Lamuslenis 2017 08 11 by Lamų slėnis

2017 rugpjūtis (66)

IDĖJŲ KARTA VILTĖ SABALIENĖ

BENAS PODERIS

AISTĖ KISARAUSKAITĖ

GIEDRĖ LEITONĖ ERIKAS LEITONAS

REDAKCIJOS LAIŠKAS

su tame gyvenimo etape, kai nebežinau, kuriai kartai save priskirti. Ne, dar ne ruduo! Bet žymą #forever21 dėti vis smagiau ir smagiau... Ir, žinot, velniop tuos X, Y, Z! Manau, kartų ribas galėtume žymėti idėjomis ir jų turiniu. Kūryba, naujų horizontų alkis, noras pažinti, troškimas įminti dar neįmintas visatos paslaptis – tai impulsai, kur kas galingesni už laiką. Ne gimimo data ir ne raukšlių skaičius, ne aprangos stilius ir net ne gyvenimo būdas mus priskiria vienai ar kitai kartai. Tai kažkas kita, sunkiai nusakoma žodžiais ir logikos vingiais. Kol vidinis variklis nesustoja sukęs idėjų rato, mes esame jauni ir... laimingi. Kol gyvenimo aplinkybės leidžia skleistis mūsų kūrybingumui, net didžiausiame nuoboduly ir nuovargyje gali gimti pasaulį keičiančios mintys. Ne, dar tikrai ne ruduo... Dabar – pats geriausias laikas skrosti bangas, rinkti mėlynes, plėvesuoti gėlėtomis suknelėmis ir už uodegos gaudyti pačias nuostabiausias idėjas. Smagaus skaitymo! Algė R. Instagram: @alge_ram

LAMŲ SLĖNIS

Vyriausioji redaktorė

Algė Ramanauskienė

Eligijus Ramanauskas

Kūrybos vadovas

Mantė Jaruševičiūtė

Komunikacijos projektų vadovė

Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė

Karolina Aleksandravičiūtė

Inga Norke

Viktorija Maleckaja

Vaida Jankūnaitė Lina jushke

Gabija Labutytė

Joana Buividaitė Monika Rukaitė

Emilė Petraitytė

Gintarė Lagauskaitė

Beata Taputytė

Portalo www.lamuslenis.lt redaktorė Žurnalistė Žurnalistė

Kalbos redaktorė Fotografė Fotografė Fotografė Fotografė Stilistė

Reklamos projektų vadovė Dizainerė

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt Reklaminiai projektai žymimi

LAMŲ SLĖNIS

Miegok ilgai Mokek mažai

Dovana – viršutinis ciužinys iki rugpjucio 27d. Kuriame miegą nuo 1852-ųjų ir tikime, kad geras miegas gali pakeisti gyvenimą. Hästens lovos - tai daugiau nei lovos. Tai - išskirtinė investicija, galbūt tik kartą gyvenime. Investicija į geresnę gyvenimo kokybę.

Rūdninkų g. 16, Vilnius, Lietuva

El. paštas: info@hastensvilnius.lt

Tel.: +370 611 25600

www.hastens.com

LAMŲ SLĖNIS

KUO KVEPIA SAPNAI?

16 80 NUEITAS KELIAS – TIKRA ŠIAURIETIŠKA MOKYKLA LIETUVOJE

KAŽKUR TARP MIŠKŲ IR EŽERŲ

PENKIŲ TAŠKŲ ITALIJA ANYKŠČIUOSE

112

LAMŲ SLĖNIS

158

Reklaminiai straipsniai žymimi

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS Plakatų „Shipwreck“ rinkinys Tom Pigeon

IDĖJOS FORMA Spintelės „Matchbox“ Sara Polmar

Stalelis „Boxing Table“ „Swedish Ninja“

LAMŲ SLĖNIS

Šviestuvas „Little Darling“ „Please Wait To Be Seated“

Lenta „Nouveau Pin“ asmeninėms smulkmenoms „Please Wait To Be Seated“

Suknelės fragmentas „Marni“

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

KŪNO IR MINČIŲ HARMONIJA

„The Body Shop“ pristato jau ketvirtąjį „Spa of the World™“ ritualą – naująją stangrinamąją seriją. Produktai praturtinti vaisių ekstraktais iš tropinių miškų ir Prancūzijos vynuogynų. Odą lyginančios tekstūros, pakylėjantis produktų aromatas, stimuliuojantis poveikis suteikia naujos energijos odai, kūnui ir mintims. Trys žingsneliai, padėsiantys sustangrinti ir sutvirtinti kūno odą: Etiopijos žaliosios kavos stangrinamasis kūno kremas, Tailando žaliųjų citrinų stangrinamasis ir tonizuojamasis masažo aliejus ir Prancūzijos vynuogių odą lyginantis kūno šveitiklis.

Nuotrauka: „Mark and Migle Photography“

KOLEKCIJA IŠ ATRAIŽŲ Tvarios mados iniciatyva „Upcycled by LT“ šiuolaikinės mados gerbėjams pateikia dar vieną „upcycling“ metodu iš nereikalingų likučių ir atraižų sukurtą rudens-žiemos sezono kolekciją. Be „Mados infekcijoje“ jau matytų kailinių, kolekciją papildė „bomber“ stiliaus striukės, paltai, taip pat suknelės, kelnės, švarkai, kailinės rankinės ir įvairūs gaminiai iš odos. „Upcycled by LT“ – tai dizainerių ir menininkų tandemas, ne tik siūlantis profesionalius mados dizaino produktus, bet ir ugdantis vartotojų žinias apie atsakingą, beatliekę gamybą ir vartojimą.

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

DOVANA ODAI

PASAKA APIE LIETUVĄ

Veido odą puoselėjantis prausiklis „Žiedė“ su

Restoranas „Sweet Root“ pristato lietuvių ir

šaltalankiais ir cukranendrių gliukozės putokliu

anglų kalbomis išleistą knygą „Proud of Lithu-

– tai vasariška naujiena tinkanti ir jautriai odai.

ania: A Fairy Tale by Sweet Root“. Tai pasaka

Papajų ekstraktais praturtinta priemonė len-

apie tikrąją lietuviškų emocijų kupinos bei

gvai ir švelniai pašalina negyvas odos ląsteles.

natūralaus gamtos ritmo įkvėptos vakarienės

Prausiklio sudėtyje taip pat yra rožių ir šalavijų

reikšmę. Tai noras prisiminti ir iš naujo atrasti

hidrolato bei šaltalankių aliejaus.

unikalų mūsų šalies sezoniškumą ir kartu su

Ieškokite „Gintarinėje vaistinėje“, „Norfa“ vaistinėse bei www.vaistine.lt

juo besikeičiančius ingredientus mūsų lėkštėse. Rugsėjį pasirodysianti knyga išsiskirs ne tik turiniu, bet ir dizainu – ji turės net devynis skirtingus viršelius, atspindinčius Lietuvos grožį.

Vasariška naujiena „Žiedė“ šeimoje – švelnus veido prausiklis

www.ziede.lt LAMŲ SLĖNIS

Be įdomaus turinio net ir gražiausia forma dažnai tėra tuštuma. O įtraukiantį turinį be pakuotės taip lengva praleisti pro akis. Komunikacijos agentūros „Autoriai“ vykdantysis direktorius DOVYDAS KIAULEIKIS dalijasi savo įkvėpimų dešimtuku, ieškančiu pusiausvyros tarp gražu ir įdomu.

SUPAKUOTAS ĮDOMUMAS Nuotrauka: „Miesai“ archyvo

„MIESAI“. Dizaino studija iš Rygos žongliruoja žodžiais ir raidėmis, paversdama juos geidžiamais dizaino objektais – lėkštėmis, rankšluosčiais, marškinėliais ir paveikslais.

LAMŲ SLĖNIS

Nuotrauka: Brigitte Lacombe

LABÈQUE SESERYS. Dėl tarpusavio chemijos, energijos ir įsijautimo šios muzikantės, beveik 50 metų kartu grojančios dviem fortepijonais, klasikinės muzikos koncertuose priverčia publiką šokti.

„BUTT“. Prieš įkurdami ramiuosius žurnalus „Fantastic Man“ ir „The Gentlewoman“, olandai Gertas Jonkersas ir Jopas van Bennekomas kūrė kitą – drąsų ir išprotėjusį žurnalą apie homoseksualius vyrus. Su neprofesionalų rengtais interviu ir netikėtomis menininkų kolaboracijomis net ir po 15 metų „Butt“ antologija atrodo aktuali ir unikali.

PAULIS SMITHAS. Manoma, kad britų dizaineris sugalvojo klasikos su prieskoniu koncepciją – jis klasikinio dizaino drabužiuose paslepia žaismingų detalių. Dėvint Paulio Smitho aprangą visada šypsaisi, net jei kodėl, žinai tik tu.

FRANCIS BACONAS. Šio britų dailininko tapyba įrodo, kad menas neturi būti gražus – jis turi paliesti sielą. Neišpasakyto baugumo paveikslai, nuo kurių neįmanoma atitraukti akių.

Nuotrauka: asmeninio archyvo

Triptikas „Three Studies for Figures at the Base of a Crucifixion“

Nuotrauka: asmeninio archyvo

LAMŲ SLĖNIS

„THE ECONOMIST“. Žurnalas, geriausiai sukoncentruojantis savaitės įvykius. Jis dažnai atstovauja kategoriško liberalizmo nuomonę, bet į pasaulį žvelgia giliai ir su subtiliai paslėptu britišku humoru, praskaidrinančiu net liūdniausias naujienas.

„BARBICAN“ CENTRAS. Taip 60–70-aisiais urbanistai įsivaizdavo ateitį – brutalizmo architektūra, miesto mieste koncepcija ir daug kultūros viduje (kelios koncertų ir teatro scenos, parodų erdvės, žiemos sodas). Kadaise išrinktas bjauriausiu Londono pastatu, šiandien šis kompleksas žadina vaizduotę.

„TOM PIGEON“. Senamadiškai užrašinėse surašytas mintis lengva ranka paverčia žaismingomis asmeninėmis istorijomis.

LAMŲ SLĖNIS

Nuotrauka: asmeninio archyvo

TOM OF FINLAND. XX a. antrojoje pusėje Suomijoje kurtais tiesmukais sekso piešiniais dailininkas drąsiai pasauliui rodė gėjų gyvenimo veidą. Komiškai žavus suomių požiūris į kadaise skandalingą menininką – prieš keletą metų išleista pašto ženklų serija su Tom of Finland piešiniais.

TAMARA DE LEMPICKA. Ko gero, ji buvo pirmoji moteris dailininkė, pasiekusi kultinės žvaigždės statusą: tikras dekadansas, įspūdinga biografija ir dar įspūdingesni Art Deco stiliaus paveikslai. Įrodymas, kad tikras talentas spindi ir tuštybės mugėje.

Paveikslas „My Portrait“

LAMŲ SLĖNIS

Ar žinote tą jausmą, kai tamsoje žvelgi į niekur ir mintimis klajoji po tamsiausias vaizduotės kertes? Rašydama pasaką vaikams „Sapniukas Liukas ir sidabrinis kabliukas“ VILTĖ SABALIENĖ svajojo sukurti asmeninį miego draugą kiekvienam vaikui, kuris nuramintų ir kas vakarą kviestų naujam nuotykiui. Tačiau parašiusi paskutinį sakinį debiutuojanti rašytoja suprato, kad knygai trūksta to paskutinio kabliuko – juo tapo Sapniuko Liuko miego kvapas, sukurtas kartu su „Kvapų namų“ meistre Laime Kiškūne. Taip gimė pirmoji lietuviška knyga su specialiai jai sukurtu į gražiausius vaikystės sapnus sugrąžinančiu kvapu.

KUO KVEPIA SAPNAI? Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Lina Jushke

– Tai kuo gi kvepia vaikystė, Vilte? – Vaikystė man kvepia šviežiu pienu, pievomis, ką tik sugrėbtu šienu ir nokstančiais pomidorais.

ir agurkų ūgliais, puraus juodžemio, šviežio pieno ir medaus, mediniu šaukštu maišomos saldžios obuolienės iki seno jaukiu pelėsiu trenkiančio sodo namelio, alavinių kareivėlių, gau– Kokius savo vaikystės kvapus sybės skaitytų ir suskaitytų knygų ir prisimeni? šalto šulinio vandens kvortos. – Mano vaikystė buvo labai dvilypė, todėl ir jos kvapas – kontroversiš– Kaip parašius pasaką kilo idėja kas. Turėjau dvi kaip diena ir naktis sukurti ir jai skirtą kvapą? Ką maži skirtingas močiutes. Kadangi mano pasakos skaitytojai galės su tuo kvatėvai manęs susilaukė labai jauni, na- pu daryti? tūralu, kad daug laiko leidau su sene– Kvapai mane domina jau beveik liais. Miesto senelių namai visuomet dešimtmetį, esu lankiusi įvairius kurkvepėjo virintais skalbiniais, močiutės sus, daug skaičiau ir domėjausi aromaplaukų laku ir tuo salsvu plastiko kva- terapija, skirtingų kvapų išgavimo pu, kurį skleisdavo telefono aparatas. technologijomis. Tai yra mano aistra, Kaimo senelių uostas turėjo visą todėl labai natūraliai kvapo tema įsipuokštę kvapų – nuo prikaitusio šil- suko ir nugulė Sapniuko istorijoje. Netnamio su besirangančiais pomidorų slėpsiu, noras sukurti ir prie knygos

pridėti kvapą buvo didžiulė finansinė rizika, ilgai svarsčiau, ar žmonės supras, ar jiems to reikia – tačiau nugalėjo ambicija sukurti kažką išskirtinio, kažką taip nuo pradžių iki galo artimo mano širdžiai. Vėliau iškilo nemažai problemų – spaudos ir distribucijos partneriai bijojo apsiimti, visi lyg sutarę kartojo „mes taip nesame darę“, bet mane tai tik dar labiau įkvėpė. „Tai padarykime!“ – kartojau ir pasiekiau savo. Kvapas yra skirtas kurti vakaro, miego ritualus. Norėjau sukurti tėvus ir vaikus suartinančią, po dienos įspūdžių nuraminančią tradiciją, knygoje ji apipinta dar ir savotiškos misijos burtais. Pasitepi delniukus ramaus miego kvapu ir sapnuoji gražiausius sapnus – toks mažojo buteliuko užmanymas.

LAMŲ SLĖNIS

Sapniuko istorija – savotiškas mano gyvenimo atspindys. Leitmotyvas, kviečiantis surasti kelią namo, yra aliuzija į mano pačios nuolatines kelio į save paieškas. Kol neturėjau šeimos, ne kartą leidausi į tolimas ir sudėtingas keliones viena. Galvojau, kad vienumoje išmoksiu save suprasti, o svarbiausia – priimti.

– Kaip kvapai veikia sapnus – ką įdomaus apie tai sužinojote, atradote, išgirdote iš kvapų architektės Laimės Kiškūnės? – Laimė yra ištisas išminties lobynas. Įdomiausia turbūt tai, jog Laimės dukrai dar esant mažai, ji jai pasakodavo labai panašią istoriją apie sapnų planetą ir sidabro gijas, jos delnus tepdavo specialiu raminančiu, migdančiu mišiniu. Pasirodo, mano vizija ir Laimės gyvenimo istorija visą laiką važiavo tame pačiame traukinyje. Dirbti drauge mums buvo labai paprasta, ji

LAMŲ SLĖNIS

tiksliai suprato, kokio kvapo noriu ir iš pirmo karto pataikė. Daug kalbėjome apie skirtingų tautų miego ir sapnų kultūras, apie mistinius padarus ir dar mistiškesnius augalus, randamus tik vienoje ar kitoje atšiaurioje terpėje. Laimė yra svajonių pašnekovas. – Kodėl būtent sapnai tapo jūsų pirmosios knygos akcentu? – Knygos atskaitos taškas buvo miegas ir jo problematika. Nemiga. Mano vyras Petras turi miego sutrikimų, jis nuolatos dirba, jo mintys ne-

moka ilsėtis. Stebėdama jį, vis daugiau galvojau apie tai, kaip baisu yra neužmigti. Kaip baisu yra tamsoje žvelgti į niekur ir mintimis klajoti po tamsiausias vaizduotės kertes. Pagalvojau, kad tai dažna vaikų bėda – intensyvus gyvenimo ritmas, technologijų intervencija į vaikystę taip įaudrina jų mintis, kad ėjimas miegoti virsta kančia. Norėjau sukurti personažą, kuris gyvena sapnuose, savotišką asmeninį miego draugą kiekvienam vaikui, kuris nuramintų ir kas vakarą kviestų naujam nuotykiui.

LAMŲ SLĖNIS

– Paprastai vaikiškos knygos gimsta iš tėviškos ar motiniškos patirties, o ši skirta judviejų su vyru būsimiems vaikams. Iš kokių emocijų, patirčių ir impulsų gimė Sapniukas Liukas ir jo istorija? – Sapniuko istorija – savotiškas mano gyvenimo atspindys. Leitmotyvas, kviečiantis surasti kelią namo, yra aliuzija į mano pačios nuolatines kelio į save paieškas. Kol neturėjau šeimos, ne kartą leidausi į tolimas ir sudėtingas keliones viena. Galvojau, kad vienumoje išmoksiu save suprasti, o svarbiausia – priimti. Simboliška, tačiau Sapniuko istoriją parašiau mūsų su vyru medaus mėnesio metu. Visa ji nugulė beveik vienu prisėdimu. Panašu, kad mano pasąmonė surado kelią namo – tai besąlyginė meilė kitam. Kai myli, bet iš tiesų, taip tikrai tikrai myli, pats sau tampi gražus. Visomis prasmėmis. Ir visi tie atsakymai, kuriuos tikėjausi surasti išoriniame pasaulyje, kelionėse, pasirodo, kaip banaliai beskambėtų, slypėjo mano viduje. „Kiek atiduodi, tiek tavęs ir lieka“ – J. Marcinkevičiaus išmintis ir absoliuti gyvenimo tiesa. Taigi Sapniukas gimė iš meilės.

LAMŲ SLĖNIS

– O kaip į knygą sugulė dailininko Vlado Mackevičiaus iliustracijos? Kas judu suvedė? – Mes su Vladu pažįstami jau beveik dešimtmetį. Pabaigusi istoriją socialiniame tinkle paprašiau draugų pagalbos ieškant iliustratoriaus. Buvo šmėkštelėjusi mintis apie Vladą, bet net pati susigėdau – nešok aukščiau bambos, pamaniau. Tik paskelbus žinutę, Vladas man parašė, paprašė atsiųsti rankraštį. Perskaitęs trumpai drūtai atsakė – „man patiko, dirbam“. Laimės buvo pilnos kelnės. – Ar nebuvo sudėtinga dirbti su Vladu? Juk net kritikuoti žymų menininką turėtų būti kažkaip nedrąsu... – Mes labai greitai susidėliojome darbo schemą, aš gerbiau jo laiką, jis – mano viziją, todėl aprašiau kiekvieną iliustraciją, kas joje turėtų matytis, susitikę pasitvirtindavome eskizus ir tik tuomet gimdavo tikrasis paveikslėlis. Vos keletą jų teko perdaryti dėl nedidelių detalių ar pokyčių tekste. Beje, Vladas – labai konstruktyvus ir lankstus žmogus. Kritikos nebuvo, buvo daug diskusijų. – Vilte, ką veikiate, kai nerašote knygų ir nesapnuojate gražių sapnų? – Didžioji dalis mano darbo patirties – žurnalistinė. Dirbau tiek spaudoje, tiek didžiuosiuose portaluose, tiek televizijoje. Pastaruosius šešerius metus keliose įmonėse dirbau rinkodaros vadove, na, o dabar mano gyvenime – labai įdomus etapas: dalyvauju konkurse į vienas pareigas. Kaip viskas baigsis – nežinia. Jei gerai, būtinai papasakosiu.

LAMŲ SLĖNIS

Kartais įtemptos darbo dienos metu taip norisi bent akimirkai nusikelti prie jūros – užsimerkti, įkvėpti pušimis kvepiančio vėjo, basomis kojomis pasivaikščioti mediniu kopų takeliu. Idėja perkelti pajūrį į didmiesčio centrą nėra tik svajonė. Didžiojoje Britanijoje gyvenančios kraštovaizdžio architektės ŪLOS MARIJOS BUJAUSKAITĖS sukurtas biuro sodo (angl. „Office Garden“) projektas pateko į prestižinės parodos „RHS Tatton 2017“ finalą ir lietuvei pelnė geriausios jaunosios dizainerės apdovanojimą. Sukurti sodą didmiesčio džiunglėse Ūlą įkvėpė vaikystės prisiminimai apie Baltijos pajūrį.

PRISIMINIMŲ SODAS Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: James Lamb

– Tavasis aukso medalį pelnęs biuro sodas įkvėptas Lietuvos pajūrio. Papasakok apie jį plačiau. – Norėjosi sukurti biuro sodą, kuris kontrastuotų su pilka, niūria ir nuobodžia korporatyvine darbo vietos aplinka, įnešti gabalėlį Baltijos gamtos ir leisti jai pačiai natūraliai kurti savus procesus, kuriuos žmonės galėtų stebėti. Kurdama šį sodą įsivaizdavau jį didmiesčio centre. Užmerkiau akis ir pagalvojau, kas padarytų mane laimingą. Kai esi darbo aplinkoje, nere-

tai norisi būti kažkur kitur, išvykti trumpų atostogų prie jūros. Tad siekiau sukurti kažką, kas man asmeniškai būtų labai brangu ir miela ir tikėtis, kad ir kiti žmonės tai pamils. – Kokius augalus panaudojai šiam sodui? – Sodą sudaro dvi dalys: pirmoji, darbo – tai uždengta pavėsinė. Kad dirbti būtų galima įvairiomis oro sąlygomis, ją padalinau į keletą dalių. Kai šviečia saulė, galima dirbti ten,

kur pavėsinės stogas tik iš dalies uždengtas, o lyjant – po pilnai uždengtu stogu. Taip pat norėjau pabrėžti šešėlių žaismą – kad erdvė būtų interaktyvi ir stipriai susijusi su gamta. Ši sodo dalis yra ramesnė, tamsesnė. Tuo tarpu antroji jo dalis yra ryški, saulėta – bandžiau atkurti per kopas vedantį medinį taką iš sidabrinį, pilkšvą atspalvį turinčios medienos. Peržiūrėjau gal tūkstantį skirtingų lentų, kol suradau tokį atspalvį, koks būna Lietuvos pajūryje!

LAMŲ SLĖNIS

Kita užduotis buvo atkurti lietuviškų kopų įvaizdį, sukurti stilizuotas kopas pasitelkiant melsvas ir sidabrines pajūrio žoles bei įvesti spalvotų lauko gėlių žiedų. Norėjau, kad tai būtų ne vientisa masė, kad pažvelgus iš skirtingų pusių matytųsi kitokios augalų kompozicijos bei jų tekstūros. Dauguma augalų buvo itin paprasti, natūralistiniai – tokie, kokius nesunku rasti pajūryje. Ieškojau asimetriškų augalų – norėjosi parodyti, jog gamta yra netobula ir dėl to tik dar gražesnė: kad šakos linktų į tą pusę, į kurią šviečia saulė. Taip gali išvysti augalo charakterį – kuo geriau matyti, kaip jo augimui įtaką darė erdvė, tuo augalas man yra įdomesnis. – Kuo išskirtinis konkursas „RHS Tatton“? – Karališkoji Hortų kultūros augalų draugija kiekvienais metais rengia jaunojo dizainerio konkursą, jame dalyvauja daugiau nei šimtas kūrėjų. Atrinkę įdomiausius projektus, draugijos atstovai kviečia į pokalbį ir prašo pristatyti savo idėją. Į finalą patenka trys geriausieji, kurie parodos metu įgyvendina projektus iš tikrųjų ir įrengia savo sodus. Tada ir paskelbiamas geriausias jaunasis dizaineris. Tai didelis ir ganėtinai sunkus, tačiau be galo įdomus konkursas. – Kokie jausmai užplūsta, kai matai atkeliaujančias pirmąsias tavo suprojektuoto sodo pušeles, kai po jį ima vaikštinėti pirmieji lankytojai? – Jausmai būna labai stiprūs – it

LAMŲ SLĖNIS

pats būtum atsistojęs priešais publiką ir ji tave vertintų. Įdomiausia yra tuomet, kai atvyksta lankytojai. Aš mėgstu įsilieti tarp žmonių ir klausytis, ką jie kalba, kas jiems patinka, kas nelabai, kokį ryšį jie pajunta tavo sode. Kadangi kurdama šį sodą iš tiesų atidaviau dalelę savęs, visos reakcijos yra be galo įdomios.

sitetų, atradau kraštovaizdžio architektūrą. Visada labai džiaugiuosi, kad gana netikėtai pasirinkau būtent tokias studijas. Kuo daugiau skaičiau, tuo labiau įsimylėjau šią profesiją. Sujungti į viena dvi meiles – meilę architektūrai ir meilę gamtai – buvo tobulas pasirinkimas. Galbūt Lietuvoje negausu tokių projektų, bet aš visada sakau, kad tai – nuostabi profesija, ir – Aukso medalis ir geriausios jau- visus skatinu ją rinktis. nosios dizainerės titulas – didžiulis įvertinimas! – O kaip apibūdintum savo stilių? – Iš tiesų tai – svarbus įvertinimas, Su kokiais projektais tau dirbti smakurio visiškai nesitikėjau: tiesiog vie- giausia? ną vakarą ramiai sėdėjau parašiusi stu– Labiausiai mėgstu dirbti su prodijų baigiamąjį darbą, kai draugai at- jektais, kurie kažką keičia – kai žinai, siuntė elektroninį laišką apie šį kon- kad į žmonių gyvenimą galėsi įnešti kursą, ragindami sudalyvauti. Ilgai šiek tiek pozityvumo ir gerų emocijų. svarsčiau, kadangi dar nesijaučiau sti- Sakykime, vienas iš paskutinių mano pri augalų srityje, nors mano profesi- projektų buvo suprojektuoti sodą ir ja tiesiogiai su tuo susijusi... Bet ėmiau lauko erdvę onkologinių ligų centrui ir sudalyvavau. Nuo pat pradžių žino- – žmonėms, kurie serga vėžiu. Man jau, jog kursiu tokį sodą, kuris man patinka reikšmingi projektai – prisiasmeniškai bus labai brangus ir svar- dėti prie tokio projekto, sukurti erdvę, bus, nesitaikiau į jokius medalius. kuri padės žmonėms sunkiu jų gyveĮprastai kurdamas turi prisitaikyti nimo momentu, kurioje jie galės paprie kliento... O kurdama šį sodą nu- būti lauke su artimaisiais, yra išties sprendžiau, kad darysiu tai, ką labai labai nuostabu. Taip pat mėgstu kurmyliu, nesistengsiu įtikti daugumai ir ti vaikų žaidimų aikšteles – matyti džiaugsiuosi, jei jis patiks bent keletui juos žaidžiančius ir besijuokiančius. žmonių. Atsitiko priešingai ir tai labai Mano kūrybos stilius – natūralismaloniai mane nustebino. Ne titulas, tinis. Dažniausiai stengiuosi kurti ero teigiamos žmonių reakcijos man bu- dves, įkvėptas vaikystės prisiminimų. vo pats didžiausias įvertinimas. Su tokiomis erdvėmis nesunku atrasti ryšį ir taip pabandyti atkurti man – Kraštovaizdžio dizaino studijos daug reiškiančias aplinkas. DažniauLietuvoje – nedažnas pasirinkimas. siai tai būna vietos iš Lietuvos – moKoks buvo tavo kelias? čiutės sodai, pajūris, miško interpre– Iš pradžių norėjau studijuoti ar- tacijos, obelynai... Tokios, kurios suchitektūrą. Aplankiusi keletą univer- kelia tik teigiamas, šiltas emocijas.

LAMŲ SLĖNIS

– Ar namuose augini kokių nors retų augalų? – Galima sakyti, jog esu apsėsta kaktusų! Vos tik užėjus į kokią parduotuvėlę, draugas sako „ne“, nes namuose jau nebeturim vietos... Pažvelgus į kiekvieną kaktusą rodos, kad jis turi skirtingą charakterį. Mano kaktusų kolekcija tikrai didelė – svajoju kada nors turėti oranžeriją, kurioje galėčiau juos visus surikiuoti ir tą kolekciją dar išplėsti.

ka kelionė traukiniu per angliškus laukus ir miškus. Tai – malonioji kelionės dalis, kai dairausi pro langus ir žaviuosi gamta. O tuomet tenka eiti per labai triukšmingą miesto centrą, ūžiančias gatves ir apdūmojusius kaminus... Visai šalia darbo prieinu labai seną, ilgaamžiais medžiais apaugusį bažnyčios kiemą – priėjusi šią vietą giliai įkvepiu, iškvepiu ir laiminga pradedu dieną. Visuomet pagalvoju, jog ji nuteikia mane darbui ir suprantu, kaip svarbu miesto centre sukurti – Tikriausiai eidama gatve nuolat tokias žalias atoslūgio erdves, leistebi augaliją. Papasakok, kaip atro- džiančias akimirkai sustoti ir įkvėpti do tavo kelias nuo namų iki darbo. gamtos. – Iki darbo keliauju beveik pusantros valandos: apie valandą laiko trun– Pasidalink keletu patarimų,

kaip į biuro erdves įnešti gamtos jausmo. – Manau, kad pagyvinti biuro erdves augalija nėra taip sunku. Pats geriausias būdas – pradėti vienas kitam dovanoti augalus. Pamenu, padovanojau vienam, kitam kolegai po mažą augaliuką, po to jie pradėjo dovanoti man atgal, ir taip nejučiomis visa darbo erdvė užsipildė gėlėmis ir augalais. Dabar neretai atėjusi į darbą ant savo stalo randu be jokios ypatingos progos patupdytą kaktusą. (Šypsosi). Tokios netikėtos staigmenos yra labai malonios. Tad patariu pradėti nuo mažų augaliukų, netikėtų malonių staigmenų ir stebėti, kaip ta meilė augalams didėja ir auga.

LAMŲ SLĖNIS

Investicijų valdytojas, meno projekto „2H.ART“ sumanytojas BENAS PODERIS į meną žiūri ciniškai. Jo nesuviliosi taisyklėse paskendusiais tapybos kursais, nuobodžiais galerijose kabančiais natiurmortais ar nesuprantamomis šiuolaikinio meno interpretacijomis. Menas jam – galimybių, atradimų ir asmeninio mokymosi terpė, labiausiai žavinti nenuspėjamumu ir beribe erdve improvizacijoms.

CINIŠKOS MENO IMPROVIZACIJOS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Monika Rukaitė

Idėjos Idėjos gyvenime kyla savaime. Kai kurie žmonės ieško įkvėpimo, tačiau man atrodo, kad viskas kur kas paprasčiau – idėjos galvoje atsiranda organiškai, mintis įkvepia mane supanti aplinka. Žmonės sako, kad norint kurti reikia daug skaudžių išgyvenimų. Mes visi esame nelaimingai įsimylėję, palikti, įskaudinti. Ką nauja gali pasakyti šiomis emocijomis? Nepritariu minčiai, kad kūryba gimsta iš kančios, asmeninės dramos. Ji gimsta iš džiaugsmo, iš normalios būsenos. Žmonės mėgsta sugalvoti save pateisinančių sąvokų: nėra įkvėpimo –

LAMŲ SLĖNIS

šiandien nekursiu, nėra įkvėpimo – neisiu į darbą. Tai tik silpnumo paaiškinimas. Idėja tapyti kilo, kai gyvenau sename bute, išklijuotame vyšninės spalvos tapetais. Norėjau tą erdvę pasigražinti, tad nupiešiau du didelio formato paveikslus – juodai baltas abstrakcijas. Vėliau šiuos darbus pamatė draugai, o gimtadienio proga dovanų gavau baltą drobę. Kambario kampe ji stovėjo pusmetį, kol vieną dieną buvo panaudota. Tapyti man patiko, buvo įdomu sužinoti, kiek galiu nuveikti šioje srityje. Vėliau kurdamas savo namus norėjau, kad jų sienas puoštų ryškūs paveikslai. No-

rėjosi sterilų šaltą baltai pilką interjerą pagyvinti ryškiais, išraiškingais akcentais, rėkiančiomis spalvomis. Nutapiau šiuos du virš sofos kabančius paveikslus. Jie pasakoja apie tai, kas yra žmonių galvose ir ką jie nutyli. Kiekvienas nešiojamės daug minčių, kritikos, idėjų, kurių garsiai neišsakome. Šių paveikslų tapyba man buvo visiškai nauja, supratau, kad šis stilius – būtent tai, ko reikia namų erdvei. Pamažu sukūriau daugiau paveikslų, buvo įdomu stebėti aplinkinių reakcijas. Po kurio laiko darbus paskelbiau socialiniuose tinkluose, taip įsisuko meno projektas „2H.ART“.

LAMŲ SLĖNIS

Meno projektas Projekto „2H.ART“ pavadinimas žymi šio projekto esmę – dvi valandas meno. Pradiniame projekto etape kūrybai skirdavau po dvi valandas per savaitę, vėliau tapydavau po dvi valandas kasnakt. Šią idėją paprastai galima pritaikyti bet kuriai mėgstamai veiklai. Kad ir koks užsiėmęs bebūtum, per dieną ar bent savaitę savo pomėgiui skirdamas dvi valandas gali sukurti daug įdomių dalykų. Yra kelios paveikslų kilmės rūšys. Kartais sugalvoju netikėtą vizualinį sprendimą. Pavyzdžiui, tame iš keturių dalių sudarytame darbe vaizduojami keturi skirtingi, tačiau vizualiai panašūs objektai. Planavau sukurti keturis paveikslus, kuriuose būtų skirtingas emocijas atskleidžiantys vienuolių portretai. Nutapęs pirmąjį pagalvojau, kad vizualiai vienuolė asocijuojasi su pingvinu, pingvinas panašus į kosmonautą, o pastarasis – į fechtuotoją. Tik vėliau šiam vizualiam sumanymui atėjo mintis – sudėję labai skirtingus elementus, galime išgauti vieningai veikiančią sistemą. Kartais būna atvirkščiai – į galvą šauna idėja, svarbi mintis, kurią norėčiau perpasakoti paveikslu – tik tada sugalvoju, kokius vizualinius sprendimus jai pritaikyti. Žmonių reakcija padeda labiau pasitikėti savo tapybos sugebėjimais, norisi darbus padaryti vis geriau. Neabejoju, kad yra daug sudėtingesnių tapybos technikų, įdomiau perteiktų idėjų, tačiau tai – tik vertinamasis kriterijus, skonio reikalas. Kūriau tai, ką norėjau matyti ant sienos namuose. Tik vėliau supratau, kad mano paveikslai patinka ne tik man, bet ir kitiems. Žinau, kad tai daryčiau kur kas geriau, jei lankyčiau kursus, pasimokyčiau, tačiau taip ši veikla prarastų atsitiktinumo aspektą. Kadangi tapyti niekada nesimokiau, kiekvienas paveikslas – atradimų, galimybių, mokymosi terpė.

LAMŲ SLĖNIS

Kaip kuriantis žmogus, apie meną žinau stebėtinai mažai, tačiau to nebijau. Į jį žiūriu ciniškai – netikiu menu, kuriame pozicionuojama netikra, pritempta mintis. Gali prie paveikslo priklijuoti guminę pirštinę ir pasakyti, kad šiuo darbu norėjai atskleisti kokią nors gilią mintį. Idėja daryti bet ką, o mintį sukurti vėliau manęs nežavi. Nuėjęs į galerijas matau slegiančius, neįdomius, vizualiai manęs netenkinančius natiurmortus, kurie skleidžia vienodą liūdną aurą. Nemanau, kad kūryboje svarbios taisyklės: vieni tapytojai įsitikinę, kad aliejiniai dažai gerokai pranašesni už akrilinius, kiti kiekvienam skirtingam dažui naudoja tam tinkamą teptuką. Tačiau geriau pagalvojus, ar mene tikrai svarbiausia, kokiu teptuku paveikslas nutapytas? Juk svarbiausia, kokią emociją jis sukelia. Nenoriu, kad mano paveikslai būtų vienasluoksniai. Man įdomūs turinį, gylį turintys darbai. Noriu, kad kiekviename kūrinyje būtų užkoduotų simbolių, paslėptų žinučių, kurias kiekvienas žiūrintysis interpretuotų savaip.

Menas ir darbas Negalima savęs apriboti, tad stengiuosi išbandyti kuo daugiau skirtingų veiklų. Buvau teisininku, tačiau nusprendžiau, kad noriu išbandyti save finansų srityje, investicijų valdyme. Tapyba – hobis, kilęs dar iš vaikystės. Tada mėgstamiausias mano užsiėmimas buvo piešimas. Paaugęs dvidešimt metų visiškai nepiešiau, o dabar atradau tai iš naujo. Kūryba – mano sielai malonus procesas, susidedantis iš daug skirtingų elementų. Jaučiu, kad pradėjęs tapyti atradau save iš naujo, nustojau bijoti. Spjovus į visus stereotipus ir pradėjus daryti tai, kas nuoširdžiai patinka, kūrybinė veikla išlaisvina. Tapydamas naudoju visiškai kitus energijos resursus, dirba kitos smegenų dalys. Jei pavargstu kurti – turiu daug energijos darbui, tad galiu produktyviai išnaudoti dieną. Pastebiu, kaip darbas papildo tapybą ir atvirkščiai. Aš jaučiu, kuo gyvena žmonės, žinau, kaip struktūruotas pasaulis – tai turi įtakos mano kūrybai. Pradėjęs tapyti į investicijų verslą žiūriu kur kas plačiau, kūryba mane išlaisvino, improvizuoju ne tik ant drobės, tačiau ir darbe. Šis projektas suteikė kitą mąstymo dimensiją, supažindino su įdomiais žmonėmis. Kiekviename žingsnyje pradėjau matyti daugiasluoksnį pasaulį. Kartais net sunku patikėti, kokiomis skirtingomis veiklomis gali užsiimti vienas žmogus.

LAMŲ SLĖNIS

Namai Paradoksalu: nors namie praleidžiu gana mažai laiko, tačiau labai mėgstu čia ką nors gražinti. Visą laiką, kai nedirbu, nepiešiu ar nesportuoju, stengiuosi praleisti su žmonėmis, vakare susitikti su draugais, pagaminti jiems vakarienę. Neprisirišu prie namų kaip prie objekto, juos man gana lengva pakeisti. Tačiau norisi turėti erdvę, kurioje galėtumei atitrūkti nuo pasaulio: užverti duris ir pamiršti visus nemalonius per dieną nutikusius dalykus, jaustis saugiai pasislėpęs. Šie namai – pirmieji mano paties, kurdamas juos skyriau daug darbo, laiko, širdies. Tai tarsi dar vienas mano kūrinys.

Jei viskas būtų įmanoma... Jei viskas butu įmanoma, norėčiau naujame filme suvaidinti Džeimsą Bondą. Skirtumas tas, kad viskas vyktų iš tiesų, filme būtų vykdomos tikros operacijos su laiminga pabaiga. Tačiau vis neapsisprendžiu, kas galėtų būti Džeimso moteris... Atsakingas sprendimas, juk veiksmas – realybėje. (Juokiasi).

LAMŲ SLĖNIS

Žinoma, kad aš pasiklydau. Google žemėlapis nuvedė visai kitu keliu, išgelbėjo tik intuicija, kuri priminė apie naujų namų rajoną Vilkpėdėje. Pakilusi liftu į trečią aukštą, paskambinau į įprastas duris. Prisiekiu: užrašo „Galerija“ ant jų nebuvo. Išvydusi senovinę komodą, nusispyriau batus ir žengiau ant šviesių grindų. Baltoje erdvėje mane pasitiko Arūno Kulikausko nuotraukos, o prie viryklės – namų-galerijos „Trivium“ savininkė, menininkė, menotyrininkė AISTĖ KISARAUSKAITĖ.

GALERIJA VIDURY NIEKUR Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Lina Jushke

– Ką tik aptarėme, kokius šviestuvus kabinsite ant betono lubų. Pasakėte, kad rinkotės, kurie nederėtų. Dažnai taip ieškote – kad nederėtų..? – Visada. Pradėjusi eiti paprastu keliu ir supratusi, kad nepavyksta, dažnai pagalvoju, iš kurios pusės kliūtį apeiti, ieškau kito kelio. – Tas kitas kelias ir buvo namų galerija? Lietuvoje taip demonstruoti meną ir rengti parodas dar gana nauja? – Užsienyje tokia praktika turi tradiciją, o Lietuvoje vis dar atrodo keistai. Pamačiusi šio buto erdvę, iškart apsisprendžiau – du privatūs kambariai lieka užribyje, lovos gali nekloti, niekas nepamatys. Pagal visus komercijos dėsnius ir verslo planus tokia

galerija negalėtų egzistuoti: vieta ne- kurtum tai, kas tau rūpi. patogi, neaiški, sunku rasti, privačios erdvės irgi tarsi trukdo. Tačiau esu – Kursiu namuose galeriją. Įdotikra, kad kai kurie projektai dėl to ir mu, kokia artimųjų reakcija? tampa populiarūs, pelningi – nes yra – Na, mano draugai yra tokie pat visiškai nurauti, netikėti. kaip aš. Turiu daug bičiulių menotyrininkų, kuriems visada įdomu pažiūrėti, – Nuo tikėjimo, matyt, irgi pri- kas vyksta, pamatyti kažką naujo. Sakė klauso – tiki tuo, ką darai, arba ne? – daryk. O paskui viskas klostėsi savai– Kai kūriau galeriją, tikrai nema- me. Galerijai jau dveji, per metus suniau, kad mano projektas taps toks rengiu maždaug 7 parodas, dar keletą viešas. Tikėjausi, kad bus smagu man performansų, koncertų, kitokių rengiir mano draugams. Juk dažnai vaikus nių. Žmonės skambina, rašo elektroniaugindamos mamos pradeda siūti ku- nius laiškus, ateina savi, atsiveda savus, prines, dėl smagumo, – sau ir drau- tie irgi savus, žinia keliauja iš lūpų į gams. Vėliau paaiškėja, kad jos visiems lūpas. Labai džiaugiuosi, kad dienomis patinka ir greit tampa žinomu prekės čia dažnai užsuka mamos su mažais ženklu. Tikėjimas svarbu, bet pirmo- vaikais, mažiukai ropoja, nebaisu, kad je vietoje – smagumas. Kur kas svar- kažką nugriaus, o ir mano dukters biau, kad būtų įdomu pačiam, kad Faustinos žaislai visada po ranka.

LAMŲ SLĖNIS

– Ar galerijai neįprasta erdvė diktuoja, kokie kūriniai atsiranda galerijoje? – Erdvė yra stipri dominantė. Menininkas Dainius Liškevičius sakė: nebūčiau tavo galerijoje rengęs parodos, jei nebūtų lifto. Taigi svarbi ne tik ji. Į parodas stengiuosi prikviesti menotyrininkų, lankytojus taip pat kviečiu grupėmis, smagu, kad ateina ne po vieną, galerijoje susipažįsta, prie kavos pasikalba. Čia ne ta erdvė, į kurią atėjai, pažiūrėjai eksponatus ir pabėgai. Ne, čia visada prasideda ir išsivysto diskusijos. Man patinka, kad gali neskubėti, lėtai pasakoti apie menininką, jo kūrinius, idėjas, aiškinti, kas, kaip ir kodėl. Iš kur atsiradę būtent tokie darbai. Dainius Liškevičius pas mane surinko tarsi savo darbų retrospektyvą. Po fragmentą iš savo kūrinių, todėl gerai nežinantiems jo kūrybos buvo, ką pasakoti. Esu įsitikinusi, kad šiuolaikinis menas – įdomus ir patrauklus.

botas. Negaliu pasakyti, kad šiuolaikinis menas – kitoks. Bėda, kad neliko edukacijos. Anksčiau daugelis žinojo Biblijos istorijas, senuosius graikų mitus mokėsi mokykloje, o šiandien retam moksleiviui aiškinama šiuolaikinio meno problematika, jo žaidimo taisyklės. Tuomet ir susidaro didžiulis atotrūkis, niekam nesuprantamas menas. Sovietmetis vis dėlto padarė daug žalos mūsų mąstymui. Visi tie aiškinimai, kad abstrakcija yra nesąmonė, jos suprasti neįmanoma – pernelyg įsišakniję. Kai man kas sako, kad sunku suprasti abstrakčią tapybą, mėgstu pajuokauti: o tu supranti nulį? Ne? Tai kodėl nori suprasti abstrakciją – ji skirta išjausti, patirti. Kaip dažnai klišių rinkiniai, kuriuos nešiojamės, neleidžia mums prisiartinti prie meno. Baisiausia, kai pagalvoji, jog tai greičiausiai jau nepasikeis – valdžios požiūris į kultūrą yra kur kas prastesnis nei sovietmečiu. Gariūnų logika – „kultūros mums nereikės“ – tiesiog – Ir dažnai reikalaujantis paaiški- siaubinga. Nors gal ir mes, menininnimų... kai, esame kalti, kad per mažai apie – Jei nežinotume Biblijos siužeto, tai kalbame. Ir kad patys įsileidome Siksto koplyčioje juk nedaug supras- kiaules į bažnyčią. tume. Klasikinis menas irgi reikalauja paaiškinimo. Nežinai Abelio, Ju– Ar menininkai beldžiasi į jūsų ditos istorijų, vadinasi, kai kurių pa- duris, ar juos kviečiate jūs? veikslų supratimas bus gerokai apri– Labiausiai noriu rengti parodas,

LAMŲ SLĖNIS

kurios pačiai būtų įdomios. Būna, sakau menininkui – duok man šitą, o ne kitą. Gintauto Trimako piešiniai, Remigijaus Treigio tapyba. Kartais žinau, ką menininkai laiko savo stalčiuose ir retai ištraukia. Labai stengiuosi, kad parodos būtų netikėtos, rezgu intrigą. O Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė idėją pasiūlė pati. Jos siuvinėtų kibirėlių parodą „Donaldo nuotykiai“ surengėme JAV prezidento rinkimų išvakarėse. Kito sezono planas irgi jau beveik aiškus, bus keletas jaunų fotografų, tačiau daugiau dėmesio norėčiau skirti daiktams ir dizainui. Vieną parodą skirsiu sovietų laikų interjero atributui – svetainės sekcijai. Man patinka iš sandėliuko ištraukti daiktus ir darbus, kurie kartais dulka užmiršti. Mes taip įpratome eiti pirmyn, kad kartais pamirštame atsisukti atgal. – Kuo jus sužavėjo šitas menininkams ne visai įprastas rajonas? – Turėjau butą Panerių gatvėje, irgi – vidury Niekur. Gatvėje buvo tik du senoviniai namai, aukštomis lubomis, su židiniais, viename ir gyvenau. Užaugau irgi netoliese – tuometiniame Raudonosios armijos prospekte, kitaip – Krasnuchoje. Chruščiovkėje su mažyte virtuve ir pereinamu kambariu.

LAMŲ SLĖNIS

– Grafikų Kisarauskų namus įsivaizdavau visai kitaip – kur nors centre, Čiurlionio gatvėje ar Žvėryne... – Juokaujate?! Kisarauskas nebuvo mėgstamas sovietų valdžios. Kaip ir daugelis to meto menininkų, tėvai turėjo studiją priešais Jokūbo bažnyčią, mama ir šiandien ten dirba. Studijoje vykdavo dailininkų susitikimai, ten jie keisdavosi darbais, būdavo rengiamos tarsi mažos parodos namų galerijoje. Didesnio buto tėvams niekas nedavė, gyvenome susispaudę proletariniame rajone. Jaunystėje tėvai išvis neturėdami darbo badavo. Vėliau, mums gimus, situacijų irgi būta visokių. Vieną žiemą

neturėjau batų, tėvai nemokėjo nieko gauti, „neturėjo blato“, kaip kad buvo įprasta tais laikais. Prisimenu, ištraukė senus, labai gėdijausi juos avėdama. Kai tėtis išvažiuodavo į užsienį, padėtis pagerėdavo, atsirasdavo ne tik batų. Po kurio laiko – vėl viskas po senovei. Juokauju, kad užaugau rajone, kur atsirado Vilniaus brigada, nelabai ko šiame gyvenime ir bijau. – Užaugote menininkų, grafikų šeimoje. Nebuvo minčių rinktis kitą, visai ne menininkės kelią? – Dešimt metų dirbau reklamos srityje, turėjau nuosavą agentūrą, kū-

riau pakuotes įmonėms, leidinius. Buvo visai įdomu, tačiau atėjo krizė, mano užsakovai bankrutavo, o ir darbo rutina pabodo. Pieva, kurią dabar piešiu, irgi monotonija, tačiau visada gali rinktis – piešti ją ar ne. Dievo dovana, kad galėjau grįžti į meną, juk paprastai grįžti į buvusią profesiją beveik neįmanoma – reikia įdėti trigubai daugiau jėgų, kad pasivytum visus kitus, kurie be tavęs nuėjo į priekį. Dabar duoną valgau iš rašymo, iš meno pragyventi kol kas nėra galimybių. Kai kada gaunu menininko stipendiją, o šiais metais ir galerija jau gavo lėšų iš Kultūros tarybos.

LAMŲ SLĖNIS

Renkuosi tuos menininkus, kurie man patinka, su jų kūriniais smagu gyventi. Yra buvę keletą kartų, kad pabodo, bet juk pabosta ir savi.

– Jūs piešiate, fotografuojate – nesijaučiate pasiklydusi tarp meno technikų? – Fotografiją esu šiek tiek palikusi antrame plane, panirau į piešinius. Kiekvienas darbas, kuris ateina, padiktuoja ir techniką, kuria bus atliktas. Negi priešinsiesi? Na, kokią vertę turėtų nufotografuota pieva? O kokią turi piešta? Galima priblokšti, meno jėgą parodyti dydžiu, brangiomis medžiagomis, dūmais tamsiame kambaryje, bet lygiai taip pat – beprotišku darbo kiekiu.

– Beveik sienos didumo pieštuku piešta jūsų pieva primena tam tikrą meditacijos formą... – Pradžioje – meditacija, vėliau – lažas. Nuo 2010-ųjų fotografuoju žydinčias obelis. Kasmet jos vis kitos, tačiau dažniausiai vienišos, likusios mieste be sodų, tarp betoninių pastatų. Liūdnos tos fotografijos, bet kartu ir džiugios – sodybos sugriautos, bet medžiai likę ir žydi. Karoliniškėse visas sodas, Šeškinėje. Žydėjimas man primena gyvybę. Apie ją kalbėjome ir su chirurgais, kurie ant mano ištemptų drobių paliko pjūvius savo skalpe-

liais ir juos užsiuvo chirurginiais siūlais. Tai irgi – augimo, gebėjimo gyti tema. Gyvybės ženklai. Mano pieva apie tą patį – augalai pavasarį prasikala iš žemės, auga, rudenį nyksta, o pavasarį – vėl iš naujo. – Savo parodą namuose jau surengėte? – Man kol kas įdomiau gyventi su kitų kūriniais ir rodyti juos. Gal kitais metais... Matyti nuosavus darbus ant sienų būtų nuobodžiau, svetimus aš matau kasdien, gilinuosi, nagrinėju, netgi pasikalbu.

LAMŲ SLĖNIS

– Paveikslai, fotografijos turi stiprų menininko energijos užtaisą. Kaip gyventi su svetima energija namuose? – Renkuosi tuos menininkus, kurie man patinka, su jų kūriniais smagu gyventi. Yra buvę keletą kartų, kad pabodo, bet juk pabosta ir savi. Tėvų studijoje turime keletą žinomų autorių darbų, su kuriais gyventi neįmanoma, jie tiesiog pernelyg aktyvūs. O kartais, žiūrėk, paaiškėja, kad ir viduje nieko nėra, tuščia. – Kur namų galerijoje brėžiate ribą tarp viešos ir asmeninės erdvės? – Kartą pagooglinau apie save internete. Supratau, kad viešas asmuo esu nuo pat vaikystės. Net mokykloje, pamenu, būdavo: Kisarauskaitė gavo ketvertą, visi žino. Užaugus menininkų šeimoje man rodėsi, kad privatumo ir

LAMŲ SLĖNIS

negali turėti. Be to, neturiu čia ką slėpti, o ir vogti nėra ko – šiuolaikinis žmogus daiktų daug neturi, brangiausias daiktas šiuose namuose yra virtuvės baldai, kuriuos išsinešti ne taip paprasta. Kūriniai? O kas juos parduos pavogęs, jei net aš neparduodu? Lietuvoje meną parduoti taip sunku, kad net neverta vogti. – Įdomu, kiek kavos reikia turėti virtuvės spintelėje, kad jos užtektų pavaišinti visus galerijos svečius? – Nuostolio nepatiriu, kava sandėliuke niekaip nesibaigia, svečiai visada atsineša. Devintą vakaro iš atidarymų juos išprašau lauk. Kad turiu tai padaryti, supratau po vienos parodos atidarymo, kai kalbos apie gyvenimą užsitęsė iki vidurnakčio. Turiu mažą dukrą, visai nenoriu, kad mums trukdytų.

LAMŲ SLĖNIS

Prekės ženklo „The Knotty Ones“ bendraįkūrėja, Všį „Investuok Lietuvoje“ vyresnioji patarėja investavimo klausimais SANDRA PANGONYTĖ ilgai ieškojo vidinės ramybės ir pilnatvės jausmo. Skersai išilgai išmaišiusi Pietryčių Aziją, mišku ir ežeru kvepiančią ramybę kartu su sužadėtiniu verslininku PAULIUMI VAŠKEVIČIUMI surado daug arčiau, nei galėjo įsivaizduoti, – nedideliame pilkame namelyje prie vandens, tarp sakais kvepiančių Dzūkijos pušų. Ant rankų sūpuodami trijų mėnesių sūnų Vėją, pora pasakoja apie šviežiomis šilauogėmis, drėgnomis miško samanomis ir laisve būti kvepiančią šios vietos magiją.

KAŽKUR TARP MIŠKŲ IR EŽERŲ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

– Kaip nutiko, kad vis daugiau laiko praleidžiate čia, namelyje šalia Druskininkų? Paulius: Istorija prasidėjo dar vaikystėje, kai mano tėtis Arūnas nusipirko šį žemės sklypą. Mano močiutė gyvena Druskininkuose, tad prie Ilgio ežero atvažiuodavome išsimaudyti. Pirmąkart atvažiavus į šią vietą, nesupratau, ką tėtis joje pamatė: aplink buvo vien brūzgynai, pelkynai, iki ežero kranto reikia brautis pro

LAMŲ SLĖNIS

žmogaus ūgio nendrių stiebus. Manęs, 11 metų vaiko, tokia tėčio mintis nesužavėjo. Po kelerių metų darbo, valymo buvo pastatytas vienas namukas, o maždaug prieš dešimt metų tėtis čia pasistatė gyvenamąjį namą. Pagal planą ankstesniame namelyje turėjo būti pirtis, tačiau kelerius metus jis stovėjo nenaudojamas. Mudu su Sandra čia būdavome dažni svečiai, tad nusprendėme, kad metas susikurti savą kampelį.

LAMŲ SLĖNIS

Sandra: Pauliaus tėtis name gyvena vienas, mielai mus priima, tačiau mums norėjosi privatesnės aplinkos, o tėčiui – daugiau erdvės. Beveik viską čia sukūrėme savomis rankomis: Paulius šlifavo, dažė sienas, prikėlėme senus baldus, valėme visus kampelius. Nedaug investicijų, tačiau labai daug rankų darbo ir širdies. Paulius: Ši vieta traukia. Visą gyvenimą tėtis gyveno Vilniuje, tačiau pagyvenęs čia suprato, kad ten grįžti nebenori. Dar ir dabar kelionė į sostinę jam būna didžiausia tragedija, važiuodamas ten turi išgerti raminamųjų. Iš pradžių man atrodė nesuvokiama, kaip žmogus gali miške gyventi vienas, tačiau kartą tėčiui išvykus atostogauti, savaitę čia vienas gyvenau ir aš. Tada supratau šios vietos magiją: čia tiek daug gėrio, ramybės. Sandra: Esu kilusi iš mažo miestelio, tad visada norėjau pabėgti į didelį miestą, gyventi pačiame centre. Bėgant metams, kuo toliau, tuo labiau norisi būti šalia gamtos. Čia būdamas supranti, kiek nedaug žmonių aplink tereikia – vos kelių artimų draugų, šeimos, kuriems gali kokybiškai skirti dėmesį. Prieš dešimt metų nebūčiau pagalvojusi, kad pasirinksiu tokį gyvenimą. Net prieš dvejus metus Pauliui sakiau, kad Druskininkuose niekada negyvensiu. (Juokiasi).

kas norisi ir miesto, tačiau pastebime, kad jį išnaudojame vis mažiau. Anksčiau be draugų, šurmulio ir vakarėlių neįsivaizdavome gyvenimo. Pamažu šį etapą pakeičia ramus laikas namuose su artimaisiais, draugais. Ateityje tikrai neatmesčiau scenarijaus visam laikui persikelti į gamtą. – Koks tas pasaulis čia, namelyje vidury niekur? Paulius: Kiekvieną kartą vis kitoks, priklauso nuo būsenos, metų laiko. Atvažiavę čia kiekvienas būname truputį sau, atskirai su savo norais ir mintimis. Čia nereikia galvoti, kaip esi apsirengęs, gali atsikelti susivėlęs, kada nori įšokti į ežerą. Sandra vaikšto miškuose, medituoja. Aš einu kažką pasikrapštyti, pasitvarkyti, skaityti. Druskininkuose gyvena mano močiutė ir krikšto tėvai, kai norisi pabendrauti, nuvažiuojame jų aplankyti. Sandra: Tai vieta, kurioje aš pabėgu nuo visų žmonių. Gyvename čia kaip miško žmonės. Laisvė daryti ir būti įkvepia. Vilniuje turi surasti kampelį, kur galėtumei atpalaiduoti mintis. Paulius medituoja, kol aš miegu, aš medituoju užsidariusi vonioje. (Juokiasi).

Paulius: Mano tėtis toks atskalūnas, šių laikų hipis. Niekada per daug nesirūpina svečiais, daro tai, ką nori, ir leidžia tai daryti kitiems. Nesame įpareigoti intensyviai bendrauti, būti karPaulius: Kas prieš keletą metų at- tu, skirti dėmesio. Tėtis išeina pas gyrodė neįmanoma, vyksta dabar. Kol vulius, o kai nori – ateina pasikalbėti.

Dėl nieko nepriekaištauja, dėl nieko nesijaudina. Tarsi dar vienas ramus draugas. – Papasakokite, ko galima išmokti gyvenant gamtoje – tarp avių, šunų, miškų ir ežerų? Sandra: Mano gyvenime ilgai trūko vidinės ramybės: aplink mane buvo daug žmonių, veiklų, mokslų, darbų. Ramiai sėdėti negalėjau. Vis galvodavau, kur nueiti, ką padaryti, pamatyti ar paskaityti. Nežinau, ar Paulius, ar Druskininkai, ar viskas kartu, į mano gyvenimą įnešė labai daug ramybės. Paulius: Buvimas gamtoje priverčia susimąstyti apie tikrąsias vertybes. Mieste visi lakstome su kaukėmis, bandome parodyti savo statusą, kažką įrodyti. Būdamas mieste turi galvoti, kaip atrodai, kur eini ir ką kalbi. Čia gali visiškai atsipalaiduoti, būti tikras, pajausti save. Būdami mieste tai pamirštame. Gyvendami ten, kur daug žmonių, triukšmo, veiksmo, prarandame gebėjimą būti su savimi, nebemokame gyventi ramybėje. Aš žinau žmonių, sakančių negalį bėgioti, nes galvoje sukasi per daug minčių. Tai indikatorius, parodantis, kad su tavimi kažkas negerai. Šis namelis yra vienintelė vieta, kurioje būdamas visam savaitgaliui numetu telefoną ir apie jį negalvoju. Tėtis labai ilgai neturėjo gerai veikiančio interneto. Jis veikdavo tik saulėtą dieną, tačiau dangui apniukus būdavo per silpnas. (Juokiasi).

LAMŲ SLĖNIS

– Pauliau, visai šalia jūsų namelio tavo tėtis augina avis, turi nedidelį ūkį. Ar jums tenka prisidėti prie jo kūrimo? Paulius: Prieš kurį laiką tėtis pradėjo gyventi sveiką gyvenimo būdą, vartoti kuo mažiau prekybos centruose pirktų produktų, daug dalykų užsiaugina pats. Auginame vištas, turime kiaušinių. Vyksta natūriniai mainai su kitais žmonėmis: kiaušiniai iškeičiami į naminę keptą duoną ar kitus produktus. Tėtis yra medžiotojas, todėl dažniausiai valgome žvėrieną, ūkyje užaugintą mėsą. Visa tai – savo reikmėms, į ūkį nežiūrima kaip į verslą ar pajamų šaltinį. Tėtis augina antis, fazanus, žąsis, avis, dėl grožio ir kompanijos – ožį. Teritorija gana didelė, tad ožys ir avys – it natūrali žoliapjovė. (Juokiasi). Sandra: Pauliaus tėtis kartą porą savaičių net į parduotuvę nevažiavo. Kažkas atveždavo duonos, kažkas pieno. Tai ir man, ir Pauliui padarė didelę įtaką – pamažu pradėjome galvoti, ką valgome. Paulius: Prisimenu, mokyklos laikais mano mėgstamas maistas buvo šaldytos bulvytės, koldūnai. Tėtis grįždavo namo, atsisėsdavo prieš mane ir klausdavo: „Pauliau, ar skanios maltos kiaulių kanopos?“ Kartą paskaičiau jų sudėtį ir supratau, kad tėtis nejuokauja. Kai tai suvoki, daug produktų tiesiog nebevalgai. Taip atrandi naujus skonius, į maisto ruošimą pradedi žiūrėti kaip į atskirą įdomų procesą.

LAMŲ SLĖNIS

– Sandra, Pauliau, o ką be buvimo gamtoje mėgstate veikti labiausiai? Sandra: Didžiausia mūsų aistra ir tam tikra meditacijos forma – sportas. Tai 100 procentų koncentracija į tai, ką darai, endorfinų išsiliejimas per visus kraštus. Mūsų bendra aistra yra tinklinis, vandenlenčių sportas. Mėgstame plaukioti jėgos aitvarais, slidinėti. Aš dievinu plaukiojimą banglente. Gaila, kad tai daryti galimybė yra vos kartą per metus. Sportas – daugiausiai mūsų laisvalaikio atimantis užsiėmimas, tačiau kelionės mudu sujungė. Paulius: Visgi po paskutinių kelionių supratome, kad Europa jau šiek tiek išsikvėpusi. Sandra: Keliaujant norisi šokiruojančio efekto, egzotikos. Europa daugiau panaši nei skirtinga. Mums norisi ten, kur iš esmės perkratomos visos vertybės, kur šokiruoja gyvenimo būdas. Paulius: Europa yra sterili, švari, saugi. Keliaudamas žinai, ką gausi. Tai – patogus keliavimo būdas. Grįžę iš Europos nesijaučiame iki galo išsikrovę. Mylimiausias kraštas, kuriuo gyvename – Azija. Sandra Aziją išmaišiusi skersai išilgai.

darbų ir septynis mėnesius keliavau po Aziją. Išmaišiau visas šalis, išskyrus Mianmarą, labai mažai keliavau Malaizijoje. Azija mane traukia nuo mažumės. Nuvažiavusi ten pagalvojau, kad mano protėviai turbūt iš ten kilę. Ypač myliu Balį. Juokauju, kad šis namelis – tai mažytis mano Balis Lietuvoje. Jei negali būti Balyje – Balis atkeliauja pas tave. Mūsų naujuose namuose Vilniuje bus nemažai balinietiško stiliaus elementų – lovūgalis, akmeninė kriauklė ir panašiai. Paulius: Keliaujame labai paprastai, su kuprinėmis. Niekada nevažiuojame į prabangius viešbučius, rinkdamiesi hostelį ieškome minimalaus komforto – kondicionieriaus, patogesnės lokacijos. Žinoma, keliaujant svarbiausia pajausti vietinę kultūrą. Prabangiame viešbutyje ar turistiniame mieste to tikrai nerasi. Juk ten viskas pritaikyta turistams, niekada nesuprasi, kaip iš tiesų gyvena vietiniai. Tokias vietas aplenkiame.

– Ar būdami čia nepasiilgstate laukinių paplūdimių, ilgų kelionių? Sandra: Labai pasiilgstame. Šią žiemą laukiausi ir ją pirmąją po ketverių metų praleidau Lietuvoje. Planuojame grįžti į Balį su vaiku, trečia kuprine. Paulius ten dar nebuvęs, tačiau labai daug girdėjęs, juk Balis – Sandra: Pasidariau pertrauką tarp mano gyvenimo meilė.

LAMŲ SLĖNIS

– Papasakokite, kaip atrodo romantiškos judviejų akimirkos? Sandra: Prisimenu, per jaunatį (sakoma, tada išsipildo svajonės) ant lapo užrašiau svajonę, įsivaizdavau, kaip sėdžiu mažame namelyje, maitinu kūdikį. Spalvomis, kvapais, vaizdais aprašiau, kaip atrodo pilnatvės akimirka. Rašydama šį norą tarsi žinojau, kad jis realus, tačiau tik tolimoje ateityje. Man tai ir yra romantika: gali būti dviese, o dabar jau trise, mėgautis akimirka ir jausti pilnatvę. Ramybė ir pilnatvės jausmas – dalykai, kurių man visada trūko. Paulius: Tarp mūsų būna labai skirtingų romantiškų akimirkų: nuo taurės vyno prie židinio iki gulėjimo laukiniame Azijos paplūdimyje. Sandra: Romantiškiausia mano gyvenimo naktis buvo spontaniška kelionė į Latvijos paplūdimį. Į automobilį įsimetėme didelį čiužinį ir išvažiavome. Tai buvo šiltas ramus vasaros vakaras be vėjo, miegojome po atviru dangumi, pabudome tuščiame paplūdimyje. Taip darėme dvi vasaras iš eilės, tačiau šią jau nebegalėjome. (Juokiasi). Kūdikis atnešė daug džiaugsmų, tačiau šiek tiek apribojo spontaniškumą. – Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas atsiradus mažyliui? Sandra: Negaliu pasakyti, kad nepasikeitė. Susiformavo režimas. Mudu stengiamės ne tik sukti savo gyvenimus aplink vaiką, bet ir jį įkomponuoti į savo pačių dienotvarkes. Nors jis dar labai mažas, bandome sąmoningai jį vežtis kartu, rodyti, kaip ir ką veikiam. Gyvenimas pasikeitė, atsirado labai labai daug džiaugsmo. Iki tol vaikus paglostydavau, nufotografuodavau, tačiau artimo ryšio nejaučiau. Tikrai neįsivaizduosi, ką reiškia turėti vaiką, jeigu jo neturi. Dabar viskas nevyksta spontaniškai, ne taip paprasta pernakt priimti sprendimus kažkur iškeliauti. Paulius: Reikia daugiau planavimo, komandinio darbo. Tačiau jeigu gerai pagalvotume, suprastume, kad viską darome taip pat, kaip darėme iki Vėjo gimimo. Vaikas tam tikra prasme išvalo nereikalingas veiklas, neleidžia švaistyti laiko. Mažiau laiko praleidi feisbuke, žiūrėdamas televiziją. Iš gyvenimo išmeti mažiau svarbius dalykus, tačiau patys svarbiausi išlieka.

LAMŲ SLĖNIS

Keliaujame labai paprastai, su kuprinėmis. Niekada nevažiuojame į prabangius viešbučius, rinkdamiesi hostelį ieškome minimalaus komforto – kondicionieriaus, patogesnės lokacijos.

LAMŲ SLĖNIS

– Ką santykiams duoda kūdikio gimimas? Sandra: Mūsų santykis iki vaiko gimimo buvo labai tvirtas. Nors vaikas buvo planuotas, tai – didelis išbandymas santykiams. Negalime sakyti, kad pirmos savaitės buvo nudažytos vien vaivorykštės spalvomis. Juk pirmaisiais mėnesiais visas dėmesys vienas kitam persikelia į trečią asmenį. Net apsikabinti negalime miegodami – per vidurį guli Vėjas. Paulius: Labiausiai gyvenimas pasikeitė Sandrai. Aš turiu savo įprastą rutiną. Sandra išėjo iš darbo, daugiau laiko praleidžia namuose, naktimis mažiau miega. Taip kyla jautrumas, susierzinimas. Sandra: Neišsimiegok tris naktis ir net vaiko nereikės! Santykiams tai išbandymas, bet manau, mes jį ištveriam. Pirmaisiais mėnesiais nėra laiko vienas kitam parodyti daug dėmesio, romantikos. – Pauliau, Sandra, o kokiais tėvais norėtumėte būti? Paulius: Labai seniai žinojau, koks tėtis norėčiau būti savo vaikams. Man atrodo, svarbiausia su vaiku būti draugais. Nesijausti aukščiau, nebūti tuo, kuris tik draudžia. Norėčiau būti jo patarėju, sugebėti paaiškinti kilusius klausimus. Kai buvau vaikas, draudimai niekada neveikė. Įsakmus aiškinimas – tai bendravimo būdas, kurį vaikas atmes. Norėčiau to nedaryti, norėčiau būti tas, su kuriuo vaikui būtų įdomu leisti laiką. Sandra: Man neseniai suėjo trisdešimt, tačiau viduje jaučiuosi kaip vaikas. Esu tikra, kad tėvystės tikslas – augti ir mokytis kartu su vaiku, sugebėti atrasti atsakymus į klausimus, kas yra žvaigždė, dangus. Mokytis jam parodyti pasaulį, kartu augti ir tobulėti. Svarbu atsisakyti kvailų principų, stereotipų. Paulius: Labai svarbu nesusikurti lūkesčių, neturėti vizijų, koks vaikas turėtų būti. Teisingų kelių yra begalė.

LAMŲ SLĖNIS

Esu tikra, kad tėvystės tikslas – augti ir mokytis kartu su vaiku, sugebėti atrasti atsakymus į klausimus, kas yra žvaigždė, dangus. Mokytis jam parodyti pasaulį, kartu augti ir tobulėti.

LAMŲ SLĖNIS

– Vis bandau suprasti, kaip jaučiasi būsimieji tėvai, laukdami pirmojo savo kūdikio... Kaip prisimenate laukimą? Sandra: Nors vaikas buvo planuotas, viskas atsitiko labai greitai. Pirmąjį mėnesį mano galvoje buvo muilo opera, galva sukosi nuo minčių: „Aš sustorėsiu, neturėsiu, ką veikti, bus nuobodu.“ Kai mintis nuraminau, pradėjau mėgautis laukimu. Nesijaučiau nei stora, nei negraži. Sportą keičiau į kitus užsiėmimus, labai daug vaikščiojau. Nėštumas – labai gera proga pradėti galvoti apie save, suvokti, kad mano mintys turi įtakos vaikui. Paulius: Pirmasis mėnesis buvo sunkesnis, tačiau vėliau visiems sakydavau, kad kartais atrodo, jog Sandra net ne nėščia. Aš išeidavau į darbą, Sandra išeidavo kartu su manimi, o grįždavo dar vėliau. Kai moteris nesikoncentruoja į tai, ko daryti negali, kai neužsidaro namuose, nėštumas tampa daug lengvesnis abiems. – Kokiais planais gyvenate šiandien? Paulius: Labai norime išvažiuoti į Balį ilgesniam laikotarpiui. Norisi pabaigti visus projektus, šiek tiek sustoti, apdovanoti save, atsipalaiduoti. Po visų projektų norisi šiek tiek pailsėti. Tada ateis naujos mintys.

LAMŲ SLĖNIS

100

LAMŲ SLĖNIS

101

102

LAMŲ SLĖNIS

103

104

LAMŲ SLĖNIS

105

106

LAMŲ SLĖNIS

107

NAUJIENOS

VAISIAIS KVEPIANTYS ŽINGSNELIAI

Nuotraukos: Vincas Čygas Brazilų mados ženklas ,,Melissa“ ir stilingų vaikiškų drabužių parduotuvė ,,Kick The Moon” kūrybinių industrijų centre „Pakrantė“ pristatė vaikams skirtą batų liniją „Mini Melissa“. Žaismingumas ir šmaikštus požiūris į madą – tai ženklo „Melissa“ filosofijos dalis, tad ir mažieji vakaro svečiai buvo kviečiami ne tik matuotis naujuosius kūrinius, bet ir mėgautis specialiomis atrakcijomis. Juos stebino milžiniška vaisių formos instaliacija iš daugiau nei penkių šimtų balionų ir vaisių lipdymo dirbtuvėlės. Na, o mamos turėjo galimybę išaugtus vaikų drabužėlius paaukoti labdaros iniciatyvai „Happimess“.

Nuotrauka: „PetPunk“ archyvo

LIETUVIŲ FILMUI – PRESTIŽINIS APDOVANOJIMAS Niujorke vykusiame viename didžiausių animacijos festivalių „Animation Block Party“ Gedimino Šiaulio režisuotas animacinis trumpo metro filmas „Kaukai“ (angl. „Running Lights“) laimėjo „Geriausio originalaus dizaino“ apdovanojimą. Tai – šviesi pasaka vaikams, skatinanti pamąstyti, kas yra mirtis. Filmas atrinktas iš daugiau nei tūkstančio kasmet šiame festivalyje dalyvaujančių darbų. Tarp didžiausių festivalyje apdovanotų animacijos milžinų – Amerikos, Kanados ir Prancūzijos – šiemet puikuojasi ir Lietuvos vardas.

108

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

BALDAI – ŽAIDIMŲ DRAUGAI Dizainerių Jekaterinos Ščetinos ir Libero Rutilo sukurta vaikiškų baldų kolekcija „Animaze“ – funkcionali ir skatinanti žaisti, svajoti bei kurti. Iš ekologiškų medžiagų sukurti baldai gali virsti kėde, staliuku, lentyna ar supamuoju arkliuku ir kartu – puikiausiais žaidimų draugais.

www.designlibero.com

SVAJOKLIŲ LOVA Stebuklingus baldus kurianti bendrovė „Circu“ mažiesiems sapnuotojams siūlo užmigti... legendiniame autobusiuke „Bun Van“. Sutikite, tokia lova kiekvieno vaiko kambarį padarytų ypatingą! Autobusiuke telpa ne tik patogus čiužinys, įrengtos ir lentynos daiktams, yra vietos televizoriui ir staliukui.

LAMŲ SLĖNIS

109

110

LAMŲ SLĖNIS

Šiaurės šalys ir ypač suomiai garsėja pasaulyje daugelį metų pirmaujančio švietimo tradicijomis. Jų vaikai mokykloje jaučiasi laimingi, o rezultatais lenkia net ypač įtemptai besimokančius Azijos šalių moksleivius. Lietuva taip pat vadinama šiaurės šalimi ir stengiasi stiebtis link geriausiųjų. Pasitelkti ilgametę metodinę patirtį, papildyti ją suomiško ugdymo stiprybėmis ir pritaikyti Lietuvai pavyko privačiai „Šiaurės licėjaus“ mokyklai. Apie tai, kaip ji buvo sukurta, kuo išsiskiria ir kokių pokyčių įkvepia imtis, kalbamės su „Šiaurės licėjaus“ direktore JOVITA STARKUTE.

NUEITAS KELIAS – TIKRA ŠIAURIETIŠKA MOKYKLA LIETUVOJE Nuotraukos: Gabija Labutytė

– Šį rudenį „Šiaurės licėjus“ pradės trečiuosius mokslo metus, įsikūręs vienoje gražiausių Vilniaus vietų – istorinėje Žvėryno viloje ant Neries kranto. Kaip vertinate įsibėgėjusios mokyklos patirtį? - Idėja sukurti „Šiaurės licėjų“ kaip pavyzdinę mokyklą su talentingomis mokytojomis, naujausiomis ugdymo priemonėmis ir ilgametės patirties užnugariu kilo leidyklai „Šviesa“ ir „Alma littera“ įmonių grupei, tapusiai steigėja. Nuo pat

pradžių labai glaudžiai bendradarbiaujame su „Šviesos“ autoriais ir ekspertais – norėjome, kad čia būtų sutelkta tai, apie ką kitos mokyklos dar tik svajoja, bet dėl ribotų galimybių negali įgyvendinti. Šiandien galiu pasakyti, kad pirminis sumanymas pavyko, tačiau nutiko kur kas daugiau. Didžiausia pažangios mokyklos stiprybė yra jos bendruomenė – vienas kitą suprantantys, gerbiantys ir bendradarbiaujantys mokytojai, tėvai ir vaikai. Mokyklų ben-

druomenės yra mūsų visuomenės pagrindas, o vaikams – stiprus augimo akstinas. Mokykla stipri ir sėkminga yra tiek, kiek stiprūs, sėkmės lydimi ir geri joje dirbantys žmonės, įsitraukę tėvai ir motyvuoti mokiniai, siekiantys atrasti, tyrinėti ir kiekvieną dieną pažinti pasaulį. Čia tapome tikra šeima, kurioje vienas kitą gerbiame ir papildome. Už tai, kad mums pavyko nuo pat pirmų dienų sukurti ypatingą aplinką, esu dėkinga visiems, atėjusiems į mokyklą.

LAMŲ SLĖNIS

111

– Daug mokėtės iš Suomijos mokyklų – ką iš jų, pasirodo, galima perimti ir Lietuvoje? - „Šiaurės licėjaus“ išskirtinumas, kurį kūrėme pagal suomių patirtį, tai kartu derančios pažangiausios mokymo(si) sistemos, integruotas visos dienos ugdymas, patirtinis ir teminis mokymasis, individualizuotas dėmesys kiekvienam vaikui. Suomiai jau seniai suprato, kad tradicinis frontalinis mokymas, kai mokytojas pasakoja, o vaikai klauso ir kartoja sausus faktus, nėra efektyvus. Stengiamės, kad vaikai būtų visapusiškai įsitraukę į mokymąsi – skatiname kritinį mąstymą, bendravimą tarpusavyje, mokėjimą pasireikšti bei rūpintis savimi ir aplinkiniais. Pamokose ne tik mokoma konkrečių dalykų, bet ir ugdomas plataus spektro raštingumas, informacinių technologijų išmanymas, sugebėjimas daryti įtaką, aktyviai dalyvauti, kurti ateitį. O su šiauriečiais draugaujame nuolat – stažuotis į Suomiją vyksta mūsų mokytojos, mokyklą konsultuoja kviestiniai svečiai iš Helsinkio ar Talino. Šį pavasarį sulaukėme ir pripažinimo – už vaikų tiriamojo mokymosi projektą „Į pagalbą žemei“ gavome tarptautinį „StarT“ apdovanojimą Helsinkio universitete. Dalyvavusios mokytojos labai didžiuojasi nuveiktu darbu ir savo mokiniais. – Kaip kūrėte tokią mokinio ir mokytojo bendravimo kultūrą? - Būti mokytoju yra toks pat didelis išbandymas, kaip ir būti mokyklinio amžiaus vaiku. Noras spėti pagal visus jauniausių – Z ir Alfa kartų atstovų užmojus yra didelis iššūkis. Padeda tai, kad visi komandos nariai drauge turime bendrą viziją, kaip padėti vaikams rasti kelią į ateitį. Viskas prasideda nuo to, kad mūsų mokytojai pelno pagarbą bei pasitikėjimą tapdami mokinių draugais ir parodydami, jog vaikas yra toks pats svarbus asmuo kaip ir suaugęs kolega. Vaikai suvokia, kad mokytojai yra autoritetingi draugai: jie gali ir turi patarti, paaiškinti. Kilus vaikų konfliktui, mokytojas yra tas asmuo, kuris padeda rasti priežastį ir ją išnagrinėti. Tuo pačiu „Šiaurės licėjaus“ mokinys yra stipri ir sumani asmenybė, slepianti savyje daugybę talentų, kuriuos reikia atskleisti. Taip užsimezga abipusis pasitikėjimas. Tikiu, kad tik taip galima padėti augti asmenybei visomis prasmėmis.

112

LAMŲ SLĖNIS

113

114

LAMŲ SLĖNIS

115

– Papasakokite daugiau apie patirtinį mokymą, arba mokymąsi per asmeninę patirtį. - Mokymasis per savo patirtį, kai patys išbandome ir tyrinėjame, yra vienas iš svarbiausių ir įdomiausių mokymosi būdų, juo paremtos ir naujausios ugdymo priemonės. Patirtinis mokymasis „Šiaurės licėjuje“ įgyvendinamas visose veiklose. Sukuriame įdomias įvairių veiklų simuliacijas, kad vaikai galėtų patys išbandyti ir perprasti juos supančio pasaulio reiškinius. Patirtinio mokymo procesas yra ciklinis – jam būtinos visos rato sudedamosios dalys. Pavyzdžiui, kad vaikai perprastų pinigų srautą bei pirkimo ir pardavimo galią, sukuriame kuo realistiškesnį parduotuvės, prekių tiekėjų ir pirkėjų modelį arba net suorganizuojame išvyką į tikrą aplinką. Pridedame ir gyvų pavyzdžių, juslių ir emocijų. Svarbiausi patirtinio mokymo elementai yra: stebėtis, klausti, paaiškinti, ieškoti naujos informacijos, diskutuoti ir vertinti informaciją su aplinkiniais. Taip vaikai ne tik geriau įsimena žinias, bet ir iš karto mokosi jas pritaikyti kasdienybėje, o mokytojai tampa vedliais, kurių tikslas – padėti mokiniui atrasti mokymosi ir atradimų džiaugsmą.

116

LAMŲ SLĖNIS

117

118

LAMŲ SLĖNIS

119

Augti kartu su mokiniu reiškia nesustoti vietoje, būti kūrybiškam, stipriam ir mąstančiam, turinčiam tvirtą vertybinį pagrindą, pažįstančiam save, atradusiam savo kelią, gebančiam susidoroti su iššūkiais, besimokančiam visą gyvenimą.

– „Šiaurės licėjuje“ mokytojai individualiai dirba su kiekvienu vaiku, kaip tai pavyksta padaryti mokant visą klasę? - Gebėjimas skirti kiekvienam klasės vaikui pakankamai individualaus dėmesio ir pritaikyti metodiką jo poreikiams, galimybėms ir interesams reikalauja ypatingo pedagogų profesionalumo, todėl mokytojus renkamės labai atsakingai ir daug dėmesio skiriame nuolatiniam jų tobulinimuisi. Individualus dėmesys moksleiviams užtikrinamas pirmiausia sudarant asmeninį ugdymo planą, dirbant mažomis grupėmis. Mokymąsi nuolat stebi du mokytojai, jį vertina ir suteikia individualizuotą grįžtamąjį ryšį.

120

LAMŲ SLĖNIS

Labai svarbu paminėti: siekiame, kad nei tarp vaikų, nei tarp mokytojų nebūtų konkurencijos. Įvairūs testai ir įvertinimai parodo, kaip vaikas supranta dalyką ir kur reikėtų padirbėti, kad mokinys informaciją įsisavintų maksimaliai. Konkurencijos dėl aukštesnio įvertinimo nėra, nes tai tiesiog neturi jokios prasmės. Kai varžomasi tik su savimi, tuomet pasiekimai visus džiugina vienodai, įkvepia bei motyvuoja sekti sėkmės pavyzdžiu. – Kokie „Šiaurės licėjaus“ planai ateičiai? - Planuojame augti kartu su moksleiviais – iki dvyliktos klasės. Šiandien vyriausi mūsų moksleiviai yra trečio-

kai, tad kitais mokslo metais jie jau baigs pradinę mokyklą ir ruošimės atidaryti pirmąją penktą klasę su visais mokomaisiais dalykais. Tačiau svarbu ne tik augančios klasės – „Šiaurės licėjų“ kuriame kasdien, kaip ateities mokyklą, kokią mes ir įsivaizduojame: savarankišką, tačiau atvirą ir bendruomenišką, kūrybišką, besimokančią ir besidalinančią žiniomis, patirtimi, sėkmės pavyzdžiais. Augti kartu su mokiniu reiškia nesustoti vietoje, būti kūrybiškam, stipriam ir mąstančiam, turinčiam tvirtą vertybinį pagrindą, pažįstančiam save, atradusiam savo kelią, gebančiam susidoroti su iššūkiais, besimokančiam visą gyvenimą.

LAMŲ SLĖNIS

121

122

LAMŲ SLĖNIS

123

Suknelė „Lucia“

Basutės „Flox + Jeremy“ „Mimi Melissa“

„Little Creative Factory“

RUDENĖTOJAI

Lėkštė „Apples Plate“ „Bobo Choses“

124

LAMŲ SLĖNIS

Dryžuoti marškinėliai „Gray Label“

Marškinėliai „Seabastiao“ „Wolf & Rita“

Popieriaus žirklės „Amazing Scissors“ „Present & Correct“

Guminiai batai „Hubble and Duke“

Laikrodukas „Pao“ „Chiandchi“

LAMŲ SLĖNIS

125

126

LAMŲ SLĖNIS

Viena ranka ji gamina vakarienę iš darželio su vyru Danieliumi grįžtantiems dvynukams Mykolui ir Rapolui, kita gaudo pusantrų metų dukrelę Eleną – ir dar suspėja papasakoti apie save ir savas idėjas. MONIKA KATKUTĖ-GELŽINĖ, kūrybinių technologijų akademijos „bit&Byte“ įkūrėja, – įkvepianti moteris, panirusi į technologijų pasaulį ir tikinti kūrybiškumo galia.

TECHNOLOGIJŲ PLANETOS GIDĖ Tekstas: Viktorija Maleckaja Nuotraukos: Gabija Labutytė

– Šiandien kur kas dažniau pamatysi vaiką, įsikniaubusį į planšetės ekraną, nei lakstantį po pievą. Ir ne visus tėvus tai džiugina. Tavo veikla skatina vaikus nuo mažens susidraugauti su technologijomis. Kodėl? – Technologijų naudojimas yra tam tikras įprotis. Kuo ankstesniame amžiuje suformuojami įpročiai, tuo lengviau juos valdyti ir paversti darbo priemonėmis. Sutinku, lakstymas po pievas yra daug geresnė pramoga, bet mūsų vaikai jau gyvena su technologijomis, todėl

mūsų tikslas – išmokyti jomis naudotis, o ne tik žaisti. Nepriešinu laisvo kūrybiško laiko ir technologijų. Aš tikiu koncentruotu, prasmingu, kuruojamu laiku ir nesvarbu, ar tai technologinis raštingumas, ar kūrybiškumas, ar laisvalaikis. Mūsų šeimoje vaikai dažnai nuobodžiauja, jie dar maži, todėl kol kas jiems nelabai rūpi technologijos. Kol kas juos domina aplinkinis pasaulis, o technologijos yra tik jo dalis. Bėgant laikui, manau, teks riboti prie kompiuterių leidžiamą laiką, aiškinti ir kalbėtis su vaikais šia tema.

LAMŲ SLĖNIS

127

Žinoma, man lengviau, nes turiu patirties dirbant su būriu vaikų, kurie mokosi, dirba, žaidžia su technologijomis. Matau, ar vaikas gilinasi, ar moka atsitraukti užbaigęs žaidimą, ar geba valdyti save, ar vis dėlto ekranai valdo jį. Technologijos, su kuriomis dirbame mes, yra sudėtingos, vaikams tenka dirbti, mąstyti, laužyti galvą, o ne tik spoksoti į ekraną. Dažnai iš pradžių būna nepatogu, jie spurda, nusivilia, bet paskui patys atranda kūrybos ir mąstymo džiaugsmą, jų pastangos atsiperka. Priešingai nusistovėjusioms klišėms, kad kompiuteriai yra tik vaikų laiko užėmimas, mes technologijas naudojame mokymuisi. Daug laisvės duodame pačiam vaikui, kad jis būtų ne tik stebėtojas, bet ir pats išbandytų daugelį dalykų. Svarbiausia, kad vaiko galvoje susijungtų kūrybinis ir techninis mąstymas, anksčiau išmokti ir žinomi dalykai. Tada nušvinta „eureka!“ momentas, jaunas žmogus suvokia, kad technologijos yra tik įrankis įgyvendinti idėjas, gimusias jo galvoje. – Kaip politikos mokslų diplomas tave atvedė į technologijų pasaulį? – Visada norėjau dirbti prasmingą darbą. Politikos mokslai padėjo įgyti gerą išsilavinimą, jau pirmame kurse pradėjau darbuotis reklamos srityje ir tuo pačiu sekiau pasaulio naujienas. Baigusi mokslus, išvažiavau į Londoną ir dirbau skaitmeninės reklamos agentūrose, nors teko ir tepti sumuštinius keliose kavinėse. Vėliau ėmiau dirbti su socialiniais tinklais, pasinė-

128

LAMŲ SLĖNIS

riau į technologijas, man šis pasaulis atrodė dar labai jaunas, toks, kuriame galima nuveikti daug įdomaus. Pamažu gyvendama Londone ėmiau jausti didelį norą grįžti į Lietuvą ir pasinaudojant mažos šalies privalumais dirbti tarptautiniu mastu – kurti produktus, kurie būtų naudojami visame pasaulyje. Taip prisijungiau prie „Lemon Labs“ komandos. Man puikiai sekėsi. Kai išėjau motinystės atostogų, mūsų sėkmingai augančią įmonę įsigijo britai. Ėmiau svarstyti, ar noriu sugrįžti, ar metas prisiminti norą dirbti su kitais prasmingais projektais. Mane domino švietimo sistema. Tad stebėdama pasaulio procesus supratau, jog techologinis raštingumas Lietuvoje yra kiek paliktas nuošalyje. Kalbant apie Lietuvą kaip pridėtinės vertės produktus kuriančią valstybę, konkuruoti galime savo protais. Iš kitų Vakarų valstybių išsiskiriame puikiomis anglų kalbos žiniomis, tačiau po kurio laiko to bus negana. Todėl reikia įgūdžių, kurie ilgainiui kurtų pridėtinę vertę. Būtent tam reikalingas technologinis raštingumas. Matau, kad mūsų švietimo sistema yra įsprausta į kampą ir trukdo formuotis kūrybiškai asmenybei. Kūrybiškumas dažniausiai gimsta iš aplinkos, iš šeimos, atsitiktinumo dėka, tai nėra sistemingas procesas. Juk pas mus tik dabar pradėta garsiai kalbėti apie nesėkmes. Tokie renginiai kaip „FuckUp Nights“ parodo, kad kol nepriimi nesėkmės kaip svarbiausios kūrybinio proceso dalies, tol apie kūrybiškumą kalbėti sunku. Tai ypač aktualu jauniems žmonėms.

LAMŲ SLĖNIS

129

– Ar todėl ir tu pati drąsiai pasakoji ne tik apie savo sėkmes, bet ir nesėkmes – kelis bankrutavusius startuolius? Koks jausmas suklupti ir kaip tai išgyvenai? – Dabar visų startuolių nesėkmės, palyginus su nesėkmėmis būnant daugiavaike mama, atrodo tik juokas – juk nesėkmių patiri kiekvieną dieną ir labai daug. Jeigu į jas pradėčiau reaguoti skaudžiai – palūžčiau. Lengviau, kai visa tai priimi paprasčiau. Savaip įsivaizdavau, kas yra tėvystė, kaip auginsiu vaikus, o tada susidūriau su realybe – nesėkmių būna daug, o baisiausia, kad būdama mama negali tiesiog atsistoti kaip darbe ir išeiti. Susipažįsti su savo ego įvairiausiose situacijose ir supranti, kad princesės etapas baigėsi, kad esi atsakingas už kitus žmones ir tuo pačiu turi palikti jiems laisvės. Šitas vidinis konfliktas yra nesibaigiantis. Stengiuosi gyventi tėkmėje, nelaukti tinkamiausių momentų. Prieš einant į lauką nelaukti, kol švies saulė ir bus galima gerti kavą tobulame ore, nes tik išėjus vienas vaikas apsikakoja, kitas pabėga, o tu apsiverki ir nežinai, ką daryti... Todėl reikia tiesiog būti čia ir dabar. Vieniems reikia jogos stovyklų, kitiems – išvažiuoti į Tailandą, dar kitiems – įlipti į Everestą. Man reikėjo trijų vaikų, kad galėčiau tai atrasti buityje. Kad kiekvieną rytą atsikėlusi suvokčiau, jog džiaugsmas ir nepasisekimai yra tik proceso dalis. – Kokį kelią teko nueiti, kad įkurtum kūrybinių technologijų akademiją „bit&Byte“? – Vieną žiemos vakarą panirusi į melancholiją galvojau, kad iki motinystės atostogų pabaigos liko pusmetis, o aš vis

130

LAMŲ SLĖNIS

dar neturiu apčiuopiamos idėjos, kuri vestų į priekį. Taip kilo mintis dirbti su technologijomis. Ėmiau rašyti laiškus, susitikau su Austėja Landsbergiene, beldžiausi į įvairas institucijas. Sulaukiau kvietimų dirbti komunikacijos srityje, tad ėmiau domėtis Skandinavijos švietimo sistema. Taip atsidūriau stažuotėje vienoje Kopenhagos mokyklų. O būdama ten supratau, kad laukiuosi trečio vaiko – Elenos... Skrisdama namo pasakiau sau, kad tai, ką pradėjau, privalau tęsti ir judėti pirmyn. Sunkiausia šio kelio dalis teko mano vaikams, nes akademijos projektą pradėjau turėdama du vaikus ir besilaukdama trečiojo. Tad pasibeldžiau į bendrovės „Pixelmator“ biurą ir paprašiau, kad šeštadieniais man leistų čia darbuotis su savais projektais. Mane priėmė, tad pirmąjį pusmetį dirbome su dviem nuostabiais mokytojais Juste ir Vincentu. Taip įgyvendinome iniciatyvą „Hour of Code“, į pirmąjį renginį pakvietėme 20 vaikų. Šiemet jų turėsime daugiau nei 400! Pradėjome rengti stovyklas ir kitus projektus. Pamenu, kai Elenai buvo du mėnesiai, man labai norėjosi užkariauti pasaulį, juk sėdint namie su vaiku atrodo, kad aplink verda gyvenimas, o tu esi tik pasyvus stebėtojas. Tad aš su savo mažyle stengiausi visur dalyvauti. Tik ne visada pavykdavo. Kai broliai susirgdavo, kartais tekdavo tris savaites praleisti namie. Taip ir ateina supratimas, kad viskam reikia laiko ir visa vyksta žingsnis po žingsnio. Dabar mūsų komanda išaugo, pilnu etatu dirbame trys merginos, tad kartu kur kas drąsiau. Mūsų įmonė susikūrė nuo vienos idėjos ir užaugo į tvarų socialinį verslą, tad, manau, gyvuojame puikiai.

LAMŲ SLĖNIS

131

132

LAMŲ SLĖNIS

133

134

LAMŲ SLĖNIS

135

– Ko vaikai išmoksta akademijoje „bit&Byte“? Kokia mokslo filosofija čia karaliauja? Kaip bendrauja mokiniai ir mokytojai? – Mūsų mokytojai nėra pedagogai. Visi jie dirba technologijų ir kūrybinėje srityse, tai produktų ir projektų vadovai technologijų bendrovėse. Tiksliai žinojome, kokios turėtų būti mūsų pamokos, svarbiausia čia visada – turinys. Iš pradžių nebuvome tikri, ar teisingai perteikiame vaikams žinias, juk jie ne visada moka pasakyti, kas gerai, o kas ne. Dirbame mes paprastai ir kaip patogu vaikams – ir ant stalo, ir po stalu. Užsiėmimai vyksta mažose grupėse, vaikai kartu su mokytojais įgyvendina nedidelius projektus, mokosi, žaidžia. Pasikviečiame svečių, pavyzdžiui, filosofą Kristupą Sabolių ar studijos „PetPunk“ režisierių Gediminą Šiaulį. Juk technologijų industrija aprėpia daug skirtingų sričių. Vaikams svarbu suvokti, kad ne visi privalo būti programuotojais, kad kiekvienas turi atrasti sau priimtiniausią technologijų sritį ir suprasti, kad šioje industrijoje reikalingi įvairiausi įgūdžiai. Manau, augant šiai kartai asmeniniai įgūdžiai ir gebėjimai taps aktualesni nei universiteto baigimas. Ir tai, ko gero, bus esminis globalios darbo rinkos lūžis. Kuo anksčiau vaikai taps atviresni šiam pokyčiui, tuo jiems bus lengviau. Akademijoje turime moks-

136

LAMŲ SLĖNIS

leivių, kurie labai mėgsta piešti, pas mus jie ateina todėl, kad nori tapti skaitmeniniais menininkais. Kompiuterinius žaidimus labai mėgstančius vaikus tėvai čia atveda tam, kad jie suprastų, kaip sudėtinga žaidimą sukurti, galbūt vieną dieną tai juos paskatins pačius kurti savus žaidimus. – Ar tenka susidurti su vis dar gaju stereotipu, kad technologijos – tai vyriška sritis? – Dauguma „bit&Byte“ jaunesnio amžiaus vaikų – mergaitės. Esant tokio amžiaus labai daug lemia tėvai. Norėčiau, kad pas mus atėjusios mergaitės vėliau savo draugams pasakotų, ko čia išmoko, o ne diskutuotų, ar tai mergaitiškas užsiėmimas, ar ne. Man toks klausimas net nekyla. Šiai industrijai reikalingi žmonės, gebantys atlikti savo darbą. Man asmeniškai technologijų industrija patraukli tuo, kad čia nėra jokių ribų. Pavyzdžiui, dirbame su vaikais iš Vilniaus Minties socialinės globos namų. Galbūt jie lėčiau įsisavina žinias, bet darbo procese jie yra tokie pat kuriantys vaikai. Technologijų industrija padeda realiais pavyzdžiais griauti stereotipus.

manau, kaip ir kiekviena karta, mes gyvename laikotarpyje, kuriame yra kažkas naujo ir nepažįstamo. Tai, ko nežinai, dažniausiai gąsdina labiausiai. Aš labai tikiuosi, kad žinojimas, susipažinimas, įsitraukimas padės mums aiškiau viską suvokti ir nepanikuoti. Todėl ir būtina nuo mažens diegti technologinį raštingumą. Mes nuo mažens rašydavome dailyraščiu – kad susiformuotų įprotis. Tas pats ir su technologijomis. Matydami technologinius produktus vaikai išmoks juos dekonstruoti. Jie žinos, kaip sukurta mobili programėlė, kaip ją patobulinti – tai lyg receptas. Jei vaikui duosime reikalingus ingredientus, tikimybė, kad jis pradės gaminti, bus kur kas didesnė.

– Kaip derini motinystę ir nuosavą verslą? – Tai tėkmė... Kai būna visai blogai, užsidarau tualete, pasėdžiu minutę ir grįžtu – vėl mama. Taip pat čia reikia labai daug koordinacijos. Kartais pagalvoju, kad po kokių ketverių metų prisiminsiu šį laiką kaip patį romantiškiausią, nes jame tiek yra veiksmo, emocijų, gaivalo. Jaučiuosi kaip italė, kurios gyvenime viskas verda. Nėra tokios minutės, kad visi būtų ramūs, – Kokią technologijų ateitį matai patenkinti. Visą laiką kas nors ne taip. tu? Sakau, kad pas mus vyksta tikras gy– Turiu vidinės baimės dėl robotų venimas. Jame labai aktyviai dalyvauinvazijos ir dirbtinio intelekto, bet, ja seneliai – tikra „Santa Barbara“!

LAMŲ SLĖNIS

137

– Kas, tavo manymu, skatina vaikų kūrybiškumą? – Kūrybiškumą skatina tie patys dalykai, kurie leidžia vaikams augti. Tai saugi laisvė – kai vaikas yra laisvas, bet turi tam tikrų apribojimų. Tada jis jaučiasi saugus ir gali žaisti. O būdų žaisti vaikai turi atrasti patys. Svarbu – kuo mažiau vaizdinių stimuliacijų. Iš patirties žinau – kai vaikai užmiega, o aš įlendu į kokį „Pinterest“, galva išsipučia kaip balionas, nes smegenys negali susidoroti su tokiu kiekiu vaizdų. Svarbu, kad vaikai turėtų laiko tiesiog pabūti. Galbūt esu iš tų nuobodžių mamų, kurios vaikai šeštadieniais neina į teatrą – jie tiesiog gyvena, kaip išeina. Mano vaikai dar nesulaukę ketverių pasakė, kad savaitgalį nori pailsėti, pabūti namie ir pažaisti su žaislais. Juk miesto vaikai visą dieną bendrauja – su auklėtojomis, kitais žmonėmis. Jų gyvenime viskas nuolat keičiasi, tad jie dažnai būna irzlūs, nes patys nesusigaudo, kas vyksta, nepažįsta savo emocijų. Todėl labai džiaugiuosi, kai vaikai supranta, ko jiems reikia, kai netenka jų įkalbinėti kur nors nuvažiuoti, o paskui nusivilti, kad vaikas irzlus, kad nenori lipti į karuselę. – Kaip atrodo tavo laisvadienis? – Dabar mano laisvadieniai yra darbas. Laisvo laiko turiu labai mažai. Neseniai su šeima buvome prie jūros ir man pagaliau pavyko porai valandų atitrūkti – atsistoti ant banglentės. Apie tai svajojau dvejus metus! Daž-

138

LAMŲ SLĖNIS

niausiai mano ir vyro laisvalaikis yra Todėl Stokholme vienas turės mamą, vaikų gaudymas ir namų tvarkymas... kitas – tėtį. Su trim vaikais keliauti jau sunkiau. Tada jų būna daugiau nei – Kokia filosofija vadovaujiesi au- suaugusiųjų, jie vadovauja, o mes tik gindama savo vaikus? bėgame iš paskos... – Filosofijos keičiasi kiekvieną dieDar visame tame katile reikia laiko ną. Kiekviename konflikte bandai at- būti savimi, vyru ir žmona. Šis procerasti vis kitą filosofiją. Prisiskaičiau aš sas yra ilgas ir sudėtingas, bet smagus. tų knygų, ilgai galvojau, bet mano filosofija yra gyvenimo mokykla. Au– Kokią matai šiuolaikinę augangindami mane ir sesę mūsų tėvai ne- čią kartą? taikė jokių griežtų disciplinų, su mu– Laisvą sakyti savo nuomonę, laismis buvo tariamasi, kalbamasi, mes vą rinktis, atviresnę, dažniau paklaubuvome šeimos gyvenimo dalyvės, o siančią kodėl. Jiems svarbu vidinė mone vykdytojos ar stebėtojos. Tad ir tyvacija, bet tuo pat metu tai – labai man tai išeina natūraliai. Esame lais- jautrios asmenybės. Vaikams kasdien vi, bet laisvė kartu yra ir didžiausia reikia priminti, kad vis dėlto svarbiauatsakomybė. Prisižiūrėję filmuko sias dalykas yra santykiai. Tai – svar„Liūtas karalius“, vaikai jau žino, kad biausia investicija, sunkiausias, bet ir viskas gyvenime sukasi ratu. pats prasmingiausias darbas, nes visa Dabar jau stengiuosi nepainioti kita yra tik santykių dalis. Juk sukūręs motinystės su darbu. Iš pradžių buvau sėkmingą produktą viduje nesijausi šias dvi sritis apjungusi, bet dabar su- gerai, jei neturėsi, su kuo savo sėkme prantu, kad tai sukelia per daug ne- pasidalinti. Tokią ir matau šią kartą reikalingų emocijų. Jei esu darbe – tai – ji gyvens puikiai. darbe. Jei namie, vadinasi, namie. Dirbdamas technologijų srityje gali skatinti vaikų kitoniškumą. Moky– Ar savo vaikus jau supažindinai kloje mokytojas dirba su daug vaikų. su programavimu? Pirmoje klasėje jie visi turi skirtingų – Mano vaikai dar per maži. Dabar gebėjimų, o trečioje – suvienodėja. jie mokosi skaityti ir matematikos. Kalbant apie technologijas, tai neįmaLabai mėgsta konstruoti, tad kalbame noma, nes kiekvienas atlieka savo proapie robotus, kaip sukuriami tokie jektą, galbūt naudoja tą patį įrankį ar produktai. Duodu jiems tokių užduo- funkciją, bet rezultato vienodo nebūčių, kurias jie geba suprasti. Namie tai na. Tai ne diktantas, kurį parašęs vaipaverčiame žaidimu. Daug laiko tie- kas gauna įvertinimą. Mes vaikų net siog būname su vaikais. Vasaros pa- nevertiname. Esame apie tai svarstę, baigoje su berniukais skrisime į Stok- bet supratome, kad to reikia ne vaiholmą. Niekada neturėjome vieno kams, o jų tėvams – kad jie geriau vaiko, nes iškart gavome dvynukus. jaustųsi, žinodami, į ką investuoja.

LAMŲ SLĖNIS

139

– Kaip manai, kas šiandieninėje mokymo sistemoje trukdo, o kas padeda skleistis jauno žmogaus asmenybei ir kūrybiškumui? – Mano vaikai dar nesimoko mokykloje, bet manau, kad suaugusieji per daug kišasi į santykius ir procesus. Jie dažnai vienas kitu nepasitiki, tad ima nepasitikėti ir vaiku – kad jis pats negali nuspręsti, kas jam svarbu. Nepasitikėjimas ir bendruomeniškumo trūkumas yra didžiausia problema. Dar vienas techninis trūkumas – vaikai atitolę nuo realaus problemų sprendimo, nes pagrindinis kūrybiškumo ingredientas yra gebėjimas priimti sprendimus čia ir dabar. Ir viskas prasideda nuo pačių paprasčiausių sprendimų – rištis šaliką ar ne? Suaugęs žmogus nusprendžia pats ir dar pasako, kaip elgtis vaikui. Ir taip tęsiasi iki universiteto, į kurį atėjęs vaikas jaučiasi pasimetęs, nes nebelieka, kas nuspręs už jį. Tikslas turėtų būti ne kontroliuoti, o įgalinti. Turime au-

140

LAMŲ SLĖNIS

ginti sprendimų priėmėjus. Aš esu optimistė. Manau, jei sistema nepasikeis pati, ją pakeis vaikai. Per užsiėmimus mūsų akademijoje matau, ką jie sugeba. Tikiuosi, per šešerius metus mes užaugsim, o kartu užaugs ir mūsų dėstomas turinys, kurį įsileis švietimo sistema. Ir aš galėsiu skaityti Dostojevskį, o nebe švietimo literatūrą... Investuoti reikia į tuos, kurie auga. – Sakoma, naujoji karta – tai perfekcionistai, labai bijosiantys klysti ir tapti vidutiniokais. Ar labai nusimintum, jei tavo vaikai gyventų tiesiog paprastą gyvenimą ir nesiektų didelių tikslų? – Aš jiems tik to ir linkiu. Vidinės ramybės, nes dirbti su savo įsivaizduojamomis ambicijomis, kurios dažnai yra suformuotos aplinkinio pasaulio, yra labai sunku ir nereikalinga. Todėl aš esu už minimalizmą visame kame – ir daiktų, ir veiklų. Nors taip sakydama galbūt pati sau prieštarauju, juk

dauguma mano, kad esu veikli, visur dalyvaujanti. O iš tiesų vakare verdu vakarienę šeimai ir sėdžiu namie su vaikais. – Esi įkvepiantis žmogus, o kas įkvepia tave pačią? – Mane labiausia įkvepia žmonės, gebantys susitvarkyti su savo ego. Man patinka moterys, mokančios pagrįstai ir paprastai, be dramos ir konflikto kalbėti apie save ir lyčių lygybę. Aš pati to mokausi – nepulti į akis, o pagalvoti ir tuomet pasakyti. Mane įkvepia tėvų pavyzdys – jie anksti susilaukė manęs ir mano sesers, bet nuolat judėjo pirmyn, klydo ir vėl stojosi. Tai perduodama iš kartos į kartą. Taip pat mane žavi skandinavų švara ir funkcionalumas. Esu labai nebuitiška ir stengiuosi tam skirti kuo mažiau laiko. Jei esu namie ir vaikai miega, aš verčiau paskaitau knygą, o ne puolu tvarkyti namų.

REKOMENDUOJA

DRAMA „STIKLO PILIS“ Rež. Destin Daniel Cretton Tai jaudinantis pasakojimas apie tikras ir pramanytas vertybes, gyvenimo prasmę ir nesumeluotus jausmus. Šis filmas – rašytojos Jeannette Walls to paties pavadinimo autobiografijos, išleistos 2005 m., ekranizacija. Antroji iš keturių vaikų, rašytoja (ją filme vaidina „Oskaro“ laureatė Brie Larson) augo socialiai sudėtingoje šeimoje. Tėvas Reksas (akt. Woody Harrelsonas) buvo alkoholikas, motina Rozmerė (akt. Naomi Watts) – ne itin sėkminga ekscentriška dailininkė. Keturių jų atžalų vaikystė prabėgo nuolat važinėjant po visą šalį ir niekur neapsistojant ilgiau nei keliems mėnesiams. Nors Žanetos, jos dviejų seserų ir brolio gyvenimai dienos buvo kupinos chaoso, tėvai nuolat stengėsi jiems suteikti geriausią įmanomą gyvenimą. Šiltas bendravimas, svajonių kūrimas, vilčių kurstymas ir didžiulė meilė buvo nuolatiniai šeimos palydovai, neleidžiantys pernelyg ilgai mąstyti apie skurdą.

Drama „Stiklo pilis“ Lietuvos kino teatruose pradedama rodyti rugpjūčio 25 dieną. LAMŲ SLĖNIS

141

142

LAMŲ SLĖNIS

Maistas – it gyvenimas. Su saldžiomis savo laimės akimirkomis, vaikystės prisiminimais apie gaminančią mamą, prinokusiais pomidorais ir jūros gėrybėmis kvepiančiais bei virpulį viduje keliančiais kelionių momentais. Tai skanūs triukšmingi draugų vakarėliai, karčios susikaupimo valandos ir kartais rūgščią citriną primenančios liūdesio akimirkos. „Į žodį „maistas“ man telpa visas gyvenimas“, – pokalbio pradžioje prasitaria maisto ir fotografijos tinklaraščio „Sugar To Dust“ įkūrėja stilistė JUSTINA RAMANAUSKIENĖ, o aš nedrįstu tuo suabejoti.

GENUOSE UŽKODUOTAS SKONIS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Gabija Labutytė

– Justina, papasakokite, iš kur atsirado jūsų aistra maistui? – Maistas man yra labai svarbus. Mėgstu skanius, šviežius, iš kokybiškų produktų pagamintus ir gražiai patiektus patiekalus. Jei tai aistra – ji užkoduota genuose. Pamenu, prieš didžiąsias metų šventes mama kelias dienas ir naktis neišeidavo iš virtuvės, pati paruošdavo kiekvieną švenčių stalo patiekalą. Taip pat darė ir mano močiutė. Jos abi maistą gamindavo labai lengvai, paprastai, su didžiuliu

pasimėgavimu ir be jokios prievartos. Matyt, šis lengvumas ir paprastumas, pagarba maistui – paveldėta. Man visada buvo įdomu stebėti, ką ir kaip gamina mama. Rinkau receptus, rašiau juos į storą sąsiuvinį. Dar ir dabar jį turiu. Ne kartą nepavykusį pyragą ar sausainius mesdavau lauk, o tėtis juokaudavo, kad taip maitinu šiukšlių dėžę. Galvoje gimus patiekalo idėjai, atidžiai renkuosi labiausiai sužavėjusį receptą, prasideda maisto produktų

paieškos parduotuvėse, turguose. Sunku patikėti, tačiau kartais tai užtrunka net kelis mėnesius. Kruopščiai sudėliojus mintis, pradedu gaminti ir fotografuoti. Į žodį „maistas“ man telpa visas gyvenimas: tai šeima, akimirkos su draugais, kasdienė rutina, šventės, kelionės, naujos patirtys, neatrasti skoniai ir neužuosti kvapai. Su maistu siejasi net ir ne tokie smagūs gyvenimo etapai. Aplankius liūdesiui net šokoladas su bulvių traškučiais dera. (Juokiasi).

LAMŲ SLĖNIS

143

– Kokia filosofija ir mintimis vadovaujatės kurdama tinklaraščio „Sugar to Dust“. turinį? – „Sugar to Dust“ aš vadinu virtualiu nuotraukų albumu, rašau nedaug. Kadangi didžioji dalis nuotraukų yra maisto, retkarčiais pasidalinu ir patiekalų receptais. Šioje erdvėje dalinuosi ir nuotraukomis iš kelionių. Kurdama tinklaraštį vadovaujuosi lengvumo, paprastumo filosofija: noriu parodyti, kad gana paprasta pasiekti, kad maistas lėkštėje būtų ne tik skanus, bet ir trauktų akį. Maisto fotografija susidomėjau pradėjusi fotografuoti savo pagamintus patiekalus. Iš pradžių nuotraukos buvo paprastos, mėgėjiškos. Laikui bėgant norėjosi sukurti kažką kokybiškesnio, pradėjau sekti kitus maisto tinklaraštininkus, rinkau informaciją, kaip gražiai kadre perteikti patiekalus, domėjausi maisto stilistika, viską bandžiau namuose. Atėjo momentas, kai supratau, kad man trūksta techninių fotografijos žinių. Pradėjau lankyti fotografijos kursus, kurie leido nuo automatinio fotoaparato režimo pereiti prie rankinių nustatymų. Taip mokiausi ir vis dar tebesimokau.

sias kelionėse lankytas su maistu susijusias vietas. – Keliauju ir su šeima, ir su draugais, mėgstu keliauti viena. Vienas iš pagrindinių mano kelionių tikslų yra maistas. Kelionėse ieškau ir ragauju labai įvairius patiekalus: gatvės maistą, ką tik iš jūros ištrauktas neapdorotas jūros gėrybes, kruopščiai sukurtus skonius garsiuose restoranuose. Nepaprastas atradimo džiaugsmas aplanko, kai pačiai pavyksta netikėtai atrasti gardaus maisto vietas. Prieš keletą savaičių Lenkijoje, atokioje sodyboje, valgiau fantastiškus pusryčius: vietiniai naminiai sūriai, šviežias medus, ką tik iš krosnies ištraukta duona. Viskas taip šviežia, skanu, kokybiška ir... paprasta. Kartą kažkur Ispanijos kalnuose, nedideliame restorane, tik ispaniškai kalbantis šeimininkas mums gestais aiškino, kaip sumedžiojo zuikį, kaip šiuo metu jis troškinamas puode, jų virtuvėje. Pasakojo apie prieš kelias akimirkas sugautą žuvį, siūlė ją iškepti. Tokie kelionių įspūdžiai man labai smagūs.

užeigose paprasti sumuštiniai būna kažkokie nepaprasti.

– Galbūt iš kelionių parsivežate receptų, padedančių atgaivinti prisiminimus? – Žinoma! Keliaudama bandau įsidėmėti man patikusius patiekalus. Neretai įspūdį palieka ne pats patiekalo paruošimas, bet jo pateikimas. Būna, kad lankytos vietos mano atmintyje įsirėžia taip giliai, kad su jomis susijusias detales perteikiu savo ruošiamame maiste. Neseniai buvau Živerni, nedideliame kaimelyje Šiaurės Prancūzijoje. Ten sodybą turėjo ir pusę savo gyvenimo praleido žymusis prancūzų impresionistas Klodas Monė. Tas magiška atmosfera alsuojantis sodas, daug gėlių, tvenkiniai su žydinčiomis vandens lelijomis tiesiog negali nepalikti įspūdžio. Prieš vykdama namo užėjau į sūrio parduotuvę, kur tarp daugybės radau ožkų pieno sūrį „Le Givernois“. Tai šviežias sūris su valgomų gėlių žiedlapių plutele. Žiūrėdamas į jį negali nepamatyti Monė paveikslų. Grįžusi namo, turguje nu– O kuris pasaulio kampelis jums sipirkau lietuviško varškės sūrio, apliepats skaniausias? jau jį šviežiu medumi ir apibarsčiau – Justina, skaičiau, kad mėgstate – Italija. Ten tiesiog nėra neska- sode augančių valgomų gėlių žiedlakeliauti. Papasakokite apie įdomiau- naus maisto. Net pigiausiose pakelės piais. Paprasta, bet taip gražu...

144

LAMŲ SLĖNIS

145

– Be kokių patiekalų, užkandžių ar desertų neįsivaizduojate savo vasarinio stalo? – Vasaros neįsivaizduoju be šaltibarščių. Vėliau, kai šiltnamyje pradeda derėti švieži pomidorai, gaminu šaltą pomidorų sriubą. Idealūs vasaros užkandžiai – brusketos. Paskrudinu itališkos duonos riekeles, patrinu česnaku ir uždedu ant jų šviežių pomidorų, bazilikų lapelių, šlakelį alyvuogių aliejaus. Vasariškiausias desertas – pavlova. Tai saulėtomis dienomis kvepiantis morengas su plakta grietinėle ir šviežiomis uogomis. – Justina, o kokias naujoves maisto srityje pastebite pasaulyje ir Lietuvoje? – Sous-vide. Tai ilgas, lėtas maisto ruošimas vakuume, neaukštoje temperatūroje. Toks maisto gaminimo būdas iš restoranų aktyviai persikrausto ir į namų virtuves. – Kokius patarimus duotumėte siekiantiems tobulai užfiksuoti maistą? – Nuotraukoms reikia skirti laiko, atidžiai apgalvoti visas detales. Patariu fotografuoti natūralioje šviesoje, stengtis užfiksuoti patiekalą įvairiais rakursais, kol atrasite tai, kas jums patinka labiausiai. Fotografuokite jums patiems patinkantį maistą – taip atsiras ryšys. Jei nuotraukoje esantis maistas skaniai atrodys jums – sužavės ir kitus.

146

LAMŲ SLĖNIS

147

148

LAMŲ SLĖNIS

149

150

LAMŲ SLĖNIS

Nuotraukos: „Sugar To Dust“ archyvo

BRUSKETA SU ŽIRNELIAIS, MĖTOMIS IR MOCARELA Reikės: • Itališkos čiabatos duonos • 300 g šviežių išlukštentų arba šaldytų žirnelių • 2–3 nedidelių mocarelos rutuliukų • Kelių šviežių mėtos lapelių • 2 a. š. alyvuogių aliejaus • 1 a. š. citrinos sulčių • ½ a. š. tarkuotos citrinos žievelės • 1 česnako skiltelės • Žiupsnelio druskos • Šviežiai maltų juodųjų pipirų Jei naudosite šaldytus žirnelius, palikite juos atšilti kambario temperatūroje. Šviežius žirnelius pavirkite 2–3 minutes, nukoškite ir perliekite lediniu vandeniu. Tada žirnelius šiek tiek pamaigykite šakute, sudėkite smulkiai kapotus mėtų lapelius, užpilkite aliejumi, citrinos sultimis, suberkite tarkuotą citrinos žievelę, pagardinkite druska, pipirais. Viską gerai išmaišykite. Orkaitę įkaitinkite iki 160 laipsnių, maždaug 10 minučių joje paskrudinkite duonos riekeles. Sūrį suplėšykite. Skrudintos duonos riekeles šiek tiek patrinkite česnako skiltele, uždėkite žirnelių, gabalėlį sūrio, užberkite druskos bei pipirų. Brusketas papuoškite šviežių žirnių ankštimis arba šviežiais mėtų lapeliais.

LAMŲ SLĖNIS

151

152

LAMŲ SLĖNIS

VARŠKĖS SŪRIS SU MEDUMI IR GĖLIŲ ŽIEDLAPIAIS Reikės: • Mėgstamo varškės sūrio • Kelių šaukštų šviežio medaus • Valgomų gėlių žiedų ir žiedlapių (tinka medetkos, pienės, agurklės, čiobrelių ir rozmarinų žiedai, rugiagėlių žiedlapiai, dobiliukai, liepų žiedai)

Varškės sūrį apliekite medumi, užberkite gėlių žiedlapių ir mėgaukitės Prancūzija kvepiančiais vasaros skoniais.

LAMŲ SLĖNIS

153

CITRININIS KEKSAS SU ROZMARINAIS Tešlai reikės:

Sirupui reikės:

• 250 g kambario temperatūros sviesto

• 100 g cukraus

• 200 g cukraus

• 3 citrinų šviežiai spaustų sulčių.

• 4 kiaušinių

• Cukraus pudros

• 250 g miltų

• Kelių šakelių šviežių rozmarinų

• 1,5 a. š. kepimo miltelių • ¼ a. š. druskos • 3 citrinų šviežiai tarkuotos žievelės • 1 v. š. smulkiai sukapotų šviežių rozmarinų lapelių

154

Orkaitę įkaitinkite iki 180 laipsnių. Gausiai sviestu iš-

puode citrinų sultis sumaišykite su cukrumi ir užvirkite.

tepkite kekso kepimo formą. Persijokite miltus ir su-

Pavirkite sirupą apie 3 minutes. Skysčio tūris turi suma-

maišykite juos su kepimo milteliais ir druska. Kitame

žėti per pusę. Sirupą perpilkite į kitą indą ir atvėsinkite.

dubenyje elektriniu plaktuvu iki purios masės išplakite

Mediniu iešmeliu subadykite iškepusio kekso paviršių.

sviestą su cukrumi, tarkuota citrinų žievele ir kapotais

Ant dar šilto kekso supilkite atvėsintą sirupą ir paliki-

rozmarinų lapeliais. Po vieną įplakite kiaušinius. Į gau-

te 15 minučių, kad sirupas susigertų. Pyragą išimkite

tą masę atsargiai įmaišykite miltų mišinį. Tešlą sukrės-

iš kepimo formos, atvėsinkite. Atvėsusį apibarstykite

kite į kepimo formą, kepkite apie 45 minutes.

persijota cukraus pudra, papuoškite šviežio rozmarino

Kol keksas kepa, pasigaminkite sirupą. Nedideliame

šakelėmis.

LAMŲ SLĖNIS

155

156

LAMŲ SLĖNIS

Lygiai prieš metus, rugpjūtį, interjero dizainerė GIEDRĖ LEITONĖ ir vadybą į virtuvę iškeitęs jos vyras ERIKAS LEITONAS susikrovė paskutinius daiktus, sėdo į automobilį ir, palikę Vilnių, išvažiavo į Anykščius. Sumanių architekto rankų atnaujintame mediniame name Anykščių senamiestyje jiedu sukūrė savo Italiją – antrame aukšte apsigyveno, o pirmame – atidarė trijų staliukų restoranėlį „5 taškai“. „Dabar jau Vilnius ateina pas juos“, – pagalvojau per dvi valandas čia pasisveikinusi su pažįstamu vilniečiu žurnalistu, atvedusiu savo svečius iš Izraelio, ir su Lietuvos ambasadoriumi Gruzijoje, netoliese turinčiu savo sodybą.

PENKIŲ TAŠKŲ ITALIJA ANYKŠČIUOSE – Giedre, Erikai, kas jus privertė išvykti iš Vilniaus, į kurį visi jauni žmonės iš provincijos taip veržiasi? Giedrė: Aš gimiau ir užaugau Vilniuje, dirbau interjero dizainere, kūrybos mano darbe netrūko. Erikas Vilniuje liko gyventi po studijų. Kaip ir daugelis, baigė vadybą, daugiau nei dešimt metų dirbo įvairiose kompanijose, sėdėjo biure, prie kompiuterio. Labai gerai prisimenu tuos metus: grįžta po darbo namo, atidaro duris,

veide – nulis. Nusivelka kostiumą ir – į virtuvę. Užsidaro porai valandų, po kurių iš ten išeina tikrasis Erikas – atsigavęs, pailsėjęs, su padėklu rankose. Taip mudu leisdavome savo vakarus, o aš pastebėjau, kad disbalansas tarp to, ką jis veikia darbe, ir to, ką daro virtuvėje, vis auga. Vieną naktį ilgai kalbėjomės, jis man prisipažino, kad pavydi žmonėms, kurie turi amatą – moka dirbti konkrečius darbus, atnešančius kitiems naudos. „Bet ir tu

moki, galėtum paversti savo pomėgį darbu“, – pasiūliau. Tokią mintį jam buvo nelengva priimti. „Ar aš būsiu virėjas, Giedre?“ – klausė. Erikas: Nusprendžiau, kad esu aklavietėje. Giedrė pradėjo uždirbti daugiau pinigų, galėjau išeiti iš darbo ir pamėginti save atrasti. Supratau: dabar arba niekada – man buvo per trisdešimt. Tai amžius, kai suvoki, jog darbas yra ne vien tam, kad sumokėtum sąskaitas.

LAMŲ SLĖNIS

157

– Ne kiekvienas vyras sugeba peržengti ribą – dabar žmona man gali padėti, ji, o ne aš išlaikysiu šeimą... Erikas: Be abejo, man reikėjo jos pritarimo, patikinimo, kad tai yra geriausia išeitis ir kelias. Iš tiesų Giedrė mane juo vedė į tikslą. Ji įtikino, kad moku gaminti, kad virtuvė yra mano poilsis ir vieta, kur galiu atsipalaiduoti. Giedrė: Mūsų vakarai būdavo sotūs. Erikas: Giedrė sakydavo: tu moki, tau pavyksta, kodėl negalėtum dirbti virėju? Bet juk ne tokia mano specialybė! „Eik, pasimokyk, išmoksi“, – siūlydavo, o man atrodė – kur čia eiti?! Į profesinę mokyklą? Pasidomėjau – jie pradeda nuo svogūnų pjaustymo. Būtų buvę gaila laiko. Kartą paruošiau gimtadienio vaišes broliui. Jų ragavo ir brolio bičiulė, vieno restorano administratorė. „Viskas labai skanu, gal nori pamėginti tikroje virtuvėje, mums labai trūksta žmonių“, – pasiūlė. Taip aš atsidūriau restorane „Le Cave“, tiesiai priešais Katedros aikštę.

čiau, kas tai yra – virtuvė. Kad suvokčiau, jog šalto plieno aplinkoje vienintelis džiaugsmas yra tai, ką gaminame. Visa kita – karštis, dūmai ir sunkus fizinis darbas. O aš juk buvau įpratęs – kasdien kostiumas, kompiuteris, pavakarę sporto salė. Giedrė: Namo Erikas grįždavo po keturiolikos darbo valandų. Ir jo nuotaika būdavo visai kita nei tuomet, kai pareidavo iš biuro, lyg būtų ten traukinius stumdęs. Visą dieną stovėjęs prie puodų, jis man puldavo gaminti, ką naujo išmokęs. Aš jau guliu lovoje, po antklode, o jis man maistą ant padėklo neša.

Erikas: Savo pirmajame restorane dirbau tris mėnesius. Tada vienas bičiulis pasiūlė atvažiuoti pas jį į Norvegiją. „Mums reikia virtuvėje pagalbos“, – sakė. Iš pradžių prieštaravau – nieko juk doro nemoku, o ten viešbutis, 500 kambarių, virtuvėje 40 žmonių. „Viskas bus gerai“, – ramino. Gerai ir buvo. Vienu metu net galvojau, gal reiktų pasilikti, paieškoti ten Giedrė: Erikui nebuvo lengva per- darbo. žengti per save ir savo įsitikinimus. Juk jam atrodė, kad virtuvėje dirba Giedrė: Štai čia ir prasidėjo tavo vien tik moterys. asmeninis augimas. Kai išdrįsai įvardinti savo norus ir netgi pagalvojai, Erikas: Pasirodo, viskas – atvirkš- kad galėtumei pakeisti šalį. Man bučiai. Net vyrams nėra lengva didžiu- vo žavūs tie Eriko pokyčiai, rodės, kad lius puodus kilnoti. „Le Cave“ virtuvė linija, kuria jis ėjo dvejus metus, staibuvo tarsi įžanga. Kad išvis supras- ga baigėsi, atsirado jėgos, galimybių.

158

LAMŲ SLĖNIS

Jis pradėjo suktis kaip vijurkas. Erikas: Grįžęs į Lietuvą darbo neieškojau, pamaniau, vienas pats gaminsiu valgį šventėms. Parašiau skelbimą ir iškart skambutis iš itališko restorano „Salvete City“. Negalėjau patikėti: dar nespėjau pradėti darbo dairytis, o mane jau kviečia. Per darbo pokalbį vos spėjau žioptelėti, kad nieko daug nemoku virtuvėje, o man jau pasakė, kad tinku. „Netinka tie, kurie giriasi, kad viską moka“, – dar pridūrė tuometinis italas šefas. Jis nebuvo profesionalas, taigi restorano vadovai nusprendė pasiieškoti šefo su patirtimi. Visai netikėtai restorane atsirado į Lietuvą gyventi iš Londono persikėlęs italas virėjas. Dirbęs Michelin žvaigždutėmis pažymėtuose restoranuose, jis buvo geras mokytojas. Su juo „Salvete City“ atsidūrė geriausių Lietuvos restoranų trisdešimtuke, o paskui pas mus užsuko Andrius Užkalnis. Kaip siaubą prisimenu tas dienas – dirbome be poilsio dienų gal du mėnesius. Egzaminą man surengė į Lietuvą atvykę Antonio tėvai. Ruošiau jiems rizotą ir pastą. Suvalgę pasakė, kad mano gaminti patiekalai nesiskiria nuo tų, kuriuos jie valgo Italijoje. Man tai buvo didžiulis įvertinimas ir aš pirmą kartą supratau, kad einu teisingu keliu. O tada Giedrė pradėjo kalbėti apie tai, kad galėtume atidaryti nuosavą restoraną.

LAMŲ SLĖNIS

159

160

LAMŲ SLĖNIS

161

162

LAMŲ SLĖNIS

163

– Suprantu, kad Giedrė yra toji, kuri įkvepia naujiems iššūkiams? Giedrė: Tikrai, esame gana skirtingi. Aš – menininkė, jis – žmogus, stovintis ant žemės. Tačiau yra daugybė niuansų, kurie mus vienija. Supratau tai, vos sutikusi Eriką. Pamačiau jo veidą ir iškart žinojau, kad jis – mano būsimas vyras.

ką nori. Tik tada suvoki, kad gali keisti miestus, netgi šalį. Esu gimusi po Svarstyklių ženklu, mums, oro ženklams, nuolat reikia veiksmo ir judesio. Dirbdama interjero dizainere daug keliavau po Italiją. Išvykdavome ir su Eriku, mus žavėjo italų gyvenimo būdas, aplinka, valgymo kultūra, bendravimas, kvapai, jų gyvenimas antrame aukšte ir darbas pirmame. Italija visiškai skyrėsi nuo sunkios ir visiškai nekomfortiškos Maskvos. Grįžusi iš jos galvodavau apie tai, kad nevertiname to, ką turime Lietuvoje. Čia tookia Europa! Emigrantais mudu su Eriku nesirengėme tapti, pagalvojau, o kodėl mums nesukūrus savos Italijos, nuosavo kampelio, kuriame gera būti? Erikas į mano planą žiūrėjo skeptiškai, tik atsidusdavo, kai pradėdavau jam kalbėti apie kokią nors kaimo sodybą, kurioje galėtume įsikurti.

gyvena ir yra laimingi. Pameni, vieną tokią iš „Lamų slėnio“ skaičiau tau automobilyje, kai važiavome į Anykščius iš Vilniaus. Anykščiai man pasirodė tinkama vieta gyventi ir pradėti verslą. Tai augantis traukos centras, čia vyksta daug renginių. Paskambinau į Anykščių miesto savivaldybę. Kokia laimė, kad ragelį pakėlė Audronė Pajarskienė, pati šauniausia miesto vadybininkė.

Erikas: Vieną dieną ji manęs klauErikas: Aš kalbu apie ekonominę sia: „O ką tu galvoji apie Anykščius?“ pusę – geriausios vietos šiuose mies- Kas kas? Kokie Anykščiai? Iš mokytuose jau seniai išnuomotos. klos apie tą miestą tik buvau girdėjęs, apie Puntuko akmenį. Giedrė: Iš tiesų mes niekur nepavėlavome. Nuostabiausia yra suprasti, Giedrė: Mane įkvėpdavo tokios iskad aplinkybės mums leidžia daryti, torijos: nusipirko seną gryčią, įsikūrė,

Giedrė: O tada radome šitą namą. Jo savininkas, architektas, ieškojo, kam būtų galima išnuomoti ilgesniam laikui. Fantastiškai suremontuotas, jis padiktavo ir logotipo idėją. Parašėme projektą ir atsirado restoranas. Su Eriku nusprendėme: kai atsisėdi į savo roges, viskas vyksta lengvai.

Erikas: Gal mūsų gyvenimas būtų kitaip pakrypęs, jei turėtume vaikų. Kadangi jų neturime, tai esame amžinai jauni ir amžinai laisvi. Vilnius laisvus labai įtraukia, tai gali būti pavojinga. – Ir todėl jūs nusprendėte išvykti į Anykščius? Kodėl būtent šis miestas? Erikas: Anykščiai – irgi Giedrės idėja. Tiesą sakant, mes į Nidą pavėlavome, į Druskininkus irgi... Giedrė: Kad mes ten nelabai ir norėjome gyventi.

164

LAMŲ SLĖNIS

Erikas: Ir pardavėja. Ji ir prastūmė mums Anykščius. Giedrė: Iškart pajutau jos energiją, ji pakvietė mus atvažiuoti, apsižiūrėti. Atvykome jau kitą dieną. Erikas: Savivaldybėje buvo daug entuziazmo, o miesto verslo centre sužinojome realią situaciją – kad nebus labai lengva, kad sunku rasti patalpas. Galėjome viską pasverti ir apsispręsti.

LAMŲ SLĖNIS

165

166

LAMŲ SLĖNIS

167

– Vadinasi, jei turi idėjų, atvykęs į svetimą miestą visada rasi, ką veikti? Giedrė: Anykščiuose save realizuoti gali daug produktyviau. Viskas šalia, netoli, laiko mažiau iššvaistome. Kūryba irgi skleidžiasi, manyje yra per daug vėjo, kad visai dienai likčiau tik restorane. Lankausi Anykščių menų inkubatoriuje, kuriu, dalyvauju parodose. O geriausia meditacija man – siuvinėjimas karoliukais. Jau kurį laiką darau tokias aristokratiškas papuošalų skrynias. Taip keista – mėgstu šiuolaikinį dizainą, modernų meną, o kai pati imu kurti, rankos daro kitokius dalykus. – Trys staliukai. Tokia buvo restorano idėja? Giedrė: Mes norėjome restorane dirbti patys ir kurti savo Italiją. Gyvename senamiestyje, mūsų gatvė grįsta senais akmenimis, rytais mus žadina bažnyčios varpai, antrame aukšte miegame, pirmame dirbame. – Koks buvo jausmas, kai pirmą dieną lankytojams pravėrėte restoranėlio duris? Giedrė: Buvo balandžio pirmoji, kitą dieną šventėme Eriko gimtadienį. Labai jaudinomės, juk sugalvojome nišinę koncepciją – o gal čia niekam to nereikės?! Bet širdis mums sakė: žmonės šiandien ieško kokybės ir lėkštėje, ir aplinkoje. To jausmo mums niekas negalėjo išmušti net su pesimizmo rykštėmis. Erikas: Patys gaminame makaronus, jie tokie kaip Italijoje, tokie, kokius mane išmokė gaminti italas virėjas. Per virtuvės langelį matau žmonių emocijas, jaučiu, kad jos mane maitina, man jų reikia, jos mane motyvuoja. Vadinasi, pasiteisina, ką sugalvojome. Giedrė: Iš pradžių restoraną kūrėme intuityviai, dabar jau suvokiame, kas vyksta, ir sumuojame rezultatus, juos analizuojame, iš jų mokomės. Žaidžiame juslėmis – gal ir daugiau darbo išplauti kavinuką, kuriame garais ruošiu kvapnią kavą, bet argi nėra malonu jos kvepiančios išgerti šaltą ir niūrią rudens dieną? Savus kvapus skleidžia mūsų užaugintas bazilikas, Eriko ruoštas pesto padažas, trumų aliejus ar Lietuvoje brandintas sūris. Senamiestyje, istorinėje vietoje kitaip nė negalima.

168

LAMŲ SLĖNIS

169

170

LAMŲ SLĖNIS

171

172

LAMŲ SLĖNIS

173

174

LAMŲ SLĖNIS

175

176

LAMŲ SLĖNIS

177

Žaidžiame juslėmis – gal ir daugiau darbo išplauti kavinuką, kuriame garais ruošiu kvapnią kavą, bet argi nėra malonu jos kvepiančios išgerti šaltą ir niūrią rudens dieną? Savus kvapus skleidžia mūsų užaugintas bazilikas, Eriko ruoštas pesto padažas, trumų aliejus ar Lietuvoje brandintas sūris.

178

LAMŲ SLĖNIS

179

Atverdamas spalvingais piešiniais išmargintus kavos pupelių maišus verslininkas, kavos namų „Vero Coffee House“ įkūrėjas DARIUS VĖŽELIS pasakoja apie mažytėje pupelėje slypinčią didelę magiją. Meilė šiam tamsiam gėrimui jį nunešė į egzotiškiausius pasaulio kampelius, supažindino su tolimajame Salvadore kavos plantacijas turinčiais Lietuvos didikų Pacų palikuoniais ir suteikė galimybę prisidėti prie orangutangų apsaugos programos Sumatros saloje. Pokalbiui įsibėgėjus įsitikinu, kad žodis „kava“ šio vyro žodyne reiškia kur kas daugiau nei tik kofeino turintį gėrimą.

180

LAMŲ SLĖNIS

KAVOS PUPELĖS MAGIJA Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

LAMŲ SLĖNIS

181

– Dariau, papasakokite, kas jums telpa į žodį „kava“? – Nėra vieno žodžio apibūdinti kavą. Kava yra žmonės, bendravimas. Tai rytas ir diena, atradimai ir nuotykiai. Plati skonių ir kvapų paletė, įvairovė. Kava niekada nenustoja stebinti. Žmogaus gyvenimas per trumpas – neįmanoma išragauti visų pasaulio kavų. Tai labai įvairiapusiškas ir niekada neatsibostantis gėrimas, turintis savyje daug elementų. Kava yra ne tik gėrimas, bet ir tam tikras ritualas, socialinis reiškinys. Susitinkame su draugais ir einame išgerti puodelio kavos – tai tarpusavio ryšį stiprinantis ritualas. Žiūrint istoriškai, didžiausių pasaulio revoliucijų idėjos Amerikoje, Prancūzijoje susiformavo tų laikų kavos namuose. Tai parodo, jog kava skatina bendravimą. Svarbu ir tai, kad nėra vieno teisingo kavos gėrimo. Kava būna įvairiausia, dėl to kiekvienas gali atrasti savo mėgstamą kelią.

kriterijus. Pavyzdžiui, vartodami sviestą žinome, kad sviestu vadinti galima tik daugiau nei 80,5 proc. pieno riebalų turintį produktą, visi kiti tėra riebalų mišiniai. Perkant kavą svarbu atkreipti dėmesį į derliaus metus, porūšį, skrudinimo laiką. Kava – ne vynas. Bėgant laikui dingsta jos skonio savybės, kuo ji šviežesnė – tuo geresnė. Tai patys svarbiausi aspektai, į kuriuos atkreipę dėmesį galėsite pajausti tikrąjį kavos aromatą ir skonį. Net ir pačios blogiausios šviežiai paskrudintos pupelės bus geresnės už itin kokybišką prieš metus skrudintą kavą. Svarbus ir kavos malimas. Visada rekomenduoju kavą pirkti pupelėmis, ją susimalti pačiam – tik taip galėsite pajusti tikrąjį jos skonį, aromatą. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į kavos pupelių kilmę – iš kurios šalies jos atkeliavo, koks apdirbimo metodas taikytas. Kavos pupelė labai jautri: ant stalo palikus pupeles, po dvylikos dienų jas galima išmesti, jos išsivėdina, praranda aromatą. Kiekvienas kavos ruo– Ką apie kavą turėtų žinoti kie- šimo etapas turi įtakos jos skoniui. kvienas jos mylėtojas? – Pirkdami bet kurį produktą turė– Kokios naujovės pastebimos katume žinoti pagrindinius jų kokybės vos pasaulyje?

182

LAMŲ SLĖNIS

– Pastarąjį dešimtmetį kavos pasaulyje – sujudimas visomis prasmėmis. Ypač ištobulėjo technologijos: kelerių metų skrudinimo aparatas laikomas pasenusiu, jis nebėra technologiškai pažangus. Skrudinimo aparatai sensta ne lėčiau nei kompiuteriai. Anksčiau kelių dešimtmečių senumo aparatai beveik niekuo nesiskyrė nuo naujųjų, puikiai veikė. Dabar kuriamos programėlės, aparatai valdomi kompiuteriais. Vyksta pokyčiai ir kavos auginime: ūkininkai eksperimentuoja, bando išvesti naujų rūšių, taiko naujus metodus pupelių apdirbimui. Iki 2000-ųjų metų kava buvo it grūdai. Atvažiuoja Petras ir Jonas, jie atveža ir sumala grūdus, taip gaunami miltai. Dabar požiūris į kavos apdirbimą keičiasi, ūkininkai skatinami auginti ir atrasti naujų skonių. Nors kilogramas įprastos kavos kainuoja maždaug dolerį, išskirtinė kava – gerokai brangesnė. Artimiausiu metu vyks Panamos kavų aukcionas, pradinė kilogramo kaina ten siekia 50 dolerių. Lietuvoje taip pat galima įsigyti aukštos kokybės kavos – šioje srityje nuo pasaulinių tendencijų neatsiliekame.

LAMŲ SLĖNIS

183

184

LAMŲ SLĖNIS

XVIII a. dalis lietuvių kilmės didikų Pacų giminės išvyko į Salvadorą. Jie tapo gana dideliais žemvaldžiais, jų palikuonys iki šiol augina kavą.

LAMŲ SLĖNIS

185

186

LAMŲ SLĖNIS

– Papasakokite apie įdomiausias vietas, į kurias jus nunešė kava? – Teko aplankyti kavos plantacijas Kolumbijoje, Salvadore, Kosta Rikoje, Sumatroje. Mano darbas – tik viena kavos pusė, matau jau užaugintas kavos pupeles. Keliaudamas bandau suprasti ir kitą pusę – pamatyti, kaip auga kavamedžiai, kuo gyvena juos auginantys žmonės. Iki tol nežinojau, kad kavos medelis žydi vos tris dienas. Mūsų kraštuose yra keturi metų laikai, o ten, kur kava auginama, būna sausasis ir drėgnasis laikotarpiai. Kavos medelis žydi praėjus 10–12 dienų po pirmojo lietaus, o po trijų dienų žiedas pradeda vysti. Keliaudamas suvokiau, kodėl kava niekada neatpigs – auginti kavą

yra labai sunkus darbas, o nuo vieno kavamedžio nuskinama tik apie 1,5 kg kavos pupelių, daug ūkių paprasčiausiai bankrutuoja. Būdamas Kosta Rikos sostinėje San Chosė mačiau kalnuotą vietą, kurioje prieš dešimt metų dar augo kavamedžiai. Šiuo metu ten stūkso kotedžai. Kodėl? Tai gerokai pelningiau. Prieš kelerius metus Bolivijoje legalizuotas kokainmedžių lapų auginimas. Per metus galima nuimti tris jų derlius, tuo tarpu kavos – vos vieną, ties pusiauju – du. Įrengti plantaciją sudėtinga, suformuoti ją užtrunka dvejus metus. Geros kokybės kava auginama gana aukštai kalnuose, sudėtinga sukurti terasas, apsaugoti jas nuo žemės erozijos, surinkti derlių reikia

daug rankų darbo. Be to, keičiasi klimatas, atsiranda naujų ligų, vabzdžių. Šie faktoriai daro įtaką kavos rinkai, nulemia, kad geros kavos kaina nemažėja. Nepaisant to, kavos augintojai gyvena labai laimingai. Sumatroje jie gyvena paprastuose nameliuose su plakta asla ir be langų, turi palydovinę televiziją, magnetofonus. Šeimose auga daug vaikų. Jos negyvena tik iš kavamedžių verslo, kartu augina bananus, papajas, čili pipirus. Skirtingose šalyse esama įvairių programų. Pavyzdžiui, Kolumbijoje daugiau nei šimtą metų veikia kavos augintojų asociacija, vystomos ūkininkus palaikančios ir jų derlių superkančios programos.

LAMŲ SLĖNIS

187

188

LAMŲ SLĖNIS

189

– Dariau, papasakokite apie kavą, padedančią orangutangus saugančiai programai. – Didžioji dalis tarptautinių organizacijų nutolsta nuo pirminės minties, neretai altruistinės iniciatyvos pavirsta dideliu verslu. Natūralu, kad pradedi galvoti, kodėl verta prie to prisidėti. Kad kažkas gautų didelius pinigus? Tačiau viena programa mane sužavėjo. Sumatros saloje, Indonezijoje, gyvena šveicarų biologė Regina Frey. Dar aštuntajame dešimtmetyje, būdama studentė, ten ji išvyko tyrinėti orangutangų. Tai moteris, stipriai prisidėjusi prie projekto „Orang Utan Coffee“ (liet. „Orangutangų kava“). Pasaulis sparčiai vystosi, mes naudojame vis daugiau šampūnų, kremų ir kitų kosmetikos priemonių, konditerijos gaminių, kurių pagrindą sudaro palmių aliejus. Milžiniški atogrąžų miškų plotai sudeginami ir užsodinami palmėmis. Taip išnaikinama didelė dalis šių vietų floros ir faunos. Kuo orangutangai, atogrąžų miškai susiję su kavamedžiais? Beveik niekuo. Visgi kavamedžių ūkiams svarbus atogrąžų miškų mikroklimatas, apsaugantis derlingus vulkaninius dirvožemius nuo erozijos, suteikiantis pagrindą auginti sveikus kavamedžius. Šia programa ūkininkai skatinami auginti geresnę kavą, o dalis pelno keliauja orangutangų apsaugos programai ir klinikoms. Keliavau į Sumatrą, lankiausi orangutangų klinikose. Už kavos kilogramą moku 1,5 euro daugiau, tačiau žinau, kur šie pinigai nukeliauja, jaučiuosi atsakingas. Pirkdamas kiekvieną tokios kavos puodelį žmogus prisideda prie gamtos išsaugojimo. Nors atrodo, kad Sumatra labai toli nuo mūsų, viskas glaudžiai susiję – naudojame kosmetiką, kuri tiesiogiai prisideda prie gamtos naikinimo. Tai didžiulė problema, už kurią atsakingi mes visi.

190

LAMŲ SLĖNIS

191

192

LAMŲ SLĖNIS

193

194

LAMŲ SLĖNIS

– Esu girdėjusi apie jūsų kelionę į Salvadorą, kur susipažinote su kavos augintojais, turinčinčiais lietuviškų šaknų – jie Pacų giminės palikuonys. Kokia tai buvo kelionė? – XVIII a. dalis lietuvių kilmės didikų Pacų giminės išvyko į Salvadorą. Jie tapo gana dideliais žemvaldžiais, jų palikuonys iki šiol augina kavą. Nuo XIX a. iki XX. 7 deš., kai šalyje prasidėjo pilietiniai karai, Salvadoras buvo penkta pasaulyje valstybė pagal užauginamos kavos kiekį. Tai buvo viena stipriausių ekonomikų Centrinėje Amerikoje. 1953 m. vienas iš Pacų sukūrė naują kavos pupelės genomą, kuris gavo Arabica Pacas vardą. Aš pažįstamas su viena giminės šaka, buvau juos aplankęs, iki šiol palaikome ryšius. – Kokios kavos puodeliu pradedate savo rytus? – Per dieną išgeriu maždaug penkis puodelius kavos, dažniausiai ji būna vis kitokia!

LAMŲ SLĖNIS

195

196

LAMŲ SLĖNIS

Šią žiemą Kajus paprašė: „Mama, gal peržiemokime Lietuvoje, pasiilgau sniego.“ Žiema buvo nuostabi. Sausis pasitaikė šaltas, sniegas saulėje žibėjo deimantais. O vasarį jiedu vėl išskrido į Balį. Į nuostabią salą, jau šešerius metus esančią namais. Pavasarį su paukščiais grįžo, išvažinėjo ežerų pakrantes, pasimaudė gaivioje Baltijos jūroje. Rudenį Kajus eis į mokyklą Kaune, o jo mama kišenėje jau laiko lėktuvo bilietus atgal. Žavingos parduotuvėlės „BaliWood“ įkūrėjos MARGARITOS SERYCH ten laukia nepaprasto grožio gamta ir aplinkui tvyranti meilė.

SIELOS VEIDRODYJE Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Lina Jushke, Nana Artana ir asmeninio albumo

– Margarita, tavo butas – Klaipėdoje, verslas – Vilniuje, žiemos namai – Balyje. Nesuprantu, kur iš tiesų tu gyveni? – Aš irgi nesuprantu. Klaipėdoje turiu namus, bet mažai ten būnu, dažniausiai parskrendu į Vilnių, mėgstu Nidą ir Palangą, važiuojam ten vasarą su sūnumi. Šiais metais daug važinėjome po Lietuvą, ji tokia graži, tiek daug naujo, stebiuosi. Tik oras kartais gąsdina. – Kai daug laiko praleidžiate Balyje, pasiilgstate žiemos? Ir lietaus? – Lietaus gal ne, labiau – gaivaus oro, šaltuko. Jausmo, kad vakare turi

apsirengti šilčiau, bet gali kvėpuoti pilnais plaučiais. – Kaip nutiko, kad sala pasigrobė tavo širdį? – Žinau, daug kam būna: išeini motinystės atostogų ir nebenori grįžti į buvusį darbą. Man irgi taip nutiko. Dirbau nekilnojamojo turto srityje, viename norvegų fonde, turėdavau didelių rinkodaros ir pardavimo projektų. Universitete mokiausi vadybos, dabar vadybinu savo gyvenimą. Sūnui buvo pusantrų metų, kai išvykome. Pagalvojau, kad visai nenoriu su juo leisti žiemos Lietuvoje, jei turiu galimybę išvykti.

– Kodėl Balis? – Mano draugai du mėnesius praleido Balyje, draugė rašė dienoraštį, draugas jį papildydavo nuotraukomis. Kiekvieną rytą jų įspūdžius skaitydavau tarsi ryto laikraštį. Netrukus pradėjo atrodyti, kad ši sala man yra labai artima, tarsi joje būtų tikrieji mano namai. Kai draugai grįžo, nusipirkau bilietus ir išskridau. Maniau, pabūsiu du mėnesius – likau trims, kitais metais ten praleidome pusmetį. Vasaromis grįždavome į Lietuvą, o rudenį vėl išskrisdavome. Netrukus tapo aišku, kad į darbą nebegrįšiu, teko galvoti, ką galiu veikti, kad galėčiau pusmetį praleisti saloje.

LAMŲ SLĖNIS

197

Jei vertinčiau šalis pagal tai, kiek grožio telpa į vieną kvadratinį centimetrą, tai Balis neabejotinai užimtų pirmąją vietą. Tas grožis matyti kavinėse, restoranuose, viešbučiuose, net gatvėse – aukų krepšeliai, smilkalai, gėlytės – jie sugeba ypatingai viską sudėti ir... magija įvyksta. Gerai prisimenu pirmąją dieną, kai nusileidome saloje. Važiavau iš oro uosto autobuse prilipusi prie lango, viskas atrodė nuostabu: baldai, daiktai išnešti į lauką, sustatyti, džiovinami ant saulės. Negalėjau patikėti, rodos, nieko panašaus neturime. Paskui tuos daiktus pradėjau matyti viešbučių, kavinių interjeruose, čiupinėjau juos, žavėjausi gyvybe, tekstūra, rankų darbu. Man be proto patiko, kad daugelis tų daiktų padaryta iš senos medienos – senų durų, valčių, langų, senų baldų ir prieplaukų. Idėja nuostabi – prikelti daiktus antram gyvenimui. – Ar ekologinis, tausojantis požiūris susiformavo Balyje? Nemanau, kad tai labai rūpėjo, kai pardavinėjai butus ir namus? – Nesąmoningi būname, kol nesusiduriame su tam tikromis aplinkybėmis, kol iki mūsų neateina informacija. Balyje nustojau valgyti mėsą, vieną dieną supratau, kad vis rečiau jos užsisakau, labiau traukia daržovės, vaisiai. Čia daugybė ekologinių, organinių, vegetariškų ir veganiškų restoranėlių, juose gaminama taip skaniai, kad skonio pasikeitimai formuojasi natūraliai. Galbūt daug prisideda ir karštas, drėgnas oras, taip pat visai kitokia kultūrinė aplinka. Balyje pradėjau daugiau laiko leisti gamtoje. Kad ir kiek domėjausi įvairiomis religijomis, nė viena neužkabino. Balyje praktikuojamas hinduizmas – lyg ir gražus, tolerantiškas, tačiau man vis tiek keliantis daug klausimų. Gamtoje viskas susidėliojo į savo vietas. Kaip niekada stipriai pajutau, kad esu Visatos dalis ir tas pojūtis man labai artimas. Kai patenki į miestą, vienio jausmas išnyksta. Man labai patinka vaikščioti po Vilnių, tačiau miestas sekina, vargina, tarp betono namų savęs nepakrausi. Gamtoje, taigi ir mūsų gyvenime, viskas vyksta tiksliai ir laiku – saulė pakyla ir leidžiasi, mėnulis pasirodo, potvyniai, atoslūgiai, paukščiai išskrenda, parskrenda, medžiai žydi ir meta lapus.

198

LAMŲ SLĖNIS

199

200

LAMŲ SLĖNIS

201

– Ar tau neatrodo, kad atsiranda vis daugiau taip galvojančių ir harmoningai su gamta gyventi besistengiančių žmonių? – Ne man vienai, matyt, atrodo, kad žmonija daug metų ir labai smarkiai leidosi žemyn. Tačiau tik pasiekus dugną įmanoma transformacija, šviesa ir naujo laiko rato pradžia. Lietuvoje aš tą ypač pastebiu – kiek vyksta visokių festivalių, įvairiausių dvasinių praktikų. Nesmerkiu kitaip gyvenančių, bendrauju su labai įvairiais žmonėmis, valgančiais mėsą, vartojančiais alkoholį. Jų požiūris man netrukdo, be to, neturiu jokios teisės jiems nurodinėti. Alkoholio jau seniai nevartoju, tačiau kartais būna, kad Balyje pasiilgstu europietiškų produktų – taurės išlaikyto vyno, gero sūrio ar alyvuogių. – Kuo saloje gyveni, ką ten veiki? – Dirbu – važinėju, ieškau naujų tiekėjų. Man labai patinka rasti gražių daiktų, traukti juos apdulkėjusius iš sandėlių, pasišviesti prožektoriumi ir nupūsti dulkes. Nuo mūsų namų iki jūros – dvi minutės kelio, kiekvieną vakarą palydžiu saulę, man gera būti vandenyje, mėgstu gulėti ant lentos, ypač nuplaukusi už bangų, kur nėra jokio garso – jautiesi tarsi vakuume. Vandenynas man svarbu, tačiau iš tiesų labiau norėčiau gyventi Ubude. Mane žavi mažos gatvelės, žinau ten visus pravažiavimus, neturistines vietas. Ubudas man – ne keliautojų prigrūstas centras, o džiunglynai, ryžių laukai, apleistos šventyklos, mistika. Visada kartoju, kad Balis yra sielos veidrodis. Gal ir negražiai dabar pasakysiu, bet kartais lėktuve pamačiusi

202

LAMŲ SLĖNIS

skrendančius iš Lietuvos, labai labai noriu jiems iškart pasakyti: gal neskriskit, gal neverta. Tokie atskridę mato šiukšlynus, jie neužuodžia smilkalų, nevaikšto mažomis gatvelėmis, nepastebi pribarstytų žiedų. – Ar skirstai savo gyvenimą į gyvenimą iki Balio ir po jo? – Toji riba kasmet darosi vis aiškesnė. Didžioji transformacija įvyko antrais ar trečiais metais. Pradžioje atvyksti, visko nori, visko reikia, o paskui – vis mažiau ir mažiau. Daugiau laiko leidi gamtoje, sutinki kitokius žmones. Šiandien man visiškai aišku, kad kažkur einu, kad tikrai radau savo kelią. Jei nebūtų „BaliWood“ ir darbinių reikalų, mielai atsisveikinčiau su kompiuteriu ir mobiliuoju telefonu. Iš Balio mes kartais atostogų vykstame į Sumbos salą. Žmonės ten gyvena labai vargingai, be elektros, vandens eina semti į kaimą, neturi daug maisto. Kai pasikalbi su vietos gyventojais, jie sako: buvome išvykę padirbėti į Balį, bet buvimas ten nevertas pinigų, kuriuos uždirbome. Mes čia viską turime. 20 minučių kelio nuo mūsų ten gyvena italų pora. Kadangi ryšio saloje nėra, nesusiskambinsi. Kartą išsiruošėme pas juos į svečius. Ateinam, o jie rankomis ploja: kaip norėjome, kad jūs ateitumėte, turime keletą aštuonkojų, galvojome kepti ant grilio, bet vieni juk nesuvalgysime. Argi ne keistas jausmas, tarsi jie mus būtų prisikvietę. O mes irgi – ėjome ir nežinojome, rasime juos namie ar ne, užsiėmę ar ne? Visai kaip vaikystėje. Pasiilgstu to jausmo, nuostabaus grįžimo atgal. Iš pradžių tokie nutikimai stebino, vėliau įpranti, rodos, taip ir turi būti.

LAMŲ SLĖNIS

203

204

LAMŲ SLĖNIS

205

206

LAMŲ SLĖNIS

– Iki to „taip turi būti“ – ilgas kelias? – Bet jis natūraliai nusitiesia, nieko čia nepritempsi, nieko neišmąstysi, knygose neperskaitysi ir filmuose neįžiūrėsi. Turi patirti tai pats, suprasti, suvokti – ir ne proto tai reikalas. – Tavo sūnus auga laimingas matydamas gyvą, natūralią gamtą? – Vilniuje jo vieno su draugais niekaip neišleisčiau į prekybos centrą netoliese, o Sumboje su vaikais jie per pievas bėga kokosų parsinešti. Kajus su manimi keliauja nuo penkių mėnesių, per pirmuosius dvejus savo gyvenimo metus jis jau buvo aplankęs gal 10 valstybių: Portugalija, Sicilija, Prancūzija, Ispanija, Singapūras, Tailandas, Indonezija... Buvo labai paprasta, nors sąlygos kartais būdavo sudėtingos – mažu laiveliu plauki į kokią nors salą ar važiuoji vietos transportu. Kajaus aplinka nuolat keisdavosi, keičiasi ir dabar – jis pabūna su manimi Balyje, vasaras leidžia su tėčiu Kaune, vienoks darželis, kitoks, vienokie užsiėmimai, kitokie. Kartais jis man sako: „Mama,

jau seniai buvome oro uoste, skrendam siai, turėjau puikų kolektyvą ir gavau kur nors“. begalinį kiekį žinių, be kurių nebūčiau galėjusi pradėti nuosavo verslo. Pri– Tačiau šiais metais jis pradės ei- dėjusi prie tų žinių dvasinius patyriti į mokyklą. Kaip išsprendėte šį mus ir suvokimus, dabar turiu tai, ką klausimą? turiu, – esu laiminga. – Iki Kalėdų Kajus lankys mokyklą Kaune, radome Erudito licėjų, kurio – Turėjai gerą mokytoją? idėjos apie mokymą visiškai atitinka – Taip jau nutiko, kad į mano gymanąsias. Kajus – ne iš tų vaikų, kurie venimą atėjo žmonės, kurie paėmė už galėtų 45 minutes išsėdėti mokyklos rankos ir pavedžiojo po kosmosą: štai suole, jam reikia judesio, jam turi bū- taip čia viskas yra. Nuostabu, kaip pati įdomu. Prisimenu savo mokyklą – prasta, – kodėl anksčiau to negalėjau jausmas likęs toks, kad mus ten visko suprasti?! Visi mes šiame pasaulyje mokė, tik ne būti laimingus. Tėvai ir- vienodi, nėra nei geresnių, nei blogesgi aiškino: gerai mokykis, įstosi į uni- nių. Kiekvienas iš mūsų turime savo versitetą. Gausi diplomą – rasi gerą istoriją ir priežastis, jei atmestume laidarbą, turėsi gerą darbą – gausi gerą ko sąvoką, šiame gyvenime pabūname atlyginimą. Vadinasi, būsi turtinga ir ir žudikais, ir angelais. Hinduizmas laiminga. Tačiau ar tai yra laimė? Ir teigia, kad harmonijai reikalingas ir kas yra geras atlyginimas? Niekada gėris, ir blogis. Žinoma, gėris laimi – nesutiksiu, kad didelis, vadinasi – ge- tada įsivyrauja ramybė ir taika. ras. Man atrodo, geras yra tuomet, kai gauni tiek, kiek tuo momentu tau rei– Tačiau realiame gyvenime yra kia. Kas, kad kortelėje kaupsis didžiu- ne visai taip... lės sumos, jos nebūtinai tave veiks tei– Skiriasi tik formos, tačiau kiegiamai. kviename iš mūsų vyksta gėrio ir bloSavo darbo metus prisimenu švie- gio kova.

LAMŲ SLĖNIS

207

208

LAMŲ SLĖNIS

209

– Balis regėjo ne tik tavo džiaugsmą, bet ir skausmą. Po skyrybų su Kajaus tėčiu ten juk irgi praleidai daug laiko? – Niekada netikėjau, kad mums su vyru taip nutiks. Išsiskyrėme, kai Kajui buvo dveji. Visada galvodavau: jei man kada nors taip atsitiktų, nesielgčiau, kaip elgiasi egoizmo ir pykčio persunktos moterys. Man atrodė, kad egoizmas ir manipuliacijos labiausiai traumuoja vaikus. Kai išsiskyrėme, buvo skaudu, žinoma, tačiau nurydavau nuoskaudas, sakydavau sau: galvok apie vaiką, apie tai, kaip geriausia jam. Dabar mudu su buvusiu vyru gražiai sutariame. Kajus rudenį pradės eiti į mokyklą Kaune, po Kalėdų jį pasiimsiu į Balį. Seneliai ir tėtis gal atvyks jo aplankyti. Skyrybos ir skausmas po jų neabejotinai prisidėjo prie mano transformacijų. Tai buvo graži kančia, kurioje gimsta stebuklai. Svarbu tik neapsikrauti pavydu ir pykčiu. Dvejus metus leidau sau jausti ir liūdėti, saugojau prisiminimus, vartydavau mūsų kelionių ir šeimos nuotraukas. Galvodavau: tai buvo gražus laikas, Kajus buvo lauktas ir planuotas, kodėl tuomet visa tai turėčiau sunaikinti pykčiu? – Margarita, ar gali pasakyti, kokie žmonės važiuoja į Balį, kokie jį pamilsta? – Salą pamėgsta laisvi žmonės – tokie, kurie nenori gyventi sistemoje, kurie susikuria savo taisykles arba gyvena be jų. Sąmoningi. Pasirengę eiti dvasiniu keliu.

210

LAMŲ SLĖNIS

211

212

LAMŲ SLĖNIS

213

214

LAMŲ SLĖNIS

215

216

LAMŲ SLĖNIS

217

Kodėl taip gera liesti mišku kvepiantį medinį paviršių? Kodėl maistas kur kas skanesnis valgant iš dailių keraminių indų? Kodėl namuose jaučiamės patogiau, kai mus supa natūralumo estetika? Nes perkėlęs dalelę gamtos į namus, pamažu imi jaukintis ir lėtesnį gyvenimo būdą. Regis, gamtoje laikas sustoja.

MAISTU IR POKALBIAIS PAGARDINTAS BENDRUMO JAUSMAS Nuotraukos: „IKEA Lietuva“

Bendrumo jausmui reikia laiko ir vietos Bendrumo jausmas – vienas svarbiausių šeimą jungiančių elementų. Visai nedaug tereikia, kad šeima atrastų daugiau laiko vienas kitam ir dažniau pasišnekučiuotų. Vaikai mielai ruošia pamokas svetainėje prie bendro stalo, kol mama bruzda virtuvėje. Užuot nuobodžiavę prie televizoriaus, namiškiai kartu gamina vakarienę. Dažnai žmonės nori televizoriaus žiūrėjimui skirti mažiau laiko ir daugiau būti kartu. Planuodami vietą, kurioje šeimos nariams gera bendrauti, jie mieliau virtuvę ir svetainę jungia į bendrą erdvę. Noras suburti šeimą būdingas ir skandinaviškam dizainui. Kuo mažiau sienų ir kuo daugiau buvimo kartu net tada, kai kiekvienas užsiima savais reikalais, o pasaulis lekia pašėlusiu greičiu.

218

LAMŲ SLĖNIS

219

Virtuvė visai šeimai Būtent virtuvė yra ta namų vieta, kurioje jaučiamės arčiausiai gamtos. Čia – švieži produktai iš ūkininkų turgaus, visada kas nors žaliuoja, lėtai skleidžiasi puokštė gėlių. O kur dar mielos lėkštės, mėgstamas porcelianinis puodelis, medinės lentelės ir augalų raštais dekoruoti rankšluostėliai? Virtuvė – tai vieta, kur prasideda ir baigiasi šeimos diena. Tarp skirtingų skonių ir kvapų vyksta gurmaniški atradimai, kuriami prisiminimai, ilgainiui virstantys šeimos pasakomis. Suprasdami lėto gyvenimo būdo ir maisto kultūros svarbą, norime susikurti kokybišką erdvesnę virtuvę, kurioje galėtume patogiau gaminti maistą ir daugiau laiko praleistume su artimaisiais. Virtuvės interjerą dera apgalvoti iki mažiausių smulkmenų – gal net parepetuoti, kaip gaminsime. Kiekvienam daiktui svarbu numatyti vietą – būtiniausieji yra ranka pasiekiami, o rečiau naudojami padėti nuošaliau.

Prikelkime primirštus malonumus Pavargę nuo didmiesčio šurmulio, ieškome nusiraminimo gamtoje, tad natūraliai jos dalelę perkeliame ir į namus. Tai, kas teikia daugiausia malonumo ir kuria namų jausmą, yra visai šalia. Virtuvėje, kurioje gera leisti laiką, iš naujo atrandame džiaugsmą eksperimentuoti ruošiant maistą ir dekoruoti stalą. Palengva iš vaikystės prisiminimų prikeliame bendros kasdienės vakarienės ir lėtų savaitgalio pusryčių tradicijas. Tendencijų ratui apsisukus, vėl atrandame, ką buvome primiršę, ir iš naujo didžiuojamės natūralios medžiagos stalviršiais, keraminiais indais, virtuvės tekstile ir rankų darbo stiklo vazoje sužydėjusia šaka. Natūralios medžiagos – medis, akmuo, linas, vilna – siejami su kokybe, tvarumu, natūralumu ir yra ypač populiarūs Skandinavijoje. Kuriantys kokybiškus ir aplinką tausojančius namus šias savybes suras IKEA skandinaviško stiliaus virtuvių šeimoje METOD.

220

LAMŲ SLĖNIS

221

Traukos centru šeimoje ar netikėtai apsilankius draugams dažnai tampa valgomasis stalas.

222

LAMŲ SLĖNIS

Tradicinio skandinaviško stiliaus virtuvės elementai TORHAMN dvelkia natūralumu ir užmiesčio sodybos šiluma: nuo išskirtinio uosio lukšto virtuvės fasado iki tarsi rankomis iš geležies nukaldintų rankenėlių. TORHAMN durelės gaminamos iš visų uosio medienos dalių – ir tamsiosios, ir šviesiosios. Taip beveik visai išvengiama atliekų ir tausojama aplinka. Uosio lukšto paviršius padengtas atsparumo aplinkos poveikiui ir daugiau tvirtumo suteikiančiu laku, todėl yra neteplus ir lengvai prižiūrimas. Ši mediena laikui bėgant tampa tik gražesnė – išryškėja jos natūralios ypatybės. Aplinkai draugiškoje virtuvėje visi

amžis pietų stalas INGATORP gali būti išskleidžiamas ar ištraukiamas, tinkamas mažesnėms ar didesnėms erdvėms. Ieškantys įdomesnio interjero sprendimo galėtų atrasti vietos dviem mažesniems išskleidžiamiesiems stalams INGATORP. Įprastą dieną prie vieno suskleisto stalo galima dirbti, prie kito – pusryčiauti. Susirinkus draugams stalus galima išskleisti ir patogiai visus susodinti. Ant patogių ir tvirtų kėdžių HENRIKSDAL Skanaukime kartu aukštomis atkaltėmis ir medžio maTraukos centru šeimoje ar netikė- syvo kojomis su draugais lėtai mėtai apsilankius draugams dažnai tam- gausitės skaniu maistu ir pasišnekupa valgomasis stalas. Patogus ir ilga- čiuosite. jos elementai padeda rūpintis gamta. IKEA virtuvės maišytuvai leidžia iki 40 procentų sumažinti vandens sąnaudas. Šviesos diodų lemputės sunaudoja iki 85 procentų mažiau energijos nei kaitriosios. Indukcinėmis viryklėmis maistas gaminamas greičiau, o energija nustojama naudoti vos pakėlus puodą nuo viryklės – taip pat kaip ir orkaitėje su garų funkcija.

LAMŲ SLĖNIS

223

Drąsiai derinkime spalvas Sutvirtinti šeimos tradicijas valgomajame tereikia sumanumo. Žavu žaisti ir eksperimentuoti, širdžiai mielas smulkmenas derinti su moderniu skandinavišku dizainu. Malonu tai daryti paprastai – mažiau yra geriau. Lietuvoje populiarėjant namuose ruošto maisto kultūrai, žmonės vis dažniau ieško gražesnių indų, serviravimo lentelių, spalvotų servetėlių ir

224

LAMŲ SLĖNIS

staltiesių. Šios smulkmenos suteikia bendravimui prie stalo jaukumo ir artumo – artimiesiems parodome, kad galvojame apie juos net tada, kai nesame kartu. Mėgautis maistu dar maloniau, kai jis skoningai patiektas. Valgomojo tekstilę verta rinktis pagal metų laiką ir atsižvelgiant į audinių natūralumą. Valgomojo stalo aksesuarai – takeliai, kilimėliai ar kėdžių pagalvėlės, ant kurių taip minkšta ir patogu sėdėti,

stalui suteiks daugiau išraiškingumo. Kiekvienas metų laikas į namus atneša vis kitokių spalvų ir kvapų. Pavasarį galima rinktis smėlio ar pilkšvų atspalvių indus kartu su pasteline rausva ar balinta mėtos spalva – jos įneša gaivos ir sukuria ypatingą nuotaiką. Rudeniop namai nusidažo aukso ir sodria mėlyna, žemės spalvomis. Šios spalvos vyrauja daugumoje IKEA kolekcijų ir papildo viena kitą – indų spalvos dera su tekstilės raštais ir spalvomis.

LAMŲ SLĖNIS

225

226

LAMŲ SLĖNIS

Tekstilės seriją VARDAGEN IKEA dizainerė Maria Vinka kūrė įkvėpta skandinaviško folkloro. „Norėjau, kad ji būtų tvirta ir iš kitų išsiskirtų aiškiai juntama skandinaviška dvasia. Ypač svarbu buvo pasirinkti tinkamus audinius, nes virtuviniai tekstilės dirbiniai turi būti kokybiški ir patvarūs“, – pasakoja dizainerė. Ji pasirinko liną ir medvilnę – natūraliai gražius ir kokybiškus, ilgai tarnaujančius audinius. Paprastos formos, tradicinio stiliaus indai VARDAGEN puikiai atrodo ant stalo ir atskleidžia ragaujamų patiekalų grožį. Mėgstantiems natūralumą ir paprastumą patiks molinių indų kolekcija DINERA. Minimalistinių formų, prislopintų spalvų ir matinio blizgesio IKEA dizainerės Susan Pryke sukurti indai stalui suteikia gaivumo ir sukuria atviro pokalbio nuotaiką. Nuoširdžiais pokalbiais juk ir kuriamas tvirčiausias šeimos ryšys bei prisiminimai. Drąsiai dėkite ant stalo tai, kas jums brangu ir gražu. Net jei tai – iš mamos paveldėta lėkštė ar boružėmis margintas puodelis. Jaukumą gali sukurti spalvota staltiesė ir servetėlės, degančios žvakės ar puokštė lauko gėlių. Juk visų svarbiausia – kartu praleistas laikas. Parengta pagal „IKEA Lietuva“ inf.

LAMŲ SLĖNIS

227

– Mante, ar iš tiesų dailiuose induose patiektas maistas – skanesnis? – Taip, tikra tiesa! Manau, kad maistas ir vakarienės drauge apskritai yra tapę ne vien tik alkio numalšinimo ir energijos gavimo procesu – tai ir patirtis, proga susitikti, bendrauti, mėgautis maistu. Kadangi džiaugiamės ne tik skoniais, bet ir vaizdu, svarbu ir tai, kaip patiekalai atrodo, kokiuose induose jie patiekiami. Gražių indų nesinori ir slėpti – vienas ant kito tvarkingai sukrauti dubenėliai ir lėkštės atvirose lentynose tampa virtuvės interjero detale. – Kaip manai, kodėl žmonės vis dažniau grįžta prie natūralių dalykų, paprastumo? – Manau, žmonės pavargo nuo greito ir perpildyto modernaus gyvenimo, spalvotų vitrinų ir blizgučių. Vis labiau populiarėjanti informacijos ir skubėjimo šurmuliui priešinga lėto gyvenimo kultūra vertina natūralumą, tikrumą, buvimą arčiau gamtos ir kiekvienos akimirkos patyrimą. Technologijos juk kuriamos tam, kad sutaupytų mums laiko, tačiau jo sutaupę, didiname darbų ir užduočių kiekį, taip dar labiau skubėdami ir nematydami aplink besisukančio pasaulio...

Mantė Jaruševičiūtė Fotosesijų stilistė, dekoratorė

KAIP PRISIJAUKINTI LĖTĄ GYVENIMĄ

228

LAMŲ SLĖNIS

– O kaip žmones veikia natūralūs daiktai, kokias emocijas ir nuotaikas jie kelia? – Nežinau, kaip kitiems žmonėms, bet natūralius rankų darbo daiktus man pačiai visada norisi paliesti. Pastebėjau, jog man tampa svarbus ne daikto tobulumas, o tikrumas, natūralumas. Pagal delno linkį šiek tiek pakrypęs puodelis atrodo daug

mielesnis, keliantis šiltas emocijas bei mėgautis detalėmis, kartais pabūti „offnorą tą daiktą atidžiai apžiūrėti, pa- line“, atsisakyti daugybės užduočių dajausti jo formą. Tai daiktas su istorija. rymo vienu metu, daugiau gaminti namuose ir kviesti draugus vakarienės – – Ar todėl ir fotosesijoms daž- patarimų yra daug, tačiau lėtą gyveniniausiai renkiesi tai, kas iš gamtos mą iš tiesų reikia prisijaukinti pamažu. – paprasta ir tikra? Nemeluosiu, sulėtinti tempą man pa– Todėl, kad tos smulkmenos – am- čiai kartais sekasi sunkiai... Dažnai pažinai gražios, mielos, tikros ir artimos! gaunu save besižavint kokia nors smulLėtas gyvenimas man pasižymi ir lė- kmena, šia akimirka, tačiau iki tikrai tomis spalvomis – tai švelnios gamtos lėto gyvenimo laukia dar ilgas kelias! spalvos, kurios asocijuojasi su ramybe Siūlyčiau pradėti atsikratant nereiir harmonija. Visose fotosesijose man norisi turėti rankų darbo detalių, keletą gėlių žiedų ar tiesiog lapelį žalumos. Manau, fotografijoje galima užfiksuoti ir perteikti lėto gyvenimo akimirkas. – Užuot rinkęsi vakarienę restorane, žmonės mielai kviečia draugus į svečius ir mėgaujasi namuose ruoštu maistu. Ar tai – irgi noras stabtelėti ir dalintis tuo, ką turime geriausio? – Taip, vakarienės namuose populiarėja dėl tos pačios priežasties – galimybės neskubant patirti ir sąmoningai pajusti ne tik maisto valgymo, bet ir gaminimo malonumą. Gaminti su visa šeima skambant mėgstamai muzikai, naudoti paties įsigytus produktus, kartu dengti stalą, šypsotis vienas kitam, kai patiekiamas vieno iš vakarienei užsukusių draugų pagamintas desertas. Manau, namuose gaminto maisto kultūra mielesnė ir todėl, kad juose tvyro neįpareigojanti aplinka. Kartais restorane gali jaustis kiek susikaustęs, o namai yra ta vieta, kur jautiesi labiausiai savimi.

– Pats svarbiausias patarimas – naudoti papuošimus iš gamtos. Vasarą išėjus pasivaikščioti prisiskinti medumi kvepiančių pievų gėlių, kurių puokštė džiugins tiek virtuvėje, tiek ant naktinio staliuko miegamajame. O dar geriau – iš gėlių galima pasidaryti vasarišką vainiką ir pakabinti jį tiesiog ant sienos ar lauko durų. Medžių šakelės – žalios, žydinčios, sudžiūvusios, samanotos – priklausomai nuo metų laiko, gali tapti puikiu va-

Atsisakyti nereikalingo triukšmo, mėgautis detalėmis, kartais pabūti „offline“, daugiau gaminti namuose ir kviesti draugus vakarienės – lėtą gyvenimą iš tiesų reikia prisijaukinti pamažu.

kalingų daiktų – jei spintelėje pamatei lėkštes, kurių nė karto nepanaudojai jau keletą metų, galbūt jos tau nereikalingos? Taip pat ir su suknelėmis, papuošalais... Turėdamas mažiau daiktų, jautiesi lengvesnis, atsiranda erdvės pojūtis. O turimi daiktai nebūtinai turi būti nauji, svarbiau, kad jie būtų tvarūs, ilgaamžiai. Lėtą gyvenimo būdą ugdys ir turimų mielų daiktų saugojimas, puoselėjimas.

karienės stalo akcentu. Pati namuose turiu keletą skirtingų formų „Ikea“ vazų, į kurias pamerkus gėlių ir išdėliojus per visą stalo ilgį, pavyksta sukurti jaukų ir mielą stalo dekorą be didelių išlaidų. Kurdama stilių fotosesijoms visuomet laikausi trijų taisyklių: paprastumas, natūralumas, detalės iš gamtos. Manau, jų laikytis galima ir dekoruojant namus. Svarbu erdvės neperkrauti, jai suteikti asmeniškumo, pačiam – Na, o kaip patartum nebrangiai pasidaryti lentyną ar įrėminti atspaus– Kaip prisijaukinti lėtesnį gyve- ir paprastai, bet skoningai ir jaukiai tą augalo lapą, ant lovos užmesti jaunimo būdą? dekoruoti namus, kad juose būtų kų pledą, į kurį bus smagu įsisupti po – Atsisakyti nereikalingo triukšmo, gražu ir gera? dienos darbų...

LAMŲ SLĖNIS

229

NAUJI VĖJAI

GEROMS IDĖJOMS NEREIKIA BALTO POPIERIAUS LAPO

Tekstas: Inga Norke Nuotrauka: Lina Jushke

Ši tema, sutalpinta vos į du puslapius, nepaliko manęs taip ilgai, kad šį tekstą atidaviau naktį prieš numerio išleidimą. Norėjau parašyti savo įžvalgas, iš kur man atsiranda, o, tiksliau, iš kur palaimingai nukrenta geros idėjos. Susirašiau situacijas ir tik tada supratau kai ką bent jau sau visiškai naujo – tai eilinės mintys virsta geromis idėjomis. Tačiau juk mintys sukasi ir vartosi kiekvieno iš mūsų galvoje, o argi visi gali būti pavadinti kūrybiškais? Tik drąsiausi mintis įvardija ir atiduoda kaip idėją. Idėjoms sulipdyti bei joms paskelbti reikia drąsos. Drąsos, nes iš tavęs gali pasijuokti, pakritikuoti, apšaukti vagimi, nuobodžiu, neįdo-

230

LAMŲ SLĖNIS

miu, besikartojančiu, neoriginaliu. Taip ir būna – ne visos paskelbtos mintys stoja į priekį su geromis idėjomis, tačiau tikrai ne visos idėjos priekyje atsiduria iš karto. O juk dažnai žmogus pagalvoji „o kas, jeigu...“ Panašiai pagalvojo ir, pavyzdžiui, Chuckas Hullas, ultravioletiniu spinduliu bandydamas sukietinti stalviršį namuose. Praėjus daugiau nei 20 metų nuo tos dienos, mes kalbame apie 4-ąją pramonės revoliuciją, o maždaug 2027 m. 10% visos planetos produkcijos bus spausdinama 3D spausdintuvais, kurie Ch. Hullo mintyse prasidėjo „o kas, jeigu...“ impulsu. Atrodytų visiškai akivaizdu – bet labai įdomu yra tai, kad poetui grei-

čiausiai nekils mintis apie naujos kartos molekulinę kosmetiką, o laboratorijoje dirbančiam farmacininkui – apie kelionių į Mėnulį agentūrą. Nebent jis labai mėgsta keliauti ir dangus jam – ne limitas. Čia ir prasideda katės pelės žaidimas. Būna, idėjos ateina, ir jeigu esi drąsus bei pasitiki savo mintimis, tu jų nebijai, neblokuoji ir negalvoji, kad tavo galvoje sukasi n e s ą m o n ė s. Tu jas paskelbi. Pirmiausia sau. Taip jas pamurkdai žemyn galva. Vėliau išmaudai tikimybių teorijose leisdamas kažkam jas išgirsti. O galbūt – netgi kažkam jas įgyvendinti. Pasimokai iš to žmogaus klaidų ir padarai geriau. Tokį nieko nekainuojantį idė-

jų testavimo modelį bent keli draugai iš mano aplinkos savo versle pritaiko nuolat. Būna, idėja sukasi ilgą laiką ir jos net nereikia žymėtis. Ji niekur nedingsta. Tarsi cukraus vata vyniojasi ant pagaliuko, kol ją paduodi pirkėjui. Tokios man patinka labiausiai ir kaip tik tokią dabar turiu. Ant pagaliuko susisuko jau gana didelis debesis. Geras jausmas. O būna, idėjos neateina, nors labai reikia. Ši situacija daug kam pažįstama – ir tiems, kurie vadina save kūrėjais ir kūrybininkais, ir tiems, kurie vadina save nekūrybiškais, bet vis tiek tam tikrose situacijose yra prispausti ieškoti minčių. Anksčiau ar vėliau idėjų prisireikia visiems. Ir ką tada? Tada tarsi prieš lėktuvo pakilimą sujungiu visus mygtukus, kurie stumiasi ar spaudžiasi: pasidavimas įvykiams, jautrumas aplinkai, galimybė pasižymėti, galimybė atsiduoti laikui, kuris bus reikalingas idėjos sutramdymui ir jos įgyvendinimui... Daugybė mokymų yra apie tai. Tačiau svarbu suprasti, kad tie, kurie nėra pasiruošę būti kūrybiški, tokie ir nebus. Tie, kurie yra nepasiruošę „pagauti“ idėjos, jos ir nepagaus. Ji nugarmės į pasąmonę, ir dažnai negrįžtamai. Galiausiai, esu tikra, kad veiksmo, kvapų, garso, vaizdų prisotinta aplinka yra geriau nei baltas lapas, padėtas panosy ant stalo sterilioje vietoje. Vienkiemis ir kūrybinė užduotis man atrodo pinteresto vertas paveikslas, o dar labiau – kančia, bet tikrai ne receptas realiam rezultatui. Kai man reikia idėjos, pirmiausia pasiduodu įvykiams ir niekada nesė-

džiu vietoje. Judėjimas yra vienas iš kertinių veiksnių, išjudinančių potencialių sumanymų banką. Žinoma, judėti neužteks. Mūsų aplinka pripūsta per didelio kiekio detalių, įvykių, santykių. Tuomet pagarsinu jautrumą (kiekvienas tam gali turėti skirtingų metodų: cigaretė, nauja pažintis eilėje, garso atjungimas – ausinės, ir pan.). Kartais užtenka tiesiog plačiau atsimerkti. Vaikščiojau į draugės namus penkerius metus, bet niekad nepastebėjau, kaip ir kokios grindjuostės sudėtos jos namuose iki tol, kol pačiai prisireikė įsirenginėti namų ir rinktis grindjuosčių formos. Šis buitinis, pabrėžiu, visiškai buitinis, pavyzdys parodo labai dažną kelią ieškant galvoje reikalingo įvaizdžio. Nepasižymėtos idėjos dingsta. Juk būna, prieš miegą pagalvoji, o ryte galvoje – rūkas. Tirštas ir neišsklaidomas. O tokia gera mintis buvo... Žymėtis yra būtina, net jeigu tam tikrose situacijose (kai, pavyzdžiui, pertrauki pašnekovą ir išsitrauki servetėlę su pieštuku) tai atrodo kvaila. Dar pastebiu, kad idėjų nereikia rūšiuoti – kuo jos mano užrašuose tarpusavyje labiau susipynusios, tuo įdomesnių rezultatų galima tikėtis. Juk ne paslaptis, kad neretai iš kvailų idėjų gimsta geros. O kartais išvis užtenka idėją apversti aukštyn kojomis ir amžiaus išradimas – tavo sąskaitoje. Pavyzdžiui, kai Jungtinių Amerikos Valstijų saugumo departamente Šaltojo karo metais mokslininkai sugalvojo, kad rusiško palydovo Sputnik vietą galima atsekti pagal jo skleidžiamus garsus ir jų dažnius, Rogeriui Lee Easto-

nui kilo geniali mintis – kitaip pritaikyti šį metodą ir palydovais sekti Žemėje esančių transporto priemonių koordinates. Tai buvo GPS pradžia. Tad kai jau apie 2020 m. važinėsime autonominiais automobiliais be vairuotojų, ant galinės sėdynės ramiai sau kurdami ateities idėjas, prisiminkime poną Eastoną. Be jo drąsos, atrodytų, tuo metu visiškai netikslingos (juk 7–8 deš. visiems labiausiai rūpėjo pažanga kosmose), tai nebūtų įmanoma – arba bent jau ne taip greitai. Ir taip, idėjos gimdo idėjas, todėl mes dažnai „apsivogiame“. Man tai atrodo visiškai normalu. Judame panašiomis kryptimis, matome panašius įvaizdžius, jautrumo lygį mankština dažnai lengvai sulyginamos gyvenimiškos patirtys ir situacijos, tad nenuostabu, kad galvoje ir pasąmonėje kuriasi didžiulės idėjų ekosistemos, kurios kažkur pasaulyje panašiu metu susiburia į svarų branduolį keliems ar daugiau jos siekėjų. Svarbiausia yra drąsa patikėti savo mintimis. O tokio tikėjimo ir pasitikėjimo ateityje mums labai prireiks – per ateinančius 20 metų išnyks 70– 80% darbų. Tačiau programinės įrangos ir robotai neatims iš mūsų vieno – kūrybiškumo. Bent jau kol kas. Tad mankštinkimės jau dabar – ir pirmiausia mokydamiesi, kaip kurti, o ne ką kurti.

Sekite Ingos Norke kasdienybę „Instagram“: @norke_upe

LAMŲ SLĖNIS

231

Iki pasimatymo r ugsėjį!

www.lamuslenis.lt

232

LAMŲ SLĖNIS