiems iš eilės.
PAVASARIS/VASARA ‘22
4
VASARA ‘21