Lamuslenis by Lamų slėnis

Gegužė 2015 (40)

LA FAMIGLIA

ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

Redaktorė

LAISVĖ RADZEVIČIENĖ

MONIKA REPČYTĖ

VYGAILĖ SUKURYTĖ

VAIDILUTĖ MALINAUSKAITĖ

Žurnalistė

TINKLARAŠTIS

INDRĖ BLAUZDŽIŪNAITĖ

Žurnalistė FACEBOOK

GUODA JUCEVIČIŪTĖ

Fotografė FACEBOOK

JURGITA KUNIGIŠKYTĖ

Reklamos projektų vadovė FACEBOOK

Fotografė

TINKLALAPIS

MARIA CAVALI

Fotografė

TINKLALAPIS

MANTĖ JARUŠEVIČIŪTĖ

Komunikacijos projektai FACEBOOK

BENDRAUKIME info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

LAMŲ SLĖNIS

Fotografė FACEBOOK

ELAS RAMANAUSKAS Dizaineris TINKLALAPIS

LINA MRAZAUSKAITĖ

Žurnalistė

LAMŲ SLĖNIS

REDAKCIJOS ŽODIS

an šeima – kaip laivas. Kartais plaukiantis po saulėtu, kartais – po audringu dangumi. Tame laive kartu su kitais įgulos nariais naktį žvelgi į žvaigždėtą dangų, o dieną padedi vienas kitam įveikti jūros ligos sukeltą blogumą. Čia išmoksti dalytis darbais ir vaidmenimis. Laive tik vienas yra kapitonas, bet ir jam kartais reikia pailsėti. Nė viena kelionė nebūna tokia pati, kaip ankstesnioji. Vienos trunka vos kelias dienas, kitos – visą gyvenimą. Laivo įgula – tai tie žmonės, kurie bus šalia net tada, kai nuo tavęs nusisuks visi kiti, likę krante. Pasiekęs vandenyno vidurį, žinai, kad kelio atgal nėra, tad mokaisi laviruoti. Tarp bangų, savo jausmų, emocinių uraganų. Ir malšini norą kuo greičiau išlipti į krantą. Čia išmoksti prisitaikyti nekeisdamas kitų įgulos narių, bet valdydamas savo ego.

LAMŲ SLĖNIS

Plūduriuojant vandenyje kartais užplūsta sentimentai. Ir jiems reikia skirti laiko. Kol staiga tavo rankų prireiks kapitonui. Kai bangos užliūliuoja, blogumas užeina taip staiga, kad jam pasiruošti tiesiog nespėji. Guli sau vienas ir nelaimingas ant denio ir svajoji apie lygią žemę po kojomis. Nesvyruojančią, nebanguojančią, nei per kietą, nei per minkštą. Stabilų pagrindą. Bet jūroje stabilumas išnyksta. O blogumas anksčiau ar vėliau praeina. Ir tada vėl užplūsta toks malonus širdį kutenantis nuotykių jausmas. Linkiu išdrįsti leistis į gyvenimo kelionę. Ne trumpą, bet tą ilgąją – aplink pasaulį. Ar kur tik bangos jus nuneš. Smagaus skaitymo! Algė R. Vyriausioji redaktorė „Lamų slėnis“

LAMŲ SLĖNIS

IŠVYKTI, KAD SUGRĮŽTUM

PAVASARĮ VALGOME SPALVAS

LAMŲ SLĖNIS

JURGIS DIDŽIULIS: „TAI MANO BULŠITAS!“ Reklaminiai straipsniai žymimi

122

PASIGANYMAI LAMŲ SLĖNYJE

174

KOMANDA

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS Australija – tai ne tik kengūrų šalis. Vietose, kuriose nėra namų ar nesidriekia dykumos, stūkso iki 70 metrų aukščio medžiai, oras pritvinkęs saulės ir eukaliptų kvapo. Žemėje slypi deimantai, opalai, nafta. Jūros krantuose kultivuojami nuostabūs perlai. Bendrovės „Kairių prekyba“ tikslas – šiuos nepaprastus turtus padaryti pasiekiamus visiems, kuriems svarbi kokybė, autentiškumas ir originalumas. Prekių asortimentas – nuo perlų, santalo ir „Emu“ kosmetikos iki apsauginių, sportinių akinių ar akinių nuo saulės. Taip pat – ekologiški katalizatoriai „SmartBurn“, odos gaminiai, aštriausi pasaulyje čili padažai, australiško eukalipto medienos žaliava ir jos gaminiai bei daug kitų autentiškų produktų.

DALELĖ AUSTRALIJOS JŪSŲ NAMUOSE

Daugiau informacijos: www.kairiuprekyba.com

ĮVERTINTI GERIAUSI DIZAINO DARBAI

„Gero dizaino“ prizo laimėtojai – papuošalų kolekcija „Vertigo“ (diz. Ernesta Vala ir Beatričė Vanagaitė)

LAMŲ SLĖNIS

Dešimtąjį kartą vykusio festivalio „Dizaino savaitė 2015“ metu paskelbti Nacionalinio konkurso „Geras dizainas“ nugalėtojai. Konkurso tikslas – atrasti ir įvertinti geriausią šalies dizainą: Lietuvos įmonių produkciją bei dizainerių darbus. Konkursui šiemet pateikta 219 darbų. Nugalėtojų darbų paroda netrukus pradės kelionę po Lietuvą. „Dizaino savaitės“ renginiai šiemet vyko penkiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Telšiuose.

NAUJIENOS

„MOTUMO“ – SKUBANTIEMS LĖTAI

Lininiai drabužiai „Motumo“ – tai ilgai puoselėtos vertybės, sukaupta patirtis ir savitas požiūris į šiuolaikinį gyvenimą. Magija gimsta dėl kruopštumo ir atidumo kiekvienai detalei. Grožis atsiranda apgalvotai atsisakant detalių, paliekant vos keletą elementų, leidžiančių jausti visumą. Lininis pluoštas tarsi nuogas gamtos pulsavimas leidžia jaustis lygiai taip pat. Tai tyla, užpildyta turiniu. „Motumo“ – mokantiems skubėti lėtai, vertinantiems natūralumą, subtilų dizainą, laisvės pojūtį ir kokybę.

LAMŲ SLĖNIS

Vazelės

„Studio Twocan“

Dekoratyvinės pagalvės

„Society“

Kvapni žv

Sarah

Paveikslas „Manuka“

Andrea Stark

Keraminiai indai

Alexandra Standen

SPUSTELĖK IR PAMATYK DAUGIAU

„

NAUJIENOS

PO ALYVŲ ŽIEDAIS Kavos staliukas

Kėdė „Ala“

„Bloomingville“

Sebastian Herkner

Virtuvės baldai

„Miniki“

vakė „Joya“

h Cihat

Rankinė

„Saco de Papel“ LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

PASIPASAKOJIMAI

PAGALIŲ ISTORIJOS Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: iš Dovilės Dagienės fotografijų ciklo „Berniukas su lazda“

Jautriausia dovana, kokią vaikas gali padovanoti mamai, įkvėpė fotomenininkę DOVILĘ DAGIENĘ pradėti fotografijų ciklą. Prabėgus dvejiems metams „Berniukas su lazda“ pelnė antrąją vietą didžiausio ir svarbiausio pasaulyje fotografijos konkurso „Sony World Photography Awards“ profesionalų kategorijoje. Vaikai, žaidžiantys su pagaliukais – genialiai paprastas ir iki širdies gelmių pažįstamas vaizdas, Dovilės fotografijose atveriantis neaprėpiamas vaikiškos vaizduotės gelmes. Apie tai – pačios autorės lūpomis.

LAMŲ SLĖNIS

Brangiausia kolekcija

fotografavau. O paskui kažkaip natūraliai pradėjau pastebėti, kad aplink „Istorija prasidėjo nuo pasivaikš- pilna vaikų, kurie lygiai taip pat žaičiojimų su vaikais. Vyresniajam tuo džia su pagaliukais. Pradėjau mąstyti, metu buvo treji, mažajam – metai. ką tai galėtų reikšti.“ Dažnai ganydavomės po parkus, o grįVaizduotės įrankis žus tekdavo tartis dėl į namus iš lauko nešamų pagaliukų, akmenų ir viso ki„Mano kūrybinė idėja – susieti to turto, kuris vaikams buvo labai svarbus. Pagaliukai buvo nuolat ren- vaizdą ir prasmę. Tuos pagaliukus aš kami, dėl jų liejamos ašaros. Teko net matau kaip vaizduotės įrankį vaiko įspėti laiptinės valytoją, kad ji jų ne- rankose, leidžiantį jam patirti pasaupatrauktų nuo durų. Galiausiai su vai- lį. Tai, ką jis, laikydamas tą pagalį, įsikais suderėjome, kad pagaliukams ga- vaizduoja, yra jo vidinė pasaulio išlima rasti vietą namie. Berniukai tuos raiška. Ar tai kardas, ar meškerė, ar vėliava. Tai tikrai nėra tiesioginis pagaliukus vadino savo kolekcija. Prieš dvejus metus, artėjant mano daiktas, kaip mes, nebūdami vaikais, gimtadieniui, kalbėjome apie dova- galbūt tai įsivaizduojame. Viskas prinas, svarstėme, kas yra vertinga ir ne- klauso nuo patirties, nuo to, kaip tu vertinga, kad tai turėtų būti kažkas tai matai. Aš žvelgdama į pagaliukus labai paprasto, nebrangaus, nes bliz- matau vienus dalykus, kiti – kitus. gučiai tik apkrauna namus. Vyresny- Kurdama ciklą „Berniukas su lazda“, sis sūnus nusprendė, kad vertingiau- patyriau daug atradimų. Žmonės man sias dalykas, kokį jis galėtų man pa- dažnai pasakojo, kaip vaikystėje jie dovanoti, yra jo pagaliukų kolekcija. irgi žaidė su pagaliais. Taip pat – jų Jam buvo ketveri. Žvelgiant iš tėviš- tėvai, seneliai… Tai – fundamentalus kos perspektyvos, tai buvo labai jau- įrankis pasauliui pažinti. Mūsų aplinkoje daug vaikų, o dautru, nes tai buvo vertingiausia, ką jis įsivaizdavo turintis, ir jis nusprendė giausia – panašaus amžiaus berniukų, tad natūraliai susiklostė taip, kad fotai padovanoti man. Žinojau, kad tos kolekcijos išsau- tografavau juos ir jų draugus. Tai niegoti greičiausiai nepavyks, nes paga- kada nebuvo pasakojimas apie konliukai periodiškai nuolat būdavo iš- kretų vaiką. Tai pasakojimas apie bet traukiami ir tapdavo žaidimų dalimi, kurį vaiką. Galiausiai tai virsta pasatad nusprendžiau juos dokumentuo- kojimu apie vaizduotę, patirtį, prasti. Paskleidžiau ant žemės ir tiesiog mę, pasaulio atradimą.

LAMŲ SLĖNIS

Daugiau apie Dovilės Dagienės kūrybą:

WWW.DODA.LT Ciklą tęsiu dar ir dabar. Bet jaučiu, kad jau priartėjau prie šio projekto piko, norisi atsitraukti. Pagaliukus dokumentuoju dvejus metus. Per šį laiką dar kartą pasitvirtino mano kūrybinio kelio įžvalga – tai, kaip mes matome fotografiją, priklauso nuo to, kas mes esame. Man tai leido kiek kitaip pažvelgti į vaikus, pamatyti jų nesuvaržytą, labai platų pasaulį. Nors tai atrandu ir kitose kasdienybės situacijose.“

Geriau būti antram „Antroji vieta „Pasaulio fotografijos organizacijos“ konkurse – svarbiausias įvertinimas, kokio esu sulaukusi kaip fotografė. Keliavau į Londoną, į apdovanojimų ceremoniją, ji savotiškai priminė fotografijos „Oskarus“. Tikėtis patekti į tokio konkurso finalą – lyg utopija. Apdovanojimai

LAMŲ SLĖNIS

aprėpia pačias įvairiausias sritis, juose dalyvauja ir profesionalai, ir mėgėjai. Daugiausia dėmesio, žinoma, sulaukia karštosios naujienos, pasaulio aktualijos. Tačiau Gyvenimo būdo kategorija, į kurią aplikavau, taip pat labai populiari. Buvo visiškai netikėta sulaukti skambučio ir žinios, kad pretenduoju į vieną iš prizinių vietų. Aš net nespėjau normaliai įsisąmoninti šios žinios, buvo per daug netikėta. Kartais galvoju, kad man net labai pasisekė, jog laimėjau antrąją vietą. Pirmoji per daug įpareigotų ir kūrybinę kartelę užkeltų labai aukštai. Aš tikėjau savo darbu, bet reikėjo pasitikrinti, kad dar labiau juo patikėčiau. Tuo pačiu – man liko erdvės kurti toliau. Po šio įvertinimo labai padaugėjo dėmesio. Projektu domisi, nori apie jį rašyti. Anksčiau siūliau jį eksponuoti

keliose Lietuvos galerijose, bet susidomėjimo nesulaukiau. Dabar, kai projektas sulaukė pripažinimo pasaulyje, juo ėmė domėtis ir Lietuvoje. Šiuo metu dalis ciklo eksponuojama Londone, meno centre „Somerset House“. Vėliau paroda turėtų keliauti į kitas pasaulio galerijas. Nežinau, ar tokiems dalykams įmanoma pasiruošti iš anksto. Gali tikėti, kad tavo darbas geras, bet niekada nesi tikras, ką jame įžvelgs kiti. Bet koks konkursas – tai subjektyvus vertinimas. Kita komisija galbūt būtų pamačiusi kitaip, viskas priklauso nuo vertintojo. Per daug kuklinuosi? Sunku apie savo kūrybą kalbėti kaip apie prekę. Nes jos negali supakuoti ir nustatyti vertę. Tai procesas, kuris turi įtakos daug aplinkybių, niuansų – kas į jį žiūrės, ką jame pamatys ar ko nepamatys.“

Svajokim kartu… @lamuslenis

LAMŲ SLĖNIS

Gegužę „Maxima“ skelbia šeimos mėnesiu ir kviečia pasirūpinti gera savo ir artimųjų savijauta, subalansuota mityba bei sveikais įpročiais. Nepasimesti padeda mitybos specialistė VAIDA KURPIENĖ, teigianti, kad atšilus orui, daržovių, vaisių bei uogų – visa įvairovė, tad mūsų mitybos racione turėtų atsirasti visų spalvų po truputį: mat kiekviena spalva turi teigiamą poveikį sveikatai. „MAXIMA“ maisto gamybos meistrai pasidalijo spalvingų salotų receptais. Skanaus! Idėja: „Lamų slėnis‟ Nuotraukos: Vygailė Sukurytė

LAMŲ SLĖNIS

Sveika

oda

Stipri imuni Puikus

LAMŲ SLĖNIS

a m e t s i s nine s regejimas ORANŽINĖS MORKŲ IR SALIERŲ SALOTOS REIKĖS 2 morkos; 2 saliero stiebai; 2 česnako skiltelės; didelė sauja žalumynų: krapų, petražolių; šlakelis sezamų aliejaus; druskos ir pipirų pagal skonį.

PROCESAS Nuskuskite ir nuplaukite morkas, sutarkuokite ir sumaišykite su supjaustytu salieru, česnaku ir žalumynais. Užpilkite aliejumi ir citrinų sultimis, pabarstykite druska ir pipirais.

LAMŲ SLĖNIS

a k a t o j Sveika krau ma e t s i s imunine Hormonu

Aktyvi

LAMŲ SLĖNIS

pusiausvyr a

BALTOSIOS KALIAROPIŲ IR OBUOLIŲ SALOTOS SALOTOMS

PROCESAS

2 nedidelės kaliaropės; 2 rūgštesni obuoliai; 1 vidutinio dydžio morka; saujelė gliaudytų moliūgo ar kitų sėklų.

Kaliaropes, morkas ir obuolius nuplaukite, nulupkite ir supjaustykite šiaudeliais. Paruoškite padažą: sumaišykite actą, aliejų, medų, druską ir pipirus. Padažą užpilkite ant supjaustytų salotų. Apibarstykite sėklomis ir mėtų lapeliais.

PADAŽUI 2 šaukštai alyvuogių aliejaus; 1 arb. šaukštelis vyno acto; 1 arb. šaukštelis medaus; druskos, šviežiai maltų juodųjų pipirų pagal skonį; saujelė šviežių mėtų lapelių.

LAMŲ SLĖNIS

UV Apsauga nuo spinduliu a t m i n t is a r e G

Antioksidacinis poveikis

LAMŲ SLĖNIS

RAUDONOSIOS VAISIŲ SALOTOS SU ŠOKOLADU REIKĖS

PROCESAS

Pusė arbūzo; 1 kg braškių; pusė stiklinės granatų sėklų; 0,5 kg trešnių; sauja šviežių mėtų lapelių; apelsinas; juodojo šokolado plytelė.

Vaisius nuplaukite ir nusausinkite. Arbūzą nulupkite ir supjaustykite kubeliais, pašalinkite sėklas. Nuskabykite braškių kotelius, stambesnes uogas perpjaukite pusiau. Išimkite granatų sėklytes. Nuskabykite trešnių kotelius. Išspauskite apelsino sultis. Supjaustytus vaisius suberkite į indą, lengvai pamaišykite, apšlakstykite apelsinų sultimis, ant viršaus užtarkuokite baltojo šokolado arba apšlakstykite salotas ištirpintu šokoladu, užbarstykite granatų sėklų. Papuoškite mėtų lapeliais ir skanaukite.

LAMŲ SLĖNIS

Stipri imunine sistema

Lasteliu atsinaujinimas a k š i v t a n u Ja

LAMŲ SLĖNIS

oda

ŽALIOSIOS SALOTOS SU BAZILIKŲ PADAŽU SALOTOMS

PROCESAS

sauja saldžiųjų žirnių ankščių; pusė žaliosios paprikos; dvi saujos šviežių špinatų lapų; sauja šviežių krapų; 10 žaliųjų šparaginių pupelių; sauja gražgarsčių; pusė cukinijos; 200 g jūros dumblių „Wakame‟; sauja brokolių; nedidelė saujelė sojų pupelių; alyvuogių aliejaus.

Daržoves nuplaukite po šaltu vandeniu, nuvarvinkite, nusausinkite. Papriką supjaustykite trikampėliais. Šparagines pupeles perpjaukite įstrižai pusiau ir apkepkite grilyje arba keptuvėje. Cukiniją supjaustykite pusžiedžiais. Brokolius išsklaidykite žiedynėliais. Krapus susmulkinkite. Paruoškite padažą: į plakimo indą sudėkite susmulkintus bazilikų lapelius, supilkite citrinų sultis, paskaninkite druska, cukrumi, tolygiai išmaišykite ir palengva supilkite alyvuogių aliejų. Paruoštas daržoves ir likusias sudėtines dalis sudėkite į dubenį, lengvai pamaišykite ir apšlakstykite bazilikų padažu.

PADAŽUI 1 arb. šaukštelis žaliųjų citrinų sulčių; 10 vnt. šviežių bazilikų lapelių; žiupsnelis druskos; medaus (pagal skonį); šlakelio alyvuogių aliejaus.

LAMŲ SLĖNIS

k i t r i v T aulai ir dantys

Gera reprodukcine tema sis

Onkologiniu

LAMĹ˛ SLÄ&#x2013;NIS

ligu prevencija

GELTONOSIOS SALOTOS SU PERLINĖMIS KRUOPOMIS IR DARŽOVĖMIS SALOTOMS

PROCESAS

perlinių kruopų; geltonasis moliūgas; didelė sauja smulkiavaisių geltonųjų pomidorų; cukinija; geltonoji paprika; kietojo sūrio.

Daržoves nuplaukite, nusausinkite, išvalykite, susmulkinkite norimomis formomis. Išvirkite ir atvėsinkite perlines kruopas. Iš padažui skirtų komponentų paruoškite padažą, užpilkite ant paruoštų salotų ir lengvai pamaišykite. Skanaukite!

PADAŽUI 3 šaukštai alyvuogių aliejaus; 2 šaukštai citrinų sulčių; 1 šaukštelis medaus; 2 skiltelės susmulkinto česnako; žiupsnelis druskos; žiupsnelis juodųjų pipirų ar kitų mėgstamų prieskonių.

LAMŲ SLĖNIS

Puiki atmintis

Sveikos akys

Gera medžiagu apykaita

LAMŲ SLĖNIS

LENGVOS IR MAISTINGOS VIOLETINĖS SALOTOS

REIKĖS

PROCESAS

Pusė nedidelio violetinio gūžinio kopūsto; 1 violetinis svogūnas; 2 šaukštai grietinės arba alyvuogių aliejaus; druskos ir pipirų pagal skonį.

Daržoves susmulkinkite, pagardinkite druska, pipirais, užpilkite pasirinkto padažo (grietinės arba alyvuogių aliejaus) ir išmaišykite. Pasirinkus alyvuogių aliejų, salotas galima pabarstyti graikiniais ar kitais mėgstamais riešutais bei sėklomis, užspausti citrinos sulčių.

LAMŲ SLĖNIS

KOMANDA Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Būna, suguldę vaikus, jie atsidaro butelį vyno, jaukiai įsitaiso, ištiesia kojas ir kalba, kalba, kalba. Kartu dirbantys muzikantas, menų fabriko „Loftas“ įkūrėjas VIKTORAS DIAWARA ir jo žmona ŽIVILĖ sako, kad apsikeitimas idėjomis, ginčai ir svajonės drauge yra mėgstamiausias laisvalaikio praleidimo būdas. Minčių, planų, vizijų, įsivaizdavimų, kaip toliau klostysis jų gyvenimas ir bendras verslas, pora turi penkiolikai metų į priekį.

– Savaitgalis. Kipras ir Izabelė išvykę pas senelius. Viktoras su reikalais Klaipėdoje, Živile, tu irgi dirbi. Nejau taip visada? Viktoras: Mums tikrai trūksta atostogų! Seniai niekur nebuvome išvažiavę, vasaros savaitė su vaikais prie jūros – kažin ar tai atostogos.

Labai norime su vaikais aplankyti Malyje gyvenančius mano tėvus, vaikai pas senelius dar nėra buvę. Tikiuosi, kada nors pavyks darbus taip sudėlioti, kad kartą per metus visi kartu išvyktume iš Lietuvos, truputį atsitrauktume nuo darbų ir nuo „Lofto“.

Živilė: Norėčiau tokių atostogų... Viktoras: Savaitės dienomis vaikai dažnai kartu laiką leidžia „Lofte“ . Mato mus dirbančius, bet ir patys randa, ką veikti. Padeda ir seneliai, Živilės tėvai, pažiūri juos, kai mums reikia išvažiuoti arba negalime vaikų vestis kartu.

LAMŲ SLĖNIS

Živilė: Kipras ir Izabelė mėgsta visus čia, pažįsta, sveikinasi, tačiau būna koncertų, kurie vaikams visiškai netinka. Tuomet su Viktoru keičiamės, kuris liks su vaikais, o kuris eis į darbą. Nors dabar, kai įsivažiavome, dažniau visa šeima liekame namie. Viktoras: Mano mama – režisierė, aš ir pats užaugau teatre, užkulisiuose. Dabar, kai turime du vaikus, gal rečiau juos paskui save tampomės, bet pirmagimį Kiprą visur nešiodavomės drauge – į koncertus, netgi į susitikimus su rėmėjais. Vaikas derybose – pliusas (juokiasi)! – Daug laiko praleidžiate čia, hubName, kur įsikūręs jūsų biuras. Yra sofos pernakvoti, virtuvėje galima pasigaminti maistą, „Lofto“ salė – per kiemą, šalia Viktoro muzikos studija. Namai irgi netrukus čia bus įrengti. Kada kraustotės? Viktoras: Jau nedaug liko. Gyvenimas labai palengvėtų, jei pagaliau persikraustytume į savo namus.

čiame kieme, radome namą, kuriame veikė siuvykla. Pagalvojome: būtų šaunu čia gyventi. Pradžioje buvo gal dešimt porelių, kurioms ta idėja patiko, jos ruošėsi patalpas pirkti, galiausiai likome mudu su Živile. – Tuomet dar buvote nesusituokę... Živilė: Tačiau septynerius metus – kartu. Nebūtinai juk žiedas ant rankos įpareigoja, tuomet viskas atrodė aišku, svarbu ir paprasta. Viktoras: Daug negalvojome ir stebėtina, kaip viską numatėme. Prieš kurį laiką Žilvilė išsitraukė pradžioje savo kurtą mūzų viziją ir verslo planą. Viską įgyvendinome netgi dar daugiau nei šimtu procentų. Mes pamiršę buvom, atrodė, darėme, kas mums patinka, o paskui žiūrim – vau!

– Iš kur nugriebėte „Lofto“ idėją? Lietuvoje anuomet gatvėje apie loftą paklaustas žmogus nebūtų galėjęs paaiškinti, ką reiškia tas žodis? Viktoras: Niujorke patekome į vieną vakarėlį. Jis vyko kažkokio vaikino namuose, negalėjau patikėti, kad jo butas išsidėstęs per keturis aukštus, daugiau nei dviejų tūkstančių kvadratų, su didžiule terasa. Su Živile jau buvome pradėję galvoti, kad mums reikia namų. O čia – super idėja! Nebuvome pirmieji Vilniuje, atradę loftus, Ševčenkos gatvėje jie po vieną jau kūrėsi. Živilė: Tačiau, neabejoju, kad mes tą judėjimą paskatinome. Abu su Viktoru jau seniai domėjomės loftų kultūra, pirkome knygas, mums tai buvo kažkas tokio, crazy. Viktoras: O paskui uzurpavome lofto sąvoką.

– Panašu, loftų rajone, buvusioje Vilniaus „Elfa“ gamykloje, ilgam įsitvirtinote? Živilė: Aplink viskas plečiasi, įdomios konversijos vyksta. Matysim, kas čia bus toliau. Viktoras: Gamyklos patalpas radau dar 2009-aisiais. Sandėlis buvo nuomojamas, nufotografavau ir parnešiau parodyti Živilei. Kiek vėliau, tame pa-

LAMŲ SLĖNIS

Živilė: Ilgai galvojome, kaip pavadinti savo kultūros centrą. Loftas – juk bendrinis pavadinimas, bet tuo metu tai buvo visiškai neužimta teritorija. Viktoras: Siuvyklos savininkas, beje, irgi greitai sumetė, kad tai gali būti populiaru: savo siuvyklą jis iškeldino, visas patalpas pardavė, mūsų kaimynai jau seniai gyvena.

Senamiesčio, Užupio, Vilniaus pakrantės rajonų. Viktoras: Čia įsikūrę daug muzikos ir fotostudijų, nes patalpos tinka kūrybai – aukštis, erdvė. Loftuose gyvena kūrybingi žmonės. – Nori pasakyti, kad aukštis daro įtaką minties skrydžiui? Živilė: LOFTAS – didžiulė erdvė. Ji tinka minčių žaidimams, mes išsitaškėme mėgindami netgi įvairiausias scenos pozicijas: per vidurį, viename šone, kitame. Erdvės daro įtaką ir kuria energiją, kurią vėliau paleidi. Neapribota standartų ir sienų, ji visada plinta greičiau. Ankštoje patalpoje nesi toks laisvas.

– O jūs..? Viktoras: Namams pinigų nebelieka, nes visos investicijos keliauja į menų fabriką. Kultūros verslas Lietuvoje – dar labai nauja. Tačiau mes investuojame, tikėdami, kad Vilnius niekuo nesiskirs nuo Berlyno ar Londono. O dividendai... Jie kažkada vis – Prieš trylika metų, kai susitikotiek ateis. Živilė: Mūsų idėja tokia ir buvo – te su Živile, abu darėte skirtingus for the people by the people. Kiek dalykus. Kaip nutiko, kad pasukote žmonių pas mus paliks pinigų, tiek vienu keliu? investuosime. Viktoras: Žmonės ir jaučia kiekvieną kartą – vėl kažkas pasikeitė, pašvarėjo, patobulėjo. Menų fabriką kurti su Živile pradėjome turėdami dešimt tūkstančių litų. Įrengėme tualetą ir įsivedėme elektrą. Živilė: Kultūros verslas sudėtingas ir sunkus, kūrybos čia reikia kiekviename žingsnyje. Tik Lietuvoje dar mažai kas supranta, jog kultūra ir verslas gali žingsniuoti drauge. Tokios verslo investicijos duoda pridėtinę vertę miestui ir visai šaliai. Norime keisti Naujamiestį, kur įsikūrėme, sugalvojome iniciatyvą – Up town – Aukštamiestis. Pramoninio paveldo rajonas yra unikalus, jis skiriasi nuo

Živilė: Kultūra ir menas mane traukė visą laiką. Kažkada svajojau apie Dailės akademiją, rimtai ruošiausi stojamiesiems, tačiau gyvenimas pasisuko kita linkme, baigiau ekonomikos mokslų magistro studijas Vilniaus universitete. Dirbau interneto sprendimų bendrovėje „Gaumina“. Pradėjau nuo projektų vadovės asistentės, vėliau tapau įmonės vadove. Vėliau vadovavau „MTV Network Baltic“ rinkodaros, paskui ir visam medijų skyriui. Be galo įdomi patirtis, verslo susitikimai Londone, mokymai, kelionės. Tas posūkis nebuvo visiškai netikėtas – mokykloje man sekėsi tikslieji mokslai, matematika. Tuo metu nebuvo kūrybinių industrijų studijų, kurias tikriausiai būčiau pasirinkusi. Gerai pagalvojusi įstojau į ekonomiką, o tapybai padėjau tašką. Buvo momentų, kai gailėjausi, žinoma, bet dabar mano gyvenimo įvykių seka atrodo labai logiška. Viskas susijungė, o aš galiu naudoti skirtingas žinias ir patirtį srityje, kuri man taip patinka.

LAMŲ SLĖNIS

– Nes ką dabar dailininkė būtų veikusi menų lofte? Živilė: Ką du menininkai būtų nuveikę? Viktoras: Pramogų pasaulyje aš seniai, ir „Skamp“ grupės, ir „Tabami“ projekto vadybos reikalais rūpinomės patys. Kai atėjo „Lofto“ laikas, nusprendžiau, kad Živilė bus geriausia mano verslo partnerė. Ji buvo trimis galvomis aukščiau už visus Lietuvos muzikos vadybininkus ir prodiuserius. Mačiau, kaip vertina savo darbą, iš darbo grįžtančios kartais laukdavau iki vienuoliktos valandos vakaro, be to, ji puikiai išmanė finansus, o man ši sritis – svetima.

– Živile, dažnai Viktoras tavęs klauso? Živilė: Būna, pasiginčijam. Laimi tas, kurio argumentai tvirtesni. Man patinka diskusijos, nes jose gimsta tiesa ir pačios geriausios idėjos. Jei dabar nekalbėtume apie Viktorą kaip apie mano vyrą, tai man būtų sunku įsivaizduoti kitą žmogų, tokį profesionalų kaip jis. Ypač žaviuosi jo intuicija. – Kai namuose iškyla paprastas, buitinis konfliktas, o reikia greitai spręsti darbo reikalus, kas tada? Živilė: Kiekvienas laikas, kurį išgyvenome, turėjo savus konfliktų sprendimo būdus. Dabar išsigrynino:

darbas mūsų gyvenimo dalis, netgi vaikai jame dalyvauja. Gal kartais ir reikia emocionaliai nuo to pailsėti, tačiau specialiai namų ir darbo neatskiriame. Taip nebūna: šįvakar, šiukštu, nekalbame, o rytoj ryte – stresas. Viktoras: Mėginame ieškoti kompromiso... Živilė: Ambicijų rodyti tiesiog nėra kada. Ir kai į konfliktą pažvelgi iš esmės, jis pasidaro toks... mažas mažulytis. Kad ir kaip absurdiškai tai skamba – na, tegul mėtosi po namus tos kojinės! Viktoras: 95 procentai mūsų konfliktų – dėl darbo, tik penki – dėl buities. Dažniausiai pykstamės tada, kai mūsų nuomonės išsiskiria.

LAMŲ SLĖNIS

– Kam plauti grindis, pavyzdžiui, ar kuriam keisti vaiko vystyklus? Živilė: Mūsų šeimoje nėra jokių „čia tavo, o čia mano“. Viktoras: Nuo pat pradžių darbais nesidalijame, kuris gali, tas ir padaro. – Viktorai, ar tai, kad mokeisi Vokietijoje, kad į Lietuvą atvykai iš laisvas tradicijas turinčios šalies padėjo tau kitaip žvelgti į muziką, į verslą ir apskritai į gyvenimą? Viktoras: Jei čia būčiau gyvenęs, būtų kita istorija, neabejoju. Tačiau ir Vokietijoje žinojau: jei liksime, būsime vieni iš kelių tūkstančių muzikantų... – Visada galvoji į priekį? Viktoras: Daugybę kartų, išgirdę mano idėjas, žmonės sukiojo pirštą prie smilkinio. Iš Vokietijos į Lietuvą – nesąmonė! Kursi repą? O kam? Yra SEL, yra RSA, kas jūsų klausys? Loftas Naujamiesčio šabakštyne – absurdas! Tūkstančio vietų koncertų salė per krizę, kai visi užsidaro? Beprotis! Bet jei nerizikuosi, negersi šampano. Mudu su Živile mėgstame riziką.

realus loftas. Živilė: Kartais su Viktoru už galvų susiimame: kas bus dar po penkerių metų? Pasaulis toks sumažėjęs, atsiveria fantastiškų galimybių, apie kurias pradžioje nė pagalvoti negalėjome. Viktoras: Neseniai buvau Lenkijoje, muzikos mugėje. Susipažinau su svarbiausiais Lenkijos ir Vokietijos koncertų organizatoriais. Kas žino, kokie keliai nusities po šių pažinčių? Živilė: Šį mėnesį važiuoju į Prancūziją, Lijone manęs paprašė pristatyti du mūsų projektus – „Loftas Fest“ ir kūrybinių industrijų konferenciją „What‘s next?“. Gavęs tokių pasiūlymų juk suvoki, kad tavo veikla plečiasi, kad nė nežinai, kuo viskas baigsis. Dėl to ir kartoju: turi gyventi tuo, kas tau patinka, mylėti savo darbą, neskaičiuoti darbo valandų ir negalvoti apie pensiją. Viktoras: Tokia yra ir mūsų komanda. Fantastiški žmonės, juos veža,

ką jie daro. Užtat suteikiame jiems kūrybos laisvę. – Kuris iš jūsų griežtesnis vadovas? Kaip žinoma, dirbti su menininkais ir kūrybininkais nėra paprasta. Žiūrėk, ima ir dingsta savaitę koks... Živilė: Jei dingai, gali nebegrįžti. Tokių dalykų visiškai netoleruojame. Viktoras: Živilė yra vadovavusi ir šimtui žmonių. Ji negali pakęsti šūdmalystės. Pas mus niekam nekyla klausimas, už ką mokamas atlyginimas. Gali nebūti biure visą savaitę, tačiau savo darbo rezultatus turi pateikti. Živilė: Abu su Viktoru galime būti labai griežti, jei reikia, bet labiau vertiname, kai darbuotojai imasi iniciatyvos. Kartu nagrinėjame, kas buvo gerai, kas blogai. Visi kartu tobulėjame. Tikiu, kad komanda darbe – svarbiausias dalykas. Esame taip susitarę: jei norite čia kažką drauge sukurti, kuriame, jei galvoje sukasi mintys apie kitus dalykus – pirmyn, su mūsų palaiminimu.

– O šampaną dažnai geriate? Viktoras: Vienas maloniausių dalykų, kai po koncerto susėdi su atlikėjais, kurių Vilniuje nė įsivaizduoti negalėjai – Nicolas Jaar, „Moderat“, „Editors“ , vakarieniauji, o jie aikčioja: vau, manėm, kad taip tik Niujorke, Londone, o čia – tūkstantis kilometrų nuo Berlyno! Atsiduriu Europos klubų vadovų susitikime, o man vienas olandas pasakoja, kad Vilniuje yra ne-

LAMŲ SLĖNIS

– Įdomu, Viktorai, ar tu kvieti koncertuoti tik tuos atlikėjus, kurie tau patinka? Viktoras: Ta liga aš persirgau, pamoką išmokau – sau nieko nevežu. Kviečiame tuos, kurie gali būti įdomūs Lietuvos publikai ir gali surinkti žiūrovų. Živilė: Ir prie to taip pat daug prisideda komanda, atnešanti šviežių minčių ir idėjų. Tam tikri kriterijai egzistuoja, mes vežame ne tik populiarius vardus, bet ir atrandame naujos, kokybiškos muzikos. Europoje dabar madingiausias dalykas – pasikeitimai talentais. Yra daugybė talentingų atlikėjų, reikia tik juos rasti. Viktoras: Ir koks kaifas, kai matai, kad grupė, kuriai prieš dvejus metus mokėjai 500 eurų honorarą, dabar renka didžiausias Europos sales ir arenas. Arba pas mus koncertavusi Ellie Goulding... Šiandien prie jos honoraro du nulius reiktų pridėti, jei mėgintumei užsakyti koncertą. Be galo svarbu sekti muziką, būti joje, matyti,

LAMŲ SLĖNIS

kokia kryptimi ji keliauja toliau. – Tačiau prisiminkime, „Loftas“ juk išgyveno ir ne tokių linksmų laikų? Viktoras: Išgyveno. Vos nebankrutavome. Živilė: Ir tai buvo brangiausias mūsų gyvenimo universitetas. Kai pasieki dugną, permąstai daugybę dalykų, išmoksti daug pamokų. 2013 metais surengėme labai stiprų Europos lygio festivalį, kurio sąraše buvo 80 procentų užsieninių vardų. Ir tikrai – vardų, o ne pavadinimų. Išsitaškėme, nepagalvojome apie riziką, apie saugiklius, finansavimą. Viktoras: Festivalis baigė sezoną, visą vasarą nedirbome, o patalpas išlaikyti reikėjo, mokėti darbuotojams – taip pat. Živilė: Buvo dienų, kai nežinodavome, už ką reikės maisto parduotuvėje nusipirkti. Viktoras: Už telefoną negalėjome susimokėti... Živilė: Ir abu suvokėme, kad drau-

ge esame viename š.... – tu ir aš. Lengviausia, žinoma, buvo paskelbti bankrotą, tačiau „Loftas“ mums – ne tik verslas, daug daug daugiau. Ir kaip tada žmonėms į akis pažiūrėti? Viktoras: Padorumą man įskiepijo tėvai, negaliu taip lengvai į taisykles numoti ranka. Be to, kai pradėjome, sakiau Živilei: galime rinktis lengvesnį kelią – atidaryti naktinį klubą, parduoti kokteilius po dvidešimt penkis litus, trejus metus padirbsime, paskui visiems nusibos, uždarysime, bet būsime uždirbę. Arba einame ilguoju keliu – tik po gerų dešimties metų mūsų investicijos atsipirks. Pasirinkome ilgąjį, juo ir žingsniuojame. Živilė: Net ir tada, kai norisi viską mesti. Viktoras: Jei vienas nukabina nosį, kitas sako: kelkis, einam toliau. Živilė: Buvo daug žmonių, kurie tuo sunkiu metu mums pagelbėjo. Neįtikėtina – kreditoriai atidėjo mokėjimus, palaukė. O mes pradėjome suvokti, kad tai, ką darome, svarbu ne tik mums, bet ir kitiems.

LAMŲ SLĖNIS

Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

GĖLĖS, MADA, DESERTAI Antrosiose kūrybinėse dirbtuvėse „Pasiganymai lamų slėnyje“ įkvėpimas liejosi upeliais! Vieną balandžio trečiadienio vakarą meno ir edukacijos centre „Rupert“ susirinkę svečiai mokėsi kurti pavasariškus gėlėtus lankelius kartu su dizainere Goda Narijauskaite („Make Heads Turn“). Lietuviškų drabužių ženklo „LeMuse“ siela Lina Pliūraitė supažindino su naujausiomis mados tendencijomis ir vasariška suknelių kolekcija. Na, o akis ir sielas šildė spalvoti desertai bei uogomis kvepiančios arbatos.

Mūsų draugai:

WWW.RUPERT.LT

LAMŲ SLĖNIS

IŠVYKTI, KAD SUGRĮŽTUM Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Biomedicinos mokslų daktarė SANDRA MEIDUTĖ-ABARAVIČIENĖ prieš penkerius metus kartu su vyru baigę doktorantūros studijas viename geriausių Skandinavijos universitetų grįžo namo, į Lietuvą. Šiandien Sandra svajoja, kad ir Lietuvoje moterims būtų leista legaliai gimdyti namie ir mamos turėtų galimybę ramiai atsidėti motinystei. Jos pačios šeima uogas ir daržoves skina savo mažame darželyje po namų langais, pačiame miesto centre. Čia, senajame Žvėryne, ir susitinkame.

- Sandra, kodėl turėdama galimybę dirbti kokioje nors didelėje pasaulio mokslo laboratorijoje vis dėlto nusprendėte grįžti į Lietuvą ir savo gyvenimą kurti čia? - Mums abiem su vyru atrodė svarbiausia grįžti ten, kur esi gimęs ir augęs. Šitoje žemėje visada būsi savas, bent prigimtinę teisę turėsi. Kitoje šalyje tave galbūt priims labai mandagiai, svetingai, mokantis į tave bus daug investuojama, kad taptum pasaulio žmogumi, pasaulio mokslininku. Švedijoje, kur apsigyniau daktaro

laipsnį, visiškai nesvarbu, iš kokios tu šalies kilęs. Studijuojant dešimt kurso draugų buvome iš aštuonių skirtingų valstybių ir tik nuo kiekvieno iš mūsų priklausė, kiek sugebėsime pasiimti iš mums suteikiamų galimybių. Bet grįžęs į gimtąją šalį gali pasijusti visiškai saugus, tik čia turi absoliučią žodžio laisvę, gali pats kurti pokyčius, daryti įtaką mokslo, kultūros, politikos srityse. Jaunus žmones visada raginu išvažiuoti. O paskui – sugrįžti. Sugrįžę į Lietuvą mes susiduriame su tam tikrais sunkumais, kar-

tais mums sunku suprasti, kodėl žmonės čia elgiasi vienaip ar kitaip. Tačiau šis sugrįžimas, kaip ir daugeliui kitų, buvo sąmoningas ir labai gerai apmąstytas sprendimas. Norėjome, kad vaikai augtų mūsų gimtinėje, jausdami besąlygišką senelių meilę ir prisirišimą. Žvelgdama atgal suvokiu, kad buvimas su seneliais man turėjo didžiulės įtakos. Ta jų išmintis, buvimas su jais, manau, nuo to didžia dalimi priklauso, koks būsi suaugęs žmogus, kiek turėsi vidinės stiprybės.

LAMŲ SLĖNIS

Su vyru visada turėjome labai paprastą planą: grįžtame ir ieškome darbo, jei nerasime, važiuosime kur nors kitur. Tik nemanau, kad dabar turėtume kur nors važiuoti – juk abu turime darbus, galime išlaikyti šeimą.

pavyzdžių yra Viešųjų pirkimų įstatymas. Jis visiškai neadaptuotas mokslo sričiai ir paprasčiausiai trukdo mūsų darbui. Bet tai – mokslo virtuvės biurokratija. O kalbant bendrai, mokslas, kaip kultūra ir švietimas, turi būti remiami valstybės, nes tik taip - Jūsų vyrui Lietuvoje vis dėlto ugdomi sąmoningi išsilavinę žmonės teko atsisakyti mokslininko karjeros ir stipri šalis. ir užsiimti kiek žemiškesniais darKūrybiška profesija bais? - Taip, jis šiuo metu mokslinėje sri- Papasakokite ne tik mokslinintyje nedirba. Bet puikiai save realizuoja ir nebūdamas taip arti mokslo, kams suprantama kalba, ką šiuo mekaip aš. Jis studijavo techninius – so- tu bandote atrasti savo darbe? - Inovatyvios medicinos centre cialinius mokslus, ir dabar dirba su šia sritimi susijusį darbą. Iš tiesų mums dirbu Kamieninių ląstelių biologijos neteko nieko stipriai keisti ar išsiža- skyriuje. Šiuo metu mūsų mokslinė dėti kokių nors savo įsitikinimų. Jau- grupė tyrinėja lėtinės obstrukcinės čiamės pakankamai save realizuojan- plaučių ligos regeneracines savybes. Šia liga serga iki 5% visos pasaulio tys. populiacijos. Trumpai tariant, plaučių - Galiu tik spėti, kad požiūris į audinyje susidaro uždegiminiai promokslininkus Lietuvoje ir svetur cesai. Juos gali sukelti genetiniai veiksniai, bet labiausiai veikia išoriskiriasi? - Labiausiai skiriasi pačios valsty- niai veiksniai – aplinkos užterštumas. bės požiūris. Kalbu apie mokslo do- Mes tiriame, kaip būtų galima plautavimą. Kartais Lietuvos įstatymai ir čių audinį apgyvendinti kamieninėbiurokratija paprasčiausiai trukdo mis ląstelėmis, kad įvyktų gyjimo kurti mokslą. Vienas akivaizdžiausių procesas.

LAMŲ SLĖNIS

- Ar pasaulyje tuo pat metu kas nors kitas gali atlikti tuos pačius tyrimus? Ar egzistuoja konkurencija tame jūsų, mokslininkų, pasaulyje? - Paprastai stengiamės prisidėti prie naujų tyrimų, nesiimti to, kas jau padaryta. Bet taip, kartais tą patį dalyką tyrinėja kelios pasaulio laboratorijos. Moksle bendras išbaigtas paveikslas sukuriamas tik tada, kai mokslininkai skirtingose pasaulio šalyse po gabalėlį, it kokią dėlionę, surenka informaciją tam tikra tema. Švedijoje to ir buvau mokoma: nesvarbu kur tu esi, savo žiniomis visada gali daryti įtaką mokslo raidai. O Lietuvos laboratorijos puikiai įrengtos, jos tikrai niekuo nesiskiria nuo to, ką palikau Švedijoje. Čia nejaučiu, kad man ko nors trūktų. Kaip jau minėjau,

labiausiai, deja, trukdo biurokratiniai stabdžiai. Tai, ką Lietuvoje mokslininkas padaro per trejus metus, Švedijoje būtų galima atlikti per metus, o gal ir dar greičiau. - Dirbdama mokslinį darbą spėjote pagimdyti du vaikus. Ar lengva buvo suderinti motinystę ir karjerą? - Iš tiesų būti mokslininku negali nustoti nei šeštadienį, nei sekmadienį. Palikęs darbo vietą, nesiliauji apie tai galvoti. Kartais tenka dirbti ir vakare grįžus namo. Bent jau mintyse. Aišku, kažkada turi pailsėti nuo darbo ir fiziškai, ir emociškai. Bet tai specialybė, kur mintys turi būti generuojamos nuolat. Privalai nuolat galvoti, kokiu keliu toliau eisi, ką veiksi, kai baigsis vienas projektas, kokius tyrimus at-

liksi toliau. Nes renkiesi pats. Būti mokslininku – labai kūrybiška ir net meniška profesija. Čia daug nuojautos, intuicijos. - Kaip tuomet vaikai sugebėjo įsiterpti į jūsų mokslinę karjerą, kurioje sunku rasti laiko atokvėpiui? - Jiems tiesiog atėjo laikas gimti. O aš pasiėmiau labai sąmoningas atostogas, mokslines išeigines. Juk tas laiko tarpas, kad pastatytum vaikus ant kojų ir fiziškai, ir emociškai, toks trumpas. Paskui jie labai greitai pasako: mama, aš geriau žinau! Juk darbai tikrai gali palaukti, ramiai išėjau motinystės atostogų, nes žinojau, kad mokslo pasaulis be manęs nesugrius. Tiesa, sugrįžti buvo kiek sunkoka...

LAMŲ SLĖNIS

Gimdyti namie nepavyko - Pirmas jūsų vaikas gimė Švedijoje. Kokia tai buvo patirtis? - Taip, pirmas vaikas gimė dar būnant Švedijoje. Besilaukdama susidomėjau galimybe gimdyti namuose. Švedijoje tai legalu. Mano nėštumas buvo normalus, tad ramiai ruošiausi gimdymui namie. Esu fundamentinių medicininių mokslų atstovė, tad žinau, kad gimdymas – tai visiškai natūrali žmogaus būsena, prigimtinis dalykas. Švedijoje gydytojai taip pat man pasiūlė apžiūrėti, kaip atrodo aplinka, kurioje moterys gimdo nenamuose. Sužinojau, kad ji labai palanki mamai ir vaikui. Ta vieta net nevadinama ligonine, o vaiko gimimo namais. Gydydojai nenaudoja perdėtos gimdymo medikalizacijos. Aš į gimties stebuklą žiūriu labai jautriai, su didele pagarba. Nes tai, kas vyksta, yra didelė paslaptis ir stebuklas. Kas žino, gal dėl savo gyvenimo

LAMŲ SLĖNIS

būdo vieną dieną apskritai prarasime galimybę natūraliai pastoti ir gimdyti.. Todėl ir labai norisi, kad naujo žmogaus atėjimas į šį pasaulį būtų priimtas su didele pagarba. Čia neturi būti skubinimo, jei jo nereikia, procesas turi vykti natūraliai dėl paprastos priežasties – kad ateities karta būtų visapusiškai sveika ir stipri. - Besilaukdama antrą kartą, jau Lietuvoje, dukrytę ir vėl buvote pasiryžusi gimdyti namuose. Ar tuomet ir sužinojote, kad mūsų šalyje tai būtų nelegalu? - Taip. Pasirodo, Lietuva – bene vienintelė Europos Sąjungos šalis, kur teisiškai negalima pasikviesti kvalifikuoto specialisto, kad jis prižiūrėtų tavo gimdymą namie. Aš tikrai neagituoju, kad dabar kiekviena moteris pradėtų gimdyti namuose, kalbu apie galimybę pasirinkti, nusprendžiant, kas kiekvienai atrodo teisinga ir priimtina.

Prie to, kad gimdymas namie būtų įteisintas ir Lietuvoje, daug prisideda iniciatyvinė šeimų grupė (www. gimimas.lt) ir Prieraišiosios tėvystės centras. Prieraišioji tėvystė – tai požiūris, filosofija, pirmiausia kalbantis apie pagarbą naujam žmogui. Man kiek liūdna, kai moterys drąsiai pasakoja darančios karjerą net tuomet, kai gimdo vaikus. Gal ir yra specialybių ar karjeros etapų, kai padaryti pertraukos tiesiog neįmanoma. Bet ir mama yra vienintelė, ir jei pagimdžiusi po savaitės jau lėksi į darbą, vaikas negaus svarbiausio – tavo prisilietimo, fizinio kontakto, o tai yra būtina visapusiškam žmogaus išsivystymui. Vaikas nėra koks padangių sparnuotis ar gėlė, kuri pati sau auga ir žydi. Paukščiukus ir tai reikia maitinti. Koks fiziškai, emociškai stiprus ir laimingas bus žmogus, labai priklauso nuo to, kiek jis turės to ryšio ir kontakto su savo tėvais pirmaisiais gyvenimo metais.

LAMŲ SLĖNIS

Kartu ravime tas mažas lysveles, paDaržas, dizainas ir knygos siėmę kibirėlius skiname uogas. Laukiam mažųjų pomidoriukų, ku- Tas darželis jūsų namų kieme rie čia puikiai dera be jokių šiltnairgi atsirado dėl vaikų, tiesa? mių. Kartais gera tiesiog sukišti ran- Taip! Vaikai mato, kaip vienos kas į žemę. po kitų čia sirpsta uogos: braškės, šilauogės, avietės, serbentai. Savo - Ir visa tai turite čia, gyvendami užsiaugintas salotas skiname ir ryte, pačiame miesto centre! ir vakare. Visko nedaug, bet keturių - Specialiai mes neieškojome buto asmenų šeimai visiškai užtenka. su daržu po langais. Ta vieta tiesiog

LAMŲ SLĖNIS

pati atrado mus ir tai – didelė dovana gyvenant mieste. Iš čia viskas pasiekiama dviračiu – darbas, darželiai, vaikų būreliai. Tai visiška Skandinavija, nes ten gyventys žmonės neįsivaizduoja kasdienio susisiekimo be dviračio. Aišku, per pusnis Vilniuje dviračių neminame, bet tuomet galima vaikščioti pėsčiomis. Automobiliu stengiamės važinėti mažai, dažniausiai važiuojame už miesto.

LAMŲ SLĖNIS

- Pati savo namus ir įsirengėte? - Taip, interjero dizainas – vienas mano pomėgių. Turiu tradiciją iš kelionių visada parsivežti kokį nors interjero žurnalą. Tai – mano domėjimosi sritis, kuri nė kiek netrukdo būti mokslininke. (Juokiasi.) - Kodėl apskritai kažkada nusprendėte pasirinkti mokslininkės karjerą? - Baigusi mokyklą apie tai tikrai negalvojau. Niekada to neplanavau. Tiesiog taip susiklostė aplinkybės, daktaro laipsnis – pirmas žingsnis, kai pradedi mokytis būti mokslininku. Per ketverius doktorantūros metus spėji pajusti, ką tai reiškia. Tai kaip kamuolys, kuris natūraliai vyniojasi ir tas atradimo džiaugsmas yra malonus. - O kas tas malonus jausmas – pats procesas? - Būtent atradimas ir tas nuolatinis, nesustojamas domėjimasis. Būdamas mokslininku turi nuolat skaityti, sekti, kas vyksta pasaulio laboratorijose. Galiausiai mano karjera turi dvi atšakas – mokslinė ir pedagoginė veikla, darbas su studentais. Ir viena, ir kita teikia daug džiaugsmo. Dar niekada neteko būti tuo nelaimingu dvejojančiu žmogumi, kuris jaučiasi ne savo vietoje. Visada jaučiu ramybę, žinodama, kad einu ir darau tai, kas man patinka.

LAMŲ SLĖNIS

- Kas dar, be interjero dizaino, padeda bent trumpam pabėgti nuo minčių apie mokslą? - Knygos. Man jos – namų dvasia. Neįsivaizduoju namų be knygų. Skaityti mėgau, kiek tik save atsimenu. Buvau iš tų vaikų, kurie skaitydavo net po antklode, pasišviesdami žibintuvėliu. Taip perskaičiau visus storiausius Žiulio Verno romanus, daugelį antikos kūrinių, proza, poezija – viskas tiko ir

LAMŲ SLĖNIS

skaitėsi. Tai buvo atradimų, nuotykių laikas. Mokykloje labiausiai laukdavau rudens ir žiemos atostogų, kad turėčiau laiko skaityti. Visada svajojau namie turėti nedidelę biblioteką. Joje – labai įvairios knygos: poezija, filosofija, meno albumai, romanai, detektyvai, Nobelio literatūros premijos laureatų darbai. Kita mano aistra – knygos, susijusios su Vilniumi – albumai, istorinės knygos, bibliografijos. Šis miestas – ne-

paprastai gražus, daugialypis, turintis gražią, nenuobodžią, spalvotą istoriją. Kadangi dabartinėje bibliotekoje vietos labai mažai, atidžiai atrenku knygas, kurios čia patenka. Čia laikau tai, kas man brangu, įdomu, knygas, kurias norisi perskaityti dar kartą. Iš tiesų vienintelis dalykas, kurio labai ilgiuosi gimus vaikams, kad būtų pakankamai laiko skaityti ne su darbu susijusią literatūrą...

Švelnumas Saugumas Veiksmingumas

Kai gimsta kūdikis, gimsta smagių idėjų

Jūs norite, kad laikas, praleistas su mažyliu, būtų malonus Jūsų abiejų nuotykis. JOHNSON’S Baby produktai naujagimiams: • Saugu naudoti jautriai kūdikio odelei nuo pat gimimo • Be parabenų ir muilo • Nesukelia alergijos

Kai gimsta kūdikis, gyvenimas atgimsta

LAMŲ SLĖNIS

Rimo Šapausko

Dešimtukas

Dešimt televizijos laidų vedėjo, didžėjaus RIMO ŠAPAUSKO šeimos apibrėžimų.

LAMŲ SLĖNIS

TIKĖJIMAS. Santuoka yra sakramentas, kuris tęsiasi visą gyvenimą, kol sutuoktiniai yra gyvi. Šį kryžių pirmą kartą pamatėme bare Romoje. Pagalvojau, kad tokį norėčiau turėti namuose. Šalia buvusioje San Clemente bažnyčioje ir įsigijome.

BERNARDINAI. Čia susipažinome, pakrikštijome sūnų Juozapą. Esame šios bažnyčios parapijiečiai. Ši vieta mums labai svarbi.

ŠEIMA. Žmona Lina, pirmagimė Elžbieta ir sūnus Juozapas. Aš likau už kadro.

ANTAKALNIO GIMDYMO NAMAI. Už vieno iš tų langų prieš 43 metus gimiau aš. Neseniai gimė ir sūnus. Galima sakyti, kad tai yra gimtinės ir tėvynės tiesioginis simbolis.

LAMŲ SLĖNIS

ŠVENTOSIOS FAUSTINOS NAMELIS V.GRYBO GATVĖJE. 1933–1934 metais ši lenkų vienuolė čia gyveno, patyrė Jėzaus apsireiškimus. Iš čia pradėjo sklisti žinia apie Viešpaties Gailestingumą. Mūsų šeima yra paliesta to paties Gailestingumo.

#6 ISTORINĖ ATMINTIS, PRAEITIS. Kažkada esu išsaugojęs savo senelių, tetų didelį archyvą su nuotraukomis, senais dokumentais. Dabar džiaugiuosi, kad tai nesudegė ar nebuvo išmesta. Trys iš mano senelių gimė dar XIX amžiuje. Gerai, kad jų nuotraukas galiu parodyti savo vaikams. Fotografija: mano senelis, Rokiškio policininkas Vytautas Šapauskas.

LAMŲ SLĖNIS

BENDRAS STALAS. Ačiū Dievui, dėl savo darbo pobūdžio turiu daugiau laisvo laiko. Pusryčius, pietus ir vakarienes dažniausiai visi valgome kartu. Virtuvė ir yra vieta, kur tobulėja kulinariniai įgūdžiai.

ATOSTOGOS. Kol neturėjome vaikų, su Lina daug keliaudavome. Labai patikdavo Graikijos salos. Tiesiog tobula atostogų vieta. Dabar suradome Kukuliškių kaimą mūsų pajūryje. Vaikai visą žiemą zyzia – kada vėl ten važiuosime?

PASITIKĖJIMAS VIENAS KITU. Sunku nufotografuoti, bet labai svarbus dalykas šeimoje.

#10

MAŠINA. Juokinga, bet joje pralekia didelė dalis dienos. Darželis, parduotuvės, darbai, kelionės. Dar reikia pridėti muziką, kuriai perklausyti lieka tik ši vieta. Dažnai per tas perklausas keliaujant užauga dar keli ekspertai.

LAMŲ SLĖNIS

MOTERIS SU SPARNAIS Būna, naktimis ji išsitraukia sparnus. „Aš esu paukštis – jei negaliu lėkti, pradeda niežėti nugarą...“ – nusijuokia. Skraido žurnalistė, renginių organizatorė, socialinių akcijų „Draugų uogienė“ ir „Spalvoto meduolio diena“ sumanytoja, Pasaulio parasparnių tikslaus nusileidimo komiteto pirmininkė VIOLETA MASTEIKIENĖ visomis prasmėmis. Į svaiginantį aukštį kartais ją neša sparnai, o kartais – beprotiškos idėjos. Įgyvendinti jas lygiai taip pat saldu, kaip ir sklęsti virš žemės.

Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė ir asmeninio albumo

100

LAMŲ SLĖNIS

101

102

LAMŲ SLĖNIS

Gerųjų Violetos minčių magija daro stebuklus, priverčia žmones šypsotis. Ir tuomet, kai soduose sunokusios braškės, obuoliai ar vyšnios kunkuliuoja uogienės puode, ir kai daugiavaikės šeimos į savo namų sandėliuką žiemai pasideda „Draugų uogienės“ stiklainį, ir kai žemę nugulusios kriaušės vienišos močiutės sode staiga tampa kažkam labai reikalingos ir skanios. Prieš keletą metų gimęs projektas „Draugų uogienė – dalinkis“ – Violetos kūdikis. Ji norėtų, kad Lietuva išmoktų atsakingai vartoti maistą, kad daugiavaikės šeimos ieškotų kelių, kaip užsidirbti, o jauni žmonės tiestų pagalbos ranką, neprašydami už tai atlygio. „Gyvename naujo pasaulio užuomazgų laiku, keičiasi žmonių sąmonė. Geras uždarbis ir tokie dalykai kaip nugalėti bet kokia kaina, lipti kitiems per galvas, konkuruoti nuolaidomis nebetenka prasmės. Netgi vartojimas tampa saviraiška. Santykį „parduodu-perku“ keičia santykis „siūlau-pritariu“. Ateityje socialiai atsakingo verslo įmonės bus pagrindinis variklis, nes naujo pasaulio žmogus – veiklus, sąmoningas ir atsakingas kiekvienu savo veiksmu kurs geresnį pasaulį“, – kažin ar tik ne iš padebesų nusileido optimistinis jos žvilgsnis į pasaulį? Ir vis dėlto gėrio ir grožio pergale Violeta įsitikinusi. Kitaip argi būtų

mažytis Kalėdų renginys vienoje Vilniaus kepyklėlėje išsiplėtęs į nacionalinį „Spalvoto meduolio dienos“ judėjimą, kuris dabar skaičiuoja tūkstančius bendraminčių visoje Lietuvoje? „Pirmaisiais akcijos metais įsivaizdavau, kad vaikai laukia nesulaukia išmargintų meduolių, kuriuos mes sudėjome po 24, kad jiems būtų lengviau laukti Kalėdų šventės. Kai atvežėme dovanas, išgirdau klausimą: „O mes patys, ar galime piešti?“ Globos namuose gyvenantys vaikai dažnai nori visai kitų dalykų, nei mes įsivaizduojame. Jie trokšta bendravimo veiksmo, didžiausia vertybė jiems – išeiti iš namų, į žmones, būti ten, kur paprastai vedame savo vaikus. Jie įpratę būti globojami, tačiau jei nesuteiksime galimybės rūpintis kitais, šito ir neišmoks. Neseniai kalbėjau su vienų globos namų auklėtojomis. Jos pasakojo apie tai, kaip vaikai rudenį padėdavo vienišiems seneliams nusikasti bulves. Gavę už tai po kokį pinigėlį, išvažiuodavo į ekskursiją. Netoli, į už keturiasdešimties kilometrų esantį vienuolyną, pasivaikščioję prie ežero išsikepdavo dešrelių. Ir jiems tai buvo įvykis, didelė kelionė. Šiais metais tokios galimybės vaikai neturės. Nes globos namų vadovai bijo kaltinimų esą išnaudoja vaikus, - visai nesenas toks skandalas. Sutinku, visko būna, tačiau matuoti visus pagal vieną – argi prasminga?“

LAMŲ SLĖNIS

103

104

LAMŲ SLĖNIS

105

106

LAMŲ SLĖNIS

107

- Violeta, už rankos vedžioji tėvų pamestus svetimus vaikus. Ar niekuomet nebuvo kilęs noras parvesti brolį arba seserį savo tikriesiems – aštuoniolikmečiui Emiliui ir šešiametei Konstancijai? - Kalbėjome apie tai šeimoje. Tačiau kol kas – kalbos ir liko kalbomis, nesame „naminė“ šeima, daug dirbame, daug keliaujame, o šitas sprendimas reikalauja begalinės atsakomybės. Į šeimą priimtas vaikas negali tapti kliuviniu.

rasparniai suteikė galimybę pamatyti pasaulį, aš daug keliauju, mane kviečia teisėjauti tarptautinėms varžyboms, būti jų direktore. Tas darbas nėra mokamas, tačiau federacija pasirūpina kelionėmis ir gyvenimo vieta. Be to, gaunu fantastišką galimybę pabendrauti su vietos žmonėmis, pamatyti tai, ko niekada nepamatyčiau keliaudama su turizmo agentūra. Šeima irgi dažnai prisijungia, aš dirbu, jie tyrinėja apylinkes, miestą ar šalį, pramogauja.

- Tarptautinė aeronautikos federacija tave dažnai kviečia vadovauti ir teisėjauti pasaulio parasparnių varžyboms. Panašu, jau nebėra kampelio, kuriame nebūtum buvusi. Tai parasparniai tave nuskraidino į pasaulį? - Ir ji išskrisdavo naktimis... Tikrai tikrai, aš turiu kartkartėmis išsitraukti iš skrynios sparnus ir lėkti. Jei ne, pradeda darytis neramu. Parasparniais susidomėjau 2000-aisiais. Skraidžiau, skraidžiau, kol sutikau gandrą. Jis man atnešė Konstanciją ir privertė nusileisti ant žemės. Nuo tada skraidau mažiau, tačiau noras būti toje aplinkoje, tarp skraidančių žmonių, nepraėjęs. Pa-

- Tavo vyras, architektas ir interjero dizaineris, Ramūnas neskraido? - Buvo laikas, kai turėjau sklandytojo kvalifikaciją, leidžiančią skraidinti kitus. Ramūnui tai buvo išmėginimas. Neseniai susipažinę išvykome į Prancūziją, į skraidančių kaukių festivalį. Sugalvojome paštininkų pasirodymą, pasiuvome parasparniui specialią pašto dėžę ir, skambant grupės „The Beatles“ dainai apie paštininką, skraidinome viršuje stovinčių žiūrovų laiškus tiems, kurie stovėjo apačioje. Buvo smagu! Su Ramūnu daug ką darome kartu: skraidome, nardome, kopiame į kalnus, plaukiojame baidarėmis.

108

LAMŲ SLĖNIS

109

110

LAMŲ SLĖNIS

111

- Violeta, atsiprašysiu už neišmanymą, o koks tai jausmas – sklęsti? - Man tai – kova. Niekaip negalėčiau pasakyti, kad ore jaučiuosi atsipalaidavusi. Skraidymas - ekstremalus sportas, bet kai išmoksti valdyti situaciją, pastebėti, pajausti oro sroves, akimirksniu įvertinti, kur tave neša sparnai, užplūsta džiugesys. Po vandeniu tiek daug pastangų įdėti nereikia, ten esu savimi, totaliai atsipalaidavusi. O kiekvienas pabuvimas ore, ypač dabar, kai mažiau skraidau, yra tarsi poezija. Lyg pasivažinėjimas dviračiu, kai suvoki, jog kūnas žino, ką daryti, tereikia kontrolės. Manęs dažnai žmonės klausia – kodėl? Kam tau reikia skristi? Prisimenu pirmąjį skrydį vaikystėje – tėtis agronomas pasisodino į trąšas laukuose sėjantį kukurūzninką. Tai buvo kosmosas. Aš ir esu kosminės eros vaikas, mes visi norėjome būti jurijais gagarinais ir valentinomis tereškovomis. Man atrodo, arba turi poreikį, arba neturi. Lygiai taip pat – rašai eiles, tapai... Arba sugauni bangą, arba ne. Aktorius, judesio meistras Andrius Žebrauskas visada taip sako: gaudyk bangą, būk joje, būk tekėjime.

112

LAMŲ SLĖNIS

Gaudau. Esu kosmonautė visomis šio vau: dirbsiu sau. Jei ne Ramūnas, gal žodžio prasmėmis. nė pradėjusi nebūčiau, dabar gi žinojau, kad turėsiu su kuo pasidžiaugti, - Gal kosmosas aplink tave sklei- jei pavyks, ir į ką atsiremti, jei nepadžia ir gerųjų minčių magiją? siseks. - Esu skaičiusi, kad „Apple“ įkūrėjas Renginių organizavimo agentūrą Steveas Jobsas jausdavosi tarsi kaltas, įkūrėme su partnere, vėliau likau viekai jo paklausdavo, iš kur atkeliavusi na, įkūriau viešąją įstaigą ir dariau visviena ar kita jo idėja. Žinau tą kaltės ką – gimtadienius, krikštynas, verslo jausmą... O mintis tiesiog šovė į galvą, šventes, 2006-aisiais visi taip dirbo: susidėliojo, negali sukontroliuoti. Idė- yra klientas, vadinasi, reikia jį „paimjos mane pagauna greitai, Ramūnas kai ti“. Po trijų mėnesių, ketvirtą ryto viekada netgi stabdo. Visko norisi, visur name vakarėlyje, kurį organizavau, turiu būti, viskuo degu, greitai susivo- pažvelgiau į veidrodį. Tai, ką jame pakiu, kaip tai padaryti, kaip įgyvendin- mačiau, man nepatiko. Ką veikiu tarp ti. Laimė, kantrybės baigti man irgi žmonių, kuriems kuriu linksmybių užtenka, o tai juk irgi svarbu. atmosferą? Įdedu jėgų, fantazijos, o kas lieka man? Praeis dešimt metų, - Baigei žurnalistikos mokslus, mano veide nepasitenkinimo raukšlės tačiau dabar organizuoji renginius, bus dar gilesnės, pradėsiu storu balsu pradėjai netgi savo verslą, įkūrei jaunų vaikinų klausinėti, ar jiems neagentūrą... būtų geriau tokiu laiku miegoti, o ne - Kai susitikome su Ramūnu, dir- alkoholį gerti. O kas iš tiesų mane bau Užupio radijuje. Buvome ten iš- pačią vežtų? Ką norėčiau daryti linkssisėmę, užsikasę ir labai nelaimingi, mai, su šypsena? Matyt, reikia iš prasupratau, kad netrukus viskas baigsis džių imtis visko, kad išmoktum, nuir man teks ieškoti darbo. Pamaniau galėtum baimę, gautum žinių ir pa– o gal kažką savo? Ramūnas mane gautum savo kryptį. Štai tada atsiranlabai palaikė, nes aš netgi žodį „nuo- da socialiai atsakingi projektai, tada savas verslas“ bijojau ištarti. Sakyda- įdomu, tada šypsaisi.

LAMŲ SLĖNIS

113

114

LAMŲ SLĖNIS

115

116

LAMŲ SLĖNIS

117

- Įdomu, kur užklumpa kūrybos idėjos – biure ar jūsų gražiuose namuose? - Biure dirbu retai, man patinka vienai likti namuose – Emilis mokykloje, Konstancija darželyje, Ramūnas savo biure. Sėdžiu su kompiuteriu virtuvėje, ir kai nusibosta minti takelį nuo stalo prie šaldytuvo ir kavinuko, einu į miestą pabūti triukšme. Čia užplūsta visai kita nuotaika, žiūrėk, per akimirką pamatai, ko ieškojai namuose visą dieną, pačiumpi idėją, išgrynini.

kad jis padarys viską kaip reikiant, sau leidau svajoti tik apie smulkmenas, ginčytis dėl veidrodžio formos ar spalvos, kurios ant sienos nė neįsivaizduoju. Kartais mano svajonės būdavo nerealios. Tada Ramūnas šaipydavosi: „Ir kaip man tavo didelę fantaziją sukišti į tris kvadratinius metrus?“ Mūsų namai vis dar nebaigti, nuolat besikuriantys.

- Gal kitokiuose nė neįdomu būtų gyventi? - Ak, kaip norėčiau išglaistytų namų, sėdžiu sau, namų šeimininkė, si- Tai – pirmieji jūsų su Ramūnu likoniniai papai, smegenys, mirksiu namai. Nėra blogai juos kuriant ša- spalvotais lęšiais ir išgyvenu dėl vieno lia turėti architektą ir interjero di- nulūžusio nago! Juokauju, žinoma, nė zainerį... neįsivaizduoju, kiek ilgai tempčiau. - Esu laiminga moteris, nežinau, kaip veikia indaplovė, nesidomiu, ko- Ant namų sienų matau galybę kia programa drabužius geriau išskal- žemėlapių. Tai jūsų kolekcija? bia skalbyklė ar džiovyklė džiovina. - Dar ne visi sukabinti! Žemėlapiai Žinau tik play mygtuką ir dar žinau, atkeliauja iš mūsų kelionių. Štai, 1950 kad Ramūnas dėl to pyksta. Šituos metų Amerikos geležinkelių žemėlanamus įsigijome 2006-aisiais, atėjau pis, ten – Neapolio įlanka, Austrijos ir supratau, kad noriu čia gyventi, nors kalnai, mūsų išvaikščioti, Konstantibutas buvo pilnas pertvarų ir užkabo- nopolis – mūsų Konstancijos miestas. rių. Pasitikėjau Ramūnu, neabejojau, Beveik visi jie turi istoriją...

118

LAMŲ SLĖNIS

119

- Ir jei ne parasparniai, tikriausiai daugelyje šalių nebūtumei atsidūrusi? - Skristi į Pietų Ameriką man neatrodė saugu. Majamyje giminaičiai dar paerzino: jei kas iššoks priešais, atiduok piniginę, telefoną ir spruk neatsigręždama. Tačiau nuvykusi į Pasaulio žaidynes Kolumbijoje, patyriau visai ką kita – nuoširdūs, atviri, atidūs žmonės. Oro uoste mus sutiko taip, kaip Lietuva sutinka medalius namo parvežusius krepšininkus. Kolumbijoje niekam neteko aiškinti, kur yra

120

LAMŲ SLĖNIS

Lietuva. „O, tai Antanas Mockus! – apsidžiaugdavo. – Jūs truputį pamišę, bet įdomūs žmonės.“ Geresnio piaro, kokį daro buvęs Bogotos meras, nė nereikia. - Ar smagu grįžti? - Lygiai taip pat smagu, kaip ir išvykti. Šeima visada sako, kad grįžtu nušvitusi, prisigraibiusi naujų idėjų. Taip ir yra, tik jei keliauju viena, visada gailiuosi, kad neturiu su kuo dalytis įspūdžiais, kad negaliu Ramūnui

kumštelėti į šoną, prisimeni, kaip ten buvo... Esame skirtingi – aš vulkanas, man reikia parasparnių, reikia nardymo, baidarių, kad palikčiau emocijas. Ramūnui tobuli santykiai – ramūs, be lėkščių daužymo, be vulkano upių. Sutariame, papildome vienas kitą. Ir kelionės santykiams tikrai prideda spalvų. Vienaip keliauji viena, kitaip – su vyru, dar kitaip – su visa šeima kartu. Svarbiausia neužsibūti vienoje vietoje – gulėdama prie televizoriaus aš tiesiog kerpėju.

Erdvės, kurių ieškojai reklama@lamuslenis.lt

LAMŲ SLĖNIS

121

122

LAMŲ SLĖNIS

JURGIS DIDŽIULIS:

„TAI MANO BULŠITAS!“ Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Dainininko JURGIO DIDŽIULIO namai Vilniaus senamiestyje – tarsi meno galerija, kur pagrindiniais teptukais groja judviejų su ERICA JENNINGS vaikai PRANAS EMILIJUS ir ANTANAS. Net ir namuose įrengtos įrašų studijos sienos ištapytos vaikų. Čia su Jurgiu susėdame pokalbio apie tai, kokias vertybes jų šeima stengiasi perteikti vaikams, apie tai, kaip jis perdėliotų šiuolaikinės visuomenės vertybių skalę, ir realybe pamažu virstančius planus vis daugiau laiko praleisti Kolumbijoje. O fone tyliai sukasi kasetė su įrašais iš pirmojo Jurgio solinio albumo „Intro/Extro“.

LAMŲ SLĖNIS

123

124

LAMŲ SLĖNIS

Muzika ne už pinigus - Jurgi, metus koncertavai už gerus darbus ir kitas alternatyvias atsiskaitymo formas. Savo pirmąjį solinį albumą taip pat siūlai parsisiųsti už dyką. Kaip gimė poreikis muzika dalytis nemokamai? - Pirmiausia noriu pasakyti, kad visa tai darau mokamai. Žodį „nemokamai“ daugelis supranta kaip „neprivalai atsiskaityti“. O aš tiesiog dalijuosi savo muzika ne už pinigus. Jau seniai jaučiu, kad negalėsiu savo vaikams perduoti tokios socialinės ir ekologinės gyvenimo kokybės, kokią pats patyriau. Matau daugybę neigiamų šiuolaikinės ekonominės santvarkos pasekmių. Baigęs verslo vadybos magistro studijas pastebėjau, kad yra daugybė įmonių ir organizacijų, tikslingai siekiančių, kad verslas žengtų išvien su visuomene ir gamta, o ne prieš ją. Tačiau tam, kad tai įvyktų, reikia kardinalių pokyčių. Ypač iš vartojimo pusės. O sąmoningumas šiandien yra dingęs. Tad vieną dieną tiesiog pasakiau sau: užteks apie tai kalbėti, tiesiog imk ir daryk ką nors! Tai mano kelias būti

arčiau savo įsitikinimų. Menas negali vertybė yra tai, kokį automobilį vaibūti grįstas tik piniginiais matavimais. ruoji, kiek uždirbi, kaip rengiesi, kur atostogauji. Mes savyje turime labai - Nes tuomet smarkiai kenčia kū- daug gobšumo. Tai turi praeiti savairybinė pusė? me. O man norėjosi žvelgti į ilgalaikę - Būtent. Todėl ir sakau, kad noriu perspektyvą. Jei elgsimės kaip ekonodaryti tai, kas man patinka, ir tai, kuo miniai plėšrūnai, mes tiesiog surysime būdamas trečiarūšis artistas, noriu da- tai, kas skirta ateities kartoms, nepalytis su kitais. Na, gerai, gal antrarūšis... liksime jiems jokių galimybių. (Juokiasi.) Bet tikrai ne pirmos rūšies, nes pirmos rūšies menininkai gyvena - Taigi, ko tu prašai gerbėjų už sair skleidžia meną holistiškai. Norėčiau vo solinį albumą? kada nors pasiekti tą pakopą, bet pirma - Albumą esu įkėlęs į interneto reikia išsivalyti nuo pinigų. Nesu koks svetainę ir juo dalijuosi. Žmonės gali anarchistas ar komunistas, tiesiog ma- paaukoti tiek, kiek nori. Jei muzika nau, kad tarp šių dviejų pasaulių turi jiems patinka, jie gali tiesiog pavaibūti pusiausvyra. Jei kursi muziką tik šinti mane puodeliu kavos ar pasidėl pinigų, būsi toks pat kaip politikai, kviesti į savo sodybą. kurie sako tik tai, ko reikia publikai, bet ne tai, kuo iš tikrųjų tiki. - O tu taip imtum ir važiuotum į tą sodybą? - Pasaulyje dalytis muzika nemo- Nebūtinai. Man svarbu pats simkamai nėra nauja, bet Lietuva dar bolinis gestas. Aš dalijuosi muzika, gana toli nuo tokių idėjų, tiesa? bet žmonėms juk nebūtina ją siųstis. - Lietuvoje tokių pavyzdžių yra, Svarbu, kad jie suprastų, jog dalytis bet jie nėra masiškai populiarūs. Gal – taip pat svarbu, kaip ir sulaukti grątodėl, kad pas mus tas kapitalistinis žos. Lietuvoje, ypač muzikos srityje, mentalitetas dar nespėjo nugyventi žmonės vis dar galvoja, kad vagystė savo populiarumo. Lietuvoje vis dar yra normalus poelgis.

LAMŲ SLĖNIS

125

126

LAMŲ SLĖNIS

127

128

LAMŲ SLĖNIS

PARSISIŲSK JURGIO ALBUMĄ „INTRO/EXTRO“

Tikiuosi, žmonės supras, kad tai nėra vienkartinė idėja, kad tai iš tiesų esu aš pats. Kažkam patiko grupė „Antis“, - Ar nemokamo albumo idėja pa- nes jie buvo laisvės nešėjai, kažkam – Andrius Mamontovas, nes jis skleisiteisino? - Visiškai ne... Per gerą mėnesį al- dė savo laužo šviesą. O čia yra mano bumo buvo parsisiųsta apie 8000 ko- bulšitas ir aš jame jaučiuosi gerai. pijų, o paaukota – apie 100 Eur. Kal- Šitas bulšitas prasidėjo kur kas bėjau su pažįstamais komunikacijos, viešųjų ryšių specialistais, klausiau, ką anksčiau, nei gimė solinis albumas, jie apie tai galvoja. Jie sako – tu tiesiog tiesa? - Taip. Prieš keletą metų grodamas pasirinkai tokį kelią, nori edukuoti, nori, kad žmonės susimąstytų. Vadi- su grupe „Inculto“ aš tiesiog pajutau, nasi, tu už tai ir sumokėsi. Tai – bu- kad prieita riba, kad savo draugams vimo arčiau savo ideologijos kaina. negaliu įpiršti to, kuo aš pats tikiu.

Nerizikavo šeimynine santaika

Groti ne už pinigus, kažko atsisakyti – ne. Jie turėjo būsto paskolas, šeimas, kitų įsipareigojimų ir prioritetų. Aš tai suprantu ir gerbiu. Bet man norėjosi dar papankuoti. Nebegalėjau plaukti tame kosminiame laive. Tada buvo gražus projektas su Erica – „The Ball & Chain“. Tik tai irgi nebuvo visiškai tai, ką man norėjosi daryti. Kūrinių tekstai – labai geri, ciniški, tai – aukštos prabos kūryba, vertinama žmonių, kurie klausosi dainos dramaturgijos. Bet man norėjosi pasakyti daugiau. Nebenorėjau vien tik rašyti dainų apie cinišką meilę.

LAMŲ SLĖNIS

129

130

LAMŲ SLĖNIS

131

- Kodėl kartu negalėjote kalbėti - Ir taip gimė poreikis dirbti vieapie kitus dalykus? nam? - Nes projektas „The Ball & Chain“ - Norėjau atrasti save. Muzika yra yra būtent apie tai, apie vestuvinį gy- didžiulė galimybė tiesiai šviesiai pavenimą. Net jo pavadinimas ciniškas. sakyti tai, ką galvoji, nerizikuojant, kad kas nors paduos tave į teismą - Bet ta istorija galėjo plėtotis, at- dėl šmeižto. Man tai – pirmas žingsrasti naujų takelių. nis labai ilgame kelyje. Prieš dvejus - Galbūt. Tik mes supratome, kad metus susipirkau visą reikalingą apbedirbdami kartu su Erica rizikuojame aratūrą, noriu kurti muziką be komsavo šeimynine santaika. Iš pat pradžių piuterio. Į ekraną ir taip žiūri visą sau sakėme, kad jei kada nors projektas dieną: rašai laiškus, tvarkai reikalus, sukels pavojų mūsų santykiams, tai jį jei dar socialiniai tinklai prisideda, vienareikšmiškai reikės nutraukti. Da- tai ir sėdi prie to ekrano kaip narbar grojame tik savo malonumui ar la- komanas. Todėl mano albumo mubai išskirtinėmis progomis. Tiesiog su- zika sukurta be kompiuterio. Ji tik pratome, kad mums kaip šeimai kitaip įrašyta ir apdorota kompiuteriu. Viselgtis būtų didžiulė rizika. Abu su Eri- ką dariau pats: grojau, programavau. ca esame gana sudėtingos asmenybės. Čia, studijoje, galėčiau sėdėti iki viJei studijoje kovoji dėl to, jog būtų il- durnakčio... gesnis priedainis, o paskui vėl turi karArčiau gamtos tu vakarieniauti, būti su vaikais ir dar miegoti toje pačioje lovoje, tai... Vieną - Koks tavo naujasis albumas „Indieną mes tiesiog pasakėme: užteks! Nesuprantu, kaip žmonės gali dirbti tro/Extro“? Apie ką jis? - Jis labai geras, neįkyrus. Viena pukartu. Manau, tai yra didelis iššūkis. Kai kam gal ir pavyksta, mums tai bu- sė – introvertiška, tai tarsi meditacinė būsena, kita – ekstravertiška, kai novo per sudėtinga.

132

LAMŲ SLĖNIS

risi atiduoti ir drauge gauti reakciją atgal. Ji panašesnė į tai, ką dariau su „Inculto“. Dirbdamas studijoje paprastai klausausi tik „Intro“. Šis albumas daug pasako apie mane kaip asmenybę. Tos dvi pusės sunkiai suderinamos. Žinau, kad kurdamas kitą albumą norėsiu sukurti vientisą liniją. Beje, tai, ko gero, vienintelis albumas, kurio po mėnesio vis dar klausausi su malonumu. - Kodėl pasirinkai šiais laikais retą kasetės formatą? - Tai dvi pusės! Be to, kasetę galima tiesiog pasidėti ant lentynos – patogu, gražu, madinga. Man gražu, kai žmonės kelia į „Facebook“ nuotraukas su senais kasetiniais magnetofonais. Norint pasiklausyti šio albumo, reikia įdėti šiek tiek pastangų. Čia kaip su kavos pupelėmis: galėčiau paruošti paprastą užplikomą kavą, bet tuomet įdėčiau mažiau meilės, nei pats sumaldamas pupeles ir paruošdamas puodelį skanios kolumbietiškos kavos...

LAMŲ SLĖNIS

133

- Dalis albumo įrašyta Kolumbijoje, laukinės gamtos apsuptyje. Pamenu, kažkada Erica pasakojo, kad jūsų vaikai yra matę visus mokslininko sero Davido Attenborough filmus. Jums svarbu visada būti arti gamtos? - Iš tiesų nuo gamtos esame nutolę. Kartą nusprendžiau keliauti į Kolumbijos kalnuose esantį indėnų miestelį. Iki jo reikėjo kopti tris dienas ir dvi – leistis atgal. Prisimenu, visas linksmas lipau į viršų, bet pamažu ta gamta ėmė erzinti, pradėjau klausti savęs, kam man viso to reikia. Pasiekus tikrąsias džiungles, atsisėdau ant akmens prie krioklio ir staiga pajutau, kaip aplink viskas juda, šliaužia, artėja manęs link. Tokią akimirką supranti, kad tu čia esi tik maistas – pietūs ar vakarienė, kad tavęs čia niekas nemyli. Kartais mes ne taip suprantame gamtą. Jau kelis tūkstančius metų bandome ją sutramdyti, norime, kad ji paklustų mums, kertame medžius, keičiame upių vagas, darome viską, kad gamta tarnautų mums. O ji – kaip meilužė, kuri niekada nebus paklusni. Ji skambins tik tada, kai jai reikės ir niekada neatsakys į tavo skambučius. Gamta yra tokia, kokia yra. Nereikia tikėtis, kad gyvensime harmonijoje su ja, ją tiesiog reikia pažinti ir gerbti. Nes ji – galingesnė ir labai kaprizinga. Taip, man čia trūksta gamtos. Todėl ir norėčiau daugiau laiko praleisti Kolumbijoje, tad ir mano albume tiek daug gamtos. Ten kas rytą atsibusdavau kartu su paukščių čiulbėjimu, maždaug pusę penkių ryto viskas prasidėdavo nuo vienišo paukščio karkimo... Kai lauke įrašinėdavau albumą, kartais atrodydavo, kad paukščiai reaguoja į mano muziką, tarsi pritaria jai. Albume tai girdėti.

134

LAMŲ SLĖNIS

135

136

LAMŲ SLĖNIS

- Kur paprastai apsistojate nuvykę į Kolumbiją? - Stengiamės kur nors išvažiuoti iš Bogotos. Ten pilna pažįstamų, turinčių sodybas. Jei ne pas tėvą, tai pas kokius draugus ar dėdę. Mano tėvas turi išsinuomojęs labai gražią vilą – Kolumbijoje nesudėtinga gyventi nebrangiai, bet kokybiškai. Problema – vaikų ugdymas ir švietimas. Kur, į kokias mokyklas juos vesti? Bet ryšys su gamta neįkainojamas. D. Attenborough savo filmuose rodo, su kuo mes pamažu atsisveikiname, bet pačiam tai patirti – visiškai kitas dalykas. Manau, norint suvokti gamtos didybę, neužtenka joje praleisti savaitę. Turi pamatyti visą ciklą – pavasarį, žiemą, kaip viskas keičiasi, kaip grįžta paukščiai. Norėčiau Kolumbijoje praleisti pusę metų. Ten šiuo metu vyksta daug įdomių pokyčių. Tikėtina, kad pagaliau baigsis 200 metų trunkantis pilietinis karas. Šalyje juntamas didelis ekono-

minis augimas, taip pat sociokultūriniai pokyčiai, justi bendras optimizmas. Ilgą laiką buvome prislėgti didelių problemų: korupcija, narkotikų prekyba, žmonių grobimai, ekologinės problemos. Bet viskas pamažu keičiasi. O gamta Kolumbijoje visai kitokia nei Lietuvoje. Tą pačią dieną gali užkopti į apsnigtą kalno viršūnę ir nusileisti prie krioklio, kur 32 laipsniai šilumos. Norisi tuo pasimėgauti, patirti tai savo kailiu.

Apie vertybes ir Dievą - Ką Erica su vaikais galvoja apie idėją Kolumbijoje praleisti mažiausiai pusmetį? - Mūsų vaikai dabar tokio amžiaus, kai jiems tiesiog reikia pasakyti: darykime taip arba kitaip. O žmona labai norėtų. Telieka tik finansinis klausimas. Manau, viskas įmanoma, tereikia tinkamai sustyguoti.

- Kalbėdamas apie Kolumbiją, vis sakai „mes“, labai ilgiesi tos šalies? - Aš esu tikras chameleonas. Būdamas Lietuvoje jaučiuosi kolumbiečiu, būdamas Kolumbijoje – lietuviu. Ir man tai patinka. Ten mano lietuviški bruožai tik išryškėja. Aš tuo didžiuojuosi. Man tai nesukelia jokio vidinio konflikto. - Kokių kertinių dalykų abu su Erica mokote savo vaikus? - Mums abiem su Erica yra labai svarbu kertinės vertybės, kurios kartais būna nepatogios. Erica vaikams bando įdiegti tolerantiškumą, supratingumą. Mano asmeninė patirtis rodo, kad smurtas niekada nieko neišsprendžia. Tad vaikus mokome atvirumo. Štai neseniai su jais pradėjome kalbėti apie Dievą. Iš principo nevedu jų į bažnyčią, esame gana dvasiškai nusiteikę žmonės, bet nedalyvaujame religiniuose ritualuose. Tačiau prieš

LAMŲ SLĖNIS

137

Velykas nusprendėme nueiti ir parodyti vaikams, kaip ten viskas atrodo. Ir matau, kad vaikai nieko nesupranta. Pirmiausia – kodėl čia tas žmogus prie kryžiaus prikaltas ir kodėl visi tokiais liūdnais veidais, o kunigas neva skelbia džiaugsmą, bet vis tiek kalba su liūdesiu balse? Pabuvome penketą minučių ir pabėgome. Net nežinau, nuo ko pradėti vaikui aiškinti, kas yra Dievas. Sakau – eikime pasimelsti, pasišnekėti su Dievu. Paskui klausiau, apie ką jie šnekėjosi. Vienas sūnus paprašė, kad žemėje būtų taika ir neišnyktų gyvūnai, o mažiukas prašė trijų „Lego“ rinkinių... Atidarai tą

138

LAMŲ SLĖNIS

Pandoros skrynią ir tada jau tvarkykis kaip nori. Mes savo vaikus auklėjame taip, kad jie būtų atviri, savarankiški, nepriklausomi ir mąstantys. Negali žmogui suteikti visų atsakymų, bet gali jį nukreipti, parodyti, kur tuos atsakymus galima rasti. Sūnums dabar septyneri ir penkeri. Jie labai skirtingi. Vienas – labiau pašėlęs, kitas – kiek jautresnis, linkęs prie meno, filosofijos.

dijoje – jie buvo meno direktoriai, o aš sėdėjau prie kompiuterio, karpiau dainas, ruošiau jiems kūrinius. Esame padarę porą tokių eksperimentų. Bet iš esmės jiems tai – tiesiog tėvo darbas. Nors muzika jiems patinka, dainas jie išmoksta per pusę minutės. Tai Ericos dėka. Ji – neįtikėtinai muzikali. Aš savaime nesu muzikalus žmogus, man tai kainuoja daug pastangų. Turiu sėdėti, repetuoti, kvėpavimo pratimus atlikti. Man kur kas įdomiau tekstai ir bendra vizija. Todėl - O muzika jų nedomina? su Erica mes ir buvome labai gera - Jie abu labai muzikalūs. Bet jiems komanda. Bet kartais turi pasirinkti tai neįdomu. Porą kartų žaidėme stu- kitą kelią...

LAMŲ SLĖNIS

139

Akimirku dievai

#mamita

Jodi Mockabee Amerikietė, penkių vaikų mama tinklaraščio “Mockabee Seven” autorė www.jodimockabee.com Instagram: @jodimockabee

140

LAMŲ SLĖNIS

141

Akimirku dievai

#mamita

Marcia Leone Australė, vieno vaiko mama Tinklaraščio “Not so mumsy” autorė www.notsomumsy.com Instagram: @notsumumsy

142

LAMŲ SLĖNIS

143

Akimirku dievai

#mamita

Julie & Birdie Airė, penkių vaikų mama Instagram: @dancewithdirtyfeet

144

LAMŲ SLĖNIS

145

Akimirku dievai

#mamita

Leia Sfez Prancūzė, vieno vaiko mama Vaikiškų drabužių “Diapers & Milk” kūrėja www.leiasfez.com Instagram: @leiadsfez

146

LAMŲ SLĖNIS

147

148

LAMŲ SLĖNIS

SVAJOTOJŲ ŠIRDYSE LIEJASI MUZIKA Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Nors turi Amerikos pilietybę, jie grįžo į Lietuvą. Augina šešis muzikalius vaikus, kurie niekada nelankė darželio. Sekmadieniais juos visus aštuonis galima pamatyti Vilniaus Išganytojo bažnyčioje. Dešimt metų jie neturi televizoriaus, užtat pusę didžiojo jų kambario užima fortepijonas, o sienos nukabinėtos paveikslais. Prabangaus poilsio centro „IDW Esperanza Resort“ vadovas TOMAS MAKNICKAS ir jo žmona DALIA dažnai elgiasi ne taip, kaip įprasta. Ir tai yra tikroji jų širdžių laisvė.

LAMŲ SLĖNIS

149

150

LAMŲ SLĖNIS

Draugai juokaudami baltą namą su bokšteliais vadina grafo Drakulos pilimi. Siaubūnas grafas, tiesa, čia nebuvo apsistojęs. Nors būti tikras, ar dailininko Kęstučio Kasparavičiaus pasakų herojų nerastum kokiam palovy, negali, – prieš keletą metų iš namo miške išsikraustęs vaikiškų knygų rašytojas ir iliustratorius naujiesiems šeimininkams paliko itin menišką aplinką, ypatingą atmosferą. Tomas ir Dalia ją pripildė vaikų juoko, muzikos garsų, tylaus maldos šnabždesio, nepajudinamos ramybės ir žinojimo, dėl ko iš tiesų verta gyventi. Šį rudenį bus dvidešimt metų, kai jie draugauja. „Draugystė yra mūsų santuokos pagrindas“, – nė kiek nedvejodama sako Dalia. „Pabėgsime dviese nuo vaikų į Kaliforniją“, – žada abu. Tik, štai, pažadai nukeliauti į šalį, kurioje susipažino, nėra tokie tvirti, kokių norėtų. Nes jųdviejų kelionėse staiga paaiškėja, kad dar šešių šeimos narių – šešiolikmečio Igno, keturiolikmečio Justo, trylikametės Gretos, vienuolikmečio Juliaus, septynerių Jono ir dviejų Mato – beprotiškai trūksta. „Sunkiai įsivaizduoju, kaip aš jį paliksiu?“ – glaudžia prie savęs mažiausiąjį mama ir prisimena romantišką kelionę į Romą. „Po dviejų dienų kalbėjome tik apie vaikus“, – pritaria ir Tomas. Šešis vaikus auginti padeda močiutės. Dalios mama netgi įsikūrusi tame pačiame name. „Užtat visada galime pabėgti su Tomu bent po Vil-

niaus senamiestį dviese pasivaikščioti, – sako, ir priduria: – jei visos močiutės nedirbtų, o padėtų auginti vaikus, būtų daug daugiau laimingų šeimų ir nepavargusių jaunų mamų.“ Šiltais šeimos santykiais neišlepintoje visuomenėje toks Dalios pasakymas – tikras akibrokštas. Šių dienų močiutės labiausiai už viską norėtų vardais būti šaukiamos, o ne su anūkais uždarytos. Tačiau Daliai ir Tomui mažiausiai rūpi, ką apie jų gyvenimus kalbės kiti. „Mes įpratę eiti prieš srovę“, – tikina abu ir pasakoja savo šeimos istoriją. Panašu, jiems reikėjo Amerikos, kad sutiktų ir atrastų vienas kitą. 1983-aisiais į JAV emigravo Tomo šeima. Tomas iš Lietuvos išvyko sulaukęs šešiolikos, po ketverių metų. „Žinoma, kad norėjau pamatyti Ameriką, tais laikais tik nedaugeliui pasisekdavo išvažiuoti, – prisimena. – Nemaniau, kad išvykstu visam laikui, pamatysiu pasaulį, baigsiu mokslus ir grįšiu, – taip galvojau.“ Amerikos erdvės sovietų laikais užaugusiam jaunuoliui plačiai atvėrė akis, tačiau jausmas, kad didžiuliame Los Andžele esi vienišas, svetimas, pasirodė slegiantis, „Kai jauno žmogaus gyvenime įvyksta didieji perversmai, jie supurto, pradedi kitaip žvelgti į save, savo šalį, vertinti tėvynę, galvoti apie amžinus dalykus. Turiu ir Amerikos, ir Lietuvos pilietybę, galiu grįžti ten, kada panorėjęs, tačiau pagyvenęs Amerikoje, žinau: žolė čia – Lietuvoje – tikrai žalesnė.“

LAMŲ SLĖNIS

151

Dalia Niujorke 1992-aisiais atsidūrė su studentų mainų programa. Kai ji baigėsi, išvyko į Kaliforniją aplankyti pusbrolio ir liko ten septyneriems ilgiems metams. Tada pasirodė Tomas. „Mes su jo mama buvome bendradarbės“, – prisimena Dalia, o Tomas iškart pajuokauja: „Ir jis vedė mamos draugę!“ Humoras jų santykius gelbėjo ir tuomet, kai po vestuvių Kalifornijoje, Šv. Kazimiero bažnyčioje, Daliai teko dirbti, kad išlaikytų prestižiniame Kalifornijos universitete Santa Barbaroje besimokantį vyrą. „Tada jam pasakiau: ateis laikas, keisimės, o aš niekada daugiau nedirbsiu“, – juokiasi Dalia. Į dangų paleistas noras netruko išsipildyti, – nuo tada, kai šeima su aštuonių mėnesių pirmagimiu Ignu grįžo į Vilnių, Dalia jokio darbo, už kurį būtų mokami pinigai, nedirbo: „Kai ūgtelėjo mūsų penktasis, Jonas, buvau sumaniusi, kad gal reikėtų, bet pradėjau ieškoti, darbų keturiasdešimtmetėms filologėms – ne tiek jau daug. Tiksliau – nepavyko rasti nė vieno. Apsiraminau, pradėjau velti... šlepetes, ir jausmas, kad reikia kažką daryti, dingo. O paskui atsirado Matas... Tikra Dievo dovana, – jo vardas tą ir reiškia.“ Reikėtų dar pridėti, kad 1999-aisiais Lietuvoje išvydę juos, grįžusius iš Amerikos, giminaičiai nepasidžiaugė. „Atrodė, kad jiems nemalonu mus matyti“, – juokauja Tomas. Tačiau tiesa tokia ir buvo: tikri keistuoliai, mat, grįžo iš svajonių šalies! O jaunai porai Amerikoje teko ap-

152

LAMŲ SLĖNIS

sispręsti. Tomas baigė universitetą, reikėjo arba kurti gyvenimą ten, arba grįžti namo į Vilnių. „Kadangi dažnai elgiamės ne taip kaip visi, grįžome“, – vienu balsu sako abu ir tikina esą svajotojai. Amerikoje uždirbtus pinigus pora dažniausiai išleisdavo kelionėms. Kad ir mažu, kad ir be radijo ir kondicionieriaus, automobiliu išmaišė visą šalį. Gali būti tose klajonėse jiedu pagalvodavo apie šeimą, kokią norėtų turėti. „Verslo plano šeimai patys nerašėme, – juokiasi abu, – tačiau Jam rašyti netrukdėme.“ „Anksčiau neįsivaizdavau, kad galėčiau pagimdyti, kad pajėgčiau užauginti tiek vaikų, tačiau kai ištekėjau už Tomo, didelė šeima man jau nebeatrodė tokia neįmanoma“, – sako Dalia, o Tomas pritaria: „Kažkada vienam draugui Amerikoje esu sakęs, kad norėčiau penkių vaikų, – sutinka Tomas. – Tačiau tai nebuvo mane apsėdusi idėja fix. Tiesiog didelė šeima atrodė lyg tam tikra rezistencija, priešprieša plaukimui pasroviui, įprastam požiūriui, kad turėti du vaikus yra normalu, o penkis – nebe.“ Su aplinkinių reakcija – ak, kaip tai neprotinga, – Maknickai jau apsiprato. Dalia sako skaudžiau reaguodavusi, kai buvę keturi. Ji niekaip negalėjo suprasti, iš kur tokia baisi reakcija, toks nepakantumas? Kodėl žmonėms atrodo, jog gimdyti ir auginti keturis gali tik asocialūs žmonės? „Dabar mes – atsparesni“, – juokiasi, o Tomas linksi galva: „Na, taip, dabar tik duok mums pasiginčyti.“

LAMŲ SLĖNIS

153

Iš abiejų atminties, matyt, visą gyvenimą neišnyks vaizdas ant vandenyno kranto stovinčioje vienoje Amerikos bažnyčioje. Tuomet vaikų dar neturinti pora joje vis sutikdavo šeimą, kiekvienais metais bažnyčioje pasirodančią su nauju vaiku. „Tokie gražūs žmonės, šviesos kupinais veidais, turtingi ir mėginantys pasipriešinti įprastom visuomenės normoms. Nesunku pamatyti, kaip jie myli vienas kitą, kokie tikri jų jausmai. Toks pavyzdys drąsina atsiduoti Dievo valiai ir užsikimšti ausis, kad negirdėtum smerkiančiųjų. Gyventi pagal širdį, o ne pagal kitų įsivaizdavimus, yra didžiausia laisvė. Žmogaus būtis tokia trapi, nėra laiko žaisti kitų primestus žaidimus, viskas pernelyg rimta. Vaikai – stebuklas, dažnai gelbėjantis suaugusiuosius nuo ištižimo. Jie – mūsų galimybė būti geresniems, nei esame iš tikrųjų. Per juos gauname gyvenimo dovanas“, – sako šešių vaikų tėtis, savo

154

LAMŲ SLĖNIS

šeimą atveriantis tiesai ir tikriems, nesumeluotiems dalykams. Mama jam pritaria: dovanos iš dangaus fantastiškomis spalvomis nuspalvina būtį. Tų spalvų tikrai būtų mažiau, jei ne vaikai. Vienas po kito atkeliavę į Tomo ir Dalios šeimą, jie niekada tėvams nekėlė scenų ir nepyko, kad bus dar vienas. „O, turėsime dar brolį“, – ir dabar pajuokauja vyresnieji, o mamai savo dėmesį tenka dalyti visiems po lygiai. Na, gal penktajam, po ilgesnės pertraukos gimusiam Jonui, jo tenka šiek tiek daugiau. Kad mažasis, dvejų Matas, visiškai nepasigrobtų mamos, Dalia stengiasi septynmetį pasiimti iš mokyklos, pasėdėti jo smuiko pamokose. Vaikų pamokos – Dalios reikalas. „Aš ir namų vadybininkė, taksi vairuotoja... – šypteli ir prisipažįsta negalinti pakęsti vadinama namų šeimininke. – Argi mamos namų šeimininkės? Būti mama – tai pašaukimas ir labai nelen-

gvas, tačiau be galo prasmingas darbas.“ Vilniaus M.K. Čiurlionio menų mokykloje Maknickų šeimą gerai pažįsta, – čia mokosi penki jų vaikai. „Norite iš vaikų muzikantus padaryti? Ko visus grūdate į tą čiurlionkę? Juk nei pinigų, nei karjeros. Žmonės taip nedaro... “ – ir vėl susidūrė. „O mums didžiausia motyvacija daryti taip, kaip žmonės nedaro“, – juokiasi Tomas. Kažkada M.K.Čiurlionio menų mokykloje pats mokėsi. Grafiku netapo, tačiau namuose ant sienų galima pamatyti jo darbus. „Vaikams norisi duoti, kas gražiausia, tikiu, klasikinė muzika formuoja teisingą požiūrį į gyvenimą. Kad ir kokią storą odą turėtų, į muziką pamerktas žmogus sugeria grožį, o jis palieka pėdsakus mintyse, pasirinkimuose, pasaulio suvokime. Muzika yra tinkama priemonė užauginti šviesų žmogų, o tai, kad mūsiškiams ji prilipo, yra didžiausia staigmena, dovana ir laimė.“

LAMŲ SLĖNIS

155

156

LAMŲ SLĖNIS

Užsispyrę, kasdien į muzikos mokyklą iš priemiesčio vaikus vežiojantys tėvai gali džiaugtis: vyriausiojo Igno pasiekimai jau sunkiai telpa į tris popieriaus lapus. Devynerių tapęs Lietuvos ketvirtojo J.S. Bacho pianistų konkurso laureatu, jaunuolis jau grojo su Lietuvos valstybiniu simfoniniu, Lietuvos nacionaliniu, Vilniaus šv. Kristoforo, Klaipėdos kameriniais orkestrais, koncertavo Vokietijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Kroatijoje. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-ųjų metinių proga Ignas kartu su profesore Mūza Rubackyte pasirodė istoriniuose Paryžiaus rūmuose Cercle de l‘Union interalliée, o 2011-aisiais prestižiniame F.Chopino jaunųjų pianistų konkurse Lenkijoje užėmė pirmąją vietą. Daug žadančia lietuvių fortepijono meno asmenybe vadinamas vaikinas prieš metus pasirodė Luvro rūmuose Paryžiuje – grojo Lietuvos pirmininkavimo ET atidarymo koncerte. Nuo brolio neatsilieka ir keturiolikmetis Justas bei trylikos Greta. Trijulę neretai galima pamatyti koncertuojant drauge. Muzikos garsuose užaugę mažieji tarsi neturi kito pasirinkimo – tik groti. Jie sunkiai įsivaizduoja, kad egzistuoja pasaulis be muzikos. „Jei būtume

likę Amerikoje, vargu ar būtume įstengę suteikti vaikams tokį muzikinį išsilavinimą. Tai nemažai kainuoja“, – prasitaria Dalia ir džiaugiasi, kad didžiulį, pusę kambario namuose užimantį fortepijoną Ignui padovanojo jo talento gerbėjai. „Taip jau yra su tais pinigais, – šypteli Tomas. – Jie ima iš kažkur ir atsiranda, kai labai jų reikia – geriems dalykams. Ne veltui kažkas sugalvojo posakį: duos Dievas dantų, duos ir duonos. Seniai svajojome apie šį namą, Dalia jį rado, mums patiko, tačiau kaina buvo neįkandama. Praėjo dveji metai, namas vis dar nebuvo parduotas, o situacija nekilnojamojo turto rinkoje – gerokai pasikeitusi. Tarsi tie namai mūsų būtų laukę... O tada – pirmoji žiema. Net artimiausiems draugams negalėjome pasakyti, kad neturime pinigų malkoms. Tačiau tikrai neturėjome. Vieną dieną pašto dėžutėje radome voką su keliais tūkstančiais litų – lygiai tiek, kiek reikėjo malkoms. Argi ne stebuklas? Išties mes daugybę kartų patyrėme, kad malonę gauni tik tada, kai atveri širdį, kai atsiduodi nežinomybei ir leidiesi Apvaizdos vedamas. Vos tik mėgini susitvarkyti vienas pats, viskas, ką buvai pastatęs, ima byrėti.“

LAMŲ SLĖNIS

157

Prestižinį universitetą Kalifornijoje baigęs Tomas džiaugiasi, kad jo išsilavinimas yra vertinamas ir Lietuvoje. Septynerius metus jis dirbo „Scandic Neringa“ viešbutyje, vėliau rūpinosi, kaip pritraukti lėšų Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ bei šios organizacijos komunikacija. Dabar vadovauja užmiestyje įsikūrusiam prabangiam pramogų centrui „IDW Esperanza Resort“. Darbe vadovas, namuose – šeimos galva: jis visur taiko tą pačią taisyklę – būk skaidrus, atviras su kitais ir savimi, nemeluok. „Mes visi esame susisiekiantys indai, jei kažkurio sieloje atsiranda šiukšlynėlis, tai šiukšlėmis apeina ir aplinkiniai. Drąsiai siek daugiau, nei atrodo įmanoma – be all you can be – visose gyvenimo srityse, nes gyvenimas juk ne repeticija...“ Eiti išvien su vyru, saugoti namų ramybę Daliai taip pat svarbu. Gal kitiems ramybė šeimoje nuobodžiai skamba, tačiau ji – tikro džiaugsmo šaltinis, o vaikai joje jaučiasi saugūs ir mylimi. Šeimų byrėjimo laiku dvidešimt metų drauge gyvenanti pora saugo savo paslaptį: šeimą privalu statyti ant tvirtos uolos. „Mūsų uola yra Dievas, – atsargiai ištaria Tomas. – Kai keliauji su Juo, gyvenimas neatrodo plokščias ir nuobodus. Ir mes tai savo pačių gyvenimu, o ne žodžiais, stengiamės perduoti vaikams – kad jie statytųsi tvirtus namus, gyventų ramiai, džiugiai, lengva širdimi.“

158

LAMŲ SLĖNIS

159

160

LAMŲ SLĖNIS

MADA

AKIMIRKOS, ĮPRASMINTOS DAŽŲ UPELIUOSE Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė ir „D.Efect“ archyvo

Motinystė ne tik kardinaliai pakeitė jos gyvenimą, bet mažais žingsneliais įtipena ir į kūrybos zoną. Dviejų dukryčių – dvejų metukų Sofijos ir vos poros mėnesių Kotrynos – mama, dizainerė EGLĖ ŽIEMYTĖ teigia, kad tai labai natūralus ir neišvengiamas procesas. Tad nėra ko stebėtis, kad pavasario/vasaros „D.EFECT“ kolekcijoje panaudotas raštas buvo sukurtas kartu su mažąja Sofija, bežaidžiant ant drobės išsiliejusių dažų upeliais.

LAMŲ SLĖNIS

161

162

LAMŲ SLĖNIS

- Egle, perkelti vaikų piešinius į savo kūrybą pastaruoju metu pasidarė labai madinga. Ar nebijojai pasirodyti neoriginali? - Ta savotiškų sutapimų banga, ypač Lietuvoje, nėra nei mada, nei tendencija, tai natūraliai gimstantis procesas. Juk su vaiku esi nuolat, kartu paišai, dirbi, ypač jei tavo veikla susijusi su kūryba. Taip gimė ir mūsų su Sofija piešinys. Mes jį sukūrėme prieš daugiau nei metus. - Ir kaip gi tai nutiko? - Kartą prisiminiau paišymo techniką, kurią pati labai mėgau vaikystėje – užpili ant popieriaus dažų ir pūti upelius. Sugalvojau taip pažaisti su Sofija. Atsirinkome kelias dažų spalvas. Jau žinojau, kad vėliau tuos piešinius norėsiu perkelti ant audinio. Sofija taškė dažus ir pūtė kaip torto žvakutes. Kai su vaiku būni diena iš dienos, daugelis dalykų persikelia ir į kūrybą, ir į kitas gyvenimo sritis. Vieni rašo vaikiškas knygas, kaip dainininkės Jurga Šeduikytė ar Erica Jennings. Tai tiesiog noras įprasminti tą etapą, bendrystės jausmą. Ir tai tikrai nėra koks nors madų vaikymasis. Raštai, ornamentai – egzistuoja bendri stilistikos elementai. Net neįsivaizduoju, kaip būti visiškai unikaliam, kai aplink tiek daug informacijos. Šiuolaikiniame pasaulyje būti originalesniam už originalesnį labai sudėtinga. - Kokia šio pavasario/vasaros „D.Efect“ kolekcija? - Mano kūrybos kontekste ji išskirtinė tuo, kad joje mažai spalvų. Man tai nebūdinga. Dažniausiai į kolekciją įdedu keletą ryškių akcentų, kitaip nesugebu. O ši – labai minimalistinė, švari, architektūriška. Aš mėgstu kontrastus: aštrias, tiesias, monumentalias formas derinti su minkštomis linijomis. - Dabar esi jau dviejų mergaičių mama. Gimus vaikams natūraliai keičiasi gyvenimo ritmas, kasdienybė, kartu ir kūryba. Ar pajutai tai? - Keičiasi absoliučiai viskas! Taip pat ir kūryba, tik ji kinta laipsniškai. Tie devyni laukimosi mėnesiai yra netrumpas laiko tarpas priprasti prie minties, kad būsi mama. Bet man viskas vyko labai greitai. Pagimdžius atrodė tarsi įkritau į kažkokią didelę dėžę... Buvo sunku suprasti, kas vyksta.

LAMŲ SLĖNIS

163

164

LAMŲ SLĖNIS

Kūryboje taip pat nuo vienos kolekcijos iki kitos praeina gana ilgas laiko tarpas, apie pusę metų. Tad vaikai daro įtaką ne taip tiesiogiai. Gal labiau – pasikeitęs gyvenimo būdas, poreikiai. Pradedi galvoti apie tai, kas yra ne tik labai konceptualu, įdomu, bet ir praktiška. Anksčiau man tai irgi buvo svarbu, bet dabar tarsi naujom akim pažvelgiau į audinį, jo kokybę. Norisi, kad jis būtų kuo natūralesnis, gerai dėvimas, gerai kristų. Anksčiau man buvo labai svarbu drabužio forma, žinutė, kurią jis perduoda. Dabar tai irgi svarbu, bet prisideda ir paprasta kasdienybė. Drabužis – tai taikomojo meno dalis, tad privalai galvoti apie jo dėvėjimą, patogumą, tik vėliau – apie skleidžiamą energiją, žinutę. Akivaizdu, kad prie tų minimalių pokyčių kūryboje prisidėjo ir mano šeima, kitaip turbūt ir negalėtų būti. - Apie kūrybos ir motinystės suderinamumą kalbi gana lengvai, kaip apie visiškai natūralų reiškinį. Tau tai iš tiesų taip paprasta? - Tai labai sunku ir dažnai apie tai galvoju. Viena mano dalis norėtų visiškai atsiduoti motinystei ir nieko daugiau nedaryti. Kita dalis norėtų visiškai atsidėti kūrybai, kad man niekas netrukdytų dirbti, kad nereikėtų eiti iš proto dėl vaikų ligų, sauskelnių, bemiegių naktų… Tai kažkoks nuolatinis beprotiškas derinimas. Truputį to, truputį ano. Ir taip – dieną naktį. Aš nežinau, kam tai gali būti lengva. Man nelengva, gal tik iš šono kitaip atrodo. Labai džiaugiuosi, kad kol kas man pavyksta suderinti abi sritis. - Ko gero, tau pasisekė, kad kurdama gali atsidėti tik meninei kolekcijos pusei, kad tau netenka užsiimti tais pragmatiškais vadybiniais „D.Efect“ reikalais. - Taip, man tenka tik kūryba, kolekcijų priežiūra. Visa kita – ne mano sritis. Aš kitaip negalėčiau, nesugebėčiau. Nes ten aš nieko nesuprantu. Vadyba, pinigai – kitas pasaulis, mokausi jį suprasti, bet man tai labai sudėtinga. Mada – daugialypė sritis. Tai ir kūryba, ir gamyba, ir pardavimai. Su „D.Efect“ dirba nedidelė keturių žmonių komanda. Už gamybą atsakinga kita įmonė, esame po jos sparneliu. Mados ženklui turėti tokį partnerį – didelis privalumas.

LAMŲ SLĖNIS

165

166

LAMŲ SLĖNIS

167

168

LAMŲ SLĖNIS

169

170

LAMŲ SLĖNIS

171

- Dauguma tavo klienčių – lietuvės ar užsienietės? - Jos iš kitų šalių, daugiausia Azijos: Japonija, Honkongas, Taivanas… Tai nežmoniškai didelė, labai įdomi ir atvira rinka. Europoje viskas kur kas sudėtingiau. Tarkime, skandinavai – dideli nacionalistai, jie dėvi tik savo šalyse kurtus drabužius, o Lietuvos kūrėjai jiems apskritai nesuprantami. Atviresnės šalys – Didžioji Britanija, Prancūzija, bet tos rinkos perpildytos. O gal nuo visko pavargusios. Azijoje žmonės šiek tiek išprotėję, jiems viskas įdomu, jiems visko reikia, juos domina europietiškas dizainas. - Tau pačiai dažnai tenka keliauti į tas šalis? - Turėjau keliauti ne kartą. Bet niekaip nepavyksta, nes visą laiką arba laukiuosi, arba gimdau. (Juokiasi.) Mano kolegės vis važiuoja, o aš lieku čia… Vieną kelionę į Japoniją teko atšaukti, nes jos išvakarėse įvyko katastrofa Fukušimos elektrinėje. Štai taip man sekasi su tomis kelionėmis. Bet kada nors atsigriebsiu! - Ar tavo mergaitės – Sofija ir Kotryna – skirtingos? - Jos turi daug panašumų, bet skiriasi jų bendravimas. Mažoji Kotryna yra absoliuti optimistė, ji nuolat šypsosi, o į mane žiūri kaip į kokį nors skanų sumuštinį ar ledų porciją. Tokia meile spinduliuoja, kad, atrodo, tuoj suvalgys… Sofijai šiuo metu svarbu demonstratyvumas, jai norisi šokti, dainuoti, būti matoma. Niekada netikėjau, kad būna tas lėlių, snieguolių ir princesių laikas, bet panašu, kad jis ateina… Mes abu su vyru Simu esame kūrybingi žmonės, ko gero, ir dukros bus į tai linkusios. Nesu iš tų mamų, kurioms atrodo, kad jų vaikai genijai. Ne, jos abi – normalūs vaikai su normaliais vaikiškais pomėgiais. - O kokia tu mama? - Gera. Gal kiek per daug besijaudinanti, kad vaikams ko nenutiktų, tik turbūt visos mamos tokios. Esu draugiška, ne per daug reikalaujanti. Aišku, šeimoje turime tam tikras taisykles, režimą. Mūsų namai kas vakarą atrodo kaip po karo, nesugebu priversti Sofijos susitvarkyti. Nesu ta, kuri vaiką visur tempiasi kartu, nors jam gal tuo metu norisi miego. Į vaiko poreikius stengiuosi atsižvelgti jautriai. Manau, esu gera ir atsidavusi mama.

172

LAMŲ SLĖNIS

173

174

LAMŲ SLĖNIS

175

176

LAMŲ SLĖNIS

Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

FOTOGRAFIJA, „INSTAGRAM“ IR ĮKVĖPIMAS Susikurti unikalią fotoistoriją gali kiekvienas. Tik nuo ko pradėti? Atsakymų į šį klausimą ieškojo trečiųjų kūrybinių dirbtuvių „Pasiganymai lamų slėnyje“ dalyviai. Fotografijos temai skirtose dirbtuvėse „Lamų slėnio“ komunikacijos projektų siela Mantė Jaruševičiūtė mokė kurti fotoistorijas iš kasdienybėje mus supančių daiktų. O taip pat atskleidė ne vieną triuką, kaip palikti ryškų pėdsaką socialinio tinklo „Instagram“ platybėse. Lietuviško dizaino parduotuvėlės „Morka Boutique“ meno vadovė Doloresa Greivytė pasakojo apie vadinamuosius „moodboard“ ir kaip jie atspindi mūsų asmenybę, emocijas, nuotaiką, stilių. Trečiosios dirbtuvių mokytojos, fotografės Gretos Gedminaitės „arkliukas“ – žmonės ir jų veidai. Greta susirinkusiuosius mokė kurti nenuobodžius portretus. Na, o „Pasiganymų“ metu užfiksuotus kadrus buvo galima čia pat atsispausdinti (ačiū „PrintaPrint“!).

Mūsų draugai:

WWW.RUPERT.LT

LAMŲ SLĖNIS

177

178

LAMŲ SLĖNIS

179

180

LAMŲ SLĖNIS

181

182

LAMŲ SLĖNIS

183

184

LAMŲ SLĖNIS

185

186

LAMŲ SLĖNIS

187

188

LAMŲ SLĖNIS

189

190

LAMŲ SLĖNIS

191

192

LAMŲ SLĖNIS

AKIMIRKOS, KURIAS GALIMA PALIESTI Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: „Lamų slėnio“ archyvo

Ar prisimenate tą jausmą, kai rankose laikai atspausdintą nuotrauką? Du draugai, aktyvūs socialinių tinklų gerbėjai, šį nostalgišką jausmą susiejo su moderniomis šiuolaikinėmis technologijomis. Taip gimė paslaugos „PrintaPrint“ bei „Printagram“, leidžiančios smagias akimirkas išgyventi iš naujo. Apie tai – pokalbis su lietuviško startuolio įkūrėju DMITRIJUMI.

- Kaip gimė jūsų startupo idėja? - Kartą besėdint bare ir bekeliant nuotraukas į socialinį tinklą „Instagram“ šovė mintis: o kodėl nepabandžius jų atsispausdinti? Aplink – tik skaitmeninės nuotraukos, o popierinė fotografija išliks ilgam, ją galima laikyti rankose, rasti jai vietą namuose. Tačiau panorę išsaugoti apie 20 „Instagram“ nuotraukų užtrukome valandą. Tai gana sudėtingas procesas. Tuomet ir ėmėme ieškoti, kas galėtų tas

nuotraukas mums atspausdinti. Daugelis spaustuvių atsisakė dėl mažo nuotraukų kiekio, kiti siūlėsi tai padaryti už neįtikėtinai didelę kainą. Galiausiai pasirinkome pigiausią variantą, bet galutinis produktas pasirodė visiškai nepatrauklus. Taip ir gimė pirmi du mūsų produktai – „Polaroid“ ir fotokortelės – jie vis dar populiariausi mūsų elektroninėje parduotuvėje. Pernai sulaukėme pasiūlymo daly-

vauti festivalyje „Granatos“. Organizatoriai norėjo, kad atspausdintume ir festivalio metu eksponuotume nuotraukas, kuriomis žmonės dalijosi socialiniuose tinkluose. Nuotraukas spausdinome grįžę į biurą, tuomet vėl važiavome į festivalį ir jas eksponavome. Sulaukus daugybės teigiamų atsiliepimų, šovė nauja mintis: spausdinti nuotraukas „gyvai“, realiu laiku. Taip gimė nauja mūsų paslauga „PrintaPrint“.

LAMŲ SLĖNIS

193

Daug „Prin

WWW

194

LAMŲ SLĖNIS

giau apie ntaPrint“:

W.PRINTAPRINT.LT

- Tai buvo originali idėja ar rėmėtės pasaulyje jau egzistuojančiais pavyzdžiais? - Iš tiesų tik sukūrę savo paslaugą sužinojome apie pasaulyje egzistuojančius analogus. Pasirodo, panašios idėjos įgyvendinamos JAV ir Australijoje, ir ten tai labai populiaru.

Nesistengiame su jais konkuruoti, tačiau dalį šios teritorijos tikimės užkariauti. Beje, šiandien labai populiarios vadinamosios asmenukės: naudodami „PrintaPrint“ spausdintuvą renginio dalyviai gali pasidaryti dešimtis skirtingų autoportretų įvairiais rakursais, panaudoti galybę „Insta- Įtikinkite: kodėl verta kreiptis į gram“ efektų ir tai daug greičiau, jus užsisakyti „PrintaPrint“ paslau- smagiau ir įdomiau, nei tiesiog pogą, užuot samdžius renginio foto- zuoti fotografui. grafą? - „PrintaPrint“ leidžia nuotraukas - Ar Lietuvos vartotojai greitai iš socialinių tinklų atsispausdinti re- įvertino jūsų teikiamų paslaugų prialiu laiku. Nuotraukas tereikia pažy- valumus? mėti specialia žyma (angl. – hashtag) - Tiesą pasakius, šiuo metu dirbair pasidalyti ja savo socialinio tinklo me vis dar niekur nesireklamuodami. paskyroje. Automatiškai nuotrauką Praėjusį rudenį dalyvavome konferenpamato ir visi tavo draugai bei sekėjai. cijoje „What’s Next“? Gruodį sulauO tai puiki socialinė reklama prekės kėme pirmųjų užsakymų. Tuomet ženklui, renginiui, festivaliui. Be abe- banga, skelbianti žinią, kad nuotraujo, fotografų darytos nuotraukos yra kas galima spausdinti „gyvai“, rengikur kas profesionalesnės, ryškesnės. nių metu, nusirito labai greitai. Šian-

dien dirbame su keliomis reklamos agentūromis, parodų organizatoriais, privačiais renginiais, vestuvių planuotojais. Bet, ko gero, labiausiai džiaugiamės kvietimu dalyvauti ką tik vykusioje konferencijoje „Login 2015“. - Pasidalykite unikaliomis idėjomis, kaip išnaudoti „Instagram“ nedidelių verslų populiarinimui? - Iš tiesų dar prieš metus netikėjau „Instagram“ ateitimi, galvojau, kad tai tik socialinis virusas. Tačiau dabar galiu tvirtai teigti, kad tai puiki priemonė pardavimams didinti. Egzistuoja tiesioginis ryšys tarp pardavimų ir „Instagram“ paskyros sekėjų skaičiaus. Lietuvoje šis socialinis tinklas dar tik populiarėja. Bet tvirtai tikiu, kad bėgant laikui jis labai išpopuliarės. Ko gero, svarbiausias patarimas būtų burti sekėjus toje šalyje, kurioje plėtojate verslą, orientuotis į tam tikrą tikslinę auditoriją.

LAMŲ SLĖNIS

195

Laukinis grožis Iki pasimatymo birželį! www.lamuslenis.lt

196

LAMŲ SLĖNIS