Lamų slėnis / lapkritis by Lamų slėnis

Lapkritis 2013 (23)

VYRIŠKI POKALBIAI

Viršelio nuotrauka: „labàdienà“

ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

Redaktorė

UNĖ DABUŽINSKAITĖ

Žurnalistė

TINKLARAŠTIS

NADIA GRIC

UGNĖ NEVERBICKAITĖ

Fotografė

TINKLALAPIS

LINA GAVĖNAITĖ

Fotografė

Žurnalistė

FACEBOOK

Fotografė

TINKLALAPIS

INDRĖ BLAUZDŽIŪNAITĖ

BEHANCE

FACEBOOK

ELAS RAMANAUSKAS

Dizaineris

IEVA ANSKAITIENĖ Reklamos projektų vadovė

TINKLALAPIS

BENDRAUKIME: info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

Lamų slėnis

ieva@lamuslenis.lt

Giedrius Paulauskas:

"Tėvystė veža"

BARZDASKUČIAI

VIRTUVĖS VIRTUOZAS

PASKENDĘS KAVOJE

Skaityk Lamu sleni plansetese iPad

Nemokamai

Zurnalo ieskok Apple Newsstand Dalinkis su draugais

Tikrai nemokamas )

Lamų slėnis

DŽENTELMENAS

SU ŠLEPETEMIS

Krėslas „It’s all about the approach“

„STUDIO BLACK NAVY“

Virtuvės reikmenys

„VIPP“

Stiklinių rinkinys „Stack Em High“

„NORM ARCHITECTS“

Pieštukų

„MINIM

Lamų slėnis

Padėklas „Frame“ Diz. Anita Johansen ir Laura Faurschou

Peteliškė

„APRIL LOOK“

ų laikiklis

MALUX“ Lamų slėnis

Lamų slėnis

Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Lina Gavėnaitė

Dizainerių Giedriaus Paulausko ir Aistės Krasuckaitės namų muzikai diriguoja jųdviejų aštuonių mėnesių sūnus Bernardas ir pilkasis kardinolas šuo Bucas. Ant stalo tvarkingai sudėtos guli kniedžių ir sagų dėžutės, sienas užstoja nuo drabužių linkstančios kabyklos. Pro langus galima stebėti lėtai vaikštinėjančius senamiesčio praeivius. Čia neseniai tėvais tapę Giedrius ir Aistė kuria savo kasdienybę.

– Dabar 11 valanda ryto, ar jau spėjote šiandien ką nors įdomaus nuveikti? Giedrius: Žinoma, juk namus susitvarkėme! Vakar net nebandėme, nes… na, tai suprasti gali tik tie, kurie turi vaikų. Vakar aštuntą vakaro turėjome susitikimą, nors paprastai aštuntą jau einame miegoti – kartu su Bernardu. Aistė: Prigulame šalia, kad jis nepabustų. Giedrius: Mūsų darbo diena dažniausiai taip ir baigiasi. Bet tvarką namuose turime palaikyti, nes čia ateina klientai, čia ir dirbame. O ir šiaip kūrybinės netvarkos mūsų namuose nebūna, būna kūrybinė tvarka – aš mėgstu, kad dėžutės būtų gražiai sudėtos, viskas savo vietose. Kuriant drabužius, tenka žiūrėti, kad kiekvienas kraštelis, kiekvienas peltakys būtų lygus, tad estetika mums nėra svetima. Šįryt tiesiog sustumdėme daiktus į vietas. Bernardas atsikėlė šeštą, mes po septynių. Sūnus atsibudęs dar ilgai pasakoja, ką sapnavo. Ir šiaip jis viską reguliuoja. Jo vieno nepaliksi, Bucas jo neprižiūri, tad gyvenam vis keisdamiesi. Aistė prausiasi pirma, po jos – Bernardas, na, o aš jau paskutinis. Tada Aistė leidžiasi ruošti pusryčių. Po pusryčių aš vedu Bucą į lauką, turim su juo tokį smagų ritualą. Grįžę pasikalbame: ką veiksime, ką perskaitėme, kokios naujienos, kokie planai ir darbai laukia. Tada dirbam. Šiandien šeimyna dar spėjo numigti, kad būtų geros nuotaikos, ir štai atėjote jūs.

– Darbas ir laisvalaikis jūsų gyvenime persipynę ar tai – atskiros stichijos? Giedrius: Dažniausiai viskas persipina. Labai džiaugiamės, kai ateina savaitgalis, tada šiek tiek atsipalaiduojame, nors nebūna, kad visai nedirbtume. Juk galvojame, šnekamės apie reikalus, o tai irgi yra darbas. Atsipūsti stengiamės sekmadienį. Kai tavo darbas tau patinka, jis natūraliai tampa didele gyvenimo dalimi ir nebėra kaip jo atskirti. Pastaruoju metu atsiranda šiokia tokia rutina, o gal sistema – kas kada kelsis, kada eisim į parką, kada miegoti. Tai ir yra žavesys, džiaugsmas. Aišku, gerai, kad gyvename gražioje vietoje, viskas šalia. Aplinka mūsų neslegia, galime kūrybiškai dirbti, susitikimai vyksta greta, na, aš dar kartais ištrūkstu į Kauną. Aistė: Aš nelabai ištrūkstu. Geriausia, kai išeiname į lauką, tada nereikia Bernardo nešioti, galiu pailsėti, pastumdyti vežimą, o kartu ir pravalyti galvą.

Lamų slėnis

– O kas judu gyvenime veža? Giedrius: Kol kas – tėvystė. Grįžti ir pamatai kažką naujo – vaikas ką nors pasako, žaidžia, paima daiktą, pasižiūri. Tai ir yra džiaugsmas. Be to, veža kūrybinis procesas – tai, ką dabar kuriam, kaip norim apie tai papasakoti žmonėms. Ir begalė kitų dalykų. Pirmiausia – šeima, vaikas. Paprastai kalbant, tai yra didelė dovana. Kai tokią dovaną gauni, būtų keista tuo nesidžiaugti. Bernardas veža! Aistė: Taip, dabar toks gyvenimas, anksčiau gal būtume sakę, kad labiausiai veža darbas, kūryba, idėjos. Dabar tai liko antrame plane. Giedrius: Kūrybos procesas yra tarsi kūdikis, labai įdomu ką nors padaryti nuo A iki Ž, bet tai eina kažkur šalia, iš kūrybos negauni tiek, kiek bendraudamas su vaiku, matydamas, kaip jis auga, kaip jis susibraižo, gumbą gauna. Kūryba turi etapus su pertraukomis, o čia nuolat matai, kaip vaikas formuojasi, suvokia pasaulį. Tai toks nesibaigiantis gyvas performansas. Čia yra tęstinumas, o kūryboje pabaiga ateina gana greitai.

– Kaip du skirtingi žmonės vieną dieną tampa duetu? Aistė: Mūsų specialybės gana artimos: scenografija ir kostiumo dizainas. Viskas išėjo labai natūraliai, esame kartu, duetas, nes tai labai patogu, nes artimas žmogus šalia. Giedrius: Vienam kurti labai sudėtinga. Artimas žmogus tave supranta, žino, kaip tu dirbi, kokia tavo stilistika, tu žinai, kaip ir ką ji įsivaizduoja. Tai taip natūralu. Aistei patiko dirbti su kostiumo dizainu. Aistė: Būtų nepatikę, nebūčiau įsitraukusi, užsiimčiau kita veikla. Daug tokių šeimų.

Lamų slėnis

– Ar dirbdami kaip duetas nepaminate savo individualių ego? Aistė: Oi, ne. Mūsų bendrame darbe matau labai daug savęs, savo ego visiškai patenkinu. Giedrius: Tiesiog esame sutarę, tiksliau, Aistė nusprendė mažiau lįsti į viešumą. – Dizainerių bendruomenė Lietuvoje, jūsų akimis, yra draugiška ar konkurencinga? Giedrius: Faktas, kad ji konkurencinga, tai natūralu. Kiekviename darbe taip turėtų būti, nes konkurencija skatina tobulėjimą. Bet tai yra sveika konkurencija, be pavydo scenų ar kenkimo kitam. Draugiška konkurencija. Aš asmeniškai nesu visiems draugiškas, taip yra dėl skirtingo kūrybos braižo. Vieni dirba iškeldami idėjas ir tikslus, įgyvendina vadinamąjį ikoninį dizainą, o kiti kuria verslą ir tai laikina. Tokia mada suvartojama ir iš jos nieko nelieka. Mano manymu, drabužis turi nešti idėją, žinią, tai neturi būti tik vartojama prekė, dulkė, kuri nieko nesako. Man patinka tikra, nedirbtina stilistika. Kai dizaineris kuria drabužius ir jų pats nedėvi, man kyla klausimas – kam tada iš viso kurti? Jei nedėvi savo drabužio, tu nežinai, kas su juo vyksta, kaip jis kinta. Tokių dizainerių daug, kaip kūrėjai man jie nepatinka, su jais ir nedraugauju. Ar dizainerių bendruomenė draugiška? Gal ir taip, tik ne su visais būtina draugauti. Aistė: Bet juk taip yra visose srityse. – Grįžkime iš darbo į namus. Jums iš namų smagiau išeiti ar į juos grįžti? Giedrius: Kai išeini, visada smagu išeiti, bet kai grįžti, visada smagu grįžti.

Lamų slėnis

– Kas jums namuose svarbiausia? Aistė: Be žmonių, nieko čia nebūtų, tad žmonės namuose ir yra svarbiausia. Tik tai. O kas gi dar čia? Tik sienos. Visą namų jaukumą kuria žmonės. Giedrius: Taip. Galbūt dar yra daiktų, kurie mums svarbūs, pavyzdžiui, drabužiai... Aistė: Čia smagi vieta, pro langus atsiverianti panorama. Grįžti ir galvoji, kaip gera, kad čia gyvename, o ne kur nors toli. Pavyzdžiui, vasarą daug laiko praleidome gamtoje, vienkiemyje. Čia grįždavome tik reikalų susitvarkyti. Po to vėl bėgdavome. Giedrius: Vasarą gaila gaišti laiką čia. Vasara mieste yra toks keistas dalykas. Taip, čia kultūra, civilizacija, bet kartais nuo jos labai gerai atsitraukti ir išsivalyti. Tada kitaip į viską žiūri, daug paprasčiau. Vasara, praleista ne Vilniuje, mums suteikė daug tikrumo.

Lamų slėnis

– O ruduo? Aistė: Darbymetis... Giedrius: Taip, mes daug dirbame, pirmą kartą šiemet rudenį nevažiavome prie jūros, nors šiaip visada šiuo metų laiku vairuojame jūros link, ten tokiu metu būna mažai žmonių. Pasivaikščioti, pabūti, išsigryninti, atrasti naujų idėjų, tai padeda išlaisvinti mintis, atsigauti, svarbūs tampa kiti dalykai, nebematai tos buities ir net tarsi ilsiesi dirbdamas. Nors mums darbas nėra lažas, nereikia kasdien prieš ką nors atsiskaityti, esame patys sau šeimininkai, tai mums ir leidžia atsipalaiduoti ir mėgautis. Ruduo mums labai gražus. Ypač kai vartus atvėrė Bernardinų sodas, ten labai malonu. O kai lyja, miestas būna visai tuščias. Sunkiau savaitgaliais, kai į senamiestį suvažiuoja daug žmonių.

Lamų slėnis

– Ar turite kokių nors šeimos tradicijų? Aistė: Pasivaikščiojimai, pusryčiai, vakarienė. Giedrius: Pietūs – mažiausiai džiaugsmo sukeliantis dalykas, nes Aistei reikia juos ruošti... Aistė: Aš irgi tokia laukianti įkvėpimo, mūzos virtuvėje, o ji retai mane lanko... Kai maistą tenka gaminti dažnai, mūzos nebelieka. Giedrius: Jei dirbtume ne namie, gaminti maistą savaitgaliais būtų pramoga. Aistė: Mielai duočiausi aš toje virtuvėje savaitgaliais, bet kai tenka kiekvieną dieną...

Lamų slėnis

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Lina Gavėnaitė

Tą rytą, kai turėjome susitikti, prapliupo lyti. Bet juk lietus netrukdo gerti kavą… Gurkšnodami juodą, iš šviežiai skrudintų pupelių išvirtą JĄ, tik apie kavą ir kalbėjomės su Nidu Kiuberiu, vienu iš keturių kavinių tinklo „Coffee Inn“ įkūrėjų. – Nidai, kava, tavo manymu, yra labiau vyriškas ar moteriškas gėrimas? – Kava – labai universalus gėrimas, juo gali mėgautis ir vyrai, ir moterys. Tik vyrai gal dažniau geria juodą kavą, o moterys – kapučiną arba latę. Ilgiau geriama kava, pavyzdžiui, latė, puikiai tinka pašnekesiui, susitikus su drauge. O iš tikrųjų kiekvienas gali atrasti savo mėgstamos rūšies kavą – ar rytinį espresą, ar rytinį kapučiną, ar desertinę popietės latę. – Ką tik grįžai iš Romos, Italijos, kur kavos kultūra yra įaugusi į kraują. Tau asmeniškai labiau priimtinas itališkas kavos gėrimas, kai ji išgeriama per tris sekundes, ar lietuviškas, kai kava, sumaišyta su pokalbiais, dažnai geriama ir dvi valandas?

– Meluočiau, jei sakyčiau, kad kavą visada geriu kaip italas – greitai įbėgu į kavinę, išgeriu espresą ir bėgu toliau. Man labiau patinka kavoje ieškoti subtilesnių dalykų. Bet ir espreso puodelyje gali rasti įvairių skonių, todėl kasdien išgeriu puodelį espreso ir puodelį juodos kavos. Espresas nėra tik stiprus dervos spalvos skystis, priverčiantis susiraukti ir atmerkti akis. Toks požiūris – pasenęs. Jei tau svarbu lavinti skonį, tuomet ir espreso puodelyje turėtum atrasti daugiau nei tik tamsų skystį. Prieš daugiau nei dešimtį metų kavos kultūroje kilusi vadinamoji trečioji banga teigia, kad kava – tai aukštos kokybės rankų darbo gėrimas, kaip vynas, arbata ar šokoladas. Man kava yra nesibaigiantis ieškojimas ir nuotykis. Niekada neišragausi visų skonių, nes jų yra tiek daug ir tokių skirtingų… Įdomiausia – pati skonių kelionė. Kartais pasidarai rūšinės kavos puodelį iš ryto, paragauji pirmą gurkšnį ir jauti – mėlynės… Jei kavos nesudegini ir tinkamai ją paruoši, gali pajusti tikrąsias pupelių ypatybes. Italijoje prastos kavos skonį kartais kompensuoja baristos žavesys. Tačiau yra vietų, kur kavą ruoLamų slėnis

Lamų slėnis

šia tobulai. Tai šimtametė tradicija. Rytinis espreso puodelis įaugęs į jų kraują. Tačiau vargu ar daug italų tame puodelyje ieško kokybės. Tai labiau kasdienės rutinos dalis. Vis dėlto, jei pakiltų kavos kaina, manau, italai tikrai išeitų į gatves… – Ar daug patyrei tikrų kavos kelionių? – Jų buvo gal keturios, dvi – į kavos plantacijas Gvatemaloje ir Vietname. Keliaudamas visada stengiuosi aplankyti vietos kavines, pamatyti, kaip vietiniai gyventojai skrudina kavą. Keliaudami į Vietnamą, tris dienas praleidome Honkonge, susipažinome su tenykščiais kavos skrudintojais. Kavos pasaulis yra ir labai didelis, ir dėl skaitmeninių technologijų – nepaprastai mažas, nes visi vieni kitus pažįsta. Čia yra labai daug mielų ir įdomių žmonių, juos visus sieja ta pati meilė kavai ir geresnės kavos paieškos. Manau, šie žmonės greitai sukels didelį sprogimą, visuomenė turi pagaliau suprasti, ką perką ir už ką moka pinigus (dažnai gerokai per didelius). Vardas dar nėra viskas, pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kada kava paskrudinta, o ne iki kada ji galioja. Metus galiojanti kava neturi nieko bendra su šviežiai skrudintomis pupelėmis. Tiesiog reikia tai išragauti ir suprasti.

– Dauguma besidominčiųjų kavos kultūra galėtų papasakoti ne vieną įkvepiančią istoriją iš savo vaikystės. Kokios tos tavo istorijos? – Mano istorija – tai tėvas. Kavai paruošti jis naudodavo smėlio laikrodžio formos piltuvėlį, kavą kaitindavo ant dujinės viryklės tris kartus: užverda – nukelia, užverda – nukelia… Į kavą jis dėdavo mažą gabalėlį sviesto ir šiek tiek druskos. Toks buvo jo ritualas. Aš tą ritualą atsimenu mintinai. Mano tėvas – architektas, tad atsimenu jo braižymo lentą ir jo kavą. Tie jo virtuvės eksperimentai stipriai įsirėžė atmintin. Kitas mano grįžimas prie kavos buvo gana vėlyvas. Ilgą laiką gerdavau užpiltinę kavą, kaip ir dauguma biuro darbuotojų. Rimtai domėtis rūšiniais kavos ypatumais pradėjau prieš septynerius metus, kai keturių jaunuolių galvose blykstelėjo „Coffee Inn“ idėja. Kava užkrėčiau ir namiškius. Norisi vis eiti į priekį, nes kava man – didelė erdvė kūrybai. Kava mane be galo įkvepia, joje nuolat atrandu naujų skonių. Norisi iškelti vėliavą ir parodyti žmonėms, kad tai nėra tik tamsus birzgalas, verčiantis tave energingiau žygiuoti visą dieną. Man atrodo, ji yra kur kas daugiau… Lamų slėnis

– Tai kas yra tas kavos stebuklas? – Visų pirma kava yra neatsiejama gero, kūrybingo pokalbio palydovė. Gera kava geroje aplinkoje atveria kūrybines čakras. Ir man kava asocijuojasi su pokalbiais, dar labai svarbu – kavos ruošimas mylimai moteriai. Kavinėse „Coffee Inn“ atsiradusi „Juoda šilkinė“ kava pirmiausia buvo daug kartų išbandyta namie. Jau nebeįsivaizduoju savaitgalio ryto be to popierinio filtro, pupelių malimo, ragavimo ir mėgavimosi dviese. Nors mano žmona Laura laukiasi, bet su gydytoju pasitarę to ritualo dar visiškai neišmetėme iš savo savaitgalių. O štai espresas yra labiau vienišiaus, egocentrinis gėrimas. Tai mano asmeninis kontaktas su kava.

Lamų slėnis

– Ar kada nors įsivaizdavai, kad tavo darbas bus kava? – Kad kava, turbūt ne. Bet kad jaučiu silpnybę rankų darbui – taip. Todėl sekmadieniais ir einu į sūrininkų turgelį, perku šokoladą ir ledus iš „Chocolate Naive“ kūrėjo Domo. Ne dėl to, kad būčiau snobas, tiesiog matau čia prasmę, matau, kad žmogus pats tai daro, labai stengiasi, todėl ir norisi jį palaikyti. Dėl to aš ir „Lamų slėnį“ skaitau, nes įsivaizduoju, kaip jūs jį susikaupę kuriate, tai prasimuša net per „iPad“ ekraną! Kažkokiu būdu žmogaus juslės tai pajunta. Todėl man ne vis vien, kaip kuriamas „Coffee Inn“. Nors atidarėme daugiau nei 30 kavinių Lietuvoje ir Latvijoje, mes į tai įdedame labai daug savęs, žmogiškumo. Ir žmonės tai pajunta. Kaip? Na, mes žmonės, ne robotai... Lamų slėnis

– Neseniai Vilniuje atidarėte pirmąjį espreso ir juodos kavos barą „Coffee Inn LAB“. Kuo ypatinga ši vieta? – Mūsų variklis visada buvo inovacijos ir evoliucija. „Coffee Inn LAB“ mes galime išbandyti naujus kavos ruošimo būdus, eksperimentuoti su kavos mišiniais, kurti naujus, įdomesnius mišinius, pristatyti mūsų pačių šviežiai skrudintas kavas. Čia bus galima įsigyti ir paragauti vietos skrudintojų šviežios kavos. Tai tarsi įvadas į skonių pasaulį, kad žmonės suprastų, jog kavoje gali būti serbentų, šokolado, riešutų... Gali kas savaitę ragauti vis kitos kavos, išsirinkti savo mėgstamiausią. – Grįžkime prie pirmo klausimo: kava – vyrų ar moterų gėrimas? Sakyk, ar „Coffee Inn“ smegenyse, tame valdančiųjų būrelyje, yra nors viena moteris?.. – Ne, nėra. (Šypsosi.) „Coffee Inn“ įkūrėme keturi vyrukai, paskui prisijungė dar du. Aišku, biure yra merginų. Pavyzdžiui, mūsų personalo vadybininkė Virginija dirba patys į petį su manimi ir kitais. Įdomu, kad įkūrėjai yra vyrai, bet absoliuti dauguma mūsų baristų ir lankytojų – merginos. Turbūt taip gimsta įdomiausi mišiniai...

Lamų slėnis

Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Lina Gavėnaitė

„Iš pradžių tepamas kremas, kad nuramintų odą ir sudrėkintų plaukus. Tada dedamas karštas rankšluostis, kad suminkštėtų plaukai. Veidas ištepamas skutimosi kremu ir skutamas. Yra du skutimai: pirmasis skutimas, kai skutama palei plauką, ir antrasis, kai skutama prieš. Naudojami tris rankšluosčiaia: du karšti – plaukams suminkštinti ir vienas šaltas – odai nuraminti. Taip pat daromas veido masažas. Po skutimo tepama odekolonu – štai tada visi rėkia... Taip pat siūlu galime ištraukti nereikalingus plaukelius, nuo kai kurių vietų jie pašalinami ugnimi.“ Apie moteriškas paslaptis žinome viską. Kad vyrai turi paslapčių – naujiena. Aplink vešint barzdų klubams, tyliai, solidžiai ir ramiai senamiestyje atsidarė „Barzdaskučiai“. Žydų gatvės kampe senos durys prižiūri džentelmenų klubą menančią vietą. Viskis, tabakas, skutimo kėdė, rankšluosčiai, klasikinė muzika, čia apsilankantieji nėra klientai, jie – svečiai. Šią vietą atidarė pradedantysis džentelmenas – 22 m. Kazimieras Norkus. Kaip pats sako, jo pypkė dar kartais užgęsta, bet jaunuolio ekscentriškumas įpūstų senų dendžių bures. Kalbamės apie nutrūktgalviškas ramybės paieškas, po kurių Kazimieras kartais jaučiasi baisiai senas... – Pradėkim nuo pradžių... - Aš – Kazimieras Norkus, gimiau Utenoje liepos 12 dieną. Paskui su šeima išvažiavome į Šiaulius. Vos man gimus, tėvai iškart praturtėjo, nusipirko zaporožietį ir gyvenimas pagerėjo visomis prasmėmis. Dėl to mano sesuo baisiai pavydi, nes ji – pirmagimė, jos gyvenimas buvo sudėtingesnis. O man gimus ir automobilis atsirado, ir ne tik dilgėles valgėme... – Vadinasi, gimei su marškinėliais? - Taip, šeimos sėkmė, giminės džiaugsmas.

Lamų slėnis

Padavėja mums atneša gėrimus. Kazimieras pasiūlo tostą: - Už daugiavaikes šeimas! – Kodėl už jas? - Kad Lietuva klestėtų. Tu susituokusi? – Ne, o tu? – Tuoksiuosi. Kai atšils. – Kai atšils! O tavo draugė tai žino? – Hmm... – Sutiko? – Taip. Matai, su ja viskas labai paprasta. Pabendravome ir aš supratau, kad jei jos bent dieną nepamatau, man „stogą rauna“. Nuėjome pavakarieniauti į restoraną „Kitchen“. Ten yra toks balkonėlis... Esi ten buvusi?

– Taip, esu. – Tame balkonėlyje, kol dar buvo geras oras, įvyko mūsų pirmas rimtesnis pasimatymas. Pasakiau: „Žinai, Vaida, noriu tave vesti.“ O ji atsakė: „Žinai, Kazimierai, aš noriu būti Norkuvienė...“ Na, bet gal iš tikrųjų reikėtų viską nuo pradžių pasakoti... – Man pasakojo, kad tu Londone mokeisi? – Studijavau inžineriją. Man atrodė, kad tai perspektyvu, aš nekvailas, kaip nors dantis sukandęs įveiksiu. – Ir įveikei? – Oi, kaip neįveikiau... – Dar girdėjau gandą, kad turėjai ilgus plaukus. Ir juos nusikirpai... – Aš juos nusikirpau ir išskridau į Meksiką. Apkeliavau Centrinę Ameriką, pusė mano giminės apie tai dar nežino. – Nusipirkai bilietą į Meksiką už pinigus, kuLamų slėnis

Lamų slėnis

riuos gavai pardavęs plaukus?.. – Taip – bilietą į vieną pusę. Pietų Amerika buvo mano svajonė – aistra, šokiai. Ten velniškai brangu, bet aš galvojau: „Kas man, jaunam? Nukeliausiu autostopu į Pietų Ameriką.“ Tai buvo labai nesaugu ir man nepatiko. Keliavau gerus tris mėnesius, tada supratau, kad man gyvenime kažko reikia. Ką pasakosiu klasės draugams susitikęs? Tada nuskridau į Tailandą mokytis masažo. Toks jau esu. Jeigu myliu, tai myliu. Jeigu nekenčiu... Na, o jei mokytis masažo, tai tik Tailande. Pusmetį mokiausi tokioje populiarioje mokykloje, į kurią suvažiuoja amerikiečiai, australai, visi kalba angliškai. Aš ten savanoriavau. O po kurio laiko sužinojau, kad kalnuose gyvena toks masažo guru. Įsivaizdavau senolį lotoso poza medituojantį – toks stereotipas. Nukakau į tuos kalnus per džiungles su motoroleriu ir žiūriu: senolis sėdi, vienoje rankoje lazda, kitoje – cigaretė ir rūko be perstojo. Visiškai pamišęs. Buvęs vienuolis. Kadaise jis išleido keletą knygų, kompaktinių diskų, bet visa tai buvo uždrausta. Ten sutikau australą chi-

rurgą, jis pas guru buvo praleidęs dešimt metų. Ten man visai susuko galvą, iškeikė jie tailandietiškus masažus, neleido rankomis naudotis – masažuojama tik kojomis arba tiesiog sėdima – masažas, pagrįstas jausmais. Guru mato, kaip tu eini, kaip atsiguli. Jei mato, kad prastai masažuoji, prieina ir trinkteli per galvą savo lazda. Ir man iš pradžių su ta lazda „bum“ per galvą. Pagalvojau – ką jis sau leidžia, ir trenkiau atgal. Dvi savaites mane ignoravo. Bet po to pradėjo mokyti. Reikėjo daug kantrybės... Po Tailando svarsčiau – važiuoti į Ameriką toliau mokytis ar grįžti į Lietuvą ir veikti nežinia ką. Pasirinkau „nežinia ką“ ir grįžau. – O kaip sugalvojai atidaryti „Barzdaskučių“ saloną? – Įstojau į universitetą. Nusprendžiau, kad man reikia kažko, kas mane laikytų vienoje vietoje. Reikia paskolos, nuomos sutarties daugybei metų. Taip ir atsirado „Barzdaskučiai“.

Lamų slėnis

– Vadinasi, ieškojai bėdų? – Taip, man reikia problemų. Ir šiaip esu dramatiškas žmogus. Atsimenu, kai Londone gulėdavau ant žemės, buvusi mergina į mane pro langą mėtydavo lėkštes ir kitus daiktus, o aš galvodavau: „Velniškai pamišusi moteris...“ – Keistoka, kad ėmei ir atidarei itin solidžią ir ramią vietą. Gal geriau vertėjo atidaryti teatrą?.. – Velnias, kaip nekenčiu teatro... Ne tai, kad nekenčiu, bet kaskart labai nusiviliu. Man gyvenimas yra teatras. Dažnai mane kankina mintis, ką aš vaikams, anūkams papasakosiu? Studijavau, penktadienius leisdavau baruose ir t. t. Man tiek iš gyvenimo neužtenka. Nors ramybės kartais norisi. – Barzdaskučiai, o tu pats – su barzda. Kažkoks paradoksas! – Mes ir tvarkome barzdas. Jei nusiskusčiau, atrodyčiau kaip 13-metis berniukas. Nors ir šiaip ne į savo segmentą taikau: pypkė, kaklaskarė... – Tau pačiam artima tai, ką darai, ar tai tik verslas? – Man tai tinka, nors ta mano pypkė dar dažnai užgęsta, bet juk labai gražu. – Esi teisingai išprotėjęs. – Dar vaikystėje svajojau sukurti Lietuvoje darbo vietų. Nebuvo didelio skirtumo, ką daryti, nes studijuoti man neįdomu, nesu teoretikas. Barzdaskutystė žavi dar ir tuo, kad skutamas žmogus negali kalbėti, tik klausyti. Be to, turi sutikti su viskuo, nes peilis po kaklu... O salono idėją pasiū-

Lamų slėnis

lė Vilniaus meras Artūras Zuokas. Jis savo „Facebook“ paskyroje parašė, kad Vilniuje nėra barberšopo. Pradėjau domėtis ir taip viskas įsivažiavo. Po metų atidarėme saloną. Norėjau įdarbinti lietuvius, bet kad niekas nemokėjo tinkamai barzdų skusti arba tiesiog nenorėjo dirbti. Tuomet pats nuskridau į Londoną ir baigiau barzdų skutimo kursus. Vis dėlto po ilgų paieškų atradome puikų meistrą – Lietuvoje gyvenantį sirą Mahraną Karho. Duris atvėrėme prieš mėnesį. Skleidžiame džentelmeno, dendžio kultūrą. Mums nereikia milijono klientų. – Turite savo klientų? – Nuolatinių – taip. Jų nedaug. Tai įdomūs žmonės. – Ar „Barzdaskučiai“ išpildė nors dalį tavo gyvenimiškos svajonės? – Kas žino, kokia ta svajonė, dar tik pati pradžia. Norėčiau, kad tai būtų klubas, kad susirinktų vyrai, išgertų viskio, paloštų kortomis, parūkytų cigarų. Ir kad jiems čia patiktų.

Lamų slėnis

VIRTUVĖS VIRTUOZAS Tekstas: Indrė Blauzdžiūnaitė Nuotraukos: „Can Jubany“

Vikriai besisukiodamas pirmyn ir atgal, kaitindamas keptuvę, mesdamas pirmuosius ingredientus į verdantį vandenį, besdamas šakutę į mėsą, taip tikrindamas sultingumą, šutindamas paeliją, uosdamas orkaitėje burbuliuojantį troškinį... Produktas po produkto, atviromis naujovėms mintimis ir tvirtai žemę remiančiomis pėdomis – taip Nandu Jubany, „Michelin“ žvaigždutėmis įvertinto restorano „Can Jubany“ šefas, kasdien įsimyli kulinariją, o meilę verčia aistra moderniai virtuvei. Kasdien iš naujo.

Lamų slėnis

Kodėl sušio nepatiekus aperityvui skirtose taurėse ar neparuošus kiaušinius primenančių triufelių, kodėl nepakaitinus to, kas turi būti šalta, ar ledu nepavertus paprastai karščiu garuojančių patiekalų? Būtent tai Nandu virtuvę verčia Jausmų Kulinarija. „Kada supratote, kad virtuvės šefas – jūsų profesija?“ – klausiu N. Jubany, kol šnekučiuojamės Barselonos centre įsikūrusio penkių žvaigždučių viešbučio vestibiulyje, jo virtuvėje Nandu šeimininkauja kartą per savaitę.

„Gerai pagalvojus, kuo gi dar gali tapti, jei abu tėvai – kulinarai, močiutė moko virtuvės tradicijų, o visos namų ruošos užduotys prasidėdavo ir baigdavosi virtuvėje? Tiesą sakant, būdamas mažas, nekenčiau restoranų ir kulinarijos. Atrodė, kad būtent tai iš manęs vagia laisvalaikį, dėmesį, kitiems vaikams įprastas veiklas. Tėvai niekada neturėdavo laiko žaisti su manimi. Tačiau sulaukęs 13-os kažkaip pradėjau vertinti ir mėgti tas kasdienes virtuvės pamokas. Pomėgis vis augo, kol vieną dieną su žmona (žinoma, kulinare, Anna Orte – aut. past.)

nutarėme, kad laikas atidaryti savo restoraną“, – pasakoja Nandu, rodydamas iš atraitotų rankovių kyšančius nudegimų randus – savo aistros kainą. „Ir kodėl vis dėlto mėgstu ir vertinu tai, ką darau? Be meilės maisto ruošimui (ir valgymui!), mano darbas leidžia matyti emocijas. Tik pradėdamas gaminti patiekalą žinau, jog visos lėkštės bus švariausiai išlaižytos, o kažkas, dar bekramsnodamas paskutinį kąsnį, sušuks: „Tai nepaprasta!“. Tokios frazės kaskart primena, kodėl noriu sukoncentruoti mintis ir jėgas virtuvėje“, – užtikrintai šypsosi N. Jubany. Lamų slėnis

Lamų slėnis

„Kas yra jūsų virtuvės idėja iš didžiosios „I“?“ – klausiu Nandu. „Mano tikslas – pateikti tradicinę Katalonijos kulinariją netradiciškai. Nors šio krašto maistas neišsiskiria neregėtu sudėtingumu ar netikėtais produktų deriniais, tikiu, kad Katalonijos žmonės turėtų nepaprastai didžiuotis savo virtuve. To paslaptis yra du maži faktoriai – produktų kokybė ir receptų paprastumas. Tik keliose vietose pasaulyje galima rasti tokią vaisių, daržovių, jūrų gėrybių, mėsos įvairovę visus metus. Pauostyk šį pomidorą, – Nandu kiša man po nosimi saujos dydžio kvapo ir raudonio bombą. – Tokie jie sirpsta penkis mėnesius. Ką jau kalbėti apie sūrį, Iberijos kumpį, žuvis, krevetes, alyvuogių aliejų, kokybės kartelės nenuleidžiančius kiaurus metus. Būtent tai suteikia katalonų virtuvei nepaprastai gausias tradicijas. Daugumai patiekalų naudojame tik keletą sudedamųjų dalių, tačiau gaunamas skonis – kažkas nepaprasto!“

„O tada į darbą pasitelkiate vaizduotę ir paprastą – nepaprastą skonį paverčiate šedevru?“ – spėju aš. „Na, nepaprastumui ir fantazijai ribų nebrėžiu, – juokiasi Nandu. – Nesistengiu dirbtinai pridėti papildomų receptorių gamoje nederančių skonių. Tačiau mėgaujuosi žaidimu forma. Karštis, ugnis, ledas, garai – šios priemonės man leidžia tradicinius patiekalus paversti modernios virtuvės produktais. Kam to reikia? Kad suvoktume daugiau, mąstytume plačiau, matytume naujau. Tikiu, jog netradicinė virtuvė žmonėms padeda atverti suvokimo ribas.“ „Ir kas gi atveria paties virtuvės virtuozo suvokimo ir skonių ribas? Koks yra jūsų mėgstamiausias patiekalas?“ – klausiu tikėdamasi išgirsti apie kokį nors neregėtą šedevrą. „Man nėra nieko geresnio nei žmonos ruošta vakarienė. Niekas kitas nesukuria tokio šviežumo, skonių grynumo ir pasitenkinimo gaminimo ir valgymo procesu derinio kaip ji.“

Lamų slėnis

Tad ką „Michelin“ restorano savininkas deda į lėkštę vakarienei? „Namuose valgome itin paprastai. Daugybė daržovių, žuvys, kartais – paprastai apdorota mėsa, kepta ant grotelių. Viską gardiname alyvuogių aliejumi“, – dėsto Nandu. Žinant, kad kalbame apie dviejų puikių šefų vakarienę, tai skamba skurdokai... „Galbūt. Bet po skonių, kvapų ir ingredientų daugybės, kurioje sukamės visą dieną, norisi būtent to – paprastumo, natūralumo ir tiesiog paprasto gero skonio“, – šypsosi virtuvės šefas. Įsivaizduoju, kad po tiek netikėtų, stulbinančių skonio potyrių gali būti sudėtinga vis dar mėgautis ir vertinti. Ar vis dėlto yra skonis, kurį N. Jubany vienareikšmiškai tokiu pavadintų?

Lamų slėnis

„Yra vienas skonis iš vaikystės. Kiekvienąkart, užuodus ar paragavus, jis paliečia kažką daugiau nei tik skonio receptorius... Tai padažas. Jo pagrindas – sultys, likusios po mėsos ar kito orkaitėje kepto patiekalo. Šią sodrią sunką maišome su kepintais apskrudusiais svogūnais ir pomidorais, šlaku gero alyvuogių aliejaus, žiupsneliu druskos ir pipirų. Vualia! Tuomet imu šviežios duonos gabalėlį, kurį lyg kempinę skandinu į klampią masę keliom sekundėms. Tiek tereikia, norint, kad burną ir sielą pripildytų visiškas pasitenkinimas...“ – beveik šnabžda Nandu. „Ir vis dėlto, be kurio ingrediento jūsų virtuvė sugriūtų?“ – klausiu. „Drąsiai galiu teigti, kad alyvuogių aliejus yra mano kulinarijos pagrindas. Be abejonės, jis yra visų nesaldžių mano patiekalų sudedamoji, o gal net ir esminė dalis“, – tvirtai sako virtuvės virtuozas.

Kokią dalį jo produktų krepšyje sudaro egzotiniai patiekalai ir produktai? „Kartais savo eksperimentams, be abejo, naudoju kitų kultūrų patirtį. Bet niekada nesiekiu to paversti savo virtuvės pagrindu, nes tikiu, kad geri restoranai privalo ne tik gaminti maistą, bet ir būti kultūros, tradicijų, savo šaknų mokykla. Restorane „Can Jubany“ stengiamės naudoti kaip įmanoma daugiau tradicinių produktų ir žaliavų. Pradedant minėtuoju alyvuogių aliejumi, baigiant stalviršių marmuru ir grindų mediena, didžiuojamės naudodami katalonišką produkciją“, – nuoširdžiai didžiuodamasis kalba šefas.

„Nandu, jei tradicijos – tokia svarbi jūsų veiklos dalis, iš kur atsiranda visos netikėtos idėjos ir eksperimentai?“ – stebiuosi. „Svarbiausia jas sugauti laiku! – šypsosi virtuvės virtuozas, prieš nosį mosuodamas sidabro spalvos užrašų knygute. – Ši visada su manimi. Juk niekada negali žinoti, kur ir kada tave užklups gera idėja... Taip pat nepaprastai svarbu geras idėjas paprasčiausiai „įsileisti“ į galvą – neužblokuoti suvokimo ribų tuo, kas žinoma, išmokta, įprasta. Tuomet ir prasideda atradimų grožis.“ „Jūsų patarimas svajojančiam tapti virtuvės virtuozu – svarbu turėti puikius receptus ar fantaziją?“ – klausiu baigiantis maloniam pokalbiui. „Fantazija – būtinai! Ir meilė maistui“, – be menkiausios abejonės užbaigia N. Jubany. Lamų slėnis

– Pone Nandu, kas yra geriausias žalias dalykas? – Žirniai ir pupelės. – Geriausias raudonas dalykas? – Pomidoras! – Geriausias rudas dalykas? – Grybai. – Geriausias baltas dalykas? – Pienas ir jogurtas. – Geriausias juodas dalykas? – Sepijos ir arròs negre – juodoji paelija.

Lamų slėnis

Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Ugnė Neverbickaitė

Lamų slėnis

Lapkričio lietui pamažu plaunant gerą nuotaiką, taip norisi jaukumo. Ne to nupiešto, tradiciškai saldaus, o savito, asmeninio jaukumo, kaip iš gero kino filmo. Tam jausmui sukurti nėra vieno teisingo recepto ar scenarijaus. Tokiam jaukumui reikia drąsos gyventi taip, kaip norisi. Aplankėme Vilniaus Žvėryno rajone įsikūrusius Aidą ir Gretą Akcijonaičius. Gretą žino visi, kam artima kino pasaka. Kinu ji užkrėtė ir savo vyrą Aidą. Jis ilgai rūpinosi raudonu, baltu ar rausvu vyninės „La Boheme“ gyvavimu. O dabar Aidas svečius vaišina sultimis. Na, o gražūs ir jaukūs poros namai susikūrė lyg ir netyčia. Kaip ir pats gyvenimas. Greta eina ruošti vaisių kokteilio, o Aidas sėdasi prie seno balto stalo...

– Ar daug laiko praleidžiate namuose? Greta: Vis daugiau. Aidas: Kuo šalčiau, tuo daugiau… Greta: Kuo daugiau vaikų, tuo dažniau leidžiame laiką namuose. Aidas: Bet šiaip stengiamės kuo dažniau išvažiuoti, leisti laiką aktyviai. – Kuo šiuo metu gyvenate? Greta: Kuo gyvename? Darbais! Aidas: Aš gyvenu darbais ir sultimis. – Aha, tuomet kokie tie darbai ir sultys? Aidas: Na, darbai susiję su sultimis... Šiuo metu kuriu naują projektą – atidarysiu sulčių barą. Modernų, jame tvyros gera atmosfera. Propaguoju sveiką gyvenimo būdą, bet sulčių barą sugalvojau ne tik todėl – manau, kad Vilniuje trūksta smagių vietų pasisėdėti. Aplink visur kava, tai jau darosi nuobodu, norisi ko nors naujo. Greta: Na, o aš – su kinu. O gal greičiau kine. Rugsėjį grįžau iš motinystės atostogų, buvau labai įsijautusi į projektą „Miesto mamos“, man atrodė, kad tai ir bus mano veikla, bet, pasirodo, ne. Kinas

pašaukė mane atgal, dabar dirbu Vilniaus kino klasteryje. Lietuvos kino industrijos plėtojimas ir yra mano veikla. Tai jau ne vien kino teatras, bet ir kino politika, kino gamyba, mokymai, bendra Lietuvos kino „sveikata“. Su dideliu entuziazmu grįžtu į kiną ir kiekvieną dieną vis labiau suprantu, kad tai yra mano sritis. Aš niekur kitur nenoriu eiti, aš čia gerai jaučiuosi, aš čia galiu daryti tai, kas man patinka. – Kas yra tie jūsų gyvenimo „varomieji arkliukai“? Greta: Maistas, vynas, sportas. Aidas: Kelionės. Greta: Draugai. Greta: Mes labai socialios būtybės, neturime milžiniško būrio draugų, bet be jų gyventi negalime. Be draugų – kaip be oro. Aidas: Svečių turime nuolat. Jau prasidėjo sezonas, kai svečiai užsuka du ar tris kartus per savaitę. Ruošiame maistą, gurkšnojame vyną. Nors dažniau degustuojame sultis. Šiuo metu esu jų šiek tiek apsėstas. Man tai patinka. Yra begalė produktų, iš kurių galima spausti, daryti. Lamų slėnis

– Greta, kas jus atvedė į kiną? Greta: Atsitiktinumų seka... Pirmiausia buvo idea fix – noriu būti režisiere – ji atsirado paauglystėje. Kine lankiausi nuo vaikystės. Užaugau dar sovietinėje Lietuvoje, kai kino bilietai buvo gana pigūs, po pamokų mes su drauge eidavome į kiną. Vasaras aš leidau Biržuose, mano draugės mama buvo kino teatro direktorė ir mus įleisdavo nemokamai, o mes ten ir kiurksodavome... O šiaip susidomėjusi kokia nors veikla aš neriu giliai – domiuosi, pradedu tuo gyventi. Pradėjusi mokytis stengiausi daug keliauti, lankyti seminarus, taip viskas ir susidėjo: žinios, noras, patirtis, smalsumas. Kinu aš nebegaliu nesidomėti, jis man nenusibosta. Santykiai su vyru, vaikai, kinas – tai įaugę į mano esybę. – Aidai, o kaip jūs sugalvojote Lietuvoje burti bohemą? Aidas: Susėdome su draugais menininkais, režisieriais, dailininkais ir pasakėme: kurkime Lietuvos bohemą! (Juokiasi.) Iš tiesų buvo toks metas, kai savęs paklausiau, ką noriu daryti, kas man patinka. Atsakymas buvo labai paprastas: man patinka vynas, tuo metu juo gyvenau. Taip pat nuolat domėjausi maistu. Taip gimė vyno restoranas. Kai atsidarėme, buvome, atrodo, tik antri, po kelerių metų tokių vietų suskaičiavau jau 20... Ta mada visi labai užsikrėtė.

Lamų slėnis

– Greta, kas kine jums labiausiai patinka? Greta: Man patinka dinamika, čia nuolat viskas keičiasi. Kad ir kurioje kino srityje dirbtum, visą laiką atsiranda naujų projektų, naujų filmų, žmonių, išgyvenimų, minčių, naujas komunikacijos planas. Kiekviena filmavimo diena – vis kita scena, aplink labai smagūs žmonės. Darbas kine unikalus, dažnai važinėju po festivalius, aštuntą ryto einu į kiną kaip į darbą. Tai ir įdomus užsiėmimas, ir laisvalaikis, ir darbas. Ir man malonu žiūrėti šešis filmus per dieną! – Aidai, kas jums jūsų veiklose patraukliausia? Aidas: Aš esu labai praktiškas žmogus. Man patinka viską pradėti nuo nulio, matyti procesą, sulaukti rezultato. Bet ateina laikas, kai supranti: čia viskas jau padaryta, laikas domėtis kažkuo nauju. „La Boheme“ dirbau daugiau nei šešerius metus, ten likau tik akcininkas, pasitraukiau iš vyninės valdymo. Ir taip pat nuvairavau į kino sritį. Kaip ir Greta, dirbu Vilniaus kino klasteryje. Tai – naujas pasaulis. Iki tol su kinu buvau susijęs tiek pat, kiek ir kiti žmonės: mėgau žiūrėti filmus. Bet su Greta aplankiau nemažai kino festivalių, dalyvavau kino renginiuose, mane supo kino žmonės – kinas visada buvo šalia. O dabar patekau į tokią vietą, kur kinas yra tikslas, o pakeliui į tą tikslą yra vadyba, statyba, projektų valdymas.

Lamų slėnis

– Kaip atradote šiuos namus? Greta: Čia gyvenu nuo paauglystės, kai man sukako 18 metų, atėjau ir pasakiau: „Su drauge radome butą Žirmūnuose, išsikraustau.“ Mama paprašė palaukti iki rytojaus. Pasirodo, jie su vyru jau buvo suplanavę išsikraustyti patys. Tad išėjo atvirkščiai: mama išsikraustė į Daniją, o aš likau čia. Kai pradėjome gyventi su Aidu, čia viską kūrėme iš naujo. – Ir kaip pasikeitė namai? Aidas: Keitėsi viskas, išskyrus šį seną klinkerinį židinį ir duris. Tokie židiniai būdingi Žvėrynui, mums norėjosi išlaikyti šį akcentą. Greta: Kai man buvo 14, tėvai dažnai išvykdavo. Likdavau viena namuose dvi savaites ar ilgiau. Tada čia dar buvo dujomis šildomos krosnys. Grįždavau iš mokyklos, namuose būdavo labai šalta, užsikurdavau abi krosnis, pasišildydavau porą valandų, išjungdavau ir eidavau miegoti. Atsikeldavau ryte – vėl šalta. Paauglystėje kūrendavau tas krosnis, todėl ir jaučiu joms didelę nostalgiją. – Kas jums namuose yra svarbu? Greta: Funkcionalumas. Turime daug daiktų, smulkmenų, nors norėtume, kad jų tiek nebūtų, bet mums taip tiesiog išeina. Aidas: Virtuvė. Daiktų padvigubėja, kai atsiranda vaikų. Tada prireikia daug niekučių, šaukštelių, plastikinių indelių... Greta: Kurių iš tikrųjų visai nereikia... Aidas: Taip, jų nereikia tiek daug. Dar daug visko pridovanoja draugai. Daiktus stengiamės išguiti, kad jie mažiau spaustų smegenis. Na, o virtuvėje, kaip ir sakiau, man maloniausia ir jaukiausia, nes čia tokia gyvenama erdvė, kur nuolat vyksta judėjimas. Iš čia yra ir išėjimas į kiemą, vasarą mes tuo naudojamės. Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Gal daiktai namuose turi istorijų? Aidas: Iš kelionių esame nusprendę parsivežti tik magnetukų ir maisto. Per gimtadienius taip pat prašome praktiškų dovanų, kad daiktai nesikauptų. Greta: Kiekvienas daiktas turi savo istoriją, bet mes to nesureikšminame. Visi daiktai iš kažkur surinkti, mažai ką pirkome. Senesni baldai – iš tėvų buto. Kad ir šis stalas – perdažėme jį baltai, šiek tiek kliba, bet mums nesvarbu. Komoda sandėliuke stovėjo pilna plaktukų, ją susitvarkėme ir štai naudojame. Mes net nederiname daiktų prie interjero, jie patys ateina ir kažkaip susigyvena...

Lamų slėnis

Mūsų pokalbį vis nutraukdavo sulčiaspaudės burzgimas ir juokas. Susirūpinę dėl klausimo apie namų daiktų istorijas, Greta ir Aidas dairėsi ir vis ieškojo: draugų dovanotas padėklas ant garų rinktuvo, puodeliai, kurių visas spalvas pora norėtų surinkti, Aido vyno šaldytuvas ir Gretos kavos aparatas. Taip pat lietuviškos kulinarijos knygos. „Mes prašome, kad mums dovanotų kulinarijos knygas. Turime jų gal 20. Tik spėkite, ar esame ką nors iš jų gaminę?..“ – juokiasi abu.

Lamų slėnis

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: „labàdienà“

Istorija, charakteris, emocija. Tai savybės, puošiančios vyrišką vyrą, pačių vyrų akimis. Ko gero, dizaino ženklo „labàdienà“ kūrėjai kažkur visai arti tiesos. Šia formule grindžiami ir jų kuriami drabužiai (daugiausia vyriški, bet tinkantys ir moterims). Ir ši formulė veikia, ji plinta tarsi virusas ir užkrečia akimirksniu. Nepagydomai...

Lamų slėnis

– Koks yra vyriškas vyras, jūsų akimis? – Toks, kuris prisideda prie istorijos ir palieka joje pėdsaką: pasakoja ir dalyvauja. Ne toks, kuris užsiaugina barzdą ir bando būti estetiškai gražus. – Patys svarbiausi vyriški aksesuarai? – Sunkoka išskirti kelis svarbiausius aksesuarus, nes jų yra labai daug, kiekvienas aksesuaras turi jo savininkui ypatingą istoriją. – Kas puošia vyrą (turiu galvoje ne tik drabužius)? – Gal nuskambės banaliai, bet kaip ir knygą kiekvieną žmogų puošia jo vidus. Istorija ir charakteris – svarbiausia. – Ką nauja sukūrėte rudeniškai vyro drabužinei? – Visada stengiamės kruopščiai išdirbti kiekvieną drabužio smulkmeną, taigi neskubame pristatyti iš karto didelės linijos. Prieš kurdami atsisakome asmeninio patogumo ir į drabužius bandome pažvelgti inovatyviai, įtraukti naujų papildomų techninių sprendimų, palengvinančių judėjimą ir didinančių komfortą dėvint drabužį. Po truputį gausiname drabužių pasiūlą. Kol kas šaltajam sezonui pasiuvome vyriškus ir moteriškus džemperius / švarkelius, vyriškas kelnes bei paltą. Taip pat bendradarbiaujame su rankinių dizainerėmis „TasheTashe“, kartu sukūrėme kuprinę. Turime ir daugiau naujienų, tačiau apie jas – kiek vėliau. – Dizaino ženklas „labàdienà“ – tai, ko gero, ne tik drabužiai, bet ir gana ryškaus, išskirtinio įvaizdžio visuma. Kaip jūs kuriate tą įvaizdį, iš kur semiatės idėjų ir įkvėpimo? – Idėjos ateina pačios, natūraliai. Sunku pasakyti, iš kur jos atsiranda. Turbūt iš aplinkos, gamtos, literatūros, vaikystės vaizdinių ir sapnų. Bet iš tikrųjų yra tokia idėjų dėžutė trečiame stalčiuje iš kairės... Iš ten viskas.

Lamų slėnis

– Kiek laiko jūsų darbotvarkėje užima drabužių dizainas ir kiek kiti dalykai? – Tarp dizaino ir kitų dalykų egzistuoja labai plona riba. Kuriame taip, kad kiekvienas kūrinys būtų maksimaliai išdirbtas, o tam reikia labai daug laiko, tačiau užbaigus būna smagu džiaugtis ir jaustis patenkintiems. – Koks jūsų laisvalaikis? – Kadangi jo nėra tiek daug, stengiamės jį aktyviai išnaudoti sportuodami ir gerai leisdami laiką su draugais. Kelionės yra vienas didžiausių malonumų. – Ką visada rastumėme jūsų kišenėje, rankinėje ar kuprinėje? – Kiekvieną kartą vis kažką kita, aišku, rečiausiai čia galima rasti pinigų... Raktai, piniginės, pakabučiai, švilpukai. Savaitgaliais dažniausiai kiti atributai, bet šiaip daiktai ateina ir išeina.

Lamų slėnis

– Kaip jaučiatės drabužių parduotuvėse? – Gal kartais ir būna sunku sau įtikti, bet svarbu tai, kokiame pasaulio krašte ir parduotuvėje esi. – Kas jums apskritai iš aprangos yra svarbiausia? – Svarbiausia – nematerialus turinys. Istorija ir emocija. Antrame plane lieka kokybė ir patogumas dėvėti kasdien. – Kokį garsų žmogų norėtumėte aprengti savo kurtais drabužiais? – Angelo Badalamenti ir Rolandą Paksą. – Ką patartumėte talentingam žmogui, kuris labai nori kurti drabužius, bet net neįsivaizduoja nuo ko pradėti? – Nėra pradžios formulės. Svarbiausia ambicijos: daryti tai, ką mėgsti, ir mėgti tai, ką darai.

Lamų slėnis

NAIVUOLIS IR ŠOKOLADAS Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Lina Gavėnaitė

Pradėkime nuo saldžių žinių – krizės metu šokolado pirkimas pasaulyje tik augo. Domantas Užpalis šokolado kultūrą Lietuvoje ir už jos ribų skleidžia netikėtai jaunatviškai. Šį kartą „Chocolate Naive“ įkūrėją pagavome ne Giedraičiuose, kur veikia jo šokolado fabrikėlis, o Vilniuje, kur jis leidžia rudenį ir žiemą. Domanto pasakojimas panašus į tikrą šokoladą – jis ir saldus, ir kartus. Tai ir nelabai romantiška darbinė realybė, ir saldokos sėkmės natos, ir medaus poskonis, kalbant apie ateities tikslus, ir teisingai naivi nuomonė, kad šokoladas turi ir gali būti ne tik desertas, bet ir gurmė kultūros dalis, o gal net ir šalies veidas. – Domantai, ką reikėtų atsinešti į svečius pas žmogų, kuris pats gamina šokoladą? Juk dažniausiai šokolado plytelę nešamės… – Dešros ir sūrio (juokiasi). Einant pas mane, drąsiai galima neštis šokoladą. Man patinka išbandyti ir kitų rūšių, kitų gamintojų šokoladą.

Lamų slėnis

– Ar paprastas šokoladas iš prekybos centro tau būtų įžeidimas? – Ne, ne, ne… Kai prabylama apie šokoladą, nesu arogantiškas snobas. Apskritai geriausia, kad šokolado būtų, nesvarbu kokio, tegu tik būna. – Papasakok apie „šokolado religiją“? Kas čia švenčiausias? – Švenčiausia yra kakava. Dievų maistas… Jos lotyniškas pavadinimas – theobroma cacao išvertus ir reiškia „dievų maistas“. Ji iš tiesų labai sudievinta ir sureikšminta. Prieš tris tūkstančius metų tai buvo aristokratų, kilmingų žmonių gėrimas, niekada nebuvo eilinis produktas. Kakava buvo net piniginis vienetas. Ja galėjai atsiskaityti – trys kakavos pupelės už pomidorą, devynios už triušį, vienuolika už moterį. Pasakoju be šovinizmo elementų, tai iš tiesų vyko, tad netiesa, kad pinigai ant medžių neauga! Kakava – pats geriausias to pavyzdys. Teko skaityti, kad pirmasis pinigų padirbinėjimo atvejis – kai kakavos pupeles bandyta imituoti avokadų kauliukais, maišytais su burnočių miltais ir medumi.

Lamų slėnis

– Kur šiandien galima rasti „Chocolate Naive“ šokolado? – Įdomi mūsų geografija… Dirbame globaliai, nors tuo pačiu metu – ir lokaliai. Neseniai keliavome į Japoniją, ten surengėme pirmąją virtualią degustaciją Lietuvos ambasadoje. Degustacijoje dalyvavo ambasadoriai, maisto industrijos atstovai, vietos žurnalistai ir kiti su šokolado verslu susiję žmonės. Japonų estetikos jausmas labai stiprus, viskas lyg ir pavyko, nors mūsų interneto ryšys, kuriuo taip didžiuojamės, buvo nepaprastai prastas… Dar mūsų žemėlapyje yra Kazachstanas, JAV, Olandija, Didžioji Britanija, Vokietijos šokolado festivaliai, be to, pasirašėme sutartį su didžiausiu gurmė maisto platintoju Vidurio ir Vakarų Europoje, jis maistą tiekia apie 4 000 gurmė parduotuvių, mums tai didelis ir svarbus žingsnis pirmyn. – O kur labiausiai jūsų šokoladas mėgstamas? – Yra šalių, kurių gyventojai tiesiog labai mėgsta šokoladą. Ir mūsų vietos rinka gana stipri. Nors Lietuva nėra ta šalis, dėl kurios aš turėjau daug iliuzijų, bet taip jau išėjo, kad čia mūsų šokoladas mėgstamas bene labiausiai.

– Pabandyk nupiešti, kaip atrodo jūsų šokolado valgytojas? – Įvairiai – nuo studentų iki močiučių, šeimų ir snobų. Mūsų šokoladas – universalus, tai gali būti ir dovana, ir maloni smulkmena. Šokoladas, kaip gurmė gaminys, yra tikrai įperkamas. – O ką reikėtų žinoti valgant šokoladą? Tarkime, ragaujant viskį, reikia išmanyti skonio, poskonio ir kitų „pasijonių“ subtilybes... – Ir čia galioja visos tos pačios taisyklės. Šokoladas yra vienas sudėtingiausių ir daugiausia skonio elementų turintis gaminys pasaulyje, panašiai kaip kava. Mes būtent tai ir stengiamės skleisti – gurmė šokolado valgymo kultūrą, kai bandai ieškoti ir atrasti įdomių skonių ir poskonių. Taip pat svarbu ir emocinė komunikacija, ją perduodi per istorijas, pakuotę, estetiką. Tai sujungus su aromatu, skoniu ir poskoniu išauga bendras suvokimas apie gaminį.

Lamų slėnis

– Tau pačiam, be šokolado, kas dar gyvenime skanu? – Dešra ir sūris! O šiaip man viskas įdomu, kas įdomu, pastaruoju metu darbas sutampa su malonumu, nes dirbi dėl malonumo, o malonumas tau ir yra darbas. Gyvenu gamtoje ir tuo labai džiaugiuosi. Vaikštau, gaminu maistą – kaip ir visi. Tik neinu į diskotekas ir neleidžiu pinigų kokteiliams, nebent per kokią nors kelionę ar renginį... Na, gyventi tikrai nėra nuobodu! – Kaip atrodo tavo diena? – Mano diena prasideda devintą valandą. Svarbiausia dienos dalis yra pusryčiai, manęs jų metu geriau nejudinti ir netrukdyti. Nes jei pusryčiai sugadinti – sugadinta diena. Tradiciškai valgau grikius su priedais, jau maždaug trejus metus... Kai gyvenau kaime, sėsdavau į automobilį ir važiuodavau į miestą, dabar, aišku, aunuosi šlepetes ir einu į biurą. Dabar, gyvendamas mieste, bėgioji ir lakstai, tvarkai reikalus, būna, kad dalyvauji šokolado festivaliuose,

Lamų slėnis

mugėse arba kituose renginiuose. Pristatai produkciją, važiuoji pas klientus, sprendi naujų gaminių įvedimo strategijas. Derini pakuotes, galvoji apie gamybą, važiuoji į cechą... – Vis dėlto šokolado verslas nėra toks jau romantiškas, jis panašus į bet kurį kitą verslą, ar ne? – Iš tiesų yra 99 proc. darbo, o darbe romantika sunkiai apčiuopiama. Kartais žmonės klaidingai įsivaizduoja – jei turime laisvą darbo poziciją ir samdome naują žmogų, sulaukiame ilgiausių laiškų: „Kaip pas jus smagu, kaip pas jus romantiška, visada svajojau apie šokoladą, apie darbą šokolado fabrikėlyje“... Iš tiesų žmonės nelabai nesupranta, apie ką šneka. Tai yra labai sunkus darbas, jam reikia daug priežiūros, čia daug streso ir nervų, nespėjimo ir visokių netikėtų įvykių, remontų. Ir tik tas vienas procentas yra smagioji dalis, šio verslo vaisiai – labai saldūs. Pavyzdžiui, gali apie šokoladą pasikalbėti su šalies prezidente! Tokios akimirkos ir įprasmina tuos kitus 99 proc. sunkaus darbo. Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Bet tu spinduliuoji energija ir džiaugsmu dėl to ką darai. – Taip, jei tik man atsibos, mesiu visa tai. Bet kol kas dar tikrai neatsibodo. – O svajonės finišą ar įsivaizduoji? – Mano tikslas per ketverius metus nepasikeitė: 20 tonų per metus apdorotų kakavos pupelių ir į geriausių pasaulio šokoladų penketuką patenkantis produktas. Tokia mano siekiamybė. O tada jau turbūt būtų galima išeiti į ankstyvą pensiją. Manau, iki tol dar liko kokie dešimt metų, sulaukęs 40-imties norėčiau jau nebedirbti, leisti laiką savo malonumui. Manau, vyras per tą dešimtį metų nuo 30-mečio iki 40-mečio turi susikurti savo gerovę. Po to nebelieka ugnies. O laikas bėga, reliatyvumo teorija ne veltui egzistuoja.

Lamų slėnis

– Kaip iš Giedraičių persikėlėte į šiuos namus Vilniaus senamiestyje? – Šis butas yra mūsų draugės Margaritos. Ji kaip tik išvažiavo į tolimą kelionę, žiemą nebuvo kas prižiūri jos namus ir šunį, tad maloniai pasisiūliau ir ji sutiko. Iš tiesų norisi žiemą gyventi vienur, vasarą – kitur. Nesvarbu, ar tai būtų Lietuva, ar kita šalis. Kol kas šią vietą su drauge Giedre uzurpavome iki kovo mėnesio, ji – visai šalia mūsų biuro, patogioje vietoje. Visada traukiau per dantį žmones, gyvenančius, dirbančius, laisvalaikį leidžiančius ir dar apsiperkančius senamiestyje, jie – gerokai didesni kaimiečiai nei aš (juokiasi). Jų miestas sumažėjęs iki 3 km spindulio. Man kaimas leidžia atitrūkti nuo tokio ritmo ir miesto šaršalyno. Na, bet negaliu skųstis, ir čia yra savų pranašumų, pavyzdžiui, gali vidury nakties nueiti į prekybos centrą ir nusipirkti krevečių...

Iš tiesų niekada neturėjau tikrų namų. Kiek save atsimenu, visada gyvenau „ant lagaminų“, tos vietos vis keitėsi. Nuo 18-os blaškiausi ir gyvenau visokiuose prieškambariuose ir salonuose... Tik pastaruoju metu galiu sau leisti šiek tiek geresnę gyvenimo kokybę. Aišku, man svarbu, kur grįžtu, kaip atrodo aplinka, kurioje gyvenu, kas mano kaimynai, ką valgau pusryčiams. Bet galiu prie daug ko prisitaikyti. Žmogus – prisitaikanti būtybė.

Lamų slėnis

– Vis dėlto širdyje esi estetas, pedantas? – Viena mano pusė labai preciziška, nors nesu pedantas. Man svarbu detalės. Širdyje esu menininkas, mano galvoje daug minčių, kartais matau bendrą vaizdą, bet nematau to, kas padėta prieš mane... Turbūt tai daugelio menininkų bėda. – Vadinasi, vis dėlto esi menininkas? – Skaičiuoti nemoku, dainuoti nemoku, turbūt – menininkas. (Juokiasi.)

Lamų slėnis

– O šokoladas – tai nuodėmė ar išsigelbėjimas? – Abu. Pirmiausia šokoladas turi paslaptingo produkto įvaizdį (ir turbūt ne be reikalo), turinčio alchemijos, aistros (ir tai biologiškai pagrįsta), kita vertus, jis yra išsigelbėjimas. Pirma, ko griebiuosi, kai jaučiu stresą arba jeigu reikia ką nors sugalvoti, – šokoladas. Suvalgau pusę plytelės ir smegenys įjungia kitą pavarą... Šokoladas turi labai daug niuansų, kurių negali suprasti greitai, jie tik po truputį tave įtraukia į savo liūną... Jau išjungus diktofoną Domantas prisiminė, kad prieš ketverius metus, renkantis „Chocolate Naive“ logotipą, visi jie buvo apie tą patį – apie kvailą mintį ir naivumą. Kas sugalvojo, kad vienaračiu važiuoti patogiau nei dviem ratais? Kas žino... Bet vienu ratu važiuoti tikrai smagiau. O tas naivumas slepia daug ką. Domantas drąsiai pasakoja apie realias ambicijas gaminti prabangos prekės vardo vertą šokoladą. Ir apie viziją, kad šokoladą, kaip ir vyną, rūšiuosime į stalo, rūšinį ir kolekcinį. Galbūt!

Lamų slėnis

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Nadia Gric

TYRINĖJANTIS HORIZONTUS – Joachimai, metus keliavote po pasaulį. Sakykite, pasaulyje daugiau juodos ar baltos spalvos? – Dėkui Dievui, yra ir baltos, ir juodos. Bet per tuos metus man pavyko išvysti daugiau šviesos nei tamsos… Pavyzdžiui, kai buvau pakviestas į vestuves Mekongo deltoje Vietname arba kai stebėjau kartu dainuojančius oro uosto apsaugos darbuotojus Filipinuose, ir tada, kai sutikau nuostabių žmonių Andų kalnuose…

Lamų slėnis

– Ko reikia, kad galėtum 365 dienas praleisti keliaudamas aplink Žemės rutulį? Maišo, pilno pinigų? Milijono draugų skirtinguose Žemės kampeliuose? Būti šiek tiek išprotėjusiam?.. – Na, šiek tiek pinigų reikia, bet ne tiek jau daug. Tiesiog turi norėti pakeisti savo gyvenimą, nepavargti kas savaitę nubusti vis kitame mieste, nuolat sutikti naujų žmonių ir kasdien ragauti gyvenimą milijonu skirtingų būdų. Jei nesi pakankamai smalsus ir atviras, keliauti būtų sudėtinga. Be to, privalai žinoti viena: pakeliui sutiksi daugybę draugų!

Joachimo Roberto namai Paryžiuje pilni žemėlapių ir gaublių. Grafikos dizaineris, įspūdingais ūsais, metus praleido keliaudamas aplink pasaulį. Savo prisiminimus apie kondoro skrydį virš Andų kalnų, saulėtekį Kambodžoje ir žvaigždėtą Mongolijos dangų jis ketina sudėti į knygą ir taip savo siurrealistinę istoriją papasakoti pasauliui.

– Kokį patį gražiausią dalyką išvydote keliaudamas? – Galbūt tai buvo kondoro, didžiojo Andų erelio, skrydis, kai pasiklydau viršukalnėje Argentinoje (vėliau radau kelią atgal). Arba saulėtekis virš šimtamečių šventyklų Kambodžos džiunglėse. Dar buvo naktinis Mongolijos dangus, atsispindėjęs Terkhiin Tsagaan ežero paviršiuje. Jaučiausi tarsi būčiau danguje. Tai buvo siurrealistiška…

– Papasakokite apie kitą savo projektą „360 in 365“. Kuo jis ypatingas? – Šis projektas padėjo man surinkti dalį skrydžiams reikalingų pinigų ir paskatino žmones sekti mano kelionę. Draugai ir šeimos nariai galėjo finansuoti vieną mano kelionės dieną. Už nedidelį mokestį jie gaudavo rankų darbo atvirlaiškį iš kurio nors pasaulio kampelio. Taip man pavyko surinkti lėšų 200 kelionės dienų. Man tai buvo didžiulė sėkmė.

– Ar kolekcionuoti gaublius ir žemėlapius pradėjote dar prieš kelionę, ar grįžęs namo? – Man dar nuo vaikystės visada patiko žemėlapiai. Jie sužadina vaizduotę: „Kaip gali šalis, maža kaip mano pirštelis, turėti milijonus gyventojų?“ Gaubliai – tai šio žavesio tęsinys. Tad kai kuriuos įsigijau, kitus radau, keletą gaublių man padovanojo draugai. Lamų slėnis

– Ant jūsų darbo stalo mačiau ranka rašytų užrašų. Sakyčiau, gana retas dalykas šiais laikais… Nejau vis dar mieliau rašote laiškus ranka, užuot išsiuntęs elektroninį laišką? – Išsiųsti elektroninį laišką – daug greičiau ir paprasčiau. Tačiau tikri laiškai yra daug asmeniškesni. Kai su kuo nors noriu susisiekti greitai, naudoju elektroninį paštą, bet kai noriu ypatingam žmogui pasakyti ką nors svarbaus, daug mieliau rašau laišką… Nėra nieko malonesnio, nei skaityti ranka parašytą laišką, dar voke gali būti nuotraukų, origamių lankstinių ar kitų smulkmenų, priklausančių tikram gyvenimui, ne tik pikseliams ekrane. Ypatinga gauti tikrą laišką, bet dar smagiau rašyti pačiam.

Lamų slėnis

– Ar visą savo gyvenimą (išskyrus tas 360 dienų) praleidote Paryžiuje? Kas jums šiame mieste patinka labiausiai? – Gimiau ir mokiausi Bordo, bet, laimė, persikėliau gyventi ir dirbti į Paryžių. Paryžius yra atskiras pasaulis. Čia yra viskas, ko man reikia, išskyrus platų horizontą. Čia galiu kvėpuoti kultūriniu gyvenimu ir ragauti nuostabų maistą, galiu naktį nueiti pasiklausyti rokenrolo, o po kelių valandų valgyti pusryčius, patiektus įmantriuose induose… Be to, čia tikrai gražu. Net ir naktį ar pasnigus.

Lamų slėnis

– O kokie jūsų namai? Ar erdvė, kurioje gyvenate, jums svarbi? – Mano namai yra ir mano darbo vieta, čia turiu jausti įkvėpimą, reikia, kad aplink matyčiau knygas, girdėčiau muziką, kad ant sienų kabėtų mano draugų paveikslai. Svarbu, kad ši erdvė mane įkvėptų kurti. Manau, daug sunkiau būtų rasti įkvėpimo bedvasėje biuro erdvėje.

Lamų slėnis

100

Lamų slėnis

101

102

Lamų slėnis

103

104

Lamų slėnis

105

– Kas jums teikia daugiausia malonumo? – Gera kava, gera kompanija, geras pokalbis. Nėra nieko svarbiau, kai norisi, kad širdį užpildytų palaima! – Tiesiog negaliu susilaikyti nepaklaususi apie jūsų įspūdingus ūsus... Kas jūsų stilistas?! – Gal ir nederėtų girtis, bet mano ūsus gyrė net Kinijos pasienio pareigūnas Kunminge, o paskui daugybė indų, sutiktų Malaizijoje... Esu pats sau stilistas, niekam neleisčiau liesti savo ūsų žirklėmis! – Joachimai, tai kurgi keliausite toliau? – Kol kas šiek tiek pabūsiu Paryžiuje, man čia patinka, be to, dabar kelionėms neturiu pinigų. Bet kada nors norėčiau padirbėti ekologiškame ūkyje Okinavoje, Japonijoje, arba Jeju, Korėjoje. Arba šešis mėnesius pakeliauti po Indiją ir Nepalą. O galbūt pastudijuoti brazilišką muziką San Paule arba Rio. Mintys kol kas dar nesusidėliojo, bet mano kurpinė visada pasiruošusi!

106

Lamų slėnis

107

IEŠKOK „LAMŲ SLĖNIO‟

Instagram @lamuslenis

Tapk ypatingu

Lamu slenio

draugu Lamų slėnis

109

NAUJAS