Lamuslenis 2014 10 by Lamų slėnis

Spalis 2014 (33)

VYRIŠKI POKALBIAI

Viršelio autorius: Tadas Kazakevičius

LA FAMIGLIA

ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

Redaktorė

TINKLARAŠTIS

VYGAILĖ SUKURYTĖ

Fotografė

TINKLALAPIS

MARIA CAVALI

Fotografė

TINKLALAPIS

JURGITA KUNIGIŠKYTĖ

reklamos projektų vadovė FACEBOOK

INDRĖ BLAUZDŽIŪNAITĖ

Žurnalistė FACEBOOK

VAIDILUTĖ MALINAUSKAITĖ

Fotografė FACEBOOK

ELAS RAMANAUSKAS Dizaineris TINKLALAPIS

MANTĖ JARUŠEVIČIŪTĖ

komunikacijos projektai FACEBOOK

BENDRAUKIME info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

Lamų slėnis

SUTIKITE NAUJĄJĮ JAGUAR XE

Stulbinantis dizainas. Įkvepianti dinamika. Novatoriškos technologijos. Tai išskirtinės naujojo Jaguar XE charakteristikos, apie kurias sužinosite jau šį rudenį, o prekyboje automobilis pasirodys nuo 2015 m. Naujasis XE sedanas visiškai pakeičia automobilių sportiškumo vidutinio dydžio segmente nuostatas! Pasiruoškite oficialiam automobilio pristatymui 2014 m. rugsėjį: Jaguar XE bus pristatytas išskirtiniame VIP renginyje Londone. Jūs galite būti vienas pirmųjų, asmeniškai susipažįstančių su revoliuciniu Jaguar sedanu!

Daugiau informacijos – vienintelio įgalioto atstovo INCHCAPE salone

KOSTIUMO EKSPERTIZĖ

NUOŠIRDUMAS ATEITIES VARIKLIS

APIE GYVENIMO ESTETIKĄ

Copyright © 2011-2014 UAB "Zubizu projects". Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB "Zubizu projects" sutikimą. LamųUžslėnis reklamos turinį redakcija neatsako.

Reklaminiai straipsniai žymimi

SKRYDŽIAI DANGUJE IR ŽEMĖJE

BMW

Zurnalo ieskok Apple Newsstand

SPA L IO 1 7 -1 8 d. LO F TAS

BARTHOLOT (DE)

GONZALO FIGFARI (ES)

Fotografuoti vaizduotę

Pranešimas be pavadinimo

TOMAS RAMANAUSKAS

ROBERT SLUMP (NL)

LEMON LABS

Kaip kurti, kai viskas jau sukurta

Pritaikyti Improvizaciją

Vizualus dizainas mirė. Tegyvuoja vartotojo patirtis!

VILNIUS TEMPERATURE

MARTYNAS BIRKŠYS

LINAS LAPINSKAS

Dar 10 metų ir rytojus bus vakar

Dideli brandai nežiūri Pinterest

Įsivaizduok esamą, statyk įsivaizduojamą

K Ū R Y BI N I Ų I N D U S T R I J Ų KO N F E R E N CI JA w w w. w ha t s nex t .lt

B ilie t u s p latin a Lamų slėnis

NAUJIENOS

VYRIŠKI REIKALAI

Alus „Bocmano ūsai“,„Ungurio kojos“, „Bėganti kopa“, „Nežinomas krantas“ iš Raudonų plytų alaus dirbtuvių

Motociklininko šalmas „Bullitt“ „BELL HELMETS“

Vandens valymo rinkinys „Mizu“ DIZ. „SORT OF COAL“

Daiktų krepšys DIZ. CHRISTINE E. SVEEN

Peilis „Evercut“ „TARRERIAS-BONJEAN“

Žvakidė „Fire Hurricane“ DIZ. „NORM ARCHITECTS“ Kėdė „Ferdinand“ DIZ. OEO

Laikraščių dėklas DIZ. „STUDIO WOOT WOOT“

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Vaidilutė Malinauskaitė

Lietuvos vyrai augina barzdas, su malonumu dėvi kostiumus, važinėja motociklais, užsiima ekstremaliu sportu, trumpiau tariant, vyriškumas vėl tampa madingas, pastebi GEDIMINAS PETRAUSKAS, vienas iš vyriškų drabužių parduotuvės „Suitsupply“ Vilniuje įkūrėjų

Lamų slėnis

– Gediminai, kokias žinias ir paslaptis saugo kostiumo ekspertas? – Kostiumo ekspertai man pirmiausia yra senieji Italijos meistrai, kostiumų dirbtuvės, turinčios kelių amžių tradicijas. Tų meistrų seneliai ir tėvai užsiėmė tuo pačiu – jie rengdavo vyrus. Italijoje, ypač mažesniuose miesteliuose, galima pamatyti puikiai apsirengusių vyresnio amžiaus vyriškių. Jiems tai įaugę į kraują, jie tai paveldėję iš savo tėvų. Gero kostiumo tradicijos turėtų būti kildinamos būtent iš Italijos ir Anglijos (Londone taip pat yra puikių kostiumų siuvėjų). Naujoji „Suitsupply“ kolekcija taip pat įkvėpta senųjų Italijos vilnos dirbtuvių. Mūsų dizaineriai važiavo į jas, tyrinėjo jų archyvus, rinkdamiesi audinius stebėjo, kas buvo populiaru prieš 50 ir daugiau metų. Dalis tų atrastų „perlų“, „baravykų“ ir bus naujoje kolekcijoje. Na, o aš tesu verslininkas, parduodantis vyriškus kostiumus. – Jums pačiam nuo vaikystės buvo svarbu, kaip atrodote? – Aš turiu kelias vaikystės nuotraukas, kuriose matyti, kad man tikrai nebuvo tas pat, kaip atrodau. Jose – auliniai batai, šortai, skrybėlė, ant šono pasmukus, švarkelis džinsinis. Man buvo gal kokie šešeri, stovėjau pasirėmęs prie Eglės žalčių karalienės Palangoje. Bet siūlai ir adatos manęs netraukė. Buvau normalus maištingas paauglys.

– Kada pradėjote rimtai domėtis vyrų mada? – Į šį verslą patekau visiškai atsitiktinai. Iki tol dirbau tarptautinėse įmonėse. Man teko pagyventi Olandijoje. Ten kostiumus pirkdavau būtent parduotuvėse „Suitsupply“. Grįžus į Lietuvą kartą prireikė kostiumo, apvažiavau keletą vietų ir supratau, kad laidojimo namai kostiumus pardavinėja po 100 eurų, o garsios parduotuvės – po 1 000 eurų... Ir jokio viduriuko, jokio pasirinkimo, kalbant apie kainą, dydį, spalvą. Tada ir prisiminiau, kad Olandijoje yra tokia parduotuvė, kur ateini, išsirenki, tau vietoje kostiumą pataiso ir išeini. Visa tai užtrunka apie pusvalandį. Susiradau etiketę, tos įmonės pavadinimą ir po penkių minučių jau kalbėjausi su jos savininku. Po savaitės jis atvyko į Vilnių. O po metų mes atidarėme „Suitsupply“ saloną Vilniuje. Beje, jiems tai buvo pirmoji parduotuvė užsienyje. Po kelerių metų, supratę, kad ši koncepcija veikia ne tik gimtojoje Olandijoje, bet ir kitose egzotiškose šalyse, kaip Lietuva, jie išplėtė „Suitsupply“ tinklą po visus žemynus. – Vadinasi, padėjote šiai bendrovei žengti svarbų žingsnį jų istorijoje? – Manau, taip. Ar tai buvo lengva? Turbūt ne, tiesiog atsitiktinumas. Ir tai tik parodo gerą bendrovės vadovo uoslę bei avantiūrizmą. Tiesiog eilinė istorija, kai pamatai tuščią nišą, turi gerą idėją, daug entuziazmo ir viskas pavyksta. O paskui, to net neplanuodamas, tampi kostiumo ekspertu... (Juokiasi.) Lamų slėnis

– Gal dirbant vyriškos mados verslo srityje natūraliai apima azartas kurti ir savo paties įdomesnį stilių. Koks jūs esate mados vartotojas? – Man mada turi būti nenuobodi. Ji turi stebinti. Ir tai nebūtinai reiškia ant kelnių užsivilkti kailines kelnaites... Gerą dalykinį kostiumą vilkintis vyras privalo turėti akcentą, detalę, kuri stebintų, jis neturi būti toks, kaip visi. Kostiumas ir marškiniai nebūtinai turi būti nauji, svarbiausia – mokėjimas suderinti ir išsiskirti. Ne tik dalykinė mada, bet ir festivalių ar gatvės mada, paauglių rengimosi stilius turėtų būti išskirtinis. Aš pats gyvenu su dviem paauglėmis merginomis, turiu dar ir sūnų. Matau, ką renkasi jie ir jų draugai. Didelė dalis jaunimo apsirengti, išsiskirti jau moka, bet geriausia – dar priešakyje. O mano drabužinėje ne vien tik kostiumai, yra ir džinsų, ir keistos spalvos kelnių, ir pačių paprasčiausių drabužių. – Kostiumą dėvite kasdien? – Jį dėviu su džiaugsmu! Ne kasdien, darbo dienomis, bet man tai nėra uniforma, tai tiesiog gražus ir tinkamas subrendusio vyro drabužis. Nėra nieko baisiau už rimtus dėdes, vilkinčius marškinėlius su „Swarovski“ kristalais, brangų švarką, suplyšusius džinsus ir avinčius batus riestomis nosimis. Tokių pavyzdžių ne vienas, deja, tai palikimas to, kad prieš tris dešimtmečius Lietuvoje nebuvo jokios mados, nebuvo iš ko perimti stiliaus jausmo, retas vyras gaudavo patarimų iš tėvų ar senelių. Vis dėlto ateina laikas, kai vyrams reikėtų išaugti iš marškinėlių. – Kokias pagrindines klaidas daro kostiumus vilkintys vyrai? – Svarbiausia – žinoti progą, su kuo eini susitikti, kokį darbą dirbsi. Pagal tai ir reikėtų rinktis ap-

Lamų slėnis

rangą. Tarkime, eidamas į rimtą susitikimą žmogus pasirenka ryškų kostiumą. Gal jis geras ir puikiai atrodo, bet jei tai rimtas susitikimas, tai ir drabužis turėtų būti solidus. Arba, priešingai, eina susitikti su draugais, o apsivelka juodą kostiumą, kuris labiau tiktų vestuvėms ar laidotuvėms. Kita dažnai pasitaikanti klaida – tinkamo dydžio pasirinkimas. Retas kuris pasirenka taikliai. Arba dėl neišmanymo, arba iš baimės, kad prastai atrodys. Nieko negali būti blogiau nei vienu ar dviem dydžiais per didelis kostiumas. Tada vyras atrodo nerimtai ir juokingai. Tas pat, jei kostiumas per mažas. – Ar pastebite, kaip keičiasi skirtingo amžiaus vyrų poreikiai, vyriškumo suvokimas, vyrų ambicijos? Juk klientų, ko gero, turite pačių įvairiausių. – Taip, ir tie poreikiai keičiasi į gerąją pusę. Pastaruoju metu pastebiu, kad vyrai suvyriškėjo. Pažiūrėkit, kiek aplink atsirado barzdų, kiek vyrų paleido savo plauką ant veidų. Ir ne tik solidūs dėdės, bet ir jaunuoliai. Ir mūsų parduotuvėje padaugėjo jaunų klientų. Užsuka abiturientai ar tie, kurie išvažiuoja mokytis į užsienį. Juos tėvai dailiai „supakuoja“ ir išsiunčia į užjūrius. Anksčiau kostiumas buvo suvokiamas kaip nuobodus biuro drabužis, norėdavosi jį kuo greičiau nusivilkti ir šokti į džinsus. Bet toks požiūris pasikeitė. Dabar dauguma vilkėdami kostiumą jaučiasi laisvai, pasitiki savimi. Tinkama apranga iš tiesų žmogui suteikia pasitikėjimo. Įliemenuotas kostiumas pabrėžia jauno žmogaus figūrą, jis padeda pasitikėti savimi ir nuversti kalnus, parduoti savo idėjas, prisistatyti, susipažinti. Jauni žmonės nebežiūri į kostiumą kaip į akmenį po kaklu. Vyrai apskritai pastaruoju metu daugiau dėmesio skiria sau. Ne tik aprangai – jie dažniau užsiima vyriškais reikalais: motociklais, ekstremaliu sportu. Viskas grįžta į normalias vėžes, mūsų vyrai nėra subobėję.

Lamų slėnis

– Jums teko dirbti didelėse tarptautinėse įmonėse. Verslo pasaulis ir apranga taip pat yra neatsiejami dalykai. Ar jums yra tekę sutikti išsišokėlių, kurie į rimtą verslo susitikimą ateitų vilkėdami kad ir suplyšusius džinsus? Ar toks poelgis iš karto reikštų pralaimėtas derybas? – Išsišokėlių yra visose gyvenimo srityse. Dalis jų yra tiesiog išsišokėliai. Bet tarp jų yra ir talentingų žmonių. Verslo pasaulyje tave pirmiausia vertina pagal idėjas, tai, kas tavo galvoje ir ant liežuvio. Gali ir nuogas ateiti į rimtą susitikimą, bet jei protingai kalbėsi, pasieksi savo. Kita vertus, apranga yra greitesnis būdas įgyti pasitikėjimą. Jei esi tinkamai apsirengęs, net neištaręs nė žodžio jau įgyji pranašumą. Pirmas įspūdis dažnai daug lemia. Be to, tinkamai apsirengti reiškia parodyti kitam žmogui pagarbą. – Kiek apranga svarbi vyresniems vyrams? Ar, tarkime, pas jus užsuka 70-mečių? – Turiu vieną labai puikų pavyzdį. Tai garsus advokatas, jam jau daugiau nei 70 metų. Jis iš mūsų nuolat perka ir siūdinasi drabužius. Ko gero, jis galėtų būti tinkamos aprangos etalonas. Tai labai rimtas ir nerealus žmogus, o jo mokėjimas derinti, pasirinkti audinį, spalvas ir raštus – tiesiog unikalus. Tokio senelio palinkėčiau kiekvienam jaunam advokatui. Beje, jis visą gyvenimą praleido Lietuvoje, tikras vilnietis. Tokių žmonių yra dar keli. Nors didžioji dalis klientų, žinoma, yra jaunesnio amžiaus. Nes vyresni žmonės – konservatyvesni. Ypač Lietuvoje. Gal dėl tradicijų trūkumo, baimės išsiskirti, atrodyti nenormaliai. Bet situacija keičiasi, žmonės pradeda labiau savimi pasitikėti. Čia kaip su kirpėjais – vyrai eina pas tą patį kirpėją, kol šis numiršta. Kliento ir amatininko santykis labai svarbus. Tokių žmonių reklama neveikia, juos gali atvesti tik gera rekomendacija žmogaus, kuriuo jie visiškai pasitiki. Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Na, o vadinamoji amžiaus vidurio krizė, ar daug žmonių pas jus atgena? – Būna ir tokių. Jiems svarbu perkrauti save, susipakuoti iš naujo. Bet mes esame ta geroji vieta, kur jie ateina norėdami atrodyti savimi, pasipuošti. Vyrai rimtai pavažiavusiais stogais, norintys atjaunėti dešimčia ar net dvidešimčia metų, ko gero, eina į jaunimo parduotuves. Tada jie ir pradeda dėvėti suplyšusius džinsus ir jaunatviškus marškinėlius. Pas mus tokių neužsuka... – Ar vaikai jūsų prašo patarimų aprangos klausimais? – Visą laiką! Ir aš klausiu jų nuomonės, ir jie mano. Tik, ko gero, nei aš, nei jie pagaliau vieni kitų nuomone nesivadovaujame. Turbūt taip tiesiog ugdome savo suvokimą apie stilių, estetiką. Manau, mano dukros, sūnus ir žmona rengiasi puikiai. O aš iš jų irgi sulaukiu vertingų patarimų. – Ar jūsų šeimoje įprasta pagirti vienas kitą, pasakyti: „Šiandien gerai atrodai!“ – Taip. Štai šiandien mano jaunesnioji 14-metė dukra, eidama į mokyklą, sulaukė iš manęs komplimento. Ji tikrai puikiai apsirengė! Dukra lanko Antakalnio gimnaziją, tad apsivilko uniforminį mėlyną švarkelį, tamsius marškinėlius, trumpą sijoną, apsiavė juodus balerinų batelius ir užsimovė įdomias pėdkelnes – jos juodos iki sijono kraštelio, o aukščiau – oranžinės. Toks gražus derinys su lengva jaunatviška provokacija. Tad taip, mes tokius dalykus pastebime. Ir tai svarbu. Išgirdęs komplimentą, žmogus labiau pasitiki savo jėgomis, o paaugliams pasitikėjimo labai reikia. Ir ne tik paaugliams. Lamų slėnis

Lamų slėnis

Kažkada vasarą buvome pakviesti į juvelyro MARTYNO VILČINSKO ir jo žmonos MONIKOS namus Kaune pasikalbėti po graikišku riešutmedžiu. Susiviliojome! Bet kol nukakome iki Kauno, atėjo ruduo. Tame kiemelyje sunoko vynuogės, o ir su rudenėjančio miesto palete darniai susiliejantis sodriai rusvos spalvos fasadas kūrė iliuziją, kad patekome į kažkurią romantišką pietų šalį... Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Vaidilutė Malinauskaitė

– Martynai, jūsų namai primena įspūdingą vilą kur nors Toskanoje... Kaip juos kūrėte? – Daug laiko praleisdavome savo tėvų ir senelių sodyboje Pavilkijy, prie Nemuno. Tad tas kaimo gyvenimas mums nesvetimas, ten daug smagių dalykų, laisvės. Bet kaime gali užsižaisti ir visiškai pamesti miesto, žmonių, bendravimo ritmą. O to taip pat norisi. Norisi miesto, centro, būti arčiau įvykių, bet norisi ir kelių kvadratinių metrų žolės, kur galėtum išsitiesti šezlonge su arbata ir knyga. Todėl ir svarstėme, kaip tą kalambūrą išspręsti, koks būtų tas tobulasis variantas. Kaunas mums patinka, mes jį mylim ir gerbiam, bet kartu norėjosi Prancūzijos, Italijos miestukų nuotaikos. Taip

Lamų slėnis

pamažu nevalingai atsirado viena kita detalė – tai jaukumo suteikiančios langinės, tai dar kas nors. Kai čia atsikėlėm, vyravo europinių remontų tendencijos. Viskas šviežiai, naujai išlyginta, bet praeina keleri metai ir viskas taip greitai pasensta, atsibosta... Štai vaikštai kokioj nors Kuboj ir matai ištryptus, nutrupėjusius laiptus, bet net minčių nebūtų ką nors keisti ir gadinti. Laikas tik pridėjęs to gero prieskonio. Kažkaip net gaila, kad darbas, energija, galų gale pinigai, kuriuos įdedi, taip greitai netenka prasmės. Vaikai užauga ir nejaučia jokios vertės. O juk istorija, daiktai šildo. Ir mums norėjosi, kad namai turėtų išliekamąją vertę. Štai statėme geležines kolonas – buvo galima pastaty-

ti paprastą tuščiavidurį vamzdį, jį pripūsti putų. Bet norėjosi tikrų metalinių, kad atrodytų kaip prieš šimtą metų ištekintos, kad niekas jų versti nenorėtų. Taip ir statėme jas patys kaip kokie archimedai... Kūrėme vaizdą, nuotaiką taip, kaip įsivaizdavome, kad čia norėtųsi gyventi. Taip pat ir su laiptais. Galima juos perdažinėti šimtą kartų kokiom tik nori spalvom, bet man atrodo – tegu jie trypiasi, išsivaikšto, po šimto metų tik gražės nuo to. Arba plytelės – joms apie šimtą metų, kažkada jomis buvo išklotas toks senas smetoniškas namas, kažkas jas norėjo išmesti... Aišku, jos apskaldytos, bet man labai gražios. Kaip galima tokius dalykus išmesti? Taip ir rinkome viską – po

kvadratą, po kvadratą... Beveik viską įrengdami namus darėme patys. Šviestuvus, kurie anksčiau buvo traukinio lempos, radome Aleksoto turguje, perdarėme, pritaikėme, sukabinome. Viskas čia pačių iščiupinėta, nudažyta. Maždaug dvejus metus man tai buvo didžiulis džiaugsmas, o kitus trejus – jau net ne galvos skausmas, o sukandęs dantis prisiversti turėdavau. Pagaliau išmokau galvoti ne apie tai, kiek liko padaryti, o apie tai, kas jau padaryta. Tada nuotaika visai kita. Taip save apgaudinėji ir judi į priekį. Įsikraustėme čia keturiese: aš, Monika ir dukros Marta su Marija, o aplink baisu, dulkės, statybos... Lamų slėnis

– Namuose įsirengėte ir juvelyro dirbtuves. Tai dar viena, jau visai kitokia kūrybos oazė. – Man įdomu kurti. Tiek namą, tiek juvelyrikos dirbinius. Jei kūrybos proceso neliktų, būtų baisiai liūdna, net nežinočiau, ką daryti. O kūryboje turbūt natūraliai atsispindi tai, kuo kūrėjas gyvena. Nemanau, kad būtų įmanoma kardinaliai perjungti smegeninę – čia aš kūryboje, o čia – gyvenime. Aš, jei jau įsitraukiu į procesą, tai ir keliuosi, ir gulu su ta mintimi, ir šiaip puodelio kavos prisėdęs tik apie tai galvoju. Užkrauni galvą tuo maloniu procesu ir viskas. Kūrybinis procesas tampa neatsiejamu nuo gyvenimo būdo ir to, kaip tu stengiesi matyti pasaulį. Mano gyvenime tam tikru metu atsirado buriavimas, burlentės. Vis juokiamės su draugais, kad mums tik vėjas galvoje. Kol nepradėjau buriuoti, man buvo visai nesvarbu – pučia vėjas ar ne. Dabar tik medžiai sulinguoja, lapai sujuda ir iš karto žiūri prognozes. Jei tik šakos triskart sulinguoja, iškart skambina draugai – lekiam! Nori nenori tai tampa gyvenimo dalimi. O malonumas tikrai nežmoniškas. Gal ir primityviai skamba, bet tai laisvė, kai gauni didelį fizinį krūvį ir atsipalaiduoja galva, manau, tikri sportininkai taip jaučiasi. Tas vėjas, vanduo, saulė, lietus, būna, ir sniegas, šaltis – visa tai turi jėgos ir teigiamai veikia žmogų. O paskui po truputį pradedi pastebėti, kad ir kūryboje atsiranda tai karabinų, tai kitų specifinių detalių... Tuos elementus pradedi jungti vieną su kitu. Tiesiog toks dabar periodas. Mintys ir idėjos lekia greičiau, nei spėju jas fiziškai realizuoti. Tai, žinoma, šiek tiek erzina.

Lamų slėnis

Turbūt dar egzistuoja vyriškas ir moteriškas kūrybinis procesas. Štai Monika. Ji gyvenime labai daug improvizuoja. Gali vienu metu dirbti keletą darbų ir jai pavyksta. Man tai yra kosmosas. Jeigu mano galvoje sukasi kokios nors buitinės problemos sprendimas, tai niekaip neatsiras vietos juvelyrikai. O jei esu mintimis paniręs į juvelyriką, tai jau geriau su kokiu elektros lizdu manęs neerzinti... Tas minties šuolis man atrodo neįmanomas. Monika gali kurti dirbdama. Jos kūryba įvyksta per patį procesą. O man – visiškai kitaip. Aš pirmiausia kuriu mintyse. Ir kol ten neatsiranda trimačio kūrinio vaizdo, kol neaišku, kaip jis iš visų pusių atrodys, kol nesisuks tarsi ant pjedestalo, aš negaliu pradėti. Aišku, idėjų kyla ir gamybos proceso metu, kai jau fiziškai kuri, bet tą pagrindinį vaizdą man svarbu turėti prieš pradedant. Gal praėjusiame gyvenime, jei tik toks egzistuoja, buvau inžinierius, nes man tai nesvetima. Kiti vyrai gal nuo to bėga. Beje, nesu baigęs juvelyrikos studijų nei Telšiuose, nei Taline, mokiausi grafikos. Abu su Monika baigėme Juozo Naujalio meno mokyklą. Tada – Akademija. Vilniuje pasimokęs metus persikėliau į Kauną. Tai buvo labai pasiutęs laikotarpis, maždaug treji metai, kai maištavau neaišku prieš ką, bet norėjosi maištauti. Grafikos katedra buvo gana griežtų pažiūrų. Mus pasodino prie Rembrandto darbų ir liepė kopijuoti. Man natūraliai kilo klausimas – kodėl? Mums sakydavo, kad privalome sėdėti ir kopijuoti Rembrandtą, nes tai, ką jis darė, yra viršūnė, bet mes niekada juo netapsime. Kad ir jaunas esi, bet juk supranti, kad čia kažkas ne taip. Taip pamažu dariausi nemielas studentas. O Kau-

Lamų slėnis

ne gana sklandžiai įsiliejau į mokslą. Baigiau bakalaurą, magistrą, tik grafinis dizainas manęs nelabai traukė. Tuo metu kaip tik prasidėjo maketavimo era, visos programos, žiūriu, kad mygelių spaudymas man ne prie širdies. Norisi fizinio darbo – pjauti, lenkti, kalti, susukti. Svarsčiau, kas man būtų artima ir šilta. Pirmiausia norėjosi kurti rankomis, pirštais – lipdyti, gremžti, virinti. Be to, norisi kūrybinės erdvės, ne tik būti amatininku. Juk lyg ir nori ir turi ką pasakyti. Galų gale yra ir žemiškas momentas – norisi iš kūrybos gyventi, kad tai nebūtų tik pomėgis. Esu mėgėjas knibinėtis, susikoncentruoti į mažus dalykus. Vienus tai erzina, jie greitai susinervina ir trenkia viską. O man tai kaip meditacija. Kuo smulkiau, tuo labiau veža. Galiu ypač susikaupti į tą vieną milimetrą ir man ten atsiveria daugybė erdvės. Taip ir supratau, kad tai, ko ieškau, yra juvelyrika, mažoji plastika, miniatiūros. Taip labai pamažu priėjau prie jos. Ir dabar jau apie dešimt metų nieko kito nebesinori. – Man jūsų darbai atrodo labai vyriški. Bet turbūt tai natūralu... – Taip. Moterų juvelyrių kūriniai būna ypač moteriški. Gal vyrai kartais su technologijomis, visu sudėtingumu ir ne ten nueina. Jiems dažniausiai svarbūs gamybiniai, kokybės, technologiniai sprendimai. Kiek stebiu moteris juvelyres, joms pirmiausia – emocija. Tie konstruktyviniai techniniai dalykai kažkur ištirpsta arba nėra patys svarbiausi. Jos tai kažkaip paslepia, suniveliuoja. O vyrui daiktai pirmiausia turi būti gerai sukalti, kiek jie tos emocijos turi – čia jau kita kalba. Ir nieko čia keista.

Lamų slėnis

– Kas jums yra estetika? Ar jūsų darbe ir gyvenime ji užima svarbią vietą? – Estetika – tai tavo vidinės kultūros atspindys. Ir tuo viskas pasakyta. Nelabai suprantu, kaip galima gyventi bet kaip, chaotiškai. Mano supratimu, tai pirmiausia yra laiko švaistymas. Juk jei daiktai neturi savo vietos, tai jų ieškodamas jau susikuri problemų kalną. Gyvename tarp žmonių, tad kiekvieno pareiga turėtų būti kuo mažiau kitam primesti, rodyti negražių, dėmesio nevertų

Lamų slėnis

dalykų. Reikėtų stengtis kitam rodyti tai, kas yra gera ir gražu. Kartais galvodavau: štai prie gretimo stalo sėdinti draugija garsiai kalba ir dar vieną kitą negražų žodį pavartoja. Kodėl priimtina manyti, kad tai nekultūringa? Žmonės juk gyvena savu ritmu, jie reiškia emocijas. Bet pagaliau supratau, kad vis dėlto jie neteisūs, nes taip elgdamiesi nesąmoningai primeta man savo temas, juk negaliu jų negirdėti, nereaguoti. Norom nenorom jie įsibrauna į mano erdvę. O aš su savo

erdve jiems netrukdau, išlieku kultūringas. Jei gyveni vienkiemyje vienas ar su bendraminčiu, tai gyvenk kaip tik nori. Bet kai gyveni tarp žmonių, kitas reikalas. Štai Monika grįžusi iš Japonijos pasakojo apie ten tvyrančią pagarbą viskam: žmogui, aplinkai, daiktams, maistui, pinigams. Tarkime, ką nors perkant kupiūra paduodama tiesi, nesuglamžyta, ant padėkliuko, dviem rankomis. Tai pagarba žmogui ir jo uždirbtiems pinigams, jo darbui.

Man tai atrodo svarbu. Tik, žinoma, ne visada pavyksta taip gyventi. Juk kad tai perduotum vaikams, reikia tikrai daug laiko ir pastangų. Jie į viską mėgsta paprasčiau žiūrėti. Tikrai nesu pedantas, panašus į ligonį, manau, viskam turi būti saikas ir ribos. Tai gyvenime taip pat yra labai svarbu. Jei peržengi riba, kai pasidaro nepatogu, kai pradedi kažkam tarnauti, tai tampa beprasmiu dalyku. O kai estetiškai gyventi sugebi neeikvodamas brangaus laiko, išloši visomis prasmėmis. Lamų slėnis

Lamų slėnis

Daugiau apie Martyno Vilčinsko kūrybą – „MARTO Jewelry“ paskyroje „Facebook“.

Lamų slėnis

ROMO MEISTRAS – IT MADOS KUTIURJĖ Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Vaidilutė Malinauskaitė

Jis lėtai atsuko paties seniausio, net 15 metų brandinto kubietiško romo „Varadero“ butelį, keliais lašais pasveikino žemę, sakydamas, kad šie lašai skirti protėviams, kadaise sukūrusiems šį gėrimą, tada įlašino kelis romo lašus sau į saują ir jais apsišlakstė veidą, teigdamas, kad šio romo aromatas – it puikiausi kvepalai. Ir tik tada paragavo gurkšnelį, pasakodamas, kad būtent tokiu ritualu turėtų būti atidaromas aromatingo kubietiško romo butelis. Po šios neįprastos pamokos paprašėme romo gamybos ekspertą JUANĄ ALBERTO, į Vilnių atkeliavusį tiesiai iš gimtosios Kubos, atskleisti daugiau šio tauraus gėrimo paslapčių ir su juo susijusių tradicijų.

– Papasakokite šiek tiek išsamiau apie savo profesiją. Ko jūsų darbe daugiau – pragmatiško skaičiavimo ar kūrybos, improvizacijų? – Mano darbą sudaro dvi dalys: jame labai svarbi šimtametė tradicija ir techninė kultūra, tačiau ne mažiau svarbu tą kultūrą susieti su menine darbo dalimi, kūrybingumu. Šiuolaikiniame pasaulyje tai, ką aš darau, yra vadinama kūrybiniu dizainu. Semantiškai mano darbo pobūdį būtų galima susieti su aukštąją mada. Sąmoningai minime šį terminą, norėdami parodyti, kad romo gaminimo meistro darbas panašus į mados dizainerio. Mūsų atsakomybės ir tikslai tokie patys: patenkinti išrankiausių klientų skonį. – Kaip tada atrodo jūsų darbo diena? – Būna dienų, kai tenka koncentruotis į naujo produkto kūrimą. Kitomis dienomis prižiūriu, kad rinkoje jau pasirodęs gaminys atitiktų įvaizdį, kurį jam suteikėme. Deja, pasitaiko ir tokių dienų, kai kūrybos mūza miega, ir tenka stipriai pasistengti, kad ją pažadintum... Na, ir, žinoma, yra dienų kaip šiandien, kai stengiuosi atskleisti savo sukurto gėrimo puikųjį aspektą ir pristatyti jį žmonėms. Lamų slėnis

– Į Vilnių atvykote pristatyti kubietiško romo „Varadero“. Kuo jis ypatingas ir kaip kito jo gamybos tradicijos, siekiančios dar 1862 metus? – Pavadinimas „Varadero“ yra alegorinė aliuzija į Kuboje esantį Varadero pusiasalį. Jis garsėja vienu gražiausių visoje Kuboje paplūdimių. Prieš daug metų, kai šovė mintis vieną savo gėrimų pavadinti „Varadero“, nusprendėme, kad šis žodis gėrimui suteiks gilesnę prasmę. Tuomet savo romo saugyklose, arba botegose, pradėjome ieškoti kokybiško romo. Atidarę prisiminimų skrynią, t. y. peržiūrėję visas senąsias botegas, radome ypač aromatingą ir saldų romą. Patobulinus jį, kad gėrimas atitiktų visus kokybiško romo aspektus, ir gimė „Varadero“, įleidęs šaknis visame pasaulyje. – Kokios ypatybės būdingos kokybiškam romui? – Iš daugybės charakteristikų bene svarbiausia yra romo išvaizda: jis permatomas, šviesus, pasukus šį gėrimą taurėje, jis padengia stiklą ir lieka ant jo kraštų. Blizgumas, skaidrumas ir taurės padengimas ir yra pagrindinės ypatybės, išskiriančios romą „Varadero“ iš kitų. Ne mažiau svarbus ir romo aromatas, primenantis ąžuolinių statinių, kuriose „Varadero“ yra brandinamas, kvapą. Žinoma, dar reikėtų paminėti skonį. Alkoholio natos labai žemos, o tonas – išskirtinai švelnus. Bet ir tai dar ne viskas... „Varadero“ yra saldokas romas, švelniai primenantis, kad dalį savo gyvenimo jis praleido ąžuolo statinėje. Nurijęs šlakelį šio gėrimo, nejauti alkoholio stiprumo, tik švelniai saldų ugninį bal-

Lamų slėnis

zamą. Visa tai ir išskiria „Varadero“ iš kitų kubietiškų romų. – Jūsų gimtojoje Kuboje romas turbūt galėtų vadintis nacionaliniu gėrimu. Kaip manote, kodėl būtent romas gėrimų kultūroje užima tokią išskirtinę vietą? – Visų pirma romas gimė Karibuose, čia jis buvo nuolat tobulinamas ir virto tuo, kas yra šiandien. Šis gėrimas yra tiesiogiai susijęs su mano šalies žmonių kasdienybe. Nėra kubietiškos šventės be romo. Romas liejasi ir gatvės šventėse, skambant geram džiazui. Kiekvienai progai egzistuoja jai skirta romo rūšis, tačiau svarbiausia, kad ji atitiktų draugijos skonį – vieni teikia pirmenybę šviesiam, kiti – tamsiam romui, treti – senajam romui grand reserve. – Kaip jūs suvokiate vyriškumą? Koks vyras, jūsų nuomone, yra vyriškas? – Keičiantis kartoms keičiasi ir suvokimas, kas yra tikras vyras. Pavyzdžiui, 1940-ųjų karta vyriškumą siejo su E. Hemingway’aus kūryba: grubus vyras apžėlusia krūtine, nuolat kovojantis su gyvenimu, pasirengęs bet kam, net ir griebtis ginklo. Ačiū Dievui, ginklai – tai jau praeitis, dabar vyriškumas suvokiamas kiek civilizuočiau. Šiuolaikiniai vyrai vyriškumą sieja su gyvenimo kokybe. Socialinė ir įpročių globalizacija labai taikliai apibūdina šiuolaikinį žmogų. Šiuolaikinis vyras stengiasi eiti į priekį, suvokdamas, kad pasaulis yra kur kas didesnis ir įvairesnis. Šioje „kovoje“ nebe taip svarbu, kas tu – vyras ar moteris.

Lamų slėnis

– Kaip jūsų paties temperamentingas pietietiškas charakteris pasitarnauja darbe, kuriant tauriuosius gėrimus? Ar romą apskritai būtų galima vadinti „temperamentingu“ gėrimu? O gal jam priskirtumėte visai kitas ypatybes? – Be jokios abejonės, taip! Kad ir kokia situacija susiklostytų, temperamentingoji kubiečių tauta eina pirmyn, tad natūralu, kad pietietiška prigimtis sudedama ir į mano kuriamus gėrimus. Mes esame rasių mišinys – atvykome iš Afrikos ir kolonijinės Ispanijos. Susiliejus skirtingoms kultūroms, esame genetiškai atspari tauta, kaip afrikiečiai, ir tikri nuotykių ieškotojai, kaip ispanai. Gyvenimas Kuboje – gana intensyvus. Tačiau dienai pasibaigus mes ir mėgautis gyvenimu mokame taip pat intensyviai...

Lamų slėnis

– Kuo mėgstate užsiimti po darbo? Kas jums padeda atsipalaiduoti, pailsėti, iš galvos išsivalyti nereikalingas mintis? – Geriausiai mane nuramina mano šeimos neramumas ir jaukus šeimyniškas chaosas, jų noras išgirsti, sužinoti, išmokti ir daugybė klausimų, kurie kitam atrodytų varginantys. Pavyzdžiui: kaip atrodo pasaulis ar kaip gyvena kiti žmonės? Tačiau mane jie ramina. Tokie pokalbiai įkvepia. Pasakodamas apie skirtingose pasaulio šalyse matytus žmones, jų būdą, apsirengimo stilių, maistą, laisvalaikį, staiga pajuntu įkvėpimą arba netikėtai suprantu, kad štai lietuviams labai patiktų romas su džiovintų vaisių aromatu... Pašnekesiai visada pagimdo naujų idėjų. Kaskart grįždamas namo suprantu, kad pasaulis vieną dieną bus be sienų.

NUGALĖK ERDVĘ – IR TURĖSI ČIA. NUGALĖK LAIKĄ – IR TURĖSI DABAR. O AR NEMANAI, KAD TARP ČIA IR DABAR GALĖTUME KOKĮ PORĄ KARTŲ SUSITIKTI? R. BACHAS „DŽONATANAS LIVINGSTONAS ŽUVÈDRA“

@llamasvalley

Lamų slėnis

NEPAŽĮSTAMŲJŲ BEIEŠKANT Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Vaidilutė Malinauskaitė ir Tadas Kazakevičius

Lamų slėnis

Važiuodama troleibusu iš darbo atsisėdau priešais senyvo amžiaus vyriškį, prie kojų pasidėjusį pustuštę pintinėlę grybų. Ilgi guminiai batai, mėlynumą praradę džinsai ir itin nusitrynęs, tačiau tvarkingas megztinis. „Sezoninis grybų maniakas“, – pamaniau jau sukdamasi lango pusėn, bet akys vėl užkliuvo už to paties vyriškio, kai jis tiesė raukšlėtas rankas, siekdamas nusišluostyti po kepure su snapeliu slepiamas ašaras. Suglumau, tylomis tyrinėjau jį, mažiausiai 15 kartų suspaudė krūtinę ir dar tiek pat kartų jau buvau pasiryžusi jį užkalbinti, paklausti, kas nutiko, ir ar galiu kaip nors padėti, bet neišdrįsau. Vyriškis išlipo po dviejų stotelių nuo mūsų nebylios pažinties ir pintinėje su grybais nusinešė savo istoriją. Praėjo jau kelios savaitės, o kirminas vis dar graužia, kad turėjau progą ir išsigandau užkalbinti nepažįstamąjį. Todėl pokalbis su fotografu TADU KAZAKEVIČIUMI, fiksuojančiu garbaus amžiaus vyrus ir drįstančiu prabilti, buvo laiku ir vietoje. „Vieną dieną“, sakau sau ir kiekvienos kelionės metu akimis peržvelgiu troleibusų keleivius. O Tado įkvėpimu dalijuosi su jumis.

Lamų slėnis

– Tadai, ar šiandien ką nors nufotografavote? – Šiandien? Ne, šiandien nieko nenufotografavau. Norėjau įamžinti pučiamųjų orkestrą, grojusį prie rotušės, tačiau nenorėjau vėluoti. Nors eidamas pagalvojau, kad tokį pat kadrą įamžinau gyvendamas Anglijoje: šalia Oksfordo gatvės kartą grojo orkestras, tada sustojau ir visą juostą „išvariau“. Visai įdomių kadrų išėjo. – Vienas įdomiausių jūsų projektų – „The Unknown“, kuriuo fiksuojate garbaus amžiaus vyrus. Kaip kilo tokia idėja ir kiek laiko tai trunka? – Viskas prasidėjo išties paprastai. Tuo metu vyko jachtos „Ambersail“ Tūkstantmečio odisėja aplink pasaulį, nuėjau jachtos įgulos pasitikti Londone. Tada tikrai dar negalvojau, kad iš to kas nors išsivystys, tačiau uoste sutikęs pagyvenusį lietuvį nufotografavau jo portretą. Norėjau jį siųsti į vieną fotografijos konkursą, tad labai ilgai ieškojau to žmogaus po įvairius šokių ratelius ir kitas organizacijas. Norėjau sužinoti, kieno jis giminaitis, juk sutikti 70-metį lietuvį Anglijoje gana neįprasta... Pagaliau radau tai, ko ieškojau, pasišnekėjome ir mane užkabino tai, kad pokalbio metu išgirsti istoriją. Sužinojau, kad po savaitės tas žmogus būtų išskridęs į Čikagą ir Niujorką pas kitus giminaičius, taip lengvai jo nebūčiau suradęs. Na, o po maždaug po metų, su žmona Ieva keliaudamas į Šiaurės Velsą, mokamo tilto būdelėje sutikau kitą senuką. Įkalbėjau jį išeiti iš tos būdelės ir padariau jo portretą. Iš tikrųjų tai buvo pirmas kadras, po kurio pradėjau suvokti, kad mane domina vyresnių žmonių istorijos ir jų išvaizda: megztukai, varlytės, kaklaraiščiai. Pradėjau fotografuoti ir vyriškius, ir moteriškes, bet santykis buvo 10:1, todėl ilgainiui moteris fotografuoti atsisakiau. Jos labai kuklinasi. Taip kiekvieną dieną nešiodamasis fotoaparatą nuolat ieškodavau veidų ir sutikau labai daug įdomių žmonių. Lamų slėnis

– Vis dėlto kodėl būtent senyvo amžiaus vyrai? – Sakoma, kad egzistuoja du žmonių tipai, kuriuos fotografuoti įdomu: vaikai, kuriems dar nerūpi, ir seni žmonės, kuriems jau neberūpi. Turiu galvoje, kad jiems neberūpi, kaip jie atrodo, kaip elgiasi, ką nori įrodyti. Vidutinio amžiaus žmogus labai dažnai apsimeta tuo, kas iš tikrųjų nėra. Senas ir mažas žmogus nieko nevaidina, ypač vyriškiai. Jie kartais yra šiek tiek pyktelėję ant visuomenės, dažnai pasakoja apie karą, turi nuoskaudų, rūpesčių šeimoje, bet būtent jie neturi ausų, kurioms galėtų visa tai papasakoti. Jiems reikia, kad kas nors juos išklausytų. Tai... rado.

Lamų slėnis

– Ko išmokstate iš sutiktųjų? Ar gaunate gyvenimiškų patarimų? Kokia istorija įstrigo labiausiai? – Labai daug jų buvo. Iš tikrųjų išmoksti džiaugtis mažesniais dalykais, supranti, kad ne viskas yra taip pozityvu, paprasta ir lengva, taip pat supranti, kad yra įvairių istorijų ir kad tu kada nors jas taip pat gali patirti. Išmoksti, kad reikia rūpintis artimaisiais, mylėti žmones, kad ir kokie jie būtų. Labai daug skirtingų žmonių išmokė kartais itin paprastų, o kartais skaudžių dalykų: vienas pamokė, kad reikia šiek tiek atsakingiau pasirinkti laiką, kada prieiti prie žmogaus, nes kartais gali pagauti jam labai svarbią minutę ir išblaškyti. Lamų slėnis

– Daugiausia projektą „The Unknown“ vykdote užsienyje. Gal pastebėjote, kaip skiriasi Lietuvos ir kitų šalių vyrai, jų vertybės bei požiūris į gyvenimą? – Ne. Visada visi kaip nors man bandė įrodyti, kad Lietuvoje nėra taip, kaip Londone, kuriame gyvenau penkerius metus ir padariau didžiąją dalį šios serijos nuotraukų. Sakė, kad Lietuvoje sunku prieiti, žmonės turi ne tiek daug istorijų. Galbūt sutikti žmogų, kuriam arti 70-ies, o jis visą gyvenimą sėkmingai išdirbo grafikos dizaineriu, Lietuvoje būtų neįtikėtina istorija. Tad istorijos kitokios, tačiau žmonės niekuo nesiskiria. Tie pasakojimai kupini asmeniškumų, žmonės lygiai taip pat atsiveria. Lietuvoje galbūt jie pasako net šiek tiek daugiau, nei tikėtumeisi, todėl kartais prisiklausai daugiau, negu turėtum žinoti. – Kaip jūs suprantate vyriškumą? Kaip manote, vyriškumas – įgimtas ar įgytas? – Manau, kad įgytas. Supratau, kad šiais laikais pasigendama ankstyvesnio vyro pasiruošimo gyvenimui mokyklos, kuri, manau, yra susijusi ir su kariuomene, ir su supratimu, kaip turi pasitempti, ką turi išlaikyti. Dabar atsiranda visai kitoks vyro suvokimas: galbūt kartais jau ir nebėra prasmės įžiūrinėti skirtumų tarp to, kas yra vyriškumas, ir to, kas yra tiesiog žmogiškumas. Bendraudamas su senesniais žmonėmis pajutau, kad žmonės kažkaip atrodo dėl to, jog jaučia atsakomybę visuomenei, tačiau tai nereiškia, kad jie yra susivaržę. Tai reiškia, kad jie žino, kada turi pasirodyti, tarkime, išmokti etiketo klausimai. Ta pati ka-

Lamų slėnis

riuomenė išmoko žmogų tvarkos, darnos savyje ir savęs išklausymo. Dabar viskas siejama su emocijomis: „Ką jauti, tą ir rėk“, o senyvo amžiaus vyrai lieka pasitempę – žmogus ir namuose nori atrodyti tvarkingai, gražiai. Nesakau, kad dabar žmonės to nenori, tačiau jų vyriškumas kiek kitoks. Dabar vyriškumas labiau paremtas jausmais, o anksčiau jis buvo siejamas su išugdytu, įdiegtu požiūriu į tai, kas

yra vyriška. Tačiau kiekvienas laikotarpis turi savų pranašumų ir savų trūkumų, todėl nenorėčiau teigti, kad vienu metu buvo geriau ar blogiau. Galbūt man asmeniškai šiek tiek įdomesnis klasikinis anų laikų vyriškumo suvokimas. Kita vertus, tuo metu negyvenau, tad sunku pasakyti, ar būtų buvę gerai. Man labai lengva romantizuoti ir aš visada viską romantizuoju... Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Kokie, jūsų nuomone, yra pagrindiniai šiuolaikinio vyro poreikiai? – Jauno vyro poreikis visada yra realizuoti save. To nepadaręs jauti sąžinės ir aplinkinių spaudimą. Aš pats esu kūrėjas ir mano poreikiai – nukeliauti kur nors, nufotografuoti, užmegzti kontaktą su nepažįstamu žmogumi. Savo darbais įprasminti tai, ką aš norėjau pasakyti. Nebūti vidutinybe, mylėti aplinkinius. Sunkus klausimas... Kad ir kaip noriu tikėti vyriškumu, tačiau man atrodo, kad pirmiausia yra žmogiškumas. Pagrindinis žmogaus tikslas ir poreikis yra būti žmogumi kitam žmogui.

– Kaip vyriškumą perteikti fotografijose? – Fotografijoje apie tave kalba labai daug detalių: kokį tu kaklaraiščio mazgą susirišęs, kaip nusidėvėjęs tavo laikrodžio apyrankės galiukas. Nekalbant apie paviršutiniškus dalykus, žmogus pats skleidžia signalą, kiek jis savyje turi vyriškumo. Jis gali atrodyti pasitempęs. Iš mano sutiktų labai vyriškų vyrų, kuriuos fotografavau, vyriškumas buvo justi ir istorijose: „Aš vyras, aš tuo didžiuojuosi, už manęs yra mano kariuomenė, aš tarnavau ten ir ten.“ Jiems tai labai svarbu. Vyresni vyriškiai visada akcentuos ir turės tokį ženklą: „Aš geras tėvas, aš geras Tėvynei, aš geras kovotojas.“ – Kuris gyvenimas gražesnis – gyvenimas akimis ar pro objektyvą? – Gyvenimas gražesnis ne pro objektyvą, bet visada norisi, kad žmonės nepamirštų kartais per jį pasižiūrėti. Kai žiūriu pro tą akutę, pasaulis atrodo visiškai kitaip, nes matau jį kaip kadrą, kaip sekundę. Kai norėdamas kažką sufokusuoti reguliuoju parametrus, ruošiuosi, įsispaudžiu į objektyvo rėmus, ir tai tampa akimirka. Aš neįsivaizduoju, kad bendras gyvenimas būtų gražus pro objektyvą – jis tuo ir gražus, kad viską matai plačiau nei pro rėmelius. Lamų slėnis

Lamų slėnis

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Vaidilutė Malinauskaitė

Lamų slėnis

Kai grįstomis Kauno senamiesčio gatvėmis skubėjome į svečius pas doc. dr. ALFREDĄ CHMIELIAUSKĄ, dar nežinojome, kad susitikimo išvakarėse Alfredas buvo išrinktas naujuoju ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektoriumi. „Taip, patvirtino vakar vėlai vakare“, – lipdamas laiptais linkteli galva docentas. Prie durų įspūdingais šuoliais pasitinka Džeko Raselo terjeras Tipas, Alfredo žmona aktorė Goda Piktytė užkaičia kavą ir netrukus išbėga į paskaitas. Rektorius surengia trumpą ekskursiją po savo namus: pro miegamojo langą atsiveria senamiesčio stogų panorama ir rotušės smaigė, didžiulėje knygų lentynoje susilieja erotika ir filosofija, o tikrąjį baltų sienų charakterį atskleidžia lietuvių dailininkų darbai. Alfredas kresteli ant raudonos sofos ir įdėmiai klauso.

– Kad tapote ISM rektoriumi – netikėta ir maloni žinia. Ar jau įsivaizduojate, kaip pasikeis jūsų gyvenimas? – Šiek tiek pasikeis gyvenimo būdas. ISM universitete esu nuo pat jo įkūrimo, teko eiti ir prorektoriaus, ir Senato pirmininko pareigas, paskui kadencijos baigėsi ir užsiėmiau savo veikla – įkūriau konsultacinę įmonę, dirbau dėstytoju. Įpratau prie kiek kitokio gyvenimo būdo, kai tau nebūtina bėgti į darbą, eini ten tada, kai to darbo turi. Dabar bus kitaip. Naujos pareigos labiau įpareigos, bet man tai nėra naujiena. – Tačiau į Vilnių nesikelsite? – Ne. Visą laiką turėjau priežasčių likti Kaune. Čia ir Goda dirba, ji vadovauja Vytauto Didžiojo universiteto vaidybos programai, universiteto teatrui. Čia ir mano mama gyvena, kaip tik eisiu pas ją pietauti, kai pasikalbėsime. – Tokia itališka šeima… – Taip, vis einame ir einame pas mama pietų, mamyčiukas esu. Klausiau mamos, ką ji mano apie

Lamų slėnis

mano naujas pareigas. Ai, sako, nelabai jai patinka ta perspektyva, matyt, todėl, kad taip dažnai pas ją nebepietausiu… Esame labai artimi. – Žinia, žinoma, smagi. Bet pas jus, tiesą sakant, važiavome pasikalbėti apie kiek kitus dalykus. Plačiojoje visuomenėje esate „kukliai“ pristatomas kaip projektų valdymo guru. Tad įsivaizduokite tokį didelį projektą „Vyras“… – Labai stengiuosi nesupinti profesinių ir asmeninių dalykų, nes kai kurių modelių tiesiogiai perkelti į gyvenimą neįmanoma. Gyvenimas nėra projektas, mat projektas yra iš anksto žinomos baigtinės trukmės. Tad ir į vyrą kaip į projektą žiūrėti sudėtinga. Bet galima pabandyti… Moderni projektų valdymo disciplina atsirado kaip reakcija į aplink vykstančius intensyvius pokyčius. Vis dėlto organizacijos tikslai yra ilgalaikiai, projekto – trumpalaikiai ir reikia sugebėti juos derinti. Tad kalbėti apie vyrus remdamiesi projektų valdymu galime tik ilgalaikius tikslus išskaidę į trumpalaikius.

Lamų slėnis

Trumpalaikis tikslas galėtų būti, pavyzdžiui, suvilioti vyrą. Ilgalaikis – gerai gyventi. Kaip padaryti, kad tai, ko pavyko pasiekti per trumpą laiką, nenueitų veltui? Apie tai, kas bus po projekto, turi galvoti prieš imdamasis jo. Hipotetiškai kalbant apie vyrą, svarbiausia žinoti, dėl ko visa tai. Reikėtų gerai pagalvoti, ar verta imtis šio projekto, o gal kito. Ir ar projektui pasibaigus bus sukurtos priemonės, užtikrinsiančios rezultato gyvybingumą, tęstinumą. Projektų valdymas taip pat moko, kad viskas keičiasi. Gyvenimas nestovi vietoje. Viena yra „doing things right“ (liet. „daryti teisingai“), kalbant apie vyrą, tai galėtų būti įvairios „projektą“ veikiančios aplinkybės, kad ir vyro mama. Bet ilgalaikiai tikslai labiau susiję su „doing the right things“ (liet. „daryti teisingus dalykus“). Ar tu pasirinkai tą vyrą? Ir tai kur kas svarbiau. Bet apie abu dalykus reikėtų galvoti vienu metu: ko aš noriu iš gyvenimo ir kaip aš to pasieksiu? Egzistuoja dar ir pokyčių valdymas. Svarbu mokytis iš patirties. Kaip sakė anglų rašytojas Aldousas Leonardas Huxley’is, „patirtis nėra tai, kas mums nutinka, o tai, ką su tuo, kas mums nutinka, veikiame“. Taip ir gyvenime: kartais atrodo, kad reikia kažko imtis, o vėliau paaiškėja, kad nevertėjo. Viską lyg ir padarėme teisingai, pasiekėme trumpalaikį tikslą, tik ar vertėjo jo siekti? Taip išmokstame pamokas.

Lamų slėnis

Trumpalaikiai siekiniai neturi prasmės, ištraukti iš ilgalaikio konteksto. Tačiau ir ilgalaikiai tikslai keičiasi. Juk laikui bėgant pasaulį pradedi vertinti kitaip, ir pasaulis tave vertina kitaip. Pagaliau nutinka įvairių nenumatytų dalykų: valiutų kursai pasikeičia, bankrutuoja bankai su tavo santaupomis, ir tavo viduje kažkas keičiasi. Nuo to priklauso ir tai, kas, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, tau atrodo tolima siekiamybė. Gali būti, kad kažkada tau patikusio ilgalaikio tikslo tu tiesiog nebenori siekti. Kažkada vaikystėje man labai patikdavo asfaltuojamų gatvių kvapas. Dabar asfaltas – tai gatavas mišinys, kurį pila ir lygina. O seniau jis būdavo maišomas vietoje iš skaldos ir bitumo. Būdavo vasara, karšta, asfaltas garuoja. O tada bitumą atveždavo tokiose didelėse cisternose. Aš svajojau būti tos cisternos vairuotojas. Bet dalykai keičiasi. Dabar man tas kvapas nebepatinka. Vieną dieną tiesiog nustojau apie tai galvoti. Jau dešimt metų patarinėju organizacijoms, kaip tobulinti projektų valdymą. Ir suprantu, kad kiekvienoje organizacijoje apie tą patį reikia kalbėti visai kita kalba. Su kiekvienu vyru taip pat reikia kalbėti kalba, kurią jis supranta. O raktas yra branda. Tiek organizacijos, tiek žmogaus.

Lamų slėnis

Prisiminiau vieną istoriją. Užaugau Kauno centre, didžiuliame kieme. Ten buvo apie 30 mano amžiaus vaikų, įvairiausių tautybių: lietuvių, žydų, rusų, baltarusių. Anais laikais vaikus prižiūrėdavo seneliai. Jie būdavo tikras išminties šaltinis. Pamenu, kartą man kilo klausimas: kodėl visi seni žmonės a priori laikomi išmintingais? Tas klausimas inspiravo didžiulę abejonę, kad iš tų apsisnargliavusių mano draugų kada nors taip pat išaugs tokie žmonės, kuriuos laikys protingais. Negalėjau patikėti, kad koks nors Valerka, kuris čia laksto, pasens ir bus laikomas išminčiumi... Bet ta A. L. Huxley’io frazė sudėliojo visus taškus: „Ne visi tampa išmintingais.“ Greičiausiai tik tie, kurie analizuoja savo gyvenimą, svarsto, susimąsto. Knygų skaitymas čia daug prideda. Esu surengęs tokią paskaitą „Nevykėlio skaitiniai“. Šaipiausi iš gyvenimo būdo patarimų knygų: „Septyni žingsniai į sėkmę“, „Vienuolika būdų, kaip...“ ir t. t. Nuėjau į didelį knygyną ir radau 16 tokių knygų. Jos turi skaitytoją, kažkas jas perka ir skaito. O aš pasakiau, kad man gaila tų žmonių. Tai tiesiog indikacija, kad konkrečiu gyvenimo etapu, greičiausiai vaikystėje, jie neperskaitė reikalingų knygų. Juk jei būdamas berniukas skaitei „Tris muškietininkus“, „Kapitono Granto vaikus“, Jules’io Verne’o knygas, tau šitos knygos bus banalios. Tu jau viską žinai, apie tai ten viskas buvo parašyta. Knygos padeda.

Lamų slėnis

Meno paskirtis šiek tiek kitokia. Bet viena iš paskirčių – tai nuostaba, kad nustebtum, atsistotum ties prarajos kraštu. Turbūt ryškiausiu pavidalu tokį jausmą esu išgyvenęs Varšuvoje, kur buvo surengta vienos japonų menininkės postmodernistės paroda. Šiaip jau netikiu instaliacijomis, bet ten patirti išgyvenimai mane pribloškė. Ten buvo toks kambarys, prie jo durų – milžiniška eilė. Įeini į vidų – visiška tamsa, tik lemputėmis apšviestas takelis. Eini tuo takeliu kaip liepteliu ir suvoki, kad lubos ir sienos yra veidrodžiai, o grindys – vanduo. Švieselės atsispindi ir, atrodo, kad aplink matai milijonus žvaigždžių. Jokios simetrijos, visiškas chaosas. Priėjęs prie krašto jautiesi taip, tarsi stovėtum visatos pakraštyje. Turiu savotiško pragmatizmo ir supratau, kad lemputės sukabintos ant plonyčių gijų. Galvoju – pajudinsiu vieną jų. Pajudinau ir aplink viskas taip suraibuliavo... Tas kūrinys man atpirko visą modernybę, visą tą šlamštą, kurio prisižiūri kasdien. Man tai atrodė tobula. Grįžtant prie išmoktų pamokų, manau, kad mokydamasis iš kitų ir savęs tu keitiesi. Keičiasi tavo supratimas apie pasaulį ir netikėtai pasijunti didesnėje santarvėje su viskuo. Jei gyventume absoliučiai sutardami su pasauliu, nereikėtų tiek daug dėl visko išgyventi. Beje, geriausi projektų vadovai yra ramūs žmonės. Nes susijaudinęs žmogus kartais pridaro kvailų dalykų, puola į isteriją.

Lamų slėnis

Štai Godos senelis buvo neurochirurgijos pradininkas Lietuvoje. Man patikdavo su juo kalbėtis. Jo darbas – operuoti žmogaus smegenis. Darbe su mirtimi jis susidurdavo beveik kasdien. Neturėdamas vidinės ramybės, tokio darbo tiesiog negalėtum dirbti. Pacientas ir jo artimieji nori ne kad apsiverktum kaukolę pragręžęs ir pamatęs, kas ten dedasi, bet kad ranka nedrebėtų. Tai yra profesionalumas. Kad būtum profesionalas, reikia vidinės ramybės. Taip ir su žmogiškaisiais santykiais. Be visų daugiau ar mažiau racionalių veiksmų, dar reikalinga tavo ir kito žmogaus ramybė. Supratimas, kad ne viskas būna taip, kaip tu nori. Kad toks gyvenimas.

Lamų slėnis

Atėjo štai vieną vakarą pažįstama moteris. Ji norėjo išsikalbėti. Sako, viskas, įsimylėjau, palieku šeimą. Tai buvo netikėta. Sakau, bet tu juk supranti – jis jūreivis, išplauks. O ji – bet aš noriu plaukti su juo! Kaip elgtis tokioje situacijoje, priklauso tik nuo paties žmogaus. Nori – plauk, bet turi suvokti, kad egzistuoja įvairūs ateities scenarijai. Entuziazmas, pasiryžimas ar momentinis žavesys turi prasmę, jie susiję su įkvėpimu. Kartais tu negali ilgai galvoti, turi imti ir padaryti. Bet jei jau pradedi galvoti, vadinasi, reikėtų labai gerai pagalvoti... Įkvėpimas yra nepakartojamas dalykas. Todėl organizacijos ir nenori statyti visko ant įkvėpimo kortos. Jos nori paversti sėkmę rutina.

Lamų slėnis

– Kaip dėstytojas dirbate su jaunais žmonėmis, kurie ateityje, tikėtina, taps didelių įmonių vadovais. Kokia tai karta, ypač kalbant apie vyrus? Juk naujosios technologijos keičia žmones, jų poelgius, požiūrį į gyvenimą. – Niekada nemaniau, kad pasaulis eina blogyn, kad nauja karta yra blogesnė, ji tiesiog kitokia. Kažkada ir mano karta buvo jaunoji, ta, kuri ėjo priekyje. Kuo toliau, tuo labiau man patinka dėstyti magistrantams, šiek tiek brandesniems žmonėms. Smagu ir su bakalaurais, bet jie neturi klausimų, turi juos mokyti klausti apie gyvenimą. O magistrantus domina tik atsakymai, jie reikalauja daugiau kraujo, jiems svarbesnė tavo patirtis. Buvo etapas, kai dirbau Kauno technologijos universiteto Administravimo fakultete. Tuo metu ten priėmė tik merginas. Ateini į auditoriją ir 150 merginų dėstai apie informacines technologijas... Buvau matematikas, mokslininkas, o tai reiškia – pieštukas už dvi kapeikas ir popieriaus lapas. Bet neseniai buvau grįžęs iš Jungtinių Valstijų, ten nusipirkau baltus odinius sportinius batelius „Converse“. Vaikščiojau juos atsirišęs, suplyšusiais džinsais ir labai sau patikau. Mane pakvietė tapti prodekanu. Sutikau. Pirmą darbo savaitę viršininkė sako: rytoj fotografuosim kolektyvą. Man atrodė, kad fotografuotis esu visada tinkamas. Apsivilkau mamos megztą ilgą pilką megztinį, apsiaviau savo mėgstamus baltus batus, tuos džinsus. Aš – prodekanas, tad fotografavausi su visom katedrom, visi atėjo vilkėdami kostiumus... Supratau, kad nepataikiau. Bet žmonės – santykių meistrai. Bėga laikas, o nuotraukų vis nėra. Klausiu

Lamų slėnis

– kur jos? O viršininkė sako: blogą fotografą išsirinkom, nuotraukos nepavyko. Kitą savaitę fotografuosimės iš naujo. Ir man jau nereikėjo du kartus kartoti, aš supratau... Na, o kalbant apie šiandieninę jaunąją kartą, jai pasaulis, tiek realus fizinis, tiek virtualus, daug lengviau prieinamas, nei buvo mums. Ir tai verčia sugebėti suvirškinti daugiau įspūdžių. Mes gyvenome ribotame pasaulyje – tiek kelionių, tiek pojūčių požiūriu. Informacijos srautas buvo daug mažesnis. Vis dėlto, jei nori gerai orientuotis modernybėje, turi būti suvokęs klasiką, turėti gerus pamatus. Vyriausiasis sūnus Alfredas (jam per 30) kartą pastebėjo, kad kai kurie draugai bėgant laikui nutolsta. O jis – duomenų analitikas. Sako, reikia sugalvoti kokį nors kriterijų, kodėl vieni išlieka, o kiti nutolsta. Alfredas daug skaito. Pasirodo, ir tas kriterijus visai paprastas – tie, kas skaito knygas, liko, o tie, kas neskaito, – dingo. Man atrodo, neturint klasikinio pagrindo, gyvenimas virsta savotišku kaleidoskopu. Eini nuo įspūdžio prie įspūdžio. Knygų draugams čia lengviau susivokti, jie gali kryptingiau žengti ten, kur jiems įdomu ir svarbu. O kad žinotum, kur nori eiti, reikia vidinės ramybės, kuri ateina iš patirties ir knygų. Sako, ši epocha yra Vandenio, arba neraiškių santykių epocha. Bet pasaulis nebūtinai eis į tą pusę. Girdėjau gerą profesionalių meno kritikų diskusiją. Vienas klausia, kas yra po postmodernizmo? Juk postmodernizmas teigia, kad viskas įmanoma. Atsakymas buvo labai geras: nuoširdumas. Jo nepermuši. Nuoširdumas, ko gero, yra netolimos ateities pagrindas.

Lamų slėnis

SKRYDŽIAI DANGUJE IR ŽEMĖJE Tekstas: Aneta Anra Nuotraukos: Vygailė Sukurytė ir asmeninio albumo

Fotografas MARIUS JOVAIŠA, Lietuvoje išgarsėjęs fotografijų albumu „Neregėta Lietuva“, prieš porą metų kardinaliai pakeitė gyvenimą. Savo malonumui pradėjęs sportuoti, šią vasarą Marius įveikė Ciuriche vykusį didžiulės ištvermės reikalaujantį triatloną „Iron Man“. Saulėtą pavakarę, gurkšnodami arbatą su medumi, kalbamės apie sportinius iššūkius, bėgimo malonumą, taip pat – grožį: gražų gyvenimą, gražias mintis ir polėkį.

Apie pasikeitusį gyvenimą „Nuo pavasario vykdau informacinę dietą. Supratau, kad svarbių įvykių nutinka labai nedaug. O jei jie įvyksta – nepastebėti neįmanoma, kas nors vis tiek praneša. Anksčiau, kai mano verslas buvo susijęs su reklama, viešaisiais ryšiais, buvau įpratęs gyventi informaciniame sraute, plūduriavau jame. Turėdamas laisvą akimirką, puldavau prie interneto tikrinti, kas naujo įvyko. Kai viso to nebedarau, atsirado daugiau švarių minčių, dar daugiau laisvo laiko. Nors laiko ir taip turiu – atsikratęs reklamos

agentūros verslo, susikoncentravau į leidybą. Atsikratęs? Taip, norėjau iš jo pasitraukti, pardaviau partneriams visas 15 savo agentūrų Baltijos šalyse. „Unseen Pictures“ neleidžiame jokių kitų knygų, tik mano paties albumus. Išimtis – žmonos Brigitos vaikiška knygelė „Šuniuko Vinco kelionė aplink pasaulį“. „Unseen Pictures“ buvo sukurta tam, kad įgyvendintų mano kūrybinius projektus. Paskaitau tik „The New York Times“, kad žinočiau, kas vyksta pasaulyje. Televizijos taip pat nežiūriu, išskyrus CNN – pažiūriu namie, bemindamas dviratį treniruoklį. Lamų slėnis

Lamų slėnis

Keliuosi penktą ryto, kartais anksčiau, vieną dieną bėgioju, kitą – minu dviratį. Žinoma, vasarą, kai saulė kyla, tai puiku daryti lauke. Bet dabar, kai tamsu ir nesaugu, užlipu ant treniruoklio ir lekiu. Įsijungiu CNN, kokį nors dokumentinį filmą ar tai, ko žmona su manimi nežiūrėtų, – „Transformerius“ ar kokį filmą su Tomu Cruise’u. Pusantros valandos minu, po to – joga. Vežu vaikus į mokyklą, šiek tiek padirbu, tada sportuoju „Forum Palace“, atlieku jėgos pratimus, triskart per savaitę plaukioju. Kasdien sportui skiriu keturias penkias valandas. Juokauju, kad esu įsidarbinęs puse etato sportininku ir dar puse – „Unseen Pictures“. Daug laiko skiriu šeimai.“

Apie tai, kaip viskas prasidėjo „Aktyvus gyvenimo būdas mane žavėjo nuo vaikystės: žygiai į miškus su palapine, nuotykiai. Pamenu, būdamas 11-os, išsitempiau savo septynerių metukų sesutę ir šešerių pusseserę pėsčiomis eiti 27 kilometrus iš Skaudvilės į Tauragę. Žygio pabaigoje traukiau jas abi, įsitvėrusias į mano lazdą. Žygio žavesys, aprašomas Jules’o Verne’o knygose, man labai imponavo. Taip susiklostė, kad tėvai sportuoti manęs vaikystėje neleido. Septynerius metus lankiau berniukų chorą „Ąžuoliukas“, muzikos mokyklą, tad sporto būreliams nelikdavo laiko. Tapus savarankišku vyruku, patraukė įvairios „adrenalininės“ sporto rūšys: burlentės, banglentės, snieglentės, riedlentės, riedučiai, parašiutizmas, kalnų turizmas, alpinizmas. Niekada netįsojau ant sofos. Ir bėgimas man visąlaik patiko. Prieš kelerius metus ėmiau vis daugiau bėgioti, ir kai jau užsikabinau... Intensyviai sportuoti pradėjau prieš dvejus metus. Kiti kolekcionuoja pašto ženklus, augina rožes, vežioja kačiukus po parodas, o aš sportuoju. Žmonės klaidingai mano, kad motyvacija – tai siekis numirti sveikam. Aktyviai gyventi ir sveikai maitintis, kuo mažiau šlamšto į save krauti turėtų būti universali taisyklė kiekvienam,

norinčiam šia žemele ilgiau ir kokybiškiau pasivaikščioti. Sportas – malonumas ir nauda. Žinoma, 12 valandų trunkantys triatlonai – tai jau savęs alinimas. Tačiau sporto renginiai – tik gairės, suteikiančios struktūrą. Pasiruošimas – savotiška intriga. Juk kasdien sportuoti be iššūkių nėra prasminga. Žmogus visąlaik gyvena turėdamas tikslą. Smagu, kai jį pasiekiame ir įvertiname. Man tenka daug keliauti su savo projektais, ir visur dairausi, kokie sporto renginiai vyksta. Pavyzdžiui, keliauju su šeima į Ameriką ir žiūriu, ar tomis dienomis kas nors vyksta netoli San Francisko: triatlonas, plaukimo varžybos, bėgimas, dviračiai. Kviečia į Lisaboną – puiku, bet ar galima tomis dienomis, kai vyks maratonas? Taip ir parodos atidaryme sudalyvauju, ir maratoną nubėgu.“

Apie Geležinį žmogų Triatlonas „Iron Man“, vykęs liepą Ciuriche, Šveicarijoje, man buvo didžiulis įvykis. (Triatloną „Iron Man“ sudaro 3,8 km plaukimas, 180 km važiavimas dviračiu, 42 km bėgimas. Marius jį įveikė per 12 val. 4 min. – aut. past.). Likus metams iki renginio, pasiryžau – bandysiu. Į šį triatloną nėra lengva patekti, daugybė žmonių veržiasi dalyvauti. Šiemet startavo 2 500 dalyvių, kiekvienas susimokėjo po 700 eurų. Triatloną baigiau jausdamasis stiprus. Kartais žmonės baigia iš paskutiniųjų, o man buvo priešingai. Po renginio ramiai parėjau du kilometrus pėsčiomis iki viešbučio. Labai gerai jaučiausi, neištveriamo nuovargio nejutau. Grįžęs su malonumu išsimaudžiau po 12 valandų prakaitavimo, ramiai pagulėjau. Organizmas po tokio patirto krūvio dar kokią valandą nepriima maisto. Justi dehidratacija, nes neišgeri tiek, kiek išprakaituoji. Kitą rytą atsikėlęs nuėjau pabėgioti – tai rekomenduojama, kad „išsivaikščiotų“ kraujas, išsijudintų raumenys, audiniai. Lamų slėnis

Manau, gyvensiu tokiu ritmu labai ilgai. Man tai nėra iššūkis. Aš sportuoju mėgaudamasis. Nepasiekiu ypatingų rezultatų, bet jaučiu malonumą nuo tokio gyvenimo. Kūnas elastingas, stiprus, mėgaujuosi mintimi, kad galiu numinti dviračiu 200 kilometrų, nuplaukti penkis, nubėgti 60, o gal net ir 100 kilometrų. Toks gyvenimo būdas įkvepia.“

Apie tai, ką pakeitė dešimtmetis „Mano gyvensena išsigrynino, atsirado tvirtas pagrindas. Daug dalykų, kuriuos aš teoriškai žinojau ir kurių siekiau, tapo realybe ir kasdienybe. Visada žinojau, kad išgėrimai, vakarėliai niekur nenuves. Sistemos, režimo nebuvimas vargino. Būdavo, atsikeliu

Lamų slėnis

vėlai, nes dirbau pusę nakties, nesusitvarkydavau su stresu, vidinėmis baimėmis, nerimu... Žinojau, kad padėtų meditavimas, sportas, bet to nedariau. Dabar, atsigręžęs atgal, matau didžiulį skirtumą – dalykus, su kuriais kovojau, aš įveikiau. Atsirado sveikas ritmas ir juo gyvenu. Ir dėl to požiūris į gyvenimą ramesnis, tvirtesnis. Kai iškyla didžiulė problema – atrodo, kiek rūpesčių! – pagalvoju: „Jei galėjau 12 valandų be pertraukos bėgti, plaukti, minti, negi nesusitvarkysiu su tokia situacija?“ Atsirado labai daug pasitikėjimo savimi, nes įgijau daug praktinės patirties. Per dešimt metų pasikeitė ir verslo situacija, išleidau keletą albumų, apkeliavau visą pasaulį. Trys vaikai auga, o prieš dešimt metų pirmagimei Marijai buvo tik metukai.

Apie būsimą senuką Marių, bėgantį tiek kilometrų, kiek jam sueina metų „Kaip senuką save labai gerai įsivaizduoju. Turiu aiškią viziją. Iki 80-ies metų esu užsibrėžęs tęsti jau pradėtą tradiciją – per kiekvieną gimtadienį nubėgti tiek kilometrų, kiek sueina metų. Nuo 80-ies pradėsiu skaičiuoti žemyn po vienus, mažinti. Norėčiau gyventi iki 100 metų. Mano seneliai, kuriems 94 metai, yra gana žvalūs. Žaviuosi, kai 70–80 metų senukai dalyvauja triatlonuose. Norėčiau pasenti žvaliai, sveikai, be lėtinių ligų ir sutrikimų. Prisižiūrėjau Majamio maratonuose tokių dalykų…“

Apie slogią nuotaiką Kuboje

Norėčiau turėti keturis ar penkis vaikus, kaip jau pasiseks… Neturiu kokio nors verslo – fabriko, kurį paliksiu vaikams. Mano verslas pakibęs ore. Nuotraukos, leidyba… Ar norės kas iš vaikų tai tęsti, jie patys ir nuspręs. Su Brigita stebime, spėliojame, į kurią pusę vaikai gali pasukti. Marija (11) labai komunikabili, randa bendrą kalbą su visais, Vincentas (7) mąslus, jam reikia pabūti su savimi, bet kartu ir spontaniškas – gal bus sportininkas ar mokslininkas, Antanukas (2) – dar išvis nesuprasi, vijurkas…“

„Pardavęs reklamos verslą vis dar turiu daug rūpesčių. Vaikai auga, įvairūs buitiniai reikalai, leidyba, darbo kelionėms reikia daug laiko ir pinigų. Štai – ant stalo guli mano penkerių metų darbas „Neregėta Kuba“. Gal prireiks dar penkerių, kad Amerikoje apie ją išgirstų. Kubą pasirinkau, nes ją žino visas pasaulis. Pamaniau, jei pavyks sukurti gerą knygą, tai bus globalus produktas. Kuboje praleidau daugiau nei pusę metų. Vienas, su vaikais, su žmona, su draugais. Paskui susiformavo komanda: kubiečiai Arielis ir Roberto, tapome lyg viena šeima. Lapkritį knygą pristatysiu Lietuvoje, vėliau – Amerikoje. Pasiilgau šventės, nuo „Neregėtos Lietuvos“ pristatymo prabėgo šešeri metai. Kelioms savaitėms į Kubą buvau pasiėmęs Mariją ir Vincentą. Tėvas ir du vaikai – ypatingas patyrimas. Marija turėjo daugybę namų darbų iš mokyklos, kartu juos ruošdavome, žaisdavome futbolą. Kubiečiai labai myli vaikus, tad su jais puikiai leido laiką. Gyvendami skurdžiai, išmoksta įvairiausiais būdais užimti vaikus, susigalvoja pramogų. Marija buvo apsinuodijusi, vežėme į ligoninę, buvo daug nerimo… Brigitai skambindavau kelis kartus per dieną. Kuboje apskritai jaučiausi depresyviai. Lamų slėnis

Puikiai atsimenu sovietmetį ir tą skurdą, draudimus, žmonės išsigandę, visur saugumo ausys kyšo… Vartant knygą, viskas atrodo taip gražu. Bet tai – nuotraukos iš oro, kuriose nematyti totalitarinės priespaudos ir politinių kalinių. Žanras juk toks – iš oro…“

medžiagų organizmui pritrūks. Bet žmogus – ne arklys, nereikia jam daug maisto. Vakarėliuose esu retas svečias. Mėgstu kamerinius pasibuvimus su draugais. Man nekelia problemų susibūrimuose laikyti rankoje taurę su vandeniu. Didžiausias džiaugsmas – vakare grįžti neišsekusiam Augalinė mityba, kavos manija ir namo, pažaisti su vaikais, pasikalbėti, patikrinti pavanduo vyno taurėje ruoštas pamokas, užmigdyti, tada paskaityti knygą ir eiti miegoti dešimtą valandą. Išsimiegi, penktą „Maitinuosi veganiškai. Valgau daržoves, vaisius, atsikeli – ir į trasą, su visais savo sportais, darbais.“ sėklas, riešutus. Padažams – aliejus, balzaminis actas, citrinos. Pusryčiams valgau košes – grikių, sorų, aviKaip nustebinti žmoną? žų. Į košę įmaišau įvairių sėklų – sezamų, šalavijų (chia), cinamono daug pribarstau, kokosų aliejaus, „Kaip Brigita žiūri į mano sportinį polėkį? Ji jau kakavos drožlių ar tiesiog pupelių. Man tai labai įprato. Iš pradžių stebėjosi. Kai įvyko tas virsmas, skanu. Kartais susiplaku kokteilį – iš riešutų, žalu- kiti liežuvavo, neva, jei jau vyras „pasinešė“ į sportą, mynų, šviežių arba šaldytų uogų ir vandens – pusę lauk bėdos – jis tave paliks. O jei dar joga susidodienos esu sotus. Produktus perku iš ūkininkų, bet mėjo, tai išvis galas… Tačiau Brigita pamatė, kad ir patys esame nemažai ką pasisodinę prie namų – dramomis negresia, stogas man nenuvažiavo, ir pacukinijų, baklažanų, pomidorų, moliūgų, įvairių sa- ti įsitraukė į sportą. Rugsėjį Vilniuje vykusio bėgimo lotų. Sklype esu pastatęs tokių plastikinių lovių, juo- metu įveikė dešimt kilometrų. Nenustebsiu, jei po se viskas auga. Vasaras leidžiame sodyboje prie eže- metų bėgs 20. Vasarą kartu bėgiojame miške. ro, ten jau turiu užveisęs šiltnamius. Esu prisodinęs Kartais Brigitai noriu pasigirti: „35 kilometrus vaismedžių, šilauogių plantaciją, daug putinų krūmų nubėgau!“ O ji net nekreipia dėmesio. Juokauja: „Ką – labai mėgstu jų uogas, iš jų išspaustas ir užšaldytas čia šneki, juk 60 esi nubėgęs.“ 180 kilometrų nuvasultis. Namuose turiu didžiulių šaldiklių, juose viskas žiavai dviračiu? Na, šaunuolis. 300 nuvažiavai? Šaušaldoma – be jokio cukraus. Cukraus nevartoju. Su- nuolis. Tas entuziazmas išsenka, žmonės prie visko valgau medaus, agavų arba klevų sirupo, kai norisi įpranta. Reikia atrasti naujų būdų žmoną stebinti, pasisaldinti gyvenimą. sportiniais rezultatais nebenustebinu.“ Kavos geriu labai daug. Keturis ar penkis puodeNamų jausmas lius. Kavinėse užsisakau dvigubą espresą, esu kofemanas ir to nesiruošiu atsisakyti. „Namų jausmas labai stiprus. Esu tvirtų šaknų Gyvenime esu valgęs viską ir visur – ir krabus, ir lervas, ir tarakonus, ir ką tik nori. Aišku, viskas įdomu, žmogus. Plačiąja prasme namai – tai Lietuva. Gybet nebūtina. Be viso šito jaučiuosi puikiai, lengvai. vename su šeima pakibę tarp trijų vietų – mūsų tiPradėjęs maitintis veganiškai, vis persivalgydavau krajame name Lazdynų pakrašty, sodyboje prie ežedaržovių – atrodė, juk tiek sportuoju, kokių nors ro, kurioje gyvena mano tėvai, ir uošvių namuose.

Lamų slėnis

padidina. Vieniems patinka tenisas, kitiems teatras, tretiems – pypkę rūkyti. Pagrindiniai vyriškumo kriterijai – tai sugebėjimas priimti sprendimą ir jo laikytis. Nedrebinti kinkų. Sugebėjimas nepanikuoti, išlaikyti vairą rankose, nepasimesti. Man nepatinka papuošalai. Jokie. Aš net laikrodžio nenešioju. Manau, vyrui nereikia auskarų, tatuiruočių, apyrankių, jokių blizgučių. Vyro papuošalas – jo kūnas, stiprus, lankstus, ištvermingas. Jei to neturi, bandai kompensuoti žiedais, grandinėmis, spalvotais automobiliais. Man patinka minimalizmas ir paprastumas. Darausi pedikiūrą ir manikiūrą, kas Gyvenimo estetika tris keturias savaites einu susitvarkyti plaukų. Manau, vyrai turėtų depiliuoti pažastis, juk vyras nėra „Estetiška aplinka man be galo svarbi. Automo- iš urvo ištrauktas padaras, smirdantis ir nesiskutęs. biliai, gyvenamosios aplinkos interjeras turi būti ele- Higiena labai svarbu. Anksčiau mėgau kvepalus, gantiški. Niekada nekeliauju pigiomis oro linijomis. dabar ir jų atsisakiau.“ Dažniausiai skrendu per Frankfurtą, tenka persėsti, Apie moteriškumą tačiau keliauju patogiai. Man rūpi, kokiuose viešbučiuose gyvenu, ką matau pro kambario langus. Ne„Nors skamba pataikaujančiai, man moteriškumo keliauju bet kaip, viską planuoju. Turiu kelis mėgstamus viešbučių tinklus, pavyzdžiui, „Four Seasons“. įsikūnijimas yra mano žmona Brigita. Moteriška moteris man visų pirma yra ta, kuri Labai mėgstu Italiją, o Prancūzijos, ypač Paryžiaus, turi seksualaus žavesio. Tą jausmą gali sukelti grakšnegaliu pakęsti. Drabužiai? Na, nėra labai svarbu, bet jaučiuosi čios kūno linijos, gražūs plaukai, jausmingos akys, įpareigotas „nenukristi“ nuo tam tikro lygio, išlaiky- lūpos, tobula oda… Bet ne mažiau svarbu yra protas, ti statusą. Be to, sykį išbandžius kai kuriuos prekių interesai. Jei su kokia nors gražuole nėra apie ką ženklus, nebesinori prastesnių. Pavyzdžiui, apsivilkus kalbėti, jei jai pravėrus burną norisi žiovauti, tai mo„Prada“ megztuką ar „Ermenegildo Zegna“ kostiu- teriškumas ir baigiasi. Man svarbu, kad moteris nemą, jau nebesinori pirkti „Ralph Lauren“ arba būtų tamsi, religinga, netikėtų visokiais horoskopais ir kitokiomis nesąmonėmis. Dar vienas be galo svar„GAP.“ bus moteriškumo komponentas – tai šeimos jausmas. Apie vyriškumą Moteris turi būti orientuota į šeimą, vaikų auginimą, rūpinimąsi jais. Jei taip nėra, jei jai svarbiau darbas, „Geležinis vyras – taip aš suprantu vyriškumą. karjera, linksmybės, negalėčiau tokios moters pava( Juokiasi.) Pomėgiai vyriškumo nei sumažina, nei dinti moteriška.“

Kiekvieną sekmadienį lankomės Brigitos tėvų namuose ir einame su uošviu į pirtį – ši tradicija atsirado, dar kai mudu nebuvome susituokę. Net iš kelionių stengiuosi grįžti, kad sekmadienis būtų pas juos. Tokia tradicija. Namų jausmas susijęs su tėvais, uošviais, seneliais. Nesu matęs vietos, į kurią norėčiau išmainyti Lietuvą. Mėnesiui išvažiuoti, pagyventi išsinuomojus namelį – kitas dalykas. Manau, žmogui įgimta jausti ryšį su gimtąja vieta. Juk čia visi saitai, ryšiai, tavo statusas.“

Lamų slėnis

VISA TIESA APIE MAISTO PAPILDUS Ką turėtume žinoti rinkdamiesi maisto papildus? Pasak vaistininko KĘSTUČIO BERŽINIO, jei labiau domėtumėmės savo organizmo poreikiais, mokėtume įsiklausyti, ką sako mūsų vidinis „aš“, tuomet nebūtų sunku suprasti ir atrasti, kas mums naudingiausia ir geriausia.

– Ar verta vartoti maisto papildus, ar ne? – Mano supratimu, šiuolaikiniam žmogui maisto papildus vartoti naudinga, o kartais net būtina. Juk savo esme maisto papildas – koncentruotas biologiškai veikliųjų junginių, kurių mūsų organizmas privalo gauti su maisto produktais, šaltinis. Evoliucijos metu biologiškai veikliųjų medžiagų (BVM) žmogus gaudavo tik su maistu. Kalorijas sudegindavo dirbdamas sunkų fizinį darbą. Keičiantis darbo pobūdžiui, norėdami išlaikyti optimalų kūno svorį, turime suvartoti mažesnį maisto kiekį (net jei jis visavertis), t. y. organizmas kartu mažiau gauna ir BVM, kurių trūkumą privalome papildyti kokybiškais maisto papildais. Tačiau, nusprendę vartoti maisto papildą, prieš tai pasitarkite su savo gydytoju. Lamų slėnis

– Ko turėtume ieškoti, ko vengti ar net visiškai nevartoti? – Svarbus kriterijus – maisto papildų sudėtyje esančių medžiagų kilmė. Ar verta svarstyti, kurios žuvys, skirtos žuvų taukams gaminti, yra vertingesnės: sugautos švariuose laukiniuose vandenyse ar užaugintos veisyklose? Išsiaiškinti, kokios medžiagos naudojamos konkrečių maisto papildų gamybai, visiškai paprasta: „rimtas“ gamintojas šią informaciją pateikia savo interneto tinklalapyje. Svarbu ir tai, kokiu būdu išgaunamos konkrečios maisto papilde esančios medžiagos, – natūraliu ar sintetiniu. Natūraliu būdu išgauti vitaminai arba mineralai įsisavinami kur kas efektyviau. Jei pasitelkiamos sudėtingos technologijos, pavyzdžiui, „sausojo spaudimo“, kurias naudojant galima atsisakyti alkoholio ir kitų tirpiklių, įmanoma pagaminti ne tik švaresnį, bet ir vertingesnį produktą. Tą patį galime pasakyti apie dažiklius, konservantus ir kvapiąsias medžiagas – tuo pasidomėti taip pat svarbu. – Bet tokie vertingi maisto papildai turbūt labai brangūs ir ne kiekvienam įperkami? – Neretai, susivilioję žema kaina, įsigyjame gaminį net nepasidomėję jo sudėtyje esančių medžiagų koncentracija, vartojimo rekomendacijomis, tuo, koks tablečių ar kapsulių skaičius yra pakuotėje, ir pan. Reikėtų pasistengti atsispirti „stebuklingam“ neaukštos kainos žavesiui ir atidžiai lyginti analogiškus produktus. Gali būti, kad žemesnę kainą lemia maža veikliųjų medžiagų, esančių maisto papildo sudėtyje, koncentracija, jų kilmė. Taip pat reikia atkreipti dėmesį į skirtingų gamintojų maisto papildų vartojimo rekomendacijas bei tablečių, kapsulių skaičių pakuotėje. „Pigiosios“ pakuotės vargiai užteks net mėnesio kursui. Kaip žinome, maisto papildus rekomenduojama vartoti tris mėnesius ar ilgiau. Įsigiję patikimo gamintojo produktą, galime būti tikri, jog gausime tiek naudingų medžiagų, kiek parašyta ant pakuotės, nes tikrinama ir gaunama žaliava, ir pagamintas produktas.

riau

GERIAUSIA,

sia

i pa

rdu

i vi

tam

ina

i Ka

ką radome pasaulyje

20 18

vitamino D apkeliavome visą 20 Ieškodami pasaulį. Po ilgų ekspedicijų švariausiose

kiekvienas produktas praeina net 360 gamybos kontrolės etapų. Sudėtyje – tik natūralios kilmės ir natūraliu būdu išgaunami vitaminai, mineralai bei kitos maistingosios medžiagos. Vienoje kapsulėje yra didelis veikliųjų medžiagų kiekis, todėl pakuotės užtenka net 2–3 mėnesiams.

Naujosios Zelandijos pievose radome besiganančių avių, kurių vilna yra natūralus vitamino D šaltinis. Gyvenant mūsų gamtinėje zonoje, kur mažai saulės, vitaminas D tampa itin svarbus. Jis reikalingas normaliai kaulų ir dantų būklei, taip pat raumenų funkcijai palaikyti, normaliai imuninės sistemos veiklai, kalcio ir fosforo absorbcijai ir pasisavinimui, atlieka tam tikrą funkciją ląstelių dalijimosi procese.

NE VISI VITAMINAI GAMINAMI VIENODAI. JAMIESON nuo 1992 m. yra gaminami nuosavoje kompanijos laboratorijoje Kanadoje. Ten

naturally sourced biologically active clinicaly pure

www.jamieson.lt

PLATUS MAISTO PAPILDŲ ASORTIMENTAS VISAI ŠEIMAI: vitaminų ir mineralų kompleksas suaugusiesiems – „Vita-Vim Regular“, vaikams – „Vita-Vim Kids“, vyrams – „Power For Men“, žuvų taukai – „Wild Salmon“, akims – „Lutein-Z“ ir daugelis kitų.

Lamų slėnis

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Dovilė Dagienė

Trijų vaikų mama ir vaikiškų drabužėlių „Bug2Hug“ kūrėja ASTA PADAGAITĖ puikiai žino, ką reiškia auginti du vyrukus, ji taip pat gerai įsivaizduoja, kokius juos norėtų matyti būsimus vyrus: išsilavinusius, kultūringus, jautrius pasauliui. Prieš kelias savaites į Astos šeimą atėjusi mažoji Ona – tai dar viena nauja, labai moteriška patirtis, prie kurios Asta dar tik pratinasi. Laukimosi metu patirtas emocijas ir atradimus Asta sudėjo ir naująją rudens–žiemos kolekciją, nepaklūstančią jokioms mados tendencijoms ir technologiniams iššūkiams. Joje – tik daug įsiklausymo, rankų darbo ir tylus paskatinimas sulėtinti tempą, įsiklausyti į save. Lamų slėnis

“BUG2HUG” RUDENS / ŽIEMOS KOLEKCIJA

Lamų slėnis

– Asta, neseniai tapai trijų vaikų mama – savo vyrukams Algiui ir Pranui padovanojai sesutę Oną. Tikiu, kad laukdamasi turėjai nemažai laiko pamąstymams apie šiuolaikinius vaikus, jaunąją kartą – kokią tu ją matai? – Mūsų, 30-mečių, didžioji dalis į lėktuvą sėdome pirmą kartą gyvenime apie 20-us savo gyvenimo metus, mūsų vaikai jau skraido sulaukę kelių mėnesių. Mes mobilųjį telefoną pamatėme kaip pasaulio stebuklą, mūsiškiai nesulaukę metų moka įsijungti bet kokį išmanųjį įrenginį. Mūsų vaikai užaugs kitokie: jų smegenys veiks kitaip, bet kokia informacija bus nepaprastai lengvai prieinama ir kasdien pasieks didžiuliai jos srautai. Mano keturmečių berniukų karta auga labai įdomi – jų tėvai, dar vis kamuojami nepriteklių kompleksų, tačiau jau besinaudojantys šiuolaikinėmis technologijomis, besimėgaujantys pasaulio teikiamais malonumais ir gyvenantys gana dideliu tempu. Vaikai jau bus auklėti pagal tam tikras auklėjimo madas, tendencijas, augs gerokai laisvesni, imlesni, bus mažiau užsisklendę, labiausiai ribos asmeninės savybės, o laisvė veikti, pažinti, siekti yra ir bus tikrai labai didelė. Kai gimė mano berniukai, buvo itin madinga sąmoninga tėvystė ar motinystė. Iš gyvenimo žmonės savo noru eliminavo save ir atsidavė vaikams. Dalis tuo metu gimusių vaikų tikrai nejaučia ribų ir turi perdėm didelį pasitikėjimą savimi. Su jais tėvai elgėsi kaip su geriausiais be jokių nuopelnų. Taip gimė itin jautri, nejaučianti ribų, tačiau labai išlavinta

visuomenės dalis. Kita ryškesnė, pastebimesnė, „kitaip“ vaikus auginanti grupė: darboholikai. Tokių vaikų mamos nemato reikalo dvejus metus marinuoti savo karjeros ir prarasti profesinių įgūdžių. Vaikas auga stulbinamai greitu tempu, važiuoja į būrelius su auklėmis ir mato nuolat užsiėmusius suaugusiuosius. Vaikai dažniausiai neturi problemų prisitaikyti bet kokioje aplinkoje, yra gana drąsūs. Jie labai savarankiški, ne mažiau išsilavinę, tačiau truputį vieniši. Taigi turėsime naują kartą labai įdomių vyrų ir moterų, kurie augo įvairiomis mūsų vaikystėje neegzistavusiomis sąlygomis, auginami pagal įvairiausias teorijas su visais dar iki galo nežinomais tų teorijų pranašumais ir trūkumais. – Ar pastebi, kaip šiuolaikinis gyvenimo būdas ir naujosios technologijos formuoja vaikų charakterį, pasaulėžiūrą? – Vis svarstau apie technologijas ir vienišumą. Kompiuteriai žmones paverčia vienišais. Dabar bendrauji internetu, pamatai ekrane, kaip kam sekasi, dovanas irgi gali užsakyti ir tiesiog nusiųsti. Mūsų vaikams tai jau nebebus naujovė – tai bus įprasta kasdienybė. Todėl kepti pyragą ir kartu valgyti, kalbėtis apie tai, kaip praėjo diena atsigulus kartu lovoje, kai jau užgesini šviesą, eiti pasivaikščioti, pasakoti žiūrint vaikui į akis apie paprastas vertybes, man atrodo labai svarbu. Norisi berniukui įkalti į galvą, kad įteikti gėlės žiedą žiūrint moteriai į akis visada bus vertingiau, nei užsakyti internetu per kavos pertraukėlę darbe. Lamų slėnis

– Nors tavo mažajai Onai dar tik mėnuo, gal jau spėjai pastebėti skirtumų – ką reiškia auginti berniukus, o ką – mergaitę? – Tikiu, kad kiekviena moteris turi gamtos duotą galią jausti savo vaikus taip, kaip niekas pasaulyje daugiau pajausti negali. Kokią auginimo ar auklėjimo teoriją bepasirinktų, mama dar turi neeilinių pojūčių, kas vaikui geriausia, mieliausia. Smalsiai diskutuoju su berniukus auginančiomis mamomis apie berniukų ir mergaičių auginimo ypatumus. Didžioji dalis sutinka ir patvirtina: vyrus auginanti moteris su jais elgiasi kaip su vyrais. Labiau aptu-

Lamų slėnis

pinėja, labiau glostinėja, labiau nusileidžia. Berniukai reikalauja daugiau dėmesio sau, labiau šokdina, tačiau jų dėmesys, bendravimas suteikia kažkokių sunkiai žodžiais nupasakojamų malonumų. Kartais vis pamąstau, ar tas noras mumyse vyrui įsiteikti, nusileisti yra prigimtinis, ar išmokytas mūsų mamų. Kai moteris pagimdo vyrą ir kai moteris pagimdo moterį, jausmas yra skirtingas. Mažas berniukas dėmesio reikalauja daugiau, mergaitė nuo pat užsimezgimo iš karto elgiasi moteriškai supratingai, daug ramiau, paprasčiau. Mano asmeninė patirtis tai

patvirtina su kaupu. Berniukai nuo pat savo atėjimo į pasaulį reikalavo ypatingo dėmesio, kūdikiai buvo energingi, reiklūs, dabar auga pašėlę, išdykę berniukai. O mergaitės laukiausi visiškai sklandžiai, laikas praėjo labai greitai. Dukra gimė lengvai, net negalėjau įsivaizduoti, kad gamtos duotas aštriausias moters skausmas gali būti toks lengvas ir prasmingas. Pirmosios mūsų bendro gyvenimo savaitės taip pat skiriasi nepalyginamai, su dideliu smalsumu laukiu, kaip mūsų moteriškas bendravimas augs ir ar labai skirsis nuo pirmosios patirties.

Lamų slėnis

– Gal turi sukūrusi savo teoriją, kaip reikėtų auginti vaikus? – Aš pati esu iš šeimos, kurioje vyro vaidmuo yra labai stiprus. Sakyčiau – itin stiprus. Vyras tai genties vadas: ir psichologinis, ir etinis, ir finansinis. Jo visi klauso, nutyli kartais pasirodančius aštrius charakterio kampus, tačiau visi yra saugūs, pavalgę ir šiltai aprengti. Ir gerai išauklėti. Aiškiai suprantu, kad šitoks ryškus vyro vaidmuo yra labai sudėtingas pačiam vyrui ir pasitaikantis gana retai. Nesitikiu, kad mano berniukai bus būtent tokie vyrai, tačiau, tikiuosi, kad bent jau vertybinius pagrindus turės panašius. Jeigu pasirinks būti ne piligrimais ar gatvės muzikantais, o dirbs įprastus darbus ir kurs šeimas, tikiuosi, jų vaidmenys šeimose bus kaip genties vadų, o ne kaip vienišų goduolių. Mano vaikus supa daug ryškių, neeilinių ir išsilavinusių žmonių. Sakyčiau, jiems pasisekė, kad gali pažinti ir stebėti, ką tie žmonės gali jiems duoti savo bendravimu. Darau viską, kad jų vaikiškame gyvenime vyrautų ne kompiuteriai ir pokemonai, o gyvi, įdomūs žmonės. Kai užaugs, jie turės galimybę

Lamų slėnis

pasirinkti, kas įdomiau ir svarbiau. Arba, to tikiuosi labiausiai, gebės visa tai sėkmingai suderinti. Kaip užauginti gerą vyrą, aš neįsivaizduoju. Tačiau užauginti gerą žmogų aš pabandysiu. Man labiausiai norisi, kad vyrai užaugtų išsilavinę, išsimokslinę, kultūringi, jautrūs pasauliui. Mokantys maksimaliai greitai ir gerai prisitaikyti prie egzistuojančios aplinkos ekspektacijų ir taisyklių, o kartu kokybiškai ir vietoje jas laužyti ir keisti, jeigu tam atsiranda tinkamas momentas. Ir pats svarbiausias – noras užauginti vyrus, mokančius jautriai jausti laimę. Nepaisant visų galvojimų, pastangų, auklėjimų, įsižeidimų, daugybės emocijų ir bendravimo sunkumų, mane, kaip dviejų berniukų mamą, vienas iš pačių stipriausių ramybės ir laimės jausmų apima tada, kai prigludęs mažas vyras kas vakarą kartoja, kad myli tave iki Mėnulio ir atgal. Kitas mažas vyras sako, kad myli du kartus iki Mėnulio ir atgal. Taip ir gainiojam tą Mėnulį, kol akys saldžiai užsimerkia.

Lamų slėnis

100

Lamų slėnis

101

– Kas pastaruoju metu tave inspiruoja kurti naujus „Bug2Hug“ drabužėlius? – Šiuo metu labai žaviuosi ir domiuosi tvarios mados filosofija. Kai mano pačios gyvenimas natūraliai sulėtėjo ir įgavo naują vertę, pasipildė daugybe naujų, labai svarbių patirčių, skubėjimas ir greitas vartojimas, dirbtinės šypsenos ir vartotojo skatinimas pirkti nemąstant tampa kuo toliau, tuo mažiau patrauklus, netgi, sakyčiau, atgrasus. Apsidairai ir matai krūvas nekokybiškų produktų už gerą kainą, kuriuos siūlo tobulai lygūs, tobulai besišypsantys veidai. Perki, suvartoji ir išmeti, kad galėtum vėl pirkti. Greitai. Aš siekiu kurti tik reikalingus daiktus, kad ir kokios

102

Lamų slėnis

būtų mados tendencijos. Nebesinori kurti kolekcijų ir jų garsiai pristatinėti. Skubėdamas visada pataupai, visada kažką praleidi, visada mažiau koncentruojiesi į tai, ką tu čia pasauliui ištransliuoji ir savo darbu pasakai. Koncentruojuosi į kiekvieną daiktą ir noriu, kad jis būtų vertingas. Noriu, kad „Bug2Hug“ būtų ne tik drabužiai vaikams. Stengiuosi sukurti bent mažytę vertę arba sukelti žmonių reakciją, norą pagalvoti. Juk „Bug2Hug“ – tai ne tik subtilūs ir labai kokybiški daiktai, tai ir fotografija, ir bendravimas, pagaliau ir mano gyvenimo istorija, kuria dalijuosi su žmonėmis. Ir visai nenoriu, kad tai būtų tik dar vienas greito vartojimo produktas.

Švelnumas Saugumas Veiksmingumas

Kai gimsta kūdikis, gimsta poreikis pasirūpinti ramiu jo miegu Su meile žvelgiate į savo miegantį mažylį ir pastebite šypseną jo ramiame ir atsipalaidavusiame veiduke.

JOHNSON’S Baby ramaus miego linijos produktai : • Su atpalaiduojančiu NaturalCalm™ aromatu, kuris atpalaiduoja ir nuramina prieš miegą • Stiprina odos apsaugini barjerą • nesukelia alergijos

Kai gimsta kūdikis, gyvenimas atgimsta Lamų slėnis

103

104

Lamų slėnis

GYVENIMAS VIRŠ DEBESŲ Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Jurgita Kunigiškytė, Denis Novakov ir asmeninio albumo

Su 28-erių GYTENIU ORLOVU, užsakomųjų skrydžių pilotu, susitikome saulėtą vakarą, kai į mėlyną dangų kaip tik kilo oro balionai. „Taip gražu“, – žavėjosi Gytenis, didelę dalį savo gyvenimo praleidžiantis ore.

– Gyteni, kur dažniau būni – ore ar ant žemės? – Mes viską skaičiuojame valandomis, tad būna parų, kai daugiau laiko praleidžiu ore. Bet vis dėlto – ant žemės. Truputį atsibostų visada kabėti ore, reikia ir į realybę grįžti. – Kaip pasirinkai tokią profesiją? Kiek metų pilotuoji lėktuvus? – Viskas prasidėjo nuo pirmo apsilankymo aerodrome, kai man buvo maždaug dveji metai, o po to viskas ėjosi savaime. Žinoma, be tėvų pagalbos, bū-

tų buvę sunkiau apsispręsti, bet kai tėtis nuo pat mažens kartodavo: aerodromas, aerodromas, modeliukai, skraidymai, parasparniai – taip ir nutinka, kad vėliau jau nebežinai, kas gali patikti labiau nei buvimas oro uoste. O toliau mokslai – institutas, licencija, egzaminai ir skraidymas. Kaip profesionalas aš skraidau jau treti metai. Šiuo metu savo licenciją naudoju pagal paskirtį, iš pradžių buvo daugiau privačių skraidymų, maži lėktuvėliai, parasparniai, o dabar valdau rimtą lėktuvą, kuris iš tikrųjų skrenda ir kur nors nuskrenda. Lamų slėnis

105

– Pilotuoji privačius lėktuvus. Kokie yra tavo klientai – įnoringi ar bailūs? Galbūt tenka skraidinti itin svarbių žmonių, įžymybių? – Dirbu užsakomųjų skrydžių bendrovėje, tai normali oro linijų bendrovė, kuriai taikomas toks pat saugumo, techninės priežiūros standartas. Personalo lygis taip pat yra toks, kaip kitose oro linijų bendrovėse. Skiriasi tik skrydžiai, čia jie užsakomieji – kas kur nori, ten ir skrenda. Skrydžius užsako kelionių agentūros ar dažnai keliaujantys žmonės. Būna keliautojų, kurie skristi bijo, bet jiems tenka tai daryti. Būna žmonių, kurie džiaugiasi skrydžiu, užsuka į pilotų kabina, užduoda klausimų, pasakoja, kad ir patys pilotuoja mažą lėktuvėlį, domisi orų prognozėmis, pačiu lėktuvu. Tad keleiviai, kaip ir visur, – patys įvairiausi žmonės.

ku daug vyresnių žmonių, sakančių, kad jiems dar reikia daug ko išmokti. Būtent tokie žmonės skatina tobulėti, skaityti, domėtis. Yra daugybė pilotavimo kursų, kuriuos kasmet reikia kartoti. Kartoji, kad prisimintum.

– Kaip ruošiesi skrydžiui? Ar turi kokių nors specialių ritualų? – Vienas mano draugas yra gerai pasakęs: „Aš nematau jokių žalių žmogeliukų, tiesiog prieš skrydį stengiuosi išsimiegoti.“ Man tai labai patiko, nes geras poilsis prieš skrydį – tai 50 proc. pasiruošimo. Tuomet nereikia skubėti, tiesiog ramiai važiuoji į darbą. Beje, važiuoti iki darbo kur kas pavojingiau, nei paskui skristi. Važiuodamas iš Fabijoniškių rajono į oro uostą sutinku kur kas daugiau neprognozuojamų žmonių, nei perėjęs saugumo patikrą oro – Kokį netikėčiausią klausimą esi išgirdęs iš ke- uoste. Svarbiausia yra poilsis, oro sąlygų maršruto leivio? zonoje, oro uostuose įvertinimas, pagrindinių oro – Gal „Kur skrendam?“ Žmogus tikriausiai no- uostų naujienų žinojimas (jei kur nors vyktų remonrėjo paklausti, kur šiuo metu esame, juokaudamas tas ar būtų uždarytas nusileidimo takas). Apibendriatsakiau: „Skrendame ten, o kur jums reikia?“ nus viską – tai saugumas. Atėjus laikui skristi prasideda dokumentacija, įvairūs procedūriniai reikalai. – Ar klientai neišsigąsta jauno piloto? Kas svarbiau pilotuojant lėktuvą – ilgametė patirtis ar pa– Kada pirmą kartą pakilai į orą? Kokios emositikėjimas savimi? cijos užplūsta pakilus ir leidžiantis? – Porąkart manęs klausė apie amžių, bet išgirdę, – Kai pirmą kartą pats vairavau, man buvo 13-a, kad man 28-eri, žmonės paprastai nusiramina. Gal ir tai buvo parasparnis. O lėktuvą pirmą kartą savaatrodau jaunesnis. Ne visi pilotai turi būti 50-mečiai. rankiškai pilotavau būdamas 19-os. Pagaliau, be patirties ir pasitikėjimo, turi būti ir treKai darai tai, kas tau patinka, jausmas, kad ir kočias elementas – išmanymas to, ką darai. Patirtis kia tai būtų sritis, visą laiką yra geras. Tikriausiai ateina iš patirties, pasitikėjimas savimi – individua- pirmieji skrydžiai labai įsimena dėl to, kad skrendi lus dalykas, tad, manau, jog pilotuojant lėktuvus pats ir tavimi pasitiki. Kitas dalykas, dėl kurio ir aš, pirmiausia reikalingos žinios. Manau, požiūris, kad ir dauguma mano bendraamžių skraido, yra laisvės viską išmanai, yra klaidingas. Aviacijos srityje sutin- pojūtis. Tai kitoks jausmas...

106

Lamų slėnis

107

Štai dabar virš mūsų leidžiasi lėktuvas ir mato visą senamiestį, Gedimino pilį, Trijų kryžių kalną, jau matyti nusileidimo takas. Jie mato žymiai daugiau nei mes, čia dabar sėdėdami. Ir kuo daugiau matai, tuo įdomiau. Pabūti tau nenatūralioje aplinkoje (taip vadinu skraidymą, nes žmogus iš prigimties neskraido) yra labai įdomu. Dangus apskritai yra įdomi terpė. Gali pabūti 3–11 km aukštyje, daug pamatyti, viską apgalvoti, galų gale – tiesiog nuskristi iš taško A į tašką B kur kas greičiau, nei nuvažiuoti automobiliu. Vis dėlto įdomiausia skrydžio dalis man yra nusileidimas. Sėkmingai nutūpti – tai savotiškas dienos paįvairinimas. Ir nors visi pilotai skrydžio metu deklaruoja, kad jaučiasi gerai ir saugiai, bet kartu su nusileidimu ateina ir vidinis atsipalaidavimas, kai gali ramiai išgerti kavos, susitvarkyti po skrydžio ir pradėti ruoštis kitam skrydžiui. Tai išbaigtumo jausmas. Žmonės susigalvoja daugybę darbų, kurie amžinai tęsiasi, neturi aiškios pradžios ir pabaigos, o pilotuojant viskas labai aišku: tavo ratai pakilo – prasideda darbas, ratai ant žemės – darbas baigėsi. Nenorėčiau skrydžių dažnumo vadinti grafiku, tai nenuspėjama ir pati įdomiausia mano darbo dalis. Kartas dvi tris dienas budi „stand by“ režimu, kitą kartą per tą patį laiką atlieki penkis skrydžius. Rutinos nebuvimas itin džiugina, atskridęs į dar neaplankytą oro uostą tarsi padedi dar vieną pliusiuką savo žemėlapyje.

108

Lamų slėnis

– Ar kada nors skaičiavai, kiek šalių esi aplankęs? Ką atrandi ir prarandi tiek daug keliaudamas? – Šalių dar niekada neskaičiavau, oro uostus kažkada mėginau, bet iš tiesų mes skaičiuojame tik skrydžio valandas. Tai yra tiesioginė aktuali patirtis. Pagrindinis keliavimo pranašumas – kad pamatai įvairių žmonių, su jais bendrauji, tai padeda išvengti rutinos. Skraidydamas supratau viena: kad visi visur yra panašūs. Visur žmonės turi savų džiaugsmų ir problemų. Dabar grįžti į Lietuvą man gerokai maloniau nei anksčiau. Lietuva yra artimesnė, gražesnė, tai vieta būti. Man atrodo, kad pasaulyje yra tik keletas vietų, kur galėtų būti smagiau nei čia. Na, o pagrindiniu skraidymo trūkumu įvardyčiau tai, kad nieko negali planuoti. Kartais per mažai būnu namie, pasiilgstu sužadėtinės, draugų, bet pranašumų vis dėlto matau daugiau nei trūkumų. Jei būtų kitaip, tikriausiai negalėčiau būti pilotas. – Koks buvo tavo įsimintiniausias skrydis? – Įsimintiniausi yra tolimi skrydžiai, man tai būtų Tailandas. Ilgų skrydžių metu reikia sustoti ir pailsėti ar užsipilti kuro. Europoje įdomiausios vietos yra Pietų Vokietija, Austrija, kur viskas labai gerai organizuota, puiki oro uostų infrastruktūra. Ten lėktuvai gali kilti ir leistis kas 30 sekundžių, veiksmas be paliovos verda ir tai atrodo įspūdingai.

Lamų slėnis

109

– Koks turi būti vyro charakteris, kad jis galėtų tapti lakūnu? – Aš manau, kad stereotipai dėl šios neva vyriškos profesijos yra po truputį griaunami: prieš 20 metų sutikti moterį pilotę buvo išskirtinis dalykas, tai netgi nebuvo priimtina pagal Tarybų Sąjungos ideologiją. Tačiau oro linijų bendrovė „Air Baltic“ sėkmingai sulaužė šį mitą. Dabar ir lietuvės, ir latvės merginos jau skraido kaip kapitonės. Atrodo, dešimt

110

Lamų slėnis

merginų skraido kaip pilotės. Lietuvoje taip pat yra ne viena pilotė. Jos visos puikiai baigė mokslus, išlaikė egzaminus, gavo licencijas. Nereikia turėti jokių išskirtinių bruožų, svarbiausia – norėti skraidyti. Jei bus noras, atsiras ir motyvacija, o motyvacija yra tai, kas įsuka domėjimosi ratą. Kam užtenka motyvacijos, tas ir renkasi tokį kelią. Manau, pilotavimas tampa vis žemiškesne specialybe, tačiau statistiškai 4–5 mlrd. žmonių dar net nėra pakilę nuo žemės...

– Štai gydytojai turi subtilų savą profesinį, kartais net juodą humorą. O kaip lakūnai? – Juokelių tikriausiai būna visur. Mes skrydžio metu stengiamės nejuokauti, tačiau man labai patiko ne darbo metu pasakota istorija apie vyrą, kuris skraidė 50–60 metų ir visą laiką su savimi turėjo užrašų knygelę, į kurią viską žymėdavosi. Jam išeinant į pensiją, jaunas pilotas paprašė pasidalyti savo patarimais. Senasis pilotas padovanojo jam savo knygutę, kurioje, pasirodo, buvo parašyta tik viena: į save – kylam, nuo savęs – leidžiamės. Tai ir yra pa-

grindinis dalykas skraidant ir valdant lėktuvą. Patirtis yra viena, o žinios – kita. – Pats taip pat mėgsti aktyvų laisvalaikį. Ką ekstremalaus esi išbandęs? – Mano vaikystė buvo aktyvi, esu išbandęs nardymą, riedlentes, snieglentes, parasparnius. Tai tapo pomėgiais, kuriais vieną ar du kartus per metus pasimėgauju, bet pilotuojant sveikata yra viskas, todėl negalima persistengti. Lamų slėnis

111

– Kokie yra trys dalykai, dėl kurių džiaugiesi, kad gimei vyru? – Manau, vyru gimti apskritai yra lengviau, nes mes gyvename vyriškoje visuomenėje: pasaulyje daugiau prezidentų nei prezidenčių, stereotipų apie vyriškas ir moteriškas profesijas. Todėl labai dažnai aktyvios moterys laikomos esančiomis ne savo vietoje. Aš džiaugiuosi, kad visi šie stereotipai po truputį nyksta, bet, manau, kad vyrams lengviau būti kuo norėtų būti, siekti karjeros. Be to, jiems nereikia gimdyti... – Koks tau yra vyriškas vyras? – Manau, kad vyriškas yra džentelmeniškas vyras. Vyras turi rūpintis vyresniaisiais, gerai auklėti vaikus. Toks vyras turi daug plačiau žvelgti į gyvenimą, prisiimti daugiau atsakomybės. Tai yra gana sudėtinga, tam reikia daug atsidavimo, ir to vyrams trūksta. Vyrai juk ne tokie stiprūs kaip moterys, jei jiems kas nors neįdomu, tai tiesiog neįdomu. Moterys kur kas kantresnės. Vyras turi sportuoti, būti atletiškas, bet, ko gero, svarbiausia – būdo savybės.

112

Lamų slėnis

– Kas tau gyvenime teikia daugiausia malonumo? – Čia yra tik vienas teisingas atsakymas – laikas su sužadėtine ir dalyvavimas įvairiose veiklose kartu. Tai ir skraidymas, ir važinėjimas snieglente ar dviračiais, ir buvimas prie ežero. Tokia ramybė, kai tu jautiesi iš tiesų laimingas. Mano draugė yra iš tų, kurios ne stabdo, o prisijungia kartu. Ir tai yra nuostabu. Tai yra geriausias gyvenimiškas pojūtis, o darbinis – pakilti nuo žemės. – Ką pasakytumėte žmonėms, kurie bijo skraidyti? – Yra geras būdas įtikinti save, kad tai saugu: „Google“ statistika vienam milijonui keliautojų (paaiškėja, kad skraidyti yra beveik saugiau, nei žiūrėti namie televizorių).

Lamų slėnis

113

IDĖJOS GALI KILTI BET KUR A. HITCHCOCKAS

www.lamuslenis.lt

114

Lamų slėnis