Lamų slėnis / gegužė by Lamų slėnis

Gegužė 2013 (15)

Viršelio nuotrauka: Augis Narmontas Modelis: didysis pudelis Abra Kadabra

Visi šio žurnalo herojai turi bendrą bruožą: jų požiūris į gyvenimą – kiek kitoks. Nė vienas jų per jėgą neperša mums savo tiesų. Jie tik pasakoja istorijas, gal švelniai ragina pabandyti gyventi kitaip, bet pasirinkimas – tik mūsų. Juk atsakyti į klausimą, kas yra teisingas gyvenimas ir kaip gyventi teisingai, gana sunku. Galima tik paklausyti tų kelių skirtingų istorijų: muzikanto, kurį įkvepia bėgimas, pabėgėlio iš miesto, ku-

riam gera gyventi blaškomam vėjo ir bangų, dizainerio, kuriančio estetiškus namus šunims, namų, kuriuose išskėstomis rankomis sutinkami nepažįstamieji, rašytojo, kuris savo mamos virtuvės nekeistų į nė vieną garsiausią pasaulio restoraną. Kuris iš šių gyvenimų – teisingas, spręskite patys ir nepamirškite pasidalyti savo įžvalgomis su mumis!

Smagaus skaitymo! „Lamų slėnis“ La Famiglia

Algė RAMANAUSKIENĖ

Redaktorė

Tinklaraštis

Unė DABUŽINSKAITĖ

Žurnalistė

Facebook

Sergej PuZanskij

Augis Narmontas

Tinklalapis

Fotografas

Elas RAMANAUSKAS

Dizaineris

Tinklalapis

Fotografas

BARBORA ADAMONYTĖ

Stilistė, dizainerė Tinklaraštis

Sandra KLIUKAITĖ

Žurnalistė

Tinklalapis

Robertas Riabovas

Fotografas

Indrė Blauzdžiūnaitė

Žurnalistė

Tinklalapis

Tim Adami Fotografas

Tinklalapis

Rūta ŽELVYTĖ

Reklamos projektų vadovė ruta@lamuslenis.lt

Bendraukime: info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

Lamų slėnis

Susitikime

kasdien

38 Atviri Namai

Ne tik vyrams

60 136

Turgus: šimtaprocentis malonumas

Ne scenografija

Ekologiška vaikystė

120

154

Padek lamoms pasistatyti naujus namus! Dvejus metus kuriame jums nemokamą žurnalą, kas mėnesį siunčiame tiek įkvėpimo ir

teigiamų emocijų, kiek sugebame atrasti. Bet

vaikystės marškinėlius išaugome, atėjo metas

mk Pare

kraustytis į naujus namus. Norime sukurti naują žurnalo “Lamų slėnis” tinklalapį, kuriame

kasdien atrastumėte tai, dėl ko būtų verta stabtelėti ir trumpam pabėgti nuo kasdienybės. O kas mėnesį – ir naują žurnalo numerį.

Tad prašome jūsų prisidėti ir padėti lamoms įsikurti naujuose jaukiuose namuose. Atsidėkodami kiekvieno jūsų vardą įrašysime į

“Lamų slėnio” draugų skiltį naujajame portale.

Ačiū

Skaityk Lamu sleni plansetese iPad

Nemokamai

Zurnalo ieskok Apple Newsstand Dalinkis su draugais

Tikrai nemokamas )

Ieškok "Lamų slėnio"

Instagram @llamasvalley

Lengvumas

Lentynų sistema „Kenn Brutal“ „Seletti“, diz. Kenyon Yeh

Rankų darbo kėdė „Paper Chair“ „Pinwu“

Lamų slėnis

Kėdė „Mafalda“„Moroso“, diz. Patricia Urquiola

Modulinė spintelė „Invader“ Diz. Maria Bruun

Šviestuvas „Flow(t)“„Wonderglass“, diz. Nao Tamura

Lamų slėnis

„Miutto“ – lietuviškos juvelyrikos parduotuvė „Miutto“ – tai pirmasis specializuotas lietuviškos autorinės juvelyrikos butikas internete, gimęs iš aistros papuošalams ir nostalgijos Lietuvai. Didžiuojamės lietuviškais autoriniais papuošalais ir tikime, kad jie nusipelnė atidesnio juvelyrikos mėgėjų žvilgsnio. Mes siūlome šiuolaikinę juvelyriką iš Lietuvos, klasika tapusių ir jaunų autorių papuošalus, peržengiančius laiko, tautinės stilistikos ir medžiagų ribas. Linkime, kad „Miutto“ rastumėte tai, ko ieškojote, o dar geriau – tai, ko nė neįsivaizdavote egzistuojant!

www.miutto.com

Estetika, patogumas ir paprastumas Šviesadiodė apšvietimo technologija įgauna vis didesnį pagreitį. Pristatome dar vieną estetišką, minimalistinio dizaino stalinį „Artemide“ šviestuvą „Demetra“. Patogi troselių sistema leidžia lengvai nukreipti šviesos srautą norima kryptimi, o šviesos stiprumas reguliuojamas liečiant mygtuką šviestuvo viršutinėje dalyje. „Demetra“ puikiai prisitaiko prie jūsų poreikių ir tinka tiek biure, tiek skaitant lovoje.

www.delight.lt

Lamų slėnis

Naujienos

Belaukiant stebuklo Naujausia dizainerės Rasos Juškevičienės vasaros papuošalų kolekcija pavadinta „Waiting for a miracle“ (liet. „Belaukiant stebuklo“). Kolekcija įkvėpta mažų ir didelių stebuklų laukimo: belaukiant vasaros, šilumos, meilės… Ir suvokimo, kad stebuklai prasideda nuo mūsų pačių.

www.rasospapuosalai.lt

Naujienos „Julia Janus“ virtuvėje Mados namai „Julia Janus“ kuria namų liniją, palaikančią virtuvės, kaip dvasinio namų centro, idėją. Pradėję nuo arbatos, puodelių, prijuosčių, kiekvieną sezoną pristato vis ką nors nauja. Šį sezoną prie namų linijos prisidėjo pietų stalo indai ir aksesuarai: rankų darbo lėkštės, dubenys, pusdubeniai, išskirtinės žvakės, stikliniai grafinai – visa, ko reikia šeimos pietums. „Man pasaulis yra atrastas ir dar neatrastas grožis. Ieškodama grožio formų gyvenu visą savo gyvenimą. Iš pradžių kūriau pasakas, dabar kuriu drabužius ir daiktus, padedančius gražiai būti…“ – sako „Julia Janus“ dizainerė Julija.

www.juliajanus.com Lamų slėnis

Lamų slėnis

Abra Kadabra namai Tekstas: Sandra Kliukaitė Nuotraukos: Sergej Puzanskij

Abra Kadabra yra šuo, kas dieną einantis į darbą Dalia Mauricaitė Nauris Kalinauskas dizaino parduotuvėje „Lithuanian design block_“.

Dizaineriai Parduotuvės „Lithuanian design block_“ įkūrėjai

Facebook

Ji taip pat dalyvauja tarptautinėse dizaino savaitėse: nuo Milano iki Singapūro, kartais filmuojasi televizijos laidose ir dirba modeliu, o ten, kur paprastiems keturkojams užeiti draudžiama, jai – leidžiama. Be to, Abra turi savo asmeninę „Facebook“ paskyrą, laisvalaikiu „skaito“ žurnalą „Dogue“, o gyvena... na, kurgi dar, žinoma, lofte! Vienintelis Lietuvoje didysis pudelis Abra Kadabra gyvena kartu su mūsų šalyje gerai žinomų dizainerių šeima: Nauriu Kalinausku ir Dalia Mauricaite. Beveik viską jie čia padarė patys, o padaryti teko daug, nes anksčiau šioje vietoje tebuvo krūva smėlio. Loftą buvusios slaptosios radiotechnikos gamyklos pastate T. Ševčenkos gatvės kvartale patys dizaineriai sugebėjo įrengti labai greitai. Nauris sako, kad tai įvyko vos per pusmetį, be to, paslaptingai priduria, kad po loftu, kaip ir po visa buvusios gamyklos teritorija, yra katakombos. Lamų slėnis

Lamų slėnis

Tačiau daugiausia klausimų į loftą užsukantiems svečiams kelia ne tai, kas yra po juo, o tai, kad dizainerių namai yra pirmame pastato aukšte, tad pro didžiulius vitrininius lofto langus matyti viskas, kas vyksta viduje, it kokiame akvariume. Žmonės stebisi, kaip jie gali taip gyventi? Tačiau lofto šeimininkų tai nė kiek netrikdo. Jiems reikia daug šviesos, o kai nori nuo visko pasislėpti – užsitraukia tamsias šešių metrų ilgio užuolaidas. Bendrą lofto tūrį suskaido antresolė, kur įrengtas vaiko kambarys ir miegamasis su darbo zona. Iš čia atsiveria puiki namų panorama. Tai vienintelis loftas, kuriame galima pamatyti tiek daug paties N. Kalinausko suprojektuotų daiktų. Milžiniška šešių metrų aukščio modulinė lentyna „+“ ir joje apsigyvenusios knygos, žurnalai, kiti daiktai. Taip pat – dar niekur nerodytos naujosios Naurio kėdės „004“ (nuo prototipo iki kėdės, greitai pasirodysiančios rinkoje), čia stovi ir iškeliauti paruošti naujieji naminių gyvūnėlių baldai: namukai-„loftai“ šunimis ir katėms ar tualetas-suoliukas katinui.

Virtuvės zonoje stovi didysis N. Kalinausko prieš šešerius metus sukurtas metalinis stalas „T-rusted“, pačių dizainerių suprojektuotas virtuvės komplektas ir dar daug kitų interjero detalių, sumišusių su užsienio dizainerių daiktais. Pavyzdžiui, dizainerio Sanderio Mulderio garso kolonėlės šunimis „Woofers“, Patricko Morriso aukštyn kojomis augančios gėlės – kabantys sodai „Sky Planters“, besisupuojanti kėdė „Vitra“. Ne mažiau svarbų vaidmenį šiuose namuose atlieka ir ypatingi vintažiniai baldai. Virtuvėje stovinčią antikvarinę vaistininko spintelę Dalia parsivežė iš tėčio namų, o Nauris jos viduje įrengė apšvietimą. Įspūdinga XIX a. juoda autentiška nepakeliamai sunki dantisto kėdė – ją Nauris atsigabeno iš menininko Lino Cicėno. Senovinė keraminė krosnelė gelbėja žiemą, įvairūs kavinukai tapo interjero detalėmis, juos Dalia ir Nauris rinko tam, kad galėtų papuošti kavinių tinklo „Coffee Inn“ interjerus. Lamų slėnis

Ypatingas dėmesys lofte skirtas grindims. Jos pagamintos iš šešių skirtingų spalvų medžio lentų. Dizaineriai iš jų net pasidarė svetainės staliuką, kad viskas derėtų. Lofto sienoms ir luboms jie daug dėmesio neskyrė, nukabinėjo lubas įvairiais šviestuvais ir paliko industrines grubias sienas, tik nudažė jas baltai. O štai vonios kambarys – ryškiai geltonas. Jame – garsusis „Ibride“ strutis-konsolė. Taip pora norėjo sugriauti mitą apie šaltas ir nejaukias industrinių loftų erdves. Su Dalia ir Nauriu susitikome jiems ką tik grįžus iš „Milano dizaino savaitės“ ir besiruošiančius Vilniaus „Dizaino savaitgaliui“. Tad apie viską – iš pirmųjų lūpų. – Kokie įspūdžiai iš Milano dizaino savaitės? Dalia: Buvome netikėtai pakviesti dalyvauti „Milano dizaino savaitės“ metu vykusiame renginyje „Tortona Design Week“. Jis kiek primena mūsų „Dizaino savaitgalį“ Vilniuje. Nauris: Tai – didelis kvartalas, dvi gatvės, kur tas renginys vyksta jau seniai, gal 12 metų. Per „Milano dizaino savaitę“ organizatoriai išsinuomoja įvairias patalpas, net autoservisus (kur ir mes pristatėme savo darbus) ir rengia ekspozicijas. Tų gatvių gyventojai išsikraustyti, žinoma, negali, todėl tiesiog gyvena pačioje „Dizaino savaitėje“. Tuo metu ten vyksta apie 200 renginių, parodų, pristatymų... Dalia: Sutikome moterį su šunimi ir klausiame: „Iš kur atvykote?“ Ji atsako: „Aš čia gyvenu, virš ekspozicijos...“

Lamų slėnis

– Kiek maždaug žmonių apsilanko tame renginyje? Nauris: Šimtai tūkstančių. Vien mūsų kieme, kur vyko apie 30 renginių, per savaitę apsilankė 380 000 žmonių. Palyginkite – „Litexpo“ baldų parodą aplanko apie 20 000 žmonių. – Ką pristatėte Milane? Dalia: Naują gaminių seriją naminiams gyvūnėliams. Nauris: Iš tikrųjų dvi serijas: senąją „Design + Kids“, skirtą vaikams: kilimėliai-dėlionės, mašinytės, ir naująją „Design + Pets“, skirtą naminiams gyvūnėliams. Dalia: Tai visiška naujiena, kurią inspiravo Abra Kadabra. Nauris dirbo su namukais, o aš su antkakliais. Mes seniai jautėme, kad nėra pusiausvyros tarp dizaino, skirto dizaino mėgėjams (jo yra pilna: lentynos, stalai, kėdės ir kt.), ir siaurai sričiai, pavyzdžiui, gyvūnams. Čia dizaino nėra.

– Tad atradote naują nišą? Nauris: Tai, žinoma! (Juokiasi.) Dalia: Linija gyvūnams tikrai atsiras jau vien dėl to, kad į Milaną kartu vyko mūsų kolegė Abra Kadabra ir visus sužavėjo. Mes su ja startavome dar baldų parodoje „Litexpo“. Kilo didelis ažiotažas, susidomėjimas gyvūnų namukais ir mūsų stendo „darbuotoja“ Arba. Bet mes ją į Milaną vežėmės ne tik dėl to, mes ją visur kartu vežiojamės. Ji jau aplankė 20 šalių, gyveno daugybėje viešbučių ir viską puikiai moka. Nauris: Kai ji vidury Milano tupėjo ir pozavo, ją fotografavo bemaž šimtas žmonių. Dalia: Mes to nesitikėjome. Per parodą „Litexpo“ visi stebėjosi, sakė, kad šunims ten negalima, o Abra pateko viešnios teisėmis. Mes sakėme, kad ji yra tendencija ir būtinai turi būti tendencijų stende. Tai ir įleido. (Juokiasi.) Nauris: Milane mus su Abra įleido beveik visur, net ten, kur buvo uždari stendai. Įdomiausia, kad Abra nusifotografavo su dizaino žvaigžde Marceliu Wandersu stende „Moooi“ (Nauris rodo nuotrauką – aut. past.). Ten taip pat nebuvo galima vestis šunų. Apsaugininkai bandė mus išvaryti, bet mes vis tiek įėjome, o netoliese kaip tik vaikštinėjo M. Wandersas ir sušuko: „Nice dog“ (liet. „Mielas šuo“), stabtelėjo pasikalbėti, nusifotografavo, po to mums jau leido pasivaikščioti kartu. Lamų slėnis

Lamų slėnis

Nuotraukos: Augis Narmontas

LamĹł slÄ&#x2014;nis

Lamų slėnis

– Kas „Milano dizaino savaitėje“ šiemet įsiminė labiausiai? Nauris: Būtinai reikia paviešinti tai, kad atsirado naujas kvartalas „Ventura projects“. Panašus į „Zona Tortona“, tik „Tortona“ – masinis renginys, o „Ventura projects“ atsirado kaip alternatyva. Ten daugiau avangardo, daug jaunų dizainerių, labai įdomu. Dalia: Man labiausiai patiko, kad žmonės atsipalaidavę. Lietuvoje visi labai susikaustę, o ten žmonės moka atskirti verslą ir laisvalaikį. Lyg ir dirbti atvažiavo, ieškoti naujovių, užsakymų, kontaktų, bet tai tiesiog jų gyvenimo būdas, o juk taip ir turėtų būti. Mes juk ir kuriame gyvenimo būdą.

Lamų slėnis

– Netrukus įvyks jūsų organizuojamas „Dizaino savaitgalis“ Vilniuje. Išduokite, ką šiemet pamatysime? Dalia: Aš labai džiaugiuosi, kad „Dizaino savaitgalis“ nemirė, jis visą laiką mutuoja ir kiekvieną kartą kinta. Bus jau antri metai, kai jis yra toks tikras. Pagrindinis jo tikslas – parodyti, kas vyksta loftuose ir kaip žmonės čia prisitaiko. Nauris: Pristatysime monumentą dizainui atminti (šypsosi). Ir jis čia, gatvėje prie „Lithuanian design block_“, liks stovėti amžiams. Dauguma kitų renginių vyks ekspromtu. Dalia: Šiemet „Dizaino savaitgalyje“ dalyvauja agentūra „Love“, „labàdienà“, „tashe tashe“, dizaineriai Praspaliauskai, „Čiop Čiop“, „Tape“ ir kt. Nauris: Beje, šeštadienį kvartale vyks talka, vakare – kepsnių vakarėlis... Dalia: Norime kasmet šiam rajonui palikti ką nors išliekamo. Kad nebūtų taip – įvyko didelis masinis renginys, o koks nors žmogus buvo išvykęs ar pavėlavo ir grįžęs žiūri – ogi nieko nebeliko. Reikia kažką daryti ir su loftų eksterjeru, kad čia būtų malonu vaikščioti. Norėtume čia, už durų, kabančius sodus įrengti. Bet gal kitais metais... (Šypsosi.) Nauris: Norisi kelti šio rajono lygį, nes čia gyvena žmonės, turintys estetinių poreikių. Dalia: Taigi mes aktyviai dirbame ir džiaugiamės gyvenimu. Lamų slėnis

Turgus:

Lamų slėnis

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Robertas Riabovas ir Judita Kuniskytė

Beata Nicholson

Televizijos laidų vedėja Tinklaraščio „Beatos virtuvė“ autorė

http://www.beatosvirtuve.lt/blog/

Sekmadienio rytą eiti į turgų Beatai Nicholson – neapsakomas malonumas. Tad kviečiame praleisti rytą viename iš šimtų Londono turgelių, klausantis ūkininkų istorijų ir ragaujant jų rankose gimusių stebuklų. „Mes turime daugybę juslių ir jas patenkiname skirtingu laiku bei skirtingais būdais. Norime žinoti, matyti, pažinti, pajusti ryšį. Mums svarbu tas ypatingas nusiteikimas, kad maistas, kurį valgome, yra pagamintas ar užaugintas su meile. Juk ir morka bus skanesnė, jei į ją žiūrėsime su meile. Ir uogienė bus saldesnė, jei žinosi, kad ją išvirė tavo draugė, mama ar tu pati. Tai – psichologija“, – pradeda ekskursiją mieloji Beata. Kol gyveno Londone, dažniausiai jos sekmadieniniame maršrute atsidurdavo Notting Hillo rajone esantis Portobelo turgus. Jis buvo netoli namų, be to, čia visada galima sutikti daug draugų ir pažįstamų. Lamų slėnis

Lamų slėnis

Anglijos turgūs, pasak Beatos, be galo gražūs. Siekiama, kad jie patenkintų ne tik gurgiančio pilvo poreikius, bet ir suteiktų dvasinio peno, leistų žmogui pailsėti, smagiai praleisti laiką. „Tai – šimtaprocentis malonumas, ritualas, – pasakoja Beata. – Žinoma, pirkti ūkininkų turgeliuose nėra pigu. Bet ypatingas pats įsigijimo procesas. Mane, pavyzdžiui, žudo plastikas, kai viskas supakuota, sudėliota į maišelius. O turguje gali tiesiog neimti tų maišelių. Londone buvo ir kitų pranašumų. Pavyzdžiui, kartą per savaitę mums į namus iš vieno ūkio atveždavo dėžę šviežių daržovių. Provincijoje populiarios ūkininkų parduotuvėlės. Netoli mano vyro Tomo mamos namų yra obuolių ir rabarbarų ūkis. Viduje – tuščia, nė vieno žmogaus. Važiuodamas pro šalį stabteli, užeini, pasisveri pats, palieki pinigus ir išeini.“ Vis dėlto gyvendama Anglijoje Beata nuolat ilgėjosi savo tėčio daržo, kuriame auga skaniausi pasaulyje pomidorai ir kitos daržovės. O iki jų – vos vienas žingsnis. Dabar, kai su šeima persikraustė gyventi į Vilnių, savo mėgstamiausių pomidorų džiaugiasi galėsianti ragauti beveik kasdien. „Man patinka kone visos daržovės, bet pomidoras yra jų karalius. Turbūt kada nors reikės surengti pomidorų vakarėlį“, – šypteli Beata. Lamų slėnis

Lamų slėnis

Barbora Adamonytė

Vilniaus dailės akademijos dizaino studentė http://barboraadamonyte.blogspot.com

Reikės: •

medinių pagaliukų;

•

plastiko lakšto;

•

segiklio (arba siauros lipniosios juostelės);

•

liniuotės, maketinio peiliuko, pieštuko.

Lamų Lamųslėnis slėnis

Idėja

Plastikinis maišelis

Pagal pavyzdį išpjaukite maišelio išklotinę ir sulenkite plastiko lakštą per kraštines.

Kraštus susekite arba suklijuokite.

Perkiškite medinį pagaliuką per sienelėse padarytas dvi skylutes.

Lamų slėnis

Švelnaus gyvenimo receptai Medus, aliejus, greipfrutų žievelės, ramunėlių žiedai, cinamono lazdelė… Visa, ką rasite ant virtuvės lentynos, pievoje, sode. Penki receptai, kad gyventi būtų skaniau, švelniau, paprasčiau.

Nuotraukos: Barbora Adamonytė Receptus paruošė natūralios lietuviškos kosmetikos „Uoga Uoga“ kūrėja Lena Sokolovska

Lamų slėnis

Lena Sokolovska „Uoga Uoga“ įkūrėja

www.uogauoga.lt

Raminamasis veido tonikas 2 šaukštai avižų 1 šaukštas ramunėlių žiedų 1 šaukštas medetkų žiedų Viską užpilti stikline verdančio vandens, leisti užpilui užvirti, tada nukošti skystį ir supilti į buteliuką. Toniką šaldytuve galima laikyti apie savaitę. Sudrėkinti vatos diskelį, naudoti veidui atgaivinti ir makiažo likučiams pašalinti.

Nori laimėti vieną iš trijų natūralios kosmetikos “Uoga uoga” kūno kremų “Alyvuogių krantas”?

Lauk konkurso lamų “Facebook” profilyje ir prisimink slaptą klausimą: Kada sau patinki labiausiai? Lamų slėnis

Kuno šveitiklis Stiklinė smulkios jūrų druskos Pusė stiklinės migdolų aliejaus * 1/4 stiklinės medaus 10 lašų mėtų eterinio aliejaus

Šveitiklį tinka naudoti ne tik duše, bet ir pasiimti kartu į pirtį.

* visi aliejai turėtų būti nerafinuoti, šalto spaudimo Lamų slėnis

Maitinamasis veido aliejus 1/2 stiklinės erškėtrožių aliejaus 1/4 stiklinės simondsijų aliejaus 1/4 stiklinės arganų aliejaus + mėgstamų eterinių aliejų apie 10–15 lašų (pvz., levandų)

Lamų slėnis

Naturalus odekolonas 1 citrinos žievelė 1 greipfruto žievelė Cinamono lazdelė Pusė stiklinės spirito Pusė stiklinės vandens Visas sudedamąsias dalis užpilti puse stiklinės spirito, laikyti keturias savaites, kasdien paplakant. Po to nukošti ir perpilti į atskirą buteliuką. Galima papildyti patinkančiais eteriniais aliejais.

Odekolonu pašlakstyti veidą po skutimosi, taip pat galima naudoti veidui atgaivinti ir dezinfekuoti, sudrėkinus vatos diskelį.

Lamų slėnis

Plaukus stiprinanti ir maitinanti kauké 1 šaukštas migdolų aliejaus 1 šaukštas makadamijų aliejaus 1 arbatinis šaukštelis ricinos aliejaus

Aliejus sumaišyti nurodytomis proporcijomis ir įtrinti drėgnus plaukus bei jų šaknis. Apvynioti galvą rankšluosčiu ir palaikyti kaukę mažiausiai 20 min., jei galima, ir visą naktį. Aliejui reikia laiko įsiskverbti į plaukus ir galvos odą, kad juos tinkamai pamaitintų.

“Facebook” konkursas Lamų slėnis

Namai, kuriuose laukiamI

LamĹł slÄ&#x2014;nis

Lamų slėnis

Tekstas: Indrė Blauzdžiūnaitė Nuotraukos: Timas Adami ir „OpenHouse Project“

www.openhouse-project.com

Atverti savo namus nepažįstamiems žmonėms tik tam, kad jie galėtų džiaugtis menu, pokalbiu, interjeru ar vakariene – drąsu, nerūpestinga, kūrybiška ar tiesiog keista? Andrew Trotteris ir Mari Luz Vidal sako, kad tai – puikus būdas intymų meną padaryti labiau prieinamą visuomenei ir palaikyti žalią mainų idėją. Šiuo metu „OpenHouse Project“ pavadintame bute Barselonoje vyksta jau antroji fotografijos ekspozicija, kurią nemokamai aplankyti gali kiekvienas norintysis, o atidarymo vakare dalyvavo net 300 (!) žmonių. „Koks skirtumas, dalijiesi miesto erdve, mašina, kūryba ar sode užaugintomis daržovėmis – tai juk geri mainai ir galimybė kitiems duoti truputį to, ko galbūt turi per daug. Taip mes pradėjome galvoti apie savo naująjį gigantišką Art Nouveau stiliaus butą, į kurį persikraustėme iš mažyčių studijos tipo kambarių“, – sako Andrew, architektas ir interjero dizaineris, į Barseloną iš Anglijos atvykęs prieš kelerius metus. Jam pritaria ir Mari Luz, fotografė iš pietų Ispanijos, kur visiškai įprasta dalytis gėrybėmis ir leisti laiką dideliame žmonių būryje. Lamų slėnis

– Kad ir kaip netikėtai ir šauniai atrodo fotografijos ekspozicija bei interjero dizaino sprendimai jūsų bute, man vis dar sunku įsivaizduoti, kaip jums kilo mintis paversti tai viešąja erdve? Mari Luz: Prieš metus ruošiausi fotografijos pa rodos atidarymui. Kartkartėmis vis atsirasdavo draugų, norinčių pagelbėti man rengti ekspoziciją, retušuoti nuotraukas ar tiesiog dalytis idėjomis. Mažame bute, kur gyvenau anksčiau, tiesiog nebuvo galimybės visa tai laikyti atvirai ir visiems prieinamai. Todėl tik persikėlusi į dabartinį butą pradėjau savo pačios dar nebaigtus darbus eksponuoti ant sienų. Andrew: Atsirado vis daugiau mano ar Mari Luz draugų. Jie norėjo prie visko prisidėti, vėliau – pažįstamų, norėjusių tai pamatyti. Pagaliau pagalvojome, kodėl tiesiog nepadarius normalios ekspozicijos namuose? – Ir kokie buvo įspūdžiai? Mari Luz: Puikūs! Atidarymas buvo itin jaukus ir šiltas. O aš ir pati jaučiausi daug laisviau pirmąją ekspoziciją pristatydama savoje erdvėje, kurią galėjau suderinti, dekoruoti ar keisti, kaip man patinka.

Lamų slėnis

– Ir vis dėlto – ar ne keista savo miegamajame matyti nepažįstamus žmones ar svetainėje besišnekučiuojančią paauglių porelę? Andrew: Aš – labiau uždaras žmogus nei pietietė Mari Luz. Todėl man kartais tenka tiesiog užsidaryti savo kambaryje ir truputį pailsėti... Bet tai mūsų namuose taip pat toleruojama ir gerbiama, kaip ir šnekučiuotis su kuo nors iki ryto. Be to, turime mažą kambariuką palėpėje, kur seniau gyvendavo namų darbininkai. Puiki vieta skaityti knygą, kai visko pasidaro per daug. Mari Luz: „OpenHouse“ nėra vieta, kurioje nuolat pilna žmonių ir triukšmo. Aplankyti galeriją galima tik susitarus iš anksto, todėl visus norinčiuosius stengiamės priimti vieną ar kelias dienas per savaitę. Kitu metu čia užtenka erdvės ir ramybės. Be to, toks ir yra „OpenHouse“ tikslas – inicijuoti artimesnį žmonių ryšį, supratimą, komunikaciją. Patys mes pasikalbame su kiekvienu atėjusiuoju. Todėl 300 lankytojų per vakarą, kaip nutiko per pastarąjį atidarymą, yra per daug. Minioje dingsta intymumas ir ryšys.

Lamų slėnis

– Ką dar galima nuveikti „OpenHouse“ namuose? Mari Luz: Čia gyvename trise – aš, fotografė, architektas Andrew ir japonų virtuvės šefas Nobu San. Todėl kas kelias savaites organizuojame „OpenKitchen“ – neapsakomai gerą japonų virtuvės maisto šventę. Tuomet čia būna 50 žmonių, daug butelių gero vyno ir galybė neapsakomai skanaus maisto! Andrew: Ir keletas itin linksmų japonų, dažniausiai užsisėdinčių iki ryto (juokiasi). Mari Luz: Tačiau šių vakarienių atmosfera labai šeimyniška ir jauki. Visi jaučiasi labiau šeimininkai nei svečiai. Žmonės padeda nešioti maistą, kaisti indus, padengti stalus. Pokalbiai taip pat labiau primena gerų draugų susitikimą.

Lamų slėnis

– Virėjo ruoštas maistas ir menas neišeinant iš namų – tikrai kaip senovės aukštuomenės namuose... Andrew: O taip! Todėl kartais organizuojame ir gyvos muzikos koncertus. Kaip ir pridera aukštuomenei, pastarasis buvo klasikinės muzikos kvarteto (juokiasi). – Papasakokite apie ekspoziciją, šiuo metu kabančią ant jūsų sienų. Andrew: Šiuo metu pristatome Románo Yñáno fotografijos parodą „Hola me llamo Román y hago fotos a mi familia!“ (liet. „Labas, mano vardas Románas ir aš darau savo šeimos nuotraukas!“). Turbūt būtų sudėtinga sugalvoti aiškesnį pavadinimą. Románo nuotraukose užfiksuoti jo žmonos ir vaikų kasdienio gyvenimo momentai, emocijos, meilė. Mari Luz: Todėl paroda yra labai savita ir intymi – lyg visi kadrai būtų išimti iš asmeninio šeimos albumo. Rodos, net gali užuosti pusryčių kvapą ar išgirsti vaiko verksmą. Manome, kad namų aplinka leidžia šias nuotraukas parodyti geriausiai. Pastebėjome, kad ir lankytojai tai įvertina. Vaikšto tyliai ir atsargiai, lyg paslapčia būtų užklydę į kažkieno gyvenimą ir buitį... – Vis dėlto atrodo, kad turėtų būti gana sunku sulaužyti visuomenės kuklumo ir privatumo ribas, įtikinti žmones pamėgti ar prisijungti prie tokio projekto... Mari Luz: Ispanai ir Barselonos gyventojai nėra tokie uždari. Jie gana lengvai priima eksperimentus ir galimybę bendrauti. O neseniai panašius projektus radome dar keliuose Europos didmiesčiuose. Matyt, atvirumo idėja ne tokia ir svetima. Andrew: Vis dėlto tai geras įrankis „lipdyti“ glaudesnę bendruomenę. Džiaugiamės galėdami prie to prisidėti. Tikro ir natūralaus žmonių ryšio didžiuosiuose miestuose taip trūksta...

Lamų slėnis

– Be abejo. Kas dar? Ko dar šiandien turime per daug, o ko – per mažai? Andrew: Per daug eismo. Architektūros ir infrastruktūros prasme Barselona – puikiai sutvarkytas miestas. Tačiau man čia per daug eismo. Beveik nėra gatvių, kurios nebūtų skirtos mašinoms, dviračiams, turistų srautams. Labai nuo to pavargstu. – Ar yra dalykų, į kuriuos norėtumėte pakeisti įprastą patogų miesto gyvenimą? Andrew: Kaimelis Italijoje, kur gyventojai keičiasi natūrinio ūkio produktais man atrodo idiliško gyvenimo viršūnė. Mari Luz: Norėčiau išvengti vartotojiškumo, žmonių nesugebėjimo atsirinkti, kas tikra ir vertinga. Ir sugrąžinti daugiau bendrumo jausmo.

Lamų slėnis

– Ir vis dėlto, ar tikrai esate taip toli nuo patogių miesto dalykų? Pavyzdžiui... Mėsainis ar salotos? Andrew: Mėsainis. Naminis mėsainis iš geros kokybės produktų man yra vienas geriausių patiekalų! Mari Luz: Mėsainis. – Automobilis ar dviratis? Andrew: Automobilis. Dievinu vairavimą. Mari Luz: Mieste – dviratis. Tik ne per daug! – Ranka rašytas ar elektroninis laiškas? Andrew: Elektroninis. Mari Luz: Ranka rašytas. Andrew: Taip taip! Kada pastarąjį kartą tokį rašei? (Juokiasi.)

Lamų slėnis

– Žaliavalgiškas špinatų ir bananų kokteilis ar „Mojito“? Andrew ir Mari Luz: „Mojito“!!! – Kinas ar teatras? Andrew: Kinas. Mari Luz: Kinas. – Braškės žiemą ar NE braškėms žiemą? Andrew: O kas čia blogo valgyti braškes žiemą? Mari Luz: Žinoma, kad blogai! Visus vaisius perku tik tikru jų sezono metu. Mes, ispanai, taip įpratę. Todėl NE braškėms žiemą šiuose namuose.

– Šeštadienio rytas – ilgi pusryčiai lovoje ar bėgiojimas prie jūros? Andrew: Tik ne bėgiojimas! Bet ir miegoti per ilgai nemėgstu. Nors... Priklauso nuo to, kas šalia miega. Mari Luz: Žinoma, kad miegas ir pusryčiai! Šie dalykai mūsų namuose vertinami ne mažiau nei visos kūrybinės idėjos.

Lamų slėnis

Skaitant tolesnes eilutes galima pajusti šiltą smėlį tarp pirštų ar bet ką, kas mums, žemiečiams, kelia asociacijas su Nida. Elektroninėmis pašto žuvėdromis susirašėme su Linu Ramanausku. Jį puikiai pažįsta Nidos meno kolonijos lankytojai ir „Neringa FM“ klausytojai. Žodžiu, savas žmogus iš amžino sekmadienio šalies ir kitoks jo požiūris į gyvenimą.

– Linai, kaip tu gyveni? – Gyvenu gerai. Pavasario nuotaikomis ir artėjančių vasaros darbų nuojautomis. – Gyvenant mažame mieste, kartais suima socialinė klaustrofobija. Rodos, viskas vyksta kitur, ir šitas jausmas spaudžia. Ar tai aktualu ir gyvenant Nidoje? Kokie vaistai nuo to gydo? – Pirmus metus, kai tik pradėjome kurti radijo stotį „Neringa FM“, patirdavau tą „socialinę klaustrofobiją“, bet įsigyvenau ir vis mažiau laiko lieka pamąstymams apie tai. Manau, reikia pasiekti tam tikrą susigyvenimo su savimi būseną, kad galėtum persikraustyti į Nidą. Taip, tai šiokia tokia saviizoliacija, tačiau tikrai turinti pranašumų. Iš tiesų Nidos meno kolonijoje dabar visus metus vyksta aktyvus gyvenimas, čia sutinku būrius įdomių žmonių, išbandau save skirtingais amplua, tad gydytis nuo klaustrofobijos netenka. Vis dar patiriu išsivadavimo iš miesto rūpesčių akimirką, kai keliuosi keltu iš kontinentinės Lietuvos atgal į neriją.

Lamų slėnis

Tekstas: Unė Dabužinskaitė Portretas: asmeninio albumo Nidos architektūros nuotraukos: Ieva Marija Malinauskaitė Margarita Kaučikaitė Andrius Laurinaitis Norbertas Tukaj Laima Cijunskaitė Aurelija Slapikaitė-Jurkonė

Linas Ramanauskas

Radijo stoties „Neringa FM“ įkūrėjas Nidos meno kolonijos administratorius

Amžinas

sekmadienis Lamų slėnis

– Ar lengva būti jaunam Kuršių Nerijoje? – Daugumos Nidos moksleivių, kaip ir visuose mažuose miesteliuose, svajonė yra ištrūkti į platųjį pasaulį, todėl didžioji dalis jaunimo Nidoje yra mokyklinio amžiaus. Manau, vaikai ir jaunimas čia turi puikias sąlygas augti ir tobulėti. Baigusiesiems mokslus nelengva čia įsitvirtinti tiek dėl ribotų kvalifikuoto darbo galimybių, tiek ir dėl didelių būsto kainų. Vis atsiranda jaunų šeimų, bandančių čia persikelti, tačiau dažnai po metų ar dvejų pavargę nuo sezoninių kraustymųsi pasiduoda ir grįžta į kontinentinę Lietuvą ar emigruoja į Vakarus. – Nida yra ta vieta, kur didelė dalis žmonių, turėdami progą ir galimybių, spruktų praleisti savaitgalį ar atostogų savaitę. Tiesa ar mitas, kad gyveni amžinų atostogų krašte? Kokia tavo darbo diena Nidoje? – Su vienu iš reziduojančių menininkų kažkada nusprendėme, kad ne vasaros sezono metu Nida yra amžino sekmadienio šalis. Visas miestelis atsipalaidavęs lyg sekmadienį ir, atrodo, kad jau rytoj visi puls į darbus, bet ir kitą dieną čia vėl sek madienis. Manau, šis tempas yra vienas esminių dalykų, ko čia važiuoja žmonės ne vasaros metu. Viskas čia vyksta kiek lėčiau, tad, galima sakyti, kad per tą patį laiką galima nugyventi daugiau. Žadintuvo stengiuosi nejungti, bet ir be jo dieną pradedu apie 9 val. ryto. Diena skiriama daugiausia Nidos meno kolonijos rūpesčiams ir jos gyventojų kasdienybei puoselėti. Vakarop stengiuosi išeiti kaip galima ilgiau pasivaikščioti su šunimi, esant tinkamoms oro sąlygoms, paburiuoti ar pažaisti futbolo su vietiniais moksleiviais. Vakarus dažniausiai leidžiu su reziduojančiais menininkais, skaitydamas, rinkdamas muziką „Neringa FM“ garso takeliui. Mano pirmadienis ne itin skiriasi nuo sek madienio.

Lamų slėnis

– Viena pažįstama, praleidusi vasarą Kuršių nerijoje, pasakojo, kaip keistai ją stebėjo praeiviai, kai ji grįžusi basa gėrė pieną Kauno stotyje. Ar nesijauti svetimas žemyne? – Būna ir man tokių momentų (juokiasi). Tiesiog nustoji kreipti dėmesį į nereikšmingas smulkmenas: aprangą, šukuoseną, barzdos ilgį... Tie, kas daug keliauja, užsiima ekstremaliais sportais, taip pat patiria tokių akimirkų. Gal čia kartais nevisavertiškumo kompleksas įtikti tave stebintiesiems? Ar man tikrai turi būti svarbi nuomonė minios, žiopsančios į mane Kauno stotyje?

Lamų slėnis

– O gal, mes, svečiai iš už marių, tau jau atrodome keisti? – Pats keliauju nemažai (per pastarąjį pusmetį teko aplankyti Latviją, Estiją, Rusiją, Prancūziją, Portugaliją, Ispaniją, Maroką...), tad neatrodo man tie žmonės keisti. Šiuo metu gyvenu viename name su žmonėmis iš Niujorko, Ženevos, Paryžiaus, Belfasto, Helsinkio ir pan. Mano draugai išsibarstę po visą pasaulį, tad gyvendamas Nidoje esu lygiai taip pat tolimas tiek draugams, esantiems Lietuvoje, tiek gyvenantiems JAV ar Vietname.

– „Baigės karnavalas. Nebeliko / Tų, kas žaidė su tavim lengvai. / Padvelkė šalčiu – ir jie išvyko. / Užkalti vasarnamių langai...“ Yra du (o gal daugiau) Nidos veidų. Kuris tau mieliausias? – Labai džiugus momentas, kai baigiasi vasaros vargai. Rugsėjis – mano mėgstamiausias mėnuo Nidoje. Dar šilta, o poilsiautojų skruzdėlyno nebėra. Patinka visas ruduo iki pat mano vadinamojo „lapgruodžio“, kai įsivyrauja lietūs, vėjai ir dienos sutrumpėja. Žiema vėl turi savo žavesį, o į jos pabaigą ir ant ledo pažvejoti gali išeiti ar ledrogėmis paburiuoti. Na, o tada, žiūrėk, vėl pavasaris ir, kaip liaudis sako: „trukt už vadžių, vėl iš pradžių“. Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Pavedžiok lamas po savo Kuršių neriją. – Daug tų mėgstamų takelių turiu ir jie keičiasi sulig metų laiku. Nors sako, kad gyvenantys prie jūros nebeina pasivaikščioti pajūriu, bet aš vis dar patiriu tą savotišką bangų mūšos hipnozę, eidamas paplūdimiu. Tad dažniausiai pasivaikščiojimai su šunimi atveda iki čia. Norintiesiems suvokti tempą ir nerijos erdvę visuomet rekomenduoju paburiuoti po marias buriniais laivais.

– „Neringa FM“ – medalio vertas projektas. Ir skamba ji tikrai ne tik Neringoje... Džiuginanti visos Lietuvos širdis. Kaip čia taip nutiko? Kas yra jūsų „varomieji“ arkliukai? – Mano mėgstamas atsisveikinimas – „Telydi Jus muzika“ – išreiškia mano požiūrį. „Neringa FM“ stengiamės konstruoti kaip garso takelį, kuris lydėtų žmones, kad ir kur jie būtų. Varomųjų arkliukų, griežiančių solo partijas muzikiniame garso takelyje, negaliu išskirti. Svarbiausia parenkant muziką nesistengti įtikti nedidelei publikai, suvokti, ar ta pati muzika bus aktuali dar po metų. Mes nesistengiame būti pernelyg madingi ar transliuoti naujausių kūrinių...

– Kaip ir kodėl atsidūrei Nidoje? – Netyčia (šypsosi). – Jautiesi pabėgęs nuo visko ar, priešingai, viską, ką reikia, atradęs? – Nei pabėgęs, nei atradęs. Kartais pernelyg sureikšminama gyvenamoji vieta. Faktas kaip blynas, kad Nidoje lengviau išlikti savimi nei didmiestyje. Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Kaip manai, ar toks pat sėkmingas būtų „Pasvalio FM“? Gal Nidos atmosfera ir per radijo bangas kaip saulė šildo? – Žinoma, Neringa apipinta legendomis, romantizuojama viskas, kas susiję su šiuo kraštu. Dauguma klausytojų su ilgesiu prisimena geriausias savo dienas, praleistas čia. Dėl to mums lengviau pagauti emocinį ryšį su klausytoju. Jei tai būtų „Pasvalys FM“, turbūt būtų sunkiau tai padaryti, nors tokia radijo stotis galėtų tapti puikia miesto vizitine kortele. – Administruoji Nidos meno koloniją. Kokia tai veikla ir kaip ji atsirado tavo horizonte? – Tai – pagrindinė mano veikla, neabejotinai užimanti didžiąją laiko dalį. Administratorius – tai žmogus, atsakingas už vietos kasdienį gyvenimą ir ten gyvenančiųjų nuotaiką. Taigi tenka rūpintis ir čia dirbančiais užsienio menininkais, ir atvykstančiomis tarptautinėmis kūrybinėmis dirbtuvėmis, ir studentų praktikomis. Per metus čia sutinku daugiau nei tūkstantį žmonių, rezidentai iš viso pasaulio čia gyvena ir kuria kiaurus metus, o pagrindinė kalba, kuria kalbame darbe Nidoje, yra anglų. Tad būnant čia, Nidos „socialinės klaustrofobijos“ nebelieka. Įsitraukiau į šią veiklą nuo pat šio Vilniaus dailės akademijos padalinio atidarymo, pakviestas projekto vykdomosios direktorės Rasos Antanavičiūtės. Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Šilta... Laikas leisti laivus. Kelsi grotą? Labai myli vėją ir bures? – Nenuleidžiam burių ir žiemą, kai buriuojame ledrogėmis, bet vasariško vėjo jau labai pasiilgau. Kaip ir priklauso pajūrio gyventojui, turiu išsilaikęs vairininko teises ir galiu valdyti burinį laivą... – Noriu ir aš pabėgti į Nidą... Ar į Juodkrantę... Ką patartum? – Ryžto tiek vienam, tiek kitam sprendimui reikia. Gyvenant Juodkrantėje, labiau jaučiamas Klaipėdos ritmas, dauguma gyventojų dirba Klaipėdoje, ir nors Nidoje daugiau žmonių, aš manau, kad ji yra labiau pabėgimo vieta. Juk tai – tolimiausias taškas, kokį gali pasiekti iš sostinės nekirsdamas Lietuvos sienos. Lamų slėnis

Šešių architektūros studentų objektyvai nukreipti į Nidą ir jos nykstančią architektūrą. Projekto idėja – palyginti, kaip iš pirmo žvilgsnio statiški ir nekintantys pastatai įgauna skirtingus atvaizdus, vos pasikeitus juos supančiai gamtinei aplinkai ir apšvietimui. Saulėtą ar debesuotą pavasarį šie šeši jauni žmonės bando pajusti, kaip kinta pastatų formos ir erdvės atmosfera, veikiant rūkui, saulei ar debesuotumui. Kartais pokyčiai įvyksta per sekundę – vos tik saulei pradingus už debesų. Keturi pasirinkti pastatai: poilsio namai „Urbo kalnas“, kultūros centras „Agila“, viešbutis „Jūratė“ ir sanatorija su lauko baseinu G. D. Kuverto gatvėje. Visi jie atkreipia dėmesį ryškiomis spalvomis, neįprastomis detalėmis ar tiesiog kontrastu Nidos čerpinių stogų architektūrai. www.archfondas.lt

Lamų slėnis

Skaityk Lamu sleni plansetese iPad

Nemokamai

Zurnalo ieskok Apple Newsstand Dalinkis su draugais

Tikrai nemokamas ) LamĹł slÄ&#x2014;nis

Vilniaus universiteto Nacionalinis atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centras Klientas: Vilniaus universitetas Interjero autorius: „Paleko Arch studija“ Baldų dizainas: architektė Alma Palekienė Projekto vadovas: „Ergolain projektai“, www.ergolain.lt

Lamų slėnis

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Tadas Černiauskas

Lamų slėnis

Šiemet Saulėtekio alėjoje, Vilniuje, duris atvėrusio naujo Vilniaus universiteto (VU) Nacionalinio atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centro pastatas yra daugeliu atžvilgiu išskirtinė erdvė – tai ištisą parą dirbanti biblioteka, čia įrengta visiškai automatizuota knygų išdavimo sistema. Lankytojų dėmesį traukia šviesūs architektės Almos Palekienės suprojektuoti baldai ir baltas bei itin modernus bibliotekos interjeras, kurį sukūrė „Paleko Arch studija“. Architektų sumanymus, pasitelkusi naujausias medžiagas ir sudėtingas baldų konstrukcijas, įgyvendino biuro baldų projektavimo ir gamybos įmonė „Ergolain“. Jos vadovą Romualdą Bėkštą kalbiname ne tik apie konkrečius technologinius dizaino sprendimus, bet ir apie kintančią šiuolaikinės bibliotekos paskirtį.

– Kaip jūs apibūdintumėte šiuolaikinės biblio tekos funkciją (be to, kad žmonės čia visą parą gali skaityti beveik 2 mln. skirtingų leidinių...)? – Biblioteka jau seniai prarado savo pirmapradę užduotį saugoti knygas ir suteikti žmonėms galimybę susipažinti su pageidaujama literatūra – šią funkciją dabar puikiai atlieka internetas. Bibliotekų paskirtis smarkiai auga – tai ir edukacinė erdvė, ir darbo vieta ateinantiems studijuoti, ir susitikimų, bendravimo vieta, kur vyksta komandinis darbas. Svarbiausia – tai kultūros bei tradicijų puoselėjimo židinys, kurio paskirtis – ne tik padėti įgyti žinių, bet ir puoselėti meilę mokslui. Lamų slėnis

– Vadovauti tokio masto projektui kaip naujoji Vilniaus universiteto biblioteka – nemenkas iššūkis. Su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti? – Vienas didžiausių iššūkių – tai darbas su didžiule projekte dalyvavusių tiekėjų įvairove. Kiekvienas jų turi specifines tiekimo sąlygas. Iš dalies tai priklausė nuo to, kad dauguma jų – gerokai geografiškai nutolę nuo Lietuvos. Tiesa, panašaus dydžio objektų įrengimas mums nėra naujiena, patirties jau esame įgavę įrengdami „Swedbank“, „Barclays“, SEB, vienu metu esame įrenginėję net 48 Rygos mokyklas iš karto. Tačiau užsienio tiekėjams vis dar tenka aiškinti apie terminų laikymosi svarbą, jie įpratę, kad vykdant darbus tokios apimties projekte dažniausiai taikomos lankstesnės sąlygos.

Lamų slėnis

– Kokie jūsų pasiūlyti inovatyvūs sprendimai buvo įgyvendinti bibliotekos erdvėje? – Inovatyvūs sprendimai buvo pasitelkti įgyvendinant visą architektų pasiūlytą interjero planą. Tai apėmė visus jų pasiūlytų idėjų realizavimo darbus – pradedant kėdėmis, baigiant apšvietimu. Pritaikėme daugybę technologinių sprendimų, gamindami konstrukcijas ir rinkdamiesi joms naudojamas medžiagas, kad rezultatas būtų kokybiškas, estetiškas ir ilgalaikis.

Lamų slėnis

100

Lamų slėnis

101

102

Lamų slėnis

– Kuo išskirtiniai ir unikalūs architektės A. Palekienės suprojektuoti baldai? – Išskirtina tai, kad visas apšvietimas yra specialiai įmontuotas balduose ir nėra šviestuvų lubose. Kadangi beveik visiškai nesimato laidų, nustebtumėte sužinoję, kiek jų yra paslėpta palei bibliotekos lentynas. Dar vienas išskirtinumas – baldams naudojamos homogeninės dangos. Tai ne tik suteikia jiems patvarumo, bet ir padeda išgauti vienatūrio objekto efektą – tarsi gaminys būtų tolygiai ir vientisai išlietas iš vienos medžiagos. Kitas unikalus dizaino sprendimas, kuriam realizuoti prireikė tikro technologinio sumanumo, – į visas puses pasvirusios ir tarsi ore kabančios stalų kojos. Žinoma, labiausiai į akis krentantis šių baldų išskirtinumas – absoliuti jų dauguma yra balti. – Pastatas harmoningai įsilieja į jį supančią erdvę, gamtą. Kaip ryšys su gamta atkartotas vidinėse komplekso erdvėse? – Didžiulį pastato fasado plotą – nuo pirmojo aukšto grindų iki pat stogo – sudaro stiklinė siena. Pro ją matomas vaizdas sukuria buvimo gamtoje įspūdį.

Lamų slėnis

103

– Bibliotekoje yra nemažai erdvių, skirtų žmonėms bendrauti. Kokį buvo siekiama sukurti šių erdvių interjerą? Kas skatina bendravimą? – Pagrindinė idėja, projektuojant VU bibliotekos interjerą, buvo ta, kad čia akcentas būtų knygos ir žmonės, todėl specialiai parinkti balti ir „švarių“ formų baldai. Pastate suprojektuotos įvairios zonos tiek individualiam, tiek komandiniam darbui, yra vietų bendrauti. Sukurta galimybė rinktis – ar užsidaryti į atskirą kambarį, ar likti bendroje erdvėje su visais, ar ištiesti kojas ant patogaus šezlongo, ar skaityti knygą geriant kavą bibliotekos kavinėje, nes ji taip pat puikiai įsikomponuoja į vientisą pastato erdvę. Yra netgi tėvams su mažamečiais vaikais pritaikytas kambarys. Taigi VU biblioteka yra ne tik studentams skirta erdvė. Be to, čia nėra kitoms bibliotekoms būdingo atskyrimo tarp skaitymui ir knygų lentynoms skirtų zonų – čia skaitytojai gali jaukiai įsikurti ir tarp lentynų įrengtose darbo vietose.

104

Lamų slėnis

105

Kvietimas gyventi kitaip

106

LamĹł slÄ&#x2014;nis

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Augis Narmontas

Edgaras Lubys – Feral dainininkas

Facebook

- Edgarai, kiek maratonų per gyvenimą esi nubėgęs? - Visą įveikęs esu tik vieną. Bet bėgioju daug. Būdamas paauglys lankiau lengvąją atletiką, orientavimosi sportą. Paskui atėjo muzika, o kartu su ja – ir bohemiškas gyvenimas. Prasidėjo koncertai, gastrolės, su gastrolėmis – ir alkoholis. Valgydavau ir miegodavau bet kaip ir bet kada. Nebuvo jokio režimo. Intensyviai koncertuoti pradėjau būdamas 19-os Sulaukęs 24 m. ėmiau galvoti, kad reikia kažką keisti. 25-ąjį gimtadienį jau švenčiau visiškai blaivus. 29-ąjį – bėgdamas 29 kilometrus. Šį pavasarį startuosiu ne viename pusmaratonyje, taip pat ir “Aš bėgu. Vilnius 2013”. Visą 42,195 km maratono distanciją planuoju per metus įveikti kartą. Šiemet rudenį maratoną bėgsiu Amsterdame. Ten labai gera trasa. Vilniaus trasa gana sudėtinga. Miestas kalnuotas, be to, nemažai tenka bėgti nelygiu senamiesčio grindiniu. Dėl to krenta rezultatas. Jei rimtai bėgi, dažniausiai skaičiuoji laiką. - Koks tavo siekiamas rezultatas? - Norėčiau nubėgti maratoną greičiau nei per tris valandas. Kada nors gal pavyks. Nieko stebuklingo nedarau, yra lietuvių, kurie siekia bėgti maratonus visose Europos sostinėse arba kiekviename žemyne po maratoną. Verslininkas Ignas Staškevičius yra bėgęs net Šiaurės Ašigalio maratone. O su aktoriumi Rolandu Kazlu priklausome bėgimo klubui “Na pagauk”. Lamų slėnis

107

Bėgimas – labai natūralus sportas. Kartais žmonės galvoja, kad bėgimas jiems netinka, nes sudils sąnariai ir pan. Bet juk dažniausiai sąnariai ir kitos problemos atsiranda ne nuo bėgimo. Paprastai tai susiję su mityba. Pavyzdžiui, alkoholis plauna mineralus ir sąnariai labai greitai gali sudilti vien todėl, kad savaitgalį išgeri, o pirmadienį puoli treniruotis. Ir viršsvorį reikėtų mesti ne bėgant, o prie stalo. Elitiniai maratono bėgikai labai reguliuoja savo mitybą, nes tai – daugiau nei pusė darbo. - Ką valgai ir ko nevalgai tu? - Šiuo metu ar nevartoju pieno produktų, kiaušinių, žuvies ir mėsos. Esu veganas. Niekada niekam nieko neprimetu. Tai kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Man kol kas taip yra gerai. Penkerius metus buvau vegetaru. Bet vegetarizmas dar nereiškia, kad esi sveikas. Juk mėsytę gali greitai kompensuoti saldumynais... Jei atvirai, valgydamas mėsą visada jaučiau kaltę. Nepraradau to ryšio tarp mėsos gabalo ir gyvo veršiuko. Gerdamas arbatą žinau, kad vakar tai buvo tik debesis danguje, nes puodelyje – vanduo. Apskritai žmonės nebevalgo, o tik perka produktus. Gerai, kad yra tokių, kurie grįžta prie šaknų, augina daržoves patys. Mes praradę ryšį su gamta, o tai – svarbu.

108

Lamų slėnis

- O kas paskatino atsisakyti dar ir pieno produktų, kiaušinių? - Įvardink man bent vieną gyvą sutvėrimą žemėje, kuris visą gyvenimą gertų ne savo motinos pieną... Pienas vertingas tam tikru gyvenimo periodu, kai mama maitina kūdikį. Vėliau aš nematau prasmės. Juolab, kad geriame ne žmogaus, o karvės pieną...

- Vadinasi, stengiesi gyventi taip, kaip gamtoje? - Taip, prieš ką nors valgydamas visada pagalvoju, ką daryčiau, jeigu nebūtų parduotuvės, kaip elgčiausi gamtoje. Galiausiai stengiesi valgyti kuo mažiau apdorotą, paprastą maistą. Mes norime nuolat būti stimuliuojami, kutenami: kava, kompiuteris, telefonas, televizorius... Viskas mus stimuliuoja. O vakare nebeturime jėgų, atsiranda miego sutrikimų, depresijų ir pan. Juk gyvenimo būdas ir mityba labai susiję ir tai tiesiogiai įtakoja mūsų gyvenimo kokybę. Jei šiandien suvalgysi pyragėlį, o rytoj bėgiosi, tik žalosi save. Nes bėgant organizmas eikvoja energiją. Jei ji – iš

cukraus ar prastų produktų, tai tas pats, kas į automobilį įpilti prasto kuro. Juk atletai prieš maratoną dažnai net televizijos nežiūri, nes ji siurbia energiją, blaško. Aišku, sunku kardinaliai pakeisti gyvenimo būdą, sunku ištrūkti iš to rato. Žmonės jaučiasi negerai, ir miegas ne toks, ir liūdesys puola, bet tas priežastis jie ne iškelia, o paslepia. Bet galop jos vis tiek išlenda. Tik jau kaip pasekmės... Reikėtų galvoti, kad tikslas – ne numesti svorį, o būti sveikam. Visa kita savaime susitvarkys. Tokia turėtų būti motyvacija. Jei sukandęs dantis sportuosi, anksčiau ar vėliau pralaimėsi. Lamų slėnis

109

- Vadinasi, pirmiausia reikėtų užsukti pas gerą psichologą... - Arba pats turi atrasti savyje jėgų. - Tavo muzikinės karjeros pokyčiai turbūt taip pat nėra atsitiktiniai? - Gyvendamas bohemiškai niekada nebuvau patenkintas savo gyvenimo kokybe. Tas pats ir su muzika. Niekada nejutau visiškos satisfakcijos. Visą laiką atrodė, kad galima geriau. Galop nusprendžiau viską keisti iš esmės ir pradėti nuo nulio. Nauja mano muzika nėra kardinaliai kitokia, bet ji kitokia. Labai greitai turėtų pasirodyti 5 dainų albumas.

110

Lamų slėnis

- Geras laikas tau dabar! - Taip (juokiasi). Albumas bus tik internetinis, jį bus galima parsisiųsti iš “iTunes”, “Spotify” ar “Amazone”. Nes tai – ateitis. Be to, tai puiki proga, kad tave išgirstų žmonės kitur, ne tik Lietuvoje. - Kodėl pasivadinai Feral? - Lietuviškai Feral – Laukinis. Man rūpi visa tai, apie ką čia kalbėjomės. Tai nėra mano pareiškimas, labiau – kvietimas gyventi kitaip. Akyliau stebėti save ir tai, kas vyksta aplink. Albumo titulinė daina – “Soulstarving” (liet. – “Alkstanti siela”). Vaizdo klipas nufilmuotas Tailande ir Vietname. Viskas atrodo labai laukiniai. Ir viskas susiję. Tai tarsi mano kvietimas pabandyti atsitraukti nuo “dirbt – pirkt – mirt” ir užduoti sau klausimą: “Iš kur mes atėjom?” Juk tai visai nemažai!

Lamų slėnis

111

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Barbora Adamonytė

„Michelin“ Viduržemio jūros dieta

Paulius Jurkevičius Žurnalistas, rašytojas

Staltiesės ritmu Žurnalisto ir jau daug metų Romos gyventojo Pauliaus Jurkevičiaus knygą „Staltiesės ritmu“ „suvalgiau“ per dvi naktis. Nors jei tąkart nebūtų viliojusios Nidos marios ir žiemiškai šėlstanti jūra, būčiau skaičiusi nesustodama iki paskutinio puslapio. Ši knyga – tai viskas, ką reikėtų žinoti apie valgį, patiekta su subtiliu humoru, saikingai, tad persivalgyti nespėji, bet gurmė išminties pasisemi su kaupu.

112

Lamų slėnis

– Pauliau, kaip manote, kodėl žmonės išradinėja vis naujas kankinančias dietas, jeigu yra Viduržemio jūros dieta, nedraudžianti valgyti nieko, tik mandagiai paaiškinanti, kaip, ką ir kada valgyti? – Viduržemio jūros dieta nėra dieta. O gyvenimo būdas su visomis įmanomomis silpnybėmis, įskaitant drybsojimą prie jūros ant smėlio, valgymus, pavalgymus, vyno reikalus. Patarimų rinkodaros specialistai paprasčiausiai supainiojo žodžio prasmę – tyčia arba netyčia. Graikiško žodžio „diata“ reikšmė – „gyvenimo būdas“. Kankinančių dietų išradėjai dirba, nes žmonėms patinka kankintis. Mazochizmas visada po truputį tiksi mumyse. – Atrodo, šios „dietos“ tikslas – kad gyventume tiesiog laimingi. Kad šviežių produktų dažniau ieškotume ūkininkų turgeliuose, kad kiekviena vakarienė būtų maža šventė, kad valgis verstų ne maitintis, o greičiau stabtelėti ir pailsėti nuo įtempto bėgimo. Tiesa? – Tiesa. Bet imam ir pabandom tai pradėti daryti. Nuo rytojaus. Arba nuo kito pirmadienio. Ir va, šita tiesa atrodo nebe tiesa, o kažkokia mistika. Graikų, ispanų, pietų italų religija, kuri mums, be abejo, netinka, nes jie – pietiečiai, o mes – šiauriečiai. Toks geopolitinis skirstymasis, žinoma, mums labai naudingas, nes taip randame tūkstantį priežasčių nedaryti taip, kaip daro pietiečiai. Mes juk dirbame ir dirbame, ir dirbame, ir niekiname einančius po pietų siestos. Grįžkime prie dietų kūrėjų ir tų kūrinių vartotojų. Kančios gamintojų ir kančios vartotojų. Dietos subalansuotos tiems, kurie nekenčia valgio. Tiems, kurie valgymą, valgio gaminimą, valgio kultūrą paskelbė didžiausiu asmeniniu priešu. Dieta tampa ginklu, nukreipiamu prieš valgio malonumą. Kova su valgiu yra viena populiariausių kovos meno rū-

šių. Apsilankykime portalų puslapiuose: juose skelbiami nugalėtojai – tie, kurie įveikė valgymo malonumą. Ir skelbiami pralaimėjusieji – tie, kurie išėjo į ringą ir buvo sutrypti kilogramų, kalorijų, mėsainių, pyragaičių. Kiekvieną dieną skelbiamos garsenybės, pasirinkusios kurį nors ginklą (dietą) ir metusios pirštinę stalo malonumams. Kova, be abejo, visada būna žūtbūtinė. Laimėtojų joje nebūna. Tie, kurie sėkmingai kovoja su valgymu, yra absoliutūs pralaimėtojai, nes praranda galimybę smagiai papietauti ar pavakarieniauti. Na, o tie, kurie nesugeba laikytis dietos, pradeda dar labiau nekęsti savęs ir valgymo. – Patarkite, kaip išmokti atrasti laiko valgyti neskubant, mėgaujantis, kai to laiko tiesiog neužtenka? – Duokite milijoną litų – patarsiu... Dieta ir neapykanta valgiui yra laiko neturėjimo padarinys. Laiko turi tik aristokratai. Jeigu turime savyje lašą aristokratizmo – įgimto ar įgyto – tada viskas paprasčiau. Yra tokia istorija apie italų milijardierių Giovanni Agnelli. Nuvažiavo milijardierius į Afriką medžioti liūto. Savaitę afrikiečiai savanoje tykojo liūto, kol surado. Bet liūto medžioklės išvakarėse atskrido kurjeris ir įteikė milijardieriui telegramą. Italas pasakė afrikiečiams: „Turiu skubiai grįžti į Turiną.“ Kai afrikiečiai paklausė: „O kaip liūtas?“, turtuolis pramoninkas atsiduso: „Deja, neturiu laiko liūtui.“ Juodaodžiai labai nustebo ir nusivylė: „Mums sakė, kad esate vienas turtingiausių žmonių Italijoje. O jūs, pasirodo, net tokio paprasto daikto kaip laikas neturite…“ Žodžiu, laiko problema yra didelė. Ir ji tiesiogiai susijusi su valgymo dalykais. Ne veltui yra restoranų, turinčių tam tikrą su laiku susijusią mitybos kategoriją. Lamų slėnis

113

– Kaip keičiasi italų valgymo tradicijos? Ar jie taip pat pasiduoda greitojo pigaus maisto vilionėms? Juk restoranai „McDonalds“ sugebėjo įsibrauti net į Siciliją, kur virtuvės tradicijos itin tvirtos. – Mano žiniomis, Italijoje „McDonalds“ skvarba yra viena menkiausių visoje Europos Sąjungoje. Bet neskubėkime teisti itališkojo „McDonalds“. Jame yra krūva įdomybių. Pavyzdžiui, tris „Michelin“ žvaigždes gavęs italų gastronomijos patriarchas Gualtiero Marchesi ėmėsi kurti specialių „haute cuisine“ mėsainių iš išskirtinių sudedamųjų dalių.

114

Lamų slėnis

Vis kartoju, kad Italijoje nėra itališkos virtuvės. Yra tik mamos virtuvė. Mama yra toji nenuilstanti gastronominės kultūros nešėja ir skelbėja, savo šeimai perteikianti regioninės virtuvės ypatumus. Kantriai ir nuosekliai. O restoranų šefams lieka tik šiek tiek patobulinti ir suteikti estetikos mamos virtuvei. – Lietuviai, kaip minėjote, dažniausiai yra įsitikinę, kad gyventi kaip pietiečiai mes neturime kada, o ir nelabai galime, nes mūsų šalyje nešviečia saulė ir mes ne tokie tinginiai. Bet slapta

Lamų slėnis

115

tikrai pavydi to pietietiško gyvenimo ritmo. Esu beveik tikra, kad paprieštarautumėte taip sakantiesiems... – Na, taip. Bet kai Lietuvoje šviečia saulė ir spigina 30-ies laipsnių karštis, mes geriausiu atveju suvalgome lėkštę šaltibarščių. O šiaip vidurvasary Palangoje valgomi tie patys cepelinai ir kepsniai. Tas pats baltymų festivalis… Ir dar – iškreipto mačizmo įtaka virtuvei. Esą tikras vyras salotų ir kitokio moteriškių maisto nevalgo. – Gastronomijos pasaulyje siaučia tiek pat vėjų, kiek ir skirtinguose Italijos regionuose. Bet yra ir amžinų, nekintančių dalykų. Kas jums yra tos nekintančios vertybės, pagrindas, ant kurio laikosi visa maisto kultūra? – Jau sakiau: mamos virtuvė. Ir maniakiškas dėmesys maisto produktų kokybei. Žinote, kodėl Italijos didmiesčiuose tokie suvargę automobiliai? Todėl, kad žmonės pinigus leidžia geram valgiui, restoranams. O metalui, plastikui ir gumai pinigų gaili. Vakar buvau daržovių turguje Romoje, Epyro aikštėje. Pensininkė keikė valdžią panašiai kaip ir pas mus, verkė dėl žiaurių mokesčių už elektrą, bet pajuodusių artišokų iš arabo už pusę kainos atsisakė pirkti. „Ar turiu artišokams taupyti? Na jau ne, tuoj baigsis jų sezonas ir ką aš tada darysiu? Prisiminimais gyvensiu? O gal kitos žiemos nebesulauksiu…“ – Knygoje „Staltiesės ritmu“ pasakojate apie savo ištikimą kelionių palydovą – mielą kavinuką „Moka“, leidžiantį jums mėgautis tobulų proporcijų kava. Tad kokios tos tobulos proporcijos espreso puodelyje? – „Moka“ espreso nedaro… Daro moką. O espreso teisinga proporcija yra visai paprasta: 7 gramai maltos kavos, 25 sekundės išbėgti kavai ir 25 ml puodelyje. – Italijoje kavos gėrimas – tai kelios akimirkos buvimo su savimi ir savo mintimis. Apie ką jūs dažniausiai galvojate gerdamas rytinį espresą? – Gerdamas espresą, stengiuosi negalvoti nieko, išskyrus apie patį espresą…

116

Lamų slėnis

– Koks būtų ekskursijos po Romą maršrutas, jei aplankyti jūsų atvyktų geriausias draugas (žinoma, ne italas)? – Mano sūnus Simonas dabar rašo Romos gidą leidyklai „Obuolys“. Aš esu kviestinis bendraautoris ir rengiu restoranų dalį. Knyga išeis šį rudenį. Pirkite ir skaitykite. Galiu tik trumpai pasakyti: Roma yra geros kavos, geros picos, vidutiniškai aukšto lygio restoranų virtuvės, gero avių sūrio pekorino, artišokų ir dar šio bei to miestas. – Kokių produktų visada rastume jūsų šaldytuve? Ir iš kur jie dažniausiai atkeliauja į jūsų šaldytuvą: iš turguje apsilankiusio krepšelio, prekybos centre kabančio maišelio, nedidelės sūrinės, mėsinės, duonos kepyklėlės? – Mano šaldytuvas beveik visada tuščias. Mama atvykusi paviešėti stebisi. Mane tiesiog nervina pilnas šaldytuvas. Apima nerimas… Beveik viskas – iš turgaus, iš mažų parduotuvėlių, kurias galima pavadinti maisto butikais, bet lygiai taip pat galima pavadinti ir sukiužusiomis krautuvėlėmis. Iš prekybos centro – higienos dalykai ir koka kola dukrai. Taip, koka kola, kodėl gi ne? Juk Viduržemio jūros dieta draudžia ką nors drausti – nepamirškime…

Lamų slėnis

117

118

Lamų slėnis

– Kokius patiekalus nostalgiškai prisimenate galvodamas apie vaikystę? – Daugybę patiekalų. Bandeles su ryžiais. Trapius sausainius. Veršienos kotletus. Mažus sibirietiškus koldūnus. Grikių košę su sviestu. Befstrogeną su džiovintais baravykais… Et, geriau nepradėkime… – Ar pats mėgstate ruošti valgį? – Be abejo. Bet tik tada, kai yra idėja. Kasdienės mitybos reikalams aš netinkamas. – Trys virtuvės šefai, kurių kūryba nenustojate žavėtis? – Simone iš mažo bariuko prie namų Romoje. Pompėjos aikštėje: trijų kvadratinių metrų virtuvėje kasdien sugeba stebuklus pagaminti. Ponia Laura, vyno ūkio „Casale Cento Corvi“ savininko žmona – iš artišokų sukuria sudėtingą meniu. Ir Jurga Jurkevičienė – kai neskuba, nesinervina pagamina puikų ančiuvių karpačą arba troškintą aštuonkojį su šaltomis bulvėmis ir rozmarinais. – Kuriam vienam pasaulio restoranui atiduotumėt tris savąsias „Michelin“ žvaigždutes? – Vienai Palermo užeigėlei („Il Ferro“), nes ji sugeba kasdien iš šviežių jūrų produktų už kelis eurus sukurti stebuklus. Bet tokių Italijoje – daug. – Ir klausimas, kuris turbūt turėjo nuskambėti pradžioje, bet palieku jį pabaigai: kaip ir kada „susirgote“ meile gastronomijai ir vynui? Ar tai – tik gyvenimo Italijoje padariniai? – Ne, tai – šeimos „tragedija“. Esu restoranų savininkų dinastijos palikuonis. Kur buvo tie restoranai – neklauskite. Kitą kartą. Pasakysiu tik tiek, kad jų nebeliko… Lamų slėnis

119

„Teatras ir gyvenimas neturi nieko bendra“

M. Jacovskis

120

Lamų slėnis

„Lamų slėnis“ lankėsi namuose, kuriuose gimsta spektakliai, pasakyčiau aš, bet turbūt būčiau sudrausminta už per didelį poetizavimą. Mus priėmė scenografas Marijus Jacovskis. Kalbėjomės apie teatrą, darbą su „Bohemiečiais“ ir artėjančią premjerą „Visos jos tokios“, taip pat – apie namus. Scenografija – minimalistinė. Kostiumai – modernūs. Uždanga kyla, prasideda pirmas veiksmas…

– Diktofono baisu? – Baisoka. – Galiu palikti įjungtą ar išjungti? – Tegul būna... – Kaip patekote į scenografiją? – Kažkaip taip... Mano tėvas Adomas Jacovskis – dailininkas ir scenografas. Nuo vaikystės lankiau J. Vienožinskio dailės mokyklą, čia, S. Konarskio gatvėje. Buvo tarsi iš anksto aišku, kad eisiu mokytis į Dailės akademiją. Gal nebūtinai scenografijos, bet buvo aišku, kad mokysiuos Dailės akademijoje. Na, ir įstojau į scenografiją, baigiau. Taip ir patekau.

Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Sergej Puzanskij

Marijus Jacovskis Scenografas

– O dabar jūs esate kietas scenografas. Mačiau – padaryta milijonas darbų… – Kur jūs čia žiūrėjote? Nežinau kas tas kietumas… (Juokiasi.) Čia gal kiti gali pasakyti, ar aš kietas, ar ne. Dirbu ir tiek. Nežinau, ar esu kietas scenografas, tik žinau, kad yra ir kietesnių. – Pavyzdžiui? – Pavyzdžiui? Lietuvoje? Amžinatilsį Jūratė Paulėkaitė buvo labai kieta. Mano tėvas A. Jacovskis kietas. Jonas Arčikauskas. Yra tų kietų…

– Natūraliai? – Natūraliai. Lamų slėnis

121

122

Lamų slėnis

– Dabar dirbate su „Bohemiečių“ trupe. Gegužės 8-ąją laukia W. A. Mozarto operos „Visos jos tokios“ premjera. Tai kokios jos visos? – Apie spektaklį klausiate ar apie moteris? – Apie spektaklį. – Pirmiausia spektaklio laikas perkeltas iš XVIII a. į šių laikų Kaprio salą. Pagal libretą veiksmas vyksta Neapolyje, bet nuo XVIII a. Neapolio įvaizdis smarkiai pasikeitė, tad mes nusprendėme persikelti į kiek madingesnę vietą. Ji – visai šalia Neapolio, saloje. Spektaklyje nebus istorinių kostiumų, istorinių interjerų. Dekoracijos bus visiškai abstrakčios. Kostiumai – šiuolaikiniai. (Marijus kažką paišo tušinuku ant kartono – aut. past.) Garsiau šitas krebžda, negu aš kalbu… – Kartą esate sakęs, kad pati gražiausia scena – juoda scena. – Na, aš mėgstu mažai daryti... Kai mane žmonės vadina minimalistu, aš nesuprantu, ką jie turi galvoje. Todėl, kad tai, kas man atrodo daug, kitam gal atrodo nieko? O man atrodo, kad aš kažką padariau. Ir daugiau nieko nereikia. Kartais režisieriams atrodo, kad aš jiems nieko nesiūlau (šypteli).

– Kaip argumentuoti tuštumą scenoje? Kaip paaiškinti, kad čia jau kažkas yra. – Nežinau... Visų pirma reikia labai tiksliai suformuluoti, kodėl konkretus dalykas yra tikrai reikalingas. Gal pirmiausia tai. Jei nesugebi savęs ar kolegų įtikinti, kad tai tikrai reikalinga, vadinasi, tai tiesiog nereikalinga. – Kaip jums sekasi pirmą kartą dirbti su „Bohemiečiais“? Kokie jie? – Na, gerai sekasi. Tiesiog dirbu su režisiere Dalia Ibelhauptaite. Tad tikrai nežinau, kokie visi tie bohemiečiai. – Jie akcentuoja kūrybinę laisvę. – Galbūt. Aš nežinau. Dirbti su jais – geras jausmas ir iš tikrųjų įdomu. D. Ibelhauptaitė yra „kieta“ moteris. Žino, ko nori. Šiek tiek lengvai pasiginčijam, bet viskas gerai. – Scenografui geriau, kai režisierius „kietas“ ar kai viską leidžia? – Kaip čia pasakius. Kai viską leidžia, būna labai lengva. Bet tai parodo, kad režisierius nežino, ko nori ir ką jis nori sukurti. Tada aš jam galiu pasakyti, kad scenoje bus penkių metrų ilgio valdymo pultelis, o režisierius tik pakraipys galvą ir pagalvos: „Na, jeigu M. Jacovskis siūlo, gal ir gerai…“ Lamų slėnis

123

124

Lamų slėnis

125

126

Lamų slėnis

127

128

Lamų slėnis

– Yra taip buvę? – Ne, aš taip nesielgiu. Pakenkčiau sau pačiam. Tai – mano atsakomybė. Su tokiais režisieriais iš tikrųjų būtų nelabai įdomu dirbti. Įdomiau su tais, kurie moka suformuluoti, ką patys nori matyti scenoje. Aišku, su tais, kurie kalba apie labai konkrečius įvaizdžius, irgi nėra paprasta. – Tuomet nelieka vietos fantazijai? – Geri tie, kurie moka papasakoti atmosferą, moka papasakoti nuotaiką, bendrą spektaklio stilistiką apibūdinti – reikia tik tiek. – Kokia scenografija jūsų namuose? Koks čia spektaklis vyksta? – Čia ne scenografija, aš čia gyvenu, kaip matote… – Gyva! – Purvina labai… Aš negaliu prisiverst tvarkytis, trankiausi dabar. Baltarusijoje buvau. Su režisiere Ramune Kudzmanaite Adomo Mickevičiaus „Vėlines“ baltarusiu kalba statome. Todėl čia ir purvina. Negaliu prisiversti tvarkytis, dirbti. Ai... Marijonas išbėga kalbėti telefonu. Grįžęs: „Kur mes baigėme?“ – Pasakojote apie savo namus. Kad grįžote, kad purvina. – Taip taip taip... Bet dabar vėl per savaitę turiu sukurti maketą ir atiduoti Nacionaliniam dramos teatrui. Net nežinau, ar čia tvarkytis...

– O kas jums šiaip yra namai? – ... – Prastas klausimas? – Kažkaip nežinau, ką atsakyti. Namai man yra tas pat, kas ir jums. – Man namai atrodo stotelė. – Stotelė? O ką tai reiškia? Tai susiję su kelione? – Taip. Sustoji, pailsi ir toliau važiuoji. – Hmm... Ne, man namai yra namai. – Ar jūsų namų daiktai turi savų istorijų? – Štai paveikslas iš mano močiutės namų. Čia – tapytojo Ivano Šiškino replika, atrodo. Man patiko, aš parsivežiau. Dėl tų rėmų visi sako, kad aš kvailas. Kad tai kičiniai rėmai, kad reikia pakeisti. Na, gal ne visi... Bet dauguma. O man patinka ir nekeičiu. Čia – mano portretas, tėvo tapytas. Televizorius „LG“. Ten – mano paveikslas, bet aš jau seniai nebetapau. Po akademijos dar tapiau porą metų, bet paskui mečiau. – Kodėl? – Man tai buvo per daug rimtas užsiėmimas. Reikėjo pasirinkti – arba tapyti, arba gyventi gyvenimą. Tapybai, žinote, daug visko reikia… – Į ją tenka panerti visam, nuskęsti? – Absoliučiai. Aš negaliu taip, kaip kiti. Nežinau, ar tai nuo charakterio, nuo požiūrio priklauso. Kiti gali tapyti po paveikslą per dieną ir jiems pavyksta, jie gyvena tokį gyvenimą. Man taip neišeidavo. Be to, aš žiauriai kompleksuodavau eksponuoti savo darbus. Dalyvavau poroje parodų ir man tai buvo tarsi pragaras. Po to nusprendžiau, kad man to nereikia. Lamų slėnis

129

130

Lamų slėnis

131

– Bet į jūsų kurtą scenografiją taip pat žiūri... – Dėl scenografijos aš nekompleksuoju taip, kaip dėl tapybos. Scenografija – ne toks rimtas užsiėmimas kaip tapyba. Dirbu teatre ir man užtenka, patenkinu savo kūrybines ambicijas be tapybos. – Dirbti su choreografe Anželika Cholina pradėjote dar nebaigęs Dailės akademijos. Kaip pasisekė iškart pakliūti į teatrą? – Pirmo spektaklio scenografiją kūriau dar 1991-aisiais, tai buvo antro kurso pradžia. Buvo jaunas režisierius, kažkoks diplomantas... Statė jis Jeano Anouilh „Orkestrą“ tuomečiame Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro Mažojoje scenoje. Tai ir buvo mano pirmasis spektaklis. Paskui – didelė pertrauka. 1994 m. Klaipėdoje dirbau su režisiere Regina Steponavičiūte ir taip po truputį. Po to buvo labai nemalonių pauzių. – Priverstinių? – Taip susiklostė, kad negaudavau pasiūlymų, pastatymų, būdavo blogai. Dabar taip jau nebebūna. – Ar jausmas panašus, kai statėte pirmą spektaklį ir dabar? – Faktas, kad statai spektaklį, buvo toks džiuginantis. Ir jaudinantis. Kad padarysi darbą ir jį pamatys žmonės. Ir dar už tai mokės pinigus… Na, jaunatviškas, paaugliškas jausmas. Dabar tokių emocijų nebepatiriu. Ir tai natūralu.

– Tas paaugliškas emocijas tikriausiai pakeitė kitos emocijos? – Dabar svarbu sukurti gerą spektaklį, o tada buvo svarbu daryti bet kokį spektaklį. – Su kokiais dar projektais šiuo metu dirbate? – Dabar labai įtemptas periodas. Per pastarąsias tris savaites pasirodė trys mano premjeros, bet man kažkodėl nuo to lengviau nepasidarė (juokiasi). Dabar laukiu Vilniaus miesto operos teatro premjeros „Visos jos tokios“. Birželio pradžioje bus vaikiška premjera Lietuvos rusų dramos teatre kartu su jauna režisiere Olga Lapina. O sezono pabaigoje laukia spektaklis Klaipėdoje su režisiere R. Kudzmanaite. Iki rudens turiu pabaigti dar du projektus: vienas – Nacionaliniame dramos teatre, kitas – Maskvoje su A. Cholina. Pastaraisiais mėnesiais vien tik dirbu. Ir labai laukiu liepos, kai turėsiu trumpas atostogas. – Keliausite kur nors? – Važiuosiu pažvejoti kur nors. Čia, Lietuvoje. – Pomėgis? – Taip, labai mėgstu žvejoti. Na, matau, atėjote nepasiruošusi. – Kodėl? – Klausimų nebeturite (juokiasi). – Aš klausau ir gaudau! Man norėtųsi apie namus daugiau išgirsti. Kodėl šioje vietoje gyvenate? – Atsitiktinai kažkaip. Ieškojau tokio dydžio buto centre ar senamiestyje. Ir radau. Tai buvo labai seniai, 1999-aisiais. Greitai reikės remontą daryti. – Daiktai po truputį suėjo į namus? – Taip, kai įsikėliau, čia buvo tik stalas ir sofa. Nusipirkau keletą daiktų, o paskui išvis nustojau tuo rūpintis. Nebeįdomu pasidarė. Kai tik atsikraustai, viskas būna įdomu – kažką pirkti, kažką pakabinti, pastatyti.

132

Lamų slėnis

133

134

Lamų slėnis

– Man įdomus ryšis tarp scenografijos ir interjero, aišku, tai nėra labai artimos sritys, bet juk kuri sau aplinką, veiksmo vietą savo spektakliui... – Aš negyvenu jokio spektaklio, nevaidinu ir nekuriu jokios dekoracijos savo gyvenimui. Gal kiti scenografai ir kuria, bet čia nieko bendra su teatru. Teatras yra profesija. O gyvenimas yra gyvenimas. Ir aš nenoriu poetizuoti nei vieno, nei kito dalyko. Arba kaip nors jų sieti.

– Gal galite ko nors palinkėti žmonėms, skaitantiems „Lamų slėnį“? – Negaliu... Nežinau. Velnias... Ateikite į „Visos jos tokios“ premjerą! Tikiuosi, bus įdomu. Išjungus diktofoną lūkuriavome, kol fotografas pabaigs savo darbą. Marijonas parodė apdovanojimus, kurie, pasak jo, nėra svarbūs, bet malonūs. Papasakojo, kad maketus kuria namuose, todėl aplink – daugybė spektaklių likučių. Sužinojome, kad teatras yra komandinis žaidimas, o scenografo misija – padėti režisieriui išpildyti savo viziją. O tokie menkniekiai kaip prasto dizaino skrajutė neturėtų gadinti gyvenimo. Lamų slėnis

135

ne tik vyrams Tekstas: Sandra Kliukaitė Nuotraukos: Markas Cechanovičius ir Miglė Tareilytė Drabužiai: „Tribe“ by Marina ir Donata Visažistė: „Alinka Makeup“ Modelis: Simonas Pham (Request Model Management NY)

136

Lamų slėnis

137

138

Lamų slėnis

Dizainerių duetas „Tribe“ – Marina Žuravliova ir Donata Maldonytė, lietuviškai madai suteikusios dozę hipsteriško stiliaus ir paskatinusios barzdų auginimo kultūrą, startavo ne taip jau seniai – vos prieš dvejus metus, tačiau sustoti net neketina. Jos tik šiek tiek keičia kūrybos kryptį. Pradžia buvo ant audinio perkeltas miškas ir, žinoma, barzdoti vyrai. Tokie, kokius anksčiau matydavome Londono, Paryžiaus ar Niujorko gatvėse bei gatvės mados tinklaraščiuose (kaip antai garsusis barzdočius Nickas Woosteris ar Benjaminas Dukhanas). Po „Tribe“ pirmosios kolekcijos „Woodsy“ pristatymo „Mados infekcijoje“ paaiškėjo, kad Lietuvoje taip pat egzistuoja visa barzdotų džentelmenų gentis, ne tik visiems puikiai žinomas dizaineris Giedrius Paulauskas. Taigi, šį kartą pokalbis apie barzdas, madą ir naują „Tribe“ kūrybinį etapą su dizainerėmis. – Kada pirmą kartą paėmėte į rankas adatas ir žirkles? Marina: Pirmame kurse. Aš niekada negalvojau tapti drabužių dizainere, man tiesiog patiko gražiai rengtis. O tai, kad įstojau į šią specialybę, tikriausiai yra likimas, tai net nebuvo pirmasis numeris mano stojamųjų sąraše. Donata: O aš labai sąmoningai stojau į šią specialybę. Kelerius metus tam ruošiausi ir kaupiausi. Todėl savo pasirinkimu neabejojau ir tvirtai žinojau, ko noriu. Bet paties amato, kūrybos ir gamybos pradėjau mokytis tik studijų metu.

– Jūs iškart tapote vyriškos – barzdų mados – ambasadorėmis Lietuvoje, po to, kai į „Mados infekciją“ demonstruoti kolekciją susikvietėte visą armiją barzdotų vyrų. Ar dar kada nors pamatysime tokių „barzdotų“ pristatymų? Marina: Tai buvo labai smagus nuotykis: ir ieškoti barzdotų vyrų, ir atrinkinėti įdomiausias barzdas, ir bendrauti su modeliais. Visi tikrai susibendravome, tačiau tai nereiškia, kad visuose mūsų pasirodymuose dalyvaus tik barzdoti vyrai. Toks buvo „Woodsy“ vyras – barzdotas, tikras, nesuvaidintas. Donata: Džiaugiamės, kad šis barzdotų vyrų sambrūzdis persikūnijo į „Barzdų klubą“. Smagu žiūrėti jų sukurtus filmukus, kalendorius ir kitą veiklą. Mes jau gyvename naujomis kolekcijomis, todėl tiek „Barzdų klubo“, tiek „Tribe“ veikla vyksta atskirai. O gatvėje ar vakarėlyje visada smagu susitikti ir paplepėti. Gal kada po 10 metų dar pakartosime šį reikalą... Visai smagu būtų pamatyti, kokios tada bus jų barzdos! Siunčiame jiems linkėjimus! – Pirmąsias jūsų kolekcijas, akivaizdu, įkvėpė miškas. Kas bus toliau? Marina: Gamta ir toliau yra didelis įkvėpimo šaltinis. Taip pat mus domina įvairūs ornamentai, pavyzdžiui, paskutinė minikolekcija „Konfeti“ gimė iš šventiškos nuotaikos – tiesiog ant drabužių „pabėrėme“ konfeti popieriukus imituojantį dekorą. Donata: Kita kolekcija jau sugalvota, netrukus pradėsime detalesnius darbus. Galime atskleisti, kad joje taip pat vyraus ornamentas. Tik ji jau turės šiek tiek gilesnę prasmę. Lamų slėnis

139

Nuotraukos: Ingrida Žiemytė Modelis: Žybartas Čiurlys Stilius ir drabužiai: „Tribe“ by Marina ir Donata

– Beje, kaip jums šovė į galvą ant drabužių ir aksesuarų naudoti medžio atspaudą? Donata: Tiesą pasakius, net nepamename tikslios „nušvitimo“ akimirkos. Viskas vyko labai natūraliai. Mėgstame pamąstyti apie priešpriešas, kaip metalinis kailis ir pan. Taip gimė ir „medinis“ drabužis. Na, ir, aišku, iš didelės meilės medžiui ir miškui! – Kodėl pasirinkote kurti būtent vyrišką madą? Marina: Tai nėra galutinis mūsų sprendimas. Tuoj pasirodys „Konfeti“ džinsai ir džemperiai merginoms. O mąstant apie naujas kolekcijas, mintyse gimsta vis daugiau moteriškų drabužių. „Woodsy“ buvo vyriška kolekcija, nes drabužių pasiūla vaikinams yra labai maža. Tai mus įkvėpė ir užvedė. Tuo metu buvome užsidegusios šia idėja.

140

Lamų slėnis

– Ką apskritai manote apie Lietuvos vyrus ir jų aprangą? Donata: Nėra taip blogai. Yra labai stilingų vaikinų ir vyrų, tik, žinoma, šiek tiek mažiau nei moterų... Na, mūsų vyrai labai santūrūs – ryškesnių spalvų ar netradicinių kirpimų tikrai prisibijo. Tad patarimas merginoms – padovanokite savo vyrams nors vieną ryškesnį drabužį ir taip po truputį vyriškiai taps stilingesni. – Be ko neįsivaizduojate šiuolaikinio džentelmeno? Marina ir Donata: Be batų ir humoro jausmo. – Kiek pinigų turi turėti vyras, norintis nuo galvos iki kojų apsirengti „Tribe“ drabužiais? Marina: Kainų mes neslepiame. Drabužiais iš kolekcijos „Konfeti“ vyras apsirengtų už 570 Lt (džinsai – 299 Lt, džemperis – 270 Lt). Stengiamės, kad vaikinai, kuriems kuriame, išgalėtų įsigyti mūsų daiktus. „Woodsy“ kolekcijos drabužiai šiek tiek brangesni, nes tai vienetiniai kūriniai.

Nuotraukos: "FFakers (Eglė Jociūtė ir Ieva Markevičiūtė) Grimas: Julija Purvinytė Šukuosenos: Kristina Mackevičiūtė Modeliai: Vytenis Drungilas ("Supermodels"), Viktorija Žilinskaitė ("Image Group"), Laura Arctic ("Reccoinoitre"), Deividas Katkus

Lamų slėnis

141

142

Lamų slėnis

143

– Rengiate daug mados fotosesijų. Su kuriais fotografais jums labiausiai patinka dirbti? Marina: Dar nesame dirbusios su daugybe fotografų. Mėgstame išbandyti vis naujus fotografus, juk kiekvienai fotosesijai atskleisti reikia vis kitų modelių, lokacijos, taip pat ir fotografo. Donata: Mums labai patiko bendradarbiauti su fotografu Marijum Seibak. Jis fotografavo kolekcijos „Woodsy“ look book bei „Mados infekcijos“ užkulisius. Tai žmogus, išmanantis savo darbą, iš jo galima tikėtis naudingų patarimų. – Kaip atsirenkate modelius fotosesijoms? Marina: Visada pagalvojame, kokiems žmonėm siūlome drabužius, ir ką tie modeliai turėtų skleisti: eleganciją, energiją, spontaniškumą, santūrumą? Kai suvokiame, kokio efekto norime, ieškome modelių. Žinoma, visada norime surasti dar nematytą, įdomų veidą. Todėl pradėjome „naujų veidų paiešką“, žmonės mielai siunčia mums savo nuotraukas. Kviečiame. Donata: Koks modelis demonstruoja tavo drabužius, labai svarbu. Tam skiriame itin daug dėmesio. Mums labai svarbu natūralumas – kad modelis atskleistų savo charakterį ir bent dalelę savo požiūrio.

144

Lamų slėnis

– Sekate mados tendencijas? Marina: Peržvelgiame naujausius pasaulinio lygio dizainerių darbus, bet straipsnių „Pavasario Top10“ neskaitome... – O mados žurnalai, tinklaraščiai? Marina: Tam neturime daug laiko. Kartais nusiperkame žurnalą „L‘officiel“. Panaršome tinklaraščiuose: „Face Hunter“, „Sea of Shoes“ puikiai tinka pasisemti įkvėpimo. Tačiau tam reikia laiko. Donata: Norime kuo dažniau pavartyti naujausias mados knygas ir leidinius Lietuvos technikos bibliotekoje, turinčioje nedidelį mados skyrių. – Ką vadinate mados genijais? Marina ir Donata: Alexanderį McQueeną ir Karlą Lagerfeldą.

Lamų slėnis

145

146

Lamų slėnis

147

– Kuo paprastai prasideda ir kuo baigiasi „Tribe“ dizainerių darbo diena? Marina: Dažniausiai iš vakaro pasiskirstome darbus ir veikiame atskirai. O dieną susitinkame studijoje. Bet iš esmės kiekviena savaitė ir diena vis kitokia. Mūsų dienotvarkė išties labai dinamiška. Viena savaitę mes intensyviai darbuojamės studijoje, kitą – važinėjame po audinių parduotuves, dar kitą – rūpinamės Lietuvos televizijos laidų vedėjų drabužiais, ieškome geresnių derinių ir t. t. Donata: Dažniausiai viena mūsų rūpinasi LTV darbais, kita – „Tribe“ reikalais. Paskui keičiamės. Kiekviena žinome, kas vyksta „kitame fronte“, taip niekada „neiškrentame“ iš darbo grafiko. – Jau turite ir savo studiją? Donata: Turime. Labai nedidukę, vos telpame, 16 kv. m. Studija Žvėryne. Mums ji labai patinka. Tapo antraisiais namais.

148

Lamų slėnis

– Kas jums įdomiausia stilisčių darbe? Marina: Stilistėmis Lietuvos televizijoje dirbame pusę metų. Ši patirtis mums nauja, todėl tik dabar pradedame jaustis tvirtai. Tai tikrai nelengvas darbas, turintis daug niuansų. Reikia prisitaikyti prie reikalavimų, įsijausti į kiekvienos laidos stilių, tenka būti labai lanksčioms. Daug techninio ir mažai kūrybinio darbo. Tačiau labai daug iš to mokomės ir gauname, smagu dirbti savo specialybės darbą. Įdomiausia, kad tai visai kitokia darbo specifika, televizijoje drabužį parenki pagal kitokius kriterijus nei paprastai, labai daug subtilių detalių, spalvinių niuansų. Kol kas darbu esame patenkintos, smagu, nes gauname labai vertingos patirties. – Vieta, kur praleidžiate daugiau laiko nei namie? Marina: Mūsų studija ir LTV.

Lamų slėnis

149

150

Lamų slėnis

151

152

Lamų slėnis

– O jei emigruotumėte – į kokį miestą ir šalį? Marina: Į Italiją, Veneciją, arba į Niujorką. Donata: Švediją, Šveicariją arba Australiją. – Knygos, kurias perskaityti privaloma? Marina ir Donata: Haruki Murakami knygos. – Filmai, kurie „veža“? Marina ir Donata: Dauguma Woody Alleno ir Quentino Tarantino filmų, Lasse Halströmo filmas „Apgaulė“, Franko Ozo „Mirti per laidotuves“, Wimo Wenderso „Pina“, Lynne Ramsay „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“, Stanley Kubricko „Prisukamas apelsinas“. – Muzika, kurią renkatės podiumui? Marina ir Donata: Efektinga, dinamiška, užvedanti. – Ką norėtumėte veikti po dar penkerių metų? Marina: Kurti kolekcijas ir pristatinėti jas ne tik Lietuvoje. Svajojame apie erdvią studiją, norėtume turėti komandą, kuri palengvintų ir pagerintų mūsų darbų kokybę, tai yra, siuvėją, konstruktorę, vadybininką ir t. t. Norėtųsi kuo daugiau savęs atiduoti kūrybai, stilisto darbui. Lamų slėnis

153

154

Lamų slėnis

„Katvig“: ekologiški dryželiai ir obuoliukai

Danų vaikiškų drabužių prekių ženklo „Katvig“ istorija prasidėjo 2003 metais. Motinystės atostogose tuo metu buvusios draugės Katrine Collette ir Vigga Svensson palėpėje rado seną apklotą, išmargintą stilizuoto obuoliuko raštu. Taip obuoliukas tapo skiriamuoju „Katvig“ dizaino simboliu, ženklinančiu „Katvig“ gaminius iki šiol. Kitas „Katvig“ dizaino bruožas – visame pasaulyje atpažįstami lygūs 2 cm pločio dryžiukai.

Originalus dizainas nėra vienintelis išskirtinis „Katvig“ aprangos bruožas. „Katvig“ siekia, kad gamybos procesas nuo pat pradžios iki pabaigos tausotų aplinką. Apie 80 proc. bendrovės veiklos yra kontroliuojama ir sertifikuota trečiųjų šalių – nuo vandens nuotekų šalinimo iki transportavimo į drabužėlių studijas. „Katvig“ siekia šimtaprocentinio patikimumo. Tad visi jų gaminami drabužiai turi „Ecotex“ sertifikatą.

Dizaineres įkvėpė XX a. aštuntojo dešimtmečio estetika. Dryželiai ir obuoliuko motyvas perteikiami visomis įmanomomis spalvomis, formomis ir dydžiais.

Ekologiškas požiūris į aplinką atsispindi kiekvienoje smulkmenoje, pradedant medvilnės daigeliu, baigiant drabužių pakabomis ir maišeliais, dera su aplinka. „Katvig“ siekia, kad kiekvienas gamybos proceso dalyvis – nuo medvilnės tiekėjų iki dizaino studijos – būtų apsaugotas ir patenkintas kaip ką tik gimęs kūdikis. „Katvig“ kūrėjai sako: „Mums rūpi augantys dalykai.“ Net maišelis, kurį gaunate įsigiję „Katvig“ drabužėlių, sukurtas naudojant nedidelį, bet labai svarbų išradimą. Įprastas plastiko maišelis net per maždaug 50 metų suyra nevisiškai. „Katvig“ plastiko maišelio sudėtyje yra druskos ir antioksidantų, per dvejus metus visiškai suardančių maišelį. Per tiek laiko jis virsta vos keliais lašeliais vandens! Lamų slėnis

155

„Norėčiau, kad mano vaikai būtų miegapelės“ Kodėl tie, kurie teršia, keliauja tiesiai per sistemą be jokių mokesčių, o mes turime skirti didžiulių papildomų išlaidų? Tai tikra bomba tausojančiai gamybai. Ji atitinka garsiąją miegapelių istoriją: joms buvo pastatytas faunos perėjimo takelis per greitkelį užmiestyje, o mes turėjome už jį sumokėti. Mes nesame miegapelės. Bet mūsų vaikais reikėtų rūpintis lygiai taip pat. Miegapelė yra mielas mažas gyvūnėlis, mintantis žiedais, uogomis, šakelėmis, vabalėliais ir miegantis septynis mėnesius per metus. Šiuo metu Danijoje nebėra daug miegapelių, todėl 2003 m. atrastoms pelių šeimynoms buvo pastatytas saugus tunelis už kelis milijonus dolerių ir pakoreguotas greitkelio tarp Odensės ir Svendborgo planas. Jeigu visuomenė žiūrėtų į vaikus, žmoniją ir aplinką taip pat rimtai, kaip į minėtąsias miegapeles, drabužių pramonė atrodytų visiškai kitaip. Šiuo metu medvilnės auginimo ir drabužių siuvimo sąlygos yra siaubingos. 25 proc. visų pasaulyje sunaudojamų pesticidų yra skirti medvilnės pramonei. Greitai kas aštuntiems marškinėliams bus sunaudota po 1 kg pesticidų. Manyti, kad tai turi padarinių tik gamtai, yra naivu. Medvilnės laukams purkšti naudojami lėktuvai. Taip greitai ir efektyviai nupurškiami dideli plotai, tačiau paklauskite savęs, ar lėktuvai nustoja pukšti nuodus, skirsdami virš šalia esančių kaimų? Nėra konkrečių duomenų, kiek kenkia šių medžiagų sąlytis su vaiko odele. Tačiau didžioji dalis mokslininkų pripažįsta, kad tai kenksminga. Juk oda yra didžiausias žmogaus organas. Būtų neįtikėtina, jei būtų uždraustas bet koks įprastos medvilnės naudojimas ir apdirbimas chemikalais. Nebent miegapelės ar koks nors kitas ypač retas drugelis nuspręstų apsigyventi prie medvilnės laukų…

156

Lamų slėnis

Vigga Svensson „Katvig“ dizainerė

Lamų slėnis

157

158

Lamų slėnis

159

160

Lamų slėnis

Ekologiški drabužiai Kas yra ekologiškas drabužis? Tai – drabužis, gaminamas iš ekologiškai augintos medvilnės, kurią auginant nebuvo naudojama insekticidų ir trąšų. Šis procesas yra griežtai kontroliuojamas, o medvilnė ir iš jos gaminama produkcija sertifikuojama pasaulyje pripažintais sertifikatais. Kodėl reikėtų rinktis ekologiškos medvilnės drabužius? Medvilnė užima 55 proc. pasaulio kultivuojamos žemės plotų ir jai auginti sunaudojama 75 proc. insekticidų. Daugiau nėra nė vienos augalinės kultūros, kuri būtų taip stipriai tręšiama ir purškiama. Įprastais būdais pagamintuose medvilnės drabužiuose galima rasti sunkiųjų metalų, pesticidų ir kitų sveikatai kenksmingų medžiagų nuosėdų. Tai gali sukelti alerginių odos reakcijų ir sunkesnių sveikatos sutrikimų. Todėl rekomenduojama naujai įsigytus neekologiškus drabužius išskalbti prieš pradedant juos dėvėti. Be to, auginama ekologiška medvilnė tausoja gamtą ir gamtinius išteklius. Ką suteikia ekologiškų drabužių ir produktų pasirinkimas? Egzistuoja gana daug spekuliacijų ekologiškų produktų tema. Tačiau į ekologiją ir ekologiškus produktus reikėtų žvelgti kiek kitaip: tai žmogaus sąmoningumo klausimas. Kaip mes renkamės gyventi? Kaip norime, kad atrodytų Žemė, kai užaugs mūsų vaikai? Ar jie turės švaraus vandens? Ar jie galės valgyti sveikai užaugintus produktus? Ar jie kvėpuos švariu oru? Ekologiškų produktų vartojimas reiškia, kad mums RŪPI, kaip gyvensime mes ir po mūsų augančios kartos.

Kokios yra ekologiškų drabužių spalvos? Pirmosiose ekologiškų drabužėlių kolekcijose vyravo labai natūralios ir tikrai ne pačios įdomiausios spalvos. Tačiau kai kurie ekologiškų drabužių gamintojai paneigia stereotipą, kad ekologiška = nespalvota. Danų įmonė „Katvig“, gaminanti sertifikuotus vaikiškus ekologiškus drabužius ir per metus sukurianti keturias skirtingas kolekcijas, yra puikus pavyzdys, kad ekologiški drabužiai gali būti spalvoti. O spalvos išgaunamos nenaudojant sveikatai pavojingų medžiagų. Ar ekologiška tik medvilnė? Ne tik medvilnė gali būti ekologiška. Ekologiška gali būti vilna, šilkas. Įdomus faktas: ekologišką audinį galima pagaminti netgi iš perdirbamo plastiko buteliukų! Taip gaunamas ekologiškas poliesteris. „Katvig“ ekologišką poliesterį (beje, tai – šios bendrovės išradimas) naudoja sportinių, maudymosi kostiumų ir lauko drabužių kolekcijoms kurti.

Ekologiškos „Katvig“ produkcijos galite įsigyti internetinėje parduotuvėje „Coo Coo Land“

www.kukuland.lt Lamų slėnis

161

Naujos kartos balansiniai dviratukai mažiesiems Saugiausi ir originaliausi pasaulyje balansiniai dviratukai „First bike“ – jau Lietuvoje! Itin lengvi, patogūs, patvarūs ir stilingi – tai ypatybės, dėl kurių tėveliai savo mažiesiems renkasi būtent balansinius dviratukus „First bike“. Pagrindinė šių dviratukų konstrukcija pagaminta iš kompozicinių medžiagų, todėl, pa-

lyginti su tradiciniais mediniais ar metaliniais dviratukais, ji niekada nesulūš, neišbrinks ir nesurūdys. Aukščiausios kokybės medžiagos ir visam laikui suteikiama garantija išvaduos jus nuo galimų eksploatacinių rūpesčių. Pajuskite skirtumą!

Daugiau jokio spoksojimo į tėvelių nugaras Apdovanojimų už kokybę bei dizainą pelniusi dviračio kėdutė „WeeRide“ leidžia su vaiku mėgautis kelione dviračiu ypač saugiai ir patirti neišdildomų įspūdžių. Kėdutė „WeeRide“ tinka su dauguma dviračių rėmų ir garantuoja pasivažinėjimo dviračiais komfortą visai šeimai. Jūsų vaikui – maksimalus saugumas, patogumas ir kuo geriausi įspūdžiai. Jums – galimybė matyti savo vaiką, juo rūpintis ir kartu bendrauti visos kelionės metu. Šios dviračio kėdutės išskirtinumas – paminkštintas pagrindas priekyje, puikiai tinkantis kaip atrama rankoms arba kaip atlošas snaudžiančiam vaikui. Su kėdute „WeeRide“ lengva ir saugu atsisėsti ant dviračio, išlaikyti jo pusiausvyrą ir stabilumą. Nuo šiol nereikės laukti grįžtančio tėvelio, norint pavėžinti vaiką dviračiu – su šia kėdute tai galės padaryti kiekviena mama!

www.weeride.lt

162

Lamų slėnis

www.weeride.lt

Naujienos

Saldžiausiam miegui Nuostabaus grožio, šviežia, ekologiška, kokybiška ir prabangi „Katvig“ patalynė kūdikiams „Žali, mėlyni obuoliukai“ saugos jūsų mažylį, kol jis saldžiai miegos. Patalynė – ryški ir žaisminga. Pagrindinis audinio motyvas – „Katvig“ dizainerės Viggos Svensson mėgstamas obuoliukas. Audinio sudėtis: 100 proc. ekologiška medvilnė. Audinio ekologiškumą patvirtina garbingas GOTS sertifikatas.

Įsigyti ekologiškos patalynės „Katvig“ galite elektroninėje parduotuvėje „Coo Coo Land“.

www.kukuland.lt

Mažiesiems troškuliukams „Stephen Joseph“ mažiesiems troškuliukams sukūrė unikalias nešiokles – gertuvė visada šalia, o rankos laisvos! Prisegami laikikliai arba ant peties kabinami linksmi gertuvės personažai – išties patogu, o spalvingos nerūdijančio plieno gertuvės su dozatoriumi neleis gėrimui išsilieti.

Užsukite į elektroninę parduotuvę

www.stephenjoseph.lt

Sprendimai avansu, arba ikvepiantis gyvenimas mieste Su jaunomis dizainerėmis Elena Rudzinskaite, Austėja Stikleryte ir Evelina Kudabaite susitikome pavasariškai šiltame Vilniaus senamiestyje. Fone krykštaujant vaikams kalbėjomės apie problemas, kurių dar nėra, ir jų sprendimus avansu. Ši Vilniaus dailės akademijos studenčių trijulė šiemet pateko į konkurso „Electrolux design lab“ inovatyviausių dizaino idėjų šimtuką ir toliau rungsis dėl pagrindinių apdovanojimų. Būsimųjų dizainerių kurti daiktai sprendžia socializacijos ir užterštumo problemas. Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Robertas Riabovas ir asmeninio albumo

164

Lamų slėnis

165

166

Lamų slėnis

– Kaip patekote į industrinio dizaino pasaulį? Kodėl sudomino ši specialybė? Elena: Mane sudomino dėl to, kad industriniame dizaine yra visko... Tu gali rinktis ir interjero, ir daiktų dizainą, gali išbandyti viską. Taip daug įdomiau, nei studijuoti vieną dalyką ir negalėti rinktis. kas dar būtų įdomu. Austėja: Prieš stodama labiau domėjausi grafiniu dizainu. Bet įstojau į industrinį dizainą ir to nesigailiu. Turime nemažai paskaitų ir apie grafinį dizainą, be to, studijuojame tokius dalykus, kurie leidžia geriau suprasti erdvę ir turėti didesnį suvokimą. Evelina: Aš čia patekau, galima sakyti, atsitiktinai. Vienus metus atostogavau, kitus leidau užsienyje ir truputį studijavau, o tada mane tiesiog nukreipė į industrinį dizainą. Iki tol apie industrinį dizainą buvau kitokios nuomonės. Man tai buvo svetima. Įsivaizdavau, kad tektų kurti buitinius daiktus, kas man nebuvo labai prie širdies. Kadangi mane pastūmėjo, pradėjau domėtis ir radau čia savo vietą. – Suprantu, kas yra grafinis dizainas: kuri pakuotes, plakatus, puoši kasdienybę. O kokia vertė ir prasmė būti industriniu dizaineriu? Elena: Pirmiausia tai yra daikto apipavidalinimas visomis prasmėmis – funkcine, estetine ir t. t. Evelina: Tai taip pat yra kasdienybės puošimas, sakyčiau, industrinis dizainas puošia ją labiau nei grafinis. Grafinis dizainas yra dvimatis, o mes kuriame tai, kas yra aplink. Kiekvienas šaukštelis, suoliukas… Austėja: Kiekviena detalė turi būti gerai apgalvota, atlikti savo funkciją, gerai atrodyti. Elena: Trimatis daiktas yra skirtas žmogui, o šis jį naudoja ir mato. – Ar pačios esate jautrios jus supantiems daiktams? Gal jau turite profesinių ligų? Austėja: Jau pirmame kurse atsirado profesinių ligų. Jau tada bet kur nuėjęs matydavai, kad kažkas padaryta negerai, pradėdavai galvoti, kad tu būtum padaręs geriau.

Elena: Atsirado domėjimasis, kaip konkretus daiktas veikia? Kaip jis padarytas? Evelina: Matai, kad daiktas įdomus, bet jame norisi kažką pakeisti… Be estetinio grožio ir funkcijos, labai svarbi ir daikto paskirtis. Elena: Kurdamas daiktą turi nuspėti, kaip jis bus naudojamas ir koks bus jo santykis su žmogumi. – Kokie jūsų mėgstamiausi daiktai? Evelina: Tai tikrai ne buitiniai prietaisai… Mane labiausiai įkvepia tai, kas turi didžiausią sąlytį su žmogumi. Austėja: Vieno daikto negalėčiau įvardyti. Dažniausiai ieškodama inspiracijų pirmiausia įsijungiu kokį nors dizaino tinklaraštį ir jame išsirenku daiktą, kuris man labiausiai patinka. Nors dažniausiai įkvėpimą randu gamtoje. Evelina: Projektuodamas objektą įkvėpimo semiesi iš visko, kas yra aplink tave. Susirenki tai, kas tau patinka, ir kuri viso to visumą. Elena: Įkvėpimo galima semtis ne tik daiktų estetikoje. Seniau daiktas atlikdavo jam skirtą funkciją, o dabar labai svarbu ir estetinis aspektas. Žiūrima, kad daiktas derėtų prie aplinkos, kad tiktų jo spalvos, kad jis neštų kokią nors žinutę. Estetika labai svarbu. – Gal galėtumėte pristatyti skaitytojams tai, apie ką pasikalbėti mes susitikome, ką jūs sukūrėte? Evelina: Aš sukūriau staltiesę „Cookcloth“. Bandžiau išgauti medžiagiškumą, nes mano pasirinkta tema yra „social cooking“. Juk žmonės susiburia kartu prie staltiesės, prie jos bendrauja. Man tai primena giminės susibūrimą prie stalo, kai ištraukiama gražiausia staltiesė. Kalbant apie techninius dalykus, staltiesė sudaryta iš smulkių segmentų, ji veiktų sensoriniu būdu ir būtų skirta ne tik gaminti, bet ir pjaustyti. Mūsų močiutės mėgdavo puodus vynioti į antklodes, kol laukdavo vaikų sugrįžtant, šią staltiesę irgi būtų galima naudoti panašiu principu. Būtų galima pasirinkti norimą staltiesės raštą, pavyzdžiui, ruošiant vengrišką guliašą, galima pasirinkti vengriškus raštus. Staltiesę būtų galima naudoti tiek lauke, tiek viduje. Lamų slėnis

167

168

Lamų slėnis

Austėja: Mano pasirinkta tema – švarus oras. Sukūriau prietaisą / aksesuarą „Airpin“. Tai nedidelis ženkliukas, kurį galima prisisegti prie drabužio, ir jis valo orą. Technologija paremta tuo, kad ženkliuko viduje yra titano dioksido kapsulė, ji veikiama ultravioletinių spindulių išskiria stiprų oksidatorių, naikinantį visus kvapus ir oro nešvarumus. Svarbu tai, kad prietaiso dizainą, spalvą, piešinį žmogus gali susikurti pats. Elena: Mano sukurtas prietaisas taip pat galėtų būti priskiriamas švaraus oro temai – tai „Leak“. Pradėkime nuo problemos: žmonės vaikšto lauke, o jų drabužiai sugeria įvairius kvapus. Grįžę namo retai randame laiko išvalyti ar išvėdinti paltus. Tad reikia prietaiso, kuris ne tik valytų namų orą, bet ir vėdintų, valytų lauko drabužius. Mano sukurtas prietaisas sugertų blogus kvapus, vėdintų ir džiovintų drabužius, taip pat valytų orą. Visos funkcijos būtų atliekamos vieno prietaiso. – Kokia buvo šių metų konkurso tema? Austėja: Įkvepiantis miesto gyvenimas. Elena: Būtent prietaisai, skirti miestui ir mieste gyvenantiems žmonėms. – O jus pačias įkvepia miestas? Evelina: Įkvepia. Austėja: Šiek tiek. Mūsų miestas nėra toks didelis, kad jame tvyrotų baisus smogas ar būtų labai smarkiai užterštas oras. Esu keliavusi ir žinau, kad didesniuose miestuose ir oras kitoks. Elena: Bet viskas turi būti su perspektyva į ateitį – miestas augs, daugės žmonių, didės ir oro tarša. Evelina: Ir dėstytojai pabrėžia, kad mes gyvename Vilniuje, čia kol kas gražu, nieko nėra per daug, bet mums, jauniesiems dizaineriams, reikia žiūrėti plačiau ir turėti galvoje megapolius, pavyzdžiui, Šanchajų. Ten problemos, kurias sprendžia mūsų darbai, yra labai aktualios. – Vadinasi, savo darbais sprendžiate miesto problemas. Evelina, o kokią problemą sprendžia tavo staltiesė?

Evelina: Žmonėms didesniuose miestuose lieka vis mažiau laiko praleisti su šeimos nariais, giminaičiais. Tam reikia eiti į restoraną… Visi skuba, o staltiesė patogi improvizuotiems susibūrimams. Austėja: Konkurso organizatoriams aktuali socializacijos tema, kad žmonės ką nors veiktų kartu, kad mažėtų atskirtis. Nes tobulėjant technologijoms, žmonės praleidžia vis daugiau laiko prie kompiuterio. Arba šiaip daug dirba… O mes ieškome priežasties bendrauti. – Tai labai daug kartų girdėtos problemos. Bet ar pačios tai jaučiate? Kad žmonės susvetimėjo, kad oras nėra grynas… Evelina: Man kol kas neatrodo, kad mes labai svetimėjame. Juk gyvename Vilniuje – čia nori ar ne dažnai susitinki. Tai ne Kinija, kur gali kartą gyvenime pamatyti žmogų ir daugiau jo niekada nesutikti. Tad didelių problemų čia kol kas nematau, bet reikia galvoti apie ateitį. Austėja: Vis dėlto nueini į kavinę ir matai, kaip sėdi du žmonės ir maigo telefono mygtukus… Evelina: Na, taip arba žmonės, su kuriais mokeisi vienoje mokykloje, kartais eina ir praeina nepasisveikinę. Gal tai ir yra susvetimėjimas, nutolimas. Elena: Prietaisai turėtų kuo labiau sutrumpinti laiką, skiriamą buičiai, kad žmonės turėtų daugiau laisvo laiko šeimai ir draugams. – Kur jūs norėtumėte gyventi? Bėgtumėte į didesnį miestą ar mažesnį kaimą? Evelina: Rimtai svarstau baigusi mokslus kur nors trumpam pabėgti. Kol esu jauna, noriu daug pamatyti, tad bėgčiau į didelį miestą. Bet žinau, kad vėliau norėčiau gyventi kur nors ramiai, toliau nuo miesto. Kol kas man norisi šurmulio ir inspiracijų. Austėja: Panašiai ir aš. Dabar norisi kuo daugiau pamatyti, pažiūrėti, kaip atrodo kiti miestai. Bet ilgiau pabuvus mieste, norisi gamtos. Elena: Mums, jaunoms dizainerėms, svarbu pamatyti pasaulį, kitas kultūras, neužsisėdėti vietoje. Bet aš asmeniškai rinkčiausi ką nors tarp miesto ir kaimo, pavyzdžiui, darbas mieste, o gyvenimas kur nors kitur. Lamų slėnis

169

170

Lamų slėnis

– Papasakokit, kas yra teisingas gyvenimas? Pažvelkime per dizaino prizmę… Evelina: Teisingas gyvenimo būdas yra nekaupti daiktų ir netempti jų namo. O šiaip tai – suktas klausimas. Elena: Pati mūsų specialybė rodo, kad daiktai turi būti svarbūs, nereikia vadovautis principu: „Visi turi, ir man to reikia“. Reikėtų ieškoti funkcionaliai reikalingų daiktų, kad šie užimtų kuo mažiau vietos, būtų ekologiški. Austėja: Taip, daiktas turi būti ne tik gražus, bet ir funkcionalus. Tai ir yra dizaino esmė. Evelina: Daiktai turi būti teisingi! Dėl to toks aktualus perdirbimas. Viskas tampa vienadieniška, o taip būti neturėtų. – O pačios esate linkusios į ilgalaikį ar trumpalaikį vartojimą? Evelina: Žiūrint apie kokius daiktus kalbame. Jei apie drabužius, tai... Elena: Daug priklauso nuo aplinkybių, nuo žmogaus, jo auklėjimo. Reikėtų viską labiau saugoti ir puoselėti. – Ekologijos tema jums turbūt taip pat aktuali? Evelina: Na, turėtų būti... Bet ekologija šiuo metu turbūt yra „perspausta“, viskas turėtų eitis natūraliai. Austėja: Pristato konteinerių ir, atrodo, turėtų būti aišku, kur ir ką reikia mesti. Bet reikėtų kitais būdais skatinti ir ugdyti sąmoningumą. Lamų slėnis

171

Ieškok "Lamų slėnio"

Instagram @llamasvalley

Tapk ypatingu

Lamu slenio

draugu Lamų slėnis

173

Padek lamoms pasistatyti naujus namus! Dvejus metus kuriame jums nemokamą žurnalą, kas mėnesį siunčiame tiek įkvėpimo ir

teigiamų emocijų, kiek sugebame atrasti. Bet

vaikystės marškinėlius išaugome, atėjo metas

mk Pare

kraustytis į naujus namus. Norime sukurti naują žurnalo “Lamų slėnis” tinklalapį, kuriame

kasdien atrastumėte tai, dėl ko būtų verta stabtelėti ir trumpam pabėgti nuo kasdienybės. O kas mėnesį – ir naują žurnalo numerį.

Tad prašome jūsų prisidėti ir padėti lamoms įsikurti naujuose jaukiuose namuose. Atsidėkodami kiekvieno jūsų vardą įrašysime į

“Lamų slėnio” draugų skiltį naujajame portale.

Ačiū