Lamuslenis 2018 06 by Lamų slėnis

2018 birželis (76)

ATOSTOGŲ SKONIS

AGNĖ STANIKŪNAITĖ

IEVA DAUGIRDAITĖ

JONAS PALEKAS

DOMAS VYŠNIAUSKAS IR AUŠRINĖ RAMANAUSKAITĖ

LAMŲ SLĖNIS

Vyriausioji redaktorė

Algimantė Ramanauskienė Redaktorė

Karolina Aleksandravičiūtė Eligijus Ramanauskas

Kūrybos vadovas

Mantė Jaruševičiūtė

Komunikacijos projektų vadovė

Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė

Vaida Jankūnaitė

Kalbos redaktorė

Lina jushke

Fotografė

Dovaldė Butėnaitė

Fotografė

Gintarė Damidavičienė

Reklamos projektų vadovė Viršelis:

Nuotrauka: Lina Jushke Modelis: Ieva Daugirdaitė

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt Reklaminiai projektai žymimi

LAMŲ SLĖNIS

REDAKCIJOS LAIŠKAS

aistas kuria istorijas. Tai kruopščiai lėkštėse išdėliotos virtuvės šefo vizijos, idėjos ir visų mūsų pasakojimai, kuriami aplink jas. Juk kiek jaukiausių prisiminimų iš atminties dėžutės ištraukė laukinių žemuogių, rinktų vaikystės pievoje kartu su močiute, kvapas. Kiek smagiausių dienos planų sukurti padėjo gardūs pusrytinių blynų su trintomis braškėmis kąsneliai. Kiek įdomiausių istorijų, kiek atostogų planų ir paskutinės minutės kelionių gimė ragaujant draugų pagamintą vakarienę... Linkiu jums įsitaisyti mėgstamiausioje vietoje – savo namų balkone, jaukioje kavinėje, o gal ant suolelio triukšmingoje miesto gatvėje, pasičiupti mylimiausio pyrago gabalėlį ir susipažinti su tais, kurie kiekvieną savo gyvenimo dieną mėgaujasi maisto, atostogų ir gyvenimo skoniu. Smagaus skaitymo! Karolina A. Instagram: @carolain_a

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS Vaza „True Colour LP1“ „&tradition“

95 €

Belgiškas paplūdimio rankšluostis „Libeco“

Porcelianinis kavinukas „Salt“ „Broste Copenhagen“

56 €

100 €

824 €

Fotelis „Eugene“ „e15“

Nuo 1525 €

LAMŲ SLĖNIS

Staliukai „Alex“ „e15“

Nuo 425 €

„Libeco“

150 € ir 54 €

Staliukas „Palette JH26“ „&tradition“

Krepšys ir kosmetinė

Krepšys ir Puodelis Krepšys su ir kosmetinė kosmetinė lėkštele „Salt“ „Broste Copenhagen“

20 €

Dubuo „Pisu“ „Louise Roe Copenhagen“

55 €

Baldai ir kilimas „&tradition“

Krėslas „Pavilion AV5“ „&tradition“

480 €

Staliukas „Naever NA11“ „&tradition“

343 €

Visa rasite interjero salone „4 Urban Soul“, Mindaugo g. 27, Vilniuje

www.4urbansoul.lt

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS Naujojoje „Z Zegna“ kolekcijoje susipina funkcionalumu

MAČAS PRASIDEDA!

pagrįsta formali apranga ir sportiniai elementai, tarytum interpretuojantys teniso kortuose vykstantį veiksmą. Būtent tenisas tapo svarbiausiu įkvėpimo elementu kuriant unikalų ir praktišką vasaros garderobą. Tokį, koks būdingas teniso filosofijai. Šįkart „Z Zegna“ mados namai pirmą kartą pasirinko ir oficialų prekės ženklo veidą. Juo tapo Alexandras Zverevas, jauniausias ATP top 20 žaidėjas. Tad žiūrovai kviečiami užimti savo vietas ir stebėti mačą, kurio metu kuriamas madingas kontrastingais tonais pagyvintas pastelinių atspalvių ir grafikos koliažas.

Nuotraukos: Daniel Beres

IT NUOTAIKOS ATSPINDŽIAI Kasdien išsirinkdami drabužį, kurį vilkėsime, pasirenkame ir tai, ką tądien norime pasakyti apie save. Prekės ženklo „Cristina Mila“ misija – sukurti ryšį su drabužiu, pabrėžti moteriškumą projektuojant aukštos kokybės, patogius, rafinuotus ir unikalius drabužius. Tokius, kurie leistų lengvai sukurti nepriekaištingą įvaizdį ir kaskart juos vilkint pasijusti ypatinga. Kolekcijoje rasite tiek klasikinių griežtesnio kirpimo, tiek laisvesnių, konkuruojančių su formalumu siluetų, tačiau visi jie pasižymi elegancija ir estetišku ištobulintu dizainu. Pasirinkite drabužius, atspindinčius jūsų nuotaiką, ir su jais kurkite savo istoriją! www.cristinamila.com

http://kurybingumomokykla.lt

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

ŠILKO JAUSMAS „KOKO boutique“ rasite Pilies g. 1, Kaune www.kokoboutique.lt AstOS Uskaitės aksesuarus rasite M. ValanČiaus g. 12-8, Kaune www.astauskaite.lt Šilko skarelė su monogramomis – pagrindinis skandinavų mados ženklo „Toteme“ aksesuaras. Dėvėkite šias skareles ant marškinių, didelių megztinių, riškite ant rankinės arba vilnos palto, derinkite prie bet kokios aprangos keliaudami. „Toteme“ drabužių ir aksesuarų nuo šiol galite įsigyti ir Lietuvoje, Kaune įsikurusioje parduotuvėje „KOKO boutique“. Dizainerės Astos Uskaitės kurtos rankų darbo sagės puikiai derės prie „Toteme“ skarelių. Šilkas – būdingiausias A. Uskaitės kūrybos motyvas, jis derinamas su natūralios sudėties, skirtingų tekstūrų šilko audinio juostomis, akmenimis. Visa – iš gamtos, kur spalvų deriniai patys gražiausi. Švelni pastelė: pilkšvi, rusvi ir kreminiai atspalviai skleidžia subtilumą ir romantiką.

HARMONINGI KONTRASTAI Spintelė „Enfold“ (diz. Thomas Bentzen) iš naujosios danų ženklo „Muuto“ baldų kolekcijos namams suteikia industrinio žavesio. Lakuoto metalo slankiojančias dureles ir lentynas sušildo tvirto ąžuolo paviršiai. Taip sukuriama unikali kontrastinga dizaino harmonija. „Enfold“ galima rinktis dviejų skirtingų formų: vertikalią arba horizontalią. Abu variantai turi reguliuojamų lentynų rinkinį – lentynas pagal poreikius galima išdėstyti keliais skirtingais lygmenimis. Spintelių „Enfold“ rasite interjero salonuose

„Skandinaviški interjerai“ Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.

www.skandinaviskiinterjerai.lt

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

KAVOS PERTRAUKĖLĖ Daniškas „Hay“ kavos stalelis „Tulou“ (diz. „GamFratesi“) įkvėptas tradicinio stalo-padėklo dizaino ir jo funkcionalumo. Stalelį sudaro dvi dalys: apvalus nukeliamas padėklas stabiliu krašteliu ir keturkojis rėmas. Dėl minimalistinio dizaino ir plataus spalvų pasirinkimo „Tulou“ gali būti lengvai pritaikomas skirtinguose privačių ir viešųjų erdvių interjeruose.

IŠSKIRTINIŲ DOVANŲ – PRIE JŪROS Jau antrą kartą „Vasaros Pop Up“ kvies prie jūros. Liepos 7–8 d. įdomiausi lietuviško dizaino kūrėjai susiburs Palangoje, kultūros bare „Kablys. Jūra. Kultūra“. Renginio lankytojai galės susipažinti su šiuolaikiniais mados, juvelyrikos, interjero, galanterijos, kosmetikos ir maisto gamintojais ir įsigyti jų darbų sau ar dovanai. Čia jau tradiciškai veiks ir „sample sale“ erdvė, kurioje dizainerių kurtus gaminius bus galima įsigyti už itin patrauklias kainas. Tad susitikime prie jūros jau liepą! www.popup.lt

LAMŲ SLĖNIS

Visą pasaulį išmaišęs, garsiuosiuose restoranuose „Noma“ ir „Bror“ dirbęs virtuvės šefas MATAS PAULINAS ir jo paprastas nuoširdus dešimtukas, įkvepiantis kurti nepaprastas istorijas lėkštėje. Nuotrauka: Joana Buividaitė

ĮKVEPIANČIOS ISTORIJOS LĖKŠTĖJE

Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

ŽMONA. Mano žmona Rugilė. Ji įkvepia visapusiškai. Asmeniniame gyvenime – gyventi teisingai, prasmingai, atsakingai. O profesiniame – įkvepia labai įvairiais būdais, kurių iki galo dar neperpratau. Tačiau kažkur giliai savyje jaučiu, kad ji aktyviai jame dalyvauja ir daro jam didžiulę įtaką.

LAMŲ SLĖNIS

GAMTA. Dar vienas labai dinamiškas, neišsemiamas idėjų šaltinis. Jos grožis slypi nežinomybėje: sunku nuspėti, kur leidžiant laiką gamtoje nuneš mintys.

NIELSAS PETERIS PRETZMANNAS. Dabartinis mano vadovas – vizionierius, verslininkas ir mentorius. Vizija. Veiksmas. Aistra.

IEVA ŠIDLAITĖ. Laukinių augalų rinkėja, rašytoja, knygos „Natūralus rauginimas“ autorė. Ji – pats naujausias ir labai daug žadantis įkvėpimo šaltinis. Ieva, mano galva, yra Lietuvos megaturtas.

LAMŲ SLĖNIS

SMULKMENOS. Sustok, prisiartink ir įsižiūrėk. O tada gerai pamąstyk...

MUZIKA. Labiau kontroliuojamas įkvėpimo šaltinis. Galima sakyti, pasitelkiant muziką įmanoma vairuoti mintis ir vizijas, palenkti jas į vieną ar kitą pusę.

ŽMONĖS. Ir darbe, ir gatvėje sutiktų žmonių emocijos veikia kaip asmeninės krypties korekcija.

LAMŲ SLĖNIS

KELIONĖS. Ir jų metu pažintos kultūros, potyriai.

KLAIDOS. Kaip mes be jų?

LAIKAS. Taip pat neišsemiamas minčių ir idėjų šaltinis, užkuriantis fantaziją kaip niekas kitas.

LAMŲ SLĖNIS

Po vienos kelionės ant jos rankos atsirado bangų piešinys, simbolizuojantis nugalėtą nuo pat vaikystės ją lydėjusią baimę. Prisiklausiusi sužadėtinio Audriaus istorijų apie jausmą skrosti bangomis, interjero dizainerė AGNĖ STANIKŪNAITĖ susikaupė ir jau pirmosios kelionės metu šoko į atvirą jūrą. Panašu, rimtesnė pažintis su vandeniu ne tik nuskandino visas baimes, bet ir pažadino nepaprastą meilę ir pagarbą šiai galingai stichijai. Draugystė su vandeniu padėjo jai tapti šiek tiek kitokiu, kaip sako pati, neįmanomų dalykų nebesuprantančiu žmogumi.

PRISIJAUKINUSI VANDENĮ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

– Agne, ar tiesa, kad meilę vandeniui tau atrasti padėjo draugas Audrius? – Anksčiau visiškai nemokėjau plaukti, vaikystėje esu skendusi kelis kartus, todėl ilgą laiką bijojau vandens. Mano aplinkoje niekada nebuvo žmonių, kurie būtų turėję kažką bendro su vandeniu, dėl to ir pati vos kojos pirštą ten įkišdavau. Audrius su savimi į mūsų gyvenimą atsinešė ir meilę vandeniui. Jis pats drąsiai neria į bangas, plaukioja banglente, vandenlente. Man vanduo niekada nepatiko, tačiau turėjau prisitaikyti. Be to, pabodo

LAMŲ SLĖNIS

klausytis istorijų apie bangas – nusprendžiau jas pabandyti ir pati. Nesu bailė, priešingai – aš gana drąsus žmogus. Tad nuvykusi į plaukiojimo banglentėmis stovyklą užsidėjau gelbėjimosi liemenę, išsirinkau instruktorių ir šokau į atvirą jūrą. Pasakysiu atvirai – buvo visai nebaisu! Kadangi užsikabinau, toliau mokiausi, kaip elgtis vandenyje, kaip išmokti jį suprasti. Kasmet plaukdavau vis giliau. Pagaliau su vandeniu susidraugavusi ir išmokusi plaukti supratau, kad iš tiesų visą gyvenimą kėlęs baimę, nerimą, nemalonius jausmus vanduo man neįtikėtinai

patinka. Dabar aš lyg vaikas – iš vandens net ištraukti sunku! Kai būdamas trisdešimties atrandi kažką tokio, galvoje įvyksta didelis lūžis. Plaukimo fobiją turi ir mano mama, turbūt todėl po nesėkmingų bandymų daugiau lįsti į vandenį manęs niekas nebeskatino. Kai šiandien mamai pasakoju savo patirtis bangose, matau jos išsigandusias akis. Pastebiu, kad jos vandens baimė nepaprastai įsisenėjusi, bet kartu džiaugiuosi, kad man taip nenutiko, kad suradau žmogų, padėjusį jos atsikratyti visiems laikams. Tai labai didelis vidinis žingsnis į priekį.

LAMŲ SLĖNIS

Ši pergalė prieš baimę įamžinta ant mano rankos – tai piešinys, man primenantis, jog gyvenime svarbu nebijoti daryti dalykų. Tatuiruotė atsirado po kelionės į Balį, jos metu tik įtvirtinau savo pirmąjį bandymą ir iš tiesų supratau, kad gamtos, vandens vengdavau be reikalo, kad jie ir išliks mano gyvenime! Piešinyje pavaizduota besiverčianti banga ir kelių augalų lapai, atspindintys gamtos prisijaukinimą, – iki tol buvau miesto žmogus. – O kaip atrodė tas kelias nuo „nemoku plaukti“ iki visiškos laisvės vandenyje? Kaip tu išmokai prisijaukinti vandenį? – Nežinau, ar tai įvyko specialiai, ar ne, tačiau Audrius labai gerai psichologiškai sužaidė. Visas su vandeniu susijusias veiklas jis siūlydavo itin atsargiai. Lyg tarp kitko pakviesdavo į baseiną, pasiūlydavo pabandyti panerti, labai neįkyriai mane prie to pripratino. Esu gana konkurencingas žmogus, mėgstu varžytis, daryti geriau už kitus. Kadangi daug dalykų darome kartu – važinėjame riedlente, čiuožiame snieglente, plaukioja-

LAMŲ SLĖNIS

me vandenlente, – o užlipti ant banglentės niekada nemokėjau, supratau, kad turiu pabandyti. Juk aš irgi norėjau plaukti gerai. Jeigu gali Audrius – galiu ir aš. Galbūt net geriau! (Juokiasi.) – O ką tau dar davė vandens nugalėjimas? – Man atrodo, kad po jo aš nebesuprantu neįmanomų dalykų. Su šypsena žvelgiu į visus žmones, visus niuansus darbe, šypsausi, kai žmonės man aiškina, jog tam tikro dalyko padaryti nepavyks. Anksčiau supykdavau, tačiau dabar ramiai reaguoju ir tiesiog išsiaiškinu dalykus pati. Supratau, kad jei nepavyksta surasti sprendimo, planas „B“ dažniausiai bus tik dar geresnis. Visas problemas išsprendžiu lengviau, nebesijaudinu. Anksčiau maniau, kad vandens ir mano draugystė yra neįmanoma. O dabar žinau, kad buvau neteisi. Be to, visada jaučiau paskatinimą: Audrius didžiuodavosi kaskart, kai man pavykdavo, – o kai nesisekdavo, nepuldavo guosti, bet pamokydavo, ką reikia daryti kitaip, kad kitąkart pasisektų.

LAMŲ SLĖNIS

– Kokios buvo pastarosios tavo atostogos? Apskritai, kokios atostogos judviem patinka labiausiai? – Aš nesu gulinėtoja. Ilsėtis man nereiškia skaityti knygą ir drybsoti paplūdimyje, nors prieš tokį laiko leidimo būdą tikrai neturiu nieko prieš. Ir taip, esu tai bandžiusi, man tiesiog nepavyko. (Juokiasi.) Prieš mėnesį sugrįžome iš Balio, tai – kasmetinė mūsų kelionių kryptis. Stengiamės pagyventi skirtinguose salos regionuose, traukiamės vis toliau nuo civilizacijos. Per metus stengiamės pakeliauti visapusiškai – tarp vandenyno bangų, sporto stengiamės įvelti ir kultūrinių miesto patirčių. – Kokių patirčių keliaudama ieškai? – Atostogaudama noriu labai paprastų dalykų – pailsėti, neskaityti laiškų, nekelti telefono ragelio, naktimis gerai išsimiegoti. Tai pats nuostabiausias dalykas. Tik taip į pasaulį gali pažvelgti švaresnėmis akimis, šviežesnėmis smegenimis. Atostogų metu visiškai atsipalaiduoju, nors mūsų dienos ir būna užimtos nuo ryto iki vakaro. Dienotvarkė dažniausiai būna suorganizuota ir gana aiški, tačiau joje – jokio darbo. Tik dėl to sugrįžusi į jį galiu pažiūrėti kitaip. Net nekalbu apie pačią profesiją – tiesiog

LAMŲ SLĖNIS

kitaip žiūriu į problemas. Interjero dizainerio darbe kūryba užima mažesniąją laiko dalį. Dažniau tai problemų sprendimas, techniniai projekto įgyvendinimo darbai, kurie trunka pusę metų ir tikrai tave labai stipriai suvalgo. Jeigu mano darbas būtų tik kūryba – atostogų man nereikėtų. Bet kadangi realybė išsunkia, atostogos būtinos. (Juokiasi.) – Panašu, jūsų namuose susijungia viskas: ir darbas, ir pomėgiai, ir atostogos... Turbūt toks ir yra namų tikslas – juose sudėti visko, kuo pati gyveni, ženklų? – Man atrodo, mudu puikiai čia atsispindime: visas namų charakteris, žavesys susidaro iš mūsų esybių, iš to, kas esame, iš mūsų charakterių, sporto, pomėgių, atostogų. Mudu su Audriumi – tai rokenrolas, amžinas chaosas, nuolatinis skubėjimas, miesto tempas. Kiekviena diena – nė nesvarbu, ar tai darbo savaitė, ar laikas per atostogas, – kupina judesio. Nors daug keliaujame, tiek kartu, tiek atskirai, – gavę laisvo laiko vis tiek gana retai renkamės praleisti jį namuose. Tikrai nesame namisėdos, tačiau, nepaisant to, mylime ir gerbiame savo namus, kasdienę savo aplinką, stengiamės, kad ji būtų funkcionali.

LAMŲ SLĖNIS

– Agne, šiuos namus kūrei tu. Ar jau gali palyginti, koks jausmas kurti namus sau? – Kurti sau arba artimam žmogui yra paprasčiau – tiesiog puikiai žinai, kokia to žmogaus kasdienybė. Kai kurie klientai nėra tokie atviri, kad jų asmenybę galėčiau labai stipriai išreikšti namuose. Tam tikros durys vis tiek lieka uždarytos, ne visi žmonės atskleidžia savo širdies gelmes. Iš dalies man pasisekė, nes namų iš tikrųjų sau nekūriau. Kai mudu su Audriumi susipažinome ir pradėjome draugauti, aš gyvenau Vilniuje. Namus kūriau jam – kol dar vyko toks „šlifavimosi“ etapas, tad man jis buvo tarsi klientas. Mūsų namai nedideli – tai labiau pereinamasis etapas pradedant gyvenimą su kitu žmogumi. Keliaujame dažnai, tad buvo svarbu surasti vietą visoms lentoms: snieglentėms, riedlentėms, banglentėms. Vos atidarius duris – lubose pritaisyti metaliniai rėmai, ant kurių kabo didžiausios

LAMŲ SLĖNIS

lentos, įėjus į namus – sandėliukas, kuriame laikome snieglenčių drabužius, bendroje erdvėje įsilieja mažesnės lentos. Audrius yra tiesiog įsimylėjęs Balį, jis ir mane privertė įsimylėti šią salą, todėl namuose yra nemažai balinietiškų detalių: vos atėjus pasitinka iš čia pargabentas veidrodis, šalia miegamojo lovos pastatyti staliukai iš tikmedžio. Apskritai, iš visur, kur bekeliautume, parsivežame visokių mažų niekučių: kavos padėkliukų iš Portugalijos plytelių, spalvotų lėkščių, kitų mielų dalykėlių buičiai. Galima sakyti, dar nesu patyrusi tikrojo namų kūrimo sau jausmo. Tačiau tikrai žinau – tai bus dešimtmečio projektas. Juose bus labai daug keistų dalykų, toks suneštinis vakarėlis iš sendaikčių krautuvėlių, kelionių. ( Juokiasi.) Namai tikrai nebus kuriami pagal ergonomikos ar apšvietimo taisykles. Jos svarbios interjero dizaineriui – juk klientas tavimi pasitiki, nes tu turi tam tikrų žinių ir skonį. Visgi savo namuo-

se įsivaizduoju daug nestandartinių daiktų. Tai bus bebaimiai namai. Namai, sukurti iš jausmo. – O kuri šių namų vieta tau pati mieliausia? – Vonia. Tai pats sėkmingiausias šių namų kūrinys – ten padėjome visiškai eksperimentinę akmeninę kriauklę, panaudojome įdomias tekstūras, plyteles. Eksperimentas pavyko, tad kaskart užėjus – šypsena iki ausų. Kol turime mažus namus, tai tik mudviejų erdvė. Daug dirbame, daug keliaujame, kartais per dieną nė nesusitinkame, todėl kartais gera namuose tiesiog kartu pabūti, pasikalbėti. Virtuvės sala yra svarbiausia namų vieta. Čia gaminame maistą ir aš labai džiaugiuosi, kad galiu prie to pridėti pirštą. Man tai visiškai nauji potyriai – anksčiau niekada to nedarydavau. Be to, tai vieta, kurioje gimsta įdomiausi mūsų laisvalaikio planai, kelionių idėjos.

LAMŲ SLĖNIS

– Na gerai, o kas tau erdvėje kuria tikrąjį namų jausmą? – To paties klausimo dažnai klausiu ir savo klientų. Bendra visuma svarbi, tačiau ne mažiau svarbios ir detalės. Negali viduryje kambario pastatyti fotelio ir tikėtis, kad ant jo žmogus suras savo vietą. Jeigu kampelis apgalvotas, jis tave trauks, jame norėsis būti. Nėra vienos stebuklingos taisyklės, padėsiančios namus padaryti vieta, kurioje gera būti. Tai priklauso nuo žmogaus mėgstamų spalvų, būdo, polėkio, kiek laiko čia planuojama praleisti. Pavyzdžiui, man visiškai netiktų dešimtys jaukių apklotų, mielų kopetėlių ar kitų panašaus stiliaus detalių. Nesu iš tų, kurie mėgsta jaukiai susisukti į pledą ir kamputyje skaityti knygas, žiūrėti filmus, – man džiaugsmą teikia visai kitokie dalykai. Mieliau knygą skaitysiu gatvėje ant suoliuko, galbūt kažkur kitur mieste. Man patinka žmonės, judesys, man netrukdo miesto triukšmas, dievinu metalą, betoną – tai mano aplinka. Namuose nepraleidžiame daug laiko, nes visada esame kažkur kitur – susitinkame su draugais, lankome parodas, restoranus, važinėjame dviračiais, einame pasivaikščioti, plaukiojame vandenlentėmis. Mėgstu industrinį stilių, tad tokie yra ir mano namai: atviros betoninės

LAMŲ SLĖNIS

lubos, aštrūs industriniai šviestuvai – o visa tai sušvelninta maloniomis tekstūromis, filinguotomis spintelėmis. – O kas tau labiausiai patinka tavo darbe? – Tikriausiai – niekada nenustoti mokytis. Aš nežinau, ar kada nustosiu kartoti: „Taip dar niekada nebuvo!“ Jau beveik dešimtmetį dirbu šį darbą, tačiau kiekviename projekte, kad ir mažyčiame bute, būna dalykų, kurių neįmanoma numatyti. Tai kūrybingas darbas, tai visų įmanomų standartų laužymas. Negaliu būti kategoriška, nors kartais, kaip menininkė, norėčiau tarti griežtesnį žodį. Tai labai padeda ir asmeniniame gyvenime – išmoksti išklausyti ir tik tada daryti išvadas. Žinoma, tai ir galimybė prisiliesti prie garsių dizainerių kurtų daiktų – buvimas šalia plačiojo produkto dizaino pasaulio yra nuostabus dalykas. Tai galimybė žengti koja kojon su pasauliu, su tendencijomis. Tai visiškai mano gyvenimas. Ar mes džiunglėse, ar mieste – vis tiek šneka sukasi apie šiuos dalykus. Visiems jau aišku, kad kelionėje aš išrinksiu, kur valgysime. Prieš keliaudama susidarau sąrašą, kur tame regione galima surasti restoranų, vilų, viešbučių su įstabiausiais interjerais. Juk reikia pasižiūrėti, kaip jie įrengti!

LAMŲ SLĖNIS

KĖDĖ SERIES 7™ RIEŠUTMEDŽIO SPALVOS ODA PILNAI APTRAUKTA, BE RANKTŪRIŲ

SPECIALI KAINA: NUO 1140 €

SPECIALI KAINA TAIKOMA VISIEMS SERIES 7 KĖDŽIŲ MODELIAMS,APTRAUKTIEMS RIEŠUTMEDŽIO SPALVOS ODA. (KITŲ SPALVŲ KĖDŽIŲ KAINA: NUO 2064 €) PASIŪLYMAS GALIOJA IKI 2018 M. GRUODŽIO MĖN. Vilnius | Kaunas | Klaipėda

skandinaviskiinterjerai.lt

LAMŲ SLĖNIS

Namai gali būti visokie. Vienspalviai ar spalvoti, ramūs arba alsuojantys energija. O smagiausia žaidimo dalis – tai galimybė juos keisti tada, kai tik norisi. Ir taip, kaip tik leidžia mūsų fantazija. Dizainerių duetas DALIA MAURICAITĖ-KALINAUSKIENĖ ir NAURIS KALINAUSKAS eksperimentų nebijo, tad idėja išbandyti naujus dažus "Vivacolor Green Line" ir pačia ryškiausia geltona nudažyti ne tik namų sienas, bet ir baldus, radiatorius ir net grindis jiems tapo smagiu išbandymu.

GYVENTI TAIP, KAIP NORISI Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė ir Julius Zaboras

Pokyčiams reikia visai nedaug Įkvėpti spalvos energijos Dalia ir Nauris savo eksperimentą pristatė „Dizaino savaitgalio“ metu savo pačių įkurtoje modernius namus primenančioje buities studijos „Demoroom“ erdvėje. „Sklando baisus gandas, kad panaudota net mylimiausia ryški spalva kada nors nusibos ir pradės iš tavęs sunkti jėgas ir kankinti. Kitas įtaigus mitas, kad kai jau tikrai nukankins, ryškią spalvą bus sunku perdažyti, – juokiasi dizainerė D. Mauricaitė-Kalinauskienė. – Po daugelio ryškių spalvų eksperimentų įvairiose erdvėse galiu pasakyti, kad taip tikrai nėra!“

LAMŲ SLĖNIS

Anot Dalios, jei spalva jums miela, neverta bijoti ir klausyti ne visada teisingos (!) kitų nuomonės, kad paletėje pasirinkta spalva ant sienos atrodys daug ryškesnė. Taip greičiausiai nebus! Tad prieš pradedant dažyti tereikia atidžiai apžiūrėti patalpą – atkreipti dėmesį, kaip krenta šviesa, kaip spalva atrodo apšviesta saulės, šešėlyje ar dirbtinėje šviesoje. Skirtingai apšvietus tos pačios spalvos intensyvumas ir net atspalvis pasikeičia keliais pustoniais – bet tai tikrai nėra pretekstas atsisakyti smagių eksperimentų! Nuo šiol visada galite spalvą išbandyti ant sienos, nusipirkę bandomąją 0,45 l pakuotę „Green Line Color Test“.

Savaitgalio dažytojai Dalia ir Nauris - „zero waste“ koncepcijos šalininkai, tad jiems itin svarbu rinktis aplinkai saugius dažus. Na, o namų sienas dažyti išties gali kiek vienas. Tai patvirtina ir D. Mauricaitė-Kalinauskienė: „Dar vienas baubas, trukdantis mums eksperimentuoti savo namuose, yra tikėjimas, kad sienas, grindis, baldus gali nudažyti tik dažymo specialistas. Tie laikai, kai dažymui reikėjo specialių žinių, jau seniai praeityje. Dabar visos dažymo priemonės – pradedant teptukais, voleliais, dažymo juostelėmis, ir baigiant ekologinį ženklą turinčiais saugiais dažais – tapo taip lengvai naudojamos, kad tai tikrai gali daryti kiekvienas. Ir su dideliu džiaugsmu.“

Vadinasi, tereikia išsirinkti tinkamus, aplinkai saugius ir kokybiškus dažus. Pavyzdžiui, dizainerės išbandyta naujoji dažų linija „Vivacolor Green Line“ dažant neskleidžia nemalonaus kvapo – šie dažai yra bekvapiai. Rankas ir įrankius padirbėjus lengvai galima nuplauti tiesiog vandeniu ir muilu. Be to, dažai yra saugūs alergiškiems žmonėms, vaikams bei naminiams gyvūnams. Jų žodžius patvirtina dažų liniją „Vivacolor Green Line“ aprobavusi alergologė Edita Gasiūnienė. „Nustatyta, kad išdažius patalpas minėtaisiais dažais, lakių organinių junginių (LOJ) kiekis ore yra labai mažas, pasakoja alergologė. – Jei šių junginių kiekis dažuose viršija nor-

mą, gali pasireikšti bendras silpnumas, galvos svaigimas, retais atvejais pykinimas ir vėmimas. Netinkamai pasirinkus dažus dėl aitraus ir stipraus jų kvapo gali paūmėti alerginės kvėpavimo takų ligos (ima varvėti nosis, perštėti akys, gali atsirasti dusulys) ir odos ligos (stiprus odos niežulys, perštėjimas). Tad renkantis dažus reikėtų atsižvelgti į specialius žymėjimus, tokius kaip Lietuvos pulmonologų ir alergologų draugijos ženklą ar Šiaurės šalių ekologinį ženklą „Šiaurės gulbė“. Jie rodo, kad dažai tinkami tiek sveikiems, tiek kvėpavimo ligomis sergantiems ar odos problemų turintiems žmonėms. Dažai „Vivacolor Green Line“ atitinka visas europietiškas normas ir reikalavimus.“

LAMŲ SLĖNIS

Dažai „Vivacolor Green Line“ Naująją dažų liniją „Vivacolor Green Line“ sudaro lubų, sienų, baldų, radiatorių ir grindų dažai. Visi šie dažai yra sukurti vandens pagrindu, išskiria mažą lakiųjų organinių jungiklių kiekį, pasižymi puikiomis dengiamosiomis savybėmis, yra itin patvarūs ir užtikrina lengvą dažymą. Dažai žymimi Lietuvos pulmonologų ir alergologų draugijos ženklu bei Šiaurės šalių ekologiniu ženklu „Šiaurės gulbė“, liudijančiais, kad dažų gamybos procesas yra kruopščiai reglamentuotas nuo pat žaliavų pirkimo iki dažų išpilstymo į pakuotes, o tiek žaliavų, tiek jau pagamintų dažų kokybė yra griežtai kontroliuojama. Siekiant įsitikinti, kad šie dažai yra saugūs naudoti, jais dažyti paviršiai buvo ilgą laiką bandomi. „Vivacolor Green Line“ dažai – tinkamas pasirinkimas tiems, kas teikia pirmenybę sveikatą ir aplinką tausojantiems ir lengvą dažymą bei nepriekaištingą rezultatą užtikrinantiems dažams.

LAMŲ SLĖNIS

„Sienų, baldų ar grindų dažymas gali tapti maloniu šeimos savaitgalio užsiėmimu, – teigia dizainerė D. Mauricaitė-Kalinauskienė. – Ir tikrai nereikia baimintis, kad vaikai „sugadins“ namus, – priešingai, patys prisidėję prie būsto gražinimo, jie tik labiau juos saugos. Yra net tyrimų, rodančių, kad žmogus labiau vertina ir tausoja daiktus, kuriuos yra pats sukūręs, pagaminęs, pasiuvęs, sumontavęs… Ir tai tinka tiek suaugusiesiems, tiek vaikams.“

Įkvėpimas iš praeities Svarbiausiu baldų instaliacijos eksponatu tapo atgimusi Lygijos Marijos Stapulionienės (g. 1928 m.) suprojektuota poilsio kėdė iš 1959 m. svetainės baldų komplekto. Dizaineriai jai suteikė naują veidą, o tiksliau – spalvą. Šis tikras lietuviško dizaino šedevras atspindi septintojo dešimtmečio dvasią, vidinę autorės laisvę ir gebėjimą sukurti estetinę darną elementariomis priemonėmis, tiesiog remiantis tikslinga daikto konstrukcija. „Poilsio kėde“ anuomet vadintas grakštaus silueto šezlongas simboliškai įkūnijo pokyčius to meto dizaine, siekį priartėti prie Vakarų gerovės vizijos, atsiriboti nuo pokario beskonybės ir skurdokų interjerų, kuriuose vietą rasdavo tik gyvybiškai reikalingi daiktai. Ši kėdė buvo skirta ne darbui ar dalykiniam bendravimui, o poilsiui atsiribojus nuo kasdienybės rūpesčių. Instaliacijos tikslas buvo atkreipti dėmesį į daikto istoriją, jo tikrąją vertę ir kokybę – juk senas nebūtinai reiškia blogesnis. Dizaineriai tikisi, kad jų eksperimentas įkvėpė ir leido kitu žvilgsniu apsidairyti aplink, – gal prieš nusprendžiant daiktą išmesti tereikia jį... perdažyti? Ir jis dar ilgai gyvens kartu su jumis! „Lamų slėnio“ informacija

LAMŲ SLĖNIS

Šiai vietai nereikia skambių frazių ir epitetų – ją reikia pajausti ir paragauti. „Neries vingyje – ne tik miškai, upės, laukinės pievos, bet ir visiška ramybė“, – sako į vėlyvuosius pusryčius svečius ir draugus kviečiančios „Vilkinė Gastro Fields“ šeimininkai DOMAS VYŠNIAUSKAS ir AUŠRINĖ RAMANAUSKAITĖ.

PIETŪS PIEVOJE Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

– Domai, Aušrine, kaip gero maisto kultūra atėjo į jūsų gyvenimą? Aušrinė: Kaip ir dauguma dalykų gyvenime – maisto kultūra atėjo iš šeimos. Močiutė neapsiribodavo prėskomis tuometinės virtuvės tradicijomis ir gamindavo įdomų maistą iš labai šviežių, daugiausiai savo užaugintų produktų. Džiaugiuosi išsaugojusi jos originalių patiekalų receptus! O mama mokė restoranų kultūros ir etiketo – jai vakarienė be staltiesės ir rimto stalo serviravimo apkarsta.

LAMŲ SLĖNIS

– Kas gi yra ta paslaptingoji Vilkinė, kokia šios vietos istorija? Domas: Vilkinė – tai mažas kaimelis, įsikūręs Neries kilpoje. Šioje vietoje yra upės rėva, kurioje vanduo iš seklumos staigiai gilėja ir todėl jo tėkmė įgauna pagreitį. Didžiausias rėvos akmuo – tai raudonas granitas, kurio ilgis siekia beveik du metrus. K. Tiškevičius, kartografavęs šias apylinkes, akmenį rėvos pabaigoje vadino Vilku (lenk. „kamień Wołk, leżący w rzece za tą rafą“), o pačią rėvą – Mergelių rateliu. Spėjama, kad

nuo šio akmens ir kilo vietovės pavadinimas. Mūsų šeima čia atsikraustė prieš dešimtį metų. Tada nebuvo nei dvaro, nei gražios sodybos. Mano tėtis turėjo gerą akį išsirinkti sodybas, vietas, turinčias potencialo. Jis ir nusprendė, kad čia bus mūsų visos šeimos namai. Įsimylėjo šią vietą ir ją padarė tokią, kokią mes šiandien turime ir puoselėjame jo atminimui. Čia, Neries vingyje, – ne tik miškai, upės, laukinės pievos, bet ir visiška ramybė.

LAMŲ SLĖNIS

– Tikriausiai sutiksite, kad skanus maistas jau kurį laiką yra tapęs ritualu, suburiančiu visus prie stalo... Domas: Maistas tikrai yra jungiantis ritualas, ir taip, tikrai daug smagiau, kai jis skanus! Mane labai žavi Italija – maistas ten visada suvokiamas kaip ritualas. Pagamintas iš širdies, suburiantis visą šeimą prie vieno stalo tam, kad maistu būtų mėgaujamasi, o ne tik prikišami pilvai. Smagu, kad ir mūsų draugų kompanijoje yra nemažai hedonistų – tokių, kurie mėgaujasi gyvenimu, maistu. Todėl viena naujametinė draugus prie didelio stalo subūrusi vakarienė, per kurią bandėme suderinti tam tikrus ingredientus ir pagaminti tai, kas geriausia, tapo idėja pakartoti tai dažniau. Aušrinė: Manau, jog niekada kitaip ir nėra buvę. Nebent tada, kai dar nebuvo stalo. Tiesiog dabar galime leisti sau būti išrankiems dėl pasirinkimų gausos, dėl gerėjančios socioekonominės situacijos. – „Vilkinėje“ remiatės „Zero Mile“ koncepcija. Papasakokite apie ją plačiau. Domas: Mes mėgstame gaminti, valgyti, taip pat žinoti ingredientų istoriją ir jų kelią iki mūsų. Daugiausiai „Vilkinės“ meniu yra mūsų pačių užaugintos daržovės, prieskoninės žolelės, uogos ir kiti produktai. Jie auga taip arti, jog šefui virtuvėje pritrūkus vieno ar kito ingrediento, jis pasiima peilį, krepšį ir keliauja į daržą jų prisiskinti.

LAMŲ SLĖNIS

Pradėję ūkininkauti nenorėjome auginti vienos rūšies daržovių ir to, ką tradiciškai gali gauti ūkininkų turguje. Priešingai – iš internetinės sėklų parduotuvės parsisiuntėme vaivorykštinių kukurūzų, baltųjų baklažanų, kininių bastučių, juodųjų pomidorų ir ėmėme auginti tai, kas mūsų daržų prižiūrėtojai Olgai buvo vienas galvos skausmas. Ji tose lysvėse ir tebegyvena: kai šalta – augalų daigiukus apkasa, kai karšta – žemes nukasa. Ir nelabai patenkinta sėdi naktimis internete, ieškodama informacijos apie tai, kokių sėklų mes jai privežėm. Taigi žinome visą produkto istoriją – nuo sėklos iki vaisiaus, kurį padedame ant stalo. Pamažu visokių įdomių augalų sėklų ir daigų pradėjome vežtis ir iš kelionių – taip pas mus atsirado ir obuoliniai agurkai, ir apvaliosios uzbekiškos morkos, ir dar daug visko. Taip pat nepamirštame ir kitų netoliese esančių ūkių. Vieni veisia šamus plėšikus, kiti – vėžius, treti laiko laisvas vištas. Vieni miške renka grybus, pumpurus, žoleles ir uogas, kiti augina šparagus. Žinome ir ingredientų, kurie atkeliauja iš toliau nei „Zero Mile“, kilmę ir žmones, padedančius jiems atsirasti ant mūsų stalo. Kartais „Vilkinės“ meniu būna žuvies, kurios patys pagauname Norvegijoje,

LAMŲ SLĖNIS

trumų, kurių surenkame Italijoje, bo- sugebančių ir su meile atliekančių bausių, rastų gretimame miške. žmonių. Na, o derliaus metu kasdien matomi nauji vaisiai, daigeliai, stiebai – Kokios dar gėrybės auga „Vil- ir žiedai džiugina ir įkvepia mane kūkinės“ daržuose? Ar patys mėgstate rybai virtuvėje. juose darbuotis? Domas: „Vilkinės“ daržuose auga – O kokie žmonės užsuka į jūsų žalumynai, prieskoniai, uogos, dvylika gastrolaukus? Kaip dažnai judu parūšių pomidorų, įvairiausi baklažanai, čius čia galime sutikti? melionai, cukinijos, moliūgai, kukuDomas: Vasarą mūsų namai – čia. rūzai, apvaliosios ir spalvotosios mor- Iš tiesų nelabai ir norisi grįžti į Vilnių. kos, ankstyvosios bulvės, kininiai bas- Nors mums patiems dar sunku tai pritučiai, agurklės, trijų rūšių mėtos, vyš- pažinti, vis labiau tolstame nuo miesnios, slyvos. Iš tiesų, mūsų darže – to. Mano žmona – tikra miestietė, ir daugybė daržovių ir augalų, kuriuos aš pats vis dar netikiu, kad jai gera čia, ramiai galime vadinti egzotiškais, kaime. Kai ryte išėjęs į lauką įkvepi daug tokių, kokių lig tol nebuvome ne dulkių ir kamščių triukšmo, o ryto nė patys matę ir ragavę. Taip pat gau- rasos ir varlių kvarkimo garso, – neįsybė valgomų ir nevalgomų gėlių, ku- manoma gailėtis, kad atsibudai čia, o rias pristatome ir auginame kartu su ne mieste. gėlininke Gintare iš gėlių studijos Aušrinė: Į Vilkinę atvyksta roman„Soirée“. tikai, malonumų ieškotojai, hipsteriai. Bet kasdien daržuose mūsų nepa- Žmonės, kurie kažkur girdėjo apie matysi, čia karaliauja Olga ir jos vyras mus, nes čia jau lankėsi jų draugai ir Kazimieras – jie tikrieji šių augalų jiems apie tai papasakojo. Čia mes suprižiūrėtojai. Ar patys mėgstame juo- tinkame daug gražių, stilingų, madinse darbuotis? Aš taip, žmona – ne. Bet gų ir įdomių žmonių, kurie nori trumšiuo klausimu mes pasidaliję atsako- pam atsitraukti nuo miesto. Atvyksta mybe – aš rūpinuosi, kad viskas aug- ir šeimų su vaikais arba tėvais, taip pat tų ir kad ji turėtų, ką rinkti. ir mūsų draugai, kuriuos visada smaAušrinė: Sodinimo ir daiginimo gu matyti, mūsų šeimos nariai, kurie periodu, nemeluosiu, darbuotis dar- vis dar ne iki galo apsipratę su minžuose nei moku, nei mėgstu. Labai timi, kad nuolat turime svečių, kurių džiaugiuosi, kad „Vilkinėje“ yra tai dažnai nė patys nepažįstame.

LAMŲ SLĖNIS

– Ramybės ieškančius svečius dažniausiai kviečiate vėlyvųjų pusryčių? Domas: Taip, nors patys diskutuojame, kad vėlyvieji pusryčiai – gal kiek klaidinantis pavadinimas. Būtent todėl tai reiktų vadinti „brunch“ – nei pusryčiai, nei pietūs. Juk jie prasideda vėliau negu pusryčiai ir baigiasi gerokai po pietų. Daugelis čia sugrįžta, kai kurie – kiekvieną savaitgalį. Pastebėjome, kad tie, kurie savaitgalį lieka mieste ir nori nors truputį jį prasitęsti, sekmą dieną, užuot vykę į mišias, atkeliauja tiesiai į Vilkinę – su draugais juokaujame, į „hedonizmo bažnyčią“. (Juokiasi.) Aušrinė: Sekmadienis – tobula diena pabūti su šeima. Dažnai norisi ištrūkti iš miesto betono ir basomis pajusti pievą, užuosti žalumą ir paragauti kažko naujo, kažko kito. – Kokių šefų galime sutikti „Vilkinės“ virtuvėje? Domas: Pirmąjį sezoną „Vilkinėje“ kiekvieną savaitgalį viešėdavo vis kitas šefas. Nuo grilio patiekalų, ispaniškos paelijos iki veganiškų vėlyvųjų pusryčių – vis kitos spalvos ir kita auditorija. Tai unikali patirtis ne tik svečiams, bet ir patiems šefams – išėję už savo restoranų sienų į „lauko“ erdvę jie turėjo savaip adaptuotis, susipažinti su mūsų daržais ir sudaryti

autentiškus „Vilkinės“ valgiaraščius. Tai buvo įdomi patirtis, tačiau visi šie šefai nuolat ir sunkiai dirba, todėl retai turi laiko ilgai vaikščioti po lysves ir kombinuoti vienus ingredientus su kitais. Vis dėlto šiemet nutarėme išlaikyti tradiciją ir bent kartą per mėnesį pasikviesti kažką iš bičiulių šefų, norinčių pakeisti savo virtuvės aplinką. Šalia to norime turėti savo meniu, orientuotis į sezoninius dalykus ir tai, ko šviežio yra dabar. Gaminti patiekalus, dėl kurių žmonės norėtų grįžti. Aušrinė: Nepaminėjai, kad ir mes patys jaučiame aistrą maisto ruošai ir esame tobulas tandemas virtuvėje! – O ką gaminate, kai už vėlyvųjų pusryčių meniu būnate atsakingi judu? Aušrinė: Mūsų gaminamas maistas labai sezoniškas – atsižvelgiame į tai, kas sunoko, kas savo skonio viršūnėje, ir pagal tai formuojame meniu. Praėjusio sekmadienio mūsų su Domu meniu skambėjo maždaug taip: skumbrės paštetas su laiškiniais česnakais, vokiškos pavasarinių bulvyčių salotos, šalta balta ridikėlių ir kalendros sriuba su skrudintais migdolais bei pinijomis, Velingtono pyragas su lašiša, mažaisiais špinatais, rikotos sūriu ir nasturtų žiedais, purus močiutės varškės apkepas su naminiais ledais ir vaisių bei uogų kompotu...

LAMŲ SLĖNIS

– Neseniai „Vilkinė“ prisijungė prie kampanijos „auGalybė“. Kodėl tai svarbu, ką jums reiškia šis žingsnis? Domas: Augalinio maisto mėgėjų ir veganų mūsų draugų kompanijoje yra tikrai nemažai. Ir mums, žinoma, nesinorėjo jų nuvilti. Juk tai – stipri tendencija, kurios nebegalima ignoruoti. Juo labiau jog augalinės mitybos propaguotojai – socialiai labai aktyvūs. Tad pamaniau, jog tai gera galimybė „Vilkinės“ komunikacijai. Mūsų koncepcija ir „auGalybė“ puikiai dera: mes kviečiame žmones valgyti kuo daugiau šviežių sezoniškų augalinių produktų, o tai tinka prie to, ką skatina kampanija „auGalybė“. Esu įsitikinęs, kad skaniai paruoštas maistas gali būti ir be gyvulinės kilmės ingredientų. Tai mums ir mūsų šefams buvo naujas įdomus iššūkis. Pastaraisiais metais teko domėtis Himalajų, Indijos ir Indonezijos virtuvėmis – jose vyrauja augaliniai ingredientai. Taigi nebeliko ir baimės gaminti be mėsos, ieškoti kažko naujo ir bandyti tai pritaikyti lietuviškoje virtuvėje. – O kas jums yra skanus maistas? Domas: Kai visi tyli, nieko nekalba ir kremta, lyg tai būtų paskutinė jų vakarienė. Man asmeniškai skanu – „soul food“ (liet. maistas sielai), šei-

LAMŲ SLĖNIS

mos maistas ir, žinoma, tai, ką ruošia žmona arba restorano „Džiaugsmas“ šefas ir siela Martynas Praškevičius. Visa kita skanu būna retai. Aušrinė: Kai stebina ingredientų kokybė ir jaučiamas šviežumas, skonių darnos netikėtumas. Ir tai, kas primena vaikystės skanėstus. – Sakoma, jog šiemet gamta gyvena mėnesiu priekyje? Domas: Šiemet gamtoje viskas tikrai labai anksti, ankstyvi vasariški karšti orai ir labai mažas kiekis lietaus baigia išdžiovinti dirvožemį, todėl, priešingai negu kiti vasarotojai, kasdien laukiame lietaus, liejam vandenį ant lysvių negailėdami. Šiemet daugelis medžių žydėjo beveik vienu metu, tai buvo idealus laikas bitėms rinkti nektarą. Visgi toks gamtos paskubėjimas reiškia, kad viskas baigė žydėti vienu metu ir toms pačioms bitutėms bus sunkiau pasiruošti žiemai liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje. – Pasidalinkite keletu patarimų tobuliems „al fresco“ pietums. Domas: Šiuo klausimu per se sutiksiu su tuo, ką pasakys žmona. (Šypsosi.) Aušrinė: Geras oras, švieži ingredientai, mylimi žmonės greta ir žiupsnelis druskos.

LAMŲ SLĖNIS

Skoniai ir kvapai turi ypatingą savybę – jie sugeba iš atminties ištraukti gardžiausius prisiminimus, akimirkai sugrąžinti į įstabiausias aplankytas vietas ar priminti sutiktų žmonių šypsenas. Maisto ir vyno tinklaraštininkė URTĖ MIKELEVIČIŪTĖ pasakoja apie savo skoniais ir kvapais pagardintą gyvenimo kelionę ir prasitaria apie naująjį projektą – meilę sūriui įprasminsiantį tinklaraštį.

NOSTALGIŠKA SKONIŲ IR KVAPŲ KELIONĖ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

– Skoniai ir kvapai gali mintimis sugrąžinti į smagiausius prisiminimus. Ar tau pažįstamas šis jausmas? – Jis tiesiog gyvena manyje. Skoniai ir kvapai mano gyvenime turi didžiulę reikšmę. Turbūt ir darbą pasirinkau, nes esu lengvai pamišusi dėl gero skonio ir kvapo. Nuo pat mažens kaip išprotėjusi lakstydavau po senelių daržą ir uostydavau visas gėles, prieskonius, daržoves ir uogas. Kai močiutės sukdavosi virtuvėje, aš visuomet būdavau šalia. Ragaudavau ir uostydavau kepinius, troškinius, sriubas. Su tėčiu eidavau pasivaikščioti po

LAMŲ SLĖNIS

mišką. Dar dabar, kai jį aplankau, prieš miegą išeiname pasėdėti į lauką, pajusti, kaip kvepia naktis. Iš tiesų, galėčiau parašyti knygą apie skonius ir kvapus (gal ir idėja?!) Be to, ir mano mama lengvai pamišusi dėl kvapų – jos namai pilni gėlių ir malonių kvapų. Aš pati pasirinkau būti someljė (tai viena iš mano profesijų), nes turiu didžiulį polinkį ir sugebėjimą jausti kvapus, suderinti juos su skoniu. Iš tiesų, kai manęs paklausei, supratau, kad didžiausia mano aistra ir yra skonis ir kvapas. Jaučiu, kad pusė mano gyve-

nimo tuo paremta. Turbūt jeigu kas nors užrištų man akis ir šalia pastatytų dešimt man artimų žmonių, atpažinčiau juos pagal natūralų kvapą. – Urte, užsimerk ir pagalvok apie vasarą... Kuo ji tau kvepia? – Vasara kvepia pievomis, vasara kvepia baltaisiais serbentais, agrastais, pomidorų šakelėmis, žirneliais ir visa sodo puokšte. Vasara kvepia jūra ir smėliu, alyvomis, verbenomis ir bijūnais. Vasara kvepia truputį valiūkiškai, gaiviai ir švelniai. Ach, kaip ji skaniai kvepia!

LAMŲ SLĖNIS

– Kaip atrodo tavo atostogos, koks jų skonis? – Paragautas maistas – labai svarbus mano atostogų komponentas. Per jį galima pajusti vietinę kultūrą, tradicijas ir modernumą. Kitose šalyse ragaujami patiekalai gali apie jas labai daug atskleisti. Man be galo svarbu, kokioje vietoje maistas ragaujamas: gatvėje, parke ant suoliuko, prie jūros ar jaukiame restoranėlyje. Apskritai, mano atostogos dažniausiai būna suplanuotos neplanuotai. Pastebėjau, kad esu labai atvira visoms kryptims ir pasiūlymams. Noriu apkeliauti gal ir ne visą, bet didelę pasaulio dalį. Pastarosios mano atostogos buvo nuostabioje Kanarų saloje Fuerteventuroje. Ši sala lyg dalelė Marso – su įspūdingais vulkaniniais kraštovaizdžiais, smėlynais ir laukiniais bei prijaukintais paplūdimiais, kurių krantus skalauja vandenynas. Jis salai prideda didybės ir galios. Kalbant apie maistą – ten tiesiog rojus man, mėgstančiai žuvį ir jūros gėrybes. Prieš kurį laiką lankiau draugus Norvegijoje, šią šalį irgi labai myliu. Ji kvepia kalnais ir upeliais, šlapiu akmeniu, medžiu ir spygliais. Norvegijoje viešėjau nemažai kartų, bet didžiausią įspūdį man paliko fjordai. Puikiai pamenu – kažkur fjorduose atradome mažytį restoranėlį, tokį nedidelį namelį, kuriame ir gyvena savininkas. Gera norvegiškai mari-

LAMŲ SLĖNIS

nuota lašiša, elnienos maltinukai su karamelizuotais svogūnais ir saldžiai marinuotais agurkėliais, ožkienos dešrelės... Viskas patiekta paprastai, bet taip gerai ir skaniai, kad iki dabar menu tuos skonius. Mėgstu keliauti visais metų laikais. Austrijos kalnai man kvepia sūriu ir Grüner Veltliner – vynuogių veisle, pasižyminčia baltųjų pipirų, baltųjų persikų ir sniego aromatais. Didelę meilę sužadino Izraelis. Jis kvepia humusu, rytietiškais prieskoniais, smilkalais ir modernumu. Maistas toje šalyje tiesiog tobulas. Aš myliu humusą, ten valgiau patį skaniausią. Šakšuka, falafeliai, kuskusas ir visi tie kelių virtuvių samplaikos gėriai buvo kažkas nenusakoma žodžiais. Negaliu gyventi be Italijos. Kol kas esu buvusi tik Romoje, bet jau skaičiuoju laiką iki kol aplankysiu Toskaną ir kitus regionus. Dievinu vietinį sūrį, prinokusius pomidorus ir raviolius. Visur keliaudama pasikliauju draugų ar kitų tinklaraštininkų rekomendacijomis, tad su maistu dažniausiai sekasi. O ir pati turiu visai neblogą intuiciją ir uoslę. Net keliaudama Lietuvoje stengiuosi atrasti lietuviškus ingredientus, juos ragauti ir integruoti į savo virtuvę. Lietuvoje tiek daug skanių daržovių, uogų, visokių prieskonių. Beje, čia gaminamas puikus sūris!

Mama išugdė gerą skonį gyvenimui ir padėjo atrasti savo stilių ir save. Iš tiesų mano vaikystė ir paauglystė kvepia laime.

LAMŲ SLĖNIS

– Na, o kas tave nuneša atgal į vaikystę? – Nors augau mieste, prisimenu pievų kvapą. Turbūt dėl to, kad pievose su berniukais žaisdavau futbolą. (Juokiasi.) Vaikystę man primena sodo ir daržo aromatai. Dažnai važiuodavome į gamtą. Buvau laimingas vaikas, daug keliaudavau – tiek po Lietuvą, tiek po užsienio šalis. Tėtis mane vežiojosi po Europą, tad būdama visiškai vaikas su juo paragavau visko: nuo maisto „McDonald’s“ iki sraigių vietiniame Prancūzijos restorane. Kaip ir kiekvienam vaikui, vaikystė man asocijuojasi su ledais. Mano senelis dirbo pieno kombinate, kuriame aš tūnodavau per dienas, ten valgydavau ledus ir sūrį. Prisimenu, mano abi močiutės taip skaniai gamindavo, kad buvo tiesiog neįmanoma neišsivystyti meilės ir pagarbos maistui. Mama išugdė gerą skonį gyvenimui ir padėjo atrasti savo stilių ir save. Iš tiesų mano vaikystė ir paauglystė kvepia laime. – Vasara – iškylų metas. Be ko neapsieitų tobula iškyla gamtoje? – Svarbiausia – iškylai tinkama nuotaika. Man labai patinka ir pritinka visokie iškylų atributai, kuriantys jaukumą: patiesalai, pagalvėlės, gėlės ir gražūs indai, krepšeliai, net mylimi žurnalai ar knygos. Taip pat svarbu maistas, juk dėl jo ir susirinkome! Vieta taip pat svarbi, bet ji gali būti bet kur. Neseniai darėme iškylą Nidos oro uoste ant pakilimo tako, tiesiog ant asfalto. Esu iškylavusi ir ant skar-

LAMŲ SLĖNIS

džio, ir mašinoje, ir laukiniame pliaže, ir miesto centre, ir miške, ir žiemą, ir vasarą… Bet, pasikartosiu, svarbiausia požiūris ir nusiteikimas. – Su kokiu prisiminimu susijęs salotų receptas, kurį šį kartą paruošei iškylai gamtoje? – Šiai vasarai paruošiau salotų receptą su braškėmis, avokadais, špinatais, pelėsiniu sūriu ir specialu padažu su aguonomis. Šios salotos gali būti valgomos ir vienos, gali būti sukamos į tortiliją. Braškės ir aguonos man asocijuojasi su vasaros pradžia. Visuomet mėgdavau į pieną su braškėmis įsiberti aguonų ir pasigardinti medumi. Avokadą dievinu kaip ir visas pasaulis. Jis man primena pastarųjų kelerių metų pusryčius. Pelėsinį sūrį mėgau nuo pat vaikystės, be jo gyventi negaliu ir dabar. Turbūt mėgsiu jį visą gyvenimą. – Kokius prisiminimus iš tavo atminties ištraukia sūrio su mėlynuoju pelėsiu skoniai? – Mėlynojo pelėsio sūris visų pirma man asocijuojasi su Nemunu. Esu daug kartų keliavusi palei jį, Panemunė – nuostabus kraštas. Kadangi mano senelis baigė Belvederio pienininkystės technikumą, šis sūris man primena ir jį. Smagus sutapimas, tačiau viena mano močiutė labiausiai mėgsta sūrį su mėlynuoju pelėsiu. Prasidėjus braškių sezonui ji visada pasiūlo prie kavutės paragauti jo su braškėmis, tad jo skonis primena akimirkas, praleistas kartu. Tiesa, aš esu dar ir Vokietijos fanė, o šis sūris iš ten ir kilęs. Kai gyvenau ir dirbau pas vyndarius, jį derindavau su vietiniais Mozelio krašto gėrimais.

– Urte, girdėjau, kad pradėjai rašyti naują tinklaraštį „Myliu sūrį“! Papasakok, kaip gimė jo idėja? – Išties, aš negaliu nerašyti. Rašydama pailsiu ir pamedituoju. Turiu savo tinklaraštį, kuris liks ir sėkmingai gyvuos, tačiau man reikėjo dar vieno naujo įkvėpimo šaltinio. Galvojau, kas

tinka prie vyno ir be ko aš pati negalėčiau gyventi. Supratau, taigi – sūris! Tinklaraštyje dalysiuosi sūrio istorijomis, kasdieniais įkvėpimais, gyvenimiškais patarimais ir, žinoma, paprastais, bet ne prastais receptais su sūriu. Iššūkių man ir taip pakanka, tad šiuo tinklaraščiu kaip tik planuoju tekėti

savo vaga, ramiai eiti savo mylimu keliu. – Juk pasaulyje yra tiek daug gardžių produktų! Kodėl būtent sūris? – Nes aš myliu sūrį! Ir aš ne viena tokia, tad ieškosiu bendraminčių. (Šypsosi.)

LAMŲ SLĖNIS

Vasariškos salotos su pelėsiniu sūriu ir braškėmis

SALOTOMS: ∙ 100 g sūrio su mėlynuoju pelėsiu „Memel Blue“ ∙ 300 g braškių ∙ 70 g mažųjų špinatų ∙ Avokadas ∙ 30 g migdolų ∙ ½ raudonojo svogūno

Paruoškite padažą: gerai išmaišykite medų, garstyčias, alyvuogių aliejų, aguonas, actą ir juoduosius pipirus. Jeigu norite vientisos konsistencijos – sutrinkite elektriniu trintuvu. Nuplaukite špinatus ir braškes. Braškės perpjaukite į

PADAŽUI: ∙ 2 v. š. medaus ∙ 1 a. š. grūdėtųjų garstyčių ∙ 3 v. š. alyvuogių aliejaus ∙ 1 v. š. aguonų ∙ 1 v. š. obuolių acto ∙ Žiupsnelis juodųjų pipirų

keturias dalis, supjaustykite prinokusį avokadą, žiedais supjaustykite svogūną. Sausoje keptuvėje apkepinkite migdolus. Į dubenį sudėkite špinatus, braškes, svogūnus, gabalėliais laužytą sūrį su mėlynuoju pelėsiu, berkite riešutus, dėkite avokadą. Ant salotų užpilkite padažą, pabarstykite aguonomis. Šios salotos gali būti puikus įdaras tortilijoms – turėsite gaivų vasarišką suktinuką.

LAMŲ SLĖNIS

Su drabužių dizainere, stiliste Ieva Daugirdaite susitikom tarp į tolimą kelią besileidžiančių traukinių, auksine vakaro saule nusidažiusio dangaus ir laukinių pievų kvapo. Toks ir yra tikrasis atostogų stilius – kažkur tarp tikro gyvenimo, kūrybos, miesto šurmulio ir pabėgimų į užmiesčio ramybę. Gero kelio!

STILIAUS KODAS

PABĖGIMAI Į MIESTĄ

Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

LAMŲ SLĖNIS

„Vertinu paprastumą, minimalizmą, kokybę, patogumą. Man svarbu, kad daiktas būtų suprantamas žmogui. Drabužis jau nugyveno savo avangardo laiką – kai buvo įdomu į jį žvelgti kaip į meno kūrinį, o po to išdrįsti nešioti. Dabar į drabužį žiūrima kaip į draugą – juk draugus pasirenki pagal tai, kas esi. Drabužis yra pirmas po odos tave gaubiantis dalykas, todėl jis turi būti patogus, patvarus, atspindėti tavo asmenybę.“

LAMŲ SLĖNIS

„Kelionės yra didžiausias mano įkvėpimas. Naujos vietos it sukuria dėžutes, kuriose imi matyti naują, dar nematytą daiktą. Inspiruoja kitos kultūros – naujos taisyklės, nauji standartai. Įkvepia ir gatvės mada. Man patinka laisva mada – kai apsirengi ir leidi sau elgtis taip, kaip jautiesi. Jei nori – užsidedi šilkinę suknelę ir leidi sau sėdėti ant šaligatvio nebijodama, kad ją sugadinsi.“

LAMŲ SLĖNIS

„Norisi teigti, jog savo stiliaus neturiu, bet pažvelgusi giliau suprantu, kad visgi turiu – žinau, kokius drabužius renkuosi ir kokių nesirenku. Drabužiai leidžia išreikšti savo dienos emociją, paryškinti ar paslėpti dalykus, kuriuos tądien norisi ar kurių nesinori pasakyti. Tad ir mano stilius yra labai kintantis, įvairialypis, nepastovus.“

LAMŲ SLĖNIS

„Aksesuarų nemėgstu, jie man siejasi su trukdžiais – kai bijai aksesuarą pamesti ar kažkas kimba už plaukų. Kaip ir kiekvienas daiktas, jie neturi būti našta. Vienintelis aksesuaras, kurį dėviu kasdien, – mano mėgstamas laikrodis. Jis neturi ypatingos istorijos, tiesiog rodo laiką, kurio šiaip nelabai skaičiuoju.“

LAMŲ SLĖNIS

„Drabužiai gali būti pigūs, paprasti, nereikalaujantys daug išmonės ar lėšų, nes juos norisi dažnai keisti. Tačiau kalbant apie rankines, manau, kad jos turi būti kokybiškos, – geriau įsigyti vieną brangesnę, kuria džiaugsiesi ilgai, nei daug pigesnių. Tai investicija, kuri tikrai puošia.“

LAMŲ SLĖNIS

„Visiškai nesidažau – mano prioritetas yra švari, tvarkinga veido oda. Tais retais atvejais, kai naudoju makiažą, pasidažau viršutines blakstienas. O dabar sugalvojau iš viso jų nedažyti, tik akių vokus šiek tiek patamsinti kūno spalvos šešėliais ir taip suteikti akims gylio. Ir daugiau nieko. Esu natūralaus grožio šalininkė. Tačiau turiu daug kvepalų – mėgstu nišinius, o pastaruosius keletą metų negaliu atsiplėšti nuo Killian „Don‘t be shy“ kvapo. Kvepalai priklauso nuo sezono ir nuotaikos.“

LAMŲ SLĖNIS

„Esu už rokenrolą, laisvą gyvenimą, tačiau manau, kad tatuiruotės turėtų būti apgalvotos. Turiu vieną – sūnaus vardo – tatuiruotę. Viskas gyvenime turi turėti prasmę, taip pat ir su kūno piešiniais – jie turi tikti ir atitikti žmogų.“

LAMŲ SLĖNIS

„Atostogų stiliaus pasirinkimai neretai priklauso nuo oro ir to, ką planuojame veikti.Vykstant į didmiestį, tarkim, Paryžių, nuo kojų iki pusės renkuosi labai paprastus drabužius – patogius batus, kelnes – ir tada kažką įdomesnio. Vykstant į šiltus kraštus patartina rinktis lengvai skalbiamus ir dėvimus drabužius, pavyzdžiui, sukneles. Keliaudama palieku erdvės lagamine galvodama, jog galbūt pamatysiu ką nors gražaus...“

LAMŲ SLĖNIS

Socialinių tinklų piešiamas tobulų žmonių pasaulis – tai tik viena medalio pusė, įsitikinusi tinklaraščio „Basic Approach“ autorė AISTĖ SVARAUSKAITĖ. Noras parodyti, kad ir populiarūs žmonės turi odos ar antsvorio problemų ir toli gražu nėra tobuli, paskatino ją ryžtis dešimties savaičių klinikos „ODA“ iššūkiui.

EKSPERIMENTAS: GRAŽI ODA PER 10 SAVAIČIŲ Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: „ODA“ archyvas

– Aiste, esi iš tų žmonių, kurie drąsiai stoja į viešumą, yra atpažįstami, socialiniuose tinkluose tavo gyvenimą seka tūkstančiai jaunų žmonių. Sunku patikėti, kad ir tu, kaip daugelis mūsų, turi tų pačių žemiškų kompleksų! – Tikra tiesa, kad socialiniai tinklai apie mus sukuria vienokį įspūdį, o iš tiesų esu toks pats žmogus su visu kompleksų rinkiniu. Nuo paauglystės kompleksavau dėl problemiškos odos. Tai prasidėjo dar mokykloje, kai pamažu ėmiau gražintis, kai mums, mergaitėms, pasidarė įdomūs berniukai, – tada natūraliai ėmiau domėtis, kaip paslėpti tuos odos trūkumus. Odos problemos prasidėjo kartu su brendimu – ėmė lįsti pirmieji spuogeliai.

LAMŲ SLĖNIS

Mokykloje visada turėjau daug draugų, buvau iš tų populiariųjų mergaičių, tad mano kompleksai išorėje gal ir nebuvo labai pastebimi, jie buvo labiau vidiniai. Ir dabar juokinga žiūrėti į paaugliškas vakarėlių nuotraukas, kur visos draugės tokios gražios, o ant mano veido šviečia vienas, antras, trečias spuogelis... – Išaugus iš paauglystės marškinėlių odos problemos niekur nedingo? – Tikėjausi, kad jos dings, o ir mama visą laiką sakydavo: išaugsi. Naudojau specialias priemones iš vaistinių, įsigydavau jas pasitarusi su gydytojais. Bet niekada nesiryžau išmėginti specialių veido valymų, nes tai buvo gana brangu. Kai sukako 20 metų,

pajutau, kad paauglystė lyg ir baigėsi, – o spuogai liko. Vis dar nedrįsdavau išeiti iš namų nepasidažiusi, o draugės puikiai jausdavosi ir be makiažo. Niekada nesusimąsčiau, kad mano oda galėtų būti išsausėjusi. Ji blizgėdavo, atrodydavo riebi, tad stengdavausi naudoti kosmetikos priemones riebiai odai ir taip ją dar labiau sausindavau. Kaip vėliau paaiškino kosmetologė, nedrėkinant odos, apsauginis sluoksnis, kuris turėtų saugoti nuo aplinkos veiksnių, drėkinti ir palaikyti sveiką odos balansą, galiausiai ima ne saugoti, o priešingai – kimšti poras. Tuomet oda nebekvėpuoja, netenka drėgmės, ją dar apkrauname makiažu, prisideda visi kiti aplinkos veiksniai ir patenkame į užburtą ratą.

LAMŲ SLĖNIS

– Kas tave paskatino ryžtis dešimties savaičių iššūkiui? – Prieš metus, pavasarį, galiausiai ryžausi imtis veiksmų ir investuoti į savo odos būklę. Tad pati, paskaičiusi kelių žmonių atsiliepimus, užsukau į kliniką „ODA“. Sudomino ir tai, kad jie patys gamina savo kosmetiką. Klinikoje man atliko specialų odos tyrimą ir pasakė, kad... odos būklė labai prasta. Oda buvo dehidratavusi, jai trūko drėgmės, atsirado daugiau raukšlelių. Tad ryžausi penkių rūgštinio veido valymo procedūrų kursui. Po jo odos būklė tikrai pagerėjo, oda išsivalė, kurį laiką naudojau man specialiai parinktas „ODA“ kosmetikos priemones ir jaučiausi puikiai. Tačiau būdama tinklaraštininkė sulaukiu daug pasiūlymų išbandyti vis naujas kosmetikos priemones, tad kosmetologės sudarytą planą pamažu apleidau. Šiemet sulaukiau klinikos „ODA“ pasiūlymo sudalyvauti dešimties savaičių projekte. Iš pradžių atrodė, kad tik išbandysime keletą naujų produktų, tad supratusi, kokio tai masto eksperimentas, maloniai nustebau: kodėl jūs pasirinkote mane?! – Ar prieš prasidedant projektui turėjai baimių savo problemas parodyti viešai? – Iš pradžių gal ir buvo kiek nejauku, kad reikės fotografuotis be

LAMŲ SLĖNIS

makiažo. Bet man norėjosi parodyti, kad nesame mes visos tokios gražios ir tobulos, kaip atrodo pažvelgus į nuotraukas socialiniuose tinkluose. Ir aš kasdien neatrodau taip, kaip nuotraukose, kurias keliu į savo tinklaraštį ir instagramą. Dažnai einu į darbą vilkėdama paprastus džinsus ir marškinėlius ir kas rytą tikrai nesidarau profesionalaus makiažo kaip prieš renginius. Kiekviena mūsų turime tų pačių problemų ir kompleksų. Tad ilgai nedvejojau. Puikiai suprantu, kad paprasta mergaitė, peržvelgusi instagramerių nuotraukas, gali pasijusti sutrikusi: kokia aš negraži... Norėjosi parodyti, kad yra ir kita pasaulio pusė, ta netobuloji. – Kaip vyko dešimties savaičių eksperimentas? – Pirmiausia man vėl buvo atlikta veido analizė, nuodugniai ištirta odos būklė. Jos metu sužinoma odos drėgmės būklė, raukšlelių gylis, pigmentacija, nustatomas odos amžius – daugybė įvairių rodiklių, ir visi jie buvo blogi... Tada prasidėjo procedūros. Prieš kiekvieną jų iš naujo atlikdavome veido analizę, kad galėtume stebėti progreso kreivę – kaip kinta odos būklė. Kosmetologė nuvalydavo veido odą prausikliu, odą ištepdavo rūgštimi, atlikdavo mechaninį odos valymą, parinkdavo tinkamą veido kaukę.

LAMŲ SLĖNIS

– Ar procedūros būdavo skausmingos? – Kaip kada. (Juokiasi.) Iš tiesų daug kas priklauso nuo kosmetologo įgūdžių, be to, pastebėjau, kad per moteriškas dienas ir mano oda būdavo jautresnė. Bet šiaip nesu jautrus žmogus, man neskaudėjo darantis tatuiruotes, tad ir odos valymas neatrodė skausmingas. Po procedūrų oda būdavo šiek tiek paraudusi, spuogelių vietose kartais susidarydavo šašiukai. Po valandos ar dviejų paraudimas praeidavo, o kitą dieną oda atrodydavo visiškai normali. Kosmetologė rekomendavo tarp procedūrų nenaudoti makiažo ir rūgštinio prausiklio, prausti veidą tik vandeniu. Tačiau man makiažo išvengti nepavyko, nes dažnai tekdavo dalyvauti renginiuose, fotografuotis. Sten-

LAMŲ SLĖNIS

giausi naudoti kiek galima lengvesnes priemones, mineralines pudras. – Po kiek laiko pajutai pagerėjusią odos būklę? – Gal po penkių procedūrų įvyko lūžis. Rūgštis, pradėjusi skverbtis į odą, ima veikti ne iš karto. Tad ir mano odos drėgmės lygis kilo palaipsniui, ilgiausiai užtruko atkurti odos elastingumą. Dehidratavusi oda tampa nelabai elastinga, atsiranda daugiau raukšlelių, vizualiai atrodome vyresni. Bet po penktos procedūros elastingumo rodiklis smarkiai šoktelėjo į viršų. Iš tiesų niekada negali tiksliai pasakyti, kiek procedūrų tau prireiks, – aš jutau, kad po dešimties kartų skirtumas buvo akivaizdžiai didesnis nei po penkių procedūrų ciklo prieš metus.

LAMŲ SLĖNIS

– Kaip jauteisi, kai gražėjo tavo veido oda? – Šis eksperimentas mane privertė rimčiau pažvelgti į odos problemas, dabar nebesinori apleisti odos priežiūros. Nesakau, kad bėrimai visai išnyko. Kartais jų atsiranda suvalgius tam tikro maisto ar tiesiog dėl hormoninių pokyčių organizme. Bet jų tikrai mažiau – jaučiu, kad oda tapo elastingesnė, ją tiesiog maloniau liesti. Ir pasibaigus eksperimentui namie toliau naudoju „ODA“ kosmetikos priemones: veido kremą su glikolio rūgštimi, suaktyvinančia odos funkcijas, du kartus per dieną – veido prausiklį taip pat su glikolio rūgštimi, paakių kremą su tetrapeptidais, drėkinamąjį hialurono serumą (jį tepu ryte ir vakare prieš kremą). Pastarasis produktas man buvo tikras atradimas – nežinau, ką jis daro, bet tai tikras stebuklas! Kalbant apie pasikeitusią mano savijautą, visada žinojau, kad pirmiausia privalai mylėti save tokį, koks esi, tik tada tave mylės ir kiti. Dabar jaučiuosi dar labiau savimi pasitikinti. Trumpam išbėgus iš namų nebereikia slėpti spuogelių. Visada atrodydavo, kad žmonės mato mano netobulumus. Iš tiesų jiems dažniausiai visai nerūpi, kaip tu atrodai. Bet dabar tas vidinis jaudulys tiesiog dingo. Dar geriau suprantu, kad ne gražūs drabužiai ir aukštakulniai, ir net ne lygi veido oda mums suteikia pasitikėjimo, bet ta graži visuma, sklindanti iš vidaus.

– Geriu daug vandens – per dieną apie 1,5–2 litrus. Darbe tiesiog pastatau didelį stiklinį butelį ir nuolat gurkšnoju, tai tapo įpročiu. Tiesa, kaip aiškino mano kosmetologė, jei ant odos susidaro tas „blogasis“ įvairių aplinkos veiksnių paveiktas sluoksnis, gali gerti negėręs – oda vis tiek negaus pakankamai drėgmės. Vis dėlto išgėrusi vandens jaučiu, kaip pagerėja mano savijauta. Savaitgaliais mėgstu pasidaryti SPA vakarėlį namuose. Prisileidžiu vonią, užsidedu veido ir plaukų kaukes, tiesiog ramiai guliu skaitydama žurnalą, be jokių telefonų ir kitų trikdžių. Kadangi gyvenu senamiesčio pakraštyje, mėgstu po darbo iš autobuso išlipti centre ir iki namų eiti pėsčiomis. Man patinka stebėti gražius besišypsančius žmones, tada nejučia ir pati imu šypsotis. Beje, šypsena yra labai svarbu. Laimė, turiu gerų draugų, su kuriais galime smagiai pasijuokti. Nesilaikau specialių dietų, bet prieš porą mėnesių atsisakiau pieno produktų, tad mano mityba tapo kiek labiau subalansuota. Tikiu, kad gera savijauta ir grožis susideda iš mažų kasdienių įpročių visumos, mėgiamos veiklos, kuri priverčia pamiršti laiko tėkmę, ir juoko. Būtina rasti laiko atsipalaiduoti, pailsėti, pabėgti nuo užteršto oro ir atrasti laiko sau. Sužinokite daugiau apie gražios odos – Kokie yra tavo grožio ir geros paslaptis: www.odapro.lt savijautos ritualai?

LAMŲ SLĖNIS

Panašu, kad taiklesnio pavadinimo nei „Family Living a Dream“ pastarajam šios šeimos gyvenimo etapui ir nesurasi. Būtent taip vadinasi jų instagramo paskyra, kurioje viešbučio vadovė RŪTA PULKAUNINKAITĖ-MACIKĖ, verslininkas, kūrybininkas ANDRIUS MACIKAS ir du judviejų vaikai – ketverių Upė ir vos vienerių Vėjas – dalijasi akimirkomis iš aštuonis mėnesius trukusios vandenynu alsuojančios svajonės Balio saloje, padėjusios jiems sukurti svarbiausia – dar tvirtesnį tarpusavio ryšį.

KETURIESE TARP BANGŲ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

– Rūta, Andriau, kaip pasiryžote avantiūrai persikelti gyventi į Balį? Ir dar – su dviem vaikais! Rūta: Mintis išvažiuoti pagyventi Azijoje kilo turbūt tą pačią minutę, kai sužinojau, jog laukiuosi antrojo vaiko. Gimus pirmajam vaikui – dukrai Upei – kurį laiką gyvenome Ispanijoje, tad labai aiškiai žinojome, kad norime šiek tiek daugiau nei egzotikos: tikros tropinės šilumos, vandenyno, bangų... Norėjome būti ten, kur nesibaigianti vasara, kur mes ir mūsų vaikai galėtume lakstyti basi, maudytis, plaukioti banglente, o išlipus į krantą nereiktų dangstytis šiltais megztukais. Mūsų pradiniai poreikiai

LAMŲ SLĖNIS

ir lūkesčiai buvo labai paprasti – tiesiog norėjome šilumos. Tik vėliau buvimas Balyje įgavo kur kas didesnę prasmę. Andrius: Kai Rūta papasakojo apie šį sumanymą, atvirai pasakius, kilo šiokių tokių abejonių. Visų pirma, jau turėjau patirties iš prieš tai pusmetį trukusios išvykos į Ispaniją. Žinojau, kas manęs laukia, su kokiais iššūkiais susidursiu. Juk tai reiškė, kad turėsiu permąstyti, kaip organizuoti savo studijos darbą per atstumą, rimtai įvertinti finansines galimybes, nusimatyti atsarginius planus „B“ ir „C“, pasiruošti, kad teks kažko atsisakyti, kažkam pasakyti „ne“. Apie tai mąstydamas at-

siduri akistatoje su savimi. Protas priešinasi, nes jaučia grėsmę. Pats save stabdžiau, mintys, kad tai bus nuostabi kelionė ir nepamirštamas nuotykis, konkuravo su nenoru rizikuoti. Pradėjus giliai kapstyti, sprendimas išvažiuoti pasidaro nebe toks lengvas. Bet galiausiai siekis būti kartu su šeima, kartu patirti nuotykių skonį nugalėjo. Ryžtas veikti, išsiveržti iš cemento, kuriame jautiesi įstrigęs, tampa puikia galimybe ir iššūkiu, nauju etapu, atskaitos tašku, nuo kurio gali prasidėti kažkas neatrasto ir prasmingo. Žinau save, prieš išbandydamas kažką naujo įsitempiu, tačiau man tai – būtinas refleksas prieš šuolį.

LAMŲ SLĖNIS

Rūta: Kelionei ruošėmės daugiau nei metus. Pagrindinis tikslas buvo pasiruošti finansiškai. Tam reikėjo susiplanuoti kelionės biudžetą, susimažinti esamas išlaidas, peržiūrėti savo santaupas, rasti būdų, kaip pasididinti pastovias pajamas. Pavyzdžiui, surasti savo butui nuomininką, išnuomoti automobilį, atsisakyti nuolatinių, bet nebūtinų išlaidų, parduoti vertingus daiktus, kurie mums buvo nebereikalingi, nutraukti sutartis dėl įvairių paslaugų, narysčių ir prenumeratų, kuriomis per kelerius pastaruosius metus buvome tiesiog apaugę. Tokia šeimos biudžeto optimizacija buvo būtina, padėjo aiškiau įvertinti savo galimybes, ramiau jaustis, kad galime leistis į šią odisėją. Žinoma, aš domėjausi Balio sala, bendravau su ten gyvenusiais lietuviais. Juk prieš važiuojant reikėjo atsakyti į klausimus, kur ir kaip gyvensime, kiek kainuoja būsto nuoma, transportas. Ypač svarbu buvo apsispręsti, kurioje vietoje apsistosime, – nes tai lėmė, kaip gyvensime, ką veiksime. Buvo svarbu reflektuoti save ir suprasti, kas mums patinka labiausiai. Mūsų atveju tai banglentės, vandenynas, bangos. Apsisprendėme gyventi Canggu – viename iš plaukiojimo banglentėmis miestelių. Ten bangos geriausiai tiko mūsų pasiruošimo lygiui.

leistų Balyje, atsirado naujas ritmas ir ritualai. Mūsų ideali diena prasideda šeštą ryto – šokame į automobilį ir su šeima šauname prie vandenyno. Čia pamainomis plaukiame banglente: vienas lieka ant kranto su vaikais, kitas plaukia. Likęs su vaikais krante žaidžia, dūksta, stato smėlio pilis, pratinasi prie banglentės, murkdosi vandenyje arba tiesiog sėdi ir badydamas pirštu į vandenį aiškina mažiesiems, kuo skiriasi per greitai lūžtanti banga nuo štai tos, kuri dabar lėtai atplaukia. Iš karto po plaukiojimo važiuojame geros kavos ir pusryčių į pamėgtas vietas. Aš dažniausiai užsisakau tropinių vaisių glotnutį arba skrudintos duonos su traiškytu avokadu. Po pusryčių grįžtame namo. Andriui prasideda darbo diena, jis atsiriboja nuo mūsų šurmulio ir pasineria į savo projektus. Aš tuo metu rūpinuosi buitimi: važiuoju į parduotuvę, gaminu pietus, su vaikais maudausi baseine. Andrius: Ankstyvas rytas skirtas vandens sportui ir šeimai. Ryte gerai fiziškai išsikrovęs ir paplūdimyje padūkęs su vaikais, ramia sąžine ir su geru energijos užtaisu kimbu į darbus. Kadangi tarp Lietuvos ir Balio – 5 valandų skirtumas, netgi jei susivėlinu ir darbus pradedu dvyliktą, Lietuvoje tuo metu vos septinta ryto. Po darbo einu į sporto klubą, su šeima vėl keliaujame į paplūdimį palydėti saulės, – O kaip saloje atrodo jūsų šei- pasimaudyti. Po to vakarieniaujame, mos kasdienybė? Kaip čia leidžiate bendraujame, o apie devintą, kai visi dienas? nueina miegoti, dar porą valandų paRūta: Jau po kelių mėnesių, pra- dirbu.

100

LAMŲ SLĖNIS

101

102

LAMŲ SLĖNIS

103

Rūta: Nors eilinės darbo dienos yra gan griežtai struktūruotos, savaitgaliais stengiamės ištrūkti ten, kur dar nebuvom, pamatyti ir nuveikti, ko dar nebandėme, geriau pažinti salą ir jos žmones, kultūrą. Taip atrandame nuostabių, džiunglių glūdumoje pasislėpusių krioklių, laukinių paplūdimių, kalnų su pukšinčiais ir vėl užmingančiais ugnikalniais, tūkstančius metų stovinčių šventyklų, kurių didybę saugo beždžionių gaujos, ar tiesiog užklystame į kalnuose esančius atokius kaimelius, kur pasitikdami čiabuviai mus vaišina kava, čiupinėja šviesius vaikų plaukus, skruostus ir palydi mus savo nuoširdžiomis šypsenomis ir nuotaikingu klegėjimu. – Kuo Balis ypatingas? Ką naujo jame atradote? Rūta: Bent jau mūsų miestelis ypatingas tuo, kad vienoje vietoje čia susipynęs tropinis klimatas, Azija, hinduizmas, ir vakarietiška, jaunatviška erdvė, didelė ekspatriantų bendruomenė. Andrius: Kutos regioną, įskaitant Canggu, padėjo išvystyti banglentininkų kultūra. Hinduizmas – svetinga ir tolerantiška religija, tad pastebėjome, jog čia terpę gyventi ir kurti suranda skirtingų vertybių žmonės. Didžiajai daliai čia gyvenančiųjų ne(be)rūpi karjeros aukštumos, finansinė sėkmė ar visuomenės pripažinimas bet kokia kaina. Banglenčių kultūra – tai atsipalaidavimas, tam tikra prasme hipiškas požiūris į gyvenimą. Svarbios ir technologinės galimybės

104

LAMŲ SLĖNIS

– internetas, elektroninė prekyba, leidžiančios tam tikro tipo žmonėms surasti čia vietą. Rūta: Ir tuo ši sala tik dar įdomesnė! Čia sutinki brazilą Luciano, metusį atsakingas pareigas ir šiuo metu Balyje gaminantį kombučią, jo žmoną libanietę Tatjaną, įkūrusią nagų meno studiją. Čia gyvena ir amerikietė Nelly iš Los Andželo, kurianti jogos kilimėlių dizainą ir juos pardavinėjanti internete, čia sutinki Ullą – korėjietę, užaugusią Danijoje, pažindinančią Balio menininkus ir amatininkus su vakariečiais savo organizuojamų dirbtuvių metų. Andrius: Gali sutikti kanadietį, kuris viską metęs čia įkūrė duonos laboratoriją ir kepa nuostabiausią mano ragautą duoną iš raugo su citrinos žievele, rozmarinu ir jūros druska, o vos už kelių žingsnių jauna danų šeima atidariusi kavinę „Copenhagen Canggu“. Čia sutikome ir lietuvių: štai Julius iš Klaipėdos krašto jau aštuonerius metus gyvena Balio saloje ir kuria juvelyriką. Tuo ir įdomi ši vieta – tai ne vien Azija ir tropikai, tai ir geras maistas, įdomūs žmonės. Rūta: Ji ypatinga dar ir tuo, kad vaikai čia kiaurą dieną būna lauke, gryname ore, maudosi baseine, laksto paplūdimyje, o į kambarį eina tik miegoti. O kur dar gausybė tropinių vaisių, kurių čia apstu ištisus metus. Vaikai čia nuolat nuogi ir basi. Mūsų sūnus Vėjas net neturi batų, nors jau tris mėnesius vaikšto savarankiškai. (Juokiasi.) Čia jų tiesiog nelabai reikia!

LAMŲ SLĖNIS

105

106

LAMŲ SLĖNIS

107

– Na, o ką ši kelionė jums padėjo suprasti apie save, šeimą, santykius? Andrius: Vos atvykęs čia supratau, kad Lietuvoje tarp manęs ir vaikų nebuvo stipraus ryšio – tiesiog su jais praleisdavau labai mažai laiko. Lietuvoje slėpiausi nuo vaikų apsikraudamas darbais ir reikalais. Vakarais būdavau pavargęs, energijos neturėdavau, todėl tai primindavo pareigą, džiaugsmo tame buvo mažai. Skamba žiauriai, bet tai aš supratau tik dabar, kai turiu su kuo palyginti, – aštuonis mėnesius visą dieną būnu labai arti mažylių. Kadangi iš mano gyvenimo dingo daug trukdžių, dėmesio centre atsidūrė šeima. Atsirado laiko bendriems užsiėmimams: piešimui, pasakoms, žaidimams, gaudynėms, imtynėms. Staiga pajaučiau, kad buvimas su šeima prisipildė naujos prasmės, kad aš galiu savo vaikus išmokyti to, ko jokia mokykla neišmokys, o jie mane gali išmokyti to, ko tobulėjimo knygelėse neperskaitysiu. – Kaip jūsų vaikai – Upė ir Vėjas – jaučiasi saloje? Rūta: Pirmo mėnesio tikslas buvo išmokyti Upę plaukti. Oro temperatūra čia visada apie 30 laipsnių, o vandens – 28, gyvenimo be baseino neįsivaizduojame. Upė ne tik išmoko plaukti, bet ir puikiai nardo. 10 m baseinas jai – vieni niekai. Mažasis Vėjas taip pat po truputį mokosi nardyti ir plaukti. Vaikai visur keliauja kartu su mumis. Ką veikiam mes, tą veikia ir jie: lipa į kalnus, leidžiasi į krioklius, keliauja plaukioti banglente, lanko aplinkines salas. Juk toks ir buvo šios kelionės tikslas – daugiau laiko skirti sau ir vaikams.

108

LAMŲ SLĖNIS

– Jūsų dukra – ketverių Upė – jau mokosi plaukioti banglente?! Rūta: Taip, Upė iš tiesų mokosi gaudyti bangas! Ir geriau jos nestabdyti, jeigu nenori, kad viskas baigtųsi ašaromis. (Juokiasi.) Kartą pamėginusi užsikabino. Dabar kiekvieną kartą atvykusi prie vandens Upė griežtai pareiškia, kad ir vėl lips ant lentos. Vietos diskusijoms nelieka, o jeigu bandai perkalbėti, viskas baigiasi graudžiomis ašaromis, kurias gali sustabdyti tik ištraukęs banglentę. Ji turi savo mėgstamiausią instruktorių iš Sumatros, su kuriuo drąsiai kopia į vandens kalvas ir nuo jų smagiai leidžiasi. Taip beslystančią bangomis ją pamatę kiti banglentininkai niekada nelieka abejingi, dažnai stebisi sužinoję, kiek jai metų, juokauja, kad tai pats tinkamiausias amžius susipažinti su šiuo sportu. (Juokiasi.) – Kaip atrodo vieta, kurioje gyvenate? Andrius: Neturime pastovios gyvenamosios vietos. Pagyvenę vienoje pamatome jos trūkumus ir ieškodami naujos į savo reikalavimų sąrašą įtraukiame tam tikrus aspektus. Pavyzdžiui, kad būtų gerai gyventi atokiau nuo šventyklos dėl vakarais garsiai skambančių tamtamų. Namus keičiame kas du mėnesius, išbandome įvairius variantus, rajonus, kvartalus, tarsi garniai ieškome idealiai mūsų poreikius atitinkančio lizdo. Mūsų šeimai tinkamiausias derinys – namas su kiemu, baseinu, tropinių augalų sodu pasislėpti nuo saulės, lauke esantys valgomasis ir virtuvė, kur galima vakaroti ir stebėti sode dūkstančius vaikus.

LAMŲ SLĖNIS

109

110

LAMŲ SLĖNIS

111

Žinoma, kai organizuodavomės tolimesnes išvykas, stengdavomės išbandyti egzotiškesnes vietas – joms tikrai nekėlėme jokių komforto reikalavimų. Kuo neįprasčiau – tuo smagiau! Juk galimybė kelioms dienoms apsigyventi namelyje medyje, kuris kabo kelių šimtų metrų aukštyje virš bedugnės, pro kurio langus atsiveria nuostabūs salos vaizdai, ne kiekvieną dieną pasitaiko. Nors, prisipažinsiu, buvo nejauku, kai mus miegančius užklupo tropinė liūtis, taršė namelį, purškė lietų į lovą. Aš lipau patikrinti, ar trobelė tikrai gerai prikalta. Apgalvojau net tai, kur ji kristų – tarpeklio ar siauros perėjos link. Baisu, tamsu. Žinai, kad pagalbon niekas neateis, todėl ištempęs ausis klausai kiekvieno rimtesnio šakos brakštelėjimo. Miegas nekoks, bet ryte atsivėręs vaizdas nugali naktinius išgyvenimus. Esame gyvenę ir toli nuo civilizacijos giliai džiunglėse paslėptuose nameliuose-burbuluose. Šalia jų – laukinis paplūdimys, kur su vaikais žaidėme žydros lagūnos vandenyse. Ten sutikau ir savo gimimo dieną. Buvo apėmęs nuostabus jausmas, lyg jau būčiau čia buvęs, tarsi priklausyčiau šiam kraštui. Tai geriausia gimtadienio dovana, kurią Rūta yra bet kada padovanojusi. (Šypsosi.) – O koks Balio skonis, kvapas? Ką galėtumėte papasakoti apie vietinius patiekalus? Rūta: Pagal hinduizmą baliniečiai tris kartus per dieną neša aukas dievams bei dvasioms ir degina smilkalus. Todėl man Balis visada asocijuosis su

112

LAMŲ SLĖNIS

nuostabiais smilkalų kvapais. Visur, kur pasisuksi, smilksta, rusena ir skleidžiasi smilkalų kvapai: prie įėjimo į namus, prie šventyklų, parduotuvėse, kavinėse. Netgi mes namuose deginame smilkalus – šiltame ore jie visai kitaip atsiskleidžia nei Lietuvoje. Kadangi Balio sala yra ties pusiauju, čia juntami stiprūs vandenyno potvyniai ir atoslūgiai. Atslūgus vandenynui atsiveria dugne esanti jūros augalija, kuri kvepia jūros dumbliais. O po kiekvieno pasiplaukiojimo išlipęs į krantą jauti, kaip ant tavo kūno kristalizuojasi jūros druska. Jeigu lyžtelėtum alkūnę – pajaustum vandenyno vandens sūrumą. Iš indonezietiškos virtuvės labiausiai man patinka bananų lapuose kepta žuvis arba marinuoti vištienos gabalėliai, suverti ant iešmelių, kepami ant žarijų ir patiekiami su aštriu žemės riešutų padažu. Labai mėgstame ir kokosų piene virtus geltonuosius ryžius, gardintus ciberžole ir šafranu, dievinu tešloje keptus bananus. Na, o patys dar atradome raudonąjį ešerį – žuvį, kurios gali nusipirkti netoliese esančiame Jimbarano šviežios žuvies turguje. Skaniausia ji trumpai pakepta, pagardinta jūros druska ir šviežiai maltais pipirais, dar šlakelis žaliosios citrinos sulčių ir tadam – ant tavo stalo pats skaniausias kada nors valgytas žuvies patiekalas. Na ir žinoma, kokie tropikai be egzotiškų vaisių, nuo kurių lūžta gatvės prekeivių lentynos. Vien bananų galėtum suskaičiuoti daugiau nei dešimt rūšių! Mangai, pasifloros, guavos, papajos, drakono vaisiai ir daugybė kitų, kurių pavadinimų nė nežinome.

LAMŲ SLĖNIS

113

– Kokie yra vietiniai salos gyventojai? Kaip atrodo kasdieniai jų gyvenimo ritualai? Rūta: Draugiški ir tikrąja ta žodžio prasme dievinantys kūdikius – juos it mažus dievukus nešioja ant rankų, myluoja ir visaip glėbesčiuoja. Mums buvo net sunkiai suvokiama, kai per tris dienas, praleistas viename kaime, vietinės kavinės šefas taip prisirišo prie mūsų vaikų, kad mums išvažiuojant net apsiverkė. Turbūt nebuvo dienos, kad kas nors neprašytų nusifotografuoti su mūsų sūnumi Vėju. Kartais kavinėse net susėdame taip, kad žmonės negalėtų mūsų neatsiklausę paimti vaiko ant rankų. Andrius: Jei baliniečiui liepsi rinktis tarp darbo ar pamaldų – jis pasirinks pamaldas. Tai centrinė jų kultūros ašis, aplink kurią sukasi daugybė kasdienių apeigų ir ritualų. O kur dar krūva visuotinių ceremonijų, kurios vyksta taip dažnai, kad nenorom užduodi klausimą: „O kada dirbti?“ Jų pasaulėjauta kitokia nei mūsiškė – ne tokia dalykiška, praktiška ir racionali. Baliniečiai karštai tiki, kad melsdamiesi gali pakeisti dalykus, išvengti pavojų. Pavyzdžiui, kai veržėsi vulkanas, jie siuntė maldininkus

114

LAMŲ SLĖNIS

prie kraterio, kad šie savo maldomis nuramintų bundančią gamtos stichiją. Kai skęsta žmogus, jie meldžiasi, kad nepaskęstų. Beje, abiem atvejais maldos padėjo. Vulkanas taip ir neišsiveržė, o skęstantis žmogus kažkokiu stebuklingu būdu sugebėjo išsikapstyti iš vandens. Galbūt todėl į daugelį mums įprastų dalykų jie žvelgia kitaip – mūsų vertinimu, gana atsainiai ir pro pirštus. – Kokių nuotykių, neplanuotų nutikimų patyrėte per šį laiką? Rūta: Didžiausias „nuotykis“ – nuolat išsiveržti bandantis vulkanas Agungas. Po vieno išsiveržimo kelias dienas buvo uždarytas oro uostas, atšaukti skrydžiai, kelių kilometrų spinduliu evakuoti visi gyventojai, seismografai registravo nuolatinius drebėjimus, ore tvyrojo nežinia, horizonte matėsi į dangų kylantis juodas stulpas. Stengėmės išlikti ramūs, nekreipti dėmesio į staiga kilusią žiniasklaidos isteriją. Važiuodami miesteliu vietoje įprastų žmonių matydavome tik tuščias gatves ir užeigas. Vieną vakarą namuose pajutome sieros kvapą, tad naktį net miegoti ėjome su įjungtu seismografu, kad reikalui esant laiku pabustume.

LAMŲ SLĖNIS

115

Beje, po keleto savaičių, ugnikalniui nurimus, mes panorome į jį pažvelgti iš arčiau, tačiau per visišką klaidą netikėtai atsidūrėme šio siaubūno papėdėje. Vaizdas, kurį išvydome, šiek tiek priminė apokalipsę: visa miško augmenija, padengta storu pelenų sluoksniu, labiau priminė lietuvišką rudenį nei tropikus, kaimai ištuštėję, nė gyvos dvasios, aplink paskubomis palikti namai, pavieniai šunėkai, įspėjamieji plakatai. Staiga pamatėme nuo kalno per tarpeklį besileidžiantį motorolerį, ant kurio sėdėjo trys baltais rūbais apsirengę vyriškiai. Tarsi mistiniai veikėjai, atvykę iš kitos paralelės, jie dardėjo žemyn akmenuotu kalnų takeliu, grakščiai rankose laikydami rusenančius smilkalus ir apeiginį geltoną skėtį. Panašu, kad tai buvo tie patys maldininkai, kurie savo maldomis bandė nuraminti bundantį Agungą. Vyras, trumpam išlipęs iš automobilio, greitai sugrįžo. Lauke tvyrojo siaubingai intensyvus sieros kvapas. Pasirodo, atklydome prie paties pono Agungo. Tai vieta, kurioje ilgiau užsibūti nesinorėjo. Tik gerokai atitolę nuo šios vietos už nugarų išvydome stūksant milžinišką kalną, kuris tąryt, kai mes taip netikėtai atsidūrėme aukščiausio pavojaus zonoje, buvo paskendęs rūke. Pasirodo, navigacijos sistema, kuria

116

LAMŲ SLĖNIS

taip patikliai vadovavomės, jau nebe pirmą kartą kaip reikiant suklydo ir nuvedė mus susipažinti su šiuo ugnies katilu iš taip arti, kaip patys savo noru tikrai nebūtume ryžęsi. – Balyje praleidote jau aštuonis mėnesius – kiek dar laiko planuojate čia būti? Andrius: Laikas – tai banga. Kaip putojantis vandens kalnas, nuo kurio leidiesi ir nejauti, kaip greit jis praskrieja. Po aštuonių mėnesių vasarai nusprendėme grįžti namo – į Lietuvą. Kai saloje palikti draugai klausia, kada sugrįšite, mes kukliai sakome: nežinome, nes dabar labiausiai pasiilgome tėvų, brolių, miškų, ežerų, marių, uogų ir viso to, ką vadiname namais. Tik sugrįžę namo ir atsitraukę nuo savo nuotykių Balyje galėsime pasakyti, ką norime veikti toliau, ar norime sugrįžti. Vilioja atsakymas, kad būtinai, bet nenorime prisižadėti patys sau. Pasaulis didelis ir gražus, todėl lai tai lieka atviras klausimas. Prieš kelias dienas atsisveikindami su bičiuliu brazilu, kuris čia, Balyje, jau gyvena pastaruosius kelerius metus, dalijomės apmąstymais šia tema. Jis tarsi paantrindamas mums pasakė, kad svarbu sugrįžti namo, patikrinti save, o pajutus, kad traukia atgal, – sugrįžti.

LAMŲ SLĖNIS

117

118

LAMŲ SLĖNIS

NAUJOS LOVOS 2000T® | HERLEWING® | EALA® | MARANGA®

BE AWAKE FOR THE FIRST TIME IN YOUR LIFE

RŪDNINKŲ G. 16 VILNIUS | +370 611 25600 | INFO@HASTENSVILNIUS.LT

LAMŲ SLĖNIS

119

Dainininkė, skaitmeninės rinkodaros specialistė DOVILĖ FILMANAVIČIŪTĖ kartą prieš ketverius metus sugalvojo pažiūrėti kino filmą tik moterų kompanijoje. Šią vasarą kartu su „Somersby“ nealkoholiniu sidru Dovilė ir vėl kvies „Normalias bobas eiti OUT“. Po interviu kilo mintis, jog tam, kad pabėgtum nuo rutinos, kartais užtektų vien pasiklausyti teisingų, įkvepiančių ir ilgai nepaliekančių Dovilės minčių. O kur dar kinas su šešiais šimtais raudonai lūpas pasidažiusių moterų!

MISIJA: PABŪTI ATLAPA ŠIRDIMI Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

– Dovile, tai kas gi yra ta „normali boba“? – Tai geras klausimas, kurio dažnai sulaukiu, ir gana sudėtinga į jį atsakyti. Iniciatyvą „Normalios bobos eina OUT“ pradėjau visiškai netyčia, negalvodama, kad tai virs judėjimu. Tais metais režisierė Lina Plioplytė pristatė nuostabų dokumentinį filmą „Amžinai stilingos“ apie vyresnio amžiaus niujorkietes, jį pamatyti norėjau ne tik su geriausia drauge, bet subūrusi didesnę merginų kompaniją. Paskelbiau įrašą feisbuke, tik nesitikėjau, kad merginų susirinks 250! Pamenu, aplankė keistas jausmas: jei mes visos esame tokios drąsios, spalvingos, žavingos, kaip gali būti, kad kol nepasirodo žmogus, nešinas vėlia-

120

LAMŲ SLĖNIS

va ir tam tikra žinute, visos užsisukame savoje buityje ir niekur neišeiname? Pagalvojau, kad norėčiau ir toliau skatinti moteris skirti daugiau laiko sau ir savo draugėms, į šalį padėti telefonus, išjungti kompiuterius, palikti buitį už nugaros ir smagiai pabūti kartu. „Normalių bobų“ negaliu sutalpinti į vieną sakinį, tačiau jas neabejotinai vienija noras pasisemti kažko į save, o po to gyvenimo džiaugsmą išspinduliuoti aplinkai, pasiryžti neįmanomiems dalykams. Tokios jos – mylinčios gyvenimą, atviros, bendruomeniškos ir labai atsakingos moterys. Ir kiek aš ten jų sutikau!

– Kilo mintis, kad ilgai negalvodamos einame linksmintis iki paryčių, tačiau jei iš tikrųjų esame tokios atsakingos, stiprios, darbščios, daug siekiančios ar jau pasiekusios, pajėgios atskleisti savo jautriąją pusę, norisi ne tik linksmintis, bet ir kažkam padėti. Yra tokių „normalių bobų“, kurioms dar reikėtų trupučiuko pagalbos. Ją mes ir stengiamės suteikti. Aš labai bijau imituoti gerumą, bandyti būti geresnė nei iš tiesų esu, bet kai mums pasiseka kažkam padėti, kai žinome, kad viena ar kita organizacija tam tikrą laiką turės tai, ko reikia, pavyzdžiui, Mamos ir vaiko dienos centras galės nesirūpinti higi– Neretai einate ne tik linksmin- enos reikmenimis pusantrų metų, aptis, bet ir daryti gerų darbų? lanko nuostabus jausmas.

LAMŲ SLĖNIS

121

„Normalios bobos eina OUT“ yra visiškai nekomercinis projektas. Kai nesieki finansinės naudos, o nuoširdžiai kvieti moteris pasikalbėti, tada jų tiek daug ir susirenka. Ne kiekvieną kartą pavyksta užsiimti labdaringais projektais, bet aš ir kalbu atvirai: „Normalios bobos eina OUT“ – tai daugiau bendruomeniškumo, moterystės ir tarpusavio dalinimosi projektas. Žmonėms, gyvenantiems kūryba, žodinė ir dvasinė motyvacija, palaikymas – nebūtinai finansinis – yra labai svarbu. Per pirmąjį išėjimą aš pasikroviau tiek energijos, kad nuo jo praėjus ketveriems metams, šį birželį ir rugpjūtį, net nedvejodamos ir vėl susitiksime. Visiškai nesvarbu nei tavo dydis, nei tavo amžius, nei socialinė padėtis – mūsų susitikimai yra apie džiaugsmą, kurį kiekviena gali patirti. – Kaip renkatės filmus? – Esu tikra sinefilė, kinas ir muzika man yra kaip oras ir vanduo. Tad filmus atrenku tik tuos, kuriuos pati norėčiau pamatyti. Specialiai iki susitikimo jų nežiūriu, tačiau šiaip esu susipažinusi su daugelio kino režisierių darbais, išmanau įvairių šalių kino specifiką. Man labai svarbu, kad kartu praleistas laikas būtų turiningas ir perteiktų stiprią žinutę. Su „bobomis“ esame žiūrėjusios filmų, kurie pabrėžia, kad penkiasdešimt metų yra pati moters grožio pradžia, kad mamos ir sūnaus santykiai yra

122

LAMŲ SLĖNIS

labai sudėtingi, kiti filmai įsiminė stipriais meniniais sprendimais ar tiesiog sukrėsdavo. Būna, merginos iš kino salės išeina ir raudodamos... Taip pat esame dalyvavusios režisierės Dalios Ibelhauptaitės renginiuose, organizavome gastronominio kino peržiūras. „Bobos“ žino, kad manęs nepamatysi renginiuose, kurie man ne prie širdies. Sulaukiu daug pasiūlymų: jungtis prie maratono bėgikų, organizuoti treniruotes, grožio ritualų mokymus, – tačiau man labai svarbu, kad pati tą „boboms“ siūlomą susibūrimo veiklą mėgčiau, tai ir padeda atsirinkti. – Moterystės temos – kodėl jos svarbios? – Sulaukiu komplimentų, kad mano viešojoje erdvėje rašomi tekstai suteikia motyvacijos. Mes labai save plakame, daug kompleksuojame, nerandame atsakymų į kertinius klausimus. Kai sąmoningai pradėjau kalbėti su savimi, supratau, kad nesvarbu suknelės dydis, nesvarbu, ar mūsų lūpos storos, ar plonos, blondinės mes ar brunetės, aukštos ar žemos, – privalome palaikyti ir įkvėpti vienos kitas. Būryje tai daryti daug lengviau. – Esate surengusi peržiūrų ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Klaipėdoje. Kaip kilo mintis iškeliauti iš Vilniaus? – Labai buvo gaila, kad Lietuvoje visos pramogos koncentruojasi Vil-

niuje ir kad mano rankos ne tokios ilgos, jog apglėbčiau Kauną ir Klaipėdą. O klaipėdietės nuoširdžiai skundėsi neturinčios kur išeiti ir kad kiekvienas toks „šaršalas“ joms tampa švente. Labai norėtųsi palaikyti ir kitų miestų moterų bendruomenes. Beje, „Normalios bobos“ jau turi ir brolius – „Normalius bičus“! „Kino pavasaryje“ peržiūrėjusi filmą „Terapija“ supratau, kad mes kartais taip užsižaidžiame nagrinėdami moterų problemas, kad nepagalvojame, jog mūsų vyrai tų problemų turi ne ką mažiau! Širdį sudaužė supratimas, kad vyrų pasaulyje yra dar jautresnių temų. Žinoma, aš „Normalių bičų“ susitikime nedalyvavau – teisę organizuoti šiuos renginius padovanojau geram bičiuliui, bet tai, ką jis papasakojo po seanso – kaip jie visi verkė, ir apie ką kalbėjosi iki antros ryto, mane iš tikrųjų sujaudino. Supratau, kokie prasmingi tokie susitikimai. Vaikinai nusprendė, kad visi jų išėjimai bus labdaringi. Pirmojo metu surinktas lėšas paaukojo organizacijai „Vilnius Social Club“, rengiančiai futbolo treniruotes vaikams, augantiems neturtingose šeimoje. Kito išėjimo metu buvo aukojama organizacijai „Gabrieliaus kariai“, psichologiškai, fiziškai ir finansiškai padedančiai buvusiems Lietuvos karininkams. „Bobos“ gyvuoja jau ne vienerius metus – tikiu, kad ir vyrai ras jėgų susitikti dažniau. Juk visi galime bent valandą pabūti atlapomis širdimis.

LAMŲ SLĖNIS

123

124

LAMŲ SLĖNIS

Kino seanse nedalyvauja vaikinai, mes ten galime kikenti, jei norime, kalbėti visokiausias nesąmones ar sąmones, išsiguosti, pasidalinti – man šis jausmas yra pats geriausias.

LAMŲ SLĖNIS

125

Tikiu, kad geras maistas tiek namie, tiek „out“ yra viena iš stipriausių meilės išraiškų.

126

LAMŲ SLĖNIS

– Kokie kino seansai suplanuoti šią vasarą? – Vasara yra labai keistas laikas – rodos, visi kino gerbėjai laukia rudens. Birželį žiūrėsime filmą „Terminalas“ su Margot Robie ir Dexteriu Fletcheriu. Peržiūrėjusi M. Robbie filmą „I, Tonya“, tapau didžiule šios moters gerbėja, tad labai noriu pakviesti moteris pasižiūrėti naujausios jos juostos. Tačiau iš tiesų labiausiai laukiu rugpjūčio, kai filmus žiūrėsime po žvaigždėmis Valdovų rūmuose. Net negaliu nupasakoti, kokia ten būna nuotaika. Kai pirmą kartą Valdovų rūmuose ruošėmės žiūrėti filmą su Audrey Hepburn, visą dieną tiek laksčiau, kad vakare vos spėjau pasidažyti lūpas. Kai mano „bobos“ pradėjo rinktis, galvojau, prasmegsiu skradžiai žemę! Perlai, suknelės, raudonos lūpos, šukuosenos... Jei pamatytumėt, kaip atrodo 600 pasipuošusių merginų eilė! Stengiuosi į mūsų susitikimus

įpinti ir kino klasikos, tad rugpjūtį laukia filmas su legendine aktore Grace Kelly. Be to, planuojame pamatyti ir režisieriaus Paulo Thomaso Andersono juostą „Nematomas siūlas“. O po peržiūrų išeisime pabūti kartu su nealkoholiniu sidru „Somersby“. Bijau, kad negrįšime iki saulėtekio... – Kokiuose dar renginiuose dalyvausite su jūsų partnerių „Somersby“ nealkoholiniu sidru? – Žiūrėsime filmus, eisime į „Kultūros nakties“ koncertus – „Vilnius Tech Park“ bus įsikūrusi speciali „Somersby“ nealkoholinio sidro erdvė – ir, žinoma, smagiai leisime laiką prie jūros ar tiesiog balkone... Tie, kas mane pažįsta, žino, kiek daug laiko aš praleidžiu virtuvėje. Mėgstame į namus kviestis draugų, ruošti pusryčius – sūdyti lašišą, virti Benedikto kiaušinius. Ne paslaptis, kad esu burbuliuojančių gėrimų mėgėja, tad su „Somersby“ ne-

alkoholiniu sidru mums tikrai pakeliui! – Kulinarija yra dar viena jūsų aistra? – Tikiu, kad geras maistas tiek namie, tiek „out“ yra viena iš stipriausių meilės išraiškų. Stengiamės laikytis tradicijų, o jos mūsų namuose labai susijusios su maistu. Turime didžiulę draugų kompaniją, su vaikais ir šunimis – kviesdama juos į svečius aš labai daug verdu. Visi žino, jog būtinai susirinksime per Kalėdas, taip pat ir savaitgaliais vis susigalvojame progų. Prieš porą savaičių surengėme didžiulį pikniką, primarinavome skumbrių, mėsos, pridarėme salotų ir Užupyje klegėdami kepėme grilio patiekalus, buvo taip smagu! Man tai didžiulė meilės draugams ir mylimam žmogui išraiška. Stengiuosi šeštadieniais patiekti pusryčius į lovą. Visi žino – jeigu užsuksite pas Avį, bus persivalgymo fiesta!

LAMŲ SLĖNIS

127

– Kodėl taip svarbu pabėgti nuo rutinos? – Artimiausių draugių aplinkoje pastebiu: per mūsų visų skubėjimą ir greitą gyvenimo tempą reikia ypatingos progos tam, kad išeitum į vietą, kurioje pasisemtum turinio. „Normalios bobos eina OUT“ žinutė visada buvo tokia – pakanka pagriebti draugę už rankos ir, žiūrėk, jūs jau ištrūkot į kino teatrą. Pričiupot nealkoholinio sidro taurę, pabuvot, įsidėjot į galvą ir į širdį kažką naujo, išsiverkėt, išsijuokėt, ir vėl grįžtate į kasdienybę. Gal nuskambės banaliai, o kam nors tai gali pasirodyti net seksistinis pareiškimas, bet mūsų susitikimuose tvyro tam tikra energija ir jausmas, kad visos turime „mažą paslaptėlę“... Kino seanse nedalyvauja vaikinai, mes ten galime kikenti, jei norime, kalbėti visokiausias nesąmones ar sąmones, išsiguosti, pasidalinti – man šis jausmas yra pats geriausias. It darytum gerą nusikaltimą...

prie jūros. Niekada negalvojau, kad man taip nutiks, tačiau jau noriu sukišti rankas į lysvę, ką nors sodinti. Ši vasara nebebus tokia laisva – bus keletas koncertų, darbų, bet tikrai norėčiau turėti galimybę kiekvieną mielą dieną sėsti ant dviračio, važiuoti į pajūrį, skaityti knygas, vaikščioti po kopas ir miškus, klausytis muzikos, būti su artimais žmonėmis. Kol kas vasara bėga ne taip, kaip noriu, tačiau galbūt ji dar net neprasidėjo?

– O ar vasara tinkama rašyti muzikai? – Ne... Man labai patinka Justės Arlauskaitės-Jazzu pasakymas: „Jei man linksma, aš negaliu nieko rašyti“. Man lygiai taip pat: jei man ne liūdna, ne verksminga, ne dramatiška, nieko negaliu parašyti. Kaip gerai, kad jau esu paruošusi albumą, kurį tereikia įrašyti, – nueiti į studiją, įdainuoti vokalą ir pristatyti klausytojams. Tai planuoju padaryti rudenį. O vasara... Viena gera bičiulė pasakė, kad vasarą svarbu būti lauke. Tai aš ir būnu! Štai se– Kokia bus Dovilės vasara? kmadienį eisime į trijų arba septynių – Tiesą pasakius, svajonių vasarą kilometrų ekskursiją „Vilniaus mįslės“ patyriau pernai – visą mėnesį gyvenau po slapčiausias Vilniaus vietas!

128

LAMŲ SLĖNIS

129

Japoniškų aromatų ženklo „@aroma“ įkūrėjas Satoshi Kataoka ir šiems kvapams Europoje atstovaujantis aromatų dizaineris MAURICE’AS JOOSTENAS niekada nesirinko lengviausių kelių. Jų kuriami unikalūs kvapai viešosioms erdvėms sudėlioti tik iš natūralių ingredientų, nors būtų taip lengva apgauti uoslę įlašinus kelis lašus sintetinių molekulių... Vis dėlto noras sugrąžinti žmogų prie išgrynintų, natūralių patirčių ir emocijų jiems kur kas svarbiau nei trumpalaikis romanas su kvapu.

IŠGIRSTI KVAPO ŠNABŽDESĮ Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: „@aroma“ archyvas

– Satoshi, kaip atradote kvapų pasaulį, juk iki tol užsiėmėte visai kita, ne tokia romantiška veikla? Satoshi: Taip, iš tiesų baigęs teisės studijas pasinėriau į visai kitokią veiklą – įsidarbinau vokiečių kompanijoje „Bosch“, o po devynerių metų įkūriau savo bendrovę, kurioje įrenginėjome biurus. – Visiškai nieko bendra su aromatais! O kaip jie atsirado jūsų akiratyje? Satoshi: Prieš du dešimtmečius Japonijoje buvo labai populiaru išvykti ir susituokti svetur. Populiariausios kryptys būdavo Havajai ir Australija. Kartą sulaukiau iš vieno kliento

130

LAMŲ SLĖNIS

pasiūlymo nuvykti į Australiją, patyrinėti vietos rinką ir atrasti produktų, kurie padarytų šią šalį dar geidžiamesne kelionių kryptimi. Taip išvykau tyrinėti Australijos ir ten atradau eukaliptą. Australai šį augalą naudoja ne tik aromaterapijoje, bet juo ir gydo peršalimo ligas ar naudoja kaip prevencinę priemonę prieš įvairius mikrobus. Tai – natūralus ir labai paplitęs vaistas. O man, kaip ir daugeliui japonų, tai buvo visiškas atradimas. Tad susiradau įmonę, prekiavusią eukaliptų ir kitais eteriniais aliejais ir ėmiau tuos kvapus importuoti į Japoniją. Tokia ir buvo mano pažinties su kvapais pradžia.

– O kada nusprendėte pats imtis kurti unikalius kvapus? Satoshi: Pamažu supratome, kad daugelis didelių įmonių norėtų turėti savo išskirtinį kvapą, pamanėme, kad tai – puiki niša ir įdomi galimybė pradėti kurti kvapus patiems. Pradėjome siųstis natūralius ingredientus iš Europos, JAV, Indijos, rinkomės ir autentiškus japoniškus augalus, tokius kaip japoniškasis kiparisas, kadagys ar citrusiniai augalai. Taip prasidėjo unikalių mišinių paieškos. Radome dvi aromaterapijos specialistes, kurioms buvo įdomi ne tik funkcinė, bet ir emocinė kvapo pusė. Kartu ir sukūrėme pirmuosius kvapų mišinius. Kiek vėliau prie mūsų komandos prisijungė Maurice’as.

Nuotrauka: Gudrun Senger

LAMŲ SLĖNIS

131

– Maurice’ai, jūs į kvapų pasaulį atėjote iš meno – juk iš tiesų esate skulptorius. Ką bendro turi kvapai ir skulptūra? Maurice’as: Tuo metu jau gyvenau Japonijoje. Satoshi komanda ieškojo žmogaus, kuris suprastų ryšį tarp vizualiojo pasaulio ir kvapų meno. Kitaip tariant, kad jis gebėtų kvapą paversti vaizdu, vizija, koncepcija. Pradėjau ieškoti įdomių natūralių ingre-

132

LAMŲ SLĖNIS

dientų ir kurti kvapų dizainą. Beje, rasti aukštos kokybės natūralių ingredientų nebuvo taip paprasta, nors ieškodavome visame pasaulyje. Gali įsigyti 20 skirtingų rūšių kedrų, rozmarinų, apelsinų, bet tokių, iš kurių galėtum sukurti harmoningą visumą, nėra tiek jau daug. Išties kuriant kvapus labai svarbu pasitelkti visus savo jausmus ir uosles. Tai sudėtingas procesas, man turintis

daug bendra su meno kūrimu. Tai lyg paveikslas, kurio nematai, – bet jis veikia daugelį tavo juslių. Kuo daugiau bandai, tuo jautresnė tampa tavo nosis, imi pastebėti vis naujų kvapo aspektų. Satoshi: Dauguma parfumerių puikiai išmano kvepalų kūrimą iš cheminių ingredientų. Bet sunku rasti žmogų, kuris taip pat puikiai valdytų natūralias medžiagas. Tuo metu, kai pra-

dėjome kurti „@aroma“, visa kvepalų praktiškai bet kokį kvapą ir jis bus kur industrija buvo pasukusi cheminiu, kas intensyvesnis – tačiau ne toks masintetiniu keliu. lonus, be to, galintis sukelti nemalonių pašalinių efektų. Todėl mes ir renka– Kaip skiriasi sintetinio ir natū- mės natūralų kelią, tiesiog maišome ralaus kvapo gamybos procesas? skirtingus ingredientus ir ieškome jų Satoshi: Sintetiniuose kvapuose dermės. daug lemia kiekviena abstrakti sudėties molekulė. O natūralūs ingredien– Ar ir šiandien kvapų dizainerių, tai – tai ir savaime natūralus kvapas. besirenkančių natūralius augalus, Iš sintetinių medžiagų gali sukurti vis dar mažuma?

Satoshi: Jų rasti nelengva net tokioje šalyje kaip Japonija. Todėl vykdome ir edukacinę programą, skleidžiame žinias, kurias sukaupėme per daugelį metų. Pamažu vis daugėja nepriklausomų parfumerių, kurie grįžta prie natūralumo, prie pačių kvapo šaknų. Net ir didžiosios kompanijos eina šiuo keliu, nes jaučia žmonių susidomėjimą ir norą grįžti prie grynumo, tikrumo, prie to, kas mes iš tikrųjų esame.

LAMŲ SLĖNIS

133

134

LAMŲ SLĖNIS

135

– Užsiminėte, kad anksčiau japonai ne uostydavo, bet klausydavo kvapo? Maurice’as: Tai graži istorija, pasakojanti, kad norėdamas pajusti kvapo gelmę, turi susikaupti tyloje. Arba „įsiklausyti“ į kvapą. Tai lyg meditacija, koncentracija, vidinis pojūtis. Satoshi: Tik sutelkęs visą dėmesį gali pastebėti pačias subtiliausias kvapo detales, išgirsti kvapo šnabždesį. – Na, o kaip kvapai geba keisti mūsų emocijas ir nuotaikas? Maurice’as: Kai pirmykštės bendruomenės dar gyveno laukinėje gamtoje, uoslė buvo esminis išgyvenimo instinktas. Ir jis giliai įsitvirtinęs mūsų genetikoje. Kvapo poveikis mūsų emocijoms yra tiesioginis, čia nėra jokių filtrų. Todėl jis toks galingas. – Keista, kad yra kvapų, kuriuos vieni mėgsta, o kiti negali pakęsti... Maurice’as: Tai susiję su mūsų asmeninėmis patirtimis, tuo, kas įvykę praeityje, kas mums svarbu, kaip gyvename, ką tam tikri kvapai mums primena. O juk kiekvienas turime labai skirtingų patirčių. Be to, kvapus

136

LAMŲ SLĖNIS

natūraliai skirtingai priima moterys ir vyrai. – Esate sukūrę aliejų, skirtą išvalyti orui. Vadinasi, kvapas geba net pakeisti oro cheminę sudėtį? Maurice’as: Tam tikri aliejai pasižymi stipriomis antiseptinėmis savybėmis – pavyzdžiui, eukaliptų ar arbatmedžių. Galima būtų tiesiog naudoti juos grynus ir taip išvalyti orą nuo bakterijų, tačiau norisi, kad kvapas būtų dar ir patrauklus. Čia ir prasideda kvapų dizainas, kai siekiama atrasti tinkamas proporcijas, priartinti kvapą prie geidžiamo įvaizdžio ir dar suteikti jam tam tikrų funkcinių savybių. Natūralūs ingredientai tuo ir įdomūs – kad jais galima ne tik mėgautis, bet ir justi jų teigiamą poveikį mūsų savijautai.

krą emociją, o gal tik subtiliai kažką priminti, nustebinti, nuraminti, atpalaiduoti... Kvapu visada perduodame emociją. Satoshi: Daugelis vis dar naudoja sintetinius kvapus. Jų poveikis – greitas ir intensyvus. Norint išgirsti ir pajusti natūralų kvapą, reikia kur kas daugiau laiko. Tai lyg ilgalaikiai santykiai su žmogumi. Arba šokių muzika, kuri puikiai tinka linksminantis, bet tikrai nesinorėtų, kad ji skambėtų ir tavo miegamajame, kur ateini pailsėti. Maurice’as: Išties labai dažnai bendraudamas su klientais pastebiu, kad jie jau puikiai žino, ko nori. Ypač dizaineriai ir architektai. Kartais tereikia kelių užuominų ir greitai randame sprendimą. Tai rodo, kad universalios vertybės tikrai egzistuoja.

– Daugiausia kuriate kvapus viešosioms erdvėms – ar egzistuoja tam tikrų taisyklių, koks kvapas kokiai vietai ar interjerui tinka? Maurice’as: Pirmiausia reikia atsižvelgti, kiek laiko toje erdvėje žmonės praleis. Gal jie tik praeis, o gal liks ilgiau, pabus apsupti to kvapo. Taip pat svarbu, ar kvapu norima patraukti žmogaus dėmesį, ar sukurti tam ti-

– Teko girdėti, kad anksčiau japonai kvapo nepurkšdavo ant odos, bet kvepalais kvėpindavo drabužius? Satoshi: Taip, drabužiai būdavo dedami ant specialaus prietaiso, kuris skleisdavo norimą aromatą, ir jie prisigerdavo kvapo. Buvo įprasta, kad kvepėti turi ne oda, o drabužiai, nes kiekvienas žmogus ir taip turi savo unikalų kvapą.

LAMŲ SLĖNIS

137

– Kokių keisčiausių pageidavimų esate sulaukę iš savo klientų? Satoshi: Mūsų dažnai prašoma sukurti kavos, įvairių kitų gėrimų ir patiekalų, pavyzdžiui, obuolių pyrago, kvapus. Bet natūraliais ingredientais ne visada gali perteikti būtent tokį aromatą. Be to, kai kurių užsakymų tiesiog atsisakome, nes jei kavinė kvepės kava vien tam, kad pritrauktų daugiau žmonių, tai bus paprasčiausia klastotė. Juk kvepia ne tikra kava, o tik jos imitacija. Vargu ar kas nors žinodamas tiesą norėtų ten užsukti... Maurice’as: Labai įdomi patirtis buvo kurti kvapus vienam prabangiam Anglijos viešbučiui, puoselėjančiam natūralumą ir autentiškas patirtis. Mūsų buvo paprašyta sukurti tris skirtingus kvapus. Pirmasis – miško, supančio viešbutį, gaivus ir tyras. Antras – lyg žiemą sėdėtum prie degančio laužo, skleidžiantis šilumą ir saugumą. O trečiasis – perteikiantis vidurvasarį žydinčio sodo gaivališkumą. Klientas mus pakvietė pasisvečiuoti ir kvapus kurti įsijautus į pačią aplinką. Juk visų svarbiausia – tai patirtys, pagauti tą akimirką, kvapo esmę. Tad nuvykome kelioms dienoms, atsigabenome visą reikiamą įrangą, vaikščiojome po mišką, rinkome augalus ir samanų gabalėlius, o paskui juos distiliavome, kad išgautume unikalų vietos kvapą. Tai buvo visiškai natūralus kvapo gimimas. Ir mūsų sukurti kvapai tai vietai puikiai tiko.

prasčiau į natūralius kvapus įmaišyti ir šiek tiek cheminių, kaip daro dauguma... Kodėl vis dėlto renkatės kur kas sudėtingesnį kelią? Satoshi: Tiesą sakant, manau, kad tie, kurie renkasi sintetinius kvapus, tiesiog neturi arba nežino turį pasirinkimo galimybės. XX a. pabaigoje staiga tapo madinga kvėpinti viešąsias erdves. Tiesa, natūralių kvapų tuo metu tiesiog nebuvo, tad viešbučiai, mados namai ir parduotuvės kvepėdavo „Chanel“ ar kitais prabangiais kvepalais. Tačiau kvapas būdavo gerokai per intensyvus. Žmonėms neretai sukdavosi ar imdavo skaudėti galvą, kildavo kitų pašalinių efektų. Džiugu, kad tiek kosmetikos, tiek maisto ir gėrimų, tiek tekstilės industrijos pamažu nuo sintetinių kvapų suka link natūralaus pasirinkimo. Vis daugiau žmonių renkasi kokybę ir grynumą.

– Na, o jūs patys ar turite mėgstamiausią kvapą? Satoshi: Dažnai girdžiu šį klausimą! (Juokiasi.) Man patinka medžio kvapas miegant, citrusai – ryte ir dieną. Išties turiu keletą mėgstamiausiųjų ir pagal progą stengiuosi rinktis skirtingus kvapus. Maurice’as: Tikrai daug priklauso nuo akimirkos, kurioje esi. Man labiausiai patinka gilūs kvapai. Mėgstu prieskoninius augalus, aštrokus, japoniškos medienos kvapus, gėlių aromatus. Satoshi: Kvapas, lyg foninė muzika, turi derėti prie aplinkos, įvaizdžio, – Bet juk ir jums būtų kur kas pa- jausmo, erdvės.

138

LAMŲ SLĖNIS

139

Japonų ir danų dizaino tradicijas sieja daug bendro. Naujoji „Republic of Fritz Hansen“ valgomojo kėdė „N01“ – geriausias šios bendrystės atspindys. Rodos, tai tik paprasta kėdė, tačiau kiek daug ji gali papasakoti! Japonų dizaino studijos „Nendo“ kūrinys į šiuolaikinius namus sugrąžina dalelę gamtos, kalba apie meilę amatui, aukščiausią kokybę, savitą estetiką ir dizaino grynumą.

JAPONIŠKA PRECIZIKA IR SKANDINAVIŠKAS MODERNUMAS Modernus gyvenimas Ši kėdė atras vietą namuose, kur valgomasis kambarys seniai nebėra tik erdvė, skirta mėgautis maistu, – jame taip pat verda kūrybiškumas, šilti pokalbiai, ten gera tiesiog atsipalaiduoti po įtemptos darbo dienos ir mėgautis akimirka. Bendradarbiaudami su japonų dizaino studija „Nendo“ danų dizaino namai „Republic of Fritz Hansen“ pristato kėdę, kuri atrodo minimalistinė, bet yra ilgo ir kruopštaus darbo rezultatas. Todėl ji tokia universali, tarnausianti daugelį metų. „Nendo“ kūrėjai kalba ta pačia di-

140

LAMŲ SLĖNIS

Atsisėdę ant jos, pajusite, kad tai „Fritz Hansen“ kėdė. Pagyvenę su ja, suprasite, kad tai tikras japoniškas dizainas. Oki Sato, dizaino studijos „Nendo“ įkūrėjas

Dėmesys detalėms Plika akimi ne taip lengva pastebėti kiekvieną dizainerio Oki Sato sprendimą, priimtą siekiant sukurti nepriekaištingą ir akiai patrauklų baldą, – kai kas taip ir liko paslėpta kompleksiškame ir tobulai atliktame gamybos procese. Sutvirtindamas sėdimąją dalį su ranktūriais O. Sato sukūrė iliuziją, kad šios dalys tarsi švelniai susilieja viena su kita. Tačiau nepaisant lengvumo iliuzijos, šis baldas iš tiesų yra itin tvirtas ir ilgaamžis. Kėdė „N01“ primena geometrinę žaidimų aikštelę. Atkreipkite dėmesį: visos vertikalios linijos yra storesnės viduryje nei galuose, o visos horizontalios – tiesios. Skirtingos geometrinės formos ir medžiagos (medis bei fanera) šios kėdės dizainui suteikia dar daugiau gyvybės ir įdomumo.

Apie dizainerį Kėdės „N01“ autorius – dizaino studijos „Nendo“ įkūrėjas Oki Sato. Jo kūryba aprėpia ne tik baldų dizainą, bet ir grafikos darbus, meno instaliacijas ir architektūrą. O. Sato gimė Toronte, Kanadoje, vėliau persikėlė į Tokiją, Vasedos universitete baigė architektūros magistro studijas, o 2002 m. įkūrė studiją „Nendo“. „Nendo“ darbai

Tobulybės dėlionė zaino kalba, kuri užkoduota ir „Fritz Hansen“ DNR, o skandinaviškas tradicijas papildo autentiškos amatininkystės ir meistrystės prieskoniais. Estetiškas ir funkcionalus šios kėdės dizainas buvo kuriamas milimetras po milimetro, sutelkiant dėmesį į menkiausią detalę. „N01“ sėdimoji dalis ir atlošas pagaminti iš devynių faneros sluoksnių, o kėdės rėmas – iš tviros medienos. Jei egzistuoja sąvoka „nuoširdus dizainas“, „N01“ yra būtent apie tai. Bet ir apie medžio skleidžiamą šilumą ir bekompromisę kokybę. Kėdės lengvumas – ramus ir viliojantis prisėsti, konstrukcija – sumani ir atlikta pasitelkus japonišką perfekcionizmą.

Neįprastas ir „N01“ gamybos procesas, reikalaujantis itin daug kruopštumo ir atidumo. Ši kėdė kuriama kaip dėlionė, ją sudaro 23 skirtingos detalės, pagamintos vienai belgų šeimai priklausančioje 1924 m. įkurtoje gamykloje. „N01“ galima pasirinkti trijų skirtingų variantų – natūralaus arba juodo dažyto ąžuolo ir buko. Taip pat su specialiu medžiaginiu ar odiniu paminkštinimu. Kėdė surenkama rankomis – taip užtikrinama, kad darbas bus atliktas taip nepriekaištingai, kaip tik įmanoma. Čia nėra jokios galimybės suklysti – jei taip nutiktų, procesą tektų pradėti iš naujo, nuo pat pirmosios dėlionės detalės. Parengta pagal „Lamų slėnio“ informaciją

pripažįstami visame pasaulyje ir yra pelnę daugybę svarių apdovanojimų – pavyzdžiui, „Dezeen“, „Wallpaper“ ir „Red Dot Design Awards“. O. Sato teigia savo darbais siekiantis sukelti nuostabos akimirką. Skulptūrišką požiūrį į dizainą ir gebėjimą dirbti su skirtingomis medžiagomis bei technikomis puikiai atspindi ir pačios studijos pavadinimas, japonų kalba reiškiantis „modilinas“. Naująją „Fritz Hansen“ kėdę „N01“ galite įsigyti interjero salonuose „Skandinaviški interjerai“ Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. www.skandinaviskiinterjerai.lt

LAMŲ SLĖNIS

141

Drabužių dizainerės MORTOS NAKAITĖS kūryba, kaip sako ji pati, – daugiasluoksnė ir sunkiai nupasakojama žodžiais. Tačiau atidžiau pažvelgus į lengvus siluetus, į estetiškas klostes ir ramias spalvas, atrodo, galima justi juose atsiskleidžiančią itin asmenišką ir emocionalią istoriją. Šįkart naujoji kolekcija „In Oscillation“ (liet. „Virpėjime“) sukurta bendradarbiaujant su dizainere Aida Einore.

MADA

JAUSMINGOJI MELANCHOLIKĖ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Paulius Gasiūnas Portretas: Gertrūda Varnaitė

– Morta, kaip per dvejus metus po pirmosios kolekcijos pristatymo pasikeitė tavo požiūris į madą, kūrybą? – Požiūris tampa vis gilesnis, toliau ieškau savo unikalios pozicijos tarp meno ir dizaino. Tapau drąsesnė, užtikrintesnė. Galiu teigti, kad tikiu tuo, ką darau, stebiu, kaip klojasi aplinkybės, nieko nespaudžiu ir tiesiog mėgaujuosi. Dirbu intuityviai, vienas pojūtis veda į kitas nevalingas patirtis, todėl sudėtinga nupasakoti, kokia logika vyksta mano darbas, kaip šokinėja mintys. Lavinu savo intuiciją, tai tampa esmine mano darbo priemone. Kartais ji iškart taikli, kartais reikia truputėlio

142

LAMŲ SLĖNIS

laiko išsigryninti. Žmonės sako, kad visada atrodau užtikrinta. Tikrai ne! Dvejonės yra kasdienė mano duonelė. Jaučiu kryptį, kur link judu, tačiau dvejonės įkyriai griežia ties menkiausiomis smulkmenomis. Esu nuotaikos žmogus, dažniausiai suabsoliutinu dalykus: jeigu gerai, tai gerai viskas, problemos išsprendžiamos, nėra jokių kliūčių, jeigu blogai – deja, blogai irgi viskas. Tada liūdnas atrodo net ir koks nors laimėjimas. Galvoju, gal netyčia, gal per klaidą… Pamažu susigyvenu su savimi, imuosi darbų atmetusi išankstines nuotaikos padiktuotas nuostatas. Mane labai įkvėpė pusbrolio Giedriaus

Nako pavyzdys – susiplanavo žmogus, išvyko į Niujorką ir įrašė savo džiazo albumą su geriausiais muzikantais. Būti savikritiškam gerai, bet ne kai tai trukdo tobulėti, augti. Džiaugiuosi galimybe toliau dalyvauti festivalyje „Mados infekcija“, nuo kurio viskas ir prasidėjo, grįžau į mokslo vėžias – studijuoju magistrantūroje tekstilės meną ir dizainą, surengiau pirmąją asmeninę parodą, dalyvauju įvairiuose projektuose ir kitose parodose. Lygiai kaip ir anksčiau savo darbuose matau tik klaidas – tol, kol nepraeina geras gabalas laiko, tada į juos galiu pažiūrėti iš toliau ir pamatyti, ko tos klaidos išmokė, kur nuvedė.

LAMŲ SLĖNIS

143

– Sakai, kad naujoji kolekcija – tai kryptingas istorijos tęsinys. Kokia ši istorija? – Istorija, kurią pasakoju, yra labai asmeniška ir gyva – tiesą sakant, aš ir pati nežinau, kur ji mane nuves. Tai savotiška psichoterapija, kurioje dorojuosi su prisiminimais, skauduliais, šviesuliais, stebiu save ir mokausi gyventi. Viskas čia tokia nuolatinė kaita, kad aš, o tuo pačiu ir tariamas mano kolekcijų herojus, jaučiamės pasimetę ir atitrūkę nuo visa žinančios visuomenės, kurioje yra tik ribotas kiekis tinkamų nuomonių ir atsakymų. Tai ryškiai atsispindi mano darbuose: nejaukumas, tylus emocionalumas, ryšio nebuvimas... – Kalbėdama apie šią kolekciją pasakoji apie šviesiai liūdnus prisiminimus, nostalgišką atmosferą, atminties virpėjimus. Morta, kas užkoduota šiuose žodžiuose? – Savo kūryboje perteikiu tai, ką sunku nusakyti žodžiais. Bet tai galima pajausti ir išgirsti. Mintis – daugiasluoksnė ir virpanti. Į šviesų liūdesį iš tiesų žvelgiu kaip į autentišką lietuvišką bruožą: tos liūdnos akys, susitaikymas su bet kokiomis negandomis… Esame pakantūs, santūrūs, neretai prisigalvoję ribų, kurios neleidžia augti, ir užuot ėmęsi veikti… liekame burbėti. Ričardo Gavelio „Jauno žmogaus

144

LAMŲ SLĖNIS

memuaruose“ pasakotojas teigia, kad mes turime tėvynę ir kalbą, tačiau neturime savo idėjos: „<...> esu tipiškas lietuvis, o tai reiškia, kad neturiu nė mirksnio ramybės, nieko neturiu, man viską reikia įsigyti – netgi savo neegzistuojančią dvasią. Vienintelė mintis, kuri man teikia paguodą nykiais nebūties vakarais – kad dar suvokiu, jog esu lietuvis, dar suprantu, jog privalau turėti savo dvasią.“ Stengiuosi žvelgti plačiau: juk už tokio lietuviškumo slypi sunki istorija ir faktai, su kuriais mums patiems reiktų susitaikyti. Rodosi, kartais norima iš istorijos išplėšti puslapius, kurie neprideda garbės, ir palikti tik vargšų ir kentėtojų paveikslą. Čia ir vėl būtų galima kalbėti apie prisiminimų ir istorijos keitimą kaip kam patogiau – tai taip subjektyvu... Man tapo įdomu, koks tas lietuviškumas šiandien? Ar egzistuoja kažkokie esminiai bruožai? Kaip tai atsiskleidžia šiuolaikinėje kultūroje? Vis dar ieškau atsakymų, kurie, manau, ir mane nustebins, – nes iš bejėgių nuskriaustųjų po truputėlį tampame mąstančiais, pasaulietiškais ir drąsiais žmonėmis. Žiūriu ir į save: kodėl manyje toks įgimtas jausmingumas, nuolatinis nostalgijos ir melancholijos fonas? Anksčiau negalėdavau su tuo susitaikyti – kodėl nemoku džiaugtis kaip kiti? Galvodavau, kad esu kažkokia ne tokia, kad turiu defektą, su tuo su-

sitaikyti prireikė daug laiko. Tokia pati esu ir dabar, bet tai jau priimu ir randu tame pranašumų, kuriuos išnaudoju kūryboje. Būtent tai man padeda ieškoti atsakymų į asmeninius ir egzistencinius klausimus. Kalbant apie prisiminimus, laikui einant jie keičiasi: kažkas, kas buvo ryškiai skaudu, ima blukti, o kas buvo svarbu – tampa juokinga. Taip atsiranda labai jautrūs skirtingų svorių niuansai. – Kolekciją „In Oscillation“ kūrėte kartu su dizainere Aida Einore. Papasakok, kaip vyko kolekcijos kūrimo procesas? Kodėl nusprendėte dirbti kartu? – Ėmėmės šio bendro projekto todėl, kad pamatėme viena kitoje visiškai skirtingas profesines savybes. Apskritai esame absoliučios priešingybės: viena dirba dieną, kita naktį, vienos gyvenime yra aiški disciplina, kita tiesiog plaukia ir svajoja. Nežinojome, kas išeis, juk buvome beveik nepažįstamos. Bet abi sutinkame – avantiūra tikrai pavyko! Kolekcijos kūrimo procese aiškiai pasiskirstėme atsakomybę: aš buvau atsakinga už koncepciją, modelių kūrimą, kūrybinės komandos subūrimą, pristatymą, o Aida puikiai tvarkėsi su gamybine dalimi, techniniais sprendimais, taigi, galima sakyti, įgyvendino kolekciją, kurią šiandien galima dėvėti.

LAMŲ SLĖNIS

145

146

LAMŲ SLĖNIS

147

– O kokios medžiagos, spalvos joje vyrauja? – Tai „prêt-à-porter“ kolekcija, kurioje vyrauja skulptūriškų formų drabužiai, daugiausiai skirti laisvalaikiui. Kolekcijos akcentai-objektai: žmogaus dydžio kelnės, aksesuarai iš perdirbtų stiklainių ir butelių, pagaminti juvelyrės Laurynos Kiškytės, taip pat žaismingas, netikėtas, tarsi vaikiškas makiažas, kurį kūrė vizažistė Greta Jončaitė. Kolekcijoje yra ir stilizuotų etnografinių detalių: džemperių ertmėse įsitaisė paukščiukų siluetai, įvairiai panaudotos kryželių formos, prijuostės elementai. Šiai kolekcijai su Aida rinkomės itin malonius liesti ir dėvėti audinius: medvilnę, modalą, viskozę, angoros vilną ir panašiai. Koloritas išliko šviesus, varijuojantis tarp pieniškų, rusvų, rausvų atspalvių. Taip pat naudojome klasikinį stambų džinsą. Daug dėmesio skyrėme detalėms ir įgyvendinimui, tad kiekvienas drabužis įdomus kaip atskiras organizmas. – Esi sakiusi, kad įkvėpimu tau gali tapti bet kas: pažintis, kasdienybė, nedidelė detalė. Iš kokių mažų įkvėpimų gimė ši kolekcija? – Tikrai taip – ir nebūtinai tai turi iš karto tapti įkvėpimu, kartais reikia laiko, kad dalykai grįžtų į atmintį ir suskambėtų. Svarbus ir pats kūrybos laikas ir kontekstas. Šioje kolekcijoje – visas kratinys įkvėpimų ir asociacijų. Tai vaikystės prisimini-

148

LAMŲ SLĖNIS

mai, refleksijos, kaip tuomet atrodė, pavyzdžiui, milžiniški teatro užkulisiai arba tėvų drabužiai, – juk užsidėjus suaugusiojo švarką jis siekdavo žemę… Taip pat tai ir etnografinės detalės, mano mylima absurdo literatūra. Visa tai kartu įgavo vientisą kūną su sava filosofija, logika, spalvomis. – Kodėl į kūrybą svarbu žvelgti vaikiškai? Kokių tavo vaikystės ženklų galima rasti šioje kolekcijoje? – Tie prisiminimai labai žaismingi ir lakoniški – nepriklausomai nuo to, liūdni jie ar ne. Pavyzdžiui, prisimenu savo paskutinį fortepijono koncertą, kai įkvėpta pianisto Keitho Jarretto įvaizdžio nusprendžiau savo klasikinę programą, kurią atliekant reikia laikytis nuosaikaus klasinio aprangos kodo, atlikti apsiavusi žydrais perlamutriniais sportbačiais. Prisimenu tėčio pasakas, kurių kompozicija paprastai būdavo maždaug tokia: „Kartą gyveno ūkininkas, kuris turėjo penkias dukras. Žmogaus būta darbštaus – augino septynias karves, dvylika ožkų, pulkelį ančių, dvidešimt dvi vištas ir gaidį, du arklius, tris kalakutus, šešis avilius bičių, pora šunų, penkiolika kiaulių, devynias putpeles. Vieną dieną visi ėmė ir numirė.“ Prisimenu žmones, kurių nebėra. Prisimenu keliones, pokalbius, kvapus ir spalvas… Liūdna ir gražu.

tavo variklis, kad jie įkvepia nestovėti vietoje. Kokia esi mama? – Taip, vaikai į mano gyvenimą atnešė motyvaciją, užsidegimą veikti. Žinoma, buvimas su jais atima daug jėgų – tiek fizinių, tiek emocinių. Todėl tam, kad dienos būtų visavertės, su vyru planuojamės laiką taip, kad galėtume ir darbus dirbti, ir su vaikais pabūti. Manau, nesu įspūdinga mama – esu paprasta ir neretai pasvajoju apie laiką tik sau. Šiuo metu mano vaikai pešasi dėl visko – tai gali būti pati paprasčiausia lego detalė. Taigi namai vakarais virsta aktyvia ringo zona, o mes – teisėjais, tuo pačiu dar bandančiais pasibaigti savo darbus. – Kaip buvimas mama įkvepia tavo kūrybą? – Mane įkvepia, kokie vaikai neriboti: jie jungia, rodos, nesujungiamus dalykus, mato plačiai, džiaugiasi. To iš jų galima pasimokyti, suaugę žmonės praranda šį pastabumą ir laisvės pojūtį. Kartais brolyčiai meistriškai prisidirba – pavyzdžiui, pasislėpę per 3 minutes sunaudoja visą mano kosmetiką arba pakarpo namų tekstilę improvizuota ažūrine technika… Taip ir gyvename tokiame chaose – niekada nežinai, kas naujo nutiks, išmoksti žiūrėti po kojomis ir nelipti ant smulkių žaislų detalių.

– O kokie žodžiai tave apibūdina geriausiai? – Morta, pasakojai, kad vaikai – – Nežinau, stebiu, mąstau.

LAMŲ SLĖNIS

149

Kartais tam, kad įgyvendintum susapnuotą, nors ir ne iš pačių džiugiausių aplinkybių gimusią svajonę, tereikia turėti didelę širdį. „Kai dirbi nuoširdžiai, viskas sugrįžta bumerangu“, – šypsosi Klaipėdoje įsikūrusios specializuotos kepyklėlės „Namai be gliuteno“ įkūrėja LORETA ŽELNIENĖ ir dalijasi savo verslo sėkmės istorija.

NAMUOSE BE GLIUTENO Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Jurgita Mazytė

– Loreta, jūsų verslas gimė iš noro pasidalyti sukaupta patirtimi su kitais? – Prieš trejus metus po ilgų mažosios dukrytės ligų paieškų sužinojome, kad ji alergiška gliutenui. Tai išgirdus buvo baugu – supratau, kad reikės keisti mitybos įpročius, juk produktų be gliuteno pasiūla – labai nedidelė. Gliutenas – tai kviečiuose, rugiuose, miežiuose esantis baltymas, tad išgirdus apie šią alergiją teko atsisakyti visų įprastų kepinių, tarp jų – ir paprasčiausios duonos... Tada pradėjau skaityti įvairią literatūrą, ėmiau pati kepti ir gaminti. Sukaupusi žinių bagažą supratau, kad mano patirtis gali būti naudinga ir kitoms šeimoms, žmonėms, kurie susidūrė su gliuteno netoleravimu. Nusprendžiau įkurti specializuotą kepy-

150

LAMŲ SLĖNIS

klėlę, kurioje būtų prekiaujama kepiniais be gliuteno ir laktozės. Jau gimus naujo verslo idėjai, susapnavau „Namų be gliuteno“ atidarymą, sapne pamačiau ir kepyklėlės pavadinimą. Taip ir gimė kepyklėlė, krautuvėlė ir kavinukė po vienu stogu, jos tikslas – pasiūlyti platų produktų be gliuteno, laktozės asortimentą ir pasidalyti savo sukauptomis žiniomis. – Kodėl gliutenas pavojingas jo netoleruojantiems žmonėms? – Gliutenas jo netoleruojantiems žmonėms sukelia labai daug negalavimų, tokių kaip dermatitas, refluksas, viduriavimas, pilvo pūtimas, kraujospūdžio sutrikimai, migrena... Galėčiau vardinti ir vardinti. Atrodo, jog tai – eiliniai nemalonūs negalavimai, tad neretai žmonės ieško jų sprendi-

mo ne ten, kur reikėtų, galvoja, jog jie praeis savaime. Užtenka padaryti eksperimentą – nors dvi ar tris savaites atsisakyti gliuteno, pastebėti organizmo pokyčius. Jei negalavimai išnyks, žinosite, kur slypėjo problema. Nė vienas gydytojas to nepadarys už jus. – Esate pirmoji vieta Lietuvoje, kur viskas gaminama be gliuteno? – Džiaugiamės, kad esame pirmoji tokia kepyklėlė Lietuvoje, mūsų asortimentas – be gliuteno ir be laktozės. Pas mus nėra kryžminės taršos, kuri gali pasitaikyti kitose kepyklėlėse, kur produktai kepami ir iš kvietinių miltų, ir iš miltų be gliuteno. Mes kruopščiai atsirenkame žaliavas, tiekėjus, klientai jau įvertino ir tai, kad nenaudojame sintetinių priedų, konservantų.

LAMŲ SLĖNIS

151

152

LAMŲ SLĖNIS

– Verslo pradžiai pasinaudojote Europos Sąjungos investicijomis. Ar sudėtinga buvo gauti paramą? – Verslui pradėti mums pritrūko lėšų įrangai. Tad kreipėmės į banką, kuris pasiūlė pasinaudoti Atviro kreditų fondo 2 (AKF2) paskola, kurią administruoja UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ („Invega“). Ten mums pasiūlė susigrąžinti dalį faktiškai sumokėtų paskolos palūkanų – pasinaudojome priemone „Dalinis palūkanų kompensavimas“, finansuojama Europos regioninės plėtros fondo lėšomis. Jaunam verslui tai – pagalba, kurią gavus galima tikslingai investuoti sutaupytus pinigėlius. Visi procesai vyko labai sklandžiai, vadybininkės dirbo puikiai, mums beliko tik padėti parašus. – Kokių gardumynų rasime „Namuose be gliuteno“? – Kaip kepyklėlei be gliuteno ir be laktozės mūsų asortimentas yra ypač gausus. Kepame net devynių rūšių duoną – bolivinių balandų, migdolinę ir grūdinę, desertinę su datulių pasta ir kitas. Be to, siūlome paragauti apie 25-ių skirtingų sausainių ir keksų, o kur dar tortai ir desertai! Asortimentas gana didelis ir paklausus. Taip pat

klientams siūlome ir dar siauresnę liniją – kepinius kitų alergijų turintiems žmonėms, veganams. Gliuteno netoleruojantiems žmonėms svarbu, kad nuo šiol jie gali nesibaimindami pasigaminti kad ir paprastą sumuštinį su duona, pasilepinti saldžiais kepiniais, sveikesniais desertais. – Viską kepate ir receptus kuriate patys? – Receptus su profesionalia technologe-kepėja kuriame, perkuriame ir tobuliname ilgai, kol geriausios kokybės ir skonio gaminys pasiekia klientus. Kepiniai be gliuteno kepami ir jų receptai kuriami visai kitaip nei, tarkime, kvietinių miltų kepinių. Kiekvieną dieną tobulėjame, išmokstame vis kažką naujo. Turime ir unikalių receptų, kurie yra mūsų kepinių TOP penketuke, pavyzdžiui, avinžirnių keksiukai su kerobu (saldžiavaisiu pupmedžiu), bolivinių balandų duona ar migdoliniai veganiški sausainiai su juoduoju šokoladu ir stevija, dar vadinama medaus žole. – „Namams be gliuteno“ netrukus bus metai. Ar turite nuolatinių lankytojų? – Atsidarėme praėjusių metų liepos pradžioje. Daugiau nei pusė mūsų

lankytojų yra nuolatiniai, tai gliuteno netoleruojantys žmonės, kuriems mūsų kepiniai – ypač duona – yra būtinybė. Kiti klientai mūsų kepinius pamėgo dėl sveikesnės jų sudėties, šviežumo, kadangi kepame po nedaug produktų kasdien. – Ką patartumėte žmonėms, norintiems pradėti savo verslą? – Tiesiog reikia turėti svajonę, nuojautą ir sėkmę... Ir nebijoti žengti to pirmojo žingsnio. Kai dirbi nuoširdžiai – viskas sugrįžta bumerangu. Tai pastebiu dirbdama su klientais – pati sukuosi kepyklėlėje, bendrauju, o neretai ir kepu produktus. Manau, kad tai ir yra didelė sėkmės dalis. Kadangi su gliuteno netoleravimu susiduriu šeimoje, iš patirties dalijuosi patarimais ir pastebėjimais, galiu išsamiai paaiškinti gliuteno netoleravimo ypatumus. Kalbėdama su klientais neretai pasijaučiu tarsi gydytoja, vaistininkė ar psichologė. (Šypsosi.) Gal pasirodys juokinga, bet žmonės, išgirdę diagnozę, kad netoleruoja gliuteno, pasimeta, nežino, ką valgyti ir kaip gyventi, – tačiau pasikalbėjus, paaiškinus baimė išnyksta. Be galo smagu, kai klientai sugrįžta padėkoti, pasidžiaugti, kad „Namuose be gliuteno“ atrado bendraminčių. Formuojasi artima bendruomenė.

LAMŲ SLĖNIS

153

Plastiškos elegantiškos porcelianinės formos kontrastuoja su tvirtu ir racionaliu jos charakteriu, kuris tiesiog susilydo, kalbai pasisukus apie vėsius vasaros saulėje tirpstančius ledus... Du jai svarbius dalykus – meilę kūrybai ir ledams – į vieną sujungusi MILENA ČERNIAKAITĖ-MORKEVIČIENĖ pristatė porcelianinių objektų seriją „Misshapen“ – tai drąsūs ribas peržengiantys papuošalai, įamžinti gardžiuose šaltuose kąsniuose.

TIRPSTANČIOS FORMOS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Visvaldas Morkevičius Kūrybos vadovė: Milena CM Kolaboracija su ledaine „Ice Dunes“

– Milena, ko gyvenime labiausiai pasiilgstate? – Sudėtingas klausimas. Iš dalies, visko ir nuolatos. Kartais pastebiu, jog praleidžiu tam tikrų akimirkų grožį, nes tuo metu ilgiuosi kažko kito. Nežinau, kodėl taip yra, tiesiog „pasiilgti“ – tai aš. – Iš nuolatinio ilgesio ir gimė „Misshapen“? Kokį gyvenimo etapą išgyvenote šiuos pastaruosius metus, kol jį kūrėte? – „Misshapen“ gimė iš daugybės dalykų: iš nuotykių, iš gyvenimo patirčių, vykstančių paraleliai, vienu metu. Man tai lyg pasąmonės ir sąmonės junginys: ieškai kažko sau gražaus ir įdomaus, tačiau negali rasti, tad nu-

154

LAMŲ SLĖNIS

sprendi susikurti pati – o tuo pat metu dar ir šiaip gyveni gyvenimą. „Misshapen“ gimė Berlyne, kur su vyru gyvenome pastaruosius du metus. Berlyne yra stipri meno scena, kurią aš su malonumu ir labai nuoširdžiai tuos metus stebėjau. Vaikščiojau į begales parodų, žavėjausi menininkų darbais. Manau, tai padarė didžiulę įtaką mano kūrybai. Tai suvokiau neseniai. Kažkam paklausus, iš kur semiuosi įkvėpimų, pirma pagalvojau – iš menininkų dueto Pakui Hardware darbų. Nors jie konceptualiai ar iš estetinės pusės tikrai nėra susiję su mano kūryba, su malonumu seku ir žaviuosi jų darbais. Pasąmonėje užstrigę jų kūriniai, bent jau pačioje kūrybos pradžioje, vizualiai ir

buvo mano atspirties taškas. – Paklausiu labai paprastai – ar kurdama galvojate apie tai, koks žmogus nešios šiuos papuošalus? – Iš dalies. Turbūt labiau galvoju apie tai, koks žmogus jų nenešios. Nenorėčiau, kad mano kuriami objektai taptų impulsyviais pirkiniais. Labai tikiuosi, kad sudominsiu tokius žmones, kurie supranta, jog su tokiais papuošalais jie neliks nepastebėti, bet už tai objektams ir patys turės grąžinti: juos saugoti, jais rūpintis. Kiekvienas mano sukurtas porceliano objektas yra unikalus, išlipdytas, išgalvotas ir neatkartojamas. Todėl manau, gerai, kad teturiu dvi rankas, – begalės ausų papuošti nepavyks. (Šypsosi.)

LAMŲ SLĖNIS

155

156

LAMŲ SLĖNIS

157

158

LAMŲ SLĖNIS

159

160

LAMŲ SLĖNIS

– O kaip atrodo jums pačiai tinkami tobuli papuošalai? – Asmeniškai aš nedėviu ir nemėgstu papuošalų, ypač kasdienybėje. Pasipuošti man visiškai užtenka kvepalų. Todėl nepasikuklinsiu – mano galva, tobuli papuošalai atrodo taip, kaip „Misshapen“. Organiškų formų keistai neįprasti objektai ant žmogaus kūno. Tai papuošalas, peržengiantis aksesuaro ribas ir tampantis asmenine žinute, pareiškimu. Nors formos ir atpalaiduotos, jų žinutė labai užtikrinta. „Misshapen“ reikalauja kūno, viduje saugančio atvirą asmenybę. Taip reikia, kad signalas prasiskverbtų pro eilinio blizgesio triukšmą. – Keramikos lipdymas turi ypatingą savybę – visiškai atpalaiduoti. Kaip atrodo vieta, kurioje lipdote? Kokie jausmai tada sukasi jūsų galvoje? – Laikas, vieta ir kitos aplinkybės yra absoliučiai nesvarbios. Svarbu vienintelis dalykas – vidinė būsena. Dirbti su porcelianu pradedu tada, kai žinau, jog mintys neklaidžios kitur, kai viduje jaučiuosi rami ir galiu visą dėmesį sutelkti į procesą. Aš be galo dėkinga aplinkybėms, džiaugiuosi atradusi porcelianą. Ši medžiaga suteikia daug vietos kūrybai, tačiau ir paprašo labai daug. Visi procesai reikalauja absoliutaus atsidavimo: ne tik kūnas, bet ir mintys turi būti sutelktos į jį – porcelianą. Jeigu skubu ar pa-

bandau apeiti kelis niuansus – niekada nepavyksta, viską tiesiog reikia pradėti iš naujo. Porcelianas lyg gyva ir dar labai jautri asmenybė, su kuria turi būti itin švelnus ir atsargus. Jei šiurkščiau paspausi, visas atliktas darbas subirs ir viską pradėsi nuo pradžių. Tuo pačiu šis procesas suteikia labai daug, ugdo kantrybę ir leidžia pasinerti į meditaciją. O būtent tai man labai svarbu, nes niekada nepavykdavo iki „Misshapen“. Esu labai konkretus ir organizuotas žmogus, su švelniu pavydu žiūrėdavau į žmones, prarandančius laiko nuovoką, o dabar – valio! Ir aš ją dabar sugebu prarasti. Man tai – laimė.

vizualiai dailu, bet ir labai logiška. – Prieš kelerius metus, duodama interviu „Lamų slėniui“, pagaminote ledų! – Šokoladiniai – visai neblogi išėjo. Gaila, recepto nepamenu. (Šypsosi.) Nebegaminu ledų namuose...

– O kokias emocijas jums sukelia ledai? – Man jie skanu, skanu be galo ir tiek. Netgi emocijas dažnai sukelia labiau neigiamas nei teigiamas – kažkodėl visas mano racionalumas išnyksta vos užsinorėjus ledų. Kita vertus, gal tai ir nėra blogai, tokiais atvejais supranti, kad tu gyvas, nesi tobu– Atrodo, kad tirpstančios ledų las ir turi silpnybių. formos tarsi susilieja, persidengia su netaisyklingomis, atpalaiduotomis – Kokie ledai jūsų mėgstamiausi? juvelyrikos objektų linijomis. Kaip Koks jūsų vaikystės ledų skonis? sugalvojote sujungti šiuos du daly– Atvirai pasakius, nėra tokių kus? mėgstamiausių – viską lemia sezoniš– Labai paprastai! Ledai – sena kumas, nuotaika. O vaikystės ledų mano meilė. Milena ir ledai... čia nė- skonį puikiai prisimenu, tik gal skamra stabdžių. Visi, kas mane pažįsta, bės keistai, nes tai ne visai ledų skonis. žino, jog esu tvirta, užsispyrusi asme- Ar pamenate tuos ledus su šokoladinybė, bet temai pasisukus apie ledus, niu glaistu ant medinio pagaliuko? aš ištirpstu, kaip ištirpsta nesuvalgyti Tai būtent jie – mano vaikystės skoledai. Visi, iki pat paskutinio šaukš- nis. Tiksliau, neapdirbto medžio patelio... (Šypsosi.) galiukas, kurį suvalgiusi ledus mėgO „Misshapen“ mano gyvenime yra davau kramtyti valandų valandas, – tik mažiau nei metus, bet labai greitai nes labai patikdavo medžio ir įsigėtai tapo svarbia gyvenimo dalimi, šiuo rusio šokoladinio glaisto harmonija. metu – apskritai svarbiausia. Sujungti Mmm... iki šiol puikiausiai tą skonį šiuos du dalykus man pasirodė ne tik atsimenu. Fantastika.

LAMŲ SLĖNIS

161

162

LAMŲ SLĖNIS

163

164

LAMŲ SLĖNIS

165

166

LAMŲ SLĖNIS

167

168

LAMŲ SLĖNIS

169

170

LAMŲ SLĖNIS

171

172

LAMŲ SLĖNIS

173

L E N G VA I I R G A I V I A I

Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė Stilius: Mantė Jaruševičiūtė

Vasarą gera mėgautis viskuo – iš lysvės ką tik nuskinta prisirpusia braške, sustingusia vidurdienio akimirka, šiltu vėjo gūsiu ir dar neragautais patiekalais. Šį kartą juos gardinome Lietuvoje pagaminto „Obelių“ majonezo padažu.

174

LAMŲ SLĖNIS

Bulvių vaflis su kreminiu avokado ir majonezo padažu VAFLIAMS: ∙ 200 g bulvių košės ∙ 2 šaukštų sviesto ∙ žiupsnelio druskos, česnako granulių ∙ 2 didelių kiaušinių ∙ 55 g miltų ∙ 60 ml pieno

KREMINIAM PADAŽUI: ∙ 3 šaukštų „Obelių“ majonezo su kietuoju sūriu ir česnakais ∙ 1 šaukšto liesos grietinės ∙ avokado ∙ šviežio baziliko ∙ citrinos sulčių (pagal skonį) ∙ žiupsnelio druskos, pipirų ∙ žirnių daigų

Dubenėlyje sumaišykite vafliams skirtus ingredientus. Įkaitintą vaflinės paviršių patepkite aliejumi, įdėkite kepti paruoštą masę. Vaflius kepkite apie keturias minutes, kol gražiai apskrus. Kol vafliai kepa, trintuvu sutrinkite padažui skirtus ingredientus. Jei masė per tiršta, įpilkite šlakelį vandens. Patiekdami vaflius papuoškite žirnių daigais.

LAMŲ SLĖNIS

175

Žaliosios salotos, pagardintos majonezo ir krabų mėsos padažu

SALOTOMS:

Padažui skirtus ingre-

∙ šviežių agurkų

dientus sutrinkite trin-

∙ smidrų ∙ kaparėlių (pagal skonį)

PADAŽUI: ∙ „Obelių“ naminio majonezo ∙ krabų mėsos ∙ raudonosios rūkytos paprikos ∙ žiupsnelio druskos, pipirų

176

LAMŲ SLĖNIS

tuvu. Su daržovėms skirtu skustuku plonai supjaustykite agurkus ir smidrus. Didelėje lėkštėje patiekite daržoves, pabarstykite žiupsneliu nusausintų kaparėlių, druska ir pipirais.

LAMŲ SLĖNIS

177

Apie šią vietą Vilniuje jau sklando gandai – atvykus dienos pietų net iš kito miesto galo nusivilta nebus. „Mes tiesiog bandome viską daryti kuo natūraliau ir nuoširdžiau“, – sako po kulinarijos studijų Londone į Lietuvą sugrįžęs virtuvės šefas, restorano „Delta Mityba“ bendraįkūrėjas JONAS PALEKAS.

IŠLAISVINTA PASAULIO VIRTUVĖ Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

– Jonai, ar prieš tapdamas šefu norėjai būti kuo nors kitu? – Ši svajonė išryškėjo natūraliai. Kai paauglystėje ėmė kilti klausimai, ką reikės veikti ateityje ir kuo reikės būti, pagalvojau, kad turiu šį smagų pomėgį – gaminti. Mano giminėje yra užkoduota meilė maistui, pagarba susibūrimui prie stalo. Tad taip ir išėjo. Manau, daug lėmė ir tai, kad jutau stiprų palaikymą iš aplinkos – taip pasiseka ne visiems.

gauti kepykloje, ten ir įsidarbino. Kepykloje jis ilgai dirbo ir mokėsi, įgavo įgūdžių – taip jo gyvenime atsirado duona. Nors dabar yra garbingo amžiaus, senelis ir toliau ją kepa. Ši graži istorija užsifiksavusi ir manyje – savo meilę maistui tapatinu su juo. Žinoma, senelis man perdavė ir keletą receptų, bet manau, kad tai nėra taip svarbu. Šiame informaciniame amžiuje svarbiausia yra toli gražu ne skaičiai, kiek gramų vieno ar kito produkto reikia įdėti. Receptams yra in– Tavo senelis yra kepėjas, tiesa? ternetas – svarbu perduoti ne juos, o – Mano senelis, būdamas paauglys, nusiteikimą ir meilę maisto kultūrai. po Antrojo pasaulinio karo atvyko į Vilnių, čia vertėsi sunkiai. Mąstyda– Papasakok apie savo kulinarinį mas, jog maisto, t. y. duonos, galės kelią.

178

LAMŲ SLĖNIS

– Baigęs studijas Londone grįžau į Vilnių ir greitai prisijungiau prie vieno didelio projekto, o po jo atsirado „Delta“. Viskas įvyko gana greitai. Man paskambino pažįstamas menininkas Robertas Narkus, su juo ir įkūrėme „Delta Mitybą“. Robertas gyvena netoli šios vietos, jis surado šias patalpas. Jos apsuptos šiokių tokių legendų – sakoma, jog šiame pastatų komplekte buvusi įslaptinta sovietinės kosminės programos gamykla, o būtent šiose patalpose visą tą laiką veikusi valgykla. Atkūrus nepriklausomybę viskas buvo privatizuota, pereitas „euroremonto“ periodas, kurio mes čia nemažai ir palikome.

LAMŲ SLĖNIS

179

Tuo metu atsidarinėjo Roberto įkurtas menininkų dienos centras, kur kūrybinių sričių žmonės galėjo susiburti ir dirbti. Kadangi čia buvo virtuvė, Robertas paskambino man. Iš pradžių dėl šios idėjos nebuvau tikras – visi man sakė, jog dirbti su menininkais bus sunku, bet man atrodė kitaip. Manau, kad šiuolaikinėje mityboje svarbiausia ne taisyklės, o priešingai – įdomių idėjų kūrimas. Tad pradėjome ieškoti savo kelio ir gana greitai sulaukėme teigiamų žmonių reakcijų. Manau, kad „Deltos“ sėkmę lėmė visiška laisvė, nuoširdumas, kaukių neturėjimas, mūsų požiūris į produktą, jo kokybę ir savitą stilių. – „Deltos“ nepriskiriate vienai koncepcijai, tiesa? – Šiuolaikinėje restoranų kultūroje didelę dalį užima koncepcija: sugalvojama tam tikra tvarka, taisyklės, nutaikytos į tam tikrą auditoriją, – kaip kartą sugalvojom, taip dabar ir dirbsim. „Deltoje“ kaip tik nėra tokių principų, čia dalykai formuojasi patys. Taip sutapo, kad neseniai buvau aprašęs vieno Pietryčių bei Rytų Azijos ir Japonijos restorano koncepciją – tai buvo mano bakalauro studijų baigiamasis darbas. Tad su tomis Azijos virtuvės įkvėptomis mintimis ir grįžau į Vilnių. Mūsų virtuvė yra absoliuti Azijos virtuvės interpretacija. Žmonės kartais apsigauna, užsukę tikisi, kad tai bus azijietiškas maistas, – o mes savo virtuvę įvardijame „išlaisvinta Pietryčių Azijos virtuve“. Kai kurie receptai

180

LAMŲ SLĖNIS

iš techninės pusės yra išlaikomi, bet patiekalų kombinacijos, tradicijos nėra autentiškos. – Tačiau jums svarbu turėti savitą stilių? – Kalbant apie stilių, manau, kad visada reikia ieškoti unikalus kodo, – tokio, kuris atspindėtų tiek tave, tiek tavo įsitikinimus, reaguotų į aplinką, kurioje esi. Kartais juokauju, jog „Delta“ yra it gatvės, hiphopo kultūra – joje atrandu panašių elementų: tam tikras įgūdis, tradicijos atliepimas, o svarbiausia – tavo unikalus „flow“ (liet. tėkmė). Vilniuje dažnai apie tai galvoju, nes būtent čia to pasigendu. Galbūt maisto kultūra čia nėra subrendusi iki tokio lygio, iki supratimo, jog reikia būti kažkuo savitam, o ne daryti kaip visi. Mes turime be proto daug juokingo sekiojimo vienas kitam iš paskos ir man šypseną keliančio kopijavimo. Geriausiu atveju mes Lietuvoje turime dėmesio ingredientui arba technikai, metodui. Žinoma, šie abu dalykai yra labai svarbūs, bet galima išvesti paralelę, tarkim, su architektūra – gali girtis tuo, kad naudoji puikią medieną, labai kokybiškas medžiagas arba labai gerą statybos technologiją, – bet pati architektūra nuo to neįgauna jokio veido ir jokios kokybės. Tai yra tik medžiagiškumas, labai paprastas požiūris. Svarbu suvokti, ką maistas, jo skonis suteikia žmogui. Maisto koncepcija yra daug sudėtingesnė nei tik geri ingredientai ar gamybos metodas.

LAMŲ SLĖNIS

181

182

LAMŲ SLĖNIS

183

– „Delta Mityboje“ maistas yra svarbesnis už precizišką interjerą? – Mes niekada nenorėjome ateiti čia ir visko nugriauti, perdaryti – norėjome, kad viskas vyktų kuo organiškiau, labai ramiai ir aplinkybių diktuojama srove. Todėl „Delta Mitybos“ interjeras nuolat kinta, visiškai nesijaudindami ką nors griauname, perorganizuojame, perdažome. Išlaikėme ir iš ankstesnių laikų likusį inventorių – kėdes, stalus, ką tik perdažėme fasadą – tačiau beveik identiška kadaise buvusia spalva. Mes nenorime kurti jaukumo, tiesiog bandome elgtis kuo natūraliau ir nuoširdžiau. Manau, kad tas nuoširdumas ir traukia žmones, asocijuojasi su namais ar darbo, susitikimų vieta. „Delta“ kaip restoranas atsidarė tik mažosios virtuvėlės erdvėje, bet gana greitai išplito, kai supratome, kad visi lankytojai ten netilps. Planas buvo turėti labai mažą, apie dvidešimt žmonių per dieną pamaitinantį restoraniuką. Mąstėme, kad geriau daryti labai mažai, bet labai gerai. O pradėję augti turėjome mąstyti, kaip padaryti šiek tiek daugiau, bet taip pat gerai, – džiaugiamės, kad tai pavyksta.

184

LAMŲ SLĖNIS

– Kaip apibūdintum „Deltos“ virtuvę? – Meniu prasidėjo nuo Šaolino sriubos ir garintų Bao bandelių, tuomet prisijungė ir keletas kitų sriubų, koldūnai, ką tik atsirado šalta sriuba. Visi mūsų patiekalai yra labai lankstūs, dažnai turi keletą pagrindinių elementų, o kiti ingredientai keičiasi priklausomai nuo to, ką gauname iš tiekėjų. Šaolino sriuba aš visada labai tikėjau, man tai nuostabus patiekalas – kompleksiškas, puikiai subalansuotas, sveikas, pamaitinantis ir sušildantis – ypač lietuvišku oru. Taip pat ir garintos bandelės, greitai jas įsimylėjau – taip nutinka ir kitiems. – Taip pat svarbūs ir „Deltos“ sultiniai? – Verta pastebėti, kad esminė meniu dalis „Deltoje“ ir yra sultiniai. Mes verdame amžinuosius sultinius – manau, kad kiekvienai virtuvei jie suteikia daug pridėtinės vertės. Sultinys kaip ingredientas, ypač prancūzų virtuvėje, yra labai svarbus. Prancūzų virtuvės įtakos „Deltos“ virtuvėje yra nemažai, nors ji ir slepiasi po Azijos įvaizdžiu. Amžinasis sultinys yra labai graži iš Kinijos kilusi tradicija: žmonės ar

restoranai labai ilgai verda tą patį sultinį, vėliau perduodamą kitoms kartoms. Senos daržovės pakeičiamos naujomis, skystis, naudojamas sriuboms, taip pat vis papildomas. Kadangi sultinys yra nuolat verdamas, jis pasterizuojasi, niekada nesugenda ir gali būti perduodamas kitoms kartoms. Perkant restoraną Kinijoje, amžinasis sultinys yra perkamas kaip inventoriaus dalis. „Deltos“ sultiniai verdami nuo atidarymo, tad jiems daugiau nei metai – bet tikiuosi juos virti ir po penkiasdešimties. Sultinys yra svarbus ir konceptualiai, kadangi į jį nukeliauja viskas, ką galėtum išmesti, t. y. jis skirtas tam, kad neišmestum maisto. Kai pjaustydamas morką nupjauni jos galiuką – užuot išmetus jį į šiukšliadėžę, jis patenka į sultinį. Taip pat į sultinį keliauja ir mėsos kaulai. Šis pavyzdys labai gerai iliustruoja „Zero Waste“ koncepciją ir tuo pačiu veikia kaip tam tikras įrašas – amžinasis sultinys sugeria tai, kas tuo metu vyksta restorane. Jeigu tuo metu naudojame daug vištienos, sultinys turės vištienos skonį. Tokiu būdu jis it koks muzikos įrašas visą laiką įrašinėja tos dienos ar tos savaitės restorano skambesį.

LAMŲ SLĖNIS

185

186

LAMŲ SLĖNIS

187

188

LAMŲ SLĖNIS

189

– Kaip tau, dirbusiam „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintuose restoranuose, sekėsi prisitaikyti prie „Delta“ virtuvės? Ką tau reiškia laisvė lėkštėje? – Darbas „Michelin“ restoranuose buvo periodas, pereinamas kiekvieno profesionalo. Gyvendamas ir mokydamasis Londone turi pasiimti viską, ką jis duoda. Taip ir eini į tas vietas, važiuoji visu greičiu. Toks ekstremalumas, be galo griežtos sąlygos ir laisvės nebuvimas man davė discipliną, supratimą, kad kiekvienas iš virtuvės iškeliaujantis patiekalas turi būti tobulas. Galima tai vadinti perfekcionizmu – bet „Deltoje“ iš tiesų labai rimtai į tai žiūrime, norime viską daryti kuo geriau. Laisvė yra susikuriama kaip ir visas restorano modelis. – Anksčiau siūlę tik dienos pietus dabar siūlote susitikti ir ketvirtadienio vakarienės? – Tik atėję į šias patalpas supratome, jog daug žmonių aplink mus dirba, tačiau nedaug jų čia gyvena. O daug čia dirbančiųjų ieško įdomesnio, sveikesnio, šiuolaikiškesnio maisto – todėl iškart šovė mintis, kad turime pradėti

190

LAMŲ SLĖNIS

nuo dienos pietų meniu, ir tai labai pasiteisino. Bet ilgainiui atsirado poreikis ir stabiliam vakarienės meniu, nes dalis žmonių nori užsukti vakare arba negali apsilankyti dienos metu, nes, pavyzdžiui, dirba kitame miesto gale. Vakarienei siūlome kai kuriuos dienos pietų patiekalus, taip pat tradicinio japoniško patiekalo Sukiyaki interpretaciją – patiekalas gaminamas karštoje ketaus lėkštėje ir visas spirgantis keliauja tiesiai klientui ant stalo. Kol kas vakarienės kviečiame tik ketvirtadieniais, bet kadangi visi staliukai dažniausiai būna rezervuoti, žadame plėstis. – Ar pastebi teigiamų tendencijų Vilniaus maisto kultūroje? – Viskas labai stipriai išsprogo. Pamenu, kaip viskas atrodė prieš mano studijas, – nuo tada įvyko revoliucija. Pradėjo augti ne tik „fine dining“, bet ir tai, ko aš labiausiai laukiau, – paprastas, visiems prieinamas maistas. Pradėjo rastis ir stiprios Azijos maisto vietos – turime keletą vietų, kur galima rasti autentikos, nes maistą ten gamina iš tų kraštų atvykę žmonės. Lietuvoje maistas bus stiprus ir įdomus tada, kai atsiras bendruomenės,

kurios jį gamina. Taip yra visame pasaulyje. Pavyzdžiui, Lietuvoje stiprios Gruzijos, Armėnijos virtuvės, o taip yra todėl, kad turime sąsajų su šių šalių bendruomenėmis. Kai į Lietuvą galų gale atvažiuos žmonių iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų, tai pajusime ir maisto kultūroje. Labai to laukiu. – Iš ko susideda geras patiekalas? – Iš gerų ingredientų, gerų metodų ir gero stiliaus. Kartais patiekalą gali sudaryti ir viso stalo motyvas – kai gali sau į lėkštę dėtis ir ragauti skirtingų patiekalų, skirtingų skonių. Turi mąstyti apie tai, ką darai, ką gamini. Kuo daugiau mąstai, tuo geresnis rezultatas – tai gali būti ir tiesiog skanu, sveika, sotu. Jei nori kažko, kas kurtų maisto kultūrą ir vertę, reikia, kad patiekale būtų ir tavo energijos. – Jonai, o ką mėgsti veikti išėjęs iš virtuvės? – Turiu kelis dalykus, kuriuos gyvenime be proto myliu ir galiu jais užsiimti visada, – tai maistas ir aktyvus laukinis turizmas, žvejyba. Taip ir gyvenu – savo gyvenime derinu maistą ir gamtą.

LAMŲ SLĖNIS

191

192

LAMŲ SLĖNIS

193

194

LAMŲ SLĖNIS

195

Mitybos tendencijų karuselei sukantis pašėlusiu greičiu, susiduriame ne tik su naudingais patarimais, kaip jaustis žvaliam ir energingam kiekvieną dieną, bet ir su galybe mitų. Apie mažas šventes prie pusryčių stalo, kelionių pagundas ir sveikos gyvensenos įpročius kalbamės su dviem veikliais, savo svajonių darbus dirbančiais žmonėmis – maisto tinklaraštininke KRISTINA PIŠNIUKAITE ir kelionių organizatoriumi RIMVYDU ŠIRVINSKU-MAKALIUMI. Nors jų geros savijautos ritualai gana skirtingi, juos abu sieja vienas bendras pomėgis – tai mėgstamiausia duona ir gardūs pusryčių sumuštiniai .

GEROS NUOTAIKOS SKONIS Tekstas: Algė Ramanauskienė

Kristina PIŠNIUKAITĖ Maisto tinklaraščio „Ant medinės lentelės“ autorė

– Koks pats svarbiausias tavo geros savijautos receptas? – Balansas, susidedantis iš mitybos, judėjimo ir miego. – Maistas gali ir padėti jaustis puikiai, ir tapti pražutinga pagunda... Kaip tau pavyksta atrasti tą sveikos mitybos viduriuką? Ar turi taisyklių, kuriomis vadovaujiesi virtuvėje? – Visų pirma vengiu kraštutinumų. Man atrodo, būtent jie veda prie visų pagundų – nes juk uždraustas vaisius

196

LAMŲ SLĖNIS

saldesnis! Stengiuosi, kad mano mityba būtų sveika ir subalansuota: 80 procentų skiriu sveikos mitybos principams, o likę procentai – tai viskas, ko norisi, įskaitant traškučius, šokoladą ir ledus. Taip pat maitintis sveikai labai padeda planavimas ir įvairovė. Tad visada planuoju meniu ir apsiperku savaitei į priekį – taip nereikia sukti galvos, ką čia pagaminus, išvengiu greito maisto. Planą sudaro sveiki ir subalansuoti patiekalai, o jiems paruošti reikalingi produktai jau laukia šaldytuve. Mano plano laikytis labai lengva, o nu-

krypimams į šalį nelieka daug vietos. – Ką darai, kai norisi, kad įprastas rytas namie virstų truputį šventišku? – Man šventiškas – kiekvienas savaitgalio rytas, kurį galiu praleisti ramiai ir neskubėdama, pusryčiaudama su savo mylimiausiais. Ypač patinka šilti rytai, tada visuomet pusryčiaujame lauke. Pusryčiai mano šeimoje labai svarbūs, o tuos šventiškuosius visada sudaro kava, sūrus patiekalas ir desertas, gera muzika fone, pokalbiai ir juokas. Kartais – ir gėlės!

– Jau minėjai, kad išvengti nuodėmingojo „valgau bet ką ir bet kaip“ tau padeda planavimas. Nejau tikrai visada taip griežtai laikaisi to plano? – Nuodėmių aš sau leidžiu, tik saikingai. Stengiuosi, kad kasdien valgomi patiekalai būtų ne tik sveiki ir subalansuoti, bet ir kuo skanesni. Tačiau stenkis nesistengęs – bolivinė balanda niekada nebus skanesnė už picą... Tik rei-

kėtų nepamiršti sveiko proto ir supras- duonos! Organizmui išsivalius ji į mati, kad kasdien valgydami picą tikrai no racioną sugrįžo, tačiau vartoju ją sainepadarysime paslaugos savo sveikatai. kingai. Anksčiau duoną valgydavau su viskuo – net su šaltibarščiais... O dabar – Ar tavo mitybos racione daug dažniausiai naudoju ją sumuštiniams, duonos gaminių? Kaip ir su kuo bet tikrai ne su margarinu ir dešra, o mėgsti valgyti duoną? skaniems ir sveikiems, pavyzdžiui, su – Pusantrų metų duonos gaminių avokadu, lašiša ir ridikėliais. Dar labai buvau atsisakiusi dėl glitimo netolera- mėgstu sumuštinius su naminiu humuvimo. Per tą laiką beprotiškai pasiilgau su ir įvairiomis daržovėmis.

LAMŲ SLĖNIS

197

– Ar rinkdamasi duoną kreipi dėmesį į jos sudėtį? – Taip, visada! Duonos sudėtis man labai svarbi. Pagrindinės taisyklės – ji turi būti iškepta iš viso grūdo miltų ir turėti kuo mažiau pridėtinio cukraus (geriausia – iki 5 g cukraus 100 g duonos).

– Ar turi su maistu susijusių tabu? – Pusantrų metų tai buvo glitimas, karvės pienas ir kiaušiniai. Dabar šie produktai grįžo į mano racioną ir tabu liko tik kepti bei virti svogūnai – jų turbūt niekada nepamėgsiu! Ir dar gerų emocijų man nekelia šviežios neapdorotos jūros gėrybės.

– Esi išbandžiusi ir naująjį „Vilniaus duonos“ gaminį „Laba aviža“, ar ši duona dažnai būna ant tavo pusryčių stalo? – Apie šią duoną sužinojau dar prieš jai pasirodant parduotuvėse ir laukiau jos kaip Kalėdų! Nors parduotuvių lentynos, atrodo, lūžta nuo duonos įvairovės, tačiau anksčiau pasirinkimai buvo vos du – kvietinė arba ruginė duona. O dabar yra ir avižinė. Tai produktas, kurio labai trūko mūsų rinkoje. Man ji labai patinka – ir skoniu, ir sudėtimi. Ją valgau dažnai, ypač porcijinę duonelę. Jos sudėtis – ideali: 100 procentų avižų, nėra pridėtinio cukraus, daug baltymų ir skaidulų, o tai reiškia daugiau energijos ir pagalbą mūsų virškinimo sistemai.

– Ar tavo mityba keičiasi priklausomai nuo metų laiko? – Taip, žinoma. Kaip ir daugeliui, vasarą man norisi lengvesnio, gaivesnio maisto, o žiemą – šildančio ir jaukaus. Taip pat stengiuosi valgyti kuo daugiau sezoninių Lietuvoje užaugusių vaisių ir daržovių.

produktų sudėtis, skaityti, kas parašyta etiketėse, rinktis geresnes alternatyvas. Dar patinka, kad vis didesnę reikšmę turi tai, kaip maistas atrodo, – jis turi būti ryškus, stilingas ir nenuobodus, o tai dažniausiai reiškia daugiau daržovių, vaisių, uogų, daigų ar kitų naudingų priedų. O nepatinka, kai visiškai neįsigilinę asmenys kalba apie maistą ir formuoja klaidingą, sveikatai nepalankią nuomonę. Nemėgstu ir mados nevartoti glitimo – jei žmogus neturi sveikatos sutrikimų, grūdinės kultūros organizmui yra būtinos, apie tai visada stengiuosi priminti savo skaitytojams.

– Kokios šiuolaikinės mitybos tendencijos tau priimtinos, o kokius mitus mielai sugriautum? – Šiuolaikiniai mitybos nuomonės formuotojai atlieka tikrai puikų darbą. Jie kalba apie natūralumą, įvairovę, subalansuotą mitybą, kuri ne tik numalšina alkį, bet ir aprūpina organizmą naudingomis medžiagomis. Dėl to žmonės pradeda vis daugiau gilintis į

– Na, o kaip maisto tinklaraščio rašymas pakeitė tavo kasdienybę, o gal net patį gyvenimą? – Viskas pasikeitė iš esmės – tai tapo mano gyvenimo būdu, pačiu geriausiu darbu pasaulyje. Esu laisva – man nereikia laukti savaitgalių, nes gyvenu kiekvieną dieną. Esu labai laimingas, savo kelią atradęs žmogus ir nepamirštu kasdien tuo pasidžiaugti.

198

LAMŲ SLĖNIS

„LABA AVIŽA“ VISO GRŪDO AVIŽINĖ SUMUŠTINIŲ DUONA

„LABA AVIŽA“ 100 PROCENTŲ AVIŽINĖS PORCIJINĖS DUONELĖS

Naujojoje sumuštinių duonoje – net

Ypač drėgnos ir minkštos, be pridėtinio

51 procentas viso grūdo avižinių

cukraus, 100 procentų avižinės porcijinės

miltų, vos 2,6 g cukraus ir tik žiups-

duonelės. Tikras atradimas tiems, kurie

nelis druskos. Tai ne tik sveikes-

vietoje rytinės avižų košės nori gardaus ir

nis sumuštinio pagrindas, bet ir

sveiko sumuštinio. Šimtame gramų produkto

visavertė avižų nauda tiems, kurie

– net 15 g baltymų ir 10 g skaidulų, reikalingų

ieško avižinių košių alternatyvos

sklandžiai virškinimo veiklai. Avižų sėlenos,

pusryčiams ar užkandžiams.

dribsniai, skaldyti grūdai turi saldoką natūralų skonį, jį papildo vos 1,1 g druskos. Ypač plonos riekelės – tai būdas ne atsisakyti duonos, o tiesiog sumažinti suvartojamą jos kiekį.

„LABA AVIŽA“ 25 PROCENTŲ AVIŽINIS BATONAS Avižinį batoną sudaro net 25 procentai avižų. Tai ideali alternatyva mėgstantiems kvietinius produktus, tačiau norintiems juos pakeisti sveikesniais. Išskirtinė batono forma leis susikurti mėgstamus sumuštinius ar užkandžius. Šimtame gramų produkto – net 11 g baltymų, žiupsnelis druskos ir nedaug pridėtinio cukraus.

LAMŲ SLĖNIS

199

Rimvydas ŠIRVINSKAS-MAKALIUS Kelionių organizatorius

– Tavo gyvenimas – tai nuolatinis judėjimas, kelionės, iššūkiai. Kas tau padeda išlikti energingam ir visada turėti jėgų keliauti toliau? – Visada išlikti energingam, ko gero, neįmanoma. Būna ir tų blogų dienų, bet kažkaip tada save pradžiuginu ir nuotaika visada būna smagesnė, jei kišenėje turiu lėktuvo bilietą. – Kokia apskritai yra tavo sveikos gyvensenos ir geros nuotaikos filosofija? Kas tau telpa į šiuos žodžius? – Jai treti metai, kaip esu pasižadėjęs skirti sau daugiau laiko ir sveikiau maitintis, daugiau judėti, sportuoti. Ir tuo labai džiaugiuosi. Neseniai buvau priėmęs „0 cukraus“ iššūkį, visiškai atsisakiau pridėtinio cukraus. Nors ir nesiekiau numesti svorio, jis sumažėjo, išsivalė veido oda, be to, supratau, kaip vis dėlto žmonėms sunku šiuolaikiniame pasaulyje gyventi be cukraus. Tiesiog visur labai daug produktų su juo. Alternatyva – visada gaminti pačiam, bet tam reikėtų skirti labai daug laiko. Iš tiesų panašūs iššūkiai iš pat pradžių neduoda žymių rezultatų, gal dėl to daugelis ir nustoja sveikiau maitintis ir gyventi – nes rezultatai niekada neateina labai staiga. Man pačiam pirmą iššūkio savaitę iš tiesų buvo labai sunku. Neturėjau daug informacijos ir nežinojau, kokius produktus be cukraus rinktis parduotuvėje, tad prie lentynų tekdavo praleisti žymiai dau-

200

LAMŲ SLĖNIS

giau laiko, negalėdavau eiti kartu su draugais vakarienės, nes aš gi – „0 cukraus“... Tekdavo arba neštis savo maistą, arba tiesiog atsisakyti kažkur eiti. Be to, restoranuose patiekalai be pridėtinio cukraus yra gerokai brangesni už visus kitus. Pirmą savaitę neturėjau energijos, jėgų, nesinorėjo dirbti. Vėliau supratau, kad taip nutiko, nes buvau priklausomas nuo tam tikro cukraus kiekio kiekvieną dieną. Bet per savaitę organizmas apsiprato ir pradėjau vėl jaustis gerai. Nors iššūkis jau pasibaigė, kažkodėl visai nebesinori sugrįžti prie ankstesnių mitybos įpročių, stengiuosi save riboti, pavyzdžiui, nebesaldinu cukrumi kavos, dažniau pažiūriu, kiek gramų cukraus yra viename ar kitame produkte. Tad iššūkis labiausiai pasiteisino tuo, kad pradėjau labiau prižiūrėti savo mitybą ir stebėti, ką dedu į burną. – Skirtingos šalys, skirtingos virtuvės ir daugybė gurmaniškų vilionių. Kaip atsispiri pagundoms? – Iš tiesų manau, kad visai nebūtina visada atsispirti visoms pagundoms, ypač kelionių metu. Anksčiau sakydavau, kad sveikiau maitinsiuosi, sportuosiu, bet tik ne per keliones – juk kelionės tam ir skirtos, kad atsipalaiduotume ir nebegalvotume, kokį maistą gaminti ir ką valgyti. Pirmaisiais metais pradėjus gyventi sveikiau supratau, kad vis dėlto kelionės užima nemažą mano gyvenimo dalį – keturis mėnesius iš dvyli-

kos. Tai reiškia, kad rezultato, kurį noriu pasiekti, sieksiu gerokai lėčiau. Nusprendžiau keliaudamas vis dėlto dažniau rūpintis tuo, ką valgau, ir kaip jaučiuosi. Aišku, keliaujant trukdo laiko juostų skirtumai. Nuskridus į JAV, kur laiko skirtumas yra dešimt valandų, valgyti tenka dieną, kai Lietuvoje naktis, reikia priversti savo organizmą pabusti, o apetito visai nėra ir jis dažniausiai atsiranda naktį. Apskritai nemanau, kad organizmui sveika tokie dideli laiko skirtumai. Be to, keliaudamas stengiuosi daugiau laiko skirti poilsiui ar pasižvalgymui, pasivažinėjimui, o maistą kartais tiesiog pamirštu ir išmetu iš tos dienos, dažniausiai užsuku į kokį greito maisto restoraną ar užkandinę ir bėgu toliau. O iš tiesų rasti sveikesnę alternatyvą tikrai nėra sunku. Tiesiog reikia skirti daugiau laiko pačiam pasisėdėjimui. O tai irgi labai naudinga. Nes kai supranti, kad esi Paryžiuje ar Romoje, sėdi vietinėje kavinukėje ir tiesiog mėgaujiesi akimirka, – tai didžiulis kelionės džiaugsmas. Ir šalį tikrai verta pažinti ne tik akimis, bet ir per skrandį. Ne veltui kasmet atsiranda vis daugiau žmonių, besidominčių gastrokelionėmis. Be to, šiuolaikinės technologijos leidžia rasti labai daug informacijos ir tikrai nėra sunku gyventi sveikuoliškai. Tereikia atlikti namų darbus ir susiplanuoti daugiau laiko dienos maitinimuisi.

Su kolegomis per baidarių žygį pusryčiams valgydavom sumuštinius su keptu kiaušiniu ir avokadu – nes tai sveikuoliška, greitai paruošiama ir labai skanu.

LAMŲ SLĖNIS

201

– Koks, tarkime, tavo įprastas pusryčių meniu? Ar esi iš tų, kurie mielai renkasi sumuštinius, ar, priešingai, vengi duonos gaminių? – Galiu pasakyti, ko tikrai nemėgstu, – tai košių. Užtat mielai renkuosi įvairius sumuštinius. Nesu iš tų, kurie vengia duonos, gal tik kiek privengiu to tradicinio batono. O šiaip duoną valgau kasryt, iki pietų meto. Ar kepu kiaušinienę ar omletą, ar darausi savo mėgstamus karštus sumuštinius. Duona mano kasdieniame mitybos racione užima gana svarbią vietą. Mėgstu sumuštinius su mėsa, avokadais – pamenu, treneris man rekomendavo sumuštinį gardinti keptu kiaušiniu ir avokadu. Ir su kolegomis per baidarių žygį valgydavom pusryčiams tokius sumuštinius – nes tai ir sveikuoliška, ir greitai paruošiama, ir labai skanu. Apskritai aš pusryčių neįsivaizduoju be kiaušinių. O savaitgalis – tai blynų diena. Tik dažniausiai juos valgau kur nors kitur, nes pačiam išsikepti skanių niekaip nepavyksta... – Ar ieškai sveikesnių alternatyvų, rinkdamasis produktus domiesi jų sudėtimi? – Taip, būtent dėl šios priežasties nuolatine mano pusryčių drauge tapo naujas „Vilniaus duonos“ gaminys „Laba aviža“. Man ši duona ėmė ypač patikti po to, kai pamačiau, kad joje nėra pridėtinio cukraus. Mėgstu naujus skonius ir atradimus. Žmonės, kurie man dalija patarimus apie mitybą,

202

LAMŲ SLĖNIS

ką reikėtų keisti, ką pridėti, visą laiką apie duoną atsiliepdavo neigiamai. Manau, „Laba aviža“ yra puiki įprastos duonos alternatyva. Beje, „Laba aviža“ duonelių forma labai populiari užsienyje, duonelės puikiai tinka pasiimti į keliones ir pasigaminti sumuštinį. Ypač šiais laikais, kai maistas lėktuve jau nėra įskaičiuotas į bilieto kainą, yra brangus ir retai kada skanus, galima drąsiai pasiimti su savimi sumuštinių ir mėgautis pusryčiais oro uoste.

važiuoti savaitgalį. Pamenu, parašiau, kad labai norėčiau dabar būti Lietuvoje. Aišku, niekas manęs nesuprato... Bet juk kai visko yra per daug, tai tavęs nebeveikia.

– Jau esi pamatęs ir aplankęs tiek daug – tad ar yra dalykų, kurie kelionėse tave vis dar stebina? – Bėgant laikui supratau, kad reikia vertinti tai, kas tuo metu esu, tai, kad turiu galimybę gyventi gyvenimą, kuris nėra tik sėdėjimas biure nuo ryto – Jei į savo gyvenimą pažvelgtum iki vakaro, kad galiu nuolat atrasti iš šalies, koks jis? Kuo jis tave patį kažką naujo ir kiekvienoje kelionėje labiausiai žavi? tobulėti. Tai mane ir žavi. – Daugelis, žvelgdami iš šalies, sako, kad tai svajonių gyvenimas. Tačiau – Jei reikėtų išsirinkti tris svajonių kai visa tai tampa ne tik tavo pomėgiu, kryptis – kokios šalys ar miestai tai bet ir verslu, darbu, be to, yra ir tavo būtų? atostogos, – galiausiai nustoja žavėti – Viena jų galėtų būti vargingesnė dalykai, kurie galėtų padaryti įspūdį šalis Azijoje – Indija ar Filipinai, kur mažiau keliaujančiam žmogui. Atsi- nukeliavęs turėtum suprasti, kaip vis menu, kartą buvau nustojęs keliauti dėlto tu gerai gyveni. Kita kryptis – vien dėl to, kad tai buvo gal penkta tai paplūdimių kryptis, jūra, vaizdai mano kelionė iš eilės. Keliavau į Šri – arba Seišelių salos, arba Maldyvai. Lanką su grupe turistų. Atvykome į O trečia – tai turi būti Lietuva. Nes nacionalinį parką, kur laisvėje gyvena Lietuvą turime mylėti kiekvienas. Aš 70 dramblių, visi jie išlindo iš miško pats savo šalį pamilau po daugybės į atvirą vietą, mes privažiavome su kelionių ir daugybės pamatytų šalių. džipais, matėme jų didžiulį burį. Gru- Šiandien manau, kad tai yra geriausia pėje buvo moteris, kuri labai mėgo šalis pasaulyje, kur norėčiau praleisti dramblius, ji apsiverkė ir pasakė, kad savo gyvenimą. Norėčiau, kad kuo tai gražiausia akimirka jos gyvenime. daugiau lietuvių taptų savo šalies amO aš tiesiog gūžtelėjau pečiais, įlindau basadoriais ir visiems sakytų, kad laį feisbuką pasižiūrėti, ką tuo metu vei- biausiai norimų aplankyti šalių trejekia mano draugai Lietuvoje ir labai tuke yra jų šalis, nes jie dar nepakanpavydėjau, kad jie planuoja kažkur iš- kamai ją pažįsta.

Duonos kepykla „Vilniaus duona“ pristato sveikuolišką, iš avižų pagamintą duoną „Laba Aviža“. Tai trys nauji gaminiai: 100 procentų avižinės porcijinės duonelės be pridėtinio cukraus, sumuštinių duona, kurios sudėtyje – 51 procentas avižų, ir batonas, kuriame avižų – 25 procentai. Tai idealus variantas ieškantiems sveikesnės duonos ir išskirtinio skonio. Naujieji gaminiai pasižymi ne tik originaliais ingredientais, bet ir subalansuota sudėtimi, todėl yra naudingi mūsų organizmui.

LAMŲ SLĖNIS

203

Kaune įsikūrusio restorano „Optimistai“ naujasis virtuvės šefas MANTAS PETRAITIS lėkštėje kuria pozityvias istorijas. Jo tikslas – ne paruošti sunkiai suprantamus patiekalus, o svečiams patiekti atsakingai sukurtą maistą su ypatingu gastronominiu kabliuku. Kartu su restorano vadove Agne Dubose jiedu dalijasi pozityvaus restorano kūrimo patirtimis.

POZITYVIOS ISTORIJOS LĖKŠTĖJE Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

– Kodėl „Optimistai“?! Kaip gimė šio restorano idėja? Agnė: Po vienu stogu susirinko maistą mylintys, savo darbą gerbiantys žmonės ir nusprendė kauniečiams pasiūlyti vietą, kurioje būtų galima rasti kokybiško, skanaus, bet kartu ir suprantamo maisto. Siekiame surasti viduriuką tarp prabangos, ypač prašmatnių patiekalų, ir paprasto skonio. Aš mėgstu sakyti, kad tai restoranas, siūlantis maistą su ypatingu šefo prisilietimu. Mantas: Mes taikome į „fine dining“ restoranų standartą, tačiau pateikiame tai šiek tiek paprasčiau, suprantamiau. Nekuriame maisto tik gurmanams. Paprastiems žmonėms siūlome patiekalus su užslėpta intriga,

204

LAMŲ SLĖNIS

tam tikru gastronominiu kabliuku. Agnė: Nenorime, kad mus aplankęs svečias, kasdien valgantis paprastą maistą, čia pasijustų nejaukiai. Lėkštėje jis ras ir jam atpažįstamų ingredientų, ir kažką įdomaus, stebinančio, keliančio smalsumą. Mantas: Nežaidžiame su molekuline virtuve, tačiau patiekalams suteikiame modernumo prieskonį. Sukūrėme atmosferą, kurioje geras kokybiškas maistas yra pasiekiamas visiems. – Agne, papasakokite, ką reiškia pozityvaus požiūrio restoranas? Agnė: Pozityvumas turi skleistis visose restorano srityse. Jeigu jame dirbs negatyviomis mintimis gyvenantys

žmonės, šios koncepcijos įgyvendinti tikrai nepavyks. Tai – nenutrūkstama veikla. Mūsų restorane susirinko geranoriški žmonės ir visiems mums rūpi galutinis rezultatas. Kiekviena čia išsakyta nuomonė yra gerbiama. Niekas nesijaučia lyg laikinoje stotelėje, ir tai atsispindi kasdieniame darbe. Į kiekvieną patiekalą įdedame dalelę širdies – manau, tai pajunta ir mūsų svečiai. Juk nuoširdžiai ruošiamas maistas būna skanesnis. Pozityvumas atsiskleidžia ir restorano erdvėje – norėjosi išvengti pilkos spalvos, kasdieniškumo, tad pasirinkome gana spalvingą interjerą. Erdvės pilnos optimizmo, geros energijos. Taip ir gimė restorano pavadinimas – „Optimistai“.

LAMŲ SLĖNIS

205

– Mantai, o kokia jūsų istorija? Kaip jūs susižavėjote virtuve? Mantas: Dar būdamas vaikas. Kai augau, dar nebuvo interneto ir tiek daug informacijos, tokių plačių pasirinkimo galimybių. Juokinga prisiminti, bet virtuve susižavėjau įkvėptas vienos kulinarinės televizijos laidos. Mėgdavau ją žiūrėti, stebėdavau, kaip preciziškai šefas kuria patiekalus, pradėjau gaminti ir pats. Galop pasirinkau virėjo studijas, po jų pradėjau dirbti. Nors po kurio laiko su virtuve atsisveikinau, išvykau ieškoti savęs užsienyje, neilgai trukus supratau, kad mane traukia atgal. Grįžęs į Lietuvą pradėjau dirbti su šefu Dariumi Dobravolskiu, jis manyje ir išugdė tikrą meilę maistui. Buvo įdomu dirbti su tikru meistru, mokytis man dar nežinomų technikų. Mane tai tiesiog įtraukė. Kiekvienas šefas, su kuriuo vėliau teko dirbti, man atskleisdavo naujų dalykų, kiekvienas davė daug pamokų, kurios ugdė mano meilę ir atsakomybę maistui, virtuvei, savo darbui. Pamažu darbas virtuvėje, už jos durų patiriamas adrenalinas, didelis tempas pradėjo "vežti". Žinoma, būna akimirkų, kai norisi viską mesti, kai kasdienybė išvargina ir niekas nebedžiugina... Bet tai dažniausiai tereiškia, kad atėjo metas atostogoms. – Koks jūsų kaip virtuvės šefo braižas? Mantas: Domiuosi ir stebiu geriausius pasaulio šefus, labai mėgstu kulinarines knygas, esu šiaurietiškos vir-

206

LAMŲ SLĖNIS

tuvės gerbėjas. Mane žavi švedas Magnusas Nilssonas, garsiojo restorano „Noma“ šefas danas Rene Redzepis, „Maaemo“ šefas Esbenas Holmboe Bangas. Esu pakvaišęs dėl Skandinavijos. Kurį laiką ten gyvenau, tad tose šalyse dievinu viską: nuo fjordų iki kalnų, nuo maisto iki restoranų kultūros. Taip pat labai mėgstu klasikinę itališką virtuvę – šarmingasis Massimo Bottura negali neįkvėpti! Kulinarijoje – kaip ir muzikoje: sakyti, kad mėgsti vieną stilių, nepavyksta. Gal tiesiog nesi susipažinęs ar atradęs kitų? Jei domiesi tik vienos šalies virtuve – taip ir sukiesi tame pačiame rate, pats save atribodamas nuo galimybės tobulėti. Juk gali paimti tam tikrą ingredientą iš itališkos virtuvės ir prilipdyti jį prie šiaurietiškos, gali pasiskolinti kažką iš japoniškosios ir sujungti su europietiškąja. Taip gimsta kažkas naujo. Kalbant apie patiekalų dizainą, indus, restorano interjerą – man artimiausia šiaurietiška virtuvė, tačiau dievinu prancūziškas maisto gaminimo technikas. – O kaip susikirto jūsų ir restorano „Optimistai“ keliai? Mantas: Pajutau, kad būti virėju man neužtenka, svajojau išbandyti save ir virtuvės šefo pareigose. Kaip tik tada ir sulaukiau Agnės skambučio, mane jai rekomendavo artimas bičiulis.

LAMŲ SLĖNIS

207

– Ką jums reiškia maistas? Mantas: Tai nuotaika ir emocijos – ne tik energijos šaltinis. Paragavus skanaus patiekalo, kuriame tobulai subalansuoti visi skoniai, teigiama energija atsispindi žmogaus veide. Tai sudėtinga paaiškinti, tačiau jis kažkaip ypatingai nušvinta. Ta chemija gali įvykti net ir paprastoje užkandinėje valgant puikiai iškeptą kepsnį. Maistas susijęs su išgyvenimais, patirtimis. Ir valgant kokybišką maistą gyvenimo kokybė tik pagerėja! Agnė: Man labai svarbi visuma. Ne tik pats maistas, bet ir aplinka, kurioje jis patiekiamas, aptarnavimas, jį atnešantys žmonės. Tik visų darbuotojų indėlis gali sukurti gerą restoraną. – Na, o jei reiktų nupasakoti gyve-

208

LAMŲ SLĖNIS

nimą, verdantį už virtuvės durų… Koks jis? Mantas: Susirenkame, pasiskirstome darbus ir dirbame. Nesu iš tų šefų, kurie kelia balsą. Noriu, kad virėjai mane gerbtų, bet ir laikytų kolega. Mes daug bendraujame, dažnai ir pats klausiu jų patarimų. Visai nesvarbu, kad šefas esu aš, – man patinka sužinoti naujų dalykų ir pasisemti patirties iš kartu dirbančių žmonių. Tad drąsiai klausiu patarimo tiek naujoko virėjo, tiek už mane daugiau patirties turinčio šefo. Gyvenimas už virtuvės durų yra draugiškas, juk mes – nedidelė komanda. Pats esu dirbęs gana įtemptomis sąlygomis, tad žinau, kad spaudimas, pikti priekaištai ne visada išeina į naudą.

rano meniu. Kas jį įkvėpė? Mantas: Naujajame meniu nerasite jokios maisto revoliucijos. Kurdamas jį galvojau apie tai, ko reikia Kauno žmonėms. Pagrindinis meniu akcentas – kokybiški mėsos patiekalai, taip pat jame daug lengvų vasariškų skonių, šviežių daržovių. Esu tikras, kad geras ir save gerbiantis šefas iš prastos kokybės ingredientų patiekalų tiesiog negamintų. Darbe vadovaujuosi paprasta taisykle: geriau patiekti gerai paruoštą visiems žinomą patiekalą nei bandyti prisijaukinti mums svetimą ingredientą, kurio gamybos technikos tiesiog neišmanau. Gal patiekalas ir atrodytų įmantrus, tačiau nebūtinai būtų labai skanus. Taip, eksperimentai veda į priekį, tačiau eksperimentuoti geriau jau savo namų vir– Neseniai sukūrėte naują resto- tuvėje...

Kukurūzinis viščiukas su trintomis saldžiosiomis bulvėmis ∙ ½ kukurūzinio viščiuko

∙ 2 skiltelės česnako

∙ 20 ml garinto vištienos kaulų sultinio

∙ 2 saldžiosios bulvės

∙ 10 g šviežių petražolių

∙ Lydytas ghi sviestas kepimui

∙ 1 l vištienos sultinio

∙ 1 žieminė bulvė

∙ Druska, pipirai

∙ 1 valgomasis svogūnėlis

∙ 2 mažieji kukurūzai

Kukurūzinio viščiuko puselę įtrinkite druska ir pipirais. Dėkite į

te druskos, pipirų, smulkintas petražoles. Išmaišykite.

įkaitintą keptuvę su lydytu ghi sviestu oda į apačią. Pakepinkite

Žieminę bulvę kruopščiai nuplaukite, supjaustykite labai

maždaug 3 minutes, kol odelė įgaus auksinę spalvą. Apvers-

plonais griežinėliais ir pamerkite į ledinį vandenį. Bulvių grie-

kite ir kepkite vis aplaistydami sviestu – kol iškeps. Saldžiąsias

žinėlius virkite aliejuje, kol taps traškūs.

bulves nulupkite ir išvirkite vištienos sultinyje. Atskirai apkepkite

Mažuosius kukurūzus pakepkite keptuvėje.

valgomąjį svogūnėlį, česnaką. Bulves nukoškite, į jas sudėkite

Viską sudėkite į lėkštę ir apšlakstykite garintu vištienos kaulų

kepintą svogūnėlį ir česnaką. Sutrinkite bulvių grūstuvu, įberki-

sultiniu.

LAMŲ SLĖNIS

209

Lašišos suktinukai su kreminiu sūriu ∙ 100 g sūdytos lašišos

∙ 1–2 putpelių kiaušiniai

∙ 50 g kreminio sūrio

∙ Druska, pipirai

∙ 10 g šviežių petražolių

∙ Žalumynai papuošti

∙ 2 smidrai Sūdytą lašišą supjaustykite popieriaus storio riekelėmis ir išklokite ant maistinės plėvelės. Kreminį sūrį sumaišykite su petražolėmis, druska, pipirais. Sūrio įdaru padenkite lašišos „kilimėlį“. Susukite suktinuką, stipriai suveržkite ir padėkite į šaldytuvą valandai. Putpelių kiaušinius virkite 2 minutes ir 30 sekundžių. Tada ištraukite ir įmerkite į ledinį vandenį. Smidrus nuvalykite, pavirkite 20 sekundžių, ištraukite ir įmerkite į ledinį vandenį. Lašišos suktinuką supjaustykite 1–2 cm storio riekelėmis. Dėkite į lėkštę kartu su supjaustytais smidrais ir pusiau perpjautais putpelių kiaušiniais. Paskaninkite žalumynais, alyvuogių aliejumi.

210

LAMŲ SLĖNIS

Iškonstruota pavlova KREMUI: ∙ 75 g maskarponės sūrio ∙ 75 g 30 proc. riebumo grietinėlės ∙ 1 v. š. cukraus ∙ 20 g aviečių džemo MORENGUI: ∙ 1 kiaušinio baltymas ∙ 45 g cukraus ∙ 90 g vandens ∙ 20 g aviečių džemo ∙ Šviežios uogos

Maskarponės sūrį išplakite su cukrumi. Į masę supilkite grietinėlę ir plakite, kol susidarys standus kremas. Į paruoštą kremą įdėkite aviečių džemo ir dar šiek tiek paplakite. Iš cukraus ir vandens paruoškite sirupą. Kiaušino baltymą išplakite iki standžių putų, į jį supilkite karštą sirupą. Išplakite. Prieš baigiant plakti sudėkite aviečių džemą. Paruoštą masę plonu sluoksniu ištieskite ant kepimo popieriumi išklotos skardos ir kepkite iki 90–100 laipsnių įkaitintoje orkaitėje, kol gerai išdžius. Į lėkštę dėkite kremo, ant jo – stambiai laužyto morengo lakštų, užberkite šviežių uogų. Šalia dėkite aviečių šerbeto.

LAMŲ SLĖNIS

211

Kai laike ištirpsta rutina ir, regis, pats gyvenimas netikėtai tau parenka tinkamą akordą verslo koncepcijai išryškinti... Būtent siekis ne tik padėti sustyguoti svarbiausią savo gyvenimo šventę, bet ir įprasminti akimirkos grožį tąkart, prieš ketverius metus, OLGĄ RAŠKAUSKIENĘ paskatino imtis vestuvių planuotojos verslo Italijoje. „Bet kokioje veikloje svarbu ne objektas, o koks santykis yra tarp jį kuriančių žmonių“, – atvirai sako Olga ir pripažįsta, kad jai svarbiausias – žmogiškasis faktorius. Šiemet „Olga Studio“ pradėjo jau penktąjį sezoną, o vidinės ambicijos atveria kelius ir naujiems projektams.

SANTUOKA ITALIJOJE PADOVANOJO VERSLO IDĖJĄ Tekstas: Kornelija Bunikytė Nuotraukos: Nakutis Photography

– Olga, kas ir kaip jus įkvėpė pradėti vestuvių planavimo verslą? Tikėtina, kad ne atsitiktinai pasirinkote Italijos kryptį. Kas šioje šalyje jus taip keri? – Viso gyvenimo aplinkybės vedė į tai. Nuo vaikystės žavėjausi Italija, likimas lėmė ten kurį laiką mokytis ir gyventi. O pirmosios vestuvės Italijoje buvo mano pačios vestuvės. Taip jau susiklostė, kad savo svajonių dieną aš pradėjau ne nuo grožio procedūrų ir įprastų nuotakos ritualų, o nuo to, ką įprastai daro vestuvių pla-

212

LAMŲ SLĖNIS

nuotojas: stygavau vestuvių detales, sutikinėjau svečius ir t. t. Net ir vėliau, grįžus namo ir nurimus įspūdžiams, manęs niekaip neapleido mintys, ką reikėjo daryti kitaip, kokius sprendimus reikėjo priimti, kuo pasirūpinti iš anksto. Netikėtai pati sau suvokiau: aš galiu padaryti taip, kad vestuvės Italijoje būtų tikra šventė jaunavedžiams ir jų svečiams – be jokių rūpesčių ar streso, vien tik malonumas.

formuojantis jūsų subtiliam estetiniam skoniui ir gyvenimo būdui? – Nuo vaikystės mėgau kurti grožį aplink save, o ir tėvai tai labai palaikė ir skatino. Lankiau muzikos mokyklą, fortepijono ir fleitos klases, baigiau Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklą, su malonumu šokau pramoginius šokius. Susiformavusi grožio samprata ir įskiepyta disciplina, matyt, lėmė ir mano verslo gimimą. Čia viskas dera: ir estetika, ir atsakomybė, ir tikslingas ėjimas rezul– Kas turėjo didžiausios įtakos tato link.

LAMŲ SLĖNIS

213

– Nuo ko prasideda preciziškas vestuvių planavimo procesas? Ar daugiau tokių porų, kurios atsineša konkrečią viziją pagal savo finansines galimybes, ar tokių, kurios visiškai pasitiki jūsų kūrybiniais sprendimais? – Yra ir tokių, ir tokių. Akivaizdu viena – kad sužadėtiniai, turintys viziją ir žinantys, ko nori, visada yra geriau nei tie, kurie ateina vedini tik idėjos susituokti Italijoje. Pirmųjų atveju viziją galima koreguoti ar net radikaliai keisti, nors man jau nuo pirmų pokalbių būna aišku, kas sužadėtiniams yra svarbu, kokie jų prioritetai. Kai sužadėtiniai nežino, ko nori, – iššūkių, žinoma, yra daugiau, o ir planavimo procesui turime skirti daugiau laiko.

mane atėjusioms poroms: jei pirmo susitikimo metu jaučiate, kad kažkas negerai, net jei atitinka finansinės sąlygos ir galimybės, geriau rinktis kitą kelią. Kai tik pradėjau vestuvių verslą Italijoje, kiekvieną sužadėtinių porą sutikdavau išskėstomis rankomis, jie būdavo mano alfa ir omega, atiduodavau visą širdį. Su patirtimi atėjo ir profesionalumas, o su profesionalumu ir suvokimas, kad bet kokioje veikloje svarbu ne objektas, o koks santykis yra tarp jį kuriančių žmonių. Be susikalbėjimo, pajautimo, o ypač pagarbos vieni kitiems – rezultatas nedžiugins. Vestuvių planuotojas nėra perkamas, sužadėtiniai – ne pinigų maišas. Pirmiausia kalbame apie žmogišką santykį, iš kurio gimsta išsvajotas rezultatas.

– Papasakokite, kas slypi už vadinamosios paradinės organizavimo pusės? Kokius iššūkius nuolat tenka įveikti? Ar viską lemia susikalbėjimas komandoje? – Už paradinės organizavimo pusės, kurią pernelyg suromantino Holivudo produkcija, slypi juodas darbas. Vestuvių planuotojas turi būti ir idėjų generatorius, ir vykdytojas, ir psichologas, ir diskretiškas žmogus. Visgi didžiausias iššūkis yra abipusis ryšys tarp vestuvių planuotojo ir sužadėtinių. Nuolat apie tai kalbu pas

– Ar jūsų versle svarbu intuicija? – Intuicija labai svarbi nuo pat tos akimirkos, kai su sužadėtiniais susitinkame pirmą kartą. Laikui bėgant ji tik stiprėja. Dar prisideda verslo ir gyvenimiška patirtis. Jau žinau, kad jeigu iškart negaliu pasakyti „taip“, vadinasi, jau pasakiau „ne“. Manau, kad nėra nieko, dėl ko vertėtų daryti kompromisus su savo sąžine ar intuicija. Ir sąžinė, ir intuicija visada laimės. Todėl beveik niekada nebesideru su savimi. Galbūt todėl sprendimai, kuriems anksčiau reikėdavo il-

214

LAMŲ SLĖNIS

giausių apmąstymų, dabar ateina greitai ir neskausmingai. Ir jie būna teisingiausi. – Kokius Italijos regionus išskirtumėte kaip labiausiai vertinamus tarp jaunųjų? Ar architektūra, paliesta renesanso dvasios, unikalūs gamtos peizažai turi lemiamos reikšmės? – Kiekviena pas mane ateinanti pora turi savo Italijos viziją ir savo prioritetų: vieniems tai gamta, kitiems – architektūra, tretiems – Italijos aura. Visgi dažniausiai sužadėtiniai nežino visų Italijos teikiamų galimybių, o žinios apsiriboja Roma, Venecija, Amalfio pakrante. Tačiau nuo vienos iki kitos pakrantės Italijoje apstu įkvepiančių vietų asmeninei šventei. Pavyzdžiui, Umbrijos regiono gamta ir architektūra niekuo nenusileidžia turistų pamėgtai Toskanai, tačiau čia jų šurmulio gerokai mažiau, tad ir tikros itališkos autentikos rasite daugiau. Kampanijos regionas ypatingas savo pakrantėmis: minėtoji Amalfio pakrantė žavi savo panorama, kalnų papėdėje išsibarsčiusiais miesteliais, o Čilento pakrantė garsėja viduramžius menančia architektūra ir puikiais smėlio paplūdimiais. Pastaruoju metu jaunavedžiai atranda ir Apulijos regioną, tad rinktis tikrai yra iš ko.

Nuotraukos: Vilma Deveikytė Photography

LAMŲ SLĖNIS

215

216

LAMŲ SLĖNIS

217

– Atskleiskite, kokių netikėčiausių sprendimų yra tekę įgyvendinti? – Įdomiausi sprendimai gimsta dekoro srityje, nes ne tik organizuoju vestuves, bet kone visose jose esu atsakinga už puošybą, pati kuriu idėjas ir jas įgyvendinu – nuo kvietimų iki floristinių kompozicijų ar suvenyrų šventės svečiams. Neleidžiu sau kartotis – o ir nepavyksta, nes kuriu individualiai kiekvienai porai. Stilių bei sprendimus diktuoja ir vestuvių vieta, ir tema, o kartais net jaunavedžių meilės istorija. Manau, kad esu sulaužiusi keletą tradicinių dekoro standartų – pavyzdžiui, venecijietiškos kaukės virto vardų kortelėmis ir tuo pačiu miela atminimo dovana. – Kokia jums yra jautriausia vestuvių akimirka? – Na, toks klausimas prašyte prašosi atsakymo, kad tai toji akimirka, kai nuotaka ir jaunikis taria priesaikos žodžius. Tačiau man jautriausia – vestuvių rytą matyti jaunuosius atskirai besiruošiant lemtingajam susitikimui ir ceremonijai. Rodos, begalinis laukimo jaudulys apgaubia net ir mane. Ir štai jie susitinka: šiek tiek nedrąsūs, apstulbę, laimingi... Ne veltui sakoma, kad gyvenimas matuoja-

218

LAMŲ SLĖNIS

mas ne oro įkvėpimais, o tuo, kiek kartų tau užgniaužė kvapą iš nuostabos. Tokių momentų aš matau beveik kiekvienose vestuvėse ir iki šiol jaudinuosi kartu. – Ką konkrečiai patartumėte porai, norinčiai susituokti Italijoje? – Ne tik norėti susituokti, bet ir susituokti. (Šypsosi.) Taip, yra keletas svarbių aspektų, į kuriuos raginu atkreipti dėmesį: pirmiausia – rinktis vestuvių planuotoją, už kurį kalba jo darbai, o tiksliau – kitų jaunųjų rekomendacijos. Antra – rasti galimybių pakviesti visus artimiausius žmones, nes, jeigu atvirai, pabėgimo nuo visų scenarijus man nėra labai artimas. Trečia – nebijoti vestuvėms rinktis įdomesnių vietų, ne vien žinomiausias kryptis ar tas vietas, kur jau kažkas iš draugų ar giminių tuokėsi. Ketvirta – nesigundyti „viskas įskaičiuota“ paketais, kuriuose vestuvės praranda bet kokį individualumą, o paslaugos tiekėjai ne visada yra patikimi. Penkta ir, mano nuomone, visų svarbiausia – nemaišyti santuokos ir vestuvių, teisingai susidėlioti prioritetus. Tai iš esmės vertybinė mano pozicija, nors kaip vestuvių planuotojai ji ir nepopuliari.

LAMŲ SLĖNIS

219

220

LAMŲ SLĖNIS

221

222

LAMŲ SLĖNIS

223

224

LAMŲ SLĖNIS

225

– Žiūrint iš šalies akivaizdu, kad esate laiminga galėdama dirbti būtent šį darbą. Ar yra dar kažkokių veiklų, suteikiančių panašios pilnatvės? – Dievinu keliones, mėgstu piešti, skaityti knygas. Buvimas dviejų nuostabių berniukų mama ir gera žmona man irgi suteikia pilnatvės, įkvėpimo ir drąsos imtis kitokių projektų, ne vien vestuvių Italijoje – pavyzdžiui, renginių Italijoje organizavimo. Todėl „Olga Studio“ neseniai pradėjo siūlyti patyriminių kelionių galimybę, bręsta daug idėjų ir savaitgalinėms kolektyvų išvykoms. – Papasakokite, kaip kilo idėja organizuoti patyrimines keliones? Pasidalinkite įžvalgomis apie jas. – Manau, kad kiekvieno profesiniame gyvenime ateina toks metas, kai pasijunti išaugęs senus marškinėlius. Tuomet arba renkiesi radikaliai priešingą kelią, arba iš naujo, kitu kampu įvertini tai, ką darai, kaip darai ir, svarbiausia, kodėl darai. Pasirinkau antrąjį variantą, nes jaučiu poreikį dovanoti gyvenimo džiaugsmą. Ir tai darau ne šiuo metu tokiomis populiariomis dvasinėmis praktikomis ar jogomis, o gastronominėmis kelionėmis. Jų esminė idėja – lėtas skonėjimasis Italija visais savo pojūčiais. Kai lekiant per kasdienybę viskas praranda skonį, mano kelionės padeda prisiminti save arba, kaip pajuokavo vienas bičiulis, jos padeda „prikelti iš mirusiųjų gyvenimo džiaugsmo receptorius“. Iš tiesų kiekvienos tokios kelionės

226

LAMŲ SLĖNIS

metu mano akyse vyksta nuostabūs virsmai: pavyzdžiui, atvažiuoja graži, jauna moteris, o akys užgesusios arba bėgioja lyg pagauto žvėrelio. Ir kiekvieną dieną matai, kaip po truputį kažkas ima virpėti jos lūpų kampučiuose, kol pagaliau tai pražysta į šypseną, o akyse atsiranda ramybė ir prigimtinė aistra gyventi, mėgautis, mylėti. – Kuo išskirtinės šios kelionės? – Tokių kelionių nepasiūlys jokia kelionių agentūra. Programą sudarinėju remdamasi ne populiariausiomis turistų nuvaikščiotomis vietomis, o patyrimais, skirtais ne masėms, bet tiems, kurie nori prisiminti, kaip reikia skonėtis gyvenimu. Jums svetingai duris atveria italų šeimos, jau kelis šimtmečius iš kartos į kartą gyvenančios tuose pačiuose namuose. Jos dalijasi paveldėtais patiekalų receptais ir kviečia prie didžiulio bendro stalo ragauti kartu pagaminto maisto. Įveikę pusantro tūkstančio laiptelių kelionę, jūs galite įkvėpti žydinčio citrinmedžio žiedų aromato ir grožėtis čia pat kabančiomis citrinomis, nunokintomis Viduržemio jūros purslų ir saulės. Ten suprantate, kad gyvenime, kaip ir virtuvėje, galima kurti tobulus patiekalus, – tereikia žinoti, o tiksliau – intuityviai pajausti, kokių ir kiek prieskonių reikėtų įberti. O įdomiausia yra tai, kad, nepaisant didingo kraštovaizdžio ir visų patirtų įspūdžių, galop jūs vis vien pirmiausiai atsiminsite ypatingą santykį su kartu buvusiais žmonėmis ir savo vidinę jauseną ir virsmą po Italijos dangumi.

LAMŲ SLĖNIS

227

228

LAMŲ SLĖNIS

229

230

LAMŲ SLĖNIS

231

CUKRAUS PUDRA PABARSTYTOS AKIMIRKOS Tekstas: Kotryna Starkienė Instagram: @kotryna_starkiene Nuotrauka: Eva Shoot Photography

232

LAMŲ SLĖNIS

Kai kvėpuoji cukraus pudra jau pirmosiomis gyvenimo dienomis, net miegodamas, žinok – tavo likimas yra nuspręstas. Būtent taip man ir nutiko. Kai būdama vos kelių savaičių tvirtame mamos glėbyje atvykau į savo naujus namus pas močiutę, orkaitėje kažkas kepė. Tiesą pasakius, ten visada kažkas kepdavo. Jei ne sausainiai – tai morengai, jei ne morengai – tai vyšnių pyragas... Apgyvendinta aš buvau kambaryje, kur ant plačios palangės ilsėdavosi visi tie cukruoti šedevrai, nekantriai laukiantys savo eilės atėjus šventėms. Gulėdama lovelėje ir neturėdama, ką daugiau veikti, būčiau galėjusi suskaičiuoti prieš akis stūksančius morengus su riešutine kepure, žvaigždėtus sausainius ar pyragus, puoštus pynutėmis. Tik tada, deja, dar skaičių nepažinojau. Todėl viską sužymėdavau. Žymėjau kaip mokėjau. Kas minkšta ir lipnu – gaudavo piršto antspaudą per patį vidurį, kas kieta ir trašku – dantų žymes šonuose, kas blogai padėta – ištikšdavo ant žemės, o ko aš nepasiekdavau – išsaugodavo sveiką kailį.

viliojančiais varvekliais papuoštą penktadienio naktį. Tad abejonių nebuvo. Nuo gimimo buvau „pasmerkta“ saldžiam gyvenimui. Niekada tam ir nesipriešinau. Net ir neįsivaizdavau, kad gali būti kitaip... Anksti supratau, kad konditerija bus vertingiausias mokslas mano gyvenime. Kad tai bus raktas į bet kurias duris. Galų gale, kad tai bus sritis, kur man seksis. Lemtingas įvykis, sakyčiau, nutiko, kai buvau kokių ketverių: kartą stebėjau sesę, gaminančią karamelę mūsų mažoje virtuvėje, kol staiga supratau, kad nieko nebus... Jeigu tuojau pat neperimsiu šios srities iš savo vyresnėlės – ji sudegins ne tik puodus, keptuves ir linoleumą, bet ir visus namus. Taip aš atsidūriau cukraus pasaulyje, kuris lyg kokia Cosa Nostra – priimti priima visus, bet užsibuvęs čia – jau nebeišeisi.

Bėgo metai, namai, mokslai ir darbai keitėsi, o noras gyventi saldžiai tik stiprėjo. Ir tada aš sutikau jį – vyrą, kuris nemėgo saldumynų. Mūsų namai Aš gimiau pačiame žiemos vidu- didėjo, vaikų daugėjo, o vyras, nemėgęs ryje – baltą, it cukrumi nubarstytą, saldumynų, suprato, kad naminis šo-

koladinis ekleras gali išgydyti galvos skausmą, o gabalėlis varškės torto – nuraminti širdį. Taip mūsų šeimoje oficialiai buvo priimtas įstatymas: kiekvieną penktadienį – po desertą! Pasakysiu atvirai: desertų menas reikalauja ir kantrybės, ir laiko, ir dar ypatingo tikslumo. Tai lyg aukštoji matematika su baleto sukinių pavadinimais! Pâte à choux, Crème Chantilly, Gâteau Saint-Honoré, Plaisir Sucré… Dar truputį ir, atrodo, pakilsi į orą. Bet jei neturėtum su kuo tų skanėstų dalintis, tai jau nė pats legendinis primarijus Nurejevas nepadėtų atsiplėšti nuo žemės. Todėl nors ir beprotiškai narciziškas, konditerijos pasaulis nemėgsta egoistų. Čia daug erdvės vienatvei – bet tik tol, kol kuri. Čia aš žengiu, kai galva tuščia, ir minkau tešlą mielinėms bandelėms ieškodama įkvėpimo. Čia aš įnirtingai tarkuoju ledinį sviestą žvaigždėtiems sausainėliams, kai balsai aplink neduoda ramybės. Čia aš būnu viena – su savo miltais, cukrumi ir pabarstukais. Čia man laikas sustoja. O kartais atrodo, kad be jo, saldaus mano pasaulio, daugiau niekas neegzistuoja. Bet šviesoms užgesus ir uždangai pakilus aš laiminga išeinu pas tuos, kam visa tai kepiau...

LAMŲ SLĖNIS

233

AKIMIRKŲ DIEVAI

#gardžios #atostogos Ingrid Hofstra Žurnalistė Amsterdamas, Nyderlandai Instagram: @ingridhofstra

234

LAMŲ SLĖNIS

235

AKIMIRKŲ DIEVAI

#gardžios #atostogos Renée Kemps Fotografė Didžioji Britanija, Nyderlandai Instagram: @renee_kemps

236

LAMŲ SLĖNIS

237

AKIMIRKŲ DIEVAI

#gardžios #atostogos Rakhee Yadav Tinklaraštininė Indija, Olandija Instagram: @boxofspice

238

LAMŲ SLĖNIS

239

AKIMIRKŲ DIEVAI

#gardžios #atostogos Lean Timms Keliautoja, fotografė Kanbera, Australija Instagram: @leantimms

240

LAMŲ SLĖNIS

241

Iki pasimatymo liepą!

www.lamuslenis.lt

242

LAMŲ SLĖNIS