Lamų slėnis / kovas by Lamų slėnis

Kovas 2015 (38)

SKANIOS ISTORIJOS

LA FAMIGLIA

Viršelio nuotrauka: Mehdi Mendas

ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

Redaktorė

LAISVĖ RADZEVIČIENĖ

Žurnalistė

LINA MRAZAUSKAITĖ

Žurnalistė

TINKLARAŠTIS

INDRĖ BLAUZDŽIŪNAITĖ

Žurnalistė FACEBOOK

VAIDILUTĖ MALINAUSKAITĖ

Fotografė FACEBOOK

JURGITA KUNIGIŠKYTĖ

Reklamos projektų vadovė FACEBOOK

VYGAILĖ SUKURYTĖ

Fotografė

GUODA JUCEVIČIŪTĖ

Fotografė FACEBOOK

MANTĖ JARUŠEVIČIŪTĖ

Komunikacijos projektai FACEBOOK

info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

LAMŲ SLĖNIS

Žurnalistė

TINKLALAPIS

BENDRAUKIME

MONIKA REPČYTĖ

MARIA CAVALI

Fotografė

TINKLALAPIS

ELAS RAMANAUSKAS Dizaineris TINKLALAPIS

LAMŲ SLĖNIS

REDAKCIJOS ŽODIS

išku, juokauju. Esu normalus šio amžiaus žmogus, turintis tą pačią bėdą, kaip ir kiekvienas jūsų – man trūksta laiko. Sau, kitiems, darbams, vakarienėms, normaliems pusryčiams, pasivaikščiojimams, parodoms, koncertams, renginiams, laiškams, naujoms idėjoms, kalėdinėms dovanėlėms, vaikų darželio reikalams, žaidimams, atostogoms, net sirgti laiko greičiausiai tiesiog neturėčiau... Bet keisčiausia, kad kai to laiko netikėtai ima ir atsiranda, aš jau nebežinau, ką su juo daryti. Pamiršau, nebemoku, gal net nebenoriu tiesiog mėgautis laisvu laiku. Kartą atsidūriau kavinėje, prieš mane stovėjo mažytis puodukas kavos, mano telefonas ką tik išsikrovė. Aš neturiu kur skubėti – artimiausią valandą esu priversta praleisti čia. Nieko neveikdama. Vienintelis mano užsiėmimas – kartais kilstelėti tą puodelį prie lūpų ir vėl pastatyti ant staliuko. Ir, žinote ką, mane apėmė mažytis panikos priepuolis. Akys pradėjo išgąstingai bėgioti po salę ieškodamos KO NORS įdomaus, verto dėmesio, intriguojančio, kokios nors besipykstančios poros, įdomiai apsirengusio keistuolio,

LAMŲ SLĖNIS

garsiai klykiančio vaiko, gal net kokio pažįstamo – ko nors, į ką galėčiau nukreipti savo dėmesį. Nes jis mane užgriuvo netikėtai ir visiškai nepasiruošusią. Aš pasimetusi sėdėjau ir kvailai spoksojau į tą mažą puodelį priešais save. Supratau, kad tiesiog būti ir tuo mėgautis aš nebemoku. Ir žinote, kas mane išgelbėjo? Aš užsisakiau pyragaitį! Ir tas puodukas kavos nebeatrodė toks vienišas. O aš turėjau saldų užsiėmimą, į kurį galėjau sutelkti visą savo dėmesį. Tad labai nuoširdžiai linkiu ir jums, greičiausio amžiaus žmonijos istorijoje bendrakeleiviams, neišsigąsti, jei staiga teks stabtelėti. Susiraskite saldų užsiėmimą, saldų pašnekovą ar tiesiog saldžią svajonę. Ir gyvenkite ja. Bent tą trumputę laisvą akimirką. O tada vėl grįžkite į savo darbus, tik jau kiek ramesni ir labiau atsipalaidavę. Smagaus skaitymo! Algė R. Vyriausioji redaktorė „Lamų slėnis“

LAMŲ SLĖNIS

MAISTO PRISIMINIMŲ RINKĖJA

MUZIKOS GURMANAS

LAMŲ SLĖNIS

GAMTOS RITMU Reklaminiai straipsniai žymimi

ŠOKOLADAS IR FOTOKAMERA

154

LIUTAURO ČEPRACKO DEŠIMTUKAS

116

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

„NAKED BITE“: KĄSNELIS ŠIAURIETIŠKOS VIRTUVĖS Pasiilgote lėto, ramaus, skaniu maistu pagardinto vakaro? Užsukite į „Naked Bite“! Šio restorano virtuvėje patiekalai ruošiami šiuolaikinės šiaurietiškos virtuvės (angl. New nordic cuisine) principu – maistą stengiamasi gaminti iš šviežių, būtent to sezono vietos produktų. Vakaro meniu sudaro trijų patiekalų vakarienė: užkandis, pagrindinis patiekalas bei desertas. Pagrindinį patiekalą svečiai gali rinktis iš trijų siūlomų variantų, kurie nuolat keičiasi, atsižvelgiant į turimus šviežius produktus ir sezoniškumą.

„NAKED BITE“ RESTORANAS, STIKLIŲ G. 12/ ŽYDŲ G. 2, VILNIUS

https://www.facebook.com/nbite

Vyno žinovai ir mėgėjai čia bus maloniai nustebinti plačiu išskirtinių vynų pasirinkimu. Vynui laikyti įsigytas „Enomatic“ aparatas, jų Vilniuje rasite tik tris. Šis įrenginys padeda išsaugoti vyną, nesugendantį iki 2 mėnesių, o restorano svečiams suteikiama galimybė vakarienės metu paragauti daugiau skirtingų vyno rūšių. „Naked Bite“ restorane veikia pirmoji ir vienintelė Grapperia Lietuvoje, kurioje galite paragauti jau daugiau nei 20 rūšių grapų.

MUZIEJUJE – ALAUS LABORATORIJA Alaus kultūrai išgyvenant renesansą, švedų dizaino studija „Form Us With Love“ surengė parodą apie šio gėrimo gamybą bei vartojimą. Stokholmo alkoholio kultūros muziejaus „Spritmuseum“ lankytojai supažindinami su skirtingomis rinktinėmis alaus rūšimis ir unikaliomis jų savybėmis. Dizaineriai parodų salėje įrengė savotišką industrinę alaus laboratoriją. Ekspoziciją galima aplankyti iki kitų metų sausio 17 d. Nuotrauka: „Form Us With Love“ archyvo

LAMŲ SLĖNIS

JŪROS MOTERYS Niujorke, „Korėjos galerijoje“, kovo 11 d. atidaryta fotografo Hyung S. Klim paroda „HaeNyeo: jūros moterys“. Šioje parodoje atskleidžiama Korėjos Džedžiu salos moterų kasdienybė. Sulaukusios 15-16 m. šios moterys, dar vadinamos Džedžiu undinėmis, pradeda nardyti po vandenyno gelmes be jokios specialios įrangos, ieškodamos maisto. Daugelis jų šį darbą dirba iki 60-ies ar dar ilgiau. Haenyeo – unikalus Korėjos kultūros paveldo reiškinys, kurio istorija siekia ne vieną šimtmetį. Parodą galima aplankyti iki balandžio 10 d.

Nuotrauka: Hyung S. Klim

http://www.koreanculture.org

VAKARIENEI – DOMINO Olandė grafikos dizainerė Leonie Anholts savo baigiamuoju darbu aukštojoje mokykloje „Academie Artemis“ siekia parodyti, kaip maistas gali jungti žmones. „The Anatomy of A Recipe“ (liet. – „Recepto anatomija“) – tai savotiškas domino žaidimas, leidžiantis žaidėjams apsispręsti, ką jie valgys vakarienei. Kiekviena stilizuota domino plytelė – tai receptas. Pirmasis žaidėjas, išdėliojęs visas savo plyteles, laimi ir nusprendžia, pagal kokį receptą bus ruošiamas maistas. Nuotrauka: Leonie Anholts archyvo

http://leonieanholts.format.com

LAMŲ SLĖNIS

Pyrago lėkštė

„H&M HOME“

€ 14,99 / 51,76 Lt

Metalinis dubenėlis

„H&M HOME“ € 5,99 / 20,68 Lt

SPUSTELĖK IR PAMATYK DAUGIAU

NAUJIENOS

MAŽAIS KĄSNELIAIS

Keramikinis puodelis

„H&M HOME“ € 5,99 / 20,68 Lt

Stalo įrankių rinkinys „Graft“ DIZ. QIYUN DENG

Prieskoninės „Branches“ DIZ. „LA MAMBA“

LAMŲ SLĖNIS

MAISTO PRISIMINIMŲ RINKĖJA Tekstas: Dovilė Grigaliūnaitė Nuotrauka: Mehdi Mendas

Kino festivalyje „Kino pavasaris“ šį mėnesį bus rodomas filmas „Kritikai gurmanai“ (rež. Thomas Jacksonas, Charlotte Landelius, Henrikas Stockare), supažindinantis su penkiais įtakingais aukštosios virtuvės ekspertais – maisto kritikos tinklaraštininkais, savo pinigus ir laiką skiriančiais kelionėms į geriausius pasaulio restoranus. Viena jų – lietuvė AISTĖ MISEVIČIŪTĖ, gastronomines patirtis laikanti didžiausia gyvenimo aistra. Jos tinklaraštį „Luxeat“ seka talentingi virtuvės šefai, kulinarijos apžvalgininkai ir tūkstančiai maisto entuziastų. LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

– Aiste, kokia buvo jūsų susidomėjimo gastronomija pradžia? – Išvažiavusi iš Lietuvos ir apsigyvenusi Paryžiuje susižavėjau Prancūzijos maisto kultūra. Tuo metu Lietuvoje nieko panašaus nebuvo. Pradėjau lankytis restoranuose, kurių šefai nebuvo vien tik virėjai, – jie buvo tikri menininkai, besirūpinantys produktų kokybe ir patiekalų pateikimu. Taigi galima sakyti, kad prancūzų aukštoji virtuvė sužadino manyje aistrą maistui, restoranams ir visam gastronomijos judėjimui. – Išvažiavote į užsienį dirbti modeliu ir prieš dešimt metų gyvendama Niujorke pradėjote rašyti maisto kritikos tinklaraštį „Luxeat“, kuris iš pradžių vadinosi „Who said that models don‘t eat“ (liet. – Kas pasakė, kad modeliai nevalgo?). Ar tinklaraščio pavadinimas pasikeitė, nes

nebenorite savęs tapatinti su mados pasauliu, ar per metus pasikeitė jo koncepcija? – Mada yra svarbi mūsų kultūros dalis ir man asmeniškai labai įdomi sritis, tačiau bėgant metams tinklaraštis tapo vis labiau specializuotas ir orientuotas išskirtinai į gastronomiją – maisto ir restoranų apžvalgą. Stengiuosi neakcentuoti fakto, kad dirbau mados pasaulyje, nes tinklaraščio skaitytojams, kurie domisi gastronomija, išgirsti apie madą ar modelio karjerą būtų tiesiog neįdomu. Norėjau tinklaraščio, kuriame galėčiau pasidalyti savo įspūdžiais apsilankius restorane. Mano tikslas jokiu būdu nėra apžvelgti visus pasaulio restoranus ar visus kokio nors miesto restoranus. Aš savo tinklaraštį suprantu kaip maisto prisiminimų rinkėją, ir kaip tam tikrą kultūrinį eksperimentą.

LAMŲ SLĖNIS

– Jūsų tinklaraštyje Vilniaus skiltyje yra tik vieno ir jau užsidariusio restorano apžvalga. Ar mieste daugiau nėra dėmesio vertų restoranų? – Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje atsiranda vis daugiau žmonių, pasišventusių kulinarijos menui, kurie nesivaiko vien tik pelno ir siekia daugiau, nei tiesiog pavalgydinti klientus, tačiau kiekvieną kartą grįžus į šalį man vis dar tenka nusivilti. Deja, Lietuva kulinarijos srityje dar nėra pasiekusi tarptautinio lygio ir dar netapo įdomia ir patrauklia kulinarinių kelionių kryptimi, dėl to kol kas daugiau įrašų tinklaraštyje nėra. – Paminėjote kulinarines kryptis. Kaip išsirenkate restoranus, kuriuos norėtumėte aplankyti? – Atidžiai seku kitus maisto tinklaraščius, domiuosi, ką rašo maisto kritikai ir į tai atsižvelgiu. Svarbiausi kriterijai restoranui, į kurį norėčiau užsukti, yra ne vieta, bet kokybiškų ir šviežių maisto produktų naudojimas bei šefo talentas. Patiekalo pateikimas

LAMŲ SLĖNIS

man nėra toks svarbus kaip maisto skonis. Paprasta pasta Italijoje, pagaminta iš gerų produktų, gali būti daug skanesnė, nei sudėtingas gastronominis patiekalas iš prastos kokybės produktų prabangiame restorane, su kuo, deja, teko susidurti ir Vilniuje.

– Ar nėra sudėtinga rašant patiekalo skonį išreikšti žodžiais? – Žinoma, tai yra sudėtinga, bet įgyvendinama. Žinau gana daug talentingų maisto kritikų, kurių restoranų apžvalgos panašios į rašytojų romanų ištraukas. Perteikti skaitytojui tą pojūtį, kurį patiriu valgydama, ir papildyti tiksliai pojūčio neapibūdinančius žodžius padeda patiekalo nuotraukos, kurias visada pridedu prie įrašo apie restoraną.

– Ar būdama restorane savo mintis užsirašote užrašų knygutėje, telefone? – Pažįstu ir ne kartą esu vakarieniavusi su žmonėmis, kurie vakarienės metu viską kruopščiai užsirašinėja, klausinėja apie kiekvieną patiekalą, jų produktus ir gaminimo būdus. Visa tai labai panašu į darbą. Man apsilankymas restorane pirmiausia yra malonumas ir aš noriu mėgautis ta akimirka, rašymą atidedant vėlesniam laikui. Jeigu klausydama nuostabios arijos pradėčiau užsirašinėti savo įspūdžius ir technines atlikimo detales, klausymo malonumas būtų sugadintas. Taip pat yra ir su restoranų apžvalgomis.

Nuotrauka: Sami Boccara

LAMŲ SLĖNIS

– Sugrįžus namo iš restorano sėdate aprašyti įspūdžių ir įvertinti ragautų patiekalų. Papasakokite, kaip veikia maistinė atmintis (angl. - food memory)? Kaip galite palyginti vieno restorano patiekalus su kito restorano patiekalais, kuriuos ragavote skirtingu metu? – Vieni restoranai arba patiekalai juose yra įsimintini, o kiti visiškai neįsimintini. Dažnai genialumas slypi patiekalo paprastume. Neseniai Paryžiuje valgiau paprasčiausią bri sūrį, kurio skonis buvo nuostabus, o šiandien pietavau restorane Ciuriche, kur patiekalai buvo per daug sudėtingi ir įmantrūs. Turbūt dažnai patys paprasčiausi patiekalai įsimena labiausiai.

Nuotrauka: Sami Boccara

– Šiuo metu maisto kritika yra jūsų hobis. Ar kada nors šis užsiėmimas galėtų tapti darbu? – Nepriklausomą restoranų apžvalgininką nuo kritiko, kuriam mokama, skiria tik labai plona linija. Nors ir galėčiau, bet pinigų iš savo hobio neužsidirbu. Pastaraisiais metais ypač suaktyvėjo restoranų viešieji ryšiai ir dabar kiekvieną dieną gaunu laiškų iš restoranų visame pasaulyje, kviečiančių apsilankyti. Jie siūlo ne vien nemokamą vakarienę, bet ir sumokėti už viešbučius ar lėktuvo bilietus iki restorano. Tokių pasiūlymų aš nepriimu. Mano tinklaraštis yra nepriklausomas ir rašydama aš pateikiu tikrą savo nuomonę. Tikriausiai dėl to mano tinklaraštį seka ir mano nuomone pasitiki tiek daug žmonių. Stengiuosi išlikti objektyvi, kiek tai įmanoma rašant apie maistą.

LAMŲ SLĖNIS

Filmas šiuo metu keliauja per festivalius, o vėliau bus rodomas kino teatruose ir televizijoje

20-OJO "KINO PAVASARIO" ALUS

LAMŲ SLĖNIS

Nuotrauka: Sami Boccara

– Maisto kritikos tinklaraščiai sulaukia vis daugiau dėmesio - prestižiniai James Beard fondo, dar vadinami maisto pasaulio „Oskarų“, apdovanojimai jau atviri ne vien spaudoje rašantiems maisto kritikams, bet ir interneto tinklaraštininkams. Papasakokite, kokią įtaką gastronomijai turi maisto tinklaraštininkai? – Kaip supratau iš savo asmeninės patirties – milžinišką. Jei būtų kitaip, mano tinklaraščio ir socialinių tinklalapių nesektų ir mano nuomone ne-

sidomėtų pasaulinio garsumo, tris „Michelin“ žvaigždutes turinčių restoranų, šefai, neskaitytų žurnalistai iš rimtų, tarptautinių leidinių. Tiesą pasakius, iš pat pradžių man buvo netgi keista, kodėl jiems turėtų rūpėti mano nuomonė. Tinklaraštininkų įtaka šiandien yra milžiniška. Mados pasaulyje tinklaraštininkai turi tokį pat svorį kaip ir mados žurnalistai, lygiai tokia pati tendencija vyrauja ir gastronomijos pasaulyje.

rėtų atsižvelgti į tinklaraštininkų kritiką? – Manau, kad restoranai į ją atsižvelgia. Žinoma, tai priklauso ir nuo restoranų šefų savimeilės. Konstruktyvią kritiką visuomet vertinu teigiamai, nors ir ne visada malonu ją išgirsti. Daugumos restoranų, gal tik išskyrus „Noma“ Kopenhagoje, kuris gauna šimtus tūkstančių rezervacijos užklausų per metus, verslas priklauso nuo apžvalgų. Ne vien tinklaraštininkų apžvalgų, bet ir kulinarinių leidinių, ir – Kaip manote, ar restoranai tu- tokių tinklalapių kaip Tripadvisor.com.

LAMŲ SLĖNIS

– Ar stengiatės išlikti anonime, kad restorano komanda jūsų neatpažintų? – Deja, anonime išlikti nepavyksta. Mane restoranuose būtinai kas nors atpažįsta. Kai paskutinį kartą buvau Tokijuje, atpažino net keli svečiai skirtinguose restoranuose. Europoje dažnai atpažįsta šefai, to galbūt geriau nebūtų...

klaraštininkus, sakydami, kad juo gali tapti kiekvienas, turintis pinigų nueiti į restoraną ir galintis rašyti. Nėra nei mokslų, nei kursų, rengiančių maisto kritikus, taigi nėra ir kriterijų, kaip vertinti jų apžvalgas. Ką manote apie tokią nuomonę? – Iš dalies jie yra teisūs. Tinklaraštininkams nėra jokių kursų ir restoranų kritiku gali tapti kiekvienas, tačiau – Gastronomijoje yra nemažai pasiekti, kad tavo tinklaraštis turėtų žmonių – restoranų šefų ir savinin- tam tikrą reputaciją, jį skaitytų ir verkų, – kurie kritikuoja restoranų tin- tintų, – yra sunku. Kaip ir kiekvienoje

LAMŲ SLĖNIS

srityje, kad tavo nuomonė taptų svarbi ir gerbiama, priklauso nuo to, kaip viską darai, ar esi sąžiningas ir objektyvus. Nemanau, kad maisto tinklaraštininkus reikėtų vertinti kaip mažiau suprantančius apie maistą nei tikri maisto kritikai, kurie rašo „The Guardian“ ar kulinariniuose leidiniuose. Tiesa ta, kad tinklaraštininkai dažnai turi daugiau žinių apie maistą ir daugiau patirties nei profesionalūs žurnalistai. Priežastis paprasta – gastronomija yra jų aistra, jie tuo gyvena. Galima sakyti, kad aš taip pat tuo gyvenu.

Dar vienas svarbus aspektas, kad tinklaraštininkai gali žymiai greičiau pasiekti savo skaitytojus, nei garsių kulinarinių skilčių žurnalistai. Visiškai teisingai, dar pietų ar vakarienės metu, jie gali pasiekti tūkstančius savo skaitytojų, parašę žinutę arba įkėlę nuotrauką į savo tinklaraštį ar pasidaliję ja socialiniame tinkle. – Jūs esate viena iš penkių naujo švedų dokumentinio filmo apie maisto kritikus „Kritikai gurmanai“ herojė. Kaip pavyko gauti pasiūlymą prisijungti prie šio filmo? – Tai įvyko tikrai netikėtai. Švedų nacionalinės televizijos žurnalistai statė dokumentinį filmą apie vieną šefą Stokholme, kurio restoranas turi dvi „Michelin“ žvaigždutes. Filmavimo metu jis papasakojo apie žmones, kurie vedami savo aistros maistui keliauja po visą pasaulį, kad apsilankytų geriausiuose restoranuose. Filmo kū-

rėjai susidomėjo šia tema ir šefas pasiūlė kreiptis į mane. – Filmo herojai – ir pradedantys, ir vieni įtakingiausių maisto tinklaraštininkų. Ar juos žinojote ir jų tinklaraščius sekėte prieš filmą? – Amerikietis Stevas Plotnicki (tinklaraštis „Opinionated About Dining“) yra laikomas maisto tinklaraščių krikštatėviu, pradėjęs rašyti apie maistą jau labai seniai. Aš buvau su juo susipažinusi dar prieš filmą. Apie Andy Hayler („Andy Hayler’s Restaurant Guide“) taip pat žinojau jau seniai, nes apie mus abu ir mūsų hobį prieš porą metų rašė „Wall Street Journal“ (ir jis yra vienintelis pasaulyje žmogus, aplankęs visus tris „Michelin“ žvaigždutes turinčius restoranus), o apie kitus du tinklaraštininkus – Katie Keiko Tam („K’s Luxe Dining Table“) ir Perm Paitayawat – („The Skinny Bib“) sužinojau iš filmo kūrėjų.

LAMŲ SLĖNIS

– Filmo herojai vaizduojami kaip vieniši keliautojai, klajojantys po pasaulį, kad galėtų aplankyti geriausius pasaulio restoranus, kuriuose vėl vieni mėgautųsi maistu. Ar šis užsiėmimas tik vienišiams? – Labai geras pastebėjimas. Pavaizduoti vienišius maisto tinklaraštininkus buvo filmo kūrėjų tikslas. Iš tiesų filmavimo metu mes nebuvome vieniši keliautojai – aplink buvo daug

LAMŲ SLĖNIS

žmonių, dalyvavome didelėse vakarienėse, vakarieniaudavome su draugais ir taip toliau. Filmo kūrėjai nusprendė atsisakyti socializacijos aspekto, tikriausiai manydami, kad žiūrovams būtų įdomiau, jei sukurtų vienišų keliautojų, pamišusių dėl maisto, paveikslą, bet tai nėra tiesa. Žinoma, kartais tenka į restoraną eiti vienai, tačiau apsilankymas restorane nėra tiesiog valgymas, tai kartu

ir dalijimasis įspūdžiais su kitu žmogumi. Pasakysiu atvirai – sėdėti vienam dvi tris valandas prie to paties stalo valgant vakarienę gali būti labai nuobodu. – Dar vienas dalykas, kurį išryškino filmo kūrėjai – tai nuolatinis maisto fotografavimas. Ar kiekvieno patiekalo fotografavimas prieš valgant netrukdo mėgautis akimirka?

Nuotrauka: Sami Boccara

– Tai panašu į mūsų aptartą rašymą į užrašų knygutę. Kalbant apie patiekalų nuotraukas, sutinku, kartais maisto kritikai smarkiai persistengia. Aš fotografuoju gana daug, bet stengiuosi tai daryti kuo diskretiškiau ir greičiau, kad netrukdyčiau kitiems šalia esantiems žmonėms. Šiuo metu Azijoje maisto tinklaraštininkai pasiekė tokį absurdo lygį, jog į restoraną ateina ir su fotoaparatų stovais, o

restoranų darbuotojai jų dar paklausia, ar tinkamas apšvietimas fotografuoti. Manau, kad fotografuodami tinklaraštininkai kartais perlenkia lazdą.

per festivalius, o vėliau bus rodomas kino teatruose ir televizijoje. Neseniai filmas buvo demonstruojamas Berlyno kino festivalyje, o jo premjera įvyko San Sebastiano kino festivalyje, taigi jį jau pamatė ganėtinai daug – Ar pagausėjo jūsų tinklaraščio žmonių. Dažnai sulaukiu laiškų, kupasekėjų būrys po filmo premje- riuose pasekėjai klausia, kur ir kada ros? galės filmą pamatyti. Labai malonus – Taip, pasekėjų atsirado daug toks susidomėjimas. daugiau. Filmas šiuo metu keliauja

LAMŲ SLĖNIS

– Kulinariniai filmai – tai naujas subžanras kine. Ar pati juos žiūrite? – Neslėpsiu – labai mėgstu kulinarinius filmus ir galėčiau juos žiūrėti nuolatos. – Ką manote apie gastronomines madas? – Kaip ir visos mados, taip ir šios – praeina. Kaip kad buvo su šefo Ferrano Adria išpopuliarinta molekuline gastronomija ir kitomis praėjusiomis madomis. Tikiuosi, kad greitu metu praeis mada patiekti krevetes ar žalią jautieną, apibarstytas skruz-

dėlėmis, kaip tai daro šiuo metu geriausias restoranas pasaulyje „Noma“. Manau, kad iš visų gastronomijos madų galima pasimokyti – šefai išmoksta kažko naujo, atsirenka ir pasilieka tik tai, kas geriausia. Tarkime, šiuo metu populiari naujoji Skandinavijos virtuvė atsisuko į gamtą, produktų sezoniškumą, ir tai yra labai pozityvu. Po tam tikro laiko neigiami šios gastronominės mados aspektai bus užmiršti ir išliks tik pasiteisinę, o dar greičiau prasidės dar viena nauja mados banga, kurią sparčiai visi ims kopijuoti.

– Gal galėtumėte duoti patarimą žmogui, kuris norėtų pradėti rašyti maisto kritikos tinklaraštį? – Būti maisto tinklaraštininku nebūtinai reiškia nuolatos lankytis restoranuose ir juose išlaidauti. Reikia nebijoti apžvelgti kažką, kas nėra visiems žinoma ir populiaru. Galima pradėti maisto tinklaraštį apžvelgus turgaus pardavėjos parduodamus grybus ir kaip, kur ji juos rinko. Toks įrašas tinklaraštyje gali būti žymiai įdomesnis ir reikalingesnis, nei prabangaus restorano apžvalga. Svarbu pateikti kažką savito ir daryti tai kūrybingai.

LAMŲ SLĖNIS

PASIPASAKOJIMAI

MAISTO FOTOGRAFIJOS VIRTUVĖ Tekstas: Lina Mrazauskaitė Nuotraukos: asmeninio archyvo

Žmonės taip pamėgo gražesnio savęs ir gražesnio pasaulio iliuziją, kad nė žinojimas, jog maistas lėkštėje taip gerai neatrodys kaip valgiaraštyje, jų neglumina. Tokios mintys kyla po pokalbio su fotografu, vienu iš fotostudijos „Fotoprojektai“ įkūrėjų ARTURU VALIAUGA. Besišnekant filosofinius pašnekovo apmąstymus keitė smagūs maisto fotografijos užkulisiai, ir atvirkščiai. Beje, ar kada nors atkreipėte dėmesį į obuolio lapelį nuotraukoje?!

LAMŲ SLĖNIS

Gražu, kas natūralu – Fotografijos studiją, kurioje jums dažnai tenka fotografuoti maistą reklamoms, kartu su kolega Gintaru Janavičiumi įkūrėte 2004 m. Ar dar prisimenate pirmuosius įdomesnius to meto darbus? – Viena įdomiausių patirčių maisto fotografijoje kaip tik ir buvo studijos veiklos pradžioje. Britų leidėjai tuo metu ruošė korteles su prancūzų receptais, o mes buvome nusamdyti pagal tuos receptus pagaminti patiekalus ir juos nufotografuoti. Maža to, kad patys britai su prancūzais nesutarė, iš kurios pusės kiaušinį lupti, dar ir mūsų lietuviškas mentalitetas pasireiškė. Darbo metu iškilo labai daug niuansų, reikėjo laviruoti tarp dviejų skirtingų kultūrų. Morkas turėjome pjaustyti pasidėję liniuotę, kad morkų šiaudeliai atitiktų prancūzų nurodymus, teko išsiaiškinti net tokius dalykus, kurią saliero, svogūno ar poro dalį galima naudoti. Kai kurių produktų anuomet Lietuvoje buvo sunku gauti, pavyzdžiui, vaisius pasiflora buvo didelis deficitas. Užsakiau jo viename prekybos tinklų. Atsimenu, pasitiko mane vadybininkė, delne lyg didžiausią turtą laikydama tas pasifloras, atvežtas iš šiltųjų kraštų. – Praėjo beveik 20 metų, kaip fotografuojate maistą. Kokius šių dienų pokyčius pastebite maisto fotografijoje? – Šiandien visi išprotėję dėl Provanso – Pietų Prancūzijos kaimo – stiliaus, kuriam būdingi mėlyni, pilki atspalviai, balti nubrūžinti, apsilupę stalai, seni daiktai. Tikrovė fotografi-

joje tampa pabrėžtina – net tai, kas negražu, tampa gražu. Norima išsklaidytos pilkos šviesos, kuri maistui suteiktų natūralumo pojūtį. Priešingai nei anksčiau, kai viskas turėjo būti nauja, nublizginta, nulakuota. Šiais laikais gauti seną, lauke pastovėjusį stalą yra problema. Tenka pirkti naują ir jį specialiai subraižyti, sukapoti peiliu, nušveisti švitriniu popieriumi, tada nudažyti ir vėl sugadinti.

Paslapčių nebėra – Ar po tiek laiko dar susiduriate su nuomone, kad sukurti maisto įvaizdį, nufotografuoti produktus gali ir neprofesionalai? – Taip, labai dažnai. Dabar yra daug literatūros ir patarimų, kaip fotografuoti, perduodama visa praktinė patirtis, kuri prieš 20 metų buvo slepiama. Todėl akivaizdu, kad žmonės gali išmokti patys fotografuoti maistą. Tačiau tai nėra paprasta, ir dažnai jie vis dėlto kreipiasi į profesionalus. Rimtos įvaizdžio, reklamos fotosesijos yra komandos darbas – kartais reikia profesionalaus kulinaro maistui paruošti ar maisto stilisto produktams parinkti. Aišku, šių dienų technika kartais supaprastina sprendimus – daug ką galima pataisyti kompiuteriu, retušuoti, paslėpti. 1996-1997 m., kai rimčiau „įklimpau“ į reklamą, tokių kompiuterinio retušavimo galimybių nebuvo. Tuo metu fonus dažė tapytojai, dailininkai konstravo scenografijas. Dabar juokinga prisiminus, kad dešrainis, kurį fotografavome, buvo padarytas iš putplasčio ir nudažytas.

LAMŲ SLĖNIS

Vis dėlto ir šiandien aš mėgstu, kai fotografuojamas objektas iš karto atitinka keliamus reikalavimus. Siekiu kuo mažiau postprodukcijos ir kompiuterinės manipuliacijos, todėl kartais esu pravardžiuojamas old school‘u. – Kodėl nemėgstate eiti lengvesniu keliu ir į pagalbą pasitelkti kompiuterinių retušavimo priemonių? Kaip ieškote natūraliai tobulų objektų? – Fotografuoti, o paskui dar tiek pat laiko sėdėti prie kompiuterio ir

LAMŲ SLĖNIS

retušuoti taip pat yra darbas, kuris didina fotografijos sąnaudas. Be to, fotografinis dokumentalumas yra svarbus – jis labiau įtikina nei perpieštas vaizdas ir išlaiko objekto tekstūrą. Įsivaizduokite, fotosesijai reikia surasti tobulą obuolį – tokį, kokio tikimasi siekiant galutinio rezultato. Vadinasi, parduotuvėje tenka išnaršyti ne vieną dėžę, kol surandi tą archetipinį, savaime gražų obuolį. Anksčiau parduotuvėse net apsauga sunerimdavo, ką taip ilgai veikiame. Arba, pavyzdžiui, reikia raudono obuolio, bet

jį randi be kotelio – tada kotelį nurauni nuo žalio obuolio ir montuoji. Tai, atrodo, tėra smulkmenos, jos gali kelti šypseną, tačiau visa tai užima laiko ir yra svarbu. Paprastas žmogus į tokius dalykus neatkreipia dėmesio – jam patinka vaizdas, bet jis nepastebi detalių. Kartais prie obuolio turi primontuoti lapelį taip, kaip šis realybėje neauga, arba panaudoti kito augalo lapą. Nes jei padarytum taip, kaip būna realybėje, obuolys neatitiktų tobulo obuolio įvaizdžio.

Kai fikcija realesnė už realybę – Ar maisto fotografijoje dažnai naudojama fikcija ir neapsiribojama vien rinktiniais produktais, kruopščiau pagamintais patiekalais? – Jeigu atidžiau pažiūrėsite į patiekalų nuotraukas valgiaraščiuose ir palyginsite jas su maistu, kurį jums atneša, dažniausiai pradėsite matyti paklaidas. Tačiau valgydamas jūs nebegalvojate apie vaizdą, nors ir rinkotės pagal jį. Štai picos ingredientai sukepę, susiraukšlėję – reklamai tokie ne-

tinkami. Fotografuojant taip pat kartais naudojami maistiniai dažai. Kiauliena, kuri natūraliai yra šviesi, padažoma, kad nuotraukoje atrodytų šviežesnė. Arba atkreipkite dėmesį į gėrimų reklamas. Pavyzdžiui, alaus spalva jose būna ryškesnė nei iš tiesų – akivaizdu, kad naudojamas kitas skystis, pasižymintis alaus spalva. Tokiu būdu skystis, kuris nėra alus, atskleidžia alaus savybes geriau nei jis pats. Fikcija tampa tikresnė už realybę. Kartą vienas gamintojas pageidavo kalėdinio sveikinimo, kuriame bū-

tų pavaizduotas peizažas su apsnigtomis eglutėmis, tik vietoj sniego būtų jogurtas. Iškart buvo akivaizdu, kad naudojant jogurtą šios scenografijos nepadarysime. Reikėjo į situaciją pažiūrėti kūrybiškai ir ieškoti sprendimų. Galiausiai panaudojome tapetų klijus – išmėginome beveik visą jų arsenalą, kol radome į jogurtą panašią masę, kuri stingsta ir išlaiko formą. Klientas, beje, iš pradžių nepatikėjo, kad tai ne jogurtas, tačiau vėliau, paprašytas vizualiai atskirti savo gaminį nuo klijų, to padaryti nesugebėjo.

LAMŲ SLĖNIS

Reklamoje dažnai naudojami ne maistiniai produktai. Užsienyje, ypač Amerikoje, yra ir klesti net atskira industrija, gaminanti ir parduodanti butaforines prekes. Specializuoti šių prekių prekybos centrai dirba visą parą.

baudos nedidelės, galima atsiprašyti ar susitarti. Todėl, pavyzdžiui, vieno paukštyno reklamoje saugiai naudojama kito paukštyno višta. Ne paslaptis, kad kai kurių produktų ieškoma turguje arba konkurentų parduotuvėse.

– Taigi užsienyje maisto fotografija yra labiau pažengusi – fotografui nė nereikia sukti galvos, kokius pakaitalus naudoti vietoj tikrų produktų? – Be abejo. Amerikoje tai taip pat susiję su griežta prekės ženklo apsauga. Jei gamintojas atpažino savo produkciją reklamoje, kuri nėra su juo susijusi, jis gali prisiteisti didelę sumą. Užtat ten suklestėjo butaforiniai produktai, kurie neturi šeimininko, prekės ženklo. Lietuvoje tokios praktikos nėra ir ji nelabai tikėtina, nes rinka maža,

Gražesnio pasaulio iliuzijos – Minėjote, kad anksčiau maisto fotografavimo metodai buvo laikomi paslaptyje, o šiandien – laisvai prieinami. Panašu, nebesibaiminama net to, kad vartotojai supras, jog produktai nuotraukose neatitinka realybės. – Taip, bet gyvename postmoderniame pasaulyje, kuriame žmogus labai natūraliai priima net savo atvaizdą, akivaizdžiai gražesnį nei realybėje. Juk dažnai dėl to jis ir fotografuo-

jasi studijoje. Žiūrėdamas į save nuotraukoje – ne veidrodyje – jis gėrisi, koks yra gražus. Šiandien žmogus natūraliai suvokia, kad ir dešra ar kotletas fotografijoje yra gražesnis, nei yra iš tiesų. Iliuzija, saviapgaulė yra kasdienis reiškinys. Renesanso laikais vienintelis būdas pavaizduoti tikrovę buvo tapyba, ir tapytojai stengėsi kuo detaliau, tiksliau nutapyti portretą - net tai, ką žmogus valgo. Šiais laikais kulinarai pagal dokumentaliai nutapytus natiurmortus netgi atkuria kulinarijos paveldą. Tačiau įsiamžinimas tapyboje buvo prieinamas tik elitui. Didikai netgi paaukodavo savo brangakmenius išgauti tam tikrus atspalvius. Kitaip tariant, šie žmonės turėjo tuos turtus, kurie buvo pavaizduoti portretuose.

LAMŲ SLĖNIS

Atsiradus fotografijai, vidutiniškai pasiturinčiam žmogui susikūrė galimybė realizuoti svajonę, susikurti įvaizdį. Pažiūrėkite, ką po nuotraukomis rašo žurnaluose: kažkas kūrė stilių, kažkas – makiažą, fotografas pasirūpino įvaizdžiu, o kostiumas buvo pasiskolintas iš kokios nors parduotuvės. Kas tikro beliko iš fotografuojamo žmogaus? – Žmonės šiandien savo įvaizdį kuria ir fotografuodami bei socialiniuose tinkluose rodydami prašmatnius patiekalus. O gal vis dėlto tokia mada, noras susikurti geresnį

LAMŲ SLĖNIS

įvaizdį, naudinga fotografams: užsakovai suprato, kad nepriekaištingas maisto reprezentavimas vartotojams yra svarbus? – Panašiai ir nutiko. Tiesa, maisto fotografija populiarėjo nuolat. Atidarę studiją, siūlėme nespecializuotas paslaugas, nes specializuotis mažoje rinkoje prieš 10 metų buvo ypač sudėtinga. Imdavomės įvairiausių darbų, tačiau maisto fotografija buvo geriau apmokama nei portretų ar mados fotografija. Ir šiandien, nors daug kas keičiasi, nors neprofesionalai įvaldo fotografijos žinias, maisto įvaizdžio

kūrimas išlieka brangesnis, nes ir technologiškai maistą nufotografuoti sunkiau nei žmogų. Taip nejučia specializavomės.

Valandos ir dienos ieškojimų – Kodėl maistą fotografuoti sunkiau nei portretą? Juk maistas, kitaip nei modelis, negali muistytis ar neklausyti nurodymų. – Žmogus yra gyvas, jis savaime turi charakterį, tipažą, be to, žmogaus fotosesija trunka ribotą laiką. O štai

fotografuodamas dešrelę nežinai, nuo ko pradėti: įdedi ją į lėkštę, nufotografuoji, bet negražu. Tada prasideda ilgas procesas: ieškai kūrybinių, pateikimo metodų ir stengiesi, kad produktas atrodytų kaip tikras, bet išvaizdus. Pavyzdžiui, mano praktikoje didelis iššūkis buvo vieno prekybos tinklo užsakymas nufotografuoti lietuvišką mišrainę. Užsakovas žiūri į nuotrauką ir sako, kad jam seilė neteka, nekyla apetitas. Tačiau kaip gražiai nufotografuoti mišrainę, kuri yra neišvaizdi košė? Negali juk pakeisti ingredientų. Galiausiai nusprendėme foto-

grafuoti iš arti – taip, kad neliktų neaiškios tekstūros, kad atskirai matytųsi kiekvienas ingredientas. Teko sugaišti labai daug laiko, kol atrinkome kiekvieną jų ir su pincetu sudėliojome kompoziciją kaip mini natiurmortą, o šalia padėjome majonezo lašą. Taip sukūrėme estetinį pojūtį, patiekalas tapo gražus. Kartais nuo pirmo dialogo su užsakovu iki galutinio rezultato praeina kelios dienos, savaitės, kol pavyksta atrasti „raktą“.

sias uždavinys. O kokios kultūros virtuvę fotografuoti lengviausia? – Manau, kad bet kokią virtuvę fotografuojant yra kliūčių ar paslėptų bėdų. Tačiau išraiškingesni produktai būdingi Viduržemio jūros regionui. Ten patiekalai savaime gražesni, išraiškingesni, yra daug spalvinio kontrasto. Tada maisto bardakėlis lėkštėje tampa gražus, nereikia daug slėpti ar ypatingai jį išdėlioti. Produktų spalvinė gama savaime kelia emocijas, nes kiekviena spalva turi skonio kodą: – Panašu, kad gražiai įamžinti lie- žiūrint į geltoną mums darosi rūgštu, tuvišką virtuvę nėra pats lengviau- raudoną suvokiame kaip šiltą skonį.

LAMŲ SLĖNIS

cialinį kontekstą, kuriame formuojasi tas žmogaus įvaizdis, tapatybė. Tačiau – Maisto fotografija nėra vienin- riba tarp meno ir komercijos kartais telė jūsų veikla šioje srityje. Nemažai perregima. jūsų darbų priskiriami tiriamajai fo– Esate pristatęs meninės fototografijai. Ar fotografuojant maistą netrūksta konteksto, pasakojimo, ku- grafijos seriją apie maistą „Japonijos ris būdingas tiriamajai fotografijai? dienos meniu“. Ir kurdamas meną – Iš tikrųjų mano situacija fotogra- nebėgate nuo maisto tematikos? fijoje yra duali. Fotografija yra tai, iš Kuo šis darbas skyrėsi nuo darbo su ko aš gyvenu ir kuo aš gyvenu. Gyve- maistu reklamos fotografijoje? – Japonijoje pasirinkau daryti senu iš komercinės fotografijos, kurios tikslas parduoti, o perkama tai, kas riją apie maistą, nes jis yra vienas iš susiję su įvaizdžiu, svajone. O tiria- žmogaus tapatumą, savitumą formuomosios fotografijos tikslai nėra vien jančių dalykų. Svetimą kultūrą didžiąreprezentaciniai – meninė fotografija ja dalimi pažįstame per maistą, ypač kaip tik siekia išvilkti į dienos šviesą jei ji išskirtinė. Projekte tarpusavyje tai, kas slypi už įvaizdžio, parodyti so- susiejau maistą, žmonių portretus ir peizažus, nes japonų kultūroje maistas

Laisvė ir suvažymai

LAMŲ SLĖNIS

net dėliojamas lėkštėje kaip paveikslas: tam tikri produktai vaizduoja dangų, vandenį, žemę. Ten, ypač toli nuo miestų centrų esančiose bendruomenėse, maistas yra ritualas. Tačiau pažiūrėkite, kaip europiečiai fotografuoja japonų patiekalus restoranų valgiaraščiams – atsiranda japoniškas minimalizmas, užaštrintas rafinuotumas, estetika. Dažniausiai šis įvaizdis skirtas ne patiems japonams, o europiečiams, kurie būtent taip įsivaizduoja japonų kultūrą. Komercinėje fotografijoje socialinis kontekstas visada egzistuoja, tačiau užsakovas, o ne aš, kaip fotografas, sprendžia, kiek jis reikalingas. Užsakovas formuoja įvaizdžio principus, kuriais bando parduoti, įsiteikti vartotojui.

LAMŲ SLĖNIS

MUZIKOS GURMANAS Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Su akordeonistu MARTYNU LEVICKIU susitinkame jo namuose Vilniaus senamiestyje. Martynas sako, jog Vilniuje jaučiasi kaip tada, kai aštuoniolikos išvyko mokytis į Londoną: viskas įdomu ir nauja. Skirtumas tik tas, jog šią erdvę jis vadina namais. Gerdami mėtų arbatą prisėdame paprastam ir šiltam pokalbiui, o fone tyliai suskamba naujausias Martyno įrašas. – Martynai, smagu tave matyti Lietuvoje. Ką pirmiausia nuveiki čia sugrįžęs? – Sunkoka sukonkretinti, bet iš tikrųjų grįžtu čia, į namus. Visą laiką bijojau sąvokos „namai“, nes, gyvendamas Londone, labai dažnai keisdavau vietas ir man tai tiesiog būdavo erdvė, kur sugrįždavau, bet nė viena vieta nepritapdavo prie mano dūšios. O čia, nežinau, ar taip yra todėl, kad tai – Vilnius, kuris man irgi yra savotiškai nauja patirtis – aš čia ne-

gimęs ir neaugęs, ar šios erdvės atmosfera. Visada norisi būtent čia sugrįžti. Taip pat įpročiu tapo nuvažiuoti į Trakus. Galbūt tai ir skamba banaliai, galvotum, ką tu ten gali pamatyt, kai vieta tokia turistinė, bet man tikrai patinka, o ypač mėgstu pasivaikščioti Užutrakyje.

kaip pas tetą vasaromis rengdavau koncertus. Nors dažniausiai vasarodavau vasarnamyje, vienkiemyje, kur man labiau patikdavo, tačiau kartais svečiuodavausi ir pas tetą, kur sueidavo visi kaimynai – ūkininkai, stiprūs drąsūs ir drūti žmonės – ir klausydavosi mano pasirodymų. Tai vyko tikrai dar labai ankstyvoje vaikystėje. Pačiame laiptų prie įėjimo į namą – Groti pradėjai būdamas trejų. viršuje pasidarydavau sceną ir rengKas buvo pirmieji tavo gerbėjai? davau savo pasirodymus. – Šeima ir giminės... Atsimenu,

LAMŲ SLĖNIS

– Koks buvo tavo pirmasis akordeonas? Ar jį turi iki šiol? – Nežinau, kur jis yra, o tikrai norėčiau žinoti... Gal jau jo ir nebėra. Taip melancholiškai skamba (juokiasi). Bet tai buvo labai mažas instrumentas, galbūt trigubai mažesnes už tą, kuriuo groju dabar. Svorio išvis nepalyginsi. Tai buvo vaikiškas instrumentas, norisi pasakyti „žaislinis“, nors ir tikras, su visomis dalimis. – Ar turi kūrinį, kurį tau groti niekada nenusibosta? – Turiu, ir šis kūrinys iki šiol mane lydi beveik visuose koncertuose nuo 2007 m. Tai – Vivaldžio „Žiema“, I dalis. Šiais metais kartu su styginių orkestru laukia visas Vivaldžio projektas, kur vietoj įprasto smuiko solo bus akordeono solo. Atliksime visus metų laikus. Visas kūrinys man yra svarbus ir įdomus, bet būtent „Žiemos“ dalis mane lydi jau septynerius metus.

smuikininku Miško scenoje grojau 20 000 klausytojų. Toks koncertas reiškia daug, tačiau pažvelgus iš kitos pusės, gali reikšti ir labai mažai: kartais, kai tu groji masei žmonių, tai ir tampa mase žmonių. Būna koncertų, kai groti 20 žmonių yra sunkiau nei 20 000. Tokia tendencija mane lydi: štai vieną dieną aš groju didelėse, o kitą – mažose erdvėse, kamerinėje aplinkoje. Nors psichologiškai toks kilnojimasis yra gana sunkus, bet jis ir daro mano gyvenimą įdomų. Esu grojęs Karaliaus Alberto salėje ir Vigmoro kamerinėje salėje Londone. Šiuos koncertus išskirčiau kaip svarbesnį šuolį į mano tarptautinę karjerą. Na, o žvelgiant į ateitį, ruošiuosi groti su Ženevos kameratu, liepą tikriausiai keliausiu į Taivaną ir Korėją, kur grosiu su styginių instrumentų orkestrais. Tai irgi yra labai įdomu. Tikėtinos naujos patirtys.

– Kokie pasirodymai tau yra patys maloniausi ir įsimintiniausi? – Jų yra labai daug. Štai šiandien, pietaudamas su drauge, suskaičiavau, kad per pastarąjį mėnesį turėjau 12 skrydžių. Skaičiai apibūdina, kiek vietų aplankau per vieną mėnesį ir kiek įvyksta pasirodymų. Prisiminti juos visus tampa labai sunku. Turiu būti nuoširdus ir pasakyti, jog tai tampa viena mase prisiminimų, o kartais ir viskas pasimiršta. Tačiau vienas įsimintiniausių pasirodymų vyko Berlyne, kur kartu su didžiuliu orkestru ir labai žinomu

– Po kiek laiko be akordeono jau ima niežėti rankas? – Kaip tik sausio mėnesį buvau Islandijoje, kur lankiau draugus. Su intencija pagroti vežiausi ir akordeoną: galvojau, kad važiuosime į kalnus, apžiūrėsime krioklius ir aš kartais prisėsiu pagroti. Nė velnio! Visos dienos buvo labai užimtos, viskas buvo įdomu. Tačiau ketvirtą dieną pradėjau jausti, kad kelionė man pradeda įgristi, pasidariau nervingas. Supratau, kad tas daiktas (parodo į akordeoną – aut. past.) yra irzlumo priežastis. Norisi groti. Gal tai keistai skam-

ba, bet atsiranda fizinis kontaktas, kai norisi prisiliesti prie klavišo, pajusti jo mechaninį veikimą, išgirsti garsą... Tie visi pojūčiai yra tiesiog susitapatinę su mano paties kūnu. Tad Islandijoje aš prisėdau, porą valandų pagrojau ir vėl buvau visas it nušvitęs. – Manau, šiais laikais labai svarbus muzikos ir vizualiųjų menų santykis. Ką apie tai manai? – Vizualusis menas vis dėlto man yra tolima sritis: aš dažnokai lankausi meno ir paveikslų galerijose, bet kartais žiūrėdamas į paveikslus nesuprantu, kaip juos iššifruoti. Kad ir šis paveikslas (parodo į didelį paveikslą su akordeonu priešais save – aut. past.) yra labai aiškus ir jį suvokti gana paprasta. Stovint priešais jį nereikia svarstyti. Vis dėlto sieti muziką su vizualiaisiais menais man būtų kebloka. Aš visiškai pritariu, kad tokiame amžiuje tai yra būtina, ypač atitinkamo konteksto muzikai. Serenados „Kosminio vandenyno pakrantės“ atlikimas man visada siejasi ne tik su garsiniu, bet ir su vizualiniu pateikimu. Balandžio mėnesį su styginių orkestru dalyvausime konferencijoje „TEDxVilnius“, kur atliksime ištrauką iš šio kūrinio, ir kaip tik šiuo metu bandau atrasti konsensusą, kaip galėtume susijungti su vizualiuoju menu. Sietis vienareikšmiškai yra teisingas kelias, tačiau asmeniškai norėčiau tai labiau suprasti. Galbūt reikėtų susipažinti su daugiau vizualiųjų menų kūrėjų, kad įvyktų tam tikras bendradarbiavimas.

LAMŲ SLĖNIS

– Jeigu tau reikėtų viską pradėti nuo pradžių, ar vis tiek rinktumeisi akordeonisto karjerą? – Jau būdamas trejų gana rimtai žiūrėjau į grojimą akordeonu. Juo grodavau visur, kur tik galėdavau. Paskui, pradėjęs mokintis muzikos mokykloje, per kelerius metus supratau, kad tai tikrai bus mano profesija, o jau 13-15 metų pradėjau dalyvauti įvairiuose konkursuose ir festivaliuose, tad jau net ir nebeliko klausimų. Nedaryčiau nieko kitaip. Iš tikrųjų, mano pirminis muzikinis impulsas buvo fortepijonas. Ir dabar juo kažkiek pagroju, bet niekada nesigailėjau, jog pasirinkau būtent akordeoną. Tačiau čia šneka tas, kuriam pasisekė. Juk kaip studentas aš galėčiau sėdėti ne tokiame jaukiame bute, o mažame kambarėlyje, groti akordeonu ir bandyti užkariauti pasaulį, tačiau tiesiog galėtų nesisekti ar pritrūkti talento tai padaryti. Aplinkybių klausimas egzistuoja, ir aš visą laiką apie tai galvoju. Kol kas nesigailiu nė vieno sprendimo dėl savo karjeros ir tikrai nieko nekeisčiau. Galbūt, jei grįžčiau į tą gyvenimo Londone pradžią, kai ką daryčiau kitaip. Bet taip man atrodo dabar, kai jau truputį patyriau to gyvenimo.

LAMŲ SLĖNIS

– Muzikuodamas daug keliauji. Ar esi prieraišus vietoms? Ko keliaujant daugiau - atradimų ar praradimų? – Tai labai filosofinis klausimas, kurį aš irgi nuolat gvildenu su draugais. Jie sako: „Na, bet tu gi to nori.“ Šiuo metu aš be galo pasiilgstu tų žmonių, su kuriais tiek daug laiko praleidžiame vasarą, kai Lietuvoje aš būnu kiek ilgiau, ir staiga – pokšt – manęs nebėra mėnesiui, pusantro... Tikrai pasiilgstu artimųjų, jie pasiilgsta manęs ir paskui mes diskutuojame, jog toks mano paties pasirinkimas. Taip, aš noriu būti keliaujantis muzikantas. Be kelionių man būtų sunku, nes vienoje vietoje jau darosi sudėtinga. Netgi ir čia, į namus, man be galo malonu grįžti, bet jei turėčiau būti vien šioje vietoje, tikriausiai būtų sunku. Tam tikra prasme tai darosi jau tokia psichologinė liga. Tad keliauti man vienareikšmiškai labai patinka ir aš noriu tai tęsti. Net sunku įsivaizduoti muzikantą iš mažesnės šalies nekeliaujantį. Būti toje pačioje vietoje, matyt, nebūtų didelės prasmės.

LAMŲ SLĖNIS

– Kaip pasikeitė tavo buitis, galimybės, paprasta kasdienybė lyginant su tuo, kai gyvenai Londone karjeros pradžioje, dar nebuvai išgarsėjęs? – Tikrai pasikeitė. Mano draugė, pas kurią apsistoju Londone, 60-ties metų psichiatrė, labai išprususi asmenybė ir labai mėgstanti operą. Net pusryčiaudamas su ja jaučiuosi nejaukiai, nes aš tiek nežinau, kiek ji žino apie operą. Man labai brangūs pokalbiai su ja, nes kiekvienas iš jų kažko išmoko. Ji ne kartą nesuprasdama manęs yra paklaususi (kadangi žino mano ir mano šeimos istoriją ir visą mano pradžią), iš kur turiu estetikos pojūtį. Aš esu iš šeimos, kuri neturėjo galimybių rūpintis, kaip čia gražiau nudažyti sieną ar kokį baldą čia pastačius. Namuose buvo tai, kas buvo. Ir šiuo metu atsirandančios galimybės man atriša rankas, didina norus, bet tuo pačiu metu aš save šiek tiek kontroliuoju. Be abejonės, mano veikla neša man finansinę laisvę, dėl kurios norai gali pradėti augti nevaldomai. Tad aš stengiuosi, kad jie būtų suvaldyti.

LAMŲ SLĖNIS

– O kaip atrodo tavo įprasta diena? – Mano dienotvarkėje yra labai daug administracinio darbo, kuris man ir labai patinka, ir labai „pjauna“. Rodos, norisi „užsiimti tuo menu“, visą dieną groti, bet tai tampa retenybe. Gana dažnai vyksta susitikimai ir interviu. Tad pirmoji mano dienos dalis yra daugiau administracinis darbas, visi klausimai ir atsakymai, el. laiškai, o antroji dienos pusė – darbas su instrumentu. Nors labai dažnai tuo metu turiu lėkti į oro uostą ir kažkur skristi. Tokiu atveju kitą dieną būna, jog nuo ryto kažkur repetuoji, vienas ar su orkestru ruošiesi koncertui. Tad dienos klostosi įvairiai. Vakar buvau pas gydytoją, ji man išrašė medikamentų, kuriuos reikia vartoti keturis mėnesius. Ir tuomet aš galvoju: „Taip, jei gyvenčiau tokį gyvenimą, kur kiekvieną dieną atsikėlęs prie to paties stalo aš geriu tą patį kavos puodelį, iškeliauju į tą patį darbą, galėčiau tokias tabletes gerti kad ir šešerius metus.“ (Juokiasi.) Keliaujant ir nuolatos keičiant savo buvimo

vietą štai tokie paprasti dalykai tampa gana sudėtingi. – Ar leidi sau panuobodžiauti? Ką, tarkime, būtum veikęs šiandien? – Leidžiu, bet gana retai, nes pats to nuobodulio stengiuosi išvengti. Jei matau, jog jau nėra, ką veikti, pradedu kad ir natas tvarkyti. Nors tikrai yra realistiškai paprastų dienų, kai paguliu lovoj, žiūriu filmą. Tokios dienos kaip žmogui man yra naudingos. Būtent šiandien vakarieniausiu su visais draugais, tad labai laukiu šio susitikimo. Negrojau ir nebūčiau planavęs groti, nes vos prieš kelias dienas grįžau po labai intensyvaus koncertų mėnesio. Bet rytoj žinau, jog grosiu ir dar mokysiu. Atsiranda vis daugiau žmonių, kurie nori pasikonsultuoti dėl atlikimo. Tad rytojus – atiduotas menui, kūrybai ir ieškojimams. Viena yra važinėti ir koncertuoti su savo turima programa, kas kita – paraleliai kapstytis po naujus kūrinius ir juos mokintis.

LAMŲ SLĖNIS

Svajokim kartu… @lamuslenis

LAMŲ SLĖNIS

– O kokius žmones mokai groti? – Mokymas nėra mano interesas uždirbti, tad tikrai galėtų atvykti ir vyresnio amžiaus žmogus, kuris nori patobulėti, bet mane kaip jauną profesionalą labiau domina dirbti su jaunais žmonėmis, kurie siekia tapti profesionalais. Rytoj dirbsiu su gana jaunu mokiniu, kuris turi didelių siekių tapti profesionalu. Anksčiau yra buvę nemažai mokymų, kur kartais mano mokiniais buvo ir 30-40 metų žmonės.

– Nesu virtuvės virtuozas ir kartais pridarau tokių nesėkmių, kad baisu, bet gaminti maistą man patinka. Ypač smagu sugrįžus po ilgų kelionių surengti vakarienę draugams. Deja, šiemet per Kalėdas buvau Londone, tad nesutikau švenčių su šeima bei artimiausiais draugais, todėl sugrįžęs į Lietuvą ruošiau penkių patiekalų vakarienę! Tai nebūna labai dažnai – aš mėgstu ne tokius gausius, paprastesnius dalykus, tačiau tokių 5 patiekalų išimčių pasitaiko. – Ar mėgsti gaminti? Galbūt esi Kad ir kaip čia atrodytų neįdomu tikras virtuvės virtuozas? ir įprasta, aš labai mėgstu gaminti ma-

LAMŲ SLĖNIS

karonus. Makaronai su daržovėmis ir pakepintomis krevetėmis man yra kažkas tokio. Taip pat patinka vegetariški tartai su įvairiomis daržovėmis. Užsienyje, vos pasakęs, kad mėgstu gaminti, būnu paklaustas, ar gaminu lietuviškus patiekalus. Tuomet reikia pasitikslinti, kas, pašnekovų nuomone, yra lietuviški patiekalai, nes gairės labai neaiškios (kad ir barščiai ar šaltibarščiai – juk jie populiarūs visame regione, ne tik Lietuvoje). Bet mes turime cepelinus ir kugelį, kurių gyvenime nesu gaminęs ir tikriausiai negaminsiu...

LAMŲ SLĖNIS

ISTORIJOS APIE VISKĮ ROBAS ALLANSONAS, buvęs garsaus viskių žurnalo „Whiskey Magazine“ redaktorius, o dabar – pasaulinis viskio šeimos „Grant’s“ ambasadorius, darganotą dieną Vilniuje pasitinka vilkėdamas škotišką kiltą. Taip ir turėtų būti. Kas ta mūsų žiemiška temperatūra, palyginti su, švelniai tariant, vėsiomis Baltijos jūros bangomis, ant kurių supdamasis naktį škotas kažkada gurkšnojo viskį. Ir tai dar ne pati keisčiausia vieta, kur jam teko ragauti šį gėrimą... Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: asmeninio albumo

LAMŲ SLĖNIS

Šeimos tradicija

žinojau, kaip gaminamas viskis, tik ne taip nuosekliai. Devynerius metus – Robai, devynerius metus dirbo- dirbdamas redaktoriumi gilinausi į šio te žurnalo „Whiskey Magazine“ re- gėrimo paslaptis. daktoriumi. Kodėl iš visų galimų – Tačiau prieš beveik metus atsisričių pasirinkote rašyti apie viskį? – Mano tėtis – škotas, mama – ai- sakėte redaktoriaus kėdės ir tapote rė, tad mūsų šeimoje dažnai būdavo viskio ambasadoriumi. Ar nebuvo kalbama apie viskį, dažnai jo ragau- šiek tiek gaila palikti ankstesnįjį davome. Pradėjęs dirbti žurnalistu iš darbą? – Kartais pasiilgstu rašymo. Bet pradžių rašiau apie kriminalines ir politines aktualijas, kartais dirbdavau fo- pamažu vėl pradedu tai daryti. tografu. Pirmiausia įsidarbinau viename pietryčių Anglijos laikraščių. Bet ten dirbo daug vyresnių ir labiau patyrusių žurnalistų, tad man prasimušti į aukštesnes pareigas nebuvo jokių galimybių. O aš norėjau tapti redaktoriumi. Kartą pamačiau skelbimą, kad apie alų rašantis žurnalas „Beers of the World“ ieško redaktoriaus. Pasidomėjęs sužinojau, kad leidybinė grupė turi ir daugiau leidinių, vienas jų – „Whiskey Magazine“. Esu baigęs Viduramžių Škotijos literatūros studijas, viskis ir jo istorija mane visada domino, tad pamaniau, kodėl gi ne. Pirmiausia tapau alaus žurnalo redaktoriumi, o po pusmečio viskio žurnalo redaktorius išėjo ir užimti jo vietą buvo pasiūlyta man.

– Taip nėrėte gilyn į viskio pasaulį? – Taip, žinių kreivė labai išaugo. Nors man tai nebuvo visiškai nauja. Tėvas, buvęs chemikas inžinierius, kurį laiką dirbo viskio gamykloje, tad

LAMŲ SLĖNIS

Istorijų pasakotojas – Kaip prisijungėte prie garsiosios Škotijos viskio gamintojų „Grant’s“ šeimos? – Žmogus, kurį vėliau ir pakeičiau, buvo neblogas mano draugas. Kai pranešė, kad išeina, nusiunčiau jam laišką ir paklausiau, ar tai reiškia, kad atsirado nauja darbo vieta? Sulaukęs teigiamo atsakymo, nusiunčiau savo gyvenimo aprašymą. Tiesiog atėjo laikas išmėginti ką nors nauja. – Pasinėrėte į visai kitą sritį – rinkodarą. – Man tenka daug keliauti, organizuoti viskio degustacijas ir mokymus. Tai – rinkodara, bet ne tikrieji pardavimai. Pasauliniais viskio ambasadoriais tampama ne dėl to, kad esi puikus rinkodaros specialistas, bet dėl to, kad jauti didelę aistrą viskiui. Aš – žurnalistas, geriausiai moku pasakoti istorijas.

–Tuomet papasakokite istoriją apie viskio esybę. Koks tai gėrimas jums pačiam? – Man svarbiausia yra žmonės, su kuriais kartu ragauju viskį. Žinoma, kartais viskis geriamas ir vienumoje. Bet įprastai juo dalijamasi.

butelyje? Kai kas jį saldžiai vadina viskių desertu... – Taip, tai aukščiausios kokybės viskis. Jam gali prilygti tik vienas – 25 metus brandintas – „Grant’s“ viskis. O šis yra tiesiog nuostabus viskis. Man jis – tarsi šiltas apkabinimas. Įkvėpęs šio viskio jauti, koks turtingas, gilus ir su– Į Lietuvą atvykote pristatyti at- balansuotas jo aromatas. „Grant’s sinaujinusio „Grant’s 18YO“ viskio. 18YO“ brandinamas portveino statinėKokios paslaptys slypi šio gėrimo se, tad jis kvepia miško medumi, uogo-

mis, obuoliais. Tai daugiasluoksnis gėrimas. Jam būtina skirti laiko. Jis nėra geriamas greitai. Manau, šis gėrimas puikiai atspindi „Grant’s“ vyriausiojo maišytojo (angl. – Master blender) Briano Kinsmano meną. Kaip tik vakar perskaičiau puikią mintį, kad dailininkas kuria meną ant drobės, kompozitorius – tyloje, pamaniau, kad viskio maišytojas savo meną išreiškia žmogaus juslėmis. Šis viskis – puikus to pavyzdys.

LAMŲ SLĖNIS

Atsinaujinęs aštuoniolika metų brandintas škotiškas „Grant’s 18 Years Old“ – tarsi viskių desertas. Itin turtingo, gilaus ir subalansuoto skonio bei aromato. Kvepia medumi ir aštriais prieskoniais, kiek palaukus – jaučiamas porto, turinčio vaisiškumo, kvapas.

LAMŲ SLĖNIS

Kalno viršūnėje ir jūroje

„Grant’s 18YO“ – tai aukščiausios kokybės škotiškas viskis ir daugiausiai apdovanojimų pelnęs viskis „Grant’s“ šeimoje. Apdovanotas 37 medaliais, 6 trofėjais ir meistrų apdovanojimais.

– Pastaruoju metu žmonės ilgisi lėtesnio gyvenimo būdo. Viskis – vienas iš tų lėtųjų gėrimų, tiesa? Ar jums pačiam pavyksta retkarčiais pristabdyti savo gyvenimo tempą, juk nuolat keliaujate, daug bendraujate?.. – Na, jei pradėtume nuo viskio gamybos proceso, jis yra be galo lėtas... Pirmiausia turi sulaukti, kol susiformuos durpės, – tai gali užtrukti tūkstančius metų. Sulaukti, kol užaugs medis, kol išdžius medinės lentos, iš kurių bus gaminamos statinės. Pats gėrimo gamybos procesas trunka 4-5 dienas. Tuomet pagal škotiškas tradicijas privalai laukti trejus metus ir vieną dieną – tik tada gėrimas oficialiai gali vadintis viskiu. Tai išties ilgas ir lėtas procesas. Na, o aš pats turiu nemažai laiko atsikvėpti. Puiku tai daryti skrendant lėktuvu – užsidedi ausines, atsakinėji į laiškus ir panašiai. Be to, esu muzikantas, bosine gitara groju gal 30 metų. Grįžęs namo tiesiog uždarau duris, įsipilu viskio ir groju. – Turite savo grupę? – Taip, tiesą sakant, vienas grupės narių, gitaristas, taip pat yra pasaulinis viskio ambasadorius. Jis atstovauja „Balvenie“ viskio šeimai. Neįtikėtina, kiek žmonių, dirbančių viskio industrijoje, yra susiję su muzikos pasauliu. Beje, mūsų grupė turi net keletą pavadinimų, renkamės juos priklauso-

mai nuo progos. Originalus mūsų pavadinimas „Balvenie“. Bet kartais grojame kaip „Copper Dogs“. Scenoje pasirodome maždaug kartą per tris mėnesius, tačiau susitinkame dažniau. Mūsų solistė taip pat iš viskio industrijos, kaip ir būgnininkas. Mes visi dažnai keliaujame, be to, aš laisvalaikiu mėgstu važinėtis motociklu ar dviračiu. Tai taip pat padeda atsikvėpti nuo darbų ir pailsinti galvą. – Kokie jums patys brangiausi su maistu ir gėrimais susiję prisiminimai iš vaikystės? – Turbūt mano močiutės ruoštas Jorkšyro pudingas su padažu. Močiutė gamindavo nuostabias mėtų salotas. Greičiausiai jų receptas likęs dar nuo karo metų, kai žmonės nieko neturėjo. Į salotas dedama mėtų lapelių, susmulkintų salotų ir šiek tiek kopūstų. Užpilama actu, cukrumi, apibarstoma svogūnų laiškais ir dedama į pudingo vidų. Užaugau Anglijos šiaurėje, kur pudingas – vienas pagrindinių patiekalų. – O koks dabar jūsų mėgstamiausias viskio ir maisto derinys? – Priklausomai nuo nuotaikos. Mano draugė – virtuvės šefė, tad jai nuolat tenka kurti viskio ir maisto derinius. Ji ruošia tokį nuostabų rūkytos mėsos džemą. Man labiausiai patinka jį ragauti su „Grant’s Family Reserve“ maišytu viskiu. Jie puikiai papildo vienas kitą. Aišku, niekas negalėtų prilygti rūkytos lašišos ir viskio deriniui! Taip pat puikiai tinka juodasis šokoladas.

LAMŲ SLĖNIS

„Grant’s 18YO“ skonis – tikra pojūčių puokštė. Ragaujant jaučiami keli persidengiantys skoniai – vaisių pyrago, tamsaus medaus natos. Burnoje jo skonis tarsi šilkinis, lengvas, kompleksiškas, sodrus ir daugiasluoksnis su ilgai išliekančiu elegantišku poskoniu.

– Kokį patį brangiausią viskio butelį jums yra tekę atidaryti ir kokia buvo proga? – Turbūt 1974 m. „Balvenie“. Jį atidariau pernai savo 40-mečio proga. Tai buvo ypatingas vakaras.

dėjo „Grant’s“ istorija. Ragavome viskį ir grožėjomės ta panorama. Esu gėręs viskį paplūdimyje ir Baltijos jūroje. Pernai po vieno viskio festivalio naktį ėjome maudytis ir supdamiesi ant bangų ragavome viskį. Buvo gana šalta...

– Na, o keisčiausia vieta, kur teko Procesas be pabaigos gerti viskį? – Pernai aš ir keli kiti „Grant’s“ – Kiek laiko reikia pažinti viskio viskio ambasadoriai pakilome į aukštą kalną Škotijoje, Spei upės papėdė- alchemiją ir visas jos paslaptis? – Galėsiu atsakyti, kai tai padaryje. Iš ten atsivėrė daugybės viskio gamyklų panorama, buvo matyti ir siu… Kol kas vis dar mokausi. Nema„Glenfiddich“ gamykla, kur ir prasi- nau, kad mokymosi procesas kada

nors baigiasi, viskis tave vis stebina. – Teko skaityti, kad vyriausiasis „Grant’s“ viskio maišytojas B. Kinsmanas įsiklauso į jūsų nuomonę ir patarimus. Tai turėtų būti gana svarus įvertinimas. – Na, gal ne patarimų, tiesiog kartais su Brianu pasidaliju savo nuomone ir pastebėjimais. Tik nežinau, ar jis jų klauso… Kai kas nors sako, kad esu viskio ekspertas, purtau galvą. Esu žmogus, neblogai išmanantis šią sritį, man smagu rašyti ir kalbėti apie viskį. Bet tikrieji ekspertai yra tie, kurie jį gamina.

LAMŲ SLĖNIS

– Dirbdamas žurnalistu turbūt esate kalbėjęs su daugybe įdomių žmonių iš viskio industrijos. Kurie susitikimai paliko didžiausią įspūdį? – Pradėjus kalbėti su viskio gamintoju apie šį gėrimą ir jo gimimą, žmogus tiesiog nušvinta. Tas tikėjimas tuo, ką jie daro, ir yra pats geriausias ir nuostabiausias dalykas. Pačios geriausios istorijos yra tos, kurias pasakoja vyresni žmonės, viskio industrijoje dirbantys, tarkime, pusę amžiaus.

LAMŲ SLĖNIS

– Ar niekada nepavargstate nuo kelionių, nuo tų pačių istorijų, nors ir pasakojamų skirtingiems žmonėms? – Ne! Dar nepraėjo metai, kai dirbu šį darbą. Kol kas jaučiuosi neįtikėtinai privilegijuotas, dirbdamas darbą, apie kurį kiti žmonės gali tik pasvajoti. Nėra dienos, kad nepagalvočiau, kaip man pasisekė. Jei to nevertinčiau, matyt, būtų laikas išeiti. O kol kas jaučiuosi labai laimingas. Didžiąją lai-

ko dalį praleidžiu keliaudamas. Paprastai 3-4 dienas per savaitę būnu kelyje. – O ką jūsų šeima, jūsų draugė apie tai mano? – Mes tiesiog stengiamės susikurti laiko sau. Tai vienintelis būdas būti kartu. Kol kas toks mano darbas ir man jis patinka. Svarbu niekada neprarasti džiaugsmo ir magijos jausmo. Galiausiai viskis ir yra magiškas gėrimas.

LAMŲ SLĖNIS

Restorano „Sweet Root“ įkūrėjai SIGITAS ŽEMAITIS ir AGNĖ MARCINAUSKAITĖ taip įprato gyventi ir valgyti pagal gamtos diktuojamą ritmą, kad švieži pomidorai per Kalėdas, žalios salotos vėlyvą rudenį ar avietės ankstyvą pavasarį jiems primena egzotiką, kuri neteikia jokio malonumo. Tik atradę laisvesnę minutę stabtelėti ir atsikvėpti nuo darbų jiedu traukia į gamtą stebėti jos ritmo, ieškoti pirmosios žalumos ženklų, pirmųjų išsprogusių pumpurų Velykų stalui arba sėda planuoti, kokias daržoves, uogas ir žoleles šiemet augins savo darže.

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Šarūnė Zurba http://www.sarunezurba.com

– Kokie būna jūsų rytai namie? Sigitas: Dabar mūsų tempas šiek tiek greitesnis. Seniau buvo aišku, kad kiekvienas rytas turi savo seką. O dabar kartais tiesiog pamiršti tuos ryto ritualus ir pabudęs tiesiog bėgi į dušą, sutari, kuris iš mudviejų ves pasivaikščioti Prilą, kitas lekia atrakinti restorano, apie devintą visa komanda jau būna susirinkusi. Bet būna rytų, kai bandai save sustabdyti. Per savaitę reikėtų turėti nors vieną ramų ir lėtą rytą. Kai gali pasnausti valanda ilgiau, laikytis savo nedidelių ryto ritualų.

Sigitas: Atrodo, toks mažas dalykas – kava, bet į jos ruošimą sudedi visą save. Nes supranti, kad jei dabar ją pats susimalsi, ji bus be galo šviežia. Tada iš lėto ją užplikai, vėl stabteli. Išskirtinių ritualų neturime, tiesiog stengiamės tuos paprastus dalykus paversti ypatingais. Dažniausiai pusryčių namie net neruošiame. Kartais norisi tiesiog sustoti ir nieko pačiam nedaryti, tada bėgi pas kaimyną kepėją pirkti skanios duonelės, ragelių ar morkų pyrago.

vieną visą dieną – sekmadienį. Dabar liko tik sekmadienio vakaras… Agnė: Tiksliau, sekmadienio vakarienė.

Sigitas: Kad ir vakar – baigėme restorane aptarnauti klientus, susitvarkėme, nors laiko sau liko visai mažai, – tiesiog pasakai: dabar jau viskas, visi darbai privalo keliauti į šalį. Kad ir kaip norėtųsi turėti daugiau laiko sau, sustojimui, dabar tiesiog toks metas, kai negalime sau to – Kaip daug dirbdami susikuriate leisti. Tad tas kelias laisvas valandas Agnė: Kavos ruošimas – šviežiai harmoniją kasdienybėje – kad liktų bandome išnaudoti taip, kaip mums malta, iš karto užplikyta ir paruošta laiko sau, vienas kitam, draugams, iš tikrųjų norisi. kava, jos gurkšnojimas, smagus žur- pomėgiams? nalas, dienos darbų aptarimas. Sigitas: Anksčiau tam turėjome

LAMŲ SLĖNIS

– Ir vis tiek tas laisvalaikis susijęs – kaip kiti aptarnauja klientus, ko gasu maistu – sekmadienio vakarienė... lime pasimokyti, ką galėtume padaryAgnė: Savaime kažkaip taip išeina. ti kitaip? Todėl sekmadienį paprastai renkamės vietas, kur galima pavakaSigitas: Nepavalgę mes būname irz- rieniauti ar paragauti skanių gėrimų. lūs, pikti. Net juokiamės iš savęs: kai tik pradeda kokia kibirkštis lįsti, iš – Na, o trumpi pabėgimai į gamkarto klausiame: kada mes valgėme? tą – kaip jie jus veikia ir kodėl tai Ir išsiruošus į kokią tolimesnę kelionę jums taip svarbu? mūsų kuprinėse visada būna kokių Agnė: Gamtoje – kitas pasaulis, ten nors užkandžių – riešutų, duoniukų, norisi kažko ieškoti – pirmųjų pumpuavižų... O noras eiti, žiūrėti, stebėti rų, uogų, žolių. Todėl pabėgti į gamtą, kitus – natūralus. Net ir laisvalaikiu daržus ar tiesiog kelias valandas pasipasąmonėje įsijungia darbinis azartas vaikščioti su šunimi miške labai svarbu.

LAMŲ SLĖNIS

Sigitas: Jau laukiame vasaros ritmo. Žiemą išėjus iš restorano jau tamsu, niūru, negali greitai pasisemti energijos. Vasarą paprasčiau – turi tą vieną lėtą sekmadienio rytą, susikrauni daiktus ir važiuoji į gamtą, į daržą. Gal ten ir dirbi, bet to pusdienio ar kelių valandų užtenka, jautiesi atsinaujinęs, atsišviežinęs. Agnė: Svarbus ir pats prisilietimas prie gamtos, žemės, žolelių ar daržovių rinkimas. Tai veikia visai kitaip.

Sigitas: Tai suteikia teigiamų emocijų. Galiausiai pradedi visai kitu kampu matyti, suprasti ir gerbti patį produktą. Gamtoje tvyranti energija persiduoda, jei tik ją priimi. – Ar pernai, kai vasarą atvėrė duris jūsų nuosavas restoranas, jau turėjote ir savo daržą? Sigitas: Taip, tik jau negalėjome planuoti, ką jame auginsime, ko reikės restoranui. Bet nusiskinti ką tik prasikalusį burokėlio lapą iš savo daržo juk daug smagiau nei gauti jį supakuotą dėžutėje. Arba uogos – sekma-

dienį kur nors išvažiavęs randi šaltalankių krūmą, apsidžiaugi, bet neturi laiko, todėl planuoji, kaip kitą sekmadienį čia grįši skinti uogų. Atsiranda aronijos – svarstai ką su jomis daryti: džiovinti, o gal šaldyti? – Ką šiemet auginsite savo darže? Agnė: Sąrašas didžiulis. Dabar tas metas, kai planuojame, ieškome sėklų, pradedame jas daiginti. Žiūrime, kas pas mus gali augti, ką lengviausia vėliau sandėliuoti ir ruošti žiemai.

Sigitas: Domimės, kokios agrastų veislės pas mus auga, kokį čia krūmą pasisodinti. Tas pats ir su žolelėmis, juk jų įvairovė didžiulė. Galima auginti ne tik bazilikus, bet ir medetkas, rugiagėles. Turime pasidarę žolelių, daržovių, uogų kalendorių, apie 200 skirtingų rūšių, augančių Lietuvoje. Kai ką tiesiog užmirštame. Štai jazminas. Juk smagu puodelyje arbatos rasti žiedą. O tai labai paprasta, tiesiog nereikia praleisti momento, kai jazminai pražysta. Nusiskini, sudžiovini ir turi žiedą arbatai.

LAMŲ SLĖNIS

– Vadinasi, viską, ko reikės restoranui, užsiauginsite patys? Sigitas: Praktika parodė, kad kai kurių dalykų visai nedaug ir reikia. Kokios žolelės 100 gramų užtenka dviem savaitėms. Kol kas tiesiog bandysime. Aišku, kai ko reikės ieškoti kitur, pas ūkininkus, entuziastus. Daržas – tai mūsų ateities planas, kuriuo jau dabar gyvename. Gamta mums labai daug duoda, tik reikia įdėti šiek tiek pastangų. Vien uogų kiek galima prisirinkti! Štai ir dabar, kai darže dar niekas neauga, gali valgyti pačių džiovintas uogas. Šermukšniai, serbentai, gudobelės, bruknės, spanguolės... Kai visa tai pats užsiaugini ar susirenki, apetitas tik auga. Seniau net nesusimąstydavome, kiek daug įvairių dalykų gali pats užsiauginti, prisirinkti, susidžiovinti, užsisūdyti, užsimarinuoti... Aišku, kartais norisi ir kitus palaikyti. Juk jei žinai, kad ponia Zita iš Molėtų rajono renka puikias žoleles arbatoms, visada smagu ją pasikviesti, pasiklausyti, kaip ji kalba. Agnė sėdi ir diskutuoja su ja, kas ir su kuo dera, kiek ko dėti. Smagu ir iš kitų mokytis.

LAMŲ SLĖNIS

– Velykos šiemet ateis ankstyvą pavasarį. Kuo galėtume nustebinti artimuosius prie velykinio stalo? Agnė: Jeigu dabar atšils, pasirodys saulė – pradės dygti pirmieji daigai, pirmosios žolės, kuriomis bus galima skaninti šventinius patiekalus.

– O kokios būna jūsų Velykos? Sigitas: Mūsų šeimoje Kūčios visada būdavo daug didesnė šventė. Dabar Velykas dažniau sutinkame pas Agnės tėvus. Jau kelinti metai kepame Velykų bobą, tas dalijimasis, kai tu ją lauži, palieka gerą jausmą.

Sigitas: Tos pačios laukinės gėlės, šalpusniai pradės iš žemės lįsti. Lietuvoje sezoniškumas labai griežtas ir kai kurių dalykų tiesiog nepaspartinsi. Nors kalendorinis pavasaris jau prasideda, bet tas tikrasis ateina daug vėliau. Todėl ir tų spalvotų margučių per Velykas taip norisi, kad patikėtum, jog greitai spalvos iš tiesų pasipils.

Agnė: Pernai buvo labai smagu, nes Velykos atėjo gerokai vėliau, jau turėjome kiškio kopūstų, tokių žalių, pavasariškų. Ir pirmieji pumpurai jau buvo prasikalę, jie ir skelbia tikrąjį pavasarį.

LAMŲ SLĖNIS

– Kokį supratimą apie maisto kultūrą atsinešėte iš savo šeimos, vaikystės? Agnė: Galbūt pagarbą tiems, kas susirenka prie stalo. Pačią kultūrą, kai per pietus, vakarienę visi susiburia drauge. Sigitas: Sustojimo momentas. Mūsų šeimoje aš, mano brolis ir tėtis – trys vyrai – valgydavome labai greitai. Turbūt tai iš tėčio, nes jo didelėje šeimoje reikėdavo kuo greičiau valgyti, kad kiti neatimtų. Bet kad ir kaip greitai pavalgai, vis tiek tą trumpą akimirką sustoji. Kiekvienas turi savo vietą, žinai, kur sėdės brolis, kur tėvai. Ir nors tuo metu labai norisi bėgti atgal į lauką, vis tiek tenka stabtelėti. Ir tai labai gerai, nes mes tai dažnai užmirštame. Todėl ir nebelieka tų bendrų vakarienių. O juk tai pirmiausia yra proga stabtelėti, pasikalbėti. Gal tik dabar man iš atminties pra-

LAMŲ SLĖNIS

deda lįsti tie dalykai, kodėl mums taip svarbu sekti sezoniškumą, gamtą, orą, žiūrėti, kokį produktą naudojame, kodėl mums taip svarbu natūralumas ir tikrumas. Matyt, tai iš vaikystės, iš močiutės, pas kurią kaime praleisdavau visas atostogas. Juk visada žinodavome, kada prasideda žemuogių sezonas, eidavome jų rinkti. Teta visada sakydavo, kad pirmosios dvi stiklinės būtinai turi būti suvalgytos ir skruostai žemuogėmis ištepti, kad geležies gautume. Eidavome su močiute ir rinkdavome, valgydavome. Puikiai žinojome, kur auga pirmosios žemuogės, kada pradeda sirpti avietės. Kad ir koks paprastas pas močiutę būdavo maisto racionas, bet jis puikiausiai atspindėdavo gamtos ritmą – kada metas valgyti šaltibarščius, kada atsiranda pirmieji žieminių svogūnų laiškai. Per rudens atostogas salotų ar kitų šviežių dalykų niekada nevalgydavome, nes mokyklos atostogos prasidė-

davo gal lapkritį. Tada ant stalo garuodavo bulvių skryliai ar „bulbyšnikai“ – mažos bulvių spurgytės, kruopos, kiti dalykai. Arba per Kalėdų atostogas niekada nevalgydavome šviežių pomidorų. Nes jų tiesiog nebūdavo. Eidavai į močiutės sandėliuką ir ieškodavai uogienės ar marinuotų daržovių. Tik vėliau, studentaudamas, tokius dalykus primiršti, tampi savarankiškas, viskas atrodo ranka pasiekiama, įpranti prie miesto ritmo ir mažiau jauti gamtą. Taip pamažu prarandi tą jausmą ir pomidorai žiemą tau atrodo natūralu, nes jie gi auga parduotuvių lentynose visus metus! Vis dėlto ilgainiui supranti, kiek mažai tame tikrumo. Tada ir pradedi ieškoti tikrų dalykų ne tik maiste, bet ir visur. Neseniai bičiulis atsinešė į restoraną aviečių, ruošėmės kokteilių sesijai, testavome. Bet žiūrėjome mes su Agne į tas avietes vidury žiemos ir mums tai tokia egzotika atrodė….

LAMŲ SLĖNIS

– O kuris iš jūsų namuose yra virSigitas: Iš pradžių sėdėdavome ketuvės šefas? turiese, paskui penkiese, o vienu meAgnė: Šiuo metu mes to šefo kaip tu susėdome prie stalo ir negalime ir neturime. Atostogauja mūsų šefas… patikėti: mūsų jau keturiolika… Neseniai restorane pradėjome rengti pirSigitas: Atsidarai šaldytuvą, o ten muosius savaitgalio pusryčius – pietus. tiesiog tuščia… Tiesiog gyvename vi- Buvo labai keista, darbuotojai klausai šalia savo restorano. Čia būname siamai žiūrėjo į mus: o mes vis tiek nuo ryto iki vakaro, čia ir pavalgome. pietausime? Žinoma, pietausime! Nesvarbu, ar bus žmonių, ar ne, nesvarbu, Agnė: Nuo pat pirmos dienos, kai kad kai kurie gal tik baigs pietauti, prie mūsų prisijungė pirmieji žmonės, ateis laikas ir mes visi sėsime prie saturime gražią tradiciją – kasdien visi vo stalo. kartu pietaujame. Kad ir kokia diena būtų – ar labai greita, ar lėtesnė, vis tiek – Turbūt esat iš tų, kurie turėdami trumpam visi sustojame ir pietaujame. labai daug darbo prisigalvoja sau

LAMŲ SLĖNIS

naujų iššūkių, ar ne taip ir buvo su tais vėlyvais savaitgalio pusryčiais? Sigitas: Tikrai taip, kad nebūtų maža… Prisiminus tuos laikus, kai visas savaitgalis būdavo tavo, apima dvejopi jausmai. Juk kartais pabundi ir nesinori niekur eiti, norisi tiesiog lėto ryto namie, norisi su šlepetėmis ir pižama namie virti kiaušinį, išgerti kavos ir vėl lįsti po antklode skaityti knygos. Bet būna rytų, kai norisi kažkur lėkti, kai jauti vidinį poreikį susitikti, o gal tiesiog būti tarp žmonių, stebėti aplinką. Tada tikrai nesinori galvoti, ar namie yra kiaušinių ir pieno. Savaitgalio pusryčiai man tokie

mistiniai, kai visi susirenka turėdami skirtingų tikslų ir poreikių. Vieni skuba, nes jų vaikas nerimsta, kiti vaikus jau migdo, trečias tiesiog skaito laikraštį ir geria penktą puodelį kavos, ketvirtas su šeima švenčia gimtadienį. Mes ir norėjome, kad būtų vieta, kur smagu užsukti, paplepėti, sustoti ir paragauti ko nors skanaus. – Ir ką gi siūlote pusryčiams? Sigitas: Per pusryčius paisome to paties sezoniškumo. Nors patys pusryčiai yra gana demisezoninis dalykas. Štai lietuviams norisi kiaušinių. Gal rečiau pusryčiams renkamės skrebutį

su džemu ar pyragą, bet kiaušinio norėsis visada. Jį ir siūlome. Tik tą kiaušinį patiekiame šiek tiek kitaip. Turime tokius dailius baltus kiaušinių dėkliukus. Tiesiog įleidžiame kiaušinį į tą dėkliuką ir išverdame garuose. Tad svečias gauna minkštai virtą kiaušinį be lukšto – imi šaukštelį ir valgai. Kai norisi sotesnių pusryčių, imame žieminę bulvę, ilgai kepame ją krosnyje, kad suminkštėtų. Ant jos tepame aštrios dešros kremo, dedame trynių padažą, apčirškiname dešros gabaliuką, o šalia dar padedame žalią marinuotą pomidorą, nes šviežių dar nėra. Ir štai tas sotesnis pusryčių variantas.

Yra žmonių, kurie rytais mėgsta valgyti košę. Ilgai rinkomės, kokią košę patiekti. Galiausiai nusprendėme, kad norime avižų. Bet išvirtos avižos būna tokios gličios tekstūros. Tad sugalvojome skrudinti ir patiekti šiltus dribsnius (granolą). Pašildome skrudintų avižų, džiovintų vaisių, skrudintų migdolų. Viską dedame į lėkštę ir užpilame šiltu namų darbo migdolų pienu. Ir štai jums šilta košė, tik šiek tiek kitokia. Agnė: Ir vakaro, ir pusryčių meniu išlieka paprastas, bet subtilus, nenutolstantis nuo mūsų vertybių – tikras ir be pompastikos.

LAMŲ SLĖNIS

– Pamenu, kai kalbėjomės praėjusį rudenį, minėjote, kad pasidžiaugti tuo, ką darote, jums lieka vos keletas sekundžių per dieną. Gal dabar to laiko padaugėjo? Sigitas: Na, tai labai priklauso nuo dienos ritmo. Sustoti ir pasidžiaugti pavyksta tada, kai uždarai restorano duris, pabėgi į gamtą. Arba kai pamatai maloniai nustebusias akis, atnešęs svečiui šiltų dribsnių. Ta akimirka ir

LAMŲ SLĖNIS

yra pati svarbiausia. Tada natūraliai kesčių, ar dėl prasto oro, ar dėl emosupranti, kad einam tinkamu keliu, cijų, ar dėl mėnulio fazės… Bet karkad žmonėms tai patinka. tais jauti, kad visi tarsi kalba viena kalba. Tada net nereikia sustoti, kad Agnė: Gera, kai pavyksta užmegz- pasijustum gerai. Tai tiesiog vyksta. ti dialogą – nesvarbu ar žvilgsniu, ar Po tokių vakarų visi būnam pakilios per maistą, ar tylomis, ar per trumpą nuotaikos. O dėl tų sekundžių… Kai klausimą. tik jų atsiranda daugiau, taip ir pradedi galvoti, ką čia dar padarius, kad Sigitas: Kartais tas dialogas tiesiog laisvo laiko sumažėtų… neužsimezga. Ar dėl kitų svečio lū-

LAMŲ SLĖNIS

Akimirku dievai

#foodies

Valentina Solfrini Maisto fotografė, tinklaraščio „Hortus Cuisine“ autorė, Niujorkas (JAV), Italija http://hortuscuisine.com Instagram: @valentinahortus

LAMŲ SLĖNIS

Akimirku dievai

#foodies

Chris Tonnesen Fotografas, Kopenhaga (Danija) http://www.christonnesen.com Instagram: @lachristus

LAMĹ˛ SLÄ&#x2013;NIS

LAMŲ SLĖNIS

Akimirku dievai

#foodies

Giedrė Augustinavičiūtė Keliautoja, maisto fotografė, Birmingamas (Didžioji Britanija) Instagram: @gi.august

LAMŲ SLĖNIS

100

LAMŲ SLĖNIS

Bon appétit!

REVERANSAS PONUI KIAUŠINIUI

LAMŲ SLĖNIS

101

102

LAMŲ SLĖNIS

Tobulas kremiškas omletas Mandy Lee Tinklaraščio „Lady and pups“ autorė

http://ladyandpups.com

Reikės:

3 didelių kiaušinių21 ml pieno (po šaukštą kiekvienam kiaušiniui) 2 šaukštelių bulvių krakmolo žiupsnelio druskos žiupsnelio juodųjų pipirų 45 g sviesto

Gaminimas:

Į dubenį įmuškite tris kiaušinius. Atskirame inde sumaišykite pieną ir krakmolą, kad neliktų jokių gumulėlių. Tuomet pieną supilkite į kiaušinius ir gerai išplakite. Įberkite druskos. Įkaitinkite keptuvę ant stiprios ugnies, kai įkais, įdėkite sviesto. Palaukite, kol sviestas ištirps ir pradės burbuliuoti, bet nespės paruduoti. Į keptuvę supilkite išplaktus kiaušinius. Palaukite tris sekundes nemaišydami, kol kiaušinių plakinio krašteliai pradės šiek tiek burbuliuoti. Tada nukelkite keptuvę nuo ugnies ir pradėkite maišyti mentele, kas sekundę apsukdami aplink keptuvę vieną ratą. Maišykite 11-12 sekundžių. Per tiek laiko kiaušiniai turėtų sugerti sviestą, bet neperkepti. Sukrėskite omletą į lėkštę. Ir štai – pats skaniausias, kremiškiausias ir greičiausiai paruošiamas omletas, koks tik gali būti! Pagardinkite juodaisiais pipirais, galite pridėti žalumynų, pavyzdžiui, gražgarsčių lapelių.

LAMŲ SLĖNIS

103

104

LAMŲ SLĖNIS

Įdaryti kiaušiniai Amy Johnson Tinklaraščio „She Wears Many Hats“ autorė

http://shewearsmanyhats.com

Reikės:

12 kietai virtų ir nuluptų kiaušinių 250 g majonezo 2 šaukštų garstyčių žiupsnelio druskos žiupsnelio juodųjų pipirų žiupsnelio rūkytos paprikos žiupsnelio šviežių krapų

Gaminimas:

Virtus kiaušinius perpjaukite pusiau. Išimkite trynius, sudėkite juos į dubenį ir sutrinkite šakute. Sukrėskite majonezą, garstyčias, įberkite druskos, pipirų ir rūkytos paprikos. Gerai išmaišykite. Gautu mišiniu įdarykite kiaušinių puseles. Papuoškite krapais. Taip paruoštus ir sandariai uždengtus kiaušinius šaldytuve galite laikyti porą dienų.

LAMŲ SLĖNIS

105

106

LAMŲ SLĖNIS

Kiaušiniai su žąsų kepenėlėmis Mimi Thorisson Tinklaraščio „Manger“ autorė

http://mimithorisson.com

Reikės:

200 ml nenugriebto pieno 4 kiaušiniųšviežių čiobrelių 2 česnako skilteliųpusės šaukštelio malto muskato gabalėlio sviesto žiupsnelio aitriųjų paprikų (pagal skonį) 4 nedidelių riekelių žąsų kepenėlių žiupsnelio rupios jūros druskos žiupsnelio juodųjų pipirų kelių riekelių paskrudintos duonos

Gaminimas:

Įkaitinkite orkaitę iki 180 laipsnių. Paruoškite 4 nedidelius keraminius kepimo indelius. Puode užvirinkite pieną ir pavirkite 5 minutes. Įberkite druskos, pipirų, muskato ir gerai išmaišykite. Padėkite puodą į šalį. Kiekvieno indelio dugną įtrinkite česnaku (likusį česnaką pasilikite duonai pagardinti). Į indelius išpilstykite pieną. Tuomet po vieną įmuškite kiaušinius. Papuoškite čiobreliais ir juodaisiais pipirais, įmeskite gabalėlį sviesto ir neuždengtus indelius dėkite į orkaitę maždaug 5 minutėms. Į kiekvieną indelį įdėkite po žąsų kepenėlių riekelę ir kepkite dar 2-3 min. Kiaušiniai neturėtų pervirti ir likti gana minkšti. Paskrudinkite duonos riekeles ir įtrinkite jas česnaku. Kiekvieną indelį apibarstykite aitriosiomis paprikomis ir patiekite.

LAMŲ SLĖNIS

107

108

LAMŲ SLĖNIS

Burokėlių sultyse marinuoti kiaušiniai Leela Cyd Fotografė, tinklaraščio „Tea Cup Tea“ autorė

http://www.teacuptea.com

Reikės:

6 kiaušiniųindelio burokėlių savo sultyse 230 ml obuolių sidro acto 70 g rudojo cukraus žiupsnio rožinių pipirų 1 cinamono lazdelės 1 lauro lapo šviežių krapų ir jų žiedų žiupsnelio druskos

Gaminimas:

Kietai išvirkite kiaušinius ir nulupkite juos. Dideliame puode ar stiklainyje paruoškite marinatą: supilkite actą, burokėlių sultis, susmulkintus burokėlius, cukrų ir prieskonius. Gerai išmaišykite. Kiaušinius sudėkite į marinatą ir uždengę pamarinuokite 12 val. arba iki trijų dienų. Kuo ilgiau kiaušiniai marinuosis, tuo sodresnės spalvos ir skonio jie bus. Perpjaukite kiaušinius pusiau ir patiekite papuošę krapų žiedais.

LAMŲ SLĖNIS

109

110

LAMŲ SLĖNIS

111

112

LAMŲ SLĖNIS

„Rožių“ morengai Elizabeth Evelyn Kirby Tinklaraščio „Local Milk Blog“ autorė

http://localmilkblog.com

Reikės:

200 g kiaušinių baltymų (5-6 kiaušiniai) pusės šaukštelio vyno akmens (cream of tartar) 400 g cukraus šaukštelio rožių vandens

Gaminimas:

Įkaitinkite orkaitę iki 100 laipsnių. Kepimo skardą išklokite kepimo popieriumi. Elektriniu plakikliu išplakite kiaušinių baltymus su vyno akmenimi, kol plakinys virs minkštomis putomis. Tuomet pradėkite berti cukrų, po šaukštelį kas tris sekundes. Kai subersite visą cukrų, plakite toliau iki standžių putų. Baltymų plakinį sukrėskite ant kepimo popieriaus. Plakimo šluotele arba pirštais suformuokite verpetus. Morengus kepkite apie 2 val. Tada išjunkite orkaitę ir palikite kepinius viduje, kol jie visiškai atvės. Galima palikti pernakt.

LAMŲ SLĖNIS

113

114

LAMŲ SLĖNIS

Sumuštiniai su žalumynais ir kiaušiniais Sherrie Castellano Mitybos specialistė, tinklaraščio „With Food + Love“ autorė

http://withfoodandlove.com

Reikės:

1 saujelės lapinių burokėlių kotų 500 g šparaginių pupelių 5 smulkintų česnako skiltelių1 šaukšto alyvuogių aliejaus 60 ml vandens žiupsnio druskos 4 duonos riekelių 4 šviežių kiaušinių šviežių raudonėlių juodųjų pipirų

Gaminimas:

Nuplaukite burokėlių kotus ir šparagines pupeles. Nupjaukite pupelių galus ir lygiomis dalimis supjaustykite burokėlių kotus (jei norite, galite naudoti ir burokėlių lapus). Ant vidutinio stiprumo ugnies užkaiskite puodą. Suberkite česnako skilteles, šparagines pupeles, burokėlių lapus, įpilkite vandens ir įberkite druskos. Uždenkite ir pavirkite apie 5 min. Tuomet įpilkite alyvuogių aliejaus ir dar pavirkite, kol pupelės ir burokėliai suminkštės. Kol žalumynai verda, pakepinkite duoną ir kiaušinius (taip, kaip jums patinka). Žalumynus dėkite ant duonos riekelių, ant viršaus uždėkite keptą kiaušinį, apibarstykite pipirais ir raudonėliais.

LAMŲ SLĖNIS

115

Liutauro Cepracko

Dešimtukas

NUO IŠMANIOSIOS TECHNIKOS IKI GRĮŽIMO PRIE KLASIKOS

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Dešimt įdomiausių 2015 m. virtuvės tendencijų – tiesiai iš garsiosios mokyklos „Le Cordon Bleu“ absolvento bei kulinarijos ir menų lofto „Gastronomika“ šefo LIUTAURO ČEPRACKO lūpų.

116

LAMŲ SLĖNIS

PERUJIETIŠKA VIRUVĖ. Pasaulyje ji vis labiau populiarėja. Tai vietos tradicijos, sumišusios su japonų, prancūzų ir kitų tautų, įtaka.

IŠMANIOJI VIRTUVĖS TECHNIKA. Technologijoms pingant, į namų virtuvę atkeliauja vis daugiau įrenginių, kurie anksčiau buvo naudojami tik profesionalų. Pavyzdžiui, termocirkuliatoriai, su kuriais galima namie ruošti maistą itin žemoje temperatūroje (vadinamasis „sous vide“ metodas).

INDUKCINĖS VIRYKLĖS. Jų efektyvumas žymiai didesnis nei dujinių, jau nekalbant apie elektrines virykles. Per pastaruosius keletą metų šių viryklių kainos gerokai nukrito, tad dabar svarstydami apie naują viryklę, drąsiai rinkitės indukcinę.

#4 KETAUS INDAI. Jų paklausa ir populiarumas pasaulyje vėl išaugo. Jie puikiai tinka indukcinėms viryklėms. Juose puikiai iškepa duona, ką jau kalbėti apie troškinius… Klasika ir tradicijos sugrįžta.

LAMŲ SLĖNIS

117

SUBPRODUKTAI. Širdys, plaučiai, čiobreliaukės ir kt. Dar neseniai šie produktai buvo išnykę iš restoranų meniu, tačiau pastaruoju metu virtuvės šefai juos vėl atranda iš naujo ir jie vis dažniau įtraukiami į restoranų meniu.

DŽINAS IR TONIKAS. Pagaliau ir Lietuvoje turime daugiau gerų džino ir toniko rūšių. Manau, netrukus šis kokteilis bus vienas tų naujų – senų gėrimų, kuriuos lietuviai atras iš naujo.

#6 KOKYBIŠKAS GREITASIS MAISTAS. Ačiū visiems į Lietuvą iš užsienio sugrįžtantiems virėjams, kurių dėka Lietuvos žmonės pagaliau sužino, kas yra „pulled pork“ (liet. – plėšyta kiauliena), mėsainiai ne iš didžiųjų maitinimo tinklų ar pica, kepama tikroje malkinėje krosnyje. Manau, netrukus mus tikrai pradžiugins ne viena nauja vieta, kur turėsime progos paragauti tokio maisto.

118

LAMŲ SLĖNIS

BRANDINTA JAUTIENA. Lietuvoje gajus mitas, kad šviežia mėsa – gera mėsa. Tai klaidinga nuomonė. Paragavęs brandintos jautienos kepsnio, supranti, koks iš tiesų jausmas, kai kiekvienas kąsnis yra tikra palaima. Skonio koncentracija, jautienos minkštumas – to pasiekiama tik mėsą brandinant.

KLASIKINIS MENIU. Ratas apsisuko ir pasaulis vėl grįžta prie klasikos, o molekulinė virtuvė pamažu grimzta užmarštin. Nedidelis meniu, kokybiški vietos produktai bei tradiciniai receptai – šiuo metu viena madingiausių tendencijų

#10

KOKYBIŠKA VIRTUVĖ. Džiugu, kad Lietuvoje vis labiau auga kokybiškų restoranų poreikis, tad atsiranda vis daugiau „teisingų“ vietų, kur galima paragauti tikrai skanaus ir įdomaus maisto.

LAMŲ SLĖNIS

119

LAMIŠKOS TENDENCIJOS

VIRTUVĖJE VERDA MINIMALIZMAS

120

LAMŲ SLĖNIS

Nuotraukos: „Claesson Koivisto Rune“ archyvo

AUKSO VIDURIUKAS - Skandinavų architektai „Claesson Koivisto Rune“, vadovaujami Ola Rune, pasitelkė nenuginčijamą estetikos jausmą, šviesą bei šiek tiek gero humoro ir įrengė šiuos įspūdingus apartamentus Švedijos sostinėje Stokholme. Auksu tviskantis kubas – tai ir darbastalis, ir spintelė. Buto erdvė atskirta į dvi dalis – privačią ir viešą. Virtuvė savotiškai integruota į salono erdvę. Visa virtuvės įranga, indai, stalo įrankiai ir kiti daiktai paslėpti dviejose virtuvės salelėse. Viena jų balta, kita spindinti auksu. Jaukumo virtuvei ir valgomajam suteikia nedidelė minkšta sofa ir apskritas žolės žalumo kilimas. Ruošdama maistą namų šeimininkė gali laisvai bendrauti su svetainėje susirinkusiais svečiais.

LAMŲ SLĖNIS

121

122

LAMŲ SLĖNIS

Nuotraukos: Josepho Dirando archyvo

BE PRIEKAIŠTŲ - Prancūzų architekto Josepho Dirando namuose Paryžiuje ryškus jo paties kūrybinis braižas: subtilus prancūziškasis minimalizmas. Virtuvėje karaliauja pilkšvi tonai, marmuras, o pro didelį langą vidun veržiasi jaukumo suteikianti šviesa. Nedidelė virtuvės erdvė įrengta santūriai ir diskretiškai. Čia nerasi nė vienos nereikalingos detalės, kiekviena smulkmena nepriekaištingai apgalvota. Erdvė labai aiškiai padalyta į dvi erdves – viena skirta maistui ruošti, kita – ramiems pokalbiams gurkšnojant rytmečio kavą prie apskrito marmurinio staliuko.

LAMŲ SLĖNIS

123

124

LAMŲ SLĖNIS

Nuotraukos: Jonas Ingerstedt

SPALVŲ SIMFONIJA - Ši virtuvė – dar vienas puikus švediško interjero dizaino pavyzdys, suteikiantis nemažai erdvės fantazijai ir leidžiantis pasisemti puikių idėjų. Virtuvės interjere pagrindiniu smuiku griežia melsvos ir pilkšvos spalvos bei pasteliniai jų tonai. Tarpusavyje dera viskas: pradedant virtuvės baldais, baigiant medinėmis dėžutėmis, į kurias sudėtos įvairios smulkmenos. Jaukumo erdvei suteikia sodriai žali augalai.

LAMŲ SLĖNIS

125

Nuotraukos: „Whiting Architects“ archyvo

AKMUO IR MEDIS - Melburne, Australijoje, įsikūrusi architektūros studija „Whiting Architects“, vadovaujama architekto Steveno Whitingo ir kūrybos vadovės Carole Whiting, pasitelkė ąžuolą ir marmurą, kad sukurtų minimalistinę virtuvės erdvę šiuose Melburno apartamentuose. Virtuvė organiškai įsilieja į gyvenamąją erdvę. Išskirtinis šios virtuvės akcentas – kompanijos „Moooi“ šviestuvas „Oval“ (diz. Marcelis Wandersas). Iš jo sklindanti minkšta šviesa sukuria intymią erdvę aplink stalą, kur paprastai šeima susėda vakarieniauti. Čia šeimininkai mielai prisėda ir trumpai pertraukėlei, pavyzdžiui, peržvelgti dienos naujienas gerdami rytinį puodelį kavos.

126

LAMŲ SLĖNIS

127

128

LAMŲ SLĖNIS

Nuotraukos: Fernando Guerra

POTĖPIAI BALTOJE DROBĖJE - Portugalijos Porto mieste įsikūrusi architektų studija „Fala Atelier“ viename senųjų Lisabonos gyvenamųjų pastatų įrengė modernų erdvų butą. Baltos sienos ir lubos tapo nauja drobe, kurios fone buvo kuriamas interjeras. Baldais neperkrautoje virtuvės erdvėje puikiai dera sodriai žalios spalvos ornamentuota spintelė, į kurią įmontuota kriauklė ir darbastalis. Virš spintelės – kelios minimalistinės lentynos, tarnaujančios labiau kaip dekoratyvus elementas. Unikalumo erdvei suteikia minimalistinės dekoro detalės, pavyzdžiui, originalus medinis laikrodis.

LAMŲ SLĖNIS

129

130

LAMŲ SLĖNIS

Nuotraukos: Masao Nishikawa

INDUSTRINĖ ROMANTIKA - Japonijos architektų Jun Inokuma bei Hiroko Karibe renovuotuose Tokijo apartamentuose „Setagaya Flat“ greta puikiai dera sena ir nauja. Dėl originalių dizaino sprendimų išryškinami praeities simboliai, kartu sukuriant naują modernią erdvę, pritaikytą šiuolaikiniams poreikiams. Grubūs betono paviršiai palaipsniui pareina į šiltus medinius. Pro didžiulius loftinius langus į erdvę plūsta dienos šviesa. Virtuvės zonoje paliktos atviros lentynos taip pat simbolizuoja minimalistinį industrinį dizainą. Ši erdvė darniai jungiasi su valgomąja ir svetainės erdvėmis. Puikus šiuolaikinės didmiesčio romantikos pavyzdys.

LAMŲ SLĖNIS

131

132

LAMŲ SLĖNIS

Nuotraukos: Remy Meijerso archyvo

PRANCŪZIŠKAI OLANDIŠKAS MINIMALIZMAS - Olandų architektas Remy Meijersas šį interjerą Hagoje, Olandijoje, kūrė iš baltų ir pilkų atspalvių, siekdamas suteikti erdvei ramybės ir erdvumo jausmą. Ši monochromiškų spalvų virtuvė – tipinis minimalizmo pavyzdys. Daugiau nei šimto metų pastate virtuvė iš pradžių buvo atskirta nuo svetainės, tačiau naujieji šeimininkai – prancūzų pora – pageidavo, kad architektas šias erdves sujungtų. Taip į namus patenka daugiau šviesos. Šioje atviroje erdvėje puikiai atsiskleidžia natūralaus medžio grožis. Virtuvėje jį subtiliai papildo akmeninis stalviršis. Kėdės – paties architekto R. Meijerso kūrinys.

LAMŲ SLĖNIS

133

134

LAMŲ SLĖNIS

Nuotraukos: Heidi Lerkenfeldt

SKANDINAVIŠKO DIZAINO MEISTRYSTĖ - Ši virtuvė – puikus daniškosios dizaino meistrystės pavyzdys. Tamsaus natūralaus medžio spintelės ir lentynos darniai įsilieja į interjerą ir sukuria nedalomą visumą. Marmurinis stalviršis, originali keramika – detalės, be kurių ta visuma nebūtų tokia žavinga. Neginčijamo žavesio minimalistinei virtuvės erdvei suteikia pro langus gausiai sklindanti šviesa. Kaip fonas pasirinkta balta sienų spalva ir šviesios medinės grindys tik išryškina natūralių medžiagų – medžio ir marmurinio darbastalio paviršiaus – grožį.

LAMŲ SLĖNIS

135

136

LAMŲ SLĖNIS

Nuotraukos: Karolina Bak

ISTORIJOS PRIE STALO - Lenkų dizainerio Jaceko Kolasinskio įkurta dizaino studija „Loft Szczecin Studio“, įrengdama šį loftą Berlyne visiškai minimalistinėje virtuvės erdvėje, svarbiausiu akcentu pavertė didelį medinį valgomąjį stalą, prie kurio šeima susirenka po dienos darbų pasidalyti įspūdžiais ir dienos istorijomis. Virtuvės salelė, buitinė technika, darbastalis, indai – visa tai tarsi išnyksta erdvėje, lieka nepastebima ir tarnauja tik kaip funkcionalus įrankis gardžiam maistui ruošti ir jį tiekti ant stalo. Šioje virtuvėje dieną karaliauja natūrali šviesa, o vakare šiltas jaukumas sklinda iš originalių skandinaviško dizaino šviestuvų „Gubi“.

LAMŲ SLĖNIS

137

MADA

PASIVAIKŠČIOJIMAI PO ARCHAJIŠKUS SODUS Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Tomas Vyšniauskas (Electromagnetico.lt)

Tradicijomis apipinti tautiniai lietuvių liaudies motyvai įkvepia vis daugiau meno, mados ir dizaino kūrėjų. Kūrybos komandos „A-Twins“ mados ir fotografijos projektą „Archaic Gardens“ siejanti tema ir motyvas – senieji lietuviški šiaudiniai sodai. Pasak stilisto ANDRIAUS MAŠAUSKO, iš kvadratų ir trikampių sudarytų šiaudinių sodų konstrukcija darniai įsilieja į pasaulinį kontekstą, juk geometrinių figūrų tobulumas sutinkamas ir Egipto piramidėse, ir japoniškuose origamiuose.

138

LAMŲ SLĖNIS

139

140

LAMŲ SLĖNIS

– Andriau, nuo ko viskas prasidėjo? Kaip gimė projekto idėja? – Galima sakyti, kad lietuviškų tradicijų kupinos kolekcijos pradžia – japoniški origamiai. Žavėjomės šia japoniška geometrijos poezija, o ją betyrinėdami grįžome prie lietuviškų kabančiųjų sodų. Kuo daugiau jais domėjomės, tuo gilesni tautos ir visos žmonijos klodai vėrėsi. Galiausiai visa tai virto sumoderninta kabančiųjų sodų versija mados plotmėje. Tada prasidėjo darbas: visą vasarą su skulptoriumi Danieliumi Sodeika buvo kuriami šukuosenų karkasai, kuriuose nėra nė vienos atsitiktinės detalės. Specialiai šiam projektui kostiumus sukūrė praėjusių metų konkurso „Mados infekcija“ atradimas – dizainerių Dovilės Cibulskaitės ir Annos Romanovos duetas „Pure“. Tatuiruočių raštus ir eskizus etnografiniais motyvais kūrė meistras Vaigirdas Kofy. Muzikos prodiuserio ir didžėjaus Zinkaus Music dėka gimė pasirodymą ir jį pristatantį filmą lydintis progresyvios deep technomuzikos garso takelis lietuviškų sutartinių motyvais. Projektą vainikavo darbas su talentingu mados ir reklamos fotografu Tomu Vyšniausku. Jis penkių modelių kolekciją pateikė savaip suteikdamas jai dar daugiau prasmių. Kolekcijos debiutas įvyko Vilniuje, stilistinių idėjų šou „Exit to the city“ scenoje, spalį ji buvo pristatyta prestižiniame šukuosenų stilistų renginyje „Saco Noise“ Londone.

LAMŲ SLĖNIS

141

– Nuotraukose kolekcija įamžinta dviejose skirtingose erdvėse. Kokią simbolinę prasmę savo projekte įžvelgiate jūs pats? – Taip, „Archaic Gardens“ užfiksuota dviem skirtingais formatais: studijoje, perteikiant archajiškąją, juodos žemės ir moters – gyvybės nešėjos dvasią, bei garsiajame Londone finansų rajone Canary Wharf, kur

142

LAMŲ SLĖNIS

lietuviški sodai įsiliejo į industrinį naktinio švytinčio miesto foną. Simbolinė šiaudinio sodo reikšmė – tobulybės siekis, darbas, stabilumas. Tai ne tik Lietuvos tautodailės paveldas, bet ir labai svarbi baltų kultūros dalis, atspindinti senąją pasaulėžiūrą, tradicijas. Tai tarsi dviejų erų (iki ir po krikščionybės) jungtis. Sodai nuo senų senovės buvo ka-

binami virš vestuvinio stalo, simbolizuojant vyro ir moters, dangaus ir žemės jungtį. Todėl ir mūsų modeliams sukurti kostiumai pabrėžia moters trapumą ir tyrumą, tai – tarsi moderniai pateiktas amžinos nuotakos įvaizdis. Nuotraukų cikle sodai – tai ir lietuviško unikalumo įpynimas į globalų kontekstą. Savitumas, skatinantis ne izoliuotis, bet pažinti ir dalytis.

LAMŲ SLĖNIS

143

144

LAMŲ SLĖNIS

145

146

LAMŲ SLĖNIS

147

148

LAMŲ SLĖNIS

149

150

LAMŲ SLĖNIS

151

– Kaip manote, ar lietuvių liaudies motyvai galėtų įsilieti į kasdienę gatvės madą? – Ne tik gali, bet ir sėkmingai įsilieja, tik gal ne taip tiesiogiai, kad galėtume iš karto tuos ženklus identifikuoti ir bedę pirštu pasakyti: štai! Pagaliau, viena pasaulinių šio sezono tendencijų yra „miestų gentys“, t.y. tautinių, kultūrinių simbolių, raštų ir motyvų sugrįžimas į aprangą, namų

152

LAMŲ SLĖNIS

dizainą. Kodėl tarp afrikietiškų, majų ar Indonezijos kultūros atspindžių negalėtų atsirasti ir lietuviškų tautinių motyvų? – Kokie jūsų ateities planai? – Jau pradėjome kurti naują kolekciją, ją pristatysime rudenį. Kaip visada įtemptoje mūsų dienotvarkėje – pasirodymai užsienyje, plaukų stilistikos ir bendrojo įvaizdžio ten-

dencijas pristatantys seminarai, švietėjiška veikla. Balandį skaitysime pranešimą apie kolekcijos „Archaic Gardens“ gimimą tarptautinėje konferencijoje „Sodų tyrimai ir sklaida“, jos tikslas – lietuviškus sodus įtraukti į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo registrą, o vėliau ir į UNESCO saugomų nematerialiųjų objektų sąrašą.

LAMŲ SLĖNIS

153

154

LAMŲ SLĖNIS

ŠOKOLADAS IR FOTOKAMERA Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Tuukka Koski

Saldus suomio TUUKKOS KOSKI romanas su maistu prasidėjo jam dirbant virtuvės šefu dviem „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintame restorane. Paskui sekė „Levy Chocolate“, labiausiai į šiaurę nutolęs rankų darbo šokolado fabrikas, kurį Tuukka kartu su bičiuliu įkūrė Suomijos sostinėje Helsinkyje. Šiandien šis tatuiruotas vyras tyrinėja meistriškumo ribas Niujorke, fotokamera kurdamas neįtikėtinai skanius vaizdus garsiems prekių ženklams ir žurnalams.

– Tuukka, pradėkime pokalbį nuo gabalėlio juodojo šokolado! Kaip šokoladas veikia mūsų emocijas? – Nesu tikras, ar šokoladas labai gerai kūnui, nes jame yra cukraus, bet argi tai svarbiausia! Tiesiog nereikia šokoladu piktnaudžiauti kaip duona. Mūsų fabrikėlyje „Levy Chocolate“

gaminamą šokoladą sudaro tik du in– Pradėti nedidelį verslą turint unigredientai: kakavos pupelės ir cukrus, kalią idėją – gana sudėtinga. Ypač jei tad tai mažiausiai žalingas dalykas, ku- tas verslas susijęs su maistu. Sveikatos riuo galima palepinti save ar draugus. įstatymai Suomijoje yra gana griežti. Manau, ne viena puiki idėja ir startuo– Ko išmokote vadovaudamas lis miršta net nepradėję veikti. Per daug nuosavam verslui, net jei jis ir nėra yra per daug, jei kalbame apie biurokradidelis? tiją. O Suomija – puikus to pavyzdys.

LAMŲ SLĖNIS

155

156

LAMŲ SLĖNIS

– Kaip jūsų šokolado manufaktūrai sekasi šiandien? Kiek jūs pats įsitraukęs į šį verslą, juk šiuo metu daugiausia laiko praleidžiate Niujorke, tiesa? – „Levy Chocolate“ sekasi neblogai. Kasdien rūpintis jo veikla neturiu galimybių, nes šiuo metu iš tiesų gyvenu Niujorke. Mano verslo partneris Helsinkyje Tomas Jakobssonas – žmogus, kuriam esu dėkingas už kasdienį rūpestį ir pastangas plėtojant mūsų bendrą šokolado verslą. – Beje, kodėl būtent šokoladas? Kodėl ne sūris ar alaus gamyba? – Tiesiog Tomas vieną dieną man pasiūlė kartu kurti rankų darbo šokolado manufaktūrą. Mane įkalbėti naujiems nuotykiams – gana nesudėtinga, tad nusprendžiau pamėginti! – Ko gero, jums teko išragauti daugybę skirtingų šokolado rūšių, tad kokia geros šokolado plytelės paslaptis? – Taip, esu ragavęs nemažai. Keliaudamas darbo reikalais visada įsigyju dar neragauto rankų darbo šokolado, jei tik pasiseka jo rasti. Smagu, kad pasirinki-

mas šiais laikais tikrai nemažas. Nesu tikras, egzistuoja ypatingų paslapčių. Tai tiesiog daugybė laiko, praleisto ragaujant ir siekiant išsiaiškinti, kas sukuria tą ypatingą skonį. Šokolado gamybą sudaro daug etapų, tad ir rezultatas kiekvieną kartą gali būti skirtingas.

– Kokia fotosesija jums labiausiai įsiminė? – Neseniai keliavau į Jotunheimo nacionalinį parką Norvegijoje, ten fotografavau vaizdingas apylinkių panoramas restoranui „Maaemo“. Tai buvo nuostabi patirtis. Gamta ten tokia graži, kad tiesiog užgniaužia – Įsivaizduokime, koks būtų gy- kvapą. venimas be maisto? – Manau, jis būtų kur kas nuobo– O koks buvo pastarasis ypatindesnis. Valgyti kartu – pats geriausias gas desertas, kurį teko ragauti? bendravimo būdas. Juk tai puiki – Kalbant apie maistą, teikiu pirdingstis pasikviesti draugų ar išeiti menybę paprastumui. Štai neseniai kur nors su jais. čia, Brukline, „Oddfellows“ ledų fabrikėlyje valgiau labai skanių ledų. – Ar visada norėjote būti foto- Jei gerai pamenu, tai buvo kokosų grafu? Kaip apskritai virtuvės šefas pieno ir pieninio šokolado ledai. Jie ėmėsi fotografuoti maistą? taip pat patys kepa vaflinius rage– Ne, iš tiesų niekada apie tai ne- lius ledams. O tai – didžiulis privagalvojau. Dirbdamas šefu, buvau ti- lumas! kras, kad dirbti restoranuose – mano svajonių karjera. Daugybę metų taip – Koks įprastai būna jūsų pusryir buvo. Bet paskui žingsnis po žings- čių meniu? nio mano gyvenime atsirado fotogra– Kiekvieną rytą pradedu puodeliu fija, ir ji tapo nauja siekiamybe. Turė- kavos. Tada – galbūt javainis ir jogurjau apsispręsti, kuriuo keliu pasukti, tas. Jei ryte einu sportuoti, tuomet tienes vienu metu užsiimti abiem daly- siog atsigeriu vandens, o sočiau pakais nebūtų pakakę laiko. valgau po treniruotės.

LAMŲ SLĖNIS

157

158

LAMŲ SLĖNIS

159

160

LAMŲ SLĖNIS

– Jūsų fotografijose galima įžvelgti savitą vyrišką požiūrį į maistą. Ar turite kokių taisyklių fotografuodamas maistą ir kurdamas kompozicijas? – Manau, svarbiausia taisyklė yra neturėti jokių taisyklių. Juk tai nėra toks reikšmingas dalykas. Žmonės per daug galvoja apie taisykles. Taisyklės būtinos vairuojant automobilį, bet ne fotografuojant. – Ką patartumėte jaunam žmogui, norinčiam atskleisti pasauliui savo talentą? Kaip būti pastebėtam? – Į šį klausimą atsakyti nelengva… Tiesiog dirbkite, dirbkite ir dirbkite. Susitikite su žmonėmis ir pasitikėkite savo sugebėjimais. Per daug žmonių tiesiog laukia namie, kol kas nors juos pastebės. Nuolat ką nors fotografuokite. Jei neturite klientų, ieškokite jų. Pasiūlykite jiems kokią nors labai įdomią idėją. – Kokia citata jus įkvepia gyvenime? – Judėk pirmyn. – Ar esate aktyvus socialiniuose tinkluose? – Kai kuriuos savo mėgstamiausius projektus sukeliu į „Behance“ ar „Facebook“ paskyras. Manau, tai patys svarbiausi komunikacijos kanalai. Bent jau man.

LAMŲ SLĖNIS

161

162

LAMŲ SLĖNIS

163

– Kaip keičiasi maisto ir valgymo kultūros mados? Ar manote, kad Niujorkas – tai maisto kultūros epicentras? – Čia, Niujorke, iš tiesų daug veiksmo. Bet kurioje srityje. Tačiau nesutikčiau, kad tai yra pasaulio centras. Juk bet kur kitur pasaulyje kasdien įvyksta tiek daug įdomių dalykų. – Ką manote apie aukštąją kulinariją? Kas jums asmeniškai teikia daugiau džiaugsmo – tuščia lėkštė su valgomu meno šedevru joje ar namuose ruoštas maistas?

164

LAMŲ SLĖNIS

– Žinoma, namuose ruoštas maistas! Man patinka kartais užsukti į aukštos klasės restoraną. Bet iš tiesų mane daug labiau domina paprastesni, labiau klasikiniai dalykai.

darbo restorane, man prireikė kelerių metų, kol vėl pradėjau tai daryti. Kava yra ta sritis, į kurią šiuo metu esu smarkiai įklimpęs. Ir dar itališka virtuvė.

– Koks esate vyras ir tėtis? Gyventi su virtuvės šefu turėtų būti neįtikėtinai puiku! Ar kas rytą savo žmoną pamaloninate puodeliu kavos į lovą, o vakarais ruošiate nuostabias vakarienes? – Namuose gaminu dažnai ir tikrai neprastai teikiu kavos paslaugas. (Juokiasi.) Bet po to, kai išėjau iš

– Ir galiausiai – kiek gi tatuiruočių turite ir ką jos jums reiškia? – Tą skaičių jau seniai pamečiau… Gal apie 60? Daugiausia tai tiesiog abstraktūs vaizdai. Jie neslepia jokių istorijų. Žinoma, kai kurios tatuiruotės man turi ypatingą reikšmę. Bet tik kelios.

LAMŲ SLĖNIS

165

166

LAMŲ SLĖNIS

ARBATOS PUODELYJE PASKENDUSI AKIMIRKA Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Iš stiklinio buteliuko į namus išsliuogia levandomis kvepiantys Provanso laukai. Arbatinyje supasi Tibeto kalnų žalumos. Šaukštelyje žaižaruoja permatomos Liškiavos piliakalnio erškėtuogės. Lėkštėje raudonu aitriosios paprikos aštrumu užsidega Pietų Amerika. „Stebuklas įvyksta tada, kai ant stalo nieko nebelieka...“ – ištaria drabužių dizainerė JURGITA JANUŠKEVIČIŪTĖ, kai pakylame po ilgų, žodžiais pagardintų pusryčių. Man gi atrodo, kad stebuklinga čia būtų net ir tuomet, jei stalas stovėtų tuščias.

LAMŲ SLĖNIS

167

168

LAMŲ SLĖNIS

Jurgitos stebuklas yra troškulys. Pajausti, paimti, paliesti, užuosti, patirti, sužinoti. Ir svajoti, žinoma... Nepatirti dalykai ją traukia it magnetas, o kojos, atrodo, neša ten, kur nėra buvusi. „Pastaraisiais metais į mano gyvenimą atėjo daug naujų žmonių. Jie atgabeno dalykų, kokių nesitikėjau“, – sako ji. Dizainerės galva susukta beprotiškomis idėjomis, jos akys žvelgia plačiai, ji nebijo svajoti ir mėgaujasi akimirkomis. „Argi ne stebuklinga diena? – stabteli tarpdury išlydėdama. – Praleidome gražų rytą kalbėdamos apie keliones, patirtis, sutiktus žmones, ragavome skanų maistą, apsikeitėme stebuklinga energija. Stabdykime, žavėkimės tokiomis akimirkomis, daugybė žmonių pasaulyje tiesiog negali sau to leisti.“ Galvojau apie tai, kaukšėdama siaura senamiesčio gatve. Atrodo, kitomis akimis nužvelgiau ant aukštakulnių pasistiebusią šventos Onos bažnyčią. Gal man tik taip pasirodė, bet tapau truputėlį geresnė...

– Mūsų ilgiems pusryčiams pasiūlei chia sėklų, avokado ir ananasų tyrės, žalių salotų, žirnelių piurė su mėtomis. Argi ne žaliavalgiškai skamba? Tai naujas tavo pomėgis? – Nuolat bandau ką nors naujo. Skanu keptas, virtas maistas, bet nuo žalio – kažkaip ypatingai lengva. Esu iš tų, kuriems reikia išmėginti naujoves, bet tai nereiškia, kad dabar žaliavalge ir tebūsiu. Tiesiog nežinomi dalykai mane traukia kaip magnetas. – Argi ne tokiu magnetu tapo ir kinų medicina, kuria prieš keletą metų susidomėjai? – Kinų mediciną studijuoju jau trejus metus, šiemet Ispanijoje, Tian mieste, gausiu diplomą. Pasaulinė tradicinės kinų medicinos mokykla „Neijing“ Lietuvoje gyvuoja maždaug penkiolika metų, seminarai vyksta įvairiose pasaulio šalyse. Iš vieno tokio Paryžiuje neseniai grįžau. Kalbėjome apie drabužio alchemiją. Tai buvo rimtas seminaras, kuriame teigta, kad balansą tarp dangaus ir žemės išlai-

kantis žmogus yra imperatorius. Tas, kuris susitaria su savimi, visada padaro, ką sugalvojęs, ištesi, ką pažadėjęs, gyvenimą priima tokį, koks yra. Praktinės seminaro pratybos buvo pasiūti suknelę pagal imperatoriui kinų priskirtą hieroglifą. Be galo įdomus darbas! O suknelės išėjo fantastiškos! Po šio seminaro mūsų mokyklai Lietuvoje suteikta teisė tokį patį surengti Šiaurės šalims. Be galo įdomu! Pirmą kartą apie kinų medicinos mokyklą Lietuvoje išgirdau iš savo draugės, aktorės Monikos Bičiūnaitės. Tuomet išgyvenau nelengvą permainų laiką – skyrybos, brolio mirtis. „Mudvi mokysimės tradicinės kinų medicinos, – pasakė man Monika, – o paskui važiuosim dirbti savanorėmis į Kolumbiją.“ Pirmoji sumanymo dalis jau įgyvendinta, antroji dar laukia. „Neijing“ mokyklą baigusieji turi galimybę praktikuotis tradicinės kinų medicinos klinikose visame pasaulyje. Už darbą pinigų niekas nemoka, tačiau žinios, kurių ten pasisemi, neįkainojamos.

LAMŲ SLĖNIS

169

170

LAMŲ SLĖNIS

– Vis dėlto, drabužių dizainas ir kinų medicina, atrodo, taip toli viena nuo kito! – Arčiau nei tau atrodo! Tada, kai išgirdau, ką man sako Monika, matyt, jau buvau pradėjusi savo permainų kelią. Drabužių dizainerio profesija suteikia galimybę liesti ne tik medžiagas, bet ir žmogų. Ateina laikas, kai supranti, kad tavo prisilietimai perskaito daugiau nei gali tikėtis. Esame pusiau psichoterapeutai, kartais supranti, kad žmogui reikia tik pasikalbėti, o naujas drabužis – pretekstas apsispręsti. Vieną dieną gavau pasiūlymą vesti paskaitą moterims apie grožį. Nė pati nepajaučiau, kaip ėmiau kalbėti dalykus, kurie mažiausiai buvo susiję su drabužiais. Akcentavau vidinį pasaulį, būsenas, savijautas ir amžiną moters norą būti laiminga. Tai svarbiausia. – Koks paprastas šis noras ir koks sudėtingas... – Pati didžiausia moters askezė – būti gražiai. Moteris turi puoštis, kiekvieną dieną nešioti skirtingus papuošalus, o ne tik įprastus, kurie šalia, po ranka. Kiek turime užmirštų papuošalų savo stalčiuose ir dė-

žutėse? Kodėl jie užmiršti? Todėl, kad reikia apie juos galvoti, juos rinktis, stovėti priešais veidrodį, skirti tam laiko. Visa tai – meilės sau išraiška, o meilės sau mes kažkodėl gailime. Kai moterys išgirsta tokius žodžius, matau, pradeda linkčioti – lyg ir savaime suprantami dalykai, nieko naujo juk nepasakoju. Kodėl taip bijome pažiūrėti į savo vidų? Laimingas yra tas, kuris sąžiningai atsakęs į savo klausimus. Taip, aš bijau, taip, aš nepasirengęs, taip, nedrįstu, taip nelaimingas... Žingsniai į priekį nuo tokių prisipažinimų ir prasideda. – Jurgita, kaip pajutai, kad gali apie tai kalbėti? Ar buvai tikra, jog esi pasirengusi rimtiems pokalbiams? – Nebūčiau sutikusi skaityti paskaitų, jei manyčiau, kad neturiu, ką pasakyti. Mano viduje buvo daugiau nei vien spalvos, madingos tendencijos, siluetai ir raštai. Bet kai gerai pagalvoji, juk į savo paskaitas sudėjau labai paprastus dalykus. Paskaitas skaičiau „Shanti“ ajurvedos centre. Keletą kartų čia apsilankiusi supratau, kad man būtų be galo įdomu išmokti masažo.

LAMŲ SLĖNIS

171

– Išmokai? – Baigiau masažų kursus, visiškai užvežė. Nežadu keisti specialybės, bet juk nežinai, kada tau prireiks visko, ko esi išmokęs. Tas pats ir su kinų medicina – jaučiu, randasi drąsos, vis dažniau aplanko jausmas, jog nebijau ir net galiu padėti kitiems. Pirmuosius mokslo metus „Neijing“ mokykloje pradėjome nuo kinų filosofijos. Nuoširdžiai mokėmės apie imperatorius, išminčius, studijavome filosofijos traktatus. Juose – esmė, pradžia, įvadas. Po trejų metų aš jau turiu teisę ištraukti akupunktūros adatas, mėginu aiškintis, ko žmogui trūksta. Kinų medicinos filosofija teigia, kad žmogus sudarytas iš ugnies, žemės, metalo, medžio ir vandens. Jei kurio nors vieno iš šių elementų trūksta, kūnas arba dvasia suserga. Man labai priimtina kinų filosofija – nepakenkti. Kiekvienas iš mūsų esame tik tarpininkai Dievo rankose, tačiau jei pavyksta nuolankiai, pagarbiai ir su geromis intencijomis panaudoti savo žinias, įvyksta stebuklai. Net sunku įsivaizduoti, kiek svarbių taškų esama kiekviename kūne. Ir kas nutinka, jei tinkamai juos veikiame! Buvo nepaprastai malonu viso to mokytis, gilintis, žinias „valgiau“ pasigardžiuodama. Lenkiu galvą prieš Vakarų mediciną, tačiau dažnai tradicinė kinų medicina gali tai, ko negali vakariečiai. Kinai gydo priežastį, o ne pasekmę. Gal tau galvą skauda, nes tavo kepenys ir inkstai užsiteršę? Esi piktas? Ar tyreisi kepenis? O gal tavo kūne yra pernelyg daug ugnies? Stebuklai įvyksta tuomet, kai abi medicinos tradicijos susijungia.

172

LAMŲ SLĖNIS

173

174

LAMŲ SLĖNIS

175

176

LAMŲ SLĖNIS

177

178

LAMŲ SLĖNIS

– Jurgita, tu daug keliauji, esi išmaišiusi beveik visą pasaulį. Ar būtent kelionės plačiau atvėrė tavo akis? – Likęs namie, negali susidaryti tikro pasaulio vaizdo. Negali suvokti, kas esi, kur iš tiesų gyveni. Kelionėse išmoksti tolerancijos, įvertini save ir savo gyvenimą. Ak, tau nepatinka, kaip gyveni? Esi nelaimingas? Nuvažiuok į Filipinus, pasivaikščiok po Meksikos lūšnynus, pasivoliok Afrikos dulkėse, grįžęs juk jau būsi kitoks. Mano kelionės – tikras vargas, iš jų visuomet grįžtu pavargusi fiziškai, bet dvasiškai pailsėjusi. – Na taip, tu kopi į kalnus, lipi į ugnikalnius, buriuoji, nardai, girdėjau, mokaisi įvaldyti jėgos aitvarus. Patirtys – įvairiausios! – Su jėgos aitvarais draugauti dar tik pradedu, buriuoti labai patinka, bet kapitone tapti negeidžiu, leidžiu jūroje vadovauti vyrams. Atsidurti per audrą jūroje – nuostabus jausmas. Ir baisu, ir iššūkis vienu metu. Kai visi blogumai nurimsta, jautiesi it įsčiose,

o vėliau, jau krante, supranti – be to jausmo toliau gyventi bus sunku. Neseniai su drauge kalbėjomės: jūroje štilis tampa didžiausiu išmėginimu, baisu, kai nieko nevyksta. Burbėdamas bėgi, leki, nespėji, tačiau, staiga, štilis... Ramybėje žmogus pasimeta, ši būsena – daug didesnis išmėginimas nei lėkimas. Kinai sako: sustok, išgirsk save. Nėra lengva likti tyloje su savimi. Tačiau ir bėgantis mano gyvenimas man labai patinka, nenorėčiau nieko keisti. Aktyviai gyvenu, į savo kuprinę kraunu vaizdus, patirtis, jausmus, žodžius, kvapus, emocijas, skonį. Tikrai nebesu ta mergaitė, kuri Druskininkuose baigė mokyklą. Pasaulis – įdomus, smagus. Keista, bet tai supranti sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Prieš dvejus metus nuo infarkto mirė mano brolis – tomis dienomis atsakymus į kai kuriuos savo klausimus gavau iškart. Praradau mylimus žmones, bet į mano gyvenimą atėjo kinų medicina, įdomūs darbai, kelionės, maistas, vynai. Galiu drąsiai pasakyti: jokiais būdais nega-

lima gailėti savęs – likau viena, štai, kokia aš nelaiminga. Ne! Kinų filosofijoje vienas svarbiausių dievų yra Šyva – griovėjas. Negali pastatyti nieko naujo, kol nesugriuvę sena. Kažką praradai, kažką atrasi... Man patinka netikėtos situacijos, į kurias esi įmetamas nepavaldžių aplinkybių. Kartą Filipinuose nėriau po vandeniu į olas žiūrėti, kaip plaukioja rykliai. Pati nepastebėjau, kad į koralą persiplėšiau ranką. Ji pradėjo kraujuoti, matau, kyla juodi purslai. Rykliai – visai šalia. Pasistengiau nusiraminti, pagalvojau, kad susijaudinusi kvėpuoju tankiau, taigi, oras gali baigtis. Užspaudžiau kita ranka žaizdą ir nėriau tolyn, kur plaukiojo išdidūs, fantastiški gyvūnai. Jie buvo sotūs ir mano kraujas jų visai nejaudino. Išnėrusi pasijaučiau lyg būčiau antrą kartą gimusi. Tai stulbinanti patirtis. Po tokių patirčių jau nebesi „stovintis vanduo“. Keitiesi, nes visos naujos patirtys atveda naujų žmonių, kurie tave moko. Kiekvienas sutiktas žmogus yra mokytojas, reikia tik atidžiau į jį pažvelgti.

LAMŲ SLĖNIS

179

180

LAMŲ SLĖNIS

181

– Esi viena, dukra Dorotėja jau studentė, nuo nieko nepriklausai, gali su savo gyvenimu daryti ką nori... – Kiekvienos moters gyvenimas suskirstytas į keturias fazes – pirmiausia būname princesėmis, vėliau tampame narsiomis amazonėmis, tada ateina karalienės metas, galiausiai savo išmintį dalija žiniuonės. Dabar esu karalienės fazėje (juokiasi). Mūsų amžiaus tarpsnyje tai natūralu, vaikai užauginti, pagrindas po kojomis padėtas, gali mėgautis gyvenimu. Labai svarbu kiekvieną fazę išgyventi iki galo, kitaip liksi savęs nerealizavusi.

182

LAMŲ SLĖNIS

– Ar karalienei tinka gaminti maistą? – Dar ir kaip! Valgymas – viena nuostabiausių patirčių. Man labai patinka gaminti, dekoruoti maistą, po ranka visada turiu žalėsių, mano namai pilni įvairiausių prieskonių. Visada sakau, kad maisto gaminimas prilygsta stebuklui, nes maistui abejingų nėra, visi valgo. Toks džiaugsmas, kai gamindamas gali kalbėtis su draugais, dalytis, gerti vyną...

LAMŲ SLĖNIS

183

184

LAMŲ SLĖNIS

185

– Buvai viena pirmųjų, Lietuvoje baigusių someljė mokyklą, nešioji garbingą Bordo komandorės vardą. Vynai – dar vienas tavo pomėgis? – Bordo komandorai puoselėja Bordo vynus. Kartą per tris mėnesius mes renkamės vakarienės ir ragaujame ypatingus vynus. Paskutinė vakarienė, vasarį, vyko „Kempinski“ viešbutyje. Kadangi tai buvo Lietuvos nepriklausomybės mėnuo, ragavome 25 metų senumo vynus iš privačių kolekcijų. Su komandorais renkamės į aklas degustacijas, kuriose reikia atspėti, kelintais metais buvo pagamintas vynas arba kuriame upės krante augo vynuogės, iš kurių jis buvo padarytas. Žinau, tai žaidimas, bet turi paragauti keletą tūkstančių kainuojančio vyno, kad galėtum įvertinti jo skonį. Tai ne pagyros, jokiu būdu, tiesiog esu atsidūrusi ten, kur galiu tuo mėgautis. O kodėl ne? Labai gera, kai nesijauti gyvenanti kitų žmonių gyvenimą. Kai niekam nieko nepavydi, kai nori mokytis, eiti pirmyn ir džiaugtis akimirkomis. Argi ne nuostabus rytas buvo šiandien?

186

LAMŲ SLĖNIS

Patys Patysmamaiausi iausidalykai dalykai pasaulyje pasaulyjejam jamperperdideli dideli Kas 10 Kas kūdikis 10 kūdikis pasaulyje pasaulyje gimsta gimsta anksčiau anksčiau nei kiti. neiIrkiti. nors Ir pirmaisiais nors pirmaisiais mėnesiais mėnesiais jis yrajisžymiai yra žymiai mažesnis mažesnis ir silpnesnis ir silpnesnis už bendraamžius, už bendraamžius, jo noras jo noras gyventi gyventi toks pat toksdidelis pat didelis kaip irkaip visų. ir visų.

Padėkite Padėkite anksčiau anksčiau gimusiems gimusiems kūdikiams kūdikiams kovoti kovoti u gyvybę u gyvybę Pirkite Pirkite akcijos akcijos ženkluženklu pažymėtų pažymėtų prekiųprekių parduotuvėse parduotuvėse MAXIMA MAXIMA visojevisoje Lietuvoje, Lietuvoje, ir ir dalis jūsų dalis sumokėtos jūsų sumokėtos sumossumos bus skirta bus skirta „Ankstukų“ „Ankstukų“ paramos paramos fondui. fondui. Prisidėti Prisidėti galitegalite ir aukodami ir aukodami prie kasų prie bei kasųinternetu bei internetu – www.ankstukai.lt – www.ankstukai.lt

D I D I DE IJ DI I E J I G E R AGDEARRAIDA AI R I A I

G E R AGDEARRAIDA AI R I A I

LAMŲ SLĖNIS

187

188

LAMŲ SLĖNIS

SALDŽIOS SĖKMĖS RECEPTAS Tekstas: Monika Repčytė Nuotraukos: Reda Mickevičiūtė ir Monika Penkutė

Žiūrint į išskirtinio lietuviško prekės ženklo „TADAM!“, susikūrusio prieš trejus metus, gaminius, sąla tiek žvilgsnis, tiek širdis – subtiliausia delikatesų įvairovė, gimstanti juvelyrinėmis formomis, negali neintriguoti. Apie tai, kaip estetinis žvilgsnis į maisto kultūrą paskatino kurti konceptualius papuošalus, ir apie intriguojančias ateities idėjas pasakoja ženklo įkūrėja DEIMANTĖ LITVINAITĖ.

LAMŲ SLĖNIS

189

– Vis didesnė dalis mados pasaulio naujokų pasiryžta nerti į juvelyrikos vandenis, tad išskirtinumas tampa pagrindiniu prioritetu norint tapti pastebėtam. Ar mintis kurti saldėsių inspiruotus papuošalus buvo sprendimas, gimęs iš aistros desertams, ar siekis kurti kažką nematyto, netradiciško? – Idėja kurti papuošalus pasitelkiant tradicinę keramiką ir inspiracijų semtis iš maisto gimė labai netikėtai, susijungus keliems elementams galvoje į vieną darinį. Niekada nebuvau didelė saldumynų mėgėja, o tuo labiau papuošalų fanatikė. Mano papuošalų dėžutėje gulėjo dvi poros auskarų ir viena neįmantri segė. Sau iškelta užduotis skambėjo maždaug taip: sukurti daiktą, kuris keltų netikėtumo emociją, prisiminimus, įtrauktų į savotišką žaidimo būseną, ir kartu būtų šiuolaikiškas, atspindėtų to meto tendencijas. – Jūsų asortimentas galėtų varžytis su aukščiausio lygio konditerijos gaminiais – kruopščiai nugludinti šokoladukai, riestainėliai su pabarstukais, glazūruoti grybukai... Iš kur daugiausia semiatės idėjų? – Idėjos paprastai ateina iš aplinkoje pastebėtų reiškinių, susipynusių su galvoje „putojančia“ fantazija. Vie-

190

LAMŲ SLĖNIS

ni modeliai identiškai atkartoja realybėje esančius gardėsius, kiti modeliai spalviškai, faktūriškai buvo sufantazuoti. Pamenu vieną nutikimą, kuris tik patvirtino įsitikinimą, jog žmonių mintys kartojasi bet kurioje pasaulio vietoje. 2013 m. parodos Tokijuje metu lankiausi įvairiose kepyklėlėse, kavinėse, kur stebėjau saldumynų rinką. Vienoje spurginėje net aiktelėjau iš nuostabos pamačiusi identišku principu (kaip gaminu aš) į glajų įmerktas spurgas. Niekada prieš tai nebuvau mačiusi tokio atlikimo nei gyvai, nei nuotraukose. Jis gimė fantazijose. – Jūsų kuriami papuošalai atitinka realų saldumynų dydį. Kodėl nusprendėte apriboti save masteliu – galbūt jo nepaisymas atvertų didesnes kūrybines galimybes? – Pradžioje, kai suformuluoji sau užduotį, turi būti apibrėžti tam tikri rėmai – tik tada prasidės kūryba, nors neretai manoma atvirkščiai. Kai įstatai save į rėmus, tada atsiranda aiški koncepcija ir nepasiklysti plačiose galimybėse. Man atrodo, kad didysis kūrybiškumas gimsta mažame narvelyje, kai turi ieškoti genialiausios išeities. Todėl ir atsirado tam tikri „įsipareigojimai“, ko atsisakyti, ką atmesti.

LAMŲ SLĖNIS

191

– „TADAM!“ papuošalus tikriausiai renkasi estetikos gurmanai. Ar atkreipiate dėmesį į žmones, nešiojančius jūsų kurtus „desertus akims“? – Pradžioje paprastai įsivaizduoji,

192

LAMŲ SLĖNIS

kam kuri daiktą, kokia turėtų būti ta moteris, kaip atrodyti, kaip rengtis, kuo domėtis. Bet realybėje dažnai nutinka visaip: būna klienčių, absoliučiai neatitinkančių tavo susigalvoto tipažo. Ir tai yra dar įdomiau. Labai smagus

užsiėmimas stebėti klientų charakterius – jų tokia plati įvairovė, kad sunku patikėti! Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad „TADAM!“ papuošalai patiks ir valiūkiškai paauglei, ir brandžiai moteriai.

– Ar papuošalo kūrimas – toks pats poetiškas ir malonus procesas, kaip ir akimirka, kai jau galima pasidžiaugti galutiniu rezultatu? – Procesą suskirstyčiau į etapus. Idėjos gimimas yra skrajojantis ir kutenantis tarpsnis, įgyvendinimo procesas yra kantrybės ir ryžto išbandymas, rezultatas yra idėjos materializacija (niekada nebūni 100 procentų patenkintas), tačiau žmonių reakcija ir grįžtamasis ryšys yra svarbiausi dalykai, kurie rodo, ar eini teisinga kryptimi. – Didelį dėmesį skiriate ne tik nepriekaištingam juvelyrikos gaminio išbaigtumui, bet ir apipavidalinimui – pakuotei, jo pasakojamai istorijai. Ar galima teigti, jog esate estetė, remiatės savita stiliaus filosofija? – Pati savęs nevadinu jokiais pavadinimais, bet žmonės neretai pasako, kad esu estetė, precizijos fanatikė. Žinau, kad pro mano akis nepraslys jokie niuansai, turiu aštrią akį, matau ir visumą, ir detales. Jei kalbėtume apie pakuotę, tai oktaedro forma buvo pasirinkta modernumui pabrėžti, o štai pats papuošalas pagamintas naudojant tradicines keramikos technikas. Kontrasto principas.

LAMŲ SLĖNIS

193

194

LAMŲ SLĖNIS

195

196

LAMŲ SLĖNIS

– Iš „TADAM!“ paskyros „Facebook“ akivaizdu, kad esate nukreipusi atidų žvilgsnį ir į užsienio kūrėjus, sekate naujienas, nevengiate pasidalyti ir kitų darbais. Galbūt galėtumėte įvardyti kūrėją arba darbą, kuris paliko jums didžiausią įspūdį? – Kai dalyvauji parodose, keliauji arba naršai internete, aptinki labai daug žavinčių kūrinių ir kūrėjų – labai sunku būtų išskirti kažką iš to didžiulio pasaulinio srauto. Būtent iš maisto tematikos man labai patiko San Fransiske Modernaus meno muziejuje įsikūrusi kavinė „Blue Bottle“, kurioje galima paskanauti Fridos vestuvinių sausainukų, Zurierio šerbeto ar Mondriano pyrago. Šios vietelės

šefė Caitlina Freeman išleido saldžią mas valstybes kaip Kinija, Singapūknygą apie modernius desertus. ras, Australija, Japonija, JAV) rinkoms. Kaip sekasi plėstis svetur? – Ar papuošalų kūrimas yra vie– Pagal mano mastelius atrodo, kad nintelė jūsų kūrybinė veikla? sekasi. Labai įdomu pasauliui paro– Šiuo metu tai yra pagrindinė ma- dyti kūrinius iš Lietuvos ir tokiu būno veikla, nors kartais prisidedu prie du pristatyti ir pačią šalį. socialinių nekomercinių reklaminių kampanijų kūrimo, man tai irgi labai – Galbūt galėtumėte išduoti nors svarbu. Per šiuos metus pasirodys ne- vieną savo kūrybinę ambiciją arba priklausomas idėjų žurnalas „TA- viziją, kaip norėtumėte matyti savo DAM! Magazine“, prie kurio taip pat prekės ženklą po kelerių metų? labai prisidėsiu. Kol kas daugiau pa– Norėčiau, kad papuošalai išliktų pasakoti negaliu, esu pasirašiusi kon- kaip pamatinis dalykas – svajoju naują fidencialumo sutartį su savimi. kolekciją sukurti pasitelkiant 3D technologijas. Nepaisant to, taip pat įdomu – „TADAM!“ pristatėte ne tik būtų pradėti plėtoti ir kitus netikėtus Lietuvos, bet ir užsienio šalių (tarp projektus, tokius kaip žurnalas- albumas, kurių galime išvysti net tokias toli- apie kurį jau užsiminiau anksčiau.

LAMŲ SLĖNIS

197

198

LAMŲ SLĖNIS

KELIONĖ MAISTU Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Maria Cavali ir „De culinaire werkplaats“ archyvo

„De culinaire werkplaats“ – Olandijos sostinėje Amsterdame įsikūrusi maisto dizaino studija, pateikianti visiškai naują požiūrį į tai, kas vyksta mūsų lėkštėje. Kartu tai ir asmeninė studijos įkūrėjų MARJOLEIN WINTJES bei ERICO MEURSINGO istorija bei jų nuolatinės gurmaniškos paieškos.

– Marjolein, jūs kartu su Ericu į maisto sritį atėjote iš visiškai skirtingų pasaulių ir šiandien kuriate mažus stebuklus nuosavame restorane „De culinaire werkplaats“. Kaip gimė ši vieta? – Tai labai asmeniška mudviejų istorija. 2002 m. nusprendėme kardinaliai pakeisti savo gyvenimus. Vienas didžiausių mūsų pomėgių visada buvo vakarieniauti vis naujose vietose. Tačiau bėgant laikui mūsų požiūris į

maistą ir skonį keitėsi ir galiausiai rasti gerą vietą pavalgyti mums pasidarė gana sudėtinga. Dažniausiai pagrindiniu smuiku patiekale griežia proteinai, o iš daržovių lėkštėje beliko maži meniški taškeliai. Mums patinka, kai lėkštes puošia daug gardžių sezoninių daržovių. Mūsų manymu, dauguma patiekalų restoranuose būna netinkamai subalansuoti. Daržovės, vaisiai ir grūdinės kultūros (patiekalų au-

galinės dalys) visiškai ignoruojamos, o jų svarba ir įvairovė pamirštama. Be to, patiekiamas maistas paprastai yra per sūrus, per saldus ar per riebus. Tai mums ir padėjo apsispręsti ir tapti tų primirštų patiekalų bei skonių ambasadoriais ir priminti kitiems, kaip įdomu gali būti ruošti maistą iš augalinių produktų. Juk tai taip artimai susiję su mūsų sveikata, darna ir gyvūnų gerove.

LAMŲ SLĖNIS

199

200

LAMŲ SLĖNIS

Keliaudami sukaupėme daug žinių apie maistą, sukūrėme savitą koncepciją ir žingsnis po žingsnio „De culinaire werkplaats“ tapo tuo, kuo yra šiandien: šiuolaikinės maisto koncepcijos, maisto naratyvų ir valgymo inspiracijų dizaino studija, kur po vienu stogu gyvena maistas, dizainas ir menas. Vieta, kur Ericas ir aš atskleidžiame visus savo talentus, patirtį ir gebėjimus. – Kokias emocijas siekiate perteikti klientams? – Esame maisto konceptualai. Dirbame su ateities patiekalais, kuriuose mažiau vietos užims mėsa ir žuvis. Mūsų „restoraninė“ dalis, kuri veikia tik penktadieniais ir šeštadieniais, papildo dizaino studiją, čia ieškome naujų skonių, tekstūrų, naujų maisto derinių ir naujų būdų valgyti. Kas 6-8 savaites renkamės vis naują temą, įkvėpimo šaltinį, taip gimsta vadinamoji valgymo inspiracija (angl. – eat’inspiration). Tai teminė penkių patiekalų maisto kelionė. Mums norisi, kad svečiai žaismingai iš naujo pažvelgtų į tai, kas vyksta jų lėkštėse. „De culinaire werkplaats“ nėra restoranas tradicine šio žodžio prasme, mes mieliau prisistatome kaip dizaino studija. Kelias dienas per savaitę kuriame maisto ir gėrimų koncepcijas savo klientams, kartais rengiame vadinamųjų „tailor-made“ (liet. – sukurta pagal užsakymą) maisto patirčių vakarus.

LAMŲ SLĖNIS

201

202

LAMŲ SLĖNIS

– Kur semiatės įkvėpimo savo koncepcijoms? – Dažniausiai mums net nereikia ieškoti įkvėpimo, nes turime gerokai per daug idėjų. Bet norėdami „atsišviežinti“, mėgstame lankytis muziejuose ir meno galerijose, vaikštinėti po miestą ar skaityti ne kulinarines knygas. Kitais žodžiais tariant, mums patinka pasinerti į kitas nuomones ir perspektyvas. Juk valgymo inspiracijų tema gali tapti bet kas: spalva, abstrakcija, emocija ar labai konkretus dalykas, pavyzdžiui, Olandijos gamta. Pačios mėgstamiausios mūsų temos yra juoda spalva, Olandijos dizainas, gamta, architektūra, mada, vanduo ir laikas.

– Ką manote apie šiuolaikinę virtuvę? Ar sudėtinga būti inovatyviam ir konkurencingam šioje srityje? – Visi keliai veda į Romą. Bet šiuolaikinę virtuvę suvokiame tokią, kurioje mažiau mėsos ir žuvų, daugiau augalinių produktų, mažiau druskos, cukraus ir riebalų. Tai ir siūlome patirti pas mus iš viso pasaulio atvykstantiems svečiams. Mums ne taip svarbu būti inovatyviems ar konkurencingiems. Tai, ką darome ir kaip tai darome, yra labai asmeniška, todėl tai unikalus požiūris. Mūsų patiekalai – tai įkvepiančios istorijos apie gyvenimą, maistą, temą, kurią tuo metu nagrinėjame. Naudojame tradicines ir modernias technikas, tradicinius ir modernius ingredientus. Jaučiamės pionieriais.

LAMŲ SLĖNIS

203

204

LAMŲ SLĖNIS

205

206

LAMŲ SLĖNIS

207

– Kodėl jums taip svarbu kiekvienoje gyvenimo srityje ieškoti estetikos ir grožio? – Estetika ir grožis turi daugybę reikšmių ir interpretacijų. Konceptualiai mąstydami sukuriame naujus valgomus komunikacijos dirgiklius ir kalbame apie pačius įvairiausius gyvenimo aspektus.

208

LAMŲ SLĖNIS

Mums patinka stebinti žmones, kad jie pamatytų paprastų produktų grožį, senėjimo, netobulumo, asimetrijos grožį. Jei norite įkvėpti žmones permąstyti gyvenimo būdą, priverskite juos patirti ką nors ypatingo, o ne ką nors įprasto. Kalbu apie grožį, skonį ir jutiminę patirtį. Taip pat – aplinkos ir socialinius aspektus.

– Kokia jūsų kasdienybės estetika? – Nesu tikra, ar esame estetai. Bet žinau, kad mums abiem nepatinka vidutinybė. Mes niekada nesame patenkinti galutiniu rezultatu, visada esame užsiėmę ieškodami, kaip tai padaryti dar geriau.

LAMŲ SLĖNIS

209

210

LAMŲ SLĖNIS

211

– Ar po ilgos darbo dienos vis dar turite jėgų ruošti maistą namie? – Esame panirę į maistą 24 valandas per parą. Tačiau net jei grįžtame namo vidurnaktį, Ericas mums paruošia šviežio maisto. Kartais pavakarieniauti išsiruošiame kur nors kitur. Nors gana retai. Pakeitę gyvenimo būdą mes nebe taip mėgstame lankytis restoranuose. Pastaraisiais metais mums gerokai įgriso įprastinė restoraninė kultūra, ypač tai, ko bandome išvengti savo studijoje. Nors mums patinka nedidelės delikatesų ar daržovių patiekalų degustacijos. – Na, o ką manote apie vadinamąją mamos virtuvę? – Ericas ir aš užaugome su ja. Visada valgėme šviežią maistą ir bent dvi tris rūšis skirtingų daržovių. Mes labai vertiname gerą namie paruoštą maistą, turintį modernų „cinkelį“. Valgyti ir gaminti – tai apie nuoširdų maistą. Mes vis dar turime mėgstamiausius patiekalus, kuriuos ruošdavo mūsų mamos. Mums patinka ir naminis, ir profesionalus, ir tradicinis maistas, ir moderni virtuvė. – Koks būtų nuoširdus su maistu susijęs patarimas geram draugui? – Neturėk jokių maisto guru. Įsiklausyk į savo protą ir kūną. Netikėk greitomis dietomis. Valgyk kuo daugiau įvairių spalvų maisto: tai gerai tavo sveikatai ir bioįvairovei.

212

LAMŲ SLĖNIS

Daugiau apie „De culinaire werkplaats“:

http://www.deculinairewerkplaats.nl

LAMŲ SLĖNIS

213

Naujas numeris – balandį www.lamuslenis.lt

214

LAMŲ SLĖNIS