Lamuslenis 2015 07 23 by Lamų slėnis

Liepa 2015 (42)

LA FAMIGLIA ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

Redaktorė TINKLARAŠTIS

LAISVĖ RADZEVIČIENĖ

Žurnalistė

KAROLINA ALEKSANDRAVIČIŪTĖ

Žurnalistė

GUODA JUCEVIČIŪTĖ

Fotografė FACEBOOK

INDRĖ BLAUZDŽIŪNAITĖ

Žurnalistė FACEBOOK

MARIA CAVALI

Fotografė TINKLALAPIS

JURGITA KUNIGIŠKYTĖ

Reklamos projektų vadovė FACEBOOK

EGLĖ ŽELVYTĖ

Žurnalistė

TADAS JUKNEVIČIUS

Žurnalistas

VYGAILĖ SUKURYTĖ

Fotografė TINKLALAPIS

ELAS RAMANAUSKAS Kūrybos vadovas

MANTĖ JARUŠEVIČIŪTĖ

Komunikacijos projektai

BENDRAUKIME

info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

LAMŲ SLĖNIS

FACEBOOK

VAIDILUTĖ MALINAUSKAITĖ

Fotografė FACEBOOK

Pleistrus naudoja Karolina Vozniacki, pirmoji pasaulio rakete˙1

Pasirodyk! Aikštele ˙ je ir už jos ribu˛

Pu ¯ sliu˛ pleistras COMPEED® – kad nesustotum de˙l pu ¯ sle˙s. Pirmoji pasaulio rakete˙1 Karolina Vozniacki pasitiki pu¯sliu˛ pleistru COMPEED®, kad gale ˙ tu˛ laisvai jude ˙ ti visur, kur tik jai tenka pasirodyti. Vos vienas pleistras greitai numalšina skausma˛, apsaugo nuo trynimo ir išlieka vietoje ilgiau nei 24 valandas2.

1 2

Moteru˛ teniso turnyro (WTA) vienetu˛ varžybos, 2011 m. lapkricˇio 30 d. Asmenine˙ patirtis gali skirtis.

SLĖNIS Bu ¯ k LAMŲ nesustabdoma

REDAKCIJOS LAIŠKAS

ai draugai vis dažniau atostogoms renkasi mažus tylius miestelius, laukinius paplūdimius ir egzotiškus nuotykius toli nuo turistinių maršrutų, supranti, kad visi ilgisi to paties. Tylaus, beviltiškai monotoniško, statiško horizonto. Sustingusios dienos. Sustojusio laikrodžio. Tingaus šešėlio. Nes kartais tiesiog reikia tyloje išsivalyti nuo minčių, kad atsirastų vietos naujoms. Nes jūra iš tikrųjų gydo. Nes taip velniškai gera vėlų rudenį netikėtai pajusti, kaip kišenėje girgžda smėlis… Užmerki akis, įsiklausai į tuštumą ir staiga joje atrandi tai, ko taip ilgai ieškojai… Smagaus skaitymo! Algė R. Vyriausioji redaktorė „Lamų slėnis“

LAMŲ SLĖNIS

SVEIKOS GĖRYBĖS IŠ JŪROS

NAMAS PRIE VANDENS

LAMŲ SLĖNIS

IŠ LOVOS VERČIANTIS SALDUMAS

Reklaminiai straipsniai žymimi

LIETUVIŠKA SIESTA ISPANIJOS KALNUOSE

14 ŠVIESOS IR ŠEIMOS SKULPTORIUS

136

IŠ VĖJO IR DEBESŲ

112 LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

SIDABRO EŽERO TURTAI

Namų dekoracija “Ilgaragis”

„Love Warriors“

Plunksnų ir kriauklių papuošalas

„Love Warriors“

Kimono

„Choies“

Plunksnų papuošalas

„Njuu“

Rankų darbo dekoratyvinė banglentė „Billabong“

Krepšiukai daiktams

„Paper & Stich“

Meilės laiškų rašikliai

„Love Warriors“

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

TIEK, KIEK REIKIA ATOSTOGOMS Atostogos prie jūros bus tobulos, jei pasirūpinsite tinkama apsauga nuo kaitrių saulės spindulių. Malonaus kvapo apsauginiai losjonai „Margarita“ su morkų ekstraktu suteikia veiksmingą apsaugą nuo UVA ir UVB saulės spindulių. Jie lengvai pasiskirsto ant odos ir greitai įsigeria. Vidutinės (20 SPF) ir stiprios (30 SPF) apsaugos losjonai padeda išlaikyti odos drėgmę ir suteikia jai natūralaus blizgesio. Morkų ekstraktas yra natūralus karoteno šaltinis ir antioksidantas, padedantis palaikyti odos jaunystę ir gaivumą. Lietuviški „Margarita“ losjonai tinkami naudoti visai šeimai. 150 ml pakuotės (būtent tiek, kiek reikia vienos šeimos atostogoms!) kaina – 5,99 Eur (20 SPF) ir 6,99 Eur (30 SPF).

LAMŲ SLĖNIS

Vertingi įdegio patarimai

Minint įvairias progas, neretai būna patiekiamas putojantis vynas. O atkimšę gėrimą ir prisipildę simbolinę taurę, stebėdami burbuliukų žaismą, dažnai nesusimąstome, kaip jie atsiranda, ir kodėl vieni burbuliukai “geresni„ už kitus. Ar žinome, kaip gaminamas putojantis vynas? Sudėtingiausias būdas gaminti putojantį vyną yra tradicinis (pranc. méthode traditionnelle), kai antrinė vyno fermentacija vyksta buteliuose, ir jo gamyba trunka daug ilgiau nei gaminant kitais būdais – charmat / cuve close, arba vyną karbonizuojant. Apie pastaruosius du būdus čia nekalbėsime, o atkreipsime dėmesį į tai, kaip putojančio vyno kokybę užtikrina tradicinis jo gamybos metodas, ilgesnis fermentavimas, išlaikymas bei kiti subtilūs technologiniai procesai. Tradiciniu būdu gaminamam putojančiam vynui vynuogės skinamos rankomis, iš jų spaudžiamos sultys, kurias prieš pirmąją fermentaciją vyno gamintojai nusėsdina (pranc. débourbage), pašalina iš jo kietąsias daleles, kad vynas turėtų vaisiškų aromatų ir vizualiai būtų skaidresnis. Didelėse talpose pirmosios fermentacijos metu iš vynuogių sulčių gimsta vynas. Iš daugybės jo gautų rūšių vyndarys maišo galutinį vynų mišinį. Atsakingas skonių maišymas ir derinimas yra aukštasis vyndarystės

menas, prilygstantis harmoningos simfonijos kūrimui. Taip kruopščiai išgautas naujasis vynų mišinys išpilstomas į butelius. Papildyti mielėmis ir užkimšti laikinais karūniniais kamšteliais, toliau jie keliauja į rūsius, kuriuose stovi sukrauti į rietuves nuo 1 iki 3 metų. Vykstant antrinei fermentacijai, mielės cukrų paverčia alkoholiu ir išskiria anglies dioksidą – taip trokštamus burbuliukus, o laikui bėgant vynas įgyja papildomų poskonių, įdomesnių ir sudėtingesnių aromatų. Šiam periodui pasibaigus, vyno laukia mielių nuosėdų surinkimas arba remiuažas (pranc. remuage). Buteliai kakliuku žemyn sudedami į nuosėdų surinkimo stovus (piupitrus), į pusiau vertikalią padėtį, ir apie keturias savaites rankomis sukiojami tam tikru kampu. Visoms mielėms nusėdus ant kamščio, butelis atšaldomas, specialiu įrenginiu atkemšamas, ir iš jo kakliuko pašalinamos suledėjusios mielių nuosėdos. Prancūzų kalba šis procesas vadinamas dégorgement. Galiausiai, putojantis vynas papildomas

specialiu likeriu iš ramaus vyno bei cukraus (pranc. liqueur de dosage, liqueur d’expédition) iki reikiamo gėrimo saldumo lygio. Po to užkimštas žieviniu kamščiu ir etiketėmis aplipdytas gėrimo butelis darsyk grįžta į rūsį kelis mėnesius pailsėti. Europos Sąjungoje esančios vyninės, tradiciniu metodu gaminančios putojantį vyną, turi šimtmečius besitęsiančias, sudėtingas gamybos tradicijas. Tad suprantama, kad tradicinio putojančio vyno gamybos apimtys yra gerokai mažesnės nei kitų, ir per metus parduotuvių lentynose jo atsiduria tik ribotas kiekis ir nė butelio daugiau. Klasikiniu būdu putojantis vynas gaminamas ir Lietuvoje, pavyzdžiui, Alytuje, kur iš Chardonnay vynuogių fermentuojamas baltasis, o iš Cabernet Sauvignon vynuogių – raudonasis putojantis vynas. Tai rodo, jog ir mes mokame ne tik vertinti daug laiko ir kantrybės reikalaujančius gėrimus, bet ir juos kurti, laikantis tokių gėrimų gamybą reglamentuojančių ES teisės aktų reikalavimų.

Lietuvoje gimę rūšiniai burbuliukai Raudonasis rūšinis putojantis vynas Klasikinis Sausas

Baltasis rūšinis Putojantis vynas Klasikinis Briutas

Raudonasis sausas natūralios fermentacijos putojantis vynas, tradiciniu būdu gaminamas iš Cabernet Sauvignon veislės vynuogių. Po pirminės fermentacijos ne mažiau kaip 9 mėn. laikytas su mielėmis. Antrinė fer-mentacija vyksta buteliuose. Rubino spal-vos su tamsaus aukso atspalviais. Ryškaus aromato, sodraus skonio, bet nesunkus, vyrauja juodųjų serbentų, gervuogių natos, prieskonių tonai. Patiekite kaip aperityvą, su užkandžiais, paukštienos ar riebesnės žuvies patiekalais bei brandintais sūriais. Prieš var-tojant rekomenduojama atšaldyti iki 8 °C. Alk. 11 proc. tūrio.

Briutas, natūralios fermentacijos baltasis putojantis vynas, tradiciniu būdu gaminamas iš Chardonnay veislės vynuogių. Po pirminės fermentacijos ne mažiau kaip 9 mėn. laikytas su mielėmis. Antrinė fermentacija vyksta buteliuose. Šviesios aukso spalvos. Subtilaus aromato, kvepia duonos plutele ir riešutais. Skonis – maloniai sausas ir gaivus. Idealus aperityvas. Derinkite prie vieno kąsnio užkandžių, lengvų antrųjų patiekalų, patiekite su brandintais sūriais. Prieš vartojant rekomenduojama atšaldyti iki 8 °C. Alk. 11 proc. tūrio.

ES kontrolė užtikrina, kad vynai su kilmės vietos nuoroda ar saugoma geografine nuoroda nėra maišomi ar gaminami iš kitų regionų žaliavų.

LAMŲ SLĖNIS EUROPA DARO VYNĄ

SVEIKAS UŽKANDIS

ĖŽUTĖS D ” E S S E R “L I B K LO T Ų Į Ų I N I N E HIGI UI N E Š I OJ I M

AUSINĖS

LAMŲ SLĖNIS

MĖGSTAMA KNYGA

NAGŲ LAKAS

TELEFONAS

PAPLŪDIMIO RITUALAI MAUDYMOSI KOSTIUMĖLIS

LAMŲ SLĖNIS

LIETUVIŠKA SIESTA ISPANIJOS KALNUOSE Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: asmeninio albumo

Jų kalnas matosi iš toli. Mums į nugaras kvėpuoja Viduržemio jūra. Pakeliui noksta citrinos ir apelsinai. Žvyruotas keliukas vingiuoja pro medžių pavėsyje snaudžiančius rusvus namelius vis aukštyn ir aukštyn, kol atveda prie senovinių vartų, pro kuriuos matyti senovinės pilaitės bokštai. Viename iš jų dabar yra ajurvedos centro „Shanti“ įkūrėjos EGLĖS KAUNECKIENĖS šeimos namai. Ispanijoje, kalnuose netoli Valensijos, Eglė ir jos vyras DARIUS drąsiai įgyvendina tai, apie ką pradėjo svajoti dar Lietuvoje.

Namų vėsuma mus svetingai pasitinka kvepianti braškėmis. Iš didžiulio dubens Eglė renka apelsinus ir spaudžia sultis. Kol stiklinės dar virtuvėje, ragaujame ką tik nuo medžio nuskintų mandarinų, – kvepiantys jų syvai bėga per rankas, negali sulaikyti. Atrodo į sultis kažkas įbėrė cukraus, – lūpos kaipmat apsitraukia saldžia plėvele. Dienos karščiui namų durys uždarytos, atrodo, ispanai nuo seno žinojo, kaip saugotis. Kai į virš medžių pakilusią akmeninę terasą nusileidžia vakaras,

Darius primena: keliamės tekant saulei, aukštutinėje terasoje – joga. Masažas prieš miegą panardina į besapnę erdvę, ryte pažadina kvailiojantys paukščiai. Pirmųjų saulės spindulių nutvieksti keliame į dangų rankas ir dėkojame už laimę būti kur nori, su kuo nori, už drąsą daryti sprendimus, kurie tik patiems atrodo teisingi. Dabar jie taip gyvena. Prieš gerus metus apsisprendę pakeisti vietą ir priimti naujus iššūkius, Darius ir Eglė nė akimirkos nesigaili dėl savo spren-

dimų apsistoti Ispanijoje. Kalnuose atradę savo svajonei tinkamą vietą, jie kuria čia erdvę skubantiems, pavargusiems nuo įtampos ir stresų, neturintiems laiko pakelti akių į dangų, pamiršusiems, kiek daug naujos energijos suteikia medžiai, kalnai ir grynas oras. Užtruks dar gerus metus, kol galės priimti lankytojus, bet jiedu jau seniai išmokę niekur neskubėti, mėgautis akimirkomis ir atsiduoti stipresnėms jėgoms, kurios juos veda į pasaulį.

LAMŲ SLĖNIS

– Kodėl Ispanija, Egle? Visada maniau, jei ir išvažiuosi, tai į Indiją... – Idėjų ir pasiūlymų plėsti savo ajurvedos centrą turėjome visada. Lietuvoje gal penkerius metus vasaromis organizuodavau stovyklas, į kurias susirinkdavo tikrai pavargę žmonės. Gyvendavome savaitę ar dvi gamtoje, mokydavomės masažo, ilsėdavomės, darydavome jogą, sveikai maitindavomės. Nuosavos vietos neturėjome, įdėdavau daug pastangų, kad stovykloms tinkamai pasirengtume. Tomis vasaromis vis pagalvodavau, kaip nuostabu būtų turėti vietą, kurią galėtum sutvarkyti kaip nori.

LAMŲ SLĖNIS

– Ir tokią vietą radote Ispanijoje? – Netgi sumanymai ir svajonės kinta. Išvykome dėl vieno, o rezultatas visai kitas. Labai tikiuosi, kad dar po metų čia jau turėsime svečių. Su Dariumi sutarėme: skubėti neverta, tai ilgalaikis projektas, norime sukurti erdvę, kurioje apie viską būtų pagalvota norintiems atsiriboti nuo pasaulio, kuriame gyvena ir dirba. Architektai jau suplanavo viešbutį, vegetariško ir veganiško maisto restoranėlį, baseiną, jogos centrą. Aš galvoju apie detoksikacijos programas, ruošiu programą jogos mokytojams, kurie čia galės atvykti su savo mokiniais, dalytis, skaityti paskaitas ir negalvoti apie buities dalykus – gyveni-

mą, maistą. Mudu su Dariumi trylika metų tik tai ir darome – organizuojame renginius, šviečiame žmones, mokome ir patys mokomės savo kelyje. Kažkada turėjome minčių tokį centrą įkurti Indijoje, tačiau reikalai klostėsi sunkiai. O jei klostosi sunkiai, tai nieko daryti ir nereikia. Svarbu išlaukti to, kas tau skirta, kas tau tinka. – Kodėl Indijoje tokį centrą atidaryti sunku, o Ispanijoje – lengva? – Sunku ir lengva visur. Indijoje tokių kaip mes – daug. Ten šviesti žmones, skleisti savo idėjas reikia mažiau, esame labiau reikalingi savo regione. Paprastai dalykai arba klostosi, arba ne,

reikia išmokti tai priimti, o ne brautis per kitų galvas. Gal kiek Indijos ir išsigandome, su šeima gyventi ten sudėtingiau. Viena yra keliauti po šventas vietas, ilsėtis, o visai kas kita – būti nuolat. Su Dariumi juokaujame: Indijos teks palaukti, važiuosime ten į vienuolyną, kai būsime seni. Indija buvo avantiūra, vykome ieškoti naujų žinių, mokėmės. Ispanijos avantiūra ne tokia sudėtinga, Europa po Azijos – juk namai. Esame linkę pasitikėti jėgomis, kurios veda, ne išvažiuojame, ne emigruojame, o mėginame įgyvendinti savo sumanymus ir svajones. Esame jauni, nebijome iššūkių, mėginame suvokti, kad nėra neįmanomų dalykų.

– Kai vaikščiojome po kalnus, Darius man sakė, kad vieta, kur įsikūrėte, primena Himalajus. Ar tai turėjo įtakos jūsų apsisprendimui? – Ispanija mums panaši į Indiją, joje persipynusios Rytų ir Vakarų kultūros, nuostabi gamta, geras klimatas. Čia gal tik gerokai švariau nei Indijoje, mažiau žmonių, tačiau supratimas, kas yra šeima, jos vertybės, šeimos tradicijų puoselėjimas – labai panašūs. Ispanai itin tikintys žmonės, mums tai irgi svarbu. Ne religija, ne tai, koks Dievas, ne kokią kryptį renkiesi, svarbu, kad žmonės tikėtų, palaikytų ryšį. Mums patiko vieta, kurią radome, anksčiau čia bu-

vo natūralaus gimdymo namai, moterys gimdydavo vandenyje, vėliau pastatą nupirko reabilitacijos centras, taigi didelių pasilinksminimų čia niekuomet nevyko, žmonės atvažiuodavo ilsėtis, atgauti jėgų. Aplink mus – Valensijos regiono poilsio zona. Ją itin mėgsta bėgikai, kalnų ėjikai, dviratininkai. Kalnai aplinkai priduoda energijos ir ramybės. Išties čia jie primena Indijos Himalajus. Nuostabu ir tai, kad miestas visiškai netoli, oro uostas, jei tik pritrūksta bruzdesio, gali leistis žemyn ir būti tarp žmonių. Kai nesi tikras, ar nori visiškai atsitraukti į gamtą, ta galimybė ramina.

LAMŲ SLĖNIS

– Darius pasakojo, kad vietą ilgai pratinotės. Vieną dieną, atrodė, jau kraustotės, o kitą – vėl viskas stabteli. – Ilgai dairėmės, svarstėme, skaičiavome pliusus ir minusus. Aiškiai supratome, kiek darbo teks įdėti, jei norėsime padaryti, kaip norėtume, pastatą pritaikyti šiuolaikiškoms sąlygoms. Daug paprasčiau ateiti į visiškai paruoštą vietą, tačiau nuosavos rankos suteikia visai kitos energetikos.

– Nebuvo tokių žmonių! Atvirkščiai, sulaukėme neįtikėtino artimųjų, kolegų palaikymo. Be jo nebūtume išdrįsę. Neuždarėme centro Vilniuje, grįžtame kartą per mėnesį, mūsų darbuotojai taip užaugo, kad puikiausiai tvarkosi vieni. „Esame ir visada būsime komanda“, - sako. Abu su Dariumi nevažiavome ieškoti geresnio gyvenimo, sveikatinimo centrai nėra stambus verslas, nešantis didžiulius pinigus. Veikla išsilaiko, o mes skleidžiame savo idėjas ir mo– Ar kartais prisimeni dieną, kai kymą, mėginame žmonėms pasakyti, išvykote iš Lietuvos? Neabejoju, kad kad sveikas gyvenimo būdas gelbsti buvo žmonių, kurie jus mėgino at- nuo kančių, nuovargio, baisių ligų. Ši kalbėti? mūsų misija tęsiasi jau dešimt metų,

LAMŲ SLĖNIS

seniai supratome, ko norime iš gyvenimo. Kad tai vyksta – ne mūsų nuopelnas, esame tik įrankiai, kuriais sprendžiami svarbesni uždaviniai. Labai paprasta. – Panašu, jūsų darbas, gyvenimo būdas ir filosofija tarpusavyje glaudžiai susiję? – Viskas yra viena ir dėl to mums seniai nekyla klausimų. Tikime tuo, ką darome, patys iš savęs daug reikalaujame, mokomės, tobulėjame ir aplink save buriame panašius žmones, irgi norinčius keistis. Sėjame sėklas, o ar jos sudygsta – jau kitas, jų kelias.

– Kokia buvo vaikų reakcija, kaip pradėjote krautis daiktus? – Į pasikeitimus vaikai reagavo skirtingai. Vyresnioji, Emilija, nemanau, kad visam išvykusi iš Lietuvos. Mažesnieji labai norėjo, buvo visiškai ramūs. Per tuos metus jie labai užaugo: nauja kultūra, nauja kalba, nauja, ispaniška mokykla. Vaikai turėjo perimti neįprastus jiems bendravimo įgūdžius, – ispanų temperamentas, emocijos labai skiriasi nuo lietuvių. Tačiau visa tai – tik į naudą. Pagyvenę kitoje šalyje, perėmę kitą kultūrą jie greičiau suvoks, kad pasaulyje ne vienas šuo margas, bus atsparūs įvairioms situacijoms, nuomonėms.

– Emilija beveik kasdien važiuoja į žirgyną. Ar žirgą atsivežėte iš Lietuvos? – Lietuvį žirgą ji rado čia, Ispanijoje. Taupė pinigus, nusipirko, dabar augina, treniruoja. Tai jos linija, jos gyvenimas – Emilija jodinėja nuo mažų dienų. Kol kas save visiškai realizuoja, o kur toliau nuplauks, pamatysim. Majus žaidžia futbolą, kaip ir visi berniukai Ispanijoje, puikios sąlygos, nuostabi galimybė ne tik treniruotis, bet ir dalyvauti varžybose, pajusti tikrą ispanišką temperamentą, fanatizmą. Vilnelė šiais metais daugiau dėmesio skyrė mokslams, ji labai nori lankyti tea-

trą, o tam reikia gerai kalbėti ispaniškai. Ispanų kalbos kursus lankau ir pati, bet vaikai už mane kalba geriau, mokykloje jie daug laiko praleidžia su draugais, aš neturiu tiek daug pašnekovų. – Ką mielo širdžiai Ispanijoje rado Darius? – Jis bėgioja. Valensija – bėgikų kraštas, čia apskritai daug sportiškų žmonių. Savaitgaliais jis dalyvauja bėgimo varžybose, užkrėtė ir mane, turiu savo takelį kalnuose. Be jogos ir meditacijų savo gyvenimo irgi neįsivaizduoju.

LAMŲ SLĖNIS

– Mačiau, kaip iš mokyklos Majus parsivežė riedučius. Kūno kultūrai ispanų mokyklose skiriama daug dėmesio? – Mokykloje vaikai ne tik slidinėja, čiuožia pačiūžomis, važinėja riedučiais, lanko plaukimo pamokas, bet ir mokosi teorijos, netgi laiko egzaminą. Privalo išmanyti žmogaus anatomiją ir mokėti fizinius pratimus. Visi berniukai žaidžia futbolą, o gimnastikos treniruotes lanko netgi apkūnesnės mergaitės. Mokykloje diegiama ne gražaus, bet sveiko kūno

LAMŲ SLĖNIS

kultūra. Ypatingas dėmesys skiriamas valgymui – pietūs trunka dvi valandas, vaikai raginami neskubėti, turi suvalgyti, kas įdėta į lėkštę, gauna daug daržovių ir vaisių. Jokių pusfabrikačių, jokio sauso maisto, jokių saldumynų. Majus, pirmą kartą nuėjęs į futbolo treniruotę, pateko į varžybas. Treneris jį, visiškai nemokantį žaisti, išleido į aikštę, nors Majaus žaidimas galėjo lemti komandai pralaimėjimą. Vaikams ispanai negaili gerų žodžių – tu stiprus, tu gali, tau pavyks.

– Paskui jus į Ispaniją atsekė ir bent keletas jūsų darbuotojų. Kaip jie prisiderino prie naujos aplinkos? – Mūsų darbuotojai vieni išvyksta, kiti atvyksta. Kiekvienas iš jų turi savo priežasčių, kodėl čia atvažiuoja ir būna kartu su mumis. Nėra taip lengva apsiprasti naujoje vietoje, pakeisti įprastą gyvenimo būdą. Mes čia visi kaip nedidelė komuna.

– Tiesą sakant, o kas nenorėtų pagyventi, kur šilta ir šviežios apelsinų sultys... – Buitis, rutina juk niekur neišnyksta. Jei nesijauti laimingas namuose, tai nesijausi ir svetur. O man gera ir čia, gera bus, kai grįšiu į Lietuvą.

LAMŲ SLĖNIS

– Ar suradote Valensijoje draugų? – Čia gyvena lietuvių. Mano stiprioji pusė – megzti kontaktus, tikrai nesijaučiame vieniši, pažįstamų ratas platus, radome daug bendraminčių – ir verslininkų, ir vienuolių. Kai esi kelyje, jie tiesiog ima ir atsiranda. Kad ir kaimynai, kurie atvyko iš Čekijos, apsigyveno kalnuose, įkūrė ekologinį ūkį, gamina savo elektrą, augina bites, daržoves. Visada sakau, kad svetimoje šalyje charakteris nepasikeičia, esi toks pats, tik gauni naujų patirčių, sutinki naujų, įdomių asmenybių, sužinai nepaprastai įkvepiančių istorijų. Jų pasiklausius suprantu, kad visi tie, kurie ryžtasi naujiems gyvenimo etapams, yra kažkuo panašūs.

lis paslapčia svajoja keisti savo gyvenimą, bet... bijo. Baimė stabdo, mes irgi bijojome – o kaip bus, o jei nesusitvarkysi, nepavyks? Begalinė baimė prarasti sotų, patogų gyvenimą, kurį taip sunkiai kūrei. Juk nežinai, kas laukia už durų, kurias ruošiesi praverti. Kartais žmonės svarbius sprendimus daro, kai labai nusikamuoja. Kaip pasiryžti iš komforto zonos išeiti tada, kai tau sekasi? Aplink mus tokių daug – veiklių, dirbančių, kuriančių, ieškančių naujų iššūkių, plečiančių akiratį. Kartais labai sveika pajudinti smegenis, kai ilgai sėdi rankas sudėjęs.

– Jau įpratote gyventi siestos ritmu? – Gyvename savo ritmu, ne Lietuvos, ne Ispanijos. Keliamės su saule, gulamės anksti, mūsų gyvenimo – Jie ieško? Daugiau? Plačiau? būdui įtakos neturi šalių ypatybės. Kitaip? Kai kaimynai kviečia vakarienės pu– Mesti viską ir pradėti iš naujo sę dešimtos vakaro, atsisakai ir eini reikia drąsos. Gali būti, kad dauge- miegoti.

AS VA S A R I Š K AS PA S I Ū LY M UVĖSE PA R D U O T

A RT U S U D O VA N A K PA K U O T E

LAMŲ SLĖNIS

Pasipasakojimai

IŠ LOVOS VERČIANTIS SALDUMAS

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: asmeninio archyvo

Nuoširdi „kaip dvi kapeikos“ – tokia ji gyvenime, tokia ir savo tinklaraštyje „Ona Būkplona“. Čia – jos vieša ir atvira sporto aikštelė, kurioje modelis JUSTINA ČESNAITĖ-JARUTĖ nuoširdžiai ir negražbyliaudama pasakoja apie kovą su nereikalingais kilogramais ir siekia įkvėpti kitus gyventi sveikai bei atrodyti taip, kaip norisi tau pačiam.

LAMŲ SLĖNIS

- Italija tau – ne šiaip laikina stotelė, ten važinėji jau daug metų. Kas tave sieja su šia šalimi? - Italija yra mano antri namai. Ten su pertraukomis gyvenu jau vienuolika metų. Genetika lėmė bruožus, kurie yra tinkami mados verslui, tad papildomiems pinigėliams ir galimybei padėti šeimai negalėjau pasakyti „ne“. Milane pirmą kartą apsilankiau dar būdama šešiolikos. Ir tada pamačiau, kad „glamūro“ čia yra daug mažiau, nei pasakoja žiniasklaida. Pirmą kartą supratau, kad norint ką nors gauti, reikia įdėti labai daug darbo. Lyg šiandien prisimenu savo pirmąjį darbą. Vestuvinių suknelių katalogas. Fotografas, pamatęs mano nepatenkintą veidą, pasiveda mane į šoną ir klausia, ar man ką nors skauda. Man atsakius teigiamai, jis palinksta prie manęs ir pašnibžda: ,,Brangioji, šiame pasaulyje niekam neįdomu, kokia ši tavo diena. Sukandi dantis ir šypsaisi“. Esu jam dėkinga iki šiol, nes iš karto gavau auksinę pamoką. Šiandien klientų lūpose Justinos vardas skamba kartu su epitetu ,,profesionali“. - Neseniai patyrei rimtą nugaros traumą. Kas nutiko? Ko labiausiai ilgėjaisi gulėdama lovoje? - Taip, prieš mėnesį, kaip ir kasdien padirbėjusi sporto salėje, nuėjau su drauge pavakarieniauti ir po keleto valandų nebegalėjau atsistoti nuo kė-

LAMŲ SLĖNIS

dės. Skausmas apatinę nugaros dalį varstė kaip žaibas. Supratau, kad darydama pilvo preso pratimus su svoriu būsiu kažkaip ne taip pasikreipusi. Tikėjausi, kad praeis per naktį, bet tik blogėjo, nebegalėjau išsitiesti. Kaip vėliau paaiškino daktarai, gavau ūmų nugaros raumens uždegimą. Turiu mamytę medikę, tad vaistų arsenalas buvo suderintas žaibiškai, o kolegei ir brangiai draugei Aistei teko imtis adatos į rankas. Situacija buvo gan įdomi, nes pastaroji buvo baltesnė nei drobė imdamasi šios misijos, bet nebeturėjo kur trauktis... Esu dėkinga savo artimiesiems už besąlygišką palaikymą. Kaip ir minėjau savo tinklaraštyje „Ona Būkplona“, gulėdama lovoje galvojau apie tai, kaip mano mylima draugė Simona, gavusi dovanų keturis varžtus į stuburą, galėjo tokius skausmus kęsti pusę metų? Kaip reikėjo tris mėnesius nesėdėti? Kaip atsitiesti išgirdus, kad profesionaliai niekada nebesportuosi, o, geriausiu atveju, galėsi kada nors mankštintis gulomis su kineziterapeuto pagalba? Kaip galima tingėti, kai kiti svajoja judėti? Ji man visada sako: „Brangioji, jei aš galėčiau, tai užsidėjusi ratukines pačiūžas minčiau dviratį, o ant nugaros kuprinėje būtų slidės, longbordas ir futbolo bateliai.“ Ji negali pakęsti tinginių. Dabar kaip niekada gerai suprantu, kodėl.

LAMŲ SLĖNIS

- Kiek sporto yra tavo kasdienėje rutinoje? - Sportuoju šešis kartus per savaitę, sekmadienis – raumenų poilsio diena. Ištvermės treniruotes derinu su jėgos treniruotėmis. Vieną dieną matysite mane lekiančią paupiu, kitą dieną bent valandai su puse užsidarau

LAMŲ SLĖNIS

sporto klube. Ištvermės treniruotės degina riebaliukus, o darbas su svoriais ar savo kūno svoriu sutvirtina ir formuoja figūrą. - Kuri sporto šaka tau pačiai arčiausiai širdies? - Domiuosi kūno formavimu, seku daug įkvepiančių moterų socialiniuo-

se tinkluose. Mano vyras mėgsta banglentes ir vandenlentes, tad neretai prisijungiu ir aš. Su draugais žadame vėl lėkti į Maroką kautis su bangomis. Mėgstu aktyvų laisvalaikį: snieglentės, parašiutai, vandens motociklai, vandenlentės, nardymo įranga man nėra svetima.

- Ar pati domiesi, skaitai, ieškai informacijos internete, knygose apie sportą ir sveikatą? Ar tiesiog absoliučiai pasitiki savo treneriu? - Mano treneris Tadas Pocius į galvą sukišo labai daug informacijos. Jam liksiu dėkinga visada. Dabar daug skaitau, domiuosi mityba, teisingu judėjimu bei tuo, kaip veikia sportinio mąstymo aparatas. Pati turiu psichologijos diplomą, tad pastarieji sporto aspektai nėra nustumiami į antrą planą. - Dažnai prieš pradėdamos sportuoti išsikeliame sau kokį nors tikslą (paprastai dar ir ne vieną…). Koks yra tavo tikslas? - Būti sveikiausia, kokia galiu būti. Įkvėpti savo pavyzdžiu kitas moteris. Todėl pradėjau rašyti Onos pseudonimu. Tas jausmas, kad rytoj gali būti dar geresnė darydama tai, ką darai, yra svaiginantis. Kai supranti, kad kiekviena sportinė nesėkmė yra laimėjimas, nes ryt galėsi padaryti jau daugiau… - Ar lengva būti nuoširdžiai? Tokiai, kokia yra „Ona Būkplona“ herojė? - Esu kilusi iš mažo gražaus miestelio – Naujosios Akmenės. Buvau auklėjama dėti kortas ant stalo. Nemeluoti kitiems ir sau. Mokėti išklausyti ir atjausti, niekada nesusireikšminti. Mamytė visada mokydavo, kas benutiktų, išlikti „kaip dvi kapeikos“. Nuoširdumas yra tai, ką žmonėse vertinu labiausiai ir, manau, Onos gerbėjams tai nepraslydo pro akis.

LAMŲ SLĖNIS

Nuotraukos: Rokas Baltakys

- Ką tu pati manai apie Onos fenomeną? Ką rodo toks milžiniškas jos populiarumas? - Tai, kad žmonėms nėra nusispjauti į sveikatą ir estetiką. Man rašo moterys, patekusios į psichologinę ir fizinę duobę. Atsakau kiekvienai, nes švaistyti savo metus galvojant, kad esu negraži, apkūni, nelaiminga, nepatenkinta, yra daugiau nei neteisinga. Negražbyliauju. Neretai parašau griežčiau, jei matau, kad tai suveiks. Tiesmukumas, įvyniotas į tinkamą kontekstą, yra labai galingas. - Kas tau yra mažos ir didelės asmeninės pergalės? Kalbant ne tik apie nubėgtus kilometrus? - Kai įtelpi į prieš trejus metus nusipirktą motyvacinį sijoną, kai nosis nebebraižo asfalto, kai jauti, kad nebedūsti. Geriausias jausmas kylančią saulę pasitikti su nuo prakaito prie veido prilipusiais plaukais. Kai Onos gerbėja atsiunčia savo nuotraukas „prieš ir po“, kai žinai, kad prisilietei prie jos džiaugsmo. Kai moterys tavimi pasitiki, ima keisti valgymo įpročius, judėti. Tai yra didelė dovana. - Ką tu sudėtum į sąvoką „sveikas gyvenimo būdas“? - Sveikas gyvenimo būdas yra savo kūno pajautimas. Suvokimas, ko jam iš tiesų norisi. Ko trūksta. Tai dažniausiai nutinka pradėjus mankštintis. Kažkokiu stebuklingu būdu pradedi jį girdėti, suprasti jo siunčiamus signalus.

LAMŲ SLĖNIS

- O kas, tavo manymu, yra didžiausi sveiko gyvenimo priešai? - Neracionali tinginystė – tai yra prabanga, kurios tu sau negali leisti. - Gal turi auksinį patarimą, kaip įveikti tinginystę? Ar būna dienų, kai ir tau labai tingisi?.. - O kam nebūna! Tokiu atveju pagalvoju, kaip jausiuosi po treniruotės. Tas saldumas verčia mane iš lovos. Po geros mankštos jautiesi pilna energijos. Tada pasidarai labai skanų patiekalą ir mėgaujiesi. Žinai, kad šiandien diena jau yra vykusi.

LAMŲ SLĖNIS

- Ar tavo sportinis ritmas keičiasi per atostogas? - Galbūt keičiasi sporto forma, tačiau aktyvumas nemąžta. Jei termometro stulpelis nekrenta žemiau 30, lendi sportuoti į vandenį, o vėsesnėmis oro sąlygomis bėgi ir „draugauji su suoliuku“ parke.

- Ar yra patiekalas, kurį labai mėgsti, bet paprastai jo tenka atsisakyti vardan sveiko gyvenimo būdo?.. - Kai surandi balansą tarp saviplakos ir sąžiningumo su savimi, kaltė išnyksta.

- Kokie gėrimai tau padeda atsigaivinti per atostogas? - Kokia filosofija vadovaujiesi - Vanduo! Su citrinomis, mėtoprie stalo? mis, agurkais, citrusiniais vaisiais, - Valgyti! Suprasti, ko šiandien no- imbieru… Galėčiau vardinti ir varrisi, pajusti tikrus skonius ir mėgautis. dinti. Neatsimenu, kada gėriau vaisSuvokti, kada yra gana. vandenių.

LAMŲ SLĖNIS

Nuotraukos: Rokas Baltakys ir Masakazu Kurihara

LAMŲ SLĖNIS

N IK E M OT E R Ų B ĖG I M A S 5K _ V IL N I U S

JEI GALI BĖGTI, GALI BĖGTI IR VARŽYBOSE. 2015 08 22

REGI S TR U O K IS WWW.SH E R U N S . LT LAMŲ SLĖNIS

- Ko gero, sportuoti galima net ir gulinėjant auksiniame paplūdimyje… Ar tu taip ir darai? - Galima sportuoti visur, reikia tik noro. Vakar išgirdau iš draugės kambario sklindančius keistus garsus. Paaiškėjo, kad mergina darė atsispaudimus. Paplūdimy gali daryti tą patį tik su puikiu vaizdu priešaky. Skamba puikiai? Man taip pat.

Nuotrauka: Rokas Baltakys

LAMŲ SLĖNIS

- Kaip ir kur atostogauji šią vasarą? - Šią vasarą turėsiu net mėnesį atostogų! Seniai tiek daug laisvo laiko neturėjau. Pasiilgau Lietuvos. Noriu lėkti prie ežerų, į kaimus lankyti giminių, leisti laiką namie su išsiilgtu vyru, planuoju bėgti „Nike“ moterų bėgime Vilniuje, žodžiu, tik spėk suktis...

LAMŲ SLĖNIS

SVEIKOS GĖRYBĖS IŠ JŪROS Idėja ir stilius: Mantė Jaruševičiūtė („Lamų slėnis“) Nuotraukos: Kamilė Džiugaitė („Lamų slėnis“)

Jūra – tai šis tas daugiau nei tik malonus vasaros prieglobstis. Jūros gelmėse glūdi gėrybės pačia tikriausia šio žodžio prasme. Mitybos specialistė Vaida Kurpienė vardija, kokį gėrį šis maistas iš jūros teikia mūsų organizmui. O kaip gardžiai jį paruošti, pataria ”Maxima“ maisto gamybos meistrai.

LAMŲ SLĖNIS

KEPTA DORADA SU PROVANSO ŽOLELĖMIS REIKĖS Dorada; pusė citrinos; 1 šaukštas sviesto arba 50 g alyvuogių aliejaus, tinkamo kepimui – žuviai ištepti vidutinio dydžio česnako skiltelė; žiupsnelis druskos; žiupsnelis juodųjų pipirų; žiupsnelis Provanso žolelių. PROCESAS Nuskuskite dorados žvynus, nuplaukite, išvalykite, nusausinkite ir nugarinėje dalyje išilgai įpjaukite kelias įpjovas. Citriną nuplaukite, nusausinkite ir supjaustykite griežinėliais. Sviestą sumaišykite su pipirais, puse šaukšto alyvuogių aliejaus, trintu česnaku, Provanso žolelėmis, druska. Į dorados vidų įdėkite kelis griežinėlius citrinos (kelis griežinėlius galite pasilikti ir prieš kepant padėti po dorados uodega). Paruoštą sviestą įdėkite į įpjovas ir šiek tiek – į žuvies vidų. Į kepimo skardą supilkite likusį alyvuogių aliejų ir dėkite žuvį. Kepkite iki o 180–200 C įkaitintoje orkaitėje 15–20 min.

LAMŲ SLĖNIS

AUSTRIŲ UŽKANDĖLĖ REIKĖS 6 austrės; 200 g vandens; 5–6 maži pomidoriukai; 1 svogūnas; 5–6 kornišonai; 1 šaukštas itin tyro alyvuogių aliejaus; žiupsnelis druskos; žiupsnelis citrinpipirių; 1–2 lapeliai salotų; 1 šaukštas citrinos sulčių; saujelė bazilikų; saujelė rozmarinų. PROCESAS Austres labai gerai nuplaukite po tekančiu vandeniu ir nuvarvinkite. Į verdantį pasūdytą vandenį sudėkite austres (su kiautu) ir virkite apie 30 sekundžių. Išvirus išimkite mėsytę iš kiauto, susmulkinkite. Į paruoštą dubenį dėkite smulkintą austrių mėsytę, smulkintus pomidorus ir svogūną bei kubeliais supjaustytus kornišonus. Gautą masę paskaninkite druska, pipirais, citrinų sultimis, bazilikais ir rozmarinais bei apšlakstykite alyvuogių aliejumi. Į kiekvieną austrės kiautą dėkite po salotos lapelį, ant jo – po nedidelį šaukštelį užkandėlės. LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

MIDIJOS POMIDORŲ TYRĖJE REIKĖS 500 g midijų; 1 svogūnas; 5–6 česnako skiltelės; 4 saliero stiebai; ½ raudonosios aitriosios paprikos (arba pagal skonį); šlakelis alyvuogių aliejaus; 3 vidutinio dydžio pomidorai, supjaustyti gabaliukais, arba 1 indelis konservuotų pomidorų be odelių; ½ puodelio žuvies sultinio arba vandens; sauja šviežių žolelių – petražolių, kalendrų, krapų ir kt.; druskos ir pipirų. PROCESAS Midijas labai gerai nuplaukite po šaltu tekančiu vandeniu ir nuvarvinkite. Įkaitinkite puodą, jame ant šlakelio aliejaus lengvai pakepinkite kapotus svogūnus, česnakus, salierus, aitriąją papriką, galiausiai – pomidorus, kol šie suminkštės. Tuomet pilkite sultinį ar vandenį ir prieskonius. Suberkite midijas į puodą, uždenkite ir viską virkite dar 4–5 min. Galiausiai sudėkite turimas kapotas žoleles ir pilkite į lėkštes.

LAMŲ SLĖNIS

ANT ŽARIJŲ KEPTA SKUMBRĖ SU ŽOLELĖMIS REIKĖS 2 skumbrės; 2 šaukštai sojos padažo; 1 šaukštas žaliosios citrinos sulčių;

1–2 traiškytos česnako skiltelės; gabalėlis smulkiai pjaustyto imbiero; 2 šaukštai medaus.

PROCESAS Kepti paruoštų ir nusausintų skumbrių nugarėlėse padarykite kelias gilias skersines įpjovas. Sumaišykite visus marinato ingredientus ir apie 30 min. jame pamarinuokite skumbres. Ant grotelių dėkite pamarinuotas skumbres ir kepkite apie 20 min., po maždaug 10 minučių kiekvieną pusę. Galimas garnyras prie šio patiekalo – virti laukiniai ryžiai su pjaustytais svogūnų laiškais ir šiek tiek kapotos aitriosios paprikos.

LAMŲ SLĖNIS

KEPTOS KREVETĖS REIKĖS 600 g krevečių; 3–4 šaukštai alyvuogių aliejaus; 2 šaukštai sviesto; 5 vid. dydžio česnakų skiltelės; žiupsnelis druskos;

žiupsnelis juodųjų pipirų; sauja šviežių kalendrų ir smulkintų krapų; pusė citrinos; žiupsnelis bazilikų.

PROCESAS Nupjaukite krevečių galvas, kiautus palikite, kad kepant krevetės išliktų sultingesnės. Nuplaukite po šaltu vandeniu ir nusausinkite. Į keptuvę pilkite alyvuogių aliejaus, sudėkite sviestą. Riebalams įkaitus, sudėkite krevetes, kepkite 1–2 min., tada suberkite smulkintą česnaką, sumaišytą su druska, pipirais ir bazilikais. Kepkite pavartydami dar 2–3 min. Baigiant kepti pabarstykite smulkintais krapais ir kalendra (pabarsčius žolelėmis) pakepinkite dar 1–2 min. Patiekdami apšlakstykite citrinos sultimis.

LAMŲ SLĖNIS

ŠOKĖJAI VANDENYJE Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Faktas, kad plaukioti ežere su advokato švarku ir mylimosios akiniais kišenėje nėra labai patogu, tačiau ko nepadarysi dėl stiliaus ir šypsenų aplink. Saulė, kvepianti vasara, tviskantis vanduo, kavos puodelis rankoje ir lengvas pokalbis apie beprotiškas idėjas, – norėčiau šią dieną pakartoti. Ir vėl kartu su teisininku, buvusiu profesionaliu ledo ritulininku, prieš keletą metų – Lietuvos ledo ritulio federacijos tarybos pirmininku, komandos „Hockey Punks“ įkūrėju, restoranų „Stebuklai“, „Briusly“, naktinio klubo „Opium“ bendraturčiu MARTYNU ŠLIKU ir jo mylima moterimi – gyvos muzikos klubo „Tamsta“ vadove, muzikos festivalio „Tamsta Muzika“ organizatore ONA SKERNEVIČIŪTE.

LAMŲ SLĖNIS

Tai vanduo kaltas, kad jie susitiko. O dar abiejų noras patirti naujų įspūdžių ir tai, kad be sporto savo gyvenimo jie tiesiog neįsivaizduoja. Martyno tėtis – ledo ritulininkas, brolis Karolis taip pat užaugęs su pačiūžomis. Rokiškyje praleidęs vaikystę, dabar sako nieko daugiau anuomet ir neturėjęs, – tik sportą. „Gal ir gerai, – dar priduria, – kad negalėjome realizuoti savęs sėdėdami prie kompiuterių. Užtat mūsų kartai įdomu daugybė dalykų.“ Vienas tokių – vandenlentės ir wake parkai. Trečius metus Marty-

LAMŲ SLĖNIS

nas negali atsispirti paširdžius kutenančiam jausmui, kuris kyla vandenlente skraidant virš ežero. Ir vėjo čia nereikia laukti, atvažiuoja dienai brėkštant, atsistoja ant lentos, stipriai įsikabina į lyną ir... visas ežeras po kojomis! Martynas neabejoja, kad jam tikrai pavyks Vilniuje atidaryti ratu besisukantį wake parką. Sako, tokio laukia daugybė vandenlenčių sporto gerbėjų. O kol kas jiedu su Ona kasdien, kai tik gali, važinėja į šalia Sudervės esantį „Splash wake park“ arba plaukioja Nemėžio ežere įsikūrusiame

„Wake Way“. Jei užtenka fantazijos, aplanko dar keletą, esančių kituose Lietuvos miestuose. „Atostogų vasarą mums nereikia, – juokiasi vilkdamasis juodą klasikinį švarką, maudamasis šortus ir stodamas ant vandenlentės. – Šis sportas puikiai išvalo smegenis.“ – Martynai, negaila švarko? Martynas: Seniai jį vežiojuosi automobilio bagažinėje, vis laukiu tinkamos progos apsirengti. Štai, ji ir atėjo! Paprastai vandenlentininkai dėvi sportinius kostiumus, tačiau

per varžybas prasideda madų paradas – džinsiniai šortai, švarkai, marškinėliai. Ona: Merginos plaukioja su tamprėmis, – naujausia mada. Anksčiau vandenlentininkai mėgo spalvotus drabužius, dabar populiaresnis juodos-baltos derinys. Martynas: Visa subkultūra – plaukimo stilius, gyvenimo būdas, apranga. Džibina, slaidina ant plastiko. Vieni apsirengę kaip reiveriai, kiti į siaurus šortus įlindę, treti sportinį ar hidrokostiumą užsivilkę.

– Iš kur į Lietuvą atkeliavo toji kultūra? Martynas: Pasaulyje wako sistemos atsirado 1960-aisiais, lietuviai pirmuosius kabelius vandenyje nutiesė gal prieš ketverius. Čiuožimas lenta vandens paviršiumi, kai sportininką traukia lynas, į Lietuvą atkeliavo iš Vokietijos. Tai vokiečiai pirmieji pradėjo gaminti apie dešimt metrų virš vandens iškeltas konstrukcijas, dabar tokias sukūrė ir sėkmingai pasaulyje pardavinėja lietuviai. Wakas pas mus gana greitai išpopuliarėjo. Nutiko toks keistas dalykas: prieš dvejus metus Lietuvoje

dingo vėjai. Jėgos aitvarais plaukiodavome Svencelėje, Drevernoje, o dabar, kad ir kiek žiūrėtum vėjo prognozes, jo kaip nėr, taip nėr. Neliko nieko kito, kaip tik jėgos aitvarus pakeisti vandenlentėmis. Jėgos aitvarai, jei juos pamėgsti, tampa gyvenimo būdu. Sėdi prie jūros, lauki vėjo, bus – nebus. Vandenlentės – paprasčiau, kasdien po valandą treniruojiesi. Šitas sportas labai tinka užimtiems žmonėms. Ona: Galima ir vieną sportą suderinti, ir kitą. Kai nėra vėjo, padedi jėgos aitvarą ir plaukioji su vandenlente. Svencelėje taip ir darome.

LAMŲ SLĖNIS

– Vadinasi, jėgos aitvarų į kampą visai nepadėjote? Martynas: Oi, ne! Kai plauki jėgos aitvaru jauti daugiau laisvės. Ir aš mėgstu tą jausmą. Tačiau labiau nei ilgai serfinti bangose, man patinka triukai. Plaukdamas su lynu gali daugiau pašokinėti ir pasisukinėti. Ramiai serfinsiu, kai pasensiu. Būtų smagu, jei toje pačioje vietoje galėtum plaukioti ir vandenlente ir jėgos aitvaru, tačiau tokių vietų nei pasaulyje, nei Lietuvoje nėra daug. Ona: Aš irgi nuo jėgos aitvarų pradėjau. Viską dariau kaip mano broliai – slidinėjau kalnuose, paskui išmokau aitvaruoti, dabar – vandenlentė. Martynas: Anksčiau aitvaruodavome vieni vyrai. Sėdim Svencelėje susėdę penkiasdešimt vyrų, laukiam vėjo. Ona: Arbatos niekas neišverda... Martynas: Tada pagalvojau – jei nebus mergaičių šitame sporte, jis nebus populiarus. Wakeborde – tas pats. Surinkome merginų komandą „Trupė“, jos jau rodo triukus, dalyvauja varžybose! Kai merginos pradeda klausyti trenerių, daug išmoksta.

LAMŲ SLĖNIS

– Ona, ar Martynas buvo ir tavo treneris? Ona: Jis ir dabar mano treneris. Tai jis prisidėjo, kad varžybose du kartus užėmiau pirmąją vietą. Ant vandenlenčių lipame vos tik nutirpsta sniegas. Man labai patinka vanduo ir tai, kad visą laiką praleidi gamtoje. Martynas: Net tada, kai lyja, važinėjamės. Tai itin dinamiškas sportas, reikalaujantis gero fizinio pasirengimo. Ona: Negalima nė lyginti su sporto sale. Martynas: Vandenyje kiekvieną dieną kovoji su savimi, būna padarai pauzę, nes nusibosta, bet tą dieną, kai pavyksta gerai prasilėkti ar padaryti triuką, jautiesi it nugalėtojas. Onutė vakar visą dieną šypsojosi. Ona: Jei nori plaukioti, turi mėgti vandenį, juk nuolat krenti, panyri. – Ką turi mokėti nugalėtojas? Martynas: Daug įdomių, sudėtingų triukų. Varžybose vertinama ir tai, kiek jų padarai. Jei triukai vienodi, teisėjai stebi visumą. Panašu į dailųjį čiuožimą ar gimnastiką. Arba į šokį vandenyje. Gal tik pradedančiajam atrodo, kad tai lengvas sportas, kad gerai ir gražiai plauktum, reikia daug fizinių jėgų. Užtat aš merginoms ir sakau: niekuomet nestokit ant lentos neapšilusios. Traumų čia ne tiek daug, bet jų būna. Pernai Onai nutrūko kelio raištis. Ona: Tačiau operacija padaryta, reabilitacijos programa atlikta ir aš vėl plaukioju.

LAMŲ SLĖNIS

– Ar plaukiojate tik Lietuvoje? Ona: Lietuvoje daug parkų, tačiau jie veikia nuo pavasario, žiemą su Martynu lekiame į užsienį. Martynas: Aplankėme vandenlenčių parkus Barselonoje, Vindzore, Abu Dabyje, apžiūrėjome Belgijos, Olandijos, Vokietijos parkus, esame radę gražią vietą Turkijos kalnuose. Lietuvoje kol kas neturime parko, ku-

LAMŲ SLĖNIS

riame būtų galima plaukioti ratu. Kai vienu metu važiuoja aštuoni žmonės, o ne vienas – daug linksmiau, daugiau žaismės, jautiesi kaip karuselėje. Be to, atvažiavęs pasportuoti, dar pamatai ir miestą.

lentos, vakaras būna trumpas: pavakarieniauji, išgeri vyno ir – miegot. Martynas: Su Ona ir draugais labai pamėgome Turkiją. Turime kalnuose tokią vietą, kurioje yra didžiulis dirbtinis tvenkinys, o jame įkurdintas pramogų parkas. Aplink auga apelsinų ir – Po nakties Barselonoje nebūna mandarinų plantacijos. Sveikas maissunku pramogų parką pasiekti? tas, sportas – pačios geriausios atosOna: Kai visą dieną praleidi ant togos.

LAMŲ SLĖNIS

– Tik kaip suplanuoti darbus, kad atostogų turėtum tiek daug, kiek turite jūs? Martynas: Savo teisinius darbus planuoju taip, kad per dieną turėčiau keletą laisvų valandų. Be to, atsiranda padėjėjų, jų vis daugėja. Ona: Martynai, bet tu keliesi penktą ryto! Martynas: Iš pat ankstaus ryto daug nuveikiu, tada lekiu paplaukioti, iš ežero – vėl prie darbų. Vasarą aš nejaučiu atostogų stygiaus. Ačiū Svarui, tai jis mane išmokė mažiau miegoti. Žmonija išlepusi, nors iš tiesų mums tiek daug miego visai ir nereikia, užtenka penkių valandų, na, gal ir kokių dvidešimt minučių vidurdienį. Kai pradėjau anksti keltis, atsirado daugiau laiko. Ir jis – prioritetų klausimas. Jei nori vakare išgerti alaus, tai ryte sportuoti laiko tikrai neturėsi. O dar pastebėjau: viską spėja tie, kurie sportuoja. Net ir mokykloje gerai mokosi. Labai norime į wako parkus pritraukti vaikų, kad jie turėtų, kur leisti laisvalaikį, tačiau parkuose, kurie dabar yra, suburti vaikų grupes sudėtinga, o vienam vaikui tokia pramoga kol kas – gerokai per brangi. Užtat ir sakome: reikia platesnei visuomenes daliai pritaikyto parko. Štai taip hobis virsta altruistiniu noru padėti. Ir visai nesvarbu, aš ar kitas žmogus tą parką Vilniuje įkurs. Svarbu, kad jis būtų ir veiktų.

LAMŲ SLĖNIS

– Martynai, tavo smilkiniai po truputį žyla, bet energijos galima pavydėti. Ar visi vandenlentininkai tokie jaunatviški? Martynas: Nemanau, kad amžius šiame sporte turi kokios įtakos. Užsienyje matėme lenta plaukiojančių septyniasdešimtmečių. Šis sportas išlaiko jaunystę, nes jei nori išmokti triukų, turi sportuoti, ruoštis.

būtų nemalonu. Kažkada, kai lankiau ledo ritulio treniruotes, praėjau rusišką negatyvumo mokyklą. Treneriai nuolat mums kartodavo, kad blogai žaidžiame, kad nieko nemokame. Kai atsirado asmeninio tobulėjimo literatūra, griebiausi jos, skaičiau rusiškai, angliškai, lietuviškai. Tos knygos man padėjo, net nežinojau, kad galima mąstyti taip pozityviai. Žinoma, būna visko, nesu gele– Nuo kovo pradėję plaukioti, ti- žinis, tačiau baimės nebejaučiu, juk kriausiai esate labai užsigrūdinę? vis tiek atsitinka taip, kaip nori, kad Martynas: Būna, sergame, tačiau atsitiktų. prižiūrėti save reikia. Ir dienos režimą sudėlioti. Esu labai panašus į sa– Onute, sakai, plaukioti vandenvo senelį. Jis ūkininkas, verslininkas lentėmis su Martynu pradėjote vieir labai jaunas žmogus, nors jam – nu metu. Bet tu juk pripažįsti, kad aštuoniasdešimt. Atrodo, galėtų su- jis – geresnis? stoti, bet nesustoja. Aš irgi taip noOna: Visų pirma, Martynas yra vyrėčiau, man būtų malonu žinoti, kad ras, labiau sportiškas ir gali atlikti nesustosiu aštuoniasdešimties. Vis triukų. pagalvoju, kad niekuomet nedirbu Martynas: Bet aš nesu užėmęs pirdarbo, kuris nepatiktų, kurį dirbti mosios vietos varžybose!

LAMŲ SLĖNIS

– Martynai, ar tau Ona patiko, nes mokėjo valdyti jėgos aitvarą? Martynas: Tai buvo svarbu, be abejo. Žmogus, su kuriuo leidžiu laiką, turi turėti panašių pomėgių. Gali metus kartu daryti tai, ko nemėgsti, bet ne dvejus, trejus ar visą gyvenimą. Taip jau išėjo, kad susidraugavome kartu leisdami laiką. Ji buvo mano mokinė, aš – treneris. Dienomis matomės retai, sportas mus suartina, drauge leidžiame savaitgalius, drauge keliaujame. Esu jos klausęs: „Ar tau tikrai patinka?“ Turėjau tokį draugą,

jo draugė metus kartu važinėjo, o paskui prisipažino, kad plaukioti jėgos aitvarais jai visai nepatikę, ji kentėjusi. Ona: Mano senelis buvo sportininkas, mano tėtis važinėja motociklu, mano broliai plaukioja jėgos aitvarais, slidinėja, važinėja snieglentėmis. Esu įpratusi prie sporto, pati visą laiką sportavau. Ne tiek, kiek Martynas, žinoma. Ir muzika mane labai domina. Išmokiau Martyną klausytis gyvos muzikos, drauge su manimi jis pradėjo vaikščioti į koncertus.

LAMŲ SLĖNIS

Martynas: Normalu, kad žmonės, būdami drauge, daro įtaką vienas kitam. Į koncertus vaikščioti manęs niekas nevertė, vieną kartą nuėjau, patiko, matyt, giliai širdyje muzika buvo su manimi. Ona: Martynai, bet tu turėjai grupę! Martynas: Sunku tai pavadinti grupe. Ji vadinosi „Dobilas“, aš grojau gitara. Klausėmės metalo muzikos, kol netapome sportininkais. Ona man neseniai padovanojo gitarą, teks prisiminti. Su fleita sekasi sunkiai, visą dieną pūčiau, kol nors kokia nata pavyko. Onutė šioje srityje už mane daugiau patyrusi. Ona: Penkerius metus grojau pianinu, dar penkerius – fleita, dvejus – gitara ir metus – būgnais. Iš viso to išėjo muzikos vadybininkė: džiaugiuosi, nes man labiau patinka ben-

drauti su muzikantais, juos burti, kurti programas nei groti pačiai. Martynas: Onutė – maksimalistė, ji daro tik tai, ką gerai moka. Ona: Kai esi muzikoje, vien darbo neužtenka, turi būti talentas, charizma. Aš talento neturėjau, išmokau tiek, kiek išmokau, ir mano žinios labai praverčia. Martynas: Turime ir daugiau bendrų pomėgių. Ji – „Tamstą“, aš „Briusly“ ir „Opiumą“. Be to, ji mane išmokė skanauti maistą ir vyną. Geras mano bičiulis, virtuvės šefas Martynas Praškevičius, vis pykdavo, kad nuolat ragauju tuos pačius patiekalus ir dažniausiai – ne iš jo virtuvės. „Negaliu patikėti, gal jau greitai ir raudoną vyną gerti pradėsi?“ – stebisi šalia mano lėkštės pamatęs taurę baltojo vyno. Ne, sakau, raudonam dar per anksti!

NEALKOHOLINIS

UŽ A SM ENI N ES PERGA LES

UŽ ATLAIKYTĄ, NE ATBŪTĄ SETĄ. PASIRENK.

Energijos šaltinis Pirmasis Lietuvoje kvietinis nealkoholinis alus „Švyturio Baltas nealkoholinis“ yra puikus mineralų bei energijos šaltinis. Jo sudėtį ištyrė nepriklausomų tyrimų laboratorija Prancūzijoje ir oficialiai patvirtino – šis nefiltruotas gėrimas yra vitaminų B9 ir B12 šaltinis, šie vitaminai mažina nuovargį ir pavargimo jausmą, o vitaminas B12 dar svarbus ir normaliai energinių medžiagų apykaitai. Šiame gėrime tėra 30 kcal per 100 ml. Tai maistingų medžiagų kupinas skanus gėrimas, padedantis atgauti prarastą energiją po alinančių treniruočių ir varžybų. Taip pat – būdas sustoti ir pasidžiaugti savo asmeninėmis pergalėmis.

LAMŲ SLĖNIS

NAMAS PRIE VANDENS Tekstas: Algė Ramanauskienė

LAMŲ SLĖNIS

Projektas: „Casa Lama“ (arch. „Stelle Lomont Rouhani Architects“) Nuotraukos: architektūros studijos „Stelle Lomont Rouhani Architects“ archyvo

SIESTA BE PRADŽIOS IR PABAIGOS

Tarsi plūduriuotum vidury vandenyno… Ispanijai priklausančioje Maljorkos saloje stūksanti moderni pajūrio vila „Casa Lama“ – ideali vieta nerūpestingoms atostogoms, kai norisi tik tylos ir švaraus horizonto. Langai nuo žemės iki lubų, atviros erdvės, daug šviesaus medžio ir lakoniškas, neperkrautas interjeras tarsi pratęsia buvimo gamtoje iliuziją.

LAMŲ SLĖNIS

Projektas: „Beach Brick House“ (arch. „Auhaus Architecture“) Nuotraukos: studijos „Auhaus Architecture“ archyvo

TARSI GYVENTUM KOPOSE Pajūrio rezidencija Australijoje, Melburne, tarsi susilieja su pajūrio kopomis. Pastato struktūra sukurta taip, kad visiškai apsaugotų namo gyventojus nuo stiprių pajūrio vėjų ir smalsių praeivių žvilgsnių. Skulptūriškas ne tik pastato eksterjeras, bet ir interjeras. Baltos nelygios sienos kuria šviesos ir erdvės pojūtį, pro netradicinių formų langus šmėkščioja pajūrio kopų fragmentai, gelsvas medis atkartoja greta esančio pušyno motyvą. Po šiuos namus norisi vaikščioti tik basomis…

LAMŲ SLĖNIS

100

LAMŲ SLĖNIS

Projektas: „Casa da Tataui“ (arch. Vera Iachia) Nuotraukos: studijos „Vera Iachia“ archyvo

ROJAUS KAMPELIS PORTUGALIJOJE

Vasaros rojus Europos pakrašty. Taip būtų galima apibūdinti interjero dizainerės Veros Iachia projektą „Casa Tataui“ Portugalijoje. Ramybės ir jaukumo prieglobstis kuria tikrą pavėsį nuo vasariškų karščių ir miestietiško triukšmo. Neutralios spalvos ir interjere panaudotos natūralios medžiagos nebyliai patvirtina seną tiesą – tikrasis grožis slypi paprastume.

LAMŲ SLĖNIS

101

102

LAMŲ SLĖNIS

103

104

LAMŲ SLĖNIS

105

106

LAMŲ SLĖNIS

107

Gabrieles Štaraites

Dešimtukas

Kelionių organizatoriaus „Travel planet“ direktorė GABRIELĖ ŠTARAITĖ ir dešimt jos įspūdingiausių, kvapą gniaužiančių nuotykių, kuriuos patirti galima ne tik sapne, bet ir išsiruošus atostogų. Nuotraukos: „Travel planet“ archyvo

#1 LAIDOTUVIŲ CEREMONIJA INDONEZIJOJE Vienoje Indonezijos saloje esančiame Tana Toraja regione mirusysis balzamuojamas ir gali būti laikomas namuose kelerius metus, kol sukaupiama pakankamai pinigų laidotuvėms, už kuriuos perkami aukojimui skirti buliai. Laidotuvių ceremonija vyksta savaitę, atvykę svečiai būtinai turi atnešti dovanų, o aukojami buivolai išdalijami šeimos ir svečių maistui.

108

LAMŲ SLĖNIS

NAKVYNĖ PLAUKIOJANČIOJE SALOJE PERU Apsilankius nendrinėse Urų salose, plūduriuojančiose Titikakos ežere, gali pasirodyti, kad žmonės čia gyvena neįsivaizduojamomis sąlygomis: miega paprastose nendrinėse trobelėse, valgo ežere sugautą žuvį, tuštinasi į tą patį ežerą, kuriame gaudo žuvį. Supuvusias salos dalis pakeičia naujomis, o norėdami pakeisti matomą peizažą, atriša salą ir iriasi į pageidaujamą vietą… ŠOKINĖJIMAS PER BULIUS ETIOPIJOJE Tai ceremonija, kai jaunuoliai įšventinami į vyrus. Šventė prasideda giminės moterų šokiais, kurių metu jos taip pat ir svaiginasi... Antroji iš ceremonijos dalių – moterų plakimas per nugarą vytelėmis – taip parodoma, kad netekėjusi mergina bus puiki žmona, iškęs gimdymą. Trečioji dalis – nuogo jaunuolio peršokimas per eilę sustatytų jaučių. Tik įvykdęs šią užduotį jaunuolis gali kurti šeimą, turėti bandą galvijų ir susilaukti vaikų.

HOLI ŠVENTĖ INDIJOJE Festivalis švenčiamas itin triukšmingai, šokama, barstomasi spalvotais milteliais gulal ir pilstomasi įvairiaspalviu vandeniu, daug pokštaujama, o vakare prieš vidurnaktį deginami laužai. Šventės metu nepaisoma socialinių, amžiaus, kastos ar lyties normų, kartu švenčia ir maži, ir dideli, ir vyrai ir moterys, o našlėms – tai vienintelė šventė, kurią joms leidžiama švęsti. Tai vienos iš nedaugelio dienų, kai hinduistai gali svaigintis.

LAMŲ SLĖNIS

109

NAKTIS BERBERŲ PALAPINĖJE SACHAROS DYKUMOJE, MAROKE Išsirinkus savo „dykumos laivą“ (labiausiai patikusį kupranugarį), su dykumų klajoklių palyda išjojama stebėti, kaip besileidžianti saulė nudažys Sacharos dykumos peizažą. Pasigėrėjus saulėlydžiu apsistojama dykumos palapinėse (haimose), kur spindint nesuskaičiuojamoms Sacharos nakties žvaigždėms vakarienę papildo vietinių klajoklių būgnų muzika ir šokiai.

"SEMANA SANTA" CENTRINĖJE AMERIKOJE Visoje Lotynų Amerikoje priešvelykinės savaitės metu miestų ir miestelių gatvėmis pražygiuoja tūkstančiai procesijų. Kasdien iš skirtingų bažnyčių iškeliauja procesijos su „teminiais“ atvaizdais. Iš vienos bažnyčios gali „iškeliauti“ Jėzus, nešantis kryžių, iš kitos – „sopulingoji Mergelė“, iš trečios – Juodasis Kristus, dar iš kitos – kuris nors iš šventųjų, lydėjęs Jėzų į nukryžiavimą. Procesijos visur sutinkamos gėlėmis (net iš balkonų mėtomi kvepaluose išmirkyti žiedlapiai), žvakėmis ir kitais šventiniais „atributais“.

110

LAMŲ SLĖNIS

RYTINĖ AUKŲ RINKIMO CEREMONIJA BIRMOJE, LAOSE AR TAILANDE Birmoje, Laose, Tailande ir kitose Theravada pakraipos budizmą išpažįstančiose šalyse vis dar vyksta rytinė aukų rinkimo ceremonija, vadinama Tak Bat. Paryčiais budistų vienuoliai tyliai palieka savo šventyklas, išsirikiuoja į tvarkingą eilę (jos priekyje žengia vyriausias amžiumi vienuolis) ir išeina į gatves. Čia iš stovinčių ar klūpančių žmonių jie tylomis priima aukas – virtus lipnius ryžius, gėles, smilkalus. Aukojant juos gaunamas palaiminimas, o kartu išlaikoma ir ši sena tradicija.

ARBATOS RINKIMAS KINIJOJE Didžiojo raudonojo chalato parke auginama brangiausia pasaulyje arbata. 20 gramų nuo šios arbatos krūmų nuskintos ir paruoštos arbatos lapelių prieš keletą metų buvo parduota už 20 000 JAV dolerių. Kinai arbatą laiko tokiu pat būtinu gyvenimo dalyku, kaip ir maistas ar miegas.

#9 AUKOJIMAS DIEVAMS MEKSIKOJE San Chuan Čiamula miestelis garsus dėl religinių apeigų vietinėje bažnyčioje – šiose apeigose atsispindi susipynę senieji indėniški tikėjimai su krikščionybe. Pušų spygliais nuklotoje ir gausybe žvakių apšviestoje bažnyčioje galima stebėti vištos ar Coca-Cola (!) aukojimo dievams ceremoniją. Fotografavimas viduje yra griežtai uždraustas.

#10

NAKVYNĖ DYKUMOS OAZĖJE IRANE PAS MENININKĄ Šalia šaltinių, trykštančių iš kalnų, auga daugiau nei 25 rūšių datuliniai finikai. Kur baigiasi palmės, prasideda 1600 metų senumo kaimas, statytas iš nedegtų molio plytų. Tai nuostabioji Garme oazė. Garsus Irano menininkas Maziaras Ale Davoudas priima savo namuose. Skaniausias maistas, nuostabus šiltas priėmimas leidžia pasijusti itin mylimais ir ilgai lauktais svečiais, o Maziaro muzikinis pasirodymas nepalieka abejingo nė vieno.

LAMŲ SLĖNIS

111

MADA

Nuotraukos: „INCH2“ archyvo

112

LAMŲ SLĖNIS

113

Lengva kaip vėjas, gaivi kaip jūros vanduo – tokią vasarišką avalynės kolekciją pristato Latvijos mados scenos debiutantai „INCH2“, į romantišką pasivaikščiojimą prie jūros pasikvietę drabužių kūrėjus „M-Couture“.

114

LAMŲ SLĖNIS

Pastelinių atspalvių kolekcija – dviejų šiųmetės „Rygos mados savaitės“ laureatų bendras projektas. „M-Couture“ kūrybos vadovė Julia Sardykova šiemet buvo įvertinta kaip „Metų dizainerė“, o avalynės kūrėjai „INCH2“ pelnė „Metų mados debiuto“ titulą. Kolekciją įkvėpė Baltijos

pajūrio grožis. Iš čia – ir perlamutrinė, smėlio, dangaus žydrumo spalvų paletė. Vos prieš pusmetį į Latvijos mados pasaulį plačiais žingsniais įžengę „INCH2“ kūrėjai bei jų propaguojamas ryškus „à La Garçonne“ avalynės stilius žaibiškai pelnė savimi pasitikinčių ir eksperimentuoti nebijančių

klienčių simpatijas. Jų kuriamos vasariškos espadrilės, balerinos, aulinukai, brogai išsiskiria ryškiu vyrišku charakteriu, tačiau puikiai dera prie lengvų šilko suknelių ir pajūrio vėjyje besiplaikstančių sijonų.

LAMŲ SLĖNIS

115

116

LAMŲ SLĖNIS

117

118

LAMŲ SLĖNIS

119

120

LAMŲ SLĖNIS

SU KNYGA. BE TELEFONO Tekstas: Eglė Želvytė Nuotraukos: Kamilė Džiugaitė ir „Alma littera“ archyvo

Apie savo pirmąjį romaną „Du gyvenimai per vieną vasarą“ žurnalistė, rašytoja AKVILĖ KAVALIAUSKAITĖ gali pasakoti ir pasakoti. Kaip jos istorijos virto knyga, o knygos ištrauka tapo muzikiniu kūriniu, kaip kūriniui sukūrė rašantį pianiną, pianinui nufilmavo klipą... Ne, tikrai ne viskas jos gyvenime pavyksta taip sklandžiai, bet kiekvienas bjaurus nesklandumas vėliau tampa tik dar viena labai gera istorija.

LAMŲ SLĖNIS

121

- „Parašyti knygą“ skamba labai romantiškai. O koks tai iš tiesų procesas, kiek jame romantikos? - Romantiška tai atrodo prieš pradedant rašyti ir jau pabaigus knygą. O pirmiausia reikia padėti sėdynę ant kėdės ir rašyti. Man labai padeda kasdien pabaigus rašyti apgalvoti, ką rašysiu rytoj. Tada nebelieka tuščio lapo baimės – kitą dieną atsisėdęs gali iškart pradėti dirbti. Žinoma, taip ne visada pavyksta. Būdavo, mano draugas grįžta namo, aš sėdžiu kaip visada

122

LAMŲ SLĖNIS

toje pačioje vietoje, rašau, o jis klausia: ir pavojingi. O vyresni vyrai… Pagal „Na, tai šiandien pailgėjo ar sutrum- istorijos konstrukciją taip išėjo, juk jei pėjo knyga?“ Sutrumpėjo… tai būtų koks jaunas berniukas, istorija jau būtų visai kitokia. Maljorką pa- Skaitant tavo knygą kyla klau- sirinkau todėl, kad tai sala, kurią tikrai simas, kiek joje yra autobiografijos pažįstu. Nenorėjau miesto fikcijos, no- vyresnis draugas, jo motociklas, pi- rėjau, kad tai būtų tikros vietos, tikros anino pamokos ir net vienpusis bi- gatvės. Taip pat ir Vilnius. Gal būčiau lietas į Maljorką. Ten daug tavo pa- pasirinkusi kitą miestą, jei tik jį taip čios gyvenimo? gerai pažinočiau. O scenų iš mano gy- Turbūt į knygą tiesiog sudėjau tai, venimo nėra iš viso. Juk turiu ir taip kas man patinka. Pavyzdžiui, man labai fantazijos, nereikia man visai nuo gypatinka motociklai, jie tokie ir gražūs, venimo nusirašinėti tikrų įvykių.

LAMŲ SLĖNIS

123

124

LAMŲ SLĖNIS

- Vadinasi, net tavo draugai skaitydami knygą negalėtų ten atpažinti savęs? - Visame romane yra vienintelis visiškai tikslus prototipas ir tas žmogus žino, kad jis ten yra. Tai – mano herojus Henris, psichologas iš Niujorko. Jis yra tikras žmogus, gyvena Palmoje, turi ten barą. Gavusi knygą pirmiausia vieną egzempliorių nusiunčiau jam. Nesvarbu, kad lietuviškai jis nieko nesupranta – jam visas tas procesas buvo toks stebuklas… Rašydama knygą mėnesį su juo gyvenau viename bute. Tiesiog vieną dieną jis užsiminė, kad mėnesiui važiuoja į Niujorką ir neranda, kas prižiūrėtų jo šunį Palmoje. Pagalvojau, kad galėčiau ten rašyti. Bet galiausiai jo kelionė nusikėlė ir taip mes gyveno-

me kartu. Atvažiuoju pas jį, žiūriu, ten jau stovi stalas, kėdė, vieta paruošta rašyti. Sakau – ar tu čia specialiai viską pastatei? Taip, sako, aš laukiau rašytojos. - Knygą parašei, o dabar reikia ją pristatyti žmonėms. Baisu? - Labai baisu. Jausmas, tarsi siūtum suknelę karalienei. Žmonės, kurie skaito knygas, yra nuostabūs, protingi, labai nesinori jų nuvilti. Knygų rašymą žmonės dažnai painioja su kažkokiu garbės prisiėmimu, bet iš tiesų taip nėra. Tiesiog norisi, kad žmogui būtų gerai – taip, kaip rekomenduodamas draugui gerą filmą, patikusią knygą ar vesdamasis jį į vietą, kuri tau atrodo pati geriausia. Taip ir su knyga – tiesiog norisi duoti žmogui kai ką gera.

LAMŲ SLĖNIS

125

- Gerą ir gražų... Knygos viršelis tau taip pat labai svarbus? - Viršelį kūrė Algis Kriščiūnas, mano senas draugas ir labai stiprus popmenininkas. Jis buvo vienas pirmųjų žmonių, perskaičiusių knygos rankraštį. O po to nutapė paveikslą, iš kurio ir gimė viršelis. Ir tai yra nerealu – kiek dar kitų meno kūrinių gimė vien dėl mano knygos: Algio paveikslas, pianografas, kompozitorė Raminta Naujanytė specialiai jam pagal knygos ištrauką sukomponavo muzikinį kūrinį.

126

LAMŲ SLĖNIS

- Papasakok apie tą stebuklingą pianografą. - Mano draugas yra operatorius, norėjome sukurti filmuką apie knygą. Bet tai neturėjo būti reklama, 30 sekundžių video, kuriame sakoma: puiki knyga, pirkite knygą, tokios knygos jūs dar neskaitėte... Bandėme sukurti kai ką naujo, kas sukeltų susidomėjimą knyga, tačiau neverstų žmonių ją pirkti. Idėjų ieškojimas užtruko gal pusmetį. Kol vieną vakarą vienas mūsų pagalvojo apie tą mėlyną pianiną – nes ir Kriščiūno paveiksle yra mėlynas pianinas, ir pas knygos herojų Fredį

toks stovi, o ir aš pati iš tiesų turiu mėlyną pianiną. Pagalvojome, kad reikėtų tai išnaudoti. Gal grojant galėtų dar kas nors vykti? Ir taip išsivystė idėja, kad pianinas gali rašyti. Pianografo gamyba užtruko. Spaudžiant kiekvieną klavišą klaviatūroje pasispaudžia ir tam tikra raidė. Iš pradžių tai neatrodė taip sudėtinga, bet kai pradėjome gaminti, paaiškėjo, kad reikia gana sudėtingo mechaninio prietaiso. Bet galiausiai viskas pavyko: spaudi do-re-mi, ir parašai sakinį. Nerealu! Keista, kad iki šiol nebuvo tokio daikto. O mes jį išradome.

LAMŲ SLĖNIS

127

128

LAMŲ SLĖNIS

- Atrodo, tavo galva pilna idėjų, istorijų, išradimų. Kaip tu nuo viso to pailsi? - Kadangi man labai patinka tai, ką aš darau, tai atostogų, kai norėtųsi tiesiog išvažiuoti ir savaitę ilsėtis nuo to, ką patyriau, man nereikia. O keliauti labai mėgstu. Svarbiausia – žmonės ir geras oras, o daugiau nelabai kas man rūpi. Mane kartais stebina turistai, vardijantys tai, ką privalai pamatyti. Nieko tu neprivalai, išvis nieko. Galima nuvažiuoti į Paryžių ir parodyti špygą Eifelio bokštui, sėdėti kokiame industriniame rajone ir gerti kavą. Ypač dabar, kai tiek daug gali pamatyti internete, man atrodo, kad reikia ieškoti skonių ir jausmų, o ne objektų. Ir dar. Atostogos turi būti be telefono ir interneto.

- Ir tau tai pavyksta? - Taip. Tai nuostabu. Keliaujant be telefono visiškai kitaip save suvoki. Turėdamas telefoną esi neatsargus. Negalvoji, kur eini, nes bet kada gali pasižiūrėti, negalvoji, kur tavo draugai, nes visada gali jiems paskambinti. Be telefono viskas šiek tiek kitaip. Be to, tai galimybė prasidėti geroms istorijoms. Barselonoj labai seniai man nutiko tokia istorija: keliavau su bičiuliu, jis buvo greitesnių kojų, todėl spėjo įlipti į traukinį, o aš nespėjau. Neturėjome telefonų, tad jis ir nuvažiavo. Ir tai – nuostabiausia istorija. Nuostabiausia istorija, kai vidury kelio nuleidžia padangą, kai plauki laivu, kuris per audrą pradeda skęsti, kai atsirakini viešbučio kambarį ir durų rankena lieka rankoje, kai keliauji su žmogumi, kuris beprotiškai tave užknisa… Tada turi ką papasakoti apie atostogas. O kai viskas tobula, tada nieko ir nelieka.

LAMŲ SLĖNIS

129

130

LAMŲ SLĖNIS

- Tu ir knygą paskyrei melagiams, pataikūnams, apsimetėliams ir tinginiams. Tobuli žmonės tau nelabai įdomūs? - Bėda, kad dažniausiai tie, kurie mano, kad yra tobuli, turi tokį kvailybės geną. Na, nėra tų tobulų žmonių. Ir mano knygos herojai tokie – netobuli. - Nesako tau žmonės: Akvile, kada surimtėsi? - Jie, man atrodo, to net nebesitiki. Atsimenu, kai vaikystėje kurį laiką augau pas močiutę. Senelis grįždavo per pietų pertrauką pavalgyti ir pusvalandžiui numigti. Ir aš vis ko nors prisigalvodavau tuo metu, bet taip, kad užmigti jam būdavo neįmanoma. Pavyzdžiui, užlipu ant lovos ir šokinėju aplink jį. Ir jis sakydavo: Akvile, tau jau septyneri, kada tu baigsi, jau laikas surimtėti… Kartais eidama gatve pagaunu save pusbalsiu dainuojančią. 27-erių moteriai tai gana keista. Galiu važiuoti automobiliu ir iškišusi galvą pro langą sveikintis su žmonėmis, sė-

dinčiais kitame automobilyje. Man patinka stebėti, kaip jie išsigąsta, ypač Lietuvoje, nes nesupranta, kam sveikintis su nepažįstamaisiais. Tad ne, nesurimtėsiu. Man apskritai keistas žmonių rimtumas. Pasiekus tam tikrą amžių ir socialinį sluoksnį jiems pasidaro daug ko negalima. Būdami vaikais norime kuo greičiau užaugti, nes tada mums bus viskas galima, bus daugiau laisvės. Bet kai tą laisvę gauname, mes ja visiškai nesinaudojame. Man kartais liūdna stebėti savo amžiaus žmones, tas labai susikausčiusias merginas, kurios niekada niekada nepasakys, ką iš tiesų galvoja, kurios bijo, neduok Dieve, pasirodyti kaip nors ne taip ir todėl „Facebook“ draugų klausia, ar pirkti tą ar kitą suknelę. Mano knyga yra būtent apie tai. Nes šiaip tai knyga apie merginą, kuri įsimylėjo tikrai ne tą bičą. Bet tikroji istorija yra ta, kad laikas nustoti elgtis, kaip nori kiti ir elgtis taip, kaip norisi mums patiems. Nes visiems knygos herojams, kurie elgėsi ne taip, kaip patys norėjo, baigėsi labai blogai...

LAMŲ SLĖNIS

131

KÉRASTASE VASAROS KASOS

Straipsnyje panaudotos iliustracijos iš knygos

132

LAMŲ SLĖNIS

"The Couture Book of Braids"

Nesvarbu, kur leidžiate vasaros atostogas: Nidos, San Tropezo ar graikų salų paplūdimiuose, vasara – tai pirmiausia nepaklusnūs plaukai. Drėgmė ir sūrus jūros vanduo nėra geriausias plaukų draugas… Geriausia išeitis norint ramiai paskęsti saulės spinduliuose – dailios kasos. Jos visada atrodys stilingai, o plaukai – tvarkingai. Tad įveikite karštį ir atrodykite nepriekaištingai tiek dieną, tiek vakarą.

RYTAS:

sportiška tiesi kasa ©Kérastase Paris

Švytėkite nuo pat ankstaus ryto. Tokia šukuosena išryškina veido skaistumą ir bruožus, su ja atrodysite gaiviai ir stilingai, o panorėjus – ir šiek tiek sportiškai. Tokia šukuosena puikiai tinka rytiniam bėgiojimui parke, išsimaudžius baseine ar jūroje arba išsiruošus puodelio ledinės latė po rytinės teniso partijos ar masažo seanso. Greita, paprasta ir nereikalauja daug pastangų, juk tokie ir turėtų būti atostogų rytai!

POPIETĖ:

papludimio pyne VAKARAS:

juros bangos Kokia šios tobulai nerūpestingos šukuosenos paslaptis? Žinoma, kasos! Jei ruošiatės šokių vakarėliui, paleiskite garbanas, tegu jos lengvai plaikstosi. O lengvo žaismingumo šukuosenai suteiks kaselė. Kelios suimtos ir į kasą supintos sruogos ir lengvai vėjyje tarsi pajūrio bangos besiplaikstantys plaukai...

Įdienojus ir kylant oro temperatūrai, kai norisi pasimėgauti saulės voniomis, plaukus maga susikelti aukštyn. Pasipuoškite šia nerūpestinga šukuosena, kad plaukai netrukdytų tobulam įdegiui. Su tokia šukuosena galėsite drąsiai panirti į vandenį, o išnirusi vis dar atrodysite nepriekaištingai.

LAMŲ SLĖNIS

133

Forme Fatale

Laque Couture

Powder Bluff

RYTAS:

POPIETĖ:

sportiška tiesi kasa

papludimio pyne

1 Drėgnus plaukus sutepkite želė.

Plaukus supurkškite purumo suteikiančiu laku. 2 Suriškite plaukus į uodegėlę ir apipurkškite plaukų laku, kad šukuosena geriau laikytųsi. Atskirkite vieną sruogą ir palikite ją laisvą.

3 Iš likusių sruogų supinkite kasą. Pindami sruogas patepkite dar šiek tiek želė, kad kasa būtų tvirtesnė.

5 4 Kasos galiuką suriškite gumyte.

134

LAMŲ SLĖNIS

Laisvą sruogą apsukite aplink viršutinę gumytę, jos galiuką prisekite plaukų segtuku.

3 Padalinkite plaukus į tris dalis ir supinkite laisvą kasą.

Apimties suteikianti bei plaukus tankinanti purškiamoji želė "Kérastase Matérialiste" idealiai tinka tavo vasariškoms kasoms.

VAKARAS:

juros bangos

3 2 Lengvai suimkite plaukus apačioje į uodegėlę ir sutvirtinkite plaukų gumyte.

Supurkškite plaukų galiukus plaukų laku ir pirštais suformuokite lengvas bangeles. 2

Supinkite „žuvies uodegą“: padalinkite plaukus į dvi dalis. Iš kairės pusės paimkite mažą sruogelę ir kryžmai perkelkite ją į dešinę.

Iš abiejų pusių suimkite po sruogą ir susukite.

4 Susukite kasą, kaip parodyta paveikslėlyje, sutvirtindami plaukų segtukais. Pirštais šiek tiek pataršykite, kad šukuosena būtų puresnė ir didesnės apimties.

5 Iš dešinės pusės imkite kitą sruogelę ir perkelkite ją į kairę.

Tokiu principu supinkite visą kasą. Galiuką sutvirtinkite gumyte.

LAMŲ SLĖNIS

135

136

LAMŲ SLĖNIS

ŠVIESOS IR ŠEIMOS SKULPTORIUS Tekstas: Toma Mačiulskytė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

LAMŲ SLĖNIS

137

Su fotografe ilgai klaidžiojome Mažojo kaimelio, tylaus rajono Klaipėdos pakraštyje, gatvėmis. Galiausiai radusios tai, ko ieškojome, įžengėme tarsi į kitą pasaulį: laukinis, žalias žydintis sodas, laimingi, atsipalaidavę ir laisvi žmonės. Susipažinkite: LINAS KUTAVIČIUS ir jo šeima. Linas – šviesos skulptorius, jo žmona Šaina, kilusi iš mažos Karibų jūros salos Kiurasao, – gyvenimo menininkė, be galo įsimylėjusi Lietuvą.

– Linai, kokios pareigos dera šalia – Esate šviesos menininkas. Kaip jūsų pavardės? šviesa atėjo į jūsų gyvenimą? – Turbūt menininkas. Manau, taip, – Visiškai netyčia. Kažkada seniai eksperimentuoju, žaidžiu. su grupės draugais sugalvojome, kad reikia kažką padaryti ir parduoti per – Šiandien menininku būti yra Jūros šventę. Padarėme tokius šviesprabanga... tuvėlius, jie sulaukė didžiulio pasi– Taip, suprantu. Bet aš visą laiką sekimo – visus išpirko. Tada supraužsiėmiau tik savo darbais. Niekada tau, kad mano kryptis yra šviesa, su niekur nesu dirbęs. Aš galiu sau tai ja dirbu jau tikriausiai dvylika metų. leisti. Galiu daryti tai, kas man patin- Aš save galiu vadinti amatininku, ka, ir dar iš to išgyventi. Žinoma, tai staliumi, nes viską pasidarau pats. nėra lengva, bet aš kitaip nebegaliu. Tačiau viskas šviečia – tai šviesos objektai, šviesos skulptūros, šviečiantys tūriai.

138

LAMŲ SLĖNIS

– Šiandien mes kalbamės Klaipėdoje. Ar tai jūsų namai? – Taip, Klaipėdoje gimiau, augau, mokiausi. Net baigus mokyklą nenorėjau važiuoti į Vilnių mokytis. Mokiausi čia. Po to gyvenime atėjo laikas, kai užsimaniau į Vilnių. Išsikrausčiau, gyvenau, tada vėl sugrįžau į Klaipėdą. Neatrandu logiško atsakymo, kodėl čia norisi grįžti. Su šeima dvejus metus gyvenome Berlyne, bet grįžome. Čia, Klaipėdoje, vaikams galime suteikti gyvenimo kokybę: gamtą, erdvę, laisvę. Čia šalia močiutė gyvena, šalia mano studija, čia jūra, miškas.

LAMŲ SLĖNIS

139

140

LAMŲ SLĖNIS

– Dveji metai Berlyne – nemažai. Ten irgi kūrėte? – Taip! Kad ir kur benuvykčiau – aš vis tiek darau savo dalykus. Tačiau ten nėra viskas taip paprasta. Mano darbams reikia plataus spektro įmonių, parduotuvių ar specialistų, su kuriais bendradarbiauju. Miestas naujas, tad užtruko nemažai laiko, kol viską ištyrinėjau. Be to, kad ir koks Berlynas atrodytų liberalus, kai prasideda įmonių steigimai, oficialūs reikalai, viskas ima vystytis labai lėtai. Aš neturiu tiek kantrybės laukti, aš noriu iš karto veikti, dirbti, kurti. Bet, nepaisant to, buvo geras laikas: turėjome studiją, dirbau su lietuviais, vokiečiais, australu. – Pakalbėkime apie jūsų šeimą. Kur susipažinote su žmona Šaina? – Olandijoje. Viename elektroninės muzikos ir šviesų festivalyje abu stebėjome žaibuojančią instaliaciją. Buvome eiliniai žiūrovai, susipažinome. Ji iš Kiurasao salos Karibuose, buvusios Olandijos kolonijos. Ten augo iki ketverių, paskui persikėlė į Olandiją. Pradžioje mes gyvenome Hagoje, po to Roterdame, o kai supratome, jog laukiamės sūnaus, grįžome į Lietuvą. Ji tiesiog įsimylėjo mūsų šalį. Įdomu stebėti, kaip ji čia vertina tuos dalykus, kurių patys lietuviai nepastebi. Ji negalėjo atsistebėti, kiek čia daug erdvės visomis prasmėmis: kiek galima veikti, kurti, vaikščioti ar būti ten, kur nėra žmonių. Šaina sako, kad niekur kitur, kaip Lietuvoje, yra didžiausias laisvės pojūtis.

– O kiek metų jau esate kartu? – Reikia paskaičiuoti… – Neturite tos datos, kurią kasmet minite kaip savo sukaktį? – Kažkaip ne. Nėra pas mus to, kad štai, jau dedame paukščiuką, pasižymime. Net nežinau, tikriausiai šešeri septyneri metai kartu. – Ar Šaina taip pat menininkė? – Galima sakyti taip. Ji daug kuo užsiima, yra labai aktyvi, mėgsta mokytis naujų dalykų. Aš ją pavadinčiau gyvenimo ragautoja. – O gal turite bendrų projektų kartu? – Šeima! Tai didžiausias bendras projektas, kurį labai kruopščiai pradėjome ir vykdome atsakingai kasdien. Mes keliaujanti šeima. Vargiai išbūname mėnesį vienoje vietoje. Štai ir šį savaitgalį aš vyksiu į Rygą su reikalais, o Šaina su vaikais į stovyklą Italijoje. Tikiuosi, jog šią žiemą pavyks nuvykti pas močiutę į Karibus praleisti žiemos. – Oho, nieko sau močiutė... – Na, nėra taip, kad tai būtų lyg eilinė kelionė pas močiutę. Tai nėra pigu. Bet tikiuosi, jog pavyks. Buvome ir aną žiemą. Net ir ten būnant kažką nuveikiau — surengiau naktinę povandeninę parodą. Mes ten bendravome su broliais dvyniais, kurie padėjo panardinti į jūrą objektus. Paroda buvo reklamuojama pagrindiniame šalies laikraštyje, pirmame puslapyje. Susirinko apie trisdešimt žmonių, nes ten vietiniams menas neįdomus.

LAMŲ SLĖNIS

141

142

LAMŲ SLĖNIS

143

144

LAMŲ SLĖNIS

– O lyginant Lietuvą su pasauliu. Ar mums reikia meno, renginių, festivalių? – Didžiuosiuose pasaulio centruose yra labai didelė pasiūla, o paklausa maža. Aš negalėjau patikėti, kai Olandijoje buvo gautas didžiulis finansavimas, sukonstruotas iš 5–8 konteinerių parodos paviljonas, sukviesti menininkai ir atėjo vos du žmonės. Tai buvo neįtikėtina! O štai Lietuvoje jaučiasi poreikis: žmonės domisi, ateina pažiūrėti. Nežinau, gal aš klystu, gal čia tik mano srityje, bet mano akimis čia žmonės yra siekiantys žinių.

– Ruošdamasi interviu aš susidūriau su problema — mažai informacijos apie jus. Ar jūs iš tų menininkų, kurie nedokumentuoja savo darbų, nesiviešina? – Galima sakyti čia pirmas mano interviu... O dokumentacija, tai kaip ir daugeliui menininkų, yra problema. Neįmanoma visko spėti, rinkti, aprašinėti, afišuoti. Čia prasideda šiuolaikinio menininko marketingas. Aš matau, kaip viskas šiandien vyksta, kai žmonės kažką šiek tiek padaro, viską gražiai nufotografuoja, dar geriau aprašo ir publikuoja. Tada atrodo, kad jie atlieka ypatingus, svarius darbus.

Tuo metu aš kasdien tokius padarau, tiesiog neturiu laiko demonstracijoms. – Gal jūs ir be viso šito gerai gyvenat? – Gėris tas, kad aš turiu kūrybinę laisvę. Net jei yra komerciniai projektai, aš užsakovus supažindinu su tuo, jog jie turi manimi pasitikėti, jog man reikia kūrybinės laisvės, jog aš žinau, ką darau. Jeigu tik jie gali sau tai leisti – imuosi dirbti. Kiekvieną kartą man yra įdomu. Aš kaip vaikas – žaidžiu ir nežinau, kas iš to žaidimo išeis. Darau taip, kaip nemoku, taip, kaip nesu daręs arba taip, kaip negalima daryti.

LAMŲ SLĖNIS

145

146

LAMŲ SLĖNIS

147

– Ar nevargina kiekvieną kartą ieškoti? Gal patogiau būtų sėdėti komforto zonoje ir daryti taip, kaip žinai. – Tai kaip tik įdomu. Vargina bendravimas ir užsakovų įtikinimas, jog viskas bus gerai. Na, nes jie nežino, ką gaus. Nežinau ir aš, tačiau mane tas rezultato išgryninimas džiugina. Kartais aš leidžiu sau naudoti techniką, kurią puikiai žinau, vien dėl to, kad galėčiau greičiau dirbti ir pereiti į kitą etapą. Kartais aš užstringu ties viena medžiaga ar technologija. Kaip tas objektas Vasaros terasoje Vilniuje, su ta medžiaga aš nemažai eksperimentuoju ir dar šią vasarą darysiu darbą gamtoje. – Ar Jums yra skirtumas, kur dirbti: viešoje, privačioje erdvėje ar gamtoje? – Mažiausiai įdomu dirbti privačiose erdvėse. Ten mažai laisvės ir daug reikalavimų. O įdomiausia gamtoje, kokiame nors festivalyje. Vasaros projektai man labiausiai patinka, tai pabuvimas gamtoje, su savo šeima. Tai ne darbas, tai malonumas. Kai darau privačioje erdvėje, turiu galvoti apie vieną žmogų, o kai darau viešoje erdvėje – galvoju apie masę, o tai turi daugiau žavesio ir laisvės.

148

LAMŲ SLĖNIS

– Kiek šviesa yra svarbi žmogui? – Ji daug daugiau yra svarbi, nei pats žmogus gali įsivaizduoti. Žmonės paprastai to nesupranta, kad šviesa gali erzinti, gali būti per ryški arba ji gali gerai nuteikti, pakelti nuotaiką. Tai kaip duona, be jos sunku gyventi.

Lino žmona ŠAINA į mūsų pokalbį įnešė ne mažiau šviesos, nei Lino kuriami šviesos objektai. Ši moteris spindi: plati šypsena, žibančios akys ir tyras tikėjimas vieta, kurioje ji šiuo metu gyvena. – Šaina, kokie buvo pirmieji įspūdžiai atvykus į Lietuvą? – Buvo trys dalykai, dėl ko nusprendėme likti gyventi Lietuvoje: geras maistas, graži gamta ir nuostabūs žmonės. – Tačiau Jūs gimėte tokioje egzotiškoje šalyje, ten, tikiu, gamta yra daug gražesnė nei Lietuvoje... – Mano šalis turėjo sunkią, skaudžią istoriją ir tai atsispindi gamtoje. Žinoma, ten yra nuostabių vietų, kur žydras vanduo, šviesūs paplūdimiai, bet pamažu ten natūralus, tikras grožis nyksta. Aš apkeliavau labai daug pasaulio ir man pati geriausia vieta yra Lietuva.

LAMŲ SLĖNIS

149

150

LAMŲ SLĖNIS

151

– Kuo Jūs užsiimate čia, Lietuvoje? – Visų pirma aš esu mama, tai man yra svarbiausias darbas. Aš nusprendžiau pirmus penkerius savo vaikų gyvenimo metus būti visada su jais, juos mokyti savo vertybių, įsitikinimų. Vyresniajam jau penkeri, mažasis ketverių. Tad jie jau savarankiškesni ir aš turiu vis daugiau laiko sau. Aš mokau „Poi“ šokio. Planuoju Klaipėdoje surinkti grupę. Taip pat pinu „Macramé“ papuošalus, čia, sode, kas savaitę atlie-

152

LAMŲ SLĖNIS

ku kolektyvines meditacijas. Daug bendrauju su žmonėmis. Pas mus dažnai ateina vaikų draugai, kaimynų vaikai. Su jais užsiimame menais, man svarbu, kad vaikai suprastų meną, turėtų pajautimą. – Jūs kalbate lietuviškai. Tikiu, jog ši kalba jums yra labai sunki... – Tai labai graži kalba. Ir esmė ne sudėtingumas, – jeigu tu tai mėgsti, tai kas yra sudėtinga? Lietuviškai aš

išmokau bendraudama su žmonėmis, tad kol kas aš nekalbu taisyklingai. Bet kai vaikai išeis į mokyklą, aš taip pat pradėsiu lankyti kursus ir tada aš kalbėsiu tobulai. ( Juokiasi) – Kokia kalba jūs kalbate su vaikais? – Aš su vaikais kalbu olandiškai, vyras su jais kalba lietuviškai, o mudu su vyru tarpusavyje – angliškai. Iš tiesų vaikai moka visas tris kalbas.

LAMŲ SLĖNIS

153

– Lietuviai apie save galvoja, jog jie yra liūdna, nepatenkinta šalis. Ar Jūs taip negalvojate? – Kiekviena šalis turi savo istoriją, kuri yra gyva tuose žmonėse. Juk Lietuvai praėjo nedaug laiko... Tačiau, kai susipažįsti su lietuviais artimiau, gali pamatyti, kad jie yra labai nuoširdūs, atviri žmonės. Jei aš einu besišypsodama gatve, aš matau, kaip mano šypsena lengvai užkrečia aplinkinius. Žmonės čia tikrai nuostabūs, o šalis vis gražėja! Lietuviai myli savo šalį, juk net parduotuvėje matyti, kad ant produktų išskirta: pagaminta Lietuvoje. Arba jei nuvyksi į kaimą pas močiutę, taip pat matysi, kaip žmonės puoselėja rankų darbo amatus, savo kultūrą. Štai kad ir Lino, mano vyro, močiutė, ji jums gali papasakoti apie Sibirą, ji ten buvo! Tačiau kaskart, kai mes pas ją nuvykstame, ji su džiaugsmu mums paruošia stalą, papasakoja istorijų. Mano akimis, viskas gerai Lietuvoje, čia tikrai gera gyventi.

154

LAMŲ SLĖNIS

155

156

LAMŲ SLĖNIS

PERPLAUKTI SAVĄJĮ ATLANTĄ Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Atrodo, ji tiksliai žino, ko nori iš gyvenimo: pabūti tyloje, kai pabosta triukšmas. Atsistoti ant žolės, kai kojas išvargina asfaltas. Pajusti vėją ausyse, kai kūną degina miesto karštis. Ir pakelti bures, kai ima kankinti savęs praradimo jausmas. Patyrusią komunikacijos ir rinkodaros vilkę KRISTINĄ MAŽEIKYTĘ labiausiai gąsdina štilis. Ir vandenyne, ir kasdienybėje.

– Praėjusiais metais išlaikei jachtos antrosios eilės vairininko teises. Kada tapsi kapitone? – Taisyklės tokios: kai išlaikai egzaminą ir gauni antrąjį vairininko laipsnį, turi dvejus metus laukti kito, pirmojo laipsnio egzamino. Per juos jūroje privalai praleisti trisdešimt dienų. Vien keleiviu būti neužtenka, turi turėti pareigų laive,

būti įgulos nariu. Praėjo vos metai, o aš jau surinkau keturiasdešimt jūrdienių. Palauksiu dar metus, laikysiu egzaminą ir tapsiu pirmuoju vairininku, o dar po metų galėsiu laikyti kapitono teises.

– Turi atsakymą, kam tau viso to reikia? – Maždaug dešimt procentų iš tų, kurie pradeda lankyti kursus, pasiekia kapitono laipsnį. Man tai – ambicija. Mūsų dienų skubėjime laivas – viena iš nedaugelio galimybių pabūti su savimi, pažinti save geriau. Kuo vandenynas ilgesnis, tuo didesnė galimybė stoti su savimi akis į akį.

LAMŲ SLĖNIS

157

– Pernai perplaukei Atlantą. Ką naujo sužinojai apie save? – Kad esu netolerantiška štiliui. Vidury vandenyno saulė plieskia, tylu, vanduo lyg veidrodis, atrodo, išliptum iš laivo ir nueitum, o man iš akių ašaros byra. Klausiu kapitono: gal jungiam variklį? Kuro turime užtektinai, nuplauksim. „Ne, – sako, – lauksime vėjo. Argi nesupranti, kad buriavimas – tai laukimas?“ Kandžioju lūpą, akis po tamsiais akiniais paslėpusi, – dar neišmokau laukti. Negaliu pakęsti, kai situacija nekontroliuojama, kai kažkas kitas elgiasi ne taip, kaip norėčiau aš. „Okay, – sakau, – tuomet einam visi maudytis“. „Ne, – kapitonas ir vėl prieštarauja, – Atlante niekas nesimaudo, nesaugu“. „Betgi vėjo nėra, aplink gerai viskas matyti, jokie pelekai neišlindę, maudomės“, – gundau. Visi maudytis nori, ant denio karšta. Kapitonas nuleido bures, sukritome po vieną į vandenį, o paskui... negi vėl bures kelsi per štilį? Įjungėme variklį, plaukiam, man ramu – kažkas ir vėl vyksta, situacija kontroliuojama. Matyt, gyvenime irgi taip – spygliai išlenda kaskart, kai atsiduriu situacijose, kurių negaliu valdyti.

158

LAMŲ SLĖNIS

– Ar tai reiškia, kad tau nėra lengva būti su kitais vairininkais? Štai, kodėl nori būti kapitone? – Matyt, todėl. Kapitono darbas itin atsakingas, nuo jo komandų tikslumo ir aiškumo priklauso, kaip greitai ir kaip saugiai laivas plauks. Iš kapitono jau tikrai neišgirsi: gerbiamoji, ar galėtum patraukti tą žalią virvutę su taškeliais. Jis sako: Kriste, ant pianino! Atlante plaukiau su septyniais vyrais, tarp mūsų neįvyko jokių didesnių nesusipratimų. O vienas bičiulis neseniai grįžo, sako, niekada daugiau, kad ir kas nemokamai imtų. Laive visada tenka dalytis: pareigomis, kajute, erdve. Jei nepasiseka rasti tinkamos draugijos, galima numanyti, jog kelionė neteiks daug malonumo. Lipti į laivą su dvylika nepažįstamų žmonių – didžiulis iššūkis. Gali ryžtis tokiai avantiūrai, nebent jei esi sugalvojęs išmėginimų sau. Šiais metais man siūlė dar kartą plaukti per Atlantą, tačiau kartoti tokios kelionės nebenoriu. Tikrai plaukčiau, jei tai būtų kitas vandenynas ir nebe tokia didelė įgula. Geriau pačiai daugiau paburiuoti dažnesniuose budėjimuose arba vachtose, kaip kad juos vadina jūrininkai.

LAMŲ SLĖNIS

159

160

LAMŲ SLĖNIS

– Galima kiek nori kalbėti apie lyčių lygybę, bet kai viena moteris išplaukia per vandenyną su septyniais vyrais, nepasitikėjimo, nesusipratimų, vyriško požiūrio sunku išvengti. – Žinau, žinau, moteris laivui neša nelaimę. Kartą bocmaninėje atsisėdusi nugarą atrėmiau į mygtukus. Įranga pradėjo kibirkščiuoti. „Gal tu pasitrauk nuo sienos“, – sako man vyrai, bet tai buvo vienintelis kartas, be to, argi vyrams taip negali nutikti, ypač nepatyrusiems? Daugiau emocijų paliko naktinis plaukimas, kai vos vos nesusidūrėme su krovininiu laivu. Aš

tuo metu nevairavau, laukiau savo eilės ant denio. Su bendrakeleiviu Aurelijumi pamatėme laivą, akimirką pasvarstėme – plaukti savo keliu, ar trauktis? Knygą pasiėmėme: buriniams laivams – pirmenybė. Nusprendėme laikytis kurso ir tai buvo pamoka visam gyvenimui, kad mažos blusos ant didelio vandens yra niekam neįdomios. 110 metrų krovininis laivas praplaukė vos už 100 metrų, pro pat mūsų jachtos uodegą.

– Ir ką reiškia atsidurti grėsmės akivaizdoje? – Tamsoje iš pradžių pamatėme lempas, koks monstras pro šalį plaukia supratome tik tada, kai jos šviesos priartėjo. O jei jis – tiesiai į mus?! Aurelijui dar mėginu aiškinti, kad nepaleistų vairo, kad turime plaukti tuo pačiu greičiu, bet suprantu, kad jis manęs negirdi. Ir tikrai negirdėjo, buvo susikaupęs ir darė tai, ką reikėjo daryti. Baisiausia buvo po to, kai grėsmė praplaukė pro šalį, kai suvokėme, kas galėjo nutikti. Tuo metu intuicija šnabždėjo, kad viskas bus gerai ir kad ant denio stoviu tikrai ne paskutinę dieną.

LAMŲ SLĖNIS

161

– Kristina, kaip tave įtraukė buriavimas? – Iš pradžių buvo burlentė. Ant jos plaukti išmokė vyras Petras. Paskui pradėjau plaukioti jėgos aitvarais, o prieš penkerius metus pirmą kartą leidausi į kelionę jachta. Atostogas nusprendžiau praleisti viename iš projekto „Gold of Lithuania“ etapų. Tai buvo nedidelis plaukimas Viduržemio jūra nuo Rodo salos ir Turkijos pakrante. Pamaniau: esu keliavusi visomis transporto priemonėmis, išskyrus jachtą. Dar prisiminiau, kaip vaikystėje pavydžiai žiūrėjau į baltas bures ir svajojau, gal vieną dieną pavyks ir

162

LAMŲ SLĖNIS

man įlipti į laivą. Pavyko. Įlipusi pamačiau, kad valdyti jį nėra itin sudėtinga, o kai nesudėtinga, tai man visada norisi išmokti. Toje kelionėje atradau, kad laivu keliauti yra visiškai kitaip nei keliauti kemperiu arba automobiliu. Vandenyse nebūna spūsčių, parkuoti laivą paprasčiau nei automobilį, nenori stovėti marinoje, gali nusėsti reide. Jausmas, kad esi pasaulio valdovas, kad tau nereikia būti su mase, privačios atostogos mane sužavėjo. Ir žmonės-klajūnai, uostuose pasakojantys savo istorijas – kur buvo nuplaukę, ką matė ir kodėl savo gyvenimą paskyrė jūroms.

LAMŲ SLĖNIS

163

164

LAMŲ SLĖNIS

– Taigi, grįžusi iš to plaukiojimo, nusprendei tapti kapitone? – Ne iškart. Pirmiau pagimdžiau dvynukus – Vėją ir Smiltę. Kai jiems sukako dveji, susiradau kursus. Juose praleidau septynis savaitgalius. Teko daugybės dalykų mokytis iš naujo, prisiminti mokyklos laikus: radijo navigacija, variklis, laivo sudėtinės dalys, debesys, gamtos reiškiniai, ekstremalios situacijos. Mūsų grupėje buvo gal dvidešimt žmonių, didžioji dalis iš jų prieš pradėdami mokytis, nėkart nebuvo įlipę į laivą, tiesiog prisiskaitę gražių, romantinių knygų. – Kokia buvo antrojo laipsnio vairininkės pirmoji kelionė? – Tradicinė. Baltijos jūra su bičiulių pora pasiekėme Gotlando salą, paskui plaukiojome šalia žemyninės Švedijos archipelago. Baltija ten kitokia, kaip ežeras, o kiekviena įlanka – atradimas. Nori gamtos, plauki į tuščią pakrantę, susikuri laužą, sumanai pažvejoti, plauki, kur yra žuvų, pasiilgai miesto – randi mariną. Švedijoje kaip tik pasitaikė švediška vasara – 27 laipsniai šilumos, buvo nuostabios atostogos. Tik grįždami namo, patekome į vėtrą, pasupo kaip reikiant.

LAMŲ SLĖNIS

165

166

LAMŲ SLĖNIS

– Vienas iš šalutinių tokių atostogų reiškinių – pykinimas. Kaip tau pavyko jį nugalėti? – Matyt, mano vestibiuliarinis aparatas sugedęs, manęs nepykina niekada. Per pirmąjį plaukimą gėriau vaistus, tačiau Atlante išsiverčiau be jų. Ir Tirėnų jūroje, kai plaukiojome su merginomis, jos visos gulėjo paslikos, o aš stovėjau prie šturvalo be jokių vaistų.

kė be didelio entuziazmo, tačiau per parą plaukimo išmoko vairuoti, suprato, kaip vėjas dirba, kaip burė juda. Prisipažino, kad buvo šiek tiek nuobodu, kol pasiekėme krantą. O paskui jau mielai dairėsi į žvejų namelius, į prieplaukose stovinčias jachtas, į gražias pakrantes.

– Rado kur pabėgioti? – Rado, nubėgdavo apie dvidešimt – Buriavimui reikia daug fizinių kilometrų kasdien, o paskui grįžęs jėgų? mums pasakodavo, kaip gražu ir ką – Pažiūrėk į mane, aš juk nesveriu būtinai turime pamatyti. aštuoniasdešimties kilogramų, nesu labai treniruota. Buriavimas yra tech– Tavo vyras – užkietėjęs maratoninė sporto šaka, labiau nei jėgos rei- nų bėgikas. Tavęs paskui nenusikia tikslumo, o jau tada ir vaikai gali tempė? buriuoti. Jūroje svarbu žinoti, ką pri– Kol kas maratonų nebėgu, bet valai daryti, o tuomet vėjas, bangos ir esu jo palaikymo komanda. Gimtasrovė padeda. dieniui padovanojau Petrui bilietą į Jeruzalės ir Romos maratoną, važia– Ar tavo vyras Petras dažnai vome kartu. Spalį mūsų dar laukia plaukia su tavimi kartu? Frankfurtas, dar labai norėčiau, kad į – Jis juokauja: plauksiu, jei bus kur Bordo susiruoštų, galėtų sau bėgti, o pabėgioti. Petras mane išmokė valdy- aš vyno ūkius apžiūrėčiau. Vynas – dar ti burlentę, aš jį jaukinuosi prie jach- viena mano aistra, prieš keletą metų tos. Per Baltiją kartu su manimi plau- baigiau someljė kursus.

LAMŲ SLĖNIS

167

168

LAMŲ SLĖNIS

169

170

LAMŲ SLĖNIS

171

– Domiesi vynais, buriuoji, aitvaruoji, ką dar darai? – Kas žino, gal man sueis keturiasdešimt ir aš nubėgsiu savo pirmąjį maratoną? O kol kas mielai važinėju dviračiu ir riedučiais, žaidžiu tenisą, kopiu į kalnus, lankau dailiojo čiuožimo treniruotes, kiekvieną rytą su Petru darome jogą. Vaikystėje išmėginti tiek daug sporto šakų nebuvo galimybės – mergaites dažniausiai kviesdavo šokti pramoginius arba liaudies šokius. Bet man visada reikėjo aktyviai sportuoti, o tėtis, mus, vaikus, nuolat įtraukdavo į savo hobius: orientavimosi varžybos, turistiniai žygiai, lygumų slidinėjimas, badmintonas.

– Kai labai nori, tai ir sutelpa. Keliamės labai anksti, dieną pradedame nuo jogos terasoje. Tenisą žaidžiu du kartus per savaitę – būna, per pietų pertrauką, būna, anksti ryte arba vėlai vakare. Turime namus Palangoje, ten aitvaruojame, ten važinėjame dviračiais ir riedučiais, kartais savaitgalį skiriame buriavimui.

– Kada jau vaikus į laivą pasiimsite? – Jie jau plaukiojo Trakuose per mano draugės gimtadienį. Planuojame plaukimą iš Klaipėdos į Nidą, jie būtinai dalyvaus. Tik Vėjui laive šiek tiek nuobodu, aiškinu jam, kad visada pradėjęs plaukti, privalai baigti kelionę. Tada jis klausia: „Mama, o gal uo– Paaiškink, kaip tavo darbas, ma- gų kur nors pakrantėje yra?“ Labai mos pareigos ir visi tavo pomėgiai tikiuosi, kad vaikams plaukioti patiks, sutelpa į vieną dieną? šis sportas skatina kitaip mąstyti, be

172

LAMŲ SLĖNIS

to, nuolat esi užsiėmęs gamtoje. Bet jeigu Vėjas dar išmoktų gitara groti, būčiau labai patenkinta. Smiltė dabar viską daro – kaip mama. Ji su manimi visur gali eiti, dalyvauti pokalbiuose su mano draugėmis, šokti, dainuoti. Sausį su vaikais lydėjome Petrą į maratoną Lenkijoje. Kol tėtis ruošėsi, sumanėme užkopti į kalną. Lipdama pasakojau vaikams istorijas apie tai, kaip mes einame pas kalną į svečius, kaip jis nemėgsta niurzgų ir kaip reikia mėgautis akimirka, aplink tvyrančia ramybe, gėrėtis apsnigtais medžiais. Taigi užlipome į viršų du kilometrus ir du kilometrus nusileidome. Kiek buvo smagių pasakojimų seneliams! Sako, sunku auginti dvynukus, betgi visai lengva. Jei su jais – gražiai, tai ir jie su tavimi gražiai. Žinoma, kartais būna pikti, irzlūs, bet ar mes, suaugusieji, tokie nebūname?

LAMŲ SLĖNIS

173

174

LAMŲ SLĖNIS

175

176

LAMŲ SLĖNIS

177

– Klausau tavęs ir galvoju, kad tau labai pasisekė rasti puikų gyvenimo draugą. Juk paprastai vyrai buriuoja, skraido, keliauja, o žmonos lieka su vaikais. – Petras mano uola ir mano uostas. Mes labai skirtingi, jis galėtų išvis niekur neiti iš namų, šienautų sau žolę, augintų bites, kartais nuvažiuotų prie jūros, paburiuotų su burlente, riedučiais pavažinėtų. Kartais jis mane pabara: gal tu nedaryk vakarėlio trečiadienio vakarą namie, rytoj visiems į darbą. Bet jis mato, kaip man reikia žmonių, kuriuos mielai kviečiuosi, mudu susitariame. Savo kelionėms jį pradedu ruošti iš anksto, per dešimt mėnesių pripratinu prie minties, kad turėsiu išplaukti. Ir vis tiek, kai lieka kokios dvi ar trys dienos, manęs paklausia, ar nepersigalvojau. O kaip aš persigalvosiu, kai pažadas duotas. Tiesą sakant, išplaukimas man sukelia daugiau nerimo akimirkų nei plaukimas. Krante ištinka aštrios akimirkos, kai suvoki, jog perplaukusi Atlantą grįši kitokia. Turi pabūti su tuo aštrumu, tik tada viskas stoja į savo vietas. Parašai atsisveikinimo laišką ir nuo tos akimirkos žiūri tik tiesiai, tik į priekį. Dabar tikrai žinau – kiekvienas, perplaukęs didelį vandenį, tampa mažu menininku. Atrodo, tas pats vanduo, ta pati banga, dangus toks pat ir saulė, bet po keleto dienų pradedi pastebėti smulkmenas – kiekviena

178

LAMŲ SLĖNIS

banga lūžta skirtingai, kažkoks naujas garsas, o ten, štai, žuvis skraiduolė. Vandenynas išsprendžia daugybę dalykų, kuriems mes neturime laiko krante. Kai grįžau iš Atlanto, savo darbuotojams iš kelionės nuotraukų sudėliojau pristatymą. Kalbėjau apie pareigas, pasitikėjimą, bendravimą, pagarbą, didžiavimąsi, atvirumą, ritualus. Tai kas vyksta laive, nesunku perkelti į darbo komandą, į biurą, netgi didelę kompaniją. Jei esu moteris, juk nebūtinai privalau plauti visos komandos indus. Jei sutarėme, kad lygios teisės, tai jos lygios visur. Ir tada net moteris laive gali gauti geriausiai vairuojančio įgulos nario įvertinimą. Tiesiai man niekas nepasakė, kad grįžau į darbą pasikeitusi, tačiau pati tai jaučiu, po kiekvieno plaukiojimo. Man labai svarbus pozityvus grįžtamasis ryšys – mažai supo, puikiai išsimiegojau, nuostabi diena – negaliu be jo dirbti. Dabar kaip tik keičiu darbą, buvę darbuotojai klausia: „Tai kas dabar pastebės, kad gerai dirbame, kad turime potencialo tobulėti?“ – Esi pasirengusi naujiems iššūkiams? – Kai nėra pokyčių, man darosi neramu, užtat pati kartais mėgstu juos inicijuoti. Sunku pradžioje, bet paskui juk viskas – tik į naudą.

LAMŲ SLĖNIS

179

180

LAMŲ SLĖNIS

181

182

LAMŲ SLĖNIS

VAIZDUOTĖS ŽAIDIMAI DEBESY Tekstas: Toma Mačiulskytė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Su AGNE ADUKEVIČIŪTE susitikome tądien vėjuotoje Klaipėdoje, jaukiame senamiesčio kiemelyje. „Lamų slėnio“ laukė mažasis Petras kartu su mama, „Debesy“ dizaino studijos įkūrėja ir idėjų autore. Viso pokalbio metu neatsistebėjau jųdviejų glaudžiu ryšiu ir kaip puikiai mama geba derinti interviu ir žaidimą su dėmesio trokštančiu sūnumi.

- Klaipėdoje esate neseniai. Koks tas gyvenimas prie jūros? - Vėjuotas. Aš pati esu iš Alytaus, studijos Kaune bei Vilniaus dailės akademijoje suformavo mane kaip kūrėją. Su vyru architektu kūrėme gyvenimą sostinėje, auginau sūnų Petrą ir „Debesy“ studiją. Vėliau vyras išvyko stažuotis į Suomiją – šeima kartu. Tik grįžus iš Suomijos ir dar vasaros pabaigoje atostogaujant Smiltynėje, žiūrint į Klaipėdos pusę, plepėjome,

kaip čia gerai ir net negalvojom, kad jau rudenį atsikraustysime čia... Gal po mėnesio vyras gavo darbo pasiūlymą, sako: nori prie jūros? Aš: noriu! Kas gi nenori prie jūros? Pamažu Klaipėda tampa mūsų namais. - Kiek jūra duoda įkvėpimo? - Aplinka visada turi įtakos kūrėjui. Nesvarbu, ar tu ten gyveni, ar tik keliauji. Viskas fiksuojasi pasąmonėje, kol iš abstrakčių minčių gimsta mate-

rialūs kūriniai. Mano pačios kūrybai įtakos turi šiaurietiški kraštovaizdžiai – tai asketiška šiaurės Europos gamta, uolingi žemės paviršiai su ypatinga augalija, mažųjų salų archipelagai. Natūralu, jog dabar didžiausias įkvėpimas yra Baltijos kraštovaizdis – jūros linija, permainingi klimato pojūčiai, vėjo neapleidžiama augalija ir, žinoma, kamerinės gamtinės erdvės su smilgų ir pušų sienomis, pajūrio takai. Tai neišsemiami idėjiniai klodai.

LAMŲ SLĖNIS

183

- Kada prasidėjo „Debesy“? - Idėjos sklandė seniai, tačiau viskas prasidėjo 2012 metų vasarą. Tai buvo dar prieš Klaipėdą, Vilniuje. Objektų užuomazgos gimė kartu su Petru – jam gimus atsirado laiko visas idėjas sujungti ir įgyvendinti. Tam ir buvo sugalvota dizaino platformos koncepcija. Iš pradžių visi objektai-žaislai buvo kuriami sūnui, vėliau tai įgavo kitus mastus. Aš visada žinojau, kad mano vaikas turės savo žaislus, nebus jokių masinės produkcijos pliušinių žaislų, kuriuos net nemalonu liesti. Lygiai taip pat, mano įsitikinimu, yra reikalinga ir kitiems vaikams. Ir ne tik vaikams. Esu baigusi tekstilės ir tapybos restauravimą, vėliau interjero dizainą, tad nieko bendro neturėjau su apčiuopiamo kūrinio gaminimu. Viskas taip susidėliojo, kad dabar esu visiškai pasinėrusi į „Debesy“. - Ar „Debesy“ todėl, jog visos idėjos iš padangių? - Mano idėjos labai abstrakčios, veikiausiai kaip debesys. Vėliau kuri nors idėja materializuojasi. Tačiau tas objektas vis tiek nėra visiškai konkretus ir nėra lengvai suprantamas, paliekama daug vietos asmeninei interpretacijai. To siekiu sąmoningai. Man atrodo, jog svarbu leisti vaizduotei pačiai kurti. „Debesy“ objektų pirmasis testuotojas visada yra Petras, jam duodu kokį daiktą ir matau, ar jam patinka, ar ne. Visi vaikai turi fantastišką vaizduotę, jiems iš ti-

184

LAMŲ SLĖNIS

krųjų nereikia konkretumo – štai čia akytė, čia kojytė, ne! Žinoma, daug kas priklauso nuo amžiaus, supančios aplinkos, natūralių pomėgių. Kiekvienas žmogus „Debesy“ objekte gali matyti skirtingus dalykus. To ir siekiu. - Teatre sakoma, jog tikriausia publika yra vaikai – jiems arba patinka, arba nepatinka, ir jie nemeluoja. Jūs taip pat kuriate vaikams. Kodėl? Gal suaugusiesiems būtų kur kas paprasčiau? - Mano publika nėra vien tik vaikai. Tiesiog viskas prasidėjo nuo sūnaus Petro ir žaislų jam. Vien žodis „žaislas“ suteikia tokį atspalvį, nes suaugusieji jau tikrai nežaidžia. „Debesy“ objektų tikroji paskirtis nėra vien žaidimas. Objektai skirti individualiam santykiui su aplinka kurti – jeigu norisi, tai objektas gali virsti iš žaislo į interjero detalę, kartais gali atstoti net draugą – lydėti kelionėje, padėti užmigti. Tai savotiški ritualai, kurie yra žymiai daugiau nei žaidimas. Vaikams „Debesy“ objektai neabejotinai yra labai gera motorikos lavinimo priemonė, tiesiog reikia pamatyti, kaip jie įsileidžia šiuos objektus-žaislus į savo pasaulį ir kaip jais džiaugiasi. Taigi, kas yra tikrai svarbu, tai nereikalingų detalių atsisakymas, aptaki forma, patogi paimti rankomis, laikyti. Eskizuojant viskas lėtai išsirutulioja į minimalų ir estetiškai abstraktų objektą.

LAMŲ SLĖNIS

185

186

LAMŲ SLĖNIS

- Koks yra jūsų kuriamas veikėjas? Koks jo charakteris? - Keista, niekada apie tai nesusimąsčiau. Man atrodo, kad jeigu „Debesy“ objektus personalizuotumėme, tuomet jie visi yra linksmi, kiek ironiški, bet nuoširdūs ir labai labai draugiški. Tačiau objektų personalizacija yra paliekama jo naudotojui, nenorima tiesmukai įteigti, kad yra taip ar kitaip, paliekama erdvė, neribojanti fantazijos. - O koks yra žaislo-daikto turėtojas? - Tikiu, kad tas turėtojas yra labai mylintis, kūrybingas, bendraujantis ir geras žmogus. Visai nesvarbu, kokio amžiaus. Šiandien apskritai visi labai skuba, o man taip norisi padėti žmonėms stabtelti ir apsidairyti, pajausti aplinką, pripildyti ją savo mintimis, o tuo pačiu metu iš jos ir pasisemti ramybės. Esu pastebėjusi, kad niekas taip nenuramina kaip žaidimas su savo vaikais. Palengvinti šios komunikacijos ir ateina „Debesy“. - Jūsų naujausia kolekcija „Structure“. Kas tai? - „Structure“, arba lietuviškai struktūra, labiausiai iš visų mano daiktų kviečia komunikuoti. Struktūra susideda iš daug dalių, kurias tu gali jungti, keisdamas jų kryptį ar susegimo principą, kurti vis kitokias formas, įvairiausias struktūras – bet ką, kas

šauna į galvą. Su šiuo žaislu tu neprisiriši prie instrukcijos ar numatytos formos. Vaikas puikiai pajaučia ir atranda pats, ką su kuo sujungti, ir tada užplūsta atradimo džiaugsmas. Šios unikalios idėjos išvystymą ir materializavimą parėmė Lietuvos kultūros taryba, skyrusi man individualią valstybės stipendiją (2014 m.) meno ir kultūros kūrėjui. Iš atsiliepimų ir susidomėjimo matyti, jog „Structure“ kolekcijos rezultatas pranoko lūkesčius. - Man „Struktūros“ forma primena pagaliukus iš vaikystės, kurie buvo tarsi geriausi žaislai, virstantys bet kuo! - Taip! Šie tekstiliniai pagaliukai yra labai puiki priemonė prisiminti vaikystę. Kas dar neatrado pagaliuko vaikystėje, o galbūt jau šiek tiek ir primiršo, tai yra puiki proga prisiminti. Aišku, galima pasiimti paprastą pagaliuką, tačiau jis neturi tiek daug funkcijų ir galimybių kaip „Structure“. - O ką galima pagaminti? - „Structure“ kolekcijos pristatymui padarėme specialų katalogą-albumą, kuriame grafiškai pabandėme pavaizduoti, ką galima sukurti. Tačiau bandymams nebuvo galo, nes galimybės neišsemiamos, ypač kai struktūra atsiduria vaikų rankose. Taigi galima kataloge rasti galimybių iliustracijas, tačiau aš visada už tai, jog kurtų pats žmogus, instrukcijos kūrybai nereikalingos!

LAMŲ SLĖNIS

187

188

LAMŲ SLĖNIS

189

- Kaip jums sekasi suderinti kūrybą ir motinystę? - Tai turbūt aktualu visiems, dirbantiems namuose ir turintiems vaikų. Manau, šimtu procentų suderinti kūrybos ir vaiko priežiūros gal net neįmanoma. Dabar planuose yra studijos plėtra, o tam jau reikės visai kitokios fizinės bazės, šiuo metu ieškau tinkamos erdvės. Tačiau dabar vasara ir norisi visą laiką skirti sūnui, naujų idėjų paieškai – neskubant judėti tolyn.

190

LAMŲ SLĖNIS

- Minėjote, jog teko dalyvauti ir tarptautiniuose dizaino renginiuose. Kas tai buvo? - Likau labai maloniai nustebinta, nes pati mažai skiriu dėmesio savo reklamai, o parodų organizatoriai patys mane susirado. Dizaino studija „Rijada“ organizavo renginį, skirtą vaikų dizainui „KidsroomZOOM“, kuris 2014 metais vyko Rygoje, kaip 2014 metų Europos kultūros sostinės renginių dalis. Ten dalyvavau su dviem savo kolekcijomis „Stripes“ ir „Structure“. Taip pat Vokietijoje, Kelne, da-

lyvavau dizaino parodoje „KIND+JUGEND“. - Kuri daiktų kolekcija gimė prie jūros? - Visi kurti daiktai buvo iki Klaipėdos, o „Structure“ gimė prie jūros. Taip, tai jūros nugludinti pagaliukai. Kartais aš juokauju, jog mano dizainas yra lyg „slow food“ (angl. lėtas maistas), slow dizainas. Idėjos plaukioja, aš jas pagaunu, mąstau, generuoju ir pamažu pagaminu. Mano tikslas – ne masė, o kokybė ir meninė vertė.

LAMŲ SLĖNIS

191

192

LAMŲ SLĖNIS

OBJEKTAS – JŪRA Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Kamilė Džiugaitė

Fotomenininkas GINTAUTAS TRIMAKAS kažkada buvo sau pažadėjęs nefotografuoti jūros ir kopų. Jaunystės maksimalizmas praėjo, bėgantys metai atvėrė gerokai svarbesnius dalykus, nei noras būti kitokiam negu visi, o saldžių vaikystės prisiminimų ilgesys išruošė į kelionę: ant pečių užsimetęs senovinę dumplinę kamerą, Gintautas nužygiavo nuo Juodkrantės iki Nidos, pakeliui fiksuodamas išėjimus prie jūros. – Kodėl išėjimai tokie svarbūs? – Argi jūs vaikystėje nemesdavote monetos į vandenį? Būdami mieste gyvename viltimi, kad pamatysime jūrą, kai su ja atsisveikiname, išeiname su viltimi, kad grįšime. Kai būname šalia jos, nežinau, ar kas prisimename, kaip ji atrodė, galvojame, ką pavalgyti, kaip pažaisti kamuoliu.

Lyg neįsiklausytume, ko iš tiesų atvykome – ilsėtis, gerti vaizdų, palydėti saulę. Per visą vasarą daugybė žmonių ateina prie jūros ir išeina nuo jos. Vaikščioja tais pačiais keliais, tik su skirtingomis mintimis. Fotografuodamas aš nuolat išeidavau: lipdavau laipteliais žemyn, palei jūrą eidavau iki kito išėjimo. Galvo-

davau apie žmones, kurie prie jūros praleido daug laiko, apie išėjusius, kurie niekada nebegrįš, apie tuos, kurie išvis savo gyvenime nebuvo prie jūros, net nematė jos. Perėjau nuo Juodkrantės iki paskutiniojo išėjimo, visai prie Rusijos pasienio Nidoje. Buvo ruduo ir nuotraukose tai matyti.

LAMŲ SLĖNIS

193

– Ruduo lyg ir labiausiai dera prie išėjimų. Vasara baigiasi rudenį, atostogos, netgi apie gyvenimą taip sako... – Rugsėjį žemyne jau būdavo lietus, Nidoje dar šviesdavo saulė. Mes lyg užlaikėme savo buvimą su vasara, su malonumais. Pats tai išgyvenau, vaizduose liko švaresnis kodas, be jokio blaškymo. Išryškinęs nuotraukas, keliose pamačiau tolumoje besimaudančių žmonių galvas. Jos taip ir liko, nes padaryta tik po vieną kadrą. – Kiek iš viso yra išėjimų? – Nuo Smiltynės iki Nidos, suskaičiavau, 39. Užfiksavau 36, keletą praėjau, buvo žmonių, nenorėjau jų trikdyti. Nežinau, ar reikia, kaip inžinerijoje tiksliai skaičiuoti, antologinė juosta turi 36 kadrus. Be to, gerokai svarbiau yra ėjimas link išėjimo. – Tuomet, matyt, išėjimuose svarbiau ne vaizdas, o filosofija? – Tu tik derini patirtį, galimybes, o idėja veda. Svarbu nepamesti minties, sumanymo. Ir kol nepamatai parodos, juk tebeeini. Esu parodęs vos 12 išėjimų, visi kiti man dar nepriklauso, dar kelyje. Ir jis ilgas, tas kelias. Galėčiau eiti trumpesniu – nufotografuo-

194

LAMŲ SLĖNIS

ti, įmesti į feisbuką, bet man neįdomu, kų nyksta, jų nesugrąžinsi, kaip ir karšvisada traukia ilgasis. tų ir šaltų čeburekų šalia paplūdimio, banguojančios Vytauto gatvės skaity– O kodėl traukia jūra? klos, Vilniaus Sereikiškių parko arba – Traukia atvira erdvė. Mūsų akys senų medžių po akademijos langais, joje klaidžioja be jokių kliuvinių, šitaip gelbėja tik atmintis. Jei nepastebėjai, ilsisi, nereikia pritraukti objektų, ku- nejautei, neišgyvenai, tai nieko ir neriuos norime įžiūrėti. Prie jūros kita turi, o priešintis tam, kas kinta, kas šviesa, kitas garsas, mes tarsi išplėšiami nauja, būtų visiškai kvaila. iš kasdienybės, norime būti kitokie, kitaip praleisti laiką, čia mažiau trik– Fotografuodamas savo „Išėjidžių. Kai gerai pagalvoji, ilsėtis nebū- mus“ jūs naudojote senovinį fotoatina prie jūros, gali rasti kitų vietų, bet paratą. Tačiau išmaniaisiais telefovilioja ir tęstinumas – nuo vaikystės nais šiais laikais irgi galima panašių važiuodavai. Esi tarsi įveltas į tą pro- padaryti, tik reikia pasirinkti tinkacesą. Tiesą sakant, mano vaikystėje ki- mą programą. Argi ne paprasčiau? tų pasirinkimų ir nebuvo – pas sene– Į šį įrankį sudėta visa fotografijos lius į kaimą, į pionierių stovyklą arba patirtis, tik reikia tiksliai žinoti, ko prie jūros. Vilniuje, Šiltnamių gatvėje, nori ir ko tau reikia. Fotografas Rastovėjo kaštonas. Nuo jo vaikystėje pa- mūnas Danisevičius važiuodamas dvijudėdavome į Palangą. Mama eidavo račiu fotografuoja telefonu, bet jis žiį moterų pliažą, aš įsiinkaruodavau ne- no, kokiam tikslui naudoja vieną ar toliese, prie Palangos tilto, man užte- kitą efektą. Jei tikslo neturi, įrankis iki ko ir jausmo, kad moterų pliažas šalia. galo ir liks nepanaudotas. Paradoksas, Palangoje praleidau daugybę vasarų, kad telefonas kartais būna išmanesnis ten užaugau, o ir paskui, po kariuo- už tave, pranašesnis, nes tu nespėji sumenės, nebūdavo metų, kad nenuva- vokti visų jo galimybių, o ką jau kalžiuočiau. Kai lupo medžius iš Basana- bėti apie jų panaudojimą. Tuomet vičiaus gatvės, buvo skaudu, bet gal- žmonės daro didelį kiekį vaizdų, dažvojau apie tai, kad viskas, ką esu matęs, nai matau, kaip brauko pirštu per vaizdų kodas pasilieka mano atminty. nuotraukas. Ir ką gali jose pamatyti? Iš ten niekas neišlups. Daugybė daly- Geriau jau pro langą pažiūrėtų...

LAMŲ SLĖNIS

195

196

LAMŲ SLĖNIS

Nuotraukos: Gintautas Trimakas

LAMŲ SLĖNIS

197

198

LAMŲ SLĖNIS

199

– Turite šeštą iphoną? – Turiu ketvirtą, man jis mielesnis. Daug naudojau Singapūre, tai buvo daiktas, kuriuo galėjau ne tik susisiekti su šeima Lietuvoje, kolegomis dideliame mieste, bet ir tiko mano sumanymui. Turėjau idėją – pafilmuoti taip, kad atrodytų tarsi nuotrauka. Tik joje kažkoks objektas akimirką pajudėtų. Man patinka fiksuoti miestus, gal todėl, kad myliu ir gerai pažįstu Vilnių. Įdomu matyti, kad kiti neturi to, ką turi jis.

rias buvome matę tik paveiksliukuose. Kai tokį rasdavau, įsidėdavau juostelę, - kiekvieną turėjau pagerbti, pratęsti gyvenimą. Būna, žmonės fotografuoja draugus, sieną, o aš išeidavau į balkoną Dailės akademijoje ir fotografuodavau liepą. Ji buvo mano objektas. Objekto gyvenimas prasideda, kai sukuri istoriją. Savo liepą fotografuodavau kasdien, nuotraukas keldavau į feisbuką, jas matyti galėjo tik mano feisbuko draugai. Jie įsitraukė į šitą žaidimą taip, kad vėliau, atėję pas mane į namus, eida– Pavyzdžiui, liepos? vo į balkoną žiūrėti, kur toji liepa – Turiu didžiulę senų fotoaparatų auga. Jau daug metų tęsiu šitą online kolekciją. Kartu su skudurynais į parodą, draugai laukia, aš tapau soLietuvą atkeliavo fotokameros, ku- cialus.

200

LAMŲ SLĖNIS

– Ar sunku perlipti ribą į socialumą? Na, kai tau – gerokai per penkiasdešimt? – Esu komunikabilus, visada išsiaiškinu dalykus, kurių nesuprantu. Dabar feisbukas yra tarsi mano metodinis fondas, jei reikėtų perskaityti pranešimą apie fotografiją, turiu čia sukaupęs visą vaizdinę medžiagą, jei tik, žinoma, yra interneto ryšys. Privalumų labai daug, jei įrankį naudoji tinkamai ir draugai susirenka tinkami. Jei suvoki, kaip naudoti, nėra ko baimintis modernių technologijų. – Bet argi analoginės fotografijos meistrai jų neprisibijo? – Jie turi fobijų, tikrai, nes interneto pasaulyje viskas vyksta greitai, sunkiai kontroliuojama. Jaunas žmogus dažnai stengiasi, kad kūrybinis atvaizdas nepakliūtų į internetą, nes jame nesaugu. – O jūs? – Aš neturiu ką slėpti. Ir nebijau, nes niekas nepadarys kaip aš. Nieko nenužiūriu, sugalvoju pats ir todėl esu atpažįstamas. Jei kitas darys kažką panašaus, turės paklausti savęs, ar tai jis, ar Trimakas?

LAMŲ SLĖNIS

201

– Ar galite pasakyti, jog šiandien fotografijos menas tarsi atgimsta? – Niekas ypač nepasikeitė, tik šiandien daugiau dėmesio skiriame paveldui. Lietuvių fotografijos mokyklos anais laikais nebuvo, atveri brolių Liumjerų muziejaus fondus, žiūri rusų fotomenininkai – Antanas Sutkus, Aleksandras Macijauskas, visa lietuvių fotografų grietinėlė. Tačiau jie vieninteliai buvo įsteigę organizuotą profesionalų grupę tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Dabar grįžtama prie jų archyvų – išleista A.Sutkaus knyga „Art Vilnius“, įvyko Algimanto Kunčiaus Palangos ciklo paroda, į dienos šviesą ištraukti Vito Luckaus archyvai. Visa tai kaip „The Beatles“, net neįtari, kodėl jaunimas jų klauso. Taigi nežinome, kokius sprendimus jauni žmonės priima, matydami senas nuotraukas. – Tiesą sakant, mane visada stebina, kaip anuomet pavyko pagauti tokias akimirkas, kurios aktualios ir šiandien? – Pradinis vaizdas po daugybės metų iškoduojamas visai kitaip. Šiandien perskaitome, ką autoriai sudėjo į savo nuotraukas. Tie, kurie anuomet fotografavo, negalvojo, kodėl tai buvo jų kūrybos iškrovos. Visada taip: jei eini vedamas idėjos, neskaičiuoji nei laiko, nei už kiek galėsi parduoti savo darbą. Kunčiaus Sekmadienių ciklas, Macijausko Turgūs, – juk fotografuo-

202

LAMŲ SLĖNIS

ta ne dėl to, kad fotografai norėjo parodyti žmonių įvairovę. Intuityvus pradas, kompozicijos klausa, – dabar jų nuotraukose matome tai, ko šiandien norėdami nesukurtume. Jau vien todėl, kad privalome paisyti taisyklių – atsiklausti, ar tėvai leidžia fotografuoti vaikus. – Kaip atsitiko, kad jūs susidomėjote fotografija? – Tėtis fotografavo. Prisimenu, kaip padėdavau jam naktimis daryti nuotraukas. Jis ryškindavo, paskui pamerkdavo į dubenį, aš jas plaudavau, džiovindavau ir apkarpydavau. Paskui, per šeimos šventes, mes tas nuotraukas išdalindavome giminaičiams. 1973 metais su tautinių šokių kolektyvu išvykome į jaunimo festivalį tuometinėje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Tėtis į „Zenitą“ įdėjo juostelę ir paaiškino, ką daryti. Baigiau tuometinį Vilniaus inžinerinį statybos institutą, dalyvavau fotoklubo, žygeivių veikloje, šokau folkloriniame ansamblyje, visur fotografuodavau. Vėliau hobis plėtėsi, įstojau į Fotomenininkų sąjungą, dar prieš griūnant Berlyno sienai pavyko išvažiuoti į Vokietiją, į fotomenininkų Rytų-Vakarų konferenciją, ten susipažinau su užsienio menininkais ir kolekcionieriais, gavau pasiūlymų surengti parodas Europoje. Lietuvoje dirbau ir su kitais menininkais – tapytojais, skulptoriais.

LAMŲ SLĖNIS

203

204

LAMŲ SLĖNIS

205

206

LAMŲ SLĖNIS

207

208

LAMŲ SLĖNIS

209

– Kur dabar galima pamatyti jūsų nuotraukų? – Lietuvos nacionalinėje dailės galerijoje, Odencės fotografijos muziejuje, Lodzės modernaus meno muziejuje, Niujorke vienoje bibliotekoje, kuriai savo kolekciją padovanojo vienas kolekcionierius, mano darbų turi privatūs užsienio kolekcininkai. Mano archyvuose yra daugybė nuotraukų, kurių niekas nematė. Ir toji kolekcija pildosi – fotografas kaip sportininkas, kuris kasdien nubėga po kelias dešimtis kilometrų arba kaip rašytojas, kuris kasdien parašo po keliasdešimt eilučių, kasdien privalo padaryti keletą kadrų. – Ką jaučiate, kai parduodate savo nuotrauką? Palaimos jausmą? – Jis mane aplanko retai, norėčiau iš to gyventi. Metams bėgant, kasdien vis labiau saugau savo minčių judesius ir gerus prisiminimus. Atsigręžk atgal eidamas nuo jūros, pamatysi ne ką prastesnį vaizdą. Sustok, atsisėsk, pagalvok, pabūk, įsiklausyk, išgirsk save ir pamatyk, ką norėjai pamatyti. Nes visada – viena matai, o kita užfiksuoji.

jo? Nuolat kartoju savo studentams: įsidėk mažiausią kortelę ir nežiūrėk per langelį, kai nufotografuoji. Esi procese, taigi negali objektyviai vertinti, tik blaškaisi, skaidai. Mąstymas apie rezultatą yra žalingas, negi taip jau nepasitikite savimi? Į fotografiją dabar dažnai ateina žmonės, kurių siekiamybė – graži fotografija, blizgantys vaizdai. Tačiau su menu tai nieko bendra neturi, tame grožyje dažniausiai nėra jų pačių, tai tik svetimo gyvenimo refleksija. Kūryba fotografijoje nyksta, iš jos nepragyvensi, visi nori greitai ir paprastai uždirbti pinigų. – Ir visi žino, kaip fotografuoti? – Tačiau esama ir nostalgijos, jaunimas renkasi senus daiktus – muziką, drabužius, fotoaparatus. Ima į rankas kultinį „Zenitą“, patys ryškina juostą, stengiasi įsijausti į procesą. O juk visada, kai judi lėčiau, pamatai kitokį vaizdą. Man džiugu, kad tai vyksta, nes ir patį mobilizuoja kiekvienas fotografijos veiksmas. Pagauti gerą kadrą lygiai tas pats, kas gurmaniškai pavalgyti.

– Kokia didžiausia vertybė jums – Ką duoda žinojimas, kad antro- yra fotografijoje? jo kadro nebus? – Tai, kad tose nuotraukose nėra – Palaimą. Ir kam reikia to, antro- manęs.

210

LAMŲ SLĖNIS

211

Akimirku dievai

#vanduo

Cedric Dasesson

Fotografas www.cedricdasesson.com Instagram: @cedricdasesson

212

LAMĹ˛ SLÄ&#x2013;NIS

LAMŲ SLĖNIS

213

Akimirku dievai

#vanduo

Michele Grimaz Grafikos dizaineris www.mighele.tumblr.com Instagram: @mighele_

214

LAMĹ˛ SLÄ&#x2013;NIS

LAMŲ SLĖNIS

215

Akimirku dievai

#vanduo

Samuel Clout

Studentas www.samuelclout.tumblr.com Instagram: @samuelclout

216

LAMŲ SLĖNIS

217

www.lamuslenis.lt

218

LAMŲ SLĖNIS