Lamuslenis 2015 08 by Lamų slėnis

Rugpj큰tis 2015 (43)

LA FAMIGLIA ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

Redaktorė TINKLARAŠTIS

LAISVĖ RADZEVIČIENĖ

Žurnalistė

PAULINA KISIELIŪTĖ

Žurnalistė

GUODA JUCEVIČIŪTĖ

Fotografė FACEBOOK

INDRĖ BLAUZDŽIŪNAITĖ

Žurnalistė FACEBOOK

KAMILĖ DŽIUGAITĖ

Fotografė TINKLALAPIS

JURGITA KUNIGIŠKYTĖ

Reklamos projektų vadovė FACEBOOK

MONIKA REPČYTĖ

Žurnalistė

EGLĖ ŽELVYTĖ

Žurnalistas

VYGAILĖ SUKURYTĖ

Fotografė TINKLALAPIS

ELAS RAMANAUSKAS Kūrybos vadovas

MANTĖ JARUŠEVIČIŪTĖ

Komunikacijos projektai

BENDRAUKIME

info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

LAMŲ SLĖNIS

FACEBOOK

VAIDILUTĖ MALINAUSKAITĖ

Fotografė FACEBOOK

LAMŲ SLĖNIS

REDAKCIJOS LAIŠKAS

artą oro uoste dariau tai, ką labiausiai mėgstu veikti oro uostuose – skaičiau krūvą žurnalų. Tą kartą akys ilgam sustojo prie vienos knygos aprašymo. Jos autorius – matematikos profesorius emeritas, garsus statistikos specialistas Davidas J. Hand. Jo knyga „The Improbability Principle“ („Neįtikimumo teorija“) pasakoja apie tai, kodėl sutapimai ir kiti keisti atsitiktiniai įvykiai iš tiesų nėra tokie netikėti ir nutinka kasdien. Dar niekada nesu girdėjusi tokio logiško ir faktais pagrįsto pasakojimo apie tai, ką dažnai vadiname stebuklais. Iki šios knygos laiko sąvoka man buvo vienas mistiškiausių dalykų. Kas yra laikas? Kur jis pradingsta? Kaip atsidurti tinkamu laiku tinkamoje vietoje? Ir štai viena knyga viską sudėliojo į savo vietas. Logiškai ir aiškiai. Kartais mums atrodo, kad Visata ar nepaaiškinamos jėgos mėgina mums kažką pasakyti, tik mes to nesuprantame. Gamtoje milijonus metų vyksta tai, kam mūsų protas neranda logiško paaiškinimo. Kol galiausiai koks nors Newtonas, Darwinas ar Einsteinas visko nesudėlioja į tinkamus stalčiukus. Ir tuomet iki tol buvusios keistenybės staiga pasidaro visiškai aiškios.

LAMŲ SLĖNIS

Lygiai taip pat ir su sutapimais, rašo D. J. Hand. Sutapimai gali būti aprašyti, paaiškinti ir net numatyti pasitelkus tikimybių teoriją ir žmogiškuosius troškimus. Pasak profesoriaus, egzistuoja tam tikras taisyklių rinkinys, kurį jis vadina Neįtikimumo teorija. Ši teorija atskleidžia, kaip neadekvačiai mes suvokiame pasaulį. Iš tiesų sutapimai nėra toks didelis stebuklas – jie neegzistuotų be mūsų norų ir troškimų. Visata – tarsi klestinti ir zvimbianti įvykių maišalynė. Joje kiekvieną akimirką vyksta nesuskaičiuojama daugybė įvykių. Tik didžiosios dalies jų mes nepastebime. Taip ir turi būti, juk antraip tiesiog išprotėtume. Tad kodėl atkreipiame dėmesį tik į tam tikrus įvykius? Tiesiog vieni jų yra svarbūs mums asmeniškai, o milijardai kitų – ne. Kad ir kaip norėtųsi tikėti, kad sutapimai turi gilią prasmę, iš tiesų jokios mistikos čia nėra. Vargu, ar kas nors manipuliuoja mūsų gyvenimais. Iš tiesų labiausiai neįtikėtini įvykiai yra įprastas dalykas. Ir tai, kaip rašo D. J. Hand, tėra galimybių matematikos ir žmogiškosios psichologijos pasekmė. Tad norint atsidurti tinkamu laiku tinkamoje vietoje tereikia šiek tiek valios pastangų. Ir dar šiek tiek matematikos… Smagaus skaitymo! Algė R. Vyriausioji redaktorė „Lamų slėnis“

LAMŲ SLĖNIS

DVIEJŲ ŽAIDIMAI SU MAISTU

MIŠKO POJŪTIS ANT STALO

106

LAMŲ SLĖNIS

VISKAS TUO PAT METU

Reklaminiai straipsniai žymimi

LAIMĖS CHEMIJA: ĮKVĖPK IR JUOKIS

APIE KITĄ LAIKĄ

130

132 LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

RUDENS NUOJAUTA

Dekoratyvinės pagalvės

„Mikmax“

Alpakų vilnos pledai „Wool of the Gods“

„Couleur Locale“

Norvegiškas vilnos pledas

„Høie“

Apklotas „Loom“

„Muuto“

Apklotas „The Great Escape“

„Kate & Kate“

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

NAUJAS BLYKSNIS GROŽIO INDUSTRIJOJE Grožio namuose „Beauty Peak“ atliekama Meta terapija – tai moderni grožio inovacija, odos jauninamoji (rejuvenizacijos) procedūra, skirta odai stangrinti, drėkinti ir atkurti. Vilniaus lazerinės dermatologijos centro gydytoja dermatovenerologė dr. Eglė Aukštuolienė teigia: „Kartais Meta terapija gali būti alternatyva plastinei chirurgijai, ypač kai klientai ieško natūralių metodų. Kad ji veiksminga, akivaizdu – klientės ne tik grįžta, bet ir atsiveda savo mamas, drauges, seseris. Ir netgi savo vyrus! Ši procedūra maloni tarsi veido masažas, o svarbiausia – iš karto gali grįžti į darbą, nes nelieka jokių žymių. Svarbu ir tai, kad Meta terapija kovoja ne tik su senėjimo pasekmėmis (lygina raukšles, stangrina odą), bet ir su priežastimis: ji maitina, drėkina, skatina kolageno ir elastino gamybą.“ Procedūra atliekama grožio namuose „Beauty Peak“. Gydytoja dermatovenerologė

DR. EGLĖ AUKŠTUOLIENĖ

PATIKIMAS IR LIETUVIŠKAS Pirmasis „Ecodenta“ dantų šepetėlis – vidutinio minkštumo, būtent toks, kokius naudoti rekomenduoja odontologai. Šis šepetėlis pagamintas nenaudojant polimero bisfenolio A, jis puikiai tinka kasdienei suaugusiųjų ir paauglių dantų priežiūrai. Skirtingo ilgio šereliai puikiai šalina apnašas net ir sunkiai prieinamose vietose. Smulkūs ir ilgi šereliai tarpdančių apnašas valo kaip siūlas. Ergonomiška šepetėlio forma yra neslidi ir užtikrina tinkamą bei patikimą fiksavimą rankoje, todėl išvengsite burnos gleivinės pažeidimų.

Kaina: € 2,49

Pardavimų vietos: Maxima, IKI, Drogas

LAMŲ SLĖNIS

Daugiau informacijos: http://beautypeak.eu/

NAUJIENOS

GLACIER ESSENCE Tyras ledynų vanduo intensyviai drėkina Jūsų odą visą parą

SUPREME ELIXIR Eliksyras su deimantų pudra - švytinti tobulumo esencija

Erdvės, kurių ieškojai reklama@lamuslenis.lt LAMŲ SLĖNIS

BĖGANTIS ŽMOGUS Tekstas: Eglė Marija Želvytė

Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

LAMŲ SLĖNIS

Bėgimas – jo gyvenimas ir būdas pažinti save išėjus iš komforto zonos. Tad nieko keista, kad su maratonininku, bėgimo treneriu KAROLIU URBELIONIU susitinkame bėgimo stadione, kur jis kasdien praleidžia kelias valandas, Vingio parke šeštadienio rytais jis veda nemokamas treniruotes besirengiantiems „Danske Bank Vilniaus maratonui“. Tiesa, Karolis prisipažįsta, kad vasarą jam čia siaubingai nusibosta, bet žiemą jis vėl pasiilgsta savo stadiono, o sugrįžęs pavasarį pirmiausia giliai įkvepia to keisto dangos ir žolės kvapo, kurį, patikina, iškart atpažintų net užmerktomis akimis.

- Per metus nubėgi beveik šešis tūkstančius kilometrų. Kas tau yra bėgimas? - Man bėgimas yra laisvė siekti kažko daugiau, patikrinti savo ribas ir nuolat jas stumti, išeiti iš komforto zonos. Tai yra nepastovumas gerąja prasme, kai pasiekęs kažką, kas vienu metu atrodė kaip tikslas, tu nesustoji, o sieki dar, sieki daugiau, sieki greičiau. Bėgimas yra ir sportas, ir iškrova, ir meditacija. O man tai yra ir mokytojas – per bėgimą aš labai pažinau save. - Nuolatinės treniruotės, nuovargis, skausmas... Kas padeda nesustoti? - Noras pasiekti daugiau, negu padariau vakar, būti geresniam, negu buvau vakar. Dėl to man ir patinka bėgimas, kad tai yra lenktynės su savimi, savo paties šešėliu. Šešėlis yra

LAMŲ SLĖNIS

tai, kas tu buvai vakar. Bėgimo trasoje aš niekada nelenktyniauju su kitais. Jei kažkas bėga greičiau už mane, aš jį vydamasis žinau, kad mano tikslas nėra jį aplenkti, tačiau jis ištemps mane geresniam mano paties rezultatui. Dėl to man ir patinka maratonas, nes kiekvienas bėgikas, bėgantis šalia tavęs, yra tavo bičiulis, partneris. Partneris tiesiogine ta žodžio prasme, nes jis tau padeda pasiekti daugiau, tapti geresniam, negu buvai iki tol. - O rezultatas tau svarbus? - Tik tiek, kad siekiu jį pagerinti. Yra įvairios psichologinės ribos – pavyzdžiui, nubėgti maratoną greičiau nei per tris valandas. Aš anksčiau galvojau, kad tos psichologinės ribos yra labai svarbios, tačiau dabar aš tiesiog būnu laimingas, jeigu man pavyksta pagerinti savo rezultatą.

- O jeigu nepavyksta? - Praėjusiais metais Amsterdamo maratone pirmą kartą gyvenime aš sustojau vidury trasos. Tai pasiutusiai sunkus sprendimas. Ruošiausi labai aukštam rezultatui, pirmą pusę teko bėgti labai greitai, kaip ir buvau suplanavęs, tačiau dalį distancijos neplanuotai teko įveikti prieš labai stiprų vėją, iššvaisčiau labai daug energijos, mano greitis smarkiai sulėtėjo. Nubėgęs pusę distancijos supratau, kad jau nebepasieksiu savo užsibrėžto rezultato. Ir aš sustojau, nutraukiau, nebebėgau... O paskui labai save „pjoviau“. Bet čia buvo didelė duobė, kai supratau, kad kitą kartą aš taip nepadaryčiau. Teko dar kartą užduoti sau tą klausimą – dėl ko aš visa tai darau? Aš nebuvau sau iki galo to atsakęs. Tai buvo labai gera pamoka. Sunki, bet gera.

LAMŲ SLĖNIS

- Ar šiame sporte yra narcisizmo? - Geras klausimas. Niekada nežiūrėjau per šitą prizmę, bet taip, turbūt yra tiesos. Bet galbūt narcisizmo gerąja prasme. Dažnai bėgimą vadina intravertų sportu. Čia iš esmės viskas yra apie tave, viskas sau, dėl savęs. Aš, pavyzdžiui, nesistengiu savo rezultatu prieš kažką pasipuikuoti, man nėra svarbu turėti geresnį rezultatą negu kažkas iš mano pažįstamų bėgikų. Neturiu tokio tikslo, nes man tai vis dėlto yra hobis. Bet taip, viskas labai individualu, tu sieki savo rezultato, tai ne komandinis žaidimas.

- Pasvajokim: jei visi pradėtų bėgioti, sveikiau gyventi... Gyventume kitokioje visuomenėje? - Tikrai taip. Sportuojantis žmogus, siekiantis žmogus yra laimingesnis žmogus. Galima tai paaiškinti ne tik emociškai, bet ir biologiškai – po fizinės veiklos prisigamina endorfinų, laimės hormonų, ir žmogus po treniruotės natūraliai tampa laimingesnis. Žmogus gerina kraujotaką, gauna daugiau deguonies į smegenis. Taip paprastai paaiškinami virsmai, bet dėl jų tikrai visi būtų kur kas laimingesni. Dėl to aš džiaugiuosi, kai žmonės sako, kad bėgimas virsta mada. Nuos- Vis dėlto daug dirbi ir su kitais tabu, mums reikia tik daugiau tokių – vedi nemokamas treniruotes pra- madų, nes mes visi iš to laimime. dedantiems bėgikams. Kam tau to reikia? - Turbūt žmones gąsdina tai, kad - Labai gera būti šalia žmogaus, pradėjus bėgioti tenka labai daug ko kuris bando išeiti iš savo komforto atsisakyti. Gyvenimo būdas turi lazonos, kai jam tai pavyksta, būti šalia, bai pasikeisti? kai jis jaučia pasitenkinimą savimi, kai - Bėgiojant savaime pasikeičia injis persilaužia – tai yra žiauriai stiprus teresų sritys, nes norint siekti rezultavariklis. Ne tik jiems, bet ir man pa- to, vis dėlto turi nemažai laiko skirti čiam. Nes kuo toliau lendi į bėgimą, bėgimui. Aš bėgioju kasdien, ir trenituo dažniau pamiršti tą pagrindinę ruotėms skiriu bent po dvi valandas emociją, kodėl tai darai. Prasideda per dieną. Tad jei darbe būni iki pentoks aklas rezultato vaikymasis, už- kių vakaro, paskui važiuoji į treniruomiršti tuos mažus tarpinius finišus, tę, dvi valandas sportuoji, grįžti namo, kurie džiugina. O būnant su prade- nusiprausi, pavalgai, ir žiūri, kad jau dančiais bėgikais tų džiaugsmų yra vėlus vakaras. Savaitgaliais irgi turi gerokai daugiau. Praktiškai kiekvieną skirti tam laiko. Tai ne kiekvienam. treniruotę gali dėl kažko džiaugtis. Tad iš tikrųjų dalis žmonių rato pasiTas džiaugsmas ir man primena, kiek keitė, laisvalaikis taip pat. Bet tai nebėgime yra nuostabių akimirkų. Ga- reiškia, kad reikia atsisakyti visų pralų gale, jei aš galiu savo žiniomis, sa- mogų. Pavyzdžiui, jeigu norisi išgert vo patirtimi kažkam suteikti džiaugs- šalto alaus bokalą su bičiuliais, tai puimą, tai, žinoma, aš tą darau. ki alternatyva yra nealkoholinis alus.

LAMŲ SLĖNIS

Bėgiojant savaime pasikeičia interesų sritys, nes norint siekti rezultato, vis dėlto turi nemažai laiko skirti bėgimui.

LAMŲ SLĖNIS

- Turbūt svarbu save kažkuo ir palepinti? - O taip. Aš lepinu save labai stipriai. Žiauriai mėgstu saldumynus. Aš nežinau nė vieno žmogaus, kuris labiau mėgtų saldumynus, o jų pažįstu daug. Būna, po maratono prisižadu sau eilę dalykų... Pavyzdžiui, po Paryžiaus maratono sukirtau keturis desertus iš karto. Tai nebūtinai buvo gera mintis, bet tuo metu to reikėjo. Svarbu mokėti save apdovanoti. Ir ki-

LAMŲ SLĖNIS

tus to mokau. Juk nereikia visko aklai atsisakyti, tiesiog svarbu nusistatyti tikslą: tarkim, pažadėti sau didelį kepsnį po dviejų savaičių treniruočių. Nes jei tai padarai neplanuotai, tuomet pyksti ant savęs, ir iš viso skanaus kepsnio gauni ne teigiamą emociją, o neigiamą. Taip lengva ir paslysti, pradėti galvoti, ai, bėgimas ne man, nesugebu tiek atsisakyti. Bet užtenka pakeisti požiūrį į tą patį veiksmą, ir viskas vyksta daug lengviau.

Kartais bėgi tiesiog savo malonumui – kai turi pakankamai patirties ir atstumas tau nebėra iššūkis, kai bėgi su bičiuliais, klausaisi muzikos, stebi aplinką

LAMŲ SLĖNIS

- Pusę metų ruošiesi tam vienam startui. Papasakok, kaip jautiesi bėgdamas maratoną, kokios mintys lenda į galvą. - Kartais bėgi tiesiog savo malonumui – kai turi pakankamai patirties ir atstumas tau nebėra iššūkis, kai bėgi su bičiuliais, klausaisi muzikos, stebi aplinką, paskui kartu nueinam suvalgyti sultingą kepsnį... Tačiau visai kas kita, kai bėgi rezultatui, kuris tau yra ribinis, kai dar nesi tokiu greičiu bėgęs. O tada tai yra darbas: nuolat žiūri greitį, stebi savo pulsą, skaičiuoji likusius kilometrus, galvoji, kada atsigerti, kada suvalgyti energinį geliuką, kuo jį užgerti, koks čia posūkis, ir daug panašių dalykų. Tada ir emocija visai kita, nes tu kaip ir žinai, kad gali tai padaryti, bet dar niekada nesi to padaręs. Būna sunkių momentų, be galo sunkių, labai svarbu tame etape nepalūžti, žinoti, kodėl tai darai.

LAMŲ SLĖNIS

- O tada – finišo linija... - Žiauriai gerai. Visa maratono distancija yra 42 kilometrai 195 metrai. Ir kai prabėgi 42 km ribą, tie likę du šimtai metrų... Jau viską matai, čia žmonės tave palaiko, ten matosi finišo linija, mergaitės kažkokios su kutais, tu nori skuosti kuo greičiau, bet jau nebeturi iš ko. Ir kerti finišo liniją, pradedi lėtėti, tavo kojos jau natūraliai šiek tiek neklauso ir užplūsta pačios įvairiausios emocijos – ir džiaugsmas, ir atokvėpis, ir skausmas – viskas

susimaišo tarpusavy. Maratono savanoriai tau ploja, tu jauti, kad ką tik įveikei save, kad tas pusės metų laikas, kuomet treniravaisi, bėgiojai, kentėjai, visko atsisakei – viską vainikuoja ši akimirka. Po Paryžiaus maratono finišo aš apsiverkiau, bet buvo visiškai ne gėda. Priėjo viena vyresnio amžiaus savanorė, užkabino man medalį ant kaklo, ir tiesiog apkabino. Tik pasakė: good job. Manau, ji suprato viską, ką išgyvenau tą akimirką. O tada jau laukė keturi desertai.

Energijos šaltinis Pirmasis Lietuvoje kvietinis nealkoholinis alus „Švyturio Baltas nealkoholinis“ yra puikus mineralų bei energijos šaltinis. Jo sudėtį ištyrė nepriklausomų tyrimų laboratorija Prancūzijoje ir oficialiai patvirtino – šis nefiltruotas gėrimas yra vitaminų B9 ir B12 šaltinis, šie vitaminai mažina nuovargį ir pavargimo jausmą, o vitaminas B12 dar svarbus ir normaliai energinių medžiagų apykaitai. Šiame gėrime tėra 30 kcal per 100 ml. Tai maistingų medžiagų kupinas skanus gėrimas, padedantis atgauti prarastą energiją po alinančių treniruočių ir varžybų. Taip pat – būdas sustoti ir pasidžiaugti savo asmeninėmis pergalėmis.

LAMŲ SLĖNIS

VISKAS TUO PAT METU Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Jurgita Kunigiškytė ir asmeninio albumo

Sako, žmonės nebemoka svajoti. Sėdi apglėbę savo nelaimingus gyvenimus ir mėgina sau įrodyti, kad tai – geriausia, ką gali turėti. „Jei atsisakai nuostatų, atsiveria begalinės galimybės. Gali būti visur ir turėti viską“, – nė akimirkos dėl to neabejoja „Svajonių dirbtuvių“ įkūrėja LINA DANIENĖ.

Prieš keletą metų palikusi darbą banke, Lina savo svajonę pasičiupo Balio saloje. Atvyko čia jau nusprendusi, ką iš tiesų nori daryti – ieškoti žinių apie lyderystę, sėkmingą karjerą ir dalytis jomis su kitais. Mėnesį praleidusi Balyje įkurtame verslo eksperto ir futuristo Rogerio

Jameso Hamiltono verslo akseleratoriuje ILAB, Lina dar aiškiau suprato savųjų mokymų esmę ir prasmę. Taip pat ir tai, kad norėtų su šeima – vyru Antanu ir trimis vaikais – metams persikelti į šią Indonezijos salą. Metai prabėgo lyg akimirksnis, nuo sausio Lina dirba R.

J. Hamiltono komandoje, vasarą su šeima ji praleido Lietuvoje, o lagaminai į Balį vėl sukrauti. „Nusprendėme pabūti ten dar metus“, – sako Lina, per atostogas ne dykinėjusi, o dirbusi, – jos mokymų Lietuvoje laukė žmonės, siekiantys permainų profesiniame gyvenime.

LAMŲ SLĖNIS

– Lietuva ir Balio sala. Kas nutinka, kai iš vienos erdvės persikeli į kitą, kai vieną laiką pakeiti kitu? – Aplinka daro mums didžiulę įtaką. Žuvis nemato vandens, nes neįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip. Vandenį ji pamatytų, jei išliptų į krantą, pabūtų ir grįžtų atgal. Lietuvoje mums dažnai atrodo, kad esame savo gyvenimo šeimininkai, atsakingai ir sąmoningai pasirinkę vienokį ar kitokį gyvenimo būdą. Kai išvykstame ir pabūname ilgiau, galime pastebėti, ko niekuomet nebūtume pastebėję gyvendami čia. Grįžusi iš Balio pamačiau, kaip stipriai mus formuoja įprastas gyvenimo būdas. Maniau, važiuoju į Lietuvą atostogų, pravesiu keletą seminarų, tačiau netrukus įšokau į senąsias vėžes, užsikabinau, atsirado begalė naujų galimybių, kurias panorau susirinkti. „Gal dar vieną seminarą?“ – manęs klausia. Sakau, galiu, nes atsiranda draivas, polėkis. Nuo Nepriklausomybės laikų tiek daug pasiekė-

LAMŲ SLĖNIS

me, nes lietuviams svarbus rezultatas. Sau ir kitiems keliame aukštus reikalavimus, todėl taip sunku stabtelėti, pasidžiaugti tuo, kas pasiekta. – Tačiau kartais procesas juk daug įdomiau nei rezultatas... – Tempas, štai kas darosi svarbiausia. Galima tiek daug visko nuveikti, pailsėsiu, galvoji, vėliau. Aplinka iki tam tikros ribos formuoja mūsų prioritetus ir pasirinkimus. Po metų grįžusi labiausiai pajutau skirtingą gyvenimo tempą – Lietuvoje ir Balyje. Pamenu, atvykusi į salą, supratau: manęs niekas nespaudžia, netgi pati savęs nebespaudžiu. Leidau pabūti, pasimėgauti, pailsėti, gėriau aplinką, buvau su ja ir joje, pamačiau be galo daug įdomių dalykų. Religiją ir šeimą baliniečiai laiko svarbiausiais dalykais gyvenime. Daug svarbesniais nei darbas. Salos žmonės gyvena bendruomenėmis, seni ir jauni kartu. Baliniečiai gal turi mažiau pinigų, ta-

čiau bendruomeniniai ryšiai gerokai stipresni, – pagalvojau, kad jie dabar yra ten, kur mes buvome prieš 30-40 metų. Balio hinduistai atviri pasauliui – jie turi Budą, keletą kinų dievybių, kai kas atėję netgi iš katalikybės. Be galo gyvybinga religija, skatinanti bendrauti, praturtinanti gyvenimą ir leidžianti jį švęsti. Su ryškiaspalviais sarongais, vaisių krepšiais ant galvų ir muzika. Nuostabus vaizdas! – Vadinasi, kol mes kalbame apie tai, kad reikia džiaugtis akimirkomis, jie tai daro? – Baliniečiai supranta, kad laimingi bus, kol gebės išlaikyti tradicijas, kol skirs tam laiko. Dalyvavimas religinėse ceremonijose yra garbės reikalas ir jokie darbiniai įsipareigojimai negali tam veiksmui sukliudyti. Nes jei man nereikia, tai nereikės ir tau, nebus šventės. Ir koks tada bendruomenės stebuklas?

LAMŲ SLĖNIS

– Lina, ar Balio saloje jautiesi laimingesnė? – Tikrai ne! Žmonės dažnai galvoja, kad išvykstantys ieško geriau, bet nebūtinai. Lietuvoje geriausia, esu tai seniai supratusi, – teko daug pasaulio pamatyti. Tiesiog norėjau kitaip, man svarbu įvairovė, patinka kitokie žmonės, iš kurių galiu mokytis. Norėjau persikelti į kitą kultūrą, nes ji mintims duoda plotį ir gylį. Kol kas dar niekas neparašė vadovėlio – viskas, ką reikia žmogui žinoti apie pasaulį nuo pradžios iki pabaigos. Mums sunku suvokti, kodėl esame, ar teisingai matome, ar neatsiribojame vien todėl, kad kažko nesuprantame? Pati ieškojau atsakymų, savo kelio, gryninau mintis. Balio sala – tik dalis mano kelio. Jei nori pažinti kitos šalies kultūrą, turi pabūti joje, pagyventi, tau turi nutikti situacijos. Tada įvyksta netikėti pokalbiai. Vieną filosofiškiausių pokalbių turėjau su baliniečiu vairuotoju. Gal valandą kalbėjome apie religiją, nors paprastai vengiu tokių temų. Viskas laike egzistuoja tuo pat metu. Pamenu, kaip nustebau išgirdusi

LAMŲ SLĖNIS

šį kvantinės fizikos teiginį. Kaip tai!? Iki galo to dar nesu suvokusi, tačiau užčiuopiu: vienu metu gali turėti, ką nori – puikią bendruomenę, gerą šeimą, karjerą. Visa tai – galimybių spektras. Kur sutelksi pastangas, tą ir turėsi. Norėdamas netgi gali keliauti laiku. Pažiūrėkime plačiau į pasaulį – Amazonės džiunglėse dar galima rasti tūkstantmečiais nepaliestų kampelių, Naujojoje Gvinėjoje – akmens amžių, Afrikos gentyse vyksta feodalinės kovos, matome postmodernistinę visuomenę ir ateitį Niujorke arba Silicio slėnyje. Jei taip keliauji, nori nenori iškyla paralelės, kurios leidžia geriau pažinti savo šalies istoriją. Kai nuolat gyveni vienoje visuomenėje, matai linijinį jos augimą, gali susidaryti įspūdis, jog jauti laiką, jo tėkmę, bet vos tik palieki uždarą savo erdvę ir patenki į naują, atpažįsti, kad tai, kas vyko dar prieš tau gimstant, dabar vyksta drauge su tavimi. Štai tada sąmonė ima plėstis, aprėpia gerokai plačiau. Išvykimas į Balio salą man leido į daug ką pažiūrėti abstrakčiau, ne-

svarstyti: jie – tokie, o mes – kitokie. Visi mes buvome, esame ir galime būti, tik ėmėme ir prasilenkėme laike. – Ir vis dėlto, žmogaus esmė juk ta pati – Balyje, Amazonės džiunglėse ar Silicio slėnyje? – Mūsų skirtumai tik odos gylio, argi ne taip sakoma? Tačiau kuriame skirtingumo iliuziją, nors iš tiesų žmonės siekia tų pačių dalykų: nori būti laimingi, nori matyti laimingus savo vaikus, svajoja apie gražų pasaulį. Kartą Balyje vieno taksisto paklausiau, ką jis dar veikia gyvenime. „Auginu sveikas daržoves“, – atsakė, o aš supratau, kad jam rūpi jo šalis. Ne visi baliniečiai savo daržus lietumi laisto, chemija atėjusi į salą, tačiau kiekvienoje bendruomenėje yra šviesulių, kurie veda ją į priekį. Labiausiai mus skiria išsilavinimas. Daug kalbame apie mokslo svarbą, tačiau ten, saloje, supranti, jie turi tavo potencialą, tačiau neturi išsilavinimo. Užtat tu gali pas juos atvykti ir pagyventi, o jie negali. Mūsų ribos labiau įsivaizduojamos, o jų – tikros.

LAMŲ SLĖNIS

www.gedapeleda.lt

www.facebook.com/gedapeleda

– Tačiau Balio sala garsėja tarptautinėmis mokyklomis. Vienoje iš jų „Green school“ mokosi ir jūsų vaikai. Ar mokykla pridėjo pliusų, renkantis šalį, kurioje norėtumėte laikinai pagyventi? – „Green school“ buvo vienas iš esminių pasirinkimų. Norėjome, kad vaikai pamatytų pasaulio, taip pat gautų gerą išsilavinimą. Žinojome, kad Balis turi ypatingą mokyklą, girdėjome apie ją ir iš lietuvių, kurių vaikai ten mokėsi. Domiuosi švietimu, dirbau Nacionalinėje moksleivių akademijoje, neabejoju, vaikams reikia ne tik dalykinių žinių, bet ir pažinti kitas šalis, jų žmones, kultūrą, išauginti pasitikėjimą savimi. „Green school“ – moderni mokykla, kuriai svarbu grįžimas prie esminių vertybių. Šioje mokykloje vaikai pažįsta save, atranda savo talentus, perpranta darnos su aplinka svarbą, mokosi bendrauti su kitais ir dirbti komandoje. Beje, komandinio darbo neprošal būtų pasimokyti mums visiems, – ilgą laiką mokėmės dirbti individualiai – uždavinį sprendžiu vienas, rašinėlį rašau vienas, o juk stiprūs esame tik tada, kai dirba darni komanda.

LAMŲ SLĖNIS

– Kaip vaikai priėmė pasikeitusią aplinką, naujus žmones? – Jie prisitaikė gerai. Vaikai, kitaip nei suaugusieji, yra čia ir dabar. Jie nesvarsto, nekuria modelių, kaip galėtų būti, kaip bus, jie tiesiog gyvena – mėgaujasi, ieško draugų, mokosi, atlieka užduotis, piešia, skaito. O mes, gi, matuojam, negalime išjungti vidinio vertinimo. Neabejoju, kad per tuos metus ir mes, ir vaikai praplėtėme suvokimą, ką išvis reiškia būti žmogumi šiame

LAMŲ SLĖNIS

pasaulyje, tapome labiau tolerantiški, lengviau priimame, suprantame kitus. Kiekvienas iš mūsų gyvena unikalų gyvenimą ir tuo yra įdomus. Gali jo gyvenimo būdui nepritarti, bet gerbti – privalai. – O kaip Balio gyventojai priima atvykėlius? – Jie džiaugiasi, dėkoja: ačiū, kad atvykai. Pirmą kartą tai išgirdusi, nustebau, vėliau patyriau, kad ne vienas, o dauguma iš jų kalba – čia mano na-

mai, džiaugiuosi, kad tau jie patinka, kad čia gerai jautiesi. Baliniečiai puikiai supranta turizmo naudą salai. – Tiesą sakant, esu girdėjusi ir kitokių nuomonių – salos gyventojai tinginiai, nesilaiko žodžio. O gal viskas priklauso nuo ketinimų, su kuriais atvyksti? – Sakiau vienam salos gyventojui: kaip smagu, kad jūs tokie faini, tokie draugiški. O jis man: koks esi, tokius ir kitus matai. Išmintis yra bendraž-

mogiška, daugelį dalykų jie mato panašiai kaip mes. Į naują žmogų bendruomenėje žiūri atidžiai. Kai nusprendžia, kad gali pasitikėti, atveria duris. Gyvename Ubude, aplink draugiški, geri žmonės, šeimos gyvena bendruomenėmis. Jose visko yra – ir smurtautojų, ir lošėjų, tačiau vieni kitų nenurašo. „Jis puikus masažistas, pas jį visi eina, padaro neįmanomus dalykus, bet turi žmogus bėdą – lošia“, – sako. Ir mane žavi tas gebėjimas žmogų pamatyti iš abiejų pusių.

– Esu girdėjusi, kad Balyje galima rasti Silicio slėnio atmosferą. Ar salos atvykėliai dažniausiai dirba tokius darbus, kuriuos galima atlikti pasitelkus kompiuterius ir internetą? – Balyje egzistuoja naujausios technologijos, sala tarsi peršoko tam tikrą visuomenės vystymosi etapą. Gyventojai čia euroremonto neturi, retas važinėja automobiliu, bet sunkiai išsiverčia be mobiliųjų telefonų, kompiuterių ir feisbuko. Salą pamėgę verslininkai, startuperiai, atvyksta daug jaunų žmonių su kuprinėmis ir kom-

piuteriais. Jie žino, kad čia galės dirbti, taip pat auginti ir mokyti vaikus. Pabūti tokioje ūžiančioje, gyvybingoje bendruomenėje, išsiaiškinti, kodėl žmonės priima tokius pasirinkimus, labai įdomu. Atvykėliai dėl galimybės pažinti kitą kultūrą, kitą šalį ir jos žmones paprastai neaukoja savo profesinės veiklos. Išleidę vaikus į mokyklą, sėda prie darbų, naujų projektų ar tiesiog mokosi, ieško naujų žinių, kai kurie pradeda verslus ir pasilieka Balio saloje ilgam.

LAMŲ SLĖNIS

– Ar kada buvo ištikusi nostalgija? – Tą jausmą išoperuoti sunku, todėl galvoji, ką su juo daryti. Taigi, sėdi prie skaipo, skambini mamai. Netgi su lietuviais bendravimo Balyje netrūksta, gal vienų nepamatai, užtat pamatai kitus, – lietuviai čia dažnai atvyksta atostogų, aplanko draugai, keliautojams iš Lietuvos čia organizuoju „Svajonių dirbtuves“.

LAMŲ SLĖNIS

– Gal nostalgijos jausmas išvis darosi atgyvena šiais moderniais laikais? – Globalizacija suteikia galimybių gyventi, kaip norime. Per mokymus irgi kalbu apie tai, kad viskas gali būti vienu metu, jei tik sugebi įvardyti savo siekius ir tai, ko nenorėtum prarasti. Nesakau, kad bus lengva – teks išeiti iš komforto zonos, planuoti laiką, aiškiai įvardyti svarbiausius ir mažiau svarbius dalykus, labiau pasitikėti savimi ir kitais.

Erdvė šiandien mūsų neriboja, gali būti visur, jei tik nori. Tau netgi nereikia ypatingų pastangų, net nereikia fiziškai būti kitur, nei esi. Jei atsisakai nuostatų, atsiveria begalinės galimybės. Ten, kur atvyksti, juk atsiveži save, tik pasikeitusi aplinka leidžia geriau pamatyti filtrus, kuriuos esi užsidėjęs ant savo akių. Kita erdvė – tai tavo proveržio momentas, tavo kelionės pradžia. O aš džiaugiuosi, jei man pavyksta tą momentą sustiprinti.

Pleistrus naudoja Karolina Vozniacki, pirmoji pasaulio rakete˙1

Pasirodyk! Aikštele ˙ je ir už jos ribu˛

Pu ¯ sliu˛ pleistras COMPEED® – kad nesustotum de˙l pu ¯ sle˙s. Pirmoji pasaulio rakete˙1 Karolina Vozniacki pasitiki pu¯sliu˛ pleistru COMPEED®, kad gale ˙ tu˛ laisvai jude ˙ ti visur, kur tik jai tenka pasirodyti. Vos vienas pleistras greitai numalšina skausma˛, apsaugo nuo trynimo ir išlieka vietoje ilgiau nei 24 valandas2.

1 2

Moteru˛ teniso turnyro (WTA) vienetu˛ varžybos, 2011 m. lapkricˇio 30 d. Asmenine˙ patirtis gali skirtis.

43 SLĖNIS Bu ¯ k LAMŲ nesustabdoma

Įsivaizduokite, kaip užmiegate po žvaigždėmis nusėtu rugpjūčio dangumi, rytą užsiplikote laukinių mėtų arbatos, o tada išsitraukiate burlentę ir leidžiatės nešamas vėjo per marias. Naujausias dizainerio VYTAUTO PUZERO darbas – kupolas „Oazė“ (angl. „Oasis“) – skirtas norintiems pajusti tikrąjį gyvenimo „čia“ ir „dabar“.

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

APIE ČIA IR DABAR

LAMŲ SLĖNIS

Jėgos aitvarų rojuje, Svencelėje, stovinti pirmoji „Oazė“ magiškai traukia prieiti, įkišti nosį vidun ir išgirsti istoriją, kaip šis „burbulas“ atsirado ir kas jame gyvena. O viduje laikas tarsi sustoja. Čia saugu ir gera, tarsi kokioje laiko kapsulėje. Pasak dizainerio V. Puzero, tą ypatingą jausmą čia kuria lenktos kupolo arkos. „Jos labai gerai veikia, tarsi jaukiai apgaubia tave, tačiau neužstoja aplinkos, 360 laipsnių kampu matyti gamta ar žvaigždėtas dangus, – pasakoja Vytautas. – Viduje apima savotiškas buvimo jausmas – aš esu. Čia ir dabar. Nebesinori niekur skubėti, tiesiog fiksuoji buvimo akimirką ir tuo žaviesi. Jautiesi tarsi lašas gamtoje.“ Švari minimalistinė „Oazės“ koncepcija Vytauto galvoje gimė beieškant vietos, kur būtų gera būti kartu su artimu žmogumi ar tiesiog su savimi, kur išsigryninti mintims netrukdytų jokie pašaliniai dirgikliai. Pats dizaineris jau daugiau nei dešimt metų buriuoja, prieš šešerius metus jo gyvenime atsirado jėgos aitvarai. Vos pajutęs gerą vėją ir turėdamas laisvą pusdienį jis bėga iš miesto ir traukia prie vandens. „Esu išbandęs ir namelį ant ratų, ir Svencelės namelius–konteinerius, tačiau vis susimąstydavau, kad pabėgus į gamtą visai nesinori vėl atsidurti kvadratinėje dėžutėje. Supratau, kad man reikia naujo, kitokio sprendimo“, – pasakoja Vytautas.

LAMŲ SLĖNIS

Taip pamažu gimė skaidraus kupolo idėja, kur jaustumeisi saugus nuo stiprių vėjų ir liūčių, tačiau tuo pat metu nebūtum atskirtas nuo gamtos, kur dieną galėtum kiek tik geidžia širdis stebėti marias, o naktį miegotum po žvaigždėtu dangumi. Kol kas pagamintas vienintelis eksperimentinis „Oazės“ modelis, kurio tvirtumą ir atsparumą aplinkos sąlygoms Vytautas pats savaitgaliais ir išbando. Kupolą galima surinkti per pusdienį, jo konstrukcija telpa į nedi-

delę priekabą ar didesnį automobilį. „Oazės“ arkos – iš drėgmei atsparios segmentuotos faneros. Ant jų užtempiamas specialus skaidrus tentas. Dvigubas pakeliamas „Oazės“ dugnas, arba apatinė kapsulė, skirta daiktams, burlentėms ir aitvarams susidėti, kad viduje ramybės netrikdytų jokie pašaliniai daiktai, erdvė liktų švari, meditacinė. Kupole laisvai išsitenka šeši žmonės. Dizainerio planuose – ir saulės baterijos, kad kupolas būtų visiškai

nepriklausomas nuo energetinių resursų, kad čia būtų galima įkrauti telefoną ar kompiuterį, įjungti šaldytuvą. Na, o kol kas čia pakanka minkšto čiužinio ir arbatinuko mėtų arbatai. Pasak Vytauto, „Oazė“ skirta tiems, kam patinka gamtoje leisti laiką estetiškai, konceptualiai. „Tai – miesto žmonėms, mylintiems gamtą, keliautojams, aktyvaus sporto mėgėjams, medaus mėnesiui ar tiesiog leidžiant laiką prie ežero, – vardija Vytautas. – Tai tarsi taškas, tavo vieta.“

LAMŲ SLĖNIS

VIDUJE APIMA SAVOTIŠKAS BUVIMO JAUSMAS – AŠ ESU. ČIA IR DABAR. NEBESINORI NIEKUR SKUBĖTI, TIESIOG FIKSUOJI BUVIMO AKIMIRKĄ IR TUO ŽAVIESI.

LAMŲ SLĖNIS

Fizikas apie

laika Vilniaus universiteto Kieto kūno elektronikos katedros vedėjas prof. dr. KĘSTUTIS ARLAUSKAS gilinasi į kietųjų kūnų technologiją ir krūvininkų pernašą netvarkiose medžiagose ir dariniuose. Vienas iš jo skaitomų kursų Fizikos fakulteto studentams yra Klasikinė mechanika, kurios dėsnių neįmanoma suprasti be laiko sąvokos. Kartu su profesoriumi pabandėme priartėti prie LAIKO sampratos. Tekstas: Paulina Kisieliūtė

LAMŲ SLĖNIS

KAS YRA LAIKAS? Klausimas, į kurį neįmanoma atsakyti net šimtu sakinių. Apibrėžimo nėra, nes tai vis dar yra, netgi šiuolaikinio mokslo, iki šiol nesuprasta sritis. Eksperimentai Cern‘o (Šveicarija) greitintuve gali suteikti naujų žinių apie gravitaciją, erdvę ir laiką.

PRADŽIA Laiko pradžia yra didelė problema. Buvo manoma, kad laikas mūsų Visatos prasme neegzistavo, kol neįvyko Didysis sprogimas. Šiuo metu vieni mokslininkai mano, kad laiko iki tol nebuvo, tačiau kiti mano, kad laikas buvo. Iš tiesų, nelabai svarbu, ar jis buvo ar ne...

LAIKO MATAVIMAS Laiką matuoti, matyt, žmonės išmoko jau labai seniai: pakanka panaudoti kokį nors periodinį procesą (diena-naktis, Saulės pasirodymas tam tikrame dangaus taške – tropiniai metai) arba sukurti periodiškai veikiantį įrenginį (vandens lašėjimas, švytuoklė ir t. t.). Šiuo metu laikas tiksliausiai matuojamas atominiais laikrodžiais.

PAUZĖ A. Einšteino bendroji reliatyvumo teorija parodė, kad laikas lėtėja stiprėjant gravitaciniam laukui, t. y. kuo masyvesnis dangaus kūnas, tuo stipresnis gravitacinis laukas, tuo lėčiau kinta laikas. Astronomai jau seniai įrodė supermasyvių juodųjų skylių egzistavimą (pvz., mūsų Paukščių tako galaktikos centre yra dvi juodosios skylės). Arti tokių supermasyvių dangaus kūnų laikas turėtų labai sulėtėti arba net sustoti. Tačiau neseniai atsirado teorija, kuri teigia, kad laikas juodojoje skylėje nesustoja. LAMŲ SLĖNIS

AMŽINYBĖ Pagal šiuolaikinį supratimą, tuoj po Didžiojo sprogimo laikas kito lėtai, po to pagreitėjo, o dabar lėtėja, todėl atsirado teorijos, kad kažkada Visatos laikas sustos. Klausimas kada tai įvyks? O gal mums tai bus nebeaktualu ... LAIKO SUVOKIMAS Jau senovės kinų, arabų, graikų filosofai bandė suprasti, kas yra laikas. XVII a. Isaacas Newtonas ir jo mokytojas Isaacas Barrow laiką aiškino skirtingai: Newtono supratimu laikas yra stabilus ir nekintantis, o Barrow manė, kad laikas yra kintantis. Stiprų postūmį laiko suvokimui suteikė A. Einšteino reliatyvumo teorija (1905 m.), kuri susiejo laiką ir erdvę ir parodė, kad laikas gali kisti.

LAMŲ SLĖNIS

LĖKTUVAI 1972 m. JAV mokslininkai atliko eksperimentą, kuris parodė, kad laikrodžio rodomas laikas priklauso nuo jo judėjimo greičio. Du atominai laikrodžiai buvo sumontuoti dviejuose „Boeing“ lėktuvuose, o trečias – liko oro uoste. Prieš lėktuvams pakylant, laikrodžius sujungė į bendrą sistemą ir susinchronizavo (visi laikrodžiai rodė tą patį laiką). Lėktuvai pakilo į 9 km aukštį ir apskrido Žemės rutulį: vienas skrido prieš Žemės sukimosi kryptį, o kitas – pagal. Kai jie nusileido tame pačiame oro uoste, jų laikrodžiai vėl buvo sujungti – laikrodžiai rodė skirtingą laiką. Lėktuvas skridęs į Rytus, vėlavo (4×10‑8 s), o į Vakarus – skubėjo (2,75×10‑7s). Kaip laikrodį neši, nuo to priklausys, ką jis rodo. Lėktuvas yra tarsi laiko mašina, kuri laiką gali šiek tiek pristabdyti ar paskubinti.

LAIKAS IR ERDVĖ Mes negalime suvokti savo egzistavimo be laiko ir negalime egzistuoti be erdvės. Egzistuoti įmanoma tik laike ir erdvėje. Tad jų negalima atskirti vienas nuo kito.

#9 MOKSLAS Filosofai kalba apie laiką pačia bendriausia prasme, apimančia kiekvieną iš mūsų, visuomeninius reiškinius. Biologine prasme, kiekvieno žmogaus biologinis laikrodis eina skirtingai. Kaip žmogus suvokia laiką, yra kiekvieno individualus dalykas. Geologijoje laikas matuojamas milijonais metų. Taigi, skirtingi mokslai skirtingai suvokia laiką. Turbūt labiausiai prie laiko supratimo priartėjo fizikai, matematiškai aprašę laiko-erdvės sąryšius.

#10 KELIONĖ LAIKU Šiuolaikinės teorinės fizikos supratimu, kelionės laiku į praeitį neįmanomos. Garsus britų astrofizikas Stephenas Hawkingas teigia, o tai patvirtina ir reliatyvumo teorija, kad priežastis negali būti vėlesnė už pasekmę. Kas būtų, jei žmogus nukeliautų į praeitį ir nužudytų savo senelį? Jis sunaikintų save ir tiesiog nebeegzistuotų ateityje, iš kurios jis atvyko: susidaro laiko kilpa. Tačiau kitaip yra su kelionėmis į ateitį. A. Einšteino reliatyvumo teorijos išvados rodo, kad jeigu kosminis laivas judėtų greičiu, artimu šviesai, tai laikas laivo viduje eitų daug lėčiau negu Žemėje: laive praeitų keleri metai, o Žemėje – šimtmečiai.

LAMŲ SLĖNIS

NAMAI, KURIE TAVE PAŽĮSTA Tekstas: Eglė Marija Želvytė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Raimundo namai nubunda anksčiau už jį. Pašildo vonios grindis, praveria langus ir į kambarius įleidžia saulės šviesos. Laiku pažadina vaikus į mokyklą ir jau žino, kokią muziką šeima mėgsta klausytis rytais, kokias žinias transliuoti, kol jie valosi dantis. Kiekvieną šeimos narį namas atpažįsta iš piršto antspaudo, o namiškiams išvykus bendrauja su jais telefonu.

Būtent su savo mobiliuoju telefonu kompanijos „Jung Vilnius“ direktorius RAIMUNDAS SKURDENIS mums aprodo ne tik savo namus, bet ir biurą – turbūt jo darbuotojų jau nebestebina, kad kartais konferencijų salėje savaime mirksi šviesos ir įsijungia ekranai. - Raimundai, kas jus paskatino įsirengti išmanius namus? - Kai atsikraustėme į šiuos namus, pagrindinis mūsų rūpestis buvo, kaip kuo racionaliau panaudoti energiją,

nes čia buvo tik elektra ir šaltas vanduo. Ploto čia pakankamai daug, bijojome kosminių sąskaitų. Tad mums išmanioji sistema labai padeda taupyti energiją. Pavyzdžiui, kol mes darbe, namas būna taupymo režimu, tačiau jis žino, kada mes grįšime, ir tam pasiruošia, pašildo kambarius. Kiekviename kambaryje palaikoma tam tikra temperatūra. Kai šviečia kaitri saulė, namas uždaro langines ir neleidžia prikaitinti patalpų. Kada išvėdinti patalpas, jis taip pat nusprendžia pats, mums tuo rūpintis nereikia.

- Jūsų vaikai užaugo su šia sistema? - Taip, jiems tai yra visiškai natūralus dalykas. Iš pradžių su mažesniuoju kildavo įvairių situacijų, nes nuvažiavęs į svečius jis tikėdavosi, kad vonioje šviesa užsidegs pati, muzika pasileis savaime, o į kažkokius jungiklius net nesidairydavo. Bet paskui persilaužė ir tokio skirtumo jie nebejaučia – namuose vienaip, svečiuose kitaip. Bet anksčiau visko būdavo: iškiša galvą iš tualeto – o kodėl šviesa nedega?

LAMŲ SLĖNIS

- Tai pradėjus lyti, jiems net nešautų į galvą, kad reiktų uždaryti stoglangius? - Tikrai ne. Bet juk viskas keičiasi, mes nebeturim įpročių, kuriuos turėjo mūsų seneliai. Juk mes pamatę, kad bus lietaus, nesugalvojam, kad karvę reikia perkelti į kitą vietą. Gyvenimas keičiasi. Aš tikiu, kad kai mano vaikai užaugs, tokių namų bus dauguma. Žmonės dažnai linkę manyti, kad čia tiesiog tinginio namas – tai ką, mes jau nebegalime patys nueiti pareguliuoti šildymo? Bet aš atsakau, kad tai tiesiog yra progresas. Pavyzdžiui, žmogaus patogumui kažkada buvo sukurtas televizoriaus pultelis. Ir pabandykit dabar jį iš to žmogaus atimti – žmogus geriau visus namus apibėgs to pultelio ieškodamas, bet jokiu būdu neis prie televizoriaus perjungti kanalo ar garso pareguliuoti. Mes tiesiog priprantam prie dalykų, kurie yra tikrai patogūs, kurie taupo laiką, ir tą laiką galim skirti kažkam kitam. - O kaip jūsų svečiai jaučiasi šiuose namuose? - Pas mus nėra tiek daug žaisliukų, kurie darytų įspūdį svečiam, kartais jie net nusivilia. Pavyzdžiui, pastebėjau, kad didžiausią efektą daro tas piršto antspaudo skaitytuvas ir balsas, kuris pasisveikina, praneša, kad kameros įjungtos ir panašiai. Štai tuomet visi nudžiunga – o taip, čia jau protingas namas! Nors mano nuomone, tai apskritai menkai tesusiję su protingu namu. Bet žmonėm reikia žaislų, efektų...

- Su įvairesniais poreikiais turbūt tenka susidurti darbe, kuriant sistemas kitiems? - Lietuviai dažniausiai sistemas naudoja racionaliau, jiems aktualu sutaupyti. Bet žinoma, būna visko. Yra kas ir šuniuką internetu maitina. Na, šeimininkas mato per kamerą, kad liūdna šuniukui namie, tuomet – čiukšt – mygtuką paspaudžia ir duoda jam sauso davinio. Ir šuniukas patenkintas, ir šeimininkui smagiau. Turime klientų Rusijoje, ten energijos šaltiniai pigūs, elektra pigi, tad žmonės daugiau siekia prestižo, komforto, jiems smagu pasipuikuoti, būnant Niujorke pasižiūrėti, kas namuose vyksta, šviesas pajunginėti, namiškius panervinti... Žmonių poreikiai juk labai skirtingi. Pavyzdžiui, toks vienas žmogus Rusijoje turėjo didžiulį namą, aplinkui miškas, pievelė. Viskas buvo taip suprogramuota, kad laistymo sistemos pačios nustatydavo kada metas laistyti ir įjungdavo purkštukus. Bet jis susirūpino, kad negali išeiti pasivaikščioti, nes sistema jį aplieja. Taigi, jo noras buvo, kad ten, kur tik jis eina, purkštukai patys išsijungia, o praėjus įsijungia vėl. Egzotiškas noras, bet kai yra pinigų, viskas įmanoma, ir pasitelkus kameras tokia sistema buvo sukurta. Fantastika, nė vienas kaimynas tokio dalyko neturėjo, ir pasivaikščioti tas žmogus jau eidavo žymiai dažniau.

LAMŲ SLĖNIS

- Ar tenka nuo kokių nors funkcijų ir atkalbinėti? - Žinoma, kartais tai tiesiog neracionalu, o kartais žmonės prisižiūri kažkokių fantastinių filmų ir nepagalvoja, kad gyvenime tai bus visai nepatogu. Pavyzdžiui, vienu metu visi kažkodėl norėjo įrenginius valdyti suplojimu – turbūt eilinį kartą kažkoks filmas praėjo... Viskas būtų gerai, jei namuose būtų vienas toks daiktas. Bet, kai įrenginių daug, tai tik eisi per namus ir pliaukšėsi. Gal ir smagu gu-

LAMŲ SLĖNIS

lint lovoje išjungti šviesą vienu suplojimu. Bet jeigu naktį reiks keltis, o žmona šalia miega – negi pliaukšėsi į ausį? Gal tada geriau tiesiog jungiklį šalia lovos įrengti. - Kaip vyksta tokios sistemos sukūrimas? Panašu, kad tenka labai gerai pažinti to namo gyventojus? - Taip, reikia daug kalbėtis, išsiaiškinti žmogaus poreikius, įpročius. Jeigu rimtas objektas, kartais reikia ir pagyventi su ta šeima, kad suprastum jų gy-

venimą. Tuomet sudaromas to namo gyvenimo grafikas. Yra ir atostogų režimas – vėlgi reikia žinoti, kaip jie gyvena, ką veikia, kada keliasi. Jeigu per atostogas mes išvykę, tuomet namas imituoja gyvenimą dėl vagių – jis gali kartkartėmis įjungti televizorių, atidaryti žaliuzes ar pajunginėti šviesas... Daug sudėtingiau, jeigu žmonių gyvenimas chaotiškas, nėra jokio ritmo, tuomet lieka daugiau rankinio valdymo. Dar yra ir tokia bėda, kad žmonės kartais apie save pasako ne visai teisybę.

LAMŲ SLĖNIS

- Pavyzdžiui, keliuosi šeštą ir bėgioju? - Būtent. Pripasakoja koks verslininkas, kad keliasi anksti, todėl reikia, kad penktą ryto būtų šilta, kad grįžta vėlai vakare nusikalęs, tad tik nori, kad vonia būtų pribėgusi ir viskas... O po mėnesio jis skambina ir sako: žinot, man kažkaip rytais šalta. Kaip taip gali būti, kada jums šalta? Na va, dabar atsikėliau ir šalta. Bet kad dabar jau vienuolika...

LAMŲ SLĖNIS

- Režimo įvedimas gali suteikti daug kontrolės. Nekyla noras žmonėms kontroliuoti savo vaikus, stebėti namiškius? - Tai dažnas noras, o ta kontrolė realizuojama labai paprastai. Juk kaip nuskaito mano piršto antspaudus, taip nuskaito ir vaikų. Vadinasi, sistema žino, kas grįžo namo ir kokias teises jam suteikti. Iš esmės, šitie mygtukai gali ir visai neveikti, kol aš negrįšiu. Televizorius tiesiog neįsijungia, nes jam nėra maitinimo. Arba jis įsijungia ir veikia tik pusę valandos – tam tikru laiku, kai rodoma tinkama laida. Lygiai tas pats su kompiuteriais, ar internetu, galima uždaryti tam tikram laikui, kai yra pamokų ruošimo laikas. Tuo metu tiesiog niekas neveikia – iš nuobodulio gal net pamokas paruoši. Protingo namo sistema ateityje atliks ir dar kitą funkciją, ir tai jau vyksta kitose šalyse. Kuriama speciali sistema senjorams, kurie nori gyventi vieni, tačiau dalies funkcijų jau nebegali patys padaryti. Tokia sistema ne tik padeda, bet taip pat geba pastebėti galimą pavojų. Žmogus tiesiog gyvena pagal tam tikrą ritmą, o sistema tai stebi – kažkokiu metu jis įsijungia arbatinuką, kažkada nuleidžia vandenį, atidaro langą... Nereikia jokių kamerų, stebimi tik parametrai, ir signalai siunčiami į centrą. Ten sėdi robotas, kuris analizuoja informaciją. Jeigu tas ritmas sutriko, vadinasi, kažkas negerai. Iš pradžių žmogui paskambinama, jei neatsiliepia – siunčiama pagalba.

LAMŲ SLĖNIS

- Kas dar mūsų laukia ateityje? - Manau, po kokių dešimties metų mes tikrai su namais šnekėsimės. Visgi balsas yra natūraliausias būdas žmogui komunikuoti. O visokių pultelių ir mygtukų tik mažės. Sistemos pačios mokinsis, žinos, pavyzdžiui, kad į barą einate ne ketvirtadienį, o penktadienį... Aišku, yra riba, kurios peržengti nereikėtų, jeigu viską atiduosite į namo rankas, gali atsitikti kaip fantastiniuose filmuose. Kita vertus, manau, kad daugės ir tokių, kurie visiškai atsisakys technologijų, juk nuo jų taip pat galva susisuka. Vadinasi – pasirinkimo tik daugės, ir galėsime rinktis, kaip norime gyventi.

LAMŲ SLĖNIS

MEILĖJE GIMSTA VAIKAI IR SPEKTAKLIAI Tekstas: Toma Mačiulskytė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Erdvė, kur galima piešti ant sienų, erdvė, kur galima dūkti, erdvė, kur gimsta keisčiausi kūrybiniai sprendimai. Tokioje erdvėje Klaipėdoje gyvena teatro režisierius DONATAS SAVICKIS su žmona fotografe, scenografe ANGELINA FURMANIUK-SAVICKIENE ir dukrele AMELIJA. Kūrėjai pasakoja, jog būtent žaidimai su dukra tapo įkvėpimo šaltiniu kurti lėlių spektaklius kūdikiams.

– Donatai, tu anksčiau kūrei kitokio pobūdžio spektaklius. Kaip tapai spektaklių vaikams režisieriumi? Donatas: Viskas prasidėjo nuo Amelijos. Mums tiesiog natūraliai žaidžiant su savo vaiku kilo idėja – kodėl ir kiti vaikai negali žaisti tokių pačių, lavinančių žaidimų? Angelina yra scenografė ir dailininkė, todėl mums buvo daug lengviau susikalbėti ir rasti formas bei spalvas. Angelina: Labai daug ką išbandydavome su Amelija. Donatas: Jeigu jai patinka, vadinasi gerai. Apskritai, kai turi vaiką, susiduri su problema – nėra kokybiškų,

įdomių žaislų. Angelina: Su savo organizacija „Kolektyvinis sodas“ rengiame knygelę vaikams. Nes tai neužpildyta niša. Dauguma knygų yra verstos į lietuvių kalbą, jose apstu nelogiškumų. O knygos yra svarbus dalykas siekiant lavinti vaizduotę ir fantaziją. – Kokioje erdvėje dirbate, kuriate? Donatas: Anksčiau turėjome dideles erdves „Laivitės“ teritorijoje, vėliau, atsiradus Amelijai, jų netekome. Kol ji buvo mažytė, dirbome namuose, o dabar daryti smulkias lėles ar dekoracijas namie yra pavojinga. Tad

šiandien turime dirbtuves netoli esančiame tuščiame tėvų bute. Šiaip dirbame Lėlių teatre, ten statome spektaklius, bet pradinis darbas įvyksta čia. – Angelina, nors tu klaipėdietė, bet mokeisi Vilniuje ir jau buvai pradėjusi dirbti ten. Kodėl grįžai į Klaipėdą? Angelina: Pagrindinė priežastis buvo patalpos, kurias turėjo Donatas. O tai reiškė individualų darbą ir kūrybą. Vilniuje aš visada dirbdavau kažkam, tai man nepatiko. Tad kai Donatas pasiūlė grįžti ir pradėti kurti kažką savo – nieko nesvarsčiau ir grįžau.

LAMŲ SLĖNIS

– Bet gal Vilniuje didesnės galimybės, daugiau šansų tapti pastebėtiems? Donatas: Tiesą pasakius, man Vilnius patinka nuvažiuoti savaitgaliui, bet ne daugiau. Klaipėdoje ramu, čia niekas niekur neskuba, net žmonės gatvėse ne vaikšto, o plaukia. Vasarą čia daugiau veiksmo, o žiemą – Tvin Pyksas. Angelina: Kai aš Vilniuje dirbau fotografe ir menininke, susidariau įspūdį, kad ten kaip tik mažiau gali-

LAMŲ SLĖNIS

mybių. Vilniuje yra didelė masė kuriančių žmonių, tad sunku tapti pastebėtai. Donatas: Vilniuje daug netikrumo. Reikia gebėti atsirinkti, kas tikra, o kas ne. Ilgiausias laikotarpis, kiek man teko ten praleisti – mėnuo. Man to buvo užtektinai.

kelios organizacijos, kurios tarpusavyje glaudžiai bendrauja. Donatas: Čia nėra tos nesveikos konkurencijos, slapukavimo. Jei organizuojamas koks festivalis – visi esame kviečiami. Žinoma, yra problemų su patalpomis, bet manau, jog jos nėra Klaipėdoje tokios didelės kaip Vilniuje. Taip pat čia ir nuomos kainos ma– Ar lengva būti menininku Klai- žesnės. Tad nėra sunku būti menininpėdoje? ku. Nors kita vertus, bet kur gali būti Angelina: Bendruomeniškumo pra- sunku, jei tu kentėsi ir savo kūrybą sme, tikrai taip. Čia yra keli teatrai, lipdysi per kančią.

– Kaip pradėjote kurti kartu? Angelina: Viskas labai natūraliai susiklostė. Kai grįžau, įkūrėme organizaciją „Kolektyvinis sodas“, aš dirbau fotografe, dizainere. Tada pabandžiau scenografės ir dailininkės amplua. Tai man patiko. Matyt todėl, kad nuo vaikystės mėgdavau daryti įvairiausius rankdarbius. Taip pat man su Donatu lengva dirbti, nes aš žinau visą procesą iš vidaus. Smagu, kai galiu spektakliuose išlaikyti vientisą stilių: scenoje, reklamose, plakatuose, nuotraukose. O dėl scenografijos – niekada anksčiau nebuvau dariusi lėlių. O dabar puikiai sekasi. Viskas labai intuityviai kyla iš vidaus. Donatas: Mes darėme trijų spektaklių seriją, skirtą kūdikiams. Didžiausias darbas atiteko Angelinai: daryti vizualizacijas, dideles dekoracijas, instaliacijas. Šiais metais Angelina buvo nominuota Metų scenografe Klaipėdos „Padėkos kaukių“ apdovanojimuose. – Jūs esate šeima, kaip pavyksta darniai kurti kartu, ar nekyla ginčų? Donatas: Būna. Bet tada diskutuojame, argumentuojame ir prieiname bendrą nuomonę. Angelina: Iš esmės sutampa mūsų skonis ir požiūris į kūrybą. Štai visai neseniai pakalbėjome, jog spektakliui darysime lėles, aš nuėjau į dirbtuves, padariau, atsiunčiau nuotrauką Donatui ir jis iš karto sako – puiku! Donatas: Su santykiais darbo nesiejame. Nėra buvę, kad dėl ko nors susiginčytume ir paskui namuose dėl darbo nebesikalbėtume. Kai kartu gyveni ir kartu dirbi – vienas kitą papildai.

LAMŲ SLĖNIS

– Ar skiriate erdvę ir laiką savo šeimoje: tai vieta darbui, o tai kūrybai? Angelina: Absoliučiai ne! Mes dar lovoje prieš miegą apsvarstome tam tikrus dalykus. Na, nes tai ne darbas, tai malonumas. Arba su Amelija išėję pasivaikščioti į lauką generuojame idėjas. Donatas: Bet prieš premjeras, kada labai daug įtempto darbo ir spaudžia laikas, pagalvoju: „Dirbčiau paprastą darbą, grįžčiau 18 val. namo, įsijungčiau televizorių ir niekas man nerūpėtų“. – O ar pavyktų jums taip gyventi? Donatas: Nepavyktų... Angelina: Net jei atsiranda laikotarpis be kūrybos, mes prisigalvojame įvairiausių dalykų: spontaniškai nusidažome sienas, perstumdome baldus. Visada yra poreikis kurti. Donatas: Arba dar nepabaigus statyti vieno spektaklio, man šauna į galvą mintis, vizija kitam. Tai tarsi nesibaigiantis procesas.

– Kaip jūs susipažinote? Angelina: Turėjome bendrus draugus. Donatas atvyko į Vilnių savaitgaliui, mes pradėjome bendrauti, pajutome, kad turime daug bendro kalbant apie kūrybą, darbą. Kai kitą kartą atvyko, prasidėjo meilė. Jau žinojau, kad jis bus mano vyras. Donatas: Ėjo pas būrėją ir ji pasakė... (juokiasi). Ne, šiaip viskas labai spontaniškai įvyko – po dviejų mėnesių draugystės apsigyvenome kartu. Angelina: Tada namie visokias nesąmones darėme: dažėme sienas, viską keitėme. Donatas: Tada supratome, kad reikia vaikų. Angelina: Bet taip staiga, po metų draugystės. Donatas: Tada labai spontaniškai susirašėme, kad būtų paprasčiau vaikui su pavarde. Angelina: Mes su Donatu esame pažįstami vos ketveri metai, o tiek daug nuveikėme kartu. Kai pagalvoji, tai beprotiška – turime teatrą, turime dvejų metukų dukrą.

– O kaip sekasi suderinti kūrybą su tėvyste, motinyste? Donatas: Tai įkvepia. Dėl Amelijos gimė spektaklių serija. Angelina: Šiaip manau, kad tai tik laiko klausimas. Dabar trūksta laiko, mūsų dukra – labai aktyvus vaikas. Vakarais mes būname nuo kojų nusivarę. Prieš miegą kokį pusvalandžiuką kažką paeskizuojame ir griūvame miegoti. Donatas: Bet tai nėra problema, kaip kiti tėvai dejuoja, jog yra sunku, visiškai ne! Kai Amelijai buvo vos du mėnesiai, mes kūrėme spektaklį, tai kol ji miegojo Angelina šalia jos lovelės darė dekoracijas. Angelina: Ji prabunda, aš su ja pažaidžiu, pamaitinu, užmigdau ir vėl toliau dirbu. Dabar gavome darželį, tai bus kur kas lengviau, nes aš dėstau kolegijoje studentams, Donatas dirba jaunimo centre režisieriumi, aš ten pat dirbu scenografe. Šiais metais Donatas įstojo į magistrantūros studijas. Būna taip, kad susitinkame tik prieš miegą.

LAMŲ SLĖNIS

– Kuri erdvė jums yra mielesnė: teatro ar namų? Angelina: Čia geras, ar ne? Donatas: (mąsto) Kaip čia dabar... Namų? Ar teatro?.. Angelina: Tos erdvės prasiskiria. Namų asocijuojasi su šeima, teatras – su mylimu darbu. Abi erdvės yra mielos ir persimainiusios. Donatas: Tačiau namuose mes taip pat dirbame, taip pat kuriame teatrą. Todėl labai sunku išskirti. Angelina: Visas darbas prieš teatrą įvyksta namuose. Donatas rašo scenarijus, aš kuriu. Kai važiuoji dirbti į teatrą, būna labai gera: pa-

LAMŲ SLĖNIS

keiti erdvę, pailsi nuo namų, nuo Amelijos. Donatas: Nesakyk taip... Angelina: Bet juk reikia kartais. Net aš kai išeinu į netoliese esančias dirbtuves porai valandų daryti lėles, labai pailsiu ir atsijungiu nuo visko, pabūnu su savimi. Donatas: Bet ir šiaip nebūna taip, kad atidirbi, uždarai teatro duris, grįžti namo ir jau nebegalvoji. Kai esu spektaklio kūrimo procese, aš mąstau visą parą. Angelina: Būna, kad Donatas atsikelia ir sako: „Ką sapnavau! Darysime taip ir taip.“

– Įkvėpimas ateina sapnuose? Donatas: Visaip būna. Kartais idėja iš niekur nieko šauna į galvą. Angelina: Mes mėgstame balkonėlyje ramiai gerti kavą, atsipalaiduoti. Kalbame visai nesusijusius dalykus ir kartais pagalvoju: „Norėčiau ką nors padaryti iš porolono“. Tada Donatas sako: „Puiku, tai tiktų šitam spektakliui“. Ir taip vienas kitą papildydami pradedame plėtoti idėją. Donatas: Man keista, kai menininkai yra vaizduojami sėdintys prie degančios žvakės, mąstantys. Idėjos kyla natūraliai, spontaniškai, darant net buitinius dalykus.

LAMŲ SLĖNIS

DVIEJŲ ŽAIDIMAI SU MAISTU Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Jie susitiko bare. Menininkė RŪTENĖ MERKLIOPAITĖ ir Vakarų Londono universiteto studentas, būsimas virtuvės šefas JONAS PALEKAS. Ji jau norėjo išeiti namo, tačiau tai, ką kalbėjo vaikinas, sustabdė ilgam. „Tada tris valandas prakalbėjome apie maistą“, – pažintį prisimena duetu „kau nas haus“ pasivadinę jaunuoliai, kuriems tai, ką mes dedame į burną, yra gerokai daugiau, nei patiekalas lėkštėje.

LAMŲ SLĖNIS

Jonas laisvai galėtų į šonus švaistytis garsiais vardais, – jis dirbęs pas „Michelin“ žvaigždėmis įvertintus šefus Ollie Dabbous bei Nuno Mendes. „Bet tai juk tik vardai“, – moja ranka ir skaičiuoja: studijų Londone jam likę dar aštuoni mėnesiai. „Paskui keliausiu, noriu į Berlyną, į Paryžių, pagyventi, padirbti, dar pasimokyti“, – jau seniai sudėliojęs savo gyvenimo planą. „Bet tu sakei, kad nori stažuotis Nidos bandelių kepyklėlėje“, – pertraukia Joną Rūtenė. Tas linksi galva ir dar kartą patikina bent jau kol kas nesiveržiantis į geriausius pasaulio restoranus. Tobulėjimo kelias juk gali prasidėti ne tik garsiausiose virtuvėse, kur virtuvės šefai taip dažnai parduoda savo gyvenimus ir kartais skraido puodai bei lėkštės. „Man įdomu su Rūtene kurti projektus, – sako ir priduria, kad rengdamas vakarienę vidury miško tobulėja labiau. „Turiu vos keletą žmonių, su kuriais galiu dirbti kartu, Rūtenė – viena iš jų. Man svarbu, kad virtuvėje šalia būtų ne asistentas, o bendradarbis, tada neišsitroškinsi savo sultyse, asistentas juk nepasakys tiesos į akis, o bendradarbis – gali. Rūtenė man pa-

LAMŲ SLĖNIS

deda atsikratyti tam tikrų įvaizdžių, taisyklių, nuostatų, kurios dažnai yra kūrybos stabdis. “ Per vasaros atostogas Jonas daug gamina. Nes darbas ir laisvalaikis trečius metus kulinariją studijuojančiam vaikinui seniai tapę viena. Netradicines vakarienes drauge su Rūtene jie ruošia draugų namuose, muzikos festivalyje miške, gimtadienyje prie jūros, netradicinėje šventėje ar tarpdisciplininiame projekte Vilniuje. „Vien estetikos gerai kulinarijai nepakanka“ – sutaria menininkė ir prestižinės kulinarijos mokyklos studentas. Rūtenė sako: „Lengviausias kelias yra kopijuoti sėkmingų restoranų interjerus ir patiekalų estetiką, bet kai pažvelgi giliau, supranti, jog tai – tik gražus, bet tuščias apvalkalas. Mūsų abiejų tikslas – į maisto gaminimą pažiūrėti plačiau. Mes klausiame: kodėl vieną ar kitą patiekalą reikia gaminti, kaip jį reikia gaminti, kaip patiekti ir kaip elgtis, kaip būti kulinaru? Kai pirmą kartą sutikau Joną, man pasirodė, kad jis kalba ne kaip virėjas, o kaip menininkas. Į kulinariją jis žiūrėjo konceptualiai. Be galo įdomu, iki tol nebuvau nė vieno į jį panašaus pažinusi. “

LAMŲ SLĖNIS

Jei tik norėtų, Jonas lengvai galėtų sukurti savo – virtuvės šefo – legendą. Jo močiutė mėgsta riesti istorijas apie tai, kaip jos anūkas nuo vaikystės žaisdavęs su puodais. Toje legendoje sau garbingą vietą rastų ir milžiniška jo senelio aistra maistui, o labiausiai – prosenelis, anuomet Vilniuje dirbęs lenkų armijos virėju. „Labiausiai savo karjeros nenorėčiau apauginti gražiomis istorijomis, – juokiasi Jonas, skabydamas didžiulio kadagio šakas šalia savo vaikystės namo, kurį šeimai sukūrė tėvai architektai. – Taikomieji menai mano gyvenime turėjo daugiau įtakos nei puodai. “

LAMŲ SLĖNIS

Svarstome: jei būtų gimęs penkiolika metų anksčiau, tuos architektus, galbūt, būtų ištikęs šokas, kai sūnus pareikštų norįs savo gyvenimą praleisti prie puodų. „Jei tėvai būtų tie patys – tikrai ne, – įsitikinęs. – Jie pasitiki manimi, jei ir buvo kada kilusi kokia abejonė dėl pasirinkimų, tai dabar nelikę tikrai. “ Jono tėvai į sūnaus eksperimentus virtuvėje visuomet žiūrėjo atlaidžiai. Dabar tik džiaugiasi, kai jis, grįžęs namo atostogų, gamina šeimai. „Mano tėvai, mano brolis ir sesė, mūsų namai turėjo didžiulės įtakos mano formavimuisi. Pasiilgstu namų Londone,

nors čia būdamas pasigendu Londono dvasios“, – sako. Patikrinti, ar tikrai kulinarija yra tai, ko jam reikia, muzika ir menais besidomintis, tuomet dar grupėje „MacLoud“ grojęs vaikinas iš pradžių išvyko į Škotiją. Parengiamųjų studijų metai nenuvylė, kelionėse praleistas laikas norą dar sustiprino – prieš dvejus metus Jonas įstojo į Vakarų Londono universitetą. „Svarsčiau ir apie Veroną, apie Paryžių, – prisimena, – tačiau tose mokyklose galioja griežtos maisto kultūros taisyklės, o Londonas man atrodė labiau kosmopolitinis, daug laisvesnis. “

Vilniaus dailės akademijoje ir Edinburgo menų koledže tapybą studijavusi Rūtenė neabejoja, kad universitetinės studijos yra pagrindas, be kurio sunku pajudėti iš vietos. Tačiau jas baigus, būtina atsikratyti pernelyg teisingų, formalių, akademinių sprendimų, išsilaisvinti iš teorijos, rasti savo kelią ir požiūrį. „Svarbu tik nenusifantazuoti, – juokiasi Jonas ir jie abu prisimena vieną vakarienę ant žolės, kai patiekalus gamino pirmą kartą ir patiekė juos patys neragavę. – Netradiciniai deriniai, jei jų per daug, nebestebina, atvirkščiai, priverčia sunerimti – skamba gerai, bet gal reikia paprasčiau?“ Galima manyti, kad drąsos šiam

duetui netrūksta. Kiek pasitikėjimo reikia turėti, kad svečius kviestum ragauti paties neragautų patiekalų? „Na, skonį, rezultatą juk galima nuspėti, gamindamas ugdai intuiciją ir kuo toliau, tuo labiau pradedi jausti proporcijas, kiekius ir derinius“, – sako Rūtenė. Ji neabejoja, kad devyniasdešimt penki procentai žmonių gali gaminti, tik daugelis iš jų to nedaro – neturi įkvepiančio pavyzdžio, sąlygų ar laiko. Pati ji kulinarija domėjosi, atrodo, nuo vaikystės. Kad domisi taip stipriai, sako, supratusi tik po pirmojo pokalbio su Jonu: „Man kulinarija labiau žaidimas, o jis žiūri į visa tai rimtai. Gal net per rimtai kartais. Be to,

jis turi daugybę žinių, kurių neįmanoma išmokti jokiuose vadovėliuose. Vau, ateis kulinaras, gamins pagrindinį patiekalą, o aš – užkandžius. Prisimenu tą vakarienę. Sumaišiau dideles arabiškas „fava“ pupeles, švelniai aštrų „pasilla“ čili, , alyvuogių aliejuje pašildytas spanguoles, šitakio grybus, šviežius krapus. Galvojau, koks patiekalas man atspindėtų šiuolaikinę lietuvišką virtuvę. Užkandį pavadinau „Čili kaimas“. „Ta mergina jaučia skonį, – pasakojimą tęsia Rūtenės bičiulis ir bendradarbis. – Aš tada gaminau „Morkos analizę“ – žalia morka, degintas morkų sausainis, morkų tyrė, morkų aliejus. “

LAMŲ SLĖNIS

Žaidimo momentas kulinarijoje, abu neabejoja, yra svarbus. Žiemą Rūtenė ieškojo vietos savo „vakarienės“ sumanymui įgyvendinti. „Kūrybingumas įsijungia, kai kažko, atrodo, trūksta – norėjau sukurti tokią vakaro atmosferą, kurios pasigedau leisdama žiemos vakarus Vilniuje, – pasakoja. – Stoties rajone netyčia radau „Seno radijo barą“. Aplinka pasirodė natūrali, nepretenzinga, norėjosi prisitaikyti prie baro, jo neužgožti – sugalvojau žiemišką meniu, naudojomės ten esančiais indais, virtuvės įranga, garso sistema. Vakarojome su šernienos ir imbiero sultiniu, užkandžiu „Čili kaimas“, pasta su aviena ir juodos duonos padažu, barmenas Mario pilstė alų, o per TV sukosi Jennifer Lopez, Michael Jackson ir Sel muzikiniai klipai. “ Šią vasarą kūrybos dalimi tapo ožkos paieškos. Pasirodė, kad gauti ožkienos Lietuvoje šiais laikais – iššūkis. „Pasidairę internete radome komentarų, jog Lietuvoje ožkiena prilyginama šunienai, juokiasi Rūtenė ir pasakoja apie kelionę į Žemaitijos kaimą, pas ožkas auginančią ūkininkę. Pasirodė, kad taip paprastai – nupirkti ir važiuoti savo keliais – neišeina. Rūtenė su Jonu pabuvo, pasiklausė jos pasakojimų apie tai, kaip augina vaistines žoles, kaip spaudžia sūrius, kaip gyvena. „Ji tokia... raw. Ten nėra nė menkiausios chaltūros galimybės, ožkos tiesiog ganosi pievose, jie taip gyvena“, – pasakoja menininkė. Jonui gi, pasirodė, kad Žemaitija yra toks Lietuvos San Sebastianas. Jei kada nors kurtų neįprastą restoraną,

tai greičiausiai jis čia ir atsirastų. Tradicijos, miškai, natūralios pievos, daržovės, jūra netoli – regionas maistui itin tinkamas. „Reikia tik gabių žmonių ir negalvoti apie pinigus, – mėgina dėlioti tokio restorano sėkmę. – Dirbti pasišventus, kruopščiai, atsargiai. Vaikystėje daug laiko praleidau tėvų architektūros studijoje, mačiau, kaip jie bendrauja tarpusavyje, norėčiau, kad tokia atmosfera būtų ir mano restorane, jei kada jį turėsiu. Žaviuosi švedu šefu Magnusu Nilssonu. Jis augina savo daržoves, produktus perka iš vietos tiekėjų ir Švedijos provincijoje įkūrė „Fäviken“ restoraną, kuris dažnai minimas geriausiųjų sąrašuose. Jonas kuo puikiausiai žino, kiek daug reikia aukoti nuosavam restoranui. Gal kada nors jis ir atiduos jam visas savo jėgas, bet kol kas nori semtis patirties, eksperimentuoti, kurti, mokytis ir kituose ieškoti jų stipriųjų pusių. „Vis dažniau ateina mintis, kad šiuolaikiniai šefai tolsta nuo tradicijomis ir daugybės metų praktika paremtos virtuvės, mėgina iš jos ištrūkti. Nesijaučiu priklausantis virėjų bendruomenei, man labiau patinka būti su kūrybos žmonėmis. Rugsėjį mūsų laukia ypač įdomi užduotis: Vilniaus rusų dramos teatre vyks šiuolaikinio meno projektas–paroda. Atidarymo vakaro skoniais pasirūpinti pakvietė mus. Patiems smalsu, ką tai vietai sugalvosime. Aš neturiu laisvadienių, neturiu darbo dienų, mano darbas ir gyvenimas yra viena, todėl negali paaiškinti, kaip atsiranda vienos ar kitos vakarienės idėja“, – prisipažįsta.

LAMŲ SLĖNIS

Persimaišę Jono ir Rūtenės vakarienių skoniai, keista produktų tekstūra ir spalva, panašu, vilioja įdomaus maisto gerbėjus – iki atostogų pabaigos „kau nas haus“ turi daug pasiūlymų. Jų frazės: „Gali būti tikslingai per sūru“ arba „Sudeginimas yra jėga“, o dar – „Maistas nebūtinai turi būti lengvai sukramtomas“ arba „Šiek tiek dūmo tik prideda skonio“ ir „Jei vabalai ar skruzdės ateina į lėkštę, tai geriausia, kas gali nutikti“ silpnesnių nervų valgytoją gali išversti iš koto, bet argi ne tas kitaip ir yra jėga? Jau daugiau nei metus Joną domina laiko atspindžiai maiste. Taip pat ir Rūtenę, kurios bakalauro darbas Vilniaus dailės akademijoje kalbėjo apie tai, kaip vaizdai atspindi laiką, apie laiką tapyboje. „Maiste man įdomu, kaip ir koks patiekalas atspindi dabarties laiką, kaip kultūriniai procesai atsispindi kulinarijoje ir atvirkščiai“, – sako menininkė, o jos bičiulis prideda: „Laikas veikia maistą, argi ne įdomu sužinoti, kaip jis daro įtaką skoniui?“

100

LAMŲ SLĖNIS

101

102

LAMŲ SLĖNIS

103

104

LAMŲ SLĖNIS

Prieš dvejus metus Jonas atrado fermentaciją. Senovinis daržovių rauginimo būdas ne tik keičia patiekalo skonį, bet ir yra sveikas, itin naudingas organizmui. Sujungę lietuviškas tradicijas ir kitų šalių kulinarijos paveldą Jonas ir Rūtenė dabar raugina tai, ką sunkiai įsivaizduojame raugintą – svogūnų laiškus, ridikėlius, serbentus, šparagines pupeles. „Pagal korėjiečių receptą pagaminome šparaginių pupelių kimči (kimči yra tradicinis korėjiečių patiekalas iš fermentuotų daržovių ir prieskonių). Išėjo puikiai! Praėjusiais metais universitete kimči mes skyrėme daug laiko, darėme įvairius eksperimentus“, – pasakoja Jonas, dėdamas mums į lėkštę dar pavasarį užraugtų daržovių, o Rūtenė prideda, kad fermentacijos mada į didžiuosius pasaulio miestus atkeliavo kartu su hipsterių kultūra, kuri propaguoja rankų darbą, grįžimą į gamtą, į natūralumą. Būti gamtoje labiau nei būti garsiam ir pripažintam norisi ir Jonui. „Galima daug įdomiau gyventi nei siekti kažkieno padiktuoto karjeros kelio“, – įsitikinęs dvidešimt trejų metų maisto menininkas. Nors ir tas apibūdinimas, neabejoju, jam nepatiktų.

LAMŲ SLĖNIS

105

106

LAMŲ SLĖNIS

MIŠKO POJŪTIS ANT STALO Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: STUL

Įkvėpta Islandijos klimato ir lietuviško kaimo bei senosios keramikos, Vilniaus dailės akademijos absolventė, dizainerė EVELINA KUDABAITĖ sukūrė unikalią indų kolekciją „Giria“. Pagrindiniu smuiku šiame eksperimentiniame darbe groja ir spalvą, faktūrą bei kvapą indams suteikia medžio žievės ir lapų pigmentai.

LAMŲ SLĖNIS

107

– Evelina, papasakok apie save! – Esu jauna dizainerė, ką tik baigiau studijas. Nuolat dvejoju, kankinu save įvairiais klausimais. Būtent dėl to ir atsiradau dizaino srityje, nors niekada to neplanavau. Dabar galiu sakyti, kad tai yra mano kelias. Mane traukia nepatirti dalykai, o sėdėjimas vietoje vargina ir piktina. Tad stengiuosi neužsisėdėti, naudotis progomis ir pasikliauju paskutinės minutės sprendimais. Be galo mėgstu keliauti. Kartais neįvertinu savo jėgų, būna akimirkų, kai šiek tiek gailiuosi, tačiau dienai besibaigiant visada būnu laiminga dėl savo pasirinkimų.

108

LAMŲ SLĖNIS

– Kaip kilo mintis sukurti indų kolekciją iš medžio žievės? – Mintis kilo iš labai toli. Tai praėjusio studijų semestro darbo tęsinys. Žiemos semestrą praleidau Islandijoje. Ten bendradarbiavome su Reikjaviko miškų ūrėdija, o mūsų užduotis buvo sukurti produktą, susijusį su mišku. Mane labiausiai įkvėpė medžių kryžminimas, kad jie prigytų ir galėtų augti Islandijos klimato sąlygomis. Tad mano darbas buvo kaip pokštas, parodantis žmogaus žaidimą su gamta. Būtent tada kilo mintis daryti medžio transformaciją į balioną. Taip pradėjau dirbti su bioplas-

tiku bei skirtingų spalvų medžio žievių pigmentais. Gimė idėja surizikuoti ir daryti eksperimentą. Po pusės metų buvau išsiilgusi Lietuvos ir degiau noru padaryti darbą, kuris atspindėtų lietuvišką gamtą. Įkvėpimo ieškojau lietuviškame kaime, senojoje keramikoje. Pagrindinė medžiaga, indams suteikianti spalvą, faktūrą, kvapą yra medžių žievių bei lapų pigmentai, jie buvo maišomi su išvirta organinių ingredientų mase, kuri išdžiūvusi tampa labai kieta, bet kartu ganėtinai lengva.

– Kokią istoriją pasakoja šis kūrinys? – Šis darbas pasakoja apie objekto ryšį su žmogumi, apie pojūčius, lytėjimą. Lytėjimas yra svarbus norint pažinti aplinką, t.y. turi svarbią komunikacinę reikšmę. Savo kuriamais objektais norėjau pademonstruoti, kaip medžiagas, kurioms lemta tapti atliekomis – medžių žieves bei lapus – galima transformuoti į tvarųjį dizainą per tradicinius amatus. Tai yra tam tikras transformacijos procesas – medžio atgimimas naujuose objektuose – induose. Tai lyg aliuzija į miesto žmogaus ir gamtos ryšio atkūrimą, miško pojūčio perkėlimą ant

stalo. Taip pat norėjau akcentuoti medžio svarbą lietuvių kultūroje bei maisto ir gamtos ryšį. Taip viskam susipynus sukūriau indų kolekciją „Giria“.

į tešlą panašią masę, ji dedama į paruoštas gipsines formas, o išėmus jau suformuotus indus paliekama džiovinti. Džiūvimas gali trukti nuo poros savaičių iki mėnesio. Netikėti darbo rezultatai yra dalis šio eksperimento, – Kaip vyksta gamybos procesas? o tai mane žavi labiausiai. – Gamybos procesas turi kelis etapus. Pirma, reikia paruošti pigmentus, – Kaip manai, kokiam vartotojui o tai reiškia daug dulkių ir malimo. ši kolekcija skirta? Medžiagos, t.y. medžių žievės, yra gau– Kolekcija skirta vartotojui, kunamos iš lentpjūvės, kurioje jas daž- riam patinka liesti, apčiuopti, pajausniausiai supūdo ar sudegina. Sumalus ti. Žmogui, kuriam svarbus emocinis žieves iki įvairaus grubumo pigmentų pasaulis, kuris vertina tradicijas ir myverdama organinių klijų masė, kuri vė- li gamtą. Arba atvirkščiai, miesto liau tam tikromis proporcijomis yra žmogui, betono vaikui, kuriam tai pasumaišoma su pigmentais. Užminkius dėtų atrasti šiuos pojūčius.

LAMŲ SLĖNIS

109

110

LAMŲ SLĖNIS

111

112

LAMŲ SLĖNIS

113

– Dalyvavai konkurse „Jaunojo dizainerio prizas 2015“. Ką tau tai davė? – Manau, svarbiausias dalykas, kurį gauni tokių renginių metu – įvairūs kontaktai. Žmonių, kurie domisi tavo darbu, kurie nori bendradarbiauti; žmonių, kurie tiesiog nori pabendrauti ir daugiau sužinoti. Taip pat parodos metu teko išmokti pristatinėti savo darbą.

duktą. Kaip manai, kuris iš tavo kūrinių tave atskleidžia geriausiai? – Manau, mane labiausiai atskleidžia du naujausi darbai – Islandijoje sukurtas medinio baliono projektas bei mano diplominis darbas „Giria“, kuris yra tarsi medinio baliono tęsinys. Mane visada žavėjo dizaino persipynimas su mokslu, eksperimentavimas, cheminės reakcijos. Dirbdama su šiais projektais supratau, jog tokia linkme norėčiau dirbti ir toliau. Ne– Esi sukūrusi ne vieną netradi- tikėti rezultatai puikiai atspindi maciškų sprendimų reikalaujantį pro- no kasdienybę. Kartais tiesiog plauki

114

LAMŲ SLĖNIS

pasroviui, o paskui lieki maloniai nustebęs rezultatais. – Kas yra tavo mūza, tavo idėjų šaltinis? – Pagrindinis mano idėjų šaltinis – patirtys kelionėse. Sutikti nauji žmonės, o jų šiemet sutikau tikrai nemažai. Visi jie savotiškai keisti, tačiau labai įkvepiantys. Taip pat mane įkvepia medžiagų tekstūros, medžiagų pasaulis, beribės šio pasaulio galimybės bei žaidimas jomis.

LAMŲ SLĖNIS

115

116

LAMŲ SLĖNIS

LAIMĖS CHEMIJA: ĮKVĖPK IR JUOKIS Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Visi aplinkui žino, kad KRISTINA LAUČIENĖ mėgsta juoktis. Kartą, ji prisimena, niekaip negalėjusi išeiti iš klasės draugės namų. Draugė su mama juokino taip, kad su vienu batu ant kojos ji pusvalandį raitėsi koridoriuje ant grindų. Anuomet kvatodama ir netgi vėliau, dirbdama vadybininke, koučingo specialistė Kristina niekaip negalėjo numatyti, kad juokas taps jos darbu, o jos juoko jogos treniruotės bus labiausiai geidžiamas šios vasaros užsiėmimas.

Sutikau Kristiną Juodkrantėje. „Atvažiuos juoko jogos trenerė, – vieną vakarą paskelbė draugė atostogauti susirinkusiai kompanijai. – Susitinkame rytoj po pietų, sode. Atsineškite kilimėlius.“ Kitą dieną sodo žolę apklojome spalvotais rankšluosčiais, išsitraukėme patogius sporto drabužius ir sugulėme, mėgindami atsipalaiduoti. Taip, kaip prieš tikrą jogos užsiėmimą. Tačiau netrukus visi mūsų įsivaizdavimai buvo sulaužyti. Į kiemą įstraksėjo blondinė. Anekdotų ir linksmų nutikimų ji nepasakojo, susodinusi į glaudų ratą, paaiškino indų gydytojo Madano Kataria atradimą – žmogaus kūnas neskiria natūralaus ir dirbtinio juoko, cheminės reakcijos ir procesai kūne vyksta lygiai tokie patys, ar kvatotum išgirdęs gerą pokštą, ar juoką imituotumei fiziniais pratimais. 1995-aisiais Indijoje sukurta juoko jogos metodika šiandien naudojama visame pasaulyje, įkurta daugiau nei 10 tūkstančių tokios jogos klubų.

LAMŲ SLĖNIS

117

Neslėpsiu – imituoti juoką buvo sunku. Protas niekaip negalėjo išsijungti: o kaip aš atrodau? „Dabar ištieskime ranką ir pasisveikinkime juokdamiesi – štai, taip“, – kantriai pratimą po pratimo rodė Kristina. Kai kurie jų išties buvo juokingi. Dar juokingiau darėsi pažvelgus į draugų veidus, išraiškas ir mėginimus įsitraukti į žaidimą. Netrukus pastangų nebereikėjo tiek daug, o dirbtinis ho-hoho-ho-ho peraugdavo į nevaldomą juoko priepuolį. Kitą rytą namas skambėjo nuo mūsų chi-chi-chi, pilvo raumenis skaudėjo lygiai taip pat, kaip po geros treniruotės. Peržiūrinėjome vaizdo įrašus telefonuose ir vėl juokėmės, o šeimininkė iš Juodkrantės parnešė gandus apie tai, kad mūsų kieme vyko keisti dalykai. – Kristina, sakai dirbtinis juokas gali būti lygiai toks pat naudingas kaip ir natūralus. Visai neatrodo, kad juoktumeisi dirbtinai. Ar juoktis galima išmokti? – Žaismingi, gerą humoro jausmą turintys žmonės traukia. Atrodo, visi nori prie jų prieiti, dalyvauti pokalbyje, netgi paliesti, kad nesąmoningai iš jų pasiimtų šiek tiek lengvos energijos, žaismės. Kai buvau vaikas, juokdavausi visiškai nevaldomai. Labai bijojau kutulio, jei tik kas imdavo ku-

118

LAMŲ SLĖNIS

tenti, atrodydavo, pilvą suparalyžiuoja, spazmai būdavo tokie stiprūs, kad griūdavau ant žemės ir kokį pusvalandį iš tos būsenos negalėdavau išeiti. Man tai nepatikdavo, nors aplinkiniams būdavo juokinga. Mano juokas žmonėms tinka, visada užsikvatoju stipriai, o dabar dar prisideda ir įgūdžiai. Draugai juokauja: gal baigsi vieną kartą dirbti? Taip, taip, baigiau! Visi gali juoktis. Juoko jogoje nenaudojame humoro, čia nereikia intelekto – tai fiziniai pratimai. Nepavyko pirmą kartą, pavyks antrą ar trečią. Kai kurie pradžioje drovisi, bet vėliau išdrąsėja, atsipalaiduoja. Ir natūralus, ir dirbtinis juokas gamina laimės chemiją. Dažnai tie, kurie įdeda daugiau pastangų, patiria ir daugiau emocijų. Lengva juoktis, kai juokiesi visada, tačiau jei tai darai retai, gali nustebti, kad pavyko. Imituodami juoką, mes išjudiname, iškratome vidaus organus, jie atpalaiduojami, pagerėja savijauta, nuotaika. Žinau tai, nes prieš ir po užsiėmimų prašau, kad žmonės įvertintų savo būsenas ir emocijas. Jų pastebėjimai – itin vertinga tyrimo medžiaga. Aš ir pati po užsiėmimų jaučiuosi lengvesnė, išsikrato visi rūpesčiai, tamsios mintys. Ir juokas suartina žmones, sukuria bendrystės jausmą.

LAMŲ SLĖNIS

119

120

LAMŲ SLĖNIS

– O jei tau juoktis visai nesinori? Jei bloga, jei liūdna? – Žinoma, kad būna – tarkim, nėra nuotaikos, prasta savijauta, o vėl užsiėmimas, reikės vesti. Kaip galiu duoti kitiems tai, ko pati šiandien neturiu?! Bet sutinki žmones, pradedi mokyti, pradedi juoktis, žiūri, pati sau juokinga. O jei dar aplinkui daugiau nuoširdžiai besijuokiančių – saulė ir vėl šviečia. Juokas pakrauna, kai praktikuoji juoko jogą, vietos atsitiktinumui – nusijuoksiu-nenusijuoksiu – nelieka. Galiu drąsiai sakyti: važiuoju susitikti su žmonėmis, o tai prisijuoksime. Ir man tai nepabosta! – Ir lietuviai tau neatrodo depresyvi savižudžių tauta? – Aš žinau statistiką, bet negalvoju apie tai. Darau, ką sugebu geriausiai, atiduodu save visą, sten-

giuosi, kad kiekvienam grupėje užtektų mano dėmesio, ne tik mokau juoktis, bet ir nešu juoko dvasią. Tai svarbu, nes nuolat besijuokiančio žmogaus elgesys anksčiau ar vėliau pradeda kisti. Jis darosi atlaidesnis, labiau myli, labiau rūpinasi savimi ir kitais, mažiau nervinasi, tampa labiau atsparus stresams. Esu tikra: jei tauta kol kas neįstengia pasikeisti, keistis galime po vieną ar grupelėmis. Namo parsinešta juoko dvasia netruks pasklisti. Jei pavyks, vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje svajoju surengti didžiulę viešą juoko jogos sesiją. Norėčiau į ją pakviesti tuos, kurių gyvenime nedaug šviesos ir lengvumo – garbaus amžiaus žmones, sergančius depresija, nelaimingus, vienišus. Privalau nešti juoko idėją ir filosofiją.

LAMŲ SLĖNIS

121

122

LAMŲ SLĖNIS

123

– Kokia toji juoko jogos filosofija? – Juoktis be priežasties nėra lengva. Atrodo, esame išmokyti, kad mintys nulemia kūno būseną: esu laiminga ir mano kūnas tą jaučia. Pradėjusi mokytis juoko jogos supratau, kad esama ir atgalinio ryšio – judesio, sporto ar meditacijos išlaisvinta ir kūną palikusi įtampa išvalo mūsų smegenis, priverčia jaustis gerai, būti laimingiems. Žmoguje kaip ir Visatoje viskas yra viena, – patrauksi virvelę, dalelės išsilakstys į šonus. Gali skaityti kiek tik nori knygų, be praktikos nieko nebus. Išmoksi juoktis, darysi tai kasdien ar bent keletą kartų per savaitę, tik tada pajusi naudą. Esu tokia, kaip ir visi, pamenu, grįžau iš stovyklos moterims Ispanijoje ir... sustojau. Laimė, tuose mokymuose jau buvau supratusi daugybę svarbių dalykų apie save, išgyvenusi sakralių, labai intymių akimirkų, nusiėmusi kaukes. Jei nebūtų buvę šitų pasikeitimų, gal nė nebūčiau pradėjusi savo veiklos. Mintis, kad galiu būti kitokia, nebepaleido, ėmiau praktikuoti meditaciją. Iš pradžių, ieškodama lengvesnio kelio, su grupe, vėliau – viena. Dabar jau žinau, kaip svarbu sau atsakyti į klausimą – kodėl tai darai? Jei neturi atsakymo, nieko ir nevyks. Rudenį dalyvavau dar vienuose mokymuose. Teorijos buvo mažai, mokėmės pratimų, kvėpavimo. Šį pavasarį išvykau trečią kartą. Sukūrėme grupę, kuri, gali būti, eis dar toliau ir giliau. Džiaugiuosi artimiausių žmonių ir draugų palaikymu. Kartais atrodydavo, kad jie visi tiki manimi labiau nei aš pati savimi.

124

LAMŲ SLĖNIS

– Juoko jogos metodika atsirado Indijoje 1995-aisiais. Gana šviežia... – Jau senų senovėje žmonės pastebėjo: gera nuotaika, juokas yra vaistas. Indų gydytojas Madanas Kataria stebėjo ir aprašė kuriamąsias bei gydomąsias juoko galias. Prieš gerus dvidešimt metų Mumbajaus parke jis rado penkis entuziastus ir įkūrė juoko klubą. Kiekvieną dieną žmonės susirinkdavo juoktis. Po keleto dienų klubo dalyviais jau norėjo tapti penkiasdešimt žmonių, jungėsi dar ir dar daugiau. Jie visi sustodavo ratu, pasakodavo juokingus nutikimus, anekdotus ir juokdavosi. Po dviejų savaičių jie susidūrė su kliūtimi – geri juokai ir istorijos pasibaigė, prasidėjo negatyvūs, įžeidžiantys, nešvankūs juokeliai. Keletas įsižeidusių klubo narių pareiškė, kad geriau yra uždaryti klubą nei tęsti tokią veiklą. Madamas Kataria paprašė šiek tiek laiko, kad išplėtotų mintį ir rastų visiems priimtiną juoko klubo formą. Daktaras peržiūrėjo savo bei kolegų tyrimus ir rado atsakymą, kurio ieškojo: mūsų kūnas negali atskirti suvaidinto ir nuoširdaus juoko. Abu sukuria tą pačią „laimės chemiją“. Po kelių dienų gydytojas grįžo į parką ir paprašė grupės narių drauge suvaidinti minutę juoko. Skeptiškai nusiteikę klubo nariai sutiko pabandyti, o rezultatas buvo nuostabus. Minutė suvaidinto juoko išsitęsė iki dešimties ir virto giliu, spontanišku, natūraliu juoku. Taip gimė juoko jogos klubas, o metodika pasklido po pasaulį. Įkurta netgi pasaulinė Juoko jogos asociacija, kuriai ir aš priklausau.

LAMŲ SLĖNIS

125

– Tačiau juk iki jos buvo ilgas kelias? – Daug visko buvo. Auginau vaikus – dabar Lukui vienuolika, Titui – šešeri. Mėgavausi motinyste, tačiau atėjo laikas, kai pajutau, kad kažko mano gyvenime trūksta. Kažko, ką galėčiau daryti ne tik dėl savęs, o ir dalytis su kitais. Prieš gimstant vaikams, dirbau vienos leidyklos realizacijos skyriuje. Prisipažinsiu, darbas manęs nevežė, kūrybos jame nebuvo daug, reikėdavo ir dėžes pakilnoti, ir užsakymus formuoti. Sūnaus gimimas prasmės gyvenimui pridėjo dau-

126

LAMŲ SLĖNIS

giau, į darbą nusprendžiau nebegrįžti, pradėjau mokytis vadybos. Keturis metus kaifavau, mokslai buvo fantastiški, tačiau dirbti taip ir nepradėjau. Gimė antrasis sūnus, sėdėdavau ant sofos su puodeliu arbatos ir žiūrėdavau, kaip jie dūksta – geriausias vakaro filmas. Tuo metu labai daug skaičiau, domėjausi psichologija, rijau vieną knygą po kitos, tačiau prasmių drauge su knygomis mano gyvenime neatsirado. Buvau žinių kolekcionierė, turėjau jų daug, o kur panaudoti nebuvo. Tai dabar suprantu, kad žinios yra bevertės, jei jų nenaudoji, o

tuomet tik skaičiau, skaičiau, skaičiau. Prieš dvejus metus konferencijoje „Veikli“ išgirdau Leonoros Be You pranešimą. Ji sakė, kad ne teorija keičia mūsų gyvenimus, o praktika. Tais metais į jos mokymus Ispanijoje nenuvažiavau, atrodė, labai dideli pinigai, o gal tiesiog buvo nedrąsu. Pernai išdrįsau. – Ką manei ten rasianti? – Mes visada tikimės stebuklo, kai norime pokyčių, o nežinome, kaip jie vyksta. Atrodo, ateisi, įgriūsi į katilą, tave nuspalvins, įvyks stebuklas – ša-

kar makar makar – graži, protinga, sėkminga. Kai pradedi eiti pasikeitimų keliu, supranti, kad ne mokytojas keičia tavo pasaulį. Esat girdėję: „Mokytojau, o ilgai reikės laukti pokyčių? Jei lauksi – niekada“. Buvau iš tų, labai daug galvojančių, nuolat aiškindavausi kitų bėdas, atsakinėdavau į kitų klausimus, modeliuodavau situacijas, moterų seminaruose išmokau vadovautis ne vien logika, leidausi, kad mane vestų – Dievas, Kūrėjas, intuicija – kažkas už mane aukščiau. Kai pasiduodi natūraliai tėkmei, viskas ir pradeda vykti.

LAMŲ SLĖNIS

127

128

LAMŲ SLĖNIS

129

130

LAMŲ SLĖNIS

– Tačiau moterims, oi, kaip nelengva atsiplėšti nuo namų, vaikų, buities... – Pirmą kartą, matyt, dėl to ir neišvykau, nes per daug galvojau. Tas galvojimas užimdavo daugybę mano laiko, pasirodo, leidau jį veltui. Dabar išmokau analizuoti ir spręsti tik apie savo elgesį, nes tai tiesiogiai priklauso nuo manęs pačios. Supratau, kad kiekvienas veiksmas turi pasekmes. Kaip ir neveikimas. Neatsisakau padėti, bet situacijų nebesprendžiu. Ispanijoje manęs laukė skausmingas susipažinimas su savimi, teko išsilukštenti tikrąją save. Prieš dvejus metus aš ir šiam interviu nebūčiau sutikusi, sakyčiau sau, kad nesu pasirengusi, bet šiandien suprantu, kad einu į priekį tik tokia, kokia esu dabar.

skaudino, buvo atsiųsti, kad tave išmokytų? O tu buvai pernelyg įsižeidęs, kad tai suprastum. Kai pradedi laisvintis, kai nusiriti nuo pečių savąjį sunkų nešulį, energija pasidaro lengva. Kai pradėjau juoktis, gyventi tapo lengviau – būti, kvėpuoti, planuoti, kurti, daryti.

imtis veiksmų, o dabar, štai, nė vieno laisvo savaitgalio. – Iš kur poreikis dalytis? – Aš visuomet troškau padėti kitiems, tačiau neturėjau žinių, kaip tai daryti tinkamai. Dalijau patarimus, tačiau pati nesuvokiau jų svorio. Svetimi patarimai dažnai neleidžia žmogui išsiristi iš kokono ir nuskristi pačiam. Grįžusi po mokymų supratau, kad privalau skleisti juoko dvasią, o įgūdžiai atėjo per praktiką. Žmonės noriai man pasakojo savo jausmus, dalijosi pažinimo džiaugsmu, geros savijautos potyriais. Visiškai nesunku išmatuoti entuziazmo, atsipalaidavimo, streso lygį, nusiteikimą juoktis be priežasties. Visa tai ir yra žinių bagažas, grįžtamasis ryšys, kuriame ypač matai savo darbo prasmę.

– Kaip pasikeitimus sutiko vaikai ir vyras Povilas? – Povilui stengiausi neįvaryti šoko, labiausiai pasikeitimus pastebėjo draugės. Tiesiog vieną dieną ėmė patarimai ir dingo. Grįžusi pasidaviau spontaniškiems sprendimams, mąsčiau: gerai būtų turėti juoko jogos trenerės sertifikatą, po savaitės viešėdama pas draugę Latvijoje jau laikiau rankose lėktuvo bilietus, pataikiau paskambinti paskutinę registracijos į seminarą dieną, dar po savaitės sėdėjau – Būti čia ir dabar? mokymuose Londone. Tuo metu nė – Tiki, kad juokas išgelbės pasau– Be praeities neturėtume ateities, neįsivaizdavau, kur tai nuves – kur ir lį? praeitį reikia gerbti, tik kaltinti jos kaip vesiu užsiėmimus? Tiesiog atro– Juokas neša taiką. Besijuokiantys negalima. Gal žmonės, kurie tave dė, užteks kalbėti apie svajones, laikas žmonės yra sveiki kūnu ir siela.

LAMŲ SLĖNIS

131

132

LAMŲ SLĖNIS

APIE KITĄ LAIKĄ Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Kalba jis lėtai rinkdamas žodžius, tapo nostalgiškus paveikslus ir visai nenori, kad jo darbai iškeliautų iš Lietuvos, svajoja vieną dieną tapti mokytoju, ilgisi kaimo ramybės ir švelniai kalba apie savo mylimąją... Tapytojas PETRAS LINCEVIČIUS – tarsi žmogus iš kito laiko. Visai kaip ir jo darbai, šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius’15“ pelnę jam geriausio jaunojo menininko iki 35 m. vardą. Beje, Petrui – 25-eri.

Jau pasikalbėjusi su Petru ilgai svarsčiau, kaip pradėti šį pasakojimą. O tada visai netyčia radau jo paties rašytą tekstą, kvietusį užsukti į parodą M. K. Čiurlionio namuose ir supratau, kad nieko taiklesnio parašyti jau negalėsiu: „Nesugebėjimas rasti

vietos šiandienoje privertė atsigręžti į savo praeitį. Su nostalgiškomis mintimis keliauju į prosenelių namus. Būdamas mieste ilgiuosi kaimo, tiksliau to, su kuo jis man asocijuojasi: ramybe, gamta, mano būdui artimesniu koloritu ir, žinoma, praeitimi.

Troškimas sugrįžti namo, kurių jau nebėra, o gal ir niekada nebuvo, ir supratimas, kad toks sugrįžimas neįmanomas privertė ieškoti išeities. Bandydamas kompensuoti tai, ko man trūksta dabartyje, pradėjau vaizduotėje kurtis savo namus.“

LAMŲ SLĖNIS

133

134

LAMŲ SLĖNIS

- Petrai, pataisyk, jei klystu, bet manau, kad žinia apie geriausio jaunojo menininko vardą tau nebuvo visiškai netikėta? - Dalyvaujant vis tiek kirba: o gal?.. Bet nebuvau tikras, kad laimėsiu. Kai kuriuos menininkus, jų kūrybą pažinojau, bet daugelio – ne. Iš tikrųjų šiek tiek nustebau, nes tai, ką darau, nėra labai populiaru. Mano tapyba nėra dabarties tendencijos. Kita vertus, nostalgijos tema populiari… Tas pasimetusio žmogaus atspindys. Netikėta buvo ir todėl, kad tapybai mugėje šį kartą nebuvo skiriama tiek dėmesio, kiek kitiems menams.

- Dabartis yra mano, bet joje yra daug praeities, iš senų laikų išlikusių daiktų. Jų šeimininkų nebėra, likę tik patys daiktai. Aš į juos atsigręžiu bandydamas suvokti save. Tai tarsi koks pasimetimas. Gręžiesi į senelių, prosenelių daiktus, nuotraukas, sodybas. Tie daiktai dabartyje gal ir keistai atrodo, nes nebeturi jokios paskirties. Tiesiog nugula į muziejų arba gali juos išmesti, bet jau nepanaudosi pagal paskirtį. - O iš kur tavo kūryboje tiek daug nostalgijos tam prabėgusiam laikui? - Žvelgiant į senovę, apima dvejopas jausmas. Tai to lėtesnio laiko, kuris nėra toks suplanuotas, ilgesys. Taip pat – gamtos. Kita vertus pasimato žmogaus laikinumą, kai koks medinis rakandas išlieka ilgiau už patį žmogų. Dabar gyvenu Vilniuje, bet tai, ką tapau, yra mano gimtinė, Šilavotas. Ten aš užaugau, ten gyveno mano protėviai. Mūsų giminės šaknys ten nuo XVIII a.

- O paskelbus, kad esi geriausias, visus tavo darbus iškart išpirko? - Taip, visus penkis darbus. Man labai pasisekė, kad juos visus nupirko vienas žmogus, Modernaus meno centro atstovas. Jie pateko į kolekciją ir neiškeliaus iš Lietuvos. Labai gerai. Visi mano paveikslai pasakoja apie Lietuvą, tai savas kontekstas, o iškeliavę kūriniai jį praranda, tampa tiesiog meno objektu, kuris, atsidūręs kitame - Kas gi yra tavo darbuose vis atkontekste, nebekuria aktualių reikšmių. sikartojantis Šilavoto „Davatkynas“? - Naujausiame tavo darbų cikle - Dabar toje vietoje įkurtas muzie„Namukas laikui / Ryto nebus“ svar- jus. Bet anksčiau ten buvo neoficialus biausi motyvai yra laikas ir erdvė. Jie vienuolynas. Visuomenėje tas žodis – tarsi koks tiltas į prarastą laiką... gal turi daugiau neigiamų reikšmių

– „tos davatkėlės“… Bet mūsų krašte tą vietą žmonės taip vadino ir šis žodis turėjo tik teigiamą prasmę. Kai steigėme muziejų, taip ir palikome tą pavadinimą. Mano tėvai tą vietą išsaugojo. Pirmoji ten apsigyvenusi moteris buvo iš mūsų giminės. Be to, ten kurį laiką gyveno mano prosenelė. Išlikęs jos namukas. Iš čia ir ciklo pavadinimas – „Namukas laikui“. - Kaip tu pats jautiesi Šilavote, kokia tai vieta? - Kiekvienam savas kraštas yra pats gražiausias. O Šilavotas yra bažnytkaimis. Nesenas, kiek daugiau nei šimto metų. Kadaise čia atvyko klebonas, pastatė bažnyčią, tolėliau jos ir susikūrė neoficialus vienuolynas. Kai kurios jame gyvenusios moterys norėjo būti vienuolėmis, bet neišgalėjo, tad gyveno tokį atskirą gyvenimą miške ir padėjo bažnyčiai. Šilavoto istorija išties unikali. Nostalgija atsirado, kai išvykau į Vilnių. Tas vietos pakeitimas privertė atsigręžti į istoriją ir kraštą, su kuriuo esu susijęs. Tas kraštas man svarbus, kad suvokčiau save kaip Suvalkijos etnografinio regiono atstovą šiandien. Per globalizaciją, emigraciją iš kaimo į miestą ir iš miesto į kaimą įvyko susiniveliavimas. O aš jaučiu poreikį suvokti, koks dabar yra tas kraštas.

LAMŲ SLĖNIS

135

136

LAMŲ SLĖNIS

137

- Mane Lietuvos provincija šiek tiek baugina dėl alkoholio liūno, kuriame ji skęsta. - Taip, dalyje provincijos realybė yra tokia. Gal visuomenė tokia. Nėra darbo, iš pašalpų žmonės gyvena. Kad tai pasikeistų, tikriausiai reikia laiko. Nors gal tik iš šalies žiūrint taip atrodo. Gal jiems gerai taip. Juk jie visai laimingi atrodo... Kaimas keičiasi. Daug žmonių čia atvažiuoja iš miesto, statosi namus, taip keičiasi ne tik žmonės, bet ir kraštovaizdis. Pokyčiai vyksta. - Iš kur tavo polinkis į tapybą? - Tikriausiai tai tėvų įtaka. Jie nuo mažens mane leido į dailę, nors patys ir nebuvo iš meno pasaulio. Jei jau ieškotume genų, tai iš mamos pusės yra rašytojų, skulptorių, tautodailininkų. Tačiau tėvai tikslingai investavo į mane. Nuo ketvirtos klasės lankiau dailės būrelį, vėliau – mokyklą, įstojau į akademiją. - Bet juk menininkai dažniausiai kratosi akademinės terpės, burnoja ant dailės mokyklų, nes jos neva įstato į rėmus. O tavo planuose – meno doktorantūros studijos... - Šiemet nestojau, nes tuo pat metu vyko „ArtVilnius’15“, nespėjau paduoti dokumentų. Bet tos galimybės neatsisakau, bandysiu kitąmet. Norėčiau būti pedagogu. Neburnoju ant akademinės terpės. Tos institucijos, aišku, turi savų privalumų ir trūkumų, bet be jų nebūtų ir to kultūrinio sluoksnio.

138

LAMŲ SLĖNIS

- O kur matai savo darbus? - Paveikslus? Galerijose. Norėčiau – ne tik Lietuvos. Bet tai po truputį ir vyksta. Po poros mėnesių – paroda Berlyne. Kitais metais – personalinė paroda Lietuvoje. „ArtVilnius“ labai stipriai pakeitė viską, kas buvo iki tol ir kaip yra dabar. - Per vieną dieną tapai milijonieriumi?! - Ne... Bet atsirado dėmesio. Bus ir grupinių parodų, kaip tik dabar „Davatkyne“ rengiame plenerą, suplanuotos dvi parodos Kaune. Atvyks Eimutis Markūnas, „Angies“ grupės menininkas, Alfonsas Vilpišauskas, jį laikau savo mokytoju, jis ir pastūmėjo mane į tapybą, ir plenerus rengti pradėjo, o paskui perdavė juos man kuruoti. Mėginu sukviesti šio krašto žmones, tad bus ir studentų. Norisi, kad tai būtų savotiškas simpoziumas, kurio dalyviai dalytųsi patirtimi, keistųsi mintimis. - Teko girdėti, kad tapydamas nenaudoji porėmio. Ar dėl to, kad galėtum lengvai keisti erdvę, kurioje tapai? - Porėmio nenaudoju, nes rėmas neleidžia tapyti taip laisvai. O man norisi tapyti ir tik paskui užtempti drobę ant rėmo arba ne, priklausomai nuo idėjos. Neužtempta drobė yra laisvesnė, kaip kokia mintis. Kartais lieka šiek tiek baltos drobės, tai irgi kaip atskiras paveikslas, tarsi mintis, frazė, o gal kaip tik – nežinia. Pastaruoju metu tokių erdvių gana daug mano darbuose.

LAMŲ SLĖNIS

139

140

LAMŲ SLĖNIS

141

142

LAMŲ SLĖNIS

O erdvę reikia prisijaukinti. Iki šiol tapiau „Plastos menų ceche“. Ta erdvė buvo labai gera, ten tapė daug menininkų ir aš galėjau iš jų mokytis. Ir mano dėstytojas Jonas Gasiūnas tapė, ir vyresniųjų kursų studentai. Tai buvo gera patirtis. Pastaruoju metu tapiau tiesiog namuose, kad sutaupyčiau laiko. Iki „ArtVilnius’15“ buvo likę nedaug laiko, o aš sugalvojau nutapyti didelį darbą, tad kad nereikėtų toli važinėti, tapiau tiesiog virtuvėje. Vasaromis tapau Šilavoto „Davatkyne“. Pakeisti erdvę labai gerai, atsiranda šviežių minčių, kitoks požiūris. Dabar ieškau studijos. Norėčiau įsikurti kokiame sename pastate, senamiestyje. Norisi erdvės, kuri turėtų savo istoriją. Kol kas tokios dar neradau. - Gal ir klystu, bet žiūrėdama į tavo paveikslus ir tavo draugės Mantės nuotraukas, atrandu šiokių tokių panašumų – tos staltiesėlės, užuolaidos, gėlės – besikartojantys motyvai. Tapei, tapei virtuvėje ir supanašėjote… - Gali būti. Vis tiek vienas kitą veikiame. Bet tai yra labai gerai. Beje,

geras pastebėjimas, niekada į tai negal. Vis tiek dabartis, kurioje esu, man atkreipiau dėmesio... mieliausia. - Kiek artimo žmogaus buvimas tavo gyvenime daro įtakos kūrybai? Kiek padeda, o gal trukdo? - Labai gerai veikia! Geriausias apibūdinimas – tai suteikia jėgų. Kai žinai, kad nesi vienas, kad kažkas yra šalia, kad ir ką bedarytum, darai jau visai kitaip. Nes žinai, kad tai ne tik sau, bet ir kitam žmogui. Manau, tai ir suteikia jėgų. Ir tie laimėjimai – didelė dalis Mantutės indėlio. Jei ne ji, nebūčiau nei to, nei ano nutapęs. - Jei galėtum persikelti į kokį nors laikotarpį, kur norėtum pagyventi? - Jei laikinai, tai norėčiau atsidurti XX a. pradžioje. Yra tokia istorija, kaip į Šilavoto kraštą atvyko vienas mano protėvių. Su mylimąja jis bėgo nuo rekrūtų, kad nepaimtų į armiją. Toje vietoje iškirto dalį miško ir pasistatė namus. Man įdomu, kaip žmogus tais laikais su ribotais įrankiais pats pasistatė namą, viską susikūrė nuo pradžių. Aišku, pabuvęs tame laikotarpyje turbūt greit užsinorėčiau grįžti at-

- Manau, nesi iš tų menininkų, kuriems reikia kančių ir sukrėtimų, kad galėtų kurti. - Ne, bet kančios atsiranda bekuriant. Šauna idėja – bus taip, kol ją įgyvendini, pats kūrimo procesas, ir yra kančios. Sukuri darbą ir vėl esi laimingas. O paskui vėl kenti... Toks procesas. Kai žvelgiu į savo darbus po metų dvejų, atrodo, kad ne aš juos sukūriau. Žiūriu ir nesuprantu, kaip aš čia taip padariau, atrodo, kad tai ne mano. Pastaruoju metu dažnai susiduriu su tokia keistenybe. - Mėgsti dovanoti savo paveikslus? - Esu išdovanojęs. Pastaruoju metu mažiau, nes vyksta parodos, būtų sunku tuos darbus susirankioti. O gal tiesiog šykštus pasidariau... - O specialiai Mantei esi ką nors nutapęs? - Taip. Esu. Daug paveikslų yra rūsy, bet namie kabo vienas jai skirtas peizažas. Ir dar iš nuotraukos nutapiau save mažą.

LAMŲ SLĖNIS

143

144

LAMŲ SLĖNIS

145

146

LAMŲ SLĖNIS

147

148

LAMŲ SLĖNIS

SKAIČIUOJANTIS UŽŠALUSĮ LAIKĄ Tekstas: Toma Mačiulskytė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Mus žavi drąsūs žmonės. Tie, kurie nebijo imtis nepopuliarių, rizikingų, tačiau jų sieloms mielų veiklų. DALIUS ILGINIS jau šešerius metus užsiima papuošalų gamyba. Iš pradžių tai buvo „Time studio“ ir laikrodžių detalėmis puošti dirbiniai, vėliau – juvelyrika. Nors laikrodžių etapas pamažu baigiasi, mūsų pokalbyje apstu filosofinių dulkių apie laiką.

LAMŲ SLĖNIS

149

– Daliau, kaip sugalvojai išardyti laikrodžius ir jų detalėmis dekoruoti papuošalus? – Viskas buvo labai seniai. Abu su žmona Rasa išvykome gyventi į Londoną. Mums nepatiko lenkti nugarą dėl skatikų, tad pradėjome daryti papuošaliukus ir jais prekiauti turgeliuose. Man norėjosi atrasti ką nors autentiško, vyriško. Papuošalai su laikrodžių detalėmis buvo atradimas. Siekiau daryti tokius dirbinius, kuriuos ir pats galėčiau nešioti. Todėl papuošalai išėjo unisex. Ilgą laiką galvojau, kad tokį dekoravimo būdą išradau aš. Tačiau tai tik dar kartą įrodo, jog šiame pasaulyje nieko naujo neišrasi. Pasirodo, egzistuoja net bendras tokio stiliaus pavadinimas – steampunk. Bet esu tikras, kad Lietuvoje buvau pirmasis. Kolekcija vadinasi „Frozen time“ (angl. užšalęs laikas). Tai laiko inkliuzas, laikrodžio dalių, kurios kadaise rodė žmonėms laiką, užšaldymas.

mai žmonai su kažkuo autentišku, išskirtiniu ir savo. Pradėjau lankyti juvelyrikos kursus. Nieko panašaus anksčiau nebuvau daręs. Pamenu, vaikystėje mėgdavau krapštytis ir skirti dėmesį dalykams, kurie kitiems atrodė bereikšmiai. Pabaigęs mokyklą įstojau į mechanikos inžinerijos studijas. Vėliau ilgą laiką dirbau šviesos dailininku, apšvietėju. Tai taip pat kūryba ir atskiras pasaulis. Tuščią scenos erdvę turi pripildyti šviesų, sukurti atmosferą. Su muzikantais važinėjau po Lietuvą, užsienį. Puikus laikas. Bet šiandien taip gyventi nebegalėčiau. Dabar kitas etapas – šeima.

– Anksčiau kūrei didelėse erdvėse, scenose, o dabar susitraukei iki mažų metalo dirbinukų. Tai didelis kontrastas! – Taip, mastelis didelis. Bet tai nėra sąlyga vertinti kūrybą. Manęs dažnai žmonės paklausia, kodėl tas didelis pakabukas kainuoja pigiau, nei anie – O kokia buvo juvelyrikos pra- maži auskariukai. Aš jiems atsakau, džia? jog meno negalima sverti kilogramais. – Tai prasidėjo nuo sužadėtuvių Šioje vietoje dydis neturi jokios reikšžiedo. Norėjau pasipiršti savo būsi- mės. Tai yra kūrinys.

150

LAMŲ SLĖNIS

– Kaip gimsta tie kūriniai? Ar prieš pradėdamas dirbti turi viziją? – Taip, dažniausiai turiu idėją prieš sėsdamas prie stalo. Bet kai pradedu daryti, viskas sparčiai keičiasi. Kartais rezultatas labai skiriasi nuo pradinės idėjos. Aš ieškau. Nesinori daryti taip, kaip dariau anksčiau. Ieškau naujų formų, faktūrų. Per tokius ieškojimus radau savo dabartinę techniką, kurios pagrindu greitai pristatysiu naują kolekciją „Cult“. Žinau, kad tai taip pat jau yra išrasta ir turi konkretų pavadinimą. Bet aš jo nežinau, ir man net nereikia. Aš apskritai nesidomiu kitų juvelyrų darbais, nes manau, kad tai mane įkalintų. Taigi kolekcijos „Cult“ darbai minimalistiniai, išgryninti, neturintys jokių priedų. Šiai kolekcijai naudoju kaitinimo techniką: juvelyrikos dirbinį kaitinu, kol paviršius pasiekia tokią aukštą temperatūrą ir užverda. Tada reikia pajausti tą akimirką, tą vieną svarbią sekundę, kada reikia patraukti. Jei kaitinsiu per ilgai – viskas išsilydys ir praras formą. Papuošalai įgauna grubią faktūrą ir kiekvienas yra unikalus. Neįmanoma pagaminti autentiškų kopijų.

LAMŲ SLĖNIS

151

152

LAMŲ SLĖNIS

153

154

LAMŲ SLĖNIS

155

156

LAMŲ SLĖNIS

– Ar save dar nustebini? – Stebinti. Stiprus žodis. Aš esu savikritiškas ir sau stebuklų nesukuriu. Tačiau rezultatais pasidžiaugiu. Džiaugiuosi, jog galiu daryti tai, kas man patinka. Ir perėjimas į šimtaprocentinį freelancerio gyvenimą buvo laipsniškas. Jau buvau pradėjęs kurti, bet paraleliai dar dirbau samdomus darbus. Bandžiau, žiūrėjau, ar gebėsiu išgyventi vien iš juvelyrikos. Ir man pavyko. Didžiausias sunkumas, kai dirbi sau – savikontrolė. Privalai turėti režimą, pastovų ritmą darbui. Jei ne šeima, tikriausiai nebūčiau toks produktyvus. – Tave išspiria dirbti? – Ne, mes kartu vykstame į savo studijas. Mano žmona architektė, ji dirba savo studijoje, aš savo. Kol dukra darželyje, mes intensyviai dirbame. – O kuo skiriasi darbas studijoje nuo darbo namie? – Man studija yra reikalinga techniniam išpildymui. Namie dirbti būtų pavojinga: ugnis, dujų balionas. O ypač kai turi namie vaiką. Tačiau būtent namuose yra generuojamos pamatinės idėjos, piešiama, braižoma, planuojama. Studija yra gerai dėl tos pačios savikontrolės. Tai lyg išėjimas į darbą, erdvės pakeitimas, kuris motyvuoja dirbti. Namie kyla pagunda nieko neveikti.

– Didžiausias konfliktas kyla tarp pareigos ir pagundos daryti tai, ką noriu daryti. Jei atvirai, nemėgstu užsakymų, kai reikia kreipti dėmesį į užsakovo norus, įgeidžius. Visai kas kita, kai užsakovas pasitiki manimi, mano stiliumi ir taip suteikia laisvę. O kai kuriu parodoms, tada turiu absoliučią laisvę, kurią galiu kaip tik noriu išpildyti. – O ar laisvė nebaisi? Juk tai tarsi tuščias popieriaus lapas! – Na, vis tiek yra kažkokie pamatiniai rėmai, forma, nuo ko aš atsispiriu. Ne, laisvė nėra baisi. Aš net norėčiau, kad jos būtų dar daugiau. Nes aš vis tiek esu suinteresuotas parduoti, o tai reiškia, kad turiu atsižvelgti į tendencijas, bendrus žmonių norus. Štai, pavyzdžiui, instaliacijos – man tai absoliučios kūrybinės laisvės pavyzdys. Mėgstu šiuolaikinį meną. – Ar tai tavo įkvėpimas? – Įkvėpimas yra viskas, kas mane supa. Net rutinoje ar buityje yra daugybė įkvėpimų. Aš keliauju, vaikštau po parodas, koncertus. Be muzikos apskritai neįsivaizduoju nei kūrybos, nei savo gyvenimo.

– Ar muzika atsispindi tavo darbuose? – Manau, kad taip, tai duoda gerą kūrybos vaibą. Muzika sukuria tinkamą darbo atmosferą, padeda atitrūkti nuo ką tik virusio gyvenimo, pade– Ar juvelyrikoje kyla kūrybinių da greičiau įlipti į, kaip aš vadinu, kūkančių? rybinį debesėlį.

LAMŲ SLĖNIS

157

158

LAMŲ SLĖNIS

159

– Kuo tu save laikai – menininku, kūrėju ar amatininku? – Ne, aš ne menininkas ir ne amatininkas, nes to amato nesimokiau, viską darau pats intuityviai, iš vidaus. Aš kūrėjas. Apskritai toks apibūdinimas, titulas, jis sukuria ribas. O ribos egzistuoja, jei pats žmogus būna jas susikūręs. Mes einame per gyvenimą ir ieškome ribų, kurių negalima peržengti arba, kurių briauna yra smagu

160

LAMŲ SLĖNIS

pavojingai pavaikštinėti. Dar nepriėjau tokios ribos, kad galėčiau save vadinti menininku. To nesureikšminu, nežinau, ar tai duotų kažkokios pridėtinės vertės. Gerai, kai kiekvieną kartą eidamas į studiją jaučiu džiaugsmą. Geras jausmas dirbti sau, kai nereikia savęs spausti, versti. Netgi gera, kai visa atsakomybė krinta man. Aš kaip studentas, kuriam visada pritrūksta vienos nakties. Nesugebu dar-

bų protingai susidėlioti, toks jau esu ir taip veikiausiai bus visada. – O gal tau reikia tokio laiko spaudimo, tokio adrenalino? – Šia prasme spaudimas yra gerai, jis motyvuoja. Bet bendrąja prasme spaudimo nemėgstu. Mes abu su žmona esame laisvi, ieškantys, net sunku įsivaizduoti, kad mes nusėstume kurioje nors erdvėje ar veikloje

ilgam. Tai ne vienintelis projektas, kurį mes plėtojame. O kai atsisukame atgal, nustembame, kiek daug jau esame padarę. Juk gyvenimas nuolat pakiša galimybes, o paskui jau viskas priklauso nuo tavęs – ar tu sugebėsi jomis pasinaudoti, ar ne. Ar sugebėsi užmegzti pažintį, su kažkuo susitikti, pasikalbėti ir išsikalbėti, kad gimtų kokia geneali idėja.

– Nejaugi net ir tokiam individualiam darbui, kaip juvelyrika, reikia žmonių? – Man žmonių reikia nuolat. Aš net neįsivaizduoju, kaip galima užsidaryti ir su niekuo nebendrauti. Negalėčiau gyventi atokiame kaime ir būti atitrūkus nuo visuomenės. Man gyvybiškai reikia socialinio bendravimo. Man patinka pasidalyti savo mintimis, išklausyti kitų.

– Ar mėgsti būti vienas? – Ne. Žinoma, profilaktiškai yra gerai pabūti vienam, tačiau dirbdamas studijoje aš daug būnu su savimi. Tai žavu, tai lyg terapija. Mes studijoje dirbame keliese, tačiau tarpusavyje labai mažai kalbamės. Gal dėl to, kad mes vyrai, nemokame vienu metu daryti kelių darbų? (Juokiasi)

LAMŲ SLĖNIS

161

162

LAMŲ SLĖNIS

163

– Prisipažinsiu, jog prieš ateidama į tavo studiją, galvojau, kad juvelyrika yra moteriškas darbas, bet kai pamačiau, su kokia technika ir kokius pavojingus dalykus jūs išdarinėjate... – Būtent! Kol žmonės nepamato virtuvės, galvoja, kad tai labai moteriška. Tikiu, kad ir dauguma mano draugų taip galvoja. Juvelyrikai reikia fizinio pajėgumo, didelės koncentracijos ir susikaupimo, nes pavojus visada šalia. Mes dirbame su dujomis, ugnimi, neįtikėtinomis temperatūromis, kurios siekia net

164

LAMŲ SLĖNIS

800°C. Jei tu netyčia priliesi, išsilydys tavo oda. Aš neteigiu, jog šitas darbas tik vyriškas, bet juvelyrės moterys turi šio bei to atsisakyti. Pvz., mano pirštai visada suskerdėję, nagai atsilupę. – O tu pats ar nešioji savo papuošalus? – Nešioju, va (rodo). Kartais nešioju, bet ne nuolat. Kartais reikia išbandyti, pažiūrėti, ar viskas gerai, ar gera tekstūra, ar nekliūna, ar niekas jiems neatsitinka. Bet iš esmės, dabar jau nebekuriu sau. Man tai kūryba, o ne

buitinis daikto pasigaminimas kasdieniam gyvenimui. – Ar būtų galima teigti, jog jeigu ne šeima, tu šiandien nebūtum tuo, kuo esi? – Galima. Nors kas čia žino, jeigu ne šeima, gal būčiau kosmonautu? Bet šią akimirką nesigailiu dėl to, kokiu keliu nuėjau. Reikia išmokti gyvenime priimti sprendimus ir neatidėlioti jų įgyvendinimo. Kuo greičiau kažkokie pokyčiai įvyks, tuo spalvingiau tu gyvensi, tuo greičiau suvoksi, kad gali pasiekti dar daugiau.

LAMŲ SLĖNIS

165

166

LAMŲ SLĖNIS

KASK GILIAU, IEŠKOK TOLIAU Tekstas: Eglė Marija Želvytė Nuotraukos: Kristina Gulbinaitė, Raimonda Vyšnia, Robertas Narkus

Jei nemėgstate maišyti faktų ir fantazijos, toliau galite ir neskaityti. Kita vertus, o kas gi nefantazuoja duodami interviu? Londone gyvenanti šiuolaikinė prancūzų menininkė, prestižinio meno apdovanojimo – Ternerio prizo – laureatė LAURE PROUVOST mėgsta painioti realybę su fikcija, žaismingai perpindama realias ir išgalvotas istorijas. Kaip kad neįtikėtinai detalus ir stebinantis pasakojimas apie jos senelį, kuris realiame gyvenime tėra… meninė fikcija. Į Lietuvą meno ir edukacijos centro „Rupert“ kvietimu atidaryti parodos atvykusi menininkė čia darbavosi kartu su vos šešių savaičių sūneliu. Akivaizdu, kad buitis ir asmeninio gyvenimo permainos Laure nė kiek netrukdo įgyvendinti pačių keisčiausių meninių fantazijų.

LAMŲ SLĖNIS

167

- Laure, dažniausiai menininkai nelabai mėgsta kalbėti apie savo darbus – mieliau komunikuoja savo kūriniais. Kaip jūs pati žiūrite į interviu? - Tai sudėtinga, yra rizika labai supaprastinti dalykus. Mano darbuose yra labai daug nesusikalbėjimo, vertimo netikslumų, todėl kartais tai tampa išties keblu. Tiesą sakant, aš stengiuosi daugumos jų net neskaityti, nes kartais taip nusimenu: „Aš juk taip niekad nepasakyčiau!“ arba „Aš taip pasakiau?.. Kaip kvailai skamba!“. Manau, geriau, kai interviu keliauja savais keliais, kaip meno kūrinys: aš kažką padarau ir paleidžiu, toliau jis gyvena savo gyvenimą. Žiniasklaidoje mes kuriame gyve-

168

LAMŲ SLĖNIS

nimo viziją. Tai gali būti ir ne visai mano gyvenimas, bet nieko tokio. Man visai patinka, kad kažkur kitur egzistuoja visiškai kitokia „aš“, pavyzdžiui, tokia, kuri nuolat kalba tik apie plaukus ir kosmetiką. Visai juokinga, kad daug skirtingų tavo versijų gali gyventi kitų žmonių galvose. - Ir vis dėlto jūsų pačios pasakojimuose žmonės visada stengiasi aiškiai atskirti, kas yra realybė, o kur – tik fantazijos. - O taip, visi nuolat bando išsiaiškinti – tai čia teisybė ar ne? Bet juk gyvenimas daug sudėtingesnis... Knyga, kurią skaitome, gali būti daug realesnė nei vakarienė, kurią valgome su

draugais. Aš nežinau, kur yra ta riba. Mėgstu maišyti dalykus. Manau, kad mes turime daug realybių ir daug fikcijų. Man patinka, kai tampa nebeaišku, ką skaitytojas iš tikrųjų skaito. - Kaip manote, kodėl žmonės taip atkakliai nori žinoti, kurios jūsų istorijos tikros? - Turbūt tai sukuria komforto zoną, taip tiesiog ramiau. Žmonės visada nori suprasti dalykus, priskirti juos kategorijoms, viską suorganizuoti. Mums tarsi to reikia, kad galėtume kartu gyventi. Kitaip viskas taptų didžiulė painiava. Taip pat ir aš, esu tikra, jei kažkas man pasakotų kažkokias nesąmones, aš juk norėčiau žinoti, tai tiesa ar ne.

- Jūsų naujausias darbas – „Burrow Me“ („Aš po žeme“). Kaip atsirado idėja iškasti urvą Vilniaus laukuose, šalia meno ir edukacijos centro „Rupert“? - Mane pakvietė įgyvendinti projektą Vilniuje. Iš pradžių pasiūliau tiesiog parodyti keletą savo videoinstaliacijų. Tačiau, pavaikščiojusi aplink, pamačiau angą, tarsi tunelį... O mano senelis pasimetė būtent tunelyje! Jis buvo konceptualus menininkas, šiauriniame Londone kasėsi tunelį, ir ištisus mėnesius, kiekvieną rytą pasiimdavo pakelį traškučių ir leisdavosi žemyn. Vieną naktį jis negrįžo. Tai buvo paskutinis jo konceptualus darbas. Jo šedevras.

Dabar mes nuolat jo ieškome. Taigi, kai pamačiau tą angą Vilniuje, pagalvojau, kad galbūt čia yra kažkas giliau – reikia kasti gilyn. Iš pradžių tai buvo tik skylė, tačiau, kai pradėjome kasti, atradome mažą įėjimą su arbatinukais ir puodeliais... Manau, kažkas nusprendė ten gyventi. Nesu tikra, ar tai mano senelis, galbūt kažkas norėjo šiek tiek pabėgti iš šio pasaulio. Žinoma, mes tikėjomės jį surasti. Neradome, tačiau atradome kitų dalykų. Visada reikia nenustoti raustis gilyn ir žvelgti giliau į istoriją.

saugiai, tačiau daugelis, kurie apsilankė tunelyje, nustebo, kaip ten iš tiesų jauku. - Iš esmės tai yra triušio urvas, bet urvas taip pat yra vieta, kur galima jaustis jaukiai, kaip namuose. Mes, žmonės, dažnai asocijuojame tai su mirtimi, su laidojimu po žeme. Bet čia tikrai ramu, taiku, tai tarsi maža koplyčia. Žemės kvapas mums taip pat labai artimas, nepalyginsi su metro tuneliais. Aš pati buvau nustebusi, kaip gera ten būti. Nusprendžiau parodyti ten savo videoinstaliaciją.. Norėjau, kad lankytojai patirtų tą prarastą istoriją asmens, nu- Mintis nusileisti siauru tuneliu sprendusio šiek tiek pabėgti nuo papo žeme dažniausiai neskamba labai saulio.

LAMŲ SLĖNIS

169

170

LAMŲ SLĖNIS

171

172

LAMŲ SLĖNIS

- Kuo jus patraukė videoinstaliacijos kaip meno forma? - Dievinu videoinstaliacijas, nes jose labai daug sluoksnių. Tiek daug medijų kartu – garsas, vaizdas, judesys; jis leidžia perteikti jausmus, perteikti kvapą... Man patinka, kai kas nors sako: tavo vaizdo įrašas dvokia! Nes vaizdus sąmonė susieja su tavo atmintimi – jei aš ekrane spausiu citriną, burnoje tu pajusi rūgštumą. Dėl to man labai patinka ši medija. Tiek sluoksnių, kad gali juose pasimesti. - Jūsų filmai išties atrodo sudaryti iš daugelio sluoksnių. Kaip montuojate savo darbus? - Tai panašu į koliažą. Procesas primena tapymą, kai aš pradedu su plika idėja, ir pamažu pradedu dėti skirtingus sluoksnius. Mano vaizdo įrašai yra greiti, staigūs, aš nuolat noriu trumpinti vaizdus. Manau, kad mums nereikia ilgų vaizdų, mes gan greitai juos pagauname. Žmogaus sąmonė vaizdus suvokia greitai, ir mums visai patinka tas adrenalinas, kad nespėjame kažko pagauti, tarsi norime atsukti atgal... Man patinka, kai atrodo kone per greitai. Prieš tai, aš darydavau filmus, kuriuose tik vienas labai ilgas kadras, bet dabar mano darbai jau visai kitokie. Dabar man sunku palikti bet kokį ilgesnį kadrą, reikėtų to išmokti. Taip pat ir rengiant pasirodymus, norėčiau kartais palikti daugiau tylos.

LAMŲ SLĖNIS

173

174

LAMŲ SLĖNIS

175

- Ar jūsų pačios gyvenime tylos pakanka? - Šiais metais viskas vyksta tiesiog be sustojimo. Mano sūnui vos šešios savaitės, o jis jau dalyvavo dviejose parodose. Sunku rasti tinkamą balansą. Negali savęs visiškai išvarginti, nes tuomet nesukursi stiprių darbų. Labai daug keliauju, turiu skirtingus projektus įvairiose šalyse. Kartais nesuprantu, kur dingsta visas mano laikas. O su dviem vaikais turi būti itin organizuotas. Aš dabar turiu daug „vaikų“, kad jie galėtų padėti ieškoti mano senelio.

pakeitė jūsų gyvenimą? Ką jums reiškia apdovanojimai? - Tai buvo labai svarbi mano gyvenimo akimirka – gauti pripažinimą už tai, ką darau. Bet kartu jaučiu ir labai daug spaudimo. Mano darbuose labai svarbios klaidos, todėl noriu ir toliau daryti klaidas. Klysti, padaryti ne taip, arba padaryti negerai, būti bjauriam arba būti gražiam... Bet, be abejo, padaugėjo spaudimo. Jauti, kad privalai sukurti kažką gero, ar net geresnio, kasti gilyn, žvelgti tolyn, nepaliauti ieškoti daugiau... Taigi, dabar kasiu visą likusį gyvenimą. Bet įvai- Ar prestižinis Ternerio prizas riomis prasmėmis – ne tik žemę, bet

176

LAMŲ SLĖNIS

ir vaizdus, garsą, skirtingus būdus daryti dalykus... Taigi, man visų pirma tai reiškia pripažinimą – žinoma, pripažinimą mano meno darbų, bet taip pat ir pripažinimą mano seneliui. Tikiuosi, tai paskatins jį grįžti: ei, juk laimėjai Ternerio prizą, išlįsk! - Jūs labai daug pasakojate apie savo senelį. Kaip manot, o ką senelis pasakytų apie jus? - Manau, jis nebūtų labai patenkintas. Aš prisigalvoju dalykų, aš nesakau tiesos... Viskas tiesiog nepakankamai rimta.

LAMŲ SLĖNIS

177

178

LAMŲ SLĖNIS

MADA

KITOKIA MIESTO ISTORIJA Tekstas: Monika Repčytė Nuotraukos: Greta Gedminaitė Makiažas: Greta Remeikytė Modelis: Dominyka Norkutė

Esame įpratę su miestu susipažinti vaikščiodami jo gatvėmis, gilindamiesi į istoriją, stebėdami jo gyventojus, žvelgdami į nublukusias fotografijas. Bandome patys užčiuopti jo magiją, įminti intriguojančias paslaptis. Vis dėlto tikriausiai dar nesate bandę prisiliesti prie miesto tokiu būdu, kaip tą siūlo padaryti dvi jaunos dizainerės JONĖ MIŠKINYTĖ ir INETA PLYTNYKIENĖ, besislepiančios po mįslingu pavadinimu ,,Pusės pusė“. Jos Vilniaus istoriją nusprendė papasakoti papuošalų ir meilės kalba.

LAMŲ SLĖNIS

179

JONĖ MIŠKINYTĖ

Žaidimo forma ,,Pusės pusė“ prisistato kaip konceptualius papuošalus kuriantis prekės ženklas, gimęs Vilniaus dailės akademijoje, gavus užduotį sukurti komunikacinį žaidimą apie Vilnių. Kaip pasakoja jaunos kūrėjos, šiemet baigusios grafinio dizaino studijas, jų projektas – tai Vilniaus meilės žemėlapis. Papuošalai, kuriuos galima laikyti savotiškais talismanais, simbolizuoja labiausiai intriguojančias meilės istorijas, kurių gijos driekiasi turtingoje Vilniaus praeityje, tačiau dažnai nepagrįstai lieka nuošalyje. Klausiu merginų – kaip kilo idėja žmones pažindinti su gimtuoju miestu būtent tokiu būdu? ,,Gavusios užduotį sukurti komunikacinį-hibridinį žaidimą

180

LAMŲ SLĖNIS

apie Vilnių, pradėjome daug diskutuoti apie miestą ir jo gyventojus. Mūsų požiūris sutapo – miestas yra vieta, kurioje vystosi kultūra, žmonės kuria, mąsto, bendrauja ir tobulėja. Kai kūrybos procesas įsibėgėjo, buvo jau tamsus ir gilus ruduo, lydėjo ilgi vakarai. Rudens padiktuotos būsenos turbūt buvo pagrindinės įkvėpėjos kurti žaidimą vienišam vilniečiui. O kodėl meilė? Ji padeda įveikti vienatvę,“ – pasakoja Jonė ir Ineta. Anot jų, papuošalai – subtili forma išreikšti savo jausmus miestui: ,,Miesto istorijas galima sužinoti muziejuose, galerijose, vaikštant į ekskursijas arba iš lūpų į lūpas. Norėjome sukurti kažką gražaus, ką būtų galima nešiotis kasdien kartu su savimi, tačiau nenorėjome, kad tai būtų magnetukas

arba koks raktų pakabukas. Dėl šios priežasties pasirinkome kurti aksesuarus tiems, kurie brangina miestą, jo istoriją, prisiminimus. Aksesuarus, kurie skatina bendrauti.“ Nors pirminė projekto idėja buvo žaidimas, dizainerės šiuo metu šiek tiek nustūmusios šią mintį į šalį: ,,Pagrindinis žaidimo tikslas buvo sukurti platformą, padedančią atrasti naujų pažinčių, išsivaduoti iš vienatvės. Sukūrėme ne tik koncepciją, bet ir vystymo strategiją, vizualinį identitetą. Žaidimo taisyklės gana sudėtingos, jas reikėtų dar tobulinti. Vis dėlto šiuo metu tai dar tik idėja ateičiai. Artimiausiu metu žaidimo leisti neplanuojame, tačiau jis tapo atspirties tašku toliau kurti meilės žemėlapį.“

INETA PLYTNYKIENĖ

Istoriniai labirintai Aksesuarų ir emblemų kūrimui dizainerės skyrė itin didelį dėmesį: ,,Pasirinkome tas miesto vietas, kurios susijusios su meilės istorijomis, siekiančiomis seniausius laikus: nuo XIV iki pat XX amžiaus. Jos atrinktos pagal veikėjų svarbą Lietuvos istorijai, aktualumą arba dėl įdomaus, netikėto pasakojimo,“ – kūrybinio proceso detalėmis dalijasi kūrėjos. Taip jų kolekcijoje atsidūrė Vytauto didžiojo, šv. Kazimiero, Kotrynos Jogailaitės, Adomo Mickevičiaus ir kitų istorijos. Tiesa, emblemos kuriamos ne tik žmonėms, bet ir tam tikriems objektams, pvz., viešbučiams arba tiltams, susijusiems su įsimylėjėliais. Keletas pavyzdžių – Naručio viešbutis, kurio fasade

palikta raudonų plytų siena, simbolizuojanti ištikimybę, Romeo ir Džuljetos istoriją pasakojantis Šekspyro viešbutis arba Užupio tiltas, saugomas bronzinės undinėlės. Kiekviena istorija turi specialiai jai sukurtą emblemą, kuri sukurta remiantis kertiniais istorijos aspektais: pagrindiniais herojais, laikotarpiu, tuo metu vyravusia apranga, kitokiu kontekstu, padedančiu emociškai atskleisti pasakojimą. Kiekviena iš emblemų turi du pagrindinius simbolius, kurie išgraviruoti aksesuaro šonuose. ,,Kol kas esame sukūrusios emblemas dvylikai istorijų, galbūt vėliau projektą plėtosim ir kita linkme, kalbėsime ne tik apie Vilniaus istorijas,“ – vizijomis dalijasi Jonė ir Ineta. Aksesuarų kūrimo procesas reikalauja didelio kruopštumo ir tiks-

lumo. Nors dizainerės nevadina savęs papuošalų kūrėjomis, aksesuarų kūrimui yra itin reiklios: ,,Procesas reikalauja didelio kruopštumo ir tikslumo, o kiekviena detalė turi būti tiksliai apskaičiuota. Mums svarbu ne tik kaip atrodys talismanas, bet ir kaip komunikuos su pirkėjais. Pagrindinės aksesuarų detalės yra cilindras iš organinio stiklo bei kutai, pagaminti iš odos. Nors iš pirmo žvilgsnio jie visi atrodo vienodai, iš tiesų kiekvienas jų yra ypatingas – cilindro šonuose išgraviruojame skirtingus kiekvienos istorijos simbolius. Jie padės suprasti, kokią istoriją pasakoja papuošalas. Išgraviruotas vietas lengvai padengiame fluorescencinių dažų sluoksniu, todėl naktį talismanai atgyja – pradeda švytėti. Taigi, viename pakabuke galima rasti daug užslėptų reikšmių.“

LAMŲ SLĖNIS

181

182

LAMŲ SLĖNIS

183

Poetiniame pavadinime ,,Pusės pusė“ taip užkoduota stipri simbolinė prasmė. Jame kalbama apie dviejų žmonių ryšį ir pojūčius, kuriais jie dalijasi. Dėl to ženklo vizualinėje medžiagoje bei aksesuaruose labai svarbią vietą užima simetrija ir dviejų pusių motyvas.

„Už vardo“ Po pavadinimu ,,Pusės pusė“ slepiasi dvi nepriklausomos dizainerės, jaučiančios aistrą vizualiesiems menams ir kultūrai. Duetas papildo vienas kitą – Jonę domina žmogaus būsenos, jutimai bei kokią įtaką jiems gali daryti dizainas, o Ineta siekia kurti projektus, galinčius praturtinti kasdienybę, ją pakeisti. Žaidimas vienišiems vilniečiams, meilės istorijos bei kitos praeities subtilybės – ,,Pusės pusė“ neabejotinai romantiškas prekės ženklas. O ar pačios kūrėjos save pavadintų romantikėmis? Ineta mano, jog kiekvieno gyvenimas pilnas romantikos, tačiau ne visi sugeba ją įžvelgti arba susikurti. Jonė taip pat sutinka esanti jausminga. Iš asmeninės patirties atėjo ir

184

LAMŲ SLĖNIS

nuoširdus, entuziastingas susižavėjimas Vilniumi bei jo istorija. Sostinėje gimusi Jonė nuo vaikystės leisdavo savaitgalius miesto senamiestyje, kur lankydavosi teatruose, parodose, kavinėse. Į Vilnių iš Šiaulių atkeliavusi Ineta žavisi sostine kaip miestu, turinčiu turtingą praeitį ir įdomią dabartį. Kurti tokius projektus kaip ,,Pusės pusė“ paskatina noras domėtis, kokius laikus mena vienas ar kitas pastatas, kokias istorijas pasakoja skirtingos gatvės ir rajonai. Kūrėjų duetas mėgsta puoštis, nešioti papuošalus, laisvalaikiu domisi stiliumi ir mada, tad tai neišvengiamai persikelia ir į asmeninius projektus. ,,Jeigu tik įmanoma, verta kurti apie tai, kas nuoširdžiai jaudina tave patį. Tada ir dizaineriui įdomu dirbti, ir rezultatas traukia vartotojo akį,“ – samprotauja jos. Kokie artimiausi planai? Pagrindinis jaunų kūrėjų tikslas šiuo metu yra pradėti pardavimus Vilniuje, o vėliau galbūt plėstis ir į užsienį. Ten, kur romantiškos senojo miesto istorijos galėtų sudominti tuos, kurie niekada jų nėra girdėję…

LAMŲ SLĖNIS

185

Akimirku dievai

#lengvai

Kristin ir Miranda

Internetinės parduotuvės „For good luck“ įkūrėjos ŠVEDIJA http://www.forgoodluck.se Instagram: @for_goodluck

186

LAMŲ SLĖNIS

187

Akimirku dievai

#lengvai

Minh T

Dizaineris, įvaizdžio kūrėjas Kalifornija, JAV Instagram: @thismintymoment

188

LAMŲ SLĖNIS

189

Akimirku dievai

#lengvai

Olivia Thébaut

Menininkė, dizainerė, fotografė Prancūzija http://blog.oliviathebaut.com Instagram: @oliviathebaut

190

LAMŲ SLĖNIS

191

www.lamuslenis.lt

192

LAMŲ SLĖNIS