Lamų slėnis / Kalėdos by Lamų slėnis

Gruodis 2013 (24)

Viršelio nuotrauka: Lina GAVĖNAITĖ

La Famiglia

ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

Redaktorė

TINKLARAŠTIS

UNĖ DABUŽINSKAITĖ

Žurnalistė

FACEBOOK

VYGAILĖ SUKURYTĖ

NADIA GRIC

TINKLALAPIS

Fotografė

INDRĖ BLAUZDŽIŪNAITĖ

Žurnalistė

LINA GAVĖNAITĖ

Fotografė

FACEBOOK

UGNĖ NEVERBICKAITĖ

Fotografė

TINKLALAPIS

FACEBOOK

ELAS RAMANAUSKAS

Dizaineris

TINKLALAPIS

BENDRAUKIME: info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

Lamų slėnis

Svečiuose pas baleriną Simoną Paciukonytę

Deivydas Praspaliauskas: Gyvenimas – kaip desertas

MĖNULIO VIENUOLIS

Lamų slėnis

112

KALĖDŲ KVAPAS

Tiek metų Amerikoje auga šviesusis ąžuolas, kol būna tinkamas tapti statine.

250

Škotijoje viskio statinės perrenkamos į didesnes 250 l talpos statines. Kad dar labiau atsivertų ąžuolo poros, jos išdeginamos iš vidaus.

Tiek metų Škotijos Ailos saloje statinėse buvo brandinamas “Bunnahabhain” viskis. Išpylus viskį statinės iš salos buvo atplukdytos į Klaipėdą. Tiek mėnesių statinėse brendo "Švyturio" stautas

ŠILTI NAMAI

Megzti moheros pledai „COX & COX“

Dekoratyvi žvaigždė „BROSTE COPENHAGEN“

Bičių vaško žvakės „HERRIOTT GRACE“

Kalėdini „COX &

Lamų slėnis

Kalėdiniai žaisliukai „TOASAT“

Kalėdinis papuošimas „Icosa“ DIZ. ISABEL AHM

is vainikas & COX“ Lamų slėnis

Dalinkis

kasdien

Lamų slėnis

Jei visa, kas aplink, būtų valgoma, ko norėtumėte paragauti? Kokiais prieskoniais ir jausmais apibertumėte savo pusryčius, pietus ir vakarienę? Pasaulį ragautumėte didelėmis porcijomis ar mažais kąsneliais? Keptą ar virtą? Saldų ar kartų? Idėja: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Lina Gavėnaitė

Lamų slėnis

TIESIAUSIAS KELIAS Į VISATĄ YRA PER MIŠKO TYRUS. Johnas Muiras

Lamų slėnis

MedvilnÉs vÉrinukai VISKAS, KĄ GALIMA ĮSIVAIZDUOTI, YRA TIKRA. Pablo Picasso

Lamų slėnis

AISTRINGOS ŠIRDIES ISTORIJA VISADA NEPAPRASTAI PAPRASTA. Victoras Alfredas de Vigny

Lamų slėnis

Sniego gniÚžtÉs GILIAUSIAI ŽIEMAI ATĖJUS, SUPRANTU, KAD MANYJE – NENUGALIMA VASARA. Albert’as Camus

Lamų slėnis

TOBULYBĖ PASIEKIAMA NE TADA, KAI NEBĖRA KO PRIDĖTI, BET TADA, KAI NEBĖRA KO ATIMTI. Antoine’as de Saint-Exupéry

Lamų slėnis

Šokoladinis pyragas VISKAS, KO MUMS REIKIA, – TAI MEILĖ. BET ŠIEK TIEK ŠOKOLADO RETKARČIAIS TAIP PAT NEPROŠAL. Charlesas M. Schulzas

Lamų slėnis

DOVANA Lamų slėnis

Lamų slėnis

TARP ŽEMĖS IR DANGAUS Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Lina Gavėnaitė

Namuose kvepia varškės apkepu, kava ir arbata. Groja prancūziška daina: „Je ne veux pas travailler aujourd’hui“ – jos žodžius niūniuoja balerina Simona Paciukonytė. Jos vyras, Teatro arenos vadovas Valdas Petreikis, ankstyvą rytmetį išskuba į susirinkimą ir palieka mus skanauti apkepo. Ragaudami trintų spanguolių ir šokolado kalbamės apie gyvenimo saldumynus. Simona, kaip pati sako, yra mirtina smaližė, neįsivaizduojanti savo gyvenimo be saldžių pagardų ir jų kepimo: „Namai kvepia cinamonu ir vanile, man kvapai labai svarbu, kartais kavos užkaičiu vien dėl gero namų kvapo. Mūsų pirmadieniai ne visada būna tokie puošnūs kaip šiandien, bet su Valdu stengiamės per kiekvienus pusryčius susikurti sau mažą šventę – pusryčių kultūra mums labai priimtina. Valdas šeimininkauja, aš kokį blyną iškepu, Valdas iš tų, kurie labai mėgsta serviruoti, jis yra stalo estetas.“

Simona šiuo metu gyvena kūryba: pati kuria šokio programas – su kolegėmis stato lengvas muzikines šokio miniatiūras, kuria pramoginį scenos meną šventėms ir renginiams. „Šiuo projektu bėgame per mums artimus dešimtmečius – trečiasis, ketvirtasis, penktasis dešimtmečiai – ten šiek tiek užsibūname – šokame pagal to meto muziką, rengiamės to meto drabužiais, pasivadinome „Lonely lips“.“ Simona taip pat užsiėmusi teatrine veikla, vaidina Vido Bareikio spektakliuose, šoka Gyčio Ivanausko teatre, formai palaikyti lanko šokio pamokas Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Kitas taip pat kūrybinis, bet su šokiu mažiau susijęs bendras Simonos ir jos mamos projektas: „Su mama siuvame dvipusius lietpalčius. Kol kas tai tik pradžia, nežinau, kaip seksis ateityje. Pasivadinome „MD mother daughter“. Aš vis ieškau ir manau, kad gyvenimas yra per didelis užsiimti tik viena veikla. Nors žmonės sako, kad blaškausi, nepadarau kažko iki galo, bet aš taip jaučiu“, – pasakoja Simona. Lamų slėnis

Mama Simoną kadaise atvedė ir į baletą. Buvo laikas, kai Simonai šokis nebuvo mėgstamiausias užsiėmimas, bet pagaliau ji suprato be jo gyventi nebegalinti. „Yra dar tiek daug mano neatrastų baleto klodų, nors aš nesu klasikinė balerina. Turbūt save itin saugau, mokykloje atidaviau labai daug savęs, dariau tai, ko, atrodo, negalėjau padaryti. Ko gero, dabar tiesiog nebesinori taip savęs spausti, – kalba šokėja. – Kaip ir visur, baleto mokyklose yra ir gerų, ir blogų dalykų. Kita vertus, aplink yra tiek daug nuostabių kūrėjų, tave priimančių be jokių išankstinių nuostatų. Kartais jaučiuosi tarsi esanti nei ant žemės, nei danguje. Labai norėčiau metus kurti vieną numerį, padaryti viską, sukurti prasmingą judesį.“

Lamų slėnis

Viešai ji dažnai pristatoma kaip aktorė, modelis, balerina... Paklausta, kuris iš šių vaidmenų jai artimiausias, atsako, kad negalėtų išskirti vieno įdomiausio, jai viskas labai įdomu. „Pakviečia į teatrą – man įdomu, pakviečia šokti – man taip pat įdomu, tad negalėčiau išskirti vienos įdomiausios veiklos, nors jaučiu, kad galėčiau būti ir namų šeimininkė, ir vaikus jau auginti – būtų labai gerai, viskas džiugina!“ Kurį laiką Simona gyveno Šveicarijoje, Ženevoje, čia ji šoko baleto studijoje, norėjo pažinti Vakarų pasaulio baletą: „Ženevoje sužinojau, kas yra baletas, tikras šokis, kai judėdamas gali pajausti erdvę, o ne lietuviškosios mokyklos muštrą.“

Gyvendama kalnuotoje Šveicarijoje Simona taip pat suprato, kokią didelę reikšmę gyvenime jai kuria vaizdas, matomas pro langą: „Man kalnai yra viskas. Matau kalnus ir daugiau nieko nereikia – pilnatvės būsena“, – šypsosi šokėja. Vėliau ji persikėlė į Prancūziją, Lioną. „Tai nuostabios šalys ir miestai, ypač Lionas ir jo kultūra. O čia, Lietuvoje, kartais jaučiuosi lyg neturėčiau sparnų, tai labai keistas jausmas. Gal čia oras kaltas ar saulės trūkumas. Buvo labai sunku grįžti, bet sutikau Valdą ir viskas pasidarė šviesiau“, – pasakoja S. Paciukonytė.

Lamų slėnis

Šį rudenį Simona ir Valdas sumainė aukso žiedus gražiojoje Korsikos saloje. „Tai buvo neįtikėtina, buvo sunku suprasti, kas vyksta, visi buvome tokioje euforijoje, tokiame nepaprastume, net keista... – prisimena Simona. – Nebuvo jokių vestuvių organizatorių, viską darėme patys, atrodė, tarsi planas būtų paruoštas kažkieno iš aukščiau. Mes tik ėjome ir ėmėme tai, ką mums duoda. Tai buvo tikra šventė – nuo žodžio „šventas“. Gamta ir kalnai labai daug davė. Bažnyčia, kurioje susituokėme, stūkso ant didžiulio kalno, nuo kurio, rodos, matyti visas pasaulis. Tas vėjas, Korsikos kvapai... Mane ta sala visiškai pakerėjo. Kažkada ten nuvažiavusi su tėvais leptelėjau, kad jei kada tuoksiuosi, tai tik čia. Kiekvienas nuoširdus noras išsipildo, tereikia jį paleisti į erdvę. Tai buvo sakraliai subtili šventė, palietusi mus visus, man iki šiol prisiminimai apie ją suteikia sparnus, ir tas šaltis lauke ne taip slegia...“

Simonos ir Valdo šeimoje žodis „teatras“ kartojamas labai dažnai. Na, o jų pačių kasdienybės užkulisiai, kaip ir daugumos: „Skaitome, žiūrime serialą „Daktaras Hausas“, einame į teatrą, lankomės kino festivaliuose, keliaujame, mūsų kasdienybė – įprasta, nėra nieko išskirtinio, – pasakoja Simona. – Dažnai net stengiamės vengti visų tų vakarėlių. Ir taip yra ką nuveikti, ką perskaityti. Daug laiko praleidžiame su mano šeima, kartu vakarieniaujame. Mes labiau linkę į namų jaukumą ir namų židinio saugojimą.“

Lamų slėnis

Šv. Kalėdų laukimas Simonos ir Valdo šeimoje – ypatingas laikas. Simonai patinka šventinė suirutė: „Kai visi susieina, tarška lėkštės, kažkas svyla, močiutė kažkur lekia, visi tarsi kokie italai klegetuoja – man tai yra Kalėdų dvasia, nes tai taip gyva, gera tame dalyvauti. Tas bendrumas, kai visi turi vieną tikslą – pabūti kartu, pabendrauti, ir yra didžiausia šventė.“ Simona, per pasaulį žengianti puantais, papasakojo daug gražių istorijų – apie tai, kaip mama vaikystėje jai pasiuvo pūstą suknelę, kuria pasipuošusi ji ruošdavo namų darbus. Apie tai, kokia jautri ji yra kvapams ir garsams, apie vestuvinį šokį pagal seną gerą „Simply red“ dainą. Apie tai, ko jai trūksta šokio scenoje ir kaip ją pakerėjo Liono šokio mokykla bei pasirodymai Amerikoje. O pagaliau graži moteris prisipažino, kad jaučiasi gimusi ne tuo metu, jaučiasi iš kitų laikų ir kad visas mus supantis pasaulis jos galvoje dar yra papildytas ir kitu – jos įsivaizduojamu...

Lamų slėnis

LAUKIANT KALĖDŲ PAKVIMPA NE TIK EGLUTĖMIS, SALDŽIAI KVEPIA IR PRAVĖRUS MAŽŲ KEPYKLĖLIŲ DURIS. ŠVENTĖ – SMALIŽIŲ LAIMĖS LAIKAS. APLANKĖME KETURIAS VILNIAUS KEPYKLĖLES, ĮKIŠOME NOSĮ Į JŲ UŽKULISIUS. KVIEČIAME KARTU PASIVAIKŠČIOTI SKANIŲ KALĖDŲ KELIU. Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Lina Gavėnaitė

Lamų slėnis

Kavinės „Mamma Mia!“ šeimos galvos Martynas ir Laimona įsileido į savo skanią krautuvėlę „pašnipinėti“, kuo Šv. Kalėdų proga čia bus galima pasivaišinti. Paklausti, kaip sekasi išgyventi šventinį laikotarpį, abu šūkteli: „Mamma mia! Kad ir kaip keistai tai skambėtų, mūsų Kalėdos trunka pusę metų, joms ruoštis pradedame dar vasarą, o šiuo metu Kalėdų Senelio nykštukai jau pakuoja dovanas mūsų svečiams.“ Na, o smaguriauti „Mamma mia!“ kviečia itališkų desertų. Specialiai Šv. Kalėdoms čia siūloma pyrago panetone, kilusio iš Turino, garsėjančio savo kepiniais. Tai tradicinis italų kalėdinis pyragas. Mažos kepyklėlės, atsidarančios tik kalėdiniu laikotarpiu, kepa būtent šį pyragą. O jis atkeliauja sušildyti ir lietuviškų namų stalo. Beje, „Mamma Mia!“ lentynose galima rasti ne tik tradicinio panetone su cukatomis, apelsinų žievelėmis ir migdolų riešutais, bet ir egzotiško kalėdinio pyrago su papajomis ir ananasais. Skanų kalėdinį desertą lydi ir saldus Laimonos bei Martyno linkėjimas: „Tegu kalėdinės nuotaikos nesibaigia kartu su Šv. Kalėdomis. Tegu jos persikelia į niūresnį metą ir (kaip ir mums) trunka pusę metų!“ Lamų slėnis

Lamų slėnis

Jaučiamės lyg užėję į teatro užkulisius – linksmasis prancūzas Thierry Lauvray, pyragų kepėjas ir Thierry kepyklos siela, pavaikęs savo padėjėjas, pristato trijų rūšių keksus. Abejingų jiems neliks! Thierry pasakoja, kad tai – šokoladinis, „marmurinis“ (vanilinis ir šokoladinis) bei keksas su cukatomis. Šie trys keksai kepami specialiai tam, kad prieš Kalėdas būtų kiek šilčiau. Keksai, anot Thierry, „gyvybingi“ – ilgai išlieka švieži ir skanūs. Laikas iki Šv. Kalėdų Thierry ir jo komandai – pats darbingiausias. „Bet spėjame pajusti ir šventinę nuotaiką, ji visur! Kalėdos – tai ir šventės, ir darbas, ir šeima, ir puota“, – juokiasi kepėjas. Artėjančių švenčių laukiantiems smaližiams jis linki būti laimingiems, o jei jau pirksite, tai pirkite ne iš inercijos – geriau mažiau, bet kokybiškų produktų. „Tokia esmė, taip ir gyventi reikia – kokybiškai“, – šypsosi kalėdinės nuotaikos kepėjas. Lamų slėnis

Lamų slėnis

Rašyti apie „Tuos Kepėjus“ pritrūksta žodžių... Šokoladinėmis prijuostėmis pasipuošusios elfės virtuvėje pakuoja dėžutes su pyragais. Lentynose gyvena Kalėdos – indeliuose pozuoja eglių šakelės ir kankorėžiai. Prie krosnies savo eilės laukia bandelės ir kiti gardumynai. „Tų Kepėjų“ šeimininkė Laura Donėlė traukia puošnius padėklus: „Gal mūsų linksmųjų kalėdinių keksiukų? O gal mūsų kūčiukų? Arba šviežutėlių makaronsų ar riešutų?“ Senos kepyklėlės durys nuolat varstomos, Laura sukasi kaip vijurkas – čia pakalbindama svečius, čia pakeisdama muziką, užsukus seniai matytam draugui, spėja su juo išgerti puodelį kavos. Tokios skanios ir švelniai chaotiškos „Tu Kepėjų“ Kalėdos.

Lamų slėnis

Kavinukėje „Cukatos“ mus pasitinka žavioji pardavėja Karina. Ji pasakoja, kad „Cukatose“ kalėdinis laikotarpis ramus ir šiltas. „Čia visada šilta, gera ir kvepia, nesvarbu, koks metų laikas“, – šypsosi Karina. „Cukatos“ papuoštos kalėdiniais pyragais. Į vieną jų, be visų būtinų kalėdinių sudedamųjų dalių, sudėti ir nuoširdūs „Cukatų“ linkėjimai. Štai ką apie šį grožį pasakoja Karina: „Tai mūsų brandintas Kalėdų pyragas. Jo receptas atkeliavęs dar iš Renesanso laikų Italijos vienuolynų. Pyrage labai daug produktų – tai ir džiovinti vaisiai, ir riešutai, ir daug medaus. Šis mūsų kepamas pyragas simbolizuoja Šv. Kalėdų dvasią, laukimą ir susikaupimą. Į jį „Cukatos“ sudeda visus savo linkėjimus svečiams. Riešutais linkime išminties, natūralus medus simbolizuoja bičių darbštumą, imbierais linkime sveikatos, obuoliais – turto, o šokoladu, žinoma, meilės, rūpūs miltai – tai stiprybė, prieskoniai – šiluma, apelsinų cukatos – saulė. Beje, šį brandintą Kalėdų pyragą gaminame tik kalėdiniu laikotarpiu, kitu metu jo mūsų lentynose nerasite.“ Lamų slėnis

Lamų slėnis

80-ąjį jubiliejų netrukus švęsianti Vilkyškių pieninė paruošė ypatingą dovaną ieškantiesiems išskirtinių skonių – kietąjį sūrį „Jubiliejinis 1934“. Sako, šis tamsiai mėlyną fraką vilkintis gražuolis – aikštingas, bet moka elgtis ypač meiliai. Jis brandinamas po specialia danga, sukuriančia natūralias brendimo sąlygas. Tad „Jubiliejiniam 1934“ tiesiog lemta tapti tikro gurmė trofėjumi...

Lamų slėnis

Tekstas: „Lamų slėnis“ Nuotraukos: Vygailė Sukurytė

Kodėl frakas? Nes tokio lygio šedevras nusipelno tinkamos „aprangos“. Tad „Jubiliejinis 1934“ ant jūsų stalo atkeliauja padengtas specialia karališka mėlyna (royal-blue spalvos) danga. Ši spalva ypač retai taikoma sūrių pasaulyje, nes apsaugoti sūrį, kad jo žievė nepamėlynuotų, – iššūkis, kuriam prireikia išskirtinės meistrystės.

Skaldytas didesniais gabaliukais „Jubiliejinis 1934“ gali būti sūrio rinkinio, patiekiamo prieš desertus, puošmena. Jei sūris vartojamas kaip užkandis prie vyno, nepamirškite kartu patiekti džiovintų vaisių, graikinių, lazdynų, migdolų riešutų. Plonos sūrio drožlės tinkamai pagardins makaronų patiekalus, rizotą ar jautienos karpačą.

Didžiausią sūrių tipų ir rūšių įvairovę iš visų lietuviškų pieno gamintojų siūlanti Vilkyškių pieninė iki šiol savo gaminių paletėje neturėjo vienintelio – ilgai brandinto kietojo sūrio. Siekdama įprasminti per 80 metų sukauptą patirtį ir paskatinta ištikimų klientų klausimų – „Kada gi?!“, Vilkyškių pieninė nusprendė sukurti originalios pieninės meistrų receptūros kietąjį sūrį ir suteikė jam simbolinį vardą – „Jubiliejinis 1934“.

„Jubiliejinis 1934“ – tai ne parmezano kopija, savo kokybe lietuviškas sūris galėtų stoti į vieną gretą su šiuo šedevru. Šis sūris – tai Mažosios Lietuvos sūrininkystės triumfo išraiška.

Šis išskirtinis sūris pagamintas pagal originalią Vilkyškių pieninės technologų sukurtą receptūrą. Jis unikalus savo skoninėmis ypatybėmis ir aromatu. Laikas šiame tauriai bręstančiame sūryje suformuoja klasikinę lazdynų riešutų, džiovintų abrikosų, grietinės aromatų puokštę. Elegantiškas, harmoningas vidutinio sūrumo skonis ir tanki, trapi konsistencija – tai aukščiausios kokybės išraiška. Ilgiau brandintame sūryje justi laktozės kristalėliai, atsiranda džiovintų atogrąžų vaisių, pasukų natų.

Išskirtinio kietojo sūrio idėja Vilkyškių pieninėje buvo intensyviai brandinama net trejus metus. Tad nieko keista, kad šio sūrio receptūra technologų griežtai saugoma ir niekam neatskleidžiama. Tokia nerašyta sūrių pasaulio taisyklė. Tačiau patekti į kietojo sūrio gamybos užkulisius – nepaprastai įdomu! Sūris „Jubiliejinis 1934“ 12 mėnesių brandinamas po specialia danga kontroliuojamos temperatūros ir drėgmės bei vėdinimo kamerose. Sūris nuolat vartomas, kad tolygiai bręstų. Specialia tamsiai mėlynos spalvos danga sūris padengiamas jį jau pagaminus. Ši danga yra skysčio pavidalo, na, o padengusi sūrį ji sukietėja, vėliau ją galima nuo sūrio tiesiog nulupti (ji nėra valgoma). Ši danga atlieka svarbią funkciją sūrio brandinimo procese – ji leidžia sūriui „kvėpuoti“, mat sūris – tai gyvas organizmas, jame nuolat vyksta mikrobiologiniai procesai, kuriems reikalingas deguonis. Tad specialia sūrio danga padengti sūriai subręsta į tikrą gurmanišką šedevrą. Lamų slėnis

Itališkas baltojo šokolado

ir kietojo súrio

Lamų slėnis

Idėja: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Vygailė Sukurytė

ROMANTIKA, APIBARSTYTA SŪRIU Įsivaizduokite ramų žiemos vakarą, kai lauke girgžda sniegas, namai kvepia mišku, ant stalo plazdena žvakių liepsnelės, o dvi mylinčios rankos iš krosnies traukia sūriu apibarstytą kulinarinį šedevrą, beria sūrio drožles ant traškių salotų lapų, tirpdo baltąjį šokoladą ir... kužda, kad gyvenimas yra skanus. Tokių vakarų nebūna daug. Bet gera jų laukti...

ITALIŠKAS BALTOJO ŠOKOLADO IR KIETOJO SŪRIO SEMIFREDDO REIKĖS 3 kiaušinių trynių; 50 g cukraus; 120 ml grietinėlės; 85 g baltojo šokolado; 115 g Vilkyškių pieninės kietojo sūrio „Jubiliejinis 1934“, smulkiai sutarkuoto; 1 arbatinio šaukštelio šviesaus sirupo. PROCESAS Karščiui atspariame dubenyje sumaišykite kiaušinių trynius ir cukrų. Dubenį įstatykite į karšto vandens puodą. Dubuo su kiaušiniais neturi siekti vandens. Kaitinkite maišydami apie 2 min., kol kiaušinių ir cukraus masė sutirštės. Tuomet supilkite į nedidelį indą, įstatykite jį į dubenį su šaltu vandeniu ir palikite šiek tiek atvėsti. Tada uždenkite dubenį su kiaušiniais maistine plėvele ir pusvalandį palaikykite šaldytuve.

Baltąjį šokoladą, kietąjį sūrį ir šviesųjį sirupą ištirpinkite inde ant silpnos ugnies. Grietinėlę išplakite iki standžių putų. Atsargiai supilkite baltojo šokolado ir sūrio mišinį, tada – atvėsintus kiaušinių trynius. Gautą mišinį sukrėskite į nedideles formeles. Išlyginkite paviršių. Uždenkite ir padėkite į šaldiklį, kad sustingtų. Geriausiai – palikite stingti pernakt. Prieš patiekdami desertą, palaikykite jį 20 min. kambario temperatūroje.

Lamų slėnis

SKREBUČIAI SU ŽIRNELIAIS, MĖTOMIS IR KIETUOJU SŪRIU

REIKĖS 12 skrebučių reikės: 12 prancūziškojo batono riekelių; 1 skiltelės česnako; 250 g žirnelių (šviežių arba šaldytų); 2 šaukštų itin tyro alyvuogių aliejaus; Vilkyškių pieninės kietojo sūrio „Jubiliejinis 1934“ drožlių; šviežių mėtų lapelių; kelių lašų balzaminio acto; druskos ir pipirų.

Lamų slėnis

PROCESAS Apkepinkite duonos riekeles ir kiekvieną lengvai ištepkite česnaku. Puode užvirkite pasūdyto vandens, suberkite į vandenį žirnelius. Jei pasirinkote šviežius žirnelius, apvirkite juos 1 min., jei šaldytus – apie 2 minutes. Nupilkite vandenį ir suberkite žirnelius į dubenį. Apibarstykite druska ir pipirais, įpilkite alyvuogių aliejaus ir lengvai patrinkite šakute. Ant kiekvienos duonos riekelės uždėkite 1–2 šaukštus žirnelių. Apibarstykite kietojo sūrio drožlėmis, užpilkite po lašelį balzaminio acto ir papuoškite mėtų lapeliais.

Lamų slėnis

Toskanietiškos

lapinių kopūstų, skrebučių ir sūrio salotos

Lamų slėnis

TOSKANIETIŠKOS LAPINIŲ KOPŪSTŲ, SKREBUČIŲ IR SŪRIO SALOTOS REIKĖS 4–5 stambių lapinių (garbanotųjų) kopūstų lapų; 2 raudongūžių kopūstų lapų; sauja šviežių burokėlių lapų; 1 citrinos sulčių; 3–4 šaukštų itin tyro alyvuogių aliejaus; 2 skiltelių česnako, sutrintų ir smulkiai supjaustytų; druskos ir pipirų pagal skonį; aitriųjų paprikų drožlių pagal skonį; 100 g Vilkyškių pieninės kietojo sūrio „Jubiliejinis 1934“ drožlių; 100 g šviežiai pakepintų duonos skrebučių. PROCESAS Sumaišykite citrinos sultis, alyvuogių aliejų, sutrintą česnaką, druską, pipirus ir žiupsnį aitriųjų paprikų drožlių. Lapinių ir raudongūžių kopūstų lapus bei burokėlių lapus išdėliokite lėkštėje ir užpilkite paruošto užpilo. Užberkite du trečdalius sūrio

drožlių ir vėl užpilkite dar šiek tiek salotų užpilo. Palikite salotas penketą minučių, kad jos įsigertų užpilo, tada suberkite duonos skrebučius, užpilkite likusį užpilą ir apibarstykite sūrio drožlėmis.

Lamų slėnis

KEPTOS MORKYTĖS SU ŽOLELĖMIS IR SŪRIU REIKĖS 3 didelių morkų, nuluptų, supjaustytų plonomis juostelėmis; 1,5 šaukšto aliejaus; 1 šaukštelio čiobrelių; 2 skiltelių česnako, supjaustytų; 2 šaukštų Vilkyškių pieninės kietojo sūrio „Jubiliejinis 1934“, smulkiai tarkuoto; druskos ir šviežiai maltų juodųjų pipirų.

PROCESAS Įkaitinkite orkaitę iki 220 laipsnių. Morkų juosteles išdėliokite ant kepimo popieriaus taip, kad jos nesiliestų viena su kita. Šepetėliu morkas aptepkite alyvuogių aliejumi. Apibarstykite čiobreliais ir užbarstykite česnako. Pabarstykite druska ir pipirais. Kepkite 10–20 min., kol morkos suminkštės. Ištraukę iš orkaitės, iš karto apibarstykite sūrio drožlėmis ir patiekite.

Lamų slėnis

GYVENIMAS – KAIP DESERTAS Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Lina Gavėnaitė

Teko girdėti skanių ir ne tokių skanių legendų apie tai, kaip virtuvės šefas Deivydas Praspaliauskas išėjo iš savo kurto ir skaniai išgirto restorano „Lauro lapas“. Bet juk viskas taip žmogiškai paprasta, o šiuo metu, kaip sako pats Deivydas, jo gyvenime – desertinis laikotarpis. F. Šopeno gatvėje duris ką tik atvėrė bistro „Pirmas dublis“, vaišinantis savo svečius meniškais patiekalais. Deivydas sutiko pavaišinti ir savo mintimis. – Deivydai, ką tik sulaukei pirmųjų bistro lankytojų. Papasakok apie savo dieną, apie šiandien. – Viskas prasideda 6 valandą. Kitą savaitę pradėsiu dirbti tik vakarais, bistro bus tik šios vietos pavadinimas, o iš tiesų čia bus fine dining restoranas. Jei įvyks kokia klaida, visada galėsiu pasiteisinti: čia juk bistro! Planą turiu labai įdomų. Iš pradžių norėjau ruošti dienos pietus, o vakarus leisti namuose, bet supratau, kad taip neįdomu, kad dienos pietų užsukę žmonės neturės laiko čia pabūti ilgiau, pašnekėti, išgerti vyno. Todėl nusprendžiau dienos pietų negaminti, nebent ypatingais atvejais. O šiaip – vakarai, keturi patiekalai, taurė vyno, gera muzika. Standartai aukšti, vakarui ruošiuosi visą dieną. Ryte – turgus, daržovės, mėsa. Tik 11.30 val. sužinau, ką gaminsiu pietums. 12 val. susirenka svečiai – pasibūnam, pasilabinam. Vis dar įdomu! Ir dar tiek daug visko laukia.

– Žvelgiant iš kitos perspektyvos – koks dabar tavo gyvenimas? – Dabar yra desertas. Kai čia sudėjai viską, ką galėjai ir norėjai, ir turi taip, kaip tau patinka, kai ateini ir mėgaujiesi tuo, nes žinai, kad esi šios vietos savininkas. O žmonės tau nepriekaištauja, nes nesupranta, kas jų lėkštėje, o lėkštėje yra gerai… Ir mane tai labai džiugina. – O su kokiomis mintimis užmiegi? – Vakar tiesiog nulūžau, nes prieš tai naktį miegojau dvi valandas. Parėjęs namo jaučiuosi labai gerai. Pastarosios dienos buvo itin sunkios, bet štai vakar vakare sėdėjome su drauge restorane ir gėrėme vyną. Švenčiau šios vietos gimimo dieną. – „Pirmame dublyje“ viskas sukurta tavo rankomis ir paremta tavo idėjomis? – Viskas buvo daroma mano rankomis, kol… nesusilaužiau rankos. Viską sugalvojau pats, ne viskas pavyko taip gerai, kaip turėjo, bet to neišvengsi. Tai – atvira vieta, kaip aš ir norėjau. Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Iš kur į tavo bistro atkeliavo daiktai? – Krepšiai atkeliavo iš Vietnamo, norėjau juos sukabinti ant sienos, bet jie puikiai tiko po stalu. Gėlytės – iš Molėtų rajono, Alantos technologijų ir verslo mokyklos. Jie rūsyje turi laboratoriją, apie kurią net ne visi mokiniai žino, man leido nusipirkti šių gėlių – tai vabzdžiaėdžiai augalai, jie gyvena be deguonies, be vandens, dirbtinai sukurtoje terpėje. Taip palaikau savo mokyklą, be to, man šios gėlytės patinka. – Esi užsikrėtęs skandinavišku minimalizmu? – Šiek tiek. Juo užsikrėčiau gyvendamas Kopenhagoje. Žinau, kad mano skonis bėgant laikui dar keisis, juk keičiasi net virtuvės mados. Kažkada pirmoje vietoje buvo prancūzų virtuvė, paskui – ispanų, dabar – skandinavų. Paprastumas nereiškia pigumo. Man patinka paprastai, kai lėkštėje matai daržą, ne sustatytus dalykus – 15-ą vienodų lapelių. Man patinka ekspresija (sumosikuoja rankomis). Štai mano sienos – pats jas glaisčiau, gal jos po to atrodo prasčiau, bet man patinka, nes pats dariau. – Minimalizmas, Skandinavijos įtaka – tik lėkštėje ar ir gyvenime? – Ir gyvenime. Namuose tik tie daiktai, kurių man iš tikrųjų reikia, neturiu nieko nereikalinga. Nieko nekaupiu ir nesaugau. Nenoriu grįžti atgal, žengiu į priekį. Minimalizmas tai ir simbolizuoja – judi į priekį negalvodamas apie tai, kas buvo. Jei viską saugočiau, mano namai būtų pilni trijų gyvenimų, kuriuos gyvenau. Lamų slėnis

– Tad tavo gyvenimas panašus į baltą lėkštę su pora stebuklų, kuriuos patieki svečiams? – Mano lėkštės nėra visiškai baltos, jos kitokios. Mėlynos, juodos ir baltos spalvų, tik baltos, porceliano spalvos, tik juodos, medinės… O apie maistą šiuo metu galvoju labai mažai. Idėja gimsta nepaprastai greitai: nueini, kažką nusiperki, viskas paprasta, nes yra sudėtingesnių klausimų. Ar mano gyvenimas kaip maistas? Tiesą sakant, maniau, kad „Pirmame dublyje“ maistas bus paprastas. Bet daug kas mano vardą sieja su geru maistu, geru aptarnavimu. Nereikia plaukti prieš srovę – prieš save, tiesiog imi ir padarai taip, kaip tau patinka. O man patinka maistui skirti daug laiko. Kol kas taip nėra, bet taip bus. Svarbu, kad ir dabar visiems patinka.

Lamų slėnis

– Ar šioje srityje jautiesi populiarus? – Man patinka, kai tave pažįsta ne praeiviai gatvėje, bet tavo srities specialistai. Nuėjęs kur nors pavalgyti, jaučiu aplink tvyrančią įtampą, nes „atėjo Praspaliauskas“. O aš džiaugiuosi, kad kartais gaunu geriau nei visi… Ir man pačiam kitas virtuvės šefas yra daug svarbesnis nei panelė Grybauskaitė. O tas viešasis populiarumas mane nervina, kai gatvėje vis klausia to paties: „Aš tave kažkur mačiau…“. Atsakau: „Turbūt mano brolį matėt“, ir tada visi atstoja. Ateikit pavalgyti ir suprasit – matėte ar nematėte. – Kas tau gyvenime yra skanu? – Viskas. Kelionė, laisvas laikas. Aš viską vertinu skoniu – skani lėkštė, skanus puodelis, skani gėlė, skanus vakaras. Man viskas yra skonis. Lengvai laviruoju, prisitaikau prie visko, man viskas patinka: miškas, koncertas, namai, filmai. Atidaręs „Pirmą dublį“ sudariau planą: laisvas laikas – laisvalaikiui, kompiuteris, popieriai – darbui. Nebegyvensiu darbe, bet gyvensiu su darbu. Lamų slėnis

– O kas tau yra Kalėdos? – Šiemet jos bus kitokios nei įprastai. Gruodžio 27 d. būsiu Kopenhagoje su savo daniška šeima, ten valgysiu milijonus skirtingų daniškų patiekalų, gersiu danišką „šnapsą“. O kas bus 24-ąją, nežinau. Mano šeima, draugės šeima, nieko, kas susiję su maistu...

Lamų slėnis

– Ką manai apie lietuvišką kalėdinę virtuvę? – Ji kol kas ne mano skoniui. Norėčiau šiek tiek pakeisti mano šeimos ir artimųjų skonį, padaryti kiek kitaip, su tomis pačiomis tradicijomis, bet kitaip, kad būtų daugiau laisvo laiko, daugiau bendravimo, bendras stalas, ne po visų darbų... Tikiuosi, kad „Pirmas dublis“ bus ta vieta, kur galėsiu švęsti su savo artimaisiais, kur Naujieji metai bus ne klientams, o man ir mano šeimai. Tikiuosi, kalėdiniu laikotarpiu čia bus daug tokių vakarų.

Lamų slėnis

– Tu primeni labai autonomišką, laisvą dvasią. To išmokstama ar tai prigimtinis dalykas? – Iš tikrųjų taip ir yra. Ar tai prigimtinis dalykas, negaliu pasakyti, nes niekur nematau tokio išperos kaip aš, besimėgaujančio gyvenimu tiek, kiek gali. Niekada nesigręžioju atgal, niekada neapmąstau, ar gerai padariau, ar į dešinę, ar į kairę reikia žengti žingsnį, o gal važiuoti į priešingą pusę... Aš manau, to yra išmokstama, reikia mėgautis tuo, kad gyveni vieną kartą. Ir nepraleisti nė vienos galimybės. Aš bandau taip daryti.

Lamų slėnis

– Girdėjau legendą, kad iš savo pirmojo restorano „Lauro lapas“ išėjai pasiėmęs tik geriausią savo peilį... – Pasiėmiau tris savo konkursinius peilius, visa kita palikau. Ten atnešiau labai daug dalykų ir įdėjau labai daug meilės, daug sielos ten palikau, daug žinių sudėjau. Būdamas ten išmokau daug daugiau negu per visą savo gyvenimą. Supratau, kaip reikia bendrauti su klientais, su darbuotojais. Labai daug palikau, tai nėra skaudi tema, tiesiog... Na, tikiuosi, kad „Lauro lapas“ gyvuos ilgai, o aš būsiu tiesiog stebėtojas. Po to, kai išėjau, ten nebuvau užsukęs ir neužsuksiu, nebent prispirs kokia bėda. Slėpti, kad dirbau „Lauro lape“, neverta, daug žmonių mane pažįsta kaip „Lauro lapo“ savininką. Aš iš ten nepabėgau, tiesiog išsiskyrė dviejų žmonių keliai. Na, vaikas dažniausiai lieka mamai, taip nutiko ir su „Lauro lapu“. Kurį laiką ten buvau ir kaip mama, ir kaip tėvas, pastačiau tą restoraną ant kojų, bet be kitų žmonių pagalbos to nebūtų pavykę padaryti. Tad pasiėmiau tris peilius, nevykusią nuotaiką ir išvažiavau į kaimą. Galvojau, praleisiu ten tris mėnesius. Bet užtrukau dvi dienas. Pažiūrėjau į veidrodį ir paklausiau savęs: „Praspaliauskai, tu gal durnas?“. Sėdau į autobusą, pakeliui į Vilnių žiūrinėjau skelbimus, pamačiau seną aludę. Atsistojau kitoje gatvės pusėje, prisižiūrėjau kraupių dalykų – jaučiau dvoką, muštynes, bet šiai vietai pajutau šilumą. Du mėnesius kiekvieną mielą dieną ateidavau čia pasėdėti, prasmirsti, išgerti alaus už 2,70 Lt (jis buvo visai neblogas). Susigyvenau su šia vieta ir čia pamačiau save. Lamų slėnis

– Sakei, apie praeitį negalvoji, o apie ateitį svajoji? – Bandau gyventi šia diena, nors ateitis yra protingų žmonių mąstysena. Tikiuosi, „Pirmas dublis“ ir bus pirmas, nebus antro, trečio ar ketvirto. Nebent jis persikels į kokią kitą smagesnę vietą, į kokį nors 50-ą dangoraižio aukštą. Bet kol kas man čia labai patinka. O ateitis, žinoma, tai ir šeima, vaikai, namai. – Tai ką gi tikiesi rasti po Kalėdų eglute? – Šlepetes. Iš veltinio! – O ko palinkėtum žmonėms? – Reikėtų būti savimi. Tai geriausia išraiška proto, jausmų. Tiesiog nereikia nieko slėpti, melas nėra išeitis. Atvirumas, tiesa, pokalbiai – to aš mokausi. Kaip ramiai užmigti, kai aplinkiniai apie tave žino viską.

BISTRO "PIRMAS DUBLIS" rasite F.ŠOPENO G.10, VILNIUJE

Lamų slėnis

Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Lina Gavėnaitė

Lamų slėnis

Tarnų laiptine užlipame į ketvirtą aukštą. Pro namų langus matyti 17 Vilniaus bažnyčių. Į šiuos namus mus kviečia žymus kontrabosininkas Vytis Nivinskas ir kylanti džiazo vokalistė Laura Budreckytė. Vyčiui jaunystėje teko paragauti skvoterio duonos, o dabar jo namuose kalėdinę ramybę galėtų sugriauti nebent katinas.

– Be muzikos, dar studijavote ir filosofiją? – Taip, iš kur žinote? (Juokiasi.) Vienu metu bandžiau mokytis abu dalykus. Baigęs vidurinę mokyklą, nebuvau tikras, ką noriu daryti toliau. Akiratyje buvo psichologija, filosofija ir, žinoma, muzika. Be to, aplinkiniai, šeima, tėvai labai aiškiai leido suprasti, kad muzika – tai ne profesija, kad tai nerimta.

– Vyti, ar jūsų gyvenimas skamba kontrabosu? – Taip. Ir visu tuo, kas susiję su muzika. Tai už– Ir tada labai rimtai nusiteikęs įstojote į filoima didžiąją gyvenimo dalį. Dar – laikas su Laura, sofiją? Kokia tai profesija? nedideli pomėgiai – krepšinis, joga. – (Juokiasi.) Na, bet Vilniaus universitetas skamba taip solidžiai! Iš tikrųjų iš pradžių nestojau nei į – Ką eilinis žmogus turėtų žinoti apie kontra- muziką, nei į filosofiją, vėliau įstojau į abi specialybosą? bes. Metus bėgiojau iš J. Tallat-Kelpšos konserva– Manau, reikėtų žinoti, kad tai – styginis, o ne torijos į VU Filosofijos fakultetą Baltupių rajone. pučiamasis instrumentas (kartais žmonės taip gal- Pagaliau „nučiuožė stogas“ ir supratau, kad teks voja). Tai gana senas ir archaiškas instrumentas, rinktis vieną. Pasirinkau muziką. Tiesiog supratau, dažniausiai turintis keturias stygas. Jis, kaip ir vio- kad mano gyvenimo filosofija yra muzika. lončelė, kilęs iš kito styginio instrumento – viola de gamba. – Kartu su muzikiniu projektu „Džiazo miniatiūros“ neseniai išleidote albumą „Jazz miniatu– Edukacinis klausimas – gal galite paminėti res“. Galima sakyti, kad tai – džiazas platesnei vieną ryškiausių ir jums labiausiai imponuojančių auditorijai. Ar norint paruošti tokį repertuarą taip atlikėjų, grojančiu kontrabosu? pat reikia psichologijos, o gal net filosofijos žinių? – Tai labai sunkus klausimas, nes jų – be galo – Čia turbūt reikėtų klausti visų – Giedrės Kildaug. Sakyčiau, vienas jų – Charles’as Mingusas, čiauskienės, Andrejaus Polevikovo ir Dariaus Rukompozitorius ir kontrabosininkas. džio, su kuriais kartu grojame. Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Kaip jūs visi susigrojote? – Kažkaip natūraliai. Vieni kitus pažinojome ne metus ir ne dvejus. Nusprendėme, kad reikia sukurti ką nors bendra. Ir Giedrė norėjo save išbandyti džiazo amplua. Prieš tai jos gyvenime buvo „Empti“, „Pieno lazeriai“, aš taip pat kurį laiką grojau „Pieno lazeriuose“, turbūt dar tada ir gimė bendro projekto idėja, vis pakalbėdavome, kad reikėtų padžiazuoti, juolab kad ir „Pieno lazerių“ koncertuose būdavo nemažai improvizacijų. – Daug koncertuojate, dėstote, papasakokite, kaip prabėga jūsų diena? – Diena dienai nelygi. Kai kurios dienos nuo ryto iki vakaro skirtos studentams, tokių dienų būna keletas. Dėstau kontrabosą ir džiazo ansamblį – praktinius dalykus, ne teoriją ar filosofiją. (Juokiasi.) – O kas jūsų dienoje yra maloniausia? – Maloniausia – dienos pabaiga po pavykusio koncerto, tai toks katarsis, labai geras ir malonus jausmas, palaima. Dar – pažiūrėti gerą filmą, pamatyti gerą spektaklį. Ir smulkmenos – pabūti su draugais, pavakaroti – tai juk irgi „veža“!

– Ar jus galima vadinti džiazmenu? – Manau, galima. – Džiazmenas – koks tai žmogus? – Jis – kaip tas vaikščiojantis katinas. Džiazmeno filosofija panaši į katinų filosofiją: „Aš – katinas ir vaikštau vienas ten, kur noriu. Kartais susibėgu su kitais katinais, padarau kokį nors projektą ir vėl išsiskirstom vaikščioti po vieną.“ – Kažkada jums teko pagyventi Amerikoje, tiesa? – Taip, studijų metais, Čikagoje baigiau magistro studijas. – Čikaga – katinų miestas… – Taip, teisingai, Čikaga – katinų miestas, o man vėliau dar keturis mėnesius teko pagyventi Niujorke. Tą etapą prisimenu kaip fantastinį: labai įdomu, labai intensyvu, nelengva. Kalbant apie katinus, yra toks muzikantų žargonas Amerikoje – „jazz cats“. „Cat“ – tai džiazo muzikantas.

Lamų slėnis

– Vadinasi, esame katinų namuose. Laura, o kaip jums sekasi su dviem katinais gyventi? – Tai ekonomiškai sunku! (Juokiasi.) – Jūsų gyvenimas taip pat tiesiogiai susijęs su muzika? – Aš esu bebaigianti džiazo magistrantūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, esu vokalistė. Su Vyčiu turime savo trio „Cinamonas“. Ką tik baigėme rytinių koncertų ciklą. Jis prasidėdavo pusę aštuonių ryto. Trys kolektyvai, trys savaitės, trys miestai: Vilnius, Kaunas, Klaipėda. Tai buvo gana intensyvus laikas, tekdavo keltis 4–5 valandą. Dabar bandau grįžti į lėtesnį ritmą... – Kaip žmonės priėmė rytinius koncertus? Laura: Leisčiau sau pasakyti, kad tai labai vykęs projektas. Žmonės į koncertus pradėdavo rinktis šiek tiek po septynių. Po koncerto visi pakylėta nuotaika, šypsodamiesi skirstydavosi į darbus. Kai kurie įmonių vadovai ryte darbuotojams pasakydavo: „Šiandien nedirbam, einam į koncertą!“ Į koncertus rinkosi įvairaus amžiaus žmonės, buvo labai gražu. Nors iš pradžių į šią idėją žiūrėjome skeptiškai. Vytis: Mums tai buvo iššūkis, nes mes – tikri pelėdos. Laura: Vis dėlto nugalėjo žmogiškasis smalsumas. Man taip dažnai nutinka. Esu avantiūristė. Vytis yra katinas ir vaikšto vienas, o aš sau nuolat keliu vidinius iššūkius. Gyvenant ir kuriant, kitaip neįmanoma. Dar dalyvauju įvairiuose konkursuose, kol kas nesu išleidusi kompaktinės plokštelės, bet veiklų turiu daug. Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Kas judviem, tokioms kūrybingoms asmenybėms, yra namai? Laura: Man tai yra erdvė, kur aš grįžtu atsigauti. Abu su Vyčiu turėjome mokinukų, mokėme juos namuose, tai buvo labai įdomu ir smagu. Bet po kurio laiko supratome, kad namai turėtų būti erdvė, kur tau kartais tiesiog norisi užsidaryti ir ramiai pabūti. Ypač, kai tavo darbas – socialinis, kai ne tik turi ateiti ir padainuoti ar pagroti, bet dar ir pabendrauti. Namai yra vieta, į kurią grįžti ir pagalvoji: „Na štai, dabar aš atsipūsiu.“. Vytis: Nors kartais namuose tenka repetuoti.

– O bohema? Ar ji vis dar egzistuoja? Laura: Man atrodo, Vytis buvo labiau bohemiškas, kai gyveno vienas. Vytis: Taip, sutinku. Nors vakarojam kartu su draugais po koncertų labai smagiai, toks jau tas muzikantų gyvenimas: dažnai groji kavinėse, ne teatre ar bažnyčioje, tad tenka ir pavakaroti. Laura: Bet mes nesame iš tų bohemiškų asmenybių, kur jau visai... Vytis: Hardcore...

Lamų slėnis

– Kaip kūrėte šiuos namus? Laura: Aš prisidėjau labai moteriškai – žvakutė, gėlytė... Vytis: Laurai atėjus, namai pajaukėjo, suminkštėjo, nes iki tol jie buvo gana vyriški. O pradinį interjerą, buto išdėstymą padėjo kurti mano draugas architektas Dalius Regelskis. Laura namams suteikė daug žavesio, atsirado daugiau gėlių, vasarą jas auginame ant visų palangių. – Kokios jūsų namuose Kalėdos? Laura: Štai taip ir atrodo: katės draskoma eglutė... (Juokiasi.) Vytis: Švenčiame kaip visi, keliaujame pas tėvus, aplankome artimuosius. Švenčiame jaukiai. Laura: Labai jaukiai ir artimai. Esu iš Birštono, tad važiuojame aplankyti mano ir Vyčio tėvų. Bandome pabūti su visais. Vytis: Mano tėvai ir sesuo gyvena, galima sakyti, kitoje gatvės pusėje. Aš čia užaugau, netoli Vingio parko, Čiurlionio gatvėje.

Lamų slėnis

– O kas jums gyvenime skanu? Laura: Mes esame visiški smaližiai tiek savo skoniu, tiek emociškai. Mane džiugina graži darna mūsų su Vyčiu santykiuose, taip pat profesiškai atsiranda erdvių, kurios mane domina kaip atlikėją. Vytis: Kalbėdamas apie muziką, nesu tikras, ar tai tinkamas žodis, bet kai jauti, kad tavo muzika paliečia žmones, kažkaip sujaudina, kažkaip juos pakylėja. Kūrybinis džiaugsmas, kai galų gale pats sugebi sukurti ką nors gražaus. Smagu, kai jauti, kad muzika – ne tik teoriškai užrašyta ar įgrota, bet kad ji jau gyvena savo gyvenimą. Tai jaudina, kai pamatai, kad muzika gali kažką nuveikti. Tada atsiranda prasmė.

Lamų slėnis

MAŽOS SKANIOS PASLAPTYS Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Aida Chlebinskaitė Stilistė: Vika Jakienė

Kiekvienas žinome, kas mums skanu ir ko niekada nedėtume į burną. Bet toli gražu ne visada žinome, koks maistas mums tinka, o koks – ne. Po gastronomijos pasaulį keliauti vienodai įdomu kaip ir sudėtinga. Kaip toje kelionėje nepasiklysti nuo pat pirmųjų žingsnių, papasakos gruodžio viduryje pasirodysianti nauja lietuviška receptų knyga „Mažylio receptai“. Jos autorė Jurgita Surplienė į knygos puslapius sudėjo tai, ko išmoko augindama du savo vaikus, ir dar gerokai daugiau. – Jurgita, kokia idėja slepiasi būsimos knygos puslapiuose? – Pagrindinė knygos mintis – paskatinti mamas, tėčius, senelius ir visus kitus, prižiūrinčius mažuosius planetos gyventojus, maistą jiems gaminti namuose. Taip sveikiau, pigiau ir ekonomiškiau. Vaiko mitybos (kaip ir auklėjimo) įpročiai formuojasi iki trejų metų, todėl norime, kad tėveliai nepamirštų, jog, vos paragavęs tiršto maisto, mažylis pradeda ilgą kelią į sudėtingą maisto pasaulį.

– Ar pamenate, kaip ir kada idėja gimė? – Gimus pirmajam mažyliui, informacijos apie vaikučių mitybą ypač trūko, tad pamažu ta naudinga informacija ėmė kauptis archyve: kokius produktus ir kada rekomenduojama ragauti, kaip paįvairinti mažylių mitybą įdomesniais patiekaliukais ir t. t. Kadangi mažylis turėjo gerą apetitą, nebuvo alergiškas maisto produktams ir buvo atviras mamytės eksperimentams virtuvėje, ilgainiui tų receptų vis daugėjo, kaskart pagaminusi kokį nors naują patiekalą mėgėjiškai užfiksuodavau jį nuotraukose. Mažyliui peržengus vienų metukų slenkstį, gimė internetinė svetainė „Mažylio receptai“. Atsirado konsultuojančių gydytojų, galinčių atsakyti į mamytėms nerimą keliančius klausimus, galimybė patiems dalytis savo mėgstamais receptais. Mūsų draugų būrys pamažu gausėjo, daugėjo patarimų, receptų. Galiausiai atsirado trijų mamyčių bendraminčių ratas: aš, Ilma Paluckė ir Rūta Kanopkienė. Lamų slėnis

Lamų slėnis

Mažylio receptus jau išbandydavo penki mažyliai, dar vienas buvo pakeliui į šį pasaulį. Tada ir gimė idėja išleisti knygą „Mažylio receptai“ – su naujais, dar skanesniais, įvairesniais receptais, argumentuotomis Lietuvoje pripažintų gydytojų rekomendacijomis, patarimais, įvairiomis mamyčių gudrybėmis ir apetitą žadinančiomis stilingomis nuotraukomis.

– Kuo ypatingi knygoje pateikiami receptai? – „Mažylio receptai“ – kiek kitokia nei dauguma receptų knygų. Čia rasite daug naudingos informacijos apie daržovių, kruopų, vaisių ir uogų maistingumą, paruošimą, alergijų pavojų, po ranka visada turėsite lentelę, kuri padės prisiminti, kokius produktus reikia įtraukti į mažylio racioną tam tikru jo gyvenimo etapu, pačių pirmųjų tyrelių receptus, daržovių, vaisių, uogų ir kruopų derinius. Parengti šią informaciją savo konsultacijomis mums padėjo žinomi Lietuvos medikai. Tikime, kad ši knyga augs kartu su jūsų mažyliu – nuo pirmųjų tyrelių iki patiekalų prie bendro šeimos stalo. Knygą galima skaityti įvairiai – nuo pradžių iki galo arba atsižvelgiant į vaiko amžių. Pirmieji knygos puslapiai bus aktualūs, netgi jei mažyliai jau ūgtelėję – informacija apie produktus, jų apdorojimą, pasirinkimą naudinga ir gaminant kiek vyresniems, o dauguma receptų, tinkančių pirmojo gimtadienio torto žvakutę užpūtusiam mažyliui, kuo puikiausiai tiks ir didesniųjų pilveliams. Lamų slėnis

– Ar vaikams skirti receptai patiks ir jų tė– Lietuvoje receptų knygos mėgstamos ir skaivams? tomos. Kaip manote, kodėl? Juk lyg ir nesame – Patiks, nes jiems pagaminti reikės paprastų didžių kulinarų šalis… produktų, jie paruošiami labai paprastai ir greitai. – Smagu, kad maisto gaminimo namuose kultūra Lietuvoje pamažu įgauna pagreitį – žmonės vis – Kokia maisto filosofija turėtų vadovautis tė- labiau rūpinasi sveiku gyvenimo būdu, sveika mivai, norintys, kad jų vaikai užaugtų sveiki ir lai- tyba. Dar labiau džiugina tai, kad pastaruoju metu mingi? vis daugiau kalbama apie naminio maisto svarbą – Knyga skirta šeimai, kurioje vaikas yra visa- vaikams, ypač pirmaisiais jų gyvenimo metais, – juk vertis šeimos narys, kai tėvams ne vis vien, ką jie tai pakloja labai tvirtus pagrindus tolesnei sveikai ir jų vaikai deda į burną. mitybai ir teisingiems valgymo įpročiams. Be to, maisto gaminimas namuose turi itin daug prana– Gal knygoje yra idėjų, kaip kalėdinį stalą pa- šumų: jūs tiksliai žinosite, ką valgo jūsų mažylis, versti dideliu mažųjų džiaugsmu? jis valgys maistą, pagamintą iš šviežių produktų, – Konkrečių idėjų, kaip papuošti stalą konkre- be konservantų, ruošdami maistą namuose, pažinčioms šventėms, nėra, bet knygoje gausu patarimų, site savo vaiko skonį – kas jam labiau patiks, kas kurie padės pavalgydinti „nevalgiuką“, gudrybių, – mažiau, galėsite lengviau išsiaiškinti, ar mažylis kurios padės ruošiant bet kokį patiekalą. Tėveliai kuriam nors produktui yra alergiškas, namuose turėtų nepamiršti, kad vaikams labai svarbus mais- ruoštas maistas – sveikiausias! to pateikimas.

Lamų slėnis

JOGURTO IR GRIETINĖLĖS LEDAI REIKĖS: 1 stiklinės jogurto; 0,5 stiklinės grietinėlės; trupučio cukraus ar cukraus pudros ir vanilinio cukraus; turimų vaisių ar uogų. Paruošimas: grietinėlę išplakite su cukrumi iki standžių putų, uogas ar vaisius pertrinkite per sietelį. Viską sumaišykite su jogurtu, trupučiu cukraus ir išpilstykite į formeles.

Lamų slėnis

MĖSOS KUKULAIČIAI Reikės: 250 g faršo (tiks kalakutiena, vištiena, kiauliena, triušiena, veršiena, jautiena, kita mažylio ragauta ir mėgstama mėsa); 1–2 šaukštų džiūvėsėlių; 1 vidutinio dydžio morkos; 1 kiaušinio (jei mažylis alergiškas kiaušiniams, galima pakeisti saujele krakmolo); trupučio krapų, petražolių. Paruoštą kukulaičių masę galite pagardinti pasirinktinai: 1 saujele tarkuoto fermentinio sūrio; 1 saujele verdančiu vandeniu nuplikytų ir susmulkintų špinatų (puikiai tiks ir atšildyti); 1 saujele tarkuotos cukinijos; 1 saujele verdančiu vandeniu nuplikytų smulkintų brokolių ar žiedinių kopūstų; 1 sauja spagečių (išvirtų ir perlietų šaltu vandeniu; prieš verdant juos galima truputį sulaužyti, kad būtų lengviau formuoti kukulaičius). Kukulaičiai dera su: bulvių tyre, kruopų koše, makaronais ir virtomis, troškintomis daržovėmis ar šviežių daržovių salotomis.

Paruošimas (pasirinktinai) Paruoštus kukulaičius dėkite į verdantį vandenį, daržovių sultinį arba virkite garuose apie 20 minučių. Virti kukulaičiai puikiai tiks kaip pagrindinis patiekalas arba kaip priedas į bet kurią mažylio mėgstamą sriubą. Kepkite kukulaičius kepimo popieriumi išklotame inde arba su trupučiu aliejaus iki 180–190 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 20–25 minutes. Ūgtelėjusius mažylius pradžiuginsite kukulaičių vėrinukais su daržovėmis.

Visą paruoštą masę sudėkite į aliejumi išteptą kepimo indą arba į silikonines formeles ir kepkite iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje. Po 30–35 min. turėsite iškeptą mėsos apkepą, kuris skanus ir šiltas, ir atvėsęs. Paruoštus kukulaičius apvyniokite iškočiotos sluoksniuotos tešlos juostelėmis (0,5 cm pločio) arba stačiakampiais gabalėliais su peiliu įpjautomis mažomis angelėmis ir aptepkite išplaktu kiaušinio tryniu. Dėkite paruoštus kukulaičius į skardą su išklotu kepimo popieriumi ir kepkite iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 30 minučių. Lamų slėnis

Lamų slėnis

LIETINIAI Reikės: 1 kiaušinio; 1 šaukštelio cukraus; žiupsnelio druskos; šlakelio pieno (tiks ir kefyras, pasukos, 1 šaukštas grietinės ar natūralaus jogurto); 1 šaukšto aliejaus (tiks ir truputis lydyto sviesto); 1 stiklinės vandens; 6–7 kupinų šaukštų miltų (kvietinių, speltos kviečių ar sumaišytų skirtingų miltų).

Paruošimas (pasirinktinai) Kiaušinį išsukite su cukrumi, įpilkite pieną, aliejų (lydytą sviestą), įberkite truputį druskos. Įpilkite truputį vandens ir maišydami suberkite miltus, kad tešla būtų tiršta ir išsisuktų visi gumuliukai. Pabaigoje supilkite likusį vandenį, kad tešla taptų skysta.

Aliejuota servetėle ar šepetėliu sutepkite keptuvę, gerai įkaitinkite ir samteliu pilkite lietinių tešlą. Apkepkite lietinius iš abiejų pusių. Kai iškepti lietiniai pravėsta, ant jų dėkite įdarą, susukite į ritinėlį, vokelį ar krepšelį ir apkepkite keptuvėje su aliejumi iš abiejų pusių. Iš šios tešlos iškepsite 4–5 lietinius.

LIETINIŲ ĮDARAI Varškės įdaras

Obuolių įdaras

150–200 g varškės; 1 kiaušinio; 1 šaukšto cukraus; žiupsnelio vanilinio cukraus ir cinamono.

2 vidutinio dydžio obuolių (tiks ir kriaušės, persikai); 2 šaukštelių cukraus; 1 saujelės razinų; žiupsnelio cinamono.

Paruošimas: varškę gerai ištrinkite su kiaušiniu, cukrumi, vaniliniu cukrumi ir cinamonu. Galite įberti saujelę vandenyje išmirkytų razinų arba varškę sumaišyti su kubeliais pjaustytu obuoliu, sutrintu ar pjaustytu bananu, šviežiomis ar šaldytomis uogomis.

Paruošimas: obuolius nulupkite, išpjaukite sėklalizdžius ir sutarkuokite stambia trintuve ar supjaustykite gabalėliais ir šiek tiek pakepinkite keptuvėje su cukrumi bei nuplautomis razinomis, užberkite žiupsneliu cinamono. Lamų slėnis

100

Lamų slėnis

PIRMIEJI BULVIŲ KUKULAIČIAI SU VARŠKE ARBA MĖSA Tešlai reikės: 5–6 vidutinio dydžio bulvių; 1 kiaušinio; 0,5 stiklinės bulvių krakmolo; 1 šaukšto miltų arba džiūvėsėlių; 1 nedidelės morkos. Mėsos įdarui reikės: 100 g virtos mėsos (mažylio mėgstamiausios). Varškės įdarui reikės: 100 g liesos varškės.

Paruošimas Išvirkite bulves ir morkytę, tada viską sutrinkite bulvių grūstuvu arba sumalkite mėsmale ir leiskite šiek tiek ataušti. Pasiruoškite įdarą: išvirkite ir sumalkite mėsą, ją galite paskaninti žiupsneliu smulkintų krapų, petražolių; varškę gerai ištrinkite, sumaišykite su žiupsneliu smulkintų krapų, saujele smulkintų špinatų arba sutrintu džiovintų mėtų lapeliu, o dar geriau – smulkiai supjaustytu šviežių mėtų lapeliu. Kai sutrintos bulvės kiek atauš (kad nebūtų karšta minkyti rankomis), suberkite krakmolą, įmaišykite kiaušinį ir suberkite miltus arba džiūvėsėlius. Tešla turėtų būti nei per minkšta, nei per kieta – neturi lipti prie rankų.

Pamirkę rankas į vandenį arba į krakmolą, atgnybkite kamuoliuką bulvių tešlos, išplokite ją ant delno, dėkite pasirinktą įdarą, apspauskite ir sukdami tarp delnų formuokite pailgus ar apvalius kukulaičius. Dėkite juos į verdantį vandenį. Kai iškils į paviršių, ant silpnos ugnies pavirkite apie 6–8 minutes. Skanu su grietine arba sviesto, grietinės ir žaliųjų prieskoninių žolelių (krapų, petražolių) padažu. Susmulkinkite išvirusius kukulaičius į mažus kąsnelius, kad besimokančiam kramtyti mažyliui juos būtų lengviau sukramtyti.

Lamų slėnis

101

102

Lamų slėnis

ĮDARYTI OBUOLIAI

VAIKAMS

Kepti obuoliukai skanūs ir šilti, ir pravėsę. Reikės: obuolių; produktų skirtingiems įdarams. Obuolių įdarai (1 obuoliui – 1 šaukštas įdaro): ištrinta varškė, truputis cukraus ir cinamono; ištrinta varškė, sutrintos uogos ir vaisiai; ryžių, avižų dribsnių arba manų košė, 1 saujelė vandenyje išmirkytų razinų ar kitų džiovintų vaisių, truputis cinamono; vištiena arba kalakutiena (supjaustyta smulkiais gabalėliais, patroškinta nedideliame kiekyje vandens su pasirinktomis daržovėmis, baigiant virti pagardinta prieskoninėmis žolelėmis, šlakeliu grietinėlės ir trupučiu miltų, kad įdaras būtų tirštesnis), tarkuotas fermentinis sūris (geriausia užberti obuoliukams jau baigiant kepti); vištienos ar kalakutienos faršas (patroškintas garuose, sumaišytas su virtais ryžiais ir tarkuotu obuoliu, pagardintas šlakeliu grietinėlės ir prieskoninėmis žolelėmis). Paruošimas Į paruoštus kepti obuolius įdėkite pasirinkto įdaro. Išdėliokite obuolius skardoje (į ją galima įpilti šiek tiek vandens arba iškloti kepimo popieriumi). Nupjautą obuolio viršūnėlę galite panaudoti kaip dangtelį įdarui pridengti – mažajam valgytojui tai bus staigmena: „Kas namelyje gyvena?“ arba „Atspėk, koks įdaras šiandien slepiasi obuoliuke?“ Kepkite įdarytus obuolius iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje, kol suminkštės. Kepimo laikas priklauso nuo pasirinkto įdaro: su varške, kruopų košės įdarais kepkite apie 15–20 min., su mėsa – apie 20–25 minutes. Paįvairinimas: įdarytus obuolius galite uždengti sluoksniuotos tešlos plutele. Tešlą iškočiokite, supjaustykite plonomis juostelėmis, supinkite jas obuoliukų viršuje, tešlos likučius nupjaukite. Prieš dėdami obuolius į orkaitę, sluoksniuotos tešlos kepurėles galite patepti plaktu kiaušiniu ir pabarstyti sezamų sėklomis ar aguonomis. Galite įdaryti ir perpus perpjautus bei išskobtus obuolius. Šitaip galima įdaryti ir kriaušes.

BURNOS SKALAVIMO SKYSTIS VAIKAMS: • Naikina kenksmingas bakterijas • Apsaugo nuo apnašų • Apsaugo nuo ėduonies • Stiprina dantis • Be alkoholio • Be cukraus • Švelnaus skonio

li a i Sp e c ia ta suk ur s m v a ik a

nuo

Lamų slėnis

103

104

Lamų slėnis

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: asmeninio albumo

Darganotą rudenį pasivaikščioti po šiemet geriausiu pasaulyje pripažintą alyvuogių aliejaus ūkį Adrijos jūros ir saulės nugairintoje Italijoje, kai ten tuo metu kaip tik spaudžiamas kvapus alyvuogių aliejus, – svajonė ir kitaip to nepavadinsi. Ta svajone vis dar gyvena iš Italijos ką tik grįžusi UAB „Itališko skonio gurmanai“ įkūrėja Liana Davletšina. – Liana, kaip atsidūrėte aliejaus ūkyje „Azienda Agricola De Carlo“? – Su šiuo ūkiu bendradarbiaujame ir Lietuvoje jo puikiais produktais prekiaujame jau daugiau kaip metus, tačiau kelionė į ūkį būtent tuo metu, kai spaudžiamas alyvuogių aliejus, buvo ilgai planuota ir laukta. Subūrėme alyvuogių aliejaus entuziastų kompaniją ir išvykome pamatyti kiekvieną alyvmedžių savininką jaudinantį procesą – olio novello (liet. „šviežio aliejaus“) gamybos procesą. Ūkis įsikūręs Pietų Italijoje, Apulijos regione, nedideliame, vos 12 tūkst. gyventojų miestelyje Bitritto, kur lapkričio pabaigoje dar pasidžiaugėme 18 laipsnių temperatūra ir saulės spinduliais... – Kuo šis ūkis ypatingas, be to, kad šiemet jis pripažintas geriausiu alyvuogių aliejaus ūkiu pasaulyje? – O argi to maža?! Iš tiesų tai nepaprasta vieta, tai šeimos ūkis, orientuotas ne į pelną, o garsėjantis meile ir pagarba žmogui bei darbui. Tokį įvertinimą ūkis pelnė iš autoritetingo aliejaus žinovo Marco Oreggia, kasmet leidžiančio geriausių pasaulyje alyvuogių aliejų gidą. Jame aprašomi geriausi tų metų alyvuogių aliejai, kiekvienas jų įvertinamas pagal šimto balų skalę. Lamų slėnis

105

Dar sausį De Carlo aliejus „Tenuta Torre di Mossa“ gavo geriausio alyvuogių aliejaus pasaulyje apdovanojimą. Ir štai, net nesibaigus metams, gruodžio 1-ąją Romoje, viešbutyje „Excelsior“ – naujas aukščiausio lygio įvertinimas, vainikuojantis ne vieno šimtmečio darbą – geriausio metų alyvuogių aliejaus ūkio vardas. Nors visos pačiame ūkyje įsikūrusio biuro sienos nukabinėtos įvairiais itališkais ir tarptautiniais apdovanojimais, pastarasis įvertinimas – tai ilgo ir sunkaus darbo rezultatas. De Carlo šeima Apulijoje garsėja novatoriškumu. Jie pirmieji regione dar 1972 m. iškasė 3 000 m gylio gręžinius, sukūrė drėkinimo sistemą ir ją naudodami ne tik padidino derlių, bet ir akivaizdžiai pagerino pagaminamo aliejaus kokybę. Jų pavyzdžiu vėliau pasekė kiti aliejaus gamintojai. – Kas šiandien valdo šį šimtametį ūkį? Ar čia išlikęs „šeimos ūkio“ jausmas, tradicijos? – Teisingai pastebėjote, kad De Carlo ūkis jau gyvuoja šimtmečius, tiksliau nuo 1600 metų. Šiandien šiame ūkyje darbuojasi 65 metų Saverio ir Grazia De Carlo. Pamatęs ūkio savininkų porą šiek tiek nustembi, Grazia – tikra aukštuomenės dama, visuomet pasitempusi, pasipuošusi perlų vėriniais, garsaus ir skambaus balso bei labai šiltų ir gerų akių. O Saverio – tikras valstietis. Vilki darbinius drabužius, saulės dėl darbo laukuose nugairintu veidu, susirūpinęs, paskendęs turbūt niekad neapleidžiančiose mintyse apie savo alyvuogių laukus, kiek drovus, tylus. Taip pat ūkyje dirba jų vaikai – Marina su vyru Arturo ir sūnus Francesco. Marina labiau panaši į mamą, o Francesco – tikra tėvo kopija, ūkininkas iš prigimties. Įdomu, kad vyresnieji įsikūrę tiesiog virš aliejaus spaudyklos (it. Frantoio), todėl aliejaus gamybos procesą gali kontroliuoti ir dieną, ir naktį. Šį lapkritį Apulijoje lijo, todėl alyvuogių surinkimo ir aliejaus spaudimo darbus tekdavo sustabdyti, bet dar pernai spaudyklos darbas gerą mėnesį nė akimirkai nebuvo sustojęs, todėl šeimos nariai pakaitomis dalyvavo aliejaus spaudimo procese visą parą.

106

Lamų slėnis

107

– Kas labiausiai įsiminė šios viešnagės metu? Kas labiausiai nustebino, sužavėjo? Gal viešint ūkyje teko paragauti kokių nors ypatingų aliejumi pagardintų skanumynų? – Nustebino šeimininkų paprastumas, nuoširdumas, neapsakomas svetingumas. Visos viešnagės metu ponia Grazia pati ruošė mums ir savo šeimai valgius. Skanavome šviežutėliu, vos prieš keletą minučių spaustu alyvuogių aliejumi ir pačių pusiau džiovintais vyšniniais pomidoriukais gardinto tipiško Apulijos sūrio Burrata, naminių būtent Apulijos kraštui būdingų Casarecchia makaronų.

Ir mums lankantis ūkyje šeimos vyrai Saverio, Francesco ir Arturo tik retkarčiais užsukdavo pasilabinti, juos matydavome sunkiai plušančius ūkyje – kraunančius alyvuogių maišus, vairuojančius traktorių, besisukančius tarp spaudimo mašinų. Išties nustebino, kad prestižinio ūkio šeimininkai patys dirba juodžiausius darbus, kuriems reikia daug ištvermės. Italijoje pastebima nemaloni tendencija – mažieji alyvuogių aliejaus ūkiai užsidaro, senosios kartos atstovai nebepajėgia dirbti ūkyje, o jaunajai kartai toks gyvenimo būdas nebeaktualus, jie traukia į didmiesčius, renkasi prestižines profesijas, kurioms nebereikia fizinio darbo. Marina ir Francesco de Carlo yra vieni tų, kurie nė nedvejodami pabaigę aukštuosius mokslus grįžo į gimtąjį Bitritto miestelį ir nepailsdami darbuojasi dar 1600 metais protėvių įkurtame ir tėvų Saverio bei Grazijos išpuoselėtame ūkyje. Šeima ūkyje praleidžia septynias dienas per savaitę, 365 dienas per metus, ūkio darbas šiek tiek stabteli tik rugpjūčio mėnesį, kai visi italai masiškai atostogauja ir neveikia nei parduotuvės, nei degalinės. Tačiau ir tuomet De Carlo savo gimtųjų kraštų nepalieka – juk šalia, vos už kelių kilometrų, Adrijos jūros paplūdimiai.

108

Lamų slėnis

De Carlo namuose karaliauja tyras alyvuogių aliejus. Turbūt nerastume patiekalo, kuris nebūtų pagardintas šiuo dievišku eliksyru, – šeima juo paskanina salotas, sriubas, makaronų patiekalus, ant jo kepa šviežias čia pat pagautas žuvis, mėsos kepsnius. Ponia Grazia juokiasi išgirdusi, jog Lietuvoje žmonės tiki, kad olio extra vergine di oliva (liet. „ypač tyras alyvuogių aliejus“) netinka kepti. Beveik viskas, ko ragavome lankydamiesi De Carlo namuose, keliavo iš jų pačių laukų: granatai, apelsinai, mandarinai, citrinos, migdolų riešutai, baklažanai, aitriosios paprikytės, kitos sezoninės daržovės, dar pavasarį konservuoti artišokai, pusiau džiovinti pomidoriukai, prieskoninės žolelės... O kur dar įvairiausių dydžių ir atspalvių alyvuogės!

Lamų slėnis

109

– Papasakokite šiek tiek apie patį aliejaus gamybos procesą. Kas įdomaus ten vyksta? – Viskas nuo pat pirmosios minutės yra labai įdomu! Tiek daug sąlygų turi būti išpildyta, kad būtų pagamintas aukštos kokybės produktas. Visų pirma – žaliava, alyvuogėms (valgomos alyvuogės ir tos, iš kurių spaudžiamas aliejus, skiriasi) taikoma griežta atranka, jos turi būti sveikos, tinkamai sunokusios (vienų veislių alyvuogės pradedamos rinkti dar spalio viduryje, o ‘Coratina’, iš kurių De Carlo gamina geriausią pasaulyje alyvuogių aliejų, – lapkričio pabaigoje). Šiukštu, alyvuogių negalima rinkti nuo žemės – iš tokios žaliavos pagamintas aliejus neabejotinai turės daug defektų. Pirmiausia po medeliais patiesiamas audeklas. Alyvuogių skynimo būdas priklauso nuo jų amžiaus – jaunų medelių alyvuogės skinamos specialiu traktoriuku. Jo žnyplės apglėbia medelį, papurto ir alyvuogės sukrenta ant audeklo. Šio būdo nepavyks pritaikyti renkant alyvuoges nuo šimtamečių alyvmedžių. Nuo tokių medžių alyvuogės skinamos tik rankomis ir naudojant hidraulinius plaktuvus, jie vibruodami purto alyvuoges nuo kiekvienos šakos atskirai, tačiau tai labai ilgas, varginantis ir brangiai kainuojantis žmogaus rankų darbas. Ant audeklo sukritusios alyvuogės vežamos į spaudyklą (it. frantoio), kur nedelsiant mašinomis plaunamos, atskiriamos nuo kotelių, lapelių. Išvalytos alyvuogės keliauja į mechaninį presą. Labai svarbu, kad alyvuogės būtų išspaustos praėjus vos keletui valandų po surinkimo, nes taip išsaugomos visos naudingosios alyvuogių ypatybės ir gaunamas aukščiausios kokybės produktas. Suspaustos alyvuogės maišomos iki vientisos masės. Vėliau ši masė keliauja į horizontalią centrifugą, kur atskiriami tirščiai ir skysčiai. Vėliau skysčiai keliauja į vertikalią centrifugą, joje vandens molekulės atskiriamos nuo aliejaus. Ir štai, įveikęs visas šias stadijas, o kiekviena jų yra itin svarbi, norint pagaminti defektų neturinį produktą, iš čiaupelio trykšta žalias, tirštas kvapus eliksyras – tyras alyvuogių aliejus. Prieš supilstant į butelius paskutinis privalomas reikalavimas – filtracija, naudojant popierinį filtrą. Nefiltruotas aliejus turi būti suvartotas per trumpą laiką, nes jame greitai vyksta oksidacija, o filtruotas gali būti laikomas kur kas ilgiau, net kelerius metus.

110

Lamų slėnis

Labai svarbu, kad aliejaus gamybos procesas vyktų ne aukštesnėje kaip 27 laipsnių temperatūroje, t. y. šaltojo spaudimo būdu, antraip pagamintas aliejus įgaus sukepusių riebalų kvapą ir skonį, praras šviežius aromatus. Aliejaus gamyba – labai įdomus ir gražus procesas, nors užsukus į spaudyklą pasitinka labai intensyvus žolės kvapas ir nepakeliamas ūžesys, dėl kurio praktiškai neįmanoma susikalbėti, netrukus šis kažkur išblėsta, o dėmesį užvaldo gamybos procesas... – Ką primena šiame ūkyje kuriamas aliejus? Koks jo skonis, aromatas? – De Carlo gamina išties įspūdingą aliejų, dažnai jo paragavę žmonės nustemba, prasitaria, kad iki tol nebuvo nieko panašaus skanavę. Šis aliejus – intensyviai vaisiškas, pribloškiantis elegantiškais aromatais, išsiskiriantis aiškiai juntamais alyvuogių, šviežios žolės, artišokų, cikorijų ir žalių migdolų riešutų, bazilikų ir mėtų niuansais. Skonis iš pradžių salsvas, vėliau peraugantis į švelniai karstelintį, su įtikinama juodųjų pipirų ir migdolų riešutų nata, stimuliuojantis skonio receptorius nesiliaujančiu burnoje juntamu gyvybingumu. Būtina paragauti, kad suprastum.

ŪKIO „AZIENDA AGRICOLA DE CARLO“ PRODUKTŲ RASITE INTERNETINĖJE PARDUOTUVĖJE

www.netikmakaronai.lt Lamų slėnis

111

MENULIO VIENUOLIS

112

Lamų slėnis

Islandijoje gyvenantis ir kuriantis dizaineris Dainius Bendikas Lietuvos padangėje praskriejo su savo kolekcijomis „Infiltruotieji“ ir „Mėnulio vienuolis“. Abi įvertintos, apdovanotos, įkvepiančios. Nieko keista, kad Dainiaus kūryba sudomino ir tarptautinę auditoriją, dizaineris sulaukė įvairių pasiūlymų iš kino, muzikos industrijos. Jo kūriniais domėjosi dainininko Kanye Westo komanda. Apie tai, kaip gimsta skrajojantys vienuoliai ir kaip juos veikia Islandijos pūgos, kalbamės su D. Bendiku. Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Visvaldas Morkevičius ir asmenio Dainiaus Bendiko archyvo Lamų slėnis

113

– Sukūręs filosofinę kolekciją „Mėnulio vienuolis“ sulaukei didžiulio susidomėjimo ir jau spėjai atsakyti į visus rimtus klausimus. Tad pradėkime visai nerimtai: kur Islandijoje, apsuptas sniego, labiausiai mėgsti gerti kavą ar arbatą? – Kaip tik šią akimirką lauke pūga, siaučia stiprus vėjas. Klausau, kaip ledo gabaliukai barbena į balkono duris. Žiemą kavą gerti mėgstu poilsio namelyje toli už miesto – gamtoje, lavos laukuose ar pakrantėje. Šiaip tam ritualui skiriu mažai laiko, dažniausiai pakeliui į studiją išgeriu puodelį kavos planuodamas dienotvarkę. – Matematikai kūryba užsiima kaip pomėgiu. Ar kūrėjai laisvu nuo kūrybos metu užsiima matematika? – Jei žmogus karštai gyvena kokia nors veikla, laisvalaikio jam neegzistuoja. Aš pats niekada nesijaučiu dirbantis ir nemanau, kad kada nors teks tai daryti, kol gyvenime turiu tikslą. Būta to darbo iki kaklo ir iki išsekimo, bet juk dirbi, kad tobulėtum. Tad mokausi nešvaistyti laiko veltui.

– Kaip bėga tavo darbo diena? – Šiuo metu gana paprastai. Keliuosi septintą, vieną valandą skiriu sau: skaitau, planuoju dieną ar tiesiog medituoju. Apie devintą būnu studijoje, čia pirmiausia atsakau į dienos laiškus, susitvarkau administracinius reikalus, kad kitą dienos dalį galėčiau skirti kūrybai. Pavyzdžiui, artimiausias savaites daugiausia maketuosiu, konstruosiu. Darbo diena neprailgsta. Studiją palieku apie devintą vakaro. Jei lauke nepusto, lengvu žingsniu grįžtu namo pakrante. Paprastai mano diena tokia, nors visko būna. – Artėja Kalėdos, pasidalyk savo kalėdiniu scenarijumi. – Tai, ko gero, viena tų temų, apie kurią niekada negalvoju. Keletą pastarųjų metų neturėjau galimybės atitrūkti nuo darbų. Panašu, kad tokie bus ir šie metai. Visada pasikliauju draugais, artimaisiais, jie šventes suplanuoja kruopščiai ir iš anksto.

114

Lamų slėnis

115

116

Lamų slėnis

– Gamta, Islandijos estetika, kaip suprantu, tau labai artima. Kaip manai, ar tavo kūryba pasikeistų, jei gyvenimas tave nuvestų, pavyzdžiui, į Afriką? – Tokio scenarijaus nebuvau apmąstęs... Adaptacijai, ko gero, prireiktų daug laiko vien dėl oro sąlygų, jos man būtų sunkiai priimtinos. Tačiau daugiau pažinti kultūrą būtų nuostabu. Vis dėlto kiekvienas esame toks, koks susiformuojame nuo pirmųjų gyvenimiškų patirčių. Tad naujos patirtys mus ne keičia, o tik papildo. Galbūt tai būtų dar vienas puikus būdas pažinti save. – O kur norėtum, kad gyvenimas tave nuvestų? – Mažiausiai norėčiau, kad jis mane kur nors nuvestų. Tikiu žmogaus galimybe atrasti nuolat progresuojančią pusiausvyrą tarp vidinės Visatos ir išorinio pasaulio. Toks procesas galutinio tikslo neturi.

Lamų slėnis

117

118

Lamų slėnis

119

120

Lamų slėnis

121

– Ar kurdamas savo kolekcijų veikėjus ir personažus mintyse paišai atskirą jų pasaulį? Dėmesys tavo kolekcijai iš kino, muzikos industrijų tikriausiai rodo, kad tavo kūrybai įprasminti būtinos ir fantastinės erdvės. – Kiekvienas kūrinys, jo istorija, pasakojimas, koncepcija – tai asmeniškai gilaus proceso rezultatas, Išjaustas ir apmąstytas. Projektuojama aplinka visada tarsi aliuzija simbolizuoja pirminę erdvės idėją, ji kūrybinio proceso metu susidėlioja pirmoji. Ne visada aplinka būna fantastinė, dažnai ji tokia, kokią ją matau realybėje per savo prizmę. Vaizdą išbaigia personažo ekspresija, išraiška. Kalbėdamas ne apie aplinką, scenografiją, o apie paties kūrinio erdvę ir laiką, siekiu palikti kaip įmanoma daugiau vietos stebėtojo interpretacijai. Išorinį pasaulį priimame savo patirtimi, nuojauta, intuicija. – Kaip tave veikia filmai ir muzika? – Filmai ir muzika išgrynintomis mintimis, kompozicijomis dažnai veikia kaip portalas į vidines erdves. Tai neatsiejamas gyvenimo ir kūrybos elementas. Muzikos klausau vaizdiniais, išraiškomis, emocijomis. Filmai mane veikia mažiau, bet taip pat imponuoja savo režisūra.

122

Lamų slėnis

123

124

Lamų slėnis

125

126

Lamų slėnis

MENULIO VIENUOLIS Lamų slėnis

127

DOVANA 128

Lamų slėnis