Lamuslenis 2017 05 12 by Lamų slėnis

2017 gegužė (63)

VYRIŠKI POKALBIAI

GRAŽVYDAS IVAŠKEVIČIUS MARIUS KNEIPFERAVIČIUS

GEDAS DAMBRAUSKAS

EGYBOY

VLADAS MACKEVIČIUS

LAMŲ SLĖNIS

REDAKCIJOS LAIŠKAS

uriu prisipažinti – aš visada labiausiai laukiu vyriškai temai dedikuotų „Lamų slėnio“ numerių. Ne tik tam, kad galėčiau paganyti akis, bet ir trokšdama mintimis paklaidžioti po slapčiausius vyriškų smegenų vingius. Juk mums, moterims, ne taip jau dažnai tenka dalyvauti atviruose vyriškuose pokalbiuose. O kartais taip smalsu sužinoti, apie ką galvoja JIE. Pavyzdžiui, kaip jie jaučiasi likę namie vieni su dviem mažyliais. Arba kaip atrodytų jų namai, nenuglostyti moteriškų rankų. Ar kokį užrašą jie užsirašytų ant marškinėlių, jei vienu žodžiu galėtų nusakyti savo gyvenimo filosofiją. Kad patektum į tuos slapčiausius vyriškų minčių ir filosofijos užkaborius, neužtenka susėsti pokalbio su įdomiu pašnekovu. Tam reikia talento – paklausti ir išgirsti. Nepykite už nekuklumą, bet esu tikra, kad šį kartą mums tai pavyko. Net keletą kartų. Tad sveiki atvykę į vyrų jausmų pasaulį… Skanaus skaitymo! Algė R. Vyriausioji redaktorė „Lamų slėnis“

LAMŲ SLĖNIS

Viršelio fotografė: Lina Jushke Modelis: Gražvydas Ivaškevičius Fotografuota: parduotuvėje „Rugged'n'raw“

ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

LAISVĖ RADZEVIČIENĖ

INGA NORKE

Žurnalistė

KAROLINA ALEKSANDRAVIČIŪTĖ

LINA JUSHKE

JOANA BUIVIDAITĖ

Fotografė

MANTĖ JARUŠEVIČIŪTĖ

GINTARĖ LAGAUSKAITĖ

Redaktorė

Žurnalistė

ELAS RAMANAUSKAS Kūrybos vadovas

Komunikacijos projektai

Reklamos projektų vadovė

BENDRAUKIME

info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

LAMŲ SLĖNIS

MUZIKOS IR ĮVAIZDŽIŲ KOLEKCIONIERIUS

MIESTO LINIJOS

SKANŪS ĮPROČIAI NEI PER ANKSTI, NEI PER VĖLAI

102

LAMŲ SLĖNIS

174 Reklaminiai straipsniai žymimi

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS Pagalvės / portretai „Sleep series“ Maryam Ashkanian

VYRIŠKI POKALBIAI

Drabužių kabliukai „Imago“ „Kvadrat“

LAMŲ SLĖNIS

Batai „Legend Sneaker“ No label

Skrybėlė Reinhard Plank

Skutimosi šepetėliai „A brush with design“ „Good Thing“ ir „Harry’s“

Žiedas Diz. Benas Staškauskas

Šviesos obejktai „In the shadow of a man“ „Child studio“

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

TIARA ŠIŲ LAIKŲ PRINCESEI Laukia ypatinga proga – vestuvės, išleistuvės, mergvakaris, jubiliejus ar išskirtinis renginys? O gal tiesiog trokštate pasijusti tikra princese... Pasipuoškite „aka jewellery“ karūna-tiara „Arie“. Ją įsigyti ar išsinuomoti galite internetinėje parduotuvėje www.miutto.com arba salone „The Place“. Prie šiuolaikinės princesės įvaizdžio puikiai dera ir sodrios spalvos „Flow“ suknelė „Wrap me tender“. Ją rasite www.flowfemme.com arba salone „The Place“.

Užsukite į “The Place”: Subačiaus g. 17, Vilniuje

PAJUSTI DOVANOJIMO SVARBĄ Prieš dešimt metų keliaudamas po Argentiną, amerikiečių verslininkas Blake‘as Mycoskie iš arti pamatė, su kokiais sunkumais susiduria vargingai gyvenantys čionykščiai vaikai. Norėdamas jiems padėti, jis įkūrė kompaniją TOMS, įgyvendinančią socialines iniciatyvas nepriklausomai nuo rėmėjų aukų. TOMS veikia „Vienas už vieną“ principu (angl. – „One for One“) – jums įsigijus batų porą, TOMS dovanoja dar vieną porą vaikui, kuriam jų reikia. Iki šios dienos padovanota jau daugiau nei 70 mln. batų porų įvairiose pasaulio šalyse. O TOMS ėmėsi ir kitų iniciatyvų – padėti regėjimo negalią turintiems žmonėms, užtikrinti prieinamumą prie saugaus geriamo vandens, suteikti saugaus gimdymo galimybę ir vykdyti patyčių prevenciją. Gegužės 12 dieną paminėta Diena su TOMS. Žmonės buvo raginami nusifotografuoti įsisegę TOMS ženkliuką ir pasidalinti nuotrauka socialiniuose tinkluose su žyme #KartuSuTOMS bei #StandWithTOMS.

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

Nuotrauka: Josh Olins, „Burberry“

RANKINĖ – KAIP ODĖ LIETPALČIUI Mados namai „Burberry“ pristato rankinių kolekciją „DK88“. Pasak mados namų vadovo ir vyriausiojo dizainerio Chirstopherio Bailey, kurdamas šią kolekciją jis norėjo pristatyti laikui nepavaldžią rankinių liniją, kurios nuotaika ir dvasia atitiktų ikoniškąjį „Burberry“ lietpaltį. „Kiekviena rankinė pasiūta iš neįtikėtinai puikios kokybės trench odos, tad rezultatas – tarsi tapytojo prisilietimo paženklinta jų išvaizda.“ Naujosios rankinės – lengvai elegantiškos, modernios, tačiau nepavaldžios laikui. Subtilios, bet stiprios. Ir, žinoma, labai britiškos.

DAUGIAU BLIZGESIO Trumpam pamirškime matines lūpas: mados namai „Dior“ sugrąžindami blizgesį skelbia naują grožio pasaulio tendenciją. Naujieji „Dior Addict“ lūpų lakai tirpsta vos prisilietę prie lūpų, o jų spalva išlieka net iki šešių valandų. Šioje „Dior“ kolekcijoje – neoninės, pastelinės ir klasikinės spalvos. Be to, kolekcijoje gausu ir kitų revoliucinių priemonių – blakstienų tušas „Pump’n’volume“, leidžiantis sukurti skirtingo ilgio blakstienų efektą, lūpų šveitiklis, ne tik pašalinantis negyvas ląsteles, bet ir minkštinantis bei putlinantis lūpas, taip pat penkių spalvų akių makiažo paletė, akių pieštukai ir kitos priemonės. „Dior“ naujienų ieškokite parduotuvėse „Kristiana“ ir „Douglas“.

LAMŲ SLĖNIS

Ženklodaros ir dizaino modernizmo gerbėjas. Studijos „Andstudio“ partneris. Arba tiesiog žvejoti mėgstantis vaikinas iš Antakalnio rajono – Augustinas Paukštė ir dešimt jį įkvepiančių kasdienybės ženklų.

ĮKVĖPIMO ŽENKLODARA

MANO ŽMONA MARTYNA JOVAIŠAITĖ-PAUKŠTĖ. Žmogus, pažįstantis mane geriau nei aš pats. Atkapsto ir išsprendžia visas gyvenimo ir kūrybiškumo problemas. Ir mūsų kūrybinis duetas, nors tai gana reta, yra geras.

LAMŲ SLĖNIS

GAMTA. Mintims susivėlus arba kai negaliu sugalvoti jau nieko naujo, mėgstu nueiti prie upės ar išbėgti į mišką. Šią galimybę man kol kas suteikia Valakampiai – antras geriausias rajonas po Antakalnio.

SERIALAS „ŽVAIGŽDŽIŲ KARAI“. Teko girdėti, kad pagal šiame filme pasakojamą gėrio ir blogio jėgų filosofiją žmonės moko vaikus suprasti religijas. Man tai atrodo visai įdomu.

MASSIMO VIGNELLI. Nesenstantis dizaineris. Mėgstamiausia jo citata: „The life of a designer is a life of fight. Fight against the ugliness. Just like a doctor fights against disease. For us, the visual disease is what we have around, and what we try to do is cure it somehow with design.“ (liet. „Dizainerio gyvenimas – tai nuolatinė kova. Kova prieš bjaurumą. Kaip gydytojas kovoja prieš ligas. Mums vizualinė liga yra tai, ką matome aplink, ir mes mėginame tai kaip nors išgydyti dizainu.“)

ŽURNALAS „MAGAZINE B“. Mėnesinė dozė labai kokybiškai pateiktos teorinės informacijos apie ženklodarą įkvėptų net tuos, kurie pirmą kartą girdi žodį „branding“ (liet. ženklodara).

LAMŲ SLĖNIS

WWW.AIROWS.COM. Smagus tinklaraštis pavartyti prieš miegą ar ko nors belaukiant. Daug gražių vaizdų, šiek tiek trumpų tekstų. Toks gana „vyriškas reikalas“, bet tinka ir moterims.

KNYGA „LOGO MODERNISM“. Kartais juokiamės, kad tai mūsų studijos Biblija. 6000 mano mėgstamiausio grafinio dizaino laikotarpio ženklų. Taip pat puikiai tinka savigynai, nes sveria apie 4 kilogramus.

NIDA. Kad jau vasara artėja! Žmonės, dirbantys reklamos versle, labai dažnai internete ieško, kaip per dvi valandas pamiegoti aštuonias... Nidoje man būtent tai ir pavyksta – per savaitgalį pailsiu taip, kaip per savaitę įprastų atostogų.

LAMŲ SLĖNIS

BOBBY DARINAS. Dainų autorius ir atlikėjas. Mano mėgstamiausi ir dažnai duše dainuojami jo kūriniai: „Splish splash I was taking a bath“ bei „Mack the knife“. Aktorius ir režisierius Kevinas Spacey yra sukūręs biografinę muzikinę dramą „Beyond the Sea“ apie šio dainininko gyvenimą. Puikus filmas.

MOBILIOJI PROGRAMĖLĖ „TRELLO“. Puikus įrankis, vienintelis veikiantis geriau nei klijuojami geltonieji lapeliai. Padeda pasidalinti darbais su komanda.

LAMŲ SLĖNIS

Kol su muzikos selektoriumi ir kolekcionieriumi, vienu iš „Rugged‘n‘Raw“ komandos narių GRAŽVYDU IVAŠKEVIČIUMI kalbėjomės vienoje Vilniaus kavinėje, jis šiltai pasisveikino ir apsikabino mažiausiai su penkiais žmonėmis. „Drabužis yra tik asmenybės priedas. Manau, kad visose gyvenimo situacijose reikia būti savimi ir pasikliauti savo vidine emocija“, – matant, kaip šiltai ir paprastai jis bendrauja, kaip pasakoja apie gyvenimo patirtis, pasidaro visai nesunku tuo patikėti.

MUZIKOS IR ĮVAIZDŽIŲ KOLEKCIONIERIUS Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke Fotografuota: parduotuvėje „Rugged'n'raw“

Muzika Muzika gyvenime yra mano oras, kraujas ir pagrindinė varomoji jėga. Ji suformavo tiek mano asmenybę, tiek įvaizdį, tiek ir gyvenimo būdą. Negaliu išskirti vieno muzikos stiliaus, savo kolekcijoje turiu įvairiausių laikotarpių atstovų. Kasdienybę formuoju klausydamasis skirtingų atlikėjų, muzikos atšakų ir pakraipų. „Metallica“ buvo ta grupė, nuo kurios pradėjau kolekcionuoti muziką – visų man pa-

tinkančių grupių vinilus, kompaktines plokšteles, plakatus, marškinėlius, koncertų atributus. Save pavadinčiau ne didžėjumi, o tiesiog muzikos selektoriumi – niekada nesistengiau viską miksuoti kaip tikras „house“ ar panašios muzikos profesionalas. Kadangi groju eklektišką muziką, labiau orientuojuosi į muzikos „bangavimą“. Groju iš vinilinių plokštelių. Vinilas – pirmasis muzikos formatas, su kuriuo susipažinau augdamas. Kiekviena plokštelė turi savo

voką, kuris neretai yra lyg paveikslas, meno kūrinys. Tas jausmas, kai paimi plokštelę, nutaikai adatą tam tikram kūriniui, išgirsti traškėjimą, yra vienas iš puikiausių pasaulyje. Šiomis dienomis kas antras vaikinukas gali būti didžėjumi – pasistatyti kompiuterį ir groti iš laikmenos. Grodamas žmonėms noriu jiems perteikti savo emocijas – tą akimirką užplūstantį džiaugsmą, šypsenas, visą kūną užliejantį pozityvą. Mano ateitis taip pat priklauso nuo muzikos.

LAMŲ SLĖNIS

Asmeninis stilius Mano stilius – visiškas chaosas. (Šypsosi). Kadangi užaugau klausydamasis skirtingų muzikos grupių, kiekvienos atstovaujamas stilius padarė įtakos mano aprangai. Kiekviena muzikos grupė savo emocijas perteikia ir sceniniu įvaizdžiu. Man patinka eklektiška apranga, sakykime, kai krepšinio bateliai dėvimi su motociklininko džinsais, klasikiniu švarku ir keturiasdešimtųjų skrybėle. Tad tai, kaip pabudęs ryte jaučiuosi ir kokios muzikos klausausi, atsispindi ir tos dienos drabužiuose. Man patinka ir keturiasdešimtųjų džiazo, svingo akcentai, darbininko stilius, penkiasdešimtųjų rokenrolas su baltais marškinėliais, užraitytais džinsais ir baltomis kojinėmis, septyniasdešimtųjų ska, pankrokas ir psichodelinis rokas... Jei cinkelio iš ryto nepagaunu, rengiuosi taip, kaip yra patogu ir nesudėtinga, pavyzdžiui, klasikinį tamsiai mėlyną „Adidas“ sportinį kostiumą, „Superstar“ sportbačius. Iki šių dienų negaliu išaugti iš krepšinio batų – juos dėvėdamas jaučiuosi taip pat gerai, kaip jaučiausi prieš penkiolika ar dvidešimt metų.

Tendencijos Mano požiūris į tendencijas yra teigiamas – jei pasaulyje neegzistuotų tendencijos, mes neturėtume stiliaus raidos. Mada yra vienas didelis užburtas ratas, kuriame įsimaišo ir tam tikros esamojo periodo detalės. Pavyzdžiui, jeigu devyniasdešimtaisiais kažkas nebūtų sukūręs to meto drabužių, galbūt dabar mes neturėtume hipsterių. Galbūt po dar dviejų dešimtmečių kažkas mėgins kopijuoti ir juos.

LAMŲ SLĖNIS

Mada ir kopijos Mada kaip tokia domėtis pradėjau jau devintoje klasėje. Kiekvieną savaitgalį su tėvukais važiuodavome į Kauną, kur jie nupirkdavo vieną kitą šmutkelę. Mano mama – labai pedantiška moteris, ji visad pabrėždavo, jog batai turi būti labai tvarkingi. Taip iki šiol, nusipirkęs drabužių, juos saugau taip, kad jie kuo ilgiau tarnautų ir būtų nepriekaištingos išvaizdos. Jau tada man patiko kurti tokį įvaizdį, kuris iššauktų reakciją – nesvarbu, ar ji būtų teigiama, ar neigiama. Norėjau šokiruoti draugus, mokytojus, parodyti, kad aš irgi galiu būti kitoks, nenorėjau būti panašus į savo aplinkos žmones. Nors šiais laikais būti panašiam į kažką kitą nėra nuodėmė – juk pats savo eklektišką stilių susikūriau iš buvusių ir esamų ikonų – „viskas yra kopijos kopijos kopija“.

Stilius ir charizma Drabužis yra tik asmenybės priedas. Jis tik dengia nuogą kūną. Stilius – tai žmogaus vidinė charizma. Jokie pinigai negali nupirkti stiliaus. Tikiu, kad žmogus yra ta ašis, sujungianti aplink save drabužius ir jausmus. Stilius neatsiejamas nuo pasitikėjimo savimi – manau, kad visose gyvenimo situacijose reikia būti savimi ir pasikliauti savo vidine emocija. Savimi pasitikintis žmogus jausis laisvai ir patogiai vilkėdamas bet kokius drabužius. Gali būti bankininkas, bet turėdamas energijos ir laisvo laiko pasileisti plaukus ir apsirengti kaip hipis. Kiekvienas, būdamas savimi, turėdamas savitą vidinį pasaulį ir požiūrį, padarys mūsų pasaulį margesnį – tuo aš labai džiaugiuosi.

LAMŲ SLĖNIS

Spintos dinamika Galbūt nuskambės nevyriškai, tačiau mano namai – kaip viena didelė spinta. 15 metų dirbamas mados srityje sukaupiau nemažą kolekciją skirtingų stilių rūbų. Nuo 2000ųjų pradžios kolekcionuoju sportinius batelius, gyvenant Londone prie šios kolekcijos prisijungė ir kiti drabužiai. Tačiau svarbu suprasti, jog visi tavo daiktai spintoje negali užsigulėti – nors sunku priimti sprendimą kažkam juos perleisti, tačiau tik taip jie tęs savo istoriją.

Miesto ritmas Kadangi pats esu kilęs iš mažo miestelio, man patinka didelių miestų ritmas – ten gali sutikti labai daug kosmopolitiškų personažų. Nesu apkeliavęs daug pasaulio, tačiau esu užsibuvęs keliuose Europos miestuose kiek ilgiau. Kiekvienas miestas turi savo gyvenimo būdą. Londonas, Amsterdamas, Barselona, Paryžius, Berlynas – tai miestai, kuriuose visada gali rasti labai skirtingų, bet kartu ir panašių personažų. Matydamas miesto aplinką, architektūrą, žmones, gatvės piešinius, automobilius įsikvepiu ir galiu toliau kažką daryti. Esu gan chaotiška asmenybė ir save nuraminti galiu tik būdamas tarp žmonių, todėl ir atostogas visuomet renkuosi daugiau urbanistines nei poilsines.

LAMŲ SLĖNIS

Savo kasdienybės neįsivaizduočiau be laikrodžio ir žiedų. Manau, kad pats vyriškiausias aksesuaras yra geras laikrodis.

Berlynas Ką tik grįžau iš Berlyno, į kurį spontaniškai išsiruošiau pasiklausyti „London Grammar“ koncerto. Manau, kad Berlynas šiuo metu pasaulyje išsiskiria labai stipria gatvės mados raiška. Jis nuo seno garsėjo savo pogrindine techno, pankroko, garažinio roko stiliaus scena. Nūdienos mada būtent tai ir atspindi – neretai sportinis, chuliganiškas futbolo įvaizdis yra susimaišęs su pankroku, sunkiojo metalo stilistika: sportinės kelnės derinamos su grubiais batais, odine striuke ar juodu paltu su įvairių muzikos grupių antsiuvais. Berlynas mane žavi ir tuo, kad šiame mieste gali išvysti ne tik aktualiausias tendencijas, bet ir sutikti nostalgiškuose laikuose užstrigusių herojų, kurie rengiasi taip, kaip rengėsi prie dvidešimt ar daugiau metų. Taip kartais jaučiuosi ir aš. Tie žmonės gyvena taip, kaip jiems patinka, ir niekas nemėgina jų pastatyti į normas, kad rokerio švarkas ar platūs reperio džinsai nėra tinkami keturiasdešimtmečiam vyrui. Ten neegzistuoja stereotipai. Džiugu matyti, kad žmonės jaučia tą laisvę. Tokiuose spalvotuose miestuose gali pasisemti įkvėpimo.

kasdienis spalvų derinys, be kurio neįsivaizduoju savo spintos – juoda, raudona, balta. Tai labai praktiška kombinacija, atspindinti griežtumą. Nesu susipykęs su spalvomis. Man labai patinka gilaus vandens mėlynos ir raudonos spalvų derinimas, turkio spalva, mėtos žalia ir kiti žali tonai. Kuriant klasikinį ar „preppy“ stilių, deriniuose dominuoja kamufliažas, rusvai žalsvos spalvos. Niekuomet neprisijaukinau tik oranžinės ir šviesių rožinių atspalvių. Tikriausiai nematau gyvenimo per rožinius akinius...

Vyriški aksesuarai

Savo kasdienybės neįsivaizduočiau be laikrodžio ir žiedų. Manau, kad pats vyriškiausias aksesuaras yra geras laikrodis. Dar nesu uždirbęs tiek pinigų, kad galėčiau nusipirkti labai prabangų laikrodį, bet iš tų, kuriuos galiu sau leisti, tikrai nesunku rasti itin mėgstamą ir stilingą. Tokių turiu gal penketą, juos dėviu pakaitomis. Anksčiau žiedų nemėgau, o dabar be jų jaučiuosi truputį nuogas – rankos, rodos, tampa per lengvos. Dėviu sidabro, balto aukso ar platinos žiedus. Sakoma, kad sidabras ramina sielą, man taip pat patinka jo spalva – ji dera prie visų įvaizdžių. Kiekvienas žiedas turi savo istoriją, su kiekvienu iš jų reikia susigyventi. Londone esanSpalvos čiose žiedų dirbtuvėse „Crazy Pig“ ir „The Great Frog“, Nuo pat mažens man patiko miško, samanų žalios kurios orientuojasi į rokenrolo įvaizdį, visada galiu surasspalvos. Gal nuskambės kiek nuobodžiai, tačiau mano ti sau artimą žiedą.

LAMŲ SLĖNIS

Ekstremalus sportas Nuo pat mažens man labiau patiko motociklai nei automobiliai. Visada žavėjausi motokrosu, pats užaugau ant dviračio. Šiuo metu važinėju pusiau krosiniu dviračiu, mėgstu tai daryti miškuose tarp medžių, nežinant, kas laukia už kiekvieno kelmo... Tuo dviračių sportas man įdomesnis ir už motociklus – kiekvieną posūkį turi reguliuoti tik pats. Taip pat turiu kelis BMX dviračius, su kuriais visad smagu padaryti keletą šuoliukų ir prisiminti senus gerus laikus. Apskritai, džiugu, kad vis daugiau žmonių dviračiais keliauja po miestą.

Tatuiruotės Tatuiruotės irgi yra aksesuaras. Mano draugystė su jomis prasidėjo įdomiai – pirmoji turėtų būti įsimintina, tačiau ji man įsiminė tik todėl, kad nebuvo sėkminga. Ją pasidariau iškart po mokyklos baigimo. Pamenu, buvo labai karšta diena, vienas vyrukas namuose su savo pasigaminta mašinėle turėjo ištatuiruoti man saulės ženklą su trimis ratu bėgančiais tigrais prie pat stuburo... – neatlaikęs krūvio nualpau. Po pirmo nesėkmingo bandymo sugalvojau, jog reikėtų pagal ano meto madą ant kūno japoniškai įamžinti ir savo zodiako ženklą. Taip viskas ir prasidėjo... Pagavau tą kabliuką ir jau žinojau, kad tatuiruotės taps vienu iš mano įvaizdžio ir gyvenimo būdo akcentų. Tikrai nepalaikau tatuiruočių be jokios prasmės ir daromų tik dėl šio laikmečio mados. Juk tatuiruotė – ne Kalėdų eglutė, kuria pasidžiaugus bus galima atsikratyti. Kiekviena tatuiruotė ant mano kūno yra apgalvota, pažymėjo tam tikrą mano gyvenimo etapą ir atėjo tam tikru reikiamu laiku. Nei vienos iš jų nesigailiu. Darantis ypač didesnę tatuiruotę žmogus gauna tam tikrą iškrovą. Vieni žmonės savo gyvenimo istoriją laiko viduje, sieloje, o aš ją perkėliau į išorę. Tikiu, kad reikia mėgautis tuo, ką turi, ką išgyvenai ir ką galbūt dar tik išgyvensi.

LAMŲ SLĖNIS

new seasons ahead.

be first. 2017 06 24 – 27

new date

Nuo 2017 metų tarptautinės prekių namams ir dovanų pristatymų premjeros rudens / žiemos ir pavasario / vasaros sezonams įvyks jau šį birželį. Daugiau informacijos: tendence.messefrankfurt.com

info@lithuania.messefrankfurt.com Tel. +370 5 213 55 34

LAMŲ SLĖNIS

Miestas – tai gyvas organizmas, pilnas skirtingų formų, struktūrų, judesių, minčių, kvapų ir garsų. Iš pirmo žvilgsnio – tai nerimstantis chaosas. Tačiau geriau įsižiūrėjęs supranti, kad viskas čia harmoningai dera ir nėra nieko atsitiktinio.

Nuotraukos: Lina Jushke Stilius: „Lamų slėnis“ Drabužiai: „Mados linija“

LAMŲ SLĖNIS

Auskarai „Marni“

680 Eur Suknelė „Marni“

1050 Eur

Palaidinė „Marni“

510 Eur

Batai „Marni“

750 Eur

Visa rasite parduotuvėje „Mados linija“, Didžiojoje g. 28, Vilniuje LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

Palaidinė „Chloé“

760 Eur

Auskarai „Marni“

230 Eur

Kelnės „Chloé“ Odinė piniginė „Balenciaga“

1090 Eur

560 Eur

Visa rasite parduotuvėje „Mados linija“, Didžiojoje g. 28, Vilniuje LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

Auskarai „Balenciaga“

300 Eur

Odinė rankinė „Chloé“

2280 Eur

Palaidinė „Balenciaga“

770 Eur

Sijonas „Celine“

1150 Eur

Batai „Balenciaga“

630 Eur

Visa rasite parduotuvėje „Mados linija“, Didžiojoje g. 28, Vilniuje LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

Suknelė „Jil Sander“

980 Eur

Akiniai „Celine“

320 Eur

Odinė rankinė „Chloé“

1470 Eur

Basutės „Marni“

660 Eur

Visa rasite parduotuvėje „Mados linija“, Didžiojoje g. 28, Vilniuje LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

Kartą vienas architektas jam pasakė: jei tapsi architektu, galėsi būti ir tapytoju ar interjero dizaineriu, bet nusprendęs būti tapytoju, architektu netapsi. Šios įžvalgos kauniečiui architektui ADOMUI RIMŠELIUI padėjo pasirinkti kelią, kuriame šiandien kunkuliuoja įvairialypė kūryba. „Esu ambicingas žmogus, – šypteli ir tarsi nušviečia pavakarėje paskendusius savo minimalistinius namus. – Kūryba man dažnai yra nesibaigiantis procesas, kurį galima tobulinti iki begalybės.“

NAMAI YRA TIK FONAS Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Lina Jushke

– Adomai, dažniausiai įgyvendini kitų žmonių svajones, kuri namus kitiems. O kokie tavo reikalavimai savai erdvei? – Su žmona Sandra ilgai ieškojome savo namų. Išvaikščiojome Kauno senamiestį, Žaliakalnį, daug visokių butų apžiūrėjome. Radę šitą, apsisprendėme per akimirką – pakerėjo švari erdvė, jame tarsi nebuvo nenaudingo ploto. Kai butą pirkome, vieta prie Soboro, Laisvės alėjos pradžioje, buvo lyg apmirusi, tačiau dabar čia prasideda judesys: sutvarkytas grindinys,

namų fasadai, čia daug žalumos. Gali būti kiek nori ambicingas, bet reikia suprasti, kad namus kuri ne sau vienam. Tuomet ambicijos šiek tiek sumažėja, nusileidi ant žemės. Nors iš tiesų čia daug kas liko iš to, ką buvau sugalvojęs iš pradžių. Su Sandra nuomojomės nemažai butų. Gyvenome senamiestyje, buvome pasikabinę pramoninius šviestuvus, drabužius laikėme nerūdijančio plieno virtuviniame stelaže, miegojome ant čiužinio, turėjome mažai daiktų, tačiau tai buvo vieta, kur draugai

mėgdavo rinktis. Klausydavome muzikos, kalbėdavomės – patraukli erdvė bendravimui. Persikraustę į 1995-ųjų moderno (stipriai ironizuoju) stiliaus namus jautėmės visai kitaip. Nors namai buvo tame pačiame senamiestyje, kitoje gatvės pusėje prieš senuosius, keisto išplanavimo bute tik permiegodavome, visai nesinorėjo jame būti, o juo labiau – kviestis draugų, patys nesijautėme ten patogiai. Užtat kai rinkomės naujus namus, daug galvojome ne tik apie save, bet ir apie svečius, kurie čia viešės.

LAMŲ SLĖNIS

– Turbūt sutiksi, kad namų erdvė žmogui yra itin svarbi, juk tik čia gali jaustis saugus, pasislėpti nuo pasaulio? – Erdvė, mastelis ir šviesa architektūroje – svarbiausia. Ne spalva, ne tapetas ar baldas, kurie yra tik priedai ir juos lengvai galima pakeisti. Atėję į šitą butą, pamatėme šviesią ir švarią, labai racionalią erdvę, kuri tiko mūsų požiūriui. Šviesos judesiu dabar grožimės kasdien, sodrioje aplinkoje šviesa tampa ypatinga. Radome ir atvėrėme mažą langelį vonios kambaryje – rytais pro jį įsiskverbia saulės spindulys, jis lūžta ir taip atsiranda vaivorykštė. Kad ir kaip būtų gaila, kokybišką erdvės pojūtį dažniausiai gali rasti tik senuose butuose, o šiandien dauguma statytojų ir kai kurie pirkėjai labiau vertina kvadratinį, o ne kubinį metrą. Erdvės svarbą nusveria kaina ir „kad tilptų vaikai“, tokia ta rinka. Tačiau sename bute nepagyvenusiam žmogui gana sunku suvokti to buto galimybes, ypač jei jis nėra tuščias. – Ar galėtum suformuluoti reikalavimus, kokioje erdvėje nori gyventi šių dienų žmogus? – Nėra vienodų žmonių, nėra vienodų norų. Viskas priklauso nuo gyvenimo būdo. Ar tai erdvė, kurioje tu leidi didžiąją laiko dalį, ar tik erdvė, kur nori pailsėti? Tai daug ką keičia. Neseniai kūriau namus žmonėms, kurie iš didesnio namo persikraustė į mažesnį. Namas reikalauja dėmesio – turi jį prižiūrėti, o jei tavo gyvenimo būdas – kelionės po pasaulį, slidinėjimas, šokinėjimas iš parašiuto, tai juk namams negali skirti daug laiko. Šiandien daugelio slaptažodis – skandinaviškas interjeras. Tačiau kas tai yra? Skandi-

LAMŲ SLĖNIS

navų estetika šviesi, švelni, tačiau interjero juk niekaip negali atskirti nuo žmogaus. Pastebiu, kad vis daugėja interjero dizainerių, kurie iš namų interjero daro tarsi statišką paveikslėlį – apkrauna juos daiktais, dirba fragmentiškai ir nekuria visumos. Bet juk namai suvokiami dinamiškai, judant, juk nesėdi visada viename taške ir nežiūri i tą „jaukų“ kampelį. Kai šeimininkai atsikrausto į tokią vizualinio triukšmo pilną erdvę su savo paveikslais, drabužiais, šuniukais ir katytėmis, tampa dar triukšmingiau, sunku joje pailsėti. Namai turi būti tik fonas šeimininko gyvenimui. Galų gale juk interjerą pabaigia jame gyvenantis žmogus, o ne architektas. Architektas turi tik sukurti geras sąlygas, kad interjeras įvyktų. – Atskleisk paslaptį: kaip sukurti tokius namus, kad jie niekada neišeitų iš mados? – Tai pats sudėtingiausias dalykas! Kaip sukurti daiktą, kad jis nepasentų? Amžinas klausimas, nes juk nutinka, kad daiktai pasensta dar net nepastatyti. Esu tikras, kad nesensta daiktai, kurių švari mintis, struktūra, nesensta erdvė, mastelis, kompozicija – fundamentalūs dalykai. O detalės... Na, jas galima keisti. Dekoras neišgelbės, jei nebus karkaso. Anksčiau postmodernizmo bijojau kaip velnias kryžiaus, bet kokį dešimtą kartą užėjęs į Mykolo Žilinsko dailės galeriją, supratau: beviltiškos yra tik Antiką imituojančios priekinės kolonos ir kiti postmodernistinės estetikos elementai. Jei nekreipsi į juos dėmesio, matysi stiprią architekto ranką, tūrį, erdves, santykį su miestu. Ano meto postmodernizmo stilistika man nepatinka, tačiau esminiai dalykai juk ir lieka monumentalūs.

LAMŲ SLĖNIS

– Kauno architektūra negali nežavėti... – Mudviem su Sandra Kaunas yra ypatingas miestas, labai mėgstame savaitgaliais vaikščioti po jį, atrasti gatveles, pastatus, naršyti laiptines, kiemelius. Tai ir labai modernus miestas, turintis savitą tarpukario architektūrą, nemažai kokybiškos šiuolaikinės architektūros ir daug drąsių kontrastų tarp seno ir naujo, tarp apleisto ir prižiūrėto. Sandra turi gerą akį, nuotraukose ji sugeba užfiksuoti nepaprastų dalykų. Mums įdomus ne tik senamiestis, bet ir kiti rajonai – net brutuali, šalta Šilainių architektūra irgi turi žavesio. – Kaunas nuo seno garsėjo architektais, gal tarpukariu gimusi architektūros tradicija vilioja čia talentingus kūrėjus? – Kaune tarpukariu kūrė žmonės, baigę Paryžiaus architektūros mokyklas. Gali matyti ir didžiulę miesto ambiciją, ir architektų talentą. Nieko nuostabaus – statusas tuometinę sostinę įpareigojo stiebtis. Esu girdėjęs, kad ir sovietmečiu tuometinio Vilniaus inžinerinio instituto dėstytojas Vytautas Dyčius savo talentingiems studentams rekomenduodavo Kauną. Jis ragino juos rinktis įdomų, modernų miestą, kur konkurencija tarp architektų (beje, kaip ir dabar) buvo gerokai mažesnė.

tas Henrikas Žukauskas man sakė: jei būsi architektas, galėsi būti ir tapytoju, ir interjero dizaineriu, bet jei tapsi tapytoju, architektu būti negalėsi. Užaugau Kaune, šeimoje apie architektūrą niekas nekalbėdavo, tik man įstojus mama prisipažino visada norėjusi, kad sūnus pasirinktų šį kelią. Vėliau sužinojau, kad senelis buvo pasirinkęs architekto profesiją, tačiau mokslų nebaigė dėl politinių priežasčių. Baigęs studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete kurį laiką dirbau Vilniuje, architekto Gintaro Čaikausko biure, tačiau vis galvodavau, kad noriu grįžti į Kauną. Man atrodė, kad gimtajame mieste architektūrai labiau tinkama aplinka, šiltesnė bendruomenė. Svajojau dirbti kartu su Gintautu Natkevičiumi, man darė įspūdį jo darbai. Mokiausi kartu su Agne Natkevičiūte, kartu su ja turėjome padaryti vieną projektą, savaitgaliais prie jo dirbdavomeNatkevičiaus biure. Keletą kartų jis pats priėjo ir pro petį stebėjo procesą. Matyt, jam patiko mano požiūris, minties eiga, taigi praėjus porai mėnesių jis man pasiūlė darbą. – Įdomu, koks jausmas, kai gauni pirmąjį savo rimtą projektą, už kurį esi atsakingas nuo pradžios iki galo? – Jaudulys. Jis nepalieka ir dabar, kyla prieš kiekvieną naują darbą. Pirmasis mano projektas buvo Kėdainių krematoriumas.

– O kaip Kaune atsidūrei tu? – Norėjau būti tapytojas, dizaineris, – Oho! Toks esminis, filosofinis bet pasirinkau architektūrą. Architek- projektas...

– Ir didžiulė atsakomybė! Turėjau stiprų užnugarį, nuolat jaučiau, kad galiu atsiremti į labiau patyrusius, pasitarti. Pirmasis projektas ir liks pirmasis: prisimenu, kaip vaikščiojau aplinkui, glosčiau sienas. Jaučiau ramybę ir tai buvo tai, ko labiausiai norėjau – kad toje vietoje žmogus jaustųsi ramus. Sklypas šiam pastatui buvo skirtas Kėdainių pramoniniame rajone. Atrodytų, dar vienas pramoninis daiktas, technologinis pastatas. Tačiau vis dėlto – su galybe emocinių, daugybe tradicijos klausimų. Kaip psichologiškai sušvelninti pastato paskirtį? Kaip neakcentuoti kamino? Kaip sukurti sakralumą per erdvės ir šviesos žaismą? Kaip sukurti erdvę, tolerantišką visoms konfesijoms? Ir raminančią aplinką, tarsi emocinį filtrą? Specialiai kūrėme sluoksniuotą struktūrą: atvykęs patenki į vidinį kiemą, kuris tarsi sumažina erdvę, padaro ją intymesnę, nubrėžia ribą nuo pramoninės, sienoje esantys langeliai iš vidaus fragmentuoja vaizdą, o iš išorės tarsi daro pastatą lengvesnį, minkštesnį, žmogus lyg pabėga nuo šiurkščios aplinkos. Japonai teigia, kad staigus erdvės pasikeitimas iš didelės į mažą sukelia stresą. Todėl erdves mažinome palaipsniui, kad dar labiau nepagilintume žmonių liūdesio. Artimojo palydėti atvykę, iš kiemo jie patenka į mažesnį prieškambarį, iš jo – į dar mažesnes atsisveikinimo sales, o galiausiai viskas tarsi dingsta už durų. Architektūroje irgi turi pasakoti istoriją, kurti scenarijų.

LAMŲ SLĖNIS

– Netradicinis objektas, neabejoju, ir viduje užduoda daugybę klausimų... – Tikrai taip. Tai ir yra prieskoniai, kurie leidžia kurti, priverčia galvoti scenarijų, žiūrėti į tai jautriai ir su pagarba. Įsiminė per atidarymą pasakyti kunigo žodžiai: rodos, tik betonas ir medis, tačiau būtent tokioje aplinkoje supranti, kad žmogus čia tampa svarbiausias. Ne pastatas, o žmogus. Rodos, kunigas atspėjo, ką norėjau pasakyti. Scenarijus ir istorija architektūroje būtinos ne tik visuomeniniuose objektuose, bet ir gyvenamosiose erdvėse. Man pasisekė, gaunu įdomių, sudėtingų projektų. Surūdijusios dėžės (bobučių siaubas) – kolumbariumas Petrašiūnų kapinėse yra irgi mūsų kompanijos darbas. Per kiekvienas Vėlines tenka aiškinti, kodėl tokį architektūrinį sprendimą padarėme. O juk paprasta – aplinkui miškas, senos pušys, gamta – visiškai nesinorėjo to užgožti to akmens siena. Mintis kilo iš lietuviškų, tautinių koplytstulpių. Pasirinkome surūdijusi metalą, kad jis kuo labiau susilietų su medžių kamienais, būtų kuo grakščiau. Tautodailės ornamentika suminkština vaizdą ir viskas tampa parko, gamtos dalimi. Nors šiaip jau man labiau patinka kurti architektūrą gyviesiems.

LAMŲ SLĖNIS

– Įdomu, kiek laisvės turi ją kurdamas? – Daug. Nes laisvė yra psichologinė būsena. Atėję pas tave žmonės dažniausiai turi savo viziją, o tu turi laisvę jiems pasiūlyti savo variantą – laisvė juk yra kūryba ir diskusija. Jei tau pavyksta viziją įgyvendinti – nuostabu, o jei esi tik įrankis, tada esi suvaržytas. Niekada negaliu tik sau prisiimti laurų, dirbu su Gintautu Natkevičiumi, mes visi biure esame komanda, daugybė talentingų, darbščių žmonių. Kad nutiktų tikrai geras dalykas, turi sukristi tinkamos aplinkybės – klientai, vieta, profesionalūs architektai, konstruktoriai, statybininkai. Kurti individualius namus, kalbėtis su tais, kurie juose gyvens – be galo įdomus dalykas, dirbdamas jauti niuansus, mažiausias užuominas, įvertini, apie kokias medžiagas gali kalbėti, o apie kokias – ne. Žmonės, jų norai, jų gyvenimo būdas, sklypo vieta kiekvieną kartą suformuoja originalų statinį. Kur kas blogiau, kai užsakovas tau sako: aš 100 procentų jumis pasitikiu. Blogai! Negali padaryti nieko gero ir gražaus, kai nėra atspirties taško, branduolio, kurį galėtum apauginti detalėmis. Tada viskas tampa labai formalu.

Gero interjero sėkmė – fundamentalūs architektūriniai sprendimai. Kokybę lemia suvaldytas tūris, šviesa ir erdvė, taip pat įprasminti žmonių, kurie jame gyvens, poreikiai. Kurti interjerą jau pastatytame name ar bute – irgi įdomu: turi derintis prie situacijos, išryškinti vertybes ir rasti sprendimus, kurie transformuotų ir papildytų erdvę, pagalvoti apie įdomias tekstūras, faktūras ir kompozicijas. – Tave domina ne tik architektūra, interjerai, tapyba, bet ir dizainas. O gal geras architektas ir turi išmanyti visas šias sritis? – Su savimi visada nešiojuosi užrašų ir eskizų knygelę, kurioje užsirašau idėjas. Sugalvoju ir pasižymiu kokį pastatą, lempą, kėdę, scenografiją – visko ten daug: užrašai, eskizai, technologiniai sprendimai. Domiuosi daug kuo, apie daug ką galvoju, rašau, rašau, o paskui paskaitinėju gerdamas kavą. Kartą atsiverčiau pirmąjį tos knygelės puslapį, radau užrašus apie konkursą Pietų Korėjoje ir eskizą, ką galėčiau jam pasiūlyti. Gal savo dėl tingėjimo darbo nebaigiau, neišsiunčiau, o juk vėliau pažiūrėjau, kad mano idėja visiškai galėjo konkuruo-

ti su kitomis, kurios buvo pateiktos konkursui. Tada ir nusprendžiau – reikia daryti, o ne stabdyti, nes vien užrašyta idėja neturi vertės. Pagalvojau, ką labiausiai iš savo knygelės norėčiau sukurti, radau lempos eskizą. Padaryti tos lempos man nepavyko, tačiau įsitraukiau į procesą ir nebegalėjau sustoti. Sutikau žmogų, kuriam tai įdomu kaip ir man. Taip gimė mano ir Tado Antanavičiaus projektas „Daar“. Pirmasis mūsų bendras darbas šiandien kabo mūsų su Sandra virtuvėje. Šiuo metu dirbame dar prie penkių naujų produktų, jie kol kas ne visai išbaigti, bet šiandien artėjame prie rezultato, kokio tikimės ir kokį galėtume gaminti kitiems. Nesinori išleisti į rinką nekokybiškų produktų. „Daar“ man primena dark (liet. tamsa) – mums abiem patinka minimalizmas, industrinė estetika, gal kiek grubūs, bet monumentalūs architektūriški dalykai. Šiandien informacijos sklaida yra milžiniška, nėra sunku užsakovui parodyti, kaip galėtų būti, rasti pavyzdžių ir analogų, tačiau imitacija ir liks imitacija. Jeigu nori sukurti daiktą, turintį išliekamąją vertę, reikia mokėti informaciją išsirinkti, ją interpretuoti ir įdėti labai daug darbo.

LAMŲ SLĖNIS

Teigiama, kad vos po dešimtmečio dauguma mūsų gyvens protinguose namuose, kuriuose įdiegtos išmaniosios technologijos veiks panašiai, kaip veikia mūsų smegenys. Išmanūs namai ne tik padės gyventi saugiai ir patogiai, taupyti išlaidas bei brangų laiką, bet ir... mielai su jumis pasikalbės, jei imsite nuobodžiauti atostogaudami saulėtame paplūdimyje.

Nuotraukos: „JUNG Vilnius“ archyvo

APIE PROTINGUS NAMUS -

LAMŲ SLĖNIS

PROTINGAS AR TIK IŠMANUS? Kuo daugiau išmaniųjų įrenginių atsiranda mūsų namuose, tuo labiau juos pačius norisi vadinti išmaniais. Pagrindinis skirtumas tarp išmaniųjų namų ir išmaniųjų įrenginių, vadinamųjų gadgetų, – pastarieji tik savarankiškai atlieka vieną ar kelias funkcijas, o išmaniuosiuose namuose veikia vieninga valdymo sistema, aprėpianti visas pagrindines būsto funkcijas: šildymą, apšvietimą, klimato kontrolę, apsaugą, multimedijas ir kt. Išmaniuosiuose namuose visos funkcijos veikia kaip vientisas organizmas.

- NENUOBODŽIAI

TIKRAI ŽINOTE BENT VIENĄ PROTINGĄ NAMĄ! O gal net jame lankėtės. Štai keletas žymiausių protingų pastatų, kuriuose įdiegtos išmaniosios technologijos „JUNG“: verslo centras „Greenhall“, Nacionalinė dailės galerija, biurų pastatas „Pirklių klubas“, Arkikatedra, viešbučiai „Holiday Inn“ bei „Artagonist“ Vilniuje, Kauno prekybos centras „Akropolis“ ir Kauno Žalgirio arena, viešbutis „Palanga“.

ATEITIES SCENARIJUS. Prognozuojama, kad vos po dešimtmečio išmanieji namai bus tokie pat įprasti kaip mobilusis telefonas. Ilgą laiką šios technologijos buvo diegiamos tik statant prabangius namus, aukštos klasės biurus ar viešbučius. Šiandien Lietuvoje jau pastatyta keli šimtai išmaniųjų namų, o naujų būstų rinkoje išmaniosios technologijos prieinamos daugumai. Kuo daugiau žmonių įsirengia protingus namus, tuo sparčiau jie pinga.

ĮKANDAMA PRABANGA. Kiek iš tiesų kainuoja protingas namas ar butas? Nustatyta, kad statistinis 33 metų žmogus, būstą perkantis Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje ir 23 metų laikotarpiui iš banko besiskolinantis vidutiniškai 55 tūkstančius eurų, už paskolą moka maždaug 250 eurų per mėnesį. Įsigijus bazinį protingo namo sistemos paketą, mėnesinė paskolos įmoka padidėtų 20 eurų. Štai tiek kainuoja 30–50 procentų sutaupoma energija ir gerokai patogesnis gyvenimas. Beje, diegiant tipinę sistemą daugiabutyje, kaina gali būti mažesnė 20–30 procentų.

LAMŲ SLĖNIS

PASIKALBĖK išmaniųjų tel Lietuvoje net Šiuolaikiniam prie durų, be Tad išvykus n mobiliajame

PROTINGAS NAMAS = TAUPUMAS. Bendrovė „Spinter tyrimai“ aiškinosi, ką Lietuvos gyventojai žino apie protingus namus. Respondentai nurodė tris patraukliausias protingo namo funkcijas: tai automatinė šildymo kontrolė ir galimybė pasirinkti skirtingus šildymo režimus, namų apsaugos sprendimai bei namų funkcijų valdymas nuotoliniu būdu. Trumpiau tariant, žmonės tikisi, kad protingas gyvenamasis būstas leis sumažinti sąnaudas, gyventi ekonomiškai, saugiai ir patogiai.

PROTINGAS STIKLAS. Išmaniųjų technologijų dėka namuose galima mėgautis tiek skaidriais, tiek pritemdytais langais. Tai ypač aktualu vienaaukščių namų gyventojams, norintiems gyventi be užuolaidų. Modernaus apšvietimo galimybės, kuriančios saugumo ir jaukumo pojūtį, taip pat paklausios privačiuose namuose su nuosava teritorija. „Kai vakare namuose uždegamos šviesos, langai virsta veidrodžiais, atspindinčiais tai, kas vyksta viduje, o taip pat optiškai izoliuojančiais namą nuo jį supančios aplinkos, – teigia bendrovės „JUNG Vilnius“ vadovas Raimundas Skurdenis. – Atskirties problemą galima išspręsti pasitelkus specialų apšvietimą, sukuriantį vizualią jungtį tarp vidaus ir išorės – namuose esantys žmonės mato ir apšviestą lauką, tad namuose jaučiasi saugiau ir natūraliau.

LAMŲ SLĖNIS

NAMŲ SMEGENYS. JAV labiau paplitę „vienų smegenų“ išmanieji namai, taigi ten tikrai yra daugiau pagrindo statyti siaubo filmus apie pastatų savarankiškumą. Tuo tarpu Europoje, kaip ir Lietuvoje, daugiausia diegiamos atskirai valdomų funkcijų sistemos, nepriklausomos nuo vieno centrinio kompiuterio.

SU NAMAIS. Vokietijos rinkos lyderės „Siedle“ lefonspynių dėka galite pasikalbėti su savo namais t besikaitindami smėlėtame Tailando paplūdimyje! me pasaulyje namų slenkstis pasiekiamas ne stovint et komunikuojant išmaniosiomis technologijomis. namai gali būti ten, kur tik norime, pavyzdžiui, telefone ar išmaniajame laikrodyje.

6 LAMŲ SLĖNIS

LAISVĖ AR PRIKLAUSOMYBĖ? Įsirengdami protingą namą galite tapti laisvas arba priklausomas – tai lemia pasirinktas gamintojas. Pagal daugelio pasaulio šalių standartus, panašią produkciją gamina daugiau nei 300 pastatų automatizavimo bendrovių. Tad net jei jūsų pasirinktas gamintojas pakeistų veiklos kryptį ar nutrauktų veiklą, jo sukurtas sistemas bus paprasta ne tik papildyti ar pakeisti kitų kompanijų produkcija, bet ir prižiūrėti.

LAKMUSO POPIERĖLIS. Protingo namo funkcijos daug pasako ne tik apie žmogų, bet ir apie skirtingus tautų bruožus. Juk ne kartą esame girdėję apie skandinavų poreikį šviesai, vokiečių rūpestį pagyvenusiais žmonėmis, rusų pomėgį blizgesiui ir auksui.

LAMŲ SLĖNIS

PRADŽIŲ PRADŽIA. Kadaise pirmieji protingi namai atrodė štai taip...

SAUGI SENATVĖ. Protingas namas suteikia saugumo vyresniems žmonėms bei leidžia socialiniams darbuotojams jais rūpintis nepažeidžiant privatumo. Tarkime, jei visą dieną namuose neužsidega šviesa ar neįsijungia virdulys, name įrengti davikliai siunčia signalą socialiniams darbuotojams ir šie atvyksta patikrinti, ar viskas gerai.

12 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

Pamažu ironiškais vingiais išmarginta brolių REMIGIJAUS ir EGIDIJAUS PRASPALIAUSKŲ kūryba, besislepianti po pavadinimu „Egyboy“, užkariauja ne tik Lietuvą, bet ir visą pasaulį: socialinės kritikos prieskonį turinčiais marškinėliais puošiasi garsūs mados pasaulio tinklaraštininkai ir muzikos žvaigždės, o jų kurtus aksesuarus, drabužius ir paveikslus į savo glėbį noriai priima parduotuvės ir meno galerijos Sidnėjuje, Leipcige, Vienoje. Tačiau susitikus su Remigijumi, vienu iš prekės ženklo įkūrėjų, visas sėkmės šleifas tarytum kažkur pradingsta. Atrodo, kad prieš mane stovi paprastas, nuoširdus ir kiek nedrąsus Remis – toks pats, koks bėgiodavo vaikystės kieme gimtuosiuose Telšiuose.

REMIS IŠ VAIKYSTĖS KIEMO Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

– Remigijau, savo veiklą vystote ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Papasakok, kaip jums pavyksta būti pastebėtiems ir skintis kelią svetur? – Internetas suteikė mums stebėjimo galią. Šis mažytis ekranas delne jau beveik susilieja su žmogaus oda. Žmonėms susirasti mėgstamus dalykus dabar labai paprasta. Tereikia įjungti, išjungti, šiek tiek paieškoti. Vilniuje mus pastebėdavo dėl to, kad nuolat būdavome kartu. „Tie du“, – sakydavo. Visur – Dailės akademijoje, gatvėje, šokiuose – būdavome dviese. Egis pradėjo piešti labai seniai. Kiek tik prisimenu, jo kambarys būdavo prikrautas įvairių markerių, kambario kampuose – pilnos dėžės

piešinių. Jis turėjo baltą magnetinę lentą, ant jos daug praktikuodavosi – vis piešdavo ir trindavo... Piešdavome visur: gatvėje, ant servetėlių, ant alaus kamštelių, net ant išmestų televizoriaus ekranų. Kūrėme tam tikrus personažus, charakterius užmerktomis akimis, „Egyboy“ whateverism (liet. – bet ką). Tai išliko iki šiol – dabartiniai mūsų piešiniai ant marškinėlių, nors ir kita tema, tačiau išlaiko tą patį jausmą. Jau susiformavęs stilius „Egyboy“ ir daro atpažįstamą. Man didžiausia kūrybos mokykla – stebėti mane supančią aplinką, išgirsti, kaip žmonės taria tam tikras frazes, atkreipti dėmesį, kaip jie stovi, kaip sujungia savo veiksmus, perstum-

do daiktus. Nepaprastai įdomu atrasti kažką paprastuose dalykuose. Kažkada net vykdžiau savotišką aplinkos stebėjimo eksperimentą. Prisimenu, sykį važiavau taksi, kuriame dispečerė diktavo adresą: „Aukų trys, aukų trys“ (Aukų gatvė Vilniuje – aut. past.). Vairuotojas atsakė: „Aukų trys, važiuojame“. Jis tikrai nenorėjo pasakyti, kad automobiliu važiuoja trys aukos, tačiau toks žodžių žaismas labai įdomus. Kažkada stebėjau, kaip į kambario šiukšlinę sukrenta daiktai – kaip plaukai persipina su pasenusiais geltonais konservuotais kukurūzais, kaip ant jų užkrenta sudužę indai ir pasenę tulpių žiedai... Visa tai sukuria koliažą, kuris nustebina ir savotiškai veža.

LAMŲ SLĖNIS

– Su kokiomis kompanijomis, kokiais vardais dirbate šiuo metu? – Šiuo metu daugiausia laiko skiriame savo meno ir mados ženklui „Egyboy“. Egis dirba Sidnėjuje įsikūrusioje parduotuvėje „P.A.M Store“, kurios lentynose – Gosha Rubchinskiy, Bernhardo Willhelmo, „Cav Empt“, „Visvim“, „Wtaps“ darbai. Plečiame savo veiklą – pasirašėme sutartį su garsiu Sidnėjuje esančiu restoranu „Butter“, kuriame lankėsi amerikiečių repo grupė „Wu-Tang“. Restoranas „Butter“ visus nustebino neįprastu savo meniu, batų dėžėse patiekiamais mėsainiais, restorane skambančios repo muzikos ir aukščiausios klasės šampanų derinimu. Kaip jie patys sako, tai – hibridinis sportinių batelių, keptos vištienos ir šampano baras. Jų parduotuvėje pardavinėjami ir „Egyboy“ drabužiai. Šiuo metu turime pasiūlymą sukurti parodą Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Titanikas“. Mūsų metų projektas – kolaboracija su prekės ženklu „David Jones“. Taip pat sudalyvavome didžiulėje mados parodoje „Made Sydney“. Atidarėme savo darbų parodą „S-mile“ „Saint Cloche“ meno galerijoje Sidnėjuje. Kartu su Baltijos menininkus vienijančia iniciatyva „&editions“ Los Andželo knygų mugėje pristatėme gatvės meno, grafinio dizaino ir popmeno lydinį – knygą „My Flag is Back“. Dizaineriui Juozui Statkevičiui sukūrėme asmeninius marškinėlius „Happy / Duckface“ ir nupiešėme Juozo portretą. Sukūrėme bendrą kolekciją su vokiečių drabužių dizaineriais, o „Egyboy“ kurtus drabužius apsivilko repo grupės iš Pietų Afrikos „Die Antwoord“ dainininkė Yolandi Visser. Vilniuje, Užupyje, atidarėme parduotuvę „C.C.Capwell“.

LAMŲ SLĖNIS

– Dabartiniai jūsų darbai balansuoja tarp meno ir mados. Kuri sritis šiame jūsų gyvenimo etape jums artimesnė? – Abi sritys mums labai svarbios. Tai – mūsų darbas. Jų raiška šiek tiek skiriasi, tačiau viena sritis papildo kitą. Darbe mums svarbiausia – tikrumas ir atvirumas žiūrovui. Jeigu žmogus tai jaučia – viskas OK. – Jūsų kūriniu – batais iš duonos kepalų „Bread Shoes“ – pasidalijo daugiau nei tūkstantis visame pasaulyje garsių portalų, jie eksponuojami ir viename garsiausių pasaulio batų muziejų... Ar šis projektas, sukurtas prieš aštuonerius metus, ir buvo triukšmingas jūsų įžengimas į meno pasaulį? Koks tai buvo etapas? – „Bread Shoes“ (liet. – „Duonos batai“) jau sukūrė savo istoriją. Tai – skandalingiausias mūsų kūrinys. Tuo metu buvome visiškai nepatyrę, žali dailės akademiją pabaigę vaikinai. Aš persikrausčiau gyventi į Užupį, o brolis išdrožė iš duonos šlepetes ir atnešė man dovanų įkurtuvių proga. Pastačiau jas ant palangės – kad nesupelytų. Taip jas pastebėjo kaimynai. Su šiomis šlepetėmis sudalyvavome pirmuosiuose dizaino turguose, o tada viskas ir prasidejo: „Žmonės Sibire neturėjo ką valgyti, o jūs juokiatės“,

LAMŲ SLĖNIS

„Nesityčiokite iš maisto“... Naktį savo namų virtuvėje Egis sukūrė pirmąjį šiuolaikinio meno objektą „Bread Shoes“, o į virtuvę su naktiniais užsukusi mama sako: „Vaikeli, nesityčiok iš lietuviškos duonelės.“ Po metų – sprogimas. Lietuvoje šis projektas buvo pasmerktas, tačiau tarptautiniu mastu jį pripažino gana plačiai. „Bread Shoes“ atsidurė prestižiniame virtualiame batų dizaino muziejuje ir įsitaisė tarp garsių eksperimentinių mados dizainerių kūrinių. Su šiuo darbu mums pavyko pasirodyti ir prestižinėje Grassi muziejaus parodoje Leipcige. Ten dalyvavome kartu su dviem šimtais meno ir mados pasaulyje įžymių menininkų ir dizainerių, tarp kurių buvo ir garsusis amerikiečių mados dizaineris Jeremis Scottas su savo sukurtais rožinius pudelius imituojančiais sportbačiais. Žinia apie „Bread Shoes“ per tris dienas apskriejo visą pasaulį ir buvo paskelbta garsiausiuose dizaino tinklapiuose. Prieš Kalėdas dizaino studija „Da Da Da“ pasiūlė šiuos batus įtraukti į jų elektroninę parduotuvę. Buvo įdomu pamatyti žmonių reakciją. Jie pirko mūsų kūrinius internetu, tačiau nesitikėjo gauti iš tikros duonos kepalų pagamintų šlepečių. Užklausos ir laiškai iš įvairių žurnalų į pašto dėžutę be sustojimo krito tris dienas. Vaikai

siūlė batus valgyti prisipylus džemo, mus kvietė dalyvauti televizijos laidoje Didžiojoje Britanijoje... Pasaulis tarsi pakvaišo. Tokia buvo linksma duonelių istorija. O aš jų pridrožiau tiek, kad dabar net žiūrėti nesinori. (Juokiasi). – Savo darbų stilių pristatote kaip ekspresyvų primityvizmą. Ką reiškia šis žodžių junginys? – Tai laisva ranka pieštas markerinis piešinys (angl. – hand drawing). Tai savitas stilius, kurio šaknys – gatvėje. Dažnai „Egyboy“ priešiniai juodai balti, juose nesistengiama dirbtinai pasiekti estetikos, grožio. Tai savotiškas rankos judėjimas minčių takeliais. Pradėję plačiau domėtis šia technika atradome panašiu principu dirbančių kūrėjų: Davidą Lynchą, Davidą Shrigley, Germesą Gangą, paryžietį dėstytoją Shoboshobo. Tačiau visi jie savo darbais analizuoja skirtingas temas, o tai ir sukuria savitą menininko kalbą. Šio stiliaus primityvumas pasireiškia mažu kiekiu priemonių – naudojamas markeris ir popieriaus lapas. Pirmykščiai žmonės taip piešė ant uolų, o benamiai – tušinuku už keliolika centų ant kartono lapo. Nepaisant to – ir vieni, ir kiti nupiešia didžiausius sielos kūrinius.

LAMŲ SLĖNIS

– Atrodo, kad jūsų kūriniai tarsi atliepia šiuolaikinį jauną žmogų – ironišką, kritišką, drąsų, madingą... Ar tokiam klientui ir kuriate? – Mes kuriame jausmą – negalvojame apie klientą. Marškinėliai su užrašu „Boys Don‘t Cry“ (liet. – „Berniukai neverkia“) gimė tada, kai vieną rytą Egis išėjo nusipirkti puodelio kavos Sidnėjuje. Tąkart kavinėje grojo grupės „The Cure“ tokiu pat pavadinimu sukurta daina. Apimtas didelės palaimos jis sukūrė šiuos marškinėlius, užraše ant jų perbraukdamas žodį „don‘t“ ir pabrėždamas, kad iš tikrųjų tai netiesa – vyrai verkia. Drabužių serija „Vogueing“ skirta visiems, norintiems prieinama kaina tapti žvaigžde. Šių marškinėlių dizainas, piešinys buvo sukurtas imituojant pirmąjį ant žurnalo „Vogue“ viršelio publikuotą vyrą. – Žiūrint į jūsų kūrinius atrodo, kad ironija – labai svarbi jūsų kūrybos dalis. Panašu, kad būtent ji ir žavi jūsų gerbėjus labiausiai. Ką ja norite pasakyti?

LAMŲ SLĖNIS

– Mums svarbu nustebinti save. Jeigu piešinys mūsų nenustebina – jis keliauja į šiukšlių dėžę, pradedame kurti naują. Ironija dažnai persipina su komiškumu. Mūsų piešiniai nėra pikti – dažniau linksmi, tačiau su socialine kritika. Daugumoje piešinių naudojame naujadarus, perfrazavimus, suteikiančius darbams naujų nuotaikų, linksnių, idėjų. – Papasakokite apie savo naująją kolekciją „Let The Beast Control Your Body”. – Kolekciją ir jos pavadinimą įkvėpė dešimtojo dešimtmečio grupės „2 Unlimited“ kūrinys „Let The Beat Control Your Body“. Pavadinime pridėjome „S“ raidę ir pavadinimas įgavo kitą prasmę. Naujoji „Egyboy“ marškinėlių kolekcija sudaryta iš daugiau nei trisdešimt nematytų dizainų ir piešinių. Mūsų pirmos profesionalios kolekcijos piešiniai neturi vienos linijos ar temos – vertiname juos kaip pavienius meno kūrinius. Apsivilkęs „Egyboy“ marškinėlius žmogus ant savo kūno nešioja meno

kūrinį. Savo kūrybą papildėme ir lokalia autentika – Vilniui sukūrėme marškinėlius su užrašu „Feelnius“, iš vaikystės slengo atkeliavęs posakis „Sakyk Rožė“ taip pat nugulė ant marškinėlių. Dizainai ironiškai prisiliečia prie tam tikrų temų, kvestionuoja ikonų statusą, suteikia joms naują veidą: „KARL Legendfield“, „Anna WintourPUNK“, „VOGUE Boy“, „Just LEO“, „Lets Go Deep“, „Jeremy HOT“. – Kuriate kažkur tarp Vilniaus ir Sidnėjaus. Kuo savo kūrybine atmosfera skiriasi šie du miestai? – Vilnius ir Sidnėjus – labai skirtingi miestai. Sidnėjuje atsigauna oda, ten lengviau judėti, įkvepia karštis, saulė, vandenynu kvepiantis oras, augalai. Vilniuje – cepelininis dangus, mažai spalvų, tačiau čia saviti žmonės. Vilnius – nenusaldintas miestas. Čia daug aptriušusių vietų, šimtais sluoksnių užklijuotų ir nusilupusių skelbimų, grafičių. Sidnėjuje daug spalvų, reivo kultūros, psichodelikos, banglentininkų, naujų ateinančių gėrio bangų.

LAMŲ SLĖNIS

– Kaip suprantu, Egidijaus svajonių miestas – Sidnėjus. Jei norėtum pabėgti, kurį pasaulio kampelį pasirinktum tu? – Egis planuoja sugrįžti į Vilnių! Man labai gera sugrįžti į Telšius, pas tėvus. Ten užplūsta kūrybiškumas – norisi daryti, kurti, imtis milžiniško formatų darbų. Juk būtent Telšiuose kurdavau didžiausius savo piešinius. Atrodo, ten dar išlikusi mūsų studijų metų energija, prisiminimai iš močiutės kambario vaikystėje, ramina per balkono langus matomas Masčio ežeras. Kiemo aikštelė su išlikusiais grafičiais, aplink – rajono penkiaaukščiai, katilinės kaminas su dūmais, ošiantis jau iki ketvirtojo mūsų buto aukšto užaugęs beržas... Viskas taip savita ir nuo tų laikų beveik nepasikeitę. Bėgti gali bet kur, tačiau nuo savęs nepabėgsi. Man visur gera, kur galiu atrasti save. – Kaip atrodė judviejų vaikystė? Ar jau tada piešėte? – Piešiame visą gyvenimą. Dar vaikų darželyje mus auklėtoja nuvedė į meno mokyklą, ją lankėme šešerius metus. Su broliu dalyvaudavome radijo žaidimuose, prisimenu, nupiešę Tomazą ir Marazą televizijos laidoje laimėjome kompiuterio stalą. Mūsų vaikystės kiemas buvo labai aktyvus, pilnas vaikų. Krepšinio lanką mums atstojo dujų vamzdis, miesto sienas margindavome piešiniais, dviračiais mindavome į sodus vogti obuolių. Vilnius mums asocijavosi su SEL, gatvės menu, pankais, diskotekomis. Mama dirbo maisto parduotuvėje, kartais jai padėdavome prekiauti – kraudavome duonos kepalus į lentynas... Visa tai prisimenu kaip spalvingą nuotykį. – Apie jus radau vos keletą straipsnių. Ar šis paslaptingumas – vienas iš būdų sudominti, sukurti intrigą? – Ne su visais kalbame atvirai, bet su jumis sutikome. – Jei viskas būtų įmanoma, ko abu norėtumėte išmokti? – Norėjome pasimokyti ir padirbėti garsių menininkų fabrike „Faile“ Niujorke, Brukline. Tačiau dabar norime suburti „Egyboy“ komandą. Išmokti sveikiau gyventi. Bet reikia ir chaoso.

LAMŲ SLĖNIS

Vieni žmonės ramybei atrasti renkasi jogą, meditaciją, kiti – spalvinimo knygas suaugusiesiems. O jei galėtumėte spalvinti tiesiai ant drabužių? Naujoji mados namų „Kristi Andress“ ir aktyvaus laisvalaikio ir sporto aprangos gamintojo „Audimas“ kolekcija „Color me“ būtent tai ir siūlo – išlaisvinti fantaziją ir pačiam nuspalvinti savo drabužį. „Kolekcijos pavadinime telpa ne tik pats drabužių spalvinimo momentas, bet ir visa kolekcijos laisvės filosofija“, – pasakoja „Kristi Andress“ dizainerė KRISTINA KALINAUSKAITĖ.

SPALVŲ TERAPIJA Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Miglė Golubickaitė, Tomas&Lukas

– Kas jus įkvėpė šiai kolekcijai? Kokiam žmogui ji skirta? – „Color me“ kolekcijos įkvėpimu tapo spalvinimo knygos suaugusiesiems. Ši tendencija išsivystė JAV 1960 metais, stipriai populiarėti pradėjo prieš dešimtmetį, o absoliučiu jos piku tapo paskutinieji treji metai. Spalvinimo knygos dažniausiai asocijuojasi su atsipalaidavimu, meditacija, ramybe, grįžimu į save, streso mažinimu, atitrūkimu nuo kasdienių dar-

LAMŲ SLĖNIS

bų rutinos, buvimu su savuoju „AŠ“. Geriausios mintys bei sprendimai ir ateina tada, kai esame atsipalaidavę, man tokias pat asociacijas kelia kelionės, atostogos – ši 2017ųjų vasaros kolekcija ir skirta atostogoms bei laisvalaikiui. Atostogos yra tas metas, kai žmogus leidžia sau daugiau, elgiasi laisviau ir drąsiau, yra labiau atsipalaidavęs, laimingesnis. Šia kolekcija ir norėjau tą spinduliuoti. „Color me“ verčiant iš ankstyvosios anglų kalbos reiškia „vadinkite; laikykite mane“. Modelius lydi skirtingi šūkiai, prasidedantys šiuo junginiu ir kviečiantys būti laisvu, elegantišku, harmoningu, atsipalaidavusiu, augančiu žmogumi. – Išskirtinis „Color me“ bruožas – galimybė drabužius spalvinti patiems! – Pirmiausiai kilo mintis spalvinimo knygų puslapius perkelti ant drabužių. Perkeliant mintis ant popieriaus lapo, pamaniau, o kodėl gi nepamėginus iš tikrųjų nuspalvinti ir pačių drabužių – taip prasidėjo pirmieji bandymai. Mados namų „Kristi Andress“ kūrybos studijoje turiu gana daug įvairių tekstilės marginimui skirtų markerių, kuriuos ypač lengva naudoti. Todėl pirmuosius testus ant kolekcijai pasirinktų audinių atlikau pati. – Kokie piešiniai puoš drabužius ir kaip vyks jų spalvinimas? – Pagrindinis kolekcijos akcentas yra mano kurtos iliustracijos, kuriose pavaizdavau Italijos vaizdus, Maltos pakrantę. Mano kurtuose piešiniuose dinamiška miesto tikrovė persipina su siurrealistiniu sapnų gyvenimu. Šios kolekcijos pasaulyje išsitrina ribos tarp tikrovės ir svajonių: jame galima paskraidyti karališkuoju ereliu, pasimėgauti saulės voniomis hamake tarp žiedų ar išbandyti šiaurietišką ėjimą medžių šakomis. Kaip ir įprasta spalvinimo knygų puslapiams, kolekcijoje dominuoja juodai balta spalvų paletė, o akcentu tampa gerai prinokusio rausvo persiko ir koralo spalvos. Taip pat vienas iš „knygos puslapių“ jau yra nuspalvintas, tad kolekcijoje matysite melsvus, žalsvus, pilkus, rausvus atspalvius.

LAMŲ SLĖNIS

Dizainerė Kristina Kalinauskaitė

LAMŲ SLĖNIS

Pati kolekcija yra kvietimas keliauti ir tai nebūtinai reiškia fizinę kelionę. Tai kelionė visomis prasmėmis: vieniems ji bus į Italiją, o kitiems į geresnį „AŠ“, į asmenybės augimą, laisvę svajoti, būti savimi. Tai kvietimas išplėsti savo kasdienio pasaulio, gyvenimo savo paties susikurtame rutinos burbule ribas, augti kaip asmenybei ir duoti laisvę fantazijai. – Ar piešiniai bus ilgaamžiai? Kokius audinius naudojote? – Ant drabužių mano sukurtas iliustracijas perkėlėme sublimacijos būdu – tai ypač trinčiai ir skalbimui atspari audinių marginimo technologija, tad piešiniai tarnaus tiek pat ilgai, kiek ir pats drabužis. Kad pačių nuspalvintos spalvos išliktų ilgai, svarbu teisingai vadovautis tekstilės markerių naudojimo instrukcijomis. Mano asmeninis patarimas būtų spalvinant kolekcijos drabužius įvertinti, kad spalva po kelių sekundžių pasklinda apie 30 proc. plačiau, nei iš tikrųjų markeriu nuspalvintas plotas. – Kolekciją kūrėte bendradarbiaudami su aktyvaus laisvalaikio ir sporto aprangos gamintoju „Audimas“. Kaip gimė šis bendradarbiavimas? – Su „Audimu“ kaip laisvai samdoma dizainerė bendradarbiauju nuo 2009 metų, o „Audimo“ ir „Kristi Andress“ prekės ženklus pirmą kartą bendrai kolekcijai sujungėme prieš trejetą metų, 2014-ųjų pavasario-vasaros „Signature label“ kolekcijai. Tai buvo ketvirtasis „Audimo“ bendradarbiavimas su dizaineriais po mažos apimties projektų su „A&V“, Sandra Straukaite ir solidžios „Black and White“ kolekcijos su Juozu Statkevičiumi. Didžiuojuosi, kad jis buvo vienas iš sėkmingiausių ir džiaugiuosi tapusi pirmąją kviestine dizainere, bendradarbiaujančia su „Audimu“ antrąjį kartą. Man tai – didžiulis įvertinimas!

LAMŲ SLĖNIS

– Jūsų talentas kostiumo dizaino srityje buvo pastebėtas labai anksti. – Pirmąjį darbo pasiūlymą dirbti panašaus tipo kompanijoje esu gavusi būdama vos aštuoniolikos. Pradėjusi kostiumo dizaino studijas iškart ėmiau kurti avangardines kolekcijas ir dalyvauti jaunųjų dizainerių konkursuose, juose dažniausiai laimėdavau pirmąsias vietas, taip atkreipiau didžiųjų tekstilės kompanijų dizaino skyrių vadovų dėmesį. Į pirmuosius darbo pasiūlymus reagavau su pasididžiavimu, bet gana skeptiškai, tiesiai šviesiai atsakydavau, kad visiškai neturiu patirties ir esu dar nepasiruošusi... Gavusi stipendiją pusmečiui išvykau studijuoti į Suomiją. Grįžusi pajutau, kad esu pasirengusi. Nuėjau į darbo pokalbį ir taip vos dvidešimties metų amžiaus prasidėjo mano oficiali kostiumo dizainerės karjera. Buvau bene jauniausia dizainerė įmonėje. Šis darbas, ko gero, paklojo pagrindą mano karjerai, būtent čia supratau, ką iš tikrųjų reiškia dirbti kostiumo dizainere, atsižvelgti ir išanalizuoti užsakovo poreikius, klientą, rinką. Patikėkite, man, prisiekusiai avangardistei, kuri iki tol į madą žiūrėjo kaip į meno formą, kurti kolekcijas tokiems užsakovams kaip vokiečių prekės ženklas „Ula Popken“, buvo milžiniškas iššūkis. Bet trokšdama žinių ir naujų patirčių, aš jį drąsiai priėmiau ir leidausi vedama naujais keliais. Šiandien rinkoje tikrai gausu kostiumo studijas baigusių dizainerių, tačiau tikrų profesionalų, gebančių ne tik kūrybiškai, bet ir techniškai išsamiai ir kokybiškai atlikti projektus jau rinkoje įsitvirtinusiems prekės ženklams labai trūksta. – Kokios sportinių ir laisvalaikio drabužių tendencijos vyraus šią vasarą? – Aš rekomenduočiau įsigyti „bomber“ (liet. lakūnų) stiliaus švarkelį ir derinti jį taip, kaip tiktų sportiniame amplua arba atrasti naują skambesį įvedant jį į savo klasikines eilutes. Jis puikiai susidraugaus ir su aukštakulniais bateliais!

LAMŲ SLĖNIS

Ant drabužių mano sukurtas iliustracijas perkėlėme sublimacijos būdu – tai ypač trinčiai ir skalbimui atspari audinių marginimo technologija, tad piešiniai tarnaus tiek pat ilgai, kiek ir pats drabužis.

– Sportinis, laisvalaikio stilius vis dar ryškiai pastebimas tarp šių metų tendencijų. Kaip patartumėte jį derinti su kitais stiliais? Kokius laisvalaikio drabužius mėgstate pati? – Sportinis stilius yra okupavęs šių dienų madą. Jis beprotiškai patogus ir lengvas derinti, tad šis praktiškumas leidžia lengvai ir be didelių klaidų jį maišyti su kitais stiliais. Belieka tik duoti laisvės fantazijai! Aš savo dienų neįsivaizduoju be sportinių batelių, kokybiškų sportinių marškinėlių, kuriuos drąsiai galėčiau derinti tiek prie džinsų, tiek prie prabangaus vakarinio sijono, „bomber“ stiliaus švarkelio, „oversize“ (liet. padidinto dydžio) stiliaus trumpintų marškinėlių ir t.t. Daugelį savo favoritų sudėjau į šią naująją kolekciją.

100

LAMŲ SLĖNIS

101

102

LAMŲ SLĖNIS

Kad šiandien galėtų švelniai apsikabinti savo dvynukus UVĮ ir VĖJĄ, TOMAI ir GEDIMINUI DAMBRAUSKAMS teko nueiti ilgą skausmingų patirčių pilną kelią ir patirti išbandymų, po kurių toli gražu ne kiekvienai šeimai pavyksta išlikti kartu. Prieš kiek daugiau nei mėnesį šį pasaulį išvydę du ankstukai kaip vėjo gūsis nupūtė slogius prisiminimus apie ligoninėse praleistus ilgus mėnesius, o jų tėvams suteikė tvirtą stuburą ir stebuklo jausmą.

NEI PER ANKSTI, NEI PER VĖLAI Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Joana Buividaitė

– Jūsų dvynukų kelionė pas jus nebuvo labai paprasta, tiesa? Ką teko išgyventi, iki kol galiausiai visi susitikote? Toma: Dvynukai, visų pirma, buvo mano neslapta svajonė, kažkokia magiška lemtis, taip turėjo nutikti! O vaikai ir mamystė bendrai – pati didžiausia iš didžiųjų svajonių. Beveik pirmąją pažinties su Gedu dieną supratau, kad mes sukursime šeimą. Kad tai žmogus, su kuriuo pildysiu svajones, net ir tas – pačias didžiausias. Abu labai greitai supratome, kad norime

būti kartu, norime susilaukti vaikų, todėl sunkiausia ir buvo, kai degant dideliam norui, meilei ir begaliniam tikėjimui ateities stebuklais, mažieji taip greit ir lengvai mūsų aplankyti nesiruošė. Manau, apie tai būtina kalbėti, taip padąsinant kitas šeimas, kad kai nori – viskas įmanoma. Dažnai sakau, kad teko įkopti į keletą Everestų ir subėgioti velnioniškai didelį skaičių maratonų, kad TAI įvyktų. O kalbant žemiškai, reikėjo pereiti nemažai skausmingų procedūrų, patirti injekcijų,

narkozių ir viso kito skausmo. Pirmasis nėštumas baigėsi netektimi, dėl kurios apmiriau ir aš, tai buvo be galo sunkus metas. Atrodo, net ir savęs pačios tuomet netekau. Supratusi, kad nebeturiu jėgų šypsotis, o kartais net ir kvėpuoti, nebepajėgiau savęs dalinti ir darbui komunikacijos agentūroje, parduotuvei „Happeak“ ir šeimai. Tad atsisveikinau su agentūros komanda, kuri daug metų buvo lyg antroji mano šeima. Atsidaviau „Happeak“ ir taip pradėjau kurti naująją save.

LAMŲ SLĖNIS

103

Svajoti apie vaikus nenustojome, rankų nenuleidome, atsitiesėme. Su Gedu laikėmės kartu – kaip vienas. Padedami nuostabių medikų (kasdien dėkoju tobulėjančiai medicinai), mes keliavome šiuo keliu toliau. Antrojo nėštumo pradžia taip pat buvo sudėtinga dėl įvairių medicininių komplikacijų, į kurias mano kūnas sureagavo nepalankiai. Teko gulėti ligoninėje ir išgyventi gana skausmingus keletą mėnesių, jaučiant didžiulę baimę vėl patirti netekties skausmą. Teko išgirsti ir tokius medikų žodžius: „Vežame tave operuoti, gelbėsime tavo gyvybę, ne vaikų“. Sulig šiais žodžiais tapau dar stipresnė ir neleidau nei daktarams, nei sau pačiai net pagalvoti apie tokią baigtį. Buvau įsitikinusi, kad išgyvensime visi trys. Taip ir pasiekėme mūsų susitikimo dieną… Gedas: Aš kažkur giliai širdyje irgi visą gyvenimą žinojau, kad turėsiu dvynukus. Iki sutinkant Tomą tas žinojimas buvo kiek prigesęs, bet paskui atgijo. Išgyventi mums teko tikrai nemažai. Toma yra supermoteris – ji tiek ištvėrė, kad šiandien turėtume tiek daug dvigubo džiaugsmo. Aš Toma labai didžiuojuosi ir džiaugiuosi. Žinote, sako, sunkumai suartina žmones – manau, taip nutinka, jei abu yra pakankamai subrendę pakelti tuos sunkumus. Pažįstu ne vieną šeimą, kuriai nebuvo lemta išlikti kartu po panašių išgyvenimų.

104

LAMŲ SLĖNIS

Teko išgirsti ir tokius medikų žodžius: Vežame tave operuoti, gelbėsime tavo gyvybę, ne vaikų“.

LAMŲ SLĖNIS

105

106

LAMŲ SLĖNIS

107

– Ar nujautėte, kad jūsų dvynukai į šį pasaulį ateis kiek anksčiau? Kaip tam ruošėtės? Toma: Dvynukai dažniausiai ir gimsta šiek tiek anksčiau. Gal tik nesitikėjome, kad jie gims taip anksti – septintą nėštumo mėnesį. Bet nujautėme, kad paskubės, todėl lovytes, pirmuosius rūbelius ir būtiniausius daiktus supirkome anksčiau. O paskutines dvi savaites kasdien jausdama vis didesnį skausmą vaikščiodama, kvėpuodama, gulėdama, stovėdama ir, atrodo, tiesiog būdama, jau žinojau, kad bet kurią sekundę TAI gali įvykti. Gimdymo nebijojau, tam juk ruošiausi visą gyvenimą. Bijojau tik dėl vaikučių, kad jie būtų pakankamai stiprūs susitikti su šiuo pasauliu. Išaušus tam saulėtam rytui supratę, kad vaikai jau ateina, nuvažiavome į ligoninę. Žinojau, kad gimdyti noriu natūraliai, taip viskas ir vyko. Vaikučiai man leido patirtį šį stebuklą. Gedas: Atsikėlusi septintą ryto Toma pasakė, kad teka vandenys. Rąžydamiesi dar svarstėme, ar čia jau tikrai gimdymo pradžia. Pasiūliau Tomai pasikalbėti su daktare, o pats išvedžiau į lauką šunį. Daktarė patikino, kad ženklai rodo, jog gimdymas iš tiesų prasidėjęs ir liepė skubiai vykti į ligoninę. Ten 18:45 val. gimė Uvis, o po

108

LAMŲ SLĖNIS

trijų minučių, 18:48 val., – Vėja. Jiems buvo 33 savaitės... Gimimas yra nerealiausias dalykas gyvenime, stebuklų stebuklas. Toma gimdė natūraliai, ačiū jai už nuostabią galimybę tą stebuklą stebėti. Labai daug praranda tie, kurie sąmoningai atsisako tai patirti. Apie vaiko atsiradimą, gimimą ir augimą mokslininkai gali aiškinti milijonus kartų – kas ir kaip ten nutinka, kokios dalelės su kuo jungiasi, kokie genai už ką atsakingi, kaip auga kaulai, vystosi organai, bet protu niekada nesuvoksi, KODĖL visa tai vyksta. Kaip ir kalbant apie Didįjį sprogimą – jei galvojate, kad visa tai suprantate, ko gero, jus gerokai apgadino mokykla... Tą stebuklą gali išjausti tik giliai sieloje. – Tas pirmas mėnuo ligoninėje – atrodo, beprotiškai ilgas laikas... Kaip jūs jį prisimenate dabar, jaukiai įsitaisę savo namuose? Toma: Pirmiausia prisimenu tą baisų ir be galo skausmingą jausmą, kai po gimdymo vaikučiai iškart buvo išvežti į reanimaciją, nes jiems reikėjo padėti kvėpuoti, ir niekas man nieko nepasakė – nei kokia jų būklė, nei kas bus toliau, o pamatyti juos galėjau tik kitą dieną. Kol negalėjau jų pamatyti ir paliesti, jaučiausi labai blogai. O vėliau, nors kasdien kaupdavosi aša-

ros, su kiekviena minute, kiekviena diena viskas tik gerėjo. Vyras buvo mano ramstis ir didžiausia paguoda, o ir verkti jis man neleisdavo. Turėjau būti stipri, kad vaikučiai užaugtų stiprūs. Gedas: Dabar jau suprantu, kad moteriai visada reikia leisti verkti. (Šypsosi). O laikas... Visada atrodo, kad jis prabėgo greitai, kai jau būna prabėgęs. Mums gal nebuvo taip sunku, nes mūsų ankstukai buvo turbūt patys didžiausi ir stipriausi skyriuje, matėme ir girdėjome daug kur kas liūdnesnių istorijų. Ligoninėje jautėmės saugiai ir komfortiškai – ačiū už tai Santariškių Neonatologijos centro personalui. Neišnešiotukai yra gana trapūs ir prižiūrėti juos – nemenkas iššūkis. Tad seselės, slaugės, daktarės, masažistės, žindymo specialistės, ergoterapeutės ir kiti profesionalai, kurie tave supa visą parą ir nemiega naktimis pasirengę bet kurią sekundę atbėgti į palatą ir tau pagelbėti (kartais ir netikėtai), yra puikus dalykas. Šie žmonės padėjo mums sutaupyti kokią toną nereikalingo streso. Namo, žinoma, norėjosi. Labiausiai pasiilgome savo lovos, ligoninėje dvigulių lovų kažkodėl nėra... (Juokiasi). Nors mums pasisekė, nes tik dvynukų susilaukę tėvai gali ligoninėje gyventi kartu.

LAMŲ SLĖNIS

109

110

LAMŲ SLĖNIS

111

– Papasakokite tiems, kurie to niekada nepatirs – ką reiškia susilaukti ankstukų? Toma: Tai reiškia didžiulį išbandymą. Kasdien tenka ne tik kovoti su blogomis mintimis, bijoti, nerimauti, tikėtis, nežinoti, verkti, bet ir beprotiškai mylėti, kasdien atrasti jėgų tikėti ir sugebėti viską įveikti. Gulėdami ligoninėje susipažinome su be galo stipriomis moterimis ir jų šeimomis, kai kurioms jų tenka su ankstukais ligoninėje praleisti kelis mėnesius, kiekvieną sekundę jaudinantis ir žinant, kad dar ilgai bus neramu. Bet tie žmonės visada šypsodavosi, džiaugdavosi kiekvienu mažu pasiekimu. Ankstukai padaro šeimas tvirtesnes ir stipresnes. Gedas: Susilaukti ankstukų panašu kaip susilaukti laiku gimusių vaikų, tik šiek tiek baisiau. Yra didesnė tikimybė, kad jiems ne viskas bus gerai, kad jie negalės patys kvėpuoti, gerai matyti ir girdėti, gimę jie nemoka suderinti rijimo ir kvėpavimo refleksų, tad kurį laiką maitinami per zondą. Jų labai silpnas imunitetas – bet kokia infekcija ar virusas jiems kelia mirtiną pavojų, tad privalu laikytis didžiausios švaros. Jau po savaitės galvojome, kad rankų oda nusilups... Visa tai ir dar daugybė baimių ir nežinios dėl rytojaus labai vargina emociškai. Bet aš visada tikėjau, kad viskas bus gerai, ir tuos sun-

112

LAMŲ SLĖNIS

kumus sekėsi įveikti gana ramiai. Džiaugiuosi, kad kol kas vaikai visiškai sveiki, gerai valgo mamos pieną, auga stabiliai ir periodiškai pasikeisdami rėkia. Beje, gal kas nors žino, kodėl naktį vaikai rėkia garsiau?.. (Juokiasi). – Toma, šiemet Mamos dieną pirmą kartą šventei būdama mama. Koks tai jausmas? Toma: Lyg būčiau superherojė! Visuomet prisiminsiu tą visą kelią iki šios dienos. O diena buvo graži... Vyro pusryčiai į lovą, pagaminti vaikystės mėgstamiausi varškėtukai, vaikų verksmas ir suvokimas, kad svajonės pildosi.

nelipo. Vardą Uvis atradau viename latviškame tinklalapyje. Latvijoje jis dažnesnis, nors ir Lietuvoje kasmet užregistruojama keletas Uvių. Man šis vardas patiko – trumpas, stiprus, originalus, reikšmė įdomi ir puikiai tinka į porą Vėjai. Dar pilve buvusius vaikus ėmėme vadinti vardais. Laimė, jiems gimus nenutiko tas košmaras, kai staiga suvoki, kad vardas visiškai netikęs... Beje, vėliau sužinojome apie leidyklos „Skomantas“ leistą istorinių nuotykinių knygų seriją, kurioje pasakojami žemaičių rikio Žybarto ir jo žmonos Medeinos penkių vaikų – Daubaro, Jundos, Uvio, Einiaus ir Gailės – nuotykiai. Svarbiausias daugelio serijos knygų veikėjas – Uvis. Knygų yra gal dvidešimt tomų, tikiuosi, jos bus vertos dėmesio, nes skaityti labai mėgstu.

– Uvis ir Vėja – kokia šių gražių vardų istorija? Toma: Vardas Vėja atėjo anksčiau, lengvai ir paprastai – tai vėjas, gaivumas. Uvis gimė iš ilgų ieškojimų, bet netikėtai. Tai buvo vyro atrastas var– Kokie jie – jūsų vaikai – pirmądas, prie kurio man reikėjo priprasti. jį savo gyvenimo mėnesį? Jo reikšmė – dvasiškai turtingas, dosToma: Jie tobuli. nus. Norėjome unikalių, trumpų ir Gedas: Mūsų vaikai yra nepakargražių vardų. Mums jie tokie ir yra. tojamai įdomūs, absoliučiai nenuobodūs ir visiškai nenuspėjami. Jie laGedas: Gražūs lietuviški vardai! bai skirtingi – išvaizda, charakteriu, Mergaitiškų vardų buvome sugalvoję mimikomis, judesiais. Vienas – absoir daugiau, tad net jei netikėtai būtų liučiai vyras, kita – tikra moteris, net gimusios dvi mergaitės, nebūtų buvę blakstienos jau labai ilgos, ir lūpas bėdos. Tačiau vardas Vėja visada buvo moka sudėti į bučinį... Uvis dažnai mūsų favoritas. Su berniukiškais var- atrodo giliai susimąstęs, o Vėja šiaip dais sekėsi kiek kebliau. Vis nė vienas labai graži!

LAMŲ SLĖNIS

113

114

LAMŲ SLĖNIS

115

– Kaip dalinatės jų auginimo reikalais? Viskas pusiau ar kitokiomis proporcijomis ir porcijomis? Toma: Pusiau turbūt niekada nepavyks, su manimi jie vis tiek praleidžia daugiau laiko. Vien pamaitinti juos abu – iššūkis, tvirtas ryšys ir ilgokas laiko leidimas kartu. Kai su mumis gyvena ir dešimtmetis Gedo sūnus Joris, vyro dėmesys būna dalijamas į tris dalis. Juk vyresnėlį reikia nuvežti į mokyklą, į būrelius, kamuolį lauke kartu paspardyti ir pamokas padėti paruošti, visiems drauge pavakarieniauti bei dienos nuotykius aptarti. Tuomet aš dvynukams būnu dar reikalingesnė. O kai vyras šalia, žinoma, ir man daug lengviau. Tuomet čiumpam vienas vieną, kitas kitą vaiką, jei reikia sauskelnes pakeisti ar nuraminti – tada tikrai visus rūpesčius dalijamės pusiau. Gedas: O man iš pradžių norėjosi sakyti „pusiau“... (Juokiasi). Bet koks gali būti „pusiau“, jei vien pusę laiko jie maitinami krūtimi. Žinoma, Tomai tenka didesnė tų rūpesčių dalis, aš tik stengiuosi padėti, kiek ir kuo galiu. Mes abu išėjome tėvystės atostogų dvejiems metams. Visiems, kas tik gali, tai rekomenduoju – vaikų gimimo stebuklai dažnai nesikartoja, o darbas nėra toks svarbus, kaip daugeliui atrodo. Neseniai internete skaičiau slaugės, kuri budėdavo prie mirštančių senukų, mintį apie tai, ko žmonės labiausiai gailisi prieš mirtį. Dauguma jų prisipažindavo per daug ir per sunkiai

116

LAMŲ SLĖNIS

gyvenime dirbę ir tik dabar suvokę viso to beprasmybę, jie gailėdavosi per mažai laiko skyrę šeimai. O svarbiausia juk gyventi taip, kad vėliau nesigailėtum. – Toma, nors meilės jausmas begalinis, bet juk kartais pavargsti, pasiilgsti primirštų malonumų, trokšti ištrūkti į vienatvės valandėlę? Apie ką iš tų mažų „atitrūkimų“ pasvajoji dažniausiai, kam norėtum turėti daugiau laiko? Toma: Ne paslaptis, tikrai pavargstu, bet nesugalvoju geresnio laiko leidimo nei su vaikais – net ir jų klyksmo beklausant, visai nemiegojus, apima kažkokia euforija. Labai laukiu, kada su mažyliais galėsime keliauti, turbūt to labiausiai ir norisi. Iš tiesų yra dalykų, kurių jau ilgėjausi nėštumo metu, bet, manau, pamažu aš visus savo malonumus susirankiosiu. Ir į baseiną nueisiu, ir su draugėmis susitiksiu, ir masažo seansu pasimėgausiu. Bet tai nėra taip beprotiškai reikalinga, kad negalėčiau be to gyventi, o štai be vaikučių – niekaip. Gedas: Sunku dabar Tomą atitraukti nuo vaikų, nors stengiuosi ją išleisti kur nors, kad pailsėtų nors trumpam. Kartais pavyksta... – Kas jus abu labiausiai baugina, kelia nerimą, kalbant apie mamystę ir tėvystę? Toma: Viskas kelia nerimą! Bet turiu šalia nuostabų vyrą, kuris mane vis pamoko, jog bijodama nieko nepakei-

siu, tad kartu su vaikais augsim, mokysimės ir tobulėsim. Gedas: Niekas nebaisu, viskas yra fantastiška, ramiai pasitikiu likimu. Man kiek nerimą kelia žmonės, kurie ne taip jau retai pasisako, kaip košmariškai sunku auginti vaikus, ypač dvynukus. Kartais paskaitome dvynukų forumus internete, tikrai būna linksma – dažniausiai vartojami žodžiai: košmaras, katastrofa, siaubas, tragedija ir panašiai. Neramu, kad vis daugiau jaunų moterų tampa per sunku išnešioti, per sunku gimdyti, per sunku auginti. Man atrodo, mūsų mamos priimdavo tuos sunkumus natūraliau ir nesvarstydavo garsiai, kaip blogai visa tai. Vaikų auginimas būdavo labiau gamtos dalis. Dabar žmonija tolsta nuo savo prigimties, toks jausmas, kad neigiame esą gyvūnai. Įdomu stebėti tokius procesus, bet gal tai irgi dalis gamtos plano ribojant gimstamumą? Kad ir kaip banaliai skambėtų, bet visi sunkumai tavo galvoje – kiek susikursi košmarų, tiek jų ir turėsi. Dvynukų auginimas nėra nei lengvas, nei sunkus. Jie tiesiog auga ir elgiasi vieninteliu jiems įmanomu būdu, sukuria tokią rūpesčio aurą aplink, kokios jiems reikia. Sakoma, jei nori pažinti draugą, pasiimk jį į ilgą kelionę. O aš sakyčiau: jei nori pažinti savo šeimą, pasigimdykit vaikų, geriausia – du! Pavargęs žmogus nusimeta visą sielos makiažą, tada ir pamatai, ir atrandi daug naujų gražių dalykų, kurie kartais gali slėptis po tais dažų sluoksniais.

LAMŲ SLĖNIS

117

Sakoma, jei nori pažinti draugą, pasiimk jį į ilgą kelionę. O aš sakyčiau: jei nori pažinti savo šeimą, pasigimdykit vaikų, geriausia – du!

– Gedai, įsivaizduok: tavo dvynukams kokie penkeri šešeri. Artėja ilgas savaitgalis. Kokią kelionę su jais planuotum? Gedas: Jeigu vaikams penkeri, tai savaitgaliai dar neegzistuoja, mes laisvi judėti bet kurią savaitės dieną. Vienareikšmiškai tai būtų išvyka į gamtą. Pirma mintis – palapinė, gal todėl, kad iki šiol ryškiai prisimenu išvykas su tėvais savaitgaliais prie Molėtų ežerų, kai buvau panašaus amžiaus. Išlikę labai ryškūs prisiminimai, ypač emociniai išgyvenimai tampant naktį malkas iš miško, sėdint prie laužo, tos bulvės žarijose, žvejyba su tėvu, dienos lakstant po miškus. Tai vienos stipriausių ir maloniausių mano vaikystės emocijų.

nimiškas herojus savo vaikams, kad jau laukia, kada mažieji išmoks vaikšjie didžiuotųsi manimi, tegu ir giliai čioti, matyt, jau suplanavęs jiems koširdyje. Tada daugiau nieko daryti ne- kių pamokų. reikia, vaikai užaugs nuostabiais ir gerais žmonėmis. – Dabar tikrai daug laiko praleidžiate namie. Ar pastebėjote, kad – Tavo vyresnėlis sūnus Joris de- aplinka, kurioje užmiegate ir pabunšimt metų augo vienturtis. Ir štai date, tapo svarbi, gal net gerokai vieną dieną jis jau turi iškart ir bro- svarbesnė nei anksčiau? lį, ir sesę. Kaip jam sekasi įsijausti į Toma: Labai džiaugiuosi, kad šiuovyresniojo brolio vaidmenį? se namuose man gera. Kol kas sienos Gedas: Jis pats prisišnekėjo – per nespaudžia, šalia visada yra laukas, piepaskutinį gimtadienį galvodamas no- va, grynas oras, vyro paruošti pusryčiai, rą prieš užpučiant žvakutes niekaip pietūs ir vakarienė, čia visada groja munegalėjo apsispręsti: „Noriu brolio, zika, jauku ir yra viskas, ko reikia. ne, sesės, ne, brolio...“ Na, taip ir išGedas: Taip, kol kas leidžiame laiėjo... Į tuos vaidmenis įsijaučiam po ką namie, po truputį išeinam į lauką, truputį, net ir mums vis dar labai nuvažiuojam į restoraną, bet namai keista matyti du kūdikius iš karto. šiuo metu yra mūsų irštva, tad noriKadangi kol kas Joris nelabai gali pasi, kad čia būtų švariau, šilčiau ir jau– Jei tai reikėtų sutalpinti į kelis gelbėti mums su rūpesčiais, tai stebi kiau nei įprastai. Tik nelabai supransakinius – koks norėtum būti ir koks situaciją iš šalies. Brolio vaidmenį tu, ką reiškia užmigti ir pabusti – daesi tėvas savo vaikams? pajus labiau, kai galės vežimėlį pas- bar tai transformavosi į „nulūžti“ ir Gedas: Paprastas, pozityvus, gyve- tumdyti. O šiaip džiaugiasi labai ir „atsikelti“...

118

LAMŲ SLĖNIS

119

– Kas jums abiem telpa į žodžius „namų jausmas“? Toma: Esu ne kartą sakiusi Gedui, kad jis yra mano namai. Skamba gal ir paprastai, bet man namai – ten, kur šeima. Vienareikšmiškai. Seniau užtekdavo Gedo, kad jausčiausi pilnai namuose, savo vietoje, o dabar reikia visos šeimos. Namų jausmas – ten, kur kvepia bučiniais ir apkabinimais, nesvarbu, kurioje pasaulio vietoje būtum, svarbu – su kuo. Gedas: Taip, namų jausmas – tai šeima. Neturi adreso, sienų ar pavadinimų. Kur šeima, ten namai. Jauku. Ir nesvarbu, ar tai Pietų Amerika, ar Indonezija, ar Pašilaičiai. Svarbu, kad visas būrys mylinčių žmonių laukia tavęs grįžtant iš žvejybos ar darbo. – Pakalbėkim apie laiką, kai dvynukų dar nebuvo. Kaip judu atradote vienas kitą? Kokį gyvenimo etapą tuo metu išgyvenote, kiekvienas jūsų? Toma: Atradom atradimų keliu. Socialinio jausmo vedina įsirašiau telefono programėlę „Tinder“, kuri leido susipažinti su įvairiais žmonėmis. Tikrai ne šeimos ten ieškojau, o štai radau viską. Užteko vos kelių žinučių, kad virtualiai įsimylėčiau Gedą. O susitikus pakako ir akimirksnio. Tiesiog ištiko stebuklas su pirmu prisilietimu. Taip nuo pirmos dienos tapome šeima, apsigyvenome kartu, kartu pradėjome svajoti, keliauti ir kurti. O iš tiesų mūsų istorija jau buvo sukurta, tik reikėjo ją prisijaukinti.

120

LAMŲ SLĖNIS

Gedas: Labai daug panašumų būta mūsų kelyje iki mums susitinkant. Panašiu metu išsiskyrėme, panašiu metu patyrėme laikinas draugystes, išgyvenome ieškojimus, net pasus pasidarėme tą pačią dieną, renginiuose tuose pat dalyvaudavome. Tik niekaip nesisekė susitikti. Padėjo tas programėlė, vardu „Tinder“. Iki Tomos buvau nuėjęs į kelis pasimatymus. Na, susitinki, pabendrauji, pažvelgi įdėmiai į akis ir... nieko. Su Toma jau bendraujant žinutėmis kažkas buvo kitaip, tokia didingo įvykio nuojauta. Ir tuomet įvyko tas dar vienas nuostabus mūsų stebuklas. Jis įvyksta, kai pažvelgęs į akis per akimirką pamatai visą savo gyvenimą kartu su tuo žmogumi. Gigabaitai informacijos sutelpa į vieną akimirką. Tas jausmas labai stiprus, lyg trinktelėtų švelnus žaibas. Tada supranti, kad liksim kartu, bus vestuvės, turėsim vaikų... Ir visų tų dalykų nereikia nuspręsti kažkada, tai jau nuspręsta tą stebuklingą akimirką. Neįsivaizduoju, kaip tai vyksta, bet man tai – viena didžiausių sielų bendravimo paslapčių, kažkas dieviško. Po pirmojo pasimatymo likom gyventi kartu visam laikui... Po kelių dienų atsivedžiau savo sūnų Jorį ir kurį laiką visi gyvenome pas Tomą jos nuomojamame vieno kambario bute Jeruzalėje. Labai džiaugiuosi, kad mano sūnus ir Toma labai šiltai priėmė ir įsileido vienas kitą į savo pasaulį. Tai buvo labai jaukus laikas, kuris ir toliau tęsiasi vis besikeisdamas.

LAMŲ SLĖNIS

121

122

LAMŲ SLĖNIS

123

124

LAMŲ SLĖNIS

125

126

LAMŲ SLĖNIS

Sako, sunkumai suartina žmones, manau, taip nutinka, jei abu yra pakankamai subrendę pakelti tuos sunkumus. Pažįstu ne vieną šeimą, kuriai nebuvo lemta išlikti kartu po panašių išgyvenimų.

– Toma, kada norėtum grįžti į darbus? Toma: Galima sakyti, kad aš visada dirbu. Kažkuria prasme. (Juokiasi). Tad ir grįžti niekur nereikės. Mintys apie „Happeak“ vaikams atsiradus niekur nedingo, idėjos ir kūrybiniai procesai visada sukasi galvoje ir popieriaus lapuose, o ir apčiuopiama forma tos mintys vis tiek pavirs. Net nežinau, kaip įvardinti mūsų pareigas ir atsakomybes darbuose, bet žinau, kad vienas kitą mes puikiai papildome. Būna ir aštrių diskusijų, ir vieningų atradimų, bet viso to juk ir reikia, kad vyktų gyvenimas!

kaip pasikeitė, atsiradus Tomai? Gedas: Sunku atsakyti į šį klausimą... Vienintelis tikras dalykas gyvenime yra tai, kas vyksta dabar. Visa tai, kas buvo ar bus, nėra tikra ir nelyginama su dabartimi. Viskas šiek tiek, matyt, pasikeitė. O pokyčiai visada į gera! – Kas nutiks, jei vieną dieną nuspręsite parodyti savo dvynukams pasaulį ir iškeliausite su jais kur akys veda? Sugrius verslas, dulkėm ir voratinkliais apsitrauks namai, iš ilgesio staugs šunys... Galėtumėte ryžtis tokiai avantiūrai? Toma: O taip ir bus vieną dieną, net neabejoju! Iššūkiai gyvenime yra reikalingi, o galvojant apie ateitį visko pagal planą susidėlioti tiesiog neįmanoma ir nereikia. Juk vieną sekundę gali sutikti žmogų, kuris apvers tavo pasaulį aukštyn kojomis, ir jokie gyvenimo planai nebegalios.

Gedas: Na taip, mūsų darbas neatsiejamas nuo gyvenimo, kaip būna dirbant samdomą darbą. Ir pareigybių mes neturim, tikiuosi, niekada ir neturėsim. Viskas vyksta organiškai, natūraliai. Man labai artima anarchistinė valdymo sistema, darbe – taip pat. Todėl nesistengiu būti viršininku bei direktoriumi ir nurodinėti, kas ką turi daryti, iškiluGedas: Na, tikiuosi, nei vienas nesius klausimus dažniausiai sprendžia besutiksim tokio žmogaus. (Juokiasi). visas kolektyvas bendru sutarimu. Ir O avantiūrą aš kiek kitaip suprantu bausmės pas mus neegzistuoja. – pradėti verslą, leisti žurnalą yra avantiūra, nes niekada negali būti ti– Vienu metu „Happeak“ buvo kras, kad tau pasiseks. Versle sėkmė Gedas, bet nebuvo Tomos. Kas ir aiškiai matuojama finansiniais rezul-

tatais – jei jie prasti, verslas baigiasi. O kelionės, gyvenimas svetur jau savaime yra sėkmė, nepriklausomai nuo patirto džiaugsmo ir sunkumų santykio. Kai kurios kelionės yra tuo labiau nusisekusios, kuo daugiau sunkumų įveiki, pavyzdžiui, kalnuose ar per žygį pėsčiomis. Bet keliauti, matyt, neišvengiama. Kelionės – viena didžiausių mūsų aistrų. Turim daug svajonių ir ilgesnį laiką pagyventi kur nors, kur šilta ištisus metus, kur daug driežų ir vorų. Tomai tai ne itin patinka, bet tai neišvengiama ieškant šilumos. O verslas nesugriūtų, komanda puiki, jos priešaky – mano sesuo. Komandą mano garsūs pasvajojimai apie išvykimą ilgesniam laikui kol kas šiek tiek gąsdina, bet jie puikiai pasiruošę ir be mūsų sėkmingai dirbti. Galiausiai yra internetas, kuris šiais laikais keliaujant dažnai lydi net atokiausiuose pasaulio kampeliuose, tad konsultacijomis visada jiems padėtume. Kaip sako mano mėgstamas rašytojas Markas Twainas: „Po 20 metų tu labiau gailėsiesi dėl dalykų, kurių nepadarei, nei dėl tų, kuriuos padarei.“ Tad jis siūlo pakelti inkarus ir mauti tolyn nuo savo saugių uostų. Tyrinėti. Svajoti. Atrasti.

LAMŲ SLĖNIS

127

128

LAMŲ SLĖNIS

Ironiški, iš patogaus mąstymo rėmų išsivaduoti skatinantys dailininko VLADO MACKEVIČIAUS, pasauliui prisistatančio Vladimir Mackevich vardu, kūriniai eksponuojami garsiausiuose pasaulio muziejuose, menininko interesus atstovauja po Europą išsibarsčiusios meno galerijos, o jo darbai puošia dainininkų Joe Cockerio, Róisín Murphy, buvusios Danijos princesės Aleksandros namų sienas. Penkerius metus savo gyvenimą tarp dviejų sostinių – Vilniaus ir Maskvos – dalijantis vyras nesaldžiažodžiauja. „Kuriantys žmonės dažnai nesupranta, kad yra aukščiau už žiūrovus, o pataikauti publikai linkęs menininkas gali sukurti tik vidutiniškus kūrinius“, – įsitikinęs jis.

„PATAIKAVIMAS PUBLIKAI – NE MAN“ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

– Vladai, atrodo, tavo darbai perteikia užslėptą ironiją, savotišką socialinę provokaciją. Kokius žodžius parinktum apibūdinti savo kūrybos temą? – Aš dažnai juokiuosi iš tam tikrų žmonių veiksmų, prioritetų, procesų, taip pat ir iš savęs – mėgstu autoironiją, savikritiką. Esu įsitikinęs, kad menas privalo būti aktualus, jis turi išjudinti iš patogaus, tačiau dažnai sau meluojančio mąstymo rėmų, įsivaizdavimo, kas yra kas, kaip reikia gyventi. Stengiuosi šnekėtis su žiūrovu, palikdamas vietos ir galimybių jam pačiam atsakyti į mano kūrybo-

je keliamus klausimus. Savo kūrybą sieju su nuolatiniu reagavimu į tradicines aktualijas – žmonių santykius, nuodėmes, ir šiuolaikines problemas – skaitmeninio pasaulio spaudimą realybei, religijos vaidmenį šiuolaikinio žmogaus gyvenime. Nesiliauju nagrinėjęs amžino gėrio ir blogio klausimo. Juk šiandien ši sąvoka pakito: nyksta tradicijos, trinamos sampratų ribos, dalykai būna įdomūs tik vieną kartą.

daliju dviem nuodugnaus pasiruošimo pareikalavusiems projektams. Pirmasis – fasadinė freska ant vieno Lietuvoje esančio religinio pastato sienos. Teko perskaityti daugybę kryptingos bei specialios literatūros, lankyti 11 mėnesių trukusius paruošiamuosius technologijų ir ikonų auksavimo kursus Rusijoje, gauti krūvas leidimų ir pasiruošti dvasiškai... Šis projektas kasdien sukelia daug pamąstymų. Jis tiesiogiai susijęs su tikėjimu, tad kaskart pradėjęs apie jį galvoti suprantu, – Kokiam kūriniui dabar skiri kad tikėjimas žmogui būtinas. Jis sudaugiausiai minčių ir laiko? teikia gyvenimui prasmę, kurios ne– Šiuo metų savo mintis ir idėjas sunaikina net mirtis.

LAMŲ SLĖNIS

129

Mano kaip menininko svajonė yra labai humanistinė. Norėčiau tarpkultūrinės, tarpreliginės taikos.

Antrasis projektas – apie vienintelį neišvengiamą ir stabilų, visus mus liečiantį reiškinį – mirtį, apie mūsų gyvenimą ir gyvenimą be mūsų. Tai mobilus projektas – instaliacija, kuria siekiu priversti susimąstyti, ar tikrai gyvename taip, kaip nori mūsų gamtinė esybė. Tai projektas, rodantis, kad visų laukia toks pats finalas, tad neverta nieko atidėlioti. Laikas meilei, šypsenai, skambučiui mamai ar tiesiog geram darbui yra dabar.

mos. Galvoje kilusias mintis stengiuosi užfiksuoti – jas užrašau į nedidelį bloknotėlį. Vadinu jį kietuoju savo disku, su savimi tampausi po visą pasaulį, net miegu pasidėjęs šalia. Tai labai palengvina kūrybos procesą. Užfiksuota mintis niekur nepabėgs, galva lieka neapkrauta, nereikia nuolat bandyti kažko prisiminti. Prie kūrybos, idėjų, produktyvumo ženkliai prisideda literatūra. Skaitymui skiriu daug laiko, mėgstu audioknygas. Šiuo gyvenimo etapu daugiausiai skaitau – Negaliu nepaklausti... Iš kur ky- grožinę literatūrą, filosofines knygas. la kūrybinės mintys? – Mano projektų atsiradimas – tai – Kokia knyga įsitaisiusi ant tavo reakcija į vieną ar kitą gyvenimo pro- stalo šiandien? cesą. Įkvėpimas jiems dažnai ateina iš – Baigiu skaityti Levo Tolstojaus kitų kūrybinių projektų: teatro, per- „Atgimimą“. formansų. Projektai gimsta ir analizuojant meilę, tiesą, žmogaus vaidme– Papasakok, kas svarbiausia menį visuomenėje, ryšį su gamta, su savo no kūrinyje? Ko pats ieškai mene? prigimtimi, galvojant apie vaikų ma– Dažnai kūrybinė prigimtis nenipuliacijas tėvais, tėvų manipuliacijas turi nieko bendra su tendencijomis jau užaugusiais vaikais. Kitaip tariant ar pataikavimu žiūrovui. Esu tikras – įkvėpimas gali gimti bet kur, idėjų – jeigu menininkas nenuoširdus sau, kūrybai semiuosi iš gyvenimo visu- jei bando pataikauti tendencijoms ar

130

LAMŲ SLĖNIS

publikai, jis gali sukurti tik vidutiniškus kūrinius. Tai – ne man. Bet kokios formos kūryboje svarbiausi principai – nuoširdumas sau ir kūrinyje sutalpinta energija. Kuriantys žmonės dažnai nesupranta, kad yra aukščiau už žiūrovus, tad stengtis turi ne dėl jų, o dėl savo minties išgryninimo be jokių šalutinių poveikių ir manipuliacijų. Mano galva, viena iš kuriančių žmonių pašaukimo prasmių – mokyti kitus, menu rodyti jiems kelią, kelti aktualius ir dažnai nepatogius klausimus. Tai atsakomybė, neretai reikalaujanti protinio prakaito. Gyvendamas menu, pažindamas kitas kultūras išmokau skaityti, suprasti ir atskirti man artimą meną, identifikuoti patraukliausią jo formą. Mano dėmesį atkreipia nestandartinė mintis, kitoks požiūris į aktualijas, atvirumas ir drąsa. Juk dažnai menas – tai tiesa, atskleidžiama per individualią dailininko pasaulėjautą. Tiesa negali patikti visiems, ji visada patiria pavojų, yra suprantama iškreiptai, ignoruojama.

LAMŲ SLĖNIS

131

132

LAMŲ SLĖNIS

133

134

LAMŲ SLĖNIS

135

– Tavo paveikslai puošia Joe Cockerio, Róisín Murphy namus. Ar save laikai žymiu menininku? – Puošia ne tik jų, tačiau ir dar daug kitų, pavyzdžiui, Danijos princesės Aleksandros namus. Džiugu, kad šiandien mano kūriniai saugomi dvylikos muziejų saugyklose Europoje bei Rusijoje. Manau, kad ne man spręsti, žymus aš menininkas ar ne. Bet jei jau klausi, savęs žymiu nelaikau. Žymiems menininkams sunku, iš jų tikimasi sensacijų, tam tikro pobūdžio šou. Be to, esu tikras, kad populiarumas išblaško, per daug atpalaiduoja, panaikina kūrybinį tonusą. Aš mėgstu gilintis į dalykus, ramiai dirbti, atrasti save, nesijausti skolingas. Pagal tai, kiek jau nuveikiau kūrybiniame kelyje, galėčiau laikyti save sėk mingu menininku, tačiau bendrame procesų kontekste sėkmė tampa tik maža viso nueito kelio dalele.

kūrinių kainas nustatinėju ne aš – tuo užsiima septyniose valstybėse mano kūrybai atstovaujantys agentai ir galerijos. Yra kita subtilybė – neretai žmonės nori įsigyti jau parduotus kūrinius. Jeigu galerijai, agentui nepavyksta suderinti antrinio pardavimo – išsipirkti meno kūrinio iš esamo savininko ir perparduoti naujam norinčiajam – tada pasiūlome įsigyti reprodukciją. Tik nepainiokite reprodukcijos su kopija! Žinau, daugelis nemėgsta reprodukuoto meno, tačiau aš į tai žvelgiu šiek tiek kitu kampu – atsiradus meno kūrinių reprodukavimo technologijoms, jomis naudojosi didžioji dalis mums žinomų menininkų.

– Vos prieš keletą dienų sugrįžai iš Maskvos. Koks Vilnius, palyginti su šiuo miestu? – Jau penkerius metus gyvenu dviejuose miestuose, dvejose sostinė– Vladai, ar tavo kūriniai įperka- se, dvejose studijose. Vilnius – kaip mi paprastiems žmonėms? artimo ir brangaus žmogaus apkabi– Įperkami. Nesu godus. Juolab, nimas. Čia gyvena ir mano meilė.

136

LAMŲ SLĖNIS

Kaskart malonu ir norisi grįžti. Be to, Vilnius labai ramus, saugus ir patrauklus miestas gyventi. Maskva yra chaotiškai didelis miestas, srauniai judrus megapolis su savomis taisyklėmis. Žmonės čia įžūlesni nei kitur, tačiau tuo pat metu ir nuoširdesni vienas kitam. Kontroversiška, tiesa? Mene labai daug protesto, vis dar stipriai veikia akivaizdžiai nematoma cenzūra. Daug neišvengiamo buities ir esybės sunkumo. Viskas juda 24/7, niekam nerupi jų asmeniškai neliečiantys dalykai. Visgi tai miestas, turintis didelį gyvą kultūrinių renginių sluoksnį. Nekalbant apie virtuves, parkus, architektūrą bei kitas galimybes praturtinti sielą. Galiu save vadinti etatiniu Multimedijos meno muziejaus (MAM), Maskvos modernaus meno muziejaus (MMOMA) bei Žydų muziejaus ir tolerancijos centro lankytoju. Stengiuosi stebėti, kas vyksta meno galerijose, juk turiu suvokti ir žinoti, ką kuria kiti menininkai. Taip šios meno virtuvės kontekste galiu dar giliau suprasti ir išgryninti save.

LAMŲ SLĖNIS

137

138

LAMŲ SLĖNIS

139

– Tavo darbai buvo eksponuoti žymiausiose pasaulio galerijose, net Luvre. Ar jau pavyko įgyvendinti savo kaip menininko svajonę? – Dar ne. Mano darbų eksponavimo vieta – ne statusas, o priemonė, padedanti perduoti žinią platesnei auditorijai. Kuo žinomesnis muziejus ar galerija, tuo plačiau paskleidžiama žinutė, daugiau susimąsčiusių žmonių. Mano kaip menininko svajonė yra labai humanistinė. Norėčiau tarpkultūrinės, tarpreliginės taikos. Planuoju ilgai gyventi, daug dėmesio skiriu savo sveikatai – taip turėsiu ir daugiau laiko kūrybai. – Kuriuo darbu didžiuojiesi labiausiai? – Stengiuosi mylėti kiekvieną sukurtą darbą. Visgi profesionalus žiūrovas atskiria ir išsirenka sau artimiausią. Kalbu apie 2008-aisiais nutapytą paveikslą „Džiunglių miestas“. Šis darbas gavo daugiausiai menotyrininkų dėmesio, įsigijimo užklausų, du kartus buvo išpirktas ir po keletos parodų vėl parduotas. – Vladai, ką dar be kūrybos tau yra tekę veikti gyvenime? – Būdamas keturiolikos dirbau statybose. Tampydamas pilnus šlapio betono kibirus į penktą aukštą supratau, kad turiu kuo greičiau surasti malonų užsiėmimą ir iš to pragyventi. Studijavau architektūrą, tačiau dirbant interjero projektuotoju prigimtis nugalėjo – pradėjau tapyti. Šiuo metu jaučiu, kad esu savo vietoje ir dirbu svarbų, socialiai reikšmingą darbą.

140

LAMŲ SLĖNIS

141

142

LAMŲ SLĖNIS

143

Mano kasdienybėje daug paieškų ir apmąstymų. Man patinka stebėti kitų kūrybą, dalyvauti informacinėje apykaitoje – juk šis procesas neturi pabaigos.

– Kiek įkvėpimo ateina iš santykių su drauge Egle? Juk santykiai – irgi savotiškas menas, tiesa? – Tiesa. Ir ne tik tai! Santykiai ne tik menas, bet ir nuolatinių pastangų reikalaujantis darbas. Kartu stengiamės patirti kuo daugiau pirmų kartų: nuo naujų vietų lankymo iki ėjimo į parduotuvę susirakinus antrankiais. Tokių eksperimentų rezultatas – atmintyje išlikę ryškūs prisiminimai. Įkvėpimas santykiams daro stebuklus, ypač tada, kai nesipriešiname ir netrukdome staigmenoms, nepriprantame ir nepavargstame nuo jų. Gyvenimas dažnai pranoksta lūkesčius. Neneigsiu, kad santykiai daro įtaką kūrybiniam procesui, į jį įneša humanistinį ir meile prisotintą akcentą. Mano kūryboje tai užslėpta spalvoje, formoje. Man patinka stengtis dėl savo antrosios pusės, malonu jai rodyti ką tik užbaigtus savo kūrinius – ji pirmasis ir svarbiausias mano žiūrovas. – Koks tu esi meno pasaulyje, o koks – namuose? – Jeigu meno pasaulyje nedalyvauju fiziškai, skaitmeninių technologijų pagalba skleidžiu žinią apie save, naršau, stebiu kitus, tyrinėju alternatyvias kryptis. Būdamas namuose stengiuosi praleisti daug laiko su Egle. Kuriame bendrus planus, kūrybiškai prisidedu prie jos vystomo projekto „My Face“. Manau, kad namuose svarbios žmo-

144

LAMŲ SLĖNIS

giškosios savybės, atsakomybė už kasdienius reikalus, rūpestis kitu žmogumi. Labai mėgstu gaminti maistą. Dažniausiai jis pavyksta kur kas geriau nei bet kuriame restorane. (Juokiasi). Dar vienas mudviejų ritualas – nesibaigiantis „Kino pavasaris“ namuose. Žiūrime daug labai skirtingų filmų. Geras kinas – kaip knyga. Vos per keletą valandų nugyveni kito žmogaus gyvenimą. Argi tai ne puiku?! – O kaip atrodo tavo kasdienybė? – Labiausiai džiugina pilnatvės pojūtis: suvokimas, kad darau tai, kas patinka, kad myliu ir esu mylimas. Mano kasdienybėje daug paieškų ir apmąstymų. Man patinka stebėti kitų kūrybą, dalyvauti informacinėje apykaitoje – juk šis procesas neturi pabaigos. Kiekvieną rytą pradedu mankšta. Sveikas ir energingas kūnas padeda kurti. Neįsivaizduoju savo kasdienybės be žalios puerh arbatos, tai – impulsas iš gamtos. Dar vienas ritualui prilygstantis kasdienis elementas – pasivaikščiojimas. Judančiose kojose yra daug minčių, stengiuosi nueiti bent 3 km per dieną. Su Egle daug keliaujame. Tai pastovus penas mokymuisi: išvyksti vienoks, o namo sugrįžta atnaujinta tavo versija – dar labiau suvokianti pasaulio įvairovę.

LAMŲ SLĖNIS

145

146

LAMŲ SLĖNIS

147

148

LAMŲ SLĖNIS

Septynerius metus jis dirbo interjero dizaino bendrovėje Londone su tokiais prekių ženklais kaip „Apple“ ar „Banana Republic“. Vėliau sugalvojo, kad metas sugrįžti atgal – į Vilnių. Kad kelias nepasirodytų per daug lengvas, kelis tūkstančius kilometrų saulėta Europos žemynine dalimi, siaurais vingiuotais Norvegijos serpantinais ir neaprėpiamomis Suomijos tuštumomis jis keliavo... mindamas dviratį. Interjero dizaineris, keliautojas LUKAS GADEIKIS jau nebeskaičiuoja, kiek pasaulio šalių yra aplankęs ir kiek žmonių sutikęs, tačiau puikiai žino, kad pavojingiausias dalykas gyvenime – praleisti jį prie televizoriaus.

GYVENIMO EKSPERIMENTAS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

– Lukai, panašu, kad dizainas ne vienintelė tavo aistra. Kiek šalių jau esi aplankęs? – Pats galvoju, kad aplankytų šalių ne tiek ir daug, tačiau pasikalbėjęs su kitais suprantu, kad visai nemažai. (Juokiasi.) Europoje jau beveik neliko vietų, kurių nebūčiau aplankęs, tačiau praktiškai nekeliavau Azijoje, išskyrus darbo keliones Artimuosiuose Rytuose.

simenu, tarybiniais metais mano tėtis niekaip nerado nusipirkti valties, tad pats pasidarė plaustą. Kasmet su šeima kelias dienas plaukiodavome Merkio upe. Be to, turiu beprotiškai keliones ir nuotykius mylintį pusbrolį. Kartu su juo keliavome į Kolos pusiasalį Šiaurės Rusijoje. Dešimt dienų su milžiniškomis kuprinėmis klampojome per sniego pusnis. Ši kelionė labai atpalaidavo mintis. Prisimenu, – Iš kur ši aistra kelionėms? jos metu susitikęs nepažįstamą žmo– Turbūt didžioji dalis mūsų įpro- gų turėjau gerokai pagalvoti, kur ir ką čių atkeliauja iš praeities, šeimos. Pri- dirbu – tiesiog nebeprisiminiau. Visos

mintys pasiliko kažkur kitur, o kasdieniai klausimai atrodė nepaprastai sudėtingi. Aš labai mėgstu eksperimentuoti, ieškoti savęs, kitų. Kažkada metus visiškai nevartojau alkoholio, kitus metus buvau vegetaras, šiemet – kasryt bėgioju. Dešimt dienų gyvenau visiškoje tyloje, meditavau, apgalvojau visą savo gyvenimą, visas patirtis, žmones, visas savo nuodėmes – tai padeda išsivaduoti. Eksperimentuoti gyvenime labai svarbu – tai padeda neužkerpėti. Kelionės, kaip ir eksperimentai, turi panašų poveikį.

LAMŲ SLĖNIS

149

150

LAMŲ SLĖNIS

– Kokias įsimintiniausias patirtis ir pažintis tau atnešė kelionės? Kuri šalis tau paliko didžiausią įspūdį? – Vienas įsimintiniausių mano nuotykių – kelionė į JAV vykstantį festivalį „Burning Man“. Dar 2007 metais, kai tik pradėjau dirbti Londone, kasmet artėjant bilietų pirkimo metui kolega iš Pietų Afrikos pasakodavo norintis ten nukeliauti, tačiau neturintis su kuo. Praėjus šešeriems metams jis išsiskyrė su žmona ir tąmet į festivalį nuvykome kartu. Važiavau apie jį beveik nieko nežinodamas, nieko nesitikėdamas, tačiau toji savaitė milžiniškoje dykynėje buvo nepaprasta. Pernakt su dviračiais važinėdavome dykumoje, klausydavomės muzikos. Aplink mus – keliasdešimt lemputėmis išpuoštų ir meno instaliacijomis paverstų automobilių. Vienoje pusėje, žiūrėk, iš autobuso padaryta šviečianti tropikų sala, kitoje – matyti kelių aukštų pastato dydžio skulptūros. Važiuoti lemputėmis nukabinėtu dviračiu dykumoje be jokios krypties ir plano – labai keistas jausmas. Kai važinėti pabosdavo, nuvažiuodavome į toli toli įrengtą nedidelį kino teatrą. Festivalio pabaigoje pagrindinės instaliacijos padegamos, o tu supranti, kad pirmą kartą gyvenime matai keliasdešimties metrų aukščio atvirą liepsną. Įspūdinga.

Nepaprastą įspūdį paliko kelionė po Norvegiją. Ten sutikau du pensininkus mokytojus, kurie mane pasikvietė į savo namus, išmokė žvejoti, pavaišino šiltu maistu, net meškerę padovanojo! Toliau keliaudamas savo maisto meniu papildžiau šviežia ką tik jūroje pagauta žuvimi. Keliaudamas sutikau depresija sergantį vokietį, kuriam ši kelionė – pabėgimo ir savęs atradimo metas. Kelionių metu pamatai, kokie žmonės skirtingi, tačiau kartu – ir labai panašūs. Dirbant interjero dizainerio darbą svarbu mokėti priimti žmones tokius, kokie jie yra, o tai padaryti padeda skirtingi kelionėse sutikti pašnekovai. – Esu girdėjusi, kad kelerius metus gyvenai Didžiojoje Britanijoje, o vėliau dviračiu parmynei atgal į Lietuvą. Kas paskatino imtis tokios avantiūros? – Daug metų vis planuodavau sugrįžti, tačiau mane sulaikydavo baimė mesti darbą, nežinomybė, kas bus, kai sugrįšiu. Prisimenu, kažkuriais metais net artimiesiems buvau pranešęs, kad šiemet grįšiu. Kompanijoje, kurioje dirbau, buvo labai aiški priedų mokėjimo data – planavau juos atsiimti ir sugrįžti, tačiau suabejojau ir likau dar metams. Per tą laiką įsigijau motociklą, sugalvojau, kad į Lietuvą par-

važiuosiu juo. Mintyse pamažu dėliojosi kelionės planas, atsirado nuotykio troškimas, dingo baimės, tačiau... mano motociklą pavogė! Atsitiktinai apsilankiau pasaulį per trejus metus dviračiu apkeliavusio žmogaus paskaitoje. Tai mane įkvėpė iškelti sau dar didesnį iššūkį – kelių tūkstančių kilometrų atstumą įveikiau dviračiu. Važiuoti per Lenkiją atrodė neįdomu, tad nusprendžiau kilti į viršų ir į Lietuvą sugrįžti kertant Norvegiją, Suomiją. Norvegijoje esantis Nordkapo kyšulys – šiauriausia Europos vieta. Tai dviratininkų itin mėgiamas kelionių taškas. Kelionė užtruko maždaug tris mėnesius. Pirmąjį kelionės etapą vadinu atostogomis. Iš Londono išvykau liepą – tuo metu Europoje būna labai šilta, šviečia saulė. Tris savaites jaučiausi kaip turistas. Vėliau įvažiavau į Norvegiją – oras atšalo, prasidėjo lietūs. Iki pat Norvegijos, važiuodamas per visą Europą, važiavau vien dviračių takais, beveik nesutikau automobilių. Norvegijoje dviračių takai nutiesti tik miesteliuose, toliau – vien automobiliams skirti siauri kalnuoti keliukai. Prasidėjo iššūkiai. Trečioji kelionės dalis – nuo Nordkapo sugrįžti namo per it negyvenama taiga tuščią Suomiją. Per tris dienas ten nesutikau jokių civilizacijos ženklų.

LAMŲ SLĖNIS

151

152

LAMŲ SLĖNIS

153

154

LAMŲ SLĖNIS

– Ką tau padėjo atrasti ši kelionė? – Kelionės padeda nugalėti rūpesčius, jos atpalaiduoja, užmarštin nugramzdina kompleksus, baimes. Emigracija man leido suvokti, kokia Lietuva nuostabi šalis. Nuvažiuokite kelioms dienos į Minską ir suprasite, kaip čia gera gyventi. Kai išvažiavau iš Lietuvos, ji nebuvo tokia šiuolaikiška šalis. Dabar matau, kaip greitai Lietuva, Vilnius vejasi moderniausius pasaulio miestus. Apvažiavau Venesuelą, Trinidadą ir Tobagą, Ameriką – gražiausias kampelius pasaulyje, bet Vilniaus man nepralenkė niekas. Italija – labai graži šalis, tačiau ji mane erzina, matyt, dėl karšto italų charakterio. (Juokiasi). Suomija – labai įdomi savo neaprėpiama tuštuma... Paprastai nenoriu važiuoti į tam tikrą vietą – mane labiau traukia kažką veikti. Jeigu kas nors pasiūlytų važiuoti į Himalajus plaukti plaustais – mielai sutikčiau... Na, o pakeliui pamatysiu ir kažką kitą.

projektą šiek tiek gąsdina nežinomybė, tačiau vos pradėjus dirbti viskas pasidaro aiškiau. Labai svarbu ne tik išklausyti, tačiau išgirsti klientą ir suprasti, ko jam reikia. Galbūt, pakoreguoti jo mąstymą ir įtikinti, kad šioje srityje aš geriau žinau, ko jis nori, nei jis pats. Prisimenu, vieni klientai išreiškė pageidavimą sukurti hipsterišką būstą. Aš jiems pririnkau pavyzdžių, papasakojau, kokios detalės būdingos tokiam stiliui. Jie išmetė jiems nepatikusias detales ir paaiškėjo, kad jų norai ne tokie ir hipsteriški.

– Lukai, iš kur ateina įkvėpimas? – Dažnai idėją padiktuoja pati erdvė, namas, jo istorija. Jei reikia sukurti interjerą XIX a. klasicistinei vilai – mintyse iškart turi vaizdinį, kaip jis turėtų atrodyti. Tačiau sunku dirbti, kai didžioji dauguma butų ar namų pastatyti naujai, o ypač, kai tavęs paprašo sukurti interjerą dar nepastatytam namui. Man įdomiausias pradinis etapas – kai pamažu išsikristalizuoja – Panašu, kad kelti iššūkius tau idėja, kai atrandi mažą detalę, aplink labai svarbu... kurią pradedi lipdyti visą interjero – Savęs ieškojimas ir yra iššūkių konceptą. kėlimas. Mano pusbrolis, ekstremalus keliauninkas, slidėmis peršliuožęs vi– Kokios mintys aplanko jau įgysą Grenlandiją, kartą pasakė: „Pavo- vendinus projektą? jingiausias dalykas gyvenime – pra– Vos pradėjęs karjerą negalėdaleisti jį prie televizoriaus“. Manau, tai vau lankytis savo sukurtuose objekvisiška tiesa. tuose – ten matydavau daug klaidų. Dabar ši liga ne tokios sudėtingos – O kokie didžiausi iššūkiai kyla formos – nežinau, galbūt, aš darausi dirbant interjero dizainerio darbą? arogantiškas, galbūt, darau mažiau – Didžiausias iššūkis – darbas su klaidų, o gal tiesiog išmokau dėl jų klientais. Prieš pradedant bet kokį nesijaudinti?

LAMŲ SLĖNIS

155

156

LAMŲ SLĖNIS

157

158

LAMŲ SLĖNIS

159

– Kokie yra pamatiniai tavo kūrybos principai? – Kaskart gavęs užduotį noriu ją padaryti vis kitaip. Žinoma, išlieka tam tikros mano stilių atspindinčios detalės, tačiau stengiuosi kurti interjerą konkrečiai vietai. Ši paieška užima labai daug laiko, be to, kaskart į vietą žiūrėti naujai gana brangu, juk štampavimas – pigesnis ir pelningesnis variantas.

160

LAMŲ SLĖNIS

Tam tikrai vietai suprojektuoti detalę kaip į techninių planų braižytojus. užtrunka, o žmonės dažniausiai nelinkę tam skirti nei laiko, nei finansų. – Esu girdėjusi, kad tau svarbus antrinis dizainas. Ar jis užima svar– Lukai, ar lietuviai jau supranta bią vietą šiuolaikiniame dizaino žeinterjero dizainerio reikalingumą? mėlapyje? – Lietuvos rinka iškreipta – daž– Tarybiniais metais visų mūsų naniausiai interjero dizaineriai apmoka- mus puošė penki spintų modeliai, dar mi neadekvačiai mažai. Be to, lietuviai keli kėdžių dizainai ir trijų rūšių stalai. į interjero dizainerius neretai žiūri Atsiradus didesnei pasiūlai visai ma-

siškai bandė kiek įmanoma labiau atsikratyti šių daiktų – nesvarbu, kad tai atrodo pigiai, negražiai, neestetiškai – svarbiausias buvo naujumas. „Geriau namus iškalsiu plastmasinėmis dailylentėmis, tačiau nepaliksiu nieko seno“, – tuo metu galvojo daugelis. Britai turi ilgą istoriją, jų nekamavo tokio masto krizės, tad jų namus puošia begalė senų baldų, ten derinami 200 me-

tų senumo, XX a. pradžios ir 7-ojo dešimtmečio baldai. Ilgą laiką Lietuvoje to buvo vengiama. Dabar antrinis dizainas tampa vis populiaresnis. – Lukai, ar sukurti sau namus sunku? Kokiais kriterijais ir jausmais vadovaudamasis juos kūrei? – Tai užtrunka daug laiko. (Juokiasi.) Kurdamas interjerą viešajai erdvei gali kurti teatrą – ten žmonės

užsuka trumpam ir nori nuotykių. Kurdamas sau namus teatro nenorėjau. Ar tikrai dešimt metų norėčiau gyventi meksikietiškame interjere? Ar tikrai manyje tiek daug meksikietiškumo? Žvėryne, šimto metų senumo name, nebandžiau dirbtinai išlyginti sienų, sukurti stačius griežtus kampus – juk tai būtų netikra. Juk namai turi būti tikri?

VONIOS KAMBARIO BALDAI SU CHARAKTERIU - „GRAPHIC“. KODĖL „GRAPHIC“ YRA PUIKUS PASIRINKIMAS? • Puikiai tinka nedideliems ar nestandartinio išplanavimo vonios kambariams • Individualiai sukurtas vonios kambarys • Galimybė jungti modulius • Gražūs ir šiuolaikiški

LAMŲ SLĖNIS

161

162

LAMŲ SLĖNIS

Lažybas būčiau pralaimėjusi – nė už ką nebūčiau galėjusi pagalvoti, kad grupės „Baltic Balkan“ narys, reklamos agentūros „New!“ kūrybininkas, dizaineris Marius Kneipferavičius kalbėtis pakvies į „Neringos“ kavinę. Įsivaizdavau, kaip mudu susitinkame kokioje nors madingoje, hipsteriškos publikos pilnoje vietoje. Ir jau tikrai ne tarp kavutę gurkšnojančių žilagalvių sostinės inteligentų.

TRYS JO MATRICOS Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Lina Jushke

– Prisižiūrėję filmų ir prisiskaitę knygų apie reklamos agentūrose dirbančius žmones, esame pilni stereotipų. Tačiau gyvenimas, matyt, kaip ir reklama, mėgsta staigmenas. Mariau, kaip nutiko, kad šiandien dirbi vienoje geriausių šalies reklamos agentūrų, esi pripažintas ir ne kartą apdovanotas meno vadovas? – Gimiau Kaune, užaugau Dainavos rajone, pilkų daugiaaukščių gete, prisiminimai iš jo slogūs. Mano teta, tėvo sesuo, buvo baigusi Dailės institutą, rimtai užsiėmė menais. Gebėjimų piešti, polinkį į muziką turėjo ir tėtis – jaunystėje jis netgi grojo bigbito grupėje, tačiau pomėgiai ir liko

pomėgiais. Keista, nuo vaikystės aiškiai žinojau, kuo būsiu užaugęs. Man patiko piešti, kiemuose ir laiptinėse su draugais žaisdavome „Monopolį“. Tokio stalo žaidimo, kokį dabar žaidžiame, parduotuvėse nusipirkti negalėjai, reikėdavo nusipiešti pačiam. Išeidavo visai neblogai, draugai prašydavo, kad ir jiems nupieščiau. Tai buvo pirmasis verslas, už kurį atlygį pasiimdavau saldainiais. Rajono kieme buvo fotobūrelis. Jame ne tik susipažinome su fotografija, bet aptardavome ir kompoziciją. Hipiuojantis vadovas mėgdavo eksperimentuoti: sudėdavo dvi skaidres ir per projektorių rodydavo tokį keistą, neti-

kėtą koliažą, o reginį sustiprindavo jo paleista psichodelinė muzika. Mums, vaikams, tai darydavo nemenką įspūdį. Menininkė teta mane dažnai vesdavosi pas bičiulius, lankydavomės dailininkų studijose, matydavau jų darbus, girdėdavau pokalbius. Keleriais metais už mane vyresnė kaimynė iš žemutinio aukšto įstojo mokytis apipavidalinimo – taip anuomet buvo vadinama specialybė žmonių, kuriančių reklaminius plakatus ir reklamas spaudoje. Dailininkas-apipavidalintojas skambėjo gerai ir aš nusprendžiau, kad irgi rinksiuos tokį kelią. Mokykloje visiems taip ir sakydavau: būsiu dailininkas-apipavidalintojas.

LAMŲ SLĖNIS

163

Meno mokykla mane tarsi perkeitė. Iš sovietinės mokyklos su griežtomis taisyklėmis patekau į menininkų aplinką, viskas nušvito kitomis spalvomis. Studijavau vitražą, o kai atsirado pirmieji kompiuteriai, pasinėriau į juos, pirmosios piešimo ir dizaino programos man rodėsi be galo įdomios. – Prisimeni, kaip atrodė tavo pirmasis kompiuteris? – Didelis televizorius! Baigęs mokslus gavau darbą mažoje dizaino studijoje Kaune. Tuo metu jau buvau įsitraukęs į muzikinį gyvenimą, kai kurie dizaino darbai irgi buvo susiję su muzika. Nuo paauglystės grojau ir pats, buvo tokios beprotiškos grupės Kaune – „Musėgaudis“, „Dulkės“, „Sperm Eaters“, „Geriausia Latvijos būrėja“, „Dirigentai“. Vėliau pradėjau domėtis elektronine muzika, galima sakyti, stovėjau prie jos ištakų – rengėme „RyRalio“, „Pakalnę“, „Ore“. Vakaruose elektroninė muzika jau gyvavo gerus dešimt metų, Lietuvoje tik formavosi. Mano darbai irgi būdavo su tuo susiję – darydavome renginių skrajutes, plakatus. Niekas labai nežinojo, kaip viską daryti, tiesą sakant, nelabai kas ir su kompiuteriu anuomet dirbo.

164

LAMŲ SLĖNIS

– Neabejoju, kad atsidurti aplinkoje, kuri vertė domėtis naujienomis, stebėti, kas vyksta Vakarų kultūroje, buvo tikra sėkmė... – Naujos tendencijos stūmė į priekį, tikrai. Ir dažniausiai būna, kad kai darai darbus nuoširdžiai, taip, kad pačiam patiktų ir būtų smagu, juos pradeda pastebėti kiti. Man buvo gal vos 23-eji, kai viena garsiausių to meto Lietuvos reklamos agentūrų – „DDB“ pakvietė į pokalbį. Traukiniu važiavau iš Kauno į Vilnių, pasikalbėjome, savo skrajutes parodžiau, tik nieko rimto nesutarėme, aš ir pats nebuvau pasirengęs kraustytis. Tačiau faktas, kad mane pasikvietė rimta tarptautinė agentūra, buvo tarsi ženklas, kad gal ir neblogai viską darau. Į Vilnių išvažiavau 2005-aisiais, kai Kaune atsisveikinau su dizaino studija, kurioje dirbau. Iš jos išėjęs tą pačią dieną gavau Tomo Ramanausko kvietimą atvykti į Vilnių, į „Leo Burnet“ agentūrą. Man buvo trisdešimt, turėjau įsispirti sau į užpakalį. Vilnius – ne Londonas, ne Niujorkas, bet reikėjo palikti butą ir išvykti su šeima. Toliau buvo „Milk“. Man puikiai sekėsi, daug išmokau ir gavau daug patirties. Šiuo metu darbuojuosi „New!“ agentūroje.

– Papasakok, prašau, kas išvargina reklamos versle? Akmenų tampyti nereikia, kaip pasakytų koks dėdulė iš kaimo. – Reklamos industrija nėra paprasta. Dideli klientai, dideli reikalavimai ir labai daug atsakomybės. Esama žmonių, kurie pasisukę tokiame rate spjautų ir pažadėtų niekada, už jokius pinigus negrįžti į tą beprotnamį. Man irgi visokių minčių kyla, tačiau pagavęs laisvalaikiu save prie kompiuterio piešiantį kokį logotipą, suprantu, kad šitas darbas man tikrai patinka. Šiandien pažiūrėjau į darbo knygelę – lygiai 20 metų. – Koks paskutinis tavo kūrybinis darbas? – Organizacijos „Raudonasis Kryžius“ reklamos kampanija. Sukūrėme jai smagius pieštus klipus ir spaudos maketus. Džiaugiuosi, kad užsakovus įkalbėjome rimtiems dalykams suteikti smagią formą. Kai dirbi agentūroje, niekada nieko nedarai pats vienas. Galbūt sugalvoji idėją, tačiau rezultatas pasiekiamas visos komandos kūrybiniu darbu. Kai esi laisvai samdomas, gal turi daugiau laisvės ir dirbi pats sau, bet darbas agentūroje leidžia įsitraukti į didesnius projektus.

LAMŲ SLĖNIS

165

166

LAMŲ SLĖNIS

167

– Nori pasakyti, kad kūrybos agentūroje žmonės dirba nustatytą laiką – nuo iki? – Darbo valandos man suteikia disciplinos, man patinka rutina: pusryčiauju, paskaitau knygą, einu į darbą. Ne kažin ką nuveikčiau, jei atsikelčiau trečią dienos. – Reklamos verslas per 15 metų labai pasikeitė. Kodėl įvyko toks lūžis? – Pasikeitimai – milžiniški, reklamos agentūros dabar ir prieš 10 metų skiriasi kardinaliai. Nėra jokių abejonių, tai susiję su technologijų pažanga. Didžiąją dalį reklamos darbų šiandien atliekame interneto erdvėje. Technologijos sąlygoja ir naujas dizaino formas, jos keičiasi nepaprastai greitai. – Ir į kurią pusę suka reklama? – Šiandien kiekvienas produktas, kiekvienas prekės ženklas stengiasi tapti tavo dalimi. Tu pats, to nepastebėdamas, tarsi tampi prekės ženklu – rengiesi tam tikrais drabužiais, naudoji tam tikrus buities daiktus, įran-

168

LAMŲ SLĖNIS

kius, technologijas, klausai muzikos. Prekės ženklų prievarta niekas nebebruka, jie ateina tyliai, būna šalia, kartu su tavimi ir tu padedi jiems transliuoti gamintojo žinutę.

levizija. Absoliučios laisvės nėra“, – atsakė filmo režisierius. Kai pagalvoji, jis tikriausiai yra kažkiek teisus. Bet kiekvienas iš mūsų turi galimybę išvažiuoti į kaimą, auginti daržoves ir nekreipti į visa tai dėmesio. Laisvė – Žinia, kūrybininkai priešinasi yra superasmeninis dalykas. Jei sugeprekės ženklams. Neabejoju – tavo bi kasdienybėje pasijusti laisvas, atsimarškiniai irgi be garsios etiketės. riboti nuo neigiamų dalykų – tai ir – Neturėti brendo – irgi tam tikra yra laisvė. laikysena, poza. Tačiau pabėgti nuo prekės ženklų šiuolaikiniame pasau– Tavasis kelias į laisvę – „Baltic lyje neįmanoma, nebent išsikrausty- Balkan“ projektas ir muzika? tum gyventi į mišką. – Kad terapija – tai tikrai. Patenki į kitą matricą, kitą erdvę, ten gali sau – Nesijauti esąs pelėkautuose? leisti daugiau. Grodami galime elgtis, – Viskas priklauso nuo požiūrio. kaip nesielgiame kasdien. Mums viTurime didesnių laisvių, nei jų žmo- siems – per keturiasdešimt, „Balkanės turėjo prieš 500 ar net 50 metų, nai“ – tai rokenrolas, prieš devynerius galime tuo džiaugtis. Festivalyje „Ki- metus prasidėjęs nuo pakvailiojimo. no pavasaris“ mačiau dokumentinį Pradžioje pagrodavome draugams, filmą apie Šiaurės Korėją. Po filmo bet nė nepastebėjome, kaip mus ėmė vyko pokalbis su kūrybine grupe. kviesti į koncertus užsienyje. Kai pa„Kaip jie ten gyvena, nelaisvėje?“ – galvoji, smagu atsidurti Kosove, Lioklausė žiūrovai. „Bet jūs irgi nesate ne, Grenoblyje arba Ispanijos pakrašlaisvi, tik apie tai nesusimąstote – tyje. Tokiose kelionėse susipažįsti su perkate daiktus, kuriuos jums įsiūlo, žmonėmis, atrandi kitų šalių muzikitarnaujate kitiems, klausotės propa- nį gyvenimą, prapleti savo kūrybišgandos, kurią transliuoja radijas ir te- kumo ribas.

LAMŲ SLĖNIS

169

170

LAMŲ SLĖNIS

171

Kiekvienas iš mūsų turi galimybę išvažiuoti į kaimą, auginti daržoves ir nekreipti dėmesio į nieką. Laisvė yra super asmeninis dalykas. Jei sugebi kasdienybėje pasijusti laisvas, atsiriboti nuo neigiamų dalykų – tai ir yra laisvė.

– Nematai grėsmės, kad mašinų pasaulyje žmogaus kūrybai gali nebelikti erdvės? – Ir taip, ir ne. Seku naujienas, intensyviai stebiu pasikeitimus, kad žinočiau kontekstą, nes be jo juk negalėsiu sukurti idėjos. Tačiau esu ir analoginis žmogus. Pastaraisiais metais pasinėriau į šeimos istoriją, maga sužinoti apie savo šaknis. Per tėčio laidotuves iš savo menininkės tetos vyro gavau lagaminą su šeimos nuotraukomis. Tai buvo didžiulis lobis – apie 200 fotografijų, padarytų tarpukario

172

LAMŲ SLĖNIS

Kaune. Jas peržiūrėjęs supratau, kad labai noriu sužinoti, kas tie žmonės nuotraukose, ką jie veikė, kaip gyveno. Pradėjau vaikščioti po archyvus, bibliotekas, tai tapo tarsi mano pomėgiu. Dabar jau bent galiu spėti, kokia mano pavardės atsiradimo istorija – sužinojau, kad prosenelis ją parsiplukdė iš Belgijos. O senelis Stasys Kneipferavičius tarnavo Lietuvos kariuomenėje išminuotoju ir tarpukariu dirbo kino mechaniku Šančių kino teatre „Lyra“. Nuostabu, kad šitas lobis niekur

nedingo, o tetai pavyko jį išsaugoti. – Nekyla noras savo giminės istoriją užrašyti? – Viską konspektuoti, matyt, senatvės požymis. Kol kas konspektuoju elektroninėje erdvėje, tačiau būtinai noriu atspausti ant popieriaus, kad kurią dieną mano darbas nenueitų perniek. Kas žino, gal po dešimties metų šitų failų kompiuteryje nebebus galima atsidaryti? Labai tikiuosi, kad ateis laikas ir dukrai Unei jos giminės istorija taps įdomi.

LAMŲ SLĖNIS

173

174

LAMŲ SLĖNIS

Kai Gedimino prospekte nuo seno stovėjusios optikos su šuns skulptūra langus papuošė kiek kubistiškas naujas logotipas, maloniai nustebau, o pažvelgusi į vidų apsidžiaugiau – buvo panašu, kad netrukus Vilniuje užgims dar viena skani ir stilinga vieta. Taip ir atsitiko – vilniečių pamėgtos desertinės „Atostogos“ įkūrėjai SVETLANA ir ANTONAS VAGANOVAI ėmėsi naujo projekto ir atvėrė restorano „Habit“ duris. „Norime, kad „Habit“ taptų ta vieta, į kurią žmonės užeitų be ypatingos progos ar priežasties, jaustųsi laisvai ir patogiai“, – sako pora. Vos paragavus vėlyviesiems pusryčiams jų siūlomos žaliosios šakšukos, panašu, kad ši vieta netruks taps nauju skaniu įpročiu.

SKANŪS ĮPROČIAI Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Jevgenij Misevič

– Svetlana, Antonai, į Lietuvą atsikraustėte ne taip seniai? Antonas: Lietuvoje gyvename trejus metus. Iki tol gyvenome Maskvoje, o su Lietuva susipažinome, kai dar dirbau logistikos srityje ir palaikiau ryšius su Lietuvos įmonėmis. Atvykę su šeima pavasaroti į Vilnių vienam mėnesiui, supratome, kad tai – puikus miestas, nusprendėme čia apsigyventi. Vilniuje turime daugiau laiko, dėl to mūsų šeimai čia labai patinka. Džiaugiamės ramiu gyvenimu, kurio Maskvoje mums trūko. Maskva yra megapolis, ten laikas – pats brangiausias resursas.

Svetlana: Įsikūrę Vilniuje, maždaug po pusės metų pradėjome patalpų paieškas ir atidarėme desertinę „Atostogos“. – O tada atėjo metas žengti didesnį žingsnį – atidaryti restoraną „Habit“? Antonas: Mūsų draugai dažnai atkreipdavo dėmesį, kad Svetlanos aistra maisto kokybei sulaukia labai gerų rezultatų ir sakydavo, kad jai reikėtų atidaryti restoraną. Svetlana: Aš turiu teisininkės išsilavinimą, anksčiau dirbau pagal

specialybę, tačiau laukdamasi pradėjau daug gaminti namuose, skaityti profesionalaus maisto gaminimo knygas ir atradau kelią į gastronomikos pasaulį. Supratau, kad kulinarija – mano antroji profesija: Maskvoje baigiau kulinarinę mokyklą, pradėjau stažuotis, dirbti restoranuose ir kaip virėja, ir kaip restoranų vadybininkė, Barselonoje baigiau konditerių mokyklą – joje labai daug sužinojau ir nemažai idėjų realizavau „Atostogose“. Visuomet svajojau atidaryti mažą kavinę, o po to – ir restoraną.

LAMŲ SLĖNIS

175

176

LAMŲ SLĖNIS

Antonas: Norėjome įkurti restoraną, kuris būtų madingas, tačiau neįpareigojantis. Kad tai būtų vieta, kur galite gauti aukščiausios kokybės maisto ir vyno, bet būti savimi. Pagal šią koncepciją ir gimė „Habit“ (liet. įprotis) pavadinimas. – Išties drąsus pavadinimas! Antonas: Taip, mūsų restoranas yra vieta, skirta kiekvienai savaitės ar mėnesio dienai. Svetlana: Pavadinime slypi dvi idėjos: viena, kad žmonės turi daug savų įpročių, su kuriais mes jų lauksime savo restorane, o antroji – kad kiekvienas apsilankęs restorane „Habit“ ras kažką tinkamo sau, pagal savo valgymo įpročius. Antonas: Norime, kad tai taptų ta vieta, į kurią žmonės eitų be ypatingos progos ar priežasties. Su visa komanda labai stengsimės, kad „Habit“ taptų jūsų geruoju įpročiu. – O kaip apibūdintumėte „Habit“ virtuvę? Svetlana: Mūsų gaminamas maistas įkvėptas įvairių kultūrų virtuvių, tai įvairių tradicijų sintezė. Kadangi su Antonu ir sūnumi daug keliaujame, visada atliekame namų darbus ir sudarome sąrašą iš skanių vietų, kurias norime aplankyti, to, ką norime paragauti, apžiūrėti ir su kokia nauja maisto kultūra susipažinti. „Habit“ meniu yra įvairialypis – pusryčių meniu, a la

carte, vakarienės, užkandžiai, vėlyvieji pusryčiai... – tikime, kad kiekvienas ras sau patinkantį patiekalą. Apie du mėnesius prieš atidarymą dirbome su Londone gyvenančiu šefu Dmitrijumi Markovu. Patiekalų idėjos buvo mano – kiekvieną dieną eidavau miegoti ir keldavausi su kiekvienu patiekalu galvoje, o Dmitrijus padėjo viską sudėlioti techniškai. Dmitrijus yra dirbęs ir su Gordonu Ramsiu, ir ne viename „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintame restorane. Antonas: Savo meniu norime parodyti pasaulio daugiakultūriškumą. Pavyzdžiui, meniu pamatę karpačą, daugelis pagalvos, kad tai bus itališkas karpačas su gražgastėmis ir balzaminiu actu, o mūsiškis yra su šitakio grybais, vasabių majonezu ir imbiero sniegu. Norime, kad mūsų virtuvė žmonėms atvertų daug dar neišbandytų skonių ir įspūdžių. Su Dmitrijumi dirbame ir toliau, galima sakyti, dar ne iki galo esame patenkinti savo meniu – norime tobulėti ir tai darysime dar ne vieną mėnesį. Svetlana: Stengiamės, kad mūsų svečiai nebijotų eksperimentuoti ir įjungtų visus savo receptorius. Tiek „Habit“ interjeras, tiek ir meniu sukurti su trupučiu ironijos, norint, kad svečiai būtų atviri eksperimentams. Man sunku išskirti vieną patiekalą, tačiau jei svečiai mėgsta jūros gėrybes, rekomenduočiau vakarą pradėti mūsų užkandžiais su jūrų gėrybėmis: siūlo-

me austres su trimis skirtingais – pasiflorų granita, azijietišku ir agurkų tekstūros – padažais. Dar viena rekomendacija – aštuonkojų karpačas su kalmarų rašalu ir čiorizo pudra – skonis labai įdomus ir ypatingas. Antonas: O aš rekomenduočiau šukutes, kurios patiekiamos kriauklėje su puta – jų skonis labai švelnus, o vaizdas lėkštėje – įspūdingas. Pasak svečių, jos – restorano žvaigždė! (Juokiasi). – Teko girdėti, jog būtina apsilankyti „Habit“ vėlyvųjų pusryčių metu. Svetlana: Vėlyvųjų pusryčių metu taip pat siūlome įvairių kultūrų virtuvės meniu. Pavyzdžiui, ispanišką šakšuką – ji panaši į tradicinę izraelietišką, tačiau pomidorų ir paprikų padažą pagardinome čiorizo dešra ir rūkyta paprika. Taip pat turime meniu skiltį sveikuoliams, kur siūlome naminę granolą su natūraliu jogurtu, košę su anyžiais, bolivine balanda, karamelizuotu bananu ir kokosų pienu, Niujorko ir Londono pusryčių įkvėptą krabų skrebutį su avokadu ir plakta kiaušiniene. Antonas: Ir dar vienas mūsų hitas – žalioji šakšuka, ypač tinkanti sveikuoliams. Svetlana: Ją gaminame su špinatų, lapinių kopūstų tyre bei bešamelio padažu ir kokosų pienu. Labai žalia, lengva ir tinkanti tiems, kas nevalgo pieno produktų. Toks pasirinkimas – puiki dienos pradžia (Šypsosi).

LAMŲ SLĖNIS

177

178

LAMŲ SLĖNIS

179

180

LAMŲ SLĖNIS

181

182

LAMŲ SLĖNIS

– Ypatingą dėmesį skiriate ir vynui? Antonas: Vyną gauname iš dviejų tiekėjų Vilniuje, o didžioji jų dalis atkeliauja iš Londono. Šiuo metu mūsų vyno korta yra unikali – siūlome tokių rūšių vyną, kokio niekur kitur Vilniuje neparagausite. Mes pasakojame apie vyną ir jo derinimą su maistu. Esame dar tik kelio pradžioje, tačiau norime edukuoti, vystyti vyno kultūrą Lietuvoje, o ateityje planuojame rengti vyno bei vyno ir maisto degustacijas. Taip pat restorane jau turime „Wine Emotion“ aparatus, kurie suteikia galimybę pilstyti vyną taurėmis, atidaryto butelio šviežumą išsaugodami ilgiau – iki trijų savaičių ar net mėnesio. Tokiu būdu galime siūlyti net ir aukščiausios rūšies vynus taurėmis. Šiuo metu siūlome 12, o vasaros metu ketiname patiekti iki 20 skirtingų vynų rūšių. – Įsikūrėte tikrai unikalioje Gedimino prospekto vietoje. Pakalbėkime apie interjerą. Kaip jį kūrėte? Antonas: Pakalbėję su draugais supratome, kad tai – tikrai ypatinga Vilniaus vieta – daug metų čia buvo įsikūrusi optika.

Svetlana: Daug žmonių norėjo, jog būtent šioje vietoje kada nors būtų restoranas – nes šio pastato plokščias stogas puikiai tiktų terasai. Antonas: Kadangi visos sienos buvo iškaltos gipso kartono plokštėmis, iš pradžių buvo sunku įsivaizduoti, koks restoranas gali gimti šioje erdvėje – mums padėjo architektas Marius Morkūnas. Norėjome, kad interjero dizainas būtų provokuojantis – kad užėjęs čionai nesijaustum kaip prabangiame restorane. Pasirinkome urbanistinį stilių, atidengėme senas sienas, metalines konstrukcijas, primenančias Niujorko Soho rajono pastatus. Vilnius šiuo metu įgauna dinamišką tempą, tad interjere norėjome jį atspindėti. – O kieno gi idėja buvo paslėpti įrankius stalo šonuose? Svetlana: Mano! ( Juokiasi). Kartą lankydamasi viename Švedijos restorane pamačiau stalą su panašiais stalčiukais. Mes nenorėjome vadovaujantis visomis fine-dining (liet. degustacinių vakarienių) stalo serviravimo taisyklėmis nukrauti stalus

taurėmis, servetėlėmis ir įrankiais, todėl pasirinkome kiek paprastesnį ir žaismingą variantą – kai maistas jau atnešamas ant stalo, žmonės paklausia, kurgi padėti įrankiai, o mes atidarome stalčiuką ir sakome: „Štai!“ Tai tampa tokia vaikiško džiaugsmo ir nustebimo akimirka, kuri teigiamai nuteikia likusiam vakarui. Antonas: Mūsų restorane gausu tokių netikėtų detalių. Sienas puošia „The Rooster Gallery“ paveikslai, o už jų – nešlifuotos sienos, kurių mes nesigėdijame parodyti – manome, jog kompozicija yra stipresnė, kai detalės žaidžia tarpusavyje. Mums patinka kontrastai, seno-naujo koncepcija. Svetlana: Todėl servetėlėms sujuosti naudojame vario žiedus, kuriuos patys pagaminome iš ilgo varinio vamzdžio, maistą patiekiame rankų darbo induose. Antonas: Lėkštės neretai būna grubios, ne visada patogiai stovi ant stalo, tačiau tai irgi truputis ironijos – su puikiais įrankiais valgyti iš tokios grubios, nerafinuotą meną atstovaujančios lėkštės.

LAMŲ SLĖNIS

183

184

LAMŲ SLĖNIS

185

– Svetlana, o ar „Atostogos“ neliūdi be jūsų? Svetlana: „Atostogos“ truputį liūdi, bet šiuo metu ten dirba labai stipri komanda. Aš pati dirbau tiek virtuvėje, tiek salėje, pati visus apmokiau. „Atostogos“ jau užsitarnavo gerą reputaciją, tad manau, kad ir be manęs ją išlaikys. Antonas: Iš tikrųjų, kai atidarėme „Habit“, reikalai pradėjo klostytis dar geriau: žmonės lankosi tiek „Atostogose“, tiek „Habit“, atsirado tam tikra lankytojų cirkuliacija. Jei „Atostogose“ visos vėlyvų pusryčių vietos būna rezervuotos, mes kviečiame ateiti čia.

nereikia jo per daug apdoroti – svarbu mokėti jį švelniai paruošti ir patiekti degustacijai. Trečia, reikia drąsiai eksperimentuoti su skoniais. Kiekvienas apsilankymas restorane yra lyg degustacija, kurios metu atskleidžiamos geriausios produkto skonio savybės. Svetlana: Namuose gero maisto pavyzdžiu gali būti ir mėsainis, o kalbant apie restoranų kultūrą, manau, kad labai svarbūs yra produktai ir galimybė valgyti tai, ko kiekvieną dieną paprastai nepasigamintum pats. Antonas: Kokybė yra ne tada, kai gali pasakyti: „Labai skanu, ir aš taip galiu pagaminti!“, o tada, kai sakai: – Ką jūs patys vadinate geru maistu? „Labai skanu, aš pats taip tikrai neAntonas: Geras maistas ir gera galėčiau pagaminti“. maisto patirtis susideda iš trijų dalykų: pirma, produkto kilmė. Valgant – Ar skiriasi Vilniaus ir Maskvos tiek restorane, tiek namuose svarbu restoranų kultūra, valgymo įpročiai? žinoti, ką valgai. Tiekėjus renkamės Svetlana: Maskvoje žmonės nori ne tik pagal jų siūlomas kainas, bet ir viename restorane rasti visko – ir pagal produktų kilmę. Antra, virėjų aukštos kokybės maisto, ir kokteilių, technika. Ruošiant patiekalą, turime ir skirtingų šalių virtuvių patiekalų. justi ir tikrąjį produkto skonį, o tam Vilniuje daugiau restoranų ir barų,

186

LAMŲ SLĖNIS

veikiančių pagal vieną koncepciją. Antonas: Jei prisimintume Maskvą prieš penkerius metus, pamatytume tai, ką matome Vilniuje dabar. Vilniuje restoranų rinka dar tik formuojasi, žmonės vis dažniau lankosi restoranuose ir kavinėse. Labai džiaugiuosi šia valgymo mieste tendencija. Svetlana: Taip pat džiugu, kad yra ir panašumų – tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje įsivyrauja vietinių produktų tendencija – žmonės atsigręžia į vietines vertybes, ima vertinti ūkininkus, nori parodyti savo tradicinės virtuvės patiekalus. – Kuo „Habit“ nustebins vilniečius šią vasarą? Svetlana: Labai džiaugiamės, jog vasaros metu atversime terasos ant stogo duris! Antonas: Tai bus tarsi maža dovana miestiečiams... Taip pat planuojame rengti maisto ir vyno degustacijas, specialius renginius, kurie bus skirti ne tik profesionalams, bet ir kiekvieno lankytojo malonumui.

LAMŲ SLĖNIS

187

188

LAMŲ SLĖNIS

ŠILKINIS OMLETAS 2 PORCIJOS

Šilkinis omletas vadinamas taip todėl, kad yra gaminamas orkaitėje ant garų – tai suteikia jam šilkinę tekstūrą. OMLETAS:

• 3 kiaušiniai • 15 g grietinėlės • 1 kiaušinio trynys • 2 g druskos Nustatykite orkaitėje garų režimą ir įkaitinkite ją iki 80ºC. Maždaug 20 cm skersmens keptuvę šiek tiek sutepkite alyvuogių aliejumi ir išpilkite į ją pusę kiaušinių mišinio. Kepkite omletą 10 minučių ant viršaus uždėję dangtį. Tada pakartokite tą patį su likusiu kiaušinių mišiniu. Kol kepa omletas, paruoškite kiaušinienę. KIAUŠINIENĖ:

• 2 dideli kiaušiniai • 1–2 kiaušinio tryniai • 30 g sviesto • 30 ml pieno • 2 g druskos

Užkaiskite puode vandens ir jam užvirus ant viršaus uždėkite metalinį dubenėlį su kiaušinių mišiniu. Vanduo puode turėtų išlikti karštas, bet ne verdantis. Nuolat maišykite kiaušinių masę iki grietinės konsistencijos. ŠILKINIO OMLETO SERVIRAVIMAS

Ant šilto šilkinio omleto blynelio sudėkite pusę iškeptos kiaušinienės, didelį šaukštą padažo ir atsargiai susukite omletą šiaudeliu. Restorane „Habit“ su šilkiniu omletu taip pat patiekiami pievagrybių duxelles arba naminis šoninės džemas, bet jūs galite juos pakeisti įdaru pagal savo skonį.

LAMŲ SLĖNIS

189

190

LAMŲ SLĖNIS

ANTIENOS RAVIOLIAI 4–5 VNT.

Ravioliai yra labai malonus ir šildantis patiekalas su ryškiu antienos confit skoniu ir kiaušinio tryniu, kuris ravioliui verdant išlieka skystas ir atlieka padažo vaidmenį.

ANTIENOS CONFIT:

• jūros druska ir pipirai

TEŠLA:

• 220 g kiaušinio trynių

• 3 anties šlaunelės

• 100 ml raudonojo vyno

• 600 g miltų

• 60 g kiaušinio baltymų

• 1/2 svogūno

• 100 ml Porto vyno

• 60 g vandens

• 20 ml aliejaus

• 1/2 morkos

• 25 ml Madeiros vyno

• 3 g ciberžolės

• 50 g špinatų piurė

• 1/2 saliero stiebo

• 750 ml vištienos sul-

• 6 g druskos

• 1 česnakas • čiobreliai • rozmarinai • lauro lapas

tinio • 250 ml veršienos sultinio • anties riebalai

Sumaišykite visus ingredientus, suminkykite tešlą rankomis arba virtuviniu kombainu. Gautą tešlą išlyginkite iki 1 mm storio ir iš jos išpjaukite 12 cm diametro apskritimus.

Pabarstykite anties šlauneles druska ir pipirais. Įkaitinę didelę keptuvę jas apkepinkite iš abiejų pusių, kol oda įgaus auksinę spalvą. Atidėkite šlauneles į šalį. Įkaitintuose anties riebaluose pakaramelizuokite daržoves. Berkite žoleles, pilkite Porto, Madeiros ir raudonąjį vyną ir garinkite tol, kol masė pasidarys tiršta. Nusausinkite

RAVIOLIO FORMAVIMAS

Ant tešlos apskritimo dėkite didelį šaukštą antienos

riebalus nuo anties šlaunelių, dėkite į puodą su šia mase

confit ir ant viršaus užtepkite žalio kiaušinio trynio. Dar

ir užpilkite sultiniu. Ant lėtos ugnies virkite apie porą

vieno apskritimo kraštus sutepkite kiaušinio tryniu ir juo

valandų. Išvirę palaukite, kol šlaunelės ir sultinys atvės.

uždengdami pirmąjį sulipdykite raviolį. Įdėkite jį į silpnai

Tada ištraukite šlauneles ir atsargiai, nesusmulkindami

verdantį vandenį ir virkite 3 minutes. Išvirus patiekite

mėsos, nuimkite odą ir kaulus. Per sietelį perkoškite sul-

iškart. Šalia raviolių restorane „Habit“ siūlomi blanširuoti

tinį. Nugarinkite jį iki sirupo konsistencijos ir nugriebkite

špinatai, o kaip padažas naudojami šoninės puta ir šerio

visus riebalus. Tada sumaišykite su šlaunelių mėsa.

acto karamelė.

LAMŲ SLĖNIS

191

192

LAMŲ SLĖNIS

AŠTUONKOJIS 3–4 PORCIJOS

• 1 aštuonkojis

• 1/2 česnako

• 50 ml sojos padažo

•

• 1 morka

• 1 lauro lapas

• 1/2 poro

• 1 apelsino žievelė

čiobreliai

• 1/2 svogūno

Aštuonkojį įdėkite į puodą su daržovėmis ir prieskoniais, užpilkite vandeniu ir virkite 1 valandą (1 kg) arba 2 val. (2 kg), kol jis taps minkštas.

RIZOTAS

• 320 g „Nero Venere“ ryžių

• 60 g valgomųjų svogūnėlių • 150 ml balto vyno

• 150 g kalmaro, su-

• sviestas

pjaustyto kubeliais

• gretinėlė

Ant sviesto iki minkštumo apkepkite smulkiai supjaustytą valgomąjį svogūnėlį. Užpilkite vynu ir garinkite, kol beveik viskas išgaruos. Pridėkite didelį šaukštą sviesto ir ryžių. Rizotą gaminkite nuolat maišydami, palaipsniui pilant sultinio, apie 50 minučių. Likus 5 minutėms, suberkite kalmarus, įpilkite šiek tiek grietinėlės, kuri suteiks kreminę tekstūrą. Prieš patiekdami patiekalą apkepkite aštuonkojo koją ir gražiai uždėkite ant pagaminto rizoto. Papuoškite mėgstamiausiomis žolelėmis.

LAMŲ SLĖNIS

193

194

LAMŲ SLĖNIS

Pirmasis Lietuvoje atestuotas alaus someljė JONAS LINGYS ir restoranų „Monai“ bei „Momo Grill“ virtuvės šefas VYTAUTAS SAMAVIČIUS sutartinai tvirtina, kad su alumi nederantis maistas tiesiog... neegzistuoja, o alaus kultūra išgyvena tikrą renesansą – pamažu šis gėrimas atranda savo vietą skonių vandenyne, ragavimų ir ieškojimų procesas tampa svarbiausia alaus ritualo dalimi. „Mėgstu kartoti, kad alus pakeis pasaulį, – pokalbiui baigiantis šypteli Jonas. – Dar nežinau kaip, bet tikrai pakeis.“

RENESANSAS ALAUS TAURĖJE Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke ir „Švyturio“ archyvo

– Jonai, kiek laiko reikia įminti visas alaus paslaptis? Jonas: O kiek laiko užtrunka pažinti biologijos ar chemijos paslaptis? Laiko visada per mažai. Tai nenutrūkstamas procesas. Alaus pasaulis vystosi labai sparčiai. Kokį alų išvirė ar dar išvirs aludaris, yra tik jo meistriškumo, variacijų ir fantazijos derinys. Mes galime tik sekti, vytis, stebėti ir kurti patys. Čia daug taisyklių nėra, alaus pasaulis labai įvairus ir kiekvienam savaip suprantamas. Didžiausia paslaptis aludarystėje ta, kad jokios paslapties nėra. (Juokiasi).

– Kodėl pasirinkote alaus someljė profesiją? Jonas: Manau, kad buvimas alaus someljė – ne visai profesija. Tai yra gyvenimo būdas. Kai tenka prisistatinėti, kas esu, sakau, jog aš – apie alų kalbantis žmogus. Nemažą gyvenimo dalį veikiau mažai su alumi susijusius dalykus, bet kažkur giliai nešiojausi abejonę – ar tikrai darau tai, ką noriu ir, svarbiausia, ar darau tai, ką sugebu geriausiai? Vieną dieną būdamas užsienyje nusipirkau knygą apie alų „The Oxford Companion to Beer“. Net jos kainą prisimenu! Vienas šios knygos autorių – Garrettas Oliveris,

prie viso alaus renesanso ir jo įvairovės pasaulyje stipriai prisidėjęs niujorkietis, žymiausias alaus ekspertas ir aludaris pasaulyje. Ši knyga – tarsi alaus enciklopedija, kuria naudojuosi ir šiandien. Vos ją atsivertęs supratau, kad noriu apie alų sužinoti dar daugiau. Kai pradėjau domėtis giliau, supratau, kad apie alaus pasaulį nežinau beveik nieko. Kurį laiką gyvenau kamuojamas abejonių. Turėjau apsispręsti, kaip gyventi: dirbti darbą, kuris yra tiesiog... darbas, ar lipti lauk už tvoros ir bandyti kažką keisti. Kai abejonė neduoda ramybės, yra vienintelė išeitis – ją išsklaidyti. Taip ir pa-

LAMŲ SLĖNIS

195

Naujasis „Švyturio“ šviesusis elis „Blonde Ale“ puikiai dera prie jūros gėrybių, krevečių, lašišų, o taip pat riebesnės mėsos – avienos ar ėrienos – patiekalų

196

LAMŲ SLĖNIS

Tiesiog nėra tokio maisto, kuris nederėtų su alumi.

dariau. Mečiau darbą ir dienotvarkę, lindau gilyn į alaus pasaulį, nusprendžiau tapti alaus someljė. Tuo metu Lietuvoje nebuvo nė vieno alaus someljė, tad šiek tiek abejojau, ar čia būsiu tinkamai suprastas. Dabar esu tikras, kad tai buvo teisingas spendimas – šiuo metu mūsų, alaus žinovų, ratas gana didelis. – Vytautai, jūsų restoranai „Monai“ ir „Momo Grill“ „30 geriausių restoranų“ sąraše pernai užėmė ketvirtąją ir šeštąją vietas. Ką jums asmeniškai reiškia toks įvertinimas? Vytautas: Man asmeniškai tai reiškia labai daug. Patekimas tarp trisdešimties geriausių šalies restoranų yra didelis paskatinimas man ir mano kolektyvui. Supratome, kad einame teisingu keliu. (Šypsosi). – Kurio pasaulio krašto alaus kultūra ir istorija jums atrodo įdomiausia? Jonas: Viso pasaulio alaus kultūros yra skirtingos ir labai panašios vienu metu. Labai norėčiau skirti laiko kelionei po JAV vien tam, kad pajusčiau gana jauną alaus dvasią ir besivystančią kultūrą. Tačiau labiausiai šiuo me-

tu mane domina Belgija, gilios tradicijos ir įdomūs alaus kontekstai. Turbūt pasaulyje nėra įvairesnio alaus nei Belgijoje. Tai mane žavi labiausiai. Tai itin sena nei sienų, nei stabdžių neturinti kultūra, kuriai netrūksta eksperimentų. Didelė dalis naujai besikuriančių alaus bravorų idėjų ir įkvėpimo ieško belgiškame aluje. Vytautas: Esame Lietuvoje, tad, manau, turėtume kalbėti apie mūsų šalį. Lietuva, kaip ir kitos pasaulio šalys, turi gilias alaus gamybos tradicijas, kurios labai stipriai priklauso nuo regiono. Juk yra nemažai žmonių, kurie gamina alų tik savo reikmėms – sau ir svečiams. Ši sritis man pati įdomiausia. Tačiau aš, kaip ir Jonas, nenorėčiau pamiršti ir Belgijos aludarystės tradicijų. – Papasakokite, kokiais kriterijais vadovaujantis maistas derinamas su alumi? Vytautas: Šiandien savo restoranuose pamažu mokomės derinti alų ir maistą, mums tai nauja. Tačiau svarbiausia – balanso principas ir skonio dermė. Jonas: Dalis maisto ir alaus derinimo priklauso nuo tikslo. Jei tik pra-

dedu derinti alų su maistu, pats geriausias būdas – vadovautis trimis taisyklėmis, gairėmis. Prie lengvo, neintensyvaus, daug angliarūgštės turinčio alaus dera visi lengvesni, sūresni ar aštresni patiekalai, užkandžiai. Ragaujant stipresnio skonio, saldesnį, sunkesnį alų, prie jo derinami intensyvesni patiekalai: raudona mėsa su gana sunkiu padažu, pelėsiniai sūriai, saldūs desertai. Pasirinkus gaivų, rūgštesnį kvietinį alų prie jo dera tokie pat – rūgštesni, gaivesni patiekalai: minkšti sūriai, jūros gėrybės, žuvis, salotos. Jeigu esame ne kartą ragavę ir derinę alų su maistu, galime pradėti labiau eksperimentuoti: ieškoti kontrastų tarp maisto ir alaus, ragauti desertus su rūgščiu alumi, o kepsnį su saldžiu padažu patiekti su karčiu IPA ar Pale Ale alumi. Derindamas šį gėrimą su maistu atsižvelgiu ir dar į du dalykus. Visų pirma, svarbu žinoti, kokiems žmonėms noriu parodyti alaus ir maisto derinius. Antra, ką noriu pabrėžti: maisto įdomumą ar alaus ingredientų įvairovę. Bet kokiu atveju, vienas ragaujamas alus gali atskleisti visai kitas skonio savybes nei suderintas su tam tikru maistu. Ir atvirkščiai.

LAMŲ SLĖNIS

197

198

LAMŲ SLĖNIS

– Ar yra maisto, su kuriuo alaus suderinti neįmanoma? Vytautas: Nėra! Gal skamba neįprastai, tačiau gerai paieškojus derančius dalykus surasti galima visada. Taip pat galima surasti ir tobulą maisto ir alaus derinį. Jonas: Pritariu Vytautui, toks maistas tiesiog neegzistuoja. Alus mažų mažiausiai verdamas iš keturių ingredientų. Ingredientų yra šimtai skirtingų rūšių ir tūkstančiai įmanomų variacijų. Be to, galima naudoti ir papildomus prieskonius, taip alui suteikti dar kitokio poskonio. Dėl to alus yra pats universaliausias gėrimas pasaulyje – jis turi labai skirtingą skonių ir kvapų spektrą. Jis gali būti labai saldus ar sūrus, labai rūgštus, kartus, lengvas ar sunkus, labai gaivus ar subalansuotas – dėl to tinka su skirtingais patiekalais. Tiesiog nėra tokio maisto, kuris nederėtų su alumi. – Iš kokių įdomiausių ingredientų pagaminto alaus jums teko ragauti? Vytautas: Paskutinį kartą ragavau alaus su kokosu bei pasiflorais. Tai buvo įdomi patirtis, labai neįprasta skonių dermė. Tačiau čia ir slypi visas patrauklumas – tave visada kažkas nustebina. Jonas: Esu ragavęs gana daug alų su netradiciniais ingredientais: nuo įvairių vaisių iki daržovių, skirtingų mielių ar net šoninės alaus!

LAMŲ SLĖNIS

199

200

LAMŲ SLĖNIS

201

Po truputį žmonės supranta, kad įdomiausia – ne kiekis, o ragavimo, bandymo, ieškojimo procesas.

– Kokie buvo patys netikėčiausi jūsų gomurį palietę maisto ir alaus deriniai? Koks maisto ir alaus derinys jūsų mėgstamiausias? Vytautas: Mano mėgstamiausias derinys – tamsusis alus su juoduoju šokoladu ir salyklo ledais. Jonas: Visi deriniai yra gana netikėti, nes tokių pat atkartoti niekada negali. Tai tiesiog neįmanoma – kiekvienas patiekalas, kiekviena vakarienė yra vis kitokia. Teko ragauti voveraitės grybų deserto su Brown Ale alumi. Toks derinys tinkamas ir, sakyčiau, pakankamai tikslus, tačiau voveraičių skonis ir poskonis burnoje suteikė nepaprastai įdomų pojūtį. Mėgstamiausias mano derinys – desertas su gana rūgščiu Lambic alumi. Nesu didelis smaližius, tad labai mėgstu kontrastą tarp saldumo ir rūgštumo.

202

LAMŲ SLĖNIS

– Vytautai, vienas iš restoranų vertinimo kriterijų – jų gėrimų meniu. Kokius alaus ir maisto derinius siūlote savo restoranų lankytojams? Vytautas: Turime įvairių rūšių alaus, tad svečiams paprašius patarimo stengiamės pasiūlyti kuo įvairesnių derinimo galimybių. Esu tikras, kad po dvejų ar trejų metų maisto ir alaus deriniai restoranuose bus itin populiarūs. – Kaip alaus mėgėjai priima vis platesnes alaus ir maisto derinimo galimybes? Jonas: Labai teigiamai. Mano nuomone, svarbiausia žmones po truputį supažindinti su visa alaus kultūra. Žmonės mėgsta patogius dalykus, o prie patogumo reikia artėti pamažu. Žmonėms patinka atrasti, spręsti, dis-

kutuoti ir vertinti patiems. Aš jiems sukuriu šią galimybę. Kuo daugiau maisto derinių ragaujama, tuo daugiau jiems kažkas netinka, tačiau kartu tai skatina sprendimų, pasirinkimų ir skonių analizę. Vytautas: Manau, kad alaus mėgėjai yra labai atviri, jie domisi naujovėmis. Visi restoranuose organizuoti renginiai alaus tema sulaukė didelio susidomėjimo! Jonas: Po truputį žmonės supranta, kad įdomiausia – ne kiekis, o ragavimo, bandymo, ieškojimo procesas. Vis dažniau pradedama rinktis keletą skirtingų alaus rūšių mažesniais kiekiais vietoje daugybės kažkurio vieno alaus. Mane tai labai džiugina. Tai reiškia, jog pamažu pradedame atrasti ir tyrinėti, o ne kartoti tuos pačius veiksmus. Mėgstu sakyti, kad alus pakeis pasaulį. Dar nežinau kaip, bet tikrai pakeis.

LAMŲ SLĖNIS

203

204

LAMŲ SLĖNIS

Latvių mados dizainerė ir iliustratorė BAIBA LADIGA-KOBAYASHI niekada nemėgo mados ir besaikio drabužių vartojimo. Tad po šešerių metų, praleistų Kinijos megapolyje bendradarbiaujant su garsiais mados žurnalais, kino ir reklamų kūrėjais, Baiba kartu su vyru, japonų architektu Reiji Kobayashi grįžo į savo ramų užutėkį – Latviją, ir čia kuria savitą estetiką, nepavaldžią laikui ir mados savaičių tendencijoms.

MADA

„AŠ VIS DAR NEMĖGSTU MADOS!“ Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Lina Jushke

– Pamačius jūsų kurtus drabužius parduotuvėje „Locals.lt“ Latvijos dizaino ekspozicijoje, pirma į galvą šovusi mintis – Japonija! Tačiau, pasirodo, šešerius metus gyvenote Kinijoje, vadinasi, įkvėpimas – iš ten? – Na, Kinija ir Japonija iš tiesų turi daug bendra. Tik japonams iš kinų kultūros pavyko perimti tai, kas geriausia. Japonai turi puikų skonį. Mano vyras japonas, dažnai pastebiu jo įgimtą talentą pastebėti įvairių dalykų esmę. Rytų kultūra susidomėjau dar iki apsigyvendama Kinijoje. Ir pirmoji mano kolekcija buvo įkvėpta Japonijos. Išties, būdama aštuoniolikos ne-

būčiau galėjusi patikėti, kad vieną die- kad visko apskaičiuoti centimetrais ir ną gyvensiu Kinijoje ir ištekėsiu už suguldyti į formules tiesiog neįmanojapono... ma. Architektai taip nesielgia. Jie žvelgia į visumą. Ir aš mąstau trimate – Ar buvote meilės emigrantė? dimensija. Drabužius kuriu tiesiai ant – Ne! Su vyru susitikome einant manekeno. Nebraižau brėžinių, nepaskutinėms mano viešnagės Kini- skaičiuoju, o tiesiog žaidžiu audiniu. joje savaitėms. Dėl manęs prieš po- Man patinka drapiruoti, bet ką – net rą metų jis persikėlė gyventi į Latvi- paprastus marškinėlius ar sudėtingą ją. Mano vyras – architektas. Archi- švarką galima sukurti lankstant auditektūra visada buvo vienas didžiau- nį tiesiai ant modelio ir tik tuomet jį sių mano įkvėpimo šaltinių, kad ma- klojant ant stalo ir karpant. O paprasnau, mes puikiai papildome vienas tai mes viską darome atvirkščiai – pirkitą. miausia kuriame iškarpas, tada perMan neįdomus tradicinis drabužių keliame jas ant audinio, kabiname ant kūrimo būdas. Ir studijų metu nuolat manekeno ir tik tada žiūrime, kaip kovodavau su dėstytojais, sakydavau, drabužis atrodo...

LAMŲ SLĖNIS

205

206

LAMŲ SLĖNIS

Šiuo metu kūryboje mane labiausiai domina „zero waste“ koncepcija – kurti taip, kad nieko nereikėtų išmesti. Tuomet kūryba primena origamį. Lenki audinį ir žiūri, kaip jį susiūti, kad neliktų nieko nereikalingo. Čia taip pat galima atrasti panašumų su architektūra. Tai tiesiog kitoks mąstymas. Mados dizaineriai ne visada išdrįsta prabilti apie bjauriąją šio verslo pusę, kiek daug nereikalingų audinių lieka gulėti ant grindų sukirpimo kambaryje. Nejau neįmanoma kurti drabužių protingai? Mes nebegalvojame, kodėl elgiamės vienaip ar kitaip, kodėl kelnės būtinai turi būti tiesios, o užtrauktukas – priekyje. Senovės graikai ar romėnai iš mūsų tikrai juoktųsi... – Girdėjau, kad mada ilgą laiką jums apskritai nepatiko. Ar galiausiai pavyko ją prisijaukinti? – Aš vis dar nemėgstu mados! Man nepatinka, kaip žmonės rengiasi, todėl ir kuriu drabužius – nes noriu kažką pakeisti. Kartais atrodo, kad esame sustingę laike. Dėvime daugybę visiškai nereikalingų drabužių. Pavyzdžiui, manau, kad vyriško švarko idėja yra pasenusi ir iškreipta. Kadaise šis drabužis rodė tam tikrą statusą, tačiau

mes seniai nebegalvojame, kam jis reikalingas, ką reiškia viena ar kita šio drabužio spalva. Švarkas, kaip ir daugelis kitų drabužių, tampa beprasme dekoracija. Nesiekiu sukelti revoliucijos, tik noriu kurti kitokią estetiką. Ištrinti nereikalingas detales. Man neįdomu sekti tendencijas, nes mados industrija šiandien yra labai paviršutiniška. Štai su vyru buvome nuvykę į Paryžiaus mados savaitę. Nuėjome tik į vieną šou, nes tiesiog negalėjome pakęsti to paviršutiniškumo, kuris ten tvyrojo. Pirmosios eilės ir jose sėdintys mados blogeriai, be perstojo besidarantys selfius... Man gėda būti to tuščio mados pasaulio dalimi, todėl ir nemėgstu mados renginių, turiu savo pasaulį ir savo istoriją pasakoju kitaip. Man svarbu, kad mano kuriama mada nebūtų pavaldi laikui. Stengiuosi būti nuoširdi, todėl kuriu tik tai, ką mielai dėvėčiau pati. Smagu, kad mano klientės – tai išsilavinusios įdomios moterys: architektės, muzikantės. Beje, pastebėjau, kad mano kūrybą labai mėgsta ir vyrai. Kartais sukuriu šį tą savo vyrui. Latvijoje jam retai pavyksta rasti sau kažką tinkamo. Jis nėra išrankus, tiesiog aš gerai žinau, koks stilius jam patinka, mūsų estetikos

jausmas labai panašus, mums abiem patinka paprasti dalykai. – Kuriate ne tik drabužius, bet ir įdomius batus. Teko girdėti, kad vienus jų įsigijo ekstravagantiškoji dainininkė Lady Gaga. Kaip ji jus surado? – Gal todėl, kad mūsų vardais skamba panašiai? (Juokiasi). Manau, ją sudomino pirmieji gana ekstravagantiški mano darbai. Pirmuosius batus kūriau iš metalo ir aliuminio – dekonstravau įprastą aukštakulnį. Nebuvo lengva – batsiuvys sakė, kad neįmanoma, metalo meistras nežinojo, kaip sukurti batą... Galiausiai radau metalo menininką, kuris ir įgyvendino mano sumanymą. Dabar batus gaminu tik pagal specialius užsakymus. Juos rankomis kuria trys vyrai. Dabar stengiuosi kurti madą, kurią galima ir parduoti: supratau, kad norėdamas iš to gyventi, negali kurti tik sau. Tad stengiuosi prisitaikyti prie rinkos. Tačiau tai, ką kuriu Europai, kiek skiriasi nuo gaminių, skirtų, tarkime, Japonijos rinkai. Europietėms vis dar patinka labiau prigludę, kūno formas išryškinantys drabužiai, o japonėms svarbiausia yra drabužio forma – kad jis nevaržytų kūno judesių ir netrukdytų judėti.

LAMŲ SLĖNIS

207

208

LAMŲ SLĖNIS

209

– Baiba, kodėl vieną dieną nusprendėte grįžti iš Kinijos į Latviją? – Latvijoje manęs to klausia ne tokiu maloniu tonu... (Juokiasi). Kažkodėl nuo pat grįžimo pradžios jaučiu, kad Latvijoje manęs niekas nelaukė, ypač kiti dizaineriai. Gal jiems baugu, kad į jų erdvę įsiveržė naujas vardas? Iš tiesų pagrindinė priežastis, paskatinusi sugrįžti, – tai ekologija. Būtent tai mane ir paskatino domėtis tvaraus dizaino idėjomis. Šanchajus itin užterštas miestas. Ryte nubudęs pirmiausia žiūri į mobiliąją programėlę, rodančią oro kokybės indeksą. Tuomet nusprendi, kokią kaukę šiandien dėsies – su filtru ar be. Mačiau žmonių, kurie Šanchajaus gatvėse vaikšto užsidėję dujokaukes... Šiame mieste retai išvysi saulę. Gyvenau 28 aukšte, tačiau net iš taip aukštai saulės nematydavau. Prisidėjo sveikatos problemos, be to, pabodo gyventi kosmopolitiškame, bet netikrumo pilname mieste. Šanchajus – jaunas megapolis, ten svarbiausia – ne inteligentiški pokalbiai, o vakarėliai. Žmonės atvyksta ir išvyksta, viskas labai greitai keičiasi. – Tačiau Kinijoje gyvenote gana įdomų kūrybinį gyvenimą, dėstėte mados dizainą, bendradarbiavote su garsiais žurnalais, tokiais kaip kiniškasis „Vogue“, dirbote reklamos ir kino industrijoje. Pasiilgstate viso to? – Nors Latvijoje stiliste dirbau gal nuo aštuoniolikos, Kinijoje viską teko pradėti nuo nulio. Susiradau fotografą, makiažo meistrę ir pradėjome dirbti. Projektas po projekto, tada žurnalai, reklamos, filmai... Tai priminė linksmuosius kalnelius. Ta pašėlusi energija – pasiilgstu jos! Galėdavau rinktis garsiausius modelius ir fotografus, rengdavau Kinijos įžymybes, viskas priminė filmą. Manimi pasitikėjo, nes buvau užsienietė. Kinija – gana izoliuota šalis, kinų skonis dar tik formuojasi. Mano studentės kartais į paskaitas ateidavo vilkėdamos tik marškinėlius ir seksualias pėdkelnes. Joms tai atrodė tiesiog gražu. Vis dėlto abejoju, ar dirbčiau stilistės darbą, jei būčiau likusi Šanchajuje. Tai varginantis užsiėmimas – tiek fiziškai, tiek emociškai.

210

LAMŲ SLĖNIS

211

212

LAMŲ SLĖNIS

213

– Esate sakiusi, kad mada – tai tamsioji jūsų pusė, o mados iliustracija – šviesioji. – Iliustracija man – kaip meditacija. Kai mada išvargina, mėgstu veikti ką nors visai kita. Pavyzdžiui, vedu piešimo pamokas. Juk dizainerio profesija – tai vienišiaus užsiėmimas. Dirbi užsidaręs studijoje. Tad man smagu, kai susirenka daug žmonių ir mokau juos piešti. Esu atradusi savą sistemą, kaip bet kas gali to išmokti, tereikia pritaikyti tam tikrą metodą. Matau, kaip žmonės kurdami praranda laiko nuovoką. Pati niekada nepiešiu laimingų žmonių. Mano piešiniai – liūdnoki, nes manau, kad besišypsantis veidas piešinyje atrodo kiek kvailai. – Jei išmokti piešti gali kiekvienas, gal ir stiliaus jausmas įgimtas kiekvienam, tik ne visi tai žinome? – Stiliaus neišmoksi. Pavyzdžiui, mano tėvas turi puikų skonį, o štai apie mamą taip nedrįsčiau sakyti... Ji gali derinti leopardo raštą su zebro, gėlėtus tapetus su dryželiais ir kitokiomis gėlėmis... Keista, kaip vienoje šeimoje žmonės valgo tą patį maistą, gyvena tais pačiais dalykais, bet jų skonis kardinaliai skiriasi. Nemanau, kad stiliaus išmokstama. Gali kai ką pakeisti, bet noras išsitraukti leopardo rašto suknelę vis tiek liks... Tai natūralus jausmas. – Na, o jei paprašyčiau pasidalinti keliais stiliaus patarimais? – Svarbiausia – būti nuoširdžiam ir nekopijuoti kitų. Visai nesvarbu, kiek turi pinigų. Kinai stebėdavosi, kaip galiu sukurti drabužius, kurie kainuoja tiek nedaug, o atrodo taip gerai. Man patinka derinti nesuderinamus dalykus, pavyzdžiui, Alexanderio McQueeno suknelę ir antikvarinius batelius. Drabužiai – tai energija, pirmas ženklas, kurį pamatome sutikę žmogų. Tai vizualinė komunikacija. Kai buvau jaunesnė, nešiojau dredus, paskui tapau peroksidine blondine. Žaisdamas skirtingais įvaizdžiais gali atrasti tikrąjį save. Be to, prisirišti prie vieno stiliaus yra gana nuobodu. Kartais iš tiesų reikia nusiskusti galvą, kad pradėtum viską iš naujo.

214

LAMŲ SLĖNIS

215

216

LAMŲ SLĖNIS

217

218

LAMŲ SLĖNIS

219

220

LAMŲ SLĖNIS

221

Iki pasimatymo birželį!

www.lamuslenis.lt

222

LAMŲ SLĖNIS