Lamuslenis 2013 10 01 by Lamų slėnis

Spalis 2013 (22)

Viršelio nuotrauka: Vygailė SUKURYTĖ

La Famiglia

ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

Redaktorė

UNĖ DABUŽINSKAITĖ

Žurnalistė

TINKLARAŠTIS

TIM ADAMI

Fotografas TINKLALAPIS

INDRĖ BLAUZDŽIŪNAITĖ

FACEBOOK

RAIMONDA VYŠNIA FACEBOOK

Fotografė

TINKLALAPIS

Žurnalistė FACEBOOK

UGNĖ NEVERBICKAITĖ

Fotografė

VYGAILĖ SUKURYTĖ

ELAS RAMANAUSKAS

Dizaineris

TINKLALAPIS

Fotografė

TINKLALAPIS

IEVA ANSKAITIENĖ Reklamos projektų vadovė ieva@lamuslenis.lt

BENDRAUKIME: info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

Lamų slėnis

VILNIUJE: PC „AKROPOLIS” | PC „PANORAMA” KAUNE: PC „AKROPOLIS”

Leono Somovo muzika ir šeima

NEŽEMIŠKAS DAIVOS URBONAVIČIŪTĖS PASAULIS

PASAULIS, MEGZTAS VĄŠELIU

MIESTO ŽMONĖS

PILKUMA

Krepšelis ir šepetėlis „Washing-up“ Diz. Ole Jensenas

„NORMANN COPENHAGEN“

Keramikiniai indai

„TINE K HOME“ Lamų slėnis

Alpakų vilnos pledas

„REFLEJOS DE MI TIERRA“

Atvirukai su citatomis Diz. Therese Sennerholt

Šviestuvas „Radon T“

„LIGHT YEARS“

Sofa „Onkel“ Diz. Simonas Legaldas

„NORMANN COPENHAGEN“

Lamų slėnis

RUDUO – TAI KVAPAI IR SPALVOS. IR KAI JIE PRADEDA ATKAKLIAI KUTENTI NOSĮ – VIRTUVĖJE, LAUKE, ARBATOS PUODELYJE – LIEKA TIK GILIAI ĮKVĖPTI, UŽSIMERKTI IR NERTI Į STEBUKLINGŲ ISTORIJŲ PASAULĮ. JIS KVEPIA PIPIRAIS, MUSKATŲ RIEŠUTAIS, KARDAMONU, O GAL…

Lamų slėnis

RUDENS PRIESKONIAI

Idėja: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Vygailė Sukurytė

ŽVAIGŽDANYŽIS

Žvaigždanyžiai – vieni gražiausių egzistuojančių prieskonių. Tai nedidelio atogrąžų medžio – magnolijos – vaisiai. Žvaigždanyžyje daugiausia eterinio aliejaus anetolo, jis net 13 kartų saldesnis nei cukrus!

Lamų slėnis

JUODASIS PIPIRAS

Juodieji pipirai, kaip prieskoniai, naudojami jau daugiau nei 3 000 metų. Pipirų buvo rasta Egipto faraono Ramzio II kape. Romos imperijos laikais šis prieskonis buvo vadinamas „juoduoju auksu“ – romėnai juodųjų pipirų prašydavo kaip išpirkos. Viduramžiais pipirai buvo vertingesni net už auksą.

Lamų slėnis

ROŽINIS PIPIRAS

Rožinių pipirų (dar vadinamų braziliniais piruliais) aromatą galima užuosti daugelyje moterims skirtų kvepalų. Iš tiesų šis prieskonis nėra pipiras, tai – Brazilijoje ir Peru augančių pipirų medžių džiovintos uogos. Pipirai kvepia saldžiomis uogomis ir citrinų žievelėmis. Be šio prieskonio, neįsivaizduojama prancūzų virtuvė. Lamų slėnis

MUSKATŲ RIEŠUTAS

Kadaise Europos turtuoliai muskatų riešutus nešiodavosi kaip gero gyvenimo simbolį. Jų damų rankinėse buvo galima rasti mažytes tarkutes, kuriomis šios tarkuodavo muskatų riešutus ir jais gardindavo pietus. Šventosios Romos imperijos imperatorius Henrikas VI prieš savo karūnavimą įsakė muskatais pasmilkyti Romos gatves. Muskatų riešutai iki šių dienų puikuojasi Grenados vėliavoje.

Lamų slėnis

AITRIOJI PAPRIKA

Aitriąsias paprikas į Europą iš Karibų atgabeno Cristoforo’as Colombo’as. Japonijos samurajai jas valgydavo siekdami sumažinti baimę prieš kovą. Aitrioji paprika yra nacionalinis Vengrijos prieskonis. Ji įkvėpė ir garsios muzikos grupės „Red Hot Chili Peppers“ narius. Na, o šių paprikų gimtinėje Meksikoje Kalėdų eglutė puošiama ne stikliniais burbulais, o raudonomis paprikomis. Lamų slėnis

IMBIERAS

Imbierai buvo labai populiarus prieskonis Romos imperijos laikais, tačiau išnyko kartu su ja. Į Europą imbierus sugrąžino garsus keliautojas Marco’as Polo’as. Imbierus dievino Anglijos karalienė Elžbieta I. Manoma, kad tai ji pirmoji įsakė iškepti imbierinius žmogeliuko formos sausainius. Beje, laukinėje gamtoje rasti imbiero šaknį beveik neįmanoma.

Lamų slėnis

KARDAMONAS

Kardamonas – vienas seniausių ir vienas brangiausių pasaulio prieskonių (po šafrano ir vanilės). Arabai kardamonu pagardintą kavą laiko svetingumo ir prestižo ženklu. Kardamonas ypač populiarus Skandinavijos šalyse, čia jo suvartojama net daugiau nei cinamono.

Lamų slėnis

JUODGRŪDĖ

Ašaros formos juodgrūdžių sėklos dar vadinamos „juodaisiais kmynais“. Šio prieskonio buvo rasta Egipto faraono Tutanchamono kape. Juodgrūdžių sėklos minimos ir Biblijoje, ir Korane. Iš kvapiųjų juodgrūdžių spaudžiamas labai vertingas aliejus.

Lamų slėnis

APELSINO ŽIEVELĖ

Apelsinų žieveles viduramžių virėjai virtuvėje naudodavo daug dažniau nei pačius vaisius ar jų sultis. Jose gausu kvapių esencinių aliejų, tad žieveles galima naudoti šviežias, džiovintas ar cukruotas. Pavasarį pražydę balti apelsinmedžių žiedai dieviškai kvepia. Kai kuriose kultūrose jie laikomi meilės simboliu. Beje, apelsinų žinoma daugiau nei 600 rūšių. Lamų slėnis

„DEVYNERIOS“ – PIRMOJI STUMBRO GAMINAMA ŽOLELIŲ SKONIO DEGTINĖ Prieš šimtus metų, kai laboratoriją atstojo miško proskyna, sudėtingus mechanizmus – ant laužo kaitinamas katilėlis, o cheminę formulę – nuojauta, gimė žynių ir raganių sukurti receptai. Pagal juos paruošti antpilai pasižymėjo geriausiomis žolelių, šaknų, žievių, lapų, žiedlapių ir vaisių kvapniosiomis bei skoninėmis savybės.

užpilami alkoholiu ir brandinami tol, kol tampa garsiuoju „Trejų devynerių“ antpilu.

Skaidrus žolelių antpilas

Kad įgytų išraiškingą skonį, šis antpilas lėtai distiliuojamas net 9 dienas. Iki pat skaidrumo – būtent degtinei „Devynerios“. Galiausiai, po kantrios distiliacijos jis sumaišomas su ilgai smėlio ir anglies Giliausias šių receptų paslaptis siekiama at- filtrais gryninta aukščiausios kokybės degtine. skleisti iki šiol. Po kantrių ieškojimų ir eksperimenTurtingas skonis tų „Stumbro“ meistrams pavyko išgauti naują reTaip po 9 gamybos proceso etapų gimsta degticeptą – derinant „Stumbro“ šimtametę patirtį su šiuolaikinio mokslo pasiekimais. Taip gimė „Devy- nė „Devynerios“ – unikalaus švelnaus žolelių skonerių“ degtinė – nauja forma nuo seno žinomam nio, kvepianti juodaisiais pipirais, stumbražole, muskatu, kardamonu ir kitais prieskoniais, naudožolelių antpilo skoniui. jamais „Trejų devynerių“ antpilui.

Senovinis receptas

Pirmasis „Devynerių“ gamybos etapas – itin Skirta vertinantiems modernų, tačiau gerai pakruopšti 27 augalų, jų šaknų ir vaisių atranka. Jie žįstamą skonį.

Lamų slėnis

JUSTĖ

Lamų slėnis

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Vygailė Sukurytė

Ji užpliko žaliosios arbatos su medumi, prikrauna pilną lėkštę pyragaičių, o tada susirango ant plačios palangės ir pro savo namų langą žvelgdama į vakarėjantį senamiestį pasakoja, kaip pasiilgo scenos. Du mėnesiai priverstinės tylos privertė apmąstyti daugelį dalykų. Nuo šiol Justė Arlauskaitė-Jazzu savo gyvenimą dėlioja kiek kitaip, įsiklausydama į save ji ramiai laukia vakaro, kai vėl galės užlipti ant scenos ir pristatyti naująjį savo ir Leono Somovo albumą „Lees and Seas“. Justė pasiilgo scenos. Labai… „Didelė vidinė tragedija ir dvasinis krachas“, – atsidūsta dainininkė. Nors vis dar negali dainuoti, laisvo laiko ji praktiškai neturi: interviu, fotosesijos, repeticijos, pasiruošimas albumo pristatymo koncertams ir taip toliau… Po šiek tiek lėtesnės vasaros jos laukė audringas ir įtemptas ruduo. „Vasarą dėl balso problemų teko atidėti daugiau nei pusę suplanuotų koncertų. Bet dabar jau sveikstu. Daktarai pažadėjo, kad iki koncertinio turo pradžios pasveiksiu, – pasakoja Justė. – Iki vasaros visos naujojo albumo dainos jau buvo sukurtos, tad vasarą su Leonu pamažu pradėjom jas dėlioti. Ir pajutom, kad iš to išeis labai geras ir gražus albumas. Jis – visai kitoks nei ankstesnieji. Leonas dirbo savo sodyboje su vaikais, aš – savojoje. Nuo gamtos tematikos niekada ir nebuvome atitolę. O sodyba apskritai yra viena mėgstamiausių mano vietų. Kasdien mane supa labai daug žmonių. Kai pavargstu, gamtos prieglobstis padeda nusiraminti, susirinkti save, jis atneša kažkokią vidinę ramybę ir susikaupimą. Šią vasarą daug laiko praleidau Nidoje. Juk iki tol gyvenau praktiškai lėktuve. Išsitaškiau, organizmas visiškai išseko ir, aišku, dėjo per jautriausią vietą – balsą“, – pasakoja Justė. Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Juste, kaip pasikeitė tavo gyvenimas po daktarų diagnozės? Ką dabar darai kitaip? – Turėjau daug laiko pagalvoti, ką darau ne taip ir supratau, kaip reikia saugoti savo dovaną, nes kitos tokios niekas nebeduos. Dabar labai renkuosi, kur ir kam dainuoti. Svarstau, ar šiandien norėčiau dainuoti, ar geriau pailsėti. Atsakingai dėlioju koncertų grafiką. Nebenoriu groti klubuose, nes tai išvargina. Daugiau laiko praleidžiu viena, jaučiu, kad man reikia tos vienatvės, nors anksčiau to niekada nereikėdavo. Mažiau naktinių išėjimų. Mama visada ant manęs pykdavo, kad vaikštau neapsivyniojusi kaklo. Mamos, aišku, visada būna teisios – dabar visada vaikštau šiltai apsirišusi kaklą. Prisiverčiu eiti miegoti anksčiau, nors esu visiškai naktinis žmogus. Tiesiog vieną dieną pasakiau sau: „Arlauskaite, gana!“ – Nebus baugu grįžti į sceną? – Ne, nemanau. Kai labai kažko pasiilgsti, baimės nebelieka. O ir ko aš turėčiau bijoti? Labai noriu grįžti į sceną ir jaučiu, kad grįšiu su nauja jėga. Turėjau daug laiko susikaupti ir viską apgalvoti. Tai buvo vertingas stabtelėjimas.

– Tekstus visada rašai pati? – Taip, nuo pat pirmos mūsų su Leonu dainos. Visi tekstai yra mano. – Kaip jie gimsta? – Oi, kaip negaliu pakęsti šito klausimo! Nes į jį labai sunku atsakyti. Tu nežinai, iš kur tai ateina. Tave gali įkvėpti ir viskas, ir niekas. Esu dėkinga tam kažkam, kad turiu galimybę viską, ką jaučiu, išlieti muzika ir tekstais, kad turiu gebėjimą rašyti dainas. O tie tekstai... Viduje labai daug visko jaučiu ir absorbuoju iš išorės. Aišku, dažniausiai įkvepia žmonės, jų santykiai, patirtys, jausmai. O šiaip įkvėpti gali ir pasivaikščiojimas naktiniame senamiesčio rūke, matytas filmas, kelionė. Dažniausiai tekstai gimsta kartu su muzika. Įkvėpimo aš nereikalauju. Jis ateina, kai nori mane aplankyti. Tuomet tiesiog dedu rankas ant pianino ir... Bet aš rašau ne tik dainas, rašau apsakymus, poeziją. Kada nors aš tikrai išleisiu savo knygą. Kol kas dar jaučiu šiek tiek baimės. Pirma – muzika, ji dabar svarbiausia.

– Jūsų su Leonu naujasis albumas tikrai bus daug šviesesnis nei ankstesnieji darbai? – Mūsų muzika niekada nebuvo labai šalta, ji šilta, turbūt todėl žmonės joje ir atranda kažką sava. Tai – kaip užuovėja. Šis albumas daug įvairesnis muzikine, minčių, tekstų prasme. Tai bus brandžiausias mūsų darbas. Ir jis iš tikrųjų visiškai kitoks. Jame labai daug gyvybės, daug gyvų instrumentų ir mano tekstų. Lamų slėnis

– Kokia tavoji albumo pavadinimo versija? Kas yra tos užuovėjos ir jūros? – Tai kiekvienam savo. Užuovėja yra mylimas žmogus arba namai. O jūros – tai tos gyvenimo ir širdies audros, kurias mes išgyvename. Gamtą pasirinkome kaip gyvenimo metaforą, tad užuovėjos ir jūros reiškia, kad būname visokie. Be to, mano siela nerimstanti, o muzika yra mano didžiausia užuovėja, kurioje save atrandu. – Ar namai tau yra užuovėja? – Savo namais aš vadinu sodybą. Penkerius metus gyvenau Londone, paskui buvo nuolatiniai skraidymai į koncertus, Švedija. Per tą laiką išvysčiau gebėjimą jaustis namie, kad ir kur būčiau. Bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad noriu savo kampo ir jaukumo. Atsirado toks intravertiškumo jausmas, erdvės, kuri dar net neegzistuoja, savinimasis. Čia, kur gyvenu dabar, – senamiesčio širdis ir būtų gaila iš čia iškeliauti. Bet kiekvienas gyvenimo etapas kitoks – dabar noriu rusvų plaukų, laukiu naujo albumo, dar asmeninio gyvenimo peripetijos... Norisi pokyčių, o po jų – stabilumo. Norisi į gyvenimą įnešti tvarkos. – Šiuo metu jame didelis chaosas? – Oi, mano gyvenime visą laiką chaosas... Ne namuose, bet galvoje. O širdies stalčiuje – tokia betvarkė...

Lamų slėnis

– Įsivaizduoji save tokią tikrą namų šeimininkę, šeimos moterį? – Absoliučiai! Manau, būčiau nepaprasta namų šeimininkė ir geriausia mama. Ne paslaptis, aš labai mėgstu gaminti. Tik dabar trūksta laiko tai daryti namie. Manęs čia nebūna nuo ryto iki vakaro. Tad dažniausiai gaminu sodyboje. Būna dienų, kai iš virtuvės net neišeinu. Ir man labai gera. Aišku, tam irgi reikia įkvėpimo, tai kaip savotiška terapija. Man patinka būti namie. Čia turiu savo pianiną, čia mano palangė, kur aš rymau. Ta vieta man labai simboliška, ten buvo labai daug pokalbių su įdomiais žmonėmis ir su vienu man labai svarbiu žmogumi – mes ten sėdėdavome ir gerdavome arbatą, rymodavome naktimis. Ir tekstų ten esu labai daug prirašiusi. Dar viena mano mėgstama vieta – tai miegamasis. Esu visiška miegalė... Ten mano oazė su knygomis, filmais.

– Moteriškas klausimas – ar didelė tavo drabužių spinta? – Taip... Aš labai mėgstu gražiai atrodyti ir nesuprantu žmonių, kurie vaikšto apsirengę bet kaip. Tai kaip asmenybės vizitinė kortelė, išraiška. Be to, esu artistė, man privalu gerai atrodyti. Estetikos ir stiliaus pojūtį paveldėjau iš savo giminės moterų. Nuo mažumės turėjau tvirtą nuomonę, kaip noriu atrodyti. O spinta mano didelė, pusę jos užima koncertiniai drabužiai. Dauguma jų pasiūta dizainerės Daivos Urbonavičiūtės. Kai kuriuos tiesiog laikau prisiminimui, kitas sukneles transformuoju, atsiranda vis naujų.

Lamų slėnis

– Kaip užsimezgė jūsų draugystė su Daiva? – Prieš daug metų. Ji kuria mano koncertinius kostiumus. Susitikome maždaug prieš dešimt metų ir nebeišsiskyrėme. Prisimenu, kartą ėjau pro mados namus „Zoraza“ ir pamačiau tokius nerealius batus... Užėjau ir klausiu – ar čia avimi batai, ar paveikslas? Tai buvo tokie žali ilgi, suvarstomi verstos odos barokiniai batai su povų plunksnomis. Labai nekasdieniški. Mane sužavėjo tai, kad Daiva į kiekvieną savo darbą žiūri kaip į meno kūrinį. Tuos batus nusipirkau, po to dar kažką ir dar. Pagaliau pradėjome daugiau bendrauti ir kartą Daiva pasakė, kad nuo šiol tik ji mane rengs. Aš tam, žinoma, visiškai neprieštaravau. Su Daiva esame panašios, randame bendrą šneką, diskutuojame ir visada prieiname kompromisą.

Lamų slėnis

– Kokį stebuklą ji kuria šiam jūsų koncertiniam turui? – Pasirinkome keturių metų laikų tematiką, drabužiai ją atspindės. Kol kas Daiva eskizuoja, man jos idėjos labai patiko, tik dar nenoriu visko išduoti. – Prisipažink, ko labiau lauki – albumo „Lees and Seas“, kurį įrašėte kartu su L. Somovu, ar savo solinio albumo, kuris turėtų pasirodyti kitą pavasarį? – Ir viename, ir kitame yra dalis manęs, prie abiejų darbų pridėjau savo ranką ir sudėjau visą širdį. Albumą „Lees and Seas“ išleisime Lietuvoje, mano solinis darbas bus skirtas Europai ir keliems Amerikos regionams. Viskas, ką darau, vienodai svarbu.

NAUJO ALBUMO „„LEES AND SEAS“ PRISTATYMO KONCERTAI VILNIUJE Teatro Arenoje Lapkričio 8d | 19:00 Renginio daugas naujienų portalas

Renginio radijas

KAUNE Kultūros Centras “Girstutis” Lapkričio 13d | 19:00

Renginio žurnalas

Renginio E -žurnalas

KLAIPĖDOJE Koncertų Salėje Lapkričio 15d | 19:00

Renginio draugai

Leon Somov & Jazzu rengia:

Bilietus platina

LEONAS

Lamų slėnis

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Vygailė Sukurytė

Šaltą rytą židinyje jaukiai spragsi malkos. Prie miniatiūrinio staliuko pusryčiauja į darželį šiandien taip ir neatsikėlusi vyresnėlė Sofija. „Tėti, kai užaugsi, tu būsi grotojas arba dainuotojas“, – sako ji rodydama pirštu į gitara brazdinantį Leoną Somovą. Ant mamos Žemynos rankų klausydama tėčio muzikos užsnūdo jauniausia šių namų gyventoja – keturių mėnesių Sara. Ką tik Leonas leido paklausyti kelių dainų iš naujo, jau tuoj pasirodysiančio jo ir Justės Arlauskaitės-Jazzu albumo „Lees and Seas“. Trejus metus jiedu su Juste buvo užsiėmę savais projektais ir darbais, o šią vasarą nuo tų darbų pabėgo į gamtą ir įrašė keliolika visiškai naujų kūrinių. „Kūrybiškai albumas jau baigtas, liko tik techniniai taisymai. Pavyzdžiui, paskutinę minutę sugalvojom, kad vienam priedainiui trūksta styginių instrumentų partijos, – apie kūrybinę virtuvę pasakoja Leonas savo namų virtuvėje gurkšnodamas stiprią itališką kava. – Tas procesas turbūt niekada nesibaigtų. Po mėnesio, metų klausai albumo ir vėl atrodo, kad reikėjo kažką pakeisti. Turbūt kažkuriuo metu reikia pasakyti sau „stop“, kitaip galėtum vieną dainą visą gyvenimą įrašinėti.“

„Lees and Seas“, pasak Leono, bus kitoks – gyvesnis, melodingesnis ir organiškesnis albumas nei ankstesnieji. Jame – kur kas daugiau instrumentų, gyvumo, jis – šviesesnis, nuotaikingesnis. „Kažkaip evoliucionavome į gyvą grupę. Šiame albume bus galima išgirsti net kankles ir akordeoną. Tik šių instrumentų skambesys pateiktas šiuolaikiškiau. Kanklėmis groja mergina, šiuo metu studijuojanti Belgijoje. Akordeono partiją norime įrašyti su Martynu Levickiu.“ Albumo pavadinimas – „Lees and Seas“, arba „Užuovėjos ir jūros“ – gimė kiek vėliau nei pirmosios dainos, Justei ir Leonui atitrūkus nuo miesto pagundų ir pabėgus į gamtą. „Dirbau sodyboje netoli Trakų. Išvažiavome iš miesto, kad galėtume susikoncentruoti į darbą. Juk vasarą mieste labai daug pagundų. O darbas sodyboje išėjo į naudą. Todėl ir pats albumas artimas gamtai, organiškas“, – kalba Leonas.

Lamų slėnis

Ieškodami idėjų albumo viršeliui, Justė ir Leonas norėjo ko nors nemonotoniško, kitokio, nei buvo anksčiau. Norėjo spalvų, kurių pilna gamtoje. Pagaliau buvo pasirinktas iliustratoriaus Ginto Galvanausko piešinys. Jame – dviejų žmonių, albumo autorių, refleksija. „Daug kam gal tai bus kiek netikėta, bet mums patinka“, – šypteli Leonas. Šiuo metu Leono laukia ne tik koncertinis turas ir naujojo albumo pristatymas, bet ir ne vienas projektas. Štai po dviejų dienų jis išlekia į Minską atidaryti savo ir Dariaus Žičkaus parodos „Nuages“ – instaliacijos, kurioje persipynę muzika, vaizdas, jausmas. Be to, laukia projektai su G. Ivanausko, Klaipėdos šokio teatrais. Rugsėjo pabaigoje Leonas grįžo iš Šiaurės Italijos, Vičencos miestelio. Ten, istoriniame teatre „Olimpico“, įvyko režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklio pagal Senojo Testamento „Jobo knygą“ premjera. Leonas kūrė spektaklio muziką.

Lamų slėnis

„Man patiko dirbti su teatru. Kai paskambino ir pasiūlė dirbti su E. Nekrošiumi, galvojau: „Oho...“ Tai labai gera patirtis. Režisierius sugeba tiksliai išaiškinti, ko jam reikia, jis turi savo viziją. Nors būna visko... Kartais vakare apsitariame kurią nors sceną, kitą rytą ateinu pasiruošęs, o jis sako: „Oi ne, nebetinka... – pasakoja L. Somovas. – Didžioji dalis spektaklyje skambančios muzikos yra sukurta mano, bet panaudojau ir motyvų iš kitų kūrinių. Per spektaklį turi būti užkulisiuose, stebėti veiksmą ir groti. Tai savotiškas gyvas miksavimas, garsų keitimas. Po premjeros Vičencoje turėjo būti dar keli spektakliai, bet man teko grįžti į Lietuvą, nes čia jau laukė kitas projektas – su Jurga Šeduikyte.“

Lamų slėnis

Kol Leonas pasakoja apie muziką, kaip kūrė albumo viršelį J. Šeduikytei, kaip įrašinėjo dainas su Juste, kaip keliavo po Lietuvą apsikarstęs trimis fotoaparatais ir ieškojo tobulų gamtos kadrų, galvoje vis sukasi mintis: o kiek jo lieka šeimai? „Tai, ką darau, yra mano gyvenimo dalis, Į muziką neini kaip į darbą, – sako Leonas. – Aišku, su šeima norisi praleisti kuo daugiau laiko, bet Žemyna mane supranta. Juk nebūnu visada užsidaręs. Kai labai tiksliai žinai, ką darai, kai nebelieka pasimetusių ieškojimų, tada viskas paprasčiau. Namie turiu įsirengęs nedidelį darbo kampą, kad galėčiau daugiau laiko praleisti su šeima. Aišku, kai tenka įrašinėti instrumentines partijas, einu į studiją.“

Lamų slėnis

Leonas prisipažįsta, kad dvi dukrelės – ketverių Sofija ir keturių mėnesių Sara – jį pakeitė į gerąją pusę. O trijų moterų draugija šeimoje jo nė kiek netrikdo. „Tai labai gerai. Sako, senatvėje dukros tavimi labiau rūpinasi“, – juokiasi Leonas.

Lamų slėnis

„SVAIGSTAME VIENA NUO KITOS!“

Lamų slėnis

Dizainerė Daiva Urbonavičiūtė šyptelėjo: „Namuose mano mėgstamiausia vieta būtų vonia, tačiau jos nuotraukos – tik asmeniniam archyvui. Antra tokia vieta – mano darbas, šis apskritas stalas. Na, o trečioji – virtuvė.“ „Lamų slėnis“ užsuko į antruosius dizainerės namus – dizaino namus „Zoraza“, įsikūrusius siauroje senamiesčio gatvelėje. Čia pamažu gimsta įspūdingi kostiumai netrukus prasidėsiančiam Justės Arlauskaitės-Jazzu ir Leono Somovo koncertiniam turui.

DAIVA URBONAVIČIŪTĖ

Drabužių ir interjero dizainerė, televizijos laidų vedėja

www.zoraza.com

– Daiva, ką gražaus sukursite Jazzu ir Leonui? – Oi, mano vaidmuo toks mažytis ir nereikšmingas. Aš tik kuriu emociją, nuotaiką, spalvą... – Na, tai daro meno vadovai – ne taip jau ir nereikšminga... – Naujojo albumo „Lees and Seas“ koncertinio turo scenografiją kuria Edita Valaitė. Leonas ir Justė yra tas saldainiukas, visko esmė, o aš kuriu popierėlį, į kurį tas saldainiukas bus suvyniotas. – Kas gražu jums pačiai? – Man patinka paslaptingi dalykai, gražūs, spalvoti, nežemiški. Simboliai ir alegorijos. Net ir žemiškuose dalykuose bandau įžvelgti nežemiškumo dvelksmą, tai mane žavi. Sąsajos, absoliutas visuose daiktuose – žiūri į vieną daiktą ir matai kontekstą. Man gražu ir negražūs dalykai – mėsa, jos spalvos, irimo procesas...

Lamų slėnis

Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Ugnė Neverbickaitė

– Kažko panašaus galima tikėtis ir iš jūsų kuriamų sceninių kostiumų? Simbolikos, alegorijų? – Turbūt. Arba gana primityvių pasakojimų... Arba pasakosime dekoratyviai, arba bandysime ką nors paslėpti. Kai sueina keli menininkai, gimsta keisti deriniai. Aš visada bandau daryti savaip. O kai darai savaip, nesiderini prie kitų, kontrastas, kontekstas sukuria netikėtą įspūdį.

Lamų slėnis

– Kaip prasidėjo jūsų draugystė su Juste ir Leonu? – Aš Stiklių gatvėje kuriu, Justė taip pat Stiklių gatvėje sukasi. Taip netyčia draugystė ir užsimezgė – kartą kažką paskolinau, kitą kartą pasiuvau. Viskas jai tikdavo, viskas patikdavo, taip ir susibendravome. Tai, ką aš darau, yra keisti daiktai, išgalvoti, nerealūs, šiek tiek iš fantazijos srities, bet kartu modernūs ir patogūs. Atėjo laikas, kai Justę rengiau tik aš, ji tapo savotiška dainuojančia mados namų „Zoraza“ mūza. Justė žavisi tuo, ką aš darau. O aš nuoširdžiai žaviuosi tuo, ką daro ji. Viena nuo kitos svaigstame ir tiek. (Juokiasi.) Dabartinis projektas man pačiai labai įdomus, nes niekada nežinai, į ką tiksliai jis išvirs. Kitiems gal atrodo, kad tai, ką darome, yra paprasta, bet tai – sudėtingi procesai. Tai bus labai vizualus renginys. Daug pasakosime per emociją, vaizdą, laukia tikrai netipiniai koncertai. Nors Lietuvoje labai mėgstamas minimalizmas, mes darome savaip. Žinoma, galima ir minimaliomis priemonėmis viską papasakoti, bet šiuo atveju norisi scenos stebuklo. Transformacijos, persikūnijimo, paslapties, kitoniškumo. Kažkokio muzikos įsikūnijimo į vaizdą. – Daiva, iš kur jūs pati semiatės tos fantastikos, ryškumo? – Aš visada sprendžiu: arba visišką beskonybę darau, arba tai, ko niekas dar nedarė. Kaip sakė garsus italų dizaineris Franco Moschino: „Kas sugalvojo stilių?“ Juk tokio dalyko nėra. Mada yra bet kas – darau ką noriu! Kurdama labai remiuosi F. Moschino ironija. O ir šiaip viską matau spalvotai. Prieš stodama į drabužių modeliavimą, norėjau būti tapytoja, viską mačiau spalvomis, jų deriniais. Bet man tiesiog pasakė, kad tai ne ta profesija... Lamų slėnis

Man labai artimas bažnytinis menas, religija, kaip kultūrinis paveldas. Tai, ko aš mokiausi, visa Vakarų kultūra, istorija laikosi ant krikščionybės pagrindo. Aš tuo visą laiką žaviuosi. Nuvažiavusi į Indiją sakiau: nuostabi šalis! Bet čia nėra gotikos... Man patinka žmonių kurti daiktai, ypač krikščioniškoji architektūra. Gamtoje yra didelė įvairovė, bet tai, kiek pats žmogus turi gebėjimų įvairovę sukurti – tikras stebuklas. – Laida „Laikas keistis“ – jūsų naujas projektas. Kaip sekasi televizijoje? – Oi, tai visiškai nauja sritis! Galiu pasakyti, kad labai smagu, o ir naujas amplua – „vedėjos“ – taip pat labai įdomus. Susirgau žvaigždžių liga, žydrojo ekrano liga, jis mane jau įtraukė. Laidą būtų galima padaryti ir įdomesnę, bet šiuo metu mus smarkiai spaudžia laikas ir kiti dalykai. Išmokau nebijoti kamerų. Nuėjusi į teatrą nebesmerkiu subjektyviai man nepatikusio aktoriaus, palaikau jį vien už tai, kad stengėsi. Žodžiu, viskas pasidarė aišku! (Juokiasi.) Gyvenime svarbu kuo daugiau patirti. Tada įgyji tolerancijos ir išmoksti daug kuo žavėtis. Taip pat matau didelę prasmę kurti aplinką. Tai toks užburtas ratas. Juk ir aplinka kuria mus.

Lamų slėnis

Tekstas: „Lamų slėnis“ Nuotraukos: „Šaltinių namai“

Kiekvienas turime vietų, į kurias norisi sugrįžti. Yra gatvių, kuriomis vaikščioti – tiesiog gera. Tos gatvės ypač traukia, kai norisi išgryninti galvoje susikaupusias mintis ir idėjas. Atmosfera, pastatai, praeiviai, medžiai, vaizdai, prisiminimai, istorijos. Visa tai kuria jausmą, kurį vis norisi patirti vėl ir vėl. Paprastas lėtas pasivaikščiojimas atgaivina tarsi tyro oro gurkšnis. Tuomet vėl gali ramus grįžti į įprastą miesto šurmulį. Žinodamas, kad bet kada vėl turėsi galimybę iš jo ištrūkti.

„Lamų slėnį“ tas jausmas vis grąžina į vieną Vilniaus gatvę – Šaltinių. Čia – ramu. Seni pastatai harmoningai ir taikiai susilieja su naująja architektūra. Čia atsiveria pasakiškai romantiški vaizdai į senamiesčio bažnyčių smailes ir čerpėtus stogus. Čia gali atrasti keisčiausių mažų parduotuvėlių. O pasibeldęs į kitapus gatvės esančias duris – patekti į dizainerio dirbtuvę. Nustebtumėte sužinoję, kokie kūrybingi žmonės gyvena prieš kelerius metus čia iškilusiuose naujutėlaičiuose „Šaltinių namuose“, jaukiame gyvenamųjų namų kvartale, Šaltinių gatvei suteikusiame dar daugiau romantikos. Lamų slėnis

Sutapimas ar ne, bet net keturi „Lamų slėnio“ herojai Šaltinių gatvę vadina savo namais. Pavartykite žurnalo puslapius ir tikrai atpažinsite juos. Visi jie daro tai, kas kažkada buvo tik maža (o vėliau vis didesnė ir didesnė…) svajonė. Žinojimas, kad būtent šioje vietoje visų jų svajonės ėmė ir išsipildė, šiai gatvei suteikia tik dar daugiau romantikos. Trys iš šių herojų savo svajonėms sparnus augina „Šaltinių namuose“. Visai šalia vienas kito, nors to gal nė nežino. Ir kas paneigtų, kad kai kurios vietos turi teigiamą aurą, kad tose vietose gyvenimas įkvepia? O gal įkvėpimą čia saujomis žarsto Šaltinių gatvės mūzos?.. Vaikščiodamas šia žaliuojančios lapijos apsupta gatvele, gali patikėti net tokia pasaka! Šaltinių ir Aguonų gatvių sankryža tarytum persmelkta jaukia senamiesčio dvasia. Čia tvyranti ramybė ir žaluma tarytum ragina atitrūkti nuo miesto triukšmo ir skubos. Taip nutinka, kai be jokio tikslo vaikštai po didelį parką arba stebi bekrašte jūra besiritančias bangas, arba jaukiai kaip katinas susirangęs ant palangės skaičiuoji į senamiesčio grindinį kaukšinčių batų žingsnius, kai jautiesi saugus ir ramus, kai nereikia niekur skubėti. Kai žinai, kad tavo namai – tai tavo tvirtovė, kurią saugo paslaptingos nematomos mūzos… www.saltiniunamai.lt Istorija iš Šaltinių gatvės čia dar nesibaigia. Verskite kitą puslapį ir sužinosite, kuo ir kaip gyvena tie, kuriems ši gatvė – sava.

Lamų slėnis

Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Ugnė Neverbickaitė

Lamų slėnis

JUSTĖ SKURDELYTĖ “smartART design” kūrėja

www.smartart.tictail.com

Kitą diena po pokalbio su dizainere Juste Skurdelyte, „smartART design“ įkūrėja, sulaukiau iš jos laiško ir jo nepaminėti tiesiog negaliu. Jis atsako ir paaiškina į daugybę klausimų, iškilusių mums besikalbant. Tad palieku šią laiško ištrauką ir leidžiu siūlo kamuoliukui jūsų galvoje ridentis toliau, o istorijai užsimegzti pačiai. „Noriu paminėti, kad už visus gabumus ir už tai, kad esu tokia, kokia esu, verta padėkoti mano tėčiui (dailininkas Adolfas Skurdelis – aut. past.), nes jis visada mane mokė į pasaulį žiūrėti kitu kampu. Jis – profesionalus dailininkas, pats sau siuvasi švarkus ir marškinius, ruošia nuostabų maistą, kepa tortus, drožia medines skulptūras... – savo laiške rašo J. Skurdelytė. – Devynerius metus gyvenęs Prancūzijoje susirinko sidabro medalius įvairiose tarptautinėse parodose ir išvažiavo į Škotiją, kur gyvena su savo trečiąja žmona, nuostabia jį labai mylinčia moterimi. Jis niekada nebuvo šeimos žmogus ir tobulas vyras mano mamai. Mačiau tėtį namuose kaip tėtį gal vos dvejus metus, sudėjus visas mano gyvenime su juo praleistas dienas. Bet nė kiek dėl to neišgyvenu, su juo visą laiką bendraujame kitaip. Minėjau, kad bendraujant su vaikais svarbu ne kiekybė, o kokybė, tą kokybę gaudavau iš jo tomis akimirkomis, kai tik jis būdavo šalia.

Namuose miegodavau kambaryje, kuris buvo virtęs tėčio dirbtuvėmis. Ruošdavau pamokas tarp palečių, teptukų ir dažų tūtelių, iškabintų paveikslų. Tėčiui išėjus iš namų, susapnuodavau susitikimus ir ryte pabudusi sulaukdavau netikėto jo skambučio, kad jis Lietuvoje ir labai nori mane pamatyti. Beje, jo gyvenimiška patirtis marga kaip visas pasaulis. Paragavęs valkatos gyvenimo ir prabangių priėmimų Prancūzijos pilyje Château de Goulaine, kur kabo jo tapyta vieno XVII a. paveikslo reprodukcija. Jis niekada nenustojo mylėti gyvenimo ir dėkoti likimui, kad jį tiesiog turi. Tėtis mane išmokė džiaugtis tuo, ką turiu, mylėti save tokią, kokia esu. Mama. Ji – tai moteriška stiprybė. Iš jos perėmiau savybę nepasiduoti ir stipriai kovoti už save. Ji – pirmoji fraktalinio piešimo mokytoja Lietuvoje. Tai visiškai nauja technika, kurios ji pati išmoko iš šios technikos išradėjos, Rusijoje gyvenančios T. Polujachtovos. Spalį Vilniuje įvyks jos mokinių darbų paroda.“

Lamų slėnis

Po tokios gana ekscentriškos preliudijos būtų galima tikėtis, kad ir pati Justė – nepagaunamos dvasios menininkė. Ji pati prisistato kaip dviejų mergaičių ir dviejų šunų mama. Taip pat prisipažįsta, kad kalbėti apie save jai labai sunku. Nuo mokyklos laikų Justė svajojo būti dizainere, stodama į Vilniaus technologijų ir dizaino kolegiją rinkosi iš interjero dizaino ir grafinio dizaino, o laikas parodė, kad ji puikiai sugeba abu dalykus. Kūrybinė Justės karjera panaši į jos vąšeliu iš virvių neriamus krepšius. Viskas padaryta savomis rankomis, semiantis įkvėpimo iš pasaulio aplinkui, kartu atiduodant daug tos vidinės energijos, kuri būdinga rankų darbo daiktams. Viskas numegzta švelniai, bet tvirtai žinant, kokio rezultato norisi, patikrinta savų žmonių. Tarp siūlų ir vąšelių įsipynęs tiesioginis ryšys ir nuoširdumas. Lamų slėnis

Lamų slėnis

Pas megztus daiktus Justė ėjo kelerius metus, gainiojosi paskui siūlų kamuoliuką užsiimdama vis kitomis veiklomis, negavusi interjero dizainerės darbo ir įkvėpta gatvės meno, sukūrė savo atvirlaiškių kolekciją – ši „užkūrė“ jos, kaip grafikos dizainerės, karjerą. Bedirbant kitiems, atėjo suvokimas, kad reikia kažką keisti – palaikoma supratingos šeimos išdūmė padirbėti į užsienį, ten išvaliusi galvą grįžo į Lietuvą, o čia po netikėto užsakymo pasiūti kelnes namuose liko virvių... Dabar jos darbiniame gyvenime, kaip ir jos megztuose krepšiuose, telpa viskas. Rankų darbo rankinės ir pufai, jau bebaigiantys išaugti iš pomėgio etapo, interjero dizainas ir grafinio dizaino darbai. Visa tai – „smartART design“ vizitinė kortelė.

Justės namuose ir nedidelėje studijoje vaizdingame „Šaltinių namų“ kvartale – daugybė įvairių medžiagų kūrybiniams eksperimentams – nors medžio ir faneros gabalai kartais išvarydavo iš proto namiškius, visi suprasdavo moters pašaukimą kurti. Juk krepšiai ir pufai taip pat gimė namuose visiškai netyčia – besėdint prie stalo su šeima, gurkšnojant vyną ir žaidžiant likusiomis virvėmis. Tačiau noras turėti galimybę pakeisti aplinką iš buitinės į darbinę krepšius ir pufus „išvarė iš namų“ į industrinį biurą, kuriame ir kalbėjomės su Juste. Justės pasaulis – nertas vąšeliu. Čia telpa labai daug – savęs, kaip kūrėjos, realizavimas, šeima, draugai ir kolegos. Paklausta, kur bėga nuo rudens niūrumo, Justė nusijuokia ir sako, kad reikia pačiam nuoširdžiai jausti, koks liūdesys tave aplanko, – ir jei tau liūdna tik dėl to, kad trūksta dėmesio, baik zyzti ir susiimk. Apie Justę, rodos, galėtum pasakyti, kad jai liūdna nebūna niekada. „Žinoma, būna visko... Aš – žmogus. Bet išgydo buvimas gamtoje. Sveika dviračiu pavažinėti pasikinkius du išprotėjusius haskius, susilieti su gamta ir išlaisvinti mintis. Lėkdama nevaldomu greičiu, dažnai išleki iš trasos, išsivolioji purve ar samanose. Nusikeiki, bet ekstremalumo apsėsta vėl sėdi ant dviračio ir leki tolyn. Vėjas išvėdina smegenis. Grįžti namo laisva ir buitinės problemos tampa nebe problemos...“ Lamų slėnis

Atvykome prie industrinio pastato. Pasitikslinome adresą – tikrai tas! Bet galvoje kirbėjo mintis: kaip čia galima gyventi?.. Ir smalsumas: ką pamatysime įėję vidun? Užbėgant įvykiams už akių, vėliau šių namų šeimininkai pasakojo, kad namus namais daro šeima, be jos tai tebūtų vieta pernakvoti.

aišku, kad turint fantazijos ir drąsos šeimos židinį galima kūrenti (tiesiogine šio žodžio prasme) net ir visiškai industriniame pastate. Negana to, čia, beveik miesto centre, galima auginti ir senelio dovanotas bites. Jų aviliams atsirado vietos ant pastato stogo.

Šiuose tarp miesto ir gamtos laPeržengę biurų koridorius, pa- bai natūraliai laviruojančiuose natekome į Andrės, Tomo ir Onytės muose su Tomu ir Andre kalbamės Balžekų namus. Iškart pasidarė apie tai, kuo gyvena ši šeima.

Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Ugnė Neverbickaitė Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Ar bitės jūsų namuose yra laikomos naminiais gyvūnais? Tomas: Sakyčiau, taip. Nors jos labiau laikomos draugėmis, o ne medaus šaltiniu. Nueini, pasikalbi su jomis – tai labai nuramina. Kai bitė įgelia, dar labiau ją gerbi. Tai jautrūs padarai, bitės jaučia, kada esi piktas ar, pavyzdžiui, išgėręs. Šalia jų stengiesi būti ramus, juk rankas kiši į avilį, kur vasarą gyvena 50 tūkst., o žiemą – 20 tūkst. bičių... Jų šeimos ir gyvenimo infrastruktūra labai įdomi. Buvimas šalia jų atpalaiduoja. Kadangi daug avilių neturime, galime su jomis palaikyti artimesnį ryšį. – Andre, jūs – viena kino teatro „Pasaka“ įkūrėjų, jūs, Tomai, esate portalo "15min.lt" generalinis direktorius, dar abu turite medaus, gaminate vaškinius žaislus. Papasakokite, kaip visi šie dalykai pasidaliję vietas jūsų gyvenime? Pagal tam tikrus prioritetus ar egzistuoja kokia kita sistema?.. Andrė: Kol nebuvo Onos, žinoma, pagrindinė mano veikla buvo kino teatras „Pasaka“. Bitės mums abiem buvo pomėgis. Turėjome vieną avilį ir rūpindavomės juo grįžę po darbų. Tai buvo puiki atpalaiduojanti veikla. Tačiau mirus Tomo seneliui, bitininkui, o ir man vis daugiau laiko leidžiant namuose, mūsų gyvenime atsirado ir daugiau bičių. O su jomis – ir vaško, ir vaškinių žaisliukų, ir medaus. Mano manymu, motinystės atostogos padeda kiekvienai moteriai atrasti įdomią veiklą. Aš šiuo metu daugiausia ir užsiimu bitėmis, vašku, žaislų kūrimu.

Tomas: Aš šiek tiek bitininkauju, bites prižiūriu laisvu nuo darbo metu. O Andrė iš to bando padaryti veiklą, iš kurios būtų galima gyventi, šiek tiek užsidirbti. Medus, žaisliukai – tai įdomi ir graži veikla, susijusi su mūsų šeimos tradicija būti bitininkais. Mano senelis šiai veiklai atidavė 50 metų, jis buvo šios srities mokslininkas. Perimti šią tradiciją mums nėra tik pareiga – mums tai patinka. Labai didelio bityno turėti neplanuojame, nes tai suvalgo nepaprastai daug laiko, o mes esame gana aktyvūs ir kitose srityse. Andrė: Be to, nesame tikri kaimo žmonės, kad galėtume visą laiką skirti šimtui avilių. Tomas: Šiuo metu turime septyniolika avilių ir darbo su jais nemažai, kartais tam tenka paaukoti savaitgalius. Andrė: Taigi tie mūsų prioritetai pasiskirsto. Norisi, kad viskas vyktų natūraliai, kol kas taip ir yra. Pernai pradėjau kurti medaus dovanėles, sugalvojau jų dizainą, tai buvo pirmieji bandymai – kas iš to galėtų išeiti, o dabar jau matyti, kad galima tuo užsiimti, tad norisi tam skirti daugiau jėgų.

Lamų slėnis

– Esate veiklūs žmonės. Kas jus žadina rytais? Tomas: Onytė... Andrė: Jeigu aš atsigulu anksčiau, mano organizmas natūraliai pabunda. O jei vėliau – tada kelia dukra ir Tomo žadintuvas, skambantis kaip ateivių laivas... – Na, o idėjiškai – kas verčia keltis iš lovos ir pradėti naują dieną? Tomas: Mane kelia daugybė minčių, ką turiu nuveikti tą dieną, ir šiaip daug idėjų, tad norisi tiesiog eiti ir daryti. – Kas turi nutikti, kad vakare grįžę po darbų namo galėtumėte pasakyti: buvo gera diena? Andrė: Beveik niekada nebūna taip, kad per dieną įgyvendintum viską, ką suplanavai. Bet ir veda į priekį žinojimas, kad visko dar nepadarei ir kad veiksmas tęsis. Tomas: Turi būti pusiausvyra tarp darbo ir gyvenimo. Darbe daug padarai, pasportuoji, ką nors nuveiki su šeima, susitinki su draugais. Ir kai visa tai padarai, tada ramus eini miegoti. Andrė: Ir kada taip būna per vieną dieną?.. Tomas: Gana dažnai!

Lamų slėnis

– Kas dar jums gyvenime įdomu? Jei paroje būtų šiek tiek daugiau valandų, ką per jas veiktumėte? Andrė: Yra tiek daug įdomių dalykų... Na, aš stereotipiškai moteriškai domėčiausi tokiais dalykais kaip sodas, ko nors naujo kūrimas, atradimai. Visą dieną būni užsiėmęs kitais dalykais ir kartais pritrūksta jėgų pasidomėti ir kuo nors mielu širdžiai. Ir dar aš mėgstu mokytis kalbų, skaityti, žiūrėti filmus, eiti pasivaikščioti. Tomas: Aš daugiau buriuočiau burlente, jeigu tik galėčiau ir jei vėjas Lietuvoje dažniau pūstų. Nemažai buriuoju Kuršių mariose arba didesniuose ežeruose, arba važiuojame į Graikiją ar Tenerifę – ten, kur pučia vėjas. Andrė: Mūsų atostogos būna planuojamos pagal tai, kur koks vėjas pučia... Na, nebent tai kitokia kelionė, pavyzdžiui, norime aplankyti kokį nors miestą, tada vėjo nesekame. Tik dėl visa pikta patikriname – gal aplink būtų ir vandens, ir gero vėjo... Tomas: Tai jau tapo gyvenimo būdu. Aš esu nemažai ir lenktynėse dalyvavęs, tačiau šiemet šią sporto šaką apleidau.

Lamų slėnis

– Papasakokite apie savo namus, kaip jūs juos atradote? Kaip neišsigandote tokio industrinio pastato? Tomas: Šiuos namus radau aš. Su bičiuliais seniau turėjome šiame pastate biurą. Kadangi čia dirbome, sužinojau, kad parduodamas vienas biurų. Atėjau pasižiūrėti ir išvydau viziją: kaip čia galima gyventi ir kodėl aš čia norėčiau gyventi. Nemėgstu standartinių butų, standartinių kaimynysčių, kai esi įspraustas į rėmus. Šiame pastate daugiau niekas negyveno, biurai šeštą vakaro ištuštėja, be to, čia mačiau galimybę įsirengti gražią terasą, o dar net užsėti daržą. Pajutau „cinkelį“, pamačiau, kad čia galima gyventi kitaip. Tiek namie, tiek šiaip kasdienybėje stengiuosi gyventi kitaip, išsiskirti, jausti, kad darau ką nors nestandartiško. – Judu vilniečiai? Tomas: Aš iš Alytaus. Andrė: Aš iš Kupiškio. – Galbūt todėl ir norite gamtos, kitokių erdvių? Tomas: Alytuje, Dzūkijoje, labai graži gamta. Visa mano vaikystė praleista ten, miškuose. Man gamta labai svarbi. O šiame užkampyje daug medžių, daug gamtos. Gyvename keistame darinyje: iš dalies tai visiškai industrinis pastatas, iš dalies – gamta, šalia – upė. Tai mane ir žavi.

Lamų slėnis

– O kaip kūrėte savo namus? Andrė: Mūsų namai, mano manymu, kuriasi patys. Iš to, ką mes veikiame, ką parsinešame. Jie labai natūraliai pilnėja, kartais norėtųsi juos apvalyti nuo tų daiktų, bet nepavyksta... Tomas: Iš pradžių čia buvo biuras, tad tiesiog reikėjo erdvę pritaikyti gyventi. Mums padėjo ir iki šiol padeda viena dizainerė. Susitikimų kambario vietoje įrengėme vonią. Šį tą nugriovėme. Paskui atsirado Andrė ir įnešė į mano gyvenimą nemažai chaoso – gerąja prasme. Tada atsirado Onytė... Andrė: Kai aš atėjau, čia dar stovėjo senovinė elektrinė plytelė, namuose buvo trys indai, šaldytuve – tik jogurto indelis...

Lamų slėnis

Tomas: Na, nereikia taip jau kritiškai... Andrė: Čia ne kritiškai, čia viengungiškai ir tai labai normalu. Už tai visada būdavo kavos ir vyno. Natūralu, kad atsiradus moteriai namai pradeda keistis. Tomas: Suprask, vyrai visada jaučia nostalgiją viengungiškam gyvenimui. Tai irgi natūralus jausmas. Bet dabar gyvenimas labai gražus, tiesiog etapai skirtingi. Andrė: Na, o kardinalūs pokyčiai įvyksta tada, kai bandai butą, kuris iš pradžių buvo vyriškas, o paskui – jau poros, pritaikyti vaikui. Žinoma, susiduri su iššūkiais, bet namai natūraliai pasikeičia ir dabar jie tokie, kokie yra.

Lamų slėnis

– Koks jūsų namų jaukumo receptas? Andrė: Aš manau, kad namai turi būti gyvenami, nereikia sterilios tvarkos. Man nelabai patinka interjerai, kur viskas paslėpta, kur nieko nesimato, kur galėtų įsikelti bet koks naujas gyventojas. – Taip jau nutiko, kad susitikome sekmadienį. Ar turite kokių nors sekmadieninių tradicijų? Tomas: Andrytė yra mūsų tradicijų puoselėtoja. Andrė: Tai man čia pasisakyti reikia? (Juokiasi.) Mano pagrindinė, na, ne tradicija, bet toks tikslas, dėl kurio kyla visokių nesusipratimų su šeima, yra susijęs su maistu. Aš visą laiką noriu, kad visi valgytų kartu. Jei kas nors vėluoja grįžti iš vonios (pirštu beda į Tomą – aut. past.), aš labai pykstu. Niekada nenorėjau, o mano šeimoje taip niekada ir nebuvo, kad atsikėlus iš ryto kas sau pagriebia sumuštinį ir valgo kur nors pakampėje. Neskubūs, lėti, ilgi pusryčiai sekmadieniais yra mūsų tradicija. Ir namie, ir mieste. Taip pat vėlyvi pietūs su draugais. Aš manau, kad dažnai žmonės patys save per daug spaudžia: reikia veikti, veikti, veikti... Tai štai sekmadienis yra tiesiog gera diena būti, o ne veikti. Ramiai pavalgyti, ramiai pasivaikščioti, pasišnekėti su šeima, pasižiūrėti filmą. Aišku, taip būna retai, bet kai pavyksta, būna labai gerai. Tomas: Na, aš eisiu malkų panešioti dabar, nes jau židinio sezonas prasideda. Tokie lengvi darbeliai – visi aplink zujam ir būnam namuose. Andrė: Bet tai žiemos sezono malonumai, o vasarą vis kažkur leki, važiuoji, keliauji.

Lamų slėnis

Nuotrauka: Raimonda Vyšnia Lamų slėnis

Lamų slėnis

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Raimonda Vyšnia Modelis: Tania Kaminskienė Makiažas: Tania Kaminskienė

LINA PLIURAITĖ “LeMuse” kūrėja

www.lemuse.eu

– Lina, ką šilto ir jaukaus „LeMuse“ siūlo padebesiais skrajojančioms mūzoms šį rudenį? – Šis ruduo ypatingas. Vasara buvo šilta ir maloni. Ir tas staigus ruduo… Labai norisi šilumos ir jaukumo. Todėl „LeMuse“ šį rudenį paruošė jaukių, šiltų megztinių, skraisčių. Įsisuki ir tave šildo prie kūno maloniai priglundantys audiniai. Beje, jiems šį rudenį skyrėme ypatingą dėmesį. Juk drabužį vilkime visą dieną, todėl be galo svarbu, kad jis teiktų jaukumą ir malonų jausmą. Taigi megztukai, skraistės, megzti paltukai – šio rudens esmė. Juos puikiai galima derinti tarpusavyje ir atrasti naujų derinių.

– Paaiškink prašau, kaip juoda ir pilka spalvos gali išgebėti nuo rudens darganos? – Man atrodo, mes drabužio spalvą renkamės pagal savo vidinę būseną. Todėl natūralu, kad vasarą norisi šviesesnių drabužių, o rudenį ir žiemą – tamsesnių. Rudens spalvos tamsesnės, tačiau tai nėra tik juoda ir pilka. Manau, puikiai dera pasirinktas vienas tamsesnis drabužis su šviesios spalvos drabužiu.

Lamų slėnis

– Su kokiomis emocijomis tau asocijuojasi ruduo? – Ruduo man yra naujos kūrybos pradžia. Vasara pilna įspūdžių ir naujų patirčių. Ruduo – tai nauja pradžia: mokslų, veiklų, kūrybos. Todėl ruduo – kaip nauji metai. Svarbu juos pradėti gerai ir su įkvėpimu.

– Koks tau yra tobulas rudeninis paltukas? – Man svarbiausia, kad paltukas būtų patogus ir jaukus. Todėl labai vengiu įliemenuotų formų. Norisi, kad paltuką užsimetusi jaustumeisi jaukiai. Labai svarbu audinys, kad jis būtų mielas ir maloniai šildytų. Renkuosi gero audinio ir asimetrinių, aptakių formų paltus.

– Kokie yra tavo pačios rudens ritualai? – Jie labai skiriasi nuo vasaros. Rudenį vėl sugrįžtu į naujas veiklas. Atsiranda naujų idėjų, ką norėčiau nuveikti šiais metais. Taigi tai – naujas etapas. Todėl kupina sukauptos patirties ir naujų minčių vėl kimbu į darbus.

– Be kokių drabužių šį sezoną būtų sunku apsieiti arba ką pakaktų turėti drabužių spintoje, kad jaustumeisi saugi ir užtikrinta? – Šaltasis sezonas labai ilgas. Todėl smagu jam gerai pasirengti. Siūlau turėti kelias šiltas sukneles. Jas galėsite vilkėti kaip sukneles arba kaip megztinius. Taip pat labai svarbu turėti gerą šiltą paltą. Siūlau jį rinktis mažiau aiškios formos. Nes tada po juo bus labai patogu vilkėti šiltą asimetrinių formų megztuką suknelę. PAVYZDŽIUI, PASIRENKAME MEGZTUKĄ / SUKNELĘ:

SPAUSK ČIA IR PRIE JO DERINAME ŠILTĄ VILNOS PALTĄ:

SPAUSK ČIA IR PRIDERINAME PALTĄ:

SPAUSK ČIA

Lamų slėnis

– Ką skaitai vėlais vakarais ir savaitgaliais? Kokios knygos, leidiniai, žurnalai tau imponuoja? – Man labai patinka skaityti knygas apie meną. Tai gali būti žymių meno žmonių biografijos arba meno kryptis. Atrodo, ši tema neišsemiama. Šiuo metu skaitau knygą apie Salvadorą Dali. Labai įdomu, kad kiekvienas kūrėjas turi savo temą ir ją plėtoja keliaudamas per visą savo kūrybą. Man nepaprastai patinka atrasti šias temas ir sekti, kaip jos vystosi ar vystėsi. – Ar „LeMuse“ kaip nors keičiasi bėgant metų laikams? Kaip, tavo pačios akimis, šis prekių ženklas keitėsi, jei pažvelgtume į pirmuosius jo žingsnius ir šiandien? – „LeMuse“ kiekvienais metais vis labiau bręsta ir tobulėja. Drabužių formos tampa subtilesnės, audiniai kokybiškesni. Atsiranda vis daugiau minimalizmo. Daugiau galimybių derinti „LeMuse“ drabužius tarpusavyje: puikiai dera praėjusio ir šio sezono apdarai. Man labai patinka, kad mes kuo toliau, tuo labiau judame prie esmės. „LeMuse“ išsigrynina ir tampa aiškesnis. Mažiau mėtymosi, daugiau aiškumo modeliuose, kūryboje.

Lamų slėnis

– Ar kada bandėte skaičiuoti, kokių klaidų padarėte per tuos metus? Ko nekartotumėte, jei laiką būtų galima atsukti atgal? – Manau, klaidų padarėme labai daug. Tik klausimas, ar tai galima vadinti klaidomis. Nes kasmet „LeMuse“ tampa vis labiau grynesnis ir aiškesnis tiek mums patiems, tiek žmonėms. Pradėjome nežinodami, kas ir kaip bus. Neturėjome vizijos. Darėme tai, kas mums teikia džiaugsmo ir malonumo. O šiandien viskas labiau aiškėja. Atsiranda vizija ir noras, kaip viskas turėtų būti ateityje. Iš pradžių buvome kaip lašas vandenyne. Ir buvo svarbu judėti bet kuria kryptimi. Todėl išbandėme nepaprastai daug: parodos, parduotuvės kitose šalyse, parodų salės ir t. t. Daug skirtingų modelių. Dabar viskas darosi daug aiškiau. Matome, kur einame ir dėl ko tai darome. Kodėl renkamės konkrečius dalykus. Tai džiugina ir ramina, nes kelias daug aiškesnis. – Kaip manai, ar yra žodžių, kuriais būtų galima bendrais bruožais apibūdinti lietuvišką madą ir jos braižą? – Manau, svarbiausia yra stilius. Mada ateina ir išeina. Dažnai keičiasi. O tavo individualus stilius lieka amžinai. Todėl labai svarbu atrasti tai, kas jums tinka ir su kokiais apdarais geriausiai jaučiatės. Manau, žmonių, susikuriančių savo stilių, Lietuvoje daugėja ir tai labai džiugina. – Kokie smagumai „LeMuse“ dar laukia šiemet? – Šiais metais toliau judėsime esmės link. Ieškosime naujų formų, geresnių audinių ir kursime maksimaliai patogų ir jaukų drabužį. Dovanosime jaukumą, šilumą ir grožį savo klientėms.

Lamų slėnis

Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Ugnė Neverbickaitė

Lamų slėnis

100

Lamų slėnis

MANTAS LESAUSKAS Dizaineris

www.lesauskas.lt

Netoli Vingio parko, toje Vilniaus vietoje, kur namai alsuoja kultūra, aplankėme dizainerį Mantą Lesauską ir jo draugę Godą Gasiūnaitę. Būna tokių vietų, kurios paprastą žmogų priverčia tapti operatoriumi. Jau atvėrus senas laiptinės duris, galvoje kažkas šūktelėjo: „Veiksmas!“ Vidinės kameros taip ir nesugebėjau išjungti per visą pokalbį. Manto ir Godos namų etiketas, jaukus ir erdvus kambarys, kuriame kalbėjomės, temos, kurias lietėme, Godos keičiamos plokštelės – atmosfera, kurią sunku nupiešti žodžiais. M. Lesausko vardas turėtų būti žinomas tiems, kas domisi dizainu. Visų pirma dėl to, kad dar visai neseniai jis buvo aktyvus ir ryškus baldų, objektų ir interjerų dizaineris. Na, o šiuo metu Mantas ugdo ir, kaip pats sako, kuria per jaunąją kartą – vyras vadovauja Vilniaus dizaino kolegijos Kūrybinių industrijų dizaino katedrai, taip pat dėsto Mykolo Romerio universitete ir Dailės akademijos Telšių filiale. Manto sužadėtinė Goda siekia istorijos magistro laipsnio, ją domina XIX a., o ypač tų laikų virtuvė. Lamų slėnis

101

102

Lamų slėnis

103

104

Lamų slėnis

Šį gyvenimo tarpsnį Mantas vadina „tranzitiniu“: po metų – jųdviejų vestuvės, tada ateis laikas naujiems sprendimams ir pokyčiams. O kol kas jiedu domisi įvairiais dalykais, leidžia sau neužstrigti ties viena veikla, aplinka ar būsena. Nuolatiniai ieškojimai jiems patinka. Mantas pastaruoju metu šiek tiek atitolęs nuo kūrybos dizaino srities, kur anksčiau aktyviai reiškėsi ir stebino savo originaliais kūriniais. „Būtų galima rasti daug priežasčių, kodėl taip yra, – dėsto M. Lesauskas. – Viena, tai motyvacijos stoka. Lietuvoje nėra sudėtinga žengti pirmąjį žingsnį, įšokti į kurią nors aplinką ir ten pasirodyti. Tačiau praėjus laikui pajunti, kad auditorija nebesugeba

tavęs auginti, o juk tai turėtų būti pagrindinis dalykas. Surengi parodą vieną kartą, jeigu reikia – ir antrą, tačiau trečią kartą jau klausi savęs – kam to reikia? Susidomėjimą jauti tik iš mažo savų žmonių būrio. Šioje srityje nėra susiformavusio tam tikro žmonių sluoksnio, kuriam būtų įdomu. Tai jokiu būdu nėra dėmesio stoka, tiesiog norisi bent kokio nors atgarsio.“ Kitas Manto įvardytas argumentas – branda ir mąstymas: ar tikrai būtina viską, ką nori pasakyti, sudėti į materialų objektą, produktą: „Atėjo nauja patirtis – kurti per kitus, padėti kitiems kurti. Čia taip pat jaučiu satisfakciją, net jei mano darbas kito žmogaus kūryboje nėra matomas – tai nėra svarbiausia.“ Lamų slėnis

105

106

Lamų slėnis

107

Kalbėdamas apie dizainą, Mantas pabrėžia, kad pats sau dizainas egzistuoti negali. Jis skirtas žmonėms. Čia prasideda dizaino antropologija: reikia analizuoti sąveikas, kultūrinius, istorinius aspektus ir kasdienybę. Paklaustas, kokius daiktus tiesiog išbrauktų iš mūsų kasdienybės, Mantas šyptelėjo ir papasakojo, kad prieš aštuonerius metus, kai jo ir aplinkos santykis buvo konfliktiškas, būtų išbraukęs labai daug ką: „Daug dalykų mieste man trukdydavo – nedemokratiški objektai, jei juos taip galima pavadinti. Kritiškai vertinau praeities imitavimą – „disneilandizaciją“. Tačiau juk pats objektas neatsiranda. Jį sukuria žmogus. Tad kyla klausimas, kodėl žmogui to reikia? Jei tai sukuria komfortą, jei tokioje aplinkoje jis jaučiasi gerai, tada nieko negali padaryti.“

108

Lamų slėnis

Namams, kuriuose kalbamės su Mantu ir Goda, daugiau dėmesio skiria Goda, jai tai tiesiog patinka. Šiai porai gražu, kai žmonės gyvena harmoningoje aplinkoje, kuri, kaip ir jų gyvenimai, yra pilna visko: keistų ir įprastų objektų, gražių ir mažiau gražių dalykų. Paklausti, kas jiems patiems jų namuose yra svarbiausia, jiedu pamini muziką, žmones ir maistą. Jų namuose dažnai vyksta vakarėliai. Jiems visą savaitę ruošiamasi pareigingai ir atsakingai. Goda visus stebina savo kulinariniais gebėjimais: „Man atrodo, jei jau pas tave ateina svečiai, turi tam rimtai pasiruošti. Pavyzdžiui, penkias dienas vartau kulinarines knygas, renkuosi patiekalus. Gal tai ir apsunkina, bet labai malonu.“

Lamų slėnis

109

110

Lamų slėnis

111

112

Lamų slėnis

113

Atsakingas pasirengimas sutinkant svečius puikiai iliustruoja šios poros gyvenimo būdą. Jiems svarbi juos supanti aplinka ir tai, kas vyksta joje. „Su Goda turime kai ką bendra, šiandien tai yra gana retas dalykas, ypač jaunajai kartai. Jie nebeturi noro puoselėti miestietišką kultūrą. Šis paveldas yra sunaikintas, turime likusias kultūringas tik sienas ir fasadus, o visa tai, kas yra viduje, sukapota prieš tiek metų, kai tavęs dar nebuvo. Kažkas turi ne pamažu atkurti tą kultūrą, o sukurti ją iš naujo, – dėsto Mantas. – Štai kad ir restoranai: sėdi ir matai, kad aplink – tik užsieniečiai. Tavo mieste. Tai lyg ir nieko bloga, bet ką veikia lietuviai? Kur jie? Tai nėra piniginis klausimas, juk nebūtina kas vakarą vakarieniauti restorane. Galų gale reikia palaikyti ir kitų iniciatyvas. Kažkas atsidaro restoranėlį, visi ploja katučių, bet kai reikia ateiti ir užsisakyti maisto, staiga kyla problemų...“

114

Lamų slėnis

Mantą ir Godą būtų galima pavadinti socialiai atsakingais miestiečiais. „Kaip, būdamas miesto gyventoju, gali nelankyti parodų? Juk jas atveža tau, ne kam kitam“, – šypsosi abu. Ši pora tiki, kad tokių žmonių kaip jie tikrai yra daugiau, tačiau miesto kultūra turėtų būti savaime suprantamas dalykas, o netikėjimas, kad ji egzistuoja, kyla iš nepasitikėjimo. Goda antrina primindama lietuvišką virtuvę – mitas, kad tai – kaimo paveldo virtuvė. Pasak Godos, XIX a. pabaigoje lietuviai suvokė save kaip etninį vienetą, tad kalbėdami apie lietuvišką virtuvę turėtume kalbėti apie bajorų virtuvę. O šaltibarščiai su vėžių uodegėlėmis – tai patiekalas, kuriuo turėtume didžiuotis! Po šio pokalbio dar ilgai nesinori išsiskirti su žmonėmis, kurie nuoširdžiai, atsakingai ir sąmoningai žiūri į kulinariją, dizainą, juos supančią aplinką ir pirmiausia, pradėdami nuo savęs, tarp miesto sienų ir gražių fasadų kuria kultūrą.

Lamų slėnis

115

116

Lamų slėnis

PAVELDAS, KURIAMAS IŠ NAUJO

Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Ugnė Neverbickaitė

Apsilankiau namuose, kurių lubos, grindys ir krosnis yra įtraukti į kultūros paveldą. O greta šių lubų, grindų ir krosnies verda gyvenimas – tai, ką iš tikrųjų verta saugoti ir puoselėti. Čia gyvena graži šeima: Simonas, Skaistė ir Oskaras Sližiai. Ir dar juodaplaukė Bona. Jų gyvenimas subtiliai palytėtas meno, jis veda šiuos žmones po netikėtas erdves gyventi ir yra svarbi jų kasdienybės dalis. Apie tai Simonas ir Skaistė pasakoja linksmai ir nuoširdžiai.

ir blogos gyvenimo patirtys, – pasakoja S. Sližys. – Šiuo metu muzikoje yra aibė nelabai gerų dalykų, daug nuvalkiotų sprendimų. Tikiuosi, pavyks jai suteikti šio to naujo. Daugiausia kuriu elektroninę muziką, esu baigęs elektroninės muzikos kompoziciją. Kurti muziką pradėjau dar studijuodamas viename Kanados universitete. Tad mano diena paprastai prasideda studijoje – buvusiose tėvo dirbtuvėse Užupyje. Jis tą vietą vadino „sklepu“. Ir aš ją taip iki šiol vadinu. Tai senas pusrūsis su skliautais. Kol radom šiuos namus, mums teko ten gyŠių namų sienos paženklintos Simono tėčio, a. a. venti. O dabar ten – mano muzikos studija, mano dailininko Raimundo Sližio, paveikslais, meno at- kūrybinė erdvė.“ spaudas šios šeimos gyvenime ryškus. „Be abejo, kiekvieną mielą dieną su tuo gyvename“, – sako Skaistė šiuo metu dirba mama. Šiam užsiėmimui Simonas, darbą televizijoje iškeitęs į laisvai sam- kol kas reikia daugiausia laiko, tačiau užmigus madomo reklaminių klipų kūrėjo veiklą ir muziką. „Mu- žajam šeimos „laimėjimui“ – sūnui Oskarui – namų zika yra visiškai kitoks, gilus vidinis jausmų rody- aplinka pasikeičia ir transformuojasi į Skaistės kemas. Ji gimsta nelengvai, joje atsiskleidžia ir geros, purių fabriką, pavadintą „I like me“. Lamų slėnis

117

„Per dieną turiu tik dvi valandas, kurias galiu skirti savo kepurėms... Jūs net neįsivaizduojate, kaip greitai pasikeičia erdvė vaikui užmigus: grindys būna nuklotos medžiagomis, čia mėtosi žirklės ir siūlai, stovi siuvamoji mašina. Išgirdusi, kad vaikas pabudo, kaip vijurkas viską sudėlioju į vietas“, – šypsosi Skaistė. Įžengus į namus, dėmesį iškart patraukė nuotraukos, tai – Skaitės hobis. Turėdama laiko ji organizuoja fotosesijas, progai pasitaikius fotografuoja draugus ar jų šventes. Vis dėlto save ji sako atradusi, kai pradėjo siūti kepurėles. „Labai seniai ieškojau ko nors tokio – nišos, kurioje galėčiau save realizuoti ir šiek tiek užsidirbti. Tai ne tik hobis. Norėčiau iš to užauginti verslą. Dabar jaučiu didelį malonumą, nes mano kepurės patinka ne tik man, bet ir kitiems.“

Į erdvius ir jaukius namus Vilniaus gatvėje Simono ir Skaistės šeima persikėlė tą pačią dieną, kai Skaistė turėjo gimdyti mažąjį Oskarą. „Simas man paskambino ir sako: „Radau butą!“ Sakau jam, kad tikrai negalėsiu atvažiuoti apžiūrėti... – juokdamasi prisimena Skaistė. – Čia atvykome, kai Oskarui tebuvo penkios dienos. Anksčiau čia buvo Savicko paveikslų galerija, o tai reiškia, kad, be romantiško dažų skiediklio kvapo, čia nebuvo nieko.“

118

Lamų slėnis

119

120

Lamų slėnis

121

122

Lamų slėnis

Kalbant apie namų jaukumą, Simonui ir Skaistei svarbu keletas dalykų: asmeniniai daiktai, apšvietimas ir seno bei naujo dermė. Namų jaukumą kuria buvusios galerijos šviesa, ant puikių grindų galima patiesti minkštą čiužinuką ir jis tampa vaikų karalyste, taip pat – jaukia vieta nusnausti posmelį kitą. Senas apskritas stalas, kėdės su Jogailaičių ženklu ir... „Ikea“ spintelė – kodėl gi ne?! Kiekvienas šių daiktų turi savo istoriją, kiti – jas tik pradeda kurti. Beje, iš Kanados, kur gyvena Simono mama, jie dažnai sulaukia siuntinių su keramikos darbais. Na,

o minėtoji kėdė su Jogailaičių kryžiais – dailininko R. Sližio palikimas. Simonas pasakoja, kad tėtis šią kėdę kadaise rado Palangos paplūdimyje ir restauravo. Kartu su Simonu iš vienų namų į kitus keliauja ir tėčio tapytas paveikslas, kuriame jis pats – dar kūdikis: „Anksčiau paveikslas kabėjo močiutės namuose. Močiutei mirus, tėtis nusprendė jį parduoti. Susiradau žmogų, kuris jį turėjo, ir man pavyko paveikslą išpirkti. Štai taip jis grįžo namo.“

Lamų slėnis

123

124

Lamų slėnis

125

126

Lamų slėnis

127

128

Lamų slėnis

129

130

Lamų slėnis

MAISTO IR MEILĖS

FILOSOFIJA

„Mela e Cannella“ – tai tinklaraštis apie iš kartos į kartą perduodamus receptus, atsiminimus, skonius ir aromatus, kasdienybę šalia viryklės, belaukiant, kaip magiškai ims kilti pyragas... Tai nuostabiai iliustruota 20-mečio italo, baleto šokėjo Marcello Arenos istorija.

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Marcello Arena Lamų slėnis

131

MARCELLO ARENA

Baleto šokėjas Maisto tinklaraščio „Mela e Cannella“ autorius

http://cannellaemela.blogspot.com

– Marcello, mes įpratę manyti, kad baleto šokėjai nevalgo beveik nieko, bent jau ne saldžius pyragus, prancūziškąsias cannelés ar minkštučius bučinukus su rikota, kuriuos matome tavo nuotraukose. Tad ką gi valgai tu? – Cha cha cha! Būtent: mes, baleto šokėjai, nevalgome daug, esame įpratę prie griežtos, bet subalansuotos dietos. Valgau tik visai nedaug to, ką gaminu, tik paragauju, kad suprasčiau, ar šį receptą verta publikuoti tinklaraštyje. Be to, turiu puikių maisto ragautojų!

– Dažnai fotografuoji savo mamos kulinarinius šedevrus. Kas ją įkvepia virtuvėje? – Iš pradžių tenorėjau pasidalyti mamos receptais internete ir fotografuoti pagal juos pagamintus patiekalus. Bet bėgant laikui ėmiau kurti savo receptų knygą, į kurią sugula receptai, adaptuoti iš kitų tinklaraščių, knygų ir kt. Mane įkvepia tie, kurie yra geresni nei aš, mano nuotaikos ir tai, kas mane supa. Daug metų man maistą ruošdavo mama. Bet dėl šokių dažnai tekdavo gyventi vienam, tad išmokau gaminti pats. Nuo vaikystės man visada patikdavo – Kokia tavo istorija, kaip pradėjai fotografuo- imtis makaronų patiekalų. ti maistą? – Prieš imantis maisto fotografijos, man aps– Koks būtų tavo tobulų pusryčių receptas tokritai patiko fotografija. Atėjo metas, kai dėl svei- bulą dieną? katos problemų teko padaryti pertrauką šokių kar– O, man patinka pusryčiai! Mums, šokėjams, tai jeroje. Neturėjau darbo, be to, Italijoje šokio ir me- pagrindinis dienos valgis, ir pats svarbiausias. Turiu no pasaulis išgyveno krizę. Ir tuo metu man atsi- tik vieną tobulą pusryčių receptą: duona, marmevėrė kita erdvė. Pradėjau kepti pirmuosius savo ladas ir, žinoma, puodelis geros latės. pyragus ar mėginau tobulinti tuos, kuriuos kepdavo mama. 20-ojo gimtadienio proga tėvai man pa– Koks tavo mėgstamiausias patiekalas? dovanojo pirmąją veidrodinę (SLR) fotokamerą, nuo – Kepti virtiniai, įdaryti rikota ir mano mamos tada galėjau sujungti savo dvi didžiąsias aistras – ruošta daktariška dešra. pyragus ir fotografiją. Tai sąmoningai siejau ir su savo studijomis meno ir šokio mokykloje. Juk no– Baletą studijavai Milane ir Maskvoje. Kaip rint padaryti gerą fotografiją, būtinos visos žinios, tau sekėsi gyventi Rusijoje? lygiai taip pat, kaip ir kepant pyragą! – Taip, kurį laiką gyvenau Maskvoje, kai mokiausi Didžiojo teatro baleto akademijoje. Man tai buvo – Kokia filosofija vadovaujiesi, kai prabylama didelė patirtis, per tą laiką patyriau daug tiek teiapie maistą? giamų, tiek neigiamų dalykų. Ta patirtis man padė– Turiu pripažinti, niekada negalvojau apie mais- jo subręsti. Tuo metu man tebuvo 17-a, gyventi taip to filosofiją. Bet kai pradedu apie tai galvoti, įsivaiz- toli nuo namų nėra lengva, ypač dėl kalbos barjero. duoju šiltas pastelines spalvas, šypsenas ir buči- Ar man patiko? Ir taip, ir ne. Kaip jau minėjau, šonius. Gal tikroji maisto filosofija yra meilė? Jei kio pasaulis absoliučiai pasikeitė, taip pat ir didžiomaisto nevadintume „maistu“, aš tai pavadinčiau sios baleto šventovės. „meile“.

132

Lamų slėnis

133

134

Lamų slėnis

– Kokį patiekalą patiektum per savo pirmąjį pasimatymą? – O Dieve... Gal pagrindinis vakarienės patiekalas būtų žuvys, kartu su geru vynu, o pabaigai – nuostabus gabalėlis pyrago.

– Koks tavo svajonių vaidmuo? – Norėčiau atlikti tiek daug vaidmenų! Esu visiškas romantikas, svajotojas. Tad tarp mano svajonių partijų tikrai būtų Romeo iš „Romeo ir Džuljetos“ ir Albrechtas iš „Žizel“. – Kas yra tavo šokio idealai? – Visada tie, kurie palieka žymę širdyje: Michailas Baryšnikovas, Alessandra Ferri, Sylvie Guillem, Leonidas Sarafanovas ir daugybė kitų. – Kokia tavo eilinė diena? – Vaikštau, gaminu maistą, fotografuoju ir šoku. Ir visada ieškau priežasčių šypsotis.

– Neseniai persikraustei į naujus namus. Papasakok, kokie jie? – Taip, neseniai persikėliau vienas gyventi į Milaną. Man šio miesto siaubingai trūko. Čia gali rasti visko – nuo gero maisto iki mados, dizaino parduotuvėlių ir t. t. Milanas yra toks chaotiškas miestas, kad čia net nėra laiko apie tai galvoti. – Tai kurgi Italijoje galėtume paragauti gardžiausios picos, išgerti puodelį geriausio espreso ir suvalgyti skaniausią desertą? – Atvykus į Italiją, tai gana sudėtinga – rasite vos kelias vietas, kur galima suvalgyti tikrai geros picos ar išgerti labai geros kavos. Paprastai geriausios vietos yra niekam nežinomos. Tad teks apsišarvuoti kantrybe ir ieškoti tos tobulos vietos, kita vertus, Italijoje viskas yra gerai!

– Kas tau yra pats didžiausias malonumas? – Jaustis mylimam. Turbūt nėra didesnės laimės, kaip jaustis vertinamam ir mylimam. – „Aistringai gyvenantis vaikinas“ – taip prisistatai. Tad kokios didžiausios tavo aistros, be šokio ir maisto fotografijos? – Kitos mano didžiosios aistros – tai šypsenos, pasivaikščiojimai, skaitymas, piešimas, gera muzika, kelionės ir nauji susitikimai. Lamų slėnis

135

136

Lamų slėnis

KANELĖS / CANNELÉS DE BORDEAUX REIKĖS 500 g šviežio pieno 50 g sviesto 1 vanilės ankšties sėklos 100 g miltų 250 g cukraus pudros 1 didelio žiupsnio druskos 2 didelių kiaušinių 60 ml gero romo šalto sviesto kepimo formoms

PROCESAS Nedideliame puode užkaiskite pieną su sviestu ir vanile. Kai sviestas visiškai ištirps, nukelkite puodą nuo ugnies ir palikite atvėsti. Dubenyje suplakite kiaušinius, supilkite cukrų ir miltus, plakite toliau. Supilkite pieną ir viską gerai išmaišykite. Tada supilkite romą. Uždenkite indą maistine plėvele ir parą palaikykite šaldytuve. Kitą dieną sviestu ištepkite kepimo formeles ir atšaldykite jas. Tuo laiku įkaitinkite orkaitę iki 250 °C. Išimkite formeles ir kanelių tešlą, ją dar kartą išminkykite, kad pasidarytų minkšta. Supilkite tešką į formeles, palikdami 1 cm nuo kraštų, kepkite 15 minučių. Po 15 min. sumažinkite temperatūrą iki 180 °C ir kepkite dar 55 minutes. Formeles su kanelėmis nedelsdami išimkite iš orkaitės ir patiekite šiltas.

Lamų slėnis

137

138

Lamų slėnis

IMBIERINIS PYRAGAS SU KAVOS GLAJUMI REIKĖS ½ puodelio medaus ½ puodelio stiprios kavos 2 ½ puodelio miltų 2 ¼ šaukštelio kepimo miltelių 200 g minkšto sviesto 1 puodelio rudojo cukraus ¼ puodelio smulkaus cukraus 3 kiaušinių ir 2 kiaušinių trynių 2 šaukštelių maltų imbierų 1/8 šaukštelio malto muskato 1 šaukštelio vanilės KAVOS GLAJUI: 1 puodelio cukraus pudros apie 2 šaukštų stiprios kavos

PROCESAS Įkaitinkite orkaitę iki 180 °C, kepimo formą ištepkite sviestu ir apibarstykite miltais, padėkite į šalį. Pirmiausia paruoškite kavą, įdėkite medaus ir palikite atvėsti. Dubenyje sumaišykite visas sudedamąsias dalis: miltus, kepimo miltelius, imbierus, muskatą, vanilę ir druską. Kitame dubenyje išplakite sviestą su cukrumi, kol gausite minkštą, purų kremą, po vieną įmuškite kiaušinius, kiaušinių trynius ir gerai išmaišykite. Supilkite kavą su medumi ir maišykite toliau. Tada supilkite sausą mišinį ir toliau maišykite mediniu šaukštu, kol susiformuos vientisa tešla. Supilkite tešlą į paruoštą kepimo formą ir kepkite 40–45 minutes. Kavos glajui: cukraus pudrą supilkite į dubenį, pamažu pilkite kavą, kol susidarys vientisas tirštas kremas. Užpilkite glajų ant atvėsusio pyrago ir patiekite.

Lamų slėnis

139

140

Lamų slėnis

MINKŠTI BUČINIAI SU RIKOTA SAUSAINIAMS: 2 kiaušinių 55 g cukraus 75 g rudųjų ryžių miltų ¼ šaukštelio kepimo miltelių 1 šaukštelio cinamono RIKOTOS KREMUI: 100 g varškės sūrio ½ šaukšto cukraus ½ šaukštelio malto cinamono

PROCESAS Sausainiams: įkaitinkite orkaitę iki 180 °C. Į dubenį įmuškite kiaušinius ir suberkite cukrų. Plakite, kol masė sutirštės ir jos pasidarys trigubai daugiau. Tuomet sumaišykite miltus su kepimo milteliais ir cinamonu, atsargiai supilkite į kiaušinių plakinį. Iš tešlos suformuokite nedidelius kalnelius (po du šaukštelius tešlos kiekvienam) ir sudėkite juos ant kepimo popieriumi išklotos skardos. Kepkite 5–7 min., arba kol bučinukai išsipūs ir pagels. Kremui: į dubenį sudėkite varškės sūrį, cukrų ir cinamoną. Gerai išmaišykite, kad susidarytų tirštas kremas. Uždenkite indą maistine plėvele ir 30 min. palaikykite šaldytuve. Sausainius po du sulipdykite kremu ir apibarstykite cukraus pudra.

Lamų slėnis

141

142

Lamų slėnis

SLUOKSNIUOTI AVIEČIŲ IR MOKOS ŠOKOLADINIAI PYRAGAI TEŠLAI: 5 kiaušinių 100 g miltų 1 šaukštelio kavos 140 g cukraus GLAJUI: 100 g tamsaus šokolado 80 g minkšto sviesto 80 g miltinio cukraus BAIGIANT: Aviečių

PROCESAS Tešlai: įkaitinkite orkaitę iki 220 °C, kepimo formą išklokite kepimo popieriumi ir padėkite į šalį. Atskirkite kiaušinių trynius nuo baltymų, baltymus suplakite su 50 g cukraus. Padėkite į šalį. Kitame inde išplakite kiaušinių trynius su likusiu cukrumi, kol gausite kremišką, purią ir skaidrią masę. Supilkite trynius su baltymais į vieną indą ir atsargiai keletą kartų pamaišykite mediniu šaukštu nuo apačios į viršų. Supilkite miltus su kava ir atsargiai išmaišykite, šaukštu maišydami iš apačios į viršų. Tešlą supilkite į kepimo formą ir kepkite 6–7 min., kol tešla gražiai pagels. Tuomet išimkite iš orkaitės ir palikite atvėsti. Kai tešla atvės, supjaustykite ją 8 cm skersmens apskritimais. Iš viso turėtų išeiti aštuoni apskritimai. Glajui: dvigubame inde ištirpinkite šokoladą. Padėkite į šalį. Sutrinkite sviestą su cukrumi, kol gausite lengvą ir purią masę. Supilkite šokoladą ir viską gerai išmaišykite. Glajų pusvalandį palaikykite šaldytuve. Pyrago apskritimus ištepkite šokoladiniu kremu ir sudėliokite nedidelį bokštą. Pyrago viršų ištepkite likusiu kremu. Papuoškite avietėmis. Lamų slėnis

143

144

Lamų slėnis

MAŽYČIAI MORENGAI SU APELSINŲ KREMU MORENGAMS: 4 didelių kiaušinių baltymų 115 g smulkaus cukraus pudros 1 šaukštelio acto 1 šaukštelio vanilės esencijos

PROCESAS Įkaitinkite orkaitę iki 100 °C, skardą išklokite kepimo popieriumi. Dubenyje pradėkite plakti kiaušinių baltymus. Kai plakinys virs balkšvomis putomis, palaipsniui suberkite cukrų. Supilkite actą ir vanilės esenciją. Plakite, kol plakinys pasidarys baltas ir standus. Suformuokite morengus. Kepkite apie 1 valandą. Morengai bus iškepę, kai tešla visiškai išdžius ir ją bus lengva nuimti nuo kepimo popieriaus.

APELSINŲ KREMUI: Receptas iš Donna Hay „Modern Classics vol. 2“ 125 ml apelsinų sulčių 100 g sviesto 1 kiaušinio ir 3 kiaušinių trynių 110 g cukraus pudros

PROCESAS Į puodą supilkite apelsinų sultis ir sviestą, pradėkite virti ant vidutinio stiprumo ugnies, kol sviestas visiškai ištirps. Įmuškite kiaušinius, suberkite cukrų ir toliau maišykite dar 7–10 min., kol kremas šiek tiek sutirštės. Supilkite kremą į indą, palikite šaldytuve, geriausiai – pernakt. Imkite du morengus ir vieną jų ištepkite kremu. Sulipinkite abu morengus ir nedelsdami patiekite.

Lamų slėnis

145

MOKOS SUVOŽTINIAI PYRAGĖLIAI SU KARAMELE DULCE DE LECHE REIKĖS Tuzinui pyragėlių 100 g minkšto sviesto 150 g smulkaus cukraus 1 kiaušinio 230 g miltų 1 šaukštelio vanilės esencijos 1 šaukštelio kepimo miltelių 75 g nesaldintos kakavos miltelių 60 g pasukų 120 g kavos Dulce de leche įdarui: 395 g saldinto kondensuoto pieno verdančio vandens

146

Lamų slėnis

PROCESAS Dulce de leche: įkaitinkite orkaitę iki 220 °C ir pripilkite į kepimo skardą verdančio vandens. Į kitą skardą supilkite kondensuotą pieną ir uždenkite folija. Įstatykite skardą su kondensuotu pienu į karštą vandenį ir dėkite į orkaitę. Kaitinkite 90–105 minutes. Suvožtiniams pyragėliams: įkaitinkite orkaitę iki 180 °C, skardą išklokite kepimo popieriumi. Dubenyje suplakite sviestą su cukrumi, supilkite pasukas, kavą ir vanilę, toliau maišykite. Suberkite miltus, kakavą ir kepimo miltelius. Šaukštu suformuokite iš tešlos kalnelius ir dėkite juos ant kepimo skardos kiek toliau vieną nuo kito. Kepkite 10–15 minučių. Išimkite pyragėlius iš orkaitės ir palikite atvėsti. Kai pyragėliai visiškai atvės, sulipdykite juos po du šaukštu karamele Dulce de leche.

6 privalumai visapusei burnos sveikatai LISTERINE® TOTAL CARE – pažangiausias iš visų LISTERINE®. Naudojant du kartus per dieną: 1. Naikina burnos bakterijas 2. Sumažina dantų apnašas ir akmenis 3. Palaiko sveikas dantenas 4. Saugo dantis nuo ėduonies ir stiprina emalį 5. Palaiko natūralų dantų baltumą 6. Suteikia iki 24 val. trunkančią burnos gaivą

PAŽANGIAUSIAS VISŲ LAIKŲ LISTERINE®

Lamų slėnis

147

Ieškok „Lamų slėnio‟

Instagram @llamasvalley

Skaityk Lamu sleni plansetese iPad

Nemokamai Spalis

(22) 2013

Zurnalo ieskok Apple Newsstand Dalinkis su draugais

Tikrai nemokamas ) LamĹł slÄ&#x2014;nis

149

NAUJAS www.lamuslenis.lt