Lamų slėnis / Birželis by Lamų slėnis

Bir탑elis 2013 (18)

Viršelio nuotrauka: Sergej Puzanskij

La Famiglia

Algė RAMANAUSKIENĖ

Redaktorė

Tinklaraštis

Robertas Riabovas

Fotografas

Tinklalapis

Elas RAMANAUSKAS

Dizaineris

Tinklalapis

Unė DABUŽINSKAITĖ

Žurnalistė

Facebook

Sergej PuZanskij

Fotografas Tinklalapis

Vygailė Sukurytė

Fotografė

Tinklalapis

BARBORA ADAMONYTĖ

Stilistė, dizainerė Tinklaraštis

Justina Bernotaitė

Reklamos projektų vadovė justina@lamuslenis.lt

Bendraukime: info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

Lamų slėnis

Renault

CAPTUR

"R-Link" integruotas planšetinis kompiuteris "Easy life" smulkmenu stalcius Automatine EDC pavaru deže

Džiaukis gyvenimu

12 Kuriant sėkmę

Čia vaikštoma basomis

80 100

Skrundančių pupelių muzika

Į gamtą

Pozityvus gyvenimas

136

Skaityk Lamu sleni plansetese iPad

Nemokamai

Zurnalo ieskok Apple Newsstand Dalinkis su draugais

Tikrai nemokamas )

Ieškok "Lamų slėnio"

Instagram @llamasvalley

Šiaudinis krepšys

„Bodie and Fou“

Smėlis ir vanduo Medinė sulčiaspaudė „Turn around“

„KiBiSi“

Gaiviųjų gėrimų puodelių rinkinys

„Heath Ceramics“

Lamų slėnis

Lininė patalynė

„Bodie and Fou“

Vazelių rinkinys

„Heath Ceramics“

Bambukinė kėdė

„Tine K Home“

Lamų slėnis

Pietietiškos spalvos jūsų sodui 90-metį švenčiantis Ispanijos lauko baldų gamintojas „Point“ pristato žavingą ir spalvingą Meksikos dizainerio Joaquino Homso kolekciją „Icpalli“. Šie baldai išsiskiria ne tik originaliu dizainu, bet taip pat yra itin tvirti ir funkcionalūs, ekologiški tinka perdirbimui. Pynimui naudojama medžiaga „Shintotex®“ – įkvėpta gamtos ir ištobulinta technologijų. Lauko baldams ji suteikia patvarumo garantiją. Baldų karkasas – tvirtas lakuotas aliuminis. Na, o akims daugiausia džiaugsmo teikia kolekcijos spalvos ir raštai… Lauko baldų ir daug kitų baldų galite įsigyti UAB „Būsto harmonija“ salone (Kęstučio g. 59, Vilnius).

www.bustoharmonija.lt

Vestuvių dovanos Dovanos – ypatingoms akimirkoms ir ypatingai kasdienai. Namų aksesuarai, indai, dovanų kuponai. Tereikės išsirinkti pakavimo popieriaus spalvą. Užsukite į interjero studiją „Ornamentum“ Konstitucijos pr. 7A, PC „Europa“ ir Smolensko g. 10A, Vilniuje.

www.ornamentum.lt Facebook

Lamų slėnis

Naujienos

„Miutto“ vasara: naujos kolekcijos ir pop-up shop Lietuviškos autorinės juvelyrikos namai „Miutto“ pasitinka vasarą pristatydami naują autorę – Barselonoje gyvenančią Indrą Karp ir jos papuošalų kolekciją su perlais. Indros juvelyrika įkvėpta architektūros ir mados pasaulių, skirta šiuolaikinei moteriai, nebijančiai išsiskirti ir būti tikrai moteriškai. Indros Karp papuošalus, naujas Ditės Dilginienės, Eglės Vengalytės, Elzės Sakalinskaitės ir Sauliaus Vaitiekūno kolekcijas kviečiame apžiūrėti, pasimatuoti ir išsirinkti pirmajame „Miutto“ pop-up shop. Renginys birželio 6–9 d. vyks Vilniuje (Literatų. g. 8).

www.miutto.com

Mąstančio žmogaus krėslas Vienas ankstyviausių dizainerio Jaspero Morrisono darbų turėjo originalų pavadinimą „Drinking Man’s Chair“, kurį paaiškina metalo diskeliai ant krėslo ranktūrių – čia tikrai galima pasistatyti stiklinę su gėrimu. Dabartinis krėslo vardas kilo iš pavadinimo, buvusio ant pypkių valiklių pakelio, kurį dizaineris pirko krėslo prototipui lankstyti, – ten buvo užrašas „The Thinking Man’s Smoke“. Idėja sukurti būtent tokį krėslą J. Morrisonui kilo radus senovinę kėdę be sėdimosios dalies – iš jos tebuvo likęs karkasas. Taip ir atsirado išskirtinės, bet labai organiškos formos plieno vamzdelių krėslas, išlaikantis XX a. trečiojo dešimtmečio dvasią ir idealiai tinkantis leisti valandas, veikiant tai, ką ir nusako pats pavadinimas.

„Cappellini“ baldų rasite interjero dizaino studijoje „Instyle JG“. Facebook

Lamų slėnis

Skrundančių pupelių muzika Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Dovilė Dagienė

Emanuelis Ryklys

Kavos amatininkas „Crooked nose & coffee stories“ www.crooked-nose.com

Lamų slėnis

Po pokalbio su Emanueliu Rykliu, iš mažyčių baltų puodukų gurkšnojant jo paties skrudintą kavą, namo parsinešiau kavos kvapo. Jis slėpėsi visur: plaukuose, drabužiuose, rankose… Ir dar ilgai maloniai kuteno nosį. Emanuelis – kavos amatininkas ir mėgėjas. Kavos manufaktūros „Crooked nose & coffee stories“, kurioje ir gimsta kvapūs pupelių mišiniai, įkūrėjas. Jo istorija – kvepianti ir įkvepianti. Emanuelio istorijos apie kavą – tarsi ištraukos iš senų gerų knygų. Šiek tiek M. Prousto, šiek tiek E. Hemingway’aus, gal dar kiek J. D. Salingerio. Malūnėliu maldamas septintąjį savo pagamintą kavos mišinį „Vii“ (iš šios kavos aprašymo: „Tvirta, saldi ir stipri Kolumbijos kava susitinka juodųjų serbentų aromatu ir skoniu pasidabinusią Kenijos kavą. Gilus ir magiškas mišinys. Jame galima paskęsti.“) Emanuelis pasakoja, kaip daug metų išdirbęs reklamos agentūrose vieną dieną prisiminė kažkada tėčio jam užduotą klausimą: „Tai ką tu ten darai?“ Tuo metu jis jau jautėsi pavargęs nuo reklamos, įklimpęs į nesibaigiančią rutiną, pajuto, kad dažniau bamba, nei dirbdamas jaučia malonumą, kad jo gyvenimui trūksta kažko, ko negali nusipirkti, pamatyti nukeliavęs ar išgirsti klausydamas muzikos. Kažko, kas būtų sava. Prieš porą metų Emanuelis su gyvenimo drauge Jurgita keliems mėnesiams iškeliavo už poliarinio rato. Abu nėrė į nežinomybę toli nuo namų. „Tai buvo viena nuostabiausių vasarų. Aišku, į jūrą neįlįsi, bet buvo gana šilta ir visą laiką švietė saulė, – į puodelius pildamas kavą pasakoja Emanuelis. – Daug laiko praleidome gryname ore, tai padėjo mums išsivalyti. Vienai pagyvenusiai porai padėjome tvarkyti žvejų stovyklavietę. Iš tų žmonių gavome daug įkvėpimo. Ta pora irgi metė gana didelius ir svarbius savo darbus ir viską darė savo rankomis, net tiesė molą į Šiaurės jūrą. O mes turėjome gana daug laisvo laiko, tad pradėjau daugiau domėtis kava.“ Lamų slėnis

Beje, tai nebuvo staiga gimusi idee fixe. Kava Emanuelio gyvenime visa laiką buvo svarbi. Malamos kavos kvapas ir geros emocijos jam primena vaikystę. Kavos virimas jo šeimoje buvo ypač jaukus ritualas. Štai taip būdamas už poliarinio rato Emanuelis pradėjo užsisakinėti knygas apie kavą. Daug domėjęsis itališkąja espreso kultūra per klaidą atsisiuntė knygą „Everything, but espresso“. Tai jam atvėrė akis: kad espresas – tik ledkalnio viršūnė, kad gaminti skanią kavą yra milijonas būdų ir galimybių. Emanuelį ypač įkvėpė vadinamoji trečioji kavos banga, kai tarsi atsvara masiškumui ėmė rastis daugybė nepriklausomų kavos gamintojų, žmonių, skatinamų entuziazmo ir didelio kavos pomėgio. Pats Emanuelis pirmuosius šimtą savo sukurtų mišinių pakuočių skrudino mažytėje namų virtuvėlėje, paprastoje keptuvėje. Procesas nesustojant truko tris paras… Namai paskendo magiškuose kvapuose…

Lamų slėnis

Tie kvapai taip apsuko galvą, kad Emanuelis ir Jurgita pasiryžo tapti tikrais kavos amatininkais. „Man visada kirbėjo, kad neužtenka tik paskrudinti pupeles ir parduoti kaip šviežią kavą. Labai norėjosi įdėti ką nors savo ir mišinius kurti tik iš pačių geriausių pupelių, – prisimena Emanuelis. – Kava man visą gyvenimą buvo labai stiprus emocinis dirgiklis. Tai ir pokalbis, ir monologas su savimi. Gimė mintis, kad kava – tai istorijos. Kavos pakelį mačiau kaip iš knygos išplėštą puslapį. Net neabejojau, kad istorijų eisiu pas Solveigą Masteikaitę, kurią seniai pažinojau. Jai mintis labai patiko. Pasakiau, kad mūsų pavadinimas bus ilgas, sudėtingas ir nereklamiškas: „Crooked nose & coffee stories“. Mano nosis šiek tiek kreiva, egoistiškai norėjau įdėti šiek tiek savęs ir dar pridėti kokį nors “šposą”. Taip gimė pirmasis sakinys ir aš jį užsirašiau: „Kreiva nosis netrukdo pasakoti kavos istorijų“.

Lamų slėnis

Kavos istorijos prasidėjo nuo trijų mišinių: rytinio espreso „Naso Storto“, popietės – „Melange“ ir seniausio pasaulyje XV a. sukurto „Mokha Java“ mišinio. Prieskonių amatininkams norėjosi kuo grynesnių: druskos, pipirų, vanilės. „Labiausiai abejojau dėl vanilės. Bet susipažinęs su tikrąja vanile nustebau, koks tai gilus, gausus ir emociškai stiprus prieskonis“, – sako Emanuelis. Šiandien manufaktūroje „Crooked nose & coffee stories“ galima rasti septynis skirtingus kavos mišinius. Kiekvienas jų gimsta labai lėtai, neskubinant vaizduotės ir nekankinant nosies. Kiekvienas mišinys skleidžia savitą emociją ir pasakoja istorijas, mažomis raidytėmis užrašytas ant žavingai minimalistinės pakuotės. „Ne kartą žmonės istorijas nusirašinėjo ir kavą rinkosi pagal jas. Bet toks ir buvo sumanymas, norėjosi, kad kiekvienas kavoje atrastų save“, – pasakoja kavos amatininkas.

Lamų slėnis

Vis dėlto istorijų pasirodė maža. Tad atsirado Martyno Vilimavičiaus iliustracijos, jau su savo mažomis kavos istorijomis. Dar vėliau – keramikės Simonos Kaunaitės sukurti puodeliai. (Apie juos ir pačią Simoną – iškart po šio pasakojimo.) Sekmadieniais kavos amatininkai pradėjo kviesti kavos mėgėjus į atvirą kavos klubą. Nebuvo kol kas tik vieno mišinio – kavos ir muzikos. O juk muzika Emanuelio gyvenime visada užėmė ypatingą vietą. „Gal saugau tai kaip kozirį?! – juokiasi Emanuelis ir prisipažįsta, kad kurį laiką kavos pasaulis jį buvo taip įtraukęs, jog nesinorėjo daugiau nieko. – Skrundančios pupelės man buvo geriausia muzika ir dvejus metus visiškai nepriėmiau jokios kitos. Geriausiu atveju galėdavau klausytis kai kurių klasikinių kūrinių. Pupelės kompensuodavo viską. Dabar džiaugiuosi vėl galėdamas klausytis, priimu muziką ir ją girdžiu. O ji iš tiesų buvo dingusi.“

Lamų slėnis

Kava. Maža pupelė ir daug vandens. Emanuelis, žinoma, turi atsakymą, kodėl tai – vienas ypatingiausių, o gal net pats svarbiausias gėrimas per visą žmonijos istoriją. „Kavos pupelėje slypi apie 1 000 skirtingų skonių junginių. Ir joks kitas augalas jos nesugebėtų pralenkti“, – pasakoja Emanuelis. Jis prisimena neseniai matytą filmą apie žmogų, kuris 15 metų ieškojo naujų kavos rūšių. Ir atrado jų šimtus. Nuo smulkios mažos iki banguotos pupelės, primenančios žmogaus smegenis. „Kur geras skonis ir kvapas, pradeda veikti emocijos, – svarsto Emanuelis. – Vaikystėje kavos ruošimas mūsų namuose buvo emociškai labai šiltas dalykas. Kavos pertraukėlė – tai stabtelėjimas, kai kasdienė rutina paliekama nuošaly. Kava savotiškai svaigina, po degustacijų žmones apima smagi euforija. Kava retai būna egoistinis gėrimas, ji žadina norą bendrauti, dalytis.“

Lamų slėnis

Pats kavos amatininkas kavą dažniausiai renkasi pagal tai, kokį stiprų emocinį poveikį ji skleidžia. Štai pastarąjį kartą Londone jį sudomino ne įvairius apdovanojimus pelnę kavos mišiniai, bet kava, akimirką priminusi vaikystėje mamos verdamą vyšnių džemą. Užteko pauostyti ir emocijos pradėjo burbuliuoti, kaip ta verdanti uogienė... „Man tai yra labai stipru, taip aš noriu apie kavą šnekėti, taip su ja dirbti. Kitaip tai būtų tik farmacija. Aš nebijau, kad mano mišiniai šiek tiek kinta. Juk kavos derliai taip pat kinta – tai gamta. Nėra identiškų kavos pupelių, nėra ir identiškų pakuočių. Aš – už klaidas, ir yra žmonių, kurie man pritaria. Kiti specialiai renkasi brokuotą pakuotę, kur kokios nors raidės nesimato. Tiesiog tai tikra, todėl man ir patinka“, – liejasi Emanuelio istorijos, o kavos mūsų puodeliuose – jau vos lašelis...

Lamų slėnis

Sekmadieniais kavos manufaktūroje (Pylimo g. 22c-1, Vilniuje) vyksta atviri kavos klubai. Užsukite!

Lamų slėnis

Puodelio stebuklas 40

Lamų slėnis

Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Andrej Vasilenko

Lamų slėnis

Simona Kaunaitė Keramikė

http://www.simonakaunaite.com/ Facebook

Į savo kūrybos namus Londone lamas pasikvietė keramikė Simona Kaunaitė. Jos studijoje atsargiai trepsime aplink porceliano papuošalus ir puodelius. Pastarieji, beje, visiškai „nesusireikšminę“, jie skirti gėrimui atskleisti, o ne jam užgožti. Budistiškai nuolankiai jie nori būti patogūs ir mieli žmogui, o ne stovėti lentynoje. Štai tokia subtili kaip rankenėlės linkis įžanga pokalbiui su Simona apie grožį ir erdvę, kurioje jis gimsta.

plastiška ir degama dideliame karštyje, tai leidžia jai būti tvirtesnei ir patvaresnei. Kas puodelį daro pačiu mėgstamiausiu puodeliu iš visų? Esu to klaususi įvairių žmonių ir supratau, kad puodelis, iš kurio labiausiai mėgsti gerti kavą ar arbatą (ne tas, kuris stovi lentynoje), nebūtinai yra ypatingas, dažniausiai smulkmena, mažas linkis, linijytė ar santykis aukščio su pločiu paverčia jį mėgstamiausiu. Dėl to ir pasirinkau keramikos dizainą, kad galėčiau savo daiktus matyti kasdienybėje, o, svarbiausia, kad žmogus naudotų mano – Simona, kaip šiandien tau sekasi? sukurtus daiktus, indus ar papuošalus kiekvieną die– Gerai, atsikėliau, susiruošiu ir eisiu į studiją, ną, o ne specialiomis progomis. taip ir prasideda mano diena. Joje dirbu ir būnu beveik visą dieną. – Kuri papuošalus, puošiančius žmogų, puodelius, puošiančius jo stalą, tavo diplominis dar– Kaip keramika tapo tavo amatu? Kodėl pa- bas kvestionavo pačią estetiką. Nuo jo prabėgo sirinkai būtent ją? jau septyneri metai – ar radai atsakymą į klausi– Baigiau keramikos studijas Vilniaus dailės aka- mą, kas yra gražu? demijoje, baigus buvo daug abejonių, padariau pertrauką. Po kiek laiko supratau, kad man labai svarbi – Galutinio atsakymo dar neradau, bet, manau, medžiaga, su kuria dirbu, ir atradusi porcelianą iš nau- einu ta kryptimi, bent jau į sau keltus klausimus jo atradau keramiką. Padirbėjusi kelių keramikių asis- apie keramikos dizainą, ir kas man gražu, pradedu tente Londone, gavau galimybę išbandyti porcelianą, atsakyti. Iš to, ką matau, ir ką žmonės renkasi, suiš jų išmokau darbo subtilybių, tada vėl iš naujo pra- sidarau vaizdą, kas žmonėms patinka. Kartais madėjau dirbti. Man svarbi darbo estetika, svarbus por- žos smulkmenos keičia viską. Mano darbams svarceliano ar kito aukštoje temperatūroje degamo molio bi forma ir jos išbaigtumas, nekuriu daug detalių, medžiagiškumas. Tai tiesiog kitokia medžiaga, labai nes kartais mažiau yra daugiau.

Lamų slėnis

– Tavo kūryba neatsiejama nuo skanių kvapų... Sukurti kavos puodeliai „Crooked Nose“, Aisčio Mickevičiaus kvepalų dangteliai, taip pat penkių pojūčių papuošalai, tarp kurių yra ir linksmosios nosytės. Kvapai tau – svarbus kūrybinis dirgiklis? – Apie tai niekada net nesusimąsčiau, kol nepaklausėte. Iš tiesų labai patiko kurti puodelius „Crooked Nose“, patiko galvoti, kokiai kavai bus skirti, kaip padaryti, kad patiktų ir nebūtų įkyrūs, kad žmogus pirmiausia galvotų apie gėrimą, o puodelis tik padarytų tą ritualą smagesnį. Buvo lengva įsivaizduoti ir sukurti, nes pati labai mėgstu kavą ir turiu kelis mėgstamus puodelius, iš kurių geriu, atsižvelgdama į nuotaiką. Taip pat ir su Aisčiu – buvo įdomu pabandyti sukurti kitokį daiktą. Kamštelis – svarbi gaminio dalis, gali sudominti, pritraukti pirkėją prieiti ir išbandyti kvepalus. Abiem atvejais labai smagu, kad tai – maži verslai ir kartu gyvenimo būdai, ir aš prie to prisidedu.

– Kas dar tave įkvepia kurti? Tavo sukurtuose induose galima įžvelgti panašumų su senuoju kaimišku suomių dizainu... – Man patinka senasis dizainas, domiuosi ir renku įvairius indus, jie paprastų formų, minimalaus dekoro. Visada svarbiausias yra maistas ir gėrimas, kuris atsiras inde, o ne pats indas. Man patinka neperkrauti indai. Gal dėl to ir yra tas panašumas, nes man patinka panašus formos ir spalvos santykis.

Lamų slėnis

– Tarp tavo kūrinių – ir akinių „karoliai“, pakrikštyti liūdnu vardu „Tears of London“. Ar tai dėl vizualaus panašumo į ašaras, ar tai Londono – tokio, kokį jį matai, – refleksija? O gal tai visai neliūdnas vardas… – Iš tiesų tai visai neliūdnas pavadinimas, labiau ironiškas. Apie tai, kad čia lyja ir kad Lietuvos spauda bei internetas rašo labai daug skirtingų istorijų, kaip čia sunku tautiečiams. Nors, aišku, kiekviename juoke yra dalis tiesos. Norint įsitvirtinti kitose šalyje, tenka įdėti nemažai pastangų ir kartais būna sunku. – Beje, kaip atsidūrei Londone ir kaip čia bėga tavo dienos? – Londone atsidūrėme labai netikėtai, norėdami išbandyti didelį miestą ir pačius save. Ir vis dar esame čia. Atvažiavome dviese su vyru. Jis yra fotografas. Daug dalykų išmokome ir sužinojome, gal dėl to mums čia ir patinka – yra ko mokytis ir ką išbandyti. O dienos bėga ramiai, šiuo metu daug dirbu studijoje, turiu planų rudeniui, jiems tenka ruoštis. Be to, turime ir daugiau planų su „Crooked Nose“, bet apie tai kalbėti dar per anksti.

– Tavo studija tau pačiai – tik studija ar ir maža kūrybos šventovė? – Mano studija visų pirma yra darbo vieta. Joje viską ir gaminu, nors ji nėra didelė, bet kažkaip užtenka vietos. Studija dalijamės keturios merginos: aš, iliustratorė, knygų dizainerė ir renginių bei maisto stilistė. Smagu būti su kitais kūrėjais, kartais net geriau, kad jos ne tos pačios specialybės, įdomi jų nuomonė, jei reikia patarimo. Kartu su savo vyru fotografu Andrejumi Vasilenko turime studija „A Chair and a Table“, tad viską fotografuojame kartu. Jis man daug pataria ir darbo klausimais. Fotografuodami darbus abu galvojame apie tai, kaip konkretus gaminys atrodytų gerai ir kartu natūraliai.

Lamų slėnis

– Kas šioje erdvėje tau svarbiausia? – Aš čia ateinu dirbti, tad svarbiausia – gera darbinė atmosfera. Vienos kitoms netrukdome, dažnai ir prasilenkiame, nes darbo grafikai nesutampa. Dar labai svarbu, kad turime didelį langą, beveik per visą sieną. – Kuo dar, be keramikos, gyveni? – Patinka maistą gaminti, naujus patiekalus išbandyti. Šiame mieste tiek daug skirtingų virtuvių. Patinka keliauti į mišką, eiti į parodas. Atrasti naujas vietas, parduotuves. Taip pat mėgstame eiti į koncertus. – Kokios paprastai būna tavo vasaros? Kuo jos kvepia? – Vasarų čia nebūna, tik ilgi pavasariai, ko gero, to labiausiai ir norisi – tikros, karštos, geros vasaros! (Šypsosi.) Lamų slėnis

Barbora Adamonytė

Vilniaus dailės akademijos dizaino studentė http://barboraadamonyte.blogspot.com

Reikės: • gipso; • vandens; • indo ir lazdelės gipsui maišyti; • vienkartinio popierinio puodelio; • nedidelio kamuoliuko; • vazelino (arba riebalų); • švitrinio popieriaus.

Lamų slėnis

Idėja

indas

Vazelinu ištepkite popierinio puodelio vidų ir kamuoliuką.

Supilkite gipsą į popierinį puodelį ir iki pusės į jį panardinkite kamuoliuką.

Gipsą sumaišykite su vandeniu iki kisieliaus tirštumo masės.

Gipsui išdžiūvus, išimkite kamuoliuką.

nulupkite puodelį ir švitriniu popieriumi nušveiskite aptrupėjusius kampus.

Lamų slėnis

Gerų draugų būrys, skanūs gėrimai ir dar skanesni užkandžiai ant žolės, paukščių čiulbesys, saulės kuždesys, drugelių plazdėjimas, smilgų virpėjimas... Laikas, kai norisi užsimiršti ir pamiršti patį laiką. Akimirkos, kurias norisi sustabdyti. Mintys, kurias gera prisiminti. Iškylos, kurias norėtųsi kartoti kasdien. Iki pat ankstyvo rudens... Mes neriame į skonių ir aromatų kupiną vasarą!

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Vygailė Sukurytė Modeliai: Unė, Benas, Džiugas ir Tika

Lamų slėnis

Rikotos desertas su apelsinu padažu Tai maža saldi vaisinė nuodėmė, kurią kartais galima sau leisti. Puikus derinys – šis desertas ir gvazdikėlių, bananų aromatais bei lengvomis obuolių aromato natomis išsiskiriantis „Švyturio Baltas“ alus.

Reikės: 2 apelsinų 0,5 puodelio apelsinų džemo 2 kaušelių rikotos (arba natūralaus graikiško jogurto) sviestinių sausainių, ant kurių galima tepti desertą

Procesas: Apelsinus padalykite į skilteles ir nulupkite odeles. Skilteles perpjaukite pusiau. Visa tai atlikite virš indo, į kurį subėgs apelsinų sultys. Nedideliame inde sumaišykite apelsinų sultis ir džemą. Suberkite apelsinų skilteles ir lengvai pamaišykite. Rikotą sukrėskite į stiklines ir užpilkite apelsinų padažu. Galite desertą tepti ant mėgstamų sausainių.

Lamų slėnis

Sudytos karameles triufeliai Šiuos triufelius paruošti labai paprasta ir tai – puiki dovana bičiuliui smaližiui. Ypač gardu skanauti užsigeriant škotiško elio stiliaus alumi „Old Port Ale“ iš „Tradicinės Švyturio kolekcijos“.

35 vnt. Reikės: 300 g susmulkinto juodojo šokolado (70 %) 300 g smulkaus cukraus 300 ml riebios grietinėlės 0,5 šaukštelio vanilės esencijos 20 g rudojo cukraus 20 g sviesto 0,5 šaukštelio jūros druskos kakavos miltelių triufeliams apibarstyti

Procesas: Baltąjį cukrų suberkite į vidutinio dydžio indą ir pavirkite ant vidutinio stiprumo ugnies, kol cukrus pradės tirpti ir pakraščiuose susidaryti karamelė. Medine mentele kiek pamaišykite kraštuose esančią masę, kad cukrus išsilydytų tolygiai. Kai cukrus išsilydys ir įgaus aukso spalvą, supilkite į indą pusę grietinėlės, vanilę ir rudąjį cukrų – cukrus ims burbuliuoti, tad pilkite pamažu. Kai burbuliavimas atslūgs, supilkite likusią grietinėlę. Sumažinkite ugnį ir lukterėkite, kol karamelė ištirps. Kai ji pasidarys lygi, sukrėskite sviestą ir suberkite jūros druską. Atsargiai išmaišykite. Šokoladą suberkite į vidutinio dydžio indą. Karštą karamelę užpilkite ant šokolado ir atsargiai maišykite, kol šokoladas ištirps. Palikite atvėsti, kol mišinys sukietės, kad iš jo būtų galima formuoti rutuliukus. Paruoškite kepimo popierių, ant kurio dėliosite triufelius. Į nedidelį indą suberkite kakavos miltelius. Suformuokite triufelius ir apvoliokite kakavos milteliuose. Palikite atvėsti.

Lamų slėnis

Avokadu salotos su karamele aplietais migdolais Šios gardžios salotos puikiai dera su tamsiuoju „Švyturio Baltijos“ alumi, išsiskiriančiu gerai juntamu salyklo saldumu su lengvu džiovintų slyvų ir šokolado poskoniu. Ruošdami salotas galite drąsiai eksperimentuoti pagal savo skonį, užgaidas, maisto atsargas ir biudžetą!

6 porcijos Reikės:

Procesas:

Užpilui: 60 g cukraus 1,5 šaukšto aguonų grūdelių 1,5 šaukšto sezamų sėklų 1 šaukštelio paprikų prieskonių 2 šaukštelių maltų garstyčių 1 šaukšto susmulkintų saldžiųjų svogūnų 1 šaukštelio jūros druskos 1 šaukštelio šviežiai maltų juodųjų pipirų 120 ml baltojo balzaminio acto 70 ml augalinio aliejaus 70 ml itin tyro alyvuogių aliejaus Salotoms: 340 g mažųjų špinatų ir įvairių salotų 1 nedidelio ryšelio kalendrų (nuplauti ir išdžiovinti, nuskabyti lapelius) 2 vidutinio dydžio avokadų, nuluptų ir supjaustytų skiltelėmis 115 g karamele aplietų migdolų Karamele aplietiems migdolams: 600 g pusiau perpjautų migdolų 100 g cukraus 50 g sviesto 2 šaukštelių cinamono 1 šaukštelio kmynų 1–1,5 šaukštelio rūkytų paprikų (suteiks riešutams pikantiško aštrumo) 1 šaukštelio vanilės jūros druskos

Užpilas: visas sudedamąsias dalis supilkite į stiklinį indą ir gerai pamaišykite, kad ištirptų cukrus. Karamele aplieti migdolai: kepimo popierių ištepkite aliejumi. Suberkite cukrų į tefloninę keptuvę ir pakaitinkite ant vidutiniškai stiprios ugnies, kartais pamaišydami, kol cukrus ištirps ir virs aukso spalvos sirupu. Sumažinkite ugnį ir sukrėskite sviestą, cinamoną, rūkytas paprikas ir vanilę. Gerai maišykite, kol sviestas ir cukrus virs vientisa mase. Suberkite riešutus ir maišykite, kol jie pasidengs sirupu ir neliks jokių gumulėlių. Uždenkite ir toliau kaitinkite ant mažos ugnies, kas minutę pamaišydami, kol riešutai dailiai apskrus. Būkite atidūs, kad migdolai neperkeptų. Suberkite juos ant paruošto kepimo popieriaus ir apibarstykite jūros druska. Palikite atvėsti. Salotos: špinatus, salotas ir kalendrų lapelius suberkite į didelį indą. Sudėkite pjaustytus avokadus, užpilkite pusę užpilo ir nestipriai krestelėkite indą. Išberkite karamele aplietus riešutus ant salotų, apibarstykite jūros druska ir šviežiai maltais juodaisiais pipirais. Likusį užpilą patiekite atskirai.

Lamų slėnis

Pomidoru ir alyvuogiu užtepele Šią dieviškos spalvos ir skonio užtepėlę tepkite ant minkštos duonos riekelių ir pasijuskite tarsi devintame danguje… Atsigaivinkite „Tradicinės Švyturio“ kolekcijos „Ekstra Draught“ alumi ir pajuskite visą skonių paletę: subtilų salyklo ir gėlių aromatą bei apynių kartumą.

Reikės:

Procesas:

100 g saulėje džiovintų pomidorų 50 g juodųjų alyvuogių be kauliukų 1 šaukštelio maltų česnakų žiupsnelio bazilikų žiupsnelio petražolių šviežiai maltų juodųjų pipirų žiupsnelio druskos žiupsnelio cukraus 4 šaukštų itin tyro alyvuogių aliejaus šlakelio citrinų sulčių

Pomidorus sumalkite elektriniu maišytuvu. Suberkite alyvuoges, supilkite aliejų ir citrinų sultis. Dar šiek tiek pamalkite. Suberkite prieskonius ir viską išmaišykite. Įberkite cukraus ir druskos. Užtepėlę supilkite į dailų indelį arba iš karto tepkite ant šviežios duonos riekelių!

Lamų slėnis

Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Monika Garsía Grimas ir šukuosenos: Ieva Deksnytė Stilius: Edita Mockevičiūtė Modeliai: Adan Perez, Simona Paciukonytė, Paula Čepinskaitė

Lamų slėnis

Vasariškai gaivūs, gimę iš meilės, nuglostyti gryno malonumo, nugairinti saulės ir vėjo – drabužiai „Pins of Dixie“ – it koks iššūkis niūriems lietuviškiems orams! Atsakymai į visus klaustukus – kalbantis su nauju kūrybiniu duetu: Greta Jonaityte ir Monika Sėdžiūte-Garsía. – Papasakokite, kas gi jūs tokios? – Esu Greta Jonaitytė. Mano mokslai baigti (Greta studijavo kultūros vadybą – aut. past.). Nors pirminis sumanymas buvo visą šią vasarą atostogauti, viskas išėjo priešingai. Bet užsiimu maloniais darbeliais. – O aš esu Monika Sėdžiūtė, bet prisistatau ispaniška pavarde Garsía. Kitą savaitę tikiuosi baigti kūrybinių industrijų studijas. Šiek tiek dirbu kaip laisvai samdoma dizainerė ir fotografė. – Kas jus abi atvedė į dizainą? Monika: Mane visada domino mados dizainas, savo ateitį planuoju sieti su mados vadyba, todėl buvo įdomu pabandyti ką nors sukurti. Greta: Visą laiką dirbau produktų gamybos srityje – pradedant reklama, baigiant spauda, vis ką nors gaminau. Nusprendžiau, kad užteks dirbti biuro darbą, nors jis ir buvo kūrybiškas. Užsimaniau pailsėti. Bet supratau, kad ilsėtis nėra laiko, reikia kažką veikti. Taip ir sugalvojau išbandyti save dizaino srityje. Nors neturiu nieko bendra nei su mada, nei su grafikos dizainu... Monika: Bet pojūtį turi. Greta: Na, gal pojūtį ir turiu, bet greičiau jaučiu nuotaiką. Stilius yra labai savitas dalykas, tad į aukštąją madą netaikau. Tai mes su Monika ir bandome padaryti – pateikti gerą nuotaiką. – Kaip gimė „Pins of Dixie“ idėja? Greta: Idėja kilo mano draugui kovo 8-osios rytą. Mes naršėme internete, ieškojome drabužių. Beieškodami užtikome drabužių su spaudiniais. Pasaulyje tai populiaru jau daug metų ir nieko nenustebinsi. Bet sukilo ambicijos – pabandysiu pati! Po ilgų paieškų radau, kur tai galima padaryti Lietuvoje. Buvo labai įdomu išmėginti šią technologiją. Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Šis projektas jus ir suvedė? Greta: Su Monika nebuvome nei draugės, nei pažįstamos, tiesiog žinojau, kad yra tokia mergina. Monika: Žinojome, kad tokios esame, bet jokių ryšių nepalaikėme. Greta: Monikos pusbrolis yra geras mano draugas, kai sukūriau idėją, pradėjau galvoti apie žmogų, su kuriuo galėčiau ją įgyvendinti. Kuklinausi, nežinojau pas ką eiti su savo idėja, kur rasti bendramintį. Ir atsiminiau, kad kažkur mačiau labai gražų, stilingą, kokybiškai sukurtą plakatą „Job wanted“. Prieš akis iškilo Monika. Žinojau, kad ji nuolat keliauja, kad jos dažnai nebūna Lietuvoje. Parašiau jai žinutę. Monika: O aš gavau žinutę: „Gal norėtum prisijungti prie vieno projekto?“ Išsiaiškinau, kas ir kaip, ir nusprendžiau jungtis – kodėl gi ne?! – Ir sugalvojote Lietuvoje kurti vasarinius drabužius? Juk mes vasaros neturime! Monika: Na, mes nesiorientuojame tik į Lietuvą. Greta: Taip, mes nenorime užsidaryti Lietuvoje. Neturime didelių ambicijų užkariauti užsienį, bet tai nėra tik Lietuvai skirtas produktas. Aš pati savo laisvalaikį leidžiu aktyviai, didžiąją laiko dalį būnu lauke: vandens sportas, kelionės ir kt. Galvodama apie drabužius, įsivaizdavau mane supančius žmones, jų laisvalaikį ir gyvenimo būdą. Pagalvojau – kodėl gi nepadarius ko nors gražaus tai mūsų vasarai. Ateis žiema, sugalvosime ką nors gražaus žiemai... Monika: Be to, Lietuvoje beveik niekas nesiuva maudymosi kostiumėlių. Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Kaip pasiskirstėte darbus? Monika: Marškinėlių idėja kilo Gretai, ji sukūrė ir maudymosi kostiumėlių dizainą. Aš išpildau idėjas. Greta: Sugalvojame modelį, pateikiame jį siuvėjai ir be jokių ypatingų profesinių žinių darom tai, kas mums patinka. Ir nesikankiname. Tiesiog išbandome sau naują dalyką ir tai mums labiausiai patinka. Monika: Pirmasis mūsų viešas prisistatymas įvyko per „Dizaino savaitę“. Greta: Niekada nemaniau, kad tai taps verslu. Kol kas džiugina žmonių susidomėjimas, bet nesiekiame, kad tai taptų mūsų pragyvenimo šaltiniu. Įdedame savo pinigėlių ir, jei jie atsiperka – valio. Jei ne, tuos drabužėlius pačios sunešiosime! Viską darome su malonumu. – Kaip gimė kolekcijos pavadinimas? Greta: Visi žinome, kas yra „Pinterest“. Žmonės ten praleidžia nemažai laiko. Aš taip pat. Esu taksų augintoja. O taksai kai kuriose Šiaurės Amerikos valstijose vadinami „Dixie dog“. Žodžiu, „pininu“ tai, kas man labiausiai patinka, o man labiausiai patinka mano šunys. Taip ir gimė „Pins of Dixie“.

Lamų slėnis

Tekstas: Monika Garsía Stilius: Greta Jonaitytė Modeliai: Tomas Kulesa

– Kas jus įkvepia, kuriant? Monika: Man atrodo, viskas... Greta: Jūra, vanduo, kelionės... O kuriant bikinius, mane labiausiai inspiravo šilti kraštai. Taip pat įkvepia tai, kad Lietuvoje dažnai būna niūru, žmonės pikti ir tiesiog norisi spalvų, atgaivos. Kurdamos to nepastebėjome, bet kai per „Dizaino savaitę“ sukabinome savo drabužėlius, aš pagalvojau: „Oho, kokios smagios spalvos!“ – Kas jums yra vasara? Monika: Optimizmas, saulė, gera nuotaika, net ir smėlis, kurio šiaip nemėgstu... Greta: Aš vasaros labiausiai laukiu, ir jei turiu galimybę iškeisti lietuvišką žiemą į svetimą vasarą, būtinai tai padarau. O lietuviška vasara man yra kiekviena maloni minutė, praleista gamtoje. Kaip paaiškėjo, vasara man dar yra ir įkvėpimo šaltinis.

Lamų slėnis

Erdviuose ir jaukiuose namuose Londone savo gyvenimą kuriantys fotografas Rokas Darulis ir jo draugė modelis Julija Steponavičiūtė – jauni, be galo talentingi ir simpatiški žmonės. Skaitant apie juos nori nenori į galvą lenda mintys: “Pasisekė laimės kūdikiams, ne kitaip...” Tačiau mistinių sėkmės receptų iš pokalbio su Roku ir Julija tikėtis nereikėtų. Jie dar kartą įrodo, kad namus, santykius ir savo sėkmę žmogus turi galių kurti pats.

Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Robertas Riabovas

Lamų slėnis

Roko portretas pagal Juliją

Rokas

– Rokai, pristatant tave dažniausiai minima, kad esi jaunas fotografas, jau spaudęs ranką tokioms žvaigždėms kaip Madonna ar Bryanas Adamsas. Kai kam tai atrodytų karjeros viršūnė. Ant kurio karjeros laiptelio tu pats jautiesi stovintis šiandien? – Jaučiuosi lyg dar tik pradėčiau karjerą. Madonnai ir B. Adamsui rankas spaudžiau būdamas fotografo asistentas, norėtųsi kada nors paspausti ranką būnant kolegomis. Kol kas tarptautiniu mastu mano vardas dar visiškai nežinomas, pradedu savo karjerą, noriu padirbėti ir įgyti daug klientų, tad... viskas tik pradžia. (Šypsosi.) – Esi surengęs autorinių parodų, tavo darbai buvo eksponuojami Nacionalinėje portretų galerijoje Londone. Pasidalyk savo sėkmės istorija: ką daryti, kad tave pastebėtų pasaulis? – Labai svarbu fotografuoti darbus, kuriais pats tiki ir kuriuos nori daryti, o ne galvoti, ką mėgtų kiti. Jei tau pačiam fotografuoti bus labai įdomu, didelė galimybė, kad ir kitiems tavo darbai bus įdo-

mūs. Taip pat būtina palikti savo komforto zoną, nustoti fotografuoti draugus ir stengtis užfiksuoti tai, kas galbūt sunkiau prieinama, tai, iš ko galima mokytis. Ar tai būtų žmonės, ar bendruomenė, ar vieta. Man įdomiausia fotografuoti žmones, su kuriais nesusiduriu kasdien, bendraudamas sužinai daug apie juos ir apie save. – Dirbi ne tik su garsiais žmonėmis, bet ir leidiniais, dizaineriais, mados namais. Kaip jie tave atranda? Ar siūlai savo paslaugas pats ir sulauki užsakymų? – Šiais laikais nuotraukos labai greitai plinta internetu, reikia tik jas ten įkelti ir tinkamai „išleisti“ į pasaulį, o kas ir kaip jas pamatys, sunku nuspėti. Daug netikėtų darbų gavau dėl to, kad kažkas pastebėjo mano darbus internete. Kuo daugiau fotografuosi tai, kas patinka tau pačiam, tuo daugiau tie darbai sklis, tuo daugiau sulauksi įdomių pasiūlymų. Todėl labai svarbu kartais pasakyti „ne“ kai kuriems pasiūlymams, arba nerodyti tam tikrų savo darbų. Bet visada reikia bent šiek tiek užsiimti savireklama. Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Ar tau teko įveikti periodą, kai fotografuodavai nesitikėdamas jokios finansinės grąžos, tiesiog norėjai, kad tavo darbus pastebėtų? – Aš ir dabar dažnai fotografuoju be jokios finansinės grąžos. Iš tikrųjų fotografija – tai pusiausvyra tarp nuolatinio investavimo ir finansinės grąžos. Darbai, kurie suteikia finansinės grąžos, beveik niekada nepatenkina kūrybinių ambicijų, o kūrybiški darbai visada smarkiai ištuština piniginę, tad tai – nuolatinis buvimas tarp dviejų ribų. Žmonių dėmesį patraukia tik įdomios nuotraukos: asmeniniai projektai arba žurnalų fotosesijos, už kurias ne tik nemokama, bet dažniausiai reikia investuoti savo pinigų. Vis dėlto nedarant šių darbų ir projektų, tavęs nepastebės komerciniai klientai, kurių reikia, norint visa tai finansuoti.

– Ką turėtum nufotografuoti, kad galėtum ramiai atsikvėpti ir pasakyti: „My job here is done“. – „The job is never done“... Jei manyčiau, kad viską jau esu padaręs, nebebūčiau fotografas. Įdomioji dalis ir yra kelionė, procesas, kad ir kokią gerą nuotrauką padarai, po jos jau galvoji apie kitą. – Kas tavo darbe labiau vertinama – tavo, kaip menininko, braižas ar, priešingai, – gebėjimas prisitaikyti prie klientų norų? – Manyčiau, kad labiau vertinamas braižas. Prie klientų norų ne visada reikia taikytis, tai klientai turi atsirinkti fotografą, kurio braižas jiems tinka. Pasaulyje labai daug klientų, turinčių daug skirtingų skonių, tikrai nėra vieno fotografo, galinčio įtikti visiems. Svarbu rasti savo braižą ir klientai atras tave. Žinoma, dažnai reikia nusileisti ir prisitaikyti, bet už tai mokami pinigai. Vis dėlto užsakymų, kurie per daug nutolę nuo to, ką mėgsti daryti, vertėtų atsisakyti.

Lamų slėnis

– Kas palaiko tavo „vidinį kutenimą“? Iš kur semiesi energijos, kai jos pritrūksta? – Kai pritrūksta energijos, svarbu pailsėti. (Juokiasi.) Mėgstu kartais išvažiuoti pakeliauti. Svarbu, kad tai nebūtų darbo kelionė. Tada gali šiek tiek atsikvėpti nuo visų planavimų ir elektroninių laiškų, atsigauti. O porą dienų gerai išsimiegojus tas kutenimas pats puikiai grįžta. – Ar esi kada galvojęs, ką veiktum, jei nebūtum fotografas? – Esu apie tai galvojęs. Jei turėčiau daugiau laisvo laiko, norėčiau išmokti gerai žaisti pokerį. Galbūt tapčiau profesionalu! (Šypsosi.) – Kodėl vis dėlto dažniausiai fotografuoji žmones? Sąmoningai pasirinkai šią sritį ar meno mūzos taip jau viską sudėliojo? – Man visada buvo įdomu fotografuoti tik žmones. Peizažai, daiktai ar kiti dalykai, su kuriais negali pabendrauti, manęs niekada nedomino. Žmogus gali būti visapusis, o ir fotografas gali paveikti, koks tas žmogus bus nuotraukoje. Tikroviško portreto nėra, žmogus nuotraukoje atrodo taip, kaip fotografas nori jį pavaizduoti. Nuotrauka niekada neatspindi realybės, tai yra tik akimirka. Esu nufotografavęs portretų seriją, kurioje vaizduojami rūkantys vyrai, jie atrodo labai emocingi, jų akys pavandenijusios. Žiūrovas gali spėlioti, kodėl jų akys ašarotos, ką jie išgyvena, bet realybė yra ta, kad cigarečių dūmai jiems graužė akis, aš to siekiau sąmoningai.

– Kalbant apie mūzas, tavo draugė Julija Steponavičiūtė – viena garsiausių Lietuvos modelių. Esate du velniškai perspektyvūs profesionalai. Ar jūsų abiejų ambicijos niekada nesipeša tarpusavyje? Juk kuris nors vienas šeimoje paprastai lieka šešėlyje, kol kitas maudosi šlovės spinduliuose. – Mes dirbame toje pačioje industrijoje, bet mūsų karjeros keliai nesusikerta, tad ir mums netenka gyventi vienas kito šešėlyje. Modeliai pasiekia karjeros aukštumų būdami labai jauni, fotografai, priešingai, jau būdami brandaus amžiaus. Taip jau veikia ši industrija, tad kol kas abu darome tai, ką darome, ir stengiamės tai daryti kuo geriau. – Jei ne paslaptis, kaip judu susipažinote? – Susipažinome Londono mados savaitėje, DAKS mados šou užkulisiuose. Julija rengė šį šou, o aš fotografavau užkulisius. – Modelis ir fotografas – ar dažnai Julija atsiduria tavo fotoobjektyve? – Gana dažnai. Kartais fotografuoju Juliją fotosesijoms, o kartais tiesiog sugalvoju ką nors išbandyti, neretai tai būna 10 ar 11 valandą vakaro. Nubėgu į studiją įjungti apšvietimo ir kalbinu Juliją ateiti kelioms minutėms, nes idėja, žinoma, negali palaukti iki ryto...

Lamų slėnis

– Kaip atrodo jūsų gyvenimo užkulisiai, pavyzdžiui, ką mėgstate veikti sekmadieniais? – Sekmadienius mėgstame leisti Rytų Londone, kur ir gyvename. Netoli mūsų gyvena draugai, tad kartais visi einame pasportuoti į sporto salę, parke rengiame iškylą, einame į turgų „Broadway market“ ar tiesiog kur nors išgerti kavos. Nors abu nesureikšminame savaitgalių, nes dažnai tada dirbame arba nedirbame darbo dienomis. Jei abu turime laisvą sekmadienį, stengiamės pailsėti. Taip pat labai mėgstame namie gaminti maistą. Tiksliau Julija gamina dažniau, o aš labai mėgstu valgyti... (Juokiasi.) – Kaip kūrėte savo namus Londone? Kas jums buvo svarbu? – Labai svarbu buvo dideli langai ir šiek tiek erdvės, kur aš galėčiau fotografuoti. Galimybė dirbti mažus darbus namie sutaupo daug laiko, vargo ir pinigų. Taip pat mėgstu namus, į kuriuos plūsta daug šviesos. Nenorėjome labai apkrauti erdvės, tad baldų turime visai mažai. Kadangi abu esame aukšti, o man visą gyvenimą tekdavo miegoti iškišus kojas, įsigijome dviejų metrų ilgio lovą pagal užsakymą. Dabar miegame labai patogiai! – Abu esate užsiėmę žmonės, atrodo, jums ir turėtų pakakti patogios lovos ir žadintuvo. Kiek laiko praleidžiate namuose ir ar dažnai čia susitinkate? – Iš tiesų dažnai vieno iš mūsų nebūna namie. Julija keliauja daugiau nei aš, tad namie praleidžia gerokai mažiau laiko. Bet ir aš užtrunku kelionėse, fotostudijose, tad namais retai džiaugiamės. Vis dėlto kai turime laisvo laiko, susikviečiame draugus ir gaminame maistą namie, taip šiek tiek atsigriebiame. – Beje, ką įdomaus abu ketinate veikti šią vasarą?! – Vasaros pradžioje su Julija ir mano šeima aplankysime Sardiniją. Toliau dar neplanavome, stengiamės neplanuoti daugiau kaip keletą savaičių ar mėnesį į priekį. Bet norėtųsi tradiciškai rugpjūtį grįžti į Lietuvą. Labai norėtume aplankyti draugę Islandijoje ir grįžti į muzikos festivalį „Satta Outside“.

Lamų slėnis

Julijos portretas pagal Roką

Julija

– Julija, kas jūsų su Roku namuose tau patinka labiausiai? Be ko neįsivaizduoji savo namų? – Neįsivaizduoju mūsų namų be didelės lovos. Miegui stengiuosi skirti daug laiko, nes nuo to labai priklauso išaušusios dienos kokybė ir darbo produktyvumas. – Dirbant modeliu tau tenka nuolat keliauti. Daugelis sakytų, kad tai – svajonė, o kaip yra iš tikrųjų? Ar būna, kad keliauti tiesiog atsibosta? – Kelionės yra neatsiejama modelio gyvenimo dalis. Kartais pasitaiko mėnuo be skrydžių, o kartais vos per savaitę aplankai tris skirtingus pasaulio kampelius. Esu labai dėkinga galėdama apsilankyti įvairiose šalyse, tačiau visuomet yra antrasis lazdos galas. Didžiausias iššūkis – nenuspėjamumas ir nuovargis. – Kiek vidutiniškai laiko per mėnesį praleidi namuose? – Labai įvairiai, kartais ir visą mėnesį niekur neišskrendu, tačiau dažniausiai bent porą savaičių praleidžiu namuose.

– Papasakok apie tris įsimintiniausias savo karjeros akimirkas! – Negalėčiau išskirti tik trijų akimirkų. Kiekvieną turėtą darbą laikau reikšmingu dėl įgytos patirties ir įspūdžių. Labai džiaugiuosi gavusi galimybę padirbėti su tokiais fotografais kaip Stevenas Meiselis, Mertas Allasas ir Marcusas Piggott, Craigas McDeanas, Danielis Jacksonas; žurnalais „Vogue Italia“, „Vogue UK“, „Vogue Hellas“, „Teen Vogue“, „Interview“, „W magazine“, „Numéro“; nusifotografuoti mados namų „Balenciaga“, „Emporio Armani“, „Calvin Klein Underwear“ reklamoms; nusifilmuoti „Max Factor“ kosmetikos televizijos reklamose. – Ar nulipusi nuo podiumo vis dar jauti norą puoštis, turėti milžinišką drabužinę ir sekti mados tendencijas? O gal tai pasidaro visai nebesvarbu? Beje, ar didelė tavo drabužių spinta? – Išlieka ne tiek noras, kiek atsakomybė visada gerai ir tvarkingai atrodyti. Modelis įsipareigoja nuolat rūpintis savo išvaizda, kad sukurtų savotišką moters idealo iliuziją. Mano drabužių spinta nėra labai didelė – taupome miegamojo erdvę. Reikėtų dvigubai didesnės... Lamų slėnis

– Kokie mados kūrėjai, su kuriais teko bendrauti asmeniškai, tau paliko didžiausią įspūdį ir malonių prisiminimų? – Negalėčiau sakyti, kad man apskritai tenka pasikalbėti su mados kūrėjais. Tas bendravimas labai paviršutiniškas ir liečia tik darbines temas. Apie dizainerius galiu spręsti tik iš jų elgesio matavimų, mados pristatymų metu. Pavyzdžiui, malonu stebėti, kaip užkulisiuose su merginomis elgiasi Domenico Dolce ir Stefano Gabbana duetas, žaviuosi visada itin profesionaliu bei santūriu Karlu Lagerfeldu.

Lamų slėnis

– Abu su Roku esate talentingos ir ryškios asmenybės. Ar jūsų buitis taip pat kupina ryškių prožektorių šviesų? Gal, pavyzdžiui, imate ir susiorganizuojate smagią fotosesiją kepdami kiaušinienę? – Pasitaiko įvairių akimirkų. Dažniausiai Rokas būna apsikrovęs krūva darbų ir pirmiausia, ko imasi laisvadienio rytą, tai retušuoti nuotraukų. Nors kartais iš tiesų dieną pradedame jaukia fotosesija dienos šviesoje.

Lamų slėnis

– Rokas užsiminė, kad jums patinka namie gaminti maistą. Ką labiausiai abu mėgstate valgyti? – Maisto gaminimas yra vienas iš mano pomėgių, todėl mūsų namuose virtuvė nemiega, jei tik yra tam laisvo laiko. Abu mėgstame ir stengiamės valgyti sveikai paruoštą maistą, vartoti daug daržovių, vaisių, baltymų, įvairių pieno produktų. Kai pasiilgstame gimtosios virtuvės, nupėdinu į lietuvišką parduotuvę ir paruošiu šaltibarščių. – Kuris jūsų namuose yra vadas? O gal namų jaukumo kūrimas yra komandinis žaidimas? Dėl vado titulo tikrai nekovojame, kartu rūpinamės sava erdve, bet aš galiu tam skirti daugiau laiko nei Rokas. Moteriškos rankos visada suteikia namams jaukumo. – Kokia muzika skamba jūsų erdvėje? – Mūsų grojaraštis varijuoja tarp elektronikos, repo ir hiphopo, ritmenbliuzo, soulo, regio, džiazo, dauntempo ir t. t. – Kaip lepinate vienas kitą? – Vienas iš mano lepinimo „metodų“ – naminiai kepiniai savaitgaliais – mes tikri smaližiai. – Kas tau yra romantika? – Visų pirma – tai dviejų žmonių santykis. Pridėkime jaukią atmosferą, intymią aplinką, pozityvumą ir aš jausiuosi romantiškai. Dėl erdvės, mano nuomone, nėra romantiškesnės vietos nei gamta.

Lamų slėnis

– Ką mėgstate veikti laisvadieniais? – Laisvalaikiu mieste man svarbiausia gera draugija. Nesvarbu ar tai būtų iškyla parke, ar kino seansas, juk brangūs žmonės ir niekuo neišsiskiriančias vietas paverčia ypatingomis. Atėjus vasarai, nekantrauju apsilankyti Lietuvoje. Neįsivaizduoju šio metų laiko be poilsio mano šeimos sodybose: pirties, laužo, maudynių ir visų kitų malonumų gamtoje.

Lamų slėnis

– Ar jau žinai, ką norėtum veikti gyvenime be modelio karjeros? – Praėjo vos vieni metai, kai baigiau mokyklą, todėl šiuo metu didžiausia mano dėmesio dalis skiriama darbui ir kelionėms, apie ateitį kol kas nelabai galvoju. Žinau, kad norėčiau suktis kūrybinėje srityje, tikiuosi lavinti ranką ir puoselėti savo grafikos darbus.

Lamų slėnis

Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Sergej Puzanskij

100

Lamų slėnis

Milda Mitkutė

Projekto „Manodrabužiai.lt“ įkūrėja

www.manodrabuziai.lt

Ankstyvą pirmadienio rytą susitikome su Milda Mitkute. Ji kartu su kolega Justu Janausku prieš penkerius metus pradėjo projektą „Manodrabužiai. lt“. Smalsios lamos savo kanopėlėmis įtipeno į neįtikėtinai erdvų šio projekto kūrėjų biurą ir, kaip dauguma čia dirbančiųjų, susirgo „Manodrabužiai. lt“ liga... Dalijamės virusu ir su jumis. – Milda, kaip šiandien sekasi projektui „Manodrabužiai.lt“? – Oi, sakyčiau, sparčiai sekasi! Pastaruoju metu labai stipriai augome, nepasakyčiau, kad tai buvo netikėta, bet vis tiek malonu. Veržiamės į kitas šalis. Lietuvoje mūsų sugalvota koncepcija, kai merginos mainosi drabužiais internete, absoliučiai pasitvirtino. Visai netikėtai ta pati idėja pasiteisino ir Vokietijoje. Dabar esame įdomus ir laukiamas projektas bet kurioje Vakarų pasaulio šalyje. Prieš porą mėnesių įžengėme į Lenkiją, prieš mėnesį – į Prancūziją, ruošiamės įkelti koją ir į kitas šalis. Žodžiu, sparčiai augame.

„Manodrabužiai.lt“ - tavo rankinėje! Atsisiųsk nemokamą mobiliąją programėlę išmaniesiems telefonams iPhone ir Android! Lamų slėnis

101

– Kaip manote, kokia jūsų sėkmės paslaptis, varomieji arkliukai? Juk vos pradėjote, ir į jus žaibiškai atkreipė dėmesį žiniasklaida. – Iš pat pradžių mūsų projektas visiems buvo naujas dalykas. Egzistavo tik skelbimų portalai, bet jie nebuvo patrauklūs. Mes padarėme kitaip – mūsų portale merginos bendrauja. Jos nėra tik beveidės pardavėja ir pirkėja. Jos susipažįsta, kartais net susitinka kartu kavos išgerti. Mes kuriame merginų, kurios mėgsta gražiai atrodyti ir dažnai keisti drabužius, bendruomenę. Pirmasis elektroninis laiškas, kuriuo apie savo projektą pranešėme draugams, žaibiškai išplito ir jau po poros valandų apie mus rašė „Delfi.lt“, interviu ėmė radijo stotys „Radiocentras“, „Opus3“, visą mėnesį jutome intensyvų žiniasklaidos dėmesį. O mes tenorėjome paprašyti draugų, kad jie fotografuotų savo drabužius, norėjome suburti vidinę bendruomenę, o ji iškart tapo atvira visai Lietuvai… Mums ir toliau sekėsi, nes labai gerai žinojome, kur einame ir ką norime padaryti. Manau, kad mes labai gerai jaučiame savo produktą, jo vartotojus, juk ir patys esame vartotojai. „Manodrabužiai.lt“ kuriame sau, todėl mums daug lengviau tobulinti projektą, jį plėsti ir kartu su juo keliauti toliau.

102

Lamų slėnis

103

104

Lamų slėnis

105

– Kaip prasimušėte kelius į kitas šalis? Ar tai sudėtinga? – Na, į Vokietiją prasimušėme visai netikėtai. Tuo metu dar dirbome ir kitus darbus, „Manodrabužiai.lt“ užsiėmėme tik savanoriškais principais. Pas mano kolegą Justą laikinai apsistojo dvi vokietės. Vieną vakarą jos grįžo iš vakarėlio ir rado Justą vis dar sėdintį prie kompiuterio ir programuojantį. Puolė klausinėti, ką jis čia daro, ir taip susižavėjo, kad pasižadėjo dirbti už dyką, kad tik galėtų prisidėti prie projekto. Mes dar nelabai turėjome pinigų, kai ko nors prireikdavo projektui „Manodrabužiai.lt“, susimesdavome: „Reikia naujo serverio! Kaina – šimtas litų, kas metasi?“ Toms vokietėms Justas sukrapštė, atrodo, šimtą eurų, o tai buvo mūsų dvejų metų biudžetas... Jos už tuos pinigus pridarė skrajučių. Internetiniam projektui tokia reklama nėra vertinga, tad, galima sakyti, kad pinigai buvo išmesti į balą... Bet merginos tapo mūsų partnerėmis, sutarėme, kad dalysimės, kai pradėsime uždirbti. Niekas nežinojo, kada tai įvyks, – po penkerių ar po dešimties metų. Bet visiems tokios sąlygos tiko. Pagaliau viskas susiklostė taip, kad jau po metų pradėjome stipriai augti. Šiuo metu „Manodrabužiai.lt“ auditorija Vokietijoje yra mažiausiai tris kartus didesnė nei Lietuvos. Kitas rinkas okupavome jau kiek profesionaliau, subūrę vietos specialistų komandą. Turime biurus Paryžiuje ir Varšuvoje. Kol kas visur startuoti mums sekėsi, tad labai įdomu pažiūrėti, kas bus toliau. Turime savo sėkmės receptą, bet gal komercinių paslapčių neatskleisiu... (Juokiasi.)

106

Lamų slėnis

– Ar stebėdami savo projekto auditoriją įžvelgiate kokių nors vartotojiškų skirtumų? – Mes galvojome, kad skirtumai bus didžiuliai, bet iš tiesų yra vienintelis skirtumas – mobiliosios programos populiarumas. Lietuviai galėtų išsiversti ir be mobiliosios programėlės, o, pavyzdžiui, Vokietijoje pagal kai kuriuos rodiklius apie pusė srauto ateina iš mobiliųjų programėlių. Manau, Lietuvoje dar turėtų praeiti treji metai, kol be tokių programėlių nebeįsivaizduosime savo gyvenimo. Kadangi „Manodrabužiai.lt“ orientuojasi į jaunas merginas, didelių skirtumų įvairiose šalyse nepastebime. Tai daug keliaujančios, mačiusios nemažai pasaulio, socialiai atsakingos merginos. Joms svarbu vartoti atsakingai. Man pačiai patinka pirkti, bet ieškau būdo, kaip pirkimą padaryti prasmingesnį. Šiandien ir požiūris į atsibodusius drabužius pasikeitęs, dabar jokia gėda pirkti padėvėtus drabužius. Priešingai, tai madinga, tai tarsi įvaizdžio dalis.

Lamų slėnis

107

108

Lamų slėnis

109

110

Lamų slėnis

111

– Jūs taip pat stengiatės būti socialiai atsakingas verslas? – Taip išeina natūraliai. Prisistatome kaip „social shopping“, stilingus drabužius mėgstančių merginų bendruomenė. Bet iš tikrųjų duodame impulsą antrinei drabužių rinkai, o tai, mano manymu, – alternatyvioji ekonomika. – Jūsų naujasis biuras Vilniuje kaip nauji namai? – Na, jei skaičiuotume ir kavines, tai – jau šeštasis mūsų biuras... Iš pradžių labai mėgdavome dirbti knygyne „Mint Vinetu“. Vėliau mus buvo priglaudę verslininkai, kuriems labai patiko mūsų idėja. Skyrė mums laisvą stalą. Kai kolektyvas pradėjo didėti, išsikėlėme į Lukiškes. Pagaliau tendencija buvo tokia: iš visur išsikeldavome, nes nebetilpdavome...

112

Lamų slėnis

– Kiek šiuo metu žmonių pas jus dirba? – Lietuvoje – apie 40. Užsienyje – dar 30. – Kokia jūsų darbo kultūra? – Neseniai priėmėme daug naujų žmonių. Jau ir su akcininkais kalbame, kad nepažįstame vieni kitų. Bet tai – trumpalaikė būsena, tiesiog pastaruoju metu daug keliavome. Grįžti ir matai – nauji žmonės. Mūsų darbo kultūrą pavadinčiau „horizontal floes“. Mums atrodo, kad visi mūsų darbuotojai protingi, visi – savo srities ekspertai ir į darbą jie eina sąmoningai, ne tam, kad išbūtų čia nuo 9 iki 18 val., o tam, kad tobulėtų, augtų ir bendrautų su maloniais žmonėmis. Ieškome žmonių, kurie atitiktų mūsų kultūrą. Iš didelių korporacijų atėję žmonės būna išmokyti dirbti pagal griežtas taisykles, bet jos čia nepriimtinos. Žinoma, taisyklių turime ir mes, bet jos yra lanksčios. Egzistuoja vertybės, kuriomis visi turi vadovautis: pagarba, susikoncentravimas, atsidavimas darbui. Mums nesvarbu, kaip pasieksi rezultato, – ar būdamas namie, ar dirbdamas čia – svarbu, kad rezultatas būtų pasiektas.

Lamų slėnis

113

114

Lamų slėnis

115

116

Lamų slėnis

117

118

Lamų slėnis

Susitikime

kasdien

Lamų slėnis

119

120

Lamų slėnis

– Kada atsirakina ir užsidaro šio biuro durys? – Labai įvairiai. Štai Andrius mėgsta ateiti apie šeštą, kol dar nėra nė vieno žmogaus. Kai kas dirba iki penkių ryto... Kaip kam patinka. Kai pagauna įkvėpimas dirbti, žmonės ateina ir dirba. Kartais ir šeštadienį, ir sekmadienį čia galima sutikti žmonių. Bet pagrindinis darbas vyksta nuo 10 iki 19 valandos. – Kokių tradicijų turite? – Daug jų turime. Pavyzdžiui, aplink nelabai yra kur pavalgyti, tad pietus mes gaminame patys. Turime kelis puikius šefus, prie kurių galima prisijungti. Turime ir vakarėlių tradiciją, gal todėl, kad tai jaunas ir įdomus kolektyvas. Visiems smagu bendrauti. Vieną dieną kartu pasilinksminti eina programuotojai, kitą – rinkodaros specialistai. Arba einame visi. – Iš kur semiatės patirties? Patys sugalvojate metodus, kaip valdyti darbus, ar klausiate patarimų? – Daugiausia remiamės užsienio įmonių patirtimi. Aišku, iš pradžių ėjome bandymų keliu. Bet augant žmonių skaičiui, teko ieškoti būdų, kaip padidinti efektyvumą. Ieškojome patarimų ir čia, Lietuvoje, bet korporacijų metodai, kaip jau sakiau, mums netinka. Todėl dažniausiai remiamės užsienio įmonių patirtimi.

– Kaip radote šį biurą? – Čia buvo mano kolegos Manto „perliukas“. Buvo idėja keltis į senamiestį. Tai būtų kainavę kokius penkis kartus brangiau ir gautume kabinetinę sistemą, o tai mums nepatinka. Verslo trikampiai mums taip pat netinka, nes ten – korporatyvinė sistema – kaip ten šunį atsivesi?.. Tad nusprendėme išsikelti šiek tiek toliau, daugiau investuoti, bet pasidaryti taip, kaip mums patinka. Tarėmės su visu kolektyvu, kokio biuro norėtume. Suradome porą dizainerių, jos paruošė projektą ir sugalvojo mūsų spalvingąsias kėdes. Apskritai „Manodrabužiai.lt“ leido mums suvokti, kiek daug nereikalingų daiktų turime. Todėl ir biuras toks spalvingas, bet kartu – jaunatviškai minimalistinis. Geriau mažiau daiktų, bet jie kokybiški, patvarūs. Dar mums buvo svarbu šviesa ir erdvė. – Čia vaikštote basomis? – Taip, dažniausiai basomis. Aišku, kai kas atsineša šlepetes, kiti avi batus, o aš vaikštau basa! – Apie ką svajojate? – Užkariauti pasaulį! (Juokiasi.)

Lamų slėnis

121

Vasara – tai netikėti aromatai, maži atradimai, skonių kelionės ir didelės idėjos, išaugančios iš mažų grūdelių. Ir dar daugiau: pusryčiai prie jūros, lengvi pietūs ant marių kranto, vakarienė po žvaigždėtu dangumi. Štai kelios idėjos išsiilgusiems tikrų vasaros skonių.

Nuotraukos: Robertas Daskevičius

122

Lamų slėnis

Garnyras prie zuvu

Ingredientai: 150 g grikių kruopų „Fasma“ 1/2 cukinijos 1 svogūno 3 šaukštų alyvuogių aliejaus 50 g sviesto 1/2 citrusinio vaisiaus žievelės (žalioji citrina, apelsinas, citrina)

Procesas: Grikių kruopas išvirkite pasūdytame vandenyje. Apkepinkite keptuvėje smulkintą svogūną, baigiant kepti svogūnui, sudėkite kubeliais pjaustytą cukiniją ir šiek tiek patroškinkite. Į keptuvę sudėkite išvirtus grikius, paskaninkite sviestu ir jūsų mėgstamo citrusinio vaisiaus tarkuota žievele. Lamų slėnis

123

124

Lamų slėnis

Perlines kruopos su špinatais Ingredientai: 100 g greitai paruošiamų perlinių kruopų „Nature“ 2 valgomųjų svogūnėlių saujos kietojo tarkuoto sūrio 100 ml baltojo vyno 100 g šviežių špinatų saujos kapotų šviežių petražolių 50 g sviesto 50 g aliejaus druskos, pipirų 1,5 l stiprios čiobrelių arbatos

Procesas: Į įkaitintą keptuvę įpilkite aliejų, suberkite smulkintus svogūnus. Šiek tiek apkepus svogūnams, suberkite perlines kruopas ir gerai paskrudinkite. Apkepus perlinėms kruopos, supilkite vyną. Pakaitinkite ir po truputėlį pilkite čiobrelių arbatą, pakaitinkite ant didelės ugnies. Troškinkite perlines kruopas apie 20 min., vis įpildami čiobrelių arbatos. Susmulkinkite petražoles, sutarkuokite sūrį. Ant išvirtų perlinių kruopų suberkite petražoles, įdėkite sviesto, pagardinkite druska ir pipirais. Gerai išmaišykite ir dar kelias minutes patroškinkite. Suberkite sutarkuotą kietąjį sūrį, špinatų lapus. Išmaišykite, išjunkite ugnį ir uždengę palikite pasitroškinti kelias minutes. Lamų slėnis

125

Sulteniu salotos su penkiu grudu dribsniais

Ingredientai: 2 saujų sultenių 100 g vyšninių pomidorų saujos išlukštentų saulėgrąžų 200 g penkių grūdų dribsnių „Fasma“ indelio grūdėtos varškės druskos, pipirų alyvuogių aliejaus

Procesas: Sausoje įkaitintoje keptuvėje apkepinkite saulėgrąžas ir penkių grūdų dribsnius. Į indą sudėkite sultenes, pusiau perpjautus pomidorus. Nupilkite nuo grūdėtos varškės skystį ir supilkite ant salotų, paskaninkite druska, pipirais ir supilkite į indą paskrudintus dribsnius ir saulėgrąžas. Viską gerai išmaišykite su šlakeliu alyvuogių aliejaus.

126

Lamų slėnis

128

Lamų slėnis

apie magiškas

formas Tekstas: Algė Ramanauskienė

Lamų slėnis

129

130

Lamų slėnis

Vytautas Puzeras Dizaineris

www.puzero.lt

Didžiausi stebuklai egzistuoja kažkur visai šalia. Vėjo gūsyje, jūros pursluose, medaus lašelyje, šviesos blyksnyje. Naujausias dizainerio Vytauto Puzero kūrinys – šviesos forma „Corio“ – bandymas sujungti magiškas šiuolaikines technologijas ir milijonus metų skaičiuojančias gamtos formas. – Kiek korių teko sukramtyti, kol gimė šviestuvai „Corio“? – Pernai iš tikrųjų teko kopinėti medų ir traukti tikrus korius. Korio forma – gamtos kūrinys, jam – dešimtys milijonų metų. Šiandien tą pačią formą galima atkurti technologiškai ir pritaikyti ją, pavyzdžiui, apšvietimui. Mano sukurta sistema yra lipdoma, lygiai kaip bitės lipdo korį – šviestuvus jungiant vieną su kitu galima auginti struktūrą. „Corio“ yra trijų dydžių: pati didžiausia sistema pritaikyta didelėms erdvėms, šviestuvus galima kabinti itin aukštose patalpose. Be estetinės funkcijos ir idėjos, svarbus ir „Corio“ funkcionalumas. Bet svarbiausia – kūrybinis elementas. Tai tarsi originalių sprendimų įrankis. Šviestuvų apskritai greitai nebeliks. Bus šviesa, bet šviesos šaltinio nematysi. „Corio“ yra žingsnis į tai.

– Kokių dar stebuklų galima tikėtis dizaino srityje? Pabandykime pafantazuoti, kaip atrodys ateities namai? – Ateities namai bus protingesni už žmogų. Nebereikės rūpintis šviesos taupymu ar lempučių keitimu. Manau, švies pati aplinka, kaip dieną būna šviesu nuo natūralios saulės šviesos. Šviesos intensyvumas, spalva reaguos į žmogaus emociją, nuotaiką, aplinka ir joje esantieji bus glaudžiai susiję. Energiją akumuliuos iš natūralios šviesos ir judėjimo kinetikos. – „Corio“ šviesos forma tarsi atkartoja tavo ankstesnį projektą – Neries pakrantės kėdutes. – Taip, korio forma man atrodo šiek tiek magiška. Tai tarsi idealios bendruomenės pavyzdys. Bitės darbininkės, vienas avilys, bendrumas, ideali didelė šeima. Kiekvienas šios bendruomenės narys be jokių raginimų vienas kitą papildo, visi dirba turėdami bendrą tikslą. O viso to rezultatas – saldus gyvenimas! Ne tik savo, bet ir kitų. Tai – visuomenės darnos modelis. Upės kėdučių projektu, beje, jis vis dar tęsiasi, norisi atkreipti visuomenės dėmesį, kad tai ne vieno, o visų reikalas. Tie, kas sureaguoja, ir yra sąmoningi visuomenės korio atstovai. Visa jėga susideda iš kiekvieno, palaikančio idėją, ją papildančio ir kartu besidžiaugiančio. Lamų slėnis

131

132

Lamų slėnis

133

134

Lamų slėnis

– Kaip atrandi tuos daiktus, kuriuos nori sukurti, kaip gimsta idėjos? – Tai ateina kažkaip savaime. Tiesiog jauti, kad nori sukurti šviestuvų kolekciją, tai traukia kaip magnetukas. Po to jau viskas savaime susidėlioja, dirbi, kuri. – Bet juk yra šimtas medžiagų, iš kurių gali daryti... – Tikslą pasieki, nes turi koncepciją, žinai, ką nori sukurti. – Trys daiktai, be kurių tu negalėtum gyventi? – Kompiuteris, telefonas ir ryšys (jei tai daiktiška). – Jei turėtum galimybę išgerti kavos su bet kuriuo pasaulio dizaineriu, kas jis būtų? – Ar susimąstėte kada apie žodį „pasaulis“? Jo reikšmė – „po saule“. Tad mano atsakymas – su tuo, su kuriuo sutaptų laikas ir vieta išgerti puodelį kavos po saule. Svarbiausia – susitikti. Kažkada norėjau sutikti Philippe’ą Starcką, su Rossu Lovegrove’u taip ir atsitiko – sutikau jį Vokietijoje, po to – Londone. Garsių dizainerių teko matyti. Jų daug, tik ar kavos užtektų? (Juokiasi.) – Gamta, vanduo, vėjas... Kas dar tave įkvepia kurti? – Šis pasaulis ir idėjos, kurios aplanko. – Ką darai, kai pavargsti nuo darbo, kai norisi tiesiog išsivėdinti galvą? – Bėgioju gamtoje, važinėju dviračiu, einu pėsčias pajūriu daug kilometrų, plaukioju burlente arba jėgos aitvaru jūroje ar mariose, susitinku su draugais. Lamų slėnis

135

136

Lamų slėnis

Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Sergej Puzanskij

Lamų slėnis

137

Rokas Smilingis Fizikas, muzikantas

Eglė Ribačiauskaitė Reklamos projektų vadovė

„Lamų slėnį“ į svečius įsileidęs Rokas Smilingis – grojantis fizikas, kartu su savo drauge Egle Ribačiauskaite kuriantis savo namus kaip džiazo improvizaciją. Rokas atrodo laimingas žmogus, turbūt toks jo pavardės mestas burtas (angl. smiling – liet. „besišypsantis“). Skaniai kalbėjomės apie daug ką. Liko tai, kas labiausiai tinka vasarai, nes vasara – ne tik metų laikas, bet ir pozityvi nuotaika.

Džiazas „Kadangi namus remontavome patys, daužėme sienas kaip tikri statybininkai, turėjome klausytis radijo „JazzFm“. Tad ir mūsų namai – improvizuoti. Beveik kiekvienas daiktas namuose turi istoriją. Foteliai – iš Profsąjungų rūmų sandėlio nurašytų daiktų šiukšlyno. Kai juos pamačiau, šių namų dar neturėjome, bet jau tada supratau, kad labai norėčiau šiuos fotelius matyti lofte. Taip ir nusipirkau loftą dėl fotelių... Laikrodis ant sienos neveikiantis, jį man padovanojo draugas. Nežinau, iš kur jį ištraukė, dešimt metų jis pragulėjo po lova, kol pakabinau ant sienos. Garso kolonėles pats projektavau.“

Namai „Anksčiau namai buvo vieta, kur grįždavau paryčiais iš naktinio klubo, krisdavau į lovą ir miegodavau iki pietų. Bet laikas padarė savo ir supratau, kad nuomojamame bute negaliu kurti savo erdvės. Jautiesi įspraustas į rėmus, ne visada gali įkalti vinį į sieną ir pakabinti paveikslą, neperdažai sienos, nes nežinai, kiek laiko čia gyvensi. Tas netikrumo jausmas pastūmėjo nuosavo būsto link. O šiaip namai yra TA VIETA. Jei gyvenimas yra kaip upė ar vandenynas, kur viskas juda, keičiasi, vandenyje plaukia lėktuvnešis, o aš kaip naikintuvas pakylu ir skraidau kažkur, kažką apšaudau, o tada nusileidžiu, įsipilu kuro, įsikraunu akumuliatorius... Namai yra viena tų vietų, kur gali nusileisti ir pabūti. Žmonių gyvenimo būdas pasikeitė, juk dabar dažniausiai perkame kavą išsinešti ir ją geriame mieste.“

138

Lamų slėnis

139

140

Lamų slėnis

141

142

Lamų slėnis

Muzika „Aš dirbu, groju ir šiek tiek sportuoju. Susigalvoju įvairiausių projektų, kurie man praskaidrintų kasdienybę. Dabar vėl bandau grįžti į muziką. Groju su jaunu reperiu Skelingu. Grojame hiphopą ir šiek tiek fanko, džiazo. Mano atliekama muzika visada buvo susijusi su džiazu. Teko groti su Martin Virgin, „Soda“, „The Chemicals“. Vienas mūsų bendras kūrinys su grupe „Čegiavara“ pateko į „Opus3“ rinkinį. Kažkada tai buvo mano svajonė. Daug dalykų, kurių norėjau, bėgant laikui įvyko, todėl manau, kad man gyvenime sekasi.“

Teisingi sprendimai „Aš vis dar einu teisingo gyvenimo link. Buvo metas, kai labai stresuodavau, žiūrėdavau, galvodavau apie tai, kaip gyvena kiti, ką jie galvoja, ką sako tėvai, kaip turėtų ar neturėtų būti. Bet ateina laikas, kai tu tiesiog išmoksti išgirsti kitų nuomonę, ją apsvarstyti, bet priimi savo sprendimus ir dėl to nesigrauži. Mes mokomės, gyvename, kiekvienas atrandame savo džiaugsmus. Štai viena mano draugė keliaudama suprato, kad visai nenori dirbti finansų analitike, ji nori būti juvelyre. Psichologiškai tai sunkus sprendimas, juk tėvai investavo į mokslus, iš jos buvo daug tikimasi, ji dirbo garsioje bendrovėje. Ir kaip čia dabar pradėsi kurti žiedus?.. O ji pradėjo. Tai žmogaus laisvė pasakyti sau: „aš galiu“. Aš irgi buvau atsidūręs panašioje situacijoje, kai dirbau ir gerai uždirbau. Kaip krizės metu išeiti į įmonę, kuriai sekasi ne taip gerai? Ir už mažesnį atlyginimą. Tai labai spaudžia smegenis. Bet tai įveikęs pasijunti kur kas geriau, nes patiri mažiau streso, jauti didesnį pasitenkinimą.“ Lamų slėnis

143

144

Lamų slėnis

145

146

Lamų slėnis

Skaičiuoklė „Kartą skaičiavau: jei darbe praleidžiame aštuonias valandas ir dar apie pusantros valandos – ruošdamiesi darbui ir grįždami namo, vadinasi, per parą taip prarandame dvyliką valandų. Aštuonios valandos tenka miegui. Lieka keturios. Jei kiekvieną dieną gyvename dėl tų keturių valandų... man tai atrodo mažoka. O jei dar dirbi darbą, kuris tau nepatinka, tuomet aštuonias valandas tenka tiesiog išbraukti iš gyvenimo ir pamiršti. Teisinga yra daryti tai, kas tau patinka, ieškoti harmonijos ir ramybės.“ Lamų slėnis

147

148

Lamų slėnis

149

150

Lamų slėnis

151

152

Lamų slėnis

153

154

Lamų slėnis

155

Ieškok "Lamų slėnio"

Instagram @llamasvalley

Tapk ypatingu

Lamu slenio

draugu Lamų slėnis

157

Padek lamoms pasistatyti naujus namus! Dvejus metus kuriame jums nemokamą žurnalą, kas mėnesį siunčiame tiek įkvėpimo ir

teigiamų emocijų, kiek sugebame atrasti. Bet

vaikystės marškinėlius išaugome, atėjo metas

mk Pare

kraustytis į naujus namus. Norime sukurti naują žurnalo “Lamų slėnis” tinklalapį, kuriame

kasdien atrastumėte tai, dėl ko būtų verta stabtelėti ir trumpam pabėgti nuo kasdienybės. O kas mėnesį – ir naują žurnalo numerį.

Tad prašome jūsų prisidėti ir padėti lamoms įsikurti naujuose jaukiuose namuose. Atsidėkodami kiekvieno jūsų vardą įrašysime į

“Lamų slėnio” draugų skiltį naujajame portale.

Ačiū