Lamuslenis cover 2016 04 by Lamų slėnis

2016 m. balandis (51)

LAMŲ SLĖNIS

REDAKCIJOS LAIŠKAS

aip sutapo, kad daugumai „Vyriškų pokalbių“ herojų gerai pažįstamas tas po pasaulį besiblaškančio ir savęs ieškančio žmogaus jausmas. Kad atrastum save, gali iškeliauti į dykumą. Gali klajoti vienas po miškus. Arba nerti į svetimo didmiesčio džiungles. Gali bandyti vienas perplaukti vandenyną. Arba konstruoti kosminį aparatą ir mėginti pakilti į kosmosą (šiandien tai – ne toks jau kosminis iššūkis!). Kalbu, žinoma, ne tik apie vyrus. Iššūkių mums reikia ne tam, kad ugdytume vyriškumą ar bandytume ką nors įrodyti pasauliui. Ir net ne tam, kad tave pastebėtų budrios žiniasklaidos akys ir taptum mėnesio žvaigžde. Ne. Vikingų laikai seniai praėjo ir šiandien iššūkius kuriame ne siekdami kam nors ką nors įrodyti, bet norėdami ištrūkti iš komforto (ar bent jau ramybės) zonos. Juk tik už jos ribų prasideda tikrieji atradimai, tik išspyrę save iš patogios ir įprastos gyvenimo rutinos turime progą susidurti su… pačiu savimi. Iššūkiai mūsų nepadaro nei labiau vyriškais, nei labiau moteriškais. Iššūkiai tik padeda atrasti tai, ko apie save dar nežinojai. Savybes, kurios tyliai sau saudžia, nė nenutuokdamos, kiek smagių dalykų galėtume nuveikti kartu. Patikėkite, giliau pasikapstę, nustebtumėte, kiek talentų taip ir laukia, kol jūs juos pažadinsite. Bet tam, kad taip nutiktų, reikia iššūkių. Ir kelionių. O jos gali prasidėti net dabar. Smagaus skaitymo! Algė R. Vyriausioji redaktorė „Lamų slėnis“

LAMŲ SLĖNIS

Viršelyje: modelis iš dizainerės Liucijos Kvašytės kolekcijos "God save the punks" Fotografė: Guoda Jucevičiūtė Modelis: Kasparas Starinskas

ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

LAISVĖ RADZEVIČIENĖ

KAROLINA ALEKSANDRAVIČIŪTĖ

GUODA JUCEVIČIŪTĖ

Redaktorė

Žurnalistė

Fotografė

KRISTINA ABROMAVIČIŪTĖ

INGA NORKE

ELAS RAMANAUSKAS Kūrybos vadovas

MANTĖ JARUŠEVIČIŪTĖ

Žurnalistė

MONIKA REPČYTĖ

Žurnalistė

Komunikacijos projektai

NERINGA GREIČIŪTĖ

Fotografė

VAIDA RIBINSKAITĖ

Kūrybininkė

BENDRAUKIME

info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

LAMŲ SLĖNIS

DŽENTELMENAS KURIA LĖTAI

JO SKAMBANTIS VILNIUS

KITAS ŽINGSNIS: MĖNULIS

LAMŲ SLĖNIS

92 Reklaminiai straipsniai žymimi

Pleistrus naudoja Karolina Vozniacki, pirmoji pasaulio rakete˙1

Pasirodyk! Aikštele ˙ je ir už jos ribu˛

Pu ¯ sliu˛ pleistras COMPEED® – kad nesustotum de˙l pu ¯ sle˙s. Pirmoji pasaulio rakete˙1 Karolina Vozniacki pasitiki pu¯sliu˛

164

pleistru COMPEED®, kad gale ˙ tu˛ laisvai jude ˙ ti visur, kur tik jai tenka pasirodyti. Vos vienas pleistras greitai numalšina skausma˛, apsaugo nuo trynimo ir išlieka vietoje ilgiau nei 24 valandas2.

1 2

Moteru˛ teniso turnyro (WTA) vienetu˛ varžybos, 2011 m. lapkricˇio 30 d. Asmenine˙ patirtis gali skirtis.

SLĖNIS Bu ¯ k LAMŲ nesustabdoma

NAUJIENOS

NAMAI, KURIUOSE SKAITOMA Žurnalų stovas „Minus“

Alvaro Diaz Hernandez

Lentyna „Pocket“

„String“

Nešiojamasis šviestuvas „Carrie“

„Norm Architects“

Stalas „Clay“

Marc Krusin Augalų ir knygų lentyna „Botanic shelf“

Riikka Kantinkoski ir Pinja Rouger

Knygų laikikliai „Bird“

Annaleena Leino

LAMŲ SLĖNIS

naujiena LIETUVIŠKA KOSMETIKA TIKRIEMS VYRAMS

Prekės ženklo „Aras“ seriją sudaro plaukų, kūno, skutimosi, po skutimosi bei veido priežiūros priemonės. Greiti ir racionalūs sprendimai – tikrų vyrų bruožas. Atsižvelgdama į tai, „Aras“ ekspertų komanda sukūrė unikalias kūno priežiūros priemonių pakuotes: pirmą kartą Lietuvoje panaudota neslystanti etiketė užtikrina, jog maudantis duše produktai neišsprūs iš rankų; dėl tobulos formos pakuotes galima pastatyti tiek ant dugno, tiek ant kamštelio; „Aras“ ekspertų sukurta kodų sistema padės be jokių pastangų prisiminti mėgstamo produkto pavadinimą. „Aras“ kūno priežiūros produktai praturtinti tik aukščiausios kokybės natūraliais ingredientais: mentoliu, alavijo, žaliosios arbatos, alaus mielių, citrinžolės ekstraktais, bičių pikiu bei vitaminais, tonizuojančiais, drėkinančiais ir maitinančiais odą. www.biok.lt/lt/aras

GYVENIMO KOMFORTUI - ILGAAMŽĖ VOKIŠKA TRADICIJA

Pažangiųjų technologijų mėgėjus pagaliau džiugins šiuolaikiška „Siedle“ produkcija. Šias prabangias komunikacijos sistemas pristato išskirtinis prekės ženklo platintojas Lietuvoje „JUNG Vilnius“, tiekiantis pasauliniu mastu pripažintas Vokietijoje gaminamas išmaniųjų namų sistemas. „Siedle“ – Vokietijos rinkos lyderė, kurią valdo jau septintoji Siedle šeimos karta. Nuo laikrodžių, pirmųjų telefonų ir telegrafų iki moderniųjų durų ir pastatų komunikacijos sistemų – tokį kelią ši kompanija nuėjo per daugiau nei 260 gyvavimo metų. „Siedle“ pasirūpins viskuo, ko reikia šiuolaikiniam žmogui bendravimui pastate ir aplink jį – praktiška pašto dėžutė, durų domofono sistema ar naujoviška įprastus raktus keičianti įėjimo kontrolė. „Siedle“ – ne tik kuriamos inovatyviosios technologijos, bet ir džiaugsmas reikliam visą laiką pirmyn judančiam vartotojui, vertinančiam prabangų šiuolaikinį dizainą ir nepriekaištingą laiko patikrintą kokybę. http://www.jung.de/lt/

LAMŲ SLĖNIS

naujiena GERIAUSI BALDAI POILSIUI LAUKE

Vis šiltesnius pavasario vakarus ar laisvalaikį norisi praleisti lauke, užuodžiant pirmuosius prasiskleidusius žiedus, pailsėti nuo dienos darbų, pasimėgauti arbatos ar kavos puodeliu, paskaityti mėgstamą knygą. Tam svarbu turėti ir savo kampelį. Provanso – elegantiškai ir subtiliai „sendintas“ – stilius vis dažniau tampa mūsų kasdienės aplinkos dalimi. Šio stiliaus baldai – puikus pasirinkimas mėgstantiems būti stilingais ir ne tik jiems: šie patvarūs ir patogūs baldai gali tapti geriausia jūsų poilsio vieta, kur visada norisi užsibūti. Ilgiems vakarams paruošėmė ir panašaus stiliaus žibintų. www.zaliastotele.lt

DIENA BE BATŲ

„Toms“ įkūrėjas Blake Mycoskie

Šiemet jau devintą kartą pasaulis minės dieną be batų. Šia diena siekiama atkreipti dėmesį į tai, kokį poveikį paprasčiausia pora batų gali turėti jos neturinčio vaiko kasdienybei. Milijonai vaikų visame pasaulyje auga be batų, rizikuodami užsikrėsti infekcinėmis ligomis. Dienos be batų proga avalynės gamintojas „Toms“ imasi socialinės iniciatyvos. Gegužės 10 d. už kiekvieną socialiniame tinkle „Instagram“ pasidalintą basų kojų nuotrauką arba nuotrauką avint „Toms“ batus su žymomis #dienabebatu ir #withoutshoes „Toms“ dovanos naują porą batų vaikui, kuriam labiausiai jų reikia. Pasak „Toms“ įkūrėjo Blake Mycoskie, šia iniciatyva neskatinama nieko įsigyti – ji skirta atkreipti visuomenės dėmesį ir paprasčiausiais veiksmais daryti gerus darbus. www.toms.com/one-day-without-shoes

LAMŲ SLĖNIS

DŽENTELMENAS KURIA LĖTAI Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

„Susitikime mano uošvio namuose“, - pasiūlo dizaineris MANTAS LESAUSKAS ir po kelių dienų įsitaisę ant impozantiškos prancūziškos sofos mes elegantiškai guršknojame arbatą iš švelniai alyvinės spalvos porceliano puodelių namuose, kurių sienos alsuoja menu. Be įspūdingos paveikslų kolekcijos, akį čia traukia dar vienas meno kūrinys – sodrios riešutmedžio spalvos kostiumų stovas ir ant jo besiilsintis vyriško žavesio atributas – kokybiškas kostiumas. Būtent dėl jo mes ir susėdome šio pokalbio apie ilgai brandintą ir pagaliau fizinį pavidalą įgijusį Manto projektą „Honorific“. Manto uošvis šiame pokalbyje tiesiogiai nedalyvaus, tačiau jis – pirmasis elegantiškojo „Honorific“ stovo savininkas. Juk tikri džentelmenai supranta ir palaiko vienas kito idėjas!

– Mantai, „Honorific“ – ko gero, vienas ilgiausiai brandintų tavo dizaino projektų? – Pirmiausia atsirado alkis kūrybai. Gerą penkmetį, o gal ir ilgiau, į pasaulį nepaleidau nieko fiziškai apčiuopiamo, nes visas mano laikas buvo skirtas edukacijai – dėsčiau studentams. Per tą laiką subrendo kiek kitoks mano požiūris į dizainą. Galima būtų sakyti, kad pirmasis „Honorific“ objektas – kostiumų pakaba, tarsi prieštarauja tam, kaip šiandien turėtų

kurti dizaineris, kalbu apie metodiką. Juk dizaine svarbu kuo labiau tausoti resursus, naudoti mašininį apdirbimą, kad nereikėtų dirbti rankomis ir kad galiausiai būtų galima pasiūlyti prieinamą kainą. Galbūt tas nuoširdus požiūris į dizainą baigėsi XX a. viduryje. Iki tol žymūs Danijos ir kitų šalių dizaineriai vieną kėdę galėjo kurti penkerius metus ir net ilgiau – šlifuodavo, tobulindavo kiekvieną linkį, negalvodami apie tai, kiek tai kainuos ir kiek tam prireiks resursų.

Man norėjosi, kad objektai, kuriuos kursiu, neturėtų galutinės ribos – nei kainos, nei laiko prasme. Jei gerai pamenu, pirmieji šio objekto eskizai gimė prieš daugiau nei metus ir aš kasdien juos tobulinau. Norėjau ne pakeisti pasaulį, o naujai pažvelgti į tradicijas, istoriją. Pastatoma pakaba, arba valeto stovas (angl. – valet stand) – tai objektas iš praeities ir jis vis dar naudojamas vadinamosios „sartorial“ kultūros atstovų, vertinančių kostiumą, kaip meno kūrinį.

LAMŲ SLĖNIS

Ant pakabos galima kabinti drabužius prieš svarbią dieną – pasiruošti rytojaus aprangą. Arba po dienos darbų ne tiesiog numesti kostiumą ant kėdės, o ant tokio dizaino objekto. Kostiumo siuvimo meistrai akcentuoja, kad aukštos kokybės audiniai turi kvėpuoti, jų nereikia grūsti į spintą, o bent dienai palikti atviroje erdvėje, o kelnes – dar ir išvertus nuvalyti šepetėliu, kad odos likučiai nepažeistų audinio ir drabužis būtų ilgaamžis. XIX a. pradžioje toks dizaino objektas buvo džentelmeno valeto, arba tarno, kuris rūpinosi jo apranga, įrankis. Jis paruošdavo ponui drabužius ir sukabindavo juos ant panašaus stovo. Na, o šiandien antikvariatuose ir sendaikčių turguose daugiausia galima rasti valeto stovų iš penktojo dešimtmečio, kuris daugeliui pažįstamas iš serialo „Mad man“. Iš tikrųjų ilgai kankinausi ir disciplinavau save nepirkti tų senų dizaino objektų. Nors jaučiau, kad man jų norisi, tačiau svarsčiau, kad nusipirkęs sunaikinsiu geidulį kurti tą objektą pats. – Kodėl vis dėlto ėmeisi kurti tokį tradicinį dizaino objektą, o ne ką nors labai modernaus ar netikėto? Juk anksčiau tavo kūryba buvo būtent tokia. – Dar studijuojant magistrą mane domino semantinės reikšmės – ką reiškia daikto pavadinimas, kaip mes jį suprantame. Mano mokslinių tyrimų tema buvo nostalgija, retro, praeities apmąstymai nebūtinai gyvenant praeityje. Šis objektas tapo savotiška mano rašto darbo ir visų eksperimentų manifestacija. Galiausiai aš tarsi nusikėliau į praeitį, bet pats objektas yra modernus. Jis turi aliuzijų į tam tikrus laikmečius, tačiau jos ir gimė tiesiog žavintis tais laikmečiais, o ne kaip nors dirbtinai jas sukuriant.

LAMŲ SLĖNIS

– Sakyčiau, šis valeto stovas visai sąmoningai bando apsimesti britu, tiesa? – Ir taip yra net ne dėl rinkodarinių priežasčių! Tai labiau pagarba tai kultūrai. Nes daugumą dalykų sužinojau būtent per dažnus apsilankymus Didžiojoje Britanijoje. Iš pradžių maniau, kad viską darysiu Lietuvoje, nes čia pigiau ir paprasčiau, bet, pasirodo, tai nėra visai tiesa. Štai reikia man kokios detalės, žmonės sako, kad galima ją pagaminti, bet niekas nežino, kas jas gamina, o galiausiai paaiškėja, kad niekas to nedaro... Tada paieškai internete ir „Google“ tau pateikia kelių šimtų britiškų kompanijų sąrašą. Nes tradicijos yra ten. – Ir galiausiai stovą gaminai Didžiojoje Britanijoje? – Ne visai. Kai kurios detalės pagamintos mano paties rankomis, kai kas pagaminta kitų Lietuvos meistrų, dėl kai kurių detalių dar neapsisprendžiau, kur jos bus gaminamos. Šis stovas – kaip konstruktorius – jis visas išsirenka ir labai paprastai susirenka. Naudojau tik dvi medžiagas – žalvarį ir riešutmedį. Žalvaris nerūdija, tik bėgant laikui įgyja patiną – tai savotiškai žavi ir atspindi objekto amžių. Sendamas žalvaris tik gražėja, o jei

LAMŲ SLĖNIS

nori – gali jį nupoliruoti ir jis vėl bus kaip naujas. Kurdamas dažnai svarsčiau – ar įmanoma šiandien sukurti rytojaus antikvarą? Kita vertus, nenorėjau, kad jis būtų siejamas su konkrečiu laikmečiu, norėjau, kad skirtingu metu jis galėtų adaptuotis skirtinguose interjeruose, o medžiagos, iš kurių pagamintas stovas, niekada nepasentų. Stovo masyvas iš juodojo amerikietiškojo riešutmedžio. Lietuvoje jis dar ne tok populiarus, nors pasaulyje labai mėgstamas. Taip, jis brangesnis, bet su juo labai malonu dirbti. Šis objektas, matome, padengtas matine alyva, bet svarstau ateityje ją pakeisti į blizgesnę, kuri suteiktų sodrumo. Lakuoti dalykai bėgant laikui pagelsta, nusilupa, lakas tarsi numarina medį. O alyva įsigeria kaip kremas į rankas – medis toliau gyvena savo gyvenimą. Beje, kurti valeto stovą apsisprendžiau vaikščiodamas po vieną Britanijos sendaikčių turgų. Jau kurį laiką svarsčiau, ką norėčiau daryti. O valeto stovas įkūnijo mano aistrą dizainui ir drabužiams. Juk tik per nedidelę klaidą netapau drabužių dizaineriu. Vėlyvoje paauglystėje lankiau siuvimo mokyklą, bet galiausiai pasukau į daiktų dizainą. Vis dėlto, matyt, viskas sukasi ratu ir grįžta.

LAMŲ SLĖNIS

– Vadinasi, čia yra ir šiek tiek ne– Galvoje sukasi daug idėjų. Svarsišsipildžiusios svajonės? tau apie objektus, kurie nėra pirmo– Taip, iš tiesų yra. Ko gero, tai net sios būtinybės, kaip ir šis stovas. Tai savotiškas mano paties manifestas. tiesiog tam tikras ritualas, kurį žavu įsileisti į savo kasdienybę. Mane labai – Pirmasis tavo manifestą įverti- žavi aukštos kokybės lietsargiai. Neno ir jį įsigijo tavo uošvis, meno ko- seniai lankiausi Tauragėje pas žmogų, lekcininkas ir melomanas, tiesa? kuris, kaip skelbė iškaba virš jo namo – Kai parodžiau Jonui, ką darau, jis durų, yra lietsargių taisytojas. Bet iš karto pasakė: „Labai įdomu!“ Kaip lietsargių jis jau seniai nebetaiso, nes matot, jis puikus džentelmenas, mėgs- jei toks daiktas sulūžta, žmogus tietantis muziką, meną. Labai svarbu, siog perka naują. O, pavyzdžiui, Lonkad šalia būtų tokių žmonių. Tokie dono arkadose ar parduotuvėje „Brižmonės leidžia nuolat mokytis ir ne- gg“ lietsargių kainos gali siekti net riboti savo vaizduotės. Labai nemėgs- 500 svarų. Šilkas, natūralus medis – tu, kai kas nors klausinėja, kiek kai- štai kodėl kaina nėra išpūsta. Lietsarnuoja mano kūrinys. Nėra taip svarbu, gių stovas – vienas iš tų dizaino objekkiek jis kainuoja. Tam, kam įdomu, tų, kurį norėčiau reabilituoti. Kitas kas gali sau tai leisti, kaina tikrai nė- kiek primirštas dizaino objektas – ra svarbiausia, jis sumokės ir didesnius skrybėlių kabykla. Tad tikrai yra ką pinigus. Bet tam, kas galbūt nesu- kurti, tik norėčiau tai daryti neskubėpranta, kodėl dizaino objektai tiek damas. daug kainuoja, bus didžiulis šokas, kaip iš viso kas nors gali tiek kainuo– Minėjai, kad Didžiojoje Britati! O juk visa susideda į tai, kiek laiko nijoje praleidi nemažai laiko, kas tatoks daiktas gaminamas, kiek laiko ve ten traukia? šlifuojama kiekviena detalė. Galiau– Ten gyvena mano mama, tad ir siai matai, kad objektas tampa net sa- man tenka praleisti visai nemažai votiškai juvelyrinis. laiko. Londonas jau seniai mane paO Jonas mane palaikė. Ir tas jo pa- kerėjo. Galiausiai net verslą ten prasakymas būtent tuo metu man buvo dėti yra paprasčiau nei Lietuvoje. svarbus. Kaip ir žinojimas, kad yra Todėl aš taip ir padariau. Tiesiog žmonių, kurie mėgsta tokius dalykus, man kol kas taip paprasčiau. Be to, ir kuriems kartais nėra svarbiausia, visos „Honorific“ šaknys, gamybos kiek jie kainuoja. technologija, paskirtis, forma – visa glūdi ten. Tad natūraliai kyla klau– Kada „Honorific“ kolekciją pa- simas, kodėl visas nuorodas turėčiau pildys nauji objektai? kreipti į Lietuvą?

LAMŲ SLĖNIS

– Na, kai ką gal toks požiūris net labai supykdytų... – Tegu pyksta! Juk po kiek laiko tampa visai nesvarbu, iš kur tu esi ir kur pradėjai. Svarbiausia, kad pradėjai, ir pats objektas, kurį sukūrei. Nebandau nieko apgauti. Tačiau mano verslas sukurtas Didžiojoje Britanijoje, ten įvyksta paskutinieji surinkimo ir gamybos darbai, iš ten objektai siunčiami po visą pasaulį. – Pakalbėkime apie tikrus džentelmenus. Kas jie tokie, tavo akimis? Juk ir tu pats gyvenime turi susikūręs tokį įvaizdį, tiesa? – Tam tikros progos ir aplinka, kurioje būni, tave įpareigoja atitinkamai apsirengti. Nors mane asmeniškai labiausiai žavi ne džentelmeniškumas, bet kokybė. Nesvarbu, apie ką kalbėtume – žiebtuvėlį, laikrodį, baldą, drabužį – visa turi būti kokybiška. O kokybė dažniausiai būna išieškota per ilgą laiką, per tradicijas, per žinias, tai perduodama iš kartos į kartą. Dirbtinai to nesukursi. Ir nereikia. Kita vertus, nuo ankstyvų dienų, kiek tik save prisimenu, man visada patiko elegancija. Tėvai pasakojo, kaip užsisėdėdavau prie stalčiaus rinkdamasis kojines, nepakildavau tol, kol nesuderindavau kiekvienos juostelės.

LAMŲ SLĖNIS

Galbūt tai hipervizualus pradas, bet man patinka tuo domėtis, eiti gilyn, patinka aiškintis mus supančių daiktų paskirtis. Tai savotiška mano aistra. Tačiau tikrasis džentelmeniškumas nesusijęs su tuo, kaip tu atrodai, o labiau su tuo, kaip tu elgiesi. Tarkime, aš negalėčiau vaikščioti po oro uostą avėdamas kroksus ir vilkėdamas sportinį kostiumą. Nors tai patogu, bet oro uostas – vieša erdvė, kur susitinka daugybė skirtingų žmonių. Aš juos gerbiu ir norėčiau, kad jie gerbtų mane, o ne skubėtų į lėktuvą, tarsi ką tik iš lovos išlipę. Tarsi ir suprantu, kodėl šiandien taip populiaru rengtis patogiai ir kodėl žmonės net į kino teatrą pasirengę eiti vilkėdami chalatą. Tačiau esu tikras, kad dauguma vyrų vilki kostiumą ir kas rytą rišasi kaklaraištį, nors ir neprivalo to daryti, dėl disciplinos. Jie tarsi pasiruošia dienai, apsirengia kovinę uniformą. Ir tai iš tiesų veikia. Juk būna dienų, kai jautiesi silpnesnis, labiau pažeidžiamas ir pradedi svarstyti – gal aš kaip nors paprasčiau apsirengsiu... Bet tada aš save sustabdau ir pasakau, kad rengsiuosi taip, kaip noriu. Ir galiausiai tas sprendimas iš tiesų padeda, nes jautiesi labiau savimi pasitikintis ir pozityviau nusiteikęs.

– Ar tai galioja ir sekmadienio rytą namuose geriant kavą? – Taip, žinoma. Aišku, bulvių kasti vilkėdamas kostiumu aš neičiau, bet iš tiesų neturiu drabužių, kurie man pačiam nepatiktų. Taip, turiu laisvalaikiui skirtų drabužių, kiekvienai progai ir aplinkai – sava apranga. – Na, o džentelmenas ir žmogiškieji santykiai arba santykiai su mylima moterimi, kokie jie? – Nežinau, ar man tai visada pavyksta, bet džentelmenas visada turėtų stengtis rodyti padidintą dėmesį bei suprasti, kad gėlės iš tiesų žydi tik tada, kai tu jas prižiūri. Ir jas prižiūrėti reikia kasdien, o galvoti apie jas – dar dažniau. Vienas mano gyvenimo tikslų ir siekių yra puoselėti šeimos vertybes, nes šeimą suvokiu kaip ilgalaikį turtą. Tiesa, man, kaip džentelmenui, kur kas sunkiau išgyventi Kovo 8-ąją, kuri yra tarsi kokia priespauda, būtinybė. Juk daug smagiau, kai gėles gali dovanoti be jokių progų. Na, o moteris reikia suprasti, bandyti suvokti jų kompleksiškumą, o ne numoti ranka, kad štai ji tavęs kartais nesupranta, prisigalvoja... Priešingai, reikėtų galvoti, kaip visa tai gražu ir tuo pačiu sudėtinga, ir mokytis visą gyvenimą tai suprasti. Ko gero, mano žmonos ir reikėtų klausti, ar man tai pavyksta.

LAMŲ SLĖNIS

– Ar turi savų aprangos ritualų – tarkim, kas sezoną atnaujinti drabužinės turinį. Ar jau pasiruošei šiam pavasariui? – Ne, dar ne... Ko gero, tai tapo savotiška problema – kuo daugiau tuo domiesi, tuo sudėtingiau. Tiesiog nebegali eiti į paprastą parduotuvę ir pirkti bet ką. Galiausiai, jei tik gali sau tai leisti, pradedi siūtis kostiumus. Bet norėdamas tai daryti, privalai viską labai iš anksto planuoti – vasarą siūti kostiumą žiemai, o žiemą – vasarai. Aš pats stengiuosi atsiriboti nuo to, kas vadinama tendencijomis. Mane žavi mada, bet neprivalau jos pirkti. Man įdomu, kaip ji keičiasi. Net ir mano pasirengimas būsimam sezonui – tai daugiau ilgi mąstymai, analizavimai, skaitymai – kaip siuvamas vienas ar kitas drabužis, su kuo nešiojamas vienas ar kitas dalykas, galiausiai tai virsta visiška matematika. Pastebi, kad per daugybę metų išsigrynino tam tikri audinių, spalvų deriniai ir net nesinori jų keisti. Pradėjęs analizuoti supranti, kad dauguma britiškų tvido švarkų yra medžiotojų rūbai, tad jų spalvų deriniai kinta kas sezoną, kaip ir audimas, kad būtų galima nuo žvėrių pasislėpti, kad dėmių nesimatytų. Kai žinai istorinį kontekstą, tai įgyja visai kitą prasmę. Tada pirkti impulsyviai pasidaro tiesiog nebeįdomu.

ti ir radiniai „eBay“ parduotuvėje, ir vietinėse humanose. Tik įdomių dalykų čia pavyksta atrasti vis rečiau ir rečiau. Gal tiesiog rečiau užsuku, o mano poreikiai išaugo. Kai ką pavyksta įsigyti lietuviškose parduotuvėse, taip pat atsiranda tokių vietų, kur galima pasisiūti marškinius, laimei tenka ir tai išbandyti. Kaune yra mano pažįstamas tikrojo bespoke siuvėjas Andrius Sergejenko, Londone baigęs Savile Row bespoke kostiumo siuvimo mokyklą. Tiesa, Lietuvoje jis būna gana retai. Iš tiesų dabar suprantu, kad esu visiškai pamiršęs pavasarį, nes visa galva buvau paniręs į „Honorific“ reikalus. Kol viską pastatai ant kojų, praeina išties nemažai laiko, bet tai tikrai ne naujiena tiems, kurie dirba sau. Yra daug dalykų, kurių labai labai noriu, bet daugumą esu atidėjęs ateičiai.

– Bet rengtis vis tiek tenka kasdien! Juk nevaikščiosi visą mėnesį su tuo pačiu švarku... – Vienas resursų, kartais vis dar suveikiančių – tai vintažas. Tai gali bū-

– Bet kad galėtum dešimt, penkerius ar net metus kurti vieną objektą, turi taip susidėlioti gyvenimą, kad galėtum sau tai leisti. Kaip tau tai pavyko?

– Kaip tau pavyksta sužadinti kūrybiškumą? - Vienas iš būdų sužadinti kūrybiškumą – tai sukurti trūkumą, kai nejučia vis dažniau pradedi galvoti: kaip norėčiau kažko tokio... Man labai patinka šveicariški laikrodžiai, daug apie juos skaitau, domiuosi. Ir štai matai, kaip kažkas dešimt metų vieną laikrodį gamina, o prieš tai dar dešimt metų šio amato mokėsi... Štai tokie dalykai mane įkvepia ir žavi.

– Man tiesiog reikėjo tam iš anksto nusiteikti. Pernai baigiau aktyviai dėstyti studentams. Rudenį dar turėjau nedidelį kursą Vilniaus dailės akademijoje. Sukaupiau tam tikrą sumą pinigų, kad galėčiau metus atsidėti vien tik kūrybai. Iš tiesų dabar, žvelgiant į jau sukurtą objektą, sunku patikėti, kad visus metus, kiekvieną dieną, atsikėlęs ryte sėsdavau prie brėžinių, eskizų, modelio ir šlifuodavau, šlifuodavau... Dabar, kai visi galvosūkiai jau išspręsti, tas procesas atrodo žavus, bet tuo metu man jis buvo emociškai labai sunkus. Ko gero, kūryboje visada taip. – Tačiau pažvelgęs atgal turbūt negalvotum, kad metus praleidai veltui? – Žinoma, ne! Ilgai svarsčiau, ar verta leistis į šią avantiūrą, bet juk jei nebūčiau pabandęs, ko gero, kankinčiausi visą gyvenimą. Žinojau, kad pirmoji mano aktyvaus dėstymo kadencija jau eina į pabaigą ir norėjau pertraukos, todėl ir ryžausi pabandyti, nes nežinia kada kitą kartą pasitaikytų tokia proga. Net ir dabar, jei vis dėlto nuspręsčiau užsiimti kuo nors kitu, niekada nesigailėčiau pabandęs. Gal pasakysiu skambiai, bet tai, ką sukūriau, yra žymė, kurią paliksiu ir kuria didžiuosiuosi. Aš nebegyvensiu, o mano sukurtas objektas gyvens savo gyvenimą. O jei jis bus geras, tai ir jo gyvenimas bus puikus. Juk malonu, kai tavo kūriniu domisi ir žavisi žmonės iš Tokijo, Pary žiaus, Londono. Vien dėl to buvo verta stengtis.

LAMŲ SLĖNIS

JO SKAMBANTIS VILNIUS Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Jeigu jam reikėtų sukurti Vilniaus garsą, miestas čiurlentų upeliais, šlamėtų lapais, gal net paukščių balsais vietomis pragystų. „Nebūtinai staugtų geležinio vilko balsu“, – juokiasi prieš penkerius metus į sostinę iš Jungtinių Amerikos Valstijų persikraustęs politikos mokslų daktaras DARIUS UDRYS. Anuomet Vilniuje pradėjęs dirbti Europos humanitarinio universiteto prorektoriumi, šiandien Darius kuria savo verslą, vadovauja ženklodaros agentūrai „Neue Unica“, dirba viešųjų ir politikos ryšių konsultantu. – Dariau, jau keletą metų seki, kokia informacija apie Lietuvą sklando pasaulyje. Pastaruoju metu daugelis tavo žinučių socialiniuose tinkluose lyg ir teigia, kad tai – puiki šalis, kurioje galima būti, ilsėtis, netgi gyventi. Gal laikas lietuviams pakelti galvas ir vertinti save, o ne nuvertinti?

to, kai atvykau į Lietuvą. Pastebėjau, kad būdai, kuriais šalis yra pristatoma pasaulyje, nesulaukia tokio teigiamo atgarsio, kokio yra verta. Įvaizdžio formuotojai dažnai klaidingai mano, jog tai, kas įdomu mums, lietuviams, bus įdomu ir pasauliui. Didžiuojamės gilia, reikšminga savo istorija, tačiau sakydami, kad Lietuva kažkada buvo – Feisbuko grupę „Už geresnę Lie- didžiulė valstybė, nepritrauksime tuvos reklamą“ sukūriau netrukus po daug užsienio turistų ar verslininkų,

kurie norėtų čia kurti verslą. Užaugau Jungtinėse Amerikos Valstijose, esu gyvenęs ir keliose Europos šalyse, man atrodo, į tėvynę galiu pažvelgti kitaip, lyg iš šalies, pritaikyti savo žinias ir sugebėjimus, papasakoti apie šalį taip, kaip ją mato kiti, kas jiems patiktų. Tu teisi, pastaraisiais metais stipriai padaugėjo teigiamų straipsnių apie Lietuvą, renku juos, viešinu ir džiaugiuosi, kad situacija gerėja.

LAMŲ SLĖNIS

– Užaugęs Amerikoje tikriausiai supranti, koks svarbus yra šalies įvaizdis? – Šalies įvaizdį formuoti nėra lengva. Kuo didesnė šalis, tuo sunkiau. Amerikos įvaizdis yra sąmoningai paremtas amerikietiškomis vertybėmis, kurias šalies gyventojai nuolat sau primena ir kartoja, galima sakyti, nuo pat jos atsiradimo. Žavėjimasis savimi šiai šaliai nėra svetimas, JAV visuomenė laikoma sėkminga visuomene, tačiau įvaizdis, kurį formavo pionierių-kolonistų, laimės ieškotojų, piligrimų, nepritapusių prie religinių bendruomenių Europoje, dvasia niekur nedingusi. Savotiškas verslumo ir religingumo derinys sukūrė įdomią legendą apie šią šalį: naujakuriams Dievo padovanota „pažadėtoji žemė“, kurios ekonominė galybė, esą, tai įrodo. – Užtat gerbkime ją ir mylėkime... – Tai itin stipriai diegiamos vertybės, bet patriotizmas nėra vien racionalus dalykas. Visko šioje šalyje yra buvę – skriaudų, užkariavimų, grobimų, plėšimų. Sakoma, kad gimtoji Amerikos nuodėmė – vergovė. Bet socialinio teisingumo suvokimas paskutiniuosius dešimtmečius stiprėja. Amerikiečiai dažniau ir dažniau kalba apie skriaudas čiabuviams, juodaodžiams, kritiškiau vertina savo nacionalinę mitologiją.

LAMŲ SLĖNIS

– Kai tu gyvenai Amerikoje, kaip savo draugams, bičiuliams, bendramoksliams pristatydavai savo senelių ir tėvų šalį? – Lietuva tuomet dar buvo okupuota, mokyklos žemėlapiuose, iš kurių mokėmės, jos nebuvo. Draugams aiškindavau, kas yra nutikę Lietuvai, kad yra tokia sovietų okupuota šalis, nes amerikiečiams Sovietų Sąjunga buvo tas pats, kas Rusija. „Mes nesame rusai, – tekdavo pabrėžti. – Esame lietuviai, turime savo kalbą, savo istoriją, savus papročius, mus tik prievarta užgrobė.“ – Tavo draugams tai turėjo skambėti kaip pasakų šalies legenda... – Jie tikėjo mano pasakojimais, tačiau paaiškinti, kodėl aš sakau viena, o socialinių mokslų vadovėliai rodo ką kita, reikėjo. JAV nepripažino Lietuvos okupacijos, bet vadovėliuose tokios šalies, kaip Lietuva, nebuvo. Dėl to man kartais netgi tekdavo mokytojų ir mokyklos vadovų klausti, kodėl žemėlapiai vadovėliuose neatitinka nepripažinimo politikos? Rašėme leidėjams laiškus ir jie man buvo dar viena galimybė paaiškinti, kokioje situacijoje atsidūrė lietuvių tauta. – Pirmą kartą į Lietuvą atvykai 1988-aisiais. Kokią šalį radai? – Išeivijoje mums atrodė, kad Lietuvos rusifikacija bus toli pažengusi. Atvykęs nustebau, kiek daug čia lietuvių kalbos. Užtat ekonominė situacija šokiravo. Prisiminiau, ką

LAMŲ SLĖNIS

pasakojo apie tarpukario Lietuvą seneliai, buvo liūdna ir gaila, kad jų pastangos kurti valstybę buvo taip žiauriai sugriautos. Tuomet jau buvau pakeliavęs po Vakarų Europą, taigi, gerai supratau, kur mūsų šalis galėjo nueiti ir kokia tapti. Tarpukario metais Lietuva lygiavosi su Danija, o kokia yra Danija šiandien, visi žinome. Pirmą kartą atvažiavęs radau nustekentą tėvynę, man buvo sunku suprasti pačias paprasčiausias problemas – kodėl čia nėra šviežių daržovių, kai visa čia pat, Vakarų Europoje, visko apstu. Tąsyk nusprendžiau, kad noriu Lietuvą suprasti, užtat atvykau dar kartą 1989-aisiais, 1992-ųjų vasarą dirbau Seimo užsienio reikalų komitete, padėjau ekonomistui, rašančiam knygą apie Lietuvos ekonomines permainas. 1995 m. pradėjau dirbti Laisvosios Europos radijo lietuvių tarnyboje. Buvo nepakartojama patirtis dirbti šalia tokių patyrusių žurnalistų, kaip Kęstutis Girnius, Saulius Kondrotas, Mykolas Drunga, Gintaras Aleknonis, Aušra Jūraitė, Andrius Kunčina. – Gavęs pasiūlymą dirbti Europos humanitarinio universiteto prorektoriumi ir atvažiavęs čia 2011-aisiais, pamatei kitą vaizdą? – Be abejo! Dabar Vilniuje patogu gyventi, turiu viską, ko reikia, viską, prie ko buvau įpratęs. Ir manęs visiškai nebeglumintų, jei reiktų čia gyventi pusmetį niekur neišvykstant.

LAMŲ SLĖNIS

– Pasiilgsti namų? – Pasiilgstu visų vietų, kur kada nors buvo malonu gyventi, kur giminės, draugai, kur jauku, net ir vietų, kur maloniai atostogavęs esu, pasiilgstu. Bet Lietuvoje jaučiuosi su savais, tarp savų, o tai – dar vienas laiptelis aukščiau. – Baigęs darbą universitete juk galėjai susikrauti daiktus ir išvykti. Juk tiek lietuvių išvyksta iš šalies... – Matyt, Lietuva manęs dar nenuvylė... Mano starto pozicija yra kitokia nei čia gimusiųjų ir augusiųjų, užtat jų ir nekaltinu, kad išvyksta. Visi turi išbandyti savo jėgas. Daug keliauju, sutinku lietuvių, kurių ryšys su tėvyne yra tvirtas. Tik reikia jų neatstumti. Mūsų nėra tiek daug, kad vieni kitus galėtume rūšiuoti į pirmos ir antros rūšies lietuvius. Šis periodas Lietuvai – kritinis. Nors pažanga didžiulė, turime labai daug padaryti, kad šalyje būtų gera visiems. Prosenelių ir senelių kartai jau vienąsyk teko atkurti Lietuvą, dabar tą galimybę turime mes. Kol kas buvimas čia stimuliuoja mano kūrybiškumą. Man svarbu, kad veiktų visi proto pistonai, užtat domiuosi ne tik politika ir viešaisiais ryšiais, bet ir dizainu, menais. Su partneriu įkūrėme ženklodaros agentūrą, dalyvauju visuomeninėje veikloje, žadu išmėginti save politikoje. Radau nišą, kurioje visus savo pomėgius galiu susieti ir kurti vertę.

kad dabar jis teisingai pabrėžiamas. Stipraus bumo dar nėra, tačiau esama požymių, kad tai prasideda. Vilnius – teisingo dydžio miestas. Jis pakankamai didelis kūrybingų ir verslių bendradarbių grupėms, tačiau ne toks didelis, kad didmiesčio trūkumai, pavyzdžiui, transporto kamščiai, niokotų jo vertę. Pastarųjų metų tendencijos rodo, jog Vilnius šiuo metu – ant piarinės bangos. Susidomėjimas yra, lieka tik įtikinti atvykstančiuosius, kad tai, ką sakome, yra tiesa ir kad tikrai esame pasirengę tinkamai pasinaudoti jų kūrybiškumu ir investicijomis.

– Kuo užsienietį galėtų sužavėti Vilnius? – Mes turime žalią miestą ir fantastišką istorinį foną. Bet vien istorinėmis vertybėmis turistų nesužavėsi, jie turi atrasti tai, dėl ko čia grįžtų. Savaitgalį nuvažiuojame į Trakus, išsinuomojame laivelį, plaukiojame fantastiškame ežere su nuostabiu vaizdu į pilį. Nenoriu menkinti istorijos, kuria pats žaviuosi ir domiuosi, tačiau ji nėra tai, kas turistą patrauktų dar kartą sugrįžti. Istorija puikus fonas, kuriame galima kurti smagią ir sveiką laisvalaikio veiklą, aktyvius užsiėmimus. Mūsų pilys įdomios, bet nenustebins tų, kurie matė Vokietijos ar Prancūzijos pilis. Turistai nevažiuos į Lietuvą, nes ji XV amžiuje buvo didžiulė valstybė, reikia adaptuoti istoriją, kurti kultūrinių vertybių ir malonių ar įdomių užsiėmimų derinius ir trūkumus paversti privalumais. Bu– Kur yra Lietuvos vertė? vau sugalvojęs tokią akciją „Get Wet – Lietuvos potenciale. Ir, manau, in Lithuania“.

LAMŲ SLĖNIS

Norėjau pasakyti, kad Lietuvoje ne tik nuolat lyja, juk tiesa, su vandeniu ir vandenyje pas mus daug ką galima nuveikti – egzistuoja fantastiška pirčių kultūra, galima plaukioti baidarėmis upėmis, išsimaudyti skaidriame ežere, galim pajusti SPA malonumus, bučiuotis lietuje – juk ir lietus gali būti romantika. Nereikia manyti, jog tai, kas pabodę mums, bus neįdomu kitiems. Yra daugybė žmonių, kurie ilgisi vešlios gamtos, kuriems mūsų vandenys ir vasaros vėsa teikia malonumą. Pilies kalno paunksmėje baidarėmis perplaukti per sostinę, žiemą kubile išsimaudyti, tada prie židinio pasišildyti su gardžia lietuviškų žolelių arbata. Visada sakau, kad labai sveika į save, į savo miestą ar šalį pažvelgti iš šalies, kito žmogaus akimis. Pasidaro aiškiau.

torinis paveldas. Ir kokį randame pasiūlymą? Pilies bokšto siluetą raudoname fone. Logotipą, kuris vargiai atspindi atliktą analizę. Tai yra dar vienas atvejis, kai pamirštame pagalvoti apie tai, kam knyga skiriama ir pasikliaujame klišėmis.

– Tau nekliūna: atvažiavo amerikietis ir aiškina lietuviams, kaip gyventi? – Aš nepradėjau nuo pamokymų. Ilgai klausiausi, gilinausi, o dabar, po penkerių gyvenimo čia metų, manau, jau galiu šį tą ir pasakyti. Mus, lietuvius, dažnai reikia pastūmėti pirmyn, trūksta drąsos mėginti, bijome nesėkmės, neduok Dieve pasakyti, kad nepasisekė, juk bus gėda. Ir ką žmonės pasakys? Tik nesigėdykite, neišgyvenkite, reikia bandyti ir baimė tegu netrukdo pažangai. Kai sa– Ar manai, kad šaliai viešieji ry- kai, kad nepavyks, tai ir nepavysta, šiai tokie pat svarbūs, kaip bet kuriai bet jei tvirtai tiki savo idėja – bent kitai įmonei? jau yra šansas. – Mažoms šalims, kurios stengiasi paspartinti savo augimą, jie žūtbūt – Pamėginkime pafantazuoti – reikalingi. Tiesą sakant, tai nėra len- Lietuva po dvidešimties metų... gvas darbas, nes mes galime prisifan– Nieko paslaptingo: reikia verslo, tazuoti visokiausių dalykų, o potenci- kuris kurtų aukštą pridėtinę vertę. Tik alo juos įgyvendinti, neturėsime. Ne- tada atsiras užtektinai turto, kad šalis seniai varčiau Vilniaus brendbuką. Ja- galėtų saugiai ir sėkmingai gyventi. me apibendrinamos apklausos, kaip Koks tai galėtų būti verslas, išaiškės, žmonės mato Vilnių – žalią, jaukų, jei sukursime maksimaliai palankią tinkamą aktyviam laisvalaikiui. Juos aplinką verslių, kūrybingų žmonių inžavi sveika aplinka, šviežias oras ir is- vesticijoms ir sėkmei. Pradėti reiktų

LAMŲ SLĖNIS

nuo vaikų. Nebausti ir nežeminti tų, kurie galvoja ir elgiasi kitaip nei visi, kurie klausia – „kodėl taip, o ne kitaip?“ Skatinti jų kritinį mąstymą ir neįprastus sprendimus. Įsivaizduoju Lietuvą, kuri nebijo būti pirma. Kuri neklausia – o kas dar taip daro? Kokios gali būti inovacijos, kai nedrįstame būti pirmi? Labiausiai daikto vertę lemia idėjos. Taigi, įsivaizduoju Lietuvą, kurioje jos skatinamos, sparčiai tobulinami nauji išradimai. Turime tinkamas prielaidas ir išteklių – vandenį ir derlingą žemę. Įsivaizduoju Lietuvą, kurios žemės ūkio gaminiai geidžiami kaip vieni geriausių pasaulyje. Įsivaizduoju Lietuvą, kurioje sėkmingai įveiksime savo skepsį, kurioje žmonės jausis gerai – ir savi, ir svetimi. Įsivaizduoju greito transporto jungtis nuo Kauno per Vilnių iki Minsko – naują pažangos slėnį, jungiantį kūrybingus žmones miestuose, kuriuose, kartu paėmus, gyvena daugiau nei trys milijonai žmonių – ir mūsų šalį, kaip tikrus vartus tarp Rytų ir Vakarų. Pasitikinčią savimi ir savo sąjungininkais, žvelgiančią į Rytus su daugiau nei dabartine panika ar pagieža. Šalį, gebančią burti žmones produktyviam bendradarbiavimui. Būtent tokioje vietoje, labiau nei kur kitur, ieškočiau įkvėpimo mūsų didingoje istorijoje.

LAMŲ SLĖNIS

ĮKVĖPIMAS / VYRIŠKA SINERGIJA

UNIFORMA + DŽINSAS Nuotraukos: Monika Penkutė

Du lietuviški vardai: prekės ženklas „Pando“ bei dizaineris Giedrius Paulauskas paskelbė kursiantys bendrą projektą. Kas gims iš G. Paulausko aistros uniformoms ir istorijai bei originalių „Pando“ naudojamų džinso apdirbimo technologijų, turėtų paaiškėti dar iki vasaros pradžios. „Kai susiduria du konceptualiai įdomūs dalykai ar reiškiniai, jie tikrai gali sukurti trečią – unikalų. Esu tikras, kad šios sinergijos rezultatas nustebins visus geram stiliui neabejingus žmones“, – sako Marius Bieliauskas, vienas iš „Pando“ bendraautorių. „Pando“ ir G. Paulauskas kartu kuriamų drabužių idėją grynino ilgiau nei pusę metų: abu kūrėjai itin daug dėmesio skiria kokybei, yra reiklūs mažiausioms detalėms. Panašūs ir jų drabužių gerbėjų portretai: tai – drąsūs, principingi vyrai. „Mus suvienijo tai, kad koncentruojamės į kokybę, o ne į kiekybę. Visuomet sakiau, kad pirmiausia kuriu sau – tokiam vyrui, koks esu aš pats. Taip yra ir šįkart: savo kūrybos gerbėjams pažadame dozę to, ko jiems tikrai reikia ir ką galima dėvėti kasdien“, – sako G. Paulauskas.

LAMŲ SLĖNIS

PUSRYČIAI SU POPIERINIU „LAMŲ SLĖNIU“ Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė Fotografuota dizaino namuose "House of Naive"

Pirmasis poperinis „Lamų slėnio“ numeris – tai nuotykis, į kurį leidomės penktojo žurnalo gimtadienio proga. Nuo šiol šį nuotykį kartosime keturis kartus per metus, o likusius aštuonis mėnesius ir toliau kviesime žurnalą skaityti internete. Na, o pirmasis popierinis numeris tapo proga susitikti saldžių pusryčių dizaino namuose „House of Naive“. Tas rytas kvepėjo mišku ir ką tik prasiskleidusiomis gėlėmis, žurnalo puslapiai jaukiai šlamėjo „Lamų slėnio“ herojų rankose, buvo daug smagių pokalbių, širdį tirpdančių „Tų kepėjų“ desertų, gardžios „Crooked Nose & Coffee Stories“ kavos ir „Naive“ šokolado. Naujas popierinis – jau birželį! Pirmojo popierinio „Lamų slėnio“ ieškokite prekybos centruose, spaudos kioskuose „Lietuvos spauda“ bei prekyvietėse „Narvesen“.

LAMŲ SLĖNIS

MADA

LIUCIJOS PANKAI Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Jos akys sako, kad ji kitokia. O kūryba tai tik patvirtina. LIUCIJOS KVAŠYTĖS kurti drabužiai atrodo taip pat įspūdingai ir ant „Mados infekcijos“ podiumo, ir eksponuojami Jaunojo dizainerio konkurso parodoje. Ir nors ši jauna dizainerė kuria tik vyrams, jos kūriniais mielai puošiasi moterys. O ji pati nemėgsta per daug afišuoti savo darbų, sako – tam dar ateis laikas. – Kaip skambėtų tavo mados manifestas? – Mano mados manifestas skatina į dizainą žiūrėti, kaip į sudėtingą darbą, misiją, kurią turi bet kuri kita specialybė, ir siekti kuo aukštesnės kokybės bei gilesnės idėjos. Aš neskubu savęs vadinti dizainere, nes ši sąvoka suprantama, kaip kažkas labai cool, bet

dažnai žmonėms sunku suprasti, ko- kaip jums atrodo? 500 eurų... Bet dėl jie už dizainerio darbą turi mokė- tada jie pamatė mano nustebusį veiti tiek daug. dą ir pabandė dar kartą: 300... Iš tiesų sukurti kolekciją kainuoja 2000– Tai iš tikrųjų opus klausimas… 3000 eurų. Taip, mano darbas man – Kai ruošiausi „Mados infekci- yra ir pomėgis, aš juo labai patenjai“, į svečius kaip tik užsuko drau- kinta ir neskirstau darbo ir laisvalaigai, parodžiau jiems, ką darau, o jie kio valandų, bet aš gyvenu iš savo klausia, kiek tai kainuoja. Sakau – o kūrybos.

LAMŲ SLĖNIS

– Iš tikrųjų jau dabar gali išgyventi kurdama madą? – Taip, nors neturiu savo mados ženklo, priimu tik individualius užsakymus, nes man įdomu susitikti su žmogum, kalbėtis ir priimti mums abiem tinkamą sprendimą. Kartais, jei matau, kad žmogus ne taip supranta mano kūrybą, net bandau jį atkalbėti. Baigusi magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje noriu stažuotis Berlyne, galbūt padirbėti mados namuose. Dizainere norėčiau tapti jau turėdama stiprią poziciją, pavyzdžiui, odos apdirbime ar batų dizaine, kad tikrai žinočiau, ką noriu pasakyti ir kad sugebėčiau tai padaryti. – Kokios tos tavo stipriosios pusės? – Man atrodo, gerai jaučiu spalvą. Mane įkvepia audiniai, net svarsčiau, kad reikėjo studijuoti tekstilę. – O ką manai apie sąvoką „antimada“, man atrodo, kad tavo kūryboje galima atrasti ir jos apraiškų? – Manau, antimada pirmiausia prasideda nuo koncepcijos. Keista, nes mano koncepcija nėra populiari, pavyzdžiui, pastarosios mano kolekcijos, kurią pristačiau „Mados in-

LAMŲ SLĖNIS

fekcijoje“, drabužiai yra skirti žmogui, kuris juos dėvėdamas reprezentuoja savo religinius jausmus. Aš pati esu tikinti, tačiau pas mus nėra madinga būti tinkinčiuoju. Tad nežinau, kodėl žmonės perka mano drabužius. Žvelgiant iš konceptualiosios pusės, galima sakyti, kad mano kūryboje yra antimados elementų. Bet jeigu jai atsiranda pirkėjų ir žiūrovų, aš to nebevadinčiau antimada… – Galbūt antimada tiesiog tampa savotiškai madinga? – Na, jeigu vienas žmogus užsinori, gal ir ne, bet jeigu nori du ar trys, atsiranda paklausa ir tavo kūryba tampa mada. Kadangi esu studentė, kol kas mano kūryba yra savo egoistinių idėjų pildymas. Negalvoju apie tai, kad turėčiau rinktis ekologiškus audinius, tiesiog perku įdomesnių audinių drabužius iš dėvėtų rūbų parduotuvių ir iš jų kuriu visiškai naujus daiktus. Tačiau negalėčiau sakyti, kad štai Liucija Kvašytė užsiima ekomada. Mano paskatos visai kitokios. Kol kas darau tik tai, kas man pačiai įdomu. Negalvoju nei apie pirkėją, nei apie žiūrovą. Gal todėl tai ir primena antimadą.

LAMŲ SLĖNIS

Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė Drabužiai: Liucija Kvašytė Modeliai: Kasparas Starinskas, Gvidas Pakarklis

LAMŲ SLĖNIS

– Gal tau svarbus atsakingas ir saikingas vartojimas? – Mano specialybė, kaip ir bet kuri kita, turi savo misiją: ugdyti vartotojo sąmoningumą. Kita vertus, nemanau, kad mada galėtų būti taupi ar ekologiška. Nes mada yra prabangos dalykas, kai žmogus neturi pinigų, jis pirmiausia perka duonos ar verda vaikui košę, jis tikrai neperka nei dizainerio švarkelio, nei paveikslo. Todėl man keistoka, kai kažkas įsivaizduoja, kad madą būtų galima laikyti ekologišku reiškiniu. Mada yra prabanga, o ekologija – tai taupumas, apskaičiavimas. Ir man šie du dalykai nedera. Tačiaus manau, kad dizaineris galėtų prisidėti prie ekologijos kurdamas tvarią madą. Tiesiog rinkdamasis kokybišką audinį, darbo jėgą, dirbdamas sąžiningai. – Ar pati kūrybos grandinėje viską darai pati? – Na, batų padus duodu meistrui padaryti, nes nemokų kalti. Bet siūnu pati, nes mano kūryba kol kas yra labai eksperimentinė, tad jei proceso metu noriu ką nors keisti, pačiai tai daryti kur kas lengviau. Man tiesiog patinka daryti taip, kaip aš noriu. – Studijuojant kostiumo dizainą jus moko ir paties siuvimo amato? – Taip, akademijoje mokomės siū-

LAMŲ SLĖNIS

ti, konstruoti. Bet tikruosius konstravimo pagrindus įgijau trečiame kurse išvykusi stažuotės į vienus mados namus Islandijoje. Ten supratau, kaip viskas vyksta iš tikrųjų: imi audinį, dedi jį ant manekeno, segi, pieši, kerpi, dedi lekalą, vėl siūni… Iki tol konstravimas man atrodė siaubingai matematinis procesas, labai vyriškas amatas. Beje, vyrai tikrai yra geresni konstruotojai. Bet Islandijoje pajutau malonumą ir dabar konstravimas man yra pati smagiausia kūrybos dalis. – Esi minėjusi, kad kuri vyrams, nes jie neturi tų visų moteriškų iškilumų – viskas daug paprasčiau. – Mano brolis sako, kad pradėjau kurti vyrams, nes norėjau susirasti berną. Bet iš tikrųjų tiesiog mačiau, kad moterims jau ir taip labai daug visko prikurta, o man norėjosi iššūkio, sukurti ką nors stilingo vyrui. Ir kad tai nebūtų moteriški drabužiai. Pasirinkau teatrališką vyro įvaizdį, Vyriškumą labiausiai atspindi pečių linija. Tai tarsi stačiakampio briauna, ant kurios gali kaip ant drobės tapyti, siūti, siuvinėti, klostuoti. O moteris turi krūtinę, klubus, liemenį. Drabužis man yra tarsi meno objektas, todėl smagu, kad mano kurti rūbai taip pat gerai atrodo ir ant žmogaus, ir ekspozicinėje erdvėje. Gal todėl, kad kol kas visiškai nesiorientuoju į vartotoją.

LAMŲ SLĖNIS

– Ir tai, ko gero, nemažas pasiekimas, o gal dėkingai susiklosčiusi aplinkybė, kad būdama studentė gali daryti tai, kas tau iš tikrųjų patinka, ir dar iš to pragyventi. Taip nebūna! – Dabar visi labai skuba kurti prekės ženklus, net pirmakursiai. Aš nematau, kur turėčiau skubėti. Gal per daug gerbiu savo žiūrovą. Nors siūnu pati ir manau, kad tai darau neblogai, vis dėlto tai nėra pramoninė kokybė. Tad nematau tikslo užtvindyti Vilnių plyštančiais marškinėliais. Ir visai nenoriu susikurti „Facebook“ paskyros „Liucija Kvasyte Design“… – O kaip tuomet tave žmonės atranda? – Turbūt per žiniasklaidą, rekomendacijas. – Kokiame pasaulio mieste tau norėtųsi pagyventi? – Man labai patinka Berlynas. Kartą metro kalbėjau su viena moterimi ir ji sakė, kad Berlyne madinga būti nemadingu. Tas miestas man patinka savo aura, jis toks šaltas, bet modernus, turi jėgos. Ir vokiečių dizainas man priimtinas. Ir Islandija man patinka. Ten puiki atmosfera kūrybai, bet prastos sąlygos gamybai. – Kaip manai, ar aplinka veikia kūrybą? – Manau, taip. Štai kad ir Islandija, kur, rodos, žmonės turėtų būti apsimuturiavę, pilki, todėl ir aš nuvažia-

vau susimetusi visus tamsius drabužius, o ten moterys su ilgais gėlėtais sijonais, spalvotų raštų megztiniais… Gal dėl saulės trūkumo jų aprangoje tiek daug spalvų. – Naujausioje tavo kolekcijoje „God save the punks“ persipina bažnytinio paveldo prabanga ir griežti kanonai bei pankiška anarchija ir militaristinės užuominos. Apie ką ši istorija? – Ruošdama kolekciją mėgstu susikurti personažą, kurį tiesiog rengiu. Šį kartą pasirinkau panką, kuris drąsus ir siekia permainų, jis visiškai nebijo visuomenėje nusistovėjusių požiūrių. Kitas segmentas – religinis, nes religinėje bendruomenėje pasigendu drąsos. Tad liturginį rūbą, bažnytinį meną ir architektūrą derinau su panko įvaizdžiu. Gavosi toks drąsus žmogus, savo apranga išreiškiantis savo religinį požiūrį. Pavyzdžiui, naudoju vadinamuosius votus: širdeles, kojytes, rankytes. Tai labai sena tradicija, tikintieji nešdavo į bažnyčią auksinius ir sidabrinius votus dėkodami Dievui už patirtas malones. O aš votais dekoravau baikerio švarką, pakeisdama jais įprastas kniedes, kurios atėjo į rokerių kultūros ir prigijo kaip atšvaitas. Kolekcijoje yra ir iš užuolaidos pasiūta palaidinė. Ją įkvėpė sovietmečio Lietuvos istorijos, kai moterys kaimuose palinkusios prie žibalinių lempų slapta siūdavo kunigamas ir patarnautojams liturginius rūbus. Kadangi

liturginis rūbas pagal Bažnyčios mokymą siejamas su aukojimo misterija, jis tui būti prabangus, rankų darbo. Turėtų būti naudojami kokie prabangūs itališki nėriniai, bet tos moteriškės siūdavo iš užuolaidų. Net dabar Lietuvos glūdumoje, kaimo bažnytėlėse galima rasti patarnautojų, dėvinčių drabužius iš užuolaidų. Vadinamąjį bomber jacket siuvau iš gėlėto audinio pagal XVIII a. kunigo arnotą, kuris dėvimas mišių metu. Jis sudaigstytas iš skiautelių, siuvinėtas svarovskiais. Galbūt tas nesuderinamų dalykų derinys ir yra mano kūrybos išskirtinumas. Kurdama bakalauro kolekciją taip pat naudojau auksinius, blizgius audinius, juos derinau su tėčio palikimo vilnonėmis skaromis, nutrijų kailiais. Ir dabar mėgstu derinti suplėšytus džinsus, humanų skudurus ir svarovskius, prabangius gobelenus, aksomą. – Apskritai, kurti tau lengva ar sunku? – Esu kaip degtukas. Sugalvoju ką nors ir net neeskizuodama imu, darau lekalus, braižau, o kai jau pamatau vaizdą, imuosi kito rūbo. Prisidarau visko daug, o kai reikia įsiūti pamušalą, nukarpyti visus siūlus, man jau nebepatinka – tai robotiškas darbas. Kai pritrūksta idėjų, pavartai eskizų knygutę ir atrandi ką nors. Nebijau kurdama kolekciją prikurti per daug rūbų, juk paskui jų galima atsisakyti, tai visiškai eksperimentinis procesas.

LAMŲ SLĖNIS

– Kokios asmenybės tave įkvepia? – Man labai patinka „The New York Times“ mados skilties fotografas Billas Cunninghamas. Jis fotografuoja gatvės madą. Mane žavi, kad visą gyvenimą praleidęs mados pasaulyje, kuriame labai daug neteisybės ir konkurencijos, jis išliko visiškai paprastu žmogumi. Jis vis dar fotografuoja juostiniu fotoaparatu ir yra visiškai įtikėjęs tuo, ką daro. Jis visada vilki mėlyną statybininko švarką, važinėja dviračiu ir fotografuoja žmones. Šis žmogus turi viską, jis galėtų būti madingas, skaniai valgyti ir mėgautis gyvenimu. Bet jo namai – mažas butukas, prikištas dėžių su fotojuostelėmis. Tas jo kuklumas ir ta mados prabanga… Norėčiau būti tokia, kaip jis. Manau, menininkui pats svarbiausias dalykas – tiesiog stebėti, o tada visa perleisti per save. – O ką mėgsti skaityti? – Aš taip seniai ką nors skaičiau… Studijuodama bakalaurą prieš miegą dar paskaitydavau ką nors apie stuomens konstravimą. Dar man patinka Remarkas ir britų žurnalas „Dazed and Confused“ – jis turi savo požiūrį ir niekam nepataikauja. Bet apskritai nelabai seku, ką kuria kiti dizaineriai, kas pristatoma ant mados podiumų. Tai atimtų daug laiko, be to, paskui net nepastebi, kaip persi-

LAMŲ SLĖNIS

semi kitų kūryba ir tai jau nebėra tikrai tavo. Man įdomiau šiuolaikinio meno instaliacijos, tapyba, spektaklių scenografija, filmų garso takeliai. Tai labiau įkvepia. – Gal yra vieta, kur kada nors norėtum pristatyti savo kolekciją? – Kažkaip mažai galvoju apie savo pristatymą. Labiau norėčiau pasistažuoti pas kokį nors Tomą Browną, nes man labai patinka jo kūryba. Per daug nesvaigstu, tiesiog žiūriu, kaip pasiekti savo tikslų. Manau, mano svajonės gana protingos. Galbūt norėčiau pristatyti savo kūrybą Kauno tekstilės bienalėje. O kol kas tiesiog kuriu kolekciją, baiginėju magistrą, o paskui žiūrėsiu, ką veikti toliau. Viską stengiuosi daryti nuoširdžiai, gal todėl viskas ir einasi sklandžiai. – O sukurti ką nors moterims norėtum? – Ir dabar pas mane ateina moterų. Jos nebesibaimina dėvėti vyriškų drabužių, tiesiog svarbu atitaikyti proporcijas, kad net jei rūbas per didelis, jis būtų per didelis stilingai. Aš ir pati nelabai mėgstu rengtis itin moteriškai. Turiu labai daug drabužių, bet dėviu gal kokius dešimt ar dvylika. Tik negaliu nieko atiduoti ar išmesti, nes dirbant stiliste visada ko nors netikėtai prireikia...

LAMŲ SLĖNIS

ĮKVĖPIMAS / DEBIUTAI

SANDRA YUSHKA: SPORTAS + KLASIKA Nuotraukos: Visvaldas Morkevičius Modelis: Enrika Motuzaitė

Kiekviena moteris – tai savitas pasaulis, saviti jausmai ir nuotaika, o visa, ką turi savyje, reikia mylėti ir puoselėti, įsitikinusi jauna dizainerė Sandra Yushka, pristatanti 2016 m. pavasario / vasaros kolekciją. Joje persipina klasikiniai kirpimai ir sportiniai elementai. Žaismingos detalės praturtina švarias minimalistines konstrukcijas. Kolekcijoje dominuoja šalti gaivūs atspalviai – nuo sodraus mėlyno džinso iki lengvo plazdančio šifono. Drabužio siluetas nevaržo judesių ir leidžia jaustis patogiai visur ir visada.

LAMŲ SLĖNIS

KOSMOSO ISTORIJOS / FUTURISTAI

KITAS ŽINGSNIS: MĖNULIS Mėnuleigis „AUDI LUNAR QUATTRO“, žinoma, nebūtų pirmoji mašina, nusileidusi Mėnulyje. Tačiau tai būtų didžiulė sensacija ir nuostabi legendinio šūkio „Vorsprung durch Technik“ (liet. – aukštųjų technologijų pranašumas) interpretacija.

Buvo laikas, kai žmonės labai skubėjo nuskristi į Mėnulį. Kai Geležinė uždanga dar skyrė Rytų ir Vakarų pasaulius, kova dėl Mėnulio buvo tapusi karo dalimi. Kosminių lenktynių baigtis pagaliau paaiškėjo 1969-ųjų liepos 21 d. startavus „Apollo 11“ misijai. Mėnulis visada bus siejamas su dviejų astronautų pavardėmis: Neilo Armstrongo ir Buzzo Aldrino. Ir, žinoma, su pirmojo jų ištartais žodžiais: „Tai vienas mažas žingsnelis žmogui ir milžiniškas šuolis žmonijai“. Nuo tada didysis triukšmas nurimo.

Tačiau visa gali netrukus pasikeisti. „Privačiai finansuojamos misijos į Mėnulį idėja – nuostabi. O inovatyvioms idėjoms reikia rėmėjų, kurie padėtų jas garsinti“, – tokiais žodžiais Luca de Meo, „Audi“ pardavimų ir rinkodaros valdybos narys, paskelbė apie bendrovės ketinimus remti inovatyvių inžinierių komandą, pasivadinusią „Part-Time Scientists“ (liet. - Mokslininkai, dirbantys ne pilną darbo laiką). Pernai ši komanda išsinuomojo darbo erdvę industriniame Berlyno Hellersdorfo rajone. Jų biurą nuo

Brandenburgo vartų skiria vos 200 metrų. „Už tiek, kiek mums kainuoja šio 177 kv. metrų biuro nuoma, miesto centre mes nebūtume radę net 40 kv. metrų erdvės, – teigė grupės lyderis ir įkūrėjas Robertas Böhme. – Mums reikia vietos, kur galėtume kaukšėti plaktukais, triukšmauti ir kitaip šėlti net trečią valandą nakties.“ Pasak jo, tai tobula vieta, nes grupės „Part-Time Scientists“ tikslas siekia patį Mėnulį. O pasiekti artimiausią Žemės kaimyną jie ketina savo pačių darbu.

LAMŲ SLĖNIS

R. Böhme nuotykis prasidėjo 2008 m. įvykus automobilio avarijai. Tuomet 22 m. būsimasis inžinierius gavo 16 tūkst. Eur išmoką iš draudimo bendrovės. Kitas jo vietoje greičiausiai už šiuos pinigus būtų nusipirkęs kelionę aplink pasaulį arba bent jau įsigijęs naują automobilį. Tačiau R. Böhme nusprendė išmoką panaudoti, kad įgyvendintų savo viziją – jis sumokėjo 10 tūkst. dolerių ir pateko į projektą „Google Lunar XPRIZE“. Šio projekto tikslas – paskatinti pasaulio inžinierius, inovatorius ir verslininkus ieškoti nebrangių robotikos sprendimų kosmoso tyrimams. Pirmajai privačiai finansuojamai komandai, į Mėnulį nuskraidinsiančiai pačių sukonstruotą visureigį, ketinama skirti 20 mln. dolerių. Mėnulio paviršiumi visureigis privalo nukeliauti bent 500 metrų ir atgal į Žemę perduoti aukštos kokybės duomenis. Įvykdžius kai kurias kitas užduotis galima tikėtis iki 30 mln. dolerių. Kaip, kada ir kokiomis priemonėmis komandos tai pasieks, paliekama visiškai jų valiai. Šia misija susidomėjo 34 komandos. 18 jų jau iškrito ir nebedalyvauja. Likusios komandos bando susidoroti su bauginančiai dideliais techniniais ir finansiniais iššūkiais. Be kosmoso entuziastų iš Berlyno, daug vilčių dedama į dvi JAV bei vieną Japonijos ir Indijos komandas.

LAMŲ SLĖNIS

FONDAS Fondo „XPRIZE“ tikslas vienas: padaryti pasaulį geresne vieta. Nuo 1995-ųjų, kai Peteris Diamandis įkūrė šią nepelno siekiančią organizaciją, ji rėmė technologinius ir mokslinius tyrimus. „XPRIZE“ filosofija paremta tikėjimu konkurencijos galia. Konkurencijos, kuri skatina žmones išnaudoti visas savo galimybes, nenustoti siekti vis geresnio ir atrasti naujus sprendimus, kad ir su kokiais sunkumais jiems tektų susidurti. Iššūkiai turėtų būti drąsūs, tačiau pasiekiami. Privačių dotacijų dėka įkurtas fondas šiandien sulaukia vis daugiau paramos iš didžiųjų verslo korporacijų, kaip „Google“. 2007 m. paskelbtas konkursas „Google Lunar XPRIZE“ turi du tikslus: nutiesti taką pigiems kosmoso skrydžiams bei įkvėpti būsimas mokslininkų, inžinierių ir kosmoso pionierių kartas. Norėdama laimėti pagrindinį programos prizą, privačiai finansuojama komanda turi nuskraidinti visureigį į Mėnulį, nukeliauti mažiausiai 500 metrų šios planetos paviršiumi ir perduoti aukštos kokybės nuotraukas bei vaizdo įrašą atgal į Žemę.

LAMŲ SLĖNIS

Gerai turėti tikslą, kuris yra gerokai didesnis už tave patį. Tai padeda augti. ROBERTAS BÖHME Inžinierių grupės „Part-Time Scientists“ įkūrėjas

„Kompanija „Audi“ tapo tvirtu mūsų partneriu, kurio technologinės galimybės leis mums žengti didžiulį žingsnį į priekį“, – teigia R. Böhme. Jis pats – tikras technologijų entuziastas. Dar gerokai iki suburiant „Part-Time Scientists“ komandą, jis buvo įkūręs atvirojo kodo principu veikiantį internetinį radiją. Ir, žinoma, jis buvo didis „Žvaigždžių karų“ gerbėjas bei visada domėjosi kosmosu. „Šiandien pasaulyje trūksta vizuonierių. Žmonės per daug susitelkę į optimizavimą. Šiandienos komercializacija neva turėtų patobulinti visa tai, kas jau egzistuoja. Tačiau taip nesukursi nieko naujo, – teigia R. Böhme. – Gerai turėti tikslą, kuris yra gerokai didesnis už tave patį. Tai padeda augti.“

Šiam požiūriui pritaria ir „Audi“ atstovas Luca de Meo, būtent ši mintis ir paskatino jį remti jaunuosius inžinierius. Pinigai tikrai nėra šio nuotykio tikslas. Visi R. Böhme komandos nariai savo laiką skiria savanoriškais pagrindais. Komandos pagrindą sudaro 20-35 nariai, iš viso su projektu dirba apie 70 žmonių: kosmoso fanatikai, fizikai, matematikai, tarp jų yra ir NASA veteranas Jackas Crenshaw. 80-metis programuotojas kadaise skaičiavo trajektorijas „Apollo“ misijoms. Visus komandos narius vienija svajonė išsiųsti į kosmosą nediduką mėnuleigį, sėkmingai nuleisti jį ant Mėnulio paviršiaus ir pasivažinėti juo. „Audi“ komandą, remiančią „Part-Time Scientist“ inžinierius, su-

daro skirtingų sričių kompanijos darbuotojai: be žinių apie lengvasvorę kostrukciją, jie taip pat dalijasi savo įžvalgomis apie nuolatinę keturių ratų pavaros technologiją „Quattro“ bei „E-tron“ elektrinės pavaros principą. „Tradicinis „Audi“ automobilis yra labai efektyvus. Mėnuleigis privalo būti dar efektyvesnis. „Quattro“ technologija bus įdiegta ir mėnuleigyje. Tačiau labai smulkiam, miltelius primenančiam Mėnulio paviršiui reikia specialaus sprendimo“, - teigia Michaelas Schöffmannas, „Audi“ transmisijos plėtros vadovas. Svarbu ne tik tai: temperatūra Mėnulyje svyruoja nuo -180°C iki +120°C, o taip pat čia tvyro didžiulė radiacija, tad kuriant konstrukciją tenka naudoti aliuminį ir magnį.

LAMŲ SLĖNIS

Tinkamai paruošti „Audi“ visureigį visiems jo laukiantiems iššūkiams būtina dizaino ir technologijos simbiozė. „Galiausiai, reikalavimai čia tokie pat, kaip kuriant įprastą „Audi“ automobilį, tik viskas kiek ekstremliau – tiek kalbant apie efektyvumą, konstrukcijos lengvumą, „E-tron“ principą, tiek optimalų variklį, tinkamą įvairiems paviršiams“, - teigia Jorge Diezas, „Audi“ konceptinių automobilių dizaino vadovas, kalbėdamas apie šio

100

LAMŲ SLĖNIS

projekto iššūkius. Svoris yra vienas svarbiausių šios misijos faktorių: vos kelių gramų skirtumas gali gerokai sumažinti projekto išlaidas. Tad „Audi“ ir „Part-Time Scientists“ su didžiausiu užsidegimu bando išspausti viską, ką įmanoma, iš automobilių gamintojo sukauptos patirties apie lengvasvores transporto priemones. Panašu, kad problemų neliko, liko tik susidoroti su iššūkiais. R. Böhme

kolegos jį vadina nepailstančiu optimistu, vedančiu visą komandą į priekį. Jis yra kapitonas, neleidžiantis komandai nukrypti nuo kurso. Na, o jis pats mėgsta pabrėžti nepriklausąs „lunatikų“ asociacijai, bet atstovaująs ekspertų komandai, turinčiai puikų šansą nusiųsti raketą su visureigiu į Mėnulį. Vienas šių ekspertų yra Karstenas Beckeris. Kaip ir kiti komandos nariai, jis pastaruosius metus visą savo laisvą laiką leido dirbdamas su šia

Išgirsk „Audi“ misijos į Mėnulį komandos vadovo Roberto Böhme pranešimą konferencijoje LOGIN

gegužės 5 d., 11 val. misija. „Kalbant apie kosmosą, mane žavi jo unikalumas. Kiekviena misija yra nuotykis“, - sako K. Beckeris, komandos elektronikos inžinierius, atsakingas už ryšį su visureigiu. Ar automatinis visureigis bus nuleistas ant Mėnulio paviršiaus, priklauso būtent nuo K. Beckerio. Iš Žemės nukeliauti į Mėnulį ir atgal siganalas užtrunka tris sekundes. Ir tai tik viena techninė smulkmena. „Mums svarbiausia pažangūs inži-

neriniai sprendimai, ne pinigai. Manau, taip sakydamas perduodu tai, kas svarbu mums visiems“, - teigia K. Beckeris. Praėjusį balandį „Part-Time Scientists“ sėkmingai užbaigė vieną etapų ir fondas „Google Lunar XPRIZE“ jiems skyrė 75 tūkst. dolerių. Tačiau vien paleisti raketą, kuri nuskraidins visureigį į Mėnulį, kainuos apie 24 mln. Eur. Ir tai – optimistiškiausias scenarijus.

Tikimasi, kad komandos nugalėtojos raketa Mėnulyje nusileis 2017 m. gruodžio 31 d. Iki tol „Audi lunar quattro“ turės nukeliauti 384400 km iki Žemės palydovo. Įveikti šį atstumą raketa užtruktų keturias dienas – tamsoje, veikiama didžiulės radiacijos ir ekstremalių kosmoso temperatūrų. Skamba kaip milžiniškas iššūkis, o lenktynės vyksta visu greičiu! Parengta pagal „Lamų slėnio“ informaciją

LAMŲ SLĖNIS

101

102

LAMŲ SLĖNIS

Sužinokite, kaip sekasi projekto dalyviams:

WWW.MISSION-TO-THE-MOON.COM

ĮDOMYBĖS • Keliaudamas penkis kartus greičiau už garsą iš Žemės paleistas modulis iki Mėnulio skris pagal tiksliai nustatytą trajektoriją. • Komanda „Part-Time Scientists“ skrydį į Mėnulį planuoja su rusų nešančiąją raketa „Dnepr“. Jos priekinėje dalyje yra prietaisų-krovinių modulis, iš kurio du „Audi lunar quattro“ mėnuleigiai bus nugabenti į nusileidimo modulį. • Raketa pakyla veikiama 4520 kiloniutonų traukos ir iki pasiekdama Žemės gravitacijos ribą keliauja 7,8 km per sekundę greičiu. • Tikslas – nusileisti tiksliai apskaičiuotoje vietoje, netoli nuo ten, kur 1972 m. gruodį Mėnulyje nusileido „Apollo 17“. • Aparate „Audi lunar quattro“ sumontuotos sukiotis galinčios saulės baterijos, generuojančios energiją iš ličio-jonų akumuliatoriaus. Jos maitins autonominius ratų variklius.

LAMŲ SLĖNIS

103

ĮKVĖPIMAS / MADOS GALVOSŪKIAI

SUKNELĖS SU „DEFEKTAIS“ Įprastai dvi kolekcijas per metus pristatanti ženklo „D.EFECT“ kūrėja Eglė Žiemytė pirmą kartą sukūrė nedidelę kapsulinę kolekciją, skirtą vasaros vakarėlių galvosūkiams išspręsti. Šešių suknelių kolekciją Eglė kūrė galvodama apie merginas bei moteris, kurioms vasara – nesibaigiantis vestuvių, krikštynų ir išleistuvių maratonas. Naujosios suknelės atpažįstamos dėl Eglės sugalvotų „defektų“: vieni modeliai – asimetrinių ilgių, kiti stebina aiškiai matomu suknelės pamušalu ar pasijoniu, o ryški oranžinė suknelė žavi tuo, kad iš nugaros atrodo kitaip nei iš priekio. „Kaskart atšalus orams, klientės žino, jog „D.EFECT“ jos gali rasti patį geriausią paltą. Sukurti ikonišką ženklo produktą – didžiulis įvertinimas man, kaip dizainerei. Tikiuosi, kad šiltuoju sezonu „D.EFECT“ moterų galvose įsitvirtins kaip vieta, kurioje visada galima atrasti kokybiškų, tendencijoms nepaklūstančių suknelių. Negana to, tokių universalių, kad moterys su džiaugsmu jas vilkės vėl ir vėl“, – naująjį debiutą pristatė kūrėja.

104

LAMŲ SLĖNIS

105

106

LAMŲ SLĖNIS

APIE SVAJONIŲ DARBĄ – VYRIŠKAI Tekstas: Eglė Marija Želvytė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

„Jei visi – tai visi!“ – ši frazė jau tapo neoficialiu „Kino pavasario“ komandos šūkiu. Būtent vedini šios frazės keturi „Kino pavasario“ vyrai draugiškai sutarė susėsti pokalbio, kuris vien vyriškoje draugijoje įvyksta itin retai. Apie kiną ir svajonių darbą kino festivalyje kalbėjomės su festivalio vykdančiuoju direktoriumi ALGIRDU RAMAŠKA, vyriausiuoju programos sudarytoju EDVINU PUKŠTA, rėmimų vystymo vadovu MINDAUGU MORKŪNU bei trumpametražių filmų programos sudarytoju RIMANTU OIČENKA.

– Organizuojate didžiausią kino renginį Lietuvoje. Kaip jūs patys patekote į kiną? Algirdas: Aš užaugau su kinu. Gimiau „Lietuvos“ kino teatre, ten augau, nuolat buvau toje aplinkoje. O pats atėjau į kiną tuomet, kai labiausiai reikėjo gelbėti mamą – pasibaigus geriems laikams teko ieškoti naujų sprendimų. Mano manymu, vienintelis sprendimas buvo pradėti organizuoti įvairius ren-

ginius, gilintis į kino, kaip renginio, formą: ką galima padaryti susiejus kiną su muzika, kitais dalykais. Tai buvo beprotiškai sėkmingi projektai, jau galvojau, kad čia užsidirbsiu savo pirmąjį milijoną. Deja, viskas nuėjo į juodąją skylę, iš ten niekas ir negrįžo. Bet tai buvo didžiulė patirtis, jos dėka ir patekau čia.

jokių kino mokslų – baigiau informatikos studijas. Mokykloje man visada labiau sekėsi tikslieji mokslai, buvau linkęs į matematiką, chemiją, fiziką daug labiau nei lietuvių kalbą. O kine atsidūriau, nes labai to norėjau, turėjau tokį tikslą. Aš tiesiog vieną dieną pradėjau pats vaikščioti į tuo metu veikusias kino platinimo kompanijas, taip pat atėjau į „Lietuvos“ kino Edvinas: mano istorija visai kitokia. teatrą pas Vidą Ramaškienę, prisistačiau Niekam ne paslaptis, kad aš nebaigiau kino gerbėju.

LAMŲ SLĖNIS

107

Mano misija prasidėjo nuo statistikos – aš ir inicijavau statistikos skaičiavimą Lietuvoje, įtikinau platintojus, kad tai bus naudinga, nes tuo metu dar buvo mada slėpti duomenis. O vėliau nuvažiavau į Kanų kino festivalį ir tarp gausybės filmų pamačiau „Ameliją“. Šis filmas mane privertė patikėti, kad turiu nuojautą atrasti filmus, kurie suveiks Lietuvoje. Niekas, išskyrus mane, to filmo sėkme netikėjo, o galiausiai jis surinko dvigubai daugiau nei mano optimistiškiausios prognozės. Rimantas: Kinu absoliučiai nesidomėjau ir nieko neišmaniau, studijavau viešąjį administravimą ir nei Tarkovskio nei Bertolucci pavardės man nieko nesakė. Bet viena kursiokė pasiūlė nueiti į „Ozo“ kino salę. Ir šiandien atsimenu, kad žiūrėjau Visconti „Mirtis Venecijoje“. Mažai ką supratau, bet net nepamenu, kaip namo grįžau tą vakarą – kažkas taip persisuko galvoje, kad nuo tos dienos kino salėje lankiausi dažniau negu universitete. O į „Kino pavasarį“ atėjau gana komiškai. Tuo metu dirbau gyvybės draudimo konsultantu, bet visada skambindavau tik kino žmonėms. Mano pirmoji klientė buvo Jurga Dikčiuvienė, Šarūno Barto prodiuserė. Pasiūliau jai susitikti pasikalbėti apie gyvybės draudimą, bet galiausiai dvi valandas kalbėjome tik apie kiną. Kitą dieną ji man paskambino ir paklausė, kur čia dėl to draudimo jai pasirašyti. Lygiai taip pat buvo ir su „Kino pavasariu“ – aš labai intensyviai atakavau Agnestą, festivalio rinkodaros vadovę. Ji man penkis ar šešis kartus pasakė, kad su tokiais,

108

LAMŲ SLĖNIS

kaip aš, niekada nesusitikinėja, ir kai aš jai jau baigiau įgristi savo skambučiais, kaip tik vyko „Kino pavasaris“. Šiaip ne taip įkalbėjau susitikti, ji sutiko pasikalbėti penkias minutes. Ir vėl kalbėjomės porą valandų apie viską, tik ne apie draudimą. Galiausiai mes taip susibendravome, kad ji pasiūlė man dirbti kartu. Mindaugas: O mane susirado ir pasikvietė „Kino pavasaris“. Pirmojo Algirdo skambučio sulaukiau prieš kokius septynerius metus, bet tuo metu buvau labai užsiėmęs ir imtis naujo projekto buvo nedrąsu. Tada vėl susitikome po dvejų ar trejų metų ir nuskambėjo tokie žodžiai: „Iš tavęs mes nieko nesitikime – ateik tiesiog pažiūrėti, kaip mes dirbame.“ Man tai buvo kabliukas imti ir pabandyti. O kai jau pradėjom bandyti, tai ir nesustojome iki dabar. Atsimenu, kai mano septynmetis sūnus Justas pirmą kartą atėjo į biurą, jis pradėjo klausinėti, kas čia ką daro, o mes bandėme paprastai papasakoti, kad žmonės žiūri filmus, tada bando juos atvežti į festivalį ir parodyti kitiems. Jis viską išklausęs sako: „Tai jūs ką norit, tą ir darot, tiesa? Tai čia toks svajonių darbas, ar ne?“ Edvinas: Aš visiškai sutinku su Justu – tai tikrai yra svajonių darbas. Aš visai nepavargstu žiūrėti filmus. Man įdomiausias klausimas, kurį dažnai užduoda, bet aš iki šiol neturiu atsakymo: kaip tu sugebi per dieną peržiūrėti 5-7 filmus. Turbūt tiesiog labai noriu juos pamatyti.

LAMŲ SLĖNIS

109

Mindaugas: Ir įsivaizduok, jeigu tame savo svajonių darbe gali konsultuotis su savo pasauliniais autoritetais... Jeigu aš savo darbe galiu nuvažiuoti į Berlyno biurą ir keturias valandas kalbėti apie rėmimą, ir jau turėti suplanuotas keliones į Toronto ir Sandanso festivalius, tai kaip Marijono Mikutavičiaus vadybininkai planuodami koncertinį turą galėtų nuvažiuoti kiek pasitarti su AC/DC vadybininkais… – Jūs visi labai skirtingi. Kuris su kuriuo drąsiai eitumėte į žvalgybą? Mindaugas: Kai šitiek esame nukentėję nuo moterų kolektyvo, tai visi keturi kartu eitume. O jei rimtai, tai aš, pavyzdžiui, esu planuojantis žmogus. Jeigu festivalis vyksta pavasarį, tai mano darbai yra suplanuoti jau vasarą, rudenį vyksta patikrinimas, o paskui tiktai fragmentiniai sprendimai priimami. O Algirdo asmenybė meniška, jam būdinga paskutinę minutę daug ką daryti. Tai didžiulis privalumas tada, kai mes esame užsienio kelionėse, kai reikia

110

LAMŲ SLĖNIS

megzti pažintis ir susitikinėti su daugybe įvairių žmonių bei spontaniškai priiminėti ir keisti sprendimus. Aš negaliu važiuoti į darbo kelionę iš anksto nepasiruošęs lentelės, planuojamų susitikimų sąrašo. Gerai, jei viskas vyksta, kaip suplanuota. Bet dažniausiai tenka keisti visą planą... Šiuo atveju Algirdo lankstumas ir mokėjimas prisitaikyti yra labai didelis privalumas.

Almadovarą rodys? Ir Mike Leigh bus? Čia tai bent naujiena... Algirdas: O tada jau Edvinas rimtai susierzinti gali išgirdęs tokius dalykus. Beje, Edvinas yra vienintelis programos sudarytojas, turintis racionalumo ir verslumo jausmą. Visi labai bijo žodžio „komercija“. Bet nebijo žodžio „žiūroviškumas“. Ir visi labai didžiuojasi, kai sulaukiame šimto tūkstančių žiūrovų, bet bijo net užsiminti apie bilietų pardavimus. Ir kai Edvinas per savanorių mokymus tvirtai ir aiškiai pasakė, kad mums yra svarbu parduoti bilietus, tai pats mačiau, kaip Vida net krūptelėjo.

Algirdas: Tikrai, aš esu visiškai spontaniškas žmogus. Iš Mindaugo jau labai daug išmokau, bet kelionių taip neplanuoju, kaip kiti mano kolegos. Pavyzdžiui, mano ir Edvino užduotys kelionėse būna visiškai skirtingos. Jis žiūri daugybę filmų, Mindaugas: Svarbiausia nenuslysti turi labai aiškų planą, viską žino iš į kraštutinumus, neprarasti esmės, anksto. vertybių ir festivalio idėjos. Lygiai taip pat su komercija ir pardavimais – jeiEdvinas: Negaliu važiuoti į festi- gu sau išsikelsi tokį tikslą, visada gali valį nepasiruošęs. Aš net neįsivaiz- komerciškai viską padaryti. Bet jeigu duočiau, kaip galima į Kanus be pla- tau svarbu tvarumas, kelerių metų no važiuoti. Ir mane dėl to kartais la- perspektyva, supranti, kad gali kai ko bai juokingai nustebina lietuvių kole- atsisakyti, nes taip geriau komandai, gos, kai festivalyje išgirstu: o tai čia ir festivaliui, žiūrovams ir mūsų ateičiai.

LAMŲ SLĖNIS

111

Algirdas: Taip gimsta kūrybingi sprendimai kartu su festivalio partneriais. Štai kad ir „Raudonų plytų“ alus „Antras planas“ – jo idėja gimė būtent ieškant kūrybingos partnerystės, kuri ir mūsų festivaliui, ir žiūrovams dovanotų kai ką įdomaus ir vertingo. Pradėję galvoti apie specialų festivalio alų, nenorėjome eiti standartiniu keliu – tiesiog parinkti skonio ir etiketės. Svarstėme, kas gali sieti kiną ir alų, koks turėtų būti būtent kino festivalio alus. Taip gimė idėjos, kad alus gali žiūrėti filmus, klausytis gyvos kino muzikos. Labai džiaugiamės tokiais netikėtais sprendimais, kūrybingomis partnerystėmis. Rimantas: Manau Algirdas puikiai atranda tą aukso vidurį. Dažnai girdžiu kritiką, kad „Kino pavasaris“ komerciškėja, bet juk be rėmėjų ir savireklamos festvalis negalėtų būti toks kokybiškas turinio prasme. Svarbu, kad žmonės galėtų pamatyti pačius geriausius filmus, todėl ir tenka ieškoti to viduriuko, o Algirdui tai puikiai pavyksta. Žmonėms, kritikuojantiems „Kino pavasarį“ dėl komercijos vaikymosi, siūlau apsilankyti festivalyje rodomame Lav Diaz aštuonių valandų filme „Lopšinė liūdnai paslapčiai“. Algirdas: Aš visą laiką įsivaizdavau, kad festivalis turėtų būti įdomus ir patrauklus ir paprastam žiūrovui. Nes, mano manymu, kinas gali ir turi priversti jaustis gerai. Pasižiūri filmą

112

LAMŲ SLĖNIS

„Neliečiamieji“ ir jis staiga tampa toks populiarus – kodėl? Dėl to, kad lyg ir nepatogi tema, bet sudėliota taip, kad žmonės patiria jausmą, jog suprato daugiau, negu galvojo, kad gali suprasti, ir dėl to jaučiasi gerai. Visai kitas pojūtis, kai nueinama šiek tiek giliau ir žmogus nieko nebesupranta – tai tikrai neatneša gerų emocijų. Edvinas: Visa, ką darau, darau tam, kad žmonės ateitų ir pamatytų tai, dėl ko tu kovojai – dėl filmų. Pavyzdžiui, dėl Mike Lee „Dar vienerių metų“ tenka kovoti ilgiau nei metus. Kai įdedi tiek pastangų ir aistros, pamatyti tuščią salę man būtų lygu pralaimėjimui. Tad mano tikslas yra ne tik atvežti, surasti ir atrasti, bet ir parduoti – įtikinti žmones ateiti. Turiu pomėgį kartais įslinkti į sales, ypač didžiąsias, ir stebėti, kaip žmonės žiūri į ekraną, kokios emocijos kyla – tai atpalaiduoja. Žmonių reakcijos, nuomonės, padėkos įkvepia toliau mokytis ieškoti ir atrasti filmus. – Tokie vyriški pokalbiai „Kino pavasario“ kolektyve – retenybė? Mindaugas: Turbūt visi tokie ilgesni pokalbiai dažniausiai įvyksta, kai mes keliaujame, kai kartu būname privatesnėje aplinkoje – ar Berlyno kino festivalyje, ar Kanuose, ar Transilvanijoje, kur vykstam vos keliese, tuomet vakare po darbų susėdam alaus ar vyno taurei. Edvinas: Bet kad visai nebūtų moterų, man atrodo taip nebūna.

LAMŲ SLĖNIS

113

114

LAMŲ SLĖNIS

115

116

LAMŲ SLĖNIS

„ANTRAS PLANAS“

Šių metų festivalio „Kino pavasaris“ alus „Antras planas“ – itin muzikalus gėrimas! Jis „Raudonų plytų alaus dirbtuvėse“ gimė skambant gyvai kino muzikai. „Tai išraiškingas alus – jame daugiau aromatų, kurie primena gėles. Alus kiek stipresnis. Visa tai dėl elio mielių ir gausesnio ingredientų – salyklo ir apynių – kiekio. Tai nėra dar vienas šviesus alus, tačiau jis, kaip ir „Kino pa-

vasaris“, siūlo alternatyvą, kurią pabandžius, atrandi kažką nauja. Alus skirtas kinui ir filmų aptarimams baruose, todėl mums atrodė būtina į alų įdėti kino. Gyva fortepijono muzika daryklos patalpose skambėjo fantastiškai ir, noriu tikėti, kad jos paklausę, geresni tapome ne tik mes, bet, ko gero, ir pats alus“, - sako „Raudonų plytų alaus dirbtuvių“ aludaris Andrius Bagdzevičius.

LAMŲ SLĖNIS

117

118

LAMŲ SLĖNIS

Algirdas: Na, taip, tokių akimirkų, Edvinas: Paskutinėmis pasiruošikad tik vyrai susėstų pasikalbėti, tikrai mo savaitėmis ir per patį festivalį panebūna. Mes visą laiką apsupti žavių junti, kad labai daug priklauso nuo damų. moters nuotaikos, nusiteikimo, kartais viskas užsiliepsnoja visai be reikalo. – Ir kaip jums sekasi dirbti mote- Beje, mes šiuo atžvilgiu esame gana riškame kolektyve? unikalūs, nes kituose festivaliuose doMindaugas: Turbūt priklauso nuo minuoja vyrai – pavyzdžiui, Berlyne, sričių, kuriose dirbam. Bet kokiu San Sebastiane, Korėjoje. atveju, programų sudarytojai – Edvinas ir merginos, dirba meniškoje Algirdas: Mano didžiausias gyveaplinkoje, kurioje dominuoja ne ra- nimo iššūkis turbūt yra dirbti su Vicionalusis protas, o jausminė aplinka, da. Tai labai sudėtinga man pačiam, intuicija ir pajautimo svarba. O mano, bet sudėtinga ir komandai, nes ji nuovadybos, sričiai reikia racionalaus kū- lat jaučia tas įtampas ir sprogimus, ir rybiškumo, verslo logika paremtų ar- net puikiai žinodamas, kad aš negaliu gumentų, kurie nėra nei romantiški, sau leisti taip kalbėti, kartais negaliu nei labai spalvoti, o moterims galbūt susivaldyti. Natūraliai, kaip ir kielabiau būdinga vadovautis emocijo- kvienas bendraudamas su savo mama, mis. kartais leidi sau daugiau pasakyti negu derėtų. Algirdas: Labai svarbus, bet subtilus dalykas dirbant su moterimis yra Rimantas: O man moteriškoji kosuprasti, pamatyti ir perskaityti tarp lektyvo dalis itin svarbi, ypač todėl, eilučių. Nes, kaip visi žinome, jei mo- kad būtent Agnesta mane ir pasikvieteris sako „gerai“, tai negali būti tikras, tė čia dirbti, ir man ji yra pats svarkad viskas gerai, o „daryk“ tai nereiš- biausias žmogus festivalyje, nes jos kia, kad reikia imti ir daryti. Tad ir dėka čia atsiradau. Todėl aš jai iki šiol festivalyje labai svarbu pastebėti nuo- per kiekvieną „Kino pavasario“ atidataikas. Negali sau leisti užsimiršti, tu- rymą atnešu puokštę gėlių. ri visą laiką sekti bendrą atmosferą ir nuotaikas.

LAMŲ SLĖNIS

119

120

LAMŲ SLĖNIS

SAVO SVAJONIŲ LEIDĖJAS Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Neringa Greičiūtė, specialiai „Lamų slėniui“ iš Berlyno

Vieną dieną Berlyne gyvenantis knygų dizaineris TOMAS MRAZAUSKAS tiesiog nusprendė, kad laukti svajonių leidėjo – beprasmis laiko gaišimas, juk savo svajones gali leisti pats. Ir tam visai nereikia milijono eurų ar įtakingų pažinčių. Lietuvio apipavidalinta Velse gyvenančio lenkų fotografo Michalo Iwanowskio knyga „Clear of People“ kovo pabaigoje surinko daugiau nei 16 tūkst. eurų visuomenės finansavimo platformoje „Kickstarter“, o Tomas tapo nepriklausomu leidėju, jau pardavusiu daugiau nei 350 knygos egzempliorių. M. Iwanowskio knygoje fotovaizdais atkartojama tris 1945-ųjų mėnesius trukusi dviejų pabėgėlių iš karo belaisvių stovyklos Kalugoje, Rusijoje, kelionė namo į Vroclavą Lenkijoje. Michalo senelis ir dėdė pėsčiomis įveikė 2200 kilometrų, kęsdami nuolatinį šaltį, badą ir nuovargį, keliaudami tik naktį, kad liktų nepastebėti. Praėjus 70 metų, Mi-

chalas Iwanowskis ryžosi pakartoti savo senelio kelionę ir į Rusiją išsiruošė tik su fotoaparatu bei išlikusiu senelio brolio dienoraščiu. – Tomai, ko gero, ne vienam būtų smalsu paklausti, kaip sukurti sėkmingą „Kickstarter“ kampaniją? – Viskas prasideda nuo nežinojimo

– aš taip viską darau. Pasaulyje nėra nieko originalaus, bet yra atradimo džiaugsmas. Čia vertėtų paminėti, kad aš nesu baigęs jokių studijų ar kursų, tiesiog einu ir atrandu. Mano kūrybos metodas – žiūrėti, ką daro kiti, ir tai reflektuoti savyje. Na, ne skolintis idėjas, bet, kaip sakė Jean-Luc Godard’as, svarbiausia ne tai, iš kur tu paėmei, bet tai, kur padėjai.

LAMŲ SLĖNIS

121

122

LAMŲ SLĖNIS

Kai nusprendėme kurti „Kickstarter“ kampaniją, nebuvo jokio ekspromto, viską planavome. Žinojome, kad atsirasti BBC dar nieko nereiškia. Tai buvo pats nuobodžiausias tekstas apie mūsų projektą ir jis mums nieko nedavė. Mūsų knyga skirta ne plačiosioms masėms, o vizualinių istorijų pasakojimo mėgėjui. Vizualinės medžiagos skaitymas yra visai kitoks. nei teksto. Michalo Iwanowskio fotografijos nekalba apie laiką, konkrečią vietą ar įvykį, jose lyg ir nieko nėra, bet tas emocinis poveikis – kaip vėjo gūsis. – Skaičiau istoriją, kad Michalo darbai tau priminė tavo paties ilgas keliones autobusu iš Vilniaus į Berlyną ir tuos vaizdus pro langą, kuriuos matydavai. – Taip, tos kelionės autobusu… Gal pusę metų taip važinėjau. Kelionė trunka gal 16 valandų, pirmąsias aštuonias dar gali veikti ką nors sąmoningo, bet paskui belieka tik pro langus žiūrėti. O vaizdai – vis tie patys, toks visiškas nuobodulys ir tame nuobodulyje kažkas iškyla. Michalas pasakojo ir pats nustebęs, kad nukeliavus į Rusiją peizažas atrodė visai kaip Lenkijoje. Arba Lietuvoje. Tos pačios pušys, smėlis, tie patys šilai. – O kaip judu su Michalu susipažinot? – Kauno fotografijos galerijai ruošiau knygą „Pokario istorijos“, į ją sudėtos trijų autorių: Claudijos Heinermann, Michalo Iwanowskio ir Indrės Šerpytytės, istorijos. Man visada įdo-

mu parašyti fotografams, juos pakalbinti. Juk būtų nuobodu tik atlikti darbą ir gauti pinigų. Gal kitiems to ir gana, gal jiems reikia turėti šeimą, automobilį, sodą, sodybą, televizorių. O man reikia, kad mane darbas džiugintų. Tad parašiau Michalui. Vėliau mes susitikome Tbilisyje, smagiai pabendravome. O tada atsidūriau Frankfurto knygų mugėje ir ten sutikau gal tris mažus nepriklausomus leidėjus, kurių veiklos pagrindas būtent ir yra visuomenės finansavimo platformos. Didžioji leidyba yra nuobodi – leidėjas nori produkto kuo greičiau, nes kuo ilgiau dirbi, tuo didesni kaštai, didesnė knygos kaina, vadinasi, ją sunkiau parduoti, sunkiau uždirbti. Pagrindinis didelio leidėjo tikslas – uždirbti. O knygų dizaineriui juk norisi gauti svajonių užsakymų, kad atsirastų leidėjas, kuris imtų ir išpildytų tavo mintis. Ir Frankfurte staiga suvokiau, kad tai beprotybė, juk tu pats ir gali būti savo svajonių leidėjas! Ypač šiandien, kai egzistuoja tokios platformos, kaip „Kickstarter“. Pradėjau kalbinti žmones, tik niekas nenorėjo to imtis. Viena moteris net sakė, kad jaučiasi, lyg prašytų išmaldos. O aš taip nesijaučiu, man smagu. Tad grįžęs iš Frankfurto paskambinau Michalui ir sakau: darom! Jis sutiko. Prasidėjo planavimas – kaip pasiekti žmones, ką jiems pasakyti. Daug kas keitėsi procesui jau įsibėgėjus. Tai tikrai sudėtinga, tas mėnuo, kiek truko mūsų „Kickstarter“ kampanija, labai išvargino, jį atlaikyti sunku psichologiškai. Nors iš tiesų neturi ko prarasti.

LAMŲ SLĖNIS

123

124

LAMŲ SLĖNIS

125

126

LAMŲ SLĖNIS

127

128

LAMŲ SLĖNIS

– Ir dabar oficialiai esi nepriklausomas leidėjas! – Bet juk šiais laikais bet kas gali būti nepriklausomu leidėju. Reikia tik imti ir daryti. – Ar turi viziją, kokia turėtų būti tavo leidykla? – O taip. Pirmiausia – jokios leidyklos. Aš tik leidėjas. Nėra vietos, sandėlio, visa labiau primena hepeningą. Noriu, kad tai vyktų kiek įmanoma lanksčiau, nereikėtų prisirišti prie temos, regiono, žmonių. Kuo įvairiau, tuo įdomiau. – Vis dėlto, ar norėtum, kad ši veikla išaugtų į ką nors didesnio? – Noriu kurti dvi tris knygas per metus, kad tai būtų šviežia ir iš to nereikėtų spausti pelno, nes tada pasidaro nebeįdomu. Knyga nenutinka per mėnesį. Man ji nutinka per pusę metų, metus. Yra knygų, kurias padarau ir per vakarą, bet man nebesinori vėliau prie jos grįžti, nes ji nėra išmąstyta, joje nieko nepaslėpta. – Kalbi, kaip žmogus, kuris nenorėjo uždirbti... – Kaip sakė viena leidėja iš Mainco, kurią labai gerbiu, pelnas nėra nuodėmė. Jeigu jis atsitinka, atsitinka, bet tai nėra tikslas. Jei turi sandėlį, daug darbuotojų, tada tikslu tampa

daug uždirbti, kad galėtum visa tai išlaikyti. Šito aš nenoriu. Man pinigų reikia minimaliai. O visa kita yra apie idėjas. Štai ėjau gatve prieš šį pokalbį ir galvojau, kad eidamas žmogus orientuojasi pagal vaizdą. Šalia vaizdo dar yra begalė triukšmo, kuris irgi padeda orientuotis: tai mašinos, paukščiai, lėktuvai, vėjas, kvapai. Bet nėra teksto. Aš ir noriu leisti knygas, kuriose ne tekstas veda, o būtent vaizdas. Tarsi eitum gatve ir kaskart atrastum ką nors nauja. Žinoma, yra tekstų, kurie taip pat džiugina, tarkim, Škėmą galima tūkstantį kartų skaityti ir vis atrasti ką nors nauja. Michalo knygoje galima pamatyti bet ką. Taip, jis eina savo senelio keliu, bet juk galima galvoti ir apie šiandienos pabėgėlius, ir apie mane autobuse, galima prisiminti savo senelį – bet ką! Ta knyga tampa universali ir ji nieko nemoko. Yra įrašytas Michalo senelio brolio balsas, kur jis sako nesijaučiąs nei herojus, nei ką nors ypatinga nuveikęs. Toks buvo laikas ir bet kas būtų pasielgęs taip pat – pabėgęs iš stovyklos ir parėjęs namo. Karas buvo, yra ir bus ir niekas tame pasaulyje nepasikeis. Idealas man yra Johno Cage’o „Tyla“. Tai garsas, kurį girdėjome tūkstantį kartų, bet jis vis tiek džiugina ir jame nėra nieko pribloškiančio.

LAMŲ SLĖNIS

129

130

LAMŲ SLĖNIS

131

– Ar tau, kaip M. Iwanowskiui, irgi patinka vaikščioti? – Nežmoniškai! Tai geriausias laikas, vaikštant gimsta visos mintys. Dar plaukimas. Jis atsirado, kai atvažiavau į Berlyną. Mane visada žavėjo architektūra, tad atsiverčiau architektūros gidą ir matau – baseinas Neuköllno rajone, amžiaus pradžios neoklasika – reikia pamatyti. Kad patektum į vidų, reikia persirengti ir pasiruošti plaukti. Nuėjau, paplaukiojau ir taip patiko! Anksčiau baseine nebuvau buvęs. Tada kitas baseinas – bauhauzo stiliaus, pačiame Berlyno centre. Šalia buvo biblioteka, kur aš tik atvažiavęs dirbdavau, nes nuomotis biurą ar studiją buvo neįdomu. Man kur kas įdomiau buvo (ir vis dar yra) pigūs skrydžiai – nusiperki bilietą, pasiimi kompiuterį ir leki pas draugus. Tad dirbdavau bibliotekoje, o šalia – baseinas. Man tai būdavo kaip joga. Tik plaukimas kur kas geriau, nes niekas į tavo vidų nelenda. Ir tai labai gerai galvai. Nors iš pradžių, kai pradėjau plaukioti, mane apimdavo negatyvios mintys. Lietuvoje labai daug negatyvumo. Visi bamba, skundžiasi ir tai nervina. Išeidavau iš baseino toks apsunkęs ir svarstydavau, kodėl neateina tas palengvėjimas? O paskui tiesiog supratau, kad tą negatyvą reikia išryškinti į pozityvą. Ir kai tai sąmoningai darydamas plauki, oi, kaip gera būna! Plaukti daug geriau nei eiti. Arba skristi lėktuvu. Leisti laiką oro uostuose – nerealu. Čia vėl grįžtu prie

132

LAMŲ SLĖNIS

minties, kodėl nėra jokio biuro ar leidyklos – nes norisi išsaugoti tą oro uosto ar plaukimo momentą. – Ar iš Lietuvos dėl to negatyvumo ir pabėgai? – Pabėgau, nes čia gyventi buvo per daug skausminga. Būdamas Lietuvoje net nepastebi, kaip tai įtraukia, nepastebi, kad to negatyvumo tiek daug. Esu gimęs 1980-aisiais, man buvo devyneri, kai Lietuvoje viskas keitėsi. Geri pokyčiai, bet mažame miestelyje gyvenančiam vaikui tai buvo baisus laikas, kai nuolat buvo justi baimė, nesaugumas. Net ir suaugęs naktį gatvėje niekada nesijausdavai saugus. Ir štai po metų gyvenimo Berlyne, svetimame mieste, einu vidury nakties gatve ir suprantu, kad nebebijau. Nežinau, iš kur ta baimė, bet bendraudamas su bičiuliais Lietuvoje vis dar labai daug to matau. Žmonės bijo ką nors daryti, nes „ką kiti pagalvos“, bijo sakyti, nes „taip negalima“. Bet juk jeigu taip galvoji, tai ir sakai. O jeigu blogai galvoji, tai gal tiesiog galvok kitaip. O aš bėgau. Nieko negalvodamas. Išvažiavau prieš trejus metus. Ir ne kartą esu patyręs savotišką nušvitimo akimirką. Paprastoje kasdienybėje. Eini gatve, saulė šviečia, lėktuvas kyla ir tau taip gražu... Man patinka, kaip Michalas fotografuoja krūmą ir tame nėra nieko pompastiško, nieko juokingo. Tiesiog krūmas. Ir man tai labai gražu.

LAMŲ SLĖNIS

133

134

LAMŲ SLĖNIS

135

136

LAMŲ SLĖNIS

– Kodėl būtent Berlynas? – Kai nusprendžiau išvažiuoti, pasižiūrėjau, kur gyvena žmonės, kurių naujienas seku socialinėje erdvėje. Ir dauguma buvo iš Berlyno. Tiesiog atspėjau ir čia pradėjo vykti tikra magija. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad, pavyzdžiui, mane pakvies kalbėti kūrybinę Berlyno bendruomenę suburiantis „Creative Mornings“. O jie pakvietė! – Tavo namuose mažai daiktų, o viena svarbesnių interjero detalių – lagaminas. Kaip suprantu, jis tavo gyvenime – kaip savotiškas laisvės simbolis. – Lagaminai, beje, yra du. Nesu daiktų mėgėjas. Iš tiesų neturiu savo namų, kaip ir neturiu darbo vietos, nes visa yra procesas. Vėl grįžtant prie Michalo knygos, bet kuri kelionė yra ir kelionė namo. Kas yra namai? Gerai pagalvojus, atsakymas paprastas – namai man yra procesas, o ne rezultatas. Todėl tų daiktų ir nėra – šiandien čia, rytoj ten. Kitą pirmadienį skrendu į Londoną, paskui į Velsą, tada į Rygą ir vėl atgal į Berlyną. – Rygoje praleidi pusę savo laiko. Manau, pats laikas papasakoti gražią meilės istoriją...

– Mes susitikome Leipcigo knygų mugėje. Ji – Inga, latvė ukrainietiška pavarde. Smagiausia yra tai, kad tarp mūsų nėra jokių vyriškų ar moteriškų darbų, tik be galo komfortiškas laikas su ja. Kai susitikome, aš tais metais gavau apdovanojimą – pelniau vieną iš konkurso „Best Book Design from all over the World“ prizų, jaučiausi laimingas. Beje, knyga, už kurią pelniau tą apdovanojimą – Margaritos Matulytės „Nihil obstat: Lietuvos fotografija sovietmečiu“, buvo viena priežasčių, privertusių suprasti, kad su Lietuva viskas baigta. Kaip su moterimi, kurios tu nebemyli, bet turi jai kažkaip tai pasakyti... Nes Lietuvos knygos dizaino konkurse “Nihil obstat” atsidūrė kažkur sąrašo gale. Na, nemanau, kad apdovanojimai atneša laimę. Prieš metus Lietuvos konkurse buvau gavęs pagrindinį prizą, piniginę premiją. Ir nebuvo iš to jokios laimės, tik vienintelis laikas mano gyvenime, kai turėjau santaupų, nes šiaip turiu tik skolų. Ir tuo pačiu vienintelis laikas, kai jaučiausi visiškai nelaimingas visose srityse. Nuo to ir norėjosi pabėgti. Supratau, kad Lietuvoje ir liksiu tik išsišokėlis, kvailys, nesuprastasis. Ar kam nors malonu būti nesuprastam? Man nelabai. Ir čia labai tinka mano meilės istorija, nes su Inga esu supras-

tas, kad ir ką bedaryčiau. O tada Leipcige visus kalbinau ir rodžiau, ką darau. Ir vienas tų žmonių, kuriuos užkalbinau, buvo Inga. Tad savo meilę radau per knygas. Rodžiau jai knygą, kurioje buvo apie 600 obuolių piešinių. Kita knyga, su kuria tuo metu dirbau, buvo apie dinozaurų piešinius. Rodžiau jai atvirukus su dinozaurais – visi tokie spalvingi, o Inga mėgsta rengtis spalvingai, na, ir aš ne iš pilkųjų, užsikalbėjome apie spalvas. Po kiek laiko ji man parašė žinutę „Facebook“ ir paklausė, kaip laikosi dinozaurai. Iš leidėjo buvau gavęs daugiau piešinių, išsiunčiau jai oranžinį edafozaurą. Esame intravertai, daug bendravome internete. Vieną dieną Inga atvažiavo į Berlyną ir pasiūlė pasivaikščioti. Susitikome ir buvo labai gera su ja vaikščioti. Išvažiuodama pasakė, kad jei kada reikės sofos Rygoje, atvažiuočiau. O tada atėjo Nauji metai. Ir aš nusprendžiau keliauti į Rygą. Mes daug vaikščiojome, kalbėjomės. O paskui kažkaip staiga netikėtai nutiko tokia romantiška istorija. Ir man ji labai patinka. Daugiau apie Tomo Mrazausko kūrybą: www.mrazauskas.de www.bravebooks.berlin

LAMŲ SLĖNIS

137

138

LAMŲ SLĖNIS

KŪRĖJAS

IDĖJŲ VANDENYNE Tekstas: Kristina Abromavičiūtė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

„Į pirmąjį peroną, antrąjį kelią atvyksta traukinys numeriu...“ – ataidi malonus moteriškas balsas iš garsiakalbio ir tarsi koks neregimas dirigentas duodą leidimą pradėti pokalbį. Pokalbį apie įspūdingą gyvenimą, kurio savininkas yra architektas ir dizaineris TADAS KUZMARSKIS. Visai simboliška susitikti traukinių stoties perone įsikūrusioje kavinėjė, tarsi tarpinėje stotelėje, o jų šio vyro gyvenime buvo ne viena, ir tikrai ne dvi. Po ilgų metų gyvenimo svetur Tadas pagaliau pasirinko Vilnių. Dar vienas etapas arčiau vidinius syvus maitinančių šaknų.

LAMŲ SLĖNIS

139

Užsisakę gėrimų nusprendžiame pasikalbėti lauke, juolab, kad ir oras pavasariškai nusiteikęs. Gęstančio vakaro fone pro stilingų akinių stiklus dar sugebu įžvelgti degančias akis, kai jis pasakoja apie savo aistrą vandens sportui ir naujoms idėjoms. Stoties peronas slepia daugybę istorijų. Dar viena netrukus bus praskleista. Nekantrauju pradėti. – Labas, Tadai. Kaip norėtum būti pristatytas „Lamų slėnio“ skaitytojams? – Kaip dizaineris, estetas. Man patinka kurti. Gaminu daiktus, kurie yra patrauklūs akiai ir atlieka tam tiką funkciją. Kalbu apie akinius, pasislėpusius po „Catalyst eyewear“ ženklu, ir banglentes. Tai tam tikro gyvenimo būdo simboliai. Kurdamas unikalaus dizaino ar technologijos daiktus patyriau, kad gražūs dalykai gimsta negražiais. Jiems reikia suteikti tą tinkamą formą ir aš šiuo procesu mėgaujuosi. – Akiniai mediniais rėmeliais – unikalu. Ar žmonės jais domisi? – Taip, domisi, nes šiandien inteligentiškas ir stiliaus pojūtį turintis

140

LAMŲ SLĖNIS

žmogus ieško išskirtinio, originalaus jų skirtingas kietumas, tankis, taip pat ir jam patinkančio daikto, būtent to- išvaizda ir tekstūra. Turiu netgi tokią kie ir yra mano kuriami akiniai. lentelę, primenančią Mendelejevo. Tik vietoje cheminių elementų joje – Papasakok plačiau, koks tas aki- surašyti egzotiški, reti medžiai ir jų nių gamybos procesas? Ar tai tavo ypatybės. Kai kurie iš jų yra laikomi rankų darbas? nacionaliniu paveldu, tokių negalima – Pirminė ir bene svarbiausia aki- nei kirsti, nei eksportuoti. Šios menių gamybos proceso dalis yra idėjos džiagos vertė, kai kuriose tautose privizualizacija. Po to seka apipavidali- lygsta piniginiam vienetui. Man panimo darbai: kompiuteriu kuriamas tinka ir medžio kvapas. Su juo dirbti trimatis akinių modelis, jis frezuoja- neatsibosta, nes tai gyva medžiaga. mas ir paleidžiamas per stakles. Galiausiai pagamintą ruošinį ilgai savo – Kai įdedi tiek laiko ir pastangų, rankomis formuoju pagal norimą rė- ar nebūna sunku atsisveikinti su sumelio formą įvairiausių dildžių pagal- kurtais daiktais? ba. Įdomiausia, kad tą patį neišdirbtą – Laiko ir pastangų išties įdedu negaminį patikėjus kitoms rankoms ga- mažai, tačiau prie daiktų neprisirišu. lutinis variantas būtų kitoks. Čia at- Man pačiam malonu nešioti savo susiranda erdvės kūrybai, kurioje dizai- kurtus akinius ir norisi tuo džiaugsmu neris padeda tarsi savo asmeninį pa- dalintis. Taip pat ir su banglentėmis. rašą. Esu perfekcionistas ir kiekvieną Pamenu, buvo neapsakomai gera, kai gaminį išdirbu iki mažiausių smul- su savo pirmąja lentą skrodžiau bankmenų. gas, tas jausmas, kad niekas neturi tokio daikto, prisipažinsiu, yra labai sal– Kodėl pasirinkai medį, o ne ko- dus. Paskui draugai, pažįstami pradėkią kitą medžiagą? jo kalbinti, kad ir jiems pagaminčiau, – Ši medžiaga vertinga ilgaamžiš- kelias net pardaviau ir taip viskas įsikumo prasme ir gamyboje ji gana len- suko. Žmonių domėjimasis ir palaigvai apdorojama. Medienos galima kymas mane skatina tobulėti ir ieškosuskaičiuoti galybę rūšių. Kiekvienos ti naujų perspektyvų.

LAMŲ SLĖNIS

141

142

LAMŲ SLĖNIS

143

– Labai įdomu. Kuo išskirtinės tavo pagamintos banglentės? – Dažniausiai baglentės gaminamos iš putlpasčio, kitaip vadinamo polistirenu, jis aptraukiamas stiklo plastiku. Abi šios medžiagos labai kenksmingos aplinkai. Esu matęs ne vieną lūžusią banglentę, apmaudu, bet jos keliauja į žemę. Kai Kalifornijoje aplinkosaugininkai uždarė vieną didžiausią pasaulyje banglenčių gamyklų, išpopuliarėjo pavadinamieji „garage builders“, žmonės, kurie eksperimentuoja ir bando kurti alternatyvius dalykus. Kadangi ši sporto rūšis tiesiogiai susijusi su gamta, ją praktikuojantys žmonės stengiasi elgtis atsakingai. Ir man pačiam ne kartą yra tekę valyti pakrantes nuo šiukšlių. Man rūpi ekologija, todėl sukūriau lentas, kurių gamybai naudojama kamštinė medžiaga. O kamštinė medžiaga gaunama susmulkinus ąžuolo žievę. Ją kas kelerius metus reikia nulupti, kad medis toliau augtų. Šių banglenčių gamyboje panaudotas labai nedidelis kiekis polistireno, ir ekologijos požiūriu mano banglentės mažiau kenksmingos nei rinkoje daugiau nei penkiasdešimt metų esantys gaminiai. Tai tam tikra revoliucija banglenčių istorijoje. Kitas svarbus aspektas, kad ši technologija pritaikyta masinei gamybai. – Kaip ši sporto šaka atsirado tavo paties akiratyje? – Gyvendamas Bristolyje susižavėjau banglenčių sportu ir jau tada giliai viduje žinojau, kad vieną dieną

144

LAMŲ SLĖNIS

sukursiu kažką tokio, nors dar nebuvau net užlipęs ant lentos vandenyje. Po kiek laiko apsistojau Pietinėje JAV pakrantėje ir, žinoma, mano darbo diena prasidėdavo skrodžiant bangas, taip dažniausiai ji ir baigsavosi. Vis kirbėjo jausmas, kad noriu pabandyti sukurti savo banglentę, ėmiau gilintis į gamybos technologijas. Ši sporto šaka turi gilią istoriją, o Didžiojoje Britanijoje užaugusi ištisa profesionalių banglentininkų karta, kai kurie jų jau tapę tikromis legendomis. Pabendravus su tokiais žmonėmis ši idėja mano galvoje tiesiog sprogo. Pirmąsias lentas pagaminau iš medienos, o vėliau sukūriau naująją technologiją „cork tech“. Mano banglenčių projektas buvo kuriamas viename iš seniausių šios industrijos fabrikų Europoje, Kornvalio grafystėje. O praėjusią vasarą šią technologiją užpatentavome Amerikoje. – Tadai, išduok, kaip ištinka tos naujos idėjos? Gal lėtai vaikščiojant paplūdimiu nusileidžia kokia mūza su nauja formule ir viską metęs bėgi užsirašyti, kol ji neišgaravo? Ar viskas, kaip visada, daug paprasčiau ir labiau apskaičiuota? – Žinai, kaip pradėjau kurti akinius „Catalyst eyewear“? Degiau noru sukurti ką nors originalaus. Pasistačiau tokias nedideles dirbtuves ant jūros kranto. Turėjau kelias idėjas ir akiniai pasirodė racionaliausias sprendimas, nes jie maži ir studijoje užėmė minimaliai vietos. Be to, tai ir nemenkas

iššūkis! O aš esu tikras jų entuziastas. Iššūkiai mane skatina judėti į priekį, domėtis naujais dalykais. Tarkime, internete nerasi informacijos, kaip pasigaminti akinius namie, ja niekas viešai nesidalija. Todėl turi viską sužinoti pats, išmokti tam tikrų disciplinų, jas susieti, kad sukurtum naują daiktą, kuris, kaip sakoma, arčiausiai širdies. Gerai, kad užsienyje gali prašyti patarimų, pagalbos, dažniausiai žmonės mielai atsiliepia. – Ar kada nors suabejoji savo idėjomis? Panašu, kad tau nėra neįmanomų dalykų. – Žinoma, suabejoju. Kol esi labai jaunas, atrodo, kad viską galima padaryti. Ir, tiesą pasakius, padarydavau, svarbu tik užsispyrimas ir kantrybė. Gal ir sunkiau mindyti naujus takus, galima ir nudegti, bet vilioja tas įveikto iššūkio saldumas. Pamenu, kai gavome užsakymą iš vienos Londone įsikūrusios rinkodaros kompanijos, pagaminti filmuojantį futbolo kamuolį, kuris vėliau pelnė „Kanų liūtų“ apdovanojimą už inovaciją. Net tiekėjai, iš kurių pirkome detales, mums sakė, kad tai neįmanoma. Pasirodo, jie klydo. Tačiau bėgant metams įgyju patirties ir tampu daug atsargesnis. Paskaičiuoju – verta ar nelabai. Dizaineris turi galvoti ne tik apie kūrybą, bet ir daikto realizavimą. Anksčiau dėl šių dalykų mažiau sukdavau galvą, labiau atsidėdavau pačiam kūrybos procesui, kuris mane įtraukia taip, kad net naktį sapnuoju su dizainu susijusius sprendimus.

LAMŲ SLĖNIS

145

146

LAMŲ SLĖNIS

– Kuo dar ketini nustebinti? Niekaip nepatikėčiau, jei pasakytum, kad čia viskas. – Galvoje yra įvairių minčių. Visai neseniai gavau užduotį suprojektuoti sofą-lovą, kurios atskiras dalis galima stumdyti pagal poreikius, iš jų formuoti įvairias baldų kombinacijas. Pajutau, kad užsiimti baldų dizainu man įdomu. Tik su jų gamyba būtų sudėtinga, nes pats neturiu techninės bazės, ir čia, Vilniuje, atrodo nėra, kas galėtų juos pagaminti. Aš labai apsidžiaugčiau, jei atsirastų bendraminčių. Kol kas viską darau vienas, tačiau suprantu, kad gera komanda nepakenktų, nes sunkoka vienam apžioti didelį kąsnį. – Ko gero, neklystu, kad eis žmogus – ieškotojas. Klausausi – tiek neeilinių patirčių būta tavo gyvenime! – Tos paieškos visada kildavo iš noro gyventi įdomiai. Ir tikiuosi, kad vis dar taip gyvenu. Pastarieji keleri metai išvis buvo nuostabūs. Apsistojau pietinėje Didžiosios Britanijos pakrantėje, mažame pajūrio kaimelyje, kurį skalauja Atlanto vandenyno bangos. Ten tikras banglentininkų rojus. Einant į šį susitikimą aplankė jausmas iš tos netolimos praeities, kai išlipu su banglente iš vandens ir jaučiu į krūtinę pučiantį vėją. Tai žodžiais nenusakomi dalykai, visiškos laisvės būsena. Apimtas šios būsenos norėjau sukurti produktą, kuriuo perduočiau ir dalelę to džiaugsmo. Šiuo ateju tai

išsivystė į „Catalyst eyewear“ akinius. džiąją dalį mano materialaus turto užima laisvalaikio įranga: dviračiai, – Ar galiu paklausti, jeigu ten bu- banglentės, motociklas. Man tikrai vo taip gerai, kodėl grįžai į Vilnių? malonu turėti kokybišką fotoaparatą, Juk čia tų tavo sielai taip reikalingų kuriuo galima fiksuoti svarbias akibangų neaptiksi. mirkas, gerą gitarą ar laikrodį, į to– Kada, jei ne dabar, pagalvojau. kius dalykus negaila investuoti. Man Susidėjau kiek tilpo daiktų į automo- svarbu daiktų kokybė, tik jų per daug bilį ir grįžau rudenėjant. Manau, kad nesureikšminu. lengva užstrigti etape „dabar gyvenu nuostabiai“ ir patekti į inercijos spąs– Kaip paaiškintum, kodėl žmotus. Turiu daug draugų, kurie išsibars- nėms norisi turėti kitokį, išskirtinį tę po visą pasaulį ir gyvena įdomų gy- produktą? venimą. Jie kviečia pasisvečiuoti, ta– Man atrodo, kiekvienas trokštačiau ir patirties žinau, kad tokios ma- me išsiskirti. Pamenu tuos laikus, kai no viešnagės dažniausiai baigiasi il- visi turėjo vienodus virtuvės komplekgesniu nusėdimu toje vietoje. Išva- tus ir vienodais tapetais nuklijuotas žiuoju trumpam, o grįžtu po metų sienas. Laisvėjant žmonių mąstymui, kitų... Tai buvo mano apsisprendimas, atsirado noras kurti kažką savito. Tikad metas patraukti arčiau šaknų. Ne- kiu, kad žmonės tiesiog subrendo gemažai draugų taip pat jau sugrįžę, su- ram skoniui. Tarkime, mano gaminakūrę šeimas. mi akiniai turi istoriją. Aš pats daug mieliau pirkčiau daiktą, kuris perleis– Ir kaip čia sekasi? tas per žmogaus rankas, į jį sudėta – Vilniuje man patinka. Kokioje daug energijos ir laiko, o tai savotiški dar pasaulio sostinėje per penkias mi- meilės ekvivalentai. nutes automobiliu gali atsidurti slidinėjimo trasose, kaip Liepkalnyje? – Ar visą laiką žinojai, kad užaugęs būsi išradėju – dizaineriu? – Kuri daiktus, o kiek tau pačiam – Ne, nežinojau. Jeigu man kas jie svarbūs? Ar turi daug daiktų? nors prieš dešimt metų butų pasakęs, – Daiktai turi savybę akumuliuo- kad darysiu tokius dalykus, pasukiotis per gyvenimą. Vieni jų brangūs, čiau pirštu prie smilkinio! o kitų net nepasigesčiau. Kaip ir minėjau, grįžau su automobiliu, kai ką – Tai kaip įsivaizdavai savo gyveparsisiunčiau. Čia daug ar mažai? Iš nimą? tikrųjų nemėgstu kraustytis, nors at– Darbas nuo aštuonių iki penkių, rodo, kad jau turėjau priprasti. Di- butas, gera mašina... Buvo laikas, kai

LAMŲ SLĖNIS

147

taip ir gyvenau, neiškritau iš to standartinio gyvenimo modelio. Pats dabar mąstau, kur buvo tas lūžio taškas. Po sociologijos ir verslo vadybos studijų Klaipėdoje išvažiavau paviešėti pas draugą į Didžiąją Britaniją ir likau. Įsidarbinau banke, bet pajutau, kad gyvenime kažko trūksta, nerealizuoju savęs. Turbūt lūžis įvyko, kai įstojau studijuoti architektūros Bristolyje. Nuo pat vaikystės buvau linkęs į menus, Šilutėje baigiau dailės mokyklą. Pasijutau patekęs į savo aplinką. Ten supratau, kad visko galima išmokti ir viską padaryti.

be išradimų, džiugina tavo širdį? – Muzika. Mėgstu tiek jos klausytis, tiek groti gitara. Tai turbūt užkoduota mano genuose, kadangi tėtis buvo muzikos mokyklos direktorius. Turiu absoliučią klausą ir instrumentą galiu suderinti idealiai. Gitaros rankose nelaikiau jau kelis mėnesius. Man tai yra labai daug! – Ar gali atsakyti, kas yra vyriškumas ir kokie šiuolaikinio vyro atributai tau atrodo svarbūs? Anksčiau buvo maždaug tokie: pasodink medį, pastatyk namą ir užaugink sūnų... – Mano supratimu, vyriškumas neapsiriboja liaudyje nusistovėjusiomis klišėmis. Tikras vyras yra pasitikintis savimi, bet jokiu būdu ne egocentriškas. Jis atviras naujoms idėjoms, daug keliaujantis, o svarbiausia – neteisiantis kitų žmonių. Ir kaip visada, viskas slypi smulkmenose, išvaizdoje, gyvenimo būde, vyro galvoje ir jo planuose.

– Prieš kelis mėnesius tapai samdomu darbuotoju vienoje dizaino kompanijoje. Kaip sekasi prisijaukinti darbą nuo aštuonių iki penkių iš naujo? – Tai yra būdas įsilieti į visuomenę. Tokie yra gyvenimo dėsniai ir aš juos priimu. O pastovus darbas yra ne taip jau blogai, galėčiau išvardyti daug privalumų, taip pat ir trūkumų, bet kol kas į tai žiūriu pozityviai. Laiko kū– O iš ko susideda tavoji vyriška rybai užtenka vakarais, į savo studiją laimė? skubu po darbo. – Jaučiuosi laimingas, kai galiu keliauti. Laimė yra prisiminimai ir žmo– Suprantu, kad šiuo metu lais- nės, su kuriais tuos atsiminimus gali valaikio ne per daugiausiai. Kas dar, kurti.

148

LAMŲ SLĖNIS

149

ĮKVĖPIMAS / FUNKCIONALUMO ESTETIKA

NEPRIKLAUSOMA MIESTIETĖ Nuotraukos: Vika Paškelytė Modelis: Julija Steponavičiūtė

Įkvėptas urbanistinių erdvių, lygių paviršių, estetikos ir funkcionalumo prekės ženklas „erikahoc“ balansuoja ties tuo, kas paprasta, ir tuo, kas prabangu. Naujausia „erikahoc“ kuprinių kolekcija įkvėpta veiklios moters, ji sukuria nepriekaištingą lengvumo, kokybės ir estetikos pojūtį. Kaip ir ankstesnėse kolekcijose, šiemet „erikahoc“ lieka ištikima savo kūrybos braižui: mažiau detalių, daugiau estetikos ir funkcijos. Stačiakampio formos kuprinės konstrukcija yra sukurta taip, kad joje būtų kuo mažiau siūlių, tad lieka tik tai, kas reikalinga. Kolekciją papildo naujiena – funkcionali ir lengvai transformuojama rankinė „Silver ratio“. Charizmatiškos, drąsios ir veiklios moterys – tai „erikahoc“ ikonos. Šios kolekcijos veidu tapo modelis Julija Steponavičiūtė. Pasaulyje pripažintą modelį nuotraukose įamžino fotografė Vika Paškelytė. Jauna, talentinga fotomenininkė fiksuoja natūralias akimirkas ir emocijas, jas perteikdama „fotošopo“ mažai paliestoje fotografijoje.

150

LAMŲ SLĖNIS

151

152

LAMŲ SLĖNIS

IDĖJŲ KNYGYNAS Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Pasikalbėti su MARTYNU GALKUMI susitikome Vilniaus senamiestyje įsikūrusio nediduko knygyno patalpose – daug metų gyvenęs svetur Martynas sugrįžo į Lietuvą ir atidarė skaitytų knygų knygyną „FRENDO. Bookshop of ideas“. Čia – socialiniai mokslai, psichologija, filosofija, menas, verslas bei kita gero turinio literatūra anglų bei prancūzų kalbomis. „Kam siūlyti lietuviškas knygas, jei jas galima įsigyti bet kuriame kitame knygyne?“ – klausia Martynas, pats itin kruopščiai atrenkantis kiekvieną knygą, prieš joms tyliai nugulant lentynose. – Prieš įsikurdamas čia, Lietuvoje, daug keliavai. Papasakok daugiau apie savo patirtis užsienyje. – Baigęs mokyklą norėjau kažko naujo, todėl išvažiavau į Angliją studijuoti socialinių mokslų ir prancūzų kalbos. Ten praleidau trejus metus, vėliau metus praktikavausi Prancūzijoje. Buvau „Erasmus“ programos koordinatorius, padėjau prancūzams išvykti mokytis į kitas šalis. Po praktikos grįžau į Lietuvą ir kiek čia pabuvęs dar keliems mėnesiams išvažiavau į Indiją dėstyti anglų kalbos. Gavęs pasiūlymą sugrįžti dirbti į Prancūziją metus praleidau Paryžiuje. Tačiau gyventi užsienyje man nepatiko, todėl galiausiai grįžau ir jau trejus metus gyvenu Lietuvoje.

LAMŲ SLĖNIS

153

– Gyventi Paryžiuje atrodo labai romantiška, bet tau ten nepatiko?.. – Iš tiesų Paryžius skamba labai glamūriškai – po kelių savaičių kaip tik ten važiuosiu, nes kaip turistui man ten labai patinka, tačiau gyventi – ne. Ir ne tik man: daugelis ir Paryžiuje, ir Londone gyvenančių žmonių didžiuosiuose miestuose randa tokių pačių trūkumų, kaip ir aš. Paryžius – didelis miestas, žmonės ten kitokie. Nesu sociologas, kad tiksliai įvardyčiau, kokia yra paryžietiškoji kultūra, tačiau paryžiečiai yra kiek šaltesni žmonės, nei kitų miestų gyventojai, ten sunkiau susirasti artimų žmonių. Yra posakis, jog „paryžietis jau turi visus savo draugus, kurių jam reikia“. Tad naujam žmogui įsilieti į tą aplinką sudėtinga. – Kiekviena šalis ir kultūra yra apipinta stereotipų. Ar buvo tokių, kurie gyvenant svetur pasitvirtino? – Kai važiavau į Angliją, man buvo vos aštuoniolika, tad apie gyvenimą ten neturėjau jokių stereotipų. Taip pat ir į Prancūziją bei į Indiją – stengiausi vykti negalvodamas apie jokius stereotipus. – Ką iš kelionių po pasaulį savyje parsigabenai į čia? – Kadangi prancūzai daug kalba, pastebėjau, jog ten būdamas ir aš persiėmiau tokių bruožų, pradėjau daugiau plepėti. Bet po kiek laiko tai praeina, nes sugrįžęs sutampi su tuo, su kuo leidi laiką. Tiesa, pagyvenęs Anglijoje pamėgau pabų kultūrą...

154

LAMŲ SLĖNIS

– Ar nebuvo baisu kraustytis svetur? O atgal? – Vietoj žodžio „baisu“, dažniau vartojau žodžius „geros emocijos“. Važiuojant į Angliją labai norėjosi kažko naujo, tad nekantravau iškeliauti. Be to, visada norėjau pagyventi Prancūzijoje, o po keleto metų Anglijoje noras kraustytis vėl buvo didelis. Netgi kiekvieną kartą grįžtant į Lietuvą nebuvo jokios baimės, tik geros emocijos.

nų, iš kurių knygas galima ir užsisakyti, o studentui tai ir ekonomiškai paranku – vos už keletą svarų gali gauti visas norimas pasaulio žinias. Grįžus į Lietuvą, berods, buvo 2010-ieji, naudotomis knygomis prekiavo tik knygynas „Mint Vinetu“, tačiau jame nebuvo knygų anglų kalba. Tada ir kilo mintis nematytų angliškų knygų už prieinamą kainą atvežti ir į Lietuvą. Tačiau kurdamas knygyną nenorėjau apleisti to, ką veikiau iki tol – mokyti prancūzų ir anglų kalbų, tad – Martynai, išduok, kiek atverstų vakarais knygyno erdvėje vyksta indiknygų šiuo metu guli prie tavo lo- vidualios kalbų pamokos. vos? – Žinoma, prie lovos jų yra, tačiau – Knygyne knygas ne tik parduošiuo metu daugiau laiko skiriu joms date, bet ir nuomojate, taip pat renpirkti, atrinkinėti ir dėlioti į lentynas, giate naktinius skaitymus. Tai tarsi o ne skaityti. Man nepatinka, kad socialinės iniciatyvos – žmonių skamažai skaitau, tačiau taip jau yra... tinimas daugiau skaityti. Čia turbūt kaip taksi vairuotojas, vi– Taip, ypač rengiant pirmąjį naksą dieną važinėjęs mieste, vakare sa- tinį skaitymą buvo keletas tikslų – buvo malonumui jau nebenori sėstis vome neseniai persikėlę į naujas paprie vairo... Taigi, kelios knygos yra, talpas, turėjome daug naujų knygų, su tačiau jos dažnai tik „būna“. Žinoma, kuriomis norėjosi visus supažindinti, būdamas knygyne, randu laiko kie- ir, žinoma, norėjome suteikti galimykvieną knygą apžiūrėti, šiek tiek bę nemokamai skaityti. Mes šias knypaskaitinėti, tačiau dirbant šį darbą gas čia turime, o skaitant jų vis tiek apie knygas tiesiog daugiau žinai, o niekas nesuvalgys. Jau du kartus renne esi jas perskaitęs. gėme naktinius skaitymus. Pirmąkart vienu metu net pritrūko kėdžių! Ma– Kaip pomėgis skaityti atėjo į ta- nau, jog tai sėkmingas projektas, jį vo gyvenimą? organizuosime ir toliau. Tiesa, knygas – Ryšys su knygomis atsirado gy- taip pat ir nuomojame – galimybė už venant užsienyje – juk Anglijoje aps- kavos puoduko kainą perskaityti knykritai visos knygos leidžiamos angų gą, kuri galbūt kainuoja ir 30 eurų, kalba ir jų pasiūla milžiniška! Taip pat yra, bet žmonės labiau linkę knygas ten labai daug naudotų knygų knygy- nusipirkti ir turėti sau.

LAMŲ SLĖNIS

155

156

LAMŲ SLĖNIS

157

– „FRENDO. Bookshop of ideas“ – kaip gimė šis pavadinimas? – Aš nenorėjau sietis su jokiu pavadinimu. Norėjosi, kad knygos būtų esmė. Man patiko žodžiai iš „F“ raidės, tad „Frendo“ tiesiog gimė ieškant žodžių iš šios raidės. Jis galbūt ir turi lotynišką reikšmę, bet aš to su knygynu nesieju. Antroje pavadinimo dalyje norėjosi keliais žodžiais paaiškinti knygyno esmę. Mūsų tikslas – dar nematytus angliškus leidinius vežti į Lietuvą, o su knygomis atvežti ir naujas idėjas, todėl antrąją dalį ir pavadinau „Bookshop of ideas“ (liet. – idėjų knygynas).

kultūra yra labiau paplitusi, o prancūzų namuose pilnas knygų lentynas gali pamatyti dažniau nei Lietuvoje.

– Prie kurios iš čia esančių knygų lentynų užsibūni ilgiausiai, o kurią norėtum dar papildyti? – Tarp visų šių knygų štai ši krūvelė – mano paties. Tarp jų – daug psichologijos knygų ir grožinės literatūros prancūzų kalba. Pastaruoju metu man vis norisi skaityti prancūziškai. Norėčiau papildyti psichologijos skyrių, šiuo metu jis gausiau išpirktas. Tiesa, labai daug žmonių pas mus knygas tiesiog užsisako. Šiuo metu kuriame ir elektroninę parduotuvę Frendo.lt, kad ir kituose miestuose gyvenantys žmonės galėtų pamatyti, kokių knygų turime, bei jų užsisakyti.

– Ar turi būdą, kaip greitai išsirinkti knygą, juk jų – tiek daug?.. – Na, aš žinau autorius, kurių kūrinių esu skaitęs anksčiau – taip numanai, jog ir kita knyga turėtų patikti. Taip pat esu išsaugojęs keletą autoritetingų sąrašų, pavyzdžiui, „The Guardian“ ar „BBC“ geriausios XX a. knygos. Manau, kad tokiais sąrašais galima pasitikėti ir jų siūlomas knygas nedvejojant skaityti.

– Kaip skiriasi skaitymo kultūra Lietuvoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje? – Užsienyje žmonės daugiau skaito viešajame transporte, pavyzdžiui, metro, kai iki darbo – mažiausiai valanda kelio. Lietuvoje mes to taip dažnai nedarome. Galbūt Prancūzijoje knygų

158

LAMŲ SLĖNIS

– Ar mėgsti rekomenduoti knygas kitiems? – Taip, labai mėgstu! Esu skaitęs, jog rekomenduojant knygą, nereikia daug apie ją pasakoti, o tiesiog pasakyti, jog šią būtina perskaityti. Tačiau knygyne besilankantiems žmonėms stengiuosi palikti erdvės, tik pamačius, jog prie kurios nors knygos ar lentynos žmogus užtruko ilgiau, pasiūlyti pagalbą.

– Ar turi savo mėgstamiausią knygą apie Lietuvą, Prancūziją ar Angliją? – Taip! Apie Prancūziją man labai patinka knyga „Nupiešk man paryžietį“, kurioje vienas prancūzas su sveiku humoru ir ironija juokiasi iš paryžiečių stereotipų. Joje rasite ir tą frazę, jog visi paryžiečiai jau turi savo draugus. Knygos apie Angliją neturiu, o apie Lietuvą labai noriu perskaityti Tomo Venclovos knygą „Vilniaus gidas“.

LAMŲ SLĖNIS

159

160

LAMŲ SLĖNIS

161

Neturite sodo, tačiau norite auginti daržoves? Ne bėda! Net ir standartiniame daugiabutyje galite mėgautis savo išaugintais prieskoniais ar salotas gardinti savo pomidorais, tereikia balkono ir didelio noro.

Pačių užaugintos daržovės neabejotinai sveikesnės ir skanesnės už tas, kurias perkame parduotuvėje. Nors gausiomis daržo dovanomis lepinasi tik turintys nuosavos žemės plotelį, vis dėlto pasimėgauti savais prieskoniais ir kai kuriomis daržovėmis galima ir gyvenant bute.

162

LAMŲ SLĖNIS

Jei nuspręsite įsirengti daržą, pirmenybę teikite smulkiavaisėms, tačiau derlingoms rūšims ir hibridams.

Daržovės taip pat gali būti namų puošmena. Pavyzdžiui, pupelės ar žirniai – ir žydi, jų ankštys labai spalvotos. Galite pasidaryti tvorelę ir šie augalai ja „lips“, sukurs savitą dekorą.

Auginimo sezonas balkone prasideda ankstyvą pavasarį, kai jau nelieka šalnų pavojaus. Jei norite ragauti pirmųjų savo užaugintų daržovių ir jomis gardinti salotas, verta auginti svogūnų laiškus, gražgarstes, ridikėlius ar net salotas.

Gegužės – spalio mėnesiais puikiai auga pomidorai, paprikos ar net baklažanai. Balkone puikiai jaučiasi žemaūgiai pomidorai, tačiau galima auginti ir aukštus, tačiau atminkite, kad 1 daigui reikia vidutiniškai 6-7 l žemės mišinio. Paprikoms auginti reikia daug saulės, tad tinkamiausia jas auginti ant palangės ar balkone, pietinėje pusėje. Reikėtų nepamiršti paprikų patręšti kartą per dvi savaites ir reguliariai laistyti – vasaros metu tai daryti reikėtų kasdien. Svarbu, kad šios daržovės jau turėjo būti pasėtos, tad jei norite pabandyti jas auginti, teks paieškoti šių daržovių daigų.

LAMŲ SLĖNIS

163

Taip pat galima auginti ir agurkus bei žirnius, tačiau šias daržoves reikia lepinti ir prižiūrėti, kad neperdžiūtų. Agurkus geriausia rinktis savidulkius ir auginti rytinėje pusėje – prietinėje pusėje bus per daug kaitrių saulės spindulių. Be to, reikės pasirūpinti papildomomis atramomis, kad augalas galėtų lipti į viršų. Užkietėjusiems sodininkams rekomenduojama specialiuose maišuose auginti ir bulves.

164

LAMŲ SLĖNIS

Auginti balkone geriausiai tinka specialūs kompostai ar gruntai. Atminkite, kad kuo daugiau dirvožemyje durpių, tuo greičiau jis išdžiūva ir jį sunku vėl pakankamai sudrėkinti, todėl jei planuojate vasarą daug atostogauti, reiktų žemės mišinį papildyti drėgmę sugeriančiomis granulėmis, kurios sulaiko drėgmę ir augalams atiduoda pagal poreikį.

Ant palangių ir balkone puikiai auga kvapnūs bazilikai, čiobreliai, rozmarinai, petražolės, mėtos ar mairūnai, jie sudygsta vos per 4-11 dienų. Prieskoninių augalų derliumi galima džiaugtis ištisus metus – žiemą ir ankstyvą pavasarį juos reikėtų auginti namuose, ant palangės, o nuo balandžio – gegužės mėnesio galima perkelti į balkoną. Taip pat rekomenduojama auginti mikrožalumynus – tai maži (7–10 cm aukščio) valgomieji augalai: burokėliai, ridikėliai, brokoliai, bazilikai, saulėgrąžos ir kt.

Įstiklintame balkone saulėtoje pusėje vasarą dažnai būna per karšta, todėl būtina atidaryti langą ir vėdinti, nes augalams reikia gryno oro. Taip pat augalus reikėtų apsaugoti nuo tiesioginių saulės spindulių, juos pridengti, nes jie gali nudegti. Jeigu balkonas atviras, reikėtų pasirūpinti, kad augalai būtų apsaugoti nuo vėjo. Balkonuose augalai gali būti auginami įvairiose talpose: loveliuose, auginimo maišuose, keraminiuose ir plastikiniuose vazonuose, tačiau jie turėtų atitikti daigo augumą. Jei auginsite loveliuose ar plastikiniuose vazonuose, rekomenduojama rinktis tokius, kur jau įrengti specialūs drėgmę kaupiantys konteineriai. Vazonai su vandens konteineriais neleis ne tik perdžiūti augalams, bet ir jų perlaistyti.

#10

Plačią prieskoninių žolelių įvairovę rasite www.zaliastotele.lt

LAMŲ SLĖNIS

165

166

LAMŲ SLĖNIS

BON APPÉTIT

LINO NAMŲ PASAKOS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Dideliais ir mažais paveikslais nukabintos sienos, ramunėlių arbata iš smulkiais raštais puošto arbatinio, lengva Provanso romantika ir ką tik paruoštu šokolado ganašu kvepiantys namai. Atrodo, tai vieta, kurioje niekas neskuba. „Maistui, kaip ir menui, reikia laiko“, – sako BORISAS SYMULEVIČ, aistringas kulinarijos mėgėjas ir prekės ženklo „Linen Tales“ įkūrėjas. Suo juo kalbamės apie maistą, meną ir linines jųdviejų su žmona Urte namų pasakas.

– Borisai, kaip tavo gyvenime atsirado „Linen Tales“? – Linas man visada buvo artimas. Prieš tai kūrėme lininius produktus kitiems ženklams, tačiau galiausiai supratau, kad atėjo laikas sukurti savo prekės ženklą. Viskas labai paprasta: įgiję patirties pradėjome vystyti savo verslą. – Kuo linas toks ypatingas?

– Man patinka, kaip jis atrodo, jį malonu liesti, be to, tai audinys, tinkamas naudoti interjere. Žinoma, tai natūralus audinys, malonu miegoti pasiklojus lininę patalynę. Tačiau akcentuojame ne tai. Mūsų gaminių tikslas – pagražinti kasdienybę. Juk ant stalo užtiesus lininę staltiesę ar servetėlę ir maistas gražiau atrodo, ir pats geriau jautiesi. Stengiamės turėti plačią spalvų paletę, sezoniškai ją

atnaujiname, vis atsiranda naujų raštų. Dizaino mugėje Paryžiuje, kur dalyvavo nemažai lino gamintojų, didžioji dauguma gaminių buvo panašių pastelinių spalvų. Mūsų spalvos sodresnės, tad išsiskyrėme iš kitų. Svarbus ir kultūrinis šalių kontekstas. Skirtingoms rinkoms reikia skirtingų spalvų. Japonai mėgsta dryžuotais, vokiečiai – gėlėtais raštais išmargintus audinius, ryškesnes spalvas.

LAMŲ SLĖNIS

167

– Panašu, kad namai tau reiškia labai daug. Kuri namų vieta jūsų šeimai svarbiausia? – Virtuvė. Tai vieta, kur sugrįžę iš darbo praleidžiame daug laiko – gaminame, valgome, maitiname vaiką. Jis net žaidžia virtuvėje! Žinoma, svarbi ir svetainė. Tai tarsi ritualų, poilsio vieta. Čia savaitgaliais pusryčiaujame, priimame svečius, kūrename židinį, skaitome knygas. Mūsų verslas ir namai – labai susiję. Man patinka leisti laiką namuose, norisi, kad juose būtų gražu, jauku, kad tai taptų vieta, kurioje norisi būti. Manau, mūsų kuriami gaminiai padeda sukurti tokią atmosferą. Padengtas stalas sukuria pilnatvės jausmą, pasikeičia ne tik vaizdas, bet ir nuotaika. Man labai svarbu, kad ir mūsų klientai tai suprastų. Stalo padengimas svarbus ritualas, o indai – dar viena mano aistra. Namuose naudojame tik gražius ir kokybiškus indus. Nemėgstu gerti kavos iš popierinių puodelių. Pasidaryti kavos, įsipilti ją į porcelianinį puodelį ir ramiai gurkšnoti – tai man labai svarbu.

idėją papasakojau meno kritikei, kuratorei Neringai Černiauskaitei. Taip pradėjome darbus. Iš „Art news“ projekto išsaugo dar keli kiti projektai. Jau penkerius metus rengiame kasmetinius paskaitų ir seminarų ciklus „Three Uses of the Knife“, skirtus jaunųjų meno kritikų ir kuratorių ugdymui. Į juos atvyksta daug iškilių užsienio asmenybių, meno kritikų, menininkų, filosofų. Pradėję kurti tinklaraštį „Art news“, susidūrėme su problema, jog Lietuvoje nėra žmonių, kurie gebėtų rašyti apie meną, o didžioji dalis Lietuvos kritikų rašė labai vienodai. Dėl to ir pradėjome organizuoti seminarus – norėjome išsiugdyti rašytojus savo tinklaraščiui. Po kiek laiko šis projektas išaugo į meno konferencijas. Vėliau atsirado dar keli projektai: meno knygynas internete „Art Books“ bei internetinis žurnalas apie šiuolaikinį Baltijos šalių meną „Echo Gone Wrong“. – Kokią vietą tavo kasdieniame gyvenime užima menas? – Kaip matai (rodo į paveikslais nukabintas namų sienas – aut. past.), menas mano gyvenime užima svarbią vietą, tačiau pastaruoju metu, kai gimė vaikas, jam skiriame kur kas mažiau laiko. O menui laiko reikia. Skaityti, domėtis, vaikščioti į parodas. Tai svarbu.

– Kartu su kolegomis dar kuriate ir internetinį žurnalą apie kultūrą ir meną – „Art news“. – Maždaug prieš dešimt metų, kai mokiausi Vokietijoje, pradėjau domėtis menu, tačiau man labai trūko informacijos apie meną Lietuvoje. Tuo – Na, o kokį suvokimą apie maismetu nebuvo nei vieno portalo, rašan- tą atsinešei iš savo vaikystės? čio apie Lietuvos meną. Grįžęs savo – Tikriausiai tokį, kaip ir dauguma

168

LAMŲ SLĖNIS

žmonių. Mama gamindavo, mes visi valgydavome. Mūsų namuose virtuvė buvo sujungta su svetaine, tad visi svarbiausi įvykiai vyko šioje namų erdvėje. Grįžęs iš mokyklos matydavau, kaip mama ruošia maistą. Nebuvo ypatingų patiekalų ar tradicijų, tiesiog valgydavome daug ir skaniai. Niekada nevalgėme pusgaminių. Ir šiandien nuo pradžios iki pabaigos viską gaminu aš pats. – Ar yra kvapų, skonių, kurių negali pamiršti iki šiol? – Labiausiai iš vaikystės prisimenu mamos blynų kvapą. Dabar ir patys turime tradiciją savaitgaliais kepti blynus. Aš atsikeliu šiek tiek anksčiau, kai Urtė su vaiku laiptais nusileidžia į virtuvę, namai jau pilni ką tik iškeptų blynų kvapo. – Borisai, o iš kur šis įkvėpimas gaminti? Eksperimentuoji ar receptų ieškai knygose? – Mėgstu skaityti kulinarines knygas, kai turėjau galimybę, žiūrėdavau ir kulinarines laidas. Gaminti pradėjau, kai išsikėliau gyventi vienas. Pamenu, labai mėgdavau paruošti vakarienę ir pasikviesti draugų. Žinoma, iš pradžių receptų ieškodavau knygose. Vėliau, kai atsirando tam tikrų įgūžių, kai išmokau gaminimo technikų ir sužinojau, kas su kuo dera, knygose rasti receptai tapo tik įkvėpimo šaltiniu, patiekalo gairėmis. Visa kita – fantazija.

LAMŲ SLĖNIS

169

170

LAMŲ SLĖNIS

– Kaip manai, ar maistas turi savo filosofiją? – Niekada apie tai negalvoju. Žinau tik tiek, kad mūsų gyvenime maistas yra labai svarbus. Kelionėse mums svarbiausia išbandyti naujų patiekalų, pajusti neragautų skonių, įdomių maisto derinių. Maistui, kaip ir menui, reikia laiko. Manau, maistu reikia mėgautis lėtai. Tokia turbūt ir yra mano maisto filosofija. Labai mėgstu valgyti pas mamą arba uošvę. „Stebuklai“ ir „Dine“ – vietos mieste, į kurias visada norisi nueiti. Jeigu valgau ne namuose, stengiuosi išbandyti tai, ko pats pagaminti dar nemoku. Nesu ištobulinęs picos kepimo įgūdžių, todėl ją mielai valgau restorane, tačiau ten nevalgau salotų, nes jas galiu pasigaminti ir pats.

– Ar yra patiekalas, kuris niekada neatsibosta? – Yra. Kad ir šis troškinys – nenustoju jo tobulinti. Pradėjau jį gaminti pagal paprastą receptą, vėliau vis ką nors keičiau: naudojau kitokią mėsą, dėjau kitokių prieskonių, keičiau gaminimo procesą. Vis bandau jį patobulinti. Ir kaskart jis gaunasi vis kitoks ir vis skanesnis! – Ar tam tikriems patiekalams reikia tam tikros nuotaikos? – Žinoma. Kartais labai norisi mėsos, skanaus kepsnio, kartais tiesiog kažko kito. Jei esu liūdnas – nevalgau, jei laimingai leidžiu laiką su draugais – norisi vadinamojo junk food (liet. – greitasis maistas).

– O aplinka? – Taip pat. Kai nusileidžiame čia – Kokius pusryčius tavo šeima pusryčiauti savaitgaliais, norisi valgymėgsta labiausiai? ti ilgai, pratęsti malonią akimirką. – Darbo dienomis dažniausiai pus- Virtuvėje šis procesas kiek kitoks, ryčiams valgome košes arba įvairiai greitesnis. paruoštus kiaušinius. Savaitgaliais labiausiai mėgstame blynus. Viskas pri– Kaip atrodytų tobula vakarienė klauso nuo nuotaikos. Kartais norisi pagal Borisą? paprastos šviežios juodos duonos su – Yra trys tobulos vakarienės scesviestu, kartais – blynų su mamos uo- narijai. Pirmasis – vakarienė dviese su giene. žmona. Tai vakarienė, kuriai galime

skirti kelias valandas, sėdėti, kalbėti, valgyti skanų maistą, gurkšnoti vyną. Antrasis variantas – vakarienė su draugais mūsų namuose. Kartą per du mėnesius pasikviečiame draugus į savo namus, gražiai padengiame stalą, iškepame didelį paukštienos ar kitos mėsos kepsnį ir tiesiog valgome, bendraujame, geriame vyną. Dažniausiai tokias vakarienes rengiame prieš Naujuosius metus. Anksčiau organizuodavome draugų vakarienes, per kurias aukodavome labdarai. Trečiasis tobulos vakarienės scenarijus – vakarienė su šeima. Dažniausiai tai vyksta prie Velykų, Kūčių ar Kalėdų stalo. Tiesa, ši vakarienė kiek kitokia. Per šventes dažniausiai gamina mano mama ar sesė. Jos gamina tradicinius patiekalus – kepa įdarytą žuvį, ruošia liežuvius. Tai klasika tapę patiekalai, kuriuos rastume beveik ant kiekvienų namų šventinio stalo. Įdomu, kaip švenčių stalas atrodys tada, kai švęsti šventes atvažiuos jau suaugę mūsų vaikai – ar mes vis dar gaminsime šiuos klasikinius patiekalus? Manau, kad ne. Tie patiekalai atrodo labai sudėtingi. Neiškepčiau įdarytos žuvies taip, kaip tai padaro mano mama, bet galbūt ją iškepti galėsiu tada, kai man bus penkiasdešimt...

LAMŲ SLĖNIS

171

– O kokia muzika dera prie mais- savo restorano nebenorime. to? – Kai vakarieniaujame su draugais, – Kas buvo parašyta toje knygoje? dažniausiai skamba rami, neįkyri mu– Autoriaus gyvenimo istorija labai zika. Svarbiausia, kad ji neužgožtų įdomi. Jis turėjo priklausomybę nuo mūsų pašnekesių. narkotikų, vėliau save atrado kulinarijoje, pradėjo daug keliauti. Knygoje – Gal artimiausioje ateityje turite jis papasakojo, kaip romantiškas ir idiplanų atidaryti restoraną? liškas maisto verslas atrodo iš tiesų. – Ne, tikrai ne. Aš, kaip ir dauguma Dažniausiai virtuvėje vyrauja mačizgaminti mėgstančių žmonių, apie tai mas, ten dirbantys žmonės patiria disvajojau, tačiau kartą perskaičiau ku- delį spaudimą, viską reikia daryti labai linaro ir keliautojo Anthony Bourdai- greitai. Ramiai kūrybai ten nėra vieno knygą. Ją perskaitęs nupirkau dar tos. Tai labai sudėtingas verslas. Už penkias tokias knygas ir padovanojau kelių savaičių Bernardinų gatvėje pladraugams, kurie taip pat turėjo pana- nuojame atidaryti naują parduotuvę, šių svajonių. Nuo to laiko atidaryti o pastaruoju metu aš labai pamėgau

172

LAMŲ SLĖNIS

kepti ir valgyti duoną. Galvojome, galbūt galėtume joje įrengti nedidelę kavinukę, tačiau supratau, kad apie tai žinau per mažai. – Borisai, o kas tave pradžiugina net ir liūdniausią dieną? – Vaikas. Kad ir koks būtum pavargęs ar nusiminęs, pamatai vaiką ir viskas išsisprendžia savaime. – Ką šį pavasarį planuojate auginti savo sode? – Kažkada bandėme auginti bazilikus, rozmarinus. Dabar nebeturime tam laiko. Galėtume auginti nebent kaktusus (juokiasi).

LAMŲ SLĖNIS

173

174

LAMŲ SLĖNIS

MEKSIKIETIŠKAS SAUSAI BRANDINTOS KULNINĖS TROŠKINYS

Reikės: 1 kg sausai brandintos kulninės mėsos; 2 svogūnų; 800 g konservuotų pomidorų; 800 g vandens (matavimui naudojamos pomidorų skardinės); 200-300 g išmirkytų pupelių; kelių juodojo šokolado gabalėlių;

aitriųjų paprikų; kalendros kotelių; 2 a. š. rūkytos paprikos; 1 a. š. cinamono; 2 a. š. kumino; druskos; pipirų.

Procesas: Karščiui atspariame puode apkepiname svogūnus ir aitriąsias paprikas, jiems suminkštėjus suberiame prieskonius, viską pakepiname, kol pasidarys lipni tamsiai ruda masė. Į vandenį supilame konservuotus pomidorus, viską gerai išmaišome. Kulninę pabarstome druska, pipirais. Dedame į puodą su daržovėmis, uždengiame dangčiu. Į

iki 150 laipsnių įkaitintą orkaitę pašauname puodą su mėsa ir daržovėmis. Po trijų valandų sudedame pupeles. Kepame 1-1,5 valandos. Išimame kulninės kaulą, suplėšome mėsą į mažesnius gabalėlius, įdedame kelis gabalėlius šokolado, išmaišome. Patiekiame su ryžiais, kukurūzų paplotėliais ir salotomis.

LAMŲ SLĖNIS

175

176

LAMŲ SLĖNIS

JUODOJO ŠOKOLADO GANAŠAS SU SŪRIOS KARAMELĖS TRAPUČIU

Reikės: 200 g aukščiausios kokybės juodojo šokolado; 250 ml riebios grietinėlės.

Procesas: Šokoladą susmulkiname. Grietinėlę pašildome prikaistuve, kol užvirs. Neužviriname. Į karštą grietinėlę sudedame šokolado gabalėlius. Paliekame pastovėti 5 min. Gautą masę gerai išmaišome, atvėsiname ir dedame į šaldytuvą.

Sūrios karamelės traputis: 150 g cukraus; 4 v. š. vandens; 50 g blanširuotų lazdyno riešutų; žiupsnelio jūros druskos.

Karamelinis padažas: 100 g sviesto; 100 g rudojo cukraus; 150 ml riebios grietinėlės

Procesas: Puode storu dugnu ištirpiname cukrų ir sviestą. Masę gerai išmaišome ir supilame grietinėlę. Palaukiame, kol užvirs, nuimame nuo ugnies ir atvėsiname.

Procesas: Kepimo skardą išklojame kepimo popieriumi. Puode storu dugnu kaitiname cukrų ir vandenį. Nemaišome. Masę kaitiname, kol ji taps auksinės spalvos. Įmaišome smulkintų riešutų. Paruoštą karštą masę plonu sluoksniu supilame ant kepimo popieriaus, pabarstome jūros druska. Palaukiame, kol sukietės. Lėkštę pašlakstome karameliniu padažu. Karštu šaukštu suformuojame ganašo rutuliuką, dedame į lėkštę. Sulaužome karamelinį traputį, vieną jo gabalėlį įsmeigiame į ganašą. Viską pabarstome mažesniais trapučio gabalėliais ir jūros druska.

LAMŲ SLĖNIS

177

TRUMPAI MARINUOTŲ DARŽOVIŲ SALOTOS

Reikės: 1 morkos; 1 agurko; 1 salotų gumbo; šviežių kalendrų; kelių v. š. baltojo vyno acto;

1 a. š. cukraus; 1 a. š. šilto vandens; alyvuogių aliejaus; žiupsnelio druskos; pipirų.

Procesas: Morką ir agurką supjaustome plonomis lazdelėmis. Kuo smulkiau supjaustome pasirinktų salotų gumbą. Sukapojame kalendrą. Kitame inde sumaišome actą, cukrų, vandenį. Paruoštą užpilą supilame ant daržovių ir gerai išmaišome. Paliekame 20-30 minučių. Rankomis iš indo išimame daržoves, jas suspaudžiame, nuvarviname sultis. Salotas sudedame į kitą indą, įpilame aukščiausios kokybės aštraus alyvuogių aliejaus, užbarstome druskos, pipirų. Viską išmaišome.

178

LAMŲ SLĖNIS

179

Akimirku dievai

#VyroDienorastis

180

LAMŲ SLĖNIS

Fabrizio Politi Grafikos dizaineris Instagram: @misteruniquelife www.uniquelife.it

LAMŲ SLĖNIS

181

Akimirku dievai

#VyroDienorastis

182

LAMŲ SLĖNIS

Anthony Bogdan Tinklaraštininkas Instagram: @anthonybogdan www.anewkindoflove.com

LAMŲ SLĖNIS

183

Akimirku dievai

#VyroDienorastis

184

LAMŲ SLĖNIS

Seth Thompson (Sir Andrew Silver) Menininkas, mokytojas, modelis Instagram: @sir_ndrewsilver

LAMĹ˛ SLÄ&#x2013;NIS

185

Akimirku dievai

#VyroDienorastis

186

LAMŲ SLĖNIS

Lane Toran Aktorius, muzikantas Instagram: @lane_toran www.lanetoran.com

LAMĹ˛ SLÄ&#x2013;NIS

187

Akimirku dievai

#VyroDienorastis

188

LAMŲ SLĖNIS

Gabrielis Žvirblis Menininkas, iliustratorius, drabužių ir aksesuarų dizaineris Instagram: @gabrieliszvirblis

LAMŲ SLĖNIS

189

Akimirku dievai

#VyroDienorastis

190

LAMŲ SLĖNIS

Tim Kellner Režisierius, prodiuseris Instagram: @timtothewild www.youtube.com/timtothewild

LAMŲ SLĖNIS

191

Akimirku dievai

#VyroDienorastis

192

LAMŲ SLĖNIS

Christian Watson Architektas, kūrybos vadovas Instagram: @1924us www.1924.us

LAMŲ SLĖNIS

193

NAUJI VĖJAI

BŪTI RENESANSO ŽMOGUMI ŠIANDIEN Tekstas: Inga Norke

Kuo užsiimi? Kaip norėčiau mokėti atsakyti paprastai, lyg laikrodininkas: „Taisau laikrodžius“. Arba pilotas: „Skraidinu keleivius“. „Lamų slėnio“ skaitytojai tikrai žino, apie ką kalbu. Tik galbūt ne iš pirmo žvilgsnio ir galbūt jie nesėdi ir apie tai nemąsto. Aš irgi nemąstau. Tik kai manęs paklausia, kuo užsiimu, pradedu vardinti ir iš šalies turbūt skambu lyg neapsisprendusi. Taigi vieną kartą teko susimąstyti – ar daryti daug ir skirtingų darbų yra gerai? Kapstau giliau, o gal ir visai giliai. Turbūt išties neapsisprendusi. Kai vaikystėje manęs paklausdavo, kuo noriu būti užaugusi, atsakydavau: „Aktore, mokytoja arba veterinare“. lykas yra tai, kad visose jose viršvalanVienintelis šias profesijas siejantis da- džiai garantuoti.

194

LAMŲ SLĖNIS

Tikiuosi, šioje vaikystės flashbacko situacijoje aš ne viena tokia. Bent jau apklausos ir tyrimai rodo, kad buvau tikrai ne vienintelis tiek interesų prikaupęs vaikas. Iš esmės retas kuris vaikystėje nuolat įvardija vieną profesiją, kuri jį domina. -----Būnant reiklioje, bet kūrybiškoje aplinkoje universalumas – daugiakraitiškumas – šiais laikais beveik yra privalomas. Mano aplinka reikli. Ir aš esu reikli sau. Prieš kelis dešimtmečius neretai pakako tiesiog būti lanksčiu bei gerai išmanyti savo sritį. Pavyzdžiui, finansininkas sąmatininkas popieriuje sprogdino sąmatas, jas derino su vir-

šininku ir pateikdavo jas toliau, į kitą skyrių. Būti geru žurnalistu reiškė užuosti temą, kiek įmanoma objektyviau pakalbinus visus reikiamus šaltinius ją užrašyti, dažniausiai spausdinimo mašinėle arba jau kompiuteriu, ir atiduoti redaktoriui iki 15 val., nes laikraštis į spaustuvę keliauja 17 val. Dabar žurnalistas dar privalo išmanyti vidinį puslapių TVS’ą, mokėti fotografuoti, bent elementariai, reikalui esant, programų pagalba sutvarkyti nuotraukas čia ir dabar, gerai parinkti raktinius žodžius esančius po straipsniu, instagraminti, feisbukinti ir viską daryti greičiau nei konkurentai. Dabar vos pakanka, kad moki 4-5 kalbas, rašai tekstus ir geras antraštes, išmanai derybų meną, turi gana platų kontaktų ratą, moki stovėti ant galvos. Dar turi mokėti rašyti scenarijus, kalbėti auditorijai, stebinti savo skaidrėmis, suprasti gerą dizainą. Ir dar, reikalui esant, pasidaryti sąmatą. Ir dar dirbti su skirtingomis „Microsoft“ ir iOS programomis, tinkamai pateikti projektų pasiūlymus biurokratams bei turėti ne šiaip „gana platų“, o labai didelį kontaktų ratą. Tai yra svarbu. Dar spėti suskaityti visas naujienas, tendencijas gliaudančius blogus ir rasti laiko kartais net iš reikalo aplankyti naujas vietas mieste, turėti apie jas nuomonę, o dar geriau - turėti savo vietą su nuomone. Ir nors atrodo, kad technologijos supaprastina ir atima būtinybę žinoti – juk svarbiau rasti atsakymą delno

dydžio enciklopedijoje – būti dau- žodžiais. Aš tikrai nežinau, kiek aš giafunkciu yra būtinybė. O sėkmingu galiu. vienafunkciu, sakyčiau, prabanga. Gerbiamąjį Renesansą įsiubavęs ----principas panašus. Žmogus neturi ribų, jo smalsumas nepasotinamas, o Daugelis žinių kažkur nugula ir iš- vaizduotė dega idėjomis. Šios epochos šauna, kai jų labiausiai reikia. Tačiau dėka mes vis dar gerbiame literatūrą, šioje vietoje reiktų atmesti situacijas, meną, išsimokslinusį ir talentingą kai kažką kažkiek žinai. Juk visi žino žmogų. Taigi šios epochos garbei ir kažką kažkiek apie daugelį dalykų. šiomis dienomis daugiakraičius eruditus nesuklysime pavadinę RenenDaugiakraičiai žmonės gyveno jau sanso vyrais arba Renesanso moteriRenesanse. Ir nors kultūrinis klimatas mis. Ir tokia metafora iš tiesų galioja tais laikais buvo žvėriškai kitoks, bū- šių dienų multi kulti aplinkoje. Tiesa, tent tuo metu multiskillsai suko šios šiame istoriniame taške ji įgyja dar planetos inovacijas. Geriausias to pa- daugiau prasmių. vyzdys – Leonardo. Taip, tas pats da Vinci – tapytojas, architektas, poetas, Ir nors gali sakyti, kad kurią nors skulptorius, muzikantas, meno teore- sritį išmanai labai gerai tik maždaug tikas, inžinierius, išradėjas, filosofas. po 10 metų (arba 10 000 valandų) gilinomosi į ją, tai nereiškia, kad šiais Ir nors tai jokia norma, tai žavi. laikais gali sau leisti išmanyti tik vieVisada yra kelias save tobulinti ir ną sritį. Kaip mano mėgiamas modeplėsti savo galimybes. Jei galvoji, kad lis, menininkė ir maisto kritikė Aistė jau žinai ir gali maksimumą, galvok Misevičiūtė sakė: „Gyvenime yra labai dar smarkiau. svarbu daryti daug dalykų ir neįsprausti savęs į rėmus. Mes esame vi„Tu nežinai, kiek tu gali. Iš kur tu sokie – nesame kaip akmuo ar medis.“ žinai savo galimybių ribas?“ – dar vasarį mane provokavo labai žavus 40 Ir šiuo atveju komandiškumą pam. vis dar aktyvus didžiausių pasta- lieku nuošalėje, nes ir taip aišku, kad rojo meto karų veteranas, karo strate- bendro rezultato be komandos šiais gas, Manhatane atidaręs per 30 res- laikais nebus praktiškai jokioje sritytoranų, turintis žaidimų automatų je. Vizionierių deficitas ir darbas koverslą keliolikoje JAV valstijų, o rude- mandoje šiais laikais yra svarbiausias. nį važiuojantis treniruoti NASA Tačiau komandos kapitonu ar bent žmonių ištvermės. Ir dar svajojantis žaidimą į priekį varančiuoju tampama apie vaikų darželį. Kai baigs savo mi- tik valdant savo kilnojamąjį talentą. sijas Pietų Amerikoje ir... jei liks gy- Būti daugiakraičiu. Taip, nuo žodžio vas. Tu negali netikėti tokio žmogaus kraitis – dovanos, turtas, lobis, įdirbis.

LAMŲ SLĖNIS

195

Iki pasimatymo gegužę!

www.lamuslenis.lt

196

LAMŲ SLĖNIS