Lamuslenis 2017 01 by Lamų slėnis

2017 sausis (59)

Pasi adejimai

REDAKCIJOS LAIŠKAS

uriu draugų, kurie kasmet prasidedant naujiems metams ant lapo surašo savo svajones, tikslus, norus, idėjas – viską, apie ką šiaip nespėja, pamiršta, o kartais tiesiog nedrįsta pasikalbėti. O tada – ima ir susipyksta. Nes paaiškėja, kad jų svajonės tokios skirtingos... Nesu iš tų, kurie keltų sau sudėtingus tikslus ar, gruodžio 31-ąją pasižadėjus nuo šiol nebevalgyti baltos duonos, sausio 1 d. ją išmeta į šiukšlių dėžę. Gerai, žinau, kaip apgauti save ir dažnai tuo piktnaudžiauju. Tačiau tikiu, kad teigiami pavyzdžiai gali užkrėsti, o tikrieji pokyčiai prasideda tuomet, kai esi jiems pasirengęs, kai nebelieka dvejonių ir abejonių, kai tiesiog atsikeli ir eini. Kai leki susitikt su draugu ne todėl, kad seniai jo nematei ir „reikia pasimatyt“, bet dėl to, kad tuo metu nori būti su juo. Kai įsileidi į virtuvę chaosą ir miltų debesį ir ruoši vakarienę kartu su vaikais, nes tas jausmas ir vaizdas tau mielesnis už visus instagramo geriausiuosius kartu sudėjus. Kai vieną gražią popietę kažkas netikėtai pasako, kad tavo oda (ta pati, kurios netobulybes kas rytą apžiūrinėji šimtus kartu) – labai graži. Ir štai kitą rytą tos netobulybės iš tiesų kažkur dingsta. Kai iškrėti kvailystę ir niekas nesijuokia, bet tu nė kiek nesutrinki. Kai gėdos jausmas kažkur išnyksta. Kai daug metų užsispyrusiai kopęs į karjeros Everestą vieną dieną išvyksti į kelionę be bilieto atgal. Štai tada ateina laikas draugams ir skaniam maistui, laikas sustoti, laikas rūpintis savimi, ilgiau pabūti su vaikais, nebesigėdyti savęs, pamilti savo trūkumus, pabėgti toli. Ir nieko sau nebežadėti. Smagaus skaitymo! Algė R. Vyriausioji redaktorė „Lamų slėnis“

LAMŲ SLĖNIS

Viršelyje: tekstų autorė Stefanija Jokštytė Fotografė: Joana Buividaitė

ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

LAISVĖ RADZEVIČIENĖ

MONIKA REPČYTĖ

KAROLINA ALEKSANDRAVIČIŪTĖ

LINA JUŠKAUSKAITĖ

JOANA BUIVIDAITĖ

Redaktorė

Žurnalistė

INGA NORKE

Žurnalistė

ELAS RAMANAUSKAS Kūrybos vadovas

Žurnalistė

Fotografė

NERINGA GREIČIŪTĖ

Fotografė

MANTĖ JARUŠEVIČIŪTĖ

Komunikacijos projektai

Žurnalistė

Fotografė

VAIDA RIBINSKAITĖ

Kūrybininkė

GINTARĖ LAGAUSKAITĖ

Reklamos projektų vadovė

BENDRAUKIME

info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

LAMŲ SLĖNIS

METAS IŠGIRSTI SAVE

ATEITIES SALDUMYNAI

KAI PATINKI SAU, GĖDA DINGSTA

BĖGANTIS ŽMOGUS

174

LAMŲ SLĖNIS

62 Reklaminiai straipsniai žymimi

LAMŲ SLĖNIS

Tapetai „Kaktusas“

„Anewall“

Ausinės

„Kreafunk“

NAUJIENOS

(NE)SUDE

Krėslas „Peacock chair“

Dror Bershetrit

Širma „Minima Moralia“

„Dante-Goods And Bads“

Fotelis „Poltrona 008“

ERINAMA

Rankinė „Horizon“

„Death in Paris“

„Dimorestudio“

Kušetė „KK daybed“

Charlotte Hönckeby („KlipKlap“)

Menotyrininkė, investavimo į meną konsultantė, parodų ir meno renginių kuratorė JULIJA DAILIDĖNAITĖ – žmogus, su kuriuo įdomu kalbėti tiek apie šiuolaikinį meną, tiek apie bėgimą ar ekstremalųjį sportą. Ne mažiau įkvėpimo Julijai suteikia paprasčiausias ėjimas – kur akys veda. Kaip ir pokalbiai su artimais ar nepažįstamais žmonėmis. Bei kelionės – į tolimus kraštus arba į save.

JULIJOS ĮKVĖPIMAI Nuotraukos: asmeninio albumo

ŽMONĖS. Artimieji, draugai, naujai sutiktieji – visi jie su savo istorijomis ir patirtimis yra mano mokytojai ir įkvėpėjai. Žmonės man yra didžiausias įkvėpimo šaltinis. Mėgaujuosi nuoširdžiu bendravimu ir atviru dalijimusi išminti. Yra kelios asmenybės, įkvėpusios manyje norą gyventi atvira širdimi. Viena jų – mama, įkvėpusi meilę gyvenimui ir išmokiusi atrasti stebuklus pačiuose paprasčiausiuose dalykuose. Pamenu, kaip vaikystėje su tėvais Paberžėje lankydavome žilabarzdį senelį – tėvą Stanislovą, padovanojęs man savo rankomis iš žalvario išpjautą angelą jis įkvėpė gyventi taikoje ir ramybėje bei tuo dalytis su kitais. Poetas, eseistas, dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius – mano dėstytojas, aštraus kritinio mąstymo bei poetiškos sielos žmogus. Jo paskaitų, tekstų, tiesių pastabų ir komentarų dėka suvokiau, kad nuoširdumas ir tiesa – galbūt ne visada saldus ir malonus – yra būtinas ne tik asmeniniame, bet ir profesiniame kelyje. Ir šiandien mane supa talentingi ir įkvepiantys žmonės. Daugiausiai man tenka bendrauti ir dirbti su meno bei verslo pasaulio atstovais. Tai labai įdomūs, skirtingų patirčių žmonės, kasdien mane papildantys ir skatinantys tobulėti.

LAMŲ SLĖNIS

Nuotrauka: Vienos Meno istorijos muziejausarchyvo Eksponatas iš Luciano Freudo retrospektyvinės parodos

MENAS. Tai vienas stipriausių įkvėpimo šaltinių. Esu menotyrininkė, kuruoju parodas, koordinuoju meno renginius, „auginu“ projektą „Jaunojo tapytojo prizas“, tarpininkauju įsigyjant meno kūrinius bei konsultuoju investavimo į meną klausimais. Tad nieko keista, kad mano veiklos prioritetas – pasaulinių meno tendencijų ir procesų stebėjimas, analizavimas. Didelė dovana, kai darbas yra tavo aistra. Menas yra mano gyvenimo kelias. Geras meno kūrinys manyje gali išjudinti vidinius tornadus ir cunamius. Viena labiausiai sujaudinusių parodų – Vienos Meno istorijos muziejuje aplankyta retrospektyvinė tapytojo Luciano Freudo paroda. Grožis nebūtinai turi būti gražus – apie tai šio menininko kūryba. Mėgstu jo makabriškas žmogaus studijas. Vaikščiojau po sales užburta tų keistai netobulų kūnų ir žvilgsnių magijos. Išėjusi ilgai tylėjau. Ši paroda mane įkvėpė ne tik dar kartą apmąstyti meno estetikos principus, bet ir paanalizuoti save meno stebėtojo ir suvokėjo pozicijoje. Paskutinioji mano kuruota paroda – Gintaro Makarevičiaus „Pasidavimas“, tapybiniais kodais ir emociniu naratyvu man priminė būtent minėtąją L. Freudo parodą. Labai mėgstu šiuolaikinį meną. Su dideliu malonumu stebiu jo procesus, tačiau mano širdis priklauso tapybai. Užaugau apsupta aliejinių dažų ir terpentino kvapų (abu mano tėvai yra tapytojai), jaučiu silpnybę drobei ir dažams. Tačiau nemėgstu iliustratyvios arba nieko nepasakojančios „plokštumos“. Meno kūrinys privalo turėti naratyvą, istoriją, jis turi komunikuoti su žiūrovu, visai nesvarbu, aktyviai ar pasyviai, tačiau privalo jaudinti ir įkvėpti.

LAMŲ SLĖNIS

KELIONĖS. Esu „žmonių žmogus“, komunikabili, tačiau man reikalinga asmeninė erdvė. Realios kelionės į naujas, neaplankytas vietas ir asmeninės kelionės į save man yra būtinos. Jose pasikraunu ir išsivalau, išsigryninu. Po kelionių jaučiuosi laimingesnė ir produktyvesnė. Kasmet išsikelių tikslų ateinantiems metams. Kelionės visada yra tame sąraše. Noriu apkeliauti Ameriką. Pirma – Vakarinę pakrantę, ten aplankyčiau artimą draugę Laurą, kuri jau daug metų ten gyvena. Vėliau – išmaišyti Pietų ir Šiaurės Ameriką. Kiti geidžiami taškai – Australija ir Naujoji Zelandija. Galbūt ne šiemet, tačiau šios kelionės jau labai arti. Mėgstu kalnus. Šias keliones vadinu kelionėmis į save. Net jei einu ne viena, kopimas tikslo link yra meditacija, o kliūtys ar sudėtingos atkarpos, kai žingsnio saugumas priklauso tik nuo tavęs, stiprina koncentraciją ir augina meilę sau.

MUZIKA IR KVAPAI. Du, rodos, visai skirtingus dalykus, dedu greta, nes nuo pat vaikystės man šios juslės – klausa ir uoslė – stipriai persipynusios. Atsimenu save pirmokę. Gavau dovanų baltus lakuotus batukus. Pavasaris, einu į mokyklą, žiūriu į tuos batukus, širdyje toks džiaugsmas, kad, rodos, net oro stinga. Niūniuoju grupės „Pink Floyd“ melodiją ir tas po šilto lietaus garuojančio asfalto kvapas... Iki šiol pavasarį laukiu to momento, kai pajusiu tą kvapą ir tą emociją. Iki šiol galiu apsiverkti išgirdusi būtent tą „Pink Floyd“ kūrinio vietą, kai moters vokalas virsta saksofono garsu.Mėgstu keistus kvapus, esu nišinių kvepalų gerbėja. Man patinka unisex ir vyriški kvapai. Jie charakteringesni nei gerokai per saldūs moteriški. Mano favoritai: Nicolai „Maharadjah“, „L’artisan Parfumeur“ aromatas „Tea for two“, Anic Goutal „Ninfeo Mio“, „Diptyque“ kvapas „Philosykos“ ir eilė keistų „Killians“ kvapų. Turiu nemažai skirtingų kvapų, galiu tiksliai išvardyti, kas būtent kiekviename jų man patinka, tačiau negalėčiau paaiškinti, kodėl tie skirtingi kvapai stovi toje pačioje lentynoje. Kaip ir muzika – mėgstu ją labai įvairią. Nuo hard, ambient, eksperimentinės rock ir funk, etno, bliuzo, klasikinės muzikos. Mano klausomiausieji: Skipas Jamesas, „The Doors“, Jimmy Hendrixas, „Current 93“, Nik West, Benjaminas Clementine, „Kabloonak“, „Sheep got waxed“, J. S. Bachas.

LAMŲ SLĖNIS

Nuotrauka: „Audimas“

SPORTAS. Esu įsitikinusi, kad žmogus yra laimingas tik tada, kai yra mylintis ir mylimas, dirba mėgstamą darbą, yra sveikas, aktyvus ir kupinas energijos. Sportas yra kasdienė neatsiejama mano emocinės ir fizinės sveikatos dalis. Mano meilė sportui prasidėjo nuo vaikiškos svajonės joti. Būdama maža neturėjau galimybės įgyvendinti šios svajonės, tačiau paveikslėliuose ir žurnaluose stebėdama raitelių kūno sudėjimą, suvokiau, kad fizinis pasirengimas yra būtinas. Visada stengdavausi būti aktyvi. Mokykloje bėgdama trumpas distancijas dažniausiai pirmaudavau. Mane tai motyvavo judėti vis toliau ir kelti sau naujų tikslų. Prieš keletą metų atradau bėgimo malonumą. Bėgdama visiškai atsipalaiduoju, pamirštu rūpesčius, negalvoju apie nieką, o kartais, priešingai, bėgdama suplanuoju dienos darbus ar paruošiu renginio scenarijų.

Sportuodama Julija renkasi patogią ir elegantišką prekės ženklo „Audimas“ sporto aprangą

KNYGOS. Tai – mano asmeninė erdvė. Negaliu skaityti, kai šalia yra žmonių. Knyga atveria mano vaizduotės klodus. Visada gana stipriai mintyse vizualizuoju tai, ką skaitau, tarsi panyru į kitą, susikurtų vaizdinių pasaulį. „Joks žmogus niekuomet nepadarė, nedaro ir iš principo negali padaryti nieko tokio, kas išeitų už atleidimo ribų. Tai neįmanoma...“ – citata iš Clarissos Pinkolos Estes knygos „Bėgančios su vilkais“. Ko gero, ši knyga pastaraisiais metais mane įkvėpė labiausiai. Šiuo metu nemažai skaitau, tačiau daugiausia tai – profesinė literatūra, tad ši knyga buvo kaip gaivaus oro gūsis, nunešęs gilyn į save, mane, moterį. Pastaraisiais metais renkuosi skaityti egzistencializmo filosofines knygas. Mane įkvėpusios – Simone de Beauvoir „Visi žmonės mirtingi“, Virginijos Woolf „Savas kambarys“, daug metų su manimi keliauja Albert’o Camus „Užrašų knygelės“.

LAMŲ SLĖNIS

MAISTAS. Esu gero maisto gerbėja. Tikiu, kad sveika mityba yra vienas pagrindinių geros emocinės ir fizinės būsenos ingredientų. Mano gyvenimo moto – paprastume slypi didžioji jėga. Šiuo posakiu vadovaujuosi ir virtuvėje. Mėgstu kokybišką, gryną, padažais bei marinatais neapsunkintą maistą. Naudoju paprastus prieskonius: Himalajų druską, grūstus pipirus, čiobrelius, kmynus, česnakus, bazilikus, rozmarinus, petražoles, krapus ir ypač mėgstamą kalendrą. Žalumynus auginu pati savo balkonėlyje, kai ką nusiskinu mamos sodelyje. Manau, sveikas ir skanus maistas būtinai turi būti ir gražus. Todėl visada stengiuosi gaminti sveiką, natūralų, šviežią maistą ir patiekti jį apgalvojus visas smulkmenas: patiekalo spalvą, formą, faktūrą, net pasvarstau, ar lėkštės spalva tiks konkrečiam patiekalui, kokios spalvos servetėles pasirinkti... Begalę maisto fotografijų ir įkvėpimo randu socialiniame tinkle „Instagram“. Žaviuosi šiais „Instagram“ herojais: Mikkeliu Karstadu (@mkarstad), Mimi Thorisson (@mimithor), Aran Goyoaga (@cannellevanille). Nuotrauka: „Audimas“ Nuotrauka: Alan Cordic, „My Scandinavian Home“

Namai. Labai saugau ir puoselėju šią erdvę. Sugrįžti į savo saugius, jaukius, gražius ir stilingus namus – mano siekiamybė. Domiuosi interjero dizainu, net buvo laikas, kai dirbau šioje srityje. Tai buvo įdomi patirtis. Kiek pamenu, man visada labai patikdavo ir iki šiol patinka keisti detales, perstatyti kambarių baldus, perdažyti sienas, perkabinti paveikslus. Namai tampa gyvu organizmu, gyvenančiu su manimi, atskleidžiančiu mano požiūrį į daugelį dalykų – šeimą, meną, estetinį pojūtį. Seku kelis mėgstamus interjero tinklaraštininkus, ieškau įkvėpimo ir naujų idėjų jų įrašuose. Pora mėgstamiausiųjų: www.karinecandicekong.com ir www.myscandinavianhome.com.

LAMŲ SLĖNIS

Mada. Studijų metais gyvenau ir daugiausiai laiko praleisdavau su madą ir dizainą studijuojančiais draugais. Manau, tai manyje suformavo įgūdžius ir poreikį pastebėti įdomias konstrukcijas ir derinius. Jaučiu didelį malonumą matydama meistriškai sukurtą drabužį, turintį savo charakterį. Mane visada įkvėpdavo Alexanderio McQueeno, Vivienne Westwood, Yohji Yamamoto, Alexanderio Wango kūryba. Pastarųjų dienų lietuviškosios mados atradimas – dizaineris Thom Bara. Siluetai, konstrukcijos, audiniai, tvarios mados idėjos – visa tai man yra labai artima.

Julija vilki mados namų „Undress“ suknelę

Staigmenos ir maži ritualai. Kitaip tariant – brangių žmonių dėmesys. Mane nepaprastai įkvepia žinojimas, kad esu apsupta ypatingų žmonių. Tokių, kurie rūpinasi manimi, daro man staigmenas, stebina ir džiugina. Tai mane įkvepia dar labiau mėgautis malonumu duoti. Gauti taip pat labai malonu, tačiau tai toli gražu neprilygsta jausmui, kurį išgyveni duodamas. Bėgant metams ateina branda ir suvokimas, kad svarbiausia – laikas, skirtas nuoširdžiam ir atviram buvimui su brangiu žmogumi, draugu, kolega ar dėmesys parduotuvėje pasiklydusiam vaikui, gatvėje suklupusiai senolei. Be galo didelį džiaugsmą man teikia maži ritualai, kuriuos susikuriame su man brangiais draugais. Pavyzdžiui, sekmadieniniai blynai pas Irmą, ilgi pasivaikščiojimai po Vilnių su Justinu, intensyvūs pasivaikščiojimai paupiu ir po jų sekantys šokoladiniai suflė su Toma, arbatos pagurkšnojimai su Ieva ar jaukūs vyno vakarai su Asta. Labai branginu visus tuos momentus, jie mane įkvepia judėti į priekį, tobulėti, ieškoti ir savo atradimais dalytis su visais.

LAMŲ SLĖNIS

Jos vaikystės namuose prie ledu apsitraukusios upės kranto šiandien kvepia lėtais rytais ir iš naujo atrastais malonumais – neskubant gerti kavą, skaityti primirštas knygas, mėgautis šilta vonia vidury dienos. STEFANIJA JOKŠTYTĖ šią žiemą po septynerių metų paliko reklamos agentūrą bei skambias vyriausiosios tekstų rašytojos pareigas, ir Naujuosius pasitiko kaip atverstą baltą lapą. „Daug metų norėjau būti protinga, o dabar noriu būti graži“, – juokiasi ji kelionės į Pietryčių Aziją išvakarėse. Ten – bandys atrasti save ir atsakyti į ramybės neduodančius klausimus.

METAS IŠGIRSTI SAVE Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Joana Buividaitė

– Apie prasidėjusius gyvenimo pokyčius kalba ne tik naujas įrašas tavo CV, bet ir... nukirptos kasos! – Taip! Juk nusikirpęs plaukus nuo savęs nukerpi ir praėjusį laiką. Buvo metas, kai aš norėjau garbanų ir jas sukau, o dabar norisi nuimti tuos keletą centimetrų atsiminimų. Juk į reklamos agentūrą „Not perfect“ patekau tiesiai iš studijų suolo, dirbau ten septynerius metus. Bet lapkritį išsiskyrė mūsų keliai. Iki šiol viską dariau dėl kitų, o dabar nusprendžiau gyventi sau. Tada norėjosi savirealizacijos, užsitarnauti vardą, o dabar norisi įsi-

klausyti į savo širdį, būti ten, kur ji plaktų stabiliau ir nereikėtų kas rytą bėgti kaip į karą. Tad didieji pokyčiai, ko gero, manęs laukia Kambodžoje. Atrodė, kad reklamos agentūroje dirbsiu amžinai. Esu sėsli, labai bijojau pokyčių, bet jų reikėjo. Niekada nesu buvusi Azijoje, net nesu turėjusi ilgų atostogų. Keliausiu mažiausiai du mėnesius. Turiu bilietą atgal, bet nesu tikra, ar norėsiu juo pasinaudoti. Nežinau, kiek laiko prireiks įsiklausyti į save, juk ilgą laiką neklausiau nei kūno, nei proto. Liepdavau sau stotis ir eiti, nesigilindama, ar esu pavargu-

si, ar ne, ar gerai jaučiuos, ar prastai. – Keliausi viena? – Skrisiu pas draugus. Su Žygimantu Kudirka iš darbo išėjome beveik tą pačią dieną, tik jis labiau karštakošis – susikrovė kuprinę ir išvažiavo. O man nesinorėjo skubėti, turėjau pirma susidėlioti mintis. Išvažiavau mėnesiui į Nidos „Meno koloniją“. Ten galvoje susidėliojo planas, kaip toliau gyvensiu. Rinkau šiukšles prie jūros, daug vaikščiojau, nurimau. Dabar jau esu pasiruošusi keliauti. Bijau bėgti, nes tikrai nusilaužščiau ranką ar koją...

LAMŲ SLĖNIS

– Bet juk tuos septynerius metus visą laiką ir bėgai? – Taip, bet man taip patiko – dariau tai, ką norėjau, ir gerai žinojau, kodėl tai darau. Kai nustojau žinoti, natūralu, ir entuziazmas pradėjo mažėti. Juokiuos, kad visą laiką norėjau būti protinga, o dabar noriu būti graži! – Kaip manai, kodėl kūrybingi žmonės taip veržiasi į reklamos pasaulį? – Aš niekada nenorėjau atsidurti reklamos pasaulyje. Mane tiesiog rado – vakarėliuose, feisbuke – ir pakvietė. Dabar dėstau reklamos mokykloje „The Atomic Garden“, ten sutinku daug jaunų žmonių ir pastebiu, kad geriausiai sekasi tiems, kurie nėra pametę galvos dėl reklamos. Kol nedirbau reklamos pasaulyje, mane jis atstumdavo, atrodė kičinis, paviršutiniškas. Jame iš tiesų yra viso to, bet atėjusi dirbti į reklamos agentūrą nustebau, kiek įdomių ir išmintingų žmonių čia dirba. Tiesiog užsienyje menininkai turi puikias sąlygas kurti, todėl jie tai ir daro. Lietuvos reklamos agentūrose dirba daugybė tapytojų, iliustratorių, kitų sričių menininkų. Jiems tiesiog reikia uždirbti, nes išsilaikyti iš meno neįmanoma. Visi įdomiausi ir geriausi kūrybininkai, kuriuos teko pažinti, turėjo visai kitų, žymiai didesnių tikslų. Lygiai taip pat ir aš. Svajoju kada nors parašyti kny-

LAMŲ SLĖNIS

gą ar scenarijų filmui. Todėl man taip paprasta parašyti scenarijų 30 sekundžių reklaminiam klipui – nes mintyse – pusantros valandos! Ir dailininkui taip pat paprasta sukurti reklaminį plakatą, nes jo svajonėse – savų darbų paroda meno galerijoje. Yra gražus posakis: jei gyvenime tau niekur nesiseka, pabandyk reklamą – tikriausiai pasiseks. Ir man taip buvo. Mane pakvietė, gavau užduotį, nusiunčiau galvodama – „jeigu priimsit – tai jau taps jūsų problema“. Bet taip ir nutiko... Reklamos agentūroje jaunam, daug minčių turinčiam žmogui gerai, čia nuolat jautiesi kaip treniruoklių salėje. Nuo ryto iki vakaro turi užduočių ir nelieka laiko galvoti apie egzistencinius klausimus. – Ar greitai agentūroje tapai vyriausiąja tekstų rašytoja? – Pasaulio kontekste – labai greitai. Man buvo gal 25-eri. Buvo juokinga prie savo pavardės matyti tą užrašą – „senior copywriter“. Sakyčiau, šios pareigos suteikiamos dėl dviejų priežasčių – pirmiausia, savo darbu rodai, kad tavęs galima nebetikrinti, su tavimi jau galima pasitarti. Bet taip pat tai reiškia, kad nuo šiol privalai ugdyti jaunąją kartą, atlikti jau ne tik savo darbus. Kita vertus, šios pareigos taip pat suteikia paskutinio žodžio laisvę.

– Kokiais darbais labiausiai didžiuojiesi, kurie buvo smagiausi? – Jų daug! Man patiko dirbti su „Raudonų plytų dirbtuvėmis“. Galėjau alų pavadinti „Ungurio kojos“. Pamenu, su draugais buvome „Mados infekcijoje“, išgirdau, kaip už mūsų stovėję žmonės nusistebėjo: „Ir kas galėjo alų taip pavadinti?“ Mano bučiulis atsisuko ir sako: „Štai – ji!“ Taip pat buvo smagu kurti Oskaro Koršunovo Teatro reklaminį klipą. Scenarijų kūriau labai ilgai, norėjosi atskleisti režisieriaus pasaulį, tad ilgai sėdėdavau teatre, svarstydama, kokią būseną išgyvenu ir kaip tai perteikti žiūrovui. Nėra lengva sukurti reklamą genijui, o man Oskaras toks yra. Be to, pirmoji mano meilė buvo teatras, ir į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją stodama pirmiausia rinkausi teatro vadybą, tik vėliau pasukau į kiną. Įsiminė reklama, kurią kūrėme Tarptautiniam Kauno kino festivaliui. Ilgai laužiau galvą, kol prisiminiau, kaip tėvai vaikystėje mane, užkietėjusią vilnietę, nusivežė į Kauną. Pamenu, kaip nustebusi sakiau: „Mama, bet jie net keikiasi lietuviškai...“. Tikrai buvo neįprasta girdėti statybininkus beriant lietuviškus keiksmažodžius. O kur dar tos pasitempusios moterys ir močiutės gatvėse... Man visa tai priminė filmą. Tad po daug metų labai apsidžiaugiau tai prisiminusi. Taip gimė šūkis „Kaune – kaip kine“.

LAMŲ SLĖNIS

Aišku, negaliu pamiršti ir pirmojo Lietuvos reklamos agentūrų istorijoje laimėto Kanų Liūto. Pamenu, nuvažiavusi pamačiau pakabintą mūsų plakatą, apsidžiaugiau, bet net nenutuokiau, kas laukia. Per apdovanojimų ceremoniją šalia sėdėjo tais metais visus pagrindinius prizus susišlavusios australų agentūros „McCann Melbourne“ atstovai. Kai mes pašokom iš laimės, vienas jų apsikabino ir paklausė: „Pirmas?“ O tada davė labai gražų patarimą: „Atsimink šį jausmą, nes paskui jie tau sakys, kiek tu jų turi parvežti...“. Dabar džiaugiuos, kad to neteko patirti. – Ar per tuos porą mėnesių, kai išėjai iš darbo, spėjai atrasti kokių pamirštų malonumų? – Geriausias atradimas buvo vonia, filmas arba knyga vidury dienos – kada tik nori. Beje, aš vėl atradau malonumą gerti kavą! Anksčiau pliumpiau kavą litrais, kaip kurą. O dabar geriu žymiai mažiau – vieną du puodelius per dieną. Ir ji vėl skani. Smagu savęs nestimuliuoti vien dėl to, kad tau tai būtina. Ir dar – nebėra to arkliško „pyp pyp pyp“ rytais! Be žadintuvo pabundu net anksčiau. Beje, iki šiol buvau tikra barų mergina. Po darbo man būtinai reikėdavo eiti išgerti vyno ar alaus, kad pamirščiau, perkraučiau smegenis. O dabar to norisi vis mažiau. Gal todėl man taip gerai sekėsi kilti karjeros laiptais, kad gyvenimo esmė buvo darbas. Aš praleisdavau artimųjų gimtadienius ir šventes, nes, atrodė, privalėdavau būti darbe. Darbas buvo

mano vyras, meilužis, šeima, augintinis... Kol vieną dieną agentūros direktorė man pasakė: „Stefa, tau reikia į Niujorką, čia tau per maža vietos“. Dėkojau, kad pagaliau man tai pasakė, to stumtelėjimo tikrai reikėjo.

tu Nekrošiumi. Įstrigo jo mintis, kad mūsų nuolatinis vaidinimas, jog bėgam, tėra falšas. Ir iš tikrųjų – nieko mūsų gyvenimuose nevyksta, būna du trys įdomūs, įspūdingi epizodai, bet nemokėdami tos beprasmybės atlaikyti vaidinam užsiėmusius, nors iš tie– Tai gal dabar ir ieškosi to Niu- sų turėtume gyventi santaikoje su tuo jorko? niekuo, tyla ir ramybe. Turbūt mano – Nenoriu prisipliurt... Buvau nu- bėgimas ir buvo panašus. Dabar laikas važiavusi į Niujorką trims savaitėms. išmokti stabdyti. Pamenu, kai gyvenau Ciuriche, visą laiką jaučiausi tarsi svečiuose pas vai– Ar turi kosminių svajonių? kiną – privalėjau nuolat būti įsitem– Turiu svajonę, bet jos turbūt niepusi ir jokiu būdu nejuokauti – nes kada neišpildysiu. Matau vaizdinį, bet gali prašauti. Stengdavausi šypsotis, niekaip negaliu jo perkelti į realybę bet neatsiverti. O Niujorke pasijutau turint galvoje mano energiją ir būdą. sava. Tad jei pakeliavusi į po Aziją Norėčiau išvažiuoti į seną Škotijos pinuspręsiu, kad noriu dar kokių septy- lį mokytis anglų literatūros ir sėdėti nerių metų juodo arimo, gal ten ir pa- po medžiu. Tačiau esu labai sociali, suksiu. Bet jei nuspręsiu, kad nebetu- tad tikėtina, kad voverės prabiltų riu sau nieko įrodinėti, kad pati sau žmonių kalba – padaryčiau viską, kad patinku, tada to Niujorko turbūt ir tik joms būtų įdomu su manimi leisnereiks, gal užteks kaimo trobelės. Be- ti laiką! Iš tiesų tai man yra didesnė je, esu ieškojusi Niujorko ir Vilniuje! utopija, nei nuskristi į Mėnulį, nes Gyvenau pačioje Gedimino prospek- tikiu, kad po dešimtmečio tikrai gato širdyje, priešais buvusį „Vaikų pa- lėsiu nuskristi į kosmosą. Bet skaitysaulį“, name su bokšteliu – pačiame ti knygą Škotijoje po medžiu... bokštelyje. Pasakiau, kad kraustausi į Vilniaus Pikadilį, kad dieną naktį – O ką nebandyto norėtum išmėaplink būtų zujančių žmonių ir veiks- ginti? mo. Dabar man gera čia, tėvų name – Ne taip seniai išpildžiau tokį prie tekančios upės. troškimą – skristi. Pastaraisiais metais vis atsidurdavau skraidyklėje, pa– Kartais man atrodo, kad visi rasparnyje ar sklandytuve. Keista, nes skundžiamės, kaip greitai gyvename aš bijau skristi. Kaskart lipant į lėkir kaip norėtume sulėtinti tempą, bet tuvą man spurda širdis. Bet sklandymažai kas tai iš tikrųjų daro. Gal to tuvas yra kažkas neįtikėtina. Esi danvidinio poreikio ne tiek jau ir daug? guje, aplink – tyla, tave neša vėjas... Ir – Man labai patiko Andriaus Ro- tas gražus nusileidimas – pliumpt ant žicko interviu su režisieriumi Eimun- vieno sparno!

LAMŲ SLĖNIS

Labai pasitikiu savimi kalbant apie veiklumą. Jei tik norėčiau po ledu pasodinti sodą – aš taip ir padaryčiau. Nežinau, iš kur tai. Bet pakeisti būseną, perkrauti programą galvoje – man tai didžiulis iššūkis. – Ar tėvų pavyzdys tave įkvepia? Tai, kad jie, pardavę verslą, jau daug metų keliauja po pasaulį laivu? – Yra dvi medalio pusės. Taip, jie jau daug metų gyvena motorinėje jachtoje gražiu pavadinimu „Sena meilė“. Tačiau ta jų tvirta ir stipri meilė man ir kenkia. Nes paprasti žmogiškieji santykiai atrodo vis ne tie – juk žvelgdamas į juos matai, kaip gali būti. Tad sutikęs žmogų iškart klausi savęs: ar tai galėtų būti visam gyvenimui? Ne, tėvai nevaikšto susikibę už rankų ir nesibučiuoja kas dvi minutes. Bet jie man suteikia saugumo jausmą. Tėvai buvo labai laimingi sužinoję, kad keliauju į Aziją. Jie visada stumia mane iš komforto zonos ir pradeda pykti, kai aš imu kerpėti. Man patinka, kad jie pabėgo nuo gyvenimo modelio „dirbti, susirgti, numirti“. Ir kad žinojo, kada sustoti. Jie pasitraukė iš verslo pasaulio, o juk ten sustoti labai sunku –buvę kolegos toliau dirba, augina verslus ir pinigus. O jie išdrįso sustoti. – Nejau niekada nepykai, kad jų nėra šalia, kai reikia? – Nesu labai šeimyniška. Be to, visi keturi – aš, brolis, tėvai – esame stiprios asmenybės, keturi solistai. Vi-

są gyvenimą diskutuojam, kalbam, analizuojam... Taip, mane erzina, kad per šventes mes nebūnam kartu. Šiemet pagaliau per Kalėdas jie buvo Lietuvoje, tik mes jas atšventėme kažkurią kitą gruodžio dieną... Jiems tai – tik data. Savo pavyzdžiu jie išmokė mane, kad nebūtina elgtis taip, kaip socialinė aplinka tau liepia, o tik taip, kaip leidžia tavo paties moralė. Dabar labai gražus laikas, kai aš jau jaučiuosi brandi, o jie dar šviesaus proto. Mums gera tiesiog kalbėti apie robotus, appsus, naująsias technologijas, knygas... Kelionės tėvams suteikia jaunatviškumo. Jie turi laisvę, kurios neturi daugelis. – Gal tuomet, kai tėvų nebūdavo šalia, išminties semdavaisi iš knygų. – Knygos – irgi tėvų duotybė. Kol visi gyvenom po vienu stogu, jaučiausi skaitanti mažiausiai. Tačiau mokykloje supratau, kad didžioji dauguma klasės draugų, palyginti su manimi, yra perskaitę labai mažai. Pamenu, vaikystėje man būdavo labai sunku ką nors paaiškinti, man atrodė, kad viską žinau geriausiai. Ir tėvai tam neprieštaravo. Mano mama elgdavosi gudriai – mano kambaryje padėdavo knygas, kurių man tam tikru gyvenimo etapu reikėjo. Manydavau, kad jas randu pati. Knygos – tai geras nepertraukiamas pokalbis su kažkuo kitu. Esu poezijos žmogus ir tai man labai padėjo reklamos pasaulyje, kai reikėdavo daug pasakyti trumpai.

LAMŲ SLĖNIS

Man patinka Kęstučio Navako laiškai iš knygos „Lorelei“. Tai laiškų pilna dėžutė. Keistas jausmas, bet pradėjęs skaityti dešimtą laišką pagalvoji, kad jie parašyti tau... Įvyksta slaptas, labai romantiškas santykis su kažkuo, kas gražiai įvaldęs žodį rašo tau laiškus. Mėgstu Rolandą Rastauską, Solveigos Masteikaitės minčių dėstymą, Aušros Kaziliūnaitės eilėraščius ir įrašus feisbuko sienoje, Edmondo Kelmicko sonetų vainiką, Antano A. Jonyno poeziją. Skaitau ir labai lengvą literatūrą. Kartais patenku į erdves, kuriose nėra knygų, ir atrodo, lyg kažko trūktų. Lyg ateitum į namus be kėdžių... – Ar pastebėjai, kad šiandien liko nedaug žmonių, taip prisirišusių prie knygų, visi, rodos, labiau pamišę dėl savireklamos, įvaizdžio viešojoje erdvėje. Ką manai apie tą ant mūsų užmestą idealaus gyvenimo rūką? – Aš visada labai bijau. Laviruoju ties riba tarp feisbuko personos (kai vos nusikerpi plaukus ir jau visi žino) ir noro, kad kas nors palaikintų tavo įrašą ar nuotrauką... Neseniai važiavau į radiją kalbėti apie knygas ir kartu važiavęs vaikinas manęs paklausė: „Atsiprašau, bet kodėl jie tave kviečia? Gal aš ko nežinau, gal ką praleidau?..“ Aš tikrai nedaliju daug interviu, nenoriu kalbėti apie bereikšmius dalykus. Bijau, kad tuomet popindustrija mane tiesiog suvalgytų. Džiaugiuosi, kad plačioji visuomenė manęs nežino. Bet kartais man norisi kalbėti. Tikrai nesu feministė, bet turiu tą jausmą „moteris moterims“. Yra nemažai moterų, su kuriomis kada nors norėčiau pasikalbėti ir atlaisvinti jų galvas, tik niekada jų nesutiksiu. Manau, remdamasi savo pasaulio samprata, tėvų patirtimi galiu būti neprastu pavyzdžiu žmogaus, kuris daro tai, ką nori, ir jam visai neblogai sekasi. O jei jau sekasi blogai, vadinasi, aš tiesiog nenoriu. Viešumas ir mano vieni ar kiti pasidalijimai feisbuke skirti draugams. Jų turiu gal porą tūkstančių, nors neturių sekėjų, kaip kiti. Ir man smagu, kad žmonės džiaugiasi, kai man sekasi, kad komentuoja, kai sukuriu ką nors gražaus. Galiu nuoširdžiai prisipažinti, kad kartais iš tiesų laukiu, kol kas nors palaikins mano nuotrauką. Smagu, jei kas pamato, nedarau tragedijos, jei nepamato. Man svarbiausia, kad viską darau nuoširdžiai ir tai dar netapo mano darbu.

LAMŲ SLĖNIS

Taip, ji turi kompleksų ir ne visada jautėsi graži. Mokykloje, kai kitos mergaitės virto gulbėmis, jai rūpėjo visai kiti dalykai. Prieš keletą metų į sporto klubą ji užsuko turėdama tikslą sumoteriškėti ir priaugti keletą kilogramų. Net ir įvykdžiusi šią misiją ji vis dar jaučiasi nejaukiai, kai kitos moterys ima dėkoti už įkvėpimą keisti gyvenimą ir mylėti save. Sunku patikėti šios istorijos priešistore žvelgiant į vizažistės ir sporto entuziastės SIMONOS MUŽAITĖS nuotraukas socialinėje erdvėje, bet dar sunkiau – suabejoti jos nuoširdumu ir sena kaip pasaulis tiesa – kad sunkus darbas anksčiau ar vėliau atsiperka su kaupu. STILIAUS KODAS

KAI PATINKI SAU, GĖDA DINGSTA

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Lina Juškauskaitė

LAMŲ SLĖNIS

Grožis

Sportas

Burtininkų, galinčių Pelenę paversti pricese, yra daug, tik kiekvienas turi savo burtų lazdelę ir vis kitaip supranta grožį. Kažkada man atrodė, kad daugiau yra gražiau, o dabar suprantu, kad mažai irgi gali būti gražu. Mokydamasi mokykloje niekada neskyriau ypatingo dėmesio išvaizdai. Mano požiūris pasikeitė pradėjus dirbti grožio industrijoje, nuolat sutinkant daugybę skirtingų moterų, bendraujant su jomis. Bėgant laikui įsitikinau, kad išorinis grožis visada susijęs su vidiniu. Tai tarsi užburtas ratas.

Kompleksai Dėl jų ir pradėjau sportuoti. Vienos turi ilgus plaukus, kitos – iš prigimties gražią odą, o aš visada buvau liekna, berniukiško kūno sudėjimo ir man tai nepatiko. Pasiekti pokyčių atrodė neįmanoma, tačiau sutikti tinkami žmonės sugebėjo mane įkvėpti ir paskatino pradėti tą kelionę, o kartu su kūno pokyčiais atėjo ir daugybė kitų gerų dalykų. Šiandien jaučiuosi labiau užtikrinta, kai reikia priimti svarbų sprendimą, praturtėjusi dvasiškai. Ilgainiui sportas tapo priklausomybe.

LAMŲ SLĖNIS

tę einu į sporto salę, du – į jogos užsiėmimus, dvi dienas ilsiuosi. Ir matau Pasiryžus lankyti sporto klubą ma- labai greitą progresą. no misija buvo dailiai priaugti tris kilogramus. Pasirodo, tai nėra taip paprasta! Prireikė ilgo ir sunkaus darbo Mityba padedant treneriui. Tiesa, pradėjau nuo „BodyPump“ ir „Army camp“ užNorimų rezultatų gali pasiekti tik siėmimų, bet pastebėjau, kad iš treni- tinkamai maitindamasis ir reguliariai ruotės visada išeinu smarkiai supra- sportuodamas. Niekada nebuvau iš tų, kaitavusi, tačiau nejaučiu tvirtėjančių kurie skrupulingai planuoja, ką valgys raumenų. Tada užsukau į treniruoklių visą ateinančią savaitę. Tačiau mano salę, kur išvydau didžiausius svorius apykaita greitai, tad nors ir valgau kilnojančius vyrus. Man atrodė, kad daug, privalau griežtai laikytis sudageležis tinka tik vyrams... rytos programos. Maitinantis teisingai Vis dėlto užkalbinau trenerį Andrių, raumuo gauna energijos, vadinasi gajis patarė, kad mano tikslui pasiekti rei- li atlaikyti didesnį krūvį, o didesnis kia dirbti su svoriais. Per pirmąją treni- krūvis formuoja raumenis. Taip sukaruotę tiesiog mokiausi taisyklingai atsi gražus ratas. likti pratimus, juk net pritūpimo nesuTreneriui paprašius papasakoti, ką gebėdavau tinkamai padaryti. Daugelis valgau, paaiškėjo, kad valgau gerokai žmonių į tai nekreipia dėmesio, klysta, per mažai ir daugiausia – bevertį maispasirenka netinkamą svorį, pasitempia tą. Teko susidėlioti prioritetus. Dabar raumenis ir galiausiai išgaruoja noras nesuprantu moterų, kurios teigia netugrįžti į sporto salę. O aš pasirinkau in- rinčios laiko pavalgyti. Pusryčiai suteidividualias treniruotes. Taip, jos kainuo- kia daug energijos. Jiems renkuosi daug ja, tačiau yra to vertos, nes padeda iš- baltymų turintį riešutų sviestą, bananą mokti sportuoti taisyklingai. Juk nebū- ar kitą vaisių. Priešpiet vėl jaučiuosi tina visą gyvenimą dirbti su treneriu – praalkusi – suvalgau vaisių ar batonėlį. išmokęs toliau gali sportuoti vienas. Per pietus valgau sočiau – sriuba, saloPrieš pusmetį pastebėjau, kad nors tos, o kartais ir desertas. Po poros vair atrodau dailiau, bet nebesijaučiu to- landų vėl lengvai užkandu, o per vakakia lanksti. Taip atradau jogą ir man rienę mėgaujuosi žuvimi, vištiena ar vėl atsivėrė nauji kloniai. Manau, dar- kuskusu. Valgyti beverčio maisto man bo su svoriais ir jogos derinys yra to- tiesiog nebesinori. Niekada neskaičiuobuliausias. Dabar tris kartus per savai- ju kalorijų, pasitikiu intuicija.

LAMŲ SLĖNIS

Nuotraukos: "Adidas" (fotografas Vidas Černiauskas)

LAMŲ SLĖNIS

Rezultatai Sporto klube lankydavausi keturis penkis kartus per savaitę, pirmuosius pokyčius buvo galima pastebėti po trijų mėnesių. Nors pati nieko nemačiau, bet treneris parodydavo mano nuotrauką prieš ir po pirmųjų trijų mėnesių. Ir iš tiesų – atsirado pečių linija, dailesnė nugara, lieknesnė talija, gražesni klubai. Negalėjau patikėti, kad tai vyksta! Kai kasdien matai save veidrodyje, pastebėti pokyčius ne taip lengva. Tačiau nuotraukos sakė ką kita. Pamenu, kai įkėliau pirmąją savo pokyčių nuotrauką į „Instagram“, man buvo gėda... O tada pradėjo rašyti žmonės, klausti, kur aš sportuoju. Nebuvau pratusi prie tokio dėmesio, bet ilgainiui tai tapo didesne motyvacija man pačiai tęsti tai, ką pradėjau.

Vidiniai pokyčiai Dideli dalykai susideda iš smulkmenų. Pradėjus keistis atsirado noras įkvėpti ir paskatinti kitus. Anksčiau, matydama, kaip kita mergina netaisyklingai atlieka pratimą, nutylėdavau,

LAMŲ SLĖNIS

o dabar prieinu, patariu. Norisi dalintis žiniomis. Nesureikšminu padidėjusio pasitikėjimo savimi, nes visada buvau gana pasitikintis žmogus. Tačiau dabar jaučiuosi moteriškesnė, kitaip pradėjau vertinti moteris, pastebiu ir žaviuosi sportuojančiomis mamomis. Žinau, kad, jei tik labai nori, viskas įmanoma ir viską galima suspėti. Juk yra daugybė pratimų, kuriuos galima atlikti namie, kol vaikas miega ar kartu su vaiku.

nors galėčiau... Dabar puoštis man smagu. Į sporto klubą neretai ateinu ryškiai pasidažiusi lūpas. Būna, grįžtu iš darbo ir iškart lekiu į salę. Kodėl turėčiau valytis makiažą? Juk naudoju geras priemones, kurios netepa ir nenubėga. Man patinka spalvos. Anksčiau sportuojančios moterys rengdavosi tik juodai, kad tik pasislėptų. O man norisi priešingai – kuo daugiau išsirengti! Kai patinki sau toks, koks esi, tiesiog nebegėda rodyti savęs. Kitos nesivelka trumpų marškinėlių, kol neturi tobulo pilvo preso, o man neįdomu, kas ir ką apie mane galvoja – Stilius nepatinka, nežiūrėkit. Dėmesys man Kaip tik neseniai juokiausi pasako- tik prideda azarto. dama draugui, kad vos apsirengiu sportinį kostiumą, mano motyvacija išauga dvigubai. Atrodo, lyg vilkėčiau Makiažas „supermoters“ kostiumą! Tiesiog nePaauglystėje, kai visos klasės draugali sėsti prie kompiuterio, norisi išgės dažėsi ir buvo gražuolės, aš vargiai kart bėgti į sporto salę. Sportinis, laisvas, neįpareigojan- blakstienų tušą turėjau... Bet pradėtis stilius man visada patiko. Nieka- jusi dirbti grožio industrijoje, suprada neturėjau kalno aukštakulnių. tau, kad turiu būti pavyzdžiu klienBet bėgant metams supratau, kad tėms. Čia kaip nueiti pas batsiuvį, o visai smagu kartais užsisegti sijoną, jo batai suplyšę... Tad atėjo metas, kai apsivilkti suknelę. Nebesinori į dar- norėjosi atsidažyti už visus tuos prabą eiti dėvint nutįsusį džemeperį, bėgusius metus!

LAMŲ SLĖNIS

Nesu iš tų, kurios tepa šimtą sluoksnių makiažo. Man svarbu ir įdomu, ką tepu ant veido, kokias priemones naudoju kasdien. Juk jei myli save, tau tikrai nesinorės pirkti pigaus ir prasto produkto, norisi gero, kokybiško, švaraus. Norisi, kad oda būtų skaisti, nors kiek pamaskuota, kad kosmetikos priemonės nekimštų porų. Daug įdomių dalykų atrandu keliaudama. Geriausia, kai kosmetikos priemones rekomenduoja patikimas žmogus, juk dabar visko tiek daug, kad lengvai gali pasiklysti. Parduotuvėje tau visada suoks tą patį – „čia geriausias“. Tačiau geriau pasidomėjus paaiškėja, kad greta visame pasaulyje žinomo, plačiai išreklamuoto ženklo yra kitas, mažiau žinomas, bet mineralinis, švarus, be sintetinių dažiklių ir kvapiklių. Man patinka dažyti vyresnio amžiaus moteris. Jos nenori būti ryškaus makiažo, nori, kad oda išliktų skaisti, kad grožio priemonės nepaslėptų jų individualumo. Iš tiesų, kuo mažiau makiažo naudoji, tuo daugiau lieka moters bruožų, o ji jaučiasi graži.

Grožio tendencijos Kartais pati tarp jų pasimetu... Atrodo, kiekvienas vizažistas turi savų tendencijų. Draugė dirba modeliu, keliauja po pasaulį, fotografuojasi garsiems žurnalams. Kartą klausiau jos, ar į svarbias fotosesijas vizažistai atsineša pilnus lagaminus kosmetikos? Ne, sako ji, priešingai – kuo mažiau, tuo geriau. Juk net „Vogue“ viršelyje modelio oda atrodo natūrali, skaisti. Siekiama atskleisti tikrąjį, vidinį žmogaus grožį. Garsūs mados ženklai taip pat toli gražu neperkrauna modelių makiažo priemonių gausa. Man pačiai patinka keistis. Vieną dieną ryškiai pasidažau akis, kitą – lūpas. Trečią norisi akis apibrėžti raudonu kontūru. Ir savo klientėms sakau, kad jei iki gyvo kaulo pabodo juodas kontūro pieštukas, gal pakaktų nusipirkti žalią? O jei visada lūpas dažote neutraliu lūpdažiu, gal išbandykite sodresnę spalvą arba maišykite skirtingus atspalvius. Kartais moterys prisiperka daug kosmetikos, bet jos nenaudoja. Mokau jas, ką su kuo derinti, aiškinu, kad nebūtina kas mėnesį pirkti visų reklamuojamų naujienų. Jų aš jau seniai nebesivaikau. Pastebėjau, kad svarbiausias dalykas, kurio trokšta moterys, – kad net papudruota jų oda švytėtų. Juk švytinti oda rodo, kad žmogus sveikas ir laimingas.

LAMŲ SLĖNIS

ŽIEMOS POPIERINIO "LAMŲ SLĖNIO" IEŠKOKITE PREKYBOS CENTRUOSE IR SPAUDOS KIOSKUOSE

LAMŲ SLĖNIS

Rytais, kai tekanti saulė apšviečia namų duris, kai naktį pasivaikščioti į mišką išėjusios mažosios pušys sustingsta laukymėje, kai prabunda paukščiai ir šnabždėtis ima smilgos prie namo, prekės ženklo „Darna“ kūrėjai AGNIETA ir DARIUS JONIKAI sėdi sukryžiavę kojas ant jogos kilimų ir medituoja. Saulė, gamta, namai, jiedu, jų mintys, kūryba, darbai ir yra darna. Su savimi, kitais bei pasauliu.

DARNOJE Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Lina Juškauskaitė

– Šiuose namuose, rodos, turite viską, ko tik galima norėti – gražius santykius, įdomius darbus. Ar dar kokių svajonių užrašėte per Naujuosius? Agnieta: Labai norėjau užrašyti, o ir laikas buvo geras – jaunatis. Nepavyko, bet tai nereiškia, kad nebesvajoju. Jaučiu, kad šiais metais mane apsėdo mintis keliauti. Šiąnakt net sapnavau, kad esu Azijoje. O dar norėčiau būti labiau tikra sau ir kitiems. Pastaruoju metu itin daug galvoju apie emocijas ir tai, kaip jas priimti. Darius: Mano svajonės labiau žemiškos, susijusios su darbu. Žinau, kad Agnieta nori keliauti, taigi dabar galvoju, kaip suderinti darbą ir keliones.

Agnieta: Mums labai patinka viską derinti. Anksčiau su Dariumi kūrėme drabužius vyrams, jų idėja buvo visiškai kitokia nei tų, kuriuos kuriame šiandien. Atėjo laikas, nebetikėjome jais, panorome į viena sujungti savo darbą, mintis, gyvenimo būdą. Nesmagu gyventi, kai viskas – į skirtingas puses. Dabar vėl atėjo laikas, kai kirba mintys jungti naujas veiklas ir potyrius. Darius: Norėtume, kad mūsų kelionėse rastųsi prasmė. – Lyg ir įprasta prasmės ieškoti vėlesniame amžiuje... Sulaukę penkiasdešimties žmonės parduoda verslus ir nusprendžia gilintis į save. Nesate per jauni tokiems reikalams? Darius: Man jau trisdešimt. Agnie-

tai – dvidešimt šešeri. Mokomės sąmoningumo, mėginame eiti šituo keliu. Agnieta: Man keista tokia nuostata – dabar dirbsiu, darysiu karjerą, arsiu iki penkiasdešimties, o gal ir dar ilgiau, o kai išeisiu į pensiją, pradėsiu skaityti, bendrausiu su draugais, anūkais, keliausiu. Tačiau iš kur žinai, kad sulauksi? Iš kur žinai, kad penkiasdešimties norėsis tai daryti? Nė vienas nežinome. Neaišku, ar rytojus išauš, tai kam kurti tokias iliuzijas? Ir jei žmogus gyvena kitaip visą laiką, tai jam tikrai nepavyks vieną dieną persiversti – kitaip gyventi, kitaip mąstyti. Man nesinori savo dienų skirti laukimui ir svarstymui, ką darysiu ateityje. Dabar tas laikas keistis, kai turi sveikatos, jėgų – tik pirmyn.

LAMŲ SLĖNIS

– Daugelio dalykų mes išmokstame šeimoje. Šiandien daug kartų girdėjau – čia tėčio jogos vieta, o mama taip sako. Nuo šeimos gyvenimo būdo sunku pabėgti? Agnieta: Gali, bet tai padaryti sunku. Darius: Agnietos tėvai buvo visa ko pradžia, tikrai. Agnieta: Jie man davė klausyti seminarų apie šeimą, išmokė mąstyti apie gyvenimo tikslą, jie visada palaikė mane, kad ir ką rinkčiausi. O rinkausi daug ir dažnai – metu vieną mokyklą, pereinu į kitą, įstoju į universitetą, metu, išvažiuoju į užsienį. Nežinau, ko anuomet ieškojau, bet man atrodė – jei nepabandysiu, tikrai gailėsiuosi. Vis svarsčiau – gal ten geriau? Gal ten mano laimė? Tėvai viską leido, jie palaikydavo kiekvieną mano mėginimą. Noriu piešti – perka dažų, noriu fotografuoti – namo parneša fotografijos techniką. Nuolat pati matydavau juos ieškančius, daug kuo besidominčius, savirealizacija jiems itin svarbi. – Įdomu, kaip judu su Dariumi, tokie panašūs, susitikote? Agnieta: Tai - stebuklas. Darius: Jei ne viena akimirka, būtume prasilenkę ir nepamatę vienas kito. O Agnieta būtų išvažiavusi iš Lietuvos. Agnieta: Su tėvais grįžome iš slidinėjimo kalnuose. Buvo sunki kelionė, sudėtingas skrydis. Padėjusi lagaminus, visai be jėgų, vis tiek išbėgau į vakarėlį – kažkodėl būtinai reikėjo atsirasti tame psichodelinio transo karnavale. Jame ir susipažinau su Dariumi. Per savaitę, kurią turėjome iki mano išvykimo, abu supratome, kad daugiau vienas be kito gyventi negalėsime.

LAMŲ SLĖNIS

Darius: Tačiau po savaitės Agnieta išskrido... Agnieta: Lietuvoje studijavau kūrybines industrijas, Anglijoje radau tai, kas man atrodė įdomu. Braitone, Sasekso universitete, pradėjau studijuoti mediją ir kultūrą. Be Dariaus ten ištvėriau metus, bet per juos gavau daugybę naudingų dalykų, tai buvo visai kitokie mokslai, kitokie profiliai. Grįžusi į Vilnių universitetą baigiau čia. Viskas susidėliojo tai, kaip reikia. Darius: Mūsų su Agnieta gyvenimo tikslai panašūs, vertybės – tokios pat, mums patinka ta pati veikla. Galime būti kartu visas dienas – nepabosta. Agnieta: Pažintis pakeitė mūsų abiejų gyvenimus. Abu atsisakėme alkoholio, pradėjome maitintis sveikiau. Darius: Iki susitikimo gyvenome kažkaip ne taip, blogai jautėmės, bet nežinojome, kodėl. Tuo metu jau buvau baigęs Kostiumo dizaino studijas Vilniaus dailės akademijoje, pradėjęs savo verslą – su kolega kūrėme vyriškų drabužių liniją. Agnietos atsiradimas viską pakeitė, netgi verslo idėjas. Gimė „Darna“ – mada kūnui ir sielai, deklaruojanti darnų gyvenimo būdą, darnius santykius, darnią būtį pasaulyje. Agnieta: Su Dariumi kūrėme vyriškus drabužius, tai buvo džinsai, nertiniai, švarkai – stilingi vakarėlių drabužiai. Kai į vakarėlius patys pradėjome nebevaikščioti, viskas lyg ir ėmė strigti, matyt, patiems tapo neįdomu, ką darome. Dažnai pagalvodavome, kad būtinai reikia keisti, sugalvoti kažką naujo. Kartą, važiuodami

nuo jūros, vėl pradėjome apie tai kalbėti. Per tuos 300 kilometrų ir gimė „Darna“. Grįžę viską greitai užrašėme ant popieriaus, pasitarėme su tėvais, idėja visiems patiko. Darius: Mūsų „Darnoje“ turėjo tilpti ne tik mada, bet ir gyvenimo būdas. Viskas, kas telpa į tą žodį. – O kas į jį telpa? Darius: Darna – tai harmonija. Agnieta: Telpa viskas – nuo to, ką dedame į burną, kuo rengiamės, namai, atmosfera, kvapai, vaizdas, kurį matai pro langą. Bet kas gali būti darnu arba nelabai darnu. Darna galvoje, neabejoju, nulemia ir išorę – kaip ir kuo rengiesi. Darius: Darni mada – juk skamba gražiai. Agnieta: Nuo tada kuriame kryptingai, stengiamės rinktis kuo natūralesnius audinius, nevulgarias formas. Perspaustas seksualumas nėra darna, mums gražu, kai moteriška, kai subtilu. Esu ne kartą girdėjusi, kad moterims, kurios nenori demonstruoti savo kūno, yra sunku apsirengti, jos tiesiog neranda parduotuvėse tinkamų drabužių. Spalvas renkamės iš gamtos – ir ramias, ir ryškias. Jos juk irgi veikia mūsų nuotaiką, emocijas – ramina arba aktyvina. Darius: Akcentuojame moteriškąją energiją, moteriškumą. Iš senų laikų atėjusios žinios, kad apnuogintas moters kūnas netenka moteriškosios energijos. Agnieta: Juk mūsų močiutės irgi kalbėdavo apie nužiūrėjimą. Būna, po

dienos labai blogai jautiesi, bet nežinai, kodėl. Yra žvilgsnių, kurie ištraukia jėgas. Anksčiau pati dažnai dėvėdavau kelnes, atrodė, patogu, o dabar su aptemptais džinsais jaučiuosi blogai, norisi tuojau pat užsivilkti tuniką. Ir su ilgu sijonu kitas jausmas nei su trumpu. Tik kol nesi pabandęs, to nežinai. Mane džiugina laiškai, kuriuos rašo „Darnos“ sukneles nešiojančios moterys: „Nežinia, ką darote su tais drabužiais, bet kartą pamėginęs nebegali nešioti kitų“. Vadinasi, žmonės jaučia, su kokiomis mintimis, su kokia energija juos kuriame. Darius: Drabužis skleidžia meilę, jei su meile jį kuri. Mes labai stengiamės drabužio kūrimo procesą paversti sąmoningu, smagiu, įkvėpti konstruktores ir siuvėjas. Kai rengiame fotosesijas, kviečiame fotografus ir modelius, kurie nevalgo mėsos ir nevartoja svaigalų. Tie žmonės spindi darna ir tai galima matyti nuotraukose. Agnieta: Nuostabiausia, kad žmonės pajunta tuos mūsų linkėjimus. Jie veikia. – Kiek metų mėsos patys nevalgote? Agnieta: Jau ketverius. Darius: Ir šį sprendimą nulėmė mūsų susitikimas. Iki tol turėjau nemažai sveikatos bėdų, buvo nemažai alkoholio, nemiegotų naktų. Gyvenimas kartu pradėjo pokyčius, o pokyčiai atnešė daugybę gražių dalykų. „Darna“ yra mūsų filosofija, per „Darną“ mes pasauliui transliuojame tai, kuo gyvename.

LAMŲ SLĖNIS

– Galima įtarti, kad šiuose namuose išvis nėra mėsos? Darius: Kai pradedi mėsos nevalgyti, po kiek laiko nebesupranti, kaip galėjai ja maitintis. Nesame iš tų, kurie kitiems aiškina, kaip gyventi, mes tik bandome paaiškinti, kaip jaučiamės ir kokie pokyčiai įvyko mūsų gyvenime. Agnieta: Kiekvienas turi pamėginti, kad suprastų – tinka jam tai ar ne. Lygiai tas pats ir su ilgais sijonais – kol nepamėgini jų nešioti, nepažįsti jausmo. Mes nusprendėme gyventi be mėsos, pabandėme, daugiau nebesinorėjo. – Kokia yra darni jūsų diena? Darius: Atsikelti anksti. Bent jau penktą ryto, dar geriau – ketvirtą. Jei pavyksta – galima save sveikinti, gera diena prasidėjo. Agnieta: Ryto laikas – magiškas. Anksti atsikėlęs spėji nusitiekti dienai, pabūti su savimi, pamedituoti. Kvėpavimo pratimai išlaisvina protą, po jogos kitaip jautiesi. Darius: Jei diena neprasideda šitaip – jauti, kad kažko trūksta. – Tuomet jūsų diena būna labai ilga? Darius: Miegoti einame 10 valandą vakaro. Gali vėlai gulti ir anksti keltis, bet organizmas iškart pasiduoda, nesunkiai atsidursi ties išsekimo riba. Geriausias miegas yra nuo 10 valandos vakaro iki vidurnakčio, tuomet ilsisi nervų sistema. Gyvename natūraliu gamtos ritmu – keliamės, kai saulė teka, ir leidžiamės, kai ji leidžiasi.

LAMŲ SLĖNIS

– Tikriausiai nuostabu gyventi ir dirbti darnoje? Daugybei šiuolaikinių žmonių tai yra siekiamybė. Darius: Ir mes sakome, jog tai – mums dovana. Agnieta: Jei negalėtume daryti to, ką darome, nežinau, kas būtų. Matyt, išvažiuotume į Himalajus. Darius: Esu išbandęs darbą nuo aštuntos iki penktos vakaro. Lyg ir dariau, ką mėgstu, bet vakarais apimdavo depresija. Agnieta: Prisimenu, grįždavai namo ir turėdavai pamiegoti, būdavai tarsi išsiurbtas, pervargęs. Žmogui daug jėgų duoda tikėjimas tuo, ką darai. Mokykloje dažnai svajodavau, kad noriu rašyti apie tai, kas man patinka, kuo tikiu, apie ką svajoju, kas man įdomu. Ir šiandien esu tikra: negalėčiau perlipti per save ir rašyti apie žmones ar reiškinius, kurie rodo blogą pavyzdį, kurie man atrodo beprasmiai, neįdomūs. Darius: Blogio energija mus veikia, užtat to daryti nereikėtų. Nereiktų laukti, kol aplinkybės pasikeis, keistis reikia patiems. Agnieta: Nuostabiausias pavyzdys man – močiutė. Jai 75-eri, ji yra

LAMŲ SLĖNIS

Blogio energija mus veikia, užtat to daryti nereikėtų. Nereiktų laukti, kol aplinkybės pasikeis, keistis reikia patiems.

sveikuolių sąjungos narė, daug skaito, mokosi anglų kalbos, važinėja į ekskursijas, seminarus ir svajoja aplankyti draugę Indijoje. Močiutė niekuomet neliepia primygtinai sekti jos pavyzdžiu, elgtis taip, kaip ji, ne. Ji tik dalijasi tuo, ką patyrė, ką pati jaučia. – Ar kada pagalvojote, kad po vieną jūsų keliai būtų kitokie? Darius: Man net sunku įsivaizduoti, kur dabar būčiau ir ką veikčiau. Agnieta: Dabar dažnai prisimename, kad susitikę daug apie viską kalbėdavomės, ypač apie dalykus, apie kuriuos negalėjome kalbėti su kitais. Pavyzdžiui, apie ateivius. Šiandien tai šiek tiek juokinga, o tada buvo be galo įdomu. Kitas žmogus kikentų, o staiga atsiranda toks, kuris supranta, lygiai kaip

tu pati domisi, skaito apie tai. – Kalbėjote apie keliones. Ar galėtumėte pagyventi svetur? Agnieta: Esame ieškojimuose... Darius: Norime savo veiklą paskatinti naujomis galimybėmis, naujomis formomis. Galbūt Indijoje norėtume pasisemti patirčių. Agnieta: Myliu Lietuvą, pagyvenusi Anglijoje vertinu kiekvieną susitikimą, namus, artimus žmones ir gerai prisimenu jausmą, kai viso to nėra. Keliauti turime minčių, bet visam laikui – ne, neišvažiuotume. Aš labai pasiilgčiau tėvų, artimųjų ir bičiulių. Darius: Mes tokie svajokliai, dešimtmečio plano neturime. Darbo daug, veikti yra ką, esame atviri gyvenimui ir jis, neabejoju, mums tikrai atneš kažką naujo.

LAMŲ SLĖNIS

Bėga jis ne tik gyvenimą apraizgiusiais klaidžiais reklamos keliais, bet ir ilgais miško takais. Bėga Kalėdų ir Naujųjų metų rytą, bėga net tada, kai lauke spaudžia dvidešimties laipsnių šaltis – taip bando sugriauti visuomenėje egzistuojančius mitus ir įrodyti, kad visi pasiteisinimai ir tėra tiesiog... pasiteisinimai. „Galbūt pabėgiojęs ir nejauti, kad savijauta pagerėjo, tačiau to nepadaręs tikrai supranti, kad kažkas ne taip“, – sako skaitmeninės agentūros „The Chocolate“ vadovas, reklamos mokyklos „The Atomic Garden Vilnius“ dėstytojas, didžiausių regiono konferencijų pranešėjas TOMAS NEMŪRA. Paklausite, ar šis vyras kada nors sustoja? Tik tada, kai sugrįžta namo...

BĖGANTIS ŽMOGUS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Juškauskaitė

– Tomai, ar kada skaičiavote, kiek kilometrų nubėgate per metus? – Priartėju prie tūkstančio kilometrų, tačiau šios ribos neviršiju. Visi pagrindiniai kilometrai susisuka pačiu nepatogiausiu metų laiku – kai lauke šalta, lyja. Dažniausiai bėgioti pradedu rudenį, o sausio mėnesį pasiekiu geriausią formą. Vėlai pavasarį, vasarą ir anksti rudenį, kai oras pats gražiausias, bėgimą nugali vynas. ( Juokiasi). – Jūsų „Instagram“ paskyroje mačiau, kad bėgote Kalėdų, Naujųjų metų rytą, net tada, kai lauke spaudė rimtas šaltukas. Turbūt bėgimas jums tikrai kažkuo ypatingas... – Visuomenėje yra daug su bėgimu susijusių mitų – teigiama, kad

labai šalta temperatūra bėgimui netinkama, kad taip elgdamasis sugadinsi sąnarius, sušalsi gerklę, akis ar dar kažką. Kažkada tokiu oru bėgioti pradėjau, nes norėjau įrodyti, kad visi pasiteisinimai yra tiesiog... pasiteisinimai. Du sluoksniai bėgimo aprangos – ir bėgi pro duris. Kalėdų ar kitų švenčių rytą tradiciškai išbėgu. Jau keletą metų jaučiu, kad šventės labiau vargina, nei džiugina – nuolat persivalgai, o pirmą taurę vyno pakeli dar ryte. Per šias Kalėdas išbėgome kartu su bičiuliu. Labai daug grasinome vienas kitam ir vis ruošėmės kartu pabėgioti, tad pagaliau prisiruošėme. Jeigu atvirai, man nesvarbu koks mėnuo ar kokia šiandien diena – susidėlioji režimą ir bėgi.

Sausio pirmosios bėgimas priklauso nuo gruodžio 31-osios vakaro. Negaliu patikėti, kad tai pasakysiu garsiai, tačiau esu toje amžiaus grupėje, kai dažnai gruodžio 31-ąją užmiegu dar prieš vidurnaktį. Mes turime šešerių sūnų, kuris kaip viščiukas eina miegoti vos saulei nusileidus. Jeigu jo nepaliekame seneliams – renginiai, šventės, tam tikri įvykiai eliminuojami. Keletą metų bandydavome eiti šventinės vakarienės, tačiau po devintos valandos vis tiek privalome būti namuose. Supranti, kad vakarieniauji tuo metu, kai visi dar tik ruošiasi švęsti, restoranas būna tuščias, o ir šventiškumo lieka labai mažai. Kadangi šis vakaras būna ramus, išbėgti ryte nėra sudėtinga.

LAMŲ SLĖNIS

– Kaip šis užsiėmimas padeda gyvenime, darbe, šeimoje? – Nežinau, kaip merginoms, bet vyrai, nesvarbu, kokios blogos fizinės formos bebūtų, galvoje jaučiasi sportiški ir atletiški. Nesvarbu, kokio dydžio pilvas karo, kiek atsispaudimų padarai, kiek nubėgi, vis tiek sau kartoji, kad viskas gerai. Kai svoris kasdien kinta nedaug, to nepajunti, kol nepamatai savęs iš šalies. Visų pirma, bėgimas man – sportas. Tai vienas lengviausių savęs varginimo būdų, kuriuos esu bandęs. Pavyzdžiui, būdavo dienų, kai ryte atvažiuodavau iš Kauno, o 6.30 val. jau sportuodavau sporto klube Vilniuje. Bėgimui reikia mažiausiai pasiryžimo, mažiausiai valios, nereikia jokios infrastruktūros, niekur važiuoti – persirengi namuose, prausiesi namuose, net nesvarbu, koks metų laikas už lango. Tai labai universalus, lengvai pradedamas ir dar lengviau tęsiamas užsiėmimas. Kita dalis susijusi su mano darbu. Dirbu įtemptą projektinį darbą, mano galvoje nuolat sukasi daug problemų. Kartais labai pavydžiu žmonėms, dirbantiems techninį darbą. Man atrodo, taip dirbti kur kas paprasčiau. Dirbant kūrybinį darbą reikia surasti būdų, padedančių išsikrauti, išvalyti galvą. Kitu atveju gali išprotėti nuo visko, ką tenka nešiotis galvoje. Vienas mano pažįstamas yra pasakęs, kad kuo atostogos yra ekstremalesnės, tuo jos gali tęstis trumpiau. Kitaip sakant, kuo atostogos

LAMŲ SLĖNIS

trumpesnės, tuo jos turi būti ekstremalesnės – tik taip į darbą sugrįši pailsėjęs psichologiškai. Didžiausias iššūkis – sėsti ant motociklo, nuvažiuoti į oro uostą ir kelis kartus iššokti parašiutu. Kitas kraštutinumas – lėtas mėgavimasis maistu, kita šalimi, tačiau tai užtrunka gerokai ilgiau. Nepaisant to, metuose vis dar yra daug darbo dienų. Nori ar nenori, ateina laikas, kai biure praleidi labai daug valandų, tačiau esi visiškai neproduktyvus. Dėl to reikia atrasti būdą pravėdinti galvą. Problema ta, kad bėgiojant visos problemos bėga su tavimi. ( Juokiasi). Jeigu bėgioji vienas, prigalvoji daugybę dalykų, tad geriausia surasti bėgiojimo kompanioną ir su juo kalbėtis. Viena vertus, kalbėjimasis padeda reguliuoti tempą – jeigu tau sunku kalbėti ir bėgti, vadinasi, bėgi per greitai, neteisingai kvėpuoji. Antra vertus, bėgimas neprailgsta. Be to, bėgdamas dviese, gali vienas kitą kontroliuoti, neleidi tingėti. Galbūt pabėgiojęs ir nejauti, kad savijauta pagerėjo, tačiau to nepadaręs tikrai supranti, kad kažkas ne taip. Bėgimas padeda kontroliuoti ir nesveikus įpročius. Retkarčiais mėgstu išgerti taurę vyno. Meluoju, iš tiesų – tikrai ne taurę. (Juokiasi). Išgėrus taurę raudonojo vyno ar bokalą alaus, fiziškai bėgti daug sunkiau. Ką jau kalbėti apie smagų pasėdėjimą su draugais, kai pirmojo bėgimo metu tave graužia didesnės moralinės pagirios nei ryte po audringo vakarėlio...

LAMŲ SLĖNIS

– Ar yra dalykų, kuriuos privalu žinoti prieš pradedant bėgioti? – Bet kas bent šiek tiek susidraugavęs su bėgimu nedvejodamas pasakys: „Nusipirk tinkamą aprangą ir avalynę“. Užsitempęs bėgimui nepritaikytus marškinėlius, džemperį ir įsispyręs į pirmus pasitaikiusius batelius, po kelių minučių suprakaituosi, sušalsi, apkrausi sąnarius. Didžiąją dalį šių problemų už tave išsprendžia tinkamai pasirinkta apranga ir avalynė – bėgimo bateliai minkštu padu, amortizuojantys smūgius. Taip pat reiktų turėti pulso matuoklį. Jis padeda reguliuoti tempą, sekti širdies dažnį. Visa kita įmanoma rasti internete.

tyvų naktinį gyvenimą, lankosi vakarėliuose, klubuose – valios reikia gerokai daugiau, nei fiziškai atsikelti anksti ryte ir išbėgti.

– Ar dažnai tenka paaukoti bėgimą? – Niekada nebuvau audringų vakarėlių gerbėjas, tačiau pavakaroti namuose su draugais, gaminti vakarienę ar pasėdėti restorane tikrai mėgstu. Viskas priklauso nuo to, kiek daug sau leidi. Geriau nesakysiu, kiek šią vasarą beatostogaudami Italijoje butelių vyno išgėrėme... Sugrįžus namo dar mėnesį ši nuotaika tęsėsi: namuose visada yra butelis vyno, o jis yra, dažniausiai būna atkimštas, kai jis at– Tomai, kaip išsiugdyti motyva- kimštas, vakare jis lieka tuščias... Gal ciją ir įveikti tinginystę? tris mėnesius buvau apleidęs bėgimą – Aš nežinau. Žinoma, valios rei- – vynas nugalėjo. (Juokiasi). kia, tačiau tikrai ne ten, kur daugelis įsivaizduoja. Man nesudėtinga atsi– Kaip manote, kodėl sveika gykelti anksti ryte. Daugiausiai valios vensena tapo tokia madinga? reikia tada, kai labai nori suvalgyti ką – Nesu tiek daug visko matęs, kad nors, ko galbūt nederėtų, kai nori iš- galėčiau apibendrinti, tačiau net man gerti vyno ar pavakaroti su draugais. atrodo, kad nors kokiais 2006-aisiais Būna, susitikus su draugais lyg ir no- ore ir tvyrojo jausmas, kad reikia sporrėčiau išgerti vyno, tačiau rytojaus ry- tuoti, o sporto klubas niekada nebūtą esu suplanavęs bėgimą, tad geriau- davo tuščias, tačiau svarbiau būdavo siu atveju išgeriu pusę taurės. Manau, darbas, karjera, automobilis, namai, labai svarbus socialinis kontekstas, atostogos, vestuvės. Man atrodo, daaplinka. Jeigu savo aplinkoje neturi bar šį bazinį komforto lygį pasiekti daugiau aktyvų gyvenimą gyvenančių yra daug lengviau. Gal vienas Vilniaus žmonių, o visi aplinkiniai gyvena ak- centre ir negyvensi, tačiau būdamas

su drauge ar draugu, dalindamasis išlaidas, gali šį bazinį komfortą užsitikrinti. Jeigu gali padaryti visa tai – dedi antrą žingsnį ir stengiesi gyventi sveikiau. Kažkada perskaičiau straipsnį apie tai, kad moterys gyvena gerokai ilgiau nei vyrai. Net pačioje santykių pradžioje, kai abu esate jauni, stovėdamas vyriškoje barikadų pusėje tu jau pralošinėji, tad tenka vytis. Jeigu žmona gali išgerti dar vieną taurę vyno, statistika sako, kad tu to padaryti nebegali. Man atrodo, norintys save realizuoti profesinėje veikloje, nesvarbu, kokia ji bebūtų, galvoje nešiojasi krūvą problemų, tad ieško būdo, kaip jas išmesti lauk. Vieni sportuoja Islandijos gatvėje kilnodami bokalą, kiti bėgioja, treti medituoja. Sunku pasakyti, kodėl tai taip madinga. Tame bendrame pižonizmo lygyje, kai viskas, net tokios nesąmonės kaip summer body, turi būti tobula, yra nemažai spaudimo. Nepamenu, kada prasto fizinio sudėjimo žmogų mačiau komfortabiliai besijaučiantį vilkint maudymosi kostiumėlį. Mūsų visuomenėje yra keistų standartų, kuriuos daugelis bando atitikti. Vieni bando gyventi ilgiau už žmoną, kiti – gerai jaustis, treti – pravėdinti galvą. Dabar labai populiarus plaukimas, bėgimas, dviračių, snieglenčių sportas. Tai ir pramoga, ir sportas, ir mada.

LAMŲ SLĖNIS

– Kiek visko telpa jūsų dienoje? – Telpa bėgimas, penkiolikos minučių meditacija. Beje, meditacijai reikia daugiau valios, nei nubėgti dešimt kilometrų. Nieko negalvoti yra gerokai sunkiau, nei užsiimti bet kokia fizine veikla. Telpa darbas, susitikimai, projektai, kolegų klausimai. Telpa pranešimai įvairiose konferencijose – tai pagrindinė mūsų reprezentacijos dalis. Nors pranešimas trunka valandą, nesimato dar kokių šimto valandų, praleistų jam besiruošiant. Telpa neprotingas kiekis turinio, kurį aš suvartoju kiekvieną dieną. Kasdien keliuosi 5.15 val. Produktyviausias laikas – anksti ryte, kol žmona ir sūnus miega. Tada galiu ramiai peržiūrėti savo mėgstamą profesionaliąją žurnalistiką, paskaityti straipsnius, automobilių apžvalgas, atlikti darbus, kurių nespėjau vakar. Priklausomai nuo dienos, telpa 10 kilometrų pėsčiomis, paskaitos ir darbas su studentais reklamos mokykloje „The Atomic Garden“. Telpa sūnus ir labai svarbios diskusijos apie tai, kas naujo „Minecraft“, kokias misijas vykdysime savaitgalį kartu žaisdami mūsų mėgstamą strateginį žaidimą, telpa vakarinis serialų žiūrėjimas su žmona. Savaitgaliais – maisto gaminimas. Vakare išsijungiu kaip lemputė. (Juokiasi).

kends jūsų „Instagram“ paskyroje skamba labai ironiškai. Koks jūsų požiūris į šiuo metu populiarų veganizmą? – Mano susidūrimas su veganais buvo labai komiškas, todėl ir mano požiūris – komiškas. Suprantu, kad kai kurie žmonės nevartoja gyvulinės kilmės produktų dėl tam tikrų etinių sumetimų, pagarbos gyvūnijai. Jeigu jiems tai prioritetas – puiku. Darai tai, ką nori daryti. Suprantu, žmones, kurie nevartoja šių produktų dėl tam tikrų sveikatos problemų, galbūt dėl to, kad taip gyvendami jaučiasi geriau. Tačiau reikia suprasti, kad šiandienos visuomenėje kiekvienas renkasi pats, ką ir kaip valgyti. Problema ta, kad veganai savo pasirinkimą primeta visiems esantiems aplinkui. Dažnai susidaro įspūdis, kad iškart po teisės rinktis, ką tu valgai ir kaip gyveni, yra teisė knisti protą visiems, kurie gyvena kitaip. Tai, kad žmonės valgo, ką nori, neveda į anarchiją. Lietuviai yra mėsėdžiai, yra daug visokių teorijų, aiškinančių, kad taip yra dėl šalto klimato. Toks gyvenimo būdas dažniausiai susijęs tiek su didesnėmis išlaidomis, tiek su labai dideliais nepatogumais. Pabandyk mieste pavakaroti ir išsaugoti dietinį režimą. Gali prašyti kažko nedėti, gali uždavinėti šimtą klausimų, tačiau į tave visi žiūrės krei– Į sveiko maisto fanatiką jūs ne- vai. Taip pat ir su maisto gaminimu: panašus, o ir žyma #veganfreewee- jeigu ignoruoji gyvulinės kilmės pro-

LAMŲ SLĖNIS

duktus, turi juos kažkuo pakeisti. Aš žinau, kad skyrus tam laiko, tai padaryti tikrai gali. Tikrai neturiu nieko prieš taip gyvenančius žmones, netgi tam tikrais aspektais jais žaviuosi. Juk jie gyvena daug sudėtingiau, nei galėtų. Tačiau ši publika yra neįtikėtinai agresyvi. Mano „Instagram“ paskyroje atsiradusi žyma #veganfree yra provokuojanti. Man atrodo, kad veganų agresyvumas iš esmės prieštarauja jų pamatiniams įsitikinimams apie pagarbą ir etiką. Suprantu, kad veganų bendruomenėje tokių agresyvių veikėjų yra nedaug, tačiau jie neįtikėtinai aktyvūs. Įvaizdžio prasme jie gadina gyvenimą visiems kitiems. Šis aspektas man nesuprantamas, nepriimtinas ir komiškas, todėl kartais mėgstu patrupini pipirų ir žiūrėti, kas bus. Kelių prekių ženklų vardu (tikrai neįžeidžiančiai) esame tai padarę. Veganai įsižeidė, užsiundė veganų grupę, pasipylė vienos žvaigždutės įvertinimai. Tačiau čia ne tik jų, o visos socialinės medijos problema – žmonės nemąsto kritiškai. Perskaitę tris sakinius jie nesivargina užduoti sau klausimų, pasukti galvą, ką tuo norėta pasakyti, o viską priima tiesiogiai. Žinai, kas ten buvo parašyta? Šalia deserto nuotraukos tekstas: „Negi tu nori būti tas, kuris į biurą atneša veganiškų bolivinių balandų salotų?“ Tiesa, čia yra sarkazmo, bet tai nėra pažeminimas, turintis sukelti agresiją.

LAMŲ SLĖNIS

– Vis dėlto yra taisyklių, kuriomis vadovaujatės prie stalo? – Žinau, kad valgau per daug ir per greitai. (Juokiasi). Griežtų taisyklių neturiu, tačiau ruošdamas maistą stengiuosi rinktis ilgai gaminamus patiekalus – man tai it meditacija. Sugalvoju, ką gaminsiu, išsirenku receptą, važiuoju į parduotuvę, renkuosi produktus, gaminu prieskonius ar kitus patiekalui reikalingus priedus, stebiu keliolika valandų orkaitėje vykstančius procesus. O jeigu paragavę žmonės dar ir pagiria – pajunti ir moralinį pasitenkinimą. Juk maisto ruošimas yra gana intymus dėmesio rodymo žanras. Kai pradedu intensyviau sportuoti, stengiuosi migruoti prie ankštinių produktų – lęšių, avinžirnių, pupelių, eliminuoti miltinius produktus. Jeigu manęs negraužtų sąžinė, miltinius patiekalus valgyčiau pasičepsėdamas. Nėra taisyklių, tačiau kartais būna, kad pamatai žmogų po pietų geriantį kavą su pienu ir mintyse jį padedi į tam tikrą lentynėlę. Pasidomėjus tam tikrais dalykais, atrodo, kad kartais galėtum ir pamokyti kitus. (Juokiasi). – Kokios jūsų šių metų rezoliucijos? Ką pasižadėjote sau? – Niekada nedarau didelių sąrašų. Šventiniu laikotarpiu agentūra nedirba, tad stengiuosi pasinaudoti šiuo laiku, susidėlioti mintis, pail-

sėti. Žinoma, pagalvoju, ką norėčiau padaryti artėjančiais metais, tačiau tai nevirsta į griežtą tikslų sąrašą. Ateinančią vasarą kartu su šeima noriu penkioms ar šešioms savaitėms išvykti atostogauti į Italiją, tęsti turą konferencijose, toliau bėgioti. Jeigu tik pavyktų atrasti valios (o jos gerokai trūksta), labai norėčiau pasimokyti italų kalbos. Taip mūsų poilsis Italijoje taptų kokybiškesnis, dingtų vienas svarbus barjeras. Kad vaikiškas išdykėliškumas nevirstų paaugliškomis problemomis, reikia daugiau laiko praleisti su sūnumi. Reikia stengtis nevartoti tiek daug turinio. Kartais atrodo, kad amžinai yra ką žiūrėti, tačiau nebeprisimeni, kokia buvo paskutinė skaityta knyga, kada paskutinį kartą su kuo nors kalbėjaisi, kada draugą su gimtadieniu pasveikinai bent jau telefonu. Jeigu tam tikra problema yra toleruotina, džiaugtumeisi, jeigu jos nebūtų, tačiau iš esmės gyventi netrukdo – ją išspręsti jėgų visada pritrūksta. Dalykai lengviau išsprendžiami tada, kai jie būna labai blogi. Jeigu užlipus į trečią aukštą tavo pulsas pakyla iki 150, o išgėrus penktą kavos puodelį iš nosies pasipila kraujas, supranti, kad taip būti neturėtų. Nebūtina sulaukti Naujųjų, juk gyvenime pagalvoti apie tam tikrus dalykus progų yra gerokai daugiau.

LAMŲ SLĖNIS

Artėjant pirmadieniui, Naujiesiems metams ar kitiems ribiniams momentams žmonės pasižada keisti gyvenimą. Prisipažinkite, juk kasmet tikitės skirti laiko sau, skaityti daugiau knygų, valgyti pusryčius ar pradėti sportuoti. Po kelių savaičių akimirkos degtukas užgęsta, sveikų ir lėtų pusryčių ritualas vėl tampa skubiu maisto įsimetimu į burną berakinant namų duris, o sportiniai bateliai jau savaitę dulka spintos kampe. Apie tai, kaip sugriauti dažniausiai sulaužomų naujamečių pažadų mitą, o sportą paversti maloniu ilgalaikiu įpročiu, kalbamės su sveikatingumo klubo „Impuls“ sporto treneriais DEIMANTU VAITKEVIČIUMI ir AGNE MICKEVIČIŪTE-BUTIENE.

MISIJA: SUGRIAUTI MITUS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Juškauskaitė

Fotografuota sveikatingumo klube „Impuls“, Vienuolio g. 4, Vilniuje

– Ar žinojote, kad dažniausiai sulaužoma Naujųjų metų rezoliucija – pasižadėjimas pradėti sportuoti? Deimantas: Problema ta, kad vos pradėję sportuoti žmonės nori greito rezultato. Staiga pabudę jie nusprendžia pakeisti visą gyvenimą: pradeda sportuoti, meta rūkyti, vartoti alkoholį, nebevalgo bulvių, mėsainių, saldainių, negeria „Coca-Colos“. Per kelias dienas žmogus atsisako visų iki šiol turėtų įpročių, taip save įstato į labai griežtus rėmus, iš kurių, prabėgus mėnesiui, norisi kuo greičiau iš-

trūkti. Bet kokiais būdais, net nesvarbu, ar pasiekei norimų rezultatų, – tu tiesiog nori pabėgti. Agnė: Žmonėms trūksta vidinės motyvacijos, o pradėdami sportuoti jie padaro labai daug klaidų: netinkamai pasirenka trenerį, draugų kompaniją, treniruotes. Taip akimirkos degtukas užgęsta, o visos rezoliucijos keliauja į šiukšlių dėžę. Pradedantiems sportuoti itin svarbu suvokti dar vieną tiesą: nereikia su niekuo varžytis. Kiekvienas esame unikalus, tad vienintelis varžovas esate

jūs pats. Nereikėtų lygiuotis į draugą, kaimyną, brolį ar greta sportuojantį žmogų. Net jei pro jus praskris Supermenas, šiandien jūsų tikslas lieka tas pats – padaryti dešimt pritūpimų. Turite pranokti save, o ne ką nors kitą. Vieniems patinka kovų menai, kiti atranda jogą. Net jeigu mano kaimynė lanko didelio intensyvumo treniruotes, mano tikslas – joga. Po pusės metų aš atsistosiu ant galvos, o ji per minutę padarys šimtą šuoliukų. Ar jūs viena už kitą geresnė? Tikrai ne!

LAMŲ SLĖNIS

Įprotis susiformuoja per dvi savaites – pamėginkite ateinančias savaites į darbą vaikščioti pėstute. Tokie nedideli įpročiai formuoja bendrą gyvenimo būdą.

– O kaip žinoti, kuri sporto šaka, užsiėmimas tinkamiausias man? Agnė: Svarbiausia nuoširdžiai savęs paklausti, ką tu mėgsti labiausiai. Vieni mėgsta vandens sportą, kiti – gatvės krepšinį. Jeigu jums patinka žaisti krepšinį, nuo jo ir pradėkite. Kai pajusite, kad nebeužtenka ištvermės aikštelėje bėgioti keturiasdešimt minučių, suprasite, kad metas apsilankyti sveikatingumo klube. Mėgstate šokti? Eikite šokti! Mėgstate plaukti? Eikite į baseiną. Taip suprasite, kaip norite patobulinti kūną, pamažu didinsite krūvį, lavinsite ištvermę, jėgą, lankstumą, koordinaciją. Deimantas: Dabar labai madingos didelio intensyvumo treniruotės. Tačiau tik maža dalis žino, kad jos tinka tikrai ne visiems. Treniruotes reikia rinktis ne sekant mada, o įsiklausant į savo organizmo pajėgumą. Nesvarbu, kad dabar

LAMŲ SLĖNIS

madinga bėgti maratonus, jei nesveikuoja jūsų sąnariai ar širdis, maratonas jums netinka. Šiais laikais tiek daug pasirinkimų, kad kiekvienas įdėjęs šiek tiek pastangų gali atrasti save. Jeigu nemėgstate sporto salės, eikite į lauką, važinėkite riedučiais Vingio parke, mokykitės šokti salsą. Nebijokite bandyti. Dažnai žmonės pasirenka ne tą sporto rūšį, juos persekioja traumos, raumenų patempimas, skausmai. Taip sportas pradeda kelti nemalonias emocijas. Nemažiau svarbi ir socialinė aplinka. Jeigu stengiesi sveikiau maitintis, sportuoti, o sugrįžęs namo ant stalo randi kepsnį su riebia šonine pagardintu padažu – bus sunku. Jeigu tavęs nepalaiko antroji pusė – anksčiau ar vėliau vėl sugrįši prie senų įpročių. Labai svarbu turėti bendramintį, su kuriuo kartu siektumėte užsibrėžtų tikslų.

LAMŲ SLĖNIS

Užsukę į sveikatingumo klubą ne tik susipažįstame su naujais žmonėmis, čia patiriame daug gerų emocijų. Puikus motyvacijos šaltinis – asmeninis treneris.

Reikia turėti paprastus, bet apčiuopiamus tikslus. Nenorėkite per tris mėnesius numesti dvidešimt kilogramų. Dažnai žmonės užsiima ne tomis veiklomis, kuriomis vertėtų. Pavyzdžiui, skaičiuoja kalorijas, tačiau nepakeičia mitybos įpročių ar taip ir nepradeda sportuoti... Įprotis susiformuoja per dvi savaites – pamėginkite ateinančias savaites į darbą vaikščioti pėstute. Tokie nedideli įpročiai formuoja bendrą gyvenimo būdą, o jūs žingsnis po žingsnio judate sveikesnio gyvenimo būdo link. – Kaip sportą paversti ne kančia, o maloniu ilgalaikiu įpročiu? Kaip jį prisijaukinti ilgam? Deimantas: Liūdna, tačiau labai dažnai į sporto salę žmonės užsuka gavę dovanų sveikatingumo klubo narystę arba susidūrę su rimtomis sveikatos problemomis. Vis dėlto vis dažniau išgirstu ir apie teigiamų pavyzdžių įtaką, be to, sportuojančiųjų skaičius auga. Sveikatingumo klubo lan-

gai atviri, praeiviai mato sportuojančius, prakaituojančius, šokančius ir laimingus žmones. Agnė: Sveika gyvensena dabar labai madinga. Mes džiaugiamės šia mada ir labai norime, kad ji tęstųsi kuo ilgiau. Prieš kelias savaites į sveikatingumo klubą užsuko vyras, o šiandien mačiau, kaip jis atsivedė dar tris draugus. Sportas pakeičia gyvenimą. Ir kalbu ne tik apie kūno pokyčius – sportas suteikia laimės. Užsukę į klubą ne tik susipažįstame su naujais žmonėmis, čia patiriame daug gerų emocijų. Puikus motyvacijos šaltinis – asmeninis treneris. Jis tampa tavo pokyčių palydovu, draugu, gyvenimo būdo guru. Būna, pirmąsias treniruotes klientas su treneriu tiesiog kalbasi ir tik po kelių pokalbio valandų pradeda sportuoti. Treneris yra it psichologas, turintis mokėti ne tik taisyklingai atlikti pratimus, tačiau ir prisijaukinti žmogų, su juo bendrauti, paskatinti, įkvėpti, išklausyti.

LAMŲ SLĖNIS

– Gal pamenate kokių netikėtų istorijų, kaip nieko bendra su sportu neturėję žmonės juo susižavėjo ilgam? Agnė: Per šiuos metus visi mano draugai apsilankė sveikatingumo klube. Nebūtinai visi čia ir liko, tačiau bent pabandė. (Juokiasi.) Vienas įkvepiančių pavyzdžių – mano mama. Jai 62-eji, sportuoti pradėjo vos prieš penkerius metus. Iki tol ji gyveno labai pasyvų gyvenimą – atostogos lovoje, gultas prie jūros. Jos gyvenimo būdas buvo visiškai nesusijęs nei su sportu, nei su turizmu, nei su kelionėmis. Dabar ji taip stipriai nėrė į sportą, kad darbo valandas dėlioja pagal treniruočių tvarkaraštį sveikatingumo klube. Ji puikiai įrodo, kad bet kokio amžiaus žmogus gali pradėti gyventi aktyvų gyvenimą. – Kaip jūs užmezgėte romaną su sportu? Ar visą laiką buvote aktyvaus gyvenimo būdo gerbėjai? Deimantas: Fiziškai aktyvus buvau nuo pat vaikystės: lankiau pramoginius šokius, bėgiodavau. Baigęs mokyklą nežinojau, ko noriu iš gyvenimo. Norėjau tapti aktoriumi, o apie trenerio karjerą nemąsčiau. Atsitiko taip, kad įstojau į tuometę Lietuvos kūno kultūros akademiją Kaune. Ilgai svarsčiau, kurią specialybę pasirinkti, ir galiausiai pasirinkau aerobiką. Pradžioje man buvo labai gėda, juk buvau vienintelis vyras tarp dvidešimties merginų. O ir dalyvauti pasirodymuose vilkint triko nebuvo maloni patirtis,

buvo nejauku... Pamenu, į keletą pasirodymų tiesiog neatėjau. Vėliau pradėjau rimtai užsiiminėti sportine aerobika. Antrame kurse pradėjau dirbti sveikatingumo klube, o dabar neįsivaizduoju kitokio darbo – šioje srityje dirbu jau septynioliktus metus. Kai stovi prieš minią žmonių ir matai jų akis, kurios seka kiekvieną tavo žingsnį, atkartoja tavo judesius, po treniruotės prieina ir dėkoja už laiką kartu... Šis jausmas taip įtraukia, užburia, motyvuoja tobulėti. Agnė: Mano romanas su sportu labai ilgas. Sportuoju nuo ketverių, buvau profesionali gimnastė. Prieš trylika metų pradėjau dirbti sveikatingumo klube. Esu scenos žmogus, tad dažnai dirbu renginiuose. Mano vyras juokaudamas sako: „Nesuprantu, kaip 152 cm ūgio moteris pakelia ranką ir priverčia visą minią ošti?“ Kaskart prieš lipdama ant scenos beprotiškai bijau, tačiau po to aplanko pats geriausias jausmas pasaulyje. Sportuodama sutikau ir savo vyrą. Visas mano gyvenimas susijęs su sportu. Juokauju, kad gyvenimą pabaigsiu su šiaurietiško ėjimo lazdomis kur nors miške. (Juokiasi.) – Mityba – ne mažiau svarbi nei sportas. Kokios taisyklės galioja čia? Agnė: Kad pasiektume norimų rezultatų, reikia pradėti nuo paprastų dalykų: valgyti lėtai, gerai sukramtyti maistą ir nustoti valgyti, kai jaučiatės beveik sotūs. Reikėtų stengtis valgyti tuo pačiu paros metu. Kai organizmą pripratinate prie valgymo režimo, al-

kis ateina tuo pat metu. Taip daug mažiau galimybių persivalgyti. Jeigu visą dieną nieko nevalgote, vakare sugrįžę namo pradedate į burną kimšti bet ką, tada susivaldyti labai sunku. Reikėtų priprasti reguliariai maitintis bent jau pirmąją dienos dalį. Deimantas: Žmonės pernelyg visur bėga, lekia, skuba. Jiems sunku valgyti tuo pat metu. Visi žinome, kad reikėtų valgyti reguliariai bent penkis kartus per dieną: tris pagrindinius patiekalus ir du užkandžius. Deja, kartais tai įgyvendinti labai sunku. Todėl tam reikia pasiruošti. Jeigu norite suderinti sveikos gyvensenos įpročius, turite pats įdėti daug pastangų. Jeigu visą dieną skubate, stresuojate ir neturite nė vienos laisvos minutės pagalvoti apie savo mitybą, normalu, kad sugrįžęs namo bandote nuslopinti streso būseną skanesniu kąsneliu. Pradėkite planuoti. Lai sekmadienis tampa apsipirkimo ritualų diena, per kurią suplanuosite, ką valgysite visą savaitę. Į dėžutes sudėliokite tai dienai skirtas daržoves, reikiamą kiekį žuvies ar mėsos. Jeigu turite augintinį, išeikite su juo pasivaikščioti. Kasdien būkite fiziškai aktyvūs, daugiau laiko leiskite gryname ore. Agnė: Vaikai yra puikūs mokytojai. Neretai pastebiu tėvus, kurie atveža vaikus į baseiną, o patys pusantros valandos sėdi įnikę į telefoną. Juk laukdami, kol baigsis vaiko treniruotė, turite pakankamai laiko nueiti į greta esančią sporto salę ir bent pusvalandį paprakaituoti ant bėgimo takelio. Kodėl tuo nepasinaudojus?

LAMŲ SLĖNIS

Užsukite į sveikatingumo klubą bent tris kartus per savaitę. Jeigu neturite daug laiko, neikite į treniruoklių salę – lankykite grupinius užsiėmimus. Užtruksite vos 50 minučių.

– Bet juk sportui reikia skirti daug laiko, o visi dabar tokie užsiėmę... Kaip pasiekti norimų rezultatų, tačiau nepraleisti sporto salėje labai daug laiko? Agnė: Fizinei veiklai kasdien reikia skirti bent 20 minučių. Juk ėjimas į parduotuvę – taip pat fizinė veikla. Klientams visada sakau: užsukite į sporto klubą bent tris kartus per savaitę. Jeigu neturite daug laiko, neikite į treniruoklių salę – lankykite grupinius užsiėmimus. Užtruksite vos 50 minučių. Deimantas: Kuo užsiėmimų intensyvumas didesnis, tuo trumpesnis treniruotės laikas. Jei fizinė veikla yra ramaus pobūdžio, prireiks valandos, jei labai intensyvi – užteks vos dvidešimties minučių. Intensyvios veiklos užtenka ir poros kartų per savaitę, jeigu treniruotė vidutinio intensyvumo, sa-

LAMŲ SLĖNIS

lėje apsilankykite tris ar penkis kartus. Agnė: Idealusis variantas – šeši kartai per savaitę ir viena poilsio diena. Tai dvi aukšto intensyvumo, trys jėgos ir viena tempimo treniruotė. Dažnai pastebiu mieste bėgiojančius lieknus žmones, nors iš tiesų jiems bėgioti nebūtina – jie yra mažasvoriai, jų širdis išlavinta, jie ištvermingi, tad jiems reikėtų kilnoti svorius, atlikti jėgos pratimus. Viršsvorio turintys žmonės nemėgsta bėgioti, nes jiems sunku. Jie neištvermingi, tad bėgiojimas tampa nepakeliamas. Mano patarimas: darykite tai, ko nemėgstate, išmokite spausti save ten, kur jums sekasi blogiausiai.

Deimantas: Nesportuojantys žmonės dažnai pervertina savo galimybes, pirmą kartą atėję į sporto salę dalyvauja keliuose užsiėmimuose, po jų eina į treniruoklių salę, keliauja į baseiną ir dar laikosi dietos. Kitą dieną supranta, kad negali pajudėti, jiems skauda galvą, pykina. Jeigu esate pradedantysis – pradėkite nuo širdies stiprinimo treniruočių, tempimo pratimų. Sportuokite dvi ar tris savaites, vėliau į treniruotę įtraukite jėgos, lankstumo pratimus. Niekada nepradėkite nuo intensyvių treniruočių. Turite judėti palaipsniui. Patikėkite, maži dalykai daro labai didelius pokyčius. Būkite užsispyrę, turėkite valios, kantrybės ir tikslą. Šis tikslas gali būti – Kaip pradėti treniruotę žmo- labai banalus ir paprastas – kad ir nėms, į sveikatingumo klubą užsu- įtilpti į mėgstamą suknelę ar be dikusiems po kelerių metų pertraukos? desnių pastangų užlipti į šeštą aukštą. Kaip nesukelti organizmui šoko? (Juokiasi).

LAMŲ SLĖNIS

Kišenėje ji nešiojasi laimės akmenėlį, kurį kadaise pirko iš sūnaus klasės draugo. Į vieną karoliuką jos apyrankėje sudėtos mintys apie šeimą, kitame sukauptos kelionių patirtys, ant sidabrinės grandinės sūpuojasi angelas sargas. „Man patinka suteikti prasmę daiktams, patinka sakyti, kad siela nusileido iš dangaus į kūną ir įsižemino jame, mums visiems labai reikia tų žvaigždžių dulkių“, – sako emocinio intelekto ir asmenybės ugdymo mokytoja, tinklaraščio tėvams apie vaikus „JieVaikai.lt“ autorė VILMA JUŠKIENĖ. Kad ir kaip būtų keista, naujus metus ji pasitinka be rezoliucijų.

EMOCINIO INTELEKTO PILIULĖ Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Joana Buividaitė

– Kaskart žengdami į naujus metus pasižadame sau visokių dalykų – būsime ramesni, nebebėgsime, gilinsimės į save, stiprinsime dvasią ir kūną, numesime svorio, neberūkysime. Ko tik nepasižadame sau Naujųjų naktį! Rodos, viskas bus gerai, o nebūna... – Nes pasižadame, ko mums nereikia. Tai, ko realiai neketiname daryti. Bent man nauji metai nėra rezoliucijų laikas. Tikri nauji metai

ateina kartu su rugsėjo pirmąja. Štai kada man norisi atsiraitoti rankoves! Matuoju save nuo rugsėjo, gal toks įprotis susiformavo dar vaikystėje. Vasarą išsiilsėjusi, prikaupusi vitaminų ir saulės, visada norėdavau grįžti į mokyklą. Dvi savaites iki mokslo metų pradžios mano kuprinė jau būdavo sukrauta, stalčiai sutvarkyti, sąsiuviniai aplenkti, net užrašyti. Iki šiol rugsėjo pirmą dieną nusprendžiu, kokių dalykų moky-

siuos, kokias knygas skaitysiu, kokius rašinius rašysiu. Naujieji metai – emocinių pagirių rytas. Nuo lapkričio visi jau būnam pavargę – vaikai pradėję sirgti, patys nusilakstę, ieškodami dovanų, pas tėvus, pas draugus pasisvečiavę, saulės ir šviesos išsiilgę, kokios čia rezoliucijos?! Fiziniam kūnui – pagirios, o mes jam sakome: brangus kūne, o dabar versimės kūliais. Tai kūnas ir priešinasi – ne, nesiversime.

LAMŲ SLĖNIS

– Norite pasakyti, kad nė neverta Naujųjų išvakarėse ant popieriaus surašyti savo norų ir svajonių? – Geriau rašyti, nei išvis nerašyti. Kada tai daryti – nesvarbu. Iš emocinio intelekto perspektyvos Naujųjų riba niekaip nemotyvuos veikti, jei norai bus skirti išorei, jei norėsite įtikti tėčiui, vyrui, darbdaviui ar tiems patiems naujiems metams. Tarsi, atsitiks rytas ir viskas bus kitaip. O kas kitaip? Kita diena? Kitokia? Mūsų klaida, kad norius ir lūkesčius sudedame į kitą dieną, į kitus metus. Tarsi ore pakabiname, laukdami, kol jie iš Visatos nusileis. O reikėtų į save, į savo vidų, į savo pasiryžimą dirbti ir stengtis dėl savęs.

Dvejus metus gyvenau kankinama klausimo – o ką iš tiesų noriu veikti? Ko noriu? Neturėjau, ką užrašyti į savo rezoliucijų sąsiuvinį. Atrodė, jei tik žinočiau, tai ir Gedimino pilį atstatyčiau, ir Triumfo arką naują. Vieną dieną užrašiau, kas norėčiau, kad būtų mano dienoje, kas man iš tiesų svarbu. Esu sąsiuvininė, man patinka ranka rašyti tekstai, net kai kalbu su pašnekovu ar rengiu interviu, užsirašinėju ranka. Kai rašome savo tikslus, norime, kad jie būtų gražūs, teisingi ir prasmingi, kad skambėtų, įkvėptų, žavėtų – ir patį, ir kitus. Kad būtų tokie, kurių nėra gėda siekti. Noriu, kad mano namų grindys būtų ne šviesios, o tamsios. Rodos, visiškai absurdiškas noras, - ar galima norėti kitų grindų, jei neseniai sudėjai gerą parketą? Teoriškai – nereikėtų, bet iš tiesų – kodėl ne? Taip ir aš panašiai dėliojau paprastus dalykus – ko noriu savo dienoje?

– O kas tuomet būtų kitaip? – Tuomet? Nori ir padarai, nesvarbu, Naujieji metai, Kalėdos ar birželis. Aš naujus savo darbus stengiuosi pradėti kreivą savaitę tarp Kalėdų ir Naujųjų, norisi, kad pirmąją metų dieną būtų ne pradžia, o tąsa. Dažnai pagalvoju, kad sausio pirmosios rytą – Prisimenate pirmąjį sakinį, kuapsiverkčiau prabudusi su tuo pačiu, rį užrašėte? dar nepradėtu įgyvendinti noru, nors – Rašiau, braukiau, iš naujo rašiau, jau kiti metai. prisimenu tik, kad suvokiau – jei įgyvendinu viską, ką esu užrašiusi, man – Gal net kiek pavydžiu jums, kad nebelieka laiko dirbti. Savo rezoliutaip viskas aišku. Kaip nutiko, kad cijas dažnai siejame su karjera, tačiau pasirinkote tokį savo kelią? ji nėra viskas. Skylės neužkiši, jei san– Tai kelias mane pasirinko. Viso- tykiai, siekiai, svajonės, intymus gykių laikų išgyvenau prieš gerus de- venimas nėra tvarkoje. Rašiau ką gešimtį metų, buvo daug ieškojimų – ir rai žinojau – noriu, kad mano vaikai psichologai, ir kūno psichoterapija, ir būtų sveiki, kad nesirgtų, kad jiems joga, meditacijos, knygos, taip pat ir nereiktų duoti antibiotikų, kad jie ilvisiškas pagalbos atsisakymas, ištiži- giau miegotų rytais, - pati esu pelėda, mo momentai – tegu būna, kaip būna! siaubinga, kai neišsimiegi. Man no-

LAMŲ SLĖNIS

rėjosi žinoti, kaip auga mano vaikai, kokia jų psichologinė būsena, norėjosi sportuoti, auginti gražius santykius su vyru, gaminti šeimai naminį maistą, išvažiuoti atostogų visiems kartu. Ir štai, visoje toje dienoje su sveika mityba, būreliais, šeimos santykiais, naminiu maistu, žinojimu, kas vyksta vaikų gyvenimuose, su seneliais, tėvais – tikram, standartiniam darbui laiko nebeliko. Taip paprastai, netikėtai ir susiklostė mano karjera – tinklaraštis tėvams apie vaikus, emocinio intelekto mokymas. – Baigėte ekonomikos studijas. Gal jūsų pasirinkimas buvo neteisingas nuo pat pradžių? – Nieko blogo nenutiko, baigusi studijas, auditore nedirbau. Darbas banke su verslo klientais man davė daug, kažin, ar kokioje meniškoje profesijoje būčiau taip išsigryninusi savo norus. Mokykloje apie daug ką svajojau, norėjau tapti advokate, architekte ar žurnaliste. Tapau ekonomiste ir, matyt, taip reikėjo. Tėvai dažnai nori, kad jų vaikai gerai mokytųsi visus dalykus, tačiau kartais tai tampa žmogaus tragedija. Mokyklą baigiau dešimtukais, galėjau stoti, kur tik panorėjusi. Rodos, moki daug – ir pieši, ir rašai gerai, ir matematikos uždavinius sprendi, bet kaip žinoti, kur būsi laimingas? Gal geriau, kai vaikas gabus vienam dalykui, jo pasirinkimuose streso mažiau. Iš darbo banke išėjau, besilaukdama savo pirmojo vaiko – sūnaus Karolio. Darbas buvo nelengvas – daug streso, viršvalandžių, nesijaučiau laiminga. „Besilaukdama negali taip jaustis“, - pasakė man vyras ir aš apsisprendžiau. Kai Karolis paaugo, į banką nebegrįžau, mes

LAMŲ SLĖNIS

persikraustėme į Vilnių, įsidarbinau verslo konsultacijų įmonėje. Visaip ten dirbau – ir ramiai, ir neramiai. Kartais grįždavau namo ir sakydavau: „Kaip aš pavydžiu savo kirpėjai. Atėjo pas ją susivėlęs žmogus, išėjo gražus, atėjo nelaimingas, išėjo – laimingas, viskas suprantama, viskas aišku. Žmonės ją apkabina, ja džiaugiasi , rekomenduoja kitiems. Darbas iš jos rankų taiko tiesiai į kito širdį, tai, ką ji daro yra svarbu. O man? Ar man tikrai iki sielos gelmių buvo svarbu, apie ką kalbėdavau su įmonių vadovais, finansų direktoriais, projektų vadovais? Ir ar jiems tikrai buvo svarbu, ką aš kalbėjau, ar jie tikrai norėjo klausytis ir siekti rezultatų? O ir rezultatai pasimatydavo neiškart, kartais užtrukdavo metus ar du, kol įmonė pradėdavo keistis. Antrojo vaikelio – dukters Barboros gimdyti išėjau būdama rinkodaros vadove. Kai Barborai suėjo du mėnesiai, pradėjau rašyti blogą. Tai buvo mamos užrašai apie šeimos kasdienybę, po pusmečio jau turėjau per 10 tūkstančių siekėjų, tėvų klausimus ir pasiūlymą dalyvauti Atsakingos tėvystės forume. Jūs juokaujat? Negaliu apsimesti, kad esu specialistė, kai nesu. Todėl nusprendžiau pasimokyti, atrodė, kad jausčiausi geriau, jei turėčiau pagrindą po kojomis. Pradėjau lankyti koučingo užsiėmimus, tai buvo geras būdas žinių gauti greitai. Mokymai mane pakeitė, o žinios pravertė vėliau, kai pradėjau mokytis emocinio intelekto. Tikiu šiuo mokslu, neabejoju, kad emocinis intelektas yra tiesus kelias į laimę, pasitenkinimą savimi, mokėjimą išbūti strese. Sakau: pomidoras iš daržo, jis yra sveikas – valgyk. Drąsiai atiduodu emocinio intelekto piliulę žmogui.

LAMŲ SLĖNIS

– Ir kas yra toje emocinio intelekto piliulėje? – Skaičiuojamos 8 emocinio intelekto kompetencijos: emocinis raštingumas, įgyti elgesio modeliai, nuoseklus mąstymas, emocijų navigacija mokėjimas būti emocijose, vidinė motyvacija, optimizmas, empatija, Nobelio tikslai – tikslai, esantys už tavo ribų. Emocinis intelektas įgyjama savybė. Jis priklauso nuo to, kokioje aplinkoje augome, kas mums gyvenime nutiko. Suaugęs žmogus emocinį intelektą gali nesunkiai išsiugdyti. – Kodėl šie laikai taip susilpnino žmogų? Juk anuomet tokių mokytojų nebuvo, o žmonės tarsi savaime žinojo, kaip gyventi, kaip elgtis... – Sakoma: nesvarbu, koks tavo išsilavinimas, svarbu, kad išsiauklėjimas būtų aukštasis. Išsiauklėjimas – tai ne įprotis teisingai laikyti šakutę, tai kur kas daugiau. Esama šalių, kur emocinis intelektas labai aukštas. Lietuvoje

LAMŲ SLĖNIS

jis buvo aukštas tarpukariu, netgi Rusijos caro priespaudos laikais žmonės žinojo, kaip elgtis vienas su kitu. Atrodo, kad tais laikais konkurencijos, savanaudiškumo, baimių buvo gerokai mažiau. O baimė yra vienas iš faktorių, kurie žmogų daro ne žmogumi. – Gal mes pernelyg daug galvojame apie save? Išbujojęs egoizmas tarsi išnaikina mintis apie kitus žmones... – Emocinio intelekto mokymuose Nobelio tikslai yra paskutinis punktas. Kai atliekame pratimus, gražiai matosi: kai žmogus domisi savimi, rūpinasi savo mintimis, gyvena pagal savo širdį, tai jo darbuose atsiranda empatija. Jis yra laimingas, rūpindamasis kitais. Tie, kurie neišdrįsta prisikasti iki savo esmės, anksčiau ar vėliau supranta, kad yra save pametę – viskas dėl kitų, o ne dėl savęs. Tada pasigirsta šauksmas – o kur aš?! Kur esu aš?!

pametę save, kai esame ne savo vietoje? – Pakeisti parketą namie (juokiasi). Pirmiausia turime nuoširdžiai paklausti savęs, kodėl esu nepatenkinta? Buvau klasės susitikime, mokytoja mums atnešė svajonių sąsiuvinius. Kai perskaičiau savo įrašą, kad noriu būti architekte, apsiverkiau. Tikrai, juk visada to norėjau! Grįžau namo, prisėdau, suskaičiavau – ne, laikas jau praėjo, dabar nebegaliu sau leisti. Būtų nuostabu, jei viską galėtum išmėginti – pabandžiau, grįžau, tada kitas, vėl grįžau, trečio ragauju. Šiandien nebeliko nostalgijos ir gailesčio dėl architektūros. Ir tai irgi emocinis intelektas – nesivaikyti instinktų ir įgeidžių, nuosekliai mąstyti, suvokti, kas iš to išeis. Juk kartu su tavo svajone keičiasi ir tavo gyvenimas. Nebūtinai į gerąją pusę.

– Tai ar įmanoma būti laimingu? – Niekas nėra visada laimingas. O – Ką daryti tuomet, kai jaučiamės apsimesti, kad esi – neįmanoma.

LAMŲ SLĖNIS

Naujienos

VAIKAS ŽINO GERIAUSIAI

Leidykla „Briedis“ skaitytojams pristato naują knygų seriją „Pabučiuok mane“, kurioje – praktiniai patarimai tėvams apie vaikų auginimą ir auklėjimą. Pirmoji šios serijos knyga – pediatro Carloso Gonzálezo bestseleris „Mano vaikas nieko nevalgo!“. Autorius tvirtina, kad daugelis tėvų visai be reikalo jaudinasi, jog jų vaikai valgo per mažai. Kiekvienas vaikas pats žino, kiek maisto jam reikia, todėl jokiais būdais negalima jo versti valgyti daugiau!

ZEBRAS PARYŽIUJE

Svajingasis Paryžius pildo ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų svajones – jau netrukus čia startuos kūrybingas ir žaismingas idėjas suburianti tarptautinė vaikų ir motinystės paroda „Playtime Paris“. Parodoje dalyvaujančio drabužių vaikams ženklo „Mummymoon“ kūrybos vadovė Ieva Juodelytė pasakoja jau antrą kartą parodoje pristatysianti ne vieną, o dvi naujienas. Be madingojo „Mummymoon“, pasauliui pasirodys ir žaismingi, beribės vaizduotės vaikams sukurti drabužiai „Zebra I Can See“. „Labai svarbu parodose dalyvauti keletą metų iš eilės – juk tuomet tave pažįsta, stebi, prisimena. „Mummymoon“ stabiliai skinasi kelią į priekį – jau atradome, kas ir kur esame. Dabar – mūsų mėgstamo zebro eilė. Paryžiuje pristatysime naująją „Zebra I Can See“ 2017 m. rudens/žiemos kolekciją. Bandome zebrą supažindinti su pasauliu ir tai mums puikiai sekasi. Juk jis žaidžia, ieško, bando, negalvoja apie problemas ir šokinėja iš laimės... Kam tai galėtų nepatikti?“ – juokiasi Ieva.

100

LAMŲ SLĖNIS

Sausio 28-30 d. Paryžiuje vykstančioje parodoje „Playtime“ kartu su „Zebra I Can See“ ir „Mummymoon“ dalyvaus „Unlabel Kids“, „Linen Tales Kids“, „2ru2ra“ ir „Anchovy“. Daugiau apie parodą: www.iloveplaytime.com

Naujienos EI, AŠ SUMAŽINAU TAVO STRIUKĘ!

Praėjusių metų vasarą sūnaus Majaus susilaukusi dizainerė ir stilistė Ieva Daugirdaitė pristato vaikams skirtas odines striukes. Tai tarsi sumažinta odinio mamos švarko versija, siuvinėta karoliukais, papuošta nusegama alpakų vilnos apykakle ir rokeriškomis detalėmis. Pasak dizainerės, kurios drabužinėje, ko gero, būtų galima rasti ne vieną panašų drabužį, mintis sukurti odinę ministriukę jai kilo paprasčiausiai neradus panašių stilingų drabužių Vilniaus parduotuvėse. Ievos Daugirdaitės kūrinių galite rasti parduotuvėje „House of Naive“, Didžioji g. 38, Vilniuje. „KICK THE MOON“ PAVASARĮ RENGS BŪSIMAS LEGENDAS

Vaikiškų drabužių parduotuvė „Kick the Moon“ šį pavasarį pristatys naujausią, bene populiariausio pasaulyje ispanų prekės ženklo „Bobo Choses“ kolekciją „A LEGEND“, įkvėptą tikrų, laiko patikrintų pasaulio sporto legendų. Kolekcijos ašimi tapo retro stilistika ir patogūs kirpimai. Dėmesį traukia ir pagrindiniai kolekcijos motyvai – „Mr. Badminton“ piešiniai, riedučiais čiuožiantys flamingai, sulaužytos teniso raketės, vintažiniai tinklinio kamuoliai ir begalė kitų „herojų“. Kolekciją sudaro šešios istorijos, pavadintos nepamirštamų sporto legendų vardais: Fosbury (šuolininkas į aukštį Dickas Fosbury), Gino (garsus italų dviratininkas Gino Bartali), John (teniso pasaulio legenda Johnas McEnroe), Kimura (japonų imptynininkas Masahiko Kimura) ir Marc (amerikiečių plaukikas Marcas Spitzas). Pirmoji naujosios kolekcijos dalis parduotuvėje „Kick the Moon“ pasirodys sausio 19-ąją.

Kolekciją „A LEGEND“ rasite www.kickthemoon.eu arba parduotuvėje „V2 Concept Store“ Vilniuje, Dominikonų g. 5.

LAMŲ SLĖNIS

101

102

LAMŲ SLĖNIS

Na, prisipažinkite atvirai: juk konkuruoti su išmaniaisiais ekranais siekiant vaiko dėmesio – tikrai nemenkas šių dienų iššūkis! Knygą visai šeimai „Tučių šeima gamtinėja“ parašiusi viešųjų ryšių specialistė ANDRĖ BALŽEKIENĖ tvirai tiki, kad retkarčiais atsijungti visiems kartu ne tik įmanoma, bet ir būtina. Apie tai ir jos knyga – kad tikrieji nuotykiai prasideda palikus visus ekranus namie ir ištrūkus į gamtą, į savąjį namelį medyje.

GAMTINĖTOJA Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Joana Buividaitė Iliustracijos: Laura Belevica, iš knygos „Tučių šeima gamtinėja“

– Andre, kas tave įkvėpė istorijai apie Tučių šeimą? – Nuo pirmosios minties apie knygą iki jos pasirodymo prabėgo treji su puse metų. Labai gerai prisimenu tą pirmąjį impulsą. Tuo metu visa šeima atostogavome Pervalkoje. Vakaras, visi užsiėmę savo reikalais – suaugusieji plepa terasoje, vaikai žiūri filmuką. Ir staiga pastebėjome į kiemą užklydusį ežiuką. Senelis atsargiai paėmė ir nunešė parodyti vaikams: „Vaikai, žiūrėkit – ežiukas!“ Jie trumpai žvilgterėjo ir

vėl įsispoksojo į ekraną. Nebuvo jokios nuostabos. Buvo keista, juk jie gal kokį dvidešimtą kartą žiūrėjo tą patį filmą, bet negalėjo atitraukti akių nuo vaizdo kompiuteryje. Pradėjau stebėti, kaip juos ir mane pačią veikia ekranai. Ir man tai visai nepatiko. Draugų rate yra vaikų, kurie net negali valgyti, jei ant stalo nėra įjungtos planšetės. Vaikai stipriai susierzina, kai iš jų atimi kokį išmanųjį įrenginį. Svarsčiau, kaip dažnai tuos ekranus, kad ir kokie jie bebūtų, išnaudojame kaip nemokamą au-

klę, nors, kaip paaiškėja vėliau, jos kaina gana didelė, nes tenka skirti dvigubai daugiau dėmesio norint nuraminti susierzinusį vaiką. Perskaičiau vienos mokslininkės straipsnį, ji sakė – nenustebkite, jei vaikai jūsų negirdi žiūrėdami filmuką, nes tuo metu jie gali sutelkti dėmesį tik į vieną dalyką. Štai kodėl tąkart jie nereagavo į ežiuką! Bet man tai buvo impulsas pasvarstyti, ką šeima kartais galėtų padaryti norėdami pabūti kartu be jokių pašalinių trikdžių. Taip gimė istorijos idėja.

LAMŲ SLĖNIS

103

Buvau pavadinusi ją „Diena be kompiuterio“. Bet bėgo laikas ir kompiuteris tapo ne toks populiarus įrenginys, kaip planšetė ar išmanusis telefonas. O ir vaikai stebėdavosi: „Kok keistas pavadinimas!“ Pati istorija kito kartu su manimi. Jai skyriau daug laiko, nesinorėjo forsuoti įvykių, reikėjo daug ką sužinoti, perskaityti, išbandyti, pataisyti. Iki paskutinės minutės vis ką nors keičiau. Norėjau pasakyti, kad nereikia tų technologijų suvelninti, pakanka kartais visiems kartu išeiti į gamtą, atsitraukti nuo to, kas mus ir taip kasdien supa. Galiausiai knyga buvo baigta, bet aš vis dar nebuvau patenkinta nė vienu į galvą šovusiu pavadinimu. O tada sutikau septynerių metų mergaitę, kuri pasiūlė genialią mintį: „Skautai? – susimąstė ji. – Tai tie, kurie išeina į mišką ir gamtinėja...“ Taip! Ir nors toks žodis lietuvių kalboje neegzistuoja, mums jis taip patiko, kad dabar visi mūsų draugai žino: gamtinėti – tai atsijungti nuo virtualaus pasaulio ir pabūti kartu.

kas ir ką komentuoja apie tavo nuotrauką. Bet gali tiesiog pasakyti sau: dabar mes pailsėsime. Bent jau mūsų šeimoje tai suveikia. Girdžiu ir skaitytojų atsiliepimų, kad perskaitę knygelę vaikai iš karto aunasi aulinius batus, rišais šalikus ir nori lėkti gamtinėti.

– Beje, jūs ką tik grįžote iš vieno tokio smagaus gamtinėjimo, tiesa? – Taip, automobiliu visa šeima keliavome į Laplandiją. Smagiausia, kad nukeliavę ten gyvenome būtent tokiame namelyje medyje, apie kokį rašau knygoje! Mūsų kelionė baigėsi lygiai taip, kaip Tučiams – pro langą žiūrėjome į mišką, gėrėme arbatą, iš tos laimės net knygą dar kartą perskaitėme. Vis dėlto smagiausia turbūt buvo pati kelionė. Atrasti sniego pusnis, stebėti Šiaurės pašvaistę, pajusti 30 laipsnių šaltį, naktį važiuoti briedžių tempiamomis rogėmis... O Kalėdų Senelis... Taip, jis tikrai yra, gyvena savo biure ir kasdien susitinka su tūkstančiais vaikų. Man atrodo, šiuolaikiniai vaikai, kuriuos darželyje moko įvairiausių eksperimentų, net fizi– Ar dažnai visi taip ir padarot – kos ir chemijos žinių, stebuklais tiki išsiruošiat gamtinėti? atsargiai. Bet ši kelionė vėl pakurstė – Iš tiesų gana dažnai. Bet kad tas dukros tikėjimo lauželį. gamtinėjimas taptų visą šeimą apjungiančia patirtimi, reikia nusiteikti. Juk – O tada grįžote namo, į tą įprasgali gamtinėti ir visą kelią plepėti te- tą pasaulį, kuriame egzistuoja telelefonu apie reikalus, išėjęs grybauti – fonai, planšetės ir filmukai, rodomi fotografuoti grybus, o paskui laukti, kompiuterio ekrane...

104

LAMŲ SLĖNIS

– Rašydama knygą tikrai nenorėjau akcentuoti, kad visa tai yra nenaudotina ir turėtume sugrįžti į laidinio telefono laikus. Taip, namie turime planšetinį kompiuterį, išmaniųjų telefonų, na, neturime tik televizoriaus, bet jį puikiausiai pakeičia kompiuteris. Bet mūsų šeimoje egzistuoja tam tikrų nerašytų taisyklių. Pavyzdžiui, prie pietų ar pusryčių stalo nebūna jokio naršymo ir išmaniųjų ekranų. Čia jau aš esu tas blogasis policininkas ir labai pykstu, jei mums kartu sėdint prie stalo kas nors paskambina ar vyras Tomas kėsinasi kam nors parašyti žinutę. – Ir tada jau skraido lėkštės? – Na, lėkštės gal neskraido, bet žaibai iš akių tai tikrai! Būna akimirkų, kai šeimos nariai tikrai gali susitarti, o visi kiti darbai – palaukti. Taip pat stengiuosi, kad dukra technologijomis naudotųsi tikslingai. Ir noriu visada žinoti, ką ji su jomis veikia. Tarkime, yra puikių edukacinių žaidimų ir man patinka, kai Ona juos žaidžia. Yra nuostabių filmų, kuriuos ji gali žiūrėti kompiuterio ekrane. Pavojus yra tai, kad penkiametė dar nežino, kas jai tinkama, o kas ne. Tarkime, „YouTube“ tampa gana pavojingas, jei vaikas paliktas be priežiūros. Tad technologijos savaime tikrai nėra blogis, tik turime žinoti, kada ir kam jas naudojame.

LAMŲ SLĖNIS

105

106

LAMŲ SLĖNIS

107

108

LAMŲ SLĖNIS

109

110

LAMŲ SLĖNIS

– Judu su Tomu abu esate užsiėmę tėvai. Kaip atrandat laiko pabūti su dukra ir skirti jai daugiau nei, kaip rodo apklausos, tas kelias minutes nuoširdaus bendravimo per dieną? – Taip, iš tiesų visi dirbantys tėvai puikiai žino, kad po darbų, darželių ir mokyklų laiko pabūti kartu vakare lieka kokios trys valandos. Į jas turi tilpti vakarienė, prausimasis, pasakos... Tad mes turim savo mažų ritualų, jie nėra labai ypatingi, bet mums – svarbūs. Pavyzdžiui, važiavimas kartu iš darželio yra laikas, per kurį aš nesinaudoju jokiomis techonologijomis, nekalbu telefonu. Mes klausome vaikiškų dainų. Vakare einame pasivaikščioti, o savaitgaliais stengiamės ištrūkti į gamtą. Aplink Vilnių yra daug regioninių parkų ir pažintinių takų. Dar mums patinka važinėti dviračiais – ir mieste, ir miško takeliais. Galim ant dviračio praleisti pusę dienos. Be to, mūsų giminės išsibarstę po visą Lietuvą, dažnai važiuojame jų aplankyti. Na, o vasarą, jei tik yra galimybė, lekiam prie jūros. Net jei nuvažiavus penktadienio vakarą sekmadienio vidurdienį jau tenka grįžti atgal. Dar vienas šventas ritualas – tai knyga prieš miegą. Kol dukra dar neskaito pati, tai labai smagus užsiėmimas tiek jai, tiek mums – jaukiai susiglausti šonais ir kokį pusvalandį skaityti pasakas.

Kurdamos knygą „Tučių šeima gamtinėja“ kartu su iliustratore Laura Belevica norėjome, kad ji būtų didelė ir horizontali – kad susėdus prie jos tilptų trys žmonės. Juk tai knyga ne tik vaikams, bet visai šeimai, jos misija – aplink save suburti daugiau žmonių. – Kad jau paminėjai Laurą – kaip judvi atradote viena kitą? – Tai nuostabi istorija! Aš ieškojau, kas galėtų iliustruoti mano būsimą knygą. Mano knygos redaktorei, išeivijos rašytojai Laimai Vincei, yra tekę gyventi Kinijoje. Ten ji susipažino su Laura Belevica. Laura – latvė, architektė, suprojektavusi vieną įspūdingiausių dangoraižių Kinijos mieste Šenženyje. Laura seniai svajojo piešti, kartais darydavo tai savo malonumui. Mano redaktorė nusprendė, kad mudvi rastume bendrą kalbą, juk net išoriškai esam panašios! Per pirmąjį pokalbį „Skype“ tarp mūsų užsimezgė gražus ryšys. Abi sutarėme, kad šis projektas mums nebus darbas, kurį privalome atlikti. Pasakėme sau, kad neturime ko prarasti ir galime pabandyti. Per visą laiką, kol rašiau knygą, buvome susitikusios tris kartus. Vieną – Vilniuje ir du Rygoje. Be technologijų pagalbos nieko nebūtume nuveikusios. Daug kalbėdavomės „Skype“, kol Laura dar gyveno Kinijoje, ir vėliau, jai persikėlus į Los Andželą.

LAMŲ SLĖNIS

111

112

LAMŲ SLĖNIS

113

Kad ir kiek mūsų gyvenime bebūtų ekranų, jei tik užsiimsi su vaiku, žaisi ir skirsi jam dėmesio, jis visada pasirinks tave, o ne ekraną.

– Ar esi iš tų mamų, kurios patarimų ieško knygose, ar dažniau pasikliauji nuojauta? – Kai Ona buvo visai mažytė, iš tiesų daug skaičiau ir domėjausi. Dabar tai darau susidūrusi su konkrečiu klausimu. Daug padeda mano mama, ji – vaikų psichologė. Tarkim, pasiguodžiu jai, kad nesusišneku su dukra, o ji duoda labai paprastą, bet taiklų patarimą, kuris man tiesiog nešovė į galvą: pavyzdžiui, leisk jai pasirinkti iš dviejų dalykų, kurie tau tinka. Juk jei pasakyčiau dukrai – eime valytis dantukų, ji, žinoma, sakytų „ne“. Bet jei paklausčiau, ką darysime pirma – valysimės dantukus ar skaitysime knygą, ji beveik garantuotai pirma norės išsivalyti dantis, o paskui – skaityti. Esu gana emocinga, kartais man iš tiesų reikia prisiminti, kad geriau paieškoti kūrybingo sprendimo užuot tiesiog supykus. Ko gero, esu šiek tiek panaši į tą mamą iš knygos, nors kaktusų, kaip ji, per langą dar nesu mė-

114

LAMŲ SLĖNIS

čiusi! Beje, ši istorija nutiko iliustratorei Laurai – jos mama iš tiesų kartą, Laurai susipešus su broliu, išmetė pro langą kaktusą...

tazijos, kurios realiai gali įvykti kiekvieno mūsų gyvenime. Ir tos sūpynės „Raganos skrybėlė“, kurias begamtinėdami atranda Tučiai, iš tiesų egzistuoja – Anglijoje. Apie jas man papa– Ar daug knygoje tokių tikroviš- sakojo draugė. kų istorijų? – Pagrindinės herojės, septynmetės – O kaip tu apibūdintum savo dumergaitės, vardas – kaip mano dukros kros kartą? Kokie jie – mūsų vaikai? – Onytė. Bet šį personažą iš tiesų – Jie labai smalsūs, atsakingi, tuįkvėpė mano draugės dukra. Ji – pro- rintys stiprų teisybės jausmą – kas sątinga ne pagal amžių. Nors jai tik sep- žininga, kas ne, kaip galima elgtis, tyneri, ji sugeba visus nukreipti į tei- kaip negalima. Gal todėl, kad mes, singas vėžes. Visada pasiūlo ką nors tėvai, daug kalbame apie tai. Matau, nuveikti, jei kas nerimauja ar pyksta- kaip jie stengiasi dėl tokių paprastų si. Rašydama būtent ją ir įsivaizdavau. dalykų, kaip aplinkos priežiūra, gamO mano dukra gal kiek panašesnė į ta. Šių laikų vaikai moka užjausti. Gal kitą heroję, mažąją Onos sesutę Bar- kad jų tėvai nebesako – jei gausi per borą. Beje, redaktorė primygtinai siū- galvą mokykloje, duok atgal... Man lė sugalvoti veikėjams labiau šiuolai- atrodo, ši karta užaugs turėdama stikiškus vardus, bet rašydama daugybę prų atsakomybės ir bendruomeniškukartų klausiau grupės „The Beach Bo- mo jausmą. Pastebiu, kad ir kiek mūys“ dainos „Barbara Ann“. Man taip sų gyvenime bebūtų ekranų, vis dėlto, patiko tie du vardai, kad nusprendžiau jei tik užsiimsi su vaiku, žaisi ir skirsi jais ir pavadinti Tučių mergaites. jam dėmesio, jis visada pasirinks tave, O visi kiti knygos įvykiai – tai fan- o ne ekraną.

LAMŲ SLĖNIS

115

116

LAMŲ SLĖNIS

Sukūręs penkias kolekcijas, surengęs tiek pat parodų, Vilniaus dailės akademijos Kostiumo dizaino katedros magistrantas TOMAS BARANAUSKAS, kūryboje prisistatantis THOM BARA vardu, turi ką pasakyti apie šių dienų madą ir jos vartojimą. Šiuo metu visas jėgas Tomas skiria pasiruošimui „Mados infekcijai“, joje pristatys jungtinę komandos „Upcycled by LT“ kolekciją, atspindėsiančią jam artimas tvarios mados idėjas. MADA

THOM BARA: „MES IŠ TIESŲ LABAI DAUG VARTOJAME“ Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Juškauskaitė

– Tomai, kas tau yra tvari mada? – Man pačiam aiškesnis yra nelietuviškas pavadinimas – slow fashion (lėta mada – aut. past.). Jau studijuodamas bakalaurą ėmiau galvoti, kad man nepatinka tai, kas vyksta su mūsų vertybėmis ir tradicijomis – visi turi savo nenuginčijamas nuomones, kiekvienas daro tai, ką nori, nesuprasdamas, ką daro, kuria tik tam, kad kažką darytų. Šiomis dienomis dizaineris pataikauja vartotojui. Normalu, kad visi nori uždirbti – „jei sukursiu paltą, kurį pirks, turėsiu pinigų, kuriuos galėsiu investuoti į kūrybą“. Tačiau šis kapitalizmas vystosi taip, jog drabužiai nebekuriami kaip idėja, o naujos kolekcijos – kad ką nors atspindėtų. Nyksta koncepcija - kostiumą kurti kaip meno kūrinį.

Slow fashion ir atsirado tuo metu, kai visko buvo per daug. Man tai – lyg automatinis stabdis, primenantis, kad reikia sustoti, pagalvoti, nepataikauti kitiems ir kurti daiktus, turinčius vertę. Šiek tiek pikta, kai pagalvoji, kiek Lietuvoje yra talentingų tiek jaunosios, tiek vyresniosios kartos dizainerių, kurie kuria konceptualiai, tačiau mes apie juos nekalbame – kalbama apie tuos, kurie sukūrė dar vienus marškinėlius su kitokiu logotipu ar raktų pakabuką. – Kuo lėtos mados judėjimas svarbus pasauliui? – Šis judėjimas aprėpia etiškos, ekologiškos, tvarios mados, perdirbimo, pakartotinio panaudojimo principus, apjungdamas tiek pramonės, tiek verslo industrijas. Pavyzdžiui,

etiška mada kalba apie tai, kad turi būti atsakingas už savo produkciją, ne tik pateikdamas tvarkingą, gražų, chemiškai neapdorotą daiktą, bet ir gerbdamas darbuotoją, kuris tą daiktą pagamina, suteikiant jam socialines garantijas ir sukuriant aplinką, kurioje jis dirba, bet jaučiasi lyg namie. Atsakingos mados kūrimas pasaulinėse tendencijose pastebimas jau seniai. Vokietijoje, Skandinavijoje sąvoka „eko mada“ visiems aiški. Jie neįsivaizduoja darbo pamato be tvarios mados. Lietuvoje, rodos, prasideda paauglystės laikotarpis: „Aš išėjau iš tėvų namų, vadinasi, galiu daryti bet ką“. Ir mes darome bet ką – naudojame bet ką, perkame bet ką, metame šiukšles bet kur, kalbame, ką norime, nors tai gali būti visiškas absurdas, tačiau svarbu jį išsakyti...

LAMŲ SLĖNIS

117

118

LAMŲ SLĖNIS

119

120

LAMŲ SLĖNIS

121

– Kaip tu integruoji lėtos mados principus kūryboje ir kasdienybėje? – Mano kūryboje lėta mada suvokiama kaip išdirbta ir išgvildenta idėja. Šiuo metu leidžiu sau prabangą ieškoti atsakymų ir naujų papildomų klausimų. Tai vadinu prabanga, nes iškilus klausimui sustoja vieni ar kiti darbai. Niekada nesistengiu savęs forsuoti ir uždaryti į narvelį. Kuriu per filosofinę-juslinę prizmę. Lėtos mados filosofiją atspindi šalia atsirandanti papildoma literatūra, iš jos gimstančios reklaminės kampanijos, įvaizdžiai, sąsajos ir komunikacija tarp manęs ir vartotojo. Todėl ir mano kolekcijų nėra „prištampuota“ daug – esu sukūręs penkias minikolekcijas – po šešis septynis modelius. Pernai, patekęs į „Mados infekciją“, turėjau išplėsti kolekciją. Nors pavadinimas „kolekcija“ man vis dar „nelimpa“... Taip pat man vis dar neįprasta savęs vadinti dizaineriu – nenoriu įsprausti savęs į pavadinimo rėmą, nes šiandien visi jie – kostiumų dailininkas, kostiumo dizaineris, mados praktikas, modeliuotojas, meno objektų kūrėjas ar tiesiog menininkas – primena iškramtytas gumas. Pernai kiekvienas, turintis fotoaparatą, buvo fotografas, visos merginos, mokančios pasidažyti lūpas, tapo makiažo meistrėmis, o tos, kurios dažnai lankosi greitosios mados parduotuvėse – stilistėmis ir mados tinklaraštininkėmis. Todėl manau, kad geriau niekaip savęs neįvardyti ir seksis tikrai ne prasčiau! (Šypsosi.)

122

LAMŲ SLĖNIS

– Kokia tavo nuomonė apie vartotojiškumą? Kokiais būdais jį galėtume mažinti kiekvienas mūsų? – Mes iš tikrųjų labai daug vartojame. Įsivaizduoju, kad daugumos drabužinės lūžta nuo drabužių, jų jau nebelankstome, o tiesiog sukišame į spintą... Yra žmonių, kurie iš to pelnosi – užsisako 100 tūkst. vienetų džemperių iš Kinijos, atspausdina ant jų skirtingus logotipus ir pardavinėja po 60-200 eurų. O po to sako, kad jie neskatina vartotojiškumo. Gal kam nors to ir reikia, bet man – tikrai ne. Aš pats drabužų nepirkau jau gal pusmetį. Pastebiu tendenciją, kad vartotojas labai lengvai gali viską pakeisti. Tai tas pats, kaip pažadas pradėti sportuoti ir gyventi sveikai nuo pirmadienio, tačiau iš tikrųjų tai nukeliamia kitam pirmadieniui... Taip pat ir su drabužiais – jei šiandien sau pasakysi, kad turi išvalyti spintą ir daugiau nebepirkti nereikalingų daiktų, tai įgyvendinti būtent tą dieną bus sunku. Mes esame sociumo žmonės, neišvengiamai priklausomi nuo aplinkos: mums svarbu, ką kiti žmonės sako, kaip mus vertina ar nevertina – kai kurie tai kompensuoja drabužiais ar kita perkamąja galia. Todėl, manau, turi keistis aplinka, atsirasti drąsiai kalbančių žmonių, kurie gali parodyti vartojimo mažinimo reikalingumą. Kad mažiau vartoti yra teisinga, žino visi. Lygiai taip pat žino, kad išgėrus negalima vairuoti, tačiau kiek daug žmonių tai daro... Taip ir madoje – žinome tai frazėmis: kuo įdomiau

skamba sąvokos (ekomada, tvari mada ir pan.), tuo dažniau mes jas vartojame, tačiau nieko nedarome. Manau, daug sekėjų socialinėje erdvėje turintys žmonės turi puikų būdą komunikuoti šiuos dalykus ir skatinti žmones keistis. Galbūt dvidešimt žmonių tądien taip ir padarys. Po pusmečio galbūt bus jau keli šimtai, tuomet gali prasidėti pokyčiai. Deja, dažnai žodžio galią turintys žmonės iš savo sekėjų užsidirba pinigus reklamuodami jiems nereikalingas prekes. Jei nepasiūlysi pinigų, jie neturės motyvacijos apie tai parašyti. Atrodo, po truputį atrandi, kaip būtų galima keisti visuomenę, bet vėl pamatai tą patį. Tai toks užburtas ratas, kuriam išjudinti reikia daug kantrybės. – Vartotojiškumą skatina ir technologijos. Kaip, tavo nuomone, jos veikia madą ir apskritai šiuolaikinį žmogų? – Aš mados pasaulyje dar nematau teigiamų inovatyvių technologijų aspektų. Man tai – it griovimas viso to, kas buvo iki šiol sukurta. Tarkime, siuvinėjimas yra amatų amatas: kad galėtų pirmą kartą siuvinėti ornamentus aukštosios mados namams, karaliams, garsiausiuose pasaulyje siuvinėjimo namuose, žmonės mokosi daugiau nei dešimt metų. Neretai juos vargina nugaros skausmai, adatų subadyti pirštai, silpnėjanti rega, o tuomet išrandamas mechanizuotas siuvinėjimas, kuris, rodos, palengvina žmonių darbą, tačiau taip pat šį amatą paverčia masiniu.

LAMŲ SLĖNIS

123

124

LAMŲ SLĖNIS

125

126

LAMŲ SLĖNIS

O tuomet mechanizuotas siuvinėjimas pradedamas vertinti netgi geriau už rankų darbą, kadangi turi daugiau galimybių – net pirmo kurso studentas pasitelkęs siuvinėjimo mašiną gali ornamentais išsiuvinėti visą kostiumą. Taip, rezultatas bus gražus, organiškai atliktas, bet tai nebus rankų darbas... Tu nebūsi į jį įdėjęs savęs, savo minčių – visa bus mechanizuota, „štampuota“. Kai madoje išnyksta pokalbio pradžioje minėtos vertybės, kyla klausimas, ar aukštoji mada vis dar yra vertinga. Anksčiau, kai inovatyvi tekstilė nebuvo taip išplėtota, aukštoji mada buvo pats aukščiausias meninis lygmuo, kai viskas atliekama rankomis, nuo siuvinėjimo ir audinio marginimo iki siuvimo technologijų, o dabar panašius audinius galima sukurti itin greitai, pasitelkiant pramonę. Taip dėvima ir aukštoji mada susiniveliuoja ir nebesupranti kas yra tikra, o kas simuliacija, kas vertinga, ir kas ne. – O koks tuomet būtų tobulas mados pasaulis, tavo akimis? Nupiešk mums idealų scenarijų. – Pirmiausia norėčiau, kad visi žmonės darytų tai, kam jie yra gabūs ir ką iš tikrųjų geba. Jeigu esi generalinis institucijos direktorius, juo ir būk. Jeigu esi sutvertas valyti šaligatvius, tai ir daryk. Galimybė šiame gyvenime eksperimentuoti, ieškoti sa-

vęs yra be galo puiki, tačiau tai darydamas taip savo kelią ir įvardyk. Būtent dėl to aš kol kas ir nenoriu savęs niekaip įvardyti. – Įsivaizduokime: Naujųjų naktį visa tavo drabužinė ištuštėjo. Kokią drabužių „kapsulę“ pasirinktum kitiems metams? – O! Pirmiausia į galvą šovė Giedriaus Paulausko kapsulės kolekcija. Kelnės, džemperis, odinis diržas, na, gal dar įsigyčiau kokią striukę, ir viskas! O ko daugiau reikia? Gali turėti dešimt kelnių, dvidešimt marškinėlių, keturis paltus ir dar dvi striukes, marškinius, džemperius – taip, smagu kasdien atrodyti vis kitaip, ir jaustis skirtingai, bet iš tikrųjų to daugumai žmonių nereikia. Būna progų, kai reikia pasipuošti, bet darbo dienos metu reikia drabužio, kuris būtų praktiškas, su kuriuo būtų patogu judėti. Juk drabužiui išsipurvinus ar suprakaitavus galima jį išsiskalbti ir nešioti vėl. Mūsų šalyje idėja mažiau vartoti dar nėra tokia išsikerojusi, todėl sunku nuspėti, ar pasiteisintų turėti tiek mažai. Galbūt pamatytume, kad mums vis dėlto reikia kiek daugiau, nei galvojome, tačiau jei jau perki, pirk neprarasdamas saiko. Saikingas vartojimas šiek tiek stabilizuotų rinką, tačiau tai – tik pasvarstymai, o kaip bus iš tikrųjų, parodys ateitis.

LAMŲ SLĖNIS

127

– Naujausias tavo, Vidos Strasevičiūtės, Ingos Jurkevičiūtės ir Linos Žvirblytės projektas – „Upcycled by LT“, lavinantis vartojimo atsakomybę, naudojantis medžiagų likučius. Papasakok apie jį. – Esame keturiese ir kiekvienas madą suprantame skirtingai, tad stengiamės savo požiūrius įgyvendinti skirtingose pakartotinio panaudojimo (angl. – upcycling) srityse. Projektas gimė labai spontaniškai ir natūraliai – vieną vasaros vakarą kalbėjomės, užsibrėžėme tikslus (jokios tiražuotos gamybos, pirktinių audinių, mada turi būti etiška, tvari) ir pradėjome šias idėjas plėtoti. Visi mes esame atsakingi už savo kūrybinio braižo suformavimą ir tolimesnį plėtojimą, kuris atspindėtų upcycling terminą. Vida yra mūsų idėjinis vadas, šio projekto iniciatorė, o aš, Inga ir Lina esame patikėję šiuo projektu. Mūsų komanda jau aiškiai mato, į ką šis projektas gali virsti – atsiranda kolaboracijų su užsienio kompanijomis ir menininkais, galvojame apie įvairius edukacinius užsiėmimus, kurie skatintų teisingą vartojimą bei supažindintų su tuo, kas vyksta Lietuvos mados pasaulyje.

bą? Kokias temas plėtoji ir stengiesi perteikti? – Pagrindinė tema, kurią plėtoju nuo antro studijų kurso – kanonų niveliacija. Man visuomet buvo įdomu suprasti, kodėl drabužis turi būti vyriškas ar moteriškas, koks yra vyro ir moters įvaizdžio standartas, atmetus visus genetinius ir fizinius skirtumus. Ieškojau atsakymų į šiuos klausimus, tačiau iki šiol nesu jų atradęs. Šiuo metu analizuoju uniforminę aprangą, drabužius, suvienodinančius žmogų, ir kaip tokioje unifikuotoje aprangoje atrasti individualumą. Ir pats dabar elgiuosi kaip besotis vartotojas – griebiuosi įvairių analizių, kol kas nežinodamas, kur einu. Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. (Šypsosi.) Todėl visi apmąstymai yra brangūs, nes kasdien, pavyzdžiui, ko nors nenupiešdamas, prarandu įgūdžius. Kad jų neprarasčiau, atradau socialinių medijų privalumą – niekada negalėjau dirbti be vaizdinės medžiagos, tad šiuo metu socialinis tinklas „Instagram“ maitina mane vizualiai: kiekvieną vakarą peržiūriu ne sekėjų turinį, o bendrą srautą, patikusį turinį saugau į inspiracijų failą. Kostiumo dizainas yra taikomasis vizualusis menas, todėl reikia kuo daugiau matyti ir pirmiausia kelti klausimus sau pa– O kaip apibūdintum savo kūry- čiam, o tik po to – kitiems.

128

LAMŲ SLĖNIS

129

130

LAMŲ SLĖNIS

– Ar yra drabužis, kurio nenorėtum nei kurti, nei dėvėti? – Manau, tai būtų kažkas iš minkšto audinio. Man labai gražu, kai kiti dizaineriai dirba su šilku, viskoze, tiuliu, tačiau tai visiškai ne mano audiniai. Aš kuriu pasitelkdamas sunkius – vilną, medvilnę, dabar – kailį, odą. Man patinka tokie audiniai, kurie tarsi traukia žmogų prie žemės. – Kokia moteris dėvi „Thom Bara“? – Apibendrinti gana sudėtinga, tačiau tos klientės, su kuriomis teko bendrauti, tai moterys, turinčios nemažai parako, dažniausiai susijusios su vizualiuoju pasauliu.

Tik reikia nebijoti kurti, drabužiu perteikti savo filosofiją ir tai daryti kuo drąsiau.

– Jei galėtum pasirinkti žmogų, kurį norėtum aprengti, kas ji ar jis būtų? – Manau, tai būtų azijietiškų bruožų arba tamsaus gymio, albinosas ar labai androgeniškas žmogus. Norėčiau, kad tai būtų vizualiai ryški asmenybė, nesvarbu, kokia jos ar jo profesija. Kai žmogaus vizualas ir charakteris natūraliai stiprus, nereikia iššaukiančių drabužių. Dauguma drabužių, kuriuos kūriau, yra pompastiški, eksperimentiniai. Dar nepradėjau kurti tokių, kurie būtų dėvimi. Kai pradėsiu juos kurti, tai bus kažkas labai tikslaus, paprasto. Gal atsiras tokių, kurie sakys, kad tai labai nuobodu, bet jei bus bent keletas, kuriems patiks, galėsiu tuo pasidžiaugti. – Kokių šiuolaikinių dizainerių darbus seki? – Mane žavi Rafo Simonso, senieji Martino Margielos, Riccardo Tisci darbai, mados namams „Lanvin“ kurtos Albero Elbazo kolekcijos, Rei Kawakubo, Haideris Ackermannas... Jei pritrūksta inspiracijų, neprisirišu prie vieno dizainerio. Po truputį stengiuosi atsitraukti nuo tradicinės mados ir sekti Antverpeno Karališkosios menų mokyklos, Centrinio Šv. Martyno menų ir dizaino koledžo, Japonijos mados mokyklų studentų darbus. Jų darbai – kur kas įspūdingesni, nei tie, kuriuos matome mados savaičių metu. Man patinka vertinti drabužį kaip meno objektą. Tik reikia nebijoti kurti, drabužiu perteikti savo filosofiją ir tai daryti kuo drąsiau. Toks ir buvo mano Naujųjų metų palinkėjimas draugams: „Kuo drąsiau!“

LAMŲ SLĖNIS

131

132

LAMŲ SLĖNIS

Nuoširdžioms dovanoms nereikia ypatingos progos. Nes apgaubti mylimą žmogų šiltų jausmų banga ir dėmesio paklodėm, įteikti dailiai supakuotą prisiminimą ir žaižaruojančių akių spindesy pajusti nesumeluotą laimę – tai akimirkos, kurios nepasimiršta bėgant laikui.

PADOVANOK MAN PRISIMINIMĄ 1

Auksinė grandinėlė su pakabuku (praba 585): 239,85 Eur

Auksiniai auskarai (praba 585): 350,35 Eur

Sidabrinė apyrankė su cirkonais (praba 925): 65,65 Eur

Sidabrinė apyrankė su cirkonais (praba 925): 65 Eur

Sidabrinis pakabukas (praba 925): 70,85 Eur

Sidabriniai auskarai (praba 925): 78 Eur

Sidabrinė grandinėlė (praba 925): 17,55 Eur

Sidabriniai auskarai (praba 925): 57,20 Eur

Sidabrinis žiedas (praba 925): 124,15 Eur *Kainos nurodytos su parduotuvėse „Vilniaus Juvelyrika“ taikomomis nuolaidomis.

„Vilniaus Juvelyrika“ – tai beveik dvidešimt metų patirties prekiaujant aukso, sidabro ir gintaro dirbiniais, taip pat dirbiniais su brangakmeniais ir unikaliais autoriniais papuošalais.

„Vilniaus Juvelyrikos“ meistrai gali pagaminti unikalų dirbinį pagal individualų užsakymą bei sutaisyti jūsų juvelyrinius gaminius. www.vilniausjuvelyrika.lt

LAMŲ SLĖNIS

133

134

LAMŲ SLĖNIS

Mados namai „Max Mara“ praėjusius metus užbaigė ne tik įspūdingu teatrališku šou „Monopolis!“ Šanchajuje, bet ir pristatę bendrą meną ir madą apjungiantį projektą kartu su vienu žymiausių Kinijos šiuolaikinio meno atstovų LIU WEI. Riboto leidimo urbanistinio peizažo įkvėpti modeliai papildė išankstinę 2017-ųjų rudens kolekciją. Apie įsivaizduojamą ateities miestą ir betono džiunglėse slypintį įkvėpimą kalbamės su mados namų kūrybos vadovu IANU GRIFFITHSU.

MADA

DRABUŽIS – KAIP ŽEMĖLAPIS Nuotraukos: mados namų „Max Mara“ archyvo

– Papasakokite apie mados namų „Max Mara“ išankstinę 2017-ųjų rudens koplekcija ir bendrą projektą su Kinijos menininku Liu Wei. – Kartu su menininku sukurtos kapsulinės kolekcijos išskirtinumas – tai audiniai, įkvėpti Liu Wei kūrinių. Jo menas glaudžiai susijęs su miestu, tad egzistuojančių ir įsivaizduojamų miestų žemėlapius perkelėme ant lazeriu kirptų audinių. Tekstilė atrodo lyg neapdirbta, neužbaigta – visai kaip Liu Wei kūriniai. Kūrėme raštus siuvimo mašina atkartodami architektūrinių planų kontūrus, palikdami palaidus siūlų galus – tai lyg naujoji trompe l’oeil (meno technika, kuria siekiama sukurti tikrų objektų ir struktūros iliuziją – aut. past.).

Išankstinė rudens kolekcija tarsi tęsia šią temą. Įsivaizdavome galingą miestą, metropolį, kurį Liu Wei atvaizdavo kurdamas mūsų šou scenografiją. Kolekcijos nuotaika primena kino žanrą Film Noir, vaizdavusį tamsųjį miesto gyvenimo žavesį. Ji užsimena apie kino dievaites: Veronicą Lake, Ingrid Bergman, Joan Crawford. Kartais miestas būna klaidus ir nesvetingas, bet tik ne tuomet, kai esate apsigobęs „Max Mara“ drabužiais... – Kodėl, būdami vieni žymiausių tarptautinių prabangos ženklų, mados namai „Max Mara“ pasirinko bendradarbiauti su Kinijos menininku Liu Wei?

– Kinijos kultūra keičiasi greičiau nei bet kuri kita. Šių radikalių pokyčių kontekste gimsta radikalus menas. Kinijos menininkai ryžtasi neįtikėtiniems eksperimentams, siekdami atvaizduoti gyvenimo realybę. Liu Wei naudoja daug skirtingų medijų, jo darbai vizualiąja prasme labai skirtingi, tačiau visi jie turi aiškią pagrindinę temą – tai miestas ir jame nuolat vykstantys pokyčiai, kartais atstumiantys ir painūs. „Max Mara“ filosofija visada buvo glaudžiai susijusi su miesto kultūra. Mes visada kūrėme drabužius moterims, norinčioms išsiskirti miesto džiunglėse, tad tarp mūsų ir Liu Wei užsimezgė natūralus ryšys. Didelė garbė dirbti su menininku, kurio darbais žaviesi.

LAMŲ SLĖNIS

135

136

LAMŲ SLĖNIS

137

– Ką manote apie „pamatei ir pirk“ koncepciją? Ar dizaineriui tai reiškia didesnį spaudimą? O galbūt tai riboja mados dizaino kūrybiškumą? – Bet koks industrijos ir vartotojo susidūrimas yra iššūkis – gerąja prasme. Tai skatina mąstyti kitaip. Šanchajuje pristatyta išankstinė 2017-ųjų rudens kolekcija, tačiau dalį jos kūrėme kartu su menininku Liu Wei, ir būtent ji parduotuvėse pasirodė jau kitą dieną. Buvo nemenkas iššūkis sukurti kolekciją, kurią padalijus pusiau abi jos dalys būtų paveikios. Mūsų tikslas buvo sukurti ribotą kiekį kolekcinių drabužių, todėl ir pakvietėme žymų menininką bendradarbiauti. Tad šiuo atveju „pamatei ir pirk“ modelis atvėrė naujų kūrybinių galimybių, o ne apribojo jas.

– Daug keliaujate po visą pasaulį. Kuris miestas jūsų mėgstamiausias ir kodėl? – Mėgstamiausias – mano gimtasis Londonas. Jame tvyro spontaniška kūrybinė energija, užkrečiamas jaunatviškumas. Man taip pat patinka Niujorkas, Paryžius, Milanas ir Šanchajus. Bet stengiuosi niekada nenutolti nuo Londono ilgiau nei porai savaičių. – Kokį įspūdį jums padarė Šanchajus? – Esu studijavęs architektūrą, tad į miestus, kuriuos aplankau, stengiuosi pažvelgti per architektūrinę prizmę. Dėl šios priežasties Šanchajus man yra užburiantis. Vaikščiodamas po istorinį Bundo rajoną tampi monolitinių europietiškų statinių ir šiuolaikinių Pudongo rajono dangoraižių kuriamo kontrasto liudininku. Man patinka, kad Šanchajus, nepaisant jo dydžio, yra žalias miestas. Čia gali rasti daug prabangos ženklų, bet greta yra puikių pogrindinių meno ir muzikos klubų, kurie gretinami su devintojo dešimtmečio Niujorko klubais. Ir man tai patinka.

– Kodėl pagrindine tema pasirinktas miesto gyvenimas? – Praleidau daug laiko tyrinėdamas Liu Wei kūrybą ir pajutau, kad viena pagrindinių jo nagrinėjamų temų yra miestas. Jis kalba apie nuolatines pertvarkas, erdvę, kuri kartais būna klaidi ir trikdanti. Mes taip pat kalbame apie miestą. Visada rengėme moteris, kad joms pavyktų išgyventi ir būti sėkmingoms mieste. Kaip jau minėjau, – Ar kada, vadovaudamas 65-uobetono džiunglės kur kas mažiau bau- sius gyvavimo metus skaičiuojančių ginančios, kai vilki „Max Mara“ dra- mados namų kūrybai, esate jutęs bužius! Štai kodėl taip troškome šio spaudimą? bendradarbiavimo su Liu Wei. – Žinoma, jei sukuri sėkmingą

138

LAMŲ SLĖNIS

kolekciją, kaskart jauti spaudimą pranokti pats save, tiesiog privalai atsilaikyti. Juk svarbiausia – natūralus progresas. Šiuose mados namuose dirbu pakankamai ilgai, kad pažinčiau mūsų klientus kaip artimą draugą. Būtent dėl to aš tiesiog einu pirmyn. – O kaip atrandate pusiausvyrą tarp dizaino ir komercinės paklausos? – Pastarosios mūsų kolekcijos buvo drąsios, tačiau pažvelgus atidžiau matyti, kad tai – gana paprasti, beveik klasikiniai drabužiai. Mados namuose „Max Mara“ mūsų misija visada buvo rengti realaus pasaulio moterį, tad iš dalies „komerciškumas“ yra mūsų DNR. – Universitete studijavote architektūrą, tad kada supratote, kad jums lemta tapti mados dizaineriu? – Vaikystėje man patiko mada, bet taip pat – ir pastatai. Pasirinkau studijuoti architektūrą, nes tai atrodė gryno dizaino studijos. Supratau, kad jei gali suprojektuoti pastatą, vadinasi, gali sukurti bet ką. Bet net studijuodamas architektūrą aš kūriau drabužius sau ir draugams. Man patinka racionalus architektų požiūris, bet taip pat dievinu mados betarpiškumą, energiją ir magiją. Kūryboje bandau suderinti šiuos abu pasaulius.

LAMŲ SLĖNIS

139

140

LAMŲ SLĖNIS

141

142

LAMŲ SLĖNIS

– Kur ir kaip paprastai semiatės įkvėpimo? – Įkvėpti gali bet kas. Mane domina architektūra, dizainas, šiuolaikinė kultūra ir menas, bet taip pat įkvėpti gali gatvėje sutiktas žmogus. Daug įkvėpimo atrandu mieste – Londone, Niujorke, Los Andžele, Pekine ar Šanchajuje. Miestas yra kunkuliuojantis idėjų katilas. Tai vieta, kur gali pajusti laiko dvasią. – Ką jums reiškia mada? – Man mada – tai magiškas ingredientas, suteikiantis drabužiams prasmę. Mada pasakoja apie laiką, kuriame gyvename savo troškimuose, mūsų socialinius kodus, net mūsų baimes ir nerimus. Dėl to ji yra labai reikšminga, nors kartais siejama su lengvabūdiškumu. Mane asmeniškai stebina paradoksas, kad gali sukurti klasiką, kuri bus dėvima daugelį metų, ir tuo pat metu atspindėti to laiko nuotaiką. Paslaptis yra tai, kaip drabužiai pasiūti. „Max Mara“ kolekcijos pasižymi stipriu naratyvo elementu, tačiau jei jas dekonstruotume, pamatytume, kad jas sudaro paprasti, puikiai sukirpti dra-

bužiai, kuriuos moterys dėvės ir po namus iškart baigęs mokslus ir nuo daugelio metų. tada dirbu čia. Man patinka „Max Mara“ filosofija. Ir jaučiu, kad bėgant – Kaip apibūdintumėte „Max metams pažįstu mūsų klientes kaip Mara“ moterį? artimas drauges. Noriu jai paties ge– Kad ir kokioje srityje ji dirbtų, riausio, o jos sėkmė man yra didžiau„Max Mara“ moteris yra sėkminga. Ji sias malonumas. visko pasiekė pati ir nori būti vertinama rimtai. Tokiuose miestuose kaip – „Max Mara“ nuolat bendradarLondonas matome vis daugiau tris- biauja su meno pasauliu. Ar jūs pats dešimtmečių, užsukančių į mūsų par- visada domėjotės šiuolaikiniu menu? duotuves, nes moterys sėkmės pasie– Mada yra šiuolaikinės kultūros kia vis anksčiau ir anksčiau. Nepaisant dalis, tad natūraliai mados dizaineriui amžiaus, „Max Mara“ moterims pa- įdomu visa, kas vyksta. Menas, muzitinka prabanga, laikui nepavaldus di- ka, teatras, architektūra, net politika zainas, tačiau jos nėra perdėm manie- mums tampa šio laikmečio ženklais. ringos – jos smagios, pasitikinčios ir Tad šiuolaikiniu menu domiuosi iš neslepia to. Pažvelkite į Gigi Hadid profesinės pusės, bet taip pat – ir vevilkinčią mūsų ikoninį paltą 101801 dinas asmeninių paskatų. Dar studijų – štai kaip „Max Mara“ atrodo šian- metu trynėmės pečiais su būsimaisiais dien. šiuolaikiniais menininkais. Jie kvestionuoja, stimuliuoja ir provokuoja nau– Kaip jūs pats atsidūrėte šiuose ją mąstymą. Iš jų išmokau, kad negamados namuose? li suprasti šiuolaikinio meno nežino– Pirmaisiais studijų Karališkajame damas meno istorijos. Kaip ir mada, meno koledže metais „Max Mara“ menas yra tęstinis diskursas. Šių dienų mums pateikė užduotį. Mūsų darbus kūrėjas gali kalbėti apie tai, kas buvo vertino šių mados namų įkūrėjas po- sukurta prieš šimtus metų. Parengta pagal nas Maramotti ir mes iškart radome „Lamų slėnio“ informaciją bendrą kalbą. Atėjau į šiuos mados

LAMŲ SLĖNIS

143

144

LAMŲ SLĖNIS

Šalta ir žvarbi žiema – tai laikas, kai veido oda patiria daugiausiai išbandymų. Ji tampa sausa ir jautri. Atgauti sveiką odos spalvą ir blizgesį gali padėti natūralus aliejus. Tik prieš griebiant buteliuką kvapnaus skysčio – keletas faktų, kuriuos turėtumėte žinoti apie aliejų naudą, ir keletas – apie kuriuos galbūt net nenutuokiate...

GROŽIO DNR

GAMTOS GALIA ALIEJAUS LAŠELYJE Tekstas: Karolina Medonė, „Kosmetikos DNR“ įkūrėja Nuotraukos: redakcijos ir gamintojų archyvo

Nuo pat Naujųjų „Kosmetikos DNR“ elektroninio pašto dėžutę lyg sniego lavina užgriuvo klausimai, apie augalinių aliejų naudą odai. Kokį aliejų pasirinkti? Kaip jį teisingai naudoti? Ar verta mėgstamą kremą pakeisti aliejumi? Ar tikrai aliejus toks naudingas odai ir kokio poveikio galima tikėtis? Šiuolaikinį žmogų aliejai žavi natūralia kilme, nors didžiausia jų vertybė – nepaprastai turtinga sudėtis, kurios negalėtų pakeisti joks sintetinis minkštiklis. Nieko keista, kad gero maitinamojo kremo sudėtis šiandien jau neįsivaizduojama be augalinių aliejų. Natūralumo ir ekologijos gerbėjai siūlo žengti dar drąsesnį žingsnį ir vietoje kremų pradėti naudoti gry-

ną aliejų. Pasak jų, augaliniai aliejai yra naudingesni ir saugesni, o jų naudingosios savybės rikiuojasi ilguose sąrašuose, kuriuose rasime beveik stebuklingų galių. Rūpintis oda būtų paprasta, jei pakaktų mažų stebuklų. Vis dėlto kalbant apie kosmetiką, nesvarbu, ar tai būtų chemikų sukurtas kremas, ar gamtos kūrinys – aliejus, tiesa slypi kažkur... per viduriuką. Kaip ir visa kosmetika, taip ir augaliniai aliejai, naudojami odos priežiūrai, gali padėti, bet gali ir pakenkti. Praverstų ir lašelis kritiško požiūrio: kol kas dar nėra medžiagų, kurios iš tiesų galėtų išnaikinti raukšles. Jei nesitikėsite per daug, niekada nenusivilsite. Toks budistinis požiūris labai dera kalbant

apie odos priežiūros priemones. Ką iš tiesų gali augalinis aliejus? Pirmiausia – tai puikus pagalbininkas išsausėjusiai odai. Sausumas nėra odos tipas, tai odos būklė, kurią sukėlė tam tikros aiškios priežastys, pavyzdžiui, klimato pokyčiai. Odos sausumas pasireiškia ne tik sausu paviršiumi, bet ir sumažėjusiu elastingumu, padidėjusiu jautrumu, atsiradusiu diskomforto pojūčiu. Sausėjimas rodo, kad pažeistas odos apsauginis barjeras, dėl to sutrinka jo funkcijos. Oda negali apsisaugoti nuo laisvųjų radikalų, padidėja ligų rizika, gali kankinti uždegiminiai procesai. Pažįstama? Augaliniai aliejai yra veiksmingas ir tikrai paprastas būdas atstatyti, sustiprinti bei saugoti odos apsauginį

LAMŲ SLĖNIS

145

barjerą. Tyrimai rodo, kad užtenka vieno karto norint pagreitinti apsauginio odos barjero atsinaujinimą viena valanda, o apsauginis poveikis trunka net penkias valandas. Aliejai minkština odą ir švelnina jos paviršių bei sudaro apsauginę plėvelę, kuri neleidžia odai prarasti drėgmės. Jų sudėtyje gausu vitaminų ir antioksidantų, jie skatina odos atsinaujinimą, ramina, skaistina ir net šviesina. Pats geriausias aliejus veido odai yra jos pačios gaminamas sebumas. Jį sudaro vaškai, sterolių esteriai, cholesterolis, digliceridai ir trigliceridai bei skvalenas. Neišsigąskite, jei šie terminai jums nieko nesako, tereikia žinoti, kad renkantis, kokį augalinį aliejų naudoti, reikėtų atsižvelgti, kad jo cheminė sudėtis būtų kuo panašesnė į sebumą. Tai užtikrins maksimalią aliejaus naudą odai ir padės išvengti nemalonaus pašalinio poveikio, pavyzdžiui, užsikimšusių porų. Daugelis augalinių aliejų skiriasi nuo natūralių odos riebalų tuo, kad jų sudėtyje yra įvairių kvapiklių, kurie gali patikti mūsų uoslei, bet ne mūsų odai. Linalolas, limonenas, geraniolas ir kitos kvapiosios medžiagos skatina odos sudirgimą, tad tokie kvapnūs aliejai kaip levandų, bergamočių, pelargonijų ar jazminaičių netinka veido odos priežiūrai. Tad kokį aliejų pasirinkti? Pasirinkimas yra nepaprastai platus ir jame lengva pasiklysti. Neteisingai pasirinkę aliejaus rūšį, odai galime pridaryti daugiau žalos, nei gauti naudos, pavyzdžiui, gali atsirasti spuogelių ar pasireikšti alergija. Tačiau tinkamai pasirinktas aliejus nustebins veiksmingumu ir universalumu – jį galėsite naudoti ne tik veido odai, bet ir kūnui bei plaukams. Siūlome susipažinti su dviem mūsų favoritais ir jų veiksmingosiomis savybėmis. Šie aliejai ne tik pasižymi išskirtiniu poveikiu, bet ir yra gerai toleruojami, tad tiks įvairiems odos tipams. Daugiau apie kosmetikos įdomybes: www.kosmetikosdnr.lt

146

LAMŲ SLĖNIS

Kaip ir kada naudoti aliejų? • Aliejų tepkite ant švarios, drėgnos odos. • Nepadauginkite – veidui pakaks vos kelių lašų, taip išvengsite riebumo ir blizgesio. • Aliejų sušildykite pirštais, tada jis lengviau pasiskirstys ant odos. • Tepkite veidą prieš eidami į lauką, ypač spaudžiant šaltukui. • Itin sausą odą verta palepinti aliejais prieš naktį.

Arganų kauliukų aliejus Arganų aliejus, gaunamas iš Argania Spinosa medžių, augančių tik pietvakarių Maroke, užkariavo kosmetikos pasaulį. Ir ne veltui! Arganų aliejuje gausu vitamino E bei odai identiško minkštiklio skvaleno. Šis aliejus lengvai įsigeria į odą ir nepalieka riebios plėvelės. Jis padės nuo šalčio apsaugoti ne tik odą, bet ir plaukus. Tereikia kelis lašelius įtrinti į švarių, drėgnų plaukų galiukus ir švelniai pašildyti plaukų džiovintuvu. Sušildytas aliejus suskystės ir lengviau pasiskirstys po plaukus, suteikdamas jiems švelnumo, spindesio ir apsaugos nuo šalčių. Įdomus ir mažai žinomas faktas apie neįprastą arganų aliejaus kelią nuo medžių šakų iki mūsų parduotuvių: arganų vaisiai yra labai mėgstami ožkų, kurios suėda vaisius kartu su kauliukais, o šiuos vėliau surinkę vietos gyventojai ir naudoja aliejaus spaudimui.

Erškėtrožių sėklų aliejus Apie erškėtrožių sėklų aliejų ir jo naudą kalbama mažai, nors jis nepaprastai vertingas veido odai. Paprasčiausiai šio aliejaus dar nespėjo pagauti besikeičiantys mados vėjai, tad ir informacijos rasti sunkiau. Erškėtrožių sėklų aliejuje gausu vitaminų A ir C, omega-3 ir omega-6 riebiųjų rūgščių. Tyrimai, atlikti su moterimis, sveikstančiomis po operacijų, parodė, kad erškėtrožių aliejus skatina odos atsinaujinimą, pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis, gerina tekstūrą ir randų būklę. Erškėtrožių sėklų aliejus labai tiks brandžiai veido odai, kuri yra pažeista žvarbaus oro – pleiskanojanti, raustanti, jautri. Šis aliejus itin tinka būtent veido priežiūrai, nes pasižymi itin mažu kiekiu riebiųjų rūgščių, kurios galėtų kimšti poras, tad tiks net problematiškos odos savininkėms.

Marulos (kietrių) aliejus • Aliejų galite naudoti tikslinėms zonoms – sausėjantiems skruostams, randeliams, žaizdelėms, šerpetojančioms vietoms. • Veido odai tinkamas aliejus tiks ir visam kūnui bei plaukams. • Natūraliu aliejumi galima tepti šerpetojančias lūpas.

Šis aliejus vadinamas prabangiausiu, nes jį išgauti sudėtinga ir užtrunka ilgai, darbas atliekamas rankomis. Marulos aliejuje, be riebiųjų rūgščių, gausu antioksidantų, ypač vitamino E, tad tai puiki priemonė saugoti veido odą nuo žvarbaus oro. Aliejaus tekstūra lengva, jis greitai įsigeria ir nėra toks riebus, kaip kiti aliejai, pavyzdžiui, kokosų ar avokadų, tad puikiai tinka veidui. Tai gerai toleruojamas aliejus, tinkantis net ir jautriai bei pažeistai odai. Marulos aliejaus aromatas – vienas švelniausių, jis vos juntamas, tad patiks net jautriausioms nosims.

LAMŲ SLĖNIS

147

Šilko švelnumas veido ir kūno odai

Subtilus prabangaus „Chanel“ kūno aliejaus „N°5“ aromatas skleidžia ramybę ir atsipalaidavimą. Ikoninis mados namų „Chanel“ kvapas vilioja patirti jausmingą palaimą. Šiuo subtiliai kvapniu aliejumi įtrinta oda lieka minkšta, sudrėkinta, tačiau sausa palietus.

Rasite tik „Kristianoje“ ir „Douglas“

Dvifazis valiklis „Venus“ pasižymi itin greitu poveikiu. Novatoriška dvifazė formulė greitai nuvalo vandeniui atsparų makiažą nuo veido ir akių. Produkto sudėtyje esantis hamamelio vanduo sutraukia poras, o tyras valomasis aliejus greitai pašalina makiažo likučius, suteikdamas odai švelnumo ir minkštumo.

Kaina: 13 Eur (200 ml) Rasite „Kristianoje“ ir „Kosmadoje“

148

LAMŲ SLĖNIS

Naujasis „Givenchy“ tyrimų kūrinys – prabangus energingo gyvenimo ir spindesio koncentratas „Le Soin Noir & Blanc Huiles Originelles“. Į pačią aliejų širdį įsupami papildomi dumblių ekstraktai padeda atkurti natūralų odos balansą, stangrumą ir spindesį. Odos būklė akivaizdžiai pagerėja, ji tampa spindinti ir skaisti, gaivi ir švelni, pripildyta energijos ir drėgmės.

Kaina: 389 Eur (2x15 ml) Rasite tik „Kristianoje“

Sausas aliejus „Cellular Swiss Ice Crystal Dry Oil“ („La Prairie“) yra gaminamas tyriausių, neriebių aliejų pagrindu ir praturtintas senėjimą lėtinančiais augaliniais ekstraktais bei „La Prairie“ išskritiniu „Swiss Ice Crystal“ kompleksu, padedančiu odai prisitaikyti prie streso, žalingo aplinkos poveikio ir lėtinančio senėjimą. Aliejus ypač stipriai drėkina ir ramina odą.

Kaina: 289 Eur (30 ml) Rasite tik „Kristianoje“

„Givenchy“ veido valiklis „Clean it Silky“ pasižymi ypatingai švelnia aliejine tekstūra, kuri, patekusi ant veido, tampa kremine ir ypatingai malonia naudoti. Priemonė puikiai pašalina veido nešvarumus, ramina, drėkina ir maitina odą. Tinka naudoti visiems odos tipams, valyti veido ir akių makiažą. Taip pat – sensoriniam veido masažui.

Kaina: 34,49 Eur (200 ml) Rasite tik „Kristianoje“

„Clarins“ lūpų aliejaus „Instant Light Lip Comfort Oil“ sudėtyje esantis kaštono ekstraktas su simondsijų aliejumi akimirksniu maitina lūpas ir suteikia komforto. Priemonė palieka blizgių, tačiau nelipnių lūpų efektą, taip pat subtiliai saldų skonį. Lūpų aliejus turi aplikatorių su kempinėle, todėl priemonę lengva paskirstyti ant lūpų.

Kaina: 19,98 Eur Rasite „Kristianoje“, „Kosmadoje“ ir „Douglas“

LAMŲ SLĖNIS

149

Švelniems ir spindintiems plaukams

„ARAS a4x1 URBAN“ barzdos aliejus – tai drėkiklis, maitinamasis kondicionierius, formavimo priemonė ir kvepalai viename. Plaukus minkštinanti ir veido odą drėkinanti bei maitinanti priemonė pasižymi maloniu mandarinmedžio kvapu ir gali puikiai pakeisti įprastus kvepalus.

Kaina: 7,99 Eur

Galvos odos aliejus „Régénérescence Naturelle“ („Leonor Greyl“) pasirūpina plaukais nuo pat šaknų. Eteriniai ir augaliniai aliejai skatina plaukų augimą ir juos stiprina. Agurklių, siauražiedžių mimozų ir snapučių, citrinų ir levandų eteriniai aliejai – tai tik kelios „Huile Régénérescence Naturelle“ sudedamosios dalys.

Kaina: 39 Eur (60 ml) Rasite tik „Kristianoje“

150

LAMŲ SLĖNIS

Maitinamasis aliejinis eliksyras „Frizz Ease“ („John Frieda“) maitina ir glotnina besišiaušiančius plaukus, jie tampa net 50 proc. glotnesni. Šio eliksyro sudėtis praturtinta arganų aliejumi. Priemonė tinka lengvai, vidutiniškai ir labai besišiaušiantiems plaukams.

Kaina: apie 19,90 Eur

Aliejus-kaukė sausiems ir pažeistiems plaukams „Žiedė“ tausoja suskeldėjusius plaukų galiukus ir palaiko sveiką plaukų blizgesį bei minkštumą. Kaukės sudėtyje yra ekologiškų sviestmedžių, kokosų, simondsijų, makadamijų aliejų bei apelsinų, pelargonijų, jazminų, levandų, pačiulių ir eukaliptų eterinių aliejų.

Kaina: apie 11,50 Eur. Rasite „Gintarineje“ arba „Norfos“ vaistinese bei www.vaistine.lt Daugiau apie “Žiedė” produkciją:

„Marlies Möller“ aliejinis plaukų serumas su japoniškąja kamelija – tai tikras stebuklas visų tipų plaukams. Vos keli šio itin veiksmingo eliksyro lašeliai pakeis jūsų plaukus neatpažįstamai. Vertingų aliejų mišinio dėka plaukai atgauna gyvybingumą, tampa neįtikėtinai žvilgūs, gundančiai švelnūs ir purūs, tačiau neapsunkinti.

Kaina: 47,90 Eur (50 ml) Rasite tik „Kristianoje“

Spindesį atkuriantis aliejinis eliksyras „Sheer Blonde Hi-Impact“ („John Frieda“) grąžina šviesiai plaukų spalvai ryškumą ir spindesį, atgaivina nualintus, blausius šviesius plaukus. Priemonė pastebimai atkuria bei drėkina pažeistus plaukus, kad spindesio netekusios sruogos atgytų.

Kaina: apie 19,90 Eur

www.ziede.lt

LAMŲ SLĖNIS

151

152

LAMŲ SLĖNIS

„Plant lady is the new cat lady“ – sekmadienio rytą užkliuvau už šios minties socialiniame tinkle „Instagram“ ir šypsodamasi pritariamai linktelėjau galva – juk tai visiška tiesa! Blizgūs fikuso lapai, vazoje besimaudantis eukaliptų šūsnis, ant palangės žydinčios orchidėjos, o ir žiemą užplūstantis žalių berželių ilgesys... Kuo toliau, tuo labiau augalai ir natūralumo ilgesys užvaldo mūsų galvas ir namus. Gėlių ir švenčių dekoro studijų „Balta studija“ bei „DK dizainas“ įkūrėjai MANTĖ ir DONATAS KRIUKAI natūralumu pasikliauja ir dekoruodami šventes. „Dažnai po šventės tiek dekoracijos, tiek augalai pradeda gyventi antrą gyvenimą“, – pasakoja kūrėjai.

TARP GĖLIŲ Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Juškauskaitė

– Mante, ar Donatas dar kada nors dovanoja tau gėlių? Mantė: Nuo tada, kai gimė „Balta studija“, gėlių, ko gero, nesu gavusi. Neliūdžiu, nes tarp gėlių praleidžiu tikrai daug laiko, be to, yra daugybė kitų būdų, kuriais vyras geba pradžiuginti ir jam tai neblogai sekasi. Donatas: Kol nebuvo „Baltos studijos“, Mantei gėlių kartais padovanodavau, tačiau dabar jomis nustebinti būtų sunku...

Mantė: Tiesa, kartais užsakydami gėlių iš augintojų sakome: „Užsakiau TAU...“, gal taip bandome pradžiuginti vienas kitą mėgstamais augalais, o vėliau juos naudojame kurdami puokštes kitiems. – Kaip manote, ar gėlės gali pabosti? Donatas: Ši sritis labai greitai kinta, skirtingi metų laikai atneša vis naujų augalų. Kartais smagu pa-

sitelkus gėles aplenkti natūralų gamtos ciklą, pavyzdžiui, atsivežti alyvų žiedų sausį ar jurginų – pavasarį. Mantė: Turbūt per daugybę metų viskas gali pabosti. Man patinka, kad dekoruojant renginius tenka dirbti ne tik su gėlėmis, bet taip pat su tekstile, medžiu, audiniais. Gėlės – tik viena iš medžiagų, padedančių įgyvendinti mūsų idėjas. Todėl mums jos niekada ir nepabosta.

LAMŲ SLĖNIS

153

– Ar toks darbas ir buvo jūsų svajonė? Donatas: Iš pradžių kažkas paprašė sukurti kelias naujametes dekoracijas, vėliau – dekoruoti vitrininius langus. Tuo metu neatrodė, kad tai gali tapti ilgalaike veikla, tačiau po kiek laiko kartu su Mante sutarėme, kad Lietuvoje dekoravimo paslauga yra pakankamai nauja, ypač asmeninių švenčių – vestuvių, krikštynų. Pirmieji bandymai vykdavo per draugų šventes, o sulaukę pasisekimo pradėjome plėtoti dekoravimo idėją plačiau, taip gimė studija „DK dizainas“. Mantė: Švenčių dekoravimas tokia nauja sritis, kad vargu, ar buvo galima vaikystėje ar jaunystėje apie ją svajoti. Kiek pamenu, Donatas svajojo apie gėlių saloną ir meno galeriją, o aš iš tiesų norėdavau dirbti renginiuose, kartais tuo ir užsiimdavau. Studijų metais vieną vasarą praleidau užmiesčio klube netoli Niujorko, jame nuolat būdavo rengiamos vestuvės. Mane taip sužavėjo šis darbas! Negalėjau patikėti, kad į vestuves gali susirinkti du šimtai svečių, visą vakarą tvyroti nuostabi nuotaika, vykti šokiai ir koncertai, o 2 val. nakties svečiai tiesiog kultūringai atsisveikindavo ir išsiskirstydavo. Turėjome floristą, didžiulę ir puikią virtuvę, žmogų, kuris aptarnaudavo ir padėdavo jauniesiems, aiškią ir nepalaužiamą šventės struk-

154

LAMŲ SLĖNIS

tūrą – viską, ką šiuo metu matome „prabangiose“ lietuviškose vestuvėse, tik čia visa tai pateikiama, kaip didelė ir įspūdinga naujovė, o ten tai buvo įprasta kasdienė rutina. Mane tai taip sužavėjo, kad grįžusi į studijas iškart ėmiausi ieškoti darbo, kuriame būtų kuo daugiau vestuvių! ( Juokiasi.) Donatas: Susikaupę didelį dekoracijų asortimentą „Baltoje studijoje“ greta gėlių pradėjome nuomoti dekoracijas. Tokių parduotuvėlių, kuriose gali gyvai apžiūrėti dekoracijas ir pats susikomplekuoti norimą derinį, nėra daug. Mantė: Užtrukome gal metus, kad darytume ne tik tai, ko mūsų prašė, bet patys siūlytume idėjas. Tik pradėję dekoruoti šventes supratome, kad tai – puikiausia sritis, kur galima apjungti visa, kuo gyvenime mums yra tekę užsiimti: Donatas studijuodamas dirbo grafikos dizaineriu, fotografavo, yra mokęsis floristikos ir komponavimo. Aš šiek tiek siuvu, moku kitų rankdarbių technikų, JAV, o vėliau ir Lietuvoje, dirbdavau 4-6 renginiuose per savaitę, tad mes abu puikiai pritaikome savo gebėjimus ir patirtis. Man baigus paveldosaugos magistro studijas nusprendėme, kad darbo pagal specialybę ieškočiau ilgai, o štai visos dekoracijos taip ir laukia... Kaip tik tuo metu atsirado patalpos netoli namų ir įkūrėme „Baltą studiją“.

– Kaip apibūdintumėte savo kūrybos stilių? Mantė: Mes patys ir esame mūsų kūrybos stilius! Tai, kaip bendraujame, domimės savo sritimi ir kliento asmenybe, jo stiliumi, natūralus noras tobulėti ir kaskart atlikti viską gerai, gebėjimai ir šiokie tokie principai. Jau pirmuose laiškuose ir susitikimuose užsimename klientams, kad su sintetinėmis spalvomis, popieriniais drugeliais ir pūkeliais mums ne pakeliui... Donatas: Mūsų kūrybą nusakyti pakankamai sunku, tačiau visada svarbiausia yra tai, kam ji skirta. Mums svarbi renginio priešistorė, kokie simboliai ar daiktai lydi šventės įgyvendinimą. Šioje srityje slypi daug dalykų: idėjos paieškos, reikiamų medžiagų suradimas, eskizavimas, dekoracijų derinimas, nuolatinis bendradarbiavimas su užsakovais ir kt. Trumpai tariant, mūsų kūrybos stilius yra individualus ir intuityvus. Mantė: Mūsų stilių kuria ir aplinka, kurioje dirbame, bei žmonės, kuriems paslaugą teikiame. Daug bendraujame, kad vieni kitus suprastume. Nenorime kopijuoti kolegų darbų ar „Pinterest“ rastų pavyzdžių. Nors yra žmonių, kurie dekoratoriaus ieško būtent turėdami tokį tikslą...

LAMŲ SLĖNIS

155

156

LAMŲ SLĖNIS

157

158

LAMŲ SLĖNIS

– Koks yra įprastas jūsų... trečiadienis? Mantė: Donatas apie 6 val. bando mane iškrapštyti iš lovos, vykstame pas gėlių tiekėjus, pasiimame užsakytus augalus, apsižvalgome, kokių dar augalų atvežta. Parsivežame ir pamerkiame gėles. Tada Donatas važiuoja į darbą mokykloje, o aš pusryčiauju namuose ir einu į „Baltą studiją“. Tvarkau gėles, atsakau į laiškus, bendrauju su užsukusiais klientais. Žiemą gaminu užsakytas puokštes, o vasarą plaunu ir pakuoju nuomai rezervuotas dekoracijas, mat paprastai ketvirtadienį klientai atvyksta jų pasiimti. Po darbų, nuo 19 val., arba einame į susitikimus, arba važiuojame ieškoti įvairių rekvizitų renginiams. Kartais spėjame ir pas draugus užsukti, bet būna dienų, kai studijoje užsibūname ir iki vidurnakčio. Taip jau įpratome. Kartais pykstu ant savęs, kad nebeskaitau knygų ir nesportuoju, bet tada

prisimenu dienas, kaip ši, ir visi pykDekoravimas Jakiškių dvare, nors čiai dingsta. (Šypsosi.) ir atėmė nemažai laiko, buvo labai smagus: nubėgi paimti kokio daikto į – Savo vestuvių dekorą taip pat kitą salę, pakeli galvą ir vėl stebiesi, kūrėte patys. Kokia tai buvo patirtis? kaip čia gražu. Arba stabteli pasikalMantė: Viskas buvo kitaip, nei dir- bėti su dvaro šeimininkais. Taip viskas bant įprastai: viena vertus, buvo neįtikė- ir vyko: neskubėdami skubėjome visą tinai lengva parinkti stilių ir medžiagas, beprotišką savaitę! nes puikiai save pažįstame. Kita vertus, Donatas: Daugelį dekoro elementų buvo neįprastai sunku, nes nebuvo pla- derinome prie šventės vietos. Tai aunuotų susitikimų ir pasitarimų, kaip ruo- tentiška ir išlaikyta erdvė, joje daug šiant vestuves kitai porai, tad trūko istorijos, natūralaus nusidėvėjimo, įprastos disciplinos. Pirmenybę vis teik- kultūrinio palikimo. Tad ir mūsų vesdavome klientams, o ne sau. Kartą net tuvių dekore atsirado sendintų ir priiš asmeninio pašto parašiau laišką „DK gesintų spalvų, antikvarinių dekoro dizainui“, kad norėčiau užsakyti kvieti- elementų. Greta bendros stilistikos mus – tiesiog nebežinojau, kaip privers- pasirinkome mūsų draugystės pradžią ti Donatą sumaketuoti mūsiškius... simbolizuojantį rakto motyvą. IšskirMūsų kvietimai buvo panašūs į ko- tinai savo vestuvėms susikūrėme šeiklius. Iš pradžių kvietimus planavome mos ženklą, jo akcentai atsikartojo užsakyti, bet iki vestuvių likus porai skirtinguose elementuose: ant Mantės mėnesių supratome, kad niekas nespės suknelės sagų, mano peteliškės, dovajų pagaminti, tad liko patiems min- nėlių svečiams, svečių susodinimo kyti molį, glazūruoti ir nešti kepti... plano, ledų vėžimėlio.

LAMŲ SLĖNIS

159

160

LAMŲ SLĖNIS

161

162

LAMŲ SLĖNIS

163

– Kokią gėlę dovanodamas artimam žmogui niekada neapsiriksi? Mantė: Jei ieškote gėlės artimam žmogui, greičiausiai žinote, ką jis mėgsta – tai ir padovanokite. Jei einate į svečius ir ieškote „saugaus“ varianto, dovanokite sezoninius augalus: vėdrynus, tulpes, bijūnus, saulėgrąžas, žiemą – puansetiją. Donatas: Manau, visada verta pagalvoti, ar dovanojamas augalas nesudarys tam žmogui daugiau rūpesčių nei džiaugsmo. Tinkamas pasirinkimas yra mūsų mylimas sukulentas, jų rūšių yra labai daug, o priežiūra – itin nesudėtinga. – Ar jūsų namuose daug kambarinių augalų? Mantė: Rodos, ant palangės dar yra viena kompozicija, parsivežta iš renginio, ir orchidėja, kurią gavome dovanų. Jau keletą metų esame pakvaišę dėl sukulentų ir tai niekaip nepraeina. Vaikystėje pati rinkau kaktusus, tad toli nepasistūmėjau... Donatas: Jei tik būtų galimybė, mūsų namų palangė taptu sukulentų kolekcijos vieta. Mantė: Donatas vazonuose augantiems augalams tolerantiškesnis, jam patinka įvairesnės rūšys. O aš esu racionali ir nesuprantu, kaip žmonės mažučiuose butuose sugeba pasistatyti didžiulį fikusą, o paskui jį stumdo, kad pasiektų vieną ar kitą daiktą. Kitas reikalas, jei gyventume name – ten tikrai būtų daug augalų! – Kuri „žalia“ vieta Vilniuje yra jūsų mėgstamiausia? Mantė: Mes abu šiek tiek pamišę dėl Žvėryno. Ten daug natūralių, minimaliai žmogaus paliestų žaliųjų zonų. Ir tas upės vingis bei jos krantinės – puikiausia žalioji zona. – Kokios jūsų Naujųjų metų rezoliucijos? Mantė: Labai norisi pasiekti tobulą darbo ir laisvalaikio sintezę: optimizuoti laiką, skiriamą darbui, kad viskas būtų atlikta puikiai ir greitai, bet liktų laiko šeimai, kelionėms, aktyviam laisvalaikiui ir kokybiškam miegui. Donatas: O kalbant apie darbą, norėtųsi nesikartoti kūryboje, surasti idėjų pačiuose paprasčiausiuose dalykuose, suteikti gerų emocijų žmonėms, su kuriais dirbame.

164

LAMŲ SLĖNIS

165

LAMIŠKOS TENDENCIJOS

KĄ VALGYSIME 2017-AISIAIS?

Parengta pagal „Lamų slėnio“ ir „Whole Food Markets“ informaciją

166

LAMŲ SLĖNIS

1. Tonizuojantys sveikatingumo gėrimai. Teigiama, kad jie netrukus pakeis žaliuosius kokteilius ir sultis. Tonizuojantys gėrimai bus gaminasi iš vadinamojo „supermaisto“: peruvinės pipirnės, ilgosios ciberžolės, obuolių sidro acto ir kt. produktų.

2. Produktai iš atliekų. Nauji skoniai bus kuriami ir likučių, kuriuos paprastai išmetame lauk. Tarkime, iš jogurto galima sukurti probiotinį gėrimą, o iš skysčio, kurio lieka išvirus avinžirnius, - veganinį majonezą.

LAMŲ SLĖNIS

167

3. Kokosai. Pamišimas dėl šio riešuto tik augs. Kokosų drožlių bus galima rasti beveik visuose maisto produktuose ir patiekaluose – jomis gardinsime sumuštinius, gėrimus, sriubas...

4. Japonijos virtuvė. Pastaraisiais metais vis daugiau pagyrų sulaukiančios Japonijos virtuvės pagrindas – žuvys, daržovės ir žalumynai. Tačiau kalbame ne apie visų pamėgtus sušius, bet ir apie į lėkštes atkeliaujančias naujas tendencijas: citrusinis Ponzu padažas, fermentuotų sojų pupelių ir kitų grūdinių kultūrų mišinys, žinomas Miso vardu, sezamų aliejus.

168

LAMŲ SLĖNIS

5. Kūrybingi užtepai. Prognozuojama, kad Habanero paprikų ir avokadų užtepėles pakeis juodųjų sezamų tahiniai ir lydytas sviestas ghi.

6. Makaronai kitaip. Įprastą pastą pakeis makaronai be glitimo, pagaminti iš avinžirnių, balandų kruopų, lešių ar cukinijų.

7. Violetinė galia. Ryškiaspalviuose produktuose gausu maistingųjų medžiagų ir antioksidantų. Jie padeda kovoti su įvairiomis ligomis ir išsaugoti jaunystę. Tad pasirenkite į savo lėkštę priimti violetinį žiedinį kopūstą, violetinius smidrus, juoduosius ryžius, šeivamedžio ir kopūstpalmio (acai) uogas. 8. Savos mitybos taisyklės. Gera žinia tiems, kurie niekaip negali apsispręsti, kokį mitybos kelią pasirinkus. Naujoji tendencija – maitintis taip, kaip tau patinka. Kitaip tariant, visai nebūtina atitikti kurio nors vieno tikslaus apibrėžimo. Jei tik nori, gali būti „beveik vegetaras“ ar „pusiau žaliavalgis“.

9. Sąmoningas maisto ruošimas. Maitintis kuo sveikiau, neeikvoti maisto produktų, mažinti išlaidas maistui. Ši tendencija kalba apie tai, kad pagrindinį patiekalą namie ruošime iš vakarykščių pietų likučių, o parduotuvėje pirksime tik būtiniausių produktų garnyrui. LAMŲ SLĖNIS

169

KĄ REIKĖTŲ ŽINOTI APIE MAISTO PAPILDUS

170

LAMŲ SLĖNIS

Maisto papildai jau tapo neatsiejama šiuolakinio gyvenimo dalimi. Tačiau neretai jaučiamės pasimetę informacijos jūroje – kada papildai būtini, ar jie tinka kiekvienam, kokius pasirinkti, kiek ir kada jų vartoti? O gal nevartoti visai? Pasak specialistų, pirmiausia reikėtų įsiklausyti į save, juk organizmas visada praneša, kai mums pradeda trūkti tam tikrų vitaminų ar mineralų. Taip pat nepamirškite, kad sveika ir subalansuota mityba – pats svarbiausias prioritetas.

LAMŲ SLĖNIS

171

Kas yra maisto papildas?

Ar verta vartoti maisto papildus?

Tai koncentruotas biologiškai aktyvių junginių, kuriuos mūsų organizmas privalo gauti su maisto produktais, šaltinis. Maisto papildas nėra maisto pakaitalas, jis tik papildo pagrindinę mūsų mitybą.

Šiuolaikiniam žmogui maisto papildus vartoti naudinga, o kartais net būtina. Tačiau svarbu domėtis, ką vartojame, aiškiai žinoti, kodėl renkamės būtent tokį maisto papildą. Būtina atidžiai perskaityti informaciją ant maisto papildo pakuotės, nepatingėti panaršyti internete, paskaityti specialiosios literatūros, pasitarti su mitybos specialistu, vaistininku ar šeimos gydytoju.

Kada maisto papildai būtini?

Kokius papildus rinktis?

Pasak mitybos specialistų, sveiką ir subalansuotą mitybą pasirinkusiems žmonėms maisto papildai nėra būtini. Tačiau šiaip laikais neretai sveikos mitybos principus tenka paminti dėl vis greitėjančio gyvenimo tempo. Kai mums ima trūkti tam tikrų medžiagų, organizmas pats duoda ženklą: svaigsta galva, jaučiamės pavargę, suirzę, tampame mažiau atsparūs infekcijoms. Vitaminų ar mineralų trūkumą išduoda nusilpę plaukai, lūžinėjantys nagai, išsausėjusi ir sveiką spalvą praradusi oda. Visa tai yra ženklai, kad mums kažko trūksta.

Brangiausi papildai nebūtinai yra geriausi, tačiau gerai žinomas, aukštos reputacijos prekės ženklas pats savaime yra vertybė. Produkto kokybės ir vertingumo rodiklis galėtų būti ir jo kilmės šalis. Kitas svarbus kriterijus – maisto papildų sudėtyje esančių ingredientų kilmė. Nepatartina pasiduoti pirmam impulsui ir, nepasigilinus išsamiau, čiupti maisto papildą, kurio daili pakuotė patraukia akį ar sugundo neaukšta kaina.

172

LAMŲ SLĖNIS

Ar papildo kokybė priklauso nuo to, kas ir kur jį gamina? Maisto papildai, kurie gaminami laikantis farmacijos pramonei taikomų reikalavimų („Geros gamybos praktikos“ standarto) visuomet yra maksimaliai kokybiški ir saugūs žmogaus organizmui. Ne mažiau svarbi ir gamintojo patirtis, prestižas bei žinomumas.

Ko turėtume ieškoti, ko vengti ar net visiškai nevartoti? Svarbu išsiaiškinti, kokios medžiagos naudojamos konkrečių maisto papildų gamyboje. Patikimi gamintojai šią informaciją pateikia savo internetinėje svetainėje. Svarbu ir tai, kokiu būdu yra išgaunamos vienos ar kitos maisto papilde esančios medžiagos – natūraliu ar sintetiniu. Natūraliu būdu išgauti vitaminai ar mineralai įsisavinami kur kas efektyviau. Pasitelkus sudėtingas technologijas, pavyzdžiui, „sauso spaudimo“, kurių dėka galima atsisakyti alkoholio ir kitų tirpiklių, įmanoma pagaminti net ik švaresnį, bet ir vertingesnį produktą. Svarbu atkreipti dėmesį, ar produkto sudėtyje nėra dažiklių, konservantų bei aromatinių medžiagų.

Kaip tinkamai vartoti maisto papildus? Maisto papildus užgerkite kambario temperatūros vandeniu. Atidžiai perskaitykite vartojimo instrukciją, kurioje būna nurodyta, kada geriausia vartoti papildus – prieš valgį, jo metu ar pavalgius. Būtinai pasitarkite su šeimos gydytoju, jei vartojate vaistus, laukiatės ar maitinate kūdikį krūtimi. Bent 15 min. prieš ir po papildų vartojimo patartina negerti kavos ir arbatos, mat tai sulėtina naudingųjų medžiagų įsisavinimo procesą. Stenkitės papildus visada vartoti tuo pat metu, kad tai taptų kasdiene rutina. Maisto papildus rekomenduojama vartoti tris mėnesius ir ilgiau. Parengta pagal „Lamų slėnio“ informaciją

Maisto papildas „Jamieson Vita-Vim Regular“ – tai kruopščiai parinktas derinys iš 21 svarbiausio komponento: vitaminų, mineralų ir kitų maistinių medžiagų. Jo sudėtyje yra unikalių sudedamųjų dalių: pipirmėtės ir kininio arbatmedžio lapų ekstraktų, gauruotosios sojos pupelių ir tikrojo vinmedžio ekstraktų, pipirmėtės aliejaus. Nepamirškite, kad maisto papildas nėra maisto pakaitalas, visų svarbiausia – įvairi bei subalansuota mityba ir sveikas gyvenimo būdas. Kaina: apie 16 Eur Įsigyti galima „Gintarinėje“ arba „Norfos“ vaistinėse bei

www.vaistine.lt

„Jamieson“ – aukštos kokybės maisto papildai iš Kanados, gaminami jau nuo 1922 m. Daugiau apie juos: www.jamieson.lt

LAMŲ SLĖNIS

173

174

LAMŲ SLĖNIS

Kartais saldi akimirka gali išgelbėti dieną, tik, žinoma, tas akimirkas patartina kruopščiai skaičiuoti... EKATERINA RIVINA savo kuriamus skanėstus „Futuraw“ vadina ateities saldumynais. Ir iš tiesų – be pridėtinio cukraus, iš džiovintų vaisių, riešutų ir sėklų pagaminti saldėsiai atrodo neįprasti. Dar smagiau, kad po pokalbio su Ekaterina nesunku patikėti, jog baigėsi laikai, kai už kiekvieną suvalgytą desertą grauždavo sąžinė...

ATEITIES SALDUMYNAI Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Juškauskaitė

LAMŲ SLĖNIS

175

– Jūsų saldumynuose nėra nei miltų, nei cukraus, nei dirbtinių dažiklių... Ar todėl ir vadinate juos „ateities saldumynais“? – Taip, būtent dėl to! Žmonės vis dažniau susimąsto apie tai, ką valgo. Vieną dieną ateis laikas, kai mes išvis atsisakysime maisto, kuriame yra gyvulinės kilmės produktų, taip pat gausu įvairių nenatūralių priedų ir miltelių. Nesiryžčiau kritikuoti kitų, tačiau iš patirties dirbant maisto srityje žinau, iš ko daromi prekybos centrų tortai... Manau, ateityje žmogaus mityba bus daug sveikesnė. Todėl mūsų desertai gaminami iš natūralių produktų – tai švieži ir džiovinti vaisiai, uogos, daug riešutų, ir įvairių sėklų. Džiovinti vaisiai saldūs, tad dažniausiai jų saldumo pakanka desertams. O jei nenaudojame datulių ar džiovintų figų, saldumynus gardiname agavų sirupu. Tai natūralus saldiklis su labai žemu glikemijos indeksu. Medus yra gerai, o agavų sirupas dar geriau! – Ar saldumynai gali būti sveiki, maistingi? – Žmonės dažnai klausia, ar „Futuraw“ desertai yra dietiniai – negalėčiau taip pasakyti, nes jie yra kaloringi, juose gausu riešutų, vaisių, bet svarbiau – kokios maistinės medžiagos tas kalorijas sudaro, kokios yra baltymų, angliavandenių ir riebalų proporcijos. Paanalizavus saldumynų iš parduotuvės maistinę vertę, dažniausiai apie

176

LAMŲ SLĖNIS

80 proc. jų sudėties sudaro angliavandeniai, 3 proc. baltymų ir dar apie 10 proc. riebalų. Mūsų desertuose kelis kartus daugiau baltymų (jų šaltinis – riešutai ir mūsų dažnai naudojamos čija sėklos). – Kaip pradėjote gaminti saldumynus ir kas palaikė jūsų smalsumą tai tęsti? – Konditerijos srityje aš dirbu jau labai seniai – septynerius metus dirbau viename kavinių tinkle, pradėjau nuo virėjos pareigų, vėliau užėmiau gamybos vadovės pareigas, dirbau visame Baltijos šalių regione. Nors niekada negalvojau, kad tai mano gyvenimo pašaukimas, darbas konditerijos srityje man patiko ir sekėsi. Tad jį tęsti buvo logiška. Su verslo partneriu bandėme atidaryti kavinę, tačiau šiam planui nepavykus nepasidaviau. Pusę metų svarsčiau, sekiau, kas dedasi pasaulyje, ir atradau raw konditeriją. Nusprendžiau, kad tai galėtų tapti mano veikla. Žinojau, kad gaminant tokius desertus manęs sąžinė tikrai negraužtų. Priešingai, dažnai nesmagiai pasijusdavau pagalvojusi, kiek cukraus naudojama konditerijos pramonėje. Ir tada lyg iš dangaus nukrito pasiūlymas nuomoti virtuvės patalpas – taip viskas ir prasidėjo. Gaminti sveikesnius desertus nėra labai paprastas kelias – tenka daug pasakoti, kas tai yra ir kodėl to reikia. Gyvuojame dar tik metus, turime

daug naujų minčių ir idėjų, kurias norime įgyvendinti. Smagu, kad paragavę mūsų desertų žmonės sugrįžta. Tai rodo, kad mūsų pastangos nenueina veltui. – Ar pati kuriate receptus? Kokius skonius siūlote šiuo metu? – Taip, visi receptai kyla mano galvoje. Įkvėpimo semiuosi ir iš interneto, tačiau ten daugiausiai domiuosi technologiniais aspektais – ką turėčiau naudoti, kad desertas geriau stingtų ir pan. Šiuo metu mūsų asortimentą sudaro dvi kategorijos – veganiški saldainiai ir pyragėliai. Saldainius galima įsigyti dėžutėse, jų skoniai gali būti gerai atpažįstami, pavyzdžiui, riešutų triufeliai, tačiau ne su kakava, o su kiek sveikesniu pasirinkimu – kerobu (termiškai neapdorotais saldžiavaisio pupmedžio milteliais), arba sveikesnis „Raffaello“ saldainių variantas. Vienas iš pirmųjų mūsų raw pyragų – tai bananų ir datulių karamelinis tortas „Banoffee“. Taip pat šokolado skonio tartai su apelsinais, vyšnių pyragas, čija tortai su juodaisiais serbentais, braškėmis... Mano desertai gana skirtingi – turime ir tikrai saldžių, ir subtilesnio skonio, kuris patinka cukraus atsisakiusiems žmonėms. Išskirčiau aguoninį pyragą, jo skonis – klasikinis, tarsi lietuviško pyrago su aguonomis. Dar žmonėms labai patinka saldžiai rūgštus pyragas su vyšniomis.

LAMŲ SLĖNIS

177

178

LAMŲ SLĖNIS

179

– Kokių ingredientų turėtų būti virtuvės spintelėje, norint pasigaminti sveikų desertų? – Būtinai kokių nors riešutų arba sėklų – man labai patinka anakardžiai, jų skonis neįkyrus naudojant ir didesnį kiekį – taip pat šiek tiek kokosų pieno, šviežių vaisių, šlakelio agavų sirupo ir viskas! Taip pat svarbu atsargiai naudoti buitinę techniką, kadangi smulkinant didelį kiekį kietų ingredientų tam nepritaikytu smulkintuvu jis gali greitai sugesti. Reikia galingo smulkintuvo! – Ar pati esate veganė? – Šiuo metu taip savęs nevadinčiau, bet pamažu keliauju augalinės mitybos link. Prisipažinsiu, ne visada spėju pasirūpinti reguliaria mityba, tačiau dažniausiai sukdamasi virtuvėje, kurioje vien riešutai ir vaisiai, nelabai sukrimsi ką nesveiko... Net ir norėdama nuodėmės nepadarysi! (Juokiasi.) – Ką daryti, jei žūtbūt užsinori cukraus? – Patarčiau visuomet turėti vadinamojo „studentų maisto“ – užkrimtus riešutukų su razinomis iškart bus saldu, o jei norisi dar saldžiau, siūlau valgyti datules – jos be galo saldžios!

sertus, „neteisiu“ ir kitų gaminių. Mane dažnai atgraso netikros spalvos, nors šiais laikais galima rasti ir spalvotų desertų be dažiklių – lietuviai neseniai pradėjo kurti spalvotus miltelius iš džiovintų daržovių, vaisių, uogų, pavyzdžiui, juodujų serbentų, burokėlių ar moliūgų, šie puikiai pakeičia nenatūralius dažiklius. Mano tobulas desertas – paprastas, primenantis naminį, tas, kuris neatrodo kaip plastikinis. – Ar dirbate su komanda? – Kol kas 90 proc. darbų atlieku aš pati, o atlikti techninius paprašau pagalbininkų. Gruodį, kai dalyvavome įvairiose mugėse, buvo laikas, kai per dieną tekdavo pagaminti apie 1500 saldainukų!

– Kartais žmonės moka ir mėgsta gaminti, tačiau susidūrus su desertais iškyla sunkumų... Kaip prisijaukinti desertų gaminimą? – Nebūtina gaminti keturių sluoksnių pyrago su dešimtimis skirtingų kremų. Galima pradėti nuo paprastų, greitai pagaminamų desertų, o gaminant raw desertus net nereikia nieko kepti! Truputis datulių, sėklų, tarkuotos apelsino žievelės ir žiupsnelis cinamono – viską sumalę suformuoki– Kaip atskirti gerą desertą nuo te rutuliukus ir turėsite ne tik sveiprastoko? kuolišką saldainį, bet ir tikrą energijos – Nors atstovauju sveikuosius de- kamuoliuką!

180

LAMŲ SLĖNIS

181

182

LAMŲ SLĖNIS

183

Vyšnių ir čija sėklų tortukas

184

LAMŲ SLĖNIS

PAGRINDUI: • 100 g graikinių riešutų • 20 g agavų sirupo

Gamindami pagrindą graikinius riešutus susmulkinkite smulkintuvu. Sumaišykite su agavų sirupu iki vientisos, lipnios masės. Sudėkite į formeles, prispauskite. Visus įdarui skirtus ingredientus, išskyrus čija sėklas, su-

ĮDARUI: • 200 g šaldytų vyšnių • 1 sunokęs bananas • 50 g kokosų pieno • 50 g agavų sirupo • 50 g čija sėklų

dėkite į smulkintuvą ir suplakite iki kreminės masės. Suberkite čija sėklas, tris minutes maišykite, kol masė pradės tirštėti. Sudėkite į formeles. Palaikykite šaldytuve valandą, papuoškite šviežiais arba džiovintais vaisiais, riešutais.

LAMŲ SLĖNIS

185

MIŠINIUI: • 150 g anakardžių riešutų • 150 g saulėgrąžų • 50 g agavų sirupo • 15 g kerobo (saldžiavaisio pupmedžio miltelių) • 50 g kokosų pieno Riešutus ir sėklas susmulkinkite smulkintuvu. Įdėkite kerobo, agavų sirupo, kokosų pieno. Sumaišykite iki vientisos, lipnios masės. Padalykite į aštuonias vienodas dalis. Pusę jų sudėkite į formeles, prispauskite. Kremui skirtus ingredientus sumaišy-

KREMUI: • 50 g kerobo • 30 g agavų sirupo • 50 g kokosų pieno

kite iki vientisos masės. Į formeles ant pagrindo supilkite po šaukštą kremo, sudėkite spanguoles ir likusią dalį pagrindui skirtos masės, prispauskite. Pyragėlius apliekite likusiu kerobo kremu. Papuoškite šviežiais vaisiais, uogomis, riešutais.

Braunis su kerobu ir spanguolėmis

186

LAMŲ SLĖNIS

187

Pamačiau INDRĘ ARMALYTĘ pirmą kartą Druskininkuose, jos įkurtame restorane „Toli Toli“, sėdinčią prie staliuko priešais nemažą krūvelę popierių ir kompiuterį. Retkarčiais ji pradingdavo virtuvėje. Tą kartą šovė mintis, kad būtų gera turėti tokį jaukų ir dinamišką biurą – vieną minutę nubėgti į virtuvę įbarstyti meilės prieskonių į patiekalą, kitą – grįžti dalytis šypsena su gretimo staliuko svečiais. Indrės gyvenimas vingių ir prieskonių gausa primena spalvingas skirtingų šalių virtuves, kur neretai kulinariniai šedevrai kuriami pasikliaujant nuojauta. Kadangi vieno recepto, kaip nugyventi laimingą gyvenimą, nėra, ir čia Indrei tenka improvizuoti ir tikėti intuicija.

TOLI TOLI NUVEDUSI INTUICIJA Tekstas: Evelina Zubrickaitė Nuotraukos: Alina Leminskaitė ir asmeninio archyvo

– Matydama tave besisukančią skirtingose restorano erdvėse, suvokiu, kad nuosavas verslas – tai visa apimantis projektas, neturintis tikslaus pareigybių aprašymo. Kokia veikla tavo asmenybei priimtinesnė – restorano administravimas ir veiklos organizavimas ar kartais gaivališkas ir visada gyvas procesas virtuvėje? – Turbūt viena papildo kita – mėgs-

188

LAMŲ SLĖNIS

tu abi veiklas. Tačiau sąmoningai keliu sau užduotį laikas nuo laiko atsitraukti, pažvelgti į viską iš šalies – suprantu, kad pagrindinis mano darbas yra kurti „Toli Toli“ visumą. Tad, kad ir kaip mėgčiau suktis virtuvėje, stengiuosi ten per daug savęs nepalikti, kad dar liktų Indrės ir kitiems darbams. Įdomiausia buvo ir yra koncepcijos kūrimas – pradedant indais, sienų spalva, stalais, baigiant meniu, tiekėjais ir kt.

Tiesa, buvo sričių, kur mano žinios buvo minimalios, tad klausiau intuicijos ir tiesiog nėriau stačia galva. Džiaugiuosi, kad kartais nežinodama pataikau į taikinį. Tiesa, kad ir kokia darbo sistema, aš vis tiek visada būsiu viena koja virtuvėje, kita – salėje su svečiais. Man tai – didis malonumas ir net savotiškas azartas – pagaminti vis ką nors nauja, papasakoti svečiams apie maistą ir restoraną.

LAMŲ SLĖNIS

189

– Kokia buvo tavo kelionė iki „Toli Toli“? Kaip gyvenai tada ir kokie vėjai tave atpūtė čia? – Tiesą pasakius, porą pastarųjų metų iki išvykstant į Druskininkus buvo geriausi mano gyvenime. Po skausmingų architektūros studijų ir šiaip ne itin prasmingų gyvenimiškų klajonių pagaliau rastas mėgstamas darbas klinikoje, kur supo gausybė puikių, tikrų žmonių, atrasta vidinė ramybė ir susidraugauta pačios su savimi. Atrodė, štai, man patogu ir gyvensiu toliau taip bent dešimtmetį. Taip ramu, kad nesinori nieko keisti, kai jau, regis, viską ir turi. Bet manasis scenaristas būtų buvęs prastas, jei viską taip būtų ir palikęs. Tad naujais išbandymais sumaišė kortas, išbarstė jas pavėjui. Kelios asmeninės patirtys privertė iš naujo susidėlioti vertybes, sudeginti senus dievus ir susikurti naujus. Tuo metu vis dažniau apsilankydavau Druskininkuose. Pušys ramino, o senų bičiulių draugija džiugino neįpareigojančiais pašnekesiais. Kai jau visai nepakenčiau tuometinės situacijos ir vidinis balsas ėmė rėkte rėkti, kad turiu kažką keisti, paskambinau vienam tų draugų Dzūkijoje. Maniau, mažesniame mieste viską pradėti nuo nulio bus lengviau. Ketinau daug fotografuoti, tad maniau, kad Druskininkai man leis jaustis ir finansiškai saugiau – čia išlaidos mažesnės nei sostinėje, o pati sostinė – ne taip ir toli.

190

LAMŲ SLĖNIS

191

192

LAMŲ SLĖNIS

193

– Ar sunku buvo pasiryžti naujai pradžiai? Ką nuojauta šnibždėjo? – Sunkiau buvo likti ten, kur buvau. Toje situacijoje, tame laike. Stebėti save, prarandančią orumą, nepaisyti savo rėkiančio vidaus. Kai ryžausi spontaniškai viską mesti, daug kas gyrė už drąsą, tačiau man tai buvo labai keista ir netikėta, mat tikrai nesijaučiau drąsi ar bebaimė. Pati nežinojau, kur visa ta nuves, kur įmes. Nekėliau klausimų, nekūriau penkmečio planų. Pasiklioviau savo aukštesniuoju Aš, o jis tąkart buvo reiklus ir valdingas. Ir leido aiškiai suprasti, kad atėjo vieno etapo pabaiga ir privalau žengti žingsnį pirmyn. Privalau, jei branginu ir tausoju

194

LAMŲ SLĖNIS

save. Nuojauta šnabždėjo, kad patirtys visada prasmingesnės nei saugus, bet nemielas komfortas. O kai vidus rėkte rėkia, kad jei ne dabar, tai niekada, turi imtis veiksmų. Vienas pagrindinių mano siekių – gyventi taikoje ir darnoje su savimi. Mat tuomet kaip niekada lengva savo nuojautos klausyti. Jaukinuosi ją. Jei tik pavyksta vidinį balsą išgirsti ir jo paisyti, jaučiuosi labai laiminga. – Ar esi patyrusi situacijų, kai nuojautos nesiklausymas nuvedė klaidingais keliais? – Esu linkusi nesigraužti dėl to, kas buvo, ar dėl to, kad klaidžiojau, kiek

pasiklydau. Tad mano žodyne nėra sąvokos „klaidingi keliai“. Jie visi tikslingi, savaip teisingi – auginantys ir formuojantys Indrę. Tiesa, kad elgtis taip, kaip liepia vidus, t.y. būti sąžiningai pačiai su savimi ir su kitais – didžiulis turtas ir didis pasiekimas man pačiai. Jei vidinio balso nepaisau, tai iškart išduoda padidėjęs emocionalumas, protas, statantis smėlio pilis, dirglumas, nepasitenkinimas ar net pyktis. Tad tikrai taip, nuojauta, intuicija, vidinis balsas – kad ir kaip pavadintume – tai mano atskaitos taškas, gyvenimo vedlys. Jį girdėti ir jo paisyti – pamatinė, esminė vertybė ir siekiamybė.

– Kokiomis svajonėmis gyveni dabar, ar Druskininkai tapo tavo namais ir užuovėja? – Važiavau į Druskininkus atgauti ramybės, tačiau dar gerokai iki atidarant „Toli Toli“ pradėjau bėgti darbų maratoną ir vis nesustoju. Nepaisant ne itin malonaus ir išbalansuojančio jausmo, kad vis kažko nespėji, stipresnė yra vidinė nuostata, kad yra taip, kaip turi būti. – O apie ką šiuo metu svajoji? Kam įkvepia ir kokių veiklų žadina imtis Druskininkų pušynai? – Didžiausias mano pomėgis ir aistra – fotografija. Man tai labiau ritu-

alinis, intymus užsiėmimas, mat išsitraukiu fotoaparatą tik tada, kai tikrai pajuntu įkvėpimą – kai „susijungia laidukai“. Svajoju turėti laiko ir galimybių plėtoti man svarbius dokumentinės fotografijos projektus. Noriu fiksuoti žmones ir jų istorijas. Jų keistus, netobulus, kreivus bandymus būti laimingais. Konfliktines, nepatogias, „nekalbėtinas“ situacijas ir žmogų jų kontekste. Noriu įgyti žinių ir patirties, kaip atsirinkti tai, kas pasakotina, kokiu principu dėlioti fotografijų istorijas, kaip tinkamai analizuoti kontekstą. Tad, sakyčiau, fotografijai mano apetitas didžiulis ir įvairus.

– Kur matai savo namus? Ar juos sieji su konkrečia vieta? – Su man artimiausiu sutiktu žmogumi kažkada svajodavome, kad, štai, gyvensime kur nors atokiai prie ežero, kur aš galėsiu žvejoti, pamažu remontuosime medinį namuką, auginsime keletą šunų, kursime židinį vakarais. Ta vizija išlikusi iki šiol. Dar labai didelio sodo ar daržo norėčiau. Jaučiu, kad čia netoliese panašią vietą tikrai rasčiau. Tad savus namus sieju su Dzūkija, tačiau kelionėms mano apetitas itin didžiulis – norėčiau turėti galimybę neužsisėdėti ir retkarčiais išplaukti į plačiuosius vandenis.

LAMŲ SLĖNIS

195

196

LAMŲ SLĖNIS

197

198

LAMŲ SLĖNIS

199

Kelios asmeninės patirtys privertė iš naujo susidėlioti vertybes, sudeginti senus dievus ir susikurti naujus. Pušys ramino, o senų bičiulių draugija džiugino neįpareigojančiais pašnekesiais.

200

LAMŲ SLĖNIS

201

202

LAMŲ SLĖNIS

203

204

LAMŲ SLĖNIS

„Argi tau neatrodo, kad esame per daug užsisėdėję, o su svarbiais žmonėmis susitinkame gerokai per retai?“ – pokalbiui įsibėgėjus klausia maisto fotografas, projekto „52 kartai“ autorius ROBERTAS DASKEVIČIUS. Ir iš tiesų, ar galite prisiminti, kada paskutinį kartą matėte geriausią draugą ar į namus vakarienės kvietėte seniai matytų bičiulių būrį? O juk metuose net penkiasdešimt du savaitgaliai, vadinasi, bent penkiasdešimt dvi progos susitikti...

APIE MAISTĄ IR DRAUGYSTĘ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Robertas Daskevičius

– Robertai, kokių specialių kompetencijų reikalauja maisto fotografija? – Maisto fotografija reikalauja daug žinių, svarbu suprasti, kad viskas turi vykti labai greitai. Ši sritis primena fotoreportažą, juk viskas nuolat kinta: patiekalas vėsta, traukiasi, džiūsta, dingsta jo blizgesys. Prieš fotosesiją patiekalo nematai, tad svarbu turėti tam tikrą viziją, per kelias akimirkas prisitaikyti prie aplinkos, sukurti reikiamą šviesą.

– Ar maisto fotografija yra lanksti sritis? Kokius pokyčius čia pastebite? – Viena iš priežasčių, kodėl pradėjau fotografuoti maistą, – tai noras į šią sritį įnešti pokyčių. Taip, maisto fotografija po truputį kinta. Anksčiau buvo populiaru barstyti, dėlioti, mėtyti produktus. Dabar populiarūs švarūs, išgryninti kadrai, siekiama atsakyti į klausimą, kodėl vienas ar kitas ingredientas atsidūrė kadre, kokia jo prasmė. Aš noriu parodyti, kad maistas yra gražus, tai savotiška meno for-

ma, virtuvės šefai lėkštėje ieško įdomių kompozicijų. Kai pradėjau fotografuoti maistą iš viršaus, skeptikai sakė, kad taip galima fotografuoti tik picas. Reikėjo įtikinti, kad tai – maisto fotografijos ateitis. Šiandien tai – populiariausias fotografavimo kampas. Prieš kelelius metus maisto fotografija tapo dinamiškesnė, maistas imtas fotografuoti žmogaus rankose. Vis dažniau siekiama parodyti, kad maisto fotografija – tai ne tik lėkštė, šakutė ir servetėlė, tačiau veiksmas, emocija.

LAMŲ SLĖNIS

205

– Robertai, gyvename tinklaraštininkų, instagramerių epochoje. Ar galite duoti kelis paprastus patarimus, padėsiančius skaniai nufotografuoti maistą namų sąlygomis? – Naudokite vieną šviesos šaltinį. Dienos šviesos intensyvumas, spalvų spektras labai skiriasi nuo dirbtinio apšvietimo, tad fotografuodami turėtumėte arba uždengti langą, arba išjungti visas patalpoje esančias šviesas. Geriausia fotografuoti natūralioje dienos šviesoje. Jeigu nuotraukoje norite dramos, intensyvių šešėlių, fotografuokite taip, kad šviesa ant objekto kristų iš šono. Galite fotografuoti šalia baltos sienos – ji suteiks švelnų apšvietimą. Dabar technologijos tampa vis draugiškesnės vartotojui, tad ir procesas paprastesnis. Labai svarbi nuotraukos kompozicija. Bandykite ieškoti įdomių detalių: fotografuodami kavos puodelį šalia padėkite šaukštelį, cukraus, desertą. Bandykite į kadrą įdėti vieną ar kitą objektą ir nuspręskite, kuri kompozicija atrodo įdomiausiai. Sekite kitų maisto fotografų darbus, plėskite žinių ratą, tačiau stenkitės daryti kitaip, nei tai daro 99 proc. tinklaraštininkų. Visada turėkite mintyje, ką norite pasakyti šiuo kadru, kokią žinutę siunčiate žiūrovui, kuo išsiskiriate.

vokti, kas yra Azijos šalių virtuvė, kuo gyvena, ką valgo, kaip rengiasi tų šalių žmonės. Juk maistas, kurį valgo vietnamiečiai, yra visiškai kitoks, nei patiekiamas restorane. Ten viskas atrodė nepaprastai keista. Tik praėjus šešiems mėnesiams pradėjau suprasti, kodėl taip yra, ėmiau vertinti šias akimirkas. Vietname teko fotografuoti reportažą, kaip prieš kelias akimirkas pagauta gyvatė išdorojama, vėliau išgeriama tebeplakanti jos širdis, nudiriama oda, ji iškepama ir patiekiama. Įspūdingos buvo ir pirmosios fotosesijos su šefu Martynu Praškevičiumi. Tuo metu atsirado molekulinė virtuvė, patiekalai buvo ruošiami naudojant azotą, sausą ledą. Tai pakeitė mano požiūrį į maisto ruošimą, supratau, kad yra begalė skirtingų maisto paruošimo būdų. Dabar tai jau nebestebina, tačiau tuo metu buvo įdomu. Lietuvos rinka labai maža, nėra gilių restoranų tradicijų. Kitokia virtuvė, požiūris, kad restoranas nėra užeiga, kur ateini valgyti tol, kol sprogs pilvas, į mūsų šalį dar tik ateina. Niekas nežino, kiek tai kainuoja, kodėl verta pasidaryti profesionalias patiekalų nuotraukas, ar verta į tai investuoti. Restoranų savininkai nesupranta, kad vizuali medžiaga gali būti naudojama ne tik meniu, kad ja galima dalintis socialinėje erdvėje, kurti pro– Į kokias įdomiausias vietas jus jektus ir taip išreikšti šefo viziją. Nors nunešė maisto fotografija? lietuviai dažnai bijo rizikuoti, pama– Kelionė į Vietnamą buvo mane žu žmonės supranta, kad gali būti kipakeitęs nuotykis. Ji leido aiškiai su- taip.

206

LAMŲ SLĖNIS

207

208

LAMŲ SLĖNIS

– Ar pats mėgstate suktis virtuvėje? – Mėgstu! Deja, tai darau per retai. Jau trečius metus šeimai ir draugams ruošiu Naujųjų metų vakarienę. Draugai juokauja, kad šią tradiciją būtinai tęsime ir kitąmet. Maisto neruošiu labai dažnai, turbūt dėl to nepavargstu, man įdomu išbandyti naujus dalykus. Dirbdamas su skirtingais virtuvės šefais pasisemiu įdomių idėjų, sužinau gudrybių, prisimenu kažką sena, sujungiu su naujovėmis ir taip sukuriu visiškai naują maisto istoriją. Susitikus su draugais smagu papasakoti, kaip atsirado šis padažas, kodėl jis būtent toks, kas jį sukūrė, kuo jis ypatingas, kodėl jį reikia ruošti dvylika valandų. Taip gimė ir projektas „52 kartai“. – Pasikalbėkime apie šį projektą. Kaip jis gimė? – Projekto idėja kilo Italijoje. Vakare su žmona sėdėjome terasoje, kaip tik tuo metu Lietuvoje buvo paskelbtas geriausių restoranų trisdešimtukas. Kadangi mano darbas tiesiogiai susijęs su virtuvės šefais, pagalvojome, kad būtų įdomu su jais sukurti bendrą projektą. Juk restorane virtuvės durys

uždarytos, mes nežinome, kas ten dirba, kokia virtuvės šefo filosofija, ką jis nori pasakyti savo patiekalais. Tad sugalvojome į dienos šviesą ištraukti už viryklės stovinčius virtuvės šefus, parodyti, kad tai nepaprastai daug kūrybos, energijos ir nuoširdumo reikalaujantis darbas. Taip gimė „52 kartai“. Iš pradžių šis projektas atrodė it lengvas pasivaikščiojimas, dabar suprantu, kad tai pareikalaus kur kas daugiau laiko ir energijos, nei tikėjausi. Labai tikiuosi, kad kelionės metu šios penkiasdešimt dvi lėkštės nesuduš. Projektas iš manęs pareikalavo daug skirtingų kompetencijų. Juk svarbu ne tik fotografuoti, tačiau ir komunikuoti, mokėti sudominti, įtraukti, nebijoti paskambinti, paklausti. Be to, tai erdvė, kurioje galiu išbandyti naujus dalykus, eksperimentuoti. Labai norisi pakeisti vietos rinkoje dirbančių žmonių pasaulėžiūrą, praplėsti akiratį, parodyti, kad galima daryti kitaip, kad nereikia bijoti. Šio projekto idėja – pasidalinti paprastais, tačiau ne per paprastais receptais. Visiems šefams sakau, kad maistas negali būti per paprastas, juk tada bus neįdomu, neliks intrigos.

– Ar jau esate suplanavęs visų metų scenarijų? – Galutinio sąrašo dar neturiu, tačiau tikrai pasistengsiu įtraukti kuo daugiau ypatingų, įkvepiančių, mano paties požiūrį į maistą pakeitusių žmonių. Taip pat norėčiau įtraukti niekam nežinomus, tačiau puikiai gaminančius šefus. – Ką pasakoja „Pirmasis kartas“, sukurtas su Patricija ir Ali Gadžijevais? – Ali yra desertų meistras, tačiau žinau, kad ne vienerius metus jis sukosi virtuvėje, gamino ir kitokius patiekalus. Be to, jis turi gražią žmoną. ( Juokiasi.) Tad kodėl neįtraukus jų abiejų? „Pirmasis kartas“ buvo ne tik apie maistą. Tai įkvėpimas, istorija. Mergina ruošiasi vakarėliui, laukia užsuksiančių draugų, vakarieniauja, po vakarienės pradeda žaisti stalo žaidimus, šnekučiuotis, juokauti. Vėliau svečiams pasiūlomas desertas. Gal tai mandagus būdas pasakyti, kad vakaras jau eina į pabaigą? O gal tai saldus akcentas, parodantis, kad vakarėlis tęsiasi toliau? Istoriją kuriate jūs patys. Visi penkiasdešimt du kartai bus skirtingi ir pasakos vis kitokias istorijas.

LAMŲ SLĖNIS

209

210

LAMŲ SLĖNIS

211

212

LAMŲ SLĖNIS

213

– Šis projektas – tarsi būdas suartinti žmones, atrasti laiko sau ir artimiesiems, draugams, pagaliau pakviesti draugus vakarienės. Ar manote, kad to trūksta šiuolaikinėje visuomenėje? – Manau, taip. Net feisbukas pranešė šiemet visą dėmesį skirsiantis draugams, susitikimams, o ne virtualiam bendravimui. Argi tau neatrodo, kad esame per daug užsisėdėję, o su svarbiais žmonėmis susitinkame gerokai per retai? Maistas puiki priemonė suartinti žmones. Juk naujo patiekalo išbandymas – puikus pretekstas pasikviesti draugus į svečius. Visų gatvėje atsitiktinai susitikusių pažįstamų reakcija būna tokia pat: „Kaip seniai matėmės!“ Tačiau jie niekada nesusitaria konkretaus susitikimo laiko, pažada susiskambinti, tačiau dažniausiai viskas tuo ir baigiasi. Mano amžiaus žmonės save atiduoda šeimai, vaikams, karjerai. Bet juk tuo mūsų gyvenimas neapsiriboja – svarbu atrasti laiko draugams, pramogoms, paimti į rankas telefoną, paskambinti ir suplanuoti susitikimą. Juk taip atsiranda bendrų interesų ir gimsta pačios geriausios idėjos! – Ar draugų vakarienės dažnos jūsų namuose? – Anksčiau jos vykdavo beveik kiekvieną savaitgalį. Atsiradus vaikams, darbui, matau, kad viskas tolsta, tad reikia kažką keisti. Vaikai pakeičia gyvenimą, tačiau ne taip stipriai. Vaikus auginantys žmonės iš anksto nusistato, kad egzistuoja tam tikri rėmai, veiklos, kurių daryti nebegali. Aš manau,

214

LAMŲ SLĖNIS

kad viską galima suderinti. Juk audringi vakarėliai iki 4 val. ryto gali virsti vakarienėmis ar stalo žaidimų vakarais iki 23 val. Pastebiu, kad net interjero dizaine atsirado tendencija projektuoti virtuves, pritaikytas maisto gaminimui kartu su draugais. Juk tai taip smagu! Vienas paruošia padažą, kitas pagrindinį patiekalą, garnyrą, gėrimus, užkandžius. Ši veikla apipinta įdomiais pokalbiais, juokingomis istorijomis. Be to, ji sujungia, suartina, sukuria neformalią ir bendrauti skatinančią atmosferą. – Bet juk šis tikslas – ne vienintelis, tiesa? – Kurdamas šį projektą išsikėliau daug tikslų. Vienas jų – nustebinti save, sukurti vis kitokias, originalias nuotraukas. Dirbdamas su klientu paprastai esi įspraustas į rėmus. Čia viskas kiek kitaip. Žinoma, egzistuoja tam tikri finansiniai apribojimai, tačiau idėjiškai esi visiškai laisvas. Norėčiau, kad šalia nuotraukų ir receptų atsirastų ir muzikos rinkiniai. Juk dažnai planuojant vakarėlį tai tampa nemažu galvos skausmu. Dabar skambanti muzika grojo ir fotosesijos metu. Retkarčiais puslapyje atsiras ir įkvepiančių, nematytas vakarėlių idėjas, beprotiškas vietas siūlančių fotosesijų. Pastaroji žiūrovą nukelia į ramų vasaros vakarą, parodo, kad išvyka į gamtą, nesvarbu, ar tai vasara, ar žiema, gali būti kitokia. Gal vasarą kažkas prisimins šią idėją, pamėgins sukonstruoti plaustą, nuplauks į ežero vidurį ir taip sukurs dar vieną papasakoti vertą istoriją.

LAMŲ SLĖNIS

215

216

LAMŲ SLĖNIS

217

218

LAMŲ SLĖNIS

219

220

LAMŲ SLĖNIS

NAUJI VĖJAI

ATRASTOS ISTORIJOS, KURIOS MOKO SVAJOTI STIPRIAI Tekstas: Inga Norke Nuotraukos: Lina Juškauskaitė ir „We have a dream“ archyvo

„I have a dream...“ – taip prasideda bene viena galingiausių pasaulio kalbų, kurią sudėliojo Martinas Liuteris Kingas ir kuri įkvėpė vieną galingiausių praėjusių metų parodų, pavadinimu „We have a dream“. Jos „pribuvėjai“ – Albertas Vikingas ir Oskaras Edlundas. Ir nors gyvename inovacijų, startuolių ir atviro mąstymo kubile, pastarojo meto įvykiai pasaulyje mane, pakankamai šaltų nervų optimistę, baksnoja į šonus, ir labai nemaloniai. Drąsa – tai geriausias žodis bet kokioms metų rezoliucijoms. Ar užtenka drąsos palikti komforto zoną, ar jos užtenka sekti – kad ir kaip nudainuotai, nudeklamuotai ir nubambėtai tai beskambėtų – SVAJONĖS?

Dabar žmonės dažniausiai turi trumpalaikius planus ir greitai-išsipildyti-privalančius norus. Tačiau dauguma nebeturi svajonių. Vis dėlto manau, kad būtent svajotojai daro didelius pokyčius. Kūčių išvakarėse išėjus iš parodos „We have a dream“ Stokholme nebesinorėjo bėgti ir užimti šiltą vietą kalėdinio šopingo linksmuosiuose kalneliuose. Ir dabar svarstau, kodėl tiek daug žmonių žiūri tik savo galo? Kodėl aš irgi taip dažnai gręžiu viską į save? Turbūt šio atsakymo reiks dar paieškoti. O kol kas noriu pasidalinti keliomis iš 114 parodos „We have a dream“ istorijų.

LAMŲ SLĖNIS

221

KIMMIE WEEKSAS. Liberija. Jei žmogų visam gyvenimui nori paversti kariu, ginklą jam turi įduoti iki aštuonerių metų, t.y., iki kol vaikas išsiugdo moralines vertybes. Savo akimis Kimmie matė, kaip vaikai su ginklais rankose grasina miniai suaugusiųjų Liberijoje, ir šie paklusta. Taigi, būdamas 14-os, Kimmie nusprendė dedikuoti savo gyvenimą vaikų džiaugsmui. Šiuo metu Kimmie Weeksas yra vienas daugiausiai veikiančių vaikų tei-

222

LAMŲ SLĖNIS

sių aktivistų pasaulyje, apdovanotas daugybe premijų ir įvertinimų. Tačiau pats dalį vaikystės praleido pabėgėlių stovyklose, kuriose netgi dėl įvairiausių baisių ligų komplikacijų buvo pripažintas mirusiu ir išmestas. Isterijos apimta motina rado sūnų lavonų krūvoje ir daužė jo krūtinę, kol šis atgavo kvapą. Tuo metu, kai mama apčiuopė jo pulsą, jis apčiuopė savo svajonę – kad pasaulis vaikams būtų geresne vieta gyventi.

ROBERTO SAVIANO. Italija. „Verslininkai su ginklais vadovaujasi ne visuomenės priimtais įstatymais, bet turi savo taisykles. Kai perpranti skirtumą tarp taisyklės ir įstatymo, perpranti mafiją“, – sako R. Saviano, išleidęs pasaulį, ypač Italiją, sukrėtusią knygą „Gomorrah“ apie Neapolio mafiją. Nuo tada jis nebe-

bijo mirties, nes girdėjo labai daug jos scenarijų. Taip, būtent savo paties mirties scenarijų. Dabar Roberto kažkur gyvena tylų gyvenimą, saugomas policijos, ir kiekvieną žingsnį planuoja penkias dienas į priekį. Jis paskyrė gyvenimą, kad nušviestų tai, ko, atrodė, tarp mūsų nėra.

LAMŲ SLĖNIS

223

NADIA MURAD. Irakas. Ji kilusi iš etnoreliginės jazidžių bendruomenės, gyvenančios šalia Sirijos, Irako ir Turkijos sienų. Islamo valstybė jazidžių vyrus verčia į Islamą, nepaklususius – žudo, o jazidžių moteris žudo iš lėto, savo namuose. Nadia pateko pas Salmaną, šis ją prievartaudavo kasdien, po to liepdavo

224

LAMŲ SLĖNIS

plauti grindis. Vėliau atiduodavo kariams, kur ji nuo jų gyvuliško smurto tiesiog „išsijungdavo“. Tada Nadia meldė, kad ją nužudytų. Galiausiai jai pavyko pasprukti, bet kitos jazidžių moterys vis dar ten, o ji kiekvieną dieną kovoja už jų laisvę ir yra nominuota Nobelio Taikos premijai.

PHYMEAN NOUN. Kambodža. Kai ji baigė valgyti vištienos gabalą ir į šiukšlių dėžę išmetė kauliukus, būrys vaikų subėgo ir dėl jų susipešė. Phymean nustėro. Ji pasikvietė vaikus ir paklausė, kaip jiems galinti padėti? Pasirodo, jų svajonė – eiti į mokyklą. Po kelių dienų Phymean išvyko į didžiausią Pnompenio šiukšlyną. Ten

gyveno žmonės. Begalė žmonių. Po dar kelių vizitų, surinkusi reikiamą sumą santaupų, P. Noun ten atidarė pirmąją mokyklą, netrukus joje jau mokėsi 600 vaikų. Tačiau tai buvo ne paskutinė moters įkurta mokykla skurdo akivaizdoje...

LAMŲ SLĖNIS

225

DANIELIS DOMSCHEITAS-BERGAS. Vokietija. Tada jam buvo 29-eri. Danielis dirbo interneto svetainių dizaineriu ir viskas, rodos, klostėsi neblogai. Tačiau jaunas vyras norėjo daryti tai, kas iš tiesų pasaulyje darytų pokytį. 2007 m. rugsėjį „The Guardian“ išspausdino sensacingą informaciją apie neregėto masto korupciją Kenijo-

226

LAMŲ SLĖNIS

je. Šią informaciją žurnalistai gavo iš „WikiLeaks“, kurios tikslas – perduoti Tai platforma, skirta perduoti nutekintą informaciją apie neteisybę pasaulyje ir išlikti anonimu. Netrukus Danielis parašė „WikiLeaks“, klausdamas, ar jiems nereikia pagalbos. „WikiLeaks“ įkūrėjui Julianui Assange tada jos labai reikėjo...

INNA SHEVCHENKO. Ukraina. Ji yra bene smarkiausia šių dienų feministė, kuri nieko nebebijo. Kai jai buvo 21-eri, po protesto prieš Aleksandro Lukašenkos režimą nuoga krūtine Minske, KGB vyrai valandų valandas Inną kankino ir grasino sudeginti gyvą (jau net buvo apipylę benzinu ir degtuku mojavo prieš nosį). Ji pabėgo ir toliau aistringai skleidžia idėjas, neigiančias patriarchalinę santvarką. Innos dėka, moters kūnas buvo pamatytas visai kitame kontekste – ne seksualiniame, bet politinia-

me. Ant nuogo moters kūno vis atsiranda drąsiausi politiniai užrašai. Galiausiai dėl organizuojamų protestų masto ir didžiulio dėmesio Innai teko palikti gimtąją šalį, prieglobstį jai suteikė Prancūzija. Maža to, jauna moteris tapo modeliu, vaizduojančiu Prancūzijos simbolį – Marianne, ant šalies pašto ženklo: „Dabar visi homofobai, ekstremistai ir fašistai turės palaižyti mano sub... norėdami išsiųsti laišką“, – anuomet tweetino ji. Dabar Innai – 26-eri. Ji svajoja sutikti daugiau žmonių, turinčių svajonių.

LAMŲ SLĖNIS

227

Šias ir dar daugiau nei šimtą istorijų sutikau parodoje „We have a dream“ per vieną dieną. Likau stovėti lyg basa, nors su batais, lyg nuoga, nors su žieminiais drabužiais, lyg liūdna, bet kupina motyvacijos. Jie – ne šventieji ir ne superherojai. Jie turi svajonių.

228

LAMŲ SLĖNIS

Beje, turėti svajonių kaip niekad svarbu. Dabar. Kai kurie eina į mokslus rizikuodami gyvybe, o kai kurie išsimokslinimą priima kaip savaime suprantamą. Kai kuriems drąsos reikia, kad išgyventų, o męs išdrįskime bent pasvajoti.

ŽIEMOS POPIERINIO "LAMŲ SLĖNIO" IEŠKOKITE PREKYBOS CENTRUOSE IR SPAUDOS KIOSKUOSE

LAMŲ SLĖNIS

229

Iki pasimatymo vasarį!

www.lamuslenis.lt

230

LAMŲ SLĖNIS