Lamuslenis 2014 11 by Lamų slėnis

Lapkritis 2014 (34)

INTERJERO ISTORIJOS

Nuotraukos: Martin Löf

LA FAMIGLIA

ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

Redaktorė

TINKLARAŠTIS

VYGAILĖ SUKURYTĖ

Fotografė

TINKLALAPIS

MARIA CAVALI

Fotografė

TINKLALAPIS

JURGITA KUNIGIŠKYTĖ

reklamos projektų vadovė FACEBOOK

INDRĖ BLAUZDŽIŪNAITĖ

ANETA ANRA

FACEBOOK

Žurnalistė

VAIDILUTĖ MALINAUSKAITĖ

Fotografė FACEBOOK

ELAS RAMANAUSKAS Dizaineris TINKLALAPIS

MANTĖ JARUŠEVIČIŪTĖ

komunikacijos projektai FACEBOOK

BENDRAUKIME info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

Lamų slėnis

Žurnalistė

GUODA JUCEVIČIŪTĖ

Fotografė FACEBOOK

NIUJORKE SU A. WANGU

MAŽI NAMŲ DŽIAUGSMAI

"INDI": PERSEKIOJAMI ŠVIESOS

Copyright © 2011-2014 UAB "Zubizu projects". Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB "Zubizu projects" sutikimą. LamųUžslėnis reklamos turinį redakcija neatsako.

100

Reklaminiai straipsniai žymimi

SPINTOS LABIRINTUOSE

NAUJIENOS

ŠILTŲ NAMŲ ISTORIJOS

Sėdmaišis „ Cox & Cox“

Toršeras „Monsieur“ Diz. Marco Demasi

Drabužių kabykla „Nadia“ Diz. „Matsuso T“

Pagalvės Diz. „Mikmax“

Kėdės pagalvėlė Diz. „The Organic Sheep“ Lamų slėnis

Vilniuje apsilankęs konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ (JTP) komisijos narys amerikietis BARRY SCHWABSKY – itin svarbi figūra šiuolaikinio meno erdvėje. Su meno kritiku susitikome kitą dieną po JTP apdovanojimų vakaro. Pilnutėlėje Nacionalinės dailės galerijos salėje Barry skaitė paskaitą „Morandžio langas: šiuolaikinio menininko vieta“. Su meno žinovu kalbamės paprastai – apie tapybą, tapytojus, mokyklas ir kasdienybę.

Tekstas: Aneta Anra Nuotraukos: Vaidilutė Malinauskaitė, Ramūnas Danisevičius

Lamų slėnis

– Barry, į Vilnių atvykote „Jaunojo tapytojo prizo“ organizatorės Julijos Dailidėnaitės kvietimu. Sutikote būti tarptautinės komisijos, išrinkusios JTP laureatą, nariu. Ar buvo sudėtinga priimti bendrą sprendimą – laimėtoju paskelbti tapytojos Eglės Butkutės darbą „Šuolis per ožį“? Kokia jūsų nuomonė apie šį projektą? – JTP – reikšmingas siekis sukurti daugiau erdvės jauniems tapytojams pasireikšti. Ypač svarbu, kad projektas nepriklauso jokiai institucijai. Tai puiki iniciatyva, leidžianti jauniesiems menininkams pasirodyti nekomerciniame kontekste ir kartu parodyti publikai, kokia linkme juda meno procesai.

Tai, kad komisiją sudaro tiek vietos, tiek užsienio ekspertai, kaip aš, leidžia lyginti skirtingas perspektyvas. Kaip komisijos narys, galiu teigti, kad darbai, kuriuos pamatėme, įpareigojo mus susimąstyti, ir iš to kilusi diskusija buvo puiki proga palyginti ir persvarstyti savo asmenines prielaidas. Galų gale visi buvome laimingi dėl pasiekto rezultato. Lamų slėnis

Lamų slėnis

Apie B. Schwabsky

Amerikiečių meno kritikas, meno istorikas ir poetas Barry Schwabsky – vieno svarbiausių meno, politikos ir socialinės medijos žurnalų „The Nation“ menotyrininkas. B. Schwabsky bendradarbiauja su šiuolaikinio meno leidiniais „Flash Art“, „Artforum“, „London Review of Books“ bei „Art in America“. Meno kritikas taip pat yra albumų „Modernizmas šiuolaikiniame mene“, „Vitaminas P: naujos tapybos perspektyvos“ bei daugumos kitų leidinių, analizuojančių pasaulines šiuolaikinės tapybos tendencijas, sudarytojas ir tyrinėtojas.

– Kokiais kriterijais vadovaujatės vertindamas tapytojus? – Na, norėčiau kalbėti apie tapybos darbų, o ne tapytojų vertinimą. Tačiau perfrazavęs klausimą ir kalbėdamas apie tapytojus, galiu pajuokauti, kad vertinimo kriterijai tokie patys kaip per pirmąjį pasimatymą, kurį miglotai prisimenu iš tolimos praeities. Ieškodamas partnerio vadovaujiesi trimis kriterijais: idealu, kai jis protingas, gražus ir turi tvirtus moralinius pagrindus. Asmeniškai man atrodo, jei jau neįmanoma patenkinti visų trijų kriterijų, kūrėjai bent jau turėtų būti protingi. – Ar menininkui svarbu įgyti tikslinį išsilavinimą, t. y. studijuoti meno mokykloje? – Ne.

Kadangi ilgą laiką gyvenau Londone, turiu nuomonę apie Didžiosios Britanijos mokyklas. Tuo metu Londono Karališkasis menų koledžas buvo geriausia mokykla. Daug įdomių menininkų yra baigę Glazgo meno mokyklą, tačiau pats joje nesu lankęsis.

– Vis dėlto kokios, jūsų nuomone, yra geriausios menų mokyklos Europoje bei JAV? – Sunku pasakyti, nes situacija keičiasi. Daug kas priklauso nuo to, kokie dėstytojai kviečiami, ir kitų veiksnių. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose su įdomiausiais studentais susidūriau Los Andžele įsikūrusiame Pietų Kalifornijos universitete, Čikagos meno instituto mokykloje bei Jeilio universitete Niu Heivene. Kolumbijos universitetas Niujorke taip pat labai vertinamas dėl kokybiškai sudarytos menų programos.

– Kokie dailininkai meno istorijoje svarbiausi asmeniškai jums? – Mano mėgstamiausi dailininkai yra Henri Matisse’as ir Diego Velazquezas. Beje, ši pora gana ironiška, nes H. Matisse’as negalėjo pakęsti D. Velazquezo kūrybos…

– Ar, žvelgdamas į jaunųjų kūrėjų darbus, kartais pagalvojate: „Akivaizdu, tai būsimasis genijus“? – Ne, niekada. Jaunas žmogus gali sukurti ką nors nuostabaus, tačiau tikrasis genialumas yra žinojimas, kaip šią kryptį pratęsti. – Koks yra genijaus ir gero tapytojo skirtumas? – Nemanau, kad šiandien tikslinga vartoti epitetą „genijus“. Palikime genialumą Ludwigui van Beethovenui ar lygiavertėms figūroms iš praeities.

– Kritikai mėgsta teigti, kad tapyba mirė. Ką apie tai manote? – Kartais netgi kritikai sugeba pasakyti nesąmonių. Lamų slėnis

– Lietuvoje dažnas reiškinys, kai turtingi žmonės perka žemos kokybės, vadinamosios namudinės tapybos, paveikslus, pritaikydami juos prie namų interjerų, moka už šiuos kūrinius nemažas pinigų sumas, manydami, kad investuoja. Viena to priežasčių – ne tik meninio išsilavinimo stoka, bet ir žiniasklaidos formuojama nuomonė apie kai kuriuos dailininkus, klaidingai pristatant juos kaip „meno žvaigždes“. Ar, jūsų manymu, meno kūrinių pirkėjai turėtų vadovautis meno konsultantų nuomone, ar vis dėlto nėra ydinga apkabinėti namų sienas prastos kokybės kūriniais, jei pirkėjui taip gražu? – Labai įdomus klausimas. Kyla noras atsakyti taip: juk nesvarbu, ar žmonės, kurių aš nepažįstu, turi gerą ar blogą skonį. Jei jiems malonu gėrėtis savo blogu skoniu, negi turėčiau dėl to jaudintis? O jei jie vadovausis kažkieno nuomone, kurios patys nesupranta, vis tiek neliks patenkinti. Be to, pasisavins gerus meno kūrinius iš tų, kurie juos supranta ir vertina. Būčiau už tai, kad tokie žmonės nei pirktų prastus meno kūrinius, nei samdytųsi konsultantus, patariančius, kuo privalu žavėtis. Juk nusisamdyti konsultantai gali pasitaikyti tokio paties lygio kaip tie jų kūriniai! Jokiu būdu nereikia to daryti. Geriausia išeitis – skirti savo laiką pažintuvėms su menu, lavinimuisi. Ir tai bus vertingiau, nei mėtyti pinigus bet kam.

Lamų slėnis

Meno kritikas Barry Schwabsky į Vilnių atvyko konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ organizatorės Julijos Dailidėnaitės kvietimu Lamų slėnis

– Kaip manote, ar daug žmonių iš tikrųjų suvokia ir supranta meną? – Yra daug žmonių, bandančių suvokti meną. Pastanga jau yra žingsnis supratimo link. – Ar įmanoma paaiškinti paprastam žmogui, neturinčiam specialių žinių, skirtumą tarp meno kūrinio ir namų dekoravimo paveikslo? – Tai privalu patirti, ne vien paaiškinti. Bet galbūt teisingas paaiškinimas paskatins ką nors siekti patirties. – Jei turėtumėte galimybę įsigyti bet kurį meno kūrinį, koks jis būtų? – Deja, H. Matisse’o „Mauduolės“ jau priklauso Čikagos meno instituto kolekcijai, tad nenorėčiau skatinti vagystės. – Ar sutinkate su menininko Pierre’o Bismutho sentencija, kad „Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino“? – Yra tiesos šiame posakyje. Žmonės priima estetinius sprendimus visą laiką, kad ir ką darytų. Tačiau tik mažai kas turi aistrą įsiskverbti giliau. Beje, yra posakis, kad kiekvienas yra kritikas. – Kokius muziejus privalu aplankyti? – Netikiu privalomais dalykais. Kiekvienas turėtų rasti, kas geriausiai atitinka jo poreikius. Iš pasaulio didžiųjų muziejų mano mėgstamiausias – Čikagos meno institutas. Bet galėtų būti ir koks nors kitas. Negalėčiau nepaminėti ir Prado muziejaus Madride, Luvro ir kt.

Lamų slėnis

– Norint suvokti XX a. meną, kokią knygą derėtų perskaityti? – Kad suvoktumėte XX a. meną bei jo metamorfozių priežastis, siūlyčiau paskaityti Thierry de Duve „Kant After Duchamp“. – Koks meno istorikas ar meno kritikas jus įkvepia? – Labiausiai mane įkvėpė Adrianas Stokesas. Jis iš giliai atkapstė psichologines mūsų meno poreikio šaknis. – Kokia veikla užsiimate didžiąją gyvenimo dalį? Be daugybės įvairių veiklų, kuriate poeziją, rašote kritinius straipsnius, esė, sudarinėjate katalogus apie tapybą… – Rašau kritinius straipsnius apie meną jau 30 metų. Poeziją rašau nuo paauglystės, tad poezija mano gyvenime egzistuoja kur kas ilgiau. Grįždamas prie klausimo: „Ar kiekvienas yra menininkas“, galiu pasakyti, kad kiekvienas vaikas yra menininkas (tai teigė ir Pablo Picasso, sakydamas, jog kiekvienas vaikas yra menininkas – didžiausia problema, kaip juo išlikti užaugus – aut. past.). Vaikui pasiekus paauglystės amžių, dauguma menininkais nustoja būti. Panašiai kiekvienas paauglys rašo poeziją, bet suaugę to nebedaro. Tik nedidelė dalis žmonių atsisako suvaržymų ir išlieka menininkais ir poetais. Be to, kad rašau poeziją, aistringai domiuosi muzika. Studijuodamas aukštojoje mokykloje, kaip dauguma jaunų žmonių, bandžiau kurti muzikinę grupę. Ačiū Dievui, laiku sustojau!

Lamų slėnis

Konkurso „Jaunojo tapytojo prizas 2014“ nugalėtoja Eglė Butkutė ir jos darbas „Šuolis per ožį“

– Pafantazuokime: jei galėtumėte įsikūnyti į bet kokį asmenį istorijoje, kieno gyvenimą trokštumėte nugyventi? – Nenorėčiau gyventi niekieno gyvenimo, nes nebūčiau galėjęs vesti moters, kurią myliu. – Nemažai laiko praleidžiate kelionėse. Ar svarbi svečiose šalyse jus supanti aplinka? Tarkime, ar mėgstate apsistoti Paryžiaus „Ritz“, ar renkatės šiuolaikinius viešbučius? Ar jums svarbi vietos istorija, dvasia? – Dažniausiai į viešbučius grįžtu tik pamiegoti, visą dieną leidžiu kitur. Tad vieta nėra labai svarbu. Vis dėlto kartais privalau pabaigti neatidėliotinus darbus net būdamas kelionėse, todėl man svarbu viešbutyje turėti patogią darbo vietą. O tai pasitaiko nedažnai, nes dauguma viešbučių kambarių neturi gero apšvietimo, kad galima būtų dirbti saulei nusileidus. – Kokią namų aplinką jūs pats mėgstate? Ar jus žavi senoviniai interjerai, sienas puošiantys XVI a.

Lamų slėnis

giminės portretai? O gal jums patinka minimalizmas? – Yra daug būdų mėgautis savo aplinka. Kaip apstatyčiau savo nuosavus namus? Tai nebūtų sudėtinga, nes neturiu XVI a. protėvių portretų. Pasirinkčiau modernų komfortą be puikavimosi daiktais, bet su stiliaus pajauta, kurią man geriausiai atspindi 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių dizainas, ypač daniškasis. Lankydamasis svečiuose, galiu žavėtis visiškai priešingais interjerais. Svarbu, kad namai atitiktų juose gyvenančiojo pasaulėžiūrą. – Kokiame mieste jaučiatės geriausiai? – Esu miestų gerbėjas, ir ypač Europos miestų. Man patinka miestai, kuriuose nesijaučia monotonija, kurie tarytum „susimaišę“ atmosferoje. Be abejo, visąlaik jaučiuosi gerai Paryžiuje, bet yra ir daug kitų – Antverpenas, Briuselis, Kopenhaga, Oslas, Turinas… Dabar turėčiau į sąrašą įtraukti ir Vilnių! Norėčiau čia vėl sugrįžti. Senamiestis toks elegantiškas, savitas, su savo charakteriu. Labai malonu buvo čia apsilankyti. Vienintelis dalykas, kurio gailiuosi, kad vizitas truko taip trumpai.

Lamų slėnis

ŽAIDIMAI SU INTERJERU Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Martin Löf

Originalūs radiniai iš sendaikčių turgaus ir modernus dizainas, daiktais neperkrauta erdvė, daug šviesos ir vietos fantazijai. Savo erdviuose namuose Stokholme EVELINAI KRAVAEV-SÖDERBERG, vyriausiajai prekių ženklo „H&M Home“ dizainerei, svarbiausia jaustis atsipalaidavusiai ir būti savimi. „Namai – tai mano šventovė“, – teigia dizainerė, mielai sutikusi pasidalyti mintimis apie kūrybą, interjero dizainą ir visa tai, kas kiekvieno mūsų namus daro jaukesnius ir, svarbiausia, savus.

– Evelina, kaip apibūdintumėte „H&M Home“ dvasią? – Tai mada jūsų namams. „H&M Home“ siūlome sezoninius daiktus, tendencijas ir idėjas interjerams. Žmonės namus įsivaizduoja kaip savo pačių atspindį. Jiems patinka keisti namus pagal nuotaiką, atmosferą, kurią norima susikurti vakarienei ar kita

ypatinga proga. Dekoruoti namus neturi būti brangu, kad ir ko norėtumėte – jaukesnės valgomojo erdvės ar tiesiog padengti stalą, pakloti lovą, o gal suteikti individualumo vonios kambariui. „H&M Home“ leidžia tai padaryti stilingai. Jei norisi išbandyti ką nors naują ir smagiai pažaisti su interjeru, darykite tai kartu su „H&M Home“. Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Kuo „H&M Home“ skiriasi nuo kitų interjero dizaino prekių ženklų? – Mums į interjerus patinka žvelgti naujai, siekiame nebūti per daug tradiciniai. Mus nuolat įkvepia tai, kas vyksta mados pasaulyje, spalvos, audiniai, raštai ir spaudiniai. Tad pasiūla visą laiką kinta ir čia visada rasite ką nors nauja. Mums lygiai taip pat patinka žaisti su interjeru, kaip „H&M“ žaidžia su mada. Mūsų humoro jausmas ir žiburiukai akyse dažnai virsta į daugybę netikėtų ir nuostabių produktų.

– Kuo remiatės kurdama „H&M Home“ daiktus? – Mano darbas – sekti interjero ir mados tendencijas ir pačias įstabiausias iš jų pritaikyti „H&M Home“ kolekcijoms. Ne kiekvieną mados tendenciją gali pritaikyti kurdamas pagalvėlės užvalkalą ar patalynės komplektą. Bet yra daugybė tendencijų, puikiai tinkančių namams. Štai prieš keletą metų būtų buvę visiškai netikėta vilkėti blizgančius drabužius kas dieną. Dabar tai atrodo natūralus pasirinkimas. Taip pat yra ir su interjerais. Blizgučiai ir metaliniai akcentai namuose tampa vis labiau madingi. Visada atsiranda naujų – Kaip manote, kas sieja namus ir madą? mados vėjų, kaip tik dėl to nuo šio darbo niekada – Sąsajos labai akivaizdžios, ypač kalbant apie nepailsti. Čia visada nutinka kas nors nauja, kas spalvas ir audinius, kurie keičiasi kiekvieną sezoną įkvepia. ir yra veikiami mados industrijoje tvyrančių nuotaikų. Bet, manau, kad visos kūrybos sritys veikia vie– Kaip keitėsi „H&M Home“ kaip prekės ženna kitą – nuo mados iki muzikos, meno ar interjero. klas bėgant laikui? Tad man atrodo visiškai natūralu namais rūpintis – Ši namų dekoro linija gerokai išaugo nuo 2009taip pat, kaip rūpinamės savo drabužių spinta. Mes ųjų, kai ją sukūrėme. Atrodo, dabar galėtume užnepropaguojame kokio nors vieno įvaizdžio, bet siū- pildyti kiekvieną namų kertelę. Mūsų kuriamas stilome daug skirtingų pasirinkimų. Taip lengva žais- lius ir koncepcija evoliucionavo, subrendo. Kai kuti su skirtingais skoniais ir stiliais, siekiant atrasti rios koncepcijos pasikeitė iš esmės. Štai kasdienis tai, kas individualiai tinka būtent jūsų namams. stilius, kurio pradžia buvo jūrinė tematika, dabar virto industriniu ir vintažiniu. Kitos tendencijos – Ar žmonės šiandien išnaudoja interjerą kaip vystėsi pačios, romantika įgavo daugiau moteriškusaviraiškos formą? mo ir bohemos atspalvių. Taip pat išplėtėme pačią – Namai yra mūsų tikrojo „aš“ atspindys. Inter- namų idėją, mat vasaros mėnesiais aktualus tampa jeras gali atskleisti naują jūsų charakterio dalį. Gal- gyvenimas po atviru dangumi, poilsiaujant, mėgaubūt jūsų įvaizdis – visiškai „rokenroliškas“, bet namai jantis maistu, net rengiant iškylas prie jūros. Gero– romantiški, pilni baldakimų, žvakių ir kitų dekoro kai išsiplėtė ir mūsų produkcijos pasiūla. „H&M elementų. Lygiai kaip ir madoje, žaisti su interjeru Home“ iš pradžių buvo tik tekstilės gaminiai, o kaip saviraiškos priemone labai smagu. Užuot par- dabar labai gražiai auga ir kitos mūsų linijos – žvadavinėję baldus, mes daugiau dėmesio skiriame de- kės, daiktų laikymo dėžės ir kt. Smagu galvoti apie koratyviems daiktams, kurie iškart pakeičia namų tai, kiek dar gali plėstis „H&M Home“ artėjant atmosferą. naujiems sezonams. Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Ką jums reiškia žodis „namai“? – Galvodama apie namus, įsivaizduoju atsipalaidavimą ir ramybę. Man tai reiškia būti savimi ir į viską reaguoti ramiai. Namai – tai taip pat draugai ir smagiai praleistas laikas su svečiais, dalijantis malonumu būti namie. – Koks jūsų pačios namų stilius? – Mano namai yra mano šventovė. Čia svarbiausia neutralūs tonai, vintažinių ir modernių daiktų darna. Man patinka vaikščioti po sendaikčių turgus ir atrasti senų daiktų, juos derinu su nauju dizainu. Namai ramūs ir erdvūs. Jie nėra per daug užgriozdinti, turiu daug daiktų, bet namų erdvė dekoru neperkrauta.

Lamų slėnis

– Kas jums labiausiai patinka dizainerės darbe? – Čia nuolat vyksta kas nors nauja. Interjero dizaino esmė yra atsinaujinimas, tad niekada nesijaučiu tarsi ilgą laiką dirbčiau tą patį darbą. Kiekvienas sezonas – kaip nauja pradžia. Man patinka kūrybingumas, kad galiu dirbti su spalvomis, raštais ir estetiškai patraukliais daiktais.

Lamų slėnis

– Kaip manote, kaip šiais laikais geriausia dekoruoti namus – vientisu stiliumi ar derinant skirtingus stilius, siekiant kiekviename kambaryje sukurti vis kitokią atmosferą? – Manau, svarbiausia išlikti ištikimam sau. Nesvarbu, ar norite kiekvieną kambarį įrengti vis kitaip, ar siekiate, kad namai būtų vientiso stiliaus. Kalbant apie interjero dizainą, tai ir yra smagiausia – pats geriausias interjeras pasakoja apie čia gyvenantį žmogų. Smagu semtis įkvėpimo iš žurnalų ir tinklalapių, bet pasisėmus įkvėpimo vis tiek reikėtų daryti savaip. – Neseniai pristatėte namų daiktus vaikams ir kūdikiams – kas šioje srityje yra geras dizainas? – Taip smagu kurti vaikams ir kūdikiams! Kiekvieną sezoną pasiūlome skirtingų stilių mišinį. Čia yra minkštesnių daiktų, grafinio dizaino pavyzdžių ir sportinio stiliaus elementų. Visada stengiamės, kad

kiekvienas daiktas turėtų gerą humoro dozę. Man ypač patinka kolekcija kūdikiams, nes atrasti daiktų, kurie nebūtų per daug konservatyvūs, nėra taip lengva. Puiku, kai naujagimio tėveliai gali įsigyti gražaus dizaino, smagių žindukų ar pieno buteliukų. – Kas galėtų būti tikras „H&M Home“ kolekcijos veidas? – Be jokios abejonės – pagalvių užvalkalai. Turime labai didelį užvalkalų pasirinkimą, kiekvieną sezoną – naujas stilius ir idėjos. Vieni jų – grynų spalvų, kiti – įdomesnės tekstūros, taip pat turime grafinio dizaino pavyzdžių, namams suteikiančių išskirtinį charakterį. Mūsų kurti pagalvių užvalkalai su žvėreliais – visada populiarūs. Jei namie negalite auginti gyvūno, lengva turėti jo atvaizdą ant pagalvėlės! Iš tiesų dekoratyvinės pagalvėlės – tai dekoro elementas, galintis akimirksniu pakeisti kambarį ir suteikti interjerui vientisumo. Lamų slėnis

ĮKVĖPTA ŠIAURĖS Ką padovanoti žmogui, kuris turi viską? Kaip nustebinti draugę, kuri taip kruopščiai puoselėja savo namus, kad čia nerasite nė vieno atsitiktinio daikto? Kaip pradžiuginti mamą, kuriai leisti žiemos vakarus virtuvėje – didžiausias džiaugsmas? Geriausias pasirinkimas – laiko patikrintos dovanos, paskanintos šaukšteliu humoro, žiupsneliu nuoširdumo ir kvepiančios šiaurietišku tikrumu.

Miela skandinaviško dizaino smulkmena – tai jau mažytė šventė namuose ir širdyje. Tokios dovanos įkvepia, jaudina, stebina, žavi savo unikaliu dizainu, formomis, estetika. Šią žiemą skandinavų dizaineriai įkvėpimo semiasi iš šiaurietiškos gamtos ir Renesanso. Galima būtų išskirti keletą pagrindinių tendencijų, kuriomis remdamiesi lengvai išsirinksite tobulą kalėdinę dovaną. Tikrą atgimimą išgyvena šeštojo dešimtmečio skandinavų dizainas. Asketiškos formos puikiai dera su žaismingomis detalėmis. Spalvų paletėje karaliauja pasteliniai atspalviai: švelniai rožinė, abrikosų, rusva, juos dažnai papildo įvairūs pilki tonai. Rinkitės dizaino gaminius iš medžio, odos, vilnos ir tikrai neprašausite pro šalį. Laukinė šiaurietiška gamta visada buvo didžiausiu įkvėpimo šaltiniu pasaulinį pripažinimą pelniusiems skandinavų dizaineriams. Ir šiemet jie atsigręžia į beribius atšiaurius horizontus, gamtos skleidžiamą tylą ir ramybę. Tai persikelia ir į šiaurietišką virtuvę. Čia vyrauja natūralios spalvos, žiemiški balti ir juodi atspalviai. Tekstilės dirbiniai taip pat

Lamų slėnis

puošiami augaliniais motyvais. Į interjerą įsilieja natūralus medis, akmuo, keramika. Dramatiškos spalvos ir išskirtinis dizainas šių metų dizaino paletei suteikia šiek tiek paslaptingo aromato. Tai Renesanso įkvėpti motyvai, ryškios spalvos – raudona, violetinė, rožinė, derinamos su blankesnėmis – gintaro, šilta ruda, aukso spalva. Lašelis ekstravagancijos, žaismingas spalvų ir raštų

derinys – nauja intriguojanti tendencija. Tačiau skandinaviškas dizainas prarastų dalį savitumo, jei atimtume jam būdingą grubų paprastumą. Ši dizaino tendencija įkvėpta pasaulio uostų. Parūdiję paviršiai, betonas, medis, stiklas kuria atšiaurų įspūdį, tačiau derinant tokį dizainą su minkštais paviršiais namuose sukuriamas neįtikėtinas jaukumas. Skandinaviško dizaino kūriniai – tai savotiški ge-

ro skonio ambasadoriai, kuriais žavisi visas pasaulis. Visame pasaulyje pripažintų klasikinio skandinavų dizaino kūrinių, novatoriškų naujosios kartos dizainerių produktų bei interjero detalių, kurių ne vienas yra pelnęs pasaulinės reikšmės dizaino apdovanojimų, taip pat išskirtinių Lietuvos dizainerių gaminių rasite elektroninėje parduotuvėje “Skandiamo.lt”. Lamų slėnis

Lamų slėnis

SPINTOS LABIRINTUOSE Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lukas Gricius ir „Alma Littera‟ archyvo Mados iliustracijos: aut. Gintarė Lučiūnaitė; iš A.Gilytės knygos „Spintologija‟ (leidykla „Alma littera‟)

Daugumai moterų iki skausmo pažįstamas jausmas, kai pravėrus duris spinta lūžta, tačiau drabužis, kuris perteiktų, kaip tądien jautiesi, kabo parduotuvės vitrinoje. Nedorėlis stilius savanaudiškai glemžiasi ryto laiką ir jėgas, tačiau išeitis yra! Lapkričio pabaigoje knygynuose pasirodys stilistės AGNĖS GILYTĖS knyga „Spintologija“ (leidykla „Alma Littera“), kupina profesionalų patarimų kasdieniais stiliaus klausimais. Ar jau žinai, kokios dovanos norėtum Kalėdoms?..

– Agne, kas paskatino parašyti knygą? – Kiekvienas žmogus turi svajonę, nebūtinai parašyti knygą, galbūt – apkeliauti Europą! O aš visada galvojau, kad būtų smagu parašyti knygą. Mintis rašyti apie madą ir stilių brendo aštuonerius metus dirbant stiliste. Iš savo klienčių sulaukdavau lavinos klausimų, kaip derinti drabužius, kaip parduotuvėje neišleisti visų pinigų, kaip visada turėti ką apsirengti... Iškilus tiems kasdieniams klausimams, ieškai atsakymų ir jais norisi pasidalyti su visais. Tad atėjo

laikas, kai pradėjau rašyti apie stilių, bet knygos į sąsiuvinį tušinuku neparašysi... O tada nutiko gražus sutapimas: leidykla „Alma Littera“ man pasiūlė parašyti knygą apie stilių. Buvau ką tik pagimdžiusi sūnų. Rašiau ramiai, lėtai, niekur nelėkdama. Didysis darbas prasidėjo metų pradžioje, kai grįžau į ankstesnius darbus ir toliau rašiau knygą. Rankraštį leidyklai atsidaviau liepą, tad parašyti „Spintologiją“ užtruko vieną lėtą ir vieną labai intensyvų pusmetį. Dabar knyga jau spaustuvėje. Lamų slėnis

Niekada nevadinu savęs mados eksperte. Mada yra visiems prieinama, matoma, tai, kas gražu, estetiška. O stilius yra tai, kaip tu asmeniškai interpretuoji madą ir ją pritaikai sau. Knygoje stengiuosi pasakyti, kad kiekvienas žmogus gali susikurti savo individualų stilių, remdamasis paprastais dėsningumais, mažomis taisyklėmis. Tai nebūtinai turi kainuoti krūvą pinigų ir nervų. Nesu mados diktatorė, esu žmogus, kuris žino, koks yra gero stiliaus receptas. Visa tai ir sugulė į knygą. Ji skirta moterims, susiduriančioms su bėda, kai spintoje daug daiktų, bet nėra kuo rengtis, toms, kurios dvejoja, ką verta įsigyti, neapsisprendžia, kas joms tinka. Buvo labai įdomu dirbti su dailininke, dizainere ir maketuotoja. Turėjau abstrakčią viziją, kaip knyga turėtų atrodyti, tad kartu galvojome, dėliojome pieštines iliustracijas. Pamačiau, kaip gimsta knyga, kaip ji iliustruojama, kaip dėliojama. – Smalsu, kokių patarimų galime tikėtis? Ar pati džiaugiatės rezultatu? – Yra labai geras posakis: „Good enough is good enough“ (liet. Pakankamai gerai yra pakankamai gerai.) Arba niekada nebus tobula. Atidaviau daug meilės, energijos ir laiko. Juokauju, kad tai kaip antras vaikas, juk buvo ir bemiegių naktų... Knyga turi aiškią struktūrą: pasakoju apie tai, kas yra stilius ir kaip jį susikurti. Kalbu apie tai, kad stilius susideda iš dviejų pagrindinių dalykų: spintos turinio ir to, kas yra parduotuvėse. Reikėtų galvoti ne tik apie madingus ir skoningus dalykus, bet ir gerai įvertinti savo kūno sudėjimą ir spintos turinį. Na, ir raginu taip dažnai nepirkti spontaniškai. Duodu patarimų, kaip neišleidžiant krūvos pinigų atrodyti gerai ir nenuobodžiai.

Lamų slėnis

– Galbūt toliau seks televizijos laida?.. – Žinote, esu svajoklė, net knygos pratarmėje parašiau, kad man tikriausiai sekasi, nes aš labai drąsiai noriu ir stengiuosi savo norus įgyvendinti: norėjau knygos – turiu, kažkada svajojau įsteigti įvaizdžio namus – įkūriau „Kukla Beauty Box“, norėjau studijuoti ir gyventi užsienyje – ir tai padariau. Tad svajonių turiu. Kol kas labiausiai noriu, kad mano knyga įsilietų į žmonių gyvenimą ir taptų savotišku vadovėliu, atsakančiu į visus spintos, apsipirkimo ir stiliaus klausimus. Man labai patinka mano darbas, noriu jį dirbti, turėti daug klientų. Man taip pat patinka vesti seminarus – tai, apie ką rašau knygoje, analizuojame nedidelėse grupėse. Skaitau paskaitas, iš kurių žmonės išeina šypsodamiesi. Kartais girdžiu: „O aš maniau, kad stilius yra tik turtingų žmonių prabangos prekė...“ Ne! Taip nėra, labai daug padaryti galima pačiam, tereikia žinoti, kaip tai daryti. Na, o televizija? Kodėl ne! Bet galbūt iš pradžių bus elektroninė knyga... – Koks buvo paskutinis daiktas, kurį, pamačiusi darbo metu norėjote pasilikti sau? – Hm... Žinau! Man dabar labai patinka didelių, vyriško tipo paltų tendencija. Nors tokį vieną jau turiu, bet štai neseniai fotografavau šiek tiek kitokį paltą ir galvojau, kad labai jo norėčiau. Dirbdamas stilistu matai labai daug daiktų, juos renki, fotografuoji. Įėjus į parduotuvę jau nieko nebesinori: viskas atrodo matyta, matuota, čiupinėta. Jautiesi lyg jau būtum tuos daiktus turėjęs. Bet yra drabužių, prie kurių norisi grįžti. Man patinka gražūs daiktai, bet aš jiems nevergauju. Jei reikia gerų džinsų, žinau, kur juos rasti, – tiesiog nueinu ir nusiperku. O tas paltas... Mėlynai pilkšvos spalvos, vyriško kirpimo – tas, apie kurį vis dar tebegalvoju... (Juokiasi.)

Lamų slėnis

– Kuo išskirtinės šių metų rudens–žiemos tendencijos? – Paminėsiu tas, kurios man yra pačios „skaniausios“ ir priimtiniausios. Man labai patinka, kad mados pasaulyje daug megztų dalykų: megztiniai, sijonai, suknelės, net kelnės. Nors labiau mėgstu švarkus, marškinius, palaidines, bet šiemet atradau megztinius. Pavyzdžiui, didelis šiltas megztinis, siauras trumpas sijonas ar odinės tamprės – man tai tikras atradimas. Kita man patinkanti tendencija – smulkūs aksesuarai ir papuošalai. Anksčiau buvo madingi masyvūs auskarai, karoliai, pakabučiai, mano pačios laikrodis yra stambus, vyriškas, bet dabar viskas smulkėja. Žiedeliai – kaip siūliukai, bet jų gali būti net šeši ant vieno piršto. Auskarai – vos matomos akutės, labai siauras laikrodžio odinis dirželis, mažytis ciferblatas.

Vietoj kepurių dabar madinga apsigobti gobtuvais. Šios tendencijos dar neišbandžiau, bet pamėginsiu. Kalbu ne apie paltą su gobtuvu, bet apie atskirai nešiojamą gobtuvą. Jie gali būti megzti, siūti, vilnoniai, su kailiu. Man taip pat labai patinka berniukiškos drabužių tendencijos: „boyfriend“ tipo džinsai, vyriški švarkai ar paltai. Man tai labai artima. – Ar galite išskirti, ką kiekvienai moteriai derėtų turėti savo drabužinėje? – Pirmiausia tai – kostiumas. Jį galima vilkėti atskirai: švarką su suknele, su sijonu, prie džinsų ar kelnių. Tas pat kalbant apie kelnes – jas galima mūvėti su marškiniais, megztiniu ar, parinkus tinkamus aksesuarus, pasipuošti vakarui. Lamų slėnis

Antroje vietoje vienareikšmiškai eina sijonas. Sakoma, kad būtina turėti pieštuko formos sijoną, tačiau ne kiekvienai toks sijonas tinka, tad šį punktą aš pakoreguočiau į „jums tinkamas sijonas“. Gal tai bus trapecijos forma, gal klostės, ilgesnis ar trumpesnis variantas. Dar vienas būtinas atributas – klasikiniai balti marškiniai. Be jų – tikrai niekaip. Įliemenuoti arba ne, medvilniniai, šilkiniai, viskozės marškiniai, tačiau jie turi būti balti klasikiniai, be jokių raukinukų ir nereikalingų detalių. Tokie marškiniai tiks prie visko: kostiumo, džinsų, megztinio, lietpalčio, o, pakeitus aksesuarus ar užsivilkus liemenę, o gal įspūdingą diržą, galima eiti ir vakarienės ar gerti kokteilių.

Lamų slėnis

Gerai turėti ir vadinamąją „budinčią“ suknelę. Tai nebūtinai turi būti maža juoda suknelė. Tiesiog jums tinkanti – marga, spalvota ar vienspalvė. Kitas neišvengiamas dalykas, gal jau kiek pabodęs, bet nepamainomas, yra mano minėtoji maža juoda suknelė. Ji daugybę kartų yra išgelbėjusi dieną. Ji neturi būti nuobodi, klasikinė – priešingai, gal ji bus pūsta, platėjanti, su rankovytėmis ar be jų. Dėvėdama ją su tinkamais aksesuarais ar švarku, tikrai neprašausi. Taip pat – jums tinkantys džinsai. Klasikiniai, berniukiško ar kito tipo. Dar du būtini dalykai – senas geras kašmyro megztukas, tinkantis po viskuo ir prie visko, bei marškinėliai, tinkantys ir prie kostiumo, ir po megztiniu. Ir nepamirškime aksesuarų. O prie pagrindinio sąrašo kolorito – juodos, mėlynos, baltos, pilkos ar smėlio spalvos – pridėję vyšninius batelius, gausite visiškai naują įvaizdį. Išsirinkusi gražų laikrodį ir rankinę nebegali suklysti. Dažniausia tų bazinių daiktų turima ne po vieną, tad dėliodamos juos pagal tikimybių teoriją suprastumėte, kad mažiausiai porą savaičių jūs tikrai turėsite, kuo rengtis. – Kokia jūsų pačios drabužinė? Kokių taisyklių laikotės kurdama savo stilių? – Mano spinta nėra didelė, bet turbūt būtų keista, jei sakyčiau, kad reikia turėti nedaug daiktų, o pati jų turėčiau daug. Natūralu, kad daiktų prisikaupia, tad reguliariai atlieku spintos reviziją. Mano drabužiai ramių spalvų, labiausiai mėgstu mėlyną, pilką, baltą, juodos yra šiek tiek mažiau. O kitų spalvų turiu itin nedaug, pavyzdžiui, viena raudona palaidinė man vis priekaištauja, kad jos nevilkiu... Galėčiau sakyti, kad turiu savotišką uniformą – trikotažo marškinėliai arba marškiniai, švarkas ir

MAN PATINKA GRAŽŪS DAIKTAI, BET AŠ JIEMS NEVERGAUJU.

džinsai. Jų turiu labai daug ir labai mėgstu dėvėti. vargusi, bet taip yra tada, kai darbas tave iš tikrųjų Dabar uniformai priskirčiau ir didelį megztinį prie veža – nėra atskirties tarp pomėgio ir darbo. Grįžus siaurų kelnių arba sijono. namo norisi tik ištiesti kojas, bet atsiverčiu knygą apie madą ar mados istoriją ir, taip jau išeina, kad – Ar turite savo mėgstamiausią erdvę? vėl dirbu... – Aš labai mėgstu būti lauke. Anksčiau gyvenau Taip pat sportuoju, lankau pilatesą. Po sporto viužmiestyje, dabar gyvename senamiestyje, bet ir ten, sada jaučiuosi gerai, atsigaunu. Ir nors kartais nair ten yra „mūsų laukas“: kiemas, stalas, kėdė, hama- muose dirbu iki vėlumos, žinau, kad anksti ryte vis kas. Nesu didelė aktyvistė, spardyti kamuolio man tiek atsikelsiu į sportą. nebūtina, labiau patinka tiesiog ramiai būti ir kvėIr, aišku, kelionės. Man patinka keliauti. Su vyru puoti grynu oru. Kita erdvė, į kurią mėgstu persi- bent kartą per du tris mėnesius kur nors išvažiuokelti, yra mano mados knygos. Jos yra mano silpny- jame savaitgaliui, o kartą per metus išsiruošiame į bė. Iš manęs jau juokiasi knygyne „Humanitas“, nes kokią nors didesnę kelionę. Grįžus viskas vėl kitaip. esu nusipirkusi visas mados knygas, o dar kiek par- Kelionė – tarsi laisvės pojūtis, kai nebegalvoju apie sisiunčiu įsigijusi internetu... O draugės žino, kad drabužius, neturiu rankinės, gyvenu su labai mažai jei reikėtų kokios nors mados knygos, pas mane ją daiktų. tikrai ras. Daugiausia tai knygos apie madą, stilių, taip pat daug dizainerių biografijų. Nemeluosiu, kad – Ar turite universalią taisyklę, kuri tiktų ir gyesu jas visas perskaičiusi, tai fiziškai neįmanoma. Bet venimui, ir stiliui? aš vis jas atsiverčiu, pavyzdžiui, mados fotosesijų – Taip! Tai – saikas ir pusiausvyra. Yra labai geras albumus ar „Vogue“ viršelių knygą, ir kaip vaikas jas posakis: „Jei abejoji, ar nepersistengei su apranga, žiūrinėju. ypač aksesuarais, būtinai atsisakyk vieno.“ Nebūtina visko išbaigti iki tobulybės. Kokia nors klaidelė net – Kas, be stiliaus ir drabužių, paįvairina jūsų turi būti: ar marškiniai ne taip tvirtai į kelnes sukišdienas? ti, ar kojinės raudonos, o gal dryžuotos. Kartais no– Aš kartais savo vyrui sakau, kad esu labai pa- risi specialiai klysti. Lamų slėnis

DOVANOS SU POŽIŪRIU

Lamų slėnis

ORNAMENTUM IMDECO ALANDEKO

Jau netrukus namai vis dažniau ims kvepėti imbieriniais sausainiais, šilta kakava ir žieminiais džiovintų vaisių pyragais. Prekybos centras „Europa“ šiemet pasirūpino, kad nepasiklystumėte mielų smulkmenų gausybėje ir išrinktumėte tai, kas šildo akis ir jausmus – dovanas su požiūriu. „Home & gifts by Europa“ – tai unikalus projektas, susiejantis šiame prekybos centre įsikūrusius interjero dizaino salonus: „Ornamentum“, „Simple Homes“, „Imdeco“, „C&D Style“, „AlanDeko“ bei netrukus duris atversiantį „1000 ir 1 naktis“. Norite nustebinti mylimą žmogų savo rankų sušildyta kūrybiška dovana? Kodėl neišsirinkus dailaus puodelio ir į jį neįdėjus savo iškepto keksiuko ar imbierinių sausainukų! O gal kartu su bičiulėmis sukurkite jūsų brangiai draugei nepamirštamą dovanų kolekciją? Prekybos centre „Europa“ įsikūrę interjero salonai siūlo susikurti stilingai derančią interjero aksesuarų kolekciją. Dovanoti mažas dovanas paprasta, kai tai darote

kartu – kiekvienam tereikės padovanoti dalį kolekcijos, o visas jas sudėję į vieną turėsite gražų tarpusavyje derančių daiktų rinkinį. Na, o labiausiai skubantiems miestiečiams tereikia atrasti kelias minutes ir, užsukus į „Europą“, išsirinkti vieną iš daugybės dovanų iki 100 litų vertės rinkinukų. Lengva žavėtis kalėdiškai pasipuošusiu miestu ir šventėmis, kai dovanomis artimiausiems žmonėms jau pasirūpinta! Kvepia kalėdiniu šurmuliu? Taip! Ir jis jau visai čia pat, o „Europoje“ jis – jaukus ir malonus, ypač savaitgaliais, kai čia jūsų laukia erdvi nemokama automobilių aikštelė, o prekybos centre – jauki ramybė.

SIMPLE HOMES 1000 IR 1 NAKTIS C&D STYLE

Lamų slėnis

MAŽI NAMŲ DŽIAUGSMAI Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Vaidilutė Malinauskaitė

Ką tik iškeptu rudeniniu kriaušių pyragu kvepiantys fotografės Justės Boreikaitės namai – mažas meno kūrinys, daiktas po daikto, lenta po lentos sudėliotas jos pačios ir vyro Vyčio. Namuose – ir nedidelė studija, kur Justė gilinasi į juvelyrikos paslaptis. Šių namų atmosferą kuria natūralios medžiagos, šilti žemiški tonai, šviesa ir pro langus atsiverianti senamiesčio stogų panorama. Prie ilgo medinio stalo su Juste kalbamės apie paprastus kasdienius dalykus, kurie vyksta čia, tarp

šių jaukių namų sienų. Justei patinka čia leisti laiką, niekur neskubant užsidaryti darbo kambaryje ir kurti tyloje. Baigusi fotografijos ir medijų meno studijas, ji kelerius metus buvo įnikusi į fotografiją. Kol netyčia pradėjo žaisti su karoliukais. Taip pamažu, žingsnis po žingsnio į jos gyvenimą įsliūkino juvelyrika. Verdama mažytes istorijas iš medinių karoliukų Justė pajuto, kad jos istorijos įdomios ne tik jai pačiai, jos draugams, bet ir svetur gyvenantiems svajotojams. Lamų slėnis

Lamų slėnis

„Turėjau kontaktų Japonijoje, Naujojoje Zelandijoje, mano darbai buvo labai spalvingi, o tos šalies žmonėms spalvos, matyt, yra viskas. Tad ten sulaukiau didžiulio pasisekimo. Niujorke keletas butikų vis dar prekiauja mano darbais, – pasakoja Justė. – Bet atėjo laikas, kai supratau, kad ir su šitais karoliukais reikia baigti. Tiesiog atsibodo, pavargau. O kai man pačiai atsibosta, stengiuosi atrasti ką nors nauja. Norėjosi prisiliesti prie metalo, suvokti, kaip su juo dirbama. Tad pradėjau rimčiau mokytis juvelyrikos meno. Trokštu tikrumo. Ir kol kas man tai labai patinka.“ Dabar kiekviena Justės diena vis kitokia. Kartais ji tiesiog mėgaujasi buvimu namie, kartais užsiima širdžiai mielais fotografijos projektais, o štai trečiadieniai – jos mažieji savaitgaliai. „Ryte einu į jogą, paskui dirbu namie, o tada 4–5 val. praleidžiu juvelyrikos studijoje, – dėsto Justė. – Išeiti iš namų man – lyg maža šventė.“

Šios Kalėdos Justei ir jos vyrui bus jau antrosios naujuose namuose. Jauna šeima namus atrado kiek mažiau nei prieš metus. Justei norėjosi lofto tipo erdvės, Vytį bendra erdvė šiek tiek gąsdino. Tad pora rado kompromisą – erdvų butą aukštomis lubomis, su laiptais ir vieta židiniui. „Beveik namukas, tik be kiemo“, – juokiasi Justė. O tada prasidėjo kūrimosi džiaugsmai ir vargai. Justė sako neturėjusi konkrečios vizijos, kaip namai turėtų atrodyti. Įkvėpimo sėmėsi internete, o jai pačiai norėjosi, kad namuose būtų šviesu, jauku, kad čia būtų kuo daugiau natūralių medžiagų. Nors kartais savo šviesiuose namuose ji prisipažįsta pasiilgstanti kokios nors juodos sienos… „Man patinka faktūriški daiktai. Namie noriu jaustis laisvai, kad nebijočiau ko nors išteplioti, sugadinti. Kai kuri, norisi, kad viskas būtų organiška. Nemėgstu per daug nupoliruotų paviršių, – pasakoja fotografė. – Man norėtųsi, kad ir šios grindys būtų senstelėjusios, suskeldėjusios, bet teko ieškoti kompromiso, sutarėme su vyru, kad dabar tegu jos bus naujos, o kada nors ateityje gal joms savaime kas nors nutiks…“ Lamų slėnis

Lamų slėnis

Pagrindinė šių namų medžiaga – natūralus medis. Iš grubių, nenudailintų lentų sukonstruotas virtuvės stalas, prie kurio ir ragaujame kriaušių pyrago. Iš tų pačių lentų – ir miegamojo lova, darbo kambario lentynos. Tos pačios medinės lentos, atremtos į sieną, tapo ir pagrindiniu svetainės akcentu. Jos taip organiškai įsilieja į namų atmosferą, tarsi čia būtų prisidėjusi talentingo dizainerio ranka. Iš tiesų šių namų interjeras – daugiausia Justės idėjos. „Visas medis – tėčio dovana. Jis per gyvenimą buvo prikaupęs lentų. Senatvėje žadėjo ką nors skaptuoti, gal skulptūras daryti, gal drožinėti. Ir kaupė tas lentas, – pasakoja Justė. – Iš pradžių norėjau apskrito virtuvės stalo, bet pagaliau supratau, kad man labai gaila būtų pjauti ir gadinti tas gražias lentas. Tad tiesiog pastatėme jas čia, o vėliau pažiūrėsime, ką su jomis daryti. Čia apskritai daug daiktų atkeliavo iš mano tėvų namų. Jie mėgsta pasivaikščioti po sendaikčių parduotuvėles, atranda įdomių dalykų. Štai kilimus, arbatinukus, vazonus pati radau tarp sendaikčių. Ten ieškau įvairių smulkmenų, be to, labai mėgstu ką nors radusi perdaryti.“

Lamų slėnis

Natūralumo pomėgis – paveldėtas jausmas. Justės mama – tekstilininkė, tėtis kažkada mėgo pinti iš vytelių, močiutė pynė verbas, sodus. Bet Justei patinka natūralius žemiškus tonus „praskiesti“ ryškiu akcentu. Taip, žiūrėk, namuose atsiranda sodriai raudona kėdė ar kokia kita ryški detalė. „Anksčiau buvau

Lamų slėnis

tikra, kad mano namai bus vienspalviai: juoda, balta, medis. Bet paskui kažkaip natūraliai čia atsirado paveikslų, kitų akcentų. Kai nėra spalvų, man šiek tiek trūksta energijos. Ypač, kai lauke taip apsiniaukę. O dabar leidiesi žemyn iš antro aukšto ir ta raudona kėdė iškart pakelia nuotaiką!“

Lamų slėnis

Būtent toks ir turėtų būti ambasadorius – į kiekvieną klausimą gebantis atsakyti šmaikščia gyvenimiška istorija. Ir turbūt nelabai svarbu, kam jis atstovauja – savo šaliai ar… viskiui. Šiaip ar taip, Škotija ir šio tauriojo gėrimo vardas – sunkiai įsivaizduojami atskirai. Ir vargu, ar kas kitas apie šiuos du dalykus galėtų pasakoti įdomiau nei IANAS MILLARIS, viskio gamyklos „William Grant & Sons“ atstovas ir prestižinio viskio „Glenfiddich“ ambasadorius.

VISKAS APIE VISKI Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Vygailė Sukurytė

Lamų slėnis

– Ianai, kaip jūs paprastai skanaujate viskį, – kokioje aplinkoje, su kokia draugija, o gal tai darote vienumoje? – Jei viskį geri vienas, vadinasi, esi labai liūdnas žmogus. Viskio geriausia ragauti su gerais draugais. O jei gėrimą perka draugai, jis net šiek tiek skanesnis... Vieta, laikas iš tiesų nėra taip svarbu. Tiesa, aplinka nėra tokia jau nereikšminga, juk nenorėtumėte gerti viskio šaltyje ar dideliame karštyje. Temperatūra – svarbus veiksnys.

naujų žmonių. Kai kas mane turbūt galėtų nužudyti dėl tokio darbo! Iš tiesų niekada nedirbau to paties darbo, nuolat judėjau iš vienos gamyklos į kitą, vienoje vietoje nesu išbuvęs ilgiau nei 5–6 metus. Dabar vadovauju 20-iai kitų viskio ambasadorių skirtingose pasaulio šalyse. Jau 16 metų dirbu su retais ir prestižiniais viskiais, kaip „Glenfiddich“. Mano darbas – prižiūrėti, kad kiti neperkūrinėtų to, ką mes jau sukūrėme anksčiau. „Glenfiddich“ yra daugiausia apdovanojimų gavęs vieno salyklo viskis pasaulyje. Svarbu iš– Ką reiškia būti viskio ambasadoriumi? Nuolat saugoti jo autentiškumą. keliaujate po pasaulį ir skirtingiems žmonėms pasakojate apie šį taurųjį gėrimą? – Ar tiesa, kad net gyvenate netoli viskio gamy– Vakar kaip tik buvo gana įprasta darbo diena. klos? Atvykau apie 11 valandą. Manęs laukė trys interviu, – Taip, nuo darbo iki mano namų – 20 min. kelio. vėliau – pusantros valandos trukusi viskio prezen- Tiesa, anksčiau gyvenau vos 150 m nuo gamyklos... tacija. Stengiuosi, kad kiekvienas pristatymas būtų naudingos informacijos, bendravimo ir smagiai pra– Tai kaip gi prasidėjo jūsų romanas su viskiu? leisto laiko mišinys. Socialinis veiksnys labai svarbus. – Man buvo 18 metų. Buvau jaunas inžinierius, Viskis, jo ragavimas savaime yra socialu. Tad de- gavęs darbą vietos viskio gamykloje. Tuo metu dar gustacijas stengiuosi rengti mažiau formalias. Ne- neturėjau jokios svajonės likti viskio versle, tenorėnoriu būti mokytojas, noriu tiesiog leisti laiką su jau gilinti savo žinias. O po to sutikau moterį. Ji draugais, kalbėtis su jais, o ne jiems. buvo olandė, tad išvažiavau paskui ją į Olandiją. Vedžiau ją, Anneke iki šiol gyvena su manimi. Olan– Šį darbą dirbate jau 40 metų. Ar niekada ne- dijoje su ja praleidome dvejus metus, tada grįžome atsibosta? į Škotiją. Susitikau savo buvusį bosą, jis leido man – Na, tai ne visai tiesa. 35 metus dirbau viskio grįžti į senąjį darbą. Vėliau pradėjau vadovauti viskio gamybos srityje. Tik prieš kelerius metus perėjau į gamybai, pamažu tapau gamyklos vadovu, ir pagarinkodaros pasaulį. Esu dirbęs gal dešimtyje skir- liau perėjau į rinkodarą ir ėmiausi vadovauti pasautingų viskio gamyklų įvairiose Škotijos vietose. Man liniams viskio ambasadoriams. Mano gyvenimas patinka keliauti, pažinti skirtingas kultūras, sutikti tikrai įdomus ir man labai pasisekė! Lamų slėnis

– Kokio brangiausio viskio esate ragavęs? – Tai buvo viskis, pradėtas brandinti tais metais, kai aš gimiau – 1953-iaisiais. Vieno mano draugo tėvui priklauso viskio gamykla „Glenfarclas“. Kadaise tam draugui padariau paslaugą – supažindinau jį su būsimais verslo partneriais Indijoje. Jam tai turbūt buvo išties geras sandoris, nes jis man padovanojo butelį 1953 m. viskio. Išgėriau jį per savo 60-ąjį gimtadienį. Tai ir buvo pats įsimintiniausias viskis.

– Kuo ypatingas viskis „Glenfiddich“? – Jam nereikia nieko daugiau. Tiesiog įsipili į taurę ir ragauji. Tai gerai subalansuotas saldus, kreminis, karamelinis viskis. Viskiui brandinti naudojame europietiško ir amerikietiško ąžuolo burbono statines. Investuoti į aukštos kokybės ąžuolą labai svarbu. Tai lemia 65 proc. skonio. Kuo naujesnis medis, tuo gaivesnis skonis. Jei statinės gerokai panaudotos, skonis bus išsikvėpęs. Mes visada perkame naujas statines. Viskio gamykla „William Grant & Sons Ltd“, kurioje dirbu, – tai šeimos verslas, kuriam vadovauja – Įdomu, kiek galėtų kainuoti toks viskio bute- jau penkta karta. Tie žmonės jau daugybę metų galis? mina viskį, tad jie turi sukaupę daug žinių. – 40 tūkst. svarų sterlingų. Bet kaina čia tikrai nebuvo svarbiausia. Svarbiausia – prisiminimai. – Koks jūsų mėgstamiausias viskio ir maisto derinys? – O koks viskis jūsų mėgstamiausias? – Paprastai ieškoma kontrastingų skonių. Jei vis– Tokių turiu ne vieną. Juk kai kas nors klausia, kis lengvas, vaisinis, kvepiantis kriaušėmis, kaip koks tavo mėgstamiausias aktorius, paprastai sunku „Glenfiddich 12 Years Old“, geriau jo negerti su išsirinkti vieną vardą, tiesa? Tas pat ir su viskiu. Bet kriaušėmis. Verčiau rinktis vytintą mėsą ar rūkytas man labai patinka „Glenfiddich 15 Years Old“ bei žuvis. Na, o pats tobuliausias derinys – „Glenfiddich „Glenfiddich Excellence 26 Years Old“. 15 Years Old“ ir šveicariškas juodasis šokoladas su apelsinais.

Lamų slėnis

– Kokias didžiausias klaidas daro žmonės ragaudami viskį? – Jie mano, kad į stiklą būtina įdėti ledo. Tai labiau tinka maišytiems viskiams. Bet vieno salyklo viskis yra kur kas grynesnis produktas, jį galima vartoti be jokių priedų. Du lašeliai vandens – viskas, ko reikia. Vanduo šiek tiek sumažina alkoholio koncentraciją ir viskis tampa kiek švelnesnio skonio. Iš tiesų griežtų taisyklių čia nėra.

– Jei paprašyčiau jūsų ant stalo padėti tris dalykus, kuriuos labiausiai mėgstate, kas tai būtų? – Pirmiausia būtų šeima, tik jos ant stalo nepadėsi… Kelionės! Man labai patinka keliauti ir pažinti naujas kultūras. Taip pat man labai patinka sportas: bėgimas, futbolas, bet labiausiai – golfas. Jei tik dirbsi, tavo gyvenimas bus baisiai nuobodus. Kartais taip gera pabėgioti, pasivažinėti dviračiu ar pažaisti golfą. Beje, man labai patinka ir mano darbas. Jei penktadienio rytą jautiesi taip pat, kaip pirmadienio rytą, vadinasi, esi teisingame kelyje. Lamų slėnis

– Beje, ką žmona mano apie jūsų darbą? – Jai nepatinka viskis. Bet jai patinka, kad mano darbas jai sukuria patogų ir malonų gyvenimą. Esame susituokę daugiau nei 40 metų. Ir, manau, kad laimingos santuokos paslaptis yra „negrįžk namo“. Išsiskyrimai širdį daro labiau mylinčią. Kai dirbau viskio gamybos srityje, su žmona matydavomės retai. Dabar keliaudamas praleidžiu beveik pusę metų, bet ją vis tiek matau dažniau. Keliaudamas ieškau įdomių vietų, vėliau vežuosi žmoną ten atostogauti. Metų pradžioje lankiausi Keiptaune. Ir štai per Kalėdas su žmona skrendame ten, dvi savaites mėgausimės vienas kitu Pietų Afrikoje. Iš tiesų kuo ilgiau esi atskirai, tuo labiau norisi būti kartu...

Lamų slėnis

ŽYDINTYS NAMAI Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Vygailė Sukurytė Augalai ir vazonai: iš prekybos centro “Ermitažas” Už erdvę dėkojame: “DO architects”

Provanso stiliaus interjerą padės sukurti eukaliptai, rozmarinai, kengūrų letenos („Anigozanthos“), cilozijos ir gebenės

Įpusėjęs ruduo ne tik lapus nuo medžių nukratė, bet ir šėldamas iki paryčių išmindė visus gėlių darželius. Kur jo akys pažvelgė, ten žiedai nušalo. O juk šaltėjant orams namuose taip norisi spalvų, jaukumo ir gėlių. Tačiau ruduo tikrai negali įsmukti į mūsų šiltus namus, kur mes skaitome poeziją, geriame kvapią arbatą ir su floriste JŪRATE ŠUOPIENE kalbamės apie tai, kaip lauke išnykusią gėlių ir žalumynų gyvybę perkelti į savo kambarius.

– Jūrate, ar galite suskaičiuoti, kiek gėlių puošia jūsų namus? – Mano namuose galima rasti apie 20 kambarinių gėlių – daugiausia orchidėjų, sukulentų. Kadangi manoji namų aplinka neleidžia auginti labai didelių augalų, gėlytės vidutinio dydžio, puošia namų palanges ir lentynas. – Mes taip pat norime gėlėtų namų! Nuo ko pradėti? Kaip gėlės keičia interjerą? – Augalas yra gyvas organizmas, tad norėdami, kad jis atkeliautų į mūsų namus, turime sukurti tinkamas sąlygas. Pirmiausia reikia žinoti, į kokią aplinką augalas pateks: šiaurinę, pietų, vakarinę ar rytinę pusę, ar patalpa bus šviesi, ar tamsi. Pavyzdžiui, pie tų pusėje esančiame labai saulėtame kambaryje puikiai augtų šviesą mėgstantys augalai: sukulentai, kaktusai (jie taip pat priskiriami sukulentams). Kiekvienas augalas turi augti panašioje į gimtąją aplinkoje,

iš kurios jis atkeliavo. Be abejo, yra ir žinių bei paslapčių apie auginimo subtilybes. Kartais vos pažvelgus į augalą galima suprasti, koks jis ir kokių sąlygų jam reikia. Taip pat galima augalo ypatybes išskirti atkreipus dėmesį į lapus: aštrus, kietas, blizgus, pūkuotas – visa tai atskleidžia, kokia aplinka jam būtų pati geriausia gausiai žaliuoti. Kietus ir blizgius lapus turintys augaliukai gali mėgautis saule, ilgai stovėti atokaitoje, jų nereikia dažnai laistyti. Pusiau šešėlio šiaurinėje dalyje gerai keros tamsius ir kietus lapus turintys augalai. O štai pūkuotus lapus reikia saugoti nuo saulės, kuri gali juos kaipmat apdeginti. Tad pirmiausia renkantis augalą reikia atsižvelgti į tai, ar jis galės pas jus augti. Augalai ne tik pagyvina interjerą, jie puikiai valo orą, o mieste to ypač trūksta. Taip jie ir tampa savotiškais šeimos nariais, kuriems reikia dėmesio ir šilumos.

Dailus papartis puikiai jaučiasi vonios kambaryje

Lamų slėnis

– Kokias gėlės reikėtų rinktis ir kaip jas įkomponuoti į minimalistinį skandinavišką interjerą? – Renkantis augalus skandinaviškam interjerui reikia atsižvelgti į erdvės dydį: didelėje erdvėje galima auginti aukštus, išsikerojusius augalus. Esant erdviam minimalistiniam interjerui be galo gražiai atrodytų struktūriška euforbija, ji šaltam skandinaviškam stiliui suteiktų gyvumo. Taip pat tinka plačialapiai augalai: filodendras, monstera. Mažoms erdvėms puikiai tinka vijoklinės gėlės – ant aukštesnės palangės pastatytos lianos lapai turėtų gražiai nubėgti žemyn. Tokiai erdvei taip pat tinka žydintis stepanolis, vaškagėlė ar koks nors šakotas sukulentas. Šie augalai minimalistiniam interjerui suteikia įdomumo.

galai. Ką rinktis, jei pageidaujama daugiau nei įprastai biuruose pūpsančių kaktusų? – Kadangi darbo stalas paprastai būna apkrautas įvairiais daikčiukais, nepatarčiau dar užsikrauti ir didelėmis gėlėmis. Kaktusai tikrai labai mėgstami, tačiau yra ir kitų, ne tokių dažnų gėlių, pavyzdžiui, margus lapus turinti fitonija turėtų pakelti nuotaiką ir retkarčiais padėti atpalaiduoti akis, taip pat tiktų žydinti sanpaulija, kalankės, savo struktūra ypatingi buteliniai fikusiukai. Toks nedidelis augaliukas galėtų būti įsodintas į įdomų vazonėlį. Apskritai gėlė yra graži savo struktūra, ji tarsi skulptūra, papildanti erdvės interjerą. – Įdomu, kaip gėlės auga vonioje? Ar drėgmė – ne kliūtis? – Jei vonioje yra langas, gėlės tikrai labai gerai auga ir puošia vonią. Jei lango nėra, vonia turi būti didelė ir erdvi, nes gėlė yra gyvas organizmas, jai reikalinga šviesa. Renkantis gėles vonios kambariui reikėtų atsižvelgti, kad tai būtų drėgmę mėgstanti gėlė. Viena populiariausių – papartis, jis tikrai gerai jaučiasi vonioje. Taip pat aspidistra, gebenės. Na, o augalai, kuriems patinka sausesnės sąlygos, bėgant laikui tiesiog sunyktų.

– Kaip pagyvinti Provanso stiliumi įrengtų namų kampelius? Kokias gėles rinktis – lapines ar žydinčias, kaip atrasti geriausią vietą joms augti? – Provanso stilius yra gana saldus. Taip įrengtuose namuose dažniausiai sutinkamos levandos, eustomos, mirtos, eukaliptų šakelės. Šias gėlės galima įkomponuoti ir svetainėje, ir virtuvėje. Jei gėles norite auginti balkone ar ant palangės, labai gražu sukurti iš šių gėlių kompoziciją. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad žiemą, kai patalpos šildomos, augaliukai – Kokias gėlės rinktis, kad pravėrus namų duris ant palangės kenčia. Tad jei yra galimybė, juos ge- pajustum jų skleidžiamą aromatą? riausia perkelti į kitą vietą. – Žydinčių augalų, pavyzdžiui, vazoninės vaškagėlės, aromatas yra labai stiprus, šio augalo net nere– Kokios gėlės tiktų loftuose su aukštomis lu- komenduojama auginti namie. Kiti augalai neturi bomis? tokio stipraus kvapo, kuris pasklistų po visus namus. – Nėra griežtai miesto stiliaus gėlių, svarbiausia Tad siūlyčiau citrusinius vazoninius augalus. Jiems šiuo atveju šviesos gausa. Siūlyčiau rinktis jau mi- žydint priėjęs arčiau pajunti švelnų vasaros aromatą. nėtus augalus: monserą, filodendrą, taip pat karpažolę. Kadangi loftuose neretai atskiriama atvira an– Kur jūs paprastai perkate gėles savo namams? trojo aukšto erdvė, rekomenduočiau vijokliniais au– Yra labai daug vietų, kur galima įsigyti gėlių, galais papuošti laiptus ar atvirą antrojo aukšto kraš- tačiau aš renkuosi prekybos centro „Ermitažas“ tą – lianinių augalų grupė sukuria gražią augalų oranžeriją – ten randu gausiausią asortimentą, neoazę. Tai galėtų būti nutįsęs skindapas ar gebenė. reikia važinėti po kelias parduotuves. Čia visada yra tų gėlių, kurių ieškau. O ir patys augaliukai būna – Dažnai norisi, kad ir darbo vietą puoštų au- gerai prižiūrėti, išpuoselėti. Lamų slėnis

– O kaip išsirinkti vazoną? – Vazoną siūlyčiau rinktis pagal interjerą, kad jis neišsiskirtų iš aplinkos. Jei dar nežinote, kokioje erdvėje jis stovės, rinkitės neutralų, pastelinį foną, kad vazonas neužgožtų pačios gėlės. Prie skandinaviško ar juodai balto interjero tiktų marmurinis ar zebriškas vazonas, jis į namus įlietų šiek tiek eklektikos ir žaismingumo, na, o margoms erdvėms geriausia rinktis vienspalvius vazonėlius. Provanso stilius išskirtinai mėgsta dekupažo technika puoštus vazonus, taip pat ąsotėlius bei aliuminio kibirėlius. Žinoma, reikėtų nepamiršti ir medžiagos, iš kurios vazonas padarytas, ypatybių. Pavyzdžiui, kad labai drėg mę mėgstanti gėlė nebūtų pasodinta į molinį, drėgmę ištraukiantį vazoną.

Lamų slėnis

Prie skandinaviško interjero dera jukos, kengūrų letenos, krotonai, dailiai atrodo sansevieros, ciklameno ir rapalio kompozicija. Visų šių augalų galite įsigyti prekybos centre „Ermitažas“ Lamų slėnis

KILIMAS: NUO FONO IKI MENO KURINIO Suomių dizainerės HANNOS KORVELOS kurti rankų darbo kilimai pelnę ne vieną svarų tarptautinį dizaino apdovanojimą. Su dizainere kalbame apie šiuolakiniame pasaulyje vis didėjančią namų svarbą. Apie grožį, kuris dingsta, jei jo per daug. Ir, net… apie skraidančius kilimus. Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: “Hanna Korvela Design” archyvo

- Hanna, kokias pagrindines vertybes siekiate perteikti savo kūryba? - Kokybę, funkcionalumą ir estetiką - O kaip jūsų kurti kilimai atspindi šiaurietiško dizaino tradicijas? - Visi mūsų kūriniai remiasi tradicijomis. Šiaurietiškas dizainas yra giliai įaugęs į mūsų paveldą, tai – visų naujų produktų pradžia. Bet stengiamės nepamiršti, kad juos vartoja šiuolaikiški žmonės. - Ar jums svarbus ekologinis aspektas? - Man svarbu tvarumas, ilgalaikis vartojimas. Visi mūsų kurti rankų darbo kilimai pagaminti čia, Suomijoje. Mums labai svarbu palaikyti suomiškas audimo tradicijas. Dizainerės Hannos Korvelos gaminių galite įsigyti interjero salone “Skandinaviški interjerai”.

Lamų slėnis

- Kaip keliais žodžiais apibūdintumėte savo kūrybos braižą? - Grožis yra savaime geras dalykas, bet kai jo per daug, jis dingsta. - Kada kilimas tampa meno kūriniu? - Mūsų kilimai gerai atpažįstami, jie turi savo tapatybę. Atkeliavęs į namus ar biuro erdvę, kilimas pradeda burti žmones. - Kokios tendencijos šiuo metu vyrauja kilimų pasaulyje? - Žmonės nori žinoti, kokia daikto, kurį jie įsigyja, kilmė. Namų svarba šiuolaikianime nuolat besikeičiančiame pasaulyje vis didėja. Labai svarbu, kad namai iš tiesų būtų namai. Kurdami kilimus pagal užsakymą galime patenkinti šį klientų poreikį. Žmonės vertina rankų darbą ir šiaurietišką jausmą. Norima ne tik uždengti grindis ir taip jas apsaugoti – kilimai tampa lygiaverte interjero dalimi.

- Kas įkvepia jus pačią? - Du visiškai skirtingi dalykai ir jausmai. Pirmiausia tai gamta ir joje tvyranti visiška tyla, kai aš galiu įsiklausyti į save. Taip pat įkvepia, kai lankydama savo klientus matau mūsų sukurtus daiktus ir, žinoma, tuos mielus žmones greta. - Pafantazuokime! Jei turėtumėte galimybę sėsti ant skraidančio kilimo ir nukeliauti bet kur, kur skristumėte? - Cha! Na, šiandien aš keliaučiau į kokią nors saulėtą vietą, nes Suomijoje šiuo metu labai debesuota. Tiesą sakant, kartais leidžiuosi į tokias trumpas keliones užmerkusi akis ir įsivaizduodama tam tikrą vietą, man tai suteikia ramybės ir harmonijos, tokioms kelionėms tikrai praverstų skraidantis kilimas. Lamų slėnis

NIUJORKE SU

Lamų slėnis

A. WANGU

Lamų slėnis

Mano pažintis su Niujorku prasidėjo juodame limuzine vėlų vakarą, kai nuo Bruklino tilto atsivėrė iš milijonų žiburių sudėliota Manhatano panorama. Tą vakarą J. F. Kennedy’džio oro uoste rikiavosi dešimtys limuzinų, į juos lipo šimtai žurnalistų iš viso pasaulio, pakviestų į grandiozinį „Alexander Wang x H&M“ kolekcijos pristatymą. „Lamų slėnis“ tarp jų buvo vienintelis žiniasklaidos atstovas iš Lietuvos. Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: „H&M“ archyvo

Beje, limuzinų buvo net du (vėluojančio savo vairuotojo keletą minučių laukiau kitame limuzine). Jo vairuotojas egiptietis Rashidas per tą laiką man spėjo išpasakoti pusę savo gyvenimo. Į Niujorką su tėvais jis atvyko dar visai kūdikis, bet dabar svajoja persikelti į Dubajų ir dirbti farmacijos versle. Amerikietiškoji svajonė jam jau atsibodo. Pagaliau atvykęs mano tikrasis vairuotojas alžyrietis Samiras per pusvalandį užtrukusią kelionę iki viešbučio Soho rajone taip pat nuoširdžiai išsipasakojo. Niujorke jis jau 14-a metų, norėdamas išlaikyti savo šeimą – keturis vaikus – dir-

Lamų slėnis

ba keliuose darbuose ir dar padeda čia gyvenantiems tautiečiams. Nes tiki, kad geri darbai sugrįžta bumerangu. Jo amerikietiškoji svajonė pildosi. Kodėl pasakoju apie limuzinų vairuotojus, jei atvykau į mados šou? Neskubėkite. Mados šou – tik rytoj. O šiandien aš dar turiu laiko pasimėgauti viešbučio „Mondrian Soho“ prabanga ir išgerti kokteilį jo įspūdingame restorane, kur pernai buvo filmuojama romantinė komedija „Kita moteris“ su Cameron Diaz. Pamirškime filmo kokybę – maistas ir gėrimai čia tikrai puikūs!

Lamų slėnis

O kitą rytą laukė susitikimas su dizaineriu Alexanderiu Wangu. Klausydama jo ir prisiminiau du savo pirmuosius pašnekovus Niujorke – limuzinų vairuotojus Rashidą ir Samirą. Nors gimė San Franciske, A. Wango šaknys – Taivane. Jo tėvai iš Taivano su dviem vyresniaisiais vaikais emigravo, kai Alexanderis dar nebuvo gimęs. Mama įsidarbino viename San Francisko restorane indų plovėja, vėliau dirbo stiuardese, kasininke banke, kol kartu su vyru įkūrė sėkmingą plastiko gamybos verslą ir nusprendė perkelti jį į Kiniją. Tad gimus Alexanderiui šeima jau gyveno pasiturinčiai. Sulaukęs 19-os, A. Wangas persikėlė į Niujorką ir įstojo į prestižinį privatų meno ir dizaino koledžą „Parsons“. A. Wangas teigia esąs be galo dėkingas tėvams, kurie, nebūdami didžiuliai turtuoliai, darė viską, kad jų sūnus galėtų siekti savo svajonės ir įgytų patį geriausią išsilavinimą. Jie suteikė jam sparnus, kurie Alexanderį ir nunešė amerikietiškosios svajonės link. Šiandien 30-metis A. Wangas vadovauja mados namų „Balenciaga“ kūrybinei komandai. Jo paties verslas, priklausantis Wangų šeimai, vertinamas 15 mln. svarų sterlingų. Susitikimas su A. Wangu vyksta Soho rajone, kur prieš porą metų duris atvėrė ir jo mados namų salonas. Stilingas iki kaulų smegenų! Į susitikimą atvykęs A. Wangas švyti plačia šypsena. Jis vilki paprastais juodais marškinėliais ir tokios pat spalvos kelnėmis – nė akimirkai nenutolsta nuo savo kūrybos braižo. Jis jaučiasi atsipalaidavęs ir atrodo itin draugiškas. Tarsi gatvėje sutiktas senas geras draugas.

Lamų slėnis

Didžiąją naujieną apie tai, kad 10-ąjį bendrų projektų su garsiausiais pasaulio dizaineriais jubiliejų švenčianti Švedijos drabužių bendrovė „H&M“ pirmą kartą bendradarbiauti pakvietė amerikiečių dizainerį, A. Wangas pats paskelbė savo „Instagram“ profilyje. Oficialus pranešimas buvo pristatytas muzikinio festivalio „Coachella“ metu. A. Wango nuoširdumas ir, žinoma, talentas galėtų apsukti galvas ne tik paprastiems mirtingiesiems, bet ir tokioms garsenybėms, kaip dainininkė Rihanna. Tai ji pirmoji pasirodė Niujorko gatvėse vilkėdama naujosios „Alexander Wang x H&M“ kolekcijos drabužius gerokai prieš jai pasiekiant parduotuvių vitrinas. A. Wangas tikina, kad jo atstovai tiesiog nusiuntė keletą pavyzdžių atlikėjai ir šie jai labai patiko. Ką dar iš garsenybių jis norėtų aprengti? Kiek padvejojęs, A. Wangas primerkia akį: „Na, tegu tai bus Jay-Z!“. Prieš imdamasis kurti „H&M“ kolekciją dizaineris prisipažįsta ilgai galvojęs, kuo jis galėtų nustebinti visko mačiusius mados gerbėjus? Juk anksčiau „H&M“ bendradarbiavo su tokiais mados grandais, kaip mados namai „Versace“, „Maison Martin Margiela“ ar dizainerėmis Sonia Rykiel bei Isabel Marant. Šį kartą tai turėjo būti kažkas visiškai nauja. Alexanderis pasakoja nenorėjęs kartotis ir kurti to, ką jau yra sukūręs anksčiau. Tačiau jam visada imponavo sportiniai drabužiai, skirti aktyviam laisvalaikiui, bet žengiantys koja kojon su naujausiomis mados tendencijomis.

Lamų slėnis

Tad iš pirmo žvilgsnio galėtum pamanyti, kad „Alexander Wang x H&M“ kolekcija iš tiesų skirta sporto salei. Tačiau tai tik optinė apgaulė... Geriau įsižiūrėjus, akivaizdu, kad prigludusi suknelė puikiausiai tinka audringam šokių vakarėliui, o struktūriški bliuzonai greičiausiai taps nepamainomu kasdieniu kompanionu. „Juk šokdamas taip pat prakaituoji, kaip sporto salėje. Visus šiuos drabužius galima vilkėti įvairiausiomis progomis“, – teigia A. Wangas. Be drabužių moterims ir vyrams, naujojoje kolekcijoje taip pat yra nemažai aksesuarų: bokso pirštinės, jogos kilimėliai, plaukimo akiniai, žiedai su švilpukais ir kt. Visi jie praktiškai pritaikomi, tačiau laisvai gali atlikti ir tiesiog vizualų vaidmenį. Pasak „H&M“ kūrybos patarėjos Margaretos van den Bosch, ji jau kurį laiką stebėjo A. Wango kūrybą ir nusprendė bendram projektui pasirinkti būtent jį, nes tai talentingas dizaineris, be to, tai buvęs labai taiklus šūvis, žinant, kaip sportas daro įtaką madai. Beje, kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų, pats A. Wangas prisipažino visiškai nesąs sporto žmogus! „Man patinka vilkėti sportinio stiliaus drabužius, nes jie patogūs, aš jais tiesiog pasitikiu“, – pasakoja A. Wangas. Ko gero, viena priežasčių, kodėl sportui jo gyvenime tiesiog nelieka laiko, daugybė atsakingų pareigų, įsipareigojimų, projektų ir idėjų, kurios nuolat siaučia šio dizainerio galvoje. Lamų slėnis

Lamų slėnis

Kaip A. Wangas viską suspėja? Dizaineris pasakoja nuolat esąs paskendęs mintyse apie kūrybą. Dažnai į galvą šaunančias mintis jam tenka akimirksniu užsirašyti, antraip tuoj pat jas pamestų. Paklaustas, kokia jo sėkmės filosofija, dizaineris susimąsto. Tai nelengvas klausimas. „Visada stengiausi laikytis darbo etikos. Pradėjau dirbti, dar besimokydamas, net anksčiau. Kartais man sunku sustoti, nes norisi vis dirbti, padaryti vis geriau, norisi tobulėti, norisi naujų projektų. Tačiau nesinori visko persisotinti. Tad labai svarbu stabtelėti ir pasidžiaugti tuo, kas nutiko.“ Baigęs pokalbį, A. Wangas mielai stabtelėjo keliems kadrams su gerbėjais, o paskui, lydimas kelių ištikimų pagalbininkų, išskubėjo ruoštis vakaro šou ir pradingo Soho gatvėse.

Lamų slėnis

Vėlų vakarą Harlemo sporto arenoje „Armory on the Hudson“ būriavosi minios juodais drabužiais vilkinčių žmonių. Visi jie tikėjosi kažko įspūdingo, pribloškiančio, netikėto. A. Wangas ir „H&M“ komanda pasistengė pranokti visus jų lūkesčius. Tarp vakaro svečių sukosi ne viena muzikos ar kino pasaulio įžymybė: aktorės Jessica Chastain, Dakota Fanning, Kate Mara, dainininkė Mary J. Blige, mados tinklaraštininkė Garance Doré ir kt. Kai kurie jų atvyko vilkėdami naujaisiais kolekcijos drabužiais taip pagerbdami A. Wango kūrybą bei jo bendrą projektą su „H&M“.

Lamų slėnis

100

Lamų slėnis

„Myliu Alenxanderį. Man patinka, kaip jis gatvės drabužius paverčia madingais. Puiku, kad „H&M“ projektai dizainerių madą padaro prieinamą paprastiems žmonėms“, – kalbėjo aktorė J. Chastain. Svečiams buvo išdalytos didžiulės bokso pirštinės, o modeliai žengė ne tradiciniu podiumu, bet suko ratą stadiono bėgimo takeliu. Po įspūdingo mados šou su sportiniais parkūro elementais salė akimirksniu virto šokių aikštele. DJ Jesse Marco, hiphopo atlikėja Sharaya J ir pagaliau staigmena – Missy Elliott – kaitino vakaro svečių kraują savo didžiausiais hitais. Harlemas nurimo tik paryčiais, kai paskutiniai juodais drabužiais vilkintys svečiai skirstėsi namo, o A. Wango sukurta nuotaika pasklido kažkur tarp milijonų niekada nemiegančio miesto žiburių. Lamų slėnis

101

Kūrybinės studijos „Indi“ kurti perdirbto popieriaus šviestuvai namuose suformuoja jaukumo ratą ir kompensuoja šviesos trūkumą, kurį esame priversti patirti gerus pusę metų. Nuosaikiai minimalistiniai dizaino objektai kuria lietuviško dizaino individualumą, o jų kūrėjai – kostiumo dailininkė JUSTĖ KUBILINSKAITĖ ir menininkas SIMONAS TARVYDAS – smalsiai žvelgia, kur juos nuves neseniai prasidėjusi nauja gyvenimo kelionė.

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Vaidilutė Malinauskaitė

102

Lamų slėnis

103

– Kaip prasidėjo „Indi“ istorija? Justė: Kūrybinės studijos idėją nešiojomės ir brandinome gerus dvejus metus. Abu žavėjomės antram gyvenimui prikeltais senais daiktais. Kaip mūsų namuose šviečiantis 7-ojo dešimtmečio stiliaus toršeras – mes tik atnaujinome jo gaubtą. Arba šis staliukas, padarytas iš mano senelio bilijardo stalo. Bet tai buvo tik vienas kūrybinis etapas. Tikroji mūsų siekiamybė buvo atrasti sritį, kuri mums teiktų malonumą, kad niekada nereikėtų dirbti. Vis dėlto pagaliau supratome, kad iš sendaikčių galėsime kurti tik vienetinius, nišinius objektus. Kūrybinio prado čia būtų mažokai. Simas: Na, kūrybos gal ir pakaktų, bet tų daiktų negali replikuoti, pasiūlyti jų daugiau. Tai unikalūs vienetiniai darbai. Tad pradėjome ieškoti ko nors, kas suteiktų didesnę, įvairesnę erdvę kūrybai. Justė: Mus visą laiką persekiojo šviesa, šviestuvai. Turbūt viskas prasidėjo nuo to, kad neradome tokių šviestuvų, kokie mums patiktų. Be to, Lietuvoje la-

104

Lamų slėnis

bai trūksta natūralios šviesos. Kai prasideda pusę metų trunkantis šaltasis periodas, namuose norisi kuo daugiau skirtingų šviesos šaltinių, jie kuria jaukumo atmosferą. Simas: Mokslininkų įrodyta, kad žmogaus psichikai būtinas tam tikras šviesos kiekis per metus, jeigu tu jo negauni, daraisi piktas, pradedi nesveikuoti. Tai mus taip pat įkvėpė kurti tai, kas ne tik vizualiai gražu, bet ir neša naudą, šviečia. Justė: Mano mama sakė: „Aš visą gyvenimą svajojau turėti šviestuvų saloną!“ Na, ne visai salonas, bet... Daugumai tai buvo gana netikėta. Simas iš tiesų savo gyvenime pasuko kardinaliai kita linkme. Aš vis dar turiu kitą oficialų darbą, o jis metė karjerą ir ėmėsi kurti „Indi“. Tai buvo rimtas gyvenimo posūkis ir apsisprendimas. Būdamas komforto zonoje, kai turi darbą, pastovias pajamas ir tik pasvajoji, kaip norėtum kažką daryti, tik nedaugelis sugeba išmesti save iš tos rutinos ir pabandyti. Tai nėra lengva.

Lamų slėnis

105

– Bet jei atėjo toks momentas, kai norėjosi sukti kita kryptimi, gal iš tiesų buvo metas? Justė: Taip, bet tada pradedi galvoti apie atsakomybes, kad yra vaikai. Kita vertus, jei to imsiesi tik užauginęs vaikus, gal jau bus per vėlu? Taip viską susidėliojome ir supratome, kad galime pabandyti. Simas: Iki tol dirbau reklamos versle, tai taip pat suteikė gerą pagrindą ir žinių, kaip konstruoti savo veiklą, kaip ją reklamuoti ir t. t. Justė: Abu sumetėme savo žinias iš veiklų, kuriomis užsiimame. Todėl mums nereikia nieko samdyti, konsultuotis. Viską pasidarėme savomis rankomis. Tai irgi visai įdomus procesas. – Kaip nuo mažų pintų šviestuvų ir toršerų perėjote prie didžiųjų „Kabo“, kurie dabar, ko gero, yra tarsi vizitinė „Indi“ kortelė? Justė: Taip, tai vadinamasis mūsų „start product“, kuriuo ir norisi save pristatyti. Bet „Kabo“ iš tiesų yra dar labai jaunas, jam gal tik kokie keturi mėnesiai. Todėl dar nežinome, kaip bus toliau, gal jis greitai visiems atsibos... Simas: Nežinau, ar gali atsibosti pati medžiaga, iš kurios pagamintas šviestuvas. Nes formų ji gali turėti begalę. Atsiveria didelės kūrybos erdvės. O viskas prasidėjo nuo eksperimentų su pačia medžiaga.

106

Lamų slėnis

– Vadinasi, sukūrėte unikalią formulę? Justė: Ji mūsų pačių ištobulinta. Pati technika sukurta remiantis papier-mâché principu. Tačiau papier-mâché neturi tvarumo ir patvarumo, būtino dizaino objektams. Simas tol dirbo su ta mase, kol ji tapo tokia, kokia yra dabar – tvirta. Tuomet galėjome pradėti ieškoti įvairių dizaino sprendimų. Panašu, kad mūsų didžiosios lempos „Kabo“, sieninis laikrodis „Tiksi“ pasiteisino, jie jau atranda savo klientą. Mums nesinori skubėti, reikia leisti jiems įsitvirtinti, įsikurti interjeruose. O tada jau judėsime toliau. Labai smagu su savo sukurtu daiktu šiek tiek pagyventi, pavažinėti po dizaino parodas, sulaukti užsakymų. Visus daiktus gaminame individualiai. Neturime prigaminę aibės. Simas: Neseniai pakviesti Lietuvos dizaino forumo dalyvavome parodoje Rygoje. Sulaukėme didžiulio susidomėjimo, net pramoninio dizaino atstovai domėjosi. Bet mes nenorime kūrybos paversti masine gamyba. Mums labai svarbu, kad visa kuriama rankomis. Taip atsiranda visi tie nelygumai, į darbą įdedi savo energijos, tai nėra štampuotė. Tokį daiktą įsigijęs žmogus suvokia, kad niekur kitur analogo neras, nes šis unikalus savo atspalviu, faktūra, jis tiesiog savitas.

Lamų slėnis

107

108

Lamų slėnis

109

110

Lamų slėnis

– Ar per kiek mažiau nei metus jau spėjote pajusti, kaip gera daryti kažką savo, koks jausmas, kai tau pradeda sektis? Simas: Be jokios abejonės! Tai labai didelis malonumas. Aš visada buvau toks šiek tiek rankdarbininkas, mėgdavau ką nors pats pasidaryti. Tad natūraliai pasitraukiau į dizaino sritį. Čia susijungia idėjų pasaulis ir lietimasis prie medžio, popieriaus. Reklamoje tu gyveni tik idėjų pasaulyje. Eini tau paruoštu takeliu. O čia viskas daug laisviau. Supranti, kad tas kūrybinis momentas yra labai atviras ir priklauso tik nuo tavęs paties, nuo to, kas gimsta tavo galvoje. – O kaip susidorojote su baimėmis, kad gali ir nepasisekti, kad kūryba neš per mažai pajamų ir pan.? Ar greitai jos išsisklaidė? Simas: Man patiko vieno žmogaus mintis: svarbu ne judėjimo greitis, o kryptis, kuria eini. Šiuo principu ir vadovaujuosi – neverta gręžiotis atgal, bijoti, reikia tiesiog eiti ten, kur širdis veda, kur jauti, kad viskas bus gerai. Ypač įkvepia grįžtamoji reakcija. Justė: Iš pradžių tik draugai sakydavo, kad tai, ką darome, yra šaunu. Bet draugai yra draugai... Kai tokių šiltų reakcijų sulaukėme iš nepažįstamųjų, štai tada supratome, kad einame teisinga kryptimi. Lyg ir įrodyta, kad jei tiki tuo, ką darai, turėtų pasisekti. Gal tai skamba kaip žydra svajonė, patosiškai, bet mums norėjosi pabandyti, ar tai tikrai veikia. Ir panašu, kad taip. Lamų slėnis

111

112

Lamų slėnis

113

– Kas jus visą laiką įkvėpdavo interjero, dizaino srityje? Simas: Mane visada žavėjo japoniškoji ir skandinaviškoji estetika. Žinoma, negalima atmesti ir italų. Bet labiausiai imponuoja gebėjimas atsisakyti visų nereikalingų detalių ir išgryninti daiktą iki švarios, aiškios minties. Ir mūsų pačių daiktai tai natūraliai atkartoja. Justė: Minimalizmas – tikrai taip. Japonai, bent jau madoje, kurią aš studijavau ir dėstau, turi tokį gražų neišbaigtumo, netobulumo akcentą. Čia jaučiamas rankų prisilietimas. Iki tol europiečiai buvo linkę viską užbaigti taip, kad būtų lyg nuo konvejerio. O Japonijoje egzistuoja neišbaigtumas, ne iki galo išsakyta mintis, mados filosofija – juk daiktas turi ne tik estetinį vaizdą, bet ir idėją. Be to, mums patinka kurti savo daiktus, nes jie turi ir šiais laikais aktualų ekologinį aspektą. Jie sukurti iš perdirbto popieriaus. Simas: Tvarumo dėsnis atėjo natūraliai. Viduje visada stengėmės būti kiek įmanoma švaresni, nekenkti ir neteršti aplinkos. Nevežame medžiagų iš kur nors toli, nenaudojame transporto priemonių. Mūsų daiktai kada nors tiesiog suirs ir niekam nekenks. Tai sukuria savotišką išbaigtumą. – Visada domėjotės dizainu? Simas: Turbūt baigęs Dailės akademiją jau neturi kur trauktis. Juk bendrauji su įvairių sričių kūrėjais. Justė: Aš baigiau taikomąją dailę, Simas – vaizduojamąją. Bet iš tiesų nebuvome tie, kurie dizainu

114

Lamų slėnis

susirgo nuo pat pradžių. Pirmiausia pradėjome kurti savo namus, čia ilgainiui vietą atrado paties Simo padaryti dalykai. Jam tai patiko. O šiaip interjero dizainas man visada buvo įdomus. Tik šiek tiek užtruko, kol atėjo mintis patiems tuo užsiimti. – Kaip kūrėte savo namų erdvę? Justė: Namai – kaip gyvas organizmas, jis visą laiką keičiasi. Pagaliau supratome, kad tai bus tęstinis procesas ir tikriausiai niekada nesibaigs. Man labai patinka senasis Vilnius, tad norėjosi rasti namus autentiškame pastate. Gaila, jį gavome jau ne visai autentišką, čia buvo padaryta rekonstrukcija, per kurią dalis autentikos, kaip lipdiniai, nukentėjo. Taip pat mane visada žavėjo, kaip nauji dalykai dera su senais, tik tie seni pas mus nėra butaforiniai. Štai šie foteliai ir lagaminas – senelio palikimas. Visi seni daiktai – relikvijos. Jauku, kai praeitis dera su šiuolaikiniais dizaino objektais. Namuose ir mūsų patys pirmieji kūriniai – stalinis šviestuvas „Nun“ ar megztos lempos. Man norėjosi atrasti sintezę tarp mados ir produkto dizaino. Vienuolės abito dalis – tokia elementari ir graži forma, net nustebau, kad dizaino srityje ji visiškai neišnaudota. Tiesa, nuo mados po truputį vis tolstu. Matyt, jei tik mums seksis, ir visai nutolsiu, liksiu dirbti kartu su Simu. Kaip jis pavargo nuo reklamos, taip aš šiek tiek pavargau nuo mados. Toje srityje esu jau 15 metų. Be to, madoje daug tuštybės, mane visada domino tai, kaip žmogus išreiškia save per drabužį.

Lamų slėnis

115

116

Lamų slėnis

– Ar kurdami šviestuvus įsivaizdavote, kokioms erdvėms jie galėtų būti skirti? Štai jūsų namai – puikus pavyzdys, kad „Kabo“ puikiai atrodo ne tik industrinėse erdvėse, kaip galėtum pagalvoti iš pirmo žvilgsnio. Simas: Iš tiesų niekada negalvojome, kur mūsų daiktai atsidurs. Šis šviestuvas puikiai tinka valgomojo erdvėje, kai norisi apsibrėžti jaukumo ratą, buvimo kartu zoną šviesos srautu. Bet jis puikiai gali atlikti ir kitą funkciją kitoje erdvėje, nebūtinai labai didelėje. Justė: „Kabo“ atrodo industrinis, gal net šaltokas, minimalistinis, bet jo skleidžiama šviesa labai šilta ir jauki. Greitai su juo vėl važiuosime į Rygą, kur esame pakviesti kartu su kitais ryškiausiais Lietuvos dizaineriais. – Kokia jums pasirodė Lietuvos dizaino bendruomenė, į kurią pamažu įsiliejate? Ar niekas čia nesikandžioja ir piktai nekonkuruoja? Justė: Su kai kuriais buvome pažįstami iš anksčiau, bet vis tiek tikėjomės mažesnės reakcijos, gal tik draugiško patapšnojimo. Tačiau kiti dizaineriai tikrai negaili gerų patarimų, mielai dalijasi patirtimi. Labai smagu, kad kol kas nepajutome lietuviško pavydo ar piktos konkurencijos.

– O patys savo darbuose atrandate lietuviškumo, gal net specialiai jį įkomponuojate? Justė: Štai laikrodis „Tiksi“ į girnapusę panašus... Pradėję galvoti apie gaminių estetiką, atradome baltiško dizaino kryptį. Ji artima skandinaviškam dizainui, bet tai nėra tas pat. Baltiškasis dizainas turi savitumo. Galbūt tai galėtų būti mūsų gaminių iliuzinis efektas, šiltų ir šaltų faktūrų deriniai? Simas: Jei būtų lengva apibrėžti, kas yra tas dizaino lietuviškumas... Kai kurie mūsų šviestuvai turi megztų detalių, naudojame mūsų pačių sugalvotą pynimo techniką. Juk lietuviškumas tradicine prasme yra rankų darbas. Justė: Dizainas yra kosmopolitiška šaka. Išgirdus žodį „lietuviškas“, mintyse kyla etnografiniai motyvai, mugės prieskonis. O mums to labai nesinori. Tradicinės technikos – tai paveldas, bet jei kuri šiuolaikinius daiktus, norisi kažko kito. Mes net žodžio „minimalizmas“ vengiame. Sakome – baltiškas nuosaikumas. Viskas su saiku, išgryninta. Norisi, kad tie mūsų daiktai žadintų vaizduotę, skatintų ieškoti paralelių. Kartais pajuokauju, kad ta masė, iš kurios kuriame, yra cepelinų masės spalvos... Taip, tokių ironiškų, humoristinių paralelių galima įžvelgti. Lamų slėnis

117

„The Knotty Ones“ – tai šį rudenį startavęs trijų draugių projektas, įkvėptas šiltosios Balio salos. Tad susipažinkite – grynos vilnos šilti, minkšti ir šiek tiek pašėlę megztiniai ir jų autorės: DANUTĖ RASIMAVIČIŪTĖ, AKVILĖ MEŠKAUSKAITĖ ir SANDRA PANGONYTĖ.

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Sandra Pangonytė

118

Lamų slėnis

119

Nuotrauka: Vygailė Sukurytė

Keliaudamos po Balio salą Sandra ir Akvilė ėmė žavėtis vietos amatais. Nuvykusios į Balio amatų sostinę – Ubudą, garsėjantį stiklo, medžio bei tekstilės gaminiais, merginos apsilankė keliuose vietos fabrikuose. Viename jų išvydo mezgimo mašiną, daugybę bambukų, medvilnės siūlų ir šalia gulinčius šiuolaikiškus, tačiau tradicijos įkvėptus mezginius. Pagalvojo, kodėl gi šios „megztos idėjos“ nepritaikius Lietuvoje, suderinus mūsų krašte gyvuojančias tradicijas su moderniu šiaurietišku stiliumi. Taip gimė „The Knotty Ones“ idėja. Paprastas, bet pašėlęs – šie žodžiai taikliai apibūdina naujosios merginų kolekcijos stilių. Kiekviena jų šiame projekte atsakomybes prisiima ir darbus derina pagal savo gebėjimus. „Neįsivaizduojame, kaip išsiverstume viena be kitos: kiekviena turime specifinių įgūdžių ir patirties, be kurios mūsų idėja tiesiog nebūtų išvydusi dienos šviesos ir ju-

120

Lamų slėnis

dėjusi tokiais sparčiais žingsniais į priekį, – sako Akvilė. – Net turime savo pareigybes, kurios rimtus dalykus pateikia šmaikščiai: aš esu Chief do it (gamybos koordinavimas, finansai), Danutė – Chief desire it (rinkodara, komunikacija), o Sandra – Chief rock it (vizualizacija, dizainas).“ Nors visos trys merginos studijavo kartu, iš tiesų viena kitą pažino už universiteto sienų. „Galima sakyti, kad mes iš tikrųjų susipažinome keliaudamos. Kelias įkvepia naujiems tikslams, naujoms idėjoms, priverčia atkreipti dėmesį į menkiausias detales, sustoti, atsiverti naujai aplinkai bei žmogui, su kuriuo esi. Su Akvile kartu mokėmės Azijos madų sostinėje – Seule, Pietų Korėjoje. Kiek vėliau Akvilė su Sandra klajojo po Indoneziją, taip ir išėjo, kad kartu subrandinome naujas idėjas. Liko grįžus visoms namo nusišypsoti akimis ir pasakyti: „Darom!“, – pasakoja Danutė.

Lamų slėnis

121

122

Lamų slėnis

123

124

Lamų slėnis

125

Galvodamos apie savo prekių ženklo pavadinimą, merginos pirmiausia pasirinko žodį knot (liet. mazgas). „Mums patiko žodžių žaismas: mazgas, nuo kurio viskas prasideda, ir tas vidinis šelmiškumas, tariant žodį knotty. (tariama kaip naughty, liet. išdykęs, šelmiškas). Kuriame miesto gyventojams su laukinėmis širdimis, kurie po įtemptos darbo dienos nusiriša kaklaraištį, pasileidžia plaukus, lipa ant riedlentės ar ropščiasi ant stogo pasižiūrėti naktinio miesto šviesų. Tiems, kurie renkasi aktyvų gyvenimo būdą, keliauja, ieško ir atranda tai, kas įprasmina kasdienybę, leidžia pabėgti nuo rutinos ir išleisti tą viduje gyvenantį velniuką“, – pasakoja Akvilė. „Tikriausiai tai natūraliai kyla iš mūsų pačių. Mus sieja viena didelė aistra – aistra gyvenimui, avantiūroms, kelionėms, naujoms kultūroms, gatvės madai bei nuotykiams – čia daugiausia ir ieškom įkvėpimo, todėl tokiems žmonėms ir norime kurti“, – paantrina Danutė. „Labai aiškiai įsivaizdavome, ką turėtų atspindėti „The Knotty Ones“ kūriniai – minimalistinį, paprastą, skandinavišką – šiaurietišką stilių. Teliko visa perkelti ant popieriaus lapo ir paversti realybe, – pasakoja Sandra. – Vienintelė iš mūsų iš tiesų mokanti megzti yra Akvilė. Kol atsirinkinėjome siūlus, Akvilė prigamindavo pavyzdžių, o mes juos čiupinėdavome ir rinkdavomės. Tačiau dabar gamybą paliekame profesionalams.“

126

Lamų slėnis

127

128

Lamų slėnis

129

130

Lamų slėnis

131

Pirmoji „The Knotty Ones“ kolekcija – tai šimtaprocenčiai norvegiškos vilnos megztiniai bei šalikai moterims ir vyrams. Visi mezginiai – laisvai krintantys (angl. oversized), atrodantys kiek per dideli. Naujoje kolekcijoje tiek trumpi, tiek ilgesni ir susiaučiami megztukai yra pastelinių spalvų ir labai šilti. „The Knotty Ones“ stilius atspindi ir jų kūrėjų stilių. „Jis klasikinis, gana paprastas, bet su „cinkeliu“! Įkvėptas Skandinavijos minimalizmo. Ir mūsų kuriamas megztinių dizainas toks pat. Kartą parodžiau draugui pirmųjų mūsų pavyzdžių nuotrauką, o jis sako: „Čia juk tiesiog tavo megztinis!“ – juokiasi Danutė. Akvilė iš šios trijulės mėgsta paprastumą, kartais turintį ir ryškių feministinių motyvų. Na, o Sandrai taip pat artimas minimalizmas, bet kartais ji prisipažįsta nukrypstanti į gatvės ar pankišką įvaizdį. „Labai gerai, kad nesame vienodos, kiekviena galime įnešti stilistikos ir idėjų, jos mūsų kolekciją tik papildo“, – teigia Sandra. Rinkodaros ir verslo mokslus baigusios Sandra, Akvilė ir Danutė iš karto žinojo, kur su savo idėja nori nueiti ir ko pasiekti. „Visos mes nuo ankstyvos vaikystės buvome pasinėrusios į madą ir dizainą, tačiau techninių įgūdžių stoka iš pradžių buvo gerokas iššūkis – kaip rasti gerą tiekėją, profesionalią mezgėją, kaip išsirinkti kokybiškus siūlus. Dabar galime mūsų trijų viziją bei estetiką sujungti su profesionalų žiniomis, patirtimi ir pagaminti kokybišką produktą. Bet planą turėjome nuo pat pradžių, – pasakoja Sandra. – Žinojome, kad Lietuvą norime išnaudoti pirmiesiems pasibandymams, toliau neapsiribosime vien šia rinka. Danutė neseniai persikraustė gyventi į Niujorką, tai atveria naujus kelius į naujas rinkas. Taip pat esame visos gyvenusios ir pažįstame Pietų Korėjos bei kitas Azijos rinkas, dirbusios su Skandinavija. Visur, kur egzistuoja keturi metų laikai, mūsų šiltas megztukas gali atrasti savo nišą.“

132

Lamų slėnis

133

134

Lamų slėnis

RYTINIAI POKALBIAI MINI LOFTE Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

– Gintare, ką papasakotum apie save, kaip menininkę? – Iš tikrųjų savęs šiuo metu menininke nelaikau, nes bent jau dabar nedarau to, kas būtų vertinga ir turėtų išliekamąja vertę. Trejus metus dirbu TV3 Žinių tarnyboje montažo režisiere. Tai labiau techninis darbas. Tačiau man jis leidžia jaustis stabiliai. Anksčiau dirbau kanale „MTV Baltic“, ten įgijau daugybę patirties ir susipažinau su žmonėmis, dirbančiais su vaizdo ir audio projektais. Nors kanalas užsidarė, pažintys išliko, tad iki šių dienų sulaukiu įdomesnių užsakymų. Stengiuosi nepraleisti projektų, su kuriais malonu ir įdomu dirbti. Tarkime, šią vasarą prisidėjau prie nekomercinio projekto „Divyčio kelias“ – buvo sudarytas turistinis maršrutas po Šilutės rajoną, į jį pateko Mingės kaimelis, Švėkšna, Kintai, kitos vietovės. Fotografavome, filmavome, kūrėme pri-

Ar kada esate keliavę į svečius iš ryto? Kai miestas dar tik po truputį bunda ir gatvės pildosi gyvybės... Tokiu metu apsilankėme Gintarės Rakickaitės namuose, kuriuose gyvena ji, jos draugas Vaidas bei pats mieliausias labradoras Rėjus. Gintarė – šiuolaikinė videomenininkė, tad ir mūsų interviu dėliojome kaip rytinio žavesio apipintą kino filmą – iš mažų dalelių, apie gyvenimą, pačių jų sukurtus namus, darbus bei įkvėpimus.

statomąjį vaizdo klipą. Po kiek monotoniško darbo televizijoje tai buvo įdomus ir kūrybiškas projektas. – Kokiais naujais planais ir darbais šiuo metu gyveni? – Kai kūrėmės šiuose namuose, reikėjo daug pinigų, tad visus kūrybinius darbus teko nustumti į šalį ir galvoti, kaip čia padarius dar kokį komercinį projektą... Laimė, dabar čia trūksta tik kokios kėdės ar paveikslo, visa kita jau apstatyta. Tikiuosi, kad tai mane išlaisvins nuo komercijos ir galėsiu atsidėti kūrybai. Vis dažniau beldžiasi mintis, kad reikėtų grįžti prie dokumentikos. Mokydamasi Vilniaus dailės akademijoje sukūriau keletą dokumentinių filmų, nors jau prabėgo penkeri metai, filmai vis dar keliauja po užsienio kino festivalius, kartais kas nors jais netikėtai susidomi ir Lietuvoje. Lamų slėnis

135

136

Lamų slėnis

Kadrai iš pernai festivalyje „Kino pavasaris“ pristatyto Gintarės Rakickaitės filmo „Tuk Tuk“, pasakojančio stebuklingą laikrodininko ir aklo berniuko istoriją

Kūrybai reikia atrasti ne tik laiko, bet ir didelę vidinę motyvaciją, kuri padėtų kurti ir viešinti rezultatą. Besimokydama akademijoje dienomis lankiau paskaitas, naktimis dirbau „MTV“. Metus pailsėjusi dar vienerius mokiausi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) magistrantūroje. Videomenui reikia itin daug, be idėjos vystymo ir realizacijos būdo paieškų, tenka išspręsti daugybę prodiusavimo dalykų, motyvuoti komandą (juk ne visi dirba už užmokestį, nes biudžetai nedideli, tad tai arba tavo draugai, arba studentai, tikintys tavo idėja). Dabar man būtų nesmagu prašyti, kad kas nors dirbtų už dyką. Esu iš tų, kurie geriau darys vieną darbą, bet gerai, nei dešimt bet kaip. Tad tikiu, kad vieną dieną į galvą šaus gera idėja ir tikėjimas ja. – Kas kūryboje tave labiausiai motyvuoja? – Manau, žmonės yra didžiausia motyvacija. Tiek kuriant, tiek dirbant. Net jei dirbi nelabai mėgstamą darbą, bet šalia yra žmonių, su kuriais gali pasikalbėti ne tik apie darbą, tai motyvuoja. – Iš ko susideda geras kūrinys? – Aš žinau, iš ko susideda geras rezultatas kine: kūrybinėje grupėje turi būti bent trys tikrai talentingi žmonės. Tada rezultatas bus geras. O kad kūrinys būtų geras... turi būti stiprus kūrėjo pojūtis. Jis turi

turėti ne tik gerą idėją, bet ir ją jausti, išgyventi. Esu pati tai pastebėjusi Dailės akademijoje kurdama filmus ir turėdama stiprias temas – vienas buvo apie karuselių parką Kaune, o kitas – apie senjorų šokius. Karuselių parke beveik gyvenau, viską išjaučiau. Man patiko bendrauti su tais žmonėmis, o jiems buvo įdomu su manimi. Tad ir rezultatas išėjo nuoširdus, po dvejų metų įsijungiu tą filmą ir šypsausi, man gera. O šokių temą išgyvenau visai kitaip. Ten jaučiausi svetima, susikausčiusi, tad pasirinkau šaltą stebėtojo poziciją, konstruktyvią filmo formą. Tai ir įrodo, kad kūryboje labai stipriai atsispindi autoriaus pojūčiai, savijauta ir požiūris. – Ar kuriant išgyventos emocijos nepersikelia į realybę? – Emociškai manęs tai nepaveikia, galbūt moku atsiriboti. Nebent kurtum dokumentiką labai skaudžia tema. Bet aš stengiuosi žiūrėti techniškai. Montavimas – kaip amatininko darbas: ieškai, kaip ką sudėlioti, kad reikiamoje vietoje būtų sukurta tinkama emocija. Tam reikia laiko, kad galėtum atsitraukti, o paskui sugrįžti prie savo darbo, kad pamatytum, ar jis iš tikrųjų paveikus. Aš kartais profilaktiškai grįžtu prie savo senų darbų, kad pamatyčiau, ką dariau gerai, ką dabar daryčiau visai kitaip. Reikia įvertinti kritiškai ir išvysti, kiek patobulėji. Lamų slėnis

137

138

Lamų slėnis

– Dažnai menininkai sako, kad pavadinti kūrinį – sunkiausia kūrybos dalis. Kaip tau gimsta kūrinio pavadinimas? – Taip, čia yra sudėtingiausia. Visada, kai reikia patvirtinti darbo pavadinimą, iki paskutinės minutės tempiu gumą. Tai labai sudėtinga, nes įpareigoja filmą taip vadinti visą laiką. Tai kaip duoti vaikui vardą. – O jei tau būtų pasiūlyta išvykti iš Lietuvos visam laikui, bet galėtum pati pasirinkti kur, į kurią šalį vyktum? – Aš labai myliu Lietuvą ir esu sėsli, tad neįsivaizduoju, kas turėtų įvykti, kad išvykčiau visam laikui. Gal trumpesniam laikui ir susigundyčiau, bet aš taip myliu savo šalį, namus, draugus, šeimą, kad išvykimas man būtų išties didelis sukrėtimas. Aš net pagal mainų programą „Erasmus“ neprisiruošiau niekur išvažiuoti... Nors keliauti labai mėgstu, su draugu porą kartų per metus kur nors išvykstame. Pastarąjį kartą dvi savaites praleidome Islandijoje. Tokių kelionių man ir užtenka. Ir po trumpų išvykų visada gera sugrįžti, ypač dabar, kai turime nuosavus namus.

Lamų slėnis

139

140

Lamų slėnis

141

142

Lamų slėnis

143

144

Lamų slėnis

– Kokia yra šios vietos – tavo namų – istorija? – Aš esu kaunietė, atvažiavusi į Vilnių pradėjau dirbti ir gauti stabilų atlyginimą dar antrame kurse. Visada svajojau turėti nuosavą būstą ir šunį labradorą... Ieškojau buto Užupyje, kur gyvenau studijų laikais, tačiau paskolos taip ir nepasiėmiau – tėvai atkalbėjo. Draugui grįžus po studijų Anglijoje, metus gyvenome T. Ševčenkos loftuose, o tada mums labai pasisekė – tėvai padėjo įsigyti naujus namus. Iš pradžių ieškojome jų senamiestyje. Bet už mūsų turimą sumą buvo galima įsigyti tik labai mažą butuką, kur reikėtų viską išgriauti, o išgriovęs nežinia kokią būklę rasi... Tad pradėjome ieškoti naujos statybos namų. Tuo metu kaip tik buvo statomi „Soho loftai“, mano draugė čia ieškojo fotostudijos, tad atvyko apžiūrėti erdvių. Iš pradžių man atrodė, kad čia tikrai nenorėčiau gyventi. Mažų loftų čia dar nebuvo, bet taip jau išėjo, kad po metų nusipirkome būtent vieną jų... Čia buvo tik sienos ir žvyras vietoj grindų. Mus suviliojo terasa, todėl ir įsigijome tas plikas sienas. O tada pradėjome įsirenginėti... Lamų slėnis

145

– Ar daug dėmesio skiri namų interjero estetikai? – Taip. Stengiuosi neskubėti, apgalvoti ir išgryninti bendrą vaizdą. Dairausi interjero idėjų įvairiuose interneto portaluose, žurnaluose, planuoju, ieškau. Štai, pavyzdžiui, šį šviestuvą mums pagamino mugėje sutiktas tautodailininkas. Daug ką galima pasidaryti patiems, antai tą lipduką ant sienos prie įėjimo. Gal šios idėjos nėra visiškai tavo, bet pamatai, pasikoreguoji pagal save ir džiaugiesi. Dažniau pačiu procesu nei rezultatu...

146

Lamų slėnis

147

148

Lamų slėnis

– Ar tau gera leisti laiką namuose? Kokiu jausmu apibūdintum savo namus? – Pirmus metus mes daug laiko praleisdavome namuose, kviesdavomės draugus, gamindavome vakarienes, rengdavome ramius ir neramius pasisėdėjimus – džiaugėmės įkurtuvėmis. Dabar jau truputį dažniau norisi išeiti, bet namuose vis tiek labai gera. Mano namai man yra ne tik poilsio zona, bet ir darbo vieta. Galima sakyti, kad čia sukuriu kur kas įdomesnius montažo darbus nei biure. Turiu nedidelį darbo kampelį, darbuojuosi čia po pasivaikščiojimo miške su šunimi arba naktį, kai draugas ir šuo miega. – Įsivaizduok, kad kamera vieną dieną pradingtų. Kas būtum be jos? – Aš manau, kad ir ką dirbčiau, stengčiausi darbą atlikti kuo geriau. Net jei dirbčiau gatvės šlavėja, sąžiningai šluočiau ir mėgaučiausi, kad kaskart galiu matyti nuostabų ryto rūką. Bet rimtai pasakyti, kuo dar norėčiau būti, sunku... Nuo mokyklos laikų mane žavėjo režisūra. O gal būčiau kokia gidė! Arba rašytoja... Kartais vaikštau su šunimi gamtoje ir galvoju: „Kokia graži vieta, gražus namukas, kaip būtų smagu, jei būčiau rašytoja – sėdėčiau, rašyčiau, šuo aplink gulėtų...“ Tikriausiai rašyčiau knygas vaikams, apie paprastą gyvenimą neprastomis istorijomis. Lamų slėnis

149

150

Lamų slėnis

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Arturas Valiauga

Fotomenininkas ARTURAS VALIAUGA šią vasarą leidosi į paslaptingą nuotykį atšiauriame Europos pakrašty – Velse. Dvi savaites jis praleido per fotoobjektyvą tyrinėdamas kadaise turtingiausioms Velso šeimoms priklausiusius dvarus, pilis ir sodus. Fotomenininkui buvo suteikta galimybė ne tik praverti šių vietų vartus, bet ir patekti į jų užkulisius, bendrauti su ten dirbančiais savanoriais, stebėti prabangą ir turtus menančių statinių tykią kasdienybę. Poetiška fotografijų serija pasakoja apie žmonių atsidavimą ir suteikia išskirtinę progą patekti ten, kur saugomos praeities paslaptys.

Lamų slėnis

151

152

Lamų slėnis

– Arturai, kas jus inspiravo pasirinkti būtent istorines Velso pilis ir dvarus? – Galerijos „Ffotogallery“ direktorius Davidas Drake’as pakvietė mane įgyvendinti fotografijos projektą Velse. Ši rezidencija – stambaus projekto „European Prospects“, kurio tema susijusi su Europos paribiais, sudedamoji dalis. Svarstėme įvairius galimus fotografinio tyrimo objektus: migraciją, tautines mažumas, mažo miesto tragišką istoriją, susijusią su pramonės plėtra, kai anglių nuošliauža užgriuvo mokyklą – mirė daugiau nei šimtas vaikų – visa miestelio karta. Tačiau man norėjosi atrasti tokią idėją, kuri nebūtų buvusi išsamiau nagrinėta kitų menininkų ir atspindėtų bendrą Europos sociokultūrinį kontekstą, kuriame yra ir Lietuva. Šią gegužę kelioms dienoms nuvykau į Velsą apsispręsti dėl rezidencijos temos. Kartu su Davidu lankėmės keliose Velsui istoriškai svarbiose vietose, muziejuose. Dauguma jų priklauso XX a. pradžioje įkurtai organizacijai „National Trust“, kuri rūpinasi kultūros paveldu. Būtent tada ir išgirdau istoriją apie „mirties mokestį“ – mokestį, kurį turi sumokėti valstybei, jei ką nors paveldi. Dauguma kilmingų žmonių neišgali jo susimokėti ir yra priversti atiduoti šeimai priklausiusį dvarą, pilį ar sodą. Organizacija už nemokamai perduotą turtą įsipareigoja juo rūpintis ir leidžia paskutiniam palikuoniui gyventi ten iki mirties. Šiuo metu Anglijoje ir Velse ši organizacija turi daugiau nei 500 objektų. Paste-

bėjau, kad dalis tų muziejų – atviri visuomenei, tačiau kitos dalys – uždarytos, ant durų, laiptų ar koridoriuose kabo lentelės su užrašu „privatu“. Tai labai įdomu – tarsi viešų ir privačių erdvių konfliktas. Kai pamatai ženklą „privatu“, iš karto nuleidi fotoaparatą. Privatumas, privati erdvė – vakarietiško pasaulio vertybė, kuri vis labiau saugoma, bet, kita vertus, fotografija nuolatos oponuoja žmonių privatumui. Pasidalijau savo mintimis su galerijos vadovu ir tapo akivaizdu, kad tai ir bus mano rezidencijos tema – „National Trust“ valdomi Velso kultūros paveldo objektai, kuriuose atsiskleidžia privataus ir viešo priešprieša. Tą patį vakarą pradėjome sudarinėti sąrašą vietų, kurios būtų svarbiausios. Pasirinkome dvi vietas Velso pietuose – Tredegarų namą ir Dyffryno sodus bei dvi Velso šiaurėje, Snoudonijoje – gana makabrišką XIX a. Penrhyno pilį ir šeimai vis dar iš dalies priklausantį vasarnamį su sodais Plas Newyddą. Be abejo, projektas apima ne tik viešų ir privačių erdvių dialogą, bet kalba ir apie istorinį, kultūrinį Velso ir velsiečių tapatumą, istorijos rašymą ir perskaitymą. Ši tema aktuali ne tik Velsui, bet ir visai Europai, jos dvarų ir pilių paveldui. Gaila, kad dėl istorinių priežasčių Lietuva itin daug tokių svarbių objektų yra praradusi, tad ši tema iš mūsų perspektyvos – gana skaudi. Ten istoriją gali pačiupinėti tiesiogine to žodžio prasme, o Lietuvoje dažnai ją galime tik perskaityti. Lamų slėnis

153

– Kokia šių vietų ir pastatų istorija? Kokia kadaise buvo ir kokia dabar jų paskirtis? – Visos šios vietos – buvusi turtingų Velso šeimų nuosavybė. Pavyzdžiui, Tredegarų name gyveno kelios Morganų (vėliau lordų Tredegerių) šeimos kartos, kurių verslas buvo susijęs su angliakasyba ir uostu. Šeima uždirbdavo 1 000 svarų per dieną, o jų vyriausiasis tarnas – 40 svarų per metus. Tredegerių (ir kitų) šeimų nariai – labai skirtingos ir įdomios asmenybės. Sakoma, kad pas vieną iš jų – Edvardą Morganą – XX a. viduryje lankydavosi garsiausi Europos okultistai, juodosios magijos atstovai. Būtent jam užteko 45 metų iššvaistyti viską, ką šeima uždirbo per šešis šimtmečius... Ši šeima įkūrė Niuporto uostą, dėl ko, žinoma, suklestėjo miestas ir visas pietų Velsas, kurio gyvenimą šeima veikė ne tik ekonomiškai, bet ir socialiai. Tačiau, šeimai išvaisčius turtus, nuskurdo ir pats miestas – dabar jis vienas problemiškiausių Velso miestų. Dyffryno sodai – 55 akrų Edvardo stiliaus sodai ir Viktorijos laikų rūmai. Soduose, kurių skirtingų yra daugiau nei 25 rūšys, dirba 12 sodininkų ir 70 savanorių. Namas iš išorės atrodo taip, tarsi ten vis dar gyventų šeima, tačiau viduje beveik nieko nėra – daug kas išgriauta, nėra grindų, kiauras stogas. Ant kambarių durų kabo nedidelės fotografijos, kuriose pavaizduota tai, kas yra už jų, – apima tikrai keistas jausmas. Kai šeimos nebeliko, kurį laiką ten veikė mokykla. Dabar vyksta diskusijos, ką daryti toliau – ar bandyti atkurti neva autentišką interjerą, ar paversti jį viešbučiu, konferencijų centru.

154

Lamų slėnis

155

156

Lamų slėnis

157

Snoudonijoje esančiame Plas Newyddo name dar prieš metus gyveno ir jo savininkas markizas Anglesey’is. Iš 160 kambarių visuomenei atviri tik 16. Aštuntasis markizas gyvena Londone, turi galeriją ir retai lankosi šeimai vis dar priklausančiame name. Šis namas žinomas ir dėl didžiulės menininko Rexo Whistlerio freskos. Jis buvo nelaimingai įsimylėjęs markizo dukrą Caroline. Dėl bjauraus merginos elgesio jis nutapė jos portretą, kur ranka pavaizduota su šešiais pirštais (aliuzija į Henriko VIII žmoną Anne Bollyn, kurią jis apkaltino neištikimybe, raganavimu ir ištrėmė), o kita – kaip vanago koja. 1940 m. nebeiškentęs aštuonerius metus trukusio romano kančių ir jos patyčių, prisijungė prie kariuomenės ir 1944 m. žuvo Normandijoje. Caroline, kaip ir norėjo, ištekėjo už turtingo kaimyno ir sustiprino šeimos finansinę padėtį. Čia taip pat eksponuojamas medinis kojos protezas, kuris priklausė pirmajam markizui, titulą gavusiam už narsą Vaterlo mūšyje.

158

Lamų slėnis

Didžiausias ir bene įspūdingiausias rezidencijos objektas – neonormaninio stiliaus Penrhyno pilis, pastatyta ant XV a. šeimos namo pamatų. Ji buvo statoma tam, kad būtų parodyta, kokia turtinga ir galinga yra šeima, turtus susikrovusi iš Jamaikos cukraus ir skalūnų verslo. 1949 m. mirus vienam iš paskutinių lordų, pilį paveldėjo dukterėčia ir 1951 m. perdavė ją „National Trust“, tačiau aplinkinės žemės ir namai iki dabar priklauso šeimai. Kad lengviau būtų įsivaizduoti 24,3 hektarų teritorijos dydį, galima pasakyti, kad nuo vartų iki pilies reikia eiti 15 minučių... Publikai atvertas tik ketvirtadalis pilies. Kiekvienas kambarys turi savo paskirtį ir istoriją. Pavyzdžiui, viename iš miegamųjų ant lango išraižyta frazė italų kalba „Essere amato amando“ – mylėti ir būti mylimai. Ją deimantiniu žiedu 1880 m. ledi Alice išraižė po to, kai tėvas jai paskyrė namų areštą supratęs, kad ji įsimylėjusi sodininką. Sakoma, kad ir paskutinė jos frazė buvo skirta jam.

Lamų slėnis

159

160

Lamų slėnis

161

Tad visų šių objektų dabartinė paskirtis – Velso istorijos ir kultūros paveldo išsaugojimas, kur kiekvienam lankytojui sukurtos sąlygos pasijusti tos istorijos dalimi. Man buvo svarbu ne dokumentuoti tų erdvių interjerą ir eksterjerą, bet kritiškai pažvelgti ir įvertinti paradoksalų privačių erdvių viešinimą ir jų istorijos perkūrimą. – Ar lengva buvo patekti į dvarų vidų, jų „užkulisius“? – To nebūtų buvę įmanoma padaryti, jei ne pačios Velso „National Trust“ organizacijos bendradarbiavimas. Tik jiems tarpininkaujant atsivėrė dauguma durų. Man taip pat pasisekė, kad buvo galimybė savaitę gyventi Penrhyno pilyje ir ten dirbti. Su didžiuliu ryšuliu raktų klaidžiojau po pilies bokštus, uždarytus aukštus, sandėliukus ir seniai pamirštus kambarius. Beje, vienais koridoriais vaikštoma dieną, kai pilis atvira lankytojams, kitais – kai ji uždaryta. Didžiulėje pilyje nuolat gyvena tik trys žmonės. Jie ten dirba, bet su kuriais beveik niekada nesusitikdavau. Tai leido pamatyti tikrąjį pilies gyvenimą, dirbti tamsoje ir paryčiais, stebėti savanorių ir konservavimo komandų darbą. Buvo darbuotojų, kurie padėjo labiau, nei galėjau tikėtis, – aprodė tokias vietas, dėl kurių jų vadovai nebūtų buvę labai patenkinti...

162

Lamų slėnis

– Kokie tie žmonės, dirbantys ir prižiūrintys šiuos pastatus? Gal bėgant laikui jie susitapatina su dvariškio įvaizdžiu? – Sutikau žmonių, kurie tose vietose dirba 10, 15 metų. Jiems tos vietos iš tiesų kaip antri namai, tačiau didžiausią įspūdį paliko savanoriai, o jų kur kas daugiau nei darbuotojų. Sutikau tokių, kuriems buvo pirmoji savanoriavimo diena, ir tokių, kurie savanoriauja dešimtmečiais. Didžioji jų dalis – į pensiją išėję senjorai. Vieni mintinai žino namo ir apylinkių istoriją ir atsakingai ją pasakoja lankytojams, kiti – šiek tiek pagražina ar prikuria, bet gali jausti, kaip jie tapatinasi su ta vieta. Kartais atrodydavo, kad vieta iš tiesų priklauso jiems – taip užtikrintai ir rimtai jie atverdavo duris ir pasveikindavo atvykus. Savanoriai tapo ir mano fotografijų herojais.

Lamų slėnis

163

164

Lamų slėnis

– Kokių nuotykių patyrėte projekto metu? Kas paliko didžiausią įspūdį? – Vieną vakarą turėjau sulaukti tamsos, kad įgyvendinčiau vienos fotografijos sumanymą, tad po darbo pabaigos pasilikau Dyffryno soduose vienas. Girdėjau automobilio signalus, tačiau nemaniau, kad jie skirti man. Apie vidurnaktį atėjęs į apsaugos darbuotojo namelį gavau barti, kad neatsiliepiau – jis manė, kad aš paskendau kūdroje ar dar kas bloga nutiko. Seniai taip kas buvo pykęs ant manęs. Ten susidūriau ir su labai aršia savanore, kuriai nerūpėjo, kad turiu leidimą fotografuoti ir dirbti, – ji taip nuoširdžiai dirbo savo darbą ir taip saugojo tos vietos tvarką ir ramybę, kad teko kviestis pagalbą. Penrhyno pilyje rasti savo kambarį buvo nuotykis, kurį patirdavau kasdien – beveik visada pasiklysdavau. Va-

dybininkas pasakojo, kad net ilgai dirbantis personalas dažnai pasiklysta pilies labirintuose. Įdomiausia buvo gyvenimo pilyje būsena – esi viešoje vietoje, kuri apsupta privačių žemių. Po pilies darbo laiko pabaigos, norėdamas miestelyje nusipirkti kiaušinių, pieno ir išgerti alaus „Tetley’s“ artimiausiame pabe, turėdavau perlipti privačią teritoriją ženklinančią tvorą ir sparčiu žingsniu įveikti trijų kilometrų atstumą iki išorinės pilies sienos ir prasmukti pro vartus. Tada dar spartesniu žingsniu reikėdavo įveikti tokį pat atstumą iki pabo ir, linksmai persimetus žodeliu su vietiniais, laiku, iki 22 val. vakaro, taip pat sugrįžti atgal, nes, priešingu atveju, „lordystės“ vartai užsidaro ir rizikuoji likti miegoti lauke. Tai gali paliudyti tik nuskustos avys – šonai... Vargti vertėjo, nes pabe įgijau vietinių pagarbą, kad gyvenu pilyje. Lamų slėnis

165

166

Lamų slėnis

– Kiek laiko užtruko įgyvendinti projektą? Kiek prabuvote Velse fotografuodamas? – Nuo kvietimo iki idėjos suformulavimo praėjo bene dveji metai, nes man buvo svarbu atrasti įdomią temą, o fotografuoti laiko turėjau tik dvi savaites, tad dirbau tikrai intensyviai. Fotografijų atranka ir pasakojimo formavimas užtruko dar tris mėnesius – tai visada sudėtingiausias kūrybos etapas.

– Kokia šio projekto ateitis? Gal jis kaip paroda keliaus po Europą ar pan.? – Jūs vieni pirmųjų, kurie matote šią seriją. Kitą savaitę ji bus pristatyta projekto internetinėje platformoje, o tada, tikiuosi, ateis ir parodos bei leidinio laikas.

Lamų slėnis

167

IDĖJOS GALI KILTI BET KUR A. HITCHCOCKAS

www.lamuslenis.lt

168

Lamų slėnis