Lamuslenis - pavasaris by Lamų slėnis

2018 gegužės (75)

LAURA JARAMINAITĖ

DEIMANTĖ DUBAUSKAITĖ IR VYTAUTAS STANKEVIČIUS

NORMUNDAS VILKAS IR DOVILĖ PAUNKSNYTĖ

GELMINA KAMINSKAITĖ

LAMŲ SLĖNIS

Vyriausioji redaktorė

Algimantė Ramanauskienė Redaktorė

Karolina Aleksandravičiūtė Eligijus Ramanauskas

Kūrybos vadovas

Mantė Jaruševičiūtė

Komunikacijos projektų vadovė

Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė

Vaida Jankūnaitė

Kalbos redaktorė

Lina jushke

Fotografė

Dovaldė Butėnaitė

Fotografė

Gintarė Damidavičienė

Reklamos projektų vadovė Viršelis:

Nuotrauka: Lina Jushke Modelis: Laura Jaraminaitė

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt Reklaminiai projektai žymimi

LAMŲ SLĖNIS

REDAKCIJOS LAIŠKAS Panašu, kad gyvename pasaulyje, kuriame kūrybiškumas tampa viena svarbiausių žmogaus savybių. Sugebėjimas į dalykus pažvelgti šiek tiek kitaip, pastebėti tai, ko nepastebi kiti, – svarbus į priekį varantis varikliukas. Pagalvokite, juk kūrybingi žmonės iš tiesų gyvena kažkaip smagiau! Jų dienose daugiau netikėtumų, jų pasivaikščiojimai veda dar neatrastais takais, jų laikas gamtoje – dailiais gėlių žiedais išpuoštos iškylos ore tvyrant žydinčių medžių ar vėsaus vandens kvapui, o instagramo langeliai užpildyti it kokiais vitaminais akims pretenduojančiomis tapti akimirkomis. Bet žinote ką? Kiekvienas į mažus dalykus gali pažvelgti kūrybiškai, ir tai tikrai nepriklauso nei nuo jūsų IQ, nei nuo išsilavinimo krypties. Ši akimirka gali tapti puikia proga ištarti drąsų „taip“ atradimams ir užkurti tą kiekviename iš mūsų tūnantį idėjų generavimo varikliuką, leisiantį savo įprastai mielose kasdienybės akimirkose sukurti kažką bent šiek tiek kitaip. Smagaus skaitymo! Karolina A. Instagram: @carolain_a

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

Kavos staliukas su augalu „Verdable 01“ „Beriana“

Šviestuvai „The 7“ „Luomo“

I Minkšta kėdė „Wicket“ „Bludot“

Fotelis „Hoff“ „Petite Friture“

LAMŲ SLĖNIS

Pakabinamas šviestuvas „Orbit“ „ANDlight“

Veidrodis „Lampi“ „Luomo“

Veidrodis „Francis“ „Petite Friture“

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

AUKSO SIŪLAI

www.thibaultvanrenne.com Milane vykusioje dizaino ir baldų parodoje „Salone del Mobile“ aukštosios mados kilimų dizaino studija iš Belgijos „Thibault Van Renne“ pristatė inovaciją – išskirtinį haute couture kilimą su aukso siūlais iš kolekcijos „Golden Legends“. „Tai ilgų ieškojimų, eksperimentų ir uolaus darbo rezultatas. Niekas nesiryžo įgyvendinti šios idėjos, jos nesuprato, tačiau aš nenusileidau. Prireikė bent dešimties eksperimentinių pavyzdžių, kurių kiekvienas buvo kuriamas keturis mėnesius, kad būtų išgauti tobuli auksu ar sidabru ir bronza padengti siūlai, ne tik puošiantys kilimus, bet ir patvarūs dėvėti“, – apie išskirtinių dizaino parodoje pristatytų kilimų kūrimą pasakoja dizaino studijos kūrybos vadovas.

NAMAI, PILNI GĖLIŲ 2018 m. vasarą „Iittala“ savo kolekciją papildo elegantiškomis „Kastehelmi“ vazomis ir naujomis spalvomis – žemiška samanų žalia ir gaivia bei energinga vandens melsva. Juk norint sukurti unikalią, į namus vasaros nuojautą atnešiančią puokštę, tereikia tik šiek tiek kūrybos ir kelių mylimiausių žiedų... Savo mėgstamas gėles drąsiai derinkite su lapiniais augalais, į dailias vazas jas merkite kartu su spygliuotomis augalų šakelėmis, o gaivius subtilius žiedus – su dailiai išdžiūvusiais lapais. Pamirškite visas taisykles ir sekite savo nuojauta!

www.ginalasinterjeras.lt http://kurybingumomokykla.lt

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

SALDUS VASAROS KVAPAS Nuotraukos: Rasa Nebasa Dizainerė Sandra Yushka pristato naująją drabužių kolekciją, įkvėptą kartu su ankstyva vasara netikėtai aplankiusio nerūpestingumo ir noro pajausti vėją plaukuose. Kolekcijoje vyrauja švarūs siluetai, minimalistinė estetika. Joje kūrėjai įprastą simetriją keičia valiūkiška asimetrija, griežtos linijos pereina į vėjyje besidraikančius kontūrus. Atradimai, potyriai, nuotykiai ir laikas, kai aplanko neapsakomas laimės pojūtis, kai norisi šypsotis, leisti laiką su artimaisiais, planuoti ypatingas gyvenimo šventes ir džiaugtis buvimu čia ir dabar – svarbūs šios kolekcijos elementai.

JAPONIŠKAS AKCENTAS Kiote, Japonijoje, įsikūrusių mados namų „Christian Peau“ dizainerio Junji Koike įkvėpimas – talentingiausi XIX a. Europos odos meistrai. Čia gimsta laikui nepavaldūs ir vintažu dvelkiantys odos aksesuarai – rankinės, piniginės, avalynė ir net odiniai švarkai. Prie šių unikalių rankų darbo odos gaminių puikiai dera nuostabiosios japoniškos „ANTIPAST“ kojinaitės ir „CA4LA“ skrybėlės.

„MADE IN JAPAN“ MADOS IR STILIAUS IDĖJA – TIK BUTIKE „APPLE OF EVE“, VILNIUJE IR KAUNE. www.appleofeve.lt

LAMŲ SLĖNIS

Vos išvardijęs dešimt gyventi ir kurti įkvepiančių dalykų, reklamos mokyklos „The Atomic Garden Vilnius“ bendraįkūrėjas AIVARAS ŠIČKUS prasitaria, kad jų yra daug daugiau – juk pasaulis didelis ir įdomus, tad svarbiausia – niekada nenustoti ieškoti.

NESIBAIGIANTIS ĮKVĖPIMŲ SĄRAŠAS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotrauka: Tomas Kauneckas, asmeninis archyvas

ŠEIMA. Mano vaikai ir jų mama Evelina. Juokas ir šypsena, liūdesys ir ašaros – supranti, kodėl čia esi. Galbūt kažkas pasakys, kad tai – savaime suprantama, tačiau aš manau, kad bėgdami gyvenime dažnai pamirštame, kokia iš tiesų svarbi kiekviena minutė, praleista su šeima.

LAMŲ SLĖNIS

TEISINGI ŽMONĖS. Ne šiaip geri žmonės, o tie, kurie rūpinasi kitų gerove, valstybės gerove, pasauliu, kuriame gyvename. Tai stiprios asmenybės, lyderiai, sukaupę begalinę patirtį. Nereikia jų ieškoti toli – jie yra čia, tarp mūsų.

JŪRA ir VĖJAS. Mane įkvepia gebėjimas suvaldyti žemės stichijas. Įkinkęs jūrą ir vėją, skriedamas bangomis patiriu begalinį malonumą. Vaikystėje keli draugai mane vadindavo aitvaru, gal dėl to jėgos aitvarų sportas ir rado vietą mano gyvenime. Dvi valandos ant vandens – ir aš it naujas žmogus.

ŽINOJIMAS, KUR EINU. Labai svarbu nepasiklysti, tad mane pirmyn varo žinojimas, kur šiame gyvenime plaukiu, ir suvokimas, kur yra mano uostas.

LAMŲ SLĖNIS

PAPRASTUMAS. Mane įkvepia sugebėjimas sudėtingus dalykus matyti paprastai, būti optimistu ir šypsotis gyvenimui.

MAISTAS. Be galo mėgstu gaminti, tad keliaudamas skubu išbandyti vietinę šalių virtuvę, o sugrįžęs namo dalijuosi atrastais skoniais su draugais – jų padėka, skonio receptorių sužadinimas ir veido išraiška paragavus ypač įkvepia.

REKLAMA. Intelektuali, kūrybiška eterio negadinanti reklama. Smagu stebėti, kaip gudriai ir išradingai, dar nematytu būdu, žinute ar vaizdu išsprendžiama kliento užduotis. Atrodo, tiek daug gerų idėjų jau sugalvota, tačiau reklamos genijai kasmet nenustoja stebinti.

LAMŲ SLĖNIS

PIRMI KARTAI. Įkvepia kiekvienas pirmas kartas – ir tikėjimas, kad jie niekada nesibaigs. Paskutiniųjų atostogų metu įkopiau į kalną – be jokios pagalbos, be įrankių. Tik plikos rankos ir sportiniai bateliai. O viršuje atsivėrė nenusakomas vaizdas.

KELIAUTI PIRMYN. Prieš keletą metų teko pėstute keliauti iš Smiltynės į Nidą. Susiliejimas su gamta įkvėpė, keliaudamas vis atsisukdavau atgal, matydavau tą patį vaizdą. Ši kelionė leido man suprasti, kad gyvenime lengviausia atsisukti atgal, sugrįžti, kur buvai, tačiau labai svarbu judėti pirmyn.

MUZIKA. Kartą vienas draugas man pasakė, kad man patinkanti muzika yra ta, kurią sukūrė jau anapilin iškeliavę atlikėjai – jie visi buvo asmenybės, tikri kūrėjai, tikėjo tuo, ką daro, neišsižadėjo savo stiliaus, kovojo, įrodinėjo. Keli iš mylimiausių: Johnas Lennonas, Davidas Bowie, Jimmy Morrisonas, Prince‘as, „The Rolling Stones“.

LAMŲ SLĖNIS

Su fotografe DEIMANTE DUBAUSKAITE ir tatuiruočių meistru VYTAUTU STANKEVIČIUMI, rašalo pasaulyje geriau žinomu Vytauto Vy vardu, susitinkame šeštadienio rytą, saulės spinduliuose paskendusiuose jų namuose Vilniaus senamiestyje. Monochrominė juodai balta jų namų erdvė tobulai susidėlioja į atidžiai atrinktus instagramo langelius, tačiau kontrastuoja su spalvingu poros gyvenimu, kurio viena siužetinė linija retkarčiais nuneša į jųdviejų svajonių miestą – Niujorką.

TARP KRUOPŠČIAI ATRINKTŲ INSTAGRAMO KADRŲ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

– Deimante, Vytautai, kaip įprastai atrodo jūsų šeštadienio rytai? Deimantė: Jei tik abu turime laisvą šeštadienį, drauge gaminame pusryčius. Pusryčiai – pats svarbiausias ritualas savaitgalį. Vytautas: Visgi tokių savaitgalių būna mažai... Retai nutinka taip, kad abu turime visiškai laisvas dienas, savaitgaliai ir darbo dienos mūsų dienotvarkėje susimaišę.

LAMŲ SLĖNIS

– Žiūrint į jūsų darbų ir projektų skaičių ir į namus bei stilistiką aplanko dvejopi jausmai... Judu labiau minimalistai ar maksimalistai? Vytautas: Namuose mėgstame švarias spalvas, o ir mūsų abiejų darbuose – Deimantės nuotraukose, mano kūriniuose – nemažai švaros, minimalizmo. Turbūt tik baltomis namų sienomis galime atsverti savo užkrautas dienotvarkes. Švarios monochrominės erdvės neapkrauna minčių, po dienos darbų jose lengviau atsipalaiduoti. – Tai kaip atrodo jūsų (darbo) diena? Deimantė: Aš dažnai keliauju į Kauną, ten turiu nemažai darbo reikalų, tad kartais žmonės net susipainioja ir pagalvoja, kad mudu gyvename Kaune. Mes abu kilę iš Kauno, tačiau dabar Vilnius jau artimesnis. Visgi Kaunas yra labai savas: ten namai, tėvai, savos gatvės. Nežinau, kaip bus vėliau, bet kol kas, pastaruosius dvejus metus, važinėjimas tarp dviejų miestų man labai smagus – gal dėl to, kad man labai patinka keliauti traukiniu! Kiekviena mano diena skirtinga. Kadangi Vytauto darbas – vos kelios minutės nuo mūsų namų, stengiamės atrasti laiko kartu papietauti. Pamažu mūsų dienotvarkės, nors darbai ir visai skirtingi, supanašėjo, tad dažnai viską susidėliojame taip, kad vakarai būtų laisvi ir galėtume kartu pavakarieniauti.

LAMŲ SLĖNIS

– Ar nesunku kartu gyventi dviem kūrybininkams? Kuo judu panašūs, o kuo – skirtingi? Vytautas: Pamažu išmokome suderinti savo darbo grafikus. Be to, mums paprasčiau, nes mūsų skoniai sutampa. Neretai Deimantės klausiu patarimo dėl tatuiruotės piešinio, o ji pasiteirauja mano nuomonės apie nuotraukas. Taip vienas kitą papildome: vienas įžvelgia tai, ko kitas galbūt ne. Abiejuose frontuose vyksta komandinis darbas. Deimantė mane išmokė dalykų apie nuotraukas, kompoziciją. Be jos net mano instagramo paskyra taip neatrodytų. Ji turi gerą estetinį pojūtį, vien tik atsidarius jos instagramą galima pamatyti, kaip kruopščiai ten viskas suderinta. Deimantė: Instagramas suteikė pagrindą mano kūrybai. Tai buvo kaip pratybų laukas, kuriame nieko nekliudoma galėjau pasitikrinti, pabandyti. Be to, tai platforma, skatinanti dairytis aplink, pastebėti mažus dalykus. Jaučiu, kad gyvendami kartu supanašėjome. Juk stiliaus pojūtis mudu ir suvedė! – O į ką reiktų atkreipti dėmesį kuriant tokį vientisą stilių? Deimantė: Visų pirma reiktų suderinti spalvas, atkreipti dėmesį į nuotraukose esančias formas, kompozicijas. Kai nuolat su tuo dirbu, eidama miesto gatvėmis pastebiu: štai šis kampas, tokia detalė ar kompozicija labai tiktų mano bendrai instagramo estetikai. Jeigu nori kurti, turi tame gyventi. Turinį lengva sukurti, kai daug kur eini, daug veiki, keliauji, stebi aplinką. Taip gimsta daug idėjų. Jeigu sėdėsi tarp keturių sienų, patrauklaus turinio greičiausiai sukurti nepavyks.

LAMŲ SLĖNIS

Labai svarbu nepamiršti į nuotraukas įtraukti ir žmogaus, jį derinti su kompozicija. Juk nuotraukose visada gera matyti kažkokį gyvą objektą – žmogui patinka matyti kitą žmogų. Taip pat svarbu nuotraukas kelti laiku – tai priklauso nuo sekėjų. Kartais, jeigu tik pavyksta, prisifotografuoju kadrų į priekį. Žinoma, nuotraukas reiktų kelti reguliariai – vieną ar kelis kartus per dieną, kad žmonės tavęs nepamirštų ir susilauktum daugiau dėmesio. Dar vienas kuriant vientisumą svarbus dalykas, kuris man pasiteisino, – paties kūrėjo aprangos stilius. Aš pati dažnai atsiduriu savo instagramo akiratyje, todėl dažnai mano apranga spalviškai priderinta. Pastaruoju metu renkuosi monochromiškus rūbus, o akcentus derinu prie nuotaikos. Akivaizdu, dabar šie akcentai – raudoni. (Juokiasi). Vytautas: O aš iš šalies pastebiu, kaip kinta Deimantės vizualinis suvokimas, kaip keičiasi vyraujančios spalvos. Deimantė: Mane įkvepia kiti žmonės. Idėjų nuotraukoms gali surasti bet kur: vartydamas žurnalus, stebėdamas kitų žmonių instagramą. Kažkur pamatai mažą detalę, įdomų spalvų derinį, o tai suteikia pamatą tolimesniems darbams. Natūralu, kad aplinka daro įtaką ne tik man kaip žmogui, bet ir tam, kas nugula į mano instagramo langelius.

LAMŲ SLĖNIS

– Bežiūrėdama į tave matau tobulai tavo stilistikai tiksiantį kadrą: baltos sienos, juodos detalės, skrybėlė, raudonas švarkas... Deimantė: Būna, paskambina dizaineriai ir sako: Deimante, fotografuosim kolekciją, joje vyrauja juodi, balti, raudoni tonai – tau labai tiks! Nežinau, kodėl mane taip pagavo raudona spalva. Anksčiau ji man atrodė per agresyvi, tačiau dabar ją labai pamilau. Raudona mane paskatino veikti, suteikė energijos. Instagramas yra tikrai didelė mūsų gyvenimo dalis. Vytautas: Tai milžiniški vartai ir didelė galimybė būti pastebėtiems. Labai daug žmonių tiek mane, tiek Deimantę susiranda per instagramą. Be to, tai vieta, kur galima gauti įkvėpimo, viską pamatyti pirmiems, tiesiogiai, šią akimirką. Deimantė: Mane labai įkvepia mano draugės Rūtos paskyra (@rutaenroute), prie kurios neretai prisidedu ir aš. Kai Rūta būna Niujorke, galiu sekti, kokios tendencijos vyrauja mylimame mieste. Mano stebimų instagramerių sąraše daug lietuvių. Man patinka stebėti žmones, kurie kuria. Fotografės Monikos Penkutės (@monikapenkute) darbai, spalvų paletė dažnai tiesiog atima amą. Galėčiau suvalgyti visus @52kartai kadrus. Ne paslaptis, kad nuolat seku, kas vyksta @lamuslenis, @kinfolk ir @cerealmag. Tai yra mėgstamiausi mano žurnalai, juose galiu ne tik perversti nuotraukas, bet ir juos paskaityti.

LAMŲ SLĖNIS

– Kaip jums atrodo, ar nėra pavojaus pasimesti tarp visų šių atidžiai atrinktų dailių kadrų? Kaip atsirinkti, kas iš tiesų svarbu? Deimantė: Pavojus visada yra. Kartais atrodo, kad tikrai per daug laiko atiduodu, išvaistau tik instagramui, – vien dėl to, kad reikia įkelti nuotrauką, o jos kaip tyčia šią akimirką neturiu. Būna, norisi padaryti pertrauką nuo visko ir pasiimti kūrybines atostogas, visiškai nuo to atsiriboti. Visgi man atrodo, kad tokios problemos labai nereikšmingos. Šioje erdvėje matau gerokai daugiau pliusų: pagalvojus, kiek stengiesi dėl vienos mažos nuotraukos, planuoji, jai atiduodi daug savo laiko. Tada ir kiti įvertina tavo pastangas ir laiką, tokia nuotrauka tikrai būna pastebėta. Bandydamas kurti gražias nuotraukas galbūt visai netyčia ir gyvenimą padarai gražesnį. Juk viskas aplink mus yra kūryba. Nuotraukos man turi būti skanios ir, svarbiausia, turi įtikinti mane pačią. – Tai kaip judu susipažinote? Deimantė: Instagrame. (Juokiasi). Vytautui patiko mano nuotraukos, aš tai pastebėjau, pradėjau „laikinti“ jo. Tam tikrą laiką tarp mūsų vyko mažas

LAMŲ SLĖNIS

nebylus žaidimas. Kiek vėliau jis parašė ir sutarėme susitikti. Vytautas: Man labai patiko Deimantės nuotraukos, jos stilistika, idėjos. Parašiau jai dėl fotosesijos. Deimantė: Vytautas man į akį krito iškart susitikus. Be to, pasitiko mane iššokdamas per langą! (Juokiasi). Vytautas: Pasikviečiau ją pas save į darbą ir, kaip tyčia, užstrigo durys, tad teko kažkaip suktis. Mūsų pirmasis susitikimas buvo panašesnis ne į darbinį susitikimą aptarti fotosesijai, o į pasimatymą. Penkias pirmas minutes pasikalbėjome apie nuotraukas, o valandą ar daugiau kalbėjome apie visa kita. Kai Deimantė išėjo, pagalvojau: „Oho, geras, ar aš ką tik buvau pasimatyme?“ (Juokiasi). Deimantė: O mane aplankė jausmas, kad noriu sugrįžti atgal. – Deimante, ar turi Vytauto padarytų tatuiruočių? Deimantė: Ne. (Juokiasi). Juokauju, kad mano visos tatuiruotės – Vytautui ant kūno. Kol kas dar nesuradau tokios, kurios tvirtai norėčiau. Tačiau Vytautas jų turi daug – kol kas užtenka pasižiūrėti į jo turimas. Be to, kar-

tais prisidedu prie tatuiruočių kūrimo, patariu Vytautui, tad galbūt tai ir numalšina šį alkį. Vytautas: Deimantė turi sugebėjimą pamatyti mažas detales. Ji pažiūri į mano piešinį ir padeda nedidelį taškelį, brūkšnelį, kuris stulbinamai pakeičia visą kompoziciją, ji atrodo daug geriau. – Ką mėgstate veikti laisvalaikiu? Deimantė: Mėgstu ramybę, tad laisvadieniais gerai išsimiegu, pasidžiaugiu į kambarį krentančiais saulės spinduliais. Abu mėgstame naujas vietas, tad stengiamės išbandyti kažką naujo: tai gali būti neaplankyta kavinė, galerija, paroda, o gal tiesiog gatvė, kurią kažkokiu būdu vis aplenkdavai. Ir laisvalaikis, ir darbo dienos susiję su kūrybiškumu. Vytautas: Praktiškai nesinaudojame automobiliu, tad kai oras pagerėja, išsitraukiame motociklą. Kartais norisi išvažiuoti iš miesto ir pasivažinėti kur nors vingiuotais keliukais. Gyvenantiems mieste toks laisvės jausmas labai reikalingas. Į bet kurią vietą, kad ir į Trakus, yra daug mažų keliukų, kuriais važiuoti daug smagiau nei pagrindiniu didžiuoju greitkeliu.

LAMŲ SLĖNIS

– O kas šiuose namuose svarbiausia? Deimantė: Aš labai mėgstu indus – tai maža mano silpnybė. Negaliu praeiti pro gražias lėkštes nenusipirkusi bent vienos. Visos mano silpnybės susiję su nuotraukomis, tuo, ką galiu panaudoti kompozicijose. Todėl mūsų namuose nemažai smulkių detalių, gėlių. Tai ir sukuria namų jausmą. Daiktų čia nemažai, bet jie nuolat keičiasi. Kažkoks naujas daiktas atranda savo vietą, kažkas nugrimzta į žiemos miegą, kažkas prikeliamas artėjančiam vasaros sezonui. Naujausias daiktas mūsų namuose – šis molbertas. Mėgstame švarias sienas, paveikslų ant sienų nekabiname, tad metalinis molbertas, ant kurio stovi Vytauto darbas, buvo tobulai mūsų namams tinkantis sprendimas. Vytautas: Mėgstame gaminti. Kadangi esu alergiškas tam tikriems ingredientams, mėgstu ruošti tai, ką galiu valgyti. Deimantė: Skaniai pagamintas, dailiuose induose patiektas maistas mūsų namuose labai svarbus. Aš mėgstu valgyti gražiai, dėl to man labai rūpi, kad prie lėkštės derėtų įrankiai, kad kiekviena šakutė ir peilis turėtų savo porą. Jeigu ant stalo niekas nedera – nebėra taip skanu. Dažnai fotografuoju maistą, turbūt dėl to estetika lėkštėje, svarbi fotosesijų metu, persikelia ir į kasdienį gyvenimą. Kartais toks didelis estetikos poreikis net trukdo, sunku ne-

LAMŲ SLĖNIS

kreipti dėmesio į nederančius daly- tik beeitum, kiekvieną vietą esi jau kus. (Juokiasi). matęs kažkur ekrane: kino filmo scenoje, mėgstamame seriale. – Pastebėjau, kad dažnai lankotės Miestą pažinti padėjo apsilankyNiujorke! Niujorkas – jūsų svajonių mas „Rockefeller Center“, čia iš aukšmiestas? tai jis atsiskleidė visu savo didingumu. Deimantė: Turbūt dėl to ten vis su- Šis vaizdas atėmė žadą, atrodė kaip grįžtame. Mus šis miestas traukia ga- sapnas: gatvės, automobiliai, pastatai limybe pasipildyti save idėjų, užmegz- – viskas iš viršaus. Ten užlipęs suvoki, ti įdomių kontaktų. Mano geriausia koks Niujorkas iš tikrųjų galingas. draugė Rūta (tinklaraštininkė Rūta Dar vienas svarbus šio miesto akcenGyvytė – aut. past.) gyvena ten. Labai tas – geltonieji taksi automobiliai, kuilgai kvietė ją aplankyti, tačiau vis ne- riuos pamatęs realybėje supranti, kad išsiruošdavau. Mintyse atrodydavo, tikrai nesapnuoji ir iš tiesų esi Niukad Niujorkas – nepasiekiama svajo- jorke – su tokiu dideliu malonumu nė, maniau, kad ten labai brangu, sun- juos stabdydavau. Kartais pagalvoju, ku išgyventi. Tačiau pagaliau nuvažia- kad tokių norėčiau ir namuose, Vilvusi ten supratau, kad barjerai yra tik nius taptų ryškesnis. mūsų galvose, o viskas yra arčiau ir Vytautas: Tai labai estetiškas mieslengviau pasiekiama, nei galėtum įsi- tas. Visi kampai ten gražūs, galima vaizduoti. Rūta pralaužė ledus, pasiū- fotografuoti bet kur. Mudu mėgstame lė man kelis projektus, kartu su ja lan- architektūrines linijas, be to, spalviškai kydavomės Niujorko mados savaitės jis dera prie mūsų abiejų estetikos surenginiuose. vokimo. Ypač mėgstame Soho rajoną. Kiekviena jo gatvė, kiekvienas namas – Kaip pasikeičia jūsų kasdienybė labai fotogeniški, unikalūs. tame mieste? Kaip atrodo jūsų dieDeimantė: Tai kūrybiškų žmonių nos ten? Ką nuvykę ten skubate ap- rajonas, kuriame visi šypsosi, mėgsta lankyti pirmiausiai? būti fotografuojami. Ten net automoDeimantė: Norime, kad Niujorkas biliai gražūs. Mane kaskart nuvykus pažintų mus, kad kada nors ateityje, stebina niujorkiečių stiliaus pojūtis. kai sugalvosime ten nuvykti ilgesniam Visa tai labai daug prisideda prie benlaikui, jau turėtume šiokį tokį pagrin- dro miesto jausmo. Aš – miesto žmodą. Turime daug vietų, kurias norime gus, man patinka jo judėjimas, galėaplankyti. Kadangi Niujorke su Vy- čiau valandų valandas stebėti žmones, tautu buvome šį vasarį, labai norime analizuoti, kur jie eina, kaip reaguoja jame pabuvoti ir vasarą. Tai tarsi ga- į situacijas, ką jie vilki. Man Niujorkas limybė pagyventi filmo kadre – kur – tai baterija, kuri pakrauna.

LAMŲ SLĖNIS

Savaitgaliui iš Berlyno, kur šiuo metu gyvena ir mokosi grafikos dizaino, sugrįžusi modelis LAURA JARAMINAITĖ į fotosesijos vietą atskuba lengvu žingsniu ir su šilta šypsena veide. „Norėčiau čia pasimatymo“, – apsidairiusi tarp žydinčių obelų šypteli vis dažniau tiek vienoje, tiek kitoje objektyvo pusėje atsidurianti Laura. STILIAUS KODAS

UŽKREČIANTIS LENGVUMAS Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

Laura ir jos veiklos Šiuo metu didžiąją mano gyvenimo dalį užima modelio darbas. Viso kito dar tik mokausi. Džiaugiuosi, kad žmonės vis dažniau mane pastebi ir dėl mano darytų nuotraukų, tačiau fotografe savęs vadinti nedrįsčiau, nors už šį vardą žadu pakovoti! Esu savęs ir savo tikslo paieškų kelyje, stengiuosi daryti tai, kas patinka ir yra įdomu.

Gyvenimas Berlyne Per vieną iš daugelio darbo išvykų Berlyne vaikščiojau po gražų, saulėtą ir kažkokia ypatinga laime, laisve ir lengvumu spinduliuojantį miestą, kai staiga pajutau, kad čia jaučiuosi kaip namie. Berlynas man – kaip di-

LAMŲ SLĖNIS

delis Vilnius, kurį be galo myliu. Vos valandos skrydžio kelionė, kiek kitokia, bet mums artima kultūra, modelio darbo galimybės ir didelis noras plačiau susipažinti su šiuo miestu ir suviliojo čia pagyventi. Pusę metų universitete mokiausi dizaino komunikaciją, dabar kitoje įstaigoje lankau grafikos dizaino kursus, laisvu metu fotografuoju, tačiau dažnai tenka skraidyti į kitus Europos miestus dėl modelio darbo. Vietoje sėdėti nepavyksta, bet šiandien dar ir nelabai to norisi. Na, o grįžtant prie Berlyno – ech, koks nuostabus tai miestas! Žavi savo paprastumu, kūrybiškumu, įdomiais, dažnai labai netradiciniais žmonėmis, architektūra, maisto kultūra, linksmybėmis ir menais. Berlynas yra labai įvairus, visi čia randa kažką sau. Aš čia radau vidinę ramybę.

LAMŲ SLĖNIS

Fotografija Gilesnė pažintis su fotografija – kaip smagu tai prisiminti – įvyko prieš trejus metus. Visada mačiau aplinką kadrais, sekdavau kitų fotografų darbus, buvau linkusi į vizualius menus, tačiau niekada nebuvau susimąsčiusi pati to imtis, pamenu, tuomet man užtekdavo instagramo kvadračiukų. Prieš trejus metus tris mėnesius dirbau Meksikoje – tai buvo pakankamai ilgas laiko tarpas, kad kiltų idėjų naujoms veikloms. Tada įsigijau fotoaparatą, su kuriuo fotografavau viską – miestą, kraštovaizdžius, modelius Meksiko mados savaitėje, išfotografavau visas ten buvusias drauges iš įvairių šalių. Ir man patiko! Ir kitiems patiko. Pajutau, kad traukia, kad noriu, tad grįžusi šiuo hobiu užsiiminėjau toliau.

Pasaulis kadrais Mano matymas tikriausiai pradėjo formuotis dar vaikystėje, šeimoje buvau labai artimai supažindinta su menu bei muzika. Mano krikšto tėvai yra meno kolekcionieriai ir man ypač pasisekė, kad nuo mažų dienų galėjau matyti kalnus dailininkų darbų, gilinti žinias apie juos diskutuojant ar keliaujant po pasaulines galerijas. Tėvai ir sesės gyvenimą sieja su muzika ir teatru. Pati taip pat dešimt savo gyvenimo metų buvau atsidavusi fortepijono specialybei Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Tikiu, kad tai turėjo ypatingą reikšmę mąstymui, matymui, supratimui, vienaip ar kitaip smarkiai mane formavo. O kai būdama keturiolikos metų pradėjau dirbti modeliu, į mano gyvenimą pasibeldė mados, grožio kultas, įnešęs naujų, nematytų ir negirdėtų vėjų. Dabar ypač vertinu natūralumą, tikrumą, atsitiktinumą – tačiau su mados prieskoniu, taip pat nebijau keistumo, jausmingumo, išskirtinumo. Man labai svarbus stilius, detalės. Dažniausiai pati stilizuoju fotografuojamus modelius – tai dar vienas dalykas, kurį mėgstu, per kurį realizuoju savo idėjas. Jei darytų kažkas kitas, jaučiu, dažnai norėtųsi pavadovauti. (Šypsosi).

LAMŲ SLĖNIS

Darbas su pripažintais fotografais Dirbama modeliu turiu galimybę matyti, kaip vyksta pasiruošimo profesionalioms fotosesijoms procesas. Kartais su fotografais pasikonsultuoju techniniais klausimais, nes tai iki šiol man yra sunkioji šio reikalo dalis. Mėgstu gaudyti informaciją iš aplinkos, ją pritaikyti sau, tad ši virtuvė man tampa vis artimesnė. Galbūt kažkam, kas neturi tokio artimo priėjimo prie šios industrijos, yra daug sunkiau pagauti šio darbo principą, žaibiškai besikeičiančias tendencijas. Džiaugiuosi, kad šis darbas man gali duoti visapusiškos naudos. Instagramas – mano labai mėgstama platforma, stipriai formuojanti stilių ir suvokimą, vizualiai transliuojanti, kas vyksta visame pasaulyje tave dominančiose srityse. Seku savo mėgiamų fotografų Ricardo Ramoso, Laurence Ellis, Pioto Marzeco, Delphine Chanet, Gustavo Garcia-Villa (lamasdolorosa), Yannicko Schuette, Daragho Sodeno, Carlota Guerrero, Tomo Johnsono paskyras ir begales kitų. Žinoma, čia ir pati dalijuosi savo fotografijos darbais.

nieko, ko žmonės čia nebūtų matę. Vokiečiai mėgsta patogią aprangą, bet būtent Berlyne gyvena daug laisvų, originalių žmonių, tad dažnai matai kita lytimi persirengusias personas, išsišokančius pankus, hipius, įvairaus plauko madistus, ypač centre arba Kreuzbergo rajone. Bet kurią dieną čia gali išeiti gaudytis inspiracijų – liūdna nebus. Mane savotiškai žavi ši įvairovė.

Asmeninis stilius

Nelendu į kažkokio konkretaus stiliaus rėmus, rengiuosi tai, kas man gražu ir patogu. O man gražu tai, kas paprasta, kokybiška, sportiška, kartais elegantiška. Aklai nesivaikau madų. Visgi noriu to ar ne, jos kažkiek pačios mane pasiveja. (Šypsosi). Visada rengiuosi paprastai, patogiai, su tam tikromis detalėmis, pavyzdžiui, dideliais auskarais, akiniais nuo saulės, mažu rankinuku per petį, dažniausiai aviu sportbačius, laisvus džinsus, „T“ formos palaidines, džemperius arba švarkus. Mėgstu laisvus, plačius, kartais originalių kirpimų arba berniukiškus rūbus, paltus. Ir skanius „unisex“ kvepalus. Kažko stebinančio pas mane daug nerastum, kartais keliaudama pavaikštau pro vintažines parduotuves, Berlyno gatvės mada kur randu vieną kitą į akį labiau krenJi yra visokia! Koks nori, toks ir tantį apdarą – neįprasto kirpimo ar būni – kaip ir daugelyje didmiesčių, spalvos, jį nešioju pati arba aprengiu niekas nieko nesureikšmina, nes nėra fotografuojamą modelį.

LAMŲ SLĖNIS

Aksesuarai Papuošalus prisijaukinti man sunku, tačiau kai tai įvyksta, su jais išsiskirti nebegaliu. Mėgstu žiedus – arba ypač mažus, minimalius, arba labai didelius. Mano silpnybė – auskarai, kurių turiu tikrai daug. Visada dėmesį patraukia įvairių geometrinių formų, originalių spalvų ar medžiagų masyvūs auskarai, pavyzdžiui, „Apreski“. Patinka metalas, sidabras. Nedideli akinukai nuo saulės ir nuo manęs neatskiriamos mažos rankinės per petį.

Grožio rutina Geriausia kūno priežiūra man – švara, kremas, miegas. Taip pat kiek įmanoma sveikesnė ir įvairesnė mityba. Tikrai negyvenu įsistačiusi į šiuos rėmus, bet stengiuosi palaikyti balansą. Su sportu esu kiek apsipykusi, niekaip jo nepamilstu, nors stengiuosi. Padėkit! Mėgstu visokius kremukus, serumiukus ir kitokius „-ukus“, tačiau nesu jokia grožio ekspertė. Man patinka kvapai, turbūt dėl to.

Mada kaip industrija Mados pasaulis turi tikrai daug stereotipų, ir ne visada gerų, tačiau ne iš piršto jie laužti, dažnai jie ištraukti iš realių įvykių, žmonių ir jų elgesio. Vis-

LAMŲ SLĖNIS

gi manau, kad kiekvienas žmogus atsirenka, ko jam reikia, kaip į viską žiūrėti. Su mados pasauliu esu susijusi tik tiek, kiek dirbu, kiek tai liečia mano stilių. Į jokius „madingus“ pasibuvimus megzti nereikšmingų pažinčių neinu. O šitą darbą aš savotiškai myliu, man jis kaip meno ir saviraiškos forma, ypač jeigu patinka fotografas ir stilius – tada labai įsijaučiu ir jaučiuosi svarbi projekto kūrimo dalis. Šis darbas man gyvenime daug davė: patirtį, draugus, susidomėjimą fotografija, ir, svarbiausia, – keliones. Į jas važinėju nuo penkiolikos, tai suteikė galimybę pamatyti pasaulį ir jame pagyventi, taip pat išmokti būti savarankiška. Ne visada lengva nuolat keisti savo darbo vietą, skraidyti iš vienos šalies į kitą, niekad niekur ilgiau neapsistojant, bet pamilau ir tokį gyvenimo būdą, stengiuosi išnaudoti laiką svetur – einu į muziejus, parodas, kiek galiu vaikštau ir stebiu aplinką, fotografuoju. Šis darbas reikalauja didelio atsidavimo, profesionalumo, artimųjų supratimo ir palaikymo, mokėjimo būti vienam. Stereotipas, kad manekene gali būti bet kuri plona, aukšta, daili mergaitė, mano galva, nėra tiesa. Pastebiu, kad kuo toliau, tuo labiau šiame versle pabrėžiama ne tik išvaizda, bet modelių asmenybė, jų kita veikla, individualumas, keistumas ar originalumas. Sprogo vienodo tipažo ir tobulumo rėmai, dėl to mados pasaulis toks spalvingas!

LAMŲ SLĖNIS

Didžiausi įkvėpimai Mane įkvepia daugybė įvairių dalykų. Muzika – vienas didžiausių mano įkvėpimo šaltinių, be jos man būtų sunku, liūdna ir nyku. Daug nuostabios muzikos klausau, dažnai senos, bet ir šiuolaikinės. Mane įkvepia žmonės, asmenybės, jų žodžiai ir/ar darbai. Nebūtinai sėkmingi, kartais tiesiog išradingi, juokingi arba beviltiški. Manau, žavumas slypi klaidose, spontaniškume ar užsidegime. Bet kas kitas, pasitaikęs aplinkoje, – daiktai, filmai, gamtos fragmentai, vietos, spalvos, formos, gal pokalbis, emocija. O ypač – menas. Žaviuosi visokiu menu, tačiau labiausiai įkvepia XX a. abstraktus menas, skulptūros, paveikslai, to meto asmenybės. Esu visiška vizualistė, turiu vizualinę atmintį, stengiuosi pastebėti detales, grožį įvairiuose netikėčiausiuose dalykuose.

Gyvenimas tarp Vilniaus ir Berlyno Susisiekimas tarp šių miestų yra labai patogus, todėl dažnai grįžtu į Vilnių, nori nenori namai ir mano miestas labai stipriai traukia atgal, Vilniuje jaučiuosi labai gerai. Bet kokiu atveju, Berlynas yra tam tikras mano gyvenimo etapas, o ateityje suplanuotos naujos kelionės ir darbai.

LAMŲ SLĖNIS

Kas galėtų paneigti, kad kūrybiškumas ir nuolatiniai ieškojimai – mažiau svarbūs kuriant kosmetikos produktus nei dirbant kūrybos agentūroje? Juk siekis į viską pažiūrėti šiek tiek kitaip, atrasti naujų grožio formulių ir padėjo prieš keturis dešimtmečius prancūzų mokslininkų poros įkurtai bendrovei „Biologique Recherche“ pasiekti unikalių rezultatų grožio industrijos srityje.

GROŽIO DNR

KŪRYBIŠKUMO LABORATORIJA: NAUJAS POŽIŪRIS Į ODOS PRIEŽIŪRĄ

Prancūziškos šaknys Gilias prancūziškas šaknis puoselėjanti, prieš keturis dešimtmečius prancūzų mokslininkų poros – biologijos mokslų daktaro Yvano Allouche‘o ir daktarės fizioterapeutės Josette Allouche – įkurta bendrovė „Biologique Recherche“ pasižymi ypač kūrybišku mąstymu – bėgant dešimtmečiams jų veiklą lydėjo nesibaigiantys ieškojimai ir drąsūs sprendimai. Laboratorijoje gimstantys kūriniai sukurti siekiant atrasti naują požiūrį į kosmetiką ir nudžiuginti iki tol eg-

zistavusiais produktais nepatenkintus profesionalus. Ypač šis požiūris atsiskleidė 2000 m., kai pamažu kūrybinę bendrovės dalį perėmė gydytojas Philippe‘as Allouche‘as, įmonės įkūrėjų sūnus. Jo dėmesį prikaustė naujas holistinis požiūris į odą kaip į didžiausią žmogaus organą, glaudžiai susijusį su kitais organais ir darnia viso organizmo veikla. Kūrybinių ieškojimų įkvėpti sprendimai lėmė, kad šiandien prancūziška dvasia alsuojančioje šalia Paryžiaus įsikūrusioje laboratorijoje – kompanijos kūrybiškumo mekoje – gimsta

unikalios odos, kūno ir plaukų priežiūros priemonės, pagamintos iš daugiau nei 450 neapdorotų medžiagų, atkeliavusių iš tolimiausių pasaulio kampelių. Joje specialistų komanda išbando naujus kruopščiai atrinktus aktyviuosius ingredientus, kurie leidžia kurti visiškai naujus ar patobulinti esamus produktus. Šalia kokybiškų natūralių medžiagų į grožio formulę įmaišius ilgametę patirtį, lašą kitoniškumo ir kūrybingo novatoriškumo, gaunami savo efektyvumu stebinantys produktai be dirbtinių kvapiklių ir dažiklių.

LAMŲ SLĖNIS

Sveika oda – dailiausias aksesuaras Oda – tai it mūsų pačių atspindys. Tačiau kad ji siųstų tik teigiamus signalus, labai svarbu ją pažinti ir išmokti tinkamai ja pasirūpinti. Daug laiko, praleisto urbanistinėje, streso ir įtampos kupinoje aplinkoje, kondicionuojamos ar šildomos patalpos, skubota mityba – šiuolaikinį gyvenimo būdą lydintys veiksniai, kurie tikrai neprisideda prie puikios odos būklės, – tad geros savijautos ir grožio paieškos šiandien ypač svarbios. „Biologique Recherche“ filosofija grįsta klinikiniu požiūriu į odą, o pagrindinis įmonės tikslas – atstatyti natūralias odos paviršiaus funkcijas ir jas sustiprinti – tik taip oda gali tapti sveika ir harmoninga. Be to, „Biologique Recherche“ specialistų taikomos individualios procedūros atliekamos išskirtiniu metodu – iš pradžių tik vienoje veido pusėje. Toks procedūros pobūdis leidžia daug aiškiau pamatyti procedūros poveikį – palyginti antrąją veido pusę su ta, kuriai buvo atliktas gydomasis masažas ir panaudotos aktyviosios preparatuose esančios medžiagos.

LAMŲ SLĖNIS

Kaip pasirūpinti savo oda? Trys pagrindiniai aspektai, svarbiausi siekiantiems tinkamai prižiūrėti odą:

1. Kiekvieno žmogaus oda – visiškai unikali: ji turi savitą genetinį kodą, savaip sensta, yra skirtingai veikiama aplinkos faktorių. Dėl šių priežasčių labai svarbu tinkamai nustatyti odos būklę, jos ypatumus ir tipą. Tik tinkamai nustatę odos būklę profesionalai galės parinkti specialiai jūsų odai tinkančias odos priežiūros priemones, reikalingas procedūras.

2. Puoselėkite odos epidermį. Tik tinkamai apsaugoję viršutinį odos sluoksnį, galėsite apsaugoti ir organizmą nuo žalingų išorės dirgiklių.

3. Savo odos priežiūrai turėtumėte naudoti tik tuos produktus, kurie turi didelę veikliųjų medžiagų koncentraciją ir spartina viršutinio odos sluoksnio atsinaujinimą.

LAMŲ SLĖNIS

Iškyla po rausvai nusidažiusiais japoniškų vyšnių žiedais ankstyvą darbo dienos rytą, kai vienintelė jų draugija – tik kelios smalsios skubančių praeivių akys. O gal vakarienė ant ežero kranto, besileidžiančiai saulei raibuliuojant ramiose bangose? Idėjų tobulai iškylai ir kūrybiškam laikui gamtoje dvi draugės, projekto „Moments Like This“ sumanytojos, kūrybininkė KRISTA SABAITYTĖ ir fotografė JURGA URBONAITĖ, tikrai nestinga. Juk dar liko ir virš Vilniaus pakilęs oro balionas, ir irklentė ežero vidury...

MAŽAI PAVERSTI DAUG Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Jurga Urbonaitė

– Merginos, tai kaip gimė idėja sukurti projektą „Moments Like This“? Ką bandote juo pasakyti? Krista: Mėgstu žygius, kuriuose pasisemiu naujų idėjų ir išsivalau nereikalingas mintis, taip pat stovyklauti. Kalnai – dar vienas mano įkvėpimo šaltinis, planuoju juos aplankyti ir šį sezoną. Domiuosi gėlių auginimu ir priežiūra, maisto tendencijomis ir viskuo, kas gali sukurti darnią ir estetišką aplinką, – ne tik man, bet ir kitiems. Tad prieš dvejus metus susipažinusios su Jurga iškart supratome, kad abi panašiai matome pasaulį. Pamenu pirmąsias išvykas kartu, kai abi prisikraudavome daiktų į automobilį

LAMŲ SLĖNIS

ir važiuodavome ieškoti jaukių vietų poilsiui po darbų. Pilnomis rankomis, apsikrovusios nešuliais ir lydimos aplinkinių žvilgsnių keliaudavom ten, kur gražiausi saulėtekiai ir saulėlydžiai, kur atsiskleidžia gamtos magija. Po daugelio tokių akimirkų nusprendėme, kad reikia jomis dalytis su kitais. Kad ne tik mes, o ir kiti kurtų šypsenas keliančias istorijas. Jurga: Aš esu gamtos vaikas – gimiau miestelyje, kuriame teka dvi upės, šalia miškai, tad visos vasaros prabėgdavo žvejojant, žemuogiaujant pievose ar su sese ir broliu lenktyniaujant, kuris pirmasis ras baravyką. Šis ryšys su gamta taip ir išliko itin sti-

prus – tiek fotografuodama, tiek leisdama laisvalaikį pirmiausiai renkuosi gamtą – vandenį, mišką, kopas. Kai mūsų improvizuotos ar planuotos išvykos į gamtą tapo vis dažnesnės ir jų akimirkomis pradėjome dalintis socialiniuose tinkluose, sulaukdavome tikrai daug šiltų žinučių, komentarų, skatinančių nesustoti ir toliau dalintis tuo, ką darome. Tad natūraliai kilo mintis sukurti „Moments Like This“ – erdvę, namus šioms istorijoms, kurias kuriame ir kuriomis norisi pasidalyti su žmonėmis. Norime parodyti, kad iš mažai galima sukurti daug, – jaukiai ir skaniai akimirkai gamtoje reikia tik šiek tiek pastangų.

LAMŲ SLĖNIS

– Papasakokite apie dvi pastarąsias iškylas, vykusias tarp žydinčių sakurų ir prie vandens. Kaip viskas vyko? Jurga: Sakurų piknikas buvo visiškai improvizuotas – sekmadienio popietę viešėjusi draugė norėjo pamatyti sakuras, tačiau nukeliavusios ten pamatėme prie jų eilėse stovinčius žmones laukiant, kada prie vieno iš medžių atsiras laisvos vietos nusifotografuoti. Supratau, kad sakuromis pasigrožėti pavyktų tik daugumai žmonių miegant – labai anksti ryte. Susiskambinome su Krista, pakvietėme viena kitą pusryčių sakurų sode, greitai susitarėme, kad ruošime granolą su uogomis ir jogurtu, išvakarėse nusipirkome trūkstamų produktų ir sutarėme laiką. Šeštą ryto sakuromis grožėjosi tik dvi snaudžiančios antys ir keletas pavienių praeivių. Kol Krista dengė stalą ir ruošė granolą, o aš ieškojau tinkamos šviesos ir fono fotoaparatui, pro šalį ėję žmonės plačiai šypsojosi ir telefonais fotografavo laikiną mūsų pusryčių „kavinę“ po viena iš žydinčių vyšnių. Krista: Iškylaujant darbo dienos rytą, mūsų diena prasideda apie 5 val. – kaip ir ši prie sakurų. Juk reikia išlyginti stalo tekstilę, paruošti maisto produktus, viską supakuoti į krepšį, į mašiną kompaktiškai sudėti stalą ir dvi kėdes. (Juokiasi). Piknikus prie vandens rengiame, ko gero, dažniausiai – upės ar ežerai rytais pasipuošia jaukiu rūku, o vakarais – nenuspėjamomis besileidžiančios saulės spalvomis. Tad ir šiai iškylai pasirinkome ežerą. Ji visai kitokia – tokia pirmadienio iškyla poilsiui po darbo. Jai užteko tik užtiesalo ir kelių pagalvėlių. Piknikams stengiuosi naudoti nevienkartinius indus – dailūs indai suteikia maisto skoniui ir vaizdo akims. Šįkart rikomės užkandžius: sūrius, kumpį, džemus, krekerius. Sėdėjome ant liepto, lydėjome saulę ir jautėme taip išsiilgtą vasarišką gaivą ir vis ilgėjančius vakarus.

LAMŲ SLĖNIS

– Pasidalykite, kaip paprastai ir nebrangiai susikurti gražų ir skanų pikniką? Kaip kūrybiškai praleisti laiką gamtoje? Krista: Dažnai girdime, kad iškyloms reikia daug daiktų ir didelio pasiruošimo. Tai – mitas! Svarbiausia – idėja: kur, kada ir kaip nori sukurti jaukų pasibuvimą su draugais ar artimaisiais. Aš rekomenduočiau iškylas rengti ten, kur tuo metu esate, – mieste, kaime, prie jūros ar miško. Taip sutaupysite laiko ir transporto išlaidų. Išsirinkti vietą gali užtrukti: nereikia bijoti aplankyti nematytų vietų, paeiti giliau į mišką ar nutolti nuo centrinio paplūdimio įėjimo. Tai it nerašyta taisyklė – dauguma gražių ir ypatingų vietų yra šiek tiek tolėliau nuo pagrindinių kelių ar takų. Nereiktų pulti ieškoti stalo ir kėdžių, juk galima prisėsti ant žolės, smėlio ar samanų – tuomet užteks tik užkloto, kurių lengvai surasite įvairių spalvų, ornamentų ir dydžių. Betrūks tik gardesnio kąsnelio, kurį kiekvienas renkasi pagal poreikius. Viskas priklauso nuo to, ką sugalvojote paruošti. Rekomenduoju maistą, kuris nebi-

LAMŲ SLĖNIS

jo karščio, yra lengvai transportuojamas, – taip jis nepraras savo išvaizdos. Jei tai – pusryčiai, siūlau mėgautis kruasanais su apelsinų džemu ir šviežiomis uogomis, skrebučiais su avokadu. Jei iškylaujate savo namų terasoje, galite pasigaminti ir kažką įmantresnio: patiekti blynus su klevų sirupu ar šonine, be lukšto virtus kiaušinius. Pietums nepamainomas maistas – grilio patiekalai. Jų lengvas dūmas užburia ir kvapu, ir skoniu. Vakare galite rinktis užkandžius: sūrius, brandintą kumpį, alyvuoges, prancūzišką batoną su džemu, daržoves. Jei esate smaližius, galite susikurti saldų pikniką ir ragauti pyragus, tortus, keksus ar pačių keptus skanumynus. Dar vienas būtinas pikniko atributas – gera kompanija ir plačios šypsenos. (Šypsosi). Jurga: Šiam projektui, kaip ir mūsų išvykoms, labiausiai įkvepia gamta – keliaujant rastas jaukus senas tiltelis tampa ateities pikniko vieta, žingsniuodamos 50 km žygyje pajūriu suplanuojame vakarienę Nidoje ant jūros kranto, o spaudžiant −20 laipsnių šaltukui vasario mėnesį pa-

kuojame sumuštinių krepšį ir ryte jau pusryčiaujame Vingio parke. Nors ir trepsėdamos iš šalčio, tačiau su neblėstančiomis šypsenomis veiduose ir smagiausiais prisiminimais galvose. – Kas jums iškyloje svarbiausia? Maistas, kompanija, vieta? Jurga: Manau, kad be maisto, kompanijos ir vietos labai svarbi yra ir emocija. Toli gražu ne visi supranta mūsų degantį norą keltis penktą valandą ryto ir važiuoti prie ežero tiesiog suvalgyti kruasano ir išgerti rytinės kavos puodelio – tačiau toji magiškoje ramybėje praleista valanda, čiulbantys paukščiai ir kylanti saulė pakrauna tiek fiziškai, tiek emociškai – grįžus į jau pabudusį ir šurmuliuojantį Vilnių į darbus išsiskirstome spindinčiomis akimis ir pilnomis galvomis minčių apie ateities išvykas ir piknikus. Krista: Pritariu Jurgai – svarbu visuma. O dėl tokių ankstyvų rytų dažnai susilaukiam nuostabos – bet jūs pabandykite ir suprasite, apie ką mes. (Šypsosi).

LAMŲ SLĖNIS

– Jeigu neribotų jokios aplinkybės... kaip ir kur įsivaizduojate savo svajonių iškylą? Krista: Iškart prieš akis matau Portugalijos šlaitinius krantus ir rudus akmenis, kuriuos plauna vandenyno vanduo. Keturių vietų stalas, užklotas lengva lino staltiese. Šalia pintas krepšys, kuriame portugališko porceliano lėkštės, margintos įvairiais raštais. Maistas – ką tik pagautos jūros gėrybės. Būtinas akcentas – gėlės, jų turėtų būti visas didžiausias glėbys. Saulei leidžiantis, gurkšnojant vyną, mėgaujantis šiluma, šviežiu maistu ir kompanija. Tikrai, toks būtų idealus piknikas. Jurga: Kadangi mėgstu plaukioti irklente, jau kurį laiką ramybės neduoda mintis suorganizuoti pikniką ežero viduryje tiesiog ant jos. Tokiam projektui visų pirma reikia tinkamų oro sąlygų – ramaus vandens, tačiau pagaliau atėję šilti orai leidžia tikėti, kad ši fotosesija įvyks labai greitai. (Šypsosi).

LAMŲ SLĖNIS

– Kaip manote, kodėl žmonės vis labiau pasiilgsta mažų malonumų, gražių ir lėtų akimirkų? Jurga: Neretai šiuolaikinis gyvenimas ir jo tempas verčia žmones skubėti, per darbus lieka vis mažiau laiko sustoti, pasilikti vietos sau, pasimėgauti lėtomis akimirkomis. Krista: Dieną pradedame anksti, baigiame vėlai, tad kiekviena laisva minutė, o ypač savaitgalis – tai laikas, kurį turime skirti sau, mėgautis juo. Juk ir visas pasaulis, pavargęs nuo didelio vartojimo ir greito gyvenimo tempo, ima sekti lėto gyvenimo (angl. slow living) metodais. – O kaip visa tai: tobula estetika, smulkios dailios detalės, gardus maistas, tapo viena iš jūsų aistrų? Krista: Aš esu estetė, man labai svarbu mažos detalės, kurios kuria visumą. Tad fotografuodama savo gyvenimo detales ir jomis dalindamasi socialiniuose tinkluose visada siekiau

maksimumo. Taip natūraliai pradėjau domėtis maisto tendencijomis, naujais receptais, turiu kelis mėgstamiausius užsienio tinklaraštininkus. Jurga: Šalia meilės maistui taip pat jaučiame didžiulę aistrą dizainui ir interjerui – todėl mums svarbu, kad stalas, maistas, indai būtų gražūs, o nuotraukose jaustųsi jaukumas. Todėl besiruošdamos fotosesijai apgalvojame, kokius baldus imsime, kokios spalvos staltiesė tiks prie indų ir gaminamo maisto. – Išduokite, kokios idėjos ateičiai jau sukasi jūsų galvose? Jurga: Piknikas oro balione? Slapta vakarienė draugams miško viduryje? Iškyla kiekvienoje šalyje, kurioje tenka viešėti? Minčių ir svajonių stoka nesiskundžiame, tereikia tik nebijoti jų realizuoti! Krista: Aš galiu išduoti, kad visai netrukus turėtume pusryčiauti valtyje, apsuptos vandens. (Šypsosi).

LAMŲ SLĖNIS

Jų kurtuose interjeruose nerasite nė vienos nereikalingos detalės. Šis jausmas aplanko ir pravėrus poros namų duris – atrodo, visko čia būtent tiek, kiek reikia. Kalbėdami apie savo kūrybos stilių interjero dizaineriai NORMUNDAS VILKAS ir DOVILĖ PAUNKSNYTĖ prasitaria, kad jų estetinę pasaulėžiūrą formuoja skirtingos, nebūtinai su dizainu susijusios, patirtys ir atidus aplinkos stebėjimas. Na, o visą jų istoriją puikiai apibendrina taikli Normundo mintis: „Kurti labiausiai įkvepia gyvenimas, o gyventi – kūryba.“

TIK TIEK, KIEK REIKIA Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

– Normundai, Dovile, kaip judu susižavėjote interjero dizainu? Normundas: Poreikį kažką konstruoti, lipdyti, piešti, kaip turbūt kiekvienas vaikas, jaučiau ir aš. Vėliau šis poreikis peraugo į norą keisti, tobulinti mane supančią aplinką. Paauglystėje atradau kompiuterinį žaidimą, kuriame reikėjo kurti namų interjerą. Prisimenu, tai buvo tarsi nušvitimas. (Juokiasi). Manau, kai darai, kas patinka labiausiai, ką geriausiai moki, būtent tai ir yra viena iš pagrindinių varomųjų jėgų stengtis, tobulėti, o vėliau ir žavėtis konkrečia sritimi. Na, o Dovilė į mūsų projektus įsi-

LAMŲ SLĖNIS

liejo pamažu, įnešdama vis didesnį ir didesnį indėlį, kol vieną dieną pastebėjom, kad nebegalime išsiversti be jos, o ji suprato, kad nebegali gyventi be dizaino. – Judu kuriate ir gyvenate drauge! Pasakykite atvirai, ar jūsų skoniai dažnai išsiskiria? Normundas: Mūsų skonis, ar, kitaip sakant, estetikos supratimas – labai panašūs, juk gyvename kartu ir nuolat diskutuojame apie grožį – tiek dirbdami, tiek prie pusryčių stalo. Net ir keliaudami negalime pamiršti šios temos, todėl kartais net pats stebiuosi, kaip mums pavyksta neperdegti.

Dovilė: Turime pasidaliję atsakomybes ir pareigas. Taip užbėgame už akių per ilgoms nereikalingoms diskusijoms skirtinguose darbo procesuose. Kartais tenka pasakyti ar išgirsti – „stop!“ – Normundai, ar pamenate, koks buvo pats pirmasis jūsų projektas? Normundas: Pirmas interjero projektas buvo tėvų namuose, kai norėdamas sujungti mažas erdves grįžęs iš mokyklos išgrioviau sieną. Laimei, sprendimas pasiteisino, kitu atveju taip mano dar nė neprasidėjusi karjera galėjo baigtis. (Juokiasi).

LAMŲ SLĖNIS

Dar studijuodamas interjero dizainą turėjau keletą galimybių išbandyti teorines žinias realybėje. Tokia patirtis yra labai svarbi, tad iki šiol šiltai prisimenu šiuos žingsnius. Vėliau, dirbdamas interjero dizaino studijoje, susidūriau su pirmąja profesionalia kritika ir kokybiškų dizaino sprendimų bei techninio atlikimo reikalavimais. Manau, kad tai ir buvo didžiausias postūmis tobulėti ir rimtai gilintis į šią sritį. Pastebėjau, kad žmonės kurdami namus būna gana įsitempę, galbūt toks požiūris kyla iš tradicijos itin retai keisti gyvenamąją vietą. Neplanuotos kuriozinės situacijos daugumai tikrai nekelia teigiamų emocijų. Žinoma, mes prisiminę supainiotus spalvų kodus ar pirminiuose brėžiniuose nenurodytus klozetus vieni iš kitų pasijuokiame. (Juokiasi). – Interjero dizaino studija „Akta“, kurioje kuriate trise, turi aiškų savo kūrybos braižą. Kaip jį apibūdintumėte? Kas kuriant namus jums svarbiausia? Dovilė: Interjero stilistiką diktuoja daugybė skirtingų dalykų. Tai urbanistinis kontekstas, pastato architektūra, užsakovo poreikiai. Čia nemažą vaidmenį atlieka net ir projekto biudžetas. Kaskart visus šiuos dalykus interpretuojame panašiai, tai ir kuria kūrybos braižą. Žinoma, labai svarbi ir kūrėjų estetinė pasaulėžiūra, kuri formuojasi per įvairiausias patirtis, nebūtinai susijusias su dizainu. Normundas: Mūsų supratimu, interjeras turėtų būti jį supančios aplinkos tęstinumas ir darniai su ja derėti. Labai vertiname kokybę ir saikingumą, didelį dėmesį skiriame planinei struktūrai ir teisingam erdvės proporcijų formavimui.

LAMŲ SLĖNIS

– Papasakokite, kokį kelią reikėjo nueiti, kiek skirtingų dalykų išbandyti, kad braižas susiformuotų? Normundas: Turbūt nėra kito būdo formuotis kūrybos braižui – tik praktinė veikla. Taip pastebi ne tik tai, kokie sprendimai pasiteisina, bet ir kas tinka tau pačiam kaip kūrėjui. Dovilė: Kurdamas projektą ir bendraudamas su užsakovu, stengiesi kuo geriau suprasti jo poreikius ir lūkesčius, tai praplečia pasaulėžiūrą, prisideda ir prie kūrybos braižo formavimosi. Normundas: Pradedančiam kūrėjui pirmiausiai reikia išmokti pristatyti savo idėjas, kalbėti argumentų kalba, tik tada idėjos bus visiškai įgyvendinamos. Kitu atveju braižas sunkiai formuojasi, o dizaineris tampa tik užsakovo patarėju. – O kuri interjero dizainerio darbo dalis – pati kūrybiškiausia? Normundas: Skirtingi interjero projektavimo etapai reikalauja skirtingų kūrybinių kompetencijų. Tačiau, mano nuomone, svarbiausia ir daugiausiai lemianti šio proceso dalis yra teisingas funkcinių zonų išplanavi-

LAMŲ SLĖNIS

mas. Šiame etape stengiamės atsikratyti primestų taisyklių ir normų, dėl to dažnai pavyksta atskleisti naujas erdvės galimybes. O apdailos medžiagos, baldai, dekoras – tai interjero rūbas, kuris, žinoma, labai svarbus, bet esmės nekeičia.

delio įdirbio reikalaujanti atskira dizaino sritis. Šia sritimi mėgaujuosi kaip žiūrovas – nagrinėdamas konstrukcijų sprendimus, medžiagų ir spalvų derinius. Žinoma, tai įkvepia realizuoti savo idėjas, tada namai būna apkrauti įvairiomis detalėmis. Pavykę bandymai kartais randa vietą ir mūsų – O kokie namai, jūsų akimis žiū- kuriamuose interjeruose. Nors dar torint, yra gero interjero dizaino pa- bulintini, mūsų namuose prigijo priešvyzdys? kambario veidrodis, vonios kambario Dovilė: Keletas gero interjero di- veidrodis ir šis kavos stalelis. zaino sąlygų: tai ryšys su supančia aplinka, pakankamas natūralios švie– Kokie dizaineriai, menininkai sos kiekis, teisingos funkcinių erdvių artimi jūsų stilistikai? Kokių kūrėjų proporcijos ir jų pritaikymas pagal gy- darbus sekate? Kokių minčių iš jų ventojų poreikius. pasisemiate? Normundas: Toks interjeras beveik Normundas: Žavimės Patricia nesensta. Manau, kad puikus dizainas Urquiola, brolių Boroullecų ir kitų praranda vertę tik keičiantis globa- garsių pramoninio dizaino kūrėjų darliems žmonių gyvenimo poreikiams bais. Nuolat sekame jų kūrybinę veiir įpročiams, todėl dizainas privalo klą ir džiaugiamės naujais projektais. būti toliaregiškas. Dovilė: Įkvepia danų „Norm Architects“, švedų „Note Design Studio“ – Normundai, prasitarėte, kad ir kiti skandinavų kūrėjai. Jų dizaino vienas didžiausių jūsų pomėgių – darbuose žavi neįtikėtinas, netgi drądaiktų dizainas. Ar savo namuose sus paprastumas. Žinoma, visa tai paturite savo sukurtų daiktų? lydi medžiagų kokybė ir modernios Normundas: Daiktų kūrimas – di- technologijos.

LAMŲ SLĖNIS

– Pasakykite atvirai, o kaip kuriant daug projektų išvengti pasikartojimų? Kaip kaskart sukurti vis kažką naujo? Normundas: Paprasčiausias būdas išvengti pasikartojimų – projektuoti skirtingose architektūrinėse erdvėse. Dažnai entuziastingai imamės skirtingo pobūdžio projektų, nes nestandartinės situacijos į projektavimą priverčia pažiūrėti kitu kampu, padeda atrasti įdomias medžiagas, supažindina su naujomis technologijomis. Dovilė: Visgi būna atvejų, kai atrodo neprotinga atsisakyti gerų, išbandytų, tai erdvei geriausiai tinkančių sprendimų vien tik tam, kad sukurtume kažką nematyto. – Na, gerai, o iš kur judu semiatės kūrybinių idėjų? Normundas: Atidžiai stebėdamas aplinką pamatai vis kažką naujo. Tokie atradimai, naujos patirtys ir atneša kūrybinių idejų. – Kiekvieni namai – tai tarsi mažytė istorija... Kokią pasakoja jūsiškiai? Kokius reikalavimus kėlėte savo pačių erdvei?

LAMŲ SLĖNIS

Dovilė: Prieš porą metų nusprendę, jog gyvensime čia, perplanavome ir įsirengėme butą pagal savo poreikius. Stengėmės projektuoti taip, kad patalpose būtų kuo didesnis erdvės pojūtis. Taip pat svarbus uždavinys buvo erdvės aiškumas ir formų paprastumas. Nepavertėme namų bandymų laboratorija, nors keletui eksperimentų neatsispyrėme. Pavyzdžiui, kurdami savo namus norėjome savo kailiu išbandyti, ką reiškia juodi virtuvės baldai. Dabar įsitikinome, kad tamsių paviršių bijoti nereikia. Taip pat ryžomės įsirengti lietas baltos spalvos vonios kambario ir prieškambario grindis. Toks sprendimas reikalauja daugiau priežiūros, tačiau tikrai padeda palaikyti švarą. (Šypsosi). Normundas: Apskritai namams stengiamės įsigyti tik reikalingiausius daiktus, o prieš įsigydami gerai apgalvojame, ar jie mums iš tiesų reikalingi. Tai padeda neapsikrauti ir lengviau susisteminti visą buitį. Dovilė: Pradėję gyventi naujuose namuose nutarėme, kad jei pirksime naują daiktą, jis privalės būti kokybiškas ir, žinoma, gero dizaino.

LAMŲ SLĖNIS

– Kažkada su jumis kalbėjome apie tai, kad šiuolaikinio žmogaus namai – nebe saugus kampelis, o vieta, kurioje susitinka visas pasaulis. O ką jums reiškia jūsų namai? Normundas: Neatsisakau tos minties. Taip pat stengiuosi neprisirišti prie namų ir manau, jog keisti gyvenamąją vietą neturėtų būti problema. Nors, pripažinsiu, grįžti čia visada malonu. Taip yra turbūt dėl visiems suprantamų priežasčių, tarp jų ir jauki rutina, prie jos prisitaikiusi buitis. Dovilė: Be to, į mūsų namus dažnai užsuka draugai. Nors į vakarėlius pasisėdėjimai išsivysto retai, dažniau gaminame maistą ar žaidžiame stalo žaidimus. – O ką judu mėgstate veikti, kai nedirbate? Kaip atsipalaiduojate? Normundas: Mūsų laisvalaikis labai persipynęs su darbu. Kartais net sunku tarp jų nubrėžti ribą. Tarkime, keliaudami į kitų šalių miestus visada aplankome su dizainu susijusias parodas, grožimės architektūra ir menu. Dovilė: Nepriklausomai nuo metų laiko, dažnai laisvalaikį leidžiame lankydami Lietuvos pažintinius gamtos takus. Vien Vilniaus apylinkėse yra daugybė nuostabių ir lengvai pasiekiamų gamtos kampelių. Normundas: Dažną vasaros savaitgalį laiką leidžiame tėvų sodybose. Kartais ten persikelia ir mūsų studija. (Šypsosi). – Normundai, Dovile, o jeigu reiktų nusakyti pačius svarbiausius dalykus, kurie jus įkvepia kurti, gyventi? Normundas: Kurti labiausiai įkvepia gyvenimas, o gyventi – kūryba.

LAMŲ SLĖNIS

Norite susikurti namus, kurie ne tik leistų atsipalaiduoti, bet ir atspindėtų jūsų asmenybę ir sukurtų individualumo jausmą, – bet nežinote, nuo ko pradėti? Interjero dizaino erdvės „Mazgas“ atstovai įsitikinę, kad kartais ir viena ypatinga detalė gali įprasminti, užbaigti ar net pakeisti mus supančią aplinką.

IŠĖJIMAS IŠ DIZAINO LABIRINTO

Nuotraukos: interjero erdvė „Mazgas“ ir gamintojų archyvai

LAMŲ SLĖNIS

Kaune įsikūrusioje interjero dizaino erdvėje „Mazgas“ persipina modernaus ir netradicinio gyvenimo idėjos, įkūnytos pripažintų tarptautinių dizaino ženklų gaminiuose. Čia dėmesys skiriamas išskirtinei estetikai, detalėms ir aukščiausiai kokybei, nes būtent to ieškome norėdami sukurti harmoningą aplinką. Nuo modernių baldų, šviestuvų, iki išskirtinių interjero detalių ir aksesuarų. Nepasiklysti įvairaus dizaino ir idėjų pasiūloje, nepamesti savo vizijos ir susikurto būsimo namų paveikslo padės sąmoningi specialistų siūlomi sprendimai. Visai nesvarbu: savo namus kuriate erdviame senamiesčio bute, nuošaliame priemiesčio name, ar įsirenginėjate urbanistinio stiliaus biuro erdvę, – kiekvienas daiktas gali atrasti vietą norimoje erdvėje nepriklausomai nuo interjero stiliaus, o tinkamai parinkti objektai – derėti tarpusavyje. „Mazgo“ erdvė nėra tradiciškai suskirstyta atskiromis kambarių zonomis. Čia pirmenybė teikiama asmeninei estetikai, skoniui ir... nuojautai, kas galėtų kurti būtent mano namų jaukumą ir kasdien įkvėptų vis iš naujo. Kiekvienas namų jausmą suprantame skirtingai, tad kas tinka vienam, nebūtinai patiks kitam. Todėl „Mazgo“ erdvėje siūlomas platus skirtingų stilių ir braižo dizaino gaminių pasirinkimas – tikra palaima išrankiam skoniui. Šiuolaikinio dizaino gerbėjų dėmesį tikrai patrauks čekiškų šviestuvų gamintojo „Brokis“ kūriniai. Tai išskirtinis dizainas, duoklė aukščiausiai kokybei ir stiklo menui. Originalios

LAMŲ SLĖNIS

šviestuvų kolekcijos sukurtos žymių Čekijos ir užsienio šalių menininkų, yra pelniusios ne vieną tarptautinį apdovanojimą prestižiniuose konkursuose. Rankų darbo stiklo šviestuvai dekoruoti prabangiomis medžio ir metalo detalėmis. „Brokis“ asortimente – tiek funkcionalūs šviestuvai, tiek dekoratyvios detalės, tiek unikalūs apšvietimo sprendimai, padėsiantys architektams ir interjero dizaineriams sukurti unikalią erdvę. Gilias tradicijas turinti Čekijos bendrovė nuolat eksperimentuoja, kuria inovatyvias medžiagas ir technologijas, tad gali pasiūlyti ir individualių apšvietimo sprendimų. Na, o Lenkijos dizaino kompanija „Vzor“ pristato iš tarpukario nužengusius interjero paveldo kūrinius. Beje, juos rasite tik interjero erdvėje „Mazgas“. Lietuvoje gimusio dizainerio Romano Modzelewskio prieš beveik šešis dešimtmečius sukurti darbai nesensta iki šiol ir yra laikomi vienais geidžiamiausių dizaino objektų. Šio kūrėjo darbus galima išvysti žymiuose pasaulio muziejuose, o pirmasis jo sukurtas stiklo pluošto krėslas „RM58“ eksponuojamas garsiajame Londono Viktorijos ir Alberto muziejuje. Beje, anuomet, kai tik buvo sukurtas, šis krėslas buvo laikomas per daug avangardišku ir išpopuliarėjo tik po menininko mirties! Šiandien kompanija „Vzor“ suteikia galimybę šio kūrėjo darbais mėgautis visiems dizaino gerbėjams. Šiuolaikinis „RM58“ modelis gaminamas iš poliesterio ir stiklo pluošto, jis gali būti dengiamas ir tekstile.

LAMŲ SLĖNIS

Visai kitokia stilistika dvelkia ispanų ženklo „Aromas del Campo“ iš Valensijos produktai. 1986 m. įkurta bendrovė išgarsėjo kaip džiovintų gėlių mišinių namams ir aromatinių produktų gamintoja. Nedideli džiovintomis gėlėmis pripildyti stikliniai šviestuvai buvo pirmasis šios kompanijos žingsnis į apšvietimo industriją. Šiandien „Aromas del Campo“ kuria platų spektrą unikalių, avangardiniu dizainu išsiskiriančių šviestuvų. O štai vokiečių gamintojo „Formagenda“ rankų darbo šviestuvai skleidžia išskirtinę emociją ir charakterį. Ne veltui sakoma, kad šie kūriniai gimę iš didelės aistros. „Formagenda“ kūrėjai įsitikinę, kad šviestuvui nepakanka būti funkcionaliam ir nuobodžiai madingam. Visų svarbiausia – tai meilė dizainui. Vokiški šviestuvai pasižymi paprastumu, geometrišku minimalizmu, žaismingumu ir stebinančiais kontrastais, suteikiančiais gyvybės iš pažiūros paprastoms formoms. Tai – savotiška rytojaus klasika. Visi „Formagenda“ šviestuvai ga-

minami Vokietijoje. „Geras produktas yra tas, kurį pamilsti“, – teigia „Formagenda“ kūrybos vadovas Benjaminas Hopfas. Ši bendrovė nuolat bendradarbiauja su daugeliu žymių dizainerių, dirbusių su tokiais dizaino grandais kaip Patricia Urquiola ar Konstantinas Grcicius. Ieškantiems originalių interjero detalių verta atkreipti dėmesį į prancūzų bendrovės „Ibride“ gaminius. Nuo 1996 m. trys jos įkūrėjai Carine Jannin ir Rachel bei Benoîtas Conversai eksperimentuoja ir įkvėpimo semiasi iš gamtos ir juos supančių miškų bei upių, taip pat – vaikystės prisiminimų. Jų kurti objektai praskaidrina kasdienybę ir suteikia jai žaismės. „Ibride“ kuriami indai – tarsi maži meno kūriniai, kalbantys apie architektūrinės ir kulinarinės ekspresijos laisvę. Ir tai tik trumpas įvadas į dizaino pasaką, kurią išgirsite užsukę į interjero erdvę „Mazgas“. Teliks išsirinkti mėgstamiausius šios pasakos herojus ir atrasti jiems vietą savo būsimuose namuose.

Visa tai rasite interjero dizaino erdvėje „Mazgas“, Uosio g. 8B, Kaune www.emazgas.lt

LAMŲ SLĖNIS

Tai savaitė, kai Milanas gyvena, kvėpuoja ir mąsto vien tik dizainu. Kai visos miesto gatvės užpildytos keisčiausių instaliacijų, o po 24 milžiniškų paviljonų stogu gimsta ateities tendencijos. Pasaulinėje dizaino ir baldų parodoje „Salone del Mobile“ viešėjęs interjero dizaineris POVILAS KULDA pasakoja, kokių naujovių dizaino tendencijų vėjai šiemet atneš į mūsų namus.

TENDENCIJOS IŠ DIZAINU GYVENANČIO MIESTO Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Povilas Kulda

Spalvos Viena svarbiausių parodos temų – spalvos. Juk visiems rūpi sužinoti, kokios spalvos interjere bus populiariausios ateinančiais metais. Kadangi šiemet „Salone del Mobile“ ypač daug dėmesio skyrė virtuvėms, nuo jų ir pradėsiu. Virtuvių paviljone dėmesį patraukė netradiciniai ir gerokai ryžtingesni spalviniai sprendimai: pilkšvai žalsvi, jaukūs samaniniai, šalavijų, pilkinti mėlyni ir terakotiniai tonai. Populiarumo nepraranda ir kiek tradiciškesnis virtuvės spalvų

LAMŲ SLĖNIS

parinkimas – pilka derinama su juodomis detalėmis. Mano vizualinius poreikius šios tendencijos idealiai patenkina – širdis džiaugėsi matant drąsiai naudojamus sodrius ir gilius tonus. Turiu blogą naujieną baltos spalvos, švelniu medžiu paįvairintų virtuvių gerbėjams. Tai – praėjusio dešimtmečio tendencijos. Dizaino pasaulis aiškiai deklaruoja, kad atėjo metas į namus įsileisti daugiau drąsių sprendimų ir, žiūrint vizualiai, aiškiausiai namų dėmei – virtuvei – rinktis akcentines spalvas. Tai jokiu būdu ne-

reiškia, kad į antrą planą turėtume nustumti praktiškumą. Daugelyje stendų vyrauja blukintos, tarsi išplautos spalvos, kurias pagyvina ryškios detalės, baldai. Vienas naujausių derinių – terakotinės spalvos, pereinančios į gana ryškią oranžinę, derinimas su intensyvia samanine ar, vadinčiau tai gana netikėta naujiena, – žydra spalva. Nuo praėjusių metų tebesitęsia sodrios vyšninės ir gilios mėlynos spalvų draugystė. Šiemet tai ne ką mažiau madingas derinys. Populiarūs išlieka ir visi pilkos spalvos tonai.

LAMŲ SLĖNIS

Tekstūros ir formos

terjere vis daugėja, ji naudojama kuriant vonios kambario interjerą, iš jos kuriamos plytelės, šia medžiaga dekoruojamos namų grindys, darbiniai virtuvės paviršiai, puošiamos sienos. Galimos įvairios spalvų ir akmens stambumo variacijos, interjere tampančios itin drąsiu ir ryškiu akcentu.

Koja kojon su spalvomis žengia ir įvairios tekstūros bei formos. Prie itin lygių ir švelnių medinių, akmeninių paviršių derinami rankų darbo grubios tekstūros audiniai bei gobelenai, minkštų baldų apmušalai, stambaus pynimo kilimai. Baldų ar pačios erdvės grožį ir estetiką pabrėžia ne tik tekstūra ar spal- Žaliosios tendencijos ir va, bet ir forma. Šiais metais labai ryš- detalių svarba kiai matoma forma – apvalumai. Lenktos linijos, apvalūs baldai, erdvėŠalia visų spalvų ir tekstūrų, jau se – ypač daug arkinių formų. Aiški ne pirmus metus interjerus pagyvina konkreti forma puikiai atsiskleidžia augalai. Galima sakyti, kad žaluma ir balduose, interjero akcentuose. apraizgo visą dizaino mugę. Didžialapė, svyranti ar labai smulki ir subtili flora – net labai skirtingų stilių gamintojų stenduose. Augalais gauMedžiagos siai dekoruojamos knygų lentynos, Mano dėmesį patraukė ir gana konsolės, kavos staliukai, valgomojo ryškus medienos atgimimas: skirtin- stalai ir kita. Be to, šiemet didelis gi jos atspalviai ir faktūros naudoja- dėmesys skiriamas akcentinėms mos kuriant įvairius paviršius, bal- vazoms, vazonams. Augalo ir jo vadus, jų detales ir dekoro elementus. zono derinys labai svarbus viso inKadangi virtuvėse vyrauja blukintos terjero dermėje – tai gali tapti ne ką spalvos, svarbiu jų dizaino akcentu mažiau svarbia interjero detale nei, tampa ryškesnės rudai oranžinės me- tarkime, paveikslas. Monumentalūs plono metalo apdienos paviršius, kuriuo dekoruojami stalviršiai, retkarčiais net ištisi fasa- valių ar kvadratinių formų vazonai dai. Neretai ryški mediena naudoja- kontrastuoja su trapiais, kartais vos ma siekiant pabrėžti detales – iš jos matomais egzotiniais augalais. Žinoma, ne ką mažiau svarbios ir kuriamos medinės lentynėlės, rankenėlės ar kiti smulkūs virtuvės ele- kitos detalės, smulkūs dekoro elementai: netaisyklingų netobulų formų mentai. Akmuo – dar viena tendencija, at- rankų darbo žemės spalvų keramika, kreipusi mano dėmesį. Pastebėjau, stiklo vazos. Svarbiausia, kad bet kokad kurdami interjerus didieji gamin- kios detalės interjere nekurtų dishartojai ypač dažnai naudoja margus monijos, o pagyvintų erdvę ir į reikiaakmens liejinius. Šios medžiagos in- mas vietas sudėtų visus taškus.

LAMŲ SLĖNIS

KAIP SKAMBA TAVO KŪRINYS? Architektų konkursas SAUSA STATYBA ARCHITEKTŪROJE Registruokite darbus iki 2018 m. birželio 1 d. Daugiau informacijos knauf.lt LAMŲ SLĖNIS

Apie interneto ir socialinių tinklų poveikį žmogaus tapatumui, norą viešinti savo gyvenimo akimirkas kalbame daug. Tuo tarpu drabužių dizainerė RIMANTĖ RIMGAILAITĖ susiklosčiusią situaciją pavaizdavo sukurdama drabužių kolekciją, skirtą šių dienų interneto savimylai, narcizui. „Aš nepašiepiu susidariusios narcisizmo kultūros, aš tiesiog kalbu ir vaizdžiai demonstruoju šių dienų aktualijas“, – teigia mergina.

INTERNETO NARCIZO INTERPRETACIJOS Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Jogailė Tarvydaitė, Aura Skulskytė, asmeninis archyvas

– Rimante, naujausia tavo kolekcija skirta interneto „narcizams“? – Kolekciją pavadinau ,,Narcizas – ne tik gėlė“. Internetas mums tapo neatsiejama gyvenimo dalimi, virtualia erdve, kurioje naršydami praleidžiame nemažai savo laiko. Besivystant aukštosioms technologijoms, žmonės tapo nepaprastai socialiomis būtybėmis, technologijų poveikis tapo panašus į niekada neišjungiamą internetinę kamerą – nuolatinis, kiaurą parą besitęsiantis visiškas atvirumas, savo kiekvienos gyvenimo akimirkos viešinimas tapo visiškai įprastu reiškiniu. Internetiniai narcizai nenuils-

100

LAMŲ SLĖNIS

tamai siekia pasitenkinimo, nusiraminimo ir naudos, iškeldami grožio ir tobulumo kultą, atsuktą į save, ieško ,,popierinės šlovės“. Kuo daugiau sekėjų, ,,like“ paspaudimų, tuo daugiau pripažinimo. Taip kuriamas naujasis statusas. Šių dienų internetinis savimyla man primena graikų mitą apie jaunuolį medžiotoją Narcizą, kuris neva įsimylėjo savo atvaizdą vandenyje. Kaip šiandien atrodo tas jaunuolis ir kokį narcizą jis vaidina? Sukūriau drabužių liniją – nuo klasikinio iki meninio objekto ,,narcizo“.

– Kaip narcisizmas atsispindi tavo kolekcijoje? – Narcisizmas mano kolekcijoje vaizduojamas į pagalbą pasitelkiant skulptūrinio konstravimo ir maketavimo metodą. Kaip kolekcijos simbolį, idėjos transliavimo objektą pasirinkau narcizo gėlės žiedo formą, iš kurios sukūriau unikalią konstrukciją ir ją integravau į klasikinį drabužį. Kolekciją sudaro aštuoni modeliai, jos koloritas – labai kontrastingas. Vyrauja blizgesys, achromatinės, „narcizams“ būdingos spalvos – geltona, mėlyna, jas papildo auksas, sidabras, balta ir juoda spalvos.

LAMŲ SLĖNIS

101

– O kaip reaguoja žmonės, dėvintys tavo sukurtus drabužius, kai sužino, kad ji skirta šių dienų „narcizams“? – Lygiai taip pat kaip ir aš – reaguoja į tai per sarkazmo prizmę. Aš nepašiepiu susidariusios narcisizmo kultūros – tiesiog kalbu ir vaizdžiai demonstruoju šių dienų aktualijas. – Ar šis šiuolaikinis narcisizmas atsispindi ir pačioje mados industrijoje, tarkime, madų savaitės ar kolekcijų pristatymo metu? – Manau, kad narcisizmas atsispindi visur, tai tarsi tokia naujoji aplinka ir kultūra. Tai nesunku pastebėti socialinėje erdvėje, kitoks tapo ir žmonių bendravimas, požiūris vienas į kitą. Menininkų darbuose tai taip pat atsispindi – vis daugiau kūrėjų atkreipia dėmesį į naujas technologijas ir jų įtaką žmonėms. – Ką tik Niujorke įvyko „Met Gala“ – ar žvalgydamasi po svečių įvaizdžius atradai narcisizmo užuomenų? – Jų pamatyti galima ne tik ,,Met Gala“, bet ir kituose renginiuose. Žinoma, tokio masto renginyje ypač lengva pastebėti dažnai perdėtą, pernelyg didelį norą visų dėmesį atkreip-

102

LAMŲ SLĖNIS

ti į save, kiekvienas savo išvaizda bando nustelbti vienas kitą. Bet veikiausiai tai tapo vienu iš šio renginio tikslų. Kitaip jau ir būti negalėtų. – Ar sutiktum su teiginiu, kad kiekvienas iš mūsų savyje turi šiek tiek narcizo bruožų? – Ne kartą esu sakiusi, kad šiandien ir pati iš dalies jaučiuosi narcizė. (Šypsosi). Naujosios technologijos ir mus supanti aplinka retam žmogui leidžia išlikti atitolusiam nuo asmenukių kultūros ir kitų narciziškų šiandienos žmogaus bruožų. – Koks tavo kūrybos stilius? Kokias idėjas savo kūryba nori perteikti? – Kūryboje man svarbiausia perteikti aktualias temas, kaip antai šis internetinis narsicizmas, pasitelkiant netradicines formas ir spalvų derinius. Būtent tai man leidžia išsiskirti iš kitų dizainerių. Man smagu, kad mano meninės idėjos, avangardiniai drabužiai patraukia žmonių dėmesį ir jie į mane kreipiasi, kad išpildyčiau jų neavangardinius norus. Smagu, kad jiems patinka mano kuriamas stilius, kuriama emocija. Mano drabužius dėvi netradicinio mąstymo moterys, kurios pasitiki savimi ir manimi kaip kūrėja.

LAMŲ SLĖNIS

103

104

LAMŲ SLĖNIS

105

106

LAMŲ SLĖNIS

107

108

LAMŲ SLĖNIS

– Siūti ir kurti kolekcijas pradėjai vos šešiolikos? – Anksti supratau, ką noriu veikti pabaigusi mokyklą ir kokiu keliu noriu eiti, tad nebuvo ko ilgiau delsti. (Šypsosi). Ėmiau jautį už ragų. Mane nuo vaikystės lydėjo menai, lankiau dailės mokyklą, menų gimnaziją. Būti apsuptai meniškos sielos žmonių buvo įprasta. Taip nuo še-

šiolikos pradėjau mokytis siūti ir modeliuoti drabužius. Vėliau buvo ir studijos Vilniaus dailės akademijoje. Visada vadovaujuosi moto, jog to, ko dar neįgyvendinau, negaliu pasakoti. Planų yra, ir įvairių. Norisi daug ką išmėginti, išbandyti savo jėgas. Veikiausiai todėl mano darbų sritis ir svyruoja nuo sceninių iki kasdienių drabužių. O kas bus toliau, pamatysime

vėliau... (Šypsosi). – Ar tiesa, kad siūdama naudoji savo prosenelio siuvimo žirkles? – Esu iš šeimos, kuri mažai kaip susijusi su menu. Tačiau senelis buvęs muzikantas, o močiutė – siuvėja, iš jos ir paveldėjau jos tėčio, taip pat siuvėjo, žirkles. Tai man turi gražią simbolinę reikšmę.

LAMŲ SLĖNIS

109

110

LAMŲ SLĖNIS

111

112

LAMŲ SLĖNIS

113

– Tave įkvepia žmonės? – Esu labai ekstravertiška. Mėgstu pažintis su naujais, įdomiais žmonėmis. Mane labai žavi savimi pasitikintys, stiprūs žmonės, daug pasiekę savo profesinėje srityje ar daug siekiantys. Tai veda mane į priekį ir moko. Kuriu tarp žmonių, kurie kartais visai nesupranta, ką aš veikiu kiauras dienas, ir tarp tų, kurie mane labai palaiko ir į mano gyvenimą atėjo būtent iš profesinės pusės. Mistinis tas dizainerio darbas! (Juokiasi). Tai įneša įdomų prieskonį į mano rutiną ir kūrybą.

apie 80 sceninių kostiumų šokėjoms. Buvo gana sunku suvaldyti tokį kiekį drabužių per neilgą laiko tarpą. Beveik viską nuo idėjos iki jos įgyvendinimo dariau pati. Tai buvo labai įdomus laikotarpis. Stilistės darbas man visuomet ėjo koja kojon su drabužių kūrimu. Manau, kad geras stiliaus pojūtis dizaineriui labai padeda sukurti šiandienos žmogui aktualų drabužį ir jį ,,skaniai“ pateikti. Būtų sunku išskirti vieną man labiausiai patinkančią sritį – padirbu tai vieną, tai kitą, taip tuo metu pailsiu nuo kitų darbų. Vyrauja darbinė har– Kuri ne tik kolekcijas, bet ir sce- monija. ninius kostiumus, esi stilistė? – Prie mano veiklos visai neseniai – Esi sakiusi, jog savo gyvenimą prisidėjo ir sceninių drabužių kūri- galėtum pavadinti „kūrybišku gyvemas. Mečiau sau iššūkį ir sukūriau nimo būdu“?

114

LAMŲ SLĖNIS

– Manau, kad jei užmiegi ir nubundi su kūrybiškomis mintimis, teisinga būtų taip sakyti. Daug savo jėgų ir laiko atiduodu darbui, dėl to dažnai klientai tampa draugais. Žinoma, nuo to tik smagiau. Darbas susimaišęs su laisvalaikiu. Todėl dažnai būna sunku atsakyti į klausimą, ką veikiu laisvalaikiu. Mhm, gyvenu. (Šypsosi). – Kai laisvalaikio ir darbo linijos išsitrina, kaip neprarasti malonumo kurti? – Tai tikriausiai esminis, egzistencinis klausimas kiekvienam kūrėjui, į kurį atsakymas vargu ar rastas. Nuo darbo pailsėti mėgstu garsiai juokdamasi su artimiausiais bičiuliais, besimėgaudama akimirka, keliaudama. Džiaugdamasi žemiškais dalykais.

Pamirškite viską, ką iki šiol žinojote apie įklotus

Naujieji

FlexiComfort

Itin ploni Švelnaus paviršiaus Saugiai išlieka savo vietoje Išlieka nepakitusios formos *komforto jausmas dėvint

Suteikia gaivos pojūtį ir komfortą* kiekvieną dieną LAMŲ SLĖNIS

115

Neabejoju, kad skaitydami šį tekstą pajusite gardžių sicilietiškų kanolių, įdarytų vėsiu rikotos sūriu ir cukatomis, skonį, jums nosį pakutens kiek aitrokas Toskanos toliais kvepiančių šalavijų ir sviesto padažo aromatas ar pjemontietiškų makaronų su baltaisiais triufeliais kvapas. Šios itališko maisto kelionės gidė – fotografė, tinklaraštininkė GELMINA KAMINSKAITĖ, kurios meilė Italijai užgimė vieną vasarą prieš devynerius metus ir tęsiasi iki šiol.

GARDI KELIONĖ APLINK ITALIJĄ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

– Gelmina, tai kokie vėjai tave nunešė į Italiją? – Dar pristatinėjant Vilniaus dailės akademijos kostiumo dizaino bakalauro darbą sulaukiau darbo pasiūlymų Lietuvos rinkoje, tačiau akys dairėsi į tolį, o širdis buvo jau buvo pagrobta žavingo italo. Tad kai tik rankose turėjau diplomą, nusprendžiau Italijoje praleisti bent vasarą, vėliau bus matyti... Du mėnesiai pralėkė kaip sapnas: besigrožint Šiaurės Italijos kalnų didybe, nepaprasto žydrumo Sardinijos jūra, baltais šimtamečių alyvmedžių apsuptais, raudonoje it ugnis žemėje skęstančiais Apulijos miesteliais ir Toskanos miestų net iš grindinių alsuojančia romantika. Jau nekalbant apie

116

LAMŲ SLĖNIS

visus maisto pasaulio atradimus. Ir visa tai – vos per du mėnesius. Po tokių turbūt ne vienam būtų kilęs noras ten pasilikti, išmėginti save ir dar giliau pažinti šią nuostabią šalį. Rudenį jau kroviau lagaminus kartu su viltimis susirasti darbą mados srityje. Juk esame pratę girdėti, kad Italija – viena madą diktuojančių šalių, tad, maniau, įmonių, kuriose galėčiau įsidarbinti, trūkti neturėtų. Pamenu, vos pradėjus siųsti gyvenimo aprašymus, sulaukiau nemažai skambučių ir pradėjau minti daugybės garsių ir mažesnių mados įmonių duris. Turėjau nemažai savo darbų pavyzdžių, mat dar bestudijuodama Lietuvoje stengiausi įgyti kuo daugiau pa-

tirties. Gaila, tačiau tada buvau per daug naivi ir nepažinojau didžiųjų mados grandų džiunglių taisyklių. Daug pagyrų ir nuostabos žiūrint į mano darbus, tačiau realiai niekas net negalvojo įdarbinti jaunos ką tik diplomą gavusios merginos. Tai pirma ir pagrindinė džiunglių taisyklė – nemokama arba tik minimalias išlaidas dengianti darbo vieta, geriausiu atveju vos šešiems mėnesiams, vienai kolekcijai sukurti, o po jų – vėl į kitą įmonę, tikintis, kad pavyks būti pastebėtam. Aš šiai taisyklei nebuvau pasiruošusi, tad po kelių mėnesių Italija tapo kartesnė nei tik atostogų migla užsaldintos akys, kuriomis žvelgiau vasarą.

LAMŲ SLĖNIS

117

Buvau paruošusi ir planą B: gyvenimo aprašymą, orientuotą į kosmetikos sritį, kurioje Lietuvoje buvau pradirbusi visus studijų metus. Čia jis labai padėjo ir ilgai netrukus sulaukiau darbo pasiūlymų iš įvairių kosmetikos įmonių. Pradėjau dirbti nebesidairydama atgal į mados pasaulį. Mano patirtis atspindi Italijos dvasią, čia viduriuką surasti sunku: arba labai gerai, arba labai blogai. – Ką įdomaus čia veiki? Kas tau labiausiai patinka tavo itališkoje kasdienybėje? – Darbas pasitaikė net labai įdomus, ypač man – norinčiai geriau pažinti šalį. Nors iš pradžių jis ir daug reikalavo, mat turėjau labai gerai mokėti italų kalbą. Dienos būdavo ilgos, tačiau noras pamatyti kuo daugiau buvo dar didesnis. Išvažiuodavau savaitės pradžioje ir grįždavau tik savaitgalį. Greitai pripratau keliauti viena iki bet kurio šalies miesto ar miestelio, dažniausiai traukiniais, keisdama juos vieną po kito, kartais užtrukdama net iki 8 ar 10 valandų – Italija negarsėja puikia geležinkelių sistema ir punktualumu. Kelios dienos viename ar kitame mieste, kad ir po ilgų darbo valandų, būdavo tikras atokvėpis sielai. Taip pažinau skirtumus tarp regionų, išgirdau įvairius dialektus ir pradėjau juos skirti, susipažinau su daugybe nuostabių žmonių, kurie su manimi pasidalijo begale istorijų, supančių jų gimtinę, tradiciniais šeimos receptais, geriausiomis vietomis vakarienei ar patarimais, kur

118

LAMŲ SLĖNIS

surasti gardžiausių ledų mieste. Džiaugiuosi, kad kelioms dienoms sugebėdavau įnerti į skirtingų miestų ir jų gyventojų rutiną, kuri kaskart man būdavo nauja. Troškulį malšinau jų istorijomis. Juk itališka kasdienybė gali būti labai romantiška, pilna mažų jų ritualų: nuo espreso ir „cornetto“ ryte (kartais kruasanas, o kartais brijošė – visuomet gali surasti tą, kuris ginčysis, kaipgi tikras italas turėtų vadinti pusrytinę sluoksniuotos tešlos bandelę) iki kelių žodžių, persimestų su kaimynu, kolega ar tiesiog pažįstamu, kiekvieną rytą matomu tame pačiame bare, ar gero vakaro palinkėjimo duonos, daržovių ar mėsos pardavėjams vakarop grįžtant namo. Pati pradėjau nekęsti didžiųjų prekybos centrų – kaskart grįžtu vis pas tą patį daržovių pardavėją, puikiai žinantį, ką dažniausiai renkuosi, atvirai atskleidžiantį, ką iš mano mėgstamiausiųjų ką tik atvežė, o ko geriau palaukti. – Kokią Italiją per šiuos metus tau teko pažinti? Ką atradai šioje šalyje, ko pasigedai Vilniuje? – Italiją pažinau tikrai visokią. Čia supratau, kad visas pasaulis – lyg vienas mažas miestas, kur gali sutikti ir optimistiškai nusiteikusį duonkepį, netveriantį savo kailiu, kol iš orkaitės ištrauks paskutines dienos bandeles ir galės šauti tiesiai į bangas, ir bambantį bankininką, nuolat nepatenkintą nei gyvenama vieta, nei darbo valandomis. Italija yra tikrai nemaža šalis, geografiškai apimanti gana skirtingas aps-

kritis. Šiaurinėje šalies dalyje žmonės įpročiais ir mentalitetu labiau primena Vokietijos ar Šiaurės Europos šalių gyventojus. Leidžiantis link pietų keičiasi gyvenimo būdas ir elgsena. Iš tikrųjų būtent čia gyvena italai, kuriuos iškart įsivaizduojame išgirdę Italijos vardą: daugiau gestikuliuojantys, garsiau šnekantys, labiau atsipalaidavę. Pamenu, kaip mano brangus draugas sicilietis pasakojo, kad po dešimties metų gyvenimo Turine negalėtų net įsivaizduoti savęs grįžtant gyventi į Kataniją, kur retkarčiais atvykęs darbo reikalais piktindavosi, kad į laikrodį niekas nežiūri, viešasis transportas tvarkaraščio laikosi savaip, o parduotuvės atsidaro, kada patogiau jų savininkui. Italijos pietuose atostogauti yra tikras rojus, kraštovaizdžiai gali apsukti galvą nuo spalvų ryškumo ir įvairumo, bet su šiaurietišku mentalitetu prisitaikyti ten gyventi būtų labai sudėtinga. Vilniuje iš tikrųjų niekada nebuvau kažko pasigedusi, atvirkščiai – dievinu savo gimtąjį miestą, žmones, kuriuos pažįstu, ir tą beprotišką norą veikti, suktis, semti žinias iš vakarietiško pasaulio. Vienintelis dalykas, kurį vis dar stipriai jaučiu grįžusi, – sovietmečio palikimas. Kad ir kaip stengiamės neatsilikti nuo Vakarų, toji kultūra paliko didžiulę žymę. Kol neatvažiuoji iki miesto centro, akis bado daugiaaukščiai su skirtingais langais, laiptinėmis. Dažnai jaučiu pagarbos trūkumą kaimynui, klientui ar paprastam darbui, pavydą žvelgiant į šalimais žoliuojančią žolę.

LAMŲ SLĖNIS

119

120

LAMŲ SLĖNIS

121

– Esi apkeliavusi nemažą dalį Italijos. Kuri šios šalies vieta tau pati artimiausia? – Apkeliauti jai visai reikėtų 365 laisvų dienų metuose – tai tikrai labai daug miestų, miestelių ir paveldo turinti šalis. Toskanoje neužtenka aplankyti tik Florencijos ir Sienos, kad galėtum sakyti – pamačiau ir pažinau visą regioną, Apulijoje nepakanka pamatyti Bario ar Lečės, kad suprastum, koks įspūdingas visas Italijos „kulnas“. Ji labai skirtinga ir kartais atrodo, kad nuvažiavęs vos 50 kilometrų atsiduri visai kitame krašte. Turbūt dėl to sunku išskirti labiausiai patikusią vietą – dažnai keliaujant artima vieta gali tapti ir mažas miestelis, kuriame tiesiog gerai jauteisi įsikibusi į mylimojo ranką, laikydama skaniausių ledų porciją kitoje, kuriame vakare pasiseka rasti nuostabų restoranėlį su laisvu staliuku – lyg jis būtų rezervuotas specialiai tau. Atostogoms mėgstu rinktis šalies pietinę dalį, mat žinau, kad ten pajausiu tikrą atostogų kvapą, lengvai surasiu gerą restoraną. Ten maisto kokybė labai aukšta, nes kultūra su-

122

LAMŲ SLĖNIS

siformavusi ne turistams, o pirmiau- tuoju rikotos sūriu... Tiek siciliečiai, siai patiems sau. tiek pjemontiečiai garsėja giliomis kepinių tradicijomis, ten gardų kąsnelį – Na, o kaip čia užsimezgė tavo ras net įnoringiausi gurmanai. Juk simeilė maistui? cilietiški kanoliai garsėja visame pa– Meilė maistui čia užsimezga taip saulyje! Dažniausiai jie įdaromi tik natūraliai, kad nė pats nepajunti. prieš pat valgant: pasaldinta pertrinta Maisto kultūra Italijoje yra itin svarbi, avių pieno rikota ir cukatomis arba dauguma šeimų gamina patiekalus pa- šokolado gabalėliais. Pjemonto regiogal senuosius receptus. Italai labai pri- ne tikrai nesunku rasti pačių skaniausirišę prie savo kilmės, tad net persi- sių įvairaus skonio mažyčių pyragaičių. kėlę gyventi į kitą šalies dalį bando Jų būna įvairiose Italijos vietose, bet gaminti tai, ką yra įpratę ragauti nuo tik šiame šiauriniame šalies krašte jie pat mažens. Dažnai keliaudama po tokie puikūs. Taip būtų galima ilgai įvairius regionus pasinerdavau į jų vir- vardinti pačius skaniausius patiekalus, tuvės pažinimą: kiekvieną kartą atras- bet tam ir enciklopedijos dydžio knydavau vis naują patiekalą ir istoriją gos nepakaktų. Namuose mėgstu išapie jį. Dievinu „gnudi“ – iš Toskanos bandyti vis naujus patiekalus. Kartais kilusius špinatų ir rikotos sūrio kuku- receptai atkeliauja iš kelionių, dažnai liukus, panašius į „gnocchi“, dažniau- vartau vietinius žurnalus, knygas. Galsiai patiekiamus su šalavijo ir sviesto voju, ką ir kur perku, esu labai atidi padažu. Vegetarišką tradicinę Ligūri- produktų kokybei – be gero produkto jos lazaniją su šparaginėmis pupelė- net pats gardžiausias receptas gali nemis, bulvėmis ir pesto padažu, nuos- pavykti. Vaisius ir daržoves perku vietabią Sardinijos „fregola“ su jūros gė- tiniame turguje arba vienoje jau patirybėmis, Pjemonto „tajarin“ – siaurus krintoje parduotuvėlėje. Esu suradusi ilgus šviežius makaronus, patiekiamus ekologiškų daržovių augintoją šalimais su sviestu ir baltaisiais triufeliais, sici- esančiame miestelyje, tad turėdama lietišką „pasta alla Norma“ su keptais laisvesnio laiko važiuoju ten, kur prieš baklažanais, pomidorų padažu ir kie- akis skinami tavo būsimieji pirkiniai.

LAMŲ SLĖNIS

123

– O kur tavo mieste galima skaniausiai pavalgyti ar išgerti kavos? – Jau trečius metus gyvenu labai nedideliame mieste Ligūrijos regione prie jūros, tačiau tai nėra turistų pamiltas miestas, mat nuo senovės jis buvo aliejaus ir vieno makaronų prekinio ženklo industrinis taškas. Metams bėgant daugybė įmonių persikėlė į labiau strategines vietas ir miestas liko be savo identiteto. Bet ir čia yra nuostabių vietų, žymių ne tik savo apylinkėse. Viena jų – jau daugiau nei šimtmetį gyvuojantis restoranas „Ristorante Salvo Cacciatori“, vis dar valdomas jį įkūrusios šeimos. Jame atsižvelgiama į tradicijas ir teritorijos ypatumus, tačiau viskas pateikiama moderniai. Kitas, kur mielai einame vakarieniauti sekmadieniais, – „Osteria Dai Pippi“. Jame pats savininkas, šefas, kiekvieną dieną gamina gana paprastus, bet nuostabiai paruoštus patiekalus. Išgerti kavos ar tiesiog itališkiems pusryčiams nuostabiai tinka „Piccardo pasticceria“ – viena iš istorinių miesto vietų, kur gaminami patys skaniausi kruasanai.

124

LAMŲ SLĖNIS

– Visi žinome, kad italai tiesiog dievina maistą, – kokį italų ir maisto santykį atradai tu? – Dauguma italų turi tikrai stiprų ryšį su maistu, dažniausiai įskiepytą būtent šeimos. Gaila, kad net čia šiek tiek prarandamos šios gražios tradicijos, tikriausiai dėl šiandieninio gyvenimo skubos. Didžiosios dalies italų rytas būtinai prasideda vietiniame mylimiausiame bare su espreso ar kapučino kavos puodeliu ir kruasanu. Ryte iš namų sklindančio padažo kvapas jau nebestebina, mat vyresnio amžiaus italės jau paryčiais pradeda kaisti puodus ir ruoštis pietums. Artėjant vakarui miesto barai prisipildo įvairaus amžiaus italų, prieš sugrįžtant namo susitinkančių aperityvui. Tai viena mėgstamiausių jų tradicijų. Pasimatyti su draugais bent valandėlei po darbo ir šiek tiek numalšinti alkį prieš vakarienę – šventas reikalas. Ką beužsisakytum, kokteilį ar nealkoholinį gėrimą, šalia jo patiekiama ir keletas užkandžių. Tokius susitikimus pratęsti iki vakarienės tapo taip populiaru, kad gimė „apericena“ – aperitivo ir cena (liet. vakarienė) žodžių junginys.

LAMŲ SLĖNIS

125

126

LAMŲ SLĖNIS

127

– Dar viena su maistu susijusi aistra – daržas. Praėjusiais metais iš jo produktus rinkosi net virtuvės šefai! Ar šiemet planuoji kažką panašaus? – Kadangi produktų kokybė man labai svarbi, visada stengiausi ir pati kažką užsiauginti – taip galiu žinoti, ką valgau. Daržą turėjau beveik visuomet, tačiau jis niekada nebuvo arti namų, o tai šiek tiek apsunkino jo priežiūrą. Praėjusiais metais sugalvojau, kad norėtųsi ne tik funkcionalaus, bet ir akį pamaloninančio daržo, tad ėmiausi jį projektuoti viloje, kurią nuomojamės ir kur su draugu rengiame renginius. Sukalėme iš medžio dėžes, atrodo labai dailiai – susilaukėme pagyrų net iš žymaus kraštovaizdžio architekto iš Pjemonto. Kadangi vilos virtuvėje baigiami ruošti visi patiekalai, džiaugiuosi, kad mūsų šefai turi galimybę naudoti pačias šviežiausias daržoves. Žinoma, ir šiais metais tam ruošiuosi. Darže auginu įprastas daržoves: įvairių rūšių pomidorus, agurkus – kurių, beje, praėjusiais metais buvo tiek daug, kad nebežinojome, kur dėti, – čia puikiai dera baklažanai, pabandžiau užsiauginti ir arbūzų, melionų. Būna dienų, kai renginiui ruošiamės nuo pat ryto, tad apie pietus pagalvoti laiko nėra – nubėgu į daržą, nusiskinu kelis pomidorus, agurkus, baziliko lapelių, tada šlakelis virtuvėje rasto alyvuogių aliejaus – ir pietų dilema išspręsta. – O kaip susidomėjai maisto fotografija? Iš kur semiesi idėjų? – Fotografija ir maistas mane tiesiogine prasme išgelbėjo nuo kūrybinės krizės – kai supratau, kad nebe-

128

LAMŲ SLĖNIS

noriu dirbti mados industrijoje. Maistas mane pakerėjo: mačiau, kad galiu improvizuoti, kurti, išbandyti vis kažką naujo. Kiekvieną kartą, ypač kai viskas dar buvo nauja, labai norėdavosi įamžinti tai, kas po kelių minučių išnyks. Greitai supratau, kad nuotraukos sena „muiline“ manęs netenkina. Norėjosi sukurti tokio lygio nuotraukas, kokias matydavau žurnaluose ir knygose, tad pradėjau mokytis iš įvairių kursų internete ir literatūros. Vėliau, paraginta draugų, pradėjau rašyti tinklaraštį, į kurį sudėdavau nežmoniškai daug laiko ir pastangų. Norėjau, kad maistas nebūtų vienintelis herojus, apie kurį kalbu, tad įterpiau ir pasakojimus apie savo keliones. Man tai leido išreikšti save, nuolatos tobulėti ir sprogdinti emocinius balionus, kai įspūdžių apie aplankytas vietas, ragautus patiekalus ir eksperimentus virtuvėje susikaupdavo tiek daug, kad nebegalėdavau neišsipasakoti. Keleri metai, skirti tinklaraščiui ir fotografijos mokslams, man sukūrė darbo vietą – jau porą metų dirbu su maisto įmonėmis, specializuojuosi maisto fotografijoje. – Gelmina, ką mėgsti veiki, kai nori atsiriboti nuo darbų? Kaip geriausia atpalaiduoti mintis? – Kelionės ir dar kartą kelionės! Kai tik galime, bandome ištrūkti. Arti ar toli, nesvarbu – kad tik pamatytume kažką naujo, pasisemtume energijos, gaivių minčių. Taip pat puikiai jaučiuosi savo darže – atsipalaiduoju stebėdama, kaip dygsta pasėtos sėklos, kiek per kelias dienas paaugo naujai pasodinti augalai.

LAMŲ SLĖNIS

129

130

LAMŲ SLĖNIS

131

132

LAMŲ SLĖNIS

133

134

LAMŲ SLĖNIS

135

136

LAMŲ SLĖNIS

CITRININIS KOKOSŲ PYRAGAS SU AGUONOMIS

• 100 g kambario temperatūros sviesto • 100 g cukraus

GLAJUI:

• Žiupsnelis druskos

• Cukraus pudra

• 1 citrina

• Citrinos sultys

• 3 kiaušiniai

• Džiovintos kokosų skiltelės

• 150 g miltų • 40 g kokosų drožlių • 4 v. š. aguonų • 2 a. š. kepimo miltelių • 50 ml pieno

Dubenyje sumaišykite sausus produktus (miltus, kepimo miltelius ir kokosų drožles). Išplakite sviestą su cukrumi, kol masė taps puri ir šviesi. Įberkite druską ir smulkiai tarkuotą citrinos žievelę, gerai išmaišykite. Po vieną įmuškite kiaušinius ir išplakite. Į masę įsijokite sausų produktų mišinį ir mentele švelniais judesiais išmaišykite, kad tešla būtų puri. Įpilkite tris arbatinius šaukštelius citrinos sulčių. Permaišykite. Tešlą supilkite į sviestu pateptą kepimo formą. Kepkite apie 30–40 minučių iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje. Mediniu smeigtuku patikrinkite, ar pyragas iškepęs. Pyragą palikite atvėsti, tada išimkite iš kepimo formos. Apliekite citrinos sulčių ir cukraus pudros glajumi, apibarstykite kokoso skiltelėmis.

LAMŲ SLĖNIS

137

138

LAMŲ SLĖNIS

139

140

LAMŲ SLĖNIS

BANANŲ DUONA SU PISTACIJOMIS

• 140 g miltų • 100 g pilno grūdo miltų • 6 g kepimo miltelių • 5 g sodos • 140 g nerafinuoto cukranendrių cukraus • Žiupsnelis druskos • 230 ml sojų pieno • 90 ml alyvuogių aliejaus • ½ a. š. cinamono • ½ a. š. malto muskato riešuto • 200 g gerai prinokusių bananų • 10 ml obuolių acto • 40 g pistacijų riešutų • 40 g nerafinuoto cukranendrių cukraus paviršiui

Miltus, sodą, kepimo miltelius, cinamoną ir maltą muskato riešutą persijokite. Suberkite cukrų ir išmaišykite. Į kitą dubenį supilkite sojų pieną, aliejų, actą. Gerai išplakite ir sumaišykite su sausais ingredientais. Bananus sutrinkite šakute ir įmaišykite į tešlą. Tešlą sukrėskite į pailgą kepimo popieriumi išklotą ir aliejumi pateptą kepimo formą. Išlyginkite paviršių, pabarstykite stambiai kapotais pistacijų riešutais ir cukrumi. Kepkite iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 50–60 minučių. Leiskite pyragui atvėsti ir išimkite iš kepimo formos.

LAMŲ SLĖNIS

141

142

LAMŲ SLĖNIS

ITALIŠKI VIRTINIAI „GNUDI“

• 500 g šviežių špinatų • 250 g rikotos sūrio • 2 kiaušiniai • 40 g tarkuoto parmezano sūrio • 3 v. š. miltų • Maltas muskato riešutas • Druska, pipirai • Parmezano sūris • 10 lapelių šalavijo • 2 v. š. sviesto

Verdančiame pasūdytame vandenyje apie 8 minutes pavirkite špinatus. Kruopščiai nusausinkite, kad neliktų vandens, ir sukapokite. Per sietelį pertrinkite rikotos sūrį su druska, pipirais ir tarkuotu muskato riešutu, į tą patį dubenį sudėkite špinatus. Po vieną įmuškite kiaušinius, kruopščiai išmaišykite. Suberkite smulkiai tarkuotą parmezano sūrį ir persijotus miltus, viską išmaišykite ir palikite šaldytuve bent valandai. Darbastalį apibarstykite miltais. Iš dubens kabinkite pusę valgomojo šaukšto paruoštos masės ir formuokite virtinukus. Negausiai juos apvoliokite miltuose ir išgaukite šiek tiek pailgą formą. Virtinukus virkite verdančiame pasūdytame vandenyje, kol iškils į paviršių, apie 4–5 minutes. Paruoškite padažą. Keptuvėje išlydykite sviestą, suberkite šalavijo lapelius ir šiek tiek pakepinkite, kol šie taps lengvai traškūs. Virtinukus patiekite su sviesto ir šalavijų padažu, apibarstykite tarkuotu parmezano sūriu.

LAMŲ SLĖNIS

143

144

LAMŲ SLĖNIS

CUKINIJŲ BLYNAI

BLYNAMS: • 4–5 nedidelės cukinijos • 2 kiaušiniai • 150 g rikotos sūrio • 4 kupini v. š. miltų • 3–4 v. š. tarkuoto parmezano sūrio • ½ raudonojo svogūno • 2 a. š. aromatinių žolelių (Provanso mišinio ar džiovintų raudonėlių, mairūnų) • Druska • Pipirai • Šlakelis alyvuogių aliejaus RIKOTOS SŪRIO KREMUI: • 100–150 g rikotos sūrio • 2 v. š. alyvuogių aliejaus • 4–6 rausvieji pipirai • Druska • Mėgstami daigai Stambiai sutarkuokite cukinijas ir smulkiai sukapokite svogūną. Tarkuotas daržoves sumaišykite su lengvai išplaktais kiaušiniais. Per sietelį pertrinkite rikotos sūrį, persijokite miltus ir įmaišykite į cukinijų mišinį. Į masę suberkite tarkuotą parmezano sūrį, aromatines žoleles, druską, pipirus. Įkaitinkite keptuvę, jei reikia, įlašinkite šiek tiek aliejaus, dėkite po šaukštą blynų mišinio ir kepkite ant vidutinės ugnies, kiekvieną pusę apie 4–5 minutes. Paruoškite rikotos sūrio kremą. Per sietelį sutrinkite rikotos sūrį, įmaišykite šaukštą alyvuogių aliejaus, įberkite žiupsnelį druskos. Blynus patiekite su paruoštu kremu ir mėgstamais daigais – Gelmina naudojo raudonųjų dobilų daigus. Užlašinkite keletą lašų alyvuogių aliejaus ir apibarstykite lengvai sutrintais rausvaisiais pipirais.

LAMŲ SLĖNIS

145

Su grafikos dizainere KRISTINA ALIJOŠIŪTE susitikome prieš pat jos laukiamą kelionę į Berlyną. Susitikome ir dar kartą, jai vos tik sugrįžus, – įamžinti naujausio Kristinos kūrinio – risografu atspausdinto zino (angl. zine) „All the Pieces Fit Together“.

RISOGRAFIJOS RENESANSAS Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

146

LAMŲ SLĖNIS

147

– Kristina, po keleto dienų išvyksi į Berlyną spausdinti savo naujo zino? – Ziną sudarys mano kurti koliažai, kuriuos kūriau ne kompiuteriu, o iš popieriaus – beveik metus sėdėjau tarp įvairiausių popieriaus skiaučių ir visas kompozicijas dėliojau rankomis. Zinas susidės iš šešių koliažų ir jų išskaidymo. Nors koliažai atrodo gana paprasti, stengiausi atrasti sau idealias kompozicijas. Tada gimė idėja, jog būtų įdomu visus tuos koliažus išskaidyti, pavaizduoti kaip atskirus elementus, kurie taip pat sudarytų savitą kompoziciją, tarsi juos paaiškintų. Taip ir gimė zino pavadinimas: „All the Pieces Fit Together“. Tai bus pirmasis mano išleistas zinas. Ilgai jam kaupiausi ir tik dabar pajaučiau, kad atėjo tas tinkamas momentas, kai supratau, ką noriu šiuo zinu pasakyti. Kūryboje esu gana impulsyvi, turiu pajausti tam tikrą nuotaiką, tad ir šie naujieji darbai atsirado gana spontaniškai. Mano zinas bus šešiolikos puslapių, penkiasdešimties vienetų tiražo. Atrodo labai nedaug, bet tai yra zinui gana būdingas puslapių skaičius.

– Zinas – tai mažo tiražo leidinys, išleistas paties autoriaus ar autorių kolektyvo iniciatyva. Jis nėra kaip knyga ar žurnalas ir neturi ISBN numerio. Pats žodis zinas kilo iš angliško žodžio „magazine“, tad tai tarsi žurnalas, tačiau dažniausiai skirtas ne komerciniams tikslams. Zinai suklestėjo auksiniais pankų laikais. Lietuvoje jų taip pat buvo nemažai. Tais laikais metalistai, pankai, galbūt net sodininkai leisdavo savo zinus, tačiau tai darė dėl informacijos trūkumo. Interneto laikais informacijos gausu, tad dabar zinai tapo daugiau menininkų, dizainerių, komiksų kūrėjų pomėgiu. Lietuvoje zinus aktyviausiai leidžia komiksų kūrėjai. Iš kiekvienos kelionės parsivežu zinų ar tiesiog risografu atspausdintų kūrinių. Vieni naujausių mano atradimų – netikėtai žaismingas risografinis žurnalas „NOUS Magazine“ apie psichologiją ir Dongyoung Lee leidinys „I Can’t Give You an Answer as Matters Stand“.

– Tavo zinas bus spausdinamas risografine spauda. Kas tai? Kaip ši technika veikia? – Kaip apibūdintum, kas yra zi– Risografas niekada jo nemačiunas? siam žmogui gali pasirodyti it bjau-

148

LAMŲ SLĖNIS

rus ofise stūksantis kopijavimo aparatas. Tai didžiulis įrenginys, tačiau jo viduje viskas veikia kiek kitaip nei paprastame kopijavimo aparate. Risografija – tai Japonijoje išrasta trafaretinė spauda, kai ant labai plonos augalinio pagrindo plėvelės padaromas spalvos, kuria ketini spausdinti, trafaretas, kuris vėliau perkeliamas ant popieriaus. Taip vienu metu spausdinama tik viena spalva, kai kuriuose moderniuose risografuose – dvejomis. Kadangi spalvos persidengia, negali žinoti, koks bus rezultatas, – atsiranda didelė klaidų galimybė, o su ja – ir netikėtumo momentas, kuris man panašus į fotojuostelės ryškinimą, – nežinai, kas tiksliai išeis, kaip pasislinks popierius ar kaip ryškiai atsispaus vienas ar kitas elementas... Tai man ir yra žavu – spausdinant risografu iki galo negali kontroliuoti galutinės versijos. Tu sukuri kūrinį, o risografas toliau jį kuria savaip. Lietuvoje kol kas yra tik viena vieta, kur galima spausdinti risografu, – tai Kaune esanti „Kitokia grafika“. Risografo spalvas yra sunku išgauti, jos brangiai kainuoja, todėl norėdama didesnio pasirinkimo nutariau vykti į Berlyną.

LAMŲ SLĖNIS

149

150

LAMŲ SLĖNIS

151

– Ar yra dalykų, kuriuos reikėtų žinoti prieš spausdinant kūrinį risografu? – Risografas pasižymi savita estetika – spaudiniai turi grūdėtą tekstūrą, kuri ne visiems yra priimtina. Risografo spauda niekada nebus nublizginta, tokia, kokią esame įpratę matyti žurnaluose. Ji tikra. Risografe naudojamas rašalas pagamintas iš sojų aliejaus. Tai labai aplinkai nekenksmingas spaudos būdas, todėl daug menininkų ir dizainerių renkasi būtent jį. Būtų labai paprasta, jei ruošiant spaudai galėtum kaip skaitmeninėje spaudoje leidinį išsaugoti viename faile, tačiau naudojant risografą, viską turi išskaidyti sluoksniais. Taip pat negalima spausdinti ant storo, kreidinio popieriaus. – Ar yra ir kažkokių spalvinių apribojimų? – Dažniausios risografo spalvos – juoda, raudona, mėlyna, žalia, geltona ir jų atspalviai, – tačiau atsiranda entuziastų, kurie patys ima maišyti spalvas. Risografu gali išgauti labai ryškias spalvas, tokias, kurių niekada neišgautum su skaitmenine spauda. Pavyzdžiui, neoninę rožinę, oranžinę ar auksinę. Spausdindama savo ziną aš naudosiu neblizgią auksinę, juodą ir tamsiai raudoną spalvas. – Kaip prasidėjo tava pažintis su risografija?

152

LAMŲ SLĖNIS

– Vienas iš rimtesnių susidūrimų įvyko 2012 metais vykusiame savileidybai skirtame renginyje „Lentyna“. Tai buvo pirmasis savileidybos renginys Lietuvoje, kuriame pamačiau vienos iš Norvegijos atvykusios menininkės kurtus atvirukus, labai sužavėjusius savita estetika. Tuo momentu pagalvojau, kad tai yra tai, ką noriu daryti. Pradėjau domėtis šia technika, o kuo giliau domėjausi, tuo darėsi įdomiau. Supratau, kad kelio atgal nebebus. (Juokiasi). Pirmieji bandymai buvo mėgėjiški, gana nedrąsūs. Vėliau sužinojau, kad Kaune yra „Kitokia grafika“, kuri spausdina risografu.

tiek ir pats risografas. Paėmusi vieną ar kitą formą imu mąstyti, kaip pavyktų vieną spalvą perdengti kita, koks rezultatas išeitų visa tai atspausdinus risografu. Mano kūryboje viskas vyksta labai organiškai ir spontaniškai. – Kaip manai, kuo gi risografas sužavi menininkus? – Visų pirma, risografija sužavi spaudinių estetika. Dar prisideda ekonomiškumo faktorius, ekologija ir laisvė – tai, kad yra gana nesudėtinga išleisti savo leidinį. Įvairiose šalyse tikrai jaučiamas risografijos suaktyvėjimas, pavyzdžiui, Norvegijoje yra įsteigta riso organizacija. Risografijos bendruomenė iš tiesų po truputį auga.

– Kaip apibūdintum savo darbus? – Mano darbai yra spontaniški, minimalūs, gana paprasti. Man labai patinka netaisyklingos geometrinės formos – jos primena motyvus, kuriuos galima aptikti gamtoje. Darydama koliažus nesistengiu popieriaus lapų iškirpti tiesiai – žiūriu, kur ranka nuves pati. Šis natūralumas man labai patinka. Patys pirmieji mano spaudiniai buvo kombinuoti su nuotraukomis. Pamenu, kaip Berlyno botanikos sode pamačiusi įdomų augalą pagalvojau, kad iš jo būtų įdomu padaryti atvirutę. Taip ir padariau – viskas paprasta! (Juokiasi). Kūrybai mane įkvepia tiek aplinka,

– Jei neklystu, Berlyne rengiamas net risografijos festivalis! – Tiesa, labai norėjau jame apsilankyti! Taip pat Nyderlanduose kas dvejus metus vyksta renginys „Magical Riso“, į kurį suvažiuoja riso fanatikai iš įvairiausių pasaulio kampelių, tad bendruomenė tikrai gan aktyvi. Kiekviena maža spaustuvė, kuri turi risografą, jau gali spausdinti spaudinius, rengti kūrybines dirbtuves. Lietuvoje susidomėjimas taip pat tikrai yra, net neabejoju, kad kažkur savivaldybėse dar tikrai rastum užsilikusių ir pačių risografų. Apskritai risografas buvo sukurtas spausdinti didelį kiekį dokumentų, tad jis labai išplito po mokyklas, raštines, kalėjimus.

LAMŲ SLĖNIS

153

154

LAMŲ SLĖNIS

155

– Risografija yra it tavo užklasinė veikla. O koks yra tavo kaip grafikos dizainerės stilius? – Man patinka paprasti ir aiškūs dalykai – kitaip tariant, mane žavi kiek modifikuotas minimalizmas. Į savo darbus mėgstu įvesti netradicinių ornamentų, derinti griežtas ir organiškas formas, tarkim, griežtą šriftą su lengva savarankiškai bėgančia linija. Dizaine, kaip ir su leidiniais, viską darau iš nuojautos, kurdama matau, kompozicija veikia ar ne. Apskritai, mano pažintis su grafikos dizainu prasidėjo, kai tik pradėjau vaikščioti. (Šypsosi). Būdama vos penkerių ar šešerių metų mėgau daryti laikraščių maketus su skelbimų skiltimis, straipsniais – galima sakyti, kad jau tuo metu mėginau maketuoti paprastus leidinius. (Juokiasi). – Kokios temos tave domina?

156

LAMŲ SLĖNIS

– Mane domina abstraktus menas, tapyba, fotografija ir apskritai savileidyba kaip reiškinys. Į Berlyną vykstu ne tik spausdinti naujo zino, bet ir apsilankyti meninių leidinių mugėje, tikiuosi iš ten pasisemti įkvėpimo. Savileidyba mane žavi tuo, kad tai yra nepriklausomybės išraiška. Tu neturi priklausyti kažkokiai didelei leidyklai, būti labai finansuojamas – tereikia idėjos. Savileidyba tampa meninės išraiškos forma, kuri leidžia daryti ką nori, kaip nori, tau niekas neturi įtakos. Manau, kad tai yra tikroji kūrybos laisvė ir jėga. – O jei biudžetas nebūtų svarbus, ar pasvajoji, kokį projektą norėtum įgyvendinti? Pasiliktum prie risografijos? – Manau, kad kombinuočiau keletą spaudos būtų, pavyzdžiui, risografą

ir ofsetą, šilkografiją, ir sukurčiau kokį nors sudėtingą leidinį klijuotu viršeliu. Naudočiau brangias ir retas risografo spalvas, daug skirtingų popieriaus rūšių. – Kaip manai, kokiame etape dabar gyvena spauda, leidiniai? – Paskutiniuosius kelerius metus pastebiu vis augantį susidomėjimą kokybiška spauda, įvairių renginių metu atsiranda vis daugiau pasiūlos. Pastebėjau, kad žmonės noriai perka ir dovanoja spaudinius. Galbūt prasideda spaudos renesansas, imami vertinti netradiciniai leidiniai ir jų spausdinimo technikos. Manau, kad pats risografas turi šviesią ateitį. Žmonėms vis svarbesnė tampa aplinka, aplinkosaugos temos, o risografas yra bene draugiškiausias spausdinimo būdas – todėl manau, kad jis sparčiai populiarės.

LAMŲ SLĖNIS

157

Mieste, kur viskas aplink alsuoja skandinavišku minimalizmu ir visiems tokiais savais neutraliais tonais, ryškumo išsiilgusios merginos sukūrė žurnalą, analizuojantį spalvas. Su žurnalo „Sindroms“ komunikacijos koordinatore KOTRYNA ABARAVIČIŪTE kalbamės apie žurnalo idėją ir tai, kokias paslaptis savyje slepia geltona spalva.

GELTONA KOPENHAGA Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Aušra Babiedaitė, žurnalo „Sindroms“ archyvas

Žurnalo idėja „Sindroms“ idėja kilo prieš dvejus metus, kai kartu su Miruna, žurnalo meno vadove, baiginėjome savo bakalauro studijas. Ilgą laiką žavėjomės nepriklausomais leidiniais ir nusprendėme suvienyti jėgas kuriant naują projektą – žurnalą „Sindroms“. Kadangi industrija pilna originalių stiprių leidinių, mąstėme, ką naujo ir dar neatrasto galėtume pasiūlyti skaitytojams, bandėme atrasti spragą, kurią galėtume užpildyti. Gyvenant Kopenhagoje – mieste, kur tokia populiari balta, pilka, juoda spalvų gama, ryškios spalvos įgijo naują reikšmę. Ilgėjomės spalvų, žavėjomės jomis, galbūt todėl idėja sukurti žurnalą, kurio numeriai būtų dedikuoti vis kitai spalvai, atrodė labai viliojanti. Ypač tada, kai pa-

158

LAMŲ SLĖNIS

matėme, kiek daug viena vienintelė spalva gali pasiūlyti. Atlikdama praktiką „Kinfolk“ žurnale Miruna sutiko Monique, kuri iškart pamilo mūsų idėją ir sutiko būti žurnalo vyriausiąja redaktore. Vėliau prisijungė Ana, artima mūsų draugė ir Mirunos kolegė – ji atsakinga už žurnalo verslo raidą. Taigi dabar komanda sudaryta iš keturių merginų. Prie komandos prisijungė ir Aušra, kurios fotografija seniai žavėjomės ir pakvietėme bendradarbiauti, būti meno vadove pirmajame „Red Sindroms“ numeryje. Be pagrindinės komandos, „Sindroms“ bendradarbiauja su talentingais fotografais, menininkais, rašytojais ir žurnalistais iš viso pasaulio, kurie kartu su mumis neria į spalvinę kelionę ir įvairiausiais būdais bando atskleisti spalvą ir kas joje slypi.

LAMŲ SLĖNIS

159

160

LAMŲ SLĖNIS

Analizuojamos temos

Ką pasakoja geltona spalva?

Jausmai – tai tema, kurios neįmanoma atsieti nuo spalvos. Kiekviena spalva kuria savitą nuotaiką, sukelia skirtingas emocijas. Tai ir yra pagrindinės žurnalo temos, diktuojančios mūsų leidinio turinį. Kiekviename numeryje analizuojame vis skirtingą spalvą, gilinamės į spalvos psichologiją, jos reikšmes mūsų gyvenime, skirtingose kultūrose, aiškinamės, kaip ji priverčia mus jaustis. Temos gali būti kuo įvairiausios, tačiau visas jas vienija pasirinkta spalva. Pirmąją spalvą padiktavo mūsų intuicija. Buvome įsitikinusios, jog raudona mums padės išsiųsti teisingą žinią apie šią naują koncepciją. Žinoma, atlikome ne vieną tyrimą, dirbome su spalvų komunikacijos teorijomis, spalvų psichologija, tai mums padėjo įsitikinti, kad renkamės teisingą kelią. Beieškodamos spalvos antrajam numeriui, bandėme daugiau patyrinėti tendencijas, apžvelgėme metų ryškiausiąsias, atsižvelgėme ir į spalvų instituto „Pantone“ metų spalvas.

„Yellow Sindroms“ yra antrasis leidinys, antroji spalva. Mano akimis žiūrint, ji gerokai ryškesnė ir drąsesnė nei pirmoji. Raudona spalva buvo gerai apgalvotas ėjimas. Žurnalo temos: meilė, aistra, pyktis, pavojus – tarsi savaime siejamos su šia spalva. O štai geltona diktavo savo taisykles, atrasti jausmus, emocijas ir istorijas, kurios sietųsi su šia spalva, buvo kiek didesnis iššūkis. Galbūt daugeliui atrodo akivaizdu, kokio skonio yra geltona spalva, tačiau ar mes siejame ją su pavydu ar bailumu? Kurdamos bendradarbiaujame su begale talentingų menininkų, tokių kaip Wang & Söderström, Zsofia Kollar ar Le Morandine. Leidinys analizuoja tokias temas kaip visuomenės spaudimas būti laimingiems, „nederamami juokeliai“, blondiniškų plaukų fenomenas, geltonoji spauda, visų mūsų mylimi jaustukai (angl. emoji) ar nesveikas maistas ir, žinoma, begalę kitų geltonų istorijų. Turime įvairių minčių ir apie trečiojo žurnalo spalvą, tačiau šį kartą norėjome kiek didesnio iššūkio, tad leidome savo skaitytojams ir sekėjams padėti mums tai nuspręsti.

LAMŲ SLĖNIS

161

Iškirtinai „Lamų slėniui“ fotografė Aušra Babiedaitė pasakoja apie geltonojo numerio fotosesijas

Arbatos etiketas

listinių skandinaviškų dizaino objektų ir

mis, lyg niekada anksčiau nebūtume

aksesuarų, – supratome, kad ji idealiai

jų matę.

Vizualinė istorija (angl. editorial) „Ar-

tinka fotosesijai „Arbatos etiketas“.

Su žurnalo meno vadove Miruna bendradarbiavome ruošdamos kūrybišką

batos etiketas“ yra įkvėpta angliškų arbatos tradicijų. Ne paslaptis, kad Anglijoje arbatos gėrimas – tai daug metų puoselėjama tradicija, o elegancija yra didelė britų arbatos etiketo dalis. Ši geltona citrininė istorija sukurta „Normann Copenhagen“, daniško dizaino parodų salone, kuris kiekvieną sezoną atsinaujina ir visus skandinaviško dizaino mylėtojus stebina vis nauja tema ir skirtinga spalva. Šis prekinis ženklas salone sukuria erdves pagal skirtingas koncepcijas, atspindinčias prekės ženklo vizualųjį identitetą. Kadangi ši vieta spinduliavo geltonais atspalviais, įvairiomis tekstūromis, buvo pilna minima-

162

LAMŲ SLĖNIS

(angl. creative still-life) projektą, jam

Kalbos maniera Vizualiųjų istorijų grožis slypi fotografo kūrybinėje laisvėje. Už vaizduojamą produktą svarbiau tampa pati istorija, jos idėja. Fotografuojant daiktus labai svarbu rasti unikalų objektą, kuris įkvepia. Įkvėpimas yra vienas iš svarbiausių sėkmingos fotosesijos elementų. O vienas iš įdomiausių ir sudėtingiausių šio žanro fotosesijų aspektų – sugebėjimas paversti įprasta į neįprasta. Į kasdienius objektus mes žvelgiame visiškai kitaip, naujomis aki-

iliustravome idiomas – anglų kalbos posakius. Objektai, kuriuos naudojome šioje fotosesijoje, buvo kruopščiai atrinkti atsižvelgiant į formas, atspalvius ir tekstūras. Mūsų įkvėpimas – skandinaviškas dizainas, kuris jau tapo sinonimu minimalizmui ir funkcionalumui. Skandinaviškas stilius nėra statiškas, iš tiesų jis nuolat vystosi. Tokie prekiniai ženklai kaip „Muuto“, „Hay“, „Normann Copenhagen“, „Nomess“ puikiai atspindi skandinaviško dizaino filosofiją, kurią charakterizuoja funkcionalumas, paprastumas ir švarios linijos.

LAMŲ SLĖNIS

163

KAIP UŽAUGINTI KŪRYBINGĄ VAIKĄ Tekstas: Erika Želnienė, dviejų vaikų mama Instagram: @bu.ku.ku Nuotrauka: Dovaldė Butėnaitė

164

LAMŲ SLĖNIS

Niekada neskaičiau knygų, kaip auginti vaikus, kaip padėti jiems atsiskleisti, niekada neskaičiavau ir nelyginau, ką daro mano vaikas, o ką – kitų vaikai. Viskas panirę tėkmėje, srovė mus neša, o tu tiesiog leidi tam vykti. Kai esi atviras ir sąmoningas, kai nesistengi lygintis ir būti kitoks, tada esi laimingas, tada laiminga ir tavo šeima. Meilė – tai mūsų pamatas. Jos savo vaikams duodu daug. Sakau NE daiktams ir TAIP gyvenimui, atradimams, patirtims, nuotykiams, meilei. Šeimoje gimsta stebuklai – vaikai, ir būtent mes atsakingi už tai, kad jie augtų, kad skleistųsi, būtų laimingi ir saugūs. Mes laukiame, kviečiame juos gimti mūsų šeimose, bet kai tai įvyksta, nebemokame gyventi, tarsi lūkesčiai, buvę kitokie nei esama dabartis, sumažina tą džiaugsmą. Manyje visada buvo daug nerimo, bet... suvokimas, kad tik nuo manęs ir mano šeimos priklausys, kaip mes visi toliau gyvensime, sustabdė ir leido kitaip pažvelgti į pačią vaikystę. Viskas ten labai paprasta. Neskubėdamas, ramiai, kantriai, besimėgaudamas keliauji sau gražiai per tą laiką. Nemokame tiesiog atsisakyti to, ką turėjome, ko įsikibę laikėmės anksčiau, tad natūraliai kylantis bejėgiškumo jausmas sukelia tik liūdesį. Man namuose gera, nesu sulindusi į vaikus, nesu vien tik mama, kuri susitapatino

su vaikais. Pirmiausia esu pati sau įdomi, esu moteris, kuriai norisi tiek daug visokių dalykų. Aš jų siekiu, pamažu – neturiu iliuzijų, kad viską spėsiu, todėl lengviau, kai ir nespėju... Viską matuoju tik per savo šeimos prizmę ir vertybes. Manau, vaikui atsiskleisti ir būti laimingam reikia visai nedaug. Svarbiausia – jį mylėti ir būti šalia. Saugumo jausmas vaikui padeda užaugti. Aš esu šalia – karpau, skaitau, piešiu, statau, einu – viskas kartu. Visur reikia balanso. Vaikams gali patikti technologijos, filmukai, bet jiems gali patikti ir knygos, gėlės, akmenėliai, lego kaladėlės. Viskas priklauso tik nuo balanso ir krypties, kurią tėvai brėžia. Auginti vaikus neturi būti sunku. Man skauda rankas, bet aš vis dar ant rankų prieš miegą nešioju savo beveik trejų dukrą – nes ji nori artumo. Esu įsitikinusi, kad jai dabar to reikia. Ateis diena, kai nebereikės, bet tai įvyks natūraliai. Nieko nedarau per prievartą. Mano rankos pailsi ir jų nebeskauda. Jei dabar ją atstumčiau, tai galėtų sužeisti jos mažą širdį. Augti reikia drauge su vaikais, leisti jiems išbandyti, paliesti, užlipti, tiesiog patirti ir atrasti. Ir pati išbandau tiek daug naujų dalykų. Kad vaikas kurtų ir būtų kūrybingas, nereikia daugybės žaislų – anaiptol. Manau, svarbiausia – tai neturėti žaislų... Stengiuosi gyventi atsakingai, nes

man rūpi aplinka, kurioje gyvenu. Neperku plastikinių žaislų, nors keletą turime ir tokių (dovanos...) Vis dėlto manau, kad mano dukrai sukurtas žaidimų kampelis yra reikalingas labiau man pačiai nei jai. Ji mielai žaidžia su gėlėmis, akmenėliais, skarelėmis, knygomis ir mano kolekcionuojamais žurnalais. Kai neturi daug, imi žaisti kitaip, tuos pačius daiktus atrandi iš naujo, daugiau laiko leidi su šeima. Mano sūnus daug skaito – daug skaitydavau jam, daug istorijų pati sukūriau, o dabar jau jis rašo istorijas ir skaito knygas. Ar tai mano įtaka? Nežinau. Bet galbūt jam padėjo tai, kad neturėjome visko, ko norėjosi, tad dažnai tiesiog kažką veikdavome kartu. Ar užaugęs būsi sėkmingas, ar ne, priklauso nuo šeimos. Pagarba mažam žmogučiui, kitos nuomonės priėmimas, supratimas, įsiklausymas, dėmesys, meilė – ir kuo daugiau jos! Tai pagrindiniai dalykai, padedantys užaugti laimingam. Neprivalo vaikai daryti visko, ko mes norime, neprivalo mąstyti taip, kaip mąstome mes, elgtis kaip mes – turime juos gerbti ir mokėti prie jų prieiti – atsargiai, nesužeidžiant. Reikia daug stiprybės, kad išliktum ramus, bet juk tai mūsų vaikai, tai mes norime, kad jie būtų laimingi, todėl mylėti nėra sunku, o meile neįmanoma sugadinti nė vieno žmogaus.

LAMŲ SLĖNIS

165

AKIMIRKŲ DIEVAI

#gaivūs #potėpiai Satsuki Shibuya Akvarelės meistrė Los Andželas, JAV Instagram: @satsukishibuya

166

LAMŲ SLĖNIS

167

AKIMIRKŲ DIEVAI

#gaivūs #potėpiai Carla Cascales Alimbau Tapytoja, skulptorė, iliustratorė Barselona, Ispanija Instagram: @carla_cascales_alimbau

168

LAMŲ SLĖNIS

169

AKIMIRKŲ DIEVAI

#gaivūs #potėpiai Rebekka Seale Tapytoja Nešvilis, JAV Instagram: @rebekkaseale

170

LAMŲ SLĖNIS

171

AKIMIRKŲ DIEVAI

#gaivūs #potėpiai Sarah Delaney Tapytoja Vankuveris, Kanada Instagram: @sarahdelaneyart

172

LAMŲ SLĖNIS

173

Iki pasimatymo birželį!

www.lamuslenis.lt

174

LAMŲ SLĖNIS