Lamų slėnis / rugsėjis by Lamų slėnis

Rugsėjis 2013 (21)

Viršelio nuotrauka: Nadia GRIC

La Famiglia

ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

Redaktorė

TINKLARAŠTIS

UNĖ DABUŽINSKAITĖ

Žurnalistė

FACEBOOK

INDRĖ BLAUZDŽIŪNAITĖ

Žurnalistė FACEBOOK

MARIA CAVALI

Fotografė

MILDA BENDORAITYTĖ

NADIA GRIC

URTĖ KARALAITĖ

TINKLALAPIS

FACEBOOK

Fotografė

TINKLALAPIS

VYGAILĖ SUKURYTĖ

Fotografė

GABRIELĖ ANDRIULIONYTĖ

Žurnalistė

TINKLALAPIS

ELAS RAMANAUSKAS

Dizaineris

TINKLALAPIS

BENDRAUKIME: info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

Lamų slėnis

Tapk ypatingu

Lamu slenio

draugu

Kai dirbti tenka namuose

RUDENIŠKAI

AUŠROS ŠTUKYTĖS UŽUPIS

TOBULYBĖ – PAPRASTUME

Skaityk Lamu sleni plansetese iPad

Nemokamai

Zurnalo ieskok Apple Newsstand Dalinkis su draugais

Tikrai nemokamas )

Mezgu mezgu…

Gultas „Biknit“ (diz. Patricia Urquiola)

„MOROSO“

Kėdė „British Wool Chair“ Diz. Claire Anne O’brien

Pufas „Knotty“

„KU ME KO“

Fotelis „Nuvola“ (diz. Paola Navone)

Lamų slėnis

„GERVASONI“

Sofa „Klara“ (diz. Patricia Urquiola)

„MOROSO“

Sėdmaišis „Slumber“ (diz. Aleksandra Gaca)

„CASALIS“

Sėdmaišis „Nest“

„ZILALILA“

Lamų slėnis

NAUJIENOS

KARŠČIAUSIA NAUJIENA GROŽIO PASAULYJE Pati karščiausia RASA naujiena – net penkerius metus kurtas ir tobulintas RASA kremas „BB+Hyaluronan“. Tikrų odos priežiūros ekspertų sukurtas kremas, papildytas hialuronu, migdolų ir sviestmedžių aliejais, vitaminų kompleksu, pasirūpins tobula Jūsų odos priežiūra visą dieną. Švelnus kremo atspalvis puikiai padengs odos nelygumus, pigmentines dėmeles, suvienodins odos spalvą. Viena pirmųjų RASA naujieną išbandė žinoma žurnalistė, TV laidų vedėja Lavija Šurnaitė. Ji tapo oficialia RASA „BB+Hyaluronan“ ambasadore Lietuvoje.

Kremo kaina: 24,99 Lt

www.biok.lt www.facebook.com/RASAkosmetika

GRINDYS SU ATMINTIMI Gamta tik trumpam kaip pauzę sulaiko tobulai lygų paviršių. Kad jį vėl sujudintų gyvybė. Natūralus „netobulumas“ suteikia grindims šilumos. Pasitrynusios, suskilusios, su gamtos įrašytais ženklais – tokios jos mielesnės ir gyvesnės. Medienos krautuvėlė „Brolis Timber“ paprašė, kad meistrai grindinių lentų neglaistytų ir nemaskuotų, o dar labiau išryškintų – atrinktų išraiškingiausias, pabrėžtų ąžuolo metų rieves ir šakų ritmus. Specialiai rankomis sendintos ąžuolo lentos – „BROLIO poezija“. Apie laukimą ir išsaugojimą.

Ąžuolinės sendintos grindys „BROLIO poezija“: 269 Lt/m2 www.brolistimber.eu

Lamų slėnis

LAMOS PATARIA

Kai dirbti tenka namuose...

Dizainerė Christina Liljenberg Halstrom darbo kambariui siūlo netipinį minimalistinį dizainą. Na, o mažos smulkmenos kuria jaukumą: vilnos pagalvėlė, žalias augalas vazonėlyje, mediniai rėmeliai ant sienos. Kėdė ir stalas „Georg“ (diz. Christina Liljenberg Halstrom) „Skagerak“

www.skagerak.dk Lamų slėnis

Darbo vietoje sukurkite jaukią atmosferą, tai padės sumažinti įtampą ir įveikti stresą. Darbas taps maloniu užsiėmimu, o ne prievole. Šviestuvas, baldai, krepšys, kanceliarinės prekės „Bloomingville“ www.bloomingville.com

Lamų slėnis

Darbo stalą pastatykite prie lango. Pritrūkę idėjų, keletą minučių stebėkite vaizdus už lango – akimis sekite miesto bruzdesį, kažkur skubančius praeivius ar tiesiog gėrėkitės gamtos panorama. Tai įkvėps naujų minčių. Stalas ir kėdė „Ottawa“ „BoConcept“

www.boconcept.com Lamų slėnis

Mažose erdvėse rinkitės funkcionalius sprendimus. Pavyzdžiui, lentyna su integruotu rašomuoju stalu – ir praktiškas, ir originalus pasirinkimas. Kėdė „BM2“ (diz. Borge’as Mogensenas) ir lentyna rašomasis stalas „Royal System“ (diz. Poulas Cadoviusas) „dk3“ www.dk3.dk

Lamų slėnis

Didelėse lofto tipo erdvėse darbo vietą galima įsirengti ir kambario viduryje. Kiek netikėta, bet taip puikiai išnaudojama erdvė. Be to, drąsūs sprendimai dažniausiai pasiteisina! Rašomasis stalas ir kėdė „House Doctor“

www.housedoctor.dk Lamų slėnis

Įneškite į darbo vietą šiek tiek spalvų. Sodri žalia – ramina ir nuteikia darbingai. Na, o ant sienos sudėliokite „įkvėpimo mozaiką“: žurnalų iškarpos, paveikslėliai, atvirukai, nuotraukos, žemėlapiai – tinka viskas. Šviestuvas „Leaf“ (diz. „Broberg & Ridderstråle“), kėdė „Visu“ (diz. Mika Tolvanenas), stalas „70/70“ (diz. „Taf Architects“) „Muuto“ www.muuto.com

Lamų slėnis

Kai kurie žmonės tiesiog negali įsivaizduoti preciziškai tvarkingos darbo vietos. Smagus kūrybinis chaosas kartais tiesiog būtinas meniškoms sieloms. Jei esate viena jų, paverskite savo darbo vietą maža meno galerija. Baldai ir aksesuarai „Tine K Home“

www.tinekhome.com Lamų slėnis

Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Gabrielė Andriulionytė

Lamų slėnis

Kirtome kelis Užupio kampus, radome kiemą, kuriame skalbiniai džiūsta kaip Italijoje, o palypėjus laipteliais mus be vaidybos priėmė aktorė Aušra Štukytė ir prodiuseris Dmitrijus Radinas. Einant į svečius pas žinomus žmones, lengva prisigalvoti įvairaus plauko demonų, bet pati nepajutau, kada jie mane apleido, ir likome sėdėti su Aušra jos namų balkonėlyje, o tuos demonus pakeitė nuogos Užupio mūzos, murkiančios trijų kačių balsais. Apie sriubą, apie tai, kaip Užupis primena, kad meilė yra, apie pozityvumą ir medalius.

– Aušra, kaip gyvenat? – O Jėzau... Kiekvieną dieną tas klausimas nuskamba po kelis kartus... Na, ką aš žinau, manau, normaliai... – Penktadienį dalyvavote naktiniuose filmavimuose. O šią savaitę pasitaikė tik laisvas pusdienis. Esate įsisukusi į darbus? – Taip, žinokite... Filmuojame serialą „Motina ir sūnus“. Turime du mėnesius. Vieną labai intensyviai dirbome, liko dar mėnuo. Jis bus sudėtingesnis, nes prasideda repeticijos teatre. Visiems tuo pačiu metu. Todėl dabar, kiek tik įmanoma, stengiamės išnaudoti laiką, kai dar galima surinkti visus aktorius. – Kokie vaidmenys laukia teatre? – Rudenį „Domino“ teatre laukia premjera. Tai bus komedija – klasikinė, situacijų. Daug veiksmo, daug teksto, daug nesusipratimų... Labai daug ironijos ir charakterių. Tokia, sakyčiau, prancūziško tipo. Aktoriams tokios pjesės – kaip saldainiukas. Yra ką veikti. – Aktorius – tai horoskopas, gyvenimo būdas ar vis dėlto darbas? – Aktorystės, žinoma, yra išmokstama. Bet žinių ir svorio įgyji tik per praktiką. Teorija nepakenks niekam, bet iš knygų aktoriumi netapsi. Aš manau, kad tai yra pašaukimas. Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Panašiai kaip tapti kunigu? – Tikriausiai (juokiasi). – Skaičiau įdomią istoriją apie jus. Kad turėjote minčių tapti policininke. – Taip... Paskutinėse klasėse ruošiausi būtent policijos studijoms. Ten ne taip paprasta – reikia gauti komisariato siuntimą į Vilnių. Tada Vilniuje tave tikrina įvairiausiais būdais: tavo intelektą, požiūrį į daugelį dalykų, fizinį pasirengimą, sveikatą. Žodžiu, visa tai įveikiau, man tuo metu buvo labai įdomu, buvau tikra, kad tai – mano ateitis. Bet tuo pat metu kažkur labai giliai širdyje svajojau būti aktorė. – Ir koks tektoninis lūžis įvyko, kad vis dėlto patekote į aktorystę? – Daug žmonių paveikė mano sprendimą. Ir mama, ir artimiausios mokyklos laikų draugės, net pedagogai, manyje matę tai, ko nemačiau aš pati. Sakė, eik – bandyk. Ir aš, pamenu, supratau, kad iš tiesų noriu ir, jei nepabandysiu, visą gyvenimą gailėsiuosi. Manau, daug žmonių būtent taip pasiekė geriausių rezultatų – kai pagalvojo: o kas pasikeis, jeigu aš pabandysiu? Manau, jeigu yra nuojauta ir noras, reikia pabandyti. – Pagalvojus filosofiškai, policininkas yra žmogus, kuris tarnauja žmonėms ir saugo juos. Aktorius, menininkas irgi saugo – žmogaus emocijas. Vadinasi, esate žmogus su dideliu altruistiniu pašaukimu! – Labai gražiai pasakyta! Tikriausiai... Labai daug laiko praėjo, bet aš atsimenu, tais paauglystės laikais aš labai bijojau rutinos. Ši baimė mane stūmė ieškoti profesijų, kurios kaip įmanoma apsaugotų nuo jos. Nors rutina yra absoliučiai visur. Bet tam tikru požiūriu mes jos išvengiame. Yra nesaugumo jausmas, kasdien keičiasi projektai...

Lamų slėnis

– Jūsų, kaip aktorės, karjeroje šiek tiek vėlesniu periodu buvo tokia keista situacija su sriuba, ar ne? – Buvau ką tik baigusi bakalaurą, leidau vasaros atostogas savo gimtajame miestelyje Radviliškyje pas tėvus. Ir sulaukiau skambučio iš pažįstamo aktoriaus. Sako, amžinatilsį režisierius Saulius Mykolaitis planuoja statyti spektaklį „Ivanovas“ pagal A. Čechovą ir ieško merginos, kuri fiziškai būtų panaši į pagrindinę heroję Sarą, Ivanovo žmoną. Šiam vaidmeniui jau buvo patvirtinta aktorė Rūta Papartytė. Vyrai įžvelgė mūsų panašumų. Sako, Saulius norėtų su manimi pasikalbėti. Įsivaizduokit, aš, studentė, staiga taikau į Nacionalinį dramos teatrą pas režisierių, kuris man buvo ir dabar tebėra labai didelis autoritetas. Atvažiavau ankstų rytą traukiniu, jaudinausi iki negalėjimo, delnai prakaitavo, drugeliai pilve lakstė... Susitikome Nacionalinio dramos teatro fojė, jis sako – einam, atsisėsim kavinukėj, pasikalbėsim. Sako – aš tau sriubos užsakysiu. Aš sakau – ne, ne, ne, nenoriu... Kokios dar sriubos?! Man ta sriuba niekaip „nelįstu“, o jis sako – aš valgysiu ir tu valgyk. Ir jis užsakė tos sriubos. Tokios karčios dar gyvenime nevalgiau – nesukramtau, nenuryju... (Juokiasi.) – Ir tikot vaidmeniui? – Na, taip, pakvietė mane. – Vadinasi, tai buvo jūsų gyvenimo sriuba? – Tikriausiai, nes po to labai daug ryšių atsirado ir ridenosi mano aktorinis likimas būtent po to spektaklio – tai į vieną pusę, tai į kitą, ir į televiziją taip patekau, ir į kitus projektus. – Gal atsimenat, kokia tai buvo sriuba? – Dienos patiekalas – žirnių su perlinėmis kruopomis...

Lamų slėnis

– Visuotinai esate pripažinta kaip labai pozityvus žmogus. – Taip, aš ir pati tai pastebėjau. – Na, tai nėra koks nors blogas apkalbinėjimas. Tik ar nėra sunku būti šiltu žmogumi tokioje darganotoje Lietuvoje? – Aišku, sunku. Manau, tai yra tik viena asmenybės pusė – teigiamas požiūris į tam tikrus dalykus. Juk mums turi įtakos aplinka, visa dienos grandinė susideda iš nepažįstamų ir pažįstamų žmonių. Nuo tada, kai prabundi iki nueini miegoti, ir pagalvojęs apie prabėgusią dieną supranti, kiek padarei mažyčių klaidų: kas nors ne taip pažiūrėjo, tu irgi ne taip atsakei. Arba eilėje pabumbėjai. Ir supranti, kad pozityvumas labai padeda. Bet aš būnu visokia. Mano artimi žmonės tai žino. Normalus aš žmogus. – Kas gyvenime jus „veža“, pakelia emociškai? – Žmonės, aišku. Dažniausiai jie stebina, tik reikia pastebėti, nepražiopsoti. Aplinkui labai daug gerų žmonių. – Bet ateina ruduo, kai visi kažkodėl užsiraukia – ir emociškai, ir veidais... – Aš pastebėjau, kad sunkiausias periodas yra ne ruduo, o pavasaris. Pavasario pradžia. Kai jauti, kad jau tuoj tuoj bus, o dar ne... Ir vėl dargana, ir vėl krituliai, ir vėl tamsu. Bet juk žinome, kad tuoj bus šilta. O ruduo mūsų labai gražus, saulėtas ir spalvotas. Žiema, jei tik pasiseka, būna balta, snieginga ir turi savo žavesio. – Grįžkim namo. Namai jums šventovė ar tiesiog patalpa? – Namai... Ne, aš taip stipriai nesureikšminu savo gyvenamojo būsto. Tai yra užuovėja, poilsio zona. Bet visada yra miela, tarkime, įsileisti į ją Unę arba draugus, arba priglausti keletą gyvūnėlių (šiuo metu Aušros ir Dmitrijaus namuose gyvena trys katytės ir šuo – aut. past.). Gyvūniukai mūsų – iš gatvės ir iš draugo. Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Kaip čia kūrėtės. Gal daiktai turi istorijų? – Istorija nebent su šių namų paieška susijusi. Buvo ruduo, mes turėjome keltis iš vieno buto į kitą. Ieškojome per skelbimus, pažįstamus, draugus, daug skambučių, daug susitikimų. Pavargome ir lyg jau buvome sutarę gyventi Žvėryne. Aš daug metų buvau gyvenusi senamiestyje, jis mane prisijaukino ir aš niekaip negalėjau patikėti, kad teks išsikraustyti toliau, už upės. Keista, kad išėjus į gatvę nebus mėgstamų kavinių, kuriose laukia draugai. Žodžiu, man buvo labai liūdna. Prisiminiau, kad buvome sutarę dar vieną susitikimą Užupyje, Dima patikrino – tikrai. Kaip tik vakaras. Mes jau vėluojame, septintą turėjome būti, o jau septynios. Prie filharmonijos gėrėme kavą. Jau nuovargis ima, jau šalta... Ai, gal neinam, bet gal nueinam... Ir mes nusileidome čia... Skambinam, ryšys trūkinėja, mes pagal tokią miglotą nuotrauką bandome atspėti, kur čia tas butas, kuris namas? Bet mergina virtuvėlėje gamino ir pastebėjo mus klaidžiojančius, įsileido. Įėjusi į butą iškart supratau, kur mes sėdėsime, kaip sėdėsime, kur valgysime, kur televizorių žiūrėsime. Viskas buvo taip sava.

Lamų slėnis

– Užupis turi kažkokio stebuklo ar tai tik legendos apie jį? Tai lyg menininkų vieta, lyg šiaip įdomi... – Žinoma, tai jaučiasi. Bet nebūtina būti menininku, kad mėgtum Užupį. Čia yra ramu, daug žalumos. Namai – man jie gražūs, ne visai restauruoti, bet su istorija. Visų pirma čia man estetiškai gražu, čia ramu, o šalia miestas, verda gyvenimas. Ko daugiau norėti? Suprantu, kodėl Užupį žmonės taip mėgsta ir kuria legendas. Pagaliau čia visai kita respublika. Čia kiekvieną penktadienį ir šeštadienį gali pamatyti keliolika vestuvių, tada supranti, kad gyvenimas verda, kad meilė yra. (Juokiasi.) – Bet greitai planuojate kraustytis į kitą butą?.. – Taip, visai netoli išeisim, Vilnele keliausim toliau Belmonto link. – Kokių vizijų turite apie tą vietą? – Ten vizijos labai paprastos – kaip nors ir greičiau. (Juokiasi.) – Už ką gyvenime sau duotumėte medalį? – O! Žinau! Jei pradėčiau vartoti vitaminus ir sportuoti, bet tai turėčiau daryti nuolat...

Lamų slėnis

Nuotrauka: Vygailė Sukurytė Lamų slėnis

„VORUTA“ NACIONALINIS PASIDIDŽIAVIMAS VYNŲ PASAULYJE

Pagal senas lietuviškas tradicijas gaminamas natūralus vaisių ir uogų vynas „Voruta“ jau apdovanotas ne vienu įvairių konkursų aukso medaliu. Tačiau, pasak gamintojų, bene didžiausias įvertinimas yra tai, kad šį gėrimą vis dažniau kaip nacionalines lietuviškas lauktuves perka vyno mėgėjai iš užsienio. Šiuo metu „Anykščių vynas“ gamina keturių rūšių vyną „Voruta“: aronijų, obuolių, vyšnių ir patį populiariausią – juodųjų serbentų. Šis pripažintas Lietuvos tautiniu paveldu. Tai pirmasis Lietuvoje gaminamas vynas, gavęs tokį įvertinimą. Gamykloje Anykščiuose juodųjų serbentų vynas pradėtas gaminti dar 1927-aisiais, praėjus metams po to, kai diplomuotas vyndarys Balys Karazija šiame mieste įsteigė vieną seniausių Lietuvoje vaisvynių dirbtuvėlę. Iki šiol visų rūšių „Vorutos“ vynai gaminami pagal klasikines vyno gamybos technologijas, nenaudojant jokių skonio ar kvapo stipriklių. Tad nieko keisto, kad jie yra vertinami vyno mėgėjų kaip unikalus, specifinis lietuviškas vynas.

Aronijų Pusiau sausas vynas, gaminamas tik iš Lietuvoje užaugintų aronijų uogų. Iš kitų „Vorutos“ prekių ženklu pažymėtų vynų išsiskiria ilgesniu brandinimo su ąžuolu laiku. Aronijų vynui būdinga puiki spalva, sodrus skonis, lengvas, tačiau išraiškingas aromatas, taninų gausa. Tinka prie jautienos, laukinės paukštienos patiekalų. 2011 m. konkurse „Lietuvos metų gaminys 2011“ apdovanotas aukso medaliu.

Obuolių Gaminamas pagal „Anykščių vyno“ įkūrėjo Balio Karazijos receptūrą, pritaikant šiuolaikines vyno gamybos technologijas. Subtilų skonį ir aromatą suteikia brandinimas su ąžuolu. Dera prie baltų žuvų, paukštienos bei lengvų užkandžių. Lamų slėnis

Nuo pirmųjų gyvavimo metų B. Karazijos verslą lydėjo sėkmė. Tai skatino plėsti dirbtuves, pirkti vis modernesnius įrenginius, tobulinti gėrimų receptūras. B. Karazijos gaminamas vynas greitai išpopuliarėjo Lietuvoje ir už jos ribų. Šiandien „Anykščių vynas“ gamina įvairių kategorijų gėrimus. Vieni jų atsiranda, kiti išnyksta, tačiau natūralus vaisių ir uogų vynas išlieka. Šis vynas glaudžiai susijęs su Anykščių miesto istorija, tai viso Anykščių krašto paveldas. Juodųjų serbentų vynas visais laikais buvo ypač mėgstamas vartotojų dėl savo išskirtinio aromato ir skonio bei sodrios spalvos. Keitėsi techninės galimybės, buteliai, etikečių dizainas, tačiau visuomet buvo stengiamasi išsaugoti vartotojų pamėgtą skonį. „Vorutos“, legendinės karaliaus Mindaugo pilies, kuri, kaip spėja tyrinėtojai, stovėjo ant Šeimyniškėlio piliakalnio šalia Anykščių, vardas natūraliam juodųjų serbentų vynui suteiktas 2007-aisiais. Tiek legenda apie čia stovėjusią pilį, tiek lietuviškas natūralus vynas garsina Anykščių kraštą. 2010 m. juodųjų serbentų vynas „Voruta“ pripažintas Lietuvos tautiniu paveldu, jam įteiktas tai patvirtinantis sertifikatas. „Anykščių vynui“ nuo 2002 m. dalyvaujant Europos kulinarinio paveldo tinklo veikloje, natūralus juodųjų serbentų vynas buvo pripažintas šio tinklo Aukštaitijos regiono kulinariniu paveldu. Geriausias ypatybes „Vorutos“ aronijų, juodųjų serbentų bei vyšnių vynai atskleidžia patiekti 14 °C temperatūros. Obuolių vyną rekomenduojama atšaldyti iki 10 °C. Švelnaus aromato, lengvo ir santūraus skonio vynai puikiai dera prie baltų žuvų, paukštienos patiekalų bei lengvų užkandžių.

Lamų slėnis

Juodųjų serbentų Sodrų pusiau saldaus vyno skonį geriausiai galima pajusti derinant jį su lengvais užkandžiais, kietuoju sūriu, troškintomis daržovėmis, įvairiais mėsos patiekalais, ypač žvėrienos. Šaltuoju metų laiku galima pasigaminti puikaus aromatingo karšto vyno gėrimo. Natūralus juodųjų serbentų vynas pripažintas Lietuvos tautiniu paveldu. 2007 m. konkurse „Lietuvos metų gaminys 2007“, o 2009 m. tarptautiniame konkurse „Jalta. Zolotoj grifon 2009“ (Ukraina) vynas apdovanotas aukso medaliais.

Vyšnių Pusiau saldus natūralus vyšnių vynas yra sodrios spalvos ir malonaus skonio. Tinka prie paukštienos, triušienos, veršienos patiekalų, įvairių užkandėlių su mėsa, daržovėmis ar sūriu. 2010 M. KONKURSE „LIETUVOS METŲ GAMINYS 2010“ APDOVANOTAS AUKSO MEDALIU.

NUSTEbSITE pARAgAVE

NATURALAUS LIETUVIŠKO VYNO TRADICIJOS NUO 1926 M. „VORUTA“ – NATŪRALIAI BRANDINTAS VAISIŲ VYNAS, IŠSAUGOJĘS GERIAUSIAS LIETUVIŠKOS VYNININKYSTĖS TRADICIJAS. IŠ SULTINGŲ IR KVAPNIŲ JUODŲJŲ SERBENTŲ, ARONIJŲ, VYŠNIŲ AR OBUOLIŲ GAMINAMAS KETURIŲ SKONIŲ VYNAS YRA IŠRAIŠKINGO AROMATO IR ŠVELNAUS SKONIO. GALI BŪTI PUIKUS APERITYVAS ARBA GERIAMAS PRIE TRADICINIŲ PATIEKALŲ. ATRASKITE „VORUTĄ“ – PASAULIO PRIPAŽINIMĄ PELNIUSĮ LIETUVIŠKĄ VYNĄ.

Lamų slėnis

RUDENIŠKAI Rudens kvapai – sodrūs. Tai laikas, kai saldumas dera su aitrumu, kai vasaros vaisiai ir uogos „sirpsta“ vyno statinėse, o keisčiausi darželių prieskoniai užkloja lėkštėse garuojančius žuvų ir mėsos patiekalus. Peilis sminga į salsvo sūrio šoną. Ant stalo pabyra sauja riešutų. Ragaukite rudenį mėgaudamiesi išraiškinguoju „Vorutos“ obuolių, aronijų, juodųjų serbentų ir vyšnių vynu.

Idėja: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Vygailė Sukurytė Lamų slėnis

Lamų slėnis

EŠERIŲ KEPSNYS SU PELETRŪNAIS, LAZDYNŲ RIEŠUTAIS IR RUDUOJU SVIESTU

REIKĖS

ešerio 150 g lazdynų riešutų ryšelio šviežių peletrūnų 4 šaukštų alyvuogių aliejaus druskos šviežiai maltų juodųjų pipirų 100 g sviesto 50 ml šviežių citrinų sulčių kelių citrinos griežinėlių

PROCESAS Įkaitinkite orkaitę iki 180 laipsnių. Riešutus suberkite ant kepimo popieriaus ir vis pamaišydami apkepinkite 8–10 min., kol šie gražiai apskrus. Apkepintus riešutus susmulkinkite ir padėkite į šalį. Sumažinkite ugnį iki 150 laipsnių. Peletrūnų šakeles paskleiskite ant kepimo popieriaus. Ant viršaus dėkite išvalytą ešerį. Apšlakstykite dviem šaukštais aliejaus, pabarstykite druska ir pipirais. Kepkite 20–30 minučių. Kol žuvis kepa, nedideliame puodelyje ant vidutinio stiprumo ugnies ištirpinkite sviestą. Kaitinkite apie 5 min. nuolat maišydami, kol sviestas suputos, o paskui paruduos (tik neprisvilinkite). Nukelkite puodą nuo ugnies, kad rudasis sviestas šiek tiek atvėstų. Tuomet įmaišykite citrinų sulčių ir du kitus šaukštus aliejaus, įberkite žiupsnelį druskos ir pipirų, suberkite apkepintus riešutus. Žuvų kepsnį patiekite su riešutų bei rudojo sviesto padažu ir papuoškite citrinos griežinėliais. Puikus derinys: ešerių kepsnys itin gardus su subtilaus skonio pusiau sausu „Vorutos“ obuolių vynu. Lamų slėnis

Lamų slėnis

JAUTIENOS SPRANDINĖS KEPSNELIAI SU PANKOLIAIS IR OBUOLIAIS

REIKĖS

2 raudonų obuolių, supjaustytų skiltelėmis 1 didelio mėlynojo svogūno, nulupto ir supjaustyto skiltelėmis 1 didelio pankolių stiebo, nuplauto ir supjaustyto 3 šaukštų alyvuogių aliejaus 2 šaukštų raudonojo vyno acto 500 g jautienos sprandinės druskos juodųjų pipirų

PROCESAS Įkaitinkite orkaitę iki 200 laipsnių. Apibarstykite mėsą prieskoniais ir palikite marinuotis. Dubenyje sumaišykite supjaustytus obuolius, pankolius ir svogūnus. Apibarstykite druska ir pipirais, apšlakstykite alyvuogių aliejumi ir actu. Daržoves išdėliokite kepimo inde ir kepkite orkaitėje. Norint, kad daržovės gražiai apskrustų, kepti reikėtų apie 35 minutes. Praėjus 20 min. gerai įkaitinkite keptuvę ir įpilkite šlakelį aliejaus. Mėsą iš abiejų pusių apkepkite po 2 minutes. Tuomet uždėkite mėsą ant daržovių ir kepkite orkaitėje dar mažiausiai 10 minučių. Puikus derinys: jautienos kepsneliai ir sodrus bei išraiškingas pusiau sausas „Vorutos“ aronijų vynas. Lamų slėnis

Lamų slėnis

POMIDORŲ, FIGŲ IR MĖLYNOJO PELĖSINIO SŪRIO SALOTOS

REIKĖS

1 šaukšto balzaminio acto žiupsnelio jūros druskos 4 šaukštų itin tyro alyvuogių aliejaus kupinos saujos kedrinių pinijų 1 didelio arba 2 mažesnių pomidorų, supjaustytų plonais griežinėliais kelių šviežių figų, supjaustytų ketvirčiais 30 g sutrupinto mėlynojo pelėsinio sūrio žiupsnelio šviežių raudonėlių lapelių juodųjų pipirų

PROCESAS Nedideliame inde sumaišykite actą ir druską. Įpilkite aliejaus. Nedidelėje keptuvėje ant vidutinio stiprumo ugnies pakepinkite riešutus apie 2 min. vis krestelėdami keptuvę, kol riešutai gražiai apskrus. Didelėje lėkštėje išdėliokite pomidorų griežinėlius. Ant viršaus dėkite figas ir berkite riešutus. Užbarstykite sūrio ir raudonėlių. Apšlakstykite padažu ir juodaisiais pipirais. Puikus derinys: šios salotos ypač tinka su sodrios spalvos ir malonaus skonio pusiau saldžiu „Vorutos“ vyšnių vynu. Lamų slėnis

Lamų slėnis

SUMUŠTINIAI SU OŽKŲ SŪRIU, GERVUOGĖMIS, PERSIKAIS IR RUDUOJU CUKRUMI

REIKĖS

minkštos duonos 170 g šviežio ožkų sūrio 50 g gervuogių 1 didelio ar 2 mažesnių persikų, supjaustytų skiltelėmis šviežių svogūnų laiškų rudojo cukraus

PROCESAS Supjaustykite duoną riekelėmis ir užtepkite ožkų sūriu. Ant viršaus uždėkite 2–3 persikų skilteles, papuoškite gervuogėmis ir apibarstykite ruduoju cukrumi. Užberkite susmulkintų svogūnų laiškų. Puikus derinys: šie sumuštinukai ypač gardūs su ryškaus aromato pusiau saldžiu „Vorutos“ juodųjų serbentų vynu. Lamų slėnis

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Nadia Gric

Lamų slėnis

ARTŪRAS SARGAITIS Šviestuvų dizaineris

http://www.arturass.com

Prieš šešerius metus dizaineris Artūras Sargaitis persikraustė gyventi į Prancūziją, nors tuo metu nelabai žinojo, ką čia veiks. Šiandien Artūro namai Paryžiaus priemiestyje Le Vésinet pilni keisčiausių jo kūrinių: šviestuvų, baldų, net rankų darbo avalynės. Šiuose namuose akį traukia daugybė netikėtų smulkmenų. Apie kiekvieną jų šeimininkas galėtų papasakoti bent trumpą istoriją. Didžiausia Artūro aistra – šviestuvai. Jis užsidegęs pasakoja, kaip pirmiausia dirba kompiuteriu, vėliau braižo brėžinius, tada kuria popierinius modelius, o galiausiai vykusias idėjas lanksto iš plastiko. Darbas – itin kruopštus: mažiausia paklaida – ir lankstinys nepavyksta. Kalbėdamas Artūras rodo vis naujus lankstinius, o jų pilni visi namai. Atrodo, jų – begalybė. Vėliau paaiškėja, kad Artūras – dar ir batsiuvys. Jis demonstruoja savo paties kurtas tris poras batų. Kiekviena skylutė basutėse išmušta jo rankomis, sluoksniuotas padas – iš storos kiaulių odos, tad ši avalynė sveria nemažai, už tai įspūdis – nepriekaištingas. Dizaineris toliau pasakoja, kaip pats dažė namų sienas, kaip darbo kambaryje iš spintos sumontavo stalą dvigubu stalviršiu, o jo paviršių apklijavo drabužių iškarpomis iš senų mados žurnalų. Kaip patobulina gatvėje rastas senas mokyklines kėdes: vienoms prisuka ratukus, kitas aptraukia karvių kailiu ar oda arba tiesiog nudažo. Kad staliuką dengianti daili staltiesė iš tikrųjų yra… gelžbetonis. Kad koridoriaus šviestuvą sumontavo iš indaplovės grotelių. Kad jei tik norėtų, galėtų sukurti praktiškai bet ką. Lamų slėnis

Lamų slėnis

Su Artūru leidžiamės į garažą, kur dizaineris dirba su medžiu ir fotografuoja savo šviestuvus. Iš dėžių jis traukia dar keistesnius savo kūrinius – šviestuvus iš plunksnų. Jie – tarsi gyvi! Kiekviena plunksna pritvirtinta vielute, vieną šviestuvą sudaro apie 900 vielučių... Kol nuo įspūdžių neapsvaigo galva, grįžkime iš garažo į Artūro namus viename Le Vésinet daugiabučių namų ir pasiklausykime jo istorijos nuo pradžių.

– Artūrai, kokia tavo paryžietiška istorija? Kaip atsidūrei šiame mieste? – Po studijų būdamas bedarbis, bet kišenėje turėdamas dizainerio ir pedagogo diplomą, supratau, kad su šia specialybe nelabai turiu ką veikti. Mintis dirbti mokytoju neviliojo, nesinorėjo ir kokioje nors reklamos agentūroje gaminti katalogus ar vizitines korteles. Į Paryžių keliaudavau gana dažnai, ten turėjau draugų. Visada norėjau išmokti prancūzų kalbos, bet anksčiau nebuvo nei galimybių, nei būtinybės. Tad besvarstydamas, ką gi veikti šviežiai iškeptam bedarbiui, sulaukiau pasiūlymo iš draugų atvažiuoti. Ilgai negalvojęs susikroviau lagaminą ir išvykau. Iš pradžių, aišku, buvo sunku. Be prancūzų kalbos čia nelabai buvo ką veikti. Tačiau po mėnesio susiradau darbą. Ne visai pagal specialybę, bet pedagoginį (juokiasi). Dirbau aukle rusų ir prancūzų šeimoje. Sutikau dirbti su viena sąlyga – kad išmoksiu prancūzų kalbos. Taip prabėgo dveji metai, pramokau kalbos, supratau, kad toliau taip nebegaliu, pradėjo aiškiai skirtis mūsų keliai, be to, vaikas ėmė lankyti mokyklą. Vėl tapau bedarbiu. Parašiau skelbimą, kad galėčiau vesti dailės pamokas ir ruošti vaikus stojamiesiems egzaminams į dailės ar dizaino mokyklas. Mane susirado vienos privačios mokyklos direktorė ir tapau dailės mokytoju. Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Žvalgantis po tavo namus, aikčioti norisi ne tik dėl tavo kuriamų šviestuvų – namai pilni keisčiausių, įdomiausių daiktų. Kaip tau gimsta visos tos netikėtos idėjos? – Idėjų neatsiranda iš niekur. Visų pirma yra problema, tada seka jos sprendimas – laikinas ar galutinis. Nedarau nieko tik tam, kad daryčiau ir būtų gražu. Daiktas, objektas turi būti funkcionalus ar bent jau patenkinti tam tikrus poreikius.

– Kodėl šviestuvai, kaip ėmeisi jų kūrybos? – Lankstiniais pradėjau domėtis dar pradinėse klasėse, lanksčiau visokius gyvūnus, gėles... Bėgant laikui lankstiniai darėsi vis sudėtingesni, o maždaug prieš dešimt metų sužinojau apie origamių mozaikas. Vieną dieną šovė mintis, kad būtų smagu tokias mozaikas pritaikyti interjero dekorui. Po daugybės bandymų pasirinkau kurti šviestuvus. Maketus ir mėginius lankstau iš popieriaus, o galutinius šviestuvus – iš plastiko. Gamindamas visiškai nenaudoju klijų. Šviestuvus iš plunksnų pradėjau kurti visai netikėtai, paprašius vienai klientei. Pirmiausia kilo klausimas, kaip plunksnas pritvirtinti prie šviestuvo. Pagaliau nusprendžiau susieti dvi skirtingas medžiagas: plunksnas ir plieną. Tad kiekviena plunksna pritvirtinta plienine vielyte, šviestuvas atrodo kaip gyvas – plunksnos „juda“. Klientei labai patiko, tad ji užsisakė du šviestuvus „Plumeria“ ir „Passiflora“, kiekvienas – maždaug 2 metrų skersmens. Jiems sukurti prireikė apie 3 km vielos ir 10 000 plunksnų. Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Ar tai buvo vienas keisčiausių užsakymų, kokių esi sulaukęs? – Mano manymu, keistų užsakymų nebūna. Greičiau būna įdomių, įspūdingų prašymų, prilygstančių iššūkiui. Taip pat būna tokių, kurių kol kas įgyvendinti neįmanoma – jie prieštarauja fizikos dėsniams arba neegzistuoja tam reikalingų medžiagų ir technologijų. – Kitas tavo kiek netikėtas užsiėmimas – rankų darbo avalynė. Taip pat labai įspūdinga... Tiesiog vieną rytą nubudai ir supratai, kad norėtum pasisiūti batus? Nejau tai taip paprasta?! – Man yra tekę nemažai dirbti su oda: rišti knygas, siūti drabužius (taip, galiu pasiūti net vestuvinę suknelę!), rankines. Kažkada pradėjau domėtis batsiuvyste, nes rasti batus, kurie man patiktų, būdavo labai sunku. Pirmiausia išstudijavau senas odines šlepetes, man pasirodė, kad tokias pasisiūti labai paprasta – tik „švyst“ ir yra. Vėliau internete radau filmuką, kuriame buvo aiškinama, kaip kuriami klasikiniai odiniai rankų darbo batai. Nustebino, kad šis procesas nėra toks jau sudėtingas, o svarbiausia, kad tam nereikia daug įrankių. Man tai buvo naujas iššūkis – pasisiūti batus. Dabar galiu atskleisti, kad batus įmanoma pasisiūti per 2–4 dienas (dirbant tik vakarais).

Lamų slėnis

– Ar lengva tau buvo pritapti Paryžiuje, atrasti šiame mieste savo vietą? – Gal verčiau reikėtų klausti, ar aš to noriu... Miestas didelis, jame – daug užsieniečių. Mano draugai ir žmonės, su kuriais dirbu, bendrauju, mane priima tokį, koks esu, tad apsimetinėti prancūzu tikrai nėra reikalo. Kol kas jaučiuosi gerai čia, o kai bus nebe taip gerai, skleisim sparnus ir keliausim kitur. – Kokių turi tikslų, ambicijų, svajonių, susijusių su kūryba? – Būtų smagu sugebėti išgyventi vien tik iš kūrybos, įkurti nedidelį fabrikėlį studiją ir toliau kurti šviestuvus ar ne tik juos.

Lamų slėnis

K. KRUOPIENYTĖ:

„TOBULYBĖ – PAPRASTUME“ Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Gabrielė Andriulionytė

Lamų slėnis

KRISTINA KRUOPIENYTĖ Dizainerė

www.kristinakruopienyte.com

- Kristina, kas tau svarbiausia kuriant madą? Kokią mintį, idėją nori perteikti? - Unikalumas, patogumas, universalumas, kokybė. Siekiu, kad mano kūryba būtų neatsiejama nuo šių žodžių. - Apie ką pasakoja naujoji kolekcija, kurios nuotraukomis pasidalinai su „Lamų slėniu“? - Pirmiausia tai žinutė, kad pradėjau kurti riboto tiražo drabužius ir aksesuarus. - Koks bus šis ruduo madoje? Ką naujo gražaus ketini įsigyti ar pasisiūti sau? - Pasaulio dizaineriai, bent jau tie, kurių kūryba man patinka, kaip susitarę akcentuoja asketiškumą, paprastesnius, laisvesnius modelių siluetus, vėl mažai spalvų, dominuoja achromatinis spalvynas. Pagalvojus, kad vėl artėja ilgi, tamsūs vakarai, norisi tūrėti ir ryškesnių drabužių ar bent aksesuarų. Tad esu sau pasižadėjusi, kad naujausi pirkiniai tikrai nebus juodos spalvos. Svajoju apie spalvotas sukneles, naujus keistų spalvų ir audinių derinius, spalvotą nagų laką ir patogius platforminius batus, kad kojų neapsemtų vanduo balose. Lamų slėnis

Lamų slėnis

- Papuošalai, pirštinės, batai, rankinės – tavo kūryba labai įvairiapusė. Ar yra daiktas, kurio dar nesi sukūrusi, bet labai norėtum pabandyti? - Papuošalai, kiti aksesuarai, rankinės, batai – tai visa, kas lydi, papildo mano klienčių garderobą. Jaučiu, kad greta mano kurtų drabužių klientėms norisi uždėti tašką. Manau, kad kiekvieno naujo daikto sukūrimui ir išleidimui į pasaulį reikia pribręsti, kitaip tariant, pagyventi su ta idėja, subrandinti ją galvoje, ištobulinti techniką, atrasti audinius. O kad visa tai pasiteisintų, reikia šiek tiek laiko. Aišku, mados pasaulis taip skuba, kad ilgiems svarstymams ir tobulinimams nelieka daug laiko. Mano galvoje sukasi tiek idėjų, ilgas sąrašas nesukurtų daiktų, kad net vardyti baisu. Su drabužiais, batais, rankinėmis ir papuošalais viskas aišku, bet labai norisi įkelti koją ir į kitas kūrybos sferas. Visada domėjausi kėdžių ir šviestuvų dizainu.

- Ta paprasta, neįmantri, bet ir tobula geometrija, kuria pasižymėjo tavo kaip dizainerės kūryba, nejučia persikėlė ir į tavo paveikslus. Kaip atradai tapybą ir kokių idėjų turi šioje srityje? - Šiemet podiumą iškeičiau į galeriją. Toks planas buvo sugalvotas iš anksto. Daug metų studijavusi mados dizainą piešiau ir tapiau. Labai patiko, darbai buvo puikiai įvertinti ir priimti į fondus. Dirbdama su drabužiais jaučiau, kad ne visiškai save realizuoju. Kartais patapydavau laisvalaikiu. Bet tapymas priebėgomis labai nedžiugino, nes neturėjau savo braižo. Autorinės technikos paieškoms tiesiog reikėjo daugiau laiko ir atsipalaidavimo. Dabar svarstau susieti tapybą su mados dizainu. O kaip kitą kartą prisistatysiu visuomenei, dar nežinau.

Lamų slėnis

- Kaip tu suvoki paprastumą? Tiek madoje, tiek interjero dizaine ar dailėje. - Tobulybė – paprastume. Kiekvieną dieną suku galvą, kaip sukurti paprastą, tobulą drabužį, kad atsiskleistų kokia nors viena linija, išryškėtų audinio ir pasiuvimo kokybė, kad drabužis taip pat būtų nepakartojamas, patogus ir universalus. Tapyboje taip pat siekiau švaros. Taško, linijos ar dėmės išdėstymas erdvėje, jų proporcijos, pateikimas viena ar kita technika, galiausiai – potėpio emocija ir turi apibrėžti kūrinio nuotaiką. Palieku daug erdvės žiurovo pamąstymams. Interjere saikas tarnauja patogumui. Kiekvienas daiktas gali būti universalus, dekoratyvus ir funkcionalus. Sutinku, kad smulkūs daiktai kuria jaukių namų nuotaiką. Tačiau jų netūrėtų būti per daug, kad jie neužgožtų kitų daiktų dizaino. Be to, esu įsitikinusi, kad namų jaukumui nereikia daug daiktų, pakanka taikliai suderinti aplinkoje esančių daiktų spalvas, faktūras, formas ir dydžius. Lamų slėnis

Lamų slėnis

- Ką paprastai vilki eilinį vakarą namuose? - Patogius, laisvesnius trikotažinius drabužius. Esu iš anksto susidėliojusi kelis spalvinių derinių komplektus, kad nereikėtų sukti galvos kiekvieną vakarą, ir kad pažvelgusi į veidrodį nesusigadinčiau nuotaikos. Dažniausiai namuose vilkiu šviesius, ryškesnių spalvų drabužius. Vengiu tamsių drabužių. Tikiu spalvų poveikiu. - Koks tau yra tobulas poilsis? Ką veiki, kai nori išvėdinti galvą nuo minčių apie kūrybą? - Geriausias poilsis būna gamtoje su artimaisiais. Dažniausiai vaikštau po mišką, vasarą važinėju dviračiu, žvejoju, rudenį grybauju, žiemą slidinėju. O jei blogas oras, žiūriu filmus namuose. - Ar tave ir tavo kūrybą kaip nors veikia metų laikų kaita? Ar tau patinka ruduo? - Taip, neneigsiu, blogas oras veikia mano nuotaiką, o taip pat ir kūrybą. Tada ypač stengiuosi, kad namuose ar studijoje būtų jauki aplinka, kad oras negadintų nuotaikos. O ruduo savotiškai įdomus, man tai – susikaupimo ir ramybės metas. Studijoje kaip visada daug darbų, tad negundoma gero oro, draugų pasiūlymų galiu ramiai sau kurti. Lamų slėnis

Lamų slėnis

Nuotraukos: Tomas Adomavičius Modelis: Dovilė D. („Supermodels“) Makiažas ir šukuosenos: „Alinka Make Up“ Stilistas: Marius Stanevičius

Lamų slėnis

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Milda Bendoraitytė Lamų slėnis

CAROLINA RAQUEL ANTICH

– Carolina, kas jus atvedė į Veneciją? – Džudekos saloje išlipau visiškai atsitiktinai, ir likau čia.

http://www.carolinaantich.com/

– Gyvenimas Džudekos saloje turbūt šiek tiek kitoks nei pačioje Venecijoje, tiesa? – Į Italiją atvykome iš Argentinos. Ir tiesiog pamilome šią neįtikėtinai žalią vietą – mikrokosmosą. Džudeka – tarsi mažas gyvenamasis rajonas, kur gali atitrūkti nuo Venecijos. Man sala saloje yra kažkas nepaprasto.

Dailininkė Gimė Rosario, Argentinoje Gyvena ir kuria Venecijoje, Italijoje

– Venecijoje vyksta daugybė nuostabių renginių. Kurie jums arčiausiai širdies? – Venecijos bienalė, nes ji į vieną vietą suburia daugybę menininkų bičiulių. – Kažkur skaičiau, kad kūryboje jums didžiausias įkvėpimo šaltinis yra vaikai. Kiek vaikų turite? – Turiu dukrą, vardu Lola, tačiau tai, kokia ji yra realybėje, ir kaip ji paveikia mano kūrybą, neturi nieko bendra. Įvairūs nutikimai iš jos gyvenimo yra tokia pat „kūrybinė medžiaga“ ir iš jos galima sukurti labai daug. Man visada labai rūpėjo pasaulis, kuriame gyvena vaikai, kaip jie žvelgia į tą pasaulį ir ką apie tai galvoja. Augimo naratyvas yra toks įstabus, kad galų gale jis tapo mano tyrimų ir didžiausio smalsumo objektu.

Lamų slėnis

– Kokia esate mama? Griežta? Kantri? Ko mokote savo dukrą apie gyvenimą? – Jei reikėtų rinktis tarp griežtos ir kantrios, sakyčiau, kad esu kantri. Tikiuosi, man pavyks išmokyti dukrą būti savimi, kuriant paskatų pilną aplinką.

– Kokią pačią įdomiausią istoriją jums kada nors teko išgirsti? – Jei sapne žmogus patektų į rojų, ir kaip įrodymas, kad jis čia tikrai buvo, jam būtų įteikta gėlė, o nubudęs jis rankose rastų tą gėlę… Kas tada?!

– Jūsų paveikslai – tai mažytės istorijos. Tai pasakojimai iš praeities ar ateities vizijos? – Mano paveiksluose atgyja filmų, literatūros, dailės herojai ir vaizduojamos mizanscenos, sukeltos konkrečių vaizdinių bei prisiminimų.

– Ar tapyba – tai būdas žiūrovui papasakoti savo pačios gyvenimo istoriją? – Žinoma, pasitaiko ir tokių akimirkų, kai paveiksluose atgyja dalis mano pačios istorijos. Darbuose materializuojasi kai kurios mano patirtys, bet iš tiesų ne tai yra svarbiausia. Net konkrečios užuominos nebūtinai yra iš mano vaikystės. Tai nebūtų labai įdomu. Laimė, menas suteikia didžiąją privilegiją prasimanyti.

Lamų slėnis

– Kokia buvo jūsų pačios vaikystė? – Laiminga… – Papasakokite apie savo studiją. Kokia ji? – Mano studija – tai mano urvas. – Kaip ją įsirengėte? – Apstačiau ją daiktais, kuriuos radau Venecijos gatvelėse, kadaise tai buvo įmanoma. – Ar pastatas, kuriame įsikūrusi studija, turi kokią nors ypatingą istoriją? – Tai vienas iš buvusių spirito varyklos sandėlių. Čia įsikūrę nemažai menininkų. – Ar tapydama klausotės muzikos? – Visada. Man patinka Devendra Banhardtas, Patti Smith, „Morcheeba“, „Antony and the Johnsons“ ir „The Cure“. Arba klausau radijo istorijų. – Kokia jūsų kasdienybė? – Normali. – O kas jums labiausiai patinka itališkoje kasdienybėje? – La cucina (liet. „virtuvė“). – Ko labiausiai pasiilgstate iš savo gimtinės Argentinos? Ir ką iš ten norėtumėte perkelti į Italiją? – Iš Argentinos – savo šeimą ir draugus. Ir horizontą. Iš Venecijos į Argentiną – visus Pietro Longhi darbus, kurie eksponuojami Querini rūmuose.

Lamų slėnis

I A T – S I L U A PAS

ODŽIO R K I A L MECHA NIZMAS

Lamų slėnis

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Maria Cavali

Olandų dokumentinio kino režisierius Leonardas Retelis Helmrichas gyvenimą lygina su laikrodžio mechanizmu, kur kiekvienas sraigtelis – vienodai svarbus. Kinas, anot jo, toks pat didis menas kaip tapyba, skulptūra, muzika ar architektūra. Absoliutaus tikrumo dokumentiniame kine šis režisierius siekia pasitelkdamas „vieno kadro“ filmavimo stilių, kurį pats ir ištobulino. Su pasaulinio garso dokumentininku susitikome jo namuose Amsterdame, likus kelioms savaitėms iki Leonardo viešnagės Tarptautiniame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje. – Leonardai, ar jums patinka ruduo ir jo atšiauroka nuotaika? – Man labai patinka ruduo, jei tik geras oras, nevėjuota ir nelyja. Nebent žiūriu į rudenį pro langą, o ne sėdžiu ant dviračio lyjant lietui ir pučiant vėjui… – Po kelių savaičių viešėsite Vilniuje, čia bus pristatyta jūsų filmų retrospektyva, vesite kūrybines dirbtuves. Ko gali tikėtis žiūrovai? – Jie pagaliau sužinos, kas yra tikrasis kinas. O tai – laisvė papasakoti istoriją daugybe skirtingų būdų. – „Vieno kadro“ filmavimo stilius tapo išskirtiniu jūsų kūrybos bruožu. Kiek užtrukote tobulindamas šią techniką? Papasakokite apie inovatyvius sprendimus, kuriuos atnešėte į dokumentinio kino pasaulį. – „Vieno kadro“ filmavimo būdas (angl. Single Shot Cinema – aut. past.) – tai ne technika ar stilius, o požiūris į kino mediją. Tai suteikia galimybę dirbti intuityviai, išlaisvina nuo techninių trukdžių ir kon-

100

Lamų slėnis

vencinės metodologijos. Šis požiūris padeda atrasti unikalų savo stilių. – Koks jausmas pačiam dalyvauti veiksmo epicentre, kai tuo metu esi ir filmo režisierius? – Savo filmuose niekada nesu tiesioginis veikėjas. Per filmavimus kaip ir kiekvienas kino kūrėjas esu įvykių dalyvis. Manęs niekada nepamatysite priešais kamerą, neišgirsite mano balso, neišvysite, kaip bendrauju su priešais kamerą esančiais žmonėmis. – Kaip paprastai ruošiatės filmavimams? – Kiekvieną kartą atvykęs į vietą, kur filmuosiu, pasidomiu, kokie gyvūnai ten gyvena. Taip, sakau „gyvena“, nes gyvūnai man yra asmenybės – kaip tu ir aš. Katės, žiurkės, šunys, voverės, krokodilai, balandžiai – tai dalis aplinkos, kurioje gyvename. Stengiuosi susidraugauti su jais, pavyzdžiui, juos pamaitinu. Tiesiog jaučiu, kad tai darydamas pelnau tos vietos energijos (dvasių) pasitikėjimą. Gyvūnai su šiomis dvasiomis turi artimą ryšį. – Na, o kaip įgyjate žmonių, apie kuriuos pasakojate dokumentines istorijas, pasitikėjimą? – Neklausinėdamas jų, o tiesiog filmuodamas. Jei jų paprašau leidimo filmuoti, jie pasijunta išskirtiniai. Tada jiems atrodo, kad jie yra viršesni už tave, nes tu iš jų kažką atimi. O aš norėčiau, kad jie galvotų, jog esu lygus jiems, tik laikau kamerą. Tenoriu būti dar vienas žmogus konkretaus įvykio sūkuryje, patirti tai, ką patiria jie. Būti su jais, būti vienu iš jų. Jų dėmesio centras yra ir mano dėmesio centras. Jų gestai – mano gestai.

Lamų slėnis

101

– Ar domitės savo herojų gyvenimais po to, kai filmavimas baigiasi? – Taip, darau tai, nes išgyvenu su jais tą pačią dramą, jaučiuosi už juos atsakingas, ir, jei tik galiu, būtinai jiems padedu. Kalbu apie šeimą iš mano dokumentinės trilogijos apie Indoneziją. O štai, pavyzdžiui, su filmo „Raw Herring“ herojais ryšys nutrūko. Tiesiog man jie nelabai patiko, nes mačiau, kaip jie išmeta atgal į jūrą daugybę šviežiai sugautų, bet jau negyvų žuvų. – Jūsų šeima kadaise iš Indonezijos sugrįžo į gimtuosius Nyderlandus. Jūsų kūryboje taip pat daug sąsajų su šia pasaulio dalimi. Kokius jausmus jums tai sukelia, kodėl jums tai taip svarbu? – Manau, tai turėtų rūpėti visam pasauliui. Nes tai, kas vyko ir vyksta ten, mažu masteliu vyksta visur. Tai žmogaus prigimtis iš pačių šaknų. Žmogiškosios emocijos ir žmogaus paskatos ką nors daryti arba nedaryti nieko.

102

Lamų slėnis

– Kaip jums kyla filmų idėjos? – Dažniausiai tai temos, kurias reikia plėtoti. Pirmiausia kalbuosi su savo prodiusere Hetty Naaijkens-Retel Helmrich. Beje, ji yra ir mano sesuo. Kartu sukuriame planą, pagal kurį tyrinėsime problemą, tada tą planą paverčiame filmo scenarijumi. Tikroji istorija gimsta redaguojant šį planą.

– Kas jums kūryboje svarbiausia, kokias idėjas siekiate perteikti žiūrovui? – Mano bendroji filosofija sako, kad pasaulis – tarsi laikrodžio mechanizmas, kur kiekvienas sraigtelis yra vienodai svarbus. Jei iš rankinio laikrodžio išimsi vieną detalę, visas mechanizmas užsikirs. Filmai suteikia galimybę stebėti. Maži vaikai žvelgti į pasaulį išmoksta žiūrėdami televiziją ar žaisdami kompiuterinius žaidimus. Todėl ir privalome parodyti jiems, kad visa yra susiję, kad pasaulis – tai viena visuma. Atskirdamas kadrus atimi jausmą, kad visa tai – vienis. Štai dėl ko manau, kad filmų scenos – laiko, erdvės ir veiksmo vienovė – turėtų būti nufilmuotos vienu kadru. Todėl ir „vieno kadro“ filmavimo būdas yra toks svarbus. Tai leidžia pajusti laikrodžio mechanizmą. Lamų slėnis

103

104

Lamų slėnis

– Jūsų gyvenimas – tai nuolatinės kelionės. Ar kartais pasiilgstate namų jausmo? – Pastaruoju metu tiek daug nebekeliauju, tik maždaug kartą per mėnesį. Daugiausia dabar gyvenu Abu Dabyje, kur dėstau „vieno kadro“ techniką Abu Dabio Niujorko universitete. Tad iš tiesų dabar mažiausiai metus turėsiu „namus“. Bet kuo ilgiau užsibūnu vienoje vietoje, tuo labiau pasiilgstu laiko, kai keliaudavau, nes mano namai – pasaulis. – Kuo labiausiai didžiuojatės gyvenime? – Nelengvas klausimas, nes nejaučiu, kad mano gyvenimas jau baigtas. Bet, tikiuosi, kad galėsiu didžiuotis „vieno kadro“ technika. Ir kad ja sėkmingai naudosis kiti. Ši technika gali būti naudinga ne tik kino kūrėjams, bet ir kiekvienam norinčiajam savaip pažvelgti į mus supantį pasaulį. – Ar kada nors verkėte žiūrėdamas savo filmą? – Žinoma, tik tai dažniausiai nutinka montažinėje, kai pirmą kartą ir vėl susiduriu su paties nufilmuotomis scenomis. Lamų slėnis

105

106

Lamų slėnis

107

108

Lamų slėnis

109

110

Lamų slėnis

111

112

Lamų slėnis

Tekstas: Urtė Karalaitė Nuotraukos: Vygailė Sukurytė Lamų slėnis

113

114

Lamų slėnis

„Važiuoju savanoriauti į Sūrininkų namus Dargužių kaime“, – pasakiau. Keista, tačiau niekas neklausė kodėl, tuomet ir pati savęs per daug nekamantinėjau. Sena svajonė arba tiesiog tikrumo ilgesys. Ši vieta yra tikrų tikriausi sūrininkų namai – žiemą senoje sodyboje gyvena ir sūrius gamina Valdas su Rasa, vasarą su visa banda karvių ir ožkų jie išsikelia į pievas, kur gyvuliai ganosi nevaržomi, o sūrių gamyba vyksta toliau. Tada jų sodyboje užverda gyvenimas – atsidaro jauki kavinukė su šviežiausiu vietiniu maistu bei sūrių ir kitų tikrų produktų krautuvėlė. Žmonės ten plaukia upėmis, stalai veržiasi už terasos ribų į pievą, o maistas iš daržo ir šaldytuvo dingsta beveik šviesos greičiu.

Taigi – išvažiavau. Tiksliau, mane išvežė į Seirijus važiavęs mini autobusas. „Kur jie yra?“, – klausia senyva keleivė. Po to klube „kam per 60“ virė diskusijos apie uogas, grybus ir net žvejybą. Aš buvau kitame – ausinukų klube. Nerimavau, bet kartu ir labai džiaugiausi. Šypsena susantūrėjo, kai autobusiukas mane paleido vidury lauko, spiginant kaitriai vasaros saulei (tą savaitę Lietuvoje karštis „mušė“ rekordus!). Ar žinote, kad Dargužiai yra vienas ilgiausių gatvinių kaimų Lietuvoje? Tai reiškia, kad eiti reikia tiesiai ir ilgai. Stengiuosi nenuklysti. Įžengus į seną trobą, kur zuja tik darbą pradėjusios vietinės mergaitės, mane pasitinka iki šiol mano nosiai nepažįstamas kvapas. Tai sumišęs sūrio, jo pelėsių, pieno, senų rąstų ir rytinės kavos kvapas. Šis tas naujo – man patinka. Sūrių ritiniai ilsisi šaldytuve, laukia. „Viena degustacija“, – pasigirsta. Akvilė iš šaldytuvo išsitraukia keturis skirtingus sūrius, kruopščiai juos supjausto, dėlioja ant masyvios medinės lentos ir puošia valgomais cukinijų ar nasturtų žiedais. Prie stalo žmonėms pašnibždami sūrių pavadinimai ir rūšys, o jų akys nesusiturėdamos jau kramsnoja sūrius su minkšta šviežia duona. Lamų slėnis

115

116

Lamų slėnis

117

118

Lamų slėnis

Pirmoji mano misija skamba itin romantiškai – rojaus obuoliukų uogienė. Juos reikia nuskinti, išpjaustyti sėklytes, užpilti cukrumi ir virti tris kartus kas parą. Tik atvykusi į rojų, griebiuosi tikrų rojaus darbų! Kaip tik čia pats laikas grįžti į realybę, mat tik ką skambinę šeimininkai paprašė palaistyti daržus. Rojų tenka atidėti. Betąsant laistytuvus tįsta ir rankos, ir veidas nuo vidudienio kaitros. Lysvės nedraugiškai stumia vandenį į tarplysvį, o smėlinga žemė visai nenori jo gerti. Visa tai kompensuoja maloni pažintis su Balandūne ir Špinoku. Vėliau sužinau, kad jie dar ir labai skanūs! Purvina nuo galvos iki kojų pagaliau grįžtu į rojų arba prie pusdienį trukusio miniatiūrinių tobulai raudonų obuoliukų pjaustymo. Stovėjau, sėdėjau ir vėl stovėjau, o dubuo raudonųjų vis netuštėjo. Jausdama savo pačios pečių svorį vis prisimenu trenerės Jurgos mokymą juos atpalaiduoti pasukant atgal. Pamažu pavyksta ir įtampą, ir dubenį obuolėlių įveikti. Dar trys dienos ir visi ragavome rezultatą, o jis ir prie sūrio, ir į salotų padažą, ir prie deserto lipte prilipo.

Darbo čia daug. Žmonių nusidriekia ilgiausios virtinės, o mes vos spėjam pagauti jų galą. Didžiausia mano, kaip savanorės, darbo dienos dalis – maudynės pilnose kriauklėse indų. Iki šiol išdrįsdavau garsiai pasakyti, kad indus plauti man patinka. Po kelių dienų jau ieškojau alternatyvių indų plovimo pozų ir būdų. Kojos tinsta. Įdomu, kodėl jos netindavo, kai lakstydavau su padėklais mieste? Kad ir kaip ten būtų, vakarinės maudynės šaltame Merkio vandenyje sustato ne tik kojas, bet ir nereikalingas mintis į vietas. Mano rezidencija – sena rąstinė pirtelė. Joje du čiužiniai ant žemės ir vienas mažas langelis. Iš dėžės pasidariau stalelį daiktams, daugiau lyg nieko ir nereikia. Naktį stogu laksto nežinomi maži ir didesni gyvūnai, tad pirmos naktys sunkios. Vėliau priprantu.

Lamų slėnis

119

120

Lamų slėnis

Labiausiai man patinka vakarai, kai iš nepailstančio bičių avilio grįžtu į paprastą tikrą kaimą. Aplink kaimyno kūdrą žirgliojantys gandrai kalena snapais, svirpliai iki vėlumos netyla, tolumoje žaibuoja, kažkur loja šunys, groja muzika – kaimas gyvas. Klaidžiodama per aukštus žolynus brendu link Merkio maudyklos, ten pagaliau atvėstu po dienos ir stebiu medžiojančius erelius, nes jų aplink apstu. Grįždama dar prisiskinu įvairių laukinių mėtų „žiemai“. Tada atsisėdu tyla vibruojančiame kieme ant suolo su dubeniu salotų iš daržo, pagardintų nebrandintu ožkų pieno sūriu, mėtų arbata ir pagaliau nuraminu skrandį, protą ir kūną. Šeštadienis. Šiandien atvažiuos kelios grupės žmonių gaminti sūrio. Tam reikia labai daug pieno, tad su Vaida einam iš kaimynės parsinešti sklidinų bidonų. Nupilam grietinėlę sriubai ir kavai, o visa kitą – į didžiulį puodą. Ten pienas pašildomas iki tam tikros temperatūros, supilamas fermentas, o kas vyksta po to, tik tikri sūrininkai paaiškinti galėtų. Procesas smagus, maži ir dideli gamintojai nusiplauna švariai rankas iki alkūnių ir merkia jas į puodą – makaluoja, pjausto, spaudžia. Rezultatas – žavingi, baltučiai karvių pieno sūriukai. Toks labai skanus su įvairiom lapinėm salotom! Lamų slėnis

121

122

Lamų slėnis

123

124

Lamų slėnis

125

126

Lamų slėnis

Sekmadienis. Nupirko visus pyragus, karamelė sviestiniams pyragaičiams dar neatvažiavo. Ką daryti? Be deserto niekas ramus ir patenkintas nebus. Prisimenu legendinę trupininę obuolių apkepėlę (angl. apple crumble), ji čia puikiai tiks ir laiko daug neprireiks. Šoku ant skolinto dviračio be stabdžių ir minu į parduotuvę sviesto – pritrūkom. Dėl neveikiančių stabdžių minu lėčiau, tad pagaliau yra proga pasidairyti po senų sodybų sodus ir susipažinti su nugaromis tvirtas rąstinių trobų sienas ramstančiais vietiniais. Jurginai ir piliarožės virsta per tvoras, obuoliai ir slyvos lenkia vaismedžių galvas žemėn. Taip ir pravažiavau parduotuvę nespėjusi laiku nuleisti kojų, kad sustabdyčiau. Apkepėlė iškepa puikiai, puošiam mėtų lapeliais, rojaus obuoliukais ir – pirmyn. Sako, skani! Važiuojant Savanorių prospektu namų link darosi liūdna, trūksta erdvės ir tolių, dar tris dienas skauda galvą, o skrandžiui nepatinka joks maistas. Nebeklausiu savęs, kodėl save ten „ištrėmiau“. Grįžtant bagažas žymiai pasunkėjęs – pilnas kantrybės, ištvermės, ramybės, sveikatos ir daugybės neįkainojamų smulkmenų, kurias radau ten, kur viskas kvepia šviežiais sūriais. Lamų slėnis

127

Susitikime

kasdien

Padek lamoms pasistatyti naujus namus!

mk Pare

Dvejus metus kuriame jums nemokamą žurnalą, kas mėnesį siunčiame tiek įkvėpimo ir teigiamų emocijų, kiek sugebame atrasti. Bet vaikystės marškinėlius išaugome, atėjo metas

kraustytis į naujus namus. Norime sukurti naują žurnalo “Lamų slėnis” tinklalapį, kuriame kasdien atrastumėte tai, dėl ko būtų verta stabtelėti ir trumpam pabėgti nuo kasdienybės. O kas mėnesį – ir naują žurnalo numerį.

Tad prašome jūsų prisidėti ir padėti lamoms įsikurti naujuose jaukiuose namuose. Atsidėkodami kiekvieno jūsų vardą įrašysime į “Lamų slėnio” draugų skiltį naujajame portale.

Ačiū Lamų slėnis

129

S O N

IE J U

A N " E S Ė YJ L N E LĖ D I S D Ų Į N M E A "L UD R Į Š U A J