Lamuslenis 2017 12 by Lamų slėnis

ŽIEMOS NUOTYKIAI

2017 gruodis (70)

LINA BERNOTAITYTĖ EGLĖ LAURINAVIČĖ ERNESTAS KLEVAS MARIUS LUCKA

LAMŲ SLĖNIS

REDAKCIJOS LAIŠKAS

š labai noriu, kad per šias Kalėdas būtų sniego. Kad įvykdžius paskutiniąsias metų užduotis galėčiau trumpam prisiminti vaikystę, sėsti ant rogių ir šliuožti nuo ilgo kalno taip greitai, kad iš galvos šaltas vėjas išpūstų visus gruodžiui taip įprastus rūpesčius, palikdamas tik ramybę ir švarias mintis, o mano galva ir širdis būtų visiškai pasiruošusios priimti ateinančių naujųjų metų nuotykius. Juk kiekvienas gyvenimo projektas – pats didžiausias ar visai visai mažytis – prasideda nuo suvirpėjimo kažkur giliai širdyje. Ir visai nesvarbu, ar šis nuotykis – tai maratono bėgimas Didžiąja Kinų siena, tūkstančio kilometrų gyvenimo kelionė pėsčiomis, o gal ne mažiau kasdienių atradimų atnešantis buvimas mama. O ir pačios Kalėdos – su visais maloniais jas lydinčiais rūpesčiais, su beprotišku lėkimu ir senamiesčio gatvėse spindinčiomis lemputėmis, su ramiu šventiniu vakaru ir energingu dovanų popieriaus šiurenimu Kalėdų rytą – gali tapti ne ką mažesniu ir smagesniu nuotykiu. Vadinkite tai maloniu sutapimu, tačiau kol rašiau šias eilutes, už lango pradėjo tyliai snigti.. Smagaus skaitymo! Karolina A. Instagram: @carolain.a

LAMŲ SLĖNIS

Juvelyrikos galerija ir dirbtuvės Maironio g. 9, 01124 Vilnius Mob. +370 686 88 886 www.dorepalada.lt

LAMŲ SLĖNIS

Vyriausioji redaktorė

Algimantė Ramanauskienė Redaktorė

Karolina Aleksandravičiūtė Eligijus Ramanauskas

Kūrybos vadovas

Mantė Jaruševičiūtė

Komunikacijos projektų vadovė

Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė

Inga Norke

Vaida Jankūnaitė Lina jushke

Dovaldė Butėnaitė

Gintarė Damidavičienė

Žurnalistė

Kalbos redaktorė Fotografė Fotografė

Reklamos projektų vadovė

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt Reklaminiai projektai žymimi

LAMŲ SLĖNIS

SUGRĮŽTI Į VAIKYSTĖS NUOTYKIUS

18 88

NESIBAIGIANTIS MARATONAS

LENOS LISABONOS MAIŠTAS

122

LAMŲ SLĖNIS

PAPRASTAS MARTYNO DŽIAUGSMAS

154 Reklaminiai straipsniai žymimi

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

Visa rasite interjero salone „4 Urban Soul“, Mindaugo g. 27, Vilniuje www .4 urbansoul . lt

BELAUKIANT

Metalinės žvakidės / „Louise Roe Copenhagen“

Metaliniai briedžiukai / „Broste Copenhagen“

LAMŲ SLĖNIS

Metalinis krepšys daiktams sudėti, pledai / „Louise Roe Copenhagen“

Foteliai „Eugene“, staliukai „Enoki“, toršeras „Palo“ / „e15“

Medinis transformeris „Mr. B“ / „e15“

Indų kolekcija „Hessian“, aukso spalvos įrankiai „Tvis“ / „Broste Copenhagen“

Pledas „Sunday Throw Square“ / „Louise Roe Copenhagen“

Žurnalas „Kinfolk“ / „Love Note magazines“

Saldaininė „Brilliant Bon Bonniere“ „Louise Roe Copenhagen“

Rankų darbo kalėdiniai žaisliukai / „Louise Roe Copenhagen“

Poliruoto žalvario dubenys, keramikinis dubuo „Pisu“ / „Louise Roe Copenhagen“

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

KIEKVIENOS DIENOS ŠVENTĖMS Nuotraukos: Viktorija Ždanovič Makiažas: Indrė Paulina/„Make Up Your Life“ „Nudeless“ – tai mėgautis kasdienybe kviečiantis naujas drabužių prekės ženklas, kurio šūkis – „Clothes for everyday celebration“ (liet. „Drabužiai, skirti švęsti kiekvieną dieną“). Jo įkūrėja Paulina Ašakaitė pasakoja, kad nuo pat mažens matė namuose drabužius siuvančias mamą ir močiutę, o tai įkvėpė pačiai išmėginti savo jėgas. Taip gimė prekės ženklas, kuriam artimas jaukus ir elegantiškas minimalizmas, švelnios spalvos. Pagrindiniai kolekcijos elementai – sodrių šventinių spalvų suknelės bei klostuoti švelnių tonų aksominiai audiniai, iš kurių sukurti sijonai idealiai dera tiek prie sportinių batelių, tiek prie prašmatniam vakarui skirtų aukštakulnių.

IŠSKIRTINIŲ DOVANŲ MUGĖ Kalėdinė dovanų mugė „Kalėdų Pop Up“ jau tampa gražia tradicija. Tad ir šį gruodį popup.lt komanda po vienu stogu suburs daugiau nei 70 įdomiausių, aktualiausių ir stipriausių lietuviško dizaino vardų. Gruodžio 9–10 d. „Kalėdų Pop Up“ vyks Kaune, Mykolo Žilinsko dailės galerijoje. O gruodžio 16–17 d. mugė persikels į Vilnių, kultūros barą „Kablys“. Lankytojai galės susipažinti su šiuolaikiniais mados, juvelyrikos, interjero, galanterijos, kosmetikos ir maisto gamintojais bei kūrėjais, pamatyti ir pasimatuoti naujausias sezono kolekcijas bei gaminius ir, žinoma, išsirinkti ypatingą kalėdinę dovaną ne tik sau, bet ir patiems brangiausiems.

LAMŲ SLĖNIS

www.popup.lt

NAUJIENOS

Gerų žurnalų lentyna facebook.com/lovenotemagazines instagram.com/lovenotemagazines Nuo šiol įdomiausi šiuolaikiniai nepriklausomi žurnalai ir knygos – pasiekiami ranka. Nuo šių dienų populiariausiojo „Kinfolk“, ikoniškojo „Apartamento“ ir ramybe alsuojančio „Water“ iki kelionių troškulį žadinančio „The Travel Almanac“, gurmaniškus nuotykius žadančių „Drift“ ir „The Gourmand“ ar šiaurietiška estetika įkvepiančių „My Residence“ bei „Oak The Nordic Journal“. Įkvėpimo sau ar dovanų mėgstantiems geras istorijas ieškokite „Love Notes“ žurnalų lentynose:

Nuotraukos: „Tastemakers“

Balta žiemos pasaka

Artėjant Kalėdoms „Tie kepėjai“ sukūrė šventinių saldumynų ir dovanų kolekciją, pilną skonių bei kvapų. Baltojoje kolekcijoje – tik natūralūs produktai ir šiek

- Kavos bare „Crooked Nose & Coffee Stories“ (Šaltinių g. 20-17, Vilniuje) - Interjero salone „4 Urban Soul“ (Mindaugo g. 27, Vilniuje) - Žurnalus netrukus galėsite įsigyti internetu: www.lovenotemagazines.eu

tiek burtų – tam, kad Kalėdos būtų baltos, net jei tikras sniegas kiek vėluos… Juk imbieras, medus, šafranas, marcipanai ir apelsinai, pakliuvę į kruopščias meistro rankas, daro stebuklus! Ž. Liauksmino g., Vilnius

Nuotrauka: Lina Jushke

Magijos kvapas Kvapų namai „Smells like spells“ naująją rankų darbo kvapiųjų žvakių kolekciją sukūrė remiantis Taro kortų kaladės 22 Didžiaisiais arkanais. Šalia žvakės kiekvienas pirkėjas suras vieną Taro kortą, kuri ir pradės magiškąją kelionę – niekas nežino, kokia stebuklinga korta jums iškris...

LAMŲ SLĖNIS

PASAULIO ŽMOGUS

Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė

Nuotrauka: Marius Lucka

LAMŲ SLĖNIS

Nuotrauka: Dainius Ščiuka

Keliautojas DOMAS MONKEVIČIUS save vadina pasaulio žmogumi, o jo kišenėje guli keturi iš skirtingų pasaulio kraštų parsivežti talismanai, simbolizuojantys svarbius gyvenimo momentus. Vyro įkvėpimų dešimtukas, apskriejęs tolimiausius pasaulio kampus – Pietų Afriką, Vietnamą, Balio salą, Peru ir dar daug kitų, – galiausiai vis tiek nutūpė čia pat, spalvotus vasaros nuotykius primenančioje Nidoje.

KELIONĖS. Kelionės – tarsi išsinėrimas iš per ankštos odos ir žingsnis į naujas patirtis. Per jas sena pakeičiama nauja. Gyvenimas nestovi vietoje, vienas etapas keičia kitą, tačiau milžiniška rizika užsistovėti ir nugyventi gyvenimą neišbandžius daug dalykų. Kelionių kryptį išsirenku spontaniškai, beveik netyčia. Stengiuosi per daug nesiruošti ir jas išgyventi per vietinių gyventojų patirtis. Tokia buvo ir dvidešimties tūkstančių kilometrų kelionė autostopu iš Lietuvos į Vietnamą. Keliaujant mane įkvepia draugai, sutikti žmonės. Kelionėse mokausi analizuodamas ir stebėdamas žmones. Negalėčiau išskirti vienos šalies ar miesto. Kiekviena kelionė ypatinga, vyko skirtingu laiku, kitoks buvo ir mano vidinis pasaulis.

Nuotrauka: Dainius Ščiuka

TALISMANAI. Kišenėje turiu keturis talismanus. Kiekvienas jų žymi svarbius gyvenimo momentus. Pirmasis – Pietų Afrikoje rastas pinigas. Radęs pinigų visada pasidalinu su šalia esančiu – tikiu, kad tai atneš finansinę sėkmę ir man, ir bendrakeleiviui. Nepamenu, kaip migdolo riešutas iš Ibizos pateko į mano rankas, tačiau jis pasiliko su manimi ilgam. Trečiasis talismanas – akmenukas iš Nidos, kur praleidžiu didžiąją dalį vasarų. Ketvirtasis – menininko Filippo Sorcinelli kurtas žiedas, kurį jis man padovanojo vienos parodos metu.

ŠAMANIZMAS. Ajahuaska – iš kartos į kartą perduodama išmintis, kurios dar neišnaikino globalizacija ir kuri įkvepia gyventi kitaip. Artėjant trisdešimtmečiui nesitvėriau kailyje, supratau, kad turiu kažką keisti. Sužinojęs apie Ajahuaska ceremoniją iškeliavau į Peru atogrąžų miškus. Ajahuaska nuoviras, pagamintas iš Banisteriopsis caapi (liet. svaigiojo kvaitulio) vynmedžio ir kitų ingredientų, yra skirtas pabudinti vidinį dieviškumą. Ceremonijai reikia ruoštis badaujant ir susilaikant, žmonės apgyvendinami po vieną, rekomenduojama nesikalbėti. Ceremonijos dieną nusiprausus upės vandeniu, besileidžiant saulei išgeriamas vaistinis nuoviras, po to – meditacija giedant vienam iš šamanų, o tada iškeliaujama į save, į kosmosą... Ši patirtis leidžia pažvelgti į situaciją iš kitos pusės, padeda atsikratyti kompleksų, išlaisvina iš baimių.

GATVĖS MAISTAS. Vienas iš būdų susipažinti su kultūra – ragauti gatvės maistą. Restoraninis maistas (angl. fine dinning), kaip ir „Starbucks“ kava, bet kurioje pasaulio šalyje daugiau ar mažiau panašūs. Gatvės maistas yra autentiškesnis, leidžia daugiau suprasti apie kultūrą. Sėdėdamas ant žemės ir kartais net rankomis valgydamas maistą su vietiniais daliniesi patirtimis. Balio saloje labai daug brangių restoranų, tačiau labiausiai įkvepiantis vaizdas – stebėti, kaip vietiniai gyventojai tinklais gaudo žuvį ir ją kepa čia pat ant grotelių. Tai nenuginčijamai vietinė patirtis.

LAMŲ SLĖNIS

GYVENIMO BŪDAS. Jaunystėje sunku susitvarkyti su savimi. Gyveni ateitimi ir praeitimi, tai neduoda ramybės, jautiesi nelaimingas. Sportas – vienas iš būdų, padėjęs man surasti savyje ramybę. Aktyvi veikla padeda susikoncentruoti: motociklas, šuoliai parašiutu, plaukiojimas jėgos aitvarais, vandenlenčių sportas, slidinėjimas... Visa tai – adrenalino jausmas, gerokai sukratantis tave ir viską sustatantis į savas vietas. Visur, kur keliauju, vežuosi sportbačius ir bėgimo aprangą. Nėra nieko geriau nei bėgti anksti ryte, kai vietiniai dar tik plauna miestų gatves. Man patinka šis mažytis pergalės skonis, kai miestas dar tik bunda, o tu jau būni kirtęs maratono finišo liniją.

MUZIKA. Klausa – vienas iš penkių žmogaus jutimų, padedantis ne tik geriau įsisavinti esamą momentą, bet ir sugrįžti laiku. Pastaruoju metu instrumentine muzika mėgaujuosi vis dažniau nei elektronine. Gyvai atliekami kūriniai yra bendra patirtis, energijos pasidalijimas, metų metus lavinant įgūdžius įgytas meistriškumas, galimybė tapti performanso dalimi. Visa tai yra kažkas neįkainojama. Mano Afrikos deimantas – Ablaye Cissoko ir Volkerio Goetze albumas „Amanké Dionti“.

Nuotrauka: Antagon TheaterAKTion archyvo

LAMŲ SLĖNIS

TEATRAS. Žmonės yra jautrūs energijos svyravimams: svaigalams, muzikos festivaliams, nesutarimams. Teatras – tarsi emocijų koncentratas. Kai neturiu energijos, einu į teatrą. Galiu ten lankytis nors ir kas antrą dieną, stebėti visus spektaklius iš eilės. Taip, dalindamasis aktorių atliekamų personažų skausmu ir laime, pasisemiu energijos. Vienas stipriausių spektaklių, kuriuos teko matyti, – vokiečių trupės „Antagon TheaterAKTion“ pasirodymas Vokietijoje.

KVEPALAI. Kvepalai turi savybę sužadinti jausmus. Aromatai tarsi koketuoja su pasąmone, nunešdami laiku. Tai – vienas stipriausių stimuliantų, mano istorijos dalis, persismelkusi į kvepalų butiką „Crime Passionnel“ Kopenhagoje. „Naomi Goodsir Iris Cendre“ – baltas popieriaus lapas, juodi sudrėkę pelenai, vasara ir ruduo viename. Tai kvapas, atspindintis, kas aš esu šiandien. Nuotrauka: Dano Macijausko

VIETA. Nida ir „Zuikio daržas“ jau tapo antraisiais mano vasaros namais, kuriuose sukurta komuna verčia iš koto ne tik mane, bet ir kiekvieną apsilankiusį. Čia atvykęs miegu virš baro ant girgždančio čiužinio, keliuosi švintant ir su draugais bėgu maudytis į jūrą. Nežinau, ar būtų galima gražiau nuspalvinti vasaros dieną.

Nuotrauka: Marius Lucka

NARKOTIKAI. Meilė – stipriausias iš visų narkotikų, jis ne tik maloniai svaigina, bet ir sukoncentruoja, leidžia keliauti nejudant iš vietos, pažinti save per kitą žmogų, o pasiekus energijų rezonansą mažų mažiausiai apskrieti aplink Saulę. Turiu gerą uoslę komplikacijoms, tačiau net ir tada žinau, kad išsiskyrimo skausmas motyvuos mane judėti pirmyn.

LAMŲ SLĖNIS

Nors fotografė EGLĖ LAURINAVIČĖ – ketverių Leono ir aštuonerių Rojaus mama – instragamo paskyrą „5poundsofsong“, kurioje įamžina savo vaikų kasdienybės akimirkas, sukūrė vos prieš kelis mėnesius, ji jau spėjo sulaukti kvietimo sudalyvauti tarptautinėje parodoje Amsterdame „Through a Mother’s Eyes“, o jos vaikų nuotraukos buvo publikuotos internetiniame „Vogue Italia“ žurnale. Už nugarų spingčiojant nedrąsiai Kalėdas primenančioms lemputėms ir garuojant imbierinei arbatai susėdame pasikalbėti, kokiomis emocijomis ir jausmais užpildytas šis motinystės nuotykis.

SUGRĮŽTI Į VAIKYSTĖS NUOTYKIUS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė, asmeninio archyvo

– Egle, papasakokite, kaip gimė jūsų instagramo paskyra „5poundsofsong“? – Rimtai fotografuoti pradėjau prieš dvejus metus. Iš pradžių tiesiog norėjau turėti gražių savo šeimos nuotraukų, užfiksuoti, kaip auga, keičiasi ir tobulėja vaikai. Vėliau panorau koncentruotis į moterų portretus. Fotografija mane taip įtraukė, kad net pradėjau sapnuoti, kaip fotografuoju. Ji mane pasiglemžė ir artimiesiems kartais atrodo, kad aš daugiau nieko nebematau, apie nieką nebekalbu, išskyrus fotografiją. (Juokiasi). Taip susiklostė, kad dvejus metus vasaromis įtemptai fotografavau modelius, o vaikų fotografavimą apleidau. Nors rudenį ir pavasarį lauke ne taip šviesu, noras fotografuoti niekur nedingsta. Vis dėlto vasaros pabaigoje pajutau, kad šiek tiek perdegiau – norėjau pailsėti nuo darbo su modeliais.

LAMŲ SLĖNIS

Jaučiausi išsisėmusi, nebenorėjau ieškoti idėjų, sukti galvos dėl aprangos ar fotosesijos vietos. Tiesiog pajutau, kad nebenoriu to daryti, trūko idėjų. Anksčiau niekaip nesuprasdavau žmonių, kalbančių apie pervargimą, persisotinimą, idėjų stoką, tačiau dabar pati su tuo susidūriau. Taip vėl atradau tai, kas visada buvo šalia – vaikus. Su jais drąsiai eksperimentuoju, mūsų ryšys yra stiprus, vieni kitus gerai suprantame. Vaikai savaime labai gražūs, o kadrai išeina gyvi, dinamiški. Berniukų nuotraukos intymesnės – juk jos pasakoja apie mūsų kasdienybę, leidžia stebėti juos ilgą laiką. Tiesiog išsitrauki fotoaparatą ir fotografuoji tai, ką jie šiaip ar taip daro kasdien, kaip juokauja, kvailioja. Nors vaikus aktyviai fotografuoju tik keletą mėnesių, jau sulaukiau kvietimų dalyvauti tarptautinėje grupinėje parodoje Amsterdame „Through a Mother‘s Eyes“, surengti asmeninę parodą Vilniuje „Skalvijos“ kino centre, kelios nuotraukos buvo publikuotos internetiniame „Vogue Italia“ žurnale.

mačius, kad jie – tiesiog kitokie, nei tikėjaisi. Tai nenutrūkstamas kantrybės ugdymo procesas. Turbūt žiūrint nuotraukas atrodo, kad berniukai labai laisvi, linksmi, kūrybingi, daug visko veikia. Tačiau mes taip pat pykstamės, taip pat vėluojame ar būname susivėlę kaip ir visi kiti. Na, o nuotraukos – tarsi dėlionės detalės, tik kelių sekundžių akimirkos. Man atrodo, kad ašaros, pykčiai, nesutarimai nėra tokie skanūs, nesinori dejuoti ir skųstis. Juk tai tik smulkmenos, į kurias neverta koncentruotis. Kiekviena diena pilna veiksmo. Rojus su Leonu labai aktyvūs, mėgsta konkuruoti dėl dėmesio, tėvų meilės, vienas kitą erzinti. Abu jie išradingi, jiems patinka būti stebimiems, jie trokšta suaugusiųjų pritarimo. Jie pradeda šokti, dainuoti, bando atkartoti judesius, o šios pastangos tokios žavios! Vaikai man primena, jog kartais pamirštame džiaugtis mažais dalykais. Mes siekiame laipsnių, diplomų, karjeros aukštumų ir dažnai į mažesnius pasiekimus tiesiog numojame ranka. Stebėdamas vaikus supranti, – Auginate du berniukus – aštuo- kad ir mažas dalykas yra svarbus. nerių Rojų ir ketverių Leoną. Kaip atrodo šis nuotykis? – Tad koks gi tas jausmas – būti – Šis nuotykis – įvairialypis ir labai mama? įdomus. Tai labai didelis džiaugsmas – Tapusi mama labai praturtėjau, dėl vaikų pasiekimų ir jausmų tau. atradau begales naujų jausmų, emoTačiau kartu ir išgyvenimai pamačius, cijų ir išgyvenimų. Prasiplėtė mano kad vaikams kažkas nepavyksta. Kie- vertybių skalė, tapau jautresnė. Taip kvienas iš mūsų turime tam tikrų lū- pat pastebėjau, kad kartais esu pasikesčių, įsivaizdavimų apie vaikus, tad ruošusi lyg plėšrūnė pulti tuos, kas kartais tenka pritaikyti savo viltis pa- bando nuskriausti mano vaikus.

LAMŲ SLĖNIS

„Dažnai vaikai kviečia tėvus žaisti, tačiau suaugusieji jau nebemoka sugrįžti į vaikystę. Aš stengiuosi to nepamiršti.“

– Mamos apie savo vaikus gali kalbėti ištisas valandas. Papasakokite, kokie yra jūsų vaikai? – Rojui aštuoneri. Jis labai jautrus, išgyvena daug emocijų, jaučia artimų suaugusiųjų nuotaikas. Jis šiek tiek uždaro būdo ir, man atrodo, puikiai atspindi mudu su vyru. Ir aš, ir Valdas mėgstame leisti laiką namuose, mums nereikia daug draugų ar audringų vakarėlių. Didžioji dalis gyvenimo sukasi namuose, o Rojui šeima labai svarbi. Pamažu jis pradeda pereiti į paauglišką etapą, jo galvoje kyla labai įdomių minčių, tačiau tuo pat metu jis dar labai naivus, o tai mane, kaip mamą, maloniai džiugina. Visada tikėjausi, kad mano pirmagimiui mokslai eisis labai lengvai. Jis mane dažnai nustebina puikia atmintimi, kūrybiškumu piešiant ar konstruojant „Lego“ kūrinius. Berniukas labai panašus į Valdą, o šis mokykloje buvo olimpiadų nugalėtojas. Tačiau pirmoje klasėje mums teko kreiptis į specialistus – testai parodė, kad Rojus yra labai gabus, jo erdvinis mąstymas ir atmintis tiesiog fantastiški, tačiau jis turi skaitymo ir rašymo sutrikimą.

LAMŲ SLĖNIS

Neseniai dėl to pakeitėme mokyklą. Jaučiau, kad Rojus ten nuvertinamas, juo netikima. Jaučiausi sutrikusi: specialistai teigė, kad vaikas gabus, o mokytoja kartojo, kad jis tiesiog nemotyvuotas. Šiuo metu negalime atsidžiaugti sprendimu pakeisti mokyklą. Rojus tiesiog švyti, nes juo tikima, jo pastangos vertinamos. Leonui ketveri. Jis ekspresyvus, nieko nebijo, turi gerą humoro jausmą. Iš tiesų, kol laukiausi Leono, norėjome jį pavadinti Vėju, tačiau likus kelioms savaitėms iki gimdymo išsigandau: o kas, jei mūsų Vėjas bus ne ramus vakaro brizas, o galingas tornadas? Taip įsimylėjau vardą Leonas. Tačiau dabar matau, kad tas tornadas mus vejasi! Energija, temperamentas, emocijos – viskas staiga, greitai ir netikėtai! Kartais atrodo, kad nors vaikas dar mažas, jau gali nuspėti, koks jis bus ateityje. Kažkodėl įsivaizduoju, kad Leonas galėtų dirbti scenoje, jis – draugijos siela, jam artimas linksmintojo vaidmuo. Keista, tačiau mažasis nepanašus nei į mane, nei į vyrą. Jis labai ekspresyvus ir stipraus balso vaikas, o mums reikia išmokti su šiuo tornadu gyventi. (Juokiasi).

LAMŲ SLĖNIS

2018 02 9 – 13

Kas paverčia renginį tikra sensacija? Kada vienas miestas pasiūlo pastogę visam pasauliui? Kur gims ateities idėjos? Tai jūsų kvietimas į šiandienos ateitį – vietą, kuri pulsuoja kūrybiškumu ir įvairove.

Ambiente, the show. Informacija ir bilietai: ambiente.messefrankfurt.com Tel. +370 5 213 55 34 info@lithuania.messefrankfurt.com

Partner Country The Netherlands

LAMŲ SLĖNIS

– Kaip sutaria Rojus ir Leonas? – Nepaisant to, kad berniukai yra labai skirtingi, jie moka prisitaikyti vienas prie kito. Natūralu, kad dažniau pastebiu tai, kas mane erzina. O konfliktų tikrai būna. (Juokiasi). Tačiau juos aplanko ir draugiškumo minutės. Rojus labai saugo Leoną, jam padeda, stengiasi nuraminti, bando jį užimti, kalbasi su juo. Matau, kaip kartais įsijungia suaugusiojo ir vyresniojo brolio vaidmuo. Yra daug gražių momentų, tačiau visada norisi, kad jų būtų daugiau. – Pasižiūrėjus į nuotraukas neatrodo, kad vaikams draudžiate daug dalykų. Kokia mama jūs esate? – Leidžiu vaikams šokinėti ant sofų, dūkti, nes prisimenu, kaip man tai buvo smagu vaikystėje. Su Valdu juokiamės, kad visus baldus ir taip jau reikia nurašyti dėl katino ir vaikų. Dažnai vaikai kviečia tėvus žaisti, tačiau suaugusieji jau nebemoka sugrįžti į vaikystę. Aš stengiuosi to nepamiršti. Juk berniukai mėgsta judrius žaidimus: bėgioti, užšokti, nušokti, pralįsti, atsitūpti, tenka ir man prie jų prisijungti. Ant grindų jau išminti takai, kuriais lakstome. (Juokiasi). Fotografuodama vaikus stengiuosi jų nevaržyti, nenurodinėti, nevadovauti. Dažnai būna taip, kad galvoju apie vieno iš berniukų portretą, bet, žiūrėk, tuoj atkiūtina ir kitas, įlenda į kadrą. Dažniausiai tokie kadrai būna įdomesni, linksmesni nei mano pirminė idėja. Vis dėlto fotografuojant jiems leidžiu daugiau nei įprastai. O kaip mama esu šiek tiek autokratiška. Dažnai norėčiau, kad viskas, ko pa-

LAMŲ SLĖNIS

prašau, įvyktų greičiau, tačiau ne visada taip pavyksta. (Juokiasi). Ugdausi kantrybę, mokausi prisitaikyti, daug daug daug kartų pakartoti tą patį. Visi mes norime, kad mūsų vaikai būtų savarankiški, turėtų charakterį ir tvirtą stuburą. Ir tos kasdieninės situacijos, ribų ir galimybių išbandymas juk padeda formuotis vaiko asmenybei. Taigi man tėvystė yra nuolatinis mokymosi ir saviugdos procesas – juk niekas negimė mokėdami būti tėvais. – Kokių svarbiausių dalykų mokote Leoną su Rojumi? – Labai noriu išmokyti juos mylėti vienas kitą, išugdyti stiprų jų brolišką ryšį. Didžiausia mano svajonė – kad jie būtų labai geri draugai. Leonas šiek tiek sunkesnio charakterio. Kartais Rojui sunku perprasti kai kuriuos jo elgesio niuansus. Aš stengiuosi jam paaiškinti, kad tai jo vienintelis brolis. Ir nors dabar su juo sunku, ateityje tai virs privalumu – tapsi kantresnis ir supratingesnis kitiems žmonėms. Jam, kaip vaikui, tai suprasti gana sunku, tačiau net neabejoju, kad paaugus tai bus viena geriausių gyvenimo pamokų. Taip pat noriu, kad jie būtų nesiskundžiantys žmonės. Stengiuosi, kad jie didžiuotųsi savo šalimi ir gyvenimu, kurį gyvena, o pasaulį pradėtų keisti nuo savęs. Dabar daug kalbama apie patyčias, socialinę nelygybę. Tačiau jei kiekvienas padarytume po truputėlį – galbūt pastebėtume pokyčius. Prisimenu, kartą Rojaus mokytoja susirūpino, kodėl padaręs klaidą jis taip dažnai atsiprašo. Mane šis susirūpinimas prajuokino. Supratau,

LAMŲ SLĖNIS

mokytoja galvojo, jog vaikas įbaugintas, o namuose yra baramas, baudžiamas net už mažus nusižengimus. Bet iš tiesų mes tiesiog mokame pripažinti, kad suklydome, dėl to atsiprašyti. Juk kartais būna, kad įsikarščiuoju nereikšmingose situacijose, vėliau atsiprašau, pripažįstu, kad taip elgtis nevertėjo. Mokome juos pakantumo, supratingumo. Tikiuosi, kad man pavyks jiems įskiepyti šias vertybes. – Kaip mėgstate kartu leisti laiką? Kokių smagių ritualų turite? – Daug laiko praleidžiame namuose. Berniukai visiškai „leginiai“ – labai mėgsta dėlioti „Lego“ kaladėles, prie jų prisijungiu ir aš, tik man sekasi kur kas prasčiau. Štai Rojus prieš keletą dienų sukonstravo savo kūrybos Kalėdų Senelį ir besmegenį iš „Lego“ kaladėlių. Reiks lėkti į parduotuvę, nusipirkti karštų klijų ir tuos žaisliukus suklijuoti, kad bėgant laikui jie neišsibarstytų! Įsivaizduoju, kaip smagu būtų Rojaus anūkams ant eglutės kabinti senelio pagamintus žaisliukus. Žinoma, labai daug dūkstame kartu: slėpynės, gaudynės, lenktynės, estafetės. Ne taip senai pastebėjau, kad berniukai labai mėgsta šokti ant lovos prieš miegą. Todėl dabar vakarais rengiame šokių konkursus. Nors nepasižymime nuostabia klausa, vakarais dar vyksta „Dantovizija“ – prieš valydamiesi dantis visi traukiame dainas. Šiuo metu mūsų topuose karaliauja dainos „Jingle Bells“ ir „Džiaugsmingų šventų Kalėdų“. Taip pat prieš miegą skaitau jiems pasakas.

LAMŲ SLĖNIS

Pastaruoju metu praktiškai kasdien berniukus fotografuoju, todėl jie patys pradėjo siūlyti idėjas, ką galėtume nuveikti, susiorganizuoti, kur turėtume nukeliauti dėl įdomių nuotraukų. Leonas ir Rojus labai mėgsta šokoladinį pyragą, todėl leidžiu jiems patiems jį išsikepti. O aš tik prižiūriu, kad namuose nekiltų gaisras. (Juokiasi). – Egle, ar jūs ir jūsų vaikai jau laukiate Kalėdų? – O taip! Vaikai Kalėdų laukia nuo rugsėjo. ( Juokiasi). Galima sakyti, kad derybos dėl dovanų vyksta visus metus. Praėjusiais metais laišką Kalėdų Seneliui Rojus parašė nei anksti, nei vėlai – rugsėjo 8 dieną, paprašė stebuklingo kardo. – O kaip namuose kuriate šventinę nuotaiką ir jaukumą? – Labai mėgstame puošti namus. Jau spalio pabaigoje vaikai išsiprašė, kad ant židinio užkabinčiau lempučių girliandą. Vaikams labai patinka šaltos ugnelės. Beveik kasdien skaičiuojame, kiek dienų liko iki Kalėdų. Rytais būtinai bėgame patikrinti, ar jau prisnigo. Močiutė su anūkais kepa imbierinius sausainius. Tačiau smagiausia dalis – puošti eglutę. Kai iš spintos ištraukiu dėžę su kalėdiniais žaisliukais, vaikų džiaugsmui nėra ribų. Eglutę puošia vaikai. O man pačios gražiausios ne stilingos, suderintomis dekoracijomis išpuoštos, tačiau paprastutės eglutės, ant kurių galima surasti įvairiausių žaisliukų. Tai primena vaikystę.

LAMŲ SLĖNIS

– Kokios būna jūsų šeimos Kalėdos? Kokių šventinių tradicijų turite? – Mūsų Kalėdos labai ramios, jas švenčiame namuose. Atvyksta mūsų tėvai, mano sesuo, Valdo brolis. Norisi pasikalbėti su artimaisiais, išsipasakoti, niekur neskubėti. Vaikai nori parodyti, ką išmoko, – padeklamuoti eilėraštį, pademonstruoti sukurtą šokį. Žinoma, ruošiame dvylika Kūčių stalo patiekalų. Šiais metais prašysiu senelių, kad nepersistengtų su dovanomis. Džiaugiuosi, kad pamažu žmonės supranta, jog ne daiktai per šventes svarbiausia. Vaikai džiaugiasi ir viena Kalėdų Senelio atnešta dovana. Pastebėjau, kad ir darželiuose, ir mokyklose apsiribojama saldainiais ar knyga. Vaikai jaučiasi pasimetę gavę penkias ar šešias dovanas, jie nebesupranta, kuri iš jų mylimiausia, smagiausia. – Egle, ką jūsų vaikai žino apie Kalėdų Senelį? – Kalėdų Senelis pas mus ateina per židinį. Prisimenu, per praėjusias Kalėdas Rojus net eilėraštį deklama-

LAMŲ SLĖNIS

vo nusisukęs į židinį – kad Kalėdų Senelis geriau girdėtų. Mūsų namuose, kaip ir pas vieną pasakų personažą, gyvena Kalėdų Senelio voriukas, kuris tupi kampe ir klauso, ką vaikai kalba, kaip elgiasi. Man labai smagu, kad mokykloje Rojus sugeba atsiriboti nuo informacijos apie Senelio nebuvimą. Šia gražia pasaka jie vis dar nuoširdžiai tiki. – Ką šiemet tikitės surasti po Kalėdų eglute? – Vaikai svajoja apie „Lego“ konstruktorių ir šautuvą. (Juokiasi). Aš visai neseniai klausiausi dainos, kurioje mane užkabino eilutė, skambėjusi maždaug taip: „Jeigu tavęs neturėsiu, tai kas aš būsiu be tavęs? Tik kaulai ir mėsa.“ Kartais aš mėgstu pasiskųsti, pasiduoti pesimizmo nuotaikoms... Tačiau turiu du nuostabius vaikus, vyrą, tėvus. Ko man dar reikia? Nieko! Norisi, kad ir vaikai nebūtų besočiai, kuriems vis negana. Norėčiau, kad berniukai užaugtų džiaugdamiesi tuo, ką turi, ir žinotų, kas yra dėkingumas. Kad pasijustum laimingas, svarbu išmokti džiaugtis tuo, ką turi.

LAMŲ SLĖNIS

KAI IŠTINKA KALĖDOS Nuotraukos: Elas Ramanauskas Stilius: Mantė Jaruševičiūtė, Elas Ramanauskas

Kalendorius „House doctor“, 28 Eur, „4 Urban Soul“

Patalynės komplektas www.bedroommood.com, 124 Eur,

Hammertone Green“, 29,90 Eur, „Gerduva“

Skrybėlė „Zara Home“, 35,99 Eur

Termosas-puodelis (350 ml) „Stanley Classic Užrašų knygutė „Zara Home“, 17,99 Eur

Marmuro laikrodis, „BoConcept“, 109 Eur

Pirštinės „Gloves Fratelli Forino“, 99,90 Eur, „City“

LAMŲ SLĖNIS

Grūstuvė, 23 Eur, „Baliwood“

Sąsagos „Ted Baker“, 74,90 Eur „City“

Džemperis „John & Jill“, 99,90 Eur, „City“

Yra trys dalykai, kurių visi norime žiemą: po kojomis šiugždančio sniego tylų gruodžio vakarą; kuo daugiau laiko, praleisto su artimaisiais; ir kalėdinių dovanų ieškojimo... be galvos skausmo. Būtent su trečiuoju noru ir skubame į pagalbą, kad liktų tik dovanėlių pakavimo malonumas!

Aukštakulniai „Karren Millen“, 210 Eur

Kaklo papuošalas „Weekend Max Mara“,

Miutto auskarai „Lašai“ ir „Forma“,

Rankinė „Coccinelle“, 289 Eur

Megztinis „Flow“, 96 Eur, „The Place“

149 Eur

129 Eur, www.miutto.com ir "The Place"

Pirštinės „Weekend Max Mara“, 169 Eur

LAMŲ SLĖNIS

Laikrodis „Zara Home“, 22,99 Eur

Maišelis „Bear on me“, 15 Eur

Batukai „Zara Home“, 17,99 Eur

5,25 Eur ir 8 Eur, „4 Urban Soul“

Marškinėliai „Bear on me“, 25 Eur

Dubenėliai „BoConcept“, 14 Eur/vnt.

LAMŲ SLĖNIS

Aksesuarai „Broste Copenhagen“,

Arbata „Hempus“, 4,20 Eur

Muilas „Meraki“, 9 Eur, „4 Urban Soul“

Jūratės Kirtiklytės skulptūros „Angelas“,

Miego batai „Hästens“, 80 Eur

Žvakė „Smells Like Spells“, 19 Eur 51 Eur ir 77,50 Eur, „Aukso avis“

Tekstilės aksesuaras „Zara Home“, 6,99 Eur

Patalynės komplektas www.bedroommood.com, 124 Eur Žurnalas „Lamų slėnis“, 4,99 Eur

Apelsinų žiedų hidrolatas, „Žiedė“, 4,99 Eur

LAMŲ SLĖNIS

Kava „Coffee Ego by Vero Cafe“, 7,50 Eur

www.bedroommood.com, 189 Eur

16 Eur, „4 Urban Soul“

Daliaus Ilginio auskarai, 121 Eur, „Aukso avis“

Puodelis ir lėkštutė „Broste Copenhagen“,

Imbieriniai sausainiai „Tie kepėjai“, 9,50 Eur Alpakos vilnos pledas

LAMŲ SLĖNIS

Paveikslėlis „Bear on me“, 15 Eur

Daliaus Ilginio žiedas, 133,50 Eur, „Aukso avis“ Dubuo, 120 Eur, „Baliwood“

„LAMŲ SLĖNIS“ REKOMENDUOJA

Lėkščių komplektas

4 SEASONS 62 Eur

Žvakidė DOTS 13 Eur

Žvakidė HOUSE 21 Eur Prieskonių malūnėlių

Žvakidė HOUSE 21 Eur

komplektas LIVING 109 Eur

Marmurinis laikrodis

CIRCLE 109 Eur

Baltos ir auksuotos

Šios Kalėdos pagal skandinaviškas švenčių

Vaza OXIDIZED 68 Eur

dekoro tendencijas - tai baltos spalvos

Skulptūra

SKATING DOG 99 Eur

ir šiltų atspalvių metalo (žalvario, aukso) deriniai, daug žvakių ir jaukumo. Salonas �BoConcept“ sufleruoja keletą dovanų idėjų artimiesiems, namams ir sau, o gruodžio 1-10 dienomis salone turimiems aksesuarams taikys 20% nuolaidą.

Dubuo LIVING 109 Eur Žvakidė MOOD 52 Eur

Daugiau dovanų rasite �BoConcept“ salone: Žalgirio g. 135, Vilniuje,

Padėklas METROPOLITAN 269 Eur

ir interneto svetainėje www.boconcept.lt Šviestuvas

SPACE LINE 319 Eur

Žvakidė DROP 18 Eur

Žvakidė CUT 18 Eur Pagalvėlė VELVET 85 Eur

Žvakidė ART DECO 17 Eur

Krepšiai SHINING (109, 189 Eur)

LAMŲ SLĖNIS

TOKS VIENINTELIS VAINIKAS

LAMŲ SLĖNIS

Kai snaigės ima kutenti žandus, o karšto šokolado aromatas – nosį, nieko nėra smagiau nei susiburti su pačiais artimiausiais, dalytis šiltais prisiminimais ir kartu kurti kalėdinius vainikus. Pristatome jums dvi idėjas, kaip patiems pasigaminti vainiką, kuriuo galėsite papuošti savo namų duris ir padėsite kalėdinei nuotaikai lengviau surasti kelią į jūsų namus.

Tekstas ir stilius: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Iš medžio šakelių suformuokite norimo dydžio vainiko pagrindą, jį sutvirtinkite viela. Šiek tiek pašiauškite mažas šakeles sukurdami laisvumo įspūdį. Su karštais klijais ant vainiko pagrindo pritvirtinkite eukalipto šakeles. Galiausiai užriškite kaspiną ir kabinkite vainiką ant sienos ar namų durų. Reikės:

• plonos vielos • replių • medžio šakelių • eukalipto šakelių • karštų klijų • žirklių • kaspino

LAMŲ SLĖNIS

Su viela arba siūlu suriškite pušies šakeles, prie jų viela ar karštais klijais pritvirtinkite eukalipto šakeles, raudonas uogas ar kitas dekoracijas. Prie sukurtos šakų „girliandos“ kampų pririškite kaspiną.

Reikės:

• šakelių su raudonomis uogomis ar kitų dekoracijų • plonos vielos arba siūlo • replių • pušies šakelių • eukalipto šakelių • karštų klijų • žirklių • kaspino

LAMŲ SLĖNIS

Ar galite įsivaizduoti, kokio stiprumo audros vyksta širdyje, kai pėsčiomis nueini daugiau nei tūkstantį kilometrų įsimintiniausiu savo gyvenimo keliu? Kai iškeliauji į kelionę be pabaigos, kur artimiausi tavo draugai – vienintelis bendrakeleivis, pasitikėjimas savimi ir motociklas? Kai ramiai išsiyręs į jūrą susiduri su milžiniška stichijos jėga ir sugauni galingiausią žiemos bangą? Klausantis šių istorijų per kūną bėga šiurpuliai ir pasidaro visiškai aišku – į priekį juos veda kūną veriančio adrenalino, knygos puslapių vertų istorijų ir pavojingiausių nuotykių troškulys.

NUOTYKIŲ GENAS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė

Marius Lucka Keliautojas, modelis Nuotraukos: Dainius Ščiuka ir asmeninio albumo

– Mariau, ar adrenalino, iššūkių, naujų pojūčių troškimą savyje pastebėjai seniai? – Galbūt po mokyklos, kai išvažiavau gyventi į Vietnamą, nesavas kiemas įskiepijo šį jausmą. Kuo toliau, tuo daugiau galvoju apie keliones. Įdomu, kur yra toji adrenalino riba. Žmogus, gyvendamas tokį gyvenimą kaip kad mudu šiandien, gyvena labai liūdnai. Jis atsikelia, eina, dirba, kažką daro, tačiau neturi istorijos. Kelionės, iššūkiai, patirtys mane pripildo išgyvenimų, istorijų, kuriomis galiu pasidalyti su aplinkiniais. Bet jei tavo dienos viena nuo kitos nesiskiria, koks čia gyvenimas. Tikrai labai liūdna gyventi ir laukti metus dėl savaitės atos-

togų... Net ir darbas, žinoma, gali džiuginti. Svarbiausia daryti tai, kas patinka tau pačiam. O man patinka keliauti. – O jeigu reiktų prisiminti pačią įsimintiniausią istoriją, išgyvenimą, kurį patyrei kelionėse... Kas tai būtų? – Žinai, aš netikiu, kad kelionėje galiu numirti, kad man gali nutikti kažkas bloga. Visada galvoju, kad tai tiesiog neįmanoma. Tačiau keliaudamas Ispanijos dykumoje Andalūzijoje išėjau, pasiklydau, vanduo baiginėjosi, nebuvo ryšio. Tada užvaldė tikrai labai didelės baimės jausmas, supratau, kad galiu čia ir numirti. Tokiomis akimirkomis pradedi save įtikinėti,

kad tai neįmanoma, taip negali būti. Pasiklydau dykumoje, turėjau vos pusę litro vandens, burna išdžiūvusi, lūpos suskeldėjusios, iš paskos dvi valandas paskui mane sekė kranklys. Visiškas filmo scenarijus, kurio pabaigos nežinojau. Tai buvo patirtis, po kurios supratau, kad mirtis, visi geri ir blogi nuotykiai yra toje pačioje kišenėje ir tik atsitiktinai ar aplankius sėkmei gali išvengti rimtesnių nutikimų. Šią istoriją nešiojuosi širdy. Galiausiai tolumoje pamačiau automobilį, išėjau į kelią ir vakare, jau beveik sutemus, pasiekiau kaimelį, kuriame apsistojau. Gėriau vandenį ir žliumbiau kaip vaikas. Galvojau: „Oho, va čia tai nuotykis.“

LAMŲ SLĖNIS

– Kaip susidoroti su tokia baime? – Patirdamas baimės jausmą gali įsiklausyti ir suprasti, ar baimė yra logiška, ar ne. Jeigu nors truputį suvoki, kad ji nelogiška, pasilieki prie tos minties, ją glostai, vynioji, – galiausiai pajunti, kad tai yra gryniausia nesąmonė. Reikia džiaugtis dabartimi ir nesirūpinti dėl nepagrįstų baimių, kurios egzistuoja tik tavo galvoje. Svarbu atskirti realų pavojų nuo nerealaus. Žmogus yra toks padaras – jeigu jam nepatogu, jis galvoja, kad išeitis sunki. Nors taip tikrai nėra. Bent jau devynis kartus iš dešimt. – Prieš kelerius metus sau prisižadėjai aplankyti visą pasaulį. Kaip sekasi įgyvendinti šį pažadą? – Šis planas yra visiškai idealioje stadijoje. Turiu nemažai sekėjų, didelę jų dalį surinkau paskutiniosios kelionės metu. Esu apkeliavęs Ameriką, Afriką, Aziją. Tetrūksta pamatyti Australiją ir Antarktidą. Manau, šis projektas nesibaigs praėjus ir tiems penkeriems metams. Net gyvenimo būtų maža viską ištyrinėti, pamatyti, nufilmuoti, aprašyti. Dabar tai tarsi mano kūrybinė platforma, kurioje aprašau, ką patiriu. Planas pildomas, per metus keliauju keturis, penkis kartus. Po Naujųjų vėl keliausiu. Manau, tai bus Indija, Nepalas, Mianmaras. Labai noriu į Indijos dalį tarp Butano, Bangladešo ir Kinijos. Visi žmonės težino, kaip Indija atrodo žemėlapyje ir kad

LAMŲ SLĖNIS

ji purvina. Tačiau šioje šalyje yra labai įdomi beveik negyvenama dalis, be civilizacijos, elektros... Čia gyvena daug genčių, atsiskyrėlių, jogų, kaimai įsikūrę Himalajų kalnų papėdėse. Sakoma, kad ten kitaip skamba žemės garsas. Daug neatrastų dalykų... – Papasakok apie paskutinę savo kelionę. – Paskutiniosios kelionės metu iš Malagos ėjau iki Salamankos, miesto Ispanijos šiaurėje. Iš ten ėjau į Portugaliją, į Koimbrą kalnuose. Nuėjau tūkstantį kilometrų, užtrukau 28 dienas, vidurkis – trisdešimt šeši kilometrai per dieną. Buvo dienų, kai nueidavau vos dvidešimt, ir tokių, kai nueidavau penkiasdešimt keturis kilometrus. Visi galvojo, kad tai piligriminė kelionė, tačiau taip nebuvo. Aš išėjau norėdamas nueiti tūkstantį kilometrų. Nenorėjau eiti jokiais piligriminiais keliais, tačiau taip atsitiko, kad vis išeidavau į vieną, kitą, trečią piligriminį kelią. Tai buvo viena nuostabiausių mano gyvenimo kelionių, viskas, ką tada išgyvenau, buvo nepakartojama. Visiems rekomenduoju patirti kažką panašaus. Manau, privaloma gyvenime bent kartą taip pasivaikščioti. Nebūtinai taip ekstremaliai ar taip kvailai kaip aš. Buvau nepasidomėjęs daugeliu dalykų, galvojau, tiesiog nuskrisiu į Malagą ir eisiu į šiaurę. Dėl to papuoliau į dykumas, kalnus, reikėdavo gerti vandenį iš avių

ganyklų, dažnai ilgai neprieidavau jokio kaimo. Iš 28 kelionės dienų devynias praleidau visiškai vienas. Galvojau, kad esu labai tvirtas, o mano galvoje – švarios mintys, kad susitvarkysiu, – tačiau turėjau tikrai smarkiai padirbėti su savimi. Yra daug kitų panašioms kelionėms tinkamų kelių, kuriuose yra daugiau civilizacijos, stotelių. Kiekvienas gali ten pasivaikščioti, yra daug skirtingų trasų. Gyvendami miestuose turime nedaug prabangos pabūti vieni, tačiau tai – labai geras jausmas. – Kaip pasiruošti tokiai kelionei? – Jeigu pasirenki tinkamą maršrutą, kuriame kas dešimt kilometrų padaryti specialūs sustojimai, pastatyti nameliai, kuriuose gali pamiegoti, nusiprausti, įsipilti vandens, – planuoti ar ruoštis nėra ko. Pats pasirenki, kiek kilometrų per dieną gali nueiti. Gali per dvi valandas nueiti dešimt kilometrų ir visą likusią dieną ilsėtis, skaityti knygą, gerti vyną. O ryte, kol nekaršta, vėl eiti. Jeigu nori keliauti per kalnus, galbūt reiktų šiek tiek pasportuoti, pasivaikščioti, pabėgioti. Aš manau, kad psichologiškai tokiai kelionei nenusiteiksi. Einant tave puola mintys, tu su jomis kovoji: kai kurioms praloši, prieš kai kurias laimi. Galiausiai turi rezultatą, kuris tave tenkina arba ne. Dažniausiai tenkina, nes jau esi kažką padaręs, įdėjęs pastangų.

LAMŲ SLĖNIS

– Kokius klausimus iškėlė ir kokius atsakymus surasti padėjo ši kelionė? – Visi sako, kad į tokias keliones leidžiasi dėl to, kad gyvenimas netenkina, arba priešingai – labai tenkina, tačiau vis tiek kažkas neduoda ramybės. Nemanau, kad egzistuoja kažkokia prasmės lobių skrynia, kurią pasivaikščiojęs surasi, atrakinsi, ir suprasi, kaip reikia gyventi. Didelė dalis iš panašių kelionių sugrįžusiųjų sako, kad nušvito ir sužinojo, kas yra tiesa, gėris ir meilė. Man jie atrodo veidmainiški, tokiais žmonėmis aš nepasitikiu. Man atrodo, kad kelionė, kokia ji bebūtų, yra tavo patirtis. Tu tiesiog augi kartu su kelionėmis ir patirtimis. Buvau užsirašęs dalykus, apie kuriuos norėčiau pamąstyti eidamas. Pradėjau galvoti apie meilę, apie tai, kaip žmonės bendrauja. Supratau, kad žmogus yra egoistas, savanaudis. Arba tu pasiduodi tamsiai pusei ir būni blogietis, arba ne. Noriu pasakyti, kad reikia skirti daugiau dėmesio sau. Tik skirdamas sau pakankamai laiko, gali būti geras ir malonus kitiems. Tokios kelionės padeda atrasti harmoniją su savimi pačiu. Eidamas vienas galėjau daug

rašyti. Kai keliauju su kažkuo, tiek rašyti negaliu, nes tuo metu bendrauju. Dabar buvau tik aš, mano užrašai ir ėjimas. – O koks jausmas aplankė praėjus tūkstantąjį kilometrą? – Nežinojau, kur yra tiksli tūkstantojo kilometro riba. Težinojau, kad kaime, kuriame sustosiu, būsiu nukeliavęs tūkstantį šimtą kilometrų. Žinojau, kad ten išsimiegosiu ir pradėsiu keliauti autostopu. Planavau kelionę pabaigti būtent tą naktį, nenorėjau, kad ateitų dvylikta valanda, tad paskutiniuosius kilometrus ėjau labai greitai. Prisimenu, pasiekęs kaimą atsisėdau po medžiu, nusirengiau visus prakaitu permirkusius drabužius, atsiguliau ant žolės po medžiu ir labai labai labai daug verkiau. Verkiau taip, kad net negalėjau kvėpuoti, vos neuždusau. Dabar pasakoju, o akyse kaupiasi ašaros. Visas sunkumas, kurį išgyvenau per tą mėnesį, visos geros ir blogos situacijos išsiliejo, supratau, kiek daug visko nešiausi savyje. Atsisėdau po medžiu ir supratau, kad jau viskas. „Viskas, Mariau, baigėsi“, – pagalvojau. Atrodo, kad emocijos

lipo per ausis, per burną, per nosį. Neįtikėtinas jausmas. Manau, kai Olimpinėse žaidynėse laimi aukso medalį, aplanko panašus jausmas. Tokia sunkiai nupasakojama euforija pasiekus tikslą. Gyvendami mieste tikslų turime, bet gal nelabai rimtai į juos žiūrime, visada turime pasiteisinimų, kodėl jų neįvykdome. Čia pradedi eiti ir visą mėnesį dirbi su kančia, su protu, kūnu, emocijomis. Dirbi su savimi. Tikslo pasiekimo skonį esame pamiršę. Dirbame kažkam, dėl kažko, mūsų tikslai minimalūs, jie mūsų netenkina, tačiau didesnių nekeliame, nes neturime tam laiko arba valios gyventi. – O toliau eiti nesinorėjo? – Ne, nesinorėjo. (Juokiasi). Man jau buvo visiškai blogai, buvau susiklijavęs kojas, jos atrodė kaip transformerio. Kasryt atsikeldavau ir užtrukdavau pusvalandį, kol susiklijuodavau pūsles, kad galėčiau toliau eiti. Keliai girgždėjo, sutraukdavo nugarą. Galvojau, kad nugarą skaudės visą likusį gyvenimą. Bet praėjus porai dienų skausmas dingo, o pūslės užgijo pernakt.

LAMŲ SLĖNIS

– Kas yra tavo gyvenimo variklis? – Mane veža atradimo džiaugsmas. Kai kažką išsiaiškinu, atrandu, pamatau. Į priekį varo nuotykiai, istorijos. Be jų aš negalėčiau gyventi. Kažkada galvojau apie tai, kaip labai neįdomiai gyvena viską iš anksto suplanuoti mėgstantys žmonės. Jie žino, su kuo penktadienį eis į barą, žino, su kuo šeštadienį vakarieniaus, su kuo eis miegoti, su kuo atsikels, žino, ką veiks vasarą, ką ir kur valgys. Ir jei nutinka kažkas, ko jie neplanavo, jie paprasčiausiai nebežino, kaip elgtis. Jei atsiduria prie vieno stalo su nepažįstamu žmogumi, nesupranta, kaip su juo bendrauti. Man patinka tai, kad aš galiu neatsakingai pasirinkti ir taip atrasti kažką nuostabaus. – Įtariu, kad uždaryti tavęs vienoje šalyje ilgesniam laikui nepavyktų niekam – nei viliojančiam darbo pasiūlymui, nei šeimai... – Sunku atsakyti. Tai, kas vakar buvo balta, šiandien gali būti juoda. Gyventi – tai nuolatos keisti spalvas. Aš noriu kopti į Everestą, keliauti į Indiją, aplankyti Patagoniją Argentinoje, Antarktidą... Noriu rašyti ir parodyti žmonėms, koks nuostabus yra pasaulis. Tačiau gali būti, kad už penkerių metų aš turėsiu žmoną, vaikų ir sakysiu, koks neatsakingas ir nesubrendęs buvau. Tiesiog reikia priimti, koks esi šiandien, džiaugtis ir daryti tai, ko norisi dabar. O jeigu rytoj bus kitaip – gyvensim kitaip. – Laisvės jausmo iš tavęs neatimsi... – Laisvė yra širdy. Net jei tave riboja darbai, įsipareigojimai žmonėms, tu gali būti su kažkuo, dirbti darbą ir vis tiek jaustis laisvas. Tai – požiūrio klausimas. Jeigu save suvaržysi įsitikinimais, principais ir sėdėsi surūgęs prie stalo, tai kokia čia laisvė. Kas iš to, kad važinėsi po pasaulį, bet nesijausi laimingas. Recepto tam nėra. Kiekvienas turi atrasti sau skirtą receptą ir pajausti, kas jam tinka labiausiai.

LAMŲ SLĖNIS

Asta Dovydėnaitė ir Linas Mockevičius Motociklininkai, keliautojai, tinklaraščio „Dviem ratais aplink pasaulį“ įkūrėjai Nuotraukos: asmeninio archyvo

– Asta, Linai, kokioje šalyje dabar esate? Asta: Dabar mudu Irane. Iranas yra visiškai kitoks nei bet kuri kita iki šiol aplankyta šalis! Šios valstybės valdymas ir gyvenimas paremti musulmoniškomis tradicijomis ir, dėl jiems pritaikytų sankcijų, šalis labai atskirta nuo aplinkinio pasaulio. Dėl to Iranas toks įdomus ir savitas. Būdami čia mes ir patys pasineriame į vietinį gyvenimą: nepriklausomai nuo religijos, visos moterys čia turi nešioti hidžabą, taigi ir man tenka prisidengti galvą šalikėliu. Vyrams čia viešose vietose negalima dėvėti šortų – privalomos ilgos kelnės. Linas: Gerai, kad dabar jau vėsta orai, – vasarą, kai lauke 40 laipsnių karščio, su ilgais džinsais būtų nelinksma. ( Juokiasi). Asta: Visgi ne visų čia veikiančių įstatymų privalome laikytis: moterims Irane neleidžiama vairuoti motociklų, o ir patys motociklai šioje šalyje gali būti tik labai nedideli – iki 250 cm³ apimties ir vos vieno cilindro varikliais. O mūsų motociklų varikliai – dviejų cilindrų ir daugiau nei tris kartus didesnės apimties. Be to, aš dar ir moteris už vairo. Visgi mums buvo

leista įvažiuoti į šalį, tad panašu, kad turistams šie apribojimai negalioja. Iraniečiai be galo svetingi ir smalsūs žmonės – tiek dėmesio, kiek čia, nesame patyrę niekur kitur. Vos tik sustojus žmonės klausia, iš kur atvykome, prašo kartu nusifotografuoti, vaišina vaisiais, stengiasi surasti atsakymus į kiekvieną mūsų klausimą, kviečia į svečius, kartu pavakarieniauti, pasilikti nakvynės. Nuo tada, kai prieš kelias savaites atvykome į Iraną, vos porą naktų nakvojome viešbučiuose – beveik visuose miestuose, kuriuos lankėme, buvome pakviesti apsistoti šeimose. Kvietimus gavome per socialinius tinklus. Pagrindinis jų – „Instagram“, nes „Facebook“, „YouTube“ ir „Twitter“ blokuojami valdžios. Namuose iraniečiai tradiciškai turi nedaug baldų – mums dažniausiai kloja patalus ant grindų, o kartais net užleidžia savo lovą, o ant grindų miegoti eina patys. Valgo jie taip pat sėdėdami ant grindų. Čia būdami supratome, kokie esame nelankstūs – išsėdėti sukryžiavus kojas prie vakarienės „stalo“ reikia nemažai valios pastangų. (Šypsosi). Šis pasaulio kraštas be galo įdomus ir vertas aplankyti.

LAMŲ SLĖNIS

– Papasakokite, kaip kilo mintis išsileisti į kelionę aplink pasaulį, ir dar… motociklais? Linas: Kelerius metus iš eilės, pavasarį, keliaudavome motociklais kartu su draugų grupe. Apvažiavome Balkanų šalis, Maroką, Gruziją, Azerbaidžaną. Pernai sugrįžę iš kelionės pasvarstėme, kad būtų smagu išvažiuoti kur nors toliau, be griežto grafiko. Pažiūrėjome į žemėlapį... Jei planuojame keliauti kažkur toli ir ilgam – teks mesti darbus, rimtai pasiruošti. Tad jeigu jau keliauti, tai aplink visą pasaulį! Įvertinome savo galimybes, pardavėme, ką galėjome parduoti, pakvietėme kelias įmones būti mūsų rėmėjais ir, kol dar Europoje nepradėjo snigti, 2016 metų spalio 15 dieną išvažiavome. Asta: Vienas iš pirmųjų pasiruošimo darbų buvo susiplanuoti maršrutą, kuris mums leistų vytis vasarą. Juk motociklas nėra maloniausia ir saugiausia transporto priemonė keliauti žiemą. Bandėme suprasti, kiek laiko ir pinigų mums prireiks. Pasiskiepijome nuo užkrečiamų ligų, pasigaminome naujus, daug vietos antspaudams turinčius pasus, susirinkome visus kelionei būtinus daiktus ir išvažiavome. Šiais laikais, kai internete gali rasti informacijos apie bet kurį Žemės kampelį, o visame pasaulyje pilna keliaujančių žmonių, mielai besidalijančių savo patirtimi ir atsakančių į klausimus, pasiruošti kelionei nesudėtinga. Svarbiausia – atrasti pakankamai ryžto susipakuoti daiktus ir išvažiuoti. (Šypsosi).

Asta: Važiuodami per Pietų ir Šiaurės Ameriką vidutiniškai kas trečią naktį stovyklaudavome. Su savimi vežamės erdvią „dviejų kambarių“ palapinę. Ją esame statę Panamoje prie upės, kurioje gyveno krokodilai. Meksikos džiunglėse virš miegančių mūsų medžių viršūnėmis atbėgo ir klykauti pradėjo beždžionės staugūnės. Tai – garsiausią balsą turintys žinduoliai. Iš jų riksmo atrodo, kad tai didžiulės pabaisos, vienu kąsniu galinčios praryti žmogų. Tolimojoje Rusijoje, į rytus nuo Baikalo ežero, vietiniai motociklininkai turi tradiciją rūpintis vieni kitais – ten gamtos platybė tokia bekraštė, o žmonių gyvena tiek nedaug, kad sugedus motociklui, gali taip ir likti vietinėje pelkėje savaitę, kol tave kas nors suras. Beveik kiekviename didesniame miestelyje įsikūrę baikerių klubai turi specialiai įrengtus garažus, kuriuose galima paremontuoti motociklą, sušilti, pernakvoti. Šie klubai mus perdavinėjo vieni kitiems, tokiu būdu užtikrindami, kad nepradingtume ištikus nelaimei. Kai kur Rusijoje atstumai tarp miestelių gali siekti ir 1000 kilometrų, tad žinoti, kad pasiekus tikslą tavęs laukia, – malonus jausmas. Laimei, gedimų ir nemalonių atsitikimų pavyko išvengti, o šie rusiški baikerių „klubhauzai“ mums buvo labai įdomi patirtis – jie visuomet įdomiai dekoruoti, išradingai įrengti ir turi labai savitą, tik Rusijai būdingą atmosferą. Ieškodami vietos, kur apsistoti pi– Galiu įsivaizduoti, kad keliau- giau, kartais išsinuomodavome ir tojant tenka apsistoti pačiose keisčiau- kius kambarėlius, kuriuose nesinorėsiose vietose... davo prie nieko prisiliesti. (Juokiasi).

– Įtariu, ekstremalių situacijų kelionėje buvo ne viena. Papasakokite apie tokias akimirkas. Linas: Labiausiai atmintyje įstrigo motociklų krovimas į jachtą Kolumbijoje. Kadangi kelio per Darjeno sritį tarp Kolumbijos ir Panamos nėra, dauguma motociklininkų šią kelionės dalį įveikia laivu. Tačiau ten atvykus pagrindinis motociklus keliantis laivas buvo išplaukęs kažkur link Kubos krantų, tad teko ieškoti kito varianto. Sutikome italą kapitoną, kuris mus priėmė į savo dvistiebę jachtą. Problema ta, kad jachta plūduriavo toli nuo krantinės, joje nebuvo jokio sunkiems kroviniams įkelti skirto mechanizmo, tad mums teko samdyti kelis stiprius vyrus, kurie rankomis motociklus įkėlė į mažą valtelę, ja nuplukdė iki jachtos ir iš ten rankomis iškėlė ant denio. Sėdėti ant savo motociklo linguojančioje valtyje, matyti jį iškeltą į orą virš vandens kažkur toli nuo kranto – ne pats maloniausias jausmas... Asta: Mane sukrėtė prieš kelias savaites Irane įvykęs žemės drebėjimas, kurį patyrėme ir mes. Jo metu žuvo daugiau nei 400 žmonių, virš 1000 buvo sužaloti. Tą vakarą buvome apsistoję iraniečių šeimoje Senendedžo miestelyje, vos už šimto kilometrų nuo epicentro. Kai viskas pradėjo drebėti, mes vakarieniavome. Iš pradžių nei mudu su Linu, nei vietinė šeima nesupratome, kas vyksta, – tokio stipraus žemės drebėjimo jie čia nebuvo patyrę. Netrukus visi kartu bėgome į lauką. Laimei, tame miestelyje pastatai nesugriuvo, visi likome sveiki. Tai jau antras šioje kelionėje mūsų patirtas žemės drebėjimas.

LAMŲ SLĖNIS

– Ar keliaujant kada nors būna baisu? Ar aplanko akimirkos, kai norisi viską mesti? Linas: Būna situacijų, kai aplanko jausmas, jog vieta, kurioje sustojome, yra kažkokia įtartina, pavojinga. Tada stengiamės iš ten kuo greičiau dingti. Saugumas šioje kelionėje – svarbiausias dalykas. Asta: Aš dažniau būčiau linkusi surizikuoti, leistis į kokią nors avantiūrą, bet Linas šiuo klausimu labai griežtas – jeigu situacija atrodo nepatikima, mes iš jos kuo greičiau pasišaliname. Visgi šis jausmas aplanko gana retai. Baisu buvo, kai kartą prie mūsų mažu motociklu prilėkė du jauni brazilai, nutaikė į mus šautuvą ir pareikalavo atiduoti fotoaparatą. Dar ilgai po to įvykio Pietų Amerikoje nusigąsdavau, jei į mano pusę važiuodavo įtartinas jaunuolis nedideliu motociklu. Vis dėlto situacijų, kurios priverstų viską mesti, nebuvo. Tačiau pasitaiko dienų, kai nenoriu niekur važiuoti, nieko daryti, su niekuo bendrauti ir reikia šiek tiek pailsėti nuo pasaulio. (Šypsosi). – O kada savyje pastebėjote nenumaldomą nuotykių troškimą, užkoduotą iššūkių ir adrenalino geną? Asta: Su Linu susipažinome dėl motociklų – bendras pomėgis ieškoti nuotykių mus ir suvedė. Netrukus supratome, kad pati maloniausia veikla tiek vienam, tiek kitam yra kelionės motociklais. Nesame adrenalino medžiotojai: nevažiuojame labai ekstremaliai, visada pasveriame galimus pavojus, susiplanuojame savo veiksmus. Tačiau keliaudami motociklais

LAMŲ SLĖNIS

esame pažeidžiami – neturime, kur užsidaryti nuo aplinkos, bet koks įvykis eisme gali baigtis ypač liūdnai, tiesiogiai patiriame visas gamtos kataklizmas: karštį, šaltį, liūtis, sniegą. Kartais nejuokingai šąlame, kartais – verdame nuo karščio. Tačiau keliaudami tokiu būdu esame labai arti mus supančio pasaulio, patys jame dalyvaujame, o tai yra nepakartojamas jausmas, atperkantis visus nepatogumus. Smagiausia, kad abu vienodai mėgaujamės šiuo nuotykiu, rutinos nebuvimu ir nenuspėjamu rytojumi! – Ar ši kelionė turi kažkokį konkretų tikslą? Asta: Ši kelionė yra mūsų svajonių išsipildymas. Ji skirta mums patiems. Aš mėgaujuosi pojūčiais, kuriuos atrandu skirtingose pasaulio vietose. Man nereikia turistinių atrakcijų, kurias neva būtina aplankyti – man labiausiai patinka tiesiog būti kažkur man neįprastoje erdvėje, turinčioje savitą atmosferą, žmones ar gyvūnus, jausmą... Tai gali būti mažas niekam nežinomas kaimelis Peru gilumoje, spalvotas saulėtas miestas kalnuose Meksikoje ar tiesiog bekraštė Kazachstano stepė, kur tolumoje ganosi arklių ar kupranugarių banda. Linui labiausiai patinka specifinės, šiek tiek su mokslu susijusios vietos: poliarinis ratas, kur vasarą niekada nenusileidžia saulė, didžiulės užtvankos, giliausias pasaulyje ežeras, išdžiūvusi jūra ar milžiniškas ledynas. Šios kelionės metu abu kaupiame geriausius prisiminimus, netikėtus atradimus ir didžiulį kiekį teigiamų emocijų, kurios liks su mumis visą gyvenimą.

LAMŲ SLĖNIS

– Kiek šalių jau esate aplankę ir kiek jų dar laukia? Linas: Jau aplankėme dvidešimt keturias šalis keturiuose žemynuose. Kiek dar laukia, kol kas pasakyti sudėtinga – netrukus persikelsime į Afriką, rytine pakrante judėsime į pietus nuo Kenijos iki Pietų Afrikos Respublikos. O ten spręsime, ar užtenka energijos, pinigų, laiko ir entuziazmo parvažiuoti į Europą savais ratais per Vakarų Afrikos šalis. Pirminis planas buvo aplankyti 40 šalių ir, manau, tiek tikrai aplankysime. Tiesa, planavome sutilpti į 60 tūkstančius kilometrų, tačiau jau dabar esame nuvažiavę beveik 68 tūkstančius. – Kokių minčių ir klausimų sukėlė ši kelionė? Asta: Prisiminus mudu kelionės pradžioje, norisi šypsotis. Pirmosios kelionės savaitės prabėgo Brazilijoje – buvome šiek tiek išsigandę, pasimetę, naivoki. Dabar abu gerai žinome, ką čia veikiame, ko norime, kaip tai gausime. Kelionės metu įveikti iššūkiai kiekvienam iš mūsų suteikė daug pasitikėjimo savimi. Svarbiausia, įrodėme sau, kad galime kartu leisti kiekvieną dieną, spręsti iškilusias problemas, mėgautis patiriamais

LAMŲ SLĖNIS

nuotykiais ir džiaugtis vienas kito draugija. Supratome, kaip iškreiptai žmonės suvokia pasaulį, kai apie jį sužino tik iš žiniasklaidos. Patys šiek tiek nerimavome prieš vykdami į Meksiką – juk tai tokia pavojinga šalis. O iš tiesų žmonės ten yra vieni svetingiausių ir šilčiausių. Nė akimirką Meksikoje nepasijutome nesaugiai – visi aplinkiniai buvo pasiruošę mums padėti. O vos tik kirtus Jungtinių Valstijų sieną, vėl susidūrėme su stereotipais ir baimėmis, kuriuos prieš tai savo galvoje turėjome ir patys. Pamatę tokią nemažą dalį mūsų planetos, supratome, kaip smarkiai vienos šalys daro įtaką kitoms, kaip stipriai istoriniai įvykiai pakeičia žmonių gyvenimus, kokią didžiulę galią turi gamta, kaip viskas pasaulyje yra susiję. Įvertinome, koks puikus pasaulio kampelis yra mūsų Lietuva: nors ir nedidelė, plokščia ir, rodos, niekuo neypatinga. Bet juk čia nebūna žemės drebėjimų, turime pakankamai vandens ir žalią gamtą, turime savo kalbą, mūsų miškuose nėra žmogui pavojingų gyvūnų, nuodingų vabzdžių, esame išsilavinę, laisvi elgtis, kaip norime, o mus mielai įsileidžia dauguma pasaulio šalių – galime laisvai keliauti!

LAMŲ SLĖNIS

Audrius Juškevičius Banglentininkas, Lietuvos bangų sporto asociacijos narys Nuotraukos: Anžela Lapėnienė, www.vejasgalvoje.lt ir asmeninio archyvo

– Pagalvojus apie banglentininkus galvoje iškyla vaizdinys apie šiltas vasaros dienas, baltą paplūdimį ir saulę. Audriau, panašu, kad mėgstate laužyti stereotipus ir drąsiai neriate į kaip speigas kaustantį vandenį? – Tiesą sakant, jeigu karštą dieną jūroje nėra bangų, leisti laiko paplūdimyje aš net nemėgstu. Lietuvoje dažniausiai palankiausios sąlygos plaukioti banglentėms būna tada, kai pučia vėjas, lyja. Tikrai neturiu tikslo kažką įrodyti plaukiodamas žiemą. Tiesiog šių dienų hidrokostiumų technologijos yra tiek ištobulėjusios, kad įmanoma užsiimti šiuo sportu visais metų laikais, kol vanduo dar nesušalo į ledą. – Pasižiūrėjus į jus plaukiojantį dabar, rudens pabaigoje, į galvą šauna vienintelis klausimas: ar nešalta? Kaip stipriai turi žavėti šis sportas, kad nepabūgtumėte į vandenį lįsti net žiemą? – Jei plaukiojant šaltuoju sezonu man būtų šalta, manęs niekas neįvarytų į jūrą. Net ir begalinė aistra banglenčių sportui. Tačiau taip nėra, tad

su didžiausiu malonumu gaudau žiemines bangas. Dabar, lapkritį, vis dar šilta! Vandens temperatūra dabar maždaug šeši ar septyni laipsniai, tokia kaip ir oro, o su žieminiu hidrokostiumu plaukioti šilta, kartais netgi per karšta. Patogi vandens temperatūra su juo plaukti būtų du ar trys laipsniai, tačiau net kai temperatūra siekia vos nulį, taip apsirengęs tikrai nešąlu. Banglentės mane užkabino ir jau tapo gyvenimo būdu. Kiekvienas mano rytas prasideda bangų prognozių tikrinimu, savo laisvalaikį planuoju pagal bangų stiprumą, keliauju ir atostogauju ten, kur turėsiu galimybę plaukioti. Šis sportas mane pagavo ir nebepaleidžia. Skriedamas banglente visus rūpesčius ir problemas palieku krante. Čia ir dabar lieku tik aš, banglentė ir vanduo. Nuoširdžios aistros, užsidegimo ir noro žiema tikrai nesustabdys. Visa kita – tik įrangos ir technikos klausimas. Beje, „Ar nešalta?“ yra dažniausias praeivių prie jūros užduodamas klausimas. Gaudant bangas žiemą jį tenka išgirsti dešimtis kartų. (Šypsosi).

LAMŲ SLĖNIS

– Kuo plaukiojimas žiemą skiriasi nuo pasiplaukiojimų vasarą? – Žiemą visa koncentracija lieka tik bangų raižymui: atvažiavai, įšokai į jūrą, paplaukiojai pusantros ar dvi valandas, išlipai iš vandens ir išvažiavai. Žiemą nebelieka atsiplaidavimo momento, kai prie jūros gali tiesiog leisti laiką, bendrauti su kitais banglentininkais ar tiesiog „kabėti“ krante, stebėti jūrą ir laukti palankesnių sąlygų. Kai išlipus nereikia skubėti namo, kad nesušaltum, gali pasimėgauti vaizdu stebėdamas, kaip kitiems sekasi gaudyti bangas. Taip pat žiemą į vandenį nelipi bet kokiomis sąlygomis. Svarbu įvertinti tai, kad dėvi storesnį hidrokostiumą, su kuriuo plaukiant reikia daugiau jėgų. Reikia pasverti, ar sugebėtum šaltame vandenyje grįžti į krantą be lentos su storu judėjimą labiau varžančiu kostiumu, jei netyčia nutrūktų ar atsisegtų banglentės pavadėlis. Žiemą stengiuosi plaukioti mažiau ekstremaliomis sąlygomis nei vasarą. Tačiau pagavus gerą bangą, tampa visai nesvarbu, žiema tai ar vasara, visada užplūsta tas pats jausmas. Toks žodžiais nenusakomas malonumas, per visur sklindančios emocijos ir nepasotinamas noras pakartoti dar ir dar kartą...

banglente? Kokia po tuo slepiasi istorija? – Viskas prasidėjo nuo jėgos aitvarų. Keli draugai plaukiojo jais, tad per juos ir aš susipažinau su šiuo sportu. Kelis metus aitvaravau, gaudžiau vėją ir net neturėjau minties apie kitus vandens sportus. Tačiau vienos jėgos aitvarų kelionės metu Prancūzijoje kelias dienas nebuvo vėjo, o aš pabandžiau atsistoti ant banglentės. Nors ir trumpam, bet pavyko pajausti vandenį, atsistoti ant lentos ir nučiuožti nuo bangos. To momento užteko, kad susižavėčiau banglenčių sportu. Kitą vasarą pabandžiau gaudyti bangas Lietuvoje ir supratau, kad ir čia galima puikiausiai tuo mėgautis. Nors prieš tai, kaip ir daugelis kitų, maniau, kad Baltijos jūroje plaukioti banglente neįmanoma. Nuo to laiko bangos mane įsuko ir nebepaleidžia iki šiol. O jėgos aitvarus pamažu apleidau...

– Dabar banglentė – tai gyvenimas? – Galiu pasakyti, kad jau nebesvarstau, ar banglentės yra mano gyvenimo būdas. Atsakymas čia jau seniai labai aiškus. Nesakyčiau, kad tai yra viskas, dėl ko gyvenu, tačiau drąsiai sakau, kad banglenčių sportas – didelė dalis manęs. Sunku įsivaizduo– Kaip jus įtraukė plaukiojimas ti save be vandens, jūros ir lentos.

LAMŲ SLĖNIS

– Kuo jus taip traukia vanduo? Kodėl į jį lendate? – Esu klaipėdietis, tad užaugau prie jūros. Vandens sportu domiuosi jau dešimt metų, o banglentėmis susidomėjau maždaug prieš šešerius. Šalia plaukiojimo turiu ir kitą pomėgį – ramiąją savo pusę, kuri užpildo mano laisvalaikį. Žinoma, kai nėra bangų. (Šypsosi). Turiu dirbtuvėles, kuriose konstruoju ir gaminu įvairiausius dalykus – medines banglentes, prizus banglenčių varžyboms, smulkius suvenyrus iš medžio, metalo, nedidelius baldus. Šis hobis yra visiškai priešingas plaukiojimui – jame nėra adrenalino, nėra fizinio krūvio, bet reikia daug kruopštumo bei kantrybės. Na, bet net ir būdamas dirbtuvėse neišvengiu banglentininkų temos. Mane traukia visuma. Ramybė išsiyrus į jūrą, jausmas, aplankantis belaukiant geros bangos, ir tuo pačiu metu kraujagyslėmis tekantis adrenalinas. Bandymas susidraugauti su didelę jėgą turinčia stichija, o kartais būti rimtai jos pamokytam ir „išskalbtam“. Tai nenusakomo stiprumo emocijos pagavus bangą ir didžiulis nusivylimas ar net pyktis to padaryti nepavykus... Didžiulis fizinis nuovargis ir begalinė šypsena po sėkmingos plaukiojimo sesijos. Na, ir aibė kitų dalykų, kuriuos sunku įvardyti žodžiais ir dėl kurių banglenčių sportas man tapo lengva priklausomybės forma.

LAMŲ SLĖNIS

– Ar plaukiojimas banglente – ekstremalus sportas? Kokios emocijos ir mintys užplūsta skriejant bangomis? – Ekstremalu savęs nelaikau. Taip, banglentės – ekstremalus sportas, tačiau visame pasaulyje yra įvairių vietų ir skirtingų sąlygų – nuo labai lengvų, metrinių, iki neįtikėtinai didelių keliolikos metrų aukščio bangų. Net ir mūsų Baltijos pakrantėje per audras

LAMŲ SLĖNIS

būna iki 5 metrų aukščio bangų, tačiau jei pučia nepalankus vėjas ir susidaro stiprios srovės, banglentininkai į bangas it nuogi į dilgėles nepuola. Visada renkuosi sąlygas pagal savo galimybes, kad galėčiau komfortabiliai plaukioti. Tikrai nešoksiu į tokias dideles bangas, kurioms nesu pasiruošęs nei fiziškai, nei techniškai vien tam, kad galėčiau prieš kažką užsidėti varnelę.

– Įtariu, gyventi be šių šiurpuliukų skriejant banglente jums būtų labai sudėtinga... – Man sunku įsivaizduoti save be jūros, o dabar jau ir be banglentės. Aplanko labai geras jausmas, kai po sunkios dienos įlipi į jūrą, o po valandos bangos visas problemas ir rūpesčius jau būna išplovę iš galvos. Šiurpuliukų būna, bet po jų – dar daugiau džiaugsmo ir ramybės.

LAMŲ SLĖNIS

Pristatydami naują popierinį „Lamų slėnio“ numerį šį kartą kvietėme leistis į mažą nuotykį – už lango siaučiant žiemiškiems vėjams, paragauti dar neragautų skonių naujoje mūsų draugų „Ice Dunes“ ledainėje. Čia kvepėjo ne tik ledais, bet ir nepalietiškomis „Tealure“ arbatomis, nepaprasto skonio „Woodfood“ pyragais, migdoliniais „Tų Kepėjų“ morengais...

NUOTYKIAI PRASIDEDA ŠIRDYJE Nuotraukos: Lina Jushke

Kartais nuotykių geną išties gali pažadinti pats paprasčiausias nuobodulys, kartais – pokyčių troškulys, o kartais – noras atrasti tam tikrus atsakymus, kuriems įprastoje rutinoje nelieka laiko. Pabėgti nuo rutinos kviečiame bevartant naujojo žurnalo puslapius. Juose – pokalbiai ir istorijos apie tuos, kurių gyvenimas – tai nesibaigiantis nuotykis, galimybė pažinti, atrasti ir atsidurti ten, kur veda širdis.

Naujojo žiemos numerio ieškokite didžiuosiuose prekybos centruose, spaudos kioskuose ir interjero salone „4 Urban Soul“.

LAMŲ SLĖNIS

Kai stilistė, mados redaktorė LINA BERNOTAITYTĖ pasakė, jog šiuo metu daugiausia rašo savo tinklaraštį „lenalisabona.com“, tyliai apsidžiaugiau: „Vadinasi, bus ką skaityti.“ Iš tiesų, Linos tinklaraštis yra atgaiva nuo glamūrinių mados tekstų pavargusioms mintims – ji nebijo į madą žvelgti linksmai, ironiškai ir sąmoningai: „Rašau apie madą, kuri yra įvairių kitų reiškinių rezultatas. Man įdomu stebėti, kaip ji keičiasi.“

LENOS LISABONOS MAIŠTAS Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Tinklaraštis

Lena Lisabona

Mano tinklaraštis – mano dienoraštis. Jame nugula visos mano patirtys, pažintys, obsesijos ir įžvalgos. Dažniausiai rašydama turiu šiek tiek pritildyti savo vidinį ironijos balsą ir į viską pažvelgti kiek racionaliau. Dienoraštį rašiau visada – vaikystėje į sąsiuvinius, paauglystėje atradau „Bitė plius“ platformą, o vėliau sukūriau atskirą savo puslapį. Visada jaučiau poreikį savo mintis matyti iš šono, taip galiu save stebėti ir geriau suprasti. Rašau apie madą, kuri yra įvairių kitų reiškinių rezultatas. Man įdomu stebėti, kaip ji keičiasi.

Lena Lisabona yra hipsterė maištininkė, nuolat ieškanti pokyčių, drą- Stilistės ir mados redaksi ir inovatyvi, nebijanti pasakyti savo torės darbas nepatogios nuomonės. Gyvenu su ja jau ilgą laiką ir turiu pripažinti – ji Stilistės ir mados redaktorės darbas kur kas energingesnė nei Lina! man suteikė neįkainojamos patirties, pasitikėjimo savo balsu, gebėjimo suburti žmones ir drąsos pasakyti savo nuomonę. Tai dinamiškas darbas, Pirmasis mados prisiminimas nuolatos reikalaujantis tobulėti ir tiMano užmojis iš močiutės šiltna- kėti tuo, ką darai. Šalia visų įgautų mio plėvelės pasisiūti permatomą techninių žinių apie leidybos užkulirankinę arba mano pirmasis grožio sius, mados redaktorės darbas davė salonas, sode susilaukęs itin daug dė- man ir geriausias drauges, suformavo mesio. Savo šešiametėms klientėms mane kaip mados atstovę.

dažydavau plaukus netikrais dažais.

LAMŲ SLĖNIS

Asmeninis stilius Mano asmeninis stilius yra patogi mados forma. Mėgstu išbandyti naujas tendencijas bei išsiskirti tam tikromis detalėmis. Besirinkdama drabužius dažniausiai ieškau kažko labai konkretaus, todėl dažnai neradusi, ko ieškau, naujų daiktų neperku. Savo „uniformos“ neturiu – mėgstu keistis ir keisti! Jei turėčiau visą likusį gyvenimą dėvėti vieno dizainerio drabužius, pasirinkčiau Ann Demeulemeester – ji savo kolekcijose turi viską, ko man reikia. Mano geriausia „spintos draugė“ – kažkas tarp Miroslavos Duma ir Lady Gagos.

je. Esu kilusi iš lietuvės ir korėjiečio šeimos. Kadangi jaučiuosi kultūrų mišinio viduryje, bandau sujungti šiuos du pasaulius. Tai turi įtakos ir mano kūrybai, nagrinėdama Azijos kultūrą jaučiuosi kaip namuose.

Tendencijos

Pagaliau yra populiaru būti nepopuliariam! Tendencijos padeda vystytis asmeniniam stiliui, todėl yra svarbios, pagal jas galime suprasti kitus žmones, aplink mus vykstančius reiškinius. Labai įdomu matyti tas pačias tendencijų idėjas, interpretuojamas skirtingų asmenybių. Neseniai tinklaraštyje rašiau, kokias serialo „Stranger Things“ padiktuotas tendencijas išvysime kitais metais. Kadangi tokio stiliaus drabužius mėgstu jau seniai, nieAksesuarai ko naujo žiemos sezonui pirkti nekeIlgą laiką aksesuarų nenešiojau, tinu! niekada nenaudojau jų ir savo fotosesijose. Šiuo metu mėgstamiausias mano aksesuaras yra mano sužadėtu- Stilingas žmogus vių žiedas – tai tobulas lietuvių kūrėjų darbas, aplink kurį sukasi mano Drabužis be žmogaus tėra medžavisa likusi papuošalų dėžutė. gos gabalas, iš tikrųjų prabyla tik dė-

vimas ir veikiamas charakterio. Stilingas žmogus valdo drabužį ir suteikia jam unikalumo. Pirkdama su Korėjietiška mada drauge tą patį rūbą žinau, jog niekada Korėjietiška mada – mano kraujy- neatrodysime apsirengusios vienodai.

LAMŲ SLĖNIS

Kelionės Visada stebiuosi, kokios laisvės suteikia nauja aplinka. Kelionės padeda pažinti ne tik skirtingas kultūras, bet ir skirtingas savo asmenybes puses. Kelionės man reiškia naujas idėjas! Mano kelionių nuotykiai apsiriboja praleistais skrydžiais namo ir labiausiai nepasisekusiais pokalbiais prašant vegetariško maisto Kinijoje. Kai pasirodys šis žurnalo numeris, mėgausiuosi naujais nuotykiais Šri Lankoje.

Įkvėpimai Labiausiai mane įkvepia gyvenimiškas absurdas: nuo absurdo literatūros iki trumpų pokalbių troleibuse. Įkvėpimo galima pasisemti visur, tereikia atrasti tinkamą sistemą šiems dalykams įgyvendinti. Kūrybinis potencialas slepiasi toje nišoje tarp tinginystės ir susierzinimo.

Kasdienybė Šiuo metu visas kūrybines jėgas sutelkiau į savo tinklaraštį, namus, kuriu naują autorinį produktą, kurio idėją išgvildenau dar prieš metus lietingą vakarą Šanchajuje, prisidedu prie „Citybirds“ komunikacijos komandos. Projektus renkuosi pagal vieną kriterijų – arba tikiu, arba ne.

Auksinis šventinio įvaizdžio patarimas Niekada neapsimetinėkite tuo, kuo iš tikrųjų nesate. Jeigu jūsų akį džiugina ilgi rožiniai kailiniai – tebūnie tai jūsų vizitinė kortelė.

LAMŲ SLĖNIS

Kad kiekvienas žingsnis, kiekviena veikla primintų apie tai, koks jis mylimas. 4

MYLIMAJAM 5

LAMŲ SLĖNIS

Nes Kalėdos – tai sniego pusnys, atvirlaiškiai, „Spragtukas“ operos ir baleto teatre, ilgi pasivaikščiojimai prie Kalėdų eglės ir nuoširdus dėmesys artimiesiems. Jam išreikšti stilingų ir apgalvotų kalėdinių dovanų patiems brangiausiems ieškojome miesto stiliaus centre „Europa“.

DĖMESINGŲ DOVANŲ GIDAS Nuotraukos: Elas Ramanauskas Stilius: Mantė Jaruševičiūtė, Elas Ramanauskas

Vyr. kvepalai „Tony Gard“, 75 ml EDT („Douglas“), 59,99 Eur

Kaklaraištis „Suit Supply“, 39 Eur

Skutimosi kremas „L’Occitane“, „Cade“, 21,5 Eur

Kauliukai „Suit Supply“, 29 Eur

Vyr. piniginė „Strellson“, 64,90 Eur

LAMŲ SLĖNIS

MYLIMAJAI 3 4

100

LAMŲ SLĖNIS

Kad už raudonų lūpų besislepianti šypsena spindėtų ir akyse.

Natūralios gyvatės odos mot. rankinė „Michael Kors“, „Jade Clutch“, 395 Eur

Mot. kepurė „Orsay“, 9,99 Eur

Glaustinukė „Body Plush“ („Wolford“), 275 Eur

Lūpų dažai „Chanel Rouge Allure“ („Douglas“), 37,95 Eur

Nagų lakas „Douglas“, 3,99 Eur

LAMŲ SLĖNIS

101

TĖČIUI 1

102

LAMŲ SLĖNIS

Kad žiemiškos kelionės per pusnis būtų ne tik šiltos, bet ir sveikos.

Kepurė „Columbia“, „Corson Pass Beanie“ („Hiatus“), 35 Eur

Pirštinės „Columbia“, „M Whirlibird“ („Hiatus“), 59 Eur

Kokteilis „FitFood“, „Karališkos šaknys“, 3,90 Eur

LAMŲ SLĖNIS

103

MAMAI 104

LAMŲ SLĖNIS

Nes mamos visuomet bus tos, kurios mus išmokė visko. Jas lepinti ir puošti per šventes – būtina.

Mot. papuošalų rinkinys „Michael Kors“, 119 Eur

Mot. pirštinės „Orsay“, 17,99 Eur

Šokoladas „Rūta“, 0,30 Eur/vnt.

Knyga „Natūralus rauginimas“ („Vaga“), 29,95 Eur

LAMŲ SLĖNIS

105

GERIAUSIAI DRAUGEI 2

106

LAMŲ SLĖNIS

Nes neretai tai, ką dovanoji jai, mielai dovanotum ir sau.

Priemonė, suteikianti švytėjimo „Jeffree Star“, „Princess Cut“ („Make My Day“), 35 Eur

Šepetėlis „Morphe“ („Make My Day“), 7,99 Eur

Rankų kremas „L’Occitane“, „Joyeuses Fetes“, 8 Eur

Lūpų balzamas „L’Occitane“, „Joyeuses Fetes“, 8 Eur

Mot. papuošalas „Marc Jacobs“ („Premium“), 89 Eur

Dėklas „Coach“ („Premium“), 75 Eur

Nagų lakas „Douglas“, 3,99 Eur

LAMŲ SLĖNIS

107

BROLIUI 1

108

LAMŲ SLĖNIS

Kad kitąmet susirinkus į šventinį šeimos vakarėlį brolis jus nustebintų savo nauju talentu.

Kokteilių plaktuvė „Suit Supply“, 49 Eur

Knyga „Barmeno kokteilių gidas“ („Vaga“), 19,95 Eur

Vyr. peteliškė „Strellson“, 49,90 Eur

LAMŲ SLĖNIS

109

110

LAMŲ SLĖNIS

Tarp Danijos ir Lietuvos gyvenantis ERNESTAS KLEVAS, nepalietiškų arbatų verslo „Tealure“ įkūrėjas, tiki, kad vieną dieną pasaulis atras ir pamėgs Nepalo kalnuose užaugintą kvapnią arbatą, tapusią didžiausiu jo gyvenimo nuotykiu.

ARBATOS LAPELIŲ BURTAI Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Lina Jushke

– Kokia buvo tavo kelionė iki nepalietiškų arbatų plantacijų? – Tiesą sakant, užaugau ragaudamas išskirtines arbatas. Tėvai nuolat ieškodavo įdomių arbatų rūšių iš viso pasaulio, tad namie visada būdavo geros arbatos, o jos gėrimas buvo tarsi savotiška mūsų šeimos ceremonija. Taip natūraliai išsiugdžiau skonį kokybiškam produktui. Studijuodamas visuomenės sveikatos mokslus Danijoje išvykau į Nepalą rinkti duomenų magistro darbui. Keliaudamas po kalnų regioną susipažinau su vietos ūkininkais, kurie ten augina arbatą. Man, tikram arbatos mėgėjui, tai buvo didelis netikėtumas – niekada nebuvau girdėjęs apie nepalietišką arbatą, o jos kokybė pasirodė išties išskirtinė. Taip gimė socialiai atsakingo arbatų verslo idėja. Išsikėliau

tikslą nors kiek pagerinti Nepalo ūkininkų gyvenimą, tad arbatą perku tik tiesiogiai iš jų. Taip pat norėjau skleisti arbatos kultūrą Danijoje, kur tuo metu gyvenau. Šioje šalyje arbata niekada nebuvo itin vertinama, užsukęs į aukščiausios klasės restoraną ir paprašęs puodelio arbatos gausi tik labai abejotinos kokybės pakelį. Danai skiria ypatingą dėmesį maistui, jo paruošimui, restoranų interjerams, bet tik ne arbatai. Tikėjausi, kad pavyks nors iš dalies tai pakeisti atvežus į Daniją puikiausios kokybės nepalietiškos arbatos. Tikėjau ir iki šiol tikiu, kad Nepalo kalnuose užauginti arbatos lapeliai turėtų sulaukti tarptautinio pripažinimo.

– Pamenu, džipu keliavome iš vieno miestelio į kitą, pakeliui užsukome į vieną arbatos plantaciją, paragavau arbatos ir ten pasilikau... Gyvenau su vietos ūkininkais, klausiausi istorijų apie tai, kokią reikšmę arbata turi jų kultūroje, mokiausi arbatos gaminimo proceso ir paslapčių. Iki tol tik mėgdavau gerti skanią arbatą, bet nebuvau susipažinęs su visu jos gimimo procesu. Tad tikroji mano kelionė į arbatų pasaulį prasidėjo būtent Nepale. Čia kiekviena diena pradedama arbatos puodeliu. Socialinis gyvenimas taip pat sukasi aplink arbatą. Tarkime, susitikę draugai eina išgerti arbatos. Tokia kultūra ten įsišaknijusi išties giliai. Tačiau pati geriausia arbata eks– Kaip užsimegzdavo tos pažintys portuojama į užsienį, nes vietiniai jos su Nepalo ūkininkais? tiesiog neįperka.

LAMŲ SLĖNIS

111

112

LAMŲ SLĖNIS

113

Arbatos niekada nereikėtų plikyti verdančiu vandeniu, nes užviręs vanduo praranda daug deguonies, o šis reikalingas, kad atsiskleistų visas arbatos skonis.

– O kur keliauja „Tealure“ arbatos? – Daugiausia – į įvairius Danijos restoranus, dirbame ir su „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintais restoranais, taip pat siunčiame nepalietiškas arbatas į kitas šalis, Jungtines Valstijas, Australiją, dabar – ir į Lietuvą. Viskas prasidėjo nuo žaidimų, o šiandien tai yra tapę pagrindine mano veikla. Po ketverių Kopenhagoje praleistų metų vis dar vadinu save Danijos lietuviu, bet pamažu ieškau galimybių grįžti į Lietuvą. Vis dėlto lietuviai apie arbatą supranta kur kas daugiau nei danai. Danijoje arbatos kultūra nuo kavos kultūros atsilieka mažiausiai dešimtmečiu. Be to, danai – dideli nacionalistai ir konservatyvūs žmonės, tad pakeisti jų skonį gana sudėtinga... – Kas tau yra gera arbata?

114

LAMŲ SLĖNIS

– Viskas prasideda nuo arbatos lapelio. Mėgstu, kai lapeliai būna pilni, o jei arbatos pakelyje vien dulkės, jaučiuosi apgautas. Grynas lapelis – tai aukštos kokybės ženklas, rodantis, kad per šią arbatą perėjo nedaug rankų. Svarbu ir arbatos spalva. Balta arbata būti netamsi, minimaliai oksiduota – kuo oksidacijos laipsnis didesnis, tuo baltosios arbatos kokybė prastesnė. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į arbatos kvapą. Baltoji arbata kvepia gėlėmis, juodoji – razinomis, slyvomis, duona. Visos šios natos gimsta arbatą oksiduojant. Surinktus lapelius suka speciali mašina, proceso metu lapelis pažeidžiamas, prasideda natūralus oksidacijos procesas: lyg prakandus obuolį – jis ima ruduoti. Arbatos gamintojai tiksliai žino, kokį skonį ir aromatą norima išgauti, ir tuomet žaidžia oksidacijos lygiais. Norint su-

stabdyti šį procesą, lapeliai kišami į krosnį ir aukštoje temperatūroje oksidacija nutrūksta. – O kaip reikėtų teisingai paruošti puodelį arbatos? – Nusipirkęs naujos arbatos, pirmiausia testuoju, stebiu, kokioje temperatūroje kiekviena arbatos rūšis geriausiai atsiskleidžia. Štai šią Ulong arbatą, kurią dabar geriame, rekomenduočiau tris keturias minutes palaikyti užpylus 85 laipsnių temperatūros vandeniu. Beje, arbatos niekada nereikėtų plikyti verdančiu vandeniu, nes užviręs vanduo praranda daug deguonies, o šis reikalingas, kad atsiskleistų visas arbatos skonis. Net pačią sodriausią juodąją arbatą rekomenduoju užpilti 95 laipsnių vandeniu. O žaliajai pakaks ir 70 laipsnių temperatūros.

LAMŲ SLĖNIS

115

116

LAMŲ SLĖNIS

117

– Ar galima pasakyti, kokia arbata kokia proga tinkamiausia? – Tai labai asmeninis pasirinkimas. Man patinka nubusti su puodeliu juodos arbatos. Ji puikiai tonizuoja, turi daugiausiai kofeino iš visų arbatos rūšių. Kai kurios juodosios arbatos net vadinamos tarpiniu gėrimu tarp arbatos ir kavos. Įdienojus leidžiuosi žemyn – pradedu Ulong arbata, vakare geriu baltąją, ji ypač puikiai tinka po sotesnio valgio. Tačiau gerti arbatos prieš miegą nerekomenduočiau, ypač jei jūsų organizmas, kaip mano, netoleruoja kofeino. Išgėręs arbatos vėlų vakarą ilgai vartausi lovoje negalėdamas užmigti. – Kokios yra tavo mėgstamiausios arbatos rūšys? – Netipinė juoda, vadinamoji „autumn black“, išskirtinio kaulavaisių skonio arbata. Taip pat baltosios arbatos. Mėgstu ir japonišką žaliąją arbatą. – Kur pasaulio žemėlapyje sudėtum skaniausios arbatos taškus? – Pirmiausia, žinoma, tai būtų Kinija, viena seniausių arbatos kultūrų

118

LAMŲ SLĖNIS

pasaulyje. Tačiau įkūręs „Tealure“ norėjau parodyti, kad puikios arbatos gali būti gaminamos ir tokiose šalyse kaip Nepalas. Visi žino, kad kinai turi puikios arbatos, bet labai nedaug kas yra girdėjęs apie nepalietišką arbatą, tad šios šalies ūkininkams gana sunku skintis kelią į arbatų pasaulį. Ir nieko keisto, kad Kinijoje ūkininkai vairuoja prabangius automobilius, o Nepale net neturi ko valgyti. Tie skirtumai mane tik motyvuoja dirbti toliau, kad nors iš dalies prisidėčiau prie geresnio šios šalies arbatos augintojų gyvenimo. Jei ūkininkas turės daugiau pinigų, jis galės įdarbinti daugiau žmonių, o šie turės už ką išsiųsti vaikus į mokyklą. – Tiki, kad mažas verslas gali prisidėti prie akivaizdžių permainų? – Taip, tikiu. Ūkininkai, su kuriais dirbame, net negalėtų priimti didelių kompanijų užsakymų, jie tiesiog neparuošia tiek produkcijos, kad patenkintų didžiųjų poreikius. Tad dirbdami su jais mes tiesiogiai prisidedame prie pokyčių. Be to, mažų verslų skaidrumas ir atsakomybė skatina tuo pačiu keliu žengti ir didžiąsias bendroves.

LAMŲ SLĖNIS

119

– Kodėl tau pačiam tai taip svarbu? – Pinigai niekada nebuvo mano didžiausia motyvacija. Man svarbu palikti po savęs pėdsaką, kažką pakeisti, prisidėti prie kažkieno geresnio gyvenimo. Ir man smagu stebėti, kaip visa tai vyksta Nepale, kaip auga bendruomenės, kaip į gamyklas priimami nauji darbuotojai. Gera žinoti, kad bent maža dalelyte prie to prisidedu. – Vis dar kasmet keliauji į Nepalą ir pats tiesiogiai bendrauji su arbatos augintojais? – Taip, kasmet Nepale praleidžiu apie mėnesį. Dažniausiai vykstu pavasariop per pirmąjį arbatos skynimą, kuris vadinamas geriausiu arbatos derliumi, mat po žiemos arbatos krūmas būna sukaupęs daug mineralų. Dėl geriausių arbatos lapelių varžosi daugybė verslininkų iš viso

120

LAMŲ SLĖNIS

pasaulio. Jei esi ten, turi daugiau tas pats maistas tris kartus per dieną šansų išsirinkti pačias geriausias ar- greitai atsibosta. batos rūšis. O ir šiaip esu įsimylėjęs tą šalį! – Kas gyvenime tave motyvuoja judėti pirmyn? – Kuo ji tave taip patraukė? – Iššūkiai, nauji skoniai, naujos pa– Ten visai kitoks pasaulis – kultū- žintys – negaliu nusėdėti vietoje, nuora, žmonės, gamta. Aštuonios aukš- lat ieškau ko nors naujo. Išsikelti tiksčiausios pasaulio viršukalnės yra Ne- lai kas rytą verčia keltis iš lovos ir jupale. Būnant ten labai lengva pabėgti dėti pirmyn. Arbata man yra gyveniir patirti išties autentišką gyvenimą. mo nuotykis. Turiu svajonę pats gaKeliaudamas sutinki žmonių, kurie vis minti arbatas, tapti arbatos dizaineriu dar gyvena tuo pat ritmu kaip ir jų ir sukurti vardinės arbatos asortimenprotėviai prieš šimtą metų. Ten nėra tą, kokio nebūtų galima rasti niekur jokios vaidybos, žmonės paprasti ir kitur pasaulyje. tikri, priešingai nei Tailande ar Indijoje, kur iš keliautojų vietiniai bando – Ko trūksta, kad ši svajonė išsiišmelžti kuo daugiau pinigų. Nepale pildytų? net beveik nieko neturintis ūkininkas – Žinių. Pamažu jau pradedu kurti bus pasirengęs tau atiduoti viską, ką savo arbatas, bet visi tie cheminiai proturi. Draugiškumas – jų įgimta savy- cesai, susiję su arbatos gamyba, yra labai bė. Tačiau ilgai gyventi Nepale, ko ge- sudėtingas mokslas. Daug išmokstu ro, negalėčiau. Ten smagu atvykti eksperimentuodamas, kurdamas, man trumpam, bet jų gyvenimo ritmas ir tai – pati geriausia savirealizacija.

LAMŲ SLĖNIS

121

NESIBAIGIANTIS MARATONAS Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Lina Jushke, asmeninis archyvas

122

LAMŲ SLĖNIS

Jie man mojo iš nuotraukų nuo Didžiosios kinų sienos, siuntė linkėjimus iš maratono Nepale. Socialiniame tinkle „Facebook“ prasidėjusi pažintis su nutrūktgalviais keliautojais, dviem draugais KRISTIJONU ŽIBUČIU ir KRISTUPU ŠAIKUMI, persikėlė į ilgą vakarą Užupyje. Mes daug kvatojomės, gėrėme daug arbatos, o istorijos niekaip nesibaigė. „Tai, kas pavyko mums, gali pavykti kiekvienam, reikia tik pradėti“, – vienu balsu tvirtino bičiuliai, kurių kelionių troškulys dar nenumalšintas. Ir niekas nežino, ar kada nors bus.

LAMŲ SLĖNIS

123

Kas jie? Kristijonas: Esame konsultantai. Turime verslą Danijoje. Mūsų darbas – rasti studentus įmonėms, kurioms jie, rašydami savo studijų darbus, padėtų spręsti realias problemas. Turite problemą? Nežinote, kaip ją išspręsti? Duosime jums studentą. Kristupas: Danijos įmonėms teikiame konsultacijas, taip pat – įdarbinimo paslaugas. Dažnai nutinka, kad sumaniai išsprendęs keblų klausimą, studentas lieka dirbti. Kristijonas: Idėja gimė Kopenhagos verslo mokykloje, kurioje abu studijavome. Rašydami savo darbus supratome, jog laikas, kurį prie jų praleidome, neįdomus, o teorijos, kurias dėstome, – niekam nenaudingos. Kam rašyti aštuoniasdešimties puslapių darbą, kurio vėliau niekas nepanaudos? Dažna bendrovė turi problemų, o studentai turi ambicijų, norų ir aistros. Tokios konsultacijos naudingos abiem pusėms. Kristupas: Gana ilgai mes netikėjome, kad mūsų idėja galėtų prigyti Lietuvoje. Kristijonas: Tačiau paaiškėjo, kad ir čia ji veikia. Lietuviai gana atviri tokioms idėjoms ir pasiūlymams, neabejojame, kad atsiras norinčių išmėginti Danijoje patikrintą modelį.

Nuo ko viskas prasidėjo? Kristijonas: Esame kartu nuo vaikystės, nuo mokyklos. Kristupas: Nuo šešiolikos drauge vaikštome į klubus.

124

LAMŲ SLĖNIS

Kristijonas: Abu išvykome į Daniją studijuoti Kopenhagos verslo mokykloje. Baigę mokslus sukūrėme bendrą verslą. Kristupas: Laimė, Kristijonui patinka šviesiaplaukės, man – tamsiaplaukės, užtat per daugybę metų draugystė nenutrūko. Jei rimtai – Kristijono kantrybė neužmušama, be to, mes vis atrandame bendrų pomėgių, o jie sulipdo. Kristijonas: Visą laiką manėme, kad esame panašūs draugeliai. Kai pradėjome verslą, paaiškėjo – visiškai skirtingi. Nėra blogai į reikalus pažiūrėti iš visų pusių. Kristupas: Daug kas mėgsta sakyti: kur pinigai, ten nėra draugystės. Mums pavyksta kitaip, nors užtruko, kol apsišlifavome. Kristijonas: Danijoje studentai savo darbus rašo nuo sausio iki birželio. Sutartis su įmonėmis pasirašome lapkritį, po Naujųjų metų mūsų versle – ne sezonas. Kristupas: Danijoje praleidome septynerius metus, norėjosi pokyčių, naujų iššūkių. Lygiai prieš metus, gruodį, Kristijonas pasiūlė: gal pakeliaujam? Kristijonas: Susitikome. Per pirmas penkias minutes nusprendėme, kad keliaujame tikrai, per kitas dvidešimt penkias – kur keliaujame. Susipakavome daiktus, atidavėme butų raktus, surengėme balių draugams ir išvykome. Kristupas: Daug kas mumis nepatikėjo, manė, trumpam išvažiuosime ir grįšime. Kai kam atrodo, kad mes – vis dar Danijoje, o kai kurie galvoja, kad vis dar klaidžiojame po pasau-

lį.

Kristijonas: Danai yra keliaujantys žmonės. Kai jie išgirsta, kad kažkas ruošiasi į kelionę, labai palaiko. Mūsų mentorei – šešiasdešimt, kai ji išgirdo, ką nusprendėme, ir pati susikrovė kuprinę. Sakė visada to norėjusi.

Gruzija Kristupas: Tai buvo pirmoji šalis mūsų ilgame maršrute – Gruzija, Armėnija, Dubajus, Nepalas, Tailandas, Malaizija, Honkongas, Kinija, Filipinai, Indija ir Lietuva. Kristijonas: Gruzijai ir Armėnijai buvome paskyrę dvi savaites, tačiau Gruzijoje užsibuvome, labai patiko. Kristupas: Mus, lietuvius, ten myli. Kai Danijoje pasakai, kad esi lietuvis, tau nesišypso, o Gruzijoje – šypsosi. Nuostabi, šilta šalis, kurioje gali greitai pakeisti planą ar kryptį. Kristijonas: Gruzijoje „couchsurfinome“ – gyvenome pas vietinius. Merginos, pas kurią įsikūrėme, paklausiau, kur galėtume paragauti tikro gruziniško vyno? Ji pasiūlė keletą vietų. Įsivaizdavome, kaip nuvyksime į kaimą, pas bobutę, kuri kojomis trypia vynuoges, o atsidūrėme pilyje, modernioje vyninėje. Prisėdę degustuoti, pastebėjome prie kito stalelio garsiai kalbančius žmones. Pasišaipėm abu: amerikiečiai... Po kelių akimirkų nuo stalo pakilo moteris, priėjo prie mūsų ir paklausė, iš kur atvykome. „Mes lietuviai“,– sakome. „O mes galvojome, kad amerikiečiai su kuprinėmis“, – nusijuokė ji. Kokių stereotipų esame pilni!

LAMŲ SLĖNIS

125

126

LAMŲ SLĖNIS

127

Kristupas: Paaiškėjo, kad moteris – ukrainietė, ištekėjusi už švedo. Jiems priklauso vyno darykla, jie turi bičiulių iš Švedijos ir švenčia buvusių klasės draugų susitikimą. Netrukus jau sėdėjome prie jų stalo, o kitą rytą kartu išvykome slidinėti į kalnus. Kristijonas: Slidinėjimo kurorte į trasą kilome su vienu gruzinu. Jis sunkiai kalbėjo angliškai, bet kažkaip susibendravome. Vakare tas pats žmogus, sutikęs mus vidury kelio, pasisiūlė pavežti iki miesto, kuriame gyvenome. Dar kartą jį sutikome grįžę į Tbilisį. Vėlų vakarą niekaip neradome vietos, kur pavalgyti, visur sausakimša. Užėjome į vieną restoraną, žiūrime – muzikantai groja. Tarp jų ir mūsų vairuotojas. Pamatė, nutildė muziką, apsikabino, pasodino priekyje kaip geriausius draugus. Kristupas: Gruzijoje užtrukome ilgiau nei planavome. Pakeliui į Armėniją naktiniame traukinyje susipažinome su persų kalbą studijuojančia mergina iš Olandijos. Visą naktį kalbėjomės, pasakojome jai apie savo sumanymą nubėgti maratoną Didžiąja kinų siena. Jai labai patiko idėja ne tik bėgti, bet ir surasti bėgimui prasmingą tikslą – dėl ko. Sutarėme: jei ji bėgs maratoną Irane, mes atskrisime pažiūrėti. Ji iš tiesų bėgo, jos tikslas buvo moterų teisės pasaulyje, matėme reportažą per „CNN“, o mes ją apgavome, nenuskridome.

128

LAMŲ SLĖNIS

nietį. Daug prarandi, jei gyveni ne hosteliuose, o viešbučiuose, – svečių namuose dažnai atsiduria žmonės, keliaujantys po vieną. Smagu kaskart rasti kitą draugiją – vaikščiojome visur kartu ir daug šventėme. Armėnijoje pradėjome nesistebėti, kad mūsų kelyje vyksta geri ir gražūs dalykai. Šioje šalyje pabuvome tris dienas. Prieš skrendant į Dubajų oro uoste nusprendėme persirengti. Į Dubajų atskridome su sportiniais šortais ir šlepetėmis. Taip apsirengę įlipome ir į metro. Stovime, stebimės, koks rožinis traukinys, o aplink – vien moterys. Žvilgsniais tik varsto. Viena pakelia ranką, rodo ženklą, kuris turėtų reikšti, kad šis vagonas skirtas moterims ir vaikams. Mes, suprask, ne savo vietoj. Pereiname į kitą, o jame – vieni vyrai. Pikti, prakaituoti, stumdosi. Ne mano tai miestas... Kristijonas: Kelionės pradžioje Dubajus pasirodė kontrastų miestas – vakare šviesos, gražūs žmonės, barai, kokteiliai, brangūs automobiliai – toks saldaus gyvenimo skonis. Dieną – neįdomus, naujas miestas, kuriame visi dirba. Kristupas: Mūsų kelionė prasidėjo nuo kontrastų – išvykome su kuprinėmis, Gruzijoje gyvenome labai kuDubajus kliai, provincijoje, be šilto vandens. Kristupas: Armėnijoje susirinko Atsidūrę Dubajuje gėrėme grožį ir gera kompanija – olandė, jos draugas švarą, o atskridę į Katmandu, vėl pairanietis, hostelyje dar radome filipi- tekome į dulkes ir smogą. Kristijonas: Kai braižėme savo kelionių planą, pagalvojome, kad būtų smagu, jei mūsų maratonuose atsirastų koks nors socialinis tikslas. Feisbuke pamačiau savo seną draugę Audronę, kurios sūneliui reikėjo surinkti pinigų operacijoms. Vaikas labai norėjo lankyti mokyklą kaip visi, tačiau įgimtos ligos stabdė jo kelią. Mačiau, kiek daug tėvai daro dėl savo sūnaus, pagalvojau, kad ir mes su Kristupu galėtume prisidėti. Kristupas: Kinų sienos maratone ir „Ironman“ triatlone surinktų lėšų 30 procentų lėšų atiteko Rėjaus fondui. Po Austrijos maratono fondui atidavėme viską, ką surinkome. Dabar, po Nepalo maratono, Rėjui ir vėl paskyrėme 30 procentų, nes 70 procentų lėšų turėjo būti skirta vietos organizacijoms. Tai nėra vieno karto projektas, lėšas Rėjaus operacijoms mes vis dar renkame ir neabejojame, kad jų vis bus ir bus, nes žadame dar ilgai bėgioti ir keliauti. Mums šis socialinis aspektas yra papildoma motyvacija judėti toliau. Bėgti maratoną labai sunku. Bėgti jį ne dėl savęs, bet ir dėl kito – stiprus stimulas.

LAMŲ SLĖNIS

129

130

LAMŲ SLĖNIS

131

Nepalas Kristupas: Iš Dubajaus išskridome į Nepalą. Abu turėjome ten savų reikalų. Aš likau Katmandu... Kristijonas: ...o aš užsidariau vienuolyne dešimties dienų tylos meditacijai... Pasakoti apie tai – sudėtinga, kiekvienas turėtų tai išmėginti pats. Man buvo įdomu, pajutau pasikeitimų savyje. Tyla – tik viena iš meditacijos formų. Kristupas: Kol Kristijonas meditavo vienuolyne, aš susipažinau su mergina joge. Ji mane irgi mokė meditacijos. Visaip bandžiau pasiekti būseną, kai galvoje nelieka jokios minties – ir atsigulęs, ir atsisėdęs, ir su gongais – nepavyko. Per gongų meditacijos seansą sutikau linksmą būrelį: švedą, olandę ir amerikietį. Tą pačią dieną jie pakvietė mane važiuoti motociklais į kalnus. Įsikibęs motociklo vairą vieną akimirką supratau, kad štai, jau penkiolika minučių apie nieką negalvoju. Lėkimas tais keliais ir buvo manoji meditacijos forma. Kiekvienam savo. Kristijonas: Katmandu keliuose pavojinga negalvoti – juose įvyksta daugiausia avarijų pasaulyje. Kristupas: Nepale mūsų patirtys buvo itin skirtingos, nes neįsipareigojome likti dviese. Kristijonas: Kelionės plečia pasaulėžiūrą, nori, eini kartu, nori – neini, rezultatą, kurio tikiesi, gali ir vienas pasiekti. Mūsų dažnai klausia, ar nebijome, kad kelionėse draugystė gali nutrūkti? Toks klausimas mums kelia

132

LAMŲ SLĖNIS

juoką: jei jau savo verslą kartu sukūrėme, tai jokios kelionės ir atostogos mums nebaisios. Kristupas: Nepale išsiruošėme į kalnus. Ėjome irgi po vieną: Kristijonas pirmas, o aš – po kelių dienų. Buvo kovas, į žygį leidausi likus savaitei iki savo gimtadienio. Kelionę pradėjau su fotografu iš Kanados, tačiau supratau, kad su juo greitai nejudėsime, jis vis stodavo fotografuoti. Trečią dieną jį palikau, iškeliavau vienas. Netrukus draugiją papildė dvi olandės, ispanas, prancūzas ir vaikinas iš Indonezijos. Keturių kilometrų aukštyje ispanui prasidėjo kalnų liga, pakilę dar aukščiau mes visi pradėjome prastai jaustis – iš penkių kilometrų aukščio mus parsiuntė atgal. Tą naktį kaip tik prasidėjo sniego audra ir įstrigome stovykloje savaitę. Maistas į pabaigą, šildomės dvi valandas per dieną, vanduo – ledinis, nusiprausti negali. Vieni siūlo leistis žemyn, kiti – kilti į viršų. Vokiečiai sugalvojo, kad reiktų praminti takelį, keletas mūsų išėjome. Dešimt žingsnių žengi, nuvirsti, pailsi ant sniego, vėl eini. Staiga netikėtai britų armijos kareivis prarado sąmonę. Jis niekam nebuvo sakęs, kad jį kankina aukščio liga. Iškvietėme malūnsparnį, tačiau dėl prastų oro sąlygų jis negalėjo atskristi, sėdėjome visi susėdę aplink britą, šildėme, paskui nusprendėme, kad turime jį patys nunešti žemyn. Visa tai vyko per mano 26-ąjį gimtadienį, patyriau visas įmanomas emocijas – nuo stingdančios mirties baimės iki didžiulio džiaugsmo.

Kristijonas: Filmo vertas scenarijus. Skambinau Kristupui per gimtadienį, jis tarsi jau turėjo būti žygį baigęs, juk pats tą distanciją ėjau. Telefonas buvo išjungtas – neslėpsiu, į galvą atėjo blogiausia mintis – 2015 metais toje vietoje grupelė žmonių žuvo. Kristijonas: Lėktuve su Kristupu svarstydavome, ko norėtume iš kiekvienos šalies, kurioje rengiamės pabuvoti? Kiekvieną kartą sau sakydavau, kad Nepalas – mano dvasios kelionė. Tokią ją gavau. Vienas ryškiausių įspūdžių. Viena keisčiausių kelionių. Kristupas: Kol rimtai neišėjome į kalnus – juk nežinojome, ką jie reiškia ir koks malonumas po juos vaikščioti. Gruzijoje Kristijonas mane pirmą kartą pastatė ant slidžių, po to slidinėjimo paakyje atsirado mėlynė. Įdomiai atrodžiau: akis pamušta, ant galvos rusiška ausinė kepurė. O gruzinai – visi su baltais džipais, kostiumais.

Kinija. Didžioji kinų siena Kristijonas: Tailande buvome suplanavę šiek tiek padirbti, pailsėti ir padūkti. Taip ir padarėme. Aš užsisakiau savaitę kovos menų treniruočių, Kristupas nardė. Keliaudami mes rašėmės ne ką norėtume pamatyti, o skaičius: užlipti į 5 kilometrų aukštį, panerti į 30 kilometrų gylį, nubėgti 42 kilometrus Didžiąja kinų siena. Tuo metu atrodė, kad ne visos mūsų svajonės yra įmanomos, bet keliaudamas supranti – įmanoma dar daugiau, nei svajoji. Ribų nėra.

LAMŲ SLĖNIS

133

134

LAMŲ SLĖNIS

135

Kristupas: Kinijoje turėjome būti tam tikru laiku. Vizomis, žinoma, iš anksto nepasirūpinome, nedaug trūko, kad būtume išvis jų negavę. Likus savaitei iki maratono, jų dar neturėjome. Svarstėme keletą variantų, kaip galėtume patekti į Kiniją, tačiau tai tokia šalis, su kuria juokauti negalima. Keturios dienos prieš maratoną vizą gavome, greitaisiais traukiniais pasiekėme Šanchajų, iš ten – į Pekiną. Ne tik ruoštis maratonui, pavalgyti nebuvo kada. Kristijonas: Didžiosios kinų sienos maratonas – tai 20 tūkstančių laiptelių aukštyn ir žemyn. Jokio pavėsio, saulė kaitina – jei būtume žinoję, kad bus taip sunku, gal nė nebūtume pradėję. Kristupas: Ir gerai, kad neturėjome laiko susivokti. Antrą nakties atsikėlėme, ketvirtą ryto išvykome. Atvažiavę į vietą pamatėme būrius erelių sportininkų, geriausią įrangą susipirkę, veidus išsidažę, „vlogus“ filmuoja. Maratonas Kinijoje – Kristijono idėja. Per praėjusias Kalėdas jis man įteikė bilietą į „Ironman“ triatloną. Pagalvojau, kad būtų smagu atsilyginti tuo pačiu, abu esame ne kartą kalbėję apie Kinų sienos maratoną. Nupirkau bilietus, liko tik išspręsti galvosūkį, kaip atsidurti Kinijoje. Kristijonas: Pirmąjį savo maratoną nubėgau Kopenhagoje. Tąsyk, prieš trejus metus, padariau visas įmanomas klaidas, bet maratonas tapo įrodymu, kad gali viską, jei labai nori. Kristupui gimtadienio proga padovanojau bilietą į Bergeno maratoną – jis neturėjo kitos išeities, tik skristi ten ir bėgti. Nuo tada pradėjome bėgioti dažnai. Kristupas: Buvo labai sunku Kinijoje, prisipažinsiu.

136

LAMŲ SLĖNIS

Kristijonas: Negalėjome net įsivaizduoti, kaip vargina karštis, neturėjome tinkamų drabužių, nebuvome kaip reikiant pasiruošę, bėgant dvidešimtąjį kilometrą kojas pradėjo traukti mėšlungis. Kristupas: Mūsų bėgimo stiliai skiriasi. Kristijonas mėgsta pradžioje paspausti, o man norisi kabintis į galą. Kristupas: Po dvidešimtojo kilometro trinktelėjo mėšlungis, surakino staiga, pamaniau – viskas, nebegaliu atsistoti. Artimiausioje stotelėje gavome į abi rankas druskos tablečių, rijome jas saujomis. Pasidarė šiek tiek geriau, bet skausmas neišnyko, tik nuslopo. Kristijonas galėjo mane palikti, bėgti toliau, bet nepaliko. Kristijonas: Dar po keleto kilometrų mėšlungis pradėjo traukti ir mano kojas. Kristupas: Kiekvienas protingesnis, labiau patyręs to galėjo išvengti, o mes gi nėrėme stačia galva. Trisdešimt penkis kilometrus aš keikiau jį, o penkis – jis keikė mane. Finišą pribėgome dviese. Vienuolikti, užtrukome devynias su puse valandos. Kristijonas: Kitą dieną šiek tiek pailsėjome viešbutyje, Kristupas norėjo dar pagulėti, aš išėjau apžiūrėti Pekino. Negalėjau patikėti, kokio didumo tai miestas, nesusiorientavau, pavėlavau grįžti į viešbutį ir mes neišvykome į kalnų miestą traukiniu, į kurį turėjome nusipirkę bilietus. Kristupas: Pekinas man nepatiko, sproginėjau iš pykčio, kad viskas taip nesiseka. Traukinių stotyje paaiškėjo, kad mes ne tik pavėlavome į traukinį, bet aš dar viešbutyje palikau ir savo kompiuterį. Žodžiu, Kristijonas išvažiavo vienas.

LAMŲ SLĖNIS

137

138

LAMŲ SLĖNIS

Kristijonas: Gavau tik stovimus bilietus, bet pagalvojau: jei kinai gali važiuoti taip, tai kodėl aš negaliu? Traukinyje pasiūliau kyšį palydovei, už penkis eurus gavau vietą restorane. Nusprendžiau savo patirtimi pasidalinti su draugu – kai jam paskambinau, paaiškėjo, kad šis jau oro uoste ir skrenda į Indoneziją. Kristupas: Dabar man atrodo, kad tuomet dar nebuvau pasirengęs Kinijai. Kristijonas: Mėnesį praleidome atskirai – Kristijonas išskirdo į Balį, o aš pavažinėjau po Kiniją. Tai labai įvairi šalis, joje daug nuostabios gamtos, šalies gilumoje man labai patiko.

dalis, visas šios šalies grožis – aplinkinėse salose. O paskui mūsų laukė triatlonas Austrijoje. Į Lietuvą aš grįžau liepą, anksčiau nei Kristijonas. Kristijonas: Aš dar sudalyvavau mūsų bendradarbio vestuvėse Indijos kaime. Pervažiavau Indiją nuo Mumbajaus iki Delio traukiniais. Nuostabiai įdomi patirtis.

Žodis tiems, kurie nedrįsta

Kristijonas: Savo kuprinėje turėjau dvejus šortus ir keletą marškinėlių. Grįžęs į Lietuvą kas rytą žvelgiu į savo drabužių spintą, bet iš tiesų labiausiai vėl noriu mūvėti šortus. Kristupas: Keliaudamas greitai supranti, kad ne daiktuose ir tikrai ne jų kiekyje yra laimė. Kristijonas: Dar svarbiau yra to nepamiršti grįžus. Kristupas: Labai tikiuosi, kad mūsų istorija – geriausias įrodymas, jog iškeliauti galima. Reikia tik nusipirkti bilietą. Kristijonas: Kai nusiramini, kai tavo gyvenime nebelieka įtampos, kai nebegalvoji apie tai, ką privalai, reikalai pradeda klostytis.

Kristijonas: Buvo momentų, kai reikėjo pasirūpinti, kad mūsų verslas nesubyrėtų. Ir jis nesubyrėjo, gal tik kiek pasikeitė kryptis – tapome konsultantais. Kristupas: Balyje daug nardžiau, ilKristupas: Kai keliauji, supranti, sėjausi, dirbau prie vandenyno, žo- kad iš tiesų ne taip jau daug žmogui P.S. Kristupas ir Kristijonas – viedžiu, kelionę baigiau taip, kaip norė- reikia. niši. Beje, sako, kad ieško tokių pat kaip jau. Balis yra tik maža Indonezijos jie išprotėjusių panelių.

LAMŲ SLĖNIS

139

140

LAMŲ SLĖNIS

141

142

LAMŲ SLĖNIS

Nukeliavęs tūkstančius kilometrų iš tolimosios Amerikos iki mažyčio Švedijos miestelio, bet sukurtas čia pat – tamsiuose „Švyturio“ alaus daryklos rūsiuose, kur dvidešimt keturis mėnesius ilsėjosi amerikietiško ąžuolo statinėse ir kaupė geriausias savo skonio savybes. Kvepiantis salsvos vanilės natomis, žiemą menančiais riešutais ir džiovintais vaisiais, sodriu degintu salyklu ir ąžuolu... Pagaliau atėjo metas įvertinti ilgus metus trukusioje kelionėje subrendusius naujojo riboto leidimo „Švyturio Compass II“ alaus skonius.

TŪKSTANČIUS KILOMETRŲ KELIAVĘS SKONIS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė, „Švyturio“ archyvas Fotografuota: „Alaus bibliotekoje“

Tūkstančių kilometrų kelionė Kad patektų į mūsų rankas, naujasis dvidešimt keturis mėnesius amerikietiško ąžuolo statinėse brandintas „Švyturio Compass II“ stautas turėjo nukeliauti ilgą kelionę. Statinės, kuriose du metus ilsėjosi šis tamsus ir klampus gėrimas, atkeliavo iš Jungtinių Valstijų. Ten per daugelį metų į statinių sieneles įsigėręs amerikietiško burbono aromatas tapo „Compass II“ alaus skonio pagrindu. Už 7 tūks-

tančių kilometrų, kažkur Švedijos rytuose, ši skonio paletė buvo papildyta nedideliame Švedijos miestelyje gaminamo „Mackmyra“ salyklinio viskio aromatais. Galiausiai po ilgos dešimtmečius trukusios kelionės per jūras ir vandenynus, visai čia pat, Klaipėdoje, į ąžuolines statines supilstytas „Švyturio“ aludarių išvirtas stautas. „Švyturio“ daryklos alaus someljė Jonas Lingys pasakoja, kad viskis ir alus jau nuo seno vaikšto tais pačiais keliais. „Pažvelgę į gėrimų istoriją suprastume, jog viskis su alumi labai

glaudžiai susiję. Statinės, kuriose brandinamas viskis, yra labai vertingos – jose slypi nepaprastai daug skirtingų ir turtingų aromatų. Tad alaus brandinimas jose – nuostabus būdas, leidžiantis netikėtais poskoniais paįvairinti alaus skonių paletę.“ Viskis ar burbonas, pabuvojęs medinėje statinėje, palieka labai ryškius skonio pėdsakus: į statinės sieneles įsigeria gėrimui būdingi skoniai. „Kai į statinę pylėme tamsų stautą, jos sienelės buvo prisirpusios daug skirtingų poskonių: vanilės, šokolado, vaisių“, – pasakoja alaus someljė Jonas.

LAMŲ SLĖNIS

143

Išskirtinį skonį „Švyturio Compass II“ alui suteikė ąžuolo statinės, kuriose brandintas Tenesio viskis paliko salsvą vanilės pėdsaką. Po kelerių metų statinės atplaukė į Švediją, kur jose buvo brandinamas švediškas „Mackmyra“ viskis. „Į mūsų rankas pakliuvo statinės, kuriose buvo juntamos ne tik švediško viskio, bet ir amerikietiško burnono natos.“ Taip Lietuvoje išvirtas stautas savo skonį praturtino švediškam viskiui būdingais vaisiškais ir amerikietiškame burbone juntamais vanilės poskoniais.

24 mėnesius brandintas skonis Džiovintos slyvos, lengvos riešutų natos, saldymedžio ir švelnios vanilės aromatai, degintas salyklas, juodasis šokoladas ir ąžuolas – tiek sodrių skonių išgauti leido kantresnis ir ilgesnis „Compass II“ alaus brandinimas. „Aluje švelniai juntami juodojo šokolado poskoniai – nors aluje šokolado nėra, šį skonį jis sugeria iš statinės.“ „Palyginus su pirmąja „Compass“ alaus partija, dvigubai ilgiau brandintas alus skonio prasme suapvalėja, tampa mažiau grubesnis. Papildomas laikas statinėse alaus skonį padarė švelnesnį, ilgesnis brandinimas atskleidė stipresnius džiovintų vaisių poskonius. Kuo alus statinėse praleidžia daugiau laiko, tuo jis tampa netikėtesnis ir įgauna daugiau stebinančių aromatų“, – pasakoja Jonas.

144

LAMŲ SLĖNIS

Palyginus su pirmąja „Compass“ alaus partija, dvigubai ilgiau brandintas alus skonio prasme suapvalėja, tampa mažiau grubesnis.

LAMŲ SLĖNIS

145

146

LAMŲ SLĖNIS

147

Išskirtiniai skonių deriniai Alaus ir maisto derinimas – ypatingas menas, tad Jonas atskleidžia tris pagrindines kryptis, nuo kurių vertėtų pradėti kelionę į alaus skonių pažinimą. Ragaujant lagerio tipo – subalansuotą, ne tokį intensyvų, šviesesnės spalvos – alų, patartina jį derinti su sūresniais, vos aštresniais arba lengvesniais patiekalais. Alaus someljė pataria: prie šio alaus idealiai tinka alyvuogių užtepėlė, lengvai vytinti kumpiai, rūkytas arba šviesusis sūris. Aluje esanti angliarūgštė atšviežina skonio receptorius. Antroji skonio kryptis – kvietinis alus, turintis vaisiškesnį ir sausesnį skonį. Pasak Jono, šis alus idealiai dera su rūgštesniais ir gaivesniais patiekalais. „Pagrindinė ir labiausiai pasaulyje paplitusi derinimo taisyklė – kvietinis alus geriamas su žuvimi ir jūros gėrybėmis, salotomis ar salotų užkandžiais, žaliosiomis alyvuogėmis, minkštais sūriais.“ Trečioji alaus derinimo kryptis – sunkūs, sodrūs, intensyvūs ir saldūs skoniai. Tamsios spalvos, deginto šokoladinio salyklo, karamelės aromatą turintis alus dera su kepta mėsa, ke-

148

LAMŲ SLĖNIS

pintomis ir vos pasaldėjusiomis daržovėmis, saldžiais desertais. „Vidutiniškai keptas jautienos kepsnys, kepintos morkytės, kalafiorai ir labai saldus intensyvaus skonio padažas – idealus derinys su sunkiu sodraus skonio tamsios spalvos alumi“, – apie alaus ir maisto derinimo paslaptis pasakoja Jonas. Pasak „Švyturio“ alaus someljė, naujasis tamsus turtingų skonių „Compass II“ alus derintinas su intensyvų kvapą ir skonį turinčia mėsa – ėriena, aviena. O ypač gerai savo skonį jis atskleidžia su saldžiais turtingo skonio desertais – šokoladiniu pyragu, skystu šokoladu. Sodrus ir šiek tiek kartumo turintis alus sušvelnina deserto saldumą ir subalansuoja skonius. Tamsiuose „Švyturio“ alaus daryklos rūsiuose du metus ilsėjęsis ir brendęs ribotos partijos alus „Compass II“ ne tik atskleidžia unikalų ir dažnai persipynusį viskio ir alaus kelią, bet ir leidžia pasileisti į nepažįstamą, skirtingus skonius atskleidžiančią kelionę kažkur tarp tolimųjų Jungtinių Valstijų, mažo Švedijos miestelio ir gerai visiems pažįstamų Klaipėdos krantų.

LAMŲ SLĖNIS

149

150

LAMŲ SLĖNIS

151

152

LAMŲ SLĖNIS

153

154

LAMŲ SLĖNIS

Jo nuotykiai prasideda ketvirtadieniais – tada, kai virtuvės šefas, Lietuvos geriausių restoranų dešimtuke esančių restoranų „Stebuklai“ ir „Džiaugsmas“ bendraturtis MARTYNAS PRAŠKEVIČIUS leidžiasi į šviežių lietuviškų produktų medžioklę. Įprastas jo medžioklės plotas – ekologinių ir vietinių produktų turgelis Vilniaus senamiestyje.

PAPRASTAS MARTYNO DŽIAUGSMAS Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Tymo turguje Martynas gerai pažįstamas. Jis eina nuo vieno ūkininko prie kito, su visais sveikinasi, pasikalba ir kaip vaikas džiaugiasi radęs kažką netikėto. Pavyzdžiui, dailininko teptuko vertą Briuselio kopūstų šaką. „Tokios parduotuvėje nenusipirksi“, – džiūgauja. Surinkęs viską, ką galėjo gauti geriausio, Martynas keliauja į savo restoraną „Džiaugsmas“. „Ko gero, tai ir yra tikrieji mano namai“, – juokauja ruošdamas kavą. Dar prideda, kad pieną tai jau pils „žalią“, pirktą iš ūkininko, todėl ir putos nebus kaip įprasta. „Visada turiu mažą atsarginį planą, – prasitaria, – nes visaip būna tame turguje. Tai ūkininkas neatvažiuoja,

tai produktų neturi. Kai planas griūna, ri. Tiek daug laimės man ji suteikė turi sugalvoti kažką naujo.“ virtuvėje ir kiek patiekalų iš jos gimė. – Martynai, esi vietinės virtuvės gerbėjas. Papasakok apie savo atradimus. – Dažniau aš ateinu pas ūkininkus nei jie pas mane. Pas vieną randu pačias geriausias putpeles, pas kitą – ančiukus, dar kitas užaugina geriausią kiaulieną. Iššūkiu tampa judančios vėgėlės, su kuriomis turiu susidoroti, arba retai Lietuvoje pagaunama žuvis niegė, apie kurią buvau girdėjęs, bet akyse nematęs. Aną savaitę Tymo turguje ūkininkė man sako: „Žiūrėk, Martynai, kokia tau puokštė!“ Net suvirpėjau paėmęs į rankas Briuselio kopūsto šaką – žinau, nė vienas restoranas tokios netu-

– Kiaurai matai tuos, kurie siūlo gerus produktus? – Gal tai mano toks susigalvojimas, bet jei nejaučiu energijos ir šilumos, tai ir nebendrauju, nelendu į akis. – Kaip surasti ūkininkus, kurie augina tai, ko ieškai? – Dažnai juokauju, kad „Džiaugsmo“ virtuvė yra Tymo turgaus virtuvė. Būtent Tymo turguje susipažinau su mėsos, pieno, daržovių tiekėjais, sūrininkais. Visi geriausieji atvyksta į Tymo turgų, nors pastaruoju metu ir čia reikia žinoti, iš ko pirkti. Ekologinio turgaus koncepcija pamažu išsikreipė.

LAMŲ SLĖNIS

155

– Matyt, niekaip negalima padėti lygybės ženklo tarp produkto iš kaimo ir ekologinio produkto... – Svarbiausia – pasitikėti. Pienininką man rekomendavo sūrininkai, daržoves perku iš tų, su kuriais susidraugavome, žinau, ką ir kaip jie augina. Kai ateini į turgų, svarbu kalbėti su pardavėjais: iškart pamatysi, kuris vynioja į vatą, o kuris – ne. O ir geros daržovės plika akimi matosi – nelygios, daug mažesnės nei parduotuvėje, užtat šviežios ir tikros. – Neabejoju, patiekalui skonio tai prideda... – Natūraliai užaugusios daržovės skonis kitoks. Natūraliai užaugintos mėsos – irgi. Negaliu sakyti, kad kuriame ekologinę virtuvę, bet drąsiai – kad stengiamės nupirkti patį geriausią produktą. „Džiaugsmą“ atidarėme žiemą, tuomet daugelis nusivylė: kopūstas, morkos, bulvės, topinambai, burokėliai, drėgmę praradę obuoliai. Nieko daugiau neturėjome, tai kokia čia virtuvė?! Pavasarį teko atgimti iš naujo. Pradėjau kurti patiekalus, viskas tarsi vėl nuo nulio, turėjau įrodyti, kad svečiams ne vien šaknis galime patiekti. Man nepatinka lietuviška virtuvė, aš neieškau receptų, nekapstau istorijų. Noriu kalbėti ne apie lietuvišką virtuvę, o apie vietinius produktus. Savo restoranuose stengiuosi jų naudoti kuo daugiau, bet jei man skoniui reikia sojos, įpilsiu. Ir jei norėsiu savo svečią nustebinti, gardinsiu patiekalą sepijos rašalu. Nesu užsispyręs, man patinka gaminti iš vietinių produktų: avokadą keičiu kaliarope, o tuną – starkiu ar žiobriu. Noriu, kad būtų skanu, todėl naudoju alyvuogių aliejų, prieskonius iš viso pasaulio. Kur man netinka lietuviškų obuolių actas, ten jo ir nepilu, jei reikia pistacijų kremo, kad pagaminčiau skaniausią Vilniuje moliūgą, tai ir dedu jo. Nesu susikaustęs, juk mes – ne „Noma“.

156

LAMŲ SLĖNIS

157

158

LAMŲ SLĖNIS

159

– Ar galime kalbėti apie kūrybos laisvę, kai neįspraudi savęs į rėmus? – Mano užduotis – skaniai paruošti maistą. Patiekaluose, kuriuos gaminu, nėra šimto tūkstančių ingredientų, noriu, kad žmonės aiškiai suprastų, ką valgo. „Daugiau tikėjausi“, – man sako vienas svečias, suvalgęs keptą niegę su kmynų majonezu. Tada knieti paklausti – ar jūs tikrai žinote, kas ta niegė? – Jei kasdien ruoši maistą iš tokių produktų, tai ir pats gal pradėjai valgyti sveikiau? – „Džiaugsmas“ yra „Džiaugsmas“, o įpročiai namuose lieka, kokie buvę. Mano šaldytuve rastumėte ir majonezo, ir kečupo. Dėl šventos ramybės nusiperku ekologinio, bet iš tiesų esu normalus žmogus kaip ir visi. Nelabai mėgstu gaminti savo virtuvėje, išsilieju darbe. Namuose dažnai verdu sriubą, su žmona mėgstame žuvį. Dažniausiai ją valgome žalią. – Esate žaliavalgiai? Vegetarai? Ar išvis įmanoma būti šefu ir nevalgyti kai kurių produktų? – Aš valgau viską, tačiau pažįstu vegetarų, kurie puikiausiai ruošia mėsą. Ragauti maistą dar visai nereiškia jį valgyti. – O ką tau reiškia skaniai pavalgyti? – Labai mėgstu jautieną, žuvis irgi patinka. Malonu gauti geros kiaulienos. Anksčiau, kol neturėjome sūnaus, su žmona mėgdavome dviese pavakarieniauti, net žvakę užsidegdavome. Tačiau dabar, kai keturmetis sukasi aplinkui, tai darosi vis sudėtingiau. – Martynai, kas labiausiai tave džiugina Lietuvos kulinarijoje? – Kad visko turime – ir daržovių, ir geros mėsos. Kai dirbi virtuvėje, ne visada turi laiko ieškoti, tačiau man tai – vienas įdomiausių darbų.

160

LAMŲ SLĖNIS

161

– Netrukus Kalėdos. Ar jūsų namuose jau suruoštas šventinis meniu? – Per šventes dažniausiai dirbu, gali būti, kad dirbsiu ir per Kalėdas. Neprisimenu, kada su draugais esu sutikęs Naujuosius metus, atvažiuoju pas juos po darbų, kai visi jau skirstosi.

keptas meduolis, kurio neįmanoma pakartoti. Niekada ir niekur daugiau tokio nevalgiau. Kai buvau vaikas, mama visada kepdavo vištą, valgydavome ją su keptomis bulvėmis, apibarstytomis kmynais. Gal nuo šešiolikos padėdavau mamai ruoštis šventėms. Kūčioms prilipdydavome vir– Ir vis dėlto kažkoks Kalėdų sko- tinukų su grybais, ryte man jie būnis egzistuoja? davo dar skanesni, prisigėrę grybų – Kalėdų skonis man – močiutės sultinio.

162

LAMŲ SLĖNIS

– Tikriausiai nėra lengva valgyti kitų paruoštą maistą? – Kodėl nelengva? Skanu. Namuose ruoštas maistas negali būti neskanus. – Ar tai dėl to didžiojo meilės prieskonio? – Kai labai stengiesi, energija persikelia į maistą, tikiu tuo. O kaip gali nesistengti, kai gamini savo brangiausiems žmonėms?

LAMŲ SLĖNIS

163

Kai buvau vaikas, mama visada kepdavo vištą, valgydavome ją su keptomis bulvėmis, apibarstytomis kmynais. Gal nuo šešiolikos padėdavau mamai ruoštis šventėms. Kūčioms prilipdydavome virtinukų su grybais, ryte man jie būdavo dar skanesni, prisigėrę grybų sultinio.

164

LAMŲ SLĖNIS

165

166

LAMŲ SLĖNIS

167

168

LAMŲ SLĖNIS

UPĖTAKIS SU MARINUOTAIS MĖLYNAISIAIS SVOGŪNAIS IR TROŠKINTOMIS KALIAROPĖMIS Reikės: 160 g upėtakio filė

naudoja naminį, bet sako, kad

1 mėlynasis svogūnas

puikiausiai tiks ir „Helmans“)

• •

• • •

1 kaliaropė

Žiupsnelis malto kumino

• •

1 a. š. ikrų

Žiupsnelis cinamono

1 v. š. majonezo (Martynas

•

Druska

Upėtakio filė atidžiai apžiūrime, kad neliktų kaulų. Dubenyje pasūdome vandenį, įberiame šiek tiek cukraus. Pusvalandžiui tirpale paliekame upėtakio gabalus. Ištraukę dedame juos į sandariai uždaromą plastikinį maišelį, pašlakstome alyvuogių aliejumi ir 20 minučių kaitiname 40 laipsnių temperatūros vandenyje. Ištraukiame, maišelį perliejame lediniu vandeniu. Kol žuvis kaista, paruošiame mėlynuosius svogūnus: juos supjaustome plonyčiais griežinėliais ir užpilame vandeniu, į kurį įmaišyta šiek tiek anyžiaus, druskos, cukraus ir cinamono. Kaliaropę supjaustome smulkiais gabalėliais ir pakepame ant alyvuogių aliejaus. Majonezą sumaišome su kumino milteliais. Į lėkštę dedame gabalėliais suplėšytą upėtakį, ant viršaus – marinuotų mėlynųjų svogūnų, tada – kepintų kaliaropių, dedame kuminų majonezo, patiekalą papuošiame ikrais. Martynas patiekalą dar pagardino paties marinuotais šeivamedžio žiedais, tačiau jie, sakė, nėra būtini.

LAMŲ SLĖNIS

169

170

LAMŲ SLĖNIS

TRUMPAI KEPTA ANTIES KRŪTINĖLĖ SU BROKOLIAIS IR BRIUSELIO KOPŪSTAIS Reikės: •

Anties krūtinėlė su kaulu •

1 v. š. medaus •

• •

Druska

1 a. š. kumino

1 a. š. maltos kalendros •

1 a. š. levandų žiedų

Anties krūtinėlę su visu kaulu atskiriame nuo anties, paliekame odą ir gerai ištriname druska. Martynas pataria jos negailėti, nes riebalai druską sugeria. Ištrynę druska, krūtinėlę sodriai tepame medumi. Geriausia – švelnesniu, nestipraus skonio. Prie medaus gerai prilimpa kalendros bei kumino milteliai ir levandos žiedai, krūtinėlė tarsi pasidengia plėvele. Krūtinėlę dedame į neaukštą skardą ir kepame apie 20 minučių 190 laipsnių karščio ventiliuojamoje orkaitėje. Kol antis kepa, ruošiame garnyrą. Jam Martynas naudojo tai, ką pirko turguje, – Briuselio kopūstą, savojinį kopūstą, morkas. Kopūstus trumpai apviręs pasūdytame vandenyje, Martynas juos pakepino ant sviesto ir pabarstė Maldono druska. Prieš dėdami į lėkštę, krūtinėlę atskirkite nuo kaulo.

LAMŲ SLĖNIS

171

172

LAMŲ SLĖNIS

LEDAI GRIKINIŲ VAFLIŲ TAURELĖSE

Reikės: 200 g sviesto

• •

•

250 g cukraus •

6 kiaušiniai

•

100 g miltų

150 g grikių miltų •

•

40 g krakmolo

1,5 a. š. kepimo miltelių

Sviestą ištirpiname, atvėsiname. Cukrų ištriname su kiaušiniais, supilame sviestą, sudedame miltus, kepimo miltelius ir krakmolą. Viską gerai išplakame, pilame į vaflinę ir kepame vafliukus. Dar šiltus juos susukame, į vidų įdedame mėgstamų ledų. Savuosius Martynas papuošė grikių spragėsiais. Sako, pagaminti juos labai paprasta: į verdantį, beveik degantį aliejų keptuvėje įberti sausų grikių. Pakaitinti juos, kol pradės sproginėti. Tuomet išgraibyti iš aliejaus ir suberti ant popieriaus, kad susigertų riebalai.

LAMŲ SLĖNIS

173

174

LAMŲ SLĖNIS

175

176

LAMŲ SLĖNIS

INGA SKRIPKA nemėgsta būti vadinama dizainere – jai artimesnis kostiumo dailininkės apibūdinimas, o naujoji juodai geltona jos kolekcija „Kultūristai“ buvo kuriama dviem etapais – prieš ir po spektaklio, kuriam ji ruošė kostiumus.

INGA SKRIPKA: „MANO KŪRYBĄ RENKASI PASAULIO ŽMOGUS“ Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Portreto nuotraukos: Justina Charašauskaitė Kolekcijos nuotraukos: Vaidas Jokubauskas Modelis: Justina Aleknavičiūtė Šukuosena: Patricija Mečkauskaitė Makiažas: Dovilė Tiriutė

– Inga, jūsų naujoji kolekcija – smagiai ryški. Kokioje vietoje ji gimė? Įsivaizduoju kažką saulėto... Ar kuriant jums, kaip rašytojams, reikia ramybės, tylos? – Taip, greičiausiai aš būsiu tas rašytojo tipas. Man reikia visiškai atsiskirti, izoliuotis. Seniau to nereikėjo, galbūt tada mano mąstymo kampas buvo kitoks, o gal tiesiog energijos buvo daugiau. Daugeliui mano pažįstamų šis atsiribojimas yra nesuvokiamas, jie nesupranta to kaip kūrybos

etapo – mane tai varo į neviltį. Aišku, atsiribojimo kaina yra didelė, ypač dabar, kai informacijos, tos gerosios, aplink yra daug, o tu per tą laiką, kol esi atsiskyręs, tampi „grybeliu“. Būna dienų, kai plūsti save, jog nemoki suderinti savo darbo ir socialinio gyvenimo. Yra buvę ir taip, kad užsidarymas studijoje truko beveik visą vieną metų laiką. Po tokio laikotarpio išlendi iš savo darbo kiauto šiek tiek sulaukėjęs, praradęs bendravimo su žmonėmis įgūdžius. Tačiau, kad ir

kaip norėčiau tai pakeisti ir būti kitokia, tenka su tuo susitaikyti. Patį naujausią darbų bloką ėmiau rutulioti dar vasaros pradžioje, kai buvau pakviesta sukurti kostiumus spektakliui „R.E.M.“ Tai vadinu pirmuoju savo rimtu projektu – sukurti drabužius spektakliui norėjau jau seniai, dar prieš gaudama šį pasiūlymą. Nors šis spektaklis nebuvo mano pirmasis – prieš tai jau buvau įžengusi į teatrą – tačiau tąkart teko kostiumus tik parinkti.

LAMŲ SLĖNIS

177

Pirmąkart susitikus spektaklio „R.E.M.“ kolegas, jie pristatė man savo turimą spektaklio medžiagą, o kitą dieną visi išėjo atostogų. Kol jie atostogavo, buvau įsikibusi į spektaklį viena. Iškart pasiėmiau ne pieštuką, o žirkles, juodą audinį ir ėmiau interpretuoti spektaklio turinį kurdama objektus. Aišku, negalvojau apie kuriamus objektus kaip sceninius kostiumus, greičiau tai buvo etapas, kuriuo norėjosi išsikrauti, prasimankštinti prieš didįjį darbą. Tai buvo pirmasis juodų kostiumų sukūrimas, vėliau jie buvo atidėti į šalį. – Apie ką yra jūsų naujoji kolekcija? Kokią idėją ji perteikia? – Mano kolekcijos pradžia buvo apsigraibymas tamsoje prieš spektaklį. Pirmą kartą pamačiusi spektaklio eskizą, iki galo nesupratau jo turinio, bet kūrinio estetika mane papirko. Vėliau, užbaigusi kolekciją ir prijungusi geltonuosius kostiumus, tinkamai suformavusi idėją, atsineštą iš teatro, savo darbus dedikavau kultūros atstovams: kiek ironiškai pavadinau kolekciją „Kultūristai“ – tikėdamasi, kad kultūros atstovų raumenys esti jų žinios. Juk laikas teatre buvo pilnas įvykių, įvairių naujienų ir kultūrinio gyvenimo intrigų (įvykis Panevėžio Jono Miltinio dramos teatre, „Sidabrinių gervių“ teikimo ceremonija...) Aišku, nenoriu pasakyti, kad į viską žiūriu ironiškai ir juokiuosi. Sakyčiau, kad renkuosi sveiką vidurį. Terpė, kurioje tuo metu leidau laiką, privedė prie tokių apmąstymų ir sprendimų.

178

LAMŲ SLĖNIS

179

180

LAMŲ SLĖNIS

– Pasirinkote juodą ir geltoną spalvas. – Toks koloritas susiformavo todėl, kad šią kolekciją kūriau su pertrauka. Su juodu koloritu pradėjau dirbti prieš spektaklį, o geltonas atsirado jau po premjeros. Nežinau, kiek spalvos buvo pasirinktos sąmoningai, o kiek viskas įvyko emociškai. Iš pradžių buvau nusprendusi, kad naujieji kostiumai bus tik juodi, tačiau po pauzės vėl prisėdus prie darbų, viską pamačiau kitaip. Sakyčiau, kad geltona spalva – kitas kolekcijos etapas. – Odos elementų pastebėjau ir ankstesnėse jūsų kolekcijose. – Dirbtinė oda yra pirmoji medžiaga, su kuria pradėjau kurti, ji puikiai perteikė mano pačios pirmos kolekcijos viziją. Vėliau ją atidėjau į šalį, ėmiau ieškoti savęs dirbdama ir su kitomis medžiagomis – juk tiek daug dar yra nepatirta, neišbandyta. Nesinorėjo kankinti tik dirbtinės odos, ja manipuliuoti. Daug geriau pasiblaškyti ir vėl prie jos sugrįžti. Bet kol kas net ir pasiblaškiusi nesuradau nieko geriau. Kai jau pasitiki savo atrastu keliu, juo drąsiai žengi, ir pačiuose darbuose tai matyti. Tad tikiu, jog mano kūryboje dirbtinę odą išvysite dar ne kartą. – Kaip įsivaizduojate, į kokį renginį ar vietą keliaujant jūsų naujoji kolekcija tiktų idealiai? Kodėl? – Kelerius metus iš eilės sulaukiu pasiūlymų savo darbus pristatyti Niujorko mados savaitėje bei Šanchajuje. Kinijoje dar niekad nesilankiau, tad ir Šanchajų piešiu savaip. Gyvendama

Berlyne turėjau draugą iš Kinijos – man regis, ten puikiai pritapčiau. Esu sau pasakiusi: jei Europa manęs nesupras – keliausiu į Šanchajų. Vis dėlto labiausiai savo darbus norėčiau pristatyti Lietuvoje, surengti parodą. Tačiau kol kas atrodo, kad dar nesugebu taip išgryninti savo kūrybos, kad galėčiau ją eksponuoti. – Koks buvo jūsų kelias į mados pasaulį? – Iš tikrųjų nežinau, ar mano kelias yra nutiestas į mados magistralę. Nenoriu vadintis dizainere, tačiau vis tiek turiu įvilkti save į kažkokį profesinį rūbą. Pastaruoju metu save pristatau kaip kostiumo dailininkę. Manau, ši sąvoka apibūdina mane tiksliau. Podiumo pasaulis manęs labai netraukia, bet tik ten kol kas esu kviečiama, o savo darbus pristatyti viešai tikrai labai norisi. Man norisi gyvo bendravimo, neužtenka tik internetinės plotmės. Norisi išeiti iš tos studijinės erdvės. Pats kelias į kostiumo dizainą buvo tiesiamas tada, kai mokykloje reikėjo rinktis, ką studijuoti. Tada jau žinojau, kad noriu stoti būtent čia. Bet buvau sustabdyta svetimos rankos, kuri teigė: „Tai ne tau“. Tad net ir neišbandžiau savo jėgų – iškart stojau į tapybą. Pabaigusi studijas svarsčiau apie tarpdisciplininius menus, iškeliavau studijuoti į Berlyną. Bet viena atsitiktinė pažintis prieš trejus metus mane vėl nubloškė prie drabužių ir dabar esu, kur esu. Neatsiriboju ir nuo kitų kūrybos sričių, bet kol kas intensyviausiai dirbu su kostiumo dizainu.

LAMŲ SLĖNIS

181

– Esate baigusi tapybos studijas. Kokią patirtį į kostiumo dizaino sritį atsinešėte iš ten? – Nebuvau gera tapytoja ir tapyba man buvo tikrai nemiela – jei tik galėdavau rinktis: tapyti ar sukurti instaliaciją, kurdavau instaliaciją. Tikriausiai per ketverius studijų metus esu sukūrusi daugiau objektų nei nutapiusi paveikslų. Manau, kad tapybos studijos suformavo mano estetinį suvokimą, kurį ir atsinešu į kostiumus. Man kūryboje nieko nėra svarbiau nei sveika švara, tačiau neslėpsiu – ją pasiekti pavyksta ne visada. – Kokios moterys dėvi jūsų drabužius? Kokiam žmogui kuriate? Tai daugiau Lietuvos ar pasaulio žmonės? – Kurdama drabužį aš negalvoju, kad tai drabužis, tuo labiau niekad negalvoju, ar jį kas dėvės, ar jis galėtų būti dėvimas, kokia toji asmenybė būtų. Gal vis dėlto esu kažkur tarp dailės ir mados industrijos, nenoriu būti nei tuo, nei tuo. Galbūt šį negalvojimą, kokia asmenybė turėtų dėvėti mano drabužius, atsinešiau iš studijų – niekas tapydamas paveikslą ar kurdamas objektą negalvoja, kokio žmogaus namuose jis atsiras. Man taip ir su drabužių dizainu – negalvoju, kas jį dėvės. Mano kūrybą renkasi pasaulio žmogus. Lietuvoje kol kas dar niekas nėra įsigijęs mano kurtų drabužių, o jei ir buvo – tuomet atsiprašau, tikrai nepamenu.

182

LAMŲ SLĖNIS

183

184

LAMŲ SLĖNIS

185

– Esate sakiusi, kad kūryba jums – pragyvenimo šaltinis. Kaip visi žinome, neretai išgyventi iš kūrybos – sudėtinga. Kaip tai pavyksta jums? – Gal tas mano pasisakymas buvo kiek grubokas, nes kūryba man vienareikšmiškai yra ne tik pragyvenimo šaltinis, bet IR pragyvenimo šaltinis. Taip, iš kūrybos pragyventi tikrai labai sunku, aš to dar nesugebu. Žinoma, stengiuosi kiek tik galiu gyventi iš jos, tačiau tai pavyksta ne visada, tenka prašyti paramos ar susirasti trumpalaikių darbų – ne kartą esu plovusi indus. Uždirbti pinigai dažniausiai yra vėl įsukami į kūrybinį ciklą, studijos ar buto nuomai jų tikrai nepakanka. Turiu draugų, kuriems išgyventi iš kūrybos pavyksta, tai yra įmanoma. Tad kol kas nepasiduodu ir tikiu savimi, nenuleidžiu rankų. Pasirinkus studijuoti menus, buvo aišku, kaip viskas bus. Man gyvenime yra svarbiau būti laimingai nei turtingai. Nors pragyventi iš savo darbo tikrai norėtųsi. „Nebijok“, „Nesidairyk per petį“, „Negalvok, kas buvo ir kas bus“ – šie trys posakiai yra man svarbūs, jais ir vadovaujuosi. – Su ankstesne savo kolekcija dalyvaujate „Injekcijos“ konkurse. Ką manote apie lietuvišką madą? Kokių lietuvių kūrėjų darbais žavitės? – Kalbant apie tai, ką krautuvės pardavinėja su lietuviškomis etiketėmis, toji mada man yra juokinga. Ji, visų pirma, klaidina žmogų, pripildama jam į akis smėlio. Pripažinsiu, kad per daug nesidomiu nei Lietuvos, nei pasaulio mada, bet, žinoma, žinau neišvengiamus faktus ir turiu kelis favoritus pasaulyje bei kelis jaunus drabužių kūrėjus savo draugų tarpe Lietuvoje. Man labai patinka „Pretty Ugly“ kūrėjos. Žaviuosi, kaip rimtai jos tiki tuo, ką daro, gyvena tuo, ką pačios kuria. Šios merginos – įkvepiantis pavyzdys. Be abejo, manau, kad Lietuvos mada yra šviesi ir jos laukia dar daugiau šviesos – bet tik tada, kai visuomenė pati taps drąsesnė ir atgaus sąmoningumą.

186

LAMŲ SLĖNIS

187

188

LAMŲ SLĖNIS

189

190

LAMŲ SLĖNIS

191

192

LAMŲ SLĖNIS

Mada gali ne tik skleisti pozityvią žinutę, bet ir paraginti mylėti pasaulį, kuriame gyvename. Ispanų prekės ženklas vaikams „Bobo Choses“ ir vaikiškų drabužių parduotuvė „Kick The Moon“ pakvietė būsimuosius menininkus, išradėjus, mokslininkus ir svajotojus sukurti pasaulio portretą.

JŪROS PASAKA Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: „Agata Gri Photography“

Diriguojant menininkei Ievai Rojūtei, milžiniškas piešinys virto šiuolaikinio meno instaliacija, atskleidžiančia, kad mūsų sąmoningumas gali atnešti didelių pokyčių ir tik nuo kiekvieno mūsų priklauso, kokiame pasaulyje gyvensime mes patys ir mūsų vaikai. Ošianti jūra, vandenynų motyvais ir specialiais užrašais, raginančiais prisidėti prie gamtos puoselėjimo, puošti vaikiški drabužiai – vakaras kūrybinių industrijų centre „Pakrantė“ priminė, kaip svarbu atiduoti duoklę unikaliam gamtos stebuklui ir joje egzistuojančiai gyvybei. Ir tai – iššūkis kiekvienam mūsų.

LAMŲ SLĖNIS

193

Mažųjų fantazija ir linkėjimai mėlynajai planetai tą vakarą liejosi ant galerijos sienų. Kai milžiniškas piešinys buvo baigtas, menininkė Ieva Rojūtė kartu su mažaisiais iš jo kūrė gyvą instaliaciją, išreiškiančią, kaip savo neatsakingais veiksmais ir besaikiu vartojimu teršiame ir šiukšlėmis užverčiame pasaulį. Renginio idėją įkvėpė naujoji „Bobo Choses“ kolekcija „Dear World“, kalbanti apie tai, kiek daug grožio slypi pasaulyje: nuo aukštų medžių ir gėlėmis kvepiančių kalnų iki žydro dangaus fone skrajojančių paukščių ir mėlyno bekraštės jūros vandens... Būtent jūros ir vandenynai tapo didžiausia kolekcijos inspiracija siekiant priminti, kad visų mūsų tikslas vienas – mylėti ir saugoti tai, kas mus supa.

194

LAMŲ SLĖNIS

195

196

LAMŲ SLĖNIS

197

198

LAMŲ SLĖNIS

199

Ateities tendencijų pristatymai, seminarai, mokymai profesionalams, Londono ir Niujorko mados savaitės – rodos, jie visada vienu žingsniu ateityje. Įvaizdžio ekspertų komandos „Atwins“ nariai ANDRIUS MAŠAUSKAS, ANATOLIJUS PAJANOK, IEVA MAŠAUSKIENĖ ir IGNAS SILEVIČIUS pasakoja, kad nuolatinis judėjimas į priekį, noras prisiliesti prie ateities ir yra jų varomoji jėga. Su jau dešimtį metų savo kūryba ir profesionalumu stebinančiais „Atwins“ susitinkame iškart po daug komplimentų sulaukusio naujausio jų ateities tendencijų pristatymo „Glitter“.

GYVENANTYS ATEITYJE Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

– Pasitelkę choreografiją ir videoprojekcijų meną sukūrėte tikrą mados performansą! Kaip kilo mintis sujungti tiek skirtingų meno sričių? Ieva: Mados performanso forma nebuvo pasirinkta specialiai – kurdami kolekcijas, dalyvaudami konkursuose bei renginiuose tiek Maskvoje, tiek Londone ar Niujorke natūraliai jai pribrendome. Įvaizdžio kūrimo srityje dirbame dešimtmetį – nuo 2008-ųjų vadinamės „Atwins“ komanda. Kai pradėjome, nelabai kas suprato, ką gi mes darėme. Savo darbe stengiamės atrasti tai, kas yra mo-

200

LAMŲ SLĖNIS

derniausia, – norisi nedaryti taip, kaip daro visi, o žvelgti į ateitį ir sukurti naują, dar nematytą įspūdį. Kolekcijos „Glitter“ pristatymą pavadinome mados renginiu, tačiau galbūt būtų teisingiau jį vadinti medijų ir meno performansu, nes mada yra tik viena dalelė viso to, kas vyksta ant scenos. Mūsų tikslas – aprėpti kuo daugiau pojūčių. Visi informaciją suvokiame skirtingai, tad kuo daugiau juslių sugebėsi įtraukti, tuo didesnė tikimybė, kad kiekvienas žmogus ten ras kažką sau. – Kokias įvaizdžio kūrimo ten-

dencijas siekėte atskleisti pristatydami kolekciją? Andrius: Kolekcija „Glitter“ perduoda socialinę žinutę – ja norime sužadinti žmogaus budrumą, paskatinti atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta mūsų aplinkoje ir kasdienybėje. Norime, kad žmogus į save įsileistų tik tiek triukšmo, kiek jam reikia, o ne tiek, kiek jo apskritai yra. Jei triukšmo per daug, žmogus jame pasimeta ir nebegali išlikti savimi. Kolekcijoje kalbama ir apie dualumą – kiek žmogus gali būti savimi ir kaip jį veikia triukšmas.

LAMŲ SLĖNIS

201

Nuotraukos: Tomas Vyšniauskas Modeliai: "Rūta Model Management" (Kristė, Augustė, Gabrielė)

Ieva: Gali pasirodyti keista, kad paklausėte apie tendencijas, o Andrius kalba egzistencinėmis temomis – ne apie spalvas, tekstūras ir kitus stiliaus niuansus. Tendencijos – tai žvilgsnis į priekį, bandymas nuspėti, koks tvidas ar spalva bus madinga ir ką kitais metais matysime gatvėse. Stebint socialinius reiškinius matyti, kaip vėliau jie atsispindi madoje. Štai prieš kelerius metus į madą įsiveržusi juoda spalva buvo ne kas kita, o pasaulinės naftos krizės atspindys! Šis reiškinys į madą atnešė įvairias juodas tekstūras, tokias kaip lateksas ar oda. Tai, ką matome šiandien – daugybė įvairiausių logotipų ir spalvų, – triukšmas, vyraujantis ir visuomenėje. Pažvelkite, kiek pasaulyje piketų, demonstracijų, propagandos... Mes visi ką nors deklaruojame, nuo to nepabėgsi ir madoje. Andrius: Tas triukšmas, per didelis informacijos kiekis madoje išreiškiamas tekstūrų, spalvų gausybe, tačiau tai sakome netiesiogiai, norime, kad žmogus pats tai pastebėtų. Vėliau kiek supaprastintą, labiau kasdieniam dėvėjimui pritaikytą madą jis pamatys gatvėje. Dualumo interpretacijas bandėme perteikti spalviniuose plaukų perėjimuose, pavyzdžiui, naudojome tikrus paveikslus, jų spalvas išsluoksniavome ir atkartojome ant plaukų. Tapybiškumas – tai vidaus ir išorės pasaulių sąlytis, pereinantis į tvirtą, netradicinę pilką spalvą. Anatolijus: Kurdami kolekciją „Glitter“, didelį dėmesį skyrėme detalėms

202

LAMŲ SLĖNIS

Kūryba veda žmoniją į priekį, todėl tai daryti reikia kiekvienam. Kasdienybė ir taip tave išsunkia, o kurdamas pasisemi energijos gurkšnį, visuomet vedantį priekin

– net plaukus iš tikrųjų dažėme tapybai skirtais teptukais! – Kiek truko kūrybinis procesas? Andrius: Idėja gimė prieš metus. Pusmetį ją gryninome Italijoje, kitą pusmetį vyko pasiruošimas. Žinodami, kad norime spalvingų ir labai triukšmingų įvaizdžių, stengėmės sukurti jiems atsvarą. Taip ir atsirado „antrasis planas“, vienas sudėtingiausių ir stipriausių mūsų projektų – kolekcijos fotosesija Islandijoje ir jos tyla kaip kontrastas visam tam triukšmui. Anatolijus: Kaip tyla ir garsas – taip išorė ir vidus: mes klausiame, ar išorė daro daugiau įtakos vidui, ar priešingai. Kelti šį bei kitus egzistencinius klausimus jau tapo pasauline tendencija: kur aš esu, kokia mano vieta, kas man daro įtaką. Ieva: O įvaizdis yra tų klausimų išraiškos būdas. Kiekvieną rytą pasirinkę, kaip apsirengti, mes pasauliui perduodame informaciją apie save. – Kaip žmonės vertina jūsų darbus? Andrius: Sako, kad mes išprotėję! (Juokiasi). Dažniausiai mūsų klausia, iš kur mūsų idėjos ir kam mums to reikia. Dažnai atsakydamas klausiu: „O kodėl tu kvėpuoji? Kodėl miegi, valgai?“ Manau, kūryba veda žmoniją į priekį, todėl tai daryti reikia kiekvienam. Kasdienybė ir taip tave išsunkia, o kurdamas pasisemi energijos gurkšnį, visuomet vedantį priekin – kai sukuri vieną projektą ir jau iškart žinai kitą.

LAMŲ SLĖNIS

203

204

LAMŲ SLĖNIS

205

206

LAMŲ SLĖNIS

207

Anatolijus: Kai išoriniame pasaulyje viskas pradeda nusibosti, belieka koncentruotis į vidų, todėl kūryba – viena iš svarbiausių gyvenimo ciklo stadijų. – „Atwins“ kuriate keturiese. Kaip pasiskirstote darbus? Ieva: Andrius ir Anatolijus yra kūrybinė „Atwins“ komandos pusė – Andrius atsakingas už kūrybą, Anatolijus – už technologinę jos pusę, o mes su Ignu esame atsakingi už organizacinę dalį – aš dirbu su projektų koordinacija, o Ignas – su verslo partnerystėmis. Ignas: Rodos, darbų pasiskirstymas – paprastas, tačiau neretai vieni kitus papildome, o sprendimus visuomet priimame drauge. Ir turime labai gerą kitų sričių žmonių komandą, su kuria dirbame organizuodami renginius, seminarus, kolekcijų pristatymus. Kas porą mėnesių vykdome kokį nors ryškų projektą, tačiau dėl jų jaudintis jau nebereikia, nes kai kiekvienas komandos narys puikiai žino savo užduotis, darbas tampa malonumu. Anatolijus: Savo komanda tikrai didžiuojamės ir, manau, galime teigti, jog tai – geriausi savo sričių profesionalai Lietuvoje. Dėl to ir gerai sekasi – visi darome tai, ką mėgstame, dirbame srityse, kuriose esame stipriausi. – O kodėl visa tai darote Lietuvoje? Ignas: Mes gyvename Lietuvoje, ir norime parodyti, kad ir čia galima sukurti pasaulinio lygio produktą. Lietuvoje yra beprotiškai daug talentingų žmonių, o tas visuotinis nusibaudimas kartais tiesiog lenda per gerklę. Esame drąsūs, ekspresyvūs ir jei mūsų daromi dalykai kažką įkvepia, tai dar vienas geras mūsų darbas. Kiekvienais metais sulaukiame kompetentingų svečių iš

208

LAMŲ SLĖNIS

užsienio, kurie yra matę ne vieną aukšto kalibro renginį, – iš jų sulaukiame labai daug komplimentų. Vadinasi, mes galime, norime, tai mus džiugina, todėl ir kuriame Lietuvoje. Andrius: Jau ne vienerius metus rengdami pristatymus pastebėjome, kad mūsų auditorija – tiek išore, tiek vidumi gražūs žmonės, kuriems labai gera pabūti kartu bendroje energijoje. Anatolijus: Kad įvertintum ir pajaustum tai, ką norime perteikti, reikia turėti šiek tiek košės galvoje. Andrius: Jau vien ateiti į renginį, kuris vyks požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje... (Šypsosi). – O kokia jūsų kūrybos diena? Į studiją ateina modelis ir pradedate dirbti su jo įvaizdžiu, kurti šukuoseną? Andrius: Kai ateina modelis, būna likę tik techniškai idėją įgyvendinti. Procesas prasideda nuo diskusijos ir raktinių žodžių ieškojimo, tuomet kuriami nuotaikos koliažai, o tik po to vyksta techninės paieškos. Dažnai sakome, kad sėkmė priklauso nuo to, kaip gerai atlikti namų darbai. Jei iš anksto gerai pasiruoši, pristatymo diena būna labai lengva. Dažniausiai renginiai vėluoja, nes modeliai dar nebūna paruošti. O mes, likus pusantros valandos iki kolekcijos pristatymo, jau ėjome pasitikti svečių. Tai įrodymas, kad buvome visiškai pasirengę. Ieva: Žinoma, pasiruošimo darbų būna daug, tačiau pristatymo diena būna tiesiog diena, kurią nusprendei parodyti kūrybos proceso rezultatus. Anatolijus: Labai džiaugiamės, kad dėl mūsų patirties ir profesionalumo ta diena būna kupina ne streso, o malonumo. Ignas: Ir mus tai veža!

LAMŲ SLĖNIS

209

210

LAMŲ SLĖNIS

211

– Nuo kirpėjų iki bendro įvaizdžio kūrimo – koks gi buvo „Atwins“ kelias? Anatolijus: Būdamas kirpėju, dirbi tik su galva, o laikui bėgant supranti, kad galva, pasirodo, tvirtinasi prie kūno. (Juokiasi). Žinoma, šukuosena svarbu, tačiau tai – tik viena įvaizdžio sudedamųjų dalių. Jei nori būti geras kirpėjas, privalai jausti visumą. Todėl vykome į užsienį mokytis ne tik kirpėjo amato, bet ir įvaizdžio kūrimo subtilybių. Paprastai tariant, stilistas mato visą namo fasadą, o kirpėjui svarbus tik balkonas. Andrius: Mūsų srityje nesunku pastebėti, kas yra kirpėjas, o kas – kirpėjas-stilistas. Matai, kad vienas elementas gražus, tačiau visuma nedera. – Kuo skiriasi kasdienio ir proginio įvaizdžio kūrimas? Andrius: Tai – it diena ir naktis. Šventinį, aukštosios mados įvaizdį kuri kaip svajonę, o kurdamas kasdienį įvaizdį koncentruojiesi į žmogaus individualumą. Anatolijus: Kuriant kasdienį įvaizdį konkrečiam žmogui, jis bei jo savybės yra atspirties taškas, o dirbant su aukštąja mada atsiranda galimybė atsispirti nuo idėjos. Andrius: Tai kaip įvaizdis bei stilius: įvaizdį tu kuri, o stilius yra tai, kas tu esi.

212

LAMŲ SLĖNIS

– Kitąmet „Atwins“ minės veiklos dešimtmetį – kokie tie dešimt metų buvo jums? Ieva: Tai buvo kelionė į ateitį. Kiekvieni metai turėjo savo tikslą – dirbome taip, kad nuolat judėtume į priekį. Mokėmės, investavome, nuolat kėlėme sau aukštus reikalavimus, stengėmės išeiti iš komforto zonos ir daryti tai, ko dar nežinojome, nemokėjome, ir tai daryti gerai. Visi tie patirties metai mus atvedė iki „Glitter“ pristatymo. Manau, tokį renginį būtų galima parodyti ir Niujorke ar Londone. Ignas: Nuolat girdime klausimų: „O kodėl jūs nesakėte, kad čia viskas taip rimta?“ ( Juokiasi). Taip buvo ir šiemet – žmonės atėjo į renginį turėdami tam tikrų lūkesčių, bet tikrai nesitikėjo, kad požeminėje stovėjimo aikštelėje pamatys tai, kas juos išvers iš koto. – Kokias patirtis parsivežate iš kelionių, juk jos – neatsiejama jūsų darbo dalis? Andrius: Keliaudamas ieškai to, ką galėtum pritaikyti kūryboje. Man įsiminė praėjusių metų Niujorko mados savaitė – pamačiau, kuo mes skiriamės nuo amerikiečių. Darbo kokybė Lietuvoje yra tikrai gera, o kartais – netgi daug geresnė, problema yra labiau psichologinė: rodos, kad esame

LAMŲ SLĖNIS

213

214

LAMŲ SLĖNIS

215

įsprausti į rėmus, uždaryti tam tikroje dėžutėje. Įsivaizduokite, jeigu tą dėžę atvertume ir išlaisvintume savo potencialą, pridėtume Niujorko laisvę – sprogtų tikra bomba! Todėl net ir į kasdienius savo darbus stengiamės įtraukti kuo daugiau laisvės. Tai dar viena priežastis, kodėl kuriame Lietuvoje – savo kūryba norime išlaisvinti žmones. Manome, kad reikia būti ramiam prieš save. Mes nebandome įtikti niekam kitam, todėl ir įkvėpimu tampa patys įvairiausi dalykai. Anatolijus: Kai esi profesionalas, gali net nežinoti, jog tave aplankė įkvėpimas – gal tik kitą dieną suprasi, kad vakar šovusi idėja buvo svarbi. Man labai patinka Alexanderio McQueeno žodžiai: „Net patys gražiausi dalykai kartais gimsta pačiose šlykščiausiose vietose.“ Andrius: Pastarąjį kartą lankydamiesi Italijoje dalyvavome renginyje, kur viena kompanija pristatė naują juodą spalvą. Pagalvojome, kodėl toji spalva negalėtų būti idėja – ne įprasta, o nauja juoda spalva... Anatolijus: Tad mums įkvėpimas yra būsena, o ne kažkoks vienas momentas. – Sukuri kolekciją, ją pristatai, sulauki plojimų – o kas tada? Kas jums yra svarbu kaip menininkams, kokie jūsų asmeniniai siekiai? Andrius: Kad viename sakinyje padėjai tašką, bet istoriją rašai toliau. Aktualus pats žodis – „istorija“ – per tiek metų pastebėjome, jog iš tikrųjų daug stiliaus ir kirpimo naujovių Lietuvoje pristatome būtent mes.

216

LAMŲ SLĖNIS

Ieva: Kai Anatolijus su Andriumi išvažiavo mokytis stilistikos, Lietuvoje dar niekas apie jokius stilistus nekalbėjo, jie pirmieji dalyvavo Londone vykstančiuose įvaizdžio ir mados renginiuose. Pirmieji pradėjome kalbėti apie bendrą įvaizdį, prieš trejetą metų su Andriumi prisidėjome kuriant stilisto studijų programą Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultete, jau ketverius metus organizuojame mados kūrėjų šou „Exit to the city“. Žinojimas, kad tai – ne pabaiga, ir yra mūsų variklis. Tai visada buvo pagrindinis mūsų tikslas. Turi būti budrus, sąmoningas, visuomet stebėti aplinką. – Kokie jūsų ateities planai? Ieva: Kūryba mums padeda judėti į priekį, tačiau vien tuo neapsiribojame – puikiai išmanome ir technologinę įvaizdžio kūrimo sritį, todėl kitais metais su viena Italijos gamykla ruošiamės išleisti „Atwins“ plaukų priežiūros priemonių liniją. Ignas: Plaukų priežiūros priemonės yra tai, į ką galime sudėti visą savo patirtį. Stebime žmonių poreikius, lūkesčius, galimybes tobulinti rinkoje esančius produktus. Procesas ilgas – laboratorija, gamykla, ingredientai, stabilumo testai, technologijos – bet jau pradedame jausti, koks puikus rezultatas laukia! – O galbūt galite išduoti, kokia bus nauja kolekcija? Ar jau turite viziją? Andrius: Žinoma. Tą pavyzdį apie „naują juodą“ paminėjau ne be reikalo... (Šypsosi). Tokia ir bus mūsų kito pristatymo tema!

LAMŲ SLĖNIS

217

218

LAMŲ SLĖNIS

219

SAVAS KAMBARYS

Savamokslės dailininkės Monikos Bičiūnienės paveikslai tipologiškai vadintini naiviuoju menu. Dėl tipiško gyvybingumo, naivumo, tyrumo, spontaniškumo jie gali būti chrestomatiniais naiviojo meno pavyzdžiais. Šiai dailės rūšiai būdinga ryški spalva, netiksli perspektyva, vaizdo deformacija, sustingusi, nemodeliuota žmogaus figūra, plokštuminė erdvė, primityvus vaizdavimo būdas, dekoratyvumas. Kūriniuose vyraujantys siužetai įvairūs, nes dažniausiai naiviojo meno atstovai vaizduoja savo aplinką.

BESIŠYPSANTIS MENAS Tekstas: Birutė Pankūnaitė Monika Bičiūnienė „Be pavadinimo“. Drobė, aliejus, 50,00 x 80,00 cm, „Lewben Art Foundation“ kolekcija

Naivusis menas

lektyvinį pasaulėvaizdį. Kartu primityvizmas – tai profesionalių modernaus meno dailininkų sąmoningai supaprastinti vaizdai su pirmykščio liaudies meno, neeuropietiškų kultūrų ir vaikų kūrybos elementais. O naiviojo meno kūrinys – tai vieno žmogaus pasaulio suvokimas, perteiktas stingant akademinių įgūdžių. Būtent dėl to čia atsiranda figūrų deformacija, statiškumas, plokštuminė erdvė, ignoruojamas mastelis bei perspektyva.

Terminas „naivusis menas“ atsirado XX a. viduryje, nors tokie dailės darbai pradėti eksponuoti jau XX a. pradžioje. Iš pradžių jų autoriai vadinti „sekmadienio dailininkais“, primityvistais, mėgėjais, liaudies menininkais ir panašiai. Tačiau įvardijant šią meno pakraipą priimtiniausias tapo naiviojo meno terminas, primityvizmu ją vadinti netikslu. Nors formos atžvilgiu naivusis bei primityvusis menas galėtų būti sietini, meno kūrinių paskirtis ir jų kūrimo priežastys skirtingos. Dau- Netikėta pradžia guma primityviosios dailės kūrinių skirti maginėms ir ritualinėms, religiM. Bičiūnienės kūrinių plėtotė lanėms apeigoms. Tai rodo, kad toks bai tolygi: sunku įžvelgti bet kokią di„kūrinys“ turi konkrečią nemeninę pa- namiką, nes metams bėgant stilius neskirtį bei išreiškia bendruomeninį, ko- sikeičia. Nebent, keičiantis aplinky-

220

LAMŲ SLĖNIS

bėms, atsiranda naujų temų, glaudžiai susijusių su tuo, kur ir su kuo gyvenama. Taip M. Bičiūnienės kūryboje šalia kaimiškos tematikos atsiranda miestas, į kurį ji persikėlė gyventi. M. Bičiūnienė (1910–2009) buvo mažaraštė: šiek tiek pasimokiusi pirmoje pradinės mokyklos klasėje, skaityti ir rašyti išmoko vėliau, iš laikraščių. Į meno pasaulį ji įžengė netikėtai, jau sulaukusi 50 metų ir paskatinta sūnaus tapytojo Rimo Bičiūno – jis 1962 m. pradėjo mokytis M. K. Čiurlionio menų mokykloje ir tapo pirmuoju mamos mokytoju. „Tapydama uždangstydavau langus, užkabindavau duris, nenorėjau, kad mane pamatę pandėliečiai manytų, kad iš galvos išsikrausčiau“, – sakydavo ji. 1966 m. Vilniuje, Respublikinėje

medžiai, švenčia moterys, numinti takeliai idiliškų namukų link, vaikštinėja išdidžios vištos, gaidžiai ir žąsys, teka upelis. Pasirinkta gana primityvi kompozicija: horizontalų paveikslo formatą atliepia upės motyvas, komponuojama kone simetriškai, figūrėlės sutupdomos ant paties paveikslo krašto, svarbesni pavidalai išdidinami, nes nepaisoma perspektyvos taisyklių – tačiau visas paveikslas alsuoja žalia, plačiai aprėpta kaimo gamtos erdve. Daug kas naivu lyg vaiko piešinyje ir labai puošnu, dekoratyvu, dėl to aukojamos realios proporcijos ir formos.

Tyras ir švarus pasaulis

bibliotekoje, buvo surengta pirmoji M. Bičiūnienės paveikslų paroda, po kurios sulaukta visuotinio pripažinimo. 1969 m. apsigyvenus Vilniuje prasiplėtė menininkės akiratis, interesų ratas ir temos, bet nepasikeitė gaivus, optimistinis požiūris į aplinkinį pasaulį – visa tai ji perteikdavo gausiuose paveiksluose. M. Bičiūnienė pradėjo lankyti muziejus ir parodas, bendrauti su kultūros žmonėmis ir tautodailininkais, vykdavo į kūrybines stovyklas ir keliones. Skirtingai nuo kitų naiviojo meno atstovų, ji nebuvo užsidariusi vienišė – išliko atvira ir komunikabili, pritapo prie naujos aplinkos, įgijo daugiau pasitikėjimo savimi. Tapusi žymiausia lietuvių naiviojo meno atstove, M. Bičiūnienė buvo pripažinta ir tarptautiniu mastu: 1984

m. du jos paveikslai pristatyti Belgrade išleistoje Pasaulinio naiviojo meno enciklopedijoje. M. Bičiūnienės kūrybos gausa stulbina – ji nutapė daugiau nei 2000 paveikslų, jos darbai buvo eksponuojami liaudies meno parodose Lietuvoje ir Anglijoje, Belgijoje, Čekoslovakijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Jugoslavijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje, Suomijoje, Indijoje, JAV.

Idiliškas kaimas Žanrine prasme M. Bičiūnienės kūryba skirstytina į temines kompozicijas, portretus ir natiurmortus. Pristatomas paveikslas „Be pavadinimo“ – gana tipiškas jos idealizuotos kaimiškosios aplinkos pavyzdys. Čia žydi pasakiški

Tai visiškai kitas pasaulis, nei kuriamas profesionaliojoje dailėje. Pasak Vinco Kisarausko, rašiusio apie M. Bičiūnienės pirmąjį pasirodymą, „priešingai visai mūsų profesionaliai tapybai – problematiškai, sudėtingai tapybiniu atžvilgiu, komplikuotai įvairių mąstymų, srovių, tradicijų, įtakų susipynimu – Monikos Bičiūnienės kūriniai atrodo kaip gražus, šviežias, nepaliestos sielos reiškinys. Keista – visos mūsų epochos tragedijos, problemos, visi didžiuliai moraliniai ir fiziniai sunkumai, praėję kartu su Antruoju pasauliniu karu, pokario gyvenimas, pasikeitimai, pagaliau asmeniniame gyvenime pasitaiką sunkumai ir bėdos tarsi praslinko iš esmės nepaliesdami, nepakeisdami dvasinės dailininkės struktūros. Jos tapyboje pasaulis tyras, švarus.“ M. Bičiūnienė visa kuo gėrisi, ji ne kankinamai ieško, o visad žvelgia su šypsena.

LAMŲ SLĖNIS

221

NAUJI VĖJAI

Čia ir dabar Tekstas: Inga Norke Nuotrauka: Lina Jushke

Pastaruoju metu mano draugai ir artimieji žino, kaip mane yra apėmusi Z kartos tyrinėjimo manija. Juk mums visiems teks leistis dar ne į vieną nuotykį su šia karta – darbinį, šeimyninį, o gal ir romantinį? :) Ir nors dažnai girdžiu sakant, kad Z‘etai yra paviršiumi sliuoganti selfių ir snapčato ausyčių karta, kuri žūsta, nes eidama per perėją nepakelia galvos nuo telefono, tiesa yra kitokia ir kur kas įdomesnė. Taip, išties jiems dažnai trūksta dėmesio koncentravimo pradmenų (todėl jie dar kitaip vadinami 8 sekundžių karta), kartais atsakomybės (metu šį darbą, nes varau ieškoti savęs), taip pat dar kritinio mąstymo, pagarbos, gyvo bendravimo įgūdžių... You name it. Tačiau, tikiu, visiems mums naudingiau šias masiškai Z‘etams lipinamas etiketes išversti į kitą pusę. Tarkime, ne atsakomybės trūksta, bet jiems būtina savirealizacija čia ir dabar. Niolikiniai ir dvidešimtkeliamečiai iš gyvenimo

222

LAMŲ SLĖNIS

nori pasiimti viską, ką gali, ir kuo greičiau, nedaryti dar- gybės pasirinkimų šiais laikais jaunas žmogus dažnai subų, kurie juos erzina, negyventi ten, kur jaučiasi blogai, trinka, ar šis variantas yra tas „tikrasis“. nesimokyti to, ko nori tėvai, nes dabar vis daugiau jaunų -------žmonių mokosi dėl savęs. Kodėl? Šiandien vyriausieji, turbūt dar kiek prispausti tėvų Austėja Landsbergienė vieno mūsų pokalbio metu iš- norų, jau baigė mokslus ir žengia į darbo rinką. Su Dokėlė mintį apie nesaugumą, kuri mane sekioja iki šiol. vile Filmanavičiūte, kuri vadovauja Z‘etams kūrybinėje Z‘etai gimė arba augo maždaug tada, kai griuvo dvyniai agentūroje, vieną dieną prie vakarienės juokėmės, kad Niujorke, kai įvyko pasaulinė ekonomikos krizė, kai Ame- „teambuildingais“ tų dvidešimtmečių, kaip mūsų anksčiau, rikoje vaikai ėmė šaudyti į vaikus, kai terorizmo išpuolis nepamotyvuosi. Pakepę dešrelių pajūryje, pažaidę integali įvykti bet kuriame pasaulio krašte ar per tavo myli- raktyvių žaidimų ir nuėję į kubilą su kolegomis, atrodė, mos atlikėjos (Ariana Grande) koncertą. kartu galime kalnus nuversti. Dabar jauniausius darbuoMano vaikystėje to netojus reikia motyvuoti indivibuvo. Be to, dabar išties dualiai, įsiklausyti į jų poreisunku apsaugoti vaikus kius, norus, vizijas. Ir jeigu ne nuo šios informacijos. Jie visur pritarti, tai bent išgirsti. jau ankstyvame amžiuje laTo reikalauja ir švietimas. bai gerai suvokia gyvenimo Švietimo atstovai panikuoja, trapumą ir kas yra laikinukad vaikai mokytojams šiais Z karta pagarbos nemamas. Būtent dėl to jiems laikais yra nepagarbūs. Tačiau, to kaip savaime supranyra reikalinga savirealizakaip teigia A. Landsbergienė, tamo dalyko, kaip ir cija. Čia ir dabar. Z karta pagarbos nemato kaip nebemato mokytojo kaip Tačiau iš savirealizacijos savaime suprantamo dalyko, poreikio plaukia kitas įdokaip ir nebemato mokytojo visažinio nurodinėtojo, mus faktas – nė viena karkaip visažinio nurodinėtojo, ką ką reikia daryti. Šiems ta iki šiol neieškojo savęs reikia daryti. Šiems jauniems jauniems žmonėms svartiek, kiek Z‘etai! Ommmm žmonėms svarbi diskusija, gebi diskusija, gebėjimas ant Ramiojo vandenyno bėjimas įkvėpti, nukreipti. kranto, vipasanos stovykla, Aš jai pritariu visu 100%, įkvėpti, nukreipti. pėsčiomis 800 kilometrų, nes pati taip jaučiausi dar unimedikų šeimos palikuonis versitete. Ir apskritai dėl dau– jėgos aitvarų instruktogelio savybių, kurių čia į pusrius Vietname ir panašiai. lapį niekaip nesutalpinau išPripažinkime, daugybė Z kartos žmonių gyvena visa- vystyti, galėčiau priskirti save prie ankstyvųjų Z‘etų, nors pusiško aprūpinimo sąlygomis. Tačiau greičiausiai ne per- pagal amžių ir gimimo laiką esu visiškas „millenialsas“. teklius juos masina ieškoti, o sėkmės istorijomis užversta Tačiau juk mums visiems niekas neturėtų trukdyti būžiniasklaida. Sociologė Milda Pivoriūtė, tyrinėjanti ke- ti, kuo nori būti, daryti, ką nori daryti, gyventi, kaip nori tvirčio amžiaus krizę, viename interviu taikliai šovė: „Pri- gyventi. Nebūtina būti Z‘etais, bet netgi norėčiau, kad kai siskaitęs tų istorijų, kaip nepersistengiant per mėnesį tap- kurių savybių mes visi iš jų pasimokytume, o ne kritikuoti milijonieriumi ar vienu pelės paspaudimu susirasti vy- tume ir badytume pirštais. Tebūnie šie nauji metai, čia ir rą, ir lengvai bei greitai negaudamas to, ko nori, jaunas dabar, amžinai jauni! žmogus nusivilia ir mano, kad jam kažkas negerai, nes Sekite Ingos Norke kasdienybę Instagram: @norke_upe kitiems juk pavyksta.“ Be to, pasak Mildos, tarp tų dau-

LAMŲ SLĖNIS

223

AKIMIRKŲ DIEVAI

#žiemos #nuotykiai Benjamin Hardman Fotografas, keliautojas Australija, Islandija Instagram: @benjaminhardman

224

LAMŲ SLĖNIS

225

AKIMIRKŲ DIEVAI

#žiemos #nuotykiai Lina Kayser Fotografė Norvegija Instagram: @linakayser

226

LAMŲ SLĖNIS

227

AKIMIRKŲ DIEVAI

#žiemos #nuotykiai Hannes Becker Keliautojas, nuotykių ieškotojas Vokietija Instagram: @hannes_becker

228

LAMŲ SLĖNIS

229

AKIMIRKŲ DIEVAI

#žiemos #nuotykiai John Bozinov Naujoji Zelandija Poliarinių ekspedicijų dalyvis, fotografas Instagram: @johnbozinov

230

LAMŲ SLĖNIS

231

IKI PASIMATYMO

SAUSĮ www.lamuslenis.lt

232

LAMŲ SLĖNIS