Lamuslenis menas ir dizainas by Lamų slėnis

Lapkritis 2015 (45)

LAMŲ SLĖNIS

Viršelis: stiklo menininkė Neringa Vasiliauskaitė. Fotografė: Lina Skukauskė (www.linaskukauske.com)

ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

LAISVĖ RADZEVIČIENĖ

KAROLINA ALEKSANDRAVIČIŪTĖ

GUODA JUCEVIČIŪTĖ

Redaktorė

Žurnalistė

Fotografė

VYGAILĖ SUKURYTĖ

Fotografė

ELAS RAMANAUSKAS Kūrybos vadovas

MONIKA REPČYTĖ

MANTĖ JARUŠEVIČIŪTĖ

Komunikacijos projektai

KAMILĖ DŽIUGAITĖ

Fotografė

JURGITA KUNIGIŠKYTĖ

Reklamos projektų vadovė

BENDRAUKIME

info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

LAMŲ SLĖNIS

REDAKCIJOS LAIŠKAS

aučiu, kad ta tyliai kutenanti mintis apie TIKRUS SAVO namus taip lengvai nepasiduos ir nepasitrauks, kol neįveiks manęs. Bet pirmiausia turbūt reikėtų atsakyti į klausimą – kas yra tie tikrieji namai. Atrodo, gerai žinau, kas man patinka ir ko savo namuose negalėčiau pakęsti. Bet jei šiandien kas nors man padovanotų raktus nuo svajonių namų ir galimybę paversti juos tokiais, kokiais tik noriu, aš, matyt, kapituliuočiau, nuleisčiau rankas ir ilgai, labai ilgai gyvenčiau tuščioje erdvėje tarp baltų sienų. Nes gražūs vaizdai kasdien taip intensyviai bombarduoja iš visų pusių, kad galiausiai ant sienos norisi kabinti ne paveikslą, o baltą drobę. Neseniai mane pakvietė į konferenciją papasakoti žurnalo sėkmės istoriją. Pranešimui įpusėjus staiga supratau, kad ta mano kalba labiau panaši ne į sėkmės istoriją, o į nuo bet kokių ryžtingų sprendimų atgrasančią demotyvacinę kalbą... Tas kelias iki to, ko trokšti, taip primena siaurutėlį serpantiną, kad vargu ar ryžčiausi jį įveikti antrą kartą. Darbe praleidžiu gerokai daugiau laiko nei namie. Todėl darbas – tai ir mano namai. Vadinasi, namai – tai tas pats siaurutis serpantinas, kelias ir nuolat banguojantis vaizdas. Na, o jei kartais horizonte sušmėžuoja jūra, tuomet iki tobulybės praktiškai visai netoli. O kur gi pastovumas, paklausite? Bet juk pastovumą kuria ne sienos. Jis – mūsų galvose ir mintyse. Gal tik kartais trumpam tai pamirštame… Smagaus skaitymo! Algė R. Vyriausioji redaktorė „Lamų slėnis“

LAMŲ SLĖNIS

PAŠĖLĘS RUDUO NIUJORKE

LAMIŠKOS TENDENCIJOS

KINAS YRA VISOKS

LAMŲ SLĖNIS

98 Reklaminiai straipsniai žymimi

FILOSOFIŠKI DRABUŽIAI

JAUDINANTIS XXI A. BAROKAS

194 164 LAMŲ SLĖNIS

Šalikas

„Kumeko“

Megztukas

„I Love Mr. Mittens“ NAUJIENOS

ŠILTI NAMAI

Skulptūra „Shaping Fluid“

Christina Schou Christensen

Natūralaus bičių vaško žvakės

„Herriott Grace“

Daiktų laikymo dėžė „Asphalt“

„Kumeko“

Kėdė „Utrecht“

„Cassina“

Kavos servizas „Tokyo“

Alissa Coe

Kėdė „Love Seats“

Annebet Philips

LAMŲ SLĖNIS

Smulkmenos, kurios įkvepia Mažos smulkmenos, priminsiančios, kad šventės jau visai čia pat – tebūnie tai jūsų meilės, rūpesčio ir dėmesio išraiška. Dekoruokite netikėčiausius namų kampelius ir nustebsite, kaip tai pakelia nuotaiką!

LAMŲ SLĖNIS

LAMIŠKOS TENDENCIJOS Nuotraukos: „Zara Home“ archyvo

Tas ypatingas metas, kai iš kalėdinių dėžučių išleidžiame šventinę nuotaiką ir namuose pakvimpa žiema, pakvimpa imbieriniais sausainiais, pakvimpa pakiliu laukimu… Ruoštis, puoštis ir jaukiai susirangius prie židinio tyliai laukti Kalėdų – niekada ne per anksti. Kelios idėjos ir keli spalvingi potėpiai namuose paskleis Kalėdų jausmą. Šį kartą į pagalbą pasitelkiame mielas smulkmenas iš parduotuvės „Zara Home“.

LAMŲ SLĖNIS

Aukso dulkės Šilta aukso spalva jūsų šventiniam laukimui suteiks jaukumo ir spindesio. Gelsva žvakių šviesa, šiltas pledas, džiovintų augalų vainikas – aukso dulkes derinkite su ryškiai raudonais akcentais ir namai nušvis kalėdinėmis spalvomis.

LAMŲ SLĖNIS

Šiluma iš Šiaurės Šiaurietiškas natūralumas, būdingas skandinaviško stiliaus namams, šaltuoju metų laiku atsiskleidžia gražiausiais savo bruožais. Tikras medis, samanos, uogos, plunksnos – tikrumo toli ieškoti nereikia. Šventiniams akcentams sukurti išnaudokite tai, ką rasite gamtoje.

LAMŲ SLĖNIS

KALĖDŲ JAUSMAS

Šias mielas smulkmenas rasite parduotuvėje „Zara Home“

LAMŲ SLĖNIS

Prisirpę vakarai Jūsų jaukios vakarienės visada bus šventinės, jei tik įdėsite šiek tiek pastangų. Sodri raudona – pati tikriausia Kalėdų spalva. Raudonais ornamentais marginti indai, stalo papuošimai, šakelė erškėtuogių ar raudona žvakė – ir vakaras taps ypatingas!

LAMŲ SLĖNIS

Saldžios nuodėmės Žiemos šventės – tai ir ypatingas kvapas. Cinamonas, imbieras, citrusai, gvazdikėliai, džiovinti grybai, vanilė ar miško uogos – kiekvienuose namuose Kalėdos kvepia vis kitaip. Kartu tai metas, kai kuistis virtuvėje ir ilgai šnekučiuotis prie stalo – smagu kaip niekada. Atraskite laiko mažoms saldžioms nuodėmėms...

LAMŲ SLĖNIS

PAŠĖLĘS RUDUO NIUJORKE Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Andrius Verseckas, Lukas Gričius

Pro jos namų langus atsiveria hipsteriškojo Bruklino vaizdai, o tuose namuose jos laukia prancūzas Jerome’as ir buldogė Frida. Dieną ji rašo straipsnius Holivudo gražuoliuko Ashtono Kutcherio įkurtam tinklalapiui „A Plus“, o naktimis rezga planus, kaip užkariauti mados pasaulį megztomis grožybėmis „The Knotty Ones“. Susipažinkite: DANUTĖ RASIMAVIČIŪTĖ ir jos amerikietiškosios svajonės versija.

- Prieš metus viską metei ir paskui savo prancūzišką meilę išsikraustei gyventi į Niujorką. Kokie buvo tie metai? - Jie prabėgo labai greitai ir įvykių buvo daug. Su Jerome’u iš savo pirmųjų namų Čelsio rajone išsikraustėme į Viljamsburgą, „įsivaikinome“ anglišką buldogę, vardu Frida, Niujorkas pamažu tampa namais, ne tik atostogų miestu.

- Kas Niujorke tau labiausiai patinka, o kas ne? - Niujorką aš dievinu! Kai krausčiausi čia, galvojau, kad tai daugiausia metams, bet metai prabėgo ir kol kas net nenoriu pagalvoti, kad galėčiau keltis kur nors kitur. Pastaruosius aštuonerius metus gyvenau penkiose skirtingose šalyse: Pietų Korėjoje, Danijoje, Prancūzijoje, Anglijoje ir Airijoje. Dažniausiai po metų man pradė-

davo knietėti kraustytis kitur, bet tik ne iš Niujorko... Vis dar vaikštau užkėlusi galvą žiūrėdama į dangoraižius. Labiausiai man patinka šio miesto ritmas. Skamba banaliai, bet tai tikrai miestas, kuris niekada nemiega. Gyvenimas čia tiesiog verda. Nuo koncertų iki dizaino parodų ar BYOB (Bring Your Own Booz) piešimo pamokų. Įkvėpimas slepiasi už kiekvieno kampo.

LAMŲ SLĖNIS

- O kaip patekai dirbti į „A Plus“ – pozityvių naujienų portalą, tarp kurio įkūrėjų – ir aktorius Ashtonas Kutcheris? - Komunikacijos srityje dirbanti pažįstama paklausė, ar nenorėčiau laisvai samdomo darbo – rašyti straipsnius Niujorke įsikūrusiai kompanijai, kurioje ji tuo metu taip pat darbavosi. Pasiūlymo sulaukiau vos atsikrausčiusi į Niujorką, tad sutikau daug nemąsčiusi ir mažai ką žinodama apie pačią įmonę. Tik per interviu supratau, kad mano „bosas“ bus pats A. Kutcheris! Pradėjusi nuo laisvai samdomos darbuotojos pareigų, be galo įtikėjau šio startuolio idėja, man puikiai sekėsi, tad po poros mėnesių buvau pakviesta prisijungti prie komandos pilnu ritmu. Dabar esu viena iš „A Plus“ redaktorių, daugiausia rašau apie madą ir gyvenimo būdo temomis, dirbu su „A Plus“ socialiniais tinklais. - Ar dažnai susitinki su savo „bosu“? Kiek jis apskritai įsitraukęs į „A Plus“ veiklą, kaip bendrauja su savo darbuotojais? - Būdamas vienas iš kompanijos įkūrėjų, jis aktyviai dalyvauja „A Plus“ veikloje. Šis projektas buvo pradėtas

jo namų Los Andžele svetainėje prieš pusantrų metų. Tačiau ilgainiui kiti du įkūrėjai persikėlė į Niujorką, kur susikoncentravusi visa žiniasklaidos industrija. Į Niujorko biurą Ashtonas užsuka dažnai, kiek tik leidžia jo įtemptas tvarkaraštis besifilmuojant naujame seriale bei neseniai pagausėjusi šeima. Pastarąjį kartą biure jis lankėsi praėjusią savaitę. Ashtonas – labai charizmatiška, įkvepianti asmenybė. Lengva pamiršti, kad jis yra žymus aktorius – jis toks paprastas ir nuoširdžiai bendraujantis. Man jis savo elgsena labiau primena Steve’ą Jobsą nei Holivudo įžymybę. Apskritai labai tikiu „A Plus“ vizija ir tuo, ką A. Kutcheris siekia sukurti – įkvėpti teigiamiems pokyčiams, padaryti pasaulį geresnį. Juk tai puikiai tinka ir mados sferoje. Dažnai perkame drabužius didžiuosiuose tinkluose, tačiau nesusimąstome, kaip tie drabužiai buvo pagaminti. Tekstilininkai Kambodžoje dirba po 14 valandų per dieną, septynias dienas per savaitę, uždirbdami vos 65 dolerius per mėnesį. Pirkdami tokiuose tinkluose mes remiame greitąją madą, žmogaus teises išnaudojančią tekstilės industriją ir iš jos žaidėjų nereikalaujame jokių pokyčių. O turėtume apie tai kalbėti daugiau ir garsiau.

LAMŲ SLĖNIS

Tas pats ir kalbant apie audinius. Puikus pavyzdys būtų vilna. Džiaugiamės pigesniu vilnoniu megztiniu, bet nesusimąstome, kad pigesnė vilna tiesiogiai koreliuoja ne tik su kokybe, bet ir gyvūnų teisėmis. Dažnai avys būna sužalojamos kerpant vilną, juk kuo daugiau vilnos iš vienos avies, tuo pigiau ją galima parduoti. Nesusimąstome, kokiomis sąlygomis tos avys auginamos. Mano straipsniais socialiniuose tinkluose dalijasi ne tik pats A. Kut-

cheris, bet ir Britney Spears, Nicki rėtų pasirodyti ir Olandijos parduoMinaj ar Lil Wayne’as. „A Plus“ man tuvėse. Vieną dieną jų laukia ir Niutapo puikia platforma kalbėti apie jorkas... mados problemas ir tvariąją madą. Pamažu diversifikuojame kolekciją – atsiranda daugiau aksesuarų, - Ar lieka laiko tavo mados pro- „underknits“ gaminių. Na, o pavasajektui „The Knotty Ones“? rį pasirodys mūsų didžiojo dabarti- „The Knotty Ones“ laiko sugebu nio darbo vaisiai – pilna drabužių atrasti, nors kartais tai reiškia bemie- kolekcija, įkvėpta megztinių, tačiau ges naktis. Juo labai tikiu. Greitai au- aprengsianti „knotty“ merginas nuo game. Mūsų megztinių galima rasti galvos iki kojų. Bet apie tai pakaltrijose Baltijos šalyse, Švedijoje, Len- bėsime pavasario „Lamų slėnyje“! kijoje, netrukus mūsų produkcija tu- (Juokiasi.)

LAMŲ SLĖNIS

- Apie ką naujieji „The Knotty Ones“ megztiniai? Kokią istoriją jie pasakoja? - Kartu su kitomis „The Knotty Ones“ kūrėjomis Sandra ir Akvile naująja kolekcija ir toliau siekiame priminti merginoms, kad šios nepamirštų savo „knotty“ (liet. – pašėlusios) pusės, nuotykių su geriausiomis draugėmis ir žaismingo gyvenimo. Megztukas „Twisted Erik“ ar kardiganas „Twisted Jonas“ – tai mūsų buvusių vaikinų vardai, suknelės „Back to School“ primena mokyklos laikus. Žodžiu, esame kietų ir padykusių merginų gauja! Naujojoje kolekcijoje dar daugiau pašėlusių elementų – kilpų, mazgų. Spalvos – žemiškos, rudeniškos ir fantastiškos, derančios tarpusavyje ir kiekviena atskirai. Džiaugiamės, kad šio sezono mūsų kolekcijos veidu tapo nuostabus modelis Vaida Stankutė. Atidžiai renkamės siūlus, ieškome aukštos kokybės ir norime būtų tikros, kad jie atitinka visus tvariosios ir „draugiškos“ mados principus. Tikime, kad vartotojas ne tik turi teisę, bet ir privalo klausti, kokiomis sąlygomis pagaminti jų drabužiai, iš kokių medžiagų, kaip tai daro įtaką industrijai. Mums smagu sukurti darbo vietas jaunoms moterims atokiuose miesteliuose, jos nuoširdžiai mėgsta mezgimą ir gali užsidirbti iš mėgstamos veiklos. Kiekvienas mezginys – rankų darbo, sukurtas mylinčių rankų, moterų, kurios nuoširdžiai tiki tuo, ką daro. Žodžiu, gera būti kietam, bet kiečiausia yra būti geram! Šio principo ir laikomės su „The Knotty Ones“ merginomis.

LAMŲ SLĖNIS

- Minėjai, kad neseniai su Jerome’u įsikėlėte į naujus namus Brukline. Kokie tie jūsų namai? - Iš Manhatano su Jerome’u išsikraustėme ieškodami šviesos, o čia jos daug. Daug baltų erdvių ir šviesos. Jerome’as – prancūzas, tad jam norisi ant sienų pakabinti 50 skirtingų paveikslų. Aš jam neleidžiu... Dievinu skandinavišką minimalizmą „su cinkeliu“. Bandėme sukurti jaukią erdvę, kurioje norėtųsi leisti laiką skaitant knygas, gurkšnojant vyną ar kuriant. Nemėgstu savęs apkrauti daiktais. Geriau turėti vieną gerą, nei šimtą bet kokių. Galbūt todėl, kad taip dažnai keičiu namus... Kad jausčiausi kaip namie, man pakanka mano žurnalų, puokštės gėlių ir butelio raudonojo vyno virtuvėje. Šiuose namuose visa tai turiu. - Tai ko tuomet tau trūksta iki pilnos laimės? - Gal daugiau laiko dienoje...

LAMŲ SLĖNIS

OZES LAIVAS

Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

„Jis pralenkė laiką, anksčiau laiko ir mirė...“ – ne kartą, ne du per mūsų pokalbį pakartos režisierė, televizijos projektų autorė ir prodiuserė, neseniai amžinybėn iškeliavusio žinomo menininko, architekto VALDO OZARINSKO-OZĖS širdies draugė GIEDRĖ GENEVIČIŪTĖ. Kiekvieną dieną rakindama savo buto duris Šv. Stepono gatvėje, ji apžvelgia prisiminimais prigrūstą, Stepono kalno smėlyje įstrigusį Valdo laivą. Jo sukurtus jųdviejų namus.

LAMŲ SLĖNIS

- Giedre, sakei, kad prieš dešimt metų pamatęs apleistą pusrūsį anuomet siaubingoje, o dabar madinga tampančioje Vilniaus gatvėje Valdas pirmiausia pamatė laivelį smėlyje. - Erdves jis matė kitaip, ši priminė laivą, užtat ir sukūrė ją tokią – su lankstais, jūrine fanera, lyg pakabintą, priekiu įsiremiančią į kalną. Prieš dešimt metų Valdo negąsdino nei Šv. Stepono gatvė, nei pusrūsis, kuriame buvo pradėta įrenginėti kirpykla. Ozė visada buvo radikalus. „Pamatysi, bus labai gerai“, – dažnai sakydavo. Pasitikėjau juo, juk buvo talentingas menininkas, maniau, sukurs įdomų interjerą, bet mes čia tikrai negyvensime. Pusrūsis su geležinėmis sijomis, pilkomis faneros sienomis ir mažais langais į gatvę man, moteriai iš tradicinio, pastelinėmis spalvomis nudažyto ir baltomis sofomis apstatyto buto, tikrai nekėlė pasitikėjimo. Dabar sunkiai įsivaizduoju, kad galėčiau gyventi kitaip.

čiau galvodavau: ko Ozė džiaugiasi, juk tai – tik šriūbas, paskui gi, pati juos ėmiau pastebėti. Pamatau kokį, galvoju – taigi tobulas! Valdas matė dešimt metų į priekį. Jis buvo žmogus, pralenkęs laiką, gal todėl ir mirė anksčiau nei derėtų. 1995 metais jis kartu su bičiuliais įgyvendino beprotišką idėją – pastatė Franko Zappos paminklą, 2000-aisiais, su architektų grupe „Privati ideologija“ sukūrė futuristiškai geltoną Lietuvos paviljoną Hanoveryje vykusioje „Expo 2000“. Po penkerių metų su grupe „Privati ideologija“ gavo „LT tapatybės“ apdovanojimą už Lietuvos paviljoną „Expo 2005“ Japonijoje. Jis sugalvojo Vilniaus šiuolaikinio meno centro pirmąjį aukštą paversti šiuolaikinių ryšių kultūros vieta. Dar dabar ten stovi jo sugalvotos knygų lentynos iš pramonėje naudojamų pieno dėžių, o vietoj prekystalio kabo sklandytuvo sparnai. Ir juodoji ŠMC kino salė, kurioje, koks sutapimas, pakabinome urną su jo pelenais. O kaip radikaliai jis - Matyt, per daugelį metų kartu buvo įsirengęs savo butą Užupyje?! susitapatini su žmogumi... „Tokio glamūro kaip čia nesu daręs! - Ir tau pasidaro artimi jo metalai, – man sakydavo, – viskas pernelyg išvaržtai, gamykliniai mygtukai. Anks- laižyta, per daug gražu.“

LAMŲ SLĖNIS

Aš tik dabar supratau: esu beviltiška pedantė, tie gryni daiktai man tinka. Galėtų nebūti nė vieno daikto, tik metalinis staliukas ir kušetė. Mano dukra Vėjūnė šaipydavosi: „Mama, tu taip mėgsti tvarkytis, Dievas tave nubaudė manimi ir Oze – dviem totaliai netvarkingais žmonėmis. Gyventum viena, neturėtum, kur pasireikšti.“ Dabar čia likau viena. Vėjūnė studijuoja Australijoje, Valdo nebėra. Pamatytų jis tą kilimą, lentyną iš „Ikea“ – išprotėtų. Masinė produkcija jam – blogis. Kaip jis pyko dėl šito ilgo stalo! Sakau jam: „Žinok, būtų smagu, jei draugai atėję turėtų kur atsisėsti.“ Šita erdvė yra meno kūrinys. Gražiausiai atrodo tuomet, kai neapkrauta daiktais. Savo interjeruose Valdas mėgo keisti daiktų paskirtį. Mūsų virtuvės spintelės iš tiesų stovi autoservisuose, meistrai jose laiko įrankius. Šviestuvus jis sukūrė iš traktorių lempų, užsakė jas gamykloje Baltarusijoje, metalinės sijos naudojamos statybose, kištukiniai lizdai – gamyklose. Ozė negalėjo pakęsti gipso kartono, jokios sintetikos. Jis yra grynuolis. Ir kūryboje, ir gyvenime.

LAMŲ SLĖNIS

- Pamiršti kalbėti apie jį būtuoju laiku? - Praėjo metai, o aš vis dar nesuprantu, kaip gali jo nebūti. Na, išėjo, palaidojome, bet kur jis!? Niekada negalėjau pagalvoti, kad sulaukus keturiasdešimt šešerių, man kils tokie klausimai. Maniau, negalėsiu čia gyventi, kur kiekvienas kištukinis lizdas jo sugalvotas, kiekviena rankena jo įstatyta. Gal parduoti butą ir iškeliauti? Juk vis tiek visi mirsime. Kam dirbti? Atrodė, kad smegenys staiga padidėjo, viduje viskas susimaišė ir susipainiojo: vieną dieną ilgiesi, kitą – nekenti. Ir svarstai – kodėl jis taip nemylėjo savęs? Paskutiniuosius trejus metus daug kalbėdavome apie mirtį. Viską žinojau, ko jis norėtų – kur pelenus išbarstyti, kokia muzika turėtų groti per laidotuves. „Išsinuomokite su draugais jachtą, išpilkit pelenus į jūrą ir prisigerkit“, – liepė gal prieš metus. - Kaip jis nepajuto, kad skęsta, kad alkoholio per daug..? - Kaltės jausmas pirmaisiais mėnesiais buvo nepakeliamas, – o gal dar galėjau jam kaip nors padėti? Gydytojai ne kartą Ozę perspėjo – gersi, bus blogai. Kalbėjau su juo tą dieną, tokio laimingo seniai nebuvau girdėjusi, ką tik surengęs parodą Palangoje, jis norėjo ramybės. Sakė, turi atei-

ti režisierius, bet taip nenoriu su juo kalbėtis. Režisierius atėjo, bet niekas jam neatidarė durų. Telefonas, kuriuo su manimi kalbėjo, liko gulėti ant lovos, jis pats susmuko ant grindų. Dvejus metus jaučiau, kad kažkada taip nutiks, o tą dieną – nepajutau nieko. Jis man sakydavo: „Žinai, ko labiausiai man bus gaila, kai mirsiu? Gatvės triukšmo, įkaitusio asfalto, pravažiuojančių mašinų.“ Jis buvo miesto žmogus. Visiškai. Ozei nuolat atrodė, kad negali savęs realizuoti, kad tai, ką daro, ką kuria, yra per mažai. Jis ėjo iš proto, kad nebegauna didelių projektų, jam rodės, kad nebėra vertinamas, jį erzino popsėjantis menas, stogą rovė glamūrinis periodas. Jis nuolat turėjo kam priešintis, paskutiniaisiais metais atrodė, kad jis gyvena be odos, taip jam dėl visko skaudėjo – kas sudėjo tas kiniškas trinkeles? Kas suoliukus tokius baisius pastatė, o šitas namas – visiška nesąmonė. Jis nesivėlė į finansines machinacijas, tiek to, pinigus sumokėjo, mes čia š... sumalsime. Ne, jis š... niekuomet nemalė. 2010 metais ŠMC buvo demonstruojama jo ir Audriaus Bučo projektas „Formalizmas_ Ne_sėkmės“. „Nesėkmių pagalvė“, – Ozė sakydavo. Jis labai išgyveno, kad Lietuvoje liko nesuprastas. Liverpulio bienalėje buvo įrašytas tarp geriausiųjų, sakiau jam: „Neik iš proto, žmonės

tiesiog dar taip nemato, kaip tu matai. Kodėl manai, kad jie tau kenkia? Jie tiesiog nesupranta...“ Kai vyko „Nesėkmių pagalvės“ atidarymas, prie Ozės priėjo viena psichiatrė. „Kaip jūs galite su visu tuo gyventi?“ – paklausė. Ir jis tikrai negalėjo... Praėjo ketveri metai, nebeturime jo. Ozė buvo iš tų žmonių, kurie nesileido į kompromisus. Būdavo, žmogus sumoka pinigus už interjerą, o jis sukuria taip, kaip įsivaizduoja. Ir nė vieno varžto nepakeis! Architektūrą jis lygindavo su chirurgija. „Tai sritys, kur mokslas ir menas žengia kartu, – sakydavo. – Juk atėjęs pas daktarą neprašai, kad išpjautų kasą vietoj apendicito? Aš matau erdvę, matau žmogų, žinau, kaip turi būti, kaip reikia.“ Kokia prabanga šitaip gyventi! Paskutiniaisiais metais jis sakydavo nebenorintis daryti architektūros projektų, jo svajonė buvo Stepono gatvėje įkurdinti savo parduotuvę ir kurti daiktus. „Pirks kam tikrai patinka“, – sakydavo. Valdas darė įtaką mano gyvenimui, mano požiūriui, netgi stiliui. „Kaip baisiai atrodai...“ – šaipydavosi. Girdavo tuomet, kai užsivilkdavau unisex stiliaus drabužius, o gražiausi jam būdavo Renatos Mikailionytės kurti rūbai. Darbiniai drabužiai, sakydavo, yra tobulo grožio.

LAMŲ SLĖNIS

- Kaip judu susipažinote? - Vilniaus universitete baigiau psichologiją ir režisūrą. Psichologe nedirbau nė minutės, tačiau man labai padėjo tai, ką buvau išmokusi. Iškart po studijų gimė Vėjūnė, pusmetį pasėdėjusi namie, pradėjau dirbti Vilniaus universiteto teatre, turėjau kursą, statėme spektaklius. Pinigų trūko, nusprendžiau ieškotis antro darbo, nuėjau į suomių farmacijos agentūrą. Dieną – administratorė, vakare – režisierė, nuo tada ir prasidėjo beprotiškas mano darboholizmas. Iš suomių mane persiviliojo Vokietijos farmacininkai, tuo metu uždirbdavau kosminius pinigus, dėsčiau pardavimų strategiją, vedžiau mokymus. Man būdavo lengva – mėgstu bendrauti su žmonėmis. Tada – skyrybos su vyru, Vėjūnė buvo pirmoje klasėje, aš mečiau teatrą ir nusprendžiau imtis svarbiausio savo projekto – dukters. Mudvi kartu ruošdavome pamokas, eidavome į parodas, teatrus, koncertus. Visa tai, dabar matau, pasiteisino. 2003 metais, kai pabodo sėdėti namie, įkūriau renginių organizavimo agentūrą „Effectus“. Pirmieji metai buvo siaubingi, su dukra, būdavo, turėdavome litą trim dienoms, o paskui viskas netgi labai gerai įsivažiavo. Rašydavau pasiūlymus, scenarijus, tačiau, metams bėgant, nuo klapčiukavimo pradėjo purtyti: pažįsti visą Vilnių, o

kaip stovėjai prie durų, kai visi renkasi į renginį, taip ir stovi. Naujas etapas prasidėjo, kai „Effectus“ nupirko „Siemens arena“. Jiems reikėjo komandos, kuri galėtų organizuoti koncertus. Vėl – naujas, be galo įdomus laikas. „Depeche Mode“, Philas Collinsas, „Sweet“, Suzi Quatro, „Pet Shop Boys“, „Simply Red“, – su visais teko bendrauti, paprasti, puikūs žmonės, pamenu, labai bijojau susitikimo su Ozie Ozbornu, visi sakė – na, čia tai personažas, tačiau po koncerto jis rankas bučiavo. Vienu metu prisidėjau prie „Mados infekcijos“ festivalių organizavimo, nuo tų laikų su Renata Mikailionyte esame geriausios draugės. „Mados infekcija“ man padovanojo ir susitikimą su Valdu. Jis tuomet, pamenu, kūrė Lietuvos paviljoną „Expo“ parodai Japonijoje, taip pat buvo pažadėjęs scenografiją „Mados infekcijai“. Skambindavau, jis nekeldavo ragelio, nė nežinojau, kokia žvaigždė meno pasaulyje. Kartą pakėlė, apšaukiau, susitikome, jis nupiešė tą vieną savo liniją ir sako: „Bus taip!“ „Puiku, labai gerai“, – man kažkodėl buvo labai aišku, ką jis nori pasakyti. Valdas nustebo: „Tu ką nors supranti?“. Po pusmečio buvome pora – jis trejus metus jau gyveno be šeimos, o aš palikau savo tuometinį draugą.

LAMŲ SLĖNIS

- Dabar dirbi televizijoje. Nuo meno, atrodo, tai labai toli... - Po koncertų dar buvo reklamos agentūra, konferencijos, ėmė rastis televizijos projektai, kuriuos režisuodavau, o paskui gavau pasiūlymą kurti ir prodiusuoti moterišką laidą „Lietuvos ryto“ televizijoje.

Po to, kai Ozė išėjo, pradedu galvoti – ar tikrai darau tai, kas man patinka? Gyvenimo patirtis sako, kad kiekvienas iš mūsų gauna, ko yra vertas. Esu mačiusi tiek daug žmonių, kurie draskosi, manydami, kad yra verti daugiau ir nieko gero nenuveikia. Tai gal aš tiek verta? Gal tai privalau

atlikti kokybiškai ir teisingai? O dar pradedu suprasti, kad darbas nėra svarbiausias dalykas gyvenime, kur kas svarbiau yra žmonės. Dirbu su gerokai jaunesniais už save, jie – mano dukters amžiaus, džiaugiuosi – kokia laimė, koks kaifas ir kiek daug galiu iš jų išmokti.

LAMŲ SLĖNIS

JUODAI BALTAS JUOZO STATKEVIČIAUS MADOS DEŠIMTUKAS Tekstas: Laisvė Radzevičienė

Mada ir JUOZAS STATKEVIČIUS yra viena. Sunku įsivaizduoti Juozą be mados ir lietuvišką madą – be Juozo. Garbinamas ir murkdomas purvinose apkalbose, jis kuria dvidešimt septynerius metus. „Manote lengva tiek metų būti geriausiam?“ – šypteli. Kas įkvepia jo kūrybą? Be ko Juozas neįsivaizduoja mados? Kam atiduoda pagarbą, kuo žavisi ir kas jam svarbu?

ALICE RAWSTHORN YVES SAINT LAURENT BIOGRAFIJA Visada žavėjausi mados kūrėju Yves Saint Laurent. Perskaičiau viską, ką tik radau apie jį parašyta, o šioje knygoje mane pribloškė romantiška jo gyvenimo istorija. Šiais laikais madoje romantikos mažai, dažnai ji tapusi verslu, didžiule mašina, o anuomet – jausmai, širdys, nuotaikos, išgyvenimai. Kai Yves Saint Laurent kūrė, žmonės dar rašė vieni kitiems laiškus, laikas tekėjo lėtai, galėjai leisti vakarus su knyga rankose. Paloma Picasso, Caterine Deneuve, Andy Warholas, Rudolfas Nureyevas, Viviene Westwood, Christianas Dioras... Norėčiau gyventi ir kurti anuo laiku, pavargau nuo šitos mėsmalės.

LAMŲ SLĖNIS

PARYŽIUS Mada yra Paryžius. Niekam dėl to nekyla abejonių. Tik Paryžiuje egzistuoja haute couture – aukštoji mada. Aukštoji mada drabužius siuva rankomis, naudoja specialiai sukurtus audinius, du kartus per metus organizuoja naujų modelių pristatymus pasaulio spaudai, ir mados namus kuria... tik Paryžiuje. Ne Milane, ne Londone, ne Niujorke – Paryžiuje. Būk pats genealiausias mados kūrėjas, bet jei neturėsi čia savo studijos, tavęs tiesiog nepripažins.

ŠILKAS, ŠILKAS, ŠILKAS Visada žinau, ką daryti su šilku. Iš jo išeina taurūs dalykai. Ir nesvarbu, ar tai būtų plonytis audinys ar storas, lūžtantis, mažais brūkšneliais išmargintas atomanas. Pradėtas gaminti prieš du tūkstantmečius iki Kristaus gimimo, šilkas atkeliavo iki šių dienų. Ir visos nori to šilko!

JUODA Aš labai mėgstu atspalvius, tačiau niekaip negalėčiau pasakyti, kad man patinka rožinė. Juoda! Kaip banalu, argi ne?! Juodoje spalvoje yra jėgos. Tai – elegancijos spalva, visi ją mėgsta, ji visiems tinka ir patinka. Juoda maskuoja asmenybę, o šiame laike, kai žmonės nemėgsta išsiskirti, nori ištirpti minioje, ši spalva maskuoja, už jos gali pasislėpti.

MUZIKA Muzika – stebuklas. Šiandien ilgai negalvodamas įsijungčiau grupę „SeeYa“. Vos išgirstu jų muziką, akyse iškart toji mergaitė, kuri dainuoja. Muzika žadina jausmus, o madoje skambesys – ypač svarbu. Madų šou muzika turi skambėti nenuobodžiai žiūrovui ir patogiai manekenėms. Tas paslaptingas povandeninis žingsnių atkartojimas. Arba Lana del Rey... Nesuprantu, nežinau, kodėl, bet ji man – labai įdomi. Daug dirbu, ne naktiniai klubai man galvoje, tačiau Londone draugai nusitempė į diskoteką. Apakau! Lietuvoje tokios muzikos niekas negroja, negalėjau atsiplėšti. Paskui toji emocija atsiduria kolekcijoje.

LAMŲ SLĖNIS

JAPONIJA Bet kas man gali padovanoti naujos kolekcijos idėją. Vis galvoju, kodėl anksčiau nenuvažiavau į Japoniją? Buvau daug girdėjęs apie šią šalį, tačiau tai, ką pamačiau, mane pribloškė. Visiškai kita kultūra, temperamentas, nauja erdvė. Labai svarbu į Japoniją nuvažiuoti!

LAMŲ SLĖNIS

SIDABRAS Man patinka papuošalai. Niekada nenusiimu savo sukurtų sidabrinių apyrankių. Jos – tarsi mano amuletas, apsauga. Kai pamačiau, kad patinka klientams, nusprendžiau pagaminti daugiau. Dabar jų galima nusipirkti, tai lyg mūsų mados namų firminis ženklas.

FULKEPAS Madinga ir patogu. Labiau – patogu. Kirpėjas Paulius mane labai gražiai nukerpa, tačiau kasdien daryti šukuosenos neturiu nei laiko, nei jėgų. Po kepure apskritai šukuotis nereikia!

STUDIJA Darbo vietoje praleidžiu daugybę laiko. Džiaugiuosi, kad pagaliau turiu naują erdvę, kurioje lengva kvėpuoti – čia šviesu ir daug vietos. Po kolekcijos pristatymo norėjau surengti joje vakarėlį, tačiau netilpsime – pernelyg daug daiktų. O sutvarkyti – nespėsiu. „ALEKSANDRO PUOTA“ Viskas yra viena. Mano mada keliauja į teatrą, o teatras ateina į madą. Georgo Frydricho Hendelio operos spektaklyje „Aleksandro puota“, kurį pastatėme Vilniaus operos ir baleto teatre, scenografija primena podiumą. Spektaklio ašimi tampa šiuolaikiniu milijonieriumi tapusio Aleksandro Didžiojo puota savo mylimajai, kostiumų dizainerei Tais. Kuo ne tikras madų šou?!

#10

LAMŲ SLĖNIS

MINIMALIZMO MANIFESTAS Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė, Linas Masiokas

Savo pirmąją papuošalų kolekciją „Element“ pristatanti juvelyrė SIMONA SAMOJAUSKAITĖ tiesiog spinduliuoja tyru ir nuoširdžiu paprastumu. Visai tokiu pat, kaip ir jos darbai, išsiskiriantys nepretenzingomis geometrinėmis formomis ir pabrėžiantys paties metalo žavesį. Apie tai, kaip atrasti grožį paprastume, Simona papasakojo ir mums.

– Simona, kaip pristatytum savo naująją kolekciją „Element“? Kas ją įkvėpė? – „Element“ – švarių geometrinių formų junginys, pabrėžiantis moteriškumą ir eleganciją. Kolekcija išsiskiria subtiliu lengvumu, todėl skirta nešioti kiekvieną dieną. Kolekciją įkvėpė noras sukurti tai, ko Lietuvoje pasigedau – švarios ir nepretenzingos juvelyrikos, kuri būtų pagaminta iš brangiųjų metalų ir atspindėtų šių dienų

estetiką. Lietuvoje susidūriau su gana dar tradiciniu požiūriu į juvelyriką kaip meno formą: vizualiai ji išreiškiama detalių gausa, masyviomis formomis ar faktūromis. Labai vertinu tradicijas ir kitų menininkų kūrybą, bet norisi į juvelyriką pažvelgti šiuolaikiškiau ir įnešti gaivaus vėjo gūsį.

– Jau nuo studijų laikų žaviuosi architektūra, todėl forma ir medžiaga man yra svarbiausia. Kolekcijos elementai yra bet kurio kuriamo papuošalo pirminės formos. Nesinorėjo jų modifikuoti, nes tuomet atsirastų daugiau detalių, plokštumų, kampų... Sąmoningai siekiau neperkrauti, nes metalas jau savaime yra labai puošni – Pagrindiniais elementais pasi- materija. Suteikdami jam formą, garinkai liniją, tašką, plokštumą bei lime pamatyti jo tikrąjį ir taip vertiapskritimą. namą grožį.

LAMŲ SLĖNIS

– Ar gali nupasakoti, kaip įsivaizduoji moterį ar merginą, kuri dėvi tavo kurtus aksesuarus? – Tai savimi pasitikinčios moterys ir merginos, nuolat keliaujančios ir ieškančios nuotykių. Jos dažnai pabėga prie jūros ar į mišką įkvėpti gaivaus oro ir dar kartą prisiglausti prie tikrojo, nesumeluoto grožio. Jos domisi gamta ir architektūra, literatūra ir menu. Myli save ir nesivaiko vienadienių madų. – Ar ir kitose srityse propaguoji tokį švarų minimalizmą? – Minimalizmą renkuosi kiekybėje. Manau, kad turėti vieną gerą kvapą geriau nei 10 buteliukų masyvios produkcijos tualetinio vandens. „Rinktis mažiau, bet geriau“ – jau nuo mažens mokė mama. Labai vertinu ir paprastumą. Atvirą ir aiškų dialogą kūryboje ir komunikacijoje laikau prioritetais. – Kada pirmą kartą susipažinai su juvelyrika ir pradėjai kurti? – Prieš metus trumpam apsistojus Didžiojoje Britanijoje daug skaičiau ir kaupiau teorines žinias apie tai, kaip yra dirbama su brangiaisiais metalais. Bet tik skaitydamas šio amato neišmoksi, taigi užsisakiau siuntinį su daug specialių juvelyrikos įrankių ir sidabro. Gavus jį, savarankiškai prisiliečiau prie šios meno formos. Pagaminau pirmąjį savo žiedelį „Dot Ring“, kuris yra ir mano kolekcijoje. Grįžusi į Vilnių patekau dirbti pas vieną juvelyrą, kuris ieškojo sau pameistrio, taip gilinau žinias ir įgavau daug patirties. Netrukus pradėjau dirbti savarankiškai ir visą laiką skyriau kolekcijai.

LAMŲ SLĖNIS

Esu baigusi menotyros bakalauro studijas, kurios suteikė meno istorijos ir teorijos žinių, suvokimą, kas aktualu ir vertinama mene. Tačiau kuo toliau, tuo geriau supratau, kad menotyra – sausa ir neįdomi. Nenorėjau

kalbėti apie meną, norėjau atsirasti kitoje barikados pusėje. Kūryba – tai laisvė, o būti laisvi mes visi trokštame. Įsimylėjau idėją kurti daiktą nuo pradžios iki pabaigos. Seneliai, kaip dabar ir mano mama

bei teta, – visa šeima užsiimdavo ir užsiima mažais verslais, todėl nenuostabu, kad ir aš norėjau daryti tik tai, kas nuo manęs pačios priklauso. Visi šie procesai mano gyvenime ir atvedė iki to, ką darau šiandien.

LAMŲ SLĖNIS

– O kuri kūrybos proceso dalis yra sunkiausia? – Manau dažniausiai menininkai susiduria su dviem kliūtimis: „kaip tai padaryti“ ir kūrybingumo stoka. Viena ir kita yra greitai ištaisoma, jei, žinoma, nori. Techninius dalykus galima išsiaiškinti, o nekūrybingas dienas galima pramiegoti, na arba praleisti prie ežero. Tačiau žmonės išrado biurokratiją, kuri menininkus veda iš proto, mane taip pat. – Prašau pataisyti, jei maišau, tačiau esi ir modelis? Tuomet tikriausiai daug keliauji... Kaip pavyksta suderinti abi veiklas? – Modeliu dirbau gana ilgai, tačiau įstojusi į universitetą vis rečiau išvažiuodavau. Tai labai specifinė sritis, ne kiekviena mergina gali žaisti pagal ten sukurto žaidimo taisykles. O merginų daug ir visos nori – aš kažkaip pradėjau nebenorėti. Vaikiškas princesės burbulas greitai sprogo ir tuo aš labai džiaugiuosi. Noriu save pažinti tikrame gyvenime.

LAMŲ SLĖNIS

– Įsivaizduoju, jog matyti kitus dėvint tavo kurtus žiedus ar apyrankes – nuostabus jausmas... – Žinoma! O dar kai žinai, kad tas žmogus prieš įsigydamas tavo juvelyriką niekada nenešiojo papuošalų...

LAMŲ SLĖNIS

– Kokios tendencijos šiuo metu vyrauja juvelyrikos pasaulyje? – Žiūrint apie kokią juvelyrikos nišą kalbėsime. Šių sričių yra labai daug, jos tarpusavyje pinasi, maišosi ir laikui bėgant vis kinta. Labai sunku apie tai kalbėti neaptariant šių sričių kiekvienos atskirai. Svarbiausia yra pabrėžti,

kad labai aiškią vietą juvelyrikoje užima tai, kas vadinama „Precious Jewellery“ – klasika. Žvelgiant į bendrą juvelyrikos kontekstą, viskas kinta ir eina koja kojon su mada. Kas vyrauja madoje – atsispindi ir juvelyrikoje. Šiuo metu tai – taip garsiai eskaluojamas minimalizmas.

Kai Js˜ rankoms sunku, joms tuoj pat padòs Neutrogena®

KA PAKAN S ñ L E B IP Ì T U KA DAUGIAARTˆ 200 K

SUKURTA BENDRADARBIAUJANT SU DERMATOLOGAIS Rank˜ kremas greitai nuramina ir apsaugo net itin sausà, sutrkusià ar suskerdòjusià rank˜ odà. ·io unikalaus produkto sudòtyje yra keturis kartus daugiau glicerino nei kituose kremuose ar losjonuose, todòl sausas, ‰iurk‰ãias, paraudusias bei suskirdusias rankas jis gydo greitai ir ilgam. Naudokite ‰∞ kremà ir dÏiaukitòs savo ‰velnia bei mink‰ta rank˜ oda. Rank˜ kremas Neutrogena® - nr. 1 Lietuvoje tarp dermatolog˜ ir j˜ ‰eimos nari˜. Ie‰kokite vaistinòse.

LAMŲ SLĖNIS

SUSTOJĘS ERIKOS LAIKAS Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Elsa Martin ir asmeninio albumo

Tas, kas planuoja jos gyvenimą, mėgsta staigmenas. Vieną dieną – vėžys, plikai nuskusta galva ir beišnykstanti viltis, kitą dieną – knyga, pripažinimas, šimtai laiškų, kuriuose dėkojama už galimybę keisti gyvenimą. Džiaugsmas jos gyvenime maišosi su liūdesiu, o didžiausias to mišinio priešnuodis žurnalistės, viešųjų ryšių specialistės, rašytojos, meno galerijos Prancūzijoje „Papillon Boheme“ įkūrėjos ERIKOS UMBRASAITĖS gyvenime – ironija. Bet ką ji rašytų savo knygose, jei būtų kitaip?! – Vis galvoju, kaip atvykusiai iš prieblandose skendinčios Lietuvos, išgyvenusiai ne pačius geriausius laikus onkologijos ligoninėje, tau pavyko išmokti iš prancūzų švęsti gyvenimą? – Švęsti gyvenimą išmokė ne prancūzai, o paprastas ir banalus lietuviškas vėžys, su kuriuo susidūriau prieš dešimt metų. Tada supratau, kokiu trapiu gyvenimo ledu vaikštome virš nebūties bedugnės. Prisiekiau sau, kad gyvensiu pagal principą „šypsokitės šiandien, nes rytoj gali būti dar blogiau“. Gyve-

nimas tarp prancūzų padeda nenukrypti nuo šio kelio – net ir būdami dideli bambekliai bei viena daugiausiai antidepresantų vartojančių tautų Europoje sugeba kaip niekas kitas mylėti gyvenimą. Gyvenant tarp prancūzų, net kai labai liūdna, vis tiek atsiranda progos bent cinišką šypsnį išspausti. – Teoriškai mes juk viską žinome apie tai, kaip reikia gyventi, kaip mylėti, kaip kalbėti, kaip ilsėtis, kaip rinktis, bet vieniems tai pavyksta, o kitiems – ne...

– Dažniausiai mus sustabdo baimė. Baimė suklysti, būti nesuprastam, nemylimam, baimė išeiti už saugios komforto zonos. Kas nerizikuoja, tas yra saugus ir neturi gyvenimo jam įstatytų mėlynių. Bet ir negeria šampano sėkmės atveju! Dažnai mes tik deklaruojame meilę sau, bet iš tiesų – nei pažįstame savo tikrąjį „aš“, nei besąlygiškai jį mylime. Be meilės sau (be abejo, iš čia kyla ir meilė pasauliui), vargu ar gali tikėtis teoriją paversti sėkminga praktika.

LAMŲ SLĖNIS

Prancūzės turi tokį posakį: kiek daug pasimokiau iš savo klaidų, einu dar pridarysiu. Man patinka mintis mokytis iš savo netobulumo, gyvenimo etapų, kai esi „lūzerių lūzeris“... Pasikalbėjusi su savimi, pažiūri į veidrodį ir sakai: „Blogiau būti nebegali... Bet tu žinai, kaip tave myliu, todėl nepradėk gailėti savęs, pasitaisyk susmukusią kojinę, ištiesink kryptelėjusią į šoną karūną ir eik stebinti pasaulio. Nes laikas tiksi“. Bandau kovoti su savo neryžtingumu. Jau seniai gyvenu pagal moto: pirma veikti, apie pasekmes pagalvosiu vėliau, kaip kokia Scarlet O‘Hara. Žinau: jei pradėsiu sverti visus už ir prieš, svarstymams nebus pabaigos. Impulsyvumas dažnai įstumia į dar didesnę bėdą, bet tuomet kaltinti nieko negaliu – bent jau pamėginau. Nes baisiausia yra nebandyti, o tik norėti. – Esi sakiusi: kai persikėlėme į Prancūziją, laikas tarsi sustojo vietoje. Gerai, ar blogai, kad jis stovi? – Aš manau, kad sustojęs laikas ir lėtas gyvenimo būdas XXI amžiuje yra didžiulė prabanga. Sustojęs laikas man – pozityvi sąvoka, sustabdyta žavi praeities akimirka, kai jautiesi ramus ir saugus. Tai galimybė bent trumpam pabėgti nuo šiandienos beprotybės. Žvelgiu pro galerijos langą Issigeace ir tikrai nežinau, ar už lango XXI amžius, ar viduramžiai. Galiu bent trumpam pamiršti šiuolaikinio pasaulio problemas ir tik ūžiantis kompiuteris primena, kad civilizacija toli pažengusi.

LAMŲ SLĖNIS

Dažnai pagaunu save galvojant, kad esu užstrigusi praeityje, kažkur tarp XIX amžiaus pabaigos ir savo mylimos epochos nuo 1920 iki 1929ųjų. Les Années folles – išprotėję metai. Man patinka gerti šampaną iš to laikmečio taurių, klausytis klasikos arba Joshepinos Baker, skaityti susirangius sename fotelyje ir kas rytą sveikintis su savimi beveik šimto metų senumo veidrodyje. Aš negalvoju apie tai, kad seni daiktai neša blogą savo buvusių šeimininkų karmą ar energiją, aš svarstau, kiek įdomių – tragiškų, linksmų, komiškų – kasdienių istorijų jie matę. Gyvename Dordonėje, Prancūzijos krašte, kuris garsėja kaip vienas didžiausių ekologinio žemės ūkio regionų. Žmonės čia autentiški – iš kino filmų su Jeanu Gabinu išlipę tikri seni prancūzai – su beretėmis ir bagetėmis. Randu čia sustingusią, užšaldytą Prancūziją, apie kurią svajojau būdama vaikas. Gūdžiais sovietmečiais sakydavau mamai: „Aš ištekėsiu už pietų prancūzo ir gyvensiu vynuogyne“. Tuo metu nežinojau, nei kaip pietų prancūzai atrodo, nei tikro vynuogyno nebuvau mačiusi. Manęs dažnai klausia: ar tau nenuobodu kaime? Man gėda prisipažinti, kad nenuobodu, kad netgi pradedu jausti, kaip trūksta laiko – tiek daug visko vyksta. Tiesą sakant, gali sėdėti didmiestyje ir dejuoti, kad nuobodu, o gali mėgautis „prarasto laiko paieškomis“ ir skanauti gyvenimą it Prusto „Madeleine“ pyragaitį…

– Amžiai Prancūzijoje ir laikas turi kitokią prasmę nei Lietuvoje? O moters amžius? – Moteris Prancūzijoje išlieka moterimi, nesvarbu kokio amžiaus ji būtų. Vilniuje, kaip daugelis mano bendraamžių, jaučiuosi nematoma, nepastebima, nes jau nebeįdomi kaip moteris. Nusileidusi Paryžiaus oro uoste, pasijaučiu minus dešimt metų, minus dešimt kilogramų, žengiu aukštai iškelta galva. Išmokau to iš prancūzių – jos sako, kad tikromis moterimis tampama po keturiasdešimties, kai grožis susilieja su patirtimi, kai įgyji pasitikėjimo ir moteriškos išminties. Į bandymą pasiskųsti, jog kartais jaučiuosi nebejauna, mano septyniasdešimtmetė draugė prancūzė Jacqueline atsako nuoširdžiu juoku: „Nepamiršk, prancūzai turi posakį: sename puode skanesnė sriuba verda. Nešiok aukštakulnius, kol sąnariai leidžia, dažykis lūpas raudonai ir neslėpk dekoltė, kol kaklas neišduoda, kiek tau iš tiesų metų“. Kartą mes, keturiasdešimtmetės, diskutavome su gerokai vyresnėmis draugėmis apie kūniškus geidulius ir pavojų fatališkai įsimylėti už šeimos ribų. Mes, jauniklės, jų akimis, kiek netaktiškai išreiškėme nuomonę: tikėtina, kad su amžiumi aistros aprimsta, kūniški poreikiai bei polinkis įsimylėti slopsta, taigi, neištikimybės pavojus sumažėja. „Aš tiek daug vilčių į amžių nedėčiau. Širdis karšta išlieka ilgai“, – pusiau juokais, pusiau rimtai mūsų diskusiją pertraukė vyriausioji draugijoje, Jacqueline.

LAMŲ SLĖNIS

– Atvykę į Prancūziją įsikraustėte į senąją mokyklą. Ar seniena tavęs neišgąsdino? Prisimeni pirmąjį jausmą, kai įžengei? – Pirmas jausmas – euforija. Ji baigėsi vos spustelėjo šaltukas, rožiniai akiniai nukrito: supratome, kad mūsų namų kiauros ne tik grindys, bet ir langai bei durys, o namuose, net ir kaip reikiant šildant, yra vos pora laipsnių šilčiau nei lauke. Prancūzai Dordonėje pripratę prie užsieniečių, jaučia jiems dviprasmiškus jausmus: jų nekenčia (visgi, svetimšaliai) ir myli, nes prieš dvidešimt metų į apleistą Prancūzijos regioną plūstelėję britai išgelbėjo kraštą nuo visiškos užmaršties, atrestauravo senas fermas, griūvančius dvarus ir pilis, davė darbo vietiniams statybininkams ir ūkininkams. Mes nesame nei britai, nei olandai, nei vokiečiai, su kurių „invazijomis“ prancūzai apsipratę, esame iš nežinomo krašto. Gal tai padėjo išvengti stereotipų, žmonės žiūrėjo į mus be išankstinio nusistatymo ir tai palengvino bendravimą. Integruotis padėjo ir tai, kad mylime Prancūziją, daug apie ją žinome, gerbiame tradicijas, istoriją, meną. Ypač aš. Turbūt sergu neišgydoma liga – meile Prancūzijai. Tarsi ji būtų ne šalis, o asmuo.

LAMŲ SLĖNIS

– Gerai prisimenu, svajojai apie tai, kad senojoje mokykloje įkursi viešbutį ir organizuosi kulinarines keliones, tačiau dirbi meno galerijoje. Gyvenimas dažnai koreguoja tavo planus? – Žmogus planuoja, Dievas juokiasi. Bent jau man dažnai taip nutinka ir, greičiausiai, Dievas turi labai specifinį humoro jausmą ir mėgsta pamaišyti mano planus it kortų kaladę. Kadangi tai vyksta nuolat, aš visuomet užantyje turiu planą B. Gyvenimas per trumpas, o aš per trapi, kad daužyčiau sieną galva ir užsispyrusiai siekčiau savo.

mama ir sūnus. Būdamas diskretiškas, jis tik kartą ironiškai paklausė: „O be manęs knyga būtų netekus pusės šarmo?“ Kas kita – mano gyvenimo draugas Jurgis. Kelis kartus prašiau perskaityti rankraštį, sakiau, išbrauksiu, kas netiks. Jis atsisakė, motyvuodamas, jog tai – mano knyga ir mano praeitis. Dabar neramiai laukiu, kada jis paims knygą į rankas ir išvarys iš namų neapsikentęs (juokauju, žinoma). Myliu Jurgį už supratimą ir toleranciją, už mokėjimą nesusireikšminti ir nesureikšminti, už platų, laisvą požiūrį, taigi, manau, kad knyga jam patiks. Nors, gal geriau jis jos ir – Neseniai išleidai savo naująją neskaitytų – ten tiek daug skaudžių knygą „Moteris, katė ir jaunas mė- mums abiem temų. nulis“: toje knygoje apstu Prancūzijos, jausmų, nuotykių, humoro ir – Esi žurnalistė, dirbai viešųjų ryasmeniškumų. Kaip tavo rašymus šių srityje, labai gerai žinai, kad reįvertino sūnus Jokūbas? Ar nie- alaus gyvenimo ribas galima lengvai kuomet nesakė: „Mama, ką sau lei- ištrinti arba perkelti ten, kur reikia. di?“ Ar tau patinka tai daryti? – Jokūbas – tolerantiškas jaunas – Mano gyvenimas nuo didžiojo vyras, kuris didžiuojasi, kad jo mama nuotykio – persikraustymo į Prancū– ne namuose užsidariusi namų šei- ziją – sukasi taip, kad vis turiu įsižmininkė, o jaunatviška moteris katė, nybti, jei tik noriu suvokti – realybė su kuria kartu gali vaikščioti iki pary- čia ar sapnas. Ar „Moteris katė ir jaučių po Paryžiaus džiazo klubus, pa- nas mėnulis“ – tikrais įvykiais paremtirti nuotykių ir pažinti gyvenimą. ta autobiografija ar pramanas, palieku Esame labai atviri, labiau draugai nei spręsti skaitytojams.

LAMŲ SLĖNIS

– Kas privertė tave viešai pasakoti savo krūties istoriją pirmojoje knygoje? Gal rašymas yra būdas išvengti depresijos? – Liga smogė netikėtai, buvo itin agresyvi. Nuoširdžiai maniau, kad keturiasdešimt penkerių galiu ir nesulaukti, užtat pradėjau rašyti dienoraštį, norėjau savo sūnui palikti savo ligos ir meilės jam istoriją. Be to, tikra tiesa, išrašytos baimės ir skauduliai tarsi išnykdavo.

LAMŲ SLĖNIS

Liga man turėjo atvirkštinį poveikį – vietoj depresijos apėmė beprotiškas gyvenimo džiaugsmas, meilė pasauliui ir begalinis optimizmas. Bijojau, kad tuoj mirsiu, užtat norėjau, kiek tik leido sveikata, džiaugtis kiekviena diena. Nuolat besišypsanti netyčia pradėjau konsultuoti sergančias moteris, kurios mane užkalbindavo ligoninėje ar susirasdavo internete. Tuomet kažkas pasiūlė išspausdinti dienoraščių ištraukas Onkologijos ligoninės laikraštyje, vė-

liau dienoraščiai virto knyga. Ją skaitė ir sveikos moterys, jos rašė man laiškus: „Jūs pakeitėte mano gyvenimą į gerąją pusę...“ „Aš nustojau būti auka...“ „Aš palikau neištikimą vyrą...“ „Mečiau darbą, kurio nemėgstu...“ Taigi, viešumas išėjo į gera, kažkam padėjo. – Kaip tau pavyko prisijaukinti mirtį? Atrodo, žaidi ir juokauji su ja... – Iš tiesų labai bijojau numirti, nenorėjau skirtis su man brangiais žmo-

rankų beveik po dešimties metų merdėjo mama, prašiau to paties. Mirtis buvo gailestinga, išklausė. Mama užgeso tyliai, o aš visą laiką kartojau: „Tu jau gali skristi, nebejauti kančių, aš tave myliu, mano angele, pasiruošęs kelionei“. Kai viskas buvo baigta, mintyse padėkojau mirčiai už tai, kad jos dalyvavimas šioje scenoje nebuvo slegiantis ir kankinantis. Aš tarsi prisiliečiau prie paslapties.

nėmis, buvo neramu, kaip mano mirtį išgyventų mama, sūnus. Bet nuolat susidurdama su mirtimi Onkologinės ligoninės koridoriuose aš tiek prie jos pripratau, susitaikiau su mintimi, kad į pasimatymą su madam baltu gobtuvu ir keistu aštriu daiktu rankose teks visiems atvykti, taigi, kam kvaršinti galvą dėl to, kas neišvengiama? Sirgdama mirties prašiau dviejų dalykų: kad ji ateitų kuo vėliau ir kad išeičiau kuo lengviau. Kai ant mano

– Man labai patiko tavo frazė: kad surinktum save iš gabalėlių, kartais tenka skristi aplink Žemę? Kiek kartų skridai? – Pirmą kartą, kai mane pakvietė dalyvauti bėgime prieš krūties vėžį Niujorke. Buvo praėję vos metai, kai man nustatė ligą ir buvo baigtas pagrindinis gydymas. Visai dar neturėjau jėgų, tik daug vilties, kad liga įveikta. Niujorke po pusę paros trukusio skrydžio atsidūriau per savo trisdešimt šeštąjį gimtadienį. Šven-

čiau jį viena ir galvojau: kaip simboliška, dieną, kai man atrado ankstyvos stadijos vėžį, vadinu savo antruoju gimtadieniu, o, štai, dabar esu sveika ir peršokusi laiko juostą, antrą kartą švenčiu savo tikrąjį. Tokį keistą visatos ženklą priėmiau tarsi pasveikinimą ir palinkėjimą nepraleisti veltui iš naujo dovanoto gyvenimo. Antrą kartą buvau visiškai subyrėjusi po mamos mirties, neįsivaizdavau, kaip reikės gyventi be jos, kaip reikės gerti rytinę kavą vienai Prancūzijos vynuogyne, kai mamos nebus Vilniuje, – buvome įpratusios tai daryti drauge, skaipu. Kol svarsčiau, kaip čia man lengviau nutūpti ant žemės netekties palaužtu sparnu, nes labai bijojau pirmojo vienišo ryto galerijoje, netikėtai sau pačiai atsidūriau su taure šampano pirma klase kažkur tolimoje Brazilijoje. Ten radau jėgų pradėti naują gyvenimo etapą be mamos. Supratau: viena diena iš tavęs atima, o kita – dosniai apdovanoja.

LAMŲ SLĖNIS

– Kas sustabdo tave žemėje, kas kviečia pasilikti? Kokie dalykai yra brangiausi? – Nors mėgstu gražius dalykus ir esu šarka, bet tikrai galėčiau gyventi be jų. Brangiausi man yra reiškiniai, jausmai, būsenos, mane stabdo meilė, gražūs tarpusavio santykiai, neperprantamas ir kerintis gamtos grožis, sena ir moderni architektūra, mano aklo šuns trepenimas grindiniu, tarsi tvirtai žinotų, kur eina ir mato, keistas jo pėdučių kvapas, pirmas rytinės kavos gurkšnis, sugebėjimas kurti bei atrasti – apsakymą, verslą, skanų patiekalą... Banalu? Kai galvojau, kad mirsiu, svarstydavau, ko labiausiai pasiilgsiu – be žemėje likusių žmonių, ne ši netektis yra nekompensuojama

ir nematuojama ilgesio matais. Pasiilgčiau labai paprastų dalykų – rudens lapų kvapo, vasaros pabaigos rūkų, šviežiai atspausdintos knygos lapų aromato ir šiugždesio, mylimų miestų ir gatvių, ilgų bučinių, šampano ir cigarečių skonio burnoje, linksmų ar liūdnų pokalbių su draugėmis, kai nepastebi, kad išmušė trečia valandas nakties, svečių šurmulio namuose, muzikos... Žinau ir ko man trūktų iš materialių dalykų – gerų retų kvepalų, autorinių arba senovinių papuošalų bei paveikslų. Ir dar mano prancūzės kosmetologės, kuri atlieka stebuklingą veido masažą.

– Vilniuje pagaunu save klausiant padavėjo: „Sakykite, prašau, monsieur, ką jūs turite kaip desertą?“ Prancūzų kalba okupuoja smegenis, nejučiomis pradedu naudoti prancūziškas sakinių konstrukcijas. Tačiau rimtesnio pavojaus lietuviškumui nejaučiu. Atvirkščiai, išvykusi pradėjau jaustis labiau lietuve, man patinka pasakoti apie Lietuvą, jaučiuosi išdidi, pristatydama galerijoje lietuvių menininkus ir matydama susižavėjusius prancūzų veidus – o juos nustebinti bei sužavėti nėra lengva. Mažame Prancūzijos kaimelyje jaučiuosi pasaulio piliete, kurios plaukus taršo ir į galvą naujų minčių pripučia – Ar kada aplanko jausmas, kad skirtingų šalių vėjai, bet šaknys – sauPrancūzijoje prarandi lietuvišką savastį? gios ir tvirtos – Lietuvoje.

LAMŲ SLĖNIS

– Ką radai Prancūzijoje, ko neradai Lietuvoje? – Lietuvoje turėjau viską, nieko neieškojau. Šis mano gyvenimo posūkis buvo neplanuotas, tarsi netikėtai užklupusi meilė, o ji juk – akla. Tu tik žinai, kad turi viską keisti ir sekti paskui. Taigi, vis dar klaidžioju apakusi saldžioje meilės Prancūzijai euforijoje – tikrai nenusivyliau, nors į daugelį dalykų ėmiau žiūrėti blaiviau. Mano draugai prancūzai sako: „Keista, tu la-

biau prancūzė nei kai kurie prancūzai“. Prancūziją aš myliu aistringai, o Lietuvą – ramiai, kaip sesuo myli brolį. Prancūzai pasakytų: vienokia, ramia meile myli savo žmoną, o kita, pašėlusia meile, myli meilužę. Abu šie jausmai vienodai stiprūs, nuoširdūs ir tikri, tik prigimtis skirtinga. C‘est la vie – toks gyvenimas, trukteltų jie pečiais ir nusišypsotų, jei bandytumėte jiems ką nors kalbėti apie šių dviejų meilių moralinę pusę ir vertinti, pa-

doru tai ar ne. Ko neradau Lietuvoje? Gal pritrūko lengvo prancūziško bendravimo c‘est pas grave – „be problemų, tai nesvarbu, nieko rimto“ – kaip kad jie mėgsta sakyti net ir rimtoje gyvenimo situacijoje. Dar to buitinio mandagumo kiekviename žingsnyje – ačiū, prašom, geros dienos, linkiu sėkmės. Nors dabar, grįžusi į Vilnių, vis labiau pastebiu prigijusią buitinio mandagumo bacilą.

LAMŲ SLĖNIS

– Jei šiandien iš naujo reikėtų ieškoti namų, kur jie būtų? – Negundykite manęs, aš dažnai pasvajoju, kad vėl kur nors išvykstu ir apsigyvenu. Bet tada sudraudžiu save: gal jau užteks blaškytis. Dar tikrai pasimatuočiau kokią šalį ar miestą. Neilgam, gal metams ar pusmečiui. Pagyvenčiau Buenos Airėse, išmokčiau šokti tango, kepti tikrą argentinietišką kepsnį. Norėčiau metus praleisti keliaudama ir gyvendama Italijoje – išmokti italų kalbą ir tobulai gaminti itališkus patiekalus.

Bet spėju, kad mano namai - pied-à-terre, kaip mėgsta prancūzai vadinti vietą, kurioje nebūtinai gyveni, bet nuolat grįžti iš klajonių ir vadini savo namais, manau, visuomet liks Prancūzija. – Ar Erika dar galėtų pasielgti taip, kad save nustebintų? – Labai tikiuosi, kad dar save nustebinsiu. Jeigu žinočiau, kad ne, pradėčiau nuobodžiauti jau dabar pat. Kaip? Dar neapsisprendžiau.

LAMŲ SLĖNIS

KINAS YRA VISOKS Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Jis pats – labai kinematografiškas. Kiekvieną kartą, kai pamatau kino, teatro ir reklamų režisierių IGNĄ JONYNĄ, neapleidžia mintis, jog jis atkeliavęs iš anų, pokario laikų – garbanotų plaukų šukuosena, didžiulės, pasaulio ištroškusios akys, kažkoks ypatingas, tik jam vienam būdingas aprangos stilius. Tačiau tai – tik išvaizda, jo mintys gerokai priekyje. Ignas dažnai daro dalykus, kurie jam nutinka pirmą kartą. Užtat nepraranda galimybės nuolat mokytis. - Neseniai su bičiuliu, kino filmo „Lošėjas“ scenarijaus bendraautoriumi, filosofu Kristupu Saboliumi grįžote iš Lenkijos. Buvote vieni iš dešimties Vidurio ir Rytų Europos kūrėjų, kuriuos pakvietė dalyvauti scenarijaus plėtojimo kursuose. Į Lenkiją nusivežėte savo būsimojo filmo scenarijų. Ar einate tuo keliu, kuriuo reikia?

- Savaitę gyvenome dvare, mažame miestelyje, Lenkijos pakraštyje. Vyko diskusijos su aukščiausio lygio profesionalais iš Europos kino pasaulio ir Holivudo. Klausėmės žmogaus, kuris rašė scenarijus Bernardo Bertolucci ir Michelangelo Antonioni filmams, – Marko Peploe, taip pat kino prodiuserio, garsaus ispanų re-

žisieriaus Carloso Sauros sūnaus Antonio Sauros. Kino žmonės šiandien kalba apie tai, kad kino industrija atsiradusi kryžkelėje. Prodiuseris Antonio Saura pripažino, kad platinti filmus pasidarė itin sunku, – niekuomet negali būti tikras. Kartais nieko nereiškia netgi laimėjimas Kanų kino festivalyje.

LAMŲ SLĖNIS

Tyrimai rodo: žiūrovus labiausiai domina filmai apie apokalipsę arba filmai šeimai. Argi ne įdomi tendencija? Pasaulis dūžta, lūžta, o reitingai kyla? Atrodo, mūsų gyvenimą valdo du dalykai – šeima ir baimė, kad idiliškas šeimos pasaulis vieną dieną sugrius. Viskas tapo ganėtinai nuspėjama ir primityvu. Įsijunkite internetą ir pamatysite, kas šiais laikais populiariausia – vaizdo klipai su katinėliais ir Kim Kardashian užpakalis. Pasaulio naujienų topai! Tokiems žmonėms reikia komedijų ir blockbusterių. Juos rodo kino teatrai, o radikalūs filmai keliauja į festivalius – išrankesniems žiūrovams, kurių nėra daug. Viduryje – nieko, nėra „normalaus“ kino. Kurdamas filmą nuolat turi kautis su savimi, spręsti dramaturgines dilemas, suvaldyti savo profesinį ir asmeninį santykį į pasaulį. Tai nėra paprasta. Šių dienų žiūrovas kino daug matęs. Jis puikiai perpratęs scenarijaus taisykles, nenuspėjamam ir įdomiam būti vis sunkiau ir sunkiau. Kinas man – saviraiškos forma. Ilgai prie jo neprisiliečiau, atrodė, nepriimtina už svetimus pinigus tenkin-

100

LAMŲ SLĖNIS

ti savo ambicijas. Kai supratau, kad noriu kalbėti apie tai, kas svarbu ne man vienam, o daugeliui, ryžausi rašyti scenarijų ir kurti filmą. Tikiuosi, esu socialiai atsakingas žmogus ir man atrodo, jog tai, ką paėmei iš valstybės, privalu grąžinti. Nesvarbu, kokia tai būtų forma – pinigai, Lietuvos vardo garsinimas pasaulyje ar kalbėjimas saviems apie skaudžius dalykus, egzistuojančius mūsų visuomenėje. - Apie ką norėjai kalbėti savo pirmajame vaidybiniame filme „Lošėjas“? - Apie tai, kas nutiko mano kartos žmonėms per dvidešimt nepriklausomybės metų. Aš ir mano bendraamžiai formavomės sovietų laikais, nuo studijų pradžios įžengėme į kapitalizmą. Esame lūžio kartos žmonės, kuriems teko savo vertybes ir gyvenimus įvertinti iš naujo. Vieni prisitaikė, kiti palūžo, mačiau daugybę, kurie neištvėrė ir išėjo iš gyvenimo savo noru. Norėjau apie tai kalbėti, apie materializmą, kuris daro didelę įtaką mūsų kasdienybei, apie didžiulius vidinius konfliktus, kuriuos tenka išgyventi.

- Ignai, o kas tau, lūžio kartos žmogui, padėjo išlaikyti tvirtą stuburą? - Neturėjau preteksto palūžti, atvirkščiai, visai įdomiai gyvenau – mes pirmieji Lietuvoje pradėjome kurti reklamas, tai buvo šviežia, nepatirta, nauja. Visada sakau, kad įdomiausia buvo dirbti reklamoje tuomet, kai niekas iš tiesų ir nežinojo, kaip jas reikia kurti. 1995-aisiais į reklamą atėjo kino operatorius Algimantas Mikutėnas. Jis atsinešė kino mąstymą, Romas Lileikis – poetinį polėkį, galingą erudiciją. Su Evaldu Kubiliumi buvome kurso draugai, prie mūsų prisijungė kompozitorius Kipras Mašanauskas, pasivadinome „Užupio pingvinais“. Muzikos ir teatro akademijoje vieną VHS filmavimo kamerą ir montažo stalą dalijomės su trisdešimčia žmonių, pradėjęs kurti reklamas susipažinau su tikra kino technika. Dirbome ir mokėmės. Negali dėl to nieko kaltinti, – toks buvo laikas. Gal dabar daryčiau daug ką kitaip, tačiau tuo metu dirbome, kaip supratome.

LAMŲ SLĖNIS

101

102

LAMŲ SLĖNIS

- Nuo reklamos – į kiną. Ar visada taip režisieriams nutinka? - Nuo pat pradžių norėjau kurti kiną, toks ir mano diplominis darbas turėjo būti, tačiau gyvenome audringais laikais, mano būsimojo filmo prodiuseris dingo su visais kinui skirtais pinigais. Sako, vėliau jį kažkas matęs plaukiojantį kruiziniais laivais. Tikiu, kad ne iš blogos valios, mano skola buvo viena iš nedaugelio, matyt, žmogus su pinigais tiesiog nemokėjo elgtis. Taigi, kai nepasisekė startuoti kine, teko statyti spektaklius teatre. Klausi, kodėl teatras manęs visiškai nepasiglemžė? Buvo... Bet teatrui reikia atiduoti save visą, o satisfakcija, kurią iš ten gavau, nebuvo tokia didelė. Pastatęs spektaklį, su šeima vargiai galėjau pragyventi, teko imtis reklamų. Dirbau su talentingais aktoriais, atrodė, puikiai klojasi, bet gal reikėjo kito teatro, kito prodiuserio, kas žino, gal būčiau likęs. Bičiuliai užsieniečiai, pamatę spektaklius, manė, jog esu sėkmingas režisierius, kad važinėju su savo spektakliais po pasaulį, o aš toliau Klaipėdos nebuvau išvažiavęs. Teatras reikalauja atsidavimo, begalinės energijos ir tu arba sutinki su sąlygomis, kurias suteikia scena, arba ją palieki. Nesakau, kad nenorėčiau kurti spektaklių, tačiau jau seniai nieko nebeplanuoju. Norų turiu, bet savęs į rėmus, per kiek juos įgyvendinsiu, nebestatau.

- O svajonių? Turi? - Yra daug nerealizuotų dalykų, kuriuos norėčiau įgyvendinti. Tai susiję su naujuoju filmo scenarijumi, finansavimu ir kitais pernelyg aiškiais reikalais. Mano svajonės itin praktiškos – žinau, ko noriu, to ir siekiu. Tiesą sakant, man nuolat sekėsi. Būdavau ten, kur veiksmas – „ant bangos“. Dirbau radijo stotyje „M-1“ kartu su Andriumi Mamontovu, Martynu Starkumi, Vytaru Radzevičiumi, Rolandu Puoliu, Livija Gradauskiene. Linksma, gera kompanija, su Vytaru, pamenu, per vieną balandžio 1-ąją netgi karą Latvijai paskelbėme, buvo tokių, kurie patikėjo. Dirbdamas radijuje, sukūriau dokumentinį filmą apie kolegą Arūną Storpirštį. Kursinio darbo vadovas filmą gerai įvertino, o Baltijos televizija – parodė. Tik nebežinau, kur jis dingęs, įdomu, kaip dabar jį vertinčiau? Tiesą sakant, dokumentikos nemėgstu. Man visada atrodo, kad šiame žanre esama daug pavojų sumeluoti realybę, o atsakomybė už filmo herojus – irgi daug didesnė. Tai, kad turi savo požiūrį, dar nebūtinai yra tiesa. Dokumentinio kino kūrėjai privalo būti stipresni , drąsesni. Aš nesu toks drąsus, kad imčiausi atsakomybės knaisiotis svetimuose gyvenimuose.

LAMŲ SLĖNIS

103

104

LAMŲ SLĖNIS

105

106

LAMŲ SLĖNIS

- Tavo „Lošėjas“ juk irgi primena tikras istorijas. Neįtikėtinas, tačiau tikras. Kažkas panašaus, atrodo, yra nutikę Lenkijoje... - Lenkijoje nutikusi istorija – dar baisesnė, laidojimo kompanijos greitosios pagalbos medikams mokėjo už lavonus. Užtat tie žmones ir marindavo... Kai Lenkijoje parodėme „Lošėją“ niekas nė nesvarstė – gali taip būti, ar negali. Sulaukėme klausimo, kodėl kūrėme vaidybinį filmą, o ne dokumentinį? Vienas lošimo namų savininkas netgi visai rimtai žadėjo savo klubo nariams filmą parodyti. Jam atrodė, kad atskleidėme lošėjo logiką.

tarp dviejų amžių, dviejų sistemų? - Ar giliai panėrėte? - Kuo sekliau eisi, tuo sekliau atrodys. Ėjome į ligonines, analizavome, nesinorėjo, kad mūsų filmas atrodytų tarsi medikų darbo kritika, tiesiog pasirinkome terpę, kur tokia makabriška istorija galėtų nutikti.

- Jau dvejus metus su Kristupu Saboliumi rašote naują istoriją. Ji bus tokia pat makabriška? - „Lošėjo“ scenarijų perrašinėjome gal devyniasdešimt kartų. Dirbome ir mokėmės lygiai taip pat, kaip anuomet pradėję filmuoti reklamas. Naujojo filmo scenarijus prieš dvejus me- Kaip ją pagavote? Vaikščiojote į tus ir dabar skiriasi lyg dangus ir žekazino? mė. Tai bus filmas apie manipuliaciją. - Buvome nuėję, kalbėjomės su lošėjais, tačiau „Lošėjo“ tema kilusi ne iš - Kol nefilmuoji, kuri reklamas? ten. Kristupas, kai gyveno užsienyje, - Reklama – irgi kūryba. Žmonės turėjo bičiulių kompaniją, jie lažinda- turi tikslą, kad jį pasiektų, esi jiems vosi iš pinigų, kuri garsenybė greičiau reikalingas. Didžiausia problema kususirgs alkoholizmu, pateks į reabilita- riant reklamą yra tai, kad ne tik kiecijos kliniką ar mirs. Man kilo idėja, kviename agentūros kūrybininke, bet kad panašų žaidimą galima surengti ir kiekviename vadybininke miega regreitosios pagalbos stotyje, kur visą lai- žisierius. Visi žino, kaip reikia filmuoką egzistuoja gyvenimo ir mirties klau- ti, o tau juk norisi, kad tavimi pasitisimas. Su Kristupu pradėjome nagri- kėtų. Kai klientas pasitiki kūrybininnėti, kas įvyksta, kai žmogus atsiduria ku, kai pasitiki režisieriumi, gimsta ant ribos – tarp mirties ir gyvenimo, įdomūs dalykai.

LAMŲ SLĖNIS

107

108

LAMŲ SLĖNIS

109

110

LAMŲ SLĖNIS

111

112

LAMŲ SLĖNIS

- Esi nepriklausomas kūrėjas, ką duoda laisvė? - Viskas reliatyvu. Kai gerai sekasi, gali rinktis darbus, kai blogai – ne. Visą laiką bangomis. Kai padarai kažką išskirtinio, užplūsta įdomūs darbai, kai kažką pragmatiško – paprasti ir ne tokie įdomūs. Šitame biznyje veikiama labai paprastai – ieškoma režisieriaus, kuris jau yra padaręs kažką panašaus. Kažin ar tau pasiūlys kurti automobilio reklamą, jei niekada tokios nesi filmavęs.

- Ir ne vieną! Tik jie kol kas nesudomino. Vieną komercinį filmą užsienyje režisavau, tačiau pasirašiau slapyvardžiu, tai nebuvo mano kinas. Finansiškai filmuoti komerciją apsimoka, tačiau nežinau, ar dar kada rimtai į tai pasinersiu. Esama puikių komercinių projektų, sėkmingų, tik suderinti tai, kas patiktų žiūrovui ir nebanalų požiūrį yra tikrai labai sunku. Egzistuoja netgi specialios peržiūros, po kurių filmai permontuojami, atsižvelgiant į žiūrovų pastabas. Kinas yra visoks, jam sunku pritaikyti tas pačias - O pasiūlymų kurti komercinį taisykles, užtat ir ieškai savo buvimo kiną esi gavęs? kine – kodėl čia esi, ką nori daryti?

Mano užduotis – tam, kas svarbu, rasti tinkamą formą. - Šiuose gražiuose namuose, atrodo, gyveni visai ne bohemišką gyvenimą. Daugybę metų su ta pačia žmona ir trimis vaikais. Su bohema neturi nieko bendra? - Dabar ne, kažkada turėjau... - Šeima pastatė į rėmus? - Niekas nestato į rėmus, pats save statai. Tik tavo apsisprendimas – kas svarbu ir ko nori iš gyvenimo. Be abejo, šeima yra visko pagrindas. Vargu ar vienišas žmogus gali būti laimingas.

LAMŲ SLĖNIS

113

114

LAMŲ SLĖNIS

ATEITIES SCENARIJAI Tekstas: Algė Ramanauskienė

Kasmet Frankfurte prie Maino vykstanti tarptautinė dizaino paroda „AMBIENTE“ – tai unikali proga pajusti dizaino pasaulio pulsą ir žvilgterėti į ateitį. Vasarį čia bus pristatyta ne tik tai, ką įdomiausio per pastaruosius metus sukūrė pasaulio dizaino meistrai, bet ir pateikti keturi ateities tendencijų scenarijai. Kryptis, atspindinčias tai, kas bus madinga kitąmet, sukūrė dizaino studijos „bora.herke.palmisano“ ekspertai, nuolat sekantys ir analizuojantys pasaulines mados, dizaino ir architektūros tendencijas. Štai ką jie pranašauja…

LAMŲ SLĖNIS

115

Rankų darbo sodas: autentika ir originalumas Šilti vėlyvos vasaros atspalviai ir originalūs audiniai – gamta tarsi įsiveržia į namus. Išnykusi riba tarp to, kas viduje, ir to, kas lauke, kuria atsipalaidavimo nuotaiką. Ši tendencija įkvėpta hipių tradicijos ir folkloro. Ryškių sodrių spalvų paletę papildo natūralios medžiagos: molis, keramika, medis, bambukas, linas, vilna, denimas, aksomas ir oda. Vazos, lovatiesės ir pagalvės dekoruojami augalų motyvais.

116

LAMŲ SLĖNIS

117

Futuristinė mada: spinduliuojanti estetika Susiejus inovatyvias gamybos technologijas su tradiciniais gamybos būdais atsiveria naujos galimybės, pavyzdžiui, plastikas, metalas ar neoprenas gali virsti dekoratyviomis ir perdirbamomis medžiagomis. Sofistikuoti molekuliniai raštai ir subtilus filigranas stebina ir primena mokslinę fantastiką. Tokie išradimai, kaip 3D spausdintuvas, produktų dizaino galimybes pavertė beribėmis. Šioje dizaino kryptyje dominuoja šviesiai žalia ir melsva, metalo ir švelniai rožinė spalvos bei futuristinis spindesys.

118

LAMŲ SLĖNIS

119

Kūrybos laisvė: beribis originalumas Ši dizaino kryptis sunkiai telpa į tradicinius rėmus. Kontrastai kuria stulbinančius derinius ir alsuoja individualumu. Dominuoja sodrios spalvos ir ryškūs jų deriniai. Daugybė skirtingų tekstūrų: dirbtinė oda, poliruoti metalai, netikėti vizualiniai efektai dera su reljefiškais roplių atvaizdais, gyvūnų raštais ir minkštais žakardiniais audiniais. Eksperimentavimo džiaugsmas kuria bebaimį kontrastų pilną ir į nieką kita nepanašų stilių. Spalvingą chaosą kuria ir garsūs dizaino vardai, ir niekam nežinomi jauni dizaineriai. Visus juos sieja viena: originalus nerūpestingumas.

120

LAMŲ SLĖNIS

121

Funkcionalus paprastumas: tai, kas būtina Šioje kryptyje svarbiausia paprastumas ir aukščiausia kokybė. Dominuoja baltų ir pilkų atspalvių paletė. Siekiama maksimizuoti daiktų funkcionalumą. Minimalistinis dizainas išaukština meistrystę. Įkvėpimo dizaineriai semiasi sporte ir architektūroje. Daiktų ilgaamžiškumą pabrėžia naudojamos medžiagos: stiklas, nerūdijantis plienas, marmuras, betonas, guma. Švarios linijos, geometrinės formos, mikrotekstūros – dominuoja simetrija. Tai aukščiausio kalibro minimalizmas, kada nors virsiantis klasika.

Tarptautinė dizaino paroda „Ambiente“ vyks 2016 m. vasario 12-16 d. Frankfurte prie Maino (Vokietija)

122

LAMŲ SLĖNIS

123

124

LAMŲ SLĖNIS

PRIKLAUSOMA NUO MENO Tekstas: Kristina Abromavičiūtė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Su JOLANTA CHOCKEVIČIŪTE, galerijos „Vartai“ direktore, susitinkame jos kompaktiškame, bet itin šviesiame studijos tipo bute. Jaukiai susirangome ant didžiulės baltos palangės ir pradedame šnekučiuotis. Pasak jos, ankstyvuoju dienos metu saulės šviesa čia krinta tobulai, tad vis apgailestauja, kad dangus šiandien rūškanas. Tačiau pokalbiui apie meną ir kelią iki jo melancholiškas rudens oras visai netrukdo. Sakyčiau, net prideda savotiško žavesio ir filosofinio prieskonio.

Ant stalo garuoja šviežių mėtų arbata ir Jolanta vaišina savo mėgstamiausiais saldainiais „Mon cheri“. „Truputis paryžietiško gyvenimo dvelksmo“, – koketiškai šypsosi, tiesdama į mane dėžutę. Beveik ketverius metus praleidusi Prancūzijos sostinėje, Jolanta savo Paryžių šiandien kuria čia, Lietuvoje. Klausantis istorijų, apima jausmas, kad šis miestas užima didelę jos vidinio pasaulio dalį ir kuria jaunos moters realybę, visai nesvarbu, kokiame mieste ji apsistotų. Subtili estetika ir grožio pajautimas

atsispindi tiek jos pačios išorėje, tiek namų interjere. Akis užkliūva už meno albumų ir kūrinių, jos širdžiai mielų smulkmenų, stiklinėje vazoje pamerktos ir baltumu švytinčios vilnamedžio šakelės. Gėles jai dovanoja mylimas vyras prancūzas Yvanas Laurentas, jau beveik dešimtmetį savo gyvenimą kuriantis Lietuvoje. Šioje idiliškoje aplinkoje gal trūktų tik pianino, kuriuo Jolanta skambina nuo vaikystės. Tiesa, laiko tam lieka visai nedaug. Prie instrumento nebent prisėda, kai trum-

pam grįžta į gimtąją Šilutę. Dabartinį jos gyvenimą užpildo mėgstama veikla meno galerijoje, susitikimai su draugais ir kelionės. Tik grįžusi iš Turine vykusios šiuolaikinio meno mugės „Artissima“, ji skuba pakuotis daiktų atostogoms. Turbūt net nereikia minėti, kad jas praleis valgydama burnoje tirpstančius sviestinius kruasanus savo svajonių mieste. „Paryžiuje jie patys skaniausi“, – sako Jolanta ir nenorėdama patvirtina seną tiesą, kad prancūzai kaip niekas kitas moka mėgautis gyvenimu ir jo skonių įvairove.

LAMŲ SLĖNIS

125

126

LAMŲ SLĖNIS

127

128

LAMŲ SLĖNIS

– Jolanta, tavo kelias iki mėgstamo darbo meno galerijoje „Vartai“ greičiau buvo vingiuota kreivė nei horizontali tiesė, tiesa? Patvirtintum, kad nuo savęs toli nepabėgsi? – Taip, vingiuota, bet tikiu, kad taip reikėjo. Lietuvoje baigiau teisės studijas, o magistrantūrą nusprendžiau tęsti Paryžiuje. Jau tuomet intuityviai jaučiau, kad mano studijos ir aistra menui gali surasti bendrų sąlyčio taškų ir papildyti viena kitą. Tik dar nežinojau, kada ir kaip tai įvyks. Pasirinkau studijuoti sritį, kuri mane visuomet domino – intelektinę nuosavybę. Po magistro studijų Paryžiuje dirbau su tuo susijusį darbą. O gyvastingas meno pasaulis visada buvo šalia ir užimdavo svarbią vietą mano gyvenime. Vis atsirasdavo bičiulių, kurie pakviesdavo prisijungti prie vieno ar kito projekto galerijose. Esu dėkinga likimui už galimybę pažinti Paryžiaus meno aplinkos žmones, buvo įdomu stebėti jų veiklą iš vidaus. Grįžusi į Vilnių, kurį laiką dirbau advokatų kontoroje. Šis metas buvo itin intensyvus ir produktyvus, sutikau daug įdomių asmenybių, o įgyta patirtis – neįkainojama. Tačiau, kaip dabar prisimenu, pavasarį teko save pristabdyti. Pradėjau suprasti, kad ilgiuosi kūrybinės laisvės. Aplinkui atsirado žmonių, kurie nebijojo gyvenimo pokyčių ir tai mane pačią paskatino atsigręžti į savo vidų.

LAMŲ SLĖNIS

129

130

LAMŲ SLĖNIS

131

132

LAMŲ SLĖNIS

Galiausiai nusprendžiau parašyti „Vartų“ galerininkėms ir jos manimi patikėjo. Dabar, kas rytą pravėrusi galerijos duris, akimirkai sustoju prie lango su įstabiu vaizdu į Šv. Kotrynos bažnyčią ir apima begalinis džiaugsmas, kad galiu daryti tai, kas man atrodo prasminga, kas įkvepia kitus ir mane pačią. Jaučiu, kad šioje aplinkoje kasdien augu. Jei stengiesi klausytis širdies, išties, toli nuo savęs nepabėgsi. Kelių yra daug, svarbiausia, turbūt, laiku pasukti ten, kur tikrai šaukia. – Kuo tave žavi galerijų veikla ir menas apskritai? Ką tame randi sau tokio artimo? – Apie meną kalbėti man sudėtinga, nes jis kaip neaprėpiamas vandenynas. Tai labiau jausminis patyrimas. Poetas Tomas Venclova rašė, kad menas tai ne atspindys, o pertrūkis tikrovėje. Taigi, jo tikslas, mano nuomone, ne tik kelti estetinį pasigėrėjimą, re-

flektuoti socialinę žmogaus aplinką ar įgyvendinti netikėčiausias idėjas, bet ir užčiuopti kilnesnį pasaulio pradą ar jį tiesiog sukurti. Tai įkvepia. Jaučiuosi esanti svarbia galerijoje vykstančių procesų dalimi: tarpininkas tarp kuriančio žmogaus ir kolekcininko – aistringo meno mylėtojo. Jų susidūrimas akis į akį, man asmeniškai, be galo įdomi patirtis. Toje akimirkoje užsimezga dialogas ir jis visuomet padovanoja netikėtų įžvalgų. Džiaugiuosi, kad darbas „Vartuose“ atveria galimybę pažinti išskirtines asmenybes, pradedant nuo galerijos savininkės Nidos Rutkienės ir jos partnerių. Jų tikėjimas meno galia ir pastangos suburti talentingus žmones kasdien inspiruoja. Nuostabu, kad mes galime atsivežti ir parodyti tai, kas eksponuojama geriausiose pasaulio galerijose. Kalbu apie šiuolaikinio meno pasaulio žvaigždžių, tokių kaip Ernesto Wurmo, Franzo Westo, Knuto Åsdamo,

Hanso Op de Beecko, Jespero Justo, pas mus įvykusias parodas. – Beveik ketverius metus praleidai Paryžiuje. Neabejoju, kad šis miestas tavyje paliko žymę. Kaip jis formavo tavo asmenybę? Ko labiausiai ilgiesi iš šio etapo? – Šis miestas man tikrai davė labai daug: išlaisvino, atvėrė daug gyvenimiškų paslapčių. Buvau supančio grožio kolekcininkė ir vis dar mėgaujuosi tais patyrimais. Turbūt labiausiai pasiilgstu netikėtų susidūrimų, kai išlipus iš metro, nepažįstamas žmogus ima deklamuoti eiles apie krintančius rudeninius lapus. Paryžiuje tiek daug spalvingų asmenybių su savitais pasauliais, kurie mane įtraukdavo iki sielos gelmių ir aš godžiai gerdavau gyvenimą aplink save. Nuoširdžiai ilgiuosi ilgų pasivaikščiojimų palei Seną, kur laikas tiesiog sustodavo. Taip pat savo dievinamų kavos eklerų skonio.

LAMŲ SLĖNIS

133

134

LAMŲ SLĖNIS

135

136

LAMŲ SLĖNIS

137

138

LAMŲ SLĖNIS

139

140

LAMŲ SLĖNIS

– Ar niekada nesigailėjai, kad grįžai į Vilnių? – Neslėpsiu, prieš grįžtant buvo įvairių abejonių, nes tokia ta mūsų žmogiška prigimtis – nerimauti dėl visų galimybių, kurių atsisakome, kai priimame vienokius ar kitokius sprendimus. Be to, Paryžius stipriai įtraukia į savo verpetą. Nėra taip paprasta viską paleisti ir kurti naują gyvenimą naujoje vietoje. Tai kainuoja daug energijos. Tiesa, visada žinojau, kad grįšiu į Lietuvą, o Paryžius tik stotelė, įdomus savęs pažinimo etapas. Vieną dieną tiesiog pajutau, kad tam atėjo laikas. – Ar meilės mieste ir sutikai savo žmogų? – „Daug kas taip mano“ – nusijuokia Jolanta. Paradoksalu, kad Vilnius tapo mano meilės miestu. Su Yvanu susipažinome čia, Lietuvoje. Tuo metu, kai gyvenau Paryžiuje, jis jau kurį laiką savo gyvenimą kūrė Vilniuje. Šiuos du miestus pažinome atskirai, bet dabar mums smagu dalytis tais atradimais ir skirtingomis patirtimis, kurti savo bendrą istoriją. Tai dar viena priežastis, kodėl nesigailiu grįžusi namo.

– Ką mėgsti veikti laisvalaikiu? Kur pasikrauni? – Ta riba tarp laisvalaikio ir mano veiklos itin plonytė linija. Pripažinčiau turinti lengvą priklausomybės formą nuo įvairių meno pavidalų – tai mano aistra ir kasdienybė. Kai turiu laisvą minutę, skiriu jas šiuolaikinio meno pažinimui, knygoms, koncertams. Savaitgalio rytais mėgstu gerti kavą ant šios palangės ir kontempliuoti apie gyvenimą, arba einame į šalia namų esančią kavinę. Gebėjimas sustoti ir pasimėgauti gražia akimirka yra svarbi paryžietiško gyvenimo dalis. Aš taip pat to mokiausi. Man gera stebėti, kad žmonės Lietuvoje vis labiau džiaugiasi gyvenimu. Kartais su Yvanu sėdame ant motociklo ir patraukiame, kur akys veda. Kai noriu pabėgti nuo spalvų ir formų įvairovės ar tiesiog pritrūksta harmonijos jausmo, lekiame į gamtą. – Taigi, Jolanta, ar gyvenimas yra gražus, kaip parašyta ant vieno pastato sienos Vilniuje? Kokia būtų tavo asmeninė žinutė? – Gyvenimas yra gražus, jeigu juo pasitiki.

LAMŲ SLĖNIS

141

142

LAMŲ SLĖNIS

DEIMANTAI GARAŽE Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė, Karolis Milaševičius

Jam visada norėjosi daugiau. Dizaine juvelyras SILVIJUS MARTINĖLIS ieškojo meno, o mene – dizaino. Deimantą įsodino į meteoritą ir garaže, kuriame anksčiau stovėjo automobiliai, įkūrė galeriją. „Tai, ką dabar turiu, yra mano svajonė“, – sako juvelyras ir pro didžiules juodas duris kviečia į baltą, išgrynintą erdvę. Vienintelės jos puošmenos – metalo spindesys, tviskantys brangakmeniai ir saulės šilumą skleidžiantys gintaro rutuliai.

Gintaras – nauja Silvijaus aistra. Neseniai pats nuėjo gintaro kelią, kad įsitikintų, kokia jėga iš tiesų slypi tūkstantmečiais jūros saugotame pušies sakų lašelyje. Prieš metus prisijaukinęs meteoritą, juvelyras neabejoja, kad kiekviena įdomesnė medžiaga kūrėją nuneša į fantazijos vandenynus. „Netrukus viena mergina gaus su-

žadėtuvių žiedą, pagamintą iš meteorito“, – išduoda paslaptį ir pasakoja, kaip ant jo darbo stalo atsidūrė itin įdomi medžiaga. Muonionalustos meteorito gabalą atnešė keistus daiktus renkantis kolekcionierius. Jis papasakojo kvapą gniaužiančią istoriją apie tai, kad į dabartinės Švedijos teritoriją šis meteoritas nukrito beveik prieš mi-

lijoną metų, tuomet, kai Žemę pasiekė meteoritų lietus. Pasirodo, dar ir dabar randama kosminio kūno nuoskilų. „Juvelyrai nedaug šios medžiagos naudoja, – sako Silvijus, – meteoritą sunku apdirbti, būtina speciali įranga. Tačiau man tikrai įdomu, kol žmona atostogavo, likęs su vaikais, sugalvojau, kaip galėčiau derinti meteoritą ir gintarą.“

LAMŲ SLĖNIS

143

Gali būti, Silvijaus dirbtuvėje netrukus gims kūrinys, kuris suvienys nežemiškos kilmės metalą ir nacionaline Lietuvos brangenybe vadinamą gintarą. Vargu ar studijų metais, verdamas gintaro karolius, galėjo apie tai svajoti? Dešimt metų jis mėgina perprasti juvelyrikos paslaptis. Tačiau tik dabar, sako, pradedantis suprasti, ko studentus mokė Vilniaus dailės akademijos dėstytojai. „Amatui, žinoma, nėra pabaigos, – tikina. – Kaip padaryti žiedą per tiek metų tapo visiškai aišku, dabar svarbiau gilintis į formą, dizainą. Atradimai prasideda tada, kai suvoki, koks žiedas turi būti.“ Tačiau mintys taip greitai nenuskaidrėja, iki jų turi praeiti ilgą kelią. „Mokiausi ir iš menininkų, ir iš technikų, – pasakoja Silvijus. – Vienas garsus juvelyras, kurio studijoje dirbau, išgyveno ne patį geriausią savo kūrybos ir gyvenimo laiką. Jo studijoje di-

144

LAMŲ SLĖNIS

plominio darbo taip ir neparašiau, teko atidėti metams. Išėjau dirbti pas meistrus, jų dirbtuvėse paaiškėjo, kad menininkai manęs nieko neišmokė, kad parodė pačių atrastus kelius, o juk egzistuoja tam tikros juvelyrikos darbo taisyklės. Gali būti, to meto menininkams technika nebuvo svarbi, visą savo dėmesį jie sutelkdavo į kūrybą. Juvelyrinėse dirbtuvėse dirbusiems technikams įgūdžių užteko, tačiau tik retas iš jų turėjo skonį. Man gi norėjosi sujungti šiuos abu dalykus.“ Kaip ir visos pradžios, jaunojo juvelyro pradžia buvo sunki. Jaunu menininku seni juvelyrai nepasitikėjo, skirdavo paprasčiausius darbus – tai detalę nušlifuoti, tai kliento atneštą papuošalą pataisyti. „O aš norėjau – nuo pradžios iki galo, bent jau pamėginti, – anuos laikus prisimena Silvijus. – Dabar suprantu, kad visa tai – patirtis, tačiau tuomet buvo jautru ir skaudu. Dažnai pagalvodavau, gal vi-

sai ne tą profesiją pasirinkau? Pinigų neuždirbdavau, net savo būsimosios žmonos Ingridos į kiną negalėdavau pakviesti, laisvu laiku chaltūrinau, vėriau gintaro karolius.“ Gal viskas būtų taip ir toliau, tačiau atėjo sunkmetis, parduotuvės, kurioje Silvijus dirbo, savininkai išsiskyrė, pradedančiam juvelyrui neliko nieko kito, tik pamėginti pačiam. Įkvėpimo suteikė ir pirmasis, sėkmingai nupirktas vestuvinis žiedas. „Padariau jį tokį, kokį pats norėčiau nešioti, tai buvo mano idėja, mano dizainas“, – prisimena, o žmona Ingrida šypsosi: „Kažin, kaip būtų nutikę, jei tuomet nebūtum priverstas išeiti iš darbo? Gal nebūtų užtekę drąsos viską mesti?“ Viską metęs Silvijus įsikūrė mažame kambarėlyje Tarandėje, šalia televizijos studijos. Kol studijoje filmuodavo šokius ir žaidimus, juvelyras užsidaręs dirbo savo darbus. „Pinigų niekuomet nebuvo per daug, – prisimena.

– Kol dar mokiausi mokykloje, mama mus su broliu labai lepino, paskui jai prasidėjo sunkūs laikai, teko mokytis užsidirbti pačiam. Buvo netgi braškės Škotijos laukuose. Pamenu, nuvažiavau, vienas toks menininkas tarp žemės ūkio akademijos studentų, kad nebūtų nuobodu, užsisakiau „Lietuvos rytą“. Padirbau du mėnesius, nieko apie braškes nesupratau, visus uždirbtus pinigus išleidau Londone, prisipirkau knygų apie juvelyriką. Dabar galvoju, kad tas braškių skynimas man parodė, ko tikrai nenoriu dirbti.“ Į Angliją Silvijus mėgino ir dar kartą pabėgti. Tuomet jau draugavo su Ingrida. „Visi pažįstami ieškojo darbo Silvijui, visos mano draugės, gyvenančios Londone, tačiau niekas nerado“, – Ingrida neabejoja, kad Silvijui tuo metu nebuvo lemta iškeliauti į kitą šalį. Matyt, todėl, kad iš kitos šalies atvykęs žmogus Lietuvoje jį rastų ir gy-

venimas apsiverstų aukštyn kojomis. „Pažįstama gintaristė, kuriai verdavau karolius, parodoje Honkonge atsidūrė tarp vyrų, prekiaujančių deimantais. Ji šauni, bendraujanti, netrukus ypač susidraugavo su vienu, JAV gyvenančiu žydų kilmės deimantų prekeiviu Alonu Tamiru. Autoritetą deimantų pasaulyje turintis žmogus perka deimantų žaliavą, ją apdirba ir siūlo juvelyrams, taip išvengdamas tarpininkų. Susidomėjęs pasakojimais apie Lietuvą, netrukus Alonas jau buvo Vilniuje. Susitikome, pasiūlė bendradarbiauti, paskui dar kartą atvažiavo, dar kartą ir štai – mes partneriai. Vieni patys galerijos niekaip nebūtume atidarę, galerija – jo nuopelnas. Išsilaikome, tačiau Alono patarimai – itin vertingi, jis ramus, protingas, išmintingas vyras. Kažkada jaunystėje, pasakojo, buvęs žmogus, kuris jam labai padėjęs, dabar jis nori grąžinti skolas. Pasisekė, kad jį sutikome.“

LAMŲ SLĖNIS

145

Sutarę Vilniaus centre atidaryti galeriją, Silvijus ir Ingrida ilgai ieškojo, kur galėtų įgyvendinti savo svajones. Idėją parsivežė iš Barselonos, atrodė, nuostabu, kai praeiviai gali matyti dirbantį menininką, o virš dirbtuvės esančioje galerijoje apžiūrėti jo darbus. „Silvijus domisi architektūra, gali valandų valandas landžioti po miestą, apžiūrinėti pastatus. Kartą man parodė garažą Jakšto gatvėje. „Štai, ta vieta“, – pasakė. Garažo, žinoma, niekas nenuomojo, jame stovėjo automobilis, radome savininką, įkalbėjome garažą paversti galerija. O netrukus

146

LAMŲ SLĖNIS

išsinuomojome ir butą viršuje“, – pasakoja Ingrida. Jei kas Silvijui studijų metais būtų pasakęs, kad jam teks kurti papuošalus su briliantais, emocingas vaikinas gal ir po kojomis būtų spjovęs : deimantai – nesąmonė, visiškas popsas. Tačiau bėgantys metai, matyt, vertybes sudėlioja į vietas. „Net ir mūsų draugai kaituotojai, savo merginoms per sužadėtuves pridovanoję visokių nesąmonių iš jūros, anksčiau ar vėliau ateina tikro sužadėtuvių žiedo, su deimantu“, – juokiasi juvelyras ir priduria, kad geri deimantai – nesimėto.

Jam nejauku, kai studijos duris praveria norintieji sužadėtuvių ar vestuvių žiedą grąžinti. Sako, per metus vienas toks būtinai atsiranda. Nežinia kodėl, bet pinigus atgauti už žiedą dažniausiai nori vyras. „Nežinau, kur žiedus deda išsiskyrusios moterys, – šypteli. – Gal laiko stalčiuose?“ Juvelyrui atrodo, kad sužadėtuvių žiedų energetika – ypatinga, užsakydami juos, žmonės įdeda daug minčių, jausmo ir meilės. Savo pagamintus žiedus jis, žinoma, superka, tačiau sako niekaip nedrįstų siūlyti tokio pat kitam žmogui. Akmuo išimamas, žiedas sulydomas.

LAMŲ SLĖNIS

147

148

LAMŲ SLĖNIS

149

150

LAMŲ SLĖNIS

151

152

LAMŲ SLĖNIS

153

154

LAMŲ SLĖNIS

„Didelių akmenų žmonės iš gatvės neužsakinėja, – šypsosi. – Koks buvo didžiausias? Trijų karatų deimantas. Ir ne sužadėtuvėms. Jį užsakė moteris, kuriai sužadėtuvių žiedo gal niekas ir nedovanojo, – prieš dvidešimt metų Lietuvoje nebuvo tokios tradicijos. „Užauginau vaikus, pastačiau namus, turiu gerą automobilį, dabar galiu sau leisti“, – pasakė. Sukūrėme jai nuostabų žiedą.“ Silvijus ne kartą patyrė: gerą juvelyro vardą privalu saugoti. Iš anų laikų dar gaji nuomonė, kad visi juvelyrai – sukčiai, apgaudinėtojai, gal todėl, pastebėjo, vyresnio amžiaus klientai pasitikėjimo turi mažiau nei jauni žmonės. Prieš dešimt metų sužadėtuvių žiedą savo žmonai Ingridai padovanojęs juvelyras tikina esąs vienišius. Jam patinka iki išnaktų krapštytis prie savo darbo stalo. „Jei nedirbtume kartu, išvis mažai jį matyčiau“, – juokiasi Ingrida. Du vaikus – Silviją ir Sidą – auginanti pora kol kas ilgoms atostogoms šiltuose kraštuose neturi nei laiko, nei pinigų. Vasaros savaitgalius

jie leidžia prie Kuršių marių, Kintuose, abu kaituoja. „Aš bijojau vandens, bet atsirado geras mokytojas, privertė patikėti savimi“, – sako Ingrida ir pasakoja, kad dabar jiedu su Silvijumi laukia blogo oro, tuomet krauna į automobilį vaikus, kaitus ir važiuoja prie marių. „Mes vandenyje – vaikai ant kranto, palapinėje“, – juokiasi. Šią vasarą, gali būti, vaikus pas močiutes palikusi pora į pajūrį skries motociklu. Silvijus išsilaikė teises ir nusipirko oldskūlinį, savo gimimo metais – 1979-aisiais – pagamintą motociklą. „Perdarysiu į „Cafe Raser“ stiliaus motociklą ir lakstysim vasarą“, – it vaikas pirkiniu džiaugiasi Silvijus. Mokykloje kovos menais užsiėmęs, jis neabejoja, kad sportas ir suformavo berniukišką, užsispyrusį charakterį ir nuolatinį adrenalino alkį. „Manęs nepastumsi“, – šypteli ir priduria, kad šių dienų menininkai gyvena visai kitaip. Jų studijose ir dirbtuvėse nebelikę bohemiškos dvasios, taikomasis menas iš kūrėjų reikalauja daugybės žinių ir nuolatinio judėjimo pirmyn.

LAMŲ SLĖNIS

155

156

LAMŲ SLĖNIS

157

158

LAMŲ SLĖNIS

159

160

LAMŲ SLĖNIS

161

162

LAMŲ SLĖNIS

163

164

LAMŲ SLĖNIS

JAUDINANTIS XXI a. BAROKAS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Konstantino Kofta archyvo

Jis kuria kitokią madą ir tiki, jog tobulybė slepiasi kažkur giliau nei nusistovėję standartai. Ukrainietis mados dizaineris KONSTANTINAS KOFTA bando susieti nesusiejamus dalykus ir tiki, kad mada turėtų būti mažiausiai gretinama su drabužių spinta. Jam tai – savitas gyvenimo būdas. Su menininku kalbamės apie naujausią jo kolekciją „ARXI“, meno ir gamtos ryšį bei iš baroko epochos perimtą tikslą – sujaudinti žiūrovą. - Konstantinai, papasakokite apie save. - Esu perfekcionistas. Jei rezultatas manęs netenkina, bandau tol, kol pavyksta padaryti tai, kuo galėčiau džiaugtis ir didžiuotis. Pirmasis mano sukurtas produktas – maža iš odos pasiūta delninė. Nors viską dariau labai kruopščiai, odą rinkausi labai atsakingai, ji neatrodė taip, kaip tikėjausi. Reikėjo kažką keisti. Nusprendžiau ją de-

formuoti naudodamas vandenį, aukštą temperatūrą, specialius įrankius, ir štai – tobula delninė mano rankose! Tądien pajaučiau begalinį norą išreikšti save. Supratau, kad atrasti save man gali padėti dizainas ir menas. Pradėjau ieškoti profesionaliai su oda dirbančių menininkų. Taip susipažinau su Nusa Modebadze – tikra odos gaminių meistre, pas ją atlikau labai naudingą praktiką. Šis žmogus mane išmokė svar-

biausių technologijų, reikalingų dirbant su oda. Kitas žingsnis mano, kaip dizainerio, karjeroje – tai studijos Londono Šv. Martyno meno ir dizaino koledže. Ten susipažinau su Odry Ange, jai teko dirbti su tokiais mados grandais kaip dizaineris Yohji Yamamoto. Mados ženklas „Kofta“ įkurtas 2010 m. Kijeve, Ukrainoje. Per tuos metus sukūriau dešimt kolekcijų, didžioji dauguma jų buvo pristatytos Paryžiuje.

LAMŲ SLĖNIS

165

166

LAMŲ SLĖNIS

kofta - Naujoji kolekcija „ARXI” įkvėpta vienos dramatiškiausių ir patetiškiausių kultūros ir meno epochų – baroko. Kokia pagrindinė šios kolekcijos idėja? - Griežtos architektūrinės konstrukcijos ir gamtoje esančios dinamiškos formos sukuria tobulą pusiausvyrą. Pažvelkite į baroko architektūrą! Baroke tiesios ir griežtos linijos užleido kelią dinamiškoms jausmingoms

įmantrioms formoms, taip susikūrė viena gražiausių meno krypčių, jos idėjos buvo perkeltos į šių metų kolekcijos kūrinius. Pagrindinis šios kolekcijos tikslas – XVII a. ir XVIII a. sukurtą grožį perkelti į šiandieną, parodyti žmonėms, kad architektūra gali būti ne tik graži akims – ją galima nešioti, ja puoštis.

- „Kofta” kuriami aksesuarai pasižymi stipriu charakteriu. Kokiam klientui kuriate? - Nuolat sakau, kad „Kofta” kuriami darbai – labiau menas, nei mada. Kiekviena kolekcija labiau primena meno instaliaciją, nei mados aksesuarus. Būtent todėl mūsų klientai dažniausiai yra žmonės, gyvenantys menu, suprantantys mūsų meno viziją, norintys per išskirtinius aksesuarus išreikšti save.

LAMŲ SLĖNIS

167

168

LAMŲ SLĖNIS

- Kaip manote, kas jus išskiria iš kitų aksesuarų kūrėjų? - Manau, kad „Kofta” vizitinė kortelė – tai mūsų vizija ir stipri koncepcija, labiau orientuota ne į klientą ir jo poreikius, o į meną, kūrybą. Savo kūriniuose nebijau panaudoti netradicinius elementus ir taip sugriauti nusistovėjusius mados kanonus. - Jūsų kolekcijos sukelia lengvą šoką –jos pilnos netikėtų, nuostabą keliančių sprendimų. Kas yra jūsų mūza? - Mano mūza yra gamta ir gyvenimas. Nuolatinis susidūrimas su gamta padeda geriau suprasti gyvenimą, o kartu ir meną. Nors šio sezono kolekcija įkvėpta architektūros, tik galvodamas apie gamtos formas supratau baroko formų grožį. Dirbdamas bandau surasti tobulas formas, jas derinti ir perkelti į savo darbus.

LAMŲ SLĖNIS

169

170

LAMŲ SLĖNIS

171

172

LAMŲ SLĖNIS

173

174

LAMŲ SLĖNIS

175

176

LAMŲ SLĖNIS

177

178

LAMŲ SLĖNIS

179

180

LAMŲ SLĖNIS

MAISTAS SIELAI IR AKIMS Tekstas: Agnė Vyšniauskaitė Nuotraukos: Lina Skukauskė (www.linaskukauske.com)

Veržli ir nebijanti eksperimentuoti menininkė NERINGA VASILIAUSKAITĖ savo kūryboje žaidžia stiklo formomis ir spalvomis. Prieš keletą metų komforto zonos savo noru atsisakiusi menininkė šiuo metu kuria ir iš naujo atranda save bei pamažu augina prisiminimų „archyvą“ Vokietijoje, Miunchene.

- Neringa, tavo kelias į kūrybą prasidėjo Lietuvoje. O kokie vėjai tave nunešė į Miuncheną? - Vilniaus dailės akademijoje baigiau vitražo studijas, 2005 m. pagal studentų mainų programą „Erasmus“ vienam semestrui išvažiavau į Miuncheno vaizduojamųjų menų dailės akademiją. Labai traukė naujos technologijos architektūriniame meniniame stikle, o ten mačiau galimybes jas visas išbandyti.

Todėl po šešerių metų, 2011-aisiais, nutariau pabandyti ten įstoti. Vyko keletas pokalbių su pasirinktu profesoriumi, jie viską ir lėmė. Taip atsiradau Miunchene ir jau ketverius metus ten studijuoju menus. Ir gyvenu.

pagrįstas dirbtuvių principu, studentai labai daug eksperimentuoja ir yra absoliučiai laisvi turėti idėjų. Čia ne studijuojama, o kuriama bei dalijamasi patirtimi. Todėl mano darbų idėjos taip ir kilo – beeksperimentuojant. Manau, kad kuriame tai, kas mes esa- Kokia tavo stiklo darbų idėja? me. Todėl stiklą kaip medžiagą pasi- Kadangi Miuncheno dailės aka- rinkau ne atsitiktinai. Stiklas yra daudemijoje nėra specialybių, pažymių ir giasluoksnis. Traukia jo trapumas ir egzaminų, o visas studijų procesas yra kietumas, skaidrumas, atspindžiai.

LAMŲ SLĖNIS

181

Naujausių mano darbų tema yra suvokimas, simuliacija. Nagrinėju, kaip šviesa veikia žmogų, kaip mes ją suvokiame ir jaučiame. Ar tai, ką mato akis, yra tikra, kas yra materialu ir nematerialu, kur yra realybė, o kur tik fikcija. Mano darbuose spalvotos refleksijos pranyksta kartu su paskutiniąja šviesa, kituose, kaip, pavyzdžiui, darbe „400-700“ – kintant akies matymo kampui darbas iš juodo keičiasi į visas spektro spalvas. - Kokias technologijas žaidimui su spalvomis savo darbuose naudoji? - Pastaruosius trejus metus eksperimentuoju su stiklu, kuris yra industriniu būdu padengtas labai plonais tam tikrų metalų sluoksniais, praleidžiantis dalį šviesos, o likusią atspindintis sau priešinga spalva. Šis stiklas buvo atrastas NASA mokslininkų, o šiuo metu plačiai naudojamas ne tik optikoje, bet ir architektūroje, dizaine, mene. Besidomint medžiagomis dažnai tenka „lipti“ į mokslo daržą, domėtis fizika ir chemija: nanotechnologijomis, plonųjų sluoksnių padengimais. - Kokie pagrindiniai tavo kūrybos bruožai? - Šviesa, erdvė, paviršiai. Šie trys komponentai vienaip ar kitaip ryškūs mano darbuose, o stiklas – tai tik medžiaga, įrankis juos atskleisti. Visas mintis ir idėjas stengiuosi išreikšti minimalistinėmis formomis. Man

182

LAMŲ SLĖNIS

įdomu, kaip šviesa sklinda darbo paviršiumi, kaip jis ją atspindi, kokią įtaką daro erdvei ar žmogui. Man artimos postminimalizmo, konceptualaus meno idėjos. - Kokiose parodose buvo eksponuojami tavo darbai? - Nuo 2011 m. dalyvauju įvairiose tarptautinėse parodose ir bienalėse. Taip pat savo darbus eksponuoju keliose Miuncheno galerijose. Keletas ryškesnių pastarųjų metų parodų – tai Strasbūro stiklo bienalė, personalinės parodos Ulme ir Miuncheno galerijoje „Smudajescheck“, meno mugėje „ART.FAIR Cologne“ su Kelno galerija „Stoerpunkt“, grupinė paroda „Ernsting“ stiklo muziejuje. Šiuo metu parodos suplanuotos metus į priekį. Viena iš jų man itin svarbi – tai paroda Renate Bender galerijoje Miunchene. - Kaip prasideda tavo diena? Ar turi kasdienių ritualų? - Mano ritualai įprasti, kaip ir kiekvieno žmogaus. Miunchene pamėgau dviratį, važinėju juo tiek žiemą, tiek vasarą. Dešimt minučių kelio – ir aš jau akademijoje. Važiuodama susidėlioju mintis dienai. Be to, turiu keletą aktyvių draugių, kurios dažnai mane aplanko dirbtuvėse. Jos tapo mūsų susibėgimo tašku. Daug kalbam ir diskutuojam įvairiomis temomis, meno ar socialiniais klausimais.

LAMŲ SLĖNIS

183

184

LAMŲ SLĖNIS

185

- Ar tau patinka vokiška kultūra? Ką labiausiai vertini Miunchene? - Žinoma, muziejus. Miunchenas – tai muziejų miestas. Jei tektų išvažiuoti, jų tikrai pasiilgčiau. Čia veikia daug šiuolaikinio meno parodų, projektų, pristatomos aktualios meno pasaulio naujienos. Užsimanei – ir eini pažiūrėti Dano Flavino į „Pinakothek der Moderne“, Louise Bourgeois į „Haus der Kunst“ ar Gerhardo Richterio darbų į „Lembachhaus“. Be to, labai vertinu miesto dislokaciją. Panorėjus, per savaitgalį galima apkeliauti net kelias kaimynines šalis. Miunchenas spalvingas skirtingomis kultūromis, čia jų daug susilieja į vieną visumą, žmonės atviri kitaip mąstantiems, kalbantiems ar atrodantiems, visus su džiaugsmu priima. Tai ypač aktualu šiuo metu, kai pasaulį kamuoja tiek daug karų ir žmonės yra priversti bėgti. - Kokia veikla, be kūrybos, užsiimi? - Savo dienų neskirstau į kūrybą ir kitas veiklas. Šiek tiek skaitinėju, šiek tiek keliauju, daug galvoju, bet iš esmės visa mano veikla yra kūryba. Keliuosi ir einu miegoti tik su mintimi, ką ir kaip darysiu, ką keisiu, ką tobulinsiu. Man tai suteikia pilnatvę. Ten gaunu pakankamai adrenalino, kurį kiti gauna laipiodami kalnais, ten turiu pačią tylą, kuri kartais taip reikalinga dideliame mieste.

186

LAMŲ SLĖNIS

- Vyrauja stereotipas, kad su stiklu dažniausiai dirba vyrai. - Būtent – tai tik stereotipas. Yra daug vyriškesnių medžiagų, su kuriomis dirba daug moterų. Kartais prisimenu savo močiutę, kuri kažkaip sugebėdavo parsitempti keletą bulvių maišų ant dviračio iš vietinio turgaus. Akademijos dirbtuvėse turime pačią geriausią ir naujausią techniką, kokios tik reikia stiklo apdirbimui. Be to, yra tam tikri būdai, kaip pakelti dideles stiklo plokštes, kaip stiklą perpjauti. Tokiame darbe, kaip mano, svarbi technika, profesionalumas. O tuo vadovaujantis daug jėgos nereikia. - Kaip prasidėjo tavo draugystė su menais? - Šeimoje susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, kurios mane labai paveikė ir, matyt, padėjo atsiskleisti mano polinkiui į menus, pradėjau piešti. Vilkaviškio Vaikų ir Jaunimo centro dailės studijoje pasiruošiau stojamiesiems egzaminams į Vilniaus dailės akademiją ir sėkmingai įstojau į vitražo specialybę. Gavau gerus pagrindus tolimesniems kūrybiniams ieškojimams. Tačiau manau, kad tikroji mano draugystė su menais prasideda tik dabar. Šiuo metu suprantu daug daugiau dalykų nei ankščiau. Iki studijų Miuncheno dailės akademijoje viskas tebuvo tik ieškojimai.

LAMŲ SLĖNIS

187

188

LAMŲ SLĖNIS

189

- Kaip pasikeitė tavo gyvenimas atsikrausčius į Miuncheną? - Taip, kaip pasikeičia iš vienos valstybės persikrausčius į kitą. Pirmieji metai buvo iš tiesų sunkūs, reikėjo iš naujo pasikloti pamatus po kojomis, susikurti komforto zoną, kurios niekieno neverčiama drąsiai atsisakiau. Šiuo metu taip drąsiai nesielgčiau, todėl viskas vyksta taip, kaip turi būti savo laiku. Man yra be galo artima namų sąvoka. Supratau, kad Miunchenas man nebus savas tol, kol jame neužsiauginsiu savo prisiminimų ir savo „archyvo“. Po truputėlį tos prisiminimų lentynos pildosi.

- Kas gyvenime yra tavo idėjų šaltinis? - Iš menininkų dažnai tikimasi įdomių istorijų apie mūzas ir įkvėpimus. Tikimasi išgirsti tai, ko pats neišdrįstum ar kam nesiryžtum. Tokių istorijų tikrai yra, tačiau man nesinori to romantizuoti. Mano idėjos ateina iš aplinkos, kurioje esu. Po to jos galvoje yra tiesiog performuojamos ir transformuojamos pagal charakterį, išgyvenimus. Tai yra niekas kita, kaip kalba, tik išreikšta kitomis priemonėmis. Jos ateina iš patirčių, pokalbių, kontekstų, vaikystės, iš visko. Tai viso ko kratinys, išvada ar abstrakti kalba. - Gal Vokietijoje likai ne tik dėl meno, bet ir dėl meilės?.. - Greičiau – visiškai priešingai...

190

LAMŲ SLĖNIS

191

192

LAMŲ SLĖNIS

193

194

LAMŲ SLĖNIS

FILOSOFIŠKI DRABUŽIAI Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė ir asmeninio albumo

Duetą iš Latvijos „MAREUNROL’S“ sunku vadinti tik mados kūrėjais. Nes jų kūryba – tai ir muzika, ir skulptūra, ir performansas, ir filosofija. Bet sunku jų ir nevadinti mados kūrėjais, nes savo kolekcijas MĀRĪTE MASTINA ir ROLANDS PĒTERKOPS kasmet pristato pačiai mados grietinėlei Paryžiaus mados savaitėse. Į Vilnių, atidaryti Latvijos dizaino popup parduotuvės „N Wind vitrina: Ryga“, atvyko tik pusė dueto – Rolands, jo žmona kol kas visas kūrybines jėgas atiduoda mamos vaidmeniui.

- Pradėkime nuo svarbiausio – kodėl atvykote vienas, be savo gyvenimo ir kūrybos partnerės Mārīte? - Nes dabar esame tikra šeima, mūsų sūnui Rauls – aštuoni mėnesiai, Mare juo rūpinasi. Tos bemiegės naktys… Bet jausmas geras! Mažas žmogutis supranta viską, ką jam sakai, tik nežino, kaip atsakyti. Ir tada rėkia...

- Vadinasi, aštuoni mėnesiai kitokio gyvenimo. Ar daug kas pasikeitė? - Na, aš sakyčiau – aštuoni plius devyni mėnesiai. Žinoma, daug kas pasikeitė, bet tik į gera. Žvelgiant iš kūrybos perspektyvos, dabar labiausiai trūksta laiko. Turi idėją, o jai įgyvendinti reikia laiko. Bet dėl to neverta stresuoti, viskas yra taip, kaip ir turi

būti. Tiesiog stengiesi mėgautis kiekvienu mažu žingsneliu. - Galiausiai vaikai – tai džiaugsmas, tiesa? - Taip! Ir, manau, tai supranta tik tie, kas turi vaikų. Prieš kokius trejus metus aš ir pats buvau visai kitoks žmogus. Bet tai labai asmeniška.

LAMŲ SLĖNIS

195

- Na, tuomet kitas asmeniškas klausimas: kas gimė pirma – jūsų su Mārīte bendra kūryba ar judviejų romanas? - Manau, tai užsimezgė vienu metu. Dar studijų metais pradėjome bendrus mados projektus, performansus. Daug kartu keliaudavome po įvairius keistus renginius. Paskui kartu dirbome stilistais. Nors abu kūrėme skirtingas kolekcijas, bet mums pavyko rasti būdą, kaip susieti šias dvi skirtingas istorijas. - O tuomet susiejote ir savo gyvenimus? - Taip. Bet tai tikrai labai asmeniškas klausimas... Kažkaip visa susisiejo. Normalu, kai du kartu dirban-

196

LAMŲ SLĖNIS

čius žmones pradeda sieti ir kai kas daugiau. - Kažkur skaičiau, kad Mārīte iš tiesų ketino studijuoti keramiką. Kaip ji tapo mados dizainere? - Iš tiesų viskas nutiko per klaidą. Tuo metu dar nebuvo mobiliųjų telefonų, interneto. Mare gyveno kaime, o jos sesuo – Rygoje. Ji paprašė sesers, kad ši pateiktų jos stojimo dokumentus. „Noriu būti keramikė“, – pasakė. Bet sesuo netyčia pamiršo, ką Mare norėjo studijuoti, ir pateikė prašymą studijuoti mados dizainą. Mare įstojo ir pradėjo studijuoti madą. Iš pradžių ji dar ketino pakeisti studijų kryptį, bet galiausiai nusiramino.

- Gal todėl ir jūsų performansai sujungia tiek daug skirtingų medijų – nuo mados iki skulptūros, muzikos, instaliacijų? - Norisi sukurti kai ką daugiau nei tik drabužį. Todėl bandome išnaudoti erdvę, garsą, šviesą, visa, kas aplink. Nes mada nėra tik kelnės ar kojinės, tai ir muzika, ir jausmas. Mums visada įdomiausia tarsi siūlo galą pagauti tai, ko dar niekada nebuvo. Ir tai pavyksta tik tuomet, kai bandai susieti skirtingus dalykus. Kartais jautiesi tarsi mokslininkas. Kaip chemikai eksperimentuoja su skirtingomis medžiagomis idant išrastų ką nors nauja, taip ir madoje: čia reikia išmanyti mados istoriją, sociologiją, turėti techninių įgūdžių. Mums neįdomu kurti

įprastą mados ženklą ir pardavinėti savo kūrinius. Mūsų tikslas – pakeisti žmonių mąstymą. Kad jie pradėtų matyti madą kitaip. Mada – tai kultūros dalis. Kai kuriose šalyse ši kultūra turi ilgą istoriją. Taip pat ir Baltijos šalyse, tik sovietiniais metais mada buvo išstumta už kultūros ribų. Kai prieš dešimt metų pradėjome kurti, rimti meno atstovai madą laikė pigiu užsiėmimu. Tai, kas skirta pinigams uždirbti. Jų akimis tai tebuvo verslas, nepaliečiantis aukščiausios kartelės, kaip tai pavyksta tapytojams ar filosofams. O mes norėjome parodyti, kad mada iš tiesų gali būti tokia pat rimta, kaip ir kitos meno disciplinos. Mada labai taikliai atskleidžia žmogaus identitetą. Negalima užsimerkti prieš tai, ką

žmogus vilki. Nors daugumai tai visai nerūpi. Dažnai žmogui svarbiausia šaltą žiemos dieną jaustis šiltai. Ir viskas. Bet juk pasitelkus madą galima edukuoti. Dizaino esmė – sukurti tai, kas padėtų žmonėms jaustis geriau. Ne tik patogiau. Juk pamatęs ką nors gražaus, švaraus, gryno išties pasijunti geriau. Tad pradėjus kurti pagrindinis mūsų tikslas buvo įrodyti, kad mada – tai rimta. Ją taip pat galima rodyti galerijose, ne tik per pigius VIP vakarėlius ant raudonojo kilimo. Mums tokia mada visiškai neįdomi. Tai tik trendas. O jis tetrunka daugiausia pusmetį. Mes norime kurti tai, ką žmonės mielai vilkėtų po dvejų ar dešimties metų. Svarbiausia, kad mūsų drabužiai pasakotų istoriją.

LAMŲ SLĖNIS

197

198

LAMŲ SLĖNIS

199

200

LAMŲ SLĖNIS

- Ar greitai pasiekėte tą lygį, kai galima kurti tik tai, kas tau tikrai patinka, tai, apie ką čia kalbate, ir iš to išgyventi? - Prieš trejus metus pirmą kartą dalyvavome Paryžiaus mados savaitėje. Ten ir užsimezgė pirmieji mūsų kontaktai su pirkėjais ir klientais. Iki tol, net kai mūsų prašydavo sukurti ką nors parduodamo, visada sakydavome „ne“. Jautėmės tam dar nepasirengę. Dabar ši tema mums kiek aktualesnė. Bet mūsų galvose tai vis dar išlieka konfliktu, nes mados versle paprastai nereikia gilumo, reikia tik paprastumo. Galima žengti šia kryptimi arba galima stengtis edukuoti žmones sava mados kalba.

Kartais kuriame drabužius sau ir tik tuomet ieškome klientų užsienyje. Tų, kurie suprastų mūsų mados kalbą. - O kaip patekote į Paryžiaus mados savaitę? - 2009 m. laimėjome Pietų Prancūzijoje, Hyeres mieste, vykstantį Tarptautinį mados ir fotografijos festivalį. Jį remia Prancūzijos mados federacija, į festivalį suvažiuoja visa Paryžiaus mados grietinėlė. Ten ir užsimezgė pirmieji mūsų ryšiai. Tik tuo metu dar nebuvome pasirengę showroomams ir pristatymams. Visa tai prasidėjo po trejų metų. 2012 m. birželį dalyvavome pirmojoje Paryžiaus vyrų mados savaitėje. Buvome įtraukti į oficialią pristatymų programą. Mūsų draugas, Danijos dizaineris Henrikas Vibskovas, pasiūlė kartu dalintis galerija. Tad pirmuosius keturis sezonus pristatinėjome kartu. Sulaukėme daug žiniasklaidos dėmesio. Galiausiai supratome, kad atėjo laikas susitelkti į pardavimus. Dabar Paryžiuje kasmet du kartus per metus rengiame savo showroomus.

- Tik tai kur kas ilgesnis kelias… - Taip, bet mes apie madą norime kalbėti sava kalba. Be to, esu tikras, kad jei aklai neseksi verslo keliu, tavo kalba taps labiau suprantama. Verslas nėra blogai. Bet norėdamas būti menininkas, privalai būti kiek kitokiu. Mes iš tikrųjų labai laimingi, kad apie mus rašo dizaino knygos. Taip mūsų vardas išliks istorijoje kaip tikrų menininkų. Ir mums tai labai svarbu. Ki- Kodėl kuriate tik vyrišką madą? ta vertus, gera mada yra ir geras vers- Neretai klientai mūsų prašo kurti las. Bent jau taip turėtų būti. ir moterims. Anksčiau tai ir darėme. Tiesą sakant, niekada ir nesiliovėme. - Ar taip ir yra? Moterys ir dabar perka mūsų drabu- Priklausomai nuo to, kokioje ša- žius, nes dažnai jie būna universalūs. lyje savo verslą plėtoji. Mes niekada Dalyvauti vyriškos mados savaitėse nesvarstėme kurti Latvijos rinkai, nes pradėjome, nes mus pakvietė Henrikas. čia tiesiog nėra jokios rinkos. Latviai O jis kuria daugiausia vyrams. Taip tarsi gyvena dviejuose skirtinguose atsirado pirmieji mūsų klientai ir papasauliuose: Vakarų ir Rytų. O mes sikeisti pasidarė sudėtinga. Tačiau grįžnenorime mėtytis. Tiesiog darome tai, ti prie moteriškos mados būtų labai kas gimsta mūsų galvose ir vizijose. įdomu. Tereikia laiko tam pasiruošti.

LAMŲ SLĖNIS

201

202

LAMŲ SLĖNIS

203

204

LAMŲ SLĖNIS

- Gal ir klystu, bet žvelgdama į jūsų kolekcijas jaučiu tam tikrą japoniškosios mados ir estetikos braižą. - Kai nusprendžiau studijuoti madą, tarp mane labiausiai įkvėpdavusių vardų buvo japonai Yohji Yamamoto, Rei Kawakubo, kai kurie belgų dizaineriai. Man patinka dėvėti jų kurtus drabužius. Ta nuotaika gyvena ir mūsų galvose. Bet, žinoma, mes bandome atrasti savo identitetą. Būtų labai sunku sukurti ką nors nauja, jei būtum užstrigęs viename mados periode. Madą seku, bet tik šiek tiek. Vis dėlto įkvėpimas ateina ne iš ten, jis – iš istorijos, iš paprastos kasdienybės, nuobodžių dalykų.

ją. Sukūrę naują kolekciją jai adaptuojame ir lėles. Jos daug kur keliauja su mumis, svečiavosi net Čilėje.

- Tas įkvėpimas – nuobodus, bet toks įdomus dalykas... - Jis ateina iš klaidų ir nesusipratimų. Linksmų nutikimų. Tokiose akimirkose ir ieškai kažko naujo, o tas naujas emocijas sudedi į savo kolekcijas. Įkvėpimas tai, žinoma, ir muzika. Esu didžiulis muzikos gerbėjas. Nuolat ieškau naujų garsų. Muzika – tai svarbiausia gija. Tai viena įtakingiausių meno formų. Per muziką gali labai greitai perduoti norimą žinutę. Tereikia atrasti tinkamą muziką. - Jūsų pristatymus paprastai lydi ir teatrališkos instaliacijos, kaip šios – dėžutėse įstrigę miniatiūriniai kolekcijų modeliai. - Šios buvo sukurtos specialiai 2011 m. Prahos scenografijos ir teatro architektūros kvadrienalei. Radome lėlininką, jis ir įgyvendino mūsų idė-

- Kolekcijoje kartojasi žirgo simbolis? Kodėl jis? - Tai sunkiai paaiškinama. Tiesiog atsirado jausmas: arkliai, kalnai, dykumos... Ir tos konstrukcinės elektroninės vizijos danguje. Kolekcijoje vyrauja paprasti kirpimai ir daugiasluoksniškumas. Daugiausia dirbome su vilna. Tarsi architektai iš vilnos kūrėme koliažus ir daugiasluoksnius piešinius. Kai kurie kūriniai – grubūs, skandinaviški, bet taip pat labai trapūs, čia daug rankų darbo. Kas kartą kurdami naują kolekciją ieškome naujų dalykų sau, o kartu, norisi tikėti, – ir mados pasauliui. Siekiame būti nuoširdūs patys sau. Negalime būti tuo, kuo nesame. Bet tikrai galime būti tuo, kuo esame, ir tuo, kuo norime būti.

- Papasakokite apie savo naująją kolekciją „Gone with the wind“ (liet. „Vėjo nublokšti“). - Yra toks filmas... Nors iš tiesų kolekcija su juo neturi nieko bendra. Na, nebent ta Teksaso nuotaika, žirgai... Tiesą sakant, tiesiog panaudojome gražiai skambantį pavadinimą. Ši kolekcija – apie nematomą draugą, kuris visada šalia tavęs. Tos odinės ore sklandančios jungtys – tarsi simbolis, kad žmogus kažkuo rūpinasi. Tai poetiška istorija.

LAMŲ SLĖNIS

205

206

LAMŲ SLĖNIS

207

208

LAMŲ SLĖNIS

209

210

LAMŲ SLĖNIS

211

212

LAMŲ SLĖNIS

- Spalvų paletėje, žinoma, dominuoja juoda. - Juokingiausia, kad kolekcijoje „Gone with the wind“ nerasite praktiškai nė vieno juodo drabužio! Tai tik įvairūs pilkos atspalviai. Juodos nenaudojame praktiškai niekada. Na, gal tik kartais. Štai vilkiu juodus marškinius… Gal dar kojines. Juodą spalvą lengva parduoti. Be to, kartais naudodamas spalvas gali atrodyti kvailai. Net galėčiau pasakyti, kad man nepatinka mada, nes tai, kas vyksta vyraujančioje kryptyje, yra kvaila. Kai matai, kas vyksta Ukrainoje, Sirijoje, žvelgiant iš šios perspektyvos, mada atrodo kvailas dalykas. Kita vertus, mados niekada nepavadintum kvaila, žvelgdamas į Yohji Yamamoto, Martino Margielos kūrybą. Šie gilūs dizaineriai dirba turėdami viziją, norėdami papasakoti istoriją, perduoti žinutę, jie siekia būti edukatoriais, atverti žmonėms naujas erdves. Tokia mada negali būti kvaila. - Kas jums yra šiaurietiška estetika? - Tai vilna, vienatvė, tuštuma. Man šiaurietiška estetika yra gryna, švari, tai paprastas dizainas, bet taip pat – medžiagiškumas, skirtingos tekstūros. Čia svarbi informacija. Nesu didelis dizainerių gerbėjas. Man madoje svarbiausia – tikslas. Man patinka grynasis minimalizmas. Šiaurietiškoji este-

tika išsiskiria stipriais elementais: jei vėjas – tai labai stiprus, jei žiema – tai labai šalta. Vasarą – trumpos naktys, žiemą – ilgos. Tai ir savotiškas stabilumas. Žvelgiant į itališką, slavišką kultūras – ten daugybė pakilimų ir nuopuolių, skirtingų skonių, ten nėra išgrynintos žinutės, vieno identiteto. Šiaurietiška estetika artima japoniškajai. Ten – samurajai, čia – vikingų istorija... - O ką žinote apie lietuvišką madą? - Man teko sutikti tikrai talentingų lietuvių dizainerių. Viena jų – Londono Šv. Martyno meno ir dizaino koledžą baigusi, vėliau mados namuose „Maison Martin Margiela“ dirbusi Eglė Čekanavičiūtė, taip pat juvelyrė Rūta Kiškytė, kurią sutikau Paryžiuje per Henriko Vibskovo šou. Taip pat pažįstu „D.Efect“ dizainerę Eglę Žiemytę ir, žinoma, Sandrą Straukaitę bei visą „Mados infekcijos“, kurioje dalyvavome prieš keletą metų, šeimą. Lietuvoje turite puikų gamybos sektorių. Jūsų šalyje į jaunuosius dizainerius daug pozityvesnis požiūris nei Latvijoje. Čia tavęs niekas nespaudžia kurti baisių marškinėlių dėl greitų pinigų. Latvijoje fabrikai daug mieliau gamina kompanijai „H&M“ nei „švaisto“ laiką su jaunais dizaineriais. Todėl ir rezultatai tokie, kokius matome.

- Ar kada svarstėte pabėgti iš Latvijos? - Ne. Latvija yra puiki šalis. Žinoma, yra dalykų, kurių nemėgstu, nekenčiu, bet stengiuosi gyventi savo paties susikurtame pasaulyje. Dirbant mados ar meno srityje labai svarbus ryšys su didžiaisiais miestais, nes kostiumo dizaineriai – tai ateities kūrėjai. Norėdamas žinoti, kokia bus ateitis, turi jausti didžiųjų miestų ritmą, matyti, kuo čia gyvena žmonės. Naujos idėjos gimsta didžiuosiuose miestuose. Į Paryžių, kuris šiaip jau yra gana nuspėjamas ir gana nuobodus, per mados savaitę suplūsta tokia daugybė įvairiausių žmonių, kad gali pajusti pasaulio pulsą. Latvijoje dešimtajame dešimtmetyje buvo svarbu sukurti mados ženklą, kuris būtų „ne latviškas“, o europietiškas. Tą lygį svajojo pasiekti dauguma dizainerių. Jie visiškai pamiršo savo identitetą. Štai Danijoje atsirado H. Vibskovas, išaukštinęs daniškąjį identitetą. Kai mes laimėjome Hyeres festivalį, daugelis kalbėjo, kad latviška mada yra būtent tai, ką kuriame mes. Mums tai buvo labai svarbu. Juk vien sulaukti komplimentų iš tokių žmonių, kaip Jeffersonas Hackas, yra šis tas! Žinoma, pusė Latvijos yra visai kitokia, bet vis tiek svarbu, kai tokie žmonės latvišką identitetą sieja su tavo kuriama mada.

LAMŲ SLĖNIS

213

214

LAMŲ SLĖNIS

NUTAPYTI MEILE APGAUBTĄ GYVENIMĄ Tekstas: Toma Mačiulskytė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Susitikimas su tapytoja, menininke KUNIGUNDA DINEIKAITE – tarsi terapija. Gal dėl magiškos erdvės Šventojoje, kur tarp pušų stovi jos vasaros namelis. O gal dėl pačios Kunigundos šilumos, pozityvumo ir paprastumo. Tapyba šiai dailininkei – terapija. Man terapija – pokalbis su ja, nes ši moteris dosniai dalijasi su pasauliu savo teigiama energija.

Kelias „Kūryboje esu laiminga. Laiminga, kad tėvai dar vaikystėje pastebėjo, jog gebu gražiai piešti. Būna, pamąstau, kad tapyba jau atsibodo, kad norisi kažko kito, tarpdisciplininio meno. Tačiau jaučiuosi savo kelyje. Tapyba yra širdingas menas. Tačiau menininku būti nelengva. Nei Lietuvoje, nei apskritai pasaulyje. Vien pasirinkti menininko kelią yra drąsu, nes būti menininku, reiškia iškristi iš sociumo. Sunku išgyventi, sunku kurti, sunku nuolatos būti pakilimo taške: būti po-

puliariam, trokštamam. Jei nori būti sėkmingas, privalai būti „ant bangos“, žengti kartu su pasaulio meno pulsu. Čiurlionio menų mokykla man išlavino ranką, Vilniaus dailės akademija suteikė stiprų meno filosofijos ir teorijos pagrindą, o vizualiųjų menų magistro studijos Anglijoje man suteikė absoliučią laisvę, išugdė suvokimą, kad esu unikali ir išskirtinė, atnešė kūrybos džiaugsmą ir apibendrino visus mano mokslus. Ten buvo puikios sąlygos kurti: maistas paruoštas, namai sutvarkyti, drabužiai išly-

ginti, patalynė pakeista, į darbo studiją atnešama arbata. Pagrindinis mūsų darbas buvo kurti ir eksperimentuoti. Dėstytojai vizituodavo iš viso pasaulio. Kiekvienas studentas individualiai susitikdavo su dėstytoju. Su vienu dėstytoju aš kalbėdavau valandų valandas. Ilgainiui pradėjau žaisti jo sąmone, bandydavau jį apgaudinėti savo darbais. Jis buvo jautrus žmogus. Stebėdavau, kiek galiu duoti paveikslui, ir ką paveikslas ištransliuoja žiūrovui. Vėliau apie tai rašiau savo magistrinį darbą.“

LAMŲ SLĖNIS

215

216

LAMŲ SLĖNIS

217

218

LAMŲ SLĖNIS

219

220

LAMŲ SLĖNIS

Šiuolaikinis menas „Paveikslas negeba apgauti. Apgauna menininkas. Jeigu jis pasako, kad kokia šiukšlė yra šiuolaikinis menas, tai ir bus šiuolaikinis menas. Tai nesibaigiančių diskusijų objektas tarp menininkų, filosofų, meno vartotojų. Kokie yra šiuolaikinio meno kriterijai? Prieš dvidešimt metų tai buvo žaidimas, šiandien šie žaidimai išsivystė į rimtas meno šakas. O žaisti visada reikia su žiūrovu, su menotyrininkais, su visuomene, jos intelektu. Seniau menininkai būdavo bohemiški palaidūnai, atsiskyrėliai, kurie dažniausiai nesukuria šeimos. Šiandien menininkai yra intelektualai, besirūpinantys savo sveikata, siela, šeimos gerove.“

Kūryba „Visai neseniai pagalvojau: o ką, jeigu mano kūriniai yra ne menas, o mano pačios terapija? Ši mintis mane šokiravo. Kas tuomet yra gryna kūryba? Kaip meną, kaip objektą, išrauti iš savęs ir pateikti? Atriboti gali tik savo asmeninius jausmus, bet savo asmenybės neįmanoma „išjungti“. Pavyzdžiui, mirus tėčiui aš tapiau ciklą „Va-

saros romansai“. Tai ryškūs, labai gražūs paveikslai. Ten nebuvo nieko kraupaus, jokių stiprių potėpių, tamsių spalvų ar agresyvių raidžių. Tačiau šie paveikslai žmonėms yra per stiprūs. Nes jų pagrindas buvo išgyvenimai, kuriuos man reikėjo iš savęs ištraukti. Dabar man norisi kurti palikus emocinę patirtį nuošaly. Remiantis intelektu užsiimti gryna kūryba.“

Tapyba

spalvos. Kartą atėjau duoti interviu apie spalvas, buvau apsirengusi juodai. Žurnalistė į tai atkreipė dėmesį. Jai atsakiau, jog mano spalvos nueina į tapybą, tačiau juoda nėra niūri spalva, ji gali būti linksma, džiaugsminga ar agresyvi. Viskas priklauso nuo proporcijos ir jausmo. Aš visur matau spalvas: žmonės turi spalvas, taip pat kvapai, dienos, metų laikai.“

Pinigai

„Šiandien mano tapyba transformuojasi į tapybą be tapybos. Man nebeįdomi drobė ar aliejiniai dažai. Dabar kolekcionuoju spalvas ir joms suteikiu visai kitus pavadinimus. Tai eksperimentas, padedantis suvokti tapybą filosofiškai. Tai tarsi tapybos instaliacija. Aš rašau tapybą raštu. Spalvai suteikiu žodį, frazę, sakinį, asociaciją. Tai lyg potėpis, žodinė impresija. Noriu surengti tokią parodą. Tikriausiai žodžius rašyčiau ant sienos, nes juos ištapyti būtų banalu. Kartais reikia išgryninti dalykus iki smulkiausių vienetų.“

„Mane erzina, kai žmonės nesupranta, kodėl paveikslai yra brangūs. Tik kurti meną būtų prabanga. Aš dar dirbu pedagoge, dėstau universitete. Atlyginimas yra nulinis, palyginus su tuo, ką reikia menininkui nuveikti: nueiti į teatrą, kiną, parodą, nusipirkti knygą, pakeliauti. Galų gale reikia studiją nuomoti, įsigyti priemonių. Kartą per vieną parodos atidarymą prie manęs priėjo moteriškė ir paklausė, kiek kainuoja mano paveikslas. Tai buvo labai didelis, 2,70 x 1,40 m paveikslas. Aš jai pasakiau kainą, o ji atšoko: „Galvojau kokie 200 Lt!“ Vien tokio dydžio drobė kainuoja apie 200 Spalvos Lt. Skaudina, kai žmonės neįvertina „Man tapyboje svarbiausios yra tavo darbo.“

LAMŲ SLĖNIS

221

222

LAMŲ SLĖNIS

Erdvės „Visas gyvenimo vasaras praleidžiu čia, Šventojoje. Ankščiau iš Vilniaus atvažiuodavome su tėvais ir dviem broliais, šiandien – su savo vyru Tomu. Man svarbu keisti erdves. Šaltuoju sezonu, kai gyvename Vilniuje, prašau vyro važiuoti kur nors, kad ir į mišką, nes reikia ištrūkti. Net ir žiemą į Šventąją gera atvykti. Čia gamta, čia stirnos su stirniukais vaikšto palei tvorą. Paauglystėje mėgau vaikščioti viena po miškus, kalbėdavausi su savimi, nueidavau prie jūros, stebėdavau saulėlydžius. Jūra taip pat svarbi mano gyvenimui. Kai mokiausi Anglijoje, mane buvo ištikusi emocinė krizė, norėjau viską mesti. Draugai mane nusivežė prie jūros, ten pabuvome valandėlę ir viskas praėjo. Jūra išvalo. Tik kokia nesąmonė galvoje – einu prie jūros. Kartais tai pavojinga, nes gali nieko nelikti, tik tuštuma. Bet tada žinai, kad į tuštumą gali pridėti naujų dalykų.“

Sociumas „Kol kas per anksti palikti Vilnių ir atvykti gyventi į Šventąją. Nei aš, nei mano vyras dar nesame pastatę to, ką norime per gyvenimą pastatyti. O kai tai turėsime, žinoma, būtų gera čia gyventi. Klaipėda ir oro uostas netoli. Kai jautiesi gerai ir užtikrintai, visai nesvarbu, kur gyveni. Miestas menininkui yra reikalingas dėl socialinio gyvenimo. Jei nori būti matomas, žinomas, privalai eiti į kitų menininkų parodų atidarymus. Aš to labai nemėgstu, ir jei kelis mėnesius nevaikštau, o po to ateinu, visi manęs klausia: „O, grįžai, kur buvai išvykusi?“

LAMŲ SLĖNIS

223

224

LAMŲ SLĖNIS

225

226

LAMŲ SLĖNIS

Šiuolaikinis menininkas Lietuvoje vadovaujasi nuostata having fun and making friends (liet. linksmintis ir susirasti draugų). Jei neturėsi draugų rato, būsi vienišas, periferijoje, besvoris, niekas. Man patinka būti vienai, patinka, kai manęs netapatina su kitų menininkų stiliumi, braižu, kūryba.“

Buitis „Buitis ir kūryba – tai du neatsiejami dalykai. Būdama buityje aš kuriu. Mintimis. Mano telefone esantis „Note“ skyrelis pilnas kūrybinių minčių, kurios kyla atliekant elementarius buities darbus. Gryno kūrimo studijoje nėra daug. Kartais pagalvoju, gal reikėtų daugiau? Bet greitai šią mintį nuveju. Aš esu fatalistė – man yra gerai taip, kaip yra, nes taip ir turi būti. Štai visai neseniai vakarojome su draugais. Užsiminėme, jog gerai būtų į pirtį... Mano vyras ir jo draugas, skulptoriai, ėmėsi darbo ir po trijų valandų mes sėdėjome ką tik pagamintoje, kilnojamoje pirtyje, lyg šiltnamyje su karštais akmenimis. Tada man dingtelėjo vaizdas – matau paveikslą. Nors eik ir tapyk. Bet lyg ir nėra kur,

vidurnaktis, šlapi plaukai, norisi miego. Kitą dieną užpuola buitis: pusryčiai, pomidorų laistymas, svečiai, pietų gaminimas, dar kažkas... Kartais norėtųsi, kad tos buities būtų mažiau.“

jog jeigu jis būtų tai supratęs ankščiau, būtų nugyvenęs daug geresnį gyvenimą. O tiesa yra tokia: mylėti savo antrąją pusę daugiau nei save. Bet tai turi būti abipusis dalykas. Tada abu apsikeičia meilėmis. Kai vyras tau atiMeilė duoda viską, o tu viską atiduodi vyrui „Mano vyras skulptorius, aš tapy- – tada abu jaučiate pilnatvę.“ toja. Skulptoriai paprastai nemėgsta Gyvenimas tapytojų. Jie juokiasi, jog išjungus „Aš myliu gyvenimą. Myliu mane šviesą mūsų meno nebelieka, o skulptūrą galima liesti, suvokti formas. Ta- supančius žmones. Pamenu, kai mačiau mano vyrui patinka mano tapyba. no tėtis sirgo, kolegė menotyrininkė Mes dažnai kalbamės, diskutuojame atvyko aplankyti. Ji yra netekusi abieapie meną. Aš domiuosi vienais daly- jų tėvų, sako, kad iki šiol gailisi, jog kais, jis kitais, ir kai mes šnekame, už- taip ir nepasakė jiems to, ką norėjo sipildo tušti plotai. Mes vienas kitam pasakyti. Tad ji man patarė: „Kuniesame geriausi kritikai, patarėjai. Tai gunda, pasikalbėk su savo tėčiu, padidžiausia dovana, kai antroji pusė ga- sakyk, kad jį myli.“ Tada aš pradėjau li būti tavo įkvėpėjas. Jis niekada ne- galvoti, tikriausiai paskutinį kartą tai pavydės, nepripaisys nesąmonių, o sakiau vaikystėje. Aš pasikalbėjau, atvirkščiai, nuoširdžiai padės. Tarp jam tai pasakiau, ir pajutau didžiulį mūsų didžiulė darna. Mes susituokė- palengvėjimą. Supratau, kad tai reime po 15 metų draugystės. Susipaži- kėtų sakyti ir savo draugams: ačiū, nome akademijoje, pirmame kurse. kad esi mano gyvenime, ačiū, kad tuDidžiausia palaima turėti savo tikrą- riu su kuo pasišnekėti, kaip gerai, kad ją, skirtąją antrą pusę. Tada gyvenimas mes galime susitikti. Meilė pasauliui yra lengvas, paprastas ir natūralus. Per ir aplinkai yra labai svarbu, nes toji vestuves mamos bičiulis man pasakė, meilė sugrįžta.“

LAMŲ SLĖNIS

227

228

LAMŲ SLĖNIS

SALDŽIOS MOLIŪGINĖS NUODĖMĖS... Naująjį kūrybinių dirbtuvių „Pasiganymai lamų slėnyje“ sezoną pradėjome kulinarijos studijoje „Čiop Čiop“. Čia kartu su konditere EKATERINA BULDAKOVA ne tik ragavome, bet ir gaminome pačius saldžiausius stebuklus iš Jo Didenybės Moliūgo. Švelnių džiazo garsų apsuptyje plakėme kiaušinius, minkėme tešlą, barstėme riešutus ir dalinomės istorijomis...

Mūsų draugai:

„Čiop Čiop“ „Bennet Distributors“ LAMŲ SLĖNIS

229

230

LAMŲ SLĖNIS

231

232

LAMŲ SLĖNIS

233

234

LAMŲ SLĖNIS

235

236

LAMŲ SLĖNIS

237

238

LAMŲ SLĖNIS

239

240

LAMŲ SLĖNIS

241

Akimirku dievai

#knitters

242

LAMŲ SLĖNIS

Wool and the gang Stilinga mezgėjų bendruomenė www.woolandthegang.com Instagram: @woolandthegang

LAMŲ SLĖNIS

243

Akimirku dievai

#knitters

244

LAMŲ SLĖNIS

Eglė Bazaraitė

Architektė, mezgėja, lietuvė, gyvenanti Lisabonoje www.eglebazaraite.net Instagram: @bazaraite

LAMŲ SLĖNIS

245

Akimirku dievai

#knitters

246

LAMŲ SLĖNIS

Ellen Kegels

Dizainerė, mezginių ženklo “Lnknits” įkūrėja www.lnknits.com Instagram: @Lnknits

LAMŲ SLĖNIS

247

Iki pasimatymo g r uodį!

www.lamuslenis.lt

248

LAMŲ SLĖNIS