Dizainas pasakoja istorijas 2017/11 by Lamų slėnis

2017 lapkritis (69)

REDAKCIJOS LAIŠKAS

su tikra – kad gyvenamąją erdvę užtikrintai galėtume vadinti savo Namais, kiekvienas juose esantis daiktas turėtų čia atsirasti apgalvotai ir pasakoti širdžiai mielą istoriją. Ne, nesusidarykite įspūdžio, kad mano namuose nėra nė vieno neapgalvoto pirkinio... Tai – tik graži ateities siekiamybė. Ir kai parduotuvės pamažu keliasi į internetines erdves, prieš įsigyjant daiktą man vis dar norisi jį pačiupinėti ir pajausti, kokią istoriją jis sukurtų mano namuose. Pripažinkite, juk gerokai romantiškiau skamba pasakojimas, kaip tobulą marmurinę durų rankenėlę atradote jaukioje parduotuvėlėje Barselonoje, nei kaip ją užsisakėte sėdėdamas prie kompiuterio... O ir šiuolaikiniame dizaino pasaulyje nebeužtenka sukurti tik gražaus kokybiško daikto. Čia keliami gerokai aukštesni reikalavimai, o kūrėjams ne mažiau svarbu, kad sukurtas daiktas atspindėtų jų pačių skleidžiamą idėją, gebėtų pasakoti ir, svarbiausia, kurti istorijas. Negana to, dizainas žengia kelis žingsnius priekin ir tampa ne tik saviraiškos, bet ir realių pasaulį kamuojančių problemų sprendimo būdu. „Tie, kurie pasakoja istorijas, valdo visuomenę“, – kadaise pasakė Platonas, ir ši sentencija, išgyvenusi ilgiausius šimtmečius, užtikrintai pasiekė mūsų laikus. Ir iš tiesų, juk dažnai mes perkame ne tik daiktą, bet ir jausmą, širdžiai artimą idėją ar mažytės ilgai galvoje nešiotos svajonės įgyvendinimą... Smagaus skaitymo! Karolina A. Instagram: @carolain.a

LAMŲ SLĖNIS

Vyriausioji redaktorė

Algimantė Ramanauskienė Redaktorė

Karolina Aleksandravičiūtė Eligijus Ramanauskas

Kūrybos vadovas

Mantė Jaruševičiūtė

Komunikacijos projektų vadovė

Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė

Viktorija Maleckaja

Žurnalistė

Inga Norke

Vaida Jankūnaitė Lina jushke

Joana Buividaitė

Gintarė Lagauskaitė

Žurnalistė Kalbos redaktorė Fotografė Fotografė

Reklamos projektų vadovė

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt Reklaminiai projektai žymimi

LAMŲ SLĖNIS

PABĖGTI Į MIESTĄ

16 ATVIRAS SAU

IT PATYLIUKAIS VEIKIANTYS DIPLOMATAI

112

LAMŲ SLĖNIS

LAISVĖS REVOLIUCIJA

104 Reklaminiai straipsniai žymimi

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

ROŽIU ŽIEDLAPIAI

Stalinis šviestuvas „The Eight Over Eight“ „Louise Roe“

Modulinė sofa „Scafell“ „Deadgood“

Staliukai „Gito & Hato“ „Diiis Designstudio“

LAMŲ SLĖNIS

Užrašų knygutė „Velour Large blush“ „Normann Copenhagen“

Augalų vazonas „Ferm Living“

Kėdė „Afteroom Plus Chair“ „Menu“

Pastatoma širma „Ferm Living“

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

ELEGANTIŠKOS RUDENS KLOSTĖS Nuotrauka: Vaida Markevičiūtė Photography „FLOW“ kolekciją rasite: www.flowfemme.com arba salone „The PLACE“, Subačiaus g. 17, Vilniuje.

NESUVAIDINTA KŪRYBA Papuošalų kūrėja Augusta Sofija Rudzikaitė kuria juvelyriką, deklaruojančią meilę natūralumui ir neapsimestiniam grožiui. Siekdama suderinti gyvą, nesuvaidintą kūrybą su aukšto lygio technine meistryste bei atsakomybe autorė kuria maištingus ir intelektualiai skeptiškus papuošalus.

„ASR JWLS“ papuošalus rasite „The PLACE“, Subačiaus g. 17, Vilniuje ir www.miutto.com

LIETUVIŠKŲ ŽIEDŲ PUOKŠTĖ Lietuvos šimtmečiui paminėti – ypatinga natūralios vaistinėje pagamintos kosmetikos „Žiedė“ linija. Naujosios linijos produktai – drėkinamasis veido kremas su slyvomis, liepų žiedų hidrolatas ir aguonų sėklų aliejus – sukurti specialiai šventės proga ir yra praturtinti lietuviškais ingredientais.

Naujosios produktų linijos ieškokite „Gintarinėje vaistinėje“, „Norfa“ vaistinėse ir www.ziede.lt

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

Naujas požiūris į tradicijas virtuvėje

Pasaulyje išpopuliarėjus rauginimui kaip sveikam, natū-

„Ambiente 2018“ tendencijos: kur tradicijos sutinka naujoves Parodos „Ambiente 2018“ tendencijų skautai išskyrė esmines tendencijas, kurios artimiausiu metu padarys įtaką dizainui, menui, architektūrai, madai ir gyvenimo būdui. Kitais metais itin daug dėmesio bus skiriama aiškiai šiuolaikiškai gyvenamosios erdvės koncepcijai, derinančiai nusistovėjusias idėjas su naujomis, ryškioms spalvoms, dinamikai, neįprastų medžiagų deriniams. Dėmesys kreipiamas ir į produktų tvarumą – ypač populiarūs perdirbto plastiko, metalo, medžio

raliam ir vertingam maisto apdorojimo būdui, rauginimo banga po truputį pasiekė ir Lietuvą. „Natūralus rauginimas“ – pirmoji lietuviška knyga, skirta natūraliam rauginimui, kitaip vadinamam „laukine fermentacija“. Lietuvoje rauginimo tradicija niekada nebuvo nutrūkusi, o ši knyga – bandymas pažvelgti į mums įprastus dalykus kitomis akimis, rauginimą papildant įvairesniais produktais, naudojant žoleles ir laukinius valgomuosius augalus, kurių gausu Lietuvos pievose ir miškuose. Šioje knygoje rasite pagrindinius įvairių produktų rauginimo būdus ir receptus, sužinosite, kaip raugintus produktus panaudoti gaminant patiekalus. Kai kurie receptai parengti remiantis senovės lietuvių patirtimi, kiti – gerai žinomi pasaulyje, o dalis jų originalūs, kurti rūkų gaubiamame Slėnyje gyvenančios autorės Ievos Šidlaitės.

Nuotraukos: Šarūnė Zurba

ir tekstilės gaminiai. Į dizaino areną sugrįžta istorinių ryšių svarba – naudojamos vertingos Rytų medžiagos ir prabangios detalės: dekoruotas porcelianas, brangakmeniai, odos dirbiniai.

Paroda „Ambiente“ vyks 2018 m. vasario 9-13 d. Frankfurte prie Maino.

http://ambiente.messefrankfurt.com

LAMŲ SLĖNIS

Manevringus miesto paukščius – paspirtukus „City Birds“ – kuriančios bendrovės sumanytojui ir vadovui, dizaineriui Ignui Survilai rūpi atsakingas vartojimas ir tvaraus ateities pasaulio kūrimas. Jį motyvuoja pasaulį keisti siekiantys revoliucionieriai ir drąsūs bei ryžtingi sprendimai. Skamba įdomiai, tiesa? Telieka jus pakviesti šokti ant ryškiaspalvio paspirtuko ir lėkti pasižvalgyti po ne mažiau ryškų modernumu, socialine atsakomybe ir idėjomis pripildytą Igno įkvėpimų pasaulį.

RYŠKIOS IDĖJOS IR ĮKVĖPIMAI

Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Martynos Jovaišaitės, asmeninio archyvo

ŽMONĖS. Kad ir kas bebūtum, kad ir ką bedarytum, viskas prasideda ir baigiasi kiekvieną dieną tave supančiais žmonėmis. Be jų nebūtų nieko. Mane vis dar stebina, kad pasaulis tapo tokiu mažu tašku, kuriame komunikacija vyksta žaibišku greičiu, o tarpusavio santykiai ir ryšys yra be galo stiprūs – nepaisant didelio atstumo. Gyveni Vilniuje, kur šeima ir artimieji. Žmonės, kuriuos gali drąsiai vadinti tikrais draugais, yra Šveicarijoje, o su verslu susiję asmenys išsibarstę nuo JAV iki Azijos. Nerealu stebėti, kaip išmokome bendrauti.

LAMŲ SLĖNIS

GREGORY PORTERIO MUZIKA. Ruošdamas draugams vakarienę visada klausausi fantastiškojo Gregory Porterio. Užliūliuoja.

YUVALIO NOAH HARARI IR DANO ARIELY TANDEMAS. Nėra nieko geriau už įdomią diskusiją! Pastaruoju metu mane įkvepia rašytojo Yuvalio Noah Harari ir daugelį metų žmogaus elgesį tyrinėjančio Dano Ariely diskusija apie šiuolaikinį pasaulį ir mūsų, žmonių, įtaką jam. Tai – ypač aukšto kalibro bičai, turintys gana skirtingus požiūrius į pasaulį, bet abu nepaprastai įdomūs. Jei turėsite laiko – būtinai pažiūrėkite.

YUVALIO NOAH HARARI KNYGŲ SERIJA. Pastaruoju metu labiausiai įkvepianti Yuvalio Noah Harari knygų serija – „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ ir „Homo Deus: trumpa rytojaus istorija“ – ne tik atitraukia dėmesį nuo nereikšmingų kasdieninių problemų, bet ir leidžia pažvelgti į viską iš platesnės perspektyvos.

LAMŲ SLĖNIS

ARBATA. Labai mėgstu gerą arbatą. Viešėdamas Kinijoje išmokau tradicinės jos gėrimo ceremonijos paslapčių, pagal jas arbatą ruošiu ir namuose. „UNITI“. Nuostabus ir visapusiškai įkvepiantis startuolis, įsikūręs kaimynystėje – Švedijoje. Kuriantis ir gaminantis, jų pačių žodžiais, „an electric car that makes sense“ (liet. „prasmingą elektrinį automobilį“). Su Lewisu Horne, kompanijos „Uniti“ generaliniu direktoriumi, susipažinau prieš pusantrų metų Danijoje, konkurse „Creative business Cup“ – vadinamojoje startuolių eurovizijoje. Tuomet Lewisas turėjo penkių žmonių komandą ir pradėtą piešti eskizą ant balto popieriaus lapo. Šiandien „Uniti“ komandoje dirba keturiasdešimt penki žmonės, investicijos ir partnerystės užburia tokiais vardais kaip „PWC“, „Bosh“, „Siemens“, „Kuka“ ir t.t. Pirmasis homologuotas „Uniti“ prototipas bus pristatomas gruodžio 7 d., jų gamykloje Landskrūnos miestelyje, Švedijoje. Tai nerealus kompleksiškas pavyzdys, kaip startuolis, radęs puikią nišą, gali augti žaibišku greičiu, o valstybė – investuoti ir suteikti puikias sąlygas kurtis jaunam verslui. Bravo!

ŠACHMATAI. Nors pastaruoju metu retai tenka pastumdyti figūrėles, tačiau labai smagu retsykiais pramankštinti smegenis. Likau sužavėtas Magnuso Carlseno, kuris būdamas vos trylikos metų sutriuškino savo varžovą – patį Garry Kasparovą. Labai rekomenduoju pažiūrėti dokumentinį filmą apie jį „Magnus“. Tikrai verta!

LAMŲ SLĖNIS

STALO ŽAIDIMAI. Šiuo metu įdomiausias – „Catan“. Tai žaidimas, reikalaujantis turėti strategiją ir, paradoksalu, būti lydimam sėkmės.

DRĄSŪS IR RYŽTINGI SPRENDIMAI. Esu drąsių bei ryžtingų sprendimų šalininkas. Nors kartais jie pasitinkami neigiamai, tačiau revoliucionieriai, pasiryžę padaryti didžiulį pokytį, mane be galo įkvepia.

SUTELKTINIS FINANSAVIMAS, DALIJIMOSI EKONOMIKA ir ATSAKINGAS VARTOJIMAS. Šie socialiniai reiškiniai labai keičia mus, mūsų aplinką, ekonomiką, politinę struktūrą ir suvokimą. Tokios finansavimo platformos kaip „Kickstarter“ padėjo po saule atrasti vietą mažiesiems verslams ir startuoti neturint visiškai nieko, tik puikias idėjas. Sutelktinio finansavimo platformos, leidžiančios žymiai skaidriau suburti žmones bendram tikslui, dalijimosi ekonomikos sprendimai bei atsakingas vartojimas tik parodo, kaip nuovokiai ir atsakingai mes galime kurti ateities pasaulį, kuriame gyvename. Tai motyvuoja nesustoti.

LAMŲ SLĖNIS

Dešimt metų užmiesčio name gyvenusi interjero dizainerė KRISTINA LASTAUSKAITĖ šiandien džiaugiasi naujų namų jausmu pačioje Vilniaus širdyje, kur persikėlė jos šeimos gyvenimas. Priešingai nei daugelis, jie ryžosi avantiūrai iš ramaus gamtos prieglobsčio nerti tiesiai į miesto šurmulį. Ir čia susikūrė savą ramybės oazę iš pilkšvų prigesintų spalvų ir auksinių rudens tonų.

PABĖGTI Į MIESTĄ Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Lina Jushke

– Iš namo užmiestyje šią vasarą persikėlėte į Vilniaus senamiestį. Gana neįprastas sprendimas – juk paprastai nutinka atvirkščiai... – Istorijų kaip mūsų dabar vis daugiau. Tendencija keltis už miesto, ko gero, aktualiausia auginant mažus vaikus. Mes užmiestyje praleidome beveik dešimt metų. Vyras visada norėjo namo, o aš svajojau gyventi senamiestyje... Tad pagyvenę užmiestyje galiausiai nusprendėme ieškoti buto mieste. Šie namai – mažytė avantiūra. Butas – pačioje miesto širdyje, čia nėra terasos, o už lango – gana judri senamiesčio gatvė. Nusprendėme verčiau rizikuoti nei laukti dar nežinia kiek. Šį butą pamilau iš pirmo žvilgsnio. Užbūrė dideli langai ir pro juos sklindanti šviesa. Atsimenu, užsukome čia vėlyvą rudenį, oras – panašus kaip da-

LAMŲ SLĖNIS

bar, bet bute buvo šviesu. Dirbdama interjero dizainere jau žinau, kad šviesa – tai didžiausia prabanga, rasti namus, kuriuose jos netrūktų – gana sudėtinga. Patiko ir tai, kad butas senas, tačiau pritaikytas patogiam gyvenimui. Kol kas vis dar negaliu pasakyti, kur gyventi geriau – mieste ar už miesto. Ko gero, tam suvokti reikia laiko. Dabar mums čia gera. Vis dėlto neatmetu galimybės, kad po kiek laiko mums norėsis daugiau ramybės ir grįšime į namą. – Kaip persikėlus į miestą pasikeitė jūsų šeimos gyvenimo būdas? – Jaučiuosi puikiai, nes name, tiesą pasakius, niekada nesijaučiau saugiai. Tai vidinis mano jausmas. Per dešimtį metų taip ir neįpratau ten gyventi, kai vyras išvykdavo, jausdavausi šiek

tiek izoliuota. Mieste man kur kas ramiau. Tiesa, čia teko ir vis dar tenka prirasti prie garsų. Bet juk buvo laikas, kai atsikrausčius į namą buvo labai keista gyventi tyloje... – Miesto šurmulys ir miško ramybė – didžiulis kontrastas! Ar kartais pasiilgstate tos tylos? – Na, mes niekada nebuvome tikrieji užmiesčio gyventojai. Nebuvome tie, kurie nuolatos vaikšto po miškus ir rengia grilio vakarėlius. Mes vis tiek visada važiuodavome į senamiestį. Žinoma, pragyvenus tiek metų name visada yra ko pasiilgti, gal tik per mažai laiko dar praėjo. Gyvenimas mieste ir užmiestyje turi savų privalumų ir trūkumų. Ko gero, tikrąjį senamiesčio gyvenimą pajusime po kokių pusantrų metų, kai berniukai pradės lankyti mokyklą.

LAMŲ SLĖNIS

– Dabar jau galite palyginti – lengviau kurti namus sau ar kitiems? – Sau – tikrai sunkiausia. Šie namai buvo pats didžiausias iššūkis, nes man patinka daugybė skirtingų dalykų, iš kurių teko atsirinkti, kas labiausiai tiktų šiai erdvei. Buvo gana įtemptas metas: vaikai maži, daug projektų ir, žinoma, pirmiausia imdavausi klientų užsakymų, tik paskui – savojo. Galiausiai kažkaip pavyko suvaldyti save – ėmiau galvoti, kaip įrengčiau šiuos namus, jei jie būtų ne mano. Kurdama interjerus visada pirmiausia bandau pajusti aplinką – ji ir padiktuoja interjero stilistiką. Dermė buvo visų svarbiausia ir kuriant šiuos namus. Rinkausi pastelinių prigesintų tonų spalvas, daug pilkų atspalvių, pilkintą medį, aukso detales. Norėjosi švarios, ramios, neperkrautos erdvės. Namų „vinimi“ tapo žaliasis kampas, jis tarsi apsikabinęs arką. Norėčiau jį visą apželdinti gyvais augalais, man tai – dar vienas iššūkis. Ko gero, tai gamtos, miško ilgesys. Juk net gyvendami name savo sklypą apželdinome tik prieš porą metų. Iki tol man užteko žalios vejos ir kelių augalų. Tad vyras į mano projektą vis dar žiūri su šypsena, bet aš tikiu, kad man pavyks!

LAMŲ SLĖNIS

– Interjero dizainas nėra pirmoji jūsų specialybė, tiesa? Ką veikėte iki tol? – Taip, baigiau tarptautinės prekybos mokslus, bet vieną dieną mano gyvenime įvyko seniai brendęs perversmas. Mano vyras Mantas kaip tik ruošėsi komandiruotei Sankt Peterburge, šiame mieste ketino pagyventi kurį laiką. Tad apsisprendžiau vykti kartu – arba dabar, arba niekada – pasakiau sau. Tuo metu dirbau projektų vadove didelėje reklamos agentūroje. Dabar svarstau, kad būnant aštuoniolikos labai sunku apsispręsti, ką iš tiesų norėtum veikti gyvenime, pataikyti iš pirmo karto – didelė laimė. Man, matyt, nepavyko, tad susikroviau daiktus ir išvykau studijuoti interjero dizaino Sankt Peterburgo tarptautinėje dizaino mokykloje. Jau aštuonerius metus ši specialybė yra pati didžiausia mano aistra ir nenorėčiau daryti nieko kito. – Kokį prisimenate gyvenimą Sankt Peterburge? – Šią vasarą su draugių kompanija vykome į kulinarinę kelionę po Sankt Peterburgą – tada pajutau didelę nostalgiją šiam miestui. Jis nuostabiai

gražus ir žalias, didelis, senas ir įkvepiantis. Ten nepatyriau jokio kultūrinio šoko, kaip daugelis yra linkę įsivaizduoti. Ir mano draugės buvo priblokštos, jos negalėjo patikėti, kad Sankt Peterburgas – toks vakarietiškas miestas, pilnas gražių žmonių, gatvės muzikos, šiuolaikiškų restoranų ir barų, tik maistas juose – dvigubai pigesnis nei Vilniuje... Prieš aštuonerius metus atvykę į šį miestą su vyru iš pradžių glaudėmės pas pažįstamus, nes patiems nuomotis būstą buvo gana brangu. Vėliau persikėlėme į Nevos prospektą, pačią jo pabaigą, jausmas – lyg gyventum senamiestyje. Pamilau Sankt Peterburgą ir šis jausmas mane lydi iki šiol. Mokslai Sankt Peterburge taip pat pateisino mano lūkesčius. Tik jie vyko rusų kalba, tad susidūriau su dar vienu iššūkiu. Ir šiandien pamenu tas ašaras, kai pervargusi ir nemiegojusi ieškau klaviatūroje nepažymėtų kirilicos raidžių... Vis dėlto tuos metus prisimenu kaip pačius gražiausius – jau nebuvau žalia studentė, mokiausi to, kas man visuomet buvo įdomu, tad per paskaitas tiesiog gerdavau kiekvieną dėstytojų žodį.

LAMŲ SLĖNIS

– O tada grįžot į Lietuvą ir viską teko pradėti iš pradžių... – Taip, negana to, užklupo ekonominė krizė – šansų kur nors įsidarbinti beveik nebuvo, visi tik atleidinėjo žmones. Tad ir pirmuosius projektus atlikdavau pusvelčiui – kad tik užsikabinčiau. Tačiau pamažu viskas įsibėgėjo, projektų ėmė daugėti, o tarptautinėje mokykloje įgytos žinios leido atrasti savo inidividualų braižą. – Kaip tik norėjau klausti – kaip gimsta tas unikalus kiekvieno dizainerio braižas, iš kokių ingredientų jis susideda? – Tai labai asmeniškas dalykas. Tai kelionės ir aplankyti miestai, jausmai. Kurdama interjerus vadovaujuosi vidiniu jausmu, tad sunku paaiškinti, kaip ir kada ta mūza aplanko... Man namai pirmiausia turi būtu jaukūs, funkcionalūs ir estetiški, tokie, į kuriuos įžengęs junti, kaip tave apgaubia šiluma ir atsipalaiduoji. Kiti svarbūs komponentai – tai interjero spalvos ir medžiagos. – Balta spalva, rodos, pamažu užleidžia vietą sodresniems tonams? – Taip, nori nenori egzistuoja tendencijos. Mes vis bandome joms nepasiduoti, bet kartais tai įvyksta nesąmoningai. Dabar ypač populiarus marmuras, auksas, žalvaris, varis. Spalvos vis labiau tamsėja, nors tamsios man visada patiko. Į namus vėl sugrįžta eklektika ir man tai atrodo visiškai logiška – juk ir mada, ir mūsų gyvenimo būdas šiandien labai eklektiškas.

LAMŲ SLĖNIS

– Atskleiskit paslaptį – kaip namai, kuriuose auga du padūkę vaikai, gali būti tokie švarūs ir tvarkingi?! O gal realybė būna kiek kitokia? – Tai, ką matote šiandien, ir yra mūsų realybė, namai beveik visada taip atrodo, net jei užsuktumėte į svečius savaitgalį iš anksto neįspėjusi. Projektuojant namus užsakovams daug kalbamės apie tai, kiek ir kokių daiktų jie turi. Nes kai kiekvienas daiktas turi savo vietą, tu jį tiesiog imi ir dedi ten, kur jis ir turėtų būti. Viskas prasideda nuo mūsų įpročių. Taip, vaikai iš tiesų apkrauna mūsų gyvenimus begale daiktų. Daugelis užsukę pas mus stebisi, kad čia taip tuščia. Net mūsų drabužinė visai mažutė. Atėjo metas, kai tiesiog supratau, kad daug daiktų mums nereikia. Juk taip mėgstame apsikrauti, gailime išmesti tai, ko nenaudojame jau daug metų, ir tie visi „gal prireiks“ tampa savotiška priklausomybe. Beje, kraustymasis iš vienų namų į kitus leidžia atsikratyti daugybės nereikalingų daiktų. Kažkur giliai spintoje radau net savo vestuvinę suknelę, nežinau, ką su ja daryti, dukros juk neturiu... O laikyti ją kaip relikviją nematau prasmės. Ko gero, vieną dieną tiesiog nunešiu į komisą. Kai atsikratai nereikalingų daiktų, jautiesi tiek fiziškai, tiek dvasiškai išsivalęs. Užtenka pasiimti tai, kas brangiausia – knygas, meno kūrinius, nuotraukų albumus, keletą drabužių ir vaikų daiktus, gal dar porą puodų... Prabėgus kiek laiko, klientų visada paklausiu, kaip jie jaučiasi naujuose namuose. Viena pora negalėjo atsidžiaugti jausmu, kurį patiria grįžę į savo namus iš kelionių. Ir man tai buvo didžiausias komplimentas. Panašiai jaučiuosi ir aš. Keliaudami su vaikais dažniausiai išsinuomojame nedidelį butuką su virtuve, kad būtų patogu. Nepaprastas jausmas grįžti čia, kur erdvu ir viskas sava.

LAMŲ SLĖNIS

Prekės ženklo „jot. jot“ bendraįkūrėjas JURGIS GARMUS užtikrintai teigia: visai nesvarbu, kokio dydžio ambiciją turėtum ir kokį produktą, dantų šepetėlį ar paspirtuką, kurtum, – svarbiausia būti atviram sau, kritiškai vertinti savo darbą ir galiausiai sukurti daiktą, galintį svariai prisidėti prie dizaino pasaulio tobulėjimo ir raidos. Panašu, kad šie žodžiai anaiptol nėra tuščios šnekos. Juk visai neseniai Jurgis lipo ant Niujorko dizaino apdovanojimų scenos atsiimti geriausio namų aksesuaro apdovanojimo už „jot. jot“ kartu su architektų komanda „Heima Architects“ sukurtą veidrodį „Mudu“. Vyras mums atveria savo namų Kauno centre duris ir įsitaisęs modernumu ir istorija alsuojančioje erdvėje leidžiasi į kritiškus apmąstymus apie lietuviško dizaino raidą.

ATVIRAS SAU Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

– Jurgi, papasakok, kas tave įkvepia šį rudenį? – Dažniausiai neturiu laiko sėdėti kavinėje apsivyniojus ilgą šaliką ir laukti, kol ateis įkvėpimas. Visada labai laukiu savaitgalio, kad galėčiau nuoširdžiai padirbėti. Nuo pirmadienio iki penktadienio sulaukiu daug skambučių, šios dienos pilnos lakstymo, derinimo. Savaitgaliais visi nurimsta, pradeda poilsiauti, o aš tada galiu rasti laiko tokiems darbams kaip lokacijos paieška produkto fotosesijai, galiu pagalvoti apie vieną ar kitą besivystančio naujo dizaino detalę, kartais mėgstu pats dirbtuvėse pasigaminti produkto prototipą ar jo fra-

LAMŲ SLĖNIS

gmentą. Įkvėpimas dažniausiai ir at- tinei rinkai pristatysime savo kolekeina kūrybos procese. ciją, po parodos imsime labiau koncentruotis į pardavimą. Turėjome – O kokie nauji projektai, idėjos kelis produktus, su kuriais buvo gair mintys šiuo metu sukasi tavo gal- lima bandyti prisistatyti ir anksčiau, voje? bet priėmėme sprendimą šiek tiek – Dabar mano gyvenime toks palaukti, norime sukurti gerą pirmątarpsnis, kai viskas suplanuota. „jot. jį įspūdį. Tarpusavyje derantys ir viejot“ turi aiškią viziją ir planą, esame nas kitą papildantys daiktai siunčia išsikėlę konkrečias užduotis. Prieš stipresnę žinutę nei pavieniai objekmetus jau buvo aišku, ką veiksime tai. Tai dienai turime būti paruošę 2018 m. vasario 6 dieną. Ši diena visą savo kolekciją, produktų katasparčiai artėja ir mums kelia dvejo- logą, būti pasirengę atsakyti į konpus jausmus – džiaugsmą ir lengvą krečius klausimus. Nors kolekcija nerimą tuo pat metu. Stokholmo nebus labai plati, tačiau joje jau gabaldų parodoje (angl. Stockholm lima įžvelgti mūsų kūrybos veidą, išFurniture Fair) pirmą kartą tarptau- skirtinumą, aiškią žinutę.

LAMŲ SLĖNIS

– O kokia yra toji žinutė? – Mes nekuriame asimetriškos kėdės su vienu porankiu tik tam, kad nustebintume. Neiname lengvu keliu, nesiekiame patekti į savaitės topą – juk dažniausiai kitą savaitę šis topas pakeičiamas kažkuo kitu. Mes ieškome gražios išraiškos, formos, proporcijos, bandome sukurti tvarų produktą. Nei aš, nei mano partneris Laurynas Kerpė negalime prisiimti visų laurų sau – produktus mums kuria dizaineriai. Žinoma, darbai vyksta kartu, kiekviename etape yra bendrų apmąstymų, tačiau idėjos ir kančios – būtent jų.

gražus. Jie norėtų, kad veidrodžio viduje būtų spintelė, joje stovėtų viskio butelis, atidarius užsidegtų lemputė ir dar galėtum jame laikyti patalynę. Galbūt tada jis būtų visai neblogas daiktas, nes dabar tai tik kažkoks nepagrįstas ir vietą užimantis tūris. Taip mąstantiems ėjimas į teatrą taip pat gali pasirodyti kaip nereikalingas pinigų išmetimas – juk nieko apčiuopiamo iš ten neparsineši: nei dešros, nei duonos. Jeigu šis veidrodis būtų baisus ir užimtų daug vietos – tikrai būtų problema. Tačiau jis yra gražus. Visada turi būti atsakymas, kodėl daiktas yra būtent toks, koks yra.

– „jot.jot“ kartu su „Heima Architects“ sukurtas veidrodis „Mudu“ laimėjo Niujorko dizaino apdovanojimą (angl. „NYCxDESIGN Awards“). Jurgi, kas vis dėlto nulemia sukurto produkto dizaino sėkmę? – Mažų mažiausiai produktas neturėtų būti panašus į sukurtus prieš tai. Žinoma, net ir labai garsios kompanijos kartais sukuria kitų kūrėjų darbus primenančių objektų. Tačiau aš manau, kad sukurtas daiktas turėtų būti tiek kitoks, kad nekeltų „kažkur matyta“ įspūdžio. Veidrodis „Mudu“ vertinamas įvairiai. Yra grupė žmonių, kuriems lyg ir neužtenka, kad daiktas yra tiesiog

– Atrodo, Lietuvos aukštosios mokyklos paruošia daug dizainerių, yra nemažai skirtingų su dizainu susijusių programų, tačiau rimtesnio proveržio šioje srityje tarsi nematyti. Jurgi, kaip manai, ko reikia, kad reikalai šioje srityje pagerėtų? – Nenorėčiau kalbėti apie dizainą plačiąja prasme, nes ši sąvoka apima labai daug sričių. Manau, kad reikia norėti ir nebijoti sunkiai dirbti. Informacijos srautas dabar bėga taip greitai, kad jį sekant gali apsigauti ir pajusti, kad ir pats nuveikei kažką labai didelio. Tačiau norint į naujienų srautą įkelti tikrai gerą kūrinį, reikia labai daug padirbėti. „jot. jot“ kartu su danais sukurtų fotelio ir so-

LAMŲ SLĖNIS

fos kūrimo procesas užtruko trylika mėnesių. Juk esi priklausomas nuo kitų žmonių, įvairių aplinkybių. Dabar visi nori greito rezultato. Tačiau taip greitai niekas nevyksta. Galbūt reikia nusiraminti, nebandyti su kažkuo lenktyniauti ir tiesiog daryti savo dalykus. Kad ir kas tai būtų ir kad ir kokio dydžio ambiciją turėtum – pasistenk tai padaryti gerai ir sukurti tokį daiktą, kokio dar nėra. Nesvarbu, ar tai dantų šepetėlis, ar elektrinis paspirtukas. Man atrodo, kad nereikėtų stengtis pasauliui parodyti savo darbo praėjus savaitei nuo idėjos gimimo galvoje. Reiktų kruopščiai ir nuoširdžiai paieškoti tinkamiausių sprendimų, nesivaikyti šiandieninių trumpalaikių madų ir atsakyti sau į klausimus: kodėl ir kam tai darau? ką tuo noriu parodyti? kuo būsiu kitoks? Jau kuris laikas madinga iš plonų vamzdelių ar profilių suvirinti kavos staliuką ar kažkokį kitą daiktą. Gal ir gerai, jei tavo tikslas – pasidaryti daiktą sau ar parduoti kelis vienetus draugams. Tačiau vargu ar tai galima pavadinti dideliu proveržiu. Vertėtų pagalvoti, ką naujo tavo darbas atneš į dizaino pasaulį. Tai akmuo ir į mano daržą – kaip tik ant tokio staliuko geriu kavą savo namuose. Na, bet jį matau tik aš ir į svečius užsukantys draugai. (Juokiasi).

LAMŲ SLĖNIS

– Jurgi, o kodėl tu tai darai? – Nes negaliu nedaryti. (Juokiasi). Man taip pat buvo sunku patikėti, kaip lėtai viskas vyksta. Atrodo, kad taip ilgai bėgi, bandai ir bandai, o rezultato vis nėra. Skubėjau veikti sau neatsakęs į klausimą, ką aš čia darau. Labai gerai atsimenu susitikimą su švedų dizaineriu Mattiasu Stenbergu. Tai buvo malonus ir tuo pačiu ne visai smagus momentas. Šiuo metu sėkmingai kartu dirbame, tačiau pirmasis mūsų susitikimas nieko gero nežadėjo. (Juokiasi). Vėliau jis man prasitarė, kad tokius pokalbius vadina „tough love“ (liet. „kieta meilė“). Tuo metu aš buvau labai įsitempęs, juk šis susitikimas man buvo itin svarbus, norėjau gerai pasirodyti ir įkalbėti jį dirbti kartu. Jis man negailėjo tiesių klausimų, matė, kad dar netvirtai stoviu ant kojų, kad neturiu aiškių atsakymų, kuo aš išskirtinis, ką atnešiu naujo, kaip galvoju elgtis viename ar kitame etape. Šis susitikimas mane privertė stabtelėti ir iš tiesų apgalvoti, ką norime pasakyti savo darbu. Tąkart atsidėjau ir surašiau „jot.jot“ idėją, kurioje labai aiškiai pasakyta, koks yra mūsų klientas, išsakyta mūsų vizija, misija ir vertybės, kuriomis vadovaujantis sieksime tikslų. Pamažu iš to išplaukė tikrai daug atsakymų. Kai ko nors nežinai, visada gali pasiremti tąkart sugalvotomis pamatinėmis mūsų vertybėmis. Dabar nebesiblaškome ir tiesiog darome dalykus.

LAMŲ SLĖNIS

– Ko lietuviško dizaino pasaulyje pasigendi? – Viskas priklauso nuo to, kokiame kontekste jį vertini. Pavyzdžiui, mano akimis, „Ikea“ dizainas yra labai geras. Jų idėja – sukurti visiems prieinamus ir už žemą kainą parduodamus objektus. Tam jie negali naudoti labai brangių medžiagų, tačiau mokėdamas už spintelę dvidešimt eurų natūraliai jai keli mažesnius reikalavimus. Man atrodo, kad viskas priklauso nuo to, į kokį pirkėją orientuojiesi. Lietuviai sukuria tikrai nemažai produktų, tačiau problema ta, kad didžioji dalis sukurtų daiktų atitinka „Ikea“ kokybę, tačiau kainuoja keliskart daugiau. Nėra aiškios žinutės, dažnai šiek tiek prasilenkiama su logika. Jei tam tikras daiktas kainuotų pigiai, aš sakyčiau, kad viskas pavyko labai puikiai. Tačiau kai daiktas brangus – natūralu, kad tikiesi aukštos kokybės. Lietuvoje tikrai yra gero dizaino kūrinių, tačiau neretai iki galo įsigilinus jis pasidaro ne toks geras. Sužinojęs daikto kainą, pradedi jam kelti aukštesnius reikalavimus. Žinau, kad viską iki galo padaryti gerai yra labai sunku. Juk du ar penkis daiktus pagaminti yra daug brangiau nei tūkstančius. Mes kuriame išrankesniam klientui, pasiruošusiam mokėti daugiau. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad darantys kokybiškiau padaro geriau, bet juk nebūtinai taip yra. Tiesiog skiriasi gamintojų tikslas, pirkėjas. Didžiausia masė žmonių gali pirkti pigesnius daiktus, tačiau mums ten vietos nelabai yra. Juk į šiuos pirkėjus nusitaikiusios didelės korporacijos.

LAMŲ SLĖNIS

– Apskritai, su kokiomis problemomis, tavo akimis, susiduria lietuviškas dizainas? – Šalyse, kur produkto dizainas turi tokio gilumo tradicijas, kaip pas mus krepšinis, sistema išvystyta labai gerai, visas procesas prasideda dar universitete. Ten studijų sistema veikia visai kitaip nei Lietuvoje, yra daug siaurų studijų programų, gali ketverius metus mokytis kurti kėdę. Studijų metu studentai turi galimybę suvokti baldų konstrukcijas, jie supažindinami su medžiagomis, universitetuose sukurtos dirbtuvės, kuriose galima mėginti sujungti dvi medžiagas, įsitikinti, ar mazgas pakankamai tvirtas, ar viskas veikia būtent taip, kaip tikiesi. Kuriant produktą iškart galvojama, iš kokios medžiagos jis bus pagamintas – o ne tiesiog nupiešiamas daikto paveikslėlis, kuris realybėje dažnai net neįmanomas padaryti. Žinoma, dabar internete gali surasti įvairiausios informacijos, matyti, kas vyksta šiandien toli nuo mūsų, atrasti, kas vyko prieš dešimtmečius. Kartais tikrai nežinai tam tikrų atsakymų, tačiau pradėjęs daryti, atsiremi į problemą, pradedi klausti ir pamažu atrasti sprendimus. Nemanau, kad galiu vertinti, kas ką daro gerai, o kas – blogai. Aš mėgstu būti atviras sau: yra tikrai ne vienas daiktas, į kurį investuota daug laiko ir pinigų, tačiau jis stovi kampe. Tiesiog turi išmokti pripažinti, kad tavo kūrinys – prastas. Galbūt kažkada turėsime didelį biurą, kuriame galėsime įkurti savo nesėkmių muziejų. ( Juokiasi). Žmogus yra linkęs save apgau-

LAMŲ SLĖNIS

dinėti. Kurdamas daiktą neretai tą darai – nors dar dirbtuvėse produktas atrodo nelabai kaip, bandai save įtikinti, kad pabaigtas jis atrodys gerai. Iš tiesų geri daiktai net pirminėje stadijoje nekelia jokių klausimų. Jei jie geri, tai geri nuo pat pradžių. Tad geriausia, ką gali padaryti – laiku save sustabdyti, abejones keliantį produktą numesti į šalį ir judėti toliau. Mes esame pagaminę kelias visai neblogas kėdes, tačiau savęs paklausus, ar tikrai nebuvo sukurta kažko panašaus, tenka nuleisti galvą. – Ar lietuviškas dizainas gali diktuoti pasaulines tendencijas? – Būti vienoje lentynoje su pasauliniais gamintojais, manau, tikrai įmanoma. Tačiau jiems tai užtruko dešimtmečius sunkaus darbo – galbūt jei tiek pat laiko dirbsi, būsi ten pat, kur ir jie. – Pagalvojus apie danišką dizainą, matome ganą aiškų jo identitetą, išskirtinumą. Ar Lietuvoje galima įžvelgti tam tikrą dizaino kryptį? – Kiekviename kieme vaikas gali užsimerkęs pataikyti tritaškį, tačiau kėdės gal ir nesukurs. Lietuvai dar reikia laiko, čia dar nesusiformavo gilios produkto dizaino tradicijos, be to, atrasti savo identitetą nėra taip lengva. Kol kas mes dar nesame suformavę vienos krypties, lietuviškas dizainas nėra taip gerai atpažįstamas, jame jaučiama nemažai padrikumo. Esu tikras – rezultatas priklauso nuo to, kiek daug stengiesi, kiek įdedi darbo, paaukoji laiko. Visus žavi geras dizainas.

Jeigu pasaulio geriausiesiems sukurti produktą užtrunka metus, kaip galima tai padaryti geriau vos per dvi savaites? Žiūrint į jau sukurtus objektus kyla iliuzija, kad juos greitai ir lengvai sukūrė kažkoks nepaprastai talentingas žmogus. Dabar man visiškai aišku, kad bet kuriame pasaulio kampe kokybiškas dizaino objektas, reikalaujantis sudėtingesnės gamybinės technologijos, kuriamas mėnesius ar net metus. Kitaip tiesiog nebūna. – Jurgi, o koks dizainas yra geras? Ką turi turėti produktas, kad pavadintum jį išbaigto dizaino objektu? – Viena vertus, mums svarbu sukurti sklandžią gamybos liniją, kad galėtume gaminti našiu būdu, kad būtų kiek įmanoma labiau pašalintas žmogiškasis faktorius – netyčia paslydo ranka ir kažkas truputį neišėjo. Mums labai svarbu, kad produktai būtų gaminami greitai, kokybiškai, vienodai. Tai svarbi sudedamoji produkto sėkmės dalis. Jeigu tokio būdo surasti nepavyksta – produktas kainuos nepagrįstai brangiai, gavus didesnį užsakymą nepavyks jo įgyvendinti, neįvykdysi įsipareigojimų. Mūsų pagrindinė užduotis – atrasti tinkamiausią gamybos būdą. Dizaineriai mums sukuria produktus, o mes investuojame laiką ir pinigus, kad sukurtas produktas atsirastų rinkoje. Esame gerokai įsprausti į rėmus. Kiti ne mažiau svarbūs faktoriai: produkto forma ir funkcija. Viską suderinti ir atrasti kompromisą nėra taip lengva. Tai būtų neįmanoma, jei ne komandinis darbas su dizaineriais.

LAMŲ SLĖNIS

– Papasakok apie savo namus. Kokiais kriterijais vadovaudamasis juos kūrei? Apskritai, kiek tau pačiam svarbūs namai? – Kai įsikūrinėjau savo namus, turėjau iliuziją, kad rytus juose pradėsiu lėtai – suksis vinilo plokštelė, o aš ramiai gersiu kavą. Bet vos tik pabaigus remontą, atsirado naujas projektas – „jot.jot“, pareikalavęs viso mano dėmesio ir laiko. Taip jau nutiko, kad rytinę kavą dažniausiai tenka gerti degalinėje. Šiame etape namų sąvoka gerokai pakitusi nuo pirminės – dabar tai vieta, kur gerai išsimiegu. Kai turi pakankamai erdvės, aukštas lubas ir daug langų, užduotis sukurti gražius namus gerokai supaprastėja – belieka tik nesugadinti to, kas jau duota. Manau, kuriant namų interjerą esminis žingsnis yra pats pirmas – išsirinkti teisingą erdvę. Atsibodusią spalvą visada galima pakeisti, o metru kilstelėti lubas – gerokai sunkesnis uždavinys. Įsigydamas erdvę kaip kraitį gavau laiko patikrintą ir išskirtinumo būstui suteikiantį kiliminiu būdu suklotą ąžuolinį parketą. Daug nesukdamas galvos nudažiau visas sienas balta spalva, tai tiek to interjero. (Juokiasi). – O kokie naujausi lietuvių ar užsienio kūrėjų dizaino kūriniai tau kelia didžiausią susižavėjimą? Kokius daiktus mielai priglaustum savo namuose?

LAMŲ SLĖNIS

– Reiktų pagirti visus darančius ir besistengiančius lietuvius. Juk mūsų šalyje produkto dizainas – ne toks ir senas. Niekada nepraleidžiu progos pagirti Igno Survilos, sukūrusio šaunų paspirtuką. Galbūt neturėčiau išskirti vieno kūrėjo, bet kad jau paklausei, pirma į galvą šovusi mintis – būtent jo kūrinys. Susižavėjimą keliančių užsieniečių kūrėjų yra daug, išvardyti visus būtų sunku, pastebiu, kaip sužiba tai vieni, tai kiti. Galėčiau išskirti „Ronan & Erwan Bouroullec“, „Patricia Urquiola“. Pastebiu, kad šie vardai nuolatos sublizga, šiuo metu jie yra tikrai matomi. „Patricia Urquiola“ bendri darbai su tokiais prekės ženklais kaip „Moroso“, „cc-tapis“, „Flos“ abejonių nekelia – tikiu, kad visi mielai savo namus papuoštų jų sukurtais produktais: sofa, šviestuvu ar kilimu. Taip, kaip ir brolių „Ronan ir Erwan“ sukurtos kėdės, – jos abejingų nepalieka. Negaliu nepaminėti ir „Iskos Berlin“, tikrai labai džiaugiamės turėdami galimybę dirbti kartu. Visai neseniai, po daugiau nei metų darbo, pristatėme bendrą rezultatą – kėdę „BaBa“ ir sofą, pavadintą „BaBaBa“. Manau, kad šie kūriniai tikrai atsiras mano namuose. Tačiau, nepaisant visko, širdį labiausiai džiugina daiktai, sukurti prieš dešimtmečius, kai atsiradusios naujos medžiagos ir technologijos išlaisvino dizainerių idėjas.

LAMŲ SLĖNIS

KALĖDINIAI KAVOS AROMATAI Prisipažinkite, juk kažkur toli toli jau girdite kalėdinių varpelių skambesį... Šventiniu laikotarpiu miesto gatvės, namai ir artimųjų širdys prisipildo jaukios magijos, tad taip norisi šiuo laiku pradėti džiaugtis kuo anksčiau. Na, o dabar – pats geriausias metas pradėti galvoti, kaip pradžiuginsite savo artimuosius. Dešimtąjį jubiliejų švenčianti „Vero Cafe“ pristato riboto leidimo kavų kolekciją „Coffee Ego“ bei specialiai Kalėdoms sukurtą kavą ir kviečia išskirtinės kokybės skonius dovanoti Kalėdoms. Juk tai – ne tik kava... Tai – į dailias dėžutes kruopščiai supakuotos emocijos, širdingi linkėjimai, nepamirštami kvapai ir ilgos šventine dvasia alsuojančios pokalbių valandos... Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Elas Ramanauskas Stilius: Mantė Jaruševičiūtė, Elas Ramanauskas

LAMŲ SLĖNIS

PARTY ANIMAL Vakarėlių liūtas

„Šėlsmo dievas ir linksmybių demonas. Tai žmogus, kuris visada turi VIP kvietimą į gyvenimo šventę. Puotauja kaip karalius, ūžauja iki aušros, išeina paskutinis, palikdamas elegantiškų provokacijų, sužeistų širdžių ir sulaužytų taisyklių šleifą. Kava paryčiais yra jo slaptas malonumas, ramybės sala po nakties siautulio, legalus dopingas pradėti naują dieną, kuri galbūt vėl baigsis vakarėliu. Jis pasiruošęs.“

INDONESIA ACEH GAYO (ORANG UTAN) Skonio paletė: raudonasis vynas, juodasis šokoladas, gėlės, rudasis cukrus

Kalėdinė kava – tai specialiai „Vero Cafe“ skrudykloje sukurtas kavos mišinys iš šviežiai skrudintų Etiopijos, Kolumbijos ir Brazilijos kavos pupelių, kuris pripildys jūsų namus sodrių aromatų ir padės prisikviesti šventinę dvasią.

STAR

Žvaigždė „Ar bent įsivaizduojate, kaip sunku gyventi, kai esi gimęs žėrėti, stebinti ir vesti paskui save minias? Kai tave persekioja paparacų blykstės, įpareigoja autografų bei kontraktų pasirašinėjimas, jau nekalbant apie vakarėlius ir varginančią prabangą? Viena laimė, kad pasaulyje egzistuoja kava – legalus būdas pasidaryti pertrauką ir gerą asmenukę. Net jei tu pasaulinio lygio žvaigždė kol kas tik savo vidiniame pasaulyje.“

PAPUA NEW GUINEA SIGRI Skonio paletė: imbieriniai meduoliai, karamelė, džiovinti vaisiai

LAMŲ SLĖNIS

FEMME FATALE Fatališka moteris

„Žavesys, charizma, elegancija. Tai raktai, kuriais ji atrakina bet kurias duris, o įžengusi pro jas keičia likimus. Šansus pagerinti savąjį padidinsite patiekdami kavą šiai asmenybei tiesiai į lovą. Kartu su rafinuotais komplimentais.“

PANAMA BOQUETE Skonio paletė: persikai, kriaušės, vyšnios, karamelė

Dešimtąjį jubiliejų švenčiančios „Vero Cafe“ riboto leidimo aukščiausios kokybės kavų linija „Coffee Ego“ ir taiklūs pakuočių herojų aprašymai padės lengviau įsijausti į netikėčiausius savo gyvenimo vaidmenis.

Gentleman

Džentelmenas „Garbingas lyg Don Kichotas, žavingas it Džeimsas Bondas, sėkmingas kaip Voltstryto vilkas. Jis nevėluoja, neburnoja, žino, kad apatinė švarko saga nėra segama, oponentus išjungia nepriekaištingu IQ. Gaila, kad jie dažniau egzistuoja filmuose, tačiau jeigu jūsų aplinkoje kažkas nutuokia apie gerą kavą, tai greičiausiai ir yra džentelmenas.“

COLOMBIA HUILA Skonio paletė: citrusiniai vaisiai, juodasis šokoladas, medus

LAMŲ SLĖNIS

Kai teatro ir kino kostiumo dizaineriai lietuvis JUOZAS VALENTA ir prancūzė FLORE VAUVILLÉ pirmą kartą susitiko Paryžiuje įsikūrusios kostiumų nuomos studijos koridoriuose, net nepagalvojo, kad jų pažintis po poros metų išaugs į romantiškus pasivaikščiojimus Vilniaus senamiesčio gatvelėmis, bendrus darbo projektus Lietuvoje ir kostiumo dizaino studiją „JF Wardrobe“. „Studiją kūrėme ne tik sau, bet ir kitiems stilistams, kostiumo dizaineriams, neturintiems nuolatinės darbo vietos“, – pasakojimą pradeda pora ir kviečia iš arčiau susipažinti su kostiumo dizainerių darbo užkulisiais.

IT PATYLIUKAIS VEIKIANTYS DIPLOMATAI Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

– Ar kino ir teatro kostiumų dizainas visuomet buvo tai, ko troškote? Juozas: Prisipažinsiu, man pačiam netikėta, kad jau aštuonerius metus dirbu su kino ir teatro kostiumais. Iš pradžių galvojau, kad būsiu kirpėjas, pradėjau šią karjerą. Kostiumų daile domėjausi nuo paauglystės ir pasitaikius prograi dirbti neatsisakiau. Dabar galiu užsiimti abiem dalykais

– ir kirpti, ir kurti kostiumus. Flore: Aš studijavau muzikos vadybą ir taip pat niekad negalvojau, kad užsiimsiu kino ir teatro kostiumų dizainu. Tai tiesiog ėmė ir nutiko. (Šypsosi). Mano mama yra kostiumo dizainerė, tad aš užaugau apsupta šios srities – bet būtent todėl neįsivaizdavau savęs kaip kostiumo dizainerės. Žinoma, kartais padėdavau mamai, ji rasdavo man

mažų darbelių šioje srityje. Pamažu supratau, kad man tai sekasi. Nors nepasirinkau kostiumo dizaino studijų, tačiau dabar užsiimu tuo, kas man iš tikrųjų patinka. Tai darau jau dešimt metų. Lietuvoje gyvenu ir dirbu jau dvejus metus, tačiau turiu projektų ir savo gimtajame mieste, Paryžiuje. Taip jau yra – kuo daugiau dirbi, tuo labiau tas darbas pradeda patikti.

LAMŲ SLĖNIS

– Girdėjau, jog esate kūrę kostiumus ir Holivudui? Kokiais projektais didžiuojatės labiausiai? Flore: Tiesa, tuo projektu aš didžiuojuosi. Buvo smagu kurti kostiumus amerikiečių produkcijai čia, Vilniuje. Dirbome su labai gerbiamu mūsų draugu prodiuseriu, turėjome daug laisvės, tad norėjome darbą atlikti ypač gerai. Tai buvo didžiulis projektas, tipiškas Holivudo formato kino filmas su garsiais aktoriais, kuris turėtų pasirodyti kitais metais – tačiau daug detalių atskleisti negalime... Juozas: Tai filmas apie ateitį, kol kas galime pasakyti tik tiek... (Šypsosi). Flore: Pats pirmasis mano vienos projektas Lietuvoje buvo su režisieriumi Sauliumi Baradinsku – kūriau kostiumus muzikiniam klipui! Juozas: O vienas man išties ypatingas projektas buvo filmuojamas Rumunijoje – tai buvo „Fashion TV“ projektas apie Antrojo pasaulinio karo metus – ieškoti kostiumų vykau į Prancūziją, kur visai netikėtai susipažinau su viena mergina... Flore: Pirmasis mūsų susitikimas buvo ne romantiškas pasimatymas, o kelios sunkios darbo dienos, kur tiesiog prasilenkdami pasisveikindavome. O tuomet jis sugrįžo... (Šypsosi). Kai jausmas abipusis ir akivaizdus, tiesiog jauti – privalau būti su tuo žmogumi. – Tuomet ir persikraustei į Lietuvą? Flore: Taip. Prancūzijoje dirbau su daug projektų, tačiau ten kino industrijos hierarchija veikia kiek kitaip – aukščiausias pareigas užimantys kostiumo dizaineriai yra vyresnės kartos atstovai. Mano amžiaus žmogus tiesiog

LAMŲ SLĖNIS

negali būti vyriausiasis dizaineris. Be trisdešimt penkerių gali būti tik dizainerio asistentas, o aš to nenorėjau. Mačiau, jog Juozas Lietuvoje daro tai, ką iš tikrųjų nori daryti, tad pamaniau, jog atsikrausčiusi į Lietuvą ir aš būčiau laiminga. Be to, galėčiau būti drauge su Juozu. Taip jau dvejus metus gyvenu čia, Vilniuje. Esu gimusi ir užaugusi Paryžiuje, kuris labai skiriasi nuo Vilniaus, tačiau ir čia man labai patinka. – Už mūsų matau didžiulę drabužinę, kurioje – drabužiai ir vyrams, ir moterims, ir vaikams. Kaip ji atsirado? Flore: Mūsų galvose! (Juokiasi). Abu ilgą laiką dirbame šioje industrijoje, tad supratome – tam, kad darbas su vis daugiau projektų būtų lengvesnis, naudinga turėti savo studiją su kuo įvairesnių rūbų drabužine. Juozas: Kai neturi savo erdvės ir reikia kurti kostiumus, pavyzdžiui, viešbutyje, darbas apsunksta. Flore: Tuomet reikia visus daiktus transportuoti, o tai – energijos, laiko ir pinigų švaistymas. Galima sakyti, jog „JF Wardrobe“ gimė iš poreikio. Juozas: Šią studiją kūrėme ne tik sau, bet ir kitiems stilistams, kostiumo dizaineriams, neturintiems nuolatinės darbo vietos – čia jie gali išsinuomoti jiems reikalingus drabužius, rengti primatavimus. Yra stilistų, kurie naudoja savo surinktus drabužius tik savo projektams, o mes, priešingai, – norime dalytis jais su kitais. Flore: Savo studijoje dažnai vykdome primatavimus – režisierius su visa komanda gali atvykti ir stebėti procesus.

LAMŲ SLĖNIS

– Kokia, kuriant kino filmą, yra kostiumo dizainerio užduotis? Flore: Svarbu atskirti kostiumų dailininko ir stilisto darbą. Stilistai, dirbantys reklamos kūrimo srityje, atstovauja madą tam tikru metu, laikmečio momentą. Reklamose drabužių stilius turi padėti kuo daugiau parduoti, o kūrybinė dalis stipriai susiaurėja – reikia laikytis taisyklių, ir tai yra mažiau smagu. Kostiumų dailininko užduotys kiek kitokios. Kurdamas kostiumus esi režisieriaus pagalbininkas – jis turi personažą ir tam tikrą istoriją, kurią papasakoti padės ne tik vaidyba, bet ir personažo dėvimi drabužiai. Pasitelkus spalvas, medžiagas, formas stengiesi perteikti veikėjo charakterį. Kostiumų dailininko darbas – tarsi asmenybės interpretavimas per drabužius, pagalba žiūrovui kuo geriau suprasti herojaus istoriją. Tai tiltas tarp žiūrovo ir kino kūrėjo. – Kiekgi laiko užtrunka sukurti vieno personažo kostiumą? Juozas: Kalbant apie kino filmus – priklausomai nuo jų sudėtingumo, tai gali užtrukti tiek vieną valandą, tiek keletą savaičių. Kostiumo kūrimo procesas yra gan ilgas ir labai priklauso nuo to, kaip komunikuoji su režisieriumi. Jei jis iš karto tavimi pasitiki, gali greitai pereiti prie kūrybos. Jei idėja mažiau aiški ir bendravimas vyksta ne taip sklandžiai, procesas ir derinimas pareikalauja daugiau laiko. Flore: O tuomet prisideda ir akto-

LAMŲ SLĖNIS

riaus faktorius. Kai kurie aktoriai, ypač įžymūs, turi labai stiprią nuomonę apie kostiumą ir savo charakterį įsivaizduoja dėvintį tik tam tikrus drabužius. Žinoma, neretai būna ir tokių, kurie iškart pasitiki tavo sprendimu ir jų nereikia įtikinėti apsivilkti būtent tą švarką ar avėti būtent tuos batelius. Apskritai, kostiumo kūrime daug diplomatijos – tu turi tvirtai tikėti savo idėjomis. Jei atrodysi išsigandęs, kūrėjai matys, kad nesi užtikrintas savo pasirinkimu, komanda tavimi nebepasitikės ir tai apsunkins darbą. Juozas: Rodos, visi turi savo nuomonę apie kostiumus: galvoja, kad štai, man tiktų vienas ar kitas drabužis – nors kartais taip nėra, tačiau juk negali to imti ir pasakyti. Tuomet stengiesi diplomatiškai pakeisti žmogaus nuomonę. Jei esi užtikrintas kostiumo tinkamumu, gali kalbėtis su aktoriumi, kad jis įtikintų režisierių, arba atvirkščiai – su režisieriumi, kad jis tai perteiktų ir aktoriui. Flore: Iš tiesų kostiumų dailininko asmeninis skonis neturi nieko bendro su kostiumo parinkimu aktoriui kūrybinio proceso metu. Net jei sukurtas įvaizdis nėra tavo skonio, bet esi tikras, kad kostiumas yra tikrai geras bei tinkamas – turi už jį kovoti. Tai vienintelis būdas kostiumui išlikti. Manau, kuo daugiau dirbi, tuo daugiau patirties turi, žinai, kaip suvaldyti situaciją. Kostiumo dailininkas yra it patyliukais veikiantys diplomatai. (Juokiasi).

LAMŲ SLĖNIS

– O kaip glaudžiai kostiumo dizaineriams tenka dirbti su kino filmo dailininkais? Juozas: Tam, kad istorija iš tikrųjų veiktų, mes daug kartų susitinkame su kino dailininkais ir režisieriais. Flore: Filmavimo aikštelės dizainas, kostiumų dizainas, makiažo ir plaukų skyrius yra tarsi vienas segmentas – jei mes nebendradarbiausime, personažas bus fragmentuotas. Kurdami didelio masto filmą, turime bendrą „Dropbox“ aplanką, kur kiekvienas įkelia savo pavyzdžius. Jei reikia sukurti kostiumą tam tikrai damai tam tikroje scenoje, mes turime žinoti, kaip atrodys aplinka, kurioje ji bus filmuojama – kad nebūtų taip, jog sukursime jai žalią kostiumą, kuris bus dėvimas žaliame kambaryje su žalia sofa. Juozas: Kas keletą savaičių vykstantys susitikimai labai svarbūs besiruošiant filmavimui. Pats filmavimo procesas yra visai kas kita. Viena diena filmavimo aikštelėje (kitaip vadinama – pamaina) trunka 12 valandų, kostiumai turi būti paruošti ir aktoriai aprengti dar prieš jai prasidedant. Taip pat ir po filmavimo – reikia susitvarkyti ir pasiruošti kitai filmavimo dienai. Tokiomis dienomis mes dirbame po 16–18 valandų. Daug žmonių galvoja, kad kostiumo dizainerio

LAMŲ SLĖNIS

darbas yra lengvas – tačiau iš tikrųjų yra priešingai. Flore: Gali pasirodyti, kad kostiumo dailininko darbas nėra toks svarbus: kodėl aktorius negali būti apsirengęs savais drabužiais? Beprasmiška kiekvieną kartą aiškinti, kam reikalingas kostiumų dailininkas... Mes – tarsi muzikantas, grojantis bosine gitara: muzikos grupėje jo nepastebi taip gerai kaip vokalisto ar būgnininko, tačiau be jo daina neskambės gerai. Filmai yra tarsi dėlionė – kiekviena maža detalė, kiekvienas žmogus yra labai svarbus. Net jeigu vyrukas, atsakingas už kavą, reikiamu metu neatneštų jos aktoriui, šis nenorėtų eiti filmuotis, viskas vėluotų ir strigtų tik dėl vieno kavos puodelio. – Ar kada pastebite, kad jūsų asmeninis stilius daro įtaką kuriamam kostiumui? Flore: Visiškai ne. Taip tiesiog negalėtų būti, nes darbui įtaką turi daryti tavo žinios, o ne asmeninis stilius. Kartais reikia žmogų aprengti taip, kaip tu pats niekad nedėvėtum. Jei norėčiau aprengti visus tokiais drabužiais, kokius nešioju pati, tai nebūtų objektyvu. Žinoma, tavo skonis daro įtaką spalvų ar medžiagų pasirinkimui, tačiau kurdama personažo įvaiz-

dį stengiuosi atsiriboti nuo savo asmeninio stiliaus pasirinkimų. Aš labai nemėgstu mados pasaulio. Rodos, jog šių dienų mados pasaulio tikslas – parodyti, kaip rengtis keistai, o ne stilingai. Dizaineriai vis stengiasi išrasti kažką naujo ir neretai pamiršta, kas yra geras skonis... Galbūt esu per griežta šiuo klausimu, bet man atrodo, kad mada ir stilius yra du skirtingi poliai. – O ar kada esate kokį kostiumą pasiskolinę savo įvaizdžiui? Flore: Paslaptis... (Juokiasi). Bet jei rimtai, tai niekados. Tam yra griežtos taisyklės – pavyzdžiui, jei štai šį kimono mes būtume panaudoję kokio nors amerikiečių filmo pagrindinės aktorės svarbios scenos įvaizdžiui, o po to aš su juo išeičiau į gatvę, jis galėtų būti atpažintas ir taip aš pažeisčiau filmo sutarties privatumo sąlygas. Kai mes su Juozu susipažinome, aš kaip tik dirbau didžiausioje Prancūzijos kostiumų, skirtų nuomai, studijoje „Le Vestiaire“, kurioje yra tūkstančiai kostiumų. Kai kurie iš jų tokie atpažįstami, kad tekdavo juos tiesiog „užšaldyti“ amžiams. Vienas tokių – kino filmo „Kvepalai“ pagrindinio veikėjo mėlynas kostiumas, kurio nuomoti jokiam kitam filmui nebus galima.

LAMŲ SLĖNIS

– O kaip surinkote drabužius „JF Wardrobe“ kostiuminei? Juozas: Tai drabužiai, sukaupti beveik per 8 darbo metus. Daugiausiai rasti dėvėtų drabužių parduotuvėse, kiti – atsivežti iš Paryžiaus, treti – kažkada buvę mūsų pačių. Flore: Kai kurie drabužiai yra dizainerių kūriniai, turime ir lietuvių dizainerių detalių. Mes jais rūpinamės, tinkamai prižiūrime. Kadangi vietos nėra daug, stengiamės palikti tik aukščiausios kokybės ir pačius svarbiausius drabužius.

žįstu vyrų kūno proporcijas ir dydžius, o Flore – moterų. Dalijantis žiniomis dirbti lengviau. Mums kaip porai pasisekė, kad galime dirbti kartu, – jei vienas dirbtų ką nors kito, tikriausiai nesuprastų kino industrijos darbo principų. Flore: Taip buvo mano šeimoje – tėtis nesuprasdavo, kai mama turėdavo išvykti trims mėnesiams filmuoti į kitą šalį. Tačiau darbo aplinkoje mes esame profesionalai – santykius paliekame už kino aikštelės ribų ir koncentruojamės tik į darbo užduotis.

– O kam – moterims, vyrams, o gal vaikams – jums labiausiai patinka kurti kostiumus? Juozas: Sakyčiau, kad vyrams. Flore: O man – moterims! (Juokiasi). Būtent todėl ir puiku komandoje turėti ir vyrą, ir moterį – tada gali pasiskirstyti darbus. Taip pat filmuojant pasitaiko ir nuogo kūno scenų, tad, gerbiant aktorių, reikalingas ir kostiumo dizaineris, ir dizainerė. Juozas: Natūralu, jog aš geriau pa-

– Su kokiais projektais dirbate šiuo metu? Flore: Šiuo metu dirbame gal su penkiais trumpais projektais – taip būna beveik visada: reklama, trumpo metro filmas, muzikinis klipas... Juozas: Ką tik baigėme kurti kostiumus būsimam Oskaro Koršunovo spektakliui. Tai man gana nauja patirtis, bet iš tiesų – labai įdomi. Esame laisvai samdomi darbuotojai – todėl dirbame nuolatos. (Juokiasi).

LAMŲ SLĖNIS

Fotografuota: kavinėje „Atostogos“

LAMŲ SLĖNIS

Užmegzti nuoširdų meilės kupiną romaną su savimi, rūpintis aplinkiniais ir planeta skatinančio prekės ženklo „Babe Universe“ įkūrėja ELŽBIETA ANANDA, kalbėdama apie šiuolaikinės moters pasaulį, taikliai prisimena legendinio serialo „Seksas ir miestas“ heroję Kerę Bredšou. Ir iš tiesų, juk šiuolaikinių Kerių nebetenkina apsipirkinėjimo terapija ir besaikis vartojimas. Joms nebeužtenka tik gražaus viršelio: šiandieninio pasaulio moterys užtikrintai kelia klausimus, kritiškai vertina pasaulį ir drąsiai kvestionuoja nusistovėjusią tvarką. Pati Elžbieta – it tobulas šiuolaikinės Kerės pavyzdys, įrodantis, jog mada ir dizainas – ne tik saviraiškos forma, bet ir būdas kalbėti apie problemas.

GERESNĮ PASAULĮ KURIANTI MADA Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

– Elžbieta, koks yra šiuolaikinės moters pasaulis? Kokios problemos, idėjos jai svarbios? – Viena vertus, šiuolaikinės moters gyvenimas yra ta pati sena per amžius tekanti istorija: noras būti laimingai, mylimai, pastebėtai, išreikšti save. Kita vertus, mūsų karta gyvena labai įdomiu laiku, kai, nepaisant technologinės pažangos ir visų modernumo apraiškų, nepaisant viso kelio, kurį nuėjo moterys, galingiausios valstybės prezidentas kone atvirai pasisako už seksualinį priekabiavimą ir neslepia požiūrio į moteris kaip į seksualinį

objektą. Tai šokiruoja, yra sunkiai suvokiama. Nors moterys tapo stipria perkamąja galia ir pakilo ekonomikos laipteliais, jos vis dar uždirba mažiau nei vyrai. Visai neseniai Saudo Arabija vienai robotei suteikė pilietybės teisės. Ironiška, juk šioje geografinėje plotmėje moterys, nepaklūstančios patriarchalinės visuomenės įstatymams, kai kur vis dar yra užmėtomos akmenimis. Manau, kad šiuolaikinę išsilavinusią moterį apėmęs jausmas, kad viskas daugiau mažiau eina perniek. Daug moterų norėtų mobilizuotis meilės,

sąmoningumo ir kažkokio teisingesnio kelio jėgoms, bet joms trūksta žinių, solidarumo. O kur dar kasdieniai dienos rūpesčiai ir stresas, per kuriuos pamirštama, kad atsakymas į globalias problemas išties prasideda nuo mūsų pačių. Jei prieš keliolika metų tai, kuo gyveno moterys, puikiausiai apibūdino filmo „Seksas ir miestas“ herojė Kerė Bredšou, šiuolaikinių Kerių nebetenkina besaikis pirkimas ir apsipirkinėjimo terapija, jos nebenori tuo užkaišyti vidinių skylių ar savivertės spragų, jų nebetenkina tik idėja „dirbk, pirk, mirk“.

LAMŲ SLĖNIS

Jos kelia gilius klausimus ir ieško atsakymų, joms neužtenka būti tik gražioms – moterys nori būti gražios ir vidumi, siekia harmonijos su savimi ir aplinkiniu pasauliu, nebijo kvestionuoti nusistovėjusios tvarkos ir imtis veiksmų. Iš dalies „Babe Universe“, kaip atsakingos mados prekės ženklas ir kaip besikurianti žiniasklaidos platforma, ir kilo iš noro dokumentuoti, kuo gyvena šiuolaikinė moteris, kas ją įkvepia, su kuo ji susiduria, kokios jos patirtys. Tai gimė iš noro pateikti alternatyvų sąmoningesniam ir daugiau harmonijos turinčiam gyvenimui. Iš noro pasakyti: „Ei, mes neturime visų atsakymų, tačiau galime juos surasti kartu, palaikydamos viena kitą.“ – Sakai, kad grožis gali būti visoks – skirtingų dydžių, formų, spalvų. Kas, tavo nuomone, labiausiai puošia moterį? Apskritai, kokia moteris tau pati gražiausia? – Atsakysiu ganėtinai banaliai, pasinaudodama mados ikonos Audrey Hepburn citata: „Pačios gražiausios merginos yra tada, kai jos laimingos.“ Manau, kad šis pasisakymas labai įdomus žinant pačios aktorės gyvenimo kontekstą – ji, pasak gandų, ilgą laiką kovojo su valgymo sutrikimais ir sveiku savo kūno suvokimu. Visa reklamos industrija ir finansinės struktūros yra suinteresuotos, kad moteris nesijaustų nei graži, nei laiminga. Nepamirškime to. Moterys nepriima visos savo galybės ir nesuvokia savo galios pakeisti dalykus visuomenėje į gera dėl to, kad į pasipelnymą iš moters nepilnavertiškumo kompleksų orientuotos industrijos kontroliuoja moters santykį su savo kūnu. Juk kai jaučiamės negražios, nenorime nieko daryti. Tai patvirtina ir moksliniai tyrimai, atskleidžiantys, jog dažniausia priežastis,

LAMŲ SLĖNIS

kodėl moterys delsia eiti į politiką, yra jų išvaizdos smerkimo baimė. Labai lengva būti paveiktai masinės žiniasklaidos – žinau tai iš savo ir savo draugių skaudžios patirties – neapykanta kūnui, valgymo sutrikimai, matymas, kaip viena iš mylimų draugių vos netapo anoreksijos auka... Taip moteris yra tarsi atkertama nuo savo kūno, o tuo pačiu ir savo intuicijos, gebėjimo priimti gyvenimo malonumus, džiaugtis savo patrauklumu, seksualine ir kūrybine energija, visiškai išgyventi ir priimti įvairias emocijas. – Elžbieta, o kokią žinutę siunčia moterys, nešiojančios „Babe Universe“ marškinėlius? Apskritai, kas yra jūsiškė „babe“? – Mūsų žinutė yra aiški ir paprasta: mylėk save, mylėk planetą, daryk gerus darbus. Pirkdamos mūsų marškinėlius remiate mergaičių išsilavinimą Indijoje, mat dalis pelno keliaus į labdarą. Mūsų tikslas – kad bet koks kontaktas su mūsų prekės ženklu, ar tai būtų marškinėlių vilkėjimas, ar tinklaraščio skaitymas, leistų moterims iškart pasijusti geriau, bent šiek tiek priartėti prie savo kūno, proto ir sielos harmonijos. Nesakome, kad įsigijusi mūsų marškinėlius moteris staiga taps visų vyrų geismo objektu, sutiks svajonių princą, įgaus statusą visuomenėje, atrodys lieknesnė ar taps moterimi, rodoma reklamose, kokios idealo, deja, dažnai tuščiai vaikomės. Tikime, kad mūsų klientė jau yra visavertė ir tobula – su visomis savo stiprybėmis ir trūkumais. Laimė neateina iš to, ką gauni. Juk pasiekę vieną tikslą iškart išsikeliame kitą. Toks laimės vaikymasis yra iliuzija. Laimės jausmas kyla iš harmoningo santykio su savimi, aplinkiniais, supančiu pasauliu. Tai darbas su vidumi, o ne išorinių dalykų vaikymasis.

LAMŲ SLĖNIS

– Ar tu pati – būtent tokia moteris? Kokios problemos, vertybės rūpi tau pačiai? – Aš tikiu, kad kiekvienas iš mūsų turi tam tikrą aukščiausią savo gyvenimo kelią, kuris įmanomas tada, kai per daug nekontroliuojame dalykų, klausomės savo vidinio balso ir leidžiame visatai daryti tai, ką ji išmano geriausiai – atvesti į mums skirtą individualų laimės kelią. Kai iš baimės ir mąstymo grįžtu į meilę, mano dienos būna kupinos gerų dalykų: susipažįstu su tinkamais žmonėmis, atsiduriu gerose vietose, ateina įkvėpimas, gimsta idėjos. Kai klausausi tik savo ego ir įsivaizduoju, kad aš viską kontroliuoju – dienos nėra tokios sklandžios. Dabartiniame savo gyvenimo etape mokausi verslo paslapčių, tačiau svarbiausias dalykas, kurio noriu išmokti, – pasitikėti visata ir „paleisti vairą“ – suvokti, kad aš visko nekontroliuoju, atrasti tikėjimą bei vidinį saugumą net tada, kai kelias priešakyje nėra visiškai aiškus ir neturiu tam tikrų atsakymų. Šiuo metu jaučiu, kad esu kiek persidirbusi, netekusi darbo ir laisvalaikio pusiausvyros – atsiradus verslui ėmė atrodyti, kad dalykai, kuriuos reikia padaryti, niekada nesibaigs. Tokiomis akimirkomis primenu sau, kad turiu sustoti ir pasirūpinti savimi, o visa kita susitvarkys savaime. Kai pasirūpini

LAMŲ SLĖNIS

savo energija ir tuo, ką spinduliuoji į Kalbant apie praktiškus dalykus, aplinką, – žiūrėk, pradeda sektis geriau. naudoju nakvišų aliejaus papildus. Taip pat stengiuosi kasdien išgerti ža– Panašu, kad mada tau – ne tik lią kokteilį su špinatais ar kitais žalusaviraiškos forma, bet ir būdas kal- mynais – tai gerai ne tik savijautai, bet bėti apie problemas, o „Babe Uni- ir grožiui. Žiemą planuoju vykti į joverse“ tarsi skatina susivienyti už gos kursus Balio saloje, žinau, kad ekologiją, moterų teises ir gerovę. manęs ten laukia daug ramybės, daug – Tikrai taip! Netrukus pasirodys judesio, buvimo gamtoje be makiažo, dvi naujos „Babe Universe“ marški- laiko su savimi. Būtent tokie dalykai nėlių kolekcijos: speciali ribota linija, daro didžiausią įtaką mano grožiui. pagaminta iš perdirbtų marškinėlių, Grožis man reiškia buvimą gražiai su stilingais „Ecology“, „Fashion ir vidumi – kai nedarai tam tikrų Against Slavery“ ir „Not F**cking veiksmų, išnaudodamas kitus ar aplinPlastic“ užrašais, ir po Naujųjų metų ką. Dėl to stengiuosi rinktis kiek gaturinti prasidėti mūsų pozityvaus kū- lima daugiau natūralių produktų. Tieno suvokimo kampanija su tokiais už- sa, tai pavyksta ne visada, tačiau savo rašais kaip „Perfect Body“, „Sili- pinigais stengiuosi neremti didelių con-Free“, „F**ck Beauty Standarts“. kosmetikos korporacijų, kurioms viNa ir žinoma, lieka dabartinė žais- siškai nusispjauti į aplinką ir tai, kad minga moteriškumą šlovinanti ir kiek moterys, naudodamos jų produktus, ironiška linija su užrašais „Babe“, „Di- teršia savo organizmą kancerogenais va“, „Babe on a Mission“, „Wonder- ir kitais chemikalais, kurios atlieka woman“ ir „Goddess“. bandymus su gyvūnais. Kuo toliau, tuo labiau jaučiu, kad – Papasakok apie savo grožio ri- didelės kosmetikos kompanijos ir jų tualus. Kaip mėgsti palepinti save? produktai man kelia savotišką atme– Man buvimas gražiai visų pirma timo reakciją, tad džiaugiuosi, kad yra jausmas. Manau, kad mano grožio tiek daug dalykų galima pakeisti ir receptai nėra labai tipiški – siūlyčiau tuo, ko yra beveik kiekvienose naišbandyti jogą, meditaciją, masažą. muose – vietoje antiperspiranto galiTaip pat aktyviai praktikuoti atlaidu- ma naudoti sodos miltelius, vietoje mą sau ir kitiems, nuoskaudų palei- akių makiažo valiklio – kokosų arba dimą. Ir, žinoma, turbūt niekas taip alyvuogių aliejų, vietoje cheminių nepaveikia moterų grožio kaip myli- odos šveitiklių – kavos tirščius, medų, mo vyro apkabinimai. saldžiuosius migdolus.

LAMŲ SLĖNIS

– O kokiais kriterijais vadovaudamasi renkiesi drabužius? Kas formuoja tavo pačios stilių? – Mano stilius labai pasikeitė nuo tada, kai pradėjau domėtis atsakinga mada ir pažiūrėjau „The True Cost“ (liet. „Tikroji kaina“) dokumentiką. Pamenu, peržiūrėjusi filmą verkiau, buvau šokiruota, negalėjau patikėti, kad toks blogis ir beprotybė valdo godžią mados industriją. Dabar pirmenybę teikiu taip vadinamai „capsule wardrobe“ – turiu keletą geros kokybės, man tinkančių daiktų ir juos derinu tarpusavyje, pagyvinu įvairiais aksesuarais. Atsimenu, gyvendama Londone vis pirkdavau ir pirkdavau įvairius drabužius, bandydama užkišti vidinę tuštumą ir pasijusti geriau. Dabar jaučiu, kad viskas išsigrynino, norisi kokybės: kokybės santykiuose, gyveni-

me, drabužiuose... Mane žavi minimalizmo idėjos. Ne veltui Marie Kondo knyga „Life-Changing Magic Of Tidying Up“ tapo tarptautiniu bestseleriu. Man labai imponuoja jos išsakyta idėja: jei tam tikras tavo aplinkoje esantis daiktas tavęs nedžiugina – reiktų jį perleisti tam, ką jis galėtų pradžiuginti. Jaučiu, kad savo apranga nebeturiu kažko įrodyti, atkreipti dėmesio. Apranga tik papildo mano asmenybę. Neseniai klausiausi savo mėgstamiausios mados tinklaraštininkės Garance Dore pokalbio su žymia prancūzų dizainere Isabele Marant. Jos kalbėjo apie prancūzių stilių. Apie tai, kaip prancūzaitės atranda tai, kas joms tinka, ir elegantiškai nešioja kone visą likusį gyvenimą. Taip pat mane sužavėjo mintis, jog Paryžiuje moteris negali atrodyti per daug

susitvarkiusi – net jeigu eidama į vakarėlį prieš veidrodį ruošeisi kelias valandas, turi atrodyti taip, lyg būtumei pasidažiusi pakeliui, mašinoje. Prancūzėms moterims nėra nieko baisiau nei sulaižytas tobulumas. Jis tarsi parodo, kad moteris nieko kito neveikia, tik rūpinasi savo išvaizda. O tai – blogo tono ženklas. Prancūzių grožio suvokimas neatsiejamas nuo asmenybės. Kuo toliau, tuo labiau man patinka požiūris, kad asmenybė ir netobulumai, ypač kalbant apie stilių, yra daug gražiau nei nuobodus tobulybės vaikymasis. Šiomis dienomis, kai esu labai užsiėmusi, dažniausiai mane pamatytumėte apsirengusią paprastai: džinsus, neutralių spalvų golfą. Tokį stilių derinu su kiek nerūpestingai suveltais plaukais ir beveik nepastebimu makiažu.

LAMŲ SLĖNIS

– Kokių žmonių stilius ir subtilus mados pojūtis tave žavi labiausiai? – Mane žavi labai skirtingi stiliai, o labiausiai – kai apranga yra žmogaus asmenybės tęsinys. Sužavėjo neseniai „Vogue“ žurnale paskelbtos Niujorko didžėjės, fitneso entuziastės bei influencerės Hannah Bronfman vestuvių nuotraukos, taip pat žavi atlikėjos Solange stilius, visiškas paprastumas ir minimalizmas, elegancija, aštuoniasdešimtųjų Madonna, Gosha Rubchinskiy post-sovietinis dizainas, Rihannos beskonybė. Nors pati renkuosi minimalizmą, šiuos išvardintus mados įkvėpimus jungia tai, kad jie atspindi skirtingas asmenybes, požiūrius, šaknis ir komunikaciją. Neturėtume bandyti rengtis vienodai – netobulumas ir individualumas yra įdomiau. Nors ir esu atsakingos mados aktyvistė, manau, kad mada neturėtų prarasti kūrybos, lašelio ironijos, žaismingumo. – Papasakok apie romaną su... pačia savimi. Kiek moteriai svarbu gyventi santarvėje su pačia savimi? Kaip tu pati puoselėji šią meilę? – Gyventi santarvėje su pačiu savimi lygiai taip pat svarbu ir vyrams. Manau, kad viena iš mano gyvenimo misijų – įkvėpti žmonės turėti daugiau atjautos, jautrumo, švelnumo santykyje su pačiais savimi, išmokti labiau mylėti save. Nekalbu apie narcisizmą. Juk kai esame kilnūs su savimi, kai gebame sau atleisti – tampame laimingesni, geresni kitiems, mums lengviau siekti tikslų, tobulėti. Iš visų baisių dalykų, kurie vyksta pasaulyje, didžiausias karo laukas vis dar yra daugelio mūsų galvose: kaip kalbamės ir elgiamės su savimi, ignoruojame savo jausmus. Socialinėse medijose kuriama tobulo gyvenimo iliuzija. Kartais atrodo, kad turi būti sėkmingas, gražus, lieknas ir turtingas, kad nusipelnytum laimės. Tai žaloja žmones ir iškreipia jų santykį su savimi. Energija, kurią švaistome kovodami su savimi, gali būti panaudota geresnio pasaulio kūrimui.

LAMŲ SLĖNIS

Su danų dizaineriu, ženklo „Arde“ įkūrėju RENÉ HOUGAARDU susitinkame 8 val. ryto. Po poros valandų jo laukia lėktuvas į Kopenhagą, tad klausimais ir atsakymais šaudomės prie pusryčių stalo. René dalijasi futuristinėmis mintimis apie pasaulio ateitį ir holistiniu požiūriu į industrinį dizainą, kartu bandome atsakyti į klausimą, kaip dizainas keičia žmogaus gyvenimą ir svarstome, ar pusryčiai prie dailesnio stalo būtų skanesni, o gal tiesiog neatkreiptume į tai dėmesio?

PUSRYČIŲ INTERVIU Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: „Arde“ archyvo

– Ar esate kada taip anksti davęs interviu? – Ko gero, tai vienas anksčiausių pokalbių su žurnaliste...

tiesų norėtum daryti. Žinoma, tai gali nutikti ir dieną – prisėdęs pailsėti, užmerkęs akis gali patirti tą patį. Ko gero, dažniau turėtume tai daryti...

– Kokiu paros metu jums gimsta pačios geriausios idėjos? Ar ankstus rytas – būtent TAS laikas? – Tiesą pasakius, pačios geriausios mintys aplanko prieš užmiegant. Kai po ilgos dienos išjungi protą, atsiguli į lovą, užmerki akis... Štai tada mintys pradeda atakuoti kaip meteoritai. Kartais tai iš tiesų vargina, nes privalai keltis iš lovos, užsirašyti idėjas, gal net atsiversti eskizų knygutę. Ir taip nutinka dažnai. Visą dieną protas įtemptai veikia, o gavęs trumpą poilsio pertraukėlę pradeda gaminti nuostabiausias mintis, išsigrynina tai, ką iš

– O jūs pats ar dažnai galite sau leisti atsitraukti nuo visko ir tiesiog pabūti su savo mintimis? – Žinoma, ne... – Ką tada veikiate, kai randate laiko sau? – Bėgioju, minu dviračio pedalus, plaukiu. Ir visada vienas. Gal todėl, kad dažniausiai esu gana užimtas žmogus, man atsipalaiduoti padeda būtent sportas. – Šiandien turite savo dizaino studiją „Arde“, tačiau prieš porą me-

tų užėmėte atsakingas pareigas danų dizaino bendrovėje „BeConcept“. Kuriame gyvenimo etape buvo daugiau kūrybos? – „BoConcept“ buvau atsakingas už naujų kolekcijų kūrimą. Tai buvo kelionių laikas. Lankiau parduotuves, konkurentus ir fabrikus visame pasaulyje – tokia buvo didelė mano darbo dalis. Be to, tekdavo bendrauti su daugybe skirtingų žmonių – kiekvienas šioje bendrovėje norėdavo pasikalbėti su kolekcijų vadybininku... Palikęs „BoConcept“, ėmiausi kurti savo dizaino ženklą „Arde“. Dabar – labai kūrybiškas etapas, kupinas problemų sprendimų. Juk idėjas, kurios gimsta mano galvoje, tenka pačiam realizuoti. Kol kas studijoje dirbu vienas ir jaučiuosi puikiai.

LAMŲ SLĖNIS

– Dirbti sau – smagiau, tiesa? – Dabar esu savo laiko šeimininkas ir darau tai, ką apie ką visada svajojau. Tai – didžiausia gyvenimo vertybė ir kokybė. Mano sukurto ženklo žinomumas auga, jaučiu, kad netrukus išaugs ir mano komanda. – Jei jūsų kuriamo dizaino filosofiją reikėtų apibūdinti keliais sakiniais... – Pakeisti ateitį. Kurdamas visada stengiuosi žvelgti pirmyn, aplenkti laiką. Taip, lengva nuspėti, kas ateityje bus aktualu žmonijai. Kalbu ne apie madą. Tai, kas mane veda pirmyn ir domina labiausiai, – kur kas daugiau nei tendencijos. Juk jos galioja vos kelis mėnesius, o paskui yra pakeičiamos naujomis. Tai – kaip mados kaprizai. Tas ratas sukasi beprotišku greičiu ir aš net nebandau suspėti kartu su juo. – Kokie keli jūsų kurti gaminiai galėtų pakeisti ateitį? – Štai kad ir vienas naujausių mano kūrinių – kėdė „Covent Dining Chair“. Tikiu, kad ji įkvėps ne vieną dizaino kūrėją, – tiesą sakant, jau matau, kaip kai kurie jų bando sukurti kažką panašaus. Nes ji kitokia. Manau, man pavyko sukurti tai, ko dar nebuvo. Inovatyvūs dalykai nebūtinai turi būti labai keisti, pakanka mažų detalių. Mano galvoje nuolat sukasi šimtai idėjų, bet tik nedidelę dalį jų pavyksta paversti realybe. Gyvename pasaulyje, kuriame visko labai daug, tad būtų naivu tikėtis, kad sukelsi revoliuciją sukūręs vieną produktą. Eiti tenka mažais žingsneliais. Gali turėti didelių užmojų ir ketinimų, prikurti daugybę naujų dalykų, tačiau jei jie nesujaudins vartotojo, neužkabins jo, tavo geri ketinimai tiesiog keliaus į šiukšlių dėžę. Tad didžiausias iššūkis – sukurti tai, kas tiktų ir patiktų realiam pasauliui ir realiems žmonėms.

LAMŲ SLĖNIS

– O man visada atrodo, kad visko pertekusiame šių dienų pasaulyje sukurti ką nors naujo beveik neįmanoma... – Pabandykime įsivaizduoti, kaip ši mintis būtų nuskambėjusi prieš šimtą metų! Juk gyvename toje pačioje realybėje kaip visada. Prieš penkis šimtus metų niekas net pagalvoti negalėjo, kad kada nors važinėsime automobilais ir kalbėsime mobiliaisiais telefonais. Mes nežinome, kas mūsų laukia, bet kažkas naujo nutinka visada. Ką gali žinoti, gal po dvidešimties metų pritaikius technologiją „Hyperloop“ mes visi keliausime antžeminiais tuneliais judančiomis kapsulėmis? – Kokios temos šiandien jus domina labiausiai? – Man itin kelia nerimą užterštumo problema. – Bet juk gyvenate Danijoje, tikrame rojuje, apsuptas nuostabios gamtos! – Taip, regionas, kuriame gyvename, mažiau užterštas ir ne toks pavojingas kaip daugelis kitų pasaulio dalių. Bet ir Danijoje taršos problema aktuali. Štai kartą susiruošiau panardyti labai

LAMŲ SLĖNIS

gražiame paplūdimyje, bet įbridęs į vandenį supratau, kad jame pilna plastiko šiukšlių. Mane tai sukrėtė. Taršta vis labiau artėja link mūsų. Norėdami padaryti pasaulį švaresne vieta gyventi, turėtume nedelsiant nutraukti daugelį gamybos veiklų. Naivu tikėtis, kad kada nors tai nutiks. Bet kiekvienas galime pamažu keisti savo gyvenimo būdą, tada pasikeis ir pasaulis.

– O kas patinka jums pačiam? Kaip atrodo jūsų namai? – Tai – tarsi nedidelė bandymų laboratorija. Mano žmona – architektė, tad į svečius užsukę žmonės dažnai juokiasi, kad čia justi mūsų abiejų braižas. Viską, ką sukuriu naujo, aš pirmiausia išbandau namie. Tad čia atsigabenu daugybę prototipų. Gal ne visada namų erdvė atrodo taip, kaip mums norėtųsi, bet abu stengiamės – Galbūt nuskambės naivokai, joje išlaikyti namų jausmą. bet ar tikite, kad dizainas gali nors šiek tiek pakeisti pasaulį? – Ar sutiktumėte, kad kūrėjo gy– Kalbant bendrai, jei baldų gamy- venimas – tai vienišiaus kelias? bos pramonė taps kiek sąmoningesnė, – Kūrybos pradžioje tai visada būtuomet taip. Šioje industrijoje dirba na vienišiaus kelias. Žinau, kad tai daugiau nei milijonas žmonių, tad pa- patvirtintų daugelis dizainerių, archisitelkus naujas idėjas čia galima nu- tektų ir kitų kuriančių žmonių. Kūveikti labai daug ir pasiekti reikšmin- ryba iš tiesų nėra tokia žavi, kaip gagų pokyčių. lėtų pasirodyti, nes pirmiausia tai – O jei diskutuotume apie tai, kaip sunkus ir alinantis darbas. Daugelis mūsų gyvenimus keičia estetiška aplin- mano pažįstamų dizainerių savo karka, tikiu, kad apsupti gražių daiktų jau- jerą pradėjo vieniši, ne vienerius mečiamės truputį laimingesni. Estetika tus dirbdami nuo ankstaus ryto iki keičia gyvenimo kokybę, mūsų nuotai- vėlyvo vakaro ar net naktimis, kol vieką ir jausmus. Juk dažnai ir įkvėpimas ną dieną juos kažkas pastebėjo. Ko aplanko tuomet, kai esi erdvėje, kuri gero, panašių istorijų papasakotų bet tave vienaip ar kitaip jaudina. Laimė, kuris savo verslą pradėjęs jaunas žmokiekvienas estetiką suvokiame savaip, gus. Bet tuo mūsų pasaulis ir žavus, tad ir galimybių reikštis baldų bei kitų kad niekada nežinai, kas tavęs laukia sričių dizaineriams yra begalė... po metų kitų.

LAMŲ SLĖNIS

BLACK

FRIDAY

-20% juodiems baldams ir aksesuarams

tik lapkričio 24-25 d.

www.boconcept.lt, Žalgirio g. 135, Vilnius, Tel.: +370 613 35515

LAMŲ SLĖNIS

Nors architektė AISTĖ AMBRAZEVIČIŪTĖ, šiemet apdovanota jaunųjų architektų premija Austrijoje, savo laimę kuria tarp dviejų Europos miestų – Vienos, kurioje baigė magistro studijas, bei Budapešto, kuriame gyvena Aistės mylimasis, mergina jaučia itin artimą ryšį su Lietuva ir ypač simpatizuoja vietinei medinei architektūrai. Su architekte kalbamės apie visai neseniai gauto apdovanojimo prasmę, nacionalinio identiteto ieškojimus, architektūros plotmėje keliamas diskusijas ir šiandieniniame multikultūriškame pasaulyje ypač sustiprėjusį išskirtinumo ir unikalių pojūčių poreikį.

UNIKALIŲ POJŪČIŲ POREIKIS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Gabija Labutytė

– Aiste, šiais metais buvai apdovanota jaunųjų architektų premija Austrijoje. Papasakok, ką reiškia būti pastebėtai? Apskritai, ką šis įvykis suteikė tau, tavo karjerai? – Šios premijos tikslas – įvertinti ir paskatinti jaunus architektus vystyti savo asmeninius projektus. Projektuose teigiamai vertinamos eksperimentinės architektūros tendencijos bei inovatyvūs ir tiriamieji projektų siekiai. Austrijoje kuriama daug stiprios eksperimentinės architektūros, universitetai skatina kitokį požiūrį į tradicinę architektūrą, moko prisitaikyti prie šiandieninės rinkos ir praktikoje išlaikyti kūrybiškumą. Magistro studijų metais mano projektai kardinaliai pakrypo visai nauja vaga, buvau įkvėpta to, ką mačiau, patyriau, išmo-

kau Vienos architektūros mokykloje. Akademinė aplinka suteikė labai daug laisvės, tai buvo puiki terpė geriau suprasti savo identitetą. Periodas po studijų buvo gana nelengvas, nes tik tada supratau, kad netelpu į rėmus, atsirado laiko pažinti nesuplanuotą kasdienybę, kai galiu veikti bet ką. Bandžiau laimę įvairiuose konkursuose, viešuose renginiuose, norėjau pristatyti savo idėjas ir mintis, suprasti, kas man rūpi ir kokiomis priemonėmis galėčiau geriausiai save išreikšti. Pripažinimas man buvo svarbus – jis leido labiau save vertinti, tvirčiau pajausti žemę po kojomis. Kiekvienam kūrėjui tai yra it parakas tęsti darbus toliau. Kadangi mano kūryba – labai asmeniška, šis įvertinimas skirtas ne tik mano kūrybiniam darbui, bet ir asmenybei.

– Papasakok apie savo kūrybą. Kokia koncepcija vadovaujiesi? – Mano akademiniai projektai visada buvo labai meniški. Kūrybą aš suvokiu kaip nepaliaujamą ieškojimą, kai mintyse chaotiškai plinta įvairios emocijos. Toks procesas yra labai svarbus mano savirealizacijai. Kūryba architektūroje – gana ribota. Šiandieninėje praktikoje vyrauja didelė atsakomybės įtampa, todėl labai dažnai kūrybinį potencialą tenka atmesti. Ne visi profesionalai sugeba rasti balansą ir palaikyti kūrybinę kartelę. Kiekvienas pasirenka sau svarbius iššūkius. Man labai svarbi yra kūryba. Kad sugebėčiau palaikyti vidinę harmoniją, darbe ieškau sau pačiai priimtinų užduočių.

LAMŲ SLĖNIS

– Tavo magistro baigiamojo projekto „Imaginary Folklore“ (liet. „Įsivaizduojamas folkloras“) koncepcija – įkvėpta Lietuvos medinės architektūros ornamentų, medienos anatomijos, darbe remiamasi medžiagos analize. Kodėl pasirinkai būtent šią temą? – Porą metų gyvendama Vienoje, kur istorinė architektūros stilistika be galo turtinga, pradėjau kreipti dėmesį į detales, medžiagiškumą. Sugrįždama į Lietuvą jausdavau didelį aplinkos kontrastą, identiteto skirtumus – tai ir buvo idėjų pradžia. Jaučiau simpatiją vietinei medinei architektūrai. Šiandien ji tapo permatoma, nebepastebima. Dabar tai – lyg paminklas praeičiai, o jos aukso amžiuje tokia architektūra buvo laikoma kūrybinės laisvės išraiška. Artimas ryšys su gamta buvo itin poetiškai perteikiamas namus puošiančioje ornamentikoje. Dėl industrializacijos ir standartizuotų statybinių gaminių natūralios medienos savybės, charakteris ir jai būdingas heterogeniškumas tapo ignoruojami ir vis dar lieka neištirti. Mediena yra natūrali medžiaga, gamtos dalis, todėl mane sudomino jos medžiagiškumas. Analizuodama medienos mikrostruktūrą atradau, jog medžio sandara ir formos yra be galo organiškos ir ornamentiškos. Gyvename skaitmeninių technologijų ir gamybos amžiuje, kai naudojamos įvairios medienos medžiagų kombinacijos bei frezavimo technologijos, leidžiančios visiškai manipuliuoti jos formomis. Projekto tikslas buvo iš naujo atrasti medinę archi-

LAMŲ SLĖNIS

tektūrą ir dizaino metodus, kurie, integruojant tarptautinę patirtį, padėtų kurti šiuolaikinę etnografinę aplinką gimtinėje. – Tavo kūryboje yra nemažai nacionalinio identiteto elementų. Kodėl tai taip svarbu? – Gyvendama centrinėje Europoje, jaučiu didelius kultūrinius skirtumus, kuriuos sukuria geografinė padėtis, kraštovaizdis, istorija. Pasiilgstu lietuviškų legendų, augant tam tikroje aplinkoje įgyjamo unikalumo. Man visada norisi išgryninti asmeninius poreikius, ieškau būdų, kaip juos realizuoti. Šiuo metu užsienyje turiu daugiau finansinių galimybių įgyvendinti savo idėjas, o jos dažnai įkvėptos lietuviškos aplinkos ir nacionalinio potencialo. Studijų metais atradau savo stipriąsias savybes ir pomėgį domėtis eksperimentine bei tarpdisciplinine architektūros sritimis. Mano darbai jungia architektūrą, skulptūrą, skaitmeninį meną, biologiją, technologijas. Mane domina medžiagiškume, formose, skirtinguose masteliuose esantis gamtos kompleksiškumas. Ieškau tarp gamtinių elementų sąveikaujančių bruožų – man svarbu ne tik vizuali formų imitacija, bet ir jose slypinti išmintis ir pritaikymas praktikoje. Parodos Rygoje metu kuratoriai priskyrė mano darbus neo-moderniam („neo-jugendstil“) architektūriniam stiliui, kurio pagrindiniai bruožai – gamtiniai elementai, technologinės inovacijos bei menų sintezė. Ir iš tiesų, mano kūryboje visa tai labai aktualu.

LAMŲ SLĖNIS

– Kaip manai, ar šiuolaikinėje atviroje visuomenėje, kurioje pamažu dingsta sienos, o šalys tampa multikultūrinės, dar įmanoma išsaugoti vietos prieskonį, unikalumą, identitetą? – Egzistuoja skirtumai, kurie susiformuoja su laiku, istorine patirtimi, todėl keliaujant tarp įvairių šalių ar net miestų dažnai jaučiama visai skirtinga, nenusakoma atmosfera, kurią formuoja aplinka ir žmonės. Juk dauguma keliautojų visada ieško neturistinių, unikalių objektų ir pojūčių. Ypač tai jaučiama šiame amžiuje – man atrodo, kad žmonės yra pavargę nuo masinės kultūros, daugumai norisi atrasti ir pažinti vietos išskirtinumą. – Ar dirbant užsienyje tenka ignoruoti savo pačios stilių ir prisitaikyti prie klientų norų, kultūros, konteksto? – Šiuo metu esu susikoncentravusi į savo asmeninių idėjų realizavimą – tai yra didelė prabanga ir didžiausias malonumas. Įdomu išbandyti save, kai darbo užduotis ir procesas priklauso tik nuo manęs. Vis dėlto beveik visada darbo procesą lydi kompromisai. Ypač architektūroje: čia būtina argumentuoti bet kokį sprendimą ir improvizacijai galimybių lieka ne visada. Labai svarbu mokėti atsirinkti, atsisakyti kai kurių projektų, žinoti savo vertybes ir stengtis kurti visavertį dialogą ir su klientu, ir su kontekstu.

mis problemomis ir iššūkiais susiduria šiandieninė architektūra? Kur link ji krypsta? – Analitinio požiūrio ir tiriamųjų darbų, akademinių bei profesinių žinių mainų trūkumas ir visuomenės požiūrio, savišvietos, susijusių su lokalia architektūros tradicija bei to pritaikymu, stygius yra ta sritis, kuri įdomi man pačiai ir, manau, laukia pokyčių. Su bendraminčiais inicijavome veiklą, kurios tikslai kilo iš lokalios problematikos aktualumo ir siekio skatinti architektūros meninės vertės puoselėjimą ir viešinimą. Architektūra kuria aplinką, o aplinka – mus, todėl labai norisi matyti kuo daugiau vertingų pavyzdžių – geras pavyzdys užkrečia.

– Apskritai, kokios diskusijos kyla tarp šiuolaikinių architektų? Kokie klausimai architektūroje jiems ir tau pačiai svarbiausi? – Architektūra labai atsilieka nuo kitų sričių, nes technologinės inovacijos pritaikomos gerokai vėliau, visas procesas užtrunka labai ilgai. Kartais man atrodo, kad architektūra virtualioje erdvėje turi daugiau vertės negu jau realizuota, nes ten galima greičiau reaguoti ir pristatyti savo idėjas. Būtent technologijų pritaikymas ir naudojimas kasdieniniame pasaulyje užima labai svarbią vietą ir daro įtaką materialaus pasaulio vizijai. Kūrybos proceso automatizavimas neįtikėčiausias idėjas paverčia realybe. Aš tai priimu kaip iššūkį ir su smalsumu nekantrauju išvysti nepakartojamas ar– Aiste, o kaip manai, su kokio- chitektūros realizacijas.

100

LAMŲ SLĖNIS

101

– Kokie, tavo manymu, pagrindiniai šiandieninės architektūros trūkumai? Ar įmanoma juos įveikti? – Šiandien architektūroje vyrauja didelė priešprieša tarp proceso ir rezultato. Nežinau, ar tai labiau trūkumas, ar krizė, inicijuojanti pokyčius. Akademinėje aplinkoje formuojamos vertybės dažnai yra visiškai ignoruojamos praktikoje ir primena ne architektūrą, o statybą. Nemažai mano kolegų po studijų tęsia kūrybinę veiklą kitose srityse: skaitmeninės animacijos, vizualinio meno, dizaino. Srityse, kuriose galima realizuoti savo kūrybinį potencialą. – Aiste, papasakok, ką mėgsti veikti, kai nekuri, nedirbi? Kas dar be architektūros yra tavo gyvenimo varikliukas? – Man labai patinka kolekcionuoti idėjas. Tai yra mano pačios laikas. Tik

102

LAMŲ SLĖNIS

tada, kai būnu viena, su savimi, aplinka mane be galo įkvepia ir kasdieninė erdvė pradeda pasakoti vaizdines istorijas. Aš gyvenu šiek tiek kitokį gyvenimo būdą: kai aplinkiniai dirba, aš važinėju dviračiu. Šis jausmas man yra labai svarbus ir reikalingas. – O kas tave nuvedė į Vieną ir Budapeštą? Kaip dalini savo gyvenimą tarp šių miestų? – Man patinka nepraminti keliai. Studijas Vienoje pasirinkau dėl to, kad tai tiesiog nebuvo populiaru. Nuvykusi ten supratau, kad man šis miestas patiks – juk čia dar nieko nežinau. Budapešte gyvena mano gyvenimo draugas, todėl dar studijuodama nuolat keliaudavau. Niekada nesijaučiau puikiai tik viename iš šių miestų, savo laimės receptą radau gyvendama dviejuose paraleliniuose pasauliuose. Jau vien dėl bendros istorijos šie miestai vienas ki-

tą labai papildo ir sukuria balansą. – Kuo panašūs ir kuo skiriasi šie miestai? Kur labiausiai mėgsti juose nueiti, praleisti laiką? – Gyvenimas tarp dviejų miestų yra kūrybos įrankis. Kiekvieną kartą patiriu emocinį šoką dėl socialinių ir kultūrinių skirtumų. Man tai kainuoja daug vidinės energijos ir galiausiai padaro didelę įtaką kūrybai. Keliaujant traukiniu gimsta daug idėjų, būtent judėjimas mane labai įkvepia. Budapeštas yra vadinamas šių dienų Holivudu, dėl to ten dažnai jaučiuosi esanti įvykių sūkuryje. Kiekvieną dieną mane vis kas nors nustebina. Abiejuose miestuose esu atradusi patinkančių ritualų, kuriais manipuliuoju, kad pasijausčiau kaip namie. Vienas iš mėgstamiausių užsiėmimų yra lankyti vietas, kurios pažadina prisiminimus ir sukuria dežavu efektą.

LAMŲ SLĖNIS

103

104

LAMŲ SLĖNIS

Į naująją kolekciją „Free to respect each other“ (liet. „Laisvi vienas kitą gerbti“) dizainerė KATRINA KNIZIKEVIČIŪTĖ sudėjo ne tik ryškias spalvas ir nepriekaištingas linijas, bet ir savo požiūrį, mintis apie masių ir individo saviraiškos santykį šiuolaikinėje visuomenėje. Naujoji jos kolekcija – lyg manifestas, skatinantis atrodyti ir rengtis taip, kaip nori. „Išsiskirti iš standartinio tipo žmonių reiškia gyventi laisvai“, – teigia dizainerė.

LAISVĖS REVOLIUCIJA Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Portreto nuotrauka: Nerijus ir Gintarė Fotosesijos nuotraukos: Gabrielė Gudkovaitė Modelis: Gertrūda Žilytė Kėdės: „jot.jot“ Kailiniai aksesuarai: bendradarbiavimas su „Beauty Fur Fashions“

– Katrina, kaip pristatytumėte savo naujausią kolekciją? – Kolekcija „Free to respect each other“ yra apie kitokius žmones ir masinės, stereotipinės visuomenės požiūrį į juos. Šaukiu abiem šalims: tiek visuomenei, kuri savotiškai teisia kitokio mąstymo žmones, tiek kitokiems žmonėms, kurie bijo atsiskleisti. Idėja gimė, kai įdomumo dėlei pradėjau skaityti straipsnius bei žiūrėti dokumentinius filmus apie psichiatrines ligonines bei jų pacientus. Išanalizavau dešimtis įvairių žmogaus būsenų, kurios visuomenės yra įvardinamos kaip sindromai ar ligos. Ypač šokiravo 19

amžiaus psichiatrinių ligoninių pacientų istorijos, priežastys, kodėl jie buvo jose uždaryti, ir būdai, kaip visuomenė bandydavo juos „išgydyti“. Nuo tų dienų praėjo daugiau nei šimtmetis – džiaugiuosi, kad bent šioje srityje pasistūmėjome ir taip žiauriai žmonių nebekankiname. Tačiau vis dar gausybė menininkų, nestandartinės orientacijos, kitokio požiūrio ir įsitikinimų žmonių patiria spaudimą iš visuomenės, kodėl gi jie nėra tokie kaip visi. Manau, jau pats laikas pasakymą „tu nenormalus“ priimti kaip komplimentą. Savo buvimu išsiskirti iš standartinio tipo žmonių reiškia gyventi laisvai.

– Kokie drabužių modeliai sudaro kolekciją? – Mano mados linija „Bajoras“ labiausiai sutelkta į taisyklingą „tailoring“ (liet. siuvimą), tad kolekcija susideda iš griežtesnio kirpimo natūralių audinių švarkų, paltų, diržų, kareiviško stiliaus kišenių detalių ir vilnonių-šilkinių kelnių. Kadangi kolekcija vis dar kuriama, planuoju išleisti ne tik daugiau kostiumų, bet ir laisvalaikio drabužių, kailinių aksesuarų. Mėgstu ryškias spalvas, tad ir ši kolekcija turės ryškių modelių, drabužių detalių. Mano tikslas – pristatyti „Bajorą“ kaip gyvenimo būdą.

LAMŲ SLĖNIS

105

– Savo prekės ženklą pavadinote „Bajoro“ vardu. Kodėl? – Iš tiesų tai yra man labai užgyventas ir išgyventas vardas, kuris jį bevystant buvo įvairiausiai apgalvotas – todėl būtų labai sunku sklandžiai ir paprastai išdėstyti, kodėl prekės ženklą pavadinau būtent taip. Ilgai mąsčiau apie vardą, kuris išreikštų pačią mane, mano įsitikinimus ir kūrybos idėją. Ir radau „Bajorą“, kuris daugeliu būdų jungia mano šaknis ir įgalina mano kuriamą žmogų. – Tai jau antroji „Bajoro“ kolekcija? – Antroji mano naujo etapo kolekcija ir pirmoji oficiali „Bajoro“ kolekcija! Pirmoji „Too proud to apologise“ (liet. „Per daug išdidus atsiprašyti“) kolekcija buvo lyg mažas žingsnelis mano naujo sumanymo, pasiryžimo link – ji atspindėjo socialines bei politines problemas, su kuriomis moterys susidurdavo jau nuo seniausių laikų. Įkvėpta Žanos d’Ark ir moterų iš pirmosios feminizmo bangos, sukūriau ryškią kostiumėlių kolekciją. Juos siuvau galvodama apie moterų aprangos Antrojo pasaulinio karo metu istorijas – kaip vien dėl to, ką moterys dėvėdavo, jos būdavo uždaromos į kalėjimą. Taip pat rėmiausi komplikuotais to meto apatinių dizainais. Švarkus siuvau naudodama vyriškų švarkų siuvimo ir modeliavimo technikas. – Kokiam žmogui skirta jūsų kūryba? – Tam, kuris supranta meną ir vertina kokybę. Į savo kūrybą įdedu ne tik daug darbo, bet ir meilės, gilių minčių. Kai siuvu gaminį, noriu, kad jis būtų nepriekaištingas tiek išore, tiek vidumi. Ypatingą dėmesį skiriu būtent švarkams – noriu, kad jie ne tik būtų ilgaamžiai, bet

106

LAMŲ SLĖNIS

ir įkvėptų, padėtų žmonėms veikti. – Šiuo metu kuriate ir gyvenate Didžiojoje Britanijoje. Kokią įtaką jūsų asmeniniam stiliui ir kūrybai tai daro? Kurdama naująją kolekciją įsivaizdavote, kad ją dėvi labiau Lietuvos ar Anglijos gyventojai? – Londonas – puikus miestas kūrybai, įkvėpimo ieškojimui ir apskritai saviraiškai! Ten sutikau ir turėjau galimybę padirbėti su tiek daug skirtingų žmonių iš viso pasaulio – jie buvo didelis įkvėpimas nenustoti būti savimi ir laisvai kurti. Po daugiau nei ketverių metų gyvenimo Londone, paskutinį pusmetį turėjau galimybę kurti Lietuvoje. Natūralu, kad daugiau laiko praleidau su lietuvaičiais, todėl šį kartą ir mintys sukosi labiau aplink juos. Pripažinsiu, jaučiu šiokį tokį spaudimą galvodama apie savo naujus klientus, bet pasitikiu kiekvienu iš jų. – O kaip apibūdintumėte savo kelią mados pasaulyje? Nuo ko viskas prasidėjo ir kaip vystėsi? – Prasidėjo viskas visai seniai – nuo svajonių – ir tęsėsi lydint sunkiam darbui. Baigiau mokyklą Lietuvoje ir išvykau į Londoną studijuoti mados dizaino. Ten grėbiau visas žinias, kurias tik galėjau, antrame kurse beieškant praktikos susipažinau su nuostabiu dizaineriu, kuriam vėliau dvejus metus dirbau. Baigusi universitetą, leidau sau šiek tiek pailsėti, paieškoti savęs ir susidėlioti mintis. Kiek vėliau pradėjau dirbti su individualiais klientų užsakymais ir siūti švarkus. Tada sumąsčiau, kad galbūt laikas po truputį pradėti savo liniją – taip galėčiau išreikšti savo mintis ir nuolatos kurti. Ir štai aš čia – šiame savo gyvenimo etape!

LAMŲ SLĖNIS

107

108

LAMŲ SLĖNIS

109

110

LAMŲ SLĖNIS

– Kas apskritai jums yra mada? Kokia jūsų dizaino estetika? – Mada man yra menas. O menas yra maistas mano sielai. (Šypsosi). Mano dizaino estetika – kokybės ir ekspresijos harmonija. Stengiuosi dirbti prie kiekvieno gaminio taip, lyg jis būtų vienintelis, it jis už mane kalbėtų.

– Taip! Dirbu laisvai samdomu modeliu jau šešerius metus, dažniausiai kaip prekės ženklo ar reklamos veidas. Pastaruosius dvejus metus daugiau orientavausi į plaukų modeliavimą skirtingoms plaukų produktų kompanijoms ir grožio salonams, dėl to visai dažnai keičiau savo plaukų stilių. Modelio darbas fotosesijose ir – Kuriam sezonui kurti drabužius kolekcijų pristatymuose man yra puijums patinka labiausiai? ki galimybė iš kitos perspektyvos ste– Vėsiajam, rudens sezonui. Mėgs- bėti, kaip vyksta skirtingų kompanijų tu kurti iš įvairios vilnos, storesnių darbo procesai. audinių ir kailių. Taip pat jaučiu, kad kuriant drabužius šaltajam sezonui – Pati drąsiai eksperimentuojate man lengviau atsiskleisti. su savo įvaizdžiais. Sakykite, nuo ko pradėti savito stiliaus paieškas, jei – Esate ir pati dirbusi modeliu. Ar pradžioje būna nedrąsu? ši patirtis padeda kuriant savo ma– Nuo minčių! Gyvename kartą ir dos liniją? pats gyvenimas nėra labai ilgas, tad

kam laikyti save už pakarpos ir nesiimti eksperimentų keičiant šukuoseną ar patį stilių. Galbūt atrasite savyje kažką netikėto! – O kaip apibūdintumėte savo stilių, kokias nesuderinamas detales mėgstate dėvėti? – Visada sunku apibūdinti savo stilių, bet sakyčiau, kad kuo toliau, tuo labiau rengiuosi „skoningai, bet šiek tiek išprotėjusiai“. (Juokiasi). Pastaruoju metu pamilau netradicines šlepetes, kurias derinu su ryškiomis kojinėmis. – Be kokių trijų stiliaus detalių neįsivaizduojate šaltojo sezono? – Galvos aksesuaro – skaros ar skrybėlaitės, vilnonio kostiumėlio ir kailinukų.

LAMŲ SLĖNIS

111

112

LAMŲ SLĖNIS

Pamirškite viską, ką iki šiol žinojote apie įklotus

Naujieji

FlexiComfort

Itin ploni Švelnaus paviršiaus Saugiai išlieka savo vietoje Išlieka nepakitusios formos *komforto jausmas dėvint

Suteikia gaivos pojūtį ir komfortą* kiekvieną dieną LAMŲ SLĖNIS

113

114

LAMŲ SLĖNIS

Dabar jau neprisimenu, kurioje dizaino mugėje pirmą kartą pamačiau vaikiną su akiniais. Ryškiau nei raudona jo barzda rėkė megztinis su šokančiais žmogeliukais, kurie priminė kvadratėlius iš 9-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį valdžiusių vaizdo žaidimų. Ant stalo priešais vaikiną dar gulėjo keletas pakuočių kojinių ir senovinis televizorius. Tik vėliau sužinojau, kad visa tai beprotiškai susiję – prekės ženklas „Pančiakos“ kilo iš keletą medijų jungiančio menininko KAZIMIERO INČIRAUSKO kūrinio „O jūs vaikai taip darykit“.

TIESIOG – KOJINĖS? VISAI NE. Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Lina Jushke

– Argi nekeista, kai meno objektais tampa megztinis ir kojinės? – Šiuo megztiniu į tekstilę įvestas dviejų skirtingų medijų junginys. Du klasikiniai dalykai mano mintyse turi labai daug bendra – tai vieni pirmųjų kompiuterinių žaidimų ir tautinių raštų motyvai audiniuose. Jų abiejų pagrindas – kvadratėlis. Ir audinyje, ir žaidime jis labai kondensuotas, turintis gilias šaknis. Pirmieji procesoriai negalėjo atlikti didelių skaičiavimų kompiuteriniuose žaidimuose, lygiai taip pat audimo staklės ribojo raštų įvairovę. Taigi priemonė ribojo formą, tačiau gilios prasmės šaknys likdavo. Ir audinių

raštai, ir pirmieji kompiuteriniai žaidimai dėl tų pačių priežasčių atsikartoja tam tikru ritmu. Ritmika ir muzikalumas lygiai tokie pat svarbūs juose abiejuose. Viskas prasidėjo dailės akademijoje, kai mums, studentams, buvo pateikta laisva tapybos užduotis – interpretuoti senovinių audinių raštus. Štai tada pagalvojau, kad galėčiau sujungti du dalykus, kurie, man atrodė, turi daug bendra. Audinių raštai ir kompiuterinio žaidimo motyvai man pasirodė panašūs, o abu dar siejo ir stiprus nostalgijos jausmas bei susipynę vaikystės vaizdiniai.

– Ar jau tuomet buvote sugalvojęs, kas iš viso to studentiško darbo išeis? – Tada sukūriau keletą grafikos darbų ir animacinį filmuką. Natūraliai gimė jausmas: kur susijungia dvi medijos, gali jungtis ir trečia. Ieškodamas išraiškos priemonių, pamaniau, o kodėl negrįžus atgal, į tekstilę, ten, kur viskas prasidėjo? Banaliausia, kas galėjo ateiti į galvą, buvo megztinis. Užpernai sugalvojau dar pridėti kojines. – Nuėjote pas mezgėją ir pasakėte: man reikia megztinio? – Iš savo grafikos darbų sudėliojau raštą, radau mezgėją, mudu aptarėme, kaip tai turėtų atrodyti.

LAMŲ SLĖNIS

115

– Ir kokių sulaukėte reakcijų? – Stovėdamas mugėse pastebėjau: kojinių neperka dažnai, tačiau priėję žmonės visada nusišypso. Neabejoju, šypsenas provokuoja nostalgijos jausmas. Mano sukurtas junginys apeliuoja į skirtingas kartas ir yra palankus nostalgijai. Vaikystėje dažnai žaisdavau pas močiutę, ji turėjo didesnį televizorių nei mes namuose. Jos spintoje, į kurią, be abejo, įlįsdavome, užmačiau senovinius raštuotus audinius ir lovatieses iš senųjų laikų. Šiandien audinių motyvų tiksliai neatsimenu, tačiau jausmas likęs. – Ar vaikystėje pats žaisdavai kompiuterinius žaidimus? – Pas močiutę prie televizoriaus prijungdavau žaidimų kompiuterį – „Žilitoną“. Žaidimai būdavo įrašyti geltonuose diskuose, dažniausiai – kiniškos kopijos, originalai mus Telšiuose retai pasiekdavo. Padirbinių būdavo pilna, o originalių žaidimų tik pas retą bendraamžį matydavau. – Namuose turėjote kompiuterį? – Turėjome asmeninį kompiuterį. Į namus jį pargabeno brolis, gerokai vyresnis už mane. Brolis daug ką parodė, sudomino. Nuosavo žaidimų kompiuterio neturėjome, gal todėl jo vertė man atrodo dar ypatingesnė. Su kiemo draugu eidavome už miesto, į Paežerės kaimą, kur gyveno vienas mūsų bičiulis. Nelabai jį mėgome, bet jis turėjo kompiuterį, užtat reikėdavo jį pakęsti ir net pasikviesti į svečius, kai norėdavome kompiuterį parsinešti namo ir prisijungti prie savo televizoriaus.

116

LAMŲ SLĖNIS

117

118

LAMŲ SLĖNIS

119

– Jūsų tėvai – menininkai: mama – tekstilininkė, tėtis – skulptorius. Ar galėjo nutikti taip, kad būtumėte pasirinkęs kitą, ne menininko kelią? – Turėjau bendraklasį, bendramintį, su kuriuo prie kompiuterio leisdavome laisvalaikį. Tuo metu kaip tik buvo kilęs didžiulis socialinių tinklų bumas, mes irgi vieną sukūrėme. Biciuliai.com subūrėme apie 300 dalyvių bendruomenę. Labai nesireklamavome, pamenu, pagaminome marškinėlius, žadėjome dovanoti juos kiekvienam šimtajam tinklo nariui. Tačiau padovanojome trejus – toliau nebeužteko nei jėgų, nei finansų kovoti su tuo pat metu atsiradusiais didžiuliais pažinčių portalais – draugas. lt ir one.lt. Buvome vos keturiolikos, o į savo verslą investavome iš kišenpinigių, kuriuos duodavo tėvai, išleisdami į mokyklą. Šiandien žiūrėti į tuos puslapius visai negėda – sukūrėme daug inovatyvių dalykų, o kai ką netgi padarėme anksčiau nei didžiosios kompanijos. Tiesą sakant, didelių užmačių neturėjome, tai buvo tiesiog malonus būdas mokytis programavimo. – Telšiai Lietuvoje yra tarsi kokia menininkų sala... – Mokyklą baigiau Telšiuose, į dailės akademiją irgi čia įstojau. Norėjau studijuoti vizualines komunikacijas, iš pradžių galvojau važiuoti į Klaipėdą, tačiau vis dėlto likau Telšiuose – pamaniau, ko ten ieškočiau, jei mano mieste yra ta pati specialybė, o dėstytojai irgi ne ką prastesni. Kai dabar

120

LAMŲ SLĖNIS

lyginu Telšius ir Vilnių, turiu būti labai kritiškas, kad atrasčiau provincialumo žymių savo miesto akademinėje bendruomenėje. Iš Telšių kilę visi rimti Lietuvos juvelyrai, su draugais kartą darėme projektą, norėjome į tai atkreipti dėmesį. Nors kai pradėjome kapstytis istorijoje, paaiškėjo, kad būrų krašte auksakaliai negyveno. Žemaičiai buvo kariai, ne menininkai. – Ir vis dėlto, po studijų Telšiuose nelikote, atvažiavote į Vilnių? – Nes pajutau, kad per ilgai namuose užsibuvau. Susikroviau daiktus ir išvažiavau. Keletą dienų gyvenau automobilyje, o paskui buvusiame „Gerovės“ konservų fabrike radau loftą. Ten buvo daug laisvų patalpų, būdamas studentas apie tokias tik svajodavau. Dirbau ir gyvenau viename didžiuliame kambaryje. Kambario draugai keitėsi, erdvė gyvenimui nebuvo patogi – nuolat darėme visokias pertvaras, kad tik išsaugotume bent kiek privatumo. Į Vilnių atvažinėti pradėjau dar mokykloje. Dešimtoje ar vienuoliktoje klasėje čia su draugu keletą savaičių gyvenome rūsyje, kūrėme tinklalapius. Miestas man taip patiko, kad grįžau. Dar prieš studijas pradėjau domėtis animacija – šiandien animacija yra mano darbas ir pragyvenimo šaltinis. Vis dėlto personažų animavimas tik iš pradžių atrodo įdomus: galvoje sukasi daugybė įvairių sprendimų, ieškai skirtingų dinamikų – tačiau kuo ilgiau dirbi, tuo labiau mechaninis šis veiksmas tampa.

LAMŲ SLĖNIS

121

122

LAMŲ SLĖNIS

123

– Kuo toliau, tuo labiau pasaulis plečiasi. Ar šiandien galima kalbėti apie provincialumą čia, Vilniuje? – Žinote, kada jis labiausiai juntamas? Keliaujant. Animacijos, vaizdo produkcijos darbo kultūra labai panaši ir čia, ir už Atlanto. Į aukštesnį lygį pretenduojančios studijos stropiai seka tendencijas, kartais tai netgi erzina. Pavyzdžiui, ilgą laiką animacijoje buvo populiaru plokščias stilius, rodos, dirbosi visai smagiai, bet šiandien norisi kažko labiau organiško. – Jūsų kurtuose koliažuose, pasikartojančiose raštuose irgi galima atrasti animacijos? – Kai kada apsistoju prie animacijos, kai kada – prie tekstilės. Koja, kojinė, šokis, choreografija – man smagu, kai medijos pinasi. Sukūriau tris skirtingus kojinių modelius, kiekvienas iš jų – riboto kiekio.

– Lygiai taip pat gali susidėvėti ir jūsų megztinis... – Jis labiau taupomas – parodoms, fotosesijoms, juo puošiuosi per muges. – Spalvotus kvadratėlius visaip išnarpliojote, perkėlėte į visas įmanomas būsenas. Kas toliau? – Mane domina generatyvūs menai, atsitiktinumo lemiama, mašinų kuriama estetika, taip pat poetikos žaidimai. Esu sukūręs garsinės tapybos programą, kuri aplinkos garsus iškart verčia spalvų kompozicijomis ekrane. Neseniai parodoje Anykščiuose pristačiau kitą seną savo kūrinį – haiku generatorių. Kompiuterio programa iš lietuviškų skiemenų atsitiktine tvarka konstruoja žodžius, paskui jungia juos į haiku struktūros trieilius. Tai aliuzija į Borgeso Babelio bibliotekos variacijų begalybę. Jei haiku generatorių paliksi įjungtą bent šimtą metų, įmanoma, kad jis surinks tobulą trieilį. Taigi tobulybė slypi potenciale.

– Neabejoju, kad parduoti kojines – ne pati svarbiausia užduotis? – Dizaino ir meno mugės tapo tarsi mano hobiu, taip aš atsipalaiduoju – Esate sukūręs muziką pagal konuo kitų savo darbų. Kartais patiriu ordinates žemėlapyje. Sunku net įsinuostolį – kai sumoku už vietą, nieko vaizduoti – kaip kuriamas toks kūnelieka. Bet juk suprantu, kad mano rinys? prekė ne kiekiais matuojama. – Programėlė, kurią įdiegiau savanoriams, kas keletą minučių siųsdavo – Meno objektas, kuris susine- man jų lankomų vietų GPS koordišioja... nates. Pagal jas skaičiavau atstumą – Pažįstu žmonių, kurie unikaliais nuo sekamųjų namų taško, vėliau jį numeriais pažymėtas mano „pančiakas“ paversdavau natomis gamose. Galulaiko spintos stalčiuje, nenešioja. Tik tas, tinį rezultatą pasiekti padėjo bičiuliai kuris perka, gali nuspręsti – padovanos, muzikantai – kompozicijos buvo grolaikys stalčiuje ar mausis ant kojos. jamos gyvai violančele, pianinu, fleita,

124

LAMŲ SLĖNIS

gitaromis. Šis kūrinys – tai kontempliatyvus pamąstymas apie žmogaus rutinos kuriamus ritmus, apie privatumo problemas, kurios iškyla, šiems tapus viešiems. – Kodėl tada taip bijome kompiuterių, jei su jais galima nuveikti nuostabiausių dalykų? – Kompiuteris, kaip ir bet kuri kita medija, – įrankis, su kuriuo gali arba išgelbėti pasaulį, arba jį sunaikinti. – Savo vaikams nedraustumėte? Leistumėte juo naudotis, kiek nori? – Tikrai drausčiau! Vaikų kol kas dar neturiu, bet tikrai ribočiau jų laiką prie kompiuterio. Šitas daiktas trikdo dėmesį, nors ir lavina kai kuriuos gebėjimus – kalbų mokėjimą, loginį mąstymą. – O vaizduotę? – Ar vaizduotė lavės, priklauso ne nuo aparato, ne nuo dėžės, o nuo to, kokį turinį matys ir girdės jaunuolis. Žaidimų būna įvairių, bet techninės galimybės šiandien – plačios, turinys kur kas dažniau būna išbaigtas, uždaras, nepaliekama vietos interpretacijai, fantazijai. Pirmuosiuose žaidimuose to daugiau, gal todėl jie ir kelia nostalgiją. Kaip nostalgiją, manau, kels dabartiniai žaidimai tiems, kurie juos žaidžia. Pirmieji vaizdo žaidimai ilgai gyvuos, lygiai taip pat, kaip gyvuoja vinilinės plokštelės, analoginė fotografija. Klasika visada gyvena ilgiau ir reikšmingiau. Kaip tie senoviniai raštai megztinyje.

LAMŲ SLĖNIS

125

126

LAMŲ SLĖNIS

Jo kelionė po restoranų pasaulį visada buvo vingiuota – nuo giliausio dugno iki pačių aukštumų. Į šį verslą jis, tada vos studijas baigęs jaunuolis, atėjo vedinas jausmo. Jausmais kurdamas naujus restoranus ir receptus iki šiol ir vadovaujasi. Garsiausių restoranų virtuvės ir ten surinktos patirys leido šefui DEIVYDUI PRASPALIAUSKUI suprasti, kad maistas toli gražu nėra viskas. Apie tai, koks nuostabiai įkvepiantis ir pragaištingai sudėtingas yra restoranų verslas, Deivydas pasakoja savo knygoje „Aš, tu ir virtuvė“, plačiai atverdamas ne tik virtuvės, bet ir savo vidinių išgyvenimų duris.

JAUSMŲ VIRTUVĖ Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Dovilė Rozmanaitė, iš Deivydo Praspaliausko knygos „Aš, tu ir virtuvė“ (leid. „Alma Littera“)

– Netrukus pasirodys tavo knyga „Aš, tu ir virtuvė“. Kokios istorijos sugulė į ją? – Niekada nesiekiau sukurti ko nors išskirtinio, to, ko dar nebuvo. Knyga labiau buvo iššūkis man pačiam, nes į ją norėjau sudėti receptus, kurie kiekvienam padėtų eksperimentuoti ir improvizuoti namų virtuvėje. Savo restorano virtuvėje beveik niekada nesivadovauju receptais – klausau intuicijos. Juk jei mėginčiau užrašyti, receptai išsitęstų kelis puslapius ir niekas tikrai nenorėtų to kartoti savo virtuvėje... Aš pirmiausia esu virėjas, o virėjai gamina kiek kitaip, nei esame pratę tai daryti namuose. Tad šį kartą man teko išeiti iš

komforto zonos, plačiai atverti savosios virtuvės duris ir atvirai papasakoti apie ten verdantį gyvenimą. Norėjau parodyti, koks kompleksiškas ir sudėtingas šis pasaulis. Daugeliui atrodo – turi restoraną, vadinasi, turi daug pinigų. O aš sakau, kad restoranų verslas – tai hobis, kurio lengvai neatsikratysi, ir jei jau jį turi, dažniausiai kitiems pomėgiams tavo gyvenime tiesiog neliks vietos. Restoranas tampa darbu ir gyvenimo būdu. Neabejoju, kad daugelis slapta pasvajoja atidaryti restoraną. Vienam gal puikiai sekasi kepti pyragus, kitas kuria puikius interjerus, trečias išmano rinkodaros subtilybes, ir kiekvienam atrodo, kad to pakaktų, jog restoranas

gyvuotų ir taptų populiarus. Iš tiesų norint sukurti gerą restoraną reikia ne tik visų šių žinių, bet ir gerokai daugiau. Man pačiam įdomu viskas: ir maistas, ir interjeras, ir bendravimas, ir virtuvė, ir finansai. Taigi visur kišu savo trigrašį. Bet turiu pripažinti, kad tai nėra teisingiausias kelias – ateina metas, kai supranti, kad kai kuriuos dalykus turi tiesiog paleisti, leisti juos atlikti kitiems –vienas visko neaprėpsi. Knygoje ir kalbu apie tai, kad pirmiausia reikia tvirtai apsispręsti, ar tikrai nori merkti uodegą į restoranų verslą, nes šis užsiėmimas nejučia apsėda ir nebepaleidžia. Gerai tai ar blogai – spręsti kiekvienam jūsų.

LAMŲ SLĖNIS

127

128

LAMŲ SLĖNIS

– Kokia knygos viršelio idėja? – Norėjosi parodyti, kad restorane gyvenimas verda, įvykiai ir žmonės nuolat keičia vieni kitus, tad visų svarbiausia – ši akimirka, kurioje esi čia ir dabar, o visos komandos tikslas – jausmas, kurį žmogus išsineš iš tavo restorano. Lygiai tas pats vyksta ir mano paties gyvenime. Pasaulis juda, o aš bandau jame išgyventi. – Knyga padalyta į tris dalis – aš, tu ir virtuvė. Kas sieja šiuos tris pasaulius? – Aš – šios knygos pasakotojas, tai užuomina, kad joje – daug asmeniškų istorijų. Ši knyga nėra restoranų verslo vadovėlis, visa perteikta per mano individualią patirtį ir išgyvenimus. Tiesą sakant, ši knyga leido man pačiam pajausti, kad iki šiol gerai nesuprantu, koks tas restoranų verslas... – Jei pažvelgtum iš šalies, tarsi knygos skaitytojas, kokia ta tavo asmeninė kelionė po restoranų pasaulį? – Ji tokia – nuo A ik Z... Nuo netikėtai Kopenhagoje atsidūrusio studento, vakarėjančiame paplūdimyje žvelgiančio į horizontą, iki jaunuolio, valdančio pirmąjį nuosavą restoraną Vilniuje. Mano gyvenimą aukštyn kojomis apvertė vienas dvi su puse valandos trukęs renginys – geriausio Lietuvos šefo konkursas. Dabar nuoširdžiai norėčiau, kad to apdovanojimo tąkart, būdamas vos 22-ejų, nebūčiau pelnęs. Ko gero, tai nutiko per anksti. Kai einu, einu visa jėga – visada taip dariau. Tąkart pasiėmiau geriau-

sio šefo taurę ir grįžau į Daniją, kur tuo metu gyvenau. Netrukus man pradėjo skambinti žurnalistai iš Lietuvos, supratau, kad turiu judėti pirmyn – dabar arba niekada. Grįžau į Lietuvą ir čia atidariau pirmąjį savo restoraną – „Lauro lapą“. Manoji kelionė visada buvo stipriai pasilenkus ir visą laiką kabinantis nagais. Dar iki atveriant restorano duris, visi iki vieno mane gąsdino, kad nepavyks, niekas manimi netikėjo. Bet aš vis tiek restoraną atidariau ir labai greitai verslas įsiliepsonojo, iškėlė sparnus – iki tol buvau niekam nežinomas virėjas, bet pamažu mane ėmė atpažinti, spauda rašė, kad į Lietuvą atvedžiau skandinavišką virtuvę. O tada griuvau į dugną – iš restorano pasitraukiau. Buvo labai sunku, bet po kiek laiko vėl atsistojau ant kojų ir judėjau toliau. Kažkas juokėsi, kad aš – kaip Heraklis, mane sutraiško, o aš vėl keliuosi ir šaunu aukštyn. – Kaip tu pats pasikeitei: nuo tada, kai ėmeisi vadovauti pirmajam restoranui, iki dabar, kai vėl pradedi naują etapą? – Anksčiau buvau labai karštas – vaikščiojanti ugnis. Elgiausi taip, kaip mane mokė garsiausiuose Danijos restoranuose. Tik vėliau supratau, kad aš nesu toks, kad man labiau patinka būti geram nei griežtam, kad per prievartą ar fizinį darbą negaliu priversti žmogaus mylėti manęs ar darbo, kurį jis atlieka. Kai kurios mano savybės nepasikeitė iki šiandien, bet tik todėl, kad restoranui vadovauju vienas, šiame versle nesu su antrąja puse ar geriausiu

draugu. Žinoma, yra žmonių, kurie man labai padeda ir lydi mane šioje kelionėje. Vis dėlto šiandien jaučiuosi gerokai labiau subrendęs, atviromis akimis žvelgiu į pasaulį ir suprantu, kad restoranų verslas nėra visas gyvenimas. Privalai plėsti akiratį, užsiimti daugiau įvairių veiklų, būti socialiai atsakingas ir tiesiog mėgautis tuo, ką darai. – O kaip sekasi tai įgyvendinti praktiškai? Ar restoranas tikrai nėra visas tavo gyvenimas?.. – Visos tos mintys, kurias sudėjau į knygą, gimė per pastaruosius šešerius ar septynerius metus. Dabar atėjo laikas jas pritaikyti praktiškai. Žvelgiant iš šalies žmonėms atrodo, kad mūsų gyvenimas – kupinas nuotykių ir veiksmo, bet iš tiesų jie mato tik nedidelę dalį. Kartais manęs klausia, ar kada nors miegu? Tuomet stabteliu ir pasidaro truputį liūdna, kad taip ir neišmokstu planuoti savo laiko. Tad pamažu mėginu restorane įvesti dar daugiau struktūros, kad kiekvienas turėtų tikslias užduotis ir aš galėčiau nors retkarčiais atsitraukti. Aišku, daugelis pasakytų, kad tai – elementarūs verslo pagrindai. Deja, juos pradedu rimčiau gvildenti tik dabar... – Nejau tikrai iki šiol kūrei restoranus vadovaudamasis jausmu ir naktimis negraužei verslo vadovėlių?! – Visą laiką buvo tik jausmas. Viskas – iš ten. Mane vedė motyvacija įtikti svečiams ir noras, kad mano darbuotojai jaustųsi laimingi. Dabar suprantu, kad vis dėlto reikia ne tik motyvacijos, bet ir griežtos struktūros.

LAMŲ SLĖNIS

129

– Knygoje labai atvirai ir išsamiai pasakoji apie tai, koks sudėtingas restoranų verslas, kad tai – kur kas daugiau nei skanus maistas. Ir kad, ko gero, net visai ne maistas čia svarbiausias... – Restoranų verslas – pasakiškai įdomus, tačiau jis tikrai neprasideda ir nesibaigia lėkštėje. Tai daugybė mažų kampučių ir paslėptų niuansų bei šešėlių, kuriuos privalu pastebėti. Jei tik norėtum, iš restorano galėtum neišeiti niekada – čia visada atsiras, ką nuveikti. Savo akimis mačiau ne vieną restoraną, kuris atsidarė ir užsidarė, o žmogui teko nuleisti galvą ir pripažinti, kad nepavyko. Tokios istorijos man visada suspaudžia širdį. Todėl pirmiausia ir noriu paklausti skaitytojo: ar tu tikrai nori atsidurti restorano virtuvėje? Man pačiam yra tekę praleisti daug laiko skirtingų restoranų virtuvėse. Norėjau parodyti, kas iš tiesų esu ir ką veikiu, o juk esu virėjas. Virtuvė man – tai ne tik puodai ir produktai, tai gyvas organizmas, daugybė skirtingų profesijų ir begalė jausmų, apie kuriuos daugelis niekada nė nesusimąsto. – Ar tau nebaisu taip plačiai atverti durų į savo pasaulį ir širdį? – Ko gero, pasirodžius knygai turėčiau tiesiog susipakuoti daiktus ir išvažiuoti... ( Juokiasi). Tikiuosi, neperlenkiau lazdos. Bet aš ir norėjau būti atviras, norėjau savų jausmų, sa-

130

LAMŲ SLĖNIS

vo asmeninio požiūrio į visa tai, apie ką pasakoju. – Ne taip seniai vėl pradėjai naują etapą – atidarei restoraną „Amandus“. Koks jausmas vėl viską pradėti iš pradžių? – Atidaręs „Amandus“ pajutau, kad žmonės iš manęs nuolat tikisi kažko naujo. O aš turiu labai aiškią koncepciją – tai asmeninis ryšys su svečiu ir degustacinė vakarienė, per kurią siūlau paragauti to, ką pats sugalvoju. Galbūt kažkam pasirodė, kad išsisėmiau, kai kas tikėjosi daugiau ir, neslėpsiu, mane tai kiek nuliūdino. Bet niekada nesiekiau kopijuoti jau sukurtų receptų ir koncepcijų, tai tiesiog ne mano kelias. Tad startas nebuvo lengvas, bet, ko gero, pradžia visada būna tokia. Tikiu, kad bėgant laikui žmonės supras, kiek daug širdies, noro ir kūrybos įdedame siekdami sukurti kuo geresnį produktą ir patirtį. – Ar buvo žmonių, bičiulių, kurie nuo tavęs nusisuko po gana skandalingo pasitraukimo iš restorano „Dublis“? – Arba tai nebuvo mano rato žmonės, arba aš jų tiesiog nepasigedau. Visus ištikimiausius savo svečius naujajame restorane sutikau per pirmuosius tris mėnesius. Jie spaudė ranką ir linkėjo sėkmės, sakė, kad seks iš paskos, kad ir kaip pasisuktų mano kelionė. Ir man tai pats didžiausias paskatinimas daryti tai, kuo tikiu.

LAMŲ SLĖNIS

131

– Receptus kuri jau dešimt metų. Kaip tau pavyksta vis sukurti ką nors naujo iš tų pačių produktų? – Būdamas virtuvėje nuolat tobulėji. Kuriant receptus labai svarbu nuojauta. Receptų niekada neužsirašinėju. Kūryba vyksta galvoje ir tikrai nežinau, iš kur ateina tos mintys ir įkvėpimas. Tiesiog bandau naujas konsistencijas, technikas, derinius. Net nežinau, ar kai kurie receptai po metų kitų nesikartoja – aš tiesiog neprisimenu! Būna, koks vienas produktas mane tiesiog apsėda ir tris mėnesius žaidžiu su juo. O tada ateina laikas kitam. – Galutinis patiekalo vaizdas lėkštėje – taip pat tavo fantazijos vaisius? – Prie šio kūrybinio proceso prisideda visi, kas nori. Dažnai dar iki patiekalui atsiduriant lėkštėje įsivaizduoju, kaip jis atrodys, tačiau leidžiu pasireikšti ir kitiems komandos nariams. Šiandien aš tikrai daug labiau mėgaujuosi matydamas, kaip sekasi kažkam kitam. Anksčiau viską norėjau daryti pats. Pamažu atradinėju sielos ramybę ir leidžiu sau šiek tiek atsitraukti. – Dar vienas naujas iššūkis – tai tavo vardo produktų linija. O man atrodė, kad tau ir taip trūksta laisvo laiko... – Labai mėgstu saldumynus, bet tai, ką galima rasti parduotuvėse, dažniausiai nėra patys sveikiausi produktai. Tad norėčiau rasti gamintojų, su kuriais kartu iš vietinių ekologiškų produktų sukurtume sveikus pusryčių palydovus. Žinau, kaip svarbu planuoti savo meniu, tad norėčiau padėti žmonėms susiplanuoti savo kasdienybę, kad nubudę ryte jie žinotų, ką šiandien valgys, ir darytų tai kūrybingai. Beje, knyga paskatino mane kurti paprastesnius receptus, kad iš paprasčiausių visada randamų ingredientų būtų galima sukurti kai ką ypatingo. Juk maistą norisi ne ilgai gaminti, o juo mėgautis. Tad mano tikslas – suteikti žmonėms papildomų prieskonių, kurie nuspalvintų jų pusryčius ir gyvenimą.

132

LAMŲ SLĖNIS

133

134

LAMŲ SLĖNIS

JAUTIENOS PAŽANDĖ SU BARAVYKAIS Reikės: jautienos pažandė

• •

•

jautienos sultinys švieži baravykai

Jautienos pažandę lengvai pamarinuokite, apvoliokite miltuose ir stipriai apskrudinkite iš visų pusių. Paruoškite jautienos sultinį, pagardinkite jį prieskoniais ir dar verdantį užpilkite ant pažandės, kad skystis ją apsemtų. Uždenkite kepimo popieriumi ir folija, kepkite iki 160°C temperatūros įkaitintoje orkaitėje 4 valandas. Baravykus lengvai apkepkite, pagardinkite druska ir pipirais, patiekite kartu su jautienos pažande.

LAMŲ SLĖNIS

135

136

LAMŲ SLĖNIS

SŪRIO PYRAGAS SU UOGŲ ŽELĖ Pyragas: •

200 ml grietinėlės

•

100 ml apelsinų sulčių

•

50 g miltelinio cukraus •

5 g želatinos

Želatiną išmirkykite ir išlydykite su 100 ml apelsinų sulčių. Visus ingredientus išplakite kartu iki puraus mišinio ir supilstykite į norimo dydžio formeles. Padėkite į šaldiklį 8 valandoms. Išėmę iš formelių sūrio kremą mirkykite paruoštoje ir iki 26°C temperatūros pašildytoje uogų želė. Kad būtų paprasčiau, želė galima sustingdyti ir patiekti greta sūrio pyragaičio.

Uogų želė: 900 g uogų tyrės

•

50 g cukraus

•

50 ml vandens

•

70 g želatinos

Uogas sutrinkite su cukrumi ir perkoškite. Vandenį užvirkite, lengvai atvėsinkite ir jame ištirpinkite želatiną. Į mišinį pamažu supilkite uogų tyrę ir atvėsinkite.

LAMŲ SLĖNIS

137

138

LAMŲ SLĖNIS

PUTĖSIAI SU ŠVIEŽIOMIS UOGOMIS Reikės: • • •

500 ml grietinėlės

100 g miltelinio cukraus

250 g vaisių tyrės (geriausia – namų gamybos)

Grietinėlę lengvai išplakite su milteliniu cukrumi ir įmaišykite vaisių tyrę. Skaniausia patiekti nedelsiant. Norėdami sustingdyti desertą į receptą įtraukite 10–15 g želatinos.

LAMŲ SLĖNIS

139

140

LAMŲ SLĖNIS

SKRUDINTŲ MOLIŪGŲ, AVIEČIŲ IR ŽALIOSIOS ARBATOS GĖRIMAS Reikės: •

150 g atvėsintos žaliosios arbatos •

50 g skrudintų moliūgų •

30 g aviečių

Visus ingredientus sutrinkite kokteilinėje ir nukošę išpilstykite į stiklines.

LAMŲ SLĖNIS

141

142

LAMŲ SLĖNIS

SVARAINIŲ „PARFAIT“ SU KARAMELIZUOTU ANANASU IR MIGDOLAIS Reikės: •

200 ml grietinėlės

•

100 ml apelsinų sulčių

•

50 g miltelinio cukraus

•

100 g svarainių džemo

Išvirkite svarainių džemą lygiomis dalimis sumaišydami cukrų ir nuluptus svarainius. Tada paruoškite „parfait“: visus ingredientus išplakite iki grietinėlės konsistencijos, supilstykite į formeles ir palikite šaldiklyje bent 12 valandų. Patiekite 10–15 min. palaikę šaldytuve, kad desertas nebūtų per kietas.

TIESIAI IŠ BIRŽŲ – Į JŪSŲ RANKAS Po daugiau nei 60 valandų gamybos, biržietiška viso grūdo ruginė duona pagaliau jūsų delnuose. Formuota rankomis ir kepta akmeninio pado krosnyje, autentiška, saldoko skonio, be mielių, bet su traškia plutele – tokia, kaip kaime kepdavo močiutė. Pagaminome natūralų 8 valandas brandintą raugą. Jį sumaišėme su viso grūdo ruginiu plikiniu iš miltų ir karšto vandens ir brandinome dar parą. Duonai tešlą maišėme iš viso grūdo ruginių ir paprastų ruginių miltų, subrandinto plikinio ir kitų ingredientų. Po dar 5 valandų kubiluose, duonelė buvo formuojama rankomis ir kepama krosnyje. Po 24 valandų duona sutvirtėjo ir įgavo autentišką ruginės viso grūdo duonos skonį. Biržų duona – riekelė šilumos, kąsnelis laimės.

LAMŲ SLĖNIS

143

144

LAMŲ SLĖNIS

Jam patinka būti nuošalyje. Visada patiko. Bet argi ne paraštėse gimsta ironija, galvoju. Ko jau ko, o jos skulptoriaus DONATO JANKAUSKO-DUONIO objektai – sniego žmogus, draugiškai apsikabinusios žmogbeždžionės ar traukinių stotyje ilgesingai į tolumas žvelgiantis šešių metrų dydžio Tonis Soprano – nestokoja. Prieš septyniolika metų pabėgęs iš Vilniaus, Duonis kuria, medituoja ar guli po savo beržu nuo jo ne taip jau toli, prie kelio, vedančio į Baltarusiją.

PABĖGIMAS Į... SANDĖLĮ Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Lina Jushke

Daugiau nei dešimt meno kūrėjų prieš septyniolika metų įsigijo kolūkio gamybinę bazę, grūdų sandėlį, svarstykles, griūvančius silikatinius pastatus. Šiandien kai kurie iš jų čia gyvena, kiti dirba ir leidžia savaitgalius. Savičiūnuose jie lieja bronzą, mirko molį, pjausto putoplastį. Jau daug metų čia gyvenantys menininkai sako, kad gyventi kaime nėra jokia auka. Pasišaipydami iš siekiamybės gyventi tik sostinėje, jie juokauja, kad nuo Savičiūnų iki Vilniaus yra dvigubai arčiau nei nuo Vilniaus iki Savičiūnų. Buvusį grūdų sandėlį Duonis pavertė kūrybos ir gyvenimo erdve. Sandėlio kieme gyvena ir jo skulptūros, įsitaisiusios rudens žolėje ir tarsi laukiančios dar vieno išmėginimo – ru-

dens tamsa, žiemos sniegu, pavasario lietumi ir vasaros karščiais. Per rudenišką žolę kartu su Duoniu žengiame į pirmykščio žmogaus pasaulį, kuris, menininkas neabejoja, turi lygias teises egzistuoti kartu su civilizuotuoju. Galima nesunkiai įsivaizduoti, kuo į kaimą 2000-aisiais atvykusį menininką laikė vietos gyventojai. Gyventi buvusiame kolūkio grūdų sandėlyje, kurio kiemas blizga nuo tepalų... Duonis gi čia matė visai ką kita – didelį seną sodą, miškais apaugusias apylinkes, ypatingą vietą. Nuojauta neapgavo – sovietiniai pastatai kažkada pastatyti tiesiai ant piliakalnio, ant jo buvo liejamas traktorių tepalas ir metamos statybinės atliekos. „Kai noriu pasodinti medį, pirmiausia turiu iškasti varžtus, betono gabalus ir plytas“, – pasakoja Duonis,

vedžiodamas po savo kurtą skulptūrų parką. Panašu, kad jo kiemas yra dirbtuvių dalis: skulptūros čia laikomos, eksponuojamos, parduodamos, iš čia išvažiuoja, čia grįžta arba yra pakeičiamos kitomis. – Kaip manai, ar menas turėtų mirti kartu su menininku? – Žinoma, kad ne. Ir nemanau, kad įmanoma gerą meną numarinti. Kita vertus, kai padarai blogą darbą, juk norėtum, kad jo neliktų. Ar žinote, kad Juozas Laivys Žemaitijoje yra įkūręs meno kūrinių kapines? Jis jas netgi oficialiai įteisino. Žadėjau jam, kad atvešiu kokį vieną darbą, bet tokiam įvykiui reikia labai susikaupti. Meno kūrinį laidoti – sunkiau nei žmogų.

LAMŲ SLĖNIS

145

– Šiandien keletą kartų pakartojai – čia ne menas. Tai kas yra menas? – Kurdamas meną aš pavargstu. Nes kai kuri meną, reikia galvoti. O darydamas užsakymus reklamoms, pailsiu. Ilsiuosi ir dabar – kaip gera pasėdėti ir nieko nedaryti, tuoj skambins, klaus, kodėl neatsakinėju telefonu, prašys, kad nufilmuočiau, kaip pailginau nosį užsakymui. Užsakovas, agentūra, atlikėjai... Yra daug žinančių, kaip reikia, kaip turi atrodyti. Čia juk reklama, o ji irgi tam tikras menas. Kai kuri teatrui, esi visa ko viršininkas, vieninteliai užsakovai – teatras ir Dievas. Teatras reikalauja, kad ne su televizoriumi bendrautum, o kontempliuotum su dangumi. – Nesunku pastebėti, kad teatrą vis dažniau užkariauja kompiuteriai. Gal ateis laikas, kai scenografų, teatro dailininkų nebereikės? – Mes, menininkai, pajutome, kai atėjo naujos technologijos. Iš pradžių visi puolė tuo džiaugtis, tačiau nesunku suprasti, kad senosios priemonės yra tikresnės, turi pridėtinę vertę. Pamenu, ŠMC nusipirko vaizdo kamerą, ji buvo labai brangi, gal net pats brangiausias pirkinys. Su kamera daugybė menininkų sukūrė savo darbus, aš irgi, tačiau laikas praėjo ir teko ją parduoti aukcione kartu su kitais susidėvėjusiais ŠMC daiktais. Nepirkau jos, nusipirkau ilgą stalo užtiesalą iš Dailininkų sąjungos. Niekam jo nereikėjo, pamaniau, noriu. – Ar tau dažnai nutinka: nereikia, bet norisi? – Esi laimingas tada, kai aplink tave yra suprantantys žmonės. Man ro-

146

LAMŲ SLĖNIS

dos, tai – pilnatvė. Būna, nueini į svečius, gerovė aplinkui: veidrodžiai, spintelės, slankiojančios durys, švaru, jokių dulkių. Tuo metu save įjungi arba išjungi. Tai sveika. Nors nebėgu, vis tiek niekur nespėju. Nenoriu apžioti daugiau nei galiu, bet visada skubu. Rodos, tiek visko reikia veikti, o rankos nekyla. Ypač kai baigi darbą, jį atiduodi. Būna, net susergi, bet gal to reikia, kad mintys išsivalytų? Pabūni taip, net į tą pusę nežiūrėdamas, ir vėl pasiilgsti darbo. Sakiau, dabar meno nedarysiu, nesiimsiu didelių projektų. Mene šiandien egzistuoja ekonominė ir visiškai neekonominė klasės, pastaroji netgi neekologiška, ji degina energiją, teršia aplinką – laidai, aparatūra, pinigai, valstybė, utilizavimas... Metams bėgant pradedu jausti mastelį, todėl imuosi įgyvendinti mažesnes idėjas. Menas neturi virsti daiktais. Sąmoningai nedalyvauju paminklų ir aikščių konkursuose, dideli burbulai – ne man. Prisimenu, kai Lincas kartu su Vilniumi tapo Europos kultūros sostine, su šviesios atminties architektu Valdu Ozarinsku siautėme viešbutyje. Išstumdėme lovas, išėmėm čiužinius, padarėme kambaryje didžiulį slėnį. Susirinko daug žmonių, visiems labai patiko, o mes jautėmės tarsi roko žvaigždės. Tada sakiau Valdui: Lukiškių aikštėje reikia iškasti įdaubą, padaryti slėnį, kuriame galėtų sėdėti žmonės. Tik tiek, duobutė ir viskas. Vienas panašus projektas buvo, kažkam irgi tai šovė į galvą, tačiau juk pasirenkama ne tai, kas paprasta. Dainius Leškevičius kažkada siūlė vietoj Mindaugo paminklo atkasti požeminį upelį, uždengti jį stiklu, tegu teka, tegu matosi.

LAMŲ SLĖNIS

147

148

LAMŲ SLĖNIS

149

– Ar galiu paklausti, kodėl pabėgai iš Vilniaus? – Supratau, kad nenoriu būti su chebra, pabodo virti tose pačiose sultyse. Dirbau Šiuolaikinio meno centre, keldavausi anksti, vaikus veždavau į mokyklą. Kai mano diena būdavo jau įpusėjusi, per naktis ošę menininkai tik pradėdavo keltis, o darbas prasidėdavo nuo trečios popiet. Kadangi valandų neskaičiuodavome, dirbdavome paromis. Pavargau. Ir šiaip, miestas yra varginantis dalykas. Barai, restoranai, draugai, su visais turi pasikalbėti. O čia, kaime, galiu ramiai dirbti, niekas netrukdo. Pasiilgstu žmonių – nuvažiuoju, susitinku, nenoriu – nevažiuoju. Vakarais dirbu dailės mokykloje, nuo 16 iki 20 valandos. Tai visų spektaklių, parodų ir renginių laikas. Gal tas mano darbas reiškia, kad ir nenoriu ten būti? Kai dirbi teatre, dažnai jo po to visai nebesinori. Kartą į spektaklį pakviečiau savo kaimyną iš kaimo, automobilių meistrą, jis pasiėmė drauge sūnų. Mieste jis patyrė tikrą kultūrinį šoką – kur automobilį pastatyti, teatras, žmonės, įvykis. Visas kaimas ūžė. Čia visada ir visi žino, ką veikiame. Nors ir nebe kaimas čia, iš ryto visi išvažiuoja į miestą, į darbus, aplinkui – tyla ir ramybė. Visuomeninis transportas čia važiuoja retai, o vagys neateina.

– Per dieną čia pro šalį pravažiuoja du autobusai, vaikai išlipa prie didžiojo Minsko kelio ir ateina pėsčiomis. Vasarą čia nuostabu, šalia vanduo, galima maudytis, miškai, kraštovaizdis nuostabus, egzotinis kraštas čia. Sūnus šiais metais baigia mokyklą, visi tie dalykai: kaip sekėsi matematika, o kaip istorija? Dukra Paula dainuoja, o sūnui rūpi antropologija, istorija. Jo metų aš buvau velnias, o jis kitoks – tvarkingas, pareigingas. Mano draugė Sigita turi tris vaikus, būna smagu, kai visi čia suvažiuoja.

– Tau pasisekė rasti moterį, kuri sutiko atsikraustyti į sandėlį... – Pankuojame mes jau dešimt metų kartu. Jūs nė neįsivaizduojate, kaip čia viskas atrodė, į tokią vietą lįsti reikia sveikatos. Savo namus vadiname loftu kaime ir jokie kabaluojantys laidai mums netrukdo. Sigitai labai patinka augalai, būna, dėl vienos kompozicijos ji dieną praleidžia miške. Užsiauginame pomidorų, paprikų, agurkų, baklažanų, cukinijos po kiemą mėtosi. Šiais metais Siga atrado originalų būdą auginti bulves – paklojo šieno, pabėrė bulvių, užklojo jas šienu. Paskui tik atklojom – švarios švarutėlės, mažytės, bet skanios. Turime draugą bitininką, jis mūsų sode pasistatęs keletą avilių, kai išsuka medų, – Tavo dukra ir sūnus liko gyven- visada palieka keletą stiklainėlių. ti Vilniuje. Ar vaikai pas jus atvaMes abu stengiamės šiuose nažiuoja? muose nedaryti, ko nenorime.

150

LAMŲ SLĖNIS

151

152

LAMŲ SLĖNIS

153

– Šiais laikais tik laimingi daro tai, ką nori... – Banalus teiginys – juk, būna, beprasmybę irgi kartais smagu pajusti. – Kas tada tave džiugina? – Dar vienas banalus klausimas. Procesas. Dainius Liškevičius mano mintį jau pasakė: jei nedaryčiau, išprotėčiau. – Kaip nutiko, kad pasirinkai meną? – Augau Telšiuose, vaikystėje kambarį dalijomės su broliu, turėjau tokią palangę, ant kurios piešdavau žigulius. Pasimokęs piešimo, stojau į M. K. Čiurliono menų gimnaziją. Koks paradoksas – esu menininkas daltonikas. Spalvas skiriu, man tik nesimato rudų ir žalsvų atspalvių. Dar studijuodamas Dailės institute, išvykau į Vakarus. Berlynas buvo mano pirmasis užsienis. Paskui su Valdu Ozarinsku išmaišėme autobusėliu visą Europą, džiaugėmės gyvenimu kartu. Tik datų nežinau, manęs visada klausia, o aš negaliu prisiminti. Būtų gerai, jei kas priverstų mane parašyti savo gyvenimo aprašymą, gal būtų aiškiau. Neįsimenu pavardžių, vardų, net nesistengiu įsiminti, pradėjau ignoruoti atmintį. Kaip sakė Vytautas Radžvilas, išsakyta tiesa visada virsta melu. – Ar menas tau yra nuotykis? – Aš taip nesakau, tas nuotykis tave apdaužo ir paleidžia. Nesame normalūs, apie menininkus madinga sakyti – kritinio mąstymo žmonės. Nueinu į prekybos centrą, negaliu atsistebėti – tokie visi paprasti. Su vežimėliais vaikšto, viskas aplinkui tviska, blizga. Nežinau, kaip jiems, bet man labai sudėtinga... Jei nori būti geras menininkas, turi būti komersantas. Man rodos, norint tvarkytis taip, kad tavo kūriniai būtų perkami, turi įdėti ir protinio, ir fizinio darbo. Vis galvoju, jei menininkai imtųsi naftos verslo, daugelis iš jų taptų milijonieriais.

154

LAMŲ SLĖNIS

155

156

LAMŲ SLĖNIS

157

158

LAMŲ SLĖNIS

159

SAVAS KAMBARYS

EVAKUACIJA IŠ EDUKACIJOS Tekstas: Birutė Pankūnaitė Nuotraukos: „The Rooster Gallery“ archyvo Paveikslo nuotraukos: Arūnas Baltėnas

Vita Opolskytė, „Edukacinis planas nr. 1 ir 2“, 2015. Drobė, aliejus, 137,00 x 158,00 cm, „Lewben Art Foundation“ kolekcija

160

LAMŲ SLĖNIS

1992 m. gimusi tapytoja Vita Opolskytė baigė Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklą, Karolio Didžiojo universiteto koledžą Antverpene, Belgijoje, ir Vilniaus dailės akademiją – taigi ji yra išbandžiusi kelias labai skirtingas švietimo sistemas. Nors menininkė ką tik pabaigė tapybos magistro studijas, jau kelerius metus ji yra pripažinta kaip labai originali kūrėja. 2015 m. konkurse „Jaunojo tapytojo prizas“ ji laimėjo antrą vietą, o parodose Lietuvoje ir užsienyje dalyvauja nuo 2014 m. Taigi ar mokykla ugdo ir skatina, ar slopina ir laužo individualumą? Kokią įtaką menininko mąstymui ir kūrybai daro mokymo institucijos? Ar visada edukacija yra pozityvi? Tai klausimai, kylantys interpretuojant V. Opolskytės diptiką „Edukacinis planas“, kuris taip primena pastatuose kabančius evakuacinius planus. Paveikslai nutapyti remiantis topografinio vaizdavimo metodu, tarsi iš viršaus. Tačiau šio metodo taisyklių nesilaikoma: perspektyvos iškreiptos, masteliais laisvai varijuojama. „Kiekvienas tokio pastato kambarys turi savo savo sistemą ir simbolizuoja skirtingas mokymo/mokslo/edukacijos institucijas, kuriuose man yra tekę būti. Bendras šių institucijų komplektas kuria naują vienetą“, – sako autorė. Tuomet visas vaizdas – tai „evakuacijos iš edukacijos“ metafora. Kaip būdinga jaunam žmogui, ji kvestionuoja mokymosi patirtį ieškodama savitos kalbos ir bandydama atsikratyti mokslo įstaigų uždedamo spaudo ir įtakų.

Pabėgimas iš mokyklos Panašu, kad susitinkame su itin intelektualia tapytoja, teoretizuojančia savo vaizdinius. Šiems paveikslams plėtoti ji pasitelkia Ludwigo Wittgensteino tikrumo, Michaelio Foucault galios ir disciplinos bei Sigmundo Freudo išstumtos atminties sindromo teorijas. „Mokymasis – tai tarsi žaidimas su tam tikromis taisyklėmis. Tu ne kvestionuoji, o priimi tai, ką sako mokytojas. Jo žinojimas ir tikrumas nėra išsakomi – jie mokinio praryjami drauge su pateikiama informacija, kai tik mokinys išmoksta mokymosi žaidimą“, – teigia L. Wittgensteinas. Savo prisiminimus apie institucijas įamžinusi diptike, menininkė tarsi ima jas kontroliuoti – jos tampa mažiau svarbios, nevientisos ir iškreiptos. Taip „tiesos“ mokymui nuimamos lubos ir panaikinamas pagrindas kitiems aukštams. „Paveikslas teigia, jog netikrumas, atsiradęs tiesos mokančioje švietimo institucijoje, griauna žmogaus (pasi)tikėjimą“, – sako tapytoja.

Vaikystės šleifas ir sindromai Kambariai nutapyti primityvistiškai, tarsi vaiko ranka: patalpos nesusisieja, laiptai niekur neveda, iš viršaus galima stebėti ant sienų pakabintus paveikslus, – tai topografiniame brė-

žinyje būtų neįmanoma. Ir tai ne vienintelė menininkę su vaikyste siejanti gija. Kituose, netopografiniuose jos paveiksluose interjeras taip pat svarbus, o jame apgyvendinamos ir iš fotografijų pertapytos figūros. Čia taip pat žaidžiama masteliais ir netaisyklingomis perspektyvomis. Figūros siejasi nelogiškais ryšiais, neretai jos, lyginant su aplinka, per mažos arba per didelės, paveiksluose daug vaikystės simbolikos. O tai verčia kalbėti apie „Alisos Stebuklų šalyje“ sindromą, kurį autorė sąmoningai pasirenka savo kūrybai. Belieka įsivaizduoti, kad begrimztant į miegą jūsų rankos tampa neįtikėtinai didelės, o baldai kambaryje – maži lyg iš lėlių namelio. Šis sveikatai nepavojingas sutrikimas – tai neurologinė problema, su kuria dažniausiai susiduria vaikai. Sindromas veikia ne tik vizualinį, bet ir garsinį, juslinį suvokimą bei savo paties kūno pojūtį. Simuliuodama šio sindromo simptomus, V. Opolskytė kuria savo keistą deformuotų erdvių paveikslų pasaulį, kuris iš esmės asocijuojasi su pasakų vaikyste, jame iš alogiškų santykių ir sukeistų mastelių atsiranda nerealumo įspūdis. Taip gimsta kitokio pasaulėvaizdžio iliuzija, susijusi su siurrealiais vaizdiniais. Šiose erdvėse žiūrovas sąmoningai klaidinamas, priverčiamas pasiklysti tarp realių interjerų, neįprastų ir realių daiktų mišinio, tikrų ir iškraipytų faktų – todėl nesuvokia, „ar tai nereali realybė, ar reali nerealybė“.

LAMŲ SLĖNIS

161

Senamadiški vaizdiniai Su siurrealizmu (tiksliau – su jo nuosaikiąja André Bretono versija) V. Opolskytės kūrybą sieja ir meilė vintažui, senamadiškumui: kaip ir šios pakraipos menininkai, ji itin mėgsta pasendintus baldus, daiktus ir interjerą. Klasikinis siurrealistinės ikonografijos kilmės šaltinis yra „blusų turgus“, kur nebeaktualūs reiškiniai atranda savo vietą marginalioje erdvėje. Kartu su pomėgiu sendinti autorė atsineša ir koloritą: jos paveikslų spalvos paprastai yra prislopintos, perleistos per pilkšvų ir rusvų dažų filtrą. Viskas vos pablukę lyg senose fotografijose. Todėl į lietuvių naujosios tapybos erdvę savitai įsiliejanti V. Opolskytė svarbi ne tik kaip figūratyvo ir konceptualaus pasakojimo atgaivintoja, bet ir kaip subtili spalvų meistrė.

162

LAMŲ SLĖNIS

SAVAS KAMBARYS Pajutome, kad laikas skirti daugiau dėmesio moterų kūrybai. Tai pasaulinė tendencija, primenanti, kad dailininkės susiduria su kitokiais iššūkiais nei dailininkai, o tai nustumia jas į archyvų užkampius. Todėl kuriame „Savą kambarį“, kurį suprantame kaip vietą, kur bus atidžiai įsižiūrima į dailininkių kūrybą, įsiklausoma į tai, kas mums pasakojama tvirtu balsu, ir tai, kas netikėtai praslysta. Dar 1929 m., kalbėdama apie rašytojas, Virginia Woolf nurodė savos erdvės svarbą kūrybai – „duokit jai kambarį ir penkis šimtus svarų per metus“1. Kadangi dabar privati erdvė nebe tokia didelė prabanga, kūrėjoms atviri

ir universitetai, ir bibliotekos, ir galerijos, belieka pasitikrinti savo pažiūras. Norime sukurti simbolinį „Savą kambarį“ – kaip progą nustebti peržiūrint tai, ką kartais paliekame paraštėse. V. Woolf pastebėjimu, autorės turi savo, kitokį nei vyrų autorių, balsą, bet geriausi kūriniai gimsta, kai pamirštamas lytiškumas, nes skirtingose lytyse užkoduotas noras bendradarbiauti. Projekte bus pristatomos menotyrininkų parengtos dailininkių kūrinių, priklausančių mūsų kolekcijai, analizės. Kūrinių narpliojimas atskleis dailininkių kūrybines vertybes ir aplinkybes, iššūkius ir pasiekimus. Su partneriais ne tik sieksime platesnės auditorijos, bet ir kaupsime dailininkių kūrinių recenzijų rinkinį, kuris prireikus būtų lengvai pasiekiamas

LAMŲ SLĖNIS

163

AKIMIRKŲ DIEVAI

#dizainerio #dienotvarkė Margo Hupert Iliustratorė, interjero dizainerė, menininkė Lenkija, Krokuva Instagram: @margo.hupert.art

164

LAMŲ SLĖNIS

165

AKIMIRKŲ DIEVAI

#dizainerio #dienotvarkė Mark van Leeuwen Kaligrafas, menininkas, dizaineris Berlynas, Vokietija Instagram: @markvanleeuwn

166

LAMŲ SLĖNIS

167

AKIMIRKŲ DIEVAI

#dizainerio #dienotvarkė Will Paterson Grafikos dizaineris, vlogeris, kaligrafas Didžioji Britanija Instagram: @willpat

168

LAMŲ SLĖNIS

169

AKIMIRKŲ DIEVAI

#dizainerio #dienotvarkė Jessica Walsh Kūrybos vadovė, dizainerė Niujorkas, JAV Instagram: @jessicavwalsh

170

LAMŲ SLĖNIS

171

IKI PASIMATYMO

GRUODĮ www.lamuslenis.lt

172

LAMŲ SLĖNIS