Lamuslenis 2014 07 10 by Lamų slėnis

Gegužė 2014 (29) Liepa 2014 (30)

Viršelio nuotrauka: Sandra Pangonytė

LA FAMIGLIA

ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

Redaktorė

TINKLARAŠTIS

VYGAILĖ SUKURYTĖ

Fotografė

TINKLALAPIS

MARIA CAVALI

Fotografė

TINKLALAPIS

JURGITA KUNIGIŠKYTĖ

reklamos projektų vadovė FACEBOOK

UNĖ DABUŽINSKAITĖ

INDRĖ BLAUZDŽIŪNAITĖ

FACEBOOK

Žurnalistė

NADIA GRIC

SIMAS LINKEVIČIUS

TINKLALAPIS

VAIDILUTĖ MALINAUSKAITĖ

Fotografė

ELAS RAMANAUSKAS Dizaineris

FACEBOOK

TINKLALAPIS

Fotografė

MANTĖ JARUŠEVIČIŪTĖ

komunikacijos projektai FACEBOOK

BENDRAUKIME info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

Lamų slėnis

Žurnalistė

Fotografas

MAŽASIS ERIKOS KOSMOPOLITAS

D.LIŠKEVIČIAUS MUZIEJUS VENECIJAI

D.BULBENKAITĖ "MADA GYVENA MANYJE"

Copyright © 2011-2014 UAB "Zubizu projects". Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB "Zubizu projects" sutikimą. LamųUžslėnis reklamos turinį redakcija neatsako.

APIE SVAJONES, PAVERSTAS PLANAIS

Reklaminiai straipsniai žymimi

NAUJIENOS

Kiekvieną vasarą L‘OCCITANE pasitinka vis nauja verbenų interpretacija. Remdamiesi pagrindiniu principu: mažiau yra daugiau – ir šiai vasarai sukurti produktai, tinkantys ir mowww.loccitane.lt terims, ir vyrams, skleidžia nepaprastą gaivumą. Kolekcijos pavadinimas „Frisson de Verveine“ reiškia „Verbenų Virpėjimas“. Ir iš tiesų užburiantis ir išskirtinis aromatas tarsi purslota upė užlieja gaiviomis citrusų natomis, šviežiai nupjautos žolės ir vaisių potėpiais. Šis aromatas – tarsi malonus pavėsio pojūtis saulėtą dieną. Kolekcijoje rasite: tualetinį vandenį, dušo želę, vėsinamąjį kūno losjoną, vonios druskas, vėsinamąją kojų želę, gaivinamąjį purškiklį ir rankų kremą.

LOCCITANE „Verbenų Virpėjimas“

Lamų slėnis

PASIPASAKOJIMAI

Lamų slėnis

Pildyti mados tinklaraštį „Spintos guru“ klaipėdietė DEIMANTĖ BULBENKAITĖ pradėjo būdama 16-os. Iš didelės aistros madai ir noro rašyti. Šiandien Deimantei – 21-i ir ją drąsiai galima vadinti populiariausia Lietuvos mados tinklaraštininke, tikslingai žengiančia jai pačiu įdomiausiu keliu. Talentingi žmonės mums patinka, todėl pasiūlėme Deimantei avantiūrą – savaitę užimti portalo „Lamuslenis.lt“ redaktorės vietą. O ji ėmė ir mielai sutiko. Avantiūros startas – liepos 14-oji! O įžangai – pokalbis su Deimante lietingą, bet šiltą pirmadienio rytą.

Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Vaidilutė Malinauskaitė (fotografuota Šiuolaikinio meno centro skaitykloje)

– Pasklido malonus gandas, kad savaitei tapsi tinklalapio „Lamuslenis.lt“ redaktore. Ko gali tikėtis skaitytojai? – Jau apmąsčiau, apie ką norėčiau parašyti, ką pakalbinti. Tai bus mano asmeninis požiūris į madą įvairiais aspektais: mada ir komercija, mada ir mados savaitės, komentarai, pastebėjimai... – Ar gyvenime lengvai pasiduodi iššū kiams? Juk „Lamų slėnio“ avantiūrai pasidavei beveik negalvojusi! – Lengvai. Neretai patenku ir į absurdiškas situacijas, nes pirma padarau, o tik paskui prisimenu, kad reikėtų pagalvoti... Gal spontaniškumas ir nėra pats geriausias mano bruožas, tačiau esu jam dėkinga už tai, kad galiu papasakoti gausybę istorijų. Ir tikrai ne apie tai, kaip gerai išsimiegu, laiku nudirbu darbus ir dar sutaupyti sugebu! (Juokiasi.)

– Esi vieno populiariausių mados tinkla raščių Lietuvoje „Spintos guru“ autorė. Tavo tinklaraštis unikalus tuo, kad tavęs pačios ja me beveik nematyti. Tad būtų įdomu išgirsti daugiau apie tave. – Man 21-i. Esu klaipėdietė, šiuo metu studijuoju žurnalistiką. „Spintos guru“ nėra vienintelė platforma, kurioje dėstau savo mintis apie madą. Taip pat rašau žurnalui „Moteris“, anksčiau mano tekstus spausdino žurnalas „L’Officiel“, prisidedu ir prie kitų leidinių. Vasaroju Vilniuje ir kol kas Klaipėdos nelabai pasiilgstu... Džiaugiuosi būdama dideliame mieste, manau, kad dabar – tobuliausias laikas matyti Vilnių, augantį tiek kultūros, tiek mados prasme. Stebiu, kaip greitai viskas keičiasi, kiek daug jaunų kūrėjų yra aplink – fotografų, dizainerių, iliustratorių. Džiaugiuosi, kad būdama tokia jauna galiu visa tai patirti, aprėpti. Lamų slėnis

– Ar Vilniaus tau ne per maža? – Apie tai taip pat pagalvoju, tačiau kol kas – ne, tikrai ne per maža. Aplink matau daug dar neatvertų durų. Labai tikiuosi, kad per artimiausius penkerius ar dešimt metų pavyks atidaryti dar daugiau durų ir atrasti dar daugiau jaunų kūrėjų bei potencialo.

Lamų slėnis

– Kokia tavo kasdienybė čia, Vilniuje? – Esu linkusi pramiegoti ir dėl to, deja, nuolat nespėju papusryčiauti. O šiaip mano kasdienybė nėra labai spalvinga. Ryte atsikeliu, bėgu į paskaitas, tada – suvalgyti bandelės į priešais Žurnalistikos institutą esančią Dailės akademijos valgyklą. Trumpam grįžtu namo, o tada einu į darbinius susitikimus ar tiesiog išeinu padirbėti mieste. Esu iš tų stereotipinių žmonių, kurie, kaip rodo filmuose, negali rašyti namuose. Privalau išeiti į kavinę ar parką, būti tarp žmonių. Vakare neretai susitinku su draugais.

Lamų slėnis

– Žinau, kad mada tave domina iš įvairių perspektyvų, bet kas ji yra tau asmeniškai? – Pirmiausia mada man yra darbas. Tik į tai nežiūriu kaip į darbą. Be abejo, tai yra ir liga – kartą užsikrėtęs nebegali pagyti. Mada man – aistra, pomėgis, tai, kas gyvena manyje. Nuo mažens jaučiu nerealų potraukį estetikai. Mada gyvenimui suteikia ir daugiau dinamikos – čia nuolat viskas keičiasi, naują sezoną – nauji dalykai, naujos tendencijos, nauji vardai... Būtų sunku rasti kitą taip greitai kintančią industriją, kai po savaitgalio perskaitęs naujienų antraštes šūkteli: „O, kiek visko praleidau!“ Mados vienu žodžiu niekaip neapibūdinsi... – Stilius ir mada – tai sinonimai ar antoni mai? – Man asmeniškai tai yra antonimai, ypač, jei kalbame apie paprastą vartotoją, turintį jau susiformavusį asmeninį stilių. Jis madą derina prie savo stiliaus. Tačiau kalbant apie mados namus ir dizainerius, mada ir stilius privalo būti sinonimai, juk kiekvienas dizaineris turi savitą braižą, kuris ir atsiskleidžia kuriant naują kolekciją, diktuojant madą. Tad vienu atveju tai – sinonimai, kitu – antonimai.

– „Spintos guru“ puslapius pildai jau ne vienus metus. Ar toks formatas tau dar nepa bodo? – Tikrai ne, priešingai, norėčiau skirti tam daugiau laiko. Tik nerandu užtektinai laiko išpildyti kai kurias savo idėjas. Iš tinklaraščio neišaugau, nes manau, kad tai ir yra ta eksperimentų vieta, žaidimų aikštelė, kurioje tu gali daryti ką tik nori. Ten nėra redaktoriaus, žmogaus, kuris už tave parinktų nuotraukas, niekas tavęs nevaržo su reklaminiais užsakymais. Tu tiesiog gali daryti tai, ką nori. – Kaip norėtum įprasminti save mados sri tyje? Gal kada nors tapsi verslininke. O gal – akademike... – Pasistengsiu viską suderinti. Pastebėjau, kad mados istoriją dėstantys žmonės dažnai būna stipriai įstrigę praeityje ir nedaug žino, kas šioje industrijoje vyksta šiandien. Man atrodo, tai didžiulis trūkumas. O verslininkai niekada nesižvalgo į praeitį, jie galvoja tik apie ateitį: kokios bus vartojimo tendencijos, kaip atrodys rytojus, ką pasiūlys dizaineriai, ką rinksis pirkėjas. Aš norėčiau būti tas žmogus per viduriuką, kuris stebi ir komentuoja tai, kas vyksta dabar. Ir daro Lamų slėnis

tai išmanydamas praeities kontekstą, turėdamas šiokių tokių gebėjimų nuspėti, kas bus ateityje. Žurnalisto vaidmuo man labai patinka vien dėl to, kad jis gali kritiškai įvertinti tai, kas vyksta dabar, ir pateikti ateities spėjimus.

nors pradėti savo žurnalą – Lietuvoje ar užsienyje. Ar bent jau padirbėti didesniame užsienio mados žurnale. Kaip man sakė močiutė: „Turi dvejus metus susirasti vyrą ir pagimdyti vaiką, o tada – kaip bus, taip!“ Dėl to šiek tiek su ja pasiginčijam, bet tiek to… Nors iš tiesų dabar taip – Bet nejau niekada nepabosta kalbinti ir ir gyvenu: svarbiausia baigti universitetą, o tada rašyti apie kitus? Ar nenorėtum prie mados jau matysim. prisiliesti pati, kad ir su adata... – Kaip manai, sėkmės receptas – tai talen – Gana anksti supratau, kad kiekvienam skirta tam tikra niša. Jei jau galiu gerai rašyti, vargu tas ar daug juodo darbo? ar sugebėsiu dar ir gerai siūti. Kiekvienam – po – Daug darbo. Gerokai daugiau, nei kas nors talentą! galėtų įsivaizduoti. Talentas tik padeda greičiau suprasti ar atrasti tam tikrus dalykus. Tai beveik – Kokias dar madas seki: kulinarijos, kelio tas pats, kas turėti GPS: tikslą gali pasiekti šiek nių, žiniasklaidos? tiek greičiau nei stebint kelio ženklus, tačiau ke– Viena priežasčių, kodėl pasirinkau žurna- lią nuvažiuoti teks tą patį. listikos studijas ir žurnalistės darbą, – tai keistas įsivaizdavimas, kad žurnalistai turėtų būti – Kokių silpnybių turi? įdomiausi ir labiausiai įvairiose srityse išsilavi– Nors paprasčiausia ir banaliausia būtų kalnę žmonės. Galbūt tai Algimanto Čekuolio ar- bėti apie batelius ir rankines, to silpnybe nebeba mados apžvalgininko Timo Blankso, į savo laikau ir nebeteikiu tam tokios didelės reikšmės. tekstus gebančio sudėti gausybę įvairiausių kon- Kur kas didesnė mano silpnybė – tam tikrų datekstų, kaltė. Aš pati stengiuosi sekti ir pastebėti lykų keliamos emocijos, pavyzdžiui, kelionę pridaugumą tendencijų, kurias matau aplink save: menantys kvepalai, įtraukiantis žurnalo straipsmuzikos, meno, kino, mados, maisto, taip pat – nis. Na, gerai... ir batai. politikos, žiniasklaidos, ekonomikos. Įdomu visuomenės skirtumus stebėti iš šalies, net jei pati – Idealaus sekmadienio scenarijus. neišvengiamai esi tos visuomenės dalis. – Jį pramiegoti... – Kokios tavo profesinės ambicijos? – Didžiausia ambicija būtų ir toliau rašyti, nesustoti. Rasti įdomių kampų ir per juos pažvelgti į madą, nes tai – neabejotinai vienas įdomiausių ir svarbiausių dalykų mano gyvenime. Tad ir toliau pildysiu temų, apie kurias norėčiau parašyti, sąrašiuką. Be to, man labai įdomu savo akimis stebėti, kaip toliau vystysis lietuviškos mados industrija. Dar noriu baigti universitetą. Ir galbūt kada

Lamų slėnis

– Kokia Deimantė būna namuose, kai nie kas nemato ir negirdi? – Pastaruoju metu pradėjau galvoti, kad namai man tampa tik laikina stotele, kur stovi lova, sukabinti drabužiai, bėgiojimo bateliai ir įkrovikliai. O ir vieta strategiškai patogi – gyvenu Vilniaus senamiestyje. Šiek tiek gaila, kad namuose būnu mažai, nes čia yra stalas – palangė, ant kurio vakarais smagu užlipti ir skaityti. Ar bent jau pavydėti kaimynams, lauke kepantiems mėsą.

Lamų slėnis

– Su kokiu garsiu žmogumi norėtum pava karieniauti? Ko jo paklaustum? – Mielai pavakarieniaučiau su vienu iš žymiųjų mados apžvalgininkų, pavyzdžiui, dienraštį „The New York Times“ neseniai palikusia Cathy Horyn. Paklausčiau, kaip per kelis dešimtmečius trukusią jos karjerą pakito mados sąvoka ir mados kritikės darbas. Juk apie kai kuriuos dalykus ir dešimtmečius esu girdėjusi tik iš filmų ar skaičiuosi knygose, man sunku suprasti, kokia atmosfera vyravo, kuo gyveno to meto visuomenė. Tikiuosi, Cathy į mano klausimą neatsakytų kitu klausimu: „O kas sumokės už vakarienę?..“. Taip pat norėčiau paklausti Anos Wintour, amerikietiškojo žurnalo „Vogue“ vyriausiosios redaktorės, kaip jai pavyksta tiek metų leisti žurnalą, kurio viršelius puošia tiek daug garsenybių, ir tai iki šiol vis tiek yra geriausias mados žurnalas?

Lamų slėnis

– Klausyk, o jeigu iš Deimantės atimčiau madą, kas liktų? – Liktų nemažai politikos ir ekonomikos. Juk mokslai verčia tuo domėtis. Džiaugiuosi, kad atsirado draugų, kurie su mada neturi nieko bendra. Iš jų labai daug išmokstu. Galbūt dar liktų daug meilės filmams, protmūšiams ir be galo daug meilės maistui...

NUGALĖK ERDVĘ – IR TURĖSI ČIA. NUGALĖK LAIKĄ – IR TURĖSI DABAR. O AR NEMANAI, KAD TARP ČIA IR DABAR GALĖTUME KOKĮ PORĄ KARTŲ SUSITIKTI? R. BACHAS „DŽONATANAS LIVINGSTONAS ŽUVÈDRA“

@llamasvalley

Lamų slėnis

Stalas „The Abyss Table“ DIZ. CHRISTOPHER DUFFY

SŪRUS VANDUO

Juoda vandenyno druska „SUNDAY SUPPERS“

Kėdė „Kenny“ „RAW EDGES“

Plytelės (kolekcija „Watermark Collection“) DIZ. DEBORAH OSBURN

Šviestuvas „Chantilly“ DIZ. CONSTANCE GUISSET

Kabyklos „Dropit“ „NORMANN COPENHAGEN“

Kavos staliukas „3Legs“ DIZ. DAVID TARCALI („STUDIO NOMAD“)

Žinote tą jausmą, kai grįžus iš toli norisi pratęsti sunkiai žodžiais nusakomą kelionės nuotaiką, atgaivinti prisiminimus, užuosti tolimą šalį pelėsinio sūrio kąsnelyje ar vynuogių šakelėje, užmerkus akis įsivaizduoti, kad sūriai gaivus vėjo gūsis atskrieja nuo Viduržemio jūros pakrantės. Šį kartą prisiminimai mus grąžina į Pjemonto aukštikalnes Italijoje, nedidelį Kaneli miestą, kiek akys aprėpia ap-

suptą žaliuojančių vynuogynų. Čia prieš daugiau nei 150 metų Gancia vyndarių šeimai priklausančiuose vyno rūsiuose buvo subrandintas pirmasis itališkas baltasis putojantis vynas...

Itališki prisiminimai Idėja ir tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Vygailė Sukurytė

“Asti” D.O.C.G Saldus, itin aromatingas, gaivaus skonio putojantis vynas iš garsiojo Asti regiono. Vynuogės: Moscato.  Gamybos metodas: Charmat. Vartojamas kaip aperityvas, derinamas su įvairiais vaisiais ir desertais. Lamų slėnis

Lamų slėnis

Kerinti panorama Kiek daugiau nei 10 tūkst. gyventojų turintis Kaneli miestelis įsikūręs Asti provincijoje, Pjemonto regione. Vaizdingas Belbo upės vingis, Monferato aukštikalnės ir sodriai žali vynuogynų slėniai kuria magišką šios vietovės panoramą. Nieko keista, kad būtent čia atsiskleidė didžių literatūros genijų talentai – čia įkvėpimo sėmėsi garsusis italų poetas ir dramaturgas Vittorio Alfieri, rašytojas Umberto Eco, Kaneli miestelyje apsuptas vynuogynų tapė Giovanni Carlo Aliberti (1670–1727). Tačiau labiausiai Kaneli miestelį pasaulyje išgarsino jo vynuogynai. Čia kadaise buvo užaugintos pirmosios muskatinės vynuogės, o pagamintas pirmasis itališkas baltojo putojančio vyno butelis Kaneli suteikė vyno sostinės titulą. Tarsi įtvirtindamas šio titulo svarbą, kasmet rugsėjo 4-ąją Kaneli švenčia Vyno miesto festivalį.

Trečdalis „požeminių katedrų“ priklauso garsiausiems miestelio vyndariams – Gancia Paslaptys po žeme šeimai. Šios šeimos istorija siekia 1850-uosius. Daugybė paslapčių saugoma ne tik Kanelį „Gancia“ vyno ūkio įkūrėjas – Carlo Gancia. juosiančiuose vynuogynuose, bet ir po mieste- Kadaise pasitobulinęs Šampanės regiono vynliu net 13 km nusidriekusiuose vyno rūsiuose. darių ūkiuose, Prancūzijoje, jis grįžo į Pjemontą Dėl unikalios architektūros šie rūsiai vadin- turėdamas unikalią idėją: butelio fermentacijos ami „požemine katedra“ ir yra saugomi kaip metodą pritaikyti Kaneli slėniuose užaugintoms UNESCO pasaulio paveldo objektas. Vyno rū- muskatinėms vynuogėms. Ir štai 1865-aisiais siai buvo iškasti kalkakmenyje, išsiskiriančiame Carlo šeimai priklausančiuose požeminiuose itin geromis termoizoliacinėmis ypatybėmis. rūsiuose buvo sukurtas „Primo Spumante ItaliaIštisus metus jie išlaiko pastovią 12–14 °C tem- no“ (vėliau pavadintas „Asti“) – taip gimė populiarusis itališkas putojantis vynas. peratūrą, idealią vynui gaminti ir brandinti.

Lamų slėnis

Tradicijos ir inovacijos Naujovės – Gancia šeimos bruožas. Tad po kurio laiko C. Gancia sukūrė naują receptą, siekdamas ištobulinti tuo metu madingo like rinio vyno skonį ir aromatą. Taip buvo sukurtas pirmasis baltasis vermutas. 1893 m. šis Gancia šeimos produktas už kokybę ir unikalumą buvo apdovanotas Tarptautinėje parodoje Čikagoje. Šiandien „Gancia“ savo požeminiuose rūsiuose subrandintą vyną eksportuoja į 65 šalis, kasmet – apie 40 mln. butelių... Meilė savai žemei, pagarba tradicijoms ir gėrimo kokybei „Gancia“ šeimos vardą išgarsino ne tik gimtojoje Italijoje, bet ir vi same pasaulyje. „Gancia“ įsikūrusi XI a. pastatytoje Kaneli pilyje. Tiesa, per 1617 m. karą pilis buvo sugriauta, o 1930 m. atstatyta kaip elegantiška vila. Čia ir prasideda kelias į kelis kilometrus nusidriekusias požemines vyno sales... Gancia šeimos verslo nepalaužė net 1994 m. Kanelį ištikusi stichinė nelaimė, kai vyno rūsius užplūdo purvo nuošliaužos ir buvo prarasta tūkstančiai brangaus gėrimo butelių, o padaryti nuostoliai siekė kelis milijonus.

Lamų slėnis

“Moscato Rose” Saldus rausvasis putojantis vynas, pasižymintis charakteringu Moscato vynuogių aromatu. Vynuogės: Moscato. Gamybos metodas: Charmat. Vartojamas kaip aperityvas, derinamas su įvairiais vaisiais ir desertais.

Lamų slėnis

Kąsnelis italijos Penkios Gancia šeimos kartos padėjo šiems vyndariams tapti tuo, kuo jie yra šiandien – Italijos vyno simboliu, praturtinusiu ne tik gimtosios šalies, bet ir pasaulio vyno gamybos tradicijas. O Kaneli apylinkėse sklandanti ypatinga ita liška dvasia čia traukia sugrįžti vėl. Juk paragavus gaivaus putojančio vyno galima traukti pasižvalgyti po gražiąją Genują, muzikos festivalių sostinę San Remą ar mados meką – Milaną. Pakeliui – pildyti prisiminimų dėžutę žaliuojančių Pjemonto slėnių vaizdais ir aromatais. Kad ita liški prisiminimai dar ilgai audrintų vaizduotę ir šildytų sielą.

“Prosecco” D.O.C Sausas putojantis vynas, prinokusius obuolius ir gėles primenantis aromatas. Vynuogės: Prosecco.  Gamybos metodas: Charmat Vartojamas kaip aperityvas, derinamas su jūros gėrybėmis, salotomis.

Lamų slėnis

“Vermouth Rosso” Sausas raudonasis vermutas. Daromas iš jauno raudonojo vyno ir unikalaus žolelių bei prieskonių derinio. Vartojamas įvairiuose kokteiliuose arba vienas su ledukais. “Vermouth Bianco” Saldus baltasis vermutas. Daromas iš jauno baltojo vyno ir unikalaus žolelių bei prieskonių derinio. Vartojamas įvairiuose kokteiliuose arba vienas su ledukais.

Lamų slėnis

D.LIŠKEVIČIAUS

Lamų slėnis

2015-aisiais Venecijos bienalėje Lietuvai atstovaus: paskutinis Lietuvos partizanas Antanas Kraujelis, laisvės kovotojas Romas Kalanta, Rembrandto šedevrą Ermitažo muziejuje peiliu išraižęs ir sieros rūgštimi apipylęs Bronius Maigis, Nidos kopose bevaikštantis Jean-Paulas Sartre’as ir DAINIUS LIŠKEVIČIUS – Lietuvos menininkas, visus šiuos personažus suvienijęs projekte „Muziejus“. Su Dainiumi pirštų galiukais bandėme paliesti daug svarbių dalykų, o tarp jų įsipainiojo ir tokie paprasti kaip namai, kasdienybė.

Asmenybės – Dainiau, ar galite pats papasakoti, kas yra „Muziejus“? – Na, manau, jūs esate buvę muziejuje. (Šypsosi.) Mano projektas simuliuoja muziejų savo forma. Jame yra eksponatų, pasakojančių apie praeitį ir apie šias dienas. Projektas yra dau giasluoksnis – kitaip muziejaus paaiškinti tiesiog neįmanoma. Nors iš pirmo žvilgsnio informacijos labai daug, manau, kad „Muziejų“ galima suprasti sekant datas arba pasirinkus vieną kryptį, atrandant jungtis tarp atskirtų darbų. Viena „Muziejaus“ dalis atspindi sovietmetį. Ši tema atskleista keliais sluoksniais, kuriuos kiekvienas žmogus atpažįsta savaip: vienam tai – dizainas, kitam – to laikotarpio modernistinė

Lamų slėnis

Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Simas Linkevičius

dailė, treti jaučia nostalgiją matydami senus daiktus, o jei nesuveikia nostalgija, daiktai komentuoja laiko buitį. Žiūrovas pats renkasi, kiek pasiimti iš darbo. „Muziejus“ jungia tris dešimtmečius, juos pristatau per revoliucines asmenybes: Antaną Kraujelį, Romą Kalantą, Bronių Maigį. „Muziejus“ kūrėsi žingsnis po žingsnio. Darbai kaupėsi pamažu. Pradžia buvo B. Maigys, neaiški revoliucinė asmenybė, iki šiol neįteisinta, nesuprasta, nepadėta į jokią lentyną. Informacijos apie jį galima aptikti užsienio spaudoje, kur minimas Rembrandto paveikslo „Danaja“ destrukcijos atvejis. Bet mes, lietuviai, apie jį kalbame tarsi apie gėdą, išteptą vėliavą, nors tai buvo uždaras ir daug iškentėjęs žmogus. Bandžiau šią asmenybę įterpti į kultūros kontekstą.

Lamų slėnis

– Ar buvo veikėjų, kuriuos norėjote įtrauk ti į pasakojimą, bet palikote juos nuošaly? – Projektas susijęs su rezistencija, tad herojų yra daugybė, aš pasirinkau tuos, apie kurių poelgius ir asmenybes vis dar diskutuojama. Kad ir A. Kraujelis – paskutinis Lietuvos partizanas. 2012 m., kai pirmą kartą pristačiau „Muziejų“ spaudoje, kilo daug diskusijų: „Koks jis partizanas? Jis žudė...“ Mūsų partizanai legitimuoti pačios valstybės. Aš juos visus priskyriau pogrindiniam judėjimui. A. Kraujelis aktyviai veikė iki 1965 m., kai Lietuvoje jau buvo prasidėjusi modernizacija, statomi „nauji“ namai, žmonės išmoko gyventi sistemoje. – O kaip istorijoje atsiranda Sartre’as? – Tie patys 1965-ieji, vos kelių mėnesių skirtumas. Žymusis prancūzų filosofas vaikštinėja po Nidą, po kopas, tarsi po kokią ideologinę dykumą, o kažkur – ką tik nusišovęs paskutinysis Lietuvos partizanas... „Muziejuje“ kuriu išgalvotą pasakojimą, tarsi komiksą, kaip B. Maigis pakeliui į Ermitažą susitinka Sartre’ą. Naudoju Antano Sutkaus nuotraukas, tapusias Lietuvos fotografijos simboliu, ir čia įterpiu visiškai pamirštą B. Maigį.

– Kiek reikėjo durų atidaryti, kiek archyvų išpurtyti, kad surinktumėte „Muziejų“? – Nepasakyčiau, kad labai daug. Naudojausi tą laikotarpį tyrinėjančiomis knygomis. Ilgai sėdėjau M. Mažvydo bibliotekoje vartydamas seną spaudą – rezultatai nebuvo įspūdingi. Aplankiau Genocido aukų muziejų, žiūrinėjau R. Kalantos bylas KGB archyvuose. Apie B. Maigį dažniausiai rasdavau informacijos, susijusios su jo ligos istorija. Jį buvo labai patogu paversti psichiniu ligoniu: mažiau problemų ir susidomėjimo iš Vakarų pasaulio. – Kiek užtrukote kurdamas „Muziejų“? – Sunku pasakyti: dvejus, trejus, gal ketverius metus. Domėtis B. Maigio istorija buvau pradėjęs seniau, kūriniai rinkosi vienas po kito, net nežinant, kas iš to bus. Po kurio laiko supratau, kad viskas siejasi, į „Muziejų“ įsiliejo patriotizmo tema. Per ją patenkama į šiuos laikus, kai sunkiai suvokiama, kas tas patriotizmas yra.

Lamų slėnis

Venecija – Kaip jautėtės pakviestas atstovauti Lietu vai Venecijos bienalėje? – Iš pradžių, aišku, buvo džiaugsmas. Bet tos dienos praeina, prasideda darbas, o kartu – ir rūpesčiai. Nepaisant to, kad kūrinys jau sukurtas, labai svarbu ekspozicijos vieta. Juk Lietuva Venecijoje neturi savo paviljono, kaip šalys senbuvės. Prieš kiekvieną bienalę ieškoma vietos, kuri tiktų būtent tam meno kūriniui. O „Muziejui“ dar reikalingas ir kontekstas. Negaliu savo kūrinio išskaidyti po skirtingus kambarius – jis tiesiog išbyrės. Jau lankėmės Venecijoje turėdami idėjų, kai kurios jų „nuplaukė“. Tad kol kas vyksta paieškos. Na, o radę tinkamą vietą, galvosime, kaip kūrinį eksponuoti. Be kita ko, jis auga, plečiasi, išleidus knygą apie „Muziejų“, atsirado ir naujų eksponatų. Sakote, menininkui būti Venecijos bienalėje – didelė garbė? (Juokiasi.) Galbūt, o kas iš to išeis, velnias žino. Bet įdomu, be abejo. Jau pati kelionė į Veneciją yra smagi, tai miestas muziejus, ypatinga vieta. – Kartais esate pristatomas kaip socialiai angažuotas menininkas. Sutinkate su tuo? – Taip... Nors negalėčiau pasakyti, kad tik taip dirbu. Mano kūryba – įvairialypė, analizuojanti socialines temas, bet aš nieko neteigiu. Bandau palikti erdvę žiūrovui susivokti pačiam, nors kartais jis pasiklysta. (Šypsosi.)

Lamų slėnis

– Į daug dalykų, rodos, žvelgiate su geru humoro jausmu ir ironija. – Taip, be ironijos aš neapsieinu. Tai tikriausiai yra meninė forma. Man ji padeda kurti ir išlaikyti platesnį požiūrį, taip lieka daugiau laisvės interpretuoti. Tiesiog toks yra mano stilius. Tik ta ironija kartais būna aštri, kartais gali būti ir žudanti. Bet ji man padeda išsakyti savo idėjas. – Ar menininkas šiandien turi misiją sk leisti visuomenėje žinią? – Manau, jis gali pasirinkti. Kartais net nebandant skleisti žinutės, ji tiesiog ima ir pasklinda. Priklauso nuo to, kiek menininkas bando ją deklaruoti. Vaizduojamojo meno žiūrovą pasiekti ne taip lengva, deja, visi mieliau eina į „Akropolį“, o parodų salės lieka tuštokos. Trūksta edukacijos ir tradicijos. O tradicija ir ateina iš edukacijos. Kitose šalyse muziejai pilni, juos, žinoma, lanko daugybė turistų, bet ten gyvos ir tradicijos. Pas mus muziejus lanko profesionalai, menininkų draugai ir draugų draugai. Turi sudaužyti dvi vazas, kad atkreiptum dėmesį. – Kaip, kada ir kur jus aplanko idėjos? – Smulkesnės pavienių darbų idėjos gali šauti į galvą ir einant gatve. Kai pradedi kurti kažką didesnio, tai tampa darbu: pradedi nuo literatūros, medžiagos rinkimo, apmąstymų, kūrybos, vėl apmąstymų. Tenka daug dirbti, koncentruojantis į patį darbą.

Lamų slėnis

Kasdienybė – Kokia jūsų kasdienybė? – Oi ta kasdienybė... Buvo toks atvejis: su žmona kartu grįžome namo ir sutikome kaimynę, ji paklausė, ar neisime į Kultūros naktį. Atsakėme, kad jau nebegalime, nes visą dieną su kultūra praleidome, o po dienos nebeliko jėgų eiti į naktį... Nors šiaip Kultūros naktis yra labai gerai. Mano kasdienybė – kaip ir kiekvieno žmogaus: darbas. Dirbu M. K. Čiurlionio menų mokykloje, atiduodu kraujo moksleiviams, tada bėgu į studiją, Venecijos bienalė vis galvoje – kaip ten bus, kas ten bus, vyksta susitikimai ir darbų aptarimai su komanda. O tada galvoju, kaip būtų gerai pailsėti ir visai nieko nebegalvoti. – Ar pavyksta nors kartais iš viso šito išeiti? – Taip, pavyzdžiui, kai grybauji, žvejoji, prie ežero sėdi ar holivudinį filmą žiūri – tai išjungia smegenis. Arba gali užsiimti buitimi, pavyzdžiui, pakabinti lentynas.

Lamų slėnis

– Kalbantis su žmogumi iš meno lau ko, visada įdomu paklausti: ką reiškia būti menininku? – Tai daugybė veiksnių. Be abejo, pirmiausia – tai darbas. Bet darbą galima suvokti skirtingai: kaip pomėgį arba veiklą, kuri atneša pinigų. O jei dirbi ir neuždirbi? Tada nebeaišku, ar tai pomėgis, ar būtinybė, ar gyvenimo būdas. Priklausomybė. Siekiamybė... Gyvenime persipynę keliai, kaip garso takeliai. Žiūrėk, į vieną takelį išsiverži, tada išryškėja kitas. Ir laike, ir erdvėje viskas kinta. Taip ir kūryba dėl įvairių priežasčių kartais apmiršta, o kartais vėl įsivažiuoja, kartais ji tampa darbu ar net rutina, o kartais – poilsiu. Mano gyvenime visada yra keli takeliai, kaip juostiniame magnetofone. Dabar čia montuojame šeimynines problemas ir labai tyliai – tegul groja, praktiškai nebegirdimai. O štai kūryba būgnais trata, visi šaukia, kad nori valgyti, bet nėra kada. Kūryba yra tai, be ko negalėčiau gyventi. Buvo periodų, kai kūryba buvo vos girdima partija ir pajutau, kad viską prarandu.

Lamų slėnis

– Kodėl stodamas pasirinkote skulptūrą? – Tai labai paprasta istorija. Nuo vaikystės buvo aišku, kad būsiu skulptorius. Paišydavau, tada atsinešdavau molio iš kiemo, nulipdydavau kokį erelį. Tada buvo meno mokykla, technikumas, Dailės akademija. Nebuvo taip, kad išsiliejo rašalas, pamačiau dėmę ir nusprendžiau domėtis menais. (Juokiasi.)

Namai – Ar daug laiko praleidžiate namuose? – Buvo tokių periodų, kai norėdavosi būti namie ir niekur neiti. Patinka man ši vieta prie Aušros vartų savo geografine padėtimi. Turime nuostabų kraštovaizdį: sėdi, geri arbatą ir žiūri pro langą į dangų. Tas Vilniaus vaizdas čia nėra saldus. Primena kažkokį kitą Europos miestą. Buvo etapas, kai kurdavau namuose. Neturėjau studijos, tad miegamasis persikėlė į svetainę, tik visai neseniai viskas grįžo į savo vietas. Nors dirbant čia ir dabar viskas užsikloja knygomis, popieriais. – Ar turi namų daiktai kokių nors įdomių istorijų? – Taip! Kai atsikraustėme, čia buvo tik keli baldai. Interjero kūrimas buvo kūrybinis etapas. Turėjome viziją, kurią bandėme įgyvendinti vaikštinėdami po senienų turgelius. Visai smagi pramoga važiuojant prie jūros stabtelėti kokiame nors Rietavo turguje – iš ten atke-

Lamų slėnis

liavo kilimėliai. Turiu savotišką priklausomybę toršerams. Štai vieną neseniai parsivežiau iš Estijos. Pamatęs gražų daiktą nesusilaikau. – Vadinasi, savo namus, kaip muziejų, ren kate po truputį? – Tam tikra prasme taip. Kai kas pamažu išvažiuoja į studiją. Buvo toks vazų periodas. Kambarys atrodė labai pilkas, trūko spalvos, pradėjau rinkti vazas, kurias apšvietusi saulė sukuria vitražą. – Kokios muzikos klausotės namie? – Davido Bowie’io, triukšmo, pankroko, tada vėl grįžtu prie klasikos, džiazo, elektronikos. Dabar muziką apleidau, nebesiklausau jos namie. Dirbtuvėse išsitraukiu senas kasetes, kurių vis dar nesugebu išmesti – klausausi elektronikos, pavyzdžiui, Richardo H. Kirko ar „Autechre“. – O ką skaitote? – Kaip ir su muzika – priklauso nuo periodo. Kuriant „Muziejų“ teko skaityti daug tikslinės, mokslinės literatūros. Po to perskaitytas romanas atrodo tikras malonumas. (Juokiasi.) – Kokios jūsų namų tradicijos? – Buvo viena tokia tradicija – septynerius metus švęsdavome Kalėdų eglutės nupuošimą. Vaikai įsitraukdavo, būdavo daug džiaugsmo: medžio pjaustymas, žaisliukų nurinkimas.

Lamų slėnis

– Kaip manote, jeigu nebūtumėte patekęs į meno kelią, kas būtumėte? – Buvau išbandęs įvairiausių darbų. Kai baigiau akademiją 1996 m., tai buvo ne patys geriausi laikai Lietuvai, ir internetas dar nesiautėjo. Tad išbandžiau labai daug: dirbau baldų restauratoriumi, Kino studijoje, skulptoriumi, reklamos agentūrose dailininku, fotosesijų stilistu – gamindavau dirbtinius ledus, „dėliodavau“ interjerus, šiek tiek vaidinau reklamose, šokau pas Anželiką Choliną, mokykloje dirbau, Dailės akademijoje... Stengiausi niekur ilgai neužsibūti: būdavo baisu prisirišti, tad dveji metai man atrodydavo labai daug. Dabar jau nebeatrodo. Bet ta baimė vis tiek išliko. – Kokie jūsų planai ir svajonės? – Mano planas – liepą pailsėti ir pradėti naują kūrinį. Maniau, kad turėsiu daug laiko mėgautis kūryba, ogi žiūriu, kad to laiko nebeliko. O svajoju, kaip ir kiekvienas lietuvis, apie sodybą. Ten nuvažiuoti, mėnesiui išjungti telefoną ir sau sėdėti. Tiesiog... utopija... Lamų slėnis

Nuotrauka: Ugnė Neverbickaitė

Lamų slėnis

Tekstas: Algė Ramanauskienė

Įsivaizduokite: jei reklama nereklamuotų nieko, tik dovanotų akims malonius vaizdinius ir mintis, ko gero, visi ją mėgtume labiau! Apie tai, kaip studentai interpretavo užduotį sukurti reklamą nereklamuojamiems dalykams, kalbamės su dizaineriu MANTU LESAUSKU, Vilniaus dizaino kolegijos Kūrybinių industrijų dizaino katedros vedėju.

– Mantai, kaip kilo mintis pasiūlyti stu dentams būtent tokią užduotį – sukurti rekla mą nereklamuojamam objektui? – Dažnai klasikinės ir tradicinės meno mokyklos į su reklama susijusias studijų užduotis dar ir šiandien žiūrį kaip į kažką amoralaus. Mes, priešingai, daug dirbame su realiais projektas, o šiuo atveju kūrybinių industrijų dizaino studentai mokėsi reklaminės fotografijos pagrindų, tad nusprendėme spręsti kažką „nerealaus“, t. y. reklamuoti nereklamuojamus dalykus, tokius, kaip pūslelinė, šukės ar strazdanos.

– Kokie jums asmeniškai buvo didžiausi šio projekto atradimai? – Malonus atradimas, kad studentai problemas ir kūrybinius sprendimus reklaminių fotografijų siužetui rinkosi savarankiškai ir nuoširdžiai. – Gal turite konkrečių idėjų, kaip šiuos darbus būtų galima pritaikyti praktiškai? – Kol kas tokio plano neturime, bet tikiu, kad šie žmonės, „išėję į gyvenimą“, prisimins, jog studijuodami ne kartą aktualizavo ir sprendė socialines problemas įvairiomis kūrybos formomis. Lamų slėnis

JIE BUVO VADINAMI SAULĖS NUBUČIUOTAIS DIEVAIS

ŠUKĖS Studentė: Akvilė Stonytė Primenama žmonėms, kad šukės laimę neša. Tad sudaužius daiktą nereikėtų liūdėti ir pykti ant saves ar kito. Tereikia laukti laimės ir sėkmės.

STRAZDANOS Studentė: Vytautė Čėsnaitė Senovės Graikijos skulptūros laikomos vienu iš tobuliausių grožio etalonų. Reklamoje susiejamos dvi priešybės: grožis ir nepatrauklumas, siekiant parodyti, kad strazdanos taip pat yra gražaus žmogaus bruožas.

TIKROS DRAUGYSTĖS TRUPINĖLIS VISAM GYVENIMUI

Lamų slėnis

HERPIS Studentė: Augustė Skirutytė Herpis yra liga visam gyvenimui. Tad kodėl šio nemalonaus palydovo neparodžius lyg išeiginio aksesuaro?

– Kaip įvertintumėte dabartinių savo stu dentų kūrybingumą? Kas juos daro išskirti nius? – Gražūs ir mieli visi devyni antro kurso studentai šiuo metu atlieka praktikas smagiose reklamos ir kūrybos agentūrose: „Milk“, „New“, „McCann“, „Not Perfect“, „Lowe Age“, „Ad Majesty“ ir kt. Tikiu, kad jau buvimas ten yra didelis jų kūrybiškumo įvertinimas. – Ar tarp jūsų buvusių ar esamų studentų yra tokių, kurių darbai nuskambėjo pasaulyje? – Žinau, kad dar nuskambės! (Šypsosi.)

RŪPESTIS Studentė: Justė Vaškevičiūtė Modernėjanti tauta, vis dar postsovietiniai pastatai, kuriuose gyvename, ir pagrindinis “rūpestėlis” – mokesčiai.

– Ar jums pačiam būna lengva kūryboje atsiriboti nuo standartų, klišių? Ar teko kada nors radikaliai keisti savo kūrybos braižą? – Taip, nuolat kovoju su klišėmis arba bandau nuo jų bėgti galvodamas apie kūrybą. Kūrybos braižas galbūt evoliucionuoja, o su raiškos braižu visą laiką stengiuosi eksperimentuoti. – Kaip pats ieškote įkvėpimo kūrybai ir kasdieniam gyvenimui? – Kartais stengiuosi pamatyti kuo daugiau matydamas kuo mažiau. Bet inspiruoja viskas: ir labai kasdieniški, ir labai nekasdieniai dalykai. – Kas jums yra gera ir prasta reklama? – Galbūt dažniau kalbame apie audiovizualinę raišką reklamoje, kai vertiname ją „patinka / nepatinka“ kategorija. Žavu, kai reklama tampa autoriniu kūriniu, tada net ir neartimos estetikos ar pateikimo produktą gali vertinti teigiamai, bet tikrai nemanau, kad visa reklama turėtų būti autorinės kūrybos paliesta. Lamų slėnis

Lamų slėnis

Vasaros atostogos – tai batuose girgždantis smėlis, iš kišenės iškritusi balta kriauklė, seniai skaityta knyga, mintys, sugulančios į popieriaus lapus. Tai ilgi vakarai, intriguojantys pokalbiai po žvaigždėtu dangumi. Ir seni geri kokteiliai ledo pilnoje taurėje. Šį kartą siūlome tris kvapius gėrimus su džinu „Propeller“. Rūpestingai atrinktos žolelės, tinkamai sunoku-

sios kadagių uogos, aukščiausios kokybės etilo alkoholis ir unikali gamybos technologija – tai pagrindiniai dalykai, kurie „Propeller“ džiną paverčia su jokiu kitu nesupainiojamu gėrimu. Šio gėrimo esmė – su grūdiniu spiritu distiliuotų kadagių uogų kvapas, kurį papildo pamažu atsiskleidžiantys citrinų žievės, kalendros ir imbierų aromatai. Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Vygailė Sukurytė

Lamų slėnis

„GIN & TONIC“ 50 ml džino „Propeller“; 100 ml toniko; 1 žaliosios citrinos, supjaustytos griežinėliais (papuošimui); ledukų. Džiną „Propeller“ ir toniką supilkite į taurę su ledukais. Gerai išmaišykite. Papuoškite žaliosios citrinos griežinėliais.

„PROPELLER“ 30 ml džino „Propeller“; 30 ml abrikosų brendžio; pusės citrinos sulčių; 1 citrinos skiltelės (papuošimui). Į kokteilių plaktuvą pridėkite ledukų. Supilkite džiną „Propeller“ ir abrikosų brendį. Įpilkite citrinų sulčių. Gerai išplakite. Kokteilį supilkite į atšaldytą taurę. Papuoškite citrinos skiltele.

„NEGRONI“ 30 ml džino „Propeller“; 30 ml saldaus raudono vermuto; 30 ml kampario; 1 apelsino, supjaustyto skiltelėmis (papuošimui); ledukų. Džiną „Propeller“, raudoną vermutą ir kamparį supilkite į taurę su ledukais. Gerai išmaišykite. Papuoškite apelsino skiltelėmis.

LAIŠKAI SUJUNGIA SIELAS STIPRIAU NEGU BUCINIAI“ J. DONNE

NORĖTUM SULAIKTI LAIŠKO IŠ „LAMŲ SLĖNIO“?

Lamų slėnis

Gal rimti verslo vadovėliai ir „nurašytų“ lietuviškų drabužių kūrėjus „HAPPEAK“, mat jie ne tikslingai žengia išsikelto tikslo link, o tikslą atranda pakeliui. Tačiau „Happeak“ šį mitą tarsi nuolat laužo. Gal todėl jis toks giedras, žmogiškas ir vaikiškai naivus, nes neapsimeta profesionalu, o žaidžia savo smėlio dėžėje, kartkartėmis į žaidimą pasikviesdamas vis naujų draugų. Taip „Happeak“ istorijoje atsirado bendras projektas su dizainere Agne Kuzmickaite, modeliu Renata Mikailionyte, o dabar ir naujas smėlio dėžės draugas – dainininkė ERICA JENNINGS-DIDŽIULIS bei jos kartu su „Happeak“ pristatoma kolekcija „Mažasis kosmopolitas“.

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: „Marla Singer Photography“ Makiažas: Anastazija Solovjova

– Apie ką pasakoja „Mažojo kosmopolito“ – Erica, koks jausmas vilkėti savo pačios kolekcija? Ką į ją sudėjai? kurtą suknelę? – Kolekciją įkvėpė mano pačios dėvimi dra– Labai geras jausmas! (Juokiasi.) bužiai, mano gyvenimo vyrai ir mūsų kelionės. – Kaip priėmei „Happeak“ tau mestą iššū „Mažasis kosmopolitas“ – tai jaunas berniukas, kį? Tai buvo didelis netikėtumas ar slapta apie kupinas nuostabos, džiaugsmo ir nuotykių dvasios. Mano galvoje jis gyveno jau kelerius metus. tai svajojai? – Šį pasiūlymą sutikau išskėstomis rankomis. Šis personažas gimė, kai rašiau pirmąją savo dvi„Happeak“ į mane kreipėsi pačiu tinkamiausiu kalbę knygą vaikams „Mano gyvūnai. My Animetu, atrodė, kad visos planetos tiesiog tinkamai mals“. Jis apsigyvens ir naujoje knygoje, kurią išsidėstė. Šiuo atžvilgiu esu šiek tiek fatalistė. Jau jau rašau. Tai bus pasakojimas apie jo keliones ir kurį laiką vis pagalvodavau, kaip norėčiau sukur- nuotykius. Šis personažas, žinoma, įkvėptas mati drabužių kolekciją – „Mažojo kosmopolito“ no pačios berniukų... (Šypsosi.) koncepcija ir idėjos jau buvo gimusios mano galvoje. „Happeak“ padėjo man tas idėjas realizuoti.

Lamų slėnis

– Fotografės Marlos Singer nuotraukose beveik galima užuosti jūrą ir dideles bangas… Tiesa? – Visiškai taip! Jūra – tai Mėnulio valdoma gamtos jėga, su kuria nuolat susiduriame. Ji užburia mus savo grožiu, jėga ir magija. Ji tiesiog kerinti! – Kiekvienas drabužis pavadintas pagal vieną iš tavo dainų; „Lovely Day“, „Sweet Summer Blues“, „Summertime“ ir t. t. Kaip rinkaisi konkrečius pavadinimus? – Rinkausi tuos, kurie tiesiog natūraliai tiko. Pasirodo, turiu vos keletą dainų apie vasarą, saulę ir grožį... (Juokiasi.) – Turbūt susidūrei su nemenku iššūkiu kurti drabužius mažoms (ir didelėms) mer gaitėms, kai namuose esi apsupta trijų vyrų? – Pati turiu didelę drabužinę! Iš tiesų esu šiokia tokia daiktų kaupikė: visko nepasilieku, bet jeigu man patinka koks nors drabužis, galiu jį dėvėti amžinai. Kol jis visai suyra... Niekada neperku drabužių vaikydamasi lengvabūdiškų mados tendencijų, tad mano drabužiai išlieka madingi ne vieną sezoną. Tas pat ir su šia kolekcija. Ji, beje, skirta ir mergaitėms, ir berniukams!

– Papasakok apie kūrybinį procesą: kaip viskas prasidėjo, kur paišydavai eskizus, kur ieškojai įkvėpimo? – Pradėjau nuo pradžių – žiūrėjau į drabužius, kurie man patinka ir kuriuos dėviu jau daugybę metų. Kūriau pagal juos. Taip rinkausi ir spalvas bei audinius. Tas pat ir su vyriškąja kolekcijos dalimi. Tai klasika, nepavaldi laikui. Smagu. Lengva. Paprasta. Nesudėtinga. Be įtampos. Šie epitetai, ko gero, būtų kolekcijos pagrindas. – Ar tavo pačios drabužinėje yra daug Lie tuvos dizainerių kurtų drabužių? Kas tavo fa voritai? – O taip! Mano visų laikų mėgstamiausias drabužis – tai mano vestuvinė suknelė, kurta dizainerės Ramunės Piekautaitės. Esu dirbusi ir su daug kitų talentingų dizainerių: Daiva Urbonavičiūte, Sandra Straukaite, Robertu Kalinkinu, Kęstu Rimdžiumi. Pastaruoju metu kartu su grupe „Skamp“ bendradarbiavome su dizainerių trijule „Nympha“ – nuostabios merginos! Planuojame padirbėti su Pietų Afrikos / Lietuvos prekių ženklu „Meraki“ bei „MotherEleganza“ kūrėjais.

Lamų slėnis

– Kaip tavo vyrams patiko kolekcija „Ma žasis kosmopolitas“? – Jiems labai patiko! Pranas jau paprašė, kad sukurčiau Antanui lenktynininko kostiumą... (Juokiasi.) – Ko mokai savo vaikus apie šį gražų pa saulį, kuriame gyvename? – Kad jis toks gražus, kokį gražų jį patys sugebame susikurti. Turime patys auginti grožį. Tas pat ir su gyvenimu: ką įdedi, tą ir gauni atgal. Vaikai dievina serą Davidą Attenbo rough, garsųjį britų natūralistą, jie yra matę visus jo laidų apie gamtą įrašus, tad apie pasaulį, kuriame gyvename, jau žino gana

Lamų slėnis

nemažai. Taip pat mūsų vaikai mokomi, kad vieni kitiems esame įdomūs dėl to, kad esame skirtingi ir unikalūs. O svarbiausia – mokytis ir nebijoti klausti. – Ar ketini tęsti dizainerės karjerą? Gal ka da nors pasirodys ir antroji kolekcija? – Taip. Jau planuojame rudens / žiemos kolekciją. Norėčiau, kad ši veikla būtų ilgalaikė. Man labai svarbu, kad šis bendradarbiavimas vyksta Lietuvoje, kad taip prisidedu prie lietuviškos mados populiarinimo, kad visi drabužiai pasiūti čia. Aš pati stengiuosi viską pirkti iš vietos gamintojų, mano šeima taip pat. Tad man ypač malonu, kad šie drabužiai – lietuviški.

Lamų slėnis

– Šie metai tau buvo kupini pirmųjų kartų ir atra dimų: pirmasis diplomas, pirmoji drabužių kolekci ja, nauja daina. Ko dar galime tikėtis iš tavęs? – Dar daugiau naujų dainų, dar daugiau naujų drabužių! – Kokie tavo šios vasaros planai? – Su grupe „Skamp“ šią vasarą surengsime kelis įsimintinus koncertus. Debiutuoti su nauja muzika visada labai smagu, tad dabar daug repetuojame ir kuriame. Laukiame tų pasirodymų! Rugsėjį koncertuosime Dubline ir Londone, o mano vyresnėlis pradės eiti į mokyklą!!! Na, o likusi vasaros dalis bus skirta mėgautis puikiu oru, kol tik jis toks bus... Lamų slėnis

Lamų slėnis

APIE SVAJONES, PAVERSTAS PLANAIS Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Simas Linkevičius

Vilniečiai EGLĖ ir ANDRIUS BAGDZEVIČIAI – iš tų žmonių, kurių gyvenimo niekaip nepavadinsi nuobodžiu. Dirbdami solidžius ir atsakingus rinkodaros specialistų darbus jiedu sugeba savo gyvenimuose atrasti vietos ir laiko nedidelėms avantiūroms. Pavyz džiui, 13 mėnesių trukusiai kelionei po Pietų Ameriką, savo parašytai knygai ir nuosavam hosteliui, kostiumo dizainui, fotografijai, eksperimentams su gėrimais ir maistu. Susėdę prie seno medinio jų virtuvės stalo, nosį kutenant aštriam pelėsinio sūrio aromatui, ir kalbamės apie tai, kaip dėliotis gyvenimą, kad jame visada liktų erdvės širdžiai mieliems dalykams.

Lamų slėnis

– Man visą laiką atrodo, kad ilgai po pa saulį keliavę žmonės vėliau sunkiai susitaiko su „sėsliu“ gyvenimu. Kaip buvo jums, kai grį žote iš Pietų Amerikos? Eglė: Gyvename dabar tikrai kitaip. Po kelionės atsirado labai daug įvairios veiklos ir vidinės drąsos. Žinoma, jei būtume grįžę į Jonažolių butą Lazdynų rajone, gal ir toliau gyventume tarp darbo ir namų, kažko trūktų. Bet dabar esame visiškai pasinėrę į naujas veiklas. Andrius: Ir gyvename visai nesėsliai. Šitas butas – jau ketvirta vieta, į kurią grįžę atsikraustėme. Sėslumas man asocijuojasi su sėdėjimu priešais televizorių ir neturėjimu ką veikti. Mes sau tokio klausimo jau senokai nesame uždavę. Visą laiką turime minčių ir idėjų, ką daryti. – Kaip klajonės po Andų kalnus pakeitė jū sų mąstyseną? Andrius: Leido suprasti, kad viskas yra paprasta. Mes, žmonės, linkę depresuoti, kad viskas sudėtinga, neįmanoma, pirmiausia ieškome kliūčių, kodėl turėtume kažko nedaryti. O mums pasidarė aišku, kad visas tas priežastis galima apeiti. Turėjome daug priežasčių apskritai nekeliauti į Pietų Ameriką. Juk mus galėjo pagrobti arba už kelionei skirtus pinigus galėjome įsigyti, pavyzdžiui, automobilį. Tai, kad išvažiavome, buvo tarsi įrodymas, kad įveikus vieną slenkstį ir kiti tampa įveikiami. Eglė: O aš supratau, kad niekur nėra geriau. Gerai yra tai, ką pats susikuri. Ir čia, Lietuvoje, yra viskas gerai, čia gražu, šilta, negresia jokių

Lamų slėnis

gamtinių stichijų. Andrius: Ant mūsų rytoj neužkris purvo nuošliauža, neišsiverš ugnikalnis. – Keliaudami sutikote daugybę žmonių, matėte, kaip skirtingai žmonės gyvena ir ko kie skirtingi jų poreikiai. Ką apie Lietuvą ir jos žmones papasakotumėte kokiai nors Bolivijo je sutiktai moteriškei? Andrius: Yra toks posakis: kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko. Ten daug tokių žmonių. Bolivija – tai maždaug 4 km aukštyje esanti dykuma. Nesvarbu, kiek tenykščiai žmonės uždirba ar ką valgo, jiems svarbiausia – gamta, tai, ką matai aplink. Būdamas ten supranti, kad Lietuva yra fantastiška šalis gyventi. Kasdien tiesiog neįvertini mūsų gamtos grožio, kad nuolat važiuoji miškais, esi apsuptas daugybės ežerų ir upių. Tokį kraštovaizdį turi labai mažai pasaulio šalių. Jie giriasi pabuvę miške, o mes kasdien galime vaikščioti parkuose, nuvažiuoti į mišką. Mūsų sutikti žmonės į gyvenimą žvelgė paprastai. Sugalvoja vieną dieną, kad norėtų kepti pyragus – ir kepa. Sutikome moterį, kuri anks čiau dirbo gerai apmokamą darbą, bet keliaudama pradėjo fotografuoti ir grįžusi nusprendė atsidėti šiai veiklai. Tai žmonės, nebijantys pokyčių. Stabilumas, nenorėjimas keistis turbūt ir yra Lietuvos, ypač vyresniosios kartos, bruožas. Žmonės jaučiasi nepatenkinti, bet nieko nedaro, kad kas nors pasikeistų. Pagrindinis dalykas, ką mums davė kelionė po Pietų Ameriką, – tapome laisvesni daryti tai, ką norime.

Lamų slėnis

– Todėl ir galite sau leisti dirbdami rimtus darbus turėti papildomų vei klų – atidaryti hostelį, parašyti knygą? Kaip jums pavyksta atrasti laiko tokioms avantiūroms? Eglė: Kai pradedi ką nors daryti, visa kita susiklosto natūraliai. Svarbiausia – startas. Mūsų startas buvo kelionė. Išva žiuodami net negalvojome, kad vieną dieną parašysime knygą „Pietų Amerika. 394 dienos“, kad Vilniuje atidarysime hostelį „Downtown forest hostel“, nežinojome, ar grįšime į ankstesnius darbus. Tiesiog norėjome keliauti ir tikėjome, kad viskas bus gerai. Mes ir šiaip nedėliojame gyvenimo plano. Andrius: Dauguma žmonių tik svajoja. Žodis „svajonė“ – tai kažkas tolima ir nepasiekiama. Aš manau, kad svajoti reikia dar daugiau, kol svajonės pagaliau virsta planais. – O kaip apeiti pinigų klausimą? Andrius: Išvažiuoti padirbėti į Norvegiją! Tai labai greitas ir paprastas būdas užsidirbti. Padirbėk pusmetį, o paskui keliauk kur tik nori. Arba galima važiuoti savanoriauti. Eglė: Sutikome žmogų, kuris po pa saulį keliavo autostopu – laivais. Pasirodo, tai įprasta. Būdų visada atsiranda, nėra neįmanomų dalykų.

Lamų slėnis

– Hostelio idėją parsivežėte iš kelio nių? Andrius: Taip, per metus aplankėme daugybę hostelių. Taip ir gimė mintis, kad būtų smagu atidaryti tokią vietą Vilniuje. Hostelis – tai galimybė keliauti niekur nekeliaujant. Pas tave nuolat atvyksta kitos kultūros žmonės. Mūsų hostelyje kartais žmonės apsigyvena ir ilgesniam laikui – pusmečiui, devyniems mėnesiams. Su čia apsistojusiais argentiniečiais buvo labai smagu švęsti Kalėdas: jie ilgai kepė mėsą, kalbėjomės ispaniškai... Iš tiesų daug meilės į hostelį įdėjome. – Be visų kitų avantiūrų, esate ir kny gą parašę! Vadinasi, kelionės pažadina užslėptus talentus? Andrius: Tiesą sakant, mokykloje lietuvių kalba man nekaip sekėsi. Vėliau studijavau ekonomiką, Eglė – matematiką. Keliaudami pradėjome skrebenti tinklaraštį „Greitgrisim.lt“. Žmonėms patiko. Parodėme leidyklai, jie sako: „Pirmyn!“ Knyga leidžia suprasti, kad gali daryti daug daugiau, nei parašyta tavo diplome. Man apskritai daugybė dalykų įdomu. Grįžęs iš Pietų Amerikos pradėjau namie virti alų. Šioje virtuvėje esu išviręs gal 20 skirtingų rūšių. Eglė, baigusi matematiką, susidomėjo kostiumo dizainu, buvo pradėjusi studijuoti, bet kelionė studijas nutraukė.

Lamų slėnis

– Maistas, gėrimai – nepaprastai svarbi šių namų kultūros dalis, tiesa? Andrius: Taip. Virtuvė – viena svarbiausių namų erdvių. Maistas man yra didžiausias malonumas. Dėl gėrimų esu pakvaišęs! Man labai patinka ant žarijų lauke kepti didžiulį gabalą mėsos. Gerai iškepti mėsą išmokau iš argentiniečių. Čia svarbiausia – kantrybė. Eglė puikiai kepa lakštinius, ruošia puikų karį.

– Meilė gėrimų kultūrai reiškia, kad ke liaudami nuolat ieškote naujų skonių ir einate gėrimų keliais? Andrius: Man gėrimai yra „žiauri“ romantika. Kai pradedi gilintis, kas tavo taurėje, ten gali atrasti daugybę istorijų. Įsivaizduokit, kiek škotai galėtų papasakoti apie savo viskį, ispanai, italai ar prancūzai – apie vyną, aludariai – kiek šimtų skirtingų sudedamųjų dalių naudoja...

– Ką skaniausio ir keisčiausio jums yra te kę ragauti? Andrius: Peru žmonės mėgsta žalią žuvį marinuoti su citrinų sultimis, žaliosiomis citrinomis, svogūnais ir kalendra. Nors nesame žuvų mėgėjai, tai buvo labai skanu. Škotijoje – pati skaniausia rūkyta lašiša pasaulyje.

Eglė: Keliaudami mes turbūt daugiausia pinigų ir išleidžiame maistui. Norisi paragauti, atsigerti, pasimėgauti. Andrius: Galime važiuoti kelis šimtus kilometrų vištomis smirdančiu sunkvežimiu, nakvoti pas žmones ar palapinėje, bet maistui niekada netaupome. Eglė: Bet tai ir yra tos akimirkos, kurias prisimeni. Aš, pavyzdžiui, niekada nepamiršiu, kaip ilgai keliavome autostopu, buvo niūri diena, bet atvykę į vietą užsukome į puikų sušių restoraną. Ten išleidome tikrai daugiau pinigų, nei būtume sumokėję už patogaus autobuso bilietą, bet buvo labai smagu. Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Turbūt ne tik brangiausiuose restoranuo se gali rasti nepatirtų įspūdžių? Andrius: Tikrai taip, jaučiame didelių sentimentų gatvės maistui, kurį vietos moteriškės ruošia pagal savo ypatingus receptus. Esame daug keliavę ir gėrimų keliais. Dar būdami studentai keliavome po Vidurio Europą ir patekome į Mozelio slėnio vynuogynus. Ten susidomėjome vynu. Daug jo buvo ir Pietų Amerikoje. Dirbdamas susirgau aistra alui. O keliaudami po Škotiją viskio daryklų aplankėme daugiau nei pilių...

– Kelionės puikiai išbando ir poros santy kius. Ar pavyksta ten išmoktas pamokas pri taikyti šeimos gyvenime? Eglė: Iš tiesų keliaujant atsiskleidžia visos žmogaus savybės. Bet man niekada nekilo klausimo, kaip bus. Gal mūsų su Andrium laukai sutampa? Andrius: Arba mes labai gerai vienas kitą pažįstame. Aš keliaudamas apie Eglę tikrai nieko naujo nesužinojau. Eglė: Aš irgi nieko, bet ir nesitikėjau nieko sužinoti. Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Gal jūs ir susipažinote keliaudami? Gal nuo to viskas ir prasidėjo! Eglė: Tiesą sakant, taip, tik keliaudami po Lietuvą. – Šiaip ar taip, išvada turbūt būtų tokia: kelionės viską keičia į gera? Andrius: Absoliučiai! Pažįstame daugybę žmonių, kurių gyvenimus pakeitė kelionės. Kažkaip grįžus viskas būna tik geriau nei anksčiau. Grįžti labiau pasitikėdamas savimi, nebebijai klysti, o kiek idėjų atsiranda... Dažnai iš ilgų kelionių grįžę žmonės darbe užima aukštesnes pareigas nei iki tol, nes būna įgiję daugiau pasitikėjimo savimi. Eglė: Kartais atrodo, kad tokie žmonės tiesiog spindi, viskas jų gyvenimuose vyksta kur kas paprasčiau. Andrius: Ir problemos nebeatrodo tokios didelės. Kartais žmonės kelia problemas dėl to, kiek maišelių einant į parduotuvę pasiimti ar kokios sudėties turėtų būti jų drabužiai. Kažkam tai svarbu, bet dėl to kelti problemų tikrai neverta. Mes tokiais atvejais paprastai prisimename tuos žmones, su kuriais kratėmės autobuse: jie net neįsivaizduoja, kokia jų drabužio sudėtis, ir vis tiek gyvena taip pat ilgai, turbūt ir juokiasi tiek pat daug.

Lamų slėnis

Tekstas: Eglė Ma Nuotraukos: Simas Linkevičius

„Sapnuoti atmerktomis akimis – būtina!“ – vienu balsu, kaip susitarusios sako vaiko kambario interjero detalių ir rankų darbo patalynės „Sapnų namai“ kūrėjos RASMANTĖ LINDEŠIENĖ ir UGNĖ SUPRANAVIČIENĖ. Vieną ilgiausių birželio naktų pravėrusios Ugnės namų, kuriuose įsikūręs ir „Sapnų namų“ biuras, duris, dvi jaunos mamos „Lamų slėniui“ papasakojo daug šviesių dalykų. Apie kasdienybės grožį ir (ne)patogų gyvenimą, namus, interjerą, vidaus ir išorinio pasaulio harmoniją, vaikų pasaulėžiūros formavimą, sapnus. Ir spalvotą gyvenimą.

Lamų slėnis

– Namai. Kas tai – šventovė ar tiesiog pa talpa, į kurią grįžtama? Rasmantė: Mudu su vyru kraustėmės daugiau kartų, negu galime prisiminti, tad namai niekada nebuvo ta nepajudinama šventovė. Niekada nebuvo baimės keisti vietą, nenumaldomo noro žūtbūt turėti savo nuosavą nejudinamą. Priešingai, kraustymasis tapo smagia galimybe kiekvieną kartą įsirengti būstą vis kitaip, įdėti dalelę savęs, improvizuoti ir kurti naujas istorijas. Kiekvienas būstas atnešdavo ir naujų kaimynų – draugų, su kuriais iki šiol smagu netikėtai susitikus apkalbėti kiemo aktualijas. Apskritai apie kiekvieną būstą su vyru galėtume pripasakoti nesibaigiančių istorijų – apie palėpėje rastą seną danų korespondento kostiumą, apie stalčiuje gulinčius baltarusiškus milijonus (kuriuos iškeitę gavome 20 Lt ir nusipirkome butelį vyno), kaimynus, įsirengusius bute „Tikėjimo žodžio“ buveinę, ir už sienos nuolat girdimus jų seminarus apie dievo avinėlius. Ugnė: Man namai – tai labiau savijauta, su kuria asocijuojasi patys maloniausi pojūčiai: ramybė, užtikrintumas, mylėti ir būti mylimam, saugumas.

Lamų slėnis

– Naujuose namuose – naujos istorijos. O kaip daiktai? Ar jie taip pat turi savas istorijas? Ugnė: Kai kurie daiktai turi įsimintinas ir svarbias man istorijas, kiti labiau siejasi su emocijomis. Rasmantė: O kaipgi? Seniausia ir garbingiausia istorija, ko gero, priklauso baltam kavos puodeliui. Jo viduje plonyčiu aukso sluoksniu išlieta kavos tirščių forma. Tarsi mažyčiai burtai – galiu kasryt gerdama kavą spėti, kas manęs laukia šiandien! Šį puodelį man padovanojo vyras vos tik mums pradėjus gyventi kartu – man tai buvo tarsi sužadėtuvių žiedas. Dar savo namuose labai mėgstame seną antikvarinį foteliuką, jis pas mus atkeliavo niūrią lapkričio dieną, kai per šlapdribą nesimatė nieko. Parnešė jį vyras ant kupros iš Arklių gatvės, nes į taksi niekaip netilpo.

Lamų slėnis

– Biuras = namai. Namai = biuras. Tai pa deda ar trukdo? Gal sugriausite mitą apie tai, kad namuose dirbti beveik neįmanoma? Rasmantė: Jeigu namuose vaikų nėra, dirbti galima, darbas namuose turi savo pranašumų, žinoma, taip pat ir trūkumų, tad mitų negriausime. Matyt, labai priklauso nuo darbo specifikos ir apskritai to, kokios sąlygos yra dirbti namuose. Mes turime tam atskirą kambarį, kuris yra skirtas tik dirbti, tad jausmas beveik kaip biure. Ugnė: Tikriausiai nėra geresnės motyvacijos darbui kaip tikėjimas. Ir, nesvarbu, ar jis yra namuose, ar už jų ribų. O neįmanomų dalykų išvis nebūna. – Kaip ir kodėl jūsų gyvenimuose atsirado „Sapnų namai“? Ugnė: Matyt, visi geriausi dalykai gyvenime atsiranda iš poreikio ir ieškojimų. Rasmantė: Su Ugne buvome pažįstamos gana seniai, bendri draugai ir vakarėliai, ji man visada imponavo kaip be galo linksmas žmogus, atrodo, galintis prašnekinti bet ką. Bet mūsų draugystė tokia ir buvo – „kartas nuo karto“. Tada panašiu metu abiejų gyvenimuose atsirado vaikai. Prieš porą metų visi draugai išvažiavome į sodybą praleisti kelių dienų kartu. Sumigdžiusios vaikus pietų miego mes, mamos, palikome vaikus vyrų priežiūrai ir patraukėme į SPA darytis masažų. Po masažų begeriant arbatą ir šnekučiuojantis, Ugnė prasitarė apie seną svajonę siūti „kitokią patalynę vaikams ir suaugusiesiems“. Vos tai išgirdusi pagalvojau, kad kažkas kalba mano žodžiais. Matyt, tie masažai taip gerai suveikė, kad mes su Ugne iškart nusprendėme plėtoti šią mintį ir daryti „kažką savo“. Be to, turėjome panašius gyvenimus – mažus vaikus ir nuostabius vyrus, kurie daug keliavo ir dažnai nebūdavo namuose, matyt, tai suartino, nėra lengva vienai būti su mažu vaiku.

Lamų slėnis

Vėliau sekė keli mėnesiai bendravimo kasdien po kelias valandas bandant išgryninti idėją. Sujungėme Ugnės norą kurti patalynę ir mano norą kurti interjerą. Taip gimė idėja apie kitokį vaiko kambarį – apie vaiko kambarį tėvams. – Meniškos sielos, poreikis kurti? Iš kur jis? Juk lig tolei su kūryba turėjote ne tiek daug bendra: politikos mokslai, teisi ninkų kontoros... Ugnė: Kūryba nėra vien tik įkvėpimo paieškos, tai ir komforto, saugumo, grožio paieškos, skaičiavimas, prognozavimas. Man rodos, ne vienas menininkas patvirtintų, kad mūsų gyvenime yra be galo daug matematikos ir logikos. Juk muzika yra kuriama skaičiavimų pagrindu, tai viena gražiausių matematikos išraiškų, kokią tik žmonija yra sukūrusi. Rasmantė: Mane visada priverčia nusišypsoti užrašas ant Šiuolaikinio meno centro „Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino“.

100

Lamų slėnis

101

102

Lamų slėnis

103

– Sapnai spalvoti, o interjeras – subtilus, pastelinis, išgrynintas. Kokios jūsų gyvenimo spalvos? Rasmantė: Man atrodo, kad mūsų gyvenimas labai spalvotas. Jis įdomus ir nenuspėjamas. Ugnė: Mūsų visų gyvenimas visuomet pilnas spalvų, todėl labai svarbu patirti kontrastą. Namai, kuriuose gali nusiraminti, surikiuoti savo mintis ir potyrius, privalo neblaškyti. Nesuteikdami papildomų emocijų, padėti susitelkti. Harmonija. – Ar „gražu“ ir „patogu“ dera? Rasmantė: Kalbant apie vaiko kambarį – tai tiesiog būtina. Suaugusiųjų pasaulyje – tai tobulybės siekiamybė. – Ar (ir kaip) stengiatės formuoti ir savo vaikų skonį? Rasmantė: Ryškiausiai suvokiau, kad gyvenimas išties spalvotas, gimus Aleksandrui. Jis tarsi mūsų gyvenimo veidrodis. Kartais žiūriu į jį, galvoju, kad jam dar tik kiek daugiau nei dveji metai, o jis jau buvęs didžiausiose Europos sostinėse, trumpai gyvenęs Singapūre, aplankęs krūvą parodų, buvęs kartu ir savo vaikiškomis akimis stebėjęs daug įdomių žmonių – menininkų, teisininkų. Vyresnės kartos žmonės klausia, kam to reikia? Bet aš tikiu, kad vaikui visur gerai su mylinčiais tėvais, o kiekviena net ir maža patirtis jį augina kaip žmogų, turintį plačią pasaulėžiūrą. Iš tokių kasdienių mažų džiaugsmų kilo noras daryti „52 Project“. Visus metus kiekvieną savaitę po vieną mūsų vaikų stebuklingų patirčių nuotrauką. Tikimės, kad gal tai įkvėps ir kitas mamas dažniau leisti laiką su savo vaikais ne vis toje pačioje žaidimų aikštelės smėlio dėžėje, bet sugalvoti ką dar įdomaus (ir dažniausiai nemokamo) galima nuveikti su savo vaikais.

104

Lamų slėnis

105

106

Lamų slėnis

107

Ugnė: Na, mūsų šeimoje nėra pastangų formuoti iš vaiko tai, ką patys savyje norėtume tobulinti. Labiau yra pastangos kartu su vaiku pamatyti, patirti, paragauti ta,i kas turi sielą, padeda suprasti supančią aplinką, suteikia norą toliau domėtis ir gilintis į tai, ko dar nežinai. – Jūsų kuriama filosofija – vaiko kamba rys tėvams. Pirmą kartą išgirdus, būna sunku patikėti, tačiau išties juk taip ir yra. Kodėl nu sprendėte nesivaikyti pigių blizgučių. Juk taip tikriausiai būtų paprasčiau... Rasmantė: Gal dėl to, kad pačioms interjeras yra toks svarbus, tikime, kad yra daugiau tokių žmonių.Todėl kuriant mums svarbiausia, kad visi tie daiktai patiktų tėvams ir natūraliai įsilietų į ilgai kurtą ir išjaustą namų interjerą. Pavyzdžiui, įsirengiate namus pagal minimalistinį skandinavišką stilių arba, priešingai, – pagal šiltą, truputėlį eklektišką paryžietišką. Ir staiga namuose atsiranda patalynė su rožiniais drambliais ar geltonais zuikiais, tada dar pernelyg spalvota karuselė su džiunglių gyvūnais virš lovelės ir visa, ką taip ilgai kūrėte namuose, derinote kiekvieną detalę, ima ir sugriūva. Tad mūsų „Sapnų namai“ visų pirma yra filosofija apie bendrą stiliaus pojūtį namuose. Mes galbūt kartais kai kam atrodome per drąsiai, akcentuodamos, kad visus daiktus kuriame tėvams. Ir kad vaiko kambarys pirmiausia yra tėvams. Bet, matyt, dėl tokio požiūrio natūraliai dauguma pas mus ateinančių tėvų dažniausiai prašo pasiūti patalynę ne tik vaikams, bet ir visai šeimai. Juk tik gimęs mažylis metams ar dvejiems paprastai atsikrausto miegoti į tėvų kambarį, nes taip tiesiog patogiau. Ir kai tėvų ir vaiko patalynė yra vienoda, išlaikomas tas pat estetinis namų vaizdas.

108

Lamų slėnis

– Kas svarbiausia kuriant daiktus vaiko kambariui? Kokią mintį, idėją, filosofiją nori te perteikti? Ugnė: Mūsų kuriama filosofija – vaiko kambarys tėvams – atėjo iš asmeninės patirties turint du mažus vaikus. Ko mes pačios ieškojome, ko norėjome, ko neradome... Atrodo, garbės žodis, visko yra, bet kai pradedi ieškoti, net elementari tiesiog balta patalynė pasidaro nesurandamu lobiu. O jūs pabandykite surasti... Taip ir su vaikišku kambario dekoru, žaislais. Išties mažai subtilių, neperkrautų daiktų. Juk vaikui, tik gimusiam, absoliučiai nereikia tų pigių piešinėlių ir rožinės ar žydros spalvų. Šiuolaikinėje visuomenėje yra labai daug sumaišytų dalykų. Vartojimo kultūra atitolino mus nuo tikrosios prasmės, auginant vaiką. Net harmonijos suvokimas atitolo nuo tikrosios jos reikšmės. Mūsų tikslas – sugrąžinti tai, kas auginant vaikus svarbiausia. Nes ne daugybė spalvų ar aplikacijų yra esmė. Nesuprantu patalynės su daugybe piešinių, juk miego tikslas atsipalaiduoti ir pasinerti į sapnų pasaulį, o visos aplikacijos vaiką priverčia domėtis ir miegą paverčia nereikalingu žaidimu. Japonų dizaineriai išvis nesupranta spalvų kūdikio ar vaiko kambario interjere. Pasak jų, svarbiausia šešėliai ir žaismas su jais. Man tai labai artima. Vaiko kambarys tėvams – tokia žinutė neša mintį apie tai, kad harmonija įsivyrauja vaiko santykyje su tėvais. Tai yra emociniai patyrimai, kai tėvai, gyvenantys harmonijoje su savimi, juos supančia aplinka, gali perteikti pačius geriausius potyrius savo vaikui. O mažyliui tai ir yra svarbiausia.

Lamų slėnis

109

– Laimės paukštė, krentanti žvaigždė – tai ne tik akiai mieli daiktai, bet ir simboliai. Ar svarbūs jie kasdieniame gyvenime ir kūrybo je? Ugnė: Simboliai man neatsiejami nuo tradicijų. Tai lyg kūrybos įprasminimas, įmaterinimas. Kūryba vyksta kasdieniame gyvenime. Rasmantė: Laimės paukštė – tai juk tik viso labo minkšta dekoratyvinė pagalvėlė. Tai maža apgaulė. Bet mes manome, kad nuo vaikystės svarbu mokyti vaikus, kad daiktai nebūtų tiesiog daiktai, o kiekvienas jų turėtų savo istoriją ir prasmę. Svarbu vaikams kurti pasakas ir gražias istorijas, kad jie turėtų savo fantazijų pasaulį ir vėliau užaugę mokėtų kurti patys. – Kas gyvenime jus „veža“, įkvepia kurti? Ugnė: Šeima, supantys žmonės, draugai, jų patirtys. Noras pažinti, suprasti, pajausti. Rasmantė: Tas spalvotas gyvenimas!

110

Lamų slėnis

111

112

Lamų slėnis

BANGA Dizainerė JURGA SAKO ir iliustratorė Asta Ost, pasikinkiusios vandenyno ir garso bangas, pristato vasarišką drabužių kolekciją. Jų vasara: viliojančiai juoda, pasislėpusi pilka, drąsiai rožinė, bet svarbiausia – lydima festivalių muzikos.

Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Andrej Vasilenko Drabužiai: Jurga Sako Iliustracijos: Asta Ostrovskaja Makiažas: „Shape | Creative Interpretations“ Modelis: Milena Černiakaitė

Lamų slėnis

113

114

Lamų slėnis

– Jurga, kaip kilo mintis kurti drabužių kolekciją? – Labai paprastai – kaip ir visi kūrybiniai sumanymai. Mano galvoje jie sproginėja kaip spragėsiai. Lentynose guli krūvos sumanymų eskizų, nupieštų ant įvairiausių po ranka patekusių popiergalių. Deja, juos įgyvendinti užtrunka kur kas ilgiau ir sudėtingiau, nei sugalvoti. Reikia ir lėšų, ir laiko, ir žmonių palaikymo. Mintis bendradarbiauti su iliustratore Asta man kilo pamačius vieną jos piešinį ant mažo popierėlio. Jo siužetas man priminė grupės „Red Hot Chili Peppers“ ir Vakarinės pakrantės įvaizdžius. Kadangi drabužius galvoje kuriu nuolat, jie labai natūraliai susisiejo su šiuo piešiniu.

– Papasakokite apie inspiracijas: kas būtų šią kolekciją įkvėpę jūrų pėstininkai? – Įkvėpimas ateina iš gyvenimo, muzikos, kino, bet labiausiai – antropologiškai stebint žmones. Konkrečiai šio projekto įkvėpimas – tai Astos piešinys ir mūsų abiejų šmaikštumas. O pagrindinis šaltinis – „Red Hot Chili Peppers“ muzika, visa, ką jie grojo nuo pat pradžių iki 10-ojo dešimtmečio. Štai fotosesijos scenarijus gimė žiūrint dainos „Behind the Sun“ vaizdo klipą. Taip pat mūsų kolekciją įkvėpė saviironiška grupės „Ariel Pink“ daina „Life in LA“, 7-ojo dešimtmečio filmas „The Endless Summer“.

Lamų slėnis

115

116

Lamų slėnis

117

118

Lamų slėnis

119

– Kokią istoriją pasakoja jūsų sukurti pačios nusprendžia, kaip nori jaustis: būti ryškios, marškinėliai? matomos ar nepastebimos, o gal sąmojingos… – Tai – fantastinė utopija. – Kaip jums patinka lietuviška vasara? – Ar įsivaizduojate, koks personažas galėtų – Lietuviška vasara (jei nuolat nelyja) man dėvėti kolekcijos drabužius? yra: festivalis po festivalio, tokia žalia, kad nieko – Rimtai į poreikį atsipalaiduoti žvelgiantis nematyti, salota iš močiutės daržo, draugės sodyba, autostrada Vilnius–Klaipėda, dviratis, kaip šmaikštus žmogus. rimta transporto priemonė, romantiškas ėjimas – Kolekcijos koloritas – ramus, gaivus, kaip naktį arba paryčiais pėstute namo iš ištuštėjusio miesto, gaivus šurmulys, sukeltas iš užsienio ir mūsų vasara. Kodėl būtent šios spalvos? – Koloritas – klasikinis: juoda spalva yra sek- atostogų grįžusių hipsterių. suali, pilka – kasdienė, mažiausiai matoma, o rožinė – pati ryškiausia. Be to, rožinės, piešinuko – Be ko šią vasarą niekaip neapsieis stilinga ir suaugusios moters derinys suteikia linksmumo, moteris? norą juoktis. Mūsų pasirinktas koloritas suknelę – Be bilieto į grupės „Dirty Beaches“ konleidžia vilkėti skirtingoms moterims, kurios certą festivalyje „Satta Outside“!

120

Lamų slėnis

121

KELIONĖ

122

Lamų slėnis

123

Jei rytoj turėtumėte galimybę leistis į pusmetį truksiančią kelionę po pasaulį, bet mainais tektų atsisakyti gerai apmokamo darbo, patogios kasdienybės, susitikimų su tėvais ir draugais, jei visą gyvenimą tektų susikrauti į nedidelę kuprinę ir nežinotumėte, kas jūsų lauks grįžus? Ar ryžtumėtės tokiai avantiūrai? O gal pirmiausia paklaustumėte, kiek tai galėtų kainuoti? Per šešis mėnesius šešias Azijos šalis viena apkeliavusi SANDRA PANGONYTĖ, VšĮ „Investuok Lietuvoje“ patarėja investavimo klausimais, tikina, kad surinkti kelionės biudžetą buvusi lengvoji dalis. Sunkiausia, pasak jos, grįžimas namo.

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Sandra Pangonytė

– Sandra, kodėl ryžaisi nuo visko pabėgti ir pusmetį tiesiog keliauti? – Mano gyvenimo ritmas visada buvo nenumaldomai įtemptas. Tad vieną dieną tiesiog supratau, kad atėjo laikas padaryti pertrauką. Tai nebuvo noras pabėgti nuo kasdienybės – man patiko darbas, jaučiausi laiminga, tiesiog norėjosi tą laiką sustabdyti ir pažvelgti į jį kitaip, leisti sau improvizuoti, sustoti, pastebėti tai, ko nepastebime sukdamiesi vadinamajame „žiurkėno rate“. Norėjosi leisti gyvenimui tekėti sava vaga, retrospektyviai pažvelgti į tai, kas įvyko, ir pamąstyti apie tai, kur judėsiu toliau. Kad tai įvyktų, reikėjo daug ryžto, šiek tiek organizacijos, bet daugiausia – didžiulio noro tai padaryti.

124

Lamų slėnis

– Kiek užtrukai organizuodama kelionę? – Svajoti apie tai pradėjau prieš dvejus metus, organizuoti – likus pusmečiui iki išvykimo. Man buvo svarbiausia sudėlioti biudžetą. Žinojau datą, kada išvykstu, bet tuo metu dar net neįsivaizdavau, iš kur atsiras pinigų, kas bus su darbu ir t. t. Taip stipriai norėjau, kad atrodė, jog visas pasaulis padeda įgyvendinti mano svajonę. Kai turi tikslą, viskas pasidaro paprasta. Darbdaviai nepažadėjo priimti atgal, bet sakė, pagalvos. Tad tiesiog nusipirkau bilietą į Tailandą. Žinojau, kokias šalis norėčiau aplankyti, turėjau keletą tikslų – meditacijos stovykla, savanorystė. Bet pagrindinis tikslas buvo pabėgti nuo tvarkaraščių, tikslų, rutinos.

Lamų slėnis

125

– Turbūt dauguma mūsų pasiduotų tokiai avantiūrai, bet pirmiausia iškyla finansinis klausimas. Kiek pinigų reikia tokiai kelionei? – Kiekvieno poreikiai skirtingi. Prieš išvažiuojant ir man atrodė, kad reikės begalės pinigų, kad tiek sutaupyti neįmanoma. Iš tiesų nereikia tiek daug, jei esi pasiryžęs avantiūroms, jei nori kultūrą pažinti ne viešbučiuose, bet apsistodamas pas vietos gyventojus ar ieškodamas nak vynės per socialinį tinklą „Couchsurfing“. Per dieną vidutiniškai išleisdavau 50–80 JAV dole-

126

Lamų slėnis

rių, įskaičiuojant skrydžius ir vizas. Tad mano išlaidos buvo net mažesnės nei Lietuvoje. Pragyvenimas Azijoje labai pigus. Ieškant nakvynės, visada gelbsti hosteliai, be to, internete yra daugybė socialinių tinklalapių, kuriuose gali rasti nebrangią nakvynės vietą. Norėjau keliauti viena, bet pakeliui sutikdavau nemažai lietuvių ir kitataučių, tad pusę laiko praleidau viena, kitą pusę – keliaudama su kažkuo. Net ir būdama viena niekada nesijaučiau vieniša, aplink visada buvo pilna įdomių žmonių.

– Kiek šalių aplankei per tuos pusę metų? – Šešias: Tailandą, Malaiziją, Filipinus, Kambodžą, Indoneziją ir Vietnamą. Išvykau lapkričio viduryje ir kelionėje praleidau visą ilgą lietuvišką žiemą. Kelionė prasidėjo Tailande. Tada skridau į Vietnamą susitikti su pažįstamu. Keliaudama nemažai fotografavau, nuotraukas keldavau į savo tinklaraštį, „Facebook“, pagaliau sulaukiau kvietimo savaitę padirbėti fotografe Kvala Lumpūre, Malaizijoje, teko fotografuoti vandens festivalį. Pusantro mėnesio praleidau Filipinuose, du – Indonezijoje. Būčiau likusi ir ilgiau, bet žinojau, kad mano turimo biudžeto užteks 5–7 mėnesiams. Sutikau žmonių, kurie keliauja jau aštuntus metus. Jie nuskrenda į Australiją, padirba kelis mėnesius ir gali leisti sau toliau keliauti. O aš turiu jausmą, kad Azijoje dar visko neišnaudojau. Dar turiu grįžti. – Užbėgant tavo nuotykiams už akių... ar grįžti namo buvo labai sunku? – Kai tėvai, draugai klausia, kas buvo sunkiausia, pasakoju, kad nebuvo jokių sudėtingų nutikimų, rizikos, pats didžiausias iššūkis ir buvo grįžimas namo. Laukiau tos akimirkos, buvau pasiilgusi šeimos, bet kai žinai, kad tavo kelionės laikas ribotas, ilgesys suvaldomas, jis kitoks. Keliaudamas stebi save, ieškai, pameti dalį savęs. Grįžęs namo į daugelį dalykų pažvelgi kitomis akimis. Bet perėjus tiek daug asmenybės pokyčių ir naujų pažinčių, grįžus turbūt svarbiausia nepamesti visų tų keliaujant išmoktų pamokų. Tam reikia daug valios pastangų. Kol kas dar vis gyvenu euforinėmis nuotaikomis. Lamų slėnis

127

– Ką įspūdingiausio patyrei ir ką tau davė ši kelionė? – Atrodė, kad kiekviena diena atneša kažką nauja, kad kasdien gyvenu svajonių gyvenimą. Turbūt labiausiai mane sukrėtė ir mano kelionę bei tolesnį gyvenimą pakeitė meditacijos stovykla. Apie ją svajojau jau seniai, nors anksčiau meditacijos niekada nepraktikavau. Tai buvo 12 dienų (dešimt iš jų – visiškos tylos) stovykla. Jos tikslas – apsivalyti nuo minčių srauto. Dešimt dienų nebuvo galima kalbėti, jokių žvilgsnių, gestų, jokio kūno kontakto, tik 16 val. medita-

128

Lamų slėnis

vimo kasdien. Galvojau, kad sunkiausia bus tylėti, pasirodo, ne, sunkiausia – sustabdyti mintis. Atrodo, kad minčių srautas – nepertraukiamas, o tau sako: valandą turi nemąstyti... Tada į galvą pradeda lįsti visokios mintys iš vaikystės, keisti prisiminimai. Pagaliau, gal aštuntą dieną, įvyko lūžis, kai supratau, kas yra meditacija ir kokie jos džiaugsmai, kai sugebėjau valandą išbūti be jokių minčių. Tada atėjo didelė ramybė, meilė pasauliui ir padėka gyvenimui už tai, kokį tu jį susikūrei.

Visa tolesnė mano kelionė buvo didžiulė koncentracija į Čia ir Dabar. Išjausti kiekvieną momentą, negyventi praeitimi, ateitimi, negalvoti apie darbą, neanalizuoti, nekaltinti savęs, nebijoti ateities. Meditacija tarsi išmokė atsikratyti senų įpročių ir minčių. Išėjusi iš stovyklos pradėjau daug galvoti apie tai, ką kalbu, tiesiog supranti savo žodžių svarbą ir kaip jie gali paveikti kitų bei tavo paties gyvenimą. Tai buvo, ko gero, daugiausia laimės ir spalvų kelionei suteikęs įvykis. Ir tai buvo antrasis mano kelionės mėnuo. Lamų slėnis

129

130

Lamų slėnis

131

132

Lamų slėnis

NORĖJOSI LEISTI GYVENIMUI TEKĖTI SAVA VAGA, RETROSPEKTYVIAI PAŽVELGTI Į TAI, KAS ĮVYKO, IR PAMĄSTYTI APIE TAI, KUR JUDĖSIU TOLIAU.

Lamų slėnis

133

– Kokios buvo buitinės tų šešių mėnesių sąlygos? – Niekada nakvynės vietos nerezervuodavau iš anksto. Dažnai tiesiog eini gatve ir užsuki pas kambarį nuomojančius žmones. Tai darydavau ne dėl finansinių sumetimų, man tiesiog buvo įdomu pamatyti, kaip žmonės gyvena, kokia jų buitis. Azijoje puikiai išplėtota ir „Couchsurfing“ sistema. Tai savotiški kultūriniai mainai – gauni nemokamą nakvynę ir už tai turi papasakoti apie savo šalį arba vėliau priimti keliautojus savo namuose. Teko miegoti ir palapinėje. Kartą į vieną stovyklavietę atvykau labai vėlai, nebuvo kur apsistoti, man pasiūlė nakvoti hamake... Sakau: „Puiku!“ Kartais apsistodavau hosteliuose su 30 triaukščių lovų. Ten gali sutikti labai daug įdomių žmonių, aišku, ir plevėsų, turtingų tėvelių vaikų, kuriems rūpi tik vakarėliai. Tokių vengdavau. Bet sutikau ir 80-mečių porelę, keliaujančią su kuprinėmis, ir mokslininkų, filosofų, su kuriais galima kalbėti per naktis. O štai Malaizijoje teko gyventi dangoraižiuose. Dar

134

Lamų slėnis

buvo nameliai ant vandenyno kranto. Tokios nakvynės kaina – centai... Tailande taip susidraugavome su vieno hostelio savininkais, kad jie pakvietė pernakvoti porą naktų jų namuose. Jų sode nuo medžių skyniau ir valgiau vaisius, kurių net pavadinimų nežinau. O jų vaikas įlipo į medį, nuskynė kokosą ir paruošė Tom Kha Kai sriubos. Viskas vyko čia ir dabar... Tailande penkias dienas teko gyventi budistinėje šventykloje. Prisimenu, artėjo Kalėdos, o aš buvau musulmoniškoje saloje, kur Kalėdos nešvenčiamos, tad iškeliavau į Tailando viršų, pasiekiau budistinę šventyklą, kurioje gyveno keli šimtai vienuolių. Už viešuosius darbus buvo galima ten šiek tiek pagyventi. Vienuoliai negali turėti jokio sąlyčio su pinigais, tad ryte visi eidavo į turgų rinkti maisto. Padėdavau jiems gaminti valgį, patarnaudavau, buvo galima kartu medituoti. Mano kambarys buvo asketiškas: asla ir medinė pagalvėlė... Gerai, kad turėjau savo kelioninę pagalvėlę. Duše – šikšnosparniai... Tai buvo įdomi patirtis.

Lamų slėnis

135

– Ką būtina pasiimti taip ilgam iškeliau jant? – Aš turėjau 12 kg kuprinę. Fotoaparatas, mažas kompiuteris, vaistai, keletas drabužių, kurių užteko pusę metų, nieko daugiau nepirkau ir jaučiausi tikrai laiminga. Dar turėjau pagalvėlę. Tiesa, labai pagelbėjo izoliacinė juosta! Vietos autobusuose, traukiniuose labai stiprūs oro kondicionieriai, todėl tik įlipusi užklijuodavau, kad nepūstų. Dar labai svarbu patogi avalynė.

136

Lamų slėnis

137

138

Lamų slėnis

139

– Kokių svajonių, be meditacijos stovyklos, dar įgyvendinai? – Norėjau patobulėti sporto srityje, ypač – čiuožinėti banglente. Porą mėnesių Indonezijoje gyvenau pagal labai aiškų grafiką: ryte ir vakare – penkios valandos treniruočių su banglente. Progresas labai lėtas, reikia daug laiko, kad suprastum vandenyną, išmoktum skaityti bangas. Man pavyko nugalėti bangų baimę, anksčiau visai negalėdavau lįsti į banguojantį vandenį. Ta kelionė apskritai leido susidurti akis į akį su visomis savo baimėmis ir jas nugalėti. Vienas didžiausių potyrių buvo savanorystė Filipinuose. Pernai šią šalį nusiaubė didžiausias jų istorijoje taifūnas. Susiradau jauną organizaciją ir porą savaičių praleidau savanoriaudama.

140

Lamų slėnis

Tai buvo labai jausmingos savaitės. Nuo nelaimės buvo praėję pusė metų, vandens, maisto ten jau buvo. Bet aplink viskas išvartyta, 10 tūkst. šeimų mažoje saloje gyveno palapinėse. Mūsų organizacijos tikslas buvo surinkti pinigų ir statyti bambukinius namus. Daug kalbėjomės su vietos žmonėmis, dauguma jų sakė, kad per pusę metų sugebėjo pamiršti tai, kas įvyko, ir tiesiog gyventi toliau. Jie laimingi neturėdami nieko. Rengėme įvairių edukacinių programų vaikams, mokėme, kad šiukšles reikia mesti į šiukšlių dėžę, kaip plauti rankas muilu. Jie mus vadindavo į salą nusileidusiais angelais. Per porą savaičių pastatėme gal dešimt namų. Labai geras jausmas padėti kitam. Emocijų buvo pačių įvairiausių: nuo labai jautrių momentų iki laimės ašarų.

Lamų slėnis

141

142

Lamų slėnis

143

– Ar tau pačiai kada nors buvo sunku? – Turbūt skamba neįtikėtinai, bet aš visą pusmetį išgyvenau tokią euforiją, kad atrodė, jog viskas savaime susidėlioja taip, kaip reikia. Nebuvo pavojingų situacijų, išskyrus vieną nuotykį su banglente, kai pagavo srovė, lenta kalė į galvą, vienu metu vandenyje buvau beprarandanti sąmonę... Bet tai buvo mano pačios kaltė, pati leidausi į ekstremalią situaciją. Emociškai visą laiką mėgavausi vidine ramybe ir džiaugsmu. Nesijaučiau vieniša. Na, meditacijos stovykloje emocijos keitėsi kasdien, bet toks ir buvo tikslas. Turbūt didžiausias iššūkis išties buvo grįžimas namo. Ten buvo šiltnamio sąlygos, nereikėjo niekuo rūpintis, maža vartojimo, o grįžimas kėlė baimę. Svarsčiau, ar grįžusi nepasimesiu vėl ten pat. Kol kas, atrodo, kad laimė vis dėlto priklauso ne nuo išorinių dalykų, o yra kažkur viduje.

DAUGIAU ĮSPŪDŽIŲ IR PATARIMŲ KELIAUTOJAMS – SANDROS PANGONYTĖS „FACEBOOK“ PROFILYJE

144

Lamų slėnis

145

TENDENCIJOS

Titas Vertelka – žmogus, tikintis, kad yra daiktų, kurių vertė bėgant laikui tik auga. Bet jis ne kolekcininkas. Restauratoriumi jį pavadinti taip pat netikslu, nors didžioji jo darbo dalis yra prikelti gražiausius XX a. vyravusių bauhaus, art deco, modernaus ir industrinio dizaino pavyzdžius. Jis yra tas, kuris su meile suteikia daiktams antrą gyvenimą. Būtent toks apibūdinimas šauna į galvą, vartant jo įkurtą tinklalapį „LoftBrands“.

146

Lamų slėnis

Tekstas: Žaneta Smailienė Nuotraukos: Eglė Akelaitytė-Vertelkė, “Loftbrands”

Pašnekesio su Titu susitinkame naujame restorane, kur baigiami montuoti jo restauruoti industriniai šviestuvai. Titas prisipažįsta su žmona Egle prieš kelerius metus iš Vilniaus pabėgęs į užmiesčio sodybą, tad darosi šiek tiek aiškiau, iš kur jis semiasi kantrybės, kuri tiesiog būtina restauruojant. Juk tai – meditacinis procesas, kurio metu negali nervintis, skubėti, bėgti tikrinti elektroninio pašto, „Facebook“, „Instagram“ ar numesti nepabaigęs. Labai keista, kad šiais laikais kažkas tai sugeba atlikti.

– Titai, kas yra „LoftBrands“? – „LoftBrands“ – tai nesenstančių daiktų parduotuvė. Joje galima nukeliauti atgal į praeitį ir panirti į įspūdingą praėjusio šimtmečio dizaino vandenyną. Tai dizaino kryptys, turinčios išliekamąją istorinę vertę. Daiktai, atspindintys laiko dvasią, ir kūrėjai, sulaukę pasaulinio pripažinimo. „LoftBrands“ pavadinimą padiktavo šiuo metu pasaulyje vyraujantis industrinis, dar kitaip „Loft“, stilius. Šis stilius, atrodo, savyje sukaupia visas XX a. dizaino kryptis, suteikdamas šiuolaikiniams interjerams laisvės ir darnios eklektikos jausmą. Mūsų uždavinys – suteikti žmonėms galimybę pagyvinti savo erdvę tikrais dizaino amžininkų sukurtais darbais ir suteikti jai unikalumo, turint omeny, kad dauguma daiktų yra ypač reti.

– Kaip tu randi šiuos retus daiktus? – Ieškau specializuotuose aukcionuose ir „e-Bay“. Kai kurie daiktai yra labai gerai išsilaikę ir juos parduodame visiškai originalios išvaizdos. Žinoma, juose atsispindės dešimtmečių padarytos žymės, kas, mūsų nuomone, suteikia papildomo žavesio ir tikrumo. Kai kurie daiktai yra iš dalies arba visiškai restauruojami. Svarbiausia, kad daiktas atliktų savo funkciją ir kartu padėtų saugoti mūsų aplinką. Prikelti naujam gyvenimui jau pagamintą daiktą yra ekologinė ir filosofinė „LoftBrands“ idėjos pusė.

Lamų slėnis

147

– Ir iš kur ta meilė praėjusio šimtmečio di zainui? – Pomėgį sendaikčiams paveldėjau iš tėvo. Nuostabus jausmas prisukti kelis šimtus tarybinių žadintuvų ir klausytis „tiksėjimo“ simfonijos. Senos plokštelės, radijo imtuvai, patefonai buvo natūrali namų aplinka. Gyvenimas bėgo. Sendaikčiai tebuvo vienas iš gyvenimo atspalvių. Progai pasitaikius, visada aplankydavau sendaikčių turgelius. Dažnokai nevalingai įsijungdavau skelbimų portalus ir apžiūrinėdavau senovinius automobilius. Ir dabar dar taip darau. Pradėjau domėtis daiktų dizaino istorija: pramonės revoliucija, elektros lemputės išradimas, pirmieji daiktų dizaineriai, pirmieji daiktai, sukurti žmogui, noras gyventi patogiau... Ir tada pažvelgiau į daiktus kitomis akimis. Dabar, žiūrėdamas į tikrą, gerą, seną daiktą, matau aistrą, progresą, funkciją, grožį. Nebegaliu jo vadinti sendaikčiu, tai juk dizaino klasika ir istorija.

148

Lamų slėnis

– Kas yra tavo labiausiai „medžiojami“ di zaino guru? – Pirmiausia tai vokiečių dizaineris Christianas Dellas. Nuo 1922 iki 1925 m. jis dirbo meistru bauhaus metalo dirbtuvėse Vaimare, kur tapo inovatyvaus dizaino stiliaus pradininku. Bauhaus užima svarbią vietą XX a. kultūros istorijoje; tai architektūra, dizainas ir menas. Kaip viena iš pirmųjų dizaino mokyklų, ji subūrė to meto iškiliausius architektus ir menininkus. Nuo 1926-ųjų Ch. Dellas piešė šviestuvų eskizus, dažniausiai – lempų gamyklai „Gebr.

Kaiser & Co“. Pirmasis katalogas buvo išleistas 1936-aisiais, jame pirmą kartą pasirodė stalo lempos „6631 Luxus“ modelis. Šis šviestuvas greitai tapo populiariausiu serijos „Kaiser idell“ modeliu – tada, kaip ir dabar, tai yra iškilaus vokiečių dizaino, išskirtinių medžiagų ir tikslios inžinerijos simbolis. Kitas vokietis – Peteris Behrensas – buvo vienas iš amžių sandūros architektūros reformos lyderių ir pagrindinis gamyklų bei biurų pastatų iš plytų, stiklo ir plieno dizaineris. 1907 m. Berlyne įsikūrusi elektronikos įmonė AEG pakvietė P. Behrensą tapti jų

vyriausiuoju dizaineriu. Jis kūrė dizainą kasdien naudojamiems elektros prietaisams. Bloga šviesa darbo vietose ir biuruose paskatino dar vieną vokiečių inžinierių – Curtą Fischerį – tyrinėti apšvietimą. 1920 m. buvo pagaminti pirmieji jo sukurti reguliuojami sieniniai šviestuvai. C. Fisherio dizainas ypač žavi, žvelgiant į neakinančius reflektorius ir lempos „alkūnes“, kurios leidžia šviesą pakreipti beveik bet kokiu kampu. Visų šių dizainerių darbus atsisiunčiau pirmiausia. Galima sakyti, kad nuo jų ir prasidėjo „LoftBrands“. Lamų slėnis

149

– Daiktai anuomet ir dabar: galbūt yra ne tik išvaizdos, bet ir esminių skir tumų? – Prisilietęs prie daiktų, sukurtų prieš kelis dešimtmečius, suvokiau jų vertę. Juk pagrindinė idėja, pateikiant prekę visuomenei, buvo ilgalaikiškumas, patogumas ir amžinas grožis. Nieko keista, kad senovinė garso įranga vis dar puikiai veikia, o naujai nupirktam radijui jau reikia garantinio remonto. Bauhaus laikotarpio šviestuvai vis dar stūkso kaip paminklai, atlikdami savo funkciją, o bandžiusieji juos pakeisti, kažkur Azijoje surinkti naujokai jau baigia savo dienas. Vartotojiškos visuomenės poreikiai smarkiai veikia šiandienos daiktų kokybę. Mes pripratome sugedusį daiktą mesti lauk ir pirkti naują. Juk ne taip ir brangu, pagalvojame. Prikelti naujam gyvenimui jau pagamintą daiktą yra ekologinė ir filosofinė mano idėjos pusė.

150

Lamų slėnis

151

IDĖJOS GALI KILTI BET KUR A. HITCHCOCKAS

www.lamuslenis.lt

152

Lamų slėnis