Lamuslenis 2018 04 by Lamų slėnis

2018 kovas (73)

VISKAS IŠ JAUSMO

MADOS PAVASARIS

DVIGUBAI DAUGIAU MEILĖS

JIE GRĮŽTA

Vyriausioji redaktorė

Algimantė Ramanauskienė Redaktorė

Karolina Aleksandravičiūtė Eligijus Ramanauskas

Kūrybos vadovas

Mantė Jaruševičiūtė

Komunikacijos projektų vadovė

Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė

Vaida Jankūnaitė

Kalbos redaktorė

Lina jushke

Fotografė

Dovaldė Butėnaitė

Fotografė

Gintarė Damidavičienė

Reklamos projektų vadovė Viršelis:

Nuotrauka iš 2018 m. „Undress“ (diz. Ana Savicka) pavasario-vasaros kolekcijos Nuotrauka: Gertrūda Varnaitė Modelis: Enrika Adomavičiūtė

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt Reklaminiai projektai žymimi

LAMŲ SLĖNIS

Juvelyrikos galerija ir dirbtuvės www.dorepalada.lt

LAMŲ SLĖNIS

REDAKCIJOS LAIŠKAS

uriant šį numerį paaiškėjo, kad mases vienijančios tendencijos šiandieniniame pasaulyje vis labiau praranda savo svarbą. Nepaisant to, klausantis šio numerio herojų į galvą lenda viena mintis – šiuolaikinį pasaulį apibūdinanti tendencija galėtų skambėti maždaug taip: tendencijas kuriame mes patys. Net mados kūrėjai sutartinai pasakoja, kad dabartinio pasaulio moterys ir vyrai vis mažiau pasikliauja skirstymu į tai, kas madinga, o kas ne. Juk, kaip sakė viena šio numerio herojė, mada nuostabi tol, kol joje nepametame savęs. Nesvarbu, ar kalba sukasi apie savito aprangos stiliaus kūrimą, ar apie svarbiausius gyvenimo pasirinkimus – šiuolaikinis žmogus pats renkasi, kaip kurti save. Ateina pavasaris. Nedrąsiais rytais tolumoje girdimais čiulbesiais, spintoje jau kabančiu nauju, bet dar vis per plonu paltuku, kantriai savo eilės laukiančiais bateliais ir viduje ramybės neduodančiu noru kažką pakeisti: plaukų spalvą, senutėlę ir vietomis paplyšusią svetainės sofą, – o gal ir kažką daugiau, kas padėtų sukurti savą gyvenimo tendenciją. Smagaus skaitymo! Karolina A. Instagram: @carolain_a

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS Vaza „Jewel Burgundy“ / „Louise Roe Copenhagen“

55,00 €

Vaza „Willy. Burgundy“ / „Louise Roe Copenhagen“

68,00 €

Žalvarinis dubenėlis / „Louise Roe Copenhagen“

55,00 €

Veidrodis „Reflection“ / „House Doctor“

200,00 €

Foteliai “LOAFER SC23” / „&tradition“

LAMŲ SLĖNIS

Marmuriniai knygų laikikliai / „House Doctor“

49,00 €

Dubenėlis „Pisu“ ir stalinė lempa „Eight over eight“ / „Louise Roe Copenhagen“

Sofa „Develius – EV7“/ „&tradition“

Kėdės ir stalas „In between“ / „&tradition“ Užrašinė „Geomtic“ / „House Doctor“

11,50 €

Albumas „The Kinfolk Home“ / „Love Note“ 35,00 €

Staliukas / „LATO LN9“

480,00 €

Visa rasite interjero salone „4 Urban Soul“, Mindaugo g. 27, Vilniuje

www.4urbansoul.lt

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

NAUJI VĖJAI ANT TAVO DARBO STALO Liniuotė / rašiklis „2in1“, dizaino studija „HMM Project“, Taivanas USB laikmena „Empty Memory“, dizaino studija „Beyond Object“, Didžioji Britanija Užrašinė „Skin S Rock“, dizaino studija „Nuuna“, Vokietija

www.houseofsorelle.com Verčiantys naują puslapį kitokiai kasdienai e. namai „House of Sorelle“ kartu su penkių partnerių iš skirtingų šalių – Taivano, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Italijos – produktais pristato išskirtinio dizaino darbo aksesuarų kolekciją. Elektroninėje parduotuvėje rasite užrašinių, rašiklių, pieštukų, USB laikmenų ir kitų produktų, skirtų modernaus žmogaus darbo stalui. „Tikime, kad kiekviena įvaizdžio detalė yra svarbi, o darbas – neatskiriama mūsų gyvenimo dalis, todėl šia netradicine darbo aksesuarų pasiūla ir šiuolaikinių tendencijų pristatymu Lietuvos rinkai siekiame suteikti galimybę kiekvienam išreikšti save kitaip – nes kasdien naudojami daiktai gali būti ne tik funkcionalūs, bet ir stilingi“, – teigia „House of Sorelle“ įkūrėjai.

NAUJŲ KOLEKCIJŲ – Į „ PAVASARIO POP UP“ Jau balandį aktualiausi mados, juvelyrikos, interjero, galanterijos, parfumerijos, kosmetikos ir maisto prekės ženklai susiburs po vienu stogu ir pakvies į „Pavasario Pop Up ‘18“ momentinį renginį. Lankytojų laukia pačios naujausios Lietuvos dizainerių kolekcijos, „sample sale“ erdvė, kavinės ir išskirtinio turinio atmosfera. Jau antrą kartą pavasarinis „Pop Up“ renginys vyks dviejuose Lietuvos miestuose: balandžio 7–8 d. – Kaune, M. Žilinsko dailės galerijoje, o balandžio 14–15 d. – Vilniuje, kultūros bare „Kablys“. www.popup.lt http://kurybingumomokykla.lt

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

SKANDINAVIŠKOS KLASIKOS IR MODERNUMO DERINYS Naujasis krėslas „Reno“ – tai ikoninis skandinaviškas dizainas, persipynęs su subtiliu modernumo prieskoniu. Savo lenktomis formomis „Reno“ kviečia prisėsti ir atsipalaiduoti.

Krėslą galite rasti

salone „Bo Concept“,

Žalgirio g. 135, Vilniuje.

ŠVENTĖ KAVOS PUODELYJE www.vilniuscoffeefestival.lt

Dešimtą kartą rengiamas didžiausias Baltijos šalyse kavos festivalis „Vilnius Coffee Festival 2018“ šiemet bus dedikuotas kaip ant mielių augančiai kavos kultūrai, kavinių ir restoranų profesionalams ir, žinoma, kavos mėgėjams. Tradiciškai festivalio metu vyks net trys Lietuvos kavos čempionatai: Baristos, Piešimo pieno puta („Latte Art“) ir kavos ragavimo („Cup Tasting“). Festivalyje sutiksite bene visus vietinius kavos skrudintojus, susibūrusius po „Roasters Village“ stogu, inovatyvią kavos įrangą ir profesionalius baristas oficialiame „Espresso Bar“, geriausius šalies kavos virėjus specialiame „Brew Bar“, ir gausybę puikios kavos ir su ja susijusių patirčių „Coffee + Food Market“. „Vilnius Coffee Festival 2018“ kovo 23–25 d. vyks menų fabrike „Loftas“.

LAMŲ SLĖNIS

Įpusėjus pavasariui savo darbus Londono knygų mugėje pristatysiantis mistiškų ir paslaptingų iliustracijų kūrėjas MARTYNAS PAVILIONIS, dar žinomas „White White Dog“ vardu, įkvėpimų kūrybai ir gyvenimui semiasi iš ne mažiau paslaptingų dalykų – tamsos, miškų ir nežinomybės.

ŠIEK TIEK PASLAPTIES Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Indrė Pavilionytė, asmeninis archyvas

NAKTIS. Niekas kitas taip gerai neskatina vaizduotės kaip tamsa. Tamsoje prasčiau matome, tad vaizduotė prabunda visu savo grožiu – paprastas akmuo naktį gali atrodyti kaip mistinis gyvūnas. Šiuo paros metu pasaulis yra visai kitoks, nei esame jį įpratę matyti šviesoje. Būtent dėl to jis nepaprastai įkvepia.

LAMŲ SLĖNIS

FILMAS. Kai manęs paklausia, koks yra mano mėgstamiausias filmas, visada į galvą pirmasis šauna Juliano Romano Pölslerio filmas „Siena“ (vok. „Die Wand“). Tikrai žinau, kad iš tiesų jis nėra mano mėgstamiausias, nepavadinčiau jo ir geriausiu matytu filmu – bet kažkur giliai jis mane palietė ir vis sugrįžta.

APLEISTOS VIETOS. Dievinu apleistas vietas ir namus. Su geru draugu vienoje apleistoje Vilniaus ligoninėje netgi turėjome įsikūrę skvotą. Esu nakvojęs ir apleistos bažnyčios bokšte. Apsilankymas ir laiko leidimas tokiose vietose sukelia plačiausią spektrą emocijų. Senų pastatų tyrinėjimas – kaip knygos skaitymas, tik jame skaitai ne raides, o dešimtmečių istoriją užfiksavusias sienas.

MIŠKAS. Bent kelis kartus per savaitę einu pasivaikščioti į mišką. Tai poilsis ir sportas – tiek kūnui, tiek protui. Buvimas gamtoje ir jos stebėjimas sužadina kūrybinį polėkį.

LAMŲ SLĖNIS

SERIALAS. „Šešios pėdos po žeme“ (angl. „Six Feet Under“) – nuostabus serialas, labai rekomenduoju nemačiusiems.

DAINA. Viena mėgstamiausių dainų – The Stone Roses „I Wanna Be Adored“. Šio kūrinio galiu klausyti ir prieš miegą, ir per vakarėlį, ir dirbdamas. Niekada neatsibosta ir visada labai teigiamai veikia. Dainos klipas taip pat vienas mėgstamiausių.

TAPYBA. Žaviuosi Aleksandra Waliszewska – lenkų tapytoja. Labai įdomu stebėti ir bandyti suprasti jos kūrybą.

LAMŲ SLĖNIS

ANIMACIJA. Japonų kūrėjo Hayao Miyazaki animaciniai filmai – mano favoritai. Juose tiek daug fantazijos, detalių, magijos ir tuo pačiu žmogiško paprastumo. Miyazaki turėtų patikti net nemėgstantiems animė stiliaus.

NEŽINOMYBĖ. Kartais pagalvoju, kad jeigu viską žinočiau – gyventi būtų labai neįdomu ir liūdna. Nežinomybė mane jaudina ir įkvepia, motyvuoja ne tik gyventi, kurti, bet ir svajoti. Kai žinai, kad nieko nežinai, – svajonės nebeturi ribų, o svajoti be jų – labai smagu.

ŠEIMA. Turiu nuostabią šeimą. Mama, tėtis ir dvynė sesė labai palaiko ir įkvepia gyventi autentiškai.

LAMŲ SLĖNIS

Sunku patikėti, bet jai nieko nereikia. To, ką galima nusipirkti už pinigus, – tai jau tikrai. Jos svajonės supasi aplinkinių pušų viršūnėse, jos meilė važinėja sutrešusiu autobusėliu ir kartais, vasaromis, miega prie ežero. Jos ilgesys įsitaisęs skardinėje vonioje vidury ketaus krosnele prišildyto kambario, o gražiausias istorijas pasakoja stiklinė arbatos su Kretos salos kvapu. Namelis Vilniaus miškuose šiandien yra Oskaro Koršunovo teatro aktorės, Auksinio scenos kryžiaus laimėtojos GRETOS PETROVSKYTĖS prieglobstis. „Jis mane moko kantrybės“, – neabejoja įsimintinus vaidmenis spektakliuose „Jelizavieta Bam“, „Apvalytieji“ ir „Vestuvės“ sukūrusi jaunutė mergina.

VISKAS IŠ JAUSMO Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Lina Jushke

– Gyventi be vandens, kūrenti namus malkomis, vaikščioti į tualetą lauke... Greta, ar tu tikrai to nori? – Man paprastai labai gera. Gal kad nuo vaikystės barake užaugusi. Euroremonte gyventi negalėčiau. Atsikraustėme čia dvejiems metams, gali būti, kad atsibos, ypač kai žiema... Kol kas – ne, atvirkščiai, jaučiuosi čia žiauriai gerai. To, ką turiu, į nieką nekeisčiau – miškas, ramybė, mokausi kantrybės. Niekada per daug jos neturėjau: studijos, darbai, vaidmenys. Mokausi susirinkti save iš gabalėlių į visumą.

– Kaip jūs šį namelį radote? Vos keletas kilometrų nuo centro, o jausmas, tarsi būtum pasiklydęs miške ir netyčia suradęs namelį iš Jonuko ir Grytutės pasakos... – Kartais man atrodo, kad niekada neturėjau tikrų namų. Kol radome šitą namuką, pakeičiau daug vietų – gyvenau pas draugę, buvusioje Jono Rūko tėčio, menininko Gintaro Rūko studijoje Užupyje šalia Angelo, vasarą praleidau savo draugo Pauliaus autobusėlyje. O paskui Pauliaus bičiulis, italas Francesko, kuris su juo dirba kino filmavimuose, rado šitą namelį.

Nuostabi vieta. Ir mokėti už ją daug nereikia. – Suprantu kodėl. Bet juk anksčiau ar vėliau norisi patogumo, įlįsti, pavyzdžiui, į šiltą vonią... – O jūs nežinote, kaip smagu maudytis vidury kambario, priešais karštą krosnelę. Kai gerai ją įkaitini, čia Afrika. Man pasisekė, vyrai, su kuriais gyvenu, nagingi: reikėjo – laidus išvedžiojo, reikėjo – krosnelę pastatė, lentyną sukalė, krosnį, kai reikia, išvalo. Paulius štai iš studijos kraustėsi, palmę namo parvežė, o mūsų lova liko iš kino filmo „Izaokas“.

LAMŲ SLĖNIS

Jaučiuosi įžengusi į šeimos ir moteriškumo etapą, man patinka rūpintis namais, juos puoselėti, jaukinti aplinką. Neseniai pirmą kartą išviriau barščių sriubą – dabar jau žinau, kam reikalinga prijuostė. Jaučiuosi tarsi pamažu auganti trobos moteris. Kai čia atsikraustėme, buvo tragedija, siaubo filmas. Gal penkiolika metų niekas nebuvo gyvenęs, prisimenu, ką radome: lova, lyg joje kas būtų ką tik gulėjęs, voratinkliai visur, šaldytuvas pradarytas, jame – vaistai. Rodos, išėjo žmogus, viską paliko. Geri daiktai, Paulius viską surinko, bus rekvizitui, filmams. Nesu tikra, ar dar čia kas gyvena. Kartais atrodo, kad taip, – kai rytais, nuo penktos, virš mūsų pasigirsta bal-

sai. Kartais kalba vyras, kartais – moteris, bet akis į akį su jais nesu susitikusi. Kartą mačiau du tamsius šešėlius, tikriausiai tai buvo jie. Per Kalėdas pas mus susirinko daugybė žmonių, surengėme smagų vakarėlį, per Užgavėnes su drauge Ugne Jurkonyte turime tradiciją siūti Morę. Šiemet ją iškilmingai sudeginome čia, prie namo, buvo daug žmonių ir blynų, tačiau kaimynai nepyko ir nesibarė. Matyt, taikūs. – Tavo draugas Paulius – kino dailininkas. Ar sutikai jį besifilmuodama? – Kažkaip susitikome – bendri draugai, tos pačios vietos, kuriose būname, kinas. Kartais padedu draugams

rinkti aktorius filmams, tai darbas, kurį mielai darau, jei tik pasitaiko. Tačiau dirbti su reklamomis man visai nepatinka. Mėginau, turėdavau anksti keltis, būti atsakinga už būrį vaikų ir klausyti pasikėlusios režisierės nurodymų. Ko jai būti pasipūtusiai – neįsivaizduoju, bet po keleto tokių pamainų užeina pats tikriausias egzistencinis nerimas. – O teatre jo nėra? Kas tave atvedė į teatrą? – Nuo darželio laikų norėjau būti aktore. Kad ir kaip stengiausi sugalvoti planą B, man nesisekė. Nebuvau baisi teatralė, nelankiau teatro studijos, nevaikščiojau į spektaklius, neturėjau svajonių vaidmens, tiesiog norėjau mokytis aktorystės. Jokios logikos.

LAMŲ SLĖNIS

Mokiausi Oskaro Koršunovo kurse. Visos mokymosi įstaigos užknisa, neabejoju, tačiau apie tai, kas vyko mūsų kurse, nieko blogo negaliu pasakyti. Ir dabar – vieni turi daugiau, kiti – mažiau. Studijų metais pradėjau vaidinti, man sekėsi, jokių abejonių dėl to, ką pasirinkau. Abejonių kyla dabar, kai darbo nebėra tiek daug. Gavusi Auksinį scenos kryžių, tais metais nebegavau nė vieno vaidmens. Rodos, jokios logikos – bet aš nesistebiu, nes logikos mano gyvenime išvis mažai. Pirmą kartą pajutusi, ką tai reiškia turėti daug laiko, bet neturėti vaidmenų, išsigandau – atrodo, šakės: neturi, kur savęs dėti. Skaitai knygas, žiūri filmus, daug galvoji, geri į save aplinką, o išleisti neturi kur. Protu supranti – dabar toks etapas, daug kam taip būna, tačiau tai jaudina ir neramina. Neabejoju, gyvenimas mane moko: būk rami, būk kantri, nedraskyk savęs. Tačiau man patinka aukštos emocijos – ir ne ieškoti jų, o sulaukti patinka. Vis dar vaidinu Jelizavetą Bam, nors spektaklių mažėja, „Apvalytuosius“ irgi rodo retai, „Vestuvės“ ir „Neišmoktos pamokos“ sugebėjo sukristi į vieną vietą, net į vieną valandą, teko paieškoti dublerės. – Suprantu, kad milijonų tau už vaidmenis nemoka. Kiek tau užtenka mėnesiui? – Paulius sugeba išgyventi už dvidešimt eurų, aš gal išleidžiu trisdešimt, kartais netgi išgeriu kavos kavinėje. Galėčiau to nedaryti, bet man patinka. Aš visko žiauriai daug turiu, man

LAMŲ SLĖNIS

tikrai nereikia milijono. Su mama visada apsipirkdavome padėvėtų drabužių parduotuvėse, man nepatinka eiti į naujų rūbų parduotuves. Sugebėdavome rasti drabužių už litą, dabar viskas pabrangę gerokai. Nors, kai su teatru vykome į gastroles Marijampolėje, su kolege nuvarėme į „piguškę“, lentynose batai – visi trisdešimt aštunto dydžio, kaip tik man. Penkias poras pasiėmiau. Paulius iš manęs šaiposi, kad esu šimtakojis, – batų pilna spinta. – Smalsu, kokie yra tavo norai? – Sunku su mano norais ir svajonėmis. Paprastai aš turiu tikslą, užsibrėžiu ir įgyvendinu, ką buvau sumaniusi. Viskas pildosi. Kartais užtrunka, kol mintys aiškiai susidėlioja. Lyg ir žinai, kur norėtumei atsidurti, ko norėtum pasiekti, vėliau atsigręži atgal: o juk tikrai – to ir norėjau! – Ar Japonija ir studijos pas ypatingą teatro mokytoją irgi buvo vienas iš tavųjų tikslų? – Gal labiau norėjau atsikratyti kūno įtampų, tai nebuvo svajonė apie Japoniją. Visada vaidinu susikūprinusi, nesąmoningai atkišusi galvą į priekį, norėjau išsitiesti. Japonija man padėjo. Atsirado galimybė išvykti į Togoje rengiamus Tadashi Suzuki mokymus. Japonų teatro režisieriaus filosofija paprasta – turi sunkiai dirbti ir eiti į sunkumus, su jais susidoroti, o ne nuo jų bėgti ir jų vengti. Kiekvieną kartą pajutęs, kad tampa patogu, aktorius privalo kelti sau dar aukštesnius reikalavimus – tik tada jis galės tobulėti.

LAMŲ SLĖNIS

Du mėnesius praleidau toli nuo Vilniaus. Jau skrisdama lėktuvu supratau, koks didžiulis atstumas skiria Japoniją nuo mano šalies. Susidraugavau su amerikiete mergina, tačiau kad ir abi skaitėme tas pačias knygas, žiūrėjome tuos pačius filmus, mūsų mąstymas skyrėsi kaip diena ir naktis. Užtat kai į mokymus atvyko rusai, tapo labai paprasta ir aišku. Nuoširdumo neišmuši, jie sako tai, ką galvoja, yra atviri ir paprasti, man tai artima. Mokytis Suzuki metodo nebuvo paprasta. Tuo pat metu išlaikyti ir dvasinę, ir fizinę pusiausvyrą nėra lengva. Ypač kai lieki viena, su savo mintimis. – Ar dažnai pasikliauji savo jausmais? – Aš nepasitikiu savimi, man patinka dirbti su režisieriumi, patinka įgyvendinti tai, ką jis sugalvojo, – aš neturiu minčių, kurias norėčiau įgyvendinti pati. Štai todėl ir laukiu vai-

LAMŲ SLĖNIS

dmenų, o ne pati jų ieškau, nesijaučiu stipri, užtektinai jėgų turinti. Pasikliauti jausmais išmokau iš mamos. Mes abi visada žinome, kur einame ir ko siekiame, kai nepavyksta, – nepasiduodame abejonei, depresijai ar liūdesiui. Jei abejojame tuo, ką darome, tai geriau nedarome išvis arba renkamės kitus kelius. Pas mus viskas – iš jausmo. – Dabar jauti, kad reikia gyventi čia? – Tris savaites praleisiu Maroke, labai laukiu. Dar norėčiau į hamamą, niekada jame nebuvau, bet įsivaizduoju, kad tai malonu. Žiemą išbūsiu čia, o vasarą esu numačiusi skirti meistriškumo kursams. Yra visokių dirbtuvių, gali pasiimti, ko reikia, nebūtina tą daryti mokslo įstaigose. Žinau, teatras neapsiriboja vien aktoriais, režisieriais, yra visokių kitokių žmonių, visokių galimybių pa-

sirodyti scenoje. Tačiau aš nenoriu būti šalia aktoriaus profesijos, aš noriu būti joje, viduje, gylyje. Žaviuosi žmonėmis, kurie sugeba sau susikurti vaidmenį, spektaklį ar teatrą, tačiau aš noriu būti aktorė. – Kad ir kaip būtų sunku, tavęs nesimato nei televizijos laidose, nei populiariuose serialuose... – Kinas man įdomu, norėčiau pabandyti, o televizija – ne. Kai tau siūlo vaidmenį seriale ir tu atsisakai, tarsi jautiesi pasikėlusi. Juk bet kokia patirtis aktoriui yra vertinga, jis privalo būti lankstus. Tik čia – ne apie mane, aš renkuosi kitą kelią, nenoriu eiti visur. Žinoma, kartais bijau perlenkti lazdą, tačiau juk neatsisakau tikrai svarbių dalykų. Mano gyvenime, kaip ir šitame namelyje, plastikas nedera. Jei pamatines vertybes apstatysi baldais, jos pasislėps – tikrumą kuria senos medinės sienos.

LAMŲ SLĖNIS

Kuo toliau, tuo dažniau į galvą beldžiasi mintis, kad laiko paroje niekam nebeužtenka... „Gyvenimo prasmė yra gyventi, o ne dirbti“, – sako žurnalo „Happy 365“ redaktorė, šaltos arbatos gėrimo „Fuzetea“ ambasadorė JURGA BALTRUKONYTĖ, ir dalijasi patarimais, kaip apgauti 24 valandas ir sparčiame gyvenimo tempe atrasti laiko sau.

KAIP „PAGAUTI“ LAIKĄ Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

– Jurga, kartais atrodo, kad darbų gausa suvalgo visą mūsų laiką. Kaip jūs gebate atrasti laiko sau ir kelionėms? – Visi dažniausiai kartoja, kad laiko nėra. Būnant su kitais žmonėmis ir sprendžiant darbo, šeimos ar draugų problemas, galvoje susikaupia labai daug šurmulio. Būna naktų, kai atsigulus atrodo, kad problemos lekia kaip koks traukinys – nesupranti, kada baigsis jo vagonai, – problemos nesibaigia, tu tiesiog dirbi, dirbi, net pats nežinodamas, ką ir kodėl. Būtent todėl ir reikia suprasti, jog tos minutės, kurias skiriame tik sau, padeda viską sustatyti į vietas. Rodos, kad tuo me-

tu viskas paaiškėja, o problemos pasidaro mažesnės. Tam pasiekti pats veiksmingiausias mano metodas – griežtai pasakyti, jog dabar skirsi laiko tik sau. Pavyzdžiui, dabar turiu tradiciją nebevažiuoti į parduotuvę, o iki jos bėgti. Bėgioti aš nemėgstu ir niekada to nedarydavau, tačiau supratusi, jog atstumas iki parduotuvės nedidelis, į savo dienas įvedžiau šią naują dešimties minučių taisyklę. Bėgu su kuprine, o apsipirkusi pareinu ir joje parsinešu maisto. Kadangi visos prekės turi sutilpti į kuprinę, pastebėjau, kad šitaip bėgdama ne tik skiriu laiko sau, bet ir mažiau vartoju. Praktiškai neprarandu laiko,

o jo laimiu! Manau, kad kiekvienas žmogus gali surasti sau artimą variantą, kaip „apgauti“ tas 24 valandas. (Šypsosi). – Kodėl neužmiršti savęs taip svarbu? – Anksčiau tam tikrose situacijose būdavo įprasta aukotis dėl kažko kito. Bet svarbu suvokti, jog tu pats turi rasti laiko tobulėti, susidėlioti mintis. Jei to nepadarysi, tapsi it voverė, besisukanti savame rate. Net jei tas ratas neblogai suksis, vis tiek tebūsi tas mažas gyvūnas, niekada nepažvelgęs toliau narvelio, nepriėmęs neįprastų sprendimų, kurie gyvenimui suteikia dinamikos, įdomumo ir spalvų.

LAMŲ SLĖNIS

Vesdama Paulą į mokyklą kilnoju svarmenis! Vienoje rankoje – dukros ranka, o kitoje – du svarmenys. Eidama namo treniruoju kitą ranką.

– O koks jūsų požiūris į naująsias technologijas? Ar laikas sau reiškia atsijungimą nuo ekranų? – Būdamas su ekranais, nebūni vienas su savimi. Nuolatinis informacijos srautas, naujienos iš draugų vargu ar padės surikiuoti tą problemų traukinį, čiuožiantį per mūsų visų galvas. Manau, pailsėti reikia ir nuo ekranų. Sporto klube matydama bėgančius ir kartu kino filmą žiūrinčius žmones, galvoju, jog pati taip daryti nenorėčiau. Būdama su savimi aš mėgstu galvoti. Tuomet galva pati pasirenka mintis. – Kaipgi jūs skirstote laiką tarp darbų ir poilsio? Kaip atrasti tą balansą? – Senais gerais laikais turėjau taisyklę: dvidešimt dienų dirbti ir dešimt – ilsėtis. Tačiau dabar viskas šiek tiek sudėtingiau. (Juokiasi). Kadangi su vyru Algiu dirbame namuose, ta sveika riba tarp darbo ir poilsio neegzistuoja. Tačiau tai gyvenimo būdas, kuris mums patinka ir yra priimtinas. Vos tik pajutę, kad kažkas ne taip, be abe-

LAMŲ SLĖNIS

jo, ką nors keistume. Gyvenimo prasmė yra gyventi, o ne dirbti. Taip sutapo, kad Algio ir mano darbas yra įdomus, mes jį galime dirbti iš įvairių pasaulio vietų, todėl žiemas dažniausiai praleidžiame Kanarų salose. Nors ir ten mūsų darbo diena tokia pat: atsikeliame ir dirbame, tiesiog pro langą matome kiek kitokį vaizdą. (Šypsosi). – Kaip gimė ši tradicija – pabėgti į Ispanijos pakrantę? – Keliauti į Ispaniją pradėjome gimus dukrai Paulai. Nutarėme, kad būtų įdomu pasimatuoti gyvenimo kitoje šalyje jausmą. Iš pradžių išvykome penkiems mėnesiams – jau nuo pirmos kelionės iš ten ir dirbome. Tada tai pakartojome ir kitais metais. Mums labai patiko žmonės, klimatas, o skrisdami dabar jau sakome, kad skrendam „į savo kaimą“. Kanaruose tarsi sukūrėme savo antruosius žiemos namus: Paula ten lanko mokyklą, o mes su Algiu pasikeisdami į Lietuvą skrendame maždaug kas pusantro mėnesio. Čia turime daug verslo rei-

kalų, be to, pasiilgstame draugų, šeimos, kultūros. Tad aš tikrai nesijaučiu emigrantė – mes tiesiog turime dvejus namus. Kaip kad žmonės turi butą Vilniuje ir namelį prie ežero, taip mes turime kaimą saloje. Ir tai nėra taip toli, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. – Ar dienos „žiemos namuose“ atrodo taip pat kaip čia? – Tiesa, mūsų grafikas Ispanijoje šiek tiek patobulintas. Vos tik pabudę, nesvarbu, kokios oro sąlygos bebūtų, su Algiu iškart einame išsimaudyti jūroje. Tada sugrįžę žadiname Paulą, pusryčiaujame, lydime dukrą į mokyklą. Šios kelionės metu aš vėlgi „vagiu laiką“ – vesdama Paulą į mokyklą kilnoju svarmenis! Vienoje rankoje – Paulos ranka, o kitoje – du svarmenys. Eidama namo treniruoju kitą ranką. Visi žiūri, mojuoja, tačiau dabar jau priprato prie šio vaizdo. Tuomet ateina laikas dienos darbams, o po jų dažniausiai vakarieniaujame su draugais, per projektorių žiūrime filmus arba serialus.

LAMŲ SLĖNIS

Gyvenimo prasmė yra gyventi, o ne dirbti.

– Ispanijoje įsimylėjote ir banglentes? – Banglenčių sportu mėgautis pradėjau visai atsitiktinai. Norėjau išmokti aitvaruoti, tačiau po treniruočių sausumoje oro sąlygos vis neleisdavo išbandyti savo jėgų vandenyje. Taigi treneris pasiūlė pamėginti banglentes. Tad dabar tikrinu ne orų, o gerų bangų prognozes. – Pakalbėkime apie buvimą mama. Tai daugiau darbas ar malonumas? Kaip būnant mama rasti laiko sau? – Vienareikšmiškai – malonumas. Turiu du vaikus – vyresnį berniuką Julių ir mergaitę Paulą. Net negalvoju, kad jų auginimas buvo darbas ar kokia nors auka. Nesu griežta mama, Paula man dažnai sako, kad mamos turi nors ką nors drausti... (Juokiasi). Manau, taip sakytų ir Julius. Nemoku barti, garsiai kalbėti. Nors auklėdami Paulą sukūrėme puikų režimą – kadangi abu su vyru dirbome ir privalėjome išsimiegoti, ji

nuo pat pirmos dienos miegojo atskirame kambaryje. Ir auginant vaikus būtina surasti laiko sau. Bet kuriai mamai besisukant tik tarp puodų ir sauskelnių gali pavažiuoti stogas. Kartais to pusvalandžio sau galima paprašyti artimųjų. Tikrai atsiras, kas padės, jei tik šiek tiek pagalvosi.

lovą. Kai niekas nesiseka, o už lango ne toks geras oras, aš atsitraukiu nuo įprastinės darbo aplinkos, užsidengiu akis, pailsiu be ekrano su kavos, arbatos ar šaltos arbatos puodeliu. Ispanai turi siestą – manau, kad tai būtų visai gera tradicija ir mums! Jei nėra sąlygų nuo visų pabėgti, gali tiesiog su knyga pasislėpti kad ir vonios kambaryje!

– O koks jūsų meilės sau receptas? – Manau, kad laikas sau nebūtinai sutampa su meile sau: tai ne vien atsidavimas mėgstamoms veikloms. Man patinka masažai, tam tikros sporto rūšys, ilgi pasivaikščiojimai, kurių metu ne tik pailsiu, bet ir save palepinu. Tačiau kai laiko vis trūksta, manau, užtenka sau per dieną skirti kad ir pusę valandos. Per tą pusvalandį, kurio metu nukrypsi nuo savo dienotvarkės, nieko tragiško neatsitiks, o tau jis bus labai vertingas. Įprastomis dienomis, kai noriu pailsėti, mėgstu su šuniukais eiti pasivaikščioti į mišką ar tiesiog prigulti į

– O kaip atrasti laiko ne tik sau, bet ir šeimai? – Čia taip pat labai padeda mano minėtas dienotvarkės sudarymas. Bandau itin griežtai užtvirtinti, kad bent viena savaitės diena būtų skirta šeimai. Ir tai puikiai veikia – imame galvoti, planuoti, ką gi visi kartu tą dieną veiksime. Kadangi mūsų darbo ir atostogų laikai yra persipynę, esame nutarę, kad turėsime tik atostogų laiko, kurio metu leisime sau atsijungti nuo kompiuterio ir skrisime atrasti kitų salų. Taigi tradicijos, tam tikros taisyklės ir režimas mūsų šeimai yra tinkamiausias būdas planuoti laiką kartu.

LAMŲ SLĖNIS

MADOS PAVASARIS

PAVASARIO PASTELĖ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė

Drabužiai: „Atuko“ Nuotraukos: Deimantė Dubauskaitė Modeliai: Vaida ir Eglė Nekrašiūtės

„Mada nuostabi, kol joje nepameti savo identiteto. Sezonas prabėga akimirksniu, o tavo įsigytas kutais puoštas sijonas keliauja šiukšlių dėžėn. Būtent dėl šios priežasties „Atuko“ ne visada seka naujausiomis tendencijomis, – atvirauja mados ženklo „Atuko“ dizainerė Atėnė Malinauskaitė, – man kur kas svarbesnis ilgaamžiškumas. Norintiems pavasarinį derinį paversti madingu rekomenduoju pasitelkti detales.“ Šį pavasarį „Atuko“ bendradarbiauja su nauju odinių rankinių ir aksesuarų ženklu „Le Ma Nè“, o naujosios ko-

lekcijos drabužius puošia madingoji rankinė ant juosmens. Atėnė išduoda jau greitai pristatysianti dar vieną naujieną – odinę tinklinę rankinę. „Šį sezoną negalima jos neturėti!“ – šypteli. Šį pavasarį madingos pastelinės spalvos, ypač rožinė, geltona ir purpurinė. Kolekcijai „Relate“ dizainerė pritaikė pastelinę dangiškai pilką mezginių spalvą, įtraukė švelnius smėlinius tonus. Sukurti ir su pastelinėmis spalvomis kontrastuojantys storo džinsinio audinio marškiniai, kuriuos galima dėvėti kaip švarkelį. Juose atsiranda ir visada madingo, tačiau kie-

kvieną sezoną skirtingai pateikiamo „trench coat“ detalė – išraiškinga papetė. Šiuos marškinius kūrėja siūlo derinti su įstrižai krentančiu smėlio spalvos ar džinsiniu sijonu. Naujojoje „Atuko“ kolekcijoje – it iš vyro spintos pasiskolinti marškiniai – per ilgomis rankovėmis, kiek didoki, baltesni už baltą, puikiai atrodantys tiek paraitotomis rankovėmis, tiek susegti sąsagomis. Pavasario sezono kolekcijos modelius puošia ir plačios rankovės – kimono stiliaus suknelėse ir ilguose sunkiuose megztiniuose.

LAMŲ SLĖNIS

MADOS PAVASARIS

VĖJAI IŠ RYTŲ Drabužiai: „Naked Bruce“ Nuotraukos: Fee-Gloria Groenemyer Modelis: Aminata Sanogo

2018 m. pavasario-vasaros „Naked Bruce“ kolekcijoje europietiškos mados tradicijos persipina su japonų kultūros elementais. „Asimetriški kirpimai, netikėtos žaismingos detalės ir gatvės stiliaus motyvai šį pavasario-vasaros sezoną virsta „overindulgent“ nuotaika – mėgavimusi tuo, kas labiau nei malonu, gal net kiek nuodėminga“, – mintimis apie pavasario kolekciją dalijasi „Naked Bruce“ įkūrėja Monika Olbakaitė. Tiulio sluoksniai ir džemperiai su kimono tipo rankovėmis kvestionuo-

ja fizinį būvį, formą, ilgalaikiškumą ir vertę. Kolekcijoje vyrauja medvilnės ir sertifikuoto lietuviško poliesterio pluoštai, leidžiantys odai kvėpuoti ir nevaržantys judesių. Monochromatiški juodos, raudonos, baltos ir pieno spalvos deriniai – tai šio sezono klasika. Vis tik „Naked Bruce“ išlieka ištikimi rožinei, oranžinei ir mėlynai spalvoms – visos jos regimos ir ankstesniųjų kolekcijų paraštėse. „Naked Bruce“ yra sportinės mados (angl. athleisure) sektoriaus prekės

ženklas, todėl ir šį sezoną tamprės derinamos su laisvai krintančiomis suknelėmis ir sportinio stiliaus palaidinėmis prailgintomis rankovėmis, prijuostės sluoksniuojamos po japoniško stiliaus džemperiais. Dar viena kolekcijoje atsiskleidžianti tendencija – gėlės, gėlės ir dar kartą gėlės! Šį sezoną drabužių klostėse triumfuoja ramunės ir rožės. Ramunės simbolizuoja nekaltumą, tyrumą ir naujas pradžias, o rožės kalba apie tikrąją meilę, ištikimybę, atsidavimą ir aistrą.

LAMŲ SLĖNIS

MADOS PAVASARIS

TENDENCIJA – INDIVIDUALUMAS Drabužiai: „Flow Femme“ Nuotraukos: Inga Jankūnaitė Modelis: Goda Tamošiūnaitė

„Pasaulinės reikšmės mados ekspertai dažnai pastebi, kad šiuolaikinės moterys vis mažiau pasikliauja skirstymu į tai, kas madinga ir nemadinga. Šiandien mūsų stiliaus ir aprangos suvokimą diktuoja pačios moters gyvenimo stilius, sąmoningas savęs suvokimas. Šiuolaikinė moteris yra menininkė ir pati renkasi, kaip kurti save“, – mintimis dalijasi Ina Trofimova, „Flow Femme“ bendraįkūrėja. Šį pavasarį „Flow Femme“ moteris yra svajoklė minimalistė. Ji yra protinga, moteriška, sąmoninga ir nepriklausoma. Ji keliauja, mėgaujasi gy-

venimu ir ją supančiu pasauliu. Renkasi paprastus, funkcionalius, minimalistinius modelius ir pasitelkusi savo charizmą paverčia juos stilingiausiu deriniu. Švelnius žemės atspalvius kolekcijoje papildo juoda ir balta spalvos. Pagrindinis pavasario kolekcijos principas – kiekvieno modelio funkcionalumas: susiaučiama suknelė gali lengvai tapti ir laisvu viršutiniu rūbu, švarko tipo suknelė gali būti dėvima kaip stilinga tunika. Kolekcijos vizitinė kortelė – švelnių spalvų marškiniai, pagaminti iš

aukštos kokybės medvilnės, pasižyminčios savo funkcionalumu ir patvarumu. Juk visų mūsų spintoje gyvena marškiniai – kiekvieną sezoną jie yra vienaip ar kitaip madingi, tačiau dėl medžiagos nepatvarumo neišgyvena ilgiau nei vieną sezoną. Minimalistiniai marškiniai gali tapti laisvalaikio dalimi, o prireikus pasikeisti į rafinuotą ypatingai progai skirtą rūbą. Šį sezoną kūrėja rekomenduoja apsvarstyti, kokia bus būtent jūsų vasara, – ir investuoti į kelis raktinius modelius, kuriuos galėsite lengvai įlieti į savo jau turimą garderobą.

LAMŲ SLĖNIS

MADOS PAVASARIS

DRĄSA BŪTI RYŠKIAM Drabužiai: „Leonsenberg“ Nuotraukos: Lina Juciūnaitė Modelis: Lina Bernotaitytė

„Po pilkojo metų periodo ryškios ir kontrastingos spalvos šį pavasarį įkvepia naujų jėgų ir energijos. Klasikinė raudona, rūdžių spalva, oranžinė ir rožinės atspalviai – jos puikiai kontrastuoja su ryškia mėlyna. Ryškumas suteikia drąsos ir pasitikėjimo savimi – tai tikrai neliks nepastebėta gatvėje“, – pasakoja dizaineriai Paulius Stalionis ir Viktorija Rozenbergaitė. Subtilios detalės net ir visai paprastą drabužį paverčia ypatingu. Smulkios klostelės, įdurtos neįprastoje vietoje,

metalinės, blizgios arba veidrodinės sagos – visa tai ypač pagyvina įprastai atrodančius švarkus arba paltus. Vis dažniau išlendanti pavasarinė saulė leidžia rinktis ne vien matinius audinius. Atsispindinti šviesa blizgiam drabužiui suteikia žaismingumo, gyvumo ir elegancijos. Blizgus audinys sugeria šalia jo esančias kitų drabužių ir aplinkos spalvas – ši savybė drabužių derinį paverčia įdomiu ir dinamišku. Neįprastos formos švarkų, paltų at-

vartai: lenktos linijos, neproporcingi dydžiai, kitokia medžiaga, kontrastingų spalvų juostelė. Toks sprendimas prideda ekstravagancijos ir išskirtinumo. Griežti platūs pečiai ir paryškintas liemuo – svarbus sezono akcentas. Platūs pečiai suteikia galios ir griežtumo jausmą, liemuo paryškinamas įsiuvais ar diržu. Kadangi žiemą dauguma rinkosi didelius laisvus paltus ir sluoksniavo drabužius, pavasarį dizaineriai siūlo nebeslėpti, o priešingai – paryškinti savo kūno linijas.

LAMŲ SLĖNIS

MADOS PAVASARIS

LAISVĖ KURTI SAVE Drabužiai: „Undress“ Nuotraukos: Gertrūda Varnaitė Modelis: Enrika Adomavičiūtė Stilius: Giedrė Anužytė Makiažas: Lilija Ustin

Drabužių ženklo „Undress“ dizainerė Ana Savicka pasakoja, kad šių metų pavasario-vasaros kolekcijoje atsiskleidžia švelnios pastelės tonai: persikas, gaivi mėta, subtili rožė. „Šis pavasaris alsuoja elegantiška ramybe“, – šiltojo sezono kolekciją apibūdina dizainerė. Dar viena kolekcijoje atsiskleidžian-

ti tendencija – laisvė. Drabužių klostėse įsisuko vasara: vėjo plaikstomi sijonai, atviri pečiai, apnuoginta nugara, siauros petnešos – viskas vasarai ir apie ją. 2018 m. pavasario-vasaros kolekcijoje išlaikoma ir klasikinė moteriškų siluetų samprata – drabužių liemuo vis dar savo vietoje. Vienas svarbiausių kolekcijos elementų – marškiniai-su-

knelė. Tai dviveidis drabužis, vis keičiantis savo įvaizdį. „Daug audinio, judesio, ryškumo, švelnumo, šiek tiek nuogumo, dar šiek tiek griežtumo“, –vardija Ana. Šį pavasarį vėjavaikiška romantika persipina su solidžia klasika, o minimalizmas tampa puošnumu. Ypač daug laisvės kurti save.

LAMŲ SLĖNIS

APPLE OF EVE – tai vienintelė vieta Lietuvoje, kurioje rasite kruopščiai atrinktą išskirtinį japoniškos mados asortimentą. Atidarę butikus Vilniuje ir Kaune, APPLE OF EVE jau trejus metus lieka ištikimi Tekančios Saulės šalies drabužių ir aksesuarų meistrystei, kurią vis labiau vertina ne tik Lietuvos moterys, bet ir vyrai.

JAPONIŠKOS MADOS REZIDENCIJA LIETUVOJE

Nuotraukos: Masakado Nishibayashi Modeliai: Aoi (SOS) Modelis: Shoichi Higa (Bondmen) Šukuosenos ir makiažas: Van De Valde

Šio sezono pasididžiavimas – japonų prekės ženklas ROGGYKEI, po kuriuo slepiasi talentinga dizainerių – ROGGY (Hitoshi Korogi) ir KEI (Keiko Miyakoshi) – pora. Šie bemaž dešimtmetį mados industrijoje dirbantys japonai kuria drabužius daugeliui pasaulio menininkų ir garsenybių. Viena iš jų – pasaulinė popžvaigždė Lady Gaga. ROGGYKEI – APPLE OF EVE praėjusių metų mados savaitės atra-

LAMŲ SLĖNIS

dimas. Turėdami galimybę susipažinti su dešimtimis japoniškų prekės ženklų, atvykusių prisistatyti Paryžiaus mados fiestoje, ROGGYKEI kūrinius APPLE OF EVE kūrėjai pastebėjo akimirksniu. Tai savo konstrukcijomis itin sudėtingi, pačiam avangardo olimpui atstovaujantys, tačiau kasdienybėje lengvai pritaikomi modeliai. Išskirtinis ROGGYKEI akcentas – apskritimo forma kirptos rankovės, kelnės ar net visas drabužio

siluetas, tampantys vizitine prekės ženklo kortele. Nėra jokių abejonių, kad tokio drabužio šeimininkas būtinai turi būti tikra asmenybė: drąsi, jauki, įdomi, veikianti kažką išskirtinio ir būtinai dinamiška! Kaip ir pats milijoninio Japonijos miesto Osakos meras Yoshimura, kuris, beje, yra prisiekęs ROGGYKEI fanas. Jis ne kartą dalyvavo ir šio prekės ženklo kolekcijų pristatymuose – kaip modelis!

LAMŲ SLĖNIS

Šių metų šiltojo sezono ROGGYKEI kolekcijos drabužiuose vyrauja natūralus linas, medvilnė ir šilti žemės atspalviai. Unikalus kolekcijos bruožas – batikos technika dažyti audiniai, kuriuos rankomis gamino Japonijos Naros prefektūros amatininkai. Taigi kiekvienas drabužis – skirtingas ir unikalus, o tai kuria laiko tėkmės ir nuolatinės kaitos efektą. ROGGYKEI – laikui ir madai nepavaldūs rūbai. Tai tarsi klasika, turinti originalumo prieskonį. Jie lyg ir norėtų šokiruoti kaip grynų gryniausias avangardas – bet geriau įsižiūrėjus, tiesiog spinduliuoja naują estetiką, derinamą su komfortu ir išpuoselėta kokybe. ROGGYKEI dizaineriai teigia, jog drabužius kuria neišskirdami nei amžiaus, nei lyties, nei rasės. Daugelis kolekcijos modelių yra „unisex“ – tinkami tiek moterims, tiek vyrams. Verta paminėti, kad ribos tarp vyriškų ir moteriškų drabužių išnykimas jau kurį laiką yra viena ryškiausių pasaulio mados tendencijų, kurios pradininkais pelnytai galėtų vadintis japonai. APPLE OF EVE kviečia įvertinti ir kitus jų butikams atrinktus japonų mados prekės ženklus, kurių kiekvienais metais vis gausėja. Kiekvieną sezoną tiesiog išgraibstomos jau daugelio Lietuvos moterų ir net vyrų pamėgtos ANTIPAST kojinaitės bei pirštinės, įkūnijančios tikrą japonų tekstilės ir spalvų meistrystę. Dėmesio verti ir CHRISTIAN PEAU rankų darbo vintažiniai aksesuarai, rankomis siuvami iš roplių odos. Arba labiau meno kūriniai nei drabužiai iš MINÄ PERHONEN, pasižymintys išskirtiniu kruopštumu, moteriškumu ir itin unikaliais raštais. Čia rasite ir VLAS BLOMME medvilnės bei lino kokybę, japoniškąjį „haute couture“ iš KAVAL, lengvai pritaikomus avangardo šedevrus iš KLASICA ir, žinoma, CA4LA skrybėlaičių ir kepurių meistrų darbus tiesiai iš Japonijos.

LAMŲ SLĖNIS

Šv. Mikalojaus 11, Vilnius

www.appleofeve.lt

Laisvės al. 29, Kaunas

LAMŲ SLĖNIS

Pastaraisiais metais Tel Avive, Izraelyje, gyvenanti kino kuratorė AISTĖ RAČAITYTĖ jau ne vienerius metus medžioja filmus didžiausiam Lietuvos kino festivaliui „Kino pavasaris“. Kiekvieną mėnesį keliaudama po kino festivalius ji peržiūri šimtus filmų, iš kurių ryškiausi vėliau atsiranda ir „Kino pavasario“ programoje. Aistė „Lamų slėniui“ pasakoja apie tendencijas kino pasaulyje.

Į JOS TINKLUS PATENKA FILMAI Tekstas: Auksė Podoloskytė Nuotrauka: Gediminas Gražys

– Aiste, moterims skirtų žurnalų puslapiai mirga nuo nuotraukų, kuriose labai aiškiai sudėliojami sezono akcentai. Kaip yra kine? Ar čia tendencijas lengva apibrėžti? – Atrasti paralelių tarp mados ir kino nėra sunku. Abi šias sritis turbūt labiausiai sieja ne tik judėjimas pirmyn, bet ir cikliškas sugrįžimas prie šaknų. Pavyzdžiui, prieš dešimtmetį galutinai skaitmenizavęsis kinas šiandien vis dažniau grįžta prie 35 mm juostos, kurios kokybė ir sukeliamas pojūtis, visi suprato, yra nepakeičiami. Tai pasijus ir artėjančiame „Kino pavasaryje“ – 35 mm juosta nufilmuoti yra „Grūdas“ ir „Sėkmės“, „Žiemos broliai“ bei „Ava“. Taip pat yra ir su žanrais – nors atrodė, kad autorinio kino kūrėjų nebedomins tradicinės pasakojimo formos, dabar daugėja labai įdomių eksperimentų, flirtuojančių su žanrų konvencijomis. Šiemet neatsispyrėme į „Kino pavasarį“ atvežti net dviejų

miuziklų – šviežutėlio Lavo Diazo filmo iš Berlinalės „Šėtono laikas“, kuriame žmonės dainuoja apie tragišką Filipinų istoriją, ir ypatingo subtilumo prancūzo Bruno Dumonto „Žanetė: Žanos d’Ark vaikystė“, kuriame viduramžių herojė apdainuoja savo susikaupimą garsiesiems žygiams. Man atrodo, ryškiausią tendenciją kine atspindi ir šiuolaikinės kultūros kryptis – tai ribų trynimas, nesvarbu, kokios jos būtų: žanrinės, teminės, ribos tarp dokumentikos ir fikcijos formų. Vedant paraleles su mada: šiandien gatvėse galime pamatyti bet ką, nebeegzistuoja griežti aprangos kanonai – taip ir kino festivalyje, ypač drąsesniame kaip Berlinalė, galime rasti bet ką – nuo televizijos serijų iki vaizdo instaliacijų. Ir kas sakė, kad tai jau nebetelpa į anksčiau nubrėžtas kino ribas? Prieš dešimt metų hibridiniai (dokumentikos ir vaidybinio kino formą supinantys) filmai buvo rete-

nybė, kėlusi iššūkius žiūrovų percepcijai, o šiandien jų tiek daug, kad niekas nebeakcentuoja jų pobūdžio pirmojoje recenzijos pastraipoje. „Kino pavasaris“ visuomet buvo atviras šioms naujovėms, net turėjo „Hibridų“ programą. Tačiau šiemet tokie filmai bus pasklidę po įvairias programas – tarp jų ir nelengvai įkandamas filmas „Dabar tai jau padėk man, dievuli!“ bei provokuojanti kultūrizmo studija „Tokia švelni oda“. – Gal papasakotum, kokios temos filmuose dabar yra ant bangos? – Tematinės tendencijos kine tiksliai atspindi ryškiausius realybės pokyčius – kartais nepaprastai operatyviai. Šiemet Berlyne pamačiau pirmąjį simptominį filmą po #metoo kampanijos, jis ganėtinai tiesmukai surinko populiariausias lytinio priekabiavimo formas ir moterims pasipriešinus sekantį susidorojimą su jomis pavertė vientisu klišiniu pasakojimu.

LAMŲ SLĖNIS

Tai pirmas žingsnis, tačiau kitąmet panašių ir, tikiuosi, daug geresnių filmų pamatysime jau dešimtis. Ne tema, tačiau labai sąmoninga tendencija šiuolaikiniame kine – tai siekis pakeisti lytinę nelygybę industrijoje. „Kino pavasaris“ taip pat atidus šiam klausimui, todėl programoje kasmet atsiranda vis daugiau moterų režisierių filmų, taip pat ir filmų, kurių pagrindinė herojė yra moteris. Šiemet jų gausiau nei bet kada anksčiau – siūlau nepraleisti išskirtinių portretų „Silvana“, „Bobbi Jene“, „Maria Callas: savais žodžiais“, „Chavela“, „Madmuazelė Paradis“. Galite nuspėti, kad šiandien festivaliuose gausiausia filmų migracijos arba Donaldo Trumpo Amerikos tema. „Kino pavasaryje“ rodysime vieną monumentaliausių filmų apie pabėgėlius – kinų menininko Ai Weiwei filmą „Migruojantys žmonės“.

Ar tai patogi vieta jausti, kuo pulsuoja kino industrija? – Ir taip, ir ne. Šalį pasiekia dauguma svarbiausių filmų, yra keletas stiprių tarptautinių kino festivalių, egzistuoja šimtai kino klubų, o kino teatrų lankomumas yra tikrai aukštas – tačiau kasdienė kino kultūra ten, lyginant su Vakarų Europa, yra ganėtinai provinciali, pataikaujanti vidutiniškam žiūrovui. O gal mano pačios lūkesčiai yra tiesiog aukštesni nei dažno žiūrovo... Tačiau Izraelio kinas yra drąsus, gyvas ir svarbus. Pamenu, jis mane žavėjo dar prieš susisiejant su šia šalimi artimiau. Tai šalis, kuriai netrūksta istorijų, o naujosios kartos kūrėjai sėkmingai ieško vis naujų formų joms papasakoti. Todėl ir „Kino pavasaryje“ kasmet atsiranda vietos ne vienam filmui iš Izraelio. Šiemet tarp jų du vaidybiniai – „Ilgesys“ ir „Forkstrotas“, bei dokumentinis filmas apie neišsprendžiamą Izraelio ir Palestinos konfliktą, sukur– Ar filmų personažai taip pat tas garsaus režisieriaus Amoso Gitai, atliepia tam tikras tendencijas? – „Į Vakarus nuo Jordano upės“. – Pastebiu vis daugiau filmų apie pagyvenusius žmones, ypač moteris. – Kaip apibūdintum festivalio Tai atsispindi ne viename mūsų re- programos kuratoriaus darbą? pertuaro filme, pavyzdžiui, „Paveldė– Nors tai skamba kaip svajonių tojos“, „Kandeliarija“, „Hana“. Man darbas, jis reikalauja labai didelės atlabai džiugu, kad kino kūrėjams mo- sakomybės ir atidumo. Daugelis galteris pasidarė įdomi ne tik jaunos he- voja, kad programos sudarytojai tik teroseksualios merginos pavidalu. žiūri filmus ir juos analizuoja, tačiau programos užkulisiai pilni ir „ekselio“ – Jau kurį laiką gyveni Tel Avive. lentelių bei alinančių derybų, o kartais

LAMŲ SLĖNIS

net ir karų telefonu ar elektroniniu paštu... Kaip bebūtų, šio darbo į nieką nekeisčiau. – Darbas neleidžia tau ilgam nutūpti vienoje vietoje. Kaip dažnai keliauji? – Berlynas, Kanai, Torontas tampa mažais atskaitos taškais, aplink kuriuos vėliau dėliojasi kitos išvykos į festivalius bei muges Lokarne, Karlovi Varuose, Romoje, Paryžiuje ir kitur. Magistro studijose visai nemažai tyrinėjau kino festivalių fenomeną. Įdomu tai, kad vis daugiau mokslininkų prabyla apie nuolat po festivalius keliaujančius kino industrijos atstovus kaip atskirą bendruomenę, o festivalius – kaip kas keletą savaičių žemėlapyje vietą keičiančią heterotopiją. Tad nepaisant to, kur gyveni, – kas kiek laiko sugrįžti į tą patį kino fesitvalį, kur kaskart vis daugiau atpažįstamų veidų. – Kas sunkiausia dalyvaujant kino festivaliuose? – Turbūt daryti kompromisus, nes festivalių programose būna nuo 100 iki 400 filmų, o per savaitę ar dešimt dienų pavyksta pažiūrėti vos 30–50. Be to, reikia spėti susitikti su užsienio kolegomis ir labai svarbiais žaidėjais tampančiais pardavimų agentais. Neretai nepabaigus vieno filmo tenka bėgti į kitą...

LAMŲ SLĖNIS

DVIGUBAI DAUGIAU MEILĖS Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė

Posakis, jog šuo yra geriausias žmogaus draugas, – senas it pasaulis. O kas paskatina žmogų rūpintis dviem, o gal net ir daugiau keturkojų? Klausydamasis šių pokalbių herojų imi tikėti žmonių gerumu – dalindamiesi jų istorijomis viliamės, kad atsakingo gyvūnų auginimo tendencija niekuomet neišeis nei iš mados, nei iš širdies.

LAMŲ SLĖNIS

Nuotraukos: Lina Jushke

ROBERTAS BREIVA Projekto „Kovinis Piktukas“, skirto suteikti namų globą kovinių ir pavojingų veislių šunims ir jų mišrūnams, iniciatorius

– Robertai, apibūdink, kas gi tas „Piktukas“? – Mano draugė Eglė kadaise turėjo pravardę „Kovinis Piktukas“. Esame kalbėję, jog jei kada turėsiu šunų prieglaudą, ji vadinsis būtent taip. (Šypsosi). Dabar atrodo, kad „piktuko“ terminas tapo bendrinės kalbos dalimi – jis apibūdina agresyvių veislių šunis. O „Kovinis Piktukas“ yra oksimoronas, išjuokiantis valdžios bandymus uždrausti šiuos šunis ar apriboti jų laikymą. – Kokią klaidingą nuomonę žmonės yra susidarę apie kovinius šunis? Ką apie juos papasakotum nieko nežinančiam? – Net nežinau, nuo ko bepradėti... Nei geras pitbulis, nei Stafordšyro terjeras niekada nebus agresyvus žmogui. Šunų kovose tie šunys, kurie būdavo agresyvūs prieš žmogų, tiesiog nepraeidavo atrankos, jų niekas toliau neveisdavo. Agresijos prieš žmogų nebuvimas šiems šunims yra įgimtas, todėl iš pirmo žvilgsnio baugių veislių šunys taip gerai sutaria su vaikais, visiškai netinka saugoti teritorijoms. Jų nereikia bijoti. Reikia bijoti žmonių. (Šypsosi). Su šunimis kaip ir su žmonėmis: nuo gimimo labai blogų žmonių nėra. Nuo pakelės maniako iki Charles’o Mansono – visi jie per savo gyvenimą yra patyrę labai daug smurto. Tad taip

LAMŲ SLĖNIS

yra ir su šunimis. Viskas priklauso nuo auklėjimo. – Kaip prasidėjo tavo ir šunų draugystė? – Gyvenau labai chaotišką gyvenimą. Užaugau policininkės ir gydytojo šeimoje, būdavau apsirengęs ir pavalgęs, tačiau smurtas, alkoholis, melas ir nepagarba buvo nuolatiniai mūsų namų svečiai. Kai man buvo aštuoniolika, seneliai, kurie manimi rūpinosi, žuvo žiaurioje avarijoje. Kai man buvo dvidešimt treji, man matant nusižudė tėvas. Išgyvenau didžiulę depresiją ir nerimo priepuolius. Prieš septynerius metus pradėjau lankytis „Lesės“ gyvūnų prieglaudoje Vilniuje, kur po truputį atradau savotišką terapiją. Vaikystėje pats labai bijodavau agresyvių veislių šunų, tėvai gąsdindavo, kad šie „valgo“ vaikus, kad jiems įsikandus susirakins žandikaulis, reikės leisti vaistų, kad atsikabintų ir panašiai. Tačiau pradėjęs lankytis „Lesės“ prieglaudoje, sutikau du piktukus, kuriuos labai pamilau ir savo baimę įveikiau. Nuo to laiko, kai mirė seneliai, nebuvau jautęs besąlygiškos meilės jausmo. Bet taip buvo tik iki tol, kol susipažinau su šiais šunimis. Man patiko jų jėga ir ištikimybė – jei reikės, piktukas nedvejodamas stovės ir gins savo žmogų iki mirties. Jam nesvarbu, koks tu ir ką veiki, jis tave mylės bet kokiu atveju.

LAMŲ SLĖNIS

Taip namuose atsirado pirmas, antras, trečias šuniukas, atsilaisvino papildomos patalpos, ir prieš beveik šešerius metus Kūčių vakarą gimė „Kovinio Piktuko“ iniciatyva, kurios tikslas – suteikti namų globą agresyvių veislių šunims ir jų mišrūnams, rūpintis jų mityba, fizine bei psichologine sveikata, ir galiausiai rasti jiems mylinčius šeimininkus. – Kiek šuniukų tau jau pavyko išgelbėti? – Per visus šiuo metus išgelbėjome daugiau kaip šešiasdešimt šunų. Darbo yra daug. Taip pat sunku patikėti piktukus kažkam kitam. Yra vos keli žmonės, kuriais pasitikiu, ir žinau, jog palikus šunis jų globoje nieko nenutiks. Be šios veiklos daug dirbu ir mokausi, rūpinuosi vietiniais vaikučiais iš probleminių šeimų. Visi klausia, kaip aš viską spėju, – tačiau iš tiesų nieko nespėju! (Juokiasi). Rodos, kad žmonės, užsiimantys beglobių gyvūnų priežiūra, turi angelą sargą – nelabai esame girdėję apie stiprias traumas ar sukandžiojimus, juos tarsi kažkas saugo. – Ką tau reiškia atsakingas šunų ir apskritai gyvūnų auginimas? – Jei visi žmonės augintų šunis atsakingai, galėčiau užsiimti kokia nors kita veikla – nereikėtų aukotis, mėnesiais budėti naktimis prie į griovį išmestų mažylių. Brangiausiai šioje veikloje kainuoja laikas. Būna, jog neprižiūrėtų šunų gydymui išleidžiame daug, tačiau maistą ir papildus gauname nebrangiai, bendradarbiaujame su viena veterinarijos klinika. Labiausiai įstringa pačios žiauriausios istorijos – išmesti, skandinti, mušti šunys, ir, žinoma, tie, kuriuos tenka užmigdyti. Gera tai, kad vis dėlto dauguma istorijų baigiasi laimingai.

LAMŲ SLĖNIS

– Pakalbėkim apie šiuo metu su tavimi gyvenančius šunis. Ar gali juos visus pristatyti? – Carui yra trylika metų, jį mūsų sekėjai rado klaidžiojantį Trakų miškuose. Zosytę atėmusi iš benamių mums atvežė policija. Ji buvo tokia susivėlusi, apaugusi plaukais, jog atrodė it vaikščiojantis dredas. Juodos spalvos Bigį ir rudą Tonį mums atidavė patys šeimininkai. Kai atkeliavo pas mus, jie svėrė gerokai per daug, tad teko daug dirbti, kol atgavo sveiką pitbuliams būdingą fizinę formą. Bigis ir Tonis labai mėgsta bėgioti ir tempti. Stengiuosi per dieną su jais nubėgti po penkis kilometrus. Labai laukiame, kol nutirps sniegas, kai vėl lėksim važinėtis. Esu matęs įvairiausių atvejų, todėl elgiuosi labai atsargiai, į lauką vedžioju juos visus po vieną. – Kokios yra namų su keletu šunų taisyklės? – Ypatingų taisyklių nekeliu nei sau, nei šuniukams. Galbūt tuo ir skiriasi mūsų globa nuo globos prieglaudose – tai namų globa: šunys pas mus miega lovoje, prašinėja maisto... (Juokiasi). Esame sulaukę piktų komentarų, kad būdami „Kovinio Piktuko“ globoje šunys išmoko kaulyti maisto nuo stalo ir lipti į lovą. Kai dovanojame šuniuką, kiek leidžia galimybės, paruošiame jį rūpestingam, mylinčiam gyvenimui namuose. Tik iš meilės sau ir kitiems gimsta visi gražūs dalykai. O šunys jau nuo pat pradžių yra tokie – tiesiog myli ir kitaip nemoka.

LAMŲ SLĖNIS

Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

BERNADETA PETRONYTĖ / IRMANTAS JANUKĖNAS Architektė, šunims skirto prekės ženklo „Sighthound Squad“ bendraįkūrėja ir pardavimo vadybininkas

– Bernadeta, Irmantai, auginate du šuniukus. Kaip tai nutiko? Bernadeta: Auginame du kurtus: greihaundą Oliviją ir saliukę Luną. Šunis nuo mažens auginau su mama, dalyvaudavau parodose, vienu metu net veisėme jorkšyro terjerus. Tad kai pradėjome gyventi kartu, jau ilgą laiką norėjusi kurto, įkalbėjau Irmantą auginti greihaundą. Irmantas: Aš buvau niekada neturėjęs šuns, todėl į tai žiūrėjau įtariau. Galvojau, kad tai pareikalaus didelės atsakomybės, tačiau kai į namus atkeliavo Olivija, džiaugiausi ne mažiau nei Bernadeta. Bernadeta: O praėjusiais metais atsirado ir Luna, antrasis mūsų šuo. Kadangi fotografuoju šunis, grįždama iš vienos pažįstamos veisėjos jau rašiau Irmantui žinutę, kad išvažiavome dviese, o grįžtame trise... (Šypsosi). Man visuomet atrodė, kad namuose turi augti du gyvūnai – dviese augti jiems linksmiau. Irmantas: Šunys kaip ir žmonės – po vieną nebūna laimingi. Bernadeta: Jie turi savo šeimininką, savo vadą, tačiau augdami su gentainiu gali lakstyti lauke, bendrauti, vienas iš kito mokytis.

mus atkeliavo iš veislyno, įsikūrusio kaime, kai jai buvo dveji metai. Prisitaikyti mieste jai buvo labai sunku. Veislyne ji augo tik su viena moterimi, nebuvo mačiusi daug žmonių, ypač vyrų, todėl iki šiol į juos žiūri atsargiai. Ji ramesnė, tylesnė, baikštesnė. Kurtai apskritai yra labai jautrūs šunys, reikalaujantys ankstyvos socializacijos. Tuo tarpu Luna yra labai padykusi, nori su visais draugauti. Tai labai daug duoda Olivijai – net mūsų draugai sako, kad per šiuos metus būdama su Luna Olivija labai padrąsėjo. Antras šuo į namus atnešė daug geros įtakos.

– Ar iš meilės šunims ir gimė „Sighthound Squad“ projektas? Papasakokite apie jį plačiau. Bernadeta: „Sighthound Squad“ gimė iš didelės meilės. Antkaklius šunims darome su drauge Karolina, su kuria susipažinome per instagramą. Ji augina rusų kurtą, instagrame turi jo profilį. Taip susipažinusios, prieš porą metų pradėjome eiti į žygius. Bevaikščiojant kartu gimė idėja kurti patvarius ir stilingus antkaklius šunims. Tie, kas augina šunis, žino, kad odiniai antkakliai labai greitai susidėvi. Norėjome, kad – Kokios jos – Olivija ir Luna? antkakliai būtų estetiški, gražiai Bernadeta: Olivija į mūsų na- atrodytų nuotraukose.

LAMŲ SLĖNIS

Greihaundai, nors ir dideli, kambaryje nepasižymi dideliu aktyvumu. Mes gyvename dviejų kambarių bute, tačiau nebūna jokių problemų.

– Iš ko jie pagaminti? Kas kūrė tą smagų jų dizainą? Atradome amerikiečių medžiagą biotaną, kurią vadiname veganiška oda. Biotanas yra labai patvarus, nesugeria kvapų, neperšlampa ir visuomet atrodo it naujas. Dizainą antkakliams kuria Karolina. Kadangi mūsų šunys medžiokliniai ir daug laiko praleidžia gamtoje, norėjome, kad antkaklių dizainas būtų paremtas gamtos vaizdiniais. Kurtai gaudo zuikius, todėl zuikis pavaizduotas „Sighthound Squad“ logotipe. Visus paveikslėlius draugė piešia rankomis, po to persikelia į kompiuterį. Naujojoje kolekcijoje taip pat vyrauja gamtos motyvai: zuikiai, lapės, antys. Gaminame ne tik antkaklius, bet ir pavadėlius, ateityje galvojame įvesti ir petnešas. Antkaklius į pasaulį paleidome tik spalio mėnesį, bet su jais jau suspėjome sudalyvauti dizaino mugėje „Lofte“, šunų parodoje Vilniuje. Turime antkaklių elektroninę parduotuvę, viską gaminame pagal užsakymą.

LAMŲ SLĖNIS

– Tavo draugė turi rusų kurtą – ar visi jūsų šunys gerai sutaria? Irmantas: Jie visi trys labai gerai sutaria, gražiai draugauja. Kadangi Fargo – patinėlis, juokaujame, kad Olivija yra jo meilė! Kai kur nors keliaujame, Oliviją paliekame su Fargo. Bernadeta: O mūsų Olivija su Luna viena kitą labai papildo. Luna mokosi iš Olivijos gero elgesio, o Olivija iš Lunos – drąsėti. Džiaugiamės, kad turime du šunis. Kurtai šiaip yra „sofos šunys“: nors lauke dūksta daug, namuose yra tylūs ir ramūs. Lietuvoje populiaresni vipetai – jie šiek tiek aktyvesni. Tačiau greihaundai, nors ir dideli, kambaryje nepasižymi dideliu aktyvumu. Mes gyvename dviejų kambarių bute, tačiau nebūna jokių problemų. Irmantas: Kai šunis gerai išvedžioji lauke, namuose nebus problemų su jokia veisle. Bernadeta: Aš visuomet sakau, kad

šuniui yra svarbi ne erdvė, o bendravimas su šeimininku. Jei gyventume ir didžiausiame name, tačiau neskirtume jam dėmesio, šuo neaugtų laimingas. Su savo šunimis visur keliaujame kartu, jie gauna daug dėmesio, tad tos keturios sienos jiems visai nesvarbu. – Kokios yra namų su dviem šunimis taisyklės? Irmantas: Pagrindinė mūsų namų taisyklė – šunys nemiega mūsų miegamajame. Kai einame miegoti, šunis nuvedame į kitą kambarį ir duris uždarome. Žinoma, ryte jie linksmai atbėga į lovą, tačiau paties poilsio trukdyti negali. Bernadeta: Kai turėjome tik Oliviją, jos guolis buvo miegamajame, tačiau su dviem šunimis miegoti tame pačiame kambaryje yra nebeįmanoma. Irmantas: Žinai, kad pabudęs kažkuriuo metu vis tiek rasi jas susirangiusias lovoje. (Šypsosi).

LAMŲ SLĖNIS

– Šunis šeriate „raw“, t.y. tik neapdorota mėsa? Bernadeta: Kai pasiėmėme Oliviją, maitinau ir sausu ėdalu, tačiau ji ėmė prastai valgyti. Tuomet pasiskaičiusi apie „raw“ mitybą, pradėjau maitinti žalia mėsa. Po tokių mitybos pokyčių Olivija labai atsigavo, pasidarė daug aktyvesnė ir linksmesnė, jos kailiukas ėmė žvilgėti. Tikrai niekada negrįžčiau prie šėrimo sausu maistu. Irmantas: Iškart pastebėjome, kad šuo atsigavo tiek fiziškai, tiek emociškai. Apskritai kurtų veislė yra tinkamai veisiama: kokia piešiniuose buvo vaizduojama prieš keturis tūkstančius metų, tokia ir yra dabar. Galbūt todėl jiems taip tinka tokia primityvi mityba. – Ką jums reiškia atsakingas gyvūnų auginimas? Irmantas: Svarbu suvokti, kad šuo yra gyva būtybė. Jis kaip vaikas, kuriam reikės tavo dėmesio, rūpesčio. Negali galvoti, kad norėdamas kažkur išeiti, galėsi jį bet kur numesti. Turi suvokti, jog per dieną šuniui turėsi skirti bent vieną ar dvi valandas. Yra ir tokių veislių, kurioms prireiks ir keturių tavo dienos valandų. Yra žmonių, kurie įsivaizduoja, jog jie atvers

LAMŲ SLĖNIS

lauko duris ir šuo išsižais pats, tačiau taip nėra – tu turėsi su juo vaikščioti, tiek protiškai, tiek fiziškai juo užsiimti. Bernadeta: Kadangi šunis auginau nuo pat mažens, man šuo niekada nebuvo tik gražus namų daiktas. Nepateisinu žmonių, kurie išveda augintinį dešimčiai minučių į lauką, pamaitina ir mano, jog to gana. Irmantas: Arba kai žmonės sako, kad šunį nupirko vaikams. Tada vaikams galima nupirkti ir automobilį – juk tai irgi bus „smagu“. (Šypsosi). – Rugpjūtį tuokiatės, ar šuniukai neš jūsų žiedus? (Abu juokiasi). Irmantas: Manau, kad ne, nes tikriausiai to žiedo neberastume... Bernadeta: Bet šuniukai vestuvėse tikrai dalyvaus! Kadangi vestuves švęsime sodyboje, draugus į šventę dalyvauti kviečiame su savo augintiniais. Irmantas: Skaičiuojame, kad šventėje dalyvaus virš dešimties šunų. Bernadeta: Kadangi jie visi sutaria tarpusavyje, tad galės sau bėgioti ir dūkti, bus ir tikras šunų vakarėlis! Irmantas: Tik tikriausiai teks akylai saugoti stalą. (Šypsosi).

LAMŲ SLĖNIS

Nuotraukos: Bernadeta Petronytė

100

LAMŲ SLĖNIS

101

102

LAMŲ SLĖNIS

103

104

LAMŲ SLĖNIS

105

Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

RYTĖ ŠIDLAUSKAITĖ Skaitmeninės komunikacijos specialistė

106

LAMŲ SLĖNIS

– Ryte, prie tavęs glaudžiasi du šunys. Kaip tai nutiko? – Mama pasakojo, kad būdama maža visada nešiodavausi knygutę apie šunis ir sakydavau, kad noriu šuns Lesės. Visada svajojau apie vokiečių aviganį, bet nutiko taip, kad namuose atsirado haskis Smėlis, kuriam jau dešimt metų. Jį auginu nuo šešiolikos. Visuomet galvojau, jog noriu daugiau nei vieno šuns. Auginti juos du nebuvo spontaniškas sprendimas – skaičiau daug literatūros, taip atradau veimaranerių veislę. Tuo metu man buvo šešiolika, tad brangaus veislinio šuns su dokumentais nebūčiau įpirkusi, tačiau taip jo norėjau, kad buvau pasiruošusi šunį pirkti išsimokėtinai! (Juokiasi). Gerai, kad mama tuo metu mane atkalbėjo. Tačiau nepasidaviau ir feisbuke suradau žmones, pardavinėjančius veimaranerių šuniukus. Keletą kartų vaikiškai jiems parašiau klausdama, kaip sekasi pardavinėti. Kaip tik tuo metu buvo prasidėjusi krizė – šuniukų niekas nepirko, todėl sulaukiau žinutės, kad man vieną jų padovanotų. Taip kitą dieną jau vykau parsivežti šuniuko, jam tuo metu buvo pusketvirto mėnesio. Deja, pasiėmiau jį visą apkramtytą ir sukandžiotą – matyt, šis buvo ramesnis ir kiti gausios vados nariai jį skriausdavo... Toks Gralis ir užaugo – išsigandęs, reikalaujantis

išskirtinio dėmesio. Labai džiaugiuosi savo tėvais, kad jie man leido šią avantiūrą – auginti du didelius šunis. Tai buvo mano vienos atsakomybė – juos auginau ir maistą pirkdavau pati viena, tai nebuvo mano tėvų šunys. Kai su draugu nusprendėme išvažiuoti pagyventi metams į Londoną, Smėlį ir Gralį palikau Alytuje, šunų viešbutyje. Už tai sumokėjau labai daug pinigų, po metų grįžau, kaip paklydėlė mama susirinkau savo „vaikus“ ir atvažiavau su jais gyventi į Vilnių. (Šypsosi). – Papasakok apie juos abu! – Smėlis yra toks šuo-katinas. Visados norėjau šuns, kuris tarsi būtų prie manęs prilipęs, kartu miegotų. Atsimenu, kad pirmą kartą įsikėlus Smėlį į lovą, jis nuo manęs pabėgo. Tuomet galvojau: „Tu, gyvate, aš taip tavęs norėjau, o tu manęs nemyli!“ (Juokiasi). Tad Smėlis visuomet buvo toks – nelabai meilus ir savarankiškas. Tuo tarpu su Graliu turėjau labai daug darbo. Džiaugiuosi, kad jis netapo agresyvus, tačiau ir dabar jis toks ramus, bailus. Jam reikia rutinos: jei vieną dienos veiksmą pakeisi, tarkim, pasivaikščiojus jam nepaduosi ėsti, jis iškart ims stresuoti. Vardą Gralis jam sugalvojau pagal Gralio taurę – tikslas, kurio visais būdais sieki, bet negali pasiekti.

LAMŲ SLĖNIS

107

– Ar šunys sutaria tarpusavyje? – Jie niekada nebuvo draugai. Jiems reikia žinoti, kad kitas yra šalia, tačiau Smėlis nemėgsta, kai prie jo kas nors lenda, o Gralis nuolat tai daro. Kadangi tai du žvalūs patinai, visko yra buvę, bet po to su jais „pasikalbi“ ir viskas išsisprendžia. Pripažįstu, galbūt jie nėra gerai išauklėti, bet aš juos labai myliu. Kai tau šešiolika metų ir tu išpildai savo svajonę auginti du didelius šunis, turi būti labai pasikausčiusi, kad juos išauklėtum. Šunų nevedžiau į jokias dresūros mokyklas, visas komandas mokydavau pati realioje situacijoje. Visuomet sakiau, kad man reikia, jog mano šuo nepultų, mokėtų komandas „šalia“, „pas mane“ ir „negalima“. Na, mano haskis dažniausiai elgiasi kliaudamasis principu „įrodyk, kad aš turiu ateiti pas tave“, o Gralis dėl savo panikos greitai pasimeta – tačiau jie abu puikiai supranta visas komandas ir dažniausiai elgiasi pavyzdingai, net vaikščiojant mieste. – Visgi abu šunys nemaži! – Tiesa, tačiau vedžioju juos kartu. Žinau savo galimybių ribas: vedžiodama du šunis galiu tuo pačiu metu fotografuoti ir dar kalbėti telefonu. Žinoma, jei prasilenki su dideliu šunimi, būna sunkiau: „negalima“ komanda veikia, bet jie vis tiek nori pasiuostinėti. Daug kas užduoda klausimą, kaip mes telpame. Graliui namuose reikia kvadračiuko prie manęs, o Smėliui tokio paties kvadračiuko reikia toliausiame kampe nuo manęs. (Šypsosi). Esu tikra, kad jiems būtų blogiau gyventi kažkur lauke, voljere, kur niekas su jais nebendrautų, nei mažiau erdvioje vietoje su daug meilės.

108

LAMŲ SLĖNIS

109

– O kokios yra tavo namų su dviem šunimis taisyklės? – Namuose mano šunys negali loti ir žaisti – tam skirtas laukas. Jie gali miegoti ant mano pagalvių, o maisto vogti negali – bet būtų daug griežčiau pasakyta, jei jie imtų loti, nei, tarkim, pavogtų bandelę. Aš nemėgstu, kai šunys namuose loja, tiesiog taip buvo jau nuo pat pradžių. Lauke išsisiuntame, tad namuose būnam ramiai. – Ar daug dėmesio iš aplinkinių sulauki eidama gatve su jais abiem? – Dabar jau pripratau, bet iš pradžių labai stebėdavausi, kai einant gatve nepažįstami žmonės šaukdavo Gralį ir Smėlį vardais. Kadangi Graliui būna labai šalta, mano mama yra jam pasiuvusi kombinezoną iš mano 1996 metais nešiotos striukės. Jis ryškiai violetinis, iki pat ilgų kojų apačios. Kai jį taip aprengiu, tikrai pasitaiko į mus atsisukančių praeivių. (Šypsosi). Kai žmonės nori mano šunis paglostyti – visad sakau, tarkitės su šunim. Jie nėra agresyvūs ir nepuls, bet prieidamas ir pats prisiimi atsakomybę, kad ant tavęs gali užšokti ar išplaukuoti. – Ką tau reiškia atsakingas gyvūnų auginimas? – Kai pasiimi auginti šunį, tampi atsakingas už labai daug dalykų. Tai kaip vaikas, kurį turi užauginti taip, kad jis taptų

110

LAMŲ SLĖNIS

normalus visuomenės narys, kad gerai elgtųsi, nekeltų problemų nei aplinkiniams, nei tau. Aš niekuomet nesuprasiu žmonių, kurie užmigdo šunį dėl to, kad jis nusibosta ar jo gydymas brangiai kainuos. Augindamas šunį turi jam suteikti viską, ką gali geriausio. Esu ne kartą sakiusi, kad jeigu ne šitie du šunys, neaišku, kas iš manęs būtų išaugę. Jie man suteikė didžiulę kontrolę ir atsakomybės jausmą. Pamenu, kaip serganti juos vesdavau į lauką, nors tuo metu norėdavau tiesiog gulėti lovoje. Žinojau, jog turiu nešti savo prisiimtą atsakomybę. Jei jų neturėčiau, man užtektų ir mažesnių pajamų, bet dabar reikia stengtis, kad galėčiau juos išlaikyti. Taip prie to vidinio ambicijų jausmo prisideda ir šis išorinis – turi siekti savo tikslų dar stipriau, nes augini gyvūną, kuriuo niekas kitas nepasirūpins. – Ar pasvajoji apie dar vieną? – Žinoma, kad pasvajoju... (Juokiasi). Tačiau sau esu išsikėlusi vieną taisyklę: kiek turiu rankų, tiek galiu turėti ir šunų. Jei auginčiau dar vieną, tikriausiai pasiimčiau jį iš prieglaudos. Turiu svajonę, kurią tikiuosi kada nors įgyvendinti – pasiimti iš prieglaudos senus, niekam nereikalingus šunis ir padėti jiems gerai nugyventi likusius metelius. Kol kas nesu tam pasiruošusi nei morališkai, nei finansiškai, bet kada nors ateityje labai to norėčiau.

LAMŲ SLĖNIS

111

112

LAMŲ SLĖNIS

113

114

LAMŲ SLĖNIS

Tinklaraščio „Vaikų reikalai“ įkūrėja ir ketverių Julijos mama KRISTINA MINCYTĖ-RAZMINIENĖ pasakoja apie pirmuosius tinklaraščio gyvenimo metus, dalijasi patirtimi apie toli gražu idealaus laikotarpio neprimenančius pirmuosius gyvenimo metus su dukra ir kviečia įsitaisyti prie milžiniško pavasario gėlėmis kvepiančio stalo. Būtent prie jo, šypteli Kristina, ir verda visas jų šeimos gyvenimas.

PRIE DIDELIO STALO Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

– Kristina, papasakokite, kaip nusprendėte rašyti tinklaraštį apie vaikiškus reikalus? – Viskas prasidėjo nuo to, kad prieš beveik septynerius metus nusipirkau veidrodinį fotoaparatą. Jį pirkau tam, kad parodoje galėčiau fotografuoti šunis. Mūsų šou korgis Zoro yra tarptautinis čempionas, Vebas laimėjo Baltijos čempiono titulą. Per tuos septynerius metus parodose fotografuodavau tik automatiniu režimu, tad ilgainiui panorau išmokti fotografuoti profesionaliau. Kad išmoktum tai daryti, svarbu save įstatyti į tam tikrus visą procesą palengvinančius rėmus. Susikūriau viešą instagramo profilį, užsibrėžiau sau, kad fotografuosiu kasdien, ten

kelsiu nuotraukas, pamažu bandysiu išlipti iš automatinio režimo. Tuo metu Julijai suėjo treji metai. Kadangi daugiausiai laiko praleidžiu namuose su ja, natūraliai išėjo, kad vaikai, namai, mūsų laikas drauge tapo pagrindine tinklaraščio tema. Visa tai buvo arčiausiai to, kas buvau ir esu. Tačiau tikrai neplanavau daug rašyti apie vaikus. Iš pradžių kėliau tik nuotraukas, o laikui bėgant pradėjau rašyti ir tekstus. Supratau, kad instagrame žmonės atranda laiko perskaityti tikrai ilgus tekstus. Šiek tiek paaugus instagramo auditorijai, nusprendžiau persikelti ir į feisbuką. Dabar susikūriau ir savo puslapį. Prieš pora metų pradėjau domėtis socialiniais tinklais plačiau nei pa-

prastas vartotojas. Vieną kartą patekau į praktinius mokymus, pastebėjau, kad man sekasi. Tai paskatino ir toliau rašyti. Po Julijos gimimo nebegrįžau į savo buvusį darbą, pradėjau administruoti verslų socialinius tinklus, kurti turinį tinklaraščiams. „Vaikų reikalai“ man tapo savotiška rašymo ir fotografavimo treniruote. Įkvėpimo rašyti man nereikia – galiu sukurti įrašą eidama gatve, sėdėdama automobilyje. Dabar tai įtraukė labai giliai, su sekėjais užsimezgęs gana stiprus kontaktas. Įrašus dažniausiai įkeliu vakare, o tai yra toks simbolinis darbo dienos užbaigimas. Na, o kai kurios pažintys, užsimezgusios socialiniuose tinkluose, persikėlė ir į realų gyvenimą.

LAMŲ SLĖNIS

115

– Ar Julija noriai įsitraukia į tinklaraščio kūrimą? – Pirmuosius kelis mėnesius jai buvo įdomu, tačiau po kurio laiko ji kategoriškai atsisakydavo fotografuotis. Šis etapas truko gana ilgai – pusę metų ji nesutikdavo fotografuotis, tekdavo ilgai įkalbinėti, prašyti, susitarti, atsiklausti. Bandydavau tartis, išmokau laviruoti, prieiti, pagauti kampą. Daug nuotraukų mano tinklaraštyje – sustabdytos spontaniškos akimirkos. – Kristina, o kokia jūs esate mama? – Prieš gimstant Julijai labai daug dirbdavau. Buvo etapas, kai į darbą ateidavau 7:30 ryte, o vyras atvažiuodavo manęs pasiimti 22 val. vakaro. Šeštadienius taip pat praleisdavau darbe. Esu labai griežta sau – jei žinau, kad kažką padariau netobulai, jaučiuosi labai blogai. Bet po Julijos gimimo nebenorėjau dirbti nuo ryto iki vakaro. Prisimenu, pirmieji metai su Julija buvo tikrai nelengvi. Tuo metu, kai visi džiaugiasi gimusiu vaiku, dalijasi smagiomis emocijomis, naujais išgyvenimais ir atradimais, mūsų šeimoje šis džiaugsmas buvo pasislėpęs po krūva rūpesčių. Julija gimė labai smulki, ilgai nepriaugo pakankamai svorio. Gydytojai mums pasakė, kad pirmaisiais mėnesiais jai sunku orientuotis aplinkoje, aplankėme labai daug gydytojų. Trečią mėnesį ji nusprendė nebevalgyti. Nupirkau visus įmanomus buteliukus, antgalius, tačiau ji vi-

116

LAMŲ SLĖNIS

siškai atsisakė. Pasiūlymų buvo įvairiausių, bandėme ją maitinti ir su švirkštu, ir su šaukšteliu. Galiausiai pradėjau ją maitinti su specialia maitinimo sistema. Prisimenu, ją paruošti užtrukdavo pusvalandį, išvalyti dar maždaug tiek pat. Tris mėnesius per dieną neveikdavau nieko kito, tik ruošdavau, plaudavau sistemą ir maitindavau. Tas metas buvo labai sudėtingas, tad ramaus mėgavimosi buvimu mama buvo tikrai mažai. Ir tik antraisiais metais supratau, kad turėti vaiką iš tiesų yra labai smagu ir gera. Nebenorėjau grįžti į darbą, nes supratau, kad dirbti turėsiu labai daug, o savo vaiko praktiškai nematysiu. Esu mama eksperimentatorė. Nemėgstu skaityti knygų apie vaikų auginimą. Skaitau jas tik iškilus aiškiai problemai. Julija yra vaikas, kuri pakeisti, palenkti savo pusėn – labai sunku. Mudu su vyru supratome, kad tam tikriems dalykams jai ateina laikas, kad tiesiog reikia išlaukti. Stengiamės būti kantrūs. Išbandome daug dalykų, ją auginame pagal jausmą. – Kokia yra jūsų dukra Julija? – Man atrodo, jos charakteris labai panašus į mano, kartais mane tai net šiek tiek baugina. Jos reakcijos, elgesys dažnai būna nepaprastai pažįstami. Žiūrėdama į ją kartais pamatau savo savybes ir tam tikrus dalykus, kuriuose man pačiai reiktų pasitempti, pasistengti. Julijai jau ketveri, ji į darželį eina labai retai, mes praleidžiame daug laiko drauge – turbūt taip šis panašumas dar padidėjo.

LAMŲ SLĖNIS

117

118

LAMŲ SLĖNIS

119

Ji labai nemergaitiška, ilgą laiką net suknelių nesivilkdavo. Ir gana lepi – pastebėjau, kad jai šiek tiek trūksta fizinės ištvermės, tad pradėjome lankyti šokių studiją. Labai džiaugiuosi, kad šokiuose ji pamatė kitas mergaites su suknelėmis. Pamažu ir pati jas prisijaukina. Visi Julijos herojai yra paprastai labiau berniukams priskiriami personažai: tai Supermenas, Betmenas, vampyras, mumija, zombis... Ji mėgsta visus šuniukų patrulių herojus, išskyrus mergaitę, save visada identifikuoja su kažkuriuo herojumi berniuku, o visas mergaites priskiria man. Ji pyksta, jei kas nors ją pavadina princese, lėlėmis visai nežaidžia. Tiesiog mergaitiški dalykai jai absoliučiai neįdomūs. Mašinytės, kardai – mėgstamiausi jos žaislai. Yra pora lėlių, kurias nupirkau pabandyti, tačiau jos guli lentynoje beveik nepaliestos. Nepaisant to, ji labai švelni, daug kartų per dieną pasako, kad myli. Tačiau nepaprastai greitai užsiplieskia ir labai stipriai ir nuoširdžiai pyksta. – Kuo vadovaujatės augindami Juliją? Kokių taisyklių ir principų laikotės? – Yra dalykų, kurių labai norėtume, kad ji paisytų, bet kol kas nepavyksta susitarti. Vienas svarbiausių – ne-

120

LAMŲ SLĖNIS

skriausti šunų. Šuo yra gyvūnas, tad netyčia gali nutikti įvairių dalykų. Todėl labai svarbu vaikams paaiškinti, kad tampyti šunų už uodegos, ausų ar kitaip jų skriausti negalima. Nevalgyti per daug saldumynų – dar viena taisyklė, kurios stengiamės laikytis. Tenka riboti ne tik vaiką, bet ir save. (Juokiasi). Bandau ją išmokyti tvarkos, juk ateityje tikrai pravers įgūdis aplink save pasilaikyti tam tikrą tvarką. Dėl to teko drastiškai sumažinti žaislų skaičių – tiesiog pamačiau, kad niekas jais nežaidžia. Vis dėlto, man atrodo, nesame taisyklių žmonės. Tam tikros taisyklės, principai yra reikalingi, bet savęs pernelyg jais apriboti tikrai nenorime. – Skaičiau, kad jūsų dukros vardas turi gražią istoriją... – Kai sužinojome, kad laukiamės mergaitės, pradėjome galvoti vardus. Vartydavau knygas, jose radau begales gražių vardų – supratau, kad išsirinkti bus sunku. Ir supratau, kad vaikui vardą duoti reikia visai ne pagal grožį. Gerokai svarbiau, kad jo vardas turėtų prasmę. Pradėjau galvoti apie artimųjų vardus. Tuo metu, kai laukiausi, Julija turėjo tris gyvas proseneles: Mortą, Aldoną ir Adelę. Vienintelė prosenelė – mano tėčio mama Julija – mergaitės nesulaukė, jau buvo nu-

mirusi. Su šia močiute mes buvome labai artimos, aš esu be galo į ją panaši tiek išvaizda, tiek charakteriu. Esu sarkastiška, griežtoka, tačiau mane labai lengva pravirkdyti – tokia pat buvo ir babytė Julija. Ryšys tarp mūsų buvo labai stiprus. Kadangi tos vienintelės prosenelės tarp mūsų jau nebuvo – nusprendžiau, kad Julijos vardas bus labai gražus simbolis. – O ką abi veikiate, kai tėčio nėra namuose? Ar turite mergaitiškų ritualų, kuriuos veikiate tik dviese? – Mes labai mėgstame gulėti lovoje, joje darome praktiškai viską: valgome, piešiame, spalviname, skaitome, grojame su būgneliu, žaisliniu pianinu. Daug dalykų veikiame ir prie stalo: čia piešiame, dėliojame dėliones. Gyvename Žvėryne, kur arti ir miesto centras, ir upė, ir miškas. Pati užaugau Kaune, mano tėvai gyveno prie pat Laisvės alėjos, savaitgaliais su tėčiu turėjome tradiciją dviese eiti pasivaikščioti. Gatvė, kurioje gyvenau, buvo apstatyta smetoninės Lietuvos pastatais, joje vyravo art deco stilius, šalia buvo ir karo muziejus, savaitgaliais ten grodavo kariljonas. Mano vyras galėtų pabėgti į kalnus ir gyventi mažoje trobelėje, tačiau aš esu visiškas miesto žmogus. Dėl to vos atšilus orui daug vaikštome.

LAMŲ SLĖNIS

121

122

LAMŲ SLĖNIS

123

– Esu skaičiusi, kad svarbiausia jūsų namų vieta – šis milžiniškas 4 metrų ilgio stalas… – Šis stalas buvo suprojektuotas tikrai ne dėl to, kad mėgtume daryti vakarėlius. Vaikystėje mėgdavau piešti. Gyvenome standartinio dydžio bute, jame nebuvo daug vietos, tad su visais piešiniais glausdavausi ant žemės. Šis stalas atsirado tam, kad visiems namuose prie jo užtektų vietos. Viena stalo dalis priklauso Julijai: ant jo būna sudėti žaislai, flomasteriai, dažai, popierius. Čia sukraunami iš parduotuvės parnešti pirkiniai, čia gaminama, čia žaidžiame stalo žaidimus, čia leidžiame laiką su draugais. Mūsų namuose sofa praktiškai nenaudojama, ant jos Julija tik filmukus ir težiūri. Ją pasistatėme tik dėl to, kad žmonės namuose turi turėti sofą, – tačiau prie jos net kavos staliuko nėra, televizoriaus irgi nežiūrime. Juokauju, kad bet kada galėtume prie konteinerio išnešti sofą, tačiau niekada nebegalėsime gyventi be ilgo stalo. Mūsų namuose gyvenimas verda būtent čia. Į namus užsukę svečiai iš pradžių prisėda prie sofos, bet greitai supranta, kad visas mūsų gyvenimas vyksta prie šio stalo. – O kaip kūrėte Julijos kambarį? – Julijos kambarys bėgant laikui labai keičiasi. Augdamas vaikas sukuria didelį chaosą, dėl to grožis, tvarka įmanomi nebent nuotraukoje. Daug kas man sako, kad dedu per gražias nuotraukas, – juk realybė tokia nėra. Bet jeigu norite pamatyti purviną virtuvę ir ant žemės išmėtytus daiktus – pažiūrėkite į savo namus, tam nebūtina ieškoti įkvėpimo instagrame. Stengiausi, kad Julijos kambarys būtų neapkrauta švari erdvė, juk spalvas jame kuria pats vaikas, jo žaislai, knygos. Chaoso tame kambaryje tikrai pakanka, tad atsisakėme rožinių sienų. – Na, ir pabaigai, ar namuose jau jaučiate pavasarį? – Bendrąja prasme labai jaučiu pavasarį. Praėjus dvejiems metams po Julijos gimimo, aš iš tiesų pamačiau pavasarį – pastebėjau, kaip sprogsta pumpurai, pastebėjau gamtos kaitą. Kai dirbi sau, gali nepersidirbti – pradedi matyti ne tik pavasarį, bet ir rudenį, šventes, nuoširdžiai išgyveni visus mažus ir didelius dalykus.

124

LAMŲ SLĖNIS

125

126

LAMŲ SLĖNIS

127

Visai čia pat, už lango, ramina tekanti upė, o netoliese – pušimis kvepiantis Vingio parkas. Pažvelgus į kitą pusę – skubantis miesto gyvenimas ir rusvi senamiesčio stogai. Argi tai neskamba kaip tobula vieta darbui? Tokioje dviejų skirtingų miesto zonų sandūroje įsikūręs „Monday Office“ – ryški, įkvepianti ir svetinga nestandartinės bendradarbystės erdvė, padėsianti prisijaukinti sunkiausią savaitės dieną – pirmadienį – ir taip nuteikti save įkvepiantiems savaitės darbams.

PRISIJAUKINTI PIRMADIENĮ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Norbert Tukaj

Balansas tarp bendrystės ir individualumo Vis populiarėjanti šiuolaikinio pasaulio tendencija – ilgesnių įsipareigojimų vengimas ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir nuomojant nekilnojamą turtą. Nors lietuviams bendradarbystės (angl. co-working) erdvės neretai asocijuojasi su atviromis darbo vietomis (angl. open space), kuriose dirba laisvai samdomi specialistai ir startuoliai, Vakarų pasaulis pasuko šiek tiek kitu keliu – vis dažniau ku-

128

LAMŲ SLĖNIS

riamos prabangios nestandartinės bendradarbystės erdvės, kuriose įsikuria tvarios įmonės, verslo konsultantai. Nuo tradicine prasme suprantamos bendradarbystės erdvės vadinamasis aptarnaujamas biuras skiriasi privatumo išsaugojimu – čia suteikiama galimybė atsiriboti nuo šurmulio atskirame kabinete, kurį galima išsinuomoti reikiamam laikotarpiui be ilgalaikių įsipareigojimų. Visgi joje yra ir tradicinių bendradarbystės erdvių elementų – atvira erdvė darbui, bendravimui, kavos pertraukėlėms ir įkvepiančioms pažintims.

Inovatyvi aplinka Vieta, kurioje įsikūręs „Monday Office“, taip pat ypatinga. „Green Hall 2“ – tai pažangus biurų pastatas, padedantis formuoti modernų Vilniaus miesto veidą. Tai tarsi dviejų pasaulių sandūra: pro langus matyti tekanti upė, visai šalia – ramus Žvėryno rajonas ir Vingio parkas, iš kitos pusės – pats miesto gyvenimo centras ir pro langą matomi rusvi senamiesčio stogai. Kuriant pastato strategiją buvo gal-

LAMŲ SLĖNIS

129

„Monday Office“ bendradarbystės erdvė buvo kuriama atsakingo verslo atstovams, savo filosofiją puikiai išmanantiems ir tvirtai ant kojų stovintiems verslams.

130

LAMŲ SLĖNIS

vojama ne tik apie pažangias technologijas, bet ir apie jame dirbsiančių žmonių gerovę bei inovatyvaus verslo poreikius. Šviesai pralaidūs pastato fasadai užtikrina maksimalią dienos šviesą. Juk natūrali dienos šviesa yra ne tik geros savijautos ir pasitenkinimo sąlyga – įrodyta, jog darbo dienos metu natūralūs šviesos šaltiniai padeda išlaikyti koncentraciją ir efektyvumą. Lietuviams – perfekcionistams ir nuoširdiems darboholikams – tai labai svarbu. Todėl projektuojant „Monday Office“ erdves buvo atsisakyta storų ir sunkių sienų. Vietoje jų – lengvos permatomos pertvaros.

Art deco stiliaus interpretacija Bendradarbystės erdvėje vyrauja tarpukariui būdingo prabangaus ir išraiškingo istorinio art deco stiliaus interpretacijos. Interjero architektų komanda „Heima architects“ pasakoja, kad kuriant erdvę buvo vadovaujamasi šio stiliaus principais, tačiau jie interpretuoti savaip. Bendrose patalpose šis stilius gana ryškus – jis suteikia nuotaikingumo ir pažadina kūrybinę energiją. Tuo tarpu individualiuose darbo kabinetuose vyrauja minimalistiniai ir neryškūs sprendimai, skatinantys darbuotoją koncentruotis į tai, ką jis moka geriausiai, – savo darbą. Suvokiant šiuolaikinio verslo dinamiškumą – priklausomai nuo projektų skaičiaus komandos dydis gali kis-

ti – biure esantys darbo kabinetai sukurti lankstūs. Juose gali dirbti nuo vieno iki dvylikos žmonių. „Biure gali dirbti trijų žmonių komanda, tačiau jei komanda padidėja – išardomos pertvaros tarp sienų, taip sukuriant galimybę į komandą pakviesti daugiau žmonių“, – pasakoja „Monday Office“ vadovė Julija Ramoškaitė.

Išskirtinė erdvė – išskirtiniams žmonėms „Monday Office“ skirtas norintiems dirbti verslo reputaciją atspindinčioje aplinkoje. Ši darbo erdvė, kaip savotiškas artefaktas, prisideda prie gero įmonės vardo kūrimo. Projekto sumanytojai pasakoja, kad nestandartinė „Monday Office“ bendradarbystės erdvė buvo kuriama atsakingo verslo atstovams, savo filosofiją puikiai išmanantiems ir tvirtai ant kojų stovintiems verslams. „Monday Office“ orientuojasi į tvarų verslą – nors įmonės gali dirbti skirtingose sferose, tvarumas, patikimumas ir ilgalaikių tikslų siekimas turi būti bendri jas siejantys vardikliai. Kviesdami rezidentus įsipareigojame kurti jų reputaciją atitinkančią bendruomenę. Mūsų tikslas – kad kiekvienas čia dirbantis jaustųsi saugiai ir užtikrintai. Dėl šios priežasties norintys čia patekti jaukiam pokalbiui susitinka su projekto vadove Julija. Tai darome norėdami išlaikyti kokybės kartelę“, – pasakoja projekto sumanytojai.

LAMŲ SLĖNIS

131

Bendrumo jausmo puoselėjimas Pagrindinė vieta bendruomeniškumo kūrimui ir naujoms pažintims – nuotaikingos spalvotos poilsio erdvės. Idėjos vystytojai pasakoja, kad šalia kasdienių pažinčių ir laisvalaikio jose, kartą per mėnesį čia užsuks „Monday Office“ ambasadoriai – viešųjų ryšių specialistai, garsūs lenktynininkai, meno pardavimo specialistai ir kiti įdomūs žmonės, pasiruošę su bendruomene pasidalinti įžvalgomis apie rinkos tendencijas, netradicinių investicijų valdymo būdus ir kitas aktualias temas.

Prisijaukinti pirmadienius Kuriant projekto idėją ypač daug galvota apie šioje vietoje dirbsiančius žmones. Vienas iš projekto tikslų buvo pakeisti pirmadienio – sunkiausios savaitės dienos – reputaciją. Dirbant protinį kūrybišką darbą labai svarbu tinkamai prisijaukinti naują iššūkių pilną savaitę – tad smagus ir nuotaikingas pirmadienis gali pozityviai nuteikti visai ateinančiai savaitei. Kruasanai, kava, sultys ir daug saulės, žaisminga aplinka ir subtilus bendrystės jausmas – savaitės pradžia tikrai gali būti nuostabi. Projektą vysto nekilnojamojo turto inovacijų bendrovė „Urban Inventors“, priklausanti koncernui SBA.

132

LAMŲ SLĖNIS

Vienas iš projekto tikslų buvo pakeisti pirmadienio – sunkiausios savaitės dienos – reputaciją.

LAMŲ SLĖNIS

133

134

LAMŲ SLĖNIS

135

136

LAMŲ SLĖNIS

Grožio ir estetikos namų „WonderTime“ įkūrėja, makiažo meistrė VAIDA VENCKUTĖ spinduliuoja ramybe ir išmintimi. Kasdien sukdamasi grožio industrijos pasaulyje moteris vadovaujasi viena mintimi: „Svarbu suvokti, kad tavo išorė yra tik namas, kuriame tu gyveni. Tu esi tai, kas yra jame.“

STILIAUS KODAS

„SVARBIAUSIA GROŽIO TAISYKLĖ – NEPERSISTENGTI“ Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

Kelias į makiažo pasaulį prasidėjo iš noro piešti. Kadangi buvau labai nekantri, norėdavau greito rezultato – tapyba ir ilgi jos mokslai atrodė nepasiekiami. Norėjosi greitos realizacijos, dabar, be abejonės, bandyčiau derinti abu dalykus. Džiugina, kad iš ryto atėjusi į darbą galiu žmogui suteikti naudos. Nors tai nėra ilgalaikis kūrinys, jis tuo momentu, tą dieną žmogų daro laimingą. Man tai – didžiulė dovana. Džiaugiuosi galėdama daryti paslaugą, atliepti jo lūkesčius. LAMŲ SLĖNIS

137

„Patinka kurti tiek raudonojo kilimo, tiek kasdienius įvaizdžius. Sunkiausi iššūkiai ir išgyvenimai yra vienintelis tobulėjimo kelias. Nors sudėtingos užduotys iš pradžių gali trikdyti, tačiau tik priėmęs iššūkį, galėsi augti ir kaip žmogus, ir kaip specialistas. Kiekvienas naujas klientas man yra egzaminas. Vadovaujuosi nuostata, jog neturi teisės demonstruoti vien savo meistriškumą, egoistiškai realizuoti tik savo iššūkius – taip neatskleisi paties žmogaus ir jo geriausių bruožų. Turiu paisyti žmogaus savitumo ir anatomijos, matyti formą ir jausti ribas tiek kuriant makiažą, tiek šukuoseną.“ 138

LAMŲ SLĖNIS

Visokeriopa ramybė yra grožis. Kai žmogus yra ramus, jis spinduliuoja, savo ramybe įkvepia kitus. Man graži yra harmoninga asmenybė. Mes visi turime ir gerų, ir blogų savybių, tačiau proto ramybė padeda atsiskleisti žmogaus harmonijai.

LAMŲ SLĖNIS

139

„Pats vertingiausias mano spintos daiktas yra penkiasdešimt metų skaičiuojanti visiškai netaisyta, rankomis siūta mano močiutės raudonomis gėlėmis marginta suknelė. Ją jau gal dešimtį metų dėviu per Kūčias, taip išreikšdama pagarbą prisiminimui apie savo artimuosius. Taip pat turiu sendaikčių parduotuvėje atrastą 19 a. pab. – 20 a. pr. puikiai išsilaikiusį švarkelį. Pasimatavus jis atrodė tarsi daiktas iš praeito gyvenimo. Paprašiau savo bičiulio Egidijaus Rainio, kad jį šiek tiek restauruotų – taip jis atsidūrė spintoje.“ 140

LAMŲ SLĖNIS

„Makiažas mus visus pagražina, bet fotosesijų metu aš asmeniškai paprašau fotografų, kad mano nuotraukų nekoreguotų kompiuteriu. Jau po makiažo jautiesi pasigražinęs – o po fotošopo visiškai nutolsti nuo natūralumo. Norisi, kad žmonės pamatę atpažintų. Mes visada galime pasidaryti dar geresnį makiažą, nusipiešti dar gražesnį veidą – tačiau tai bus tik makiažas, kurį dėvėdamas ir elgsiesi kaip su kauke.“

LAMŲ SLĖNIS

141

„Manau, kad turime reikšti pagarbą kasdienai ir žmonėms, su kuriais susitinkame. Svarbu, kad išvaizda nedarytų įtakos tavo elgesiui, tačiau visada atrodyti taip, kaip išlipus iš lovos, man atrodo netinkama. Kiekvieno estetinis suvokimas yra skirtingas: natūraliai atrodyti gali ir raudonas lūpdažis, jei tik jis tau harmoningai tinka, įkvepia pozityvumo tau ir aplinkiniams. Kiekvienam reikia atrasti savo natūralumą – bendravimo, buities natūralumą visada labai vertinu.“

142

LAMŲ SLĖNIS

„Labai mėgstu aksomą, dėvėdama jį jaučiuosi jaukiai ir šiltai. Sau renkuosi miesto įvaizdžius, būna, juos derinu su klasika. Sakoma, ji niekada neišeina iš mados. Manau, kad svarbu drabužiais neužsikrauti sau papildomo amžiaus, tačiau ir nepersistengti atrodyti pernelyg jaunatviškai.“

LAMŲ SLĖNIS

143

„Per ilgus metus akį išlavino darbas su stilistais, jų kūrybinio proceso ir gabumų stebėjimas. Kažkokį stiliaus pojūtį tikriausiai atsinešiau ir iš savo šeimos: seneliai buvo inteligentijos siuvėjai, tad natūraliai yra įgimtas noras drabužius perkurti, patobulinti. Mano stilius nėra suplanuotas, labai retai ką nors įsigyju iš naujų kolekcijų – mėgstu atrasti ir iš tų atradimų kurti savo spintą. Žaviuosi ekologija, dažnai į dėvėtų drabužių parduotuvėse ir antikvariatuose rastus drabužius žiūriu kaip į meno kūrinius, kuriuos dėvėdama galiu prikelti antram gyvenimui. Formuodama savo stilių stengiuosi tai daryti atsakingai.“

144

LAMŲ SLĖNIS

„Aksesuarų daug nedėviu, galbūt dėl to, kad visuomet pamirštu juos užsidėti. Mėgstu, kad aksesuaras turėtų istoriją. Pats vertingiausias – mano močiutės krikšto kryželis, kuriam jau daugiau nei šimtas metų, jį nešioju kasdien.“ LAMŲ SLĖNIS

145

Labai džiaugiuosi, kad po truputį baigiasi plastmasinio veido era, kontūravimo ir modeliavimo etapai. Daug jaunų merginų vaikščiojo it gyvi fotošopai, jų makiažas kurdavo ypatingo nenatūralumo įvaizdį. Mokėti tai atlikti yra viena, tačiau kas dieną dėvėti tokį makiažą yra tas pats kaip kasdien dėvėti kaukę ir dar tiek brangaus laiko sugaišti. Nuostabu, kad tendencijos vėl pabrėžia, jog oda turi būti permatoma.

146

LAMŲ SLĖNIS

147

PENKIOLIKA MADOS MINUČIŲ

Sekite Linos Bernotaitytės kasdienybę instagrame: @lenalisabona

Tekstas: Lina Bernotaitytė Nuotrauka: Dovaldė Butėnaitė

148

LAMŲ SLĖNIS

Daugelis mano amžiaus žmonių šiandienos prabangą atranda atostogose, meditacijoje ar visiškoje socialinėje atskirtyje. Šiandien tampa populiaru neigti prabangos prekių svarbą, tačiau privalu atsižvelgti ir į jų išliekamąją vertę, kokybę ar būtinumo faktorių. Daugelis dabartinių dvidešimt-keliamečių žmonių gyvena lagaminuose, neprisirišdami prie konkrečios vietos ar daiktų. Gerokai svarbiau tampa turėti automobilį nei būstą. Ir visai ne dėl to, kad mums svarbus statusas ar daiktų atpažįstamumas. Svarbiausias tampa judėjimas. Kad ir kokiam socialiniam sluoksniui priklausome, mums reikalinga tam tikra grupė žmonių, kuriuos sieja idėjos ir tie patys norai bei vertybės, – nesvarbu, kokią pinigų sumą jie uždirba. Todėl itin paveiki tampa reklama, pristatanti paslaugos ar daikto idėją, bet ne jo kainą. Drabužiai ir saviprezentacija, daugelio nuomone, tapo antriniu dalyku. Tokie idėjiniai lyderiai kaip Steve‘as Jobsas ar Markas Zuckerbergas parodė, jog lyderis gali pats diktuoti savo aprangos stilių, jam nebūtina rengtis pagal nustatytas normas. Šis požiūris apibūdina šiuolaikinės mados kontekstą, kurioje jaučiames nebe sekėjai, bet nuomonės formuotojai. Greitosios mados fenomenas sutrikdė vizualią atskirtį tarp madingų ir nemadingų žmonių –mada tapo prieinama visiems. Mados tinklaraštininkais gali tapti ir tie, kurie neįperka prabangių drabužių ar nesėdi pirmosiose mados savaičių eilėse. Kai garsiausios kino žvaigždės ir popmuzikos atlikėjai tapo didžiųjų greitosios mados ženklų veidais, supratome, jog mes visi galime nešioti vienodus drabužius. Iš pažiūros vieną problemą išsprendęs fenomenas

iškėlė kitą: kaip išsiskirti ir vis tiek būti madingam ir savitam? Šis klausimas tapo aktualus ne tik mažesnes pajamas uždirbantiems žmonėms – tai tapo visų mūsų problema. Kai Didžiosios Britanijos žmonių širdis pavergusi Kembridžo hercogienė Catherine apsivilko visiems įperkamus apdarus, niekam nekilo abejonių, jog tai vienas moderniausių karališkosios šeimos sprendimų. Šiandien niekas nenori būti tapatinamas su prekės ženklu – nebent mums už tai gerai sumoka. Vienas lengviausių sprendimų yra derinti prabangius prekės ženklus su masinės mados produkcija. Taip savo aprangoje sukuriame anonimiškumą, nesusitapatiname su vitrininiu įvaizdžiu ir iš tikrųjų išreiškiame savo požiūrį į stilių. Nenuginčijamas ir didžiųjų meistrų rankų darbas, sukūręs klasikinius gaminius, kuriuos lengva derinti su netikros odos rankine ar deimantų imitacijų vėriniu. Svarbus tampa kokybės ir ekstravagancijos arba tendencijos balansas. Yra keli principai, pagal kuriuos galite derinti skirtingų kainų lygių drabužius. Pirmasis būdas gana paprastas – investuokite į galanterijos daiktus, tačiau rinkitės pigesnius drabužius. Tinkamai pasirinkus drabužio audinį, pigesnis rūbas nebūtinai bus prastesnis nei jūsų eko odos rankinė. Antrasis būdas – skirkite vienodai dėmesio abiem pusėms. Didžiausi atradimai stilistus aplanko parduotuvėse, kuriose nesitikėtumėte rasti, pavyzdžiui, galvos aksesuarų. Kartais šie daiktai būna tokie nematyti, jog daugiausiai komplimentų susilaukia būtent jie. Žinoma, turite atrasti savo drabužinės balansą – svarbu suprasti, kiek drabužių ir aksesuarų jums iš

tikrųjų reikia. Pigesnės prekės yra tokia pat svarbi vartotojiškos kultūros dalis, į kurią privalome žiūrėti labai atsakingai ir savo įvaizdį formuoti nesirinkdami abejotinos kilmės produktų. Ne tik madoje, bet ir kitose srityse mus užvaldė noras būti stilingiems. Itin populiarios namų interjero detalės, kurias galime įsigyti ne tik dizaino parduotuvėse, bet ir ten pat, kur renkamės maistą ar drabužius. Rodos, drabužių ir interjero detalių universalumas leidžia kiekvienam susikurti tobulus namus ar garderobą – bet tai ir atima iš mūsų galimybę iš tikrųjų kurti ir atrasti. Laiko stoka šiandien vertinama greitais maisto restoranais, virtualiais apsipirkinėjimais bei konsultacijomis, – o gyvename tokiuose pačiuose namuose kaip ir visi ir rengiamės tuos pačius drabužius. Todėl itin svarbu naudotis ne tik tuo, ką gauname, bet ir tuo, ką galime susikurti patys. Šiandien galvojame, kaip išsiskirti ir diktuoti madą, gauti dėmesio ir pripažinimo. Kadaise Andy Warholo išsakyta frazė apie penkiolika šlovės minučių – tai tikslas, kurio siekiame kurdami savo įvaizdį. Tikroji prabanga šiandien yra laikas, kurį galime skirti savo kūrybiškumui ir asmeniniam įvaizdžiui vystyti. Mokymasis ir patirties kaupimas tapo didesniu ginklu nei gražūs drabužiai ir dideli namai. Todėl tiek daug laiko galime praleisti bendraudami internete ir analizuodami įvaizdį – o tai nėra tik drabužiai, tai ir gyvenimo būdas. Kiekviename veiksme, kurį atliekame, privalome rasti balansą tarp pigaus ir brangaus, judėjimo ir stabilumo ar didelės šlovės ir atskirties.

LAMŲ SLĖNIS

149

Švelnios pastelinės spalvos, lengvi audiniai ir gaivi pavasario nuojauta – prekybos tinklo „Maxima“ parduotuvių lentynose nugulė nauja drabužių kolekcija, padėsianti pakviesti pavasarį į kiekvieno iš mūsų spintą. Nuotraukos: Elas Ramanauskas Stilius: Mantė Jaruševičiūė

PAVASARIS

Nuotykiai gamtoje Guviai čiurlenantis upelis ar tyliai pirmąsias galvas į saulę keliančios snieguolės – pasivaikščiojimams gamtoje puikiai tiks laisvalaikio stiliaus deriniai, o nuo gaivaus pavasario lietaus apsaugos žaismingi lietpalčiai.

150

LAMŲ SLĖNIS

Mot. kelnės 26,99 Eur Kepurė 5,99 Eur

Mot. džemperis 9,99 Eur Mot. auliniai 24,99 Eur Mot. striukė 29,99 Eur

Vyr. striukė 29,99 Eur Vyr. megztinis 10,99 Eur Vyr. odinė piniginė 16,99 Eur Vyr. pusbačiai 29,99 Eur Vyr. kelnės 12,99 Eur

TAVO SPINTOJE

LAMŲ SLĖNIS

151

Romantiškas pasivaikščiojimas mieste Įsikibti į parankę ir lengvais žingsniais leistis siauromis vakarėjančio miesto gatvėmis – į tokią kompaniją tiks šypsenos bei romantiški ir žaismingi įvaizdžiai.

152

LAMŲ SLĖNIS

Vyr. kelnės 29,99 Eur Vyr. megztinis 14,99 Eur Vyr. marškiniai 9,99 Eur Skėtis 11,49 Eur Vyr. kojinės 2,29 Eur Vyr. diržas 3,99 Eur Vyr. pusbačiai 26,99 Eur

Mot. striukė 19,99 Eur Skėtis 11,99 Eur Mot. sijonas 18,99 Eur Mot. rankinė 14,99 Eur Mot. megztinis 9,99 Eur Mot. bateliai 14,99 Eur

Visus drabužius ir aksesuarus galite įsigyti prekybos tinklo „Maxima“ parduotuvėse.

LAMŲ SLĖNIS

153

Jei jau prabilome apie tendencijas, tai verta pasakyti, kad praėjusių metų gruodį iš Lietuvos išvyko mažiau žmonių nei į ją atvyko. Ar tai reiškia, kad emigracijos banga po truputį slopsta? O gal tai, kad toli nuo namų vis tiek jaučiame nepaaiškinamą jų trauką? Kad šaknys, kurias paliekame čia, yra tokios stiprios, jog prisiaugina slaptų atžalų, o tos apsiveja kojas ir priverčia sukti atgal, namo, į Lietuvą? Tegu jie tik grįžta! Tokie puikūs, plačiai žvelgiantys į pasaulį, tolerantiški, pagarbūs ir išmokę kitokio gyvenimo taisyklių. Jei kas ir galės pakeisti Lietuvą, tai tik jie. Net neabejokim.

JIE GRĮŽTA Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Lina Jushke

154

LAMŲ SLĖNIS

155

ŠARŪNAS RASALAS Riedlentininkas

„VISADA ŽINOJAU, KAD GRĮŠIU Į LIETUVĄ“ Nuotraukos: Lina Jushke, asmeninis archyvas Fotografuota: džiazo bare „Pavilijonas“

156

LAMŲ SLĖNIS

Riedlenčių pasaulyje jis – Ras. Tokiu vardu lietuvį Šarūną Rasalą šaukia bičiuliai nuo riedlenčių, tokiu vardu jis eina atsiimti apdovanojimų. Didžiosios Britanijos kalnų riedlenčių vicečempionas, drabužių linijos riedlentininkams kūrėjas šią vasarą nori įgyvendinti savo svajonę – sudalyvauti kalnų riedlenčių pasaulio čempionato etapuose. Šis pasirodymas tarsi užbaigs devynerių metų Šarūno etapą Anglijoje ir pradės naują – Lietuvoje. „Iki tol, kol išvykau į Angliją, daug ką bandžiau veikti, svajojau turėti savo statybų įmonę. Nesijaučiau savo vėžėse, kad ir ką dariau, – įstojau į universitetą, nes tėvai norėjo. Įpusėjęs antruosius metus verslo vadyboje, nusprendžiau realizuoti savo septyniolikmečio svajones – išvykti į užsienį. Tuometinė draugė buvo modelis, namų ji neturėjo, santykiai galėjo tęstis bet kuriame mieste. Pasirinkau Londoną, turėjau ten pažįstamų, jau tada suvokiau, kad tai – svarbus miestas ir netoli nuo namų. Atvykau pas puseserę. Gerai prisimenu, buvo kovo 10 diena, 11 valanda vakaro, kai lėktuvas nusileido. Šeštą ryto jau sėdėjau prie autobusiuko vairo. Keletą savaičių dirbau vairuotoju, vėliau įsidarbinau statybinių medžia-

gų perdirbimo įmonėje, naktimis rūšiuodavau statybines atliekas. Tai buvo labai sunkus darbas, per pamainą pakeisdavau keturias poras darbinių pirštinių. Kad ir kaip būtų keista, toje statybinių atliekų rūšiavimo aikštelėje įvyko daug nuostabių dalykų – pradėjau pažinti save, klausydavausi brazilų pasakojimų apie tikrąją Braziliją. Pagalvodavau: jei čia sugebu rasti pozityvo, tai rasiu jo bet kur. Pradėjo džiuginti paprasti dalykai – pasibaigusi naktinė pamaina, tekanti saulė, kurią pasitikdavome su šypsena. Londoną geriau pažinau dirbdamas perkraustymo kompanijoje. Važiuodavome ir į prabangiausius rajonus priemiesčiuose, ir į visiškus lūšnynus, kur net liftai neveikia. Tikrasis Londonas buvo įdomus – įvairiapusis, įvairialypis, be galo skirtingas, toks, kokį tik įmanoma įsivaizduoti ir neįsivaizduoti. Londone neįmanoma pritapti, jei nesi pasaulio pilietis. Ten neišbūsi, jei tave erzins kita odos spalva, kitas kvapas. Tėra du pasirinkimai: arba prisitaikyti, plačiai atmerkti akis, arba gyventi kančioje, kai viskas erzina ir visiškai nesupranti, dėl ko čia esi. Londonas – puiki mokykla, pats geriausias universitetas. Visą savo gyvenimą norėjau važinėti riedlente. Mokiausi klasėje, kuri buvo orientuota į plau-

LAMŲ SLĖNIS

157

kimą, treniruodavomės du kartus per dieną. Riedlentės gi, visada kėlė asociacijas su laisve. Atrodydavo, kad pasaulis bet kur ir bet kada gali tapti žaidimų aikštele, jeigu moki važiuoti riedlente. Man buvo 27eri, kai kartą atsidūriau riedutininkų čempionate, – ten pat, gatvėje, netikėtai susidūriau su amerikiečiais iš MTV „Jackass“. Pažinau juos, pasisveikinome, pradėjome šnekėtis, jie mane pakvietė į vakarėlį po riedutininkų čempionato. Kitą dieną jau turėjau riedlentę. Pasiskolinau iš savo draugo brito, riedlentininko profesionalo, tačiau pirmieji bandymai buvo visiškai nesėkmingi. Kur kas sėkmingiau pravažiavau, kai vienas mano futbolo draugas, brazilas paskolino kalnų riedlentę. Atsistojau ant jos ir nebeliko klausimų. Važinėti pradėjau vėlai, nedaug tokių kaip aš. 2016 metais tapau Didžiosios Britanijos kalnų riedlenčių vicečempionu, pirmąją vietą pralaimėjęs tik pasaulio Gineso rekordų knygos rekordininkui Pete’ui Connolly. Šiandien jis – mano geras draugas ir treniruočių partneris. Londone treniruojamės Crystal Palace parke. Jis – vienas iš natūraliausių mieste, pilnas kalnelių. Kartais važinėjame gatvėse, kai kurie Londono rajonai yra kalvoti, gerai žinome tas vietas. Mūsų bendruomenėje kiekvienas, turintis „longboardą“, yra geriausias tavo draugas, šeima. Ir nesvarbu, koks tavo lygis, – ar tik kartais išsi-

158

LAMŲ SLĖNIS

neši lentą į parką, ar lenktyniauji lėkdamas nuo kalno 100 kilometrų per valandą greičiu – esi savas. Pirmosios mano varžybos įvyko po pusmečio, net pradėjau dirbti puse etato, kad didžiąją laiko dalį galėčiau skirti treniruotėms. Praleisdavau parke po šešias valandas per dieną. 2014 metais pirmą kartą varžybose laimėjau trečią vietą, tai buvo tarsi raginimas eiti toliau. Pajutęs, kad galiu, kad sekasi, atradau savyje jėgą, kuri tapo gyvenimu. Nuo pat pirmųjų oficialių varžybų man buvo svarbu ant savo drabužių turėti Lietuvos vėliavą. Net ir dalyvaudamas Anglijos čempionatuose, dirbau kurjeriu puikioje kompanijoje, kurios vadovai ypač palaikė, leisdavo dirbti taip, kad darbas netrukdytų čempionatams. Šiandien mėginu ramintis, lėtinti gyvenimo tempą. Keičiasi prioritetai, noriu atsiduoti kūrybai, dirbti su jaunimu, perduoti jiems savo patirtį, juos mokyti. Žinau, važinėjimas visada liks su manimi, bent jau kaip hobis. Net jei nebebus kasdienių treniruočių, užimtų savaitgalių ir gyvenimo, suplanuoto pagal varžybų kalendorių. Matyt, dar ir dėl to apsisprendžiau grįžti į Lietuvą. Kad ir kaip bebūtų, čia yra mano namai, visada buvo. Daug kas klausia: ar jau visam laikui grįžau? O kas yra visam laikui? Niekas juk nežino. Esu lietuvis, jaučiu pagarbą Tėvynei, myliu savo šalį, bet tautybės nesureikšminu – laikau save pasaulio piliečiu.

Kitą dieną po to, kai mano lėktuvas nusileido Vilniuje, jau susitikau su lietuvių dizaineriais, noriu čia turėti komandą, man svarbu dirbti su jaunais žmonėmis, dalintis žiniomis ir kurti kartu.

LAMŲ SLĖNIS

159

Anglijoje esame įkūrę įmonę, kuriame odinius drabužius riedlentininkams. Pirmąjį kostiumą susikūriau sau, tai – mano idėja, esu kompanijos savininkas, bet be komandos, kuri nuo pat pradžių kartu dirbo, nebūtų absoliučiai nieko. Mums sekasi, parduodame savo drabužius Europoje, keliaujame į Aziją ir į Ameriką, labai stengiamės drabužius kurdami, įdedame daug meilės. Tikriausiai dėl to žmonės mūsų drabužius vertina. Juk nėra jokios rinkodaros, patys važinėjame riedlentėmis ir patys geriausiai žinome, ko reikia. Šių laikų žmonės žiūrėdami į nuotraukas feisbuke ar instagrame galvoja, kad viskas paprasta, – daugelis mėgsta rodyti savo gražaus gyvenimo akimirkas, tačiau realybė juk yra kitokia. Man irgi buvo labai sunku, ašarų buvo, ir pykčio – visko. Noriu apie tai kalbėti jauniems žmonėms, kad jie suprastų, kiek atsidavimo reikia, kad pasiektum savo tikslą. Visada žinojau, kad grįšiu į Lietuvą. „Kaip tyliai išvykau, taip tyliai ir grįžau“, – juokauju, nes tikrai – dar ne visi žino, kad aš čia. Kitą dieną po to, kai mano lėktuvas nusileido Vilniuje, jau susitikau su lietuvių dizaineriais, noriu čia turėti komandą, man svarbu dirbti su jaunais žmonėmis, dalintis žiniomis ir kurti kartu, o iš jų gauti kitą perspektyvą, kitą žvilgsnį. Ir dar vienas mano tikslas – penki šeši pasaulio čempionatai Rumunijoje, Austrijoje, Čekijoje, Italijoje, Ispanijoje ir Rusijoje. Norėčiau juose dalyvauti už Lietuvą ir ruošiuosi jiems Lietuvoje. Tik treniruotis skrisiu ten, kur yra kalnų.“

160

LAMŲ SLĖNIS

161

Žinau, važinėjimas visada liks su manimi, bent jau kaip hobis. Net jei nebebus kasdienių treniruočių, užimtų savaitgalių ir gyvenimo, suplanuoto pagal varžybų kalendorių.

162

LAMŲ SLĖNIS

Pavasario kolekcija keliaujantiems miesto laiku

www.audimas.com

LAMŲ SLĖNIS

163

JUSTINAS JAUTŽEMIS Rinkodaros ir inovacinių sprendimų specialistas

„VILNIUS YRA MANO VIETA, AŠ JAM PRIKLAUSAU“ Nuotraukos: Lina Jushke, asmeninis archyvas Fotografuota: kavinėje „Elska“

164

LAMŲ SLĖNIS

„Išvažiuoti ir laukti, kol kiti sukurs Lietuvą, į kurią norėtųsi grįžti, – daug lengviau nei pačiam ją kurti“, – neabejoja rinkodaros ir inovacinių sprendimų specialistas, vos rudenį iš Anglijos į Lietuvą po septynerių metų sugrįžęs Justinas Jautžemis. Metęs darbą vienoje geriausių Europos reklamos agentūrų „Manning Gottlieb OMD“, Justinas šiandien su bičiule ir partnere Goda Gutautaite Lietuvoje kuria savo verslą – rinkodaros strategijos ir inovacijų studiją „Hungry Scout“. „Klausiate, ar galima kalbėti apie tendencijas? Manau, kad galima, – pažįstu daug žmonių, kurie jau grįžo arba ruošiasi grįžti namo. Kodėl grįžau aš? Nes Londonui suėjo senaties terminas, viską iš jo pasiėmiau, ką galėjau, o ilgesys darėsi vis stipresnis ir stipresnis. Lietuvoje daugiau galimybių realizuoti savo idėjas. Vieną dieną tiesiog pagalvoji: kodėl negrįžus ir nepadarius to, kas sukurtų vertę man pačiam ir atneštų naudos visai šaliai? Tai, kad daug žmonių išvyksta, neturėtų gąsdinti. Būtų mano valia, Erasmus programą padaryčiau privalomą kiekvienam studentui. Didžiuosius Europos miestus pamatyti yra privaloma, pagyventi ten, kad suprastum, kaip veikia kitos sistemos, kiti verslai, kitas

gyvenimo būdas. Ir kad grįžtumei su nauju, šviežiu požiūriu. Gyvendamas kitoje aplinkoje valaisi ir plauniesi nuo primestos mums kultūros, aiškiniesi savo identitetą, išlaisvini platesnį mąstymą, sumodernini mintis ir pradedi sau uždavinėti klausimus – kas aš esu? Ką išvis reiškia būti lietuviu pasaulyje? Aš nežinau, kas maitina mano idealizmą, pats savęs to klausiu. Man skanu šaltibarščiai, mėgstu cepelinus, man gera Vilniuje, nes tai mano miestas, mano namai. Londone per visus tuos metus nesijaučiau kam nors priklausantis, o čia esu savo vietoje, bendruomeniškumo jausmas man be galo brangus. Tačiau neuždarau savęs, nesakau niekada – juk niekuomet nežinai, kur atsidursi. Idealu būtų dirbti Lietuvoje, o agentūros padalinius kurti kitose šalyse. Norėčiau įrodyti, kad galima patogiai gyventi namuose, o dirbti pasauliui. Kai pasakiau, kad ruošiuosi grįžti, manęs daug kas klausė – gal kvailas? Pabūk dar ten, turi puikų darbą, tau gerai sekasi. Puikiai žinau, kad šitaip kalbėdami mano draugai svarsto padaryti lygiai tą patį, – tik laiko klausimas, kada jie pasiryš. Kai kurie net juokauja: tu būsi mūsų bandomasis triušis – jei tau viskas bus gerai, važiuosime į Lietuvą ir mes.

LAMŲ SLĖNIS

165

Gyvendamas Londone į Vilnių grįždavau du kartus per metus, mačiau, kaip miestas keičiasi išoriškai, – dabar galiu pasakyti, kad pasikeitęs ir čia gyvenančių žmonių mąstymas. Jauni žmonės kuria verslus, daro daugybę nuostabių dalykų, lietuviai išmoko džiaugtis šventėmis, emocija kitokia. Anglijoje studijavau Astono universitete, išvykau iškart po mokyklos. Tai buvo planuotas ir gerai apgalvotas sprendimas, be to, į studijas užsienyje išvyko visi mano draugai. Birmingemas, kuriame mokiausi, buvo nykus ir visiškai nemielas miestas. Ketvirtame kurse, kai išlaikėme paskutinį egzaminą, kišenėje jau turėjau lėktuvo bilietus į Vilnių. Paskutinio kurso pradžioje tiksliai žinojau, kad norėčiau dirbti agentūroje, darbą radau Londone. Iki šiol užduodu sau klausimą, kodėl mane priėmė. Komandoje buvau jauniausias – gal jiems reikėjo naujo, šviežio požiūrio? Reklamos versle svarbu suprasti kultūrą, pažinoti daug skirtingų žmonių – bet iš kitos pusės, jauni ateina su savo požiūriu. Rinkodara mane visada žavėjo: nepaprastai įdomu kurti naujus produktus, paslaugas, pritaikyti inovacijas, technologijas. Dirbtinis intelektas, dirbtinė realybė – visa tai ateina. Lietuvoje ši verslo sritis dar labai jauna – visai neseniai pirmasis rinkodaros specialistas lietuvis tapo pensininku, taigi rinkodarai yra daugybė galimybių augti ir plėstis, o mums – ateiti su naujomis idėjomis ir mąstymu. Londonas mane pakeitė. Paviręs

166

LAMŲ SLĖNIS

lyčių, rasių, pažiūrų katile, supranti, kad esi iš to paties, – užtat žvelgi plačiau, nebesilaikai įsikibęs mitų, kuriuos formuoja žiniasklaida. Iš tiesų niekas nemato Londono kaip galutinės stotelės, žmonės šiame mieste tikisi užsiauginti profesinius raumenis, pasisemti kiek galima daugiau patirties ir žinių, o nusėda jie kitose vietose ir kitur kuria šeimas. Apie šeimą dar negalvoju, bet palikti Londoną nebuvo gaila – per tiek laiko su juo nesusigyvenau, britų kultūra man netapo artima. Sunku įvardinti – rodos, tai tik smulkmenos, tačiau jos apsprendžia, ar tu nori likusį laiką tenai praleisti, ar ne. Nebandžiau savęs įkalbinėti: na, dar metai kiti ir kelias į viršūnę bus tiesesnis. Laikui bėgant pradeda imponuoti nebe vakarėliai su klientais, o susitikimai su įdomiais žmonėmis ir tai, kas tau iš tiesų artima. Lietuva nuo manęs niekada nebuvo nutolusi, visada eidavau balsuoti, žinojau, kas joje vyksta. Iš tos nostalgijos, matyt, su bičiuliais įkūrėme lietuvių organizaciją „OUT Lithuania“, kuri suvienijo kūrybininkus. Pradžioje norėjosi pakeisti požiūrį į lietuvius, vėliau veikla tapo intensyvesnė, pradėjome rengti konferencijas ir paskaitas. Tai ir dabar vyksta. Kartu su manimi agentūroje dirbo dar du lietuviai. Visi kartu propagavome lietuviškumą – tikiuosi, mus prisimins kaip darbščius ir protingus žmones, juk Lietuva Anglijai vis dar yra Rytų Europa, šalis kažin kur pakraštyje.

Londonas mane pakeitė. Paviręs lyčių, rasių, pažiūrų katile, supranti, kad esi iš to paties, – užtat žvelgi plačiau, nebesilaikai įsikibęs mitų, kuriuos formuoja žiniasklaida.

LAMŲ SLĖNIS

167

168

LAMŲ SLĖNIS

169

170

LAMŲ SLĖNIS

171

EGLĖ NEMEIKŠTYTĖ Pirmojo Europoje „blockchain“ centro vadovė

„TIE, KURIE IŠVYKSTA, PLANUOJA GRĮŽTI“

„Tame pastate, kuriame aš dirbu, Lietuva atrodo, kaip pasaulio bamba“, – šypsosi pirmojo Europoje „blockchain“ centro vadovė Eglė Nemeikštytė. Prieš metus į Lietuvą iš Briuselio grįžusi mergina Vilniuje vadovauja centrui, kuris vienija įspūdingą investuotojų, „blockchain“ ekspertų ir mentorių komandą, pasirengusią per Lietuvą į Europą ir pasaulį vesti ambicingus projektus. „Organziuojame „webinarą“ su Niujorke įsikūrusiomis įmonėmis. Viena iš jų, didelė kompanija, domisi galimybe perkelti savo verslą į Lietuvą. Vakar man paskambino iš Belgijos, žmones ten irgi domisi – kaip Lietuva galėjo taip išsišokti ir įkurti centrą, kokio nėra Europoje, – pasakojau jiems apie sąlygas, kokias čia turime. Apie tai vakar kalbėjomės ir su vienos įmonės iš Baltarusijos atstovais, jiems įdomu, kad Lietuva yra Europos dalis, iš čia galima pasiekti 500 milijonų vartotojų. Mūsų centru domisi Azijos kompanijos, jiems rūpi Europos Sąjungos rinka, jie girdėję apie aukštą lietuvių kvalifikaciją, kompetencijas ir atsakomybės lygį. Nors daugiausia mūsų darbuotojų yra lietuviai, darbe kalbamės angliškai, ši kalba suteikia galimybę būti pasaulinio tinklo dalimi. Lietuva keičiasi ir tie pasikeitimai vilioja grįžti namo lietuvius,

172

LAMŲ SLĖNIS

kurie sėmėsi žinių ir praktikos Vakaruose. Mūsų centre tokių žmonių irgi yra – nebereikia važiuoti į kitą pasaulio kraštą, kad jaustumeisi esąs pasaulio pilietis. Lietuva tampa to pasaulio dalimi. Kaip ir kiti, aš irgi žinau: tik iš toli atrodo, kad svetur žolė žalesnė. Iš tiesų geriausiai jautiesi aplinkoje, kurioje gimei, užaugai, kur gyvena tavo artimi žmonės. Išvykęs visada liksi svetimas. Net ir tada, kai tau sekasi, kai esi gerai įsikūręs, netgi radęs kitoje šalyje draugų. Štai kodėl daugelis išvykusių atostogas dažniausiai leidžia Lietuvoje, grįžta namo per didžiąsias šventes ir visada svajoja kraustytis atgal – vos tik atsiras galimybė. Toli nuo namų sustiprėja patriotizmo jausmas, užtat tokios stiprios lietuvių bendruomenės pasaulyje. Ir pati Belgijoje pirmą kartą su lietuviais per Jonines ieškojau paparčio žiedo, apkabinau ąžuolą. Žmonės iš Lietuvos išvyksta dėl skirtingų priežasčių. Aš važiavau veikti kažką įdomaus, pasisemti žinių, patirties. Po studijų dirbau Teisingumo ministerijoje, tuo metu, kai Lietuva ruošėsi pirmininkauti Europos Sąjungai, išvykau į Briuselį. Iš pradžių dirbau prie pasirengimo strategijų, vėliau pradėjau vadovauti vienai iš darbo grupių. Aplinkybės taip sukrito, kad gavau pasiūlymą prisijungti prie europarlamentaro Antano

LAMŲ SLĖNIS

173

Guogos komandos, taigi, trumpam grįžusi, greit vėl išvykau į Briuselį. O šiais metais gavau pasiūlymą Vilniuje kurti „blockchain“ centrą. Tai buvo netikėtas pasiūlymas: turėjau įvertinti savo galimybes, juk viena yra pasiūlymą priimti, o kita – dirbti. Tačiau tokie siūlymai nesimėto, o galimybė pamėginti gali pasiekti tik kartą gyvenime. Centro atidarymas – svarbus įvykis Lietuvai. O man visada rūpėjo, kokią vietą mano šalis užima pasaulyje, kaip mes atrodome ir ką galėtume padaryti, kad dirbtume jos naudai. „Blockchain“ centras Vilniuje yra puiki galimybė pasauliui parodyti, kokias puikias darbo sąlygas ir kiek daug talentingų žmonių čia turime. Užteko vieno žingsnio, kad mūsų šalis pradėtų garsėti kaip galinti pritraukti investicijas. Esame tauta, įpratusi save plakti, tačiau tie, kurie išvyksta, dažniausiai planuoja grįžti. Ir tai labai gerai – kad parvažiuoja žmonės, pasisėmę kitokios patirties, turintys platesnį požiūrį, suvokiantys, ką reiškia būti lietuviu globaliame pasaulyje. Net ir tie, kurie Vakaruose dirba nekvalifikuotą darbą, juk siunčia pinigus namo ir svajoja kada nors savo gyvenimą, kokio nori, susikurti gimtinėje. Judėjimas iš mažų miestelių į didelius miestus, iš didelių miestų į dar didesnius yra visiškai natūralus. Ir jis vyksta ne tik Lietuvoje. Gyventi kitoje šalyje – didžiulis iššūkis, ten viskas veikia kitaip. Dažnai

174

LAMŲ SLĖNIS

mes nė nesuvokiame, ką turime čia, Lietuvoje. Vilniuje bambame, kai iki darbo tenka važiuoti pusvalandį, – Londone gi normalu, jei tai trunka pusantros valandos. Lietuviai niekaip nesuprastų, jei įsivesti internetą namuose užtruktų mėnesį, kaip Belgijoje. Bankai Briuselyje irgi veikia ne taip efektyviai, kaip Lietuvoje, o padavėjai restorane gali būti, pagal mūsų supratimą, netgi labai nemandagūs. Visa tai krenta į akis, kai esi toli. Kas kita – žmonių bendravimas. Belgijoje netrunki susipažinti – gatvėje, restorane, kavinėje, parke. Lietuvoje mes įpratę laikyti atstumą, socialinį kontaktą ne taip paprasta užmegzti. Grįžtantys visada tai pabrėžia, o aš ir pati pajutau – per metus nauji pažįstami radosi tik darbe. Ar Belgijoje praleisti metai mane pakeitė? Tapau komunikabilesnė, tolerantiškesnė, išnyko daugybė stereotipų. Briuselyje belgų gyvena nedaug, net 30 procentų šio miesto gyventojų – užsieniečiai. Verdi didžiuliame įvairių kultūrų, religijų mišinyje, o tai praplečia supratimą, nuomones priimi ne asmeniškai, ne priešiškai. Su kolegomis, atvykusiais į Lietuvos ekonomikos forumą, diskutavome, kodėl JAV įsikūrusios tarptautinės įmonės yra sėkmingos. Todėl, kad jose dirba žmonės iš viso pasaulio, jie gerai žino, kuris modelis veikia Kinijoje, kuris bus nesėkmingas Indijoje, o kurio žmonės Lietuvoje nesupras. Plačioji pasaulio patirtis visada labai naudinga.

Labai gerai – kad parvažiuoja žmonės, pasisėmę kitokios patirties, turintys platesnį požiūrį, suvokiantys, ką reiškia būti lietuviu globaliame pasaulyje.

LAMŲ SLĖNIS

175

Lietuviai niekaip nesuprastų, jei įsivesti internetą namuose užtruktų mėnesį, kaip Belgijoje. Bankai Briuselyje irgi veikia ne taip efektyviai, kaip Lietuvoje

176

LAMŲ SLĖNIS

177

Viena iš kryptingų ekologijos tendencijų, niekada neišeisianti iš mados – tai jausti atsakomybę planetai, kurioje gyvename. „Ir savo vaikus mokome, kaip svarbu saugoti gamtą, kokią didelę žalą pasauliui daro išmetamosios dujos“, – sako prekės ženklo vaikams „Petite Provocateur“ kūrėja IEVA ANSKAITIENĖ, vairuojanti pirmąjį Lietuvoje hibridinį automobilį „MINI Countryman“, varomą degalais ir elektros energija.

ATSAKINGAS VAIRAVIMO MALONUMAS Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke Fotografuota: viešbutyje „Comfort Hotel LT“

– Ieva, leiskite atspėti – esate sveiko gyvenimo būdo šalininkė? – Esu dviejų vaikučių mama. Auginu penkerių metų Dovydą ir trejų Izabelę. Tai mano pagrindinis darbas, tačiau pastaruosius metus dar kuriu prekės ženklą vaikams. Mūsų šeima iš tiesų labai sveikuoliška: daug sportuojame, su vyru labai mėgstame bėgimą, maistą perkame ekologiškuose turguose, sveiku gyvenimo būdu stengiamės užkrėsti ir vaikus. Toks gyvenimo būdas į mūsų šeimą atėjo labai natūraliai. Tad ir naujas automobilis į šeimą atkeliavo nepralenkęs mūsų įsitikinimų – stengiamės saugoti miestą, gamtą ir tuo pačiu paaiškinti vaikams, kokią didelę žalą pasauliui daro išmetamosios dujos.

178

LAMŲ SLĖNIS

179

180

LAMŲ SLĖNIS

Važiuodami visada klausomės muzikos, dainuojame, žaidžiame vaizduotės žaidimus, sakome, kad mūsu automobilis yra lėktuvas ar net kosminis laivas.

LAMŲ SLĖNIS

181

– Kas jums yra automobilis – tik susisiekimo priemonė ar ir įvaizdžio dalis, galimybė pravėdinti galvą ir pabūti su savo mintimis? – Aš labai mėgstu vairuoti, tą darau nuo aštuoniolikos metų. Turėjau nuostabią instruktorę, kuri išmokė mane vairuoti labai drąsiai. Man automobilis yra viskas – ir susisiekimo priemonė, padedanti praktiškai bei saugiai pasiekti tašką B, ir stiliaus detalė, ir komfortas. Vairuojant ilgas distancijas, kai nereikia niekur skubėti, į galvą ateina daug puikių minčių, tada aš ilsiuosi. – Naujuoju automobiliu pasirinkote hibridą „MINI Countryman“? Kuo jus sudomino šis ženklas ir būtent šis automobilis? – Ieškojome šeimos automobilio, kuris būtų galingas, bet taip pat ir labai kompaktiškas. Manau, kad „MINI“ išties atitinka šiuos poreikius. Nors iš išorės jis atrodo mažytis, iš tikrųjų yra labai erdvus. Pamatę „MINI Countryman“ pirmą kartą, nerimavome, kaip jame tilpsime su dviem vaikais, tačiau ši mintis išgaravo vos apžiūrėjus jį įdėmiau – šis modelis iš tiesų yra labai erdvus ir komfortiškas tiek vairuojant, tiek sėdint salone. Štai kad ir bagažinė, iš išorės atrodanti gan nedidelė, puikiai talpina 3–4 didelius lagaminus. Kadangi mums labai svarbu ekologiškas

182

LAMŲ SLĖNIS

gyvenimo būdas, pasirinkome hibridinį automobilį – jis varomas degalais ir elektra. Dienos metu mieste aš dažniausiai vairuoju elektra, taip važiuodama saugau gamtą, neteršiu miesto oro.

elektra varomas automobilis veikia tyliai, o komforto suteikia ir patys paprasčiausi, bet gerai apgalvoti dalykai – pavyzdžiui, kad bagažinė atsidaro vos paspaudus ant raktelio esantį mygtuką.

– Ar prieš sėdant prie šio automobilio vairo teko susidurti su mitais apie šį modelį, kurie sugriuvo pradėjus jį vairuoti? – Iš tiesų su jokiais mitais nesusidūriau. Prieš tai turėjome labai galingą automobilį, tačiau persėdę prie „MINI“ vairo tikrai nepajutome jokio diskomforto. Mano vyrą maloniai nustebino šio modelio variklio galingumas, manevringumas ir vairavimo komfortas. Manau, hibridiniai automobiliai yra ateitis. Kuo daugiau mieste jų atsirastų, tuo geriau būtų aplinkai, kurioje visi gyvename. Tikiu, kad jų tiktai daugės.

– Kiek laiko įprastai praleidžiate prie automobilio vairo? – Vykdama kasdieniais maršrutais per dieną prie vairo praleidžiu dvi tris valandas. Jei turiu galimybę eiti pėsčiomis, renkuosi šį variantą, tačiau jei reikia darbus atlikti greitai, žinoma, keliauju automobiliu. Labai tikiuosi, kad vasarą leisimės ir į ilgesnes keliones tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

– Kas jums yra tikrasis vairavimo malonumas ir komfortas? – Vairuojant man labai svarbu, kad salone skambėtų muzika – tam reikia geros garso sistemos. Kai pasileidžiu tinkamą grojaraštį, galiu leistis į tolimiausias keliones, todėl džiaugiuosi naujame automobilyje galėdama nesudėtingai prisijungti prie savo „Spotify“ paskyros. Taip pat labai džiaugiuosi tuo, kad

– Kaip naujasis „MINI“ patiko jūsų vaikams? – Vaikams jis beprotiškai patinka. Mes išsirinkome du bestogius liukus, per kuriuos atsiveria nuostabūs vaizdai ir šviesos pojūtis. Vaikams labai patinka, kad paspaudus mygtuką ant žemės ima šviesti „MINI“ ženklas. Važiuodami visada klausomės muzikos, dainuojame, žaidžiame vaizduotės žaidimus, sakome, kad mūsų automobilis yra lėktuvas ar net kosminis laivas. (Šypsosi). Šį automobilį rekomenduočiau šeimoms, ieškančioms kompaktiško, bet ir labai erdvaus, saugaus automobilio. Keturiems asmenims tai tikrai yra tobulas variantas.

LAMŲ SLĖNIS

183

184

LAMŲ SLĖNIS

Nors informatikas, interneto projektų kūrėjas, verslininkas SAULIUS PAČEKAJUS keletą kartų pakartoja, kad nuosavo restorano greičiausiai niekuomet neturės, netikiu juo. Galėčiau netgi pirštą duoti nukirsti aštriu jo mėsos peiliu, kad turės, – betgi nerizikuosiu, tiek jau to. Turės Saulius restoraną ar ne, juk esmės nekeičia – jo meilė geram maistui bet kokiais pavidalais yra karšta tarsi grilio žarijos.

MAISTO INSPEKTORIUS Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Lina Jushke

– Itališkas vyniotinis porchetta, kurį ištraukei iš šaldytuvo, puikus. Nesitiki, kad tai – eksperimentas... – Pradedu ruoštis Velykoms. Pamažu mūsų šeimoje klostosi tradicija, kad atvykstu pas tėvus su savo ruoštais patiekalais. Šiemet noriu patiekti rozmarinu ir citrinos žievelėmis paskanintą porchettą. Žinau, žinau, galėčiau nusipirkti paruoštą, tik pašauti į orkaitę ir jokio vargo, rodos, – bet man paruoštukai nepatinka, mėgstu pats supjaustyti mėsą, paruošti prieskonių mišinius. Jei nori tobulėti, viską turi daryti pats.

– Nevadinu savęs taip ir net nepretenduoju tokiu tapti. Man maistas buvo įdomu nuo ankstyvos vaikystės. Mama bijodavo mane išleisti pas močiutę, kuri skaniai gamino. Norėdavo, kad močiutė atpenėtų sesę, kuri visada mažai valgė, o išeidavo taip, kad atpenėtas būdavau aš. Suvalgydavau ir savo maistą, ir sesės, ir grietinėlę visą išgerdavau. Nuo šešerių pats kepdavau obuolių pyragą, studijų metais vis šio to sau pagamindavau. Įgūdžiai sustiprėjo, kai išvykau studijuoti į Daniją ir mamos kotletukai manęs nebepasiekdavo. – Jau gali save vadinti mėsos ke- Universitete turėjome tradiciją rengpimo profesionalu? ti vakarienes. Kadangi kurso draugai

buvo iš labai skirtingų šalių, gamindavome vieni kitiems, keisdavomės idėjomis, ragaudavome. Danijoje labai pamėgau meksikietišką maistą, pradėjau drąsiai eksperimentuoti virtuvėje. Kai dabar pagalvoju, darosi juokinga ir gėda, ką mes ten gaminome, tačiau tuomet buvo smagu. Pamėgau aštrų maistą, mano žmona Agnė vis prisimena pirmąją vakarienę, kurią jai pagaminau grįžęs iš Danijos. Sako, makaronų padažas buvęs toks aštrus, kad vos galėjo kąsnį nuryti, bet laikėsi didvyriškai, neparodė, kad to, ką pagaminau, valgyti neįmanoma. Kai grįžau į Vilnių, noras gaminti nepraėjo.

LAMŲ SLĖNIS

185

– Galbūt netgi kilo mintis tapti šefu? – Vienas mano geras draugas – Tadas Gailiūnas – juo ir tapo. Tad atsirado, iš ko pasisemti idėjų, gauti informacijos, drauge rengdavome maisto vakarėlius. Kai su Agne išvykome į savo medaus mėnesio kelionę po Jungtines Amerikos Valstijas, įsimylėjau barbekiu. Viena bičiulė pakvietė į svečius, patekome į barbekiu vakarėlį. Jame paragavau skaniausių pasaulyje šonkaulių – valgiau kiek tilpo ir kiek netilpo, buvo dieviškai skanu – dūmo skonis maišėsi su aštriu salsvumu. Grįžęs namo, pamėginau amerikietišką skonį pakartoti. Pavyko, per metus prikepiau šonkauliukų tiek, kad pats nė žiūrėti į tą pusę nebegaliu. Tačiau grilis tapo didele mano aistra, išmokau kepti kepsnius, užsirašiau į „Steak Suply“ mėsos kepimo kursus. Dabar jau retai gaminu įprastus patiekalus, juos palieku Agnei. Neslėpsiu, kartais pagalvoju, kad maistas galėtų tapti mano profesija, tačiau veikti turiu ką – per dešimt metų su verslo partneriu ir komanda išvystėme viešbučių rezervavimo didmenos įmonę. Nuosavas verslas suteikia daug laisvės, tačiau tuo pat metu užkrauna ir atsakomybę, negali taip paprastai visko palikti. Turėjau svajonę išvažiuoti į Londoną, pasimokyti „Le Cordon Bleu“ mokykloje – mėgstu viską išsiaiškinti iki galo, susirinkti geriausias žinias, man daro įspūdį talentai ir autoritetai.

186

LAMŲ SLĖNIS

Bet panašu, kad į Londoną neišvažiuosiu, o maisto gamyba tik ir liks mano hobiu – dabar jau žinau, kad virtuvės šefu būti nenoriu, nematau jokio reikalo vėl viską pradėti iš naujo. Manau, nusipelniau daugiau nei kapoti svogūnus ir pjaustyti morkas. Restoranas – ne tik šefas: būtina gera vadyba, rinkodara, o ir personalą privalai surinkti tokį, kad galėtum pasitikėti. Taigi nusprendžiau – gal geriau apie restoranus rašysiu, o ne juos kursiu. Man patinka, kaip rašo Andrius Užkalnis, atrodo, jis žino arba bent jau apsimeta, kad žino, apie ką kalba. Pasidomėjau, ką iš tiesų reiškia būti maisto vertintoju – privalai suprasti ne tik apie maistą, bet ir apie vynus, išmanyti derinimą. Perėjau visus įmanomus geriausius someljė kursus, ir nors ne visus diplomus susirinkau, bet jie man nelabai ir reikalingi – someljė dirbti nesiruošiu, man svarbiau žinios. Prieš keletą metų susipažinau su Liutauru Čepracku. Kartą neatsargiai jam pareiškiau – jei organizuosi bendrus maisto gamybos kursus, ateisiu pirmas. Taip ir buvo, tuose kursuose dar aiškiau supratau, kad virtuvės profesionalu dirbti visai nenoriu, man kur kas svarbiau suprasti esminius maisto gamybos principus. Praėjusią vasarą mokslus baigiau, dabar savo žinias gilinu internete stebėdamas kulinarijos laidas. Didžiausią įspūdį daro šefai, kurie žinias pateikia aiškiai ir konkrečiai. Aš mėgstu konkretumą. Ir mokydamasis, ir virtuvėje.

– Nori pasakyti, kad prie viryklės niekuomet nedžiazuoji? – Kartais, tačiau iš tiesų man patinka prieskonius pasverti, sumaišyti ir išbarstyti taip, kaip reikalaujama. Džiazas virtuvėje atsiranda drauge su pasitikėjimu. Manęs dažnai klausia: tai kiek tą mėsą kepti? Visada sakau – jei neturi mėsos termometro, geriau nė nepradėk, nes visada perkepsi. Tėtis aną kartą nupirko kiaulienos nugarinės, mama pyksta – bus sausa, neskani. „Duokit, iškepsiu“, – sakau jiems ir būtinai pamatuoju temperatūrą. Jei viduje 60 laipsnių, mėsa bus minkšta ir sultinga. Iki 65 laipsnių įkaitę šašlykai gal ir neatrodys apskrudę, tačiau bus sultingi ir skanūs, mėsos nereikės minkštinti rūgščiais marinatais. Šiek tiek mineralinio vandens, žolelių – štai jums ir marinatas. – Suprantu, kad didžioji tavo meilė yra mėsa? – Man patinka mėsa, neneigsiu. Kai jos kurį laiką nevalgau, trūksta, bet gyventi be jos galėčiau. Mėsos kepsnys man nesuprantamas be daržovių. Be bulvių košės suprantamas, o be daržovių – ne. Pas mus ateina svečių vegetarų, tai jiems būtinai paruošiu ką nors valgomo. Kad ir portobelo grybų pakepsiu ant sviesto, jie bus puikus garnyras prie kepsnio ir ne mažiau puikus patiekalas tam, kas nevalgo mėsos.

LAMŲ SLĖNIS

187

188

LAMŲ SLĖNIS

– Ar pyksti, kai žmona Agnė pasako, kad patiekalas tau ne visai pavyko? – Man kartais liūdna, kad jai maistas gerokai mažiau įdomus nei man. Neverčiu jos ragauti, ko nenori, stengiuosi pagaminti tai, kas jai patiktų. Jei mano pagrindinis patiekalas Agnei ne prie širdies, kitą kartą būtinai pagaminsiu tai, ką ji labai mėgsta. Jei vieną savaitgalį kepam pusžalį kepsnį, kitą gal paruošiu befstrogeną ar bulvinių blynų. Agnė mėgsta bulvių košę, bet negali pakęsti trumų aliejaus, tai sutariame taip: aliejaus kiekvienas užsilašinsime tiek, kiek kam patinka. – O man patinka tavo užsienio restoranų apžvalgos! – Rašyti apie lietuviškus restoranus praradau motyvaciją. Sumoki juose krūvą pinigų ir dažniausiai nusivili. Praėjusiais metais labai daug keliavau, su Agne buvome Naujojoje Zelandijoje, išvažinėjome Skandinaviją, buvau Prancūzijoje, Ispanijoje, nuskridau į Londoną, su draugu turėjome reikalų Dubajuje. Tikrai turėjau ką

papasakoti iš užsienio restoranų kultūros, tačiau pastebėjau, kad lietuviams įdomiau skaityti apie savus restoranus, užsienietiški jiems neįdomūs. Sudirbti restoraną Lietuvoje – lengva, ypač jei žinai daugiau, jei esi įsigilinęs, pasaulio matęs. Esu sau pasakęs: nerašysiu labai blogų atsiliepimų, stengsiuosi visada ieškoti gerųjų pusių. Bet jei prancūziškas restoranas tau nesugeba papasakoti apie austres arba atneša perkeptą kepsnį, tai tylėti juk negali. Atgyjanti Kauno restoranų kultūra įkvepia, bet visų išgirtas „Numanas“ per Kalėdas mus tikrai nuvylė.

ti, kaip keičiasi, kaip tobulėja gatvės maisto kultūra, smalsu aplankyti pasaulyje žinomų šefų restoranus, pažinti tolimų kraštų – Meksikos, Pietų Amerikos, Japonijos, Azijos – virtuves.

– Ar grįžęs iš savo kelionių gali pasakyti, kuria linkme juda Lietuvos restoranų kultūra? – Buvo laikas, kai į brangius restoranus ėjo žmonės, turintys pinigų, tačiau nieko nesuprantantys nei apie maistą, nei apie vynus. Vakarienė gerame restorane buvo tarsi prestižo reikalas. Šiandien žmonės daug keliauja, atsiranda išsilavinusių svečių, kuriems bet ko nepatieksi. Manau, kad geriau– Ir vis dėlto, turi kažkaip skirtis si Lietuvos restoranai pasaulyje irgi nuo savas žąsis dalijančio Andriaus nepadarytų gėdos. Užkalnio? – Negalvoju apie tai, kaip norėčiau – Tai baikime kalbą apie tą nuoišsiskirti, man labiau rūpi restoranus savą restoraną... vertinti profesionaliai. – Keliaudamas po pasaulį visada Vienu metu buvo užėjęs restoranų svarstau, koks būtų mano restoranas, šišas, dabar net šiek tiek gaila, kiek jei būtų. Netgi nešiojuosi gerai apgaldaug pinigų jiems išleidau. Supratau, votą idėją, pavadinimą irgi turėčiau. kad ilgos degustacinės vakarienės ma- Ir niekas, tikrai niekas nežino, kas gane kartais vargina, man įdomu stebė- li nutikti vieną dieną...

LAMŲ SLĖNIS

189

190

LAMŲ SLĖNIS

ITALIŠKAS KIAULIENOS VYNIOTINIS PORCHETTA REIKĖS: • 2 kg kiaulienos šoninės su oda, be kaulų • 2 v. š. smulkinto šviežio rozmarino • 2 v. š. smulkinto šviežio šalavijo • 4 a. š. česnako miltelių arba 5–6 skiltelių trinto šviežio česnako • 4 a. š. maltų pankolio sėklų • 4–6 a. š. maltų juodųjų pipirų • 4–6 a. š. druskos • 4–6 a. š. saldžiosios paprikos miltelių • 2–3 citrinų žievelės

Kiaulienos šoninė turi būti stačiakampio formos. Jei ga-

paspauskite ir kas centimetrą formuokite žiedus. Peiliu

balas nelygiai išpjautas, išlyginkite. Nuo išorinio krašto

atsargiai subadykite odą – po dūrį kas kelis centime-

nupjaukite kelis centimetrus mėsos, palikite tik odą, bus

trus. Likusią odą negiliai įpjaukite peiliu, patepkite tyru

lengviau sandariai suvynioti. Visus mėsos likučius be

alyvuogių aliejumi ir užberkite šiek tiek druskos.

odos pasilikite, bus galima sudėti į vyniotinį. Peiliu atsar-

Į gilesnę formą sudėkite išilgai perpjautas morkas arba

giai įpjaukite ir atlenkite 1,5 centimetro mėsos sluoksnį.

įdėkite groteles – porchetta turi gulėti ne ant dugno, o

Nenupjaukite. Turėtumėte gauti bent du sluoksnius, o

būti šiek tiek pakelta, kad skrustų iš visų pusių. Į formą

kartais – tris.

įpilkite baltojo vyno ir karšto vandens, kad skysčio būtų

Šviežius prieskonius susmulkinkite, česnaką sutrinki-

apie centimetrą ar šiek tiek daugiau.

te, nuo citrinų nutarkuokite žievelę. Visus prieskonius,

20 minučių kepkite iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje

išskyrus druską ir pipirus, sumaišykite.

su vėjeliu, kad oda apskrustų, tada sumažinkite tem-

Druska ir pipirais pabarstykite pirmąjį mėsos sluoksnį,

peratūrą iki 150 laipsnių su vėjeliu ir kepkite, kol mėsos

tuomet ant jo berkite prieskonių mišinį. Užlenkite antrąjį

vidinė temperatūra pakils iki 60–70 laipsnių.

sluoksnį ir procedūrą pakartokite. Jei liko mėsos atraižų,

Išėmę vyniotinį iš orkaitės, leiskite jam bent 30 minučių

jas tolygiai sudėliokite ant viršaus, apibarstykite priesko-

pabūti, galite uždengti folija.

nių likučiais.

Paprastai porchetta valgoma supjaustyta plonais gaba-

Kai vyniosite prieskoniais pagardintą šoninę, jums turė-

liukais, pakepinta ir dedama ant sumuštinių. Gardinama

tų išeiti gražus suktinukas, bet nieko tokio, jei galuose

daržovėmis, padažais. Šaltas vyniotinis tiks su krienais,

mėsa šiek tiek išsikiš.

daržovių mišraine. Šiltas gali būti pjaustomas kepsne-

Suktinuką perriškite kepimui orkaitėje tinkamu siūlu,

liais, valgomas su bulvėmis ir raugintais kopūstais.

LAMŲ SLĖNIS

191

192

LAMŲ SLĖNIS

JAUTIENOS KEPSNYS REIKĖS: • 800–1500 g sausai brandintos jautienos antrekoto • Druskos • Ypač tyro pikantiško alyvuogių aliejaus • Juodųjų pipirų

Mėsą išimkite iš šaldytuvo likus 1–3 valandoms iki

Kepsnį supjaustykite, pagardinkite šviežiai maltais juo-

kepimo. Iš abiejų pusių pabarstykite druska ir palikite

daisiais pipirais.

kambario temperatūroje.

Šalia kepsnio galite pasigaminti pomidorų salotų. Tris

Kepsninėje mėsą iš visų pusių gerai apskrudinkite ant tie-

šaukštus pesto padažo, šakelę šviežių bazilikų, aly-

sioginės kaitros, tada patraukite kepsnį ant netiesioginės

vuogių aliejų, šaukštą žaliosios citrinos sulčių, druską ir

kaitros ir uždenkite kepsninės dangtį. Kas 3–5 minutes

pipirus dėkite į elektrinę trintuvę ir malkite iki vientisos

kepsnį apverskite ir termometru pamatuokite temperatū-

masės. Pomidorus perpjaukite per pusę, jei didesni –

rą. Kai mėsos vidinė temperatūra pasieks 50–52 laipsnių

ketvirčiais, sudėkite į dubenį ir užpilkite keliais šaukštais

karštį, kepsnį ištraukite, gausiai apšlakstykite pikantišku

padažo. Viską išmaišykite ir, jei reikia, dar pagardinkite

alyvuogių aliejumi, uždenkite folija ir palikite pabūti.

pipirais ir druska.

LAMŲ SLĖNIS

193

Kiek kartų prekybos centre esate įsigiję tai, ko net neketinote pirkti, – vien dėl patrauklios produkto pakuotės, nejučia sužadinusios norą paliesti, išbandyti, turėti? Apie pakuočių dizainą, galintį nustebinti ne tik pastovumą vertinantį Lietuvos, bet ir visko mačiusį pasaulio pirkėją, bei mažas kūrybines gudrybes, kaip įtikinti žmogų pakeisti įprotį ir galbūt nusipirkti ne tradicinės juodos, bet dar niekada neragautos speltos duonos, kalbamės su pakuotės dizaino ir ženklodaros agentūros „Étiquette“ dizaino stratege VALERIJA ŽILĖNIENE, dizainerėmis GABIJA PLATŪKYTE ir GINTARE MARCINKEVIČIENE.

ĮTAIGIOS PAKUOTĖS RECEPTAS Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

– Pakuočių dizaino kūrybos procesas – ilgas ir sudėtingas. Kokius pagrindinius etapus išskirtumėte? Gabija: Gavę užduotį pirmiausia ją analizuojame ir mėginame suprasti verslo lūkesčius, išsiaiškinti, kokių tikslų siekiama atnaujinus ar pristačius naują produktą ar jų liniją. Tuomet ieškome inspiracijų. Nuolat vieni su kitais dalijamės mus įkvepiančiais darbais, sekame dizaino naujienas, skaitome knygas apie pakuočių dizainą, net iš atostogų vieni kitiems siun-

194

LAMŲ SLĖNIS

čiame įdomių pakuočių nuotraukas. Agentūros puslapyje neseniai net sukūrėme specialią skiltį Étiq links – čia kas mėnesį dalijamės savo atradimais, įdomiausiomis pakuočių dizaino naujienomis ir tendencijomis. Grįžtant prie darbo proceso – kai jau tiksliai žinome, ką turime padaryti, ateina kūrybos metas. O galiausiai vyksta techninė priežiūra – keliaujame į spaustuvę ir stebime, kad pakuotė išvystų pasaulį būtent tokia, kokią ją ir įsivaizdavome.

– Koks jums yra tobulas klientas – paliekantis daugiau kūrybinės laisvės ar aktyviai įsitraukiantis į kūrybos procesą? Valerija: Dažnai klientui patys sakome, kad tikimės aktyvaus bendradarbiavimo. Geriausiai darbas vyksta tuomet, kai abi pusės pasitiki viena kita ir abi turi savo srities kompetencijų. O pasitikėjimas ir gimsta, kai jauti, kad žmogus puikiai išmano savo darbą. Pradėję dirbti su nauju klientu

Gabija Platūkytė

pirmiausia stengiamės supažindinti jį su tais procesais, apie kuriuos ką tik pasakojo Gabija, ir įspėjame, kad dirbti teks kartu. Paprastai klientas ne tik atsako į visus mums kylančius klausimus, bet ir pats aktyviai dalyvauja kūrybos procese. Jis bet kada gali mus pristabdyti ir pasakyti: puikus dizainas, tik deja, jis ne visai atitinka mūsų pirkėjo skonį. Visi esame žmonės, visi klystame, bet taip pat žinome, kad dirbame kartu dėl geriausio rezultato, – tai ir motyvuoja

Gintarė Marcinkevičienė

eiti pirmyn. – Ar nutinka, kad kūrėjo ambicija kartais paima viršų? Kai labai norisi padaryti ne visai taip, kaip prašo klientas, bet taip, kaip tau atrodo geriau... Valerija: Puikiai suprantu, ką turite galvoje, ir mums tikrai tenka padirbėti su savomis ambicijomis. Vis dėlto laikomės pozicijos, kad pirmiausia esame profesionalai, kuriantys klientui, o ne menininkai, dirbantys sau. Pasta-

Valerija Žilėnienė

rieji parduoda savą emocinę išraišką, o mes siekiame, kad tą emocinę išraišką turėtų mūsų sukurtas produktas. Štai duona – kuriant jai pakuotę ypač svarbu labai tiksliai atspindėti produktą. Nes kiekvienas gaminys vis kitoks. Tarkime, mūsų kurta „Toste Spelta“ duonos pakuotė – išskirtinai drąsi, nes siekėme, kad ji išsiskirtų tradicinių gaminių asortimente. O štai atsinaujinusi „Urtės“ duonų šeima, mėgstama lojalių, tradicinių vertybių vartotojų, turėjo išlaikyti bendrumą su senuoju dizainu.

LAMŲ SLĖNIS

195

Erdvės asmeninėms ambicijoms mūsų darbe tikrai užtenka, o kad jos nepaimtų viršaus, būtina pirmiausia pabendrauti su pačiu savimi, susivokti, ką ir kodėl darai, ir mokėti įsiklausyti į kliento poreikius. Kartais net ir pačiam klientui tenka priminti, kad pirmiausia visi turime galvoti apie pirkėją, o ne apie save. Juk dirbame dėl bendro tikslo, o ne varžomės, kuris kurį ant menčių paguldys! Gabija: Labai svarbu tas savo ambicijas pažaboti perskaičius gautą užduotį. Ambicijų turime visi, tačiau pirmiausia siekiame gerai ir įdomiai atlikti darbą, kad būtų galima juo džiaugtis ilgai. Tik sugebėjęs ambicijas pakreipti teisinga linkme pasieksi tikrai gerą rezultatą. – Gabija, tau teko atnaujinti „Urtės“ duonų šeimos prekės ženklą ir pakuotes. Su kokiais iššūkiais susidūrei kurdama dizainą? Gabija: Iššūkių buvo nemažai. „Urtės“ šeima – tai septynios duonos, jas netrukus papildys aštuntoji. Šios duonos vartotojas – ieškantis turtingesnių ir sveikesnių maistine

196

LAMŲ SLĖNIS

verte, įdomesnių produktų. Ko gero, didžiausias iššūkis buvo sukurti naują pakuotę, kuri nebūtų nutolusi nuo senosios, tačiau taip pat būtų gana šiuolaikiška. Kaip ne tik išlaikyti lojalius pirkėjus, bet ir pritraukti naujų, kurie šios duonos neperka vien todėl, kad pakuotė nutolusi nuo šiuolaikinių dizaino tendencijų? Mums talkino net du iliustruotojai, vienas jų – iš užsienio. Nusprendėme išlaikyti senosios pakuotės simbolius – augalus, ingredientus, kurių šioje duonoje išties gausu, ir pavaizduoti juos šiuolaikiškai. Prieš užsakant iliustracijas teko pirmiausia patiems daug sužinoti apie grūdines kultūras – pavyzdžiui, kuo rugiai skiriasi nuo kviečių arba miežių... Net skambinome konsultuotis su ūkininkais. Vienos iliustracijos natūralistinės, tęsiančios ankstesnio dizaino gaires, kitos – foninės, apjungiančios visus pakuotės dizaino elementus. Taip pavyko pasiekti, kad visuma būtų tiek naujoviškai patraukli, tiek jauki – kaip ir senosios pakuotės.

– Kitas „Vilniaus duonos“ gaminys „Toste Spelta“ – tikra „Urtės“ priešingybė, labai šiuolaikiškas produktas. Įsivaizduoju, kad sukurti išsiskiriančią pakuotę – ne mažesnis iššūkis? Gintarė: Šios duonos išskirtinumas – speltos grūdai, laukinių kviečių veislė, tad mūsų užduotis buvo atskleisti šios duonos unikalumą ir sudominti pirkėją visiškai nauju, sveikesniu, šiuolaikišku produktu. „Vilniaus duonos“ produktų vadovė Asta mus skatino nebijoti itin drąsių sprendimų – kad ši duona prekybos centro lentynoje išsiskirtų. Ilgai svarstėme, kaip atrasti tą drąsų sprendimą. Galop pasitelkėme didelius užrašus, tarsi sakančius, kad ši duona kitokia. Efektą sustiprina matinis lakas, sukuriantis lyg ir popieriaus jausmą. Pasirinkome kontrastingas spalvas – baltą, mėlyną, raudoną, tam tikrą simetriją ir detales. Dizainas kuria retro įspūdį, tai seno ir modernaus derinys, aktualus būtent šiandien. Teko girdėti, kad vėliau šį dizainą savo rinkai adaptavo kolegos iš Estijos.

Šios užduoties išskirtinumas – tai visiškai netradicinė pakuotė. Beveik 2 kilogramus sveriantis juodos duonos kepalas įdėtas į kartoninę dėžutę. Man asmeniškai pirmą kartą teko kurti tokią pakuotę.

LAMŲ SLĖNIS

197

– Vienas įdomiausių jūsų darbų duonų kategorijoje – tai suvenyrinė „Lietuviška“ ruginė duona. Koks jausmas savo darbą išvysti ne tik prekybos centro lentynoje, bet ir keliaujant oro uoste? Gintarė: Šios užduoties išskirtinumas – tai visiškai netradicinė pakuotė. Beveik 2 kilogramus sveriantis juodos duonos kepalas įdėtas į kartoninę dėžutę. Man asmeniškai pirmą kartą teko kurti tokią pakuotę. Dirbome su kolega dizaineriu Remigijumi Matukaičiu ir dizaino strategu Edvardu Kavarsku. Žinojome, kad duona privalės patraukti dėmesį ne tik prekybos centruose, bet ir oro uoste, kur ją galima įsigyti ir vežti dovanų. Turėjome daug vizijų, koks galėtų būti šios pakuotės dizainas. Svarstėme pritaikyti stilizuotus lietuvių liaudies ornamentus, tačiau ši tema jau gana daug naudota, tad vėliau jos atsisakėme. Galiausiai sprendimą pasufleravo pati duona. Ant dėžutės pavaizdavome lietuviškos duonos kelią, jos gimimą. Dizainą papildo ant nugarėlės užrašytas teks-

198

LAMŲ SLĖNIS

tas apie šį kelią, pasakojantis, kuo jis ypatingas ir kaip mes jį įsivaizduojame. Išties smagu ir netikėta savo kūrinį pamatyti ne tik parduotuvėje, bet ir išsiruošus į kelionę. Valerija: Vis dėlto šios išskirtinės pakuotės kūrimo procesas buvo pilnas iššūkių. Tarkime, pradžioje norėjome kokybiškesnės spaudos ir brangesnio popieriaus, bet po bandymų pastebėjome, kad paprastesnis popierius ir fleksografinė spauda duoda geresnį, tinkamesnį šiam dizainui rezultatą, kuris taikliau atspindi produkto esmę, autentikos jausmas tampa lyg apčiuopiamas. Įdomi kliento idėja ir originalus jos įgyvendinimas paskatino mus pateikti šį darbą Nacionaliniams pakuotės dizaino apdovanojimams (NAPA), juose mūsų kūrinys laimėjo trečiąją vietą užkandžių ir konditerijos gaminių kategorijoje. Tai ypač smagu, žinant, kad duona nėra dažnai apdovanojamas gaminys, – gal todėl, kad ji mažiau pastebima nei kiti, brangesni

produktai. Ši pakuotė dalyvauja parodoje „Taikomoji dailės ir dizainas. 1918–2018“, kurioje eksponuojama žymiausių pastarojo šimtmečio taikomosios dailės atstovų ir dizainerių kūryba. Paroda iki 2018 m. pabaigos veikia LDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje. – Jūsų agentūroje daug skirtingų žmonių, kiekvienas į kūrybos procesą įneša kažką savo. Kas jus visus sieja? Gabija: Nors kiekvienas turime savo braižą, ko gero, mus visus sieja tas pats požiūris į kūrybinius procesus ir darbą. Tai ir smagiausia, kad kiekvienas į projektą galime įnešti savų idėjų ir jos viena kitą papildo. Valerija: Visi sergame tuo, ką darome – tai mus vienija. Kiekvienas turime skirtingų kompetencijų ir tai yra mūsų stiprybė. Jei klausiate, ar kaip agentūra turime savo braižą, norėčiau tikėti, kad ne. Mūsų darbus vienija bėgant laikui susiformavusi estetika, kurią galbūt kažkas gali palaikyti braižu.

LAMŲ SLĖNIS

199

– Kas jums teikia daugiausiai džiaugsmo – apdovanojimai, paminėjimai įtakinguose dizaino tinklalapiuose, laimingas klientas ar džiaugsmas dėl puikiai pavykusio darbo? Valerija: Mūsų principas – nekurti darbų dėl apdovanojimų. Tik kai pakuotė būna baigta, visi kartu sprendžiame, ar teikti ją apdovanojimams. Esame savo srities profesionalai ir mums patinka tokiais būti. Norisi tikėti, kad ir klientai mus tokiais laiko. O apdovanojimai... Žinoma, mums kaip kūrėjams, dizaineriams tai yra labai malonus įvertinimas, bet nesumeluosiu pasakydama, kad dar nebuvo atvejo, kai gavę naują užduotį būtume pasakę: štai čia tikrai bus darbas konkursui! Tiesa, pernai tai nesutrukdė mūsų komandai laimėti net septynių NAPA apdovanojimų. Be laimėjimų mums tikrai įdomu, ar mūsų kurtas dizainas daro įtaką pardavimui. Juk rinkodaros žmonės rezultatus skaičiuoja labai pragmatiškai – skaičiais. Tad į savo komandą priimdami naują žmogų, visada įspėjame: nepaisant to, kas matoma išorėje – estetika ir gražūs darbai, mes esame rezultato siekiantys pragmatikai. Na, gal tik ne matematiškai, o kūrybiškai to siekiame. Gabija: Labai didelis džiaugsmas būna, kai dirbi tris mėnesius, o kartais pusę metų ir dar ilgiau, o paskui savo sukurtą pakuotę pamatai realybėje. Jei tik darbas tave džiugina, tai būna didžiulė motyvacija judėti pirmyn. Valerija: Pakuotės gyvavimo laikas – vidutiniškai treji, ketveri metai. O kiek dar užtrunkame, kol jas sukuriame! Tad jei suklysi ir neatiduosi viso savęs, tau labai ilgai bus gėda...

200

LAMŲ SLĖNIS

201

Pasitikėjimas Jau trejus metus dirbame su pakuotės dizaino agentūra „Étiquette“. Visi čia kuriantys žmonės ne tik atlieka užduotis, bet ir iš tiesų domisi dizaino tendencijomis, mielai dalijasi savo įžvalgomis apie tai, kas šiandien populiaru pasaulyje. Jų darbas įrodo, kad mes, lietuviai, gebame

MODERNIAI SUPAKUOTA TRADICIJA

kurti patrauklias pakuotes ne prasčiau nei pasaulinio lygio profesionalai. Ne veltui įvairūs tarptautiniai dizaino portalai dalijasi jų kurtais darbais. Tai suteikia pasitikėjimo tiek jiems, tiek mums. Dirbdami kartu supratome, kad žvelgiame ta pačia kryptimi. Tiek jie, tiek mes kaskart siekiame vis geresnio, įdomesnio ir patrauklesnio rezultato. Išsikėlę naują užduotį pirmiausia galvojame apie pirkėją – kokie jo lūkesčiai, kokios mitybos tendencijos šiuo metu aktualios, ir kaip sukurti pakuotę, kuri sudomintų ir patrauktų dėmesį. Atsakę į visus šiuos klausimus, kartu galvojame, kaip tai perteikti pasitelkus pakuotės dizainą.

Tradicijos ir modernumas

Lemtingas apsisprendimas

Pagrindinė gaminio pakuotės paskirtis – tai

Patrauklus pakuotės dizainas tampa

joje užkoduota žinutė, leidžianti pirkėjui atpažinti produktą kaip sau patrauklų. Juk būtent pakuotė pirmiausia patraukia dėmesį, tik paskui vertinamos skonio savybės. Pakuotės taip pat yra svarbi įmonės įvaizdžio dalis. „Vilniaus duona“ – seniausia

Asta Navikaitė „Vilniaus duonos“ produktų kategorijos vadovė

ir didžiausia duonos kepykla Baltijos šalyse, taip pat – moderniausia Europoje. Tradicijos ir modernumas visada žengia greta, niekada nepamirštame, kad lietuviams duona yra šventa ir naudojame senuosius receptus, kuriems jau daugiau nei 50 metų. O mūsų modernumą atspindi būtent gaminių pakuotės: jį išreiškia tiek gaminių pavadinimai, tiek pasirinktos iliustracijos ir simboliai.

202

LAMŲ SLĖNIS

ypač svarbus pristatant naują produktą. Žmogus tiesiog turi ją pamatyti ir panorėti paimti, ir jei ne įsigyti, tai bent jau paskaityti, kas ant pakuotės parašyta. Pažvelgę į duonų lentyną prekybos centre pamatysime pasiūlos margumyną. Kad atkreiptume dėmesį, nepakanka tik patiems žinoti, kad siūlome gerą produktą. Juk dažniausiai atėję į parduotuvę žmonės perka tą patį, ką pirkdavo anksčiau ir visai nenori gaišti laiko rinkdamiesi kasdienius produktus. Tai įprotis. Tik patraukli pakuotė gali paskatinti išbandyti naują produktą. Žinoma, jei vėliau nuvils jo skonis, žmogus vėl sugrįš prie jam įprasto pasirinkimo. Todėl kurda-

mi naujus produktus nuolat analizuojame mitybos tendencijas. Buvo metas, kai visi ieškojo duonos be mielių, vėliau tapo populiaru rinktis viso grūdo duoną, o štai dabar visi žvalgosi duonos be cukraus. Mūsų užduotis – reaguoti į šiuos pokyčius ir tai atspindėti gaminių pakuotėmis.

Ta pati panelė – nauja suknelė Iš keturių pagrindinių „Vilniaus duonos“ prekės ženklų – „Agotos duonos“, „Toste“, „Auteniškos“ ir „Urtės“ duonų šeimos – pirmiausia atnaujinome „Urtę“. Gaminių receptūros liko nepakitusios, tik duoną supakavome į patrauklesnę, žaismingesnę pakuotę. Ši duonų šeima pavadinta švelniu moterišku vardu – Urtė. Tad ir kurdami jos pakuotes rinkomės švelnesnes spalvas, lengvumo jausmą kuria besisukančių grūdų simboliai. Atnaujinome ir patį prekės ženklą. Tačiau mums buvo svarbu, kad pirkėjas atpažintų, jog tai – ta pati jo pamėgta „Urtė“, tik naujoje pakuotėje. Transformacija įvyko sėkmingai: ištikimi vartotojai ir toliau perka šią duoną, bet atsirado ir naujų pirkėjų, pasirinkusių šį produktą būtent dėl patrauklios atnaujintos pakuotės.

Duonos kelias Ko gero, labiausiai pradžiuginęs mūsų

ta, tokia, kokia tradiciškai būdavo

pelniusios apdovanojimų Nacionali-

dedama ant šeimos stalo. Sukūrėme

niuose pakuotės dizaino apdovano-

specialią dėžutę su rankenėle, kad

jimuose (NAPA), jas pastebi žymūs

būtų patogu šią duoną vežti dovanų

tarptautiniai dizaino portalai, pavyz-

keliaujant į užsienį. Juk daugelis

džiui, kaip „Packaging of the World“,

išvykusiųjų labiausiai pasiilgsta tikros

„The Dieline“ ar „Behance“, ir šie

juodos duonos skonio. Pakuotės

įvertinimai tikrai paglosto širdį – vis

dizaineriai vizualiai atvaizdavo, kaip

dėlto mums svarbiausia, kad žmogus

gimsta lietuviška duona. Tai atspindi

išgirstų, ką norime jam pasakyti. Tad

stilizuoti rugių, saulės, lietaus ir malū-

kurdami naują pakuotės dizainą ilgai

no simboliai.

ieškome tinkamiausio sprendimo, siekiame, kad nesikartotų tai, kas jau

bendro darbo su „Étiquette“ rezultatas – „Lietuviška“ duona. Tai – tradicinė, juoda ruginė bemielė duona, ją iškepti užtrunka net 40 valandų. Tai tas tikrasis skonis, žmonėms pažįstamas jau daugelį metų. Duona pateikiama neraiky-

buvo sukurta anksčiau. Taip ir gimsta

Lietuviškas produktas pasaulyje Nors mūsų gaminių pakuotės yra

unikalūs personažai, iliustracijos ar simbolika. O tai, kad rezultatai būna įvertinti, tik įrodo, kad vis dar žengiame į priekį.

LAMŲ SLĖNIS

203

204

LAMŲ SLĖNIS

Tarp baltų plonyčių perregimo lino sluoksnių, dekoruotų kruopščiai parinktais Lietuvos istorijai svarbių veikalų motyvais, slepiasi viskas, kas dizainerei ir mados ženklo „GÝVA“ įkūrėjai VIKTORIJAI ZAIATS gražiausia. Lietuvių kalba, papročiai ir lietuvybės suvokimas – svarbiausios temos, padiktavusios naujosios kolekcijos kryptį.

MADA

ISTORIJA PLONYČIO LINO KLOSTĖSE Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė Fotografuota: gėlių studijoje „Kambarinės gėlės“

– Viktorija, esi sakiusi, kad visada labai nori sugrįžti į tėvų namus. Kokią prisimeni savo vaikystę? Kas iš jos gražiausia išlikę tavo atmintyje? – Namai ir pats kaimelis, kuriame augau, man – it saugiausias žemės lopinėlis. Su nostalgija iš vaikystės prisimenu laiką, praleistą kieme su draugais. Kiekvieną dieną vos pakilusi iš lovos bėgdavau per kaimynų daržą pas draugus į kiemą ir tik jau leidžiantis saulei tuo pačiu takeliu parbėgdavau namo, kai mama per langą kviesdavo. Kiek visokių žaidimų žaisdavome...

Esu labai laiminga ir dėkinga, kad gi- – kalbą, papročius. Mano kolekcija ir miau būtent tuo laiku ir būtent toje yra apie tai – apie tautines vertybes. vietoje. Man pačiai šį lietuvybės jausmą labiausiai perteikia kolekcijos audinys – Panašu, kad šį namų, lietuvybės – linas. Baltas, plonytis, šiek tiek perjausmą perkėlei ir į savo kūrybą... Ką regimas, tad dėvimas keletu sluoksnių pasakoja tavo kolekcija? – visai kaip senovėje! Nors lietuvių – Ši kolekcija – tai Lietuva. Į ją tautiniuose kostiumuose gausu spalvų, sudėjau dalį to, ką jaučiau esant gra- savo kolekcijai pasirinkau baltą spalžaus ir vertingo Lietuvos istorijoje. vą, simbolizuojančią tyrumą, šventuLietuvos tautinis atgimimas, šviesuo- mą, dieviškumą. Pagrindinis kolekcilių darbai skatino lietuvių kaip tautos jos įkvėpimo objektas buvo tautiniai savivoką, aukštino ir puoselėjo amži- marškiniai – būtent jais remdamasi nąsias tautos vertybes, tautos pamatus kūriau didžiąją dalį kolekcijos.

LAMŲ SLĖNIS

205

Kadangi drabužiai puošti knygų rankraščiais, jų viršelių atspaudais – sluoksniavimas atsirado ne tik perregimumui paslėpti, bet ir kaip aliuzija į knygos puslapius. – Kaip atsirinkai tekstus, kuriais dekoruoti kolekcijos drabužiai? Kokie tai tekstai? – Skaitydama apie XIX–XX a. Lietuvos šviesuolius ir jų švietėjišką veiklą pradėjau ieškoti to meto spaudos pirmųjų leidimų, rankraščių. Pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ numerio, Simono Daukanto parašyto istoriografinio kūrinio „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ viršeliai labai gražūs grafiškai – būtent jais dekoruoti kolekcijos drabužiai. Taip pat ant drabužių atsikartoja Kristijono Donelaičio rankraščio faksimilė iš 1940 m. „Metų“ leidimo. Renkantis antspaudus buvo svarbu ne tik tai, kad jie atrodytų gražiai. Daug dėmesio skyriau ir jų įsiliejimui į pačius drabužius, siekiau, kad tekstai kolekciją papildytų ir išbaigtų. – O kokią reikšmę ši kolekcija turi šiandieniniame kontekste? – Pradėdama kurti kolekciją nesiejau jos nei su 2017-aisiais – tautinio kostiumo metais, nei su 2018-aisiais – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiu. Drabužius kūriau vadovaudamasi jausmu, kuris mane labai organiškai vedė tautiškumo, tautinių vertybių temos link. Panašu, kad puikiai pataikiau ir į visuotinę šiuo metu Lietuvoje tvyrančią nuotaiką. Esu tikra, dabar gyvename pertekliaus amžiuje, kur galime sąlyginai lengvai turėti viską, pažinti daug dalykų. Tačiau, mano nuomo-

206

LAMŲ SLĖNIS

ne, norėdami pažinti kitus – pirmiausia turime pažinti save, o norėdami pažinti kitą tautą – pirmiausia turėtumėme suvokti savąją ir save jos kontekste. – Sakai, kad kolekcija sieki sužadinti lietuvių pasitikėjimą pačiais savimi. Kaip manai, kokiais būdais mada gali padėti tai padaryti? – Apie žmogaus asmenybę, jo pomėgius, vertybes labai daug gali pasakyti jo apranga. Buvo laikas, kai ieškojau baltų marškinėlių, puoštų užrašu ar paveikslėliu. Peržiūrėjusi dešimtis jų suvokiau, kad visa tai, kas ant jų vaizduojama ar rašoma, man yra visiškai svetima. Įsivaizduokime marškinėlius su užrašu „New York“. Ką jie sako apie žmogų? Ką pats žmogus jaučia juos dėvėdamas? Kodėl juos pasirinko? Nes tiesiog gražu? Mano galva, būtent taip atsiranda nesusipratimas – dėvime tai, kas mums visai svetima, nes renkamės be jokio gilesnio pajautimo. Manau, turėtumėme skirti daugiau dėmesio simboliams, žodžiams, kuriais pasirenkame puošti savo drabužius. Juk visa tai, kas matoma ant mūsų, aplinkiniams siunčia žinutę, kas mes esame, kokie esame. Man atrodo, renkantis drabužius svarbu būti jautresniems. Nepasiduoti masinei gamybai, o sąmoningai rinktis rūbus, kurie nebūtų vienadieniai, priešingai – taptų mūsų dalimi, gyventų su mumis ir pasakotų istoriją: kūrėjo, savo kaip drabužio, ir jį dėvinčio žmogaus. Manosios kolekcijos tikslas yra sužadinti lietuvių pasitikėjimą savimi kaip tauta. Manau, kad užsidėti šios kolekcijos drabužį, aiškiai parodantį dėvinčio žmogaus vertybes, – tarsi apsinuoginimas prieš visus sutiktuosius.

Kolekcijos nuotraukos: Monika Dombrauskytė Modelis: Gabija Umantaitė

LAMŲ SLĖNIS

207

208

LAMŲ SLĖNIS

209

210

LAMŲ SLĖNIS

211

212

LAMŲ SLĖNIS

– Daug kalbi apie tautų savitumą, tautinį tapatumą. Kokia, tavo akimis, lietuvių tauta? – Man lietuvių tauta yra labai žemiška. Tikriausiai taip yra todėl, kad turime gana artimą ryšį su gamta. Gamta dovanoja žmogui kažką ypatingo, o tai sunkiai nupasakojamu būdu juntama Lietuvos žmonėse.

– Natūralumas, lengvumas, tyrumas – šios savybės, pojūčiai yra svarbiausios mano kūrybos dalys. Kiekvienas kūrėjas savo braižą atranda išsigryninęs savo vertybes, tada, kai jomis vadovaujasi ir būna visiškai atviras ir nuoširdus pats sau.

taklius. Jo kūrybos jausmas, nuotaika ir temos labai artimos mano pačios kūrybai. Lankau šokių pamokas, skaitau knygas, piešiu. Kai pavargstu pati nuo savo draugijos, palieku studiją, susitinku su draugais, bandau pažinti jų pasaulį.

– O kas užkoduota „GÝVA“ pavadinime? – Pavadinimas „GÝVA“ buvo sugalvotas būtent šiai kolekcijai, kurią kūriau remdamasi amžinosiomis tautos vertybėmis – kalba, raštu, papročiais, tautiniu kostiumu. „GÝVA“ reiškia, kad šios vertybės nėra užmirštos – jos yra amžinos ir gyvos.

– O kokius iššūkius esi sau užsibrėžusi ateityje? Jei viskas būtų įmanoma, kur norėtum save matyti praėjus keleriems metams? – Viskas ir yra įmanoma! Visai nesvarbu, kur būsiu po kelerių metų, – man svarbiausia, kad būčiau tokia pat laiminga, kokia esu šiandien. Šeima, namai gamtos apsupty, nesibaigiančios kūrybinės idėjos, tapyba, gėlių auginimas, sodas, kelionės – štai ir laimingo gyvenimo projektas. Esu gana kuklių norų žmogus. Tikiu, kad nuoširdžiai dirbdama, vadovaudamasi savo jausmais ir niekam nepataikaudama, kiekvieną kartą galiu atsidurti ten, kur tuo metu man bus geriausia, o iš gyvenimo gauti dovanas, apie kurias pati nė nebūčiau svajojusi.

– O kas tave motyvuoja ir skatina kurti? – Labiausiai mane motyvuoja žmonės, vertinantys mano darbą, atsiliepiantys apie mano kūrybą, tikintys mano idėjomis. Kai pačiai pradeda svirti rankos žemyn – vienas teigiamas žodis būna lyg kibirkštis, vėl ir vėl įžiebianti mano kūrybinę energiją. Kuriu, nes – Viktorija, ar kūryba užima visą man pačiai tai labai patinka. Visgi da- tavo gyvenimą? Ką veiki užvėrusi rau tai ne vien tik sau, bet ir žmonėms, studijos duris? kurie turi panašų matymo kampą. – Beveik visas mano gyvenimas sukasi kūrybos pasaulyje. Užvėrusi savo – Koks yra tavo mados kūrėjos studijos duris keliauju pažindintis su braižas? Kokį kelią, tavo nuomone, kitų žmonių kūryba. Lankausi teaturi nueiti kūrėjas, kad atrastų uni- truose, spektakliuose. Pastaruoju mekalų savo braižą? tu einu į visus Rolando Kazlo spek-

LAMŲ SLĖNIS

213

214

LAMŲ SLĖNIS

215

216

LAMŲ SLĖNIS

217

Išbandyk vitamino C galią Mokslui ir gamtai suvienijus jėgas gimsta galingiausios inovacijos. Naujasis „Kiehl’s“ koncentratas su vitaminu C „Powerful Strenght Line-Reducing Concentrate with Vitamin C“ yra privaloma šio pavasario odos priežiūros priemonė. Šiame koncentrate yra net 12,5 proc. vitamino C, padedančio odai išlikti sveikai, lygiai ir spindinčiai. Tai efektyviausia iki šiol sukurta formulė, kurios poveikis juntamas iškart. Koncentratas prisotintas hialurono rūgštimi, tad mažina raukšlių atsiradimą ir gerina odos tekstūrą. Priemonė tinkama visiems, net jautriems, odos tipams.

Atrask tai, kas tinka tau „Džiaugiamės galėdami jums padėti!“ – šią žinutę daugiau nei 160 metų klientams siunčianti aukštos kokybės odos ir plaukų priežiūros priemonių gamintoja „Kiehl’s“ įsitikinusi, kad kiekvieno žmogaus oda gali būti sveikesnė ir atrodyti jauniau, – tereikia atrasti ir naudoti tinkamas priemones. Būtent todėl ši kompanija laikosi dosnios mėginių dalijimo politikos: prieš įsigydami – išbandykite. Tai rodo, kad bendrovė neabejoja aukšta savo gaminių kokybe – ne veltui klientams garantuojama sveikesnė oda vos po 28 dienų. Visos „Kiehl’s“ odos priežiūros priemonės sukurtos pagal mokslines formules ir atliepia specifinius odos poreikius.

218

LAMŲ SLĖNIS

Nuo vaistinės iki inovatyvių formulių Ženklo „Kiehl’s“ istorijos pradžia – 1851-ieji, kai Niujorko Ist Vilidžo rajone, gatvių sankirtoje, anuomet vadintoje Kriaušės kampu (šis medis iki šiol laikomas kompanijos gyvybingumo simboliu), duris atvėrė vaistinė „Brunswick Apotheke“. Amžiaus pabaigoje ją įsigijo vaistininkas Johnas Kiehlas, jo vardu ir buvo pavadinta kompanija. „Kiehl’s“ simbolikoje iki šiol išlikę anų laikų vaistinėms būdingų atributų, vienas jų – žmogaus skeletas. J. Kiehlas savajai vaistinei suteikė europietiško stiliaus, lankytojai čia pasijusdavo lyg namie. Iki šiol išsaugoti ir kai kurie senieji unikalūs steigėjo grožio receptai, „Kiehl’s“ nuolat juos tobulina vadovaudamasi naujausiais mokslo atradimais ir inovacijomis.

LAMŲ SLĖNIS

219

SULĖTINTI PASAULĮ

Sekite Aistės Jakimavičiūtės kasdienybę instagrame: @aisteliutas

Tekstas: Aistė Jakimavičiūtė Nuotrauka: Greta Gedminaitė

220

LAMŲ SLĖNIS

Dar visai neseniai augalai namuose stipriai asocijavosi su močiutės prižiūrimomis pelargonijomis daugiabučių laiptinėse ir keliais liūdnais medžiais mokyklų koridoriuose ar aktų salėse. O dabar vis dažniau užsukame apsidairyti į augalų skyrių. Kodėl taip staiga tai tapo tokia stipriai juntama tendencija? Gyvename žinių visuomenėje, kurioje viskas labai greitai keičiasi. Dauguma galėtų palinksėti galva dėl vis aplankančio laikinumo jausmo – lengvai keičiame darbus, pomėgius, gyvenamąsias vietas, šalis, artimus žmones. Vartojame gyvenimą taip, kaip vartojame internetą – greitai, fragmentiškai, labiau trumpomis antraštėmis nei išsamiais tekstais. Ir tai nėra kažkas blogo, taip atrodo modernaus žmogaus rutina. Mūsų visuomenėje efektyvumo ir produktyvumo poreikis didesnis nei bet kada anksčiau – viskas turi turėti apčiuopiamą rezultatą, pageidautina, kad visi darbai būtų buvę padaryti vakar. Didžiausia prabanga tapo gyventi, eiti, valgyti lėčiau, rasti nepertraukiamą valandą įdomiai knygai ar tiesiog pabūti su savo mintimis. Kavinėje kavą geriantis žmogus, kuris neturi rankose telefono, kompiuterio ar knygos, mums atrodo keistas ir įtartinas. Apie nuolatinę įtampą „kažką – svarbaus – galiu – pražiopsoti“ rimtai kalba psichikos specialistai. Čia verta prisiminti, kaip mes atsidūrėme kavinėje su dešimčia neperskaitytų laiškų elektroniniame pašte, skambančiu telefonu, mirksinčiu feisbuku ir išsaugotais straipsniais, ku-

riuos perskaitysime kada nors (arba nuoširdžiai sakant – niekada). Tokia būsena žmogui yra sąlyginai naujas potyris – prieš vos dvidešimt metų internete be elektroninio laiško parašymo draugui nelabai buvo ką veikti, o pasimatymus susitardavome laidiniais telefonais. Ganėtinai akivaizdus skirtumas, tiesa? Tai, kaip evoliucija pakeitė mus, ir kokiu greičiu mes keičiame pasaulį – labai nesutampantys skaičiai. Viena iš pagrindinių šiuolaikinio žmogaus ypatybių – daryti daug dalykų vienu metu: pavyzdžiui, žiūrėti „Netflix“, valgyti, susirašinėti su draugu ir filmuoti ant lovos juokingai gulintį šunį. Bet ar tikrai mums tai gerai pavyksta? Mūsų smegenys vienu metu sugeba apdoroti 120–150 bitų per sekundę. Kitaip sakant, vienu metu galime palaikyti pokalbį su dviem žmonėmis ir suprasti, apie ką yra kalbama, tačiau klausytis trijų pokalbių vienu metu yra tiesiog neįmanoma. Nė vienam iš mūsų. Mūsų galimybės apdoroti informaciją vis dar yra labai ribotos. Ir drastiškai skiriasi nuo to, kiek informacijos mus supa. Išvada – darome viską vienu metu, nieko nepadarome iki galo ir jaučiamės stipriai išsitaškę. Pažįstamas jausmas, tiesa? Bet pala, kuo čia dėta tema apie augalus? Mano ir augalų istorija prasideda liūdna gaida – po operacijos gulėjau ligoninės vienutėje Kaune. Jėgų skaityti ar „skrolinti“ interneto begalybių neturėjau, daug laiko praleisdavau tiesiog spoksodama į dvi milžiniškas egles už lango. Skubantis pasaulis vis

lėtėjo ir vieną akimirką supratau – gamtai į mano skubėjimą, reikalus, susitikimus, egzaminus, projektų vadovus labai giliai nusispjauti. Žydi, ilsisi, auga tik tada, kai ateina tinkamas laikas, o ne dar vieno termino pabaiga. Skubėjimas – išskirtinai žmogiška savybė, todėl nusprendžiau, kad lėtesnio gyvenimo mokytis reiktų ne iš žmonių, sėkmės vadovėlių ar laimės seminarų, o iš gamtos! Taip užgimė mano didžiulė meilė augalams, pamažu išaugusi į kambarinių gėlių parduotuvę. Dabar turiu progą sulėtinti pasaulį – kiek džiaugsmo suteikia naujas lapas ar žiedas, kai matai, kaip po truputį, bet užtikrintai žaluma stiebiasi šviesos link. Savaitgalio pusdienis, skirtas augalams, virsta puikiausia meditacijos forma, kurioje lengva prarasti laiko nuovoką, o po dušu nuprausus visus žaliuojančius augintinius staiga pasidaro taip gera ir lengva, lyg kas būtų po dušu pakišęs mano pačios mintis. Šiandien augalų pasirinkimas yra milžiniškas ir tikrai neapsiriboja močiutės pelargonijomis balkone. Kiekvienas gali rasti augintinį – derantį prie jo charakterio, namų interjero, nuotaikos, net svajonių. Augalus galima derinti tarpusavyje, o kur dar visos jų teigiamos savybės – švarus oras, deguonis, grožis! Turime mažiau laiko pabėgti į gamtą, tačiau galime gamtą apgyvendinti savo namuose. Tai leidžia ne tik koja kojon žengti su mados tendencijomis, bet ir pasinaudoti augalų teikiama ramybe, kurios kiekvienam iš mūsų kartais pritrūksta.

LAMŲ SLĖNIS

221

AKIMIRKŲ DIEVAI

#mada #tinklaraštis Agnija Grigule Tinklaraštininkė Ryga, Latvija Instagram: @agnijagrigule

222

LAMŲ SLĖNIS

223

AKIMIRKŲ DIEVAI

#mada #tinklaraštis Andy Csinger Tinklaraštininkė Sidnėjus, Australija Instagram: @andycsinger

224

LAMŲ SLĖNIS

225

AKIMIRKŲ DIEVAI

#mada #tinklaraštis Ieva Maslauskaitė Vlogerė Klaipėda, Lietuva Instagram: @ichanelette

226

LAMŲ SLĖNIS

227

AKIMIRKŲ DIEVAI

#mada #tinklaraštis Kaitlyn Ham Tinklaraštinikė Instagram: @kaity_modern

228

LAMŲ SLĖNIS

229

Iki pasimatymo balandį!

www.lamuslenis.lt

230

LAMŲ SLĖNIS