Lamų slėnis / rugpjūtis by Lamų slėnis

Gegužė 2014 (29) Rugpjūtis 2014 (31)

Viršelis: fotografė Olga Sinenko, maudymosi kostiumėlis “Makara”

LA FAMIGLIA

ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

Redaktorė

TINKLARAŠTIS

VYGAILĖ SUKURYTĖ

Fotografė

TINKLALAPIS

MARIA CAVALI

Fotografė

TINKLALAPIS

JURGITA KUNIGIŠKYTĖ

reklamos projektų vadovė FACEBOOK

OTILIJA TAMULYTĖ

INDRĖ BLAUZDŽIŪNAITĖ

FACEBOOK

Žurnalistė

IEVA VAITKEVIČIŪTĖ

SIMAS LINKEVIČIUS

TINKLALAPIS

VAIDILUTĖ MALINAUSKAITĖ

Fotografė

ELAS RAMANAUSKAS Dizaineris

FACEBOOK

TINKLALAPIS

Žurnalistė

MANTĖ JARUŠEVIČIŪTĖ

komunikacijos projektai FACEBOOK

BENDRAUKIME info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

Lamų slėnis

Žurnalistė

Fotografas

ČIA GERA GRĮŽTI

PRISIRPĘS VASAROS SKONIS

DVI ORBITOS

Copyright © 2011-2014 UAB "Zubizu projects". Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB "Zubizu projects" sutikimą. LamųUžslėnis reklamos turinį redakcija neatsako.

Reklaminiai straipsniai žymimi

PAVĖSIS

NAUJIENOS

BALDAI IR INTERJERO DETALĖS IŠ BALIO SALOS

Ar jau matei, kaip atrodo TAVO NAUJOJI SOFA? Pažiūrėk čia: www.manosofa.lt

manOsofa

Daugiau įkvepiančių idėjų rasite apsilankę prancūziškų baldų salone "LIGNE ROSET" Vilniuje, Vytenio g.13. www.ligne-roset.lt

Stalelis "PARIGI", Ligne roset

Žurnalinis stalas "POPPY PATTERSON", Ligne roset

Šviestuvas "TREPIED" Ligne roset Sofa "PLOUM", Ligne roset

Zurnalo ieskok Apple Newsstand Lamų slėnis

#ManoTobulaVasara

INSTAGRAM

@lamuslenis 8

Lamų slėnis

NUGALĖK ERDVĘ – IR TURĖSI ČIA. NUGALĖK LAIKĄ – IR TURĖSI DABAR. O AR NEMANAI, KAD TARP ČIA IR DABAR GALĖTUME KOKĮ PORĄ KARTŲ SUSITIKTI? R. BACHAS „DŽONATANAS LIVINGSTONAS ŽUVÈDRA“

@llamasvalley

Lamų slėnis

NAUJIENOS Kaklaraištis DIZ. „SOULACCESS“

LIETUVA BE LIETAUS

Rankinė „Kyborg“ DIZ. „UNDER MY ROOF“

Iš kolekcijos „01 Look Book“ „PURE?“ (DIZ. DOVILĖ CIBULSKAITĖ IR ANA ROMANOV

VA)

Suknelė „NO. 14S18“ DIZ. „MOTUMO“

Odinė rankinė DIZ. KRISTINA KRUOPIENYTĖ

Šviestuvas „Press“ DIZ. „INDI“

Kepurė „Spray Cap“ DIZ. „MOTHER ELEGANZA“

PASIPASAKOJIMAI

Tekstas: Ieva Vaitkevičiūtė Nuotraukos: Vaidilutė Malinauskaitė

Data: rugpjūčio 29-oji. Laikas ir vieta iki renginio dienos liks paslaptyje. Tik baltų staltiesių plevėsavimas ir baltai nuo galvos iki kojų pasipuošusių miestiečių būrys Vilniaus centre išduos – prasidėjo Baltoji vakarienė.

Lamų slėnis

Prieš 26 metus Bulonės miške Paryžiuje draugų suorganizuotos baltosios iškylos, arba „Dîner en Blanc“, idėja išplito visame pasaulyje ir kartą per metus virsta nepamirštamu reginiu. Už tai, kad šiemet kelioms valandoms ir Vilnius pasipuoš baltai, galime dėkoti prancūziškai dvasiai neabejingoms renginio organizatorėms Dovilei ŠIMKUTEI-BUTKIENEI, Giedrei ŠILEIKYTEI ir Valdai LUKOŠIŪTEI. Prie balta staltiese užtiesto stalo Valdos namuose kalbamės apie Baltosios vakarienės fenomeną, eleganciją ir gebėjimą mėgautis buvimu drauge. – Kas yra Baltoji vakarienė? Dovilė: Baltosios vakarienės idėja kilusi iš Prancūzijos. Šį renginį dar galima vadinti elegantiška iškyla (pranc. chic pique-nique). Iškyla vyksta miesto centre, dažniausiai neįprastoje prestižinėje vietoje. Elegancijos jam teikia privaloma balta apranga, baltos staltiesės, elegantiški užkandžiai ir muzika. Apie Baltąją vakarienę sužinojau dar tada, kai ji buvo organizuojama išimtinai tik Prancūzijoje – įsiminė kaip labai graži idėja. Tada žavėjausi, kad tiek miesto gyventojai, tiek policija į šį renginį žiūri draugiškai ir daugybė žmonių susirenka iškylauti. Tik prieš dvejus metus šis sumanymas pasklido po pasaulį. Nors Europoje renginys pirmiausia siejamas su Paryžiumi, dabar Baltosios vakarienės rengiamos visuose žemynuose. Manau, žmonėms patinka vakarienės elegancija. Tai tarsi žaidimas su savomis taisyklėmis, teminis vakarėlis. Žmonės turi atsinešti savo maisto, gėrimų, sulankstomų staliukų, stiklinių indų.

Lamų slėnis

Giedrė: Tai pirmas tokio masto renginys, vyksiantis Baltijos šalyse, taip pat pirmasis, organizuojamas nemilijoniniame mieste. Baltoji vakarienė – išbandymas mums ir miestiečiams. – Kaip tokio renginio idėja atkeliavo į Lietuvą? Dovilė: Apie Baltąją vakarienę sužinojau iš vienos Prancūzijoje gyvenančios lietuvės. Ji man pasakojo, kad į renginį labai sunku patekti, kad moterys dabinasi baltomis skrybėlėmis ir kaip tai elegantiška. Sužinojusi, kad Baltosios vakarienės pradėtos organizuoti visame pasaulyje, nusprendžiau, kad tokią šventę galime surengti ir čia. Teko ieškoti bendraminčių, kurioms būtų nesvetimas grožis, elegancija, netikėtumas. Giedrė ir Valda pasirodė kaip tik tokios. Valda: Esame subūrusios savanorių komandą, kuri rūpinasi, kaip bus susodinti dalyviai. Visi savanoriai labai kompetentingi, turintys patirties koordinuojant didelius renginius, išmanantys protokolo taisykles. Yra daug pagalbininkų, padedančių grynai iš idėjos. Esame įtraukusios ir draugus, artimuosius. – Ar miestas turi atitikti kokius nors kriterijus, kad jame būtų leista organizuoti šventę? Dovilė: Specialių kriterijų miestui nekeliama. Svarbu, kad čia būtų gražių vietų, kur galima rengti vakarienę. Taip pat reikia suburti stiprią organizacinę komandą, kuri tarptautiniam organizaciniam komitetui užtikrina, kad vakarienę tikrai suorganizuos.

Lamų slėnis

Valda: Viską kruopščiai deriname su tarptautiniais – Kiek žmonių jau yra išsakę norą dalyvauti renorganizatoriais, žengdamos žingsnį turime gauti jų ginyje? patvirtinimą. Dovilė: Užsiregistravusiųjų yra daugiau nei tūkstantis. Giedrė: Organizacinio komiteto struktūra primeValda: Visame pasaulyje pirmiausia į Baltąją vana korporaciją. „Skype“ konferencijos, konsultacijos karienę kviečiami draugai ir pažįstami. Jie gali revyksta nuolat. komenduoti po vieną žmogų. Tada kviečiami žmonės, užsiregistravę oficialiame renginio tinklalapyje. – Ar leidžiama bent kiek improvizuoti? Galbūt Pakviestieji gauna specialų kodą ir turi sumokėti Baltoji vakarienė Vilniuje kažkuo skirsis nuo va- dalyvio mokestį. karienių kituose užsienio miestuose? Giedrė: Techninė vakarienės dalis yra labai aiškiai – Vis dėlto Baltoji vakarienė labiau pozicionuoapibrėžta, čia jokios improvizacijos negali būti. Vieta jama kaip prabangos šventė, netgi tam tikras elito improvizacijai yra žmonės ir jų nuotaika: kaip jie re- susibūrimas. Koks bus tipiškas Baltosios vakarieaguoja į šventės taisykles, kaip apsirengia, kokio mais- nės Vilniuje dalyvis? to atsineša, taip pat šventės programa ir vieta. VakaGiedrė: Viešojoje erdvėje elito sąvoka yra gana išrienės visuose miestuose labai skiriasi: Berlyne, bo- kreipta. Tačiau nuo jos neatsiribodama, sakyčiau, kad hemos sostinėje, jos labiau demokratiškos, Paryžiuje tikrai dalyvaus verslo elitas – žmonės, vadovaujantys – daug elegancijos, Niujorke – ekstravagantiškumo. korporacijoms ar jose dirbantys. Taip pat daug keliaujantys, aktyvūs, šalies kultūrinio gyvenimo dalimi Valda: Skatinamas žmonių išradingumas, tarkime, esantys miestiečiai. Prancūzai turi gražų terminą galima ateiti apsirengus viduramžių dama su baltu miestiečiams pavadinti – paprastieji buržua. Šis renperuku. Svarbu, kad būtų elegantiška – jokių spor- ginys kaip tik jiems ir skirtas – smalsiems, intelektutinių drabužių. Baltojoje vakarienėje svarbu nebūti aliems, klausantiems geros muzikos, lankantiems tejuoda varna. (Juokiasi.) atrus, mėgstantiems vakarieniauti mieste žmonėms.

Lamų slėnis

– Koks yra rekordinis Baltosios vakarienės dalyvių skaičius? Giedrė: Paryžiuje šiemet dalyvavo 15 tūkst. žmonių. Dovilė: Apskritai Paryžiuje laukiančiųjų sąrašas išvis nebeveikia. Tai reiškia, kad norėdamas dalyvauti Baltojoje vakarienėje šiame mieste turi pažinoti ką nors iš organizatorių arba iš pirmuoju etapu kviečiamų žmonių.

– Teko skaityti, kad renginio vieta visuose miestuose neatskleidžiama dėl to, kad vietos autoritetai neuždraustų renginio, mat jis vyksta viešosiose miesto erdvėse. Giedrė: Su Vilniaus miesto savivaldybe derinamos kelios vietos, nes reikia užtikrinti renginio saugumą.

Dovilė: Vieni žmonės girdėjo, kad Baltoji vakarienė vyks prie Katedros, kiti – kad Lukiškių aikš– Kaip įvardytumėte pagrindinį renginio tikslą? tėje, dar kiti – kad Vingio parke… Ar tai bendravimas, o gal miesto įvaizdžio kūrimas? Valda: Tai yra iškyla, o iškylos esmė – bendravimas. Valda: Susitikimo vieta bus atskleista tik maždaug prieš valandą iki vakarienės pradžios. Į renginio vieGiedrė: Tikslas – gerai praleisti laiką. Žmonėms tą dalyvius veš balti autobusai. trūksta nuotykių ir netikėtumų. Elegantiškajai iškylai reikia pasipuošti ir mėgautis gardžiu maistu, įdo– O jei vakarienės dieną pliaups lietus? miais pašnekesiais, šokiais. Tai ir proga susipažinti, Valda: Vakarienė vyksta, neatsižvelgiant į oro palydėti besibaigiančią vasarą. Iškylai maistą galima sąlygas. Jai sutrukdyti galėtų nebent stichinė neruošti patiems arba rinktis iš trijų viešbučio „Radis- laimė, bet pas mus ir žemės drebėjimai, ir uraganai son“ restorano „Verres en Vers“ siūlomų prancūziš- mažai tikėtini. Net ir lietui lyjant renginio vieta kos virtuvės variantų. nesikeis. Dovilė: Pagrindinis patiekalas bus omaras – beDovilė: Stengsimės pasirūpinti žmonių patogumu veik naujametė vakarienė! ( Juokiasi.) ir ėmus lyti jiems pasiūlysime apsiaustų.

Lamų slėnis

– Baltosios vakarienės organizavimas – ne pagrindinė jūsų veikla. Kuo gyvenate be šio užsiėmimo? Dovilė: Ilgą laiką dirbau žurnalo „L’Officiel“ vyriausiosios redaktorės pavaduotoja. Prieš porą metų įsteigėme „L’Officiel“ mados akademiją – ėmiausi jai vadovauti. Šiuo metu esu motinystės atostogose. Grožis, mada, elegancija man nesvetimos, šioje srityje dirbu jau septynerius metus, gal dėl to man tokia artima ir Baltosios vakarienės idėja. Giedrė: Aš esu komunikacijos konsultantė, trejus metus vadovauju komunikacijos agentūrai „Autoriai“. Rinkodaros ir komunikacijos srityje dirbu jau dešimtmetį. Esu prisidėjusi prie daugybės kultūrinių projektų: festivalių „Scanorama“, „Gaida“, „Sirenos“ – viešinimo. Kultūra, inteligentija man nesvetima. Valda: Esu baigusi teisės mokslus. Pastaruosius dvejus metus turėjau savo treniruočių studiją, tikiuosi grįžti prie šios veiklos. Taip pat turiu daug sąsajų su grožiu, menu, kultūra – studijuoju menotyrą. Tiesa, apie Baltąją vakarienę sužinojau besimokydama prancūzų kalbos. Prancūzų kultūra man miela ir priimtina, todėl Dovilei pasiūlius prisidėti prie Baltosios vakarienės organizavimo sutikau akimirksniu.

Lamų slėnis

– Baltoji vakarienė vadinama epikūrišku fenomenu – ar lietuviškam mentalitetui nėra svetimas lėtas gebėjimas mėgautis? Valda: Mėgautis gebantys žmonės nesiviešina ir nesiskelbia, tačiau pradėjus organizuoti renginį jų atsirado labai daug. Giedrė: Reikia liautis kompleksuoti, kad gyvename Šiaurės ar Rytų Europos pakraštyje esančiame mažame mieste. Iš tiesų mes galime džiaugtis nuostabiu kultūriniu gyvenimu. Gyvendamas Niujorke, bilieto į Philipo Glasso koncertą negausi trejus metus į priekį – Vilniuje mes visa tai turime. Turime išlavintą, keliaujančią publiką, kuri geba skirti vynus, juos derinti prie maisto, puoštis. Tačiau stereotipas išties yra gajus. Mums ėmusis organizuoti Baltąją vakarienę, žmonės klausė, ar nebijome, kad lietuviai net ir į vakarėlį su aprangos kodu ateis jo nepaisydami. Skeptikų visada bus. Pagaliau nenorintieji dalyvauti renginį galės tiesiog stebėti – bus be galo gražu.

Lamų slėnis

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Lina Gavėnaitė

Įkvėpimas pats tave pasiveja ir griebia už rankos, jei valandų valandas vaikštai tuščiu pajūriu, kojas įmerkęs į skaidrų ledinį vandenį, rankose žarstydamas bangų nugludintus akmenis. „MÀTTE HOME“, interjero dizainerės LAUROS JAKUTIENĖS „kūdikis“, ir gimė prie jūros. Todėl jame tiek daug žuvėdrų klyksmo, ošiančių pušynų, bangų mūšos. Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Laura, kaip gimė „Màtte HOME“? – Įrengdama ir kurdama interjerus kartais pasigesdavau reikiamo akcento, o kartais mano klientui tiesiog būdavo per brangu tai įsigyti, tad, norėdama užbaigti sukurtą koncepciją ir sudėlioti visus akcentus, imdavau gaminti pati. Man atrodo, kad nėra nieko neįmanomo: ko nemoku – išmoksiu, ko neišmoksiu – rasiu, kas įgyvendins mano mintis ir norus. Pamažu ėmiau jausti, kad žmonėms patinka mano kuriami daiktai, sulaukdavau užsakymų numegzti pledą, pagalvėlę ar kilimą. Mažiems pasikrapštymams vakarais ar naktimis po darbų, man teikdavusiems didžiulį pasitenkinimą ir padėdavusiems atsipalaiduoti, pagaliau prireikė daugiau dėmesio ir laiko. Beveik viskas rankų darbo, tad tų mano rankų ėmė nebeužtekti, ėmiau ieškoti auksarankių pagalbininkų. Taip gimė „Màtte HOME“. Į šį žodį sudėjau labai daug jausmo. Tai tarsi paslaptingas rūkas, šydas, toks perregimas ir trapus, bet kartu – pasitikintis savimi ir tvirtas, tarsi namai, kuriuose randi ramybę, jaukumą, natūralumą, išskirtinumą, rankų darbą ir visus geriausius jausmus. Susidomėjimas, kurio sulaukiau, dar labiau įkvėpė. „Màtte HOME“ egzistuoja metus, o mano gaminiai jau keliauja ne tik po Lietuvą, bet ir į Londoną, Briuselį.

vaizduoju tokį bespalvį, matinį, nes mano gyvenimas labai spalvotas. (Juokiasi.) – Įkvėpimo dažnai ieškote atokioje sodyboje Latvijos pajūryje. Kaip jus veikia ši vieta? Kokių emocijų suteikia? – Labai sunku žodžiais išreikšti emocijas. Galėčiau valandų valandas eiti nesustodama paplūdimiu, kai kojas skalauja sūrios purslotos, vis kitokių formų bangos, kiekviena jų tarsi nori kažką pasakyti, bet vis nespėja, paslaptingai nuriedėdama atgal į jūrą… Vaikystėje vaikščiodavome su šeima ir rinkdavome akmenėlius su skylutėmis, galvodavome norus ir sukdavomės tris kartus pagal laikrodžio rodyklę, žiūrėdami pro akmenėlio skylutę ir tikėdami, kad noras išsipildys. Tai tiesa, visi mano norai šiandien išsipildė, matyt, todėl dabar taip sunku atrasti tokių akmenėlių… Arba tiesiog aš juos visus jau surinkau! Jūra man yra viskas. Audringa, žudanti, gydanti. Ji pasiglemžė mano mylimiausią žmogų – senelį, bet taip pat dovanojo vieną gražiausių švenčių – santuoką, ji vyko ant jūros kranto, ošiant toms pačioms bangoms. Jūra taip pat man dovanoja ramybę, įkvėpimą, meilę, emocijas, garsus, jausmą. Šiandien turiu galimybę grožėtis jūra iš stebuklingo namuko terasos, leisti laiką atokiai nuo žmonių, pušų ir jūros prieglobstyje. Tai tarsi kitas pasaulio kraštas.

– Jei šį jūsų pačios rankomis sukurtą prekių ženklą reikėtų apibūdinti keliais žodžiais, kokie jie – Ko „Màtte HOME“ daiktuose daugiau: jūros, būtų? saulės, vėjo, smėlio?.. – Matinis, lengvas, perregimas, paprastas, jaukus, – Visko po truputį. Pridėkime dar šiek tiek priespaslaptingas, ošimas, aidas, rūkas. Gal todėl jį įsi- konių: gėrio, ramybės, šypsenos, jaukumo, švelnumo!

Lamų slėnis

– Netrukus kolekciją turėtų papildyti ir keramikos dirbiniai, kuriuos išvydote akimis tyrinėdama pajūrio akmenukus. Gal tokių istorijų yra ir daugiau?! – O taip! Iš vaikystės prisimenu tokius saldainius, kurių labai nemėgau – storas sluoksnis cukraus, o viduje – riešutėlis. Man jie patiko tik savo pastelinėmis spalvomis ir pavadinimu – „Jūros akmenėliai“. Žaisdavau su jais, rūšiuodavau pagal spalvas. Vieną vėlyvą gražų vakarą vaikštinėdama prie jūros rinkau baltus akmenėlius, pririnkusi pilną saują nusišypsojau – jie man priminė vaikystę ir tuos neskanius saldainius… Ilgai žarsčiau iš vieno delno į kitą, juos vis nušviesdavo besileidžianti saulė. Pabandžiau įsivaizduoti juos plokščius, o gal apakinta saulės tokius pamačiau… Ir staiga galvoje gimė įvairių kreivų formų ir dydžių pastelinių spalvų – kaip tie akmenėliai – lėkščių ir dubenėlių vaizdinys. Juos būtų galima naudoti kiekvieną atskirai skanumynams sudėti arba kaip rinkinį pietų stalui. Iš tiesų kiekvienas „Màtte HOME“ gaminys turi savo istoriją, bet palikime jas kitam kartui… – Dauguma daiktų numegzta jūsų pačios rankomis, nors, kiek žinau, nesate profesionali mezgėja. Ko reikia, kad pomėgis, aistra vieną dieną virstų tavo gyvenimo veikla? – Aš tikrai toli gražu nesu mezgėja, pati stebiuosi, kad virbalai pasiekė manąsias rankas... Mokykloje, matyt, buvau pati nemėgstamiausia darbų mokytojos mokinė, tik iš gailesčio, kad atnešdavau močiutės megztas kojines ar šaliką, turėjau teigiamą

pažymį... Močiutė mezgė visą gyvenimą, gal tai kažkaip persidavė ir man. Nors tokia iš manęs ir mezgėja – mezgu tik tiesiai, bet kad gimtų pagalvėlė, daugiau nieko ir nereikia: tik nuoširdumo, tikėjimo ir be galo daug pastangų. Man pačiai asmeniškai gražiausia tai, kas paprasta, be jokių įmantrių raštų, užraitymų. Grožis slypi paprastume. Mezgu tik tada, kai to noriu, man mezgimas – tarsi meditacija. Visi pirmieji daiktai numegzti mano pačios rankomis, dabar prieš atiduodama mezgėjai, turiu išbandyti kiekvieną naują siūlą. Tai net ne pomėgis ir ne aistra, tiesiog tai, ko labiausiai gyvenime kračiausi, ėmė ir pasivijo mane... (Juokiasi.) Lamų slėnis

– Kuriate interjerus ne tik Lietuvoje, bet ir svetur. Kaip apibūdintumėte lietuvių skonį? – Italija, Baltarusija, Kipras, Maskva – tai keletas šalių, kur teko kurti pastaraisiais metais. Lietuvai lieka mažai laiko. Užsakymų gausa pastaruoju metu užgožia viską, vis sakau sau, kad tai jau paskutinis interjeras ir ramiai darbuosiuosi čia, namuose... Nors su tautiečiais man dirbti vis dar sudėtinga. Kaip sakau, jie linkę valgyti ikrus už šprotų kainą! ( Juokiasi.) Žinoma, ne visi ir džiaugiuosi, kad mano užsakovai darosi vis supratingesni, supranta, kad atsinaujinant ar įsirengiant nau-

Lamų slėnis

jus namus verta kreiptis į specialistą. Taip pat džiaugiuosi, kad lietuviai domisi naujomis interjero tendencijomis, stengiasi galvoti ne tik apie koncepciją, bet ir funkcionalumą, ergonomiškumą. Dar mane labai žavi, kad žmonės linkę naudoti natūralias medžiagas – akmenį, medį. Lietuvių skonis geras! Žinoma, kiekvienas turi savų norų, nors, kaip minėjau, dažnai laimi natūralios, ramios gamtos spalvų paletės, bet tenka įrengti ir ekscentriškus, ryškius interjerus, kur dera skirtingi stiliai ir sudaro tobulą derinį.

– Kas jums pačiai yra gražūs, patogūs, jaukūs namai? – Šiuo metu kaip tik gyvenu kūryba – rudeniop pradėsime savo namo statybas. Vyras juokiasi, kad pamatų dar nėra, o aš jau plyteles, grindis, šviestuvus išrinkusi! Dievinu paprastumą, geras medžiagas, lakoniškas formas. Man labai svarbus funkcionalumas. Čia ir slypi grožis – kai nebematai laidų raizgalynių, krūvos atvirų spintelių, kai nereikia nervintis dėl

dulkių, tada namuose tvyro jaukumas ir ramybė. Man kuo mažiau – tuo geriau. Svarbu, kad kiekvienas daiktas turėtų savo vietą. Mėgstu natūralias spalvas, o pilkšvus atspalvius tiesiog dievinu. Stiklinės vitrinos, pilkas cementas, degintas uosis… Jau matau, kaip ryte neskubėdama geriu balintą kavą terasoje, grožėdamasi laukais, klausydamasi upelio čiurlenimo… bus labai gera! (Šypsosi.)

Lamų slėnis

– Kiek natūralumas ir ekologija jums svarbu kasdieniame gyvenime, pavyzdžiui, kur renkatės daiktus savo namams, kur dairotės įdomių drabužių, kur perkate produktus ruošdamasi vakarienei? – Natūralumas ir ekologija man svarbu, bet su protu. Rūšiuoju šiukšles, stengiuosi pirkti produktus iš ūkininkų, bet plaukų ūkiniu muilu netrenku... ( Juokiasi.) Mėgstu gerus kokybiškus daiktus, geriau kurį laiką gyvensiu be kokio nors daikto, užuot lėkusi į prekybos centrą pirkti pirmo po ranka pasitaikiusio. Kokius metus gyvenau be drabužinės durų, kol susiprojektavau ir baldžiai pagamino medines stumdomas duris su itališku bėgeliu... na, beveik tobulas! Suplojau už tai tikrai protu sunkiai suvokiamą sumą, bet užtai turiu tai, kas kasdien mane džiugina. Daugumą daiktų namams susiprojektuoju pati, kitus užsisakau iš gamintojų, su kuriais ben-

Lamų slėnis

dradarbiauju. Nemažai daiktų, aksesuarų – iš Maroko, juos man parveža viena nuostabi lietuvės ir marokiečio šeima. Balti, pasidabruoti rankų darbo aksesuarai, dideli kutai, stikliniai buteliukai, audiniai, kilimai... O šviestuvai! Tai – mano silpnybė. Drabužių paprastai įsigyju keliaudama, jei ko nors reikia ar negaliu atsispirti, mielai jų įsigyju mažose lietuviško dizaino parduotuvėse. Didelių parduotuvių labai nemėgstu, man nuo jų svaigsta galva. O visų mieliausia man rinktis maisto produktus. Galiu išnaršyti tuos turgelius skersai išilgai, prisiperku visokiausių žolių, vaisių, uogų, daržovių. O bazilikų kvapas, tvyrantis ore... galima nualpti! Gaila, kad mūsų klimatas neleidžia mums mėgautis jūrų gėrybėmis. Kokiame nors Barselonos turguje galima ir du kartus nualpti... (Juokiasi.)

Lamų slėnis

– Ką jūs sudėtumėte į sąvoką „laimė“? – Laimė? Per savo nugyventus metus mačiau daug: perėjau kalnus, dykumas, vandenynus perplaukiau. Nė sekundę nesigailėjau nė vieno savo poelgio, nė vieno sutikto blogo ar gero žmogaus, nes kiekvienas jų man labai daug davė. Kiekvienas jų mane užgrūdino ir prisidėjo prie to, kokia šiandien esu. Niekada nepalūžau, visada garbingai siekiau tikslo, kovojau už tai, ką turiu. O turiu labai daug: nuostabią šeimą, tėvus, vyrą, dukrą, brolį, močiutes, kelis, bet tikrus draugus, gražius namus, smagų šunį, du... Ko daugiau reikia? Tik mokėti sustoti ir džiaugtis šia akimirka bei tuo, ką turi. Visa tai tikrai suteikia daug pasitenkinimo, tačiau laimę pajuntame ir tada, kai pasiekiame tikslą, dėl kurio ilgai ir sunkiai dirbome. Laimė – tai asmeninė pergalė. – Ir kaip jūs viską suspėjate?.. – Matyt, didelis užsidegimas ir mano būdas. Kaip močiutė sako, baisu net prieiti kartais, nes, rodos, kaip viesulas nunešiu! O šiaip... jei žinote, kur parduoda laiką, su malonumu įsigyčiau keletą papildomų valandų per parą...

Lamų slėnis

PAKUOTĖS MENAS Ar dizaineriai renkasi tik stilingai įpakuotus produktus? Ar reklama veikia tuos, kurie ją kuria? Ir kaip gimsta geras dizainas? Apie tai ir šiek tiek daugiau „Lamų slėnis“ kalbėjosi su grafikos dizaineriu EDVARDU KAVARSKU. Jo darbai ne kartą įvertinti svariais tarptautiniais ir vietiniais apdovanojimais. Vienas naujausių – Lietuvos dizaino prizas „Geras dizainas 2014“ už pirmosios lietuviškos ekologiškos degtinės „Stumbras vodka Premium Organic“ pakuotės dizainą.

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Vaidilutė Malinauskaitė

– Edvardai, esi sukūręs ne vienos dailios pakuotės dizainą. O kaip pats renkiesi kasdienius produktus – ar tau svarbi skoninga pakuotė, jos dizainas? – Svarbi. Juk išjungti savo profesinių refleksų neįmanoma. Aišku, pakuočių dizainas man yra aktualesnis greito vartojimo prekių segmento srityje. Ir mažiau svarbus, pavyzdžiui, renkantis monitorių – darbo įrankį. Tiesa, kartais leidžiu sau pasimėgauti ir bjauriu dizainu. Būna, kad išbandai gaminį ir jis yra neturintis analogų, o pakuotė neatlaiko jokios estetinės kritikos. Taip yra su vienos sulčių bendrovės pakuotėmis, keliais smulkesnių italų gamintojų produktais ar indiška dantų pasta. Tų pakuočių bjaurumas net tampa jaukus, žiūrėdamas į jas nusišypsau ir atleidžiu. Lamų slėnis

– Kaip manai, ar graži pakuotė gali išgelbėti tai, kas įpakuota jos viduje? – Vartotoją apgauti galima tik vieną kartą. Tad blogą produktą maskuoti gražia pakuote yra savižudiškas gamintojo žingsnis. Neseniai nusipirkau sidro, kurio butelis ir etiketė triskart lenkė jo kokybę. Ar pirksiu dar kartą? Turbūt juokaujate!

– Vienas pastarųjų tavo darbų – ekologiškos lietuviškos degtinės „Stumbras vodka Premium Organic“ dizainas, apdovanotas prizu „Geras dizainas“. Kokie buvo pagrindiniai atspirties taškai? – Išties džiaugiuosi šiuo darbu. Pagrindinis atspirties taškas ir galutinis tikslas buvo atrasti TĄ savo kelią, išsiskirti iš kitų gaminių lentynoje.

– Kaip būti „kitokiam“ šiandienėje naujienų ir reklamos perpildytoje rinkoje? – Jei žinočiau veiksmingą ir visais atvejais tinkamą metodą, matyt, jau gulėčiau savo jachtoje kur nors prie Sardinijos krantų. Kol kas galima konstatuoti, kad universalių receptų nėra ir tik labai didelis įsigilinimas į kiekvieną konkrečią užduotį ir produktų segmento padėtį rinkoje leidžia kryptingai judėti sėkmės link. Ypač svarbus yra nuolatinis stebėjimas ir bandymas suprasti, kodėl konkretus konkurentų sprendimas veikia arba ne. O tada atrasti savo kelią. Tam reikia laiko. Todėl gero, arba „kitokio“, dizaino priešas – skubėjimas.

– Papasakok šiek tiek daugiau apie tai, kokia buvo tavo vizija ir kaip ją siekei perteikti? – Vizija buvo bendra. Tai nuoseklaus darbo rezultatas. Kartu su produktų kūrimo skyriaus vadove Jūrate Paulauskiene pradėjome nuo analizės, dėliojomės „nuotaikų lentas“, nusprendėme, ko tikrai nedarysime, ir tik tada pradėjo lankyti nušvitimai, kur ieškosime mūsų produkto išskirtinumų. Taip buvo atsisakyta visų klišių – ekologiškų produktų segmente dominuojančios žalios spalvos, įvairių gelsvų popierių ar gamtos vaizdų. Pagrindinis „Stumbras vodka Premium Organic“ iškirtinumas – ji papildomai filtruojama per vienintelį pasaulyje linų filtrą, todėl linai tapo pagrindine dizaino inspiracija. Melsva lino žiedo spalva, subrendusį liną primenantis raštas ant butelio kakliuko, lininio filtro simbolis – tapo pagrindiniais akį traukiančiais dizaino elementais. Sudėlioję dizainą daug diskutavome apie įgyvendinimą. Pavyzdžiui, popierių etiketei rinkome iš italų gamintojo katalogo, o išrinktos pozicijos net neturėjo sandėlyje, todėl jis buvo specialiai gaminamas pagal užsakymą. Į kompromisus leistis nenorėjome. Tą patį galima pasakyti ir apie technologinius sprendimus. Naudojome subtilų folijos dekorą, reljefines detales, kurios žadina lietimo pojūčius.

– Kas tau yra tiesiog geras dizainas, kokiais kriterijais reikėtų vadovautis, norint gerą atskirti nuo prasto? O gal tai absoliučiai skonio reikalas? – Yra visiems žinomas posakis: „dėl skonio nesiginčijama“ ir yra folklore aptinkamas šio posakio tęsinys: „dėl blogo skonio – taip“. Man geras dizainas pirmiausia yra atsakantis į suformuotas gaires ir atitinkantis poreikius, bet neišduodantis kūrėjo estetikos suvokimo (kuris, žinoma, paremtas stebėjimais). Malonu, kai peržiūrėję darbų galeriją žmonės pasako, kad jaučiamas mano stilius.

Lamų slėnis

– Kiek tau pačiam svarbus natūralumas, ekologija? – Meluosiu, jei sakysiu, kad esu dažnas svečias ekologiškų produktų skyriuje. Produktus vertinu pagal du kriterijus: skanu ir gerai atrodo. Naujoji degtinė skani. Ir gerai atrodo! (Juokiasi.) – Ar tau apskritai svarbu, kokiam produktui kuri dizainą? – Taip, svarbu. Visada malonu dirbti su rinkos lyderiais. Puikiais produktais ir už jų stovinčiomis profesionalų komandomis. Sunkiau būtų dirbti su tais, kurie dairosi į kitus, kopijuoja ar kurių įvaizdis visuomenės akyse yra prastas. Todėl kai kurių darbų atsisakau. Nenoriu paminti savo įsitikinimų.

Lamų slėnis

– Ką manai apie lietuvišką dizainą? Ar turime pavyzdžių, kurie galėtų nustebinti pasaulį? – Sunku atsakyti vienareikšmiškai. Šiais perprodukcijos laikais išsiskirti tampa sėkmės dalyku. Gal peršoksiu nuo vizualinės komunikacijos prie produktų dizaino. Galime matyti, kaip savo pirmus žingsnius pasaulyje žengia lietuviško (arba kaip jie patys save pozicionuoja – „baltiško“) apatinio trikotažo prekių ženklas „About“, kaip prekių ženklo „D.Efect“ drabužiai parduodami Europoje, JAV, Artimuosiuose Rytuose ir net Kinijoje. Daug autorinio dizaino objektų, smulkių kūrėjų atranda savo vartotojus atokiausiuose pasaulio kampeliuose. Bet vertinkime nešališkai – mūsų dešimtys prieš šimtus ar tūkstančius iš tokių dizaino centrų kaip Niujorkas ar Londonas. Esame maža šalis ir turime nedaug gerų kūrėjų. Vis dėlto aš optimistas ir džiaugiuosi kiekviena mūsų dizainerių pergale globalioje rinkoje.

Perėjusi per lino filtrą, ypač švelni „Stumbras vodka Premium Organic“ – pirmoji Lietuvoje pagaminta degtinė, kuriai suteiktas Europos lapo ženklas, simbolis to, kas ekologiška.

Lamų slėnis

„Stumbras vodka Premium Organic“ – iš natūraliai gamtoje užaugintų grūdų spirito, su giliųjų klodų vandeniu, filtruota per smėlį, aktyvintąsias anglis ir tankų ekologiškų linų filtrą.

– Tavo darbai ne kartą apdovanoti tarptautiniu mastu. Gyventi tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva tau – pranašumas ar trūkumas? Tarkime, čia tave pažįsta ir, ko gero, užsakovų tau ieškoti netenka, jie tave randa patys. Bet gyvenant kokiame nors Niujorke turbūt atsivertų visai kitos kūrybinės galimybės? – Praėjusiais metais lankiausi Niujorke. Fantastiškas miestas. Akimis rijau visą vaizdinę ir tekstinę komunikaciją, ilgai braidydavau parduotuvėje „Whole Foods“ prie Centrinio parko, tyrinėjau pakuotes, žmonių vartojimo įpročius. Kai pamatai, kad net bažnyčios reklamos tekstai yra parašyti profesionalių tekstų kūrėjų, o plakatus darė reklamos agentūra, suvoki, kad tokiuose megapoliuose yra rinkodaros ištakos. Ir jei kada iškeisiu savo gimtąjį miestą į kitą, tai bus Niujorkas. Bet kol kas myliu Vilnių, kiekvieną Naujamiesčio ir senamiesčio užkampį, atstumus, žmonių gyvenimo būdą. Lamų slėnis

Ši lietuviška ekologiška degtinė skirta vartotojams, ieškantiems įdomių aukščiausios kokybės, išskirtinių produktų.

– Teko girdėti, kad domiesi neurodizainu. Ar tau yra tekę prie to prisiliesti gyvai, galbūt stebėti procesą? Ką apskritai manai apie neurodizainą? – Praėjusių metų rudenį įstojau į dizaino krypties meno doktorantūrą Vilniaus dailės akademijoje. Mano tiriamoji meno projekto dalis sukasi apie neurologinių mokslų įtaką vizualinės komunikacijos dizainui, o kūrybinė projekto dalis koncentruojasi į neurologinių tyrimų taikymą pakuotės dizainui. Pirmų metų tikslas buvo surasti metodologines prieigas, sutarti dėl bendradarbiavimo su skirtingų sričių specialistais ir t. t. Kaip to rezultatas projekto ašis tapo neurodizainas. Lietuvoje šio termino vartojimo atvejų aptikti nepavyko, bet pasaulyje jis po truputį tampa žinomas profesinėje plotmėje. Neurodizainu galima vadinti bendrą neurologijos mokslininkų, rinkodaros specialistų ir dizainerių darbo rezultatą. Kol Lamų slėnis

kas prisilietimai yra labiau teoriniai, bet pagrindai jau sukloti ir, tikėtina, nuo rudens viskas po truputį pradės materializuotis. – Kuo paprastai remiesi kurdamas – intuicija ar kokiais nors išbandytais metodais? – Yra toks terminas „tyliosios žinios“. Tai žinios, kurių mes įgyjame per ilgametę patirtį. Įprastai jas sunku verbalizuoti. Jas galime vadinti ir jūsų minima intuicija. Tačiau man vis dėlto norisi ir tikresnių, aprašomų atsakymų, kuriuos galima paversti metodu. Vedamas šio noro ir tęsiu studijas. – Kas būtum, jei nebūtum dizaineris? – Žavi viešųjų ryšių sektorius. Kurčiau tokias istorijas kaip filme „Uodega vizgina šunį“. Tik ne politikos, o prekių ženklų srityje.

Lamų slėnis

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Vaidilutė Malinauskaitė

Į JUSTĖS SKURDELYTĖS, maiškrepšių ir terbų „SMARTART DESIGN“ kūrėjos, namus veda smėlėtas pušyno keliukas. Beveik Neringa, kažkur visai netoli Vilniaus! Prie namų pasitinka trys vilkai ir dvi Justės mergaitės. Justės šeima į užmiestį iš standartinio miegamojo rajono buto išsikėlė prieš mažiau nei metus, ir visiems iki šiol sunku patikėti, kad čia galima stipriai trepsėti, garsiai rėkauti, basomis bėgioti po kiemą, kad šunys namo gali grįžti pro langą, o kaimynai prie durų palikti ką tik iš daržo priskintų daržovių. Tikras rojus žemėje! Lamų slėnis

– Juste, kodėl su visa šeimyna nusprendėte pabėgti taip toli nuo miesto? – Čia nėra taip toli. Anksčiau gyvenome Fabijoniškių rajone ir nuvažiuoti iki darbo centre, ypač per spūstis, užtrukdavome apie valandą. Iš čia – tik pusvalandis. Nedideliame bute tiesiog nebetilpome, mums norėjosi didesnės erdvės. Be to, vasarą vis tiek nuolat važiuodavome kur nors į gamtą. Mums svarbu būti gamtoje. Ieškodami naujų namų rinkomės iš erdvaus lofto ir namo su lopinėliu žolės, kad galėtum basomis išbėgti į kiemą. Norėjosi ir ramybės, gryno oro. Ir štai dabar gyvename čia! Ryte atsikeli, pasikinkai šunis, sėdi ant dviračio ar pėsčiomis apsuki ratą tau jau pažįstama trasa per mišką. Grįžęs – į dušą ir važiuoji į darbą. Kurį laiką bandžiau namie ir dirbti, bet po mėnesio supratau, kad visur aplink – tik virvės, prie kurių niekam neleidžiu prisiliesti... Namiškiams nebuvo labai patogu, o ir man smagiau, kai niekas netrukdo. Taip perkėliau studiją į nedidelį loftą miesto centre.

Lamų slėnis

Kartais ten ir savaitgalį nuvažiuoju, kad įsijausčiau į darbą, man reikia užsidaryti, kad niekas vidury proceso nešauktų: „Mama, padaryk valgyti!“… – Kaip radote šitą namą pušyne? – Namų ieškojome ramiai, pamažu. Bet netikėtai atsiradęs senojo buto pirkėjas privertė mus per dvi savaites išsikraustyti. Porą mėnesių gyvenome pas mano vyro Vaido mamą Trakuose. Pagaliau išsirinkome tris patikusius namus ir visus juos apžiūrėjome per vieną dieną. Pasidarėme lentelę, kur žymėjome kiekvieno namo pranašumus ir trūkumus. Ši vieta buvo pati pirmoji, apžiūrėjome ir stojo ilga tyla. Vakare jau buvo aišku, kad visi norime gyventi čia. Mums net apdailos medžiagas leido pakeisti, nors jos jau buvo paruoštos. Kai atsikraustėme, čia buvo tik dušas, vonia ir tualetas. Nei virtuvės, nieko. Daiktai dar ilgai gulėjo sukrauti dėžėse, bet valgydavome patogiai terasoje...

Lamų slėnis

– Ar tavo pačios kurti darbai namie atrado vietos? – Aš juos vis keičiu. Čia dažniausiai atkeliauja mano eksperimentai. Tiesą sakant, esu batsiuvys be batų. Atrodo, jau viskas, čia jau mano namams, bet kas nors parašo ir klausia, ar turiu kaip tik tokį daiktą, negi sakysi „ne“?.. Savo daiktais norisi dalytis. Tad kurti sau ir laiko nelieka. Dabar štai mezgu du didžiulius dviejų metrų pločio kilimus. Tai ne tik sunku fiziškai, bet ir emocijų daug sukelia, padarius darbą tiesiog nebelieka jėgų, o jau laukia naujas užsakymas... Bet štai – virtuvę pati suprojektavau, man ją po to pagamino. Miegamojo lovą sukūriau iš europadėklų. Nors mūsų vyresnėlė Luka apskritai ilgai miegodavo pasiklojusi pledą ant grindų, susiradusi jau-

Lamų slėnis

kiausią vietą namuose... O šiaip dauguma daiktų namuose turi savas istorijas. Ketaus avinėlis virtuvėje – mano močiutės palikimas. Jame ji kepdavo pačius skaniausius keksinius avinėlius. Dekoruodavo cukriniais kremais. Jos namai visada kvepėdavo vanile. Tai vienintelis ir labai svarbus apie močiutę likęs prisiminimas. Ant kėdės po alavijumi kabanti prieskoninė pagaminta prosenelio rankų. Paveikslai – mano tėčio tapyba. Akmenukai ir kriauklytės – kelionių prisiminimai. Pietų stalas – taip pat rankų darbo. Jį pagamino dizaineris Martynas Rimkus, jaunas vaikinukas pats sukūrė stalo dizainą ir visas detales išpjaustė iš medžio. Virtuvėje kabanti dekoracija – taip pat rankų darbo dovana iš Afrikos.

Lamų slėnis

– Kai čia persikėlėte, turbūt draugai nuolat prašosi į svečius? – Kad ir anksčiau labai dažnai visi susitikdavome pietų ar šiaip. Tik Fabijoniškėse turėjome net menkiausiam triukšmui nepakančią kaimynę... Dabar pagaliau galime visus draugus susikviesti. Visi su mažais vaikais, jie baseine turškiasi, mes kažką lauke kepame – visiems smagu. Dabar visiška laisvė!

Lamų slėnis

– Iš šalies žiūrint atrodo, kad tavo gyvenime labai daug gamtos: ir tavo kuriami daiktai tokie organiški, ir tie vilkai, ir namai, apsupti miško... – Gamta man yra tai, kas natūralu ir tikra – medžiai, paukščiai, žvėrys, žemė ir dangus. Visa, kas gyva, yra neįkainojamas turtas. Be šio turto, nebūtų ir žmogaus. Man nepatinka sintetinis maistas, sintetiniai drabužiai ir sintetiniai žmonės. Materialumas – tai laikinas džiaugsmas. Vedžioju šunis kas rytą tuo pačiu miško taku. Ir jis man niekada nepabosta. Žydinčios pievos kvepia, paukščių čiulbėjimas ramina, pušynai apgaubia. Čia saugu ir gera. Laimė, kuri įkrauna ir

sustiprina. Čia pasisemiu įkvėpimo arba nusiraminu pabėgusi iš miesto šurmulio. Miestas pilnas problemų, bambėjimo – vienas piktas, kitam per karšta, trečiam per šalta... Atsidūręs gamtoje supranti, kad taip tiesiog yra ir nuo to niekur nepabėgsi. Niekas nepasikeis, jei būsi piktas ir bambėsi. Todėl ir kelias namo mums toks svarbus. Kai įsuku į mūsų gatvelę, atsidarau langus, sulėtinu greitį, viskas čia kvepia, ramu – labai gera sugrįžti. Čia smegenys nusiramina, žiūri į ežerą atsisėdęs ant pušies šaknies, pamedituoji ir gamta užliūliuoja, tampi ramus, pailsėjęs nuo visko. O visas tas lėkimas, skubėjimas, įsipareigojimai... Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Bet juk atrodo, kad tavo darbe kaip tik mažai lėkimo, skubėjimo... – Taip, bet aš nemoku pasakyti „ne“. Todėl prisiimu daug užsakymų. Ir nors įspėju žmones, kad turiu daug darbo ir pagaminsiu po dviejų, o dabar jau ir po trijų mėnesių, vis tiek skubu, kad nenuvilčiau.

– Tavo gyvenime viskas tarsi labai anksti: 32ejų jau turi nuosavą namą, verslą, du ūgtelėjusius vaikus. – O man atrodo, kad aš labai vėluoju! Lukai dabar dvylika, Elzei – penkeri su puse. Luka iš tikrųjų atsirado anksti, kai aš dar studijavau menotyrą. Jos susilaukiau būdama 20-ies. Su ja kartu eidavau į egzaminus. Bet menotyra man neprilipo. Todėl mečiau ją ir padaviau dokumentus į dabartinę Technologijų ir dizaino kolegiją, galėjau rinktis grafikos arba interjero dizainą. Pasirinkau interjerą. Baigusi mokslus jau laukiausi Elzės. Buvau labai užsivedusi kurti, turėjau daugybę vizijų ir energijos. Bet atėjo krizė, niekas nebeįsirenginėdavo naujų namų, o ypatingiems projektams tokių žalių nesamdo. Tada man labai norėjosi save realizuoti, jaučiau energijos perteklių ir nežinojau, kur man pasidėti, ką veikti. Labai dėl to išgyvenau. Bet tada atsirado „SmartART Design“…

Lamų slėnis

DAUGIAU APIE JUSTĖS KŪRYBĄ – „SMARTART DESIGN“ PUSLAPYJE.

Lamų slėnis

Kuo kvepia vasara? Šviežiais vaisiais ir uogomis, gaiviu pajūrio vėju, bangų mūša? Kokiomis spalvomis ji nudažyta? Prisirpusių braškių raudoniu, saulės nugairintu geltoniu, švelniu persikų rausvumu ar mėtų žaluma? Vasaros spalvas ir skonius šį kartą išpilstėme į kokteilių taures, pagardinome vaisių griežinėliais ir šlakeliu kvapaus likerio „Keglevich“. Siūlome paragauti ir jums! Lamų slėnis

Lamų slėnis

Idėja ir tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Vygailė Sukurytė

Vasara 2 KOKTEILIAI JUMS REIKĖS:

40 ml likerio „Keglevich Melone“; 80 ml obuolių sulčių; ledukų. PROCESAS: Į stiklinę pridėkite ledo kubelių, ant jų pripilkite likerio „Keglevich Melone“ ir obuolių sulčių. Kokteilį papuoškite citrinų ir obuolių griežinėliais.

Lamų slėnis

Persiku rojus 2 KOKTEILIAI JUMS REIKĖS: 40 ml likerio „Keglevich Pesca“; 60 ml apelsinų sulčių; 40 ml greipfrutų sulčių; šlakelio granatų sirupo; ledukų. PROCESAS: Visas sudedamąsias dalis suplakite su ledukais ir supilkite į taurę. Kokteilį papuoškite apelsino ir ananaso skiltelėmis.

Lamų slėnis

Raudonasis Ferrari 2 KOKTEILIAI JUMS REIKĖS:

40 ml likerio „Keglevich Arancia Rossa“; 120 ml putojančio vyno prosecco; ledukų. PROCESAS: Į stiklinę pridėkite ledo kubelių, ant jų pripilkite likerio „Keglevich Arancia Rossa“ ir prosecco. Kokteilį papuoškite šviežiomis braškėmis ir citrinos griežinėliais. Lamų slėnis

Lamų slėnis

2 KOKTEILIAI JUMS REIKĖS: 100 ml likerio „Keglevich Panna & Fragola“; ledukų. PROCESAS: Į ledo kubelių pripildytą taurę įpilkite likerio „Keglevich Panna & Fragola“. Kokteilį papuoškite šviežiomis braškėmis.

Lamų slėnis

Tekstas: Otilija Tamulytė Nuotraukos: Vaidilutė Malinauskaitė

Kūrybinis duetas. Jis ir ji. Iššūkius dievinantis maksimalistas JUSTAS ATKOČIUS ir dabartimi gyvenanti estetė RASA SUBAČIŪTĖ. Dvi absoliučios priešingybės, sujungtos bendrų vertybių ir prioritetų. Kaip Antoine’as de Saint-Exupéry yra pasakęs: „Meilėje svarbiausia žvelgti ne vienam į kitą, o ta pačia kryptimi.“ Tad ir žiūri Justas su Rasa pro tą patį langą savo studijoje, tik retkarčiais žvilgtelėdami vienas į kitą, tarsi norėdami įsitikinti, jog šiame kūrybiniame kelyje jie vis dar sėkmingai žengia kartu. Šie aksesuarų dizaineriai, pasivadinę „Under My Roof“, po savo stogu įsileido šiltai, su vasaros gėrybėmis, laukiančiomis ant stalo, jų šviesioje studijoje Vilniuje. Įsileido ne tik į savo kūrybinę erdvę, bet leido dirstelėti ir į asmeninį gyvenimą, o šios dvi sritys jų kasdienybėje yra visiškai persipynusios.

– Justai, Rasa, visų pirma sakykite, kodėl taip pasivadinote? Rasa: Taip vadinosi pirmoji Justo drabužių kolekcija. Šis pavadinimas pasirodė originaliausias ir labiausiai atitinkantis idėją. „Po mano stogu“ – tai vieta, kurioje nereikia apsimetinėti, kur esi savimi, esi natūralus. Be to, „Under My Roof“ ir užsienyje skamba patraukliai, yra tiesiogiai ir lengvai suprantama. – Kur glūdi šio kūrybinio projekto šaknys? Justas: Mes susipažinome prieš šešerius metus. Tiek laiko domimės ir oda. Nors „Under My Roof“ veiklą, kaip aksesuarų dizaino verslą, pradėjome visiškai neseniai – tik nuo sausio. Lamų slėnis

– Tai vis dėlto nuo ko viskas prasidėjo? Justas: Nuo mugės Kaune (Juokiasi). Rasa: Mugėje pardavinėjome savo kūrybos darbus, visokius papuošaliukus, kai priėjo moteris ir paklausė, ar studijuojame Justino Vienožinskio kolegijoje, nes sprendžiant iš mūsų darbų turėtume. Iš karto susidomėjome ten dėstomomis specialybėmis. Supratę, kad rasime čia tai, ko ieškome, ir pagerinsime įgūdžius, išlaikėme stojamuosius. Svarbiausia žinoti, ko tau reikia ir ko nori. Justas: Aš anksčiau studijavau industrinį dizainą, dirbau su automobiliais, laivybos srityje, man buvo visiškai nauja veikla stoti į drabužių dizainą ir dar moteriškų (juokiasi)! Tačiau ankstesnės žinios, manau, tikrai pravertė, ypač ieškant konstrukcijų ir formų. Tai atsispindi ir mano darbuose: geometrinės linijos, techniškumas, tikslumas. Rasa: Jis net nežinojo, kaip pasiūti moterišką sijoną, stovėdavo ir krapštydavo galvą. Justas: Bet man patinka iššūkiai! Iš jų kūrybinės virtuvės...

Lamų slėnis

– Ar čia, Lietuvoje, nėra tekę matyti kitų kūrėjų, naudojančių tokią pačią ar panašią odos apdirbimo technologiją, siuvimo taktiką? Justas: Kažkaip nesusidūriau, kad tokia konstrukcija būtų naudojama. Mes į savo kūrinius įdedame daug rankų darbo, daugiausia vyrauja išvirkštinės siūlės, o jų niekaip nepasieksi siuvimo mašina. Aš nesistengiu specialiai daryti tokios konstrukcijos, man išeina natūraliai. Žinoma, veikia ir tai, kad turiu patirties laivybos, automobilių salono dizaino srityse. Rasa: Tai atsispindi linijose, įsiuvuose, kraščiukuose. Tai labai sudėtingi darbai. Mašina siūname ne daugiau nei savo rankomis. Justas: Aš dažniausiai įgyvendinu Rasos idėjas. Rasa: Neįgyvendinai dar nė vienos! Aš nupiešiu, paduodu jam, o jis: „Gerai gerai, pagaminsiu, kai turėsiu laiko.“ ir pasideda į šalį. Justas: Tai kad tu dažniausiai nupieši kokį nors kvadratą... (Abu juokiasi.)

Lamų slėnis

– Iš jūsų darbų galima pastebėti, kad yra tam tikra stilistinė vienovė, tęstinumas, nors ir dirbate su skirtingais projektais, ar galite patvirtinti, kad įkvepiate vienas kitą tiek, kad net perimate vienas kito stilistiką? Justas: Visų pirma tęstinumo yra, nes kai pamatai, kad kūrinys paklausus, tai skatina tęsti, plėtoti pradėtą veiklą. Tai kūrinio sėkmės įtaka. Tarkime, aksesuarų linija „Kyborgas“ gimė iš mano diplominio darbo – drabužių kolekcijos tuo pačiu pavadinimu. Rasa: Kadangi dirbame vienoje studijoje, domimės tais pačiais dalykais, nuolat tariamės vienas su kitu, natūraliai išeina, kad paimame dalį vienas kito idėjų ar stiliaus detalių. Dažniausiai patobulinus kokią nors idėją atsiranda ir gaminys: šiuo atveju rankinės, piniginės. Tada atsiranda ir prie jų derančių papuošalų. Mano darbeliai daugiausia yra smulkesni nei Justo – įvairūs auskariukai, apyrankės, kaklo papuošalai – aš be galo mėgstu eksperimentuoti, ypač kai pamatau, jog rezultatas visai neblogas. Justas: Rasa iš pradžių buvo labai nedrąsi, bet pagyvenusi su manimi išdrąsėjo (šypsosi). – Jūs nesireklamuojate ir beveik niekur apie save nesiskelbiate. Ar taip saugote savo intymią kūrybinę erdvę? Justas: Tai, kad pas mus čia, studijoje, dažniausiai būna baisi betvarkė! (Juokiasi.) Rasa: Taip, tikrai! Šiaip esame labai ramūs – nemėgstame triukšmo, net ir audringo laisvalaikio, ta-

čiau turime gerų draugų grupelę, iš kurių yra net ir klientų. Be to, šiame aukšte, be mūsų, yra ir kitų dizainerių, su kuriais susiburiame, atsidarome langus per karščius, prisijuokaujame. Justas: Lietuvoje nėra teisinės sistemos, kuri būtų palanki kūrėjo teisėms, nors ji pamažu ir gerėja. Yra tekę nukentėti ir nuo kopijuotojų. Skaudžiausia, kai įdedi daug darbo ir pastangų, o kas nors paima ir, pamatęs tavo galutinį rezultatą, nukopijuoja beveik per naktį ir dar nekokybiškai. Rasa: Kam reikia, tas apie mus žino. Yra parduotuvių, kuriose galima rasti mūsų darbų, pardavinėjame ir mugėse, ir festivaliuose – esame labai paprasti ir neišdidūs. Justas: Džiaugiamės, kad esame papuošę jau daug žmonių... Rasa: Jie tiesiog atbėga pas mus! Daugiausia tų, kurie yra įsigiję jau ne vieną mūsų gaminį. Užbaigtas, bet dar neįsigytas darbas tarsi neturi pilnatvės. Kūrėjui maloniausia pamatyti, kad kažkas nešioja jo gaminį. Aš kažkada ėjau Vilniaus gatve, pamačiau merginą su mūsų kuprine ir taip apsidžiaugiau, sakau Justui: „Žiūrėk, žiūrėk, reikia gal nueiti pasisveikinti?!“ ( Juokiasi.) Galima sakyti, kad šuoliuojame į priekį va tokiais žingsniais (parodo ir juokiasi)! Mūsų visi klausia: „Jūs dar tokie švieži, o jau tokie paklausūs, lekiate į priekį nesustodami, kaip jums tai pavyksta?“ Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Kaip manote, kodėl taip yra, kas ta varomoji jūsų jėga? Justas: Na, aš spėju, kad įdirbis ir motyvacija. Mes dirbame be galo daug. Įkvėpimas nepaprastai svarbus, aš, pavyzdžiui, turiu eskizų prisipiešęs knygutėje tiek, kad dar ilgam užteks. Tik, žinoma, reikės tobulinti, keisti idėjas. Man patinka, kai yra iššūkis, aš specialiai turiu susigalvoti kokią nors idėją, kurią būtų sunku įgyvendinti. Man dar J. Vienožinskio kolegijoje dėstytojai kraipydavo galvas, neva „pažiūrėsim, kaip tau čia pavyks“ arba iš viso nesuprasdavo, kokia raizgalynė yra tuose mano eskizuose. Bet aš visada užsispyręs buvau, ne be reikalo avinas.

motyvacijos. Gal dėl to, kad stojau pernelyg nežinodama, kaip noriu išreikšti save. Tačiau šios studijos leido man geriau pažinti odą ir labiau įsigilinti į šią sritį.

Rasa: Motyvacija, žinoti dėl ko tai darai, ir darbas, daug darbo. Reikia turėti gerų įgūdžių, paruošimas labai svarbus. Mes visų pirma nusprendėme, ko norime, kad siejame savo kūrybą su oda, jos apdirbimu, tik tada stojome į J. Vienožinskio kolegiją, būdami jau 25-erių. Tad reikia pasirinkti kryptį, o tada jau gilinti žinias. Tai labai svarbu, jei nori sulaukti sėkmės. Aš iš pradžių studijavau baldų dizainą Kauno technologijos universitete, tačiau kažko vis trūko,

– Jūs esate visiški darboholikai ir dar tuo net mėgaujatės. Negi nepavargstate bent retkarčiais, ypač per tokius karščius? Justas: Tai taip, aišku! Ypač darydami kokį nors daiktą, kuris sukurtas jau prieš kelerius metus, o yra paklausus ir reikia vis daugiau ir daugiau vienetų, tai tikrai atsibosta. Aš net svarstau, gal man grįžti į drabužių dizainą, kad paįvairinčiau veiklą. Pailsėjęs nuo aksesuarų, galėčiau vėl juos kurti su dar daugiau įkvėpimo – kartais reikia pertraukos...

Justas: Taip, norint ne tik kurti, bet ir užsidirbti, kas yra svarbu, nes vien būdamas menininku neužsidirbsi duonai, reikia būti universaliam, reikia suvokti, kas yra verslas. Mes kartkartėmis internete ar knygose vis pasiskaitome, pasidomime net ir rinkodara.

Rasa: Taip pat labai mėgstame stebinti žmones: tarkime, viename festivalyje ant žemės paklojome – Tad jeigu reikėtų išsirinkti tris žodžius, kurie plastiką su burbuliukais, tai visiems įėjusiesiems išmotyvuotų kitus kūrėjus tikėtis sėkmės, kokie jie kart sukeldavo nuostabą. Nuolat prisigalvojame vis būtų? ko nors! Išradingumas labai svarbu, tai pritraukia Justas: Idėjos… žmones.

Lamų slėnis

– Kur semiatės įkvėpimo? Savo internetinėje svetainėje minite, kad jis ateina iš jus supančios aplinkos. Kokia ji? Justas: Na, tiesiog, tai, ką matai, tas ir įkvepia. Priklauso nuo projekto (šypsosi). Mieste lengva rasti įkvėpimo šaltinių. Mane ypač įkvepia industrinės erdvės. Rasa: O man labai svarbi gamta, iš jos gal ir ateina įkvėpimas, nors mėgstu ir minimalistines, sterilias erdves, tokias kaip ši studija. – Jūsų studija, nors ir ne iš pirmo žvilgsnio, bet tarsi nematoma siena yra padalyta į dvi dalis. Ką kiekviena iš pusių pasako apie jus? Kokius prioritetus taikėte darbo aplinkai? Rasa: Taip, nemėgstu, kai būna apkrauta, pas mane viskas sudėliota į dėžutes, net gėlytės. Aš mėgstu tvarką, estetiką, sterilumą, šviesą. Justas: O mano pusėje pridėliota visokių įrankių. Net ieškant erdvės studijai prioritetai buvo šviesa, aukštos lubos, kad neslėgtų galvų (juokiasi). Mes ir senoje studijoje centre ir net sodyboje lubas kėlėme, atidengėme. – Ar praleidžiant didžiąją laiko dalį mieste, industrinėje aplinkoje, nesinori, kad namai būtų visiškai priešingi, arčiau gamtos? Justas: Mes prieš kelerius metus, baigę kolegiją, visą vasarą remontavomės sodybą. Manėme, kad būsime kaip tikri menininkai, kursime būdami arti gamtos.

Lamų slėnis

Rasa: Sodyboje ir interjeras, aišku, kitoks: raudoRasa: Visų pirma dėl to, kad mes „Under My Ronos plytos, mano dizaino baldai. Jaukumo ten dau- of“ sukūrėme kartu, jau būdami pora. Kartu pradėjogiau, nors vis tiek nėra apkrauta daiktais. Bet persi- me domėtis oda, įstojome į J. Vienožinskio kolegiją. galvojome ir persikraustėme į Vilnių, nes buvo sudėtinga vis važinėti į miestą – juk reikia ir medžiaJustas: Rasa yra labai rami, visai kitokia nei aš… gų, ir su klientais susitikti. Jiems paaiškinti, kur ta mūsų sodyba yra, nelabai lengva būdavo (juokiasi). Rasa: O tu be perstojo kalbi, aš moku štai taip paimti ir išjungti kartais savo klausą (juokiasi), karJustas: Namų erdvė tikrai turi būti jaukesnė, šiltes- tais reikia jo ir negirdėti. nė už darbo studiją. Nors aš čia, į studiją, važiuodamas jaučiuosi tarsi ne į darbą eičiau, nes tai teikia maloJustas: O vėliau, kai aš paklausiu, ar pamena, ką numą, bet grįžęs į namus stengiuosi apie darbą visiš- jai sakiau prieš kelias dienas, ji nieko nežino, o, atkai negalvoti. Vieną kartą yra tekę pasiimti darbo į rodė, klausėsi (juokiasi). namus, tai kažkaip net nesisekė darbuotis (juokiasi). – Turbūt būnant kartu visą laiką tikrai reikia Rasa: Aš tai pasiimu: sėdžiu ir dirbu, dirbu, kar- mokėti ir nutylėti, ir neišgirsti. Bet ar neatsibostais ir per naktį… tate vienas kitam? Justas: Tai, kad mes dirbame kiekvienas su savo Justas: Dabar planuojame keltis gyventi arčiau projektais, esame visiškai skirtingose erdvėse dažstudijos, bet kartais svarstome ir apie sugrįžimą į niausiai. sodybą: viską ten susitvarkėme ir palikome! Rasa: Galima sakyti, kad mes tik važiuodami na– Jūs einate drauge ne tik kūrybos keliu, bet ir mo susitinkame mašinoje, nors net ir ten daugiausia meilės. Ar intymus ryšys jums, kaip kūrėjams, pa- šnekamės apie projektus. O studijoje kiekvienas sadeda? vo orbitose būname. Kartkartėmis tik pakeliame Justas: Taip, mums tikrai padeda. Jau vien dėl to, galvas, pakalbame apie darbą ir toliau su savo minkad būname visą laiką kartu – tiek studijoje, tiek timis ir darbais sėdime. Kartais būna dar ir taip, kad namuose. Štai sėdime – ji savo studijos pusėje, aš siūname ir jo odos atraižėlė atsiduria mano pusėje, savo – ir siūname. iš karto sakau – pasiimk atgal! (Juokiasi.) Lamų slėnis

Justas: Rasos pusė visada tvarkinga, nes sulankstytas popierines servetėles ji palieka mano pusėje, savo pusės nešiukšlina! – Tiek daug talentingų žmonių yra pabėgę į užsienį. Kodėl jūs esate išimtis? Justas: Šiuo metu viskas labai gerai sekasi, kylame į viršų, yra daug užsakymų. Kol jų netrūksta, tol mums gerai čia. Aš esu ilgą laiką gyvenęs Danijoje, po to, grįžus čia, buvo sunku, maniau: ir ką man čia dabar daryti, bet sutikau Rasą, nors norėjau pasiimti ir ją atgal... Rasa: Minčių išvažiuoti turėjome tikrai ne kartą, bet tam reikia ir gero materialinio pagrindo. Kurį laiką esame studijavę Turkijoje su studentų mainų programa. Kadangi tai ne turistinis miestas, tikrai labai patiko, nors, kol visi bendrakursiai lakstė į ekskursijas, festivalius, šokius, mes siuvome, siuvome ir tik siuvome. Justas: Bet susitaupėme pinigų savo siuvimo mašinoms! Tiesą sakant, negali žinoti. Viskas jau yra supakuota į dėžes, ypač Rasos. Mes spontaniški esame! Bet kol kas gerai ir čia. Rasa: Nemažai darbų parduodame ir užsienyje. Gal netgi ten mus labiau įvertina nei čia – mūsų idėjos ir rankų darbas juos ypač žavi. Čia dauguma yra darbštūs ir talentingi. Lietuviai patys viską sugeba pasigaminti. – Na, ir kaip be stereotipinio klausimo pabaigai: koks jūsų gyvenimo moto? Rasa: Gal tiesiog džiaugtis dabartimi… Taip, būtent – gyventi ir džiaugtis šia akimirka! Justas: Iššūkiai!

Lamų slėnis

PAVOGĘS SVETIMĄ GYVENIMĄ Tekstas: Algė Ramanauskienė

Nuotraukos: asmeninio albumo

Populiariausias šių dienų Švedijos rašytojas FREDRIKAS BACKMANAS įsitikinęs, kad jei nebūtų atradęs rašymo, iki šiandien dirbtų krovėju vaisių sandėlyje. Tačiau milžiniško populiarumo sulaukusi jo debiutinė knyga „Gyveno kartą Uvė“ (vien Švedijoje išpirkta apie pusė milijono romano egzempliorių) jo likimą pasuko visai kita linkme. Dabar Fredrikui nebereikia dirbti ir visą savo laiką jis gali skirti mėgstamiausiam užsiėmimui – rašymui. Jausmas toks, prisipažįsta jis, lyg tuoj kas nors įsiverš pro duris ir suims už tai, kad pavogei kažkieno kito gyvenimą…

Lamų slėnis

„Gyveno kartą Uvė“, knyga, kurią jau galima rasti ir Lietuvos knygynų lentynose, – tai vieno pikto vyriškio istorija, papasakota tik vienam F. Backmanui būdinga humoristine gaida. Tai istorija apie amžių, draugystę, gyvenimo džiaugsmą ir skausmą bei vyro vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje. Uvė – 59-erių vyriškis. Kasdien jis suka ratus aplink rajoną, kuriame gyvena. Žmonės jį vadina „kandžiu“ ir „rajono košmaru“. Tačiau rūškanas Uvės veidas slepia liūdną istoriją. Jo paslaptis praskleidžiama, kai į priešais stovintį namą atsikraustę nauji kaimynai netyčia įsilaužia į Uvės pašto dėžutę... – Fredrikai, koks keisčiausias dalykas yra nutikęs jūsų gyvenime? – Nežinau… Bet interviu Lietuvos žurnalistei, manau, užimtų aukštą poziciją keisčiausių nutikimų sąraše. – Ar geras humoro jausmas gali išgelbėti dieną? – Greičiausiai taip. Žinoma, žiūrint, su kokiais

Lamų slėnis

žmonėmis tas dienas leidi. Tačiau manau, kad geras humoras dienos bent jau tikrai nesugadintų. – Kodėl rašote ir ką veikėte prieš tapdamas rašytoju? – Rašau, nes manau, kad tai smagu. Vieniems patinka groti gitara ar žaisti golfą, o man patinka rašyti. Tiesą sakant, nežinau, ar tam tikru metu ėmiau ir tapau rašytoju. Manau, kiekvienas rašantis žmogus yra rašytojas. Šiuo gyvenimo periodu man už rašymą moka pinigus, bet net jei žmonės nustos pirkę mano knygas, aš vis tiek rašysiu ir būsiu rašytojas. Anksčiau esu turėjęs ir kitų užsiėmimų, dirbau normalius darbus. Pavyzdžiui, krautuvo vairuotoju vaisių sandėlyje. Ten dirbome kartu su draugu ir abu buvome labai labai prasti darbuotojai… Vienintelė priežastis, kodėl mus priėmė, buvo ta, kad vadybininku įmonėje dirbo mūsų vaikystės draugas. Pagaliau nutiko taip, kad mano bičiulis laimėjo vieną Švedijos televizijos šou, o aš pradėjau rašyti knygas. Niekas dėl to nesidžiaugė labiau už mūsų vaikystės draugą, kuriam nebereikėjo iš naujo mūsų samdyti…

Lamų slėnis

– Kodėl Uvė? Kaip manote, kodėl būtent šis herojus Skandinavijoje sumušė visus perkamumo rekordus? Kaip pats paaiškintumėte knygos „Gyveno kartą Uvė“ sėkmę? – Neturiu supratimo. Tiesą sakant, niekas to nesupranta. Manau, jei pradėčiau analizuoti knygos sėkmę, imčiau rašyti labai prastas knygas. Tad geriau net nepradėsiu. Analizuoti – žurnalistų darbas. – Ar jums apskritai patinka kalbėti apie savo knygas? Ko paklaustumėte pats savęs, jei būtumėte žurnalistas, imantis interviu iš Fredriko Backmano? – Man patinka kalbėti apie rašymą ir knygas, tačiau ne taip įdomu kalbėti apie jų pardavimą. Pardavimai, bėgant laikui, tampa tarsi sporto rezultatai, nors jie neturi nieko bendra su knygos kokybe. Niekada neturėjau tikslo tapti perkamiausių knygų autoriumi. Aš tenorėjau papasakoti istoriją. Ir toliau tai darysiu – pasakosiu istorijas dar ilgai po to, kai skaitytojai pamirš mane ir ramiai gyvens savo gyvenimus. Panašiai kaip muzikantai, kuriems visiškai nesvarbu, ar groti tenka milžiniškoje arenoje šimtatūkstantinei miniai, ar nedideliame klube keliolikai draugų. Juk groti visur vienodai smagu. Tad taip, man patinka kalbėti apie rašymą, juk tai – didžiausias mano pomėgis. O savęs paklausčiau štai ko: „Kodėl niekada tiesiog neatsakai į tau užduotą prakeiktą klausimą, Fredrikai?!“. O iš tiesų greičiausiai užduočiau sau daugybę klausimų apie senovines spausdinimo mašinėles, mat kolekcionuoju jas, o mano žmona apie tai kalbėtis atsisako...

Lamų slėnis

– Manau, kad atrastume ne vieną skirtumą tarp, tarkime, 50-mečio švedo ir lietuvio. Bet ar nemanote, kad visi mes, Žemės gyventojai, turime kažką bendra, turint galvoje, kad jausmingi jūsų knygų tekstai ir humoro jausmas vienodai suprantami ir priimami visame pasaulyje? – Priešingai nei jūs, aš nuoširdžiai nemanau, kad lietuviai ir švedai labai skiriasi. Manau, visi esame gana panašūs. Tai tik mūsų aplinka ir kultūros skiriasi. – Kokias knygas pats mėgstate skaityti? – O, tai per platus klausimas, kad galėčiau į jį atsakyti greičiau nei per kelias valandas. Bet jei pabandytume klausimą susiaurinti iki „grožinės literatūros“, man patinka viskas, kas turi gerą istoriją. Ji gali būti ilga ir sudėtinga arba trumpa ir paprasta, visai nesvarbu. Bet knygoje turi būti istorija. – Kas jums yra pats neįprasčiausias šių dienų dalykas? – Pabandysiu atsakyti: čichuachua. Tai tikrai keistas šuo... – O ko labiausiai ilgitės? – Palyginti su kuo? Gyvenu tik 33 metus, tad savo gyvenime dar neturiu tiek daug palyginimų. Bet kalbant bendrai, ilgiuosi rašomųjų mašinėlių. Man labai patiktų gyventi laikais, kai būčiau galėjęs užsukti į „The Royal Typewriter“, „Remington“ ar „Smith-Corona“ fabriką ir savo akimis pamatyti, kaip jos gaminamos. Rašomoji mašinėlė turi savotišką aurą, spausdamas klavišą sulauki atsako, kurio kompiuteris tiesiog negali suteikti. Lamų slėnis

Bijau skraidyti ir nekenčiu krokodilų. Net negalėčiau dėvėti “Lacoste” marškinėlių...

– Ar buvimas sėkmės lydimu rašytoju ir popu– Kas pastarąjį kartą privertė jus nubraukti ašarą? liariu žmogumi ką nors keičia gyvenime? – Filmas „Prisiminkite „Titanus“. Žiūrėjau jį va– Žinoma. Aš nebeturiu darbo ir man tai didžiu- kar. Gal kokį dešimtą kartą. lis pokytis. Tad būna dienų, kai tiesiog pamirštu nueiti į biurą, nes niekas neskambina ir nerėkia, kad – Ką veiktumėte šiandien, jei nebūtumėte ravėluoju. Be to, galiu daryti tai, kas man labiausiai šytojas? patinka visą dieną – rašyti. Tai tikrai keistas jausmas. – Greičiausiai vis dar dirbčiau krovėju vaisių sanVis laukiu, kol kas nors įgrius pro duris ir pasakys, dėlyje. kad esu suimamas, nes pavogiau kažkieno gyvenimą. – Ar bijote pasenti? – Kam teikiate pirmenybę – automobiliui ar – Iš tiesų ne. Šeima sako, kad sulaukęs 80-ies būdviračiui? siu labai geras. Tik dabar, kai man 33-eji, jie sako, – Automobiliui. kad esu labai blogas. – Ar turite baimių? – Bijau skraidyti ir nekenčiu krokodilų. Net negalėčiau dėvėti „Lacoste“ marškinėlių...

Lamų slėnis

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Simas Linkevičius

Lamų slėnis

Kadaise šiuose namuose buvo kuriamos skulptūros. Skulptoriaus Juozo Burneikos ir architektės Elenos Bergaitės šeima prieš daugiau nei penkis dešimtmečius sau susikūrė modernius ir išskirtinius namus, kurių eksterjero linijos kelia asociacijų su Le Corbusier kūryba, o iš vidaus atsiveria jokiais milijonais neįkainojami vaizdai į Antakalnio pušynus. Šiuose namuose šiandien naują gyvenimą pradedanti jauna vilniečių šeima siekė išsaugoti pastato autentiką, o interjerą sukurti tokį, kuris stebintų ne išskirtinėmis detalėmis, o savo išbaigtu vientisumu ir skleidžiama ramybe. Nors šeima turėjo gana aiškią viziją, kokiuose namuose norėtų gyventi, į pagalbą kuriant interjerą pasikvietė architektus Ivane Ksnelashvili bei Gabrielių Šegždavičių. Pasak I. Ksnelashvili, kurti šio ypatingo modernistinės architektūros pastato interjerą jiems su G. Šegždavičiumi buvęs nemenkas iššūkis. Ankstesnieji namo šeimininkai savo namus kūrė su akivaizdžiomis aliuzijomis į Le Corbusier kūrybą. Namo eksterjeras iki šiol išlaikęs klasikinius bruožus, o interjeras – labai šiuolaikiškas, pro didžiulius langus subtiliai susiliejantis su gamta. Minimalistiniame interjere vyrauja atviros, tarpusavyje susisiejančios erdvės. Architektams norėjosi išsaugoti tas erdves, tad jie pasiūlė įrengti dvipuses funkcionalias lentynas ir jomis atskirti kambarius.

100

Lamų slėnis

101

Buvusios skulptoriaus dirbtuvės virto patogia virtuvės zona su didžiuliais langais, pro kuriuos atsiveria žaliuojanti panorama. Artumas gamtai juntamas visuose namuose. Beje, namas iki šiol neaptvertas tvora, nors dažnai namo statybos nuo to ir prasideda... Šiuose namuose dominuoja sodrios ir gilios žemės spalvos, natūralios medžiagos. Savotiškos refleksijos ir lengvumo erdvei suteikia balta spalva nudažytos sienos. Beje, namų šeimininkai džiaugiasi, kad virtuvei parinktos barinės kėdės – jos neleidžia per ilgai užsisėdėti prie stalo, kojos po kurio laiko aptirpsta ir visi šeimos nariai keliauja išsitiesi ant patogios svetainės sofos antrajame namo aukšte. Taip antrasis aukštas nelieka pamirštas. Jaukumą šiuose namuose, pasak architekto I. Ksnelashvili, kuria ir paslėpti šviesos šaltiniai, tikslingai nukreipiantys šviesą į konkrečias interjero zonas. „Užsakovai suteikė mums labai daug laisvės, o tada normaliai tą laisvę apkarpė savo norais, – pasakoja architektas G. Šegždavičius. – Jie, kaip ir visi, norėjo gražių namų. Kuriant interjerą atsirado sąsajų su gamta. Vienas drąsesnių sprendimų buvo medžio masyvo stalviršiai virtuvėje. Iki šiol niekam nepavyko to įsiūlyti, nes tai tikrai nėra labai praktiška, reikalinga daug priežiūros. Bet gražu akiai ir malonu paliesti. O praktiškumą kompensavome kitais sprendimais: sumažinome atvirų lentynų skaičių, kad netektų nuolat valyti dulkių.“

102

Lamų slėnis

103

104

Lamų slėnis

105

Pasak Gabrieliaus, charakteringas ne tik pats pastatas, bet ir vidaus erdvės. Net šeimininkų gyvenimo būdas pats diktavo kai kuriuos sprendimus. Tereikėjo spėti gaudyti jų apraiškas.

106

Nors šiuose namuose nerasi rėksmingų detalių, akį rėžiančių akcentų ir kitų šiuolaikinio interjero „būtinybių“, didžiausias šios erdvės išskirtinumas – vientisumas. „Kiekvienas kampas, kiekvienas paveikslas – daug kartų apmąstytas, apkalbėtas. Tiesiog ateini ir jauti, kad taip ir turi būti, – pasakoja G. Šegždavičius. – Kartais kuriant interjerus tenka daryti nemažai kompromisų, o mes daug kur radome sprendimų, pats kūrybos procesas buvo labai malonus. Tai nematomi, o pajuntami dalykai, tiesiog turi pajusti, kas yra teisinga.“ Lamų slėnis

Jei namams reikėtų suteikti pavadinimą, G. Šegždavičius juos vadintų „pavėsiu“: „Tai tikrai savotiškas pavėsis nuo saulės, aplinkos, aplink esantis miškas sulaiko triukšmą, čia ramu kaip kaime ir tos natūralios medžiagos tarsi traukia atgal. Nors interjeras labai modernus, kartu tai savotiškas atsigręžimas į natūralumą.“

Lamų slėnis

107

MADA

BANGŲ SUVILIOTOS Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Olgos Sinenko Modeliai: Katerina Morozova, Gerda Mickevičiūtė, Xenia Kelsch Maudymosi kostiumėliai: “Makara” Aksesuarai: “Zoe & Morgan Jewellery”

108

Lamų slėnis

Banglentė, sūrus vanduo ir vėjas – tai, be ko lietuvė GERDA MICKEVIČIŪTĖ vargiai galėtų gyventi. Tad nieko keista, kad Balio sala ne tik tapo jos laikinais namais, bet ir įkvėpė savam ir labai originaliam verslui. Kartu su kolege XENIA KELSCH Gerda pradėjo kurti unikalius maudymosi kostiumėlius „MAKARA“, skirtus išskirtinai ekstremalaus sporto gerbėjoms. Jie visiškai nevaržo judesnių ir leidžia laisvai skrosti bangas, be to, yra subtiliai elegantiški. Tad apie sportiškas madas ir laisvės kupiną gyvenimą – „Lamų slėnio“ pokalbis su Gerda.

Lamų slėnis

109

– Gerda, kaip atsidūrei Balio saloje ir ką ten veiki? – Keliavau, keliavau ir prisikeliavau... Baigusi viešųjų ryšių studijas Londone nusprendžiau, kad nenoriu iškart po trejų mokslo ir darbo metų vėl kibti į darbą, tad išlėkiau paklajoti po Rytus. Atradusi Indoneziją, įstrigau Balyje – dėl čia vyraujančios gyvenimo laisvės: bangų, gamtos, maisto, žmonių ir... motociklų. Balyje dirbu vieno žurnalo stiliste ir reklamos projektų vadove, taip pat kuriu maudymosi kostiumėlius „Makara“.

kia čia būti, tikriausiai neužtektų poros puslapių... Čia gera, čia beveik visada šviečia saulė, šilta, švieži vaisiai ir jūrų gėrybės. Bet dirbti čia kur kas sunkiau nei Europoje dėl žmonių mentaliteto. Būna dienų, kai niekas neveikia, visi vėluoja. Mano eilinė diena prasideda ankstyvą rytą su banglente tarp bangų, po tokios sesijos – kokosas ir pusryčiai namie arba mėgstamoje kavinėje. Tada prasideda darbai ir susitikimai, medžiagų pirkimas, kelionės į dirbtuves, susitikimai su mano partnere Xenia, su kuria kuriame maudymosi kostiumėlius, eskizų piešimas. Daž– Ką reiškia gyventi šioje šalyje? Kokia būna nai dirbu iš namų, bet tenka ir daug važinėti po tavo eilinė diena? visą Balį, ieškant audinių, ar į susitikimus su žurna– Gyventi Indonezijoje – tai gyventi gamtoje, kur lo klientais, dažnai tenka dalyvauti ir pačiose žurdaug chaoso ir skirtingų kultūrų. Papasakoti, ką reiš- nalų fotosesijose.

110

Lamų slėnis

111

– Kaip apibūdintum dabartinį savo gyvenimo periodą – koks jis? – Jis nuostabus! Daug atradimų ir naujovių kiekvieną dieną. Ir nesibaigiančios kelionės. Rugpjūtį lekiu paragauti Portugalijos vynų ir sūrių, aplankyti draugų. Be to, laukia susitikimai, susiję su „Makara“ ateitimi. – Kiek laiko per dieną paprastai praleidi su banglente? – Kiekviena diena yra skirtinga. Banglentės, kaip ir kitos ekstremalaus sporto rūšys, priklauso nuo motinos gamtos pateikiamų sąlygų. Tad jei turiu laiko, darbo knygelėje neprirašyta susitikimų, o bangos lūžta beprotiškai gerai, kartais vandeny užstringu ir tris valandas. O kartais per dieną pasitaiko ir dvi banglenčių sesijos. Nors būna, kad bangų nėra ar jos labai netvarkingos, nes per daug vėjuota, tada visu pajėgumu atsidedu darbui. – Kada ir kur susidomėjai banglentėmis? Kokie tavo rezultatai šioje srityje? – Visą gyvenimą domėjausi lentų sportu: riedlentės, snieglentės... O keliaudama ir gyvendama Kalifornijoje pirmą kartą užlipusi ant banglentės supratau, kad ši lenta nugali visas kitas... Ir tikrai rimtai įklimpau į šį sportą. Mano rezultatai, jei tik juos taip galima pavadinti, tokie: galiu pagauti bangą ir praskrosti ją! (Juokiasi.)

112

Lamų slėnis

113

114

Lamų slėnis

KURIAME KAIP FILMUOSE: SĖDIME ŠALIA VANDENYNO, GERIAME KAVĄ AR SULTIS IR DAUG ŠNEKAMĖS, PIEŠIAME, KURIAME...

Lamų slėnis

115

116

Lamų slėnis

– Kaip kilo mintis kurti maudymosi kostiumėlius ekstremalaus sporto gerbėjoms ir kas slepiasi po ženklu „Makara“? – Londone teko daug dirbti su mada. Man šis pasaulis visada buvo labai artimas. Bet idėja kurti maudymosi kostiumėlius kilo iš seno mano hidrokostiumo. Jis visiems labai patiko ir visada sulaukdavo daug dėmesio. Tiesiog kartą su partnere pajuokavome, kad galėtume pačios kurti kostiumėlius, o jei planas neišdegs, bent jau turėsime „kietus“ maudymosi kostiumus sau. „Makara“ auga ir sulaukia vis daugiau žmonių susidomėjimo. Man atrodo, ši niša dar nėra gerai išplėtota, tad mes tiesiog pataikėme pačiu geriausiu metu. Be to, abi su Xenia esame studijavusios ir dirbusios su mada, dizainu. Abi dieviname vandenyną ir bangas. Man atrodo, tai ir yra mūsų sėkmės formulė.

Lamų slėnis

117

– Tai kuo ypatingi „Makara“ maudymosi kostiumai? – Tai labai švarus dizainas, sukurtas specialiai vandens sportui. Tad visi kirpimai pritaikyti patogiai judėti, padeda išvengti juokingo įdegio ir tiesiog gerai atrodyti. Ir mūsų kuriamų kostiumėlių spalvos labai gražios, pavyzdžiui, „Blue washed“ (liet. „nuskalbta mėlyna“) arba „Red poppy“ (liet. „raudonoji aguona“). Kai kurių spalvų modeliai – vienetiniai. Jų kirpimai įkvėpti sportinės aprangos ir elegantiškų drabužių. – Kaip juos kuriate? Kas piešia eskizus, kas siūna kostiumėlius? – Kuriame kaip filmuose: sėdime šalia vandenyno, geriame kavą ar sultis ir daug šnekamės, piešiame, kuriame... Ieškome įkvėpimo internete, žmonių veiduose, parduotuvėse, formose. Eskizus piešiame abi. Turime mažą dirbtuvėlę su keliais darbuotojais ir mylimiausią savo siuvėją. Jis ir siūna mūsų kostiumėlius, bet ir pačios daug prisidedame, sukerpant audinius, siūnant siūles.

118

Lamų slėnis

119

– Kokie jūsų tikslai, ambicijos? Kur matote „Makara“ po kelerių metų? – Ambicija – užauginti „Makara“ iki didesnio prekių ženklo. Hindu kalba „Makara“ reiškia „vandens monstrą“, tad matau jį šalia savęs su didele uodega... ( Juokiasi.) Pasaulyje panašių kūrėjų yra, bet tokių kaip „Makara“, tikslingai kuriančių banglentininkėms ir kitų vandens sporto šakų atstovėms, nedaug. Dažnai merginos kalba, kad didelių bendrovių, tokių kaip „Roxy“ ar „Rip curl“, produkcija atrodo gana gerai, bet yra nepatogi, arba patogus kostiumėlis nėra labai gražus... Mes sujungiame abu šiuos veiksnius ir tai daro mus išskirtinius.

– Kaip manai, kiek dar užsibūsi Balyje? Ar turi kitų planų ir svajonių, kur norėtum pagyventi ir ką nuveikti? – Šiuo metu esu Bankoke ir greitai skrisiu atgal į Lietuvą. Taip pat šiek tiek pakeliausiu po Europą. Per porą mėnesių tikiuosi aplankyti šeimą ir padirbėti su kitais projektais. Atsivežu daug „Makara“ kostiumėlių, nes jau sulaukiau nemažai užsakymų iš draugų ir klientų. Turiu begales svajonių, jos gimsta kasdien, noriu keliauti visur, kur tik nebuvau! Turiu planų išvykti pagyventi Jungtinėse Valstijose, bet kol kas tai dar tik planai. O nuveikti visada yra ką – kaskart atsidūrusi skirtingose šalyse atrandu naujų pomėgių, jie atsiranda kartu su nauja kultūra. Bet daž– Kaip būtų galima apibūdinti banglentininkų niausiai stengiuosi keliauti ten, kur yra kalnai arba madas? Kas, pavyzdžiui, madinga šį sezoną? vandenynas. – Čia mados, kaip ir visur, sukasi ratu. Į vandenyno sportą pradeda grįžti aštuntojo, devintojo dešimtmečių spalvos ir modeliai.

120

Lamų slėnis

121

KELIONĖ

Tekstas: Ignas Šalnaitis Nuotraukos: Jurgita Kunigiškytė

Buvau kažkada pažadėjęs pats sau, kad niekada nepradėsiu rašinio raide „n“, nes per daug „ne“ yra aplinkui. Prisiminiau tai dabar, nes pirmoji mintis tokia: „Negaliu rašyti apie vyną, nes nieko apie tai neišmanau.“ Štai, kiek „n“... Ieškojau gražių, šmaikščių, subtilių ir išskirtinių žodžių, bandžiau sulipdyti iš jų sakinius, bet sekėsi prastai. „Nevažiuokite ten, nes mes ir mieste gero vyno turime“, – į galvą vis lindo prancūzo, sutikto Bordo senamiesčio bare, vėlų vakarą prieš kelionę į Pojaką (pranc. Pauillac) ištarti žodžiai, kaip ir visi „O, Bordo regione paragausite tikrai puikių vynų.“ Kur pasisuksi, ten vynas. Tai gal sakau – apsižvalgykime.

122

Lamų slėnis

123

Dialogas su motina gamta Važiuojame Prancūzijos greitkeliu nuo Atlanto vandenyno, o radijas užgroja grupės „The Police“ dainą „Every Breath You Take“. Staiga prisimenu, kad atlikėjas Stingas turi savo puoselėjamą vynuogyną Toskanoje... Vynas, muzika, skirtingos šalys ir regionai – tai netgi rizikingas derinys, nes kartais jautiesi kaip filme, o ne tikrame gyvenime. Ir tie žodžiai, kurių vis nerandu, turbūt slepiasi už vynuogių. Pavyzdžiui, už ‘Merlot’, kurios iš stiklinės šūkčioja „drink me, drink me“. Kodėl jos kalba angliškai? Todėl, kad taip sakė apie dešimt metų pilyje dirbanti Kristina. Moteris, į vyndarių kraštą atvykusi iš Vokietijos, tačiau aš nelabai ją įsivaizduoju kur kitur. Jos profesionalumas, grindžiamas meile darbui, mano manymu, yra vienas komponentų,

124

Lamų slėnis

vienodai svarbių geriems vyndariams kaip lietus ar saulė. „Turime pačią geriausią techniką, darbščius žmones ir tai leidžia išlaikyti gerą vardą, tačiau mama gamta visuomet taria paskutinį žodį“, – pripažįsta Kristina. Taigi metai iš metų čia vyksta „dialogas“, kur mieli žmonės kasdien susiduria akis į akį su gamtos didybe ir, jei jiems pavyksta susitarti, vyno mėgėjai visame pasaulyje gali ragauti gėrimą, kurį išties reikia mėgti. Todėl paklausta, koks gi tas geras vynas, Kristina atsako, kad kiekvienam skirtingai. Turbūt tos angliškai kalbančios vynuogės pritartų, jog „it depends“. Net, jei jų balsus girdžiu tik aš, man visai patinka. Nes tai ne iš lankstinukų besišypsantys veidai ir ne stereotipinėmis frazėmis išpuoštas reklaminis tekstas, kurio galutinis akcentas dažniausiai būna akcija prekybos centre.

Lamų slėnis

125

Lauktuvės iš Bordo regiono Šveicarijos kalnų upėje, šokdamas nuo uolos į vandenį, aiškiai suvokiau, kad batai bus pilnutėliai vandens, o vėliau tos pačios kelionės metu, keliaudamas į Bordo regioną, neabejojau, jog teks paragauti vyno. Kad šiam gėrimui Prancūzijoje skiriamas ypatingas dėmesys, jau svečiuojantis Šveicarijoje, leido suprasti viena prancūzė, kai tarp daugybės vyno taurių neradusi skirtų baltam vynui, gėrimą pasiūlė pilti į mažus stiklelius, nes šie labiau tinka aperityvui. Be abejonės, vyndario ir paprasto vyno vartotojo požiūris skiriasi, tačiau man pasirodė, kad visi jie gerbia šį gėrimą. Ar tai būtų prancūzė, viešinti pas savo sūnų Šveicarijoje, ar dienos (tikėkimės, kad tik praėjusios) rūpesčius skandinantis Bordo

126

Lamų slėnis

gyventojas. Būtent Bordo regionas yra tikras vyndarystės lopšys. Sunku to nepastebėti, kai pro automobilio langą skrieja šimtas tūkstančių hektarų žaliakekių, o skelbimai pakelėje, kitaip nei pas mus ar gretimose šalyse, kviečia užsukti į dar vieną „chateau“ (liet. „pilis“) dar vienai degustacijai. Chateau Lynch Bages pasitiko laukinių gėlių pieva ir akimis sunkiai aprėpiamais vynuogynais, mažutėliu kaimeliu, kurį vyndarių Cazes šeima atgaivino, pastatę... kepyklėlę (nes juk nėra kepyklėlės, rytinių bandelių ir batonų, nėra gyvenimo)! O kai gyvenimas įsisiūbuoja, galima puoselėti senesnes nei šimto metų šeimos tradicijas ir mėgautis sėkmingu verslu. Puikuotis yra kuo: jokio blogo vyno! Viskas gana paprasta: moki valdyti technologijas, vadinasi, valdai laiką, o tai reiškia turi gerą kokybę. Žinoma, be to, dar labai gerbi gamtą. Lynch Bages pilyje tik tai ir rūpi.

Lamų slėnis

127

Apie prabangą būti pirmuoju Paragauti pirmam vynų Michel Lynch ir Château Cordeillan Bages, kurie netrukus atkeliaus į Lietuvą, paskanauti populiariųjų kanelių (pranc. caneles) ir kitų grožybių restorane, kurio šefas, didžiuodamasis rodo į savo Michellin apykaklę – įvertinimo įrodymą, grožėtis Pierre’o Alechinsky paveikslais, kurie dar kartą patvirtina, koks vykęs vyno ir modernaus meno derinys, – yra toji prabanga, kurios niekas neatims. Sakoma, kad esi jaunas, kol yra pirmų kartų. Tad norisi tik tikėti, kad pirmųjų kartų, įspūdžių ir prisiminimų prabanga greitai neišdils, o ją atšviežinti galėsime visada, peržvelgę nuotraukų albumą ar išgirdę specialiai šiai kelionei pasirinktą dainą, kaip muzikos takelį su visais vaizdiniais, kvapais ir kitais potyriais."

128

Lamų slėnis

129

130

Lamų slėnis

131

132

Lamų slėnis

133

KELIONĖ

P.S., arba nepaklausta, bet atsakyta Vieni pirmųjų klausimų, kaip būti išskirtiniam, kaip parduoti savo gaminį, kai aplink, rodos, nėra blogo vyno, nugrimzdo atmintyje jau pirmomis pokalbio minutėmis. Vengiant spekuliatyvumo, derėtų aplankyti kelis vyndarius, palyginti, tačiau būtent šiame regione, degustuodamas vyną, supranti, kad tik motinos gamtos ir žmonių, mėgstančių savo darbą, sąjunga galėjo tai sukurti. Mes taip pat domėjomės tokiais dalykais, kaip butelio dizainas, su tuo susiję mitai, ir sužinojome, kad butelis yra tikroji vizitinė kortelė, kuriai gero vyno gamintojas visada skirs labai daug dėmesio. Tad idėja, kad butelyje su giliau įgaubtu dugnu bus geresnis vynas, yra iš dalies teisinga, nes tai parodo, jog vyndarys gali sau leisti pagaminti butelį iš daugiau stiklo. Įdomu tai, kad bent jau Bordo regione vyno pirkėjai tikisi tradicinių dalykų ir yra konservatyvūs. Jie daug mieliau renkasi „klasikinius“ bute-

134

Lamų slėnis

lius kaip gero vyno garantą, o naujosios pakuotės dizaino tendencijos čia mažai pastebimos. Patys lauktuvių taip pat ieškojome su pilių piešiniais ir ryškiais užrašais „Bordeaux“. Bordo senamiesčio bare sutikti vyriškiai pasakojo, kad globalizacijos grimasos paliečia ir vyndarius, o šiuo metu turtuoliai iš Kinijos ar Japonijos mielai įsigyja vyno daryklas. Kaip tai paveiks vyno gamybos procesą, parodys laikas. Paklaustas, ar jie geria alų, baro savininkas man kažką paaiškino savo žavia kalba, o mano linksėjimas, matyt, reiškė pritarimą, tad po minutės rankose jau turėjau stiklinę su alumi, pagardintu vyšnių sirupu. Ir vis tik, būnant Bordo, ne alaus norisi... Austrės, petankė, naktiniai šlamantinėjimai siauromis gatvėmis, espresas ir raguoliai. Kai kelionė baigiasi ir numintų septynių tūkstančių kilometrų nuovargis praeina, supranti, kokį gėrį turėjai, pasvajoji, o kada gi vėl, nes tikrai bus vėl!

Lamų slėnis

135

IDĖJOS GALI KILTI BET KUR A. HITCHCOCKAS

www.lamuslenis.lt

136

Lamų slėnis