Lamuslenis 2017 02 15 by Lamų slėnis

2017 vasaris (60)

Malonumai

REDAKCIJOS LAIŠKAS

eseniai po ilgo laiko klausiau koncerto. Suskambus pirmajai švedų atlikėjo José Gonzálezo dainai mane apėmė jausmas, kad nieko gražesnio jau neįmanoma sukurti. Norėjau, kad koncertą jis ir užbaigtų šia viena daina. Nes geriau jau tiesiog negali būti! Pastaruoju metu man atrodė, kad pavargau nuo rašymo, redagavimo, milijono smulkmenų derinimo, idėjų gimdymo ir žudymo... Maniau, kad kūryba man tiesiog nebeteikia džiaugsmo, kuris kutendavo širdį anksčiau. Bet ruošiant šį numerį pokalbis su grupės „Freaks on Floor“ lyderiu Justinu Jaručiu tarsi sudėjo taškus ant i. „Kūryboje nejaučiu jokio malonumo. Kūryba yra kančia“, – taip skambėjo jo mintis. Ir iš tiesų tikrasis malonumas prasideda kažkur už kūrybos ribų. Tikrai ne tada, kai įsitempusios smegenys bando surikiuoti žodžius į eilutes, o pavargę pirštai braižo šimtojo eskizo linijas. Tikrasis malonumas prasideda daug vėliau. Kartą jau minėtojo José Gonzálezo draugas šiam užsiminė svajojantis nuskraidinti į kosmosą didžiulį balioną prie jo pritvirtinus šešias GoPro vaizdo kameras ir šią kelionę užfiksuoti 360º kampu. To pakako, kad dainininkui gimtų idėja sukurti žmonėms unikalią galimybę patirti tai, ką savo akimis yra regėję vos 536 iš 7 mlrd. mūsų planetos gyventojų. Taip gimė unikalus vaizdo klipas atlikėjo dainai „Every Age“ (tam pačiam tobulam kūriniui, kuris pirmasis nuskambėjo koncerto Vilniuje metu). „Man pasirodė

LAMŲ SLĖNIS

nuostabu nuskraidinti šią dainą į 30 kilometrų aukštį, juk jos žodžiai kalba apie tai, kad visi kartu gyvename Žemėje, ir galbūt tai mus paskatins susimąstyti, kaip galėtume šią kelionę paversti kiek įmanoma geresne!“ – pasakojo atlikėjas. Ši unikali galimybė trumpam nusikelti į stratosferą ir daina, suteikusi mano gyvenimui porą minučių pilnatvės, tikrai negimė lengvai, o tik perėjusi ilgą kūrybinės kančios ir milžiniškų pastangų kelią. Bet nejau atsisakytumėt tai patirti, žinodami, kad kažkur horizonte tuoj išvysit mažą apvalų melsvą taškelį? Kelionę į kosmosą galite patirti čia: www.eyesinspace.com/no-webgl/ P.S. Every age has its turn Every branch of the tree has to learn Learn to grow, find its way Make the best of this short-lived stay „Every Age“, José González Smagaus skaitymo! Algė R. Vyriausioji redaktorė „Lamų slėnis“

LAMŲ SLĖNIS

Viršelyje: grupės Freaks on Floor lyderis Justinas Jarutis Fotografė: Joana Buividaitė Fotografuota kavinėje Expressive

ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

LAISVĖ RADZEVIČIENĖ

MONIKA REPČYTĖ

KAROLINA ALEKSANDRAVIČIŪTĖ

LINA JUSHKE

JOANA BUIVIDAITĖ

Redaktorė

Žurnalistė

INGA NORKE

Žurnalistė

ELAS RAMANAUSKAS Kūrybos vadovas

Žurnalistė

Fotografė

NERINGA GREIČIŪTĖ

Fotografė

MANTĖ JARUŠEVIČIŪTĖ

Komunikacijos projektai

Žurnalistė

Fotografė

VAIDA RIBINSKAITĖ

Kūrybininkė

GINTARĖ LAGAUSKAITĖ

Reklamos projektų vadovė

BENDRAUKIME

info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

LAMŲ SLĖNIS

Išskirtiniai rankų darbo papuošalai Maironio g. 9, 01124 Vilnius Mob. +370 686 88 886 www.dorepalada.lt

LAMŲ SLĖNIS

SOLO PROJEKTAS

GYVENIMAS KAIP MENO KŪRINYS

I. ŠERPYTYTĖ: „TURĖJAU IŠSIKOVOTI SAVO VIETĄ PO SAULE“

NEĮPRASTI RAGAVIMO MALONUMAI

LAMŲ SLĖNIS

162

Reklaminiai straipsniai žymimi

LAMŲ SLĖNIS

Oksiduoto sidabro pakabuko forma – tik įgilinto brangakmenio iliuzija, išgauta meistrišku rankų darbu ir specialiai šiai papuošalų kolekcijai sukurtu įrankiu.

ĮSIGYTI GALITE:

www.miutto.com/miutto arba salone „The Place“, Subačiaus g. 17, Vilniuje

NAUJIENOS

ŠVIESA

Šviestuvas „Marble Light“ &tradition www.andtradition.com

Rankų darbo porceliano lėkščių rinkinys „White Collection“ Jules Julien www.thmanufacture.com

„FLOW“ moteriški marškiniai „MY INSPIRATION“ pagaminti iš aukštos kokybės šimto procentų medvilnės, išskirtinių jos savybių dėka marškinius ypatingai lengva prižiūrėti ir dėvėti.

ĮSIGYTI GALITE:

www.flowfemme.com arba salone „The Place“, Subačiaus g. 17, Vilniuje

Interjero dekoracija „ZMCLRBASTRT16“ Zuza Mengham www.zuzamengham.com

Ąsotis ir dubuo günzler.polmar www.cargocollective.com/gunzlerpolmar

Panašu, ji nemėgsta daugiažodžiauti. Bet daug gilių minčių sudeda į savo fotografijas. Tokie pat – ir jos įkvėpimai: išgryninti ir sodrūs. Netobulai svajingi. Tikri ir niekur neskubantys. Dešimt (o iš tiesų – kur kas daugiau…) atradimų iš fotografės Monikos Penkutės kasdienybės.

Portretas: Vaidas Jokubauskas

PUSLAPIS IŠ FOTOGRAFĖS DIENORAŠČIO

RYTAS. Laikas sau, lėti pusryčiai ir miegas.

LAMŲ SLĖNIS

NETOBULUMAS. Netvarka. Taisyklių nebuvimas.

PATIRTYS, kurios keičia mano požiūrį į dalykus.

KELIONĖS. Nuotykiai. Atradimai.

DRAUGAI. Pokalbiai. Bendrumo jausmas.

LAMŲ SLĖNIS

SANTYKIAI. Tikrų dalykų paieška savyje. Minčių galia. Sienų statymas, griovimas.

SVAJONĖS. Islandija. Spalvos.

VAIKAI. Prisitaikymai. Vaizduotė.

LAMŲ SLĖNIS

NAUJI NAMAI. Naujos pradžios. Netikėtumai.

SEKRETAI. Paslaptys. Nepažįstami žmonės.

LAMŲ SLĖNIS

Pastarieji metai grupės „Freaks on Floor“ lyderio JUSTINO JARUČIO gyvenime buvo banguoti – pilni pakilimų ir atoslūgių. Per juos gimė grupės albumas „Waves“, iš Justino gyvenimo dingo alkoholis, o kelios dienos po šio pokalbio jis ruošėsi tapti tėvu. Ir kažkodėl taip norisi sakyti, kad „Waves“ – tai net ne albumas, bet labai asmeniškas dienoraštis apie santykius, meilę ir draugystę, kai energingoje roko muzikoje gali išgirsti kažkur horizonte ošiančių bangų tylą.

ANT BANGŲ Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Joana Buividaitė Fotografuota: Justino studijoje ir kavinėje Expressive

– Žinai, dar net nepaklausius naujojo albumo, mane pirmiausia patraukė jo pavadinimas! „Waves“ taip kvepia jūra ir sūriu vandeniu... – Prieš kiekvieną naują albumą būna daug apmąstymų. Pavadinimą „Waves“, arba „Bangos“, pasiūlė mano sesuo. Ir jis puikiai atitiko tą nuotaiką – šio albumo dainos banguotos, daug greitų kūrinių, mažiau lėtų ir liūdnų dainų. Aišku, prisidėjo ir tai, kad mes su Roku (Rokas Beliukevičius – „Freaks on Floor“ narys – aut. past.) esame di-

deli bangų ir banglenčių sporto ger- ro, grįžau namo, išsimaudžiau, persibėjai! rengiau ir po valandos jau lipau į sceną koncertuoti. Adrenalino, aišku, – Ar prisimeni jausmą, kai sto- buvo, bet nejutau jo taip stipriai, nes vėjai scenoje per albumo pristatymą iki pat koncerto ir jo metu vyko inmenų fabrike „Loftas“? tensyvus darbas. Dalis žavesio pra– Nelabai... Be abejonės, buvo ma- dingsta, lyg pats sau rengtum šventę. lonu, bet mes nuo pat pradžių viską O paskui atėjo palengvėjimas. Ir darėme patys: sukūrėme albumą, ieš- liūdesys, kad visa tai praėjo. Iš tikrųjų kojome, kur jį įrašyti, įrašėme ir ga- daugiausiai džiaugsmo būna tą rytą, liausiai pristatymo dieną nuo ankstaus kai važiuojame pasiimti ką tik išleisto ryto iki vakaro leidome „Lofte“ – de- naujo albumo kompaktinių diskų. O rinome organizacinius reikalus, klija- šiaip koncertai yra verslas, klausytojas vome lipdukus... Išėjau aštuntą vaka- jais mėgaujasi, o man tai darbas.

LAMŲ SLĖNIS

– Gal tuomet geriausios emocijos užplūsta ne per pirmąjį koncertą, o nuvažiavus į kokį miestą ar miestelį, kai nieko daug nesitiki? – Mano karjeroje ir gyvenime dažniausiai tie dalykai, iš kurių mažiausiai tikiuosi, ir būna patys įspūdingiausi. Dažnai pasitaiko koncertų, privačių renginių, kuriuose tiesiog nenori groti, stovėdamas scenoje svarstai – kur aš esu ir ką aš čia darau? Juk žmonės vis tiek valgys ir į tavo dainas jiems nusispjauti... Bet kartais, kai visai nesinori, įvyksta energiškai stiprus koncenrtas. Atrodo – nedidelė erdvė, mažai žmonių, bet galiausiai emocijos būna kur kas stipresnės, nei, pavyzdžiui, grojant festivalyje. Juk į muzikos festivalį tik maža dalis žmonių atvažiuoja paklausyti tavęs – ten daugybė atlikėjų. O jei dar tavo pasirodymas penktadienio pavakarę, kai visi tik laukia spūstyse pakeliui į festivalį...

kurdamas muziką? Turėtų būti sunku... – Kurdamas muziką jaučiu mažai malonumo. Kūryba man yra vienas sunkiausių dalykų. Ko gero, didžiausias malonumas yra tuomet, kai jauti, kad tau kažkas pavyko. Kurti smagu, bet kai privalai tai daryti ir, neduok Dieve, tau nepavyksta, prasideda kūrybinė kančia. Tuomet klausi savęs: kas iš to, kad sukursiu dar vieną dainą? Imi lapą – dėlioji pliusus ir minusus ir svarstai: verta ar ne...

– Ir kaip atrandi motyvą eiti pirmyn ir kurti toliau? – Tai darbas! Mūsų grupėje gitara groja vaikinas, jam devyniolika, jis turi pankroko grupę „Frank Fitts“. Matau, kaip jiems smagu, kiek daug laiko jie praleidžia kartu, o tada pažiūriu į save ir prisimenu, kad man 28-eri ir mūsų grupėje viskas kardinaliai kitaip: mums tai yra tiesiog darbas. Man nebūtinai patinka groti vestuvėse ar – Kaip jums, muzikantams, pa- gimtadieniuose, ypač, kai tenka atlikvyksta balansuoti tarp savęs prie- ti ne savo muziką, o perdainuoti kitų vartavimo ir malonumo, kurį jauti kūrėjų dainas. Bet tada pagalvoju, kad

LAMŲ SLĖNIS

per savaitgalį sugrojęs vieną ar du koncertus aš turiu privilegiją daryti tai, ką noriu, visą likusį laiką. Lietuvoje tiek daug grupių, negalinčių uždirbti iš muzikos. Tie žmonės turi kitus darbus. O aš visu etatu dirbu grupėje. Esu pats sau vadybininkas, kūrėjas, muzikantas, tad kodėl turėčiau ieškoti kito užsiėmimo? Nors kartais, neslėspiu, norisi, ypač, kai koncertų sumažėja. Tik nemanau, kad ką nors apgaudinėju. Jei savo darbą atlieku gerai ir jei žmonės pasirengę už jį mokėti, vadinasi, viskas gerai. Galėčiau apsimesti, kad man patinka tik roko muzika, o popsas yra šūdas, bet taip nėra. Popmuzika todėl ir yra tokia populiari, kad ji labai gera. Manau, atlikėjai turėtų pradėti savo darbą vertinti kaip specialybę. Juk tik nuo tavęs priklauso, ar tu tai vertinsi kaip darbą, ar kaip pomėgį – grosi tik šitroko grupėje ir nenorėsi atlikti Rihannos dainų kotletų baliuje. Turiu draugų, kurie groja metalo muziką, jiems puikiai sekasi, bet be muzikos jie privalo dirbti ir kitus darbus. O aš visą likusį laiką galiu skirti sau.

LAMŲ SLĖNIS

– Bet juk ne tik tai darbe tau suteikia malonumą? – Žinoma, ne! Tikrasis malonumas – tai groti su grupe. Ir jausti, kad tavęs klauso, kad aš vis dar gebu savo balsu ar įtaiga priversti žmones elgtis taip, kaip noriu: pasakai žmogui tūptis ir jis atsitūpia, arba žengti į dešinę ir jis žengia. Nežinau, kodėl, bet man tai pavyksta. Ir kartais patirti tą galią būna tikrai malonu. Aišku, pasitaiko ir absurdiškų situacijų, kai tau niekaip nepavyksta, bet tuomet, matyt, esi ten, kur neturėtum būti. Turbūt mums šiek tiek lengviau, nes grojam roko muziką ir mūsų klauso daugiau žmonių. Bet yra grupių, kuriančių subtilesnę muziką ir jiems tikrai liūdna, kai jų niekas neklauso. Tada jie priversti chaltūrinti ir galiausiai tampa labai nelaimingi. Kiekvieną kartą pastebiu, jei atlikėjas scenoje elgiasi taip, tarsi jam visiškai nusispjaut į klausytoją. Ir man tai atrodo didžiausias įžeidimas. Juk žmogus ateina klausytis tavęs. – Kaip manai, iš ko muzikoje gimsta tikrumas? Juk šlamštą sukurti lengva, o gerą muziką? – Nemanau, kad kurti šlamštą lengva, gal tik kiek paprasčiau, nes eg-

LAMŲ SLĖNIS

zistuoja tam tikri šablonai. Tik nebūtinai dėl to ši muzika yra blogesnė ar mažiau kokybiška. Man patinka kurti roko dainas, bet mėgstu ir šokių, ir popmuziką. Ir jei tik man patiktų daina, skambanti kaip lopšinė, jei ja tikėčiau – aš ją ir išleisčiau. Vienintelis stabdys yra žmonės, kurie teisia ir kritikuoja. Tikra muzika yra ta, kurią kuri iš širdies ir nori, kad ji būti gera. Visai nesvarbu, kokio tai žanro kūrinys. – Vadinasi, ne garsas ir ne žodžiai, o jausmas dainoje yra svarbiausia? – Manau, nėra blogos muzikos, yra tik nekokybiška. O šiaip visa muzika yra gera, išskyrus Lietuvos, o ir viso pasaulio 1995-2005 m. sukurtą muziką, kai egzistavo tokios grupės kaip „Pikaso“. Tai visiškai nekokybiška muzika. Jei tik manai, kad gali sukurti geriausią pasaulyje kūrinį, tai ir kurk, o žmonėms jis vis tiek patiks arba ne. – Ir tu sakai, kad naujasis jūsų albumas yra geriausias pasaulyje? – „Waves“ tikrai yra geriausias iki šiol sukurtas mūsų darbas. Į jį sudėta labai daug pastangų. Prireikė dešimties metų, kad mūsų muzika skambėtų bū-

tent taip, kaip visada norėjome. Juk mums visą laiką sakydavo, kad „Freaks on Floor“ gerai skamba gyvai, o įrašai neperteikdavo mūsų energijos. Galiausiai vis dėlto atradome formulę. O dabar labai laukiu „Vilniaus knygų mugės“. Joje įsikursiančioje „Muzikos salėje“ vyks mūsų vinilinės plokštelės pristatymas. Iki šiol niekada nesame išleidę vinilo. Man tai – kaip knyga, kažkas tikra, ypač dabar, kai jie tarsi įgauna antrąjį kvėpavimą, grįžta į madą. Bus smagu po dar dešimties metų kam nors padovanoti savo vinilinę plokštelę užrašius ant jos palinkėjimą. Aš pats turiu gal dešimt plokštelių, tik niekaip neprisiruošiu nusipirkti grotuvo. Turiu spalvotą grupės „Colors of Bubbles“ vinilą, dainininko Jacko White’o albumą, dvigubą Price plokštelę. Tikiuosi, kada nors sėdėsime su vaiku ir kartu klausysime plokštelių, kaip aš pats mėgdavau vaikystėje klausyti „Hiperbolės“ įrašytos pasakos „Trys paršiukai“. O „Muzikos salėje“ turėsime savo erdvę, ten bus galima įsigyti visą mūsų diskografiją, mane pakvietė papasakoti apie naująjį albumą – bus puiki proga susitikti su klausytojais ir pabendrauti gyvai.

LAMŲ SLĖNIS

– Vargu ar įmanoma kurti muziką apie tai, ko neišgyveni pats. Kokias savo patirtis tu sudėjai į šį albumą? – Aš tikrai negaliu, bet yra žmonių, kurie nieko nekuria, tiesiog atlieka. Ankstesnis mūsų albumas kalbėjo apie gyvenimą, tai buvo gilinimasis į save, o šį kartą norėjosi rašyti apie santykius ir kaip jie kinta bėgant laikui, juk ir su Roku kartu grupėje esame jau dešimt metų, ir su žmona drauge jau beveik penkerius. Negalėčiau pasakyti, kad praėję metai man buvo patys geriausi. Atsisakiau alkoholio, į gyvenimą pradėjau žvelgti blaiviai ir supratau, koks svarbus dalykas yra žmogiškieji santykiai. Kalbu nebūtinai apie vyro ir moters santykius. Kalbu apie santykius su tėvais, su būsimu vaiku. Mano žmona kartais klausia – ar čia apie mane? Ir nežinau, ką jai atsakyti. Be abejo, daug dainų parašyta apie ją, jas įkvėpė mudviejų santykiai, bet yra dainų, kuriose dainuoju apie pabėgimą, nes kartais norisi pabėgti ne nuo konkretaus žmogaus, bet nuo paties gyvenimo, atsitraukti į šalį. – Santykiai – sudėtingas dalykas, tiesa? – Manau, tai sudėtingiausias dalykas gyvenime. Darbo, asmeniniai, net santykis su alkoholiu – tai sudėtinga, tik nedaugelis tai pripažįsta. Žinau žmonių, kurie puikiai sutaria su alkoholiu, o aš tiesiog neradau bendros kalbos. – Ar alkoholis jau buvo tapęs problema?

LAMŲ SLĖNIS

– Ir taip, ir ne. Manau, tai buvo problema, nes galėjo tapti didele bėda, bet atradau vidinių jėgų imtis veiksmų, kad taip nenutiktų. – O dabar netrukus tapsi tėvu. Kaip jūs su žmona dėl to jaučiatės, ką išgyvenat? – Aš visą gyvenimą žinojau, kad kada nors tai įvyks, kad noriu to. Viena vertus, jaučiuos ramus, nes turiu dukterėčią, nuo pat jos gimimo kartu praleisdavome daug laiko, prižiūrėdavau ją, net turiu jos delniuko tatuiruotę. Tad vaiko gimimo laukiu ramiai, bet yra ir daug baimių. Nemanau, kad yra žmonių, kurie nebijotų tapti tėvais. Čia – kaip eiti į sceną. Per muzikos apdovanojimus „M.A.M.A.“ atlikome bendrą kūrinį su „Daddy Was A Milkman“ ir man teko nusileisti į sceną prisirišus prie troso. Kalbėjau su kaskadininkais ir jie pripažino, kad kiekvieną kartą jaučia jaudulį. Aš laukdamas vaiko jaučiuosi panašiai, kaip pirmą kartą leisdamasis iš 24 metrų aukščio – nežinau, kaip viskas bus. Juk koncerto metu, atrodo, būni viską surepetavęs, bet niekada nežinai, kada nutrūks gitaros styga, dings elektra ar kas nors tau paleis butelį į galvą. Arba, kaip nutiko Paryžiuje per „Eagles of Death Metal“ koncertą – niekada nežinau, kada kas nors pradės šaudyti... Tad jaudulys visada parengties būsenoje, nes kai per daug atsipalaiduoji ir pasijunti per daug patogiai, nesi pasirengęs ir gali ką nors praleisti. Laukti vaiko neramu, bet taip pat – labai gera.

LAMŲ SLĖNIS

– Ar tau patinka tyla? Juk gimus vaikui, namie jos praktiškai nebeliks... – Man labai patinka tyla ir būti vienam. Tobuliausias laikas, kai šoki į vandenį ir banglente yriesi tolyn. Kai nebelieka telefono, laiškų, visiškai nieko. Tik tu, tavo lenta, vandenynas ir besileidžianti saulė. Tokia tyla man – pati geriausia. Tuo metu nelabai ką girdžiu, tik ošiančias bangas: ššššš... – Tik ten dažnai turbūt nepabėgsi... – Nežinia, kaip gyvenimas viską sudėlios. Kita vertus, ir namie su žmona galim ramiai nekalbėdami skaityti knygas. – Čia tas aukštasis santykių pilotažas, kai gera dviese tyloje tiesiog būti kartu? – Man atrodo, mūsų santykiai gana anksti „suaugo“, kai tiesiog žinai, kad viskas yra gerai. – Kas dar, be knygų, banglentės ir tylos, tau suteikia gerų emocijų ir naujų idėjų? – Neseniai įsirengiau studiją ir bandysiu pats daryti banglentes. Pradėsiu nuo vienos, nes pažadėjau žmonai pagaminti. Man tai – iššūkis, bet labai noriu. Banglenčių gamyba – ne raketų mokslas. Tiesiog reikia daug kantrybės, užsispyrimo ir kruopštaus darbo. Pasiryžau pats jas šeipinti ir jau žinau, kaip atrodys pirmoji mano banglentė! Manau, šis užsiėmimas taps savotišku mano pabėgimu. Yra dalykų, kurių nesinori su niekuo dalytis. Žmonės sako, kad gimus vaikui nebegalėsiu niekur pabėgti. O aš manau, kad viskas priklauso nuo žmogaus. Turbūt tiesiog turiu per daug svajonių. Mano mama yra labai gražiai pasakiusi: kad ir ko tu norėtum, niekas negali tau sutrukdyti siekti svajonių. Man atrodo, kad vaikas kaip tik taps dar didesniu impulsu ir postūmiu padaryti daugiau. Man norisi, kad kada nors jis didžiuotųsi manimi. O šiaip kasdien žmoną gąsdinu, kad pirmai progai pasitaikius įmesiu jį į vandenį plaukti! – Tai kada vėl gaudysi bangas? – Bangos... Tikiuosi, gegužę pavyks ištrūkti kur nors, kur šilta ir jau bus galima išsitraukti banglentę. O paskui vasarą ir rudenį norėčiau leisti Klaipėdoje, Melnragės paplūdimyje. Tai pati geriausia vieta Lietuvoje gaudyti bangas.

LAMŲ SLĖNIS

Muzikos salė Vilniaus knygų mugėje įsikursianti „Muzikos salė“ šiais metais kviečia visus į jau tradicine tapusią muzikinę mugės erdvę, kurioje savo naujausius albumus, vinilo plokšteles ir koncertinius turus pristatys garsiausi Lietuvos muzikantai: Andrius Mamontovas, Rolandas Kazlas, „Freaks on Floor“, Saulius Prūsaitis, „G&G Sindikatas“, Merūnas, Veronika Povilionie-

nė, „Lemon Joy“, „ba.“, Beissoul & Einius, Aistė Smilgevičiūtė ir Rokas Radzevičius bei daugelis kitų. Mugės lankytojai turės galimybę ne tik įsigyti naujausių muzikinių įrašų ar bilietų į koncertą, bet taip pat pabendrauti su mėgiamais muzikos kūrėjais ir atlikėjais – šie gerbėjų lauks savo stenduose ir muzikiniuose pokalbiuose. Nepraleiskite progos užsukti į 4-ą parodų salę vasario 23-26 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“.

LAMŲ SLĖNIS

Neabejoju, eidami gatve ją tikrai pastebėsite – impozantiška ryškių bruožų mergina didžiulėmis pasaulio ištroškusiomis akimis. Tačiau tai – tik išvaizda, kur kas svarbiau, kad jos mintys kažkur ateityje. Drąsiais potėpiais ir ironiškomis frazėmis išmargintais paveikslais ji kalba apie pasaulio neramumus, atvirumą ir laisvę rinktis, save laiko pasaulio piliete, pavydėtinai švelniai kalba apie mylimąjį ir teigia, kad gyvenime svarbiausia – atsisakyti kaukių ir išdrįsti būti savimi. Tokia ji – tapytoja GIA RAM.

STILIAUS KODAS

GYVENIMAS KAIP MENO KŪRINYS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Juškauskaitė Fotografuota „Sinagoga Studio“

Kūryba Nerašau straipsnių, eilėraščių ar knygų – pasirinkau perteikti idėjas menu, o meną reikia pamatyti. Moteris mano paveiksluose – tai ateities interpretacija. Ji nėra žmogus, tai mano įsivaizduojamos ateities vizija, galios simbolis moters kūne. Žiūrovui atrodo, kad ši moteris žvilgsnį nusukusi į dešinę. Tai reiškia žiūrėjimą į priekį, judėjimą, nesidairymą atgal. Ji nesišypso, nes to nereikia. Ji nuoga, be drabužių, nes neturi jokių kaukių, nie-

ko neslepia. Dažnai mano paveiksluose naudojami simboliai yra sarkastiški, ironiški. Viename keliais sluoksniais užrašyta frazė: „May the god sings for you“. Tai ironiškas atsakas tam, kas šiandien vyksta pasaulyje – karai, nesantaika, tikėjimo laisvės ir tolerancijos stoka, išankstinė nuostata, skirstymas į gera ir bloga. Mes neturime teisės nei mokyti, nei teisti. Jeigu žmogus pasirinko tikėti – tai padaro jį tuo, kuo jis yra iš tiesų. Kiekvienas turi teisę gyventi taip, kaip nori, būti tokiu, kokiu nori būti, tikėti, kuo tik nori. Paveiksluose įrašyti

žodžiai, frazės apie meilę nėra žodžiai tik apie vyro meilę moteriai ar priešingai, bet ir žodžiai apie meilę sau, meilę apskritai. Aš labai noriu, kad pasaulis šiek tiek pasikeistų. Žinau, naivu taip galvoti, tačiau aš tikiu, kad meilė gali pakeisti labai daug. Mes visi turime tiek jėgos, galios padaryti daug dalykų, tačiau apie tai net nepagalvojame, nes netikime savimi. Tai mus stabdo. Mano rožinis spalvotas menas, nuogos moterys ir spalvoti bananai iš tiesų kalba apie įvairias pasaulio nesantaikas, tikėjimą meilės galia su juoko ir ironijos prieskoniu.

LAMŲ SLĖNIS

Pripažinimas Galima sakyti, kad man nesvarbu, ką apie mane ir mano kūrybą galvoja žmonės, tačiau, natūralu, įvertinimas yra svarbus. Kai žmogui duodi kažką teigiama, nori, kad jis tai priimtų. Mes nemokame priimti kito meilės ir šilumos. Tai dar viena problema, kurią bandau plėtoti savo paveiksluose. Žmonės nesutverti gyventi po vieną. Mes turime būti drauge, papildyti vienas kitą, mokytis. Be galo malonu, kai žmogus nuoširdžiai džiaugiasi įsigijęs mano darbą. Manau, už pripažinimą gerokai svarbiau – įvertinimas. Tiesiog norisi žinoti, kad žmonės tave supranta, o tu supranti juos. Ir vėl kalbu apie naivų norą, kad pasaulis būtų vieningas... Nebijau būti nesuprasta. Gali būti, kad kitam tiesiog neįdomu, o gal aš pati savęs nesuprantu? Manau, yra labai daug erdvės ieškoti ir tobulėti, juk visą gyvenimą augame ir mokomės. Tad ir aš mokausi paveiksluose perteikti tai, ką noriu pasakti, tai, kas esu. Kartais norisi nepasakyti visko, palikti erdvės žiūrovo interpretaci-

LAMŲ SLĖNIS

joms, nebrukti jam savo prasmių. Ar Man nepatiko griežtumas, peršama jam patiks, ar ne – tai jo pasirinkimas. nuomonė. Kiekvienas turi teisę rinktis. Tendencijas diktuoja žmonės. Jei tai, ką darai, pamatys daug žmonių, jiems patiks – tai taps madinga. IlgaiŠiuolaikinio meno pasaulis niui tai taps tendencija, žmonės banJis platus. Man menas – tai visa dys tave kopijuoti. Kol kažkas kitas aplink. Mes patys esame tikri meno sukurs ką nors nauja... Mene tendensutvėrimai. Tai savotiška savimeilė cijos neturėtų būti svarbios. Juk svaržmonijai. Mėgstu stebėti, kas vyksta biausia – idėja, mintis, žinutė, indivipasaulyje – nuo politikos iki žvaigž- dualus asmenybės atspindėjimas, džių gyvenimo dramų, nuo banalių iki žvilgsnis į žmogų, pasaulį, jausmus per pačių rimčiausių dalykų. Man tai – dailininko prizmę. Juk niekas negali menas. Žmogaus gyvenimas, gebėji- nustatyti tendencijų, kaip žmogui mas jį kurti, užmegzti santykius yra mąstyti. pats nuostabiausias meno kūrinys. Šiuolaikinis menas atidaro duris ir leidžia bet ką pavadinti menu. Šiandien menas daug laisvesnis, o tai simbolizuoja žmonių laisvę. Vis dėlto beveik visose mokslo įstaigose jauni žmonės statomi į rėmus, dauguma dailininkų, tapytojų mokydami kitus, moko savo stiliaus, technikos, estetikos suvokimo. Dėl to nemėgau dailės mokyklos, išeidavau iš jos, tada grįždavau, vėl mesdavau, vėl sugrįždavau, kol įstojau į akademiją. Po pusmečio mečiau ir ją.

Paryžius, Milanas, Kaunas Milanas man patiko, kai buvau dar visai jaunutė septyniolikmetė mergaitė, tačiau dabar aš labai myliu Paryžių. Prieš ten išvykdama gyvenau Alytuje. Iki Paryžiaus viena net į Vilnių nebuvau nuvažiavusi. Ar Paryžius gali nepalikti įspūdžio? Tai įvairus miestas, žmonės ten žino, kas jie yra. Jie didžiuojasi tuo, džiaugia-

LAMŲ SLĖNIS

si, kad gimė ir gyvena, kad turi šią dieną. Man patinka, kad ten kiekvienas gyvena savo gyvenimą ir nesilygiuoja į kitus. Kiekvienas yra asmenybė, o mes dažnai to bijome. Savyje turiu vaizdinį, spalvų ir emocijų kratinį, tačiau žodžiais tai nusakyti gana sudėtinga. Atrodo, ten net ore tvyro laisvės kvapas. Taip, Paryžius turi savotiško niūrumo, bet tai ir suteikia jam žavesio. Lietuviai irgi sparčiai tobulėja, lenda iš kiautų, meta kaukes į šoną. Didžiuojuosi, kad po truputį mes atrandame malonumą būti savimi. Juk be kaukės nėra taip baisu. Su antrąja puse Benu nemažai kalbamės apie mudviejų svajonių miestą. Kitais metais planuojame persikelti gyventi į užsienį, tad dabar bandome surasti Tą miestą. Kodėl užsienis? Nesakau, kad Kaune blogai, tačiau sunku paneigti, kad ten – didesnė rinka, daugiau galimybių. Galvojame apie Niujorką, Tokiją, Paryžių... Ko gero, pradėsime nuo Prancūzijos. Supratau, kad negaliu savęs priskirti nei vienam miestui, nei vienai šaliai. Aš nejaučiu, kad esu lietuvė iš Kauno, manau, esu žmogus iš Žemės. Gal tai nuskambės arogantiškai ar net pasirodys, kad nemyliu savo krašto, bet į Lietuvą sugrįžti neplanuoju. Man patinka Lietuva, Kaunas, bet jei jau galiu rinktis... Tereikia išdrįsti iškeliauti, nors ir su 50 eurų kišenėje. Tad neįsivaizduoju, kur būsiu po penekerių ar dešimties metų.

LAMŲ SLĖNIS

Asmeninis stilius ir pasitikėjimas savimi

Pirmasis žingsnis

Labai svarbu jaustis patogiai, vilkėti drabužius, atspindinčius tavo asmenybę. Nebūtina sekti tendencijų, juk jos nebūtinai tave reprezentuoja geriausiai. Drabužiai gali prabrėžti asmenybę, jie padeda atskleisti, kas tu esi. Net jei vilki trumpą aptemptą, be galo nepatogią suknelę, jeigu tai tu – kodėl ne? Gatvėje tikrai atsigręžčiu į savimi pasitikintį žmogų. Taip, daug kas tai sakė, tačiau tai – tiesa, o aš neišgalvosiu nieko naujo. Pasipūtimas ir arogancija – tai ne pasitikėjimas savimi. Tai tiesiog pasipūtimas, baimė prisileisti kitus. Neteisiu jų, manau, kad ir pati kažkada tokia buvau. Atsigręžčiau į tą, kuris skleidžia gerumą. Pasikliovus pirmine nuojauta galima nesunkiai pajusti, ką spinduliuoja žmonės.

Atrasti save – sunku, šio recepto aš ieškau taip pat, kaip ir visi kiti. Jeigu kada jį surasi – turėtumei pasidalyti su visais. Reikia nebijoti. Taip, žinau, tai banalu, tačiau argi ne tai svarbiausia? Aš žinau, kaip sunku žengti pirmąjį žingsnį. Kol nepakėlei kojos, atrodo, niekada neišdrįsi. Bet tą akimirką, kai koja pakyla nuo žemės ir atsiduria už įsivaizduojamos linijos, paaiškėja, kad nieko baisaus čia nėra. Staiga nugriūna tiek daug sienų, atsidaro tiek daug durų. Pamenu, kaip pirmą kartą užsukau į vieną galeriją su jos vadovais pasikalbėti apie mano paveikslų eksponavimą. Man visada baisu kalbėti su žmonėmis. Bet tąkart tiesiog nuėjau. Nežinau, kaip tai įvyko, tačiau ėjau tiesiai, nesidairydama. Po kurio laiko pamačiau, kad tai nėra taip baisu, o aš ramiai geriu arbatą ir šnekučiuojuosi su jais.

Įkvėpimai

Santykiai su mylimuoju

Manęs dažnai klausia, kokie dailininkai man patinka, įkvepia. Man pasakius žmonės nustemba: „Juk jų kūryba visai nepanaši į tavo!“ Taip, ji nepanaši, bet ar ji turi būti panaši? Mane įkvepia ne tai, kaip paveikslas nutapytas, kokios spalvos, formos jame, o gebėjimas kūryba taikliai perteikti save, paveikti žiūrintįjį. Taip pat ir su drabužiais. Mane įkvepia ne konkreti suknelė ar sijonas, o tai, kaip žmogus sugeba dėvėti tą drabužį, per jį atsiskleisti.

Jeigu ne Benas, nebūčiau tokia, kokia esu šiandien. Jis turėjo ir turi labai daug įtakos mano kūrybai. Tik jo dėka aš pasijutau patogiai būdama savimi, atradau malonumą, suvokimą, kad galiu gyventi, kaip noriu, galiu būti, kokia noriu. Šį požiūrį su savimi jis nešiojasi visą gyvenimą ir greitai sugriovė visas mano viduje pastatytas sienas. Jo asmenybės grynumas, stiprybė, kuria jis dalijasi su kitais, mane įkvepia kiekvieną dieną. Jis – it pa-

LAMŲ SLĖNIS

Norėčiau, kad nebūtų egoizmo, kaukių. Norėčiau, kad kiekvienas pabandytų savo rojų susikurti čia. Heaven on Earth.

LAMŲ SLĖNIS

grindinė sudedamoji dalis be kurios niekas neveiktų. Atrodo, kad mano meilė jam – senesnė nei gyvenimas.

Grožio ritualai Grožio ritualų beveik neturiu! Tik kirpėjai ne juokais įpykus pradėjau naudoti plaukų kaukę. Man atrodo, kad to nereikia, tai atima per daug laiko. Mėgstu gerai išsimiegoti. Labai nemėgstu masažų, tačiau visai neseniai atradau veido masažą. Geriu vandenį, veidą pasitepu kremu. Tam tikrai neskiriu nei daug laiko, nei pinigų.

Pirkiniai pavasariui Stengiuosi kuo mažiau galvoti apie pirkinius, nes jų nereikia tiek daug. Žinoma, svarbu gražiai apsirengti ir pasitikėti savimi. Visada žavėjausi mados pasauliu – menas ir mada du neatsiejami dalykai. Manau, šiam pavasariui ieškosiu palto, vadinamojo trench coat. Jau dvejus metus ieškau naujų batų, bet niekur nerandu. Jei artimiausiu metu nerasiu – teks siūtis. Mano apranga labai priklauso nuo nuotaikos. Man patinka žaisti, derinti dalykus, kurie iš pirmo žvilgsnio nedera. Žaidžiu drąsos žaidimėlius – ar išdrįsiu taip išeiti į gatvę, ar ne.

Atsipalaidavimas ir svajonės Mėgstamiausias būdas atsipalaiduoti – galimybė išvažiuoti kur nors dviese, su Benu. Pamiršti visus darbus, aplankyti naujas vietas, ragauti, lankytis mažuose knygynėliuose, ieškoti keistų knygų. Tiesiog stebėti žmones ten. Pabandyti dieną pabūti ne turistu, o tos vietos gyventoju. Kalbant ne taip realiai, norėčiau nuskristi į kitą planetą ir susipažinti su ateiviais, išmokti iš jų kažko naujo, apie ką net nepagalvotume. Norėčiau, kad nebūtų egoizmo, kaukių. Norėčiau, kad kiekvienas pabandytų savo rojų susikurti čia. Heaven on Earth. For everyone. Net nežinau, kas realiau - teleportacija ar taika pasaulyje?

LAMŲ SLĖNIS

SIMONOS JONAITYTĖS darbas tiesiogiai susijęs vienu didžiausių gyvenimo malonumų – saldžiu mūsų miegu. „Napsie.lt“ internetinio projekto vadovė savo kailiu išbandė, kaip miegas keičia gyvenimo kokybę ir kūrygingumą. Jos naujuose namuose sename geltonų plytų name kol kas dar trūksta lovos, bet dėl to jos sapnai ne mažiau saldesni…

SALDŽIŲ SAPNŲ! Nuotraukos: Lina Juškauskaitė

– Simona, atskleisk paslaptį, ką daryti, kad miegas būtų saldus ir suteiktų energijos visai dienai? – Manau, pagrindinė taisyklė – tai neieškoti kompromisų, nemiegoti bet kaip ir ant bet ko. Pradėjusi dirbti šioje srityje ir pakeitusi seną čiužinį nauju, patyriau daugybę teigiamų pokyčių. Persikrausčius į naujus namus norėjosi ir naujo čiužinio. Štai tada mano miego kokybė ir pasikeitė! Kol kas dar neturime lovos, nes su draugu vis neišsirenkame, kokios norėtume, bet nusprendėme, kad tai neturėtų trukdyti mums gerai išsimiegoti. Kadangi dirbu su šiuo prekės ženklu, tad norėjosi pačiai išbandyti „Napsie“ čiužinį – ant jo dabar ir miegame. Man patinka, kad jis ir patogus, ir išskirtinio dizaino – juodais šonais ir gelto-

LAMŲ SLĖNIS

nu užtrauktuku. Be to, jį, priešingai, nei daugumą kitų čiužinių, galima laikyti ant žemės. Jo užpildas ir audinys pralaidūs orui, tad net padėtas ant žemės jis puikiai vėdinasi.

ar jis minkštas, ar kietas, bet pasidomėjus, kokie sluoksniai jį sudaro. Tarkime, „Napsie“ čiužinys turi pagrindą, suteikiantį tvirtumo ir leidžiančio stuburui miego metu išlikti tiesiam. Virš jo yra spyruoklių sluoksnis, leidžiantis čiuži– Ar pastebėjai, kaip pasikeitė ta- niui prisitaikyti prie kūno. O viršuje – vo gyvenimo kokybė, kai gerai išsi- minkštas komforto sluoksnis. miegi? – Pirmiausia, dabar man daug len– Ar svarbu, kuo užpildytas čiužigviau atsikelti ryte. Ir greičiau užmie- nys? gu vakare. Natūraliai jaučiuosi ener– Be abejo, svarbu. Nuo užpildo gingesnė, tad ir darbe mano kūrybin- sudėties priklauso, ar čiužinys yra higumas išauga. Kai trūksta miego, žmo- poalerginis, ar jame nesikaupia dulkių gus negali galvoti apie nieką kitą, tik erkutės, ar jis laidus orui ir tinkamai kaip greičiau baigti darbus ir pailsėti. vėdinasi. Juk dažnai žmonės nubunda suprakaitavę, vadinasi, čiužinys nekvė– Į ką reikėtų atkreipti dėmesį puoja. „Napsie“ čiužiniai užpildyti renkantis čiužinį? orui laidžiomis putų poliuretano spy– Čiužinį reikėtų rinktis ne pagal tai, ruoklėmis.

LAMŲ SLĖNIS

– Kokias pagrindines klaidas darome, jei mums nepavyksta tinkamai išsimiegoti ir nuolat jaučiamės pavargę? – Dažniausiai žmonės iš tiesų pasirenka netinkamą čiužinį, prieš miegą neišvėdina kambario, o kalbant apie paprastus mūsų įpročius, išsimiegoti tikrai nepadeda naršymas telefone ar filmų žiūrėjimas kompiuterio ekrane. Jau verčiau prieš miegą šiek tiek pasimankštinti.

dumas? Gal tikrai patogiai miegodami sapnuojam gražesnius sapnus? – Na, tyrimais tai kol kas neįrodyta, bet juk patogus miegas – tai ramus miegas, o kai žmogus ramus, tuomet ir jo sapnai dažnai būna gražesni. Teigiama, kad pervargę žmonės paprastai nesapnuoja nieko.

– O kiek kainuoja miego kokybė? Ar ji pasiekiama kiekvienam? – Apie „Napsie“ mėgstu sakyti – tai – O jei paklausčiau, ar nuo čiuži- kokybiškas čiužinys, tik pigiau! Šie čiužinio minkštumo priklauso sapnų sal- niai mūsų namus pasiekia tiesiai iš ga-

mintojo, be jokių tarpininkų. Tad į jų kainą neįskaičiuoti parduotuvės kaštai ir įkyriai skambinančių vadybininkų atlyginimai. Be to, klientams siūloma per 101 naktį išbandyti ir apsispręsti, ar čiužinys tikrai jiems tinkamas. O jei netinka – galima grąžinti. Beje, čiužiniai pristatomi nemokamai. Ir užnešami į bet kurį aukštą! Na, o jei vėliau jį norėsis pervežti į naujus namus, esu pati išbandžiusi – šis čiužinys puikiausiai telpa į mažyčio automobilio saloną. (Juokiasi.) Daugiau apie „Napsie“ čiužinius: www.napsie.lt

Užkandžiai prieš miegą Yra gėrimų ir užkandžių, kurie padeda greičiau užmigti ir net gerina miego kokybę! • Migdolų ir graikinių riešutų sudėtyje yra melatonino, hormono, padedančio sureguliuoti užmigimo ir nubudimo ciklą. • Varškės sūryje yra aminorūgšties triptofano, suaktyvinančio serotonino (dar vadinamo laimės hormonu) išsiskyrimą. Sumažėjus serotonino koncentracijai organizme gali kankinti nemiga. • Puodelis kvapnios arbatos (žinoma, be kofeino) gali tapti maloniu vakariniu ritualu. Ramunėlės, imbieras ir pipirmėtė ramina ir nuteikia ramiam miegui. • Šiltas pienas mus nukelia į vaikystę ir primena ramų miegą mamos glėbyje. Kaip ir šilta arbata, pienas ramina ir atpalaiduoja. • Melatonino gausu vyšniose, bananuose, ananasuose, apelsinuose ar kiviuose.

LAMŲ SLĖNIS

Patogus miegas – tai ramus miegas, o kai žmogus ramus, tuomet ir jo sapnai dažnai būna gražesni.

LAMŲ SLĖNIS

Su INDRE ŠERPYTYTE-ROBERTS nesimatėme dešimt metų. Kai susitikome pirmą kartą, ji dar buvo Londono Karališkajame menų koledže mokslus bebaigianti jauna fotografė. Šiandien, kai apsikabiname asketiškose Vilniaus Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) erdvėse, kur Indrė ruošiasi parodos atidarymui, juokiamės, kad įtikėtume laiko mašinos egzistavimu, jei tik nebūtų veidrodžių. Per tą dešimtmetį Indrės darbai spėjo apskrieti pasaulį – nuo Londono „Tate Modern“ iki Niujorko MoMA, o kūrinį, apie kurį kalbėjomės anuomet, įsigijo... žymus meno kolekcininkas, su kuriuo šiandien Indrė sukūrusi šeimą gyvena nuotykių ir kelionių kupiną gyvenimą Londone.

I. ŠERPYTYTĖ: „TURĖJAU IŠSIKOVOTI SAVO VIETĄ PO SAULE“ Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Lina Juškauskaitė Fotografuota: Šiuolaikinio meno centre (ŠMC)

– Indre, net nedrąsu klausti, kaip per tuos dešimt metų pasikeitė tavo gyvenimas. Turbūt apie tai galėtum parašyti knygą... – Negi tikrai nesimatėme dešimt metų?! Oi, visko tiek daug nutiko: suaugau, ištekėjau, baigiau magistro studijas Karališkajame menų koledže, surengiau parodą Niujorko Modernaus meno muziejuje (MoMA), Londono „Tate Modern“, dabar, štai, atidarau parodą ŠMC. Įdomu patekti į tokius muziejus, iš arti pamatyti, kaip jie dirba, bendrauja, pažinti jų kura-

torius. Pavyzdžiui, MoMA per penkis parodos mėnesius apsilankė pusė milijono žmonių – tiek jų pamatė mano darbus! Tai neįtikėtina. – Kaip patekai į tokias žymias meno erdves - MoMA ar „Tate“? – Studijuodama magistrą dalyvavau fotografijos konkurse, jo komisijoje buvo galerijos „Tate Modern“ fotografijos ir tarptautinio meno kuratorius Simonas Bakeris. Susidraugavome, jis ir mane pakvietė eksponuoti darbus muziejuje „Tate Mo-

dern“, grupinėje parodoje „Conflict, Time and Photography“. Jo dėka mane atrado ir MoMA atstovai. Kai patenki į meno pasaulį, jis pasirodo labai mažytis, visi vieni kitus čia pažįsta. Bet tikrai niekada negalvojau, kad eksponuosiu kūrinius MoMA. Pirmą kartą muziejaus atstovai mane pakvietė išgerti kavos Paryžiuje. Atėjusi į sutartą vietą išvydau penkis meno kuratorius. Mane ištiko šokas – juk atvažiavau susitikti su viena jų! Kavinėje jie man surengė interviu.

LAMŲ SLĖNIS

– Ir vertino, ar tinki surengti par- duojama, kaip ISIS nariai nužudo odą Niujorke? amerikiečių žurnalistą Jamesą Foley. Akimirksniu užverčiau laikraštį, bet – Na, tai buvo gana įtemptas po- netrukus pradėjau svarstyti, kodėl kalbis... Vėliau viena muziejaus kura- taip pasielgiau. Supratau, kad tiesiog torių atvyko į mano studiją Londone, nenorėjau sugadinti sekmadienio o netrukus sulaukiau žinios, kad esu idilės. Tai mane paskatino giliau pakviečiama surengti parodą. Man buvo tyrinėti, kaip aš pati ir kiti žmonės skirta pusė vienos parodų salės – gana reaguojame į panašias nuotraukas ir didelė erdvė. Eksponavau projekto įvykius. Taip pamažu gimė projektas, „(1944-1991)“ fotografijas ir skulp- vaizduojantis septynias egzekucijas, tūras. Šį projektą tęsiu jau dešimt me- kai ISIS nariai nupjauna galvą. tų ir vis pildau kolekciją. Jame vaizPastebėjau, kad jos visada vyksta duoju pastatus, kadaise paverstus romantiškame dykumos fone, mistiKGB tardymų ir kankinimų vietomis. nėje vietoje, kur karšta ir gimsta miTokių pastatų viso Lietuvoje yra apie ražai. ISIS tai išnaudoja, nes puikiai 300, man jau pavyko sukurti apie 200 išmano reklamos, įvaizdžio kūrimo modelių. Dalis šių pastatų nugriauta pasaulį. Juk jų gretose – žmonės, išla– tuomet fotografuoju tuščią erdvę, vinti Amerikos ir Anglijos universikurioje jis stovėjo. Kada nors norėčiau tetų. išleisti knygą apie šį projektą. „Google“ paieškos sistemoje įvedus žodžius „ISIS beheadings“ (liet. – ISIS – Naujasis tavo kūrinys „2 spalvos galvos nukirtimai) ne visiškai atversti sekundės“, kurį atvežei į Lietuvą ir vaizdai ekrane sudaro vienspalvių stapristatai ŠMC erdvėse, – vienas iš tų čiakampių konfigūraciją. „Google“ retų atvejų, kai tavo menas kalba ne parodo tik tos spalvos, kuri vyravo atapie Lietuvą, bet apie globalius da- vaizde, pikselį: juodas budelio apdaras, lykus. oranžinis aukos kombinezonas, gel– Šis mano darbas – apie „Islamo tonas dykumos smėlis. Tai – tarsi dvi valstybės“ ekstremistų (ISIS) žiau- sekundės prieš beprasidedantį žiaurumą. Su vyru turime tradiciją sa- rumą. Spalvos tyla. Pačius žiauriausius vaitgalio rytą skaityti laikraščius. Pa- vaizdus interneto pagalba mes galime menu, kaip vieną sekmadienį atsi- išvysti per dvi sekundes! verčiau „The Sunday Times“ ir paMano kūrinyje šie spalvų deriniai mačiau kadrą, kuriame buvo vaiz- tapo monolitinių kubų kompozicijo-

LAMŲ SLĖNIS

mis. Septynias nuotraukas nusiunčiau vertėjai, neregiams pasakojančiai apie tai, kas rodoma televizijos ekrane, ir paprašiau, kad ji apibūdintų tai, ką mato egzekucijų kadruose. Jos įrašytas pasakojimas lydi mano sukurtas instaliacijas. Nuotraukas užverčiame, bet garso užversti negalime. Lengva nusisukti ir nueiti, o man norėjosi dekonstruoti realybę, kad žmonės stabtelėtų ir susimąstytų apie tai, ką regi. – Ar ne keista, kad iš pradžių tokie vaizdai mus gąsdina, o paskui pradedame jų tikslingai ieškoti ir norėti vis daugiau? Atsiranda tarsi koks siaubo poreikis. – Esu skaičiusi, kad siaubo fotografija supanašėjo su pornografija, mes taip įpratome, kad šie vaizdai mums tiesiog nebedaro jokio poveikio. – Ir jei dabar atsiverstum tą patį „The Sunday Times“ numerį, tavęs jis taip neišgąsdintų? – Ne, nes tų vaizdų esu peržiūrėjusi labai daug. Juokauju, kad mane greičiausiai stebi britų slaptosios tarnybos, nes atlikdama tyrimą domėjausi tokiomis smulkmenomis, kaip per egzekucijas naudojamų peilių ilgiai ir pan. Tyrinėjau kiekvieną detalę.

LAMŲ SLĖNIS

Siaubo fotografija supanašėjo su pornografija, mes taip įpratome, kad šie vaizdai mums tiesiog nebedaro jokio poveikio.

LAMŲ SLĖNIS

– Ar nemanai, kad Londone, Niujorke ar kituose miestuose, kurie tiesiogiai patyrė terorizmo išpuolių siaubą, žmonės į tavo kūrinį reaguotų kitaip, nei Vilniuje, kuris mums vis dar primena saugų užutėkį? – Bet juk manoma, kad Lietuvoje taip pat buvo slaptasis CŽV kalėjimas. Manau, teroristiniai išpuoliai sukrečia kiekvieną, kad ir kur mes gyvename. Buvau Paryžiuje, kai teroristai pradėjo šaudyti per grupės „Eagles of Death Metal“ koncertą. Su drauge vakarieniavome visai netoli tos vietos. Po tos nakties nusprendžiau pasilikti Paryžiuje dar keletą dienų, tiesiog norėjau pamatyti, kaip miestas jaučiasi išgyvenęs tokią didelę traumą. Buvo keistas jausmas. Tą naktį nesijautėme saugios, visą laiką pralei-

dome prie televizoriaus. Kitą dieną mieste buvo labai tylu, o paskui išaušo sekmadienis. Išėjau susitikti su draugais, švietė saulė, miestas atrodė linksmas, atsipalaidavęs. Žmonės vėl sugrįžo į gatves. Gal taip jie kovojo, norėdami parodyti, kad niekas jų neįbaugins. Panorau nueiti iki modernaus meno centro „Pompidou“, aplankyti Luvrą. Bet prie muziejų išvydau minią žmonių ir daugybę automatais ginkluotų kariškių. Buvo baugu likti minioje, tad grįžau į viešbutį. Vėliau važiavau taksi, kai miestas paskendo tylos minutėje. Staiga visa aplink nutilo, žmonės išlipo iš automobilių. Mama vis klausė, kodėl negrįžtu, bet man buvo svarbu pajusti tai iš vidaus, o ne pabėgti. Ko gero, tuo metu sėdėti traukinyje būtų buvę baisiau, nei vaikščioti po miestą.

LAMŲ SLĖNIS

– Koks tau atrodo Vilnius čia sugrįžus? – Per dešimt metų jis labai pasikeitė. Čia daug naujų kavinių, jaunų žmonių, meno renginių. Aplankiau keletą meno galerijų, parodų, Lietuvos dizainerių butikų, apžiūrėjau jaunųjų menininkų parodą kūrybinių industrijų centre „Pakrantė“. Mano vyras ten surengė pokalbį apie šiuolaikinio meno kolekcionavimą. Tiesa, pirmomis dienomis Lietuvoje jaučiau slogutį, atrodė, kad visą laiką esu pavargusi. Gal todėl, kad dangus šiuo metų laiku tarsi susilieja su žeme... Mano kūnas patyrė šoką. Pirmą kartą per savaitę nė karto neužsidėjau saulės akinių! Čia tikrai mažai šviesos... – Indre, ar meno pasaulis tau padovanojo ir vyrą, žymų škotų meno kolekcininką Davidą Robertsą? – Tikrai taip. Baigiant magistro studijas, buvo surengta mūsų baigiamųjų darbų paroda. Davidą pakvietė buvęs universiteto direktorius, sakydamas, kad yra trys menininkai, kurių darbus jam vertėtų pamatyti. Tarp jų buvo ir maniškiai. Ir Davidas įsigijo juos visus – nupirko visą mano parodą, pirmuosius devynis namelius.

mano kūrinių temos. Taip mes ir susitikome. Pamenu, tą dieną Londone vyko viešojo transporto streikas. Užtruko, kol nusigavau iki Davido biuro. Susitikę diskutavome apie meną ir politiką. O paskui jis pasiūlė papietauti. Davidas mėgsta juokauti nežinojęs, kad Karališkasis menų koledžas ruošia ne tik menininkus, bet ir žmonas... – Ar jis tau pasakojo, kas jį taip sudomino tavo kūriniuose ir kodėl jis juos įsigijo? – Davidas – škotas. Jam patinka „sunkus“ menas. Su kai kuriais jo kolekcijos darbais aš niekaip negaliu susigyventi, nors ir pati nagrinėju gana sudėtingas temas. O tąkart jį sudomino mano kūrinyje nagrinėjama KGB istorijos tema, juk tai namai, kuriuose žmonės buvo kankinami. Vėliau tie kūriniai ilgai kabėjo mūsų namuose, kol galiausiai paprašiau juos pakeisti kuo nors kitu... Davidas nėra menininkas, jis – verslo pasaulio žmogus. Tad tarp mūsų niekada nebūna trinties ir konkurencijos. Turiu draugų menininkų, kuriems nelengva gyventi kartu, dažnai tai baigiasi nusivylimu. Juk būti menininku – tai atverti savo sielą. Tikrai nelengva, kai ji kaskart vertinama balais. O kai su tuo kovoja dvi sielos, pasidaro dar sunkiau.

– Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio ar tik meilė menui? – Tuo metu mes dar nebuvome susitikę. Tik po kelių savaičių man parašė jo sekretorė ir paklausė, ar norė– Vyro dėka tau tenka sutikti daučiau susitikti su juo puodelio kavos, gybę įdomių asmenybių, tiesa? nes Davidas mėgsta pažinti meninin– Taip, jo dėka pažinau įdomių kus, jam įdomu išgirsti, iš kur kyla menininkų. Kai pradėjome draugau-

ti, Davidas juokavo, kad man labai pasisekė – dabar bus lengva skintis kelią meno pasaulyje. Bet iš tiesų mano karjera tapo kur kas sudėtingesnė. Tik pernai pavyko pasirašyti sutartį su mano kūrybai atstovaujančia Londono galerija „Parafin“. Dar studijuodama magistrą aš jau eksponavau savo darbus „Tate Modern“, „Viktorijos ir Alberto“ muziejuose, bet komercinės galerijos nenorėjo manęs įsileisti. Kalbėjau su keliais žymiais galerininkais, klausiau jų – kodėl? Jų atsakymas skambėjo taip: „Indre, suprask, tai verslas, jei ant savo pečių užsikrausime kolekcininko žmoną, ir jei įvyks menkiausias nesusipratimas, prarasime ne tik menininkę, bet ir klientą“. Tuomet man atsivėrė akys. Vis dėlto galiausiai sulaukiau kvietimo dirbti su žymia galerija „Parafin“. Jos kuratoriai buvo pasiryžę rizikuoti, nes mane pirmiausia vertino kaip menininkę, o ne kaip Davido žmoną. Neslėpsiu, kurį laiką man tikrai buvo sunku. Kai per vakarienę kas nors klausdavo, kas esu, atsakydavau: tiesiog žmona. Nes vos pasakius „menininkė“, žmonių akyse matydavau pašaipą – „Kokia tu menininkė, jei esi Davido žmona?“. Man teko išsikovoti savo vietą po saule. Ir tai suteikė tvirtą stuburą. Būtų buvę lengva tiesiog pasinaudoti vyro padėtimi ir kontaktais, bet niekas man neleido to daryti. Savo darbus iki šiol finansuoju pati, nevertinu Davido kaip ramsčio, priešingu atveju – prarasčiau pasitikėjimą savimi.

LAMŲ SLĖNIS

Pasirinkti vyrą, su kuriuo dabar esu, tikrai nebuvo lengvas sprendimas. Žinojau, kad daugelis žmonių manęs nesupras.

LAMŲ SLĖNIS

– Ką jūs veikiate laisvalaikiu? – Nepameluosiu sakydama, kad laisvo laiko praktiškai neturime, daug keliaujame darbo ir Davido įsteigto meno fondo reikalais, todėl pats geriausias būdas pailsėti – tai grįžus namo užsivilkti pižamą, išsivirti škotiškos avižinės košės ir žiūrėti filmą. Aišku, lankome muziejus, galerijas, dažnai keliaujame į jo gimtąją Škotiją. Ten internetas veikia tik viename kambaryje, bet dažniausiai net nesijungi prie jo, ten gera tiesiog būti dviese. Juk mūsų darbai suplanuoti metus į priekį! – O kur mėgsti nueiti Londone? – Man patinka istoriją turintys restoranai – „The Wolseley“ ar „Scott’s“. Dažnai išbandome įvairius maisto pop up. Dar be galo mėgstu „Viktorijos ir Alberto“, žymaus architekto sero Johno Soane’o, „Tate Modern“ muziejus. Aplankau sekmadieninius turgelius, Kolumbijos gėlių turgų, gyvename netoli Regents parko – dažnai einu ten pasivaikščioti. Mėgstu, kai atvažiuoja svečių, tada lankome įprastas turistines vietas. Londonas – jau mano namai.

– Ar prisimeni save paauglę, kai su mama atsikraustėte į Angliją? Kaip manai, kas tave atvedė ten, kur ir kokia esi šiandien? – Gyvenimas! Mėgstu sakyti, kad kiekvienas turime savo kelią. Kai dvi jaunesnės seserys ima panikuoti, pavyzdžiui, ar teisingai pasirinko studijas, sakau, kad niekada gyvenime nesirenkame klaidingai – mes tiesiog pasirenkame kelią ir juo einame. Žinoma, ten, kur esu šiandien, mane atvedė ir menas. Kai persikraustėme į Angliją, man buvo keturiolika. Vėliau įstojau į keturis Londono universitetus ir Braitoną. Pasirinkau jį, nes niekada per daug nesureikšmindavau garsių vardų. Pasimokiau, susiradau draugų, buvo smagus studentiškas metas. Po studijų visi pradėjo dairytis vietos magistro studijoms, o aš nusprendžiau metus nieko neveikti. Niekada negalvojau, kad būsiu menininkė. Mama manė, kad tapsiu žurnaliste. O aš tiesiog nežinojau, ko noriu. Bet kartą mama su patėviu užsiminė, kad esu meniška ir pasiūlė išbandyti kiną ar fotografiją. Man patiko. O kai sulaukus 18-os žuvo mano tėtis, fotografija pato savotiška terapija.

LAMŲ SLĖNIS

– Ar gyvenime tau teko priimti labai drąsių sprendimų, kai pasikliaudavai intuicija, nors protas prieštaraudavo? – Taip, pasirinkti vyrą, su kuriuo dabar esu! Tai tikrai nebuvo lengvas sprendimas. Juk Davidas gerokai vyresnis, mus skiria 27 metai. Žinojau, kad daugelis žmonių manęs nesupras. Norėjau būti su juo, buvo skaudu, kad dėl mūsų draugystės nusisuko kai kurie draugai. Emociškai pradžia tikrai buvo sudėtinga. Be to, klausiau savęs, ar galėsiu gyventi su juo, žinodama, kad jis jau turėjo šeimą. Juk kai tau 25-eri, norisi būti vienintele... Davido gyvenime tuo metu jau vyko skyrybos, ir aš turėjau kitą žmogų, su kuriuo buvome beveik susižadėję. Vis dėlto nusprendžiau išeiti ir gyventi viena. Ir tai buvo geriausias sprendimas, nes užaugau kaip moteris. Žmonės sutinka vienas kitą, kad kažko išmoktų. Ir mes abu mokėmės vienas iš kito. Davidui iš manęs reikėjo pasimokyti kantrybės ir švelnesnio požiūrio į pasaulį, lengvumo. Juk daug metų sukdamasis verslo pasaulyje tampi cinišku. Be to, mums labai įdomu bendrauti, nes mūsų požiūris į meno pasaulį panašus. – Kas dar, be meno ir meilės, jus sieja? – Daug kas – kultūra, filmai, kelionės. Aš vis bandau jį nusitempti į jogos užsiėmimus, jam tai nelabai patinka... Bet iš tiesų turime kuo dalytis. – Ar jūsų namuose dažnai vyksta vakarienės su bičiuliais ir draugais? – Taip, bent kartą per mėnesį, jei tik pavyksta, sukviečiame daug skirtingų

žmonių – menininkų, verslininkų, mados pasaulio atstovų. Ir ta košė būna labai smagi. Kartais rengiame meno fondo patarėjų susitikimus. Davido labdaros fondas pristato šiuolaikinį meną ir menininkus, rengia performansus, poezijos vakarus, parodas. Aš taip pat priklausau fondo direktorių valdybai. Nors Davidas pats finansuoja fondo veiklą, jis nenori, kad būtų atspindimas tik jo požiūris, jam neįdomu kalbėti tik apie save, daug įdomiau – suteikti platformą kitiems. Tad ir jo sukaupta meno kūrinių kolekcija – kaip biblioteka – atvira visiems. Per šiuolaikinio meno festivalį „Frieze“ mes rengiame vieną didžiausių performansų vakarų Kemdeno rajone. Į jį susirenka apie tūkstantį žmonių – per visą Kemdeną nusidriekia didžiulė eilė. Ketvirtadienis jau tapo mūsų vakaru, kiti net stengiasi tą vakarą nerengti jokių renginių, nes žino, kad visi eis pas mus... – Žinai, įdomus tas tavo gyvenimas! – Bandau vienu metu sukti daug lėkščių! Ir man patinka. Esu toks žmogus – kuo daugiau veiklų, tuo daugiau padarau. Rugsėjį ruošėmės Davido gimtadieniui. Tuo metu kaip tik atidariau asmeninę parodą Londone. Po dviejų dienų jau skridau į Škotiją, kur susirinko apie 50 svečių. Gimtadienis truko keturias dienas ir viską organizavau pati. Vyko džiazo ir škotiškos muzikos vakarai, žvejyba, masažai... Grįžome į Londoną ir jau kitą dieną laukė „Frieze“ vakaras. Po to jau norėjau, kad greičiau ateitų Kalėdos... Jas vienus metus švenčiame su šeima, kitus – vieni. Šiemet dviese šventes praleidome Škotijoje. Ir tai buvo pats nuostabiausias poilsis.

LAMŲ SLĖNIS

– Kas tau padeda, kai norisi sulėtinti tempą? – Joga, jojimas, tenisas. Dažnai ankstų rytą einu pajodinėti, kad tik turėčiau bent valandą sau. Kartais išvažiuoju kur nors viena ar su draugais. Prieš Kalėdas lankiausi Argentinoje ir Urugvajuje. Draugai įkūrė meno fondą Buenos Airėse. Aplankiau juos, pakeliavau, įsikvėpiau kūrybiškumo. O tada laukiau kelionės į Lietuvą... – Ar čia nesijauti tarsi sugrįžusi laiko mašina atgal į praeitį? – Taip, laiko mašina, kol nepažvelgi į veidrodį... Bet sugrįžti tikrai smagu. Mano naujas projektas ir vėl susijęs su Lietuva. Pradėjau dirbti su tautinėmis juostomis. Vieną darbą jau rodžiau Niujorke, Londone. Ir šį kartą Lietuvoje ieškojau audėjų. Noriu kurti savas juostas, perdirbti tradiciją. Tautinės juostos mus seka visą gyvenimą, todėl ir pavadinau kūrinį „From.Between.To“ – nuo gimimo iki mirties. Senovėje gimęs kūdikis būdavo įvyniojamas į juostą, vėliau jos būdavo dovanojamos per vestuves, išleistuves, šešiasdešimtmetį... O galiausiai mes jomis nuleidžiame karstą ir įmestame jas į kapą. Tai it gyvenimo siūlas, kelias, kuriuo einame. Šiuolaikiniame pasaulyje apie tai nebesusimąstome, nesidomime, ką reiškia ženklai ir spalvos. O juk kiekviena jų turi simbolinę prasmę. Į juostą įrašyta mūsų kultūra, paveldas, tradicijos. Jos naudojamos ir kaip apsauga, kad nepersikeltum į kitą pasaulį. Tos juostos pilnos prasmės. Ir man ji įdomi. Jau turiu sukūrusi kelis darbus. Viską darau rankomis ant savo virtuvės stalo – kerpu, siuvu, perdarau. Man tai primena vaikystę Palangoje, kai po mokyklos eidavome į burelį ir šaltais žiemos vakarais mokydavomės megzti... Tai didžiulis malonumas ir visai kitoks darbas!

LAMŲ SLĖNIS

Jis rado būdą, kaip gyventi lengvai, o jo daiktai tilptų į vieną ar dvi kuprines, jei netikėtai prireiktų išvykti. „Tai nėra dirbtinis asketiškumas ar manifestas, mums tiesiog taip patinka gyventi“, – sako filosofas, galerininkas, šiuolaikinio meno parodų kuratorius JONAS ŽAKAITIS. Vienuoliškai švarioje erdvėje, pro kurios langus matosi pilki Vilniaus Naujamiesčio fabrikai ir saulėje švyti senamiestis, gimė dar vienas Jono projektas – elektroninė knyga „90s.lt“, į kurią, lyg į užrašų knygutę, sugulė pasakojimai apie pasaulį. Lengvai skaitomi, bet nelengvai parašyti.

SOLO PROJEKTAS Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Joana Buividaitė

– Jonai, socialiniai tinklai reikalauja popierinės knygos, lyg neužtektų dykai dalijamos elektroninės. Gal „Knygų mugėje“ jau turėsi ant ko pasirašyti? – Nidos knygyne kartą pagalvojau: knygų kapinės. Visai nenorėčiau, kad mano knyga jose atsidurtų – o jei kažkam nepatiks, jei žmonės neskaitys? Ir gulės mano pirmoji knyga nukainotų knygų lentynose. PDF failą gali tiesiog ištrinti iš kompiuterio – švaru. Norėjau padaryti paprastai, pasidalinti nemokamai, kad žmonės knygą perskaitytų. Vėliau matysime, jei įsibėgės, gal ji įgaus

popierinį kūną. Norėčiau, kad jis bū- Viskas keitėsi vietomis, kostiumais, o tų ypatingas. mes gavome vaizdinių ir muzikos. Santykis buvo stiprus, tačiau nesupra– Kodėl „90s“? tome, iš kur tai ateina ir ką reiškia. – Knygoje yra vienas tekstas. Jo pa- Įsivėlimas į kažką, ko nesupranti, buvadinimas atėjo greitai, kaip ir visi ki- vo savita energija, kurios dabar nebėti, tyčia norėjau, kad liktų užrašų kny- ra ir daugiau jau nebus. gelės jausmas. Pasižymi ir eini toliau. Jaučiu, kad mano kartai 1990-ieji bu– Apie knygą pasakoji su didžiauvo kertinis laikas, tai, kas mūsų vai- siu džiaugsmu, tarsi jos atsiradimas kystėje ir paauglystėje vyko su mums, tau būtų begalinis malonumas? buvo didžiausia dovana. Keitėsi siste– Dėl malonumo ir dariau! Kažkas mos, žmonės nepasitikėjo taisyklėmis, yra pasakęs: jei rašytojas nesimėgavo studentas per dieną galėjo tapti aukš- procesu, skaitytojas pajus. Man buvo čiausio rango diplomatu, darbininkas malonu tai, ką daugiau nei metus daiš gamyklos – didelio verslo savininku. riau kasdien.

LAMŲ SLĖNIS

– Rašydavai kiekvieną dieną? – Anksčiau, kai rengdavome parodas ar kai dirbau meno galerijoje, nuolat būdavau tarp žmonių. Šitas darbas buvo tarsi vienuoliškas solo projektas – susikūriau kasdienę rutiną ir griežtai jos laikiausi. Buvau prisigalvojęs visokių žaidimų ir taisyklių, kurios labai padėjo. Keldavausi anksti rytais, rašiau pasislėpęs – ilgą laiką apie mano sumanymą niekas nežinojo. Tekstus parašydavau labai greitai, tačiau juos ilgai dėliodavau galvoje. Norėjosi, kad kiekvienas būtų skirtingas. Įdomus ir smagus procesas mobilizavo mano kūrybingumo, išradingumo ir žinojimo resursus. Iš savęs turėjau ištraukti viską, ko prisirankiojau. Niekuomet taip nesijaučiau, niekuomet nieko panašaus nedariau. Knyga buvo gera proga išsiaiškinti ir vidines motyvacijas – kodėl tai darau? Pirmą kartą pasijutau, kaip tikras menininkas, kaip kūrėjas. Buvo smagu. – Išduok vidines motyvacijas, privertusias knygą parašyti. – Kodėl vieni dešimtmečiai pasirenka hiphopą, o kiti klausosi roko muzikos? Muzika prisideda prie asmenybės formavimosi. Panašiai ir su kūryba – kai kurie žmonės turi vaizduotės ir mąstymo dažnius, kurie nutempia į vieną ar kitą pusę. Pradeda būti įdomu.

LAMŲ SLĖNIS

– O man įdomu, kiek lemia genai? Juk tavo senelis Viktoras Miliūnas irgi buvo rašytojas. – Nuo vaikystės atrodė, kad būti rašytoju yra kieta. Mama dirbo prie knygų, užaugau tarp jų, skaityti niekas nevertė, tai atrodė savaime suprantamas ir labai gerbtinas procesas. Rašyti irgi pradėjau anksti, tą dariau visą gyvenimą, kai kuriuos dalykus dar studijų metais publikuodavo „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“. Dirbdamas galerijoje irgi rašydavau, tačiau rimtam rašymui nesusikaupiau. Matyt, nebuvo atėjęs laikas. Turėjau sukaupti daug informacijos, labai daug išsiaiškinti, daug meno pamatyti, daug visko perskaityti, kad galėčiau imtis tikro rašymo. – Vadinasi, knygos tuščioje vietoje neatsiranda? – Manoji atsirado iš daugybės įtakų. Turėjau užrašų knygutę, į kurią užsirašydavau įstrigusius meno kūrinius, menininkų pavardes, muziką, knygas. Išklotinė išėjo labai įvairi – daugybė šiuolaikinio meno, vizualių dalykų, muzikos. Darbas „Tulips&Roses“ šiuolaikinio meno galerijoje man buvo dovana – turėjau galimybę susitikti su talentingiausiais Lietuvos ir užsienio menininkais, galėjau stebėti, kaip veikia jų vaizduotė, mačiau, kaip atrodo tikras susikaupimas, kas yra nepaprastas kruopštumas ir kaip iš tiesų rimtai žmonės dirba. – Na, Lietuvoje vis dar įprasta matyti kitokį menininką... – Požiūris keičiasi, menininkai – irgi. Tarp mano ir jaunesnės kartos menininkų nebeliko diskusijų apie aludes, žmonės yra darbštūs, ambicingi, daugelis iš jų nebemano, kad menas yra aukščiau už kasdienybę. Rašymas man irgi primena amatą, staliaus ar keramiko darbą dirbtuvėje. Tai nėra vien romantiškas įkvėpimas, turi praleisti daugybę pilkų valandų lipdydamas ir rinkdamas žodžius, turi išeiti, palaukti, kol jie nudžius, vėl lipdyti iš naujo. Rašyme pilna pilko, atkaklaus darbo, tikro minkymo.

LAMŲ SLĖNIS

– Studijavai politikos mokslus, turi filosofijos magistro laipsnį, kaip nutiko, kad pakrypai į menus, pradėjai organizuoti parodas, kūrei šiuolaikinio meno galeriją? – Mano galvoje menai visada buvo, nuo paauglystės domino muzika, literatūra, dailė, filosofija. Baigęs mokyklą, kaip ir daugelis, galvojau apie profesiją, kuri padėtų išgyventi. Įstojau į Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą, po kurio laiko man pavyko, atsidūriau Atviros visuomenės kolegijoje. Čia sutikau nepaprastų dėstytojų, ir filosofija man visiškai nuplėšė galvą. Filosofijos magistrantūros studijos buvo gera mokykla. Išmokau naudotis sudėtinga informacija, ją surinkti, sintetinti. Išlavinau gebėjimą greitai susigaudyti kultūrinėse tendencijose, pajusti bendrus plačių kultūros reiškinių bruožus, atspindėti jų spektrą. Toji informacija pasirodė ypač naudinga, kai Briuselyje kūrėme šiuolaikinio meno galeriją „Tulips&Roses“. Po keturių mėnesių bent jau galėjau apsimesti, kad šį tą žinau apie šiuolaikinio meno lauką ir neapsikvailinti prie vyno taurės. – Kažkodėl įtariu, kad visada turėjai malonumą rinktis tai, kas tau patinka... – Ir taip, ir ne. Bet kuris darbas vis tiek yra darbas. Jeigu manysime, kad knygos rašymas neatneša pinigų, tai jis lyg ir nėra tikras darbas, lyg ir turėtų būti malonumas, tačiau taip pat – pats tikriausias ir pats sunkiausias iš visų darbų, kuriuos dirbau, reikalaujantis daugiausiai valios, pastangų ir išradingumo. Kai atmeti išorines motyvacijas, vis tiek lieka tik malonumas ir aistra. – Kaip filosofas ir kūrėjas, ar galėtum apibrėžti malonumo sąvoką? – Kažin... Man nepatinka mąstyti apibrėžimais. Ne, šią akimirką neišspręsiu šios misterijos.

LAMŲ SLĖNIS

– Asketiškas vienuolio įvaizdis tarsi sako, kad malonumai tau nėra svarbūs... – Labai svarbūs! Su drauge Aurime dažnai apie tai kalbamės ir visame, ką darome, stengiamės juos pajusti. Ar mums tai vis dar malonu? O gal viršų paėmė pareiga arba inercija? Jei taip, ar nereikia keisti, pergalvoti, pradėti iš naujo? Iš pareigos, iš kankinimosi ir aukos, esu tikras, neatsiranda įdomūs dalykai. Mūsų kultūroje auka yra katalikiškasis paveldas. Kančia – tarsi apdovanojimas, vertė. Pastebėkite, kalbėdami žmonės dažnai pabrėžia – kaip sunkiai jie dirba, kaip aukojasi, nemiega naktimis. Tokie pasakojimai tarsi pakylėja jų darbą, profesiją laipteliu aukštyn. Kam to reikia? Kančia savaime nėra vertybė. Kur kas smagiau galvoti, kad visiems būtų lengviau, jei kiekvienas darytume tai, ką norime. – Tačiau norai ne visada sutampa su galimybėmis – reikia namų, reikia automobilio, vaikus į mokyklą leisti reikia... O gal mes per daug norime? – Tie, kurie teisindamiesi išmeta praktiškumo kozirį, dažniausiai turi užtektinai, pinigai jiems nėra ribojantis faktorius. Mane ir patį kartais apima kančios motyvas – ar tikrai darau tai, kas turi vertę? Kodėl tiek laiko praleidžiu prie vieno sakinio? Naujuose namuose išdažiau sieną, galiu ją išdidžiai parodyti svečiams – štai, siena, nudažiau ją. Įstrigęs prie vieno sakinio savaitę, rezultato niekam neparodysi, vadinasi, tavo darbas neturi nei atskaitos taško, nei mato. Mūsų kartos žmonės šiandien vis dažniau nori rūpintis smulkiais dalykais – kepa duoną, augina gėles, lieja iš molio indus. Aplink šiuos dalykus įmanoma sukurti mažas ekonomikas, veiksmingas ir prasmingas sistemas. Nuostabu žinoti, ką tiksliai darai, kam tai skirta ir kontroliuoti savo dienos ritmą.

LAMŲ SLĖNIS

– Ar leisi man paklausti, iš ko tu gyveni? – Aš treniruoju žmones, mokau juos bėgti, turiu dvi bendrojo fizinio rengimo grupes. Bėgioti pradėjau dar Briuselyje, kai ten gyvenau. Iš pradžių buvo tiesiog malonu, o vieną dieną telefone pažiūrėjau, kiek kilometrų nubėgau. Mano įprastas ratas pasirodė besąs 10 kilometrų ilgio. Pagalvojau, kad tai daugiau nei pusė pusmaratonio, nusprendžiau pabandyti. Per keletą mėnesių bėgimas tapo aistra, išmėginau jėgas Briuselio maratone. Kitais metais jau dalyvavau ultramaratone, bėgau 100 kilometrų. Nė pats nepajutau, kaip nėriau į tai stačia galva, – dažnai man taip būna, kai randu dominančią veiklą. Dabar treniruoju kitus, man patinka, kad prisidedu prie geros kito žmogaus savijautos. Be to, turiu dvi skirtingas veiklas, galiu iš vienos šokti į kitą. – Ar bėgant gimsta sakiniai? – Bėgdamas negalvoju apie rašymą, galvoju apie bėgimą arba negalvoju nieko. Bėgimas – tarsi meditacija, kai visiškai išjungi mąstymą, lieki su savo kūnu ir aplinka. Daugiau visokių patyrimų atėjo iš varžybų ir ultaramartonų. Ten pajunti, kad mąstymas veikia drauge su kūnu, tampa neatsiejama jo dalimi. Pasirinkdamas mąstymo kryptį ekstremaliame nuovargyje gali arba sumaitoti save iki galo, arba atrasti jėgų.

LAMŲ SLĖNIS

– Ar visada stengiesi sau paaiškinti įvairias gyvenimo sritis? – Mėgstu paanalizuoti, visada turėjau obsesinį loginį mąstymą. Visada kelis kartus per daug pagalvoju. – Ar toks kapstymasis veikia asmeninius santykius? – Su Aurime esame suradę tobulą balansą, ji yra visiška mano priešingybė. Jautri, ji greitai pagauna emocinius dalykus, kurių aš nepagaunu, daugybės dalykų mane išmokė. Lygiai taip pat ji pasitiki mano galvojimais ir apibendrinimais. Gal tokie skirtingi iš pradžių nelabai jaukiai jautėmės, bet per septynerius metus atradome savo santykį, dabar visai netrukdome vienas kitam, esame susigroję. Mūsų nauji namai – geras pavyzdys. Aš braižau baldo planą, Aurimė sako, kad lygiai apie tokį pat galvojo. Susiginčijome tik vieną kartą. – Namai juk irgi – kūryba? – Svarbiausia kūrybai sudaryti sąlygas, netrukdyti jai, nestabdyti – ir kasdienybėje, ir santykiuose. Turi palikti laiko jai ant sofos, ištrūkti iš rutinos, pasvaičioti. Gal ir esama žmonių, kurie dirbami darbus sugeba įsitaisyti akį pakaušyje, bet man taip neišeina. Kad nutiktų kažkas gero, privalau ištrūkti iš rutinos.

LAMŲ SLĖNIS

Metams bėgant malonumai įgauna naujas formas. Triukšmą keičia tyla. Vartojimą – susilaikymas. Emocijas – protas. „Idėja įkurti labdaros iniciatyvą „Happimess“ neatėjo iš noro susikurti malonią veiklą – greičiau tai su metais atėjęs stiprėjantis noras daryti kažką prasmingo, nors ir nedidelio, bet tokio, kas padėtų mūsų visuomenei augti ir šviesėti“, – sako labdaros parduotuvę ir iniciatyvą įkūrusios kūrybinės agentūros „Clinic 212“ vadovė JOLANTA PUPKEVIČIENĖ. Labiausiai už viską ji norėtų pasėti džiaugsmingo dalijimosi su kitais idėją Lietuvoje.

MALONUMAS DALYTIS Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Joana Buividaitė

– Ar tik taip sutapo, kad labdaros vaikams iniciatyva „Happimess“ atsirado kartu su anūke Marija? – Greičiausiai taip ir nutiko. Mačiau, kaip jai tik gimus dukros Justės namuose atsirado galybės vaikiškų daiktų, kurie vieno vaiko augimui reikalingi labai trumpam – lovytės, drabužiai, vonelės, žaislai, įvairiausi prietaisai prietaisiukai... Marija auga, o daiktų vis daugėja. Kai kuriais Justė dalijasi su draugėmis, kai kuriuos pasilieka. Sužinojau, kad yra mamų puslapiai, kuriuose jos parduoda vaikų išaugtus drabužėlius. Kainos ten nedidelės, po keletą eurų, už tiek nė kavos neišgersi, o dovanodamas ir mokydamas savo vaiką dalytis net keletą gerų darbų padarai. Dalijimosi idėja manyje apsigyveno turbūt keliaujant pastebėjus panašias parduotuves užsienyje. Mane visada stebindavo užsieniečių požiūris į labdarą. Padėti kitiems, blogiau gyvenantiems, ten yra norma, savaime suprantamas dalykas.

LAMŲ SLĖNIS

– Argi ne keista, kad Lietuvoje žodis labdara dvelkia aitriu pelėsiu? – O dar – skandalais ir nešvariais pinigais. Kaip bus panaudoti surinkti pinigai – pats atsakingiausias darbas. Todėl mums svarbu, kad mūsų labdaros iniciatyvos darbai būtų skaidrūs ir aiškūs. Pradėję „Happimess“ veiklą apsisprendėme, kad viena iš mūsų užduočių bus pakeisti žmonių požiūrį į labdarą. Mūsų principas – geriau mažiau, bet tikslingai ir skaidriai. – Parduotuvė, į kurią vieni atneša parduoti išaugtus vaikų drabužius, kiti – žaislus, nebereikalingus daiktus ir knygas, buvo tavo idėja? – Ką čia slėpt, parduotuvės koncepciją sugalvojau aš, agentūros vyrukams tokios idėjos į galvą sunkiai ateina. Iš pradžių pasidalinau idėja su kolega, agentūros partneriu Daumantu. Vėliau pristačiau visiems darbuo-

LAMŲ SLĖNIS

tojams. Mačiau besikilnojančius antakius, ironiškas šypsenas, tačiau galiausiai, kai nupiešiau vaizdą, kurį pati aiškiai mačiau, jiems palengvėjo: gerai, darom, linksėjo galvomis visi. Paklausiau, ar jie sutiktų prisidėti prie labdaros iniciatyvos. Nuoširdžiai džiaugiausi, kai sutiko, priėmė ją tarsi savą. O juk nebūtinai turėtų. Nes papildomai pinigų už kasdienį darbą su „Happimess“ niekas nei man, nei Daumantui, nei kūrybininkams ar dizaineriams nemoka. Mūsų agentūra dar pakankamai jauna rinkoje – skaičiuojame tik septintus metus (kai senbuvėms jau daugiau nei dvidešimt), kuriame komandą žingsnis po žingsnio, neturime užnugario su pinigų maišu, tad negalime būti labdarą dalijančiais mecenatais. Todėl didžiausias mūsų indėlis į visuomenės tobulėjimą – mūsų idėjos

ir mūsų laikas. Na, pavyzdžiui, iniciatyvai pavadinimą sugalvojo mūsų kūrybininkai, dizaineriai sukūrė logotipą iš dūkstančių, lyg vaiko ranka nupieštų raidelių, kurias iš pradžių nupiešė į mūsų agentūrą užsukę savi ir pažįstamų, draugų vaikai. Darbų pradžioje buvo tikrai daug – mes ir patys sau esame reiklūs klientai. Ir nieko – pavargome, pasiginčijome ir atradome tinkamus sprendimus, kurie mums pagaliau tiko. Galvoju, matyt, kiekvienas iš mūsų susimąsto apie tuos karmos taškus... Tačiau tai buvo tik pradžia. Dabar yra kasdienis darbas, kuriam reikia žymiai daugiau resursų nei tik „Happimess“ iniciatyvoje dirbančios dvi merginos. Tad visą likusį darbą atlieka agentūros žmonės. Būtent tai ir yra mūsų labdaros projekto stiprybė – kad už jo kasdien stovi daugybė skirtingų specialistų.

LAMŲ SLĖNIS

– Idėja yra, pavadinimas sugalvotas, logotipas atspaustas, bet to juk neužtenka, kad veikla iš tiesų įgautų prasmę? – Pradžioje labai daug su Daumantu ginčijomės, kiekvienas iš mūsų turėjo savų minčių ir vizijų, kaip turi atrodyti šis mūsų labdaros projektas. Daumantas – kitos kartos žmogus, kitaip mąsto, kitaip mintis reiškia – oi, kiek bardavomės. Džiaugiuosi, kad mūsų komandoje nėra vieno, kuris taria paskutinį žodį. „Išsitaškome“ ir tik tada randame bendrą sprendimą. Po diskusijų nusprendėme iniciatyvos pelną skirti onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. Suprantame, kad yra daugybė skaudulių mūsų visuomenėje ir liūniausia tai, kad daugybė jų nėra išsprendžiami pinigais. Tėvų alkoholizmas ir dėl to kenčiantys vaikai, patyčios mokyklose, netolerancija kitataučiams ir panašūs dalykai turbūt nebūtų išsprendžiami net ir dideliais pinigais. Tačiau yra sričių, kur galime padėti, kur savo nedidele pagalba galime padaryti daug. Pasirinkome galimybę padėti sveikti sergantiems vaikams. Juk kartais reikia labai

LAMŲ SLĖNIS

nedaug, kad padėtum pasveikti, ar dar daugiau – išsaugoti gyvybę. Labdaros parduotuvė „Happimess“ – tai tik viena mūsų labdaros projekto dalis, nes patys suprantame, kad tūkstančių labdarai iš vienos mažytės parduotuvės neuždirbsi, bet tegu – simboliškai, kad ir kelis šimtus eurų per mėnesį. Didžioji labdara atkeliauja iš iniciatyvos veiklos, kuri aprėpia labdaringus renginius, projektus bei unikalių produktų gamybą. O parduotuvės pagrindinė užduotis yra skleisti skaidrios, paprastos, lengvai suprantamos labdaros idėją: atiduodi daiktus, kurių tau nereikia, perki tuos, kurių reikia. Viskas paprasta ir aišku. O aš dar taip visa tai įsivaizduoju: šeima vakarą paskiria drauge su vaiku peržiūrėti jo daiktus, drabužius ir knygas. Tėvams toks vakaras yra puiki galimybė ne tik kartu praleisti laiką, bet ir padėti vaikui suprasti, kad ne visi vaikai turi tiek, kiek jis, ir nebūtinai tiek, kiek jis turi, jam yra reikalinga. Ir galbūt pasiūlyti pasidalyti išaugtais drabužėliais, perskaitytomis knygomis ar nusibodusiais žaislais. Gražu žiūrėti, kai ateina šeima – tėvai nešini krepšiais išaugtų

vaiko drabužėlių, o sūnus rankoje atneša numylėtą mašinytę – sako, štai – imkit, atnešiau, o dabar pas jus išsirinksiu naują. Žinote, ką pastebėjau? Šiandien Lietuvoje yra daug nepaprastai gražių, teisingų šeimų. Tai jauni žmonės, kurie galvoja ne tik apie save, bet ir apie šalia esančius, to paties mokydami savo vaikus. Tokių daugybė yra tarp mūsų rėmėjų ir pirkėjų. „Žiūrėk, išaugai šitą suknelę, gal nuneškime ją į parduotuvę, atiduokime ir padėkime tam, kuris turi mažiau arba išvis nieko neturi. Gaila šitos mašinėlės? Bet tu jai – per didelis. Gal ją atiduokime, o aš parduotuvėje tau nupirksiu kitą?“ Neabejoju, kad jauni žmonės visai kitaip mokysis dalytis, teikti pagalbą ir labdarą silpnesniems, mažiau apsaugotiems. Norėtume atidaryti daugiau tokių parduotuvių – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Tikrai yra žmonių, kurie norėtų prisijungti. Ketvirtadieniais į parduotuvėlę Vilniuje padirbėti savanore atvyksta ūkininkė iš Ukmergės. Per moksleivių atostogas atsivežė dukras, ji, sako, ir pati tokią mielai Ukmergėje atidarytų.

LAMŲ SLĖNIS

– Jolanta, šeštadieniais jūs ir pati parduotuvėje lankstote vaikų drabužėlius, kabinate juos ant kabyklų, dėliojate žaislus. Jūsų „Happimess“ nė kiek neprimena dėvėtų drabužių parduotuvės... – Mūsų parduotuvė visai greta agentūros biuro, todėl aš ten būnu ne tik šeštadieniais. Bet taip – esu daug šeštadienių praleidusi parduotuvėlėje, išleidžiu merginas pailsėti. Tai – ypatinga patirtis, siūlau išmėginti. Prie kasos aparato stovėti nebūtina, bet darbo čia visiems užteks. Ir gerų emocijų neišvengsite. Čia tokių gerų dalykų galima nusipirkti! Anūkę Mariją, apiperku nuo galvos iki kojų. Mūsų darbuotojos juokiasi: „Tegu perka Jolanta, vis tiek viskas atgal į parduotuvę grįš“. Mamos atneša drabužėlių, žaislų, knygų, netgi lovytės ir vežimai čia atkeliauja. Nuostabu, kad lietuviai dizaineriai mums nuolat dovanoja savo kurtų drabužių, menininkas Algis Kriščiūnas jau ne vieną kartą duoda savo paveikslų, krepšininkas Jonas Valančiūnas su žmona Egle kartu su didžiuliu krepšiu išaugtų sūnelio drabužių ir batų atvežė ir krepšinio kamuolį su Jono parašu. Tokios dovanos pritraukia ir dėmesį, ir, žinoma, pinigų į mūsų kasą. Esame labai dėkingi žymiems Lietuvos žmonėms, kurie padeda skleisti mūsų dalijimo idėją. Smagu, kad mūsų idėją palaiko ir agentūros klientai, su kuriais dirbame jau ne vienerius metus. Kartu su ištikimiausiais – „ACME“ grupe, šį rudenį surengėme šeimos šventę. Kažkas kepė mėsainius, kažkas gamino troškinius, kažkas pardavinėjo saldumynus. Prie kiekvieno stalo, prie kiekvienos sporto aikštelės buvo padėta aukų dėžutė – nori pirkti, nori registruotis – mesk monetą. Per renginio atidarymą įmonės vadovas pajuokavo: „Šiandien turite galimybę atkeršyti darbdaviui. Padauginsiu dešimt kartų tą sumą pinigų, kurią surinksite“. Taip tą vakarą pavyko surinkti net 17 tūkst. eurų. Ir tie tūkstančiai atkeliavo į „Happimess“ labdaros iniciatyvos kasą, o vėliau pasiekė net penkis onkologinėmis ligomis sergančius vaikučius. Vienam jų tada nebuvo net pusės metų. Pamenu, važiavome kartu su „Happimess“ iniciatyvos vadove Laima iš Kauno pilna mašina daiktų, kuriuos surinkome, ir dar tas žinojimas, kad po trijų mėnesių darbo turime sumą, kurios nesvajojome surinkti ir per metus, ir kad turime pirmą svarbų indėlį sergantiems vaikams padėti – patikėkite – nerealus jausmas.

LAMŲ SLĖNIS

Man patinka dirbti su jaunais žmonėmis, nuolat iš jų mokausi. Labai svarbi ir aplinka, kurioje praleidžiu dieną – esu apsupta kūrybiškų asmenybių, nė vieno iš jų niekam nenorėčiau atiduoti.

– Girdėjau, kad „Happimess“ darbuotojoms mokate tiek pat, kiek jos galėtų uždirbti agentūroje. – Yra toks angliškas posakis „you pay peanuts, you get monkeys“. Jei nori, kad žmogus gerai dirbtų, turi jam gerai mokėti. Taškas. Tik taip gali išlaikyti žmones. Nuostabu, kai žmogus myli tai, ką daro. Bet nemanykite, kad jis tai turi daryti neatlygintinai. Gyventi ir mylintiems darbą iš kažko reikia. Keista tokia nuomonė, kad jei darai labdaros veiklą, tai darai nemokamai. Bet, deja, nei patalpų, nei elektros nemokamai niekas irgi neduoda... Mūsų merginos nuostabios, jos turi daugybę idėjų, daro viską, kad surinktume kuo dau-

LAMŲ SLĖNIS

giau pinigų, kad kuo daugiau žmonių jos laimingos ten, kur jos dabar yra. apie mus sužinotų. – Prieš septynerius metus palikai – Jolanta, užauginai dvi dukras – darbą didžiuliame koncerne ir drauJustė jau ir pati mama, Viltė neseniai ge su bičiuliu įkūrei agentūrą. Niebaigė politikos mokslus Madride. Ar kada nesigailėjai tokio savo žingsnio? dukros tave palaikė? – Anaiptol. Malonu matyti, kaip – Jos visuomet mane palaiko. Jus- toli nuėjome. Per septynerius metus tė lagaminais į „Happimess“ velka išaugome iki dvidešimties žmonių koMarijos daiktus, Viltė, kai atostogau- mandos ir toliau augame. Man patinja Vilniuje visuomet dirba parduotu- ka dirbti su jaunais žmonėmis, nuolat vėje, o ir šiaip, kai tik reikia, žinau, iš jų mokausi. Labai svarbi ir aplinka, kad jos abi su manimi ir abi man vi- kurioje praleidžiu dieną – esu apsupsada patars, pakritikuos ar padarys, ta kūrybiškų asmenybių, nė vieno iš kaip jos gali geriausiai. Dukros man jų niekam nenorėčiau atiduoti. Net ir visada padėjo – ir dabar, ir kai kūriau tada, kai jie sako, kad „Happimess“ agentūrą. Gaila, kad abi dabar negy- yra pats įnoringiausias mūsų agentūvena Lietuvoje, bet aš laiminga, kad ros klientas...

LAMŲ SLĖNIS

Ar pastebėjote, kad kava skanesnė, kai ją geri iš mėgstamo puodelio? VIKTORIJA KOVRIGA prieš keletą metų atsisakė saugumo jausmo, metė nemėgstamą darbą ir sukūrė porcelianinių indų dekoravimo verslą „Dievinu“. Mielais paveikslėliais ir jaukiomis, iš kasdienybės gimstančiomis mintimis dekoruoti Viktorijos puodeliai pasakoja istorijas, žadina šiltus jausmus ir dar kartą primena, kad dėl svajonių rizikuoti verta.

VISKAS GIMĖ IŠ MEILĖS! Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Juškauskaitė

– Viktorija, ką labiausiai mėgsti gerti iš savo dekoruoto puodelio? – Kavą! Ji visuomet buvo mano mėgstamiausia. Niekada nesuprasdavau žmonių, kurie geria kavą iš labai didelių puodelių. Man patinka maži puodeliai su lėkštutėmis – jie subtilūs ir moteriški, tokius ir dekoruoti smagiausia. Kava man padeda ir sukurti tekstus. Tiesa, pastaruoju metu pradėjau gerti daugiau arbatos, anksčiau kavą gerdavau su kondensuotu pienu, o jo atsisakius – nebe taip skanu... – Esame toji karta, kuri daugiau piešia kompiuteriu. Ką tau reiškia rankų darbas? – Pirmiausia rankų darbas – tai savirealizacija ir kuklaus, mažo talento

panaudojimas. Mano senelis mėgo viską daryti pats, tad mano meilė rankų darbui gimė dar vaikystėje, vienu metu ji pasislėpė, ir vėl užsipliekė sutikus Julių. Ir anksčiau mėgdavau pati kurti daiktus, tačiau to nesureikšmindavau, bet kai šalia atsirado tvirtas „pasidaryk pats“ šalininkas, pradėjau stipriau tuo domėtis. Mokyklos laikais mėgdavau piešti, o aplinkiniai, pamatę mano darbus, teiraudavosi, ar lankau dailės užsiėmimus. Šie klausimai mane padrąsino ir piešimas ranka man prigijo. Svajoju kada nors išmokti piešti kompiuteriu. Esu labai prisirišusi prie daiktų, jie man turi didelę reikšmę – jei mylimas žmogus pagamina daiktą, jo vertė išauga milijoną kartų.

– Girdėjau, kad idėja dekoruoti puodelius kilo prireikus smagios dovanos draugui. – Viskas gimė iš meilės! Po metų draugystės su Juliumi pradėjau rašyti tinklaraštį „Dievinu.lt“, jame norėjau pasakoti apie „pasidaryk pats“ idėjas namams. Atsiradus tinklaraščiui, pradėjau pati gaminti daiktus, o prireikus dovanos, ieškojau būdų, kaip tą dovaną padaryti pačiai. Jau tada labai mėgau puodelius, norėjau vieną – ypatingą – padovanoti ir draugui, taip ir prasidėjo puodelių dekoravimas. Ant pirmojo puodelio nupiešiau mešką! Tai buvo gyvūnas, kurį aš mėgau piešti, be to, taip vadinu draugą... (Šypsosi.)

LAMŲ SLĖNIS

100

LAMŲ SLĖNIS

101

Tuomet sulaukiau draugų prašymų, sukūrus „Facebook“ puslapį, puodeliais domėtis ėmė ir kiti žmonės. Puodeliai gimė ir iš mano emocionalumo. Ši mergaitiška, švelni simbolika atspindi mano asmenybę – esu vėjavaikiška, svajinga, tad ir puodeliai tokie – orientuoti į moterišką auditoriją, gebėjimą pajusti, sustoti, mėgautis akimirka. – Ką didžiausio teko investuoti nusprendus pradėti šį verslą? – Stabilumą, laiką, taip pat – buvusį darbą. Tai buvo rizikinga, nesaugu. Tačiau nesakyčiau, kad šiuos dalykus paaukojau – daugiau laimėjau, nes nebuvo jokių netekčių ar pralaimėjimų, kurie nebūtų išėję į naudą. Aš studijavau labai „nemergaitišką“ dalyką – vadybos informacines sistemas. Jau paskutiniuose kursuose pajutau, kad tai – ne mano sritis. Draugės toliau sėkmingai siekia karjeros šioje srityje, tačiau man trūko kūrybos. Tuo metu labai pamėgau rašyti, įsitraukiau į įvairių žurnalų veiklą. Pradėjus rašyti, gimė ir „Dievinu“ tin-

102

LAMŲ SLĖNIS

klaraštis. Baigusi mokslus įsidarbinau informacinių technologijų srityje, tačiau puodelių dekoravimas reikalavo daugiau laiko, nei jo turėjau dirbdama pilnu etatu, tad galiausiai išėjau iš darbo. Apsispręsti buvo paprasta, tačiau reikėjo drąsos iš tikrųjų išeiti. Darbas, kurį dirbau anksčiau, manęs netenkino, todėl išeiti buvo lengviau. Tada pasakojau visiems, kad kursiu puodelių dekoravimo verslą, bet tam, kad jis tikrai gimtų, prireikė metų. Tie metai buvo it eksperimentas: buvau išsibalansavusi, neturėjau tikslo, plano, tiesiog plaukiojau pasroviui. Išėjusi iš darbo galvojau – jei nepasiseks, bet kada galėsiu susirasti kitą. Tačiau aš neleidau sau jo ieškoti – atrodė, nuvilsiu kitus ir save. Nenorėjau pasiduoti. Po metų draugas tiesiai šviesiai paklausė – ką tu nori veikti? Išsikėliau tikslą – sukurti puodelių dekorui skirtą internetinę svetainę-parduotuvę. Tikiu, kad jei sekasi, vadinasi, eini savo keliu. Matyt, elektroninė parduotuvė ir buvo ženklas, kad mano sprendimas buvo teisingas. Ją sukūrus vis-

kas vyko daug greičiau ir patogiau. Išgyventi iš kūrybinio verslo Lietuvoje įmanoma. Parduoti savo kurtus produktus ir iš jų gauti pelną įmanoma. Tik dirbant reikia laikytis griežtos disciplinos. Esu svajinga asmenybė, mėgstu žavėtis ir pajusti akimirką, tad ši savybė kartais pakiša koją, kai norisi viską suspėti laiku. – Ar gali teigti, kad jau pasiekei savo svajonę? – Mano svajonė – turėti vietą po saule, atidaryti mielą puodelių krautuvėlę-dirbtuves, kur galėčiau ir kurti, ir prekiauti. Manau, kad kiekvienas kūrėjas turi panašią svajonę... Taip pat svajoju apie naujus produktus. Norėčiau kurti daiktus, skirtus namams. Mėgstu gaminti, tad plėsčiau virtuvės daiktų asortimentą. Idėjų pilna ir miegamajam! Ir jos visos vienodai svarbios. Mano svajonės labai žemiškos ir paprastos. Galbūt kiti svajoja plėstis į užsienio rinkas, o man – tik duokit laiko ir priemonių, ir dar keletą žmonių, kad visa dar labiau užkurčiau čia, Lietuvoje.

LAMŲ SLĖNIS

103

104

LAMŲ SLĖNIS

105

– Tavo patarimas svarstantiems, ar keisti nemėgstamą darbą... – Manau, reikia turėti „mentorių“. Išėjimas iš darbo labai slegia ir stipriai veikia emocinę būklę. Viską mesti yra sudėtinga, o jei dar nėra palaikymo bent iš vieno žmogaus, kuris klausosi kiekvieno tavo žodžio ir tau pataria, yra sunkiau. Taip pat sunku be tam tikro plano. Sukūrus planą, viskas susistato į savas vėžes. Nedrąsu sakyti, kad verta rizikuoti, nes yra daug dalykų, kurie priklauso tik nuo tavęs. Rekomenduočiau laikytis gyvenimo plano, kurį susikūrei pats. Mano tėvai įsivaizdavo, kad tapsiu daktare ar advokate, tačiau pasukau visai kitu keliu – būti ne savo kailyje nebuvo patogu. Tokių žmonių, kurie išdrįsta siekti savo kelio, nėra daug. Tai sakydama kalbu ne konkrečiai apie save, o apie kitus žmones, autoritetus, atkaklias asmenybes, juos veda tam tikras vidinis variklis pabandyti. Iš tikrųjų – reikia pabandyti, pasitikrinti, ar esi stiprus žmogus, ar gali tokį darbą dirbti. Jei nėra aistros savo veiklai, nieko nepasieksi. O jei nepasiseks, grįžti į senas vėžes taip pat nėra blogai. Šiuo metu daug gilinuosi į santykius bei jausmą, kaip save nuraminti. Jei visą laiką dirbi, nesustoji, svarbu mokėti pasidžiaugti akimirka. Tam jausmui apibūdinti tiktų ir šiuo metu populiari

106

LAMŲ SLĖNIS

daniška koncepcija „hygge“ – ji mane tiksliai atsispindi. Net gėlių pamerkimas į vazą man yra malonus. Tokiose mažose akimirkose aš ištirpstu. – Ar iš pradžių suplanuoji, ką pieši ar rašysi ant puodelio, ir po to pieši, ar idėjos gimsta spontaniškai? – Retkarčiais tekstai gimsta iš pokalbių su Juliumi. Atrodo, tai taip natūralu – kiekvienos poros jaukiausi iš šilčiausi žodžiai yra pasiekiami ranka. Pavyzdžiui, „su tavim šilta ir jauku“. Kartais idėjos gimsta iš kasdienybės, o kai jų reikia čia ir dabar artėjant vienai ar kitai šventei, iššaukiu minčių lietų, pavartau senas žinutes – galbūt ten rasiu meilės laišką... Esu pastabi ir kaip kempinė traukiu viską į save – o paskui mintys persikelia ant puodelių. Aš labai mėgstu citatas, tekstus, žodžius, sakinius – jie taip pat nugula ant puodelių. – Dekoruoji išskirtinai baltos spalvos keramiką? – Taip tačiau pasitaiko, kad kas prašo ir rožinio puodelio. Balta spalva man yra it balta drobė, o juodos ir baltos derinys – pats gražiausias ir subtiliausias. Kai klientai prašo spalvinti viena ar kita spalva, pirmiausia rekomenduoju šį derinį. Noriu atstovauti estetiškiems puodeliams, ne „spalvų bombų“ margumynui.

LAMŲ SLĖNIS

107

108

LAMŲ SLĖNIS

109

110

LAMŲ SLĖNIS

– Kokioms progoms skirtus puodelius dekoruoti tau smagiausia? – Pastebėjau, kad labai mėgstu kurti poroms bei žmonėms, kurie ieško puodelių sau ar namams. Šiuo metu namai yra mano pagrindinė tema. Ir „Dievinu“ idėja gimė iš jausmų, matyt, todėl ir mieliausi užsakymai, susiję su

jausmais, emocijomis ir namais. – Kas tau yra namai? – Namai – tai užuovėja. Vieta, kur saugu ir kur galiu realizuoti save. Tai lizdelis! (Juokiasi.) Namai man reiškia labai daug, tačiau šį jausmą sunku išreikšti žodžiais. Dekoruodama namų interjerą re-

alizuoju save. Mūsų namuose gausu rankų darbo daiktų – Julius sukūrė stalus – ąžuolinį valgomojo bei uosinį miegamajame, sūpynes, lovą, toršerus, spintelę vonioje ir dar turi projektų! Valgomasis stalas buvo pradžių pradžia. Tai svarbiausia namų detalė, suvienijanti tiek žmones, tiek darbus.

LAMŲ SLĖNIS

111

112

LAMŲ SLĖNIS

113

114

LAMŲ SLĖNIS

115

116

LAMŲ SLĖNIS

Būna akimirkų, kai perskrodžia suvokimas: kažkada tai jau yra buvę. Mane toks jausmas aplankė „Shanti“ jogos studijoje. Arbatos puodelis net suvirpėjo rankose, kai jogos meistras AURELIJUS ŠARKA-HAMSA ištarė žodžius, kuriuos lyg ir esu girdėjusi – sapnuose arba aname gyvenime. Tai buvo tarsi patvirtinimas, kad visi esame susiję nematomais saitais. Šiapus ir anapus dangaus. Ir koks malonumas tai suvokti!

ESU Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Lina Juškauskaitė

– Aurelijau, nustebinote mane dėstydamas teoriją, kad joga gimusi Europoje, dar daugiau – kraštuose, kur dabar gyvename mes. Gal tai paaiškina, kodėl tiek daug lietuvių praktikuoja jogą? – Joga nėra iš kito pasaulio, senuosiuose Indijos raštuose galima aptikti pasakojimų, kad žinią apie jogą atnešė iš Vakarų atkeliavę šviesiaplaukiai, mėlynakiai arijai. Gali būti, giliai viduje mes jaučiame, kad joga – kažkas ypatingai sava. Tą patį liudija ir lietuvių kalbos panašumai su sanskrito kalba. Rytų Ilinojaus universiteto profesorius emeritas, ilgametis NASA darbuotojas, pasaulyje gerai žinomas

matematikas, rašantis straipsnius įvairiems moksliniams žurnalams, meditacijos mokytojas Suhrit K.Dey tokią galimybę yra pagrindęs matematiniais skaičiavimais. Sužavėjo jo knyga. Indijoje sakė: esate unikali tauta, galite skaityti runas, mokate sanskrito kalbą ir pažįstate pasaulį nuo senų senovės. Gali būti, kad jogą priimti sunkiau vyresnio amžiaus žmonėms, griežtesnio auklėjimo uždariems krikščionims, tačiau atviri žmonės suvokia, kad visa tai yra labai arti mūsų.

metų dirbau finansų srityje. Buvau atsakingas už įmonių ir asmenų finansavimą, už jų įvertinimus, už koncernų grupes. Atsakomybių ir streso – sočiai, priemonių visa tai nuraminti – irgi. Atėjo diena, kai supratau, kad visiškai nebenoriu eiti į darbą, kad erzina, jog dirbu kitiems. Kasdien nagrinėdamas įmonių veiklą mačiau, kurioms jų sekasi, o kurioms – nelabai. Žinojau priežastis, atrodė, kad sėkmės formulę – taip pat. Nusprendžiau pamėginti pats, įkūriau savo įmonę, pradėjau prekiauti kompiuterine ir buities tech– Kaip jūs susidomėjote joga? nika, man patiko surinkinėti kom– Baigiau tris aukštuosius, daug piuterius.

LAMŲ SLĖNIS

117

Laikas tokiam žingsniui nebuvo tinkamiausias – tuo metu iš didžiųjų technologijų kompanijų išėjo nemažai darbuotojų, jie taip pat kūrė įmones. O paskui – 2008-ųjų krizė, verslas sustojo, atsidūriau duobėje. Visiškai neturėjau pinigų, net alaus mieste su draugais negalėjau išgerti (šypsosi). Kankino slogutis, įmonės uždaryti nenorėjau – pernelyg daug pinigų buvo investuota, vis tikėjausi, kad bus geriau. Keletą metų taip tempiau, kol mama pastebėjo slogią mano nuotaiką. Ji jau nuo 1999-ųjų praktikavo jogą, buvo įkūrusi jogos studiją „Shanti“. „Privalai kažką daryti, ateik į jogos užsiėmimus, pajudėsi, išsitampysi, merginų čia daug vaikšto, gal draugę susirasi“, – atsargiai pasiūlė. Ji puikiai žinojo mano požiūrį ir skepsį – kaskart, kai išgirsdavau kalbas apie jogą, vegetarinę mitybą, pozityvumą, energiją, numodavau ranka. Atstokit, man ir taip gerai! Kaip be mėsos išvis galima gyventi?! Į jogos užsiėmimus vis dėlto nuėjau, labiausiai, matyt, suviliojo pasiūlymas susipažinti su merginomis. Trisdešimties tuo metu buvau vienišas, o ir joga visai patiko – lengvi, atpalaiduojantys užsiėmimai. Po metų mama pateikė dar vieną pasiūlymą – vasarą pailsėti jogos mokytojų mokymuose užsienyje, prie jūros. „Mama, gal išprotėjai, visa tai – ne man“, – mėginau ginčytis, juk labiau nei rami meditacija tuomet žavėjo adrenalinas, aktyvus gyvenimo būdas. Tada juk nesupratau, kad ieškodamas įspūdžių, mėginau nuraminti savo nerimą ir liūdesį.

118

LAMŲ SLĖNIS

119

120

LAMŲ SLĖNIS

– Leiskite, spėsiu: motociklai, automobiliai, greitis... – Taip ir buvo! Laksčiau automobiliais, vėliau ir motociklu, nepaisydamas greičio. Šokinėjau parašiutu, skraidžiau naikintuvu. Ko tik nedariau, kad pajausčiau sukrėtimą, jaudulį, įspūdį. Turbūt šitaip norėjau pabėgti nuo streso. O čia – joga, meditacijos, mokytojai iš Indijos…

dingo visa tai, kuo domėjausi anksčiau – pinigai, karjera, mašinos, merginos. Pasaulio vaizdas pasikeitė, suvokiau, kas vyksta aplink mane, tapau geriausiu krikščionimi, geriausiu musulmonu, geriausiu judaistu. Visos religijos susiliejo į viena, į Vienį, į suvokimą, į tai, kas yra mano viduje. Kaip tik to trūko! Mėnuo praėjo lengvai, stipriai pagerėjo sveikata, pakeičiau požiūrį į žmones, aplinką, o grįžti į buvusį gyvenimą ir nesąmones nebenorėjau. Grįžęs po stovyklos kurį laiką verslą dar mėginau išlaikyti, tačiau gudrioji mama vėl pasiūlė: Aurelijau, dabar tu jau turi mokytojo sertifikatą, ateik į studiją, padėk man, vesk pamokas pažengusiesiems. Įkvėptas, ką tik grįžęs po mokymų, be to, ji pažadėjo šiek tiek pinigų už pamokas, o gyventi tada nelabai turėjau iš ko, atėjau. Po trijų mėnesių tapo visiškai aišku: „Shanti“ studijoje jaučiuosi geriausiai, tai, ką darau, yra tai, ką iš tikrųjų noriu daryti. Pajutau, kad noriu gilintis, noriu dalytis tuo, ką jau žinau, o labiausiai noriu pažinti save. Nepajutau, kaip įsitraukiau, o mama vieną dieną pasakė – dabar „Shanti“ tavo, aš traukiuosi.

– Tyliai sau svarstau, kad jūsų mama buvo labai protinga! – Jogos mokytojų kursas buvo tarsi dar vienas iššūkis. Na, ir nuvažiuosiu, pamaniau. Pirmosios dienos pasirodė visiška kankynė – keldavomės be proto anksti, vakare anksti guldavomės, joga du kartus per dieną, meditacijos, seminarai, laisvo laiko – vos 5 ar 10 minučių. Po trijų dienų viskas apsivertė – tai, ką pasakojo mokytojai, pasirodė įdomu, o vegetariškas maistas – skanus. Mokykloje mėgau anatomiją ir biologiją, mokytojai šiuos dalykus priminė, kūno anatomiją jie siejo su energijomis, gilinomės į filosofines temas, mokėmės pažinti pasaulį ir tai, kas yra aplinkui. Buvau auklėjamas krikščioniškai, vaikščiojau į bažnyčią, kartais net patarnaudavau mišiose, tačiau niekaip negalėjau suprasti, kodėl Dievas – Ar mama vis dar čia ateina? žmonėms nešamas per karus, per – Dabar ji padeda, kartais veda užprievartą. Vis galvodavau: kažkaip ne siėmimus, meditacijas. Dažnai galvotaip viskas turi būti. Ir staiga dalykai ju: matyt, taip turėjo būti, kad atsidūtapo aiškūs, viskas apsivertė. Rodos, riau šiame kelyje.

– Ar su mama kada apie visa tai kalbėjotės? – Mama matė ir stebėjo mano ėjimą. Vis sakydavo: mane aplenkei, mokiniai ir turi aplenkti savo mokytojus, tačiau kai kurie procesai užtrunka dešimtmečius, o tu labai greitai tobulėji. – O gal taip ir turi būti – kai žmogus atsiduria savo kelyje, kliūčių tarsi nebelieka? – Matyt, iki trisdešimties turėjau išgyventi viską – nuo aukštumų aukščiausių iki pačių žemumų žemiausių. Tik taip galėjau suprasti ir įvertinti, kas yra reikšminga, o kas ne. Žinios pasiekė tik tuomet, kai buvau daug pažinęs, pasirengęs, išsivalęs. Dabar galvoju, kad gyvenimas vedė čia, kur dabar esu, tik to nesupratau. – Gal tai netgi ne mūsų sprendimas, ko išties mums reikia? – Galėčiau ir patvirtinti, ir paneigti. Gali numoti ranka: yra kas už mus viską padaro, nulemia mūsų veiksmus, bet iš tiesų – niekas kitas, tik pats. Šeima, darbai, žmonės mums tenka tokie, kokių esame verti. Kiekvienas mūsų praeities, mūsų ankstesnio ir dabartinio gyvenimo veiksmas turi atoveiksmį dabartyje. Kas ten žino, ką dariau praeitame gyvenime, tačiau viskas susideda. Gyvename taip, kaip patys sau gyvenimą susikūrėme, kokį patys sau nusikalėme.

LAMŲ SLĖNIS

121

122

LAMŲ SLĖNIS

123

– Vienas kunigas man sakė, kad didžioji išmintis – pasiduoti aukštesniųjų jėgų valiai, tačiau mokytis pačiam tame kelyje vairuoti... – Jogos tikslas - pažinti Savastį. Pažinęs save, pažįsti Kūrėją, supranti, kad gyvenimas – didžiulis, nuolat besikeičiantis žaidimas, o tu – jo dalis. Turi priimti žaidimo taisykles, viską, ką jis tau pakiša – ligą, mirtį, liūdesį ir džiaugsmą. Suprasti, kad tai, kas atėjo, tuojau praeis. Ir nevertinti. Nesakyti, kad tai yra blogai, o tai – gerai. Privalai atlikti kasdienes savo pareigas, kad išgyventumei socialinėje erdvėje, tačiau nevertinti. Kai sugebi atsiriboti nuo vertinimų, supranti, kad problemų nelieka, lieka tik situacijos, kurias turi priimti ir išgyventi. – Kodėl vienus tos žinios pasiekia, o kitų – ne. O gal mums būtinas Mokytojas? – Žinios nepasiekia tų, kurie jas priimti nėra pasirengę. Ateis laikas ir jos prisibels – per mokytojus, knygas ar gyvenimo situacijas. Kai pradedi gilintis į save, praktikuoti, gera turėti Mokytoją, vedlį, kuris neleistų pasiklysti. Ėjusieji tuo keliu žino, kad pasiektum Savastį, reikia peržengti proto ribas, o tai nėra lengva. Ne vienas yra paklydęs, kai visokios negerybės – pagieža, pyktis, pradeda eiti lauk.

124

LAMŲ SLĖNIS

125

– Įdomu, kaip į jūsų pasikeitimus reagavo draugai, su kuriais leisdavote laiką aname gyvenime? – Kai kurie jų sakė: na, kas tau yra, atsisakei gero gyvenimo, karjeros, pinigų, atsiskyrei nuo visų, pasinėrei į sektą. Grįžk į gyvenimą, kurk šeimą, susirask žmoną, turėk vaikų. Pasakiau jiems: jei netinka – viso gero, jei tinka, bendraujame toliau. Su kai kuriais bendraujame, kai kurie atėjo, išmėgino jogą, bent jau fiziškai pajudėjo, o kai kuriems gal ne laikas dar visa tai suprasti.

toks pat džiaugsmas suvokti, kas esi. Mėgstu medituoti, nuraminti protą po dienos darbų, kalbu mantras, patinka tai daryti lietuvių kalba. Sakau: aš esu tai, sanskrito kalba tai skamba – So‘ham. Kartoju daug kartų, o sykį pajutau, kad „tai“ nukrito, liko tik – aš esu. Dar po kurio laiko liko tik – esu. Ir tuomet atėjo suvokimas, palaima, matyt, prisiliečiau prie stebuklo. Esu. Ne Aurelijus, ne žmogus, tiesiog esu. Visą naktį garsiai juokiausi iš laimės, bėgo džiaugsmo ašaros. Dar keletą savaičių nešiojausi palaimą ir šypseną viduje.

– Susitikimas su savimi nėra pa– Medituoti galėtumėte ir sansprastas? krito kalba, juk jos mokėtės? – Tai akimirka, kurios negalima api– Mokiausi rašyti ir skaityti, kai būdinti. Ar kada patyrėte jausmą, kai 2011-aisiais lankiau meistrų kursus, išsipildo jūsų didžiausia svajonė? Lygiai tačiau kasdien šios kalbos nereikia,

126

LAMŲ SLĖNIS

taigi, negaliu jos tobulinti. Senoviniai šventraščiai išversti į anglų kalbą, tokius paprasčiau gauti, lengviau skaityti. Iš tiesų žodžiai yra vibracijos, kiekvienas iš jų duoda energijos. Išminčiai vibracijas užrašė žodžiais, tai panašu į muziką, kurią užrašo kompozitoriai. E – įkvepi, Su – iškvepi. Eesuuu... Su kvėpavimu derinami žodžiai turi daugiau jėgos. – Kiek kartų per parą medituojate? – Tiek, kiek jaučiu, kad norisi. Neturiu taisyklų, aš tikras akimirkos mėgėjas – darau, ką jaučiu. Jei norėčiau stebuklingų rezultatų, dirbčiau daug stipriau, bet jausmas kol kas toks, kad viskas yra gerai, kad malonu, jog einu teisinga ir dvasine, ir fizine kryptimi. O kaip bus toliau – matysime.

LAMŲ SLĖNIS

127

GROŽIO DNR

GROŽIO RITUALAI NAMUOSE Tekstas: Karolina Medonė, „Kosmetikos DNR“ įkūrėja Nuotraukos: redakcijos ir gamintojų archyvo

Nedideli grožio malonumai – nuo garų terapijos iki raminančios veido kaukės, sukurtos jūsų rankomis. Kartais genialumas slypi paprastuose dalykuose, tereikia lašelio žinių ir žiupsnelio išradingumo.

128

LAMŲ SLĖNIS

129

Įprasta manyti, kad profesionali kosmetika yra pati geriausia ir tik ji gali pasirūpinti jūsų grožiu. Tačiau ir profesionalios kosmetikos gamintojai įkvėpimo semiasi iš laiko patvirtintų pačių paprasčiausių grožio ritualų. Molio kaukės, cukraus šveitikliai kūnui, natūralūs aliejai – bene visi kosmetikos ženklai pasiūlo panašių produktų. Veiksmingų ir kokybiškų kosmetikos priemonių galima pasigaminti ir savo jėgomis. Pridėkite garų terapiją ir tinkamai sudarytą valgiaraštį, padėsiantį antioksidantams pasiekti odą iš vidaus, ir pasijusite tikrame SPA, tik savo namuose. Namų sąlygomis paruoštos grožio priemonės visada bus šiek tiek pranašesnės nei tos, kurias įsigysite kosmetikos parduotuvėje – jas galite sukurti pagal individualius poreikius. Tiesa, jūsų lūkesčiai turėtų būti pamatuoti, o pasirinkti ingredientai – gerai apgalvoti. Namų darbo kosmetika gali tapti ne tik odos draugu, bet ir priešu – netinkamai pasirinkti produktai gali pridaryti daugiau žalos, nei suteikti naudos. O ir interneto platybėse randama informacija ne visada padeda. Citrina? Trinkite jos sultimis veidą ir džiaugsitės skaistesne oda. Medus? Užsitepkite jo ir antibakterinis poveikis neleis atsirasti spuogeliams. Mėtos? Sutrinkite ir jomis raminkite odos sudirgimus... Iš tiesų iš citrinos, medaus ir mėtų galite paruošti kvapnios arbatos ir pasimėgauti ja. Citrinos sultys tikrai skaistina, tačiau didelis rūgštingumas gali ir smarkiai suerzinti odą, o kvapnusis limonenas, kurio yra citrinoje, gali sukelti alergiją. Vasarą naudojant citrinų sultis gali atsirasti pigmentinių dėmių, nes oda tampa mažiau atspari ultravioletiniams spinduliams. Medus tikrai puikus antioksidantas, jo sudėtyje gausu vertingų amino rūgščių ir peptidų, tačiau tai ir dažnas alergenas, tad jį naudoti derėtų atsargiai ir retai, nes dažnas medaus naudojimas grožio ritualams gali paskatinti neigiamą odos reakciją.

130

LAMŲ SLĖNIS

Na, o mėtos iš tiesų maloniai vėsina odą, tačiau jų sudėtyje gausu mentolio, šis, deja, yra stiprus dirgiklis. Nežinodami, ką, kaip ir kodėl naudojame, tikrai galime sau pakenkti. Tad pateikiame idėjų, kaip saugiai ir išmintingai pasiruošti malonumo valandėlei namie (patarimai subalansuoti tiek entuziastams, tiek skeptikams!). Daugiau apie kosmetikos įdomybes: www.kosmetikosdnr.lt

Saldumas Dietologai rekomenduoja per dieną suvalygti ne daugiau keturių šaukštų cukraus, tačiau jo tikrai galite negailėti ruošdami kūno šveitiklį. Cukrus, sumaišytas su aliejais, suaktyvins kraujotaką, nušveis negyvas odos ląsteles, pamaitins ir sudrėkins kūno odą. Sumaišykite aštuonis šaukštus cukraus su dviem šaukštais mėgstamo aliejaus. Kūno šveitikliui galite rinktis ypač tyrą aly-

vuogių aliejų. Jis aktyvina kraujotaką, ją maitina, stiprina ir saugo. Tyrimai rodo, kad aliejuje, kuris išgaunamas iš viso alyvuogės vaisiaus, gausu fenolių, slopinančių laisvųjų radikalų poveikį ir galinčių apsaugoti odą nuo saulės sukeltų DNR mutacijų. Taip pat manoma, kad išorinis alyvuogių aliejaus naudojimas gali apsaugoti nuo odos vėžio, neveltui kosmetikos gamintojai alvyuogių aliejų naudoja kurdami kremus, skirtus tepti po saulės vonių.

LAMŲ SLĖNIS

131

Ramybė Ar žinote, kad pagrindinis odą raminantis produktas šiuo metu ramiausiai guli virtuvės spintelėje? Tai avižos. Jos – ne tik sveikas ir sotus pasirinkimas pusryčių košei, bet ir pirmoji pagalba sudirgusiai odai ir egzemai gydyti. Tereikia avižas sumalti į miltus ir įberti jų į molio kaukę ar tiesiog sumaišyti su vandeniu ir keletą minučių palaikyti užtepus ant sudirgusios odos. Avižos taip pat yra vienas švelniausių šveitiklių, padedančių pašalinti negyvas odos ląsteles. Jos ne tik pasižymi raminamuoju poveikiu, bet ir drėkinančiomis bei antioksidacinėmis savybėmis.

132

LAMŲ SLĖNIS

Švara Molis – paprasčiausia priemonė, švelniai valanti odos paviršių ir nušveičianti negyvas odos ląsteles bei subalansuojanti odos riebumą ir suteikianti jai matiškumo. Galima rinktis iš įvairių molio rūšių: baltojo, geltonojo, rausvojo, raudonojo ar žaliojo. Kiekvienos rūšies molio tekstūra ir cheminė sudėtis šiek tiek skiriasi, bet visų sudėtyje gausu mineralų ir mikroelementų. Verta išbandyti skirtingas rūšis ir bėgant laikui išsirinkti mėgstamiausią. Nėra nieko paprasčiau, nei pasidaryti molio kaukę: sumaišykite kelis šaukštelius molio ir kelis šaukštelius vandens iki vienalytės masės ir užtepkite ją ant veido odos. Leiskite molio kaukei kiek apdžiūti (tačiau ne visiškai išdžiūti) ir nuplaukite drungnu vandeniu, švelniais sukamaisiais, masažuojančiais judesiais. Ir štai – jūsų oda jau gražesnė, lygesnė bei pailsėjusi!

LAMŲ SLĖNIS

133

Naujas kvėpavimas Garų terapija – tai tikra SPA procedūra, kurią galite atlikti ir namuose. Tereikia atsukti karštą vandenį ir leisti garams užpildyti vonios kambarį. Garų dėka oda minkštėja, atveriamos poros, suaktyvinama kraujotaka. Be to, kvėpavimas garais lengvina atsikosėjimą ir padeda gydyti kvėpavimo takų ligas. Į vonią įlašinkite kelis lašus mėgstamo eterinio aliejaus, pavyzdžiui, levandų ir pipirmėčių, jų aromatas atpalaiduos.

Grožis iš vidaus Grožio priemonės leidžia mums pamatyti rezultatą čia ir dabar, tačiau nėra geresnio grožio ritualo, nei tinkamai subalansuotas valgiaraštis – tai investicija į ilgalaikius pokyčius, kurie išryškės tik bėgant laikui. Odai itin svarbios Omega-3 rūgštys, stiprinančios odos lipidinį sluoksnį bei apsaugančios ją nuo laisvųjų radikalų poveikio. Daugiausiai šių rūgščių yra riebioje žuvyje, linų sėmenų aliejuje, kanapių sėklose, graikiniuose riešutuose. Kitos svarbios riebiosios rūgštys yra Omega-6, jos palaiko odos struktūrą ir funkcijas, padeda odai sulaikyti drėgmę, vadinasi, saugo nuo sausėjimo. Jų galima rasti avokaduose, agurklių ir nakvišų aliejuose. Odai taip pat būtinas cholesterolis. Ši prastos reputacijos medžiaga iš tiesų yra vienas svarbiausių odos apsauginio sluoksnio komponentų. Jo gausite saikingai vartodami mėsos produktus, sūrį bei sviestą.

134

LAMŲ SLĖNIS

„Margarita“ rūpestingas rankų priežiūros rinkinys leis skirti keletą minučių sau ir sukurs nepakartojamą rankų švelnumo jausmą bei išliekantį malonų spanguolių aromatą po precedūros. Rinkinį sudaro minkštinamasis rankų kremas su spanguolių ekstraktu ir vitaminų kompleksu, rankų šveitiklis su spanguolių sėklomis bei drėkinamasis rankų kremas su spanguolių ekstraktu ir avižų pieneliu. Kaina: 9,99 Eur Rasite „Biok“ elektroninėje parduotuvėje: www.eparduotuve.biok.lt

„Žiedė“ ekologiški nerafinuoti šaltai spausti aliejai kūnui giliai drėkina, maitina ir tonizuoja kūno odą, palaiko jos elastingumą. Kūno oda tampa švelni ir minkšta, maloni liesti. Pasirinkite mėgstamą – kanapių, makadamijų ar simondsijų, aliejų ir tepkite ant drėgnos kūno odos iškarto po vandens procedūrų. Kaina: 4,32 Eur Daugiau informacijos: www.ziede.lt

Prekiaujama „Gintarinėje“ ir „Norfos“ vaistinėse bei www.vaistine.lt

„The Body Shop“ blizgesio suteikiantis aliejus – stebukladarys jūsų plaukams! Jau du tūkstančius metų Polinezijos salų moterų naudojamas Monoi aliejus, pagamintas iš kokosų aliejaus ir gardenijų žiedų mišinio, išsiskiria itin efektyviu plaukus puoselėjančiu poveikiu. Nedidelį kiekį aliejaus paskirstykite ant sausų plaukų. Naudodami kaip kaukę, tepkite aliejų ant drėgnų plaukų, ypač galiukų, palaikykite 15 minučių ir gerai išplaukite šampūnu. Porą lašelių aliejaus paskirsčius ant plaukų galiukų po plovimo, plaukai bus apsaugoti nuo sausėjimo ir lūžinėjimo. Kaina: 24,90 Eur

LAMŲ SLĖNIS

135

Veiksmingų ir kokybiškų kosmetikos priemonių galima pasigaminti ir savo jėgomis.

136

LAMŲ SLĖNIS

137

138

LAMŲ SLĖNIS

Kurti žmones įkvepia patys įvairiausi dalykai, tačiau nedažnai sutiksi tą, kuriam malonumas kurti gimsta iš... nuobodulio. Naujoji dizainerės VAIDOS JANUŠKEVIČIŪTĖS kolekcija įkvėpta Agnės Narušytės knygos „Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje“, joje kalbama apie gražiąją nuobodulio pusę, sustojimą laike ir akimirkoje. „Juk pagautas nuobodulys yra pats iš savęs sprendimo būdas“, – cituoja autorę Vaida.

MADA

NUOBODULIO ESTETIKA Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Dainius Ščiuka, Paulius Zaborskis

– Vaida, kas tau yra nuobodulys? – Dažniausiai žmonės, sužinoję, kad nuobodulys yra mano kūrybos tema, pradeda žiovauti ir klausia, kodėl man norisi taip savo daiktus suprastinti... Tačiau iš tiesų yra visai priešingai – kartą, betvarkydama studijų konspektus, radau apdulkėjusią Agnės Narušytės knygą apie nuobodulio estetiką Lietuvos fotografijoje, joje kalbama apie gražiąją nuobodulio pusę – tai it meditacinis nuobodulys, kuris tave priverčia sustoti, įsiklausyti, kitaip pažvelgti į nuobodulio sąvoką ir joje atrasti atspirtį kūrybai.

– Tavo naujoji kolekcija „Boredom“, įkvėpta nuobodulio, sovietinės standartizacijos, inercijos, stingulio. Papasakok apie ją plačiau. – Atskirčiau du terminus: standartizaciją ir ideologiją. Tikrai nenoriu sugrįžti į tuos laikus, tuo labiau tikėtis, kad sugrįš Sovietų Sąjunga – mane žavi būtent tais standartizacijos laikais sukurti vyriški kostiumai bei moteriškos susiaučiamos suknelės. Rodos, tie drabužiai seniai visiems pabodę, tačiau neretai kaime vis dar pamatai kokį dieduką, vilkintį būtent tokį kostiumą, ar močiutę, vaikštinėjančią apsivilkus tų laikų suknute.

Galbūt man į tuos siluetus žiūrėti yra kiek lengviau nei žmogui, kuris tikrai visa tai išgyveno, ir tuose audiniuose nemato jokios romantikos, tačiau manau, kad kiekvienas žiūri iš savo perspektyvos. Standartizacija šiuo požiūriu man nėra neigiama – praėjus šiek tiek laiko, į tuos pačius daiktus galime pažvelgti naujai, o ir sovietų laikotarpį nagrinėti kiek kitaip – nereikia jo pamiršti, juolab, kai istorija greitai pamirštama, ji pradeda kartotis... Todėl manau, kad turime ją prisiminti ir neatsiriboti, tačiau tikrai nereikia prašytis ją išgyventi dar kartą.

LAMŲ SLĖNIS

139

– Vadinasi, sovietiniai daugiabučiai, užsilikusi medinė architektūra, dirbančių žmonių veidai ir močiučių sulopyti drabužiai ir yra tavo mūzos? – Manau, taip! Būtent šie kasdienybės elementai žmogui yra tik pilkas fonas. Galbūt sulopytame sijone nėra nieko gražaus, bet, geriau pagalvojus, smulkmenos ir kuria pridėtinę vertę. Tai gali tapti inspiracija sukurti įdomesnę audinio tekstūrą. Kai nieko nebebuvo, žmonės perkirpinėjo senus paltus, iš vienos moteriškos suknelės pasiūdavo keletą suknučių mergaitėms. Pamenu, magistro studijų metu profesorė Jolanta Talaikytė papasakojo istoriją, kaip jos tetulytė, išardžiusi ir išlyginusi daugybę plonų gėlėtų suknelių dirželių, pasisiuvo sau suknelę. Tuomet supratau, kad būtent tai ir yra mada, apie kurią aš noriu kalbėti. Noriu prikelti senus audinius naujam gyvenimui, suteikti jiems vertę. Visi mes galime nusipirkti trimis siūlėmis susiūtą trikotažinį drabužį, bet ne visiems to norisi. Todėl stengiuosi, kad kūrybinis procesas išsitęstų laike, taptų tam tikra meditacija, suteikiančia daiktui pridėtinę vertę. Taip linkiu žmonėms vėl išmokti nuobodžiauti, rasti laiko sau. Kurdama kolekciją „Boredom“, rėmiausi lietuvių fotografų nuotrauko-

140

LAMŲ SLĖNIS

mis, kuriose vaizduojami daiktai nuobodulį paverčia vertybe. Ilgas žiūrėjimas į tas fotografijas, tam tikri jose atsikartojantys elementai bei žmonių papasakotos istorijos tapo inspiracija mano kuriamiems modeliams. Norėjosi sovietmetį, kurį visi nori nusivalyti ir pamiršti, parodyti šiuolaikiškai, netgi šiek tiek avangardiškai. Randu daug informacijos apie tais laikais klestėjusius „Modelių namus“, tačiau paprastus drabužius, kasdienybę žmonės tarsi nori pamiršti, apsimesti, jog jos nebuvo. Pradėjau ieškoti kasdienos, iš kurios ir susideda gyvenimas. – Gal todėl, kad kasdienybė ne visada atrodo graži? – Gal dėl visiems priimtinų gražių dalykų, aš ir noriu atkreipti dėmesį į tuos, apie kuriuos niekas nekalba. „Modelių namų“ modeliai buvo pristatomi aukštesnei klasei, o apie paprastų žmonių to meto aprangą informacijos trūksta. Tačiau ji ir yra ta tikroji, nesuvaidinta istorija. Tuomet žmogus buvo priverstas kurti tam, kad tiesiog turėtų ką apsirengti. Šie momentai yra svarbūs, kadangi kurdamas drabužį, skirtą dėvėti kiekvieną dieną, žmogus buvo skatinamas mąstyti, suktis iš padėties taip, kaip jam pa-

vyksta. Negaliu sakyti, jog gražu, kai dėl skurdo turi sukti galvą, kaip išgyventi, kaip išvis apsirengti. Tačiau pats procesas yra teigiamas – kaip žmonės mokėjo sukomplektuoti, persiūti drabužį. Ir apie tai kalbėti yra svarbu. Šiais laikais mes turime tiek daug daiktų ir drabužių – turėtume tai vertinti... – Man labai patiko tavo kolekcijos eskizai, kuriems naudoji XX a. antrosios pusės Lietuvos kūrėjų fotografijas. Kokie to laikotarpio fotografai tave žavi labiausiai? – Pagal istoriko Tomo Vaisetos knygą „Nuobodulio visuomenė“ apsibrėžusi vėlyvąjį sovietmetį –19641984 m., stengiuosi rinkti ir šio laikotarpio nuotraukas. Tai Antano Sutkaus, Romualdo Požerskio, Remigijaus Treigio, Algirdo Šeškaus, Algimanto Kunčiaus albumai. Šiuose ieškau dalykų, kurie atsikartoja žmonių aprangoje. Pastebėjau, kad tiek fotografuojant miesto peizažą, tiek žmogaus portretą, nuotraukose dominuoja vyrai klasikiniais kostiumais. Kalbant apie moterų aprangą – nesvarbu, ar fotografijoje būtų padavėja, stovinti prie baro, ar močiutė turguje – jos visos dėvi gėlėtas sukneles. Šie elementai ir tapo mano kūrybos atspirties tašku.

LAMŲ SLĖNIS

141

142

LAMŲ SLĖNIS

143

144

LAMŲ SLĖNIS

– Tose fotografijose daug tylos... – Mane žavi iš šių fotografijų sklindanti tyla. Ji asocijuojasi su meditaciniu laukimu, ramybe. Gerai pamenu vieną fotografiją, kurioje pavaizduota močiutė, sėdinti prie savo namučių ir verianti obuoliukus džiovinti. Atrodo, ji niekur neskuba, tarsi visi svarbiausi jos darbai jau atlikti – galima ramiai ruoštis žiemai. Kažkam tai yra nuobodulys, o man tai yra ramybė, kurios mūsų laikmečiu labai trūksta. – Agnė Narušytė studijoje apie nuobodulį kalba keliais aspektais – tai ir monotonija, nostalgija, melancholija, daiktų kontempliacija... Kurie iš šių aspektų svarbūs tavo kūryboje? – Aš išsirinkau man aktualiausius momentus: monotonija-pasikartojimas, laiko išgyvenimas, laukimas, daiktų tąsa laike, monotonija, laiko išgyvenimas, banalėjanti kultūra ir prasmės neapibrėžtumas. Dar autorė išskiria banalėjančią kultūrą, kurią, kalbėdama apie daiktų supaprastinimą, prasmės nykimą, išorę be turinio, aš įvardiju standartizacija. – Tavo nuobodulio interpretacija, nors ir remiasi praeitimi, atrodo šiuolaikiškai, o „nuoboduliui“ ir skurdui suteikia visai nenuobodžią estetinę vertę. – Tai ir buvo mano tikslas – kad

daugeliui iki šiurpo pažįstami dalykai atrodytų naujai. Mano mamą, pažvelgusią į suknelei naudojamus audinius, kaipmat nukrečia šiurpas, tačiau kitą rytą ji klausia, o koks gi tos suknelės dydis! (Juokiasi.) Kaune esu atradusi parduotuvę, į kurią atkeliauja būtent tie senieji, šiugždantys acetatiniai audiniai, juos kitaip sukirpę sukursime ir kitą, naują požiūrį. – „Mados infekcijoje“ pamatysime užbaigtą kolekciją „Boredom“. Kokius procesus ji šiuo metu išgyvena? – Šiuo metu jau pradėjau rimtai ruoštis kolekcijos pristatymui. Mėgstu kurti drabužius kaip tapybos darbą – visus išrikiuoti ir po truputį dirbti prie kiekvieno – tuomet geriau atsiskleidžia kolekcijos visuma. Todėl šiuo metu namuose kabo keturi sukirpti modeliai, su jais ir dirbu. – Esi sakiusi, kad tavo tikslas – kurti amžiui nepavaldžius drabužius, suteikiančius moters kūnui paslapties ir žavesio. – Aš nesu prigludusių, labai aptemptų, trumpų drabužių su iškirptėmis gerbėja. Man atrodo, kad moterį tokie drabužiai padaro per daug vieša. Kad žmogus būtų įdomus, jis turėtų būti šiek tiek paslėptas, todėl paslapties suteikianti „oversized“ (liet. – per didelių drabužių) stilistika man yra romantiška, netgi kiek feministinė. Mada per paskutiniuosius penke-

rius metus labai išsigimė, tapo itin greitai vartojama. Tikriausiai žmogus, sekantis mados tendencijas, šiuo metu guli kur nors nusisukęs sprandą... (Juokiasi.) Todėl manau, kad kiekvienas mūsų, kurdamas savitą stilių ir ieškodamas savęs, gali kliautis ir mūsų šalies praeitimi, simboliais, o ne tik masine produkcija bei užsienio dizainerių darbais. Tautodailė, tradicijos turėtų niekada neišeiti iš mados. – Kai į kolekciją įdedi tiek laiko ir pastangų, ar nesunku atsisveikinti su sukurtais modeliais? – Iš pradžių buvo sunku, tačiau dabar matyti, kad žmogus, dėvintis mano kurtą modelį spinduliuoja, supranta, ką aš juo norėjau pasakyti, yra didelis malonumas. Be galo džiaugiuosi, kai matau, kad mano daiktą kažkas dėvi, juk jam tiesiog dūlėti mano spintoje nėra prasmės. – Tikriausiai sutiksi, jog aplinka veikia kūrybą. Kokioje aplinkoje kuri tu? – Galima sakyti, kad aplinka tikrąja šio žodžio prasme mane ir įkvepia. Gyvenu Kaune, Žemuosiuose Šančiuose, kurie tarsi yra miesto centre, tačiau taip pat yra apsupti mažų medinių namelių, prie kurių dažnai sutiksi pasėdėti saulėje išlendančias močiutes. Įkvėpimo naujai kolekcijai nereikėjo ieškoti toli, reikėjo tiesiog atsimerkti. (Šypsosi.)

LAMŲ SLĖNIS

145

146

LAMŲ SLĖNIS

147

148

LAMŲ SLĖNIS

– Kai apninka sąstingis, kaip tau pavyksta sužadinti – Kol kas kovoti netenka – stengiuosi vieną darbą atkūrybiškumą? likti vienu metu. Suprantu, kad šis laikotarpis yra inten– Aš uždengiu siuvimo mašinas, viską pastumiu į šoną syvus ir bus toks iki pat pavasario, tad stengiuosi jį priir einu pabėgioti, skaitau knygas. Po kiek laiko, kai kažkas imti, nesipriešinti ir tiesiog mėgautis tuo, ką darau. viduje vėl pradeda kirbėti, suprantu, kad laikas grįžti prie darbo. – Kaip tuomet ilsiesi? Ką veiksi šiandien grįžusi į namus? – Sakei, jog šis laikotarpis tau labai įtemptas. Kaip– Planuoju ilsėtis dirbdama – šiuo metu mezgu vyrišgi kūrybą derini su gyvenimu, kaip kovoji su gyvenimu ką megztinį, tad šįvakar planuoju išgerti kibirą arbatos, „iš inercijos“? pažiūrėti kokį nors dokumentinį filmą ir megzti.

LAMŲ SLĖNIS

149

150

LAMŲ SLĖNIS

Ar pastebėjote, kad turtingiausi ir įtakingiausi įvairių sričių atstovai, ypač – mados, pastaruoju metu tikrąja prabanga laiko ne ekstravagantiškus ar itin puošnius drabužius, o modernius laisvalaikio ansamblius? Be to, anokia naujiena, kad patogumas yra kone svarbiausia nūdienos vertybė. Karščiausias šios tendencijos įsikūnijimas – mados ženklas „OFF-WHITE“.

MADA

URBANISTINĖ „OFF-WHITE“ PASAKA Tekstas: Monika Repčytė Nuotraukos: „Off-White“ archyvo

Viename praėjusių metų interviu atlikėjas Kanye Westas uždavė provokuojantį klausimą: koks dar dizaineris gali nuolat kas dvi minutes parduoti 40 tūkst. porų batų? Akivaizdu, reperis kalbėjo apie savo ženklą „Yeezy“. Nepaisant paskutinės kolekcijos fiasko, Kanye Westo sėkmė mados pasaulyje – tik vienas pavyzdžių, liudijančių naujos dizainerių kategorijos atsiradimą. Šie

kūrėjai yra neabejotini gatvės kultūros ambasadoriai, miesto vaikai, kuriems stilius yra svarbi, bet vis dėlto ne dominuojanti gyvenimo dalis. Tad ir dizainą jie derina su daugybę kitų veiklų, o gimstantys kūriniai – nepriekaištingas modernaus kosmopolitizmo ir urbanistikos derinys. Į šią kategoriją patenka ir „Off-White“ įkūrėjas Virgilas Abloh. Ką būtų galima rasti jo gy-

venimo aprašyme? Virgilas yra minėtojo Kanye Westo įkurto mados ženklo kūrybos direktorius, prodiuseris, architektas, diskžokėjas ir dizaineris (ne tik drabužių, bet ir grafikos). Pasaulio piliečiu save vadinantis dizaineris kūrybai impulsų semiasi iš multikultūrinės aplinkos, kurios nuolat yra supamas, tad ir jo kuriami drabužiai – atsakas į itin intensyvų gyvenimo būdą.

LAMŲ SLĖNIS

151

2013 m. gimęs ženklas „Off-White“ mados pasaulio krikštijamas geidžiamiausiu prabangių laisvalaikio drabužių gamintoju. Vis dėlto dar labai jauno ženklo priešistorė taip pat nėra ilga: iš pradžių Virgilas Abloh kartu su keliais draugais turėjo nuosavą parduotuvę, joje siūlė skirtingų gamintojų drabužius vyrams. Neilgai trukus skvarbią akį turintis vyras nusprendė pats išbandyti jėgas dizaino srityje, taip gimė ženklas „Pyrex“, siūlęs įsigyti marškinėlių su grafiniais elementais. Kritikos tuo metu jaunam kūrėjui negailėdavę žmonės nepamiršdavo prikišti, kad jo kūrybos niekas nepastebėtų, jei ne darbas su Kanye Westu. Tačiau Virgilo šios pastabos neerzindavo. Kanye Westą „atominės energijos šaltiniu“ vadinantis Virgilas ir pats atrodo ne mažesnis kūrybos ir dinamiškumo užtaisas, o „Off-White“ galima būtų pavadinti pačiu įdomiausiu šios energijos įsikūnijimu. Šio prekės ženklo stiprybė – idėjinis pagrindas. Jau seniai aišku, kad mados pasaulyje į laisvalaikio rūbus nebežiūrima iš aukšto, tad jų dizainui skiriama vis daugiau investicijų ir laiko. Savitą gatvės stiliaus filosofiją nuolatos konstruojantis ir nuo šiol ne tik vyrams, bet ir moterims kuriantis Virgilas teigia, kad jo drabužiai visų pirma skirti stebėti, apmąstyti, nebūtinai dėvėti ir pirkti. Vizualumui teikiamą svarbą įrodo ir šio ženklo internetinė svetainė – joje galima rasti vaizdo įrašų, pasakojančių apie kolekcijos kūrimo užkulisius.

152

LAMŲ SLĖNIS

153

154

LAMŲ SLĖNIS

155

Viena labiausiai intriguojančių „Off-White“ koncepcijos idėjų: derinti elementus iš skirtingų pasaulių ir kultūrinių plotmių. Grafiniai elementai išlieka vienu esminių ženklo bruožų, tačiau didesnis dėmesys skiriamas filosofiniam jų panaudojimui. Štai, pavyzdžiui, šių metų pavasario-vasaros sezonui skirta moteriška kolekcija pavadinta „Verslo moteris“. Ką ji dėvi? Šalia ekstravagantiškų raukinių ir blizgių sijonų galima išvysti odinių paltų, plėšytų džinsų, iliustracijomis dekoruotų džemperių, languotų marškinių... Iš pirmo žvilgsnio – nei vieno drabužio, tinkamo darbo aplinkai. Akivaizdu, kad siekdamas dekonstruoti socialiai priimtas mados normas, Virgilas laisvalaikio drabužius paverčia dar patrauklesniais. Vyrams skirtoje kolekcijoje dominuoja grafinių elementų gausa, oda, sportiniai megztiniai. Abiejų linijų bendras vardiklis – urbanistika ir industrializmas. Itin didelio dėmesio susilaukia ir „Off-White“ aksesuarai, laikomi kietų vaikinų ir merginų atributais. Ar iškilusi laisvalaikio drabužių banga išsilaikys pakankamai ilgai, kad Virgilui pavyktų sukurti tokią mados imperiją, kaip mados namai „Dior“, kūrių kūriniais jis pats žavisi? O gal tapti vienu įtakingiausių dizainerių? Paradoksalu, bet tokiems kūrėjams kaip Virgilas tai – nė motais. Didžiausia jų stiprybė – pristatyti tai, kas alsuoja išskirtinai šios akimirkos dvasia.

156

LAMŲ SLĖNIS

157

158

LAMŲ SLĖNIS

159

160

LAMŲ SLĖNIS

161

162

LAMŲ SLĖNIS

Vegetarai smerkia visavalgius, kad šie valgo mėsą, o veganai bado pirštais vegetarus, mat jie geria kavą su pienu. Bet ar iš tiesų tai svarbiausia, klausia augalinio maisto restorano „Alive“ įkūrėja GODA SIVILEVIČIŪTĖ. Juk dėl to, ką dedame į burną, nesame nei geresni, nei blogesni žmonės. Vilniaus senamiestyje įkurtas jos restoranas atsisako agresyvių pareiškimų ir lankytojams tiesiog siūlo patirti neįprastų augalinio maisto ragavimo malonumų.

BON APPETIT

NEĮPRASTI RAGAVIMO MALONUMAI Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Juškauskaitė

Idėja Akivaizdu, kad maistas Godai – didelė vertybė, o šio restorano idėja kilo keliaujant. „Esu aplankiusi nemažai augalinio maisto restoranų Londone, Barselonoje, Romoje, pastarasis lankytas aukšto lygio augalinio maisto restoranas – „Kopps“ Berlyne. Užsienyje tokio stiliaus restoranai labai populiarūs, į juos mielai užsuka ir visavalgiai. Lankydamasi geriausiuose

pasaulio augalinio maisto restoranuose pasisėmiau įkvėpimo ir supratau, kad to reikia ir Lietuvoje“, – mintimis dalijasi moteris. Nuo keturiolikos metų pasirinkusi vegetarinę mitybą ji dažnai susidurdavo su problema, kaip rasti vietą, kuri žavėtų ne tik aplinka, tačiau ir vegetarinių patiekalų skoniu. Pasak Godos, dar prieš keletą metų į vegetarus restoranuose buvo žiūrima kreivai. Jos pačios pomėgis gardžiam maistui pradė-

jo formuotis dar paauglystėje. „Namuose vegetarinio maisto niekas neruošdavo, tad turėjau išmokti pati. Pradėjau domėtis naujais produktais, eksperimentuoti. Atsisakęs mėsos supranti, kad negalėsi visą likusį gyvenimą valgyti vien keptų bulvių, tad pradedi ieškoti, domėtis, atrasti produktus, apie kurių egzistavimą nė nežinojai. Taip susikaupė nemažai receptų, kurie praverčia ir čia, savo restorane“, – apie kelią restorano link pasakoja Goda.

LAMŲ SLĖNIS

163

Be veganizmo rėmų Goda prisipažįsta nenorinti, kad jos restorano vardas būtų siejamas vien su veganizmu. „Noriu atsikratyti šios etiketės. Man labiau patinka apibūdinimas „augalinio maisto restoranas“. Nesiekiu, kad visi taptų vegetarais ar veganais – tiesiog noriu parodyti, kad augalinė virtuvė gali būti profesionali, o augalinis maistas nėra tik salotos, vanduo ir moliūgų sėklos. Tai be galo įvairi, įdomi, eksperimentams ir naujiems potyriams atvira virtuvė. Pagrindinis mano siekis – augaliniais patiekalais sužadinti ir visavalgių apetitą“. Paklausta, kodėl, jos manymu, žodis „veganinis“ žmonių galvose neretai turi neigiamą prasmę, moteris atvirauja nemėgstanti kraštutinumų: nesvarbu, dėl ko esi kritikuojamas – kad valgai mėsą ar žiūri televizorių – fanatizmas nėra gerai. „Nemėgstu moralizuoti ir aiškinti žmonėms, ką jie turėtų dėti į burną. Juk daug smagiau į svečius pakviesti visavalgius ir jiems paruošti veganišką patiekalą. Žmonės lieka maloniai nustebę, domisi patiektu maistu, prašo pasidalyti receptais. Daug geriau parodyti skaniąją vegetarizmo pusę, nei smerkiamai kartoti: „Koks tu blogas, tu valgai lavoną“. Manau, kad smerkimas – pradedančiųjų vegetarų ar veganų bruožas. Taip, tai be galo erzina. Vegetarai smerkia visavalgius dėl to, kad jie valgo mėsą, o veganai bado pirštais vegetarus, kad šie gerią kavą su pienu. Bet ar iš tiesų tai svarbiausia? Juk dėl to, ką dedame į burną, nesame nei geresni, nei blogesni. Būtent dėl šios priežasties „Alive“ atsisako veganinio restorano etiketės. Agresyvus nuomonės piršimas sukelia neigiamų emocijų. Norime nuo to pabėgti“, – neslepia restorano įkūrėja.

Lietuvių skonis Restorano įkūrėja pasakoja, kad lietuviai jau pasiruošę naujovėms ir lengvai jas priima. „Jei tuo netikėčiau, greičiausiai nebūčiau nėrusį į šį nuotykį. Pamažu žmonės pradeda vertinti su maistu susijusią patirtį, jiems nebesvarbus didelis su kaupu maisto prikrautas dubuo. Kur kas svarbiau – atmosfera, patiekalo skonis, estetika lėkštėje, nauji ragavimo potyriai. Po truputį pradedama suprasti, kad vakarienė gali užtrukti“.

164

LAMŲ SLĖNIS

165

166

LAMŲ SLĖNIS

167

Aviečių ir kokosų pieno panakota

168

LAMŲ SLĖNIS

• 1 kg kokosų tyrės • Agaro (augalinės kilmės želatinos) miltelių • 300 g aviečių tyrės • šviežių uogų • vanilės ankštis

Į aviečių tyrę įberkite vieną arbatinį šaukštelį agaro ir pa- kite vanilės ankštį ir užvirkite. Gautą masę supilkite į formeles kaitinkite. Supilkite į formeles ir leiskite sustingti. Į 1 kg ko- su sustingusia aviečių tyre. Įdėkite į šaldytuvą kelioms valankosų tyrės įberkite nubrauktą valgomąjį šaukštą agaro, įmes- doms. Patiekite su šviežiomis uogomis ar mangų ledais.

LAMŲ SLĖNIS

169

Bolivine balanda įdarytas savojinis kopūstas

170

LAMŲ SLĖNIS

• Savojinio kopūsto lapas • mažųjų bulvyčių • džiovintų daržovių (svogūno juostelių, pastarnokų, mėlynųjų ir geltonųjų morkų) • tiršto daržovių sultinio • šviežių mažųjų daržovių (cukinijų, morkyčių) ĮDARUI: • 100 g bolivinės balandos sėklų • 100 g tofu sūrio • 50 g džiovintų pomidorų • 100 g keptų daržovių

Tofu sūrį sutrinkite su džiovintais pomidorais, sudėkite virtas bolvinės balandos sėklas, keptas smulkintas daržoves (porus, morkas, svogūnus, paprikas) ir gerai išmaišykite. Mišinį susukite į apvirtą savojinio kopūsto lapą, suvyniokite į kepimo foliją ir kepkite orkaitėje 10 minučių. Apvirtas mažas bulvytes, mažąsias cukinijas ir morkytes apkepkite keptuvėje. Tiršto daržovių sultinio gamybai naudokite nuplautas, tačiau neluptas ir plonai supjaustytas orkaitėje paskrudintas daržoves. Viską sudėkite į lėkštę. Papuoškite džiovintomis daržovėmis.

LAMŲ SLĖNIS

171

Augalinis ramenas su tofu ir grybais

172

LAMŲ SLĖNIS

• 180 g šitake grybų • 150 g rudųjų grybų shimeji • 100 g marinuoto imbiero • 200 g grikių makaronų • 600 ml aitraus skonio sultinio • 150 g tofu sūrio • 200 g morkų • 20 g baltos miso pastos • 2 kininių bastučių (Pekino kopūstų) Morkas ir kininius bastučius apkepkite keptuvėje kartu su vienu arbatiniu šaukšteliu baltos miso pastos. Atskirai apkepkite grybus ir tofu sūrį. Į verdantį sultinį sudėkite makaronus. Likus kelioms minutėms sudėkite likusius ingredientus ir nukelkite nuo ugnies.

LAMŲ SLĖNIS

173

Įvairiaspalvių burokų ir kriaušių užkandis • 2 raudonųjų burokų • kelių spalvotųjų burokų • 1 raudonojo svogūno • 120 g tempe (fermentuotos sojų pupelės) • 1 kriaušė • šlakelio spanguolių padažo • saujelės žalumynų (salierų, žirnių daigų) • 2 mažosios morkytės • 60 g su maistinėmis mielėmis plakto tofu kremo • šlakelis alyvuogių aliejaus • česnako skiltelė • šviežio rozmarino šakelė

174

LAMŲ SLĖNIS

Burokus išvirkite, atvėsinkite ir išskobkite rutuliukus. Burokų rutuliukus užmarinuokite su rozmarino šakele, česnaku ir alyvuogių aliejumi. Paruoškite užpilą: į indą lygiomis dalimis supilkite actą, cukrų, vandenį ir užvirinkite. Spalvotus burokus ir skiltelėmis pjaustytą raudonąjį svogūną užpilkite paruoštu verdančiu užpilu. Verdančiame pasūdytame vandenyje apie 10 minučių virkite tempę, atvėsinkite ir supjaustykite kubeliais, užberkite mėgstamų prieskonių. Keptuvėje atskirai paskrudinkite tempę ir daržoves. Į lėkštę sudėkite plonomis riekelėmis supjaustytą kriaušę, keptas daržoves, žalumynus, skrudintą tempę. Pašlakstykite spanguolių padažu ir patepkite tofu kremu.

LAMŲ SLĖNIS

175

176

LAMŲ SLĖNIS

AKIMIRKŲ DIEVAI #healthyliving #sveikuoliai Andrea Hannemann Augalinės mitybos ir darnios gyvensenos propaguotoja Oahu, Havajai Instagram: @earthyandy www.earthyandy.com

LAMŲ SLĖNIS

177

178

LAMŲ SLĖNIS

Instagram: @earthyandy

LAMŲ SLĖNIS

179

180

LAMŲ SLĖNIS

AKIMIRKŲ DIEVAI #healthyliving #sveikuoliai Ellie Bullen Dietologė, tinklaraščio „Elsa‘s Wholesome Life“ autorė Kvinslandas, Australija Instagram@: elsas_wholesomelife www.elsaswholesomelife.com

LAMŲ SLĖNIS

181

182

LAMŲ SLĖNIS

Instagram@: elsas_wholesomelife

LAMŲ SLĖNIS

183

184

LAMŲ SLĖNIS

AKIMIRKŲ DIEVAI #healthyliving #sveikuoliai Sjana Elise Earp Sveikos gyvensenos propaguotoja Auksinė Pakrantė, Australija Instagram: @sjanaelise www.sjana.com.au

LAMŲ SLĖNIS

185

186

LAMŲ SLĖNIS

Instagram: @sjanaelise

LAMŲ SLĖNIS

187

188

LAMŲ SLĖNIS

NAUJI VĖJAI

ATLIKTI NE SAVO VAIDMENĮ – MALONU

Tekstas: Inga Norke Nuotraukos: Lina Juškauskaitė

LAMŲ SLĖNIS

189

Gyvenimo padažas yra gyvenimo malonumai, o malonumai yra patirtys ir kartais – daiktai. Malonumai būna dideli ir maži. Maži malonumai man teikia netikėto džiaugsmo. Kristi į švarią patalynę, uosti lietaus kvapą, dainuoti garsiai automobilyje, prajuokinti vaikus, spontaniškai su kuo nors pabėgti, juoktis iki ašarų, kol paskausta pilvą, laikytis už rankų, vakarėlio rankinėje rasti pinigų, kuriuos manei išleidęs, jaustis pakylėtai dieną prieš kelionę, ilgi pokalbiai virtuvėje ir t.t. Mažų gyvenimo malonumų yra tiek daug, kad taip po kelis žodžius būtų galima prirašyti kokius 500 puslapių ir dar daugiau. Vis dėlto dauguma jų yra akivaizdūs, ypač, jei gyveni atvira širdimi. Tačiau šiam numeriui norėjau ištraukti malonumą, kuris yra įsirausęs giliai, ir kurį mums visiems būtų gera savyje atrasti.

ppp – Man patinka su žmonėmis kalbėti viena užsienio kalbų. Ispanų arba anglų, – sakau. – Tau tai nepatiktų, jei reikėtų kalbėtis rimtomis temomis ir pritrūktum žodžių, – sako ji. – Tu tikrai taip manai? – užginčiju. – Tai, ką tikrai manau, – kad tau

190

LAMŲ SLĖNIS

patinka įsigyventi į vis naują vaidmenį, dėl to būtent dabar tau patinka būti ledi, flirtuojančia ispaniškai, – drebia man draugė. Kurį laiką šiuos žodžius nešiojausi su savimi niurzgėdama tai ant savęs, tai ant draugės. Tiesa, kaip tik tą mėnesį daug keliavau, daugiausia – viena, tai leido greičiau atrasti patirtį, kuri man teikia bekraštį malonumą, ir apie kurią negirdėjau kalbant. Taip, keliauti yra malonumas, sutikti naujus žmones – malonumas, valgyti skaniai – dar ir koks malonumas... Įsigyventi į vaidmenį? Kodėl aš niekada anksčiau nepagalvojau, kad atlikdami vaidmenis, kurie mums patinka arba kuriuos kartais perdėtai idealizuojame, patiriame tiek daug malonių pojūčių? O kaip kitaip? Mes nuo vaikystės girdime, vėliau patys skaitome pasakas, istorijas, romanus. Būdami vaikai vaidiname mus jaudinančius herojus. Jie mums ypatingai patinka, jei juose atrandame dalį savęs. Suaugę žiūrime filmus, serialus, stebime žmones ir ieškome sau tinkančio, artimo vaidmens. Tada pasimatuojame, ir jeigu tinka – ieškome progos į jį įsigyventi. Geriausia viso to dalis yra ta, kad vaidmenis matuotis gali visi! Kai pabundi ryte, tavyje išsirikiuo-

ja visos įprastos rolės, priklausomai nuo tos dienos įvykių ir sutinkamų žmonių: šeimininkė, vadovė, dukra, mergina, klientė ir kt. Arba vyras, sveikuolis, specialistas, vakarėlių siela, tėvas... Žodžiu, kiekvienam – savo, bet gana įprastai ir panašiai. Ir tik tam tikru metu ateina maloniosios, dažnai trumpalaikės, rolės laikas: mamos, kai išleidi jaunus tėvelius-draugus ir lieki su dviem mažyliais, dainininkės, kai prieš save ar draugus atsipalaiduoji ir maivaisi, laukinio žmogaus, kai nakvoji palapinėje, keliautojo, kai tempi 15 kilogramų svečiančią kuprinę per kalnus, vyro ir žmonos, kai su dar mažai pažįstamu vaikinu eini pirkti produktų vakarienei, aktorės, kai tave draugas filmuoja gulėdamas lovoje, muzikanto, kai sėdi kažkieno studijoje įsijautęs į kūrėjo rutiną, mokytojo, kai atrandi malonumą dalintis žiniomis... Matuodamiesi vaidmenį dažnai suprantame, kad tai laikina, kad tai, kaip pradžioje išvardyti malonumai, yra momentinis džiaugsmas. Dažnai trunkantis keletą sekundžių. Tačiau kartais malonioji rolė gali tapti atradimu ir tikslu, kuris gali sudrebinti gyvenimą iš pagrindų. Linkiu matuotis dažniau – įsijausti į vaidmenį nėra nieko blogo. Tai malonumas, kuris gali padėti atrasti.

Kai pabundi ryte, tavyje išsirikiuoja visos įprastos rolės, priklausomai nuo tos dienos įvykių ir sutinkamų žmonių: šeimininkė, vadovė, dukra, mergina, klientė...

LAMŲ SLĖNIS

191

Iki pasimatymo kovą!

www.lamuslenis.lt

192

LAMŲ SLĖNIS