Lamuslenis 2016 05 by Lamų slėnis

2016 gegužė (52)

MADA

IŠGRYNINTA ELEGANCIJA

Kuprinė „XL backpack“

Naująją „Distyled“ kolekciją rasite: www.distyled.lt

LAMŲ SLĖNIS

◆ Tikroviškiausios spalvos ◆ Stulbinantis ryškumas ir kontrastas ◆ 360° dizainas

LAMŲ SLĖNIS

REDAKCIJOS LAIŠKAS

aimė gali būti įvairi. Prieš kelias dienas visa suplukusi laksčiau po Londono oro uostą, desperatiškai ieškodama lauktuvės mažajam mano draugui. Lėktuvas jau beveik kėlė sparnus, o mano oro uostiškas ritualas – kava ir žurnalai, liūdnai nuplaukė kartu su ūkanotais Londono debesimis… Aš vis dar kaip išprotėjusi laksčiau po parduotuves, ignoruodama išgąstingas žinutes telefone: lėktuvas tuoj išskris! Ir kai pagaliau pergalingai kirtau vartų liniją, jaučiausi be galo laiminga, rankose spausdama mažą dovanų dėžutę. Misija buvo įvykdyta, nors savo poreikius teko palikti kitai kelionei. O štai kitas laimės variantas: kai vakar, vaikams ką tik sumigus ir jaukiai šnopuojant savo lovose, tyliai sliūkinau į šaldytuvą ledų, irgi jaučiausi labai laiminga. Nes pagaliau atėjo mano laikas. Laikas mano mažiems, bet labai svarbiems ritualams. Ir vis dėlto, ko gero, pati didžiausia laimė – tai laimė sugrįžti namo. Ten, kur tavęs besąlygiškai laukia geriausių draugų komanda, kaip tik dabar tyliai, bet įsakmiai šnopuojanti man į nugarą… Smagaus skaitymo! Algė R. Vyriausioji redaktorė „Lamų slėnis“

LAMŲ SLĖNIS

Viršelyje: Jonas ir Vytautas Jurkūnai; fotografė: Guoda Jucevičiūtė

ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

LAISVĖ RADZEVIČIENĖ

MONIKA REPČYTĖ

KAROLINA ALEKSANDRAVIČIŪTĖ

GUODA JUCEVIČIŪTĖ

LINA JUŠKAUSKAITĖ

Fotografė

KRISTINA ABROMAVIČIŪTĖ

INGA NORKE

NERINGA GREIČIŪTĖ

ELAS RAMANAUSKAS Kūrybos vadovas

MANTĖ JARUŠEVIČIŪTĖ

Redaktorė

Žurnalistė

Komunikacijos projektai

Žurnalistė

Fotografė

VAIDA RIBINSKAITĖ

Kūrybininkė

BENDRAUKIME

info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

LAMŲ SLĖNIS

PASIVAIKŠČIOJIMAI SU MAMA NORA

MES – KAIP CIRKAS

GYVENIMAS KAIP FILME

144

LAMŲ SLĖNIS

SESĖS³

14 Reklaminiai straipsniai žymimi

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

SALDAINIUKAI Spalvoti pufai

„Broste Copenhagen“

Maudynių žaidimas „Waterscape“

„De Intuitiefabriek“

Sofa/fotelis „Between“

Sara Wright Polmar

Sulankstomas laikrodis „New Time"

Veronika Szalai

Šviestuvas „Light Trapeze“

Vera & Kyte

Taupyklė „Gloutons“

„Polit“

LAMŲ SLĖNIS

dizainas / statulélés LIETUVIŠKO DIZAINO „OSKARAI“

Geriausio Lietuvos dizaino kūrėjai šiemet penktą kartą apdovanoti Lietuvos dizaino prizu „Geras dizainas“. Šis konkursas davė startą jau 11-ajam festivaliui „Dizaino savaitė“. Na, o prizus pasidalijo 11 geriausių dizaino gaminių bei trijų projektų autoriai, taip pat skirta 15 konkurso diplomų. Tarp šių metų įdomiausiųjų: dizaino studijos „Indi“ šviestuvas „Luitas“ (diz. Simonas Tarvydas), dizainerės Kazuko Okamoto minkštasuolis „Cumulus“, žaislų parduotuvės „Children City“ interjeras bei vizualinis stilius (diz. Julija Mazūrienė ir Asta Žegunė), kepurė su šviesą atspindinčiu bumbumu „Hello! Moon“ (diz. Viltė Martusevičienė ir Aušra Kačinskaitė), lietpaltis šiuolaikiniam miesto gyventojui „The Shadow“ (diz. Kenduandu), šviesos staliukas „Monai“ (diz. Neringa Orlenok), lininių servetėlių rinkinys „Tradiciniai pietūs“ (diz. Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė), spalvinimo marškinėliai „Mommy said yes“ (diz. Indrė Svirplytė), nešiojama bevielė garso kolonėlė „Bat“ (diz. Julius Bučelis) ir kt.

LAMŲ SLĖNIS

Dizaino studijos „Indi“ šviestuvas „Luitas“

Kepurė su šviesą atspindinčiu bumbumu „Hello! Moon“

Lietpaltis šiuolaikiniam miesto gyventojui „The Shadow“

Nešiojama bevielė garso kolonėlė „Bat“

Šviesos staliukas „Monai“

Žaislų parduotuvės „Children City“ interjeras bei vizualinis stilius

Spalvinimo marškinėliai „Mommy said yes“

Kazuko Okamoto minkštasuolis „Cumulus“

LAMŲ SLĖNIS

SESĖS³ Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Per fotosesiją jos pačios pasiūlė, kaip jas atskirti: viena sesė tapo Juoda, kita – Mėlyna, o trečia – Dryžuota. Kartu praleidus linksmų istorijų ir juokų kupiną pusdienį, nustojus būgštauti, jog kiekvieną kartą jas supainiosi, pamažu išdrįsti į jas kreiptis tikraisiais vardais. Prieš jus – trynukės ADELĖ, ELENA ir GABRIELĖ BASTYTĖS ir gana nepaprasta jų gyvenio idilė.

– Kokio pačio keisčiausio klausimo apie trynukus esate sulaukusios? Adelė: Ar ieškosime trynukų vyrų! Elena: Ar mama mūsų laukėsi 27 mėnesius? Ir ar mes painiojame viena kitą? Ne. Gabrielė: Bet mes labai mėgstame

pajuokauti šia tema, ir sakome: žino- vienos mergaitės, tad mano vardą suma, pasitaiko... galvojo pirma, o po to nelauktai gimimė mes trys... – Išrinkti vaikui vardą atrodo neElena: Mums su Adele teko prolengva užduotis. Ar tėvai pasakojo, senelių vardai. kaip trims identiškoms mergaitėms Gabrielė: O aš truputį ne į temą! rinko iš karto tris vardus? Galbūt šiaip Gabrielės vardas buvo Adelė: Tėvai iš pradžių tikėjosi tik gražus... Reikės išsiaiškinti!

LAMŲ SLĖNIS

– Identiškos esate išvaizda, o ar būdas jūsų taip pat panašus? Koks pats didžiausias jūsų trijų skirtumas? Gabrielė: Mes su Adele esame monozigotinės dvynės, o Elena – dvizigotinė, Tai reiškia, kad Adelė ir aš buvome tas pats žmogus, ir, tiesą sakant, esame daug panašesnės vidumi. Elena šiek tiek kitokia. Sunku apibūdinti, kuo skiriamės. Adelė: Manau, Elena yra daug jausmingesnė. Elena: Jos man sako: „Ele, jei ne mes, tu neišgyventum.“ Taip sesės ruošia mane gyvenimui (juokiasi). Bet itin didelių skirtumų nėra. Adelė: Turime ir panašumą – visos dažnai sakome nepagražintą tiesą. – O ar pasipykstate? Gabrielė: Ne! Elena: Nebent labai trumpai. Gabrielė: Tereikia prajuokinti ir jau susitaikome. Jei tik viena pradeda juoktis, iškart juokiamės visos ir pykčiai baigiasi. – Ar esate kada sutikę kitą trejetuką? Kokios būna aplinkinių reakcijos, pamačius jūsų panašumą? Gabrielė: Kai mums buvo keleri metai, vykome į trynukų susitikimą, tačiau nedaug ką pamename, nei kiek trynukų ar dvynukų ten buvo... Elena: Būna, jei kurią dieną panašiai apsirengiame, o mes dažnai rengiamės juodai, tad panašumas iškart atsiranda – žmonės garsiai išreiškia nusistebėjimą: „Žiūrėk, kokios vienodos!“ – Tikriausiai linksmų istorijų ar

nesusipratimų kyla beveik kasdien, o kokia istorija kiekvienai jūsų – pati linksmiausia? Adelė: Kartais, kad Gabrielė gautų geresnį pažymį, už ją rašydavau matematikos kontrolinius. Bet paskutinį kartą mokytoja jo neužskaitė, nes pastebėjo, kad skiriasi raštas. Na, ir pažymys visai neblogas buvo... Gabrielė: Kartą su Elena draugams sakėme, kad tuoj prie mūsų prisijungs Elena, nors ji buvo namuose. Pamenu, nuėjau į tualetą, susirišau plaukus, nusiėmiau megztinį, o sugrįžus visi galvojo, jog pasirodė Elena. Pasakius tiesą, niekas nepatikėjo, jog aš – ta pati Gabrielė. Įsitikino tik tada, kai „sugrįžau į Gabrielę“ – vėl pasileidau plaukus ir užsivilkau megztinį. Elena: Pamenu vieną juokingą istoriją, kai svečiavomės pas senelius kaime. Jie labai stengėsi mus atskirti, bet mes supratom, kad pakankamai retai mus matant mūsų nesupainioti sunku, tad tiesiog pasidavėme. Mintyse sakiau sau: „Gerai, tiek to, pabūsiu ta Adelė... Suvalgysiu už ją antrus pietus...“ (Juokiasi.) Adelė: Tačiau tėvai, broliai, geriausi draugai mūsų nepainioja, kiti dvyniai taip pat greitai pastebi skirtumus. Gabrielė: Jau yra įprasta, kad visada juokaujame, jog nesame sesės, o tiesiog supanašėjusios draugės arba kad mokomės skirtingose klasėse, viena buvo palikta antriems metams ir pan. Elena: Labai lengva aplinkinius įtikinti įvairiomis nesąmonėmis, pavyzdžiui, kad neturime bambų, buvome susijungusiomis ausimis ir kt. Ir visi tiki, nes tai tvirtiname visos trys, o su trynukais dažnai žmonės nebūna susidūrę.

LAMŲ SLĖNIS

– Vadinasi, mokytojai jus painioja? Adelė: O taip... Elena: O kada bus išleistas šis „Lamų slėnio“ numeris? Jei gegužės viduryje, gerai – galime viską pasakoti! ( Juokiasi.) Štai kartą, per geografijos pamoką atlikau užduotį prie žemėlapio, Per tą laiką, kol atsiskaitinėjo Adelė, iš Gabrielės paėmiau jos šaliką, užsisegiau jos pakabuką, ir nuėjau atsiskaityti už ją. Būtent dėl pakabuko mokytoja buvo tikra, kad atėjo kita sesė, Gabrielė, bet ten iš tikrųjų buvau aš. Gabrielė: Prieš porą dienų vėlavau į pamoką, tad prie mokyklos durų, kur šiuo metu griežtai tikrinamas vėlavimas, apsimečiau kita sese, pasakiau, jog man nėra pamokos, ir taip negavau papeikimo. Adelė: Nors dabar, kai esame dvyliktoje klasėje ir mokomės dėl savęs, jau nebesukčiaujame. Elena: Dabar daugiau apgaudinėjam žmones – labai smagu! Gabrielė: Tačiau jei kuri viena nusižengia, kaltė visada suverčiama vi-

LAMŲ SLĖNIS

soms trims. Pykstama ant mūsų trigubai. – Girdėjau, kad visos esate linkę į skirtingus dalykus? Gabrielė: Visos trys lankėme dailės mokyklą ir esame linkusios į meną, bet Adelė linkusi ir į tiksliuosius mokslus – matematiką, programavimą, informacines technologijas. Man galbūt labiau patinka kinas, reklama, anksčiau labai patiko istorija. Elena: O aš iš mūsų trejetuko esu menininkė, už Gabrielę piešiu eskizus. Gabrielė: Esame suradę tobulą laiką žadintuvui skambėti, kai reikia į pirmą pamoką – 8.47 val., likus trylikai minučių iki pamokos. Mokykla yra vos dvi minutės kelio nuo mūsų namų, tad greitai išlekiame ir stengiamės suspėti. Kartais pavyksta. Elena: Nors Gabrielė visada keliasi paskutinė! Ji iš gilaus miego visiškai atsibudusiu balsu moka įtikinti, jog jau pabudo.

LAMŲ SLĖNIS

– Ar bijote egzaminų? Gabrielė: Ne, egzaminai negąsdina. Adelė: Vokiečių kalbos egzaminą jau išsilaikėme, tad man liko lietuvių, matematika ir galbūt istorija. Elena: Šiuo metu dar nežinome, ką norime studijuoti. Aš pati mėtausi kas dvi savaites, nuo psichologijos iki vokiečių filologijos, grafikos, politikos, teisės. Net pamirštu, kokias specialybes buvau sugalvojus. Dar radau vieną universitetą ne Lietuvoje, kur galėčiau mokytis grafikos ir kitų menų. Gabrielė: Prieš stojant norime išbandyti, nesinori tiesiog besti pirštu ir studijuoti... politikos... anatomiją! (Juokiasi.) Adelė: Mano atsarginis planas – studijuoti Vilniuje. – Ir be mokyklos esate labai veiklios: baigėte dailės mokyklą, Gabrielė lankė „Skalvijos“ kino akademiją, lankėte lindihopą. Gabrielė: Tiesa. Prieš metus lankiau „Skalvijos“ kino akademiją. Tuo metu buvo labai daug filmavimų, pamenu, būdavo, jog grįždavau septintą valandą ryto ir po to į pamokas... Adelė: O aš jau beveik metus savanoriauju „Lofte“. Elena: Dar savanoriaujame „Mados infekcijoje“. Elena: Prieš išvažiuojant į Vokietiją, šokom lindihopą, dar lankėme teatrą... Gabrielė: Atrodo, jog visko labai daug, bet kuo daugiau veiklų turi, tuo labiau viską suspėji.

LAMŲ SLĖNIS

– Dalinatės išvaizda, o kaip su apranga? Jūsų spinta, galima sakyti, triguba! Adelė: Oi, Elena! (Juokiasi.) Gabrielė: Galima sakyti, kad mūsų spinta vienguba. Elena: Dažniausiai savo drabužių net neturiu. Tai visiška tiesa. Gabrielė: Kai tvarkomės drabužius, būna viena krūva savų ir viena – Elenos. Nors dabar aš esu apsirengusi Adelės, o Adelė – mano drabužiais. Elena: Kai buvome mažos, tėvai mus rengdavo vienodai, bet stengdavosi bent truputį atskirti, pavyzdžiui, skirtingomis spalvomis. Gabrielė: Dabar mes rengiamės netgi panašiau nei vaikystėje – visos juodai. Elena: Mes su Adele su mainų programa pusmečiui buvome išvykusios mokytis į Vokietiją. Kai grįžome, pasikeitė mūsų bendravimas, tapome artimesnės ir pradėjome viskuo dalintis. Adelė: Bet savarankiškos esame nuo mažens. Šiuose namuose dabar gyvename vienos. Tėvai persikraustė į namą už miesto, broliai, kurių turime du, taip pat išsikraustė. Tėvai ir toliau mumis labai rūpinasi, dažnai kalbamės, susitinkame. Gabrielė: Savarankiškumas atėjo supratus, jog tėvai mums leidžia būti savarankiškomis ir labai pasitiki mūsų sprendimais. Todėl nerengiame vakarėlių, na, išskyrus vienintelį – aštuonioliktąjį gimtadienį. Kai supranti savo laisvės ribas, krėsti kvailysčių nesinori.

LAMŲ SLĖNIS

– Pirmadieniais vykdote projektą „100 pirmadienių“. Kurios idėja tai buvo? Adelė: Tai buvo mūsų draugų idėja, prie jos mes prisijungėme prieš metus. Gabrielė: Pirmadienis daugeliui yra pati blogiausia savaitės diena, tad tam, kad ji būtų smagesnė, susitinkame su draugais, sugalvojame idėją ir ją išpildome nuotraukoje. Elena: Daugiausiai nuotraukų gimsta čia, Užupyje. – Artėja vasara. Galbūt jau esate ką nors jai suplanavę? Elena: Mūsų tikslas – bent keletą mėnesių vienoms pagyventi Berlyne – pasisemti patirties, galbūt atrasti profesinių perspektyvų. Adelė: Jau įsigijome bilietus! – Tad turėti dvi vienodas seses – „nuteista“ ar „išteisinta“? Adelė: Išteisinta. Gabrielė: Išteisinta! Elena: Aišku, kad išteisinta!

LAMŲ SLĖNIS

Pleistrus naudoja Karolina Vozniacki, pirmoji pasaulio rakete˙1

Pasirodyk! Aikštele ˙ je ir už jos ribu˛

Pu ¯ sliu˛ pleistras COMPEED® – kad nesustotum de˙l pu ¯ sle˙s. Pirmoji pasaulio rakete˙1 Karolina Vozniacki pasitiki pu¯sliu˛ pleistru COMPEED®, kad gale ˙ tu˛ laisvai jude ˙ ti visur, kur tik jai tenka pasirodyti. Vos vienas pleistras greitai numalšina skausma˛, apsaugo nuo trynimo ir išlieka vietoje ilgiau nei 24 valandas2.

1 2

Moteru˛ teniso turnyro (WTA) vienetu˛ varžybos, 2011 m. lapkricˇio 30 d. Asmenine˙ patirtis gali skirtis.

31 SLĖNIS Bu ¯ k LAMŲ nesustabdoma

MADA

IŠGRYNINTA ELEGANCIJA

Kuprinė "XL backpack"

Naująją "Distyled" kolekciją rasite: www.distyled.lt

LAMŲ SLĖNIS

PASIVAIKŠČIOJIMAI SU MAMA NORA Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Žvėryne paukščiai čiulba lyg išprotėję. Nuo baltai apsinešusių vyšnių kyla grėsmė: atsiremtum nugara į kamieną ir paskęstum Noros širdies gelmėj. Ji tokia bedugnė, kad savo atspindžio nematysi, o paskui dar ilgai nešiosies žodžius ir suvokimą, kad tavo gyvenimas, na, kažkoks... per lengvas. Ir paprasta, ir labai nepaprasta būti su filosofe, interneto parduotuvėlės „Paukščių pienas“ įkūrėja, šešių vaikų mama Nora Išganaitiene. Į Žvėryną du filosofai – Nora ir Vytenis atsikraustė prieš trylika metų. Apsigyveno prosenelės bute, kurį Norai paliko šeima. Vyriausioji, dabar aštuoniolikmetė, Ilzė jau buvo gimusi. Kipras, kuriam dabar trylika, vienuolikmetis Leonas, penkiamečiai dvyniai Zoja ir Tumas bei mažiausias

Dauno sindromą turintis Ezras į pasaulį atkeliavo čia. Vieni – vonioje, kiti – baseine. Galiausiai į namus baigti savo dienų grįžo ir tėtis – Nora slaugė jį keturis mėnesius iki paskutinės dienos. Pačias giliausias patirtis saugo medinio namo sienos, medžiai kieme ir labai didelė jos širdis. „Matyt, aš neturėjau užtektinai meilės ir kantrybės, maniau, kad esu nuostabi, mylinti fainulka, iš tiesų mano širdies kiautas buvo akmeninis, baisus suragėjęs akmuo buvo mano širdis. Nora, ar norėtum išmokti iš tiesų mylėti? Bent jau mokytis? Štai, prašom, imk!” – šiandien taip ji bando paaiškinti gyvenimo pateiktas staigmenas ir išmėginimus. Ir žinote, ką? Nėra taip jau lengva viso to klausytis.

LAMŲ SLĖNIS

– Nora, ar niekuomet nekilo klausimas: kodėl visa tai – man? Kodėl kitiems mažiau, o jums – tiek daug? – Aš galvoju, kad visiems – labai daug. Niekada nemaniau, kad pagimdysiu kūdikį su Dauno sindromu. Tai galėjo paliesti kitus, bet tik ne mane. Dažnai pasikalbu su vienuole, seserimi Benedikta. Kartą ji man sakė: pagalvok, Nora, kokį giliausią troškimą turi. Giliausią giliausią... Dabar nuolat grįžtu prie tos minties, galbūt giliausias troškimas buvo patirti kažką labiau prasmingo, išmokti tai, ko nemoku. Labai sunku rasti nebanalius žodžius, kurie apibūdintų tą jausmą. Ezro laukimas buvo išskirtinė patirtis, privertusi mane susitikti ir su savimi, ir su kitais žmonėmis. Ir jeigu mes kalbame apie prasmę, tai yra TAI. – Penki jūsų vaikai gimė visiškai sveiki. Nejau širdies kamputyje netūnojo viltis, kad diagnozė – Dauno sindromas yra klaida? – Aš klausiau, man sakė – 99,9 procentai, kad diagnozė pasitvirtins. O ir sakyti nereikėjo, nuo pat pradžių jaučiau – šis nėštumas kitoks. Ezras buvo mūsų ypatingai planuotas vaikas. Žinau dieną, valandą, kada tai nutiko. Kvapą gniaužiantis potyris dalyvauti Dievo plane. Netikinčiam žmogui

LAMŲ SLĖNIS

sunku visa tai pasakoti, bet mudu su Vyteniu meldėmės drauge prieš pradėdami kūdikį. Žinojau, kad pastosiu ir tas žinojimas kratė tarsi elektra. Tačiau kai gydytoja patvirtino nėštumą, aš užsisklendžiau. Nuojauta sakė: kažkas ne taip, kaip visada, kažkas visiškai kitaip. „Dieve, aš atsiimu savo prašymus, aš nebenoriu dalyvauti Tavo plane, aš nebesu drąsi...“ – sakydavau. Tačiau jei Dievas kartą pakviečia į patirtis, kurioms, manai, esi pasirengusi, jo sprendimo atšaukti nebegalima. Manoji drąsa išgaravo, atrodė, nebereikia jokių prasmių, duokit man mano normalų, įprastą gyvenimą. Vaikščiosiu į parduotuvę, auginsiu vaikus – manote buvo lengva susitikti su savo puikybe? Ezro diagnozę patvirtino gydytojai genetikai. Grįžau namo, susiriečiau ant lovos ir pragulėjau keletą dienų. Jos buvo labai tylios ir labai sunkios, tos dienos. Vaikai rūpinosi patys savimi. Pamenu, Kipras man kažką pasakė, o aš jam išpyliau nuoširdų monologą, kaip jaučiuosi, ko bijau, kaip man bus sunku atlaikyti pasaulio nuosprendį, ir paprašiau dingti iš kambario. Sūnus išklausė, atsistojo ir išrėžė: „Daryk, kaip nusprendei, juk tik tavo sprendimas yra teisingas, neklausk ir neklausyk kitų nuomonės“.

Apsikabinę verkėme abu. Kipras sunkus vaikas, kai man būna sudėtinga priimti jį tokį, koks yra, grįžtu prie šio įvykio. Arba prisimenu, kaip ruošiausi pokalbiui su juo. Nėštumas buvo įpusėjęs. Pastebėjau, kad Kipras darosi grubus, keikiasi, pamaniau, jam neramu, juk pirmoji reakcija buvo siaubinga. „O ne, Dievo nėra, – jis sakė. – Šeštas vaikas ir dar debilas!” Kol svarsčiau nuo ko pradėti pokalbį, Kipras ištarė žodžius, kurie viską apvertė aukštyn kojomis: „Mama, aš taip sielvartauju, kad jie trumpai gyvena, kai jis numirs, mes labai liūdėsime“. Kaip man palengvėjo! Turime galybę išankstinių nuostatų. Man labiausiai savo vyrui norėjosi garsiai pasakyti daug skausmingos tiesos, pradėti nuo mažiausių dalykų, pirmiausia – kokie negražūs man Dauno sindromu sergantys vaikai. Mėginau šitaip gydytis nuo užrambėjimų, stereotipų. Dabar mokausi matyti kitokį grožį. Ir toliau likti tiesoje... Feisbuke turime uždarą Dauno sindromu sergančių vaikų grupę. Pirmas jausmas, kai ten patenki – ir kas tave pakvietė į tą keistą kambarį? Tačiau jame begalė nuostabiausių žmonų, kurie padeda suvokti, jog pasaulyje esama kitokių. Ir tu sutiksi juos, jei tau lemta bus juos sutikti.

LAMŲ SLĖNIS

– Kad ir kaip toli esame pažengę laisvės keliu, Dauno sindromu sergantys vaikai vis dar kelia nuostabą. Neabejoju, esama žmonių, kurie turi griežtų nuostatų – gal geriau jie tegu išvis neateina į šį pasaulį? – Apie abortą nebuvo net kalbos! Žinią, kad vaikelis gims nesveikas, sunkiausia priimti buvo mūsų su Vyteniu šeimoms. Daugybę kartų kalbėjome, jiems atrodė, kad turiu šio vaiko atsisakyti dėl kitų vaikų. Man gi, atrodė, kad jis ateina dėl jų, kad jie niekada nebegalės sakyti – tas debilas. Juk jų brolis – toks. Liūdėjau ir pykau ant žmonių, kurie mane puolė ir mokė, tačiau dabar suprantu, kad tuose ginčuose pati sau įvardijau daugybę svarbių dalykų, įkaliau juos sau į galvą. Esu už tai dėkinga. Taip, taip, dėkinga už nepriėmimą, padėjusį priimti Ezrą visų pirma man. Dabar dar – už jų atsidavimą ir meilę. Ezras yra visų numylėtinis, jis keitė mus visus. Sakoma, visada ir už viską reikia dėkoti. Tikrai, tačiau būna akimirkų, kai taip neatrodo... Sunkiausią periodą išgyvenau po viešų pasisakymų. Nuoširdžiai stebėjausi žmonėmis, kurie komentavo straipsnį. Jiems atrodė, kad gimdydami nesveikus vaikus, mes eikvojame mokesčių mokėtojų pinigus. Galvojau: jiems nekuklu širdies ar kojų operacijai pasiimti pinigus ir šalies biudžeto, o mažas žmogutis to nėra vertas? Ar mes tikrai žinome, kas iš tiesų vertinga? Jei tavo charakteris puikus, jei dvi ilgos kojos – tvarka.

LAMŲ SLĖNIS

Bet po mirties mus visus vienodai žemė pavers dulkėmis, o kiekvienos sielos kokybė išliks autentiška ir nepakartojama. Neliks nei ilgų kojų, nei smegenų vingių, tik sielos kokybė. Žinia apie Dauno sindromą man buvo akistata su tiesa. Sako, paprastai mamos slepia tokią diagnozę, o aš ją iškalbėjau, paskleidžiau visiems aplinkui. Ir tapo lengviau kokius dvidešimt devynis kartus, kai išdalinau skausmą. Nuostabu, kiek palaikymo gavau! O tada patyriau nuostabų laisvės jausmą – tai, kas vyksta, nuo tavęs nepriklauso. Tos vienos minutės patirtis buvo svarbi, nuo jos viskas pradėjo keistis. – Ezras irgi gimė namuose? – Mano nuostabioji daktarė genetikė sakė: „Tu juk supranti, kad rizikuoji?“ Žinoma, kad ir man kilo abejonių, nesu akla, apsirūkiusi beprotė. Daiktai buvo sukrauti ligoninei, tačiau laimingai pagimdžiau namuose. Per gyvenimą esu išmokusi: pasaulyje yra visko, dabar netgi dirbtinių gėlių esama mano namuose, nors anuomet už jas nebuvo nieko baisiau, rožinė spalva yra nuostabi, jei tikrai – rožinė. Ir man atrodo, kad teisingi dalykai žmones į kalėjimą uždaro lygiai taip pat, kaip ir neteisingi. Dievas juk sukūrė ir povą, ir slieką.

LAMŲ SLĖNIS

Savo pirmagimę Ilzę žindžiau iki dvejų metų, ilgai žindžiau ir kitus savo vaikus, o štai su Ezru mums nieko neišėjo. Daviau buteliuką. Draugės klausia: „Kaip tu čia dabar? Pati žindymo konsultante buvai, dabar vaiko nemaitini?“ Bet man svarbiau, kad jis pavalgęs būtų. Net patys „teisingiausi“ dalykai gali tapti prisirišimais – surišančiais prisirišimais – mokausi išeiti iš jų. – Ar stiprūs pastarųjų metų patyrimai – Ezras, tėčio liga – neišjudino jūsų santuokos pamatų? – Priešingai – Ezro gimimas sustiprino tarpusavio ryšį. Galbūt tai įvyko ir anksčiau, po stovyklos Pakutuvėnuose. Prieš dešimtį metų su Vyteniu lankėme šeimų klubą „Darna“ prie J. Matulaičio bažnyčios. Po keleto metų pasikrikštijau. Dabar žinau: į tikėjimą mane atvedė nepasotinamas noras domėtis tuo, ko nežinau. Krikščionybėje radau atsakymus, nors prieš tai gilinausi į budizmą ir krišnaitų tikėjimą. Ak, kaip dažnai mes nepastebime to, kas yra šalia. Arba išsigandę vartų, nusisukame ir nueiname. Betgi pabandyk žengti giliau, nagi, užeik! Su Vyteniu ne visada einame į mišias, netgi meldžiamės vakarais ne visada, tačiau kiekvieną vakarą, štai jau

dvejus metus, klausome ortodoksų batiuškos pamokslų. Išties, nežinau, kaip žmonės be Dievo gyvena! Na, pasakykite man priežastį, kodėl du žmonės, nebemylintys vienas kito, privalo likti kartu? Man šeima – maža bažnyčia. Joje patikėtas didelis darbas – saugoti, gerbti, mylėti vienas kitą, drauge auginti vaikus. Šio darbo prasmė, neabejoju, taip mano ir Vytenis, yra gerokai didesnė nei gerbūvis ar karjera. Būna visokių kritimų, sutinku, tačiau susitikimai su skausmu irgi mūsų gyvenimo dalis. Ir ji jokiais būdais nereiškia, kad jau viskas, šakės, krachas. Mano tėvai išsiskyrė, kai dar mokiausi mokykloje. Tikriausiai neišverkiau, neišrėkiau savo skausmo, nes visada bijojau, kad Vytenis mane gali palikti. „Mes abu rūpinsimės vaikais“, – sako besiskiriantys draugai. Neturiu teisės vertinti jų sprendimų, jų teisti, tačiau žinau, kad dažai sugriuvusio namo neišgelbės. Skyrybos yra žiauriai rimtas dalykas, verta kuo daugiau kalbėti apie tai, kokio svarbumo ir kokio trapumo yra šeima. Mudviem su Vyteniu kalbėtis sunku, gal kitoms poroms – lengviau. Bet fizinis buvimas šalia yra ne mažiau svarbus. Nes po vieną esi greitai pažeidžiamas.

LAMŲ SLĖNIS

– Tačiau mes vis dažniau į priekį iškeliame savo asmenybę, savąjį aš, pamiršdami apie tuos, kurie yra šalia. Nes aš taip noriu. Nes man taip reikia... – Gali pasirinkti galimybę išeiti, bet visada gali pasilikti. Ir dėl to netapsi nesvarbus sau – juk pasirinkai sunkesnį kelią. Ir vėl, čia be tikėjimo aš – nė iš vietos: numirk pasauliui – gimsi sau. Sunkesnis kelias dažniausiai veda į gylį. Ten šalčiau, tamsiau, bet randasi daugybė įdomių dalykų, kurių nepamatysi plaukiodamas paviršiuje. Ir saulės spindulys ten vertinamas labiau. – Su didžiausiu atsidavimu slaugėte tėtį. Jo liga ir per ją atėjusi patirtis irgi buvo gylis? – Tėtis susirgo staiga, per keturis mėnesius jam išsivystė psichozė, jis skaičiavo žiguliukus ir nepažino žmonių. Paskutinę naktį, kai jau nebesuprato, kas aš, praleidome kartu tualete. Vaikai trypčioja už durų, o aš, pasiraitojusi rankoves, murkdausi jo mėšle ir perkeltine ir tiesiogine to žodžio prasme, jo kūne. „Dieve, – šnabždu, – ar manai, kad man viso šito trūko?“. Miegoti nuėjau ketvirtą ryto, o praėjus mėnesiui, suvokiau, jog tai buvo didžiausia kada nors man duota meilės patirtis. Visiškas tėvo atsidavimas ne per glostančias rankas, ne per balsą, kuris sekdavo pasakas, o per kūną ir kraują, į kurį sukišau savo rankas.

– Ieškodama prasmės, augindama vaikus jūs vis dėlto sugebate darbus nudirbti. Jūsų parduotuvėlė „Paukščių pienas“ sėkmingai gyvuoja jau aštuonerius metus. – Aš tikrai neplanavau jos kurti. Ir nemaniau, kad vešiu į Lietuvą žaislus iš Prancūzijos. Baigusi filosofijos studijas keletą metų dirbau Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Kai gimė Kipras, nusprendžiau jį auginti namuose, buvau įkūrusi namų vaikų darželį. Po trejų metų pajutau, kad pavargau, kad vaikams nieko nebegaliu duoti. Kartą, ieškodami Leono darželiui žaislų, nuvažiavome į mažą parduotuvėlę. „Norėčiau tokią turėti, man patinka žaislai“, – tą kartą pasakiau savo vyrui. Nuo vaikystės esu daikteliautoja, ant mano stalo visuomet buvo galima rasti keisčiausių dalykų. Man daiktai patinka, patinka juos liesti, jų ieškoti, kaupti, saugoti. Jei ne sesuo ir jos draugas, kažin, ar būtume pradėję „Paukščių pieną“. Anuomet iš banko nieku gyvu nedrįsčiau skolintis, nors dabar tikrai kitus drąsinčiau: jei jaučiate, kad norite kažką daryti, kad turite svajonę, ir darykite! Pradėjome nuo mažo konteinerio Kirtimuose. Vyras iš ten parveždavo saugomus daiktus, o aš juos namuose pakuodavau ir siųsdavau užsakovams. Paskui atsirado kasos aparatas, dokumentai ir nedidelės patalpos čia, Žvėryne. Parduotuvėlėje dirbu ir pati, ir visos mano namo mergaitės kaimynės.

Naujasis mano susižavėjimo objektas – senos kėdės ir baldai. Internete – krūvos nuostabiausių, reikia tik surasti, surinkti ir įdėti šiek tiek darbo, kad ir vėl būtų galima naudoti. Turime baldų garažą Markučiuose, reikia tik pagalvoti, kaip baldus ir jų istorijas sudėti į tinklalapį ir parduoti. Atrodo, įsivaikinau dar vieną projektą. Net vardą jau davėme – „Būti kėde“. Kodėl – toks? Nes per kėdes jau tiek visko patyriau, kad... Mano gyvenimas mane skubina geriausius dalykus griebti iš visų jėgų. Ar tai būtų siuvimo, ar vaizdo montavimo kursai, ar šokio terapijos užsiėmimai. Kartais sakau vyrui: „Vyteni, gal praleiskime šiek tiek laiko kartu, jaučiuosi tokia išsekusi upė, man reikia įkvėpimo“. Dievas kūrė gausą pasaulyje, tai gal ir mums taip galima – gausiai? Ir drąsiai? Aš neplanavau turėti tiek vaikų, neplanavau parduotuvių, nieko neplanavau – pasaulyje daugybė dalykų vyksta be mūsų įsikišimo. Tiesiog vyksta ir tiek. Dievas – didžiausias prikolistas, jis duoda man vaikus, kurie visiškai nesidomi tuo, kuo norėčiau, kad jie domėtųsi. Paskui suprantu: jei jie darytų tai, ką jiems esu numačiusi, mano viduje džiaugtųsi amatininkas, bet tuomet, kai jie daro tai, ką patys nori, džiaugiasi kūrėjas mano viduje. Ir tenka grįžti prie svarbiausio – noriu, kad jie žmoguje pamatytų žmogų.

LAMŲ SLĖNIS

PASIGANYMAI LAMŲ SLĖNYJE

PORTRETAS MAMAI Tai buvo laikas su mama. Dažai ir teptukai. Nedrąsiai besiskleidžiančios gėlės. Vyšniomis, baravykais, apyniais ir tikromis kakavos pupelėmis kvepiantis šokoladas. Šėlionės po baltų žiedlapių lietumi. Ir daug mamos veidų: mama-kaktusas, mama-paukštis, mama-robotas, mama-slibinas, mama-šypsena, mama... Kūrybinėse dirbtuvėse „Pasiganymai lamų slėnyje“, kuriuos šį kartą rengėme kartu su vaikiškos mados parduotuve „Kick the Moon“ bei iliustratore Kriste Stan, geros emocijos liejosi ant marškinėlių mamai. Vaikystės pasakas primenančiame „Panama Food Garden“ sode daug mažų rankų meistriškai valdė teptuką ir dažus, o galutinio rezultato mums, ko gero, pavydėtų ne viena žymi meno galerija! Mūsų draugai:

LAMŲ SLĖNIS

JURKŪNŲ ROKENROLAS Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Reiktų tik jiems susėsti kartu! Būtų gerai – be smalsių, svetimų ausų. Tuomet istorijos lietųsi laisvai! Bet ir po keleto – apie Vilniaus dailės instituto direktorių Vytautą Jurkūną, apie prosenelį batiušką Nikolajų Rogalskį, apie močiutę, tapytoją Eugeniją Jurkūnienę, „Mis Kauno dailės mokykla“, Kipro Petrausko gerbėją, apie kitą senelį - Gabrielių Macį – bambizą, Lietuvos prekybininkų, pramoninkų ir amatininkų sąjungos iniciatorių, gali nesunkiai atspėti, kad šeimos ryšiai, tarsi senų Vilniaus kaštonų šaknys, stipriai apraizgę muziko, kompozitoriaus JONO JURKŪNO gyvenimą. „Netrukdėme savo obuoliams riedėti toli nuo mūsų...“ – šeimos tradicijas šiandien mėgina paaiškinti Jono tėtis, dailininkas VYTAUTAS JURKŪNAS.

Kartą su bičiuliu, irgi kompozitoriumi, Martynu Bialobžeskiu Jonas mėgino varžytis – kurio giminės šaknys Vilniuje tvirtesnės ir kurio giminaitis pirmasis čia apsigyveno. Pyktis nebuvo dėl ko: abu muzikai – šeštosios kartos vilniečiai. Tai tik juokai,

bet stebėtina, kad apsisukęs laiko ratas Jurkūną jaunesnįjį atvedė į namą, kuriame vaikystę praleido jo mama architektė Galina Jurkūnienė. „Dar ir dabar už sienos gyvena mamos draugė, o močiutės buto pirmajame aukšte nebėra“, – sako Jonas, o Vytautas

prideda, kad namas visai netoli Gedimino prospekto – geras, prieš Antrąjį pasaulinį statytas. Namus jame Jonas įsigijo, kai iš didžiulio, šviesaus buto su senu parketu ir prieškariniais radiatoriais išsikraustė viena čia dirbusi įmonė.

LAMŲ SLĖNIS

– Tai anuomet seneliai, tėvai ir vaikai gyvendavo tuose pačiuose namuose. Šiandien, atrodo, vaikai bėga nuo tėvų... Jonas: Na, išlydėtuvių tikrai nebuvo, kai aš savuosius palikau. Ir net nesijaučiu, kad palikau, tiesiog mano gyvenime atsirado naujų sluoksnių, o ryšiai su namais nenutrūko. Vytautas: Jau sakiau, mes savo obuoliams riedėti toli netrukdome. Vienas, štai, į Ameriką nuriedėjo. – Tik nesakykit, kad tėvams lengva vaikus paleisti... Vytautas: Mano mama ir senatvės sulaukusi mėgdavo sakyti: „Tu buvai toks mažas...“ Vyresnysis mūsų sūnus Andrius gyvena Bostone, dirba banke, skaičiuoja svetimus pinigus. Dailės akademijoje baigė plakato studijas, o, štai, prašom. Jie ten, Amerikoje, rimtai dirba, šeimai lieka juokingai mažai laiko. Jonas: Kai nuvažiuojame aplankyti, galva sukasi nuo amerikietiško gyvenimo tempo.

Vytautas: Tas šeimos pasidalijimas – šiapus Atlanto ir anapus – yra. Pasiilgstame. Andrius su Ūla augina tris vaikus, vasarą juos išleidžia pas senelius, į Lietuvą. – Vytautai, augote dailininkų apsuptyje. Ar ir jums buvo visiškai aišku, kad vaikai turi studijuoti Dailės akademijoje? Vytautas: Koks čia aiškumas?! Mane tėvas įkišo, aš įkišau savo sūnų (kvatoja). Dailės akademija buvo šilta vieta – Petro Griškevičiaus dukra mokėsi, Vilniaus vadovo Algirdo Vileikio sūnelis – irgi. Reikėjo juk atsvaros privilegijų klasei. Jonas: Brolis – meilės emigrantas. Jo žmona Ūla į Ameriką išvyko su mama, jie abu Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą baigę, vieną vasarą susikukavo ir Andrius išdūmė paskui. Visokių būna emigracijų – vienos iš įsitikinimo, kitos – iš vargo, o čia – iš meilės. Antano Vienožinskio dailės mo-

kyklą teko baigti ir man. Mokiausi skulptūros. Atrodo, viskas buvo nulemta tarsi natūraliai tęsti šeimos dailininkų dinastiją – panašiai kaip Johanas Sebastianas Bachas ir sūnūs muzikoje. Didelių diskusijų namie dėl dailės nekilo. Mokyklą baigiau anksti, per anksti – dešimtoje klasėje. Kadangi stoti į Dailės akademiją dar negalėjau, prasidėjo muzika. Gitaros pamokas lankiau pas Stasį Daugirdą, džiazo studijos Vilniaus Konservatorijoje, vėliau įstojau studijuoti kompozicijos į Lietuvos Muzikos ir teatro akademiją – muzika taip ir nunešė. Neseniai grįžau į akademiją, tikiuosi šiemet baigti doktorantūrą, lyg ir pritrūko iššūkių, pajutau, kad dėžė galvoje užsidarinėja. Be to, žmona Agnė – pianistė, baigė aspirantūrą, privalau neatsilikti. Studijuodamas ir dėstydamas jauniesiems kompozitoriams, sutinku labai jaunų žmonių. Net šiek tiek keista, kai pamatau jų gimimo datą – 1995-ieji. „Neatsimeni gazirovkės automatų?“ – klausiu.

LAMŲ SLĖNIS

– Ar darydamas tokius svarbius savo gyvenimo sprendimus, tariesi su tėčiu? Jonas: Tėvai – mūsų didžiausi autoritetai. Nereikalingais klausimais stengiuosi jų nevarginti, tačiau kai yra rimtas reikalas – pasitariu. Močiutė, kai sužinojo, kad gitara groju su roko grupėmis, koncertuoju su Andriumi Mamontovu ir „SKAMP“, negalėjo suprasti, kaip čia dabar: ji – popo anūkė, o jos anūkas – su gitara po klubus ir kavines. „Tu ką, – klausė, – visuomenės dugne?“ Jos priekaištingas balsas nuolat skambėjo mano galvoje kaip juokas, tačiau kažkas stūmė į muziką žiūrėti plačiau, ieškoti naujų ir įdomių jos įgyvendinimo būdų. Taip mano muzikos kelyje atsirado ir teatras, ir filmai, ir filharmonijos. O kavinėse su kolegomis iš „DIISSC orchestra“ ir elektroninį avangardą dabar pagrojame. Vis ieškau būdų, kaip tėvų meninį lygį pasiekti. Vytautas: Pasieksi, kai turėsi penkis anūkus. – Vytautai, koks buvo jausmas sulaukti pirmojo? Vytautas: Puikus. Matydavau, kaip mano tėvai, ypač tėvas, bendraudavo su mano vaikais. Galvodavau: su manimi jis taip – niekada. Dienų dienas galėdavo bendrauti, pasakas pasakoti.

LAMŲ SLĖNIS

Seneliai reikalingi anūkams, jie neturi išankstinių pretenzijų – ar pamokas paruošei? Pavalgei? Prisimenu, vyresnėlis su marčia rodo ką tik gimusią anūkę ir nenuleidžia akių nuo manęs – na, ar mums pavyko? O paskui reikėjo ją vystyti, padėjau jiems kurį laiką Bostone. – Esate nutapęs savo anūkus? Vytautas: Jų portretus patogiausia piešti, kai žiūri multikus, tada sėdi ramiai. – Manote, kuris nors iš penkių taps dailininku? Vytautas: Būtų tikra kvailystė jau dabar ieškoti gebėjimų ar talentų. Jonas: Nesakyk, bent jau maniškės abi linksta į dailę. Vyresnioji Ieva, sakyčiau, netgi labiau, mažosios Justės klausa gera. Vytautas: Kai namie esama priemonių, kuriomis galima sutepti popierių, o ir teptukų, tai bepigu siūlyti, kad pieštų. – Šiandien dažnai kalbama, kad mokykla dar vaikystėje užgniaužia vaikų kūrybingą prigimtį. Gal jūs žinote, kaip ugdyti kūrybiškumą namuose? Abu užaugote menininkų namuose.

Vytautas: Prisimeni, kaip šešėlių teatrą darei? Jonas: Su tėčiu gamindavome muzikos instrumentus, jo dirbtuvėje būdavo varstotas, suploti kokią vielą irgi buvo kūrybiškumas. Mūsų senelis – vadindavome jį Seneliu Valio, nes taip šaukdavo mus pamatęs, visokių pasakų pripasakodavo savo sugalvotų. Jis močiutei ir seges darydavo, buvo kur kas daugiau nei tik grafikas. Lankstydavome su juo, piešdavome, o pas jį studijoje jausdavome visišką laisvę. Vytautas: Kūrybiškumas - keblus daiktas. Turėtume suprasti, kad abėcėlę visi mokame, tačiau, kažkodėl, ne kiekvienas iš mūsų yra rašytojas. Jonas: Mūsų vaikystėje televizorius nieko įdomaus nerodė, vis tuos pačius multikus sekmadieniais, nuolat turėdavome sugalvoti, ką veikti. Dabartiniai vaikai paskendę kompiuteriuose, kažkokie pozityvūs procesai tikriausiai liks ir jų galvose. Tačiau jie jau nežinos, kad Naujųjų metų proga vieniems kitus galima sveikinti pačių atspaustais atvirukais, – taip darydavo mano tėtis su savo bičiuliais dailininkais. Sugalvoja, atspaudžia šilkografijos staklėmis ir išsiunčia visiems. Pats padėdavau jam. O koks smagumas būdavo gauti iš kitų tokius pat, savos gamybos! Nežinau, kas dabar tiek vargtų!

LAMŲ SLĖNIS

– Nejau, net paauglystėje neturėjote jokių konfliktinių situacijų? Vytautas: Nesusikalbėti su savo vaikais yra normalu. Jonas: Tėvai mus labai liberaliai augino... Vytautas: Matai, liberalizmas teko tau. Andrių auginome pagal rusišką Spoko knygą. Kalbėdama apie tai, kas paprasta ir aišku, knyga ir varžė tuo pačiu. Jei tik iškildavo neaiški situaciją, spręsdavome ją pagal Spoką – bėgsiu pažiūrėti, kas knygoje parašyta. Iš tiesų į daugelį dalykų reikia tiesiog numoti ranka ir nesukti sau galvos. Jonas: Bėdų atsiranda tuomet, kai tėvai nustoja būti draugais savo vaikams. Tuomet labai greitai atsiranda, kas tą tuščią vietą užpildo, nebūtinai

LAMŲ SLĖNIS

gerąja prasme. – Jonai, kaip tu prisimeni gyvenimą tėvų namuose? Vytautas: Na, klok visą tiesą. Jonas: Net nežinau, nuo ko pradėti... Stipriausias prisiminimas iš tėvų namų – kelionės su tėvais ir septyneriais metais vyresniu broliu. Tėvai daug keliavo, iš pradžių vieni, paskui ir mus pasiimdavo kartu. Po pirmos klasės, prisimenu, važiavome į Estiją su palapinėmis, paskui – Čekoslovakija, Lenkija. Vokietijoje atsidūrėme prieš pat Berlyno sienos griūtį, pamenu, grįžome į Lietuvą, visi važinėjo įjungtais automobilių žibintais. Vytautas: Mes tikrai daug keliavome. Kai sienos buvo užrakintos, iš-

maišėme Sovietų Sąjungą. Su kompanija nusibeldėme iki Archangelsko, nuplaukėme į Solovkų salas buvusių lagerių pažiūrėti. Toje vietoje radome apšiurusią turistinę bazę. Dabar ten važiuoti jau noras nekiltų... Jonas: Dar prisimenu gimtadienius – tėčio, senelių, močiučių. Visi skirtingi – močiutės iš mamos pusės – visada „Neringos“ restorane, Kijevo kotletas, pas tėčio tėvus baliai vykdavo namuose. Senelio sveikinti ateidavo kolegos profesoriai, būdavo tikrai linksma. Mamos tėtis, irgi Jonas, mudu su broliu veždavosi į sodą Rokantiškėse, neatsiklausydavome jo istorijų apie karą. Jis dalyvavo Antrajame pasauliniame, du kartus buvo į vokiečių nelaisvę patekęs, paskui likimas

nubloškė į Kiniją, dar ketverius metus atpylė ten. Grįžęs į Vilnių sutiko močiutę. Taip atsirado mano mama. – Jonai, o savo tėvų meilės istoriją žinai? Jonas: Na, štai, subrendo klausimas (juokiasi)! Vytautas: Mano žmona architektė, mokėmės kartu Dailės institute. Ji buvo pirmakursė, o pirmakursės vyresniems visada įdomios. Priėjau, užkalbinau. Jonas: Mudviem su Agne irgi panašiai nutiko. Suvedė muzika. Aš atėjau į fonoteką paklausyti estų kompozitoriaus Arvo Parto muzikos, Agnė klausė J. S. Bacho. Sėdėjom šalia ir išėjo šeima.

LAMŲ SLĖNIS

Vytautas: Niekada negali pasakyti, ar tu pasirenki pasaulį, ar pasaulis pasirenka tave. Jonas: Kaip ten Forestas Gampas sakė? Pasaulis – saldinių dėžutė, nežinai, kokį ištrauksi. Kai atsisuki atgal, atrodo, kad tavo gyvenime kažkas paėmė taškus ir suvedžiojo. O kas laukia priekyje – sunku pasakyti. Vienas mano bičiulis pasakojo tokią istoriją apie savo mamą: sovietų laikais Kūčių vakarą po darbo ji skubėjo eglutės. Vis kartojo pakeliui – mano eglutė manęs laukia. Galėjo juk būti ir taip, kad eglučių nebelikę. Ir tikrai – pati gražiausia eglutė jos laukė kampe. – Ar Jurkūnų šeimoje esama kokių tradicijų? Jonas: Jokių ceremonialų neturime, pas mus viskas paprastai – pankiškai. Jurkūnų giminėje liberalizmo pradas itin ryškus, o mano žmonos Agnės Railų giminėje – viskas rimčiau, aiškiau, konkrečiau, racionaliau.

– Kas šeimoje gamina? Jonas: Tėtis turi prikaupęs kulinarijos knygų. Vytautas: Kai kurie leidimai – dar caro laikų. Jas dovanojo po pasaulį išsibarsčiusios uošvės draugės. Jonas: Tėtis gamina gerą svogūnų pyragą, paštetų visokių pridaro. – Kodėl man ima jaustis toks... itališkos šeimos prieskonis? Jonas: Nes tėvai mus kartais kviečia pietų, mes atvažiuojame, o tėtis jau pavalgęs eina miegoti. Nebūna čia jokių oficialumų! – Tai kaip vis dėlto išlaikyti draugystę tarp kartų? Vytautas: Nėra vieno recepto, punktais nesurašysi – tai padariau, o šito – ne. Tiesiog nereikia persistengti. Jonas: Kartą su draugais skaičiavome dešimt Dievo įsakymų. Devynis prisiminėme, o vieno – niekaip. Teko skambinti į 118 ir klausti. Pasirodo

– „Gerbk savo tėvą ir motiną“. Manau, ne veltui jis tarp dešimties svarbiausių įrašytas. – Gali gerbti ir bijoti, gali gerbti ir draugauti... Juk visiškai skirtingos kategorijos? Vytautas: Aš beveik visada žinau, ką sūnus atsakys į mano pasiūlymą, todėl pasiūlymą pasirenku tokį, kad durys visada liktų šiek tiek atviros. Jei staiga pasirinkimas būtų ne mano naudai. Kai vaikai buvo maži, labai rūpėjo – kaip baigs mokyklą, kuo bus užaugę? Gyvenimas viską sustato į vietas, rūpintis nebereikia. Jonas: Žiūrėdamas į savo dukras, dažnai pagalvoju, kad esu tokio pat amžiaus, kokio buvo mano tėtis, kokį jį prisimenu vaikystėje. Oi, galvoju, rimti reikalai, gal čia man dabar tapti tokiu baisiai tėčiu. Tačiau pažiūriu į savo tėvus, taigi jie – seni pankai, rokenrolas dar.

LAMŲ SLĖNIS

MES – KAIP CIRKAS Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

DOLORESOS GREIVYTĖS-BUTKIENĖS senamiesčio studijoje „Morka“ jauku kaip namie. Ir šurmulio čia tiek pat daug, kaip ir dviejose jos parduotuvėse Vilniaus oro uoste. Gal tik visi čia labiau atsipalaidavę, per daug niekur neskuba. Viename ilgo medinio stalo gale vyksta verslo pokalbis, kitame Doloresa kalba su lietuviškų suknelių dizainere, ant sodriai mėlynos sofos įsitaisiusi klientė, laukdama, kol ją pakvies kirpėjas, ramiai gurkšnoja kavą ir smalsiai žvilgčioja į margas Doloresos sukneles. Lietuviško dizaino Vilniuje gali rasti daug, bet čia viskas – kiek kitaip.

– Dar nesulaukusi 30-ies, jau esi trijų parduotuvių „magnatė“! – Kaip gerai skamba! Bet man labai nejauku, kai taip vadina… Kai ruošėmės atidaryti pirmąją mažąją „Morką“ Vilniaus oro uoste, labai naiviai paskambinau ir pasakiau, kad norėčiau išsinuomoti patalpas. Man gražiai paaiškino, kad ne viskas taip paprasta –

kad reikia dalyvauti viešajame konkurse, pildyti paraišką, susimokėti dalyvio mokestį... Daugybė biurokratijos. Bet aš tą konkursą laimėjau ir nebebuvo kur trauktis. Lapkritį sužinojau, kad laimėjome, o gruodžio pabaigoje turėjo gimti mano Onytė. Todėl norėjau iki gruodžio pradžios įrengti parduotuvę, kad galėčiau ramiai laukti jos gimimo. Ži-

nojau, kad dukrai gimus bent porą mėnesių nenorėsiu jokių darbų. Ir gruodį mūsų parduotuvė jau veikė – pirmoji „Morka“, skirta vaikiškoms prekėms. Pamenu, iš pradžių joje buvo taip tuščia, kad žmonėms atrodė, jog čia meno galerija, vos keli daiktai, nejauku... Bet per metus parduotuvė apaugo daiktais daikčiukais, dabar ten visko daug.

LAMŲ SLĖNIS

Po metų iš oro uosto išsikraustė dar viena parduotuvė. O man vis norėjosi prekiauti ne tik vaikiškais daiktais, bet pristatyti tai, ką kuria Lietuvos dizaineriai. Miesto centre buvo keletas įdomių, konceptualių vietų, o Vilniaus oro uoste – ne. Pamenu, vieną vasarą keliavome po Italiją, ten pamačiau, kad net nedideliuose oro uostuose veikia itališkų ženklų butikai. Pradėjau svarstyti, kodėl Lietuvoje to nėra. O tada vėl laimėjome konkursą ir atidarėme „Ropę“, skirtą konceptualiems lietuviškiems suvenyrams. Na, o trečioji mūsų studija, „Morka“ Odminių gatvėje – tai pats likimas. Mūsų kaimynai, kirpykla, ieškojo, su kuo galėtų dalytis šiomis patalpomis. Aš seniai žinojau, kad vienam eiti į senamiestį būtų labai drąsu ir rizikinga. Galiausiai, norisi bendrauti, kad žmonės čia ateitų ir įvertintų tavo darbą. O čia – visada sambrūzdis, visada daug geros energijos. Ir mūsų kaimynų politika man patinka – jie stilingi, bet per daug neeksperimentuojantys. O ir mūsų stilius toks išlaikytas, daiktai, kuriais prekiaujame, skirti tiems, kas jau atradę save ir vertina kokybę. Tad puikiai tikome į vieną kompaniją.

senamiestis. Oro uostas yra savotiškas kosmosas. Į jį lengvai nepateksi, iš jo lengvai neišeisi. Ten viskas tikrinama. Bet kai patenki į vidų, kai jau esi savo parduotuvėje, viskas labai paprasta. Kai kam atrodo, kad oro uostas – tai aukso kalnas. Na, taip, žinoma, daug žmonių užsuka, bet juk ne visi perka. Kartais, būna, dar ir dabar paklausia: „O kaina čia litais ar eurais?“ Sužinoję, kad eurais, stebisi: negi čia aukso siūlais siuvinėta... Oro uoste gali daug įdomių žmonių sutikti. Kas mėnesį su merginomis susitinkame ir jos man pasakoja juokus, kurių parduotuvėje nutinka. Kartais ir žvaigždės užsuka. O kartą vyriškis taip įsižiūrėjo vieną mano mergaičių, kad net siūlė jai pabėgti kartu... Sako – uždarykim parduotuvę ir skrendam su manim! Oro uostas – tikrai kitas pasaulis.

– O koks čia, tas senamiesčio pasaulis? – Čia kiek ramiau, čia pats sau turi susikurti šventę. Ten tau ją kuria kiti, o čia pats turi kviesti, prisivilioti žmogų, kad ateitų, atrastų. Nesinori įkyrėti, norisi, kad tave atrastų tikslinis žmogus. Štai yra pora užsieniečių, kurie čia bent du tris kartus per savaitę užsuka kavos iš– Tau visada labai norėjosi į sena- gerti ir padirbėti. Nežinau, kaip jie miestį? mus atrado, gal tiesiog eidami pro – Man norėjosi įsitikinti, koks tas šalį užsuko.

LAMŲ SLĖNIS

– Odminių „Morka“ – tai ir dizaino parduotuvė, ir kavinė, ir galerija. Kokią idėją čia paslėpei? – Anksčiau čia buvo kavinukė, tad liko baras. Kai su seserimi Janina atėjome apsižiūrėti, iš karto pagalvojau, kad tai – gyvenimo pirštas. Janina kaip tik mokėjo kavą virti, nusprendėme pabandyti. Didelio stalo idėją parsivežiau iš Barselonos. Viena draugė mane nusivežė pusryčių kiek toliau nuo miesto centro. Kavinėje stovėjo toks stalas, sėdėjome mes dviese ir mano sūnelis, šalia kiti, treti, ir nebuvo jokio diskomforto. Mes klegėjome sava kalba, jie sava, kažkas ausines užsidėjęs dirbo. Man tai pasirodė labai smagu, toks bendruomo jausmas. Tuo labiau – mūsų namai mažučiai, apie tokį stalą net negalėčiau svajoti, tad norėjosi jį turėti bent jau čia. Taip pamažu viskas ir susidėliojo. Turiu du vaikučius, jiems visada norisi žaisti. Vadinasi, reikia vietos, kur vaikai galėtų leisti laiką, o mama tuo metu turėtų progą bent penketą minučių pasidairyti po parduotuvę ar kavos atsigerti. Taip atsirado medinis namukas vaikams. Panašiai gimė ir galerijos idėja. Juk dažiausiai nuėjęs į tikrą meno galeriją matai baltoje aplinkoje pastatytą gražią kompoziciją ar paveikslą, bet taip norėtųsi parodyti, kaip tą meno kūrinį pritaikyti realiame interjere. Todėl sugalvojome pastatyti stiklinę nišą, tarsi vitriną – „vieno paveikslo“ galeriją. Kad žmonės pajustų, jog me-

LAMŲ SLĖNIS

nas galimas ne tik madingose urbanistinėse, bet ir kiek paprastesnėse erdvėse. – Ar prie „vieno paveikslo“ galerijos jau nusitęsusi norinčiųjų eksponuotis eilutė? – Pasaulis greitas, o aš dirbu lėtai... Man labai patinka Vitalio Čepkausko skulptūros. Tai visiškai mano stilius. Dar yra pora tapytojų, kurių darbus čia tikrai įsivaizduoju. O kol kas pas mus kabo nuotraukos, padarytos skrendant oro balionu – mūsų gražuolė Lietuva. – Net ir drabužių dizainerių drabužius čia eksponuoji kaip meno kūrinius – vos mėnesį, o paskui juos keičia kiti. – Na, čia nėra tiek daug vietos, kad tilptų visi, be to, man atrodo nepagarbu drabužius suspausti, sukabinti jų daug skirtingų. Norisi, kad jie kabėtų pagarbiai. Lietuvoje yra daug dizainerių, kurie sukuria puikių dalykų, bet neturi savo parduotuvės. Taip gimė mintis, kad būtų smagu, jei dizaineris čia galėtų surengti 30 dienų ekspoziciją. Čia būtų visa, kas jį įkvepia: audinių atraižos, gėlės, straipsniai... Pasirepetavome su Sandra Straukaite, vėliau – su „The Knotty Ones“. Manau, kūrėjams labai svarbu tiesioginis bendravimas. Dauguma jų spinduliuoja labai gerą emociją, bet gerbėjai to nemato. Norėčiau, kad jie čia galėtų pakviesti žmones, susitikti, pasikalbėti.

LAMŲ SLĖNIS

Čia kabo ir kelios mano pačios kurtos vaikiškos suknelės. Aš visada kūriau, tik niekada nedariau to viešai. Bet kai turi savo parduotuvę, visai smagu pasirodyti! Mano kiekiai mažučiai, jei nenuperka čia, tai draugėms padovanoju. Man labai patiktų čia rengti bingo vakarus. Per atidarymą žmonėms labai patiko. Kartais pasvarstau ir apie tai, kad jaunos megaitės jau nebemoka siūti lėlėms. Kaip būtų smagu čia turėti siuvimo būrelį – dešimt kėdžių, patogus stalas – ko daugiau reikia! Arba mezgimas... Minčių labai daug, bet negali visko iškart suspėti, todėl reikia sulaukti tinkamo momento. – Kaip tu atsirenki dizainerius ir jų kūrinius? – Man labai padeda sesuo Janina. Norisi, kad tai būtų išsigryninęs prekės ženklas, lietuviška, originalu. Daugiausia tai smulkūs kūrėjai, nors iš tiesų su smulkiaisiais dirbti daug sunkiau... Jie kuria mažai, o kaina didelė. Bet jie gražūs. Mano vyras Marius, dirbantis didelėje tarptautinėje įmonėje, nesupranta, kaip aš galiu terliotis... O man patinka. – Bet kuris vaikas turbūt sakytų, kad tavo Marius – svajonių tėtis, juk dirba bendrovėje „Lego“! Ar jūsų vaikai taip ir galvoja? – Kartais pasvarstau, ar mūsų vaikai tai supranta. Žinoma, Marius pir-

masis gauna visas „Lego“ naujienas, bet aš stengiuosi riboti. Pavyzdžiui, neleidžiu išpakuoti naujos pakuotės, kol nesurinkta ir atgal į dėžutę nesudėta sena – kad detalės neišsimėtytų. Taip, aš pati pirmąjį „Lego“ gavau, kai man buvo gal 13 m. O mano vaikai auga „Lego“ šaly... – Tai jūsų namuose kalnai konstruktorių? – Mūsų namuose galėtų būti kalnai konstruktorių, bet esu mama, kuri bando nustatyti ribas. Su Mariumi sutarėme nenešti į namų erdvę visų naujienų. Pamenu, buvo metas, kai Marius ieškojo naujo darbo ir dalyvavo dviejuose konkursuose. Tai buvo viena estų IT įmonė ir „Lego“. Važiavome į Klaipėdą, automobilyje Mariui paskambino iš darbuotojų paieškos agentūros ir pranešė, kad „Lego“ jį priėmė į darbą. Jis atsisuko ir ramiai man tai pasakė, o aš negalėjau patikėti, taip už jį džiaugiausi! Tada dar neturėjome vaikų, bet jau žinojau, kad tai bus jų svajonė. Dabar, prabėgus septyneriems metams, aš kartais paklausiu Mariaus, ar jam nesinorėtų pokyčių, juk kartais reikia ir naujų iššūkių. Bet kol kas jis sako ne, nes turi puikias darbo sąlygas, jis nuolat skatinamas tobulėti, siunčiamas į mokymus – tai puiki motyvacinė sistema. Marius daug keliauja, ir jo būdas toks – jis negali nusėdėti vienoje vietoje, tiesiog kitaip nemoka.

Žinoma, mums, kaip šeimai, reikia labai pasistengti jį suprasti, kai kartais per mėnesį 20 naktų jis miega ne namuose. Kartą varčiau jo bloknotą, kuriame buvo užduotis – surašyti, kas jam gyvenime svarbiausia. Ir vis dėlto pirmoje vietoje jis buvo įrašęs „būti geru tėčiu“. Marius man leidžia eksperimentuoti, mane vyriškai palaiko. Aišku, džiaugsmo petardų jis nešaudo, kai aš sugalvoju kokį naują projektą, bet visada manęs klausia – kodėl? Prašo, kad viską suskaičiuočiau, kad nesivadovaučiau tik emocijomis, sako – emocijas palik Janinai, o man duok skaičius. Ir tai kartais taip numuša visą mano vaivorykščių pasaulį... Tada tenka labai padirbėti su savimi, kad nesupyktum, nepradėtum bartis ir kaltinti, kad – štai – tu manęs nepalaikai. Bet viena draugė man papasakojo, kad didelės bendrovės specialiai samdo žmones, kurie užduotų tokius kontrolinius klausimus. O aš tokį žmogų turiu namuose ir nereikia jam atlyginimo mokėti. Aišku, jis džiaugiasi tuo, ką mes darome, o aš džiaugiuosi, kad jis man leidžia tai daryti. Marius tiesiog leidžia man klysti, kad mokyčiausi iš savo klaidų. O tada erzina: „Mano verslininkytė“... Matyt, gyvenime ateina metas, kai tavo norai pradeda grynintis. Pamenu, kaip būdama 20-metė svarsčiau, ką norėčiau veikti ir kur save realizuoti.

LAMŲ SLĖNIS

– Ir kur galiausiai įstojai? – Baigiau statybos inžineriją. Turėjau stoti į architektūrą, bet ta jaunystė, nepasitikėjimas... Pamenu, turėjau važiuoti laikyti architektūros egzaminų ir apėmė toks stresas – kuo aš būsiu geresnė už kitus? Juk architektų tiek daug... Dar važinėdama iš Gargždų į Vilnių, į architektų mokyklą, mačiau, kiek daug ketinančių studijuoti. Vien iš mano mokyklos važiavo, berods, penki. O aš paskutinę akimirką neradau savyje padrąsinimo ir nenuvažiavau į egzaminą. Taip atsidūriau statybos inžinerijoje. Baigiau. Mokslas labai sunkus, meno ten buvo nulis, tik racionalus protas. Tad man, ištroškusiai meno, teko gerokai padirbėti su savimi. Dabar, prabėgus daug metų, visai džiaugiuos, nes studijos suteikė to racionalaus, erdvinio mąstymo. – O kaip į tavo gyvenimą atėjo mada? – Augau mažame miestelyje, visus drabužius paveldėdavau iš pusbrolių ir pusseserių. Kai norisi ko nors įdomesnio, bet negali to gauti, tada ir pradedi karpyti mamos džinsus ir siūti iš jų ką nors nauja. Taip užaugau šiek tiek išradingesnė. Turbūt sveika jausti trūkumą, kai formuojasi tavo kūryba, stiliaus jausmas, tada iš nieko padarai labai daug. Todėl ir dabar, kai pati esu mama, manau, kad nebūtinai mano vaikams turėti visus tuos žaislus čia ir dabar. O Vilnius man padarė labai didelį įspūdį. Ir dabar prisimenu savo kurso draugę, kuri vaikščiodavo susipynusi

LAMŲ SLĖNIS

savo ilgus plaukus į kasytes, rengėsi miestietiškai. O man, atvykusiai iš Gargždų, norėjosi pritapti. Pirmą pusmetį gyvenau studentų bendrabutyje, specialiai keldavausi anksčiau, kad susidėliočiau aprangos derinukus. Po paskaitų dažniausiai važiuodavau ne į bendrabutį, o į senamiestį – pasivaikščioti, pasižvalgyti. Iš stotelės eidavau Trakų gatve, tada – iki Katedros. Ir visada matydavau tokią stilingą kavinę “Solero”, man atrodė, kad ten sėdi atsipalaidavę, stilingi žmonės, gal jie tiesiog buvo pasaulio daugiau matę. Ta kavinė priklausė ispanui. Matyt, gyvenime viskas vyksta ne šiaip sau. Pirmame kurse sužinojau, kad viena mano kurso draugė toje kavinėje dirba padavėja. Mokslo metams baigiantis ji nusivedė mane ten, tokią pasitempusią ilgakasę lietuvaitę ir pristatė Rubenui. Taip aš įsidarbinau padavėja. O kokie žmonės ten rinkosi... Visi laisvi, madingi, pamačiau kitokį pasaulį. Po kiek laiko ir aš persikrausčiau gyventi į senamiestį pas Viktoriją ir Vidį ir Ruduką. Grįžtu po darbo, Vidis plokšteles groja! Taip ir gyvenome trise viename bute. Visai kaip filmuose rodo. Ir man tai taip patiko! Pamenu, tada Vilniaus gatvėse toks vietnamietis fotografuodavo žmones, jis turėjo savo puslapį, kur sukeldavo visų tų stilingų žmonių nuotraukas. Kartą jis nufotografavo ir mane. Man tai buvo pats didžiausias įvertinimas!

turių Lietuvos dizainerių konceptuali parduotuvė Literatų gatvėje, čia kūrė Agnė Kuzmickaitė, Dovilė Gudačiauskaitė, Giedrius Paulauskas ir Vitalis Čepkauskas. Matyt, ten ir susidėliojo visi taškiukai ant „i“. Iš arti susipažinau su lietuvišku dizainu, ten supratau, kaip viskas vyksta. O mane gyvenime daug kas įkvepia. Po to išėjau dirbti į prodiuserinę bendrovę, kur buvo kuriamos reklamos. Kartą man pasiūlė padirbėti stiliste. Man patiko. Paskui ėmė kviesti ir kiti.

– Galiausiai ir pati pradėjai siūti drabužius? – Pirmąjį modelį pasiuvau Onytei – krikšto suknelę. Kai augau, mamos teta, ponia Marijana, visada eidavo siūtis suknelių pas siuvėją. Tad nuo mažų dienų man tai atrodė labai gražu, tarsi maža šventė – eini, matuojiesi, siuvėjas tavo linijas dailina. Ponia Marijana mums su seserimi vis sakydavo: jūs juk mergaitės, turit būti švelnesnės, gražesnės. Ji skiepijo mums tą moteriškumą ir leido man svajoti apie tai, kad kada nors ir aš siūsiuosi sau sukneles. Drabužio kūrimas visada yra šalia. Tik nesijaučiu dizainerė, esu tiesiog mėgėja. Siūnu ir Kazimierui, ir Onytei, ir sau. Šį rudenį iš Išalijos parsivežiau audinių, nes labai norėjau savo merginoms pasiūti darbo uniformas. Pasiuvau ir per Kalėdas padovanojau, nors įspėjau, kad jos neturėtų jaustis įsipareigojusios tas sukneles – Gal tai ir paskatino tave pačią dėvėti kasdien. Ir vis dėlto keturios iš imtis kūrybos? penkių mano sukneles vilki beveik – Mane pakvietė dirbti į stiliaus kiekvieną dieną. O kartais ne tik į namus „Trinite butique“. Tai buvo ke- darbą, bet ir šiaip jomis pasipuošia.

LAMŲ SLĖNIS

– Svarbią vietą tavo gyvenime užima ir kitas projektas – „Blusturgis“. – Labai svarbią. Su draugėmis paskaičiavome, kad eina jau aštunti metai. Svarstome, ką daryti – ar iki senatvės taip, ar perduoti kam nors kitam. Įdirbis, patirtis yra, tik tai vis dar netapo nė vienos iš mūsų keturių pagrindine veikla. Ir jau aštuonerius metus kiekvieną sekmadienį susitinkame „Blusturgyje“. Bet kokiu oru! Tai išaugo į gražią tradiciją. Visos esame labai geros draugės, bet dirbam skirtingus darbus, tad sekmadienį mums gera susibėgti paplepėti. Pirmiausia atliekame organizacinį darbą, o tada einame gerti kavos ir kalbėtis. Ačiū mūsų vyrams, kad sekmadieniais jie prižiūri vaikus, jie žino, kad ryte išvažiuosime, o apie pietus jau grįšime namo. Iki pietų – mūsų laikas. Tai ypač vertinu dabar, kai visas pasaulis taip skuba, kai nėra kada susitikti su draugėmis. Ta bendra veikla mus labai vienija. Kol kas dar nenusprendėme, ką darysime toliau. Prabėgo aštuoneri metai, o mums vis dar gerai, įdomu. Neseniai surengėme pirmąjį vaikų blusturgį. Pasikvietėme tinklaraščio „Ū ilgoji“ autorę Aistę. Ji mus supurtė, pasakė, kaip visa tai mato iš šalies, ką ji darytų kitaip. Dabar dažniau darysime teminius „Blusturgius“.

Mums tikrai svarbu būti draugais. O draugai turi būti besąlygiški: draugas draugo neapgauna, nepalieka, laikosi žodžio. Turbūt svarbu nusileisti iki vaiko lygio. Mes stengiamės įsiklausyti, leisti ir jiems būti mūsų draugais. Aišku, būna, mūsų draugas truputį persistengia. Kai prasideda ožiukai, kad ir koks Kaziukas būtų piktas, mes vis tiek jam sakom: Kaziuk, bet juk mes tave mylim, kad ir kas benutiktų! Pyk nepykęs, bet taip jau yra. Onytė, kuriai dabar dveji su puse, yra kovotoja. Ji visada kovoja. Atrodo, tiek pat laiko kartu praleidi, taip pat karštai myli, bet ji vis tiek kovoja. Net kai jai sakai, kad labai ją myli, ji nebūtinai tau meilumu atsakys – tik pliaukšt per veidą... O kaip man patinka, kai ji mane dažo... Aš jai, kaip ir Kaziukui, siūlau būti mūsų drauge. Aišku, visada privalai išlikti šiek tiek mama ir tėčiu, bet vaikai tavęs neturėtų bijoti. Turbūt abu su Mariumi savo vaikystėje jutome tą tėvų-draugų stygių, todėl dabar abu labai stengiamės būti gerais draugais savo vaikams. Visada sakome, kad esame komanda. Dar šunį turim – jis irgi mūsų komandos dalis. Čia mūsų šeima, mūsų komanda ir mes visi dėl jos turime stengtis. Mes vienas kitą turime suprasti taip, kad atsitikus keistiems gyvenimo dalykams, galėtume savo – O kas jums su Mariumi svar- kodų kalba pasakyti, kur yra užkastas biausia auginant Kaziuką ir Onytę? šeimos lobis. – Man atrodo, ir aš, ir Marius iš savo vaikystės atsinešėme tai, ko neno– O kaip kantrybės mokotės? Juk rėtume pakartoti savo šeimoje. Marius tai vienas didesnių iššūkių ir vaiKaziukui visada sako: mes juk draugai. kams, ir tėvams!

100

LAMŲ SLĖNIS

– Su kantrybe mes dirbame... Bet dar didesnis iššūkis man atrodo besaikis vartojimas. Kad ir nueiti su vaikais į parduotuvę daugeliui tėvų yra didelis iššūkis. Bet mes esame susitarę – vienas daiktas, bet ne žaislas. Nuo mažų dienų mums pavyko sutarti, kad žaislą Kaziukas galės rinktis tada, kai bus jo šventė. Atėjęs į parduotuvę, jis labai ilgai apžiūrinėja žaislus, bet neima, laukia šventės. Paprastai pasiima vieną bandelytę, paskui nusprendžia, kad jam reikia vaisiaus ir bandelytę palieka... Onytė visada nori kaip brolis, bet geriau. Ir pyksta, kai jai nepavyksta. Tarp jų mažas skirtumas, todėl žinau, kad gyvenime jai bus labai smagu, bet kol kas aš, kaip mama, turiu labai pasistengti. Kaziukas važiuoja dviračiu, Onytė irgi nori, ir kaip jai paaiškinti, kad jos kojytės per trumpos ir nepasiekia pedalų... Ta kantrybė gal iš tėvų paveldėta? Aš, pavyzdžiui, moku būti kantri, o Marius jos visai neturi. Namie mes kaip ugnis ir vanduo. Kai reikia iš namų išeiti, jie visi jau prie lifto trypčioja, o aš dar tik ruošiuos... – Bet vis tiek smagu su tais vaikais... – Mes kaip koks cirkas. Aš visada visur važiuoju tik su vaikais. Gal tik pora kelionių buvo be jų. Esu pripratusi prie įvairių netikėtų vaikų sprendimų. O Marius, kuris rečiau su mumis būna, nemoka taip greitai nuo darbų atsijungti ir greitai pavargsta... Bet visiems kartu mums tikrai labai gerai!

LAMŲ SLĖNIS

101

102

LAMŲ SLĖNIS

ŽENKLO ISTORIJA / INTERJERO AŠIS

RYTIETIŠKA ISTORIJA KILIMO RAŠTUOSE Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė; Nuotraukos: Enrika Riaukaitė, Vida Giedraitienė ir asmeninio archyvo

Paslaptingi, užburiantys raštai, sunkiai vakariečiams įmenamos simbolinės prasmės, sodrios granatų, garstyčių, dangaus spalvos ir tūkstančius metų skaičiuojanti istorija. „Žiūrėti į persišką kilimą – tai žiūrėti į meno pasaulį, puoselėtą daugiau kaip 2,5 tūkst. metų“, – sako LAURA BOHNE, persiškų kilimų galerijų „Bohne Carpets & Kilims” ir „Lauros namai“ savininkė. Tai pokalbis apie rafinuotą persiškų kilimų istoriją, jų reikšmę senovės persų gyvenime bei jų skleidžiamą ypatingą emociją.

– Kaip susidomėjote persų kultūra? Kokia istorija už to slepiasi? – Tai buvo ilgas procesas, tačiau pirmoji pažintis su persiškais rankų darbo kilimais įvyko dar vaikystėje. Vėliau, studijuodama Vokietijoje,

dažnai lankydavausi draugų namuose, kuriuose persiški kilimai buvo neatsiejama interjero dalis. Šių kilimų savininkai visada pabrėždavo jų kilmę, unikalumą, jais didžiavosi. Stebėdama namus, dekoruotus kilimais,

pradėjau svajoti apie galimybę kada nors įsigyti bent viena originalų persišką kilimą ir juo papuošti savo namus. Vėliau šis pomėgis tapo mano profesija.

LAMŲ SLĖNIS

103

– Papasakokite apie šios kultūros tradicijas, žmones. Kas jus labiausiai stebina? – Johannas Wolfgangas von Goethe žavėjosi persų kultūra, išmokęs persų kalbą jis sukūrė savo garsųjį kūrinį „Vakarų – Rytų divanas“. Friedrichas Nietzsche taip pat domėjosi persų ir iraniečių kultūra, taip gimė kūrinys „Štai taip Zaratustra kalbėjo“. Sakoma, kad pasaulyje nėra kitos kultūros, kuri būtų padariusi tokią didelę įtaką pasauliui visose gyvenimo srityse: astronomijoje, matematikoje, literatūroje, menuose, medicinoje. Žaviuosi žmonėmis, kurie didžiuojasi savo istorija ir didžia praeitimi. Tai padeda iraniečiams ištverti sunkumus. – Kuo jie skiriasi nuo mūsų, Vakarų kultūros atstovų? – Jie bendrauja labai subtiliai ir mandagiai, dažnai kalbama netiesiogine kalba. Persų poezijoje gausu perkeltine prasme parašytų kūrinių. – Ką kilimai reiškė tų kraštų gyventojams? – Žiūrėti į persišką kilimą – tai žiūrėti į meno pasaulį, puoselėtą daugiau kaip 2,5 tūkst. metų. Persai pir-

104

LAMŲ SLĖNIS

mieji pradėjo rišti kilimus ir per daug kūrybingo bei išradingo darbo šimtmečių, pasinaudodami praeities kartų patirtimi, įgijo neprilygstamų gabumų šioje srityje. Kilimas yra subtiliausia ir rafinuočiausia išraiškos forma Irane, o geriausi šiandien išlikę kilimai laikomi aukščiausio lygio meno kūriniais. Net ir šiandien, kai Irane greitai plėtojasi industrinė, urbanistinė visuomenė, santykis su persiškais kilimais yra toks pat stiprus, kaip ir anksčiau. Sekdami persiško kilimo istoriją, mes kartu stebime vienos iš didingiausių pasaulio civilizacijų kultūrinį augimą. – Kokia šių kilimų istorija? – Nors anksčiau kilimai buvo tik paprastas grindų patiesalas, saugantis nomadų gentainius nuo šalčio ir drėgmės, vėliau jis įgijo naują paskirtį. Šiandien persiškas kilimas yra prabangos elementas. Tai kontrastas kukliai jo istorijos pradžiai, kai gentys klajodavo po Persiją ieškodamos pragyvenimo šaltinio. Tais laikais kilimas buvo būtinas buities daiktas, apsaugantis nuo šalčio žiemos metu. Ryškių spalvų ir magiškų raštų grindų patiesalai, saugantys genties

žmones nuo žvarbaus oro, į jų sunkų gyvenimą įnešdavo kruopelytę džiaugsmo ir geros nuotaikos. Tais laikais kilimai dažniausiai būdavo maži, o jų dydis priklausė nuo palapinės, kurioje gyveno žmonės, dydžio. Kilimas buvo ir neraštingų gentainių rašto forma. Joje jie išreikšdavo savo sėkmės ir nesėkmės akimirkas, savo siekius ir džiaugsmus. Tais laikais kilimų gamyba buvo didelės ištvermės reikalaujantis procesas. Net kai kilimų gamyba persikėlė į šiek tiek didesnes manufaktūras, kuriose dirbo keli kilimų rišėjai, vienam kilimui pagaminti prireikdavo kelių mėnesių ar netgi metų. Seniausias žinomas persiškas kilimas buvo atrastas rusų profesoriaus Sergėjaus Rudenko dar 1949 m., atliekant kasinėjimus Sibiro Altajaus kalnų kapavietėje. Šis kilimas vadinamas „Pazyryk“ kilimu ir yra pagamintas iš minkštos vilnos. Centrinė kilimo dalis yra sodriai raudonos spalvos, su dviem plačiais kraštais. Viename krašte vaizduojamas elnias, kitame – persų raitelis. Kilimas datuojamas V a. pr. m. e., o šiuo metu saugomas Sankt Peterburgo Ermitaže.

LAMŲ SLĖNIS

105

106

LAMŲ SLĖNIS

107

– Ar savo namuose taip pat turite šių įstabių kilimų? – Žinoma! Originalūs persiški kilimai yra ir mano asmeninės gyvenamosios erdvės dalis, o mano namuose vyrauja Art deco stilius.

– Kur gilinote žinias apie persų kultūrą? – Daug keliavau po tuos kraštus, gilinausi ir domėjausi jų kultūra, fotografavau jų gyvenimą, skaičiau persų dvasininko Rumi knygas.

– Kaip manote, ką kilimai suteikia namams? – Individualumo, subtilumo ir išliekamosios vertės. Persiškas kilimas yra patogus, šiltas ir jaukus, turtingas raštais ir įmantrus, prabangus, elegantiškas, bet kartu ir kasdieniškas. Pažvelkite į kitus kilimus ir suprasite esminį skirtumą. Aš nuoširdžiai tikiu, kad autentiški persiški kilimai yra įvairiapusiškiausi iš visų rankomis rištų kilimų. Kruopščiai apdorota vilna, natūralūs dažai – tai detalės, atskleidžiančios natūralų jų grožį. Persiškų kilimų dizainas ir įvairovė yra gausi ir užburianti.

– Persiški kilimai – tarsi simbolinis didingosios Persų imperijos atgimimas, įsiliejimas į šiuolaikinę visuomenę. Kokie simboliai dažniausiai naudojami kilimų raštuose? – Kilimuose dažniausiai naudojami zoomorfiniai, heraldiniai, floristiniai simboliai, juose dažnai būna paslėptos slaptos žinutės. Kiekvienas autentiškas persiškas kilimas turi savo sielą, jis sukurtas remiantis istorija, tradicijomis, tautų išmintimi, perduodama iš praeities į dabartį.

108

LAMŲ SLĖNIS

– Koks buvo įspūdingiausias kilimas, kurį jums teko matyti? – Man teko matyti daug įstabių persiškų kilimų, tačiau pats įspūdingiausias buvo XIX a. sukurtas kilimas iš privačios kolekcijos „Kashan Gardi“. Tai neįtikėtinai kruopščiai sukurtas gyvybės medžiais, paukščių atvaizdais, vandens telkiniais ir subtiliausiais gėlių raštais dekoruotas kūrinys. Jo kopija kabo kilimų muziejuje Teherane. – Jūsų „Facebook“ paskyroje parašyta garsaus persų poeto, dvasininko Rumi frazė: „When you do things from your soul, you feel a river moving in you, a joy“. Ar tai jūsų gyvenimo filosofija? – Taip. Ši Rumi frazė neleidžia prarasti entuziazmo domėtis, skaityti paskaitas, dalytis sukauptomis žiniomis.

LAMŲ SLĖNIS

109

110

LAMŲ SLĖNIS

111

112

LAMŲ SLĖNIS

MAMA IŠ ŽAISLŲ PARDUOTUVĖS Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Daug čia visko, šituos namuos. Virtuvėje iš vazos virsta ryškiai raudonos pirmadieninės tulpės. Įeinančius pasitinka draugingai amsintis Saliutas. Iš vieno kambario į kitą bėgioja veik dvejų JONYTĖ. Trylikos GABRIELIUI kliba dantis, o stalas, ak, kaip keista – pats nepasidengia. Tiesą sakant, toks ritmas – įprastas komunikacijos agentūros „Olive“ bendraturtės, vaikų parduotuvės „Children City“ įkūrėjos AGNĖS GRIGALIŪNIENĖS namuose, į kuriuos, negaliu patikėti, „Lamų slėniui“ leidžiama užeiti. „Bet visos dirbančios mamos taip gyvena“, – neabejoja ir ji pati, po darbų čia atsiradusi tuomet, kai vyras SIMONAS jau vaišina mus kava.

– Agne, ar tai kasdien taip – grįžti po darbo namo ir – į virtuvę? – Pirmiausia – į glėbį savo vyrui ir vaikams. Grįžusi stengiuosi apeiti visus – vyrą, du vaikus ir šunį. Saliutas, matyt, irgi galvoja, kad esu jo mama, reikia dėmesio, kaip ir Jonytei su Gabrieliumi. Daugelis mamų, turinčių senų (šypsosi) ir naujų vaikų žino: kai

gimsta mažesnieji, dideli irgi pasidaro mažais. Namuose atsiranda politinio, kultūrinio aspekto. Kaip daugelis dirbančių tėvų, gyvename greitai, darbo dienomis prie stalo sėdame tik kartą, savaitgaliais pavyksta du ar tris. Bet ir tas kartas svarbus: vienintelė galimybė pasikalbėti, kaip kam sekėsi. Stalas yra sa-

krali šeimos vieta, neabejoju, kiekvienai moteriai savus svarbu susodinti. Jonė daugiausia laiko praleidžia ant stalo, – kas augina mažus vaikus, puikiai žino, koks ritmas. Tvarkynės, maudynės, pasakų skaitymas... Rutina svarbi, jei ne ji, įsiviešpatautų chaosas. Vaikai saugiau jaučiasi, kai žino, kas vyksta, kas jų laukia ir kada.

LAMŲ SLĖNIS

113

– Ir gerai, ir blogai toji rutina. Juk, būna, užknisa? Ir, vargu ar jie išvengiami, tie užsiknisimo priepuoliai? – Geras žodis – priepuoliai, nes jei jau ištinka, tai tikrai – priepuoliai. Kaip ir daugelis moterų, laikau ne vieną namų kampą, tačiau su vyru Simonu kuriame gerus ir gražius namus drauge, aš tikrai neauginu vaikų ir namų viena. Turime nuostabią auklytę Rūtą, kuri mums padeda, mano tėvai – vyresnio amžiaus, mama išgyvenusi sunkių sveikatos periodų, nenorime vaikų užkrauti. Simo tėvai jauni, aktyvūs žmonės, jiems smagu pažaisti su anūkais, tačiau nesiveržia jų auginti. Norėčiau daugiau vaikų, sakau, pati juos užauginsiu. Ir jei kada nors turėsiu anūkų, auginti juos bus vaikų darbas, o ne mano. Simono mama, nuostabi, išmintinga moteris, kiekvieną sekmadienį rengia šeimos pietus. Juokaujame, kad visi mūsų sekmadieniai „parduoti“ daugeliui metų į priekį. Kartą ji prasitarė su bičiule nusprendusios: smagiausi momentai yra du – kai anūkai atvažiuoja, ir kai jie išvažiuoja namo. Tiesą sakant, priepuoliai atsliūkina, kai mudu su Simonu ilgai dviese niekur neišvykstame. Laukiausi Jonės, paskui metus ją auginome, nebe tie metai, kad palikčiau, anksčiau būdavo paprasčiau – mažiau abejonių, mažiau dvejonių, mažiau darbų ir įsipareigojimų. Kai puolu į ašaras, Simas griebia mane už pakarpos ir mes pabėgame dviese. Po mūsų kelionių, kurias vadinu eskeipizmo momentais, viskas stoja į savo vietas.

monas – irgi jūsų šeimos tradicija? – Komunikacijoje yra toks pasakymas: galvok atvirkščiai ir bus gerai. Gal Simonas dėl tos priežasties pasirinko pirmadienį, juk penktadienis ir taip gera diena. Gėles jis man pradėjo dovanoti, kai draugavome, jau bus kokie ketveri metai. Ir daro tai ypatingai. Mano bičiulė Agnė Jagelavičiūtė sako, kad gėlės tapo tarsi meno projektu. Keletą kartų pamiršo ir, žinai, tai buvo labai blogos savaitės.

– Agne, galėtum juk nedirbti, auginti vaikus, būti žmona... Negali be veiklos? – Nesu tikra, ar galiu sau leisti nedirbti... Apsidžiaugiau gavusi dar vieną įdomų komunikacijos darbo pasiūlymą, kuriu vaikų parduotuvę „Children City“ Vilniuje ir „8 minučių“ iniciatyvą. Parėjau namo, pasigyriau. Sūnus nesuprato: „Mama, tai kas bus su mūsų namais, jei tu pasiimsi dar vieną darbą?“ Matyt, jis turėjo galvoje tai, kad išvakarėse namo grįžau valanda vėliau nei įprastai. „Mes neturėjome ko valgyti“, – pareiškė, nors reikėjo tik sriubą pasišildyti. Suprantu, reikės keltis anksčiau, tačiau man patinka mano darbas, nuoširdžiai – esu radusi save. Gal tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad komunikacija ir vaikiški žaislai neturi nieko bendra. Tačiau man tai – ypatingai susijusios veiklos. Vaikai yra patys tyriausi, patys geriausi indikatoriai, jei tik leidi savo sąmonei išsiplėsti ir išgirsti, ką ir kaip jie sako, gali iš jų mokytis nuo ryto iki vakaro. Vaikų ko– Pirmadienio gėlės, kurias jau munikacija – itin paprasta. Augdami keletą metų tau dovanoja vyras Si- mes sugendame ir nebemokame savo

114

LAMŲ SLĖNIS

minčių reikšti tiesiai šviesiai. Kad visi suprastų, ką norime pasakyti. Donelaičio „Metuose“ galima rasti net keletą kartų pakartota, kad gyvenimo pagrindas yra darbas. Dabar jau visiškai suprantu, ką poetas turėjo galvoje, ir neįsivaizduoju, ką žmonės veikia visą dieną, kai nedirba. Negalėjimas dirbti man būtų tolygus regresui. Man patinka mokytis, anksčiau išgyvendavau dėl klaidų, dabar džiaugiuosi, kad turėjau dar vieną galimybę pasimokyti. Bėgant metams daraisi ramesnis, pradedi vertinti viską, kas nutinka – nuo džiaugsmo ir pavykusių projektų iki liūdesio ir klaidų. Iš proto išeičiau, jei negalėčiau dirbti! Dažniau susiklosto, kad nedirba moterys. Vienos nenori, kitos sako, kad nesugeba, nors aš netikiu, kad esama tokių, kurie ko nors nemoka, dauguma mūsų turi talentų, reikia tik jį atrasti. Moterų, kurias išlaiko turtingi vyrai, aš tiesiog nesuprantu. Neteisiu, tik nesuprantu. Esu tikra: laiminga, veikli, įdomi, humoro jausmą turinti moteris savo šeimai labai daug gali duoti. Ir tos žinios – ne iš vadovėlių, ne iš kursų, o iš sociumo, iš susitikimų su kitomis moterimis ir vyrais, iš dalijimosi. Iš dyko buvimo prasideda depresijos, nerimas ir dar visokie dalykai, kurie atneša blogų emocijų į šeimą. Vaikai mato ypatingai blogą pavyzdį, – kalbu ir apie šeimas, kuriose vaikai gimdomi dėl pašalpų, ir apie turtingas šeimas, kuriose bėdų irgi būna. Vaikai mato, kad galima nedirbti, o pinigų vis tiek gauti ir tai – ypatingai blogas pavyzdys.

LAMŲ SLĖNIS

115

116

LAMŲ SLĖNIS

117

118

LAMŲ SLĖNIS

Pasaulis daug praranda, kai moterys taip ir negrįžta į darbo rinką, nekuria pridėtinės vertės, parazituoja. Kita vertus, gal ji sukurtų didžių, nuostabių dalykų ir jos gyvenimas pasikeistų.

tirties savo šeimoje neturėjau, tačiau nebuvau iš šiltnamio – mūsų aplinkoje užteko visokių istorijų, keistų ir sudėtingų likimų. Atviras grubumas ir baisus gyvenimas sukrečia bet kokį vaiką – visai nesvarbu, iš kokios jis ar ji šeimos... Neabejoju, kiekvienas iš – Baigei teisės bakalaurą, o orga- mūsų turi skaudulių ir tikrai rastų, ką nizuoji renginius, dirbi komunika- papasakoti. cijos ir viešųjų ryšių srityje. Kodėl toks posūkis? – Tuo pat metu tu nardei ir po – Tėvai manęs niekada neklausė, pramogų pasaulio vandenis. Kiek tas ką aš noriu daryti, jie leido rinktis pa- pasaulis įtakojo tavo pasirinkimus? čiai. Prisižiūrėjau filmų ir įstojau į tei– Pramogų pasaulyje mane forsę. Pamaniau: turiu iškalbą, teatrinių mavo smagūs žmonės. Su jais praleisugebėjimu, būsiu advokatė. Kad sis- dau daug laiko ir dėkoju Dievui, kad tema ne tokia paprasta, supratau pa- tai nebuvo „Yvos“ kultūra. Šiandien ragavusi praktikos. Galėčiau pasako- mano darbai irgi dažnai susiję su ti ir pasakoti istorijas, teisė nebeatro- pramogų pasauliu, ranką prie širdies dė tokia žavi, kai reikėjo dalyvauti pridėjusi galiu pasakyti, kad „Yva“ iškasant lavoną, suimant sūnų moti- nėra koncertavusi nė viename iš manos akyse, pirmadienį klausant išprie- no renginių. Nesiginčiju, Natalija vartautos merginos parodymų, o ke- Bunkė yra ypatingo aktyvumo ir tvirtadienį girdint, kad ji – liudininkė veržlumo moteris, tačiau mano sunužudymo byloje. Kaip dabar prisi- vokimas, mano emocijos ir tai, kas menu jos vardą – Aliona. Ir jai tada man gražu, yra kitose lentynose. Ir buvo penkiolika. Aš neišsigandau, tie- labai džiaugiuosi, kad mano vaikai siog supratau, kad nesugebėsiu, nesu- auga ne su „Yva“ , o su Jazzu muzika. sitvarkysiu su emocijomis savo vidu- Kartą Gabrielius man sako: „Susipaje. Bakalaurą baigiau, tačiau mokslus žinau su Natalija, viskas su ja gerai“. tęsiau ISM universitete, tarptautinės „Žinoma, gerai, – sakau, – bet man vadybos magistro programoje. patinka kitokia muzika. Tu užaugsi ir pasirinksi, kokios muzikos klausy– Užaugai inteligentiškoje šeimo- ti. „Kai aš užaugsiu, greičiausiai je, gal todėl siaubą iš dugno buvo „Yvos“ muzikos nebebus“, – nutaip sunku priimti... sprendžia Gabrielius, o Simonas bai– Mano mama buvo operos solis- gia pokalbį: „Būtent. Dėl to ir nereitė, tėtis – kolekcininkas. Blogos pa- kia apie tai diskutuoti“.

LAMŲ SLĖNIS

119

120

LAMŲ SLĖNIS

121

122

LAMŲ SLĖNIS

123

– Simas dažnai taškus sudėlioja? – Viena iš juokingiausių frazių, kurias mes sakome vienas kitam – „Aš tuoj tau uždrausiu!“ Labai juokinga, nes niekam niekas uždrausti negali. Mes labai sveikai gyvename, mūsų diskusijas, gerą nuotaiką ir pykčius mato vaikai. Laimė, jiems netenka matyti tylių košmarų, kai tėvai mėnesiais nekalba vienas su kitu. Kartais jie susijaudina, kai pykstamės, nes aš – labai emocionali, o ir Simonas, kad ir koks kantrus būtų, kartais pratrūksta. Dalijimasis viskuo šeimoje turi prasmę – vaikams būtina žinoti kelius, kaip jie patys gali gyventi ir kaip auginti savo vaikus. – Įkūrei žaislų parduotuvę „Children City“. Kas tave įkvėpė imtis šio projekto? – Jonė. Projektas buvo pradėtas Pietų Prancūzijoje, mano bičiulės Eglės, taigi, nepykite dėl nelietuviško pavadinimo. Besilaukdama Jonytės pradėjau žiūrinėti, kuo galėsiu ją lepinti, kokius žaisliukus pirksiu. Vilniuje neradau nė vienos vietos, kuri būtų sukurta vaikams. Kažin, ar mūsų projektą galima pavadinti verslu, jis reikalauja daug darbo ir dar daugiau

124

LAMŲ SLĖNIS

džiaugsmo. Turiu begalę idėjų – vaikai faini, juokingi, neapsistatę pareigybėmis, jie paprastai draugauja, paprastai gyvena. Su „Children City“ komanda nusprendėme atsisėsti ant grindų ir pažiūrėti į viską vaikų akimis. Labai norime juose pažadinti kūrybiškumą, leisti jiems kalbėti, džiaugtis. Ar žinote, kad pagal nesaugumą vaikų žaislai užima pirmąją vietą iš visų dalykų rinkoje? O į gražius, minkštus žaislus dedama minkštinančios medžiagos, kuri – įrodyta – sukelia vėžį. Žiauriai sunku suvokti, kad tavo vaikas miega su meškiuku, kuris sukelia vėžį! Iškart apsisprendėme dirbti tik su saugiais žaislais, ieškome nedidelių, jaukių, nišinių gamintojų, mūsų parduotuvėje niekuomet nebus barbių, netgi „Lego“, kuris man visai patinka, nebus. Neseniai Lietuvos dizaino savaitės apdovanojimuose gavome apdovanojimą už parduotuvės interjerą ir vizualinį stilių. Džiaugiausi už komandą. Dirbome su puikiomis dizainerėmis – Asta Budukevičiūte ir Julija Mazuriene, apdovanojimas tarsi grąžino mane į kūrybos dienas, smagu jas prisiminti ir smagu būti įvertintais vaikų ir tarptautinės profesionalų žiuri. Gera, kad Lietuvoje kokybė vaikams

tampa irgi svarbi. Dar viena mano veiklos sritis – „Children City“ socialinis projektas „8 minutės“. Juk žinote: tėvai su vaikais praleidžia vos 7 minutes kokybiško laiko. Kodėl to laiko neradus daugiau? Paguldyk aštuonetą ir bus begalybė. Kol kas mūsų nemokami renginiai organizuojami tik parduotuvės svečiams, manęs vienos neužteks, kad surengtume šventę miestui, nors labai norėčiau. Manau, tėvams to labai reikia, kartais jie nesugalvoja, ką veikti su savo vaikais. Kinas – puiku, tačiau esama ir daugiau nuostabių dalykų. Po vieno renginio gavau laišką iš labai sėkmingo, užsiėmusio žmogaus. „Dėkoju už popietę, niekada nežinojau, kad mano sūnus taip nori gaminti“. Išspaudė ašarą tokie žodžiai, juk tiesa, mes tiek daug nežinome apie savo vaikus. Nieko nekritikuoju, tiesiog siūlau tėvams progą pabūti su savo vaikais kitaip. Mūsų iniciatyvoje jau dalyvavo daugiau nei tūkstantis šeimų. Tai tik pradžia, neabejoju, maži dalykai veda į labai didelius – kuo daugiau būsime su vaikais, kuo daugiau kalbėsime, tuo daugiau kūrybiškų vaikų užauginsime. Ir mažiau bus „šulinių“ tragedijų..

LAMŲ SLĖNIS

125

126

LAMŲ SLĖNIS

127

128

LAMŲ SLĖNIS

MADA

BALTA PASAKOJA ISTORIJAS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Kūrybos studija paverstas nedidelis jos namų kambarys šiuo metu alsuoja ramybe. Šviesi romantiška erdvė, prikrauta pieno baltumo drabužių, su ant grindų išrikiuotomis keliolika porų baltų batų tarytum vėl laukia savo pasirodymo. Ji pati – rami ir santūri, kartais šiek tiek nedrąsi, lakoniška kaip Danilo Charmso apsakymai. Savo pirmąją drabužių kolekciją pristačiusi dizainerė MORTA NAKAITĖ filosofiškai samprotauja, jog mada turi kurti įspūdį, o jos kurti drabužiai pasakoja istoriją apie mieste keliaujantį ir svajojantį žmogų.

– Morta, esu girdėjusi, kad bandei įvaldyti ne vieną meno formą – skambinai pianinu, lankei režisūros kursus. Panašu, mada nugalėjo? – Mada yra sfera, kurioje telpa labai daug dalykų. Tai ir režisūra, ir muzika, ir kitos meno formos. Mada yra įvairiapusiška, todėl negalėčiau pasakyti, kad ji nugalėjo. Tačiau taip, dabar

ji gyvena kartu su manimi. – O kaip mada atsirado tavo gyvenime? – Mano prosenelė buvo siuvėja, kai ji pasimirė, liko jos siuvimo mašina. Pamenu, ją susitaisiau ir pradėjau modeliuoti nežinodama, kaip tai daryti. Paauglystėje dirbdavau „Mados infek-

cijos“ užkulisiuose, asistuodavau mados pristatymuose, fotosesijose. Nematoma renginių pusė, buvimas užkulisiuose mane sužavėjo. Tokia ir buvo mano pažintis su mada. Dar mokykloje vis mėgindavau ką nors pasiūti. Vėliau įstojau į kolegiją, studijavau aprangos dizainą. Iki šiol ten mokausi technologinių paslapčių.

LAMŲ SLĖNIS

129

– Kas tau yra mada? Kokia jos prasmė? – Man sunku sukurti parduodamą produktą. Mada – tai kūryba. Į ją žvelgiu, kaip į meno formą. Kūrybinga mada mane žavi labiausiai. Visada atkreipiu dėmesį į tuos dizainerius, kurie kuria įspūdį. Žiūrėdamas „Viktor&Rolf“ pristatymus nesvarstai, ar pirktum, ar dėvėtum tuos drabužius, tačiau jie palieka įspūdį visai dienai. Po tokių mados pristatymų sunku susikaupti kitiems darbams, negali negalvoti apie pristatymą. Tikrai nesilygiuoju su garsiuosiaisiais dizaineriais, tačiau, manau, kad mados esmė yra įspūdis, poveikis žmogui. Gal skambės banaliai, tačiau mada turi perduoti žinutę, sukeliančią įspūdį, jausmą.

žmonių. Čia nėra tiek daug skirtingų kultūrų, kiek didžiuosiuose pasaulio miestuose. Ten gali eiti su tokia striuke, gali eiti apsisiautęs antklode ar išvis nuogas, tačiau niekas į tave nežiūrės. Ten svarbiausia – kaip pats jautiesi. Čia šiek tiek kitaip. Čia nedaug žmonių, todėl vieni kitus pastebi. – Morta, iš kur gimsta idėjos? – Madoje susijungia daug skirtingų meno šakų. Taip gimsta ir idėjos. Jos ateina iš daug labai skirtingų rakursų ir susijungia į vieną apčiuopiamą produktą. Mada yra ilgas procesas. Daug ilgų ieškojimų, daug apmąstymų, daug darbo. Tam tikrą kūrinį įkvepia tam tikras gyvenimo momentas. Mane inspiruoja visa, kas yra aplink mane – muzika, literatūra, meno galerijos. Manau, kad šios kolekcijos kūrime svarbų vaidmenį suvaidino Danilo Charmso apsakymai. Jie yra labai lakoniški ir trumpi, šiurpūs ir juokingi, juose nedaugžodžiaujama, bet aiškiai matomi paveikslai, kas ir kaip juose aprašyta, sudėliota, aiški pagrindinė mintis. Kad ir iš kurios pusės bežvelgčiau, turiu pasakyti, kad visi mane supantys dalykai buvo šios kolekcijos įkvėpimo šaltinis.

– Ar tavo kuriami drabužiai gali atsirasti gatvėje? – Manau, gali, tačiau esminis klausimas – ar tai galėtų būti Vilniaus gatvės. Olandijoje gyventiems draugams ši kolekcija labai patiko. Tačiau čia, Lietuvoje, Vilniuje, viskas yra kitaip. Nors dabar vis labiau stengiuosi priartėti prie produktų, kurie būtų praktiški, patogūs. Ši kolekcija nėra praktiška nei audinių, nei dizaino prasme. Sunku užsisegti striukę su užtrauktu– Kaip manai, kūryba – malonuku nugaroje. Greičiausiai, tokios striu- mas ar kančia? kės nedėvėtumėte. Vis dėlto ji nebu– Ir tas, ir tas. Tai banguojantis vo kuriama tam, kad būtų dėvima ga- procesas. Viena vertus, be kūrybos būtvėje. tų sunku gyventi, norisi į ją pasinerti stačia galva. Tačiau kartais norisi iš – O ko trūksta Vilniui, palyginus jos išnerti. Tai stiprus ir neišvengiasu kitų Europos šalių miestais? mas bangavimas tarp kančios ir ma– Manau, čia tiesiog per mažai lonumo.

130

LAMŲ SLĖNIS

– Kaip pristatytum naująją savo kolekciją? – Kolekcijos formos paprastos, siluetai joje ramūs. Šios kolekcijos koncepcija yra apie nebylią, švarią, jautrią būseną, apie ryte atsikėlusį ir ramiai į gatvę išėjusį žmogų. Šios kolekcijos fonas – Vilniaus gatvės, šviesios katedros sienos. Vilniaus architektūra – dar vienas mano įkvėpimo šaltinis. Kolekcijoje yra į „Krantinės arką“ panašus gobtuvas, Vilniaus senamiestyje esančių arkų momentai. Tas į gatvę išėjęs žmogus susiniveliuoja su jį supančia aplinka, atskleidžia nebylią emociją. Nebyli emocija – tarsi susikoncentravimas į pačius įvairiausius savo jausmus. Nuo grožio iki skausmo, nuo prasmės iki absurdo. – Naujoji tavo kolekcija apie tylą, švarą. Ar todėl joje ir dominuoja balta spalva? – Taip, bet tai galima suprasti ir šiek tiek plačiau. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kolekcijoje dominuoja balta spalva. Tačiau iš tiesų taip nėra. Ši spalva nėra balta. Tai neapdoroto, nebalinto audinio spalva. Joje labai gerai atsiskleidžia audinio faktūros, tekstūros. Be to, balta, šviesi spalva sukuria vieningumą, kuria istorijas. Baltas daiktas susitepa, susibraižo. Taip jame atsiranda viena, kita, trečia istorija, kuriasi pasakojimas. Ant tokio audinio lieka visų su juo susijusių istorijų pėdsakai. Baltoje spalvoje daug atspalvių, krintantys audiniai sukuria šešėlius, tampa skulptūriški.

LAMŲ SLĖNIS

131

132

LAMŲ SLĖNIS

133

134

LAMŲ SLĖNIS

135

– Tavo kolekcija filosofiškai vadinasi „Eksperimentinė kolekcija apie nebylią, švarią, jautrią būseną“. Gyvenime svarbu eksperimentuoti? – Taip. Labai svarbu. Iš tiesų, ši kolekcija yra eksperimentas. Tai mano pačios eksperimentas, nes ji – pirmoji mano kolekcija. Aš su didžiausiu malonumu ją kūriau, prie jos praleidau daug laiko. Pati kūriau kai kuriuos audinius, naudojau netradicinius jų junginius, detales. Sukūriau daug skrybėlių, kol pagaliau padariau tokią, kuri man patiko, kol radau medžiagas, kurios sietųsi viena su kita. Visa kūryba yra eksperimentai ir ieškojimai. Net gaminant maistą svarbu eksperimentuoti. – Iš šalies atrodo, kad kolekcijos kūrimas – labai romantiškas procesas. Kiek tame romantikos iš tiesų? – Tai yra labai ilgas procesas. Svarbiausia kuriant kolekciją – nenuklysti nuo savęs. Galima nuklysti nuo pirminių idėjų, galima jas keisti, tobulinti, sukurti naujų, atmesti senas, tačiau labai svarbu išlaikyti tai, kas arti tavęs. Pats kolekcijos kūrimo procesas tikrai nėra toks romantiškas. Yra daug nesklandumų, daug išgyvenimų. Tie dalykai, kurie iš šalies atrodo labai paprasti ir buitiški, pavyzdžiui, šiek tiek besiskiriantys skirtingų audinių atspalviai, sukelia labai daug streso. – Ar pasitaiko dienų, kai tiesiog nesikuria?

136

LAMŲ SLĖNIS

– Pasitaiko. Man atrodo, kad tokiais momentais labai svarbu trumpam atsitraukti. Kai esi perdegęs, sukurti nieko nepavyks. Būna dienų, kai norisi daug dirbti, bet tiesiog nesusiklosto aplinkybės. Geriausiai kuriasi, kai yra jėgų. Produktyviausiai dirbu pirmoje dienos pusėje, nors kartais galiu dirbti ir visą dieną. Mano trejų metų sūnus yra pagrindinis žmogus namie, tad niekas per daug nepasikeitė atsiradus ir antram. Kuo toliau, tuo daugiau darbų, bet išmoksti racionaliai paskirstyti laiką. Nors tikrai būčiau laiminga, jei jo būtų daugiau (juokiasi).

seloną ar Romą. Ramiai pasivaikščiočiau su vežimėliu po miestą, galerijas, o tada sugrįžčiau. Šiuo metu svajoju apie liepos mėnesį Roterdame vyksiantį festivalį „North Sea Jazz“. Svarbu kartais pabūti kitoje erdvėje, atsikvėpti nuo to, ką matai kasdien. Tada darbai einasi geriau. – Ką šį pavasarį skaito Morta? – Turiu prisipažinti, kad knygos šiuo metu retos mano palydovės. Neseniai skaičiau Danilo Charmso kūrinius. Jo apysaką „Senė“ galėčiau skaityti ir skaityti. Įspūdį paliko Romaino Gary „Aušros pažadas“. Prie lovos kantriai laukia ir Aleksandro McQueeno biografija. Knygos yra retas dalykas mano dabartiniame gyvenime. Vis dėlto – svarbus. Norėtųsi tam skirti daugiau laiko. Yra daug knygų, kurias norėčiau perskaityti, bet turbūt iki vasaros to padaryti nepavyks...

– Kaip įsivaizduoji moterį, dėvinčią tavo kurtus drabužius? – Ši kolekcija nėra skirta tik moteriai. Konkurse buvo pateiktas gražios moters įvaizdis, tačiau ši kolekcija neturi lyties. Ją dėvintis žmogus yra neapibrėžtas. Nesvarbu, koks tai žmogus. Nesvarbu, ar jis senas, ar jaunas. Šie drabužiai lei– Kas tau gyvenime yra gražiaudžia pasislėpti. Kad ir kaip banaliai sia? skamba, bet jie skirti žmogui, kuris – Tai labai sudėtingas klausimas. atsikelia ir keliauja svajoti į savo Galbūt tai yra gamta. Į šį žodį telpa miestą. viskas. Visa, kas gražiausia, yra gamtoje. Gamta yra įvairi. Ji nuolat kinta, – Morta, ar būna dienų, kai nori- kaip ir muzika, kūryba, gyvenimas. si viską mesti ir išvažiuoti kur nors Japonų kalboje yra žodis „yūgen“. Jį toli? Kaip atrodytų tobulo „pabėgi- sunku tiksliai išversti, tačiau jis reiškia mo“ scenarijus? „matyti paslėptą tikrąjį grožį“. Noriu – Tai būtų lėktuvo bilietai į kokį pasakyti, kad grožį galima rasti visur. nors gražų pasaulio miestą. Gal į Bar- Kuo jis netikėtesnis, tuo žaviau.

LAMŲ SLĖNIS

137

Nuotraukos: Paulius Gasiūnas

138

LAMŲ SLĖNIS

139

140

LAMŲ SLĖNIS

141

142

LAMŲ SLĖNIS

143

144

LAMŲ SLĖNIS

145

146

LAMŲ SLĖNIS

GYVENIMAS KAIP FILME Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Daug kas jų gyvenime vyksta kaip trumpo metro filme – įvykiai čia klostosi greitai ir romantiškai. Tik baravykais, vyšniomis, apyniais ir medumi kvepiantis šokoladas dizaino namų “House of Naïve” įkūrėjos GIEDRĖS RAMONAITĖS UŽPALĖS ir jos vyro, šokolado meistro DOMANTO UŽPALIO istorijoje reiškia kur kas daugiau nei gomurį kutenantį saldumą.

– Prieš pusmetį pabėgote iš Vilniaus senamiesčio ir išsikėlėte į miesto pakraštį. Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas? Giedrė: Aš prie senamiesčio buvau įpratusi, nes ten gyvenau daug metų, bet jau anksčiau su Domu esame išbandę gyvenimą kaime, 45 km už Vilniaus. Maniau, kad ir čia bus panašiai, bet iš tiesų iki miesto centro dabar

nuvažiuojam per 15 minučių. O gyvename apsupti miškų, ramybės, tas vaizdas, kai ryte saulė pašviečia... Tiesiog vieną dieną supratome, kad nesame tie, kurie po darbų mėgtų naktinėti, ir visiškai nesinaudojame senamiesčio privalumais. Kiekvieną savaitgalį ar gražų vakarą važiuodavome į Vingio parką, Belmontą ar kur nors toliau – Druskininkus, Nidą. Vienin-

telis privalumas, kad iš namų būdavo patogu pėsčiomis į darbą nueiti. Domantas: Bet senamiestyje smirda. Ten nuolatinis smogas, šiukšlių konteineriai, benamiai. Galiausiai, tai baigtinis trikampis – apeini ratą ir pabaiga. Jei senamiestyje, dirbi, gyveni ir dar laisvalaikį leidi, tai ir jautiesi kaip didžiausiame kaime. Tavo gyvenimas sukasi trijų kilometrų spinduliu.

LAMŲ SLĖNIS

147

148

LAMŲ SLĖNIS

149

150

LAMŲ SLĖNIS

Giedrė: Aš nuo senamiesčio ir dabar labai nenutolau, pagrindinė mano veikla – „House of Naïve“ – ten. Tik dabar tą vietą vertinu kiek kitaip, kai iš toliau atvažiuoji, stengiesi labiau viską susiplanuoti, tad ir padarai daugiau. Anksčiau, kai iki darbo būdavo vos penketas minučių pėsčiomis, net nespėdavau nuo naminių reikalų atitrūkti.

Domantas: Ta riba visada buvo išsitrynusi. Giedrė: Juk dirbame ne kam nors kitam, o sau. Tad kiek tų viršvalandžių pasidarome, tiek jų ir turime – negali nieko kaltinti. Gal blogai susiplanuoji laiką, gal per mažai žmonių tau padeda. Bet savaitgaliai dažniausiai būna mūsų. Šeštadienį važiuojam į turgų nusipirkt daržovių. Turime savo ūkininkų, gėlininkų. Gerai, kad jie jau žino, ką pirksime, atideda, palaukia, jei užsivėliname. Valgome sezoninį, ekoligišką maistą, tik pusryčių meniu gana įprastas: grikiai su uogomis, vaisiais, kad ir kokiame pasaulio krašte būtume, tai nesikeičia. Vengiame baltų miltų, bulvių, sunkaus maisto. Kiti parduotuvėje būtinai perka grietinės, duonos, o mes ir pačiame didžiausiame prekybos centre stabtelime gal tik trijuose skyriuose: daržovių, grikių, šviežiai spaustų sulčių. Paprastai apsipirkti užtrunkame dešimt minučių. Net ir laukdami svečių nepersistengiame, juolab, kad namie visada yra šokolado.

– Gal slapta norėjote kiek sulėtinti gyvenimo tempą? Juk abu dirbate sau, turbūt dažniausiai – ir be griežtų darbo valandų. Giedrė: Aš gal ir šiaip lėčiau gyvenau, o Domui, manau, tikrai norėjosi kiek sulėtinti tempą. Vienu metu buvo nebeaišku, kas čia – namai ar biuras? Dabar, kai biurą iškėlėme į antrą aukštą, mums kur kas labiau patinka. Atrodo, tik keli laipteliai, bet namie nebeliko darbo skambučių, susitikimų, atsirado jausmas, kad grįžti į namus. Domantas: Gyvenimas ir sulėtėjo ir pagreitėjo. Dabar tiesiog nereikia eiti į darbą – pakanka užlipti laiptais į antrą aukštą. Patogu, kai viskas vienoje vietoje, tai sutaupo daug laiko ir – Tai tikrai didelis privalumas... pinigų. Nebereikia galvoti, kur čia paDomantas: Betrūko čia tik šokolavalgius, visada pietauju namie. Nori do cecho... pasivaikščioti – eini, nori persirengti Giedrė: O jeigu dar būtų šokolado – persirengi. Gali ir savaitgalį padir- parduotuvėlė! Pasaulis dabar taup subėti, jei tik reikia. dėtas, kad žmogui beveik nereikia niekur judėti. – Ar jūsų kartais neapima jausmas, kad riba tarp darbo ir laisvalai– Vis dėlto į senamiestį keliaujate kio labai plonytė? bene kasdien, juk ten jūsų dizaino

namai „House of Naïve“. Kaip juos kūrėte? Giedrė: Tai buvo labai greitas sprendimas. Kaip ir sprendimas išsikraustyti į kaimą, ir apskritai mums būti kartu, susituokti. Tam tikrose situacijose mes ilgai svarstome, bet asmeninius sprendimus priimame labai greitai. Juk nebūtina prieš ko nors imantis metus galvoti. Ypač, jei kuri žmogui, kuris tavo daiktus dėvės, nešios, jais puoš savo namus. Neužtenka, kad mes su Domu juos išbandytume ir padėtume į šalį, norisi juos parodyti žmonėms. Taip pat ir kuriant šokoladą, negali tik pats ragauti ir marinuoti receptus šimtą metų. Juk „Chocolate Naïve“ pakuotės visada buvo labai gražios, bet jos kinta ir kinta, ir skoniai nuolat keičiasi. Taip ir su „House of Naïve“. Jei būtume ilgai tam ruošęsi, siekę tobulybės, galbūt galiausiai mums tai būtų atsibodę. Manau, tobulybės pasiekti neįmanoma, juk visada atsiras naujų audinių, naujų spalvų. Ir dabar matau, kad daiktas, prie kurio ilgiausiai kankinausi, kuris man gražesnis už visus kitus, labiau išbaigtas, žmonių taip netraukia, jie renkasi ką nors kita, kas buvo sukurta lengva ranka, maloniai ir lengvai. Pirkėjui nereikia tų sudėtingų konstrukcijų, iki smulkiausių detalių išgludintų sagelių. Žinoma, mes savo kūrinius ilgai gludinam, renkamės, dažnai kuriam iš naujo, bet gal nereikia marinuoti jų taip ilgai, nes galiausiai tiesiog pavargsti.

LAMŲ SLĖNIS

151

152

LAMŲ SLĖNIS

153

154

LAMŲ SLĖNIS

– Bet juk ne per vieną vakarą sugalvojot atidaryti „House of Naïve“? Giedrė: Mes išskridome į Kosta Riką. Tai buvo labai gražios atostogos. Per jas sulaukėme žinutės, kad Vilniaus senamiestyje atsilaisvino patalpos. Tuo metu turbūt jau brendome daryti ką nors savo. Domas kūrė šokoladus, o man dar trūko to pastūmėjimo. Aš tada dirbau reklamos agentūroje. Man buvo labai aišku, kad tai tik laikina stotelė. Bet nesinorėjo ir vien pardavinėti šokoladą. Žaviuosi poromis, kurios papildo vienas kitą darbe. Bet man smagiau, kai lyg ir darai tą patį, bet kiekvienas turi savo atsakomybių ir darbų. Aš daug ko nežinau apie Domo darbą, o Domas ne visada žino, kas vyksta mano srityje. Bet Domas man dažnai duoda svarbių patarimų, nes jis savo kelią jau nuėjo. Tad nesame atitrūkę vienas nuo kito, bet taip pat mūsų verslai galėtų funkcionuoti ir atskirai. Nuo pradžių buvo aikšu, kad „House of Naïve“ bus šokolado. Tik Domas negamina tiek skirtingų rūšių, kad jomis galėtume užpildyti visą erdvę ir ramiai sau gyventi. Taip, esame naivūs, bet dar suprantame, kad šešių skonių šokolado ir dviejų uogų, ir dar ne pačių pigiausių, nepakaktų. Atėjome į tuščią kvadratą aukštomis lubomis – erdvė su dideliu langu ir plastikinėmis lubomis... Kai pradėjo kap-

sėti nuoma, ėmė grynintis ir dizaino namų koncepcija. Žinojau, kad čia turėtų būti prekiaujama dizaino darbais, namų aksesuarais. Kilo idėja šiuolaikiškai, moderniai reprezentuoti liną, pristatyti jį kaip premium klasės produktą. Avalynės meistrų dėka gimė mūsų sandalai. Taip pamažu pradėjo kurtis „House of Naïve“ estetika. Domas mūsų pirkėjus džiugina skoniais, o mes juos aprengiame ir apauname. Pasaulyje tokia parduotuvės koncepcija, kai vienoje vietoje gali nusipirkti ir maisto, ir kvepalų, ir batų, nėra nauja. Bet ir pas mus nustebusių žvilgsnių po truputį vis mažėja.

ną – ir prie sportinių batelių, ir prie aukštakulnių. Mes tarsi kuriame drobę, ant kurios žmogus gali pats nutapyti akcentus. Bendradarbiaujame su amatininkais, kurie senuoju būdu kuria avalynę, vietos audinių fabrikais, sagas mums kuria juvelyrė. Pamenu, pačioje pradžioje Domas man vis primindavo: „Tik nekurkit neįperkamų dalykų, nes daiktai turi keliauti ir gyventi savo istorijas“. Juk jei kurtume marškinius, kurie kainuoja 200-300 eurų, kad ir kokie gražūs jie bebūtų, kliento laukti jiems tektų labai ilgai. O mes neturėjome prabangos taip ilgai laukti.

– „House of Naïve“ drabužių kolekcijas kuri tu pati? Giedrė: Taip, kartu dirba konstruktorė Lina ir industrinio dizaino studijas baigusi Marija, be jų būtų labai sudėtinga. Nekuriame sezoninės mados, nesiekiame išrasti nieko nauja, priešingai, norisi grįžti prie to, kas buvo seniau, gal tik audiniai kokybiškesni, gal sagos įdomesnės. Mūsų tikslas – grįžti prie to, kas primena vaikystę, yra tikra, kelia geras emocijas. Tiesiog visa pateikti moderniai. Ir tai pasiteisino. Nes kad ir kiek bandėme eksperimentuoti, pasirodo, žmonėms norisi drabužių, kuriuos galima derinti prie visko. Sijo-

– Kuriant šokolado receptus be eksperimentų išsiversti turbūt neįmanoma? Domantas: Mūsų populiariausias šokoladas yra su baravykais. Jo nebūtų buvę be didelių eksperimentų. Mes pasirinkome kelią nestandartiškai kurti standartinius skonius. Viskas gimsta eksperimentuojant. Norėjosi kurti išskirtinai lietuvišką šokoladą, o tai padaryti vien iš kakavos pupelės būtų sudėtinga. Reikėjo rasti, kaip šokoladas gali atskleisti lietuviškumą. Teko laužyti daug taisyklių, nes iki šiol to niekas tiesiog nedarė. Šiaurės Rytų Europos šokolado tiesiog nebuvo.

LAMŲ SLĖNIS

155

156

LAMŲ SLĖNIS

157

158

LAMŲ SLĖNIS

– Kaip gimė tas garsusis šokoladas su baravykais? Domantas: Kiekvienas augalas turi tam tikrų cheminių skonių komponentų. Ir kartais jie atsikartoja skirtinguose augaluose ir net gyvūnuose. Pavyzdžiui, vanilino yra ir vanilės ankštyje, ir bebro išangės glanduose... Baravykai turi panašumų su riešutais. Yra klasika – šokoladas su riešutais, tad pagalvojau, kodėl nepabandžius sukurti šokolado su baravykais. Pradėjome eksperimentuoti ir šis šokoladas tapo vienu pagrindinių mūsų produktų. Taip ir gimsta receptai. Eksperimentų čia tikrai gana daug. Tai ne kulinarija, tai – konditerija. Čia neužtenka sumest viską į puodą ir išvirti sriubą, turi sugalvoti, kaip tuos baravykus paruošti, kaip tinkamą proporciją parinkti – miligramų tikslumu. Po visų tų eksperimentų aš šokolado jau beveik nebevalgau, tik paragauju ir išspjaunu...

Giedrė: Kartais žmonės taip iš tiesų pagalvoja. Kai po vestuvių iškeliavome į Aziją, viešbutyje mūsų klausė, ar esame giminės. Gal gyvendamas ir dirbdamas kartu iš tiesų supanašėji? Nors aš dažnai būnu ramesnė, Domas – ryškesnis. Jaučiu, kad ir mūsų darbuotojai Domo labiau prisibijo, gal jis tiesiog nesijaukina žmonių.

mums buvo jau ne šešiolika, abu suaugę, abu supratome, kas vyksta ir ignoruoti ar toliau vaidinti nebebuvo prasmės.

– Per Kalėdas susitikę daugiau ir nebesiskyrėte? Giedrė: Na, tas intro buvo kiek ilgesnis, bet paskui viskas vyko labai greitai. Vertinu tai, kad nesikapstėme – Kaip judu susipažinote? vienas po kito praeitį. Man dažnai atGiedrė: Per Kalėdas. rodo, kad nieko niekada ir nebuvo. Domantas: Keistai ten viskas vyko. Nebyliai esame sutarę tiesiog uždaryGiedrė: Bet įvyko. Šventėme pas ti duris ir ten negrįžti. bendrus pažįstamus, nei vienas naujų pažinčių neieškojome. Na, gal viduje – Ar kartais susikuriate sau roir ieškojome, tos paieškos gal vyksta mantikos? mums to net nejuntant. Juk visada Domantas: Aš gal labiau neromansmagu sutikti šviesų žmogų, su kuriuo tiškas esu, bet kartais atperku kaltę ir gera pasikalbėti. Gal tik desperacijos kaip nors suspindžiu. mūsų atveju nebuvo. O kai neieškai, Giedrė: Domas iš tų chrestomatinių tai nieko ir nesitiki, tada viskas susi- vyrų, kurie geriau didelę puokštę karklosto natūraliai. Mūsų atveju to te- tą per metus įteiks, nei kasdien. Nors atro buvo tikrai labai nedaug. svarbias progas jis visas prisimena. Domantas: Buvo truputį. Tik gal Gal vis dėlto ir nėra toks jau chresto– Ar kasdieniame gyvenime jūs filmo labiau nei teatro. matinis... abu panašūs? Giedrė: Trumpo metro! Labai greiDomantas: Kartais tiesiog eksDomantas: Na, nesame labai skir- tai viskas ten įvyko. Pasikalbėjome ir promtu ką nors sugalvoju, pavyzdžiui, tingi. Beveik brolis ir sesuo! viskas tapo aišku. Juk susitikome, kai nuperku bilietus.

LAMŲ SLĖNIS

159

– Daug kartu keliaujat? Ar dažnai vykstat į kraštus, iš kur atkeliauja jūsų pupelės? Domantas: Nemažai kelionių būna darbinės, o kartais keliaujame tiesiog ilsėtis. Giedrė: Ta pati Kosta Rika, praėjusią vasarą buvome Tanzanijoje, žiemą – Japonijoje. Domantas: Ten būna daug veiksmo, bet tai ir įdomiausia. Aš nekenčiu gulėti paplūdimyje ir laukti, kol kokia koja apskrus. Giedrė: Domas keliones gerai suplanuoja. Spėjame, ir su pupelių augintojais pabendrauti, ir pailsėti. Dažniausiai tai būna turistų mažai pažinti, dar neatrasti kraštai. Būna, važiuojame ten, kur net nėra kelių, bet man tai nėra jokia kančia.

160

LAMŲ SLĖNIS

– Gal tai ir yra jūsų gyvenimo romantika? Domantas: Romantikos čia tikrai yra. Giedrė: Kelionėse nutinka labai daug tų pirmųjų kartų kartu. Juk lankome vietas, kur nei aš, nei Domas nesame buvę. Taip irgi pažįstame vienas kitą. Akys didelės, bandai pritapti toje aplinkoje, bendrauji su žmonėmis, įdomu ir pupeles pamatyti, su ūkininkais susipažinti. Tanzanijoje lankėmės vietoje, kur žmonės net nežino, kas tas šokoladas. Juk ten labai karšta, viskas iškart tirpsta. Bet mes vis tiek sugebėjome jiems šokolado nuvežti, parodyti, kas iš jų pupelių daroma. Meluočiau, jei sakyčiau, kad jie liko sužavėti. Jiems įdomu, bet skonis... Na, Afrikoje vis-

kas kiek paprasčiau, subtilumų skonyje jie tikrai neieško. O ta romantika... Jei klausi, ar mes susėdę žvakių užsidegame, tai gal ir ne taip dažnai, bet pasitaiko. Bet juk čia romantikos visur pilna – tai paukščiai, tai medžiai, gėlės skleidžiasi – mes ir taip kaip paveiksliuke gyvename. Gal labiausiai stengiamės gerbti vienas kitą ir kito erdvę, veiklą. Aišku, Domas visą laiką giliai paniręs į savo darbą. Kita gal ir nesuprastų, nes jam darbas savaitgalį nesibaigia. Bet per jo maksimalizmą viską daryti kiek galima geriau, ir aš pati labai daug išmokau. Domas yra geras pavyzdys, iš jo tikrai yra ko pasimokyti, ypač – užsispyrimo.

LAMŲ SLĖNIS

161

162

LAMŲ SLĖNIS

163

164

LAMŲ SLĖNIS

Nuotraukos: Viktorija Paškelytė Drabužiai: „House of Naïve“ kolekcija „Morning story“

LAMŲ SLĖNIS

165

166

LAMŲ SLĖNIS

167

168

LAMŲ SLĖNIS

169

170

LAMŲ SLĖNIS

171

172

LAMŲ SLĖNIS

PASIGANYMAI LAMŲ SLĖNYJE

RANKOS ŽEMĖJE Rasotoje pievoje tarp trapių gėlių ir jonvabalių lempučių, tarp juodos žemės ir žalių lapų, tarp kuklių šypsenų ir smalsių akių – žydintys „Pasiganymai lamų slėnyje“ šį kartą kvietė sužinoti viską nuo A iki Ž apie tai, kaip namus, balkoną ar terasą paversti žydinčia ir vasara kvepiančia pieva. Viešnios iš „Žalios stotelės“ dalijosi praktiškais patarimais ir mažytėmis paslaptimis, kaip sodinti augalus, kokius juos rinktis ir kaip prižiūrėti, o kūrybinių dirbtuvių dalyviai drąsiai kišo rankas į juodą žemę! Mūsų draugai:

LAMŲ SLĖNIS

173

174

LAMŲ SLĖNIS

175

176

LAMŲ SLĖNIS

177

178

LAMŲ SLĖNIS

179

180

LAMŲ SLĖNIS

181

182

LAMŲ SLĖNIS

183

Neturite sodo, tačiau norite auginti daržoves? Ne bėda! Net ir standartiniame daugiabutyje galite mėgautis savo išaugintais prieskoniais ar salotas gardinti savo pomidorais, tereikia balkono ir didelio noro.

Skoningai papuoštas balkonas traukia ne tik gatvės praeivių, bet ir užsukusiųjų į svečius dėmesį. Kvapų ir spalvų oazė suteikia prieglobstį panorus pailsėti po sunkios darbų dienos ar užsukus draugams – puodelis kavos subtiliai papuoštame balkone ar terasoje gali džiuginti visą sezoną, tereikia tinkamai parinkti gėles ir jų kompozicijas.

184

LAMŲ SLĖNIS

Sodinant daigus reikėtų atsargiai elgtis su šaknimis, jų neužspausti, kadangi jos geriau vystosi orui laidžioje, purioje terpėje. Pasodinus daigus juos būtina palieti, kad žemė priglustų prie šaknų. Vazonėlius su pasodintais gėlių daigais pastatyti kuo šviesesnėje vietoje – esant aukštai temperatūrai ir šviesos trūkumui daigai ištįsta. Pasodintus daigus derėtų palaistyti šaknų augimą skatinančiais stimuliatoriais, o po 7-10 dienų dar patręšti.

Tinkamai persodinus ir šiltoje patalpoje paaugintus daigus persodinkite į lovelius ar kitas didesnes talpas. Be to, nepamirškite, kad loveliuose būtinas drenažas – tam puikiai tiks degto molio granulės, o kad augalai turėtų drėgmės rezervą, šaknų plote įmaišykite įgėrio granulių, kurios sugeria, kaupia ir aprūpina augalus drėgme pagal jų poreikį. Taip pat svarbu pasirinkti tinkamą kompostą, jokiu būdu negalima sodinti į daržo žemę, nes ji yra per sunku ir gali turėti ligų užkratų. Persodintus daigus į lauką galima išnešti po šalnų.

Neatsiejamas balkono simbolis – pelargonijos, jos nereikalauja ypatingų augimo sąlygų, o spalvingi žiedynai džiugina visą sezoną. Balkoninių gėlių elitui priskiriamos svyrančios petunijos (surfinijos), dailiai atrodo smulkiažiedės surfinijos, verbenos ir fuksijos. Kuriant gėlių kompoziciją pagrindinėms gėlėms reikia sukurti foninę aplinką – papildyti svyrančiais, žydinčiais ar lapiniais augalais. Smulkiais žiedais žydi įvairių spalvų taškuonės (bakopos), ragilės (diascijos), lobelijos. Pasodinti šlamučiai, cimžiedės ar tramažolės kompozicijas papildo spalvomis, sukuria vientisumo įspūdį.

Renkantis augalus kompozicijoms būtina atsižvelgti į tai, kokioje vietoje yra balkonas. Vieni augalai gali vešėti saulėkaitoje, kiti gerai tarpsta vakarinėje ar net šiaurinėje pusėje. Jei balkonas saulėtoje pusėje, juostuotąsias ir laiptuotąsias pelargonijas galima derinti su šlamučiais, dichondromis, lakišiais, lobelijomis.

LAMŲ SLĖNIS

185

Tinkamai parinkę augalus ir susodinę jų kompozicijas, žiedais galėsite džiaugtis visą sezoną. Norint balkone sukurti gražią augalų kompoziciją, pirmiausia, reikėtų jausti saiką. Kompozicijos ašimi gali tapti gausiai žydintys, stambiažiedžiai augalai. Pavyzdžiui, surfinijos, ar pelargonijos. Tvarkos ir paprastumo mėgėjams geriausiai tiktų derinti dviejų skirtingų atspalvių augalus. Trokštantiems bohemiškos dvasios reikėtų rinktis neįprastus augalus, į kompoziciją galima pridėti prieskoninių augalų ar lauko gėlių.

Pavėsingoje vietoje gerai auga gumbinės ir svyrančios begonijos, fuksijos, sprigės, kurias galima papildyti šlamučiais, dichondromis, taškuonėmis (bakopomis), batatiniais sukučiais (ipomėjomis). Svyrančias petunijas (surfinijas) galima sodinti ir pusiau pavėsingoje, ir saulėtoje pusėje, tik saulėkaitoje jas gali tekti laistyti net 2 kartus per dieną.

186

LAMŲ SLĖNIS

Kuriant gėlių kompozicijas balkonuose jas galima papildyti daugybe svyrančių, žydinčių ir lapinių foninių augalų. Smulkiais žiedais žydinčios įvairių spalvų taškuonės (bakopos), ragilės (diascijos), lobelijos, šlamučiai, jurginai, cimbžiedos, tramažolės papildo sodinamas kompozicijas spalvomis, suteikia vientisumo įspūdį. Pastaruoju metu labai populiarūs tampa ir žoliniai-viksviniai augalai, kurie suteikia kompozicijoms vientisumo, išbaigtumo bei lengvumo pojūtį.

Atkreipkite dėmesį, kad gėlių spalvas galima derinti dviem būdais – kontrasto arba vienos spalvos atspalvių, o žiedų spalvą būtina derinti ne tik tarpusavyje, bet ir prie supančios aplinkos.

Spalvų atmintinė: raudona spalva mažina erdvę, yra aktyvi, nuteikia veikti. Geltona spalva nuteikia optimistiškai, stimuliuoja smegenų veiklą ir skatina bendrauti. Mėlyna spalva ramina, tačiau jei visa kompozicija bus mėlynų atspalvių, ji gali atrodyti liūdnai, o temstant taps beveik nematoma. Ji puikiai derės su balta, violetine ir geltona spalvomis. Violetinė – tai prabangi, aristokratiška ir raminanti spalva. Ji šalta, todėl nors violetinės spalvos gėlynas puikiai atrodys dieną. Violetinei spalvai draugiją puikiai palaikys rausva, geltona ir rožinė spalvos. Oranžinė spalva – šilta, sodri. Ji puikiai dera su mėlyna ir violetine spalvomis. Baltos spalvos augalai tiesiog pradingsta baltų pastatų fone, todėl juos patariama derinti kartu su ryškiomis gėlėmis. Žalia spalva – visų kompozicijų pagrindas ir fonas, todėl ji puikiai dera su bet kuriomis kitomis gėlėmis.

#10

www.zaliastotele.lt

LAMŲ SLĖNIS

187

188

LAMŲ SLĖNIS

JO KOMANDA Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Juškauskaitė

Degančiomis akimis aštuonmetis BERNARDAS lenkia mažus pirštukus ir skaičiuoja: „Pirmadieniais – futbolas, antradieniais – plaukimas, trečiadieniais – šachmatai ir būgnai, ketvirtadieniais – futbolas, penktadieniais – futbolas“. Nuo brolio neatsilieka ir dvylikametė BARBORA – balandžio pabaigoje ji tapo Lietuvos dailiojo jojimo žiemos čempionato vaikų grupės čempione. Žmona RASA buriuoja, o šiuo metu prižiūri mažają MORTĄ. Jis pats – žaidžia tenisą, buriuoja, plaukioja vandenlente. Visi kartu jie – aktyvų laisvalaikį ir Lietuvą mylinti šeima. Susipažinkite – EDMUNDAS JAKILAITIS ir jo komanda.

– Ką spėjote nuveikti šiandien? Edmundas: Nieko ypatinga: grįžome iš sodybos, Bernardas dalyvavo futbolo varžybose, buvo „Žalgiriečių“ komandos vartininkas. Šiandien buvo rami diena. – Kartu su kolegomis rengiate sveikos gyvensenos ir sporto festivalį Nidoje „Sveika, Neringa“. Koks tai bus festivalis? Edmundas: Daug metų Neringoje vykdavo festivalis „Benai, plaukiam į

Nidą“. Išgirdome, kad šiemet Neringos miesto savivaldybė nori kažko naujo. Pasiūlėme vasaros sezoną atidaryti kiek kitaip – be koncertų, tačiau orientuotą į aktyvų laisvalaikį, į sportuojančias šeimas. Manau, kad per kelis metus „Sveika, Neringa“ turėtų tapti vienu didžiausių šeimų sporto renginių Lietuvoje. Jame bus triatlono, bėgimo, šeimų futbolo varžybos. Su Bernardu ir Barboros krikšto tėčiu būsime futbolą komanda. Krepšinis, tinklinis, šiaurietiškas ėji-

mas, jėgos aitvarai, irklentės ir dar daug visko... Kauno aeroklubo meistrai atliks aukštojo pilotažo triukus. Tai bus pirmasis tokio tipo pasirodymas Neringoje. Festivalio uždarymo proga Juodkrantėje vyks futbolo varžybos. „Prelegentų“ futbolo klubas šiemet švenčia dvidešimtmetį. Klube žaidžia Marijus Mikutavičius, Linas Kunigėlis, Martynas Starkus, Edgaras Jankauskas ir kiti. „Prelegentai“ surengs parodomąjį mačą su vietos gyventojais.

LAMŲ SLĖNIS

189

190

LAMŲ SLĖNIS

Barbora: O man tą dieną bus varžybos. Edmundas: Barbora tą savaitgalį dalyvaus Lietuvos čempionate jojant ponių klasės žirgais. Mama liks su Barbora, o mes su Bernardu važiuosime į „Sveika, Neringa“. – Žinute apie šį festivalį socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalijo beveik 6 tūkst. žmonių. Ar užteks laiko visus apkabinti? Edmundas: Apkabinimai ir kava bus tada, jei susitinksime Nidoje. Aš vilkėsiu specialius marškinėlius, ant kurių bus užrašyta: „Jakilaičio apkabinimai“. Vaikščiosiu su šiais marškinėliais, ką sutiksiu – tą apkabinsiu. Turėtų būti smagu! Nesitikėjome, kad ši žinutė pasklis taip plačiai. Dar kartą įsitikinau, koks svarbus yra nuoširdumas. Reikėjo tiesiog atvirai ir nuoširdžiai paprašyti, ir žinia plačiai pasklido. – Ar visą gyvenimą buvote aktyvaus laisvalaikio gerbėjai? Edmundas: Matyt, taip. Dabar tai šiek tiek svarbiau, nei anksčiau. Kol nėra vaikų ir šeimos, gyvenime daugiau rokenrolo. Kai atsiranda vaikų, užsiėmimai turi būti pritaikyti šeimai.

LAMŲ SLĖNIS

191

192

LAMŲ SLĖNIS

– Turite šeimos tradicijų? Edmundas: Kiekvieną žiemą vykstame slidinėti, dažnai važinėjame dviračiais, kasmet važiuojame nuo Nidos iki Juodkrantės, o šiemet su vaikais nuvažiavome iš Nidos į Klaipėdą. Turime bendrų veiklų, kai galime suderinti visų interesus. Pernai sudalyvauti nepavyko, tačiau šiemet vėl dalyvausime Rūtos Meilutytės vardo šeimų plaukimo turnyre. Barbora yra lankiusi plaukimą, o Bernardas vis dar lanko. Bernardas: Tik retai... Edmundas: Taip, tik retai. Mes sutarėme, kad bent vieną kartą per savaitę į baseiną reikia eiti. Mokėti gerai plaukti svarbu, be to, plaukimas padeda išlaikyti tiesią nugarą, tad jis bus aukštas gražus lieknas vyras. – Kiek sporto yra jūsų kasdienėje rutinoje? Edmundas: Aš sportuoju beveik kiekvieną dieną. Barbora: Aš kartais net savaitgaliais. Edmundas: Bernardai, papasakok, ką tu lankai. Bernardas: Pirmadieniais – futbolas, antradieniais – plaukimas, trečiadieniais – šachmatai ir būgnai, ketvirtadieniais – futbolas, penktadieniais – futbolas. Edmundas: Barbora pirmadieniais eina į sporto klubą, kur su tre-

nere atlieka bendrojo fizinio pasirengimo treniruotę. Barbora: Antradieniais jodinėju, trečiadieniais jodinėju, ketvirtadieniais jodinėju, penktadieniais jodinėju. Kartais šeštadieniais ir sekmadieniais taip pat jodinėju. Tėvai katais man sako, kad šiandien pasėdėčiau, pailsėčiau, bet aš vis tiek noriu važiuoti pas žirgus. Edmundas: Barbora jau pusiau profesionalė. Ji yra Lietuvos vaikų čempionė, galima sakyti, geriausia Lietuvoje jaunoji raitelė. Aš pats irgi sportuoju. Šiuo metu vyksta lūžis, kai salės sportą pamažu keičiu į sportą gryname ore. Mėgstu sporto šakas, susijusias su lentomis. Žiemą slidinėju snieglente, vasarą plaukioju burlente. Praėjusiais metais išbandžiau vandenlenčių sportą. Sporto klube sportuoju tris kartus per savaitę, du kartus per savaitę žaidžiu tenisą. Dabar, kai jau prasidėjo vandenlenčių sezonas, užsiimu ir šiuo sportu. Rasa buriuoja, aš pernai išbandžiau jėgos aitvarus. Bernardas šiemet planuoja važiuoti į buriavimo stovyklą. Jau trečius metus vasarą važiuosime į Svencelę. Kuršių marių pakrantėje yra sukurtas vandenlenčių, jėgos aitvarų ir buriavimo parkas. Kai būnu Svencelėje, kiekvieną rytą einu į vandenlenčių parką, o paskui buriuoju. Vaikai, ką mes dar veikiame?

LAMŲ SLĖNIS

193

194

LAMŲ SLĖNIS

Barbora: Vežiojame mano arklius į varžybas. Edmundas: Taip, tai labai svarbus tėčio darbas. Kitas svarbus tėčio darbas – kiekvieną dieną vežti Barborą į žirgyną Rudaminoje. Manau, per gyvenimą tikrai nuvažiuosiu kokius 100 tūkst. kilometrų ten važinėdamas. Kasmet, jau kokį dešimtmetį, visi kartu važiuojame į festivalį „Nida Jazz“, kurio metu vyksta ir teniso turnyras. – Barbora jodinėja, Bernardas žaidžia futbolą. Ką veiks mažoji Morta? Bernardas: Ji turi labai gerą balsą. Gal dainuos. Edmundas: Arba šoks. Kai Bernardas groja būgnais, Morta mėgsta mums pašokti. – Edmundai, o ką vaikų pergalės reiškia tėvams? Edmundas: Labai daug jaudulio. Man labai sunku stebėti, kaip Bernardas žaidžia futbolą. Kai puolėjai išbėga prieš tavo vaiką, o jis vienas stovi

vartuose, atrodo, kad tuoj pats išbėgsi į aikštelę jam padėti. Per varžybas daug tėvų šaukia, kartais atrodo, kad iš jaudulio ir įtampos sulįs į žemę. Varžybose, kuriose dalyvauja Barbora, aš jau taip nebesijaudinu. Prieš metus jaudinausi labiau. Dabar vienintelė intriga varžybose – ar ji bus pirma, ar antra (juokiasi). Bet į tai ji įdeda labai daug darbo. Vaikų pergalės ir pasiekimai yra vaikų, o ne tavo. Žinoma, ir pats kiek prisidedi vežiodamas ar kitaip padėdamas, dėl to jautiesi šiek tiek nusipelnęs. Sportas moko siekti tikslų, moko nepasiduoti, nenuleisti rankų, dar labiau stengtis. Sportas žmoguje išugdo tokias charakterio savybes, kurios leidžia ne tik stebėti gyvenimą, bet ir pačiam aktyviai jame veikti. Man mažiausiai rūpi, ar jie bus profesionalūs sportininkai, ar ne. Man svarbiausia tai, kad siekdami savo tikslų, jie įgytų tam tikrų charakterio savybių, kurios bus naudingos ateityje. Komandiniame sporte svarbus kolektyvas, bendravimas ir žmonių santykiai. Svarbu, kaip komanda elgiasi

po nesėkmingų rungtynių, ar jie vienas kitą kaltina, ar jaučiasi vieningi. Individualiame sporte tai irgi labai svarbu. Tu matai savo tiesioginį oponentą, nori jį aplenkti, tam ruošiesi, įdedi labai daug darbo. – O jums svarbus rezultatas? Edmundas: Man svarbiausia – džiaugsmas. Barboros atveju rezultatas svarbus, nes ji po truputį pereina į profesionalųjį sportą. Tačiau pradžioje svarbiausia – džiaugsmas ir meilė tokiam gyvenimo būdui, tokiai aplinkai. Prieš metus pasikalbėjome su Barbora, supratome, kad ji turi visus šiam sportui reikiamus duomenis, tačiau ji pati nutarė siekti aukštų rezultatų. Pažiūrėsime, galbūt ateityje ji bus olimpinė čempionė! Tačiau man svarbiausia, kad vaikai būtų sveiki, kad daug laiko praleistų lauke, gamtoje. Barbora, lauke jodinėja ir žiemą, penkerius metus net peršalimo ligomis nebuvo sirgusi. Buvo metai, kai nepraleido nei vienos dienos mokykloje.

LAMŲ SLĖNIS

195

196

LAMŲ SLĖNIS

197

– Edmundai, jūs pats esate dalyvavęs ir Vilniaus maratone. Mėgstate bėgti? – Taip, bėgioti aš mėgstu, bet bėgioju nereguliariai. Ilgiausia distancija, kurią esu įveikęs, tai „Vilniaus maratono“ pusmaratonis. Tiesą sakant, nubėgęs jį nesijaučiau išsekęs ar nuvargęs. Nebuvo taip baisu, kaip atrodė iš pradžių. Stengiuosi niekada nepraleisti Sausio 13-osios bėgimo „Gyvybės ir mirties keliu“ nuo Antakalnio kapinių iki Vilniaus televizijos bokšto. Tai buvo pirmasis rimtas bėgimas mano gyvenime. Nuo mokyklos laikų nebuvau bėgęs daugiau nei dviejų kilometrų, bet vieną dieną nusprendžiau sudalyvauti bėgime. Pirmas kartas buvo sunkus, pamenu, kai reikėjo bėgti į kalną, bėgau galvodamas apie kiekvieną, žuvusį sausio 13-ąją. Tuo metu tai buvo vienintelė motyvacija. Taip prisiverčiau nesustoti, nepradėti eiti. Tąkart nubėgau 9 kilometrus ir supratau, kad bėgimas vis dėlto nėra toks sudėtingas, kaip galėtų atrodyti. Nors tą kartą net neturėjau bėgimui tinkamų batų, numušiau kulną, bet tai buvo mano bėgimo ligos pradžia. – Gal planuojate dalyvauti ir artėjančiame bėgime „DNB / NIKE We run Vilnius“? – Deja, šiemet jame sudalyvauti nepavyks, nes šioji data sutampa su gimtadieniu, aš išvykstu iš miesto, tačiau dėl to nuoširdžiai apgailestauju. Esu šiame bėgime dalyvavęs keletą kartų, tai tikrai nuostabus renginys, kiekvieną kartą jame sudalyvavęs labai džiaugda-

198

LAMŲ SLĖNIS

vausi. Bėgti šioje varžybose labai smagu, deja, šiemet man tai bus išimtis. – Televizijos eteryje žiūrovai jus įpratę matyti pasitempusį, o koks aprangos stilius jums priimtinas paprastą dieną? Edmundas: Sportinis stilius mums nėra tik sportinis kostiumas. Mums sportinis stilius – tiesiog patogūs drabužiai, kuriuos vilkėdamas jautiesi laisvai. Taip ir rengiamės dažniausiai. Sporto drabužiai dabar yra labai stilingi, gražūs, su jais nebūtinai reikia sportuoti, jais vilkint tiesiog galima leisti laisvalaikį. Vienas draugas pasakojo istoriją apie savo sūnų. Kai jie ėjo į svečius, liepė vaikui apsirengti gražiausiais drabužiais, kuriuos turi. Ir sūnus atėjo apsirengęs futbolininko aprangą, nes tai jam yra gražiausia, ką jis turi. Šie drabužiai jam patys brangiausi. Aš ir pats dažnai dėviu į sportinę aprangą panašius drabužius, derinu sportinius marškinėlius su švarku. – Ar daug laiko praleidžiate visi drauge? Barbora: Beveik visada. Edmundas: Visą laisvą laiką. Mes neturime tradicijos kur nors važiuoti atskirai. Kai kuriose šeimose vyrai važiuoja žvejoti į užsienį su draugais, moterys važiuoja atostogauti su draugėmis. Mes visą laisvalaikį leidžiame kartu, kartu keliaujame. Kartais, labai retai, kartu su Rasa kur nors išvykstame tik dviese. Bet tai būna labai retai. Gerokai per retai...

LAMŲ SLĖNIS

199

200

LAMŲ SLĖNIS

201

202

LAMŲ SLĖNIS

– Kokios yra pagrindinės taisyklės, kuriomis vadovaujasi jūsų šeima? Edmundas: Mes neturime jokių taisyklių. Gal tai nėra labai gerai. Na taip, kompiuteriniams žaidimams ir panašiems užsiėmimams skirtas pusvalandis per dieną. Kartais pamirštame tai kontroliuoti, o pusvalandis virsta pusantra valanda. Kartais būna, kad nepamatai, o vaikai ir užmiega su telefonu rankose. Būna visko. Stengiamės visi kartu pusryčiauti. Anksčiau Bernardas mums visiems sukalbėdavo auklės išmokytą maldelę, bet dabar jos nebesako.

ąją ir Vasario 16-ąją einame pietauti į „Neringą“, keliame šampano taurę už Tėvynės laisvę. Anksčiau šventinių pietų susirinkdavo dešimt draugų, dabar ratas gerokai išsiplėtė – turime sustumti penkis stalus. Per šventes klausomės koncertų, vasario 16-ąją einame į Nacionalinę filharmoniją. Žiūrime filmus, laidas apie Lietuvą. Nuo neatmenamų laikų mūsų namuose ir sodyboje kabo trispalvė, stengiuosi dalyvauti visuomeninėse akcijoje. Jeigu sausio 1-ąją, Lietuvos vėliavos dieną, būname Lietuvoje, Gedimino kalno bokšte dalyvaujame vėliavos pakeitimo ceremonijoje.

– Ar jūsų šeimoje svarbus patriotizmas? Bernardas: Labai. Edmundas: Kodėl mes patriotai? Vaikai, pasakykite. Bernardas: Sausio 13-ąją tėtis dalyvauja bėgime, kiekvienais metais einame prie Seimo laužų. Edmundas: Nuo trejų metų Bernardas moka Lietuvos himną. Visada einame į Dainų šventę. Bet didžiausias patriotas yra tas, kuris daugiausiai žino apie Lietuvą. Mes daug apie tai kalbame, vaikai daug klausinėja. Barbora: Per visas valstybines šventes visa šeima einame pietauti. Edmundas: Kasmet per Kovo 11-

– Edmundai, kas jums gyvenime gražiausia? Edmundas: Man gražiausia yra tai, kas svarbiausia – šeima. Kai šeimos nariai linksmi, sveiki, kai jie juokiasi. Man labai patinka, kai Barbora su Bernardu gražiai bendrauja. Ir tokių akimirkų būna. Kai jie kartu piešia ar kalbasi. Man tai labai gražu. Taip pat man labai gražu ir gera nieko neveikti, sėdėti, kalbėtis ar tiesiog tylėti dviese su žmona. Kas gali būti gražiau už vaizdą, kai, štai, sėdi žmogus, rankomis valgo kotletus, o visi aplink sėdi ir šypsosi. Visi sveiki, gražūs, laimingi. Kai gerai pagalvoji, supranti, kad tai svarbiausia ir gražiausia gyvenime.

LAMŲ SLĖNIS

203

Inovatyvi naujove – “Nike Free RN Flyknit” • • • •

Optimaliai prisitaikantys ir sukurti judėti su pėda, suteikiant natūralesnio bėgimo patirtį. Revoliucinis “Nike Free” padas išsiplečia visomis kryptimis, sukurdamas maksimaliai dinamišką lankstumą. Nauja minkšta puta suteikia išskirtinai patogią amortizaciją. Besiūlis “Flyknit” batviršis komfortiškai priglunda prie pėdos.

Moteriška liemenėlė „Nike Pro Classic Pad Rflct Bra“ Moteriškos trijų ketvirčių timpos „Nike Power Speed Capri“ Moteriški bateliai „Wmns Nike Free RN Flyknit“ Gertuvės „Nike T1 Flow Swoosh Water Bott Kojinės „Nike ELT Run Lghtwght No Show“

204

LAMŲ SLĖNIS

Kepuraitė „Nike Run Knit Mesh Cap“

Nike parduotuves: Ozo g. 25, Vilnius, PC Akropolis Karaliaus Mindaugo g. 49, Kaunas, PC Akropolis Taikos pr. 61, Klaipėda, PC Akropolis

Vyriški marškinėliai „DF Cool Tailwind Stripe TNK“ Vyriškos trijų ketvirčių timpos „Nike Tech ¾ Tight“ Vyriški bateliai „Nike Free RN Flyknit“ Gertuvės „Nike T1 Flow Swoosh Water Bott Kojinės „Nike ELT Run Lghtwght No Show“ Kepuraitė „Nike Run Knit Mesh Cap“

LAMŲ SLĖNIS

205

Akimirku dievai

#vaikai #mada

206

LAMŲ SLĖNIS

Jackie Kah Trijų mergaičių mama Instagram: @littlepearls.ch www.littlepearls.ch

LAMŲ SLĖNIS

207

Akimirku dievai

#vaikai #mada

208

LAMŲ SLĖNIS

Kelli Murray Iliustratorė, mama, dizainerė Instagram: @kelli_murray www.ryleeandcru.com

LAMŲ SLĖNIS

209

Akimirku dievai

#vaikai #mada

210

LAMŲ SLĖNIS

Nas Atik Dizainerė Instagram: @nasatik www.littleurbanapparel.com

LAMŲ SLĖNIS

211

Akimirku dievai

#vaikai #mada

212

LAMŲ SLĖNIS

Hugo Loves Tiki Vaikiškų drabužių linija Instagram: @hugolovestiki www.hugolovestiki.com

LAMŲ SLĖNIS

213

NAUJI VĖJAI

KURI KARTA YRA GERESNĖ? Tekstas: Inga Norke Nekonformistinio kultūros žurnalo „Pravda“ vykdomoji redaktorė (4 m.) Kito nepaperkamo kultūros žurnalo „370“ įkūrėja ir redaktorė (1 m.) Vilniaus kultūrinę sceną išjudinusio menų fabriko „Loftas“ komunikacijos vadovė (4 m.) Kūrybos konferencijos „What‘s Next?“ bendraautorė (dabar) Laisvai samdoma komunikacijos specialistė (dabar)

Vakar kalbėjau su biohakeriu. Būtent vakar, nes šiandien jau viskas yra kitaip ir netgi nesvarbu, kada buvo tas „vakar“. Biohakeriai, manau, yra viena kūrybiškiausių bendruomenių, šių dienų pankai ir ateities gelbėtojai. Tiesa, dabar jie yra tikri. Ne iš filmų. Jie eksperimentuoja su smegenimis, genais ir kūnu už oficialių laboratorijų ribų. Beje, jei tai jie bandytų daryti valstybinėje laboratorijoje... Ne, taip tiesiog nebūtų. Niekas neleistų. Biohakeriai maišo ląsteles ir molekules lyg vaisinius kokteilius, kol atranda, kaip, pavyzdžiui, gaminti tikrą karvės pieną, kurį norint išgauti nereikia „įdarbinti“ karvės.

214

LAMŲ SLĖNIS

Taip, iš esmės jie „nulaužia“ ne kompiuterines sistemas (kaip tradiciniai hakeriai). Jie „nulaužia“ gyvenimą. Biohakeriai (biomišiai) eksperimentuoja ir su savo kūnu į save įdiegdami NFC (liet. – artimojo lauko komunikacijos technologija) implantus. Kol kas implantų pagalba jie sumažino savo kišenių turinį: kortelės, raktai ir kt. – visa tai yra rankoje. Tačiau tai yra tik pradžia. Jie pasikliauja tik duomenimis, ne emocijomis. Dažnai mūsų kūnas sako, kad kažkas yra blogai, o mes spėliojame: gal slėgis, gal pagirios, gal ne tai suvalgiau. Implantas turėtų apskaičiuoti, kas organizme pasikeitė, ir nusiųsti tikslią žinią į tavo išmanųjų, kad aiškiai žinotum, kaip „susitvarkyti“.

Grand finale – sukurti geresnį pasaulį. Pavyzdžiui, kad tau iš tikrųjų skaudėtų, jei šiukšlini. Turbūt tada tikrai gyventume švariau. Bet dabar ne apie inovacijas, o apie kartas, kurioms teks jas nuryti. --------------„Biohakeriai“ net kai kuriems „Y“ kartos atstovams (gimusiems po 1980-ųjų) skamba tarsi filmo „X failai“ agentai Scully ir Mulderis. Na, o „X“ kartai, gimusiai 1965-1980 m., tai dažnai atrodo kaip pasaulio pabaiga. Dar vėliau, po 2000 m., gimusi „Z“ karta sako, kad tai – „ledas“. Technologijos tarp kartų sukūrė įtampą. Įtampa namie, darbe, viešojoje erdvėje. Jauni žmonės varto akis, kol vyresnieji banke bando suprasti, ką reikėtų spausti, kad pasirodytų bilietėlis. Žinoma, tai atgrubnagiškas pavyzdys, bet turbūt ne vienas esame aiškinę tėvams arba seneliams, kaip prie elektroninio laiško prisegti dokumentą. Pavyzdžiui, dabar aš gailiuosi, kad tai dariau emocionaliai ir mano mylimas tėtukas jau niekada nebesužinos, kokiame pasaulyje gyvenu, ir kaip jis pasikeitė per tuos trejus metus, kai jo nebeliko. Jis mane kantriai mokė važiuoti dviračiu, paskui – automobiliu, skaityti, domėtis, lyderiauti, keliauti, plaukti, pasitikėti, laikytis žodžio,

punktualumo ir t.t. Ne technologijų Mano tėtis mokė mane punktualumo vystymosi spartoje kuri nors karta yra – tai vis dar yra vertybė. Keičiasi tik geresnė už kitą. tai, kokiomis priemonėmis išlieku punktuali (išmanieji, automobiliai, Ir nors technologijos vystosi grei- lėktuvai, pagaliau – virtuali realybė). čiau nei mes suvalgome dienos pietus, o dauguma mūsų dar spėjo draugų Anksčiau raganos plakdavo gyveieškoti laidinio telefono pagalba, pa- nimo eliksyrus, o dabar biomišiai kugyventi be kompiuterių, liudyti gyve- ria visai kitokias technologijas, tačiau nimą apvertusio interneto įvedimą, idėja prailginti gyvenimą išlieka ta išmaniųjų įrenginių atsiradimą ir t.t. pati. – lėtėja tik viena – tai kartų kaitos greitis. Bijau įsivaizduoti, kas būtų, jei išnaikintume visas kartas ir paliktume Jeigu prancūziškosios revoliucijos gyventi tik tuos, kurie gimė kompiuar konkistadorų laikais kartos keitėsi terinėje eroje. Archajinės vertybės negreičiau, t.y. žmonės vidutiniškai gy- būtų perduotos ir liktų tik technolovendavo 30-50 m., tai dabar viskas ginės galimybės perkurti pasaulio sisvyksta lėčiau. temą. Nuoširdžiai bijau įsivaizduoti, nors kai kam tokia idėja, esu tikra, Naujųjų technologijų pagalba mes gali atrodyti kaip gurkšnis šalto gėrigalime išgyti ir gyventi ilgiau nei mū- mo vasaros kaitroje. Patraukli. sų proprotėviai, protėviai ar netgi seneliai. O šiuolaikinės moterys vaikus Tad galiausiai klausiu, kas gali „Z“ gimdo vėliau. Vadinasi, tarp ilgiau gy- kartos atstovui paaiškinti, kad gyvevenančių vyresniųjų ir vėliau gimstan- nimas ne virtualioje erdvėje yra įmačių jų vaikų ar anūkų atsiranda dar nomas, kad socialinės medijos gerai, didesnis amžiaus skirtumas. Neretai bet gyvas bendravimas dar geriau, kad ir visa praraja. skaityti ir tobulėti, nors ir planšetės pagalba, išmaniajame telefone ar virGalbūt kam nors tai atrodo proble- tualioje realybėje – būtina? Kad moma – karta nesupranta kartos, o aš ma- kytis mokykloje taip pat reikia, nors nau, kad tai – galimybė. Galimybė ne vaikų edukacija artimiausiu metu taip tik išlikti žmogiškais, bet ir tobulėti. pat gali žymiai keistis. Atsakymas: ne kas kitas, o karta, gimusi anksčiau už Keičiasi gyvenimo forma, bet turi- tave, ji perduoda kertines šio pasaulio nys iš esmės nesikeičia. Idėjos yra idė- idėjas. jos ir jos suka planetą. Visais laikais. Vertybės kinta, bet ne dramatiškai. Jokia karta nėra geresnė.

LAMŲ SLĖNIS

215

Iki pasimatymo birželį!

www.lamuslenis.lt

216

LAMŲ SLĖNIS