Lamuslenis 2015 06 20 by Lamų slėnis

Birželis 2015 (41)

L A U K I N I S

G R O Ž I S

Viršelio nuotrauka: Kyra Sophie, "Makara" kolekcija Modeliai: "Culture machine"

LA FAMIGLIA

ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

Redaktorė

LAISVĖ RADZEVIČIENĖ

GUODA JUCEVIČIŪTĖ

Fotografė

Žurnalistė

TINKLARAŠTIS

INDRĖ BLAUZDŽIŪNAITĖ

Žurnalistė FACEBOOK

KAMILĖ DŽIUGAITĖ

Fotografė

TINKLALAPIS

GIEDRĖ LAKICKAITĖ

Žurnalistė

FACEBOOK

VYGAILĖ SUKURYTĖ

Fotografė

VAIDILUTĖ MALINAUSKAITĖ

TINKLALAPIS

MARIA CAVALI

Fotografė

TINKLALAPIS

JURGITA KUNIGIŠKYTĖ

Reklamos projektų vadovė FACEBOOK

BENDRAUKIME

info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

LAMŲ SLĖNIS

Fotografė FACEBOOK

ELAS RAMANAUSKAS Dizaineris TINKLALAPIS

MANTĖ JARUŠEVIČIŪTĖ

Komunikacijos projektai FACEBOOK

LAMŲ SLĖNIS

REDAKCIJOS ŽODIS

ikrasis laukinis grožis man yra vaikai. Dainuojantys tada, kai nori. Gyvenantys skirtingus gyvenimus su mama ir tėčiu. Susivėlę ir tvarkingai sušukuoti. Išsipurvinę ir kvepiantys vaikišku muilu. Suplyšusiomis kelnėmis ar, tebūnie, išpuošti pūstomis raudonomis suknelėmis. Rėkiantys ir sprogdinantys tėvų ausų būgnelius tol, kol palaimingai užmiega. Pirmą kartą atmerkiantys tamsias savo akis ir įsmeigiantys į tave kosmoso gilumo miglotą žvilgsnį. Du tamsūs migdolai, pirmą kartą atsivėrę pasauliui. Nuo tos akimirkos gyvenimas jau niekada nebūna toks pat. Vaikai, kodėlčiuojantys būtent tada, kai tau norisi įsiklausyti į tylą. Ir būtinai nubundantys tada, kai tyliai susirangai ties savo laiku. Arba tiesiog nenorintys miego tada, kai tau mirtinai reikia šiek tiek padirbėti.

LAMŲ SLĖNIS

Nežinau, ką reiškia auginti ramų vaiką. Man sunku tai įsivaizduoti, nes mano vaikai – kaip nuo jūros pučiantis vėjas: vieną dieną jie – siautulingi, kitą – lengvi ir gaivūs kaip porcija ledų karščiausią vidurvasario naktį. Kai kam jie atrodo šiek tiek laukiniai, sunkiai suvaldomi, o man – tokie gražūs savo laisve ir naivumu. Kaip norėčiau, kad jie tokie ir liktų. Bet gi jie keičiasi ir kartu keičia mus. Tikiuosi, retkarčiais nepamiršti išsispirti iš batų ir basom kojom kartu su jais pabraidyti po vasariškas balas. Arba su batais! Juk vasarą gera būti truputį laukiniais... Smagaus skaitymo! Algė R. Vyriausioji redaktorė „Lamų slėnis“

Pleistrus naudoja Karolina Vozniacki, pirmoji pasaulio rakete˙1

Pasirodyk! Aikštele ˙ je ir už jos ribu˛

Pu ¯ sliu˛ pleistras COMPEED® – kad nesustotum de˙l pu ¯ sle˙s. Pirmoji pasaulio rakete˙1 Karolina Vozniacki pasitiki pu¯sliu˛ pleistru COMPEED®, kad gale ˙ tu˛ laisvai jude ˙ ti visur, kur tik jai tenka pasirodyti. Vos vienas pleistras greitai numalšina skausma˛, apsaugo nuo trynimo ir išlieka vietoje ilgiau nei 24 valandas2.

1 2

Moteru˛ teniso turnyro (WTA) vienetu˛ varžybos, 2011 m. lapkricˇio 30 d. Asmenine˙ patirtis gali skirtis.

SLĖNIS Bu ¯ k LAMŲ nesustabdoma

BUVAI SUTIKĘS MENININKĄ?

MOTERIS IŠ PALMĖS SĖKLOS

LAMŲ SLĖNIS

ŠOKOLADAS SUPRANTA

Reklaminiai straipsniai žymimi

176

ČEMPIONIŠKA ELEGANCIJA

118

IŠSINERTI IŠ SAVO ODOS

BROLIAI IR ODA

102

LAMŲ SLĖNIS

Skrybėlė

„Anthropologie“

Sidabro ir šilko apyrankė

„Vivien Frank Desig

GROŽIO NAUJIENOS

PARYŽIETĖ

Šilkinė skarelė

„Rumisu“

Ilg

„D

Nagų lakas

„Douglas“

€ 3,99

gns“

Saulės akiniai

„Sincerely, Toomy“ Matiniai lūpų dažai

„Douglas“ € 12,99

gai išliekantis makiažo pagrindas

Douglas“ € 19,99 Nėriniuota liemenėlė

„A pair & a spare“ LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

GAIVI IR ŠVYTINTI RYTE

„Dr. Hauschka“ 2015 m. pavasario naujiena – naktinis serumas – tai gaivinamoji odos priežiūra naktį, palaikanti svarbiausias odos funkcijas. Oda gauna impulsą būti aktyvi ir atsinaujinti, kol miegate. Bealiejė odos priežiūra leidžia jūsų odai laisvai kvėpuoti ir skatina natūralią regeneraciją. Drėkinamoji formulė, kurioje yra obuolių hidrolato ir obelų žiedų ekstrakto, tonizuoja ir atgaivina. Naktinis serumas tinka bet kokios būklės odai – ryte ji tampa gaivi ir švytinti. „Dr. Hauschka“ naktinio serumo ieškokite parduotuvėse „Bioteka“, „Biosala“, prekybos centruose „Akropolis“ įsikūrusiose „Eurovaistinėse“.

Daugiau informacijos: www.bioteka.lt

LIETUVOJE ŠIUOLAIKINIO MENO ŽVAIGŽDĖ Meno ir edukacijos centre „Rupert“ liepos 16 d. atidaroma šiuolaikinės prancūzų-britų menininkės Laure Prouvost interaktyvi paroda „Burrow me“. Tai iki šiol ambicingiausias projektas ir menininkės karjeroje, ir Vilniuje įsikūrusios šiuolaikinio meno institucijos istorijoje. L. Prouvost 2013 m. laimėjo vieną prestižiškiausių meno apdovanojimų pasaulyje – Ternerio prizą, skiriamą geriausiems Didžiosios Britanijos kūrėjams, dirbantiems vizualiųjų menų srityje. L. Prouvost šiuo metu laikoma viena garsiausių šiuolaikinių pasaulio menininkių. Ambicingą menininkės projektą Lietuvoje sudarys dvi dalys. Viena jų – požeminis tunelis, skirtas filmui „Burrow Me“ pristatyti, kita – „Rupert“ galerijos erdvei sukurta atmosferinė instaliacija su originaliais menininkės kūriniais. Savo filmais ir instaliacijomis menininkė siekia kvestionuoti kasdieniškas ir nuspėjamas kalbos, vaizdo bei suvokimo konotacijas.

LAMŲ SLĖNIS

Paroda meno ir edukacijos centre „Rupert“ veiks liepos 16 d. – rugsėjo 6 d.

NAUJIENOS

UNIKALIŲ DAIKTŲ NAMAI Nauja internetinė parduotuvė „LeMimosa Concept Store“ – tai galimybė apsipirkti kitaip. Po „LeMimosa“ stogu susibūrė jaunųjų Europos ir Lietuvos dizainerių darbai. Moteris žavi stilingi olandų dizaino studijos „Oform“ ar skulptūriški britų „Owme“ papuošalai. Vyrus pradžiugins škotiški „Tom Pigeon“ dirbiniai: rankovių sąsagos, kaklaraiščių segtukai. Namų jaukumui kurti puikiai tiks puodeliai, dubenėliai ir padėkliukai iš dizaino studijos „Darling Clementine“ ar „Raindrops“ kolekcijų. Internetinės parduotuvės asortimentas išsiskiria produktų kokybe ir originaliu dizainu, daugumą daiktų sieja švari minimalistika. „LeMimiosa Concept Store“ – tai namai, kuriuos pamils šiuolaikiški, drąsūs, stilingi, aktyvūs ir originalūs. www.lemimosa.lt

GRIKIAI – NORINTIEMS GYVENTI SVEIKAI Jūs manėte, kad visi grikiai yra vienodi? Anaiptol! „Bioteka“ importuojami žalieji ekologiški grikiai iš „Rapunzel“, didžiausio Vokietijos ekologiško maisto tiekėjo Europoje, yra termiškai neapdorotas gyvas produktas. Šviesios kruopos savo skoniu labai primena riešutus. Žaliuosius grikius galite tiesiai berti į savo sausus pusryčius ar įprastai išsivirti per 10 minučių. Taip pat galite valgyti juos išmirkytus per naktį ir po to nuskalautus. Mirkytuose „Rapunzel“ grikiuose išlieka visos maistingosios medžiagos: vitaminai, mineralai ir mineralinės medžiagos. Jeigu mirkytus grikius laikysite drėgnai ir skalausite juos porą kartų per dieną, jau per porą dienų šie sudygs. Daiginti grikiai yra tokie grikiai, kurie, ko gero, turi daugiausia žmogui naudingų maistinių medžiagų. „Rapunzel“ žaliųjų grikių ieškokite visose parduotuvėse „Bioteka“ ir elektroninėje parduotuvėje: www.bioteka.lt

LAMŲ SLĖNIS

GROŽIO NAUJIENOS

IŠSIPILDĘ VASAROS TROŠKIMAI Mėgautis saule, iki paryčių šėlti muzikos festivaliuose ir vakarėliuose po atviru dangumi, leisti sau pasinerti į visus vasaros teikiamus malonumus svajojame visus metus. Tačiau plaukams karštis, sūrus jūros vanduo ir nuolatiniai šukuosenų eksperimentai, deja, nepatinka… Taip jie tampa mažyčiu košmaru, praranda žvilgesį, gyvybę, išsausėja. O juk taip norėtųsi visą vasarą žavėti išpuoselėtomis garbanomis! Kuri mūsų nenorėtų nerūpestingai žavingų, švytinčių ir gyvybingų plaukų? Dažnai tokį pažadą mums siūlo skirtingos grožio produktų pakuotės. „Rezultatas bus matomas iškart!“ – viltingai nuteikia reklaminė etiketė. Ir ši patirtis mums atrodo tokia maloni, kad nejučia pradedame piktnaudžiauti karštais plaukų formavimo prietaisais, plaukų žnyplėmis, plaukų dažais... Tampame priklausomos nuo pažado, kad vos per kelias sekundes plaukai gali tapti tobuli. Iš išorės plaukai iš tiesų dažniausiai atrodo gražūs, tačiau giliai plauko šerdyje jie jau praradę beveik visą gyvastį. Ar tai reiškia, kad turėtume sutramdyti laukinę savo prigimtį ir atsisakyti tobulo plaukų grožio svajonės vien tam, kad išsaugotume plaukus sveikus?

LAMŲ SLĖNIS

Nauja kompanijos „Kérastase“ plaukų priežiūros linija „Résistance-Thérapiste“ – pirmoji, skirta itin pažeistiems ir nuolat formuojamiems plaukams. Tai būdas suteikti savo plaukams naujos gyvybės šaltinį. Naujoviškas Fibra-KAPTM ir Sève de Résurrection derinys sugeba atkurti ir atstatyti plaukus nuo pat plauko šerdies. Šią liniją sudaro keturi produktai: „Bain Thérapiste“ – pirmoji gelinės tekstūros plaukų vonelė, tausojanti plauką trinkimo metu ir apsauganti nuo išsišakojimų; „Soin Premier Thérapiste“ –balzamas, apsaugantis plaukus prieš plaunant juos šampūnu. Jo švelni tekstūra atkuria plaukus jų neapsunkindama; „Masque Thérapiste“ – plaukų kaukė, veikianti kaip SOS atkuriamoji priemonė. Na, o „Serum Thérapiste“ – tai dvifazis serumas, skirtas ir ploniems, ir storiems plaukams. WWW.KERASTASE.LT

LAMŲ SLĖNIS

MOTERIS IŠ PALMĖS SĖKLOS Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Kamilė Džiugaitė

Nepažinojau šitos ilgaplaukės moters su dviračiu, paplėšytais džinsais, sportbačiais, ilgais plaukais, strazdanomis ant veido ir su vasaros dangumi susiliejančiais ryškiais smaragdiniais karoliais. Pro šalį tekėjo Vilnelė, o medžių paunksmėje liejosi žodžiai. Skaudūs, džiaugsmingi, liūdni, melancholiški, švytintys, šiek tiek laukiniai, nevaržomi - tokie, kaip ir ji pati, papuošalų kūrėja VILIJA KARALEVIČIŪTĖ. Išsiskyrėme stipriai apkabinusios viena kitą, nes tai, kas išdygo iš Tagua palmės sėklos lietuviškame pavėsyje, neabejoju, liks ir vienos, ir kitos, o ir jūsų gyvenime. Nes, anot Vilijos, viskas yra viena.

LAMŲ SLĖNIS

- Ilgi plaukai, paplyšę džinsai, dviratis... Na, kokia tu verslininkė?! Sakyčiau – hipė... - Širdyje aš ir esu hipė. „Sena hipė...“ – sako mano draugai, o man atrodo, gali būti koks tik nori direktorius, priklausyti kokiai tik nori sistemai, tačiau niekas juk nedraudžia išeiti į parką vidury dienos, atsisėsti ant žolės ar braidyti pasiraitojus kelnes po šaltą Vilnelės vandenį. Nefiksuoju praeities, esu dėkinga

LAMŲ SLĖNIS

už ją, bet nieko nesigailiu. Dėkoju už kiekvieną klaidą, už kiekvieną nuopuolį. Esu kritusi labai žemai, esu atsidūrusi ten, kur karaliauja pasyvumas, kur nebejauti meilės nei sau, nei kitiems, negirdi, kaip paukščiai čiulba, kur pyksti ant savęs, nekenti, nemėgsti. Liūdesys paskui mane slenka nuo paauglystės. Buvau maištaujantis vaikas, tėvai anksti išsiskyrė, su tėveliu daug nebendravome, o mama nemokėjo, nepajėgė suvaldyti mano

energijos. Išsiauklėjau pati, gatvėje. Anksti suvokiau, kas yra gyvenimas. Mokytis nenorėjau, atrodė, kad viskas mokykloje yra ne taip. Tik draugų paraginta ją baigiau. Devyniolikos pastojau, pagimdžiau dukrą ir man niekada nebuvo svarbu, ką pasakys žmonės. Tiesą sakant, nuo Emos prasidėjo meilė. Pirmą kartą pajutau kažką itin stipraus. Nieko panašaus nebuvau patyrusi.

- Tačiau pagimdyti devyniolikos, kai visas pasaulis tau – po kojomis?! Bet aš ir dabar jį turiu! Mano vyresnioji džiaugiasi: kaip gerai, kad turiu tokią jauną mamą! Mudvi kartu einame apsipirkti, į koncertus, mokomės važinėtis riedlentėmis, svajoju ją užkelti ant banglentės. Bandom atsigriebti, nes juk buvo laikas, kai privalėjau kabintis į gyvenimą, dirbti, užsidirbti, negalėjau jai skirti daug laiko. Užtat dabar leidžiu būti jai savarankiška, stebiu, kaip ji priima savus sprendimus, kaip klysta, kaip taiso klaidas. Dažnai pagalvoju, kad augu kartu su ja, kad ji suteikia man galimybę grįžti į paauglystę, kokios neturėjau.

Visų mūsų gyvenimai yra stipriai įtakojami – tėvų, aplinkybių, visuomenės. O jei leistume vienas kitam būti tokiais, kokie esame? Aš – gražus, nuostabus, tu – irgi. Tačiau pozityvumas nėra naudingas. Ekonomika griūtų, parfumerijos, kosmetikos, drabužių pramonės bankrutuotų, jei moterys vieną dieną nuspręstų – aš graži be makiažo, nedažytais plaukais, neseku mada, man nereikia papildų, myliu save tokią, kokia esu. Tik įsivaizduokite, kas nutiktų?! Štai, todėl visi ir šaukia, kad grožis turi būti gražus: stangrus užpakaliukas, papūstos lūpos, priklijuoti plaukai, išsišovę skruostikauliai. Užtat ir pumpuoja perfekcionizmą iš visų pu-

sių, o moterys, nepakeldamos tokio grožio, suserga depresija. Žinau, ką tai reiškia. Ir žinau, kaip svarbu suvokti, kad gyvenime viskas yra gerokai paprasčiau, gražiau. Mano jaunesniosios dukters tėtis, itin stiprus žmogus, pasakė kartą: prabundi ryte, įsivaizduok, kad tavo kūnas visiškai nejuda, tarsi suparalyžuotas. Pagulėk taip kurį laiką, o tada pradėk iš lėto judinti savo galūnes. Atsisėsk ir pagalvok: esi sveika, o juk daugiau nieko ir nereikia. Keletas tokių pratimų ir manyje lyg lemputė užsidegė - pradėjau daug skaityti, domėtis, medituoti. Pasirodė, kad viskas iš tiesų itin paprasta – stabtelėti, pajausti, mylėti save, aplinką, tiesiog – būti.

LAMŲ SLĖNIS

- Atrodo, esi išmokusi gaudyti akimirkas. Nebijai keisti savo gyvenimo, atverti vis naujas ir naujas duris? - Dienos neužtektų papasakoti visą savo gyvenimą... Iš Kėdainių, iš mažo miestelio išvykau į Londoną. Turėjau tikrai didelių svajonių, taigi pirmąją dieną siurbdama viešbučio kambarį ėmiau kalbėtis su dulkių siurbliu. Tai pamačiusi prižiūrėtoja ištarė: „Tu čia neištversi...“ Kitą dieną į viešbutį nebegrįžau, nusprendžiau, kad esu verta geresnio darbo. Visiškai nemokėdama

LAMŲ SLĖNIS

angliškai, - mokykloje juk maniau, kad man anglų kalbos niekuomet neprireiks, įsidarbinau viename italų restorane. Restoranas buvo puikus, užsispyrimo ir drąsos turėjau sočiai, man sekėsi, išmokau anglų kalbą, pažinau anglų kultūrą. Po pusantrų metų grįžau į Vilnių, įsidarbinau vienoje drabužių parduotuvėje. Dirbau beprotiškai, netrukus buvau paaukštinta, tapau parduotuvės vadove, o dar po kurio laiko supratau, kad karjera – ne man. Pavargau nuo pinigų, nuo įtampos, nuo sku-

bėjimo. Laikas bėga, o aš, pasirodo, darau visai ne tai, ką noriu. Ėmiau kalbėti, kad reiktų išvažiuoti iš Lietuvos, o tada... sutikau Meilės tėtį. Po keleto dienų jis manęs paklausė: „Važiuosi kartu su manimi į Ekvadorą?“ „Važiuosiu“, - atsakiau, o per tuos metus sugebėjau baigti kolegiją, pastoti, išmesti visus nereikalingus daiktus, supakuoti, ko prireiks. Mano pirmagimei Emai buvo 11, laukiausi Meilės ir mes išvažiavome visam gyvenimui. Bent jau tada taip atrodė...

LAMŲ SLĖNIS

- Tokie žingsniai man visada atrodo itin narsūs. Dažnai pagalvoju, kad šitaip negalėčiau. Vaikai, nauja aplinka, mokykla... - Viskas atsiranda, kai pradedi domėtis ir aiškintis. Tuomet mano mylimas vyras buvo daug keliavęs, Ekvadore jis irgi jau daug ką žinojo. Man tai buvo atradimų metas: atvažiuosiu, maniau, lauks plunksnomis pasipuošę ir būgnus mušantys indėnai. Kasdienybė pasirodė visai kitokia, jie panašūs į mus, gal tik dar labiau skuba pasiimti iš šiuolaikinio gyvenimo kiek galima daugiau. Jie vartoja ir meta, vartoja ir meta, šiukšlynai aplink man kėlė siaubą. Na, taip, džiunglėse, kalnuose kiek švariau, bet prie vandenyno – salsa, alkoholis, manjana ir šiukšlės. Ekvadore aš pagimdžiau Meilę, rūpinausi sodyba, kurią nusipirkome. Ema metus nelankė mokyklos, tačiau jos gyvenimas Ekvadore, neabejoju, prilygo geriausioms studijoms. Ji dirbo savanore pas mano draugus kavinėse, prižiūrėdavo žirgus. Kaip subrendo per tuos metus! Po metų jos paklausėme: „Kur norėtum gyventi?“ Ema pasirinko Vilnių, nors puikiausiai išmoko kalbėti angliškai, susikalbėdavo ispaniškai. Taip susiklostė, kad turėjome grįžti, nors Ekvadore buvome gavę rezidentų statusą, o aš važiuoti į Lietuvą visiškai nenorėjau. Dabar jau šešti metai gyvename tarp dviejų šalių, paskutinį kartą Ekvadore lankiausi prieš tris mėnesius.

LAMŲ SLĖNIS

- Kas tave ten traukia? - Darbas. Sodyboje prisipratinau gamtą. Vaikščiodavau basomis kojomis su mečete rankose. Ja prasikirsdavau takus. Laikas pirmą kartą mano gyvenime tarsi sustojo, į dienos šviesą ėmė lysti viduje tūnantys demonai. Pirmasis pusmetis nebuvo lengvas. Kita erdvė, kitas klimatas, daug fizinio darbo, jokių patogumų... O juk buvau įpratusi kitaip gyventi. Lietuvoje truputį piešiau, gražiai, bet kantrybės neužtekdavo. Ekvadore mylimas vyras paėmė mano ranką ir ant sienos padarė pirmąjį potėpį. Tais metais pradėjau kurti – išdažiau sienas, kėdes, pradėjau pinti lempas, jaučiau kūrybos jėgą, tačiau pasitikėjimo nebuvo. Kartą kaime pamačiau vieną įdomią apyrankę. „Iš ko ji pagaminta?“ – paklausiau, tačiau atsakymo nesupratau. Grįžusi namo pasiklausinėjau draugų, pasiknisau internete, paaiškėjo, kad tagua yra ne kaulas, o palmės sėkla. Esama tik keletas šalių, kuriose auga Tagua palmės, Ekvadoras – viena iš jų, vietos gyventojai žino,

LAMŲ SLĖNIS

kaip rinkti ir kaip apdirbti sėklas. Tagua prilygsta dramblio kaului, tačiau nieko žudyti dėl jos nereikia, sėklą dovanoja pati gamta. Nuostabu! Tiek daug radosi tame viename riešutėlyje, kad iškart jį pamilau. Važinėdavau po turgus, ieškodavau įdomių papuošalų, juos pirkdavau ir veždavau į Lietuvą. Vilniuje draugams suorganizavau turgelį, man buvo įdomu dalintis, o paskui pradėjau papuošalus ardyti ir verti iš naujo, nes Ekvadoro turguose neberasdavau tokių, kurie man patiktų. Buvo laikas, kai svarsčiau, ar nevertėtų pačiai gaminti papuošalus, tačiau nesu nei juvelyrė, nei meistrė, netgi staklių neturiu, o sėklą reikia šlifuoti, pjaustyti, dažyti. Ir dar pagalvojau, argi nebūtų gražu duoti darbo vietos gyventojams. Dabar aš piešiu, meistras šlifuoja, jo žmona dažo, mergaitės veria. Taip ir dirbame kartu. Kartu vėluojame, kartu laukiame dingusios elektros... Esu laimingiausias pasaulyje žmogus, nes mano darbas susijęs su kelionėmis, o jos atveria akis, priverčia kitaip žiūrėti į žmones, gamtą, aplinką ir save.

LAMŲ SLĖNIS

- Iš Ekvadoro į Lietuvą gabeni ne tik spalvingus papuošalus, bet ir šiaudines skrybėles. Ar jas gamina ta pati šeima? - Mano ekvadoriečių šeima pinanti skrybėles gyvena kalnuose. Kai nuskrendu į Ekvadorą, iš pakrantės turiu juos pasiekti kalnuose. Tai ypatingai sena pynimo technika, prasidedanti mažu kryželiu ir besibaigianti dailiais bryliais. Ar žinote, kad Panamos skrybėlių pynimo būdą saugo UNESCO? Kai tokia autentika ateina į tavo gyvenimą, juk negali jos nepriimti. Manosios kūrybos galios atsivėrė per motinystę. Daugybę dalykų atra-

LAMŲ SLĖNIS

dau savyje, kai gimė Meilė. Įdomu, kokiu keliu dukra nueis, jos energija švytinti, begalinė. Kas žino, gal po dvidešimties metų aš žiūrėsiu į Meilės kūrinius ir sakysiu: štai, kas yra geriausias mano darbo rezultatas. Kol kas tik stebiu ir mėginu būti gera mama. - Tavo papuošalus nešioja ne viena lietuvė moteris ir mergina. Tau svarbu, kad juos pirktų? - Aš tiesiog darau tai, kas man patinka. Kiekvienas mano papuošalas išgyventas, turintis istoriją. Sakysit, kryžius jau seniai nemadingas, bet jis man primena miestą, kuriame gimė

Meilė. Nuo kalno, ant kurio jis stovi, atsiveria nuostabūs vaizdai į pusiasalį. Tai ypatinga, stipri, traukianti vieta, kiekvieną kartą sukelianti galybę emocijų. Kai kuriu sau, juk negalvoju, ar parduosiu ar ne, neseku mada, nenoriu prarasti savęs. Jaučiu, kad galiu, jaučiu, kad sekasi, nuostabu, kad uždirbu pinigų ir galiu kasmet grįžti į Ekvadorą. Man atrodo, šita sėkla gali ir dar daugiau, jos misija – gerokai stipresnė, ypatingesnė nei papuošalai. Tagua įkvepia gyvenimo nuotykiams, ji žadina drąsą, pasitikėjimą savimi ir kviečia į nuostabią gyvenimo kelionę.

LAMŲ SLĖNIS

ŠOKOLADAS SUPRANTA Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Kamilė Džiugaitė

Jei reikėtų apibūdinti laukinio grožio skonį, sakyčiau, kad tai – kai kas sveiko, natūralaus ir saldaus. Šį derinį suradome čia pat, Vilniuje, ir jis – šokolado saldumo... MILDA DAUBARĖ, veganiško rankų darbo šokolado „Ach skanu“ įkūrėja, teigia į šokolado gamybą žiūrinti daugiau kaip į žaidimą, teikiantį džiaugsmo ir šiltų emocijų. O pavykus suderinti sveikus ir širdžiai mielus malonumus, visi būna laimingi. – Milda, kaip reagavo aplinkiniai, kai nusprendei kurti šokoladų verslą? - Turiu daug savo kūną mylinčių draugų, kurie atsisako cukraus. Bet viena svarbiausių priežasčių, kodėl man reikėjo sveikų saldumynų, yra mano mažytė nuostabi sesutė Faustina, dėl jos galėčiau visas žvaigždes nuraškyti! Negaliu vietoj deserto jos vaišinti rafinuotu cukrumi, o šokolado jai norisi beveik visada. Galiausiai man pačiai įdomu, kaip žmogus gali

sveikai gyventi, skaniai valgyti. Pamačiau, kad Lietuvoje nėra tokio dalyko, kaip veganiškas šokoladas be rafinuoto cukraus. Jei būtų – nebūčiau pradėjusi kurti savo. Iš pradžių, įsivaizdavau viską kaip kino filme: imi kakavos pupelę, ją grūdikliu sutrini, gražiai išlieji formeles. Bet besidomint, perskaičius daug knygų, pamačiau, jog viskas vyksta toli gražu ne taip. Tuo metu jau buvau įklimpusi į šokoladą ir sustoti nebegalėjau.

Pradžioje visi labai padėjo: dailininkė Lolita Pelegrimė savo tapyba iliustravo šokoladų pakuotes, kita draugė sukūrė etiketes, sulaukėme daug įkvėpimo iš aplinkinių. Man kol kas tai – labiau saviraiškos forma, teisingos formulės, kaip kurti nėra, nes kiekvieną kartą gali padaryti vis kitaip. Tad mes pasirinkome tai, kas mums atrodo skaniausia, ir šiandien turime net 14 saldžių ir karčių šokolado rūšių.

LAMŲ SLĖNIS

– O kaip gimė pavadinimas „Ach skanu“? - Kažkada sapnavau sapną, kad Alisa (iš Stebuklų šalies) valgė ne tik grybus, bet viską aplinkui, ir tik sakydavo: ,,Ach, skanu...“. Sapnas buvo gražus, paskendęs tokioje įstabioje nuotaikoje, o ir pavadinimas trumpas, tad jis ir liko. – Beje, kuo išskirtinis veganiškas šokoladas, kuo jis skiriasi nuo įprasto? - Veganiškas šokoladas neturi gyvulinės kilmės riebalų, vadinasi, pieno. O juk dažniausiai viena sudėtinių šokolado dalių būna pieno milteliai. Taip pat nenaudojame rafinuoto cukraus, nes jis nesureguliuoja cukraus kiekio kraujyje, perkame labai gerą kakavą ir stengiamės gaminti kuo sveikesnį šokoladą. Apskritai kakavos pupelė yra vienas daugiausiai mineralų turinčių maisto produktų.

LAMŲ SLĖNIS

– Kaip vyksta šokolado gamybos procesas? Kiek jis užtrunka? - Pirmiausia visus produktus reikia sumalti, paskui sureguliuoti temperatūrą, supilti šokoladą į formeles ir šaldyti. Svarbiausia čia – rankų darbas, po vieną dėliojame riešutus ir kitus priedus. Aš šokoladą gaminu pagal močiučių receptus, tad man nereikia jokių specialių įrankių. Vienai šokoladų rūšiai pasirinkau XIX a. formeles, iš Paryžiaus sendaikčių turgaus parsivežiau ornamentų, kokių galima pamatyti bažnyčiose, pagal juos išsileijau specialias formas. Gaminti šokoladus iš tikrųjų yra nuostabu! Šokolado fabrike dirbęs draugas kartą sakė, kad visi šokoladininkai yra tarsi viliai vonkos, tokie šiek tiek “nuplaukę”. Tikiuosi, manęs toks likimas neištiks... Bet šokoladas mane labai traukia. Jį gamindamas dar ir prisiuostai saldumo, daug seratonino išsiskiria, be to, ir prisiragauji...

– Sužinoti šokolado gamybos paslapčių su seserimi vykote į Prancūziją. Kokių naudingų patarimų parsivežėte? - Į Paryžių vykome ieškoti tobulo šokolado, bet tokio skanaus, kaip Lietuvoje, neradome... O mokymai liko paslaptimi pasirašytoje sutartyje. Galiu tik pasakyti, kas vien meilės nepakanka. Chemijos ir kulinarijos žinios taip pat yra didelis stebuklas. – Ar skiriasi saldaus ir kartaus šokolado gamyba? - Į saldų dedame daugiau sojų grietinėlės ir daugiau kakavos sviesto, tuomet jis gaunasi saldesnis. Man patinka šitas šokoladas, ypatingai tamsus, nes jo nedaug reikia. Tai kakava be jokių priemaišų. Mažą gabalėlį suvalgai ir gera.

LAMŲ SLĖNIS

– Kuri gamybos proceso dalis yra pati smagiausia? - Valgymas! Ir tekstų rašymas. Daug kūrybinio proceso. Dar labai patinka pardavinėti, nors į tai žiūrime kaip į pokštą: draugas, kuris padeda šokoladą parduoti, visuomet kaip nors ypatingai ekscentriškai apsirengia, pavyzdžiui, fraką ir cilindrą. Šokoladai mums – kaip žaidimas, o ne rimtas verslas. – Koks buvo pirmasis jūsų pagamintas šokoladas? Kam jis buvo skirtas? - Ragavo visi, kas man padėjo. Nors vaikų neturiu, bet tą akimirką atrodė tarsi ką tik man būtų gimęs kūdikis... Pamenu, matavome termometrais, kėlėme temperatūrą pusės laipsnio tikslumu, o po to ištraukėme iš šaldytuvo ir laužėme, laužėme, valgėme... Kadangi tai buvo pirmas kartas, suvalgėme gal pusę kilogramo... O paskui ėjome pasivaikščioti, buvo labai giedra naktis... Esu mėginusi gaminti ir pagal žaliavalgių receptus, tačiau tokiam šokoladui reikia daug kokosų aliejaus, todėl šokoladas pradeda labai greitai tirpti, o šį, “Ach skanu”, gali ir ilgiau pačiupinėti.

LAMŲ SLĖNIS

– Kaip gimsta nauji skoniai? - Nuostabu, kad dabar darbo reikalais aš turiu valgyti labai daug šokolado, kadangi reikia išbandyti įvairius derinius. Tad dažniausiai eksperimentuoji, randi, kas skanu, ir gamini. Aišku, skoniams ribų nėra. Dabar štai valgiau vieną su baravykais – buvo labai skanu. Kartai pataria draugai, jie siunčia įvairiausius rankų darbo šokoladus iš užsienio. Neseniai gavau vieną su Škotijos nacionalinio patiekalo – Hagio – prieskoniais, bet jo dar neragavau – taupau nepaprastai dienai, kai viskas atrodo per daug paprasta ir kai ją reikės puošti mažos šventės atributais (t. y. tokio tipo šokoladais, poezija ir draugų šypsenomis).

- Norėjosi jaukaus dizaino. O kūryba vyko labai paprastai: tekstą užrašė grafikė Lauksminė, Laura uždėjo paveiksliukus. Ant štai šios etiketės yra Lolitos Pelegrimės darbas, vienoje pavaizduotas jos pirmasis vyras, kitoje – antras mylimasis, o ant dar vienos – jos kaimynas! Atskirai galvojom apie kiekvieną pakuotę – štai ant kartaus šokolado pavaizduota tokia karti pora, kuri yra kartu. Norėjosi, jog jų veidai būtų iliustratyvūs. Pirmoji saldaus šokolado etiketė buvo rožinė, su angelu, išnyrančiu iš sapno. Kartu su vyru anksčiau turėjome vaistažolių verslą, ten pakuotes kurdavau aš pati, tad buvo daug sparnuotos kūrybinės laisvės. Dabar žoleles renka jau kiti miškų vaikai, o – Tavo šokolado pakuotės dizai- mes mieste džiaugiamės kitais darnas taip pat labai netradicinis! bais.

LAMŲ SLĖNIS

– Pati nesi veganė, tačiau mėsos nevalgai. Kokia tavo vegetariška istorija? - Kai pradedi suprasti, kad karvė niekuo nesiskiria nuo katino, kurį myli, kad tai tas pats gyvūnas ir tik požiūris juos skiria mano akyse, tada negali jo valgyti. Man apskritai patinka būti su savo draugais, o ne jais patenkinti alkį. Tai atrodo labai nelogiška ir be galo šlykštu. Ypač kai yra daugybė nuostabių troškinių, tofu, tepmeh sūrių, kai daržovių ir vaisių spalvos bei kvapai niekad nenuvilia. Man iš tikrųjų keista, kad žmonės valgo mėsa, bet jau išmokau šią nuomonę pasilikti sau. Mano tikslas yra pereiti visiškai prie veganiškos mitybos. Argumentai visi yra tik “už” (tiek asmeninė sveikata, tiek moralinė žala, kurios išvengtum, o ir skonių pasaulis nuostabus). – Kas dar, be šokolado, tau daro gyvenimą saldų? - Meilė! Sesėms ir broliams. Ir daug kitų gražių dalykų. Dabar dar atėjo vasara, kai galiu prisiskinti gėlių, daryti vainikėlius... Norėtume vasarą pavažinėti po festivalius pardavinėdami karštą šokoladą ir šį, pasiklausyti muzikos, pagyventi šiuolaikiškai, pažiūrėti, ką veikia jauni žmonės.

LAMŲ SLĖNIS

BUVAI SUTIKĘS MENININKĄ? Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Minimalistinė skulptoriaus Mindaugo Navako kapsulė iš bronzos, į sieną atremti du didžiuliai plakatai iš naujųjų laikų išeivio, Niujorke gyvenančio menininko Vytenio Jankūno kolekcijos, ant palangės sėdintis kartoninis baltarusių menininko sukurtas zuikis, nuo Kalėdų užsilikusi odinė Patricijos Jurkšaitytės eglutė, nedidukas dokumentinių filmų kūrėjo ir scenografo Gintaro Makarevičiaus piešinys, dar keletas įrėmintų fotografijų... Tai ir viskas, ką galima pamatyti Vilniaus šiuolaikinio meno centro vadovo KĘSTUČIO KUIZINO namuose. Tikėjotės daugiau?

LAMŲ SLĖNIS

Daugiau čia yra Niujorko dvasios. Arba Berlyno. Arba Londono. Jei žvilgsnis pro didžiulius langus nebėgtų į Ševčenkos gatvę, manytum atsidūręs Manhatane. Penki metrai į viršų, balta išgryninta erdvė į plotį. Eismas ratu ir daiktai, lyg paskendę ore, – vieno didelio pasaulio pojūtis iš pradžių lyg stebina, o paskui įtraukia, kviečia sėsti prie ilgo balto stalo, išsispausti stiklinę apelsinų sulčių, paleisti patefoną, skabyti žalius braškių kotelius ir kalbėti, kalbėti, kalbėti. Apie ką? Žinoma, apie meną. – Išduosite, kur paslėpėte savo šiuolaikinio meno kolekciją? – Kai įsikrausčiau į loftą, vienas mano bičiulis įkišo galvą pro duris: na, na, noriu pažiūrėti, kokie darbai kabo? Teko jam nusivilti, kaip ir kitiems, – aš nekolekcionuoju meno kūrinių. Smulkių intarpų, kurie susiję su draugais, pasibuvimais ar dovanomis, žinoma, esama. Tačiau nieko daugiau, ant sienų mūsų namuose dar labai daug laisvo ploto. Ir man patinka, kai daiktai matosi, kai balta aplink. Turėti galeriją namuose nematau prasmės, juk kasdien tarp meno kūrinių dirbu. Be to, būti kolek-

LAMŲ SLĖNIS

cininku brangiai kainuoja, mano alga nėra tokia gera. – Ir gyvenimas lofte – irgi beveik menas. Klystu? – Įsikraustėme čia 2009-aisiais, gerai prisimenu, Vilnius tais metais buvo Europos kultūros sostinė. Vienas pirmųjų šią vietą atrado dabar jau šviesios atminties architektas Valdas Ozarinskas. Jis ir dar keletas bendraminčių derėjosi su pastato šeimininkais, o paskui Valdas persigalvojo. „Gal tau įdomu?“ – paklausė manęs. Man gi tuo metu norėjosi permainų. Nė akimirkos nesigailėjau priėmęs sprendimą iš Didžiosios gatvės persikelti į Naujamiestį. Čia daug erdvės, šviesos, esi truputį nuošaliau nuo miesto centro. Gali būti, per dvidešimt trejus metus taip pripratau prie ŠMC erdvių, kad net ir parėjęs iš darbo noriu būti, kur daug oro ir aukštos lubos. Net mūsų mažasis sūnus, kai nusivežame jį pas močiutę į Justiniškių daugiaaukščius, tampa irzlus. Jis įprato gyventi dideliuose namuose. Bet kam, ko reikia... Į svečius atėjęs bičiulis Ernestas Parulskis sako, kad jis gerai jaučiasi tik mažoje virtuvėje.

LAMŲ SLĖNIS

– Jums – keturiasdešimt šešeri. Dvidešimt trejus savo gyvenimo metus, vadinasi, lygiai pusę, vadovaujate Šiuolaikinio meno centrui. Kaip jame atsidūrėte? – Gimiau ir užaugau Kaune, Žaliakalnyje. Mokyklos laikais su draugais uždarbiaudavome provincijoje vesdami diskotekas. Kad pradėtum vakarėlį Josvainiuose, turėdavai kažką pasakyti į mikrofoną, prieš tai, žinoma, pasiskaitęs apie muzikos žvaigždžių gyvenimą. Įtariu, ten ir pradėjo formuotis pirmosios savybės, kurių vėliau prireikė gyvenime. Baltos, tetulės iš Amerikos atsiųstos velvetinės kelnės ir pirmieji pinigai, suteikę ekonominę nepriklausomybę... Grįžę po tokių „darbinių“ kelionių su draugais eidavome gerti putojančio vyno į Kauko kavinę. Ten pat atbėgdavo lietpalčius ant mokyklinių uniformų užsimetusios klasės draugės. Aštuoneriais metais už mane vyresnis brolis Saulius Vilniuje studijavo skulptūrą. Jis kviesdavo mane pabūti sostinėje, mes būdavome menininkų studijose, kartais sėsdavome į traukinį, per naktį važiuodavome į

LAMŲ SLĖNIS

Maskvą, apžiūrėdavome parodas ir grįždavome atgal. Kaune mokiausi menų mokykloje, ketinau, kaip ir brolis, tapti menininku. Saulius mane atkalbėjo. Sakė, pagalvok geriau apie menotyrą. „O ką tie menotyrininkai daro?“ – nesupratau. „Būna dailės galerijų direktoriais“, – mostelėjo jis man į kaip tik tuo metu Kaune statomą Mykolo Žilinsko dailės galeriją. Atrodė – pajuokavo, o iš tiesų jokio kito darbo ir neturėjau. – Iškart pradėjote nuo direktoriaus? Atėjote į ŠMC jaunas, perspektyvus, modernus... – Neatėjau taip iš karto. Straipsnius apie šiuolaikinį meną rašyti pradėjau dar studijuodamas. Lietuvoje tuo metu buvo pokyčių, atsinaujinimo laikas. Kultūros ministerija 1992 metais vietoj Vilniaus parodų rūmų įkūrė Šiuolaikinio meno centrą ir paskelbė vadovo konkursą. Bičiuliai pradėjo man skambinti – privalai pamėginti. Man irgi atrodė, kad metams ar dviem man tai būtų įdomi patirtis. Taip jau išėjo, kad dirbu 23-ejus... ir pradžia tikrai buvo revo-

liucinga, vargu, ar be didelio ryžto ir noro viską keisti būtume ką nors nuveikę. – Kiekvienas jaunas žmogus, o ypač kritikas, savo karjeros pradžioje nori laužyti taisykles, keisti pasaulį, į dulkes sumalti tuos, kurie laikomi geriausiais... – Nieko panašaus! Buvau vienas iš aktyvesnių studentų, savo darbo objektu rinkausi šiuolaikinį, konceptualųjį meną, netgi tapatinausi su juo – dalyvavau Gedimino Urbono ir Džiugo Katino įkurtoje „Žalio lapo“ grupėje, kuri rengė meno akcijas ir performansus. Ištraukas iš mano diplominio darbo apie konceptualizmą išspausdino žurnalas „Krantai“. Tai buvo laikas, kai trūko tokios informacijos, konceptualizmu buvo vadinama viskas, kas netilpo į tradicinio meno rėmus. Ir tame laike viskas buvo įmanoma! Nežinau, kaip šiandien reaguočiau pats, sužinojęs, jog studijas ką tik baigęs menotyrininkas pradeda vadovauti nacionalinei institucijai. Bet tuo metu reikėjo skubių permainų, o rinktis nebuvo daug iš ko.

LAMŲ SLĖNIS

– Išties, tai buvo įdomus pasikeitimų laikas. Kartais atrodo, jog mūsų kartai pasisekė... – Perversmai, politika, besivystantys ekonominiai santykiai, blokados, beveik karas, – ko tik nematėme! Svarbiausia, kad norėjome keistis, degėme entuziazmu. Neturėjome pinigų, bet turėjome didžiules, tuščias erdves ir begalę fantastinių idėjų. Jau buvau pradėjęs dirbti, Dailės parodų rūmai dar nebuvo pervadinti, pakeliui iš Maskvos pas mus užsuko parodų kuratorių grupė iš Amerikos. Rodžiau jiems tuščias sales ir kalbėjau apie tai, kad Lietuvoje šiuolaikinio meno mes dar neturime, bet jis būtinai atsiras, tikrai bus. Prisimenu jų juoką tuščioje salėje... – Lietuviams pirmiausia reikėjo paaiškinti, kas yra tas šiuolaikinis menas? – Pasaulis tuo metu pamažu vėrė mums savo duris. ŠMC dirbti pradėjo nauji veidai. Atsimenu, vieną pirmųjų kartu dirbti pakviečiau menininką Deimantą Narkevičių. Ką tik grįžusio po trumpų studijų Londone, jo patirtis buvo neįkainojama. Tai dabar stebimės jauno menotyrininko gyvenimo aprašyme neradę Goldsmiths ar kito garsaus meno koledžo pavadinimo, o tuomet bet koks gryno oro gurkšnis mums buvo vertesnis už pinigus.

LAMŲ SLĖNIS

– Jums dažnai tenka veltis į ginčus apie šiuolaikinį meną? Kiek kartų pati esu girdėjusi: pamanykit, argi čia menas? Juodą kvadratą ant baltos sienos kiekvienas gali nutapyti! – Ginčų stengiuosi išvengti. Juk esama ir kitų būdų sudominti žmones, įtraukti į procesą. Esu pats patyręs: aplankai parodą užsienyje, pasivaikštai galerijoje vienas, praslysti paviršiumi, bet jei atsiranda žmogus, kuris tau papasakoja, paaiškina, iš meno erdvės išsineši kitokį supratimą. Edukacija itin svarbu, smagu, kai žmonės iš ŠMC išeina pasikeitusiais veidais ir pažada grįžti. Labai apsidžiaugiau sužinojęs, kad Lietuvos kultūros ministras Šarūnas Birutis Venecijos bienalėje sutiko atidaryti Lietuvos paviljoną. Neabejoju, po Venecijos jo požiūris į šiuolaikinį meną pasikeitė. ŠMC nėra fix idėja, kelių žmonių sambūris, mes pristatome šalį pasauliui ir tikrai turime, ką parodyti. Šiuolaikinio meno muziejai šiandien tampa šalies prestižo reikalu, modernumo ženklu. Taip, kartais tai atrodo pernelyg snobiška, tačiau juk nėra blogai, kai turtingi žmonės vietoj prabangių jachtų ar automobilių perka šiuolaikinį meną? Jo kūrėjai nuolat kritiškai tyrinėja aplinką, netgi konfliktuoja su pasauliu ir kalba apie jį kitaip, nei įprasta.

LAMŲ SLĖNIS

– Ar meno kalba visada girdima? – Daugybė garsių, pripažintų menininkų turi svarų žodį. Ar jis gali pakeisti pasaulį? Kalbėčiau apie tai atsargiau... Bet kokiu atveju jie turi įtakos žmonių sąmonei, požiūriui ir pasirinkimams. – Atrodo, jau nebepastebime užrašo ant ŠMC pastato: „Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkas tai žino“... Jūs esate arti jų, kokie tie menininkai? – Šis užrašas atsirado po vieno projekto 2001 metais, jį paliko menininkai Pierre Bismuth ir Johnatan Monk. Užrašas tapo neatsiejama Šiuolaikinio meno centro dalimi. Man ir pačiam kartais tenka juo pasinaudoti, kai prasideda diskusija – kas yra menininkas, o kas – ne. – Tai kas vis dėlto yra menininkas? – Galiu tik pakartoti frazę nuo ŠMC sienos. Menininkas – itin plati sąvoka. Sutikęs žmogų, kalbėdamas su juo juk negalvoji ir neieškai įvardijimų – menininkas jis ar ne. Bet jei susitikimas su šiuo žmogumi ir ypač jo kūriniais išlieka atminty, jei priverčia vėl svarstyti apie tai, ką matei, esama tikimybės, kad buvai sutikęs menininką.

LAMŲ SLĖNIS

– Daug yra buvę tokių susitikimų? – Tikrai daug. Nenorėčiau išskirti kurio nors vieno, dažnai pasitaiko rutininių, pasikartojančių, atpažįstamų, nesunkiai klasifikuojamų dalykų, tačiau kai sutinki kažką tikrai ypatingo, viduje lieka nerimas. Nemanau, kad yra vienas menininko tipas, jų keletas ir jie kinta laike. Beveik prieš du dešimtmečius netgi gimė straipsnis apie menininkų tipus. San Paulo bienalei turėjome parinkti Lietuvos atstovą. Padaryti tai buvo nelengva – nepriklausomybę atgavusioje šalyje tarsi susiformavo du poliai, dvi skirtingos menininkų kartos: naujoji, kuri suprato užsienio kalbų reikšmę, vaikščiojo su aplankais, iš kurių, vos pasitaikius progai, traukdavo savo portfolio. Ir vyresnioji – romantiniai sovietinių laikų genijai, uždari ir manantys, kad jų kūrybą vertinti gali tik kiti, pačiam ją pristatyti – gėda. Jie nemokėjo jokios užsienio kalbos, nesugebėdavo, kaip jaunieji, atsirasti laiku ir vietoje. Rašiau apie tuos skirtumus, o į San Paulą Lietuva išsiuntė ne vieną, o du atstovus – išvyko jaunieji Gediminas ir Nomeda Urbonai ir Šarūnas Sauka iš vyresniosios kartos. Menas nuolat keičiasi, keičiasi ir menininkai. Pats menas šiais laikais užduoda klausimą – kas yra menas, kur yra jo ribos? Užtat man kartais tikra atgaiva pabūti su žmonėmis iš kitų sričių, na, kad ir matematikais ar gydytojais.

LAMŲ SLĖNIS

– Gana dažnas reiškinys, kai turtingi žmonės mėgsta pasikviesti į savo ratą menininkus. Juk šie – tarsi kitas pasaulis. Kartais atrodo, kad tos dvi grupės viena kitai yra reikalingos. Menininkai – verslininkų sielai, verslininkai – menininkų kišenei... – Tai senas paprotys, argi ne? Didikų rūmuose visada būdavo menininkų ir juokdarių... Vis dar gyvas stereotipas, kad menininkai – keistuoliai, lengvai išprotėję žmonės. Ir vis dėlto šiais laikais yra daugybė neabejotinai talentingų, tačiau dirbančių pagal visas naujausias viešųjų ryšių technologijas. Na, kad ir Lietuvoje viešėjęs austrų menininkas Erwinas Wurmas. Jis mielai rodo savo pilį kurioje gyvena ir maserati, su kuriuo važinėja, bet tai nereiškia, kad jo darbai nedaro įspūdžio pasauliui ir jis kvailai kalba apie menininko vietą pasaulyje. – Vadinasi, šiuolaikiniai menininkai nebemiršta skurde? – Situacija tikrai pasikeitusi. Jei pradžioje pas mus šiuolaikinis menas atrodė beviltiškas užsiėmimas, o kūriniai daugiausia buvo kuriami parodoms ir diskusijoms, tai dabar atsiranda vis daugiau kūrėjų, kurie neblogai verčiasi iš savo kūrybos, jų darbus

LAMŲ SLĖNIS

perka muziejai, kolekcininkai, jie sėkmingai parduodami meno mugėse. Įdomių keistuolių visada bus. Vienas iš tokių – Darius Mikšys, kurį prieš keletą metų pristatėme Venecijos bienalėje. Jis liko dirbti Lietuvos paviljone, nusipirko kanoją ir pasiplaukiojo savo reikalais po didįjį kanalą. Man lauktuvių atvežė nagų lako buteliuką. „Tokia yra Venecijos kanalų dumblo spalva“, – pasakė. Pamaniau, kad lauktuvės mano žmonai. „Ne, – sako, – tai tau!“ – Esate kuravęs daugybę parodų. Yra tokių, kurios brangesnės už kitas, kuriomis nuoširdžiai didžiuojatės? – Visada atsiranda lūžio taškai, kurie ypač reikšmingi, neišblunkantys iš atminties – ir mano, ir ŠMC, ir lankytojų. Vokiečių menininko Ulrich Rückriem projektas pirmą kartą parodė mūsų pastato grožį – tuščiose erdvėse atsirado sienų kraštines atkartojantys juodi kvadratai. Atrodytų, nieko naujo pasaulio kontekste, tačiau mūsų istorija vėluoja penkiasdešimt metų, turėjome pakartoti, patirti tai gyvai. Ir buvo veiksminga. Gerokai vėliau, 2001-aisiais, kai ŠMC vyko NATO konferencija ir mes mainais sutarėme kosmetinę rūmų renovaciją, Deimantas Narkevi-

čius sumanė projektą, turėjusį parodyti, kad po ŠMC sienomis paslėpta daugybė sluoksnių meno istorijos. Restauratoriai atkapstė ir juodą kvadratą. – Natūralu, kartos keičiasi, ar nejaučiate naujosios kvėpavimo į nugarą? – Dirbu su jaunais žmonėmis. Per forumus manęs klausia, kaip išlaikote ritmą? Juokauju, kad dažnai keičiu žmones aplink save, jie nuolat atsinaujina, atsijaunina. ŠMC – puiki profesionalų kalvė, esame parengę daugybę įdomių žmonių, kurie išvyksta dirbti į kitas šalis. Ypač, kai išvykstu į užsienį, jaučiu nuostabą: kaip jums pavyko sukurti tokią stiprią instituciją, latvių ir estų pasiekimai čia gerokai kuklesni. Visada sakau, kad nieko ypatinga nedariau, tik tai, ką maniau, kad reikia daryti. Tada buvo vienas laikas, dabar – kitas. Šiais metais, panašu, gausime lėšų esminiam ŠMC pastato remontui. Sakau: gal išsipildys mano didžiausia svajonė metams ar pusantrų uždaryti ŠMC? Tuomet aš pagaliau turėsiu laiko viską ramiai apmąstyti. Tokio atokvėpio reikia – nuo tempo, parodų, įvykių, kelionių. Kai nuolat skubi, bėgi juk, nebeturi laiko pagalvoti.

Priėmimas iki liepos 31 d. www.ism.lt/priemimasvadovams

"The Gateway Arch" Corbis nuotr.

LAMŲ SLĖNIS

STEREOTIPŲ LAUŽYTOJAI

LAMŲ SLĖNIS

Jie – tikrieji kosmopolitai, jų akys spindi, jų galvose nuolat sukasi naujos vizijos, jie nebijo iššūkių ir drąsiai laužo stereotipus. Su dviem tokiais jaunais žmonėmis supažindiname ir jus: IEVA BLAŽYTĖ, „Švyturio“ prekės ženklo vadovė, į Lietuvos rinką įvedusi kvietinį nealkoholinį alų, puikiai tinkantį net ir aktyviai sportuojantiems žmonėms, bei VYTAUTAS SAVICKAS, vienas lietuviškos pradedančiosios įmonės „Hello Hungry“ įkūrėjų, pasiūlęs skanią ir sveiką alternatyvą greitiems užkandžiams darbe. Du herojai pasaulines naujoves kuriantys Lietuvoje.

Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

LAMŲ SLĖNIS

IEVA BLAŽYTĖ, „Švyturio“ prekės ženklo vadovė – kaip nerimstantis vėjas. Dar studijuodama ji gyveno Latvijoje, Honkonge, apkeliavo Pietryčių Aziją, vėliau studijos ją nubloškė į šiltąją Ispaniją. Jei dar pridėtume keliones su studijų draugais: Buenos Airės, Urugvajus, Portugalija, Stambulas, Berlynas, Paryžius... Dalelę savęs palikusi plačiajame pasaulyje, Ieva galiausiai grįžo namo, į Lietuvą, ir svetur įgytą patirtį su didžiausiu užsidegimu realizuoja čia, dirbdama, rodos, visai ne moterišką darbą. Bet tai tik apgaulingas pirmasis įspūdis! Ievai ir kolegoms po ilgų pokalbių su draugais ir asmeninių norų gyventi sveikai, kilo mintis sukurti kitokį gaivų gėrimą – „Švyturio Baltą nealkoholinį“ alų, puikiai tinkantį ir sportuojantiems žmonėms. Juo jau susidomėjo kelios užsienio šalys. Ir tai, pasak Ievos, didžiausias pasiekimas, koks tik gali būti jos darbe.

– Ieva, tave galima pavadinti tobulu jauno kosmopolitiško žmogaus pavyzdžiu: apkeliavai pusę pasaulio, mokeisi skirtinguose žemynuose ir galiausiai grįžai į Lietuvą, kur bandai pritaikyti svetur įgytą patirtį ir pasaulines naujoves. Ką tau kaip asmenybei davė metai, praleisti svetur? – Pirmiausia labai malonu išgirsti tokį apibūdinimą – labai ačiū! Atrodo, kad tai tik paveikslas, į kurį žvelgiu iš šalies: kartais sunku patikėti, kad tai tikrai mano gyvenimas. Dažnai bėgdamas dideliu tempu tik po kiek laiko suvoki, koks gyvenimas gražus ir kiek yra galimybių iš jo visko pasisemti.

LAMŲ SLĖNIS

Gyvenimas svetur tikrai turėjo įtakos besiformuojant mano asmenybei. Didžiausias lūžis man pačiai įvyko gyvenant Honkonge ir Ispanijoje. Čia susipažinau su pasaulio žmonėmis, gal tai skamba banaliai, bet tai praplėtė mano akiratį, suvokiau, koks įvairus gali būti gyvenimas ir kad visos ribos egzistuoja tik mūsų galvose. Apskritai esu pozityvus žmogus ir stengiuosi visur įžvelgti tik gerus dalykus. Darbe kiekvieną kartą sakau: „Ačiū, man tai ir tai patiko, norėčiau pakoreguoti šiuos dalykus...“ Pozityviu požiūriu kliaujuosi ir asmeniniame gyvenime. O kelionės turbūt ir

atskleidė, koks gyvenimas yra gražus ir kad galėčiau susikurti savo pasaulį kad ir kur bebūčiau. Visuose aplankytuose žemės kampeliuose susikūriau gyvenimą, visur susiradau draugų, visur sugebėjau mokytis ir dirbti. Tereikia suvokti, kad tavo pasaulį kuria ne aplinka, kurioje esi – tu pats jį kuri savo viduje. Grįžimas namo man buvo tarsi viso susirinkto pasaulio parsivežimas atgal. Čia, Lietuvoje, yra mano šeima, artimiausi žmonės. Bet tai man netrukdo keliauti ir darbo reikalais, ir laisvalaikiu. Per metus kur nors keliauju mažiausiai šešis kartus.

LAMŲ SLĖNIS

– Tavo dienotvarkė, ko gero, dažnai būna suskaičiuota minučių tikslumu. Papasakok, kiek visko joje telpa? – Telpa tikrai daug, kartais jaučiuosi kaip žonglierius. Mano darbas labai įvairus. Projektų valdymas aprėpia daugybę skirtingų sferų: nuo renginių rėmimo, produkto plėtros, bendravimo su užsienio partneriais, pardavimų, vadybos iki kontaktų su išorinėmis kūrybinėmis, viešųjų ryšių, skaitmeninėmis, socialinių tinklų agentūromis. Štai mūsų pokalbio savaitę manęs laukia „Švyturio Balto nealkoholinio“ ir „Švyturio Juodo“ alaus pristatymo renginiai, įvaizdžio kampanija ir sklaida internete, rėmimo akcijos. Jau planuojame ir būsimas krepšinio rinktinės akcijas, juk krepšinis – kertinis „Švyturio“ sportas. Tai dideli darbai atliekami nedideliais žingsneliais, kai tenka žongliruoti daugybe dalykų ir visus juos susidėlioti galvoje.

LAMŲ SLĖNIS

– Kas tau padeda išlaikyti sveiką protą, kūną ir nepristigti kūrybinės energijos darbe, kai per gyvenimą leki tokiu milžinišku greičiu? – Tikrai padeda sportas ir laisvalaikis, aktyvus ne tik fizine, bet ir emocine veikla. Vėl pradėjau žaisti tenisą, seniai esu atradusi pilatesą, kuris man padeda atsiriboti nuo visko ir tiesiog jausti savo kūną. Prieš porą metų pradėjau bėgioti, kol kas dar nesu oficialiai įveikusi jokių distancijų, bet neseniai įveikiau pirmuosius penkis savo kilometrus! Galbūt kitam pergalė yra ruošimasis maratonui ar ilgas dviračių žygis Baltijos pakrante, bet žmonės išprotėję skirtingai, tad kiekvienam ir asmeniniai pasiekimai, asmeninės pergalės gali būti skirtingos. „Švyturio Baltas nealkoholinis“ alus už visas jas ir serga. Su draugu taip pat kartu bėgiojame, važinėjamės dviračiais po Vingio parką. Kartais visa tai darau sąmoningai, nes man rūpi tai, kaip atrodau, bet kartais viduje jaučiu tokį triukšmą, kad, atrodo, tik fizine veikla ir įmanoma jį išvalyti. Kalbant apie emocinius „atsijungimus“, be abejo, yra draugai, šaltuoju metu laiku – teatras, kinas.

LAMŲ SLĖNIS

– Pastaruoju metu į malonių rūpesčių sąrašą galima įrašyti ir tavo pasirengimą vestuvėms! Ar būsimas vyras tavęs juokais nevadina darboholike? O gal jo gyvenimo būdas panašus į tavąjį? – O taip! Bet, manau, aš turėčiau jį taip vadinti. Jis pats yra pradedančiosios įmonės vadovas, tad jo gyvenimas išvis pamišęs, kai nieko negali planuoti į priekį. Jis turi biurus Vilniuje ir Londone, tad per mėnesį savaitę praleidžia užsienyje, dažnai nežino, kada tiksliai ten reikės skristi. Mano draugas vos tik baigęs universitetą suprato, kad niekada negalės dirbti korporacinėje įmonėje, nes jaustųsi per daug įspraustas į rėmus. Tačiau pamatęs mane ir mano pasau-

LAMŲ SLĖNIS

lį, tai, kiek jėgų aš įdedu į savo darbą („Švyturio Baltas nealkoholinis“ – kaip mano vaikas!), ir kaip visa mūsų komanda nuoširdžiai dirba, jis pradėjo gerbti ir korporatyvinį pasaulį, nes suprato, kiek daug energijos ir kiekvienos asmenybės siekių bei norų ten slypi. – Kam tau niekada nebūtų gaila pinigų, kas yra tavo didžiausias įkvėpimo šaltinis ir pats geriausias atsipalaidavimo būdas? – Kelionės. Ten, kur šilta... Man tai – kaip visiškas budistinis grįžimas į save, pabėgimas nuo kasdienybės. Pakeitęs aplinką gali stebėti save iš šalies ir priimti svarbius sprendimus. Aš nuo pat mažens keliauju su tėvais,

taip pat ir mano draugas. Neįsivaizduočiau šalia žmogaus, kuris nemėgtų keliauti. Kartais kur nors išsiruošiame ir su draugėmis. Studijų metais susipažinau su žmonėmis iš įvairių pasaulio kampelių, tad dažnai lankydavau juos: mačiau Stambulą turkų, Lisaboną – portugalės, Paryžių – paryžietės akimis. Mano draugai išsibarstę po visą pasaulį: Anglijoje, Belgijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, Norvegijoje. Stengiuosi neatitolti nuo jų ir ištaikiusi progą būtinai juos aplankau. Beje, viena įsimintiniausių mano kelionių buvo į Argentiną. Ten žmonės moka neįtikėtinai džiaugtis gyvenimu. Manau, labai svarbu nepamiršti kiekvienos kelionės įspūdžių ir nešiotis juos su savimi.

LAMŲ SLĖNIS

– Kaip ir kur tau gimsta pačios įdomiausios idėjos ir projektai? – Tiesiog kalbantis su žmonėmis. Nebaisu sulaukti ir kritikos, nes ji skatina galvoti, ką būtų galima padaryti kitaip. Sugrįžus į Lietuvą ir pradėjus dirbti „Švytury“, alus man buvo tik vienas kartus lageris – niekaip negalėdavau suprasti, kodėl merginos jį geria... O dabar aš jau galiu atskirti, kurioje alaus rūšyje yra karamelinio salyklo, galiu įvardyti skirtingas rūšis ir, žinoma, tas, kurios man labiausiai patinka. Taip pamažu plečiu savo akiratį. Bet kurioje srityje esu žingeidi, visada turiu jausti, kad mokausi ko nors naujo.

LAMŲ SLĖNIS

– Vienas pastarųjų tavo projektų – garsiai nuskambėjęs „Švyturio Baltas nealkoholinis“ alus. Kuo jis išskirtinis ne tik Lietuvos, bet ir pasaulinėje rinkoje? – Džiugu matyti, kad Lietuvoje nealkoholinio alaus segmentas auga, manau, tai rodo, kad lietuviai sąmoningėja, plečiasi alaus, ypač nealkoholinio, mėgėjų būrys ir tarp moterų. Pats „Švyturio Baltas nealkoholinis“ išskirtinis tuo, kad tai – kvietinis nealkoholinis alus, jis nefiltruotas, turi daug mielių, o jos – vitamino B šaltinis. Kvietinis nealkoholinis yra pirmasis toks lietuvių gamintojų alus mūsų šalyje. Nemažai užsienio prekės ženklų

turi tokią alaus rūšį, toks alus jau daugybę metų geriamas bėgimo maratonuose. Sportininkai įpratę nealkoholinio alaus atsigerti ruošdamiesi bėgimo renginiams ir gauti jo pasiekus finišą. Čekijoje net rengiamas „Pirelli maratonas“. Lietuvoje dar būtų labai keista girdėti – „Švyturio maratonas“. O juk sportuojant, norint atgauti jėgas ir atstatyti raumenų tonusą, reikalingi vitaminai B. Nepriklausomi tyrimai patvirtino, jog jų gausu „Švyturio Baltame nealkoholiniame“ aluje. Norime parodyti, kad yra naujas, alternatyvus pasirinkimas sportuojant – šalia vandens, izotoninių gėrimų ar proteinų kokteilių. Tai – taip pat atgaiva.

Jau galime pasidžiaugti ir puikiais pasiekimais pasaulyje: mūsų aludarė Dalia Jočytė sukūrė šį produktą iš pirmo karto, to nepavyko padaryti mūsų „Carlsberg“ grupės aludariams Šveicarijoje, Danijoje, Vokietijoje. Neretai nealkoholiniai alūs turi neskanaus saldumo. Mūsų nefiltruotam alui kviečių aromatas suteikia puikų skonį, ypač alų gerai atšaldžius. O Dalia, sukūrusi šį alų tapo „Carlsberg“ grupės įžymybe. Šį alų jau nori pirkti suomiai, pavyzdžių prašo vokiečiai, šveicarai ir kt. Manau, greitai kitose Europos šalyje šalia kitų ženklų puikuosis ir šis alus – tai yra didžiausias laimėjimas, koks tik gali būti.

LAMŲ SLĖNIS

– Kur semiesi nusistovėjusias normas laužančių idėjų? – Būna, stengiesi galvoti „out of the box“, kartais taip kyla idėjų, kurios Lietuvai yra visiškai naujos. Taip pat skaitydamas, keliaudamas po pasaulį, bendraudamas su draugais iš įvairių kraštų, matai kitus pavyzdžius, atrandi tai, kas galėtų tikti Lietuvai ir bandai tai pritaikyti čia. Kad ir mano jau minėtoji maratonų kultūra Berlyne ar Bostone, kai įveikęs distanciją gauni nealkoholinio alaus taurę. Sportininkai mus palaiko. Šio alaus idėja ir kilo bekalbant su žmonėmis, kuriems

LAMŲ SLĖNIS

Lietuvoje nepavyko rasti gero nealkoholinio alaus. Todėl ir pamėginome išvirti būtent tokį alų. Mes norime įvesti nealkoholinio alaus tradiciją, populiarinti šio alaus kultūrą, labai sąmoningai kūrėme atskirą prekės ženklą šiai alaus rūšiai. – Kaip reaguoji į kritiką? – Žinoma, kritikos sulaukiame. Įprasta manyti, kad, tarkime, po bėgimo atsigaivinti tinka vanduo, vaisių kokteilis ar izotoninis gėrimas. Jei niekada rimčiau nesidomėjai, neteko dalyvauti užsienio bėgimo renginiuo-

se, nealkoholinis alus po bėgimo, kad ir turintis naudingųjų medžiagų, iš tiesų gali skambėti neįprastai. Dėl to mums svarbu supažindinti visuomenę su nealkoholiniu alumi kaip sąmoningų sveikiau gyvenančių žmonių pasirinkimu, ne prievole, kai negali vartoti alkoholio. Džiugu, kad ši tradicija tikrai labai sparčiai plinta. Be to, šią alaus rūšį nusiuntėme į nepriklausomų tyrimų laboratoriją Prancūzijoje, ten buvo ištirtos ir oficialiai patvirtintos visos naudingosios medžiagos, esančios „Švyturio Balto nealkoholinio“ sudėtyje. Tad turime patvirtintus

duomenis, kad šis gėrimas yra vitaminų B9 ir B12 šaltinis, jie mažina nuovargį, o vitaminas B12 svarbus normaliai energinių medžiagų apykaitai. – Ką laikai savo asmeninėmis didžiausiomis pergalėmis – nubėgtus kilometrus, pasiekimus darbe, turiningai praleistą laisvalaikį, laimę šeimoje? – Savo asmenine pergale laikau žmonių ratą, kurį man pavyko suburti aplink save. Gyvenimas įvairus ir kartais draugai nubyra, vieni žmonės

pakeičia kitus mums augant ir tobulėjant, o su kitais, deja, tenka išsiskirti pasikeitus požiūriui. Tvirtas artimų žmonių branduolys sukuriamas ne per vieną dieną, o per 10 ar net 20 metų. Kelios draugės, mano draugas, nuostabūs tėvai, dešimt pusbrolių, su kuriais artimai bendraujam ir kartu linksminamės – tai ir yra mano asmeninė pergalė. Daug laiko buvau išvažiavusi iš Lietuvos, teko patirti sunkių pervargimo laikotarpių, išbandymų, bet brangūs žmonės išliko šalia ir visada galiu į juos atsiremti.

– Kas tau būtų didžiausias iššūkis? – Išlaikyti vidinį balansą, kurį mes dažnai prarandame daug dirbdami ir turėdami daugybę troškimų. Taip pat labai noriu pasiryžti dalyvauti dviejų dienų dviračių žygyje. Na, man didžiulis iššūkis būtų nubėgti pusmaratonį. Esu iškėlusi tikslą šiemet įveikti 10 km, o kitą sezoną, matyt, jau užsibrėšiu ir 21 km... ( Juokiasi.)

LAMŲ SLĖNIS

VYTAUTAS SAVICKAS, vienas lietuviškos pradedančiosios įmonės „Hello Hungry“ įkūrėjų, kaip ir daugelis jaunų verslininkų, svajoja apie sėkmę tarptautiniuose verslo vandenynuose. Tačiau kelti sparnų iš Lietuvos jis nė neketina. Genialiai paprasto ir gyvybiškai reikalingo produkto – maisto ilgas valandas biuruose praleidžiantiems žmonėms – kūrėjai taip pat drąsiai kelia bangas verslo pasaulyje. Jie renkasi netradicinį verslo modelį, kuria minios finansavimo kampanijas, užuot nėrę į aukštąsias technologijas renkasi kur kas žemiškesnę sritį – maistą, siekdami skleisti sveiko gyvenimo kultūrą tarp tokių pat kaip jie – jaunų, ambicingų... darboholikų.

– Vytautai, kaip gimė idėja kurti „Hello Hungry“ – sveiką maistą tiems, kurie visą dieną praleidžia biure? Spėju, kad tokia mintis kilo iš asmeninės patirties... – Taip, asmeninė patirtis buvo vienas iš motyvų. Aš ir mano verslo partneriai didžiąją dienos dalį praleidžiame biure dirbdami sėdimą darbą, dėl didžiulio darbo krūvio dažnai nebelieka laiko pilnaverčiams sveikiems pietums. Būna, sakai, kad padirbėsi dar porą valandų ir tada jau pavalgysi – taip tenka valgyti ne tada, kai reikėtų, o dažnai tiesiog ir pamiršti tai padaryti. Kartais taip uoliai dirbame, kad net pamirštame, jog visada po ranka turime savo sukurtą produktą... Žmonės kuria įvairias mobiliąsias progra-

LAMŲ SLĖNIS

mėles, skirtas didinti darbo produktyvumą, tačiau pamiršta, kad produktyvumui gali padėti paprastas tinkamai parinktas maistas ir sveika mityba. – Kas jums kūrė „Hello Hungry“ receptūras? Kuo jos išskirtinės, ypatingos? – Bendradarbiavome su užsienio technologais, jie ir sukūrė dabartinius skonius. Šiuo metu bendradarbiaujame su technologų kompanija Lietuvoje ir ji tikrai nenusileidžia užsieniečiams, esame labai tuo patenkinti. Iš tiesų kurdami „Hello Hungry“ įsivaizdavome programuotojus, kurie visą dieną sėdi biure, kuria kodus, darbo valandomis mažai juda, tad norėjosi, kad produktas būtų maistingas,

malšintų alkį ir aprūpintų organizmą visomis reikalingomis medžiagomis. Žinoma, nesiekiame, kad „Hello Hungry“ taptų maisto pakaitalu, norime, kad tai būtų sveikas išsigelbėjimas, kai pristinga laiko pavalgyti. Šiuo metu siūlome tris skirtingus „Hello Hungry“ skonius: saldų braškių, bananų, morkų ir burokų; vidutinio saldumo mangų, špinatų ir persikų, ir sriubos skonį primenantį pomidorų bei bazilikų (pastarąjį žmonės dažnai lygina su gaspačo sriuba). Tobuliname ir testuojame naujus skonius. Pradžioje įsivaizdavome, kad veganamas turėtų labai patikti žaliasis variantas su špinatais, tačiau paaiškėjo, kad jie – visiški smaližiai ir daug mieliau renkasi saldųjį variantą...

LAMŲ SLĖNIS

– Sukūrėte unikalų produktą, jūsų ambicijos veržiasi kur kas toliau už Lietuvos rinkos ribų. Kaip jūsų projektui sekasi užsienyje? – Šią vasarą testuojame Anglijos rinką ir jau pastebime puikių rezultatų, tikimės, kad jie tik gerės. Mūsų verslo modelis – netradicinis: siunčiame produktą į Anglijos įmones, leidžiame jį testuoti ir tik po to priimti sprendimą. Visai neseniai vykdėme minios finansavimo (angl. - crowdfunding) kampaniją platformoje „Indiegogo“. Per ją mūsų produktą įsigijo ir išbandė daugybė žmonių iš įvairių pasaulio šalių, sulaukėme daug atsiliepimų ir tai skatina tobulėti.

– Finansiniai tikslai buvo gal tik trečioje vietoje. Į „Indiegogo“ kampaniją įdėjome labai daug pastangų, bendradarbiavome su komunikacijos specialistais iš San Francisko, siekėme puikaus rezultato, bet suvokėme, kad minios finansavimas yra labai sunkus darbas. Iš pradžių gali pasirodyti, jog užteks sukurti trumpą vaizdo klipą ar tiesiog turėti jums patiems labai įdomią idėją, ir kampanija bus sėkminga. Tačiau reikia beprotiškai stengtis, kad ta kampanija išplistų ir sėkmingai funkcionuotų. Labiausiai džiaugiamės tuo, kad sulaukėme daug grįžtamojo ryšio, išsiuntinėjome „Hello Hungry“ į įvairias šalis ir iš jų visų sulaukėme dėmesio. Tikrai ne viskas pasiteisino, – Su „Indiegogo“ kampanija už- sakyčiau, kad net gavom šiek tiek šalsibrėžto piniginio tikslo pasiekti ne- to dušo, tačiau būtent tokios situacijos pavyko, kokių dar privalumų, be fi- ir skatina eiti pirmyn ir tobulėti. nansinės naudos, sulaukėte?

LAMŲ SLĖNIS

– Kaip tu pats derini aktyvų ir sveiką gyvenimo būdą? Tai lengva ar sudėtinga? – Stengiuosi suderinti, tačiau šiuo metu tai padaryti šiek tiek sudėtingiau dėl laiko stokos. Turi turėti daug vidinės savikontrolės ir motyvacijos norint viską suderinti. O man to kartais trūksta... Rytais įpratau darytis žalius kokteilius, nors nesu nei vegetaras, nei veganas, tiesiog tai – tikrai geras energijos šaltinis dienos pradžiai. Laikausi keleto mitybos taisyklių, kurios man padeda išlaikyti geresnę savijautą. Svarbiausia net ir skubant rasti laiko gerai pavalgyti ir pasimėgauti tuo, ką valgai. Taip pat sportas. Man tai padeda išlaikyti gerą nuotaiką. Nesvarbu, ar eini į sporto salę, ar bėgioji. Svarbiausia – išjudinti kūną iš tinginiavimo stadijos.

LAMŲ SLĖNIS

– Kas dar, be sporto ir tinkamos mitybos, yra sveiko gyvenimo būdo sudėtinės dalys? – Požiūris! Manau, kad nuo jo labai daug kas priklauso. Jis yra gal net svarbiausia sudėtinė dalis. Man asmeniškai sveikas žmogus yra laimingas žmogus. Nesvarbu, ar jis labai sveikai maitinasi, ar daug sportuoja. Svarbu mokėti visa tai subalansuoti taip, kad jaustumeisi laimingas.

šeima. Ji skatina mane tobulėti ir nesustoti. Tas palaikymas labai svarbus, kai po sunkių periodų reikia iškelti galvą ir eiti tolyn.

nuoja save su aktyviu laisvalaikiu, ekstremaliu sportu, tad ir mano laisvalaikis natūraliai buvo labiau susijęs su aktyvia veikla.

– Kokia paprastai yra tavo diena? – Šiuo metu ji nėra kuo nors išskirtinė: anksti keliuosi arba mane pažadina neseniai gimusios dukrytės verksmas – jai kaip tik prasidėjo rėkimo periodas... Einu į biurą, ten – daug sėdimo darbo. Po to stengiuosi – Kas yra tavo įkvėpimo ir idėjų rasti laiko treniruotei, o grįžęs namo šaltinis? leidžiu laiką su šeima, nes per dieną – Galbūt skambės neįdomiai, ta- jos labai pasiilgstu. Anksčiau šešerius čiau man didžiausias įkvėpimas yra metus dirbau įmonėje, kuri pozicio-

– Kur ir kaip atsipalaiduoji nuo minčių apie darbą? – Turbūt tikrai ne pagal metus pasenau, bet man labai patinka būti su šeima gamtoje. Lietuviškas peizažas, jauki ramybė – ten geriausiai atsipalaiduoji ir pasisemi jėgų. Beje, visai neseniai nusipirkau meškerę. Jaunystėje su tėčiu daug žvejodavome, tad dabar vėl atradau žvejybą. Šeima ir vienkiemis gamtoje – tikras malonumas.

LAMŲ SLĖNIS

– Kas tau asmeniškai gyvenime yra didžiausi iššūkiai ir asmeninės pergalės? – Tikriausiai didžiausia asmeninė pergalė man būtų laiminga šeima. Nuoširdžiai sakau, man tai yra siekiamybė. Sunku įvardyti iššūkius... Bet žvelgiant iš darbo perspektyvos, būtų puiku, kad mūsų pasirinktas nestandartinis verslo modelis pasiteisintų ir sugebėtume iš „Hello Hungry“ sukurti stiprų prekės ženklą. – Nors dirbi su tarptautiniu produktu, esi kosmopolitiškas ir naujoms idėjoms atviras žmogus, gyveni Lietuvoje ir kol kas neketini iš čia niekur kelti sparnų? Ar tavęs nevilioja užsienio rinkų platybės? – Aišku, gali tekti ir teks nemažai laiko praleisti užsienyje – taip jau būna, kai kuri tokio tipo tarptautinį produktą, bet sparnų ilgesniam laikui kelti neketinu. Visa mūsų komanda esame šiek tiek nacionalistai ir mums labai gera Lietuvoje, mes didžiuojamės, kad esame iš Lietuvos. Net „Indiegogo“ kampanijoje, orientuodamiesi į Anglijos rinką, parašėme, kad produktas yra sukurtas Lietuvoje, tai, kaip paaiškėjo, net šiek tiek pakišo mums koją... Pastaruoju metu tenka daug skraidyti verslo reikalais, džiaugiamės, kad galime tai daryti, bet Lietuva yra puiki ir jos palikti tikrai nesinori.

100

LAMŲ SLĖNIS

101

102

LAMŲ SLĖNIS

BROLIAI IR ODA Tekstas: Giedrė Lakickaitė Nuotraukos: Deividas Gailevičius

Su odinių aksesuarų „Rokenbau“ kūrėjais broliais ROKU ir ROBERTU LAUKINEIČIAIS susitikome jų naujose dirbtuvėse Kaune, Laisvės alėjoje. Prie laiptinės durų sutikau vyresnįjį brolį Roką su pilnu krepšiu bananų! Dirbtuvėse mūsų jau laukė jaunėlis Robertas. Įsitaisėme tarp daugybės įrankių, vyrai kibo į gamybos procesą, o aš klausiausi jų istorijų. Apie du brolius, keturias rankas, odą, kūrybą ir aštrius įrankius.

Nostalgiškos vasaros kaime - Kaip atrodė pirmoji jūsų pagaminta odinė apyrankė? Nuo ko viskas prasidėjo? Rokas: Prisimenu, visai neseniai ją atradome. Ji buvo padaryta iš seno diržo, visiškai elementari. Ją sukūrėme, kai dar mokiausi mokykloje, prieš kokius devynerius metus. Seniai ieškojau kažko panašaus, bet niekur neradau. Taip ir gimė idėja pasidaryti pačiam.

LAMŲ SLĖNIS

103

- O kas buvo pirmasis jūsų klientas? Rokas: Viskas prasidėjo draugų rate, jiems norėjosi ko nors panašaus. Iš pradžių buvo tiesiog smagu kurti ir dovanoti jiems – draugams. Prie to paties stalo ruošdavome namų darbus ir pjaustydavome odą. Turbūt ta mintis, kad kiti nori to, ką tu sukūrei, ir vedė pirmyn. Pirmoji apyrankė, kuri jau turėjo savo kainą, taip pat atsidūrė ant vieno bičiulio rankos. Kaina buvo simbolinė. Bet taip viskas prasidėjo. Aš visada fotografuodavau mūsų kūrinius, stengdavausi fiksuoti net žaliavos paieškas.

mindavau. Iš pradžių savo daiktus kėlėme į „Vinted“, paskui sukūriau „Facebook“ paskyrą „Vyriški aksesuarai“, nors iš tikrųjų moterys nuo pat pradžių buvo mūsų tikslinė auditorija. Jos visada pirmos atranda naujienas. Vis dėlto didysis lūžis įvyko, kai sukūrėme prekės ženklą „Rokenbau“. Į jo kūrybą įsijungė ir Robertas. Aš tuo metu studijavau magistrantūroje Švedijoje.

nukreipti mokslų linkme, bet mus stengdavosi motyvuoti. Vasaras leisdavome kaime, ten erdvės saviraiškai būdavo daugiausia: nuo dviračio remonto iki namelio medyje. Tie įgūdžiai ir patirtis, kad nebūtinai viskas pavyksta iš pirmo karto, kad reikia įdėti pastangų, darbo, suprasti, kaip viskas veikia, kad turi būti atsidavęs savo veiklai, ir sukūrė stiprų pagrindą.

Robertas: Brolis pradėjo kalbinti, gal ir aš norėčiau pabandyti. Pirmieji mano darbai buvo labai nevykę, tik aš to nežinojau, po poros metų mama pasakė… Jei būtų pasakiusi tuomet, turbūt būčiau pradėjęs dvejoti ir nu- Esi vyresnysis brolis, pirmasis stojęs kurti. Bet man leido eksperipradėjai kurti. Ar ilgai dirbai vienas? mentuoti, improvizuoti, bandyti, todėl Rokas: Kad tai net labai sunku pa- šiandien ir rezultatai visai kitokie. vadinti darbu… Be to, tai nebuvo užsiėmimas diena iš dienos. Kartais praRokas: Tėvai visada skatino mūsų eidavo pusmetis, kol vėl ką nors paga- saviraišką. Gal kiek sunkiau buvo mus

Robertas: Tos vasaros kaime būdavo ypatingos. Ir nesvarbu, ką bedarydavome – seneliams visada būdavo įdomu, ką vaikai daro. Ta drąsa bandyti ir išugdė supratimą, kad nebūtinai reikia rinktis lengviausią kelią. Taip pat ir su oda – būdavo, šauna kokia mintis, ką iš jos galima padaryti, bet pasidaro gaila odos – supjaustysim ir nebeliks… Vis dėlto galiausiai supranti, kad ji pirmiausia tam ir skirta – bandymams, eksperimentams.

104

LAMŲ SLĖNIS

105

106

LAMŲ SLĖNIS

107

108

LAMŲ SLĖNIS

Broliška jėga - Kas jums yra broliškas ryšys? Rokas: Besąlygiškas pasitikėjimas. Dabar esame dviese, bet nebijome dienos, kai norėsis išsiskirti, neberasime bendros kalbos ar teks kūrybą dalytis per pusę. Dirbant su broliu galima kartu pasidžiaugti ir kartu ieškoti tam tikrų sprendimų. Didžiąją laiko dalį praleidžiame kartu, visada vienas kitam rodome, ką padarėme. Robertas daugiausia siuva, aš daugiau laiko praleidžiu su furnitūra, gaminių apdaila. Labai gerai gauti tą žaibišką atsaką – tas gerai, o anas blogai. Kai gamybos procesas ilgas, lengva užsiciklinti, įtikėti, kad darbas, prie kurio praleidai daug laiko, būtinai yra geras. Tada ateina laikas tiesos kumščiui. Kartais tiesiog smagiai pasijuokiame iš savo naujų kūrinių ir juos išmetame. Robertas: Broliškas ryšys – tai ta sveika kritika ir ramybė. Jei vienas ko nors nespėja, kitas padeda. - Tokie artimi esate nuo pat vaikystės? Rokas: Taip. Ketverių metų skirtumas gal buvo labiau juntamas, kai buvome vaikai.

LAMŲ SLĖNIS

109

- Robertas buvo tas, kuris sekiodavo iš paskos ir norėdavo visur eiti kartu? Rokas: Kad aš jį ir taip visur kartu imdavau, net keista dabar… (Šypteli.) Robertas: Šeimoje esame keturi vaikai. Aš – jauniausias. Sesė leisdavo laiką su savo draugėmis, kažkaip nesinorėdavo iš paskos mergaitėms slankioti. O su vyresniais broliais nežinodavau, ką veikti. Tad užsiimdavau pats. - Rokai, kodėl iš sesers ir dviejų brolių pasirinkai būtent Robertą, jam pasiūlei prisidėti prie „Rokenbau“ kūrybos? Rokas: Turbūt todėl, kad mačiau, kaip jam nesiseka ar nesinori išspręsti tam tikrų problemų moksluose. Buvo aišku, kad jis kruopštus ir nagingas. Kadangi esame keturiese, mums, vyresniesiems, buvo pavesta rūpintis mažaisiais. Vyriausiasis brolis rūpinosi sese, o aš – Robertu. Mus net vadindavo broliais – panašuoliais. Panašu, kad tie panašumai persiduoda ir kūryboje. Robertui patikdavo tai, ką darau, jis nuoširdžiai mėgavosi apyrankėmis, kurias jam dovanodavau. Robertas: Aš net nenešioju savo pagamintų apyrankių. Man jas padaro Rokas. O aš jam kokią piniginę ar diržą pagaminu.

110

LAMŲ SLĖNIS

111

112

LAMŲ SLĖNIS

113

nas mūsų draugas tiesiog mėgdavo nors savo kūrinį ir keli į „Facebook“ šaukti: „Bau bau rokenbau!“ Būdavo žymą #kasras. Ne visada sužinome, kas randa. Tiesiog gera palikti dovaną - Ką jums abiem reiškia „Roken- smagu iš to pasijuokti. tiems, kurie domisi tuo, ką mes darobau“? - Papasakokit daugiau apie „Ro- me. Robertas: Laisvę daryti tai, ką nori. Mokytis, progresuoti, tobulėti. Daro- kenbau„ projektą „Kas ras“. Robertas: Tai nėra kas nors labai - Kaip manote, koks jūsų sėkmės me sau ir dėl savęs. nauja. Kartą išgirdome apie vieną rie- receptas? Kaip žmonės apie jus suRokas: Iš tiesų ne kartą galvojau, ką dlentininką, kuris slepia savo senas žino? Rokas: Gal atsidurti tinkamu metu atsakyti žmonėms, klausiantiems, ką riedlentes ir dovanoja jas radusiems. veikiu gyvenime. Jei pasakau, kad ku- Iš komentarų socialiniuose tinkluose tinkamoje vietoje? riu iš odos, klausia, ar esu odininkas. buvo matyti, kad visi skuba ieškoti, Robertas: Spontaniškumas, tikruO man žodis „odininkas“ kelia kaž- kad visiems smagu. Tad ir mums smakokias kitas asociacijas, nei mano vei- gu gaminti bei žiūrėti, kas pirmas at- mas. Ar mums tikrai reikia „Rokenbau“? Ar ilgai reikės? Ar tai nėra kla. Mums tai – nuolat besikeičianti bėgs ir suras. spontaniška užgaida? Nežinau… Ji saviraiškos platforma. Rokas: Pamenu, kai kartą su dvira- tęsiasi dvejus metus, tikiuosi, tęsis dar - Ar pavadinimas susijęs su jūsų čiu ir riedlente važiavome pasivažinė- ilgiau. ti po Ąžuolyno parką. Kuprinėse vivardų pirmosiomis raidėmis? - Už tai, kas šiandien esat, turbūt Rokas: R+R? Ro+Ro? Visai ne! sada turime apyrankių, segių ir kažPats žavesys ir yra tai, kaip natūraliai kaip spontaniškai kilo mintis pavie- turėtum būti dėkingi pirmiausia vieviskas vystėsi. Pavadinimas nebuvo iš- šinti žinutę apie paslėptą dovaną „Fa- nas kitam. O kam dar pasakytumėt galvotas, išieškotas, priešingai – visiš- cebook“ ir stebėti, kas bus. Buvo gra- „ačiū“? Robertas: Tėvams ir seneliams. Būkai spontaniškai atsiradęs, kai teko žus vėlyvas šiltas pavasaris, kažkaip kažką užrašyti ant pirmosios sutarties taip pat su dviračiu atmynė, rado, pa- tent jie sukūrė tą terpę, kuri buvo reisu mums bendradarbiauti pasiūliusia siėmė. Paskui pamatėm dar vieną kalinga mums augant. Sunkoka būtų žmogų beieškantį, padovanojome jam tiesiog įšokti į tokį laivą iš visai kitos dizaino galerija „Žalios avys“. Žodis „rokenbau“ gimė prie jūros, dar vieną savo apyrankę. Paskui dar aplinkos ir viską daryti spontaniškai. kaime leidžiant laiką su draugais. Vie- vienam… Na, o vėliau tai tapo pra- Mums tikrai patinka tai, kur esame moga – išeini į miestą, palieki kur dabar!

Geras jausmas dovanoti

114

LAMŲ SLĖNIS

115

116

LAMŲ SLĖNIS

IŠSINERTI IŠ SAVO ODOS Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Kamilė Džiugaitė

Pusę metų ji gyventų mieste. Braižytų ant popieriaus sijonus ir kelnes, rikiuotų festivalio „Mados infekcija“ darbus, manekenes ant įvairiausių podiumų, skaitytų, keliautų, vaikščiotų Vilniaus senamiesčio gatvėmis. Kitą pusmetį išvažiuotų į mišką. Įsikurtų kluone, dzūkiškoje senovinėje dviejų galų troboje ar netikėtai – angliško stiliaus name su vijokliais. Toks būtų tobulas „Mados infekcijos“ sumanytojos ir rengėjos, modelio, buvusios televizijos laidų vedėjos ir landšafto dizainerės RENATOS MIKAILIONYTĖS gyvenimas.

LAMŲ SLĖNIS

117

Kol antroji Renatos svajonė apie mišką ir laukines pievas aplink būsimą sodybą dar tik keliauja į gyvenimą, pro atvirus jos buto langus vidun veržiasi Vilniaus senamiesčio garsai. Prieš dešimt metų mažoje gatvelėje įkurdinusi savo namus, ji apsodino aplinkinius darželius. Visur, kur tik rado lopinėlį žemės, prikaišiojo laukinių rožių kerų, cinavadų, vilkdalgių, bijūnų, pribarstė iš landšafto parodų užsienyje parsivežtų sėklų. Darželiai suaugo, suklestėjo, o kvapniosios rožės savo žiedus skleidžia ir namo kaimynams, ir praeiviams. „Mano eksperimentinis darželis“, - juokiasi Renata. Prieš penkiolika metų niekas nebūtų patikėjęs, kad žolynai, gėlės ir juoda žemė taps svarbesne jos gyvenimo dalimi nei mada.

118

LAMŲ SLĖNIS

- Juk negali sakyti, kad mada ir landšafto dizainas neturi nieko bendra. Ir čia, ir čia tu deklaruoji Grožį! - Nuostabu, kad man teko laimė gyventi šalyje, kurios klimato zona leidžia dirbti sezoninius darbus. Būna mėnesių, kai jie persipina, susipainioja, tampa viena, ypač rudenį ir pavasarį. Mados renginiuose ypatingai daug įtampos, nes mados pasaulis yra labai visoks: gilus ir paviršutiniškas, romantiškas ir labai ištvirkęs, kartais jame užkeliama ant pjedestalo, bet lygiai taip pat lengvai skaudinama. Gamta – kitokia... Ji niekada nenuskriaus. Tačiau ir čia, ir ten privalai dirbti su meile, - kitaip nieko nebus. Tada ir leidi per save – spalvas, faktūras, estetiką, formas, mintis ir netgi žmones, su kuriais dirbi kartu. Visa tai yra kūryba, o ją gelbsti kokybė, nuoširdumas, mokėjimas derintis, nuolankumas. Kai dirbi kūrėjui, privalai būti nuolankus. Kūrėjai – tikri egoistai, nėra paprasta dirbti su gauja narcizų.

LAMŲ SLĖNIS

119

120

LAMŲ SLĖNIS

121

- Vadinasi, narcizai pievoje yra mažiau pavojingi nei narcizai ant podiumo? - Žmogaus grožiui ribų nėra, kiekvienas gražus savaip. Kaip ir nuolankumas yra gražus. Jei manai, kad būsi landšafto dizaineris, vaikščiosi su cigarete rankoje ir prižiūrėsi kitus, labai klysti. Tai sunkus darbas, nes privalai jausti žemę, akmenį, medį, šaknis, įrankius, susipjaustyti rankas, nusilaužyti nagus. Seniai nebesidarau manikiūro. Trumpi nagai – ir tiek grožio. Dirbdama sode įpratau susitvarstyti rankas, - nuo įtampos skauda riešus. Užtat begaliniai smagu stebėti save, nerti gilyn, pajusti, kaip toli gali nueiti, išsinerti iš vienos savo odos ir būti kitoje. Kartais žmonės negali suprasti, kam man viso to reikia... - Ir tikrai – kam tau to reikia? - Nes įdomu! Patyriau, kuo ilgiau gyveni, tuo labiau neįdomu darosi. Kol leidžia sveikata, reikia tą neįdomumą išsklaidyti, eiti gražiai, taikiai, nuolankiai. Gyvenimas suteikia begalę pasirinkimų: nori – būk plėšria erke, kuri naudojasi kitų energija, nori, gali išvis nieko nedirbti. Aš renkuosi tarnystę, renkuosi, su kuo būti, su kuo dalintis idėjomis ir kūryba. Dalintis būtina, net ir su liūtais karaliais menininkais, nes jei ne, tai kam išvis tada gyventi?

122

LAMŲ SLĖNIS

- Banalu, bet didžioji žmogaus misija ir pašaukimas yra daryti gera... - Nuolankumas ir tarnystė yra gyvenimo prasmė. Būna, trini samanas nuo akmenų prie puikaus namo ir svarstai, kam? Bet jei nori dirbti mėgstamą darbą, turi nuolankiai pereiti tam tikras bangas. Kad pasiektum tašką H, juk turi pradėti nuo A. - A parašei prieš dešimt metų, kai apsisprendei mokytis landšafto meno? - Tikiu, kad mūsų jutimai ir pasirinkimai atkeliauja iš praeities, iš mūsų protėvių. Nors, būna, ir ant asfalto atsiranda baltų varnų, kurios svajoja sukišti rankas į žemę. Dar kai mokiausi mokykloje, pro mano langą dešimtame aukšte matydavosi Buivydiškių pievos. Žemės ūkio mokykloje, žinojau, ruošė gėlininkus, dar pagalvojau: gal stoti? Bet kaip čia – ne į universitetą, į profesinę? Nors mano senelis ir močiutė visada sakydavo, kad ir karo, ir maro metu išgyvens tik tas, kuris turi amatą. Pati dirbti pradėjau labai anksti, nuo devyniolikos buvau savarankiška. Dabar savarankiškumą ir darbštumą mėginu skiepyti savo vaikams, tačiau jie – visai kitokie. Kartais pykstu dėl to, bet iš tiesų – juk neprivalo būti tokie, kaip aš.

LAMŲ SLĖNIS

123

124

LAMŲ SLĖNIS

125

Jaučiu permainas. Dar nežinau, kokios jos bus, tačiau nuojauta, kad mano gyvenimas keisis, atsiras kažkas naujo, neapleidžia jau kurį laiką. Esu rami, nes tikrai žinau, kad laukia geri pasikeitimai. Neseniai grįžau iš gėlių parodos Londone. „Chelsea Flower Show“ – viena svarbiausių parodų, į kurias susirenka landšafto specialistai iš viso pasaulio. Mano guru - Danas Pearsonas, vienas parodos aukso medalininkų, nuostabus, nepaprastas menininkas. Man patinka jo filosofija: svarbiausia – nesugadinti. Jo darbuose matau tai, ką matydavau pievoje eidama su seneliais girdyti karvių, ką randu Dzūkijos miškuose. Reikia matyti, kaip jis žaidžia su samanomis, medžiu, akmenimis ir augalais. Atrodo, kartais net nesuprantame, kiek daug visko Lietuvoje turime, kokia puiki mūsų gamta! Tai ir didžiuokimės patvoriuose augančiomis dilgėlėmis, garšvomis ir usnimis, - dabar pasaulyje tai madingiausi augalai. Landšafte, kaip ir madoje siaubingai blogas skonis yra persipuošti. Didžiausia klaida! - Laukinis grožis, sakai, šiandien ypač madingas. Kas jis tau, tas laukinis grožis? Pelkės estetika – nuostabi. Laukiniškumą gali įžvelgti daugelyje dalykų, nors kartais atrodo, kad laukinio grožio beveik nebelikę. Gamtoje ir bendravime... - O man tu esi laukinis grožis! - Tikriausiai tu teisi – laukinio jausmo manyje labai daug. Buvo lai-

126

LAMŲ SLĖNIS

kas, kai mėginau jį tramdyti, skubėjau, užverdavau širdį, mėgindavau prisitaikyti, prisiderinti. Tačiau vis tiek ateina diena, kai supranti, kad žiūrėti reikia į save, į savo gelmę. Ir kad tavyje telpa visas pasaulis! Gali neišeiti iš namų, neišlipti iš lovos, tik praverk langą, atsimerk, jis ateis pas tave. Mėgstu keliauti. Kelionėse pasitikrinu save, įvertinu savo darbus, žmones, su kuriais dirbu. Esu kolektyvo žmogus, man svarbu, kas šalia. Kai jautiesi gerai, suvoki, kad visai nedaug ir reikia. Už tai dėkoju kiekvieną dieną, nes manau, kad nedėkingumas yra viena didžiausių mūsų nedorybių. Esu šiek tiek čigonė, šiek tiek prancūzė, šiek tiek laukinė, bet man labai svarbu neužgauti kito, nesusireikšminti, atsisakyti nuostatų, kurios atrodo nepriimtinos. Tai ir yra manoji laisvė! - Ar dažnai prisimeni laiką, kai buvai žinoma mergina iš televizijos? - Dirbau, nes man reikėjo pinigų. Vertinti savęs nemėgstu, - tėvai mane išauklėjo, kad vertinti turi kiti, o ne pats. Tame etape buvo įdomiausių susitikimų, puikių žmonių ir daugybė adrenalino. Likę patirtys – nuo puikybės, ambicijų, paviršutinio požiūrio – iki gilaus suvokimo, kas esi ir kur nori eiti. Ne, nėra gyvenime atsitiktinumų, kiekvienas iš jų nulemia mūsų dabartį. Dirbdama sode, su augalais ir žeme nepaprastai pavargstu, tačiau tas darbas lyg per rėtį prasijoja visas šiukšles. Tada darosi nebesvarbu, ką kiti pasakys, svarbiausia, jog pati neįskaudintum aplinkos ir žmonių, esančių šalia.

LAMŲ SLĖNIS

127

128

LAMŲ SLĖNIS

129

- Kiek tavo kūrybą įtakoja pačios būsenos? - Net sunku suvokti, kokį stebuklą kuria gamta gėlės žiede. Štai kas yra tikroji kosmoso architektūra! Didysis menas, į kurį gali atsiremti, kuriame išsivalai, nusiramini ir per kurį rodai pasaulį kitiems. Man patinka dirbti žmonėms. Blogas emocijas reikia mokytis valdyti, nuryti nuoskaudas, o jei kartais nepavyksta, neturi teises viso to išlieti. Nes tokio darbo rezultatas sukauptų blogą energiją. - Ar esi turėjusi užsakymą, kai niekas neriboja tavo fantazijos, o pinigų gauni tiek, kiek reikia? - Man įdomu viskas. Dirbu ir renovacijos, ir priežiūros darbus, - visai smagu rūpintis tuo, ką kitas sukūrė. Kurti pačiai - visiškas rokenrolas. Smagu kai visi – ir užsakovai, ir apželdintojai lieka patenkinti rezultatu. Kai įsiklausai į užsakovo norus, bet lieki ištikima sau, - tai tobulas dialogas. Turėjau įvairių darbų, sykį tvarkiau prabangaus namo aplinką: šalia tvenkiniai, trys hektarai, vakarais per grubią lentų tvorą peršoka stirnos iš miško... Nusprendėme tiesiog perkelti tai, kas už horizonto matosi – tas pačias miško žoles, sukultūrintas pievų gėles, pridėliojome dekoratyvių senovinių akcentų. Džiaugiausi, kad šeimininkams patinka tas chaosas ir tai buvo tikrasis rokenrolas, kai galėjau atkartoti gamtos judesius, ritmą.

130

LAMŲ SLĖNIS

- Visos mažos mergaitės dievina rožes, paskui ateina romantiškas laukinių gėlių periodas. Kokias gėles mėgsti sodinti tu? - Man gražu sukultūrintose usnyse, smilgose ir varnalėšose augančios rožės. Vienas puikiausių derinių! Miesto žmonės ilgisi gamtos, tai įrodė renovuotas Bernardinų sodas. Ir kiek žmonių apsilankė sode ant stogo, kurį įrengiau. Kiekvieną kartą, kai su augintine Fani vaikštau po Vilniaus skverus, akimis geniu medžius, mintimis sodinu augalus, stebiu neišnaudotus ir nesutvarkytus skverus. Atrodo, visur reikia tik šiek tiek korekcijos, tačiau žinau, kiek tas – šiek tiek – kainuoja. Miestas neturi pinigų, o gal trūksta tvirtos kraštovaizdžio specialisto rankos? Kitose šalys žmonės kuriasi į bendruomenes ir patys tvarko aplinką, gal mums irgi taip reikėtų? - Įdomu, kokių gėlių tau vyras turėtų atnešti į pasimatymą, kad tikrai nudžiugtum? - Svarbiausia ne ką, o kas neša. Man pačiai ypatingai smagu dovanoti gėles, apskritai smagu dovanoti. Gaila, kad Lietuvoje gėlės vis dar prabanga, būtų smagu, jei jos puoštų kiekvienus namus. Londone pastebėjau: eina vyras, nešasi rankose puokštę, kitas – po pažastimi pasikišęs suvyniotą, trečiam iš portfelio kyšo rožės. Tikriausiai jie visi ėjo pas savo moteris... O pas mus vyrai vis laukia progos. O gal kaltas tas mūsų tautai būdingas uždarumas?

LAMŲ SLĖNIS

131

132

LAMŲ SLĖNIS

133

- Tau tekę kada puošti kapus? Turėjai tokį užsakymą? - Ne, ne, kol kas prižiūriu tik artimųjų kapus. Bet ramiai žiūriu į tokį darbą, mirtis - irgi gyvenimo dalis. Ir labai didelis verslas, beje. Gėles dovanoti ir gražius žodžius sakyti reikia gyviems, kad jie nesijaustu nereikalingi, vieniši. Vienišumo ir taip daug aplinkui... - Nejau ir tave apima toks jausmas? Kaip pavyksta jį išgyvendinti? - Turiu artimų žmonių, esu laiminga, bet žinau: kad gaučiau, turiu pati jiems daug duoti. Draugystėje svarbu pamesti savo puikybę ir egoizmą, atsisukti į kitą, drauge grįžti į prisiminimus. Skubėjimas žudo bet kokius santykius. Bandau tai aiškinti ir savo vaikams.

134

LAMŲ SLĖNIS

135

136

LAMŲ SLĖNIS

137

- Ar gali būti, kad žolynai ir gėlės kada nors atsiras ir tavo kurtoje drabužių kolekcijoje? - Tai nebūtų naujiena, jau keletą sezonų madingi augalų dalimis išmarginti audiniai. Neatmetu šitos idėjos, tačiau visuomet svarbiausia – kaip ją pateiksi. Man patinka ir tai, ką dabar kuriu, kas vyksta - procesas su sodininko rūbais. Neabejoju, jis kada nors tikrai plėsis. Kol kas mano kurtus drabužius pardavinėja kelios parduotuvės, puslapiui internete neužtenka laiko. Stengiuosi spėti, dirbu su puikia komanda, bet sezono metu daug dėmesio ir fizinių jėgų atima apželdinimas. - Ir jokių minčių apie naktinį gyvenimą? - Jokių! Nebent retsykiais pabūti su savo brangiais žmonėmis, su kuriais gali būti tikras, pavargęs, liūdnas, džiaugsmingas ir nuoširdus. Tai prabanga, suprantu, bet labai noriu ir, atrodo, man pavyksta ją turėti.

138

LAMŲ SLĖNIS

139

Akimirku dievai

#natūralistai

ANASTASIA MENO ISTORIKĖ, STILISTĖ, FOTOGRAFĖ WWW.STILZITAT.DE INSTAGRAM: @STILZITAT

140

LAMŲ SLĖNIS

141

Akimirku dievai

#natūralistai

BEN HOLE ŪKININKAS IŠ PURBEKO SALOS ANGLIJOJE WWW.HOLEANDSONS.COM INSTAGRAM: @BENJAMINHOLE

142

LAMŲ SLĖNIS

143

Akimirku dievai

#natūralistai

PARKER FITZGERALD FOTOGRAFAS HTTP://PARKERFITZGERALD.TUMBLR.COM INSTAGRAM: @PARKERFITZHENRY

144

LAMŲ SLĖNIS

145

146

LAMŲ SLĖNIS

„AVAKAI“ – ATEITIES ŽAISLAS Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: „Vai Kai“ archyvo

Buvęs muzikos grupės „Exem“ narys MATAS PETRIKAS kartu su lenkų dizainere JUSTYNA ZUBRYCKA sukūrė žaislą, kuris puikiai savyje susieja naujausias technologijas ir paprasto medinio žaislo jaukumą. Pirmosios rankų darbo lėlės „Avakai“ pasaulį turėtų išvysti kitų metų kovą, šiuo metu žaislo kūrėjai siekia surinkti gamybai reikiamų lėšų per minios finansavimo (angl. crowdfunding) platformą „Kickstarter“.

LAMŲ SLĖNIS

147

Minimalistinio dizaino medinė lėlė „Avakai“, žinoma, nebūtų tokia žaisminga ir kūrybinga, jei ne joje įdiegtos naujausios technologijos. Vis dėlto technologijos šiame žaisle taip gudriai paslėptos, kad vaiko vaizduotė skleistųsi nežvelgiant į stiklinį ekraną. Pasak Berlyne jau daug metų gyvenančio M. Petriko, jiems abiems su dizainere J. Zubrycka buvo svarbu, kad vaikai gebėtų kontroliuoti technologijas, o ne priešingai.

148

LAMŲ SLĖNIS

Lėlė „Avakai“ su vaiku bei kitomis lėlėmis „bendrauja“ per šviesą, garsą ir vibraciją. Prisilietimo, giroskopo, kompaso ir temperatūros jutikliai leidžia lėlei reaguoti į aplinką žaismingai ir išradingai. Žvelgiant iš techninės pusės, lėlėje įdiegta „Bluetooth“ technologija, tad dvi „Avaikai“ gali bendrauti viena su kita 30 metrų atstumu. Jei dvi lėlės gyvena toli viena nuo kitos ar net skirtinguose žemynuose, joms bendrauti padės mobilioji programėlė.

Švelnumas Saugumas Veiksmingumas

Kai gimsta kūdikis, gimsta poreikis pasirūpinti ramiu jo miegu Su meile žvelgiate į savo miegantį mažylį ir pastebite šypseną jo ramiame ir atsipalaidavusiame veiduke.

JOHNSON’S Baby ramaus miego linijos produktai : • Su atpalaiduojančiu NaturalCalm™ aromatu, kuris atpalaiduoja ir nuramina prieš miegą • Stiprina odos apsaugini barjerą • nesukelia alergijos

LAMŲ SLĖNIS Kai gimsta kūdikis, gyvenimas atgimsta

149

150

LAMŲ SLĖNIS

Šiuo metu yra sukurti pirmieji „Avakai“ prototipai, pradėti masinę lėlių gamybą ketinama 2016 m. kovą. Paremti šį lietuvio ir lenkės projektą galima minios finansavimo platformoje „Kickstarter“. Inovatyvių žaislų pradedančioji įmonė „Vai Kai“, gaminsianti „Avakai“ lėles, M. Petriko ir J. Zubryckos buvo įkurta 2014 m. Iki tol Matas dirbo kompanijoje „Soundcloud“. Pernai jis nusprendė palikti muzikos verslą ir pradėti kurti modernius žaislus vaikams. Bendri pažįstami jį supažindino su dizainere Justyna ir netrukus gimė pirmasis jųdviejų „kūdikis“ – lėlė „Avakai“.

LAMŲ SLĖNIS

151

152

LAMŲ SLĖNIS

DU. BE RĖMŲ Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Jie neturi paskolos banke. Nuosavo namo. Neturi dvigulės lovos ir spintos, kuri keliautų drauge iš vieno buto į kitą. Netgi vaikų neturi kol kas... Laisvė, galimybė rinktis, ko nori širdis, eiti, kur mato akys, nesigėdyti savo minčių ir svajonių – štai, kas svarbiausia Lietuvoje savo šaknų ieškoti likusiai argentinietei VICTORIAI DIAZ ŠLAPELIS ir jos vyrui, fotografui TOMUI GRIŠKEVIČIUI.

LAMŲ SLĖNIS

153

Prieš septynerius metus susikirtę rudakės Patagonijos tyrų gyventojos ir lietuvio fotografo Tomo keliai labai greitai suėjo į vieną. Pusmečiui į Vilnių atvykusi Victoria širdį atvėrė meilei. Netrukus įvyko vestuvės, o paskui jiedu nusprendė pagyventi Argentinoje. Buenos Airėse išsinuomojo butą, ėmėsi darbų. Kartą per savaitę Tomas su glėbiu savo fotografijų išeidavo į gatvę ir jas pardavinėdavo. Nors po kurio laiko paaiškėjo, kad Buenos Airės – ne jo vieta, tas laikas gatvėje tapo nedaloma viena. Tokia nedaloma, kad štai, jau ketvirtą sezoną Tomą ir fotoaparatu užfiksuotas jo pasaulio akimirkas galima pamatyti Vilniaus senamiestyje, Pilies gatvėje. Gyventi taip, kaip jis, neabejoju, norėtų daugelis fotografų. Žiemą keliauti, o vasarą pardavinėti lopinėlį dangaus iš Patagonijos, sienos fragmentą iš Andalūzijos, kilimo rombą

154

LAMŲ SLĖNIS

iš Irano, nutrupėjusius laiptus iš Gruzijos, Kirgizijoje besiganančius žirgus ar ryškiai mėlyna spalva nuteptas valtis Vakarų pakrantėje. „Niekada nemaniau, kad galėsiu gyventi iš savo fotografijų, ačiū Dievui, kol tai – įmanoma“, – šypteli Tomas, prisiminęs sunkų apsisprendimo laiką – dirbti kitiems ar dirbti sau? Victoria – jo įkvėpėja, niekas nenuneigs. „Mūsų tėvų kartai buvo ypač svarbu turėti darbo vietą. Jie kitaip nė neįsivaizdavo savo gyvenimo. Kalbu ne tik apie lietuvius, Argentinoje, Amerikoje, o ir visoje Europoje tos pačios tendencijos. Į pasaulį atkeliavę nuo 1982-ųjų iki 2005-ųjų vadinami Millennial karta. Ir ji tikrai kitokia. Mūsų bendraamžiai apie ateitį daug negalvoja, gyvename šiandien, na, gal kita vasara, geriausiu atveju. Mūsų tėvams sunku suprasti, kad nenorime namo, nes nežinia, kada ir kur iškeliausime. Kai įrodinė-

jame, kad užtikrinta darbo vieta nebūtinai užtikrina gerovę, – galime puikiausiai verstis patys. Millennial kartos žmonės dažnai netgi neapsiriboja vienu darbu: architektas / fotografas / didžėjus / blogeris / virtuvės šefas. Slash kartai dirbti vienoje vietoje neįdomu, tačiau jie vis dar jaučia sociumo ir tėvų spaudimą – neturėsi darbo, neturėsi būsto, neturėsi šeimos ir padėties visuomenėje“, – kalba Victoria, o Tomas prideda, kad visi tie, kurie galvoja, ką kiti žmonės pasakys apie juos, greičiausiai yra nelaimingi. Tikrieji Pilies gatvės gyventojai juokauja: jei Tomas savo fotografijas atnešė į gatvę, vadinasi, atėjo pavasaris. Daugelio jų namuose kabo įrėmintos menininko nuotraukos. „Menininko..?“ – suraukia antakius ilgabarzdis ir tikina savęs taip nevadinantis. „Nes menas – irgi rėmas“, – priduria.

LAMŲ SLĖNIS

155

156

LAMŲ SLĖNIS

157

158

LAMŲ SLĖNIS

Fotografo pažįstami nauju jo darbu seniai nesistebi, buvę kolegos stabteli persimesti vienu kitu žodžiu ar pasiklausyti nesibaigiančių Tomo pasakojimų apie keliones. Dviračiu išmaišęs daugelį kraštų, jis turi nuostabų įprotį po kiekvienos kelionės bičiuliams į elektroninio pašto dėžę įmesti nuotraukose užfiksuotus savo įspūdžius. Tyliai, be jokių prierašų. Nors rašyti – galėtų. Kažkada ir bandė, kūrė esė, tačiau dabar negali atsistebėti, kokiu naivumu jos kvepėdavusios. Tomui atrodo keista, kad vis dar neatsiranda drąsuolių, kurie stotų šalia ir drauge pardavinėtų savo kūrinius. Jis turi savo paaiškinimą: daug kam tiesiog patogiau vienuoliktą ryto ateiti į darbą, turėti savo stalą, kompiuterį ir kontoros duris užtrenkti septintą. Saugiau taip. O gal žmonės bijo bendrauti? Nes tie, kurie stovi gatvėje ir mėgina parduoti, ką padarę, kalbėtis su svetimais privalo: „Kartą prie manęs sustojo jauna pora. Jis – fotografas, jautriai kalbantis žmogus, matyti, turintis polėkio. Ji – rašytoja. „Kaip smagu, – sako vaikinas. – Aš irgi taip norėčiau!“ „Prisijunkite, stokit šalia, vietos daug“, – pasiūliau. Jų veiduose įžvelgiau norą, bet kartu ir abejonę. Gatvė – ne mano vieno, būtų fantastika, senamiestyje, kad ir šv. Jonų gatvelėje įkurdinti kūrėjų alėją – tapytojai, grafikai, fotografai, žinoma, kiekvienas pardavinėja savo kūrinius, o ne perparduoda kitų... Gyvas miestas juk smagiau, niekam mes netrukdytume. Bet patys žmonės dar nepasitiki savo jėgomis, kol neįvykęs lūžis viduje, nė vienas neatneš į gatvę savo darbų“.

LAMŲ SLĖNIS

159

160

LAMŲ SLĖNIS

IDW ESPERANZA RESORT Kozelkiškės, Trakų r. • Tel. +370 698 78378 • El. paštas info@esperanzaresort.lt • www.idwesperanzaresort.com LAMŲ SLĖNIS

161

162

LAMŲ SLĖNIS

Iš Buenos Airių Tomas parsivežęs visai kitokią patirtį. Gatvės kūrėjai čia turi savą bendruomenę, su savomis žvaigždėmis. Vieną tokį fotografą, stovėjusį šalia, jiedu su Victoria ilgai prisimins. „Pamatytum, jis tarsi spindi, turi savo stilių, tikra roko žvaigždė, iškart užkalbintum ir prašytum interviu“, – juokiasi Victoria. Tomas šypteli: „Tik jis neduotų!“ Šiaurės ar vidurio Europos gyventojai, žinoma, gerokai santūresnis, nei argentiniečiai. Ir praeivių būna visokių. „Savo pirkėjus stengiuosi priimti natūraliai, juk visiems visokių dienų būna... – sako. – Užsieniečiai tokie kaip ir mes, tik kalba kita kalba. Kuo ilgiau gyvenu, tuo dažniau pastebiu, kad žmonės – vienodi. Mums visiems reikia tų pačių, svarbiausių dalykų. Skiriamės tik tuo, kaip ir kokiais keliais tų dalykų siekiame.“ Pilies gatvės praeiviai ne tokie emocingi, tačiau ir vyresni, ir jau-

nesni prieina, užkalbina. Būna, kai kurių veiduose galima išskaityti nepasitikėjimą: „Jiems atrodo, kad ne visi darbai, kuriuos parduodu, yra mano, – pasakoja. – Kartais girdžiu, kaip nueidami šnabždasi: ai, čia viskas iš interneto paimta... Tačiau tokių nedaug, gerokai daugiau geranoriškų. Kai kurie grįžta, sako, mane žino, jau yra pirkę. Kas atviruką, kas miniatiūrą. Ne visus savo pirkėjus atpažįstu, nėra paprasta visus prisiminti, tačiau jei nusiima akinius, ilgiau pasikalbame, akyse iškyla netgi darbas, kurį kažkada iš manęs nusipirko.“ Tomui ypač smagu, kad fotografiją pradeda vertinti jauni žmonės, lietuviai. Perka, vadinasi, jiems – gražu! Mažoje palėpės virtuvėje Victoria maišo Marakešo aikštės garsais ir spalvomis kvepiančią kavą. Juokaujame: Tomui pasisekė, kad šalia jo – tokia moteris. Supratinga, drąsiai

priimanti savo vyro iššūkius, padedanti jam svajoti ir niekuomet neklausianti, kiek jis uždirba. Kūryba – kūryba, tačiau valgyti juk reikia... „Tokios žmonos kaip ji, dar tik atsiras, dar tik bus ateityje, taip mąstančių šiais laikais tiesiog nėra“, – netikėtai švysteli glėbį komplimentų Tomas. Victoria nelieka skolinga: „Mes abu esame labai savarankiški. Tomas leidžia man tokia būti, nes visuomenė greita sudėlioti savas taisykles – universitetas, diplomas, šeima, vaikai. Moteris tiesiog lieka antrajame plane, jos asmenybė, poreikiai, svajonės, siekiai – viskas paskui, po to, po keturiasdešimties. Man svarbu, kad nesijaučiu įrėminta, įsprausta į tuos, atrodo, visai natūralius etapus. Dirbu, mudu su Tomu drauge planuojame keliones, – kuri šeimos moteris tai gali sau leisti? Atsakomybės ant mūsų pečių užkrauna didžiulę naštą.“

LAMŲ SLĖNIS

163

164

LAMŲ SLĖNIS

165

166

LAMŲ SLĖNIS

167

168

LAMŲ SLĖNIS

Barselonoje baigusi tekstilės inžinerijos studijas, Milane Victoria mokėsi mados ir juvelyrikos rinkodaros ir pardavimų skatinimo technologijų. Ji kūrė parduotuvių Tokijuje, Niujorke ir Londone strategiją vienai Olandijos ir Bolivijos įmonei, Buenos Airėse į gyvenimą paleido drabužių, skirtų turtingų tėvų vaikams kolekciją, Lietuvoje jau keletą metų rūpinasi „Julia Janus“ ir „D.Efect“ prekės ženklais. „Dirbu labai aktyviai ir su pačiais geriausiais, – sako niekuomet nuolatinės darbo vietos neturėjusi moteris. – Konsultuoju, kaip plėtoti prekės ženklus, kaip atrasti ir pabrėžti prekės, produkto identitetą, mėginu numatyti, kaip prekės ženklai galėtų integruotis į visuomenę. Gyvenu viskuo, kas susiję su mada, juvelyrika, gyvenimo būdu, kultūra. Neseniai su partnere, bičiule iš Kanados pradėjome savo verslą. Beprotiškai įdomus darbas!“ Sustūmę du stalus į vieną, Čiurlionio gatvės palėpėje jiedu ilgai užsisėdi prie kompiuterio. Kartais Victoria Tomo paprašo pritildyti muziką, kartais palieka jį dirbti ilgiau ar naktinėti vieną. „Anksčiau ritmai nesutapdavo, tačiau dabar tarp mūsų liko vos valanda“, – juokiasi, vaišindama savo pačios pagamintais veganiškais saldainiais. „Be kiaušinių, be miltų, be cukraus“, – patikina.

LAMŲ SLĖNIS

169

170

LAMŲ SLĖNIS

Yra keletas dalykų, dėl kurių jie nesutaria. Tomas mėgsta klajones, nakvynes palapinėje ir žygius dviračiais. Victoria sako, kad paauglystėje palapinėse užtektinai prisimiegojo. „Aną kartą skambina draugas ir kviečia į Nidą šiukšlių rinkti. Sako, vaikščiosime palei jūrą, nakvosime palapinėje, o jei šilta – tiesiog miegmaišiuose ant smėlio. Aš važiuočiau, bet Victorios, žinau, neįkalbėsiu. Vieną naktį dar gal kaip nors ištvertų, bet dvi ar tris – jokių galimybių, todėl liekame kartu Vilniuje. Ateinančią žiemą planuojame kelionę į Boliviją. Iškart pasakiau: tu pa-

silik su draugėmis sode paukščių giesmių klausytis ir vyno gerti, o aš imu palapinę ir – į kalnus“, – ne, Tomas nesiskundžia, tik mėgina pasakyti, kad kiekvieno pomėgiai vienodai gerbiami. Tik žinutes Victoriai jis privalo rašyti. Po vieną per dieną. „Man nereikia pasakojimų, kas ir kaip, – sako ji, – laukiu trumpos žinutės, kad viskas gerai. Juk neramu – vienas su dviračiu Kirgizijoje, Andalūzijoje ar Sicilijoje. Pirmą savaitę, kai Tomas išvažiuoja, labai jo pasiilgstu. Antrą įpuolu į darbus, trečią mūsų namuose pilna mano draugių, o ketvirtą vėl laukiu jo grįžtančio.“

LAMŲ SLĖNIS

171

172

LAMŲ SLĖNIS

Pyktis ir ginčytis jiedu tikina neturį laiko. Lygiai taip pat, sako, laiko gaila tam, ko nenori daryti. „Anksčiau alchemikai mėgindavo išgauti auksą, dabar jų iššūkis, kaip pasigaminti daugiau laiko, kaip jį ištęsti. Mums visiems jo trūksta ir kuo toliau, tuo labiau žmonės ims vertinti valandas. Ne būstą, ne pinigus, o valandas“, – įsitikinusi Victoria. Panašu, kad savąsias jiedu itin brangina. Tas, kurias žiemą praleidžia prie židinio palėpėje. Kai sėdi sode, po žydinčia obelimi. Ir kai keliauja. Ir kai Victoria jam šypsosi į objektyvą. Arba kai abu svajoja apie namą Patagonijoje, visai šalia vandenyno.

LAMŲ SLĖNIS

173

174

LAMŲ SLĖNIS

MADA

ČEMPIONIŠKA ELEGANCIJA Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Kyra Sophie Modeliai: "Culture machine"

Nuo tada, kai Balio saloje gyvenančios lietuvės GERDOS MICKEVIČIŪTĖS kuriami maudymosi kostiumėliai „Makara“ aitriu raudoniu kaitino vasarišką „Lamų slėnio“ viršelį, praėjo lygiai metai. Šį kartą – nauja kolekcija ir nauja Gerdos lūpomis papasakota istorija. Ši jos kolekcija skirta ne tik banglenčių mylėtojoms, bet ir paplūdimio svajoklėms – moderni, grakščiai elegantiška ir subtiliai viliojanti…

LAMŲ SLĖNIS

175

- Gerda, po ryškių praėjusios vasaros spalvų – santūri, net klasikinė juoda. Ką ji simbolizuoja? - Juoda – tai visada išliekanti klasika. Net ir pridėjus modernių detalių, maudymosi kostiumėliai atrodo itin elegantiški. „Makara“ modeliams galima pritaikyti tris taisykles. Pirma, prabanga turi būti patogi, priešingu atveju tai nebūtų prabanga. Kita vertus, sportinis stilius nebūtinai reiškia tik aukštų rezultatų siekti padedantį patogumą, jis leidžia atrodyti patraukliai ir elegantiškai. Trečia – tai kokybė ir įvaizdis. Kiekvieną kolekcijos modelį sudaro daugiau nei viena spalva, bet paletėje dominuoja juoda, nes ji – praktiška ir elegantiška.

176

LAMŲ SLĖNIS

- Kaip gimė šios kolekcijos modeliai, kas tapo jų įkvėpėjais? - Ji gimė kasdienėje rutinoje, kelionėse, nuotykiuose. Pagrindiniai įkvėpėjai – tai mane supantys žmonės ir gamta. Taip pat – žurnalų ir knygų kalnai iš viso pasaulio. - Kokios naujos mados tendencijos šiemet vyrauja ekstremalaus sporto pasaulyje? - Šiais metais gimė labai daug naujų maudymosi kostiumėlių linijų ir kiekviena jų išsiskiria vis kitomis detalėmis, audiniais ar kirpimais. 2015ųjų vasarą vyrauja santūresnės spalvos, bet modeliai – išraiškingi.

- Naujoji „Makara“ kostiumėlių fotosesija sukurta kartu su kūrybininkais „Culture Machine“ ir „New Age Club“. Koks kiekvieno iš jūsų indėlis? - „Culture Machine“ buvo atsakingi už modelius ir fotosesijos vietą. Tai – nestandartinių modelių agentūra, veikianti Balyje ir Australijoje. „New Age Club“ – dvi jaunos berlynietės: fotografė ir stilistė. Jos įamžino fotosesiją. Na, o „Makara“ aprengė modelius maudymosi kostiumėliais ir prisidėjo prie fotosesijos stilizavimo. Viskas vyko nuostabaus grožio saloje Nusa Lembongan.

LAMŲ SLĖNIS

177

178

LAMŲ SLĖNIS

179

- Gal teko „Makara“ maudymosi kostiumėliais aprengti ir kokią nors sporto pasaulio įžymybę? Kas daugiausia yra jūsų klientai ir kaip jie jus atranda? - Taip, kaip tik pradedame bendradarbiauti su banglenčių sporto žvaigžde Sage Erickson ir kitomis profesionaliomis sportininkėmis iš Jungtinių Valstijų bei kitų šalių. Mūsų klientai išsibarstę po visą pasaulį – nuo banglentininkų ar jėgos aitvarų gerbėjų iš Brazilijos iki Londono „fašionistų“. Lietuvės šiemet susidomėjo „Long Sleeve Chromis“ ir „Cosmic“ modeliais, vadinasi, ekstremalaus sporto tendencijos populiarėja ir Lietuvoje. Dažniausiai mus atranda per socialinį tinklą „Facebook“ ir mūsų tinklalapį www.makarawear.com. Žinoma, dažnai naujų klienčių sutinku tiesiog vandenyne, ant banglentės, joms susidomėjus, kuo vilkiu aš pati… - Beje, kas naujo ir įdomaus įvyko tavo pačios gyvenime per šiuos metus? Kuo šiandien užsiimi ir ką veiki Balyje? - Šie metai man pačiai iki šiol yra paslaptis. Šį pusmetį teko spręsti daugybę asmeninių ir profesinių problemų. Karma stipriai kandžioja mane, bet taip pat ji mane apdovanojo ir leido pažinti žmonių, kurie mano gyvenime tapo labai svarbūs. Daug keliauju ir tai man teikia daug džiaugsmo, leidžia išmokti naujų dalykų bei atrasti įkvėpimo įvairiausiuose pasaulio kraštuose. Balis yra mano namai, mano mėgstama lova, darbas ir vandenynas. Nors, kaip sakiau, šiemet paklaikusiai daug keliauju: Amerika, Meksika, Filipinai, kitos Azijos šalys…

180

LAMŲ SLĖNIS

181

182

LAMŲ SLĖNIS

183

- Keisčiausias nuotykis, nutikęs ant lentos tarp bangų? - Juokingiausias nuotykis, ko gero, buvo tai, kad bemokydama draugą sugebėjau banglente prasiskelti galvą… Nors bangos tą dieną buvo visai mažos, galimybė susižeisti – gal 5%... Nors kaktą reikėjo siūti, o išlipusi iš vandens aplink mačiau daug išsigandusių veidų, juokiausi ir galvojau: „Na štai, kai plaukioju ant 4 metrų aukščio bangų, galėčiau lengvai susižeisti ar net nuskęsti, bet išlipu iš vandens sveika ir gyva, bet sugebu prasiskelti galvą lygiame kaip bala vandenyje...“ Merfio dėsnis... - Gyventi sveikai, sportuoti ir rūpintis savimi – šiandien pasaulyje yra beprotiškai populiaru. Ar tokias tendencijas pastebi ir atostogautojų rojuje? Kas ten populiaru? - Taip, taip ir dar kartą taip! Ba-

184

LAMŲ SLĖNIS

lyje sunku gyventi nesveikai. Kiekvieną dieną čia šviečia saulė, švieži vaisiai, kokosų vanduo, vandenynas, joga ir daug besišypsančių saulės nugairintų veidų. Gyvenimas šioje saloje daug lėtesnis nei kitur pasaulyje, o žmonės labiau atsipalaidavę. Atostogautojai dažnai čia užsuka norėdami atrasti save ir palepinti savo kūną. Ubudas yra sveikatingumo ir jogos meka, o Cannggu miestelis – vandenyno, banglenčių ir motociklų rojus. Apskritai Balis magiškas sava energija. Vieni čia atvykę žmonės tampa laimingi, atsipalaiduoja, jie čia kažką atranda. Kitus ši energija veikia visai kitaip ir gali net sukelti depresiją, keistus, kerštingus jausmus ar iššaukti beprotystę... Ši sala turi stiprią energetiką dėl lokacijos ir kasdien čia atliekamų vietos gyventojų ritualų. Tad čia populiaru atvažiuoti gydyti ne tik sveikatos, bet ir sielos.

LAMŲ SLĖNIS

185

186

LAMŲ SLĖNIS

- Kas tau gyvenime yra saldžios nuodėmės? Kam negali atsispirti? - Kava. Esu tikra „kavomanė‘. Darbo ir kūrybos negaliu įsivaizduoti be kavos! Šiuo metu bandau kofeino kiekį sumažinti iki vieno kavos puodelio per dieną, o ateityje šio gėrimo gal net visai atsisakyti, tik tai labai sunku… - Kokia nauja pažintis per pastaruosius metus tau labiausiai įsiminė ir nustebino? - Beveik kasdien susipažįstu su naujais, įdomiais ir talentingais žmonėmis. Žaviuosi jų darbais ir pačiomis asmenybėmis. Bet mane šie metai labiausiai stebina vidiniais atradimais ir artimiausių žmonių būriu, kuris šiemet smarkiai pasikeitė. - Ką, be bangų ir vėjo, mėgsti gaudyti laisvalaikiu? - Kadangi gyvenu tarp dviejų miestelių, kai nėra bangų, užsiimu joga, estatiniais šokiais. Vakar Malaizijoje prisipirkau pilną maišą dažų ir teptukų, noriu pradėti vėl tapyti. Taip pat dievinu kiną, tad dažniausiai užsukusi į didesnius miestus, Singapūrą ar Kvalalumpurą, lepinu save „auksinėmis“ kino salėmis. Dievinu masažus – vadinu tai „narkotiku“. Pasivaikščiojimai po ryžių laukus saulei besileidžiant… Ir dar milijoną dalykų galėčiau išvardyti, atvykusį į naują šalį, atrandu vis naujų pomėgių.

LAMŲ SLĖNIS

187

188

LAMŲ SLĖNIS

189

- Ar gali būti, kad vieną dieną maudymosi kostiumėlių liniją papildys nauji drabužiai, skirti ne tik ekstremaliam sportui? Kokią įsivaizduoji „Makara“ ateitį? - Taip, kitais metais planuoju „Makara“ kolekciją papildyti ne tik maudymosi kostiumėliais, bet ir kitais paplūdimio ir laisvalaikio drabužiais. Kalbamės apie bendradarbiavimą su lietuvėmis „The Knotty Ones“ kūrėjomis. Manau, ateityje sukursime kokį bendrą projektą. Esame geros draugės ir vienos kitų kūrybos gerbėjos! Na, o „Makara“ ateitis – plėstis ir užkariauti Aziją bei Australiją.

190

LAMŲ SLĖNIS

191

Alvydo Šeiboko

Dešimtukas #1

Architektui, Vilniaus dailės akademijos Interjero ir dizaino katedros vedėjui ALVYDUI ŠEIBOKUI miestas yra džiunglės. Būna, laukinis jų grožis keri ir vilioja, o būna – klaidina. Dešimt dalykų, be kurių šios džiunglės jam sunkiai įsivaizduojamos.

192

LAMŲ SLĖNIS

SENAMIESTIS Gyvenu Vilniaus senamiestyje, pro savo langą matau senuosius Vilniaus stogus. Senamiestis man – pačios gražiausios džiunglės. Labiausiai laukinės, kurias mačiau – Porto miestas Portugalijoje. Klaidžiosios džiunglės yra miestų miegamieji rajonai, į kuriuos net bijau užklysti.

TURISTAI Nebūna miesto džiunglių be turistų. Jie tarsi laukiniai žvėrys: zuja pramintais takais, medžioja viską išsigandusiomis akimis, naikina pigiausią maistą, kolekcionuoja suvenyrus.

GATVĖS MENAS Labai gaila, bet nekenčiu grafičio. Suprantu gatvių meną, tik kiek kitokios kokybės ir kitose vietose. Keliaudamas pastebiu unikalių idėjų ir realizacijų, kurios puošia miestą, bet jo nedarko.

STATYBOS Nemėgstu megapolių, per daug ten viskas verda. Bet juose vyksta daugiausia statybų, investicijos sunkiai aprėpiamos, o tai – galimybė pasireikšti architektūros grandams. Koks bus Vilnius po 30 metų? Architektai taip ilgai negyvena! Per paskutiniuosius dvidešimt penkerius miestas labai pasikeitė ir ne visada į gerą. Esu optimistas, manau, kad kokybė anksčiau ar vėliau nugalės kiekybę, esama investuotojų, kurie jau suprato grožio ir kokybės naudą. Tikiuosi, Vilnius liks mano mėgstamomis džiunglėmis.

LAMŲ SLĖNIS

193

STATINYS Gigantiški pastatai man nedaro įspūdžio. Jei reiktų išsirinkti vieną, tai būtų Barselonoje, EXPO parodoje Ludwigo Mies van der Rohe sukurtas Vokietijos paviljonas.

SVAJONIŲ NAMAS Gražių namų pasaulyje yra daug, žaviuosi jais, pats projektuoju namus kitiems, tačiau savojo svajonių namo dar neturiu. Gal dėl to, kad gyvenu senamiesčio džiunglėse?

194

LAMŲ SLĖNIS

GURU Yra keletas architektų, kurie mane įkvepia. Studijų metais tai buvo Ludwigas Mies van der Roche. Kai dirbau Austrijoje teko pažinti Eduardo Souto de Moura, – iki šiol žaviuosi jo darbais. Ypač Paula Rega muziejaus pastatu Portugalijoje.

SPALVOS Balta. Tik balta.

VAIKYSTĖS PIEŠINYS Kaip ir visi vaikai piešdavau tradicinius namus su šlaitiniu stogu, vienu kaminu, durimis ir trimis langučiais. Matyt, per klaidą tapau architektu, nes braižiau būtinai kitokius. Vis pagalvoju, galėjau likti prie tradicijų, – lengviau gaučiau statybos leidimus.

#10 ĮKVĖPIMAS Turiu didžiulę profesinės literatūros kolekciją, kurią vis papildau, – įkvėpimo internetu dar neišmokau atsisiųsti. Liesti popierinę spaudą – tas pats, kas brėžti linijas prie braižybos lentos savo rankomis. Deja, to niekam šiais laikais nebereikia... Lieka tik malonumas kurti eskizus baltame popieriaus lape.

LAMŲ SLĖNIS

195

196

LAMŲ SLĖNIS

POPIERINIAI STEBUKLAI Tekstas: Giedrė Lakickaitė Nuotraukos: Agnė Solovjovaitė

Kiek plačiai išsišieptumėte įkritę į minkštus debesis? Kiek ilgai juoktumėtės skrisdami su gervių būriu? Kaip stipriai pabučiuotumėte už milžinišką puokštę gėlių? Galiausiai – ką darytumėte sėdėdami ant mėnulio krašto? Su šventinio dekoro studijos „Dekū“ įkūrėja EGLE VERPEČINSKAITE pasikalbėti susitikome jos namuose, kurie, vos pravėrus duris, sumirguliuoja įvairiausių spalvų ir dydžių popieriniais žiedais…

LAMŲ SLĖNIS

197

- Egle, viskas prasidėjo nuo popierinių gėlių. Ar prisimeni, koks buvo pirmasis tavo pagamintas žiedas? - Žinoma, pirmoji gėlė buvo sidabrinė, maža ir pagaminta iš dideliame prekybos centre pirkto popieriaus. Tą gėlę sukūriau iš noro įgyvendinti savas idėjas, atrasti jas vertinančius ir mėgstančius žmones, bendraminčius. Tokių popierinių gėlių Lietuvoje anksčiau nebuvau mačiusi, todėl ir kilo idėja sukurti naują originalią švenčių dekoraciją.

blėstantis noras sukurti ką nors netikėta, nauja, pasakiška. Man nuoširdžiai gera, kad būtent popierinės gėlės žmonėms leidžia pasijusti lyg svajonių šalyje.

- O juk pažvelgus į tavo darbus tu ir atrodai tokia svajotoja… - Svajonės – tai tikėjimas, vedantis į priekį. Jei labai jomis tiki, daug apie jas galvoji, jos tikrai išsipildo! Ne veltui žmonės kalba, kad mintys materializuojasi. Mano svajonės dažniausiai būna netradicinės: svajoju apie didelę ir puikią fotosesiją cirko tema - Tavo gėlės, nors ir popierinės, su akrobatais. Turiu dar vieną svajonę alsuoja gyvybe. Kas tave įkvepia? – įsirengti erdvią, šviesią kūrybinę stu- Pirmiausia svajonės! Tas neiš- diją, kurioje šurmuliuotų daug kūry-

198

LAMŲ SLĖNIS

bingų žmonių. Tai būtų tarsi koks bičių lizdas. Pamažu judu šios svajonės link – vieta jau yra, belieka toliau svajoti ir daug dirbti. - Kur dažniausiai ieškai idėjų ? - Dažniausiai naujoms idėjoms atsirasti vykdau savotiškus kūrybiškumo užsiėmimus, galvodama, ką iš aplinkoje pamatytų dalykų būtų galima pakeisti, pridėti ar atimti, ką sumažinti ar padidinti, kokias netradicines medžiagas naudoti. Dalis idėjų kyla iš vidaus – kas man patinka, kuo žaviuosi, o tai – gamta, mėnulis, fotografas Eugenio Recuenco, kūrybiniai ieškojimai, kai tiesiog lieti medžiagas ir bandai iš jų kurti.

LAMŲ SLĖNIS

199

- Kokia tavo kelio į šiandieną istorija? - Man pasisekė sutikti daug puikių žmonių, kurie padėjo išaugti. Vienas jų – švenčių organizatorė, verslininkė Inga Budrienė, su kuria drauge vienoms vestuvėms turėjome sukurti ledo kambarį. Pasiūliau jį dekoruoti mažytėmis sidabrinėmis gėlėmis, tačiau tokių gėlyčių gamyba būtų užtrukusi labai ilgai, tad nusprendėme gėles padidinti. Taip ir atsirado pirmosios didžiosios gėlės. Kitas nuostabus žmogus – fotografė Agnė Solovjovaitė, mano kuriamų pasakų iliustracijų kūrėja. Neseniai „Popierines gėles“ išauginome iki „Dekū“ ženklo, kuris apima dar daugiau. Nors daugelis mane vis dar mato kaip popierinių gėlių kūrėją, man vis dažniau norisi įgyvendinti naujas idėjas ir projektus. Bandau kiekvienai progai sukurti unikalią aplinką ir vienetines dekoracijas.

200

LAMŲ SLĖNIS

- Jūsų kartu su fotografe Agne Solovjovaite sukurti darbai primena pasakas, pasijunti tarsi atsidūręs knygoje „Alisa stebuklų šalyje“… - Kiekvienoje Agnės fotosesijoje aš matau pasaką, ji tarsi tęsia mano kuriamų dekoracijų idėją. Kiekviena pasirinkta spalva, saulės spinduliai kuria papildomą nuotaiką. Agnė – tikra grožio, atsipalaidavimo ir pasitikėjimo savimi užkalbėtoja. Dažnai pagalvoju apie tai, kaip gera gyvenime sutikti tokį žmogų.

gaminimo būdų. Viskas pasikeitė prieš mano vasaros kelionę į JAV. Tada mamai ir sesei pasakiau: „arba jūs man turit padėti „auginti“ gėles, arba viskas baigta.“ Joms beliko patikėti mano sumanymu. Dabar noriai prisideda bei man padeda ir mama, ir tėtis. Pavyzdžiui, tėtis radęs įdomesnio popieriaus nuperka ir parveža man. Mama renka įdomius sendaikčius, taip kaupiam „Dekū“ sandėliuką. O sesuo pati eksperimentuoja ir siūlo naujas dekoracijas.

- Mama ir sesuo yra tavo didžiausios pagalbininkės, tiesa? - Šeima iš pradžių galvojo, kad čia dar vienas mano eksperimentas, kūrybiniai akibrokštai ir tai ilgai nesitęs. Bet tai vis dar tęsiasi! Sulaukusi pirmųjų didelių užsakymų, braižiau, karpiau žiedlapius pati. Sėdėdavau per naktis, ieškojau lengvesnių ir pigesnių

- Kas tau pačiai yra kūryba? - Dekoracija – tai, kas sukuria jaukumo, džiaugsmo, grožio ir estetikos jausmą. Man pačiai tai – savirealizacija. Svajonių, idėjų ir konkrečių darbų išpildymas. Sunku atskirti šiuos du dalykus, nes pati dekoracija juk ir yra kūryba. Man tai – ir savotiška terapija.

LAMŲ SLĖNIS

201

202

LAMŲ SLĖNIS

203

- Kokį sunkiausią ir įdomiausią užsakymą tau teko įvykdyti? - Esu gavusi išties įdomių užklausų, pavyzdžiui, ar galime pagaminti rapsų žiedus arba javų varpas. Tokie užsakymai džiugina, nes rodo žmonių kūrybiškumą, nesuvaržytą mąstymą ir gebėjimą svajoti. Sunkiausi būna didžiausi užsakymai, pavyzdžiui, kai vienam renginiui reikėjo pagaminti 35 didžiuosius gėlių žiedus. Kurdama kiekvieną žiedą įdedu daug pastangų, kruopštumo. Tam prireikia ne vienos ir kelių valandų. - Ar tavo pomėgis jau tapo ir tavo darbu? - Norėčiau kad kada nors tai virstų darbu – pomėgiu. Kad visas įdomiausias ir unikaliausias idėjas galėčiau įgyvendinti vardan tam tikro tikslo, ne vien vedina asmeninių paskatų. Būtų smagu iš to ir pragyventi.

204

LAMŲ SLĖNIS

- Kurti popierines gėles pradėjai vos baigusi mokyklą. Kaip klojasi tolesnis tavo mokslo kelias? - Šiuo metu esu bebaigianti viešosios komunikacijos studijas Vytauto Didžiojo universitete. Svarstau apie meno vadybos / kūrybinių industrijų magistrą. Tuo pat metu stengiuosi plėsti veiklą, bendradarbiauju su renginių dekoratoriais ir organizatoriais. Labiausiai džiugina žmonių noras kurti grožį ir stebinti. - O kaip atrodo tavo laisvalaikis? - Jo turiu labai mažai. O jei ir turiu, tai skiriu jį poilsiui, kelionėms, susitikimams ar tiesiog naujų dekoracijų, idėjų kūrybai. Vienas mano mėgstamiausių užsiėmimų – gaminti skanius patiekalus. Maistas suteikia daug naujų potyrių. Taip pat labai mėgstu leisti laiką gamtoje, su malonumu pjaunu žolę prie namų! Man patinka ieškoti įdomių drabužių, aksesuarų ar interjero detalių.

- Kaip manai, kokia tavo populiarumo paslaptis? - Perdėtas sąžiningumas ir darboholiškumas… Ko gero, tai gyvenimo būdas. Žinoma, kad pasiekčiau tokių rezultatų, nuolat turiu bendrauti su žmonėmis, stengtis kuo geriau įgyvendinti jų užsakymus. Paskiau žmonės tau atsidėkoja perduodami gerus potyrius draugams, pažįstamiems, skleisdami gerus atsiliepimus. - Beje, kaip iš popierinių gėlių išaugo studija „Dekū“? - Popierinės gėlės buvo pirmas laiptelis, savotiškas bandymas, pasitikrinimas, ar mano kūryba kam nors įdomi. Dabar noriu judėti toliau ir kurti ne tik gėles. Taip ir gimė „Dekū“, po kuriuo slepiasi mano kuriamos dekoracijos: mėnuliai, debesys… Norėčiau ateityje miesto aikštėje sukurti milžinišką popierinių gėlių sodą!

LAMŲ SLĖNIS

205

206

LAMŲ SLĖNIS

207

208

LAMŲ SLĖNIS

209

210

LAMŲ SLĖNIS

211

212

LAMŲ SLĖNIS

213

214

LAMŲ SLĖNIS

215

KAIP AUGINOM POPIERINES GĖLES Tekstas: Giedrė Lakickaitė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

216

LAMŲ SLĖNIS

217

Įkvepiančia trečiadienio tradicija pamažu tampančios kūrybinės dirbtuvės „PASIGANYMAI LAMŲ SLĖNYJE“ vieną saulėtą popietę kvietė kurti stebuklingą popierinių gėlių pasaką. Meno ir edukacijos centre „Rupert“ vienas po kito skleidėsi įvairiausių spalvų popieriniai žiedai! Šventinio dekoro studijos „Dekū“ įkūrėja Eglė Verpečinskaitė su kūrybinių dirbtuvių svečiais dalijosi paslaptimis ir patirtimi, kaip savo rankomis sukurti žydinčią sakurų šaką, žibuoklę ar grožio ir moteriškumo simbolį – bijūną. Taip pat – kaip ir kur galima pritaikyti popierinius žiedus interjere. Juk taip gera, kai namai žydi visus metus! Kviečiame pasiganyti po žydinčias kūrybines erdves ir jau laukiame kitų pasimatymų vasarą prie jūros.

Mūsų draugai: WWW.RUPERT.LT

218

LAMŲ SLĖNIS

219

220

LAMŲ SLĖNIS

221

222

LAMŲ SLĖNIS

223

224

LAMŲ SLĖNIS

225

226

LAMŲ SLĖNIS

227

228

LAMŲ SLĖNIS

229

230

LAMŲ SLĖNIS

231

232

LAMŲ SLĖNIS

233

Iki pasimatymo liepą prie jūros!

www.lamuslenis.lt

234

LAMŲ SLĖNIS