Lamų slėnis / balandis by Lamų slėnis

Balandis 2013 (16)

Viršelio fotografas: Sergej Pužanskij

Kaip keista – tai jau antrasis pavasarinis „Lamų slėnio“ numeris, o tikras pavasaris dar vis neatėjo... Keista ir tai, kad leisti žurnalą pradėjome prieš dvejus metus, bet atrodo, kad viskas tik prasideda. Kaskart – lyg pirmą kartą. Keistas jausmas apima žvelgiant į šį, 16-ą „Lamų slėnio“ viršelį. Tai – naujos pradžios jausmas, kai norisi žvelgti ne į 15 senų viršelių, bet pradėti galvoti apie 17-ąjį. Tas naujos pradžios jausmas

trunka gal tik vieną dieną, o gal išvis – akimirką. Paskui vėl prasideda miela rutina. Kaip sporte, kaip šeimoje, kaip per egzaminą, kaip naujame darbe, kaip laimėjus loteriją. Bet yra dalykų, kurie tą jausmą sugrąžina. Trumpam, dar vienai dviem akimirkoms. Leidžia išgyventi emociją, prisiminimą, jaudulį, saldumą. Ir tų dalykų dažniausiai nereikia toli ieškoti. Tereikia įsiklausyti į istorijas, kurias jie pasakoja.

Smagaus skaitymo! „Lamų slėnis“ La Famiglia

Algė RAMANAUSKIENĖ

Redaktorė

Unė DABUŽINSKAITĖ

Žurnalistė

Tinklaraštis

Dovilė Dagienė

Fotografė

Tinklalapis

Facebook

Elas RAMANAUSKAS

Dizaineris

Tinklalapis

Sergej PuZanskij

Augis Narmontas

Robertas Riabovas

Tinklalapis

Fotografas

BARBORA ADAMONYTĖ

Rūta ŽELVYTĖ

Tinklaraštis

ruta@lamuslenis.lt

Stilistė, dizainerė

Fotografas

Reklamos projektų vadovė

Bendraukime: info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

Lamų slėnis

Susitikime

kasdien

28 Butas be jukos

Gyventi iš esmės

Transliacija iš kelno

VIena diena su Mimi Thorisson

Ryto ritualai

162

Skaityk Lamu sleni plansetese iPad

Nemokamai

Zurnalo ieskok Apple Newsstand Dalinkis su draugais

Tikrai nemokamas )

Pradėk

verslą su BZN START Laimėkite net tris Levo Tolstojaus knygas „Ana Karenina“!

knygas o Chudinskio ineriui“! tris Aleksandr am diza Laimėkite netvui. Spąstai auksini „Meilė užsako

2013 vasaris Nr. 19

s Nr. 20 2013 kova

rija Verslo isto

bzn start 2012 m. laimėtojas

cho kis („Friedri as): Aidas Kavec s“ įkūrėj ną „Grūdoteko pasažo“ ir uždirbus pirmą milijo stoti su nereikia

– „bzn start“ ėtojas 2012 m. laim s geriausia os laid ask žini internete projektas

geriausias žiniasklaidos projektas intern ete

usimai Karšti kla

Su Martynu

NĖS NAUJOS ĮMO dinių Juri (įregistruotos stre asmenų regi 25) 02 01 iki 02 – 59,4 %) nuo 2013 e. būdu 317 jų %) 531 UAB (iš būdu 7 – 14,3 e. %)% 49 IĮ (iš jų u 130 – 64,7 būd e. jų 201 MB (iš

oms Neleiskite idėj galvoje!

Verslo istorija

Lietuviška kosmet ika su ženklu BIOK Karšti klausimai

eliavusiu Starkumi, apk pasaulio kone pusę

Jogaila Morkūnas: be žmonių daugybė dalykų taptų beverčiai

limybės Verslo ga Rusijoje? verslą

Kaip pradėti

Verslo galimybės

NAUJOS ĮMONĖS (įregistruotos juridin ių asmenų registre nuo 2013 01 01 iki 01 28 ) 586 UAB (iš jų e. būdu 371) 41 IĮ (iš jų e. būdu 3) 193 MB (iš jų e. būdu 131)

dulkėti

Kaip pradėti verslą

Estijoje?

Verslo gidas

20 auksinių

verslininko taisyk

lių

Jei viską darysi kaip visi, būsi tik dar vienas rinkos dalyvis

u– ienė, „De’Žav Gintarė Kutk ėja tique“ įkūr Vintage Bou

M. Vidžiūnas

ja, Verslorpidė

Amerikoje įgyta patirtis–

gimusi ta emės ž dangaus ir

raktas į sėkmingą

ISSN 2029-8056

verslą Lietuvoje

-8056

ISSN 2029

Šio žurnalo akcentas – ne žmonės, o IDĖJA, kelias nuo jos gimimo iki įgyvendinimo. Pradedantys verslininkai susiduria su iššūkiais ne tik prisiimdami riziką, atsakomybę, bet ir paleisdami į gyvenimą savo verslą. Paprastai jų niekas nepalaiko, jie lieka vieni su savo tikėjimu, drąsa, o derėtis ar parduoti prekes, teikti paslaugas sunku. Ilja Laursas „GetJar“ įkūrėjas ir vadovas

Mėgstu skaityti apie meniškos sielos žmones. Čia gausu gyvenimiškų pavyzdžių. Vertinu ir skatinu dalytis informacija, nes tikiu, kad galima rasti savo pašaukimą. Nuosavas verslas leidžia ieškoti sprendimų. Tai asmeniška ir tikra. Kai kuri savo, randi tendencijų. Kitų pavyzdžiai padeda tobulėti, stengtis padaryti geriau. Daiva Urbonavičiūtė prekių ženklo „Zoraza“ įkūrėja ir dizainerė

www.bznstart.lt

Lamų slėnis

migdolų žydėjimas Sofa „Mayor“ „&Tradition“, diz. Arne Jacobsen, Flemming Lassen

Lamų slėnis

Sofa „Chandigarh“ „Moroso“, diz. Nipa Doshi, Jonathan Levien

Kėdė „Impossible Wood“ „Moroso“, diz. Nipa Doshi, Johathan Levien

Lamų slėnis

Rožinė lemputė „Scholten & Baijings“

Šviestuvas „Hood“ „Form Us With Love“ Lamų slėnis

Hiro - "Dosnumas"

Kyoka - "Laimė"

Satoko - "Nuoširdumas"

Yoshika - "Sėkmė"

Kolekcija stilingiems namams Kolekcinės lėlės-talsimanai „Kimmidoll“, gimę Japonijoje, nenustoja stebinti savo rytietiško grožio dizainu ir idėja. Kiekviena lėlė, su meile sukurta talentingų menininkų, neša tam tikrą palinkėjimą. Pavasario / vasaros kolekcijoje apsigyveno: Laimė, Sėkmė, Dosnumas, Nuoširdumas, Meilė, Išmintis, Švelnumas ir Draugystė. Kolekciją sudaro lėlės bei visa eilė aksesuarų.

Daugiau informacijos apie „Kimmidoll®“ lėles

www.kimmi.lt

Facebook

Šviestuvai IN-EI: šviesos ir šešėlių skulptūros Naująją šviestuvų kolekciją IN-EI ISSEY MIYAKE sudaro pastatomieji, staliniai ir pakabinamieji modeliai. Kiekvieno šviestuvo gaubtas sukurtas naudojant 2D ir 3D matematinius principus, kai šviesa ir šešėlis subtiliai ir harmoningai pakeičia vienas kitą. Unikali dizainerio I. Miyake lankstymo technologija leidžia išgauti didingas formas, o dėl perdirbtos medžiagos struktūros ir papildomo paviršiaus apdorojimo gaubtai yra gana tvirti bei išlaiko savo formą be vidinio rėmo. Be to, panorėjus gaubto formą galima pakeisti, o nenaudojant šviestuvų – juos paprasčiausiai sulankstyti, kad neužimtų daug vietos. Dizainerio I. Miyake meninė vizija susiejo japonišką šviesos tradiciją su unikaliu gebėjimu perkelti tradiciją į modernią aplinką, o „Artemide?“

„Grožis slypi ne objektuose, o jų sukurto šešėlio ir šviesos sąlytyje“ Junichiro Tanizaki

Lamų slėnis

www.delight.lt

Naujienos Dalelė gamtos „Normann Copenhagen“ įkvepiančio dizaino vaza „Grass“ atneša gamtos dalelę į kiekvienus namus. Rankų darbo vazos „Grass“ unikalios tuo, kad kiekviena jų – individuali ir išskirtinė – dviejų vienodų tikrai nerasite. Dizainerių duetą „Claydies“ sukurti šią vazą įkvėpė paprastos lauko gėlės. Molinė vaza primena pakelės žolės kuokštą, taip suteikdama naują gyvenimą nuskintoms gėlėms. Dizaineriai Karen Kjældgård-Larsen ir Tine Broksø paėmė į rankas vieną seniausių pasaulyje medžiagų – molį – ir transformavo jį į naują, šiuolaikišką ir netikėtą produktų seriją. Vaza „Grass“ žaisminga ir įdomi. Įmerkus į ją lauko gėlių, ji atrodo įspūdingai. Šios vazos nepastebėti tiesiog neįmanoma!

Vazą „Grass“ galite įsigyti internetinėje parduotuvėje

www.skandiamo.lt

Supamas krėslas “Dim Sum” Dizaineris: Simon Pengelly Gamintojas: „Montis“ Atstovas: UAB „Būsto harmonija“ Daugybė tyrimų parodė, kad supimasis organizme išskiria endorfinų, kurie ramina ir atpalaiduoja. Relaksacija, atsirandanti dėl supimosi ritmo, taip pat gerina gebėjimą sutelkti dėmesį bei mažina nerimą ir padeda greičiau sveikti po ligos. Be šių naudingų bruožų, yra keletas kitų faktorių, kurie leidžia pasijusti jaukiai. Medienos panaudojimas krėslo dizaine primena tradicinį supamąjį krėslą. Neįprasta forma patraukia dėmesį iškart jį pamačius. Tradicinė supamojo krėslo su mediniu rėmu koncepcija pakeista iš esmės. Dizaineris orientuojasi į įvairaus amžiaus vartotoją, kurį vilioja pažįstamos didelio patogaus krėslo formos ir supimosi funkcijos kombinacija. Šis nedažnas dviejų funkcijų derinys tampa labai logišku ir intuityviu deriniu krėslo, skirto poilsiui, dizaine.

www.bustoharmonija.lt Facebook Video

Lamų slėnis

Nauja pradžia Nuotraukos: Barbora Adamonytė

Lamų slėnis

Gyventi iš esmės Dalia Ibelhauptaitė Teatro režisierė

www.bohemieciai.lt

Lamų slėnis

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Robertas Riabovas

Pastarieji metai režisierei Daliai Ibelhauptaitei ir jos vyrui aktoriui Dexteriui Fletcheriui buvo pokyčių, netekčių ir atradimų metai. Dalios pastangų dėka Lietuvoje gimė naujas teatras – „Vilniaus miesto opera“. Dexteris debiutavo kaip kino režisierius ir už debiutą buvo nominuotas britų „Oskarui“ – BAFTA apdovanojimui. Abu neteko brangių žmonių ir turėjo labai nedaug laiko pabūti drauge. Tačiau viena liko pastovu kaip inkaras jūroje – jų namai, erdvus Londono loftas, kur ne taip svarbu nubyrėjusios vonios plytelės, bet labai svarbu – buvimas kartu. Iš esmės. – Dalia, kokiais projektais šiuo metu gyvenate? – Šis sezonas mums yra naujos eros pradžia. Po penkerių su puse gyvavimo metų „bohemiečiai“ suaugo ir virto teatru „Vilniaus miesto opera“. Šis sezonas – pereinamasis, kai norisi uždaryti vienas duris ir atidaryti kitas, atsinaujinti, pažvelgti į save kaip į baltą lapą ir pradėti piešti naują istoriją.

Lamų slėnis

– Vadinasi, bus kažkas visai nauja? – Na, visiškai pasikeisti neįmanoma, nuo savęs nepabėgsi. Bet norisi išbandyti naujus dalykus. Pirmoji mūsų premjera jau gegužės 8 d. – W. A. Mozarto opera „Visos jos tokios“. Šis Lietuvoje labai retai statomas kūrinys pasakoja apie meilę ir aistrą. Nors manome, kad esame dori, teisingi, sąžiningi, aukštos moralės, susidarius tam tikroms aplinkybėms mus visus galima suvilioti, sužadinti mūsų beprotišką aistrą, jausmą, kurį galbūt norėtume nuslėpti. Šis spektaklis apie tai, kaip tie jausmai išsprogsta, ir kas tuomet nutinka. Apie tai, kaip doros, mylinčios moterys apgaunamos ir susivilioja viena kitos vyru... – Opera pilna intrigų? – Visiškai taip. Norėjosi rasti naują šios istorijos interpretaciją. Vis dėlto niekada iki šiol nestatėme šiuolaikiškos operos. Taip, mūsų spektakliai savo energetika yra šiuolaikiški, bet kalbant apie vaizduojamą epochą, šiuolaikiškiausias mūsų pastatymas buvo „Oneginas“ ir tai buvo 1970-ieji. Operos „Visos jos tokios“ veiksmas vyks šiandieninėje Italijoje, Kaprio saloje, Amalfyje. Tai modernus dizainas, šiuolaikinės mados, pasaulis, kuris žiba ir blizga iš žurnalų viršelių. Tame pasaulyje verda didelės aistros. Kaprio sala, Amalfis nuo seno garsėja kaip aukštuomenės traukos centrai. Juk šalia yra Neapolis su savo nepaprastai gražia architektūra, bažnyčiomis, Caravaggio paveikslais. Greta – palaidoti miestai Pompėja ir Herkulanumas. Šie miestai prisisiurbę energetinės aistros. Teko vaikščioti po Herkulanumą ir matyti išlikusias mozaikines grindis, iš miniatiūrinių akmenukų sukurtus tikrus paveikslus. Čia iki šiol justi aristokratiška dvasia. Tik XX a. daugelį dalykų suniveliavo. Dabar Kapryje ir Amalfyje verda holivudinis turizmas, čia mėgsta ilsėtis žvaigždės.

Lamų slėnis

– Gal ir savo trupei surengsite pažintinę kelionę po tas vietas?.. – Matyt, apsiribosime internetine kelione (juokiasi). Aišku, būtų labai šaunu, gal net negrįžtume, tada reikėtų žiūrovus vežti pas mus... Ši opera mane labai uždegė. Pastatymui ruošiamės itin ilgai. Susirinko fantastiška solistų puokštė. Pagrindinius moterų vaidmenis atliks Jurgita Adamonytė, kurią atradome prieš dvejus metus. Ji jau daug metų gyvena Italijoje, yra du kartus atlikusi Dorabelos vaidmenį Karališkajame Kovent Gardeno operos teatre. Kitas mūsų atradimas – Viktorija Kaminskaitė. Jos Lietuvoje beveik niekas nežino. O ji jau penkerius metus atlieka pagrindinius vaidmenis Leipcigo operoje. Dirba su žymiais avangardiniais režisieriais. Fiordiligi vaidmuo, kurį ji atliks Lietuvoje, Viktorijai pirmą kartą teko „operos radikalo“ Piterio Konwitschny pastatyme Leipcige.

Lamų slėnis

– Kaip atradote Viktoriją? – Visi mano solistai žino, kad jų misija – laikyti ausis ištempus. Prieš porą metų Edgaras Montvydas dainavo Leipcige, ten jis ir išgirdo apie Viktoriją. Ironiška, kad lietuvės dainuoja garsiausiuose teatruose, tik mes apie jas nežinome. Pagrindinius vyrų vaidmenis operoje „Visos jos tokios“ atliks Kostas Smoriginas, debiutuosiantis Guglielmo vaidmenyje. Kostas yra iš tų, kurių karjera kilo meteoriškai. Per kelerius metus jis sugebėjo padainuoti Kovent Gardene, „La Scala“ teatre, Vašingtone, San Fransiske. Rudenį prie mūsų prisijungs Edgaras Montvydas, taip pat spektaklyje dainuos mūsų užaugintas Tadas Girininkas, dabar jau galintis atlikti pagrindines partijas.

Kai kūrėme „Vilniaus miesto operą“, labai norėjau, kad šio teatro struktūra būtų vakarietiška – kad jame sprendžiamąjį balsą turėtų valdyba. O valdyboje – devyni didžiausi šalies verslininkai ir keturi mūsų solistai. Solistus pakvietėme, kad jie jaustųsi reikalingi, svarbūs ir kad prisidėtų prie kolektyvo augimo ne tik dainuodami. Noriu, kad jie po truputį įgyvendintų didesnes savo svajones. Galbūt po penkerių metų Edgaras ar Asmik Grigorian patys režisuos spektaklius. Menininkai turi augti ir tobulėti. – O gal tai reiškia, kad ateityje norėsite turėti daugiau laisvo laiko ir užsiimti kita veikla, kad ir savo vyro aktoriaus Dexterio Fletcherio filmų prodiusavimu? – Galbūt po kokių ketverių metų, kai „bohemiečiams“ būsiu atidavusi dešimtmetį... Nors visi sako, kad esu gigantomanė, teroristė, darboholikė, iš tikrųjų mano tikslas yra auginti talentą. Kol kas man sekasi su solistais. Tačiau teatre užauginti talentą

užima daug laiko, juk aš pradedu dirbti su labai jaunais žmonėmis. Bet jeigu mano „chebra“ po dar penkerių metų nesugebės dirbti savarankiškai, vadinasi, blogai juos mokiau. Jie turi užaugti. Man patinka, kai mane supa stipresni žmonės, man tai – garbė. Kalbant apie tolimą ateitį, manau, kad žmogui tam tikrais gyvenimo etapais svarbu daryti skirtingus dalykus. Juk aš pradėjau nuo teatro, paskui buvo operos periodas, tada – Lietuvos periodas. Visą laiką turėjau ambicijų išbandyti save pačiu aukščiausiu lygiu. Man patinka pieštuku piešti miniatiūras, bet mano širdis linksta prie didelių erdvių. Aš niekada nepaliksiu „Vilniaus miesto operos“, bet čia turi dirbti patys didžiausi talentai. Aš šį teatrą matau kaip tarptautinę organizaciją. Ne paslaptis, kad iš tiesų norėčiau prodiusuoti Dexterio filmus. Filmų režisūra – ne mano sritis. Esu sukūrusi du trumpametražius filmus, bet man patinka „gyva“ režisūra. Aš esu „gyvo“ teatro žmogus, nes nuo vaikystės jį tokį ir mačiau. Lamų slėnis

Lamų slėnis

O prodiusuoti filmus man būtų įdomu. Nežinau, iš kur toks mano polinkis. Bet gebu itin logiškai mąstyti. Vakaruose visi sako, kad tai labai reta, kai žmogaus meniniai gebėjimai tokie pat stiprūs kaip ir loginiai. Tai – iš mano mamos. Ji buvo fizikė ir matematikė. Lietuvoje man taip pat nuolat tenka vadovautis logika, esu savo spektaklių prodiuserė. – Gal jums tai patinka? Ar vis dėlto norėtumėte atsidėti tik kūrybiniam darbui? – Tai būtų svajonė... Dabar jau žinau, kad mano gyvenime ji niekada neišsipildys. Prodiusavimas yra labai sunkus ir alinantis darbas. Tenka užmiršti save, savo emocijas, turi eiti su šviesa ir tikėjimu, kad durys atsidarys. Bet svarbiausia, kad turiu didelę tarptautinę režisūros patirtį, esu dirbusi su daugybe prodiuserių. Todėl gerai įsivaizduoju, koks turėtų būti geras prodiuseris. Jų bėda – kad jie nėra sąžiningi. Visą laiką manipuliuoja pinigais. O aš esu sąžiningas prodiuseris. Juk ir prabanga ne visada turi būti prabangi. Lamų slėnis

– Praėję metai jums abiem su Dexteriu buvo ypatingi: jo režisūrinis debiutas kine, jūsų įkurtas teatras „Vilniaus miesto opera“. Ar daug laiko lieka pabūti kartu? – Matyt, mūsų profesijos žmonių santykiai išgyvena tik tada, kai jie jaučiasi saugūs ir stiprūs viduje. Mes niekada nebūsime tie, kurie turės laiko sėdėti ant sofos ir žiūrėti televizorių. Dexteris sukūrė pirmąjį savo filmą „Laukinis Bilas“, daug važinėjo po pasaulį. Filmas buvo nominuotas BAFTA apdovanojimui. Tai buvo didelis ir gražus siurprizas. Tačiau Dexteris nieko nelaukė ir iš karto ėmėsi kurti antrą filmą „Sunshine on Leith“. Šis – gerokai sudėtingesnis, Dexteris dirba su labai rimta prodiuserių kompanija. Būtent jie ir pasiūlė man imtis prodiuserės darbo. Buvo juokinga, juk tai – tikri šio verslo rykliai, rimti vyrai. Gal jiems patinka mano humoro jausmas? Juodas... Aš niekada negaliu be humoro.

Lamų slėnis

Dexteris labai daug laiko praleido Škotijoje. Aš – čia, Lietuvoje. Bet mūsų laukė dar vienas išbandymas. Prieš metus mirė Dexterio tėtis. Prieš šešis mėnesius – mano mama. „Vilniaus miesto opera“ atsirado sudėtingu metu, nors į tai ėjome pastaruosius dvejus metus. Mano namai yra Londone. O čia, Lietuvoje, buvo mano tėvai, mano darbas, žmonės, kuriuos aš myliu. Jaučiau, kad čia galiu kažką pakeisti, kad galiu suteikti vilties jauniems žmonėms. Čia buvo mano tėvai, pas kuriuos visada būdavo galima užsukti. Birželio pradžioje turėjome pasirašyti teatro įsteigimo dokumentus. Ir mirė mano mama. Prieš porą metų – tėtis. Neturiu nei brolių, nei seserų. Kai tai įvyko, atskridau iš Berlyno, įėjau į butą, kur gimiau ir užaugau. Ir tada aš pirmą kartą gyvenime supratau, kad nieko neturiu. Visiškai. Manęs daugiau niekas nesieja su Lietuva. Viduje tuščia. Neturiu kur nueiti. Yra darbas, draugai, bet aš kalbu apie esmę. Kai tavo namai Londone, tavo vyras dirba Škotijoje, o tu esi čia, sėdi ir jauti tuštumą. Pasirašyti tuos dokumentus buvo labai svarbus sprendimas. Taip aš likau čia dar bent keleriems metams.

Lamų slėnis

– Nes kitu atveju jūsų čia jau nebebūtų? – Taip. Tai savotiškas inkaras, tik man jau nebeįdomu juokauti. Jei jau esu čia, kiekvieną minutę gyvenu iš esmės. Kitaip nematau prasmės. Gal tai keistas atsakymas į jūsų klausimą, bet mes su Dexteriu kartu praleidžiame nelabai daug laiko, maždaug pusę jo. Bet turime išradę savotišką sistemą. Mes visada susitinkame kas tris savaites ir savaitę praleidžiame kartu. Važiuojame į tolimas keliones. Tai būtina, nes tada esi tik su tuo žmogumi, tau neskambina visi tie žmonės. Tai svarbu, kad tvirtai stovėtum ant žemės ir nepasiklystum. O šiaip abu esame darboholikai. Ir taip gyvename, bet mus džiugina ta prasmė. Aš negalėjau nepasirašyti teatro steigimo dokumentų. Juk į mamos laidotuves atėjo visi solistai ir pasakė: tu negali išvažiuoti, nes čia turi labai daug vaikų. Bet tai nėra liūdna istorija, tai linksma istorija. Daug žmonių nugyvena gyvenimą ir nepatiria, ką reiškia kiekvieną dieną gyventi iš esmės. Ne taip seniai su Dexteriu praleidome fantastišką laiką Vietname. O Londone iš lėto kuriame savo namus. Jie – tokie, kokių visada norėjome. Gyventi lofte užsinorėjome dar tada, kai aš dirbau Niujorke. Mums patiko tas atviras gyvenimas vienoje didelėje erdvėje. Tai ypač svarbu, kai daug laiko praleidi atskirai. Daugeliui imponuoja dailūs angliški sodeliai, o mums patinka urbanistinis peizažas. Man patinka miesto šurmulys, nes tai garantuoja anonimiškumą. Mums tai svarbu. Gyvename normalų gyvenimą dideliame mieste.

Įsigijome loftą, kuris nebuvo idealus, remonto iki šiol reikia. Aišku, jei vonioje plytelės iškritusios, į tai gali žiūrėti kaip į meninę instaliaciją... Kaskart, kai jau atrodo, kad pribrendome remontui, atsisėdame ir pagalvojame: daryti remontą ar važiuoti į Braziliją ir plaukti Amazonės upe? Žinoma, išplauki, o grįžęs ir vėl žiūri į tas iškritusias plyteles, bet už tai grįžai iš Amazonės! Mūsų namai nėra išblizginti, nors užsukę garsūs dizaineriai visada sako, kad čia – „cool“. – Tai kokie tie jūsų namai? – Spalvų čia gana mažai, nes mūsų gyvenimas gana spalvotas. Širdyje esu visiška minimalistė, tik kažkodėl mano vyras yra absoliutus maksimalistas. Nusiperkame dailų lentynų komplektą ir nesuprantu, kodėl po trijų mėnesių lentynos lūžta nuo knygų, DVD diskų, žurnalų… Tada vėl perkame naujas lentynas. Gerai, kad butas didelis, gali vis palei sieną statyti ir statyti… Matyt, minimalizmas yra puikus dizainas, kuris visa tai paslepia. Mums abiem su Dexteriu labai patinka italų dizainas. Gal todėl, kad tai modernu, elegantiška ir paprasta, bet ne prasta. Jokių priraitymų, užsukimų, paauksavimų. Tuos kelis baldelius, kuriuos turime, įsigijome italų dizaino namuose. Neturime nenaudojamų daiktų. Tiesa, turime maniją, apie kurią dar niekam nesu pasakojusi. Kad ir kur važiuotume, mėgstame įsigyti daiktų namams: indų, vazų, biuro reikmenų, staltiesėlių. Vyno dekanteris – iš Vienos, stiklinės – iš Milano, lėkštės – iš Paryžiaus. Mes visada ieškome kitokių daiktų. Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Ir atrandate juos ekspromtu ar prieš kelionę domitės, daug skaitote? – Aš esu tikra maniakė – jeigu nesusiplanuoju, man mirtis… Privalau turėti planą kiekvienai dienai. Galiu jo nesilaikyti, svarbu, kad jis būtų. Visada prieš kelionę perskaitau daug knygų, žurnalų. Ekspromtas yra šaunu, bet grįžęs gali sužinoti, kad štai praleidai tris fantastiškus muziejus. Tad visada pasidomime, kokios tame mieste interjero dizaino parduotuvės, kokie dizaineriai verti dėmesio. Daug išmokau iš savo draugės, amžinatilsį Marios Bjornson. Italijoje su ja stačiau savo pirmąją operą „Don Žuanas“. Maria buvo klasikinės operos scenografė. Jos namuose visada būdavo daug šiuolaikinių interjero žurnalų. Ji užsisakinėjo ir komplektavo juos visus, žinojo absoliučiai viską. Iš jos supratau, kad net jei visą gyvenimą statysi istorinius spektaklius, vis tiek privalai žinoti, kas vyksta šiandien, kas vyko Antikos laikais, kur juda pasaulis. Režisierius turi išmanyti madą, kostiumo dizainą, interjero dizainą, architektūrą. Turi turėti vidinę erudiciją, suprasti aplinkinį pasaulį. Viena didžiausių prabangų, kurią sau leidžiu, – užsisakau man įdomių interjero dizaino ir kelionių žurnalų. Tikriausiai kitame gyvenime galėčiau būti kelionių rašytoja arba interjero dizainerė.

Lamų slėnis

– Kas namuose jums svarbiausia? – Šį butą įsigijome dėl beprotiškai didelių industrinių langų, kurie atsidaro sukant rankeną – kaip senoviniuose laivuose ir gamyklose. Namuose labai daug šviesos. Praktiškai nėra sienų be langų. Pro langus matyti industrinis vaizdas, vienoje pusėje – daugiaaukštis, kitoje – uždaras vidinis kiemas. Dar lofte yra didžiulės autentiškos priešgaisrinės durys. – Kuo įdomus Klerkenvelo rajonas, kuriame gyvenate? – Klerkenvele kasmet gegužę vyksta dizaino savaitė, čia – tikras smegenų centras. Čia įsikūrę garsiausių architektų, interjero dizainerių, žiniasklaidos biurai. Penkios minutės nuo mūsų namų – architektės Zahos Hadid studija. Nesame su ja pažįstami, bet žavimės jos darbais. Kaskart, kai einame į drabužių valyklą, pro studijos langus matome apšviestus maketus. Kitoje pusėje, gal už trijų minučių kelio – Alexanderio McQueeno mados namai. Čia nemažai japonų dizaino parduotuvių. Nors Klerkenvelo aplinka – labai urbanistinė, paėjus vos pusvalandį, pasieksi upę, „Tate Modern“ muziejų. Šalia – maisto turgus „Borough Market“, kur jau eilę metų šeštadieniais su Dexteriu einame pirkti maisto. Ir yra sekmadienio atrakcija – garsusis gėlių turgus „Columbia Road Market“. Namie net turime nedidelį sodelį – balkoną su augalais.

Lamų slėnis

– Mėgstate auginti gėles? – Žinote, man patinka. Neturiu tokios sodininko gyslelės, kokią turėjo mano tėtis, bet moku tai daryti. Tik man labiau patinka pats vaizdas, negu auginimo procesas. Kadangi daug keliaujame, labai dažnai tas mūsų balkonėlis „užlūžta“... Kartą ištyriau, kad kai Dexteris būdamas vienas namuose pamiršta palaistyti gėles ir koks nors augalas nudžiūsta, jis nusiskina to augalo lapą ir eina į turgų. Nusiperka tokį patį, o seną išmeta. Grįžtu ir matau – šakos kažkokios kitokios... Taip pat auginame daug prieskoninių žolelių. Ne tiek iš entuziazmo, kiek todėl, kad mūsų draugas, virtuvės šefas Jamie Oliveris, yra visiškas prieskoninių žolelių maniakas. Tai ir mes negalime atsilikti, nes paskui atėjęs bamba, kodėl pas mus tas ar anas neauga. Aišku, paskui būna labai skanu nusiskinti ir suvalgyti.

– Ar dažnai pasikviečiate svečių į namus? – Visada jų būna. Mūsų namai atviri. Ir mano tėvų tokie buvo. Tik mes su Dexteriu nesame tokie superkulinarai, bet juk svarbiausia – buvimas kartu. O dėl tų iškritusių vonios plytelių... Mūsų draugas Jamie Oliveris kartą per metus rengia labdaros vakarienes – aukcionus. Prieš porą metų sėdžiu aš tame aukcione ir girdžiu, kaip Dexteris su Jamie ant scenos pardavinėja vakarienę aštuoniems žmonėms mūsų bute su Jamie gamintu maistu ir pokerio žaidimu. Vos infarkto negavau! Juk mūsų namams remonto reikia. Draugai gali ateiti, bet žmonės, sumokėję tūkstančius... Betgi nerėksi. Visiškam mano siaubui ta vakarienė buvo parduota už 22 000 svarų sterlingų. Iš karto pradėjau galvoti, kad reikėtų skubiai plyteles suklijuoti, paremontuoti. Bet galiausiai nusprendėme, kad nereikia jaudintis – bus autentiška egzotika. Šiaip ar taip nesame auksinių kranų ir aksominių užuolaidų šalininkai. Ne materialūs dalykai svarbiausi, o atmosfera ir žmonės. Lamų slėnis

Barbora Adamonytė

Vilniaus dailės akademijos dizaino studentė

Lamų Lamųslėnis slėnis

Idėja

Šviestuvas „Pumpuras“

Reikės: •

Elektros lemputės, lemputės lizdo, laido;

•

Plastiko juostų;

•

Spalvotos lipnios plėvelės (langų filtrų);

•

Liniuotės;

•

Maketinio peiliuko;

•

Dvipusės lipnios juostelės.

Lipnią plėvelę ir plastiką supjaustykite norimo dydžio ir ilgio juostomis.

Plėveles klijuokite ant plastiko juostų.

Įpjautas juostas įsprauskite ant laido virš lemputės lizdo.

Juostų galus suklijuokite dvipuse lipnia juostele.

Lamų slėnis

Butas be jukos Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Sergej Puzanskij

Lamų slėnis

Viskas prasidėjo nuo virtuvės stalo. Sunku pasakyti, ar tai Fengšui, ar koks kitas geras burtas, bet aplink tą virtuvės stalą Ona Kauneckaitė, Karolis Milaševičius ir aš, Unė Dabužinskaitė, sušokome susipažinimo šokį ir būtume ten likę ilgam, bet gerieji fotografai maloniai paprašė pasitraukti... Negali neatiduoti pagarbos šiam stalui, vis dėlto jis nėra pagrindinis šios istorijos veikėjas. Ona – būsimoji architektė, Karolis tuoj gins magistro laipsnį, yra fotografas ir „šviežias“ reklaminės fotografijos dėstytojas. Jų namai – loftas, čia pilna vietos gyventojų mintims pakilti, o aš jaučiu ir vėjelį nuo jūros, turbūt Ona jį čia atsivežė iš gimtosios Palangos. Pradedam?

– Ona, kas tave patraukė į architektūrą? Ona: Studijuoti architektūrą buvo mano svajonė, gal 7-oje klasėje sugalvojau: būsiu architektė ir štai – esu ar, greičiau, stengiuosi būti. Dar vaikas, kai tik pradėjau suprasti, kas yra namai, ėmiau vaizduotėje juos kurti. Šie namai – mano pirmieji tikri namai, kur viskas yra taip, kaip mes su Karoliu norime: čia nėra nieko, čia – pati pradžia. Stengiamės neapsikrauti daiktais, netapti kaupikais. Susitarėme, kad net magnetukų ant šaldytuvo nelipdysime. – Ką ateityje norėtum projektuoti? Ona: Man labai įdomu civilinė architektūra. Nors dar esu labai jauna, net nežinau, ar man išeis būti architekte – jie visi tokie rimti. Bet nerealu, kai, pavyzdžiui, kas nors pasakoja, kaip buvo suprojektuotas pirmasis metro... Man nesuvokiama, kaip žmogus gali imti ir suprojektuoti tokią erdvę. Kai ištinka tokios susižavėjimo akimirkos, supranti, kad tikrai esi savo vietoje. Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Kodėl nusprendėte gyventi lofte, ne Žirmūnuose ar kokiame senamiesčio kambarėlyje? Ona: Iš pradžių žiūrėjome butus. Tai Karolis sugalvojo ieškoti lofto. Aišku, pirma mintis buvo: juk visi į tuos loftus nori, neva „faina“, bet mes gi ne tokie... Bet įsigijęs paprastą butą, gauni erdvę, kurioje kažkieno jau gyventa, o čia mes viską galėjome lipdyti patys. Gavome keturias tuščias sienas. Karolis: Be to, loftas labai tinkamas fotografuoti – patrauki sofą ir turi studiją, viskas viename, na, ir pigiau... Šiek tiek liūdna, kad paukštelis nepraskrenda, kita vertus, tai labai motyvuoja ką nors veikti. Priešais gyvenantys kaimynai dažnai pradeda darbuotis penktą valandą ryto. Miegant pajauti, kad ten jau užsidegė šviesa, vadinasi, jie jau dirba, tada ir pats nebegali ilgai miegoti. Ona: Čia atsikraustę pirmąjį savaitgalį išėjome pasivaikščioti į parką, gamtos ieškoti. Aš nesu tikrasis gamtos vaikas, gėlėmis apsistatau ir gerai. Be to, mane vilnietiškas miškas baugina...

Lamų slėnis

– Ką mėgstate veikti? Ona: Keliauti! Kiti taupo automobiliams ar dar kam nors. O mes nemokame taupyti, bet visada sakom, kad jei jau taupyti, tai tik kelionėms. Pastarąjį kartą keliavome į Romą, aplankėme mano geriausią draugę. Karolis: Man patinka BMX dviračiai ir „skeitai“, tik mažai tuo užsiiminėju, todėl fotografija ir susidomėjau, pasirodė įdomu fotografuoti važiuojančius. Šiuo metu seku varžybas, domiuosi. Tai mano antras pomėgis po fotografijos. Ona: Karolis yra ekstremalas–veteranas!

Lamų slėnis

– Ko labiausiai laukiate? Karolis: Šilto oro! Labai laukiu… Noriu išbandyti savo naują dviratį, kurį draugai padovanojo. Ir dar labai noriu pabaigti mokslus, darbus, štai tada išauš svajonių diena. – Kas jums yra namai? Ona: Namai yra ten, kur artimi žmonės. Tai vieta, kur norėdamas gali pasislėpti, o panorėjęs – pasikviesti draugų sakydamas: užsukit, aš jus pavaišinsiu! Namai – tai vieta, kur daug jaukumo, juoko, kur viskas primena tai, ką patiri gyvenime. Karolis: Taip, čia visada gali grįžti ir pasislėpti arba draugus pasikviesti. Čia jautiesi visiškai laisvas. – Ar svečiai pas jus dažni? Ona: Taip, mes mėgstame žmones. Karolis prisigalvoja visokių žaidimų su draugais. Karolis: Šiandien kaip tik vakare futbolo turnyras.

Lamų slėnis

– Kaip susipažinote su šiais namais? Ar Ona: Mes sakėme, kad čia mūsų namai, ilgai jų ieškojote? kol esame jaunimėlis. Karolis: Ieškojome gana ilgai. Kai išsirinkome, pastatas dar buvo renovuojamas, vis– O kur norėtumėte gyventi paskui? kas kiaura. Nebuvo jokio bendro vaizdo. Bet Ona: Namas Čiurlionio gatvėje! Man tai papamatėme ir pajutome, kad norime čia gy- ti gražiausia Vilniaus gatvė. venti. Karolis: Na, žinai... Dėl namuko Čiurlionio Ona: Buvo labai keista – atėjome ir pama- gatvėje reikėtų pasistengti. O šiaip nebūtinai tėme... griaučius. Bute buvo sijos ir lubos, namas. Bet medelio kokio nors norėtųsi. apėjome jį perimetru ir supratome, kad šie griaučiai bus mūsų namai. – Daug laiko praleidžiate namuose? Karolis: Tik atsikraustę praleisdavome la– Ar jaučiate, koks ryšys su namais jus bai daug laiko. sieja? Ar tai ilgalaikiai, ar trumpalaikiai santykiai? Ona: Aš pirmą mėnesį net į akademiją nėKarolis: Na, aš manau, kad čia gyvensime, jau... Labai norėjosi būti namie, tiesiog sėdėkol susilauksime vaikų. ti ir džiaugtis.

Lamų slėnis

– Patys sau namus kūrėte ar konsultavotės su kuo nors? Ona: Taip, viską patys, bet turėjome labai puikų baldininką, kuris neabejojo mūsų sprendimais ir darė viską taip, kaip mes norėjome. – Koks namų kampas jums mieliausias? Karolis: Na, nėra mieliausias, bet daugiausiai laiko tenka praleisti prie kompiuterio. O kai ateina svečių, visi renkamės virtuvėje. Ona: Kai Karolis rengia futbolo turnyriukus su vyrais, čia būna moterų kampas, prisinešame pagalvėlių ir kuriamės. Plepame, filmus žiūrime. Sunkiai telpame, viena taip, kita kitaip, bet vis tiek čia sėdime.

Lamų slėnis

– Sunku atsispirti pagundai apsikrauti daiktais? Ona: Man labai. Karolis: O man ne. Ona: Man labai patinka gėlės, bet mes visko bijome, net gėlių bijome, kad tik neapsikrautume daiktais... Mano močiutė siūlė atvežti didelę juką, sako, kampe pastatysime, bus gražu. Mama kėsinasi pagalvėlių primėtyti?... O mes niekam nieko neleidžiame. Karolis: Aš nesu baisus pedantas, bet bijau pradėti nuo smulkmenų ir netyčia apsikrauti. Norisi, kad būtų tuščia.

Lamų slėnis

– Kuo būsite suaugę? Karolis: Tikiuosi, fotografu. Labiausiai norėčiau būti ekstremalaus sporto fotografu, kokioje didelėje Europos kompanijoje... Ona: Aš norėčiau visapusės laimės, o ne būti kažkuo... Norėčiau, kad ir darbe viskas gerai būtų, ir namuose. Karolis: Nenorėtum Vilniaus metro suprojektuoti?..

Lamų slėnis

Lina Pliuraitė

Drabužių „LeMuse“ kūrėja

www.lemuse.eu

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Oksana Točickaja (studija OKTO.lt) Fotografės asistentė: Nelė Chomičiūtė Modelis: Simona Paciukonytė Grimas: Grėtė Kesylytė

Ryto ritualai – Lina, iš kokių emocijų sukurta nauja „LeMuse“ kolekcija? – Iš pačių tikriausių. Ji ką tik pabudusi, natūrali ir moteriška. Kiekviena iš mūsų turime savų ryto ritualų: geriame kavą, vartome knygas ar žurnalus, klausomės muzikos, rūpinamės savo grožiu. Šie ritualai mums svarbūs ir mus įkvepia naujai dienai. Kiekviena nauja diena – tai mažas gyvenimas, kupinas netikėtumų ir emocijų. Štai tokia švelni, natūrali ir tikra yra „LeMuse“ moteris šį pavasarį. – Rodos, pamažu ir į jūsų teritoriją braunasi keletas ryškesnių spalvų… – Taip. Ypatingai šį pavasarį, po ilgos žiemos labai norisi spalvų. Todėl šį pavasarį mūsų kolekcija dvejopa: dalis drabužių – pastelinių spalvų ir asimetrinių formų, kita – ryškūs audiniai ir griežtos formos. Lamų slėnis

– Nupiešk nepamirštamą vienos moters, vilkinčios naujosios kolekcijos drabužius, dieną… – Svarbu dienos pradžia – rytas. „LeMuse“ moteris jį pradeda savaip ir tai ją įkvepia naujai dienai. Kolekcijoje daug asimetrijos, todėl moteris tampa laisva. Kiekvienas judesys sukuria naują siluetą. – Kokių paslapčių „LeMuse“ kūrėjoms atskleidžia jų klientės ir klientai? – Kiekviena klientė ir klientas – charizmatiškos asmenybės. Jie parodo, koks skirtingas gali būti pasaulis ir kiek daug jame spalvų. Jie įkvepia sukurti naujus modelius ir siluetus. Todėl kai kuriuos modelius pavadiname juos inspiravusių žmonių vardais. – Kaip pasikeitė mūzų reikalai, kai jų rankose atsirado raktas nuo nedidelės senamiesčio parduotuvėlės? – „LeMuse“ parduotuvėlei senamiestyje jau tuoj bus metai. Mums tai didžiulis žingsnis į priekį. Labai džiaugėmės galėdamos kurti „LeMuse“ namus. Parduotuvė atspindi mūsų pasaulį, kuriame skirtingų kolekcijų drabužiai. Čia turime daug eksperimentinių modelių.

Lamų slėnis

– Kokios kelionės, iššūkiai ir nuotykiai jūsų laukia šį pavasarį ir vasarą? – Dažniausiai keliaujame į Italiją. Ten renkamės naujus audinius. Šios kelionės įkvepiančios, būtent ten gimsta dalis naujosios kolekcijos. Tai staigmenų laikas, nes niekada nežinome, ką rasime. Mūsų atradimai mus stebina ir džiugina. Todėl ir šią vasarą planuojame naujas keliones, kurių metu išsirinksime audinius rudens kolekcijai. Taip pat dažnai lankomės Paryžiuje. Mums Paryžius – įkvėpimo miestas. Labai daug naujų siluetų gimsta būtent ten.

Lamų slėnis

Transliacija iš Kelno Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Sergej Puzanskij, Monika Kajackaitė

Lamų slėnis

Monika Kajackaitė

Architektė

Portfolio

Ilgai laukiau tinkamos akimirkos šiai įžangai rašyti. Kruopščiai svėriau nuotaiką ir žodžius, bet niekaip nepavyko. Kaip čia jums paaiškinus... Įsivaizduokite: jūsų šuo šeriasi, jūs važiuojate namo iš darbo ar šiaip iš gyvenimo, sugedęs radijas „gaudo“ tik vieną stotį. O tada tarp reklamų, skelbimų ir skalbimo mašinų užgroja jūsų mylimiausia daina ir ateina „trijų minučių Kalėdos“ arba gimtadienis, ar kita mylima šventė... Tad šį kartą „Lamų slėnis“ transliuoja iš Kelno, Vokietijos. Kalba architektė Monika Kajackaitė. Pasigarsinkite radijo imtuvus ir paklausykite, kaip skamba jos istorija.

Apie save ir architektūrą Esu architektė Monika. Šešerius metus studijavau architektūrą Vilniaus Gedimino technikos universitete. Dabar turiu architektūros magistro laipsnį ir daugiau nei penkerių metų darbo patirtį kaip laisvai samdoma architektė / interjero dizainerė, kūrybinės architektų grupės „MoKa“ narė bei architektė viename architektų biure Vilniuje. Kodėl architektūra ir kaip ji atsirado mano gyvenime? Esu kilusi iš mažo miestelio – Šakių. Būdama dešimties atsibudau vieną rytą ir paprašiau mamos, kad nuvestų mane į dailės mokyklą. Jau tada, matyt, jaučiau, kad kūryba bus svarbiausia mano gyvenime. Aštuonerius metus po varginančių pamokų žingsniuodavau su sunkių knygų pilna kuprine 2 km iki dailės mokyklos, kad ten galėčiau kurti. Vakarais grįždama namo ir stebėdama pakelėje stovinčius namus, formas, spalvas mąstydavau, ką pakeisčiau. Tuo metu net neįsivaizdavau, kokios specialybės žmonės tai kuria. Lamų slėnis

Apie savo ir kitų namus Prieš dvejus metus su draugu įsigijome nuosavus namus – loftą Vilniaus Naujamiesčio rajone. Mums, architektams, buvo sunku gyventi nuomojamuose butuose. Grįždavai iš objekto, kažkam sukūręs jaukius, šviesius namus, o savo nuomojamame bute nieko negalėdavai daryti savaip, neduok Dieve, kur įkalsi vinį. Ir patys norėjome to, ką duodavome ir duodame kitiems.

Lamų slėnis

Mūsų loftas mažas, bet jo mums, jauniems žmonėms, pakanka. Mano ateities svajonė – turėti maždaug 100 kv. m namuką kur nors už miesto su dideliu sodu. Nesuprantu savo užsakovų, kurie prašo suprojektuoti 200–300 kv. m namus. Kam jiems to reikia? Po 20 metų jie tikriausiai pastebės, kad kai kuriuose savo namo kampuose net nepabuvojo, kad kai kurios namo sienos net neturėtų ką papasakoti. Be to, namuose praleidžiame tiek mažai laiko.

Kurdama interjerus vadovaujuosi principu, kad šviesa yra pagrindinė spalva ir tereikia suteikti jai erdvę pasireikšti. Tas pats ir mūsų namuose. Natūralios medžiagos, kuo mažiau daiktų, viskas balta ir šiek tiek juodų elementų. Aš manau, kad jei daiktas su kitais daiktais nesudaro visumos, jį reikia atiduoti kitiems žmonėms, kitiems namams. Gal jiems jis tiks. Prisimenu, vienam draugui rodžiau savo namų nuotraukas. Jis nustebęs paklausė: „Kodėl viskas taip balta, balta ir daug išsibarsčiusių juodų elementų? Todėl, kad tu tokia?“ Nustebau, nesupratau, paprašiau paaiškinti. Jis pasakė: „Juk tu visa balta su daug juodų taškiukų ant viso kūno.“ Esu balta ir turiu daug apgamų. Tik apie šį panašumą niekada nesusimąsčiau... Lamų slėnis

Lamų slėnis

Dabar Nuo vasario pradžios gyvenu Vokietijoje, Kelne. Čia ilsinu savo mintis, kvėpuoju, bandau prisiminti savo tikslus, norus, siekiamybes. Tiesiog reikėjo trumpam pabėgti. Buvo tiek daug darbų, projektų ir baimė tapti robotuku, kuriuo daugelis jau tapę. Savaitė turėjo per mažai dienų ir apėmė jausmas, kad atiduodi visą save, o tomis emocijomis, kurias gauni atgal, net nėra kada pasidžiaugti, nes neri jau į naują projektą. Atsirado rizika degraduoti kaip kūrėjai, nes per daugybę darbų pritrūkdavo laiko išeiti pas žmones, į jų aplinką. O juk architektas yra ir turi būti tarpininkas tarp žmogaus ir jį supančios aplinkos. Nuolat turi tame dalyvauti, kad pajustum procesą, poreikius. Dabar mėgaujuosi tokiais dalykais, kuriais seniai nesimėgavau: skaitau, piešiu, vaikštinėju, mokausi kalbos. Taip pat bandau susirasti architektės darbą čia ir pasisemti žinių iš kitų architektūros mokyklų. Lamų slėnis

Lamų slėnis

100

Lamų slėnis

101

Stabdžiai Mane stabdo žmonių baimė prisipažinti sau, atsimerkti, stabdo jų tūnojimas oloje, baimė išlįsti į ten, kur gal šviečia saulė, jie neleidžia sau net pagalvoti, kad gali būti kitaip. Mane stabdo kai kurių žmonių uždarumas pasauliui, naujoms mintims, naujiems bandymams. Jie gyvena pagal seniai kažkieno sukurtą scenarijų ir niekada nebando sukurti savojo, taip pat kartais stengiasi sutrukdyti ir tau. Nes kas bus, jei tau pavyks? Tada jis bus priverstas pripažinti, kad kažko neišdrįso.

Minčių galia

Džiaugiuosi, kai žmonės galvoja, kad viskas įmanoma. Pasak vieno pažįstamo tapytojo, atsikėlęs ryte jis galvoja, kad šiandien viskas įmanoma. Ir sau jis sako, kad šiandien gali atsitikti bet kas ir viskas bus tik teigiama. Kaip menininkas jis negali galvoti kitaip, nes tada nepavyktų kurti. O aš manau, kad kiekvienas žmogus yra kūrėjas ir todėl mums visiems reikėtų ryte atsibusti su šia mintimi.

102

Lamų slėnis

103

Kasdienybės dizaineris Edvardas Kavarskas Grafikos dizaineris

Portfolio

Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Robertas Daskevičius, Modestas Ežerskis, Laura Butkutė

Kasmet Italijoje vyksta tarptautiniai apdovanojimai „A‘Design Award and Competition“. „Lamų slėnis“ džiaugiasi, kad Lietuvoje yra Edvardas Kavarskas, kuris kasmet tuos apdovanojimus laimi... Kalbiname jį, šiemet jau antrą kartą laimėjusį auksą už geriausią pakuotės dizainą.

104

Lamų slėnis

105

– Edvardai, jau antrus metus iš eilės laimi auksą už geriausią pakuotės dizainą pasauliniuose apdovanojimuose. Žmonės kalba, kad esi vienas aktyviausių ir produktyviausių jaunosios kartos dizainerių. Akyse matau vaizdą: sėdi supamojoje kėdėje, pūti cigaro dūmus, rankoje šampano taurė, veidą puošia pergalinga šypsena. O kaip atrodo realybė? – Sėdžiu biuro kėdėje, parūkyti nueinu į virtuvę, įsipilu puodelį vandens, veidą puošia sveikas nuovargis. Rytoj – nauja, ilga darbo diena. „Dizaineris“ yra gyvenimo būdas, bet kiti, būna, apšaukia darboholiku.

106

Lamų slėnis

– O kas laukia toliau? Gal dar liko svajonių viršukalnių? – Viršukalnių yra visa galybė. Iš tiesų, kai stebi, kiek įvykių kasdien vyksta dizaino padangėje... Svarbu, kad emocinis pasitenkinimas greitai praeitų ir priverstų dirbti daugiau ir būti up to date. Jau praėjo. Dirbu. – Grafinis dizainas. Hm... Sakyčiau, kad esat kasdienybės pakuotojai, jūsų darbai puošia mūsų gyvenimus kasdien, bet tą daro paslapčiomis. Ar prasmingas toks darbas? Ar neskauda širdies, kaip kūrėjui, kai matai, kad tavo

darbo vaisių kažkas nesusimąstęs išmeta į šiukšlių dėžę? (Net man pačiai skauda už šitą klausimą...) – Man patinka kurti tai, ką žmonės vartoja kasdien. Ir kuo masiškiau, tuo geriau. Jei produkto tiražas 200 000 – neblogai, jei keli milijonai – dar geriau. Patinka jausmas, kad tai, prie ko tu prisidėjai, yra čiupinėjama, perkama, glamžoma, išmetama šimtų žmonių. Kasdien. Man tai yra prasmingiau už kokį useless objektą, stovintį ir renkantį dulkes lentynoje. Nors tai ir būtų koks neįkainojamas artefaktas. Už kasdienybės dizainą gražiau yra tik išgyvenimo dizainas. Lamų slėnis

107

– Daug dirbi kartu su dizainerėmis Ieva Ševiakovaite ir Jolanta Rimkute, bendradarbiauji kuriant „Baltų“, „LT-identity“ prekių ženklus. Ar jauties radęs tą lietuvišką indentitetą, ar vis dar jo ieškai? O gal tiesiog fiksuoji tai, ką iki šiol pavyko atkast? – Kaip šiais metais reziumavome „LT identity“ retrospektyvinėje parodoje: tapatybė nėra konstanta, tai nuolatinis virsmas. Mes keičiamės, tapatybė taip pat. Be to, dizaineris turi šiokį tokį nepakaltinamumą, lyginant su mokslininkais. Turi teisę į interpretaciją. Yra įprasta, kad įvairiose kūrybos srityse tave inspiruoja laikotarpis, asmenybė, pamatytas ornamentas. Tai fiksuoji ir tuomet jau išminkai savo variantą, atitinkantį šiuolaikines estetikos normas. – Esi žmogus-biblioteka, tą žinau, esame plaukę vienoje baidarėje... Ar užtenka vietos tavo mintims dizaino srityje? Nekyla minčių spektaklį pastatyti ar eiti liūtų dresuoti, dar kitaip save išreikšti? – Nuolat būna įvairių flirtų su kitomis sritimis. Vilniaus knygų mugėje šiais metais pristačiau savo sukurtų marškinėlių seriją „T-QUOTE“. Dar domiuosi rinkodara. Kas antra perskaityta knyga būna iš tos srities. Rinkodarą šiais laikais jau irgi galima įrašyti prie kūrybinių profesijų... tiek įdomių procesų vyksta! – Tavo pečius jau puošia medaliai, o antpečiai nebe eilinio. Pabūk generolas, lipk ant dėžės ir papasakok, kaip sukurti gerą dizainą. Išduok paslaptį, kurie rakteliai duris atrakina. – Na, tai ne medaliai, sakyčiau, trofėjai į lentyną... Skirtingai nuo vagių, dizaineriai visrakčių neturi. Raktelių būna daug, svarbu pasirinkti tinkamą. Raktas, kuris atrakina apatinę spyną, – meilė tam, ką tu darai. O viršutinę spyną atrakina žinios, praktika, nuolatinis darbas, įsiklausymas ir dar 33 faktoriai.

108

Lamų slėnis

109

– Turiu bilietą į grafinio dizaino muziejų, bet mano oro balionas išskrenda už 10 minučių... Pabūk gidas, ką būtinai turiu pamatyti, kas čia svarbu? – Aš neturiu bilieto, negalėsiu pabūti gidu. – Kalbant apie viršukalnes... Ar galėtum sukurti pakuotės dizainą Everestui? Kokį šriftą naudotum, į kokį maišelį jį dėtum? – Esu supakavęs orą, žemę, vandenį, ugnies neteko... Everestą – laisvai. Viskas priklauso nuo koncepcijos. Galėčiau gudriai išsisukti, supakuodamas tau gabaliuką Everesto ir apipinčiau tai skambia legenda apie tai, kad ant tos skeveldros kažkada buvo užmynęs pats Vladas Vitkauskas. Šiuo atveju būtų svarbus santykis – labai didelio objekto labai maža dalis. Maišelis vakuuminis, skaidrus, ant jo – lipdukas su jau minėta istorija. Šriftas – lakoniškas.

110

Lamų slėnis

111

Filosofė – dizainerė – menininkė Jonė Aleksiūnaitė Dizainerė

Tekstas: Unė Dabužinskaitė

Jonė Aleksiūnaitė, jauna dizainerė, sutiko pavedžioti mus po savo pasaulį, kurį ji pati visomis jėgomis stengiasi padaryti geresne vieta pabūti. Jonė – nebe eilinis, jau keletą metų ją ištikimai lydi įvairūs laimėjimai dizaino konkursuose. Interviu su palinkėjimu, kad apdovanojimų vėjai neštų jos idėjas tolyn. – Jone, tavo darbas ,,Vartotojas – identiteto kūrėjas“ Taivanio dizaino konkurse laimėjo sidabro medalį, šiemet pelnyta bronza „A‘Design Award and Competition“ apdovanojimuose. Pati save vadini jauna dizainere, ką manai apie tokius įvertinimus? – Tokius įvertinimus priimu absoliučiai teigiamai! Stipri motyvacija judėti pirmyn ir jausti, kad eini teisingu keliu. Kartu tai įrodymas, kad mano pasaulėžiūra yra originali, konceptualūs ir vizualūs eksperimentai kūryboje – suprantami. Labai geras jausmas. Taip, oficialiai esu jaunoji dizainerė – di-

112

Lamų slėnis

plomas taip sako. Kasdienybėje mieliau save vadinu tiesiog kūrėja su giliu ir nuolat atsinaujinančiu katilu idėjų. Idėja yra visko esmė, kuri gali būti įvilkta į bet kokį reprezentacinį rūbą. „Vartotojas – identiteto kūrėjas“ yra nuolat kintančio dinaminio identiteto sistemos idėja, kurią platesnei auditorijai pristačiau įvilkdama į Vilniaus Dailės Akademijos Grafinio dizaino bakalauro baigiamojo darbo vizualinį rūbą. Vaizdinė to darbo dalis panaudota labai techniškai ir veikia tik tiek, kiek jos reikia idėjai perduoti. Labai norėjosi grafikai sukurti priežastingumą ir unikalią vertę. Iš esmės man visada norisi būti ir filosofu, ir dizaineriu, ir menininku – auditorijai duoti maksimalų kūrybinį užtaisą konceptualiai, funkcionaliai ir emocionaliai perduodant pagrindinę idėją. Būti tarpininku tarp kūrybinių ir paprastų žmonių. Mano požiūriu dizainas yra kūrybiškas galimybes ir loginį mąstymą vienijantis įrankis, kuris naudojamas įvairioms problemoms spręsti ir kasdienybės patirčiai turtinti.

Lamų slėnis

113

– Pati sau įrodei, kad teisingai darai savo darbą, ar jaunatviškai idealistiškai išsikėlei kartelę ateities veikloms? – Žinoma, kartelė visada yra iškelta, o tiksliau, jų tikriausiai yra milijonai visose gyvenimo srityse. Visų jų aukštis ir buvimo vieta nuolat kinta dėl besiklostančių aplinkybių, siekių krypčių, norų ir galimybių. Visuomet užsibrėžiu maksimalius idealistinius tikslus. Realybės parametrai juos pakoreguoja – šios idealistinės-realistinės sintezės metu įvyksta progresyvus gyvenimo ritmas. Svarbiausia visuomet judėti į priekį. – Bronza konceptualaus dizaino kategorijoje už vizualinį identitetą modernaus meno muziejui. Žinai, mano močiutė mandagiai, bet su nerimu manęs klaustų: ,,Vargeli, vaikeli, tai kas gi tu būsi užaugus, kad tokius prizus laimi?”. Šį klausimą perleidžiu tau. – Ir dar sidabras tarptautiniame Taiwanio dizaino konkurse 2012! Ir dar papildomas prizas Jaunojo Dizainerio konkurse 2012! Kukliai šypsau ir kunkuliuoju pergalės džiaugsmu. Manęs močiutė irgi kartais klausdavo, kas aš būsiu kai užaugsiu, jeigu jau dabar tą ar aną... Nepamenu, ką ji tiksliai pabaigoje sakydavo – tada tarptautinių apdovanojimų dar nebuvo, tikriausiai kažkokiomis kasdienėmis smulkmėmis stebinau. Vis kartodavo, kad įdomiai gyvenu. Užaugus... na, mano požiūriu užaugti yra neįmanoma. Galima tik augti. Arba jeigu užaugi, tada jau ateina laikas senti. Tai man labiau patiktų nuolat augti ir to proceso metu kūrybiškai transliuoti viską, nuo ko šioje žemėje gyventi būtų maloniau, džiugiau. Čia viena iš mano maksimalių kartelių... Žinoma, pasaulio nepakeisiu, bet padaryti jį geresne vieta pabūti, visada galima. Ir pradėti reikia nuo savęs. Tai ir pradedu. – „Vartotojas – identiteto kūrėjas“ yra tavo baigiamasis darbas Vilniaus dailės akademijoje. Ar sėkminga pabaiga padarė gerą pradžią karjerai? Ką darai šiuo metu? – Akademijos baigimas nebuvo sėkmingas. Gynimų dieną reikiamo rezultato dar nebuvau pasie-

114

Lamų slėnis

kusi, nors dirbau velniškai daug. Analizės, paieškos, loginiai sprendimai... reikėjo įsisavinti ir sujungti visiškai naujas ir jau žinomas sritis į darnią visumą. Jeigu projektą įsivaizduotumėme kaip tūrinį objektą, tai norėjosi padaryti taip, kad jis būtų idealus rutulys, kuris iš visų pusių atrodo vienodai puikiai. Gynimų metu pristačiau darbą tokį, kiek tuo metu buvau maksimaliai spėjusi įgyvendinti. Jaučiau, kad jis nėra užbaigtas... Ilgai kūriau konceptualiąją dalį – rašto darbas gynimų metu buvo informatyvesnis negu vizualinė realizacija ir prezentacija. Man pasirodė, kad tuo metu mažai kas suprato, ką noriu pasakyti. Suprato tie, kas skaitė rašto darbą. Gera pradžia karjerai buvo vidinis poreikis patenkinti smalsumą ir atrasti tikrąją savo darbo vertę. Kai „Vartotojas – identiteto kūrėjas“

pradėjo laimėti apdovanojimus, išsisklaidė visos abejonės ir atsirado daugiau užsispyrimo siekti savo tikslų. Šiuo metu dirbu „Cowi“ – danų inžinerinių konsultacijų ir projektavimo kompanijos dizaino centre. Turiu puikią galimybę susipažinti su struktūromis identiteto viduje ir tobulinti techninius įgūdžius. Labai džiaugiuosi ir jaučiuosi savo vietoje. Laisvalaikiu užsiimu įvairia saviraiškos kūrybine veikla arba gerai leidžiu laiką su draugais. – Ar jau sulaukei norinčių tavo sukurtą inovatyvią sistemą pritaikyti savo organizacijose? Kur norėtum ją matyti? – Susidomėjimas šia sistema auga, tačiau konkrečių pasiūlymų dar nėra. Kita vertus, ji perspektyvesnė didelėms kompanijoms / įmonėms / orga-

nizacijoms. Galbūt projektui šiuo metu trūksta matomumo, kuris prijaukintų klientus. Esminę sistemos idėją ir strateginę struktūrą norėčiau matyti pritaikytą įvairiose vietose, skirtingomis aplinkybėmis. Būtų smagu matyti įvairius jos pritaikymo būdus. Žinoma, labai džiaugčiausi, jei atsirastų ir modernus muziejus, kuris susidomėtų tuo konkrečiu vizualiniu variantu, reprezentuojančiu projekto idėją. – Betarpiškas kontaktas su vartotoju, dialogas tarp organizacijos ir lankytojo. Gal čia tokia nauja mada? Kodėl Tau asmeniškai tai aktualu? – Kompanijos jau supranta, kad jų gerovė priklauso nuo vartotojų laimės. Milžiniška konkurencija verčia išmokti įtikti klientui ir patenkinti jo poreikius geriau nei bet kas kitas. Jei kompanija suLamų slėnis

115

geba padaryti klientą laimingą ir sukuria jam teigiamą patirtį, jis norės sugrįžti. Kuo laimingesnis vartotojas – tuo laimingesnė organizacija. Man ši tema tapo aktuali, kai pradėjau domėtis „branding’u“ ir ieškoti įkvėpimo inovatyviai baigiamojo darbo koncepcijai. Norėjosi sukurti kažką naujo ir savito – taip ir atsitiko. Rezultatas – nuolat kintantis dinaminis identitetas. Ši idėja yra inovatyvi dėl nuolatinės vizualinės kaitos, nes dinaminių identitetų jau yra sukurta, tačiau jų dinamika dažniausiai apibūdina ribotą dizainerio sukurtų vizualinių elementų kaitą. „Vartotojas – identiteto kūrėjas“ atveju, vartotojas tampa tuo kūrybiniu šaltiniu, kuris užtikrina begalinį skirtingų vizualinių rezultatų skaičių – tokia nuolat kintanti identiteto dinamika yra unikali. Didelė nauda ir ta, kad ši identiteto sistema kuria vartotojo patirtį, kuri, atliktų analizių duomenimis, turi užtikrinti abipusį ryšį, išskiriantį kompaniją iš konkurentų. Man, kaip suinteresuotam identitetų kūrimo asmeniui, vartotojo-organizacijos tema yra aktuali tiek, kiek ji inspiruoja kitaip pažvelgti į identifikacijos procesą, pritaikymą, rezultatus ir naujas galimybes.

116

Lamų slėnis

– Pasiklydau dizaino muziejuje, pasimečiau tarp šriftų, išliekamosios vertės, prekės ženklų... Parodyk, įvardyk savo mėgstamiausius šito muziejaus eksponatus. – Mėgstamiausi... Man atrodo, kad atsiradus favoritams ištinka stagnacijos grėsmė. Jei vyksta nuolatinis momentinis mėgstamųjų ieškojimas ar tiesiog kyla nuolatinis poreikis ieškoti naujų žavinčių dalykų, tuomet vyksta tikrasis progresas ir kūrybinis tobulėjimas. Yra eksponatai, kurie tam tikru gyvenimo etapu tampa reikšmingi ar net pavyzdiniai. Paskui jie keičiasi, plėsdami pasaulėžiūrą ir estetinį suvokimą. Stengiuosi kiekviename dalyke įžvelgti maksimalią vertę ir esmės perspektyvas. Į svetimą kūrybą žiūriu kaip į šaltinius iš kurių galima pasimokyti ar tiesiog pamaitinti kūrybinį alkį. Dažnai ieškau trūkumų ir stengiuosi sugalvoti būdus jiems ištaisyti – tokiu būdu pasimokau iš svetimų klaidų. Žinoma, labai svarbu matyti ir privalumus, bet dažniausiai jie būna tokie akivaizdūs, kad apie juos nereikia net galvoti. Vis dėlto manau, kad kiekvienas daiktas, net tas, kuris pats sau atrodo prastas, bendroje visumoje gali užimti reikšmingą vietą. Svarbu mokėti įžvelgti jų esmę ir mokėti sukurti darnią visumą, kuri ir sukurs mėgstamumo įspūdį. Žodžiu, man labiau patinka kurti mėgstamumą pačiai. – Ar turi autoritetų dizainerių, kurie tave įkvepia, o man būtų gėda apie juos nežinot? – Kažkur atmintyje yra duomenų bazė su kūrėjų vardais, kurių asmenybės ar darbai yra padarę įspūdį ar sukėlę mintį, kad „ir aš norėčiau taip gerai daryti“. Iš kiekvieno jų susirenku tai, kas man atrodo geriausia – tokiu būdu formuojasi mano individuali savivoka ir kūrybinis supratimas. Tikrojo įkvėpimo semiuosi kitur – dramatiškai apibūdinant – gyvenimo kely. Dažnai inspiraciniais šaltiniais tampa visai paprasti kasdieniški dalykai ar žmonių santykiai. Smagu mokėti išsigalvoti –reiškiniams ar objektams suteikti kitokią prasmę ir surasti naujas pritaikymo galimybes. Įkvėpimo rasti galima visur. Svarbu turėti tikslą ir žinoti, kuria kryptimi reikia judėti, kad jį pasiektum.

Lamų slėnis

117

Lūpų dažai: nuo aušros iki paskutinio potėpio

118

Lamų slėnis

Tekstas: Laimė Kiškūnė Nuotraukos: Barbora Adamonytė

Mesopotamija Spalvinga lūpų dažų istorija prasideda jei ne nuo pačios žmonijos aušros, tai bent jau viename seniausių pasaulio civilizacijos židinių – Mesopotamijoje. Kad ir kaip ten būtų, šumerų miesto-valstybės Ūro karališkojo kapinyno kasinėjimai parodė, kad maždaug 3 tūkst. pr. m. e. viduryje šiame mieste viešpatavusi kunigė Puabė, dar žinoma kaip Šubad, naudojo lūpų dažus, pagamintus iš baltojo švino ir skaisčiai raudonų smulkiai sugrūstų akmenėlių. Jie buvo nuodingi, tačiau senovės Mesopotamijos moterų, kurios, kaip spėja archeologai, ir išrado lūpų dažus, mirties grėsmė nesustabdė. 2 tūkst. pr. m. e. asirų tekstai taip pat liudija, kad ir vyrai, ir moterys dažėsi lūpas raudonai. Ar jie buvo pirmieji, kuriems tai tapo papratimu, dabar pasakyti sunku, tačiau akivaizdu, kad nuo tų laikų lūpų dažai taip niekada ir nebeišėjo iš mados.

Egiptas Po Mesopotamijos žinios apie lūpų dažus mus pasiekia ir iš Egipto, čia lūpų dažymusi taip pat buvo pažymimas socialinis statusas, o ne lytinė skirtis. Egiptiečiai, ir moterys, ir vyrai, gausiai dekoravo akis, o lūpas stengėsi dažyti ryškiai. Tam buvo naudojama sodriai oranžinė ochra, kurią paprastai maišydavo su dervomis ir sakais, kad dažai ilgiau laikytųsi. Populiariausios lūpų dažų spalvos buvo oranžinė, violetinė ir mėlynai juoda. Skaisčiai raudona taip pat minima tarp madingų spalvų, tačiau lūpų dažai su karminu buvo pradėti gaminti gan vėlai, I a. pr. m. e., kai Egiptą valdė paskutinė faraonė Kleopatra.

Graikija Egipte prasidėjus nuosmukiui, kitoje Viduržemio jūros pusėje ėmė kilti graikų kultūra. Senovės graikų požiūris į lūpų dažus buvo gana permainingas. Graikijoje lūpų dažai pirmą kartą tapo nebe šiaip socialinės hierarchijos, bet moters padėties visuomenėje žymeniu ir buvo apibrėžti teisiškai. Lamų slėnis

119

120

Lamų slėnis

Lūpų dažymas tapo privalomu heterų, išsilavinusių meilužių, amato ženklu. Remiantis graikų teise, heterą, pasirodžiusią viešumoje nedažytomis lūpomis ir be makiažo, buvo galima nubausti kaip moterį, kuri neteisėtai apsimeta kilminga ištekėjusia ponia.

Tačiau tarp 700–300 m. pr. m. e. lūpų dažai prasismelkė ir į nuosaikiąją klasikinę graikų kultūrą. Istorikas Plutarchas, jei galima juo pasitikėti, pažymi, kad lūpų dažai ir kosmetika buvo uždrausti tik Spartoje, kurioje buvo vienpusiškai orientuojamasi į karybos dalykus. Naujiesiems ir socialiai išskirtiniams lūpų dažams gaminti buvo naudojamos įvairios medžiagos, dažniausiai augalinės kilmės: jūržolės, gėlių žiedų milteliai, šilkmedžio uogos, dažinės alkanos šaknys ir gerokai pavojingesnė medžiaga – cinoberis (kiniškasis raudonis, vermilionas) – ryškiai raudonas pigmentas, kurio pagrindą sudaro nuodingas gyvsidabrio sulfidas.

Romos imperija Kritus Graikijai, lūpdažiai išpopuliarėjo kylančioje Romoje. Lūpų dažai romėnams vėl tapo socialinio statuso žymeniu ir nebebuvo siejami su lytimi. Jais dažėsi ir vyrai, tuo pabrėždami visuomeninę padėtį ir einamas pareigas. Romėnai gaminosi lūpų dažus iš rudadumblių guveinių, turinčių gyvsidabrio. Tie vargšai, kurie išgalėjo lūpas dažytis tik vyno nuosėdomis, pasirodė, buvo laimingesni, nes nenusinuodydavo. Lamų slėnis

121

122

Lamų slėnis

Po Romos Žlugus Romos imperijai, o su ja ir daugeliui prekybos kelių, Vakarų Europa kone pusę tūkstantmečio paniro į miglotus laikus. Apie tų laikų kasdienę buitį galima daugiausia sužinoti iš religinių autorių nusiskundimų ir pagraudenimų. Iš šių nuotrupų akivaizdu, kad moterys nesiliovė dažiusios lūpų. Kitaip jų nebūtų reikėję kaltinti parsidavinėjant šėtonui ir stengiantis pagerinti tobulą Dievo darbą. Anapus Viduržemio jūros Iberijos pusiasalyje padėtis buvo kitokia. Kordobos kalifatui išgyvenant aukso amžių garsus kosmetologas, chirurgas ir parfumeris Abulkasis apie 1000 m. e. m. išrado kietuosius lūpų dažus – pagamino kvapnias kietas lazdeles specialiose tūbelėse. Krikščioniškoje Europoje viešpatavęs nepalankus požiūris į lūpdažius ir net jų siejimas su šėtonu neatlaikė kelis šimtmečius iš Andalūzijos per Provansą besismelkusios kurtuazinės kultūros įtakos. Paryžiuje net vienuolės pusiau slapta dažėsi lūpas.

Anglija Anglijos karaliaus Eduardo VI (1547–1553) dvare visi, ir vyrai, ir moterys, naudojo lūpdažius. Karalius turėjo keletą oficialių lūpdažių, kurie pagal spalvas vadinosi „Šviežia mėsa“, „Arklio mėsa“, „Žiurkė“, „Vėmalai“, „Kraujas“, „Liūdnas“, „Permirkęs vyne“. Monarchė Mergelė, Eduardo VI netikra sesuo Elzbieta I (1558–1603), visą gyvenimą balinosi veidą, o lūpas dažė skaičiai raudonai – karmino, gumiarabiko, kiaušinio baltymo ir figų pieno mišiniu.

Renesansas Vis dėlto didžioji lūpdažių ir kosmetikos karštinė turbūt labiausiai užvirė dėl Renesanse iš naujo atrasto „gyvenimo, grožio, formos ir spalvos teikiamo džiaugsmo“. Lūpų dažams populiarumo pridėjo ir tikėjimas, kad jie turi maginių galių, netgi pajėgūs atitolinti mirtį. Tai gana ironiška, nes pagrindinė lūpų dažų sudedamoji dalis buvo ceruse (lot. cerussa, baltalai), švino karbonatas. Šie švino turintys pigmentai žalojo odą, skatino plikimą, o nuo ilgo jų naudojimo žmonės net mirdavo.

Laisvasis Paryžius Puritoniški moralistai neketino nutraukti kovos su raudonai dažytomis lūpomis. Bene didžiausia šio žūtbūtinio mūšio pergale tapo 1770 m. Anglijos parlamento priimtas įstatymas, skelbiantis, kad tų moterų, kurios suviliojo vyrus naudodamos lūpų dažus ir skaistalus, vedybos bus anuliuotos, o pačioms moterims teks atsakyti už šį raganavimą. XIX a. Anglijoje pastangos uždrausti lūpų dažus virto kraštutiniu kosmetikos smerkimu. Galutinį žodį tarė karalienė Viktorija viešai paskelbusi makiažą „nemandagiu“. Ypač „nepadoru“ buvo dažytis lūpas, tad moterims teko kurti ištisas strategijas siekiant apeiti draudimus. Jos pradėjo naudoti „nekosmetinius“ metodus, tokius kaip rožinio krepinio popieriaus bučiavimas, lūpų kramtymas ir lūpų gimnastika, kuri suteikdavo tuo metu idealizuotą patinusių lūpų formą. Moterys slapta dalijosi receptais ir kūrė pogrindines lūpų dažų bendrijas. Labiausiai privilegijuotos ištrūkdavo į laisvesnį Paryžių, kur buvo galima įsigyti Guerlainų lūpų pomadų. Būtent čia, Prancūzijos sostinėje, Guerlainai sukūrė pirmąją komercinę lūpų dažų lazdelę. Šis lūpų pieštukas buvo vyniojamas į šilkinį popierių, maloniai kvepėjo, o jo sudėtyje buvo Meksikos karmino, vaško, muskuso ir ricinų aliejaus. Lamų slėnis

123

Pasipriešinimo simbolis 1880 m. legendinė Sarah Bernhardt pasirodė viešumoje pasidažiusi lūpas – tai sukėlė šimtmečio skandalą, tačiau aistroms atslūgus baigėsi lūpų dažų persekiojimo laikai. XX a. pradžioje lūpų dažai tapo simboliu, liudijančiu moterų laisvėjimą, jų ekonominės nepriklausomybės didėjimą. Sufražisčių judėjimo lyderės Elizabeth Stanton ir Charlotte Perkins Gilman 1912 m. Niujorko sufražisčių demonstracijoje paskelbė lūpų dažus moterų emancipacijos emblema. Ilgus amžius trukęs socialinių, religinių ir juridinių vyriškų institucijų draudimas moterims dažytis lūpas sukūrė puikų pasipriešinimo simbolį.

Naujovės Pirmojo pasaulinio karo metais amerikiečiai pratęsė prancūzų naujoves lūpdažių srityje. 1915 m. Konektikuto inžinierius Maurice’as Levy suvokęs, kad lūpų dažai gali tapti masiniu produktu, pasiūlė juos pakuoti į patogius metalinius dėklus. Levy dėklai buvo dviejų colių ilgio (apie 5 cm) ir žvilgėjo nikeliu, tačiau vertingiausias išradimas buvo jų mechanizmas – slystanti svirtelė, kuri išstumdavo lūpdažį iš tūbelės. 1923 m. Jamesas Bruce’as Masonas jaunesnysis užpatentavo pirmąjį išsukamąjį lūpdažį su tūbele ir dekoruotu sraigtiniu dangteliu, kurį reikėdavo pasukti norint pasidažyti lūpas. Maždaug tuo metu Maxas Factoras sukūrė lūpų blizgį (lip gloss).

124

Lamų slėnis

Spalvos

4 dešimtmetyje lūpų dažai buvo laikomi brandaus seksualumo simboliu, o paauglėms jie įkūnijo moteriškumą, tačiau respektabilioje visuomenėje vis dar buvo siejami su prostitucija. 1937 m. apklausa liudija, kad daugiau nei 50 proc. paauglių kovojo su tėvais dėl lūpdažių.

Siekiamybė – natūralumas

5 dešimtmečio pabaigoje Hazel Bishop, chemikė iš Niujorko, po ilgų bandymų sukūrė pirmąjį nenusivalantį (no-smear) lūpdažį.

Permaininga lūpų dažų istorija dar nesibaigė. Antroji feminizmo banga 8 dešimtmetyje nušlavė lūpų dažus ir kosmetiką. Feministės kvestionavo socialinę sąrangą ir ypač smerkė grožio industriją, kuri, anot jų, degradavo moterį iki paklusnios vartotojos. Maždaug po dešimties metų kovos su feministėmis kosmetikos industrijos vadybininkai sukūrė „natūraliai atrodantį“ makiažą ir jį pateikė kaip „laisvos moters triumfą“.

Nuolat keitėsi ne tik lūpdažių formos, bet ir spalvos. 7 dešimtmetyje į madą atėjo blyškūs spindintys lūpdažiai. „Max Factor“ sukūrė populiarius braškių putėsių (Strawberry Meringue) spalvos lūpų dažus. Buvo pradėti gaminti violetiniai, blyškiai rožiniai, balti, persikų spalvos lūpų dažai. Kadangi tėvai vis dar draudė paauglėms ryškiai dažytis lūpas, jos mielai dažėsi violetine, rožine ar persikų spalva.

XX a. 10 dešimtmetyje į madą atėjo juodi lūpdažiai, kurie išpopuliarėjo pankų ir gotų subkultūroje. XXI a. pradžios tendencija yra Naujojo amžiaus (New Age) judėjimo padiktuota „natūralių“ produktų ir ekologijos idėja. Lūpų dažų gamintojai itin lanksčiai atsiliepė į šį eklektišką judėjimą – natūralios medžiagos naudojamos pramaišiui su lūpų dažų cheminiais ingredientais, kuriami cheminiai

Lamų slėnis

125

126

Lamų slėnis

pigmentai, atrodantys kaip natūralūs, gaminamos „natūraliai“ kvepiančios ir „natūraliai“ pavadintos medžiagos, pakuojama į „ekologiškas“ pakuotes, peršama reklama, susijusi su gamta ar propaguojanti gydomąjį poveikį. Šiuolaikinių lūpų dažų pagrindą sudaro vaškas, aliejus, antioksidantai ir minkštikliai. Vaškas lūpų dažams suteikia kietą formą. Tačiau vietoje bičių ar augalinio vaško dažniau naudojami petroliatai (naftos perdirbimo produktai), mineralinis aliejus, rečiau kakavos sviestas, lanolinas. Daugiau nei 50 proc. lūpų dažų, pagamintų Amerikoje, turi kiaulių taukų ir ricinos aliejaus, nes šios medžiagos suteikia blizgesio. Esminė lūpų dažų sudedamoji dalis yra įvairūs pigmentai ir sintetiniai lakai. Rankų darbo natūralūs lūpų dažai vis dar yra didžiulė retenybė.

„Kvapų namų“ lūpų dažai – pirmieji lietuviški natūralūs lūpų dažai. Šiais dažais padažytos lūpos atrodo natūraliai ryškios ir gyvos – dažai gražiai dera prie kiekvienų lūpų spalvos (spalva nuotraukose ir ant lūpų gali skirtis, todėl geriausia lūpų dažus išbandyti). Tai natūralūs, rankų darbo dažai, todėl negali būti lyginami su fabrikiniais. Lūpų dažų formulėje naudojami vaistingųjų žolių ekstraktai, todėl šie dažai ne tik papuošia, bet maloniai gaivina, minkština, saugo ir puoselėja lūpas, – jais dažytis neįtikėtinai malonu.

„Kvapų namų“ lūpų dažuose išskyrus bičių vašką nėra jokių gyvūninės kilmės produktų (karmino) ir spiritinių ekstraktų. Stengėmės sukurti lūpų dažus, susijusius su „Kvapų namų“ nereklaminės kokybės, tikrumo ir natūralumo siekiais. Mielai šiuos lūpų dažus naudojame ir pačios. Lietuviškų natūralių lūpų dažų galite įsigyti salonuose „Kvapų namai“ Vilniuje: Šaltinių g. 22 ir Šeimyniškių g. 3A bei Kaune, Laisvės al. 97B.

www.aromata.lt Lamų slėnis

127

128

Lamų slėnis

Architektai Milda ir Lukas Rekevičiai Vilniaus senamiesčio grindinio nė už ką nekeistų į privataus namo kiemą užmiestyje. Gyventi senamiestyje – tai jausti „gyvą“ miestą ir jo pulsą, gerti pirmąją rytinę kavą po senamiesčio kavinių skėčiais, vaikščioti saulės įkaitintu miesto grindiniu, kasdien matyti tai, ką miestas turi gražiausio.

O architektų namuose kvepia gardžia kava. Vazoje ant didelio virtuvės stalo, (kurį jie patys sukonstravo ant senų stalo kojų pritvirtinę didžiulę faneros plokštę) skleidžiasi maži žali lapeliai. Katinas Steponas (pavadintas gatvės, kurioje šeima gyveno anksčiau, garbei) mėgina gurkštelėti iš vazos, o paskui tyliai nutipena žiūrėti televizoriaus.

Milda ir Lukas ilgai ieškojo erdvesnių namų savo keturių asmenų šeimai. Į butą, kuriame jie gyvena šiandien, veda seni mozaikiniai laiptai. Dauguma namo gyventojų išsaugoję aukštas dvivėres duris. Beje, name yra dvi laiptinės – erdvi gyventojų ir siauresnė bei statesnė – tarnų. Senamiesčio autentika net neperžengus namų slenksčio...

Šie namai Mildą ir Luką papirko erdvumu ir pro langus besiskverbiančia šviesa. „Anksčiau čia gyveno tvarkingi žmonės, sienos ir lubos buvo ištapetuotos barokinio tipo tapetais, parketas kas vasarą sąžiningai perlakuojamas, visos durys – kruopščiai dažytos du kartus, namuose stovėjo daug sekcijų ir senas pianinas, – pasakoja Milda Rekevičienė. – Buvo puiku, kad autentiškas buto išplanavimas visiškai atitiko mūsų šeimos poreikius. Tad išgriovėme tik dalį vienos sienos – tarp virtuvės ir svetainės erdvės.“

Milda ir Lukas Rekevičiai Architektai

www.aketuriarchitektai.lt Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Dovilė Dagienė Lamų slėnis

129

130

Lamų slėnis

Tapetus nuo lubų ir sienų architektai nulupo. O atsivėrusio „margumyno“ nedailino. Tad namų išskirtinumas – autentiškos lubos su senoviniais raižinių apvadais. Neperdažytos kol kas ir dvivėrės namų durys. Gal kada nors, kai vietoj žalios mėtų ir oranžinės norėsis matyti kitas spalvas... Milda juokiasi, kad labiausiai jai šie namai patiko vos tik čia persikrausčius, kai baldų buvo vos keletas, kai jiedu su Luku vakarieniaudavo susėdę tiesiog ant žemės. Paskui paaiškėjo, kad visai smagu vakarais svetainėje žiūrėti filmus, taip namuose atsirado sofa, vėliau – ir du naujam gyvenimui prikelti Luko močiutės foteliai. Pora juos aptraukė tamsiai mėlynu aksomu, o Jonas, jų sūnus, juos vėl šiek tiek pasendino žaisliniu kardu... Milda norėtų, kad namuose būtų kuo mažiau daiktų, tad įvairiausias smulkmenas, kelionių trofėjus ir suvenyrus ji suslėpė į dėžutes ir saugiai sudėjo į spintą. Šiuose namuose daug smagiau žiūrėti pro langus! Lamų slėnis

131

132

Lamų slėnis

133

134

Lamų slėnis

135

136

Lamų slėnis

137

138

Lamų slėnis

139

140

Lamų slėnis

141

142

Lamų slėnis

143

144

Lamų slėnis

Audrius Gražys Dailininkas

www.artgrazys.com

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Augis Narmontas

Dirbtuvės su debesų paveikslais

Pastaruosius penkerius metus, kuriuos gyvena Briuselyje, dailininkas Audrius Gražys vadina keistu laiku. Trumpam grįžęs į Vilnių jis užsuka į savo erdvias dirbtuves Užupyje. Kažin ar kur kitur pasaulyje rastų geresnę erdvę kurti. Čia ir susitinkame.

Dirbtuvės Briuselyje dailininkas todėl, kad ten kultūros atašė EU dirba jo žmona Vida Gražienė, ten gyvena jų dukra. Vilniuje likęs sūnus Rapolas dažnai atskrenda į Briuselį. Neseniai šeima persikraustė į jau trečią butą, šį kartą – beveik pačiame Briuselio centre. Namuose vienas kambarys skirtas Audriaus dirbtuvei. Jis – šiek tiek erdvesnis, tad galima kurti ir didesnio formato darbus. Bet studijos Užupyje dailininkas nuolat ilgisi.

„Čia buvo erdvė, kur aš ne tik tapiau ir dirbau, čia susirinkdavo iki 100 žmonių, buvo rengiami teminiai vakarėliai, filmuojami įvairūs muzikiniai klipai, rengiami koncertai. Žodžiu, virė gyvenimas, – pasakoja dailininkas. – Išvažiavus iš Lietuvos, tempas sulėtėjo, daug kas pasikeitė, kiek iškritau iš Lietuvos konteksto, bet atsivėrė kitos perspektyvos?. Platesnės. Surengiau nemažai parodų Paryžiuje, gegužę pakviesiu į jubiliejinę parodą vienoje Briuselio galerijų. Briuselyje lietuvių, kurie mane žino ir kuriems esu įdomus, labai daug. Čia daugybė meno galerijų, bet dar daugiau menininkų čia atvažiuoja norėdami prasimušti. Pasiūla tokia didelė, kad žmonės tiesiog išlepinti. Meninis gyvenimas čia labai turtingas, vyksta daugybė renginių, parodų atidarymų, festivalių.“ Kol gyvena Belgijoje, savo dirbtuves A. Gražys užleido jaunai dainininkei. Tad čia apsigyveno jos pianinas, natos. Beje, muzika – viena didžiausių dailininko aistrų ir įkvėpimo šaltinių. Atėjęs į studiją jis pirmiausia įsijungia muziką. Lamų slėnis

145

146

Lamų slėnis

147

148

Lamų slėnis

Kūryba „Kūryba – tai neribotas laikas, tu nuolat gyveni ta profesija, tomis mintimis. Kartais – ir naktį prabudęs. Mano tėtis, aktorius, rašydavo eiles. Atsimenu, kaime jis turėjo įsigijęs tokį parkeriuką su lempute, kad susapnavęs poeziją, galėtų tuoj pat užsirašyti“, – pasakoja A. Gražys. Grįžęs į savo dirbtuves, Audrius paprastai niekur nenori iš čia išeiti. Čia tvyranti atmosfera ir iki pat vakaro pro langus krentanti šviesa, nuteikia labai gerai. „Kai kas sako, kad čia nėra langų, – šypsosi Audrius modamas į palubėje atsiveriantį dangų. – Jeigu noriu medžių, einu į lauką jų pasižiūrėti. O čia man užtenka dangaus. Debesys teka kaip judantys paveikslai. Tapybai čia pats geriausias – viršutinis – apšvietimas. Šviesu iki pat vakaro.“ Mūzų pasaulyje daug, įsitikinęs A. Gražys. Nemažai jų sutinki keliaudamas, pažindamas kitas kultūras, ir vėliau perkeli į savo kūrybą. Tačiau Audrius tapyboje beletristikos nemėgsta. „Tapyba man turi būti plastinė išraiška, o literatūra tegu lieka literatūra, – sako dailininkas. – Aš konkrečių dalykų ir nevaizduoju. Jeigu peizažas – tai jis labai minimalistinis, suvestas į horizontą, jeigu taškas – tai gali būti nuo taško iki visatos. Bet čia ir prasideda beletristika. O aš jos nemėgstu.“ Lamų slėnis

149

150

Lamų slėnis

151

152

Lamų slėnis

Paryžius Kaip prasidėjo A. Gražio „romanas“ su Paryžiumi, miestu, kuriame prasimušti – nereto menininko svajonė? Tris kartus Audrius dalyvavo Paryžiuje kasmet vykstančiame „Rudens salone“, kurio istorija tęsiasi šimtmetį. Ar ten vis dar justi jaudulys, apie kurį rašoma impresionistų biografijose? „Jaudulio būna, kai tu esi po akademijos. Paskui jau nelabai svarbu, ar tu Paryžiuje, ar Vilniuje. Lietuvoje to jaudulio gal net daugiau, – sako dailininkas. – Štai meno mugė Briuselyje. Matai iš segtukų padarytą šuniuką, įdomu. Bet po savaitės atsidaro paroda Paryžiuje, o ten tas pats šuniukas, tik padarytas iš smeigtukų, jau kito autoriaus, kitos galerijos. Idėjos vagiamos, tad iš kur bus tas jaudulys, tas šurmulys... Bet šiaip Paryžiuje šurmulio daug, parodose – šimtai žmonių, ypač jei ta paroda vyksta gerame kvartale. Tuomet ateina net 70-mečiai, 90-mečiai ir domisi kainomis. Ten nuo mažų dienų auklėjama, kad menas – toks pat svarbus kaip maistas.“

Briuselis Gyvendami Briuselyje A. Gražys su žmona stengiasi nepraleisti nė vienos garsesnės parodos ar gero koncerto. Kartais užsuka į netoli namų esantį blusturgį. „Briuselio visuomenė buvusi labai turtinga, tad ten gali rasti įdomiausių dalykų, – pasakoja dailininkas. – Susirinkau kelis metrus vinilo, seno gero roko, kurį mėgau, bet sovietiniais laikais neturėjau galimybės pasiklausyti. Ta savo kolekcija mėginu susigrąžinti kažkada prarastą laiką.“ Nemažai laiko Audrius su žmona praleidžia diplomatų draugijoje. „Žmonos pasaulis – tas pats menas, su kuriuo aš gyvenu visą laiką. Tik jos darbas labiau organizacinis, o mano – kūrybinis. Bet namie kalbame apie tą patį, menas yra mūsų gyvenimas.“ Lamų slėnis

153

154

Lamų slėnis

155

156

Lamų slėnis

157

158

Lamų slėnis

159

160

Lamų slėnis

161

Jos gyvenimas, kupinas skaniausių patiekalų receptų, prancūziško gyvenimo malonumų, nenuobodžių kasdienių istorijų, vaikų (6!) ir šunų (14!), žavi, intriguoja, leidžia nors trumpam pajusti gyvenimo saldumą. Paprašėme Mimi Thorisson, maisto tinklaraščio „Manger“ autorės, įsileisti mus į savo idilišką gyvenimą Prancūzijos Medoko provincijoje vienai tobulai dienai.

u s a n e i Vienaimdi Thorisson M

162

Lamų slėnis

163

164

Lamų slėnis

Mimi Thorisson

Maisto tinklaraščio „Manger“ autorė

http://mimithorisson.com

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Oddur Thorisson http://oddurthorisson.com

Ankstus rytas. Atsibundu ir matau... …sode žaliuojančius medžius. Mano 14 šunų jau pasirengę rytiniam pasivaikščiojimui... …Po pusryčių kartu su vyru vedamės juos ilgam pasivaikščiojimui po vynuogynus ir pušyną. Pusryčiams šiandien valgysime... …oeuf à la coque iš vietos ūkio (virtus kiaušinius) su skrudintu prancūzišku batonu, sūriu, sviestu, slyvas ir gersime po didelį puodelį Jorkšyro arbatos. Man patinka kolekcionuoti kiaušinių indelius, visada smagu išsirinkti vieną iš kolekcijos pusryčiams! Maistas paruoštas. Aš apsidairau ir matau... …parmezano sriubą, skrebučius, anties parmentier (pyragėlius su antiena), mâche salotas (salotines sultenes) ir šokoladinį pyragą. Kai visi sotūs ir laimingi... …patiekiu vyno ir šokoladinių triufelių. Niekada nenustoju stebėtis... …kodėl mano gyvenimas toks nuostabus.

Šiandien laukia nedidelė kelionė į... …antikvarinių daiktų parduotuvę netoli château Queyrac. Norėčiau aplankyti... …bet kurią vietovę, kur galėčiau pasijusti kaip Indiana Džounsas. Vidurdienis. Pradedu galvoti apie pietus. Mums reikės... …menkės, gardaus kumpio, česnako, bulvių, saliero ir jūros geldelių. O, ir dar dviejų prancūziškų batonų. Ir štai aš vėl virtuvėje! Kartais man patinka tiesiog dairytis aplink, prisimenant daiktų istorijas: baldai, indai, gėlės... Kiekvienas daiktas šiuose namuose turi savo istoriją, bet pati įspūdingiausia yra... …apie mūsų vabzdžių ir drugelių kolekciją. Turime keletą eksponatų, kurie išgyveno garsųjį gaisrą „Deyrolle“ 2008-aisiais. („Deyrolle“ yra mano mėgstamiausia taksidermijos parduotuvė Paryžiuje.)

Lamų slėnis

165

O kartais klausiu savęs: kodėl jaučiuosi tokia laiminga virtuvėje? ...Tikriausiais todėl, kad čia mano širdis pradeda plakti greičiau. Mano aistra maistui padeda man jaustis laimingai. Imu vieną iš daugybės receptų knygų, kurias esu sukaupusi, ir verčiu savo mėgstamiausią puslapį... …tai patiekalo ‘charlotte à la crème’ receptas iš Jean Ducloux knygos „Cuisinier à Tournus“. Jean Ducloux buvo vienas puikiausių Prancūzijos virtuvės šefų, dirbęs restorane „Creuze“ netoli Liono. Šiame restorane esu mėgavusis įsimintinais jo patiekalais ir net turėjau progą sutikti jį patį. Jis man padovanojo savo biografiją su autografu ir receptų knygą. Tai viena mano virtuvės brangenybių.

166

Lamų slėnis

Šis interviu publikuotas žurnale "Llamas' Valley". Žurnalą nemokamai skaitykite savo iPad.

Parsisiųsk

Lamų slėnis

167

168

Lamų slėnis

169

Po pietų – mano laikas. Svarstau... …paskaityti knygą, pavyzdžiui, žavingąjį John Fowles apsakymą „Mįslė“. Dievinu ruošti vakarienę savo šeimai. Šiandien – ypatinga diena, tad vakarienei mes valgysime... …keptas foie gras (žąsų kepenėles) su figomis ir chasselas vynuoges užkandžiui, omarą iš Bretanės su citrininiu sviestu ir rūgštynėmis, o desertui – šokoladinius morengus su saldžiu Chantilly kremu.

170

Lamų slėnis

Prancūzijos dangus pamažu temsta. Bet aš dar norėčiau pasivaikščioti. Man labai patinka mūsų apylinkės, nes... …nuo namų – vos 10 min. pėstute iki jūros, 10 min. iki vynuogynų ir vos minutė iki pušyno. Visur pilna laukinių žvėrelių. Prieš užmigdama... ...sukalbu maldelę.

Lamų slėnis

171

172

Lamų slėnis

173

Pusryčiai

Omletas Ingredientai: 3 kaimiški kiaušiniai 10 g sviesto Nedidelė sauja susmulkinto šviežio peletrūno Keli gabalėliai Saint-Nectaire sūrio (nuimti plutelę ir susmulkinti) Druskos ir juodųjų pipirų Į dubenį įmuškite tris kiaušinius ir išplakite iki putų (3–4 min.). Įkaitusioje keptuvėje ant vidutinės ugnies ištirpinkite sviestą. Kai sviestas pradeda burbuliuoti, supilkite į keptuvę kiaušinius. Mentele keletą sekundžių kiaušinių plakinį sukite ratu, leiskite kiaušiniams pakepti ant mažos ugnies. Apibarstykite druska, pipirais, susmulkintu peletrūnu ir Saint-Nectaire sūriu. Kai sūris pradės lydytis, nukelkite keptuvę nuo ugnies ir atsargiai atskirkite omletą iš visų pusių nuo keptuvės. Apverskite, vėl statykite ant ugnies maždaug 5 sekundėms, kol omletas švelniai pagels. Patiekite nedelsiant.

174

Lamų slėnis

6 privalumai visapusei burnos sveikatai LISTERINE® TOTAL CARE – pažangiausias iš visų LISTERINE®. Naudojant du kartus per dieną: 1. Naikina burnos bakterijas 2. Sumažina dantų apnašas ir akmenis 3. Palaiko sveikas dantenas 4. Saugo dantis nuo ėduonies ir stiprina emalį 5. Palaiko natūralų dantų baltumą 6. Suteikia iki 24 val. trunkančią burnos gaivą

PAŽANGIAUSIAS VISŲ LAIKŲ LISTERINE®

Lamų slėnis

175

176

Lamų slėnis

Pagrindinis patiekalas

idaryti pomidorai „à la Provençale“

Ingredientai: Mimi mėgsta lazdyno riešutus, tad jų pridėjo ir prie klasikinio recepto – jie puikiai dera su džiūvėsėliais, česnaku ir petražolėmis, Mimi mano, kad riešutai paryškina žolelių skonį. Įdaras paruoštas iš dešrelių mėsos, bet šis patiekalas gali būti ir vegetariškas 5 dideli pomidorai 5 kokybiškos kiaulienos dešrelės (arba bet kokia kita malta mėsa) 60 g lazdyno riešutų (riešutams sumalti Mimi naudojo maisto smulkintuvą) 2 česnako skiltelės (sugrūstos) 2 askaloniniai česnakai, susmulkinti 1 šaukštelis garstyčių Druskos ir pipirų 1 šaukštelis čiobrelių Didelė sauja susmulkintų petražolių 2 riekelės sužiedėjusios piene išmirkytos duonos 2 didelės saujos džiūvėsėlių 5 valgomieji šaukštai alyvuogių aliejaus (2 kepimui, 3 apšlakstyti džiūvėsėlius) Įkaitinkite orkaitę iki 200° C.

Procesas: Nupjaukite pomidorų viršutinę dalį, tarsi nupjautumėte pomidoro „kepurę“. Atsargiai išskobkite pomidoro minkštimą ir apvertę padėkite ant lėkštės 10 min., kad išvarvėtų skystis. „Kepurėles“ padėkite į šalį. Kiekvienoje dešrelėje padarykite įpjovą ir išspauskite mėsą. Sužiedėjusią duoną pamirkykite inde su pienu. Paskui leiskite pienui nuvarvėti nuo riekelių ir padėkite į šalį. Dideliame dubenyje sumaišykite sugrūstą česnaką, susmulkintus askaloninius česnakus, dešrelių mėsą, garstyčias, čiobrelius, druską ir pipirus, nedidelę saujelę petražolių ir išmirkytą duoną. Kiekvieno pomidoro vidų apibarstykite druska, pipirais ir šaukšteliu džiūvėsėlių. Pomidorų vidų užpildykite įdaru; tada dėkite sluoksnį riešutų ir sluoksnį džiūvėsėlių. Kepimo indą apšlakstykite dviem šaukštais aliejaus ir išdėliokite jame pomidorus. Kiekvieną pomidorą dosniai apšlakstykite alyvuogių aliejumi ir uždėkite „kepurėles“. Statykite į įkaitintą orkaitę ir kepkite 40 min. Lamų slėnis

177

178

Lamų slėnis

Desertas

Šokoladiniai morengai Ingredientai: 6 labai didelių kiaušinių baltymai, kambario temperatūros 1 + ½ arbatinis šaukštelis kukurūzų miltų 2 šaukštai aukštos kokybės kakavos miltelių Žiupsnelis smulkios druskos 320 g smulkaus cukraus Įkaitinkite orkaitę iki 140° C. Kepimo skardą išklokite kepimo popieriumi.

Morengai (5–6 vnt.) Dideliame stikliniame dubenyje greitai išplakite kiaušinių baltymus (galite panaudoti porą elektrinio plaktuvo impulsų) ir druską, kol plakinys pasidarys putotas – stenkitės indą laikyti kuo horizontaliau. Pamažu supilkite kukurūzų miltus ir cukrų (pilkite po 1–2 šaukštus) ir plakite toliau. Cukrų berkite nedideliais kiekiais iki pat proceso pabaigos. Kai kiaušinių baltymai virs standžiomis putomis (paprastai tai užtrunka 10–15 min.), atsargiai supilkite kakavos miltelius. Pasistenkite baltymuose sukurti dailius sūkurius. Dviem dideliais šaukštais kiaušinių baltymus perkelkite ant kepimo skardos. Morengai turėtų gautis 10–12 cm pločio ir 6 cm aukščio. „Suktelkit“ šaukštą aplink ir suformuokite smailias viršūnes. Galiausiai apibarstykite kiekvieno morengo viršų kakavos milteliais ir maža šakute suformuokite dar kelis sūkurius. Kepkite 70 min., išjunkite ugnį ir palikite morengus atvėsti orkaitės viduje, šiek tiek pravėrę dureles. Maždaug 15 min.

Šokoladinis padažas: 40 g aukštos kokybės kakavos miltelių 100 ml vandens 50 g cukraus 40 g auksinio sirupo (arba kukurūzų sirupo) 20 g juodojo šokolado, sulaužyto mažais gabalėliais Nedideliame puode sumaišykite kakavos miltelius, vandenį, cukrų ir auksinį sirupą ir lengvai pavirinkite. Nukelkite nuo ugnies ir suberkite šokolado gabalėlius. Maišykite, kol šokoladas ištirps. Prieš patiekdami palikite valandai kambario temperatūroje. Lamų slėnis

179

180

Lamų slėnis

Pyragas

Brioche à la fleur d’oranger Ingredientai: 300 g miltų (nusijotų) 2 kiaušiniai 50 g smulkaus cukraus 1 pakelis kepimo mielių (8 g) 90 g + 1 šaukštas sviesto (supjaustyto kubeliais, kambario temperatūros) 1 šaukštas sviesto (kepimo formai ištepti) 1 žiupsnelis druskos 90 ml drungno pieno 30 ml apelsinų žiedų vandens 2 šaukštai drungno vandens (mielėms ištirpdyti) 1 kiaušinis glajui Sauja mažų cukraus grūdelių (apibarstyti pyragą) Pastaba: Mimi naudojo tradicinę pyrago formą, bet galima naudoti bet kokią formą. Pyragą galima kepti gilioje kepimo formoje ar stačiakampėje skardoje. Nedideliame dubenėlyje ištirpinkite mieles su dviem šaukštais vandens. Padėkite į šalį 5–10 min. arba kol mielės suputos. Dideliame dubenyje sumaišykite miltus, druską, cukrų, mieles ir sviestą. Įmuškite kiaušinius, supilkite apelsinų žiedų vandenį ir pieną, gerai išmaišykite dideliu mediniu šaukštu. Minkykite, kol gausite glotnų tešlos kamuolį, 8–10 min. Uždenkite dubenį rankšluosčiu ir palikite tešlą iškilti šiltame kambaryje pernakt. Kitą dieną paminkykite tešlą ant miltais neapibarstyto lygaus paviršiaus, kad neliktų oro burbuliukų, 1–2 min. Kepimo skardą gausiai ištepkite sviestu ir įdėkite į ją tešlą. Uždenkite rankšluosčiu ir vėl palikite iškilti 1–2 val. (priklausomai nuo to, kiek turite kantrybės!). Įkaitinkite orkaitę iki 180° C. Teptuku aptepkite pyrago paviršių kiaušiniu. Pabarstykite cukraus grūdeliais ir kepkite 30 min. Jei viršus pradeda per greitai ruduoti, uždenkite jį kepimo popieriumi. Lamų slėnis

181

Ieškok "Lamų slėnio"

Instagram @llamasvalley

182

Lamų slėnis

Tapk ypatingu

Lamu slenio

draugu Lamų slėnis

183

Pavaisink lamas kava )

mk Pare