Lamuslenis visi 2018 02 by Lamų slėnis

2018 vasaris (72)

LAMŲ SLĖNIS

REDAKCIJOS LAIŠKAS

lgai galvojau, kas sieja šio numerio herojus. Kas gali jungti milžinišką paveikslų kolekciją savo namuose sukaupusią bei Modernaus meno muziejų kuriančią šeimą ir ledo ritulio komandos trenerį? Vėjuotoje Islandijoje gyvenantį vaikiną ir „Barzdų klubo“ prezidentą? Tatuiruotomis rankomis peiliu besidarbuojantį vieną geriausių Lietuvoje virtuvės šefų ir filosofišką ekonomistą, rašantį apie pozityvią kasdienybę? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad bendro vardiklio jie lyg ir neturi, tačiau man atrodo, kad juos visus jungia viena fundamentali idėja – šiai planetai padaryti kažką didelio ir naudingo. Nesvarbu, kas tai – savo šaliai ir visam pasauliui parodyti kelių dešimtmečių Lietuvos meno paveldą, dėti visas jėgas statant šalies ledo ritulio ateitį, o gal turėti nepaprastą gebėjimą savo tekstais nuraminti žmonių protą ir mintis... Esu tikra, vartydami žurnalo puslapius įsitikinsite, kad kiekvienas šio numerio herojus mūsų pasaulį tikrai padarė geresne vieta gyventi. Na, o dabar – jūsų eilė nuoširdžiai pasikapstyti savyje ir atrasti savo stiprybes, su kuriomis kartu įveiksite didžiausius iššūkius. Smagaus skaitymo! Karolina A. Instagram: @carolain.a

LAMŲ SLĖNIS

Vyriausioji redaktorė

Algimantė Ramanauskienė Redaktorė

Karolina Aleksandravičiūtė Eligijus Ramanauskas

Kūrybos vadovas

Mantė Jaruševičiūtė

Komunikacijos projektų vadovė

Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė

Inga Norke

Vaida Jankūnaitė Lina jushke

Dovaldė Butėnaitė

Gintarė Damidavičienė

Žurnalistė

Kalbos redaktorė Fotografė Fotografė

Reklamos projektų vadovė

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt Reklaminiai projektai žymimi

LAMŲ SLĖNIS

TRUMPOS MEILĖS AKIMIRKOS

46 18

„PAVARS“ DIENORAŠTIS

PASTATYTI MUZIEJŲ

110

LAMŲ SLĖNIS

ŠVIESI LIETUVOS LEDO RITULIO ATEITIS

Reklaminiai straipsniai žymimi

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

IDĖJŲ GIMIM AS

Stalinė lempa „Volta“ „ESTILUZ“

Kėdė „Beetle for Life“ „GUBI“

LAMŲ SLĖNIS

Paveikslas „Close Contact“ „NORM ARCHITECTS“, „PAPER COLLECTIVE“

Užrašų knygelė „Gold Spine“ „NORMANN COPENGAHEN“

Daiktų dėtuvas „Organise“ „MOEBE“

Daiktų kabliukas „Pinch“ „MOEBE“

Darbo stalas „w/3 drawers“ „HÜBSCH“

Žurnalų dėklas „Monuments“ „MENU“

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

NAUJASIS „EAGLE“ IŠPILDYS „X“ KARTOS NORUS Paspirtuko „Pigeon“ išradėjai „Citybirds“ Miunchene vykusioje parodoje ISPO pristatė elektrinio paspirtuko „Eagle“ konceptą. Tai pirmasis lietuviškas elektrinis ir pats ploniausias pasaulyje paspirtukas. „Jausdami didžiulę konkurenciją elektrinių mikro-transporto priemonių kategorijoje daug dėmesio skyrėme dizainui ir patogumui. Dėl to mūsų produktai – ne tik technologiškai pažangūs, bet ir unikalūs bei ikoniški. Tikimės, kad išpildysime „X“ kartos norą visada ir visur būti „online“ bei išsiskirti. Tai be galo svarbi visos mūsų filosofijos dalis“, – atskleidė dizaineris Ignas Survila.

KŪRYBOS GALIME IŠMOKTI! Smagiausia pasaulio mokykla save vadinanti „Kūrybingumo mokykla“ – tai naujoji internetinėje erdvėje gyvenanti iniciatyva, skirta moksleiviams ir visiems kitiems atviraširdžiams. Kiekvieną pirmadienį nuo vasario iki birželio „Kūrybingumo mokyklos“ dėstytojai – komunikacijos specialistas ir kūrybininkas Tomas Ramanauskas ir filosofas, rašytojas Kristupas Sabolius – pristatys po naują pamoką, kuriose bus paneigiami mitai, trukdantys pradėti kurti. Besiremiant galybe pavyzdžių mokytojai įrodys, kad kūrybingumas – įgimta savybė, tad kurti gali visi. http://kurybingumomokykla.lt

LAMŲ SLĖNIS

Nuotrauka: Guoda Jucevičiūtė

NAUJIENOS

RŪTOS GYVENIMAS IŠ ARTI Šis dokumentinis filmas – tai žvilgsnis iš labai arti į vieną daugiausiai pasiekusių Lietuvos sportininkių. Jis leidžia suprasti plaukikės Rūtos Meilutytės treniruočių užkulisius, darbo kasdienybę ir pasiruošimo varžyboms procesą. Rūta pasakoja apie nelengvą laikotarpį po Rio varžybų ir savo pasiekimų kainą. Filmo kūrėjai – Rokas Darulis ir Ronaldas Buožis – artimi plaukikės draugai. Jiems šį savo karjeros etapą sportininkė leido dokumentuoti iš labai arti. Atviri interviu su Rūtos treneriais ir šeima atskleis daug nežinomų merginos gyvenimo faktų ir padės suprasti, kodėl Rūta – viena geriausių plaukikių pasaulyje ir mylimiausių sportininkių savo šalyje.

PRABANGOS POJŪTIS Naująjį sezoną interjero salonas „Bo Concept“ žalvario ir aukso atspalvius siūlo ne tik aksesuarams, bet ir baldams: stalų, kėdžių ar sofų kojelėms. Tinkamai suderinti metalų atspalviai, nors ir per daug nedominuoja, interjerui suteikia prabangos pojūtį. Netrukus šias ir kitas naujienas bus galima išvysti gyvai interjero salone „Bo Concept“, Žalgirio g. 135, Vilniuje.

LAMŲ SLĖNIS

JURGIS TARABILDA – jaunosios kartos kūrėjas, 2017 m. projekte „Jaunojo tapytojo prizas“ pelnęs publikos apdovanojimą, daugeliui puikiai pažįstamas kaip gatvės menininkas, kurio darbai puošia Vilniaus sienas. Šių metų „Kino pavasario“ vizualinį identitetą sukūręs jaunasis menininkas dalijasi savo filmų rekomendacijomis. Nuotrauka: Nikita Voitov

ĮKVĖPIMAI IŠ KINO EKRANO

LUMIÈRE! (rež. Thierry Frémaux, Prancūzija) – bežiūrint šį filmą kilo mintis, kad tai turėtų arba galėtų būti tas pirmasis filmas pradedant savo kino žiūrovo kelią. Taip, kaip šis kelias prasidėjo 1895 m. Paryžiuje tai nedidelei grupelei žmonių po pirmojo brolių Auguste’o ir Louis Lumière’ų filmų seanso. Tai istorija, su kuria turi susipažinti kiekvienas: daugiau nei 100 Thierry Frémaux atrinktų brolių Lumière’ų restauruotų filmų, kurie man pasirodė tarsi meninių performansų dokumentacija.

LAMŲ SLĖNIS

KANDELARIJA (Candelaria, rež. Jhonny Hendrixas Hinestroza, Kolumbija) – šis filmas yra gyvenimas, į kurį telpa visos įmanomos emocijos ir nuotaikos. Ir tik retkarčiais pasirodantys vaizdai, nufilmuoti su Kandelarijos rasta buitine video kamera, mus sugrąžina iš surežisuoto filmo į tiesioginę gyvenimo transliaciją.

MIKROBŪTIS (Microhabitat, rež. Jeonas Gowoonas, Pietų Korėja) – tai toks filmas, kurį žiūrėdamas tarsi pats tampi jo dalimi. Daug kartų pagavau save pametus pagrindinį filmo pasakojimą ir pasiklydus tarp nepaprastos Tolimųjų Rytų buities estetikos. Tai tarsi gyvenimo būdo dokumentika, kurioje visai nesunku atrasti kažką bendro tarp filmo istorijos ir savęs.

LAUKINIAI BERNIUKAI (Les garçons sauvages, rež. Bertrandas Mandico, Prancūzija) – nesu didelis tokio žanro filmų gerbėjas, tačiau ši juosta įtraukė ir netgi prašosi būti peržiūrėta antrą kartą. Tai filmas, artimesnis siurrealistinio žanro teatrui nei kinui. Kam patiko Stanley Kubricko filmas „Prisukamas apelsinas“ (A Clockwork Orange), tie tikrai turi pamatyti „Laukinius berniukus“.

LAMŲ SLĖNIS

SILVANA (rež. Mika Gustafson, Olivia Kastebring, Christina Tsiobanelis, Švedija) – tai autobiografinė istorija, kurią pamačius norisi iškart dar daugiau sužinoti apie pagrindinę heroję Silvaną. Įkvepianti, energinga juosta, paliečianti jautrias, sociopolitines aktualijas.

VADINK MANE SAVO VARDU (Call Me by Your Name, rež. Luca Guadagnino, Italija) – labai vasariškas, lengvas, jaunatviškas, bet jokiu būdu ne paviršutiniškas filmas apie meilę. Puikus režisieriaus ir operatoriaus darbas patenkins kiekvieno sinefilo alkį. Beje, filmo 9-ojo dešimtmečio estetika labai įtraukia.

ATALANTA (L’Atalante, rež. Jeanas Vigo, Prancūzija) – dar vienas kino klasikos pavyzdys iš 1934-ųjų. Rekomenduoti galėčiau visus šio režisieriaus darbus, nes jis buvo ir yra ypatingas įkvėpimo šaltinis visai kino bendruomenei. Filme analizuojami jaunavedžių santykiai – nevengiant lengvos gyvenimiškos ironijos, intymumo.

LAMŲ SLĖNIS

BOBBI JENE (rež. Elvira Lind, Danija) – filmas apie garsią šiuolaikinio šokio šokėją, kuri būdama trisdešimties ryžtasi palikti savo mokytojo Ohado Naharino (dar žinomo kaip Ponas Gaga) šokio trupę Izraelyje ir grįžti į Niujorką, kur pradės solinę karjerą. Žiūrėdamas negali nesimpatizuoti pačiai Bobi Jene, gal net pradedi jai truputi pavydėti.

ŽIEMOS BROLIAI (Winter Brothers, rež. Hlynuras Pálmasonas, Danija) – galima sakyti, standartinė situacija: du broliai įsimyli tą pačią merginą. Tačiau tai, kaip tai pateikia Hlynuras Pálmasonas, išlieka labai ilgam. Išskirtinės estetikos filmas – minimalizmo gerbėjams.

ARITMIJA (Arrhythmia, rež. Borisas Khlebnikovas, Rusija) – realistiškai vaizduoja šių dienų aktualijas. Lietuvoje tik ką praūžus medikų streikui, šis filmas dar kartą sugražins į biurokratijos ir nužmogėjimo džiungles – Rusijoje. Du jauni medikai ir jų santykių krizė absurdiškos sistemos fone.

LAMŲ SLĖNIS

Buvo tokių, kurie juos laikė bepročiais. Daugelis nesuprato, kodėl pelningai pardavęs įmonės „Fermentas International“ akcijas ir uždirbęs milijonus bendrovės vadovas pareiškė statysiąs Modernaus meno muziejų. Užuot iki amžiaus pabaigos apsirūpinę patys, aprūpinę savo vaikus ir anūkus, DANGUOLĖ ir VIKTORAS BUTKAI nusprendė savo surinktą meno kolekciją ir muziejų perduoti Vilniui ir čia gyvenantiems žmonėms. „Gėda numirti turtingam“, – tokia Warreno Buffetto fraze vadovaujasi žmogus, sukaupęs beveik penkis tūkstančius vertingiausių lietuviškojo modernizmo kūrinių.

PASTATYTI MUZIEJŲ Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Lina Jushke

– Vis svarsčiau: įdomu, kiek jūsų namuose paveikslų? Dabar matau, kad laisvų sienų juose nėra. Viktoras: Tai – tik maža jų dalis. Specialiai perdažėme sienas baltai, kad jie būtų gerai matomi. Namai – lyg mažas muziejaus modelis. Danguolė: Kai darėme remontą, buvome visus nukabinę, namuose tapo tuščia ir liūdna. Nėra paprasta išsirinkti paveikslą namams. Iš pradžių atsirinkome tuos, kurie mums patinka, vėliau derinome, kad tiktų vienas prie kito. Paveikslai namuose – tarsi langai į pasaulį, kiekvienas – vis į kitokį. Be jų namai būtų beveidžiai, be

charakterio.

Danguolė: Perkabinti paveikslus – didelis darbas. Viktoras: Bet vieną pakeisti noriu – tik jis mane namuose ir erzina. Seniai būčiau pakeitęs, bet darbas didelis, netelpa į automobilio bagažinę, negaliu išvežti.

– Kai dairaisi aplinkui, jausmas toks, tarsi jūsų namuose visada būtų daug svečių. Juk kiekvieną paveikslą nutapė vis kitas menininkas... Danguolė: Visiškai to nejaučiu, dailininkai atsiskiria nuo paveikslų. Ypač kol nepradedi galvoti, kas už drobės – Ar visada drauge važiuojate stovi. Tačiau ir tai nėra susitapatinimas. rinkti paveikslų? Danguolė: Dažniausiai važiuojame – Kaip dažnai keičiate ekspoziciją? kartu. Būna, nuomonės išsiskiria, bet Viktoras: Anksčiau paveikslai keis- dažniausiai sutampa. Viktoras labiau davosi dažniau, dabar – rečiau, išsi- mėgsta didelius formatus, o man parinkome, kurie labiausiai prie širdies. tinka nedideli grafikos darbai. Ai, saIr laiko viskam trūksta. ko, čia – ne muziejaus formatas.

LAMŲ SLĖNIS

– Vadinasi, menininko studijoje apžiūrinėdami paveikslus, labiau galvojate ne apie namus, o apie Modernaus meno centrą, kurį Vilniuje žadate atidaryti jau ateinantį rudenį? Danguolė: Dabar jau taip. Nuo jaunystės namuose visad turėjome paveikslų. Pradėjome nuo nedidelių grafikos darbų, vėliau, kai įsikraustėme į savo butą, prireikė tapybos. Prisimenu, važiavome į Kauną, pas giminaitę menininkę, ji nurodė keletą galerijų, įdomesnių pavardžių. Nuo to viskas ir prasidėjo. Didysis postūmis, manau, įvyko „Lietuvos Aido“ galerijoje, jos vadovė Birutė Patašienė mums taip aistringai pasakojo apie paveikslus, kad keletą jų išsinešėme ir užsikabinome. Ypač Viktoras. Taip namai ir prisipildė – ir Adomas Jacovskis gražus, ir Vygantas Paukštė. Vieną nuimame, pakeičiame, žiūrėk, namie jau nebetelpa. Nebepirkime, sakau, bet Viktoras jau žvelgė toliau ir daug rimčiau.

tiko... „Muziejinė kolekcija turi atspindėti Lietuvos meno lauką“, – ji mums pasakė. To, ką surinkome, nevadinome kolekcija, man artimesnis meno kūrinių fondo pavadinimas. Iš šio fondo kuratoriai gali išsirinkti darbus, kurie tinka jų parodoms – pagal kryptį, stilių, laikotarpį. Danguolė: Labiausiai mus domino antroji modernizmo banga, kuri sutampa su mūsų gimimo metais. Taip pat Lietuvoje kuriantys arba neseniai iš čia išvykę menininkai.

– Neišvengėte sovietinio laikotarpio, kuris kartais žmonių vertinamas itin dviprasmiškai? Danguolė: Mes jo ir nevengėme, mes jame gyvenome. Didesniąją kolekcijos dalį sudaro sovietmečiu sukurti meno kūriniai. Viktoras: Tik socialistinio realizmo joje nerasite. Danguolė: Mums buvo įdomu atrasti autorių, kurie tuo metu buvo už oficialaus meno ribų, darbų, kurie – Iš tiesų, juk viena nusipirkti pa- prieštaravo santvarkai, buvo kitokie, veikslą sau, išsirinkti, kuris patinka, ryškūs, įdomūs, netikėti ir drąsūs. o visai kas kita – galvoti apie kolekciją? – Ar renkantis to laikmečio paViktoras: Užtat savimi ir nepasiti- veikslus, kas nors nustebino? Ar rakėjome. Su muziejaus idėja nuėjome dote darbą, kurį būtų galima pavapas dailėtyrininkę, profesorę Ramin- dinti brangakmeniu? tą Jurėnaitę. Ji sudarė sąrašą kūrinių, Viktoras: Atradome tikrai įspūdinkurie turėtų būti kolekcijoje. Vėliau gų darbų, kurie buvo saugomi netinsąrašas keitėsi, išsiplėtė. Kolekcijoje kamomis sąlygomis –gulėjo suvynioatsirado darbų, kurie man mažiau pati po lova, dulkini.

LAMŲ SLĖNIS

– Ar tai, kad galima papasakoti istoriją, paveikslui prideda vertės? Viktoras: Istorija, faktai, publikacijos – tai tarsi kūrinio „láikai“. Kuo daugiau „laikų“, tuo didesnė kaina. Vincento van Gogho paveikslai prieš šimtą metų kainavo juokingai mažai, o šiandien jo darbai vertinami milijonais eurų. Daiktas juk nepasikeitė, tik „laikų“ padaugėjo. Danguolė: Lietuvos dailėje daug istorijų dar neprisikaupė, laikas labai trumpas. Tačiau pasaulyje, kuo daugiau ir kuo įvairesnių kolekcijų apkeliauja darbas, tuo didesnė tampa jo kaina. Patyrėme, kad menininkai savo geriausių darbų nenori rodyti, jiems sunku su jais skirtis. Net ir muziejui atiduoti. Viktoras: Kai menininkas sako: aš myliu šitą darbą, – turi žinoti, kad kaina bus dviguba. ( Juokiasi). Nors būna ir kitaip – Vygantas Paukštė savo studijoje parodė vieną paveikslą. „Jis man – tarsi kamertonas, padedu šalia jo tai, ką nutapau, ir žiūriu, ar vienodai skamba. Jei neskamba, vadinasi, naujasis darbas silpnas“, – pasakojo. Danguolė: Nedaug yra menininkų, kurie išlaiko gerą lygį visą savo gyvenimą. Daugelis jų pasiekia kūrybos piką ir ima leistis žemyn. Sunku, turbūt, išsilaikyti jame – privalai nuolat gauti naujų impulsų, idėjų, domėtis tuo, kas vyksta pasaulyje, o kai kurie užsidaro, atsiriboja. Tai, kad gyveni tik savo jaunystės metais, kūrybai nepadeda.

LAMŲ SLĖNIS

Viktoras: Pradžioje, kai pradėjome pirkti paveikslus, mumis nelabai tikėjo. Juk visko būta, dingdavo paveikslai, netgi kolekcijos. „Ką tu, Raminta, darai? Į kieno rankas atiduodi šedevrus?“ – profesorės Ramintos Jurėnaitės klausė vienas menininkas. Pasitikėjimas atėjo pamažu – mes sumokėdavome iškart, pasklido gandas, kad perka, kad moka. „Ar pas tave buvo?“ „O gal ir pas mane ateis?“ Vienas jau mašiną perka, kitas butą remontuoja, o trečiam reikia dažų nupirkti, nes jei paduosi pinigus, pragers. Tai eidavome kartu ir dažų pirkti. Už jo pinigus. (Juokiasi). – O ką daryti tiems, kurių studijoje geri darbai dulka, o kolekcininkai iki jų niekaip neateina? Viktoras: Geras darbas ir gera kaina yra du skirtingi dalykai. Jei žiūrėdamas į kūrinį nieko nejauti, vadinasi, jis tik drobė ir dažai, daugiau nieko. Gero darbo kaina nuolat kyla. Jis geras visada, kai daugybė žmonių su juo gali susitapatinti. Ir vėl tai – tarsi „laikai“, kuriuos kūrinys renka. Kuo jų daugiau, tuo didesnė vertė. Anksčiau dailininkams būdavo lengviau, Dailininkų sąjunga nupirkdavo jų darbų Lietuvos muziejų fondams. Šiandien taip niekas nebedaro, geriausi kūriniai atitenka ne muziejams, o privačioms galerijoms, kolekcininkams ir išvažiuoja į užsienį. Trijų dešimtmečių Lietuvos dailės paveldas tiesiog dingęs.

LAMŲ SLĖNIS

– Ir todėl jūs nusprendėte pastatyti Modernaus meno muziejų Vilniuje? Kad jūsų surinktus darbus galėtų pamatyti visi? Danguolė: Viktoras mėgsta statyti. (Juokiasi). Viktoras: Mano mama buvo inžinierė-konstruktorė, senelis statybininkas. Muziejus, kurį sugalvojome, jau seniai egzistuoja, mes puikiausiai žinome, ką statome. Danguolė: Vasarą žada mus įleisti, pradėsime kurtis. Viktoras: O spalį – atidarymas. Danguolė: Abejonių, kad tai įvyks, jau beveik nebelikę. Mes nesame tradiciniai mecenatai, kurie tik atiduoda pinigus ir ateina į atidarymą, mes dalyvaujame procese, mums labai rūpi, kaip viskas atrodys. Viktoras: Turime savo viziją, muziejų Vilniuje sukonstravome iš daugybės savo ir svetimų patirčių. Perdavę pirmuosius savo norus architektams, pirmajame projekte, kurį rengė architekto Danielio Libeskindo studija „Studio Libeskind“, pamatėme ne visai tai, ko tikėjomės. Pasakėme ne. Danguolė: Viduje erdvės labai sudėtingos, bet labai įdomios. Žinoma, būtų kur kas lengviau pasatyti paprastą dėžutę. Bet juk tai – visiškai neįdomu. – Kai pagalvoji, jei anuomet nebūtų buvę pirmųjų paveikslų, gal nebūtumėte pradėję rinkti kolekcijos ir nebūtų atsiradęs Modernaus meno centras?

LAMŲ SLĖNIS

Viktoras: Jei ne „Fermento“ pardavimas, nebūtų nei kolekcijos, nei muziejaus. Tai suteikė mums galimybę. – Bet gal tada turėtumėte salą kur nors Karibuose? Danguolė: Tikrai neturėtume. Juk visada žinai, ko nebūtum daręs. Viktoras: Mes turime Grybų kaimą. Jame ilsimės, priimame draugus, atvažiuoja vaikai su anūkais. Kam mums sala? Ramybė, tyluma, ramuma. Danguolė: Kiekvienas pasirenka savo kelią – mes nemėgstame formalių dalykų, kai reikia pagal protokolą, mes mėgstame laisviau gyventi. – Neabejoju, kad būta visokių nuomonių, kaip geriau išleisti pinigus, gautus pardavus bendrovės „Fermentas International“ akcijas. Daug kam atrodo, kad tik beprotis galėtų į muziejaus statybą ir kolekciją investuoti beveik dvi dešimtis milijonų, o paskui viską perduoti miestui... Viktoras: Visokių dalykų prisiklausiau. Kam tas muziejus? Aš į jį nevaikščiosiu, yra kam labiau reikia... Tačiau labai svarbu tikėti tuo, ką darai. Patys pinigai yra beverčiai, jų nei valgysi, nei gersi, jie tik būdas nuveikti kažką labai įdomaus. Man patinka Warreno Buffetto frazė: „Gėda numirti turtingam“, t. y. sugebėjai uždirbti, mokėk ir išmintingai panaudoti. Tuo ir vadovaujuosi savo gyvenime.

LAMŲ SLĖNIS

– Ar galiu paklausti, kokią didžiausią kainą esate sumokėję už meno kūrinį? Danguolė: Brangiausiai kainuoja šiuolaikinių menininkų darbai. Viktoras: Menininkas už savo kūrinį gali prašyti kiek tik nori, tačiau jei darbo niekas nepirks, tai jis savo kainos ir negaus. Londone už nežinomo menininko paveikslą, kad ir koks jis geras būtų, daugiau nei 3 tūkstančių svarų niekas nemokės. Ir nesvarbu, ką reiškia tavo pavardė Lietuvoje – Londone esi nulis, toks, kaip ir visi kiti nežinomi. Brangiausią darbą įsigijome Lietuvoje prieš keletą metų. Sumokėjome už jį apie 35 tūkstančius eurų. Šio menininko darbų tiesiog nėra rinkoje. Kai pradėjome savo kolekciją, galerijos turėjo daugybę modernizmo klasikų, šiandien gailiuosi, kad anuomet rinkausi darbus principu „tas labiau patinka, o tas – mažiau“. Danguolė: Šiandien atsiradę daugiau žmonių, kuriems šie kūriniai rūpi ir kurie juos perka. Viktoras: Mūsų kolekcija ir mūsų misija – atstatyti pusiausvyrą tarp to, kas modernizme buvo matoma viešai ir to, kas buvo paslėpta. Surinkti trisdešimties metų paveldą. Metams bė-

LAMŲ SLĖNIS

gant mums darbus rinktis darosi lengviau, akis įprato – tas periodas, tie metai, tas darbas geras, tas – nelabai. Gerokai sudėtingiau su šiuolaikiniu menu, užtat turime net keturis konsultantus, kurie mums padeda apsispręsti. Tačiau ir jie ne visada sutaria, kartais balsai pasiskirsto – du ir du arba trys ir trys. Vieni sako, kad darbas puikus, o kiti – kad visiškas šlamštas. Vis labiau pasikliauname savo nuomone. – Jūs ne tik renkate paveikslus, jūs dar ir fiksuojate menininko mintis, jo aplinką, kurioje jis kuria. Ar pagalvojote, kad tai gali tapti šiuolaikinio meno kūriniu? Danguolė: Gal labiau – edukacija. Ji yra ir mūsų muziejaus kryptis. Kalbos, idėja Lietuvai, mokytojų prestižas, kurį vis žadame kelti, – o man atrodo, kad išeitis yra sujungti kultūrą ir švietimą, o ne jas atskirti. Kol taip nėra, kiekvienas kultūros žmogus turėtų jausti pareigą prisidėti šviečiant ne tik jaunus žmones, bet ir mokytojus. Dar sprendžiame, kokios edukacinės programos bus mūsų Modernaus meno centre, joms reikia nemažų finansinių išteklių, tačiau mintis, kad mūsų personalas paruoštų me-

džiagą mokytojams, kurie čia galėtų atvesti savo mokinius ir patys jiems pasakoti apie meno kūrinius, man labai patinka. Viktoras: Mūsų kolekcija prasidėjo nuo pažinties su menininkais. Atėję pirkti darbų, menininkų klausinėdavome, kaip jie dirba. Tada gal dar nelabai žinojome, ko klausti, dabar išmokome uždavinėti „protingus“ klausimus, Raminta mus išmokė, ji apskritai vadovavo mūsų edukacijai. Turime prifilmavę daugybę valandų, jas sutraukėme į mažus gabalėlius, kuriuos visus galima rasti internete. Įdomu stebėti, kokioje aplinkoje menininkas kuria, kaip jis atrodo, ką kalba. Vieni tvarkingai piešia, kiti – nevalyvi, studija voratinkliais apaugusi, dar kiti tapo kaimo trobelėse, miškuose. Tai, kaip jie gyvena, yra neatsiejamas darbo procesas ir leidžia geriau suprasti menininko kūrybą. Man buvo įdomu, nuo ko prasideda paveikslas, kurioje vietoje menininkas deda pirmą tašką, pirmąjį potėpį. Paprašiau, kad dailininkė Monika Furmanavičiūtė man leistų šį procesą stebėti. Nufilmavau viską, be galo įdomu. Svarbus tas pirmasis taškas. Nuo jo viskas prasideda.

LAMŲ SLĖNIS

„Barzdų klubo“ prezidentas VALDAS SAMKUS pasakoja, kad barzda – tai ne tik įvaizdžio detalė ar plaukai ant veido. Tai dešimtmečiais puoselėjamas kartu augantis aksesuaras, neatsiejama kompanionė, išgyventų nuotykių ir patirčių liudininkė ir gyvenimo būdas, pamažu prisijaukintas taip stipriai, kad turi net savitą žodį – barzdojimas. Taip atsirado ir „Barzdų klubas“ – edukacinis portalas apie barzdų kultūrą. Jis, kaip sako pats Valdas, jau tapo savotiškomis durimis į vyrų pasaulį.

STILIAUS KODAS

NUOTYKIŲ IR PATIRČIŲ LIUDININKĖ

Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

LAMŲ SLĖNIS

„Barzda – tai ne tik plaukai ant veido ar įvaizdžio detalė. Tai gilesnis suvokimas: kultūrinis, istorinis, asmeninis santykis su savimi pačiu. Nesvarbu, kad barzda auga daugumai vyrų – ne kiekvienam ji tinka. Tai dešimtmečius puoselėjamas aksesuaras, turėjęs kartu nueiti ilgą gyvenimo kelią ir pamažu tapęs gyvenimo būdu.“

LAMŲ SLĖNIS

„Barzdojimas apibūdina mano gyvenimo būdą. Į jį sutalpinu nuotykius, patirtis, išminties kaupimą. Turiu ganėtinai plačios ir spalvingos gyvenimo patirties, o mano barzda – tai sukauptų patirčių simbolis, bet tuo pat metu ir raktas į naujas kryptis. Įtariu, dabar mudu nekalbėtume, jei būčiau nebarzdotas.“

LAMŲ SLĖNIS

„Negali būti įstumtas į barzdojimą. Vyras turi išgirsti save ir žinoti, kad barzda – ne mamos, draugės ar kaimyno, bet jo paties pasirinkimas.“

LAMŲ SLĖNIS

„Iš pradžių „Barzdų klubas“ buvo tik chebrytė, susirenkanti ką nors įdomaus nuveikti. Dabar mes jungiame labai skirtingus pomėgius, veiklas ir barzdas turinčius vyrus. Pamažu tai išsivystė į edukacinę terpę, į kurią patekęs naujas barzdočius gauna mūsų jau sukramtytą žinutę. Nereklamuojame produktų už pinigus, dėl to galime išlikti objektyvūs, išlaikyti nepriklausomybę. Vyrui nepriklausomybė labai svarbi.“

LAMŲ SLĖNIS

„Klubas – tai erdvė, kur vyrai gali pabūti ir pabendrauti su kitais vyrais. Dažniausiai kalba prasideda apie barzdas, tačiau pokalbiai visada pasisuka apie sveikatą, santykius. Mes – tarsi durys į vyrų pasaulį.“

„Tenka bendrauti su kitų šalių barzdų klubais. Dažnai jų komunikacijoje pastebiu seksizmo apraiškų – moterys ir vyrai pastatomi į skirtingas puses. Mes nerodome pusnuogių moterų virtuvėje ir kostiumuotų vyrų šalia jų. Didelė dalis vyrų klubo taryboje turi antrąsias puses, dėl to nesame medžiotojai – nenorime sukurti „mačo“ įvaizdžio, prie kurio lipte liptų moterys. Mums svarbi atsakomybė ir rūpestis šeima.“

LAMŲ SLĖNIS

„Dažnai su barzdočiais gyvenančios moterys turi įtakos vyro barzdos auginimui. Santykyje tarp vyro ir moters barzda tam tikra prasme gyvena kartu.“

LAMŲ SLĖNIS

„Anksčiau barzdotas vyras buvo lydimas krūvos stereotipų: keistuolis provincijoje, kurio barzdos plaukai plevėsuoja vėjyje; benamis miesto gatvėse, kuriam nerūpi nei jo išvaizda, nei bendravimas su žmonėmis. Prieš kelerius metus barzda buvo siejama su taisyklių nepaisančiu anarchistu menininku. Dabar matome, kad barzdas augina politikai, verslininkai. Jos tapo norma. Be to, vis daugėja suvokiančių, ką barzda jiems reiškia.“

LAMŲ SLĖNIS

„Stilius – ne tik skarmalai. Tai ilgas bandymų kelias. Svarbu ne tik apsivilkti fainą madingą skarmalą – daug svarbiau sukurti idėją. Žinoma, gali samdytis stilistą, kuris tavo stilių sukurs už tave. Taip, tu atrodysi gražiai, tačiau ar suprasi, kodėl tai yra gerai? Pinigai nėra stilius pats savaime: sportiniu kostiumu vilkintis vyras gali būti stilingesnis nei su brangiausiu kostiumu. Gali turėti daug pinigų, bet būti šiknius. Gali jų turėti mažiau, bet būti elegantiškas ir galantiškas. Man stilingiausias – sąmoningas, sveikas ir išsilavinęs žmogus. O barzda pati savaime tavęs stilingu vyru tikrai nepadarys.“

LAMŲ SLĖNIS

„Kvapų namų“ skutimosi muilas su šepetėliu. 100% natūralus skutimosi muilas iš nerafinuotų sviestmedžių ir kokosų aliejų. Formuokite standžią, tirštą, šilkinę putą ir džiaukitės minkšta, švelnia oda. Be palmių riebalų, kad nekirstų miškų.

Kokybiški sintetiniai skutimosi šepetėlio šereliai itin švelnūs ir patvariai laikosi, neiškrenta, ir, svarbiausia, dėl jų nenukentėjo nei vienas barsukas!

„Kvapų namų“ pušų vanduo/ hidrolatas. 100% natūralus

spygliuočių tonikas, gautas distiliuojant lietuviškų kalnapušių

ūglius. Be alkoholio. Purkškite veidą po skutimosi ir į šlapią odą įmasažuokite KN aliejų PRIEŠ ir PO skutimosi.

„Kvapų namų“ aliejus PRIEŠ ir PO skutimo-

„Kvapų namų“ balzamas barz-

lengvina skutimą. Naudojant PO, nuramina

aliejaus ir Biržų bičių vaško.

si. Naudojant PRIEŠ, suminkština odą ir paskutimo suerzintą odą, maitina ir drėkina, saugo nuo spuogų atsiradimo. Natūralūs

frankincenso, santalų, pačiulių ir levandų

aliejai suteikia itin rafinuotą ir malonų kvapą. Be palmių riebalų, kad nekirstų miškų.

dai ir ūsams. Iš sviestmedžių Suteikia barzdai ir ūsams

minkštumo, blizgesio, palengvina formavimą. Be palmių riebalų, kad nekirstų miškų.

Produktus galite įsigyti „Kvapų namų“ internetinėje svetainėje www.kvapunamai.lt bei salonuose Vilniuje: Šeimyniškių g. 3A, Šaltinių 22, PC OZAS

Kaune: Vilniaus g. 37

Klaipėdoje: PC AKROPOLIS

LAMŲ SLĖNIS

Kadrus iš kino filmo primenančios nuotraukos, lengvai poetiška nuotaika, sumaišyta su šiek tiek agresijos, ir ikoniškojo fotografo Helmuto Newtono įkvėptas stilius. Komunikacijos specialistės EGLĖS DABKUTĖS sukurto projekto „The New Other“ tikslas – ne užfiksuoti išmoktas šypsenas ir per daug metų ištobulintas pozas, o įamžinti tikrą jausmą ir atskleisti nuoširdžias vyriškas istorijas.

TRUMPOS MEILĖS AKIMIRKOS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Eglė Dabkutė

Projektas „The New Other“ Fotografija – ne visai mano sritis. Dirbu su komunikacijos projektais, esu baigusi muzikinio teatro studijas. Dirbu glaudžiai su vyriška mada susijusį darbą ir kažkada darbo metu sudužusia telefono kamera nufotografavau „Pando Wear“ mados fotosesijos užkulisius – iš jų pusės sulaukiau didelio palaikymo. Vis pabandydavau kažkur fotografuoti vyrus, tačiau tai vyko visiškai atsitiktinai – tiesiog užfiksuodavau žavų momentą telefonu. Pamažu pastebėjau, jog šioje srityje man pradeda atsiverti širdis. Tada įsigijau fotoaparatą ir paprašiau kelių nežinomų veidų man

papozuoti. Pirmasis žmogus, kurį fotografavau projektui, buvo teisininkas. Supratau, kad įdomiausia – fotografuoti žmones, neturinčius nieko bendra su kamera. Niekada neprašau pozuoti ir siekiu, kad istorija vystytųsi per pokalbį, gerą nuotaiką, o taip aš galėčiau pagauti gyvas ir tikras emocijas. Labai žavu, kai pradžioje žmogus jaučiasi nejaukiai, o po to matyti, kaip nuoširdžiai jis pradeda šypsotis, atsiveria, pamažu įsidrąsina, pripranta prie kameros. Noriu įamžinti ne tik gražų veidą ir statišką žmogų, tačiau ir jo istoriją, jausmą. Juk taip – daug įdomiau nei fiksuoti išmoktas šypsenas ir per daug metų ištobulintas pozas.

Vyriškos istorijos Vyrus savo projektui atrandu labai įvairiai. Kadangi dirbu su vyrišku prekiniu ženklu, tenka susipažinti su daug skirtingų vyrų. O kartais tiesiog bare ar kavinėje pamatau gražų veidą, užkalbinu, prisistatau. Taip susidraugaujame, o po kelių dienų jie jau stovi prieš mano objektyvą. Turiu idėją ateityje surengti parodą ir išleisti fotografijų knygą. Fotografuodama daug kalbuosi, vyrai pasidalija juos įkvepiančiais dalykais. Mintyse jau turiu planą: tai bus leidinys, kurio puslapiuose nuguls nesuvaidinti kadrai ir tikros istorijos.

LAMŲ SLĖNIS

Projekto metu išgirstu pasakojimų ne tik apie smagius nuotykius, bet ir apie herojus sukrėtusius liūdnus dalykus. Neretai iš šono atrodo, kad kai kurie žmonės yra nepaprastai sėkmingi ir laimingi, tačiau pasikalbėjęs išgirsti daug asmeninių ir ne tokių saldžių momentų, priverčiančių kažką išmokti, pakeisti, atrasti įkvėpimų. Dažnai žmogus atrodo vienoks, tačiau pradėjus fotografuoti jis atsiveria visai kitoks. Tai – didžiausias mano tikslas ir mėgstamiausia šio projekto dalis.

Įkvėpimai Pradėjusi mintyse dėlioti projekto idėją, vis dažniau atkreipdavau dėmesį į tam tikras detales: vyrų rankas, veidą, randus, linijas. Kiekvieną vyrą, kurį fotografuoju, vadinu herojumi. Ir iš tiesų, jie mane labai skirtingai įkvepia. Šis projektas – tai vieta, kurioje atsiveria mano širdis. Tai būdas išreikšti save. Kiekvienam savo herojui esu nepaprastai dėkinga – jie padeda man atrasti save. Mane žavi spontaniškumas, tad dažnai suplanuotos fotosesijos vietos ir idėja ją įgyvendinant pavirsta neplanuotu variantu, bet tai visada – tik į gera. Kadangi esu baigusi muzikinio teatro studijas, mano nuotraukos yra gana teatrališkos, neretai primena filmų kadrus. Labai noriu neapleisti šio stiliaus. Savo fotografijas galėčiau apibūdinti vienu žodžiu – gyvos. Mano manymu, tai išgryninti, tikri, šiek tiek klasikos savyje turintys kadrai. Mano įkvėpimas ir ikona – fotografas Helmutas Newtonas. Nepaprastai mėgstu jo kompozicijas, ikoniškus, šiek tiek erotiškus ir provokuojančius juodai baltus kadrus.

LAMŲ SLĖNIS

Dar vienas mane įkvepiantis dalykas – muzika. Redaguodama nuotraukas paprašau, kad žmogus atsiųstų savo mėgstamos muzikos kūrinių. Pati esu melomanė, tad taip ne tik atrandu naujų skambesių, bet ir dar geriau išjaučiu kadrą ir jame užfiksuotą žmogų. Kadangi nuolat ieškau naujų veidų ir naujo oro, kartais gyvenime būna sunku atskirti meilę nuo įkvėpimo jausmo. Būna, aplanko didelis įkvėpimas, kelioms akimirkoms priverčiantis pamanyti, kad įsimylėjau. Tačiau tik labai laikinai. Esu žmogus, labai besidžiaugiantis kiekvienu naujos dienos rytu, kiekviena akimirka. Laikinumas mane žavi daug labiau nei amžinybė, tad tebūnie – vadinsiu tai labai trumpa ir laikina meile.

Vyrai nuotraukose Savo nuotraukose vyrus parodau skirtingus. Kartais jie labai poetiški ir romantiški, kartais – šiek tiek agresyvūs ir griežti. Stengiuosi į viena sujungti poetiškumą bei liūdesį ir šypseną, atrasti harmoniją tarp šių dviejų pusių, sumaišyti urbanistiką su klasika, suderinti grožį, išprotėjimą ir dramą. Pati nebijau kasdien atrodyti vis kitaip, tad puikiai suprantu, kad žmonės nuotraukose kartais būna kitokie, nei juos įpratę matyti aplinkiniai. Tikras vyras man – tai mandagus ir šiltas, protingas, šiek tiek išprotėjęs, linksmas ir nuoširdžiai besišypsantis žmogus. Tai savo stilių atradęs ir aistrą tam, ką veikia, jaučiantis vyras. Mano tikslas nėra nufotografuoti žinomą gražų vyrą tam, kad kiti ir mane sužinotų. Labai norėčiau, kad žiūrėdamas į nuotraukas žmogus kažką pajaustų. Galbūt nostalgiją, gal šiek tiek ilgesio ar susižavėjimą.

LAMŲ SLĖNIS

Gal moterims ir sunku suprasti, kaip vyrams nepabosta valandų valandas kalbėti apie automobilius, tačiau posakis „boys and their toys“ (liet. berniukai ir jų žaislai) išties įkūnija daugelio jų vaikystės svajonę, kuri kartais lydi visą gyvenimą. Apie vyriškus žaidimus kalbamės su MINDAUGU PLUKIU, „Nissan Nordic Europe“ komunikacijos vadovu Baltijos šalyse.

VYRIŠKI ŽAIDIMAI Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Lina Jushke ir „Nissan“ archyvas

– Dirbti automobilių versle – labai vyriška vaikystės svajonė. Ar ir jūs kažkada tokią turėjote? – Žinoma, juk kiekvienas berniukas mėgsta automobilius ir viską apie juos žino. Vėliau daug priklauso nuo to, į kokį bendraminčių būrį patenki. Dauguma mano draugų domėjosi automobiliais, tad natūralu, ir aš į tai panirau. Tada – pirmoji mašina, kai visos mintys ima suktis apie naujus ratus, muziką, kuri skambės automobilyje, pakabą, variklio tobulinimą... Kai automobiliai tampa tavo kasdieniu darbu, tai – tarsi svajonės išsipildymas. Iki automobilių verslo dirbau leidykloje su reklamos projektais. Tekdavo

kuruoti technikos, automobilių sritis, o galiausiai sulaukiau pasiūlymo dirbti automobilių ženklo „Nissan“ atstovu. Ir štai jau dešimt metų esu šiame versle. – Ištikimas karys... – Veteranas! Dirbti su automobiliais įdomu ir nenuobodu, juk gamintojai kasmet pristato bent vieną naują modelį. Štai, pavyzdžiui, pirmasis „Nissan Qashqai“ modelis pasirodė tais pačiais metais, kai aš pradėjau dirbti su šiuo ženklu. Juokauju, kad kartu esame nuo pat gimimo. Mačiau visas šio modelio metamorfozes, kol galiausiai 2015 m. jis laimėjo Metų automobilio titulą, taip pat Saugiausio

bei Šeimos automobilio vardus. Pamenu, tais metais susišlavėme visus svarbiausius titulus, buvo didelė šventė. Ir pats šiuo metu vairuoju būtent šio modelio automobilį, tik atnaujintą jo versiją, kuri – dar geresnė! Lyginant su ankstesniu modeliu, gamintojas atliko net 1300 patobulinimų. „Qashqai“ apskritai yra unikalus automobilis, paneigiantis visus produkto gyvavimo ciklo dėsnius. Susidomėjimas šiuo modeliu vis dar kyla ir tai tik patvirtina, jog tai – sėkmingas automobilis ir aukščiausia kokybė už prieinamą kainą. Šiandien pasaulyje važinėja 3 mln. „Nissan Qashqai“ automobilių: įsivaizduokite – visa Lietuva prie šio modelio vairo...

LAMŲ SLĖNIS

ATNAUJINTAS NAUJASIS KROSOVERIS ''NISSAN QASHQAI''

ŽIBINTAI. Groteles įrėmina nauji priekiniai Bi-LED adaptyvieji žibintai. Naujus išskirtinius bumerganto formos dienos šviesų žibintus (DLR) sudaro devyni, o ne šeši LED ir naujas storesnis lęšis. Dėl to automobilio išvaizda yra šiuolaikiškesnė ir aukštesnės klasės.

LAMŲ SLĖNIS

VAŽIAVIMO POJŪTIS. Su važiavimo komfortu susijusių patobulinimų prioritetas buvo kelio nelygumų poveikio mažinimas keleiviams bei geresnė garso izoliacija. Tai pasiekti leido pažangios saugą užtikrinančios sistemos. Iš naujo suderinti amortizatoriai mažina kelio nelygumų poveikį keleiviams. Taip pat padidintas nuo apvirtimo saugančios sijos standumas, siekiant išlaikyti vairavimo charakteristikas.

IŠORĖ. Nauja šiuolaikiška išvaizda „Premium Dynamism“ – patobulinimai matyti žvelgiant bet kuriuo kampu. Visiškai atnaujintas „Qashqai“ priekis – naujas integruotas buferis, įeinantis į SPALVOS. Išorės spalvų pastelė, sudaryta iš paprastų, metalizuotų ir perlamutrinių dažų, papildyta dviem ryškiomis spalvomis: „Vivid Blue“ ir „Chestnut Bronze“.

standartinę komplektaciją. Abiejose pusėse esančios ventiliacinės angos padeda aušinti variklį. Dvi horizontalios apdailos juostos taip naujos.

LAMŲ SLĖNIS

– Kas jums pačiam yra tikrasis vairavimo komfortas? – Visų pirma tai – paprastas automobilio valdymas, tyla salone ir dinamiškumas. Dažniausiai renkuosi keturiais ratais varomą automobilį – per metus nuvažiuoju 30–40 tūkst. kilometrų, praktiškai nuolat esu kelyje, tad turiu būti pasirengęs įvairioms eismo sąlygoms. Gal važinėjant nedidelius atstumus keturi varomieji ratai ir nėra būtini, bet ilgesnėse kelionėse, kur eismo sąlygos gali pasikeisti ir tris kartus per dieną, tai tikrai suteikia komforto jausmą. Iš tiesų kiekvienam – savas automobilis, tad pirmiausia reikėtų atsižvelgti į savo poreikius. – O kokios muzikos klausotės vairuodamas? – Muzika – tarsi fonas. Dažniausiai klausau įvairių radijo stočių, priklausomai nuo nuotaikos tai gali būti „M1 Plius“, „European Hit Radio“, „Extra FM“, „Relax FM“ ar „Jazz FM“. Tačiau važiuodamas iš darbo namo dažniausiai išjungiu radiją ir vairuoju tyloje. Per dieną smegenys ir taip pavargsta nuo skambučių, laiškų ir pokalbių, tad bent jau tas 45 minutes iki namų noriu pailsėti nuo triukšmo. – Tad vairavimas tampa ir savotiška terapija, būdu atsipalaiduoti? – Vairuojant lengva susidėlioti mintis, ypač ilgesnėje kelionėje, kai tenka

LAMŲ SLĖNIS

važiuoti į Rygą ar Taliną. Žinoma, dirbti būtų galima ir kelyje, bet kartais norisi tiesiog vairuoti ir negalvoti apie darbus, tada ateina pačios geriausios mintys. Įvažiavęs į kitą šalį mėgstu įsijungti vietinę radijo stotį ir pasiklausyti, kuo gyvena tos šalies žmonės. Aišku, tokia septynių valandų terapija nėra pigus malonumas, bet kartais iš tiesų būtina pravėdinti galvą nuo reikalų. Neseniai teko vykti stebėti Dakaro lenktynių ir tai buvo nuostabus dviejų savaičių poilsis smegenims. Pavyko trumpam atitrūkti nuo darbinių reikalų ir sudalyvauti tikrai nekasdieniame įvykyje, pristabdyti tempą – juk darbe nėra kada sustoti. Grįžus iš tokių kelionių viskas susidėlioja į savas lentynas, į daugelį dalykų imi žvelgti kitomis akimis. Neslėpsiu, kartais norisi pusmetį padirbėti fizinį darbą – tampyti plytas, lentas ir apie nieką negalvoti... – Ar automobilis jums yra ir įvaizdžio dalis? – Daugeliui lietuvių automobilis tai pirmiausia – statusas. Jis parodo tavo socialinę padėtį visuomenėje ir padeda savaip išreikšti save. Galbūt gyveni pas mamą ar glaudiesi bendrabučio kambarėlyje, bet visa tai slepi po prabangaus automobilio kauke... Vis dėlto pastebėjau, kad pamažu formuojasi nauja kultūra. Šiandien jaunimui automobilis vis dažniau tėra susisiekimo priemonė. Tad gaminto-

jai susiduria su nauju iššūkiu – kaip sukurti tą automobilio kultą? Žinoma, vadinamųjų „petrolheadų“ visada bus ir jie visada domėsis automobilių naujovėmis bei aktualijomis, tačiau didžiajai daugumai žmonių mašina tėra būdas patogiai nukeliauti iš namų iki darbo ir galimybė patenkinti laisvalaikio poreikius. Kita tendencija – vis populiarėjanti automobilių dalijimosi paslauga, kai žmogus mieliau susimoka tam tikrą mokestį, nuvažiuoja į reikiamą tašką ir palieka automobilį kitam vairuotojui. Jam nebereikia sukti galvos dėl tepalų, mašinos priežiūros, draudimo, garažo... Žinoma, tai aktualu didmiesčių gyventojams, o periferijoje – kiti iššūkiai, čia žmonės dažniau linkę pirkti didesnius automobilius, jiems svarbu būti pasirengus visiems gyvenimo atvejams. – Ar turite svajonių automobilį? – Visi mes svajojame apie ferarius ir lambordžinius... Turbūt nuskambėtų naiviai, jei pasakyčiau, kad svajoju apie „Nissan GT-R“, nes dirbu su šiuo ženklu. Bet tai iš tiesų labai gera mašina – ji nėra tokia brangi, bet atlieka visas superautomobilio funkcijas. Vis dėlto jei manęs neribotų pinigai, ko gero, paminėčiau ne tik „Ferrari“, „Lamborghini“ ar „Bugatti“, bet ir italų superautomobilių gamintoją „Pagani“ ar švedų „Koenigsegg“. Svajonių sąrašas būtų ilgas!

LAMŲ SLĖNIS

VAIRAS. D formos vairas atrodo sportiškai bei suteikia galimybę lengviau įlipti į automobilį ir iš jo išlipti.

PRAMOGINĖ SISTEMA. „NissanConnect“ jutiklinio ekrano palydovinės navigacijos įrenginys pasižymi pažangia nauja naudotojo sąsaja, išvaizda primenančia programėlę.

GARSO ĮRANGA. Nauja SĖDYNĖS. Apmuštos aukščiausios kokybės minkšta napa oda su prabangiai dygsniuota centrine dalimi.

LAMŲ SLĖNIS

aštuonių garsiakalbių garso sistema „BOSE“ leidžia mėgautis koncertą primenančiu garsu.

TALPA. Šviesiame ir erdviame salone telpa iki penkių keleivių. Automobilis pasižymi sumaniais daiktų saugojimo sprendimais ir praktiškomis funkcijomis. IŠMANI SISTEMA. Naujasis „Nissan“ ženklelis yra visiškai plokščias, nes už jo yra atnaujinta „Qashqai“ išmanioji avarinio stabdymo (IEB) sistema. BORTO KOMPIUTERIO EKRANAS. Jauskitės drąsiau ir būkite susitelkę į kelią – visa važiavimo informacija pateikiama vienoje vietoje, centriniame spalvotame ekrane. Automobilyje įdiegta automatinė parkavimo sistema ir patogus aplinkinio vaizdo monitorius.

LAMŲ SLĖNIS

– Spėju, susitikę su draugais taip pat dažniausiai kalbatės apie automobilius? – Mano profesija nulėmė, kad kalbų apie mašinas neišvengsi. Žinoma, visada aptariame „Formulės 1“, WRC, Dakaro, Le Mano ar „Formulės E“ elektromobilių lenktynes. Turbūt reikėtų pereiti dirbti į saldainių pramonę, kad temos pasikeistų... Nors, ko gero, vis tiek galiausiai grįžtume prie automobilių – nes jei tau tikrai įdomu, visada rasi ką aptarti. Automobiliai – neišsemiama tema. Šis verslas labai dinamiškas, pavyzdžiui, prieš porą metų „Nissan“ pristatė net aštuonis naujus modelius – tikrai nebuvo nuobodu! Darbas šiame versle toli gražu nėra tik bandomieji važiavimai ir renginiai. Čia daug užkulisinių reikalų. – Kokia naujovė ar technologija jus stebina ir įkvepia pastaruoju metu? – Gyvename laike, kai automobilių pramonė pamažu juda link šimtaprocentės elektrifikacijos ir man labai įdomu stebėti šį procesą. „Nissan“ dar 2009 m. pristatė pirmąjį pasaulyje masinės gamybos elektromobilį „Leaf“, o šiandien visa pramonė juda šia linkme, nes mato augantį

LAMŲ SLĖNIS

visuomenės susidomėjimą. Elektromobiliai žavi aptarnavimo paprastumu – jokių tepalų, filtrų, dirželių, tik baterija ir elektrinis motoras, o kur dar tyla salone ir vairavimo komfortas. Be to, elektromobiliai prisideda prie ekosistemos gerovės, juk aplinkos tarša, ypač didžiuosiuose pasaulio miestuose, yra milžiniška problema. Elektromobiliai ne tik mažiau teršia aplinką – jų baterijos gali būti panaudojamos antram gyvavimo ciklui. Smagu dirbti su elektromobiliu, kuris yra rinkos lyderis, ir stebėti, kaip auga jo populiarumas: šiandien Europoje kas 12 minučių parduodamas naujas „Nissan Leaf“. – Tiesa ar stereotipas, kad automobilio spalva aktuali tik moterims? – Tai skonio reikalas. Vyrai gal dažniau renkasi klasikines spalvas: pilką, juodą, rudą. Nors yra tokių, kurie nori išsiskirti ir įsigyja ryškią mašiną. Kiekvienas žmogus unikalus, o automobilio spalva – tik jo charakterio atspindys. Dažnai spalvos – tai mados reikalas. Štai atsiranda nauja spalva ir staiga visiems jos reikia. O tada ją pakeičia nauja. Aš pats vairuoju bronzos spalvos automobilį, nes tokio dar neturėjau. Esu vairavęs baltą, juodą,

tamsiai violetinį, raudoną, pilką, oranžinį... Dažnai keičiame tarnybinius automobilius ir dažniausiai renkiesi spalvą, kurios dar neturėjai. – Kaip manote, kodėl vyrai ir automobiliai yra toks neišskiriamas tandemas? Kodėl ne moterys? – O kodėl gi ne? Daugybė moterų rimtai domisi automobiliais, dalyvauja lenktynėse ir įvairiuose renginiuose. Žinoma, daugelis jų įsitraukia dėl savo antrųjų pusių, bet kai kurioms tai tampa gyvenimo būdu. O kalbant apie vyrus, sakoma, kad mašinos – jų žaislai. Tačiau tikrai ne visi vyrai yra tokie automobilių fanatikai. Vieni panyra į kompiuterijos pasaulį ir domisi virtualiais dalykais, o kitiems patinka tepaluotos rankos, benzino kvapas, veržliarakčiai ir garažinis gyvenimas. Tai tampa savotišku jų fetišu. Manau, kiek žmonių, tiek pomėgių. Turiu draugų, kuriems už viską įdomiau yra fotografija, kiti neturi automobilio, bet investuoja tūkstančius į kokybišką dviratį, treti neįsivaizduoja gyvenimo be kalnų, dar kiti – be bangų. Kiekvienas – savaip išprotėjęs. Ir automobiliai yra tik viena iš tų beprotybių, vedančių į priekį.

LAMŲ SLĖNIS

Su ledo ritulininku, ilgamečiu Lietuvos ledo rinktinės nariu, „Hockey Punks“ akademijos bendraįkūrėju ir treneriu MINDAUGU KIERU ledo arenoje susitinkame 9 val. ryto, vykstant rytinei treniruotei. „Kai kartą užėjau į čiuožyklą ir pamačiau žaidžiančią vyrų ledo ritulio komandą, taip iš ten ir neišėjau“ – sako Mindaugas nusiimdamas savo šalmą.

ŠVIESI LIETUVOS LEDO RITULIO ATEITIS Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Ledo ritulys

ir tik tuomet gauna lazdas bei mokosi visa kita. Kad išmoktum žaisti, reiTai viena dinamiškiausių koman- kia daug laiko ir kantrybės, bet tai dinio sporto šakų, ją sudaro daug da- padarius, negali nustoti. lių: čiuožimas, ritulio valdymas, smūgiavimas į vartus, perdavimas. Kiek bendrauju su kitomis sporto šakomis Ant ledo – nuo šešerių užsiimančiais draugais, visi pabandę žaisti ledo ritulį sako, jog tai – viena Gimiau ir užaugau Elektrėnuose, sudėtingiausių sporto šakų. kur pro čiuožyklą ramiai praeiti sunKanadiečiai puikiai apibūdina: ku: kiekvienas vaikas ten yra įkišęs „Ledo ritulys prasideda tada, kai iš- nosį. Kai į čiuožyklą užėjau aš, pamamoksti čiuožti.“ Taip pradeda moky- čiau žaidžiančią vyrų komandą – taip tis ir vaikai – metus ar dvejus čiuožia, iš ten ir neišėjau. (Šypsosi). Esu ap-

lankęs daug šalių, tačiau Elektrėnų ledo rūmai man iki šiol yra vieni įspūdingiausių. Nors vaikystėje išbandžiau krepšinį, futbolą, dziudo ir kitas sporto šakas, niekas nepatiko taip, kaip ledo ritulys. Buvo etapas, kai į treniruotes lėkdavom dar prieš pamokas, 7 valandą ryto. Baigęs vidurinę, kaip ir visi sportininkai, studijavau kūno kultūros akademijoje. Baigiau sporto ir turizmo studijas, tad dabar pradėjęs treniruoti vaikus, planuoju grįžti pabaigti trenerio magistro studijas.

LAMŲ SLĖNIS

Profesionalo karjera Karjerą pradėjau Elektrėnų „Energijoje“. Ten visi norėjome žaisti. 21-erių išvykau į Baltarusiją, kur prasidėjo tikroji legionieriaus duona. Pamenu, treniruočių krūvis buvo didelis: ryte čiuoždavome, po to eidavome į treniruoklių salę, kur kilnodavome svarmenis, po pietų ilsėdavomės ir vakare vėl lipdavome ant ledo. Sezono metu buvo tokių etapų, kai dėl nuovargio nebepavykdavo užmigti. Dėl to didelio noro išmokti tekdavo juodai dirbti. Tačiau kaip ledo ritulininkas išmokau daug. Tai buvo mano tramplinas išvykti žaisti į kitas šalis. Po sezono Baltarusijoje sugrįžau į „Energiją“, kuri jau žaidė ir Latvijos ledo ritulio lygoje. Nors anglų kalbos visai nemokėjau, 2004 metais su draugu sėdome į automobilį ir išvykome į Didžiąją Britaniją. Vasarą padirbėjome statybose ir aiškiai supratome: reikia tęsti tai, ką mokame geriausiai, – žaisti ledo ritulį. Nuėjome į ledo ritulininkų atrankas – nuo tada aštuonerius metus žaidžiau ledo ritulį skirtingose Didžiosios Britanijos komandose.

Žaidimo stiliaus panašumai ir skirtumai Lietuvoje ir Baltarusijoje žaidimo stilius panašus – visgi esame kaimynai. O Anglijoje vyrauja kanadietiško ledo ritulio invazija. Ten žaidžiamas Šiaurės

LAMŲ SLĖNIS

Amerikos stiliaus ledo ritulys – kietas, labai vyriškas, ten leidžiamos muštynės, kartais svarbi ne pergalė, o geras pasirodymas prieš žiūrovus. Žinoma, ir anglų kultūra yra kitokia. Galime palyginti elgesį rūbinėje: Lietuvoje rūbinėje visi kalbasi grupelėmis, nors žaidžia vienoje komandoje. O štai Anglijoje visi rėkia, šaukia – nesvarbu, tau 16 ar 35, visi kalbasi kartu. Kartais treneris užėjęs nuramina, pakalba apie ledo ritulį, o tuomet vėl visi puola garsiai dalytis įvairiausiais įspūdžiais. Taip pat ir ant ledo: anglai labai emocingi, nenustygstantys vietoje.

Įsimintiniausios varžybos Per karjerą esu sužaidęs apie 600 varžybų... Įsimintiniausiu žaidimu pavadinčiau kartą, kai 2008 metais Lietuvos rinktinė buvo vos per du įvarčius nuo patekimo į pagrindinį ledo ritulio čempionatą. Tą, kuriame žaidžia rusai, suomiai, kanadiečiai. Žaidėme grupėje, niekas mūsų nežinojo, tačiau patekome į finalą. Jame varžėmės su austrų komanda – nugalėtojas kitais metais turėjo susirungti su Kanados rinktine, o tai yra kiekvieno ledo ritulininko svajonė. Tą finalą atsimenu it vakar: po dviejų kėlinių – lygiosios 3:3, tačiau iš didelio jaudulio pralošėme 5:3. Nežinia, kada Lietuva vėl bus taip arti to, ką pasiekėme tada. Praėjo dešimtmetis, tačiau mes prie tokio rezultato nebuvome dar sykį priartėję net perpus.

LAMŲ SLĖNIS

Ledo ritulys Lietuvoje Labai džiugu, kad ledo ritulys kiekvienais metais tampa vis populiaresnis. Tai atspindi ir vaikų, norinčių lankyti ledo ritulį, skaičius – per penkerius metus jis padvigubėjo. Tiek vaikai, tiek jauniai, tiek profesionalai ir mėgėjai aktyviai žaidžia. Prie to daug prisidėjo Lietuvoje surengti čempionatai. Ir šiemet, balandžio 22–28 dienomis, vyrų pasaulio čempionatas vyks Kaune. Lietuvių komanda nėra paskutinėje grandyje, paskutiniame divizione. Žaidžiame su stipriomis šalimis ir jau trejus metus esame tos grupės bronzos medalininkai. Manau, kad šių metų čempionate žais pastarųjų 10–15 metų geriausia Lietuvos ledo ritulio rinktinė, joje yra ir Dainius Zubrus, Darius Kasparaitis, Mantas Armalis bei kiti geriausi Lietuvos žaidėjai. Tai bus fantastika. Labai laukiame šio čempionato ir jam intensyviai ruošiamės. Už Lietuvos rinktinę žaidžiu jau 18 sezonų. Jei šiemet pateksiu, žaisiu šimtąsias savo varžybas – tai bus Lietuvos rekordas. Už savo šalį žaisti nepaprastai smagu. Per tuos metus su-

pranti, ką reiškia žaisti už Lietuvą, ir stengiesi savo patirtimi pasidalyti su jaunaisiais žaidėjais. „Čia atvažiavai ne pasirodyti, kaip tau gerai sekasi žaisti ir mušti įvarčius. Čia atvykai į rankas paimti vėliavą“, – kartoju jauniesiems žaidėjams. Vienybė yra svarbiausia.

„Hockey Punks“ vyrų ledo ritulio komanda Kažkada su „Hockey Punks“ pradėjome nuo mėgėjų čempionato, o dabar žaidžiame Lietuvos ledo ritulio čempionate. Kiekvienais metais stengiamės stiprinti savo komandą, mūsų rezultatai taip pat gerėja – esame vicečempionai. Iš pradžių visi galvojo, kad „Hockey Punks“ – pankai, mušeikos, tačiau mes skleidžiame visai kitą žinutę. „Hockey Punks“ – tai šeima. Tai komanda, draugai, geroji visuomenės dalis. Rūbinėje prieš varžybas kartojame, kad esame stiprūs tik tada, kai esame vieningi. Mes mylime savo šalį, prieš varžybas giedame himną. Šias vertybes stengiamės perteikti ir vaikams.

Ledo ritulio akademija „Hockey Punks“ pradėjus žaisti Lietuvos čempionate, iškart pradėjome galvoti, jog reikėtų įkurti ir vaikų akademiją. 2014 metais po čempionato buvo jaučiamas pagyvėjimas, todėl nieko nelaukę ir pradėjome akademijos veiklą. Vaikai pradeda treniruotis nuo ketverių penkerių metukų. Nuo tų laikų, kai aš pradėjau mokytis ledo ritulio, stipriai patobulėjo apranga. Būdamas šešerių, gaudavau suaugusio vyro aprangą, patiems reikėdavo susisiūti šarvus, šalmo groteles virindavo vietinis suvirintojas, pačiam tekdavo užsidėti apsaugas. Tada visų barzdos būdavo apskaldytos... (Šypsosi). Tačiau dabar viskas pagaminta profesionaliai, gamykloje. Užsidėjęs apsaugas, ant ledo vaikas jaučiasi itin saugiai. Parkritęs žiūri į mane ir juokiasi. Jam visai neskauda. Dirbti su vaikais sunku, tačiau man labai patinka. Neinu į treniruotes kaip į darbą, bet turiu ateiti pasiruošęs, vaikams atiduoti visą save. Ledo ritulio ateitis Lietuvoje yra labai šviesi.

LAMŲ SLĖNIS

„Čia atvažiavai ne pasirodyti, kaip tau gerai sekasi žaisti ir mušti įvarčius. Čia atvykai į rankas paimti vėliavą“, – kartoju jauniesiems žaidėjams. Vienybė yra svarbiausia.

LAMŲ SLĖNIS

Muštynės

bina, pasveikina kitus už drąsą. Kadangi viskas vyksta su šarvais, tie smūgiai nebūna tokie stiprūs. „NHL“ lygoje anksčiau buvo labai populiaru turėti vieną žaidėją, kuris tik muštynėmis ir užsiimtų – žinoma, jis išeidavo ant ledo, tačiau žaidimui beveik jokios įtakos nepadarydavo.

Ledo ritulys yra kietas žaidimas. Profesionalų varžybose muštynės dažniausiai yra it chaoso sureguliavimas. Kai atsiranda koks nors nesutarimas tarp komandų, abiejų komandų geriausi mušeikos išsiaiškina reikalus, ir po to visi vėl grįžta prie to, ko susirinko, – ne muštynių, o ledo ritulio. Šiaurės Amerikoje nuo mažens Traumos ir pralaimėjimai mokoma, jog muštynės leidžiamos tik suaugusiųjų sporte, ir tai yra komanKalbant apie skaudžius pralaimėdos prieš komandą išsiaiškinimas – jimus, priklausomai nuo to, kam prajokių asmeninių santykių. Dažnai bū- lošei, komandos bendražygius stenna, kad po muštynių žaidėjai apsika- giesi palaikyti skirtingai. Jei pralošei

LAMŲ SLĖNIS

prieš stiprią komandą, tada giri, sakai, jog atidavėme viską, ką galėjome, tačiau varžovai buvo stipresni. Jei pralaimi prieš silpnesnę komandą, „duodi malkų“ ir sakai, jog turime daryti viską, kad tai nepasikartotų. Prieš visas komandas turi nusiteikti vienodai gerai. Sunkiau yra gavus traumą atsigauti pačiam. Esu patyręs tokių traumų, kad 8 mėnesius negalėjau sportuoti. Būna sunku reabilituotis ir per anksti nesugrįžti į aikštelę. Svarbu neskubėti, jausti savo kūną. Šiame sporte turi būti psichologiškai pasiruošęs įvairioms žaidybinėms situacijoms.

Jamieson „Power For Men“ vyrams, 90 tab. Kruopščiai parinktų vitaminų bei mineralų derinys specialiai vyrams. Dėl skirtingo gyvenimo būdo vyrai išeikvoja daugiau energijos nei moterys, todėl vyrų organizmui reikia didesnio elementų kiekio.

Turtinga sudėtis. Šio komplekso sudėtyje yra ne tik įprastas vitaminų ir mineralų derinys, sudėtyje papildomai yra unikalių medžiagų:

plėvėtosios kulkšnės šaknų, valgomojo česnako svogūno, papras-

tojo kviečio lapų, agurklės miltelių; plačiosios turneros lapų, vynuo-

gių sėklų, dviskiaučio ginkmedžio lapų, gulsčiosios serenojos uogų,

noidai, saulėgrąžų aliejus, inozitolis, dl-metioninas, Bromelainas,

Maisto papildas

Papainas, Amilazė, Lipazė, Celiuliazė, Taurinas, Likopenas.

Maisto papildas

daugiažiedės rūgties šaknų ekstrakto. Citrusinių vaisių bioflavo-

Maisto papildas

pipirmėtės lapų, juodojo eleuterokoko šaknų, skambalėlių šaknų,

Jamieson „Wild Salmon“ žuvų taukai 1000 mg, 90 kaps.

Jamieson „Magnis tirpusis“, 200mg, 10 tab.

Jamieson „Kalcis su vitaminu D3“, 500 mg, 90 tab.

„Jamieson“ žuvų taukai yra išgauti iš laisvai

Net 200 mg Mg vienoje tabletėje.

Net 500 mg kalcio karbonato vie-

namų) lašišų, sardinių, ančiuvių taukų. Riebio-

palaikyti normalią kaulų ir rau-

Tik 1 tabletė per dieną.

vandenyne plaukiojančių (ne veisyklose augi-

sios rūgštys yra gryninamos naudojant švelnų molekulinės distiliacijos procesą, kurio metu

pašalinami visi mikro teršalų likučiai. Jamieson nenaudoja etilo esterio žuvų taukų formos.

Magnis ir vitaminas D padeda menų būklę.

Citrusinių vaisių skonio pu-

tojančios tabletės. Sudėtyje

papildomai yra vitaminų K ir D.

noje tabletėje.

Pakuotės užtenka 3 mėnesiams!

Kalcis reikalingas normaliai kaulų

bei dantų būklei palaikyti, padeda palaikyti normalią raumenų veiklą.

Svarbu įvairi subalansuota mityba bei sveikas gyvenimo būdas. Maisto papildas nėra maisto pakaitalas. „Jamieson“ produktų rasite „Gintarinė vaistinė“, „Norfos vaistinė“, www.gintarine.lt Daugiau informacijos apie produktus www.jamieson.lt

LAMŲ SLĖNIS

Nors sportas jam visada patiko – krepšinį, futbolą, rankinį ir lengvąją atletiką išbandė dar mokyklos suole – didelių pretenzijų šioje srityje jis niekada neturėjo. Prieš pusantrų metų į sporto salę didžėjus, renginių vedėjas ir organizatorius JONAS NAINYS užsuko turėdamas aiškų tikslą – priaugti keletą kilogramų. Tačiau šiandien sporto salė ir ten tvyranti atmosfera jam reiškia kur kas daugiau. Tai – gera savijauta ir būdas nuraminti vidinį chaosą, nepakeičiamas energijos šaltinis, ryžto ugdymas ir tiesiog dar vienas malonumas.

GEROS SAVIJAUTOS PILIULĖ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: „Nike“ archyvas

– Jonai, papasakok, kada ir kaip prasidėjo tavo draugystė su sportu ir aktyviu gyvenimo būdu? – Gyvendamas Pasvalyje, vos tik baigdavosi pamokos, iškart galvodavau, ką veikti toliau. Lankiau visus miestelyje įmanomus būrelius: rankinį, lengvąją atletiką, krepšinį, futbolą, dailę, šokius, fotografiją, etnokultūros būrelį. Namo sugrįždavau tik vakare. Man būdavo įdomu išbandyti skirtingas veiklas, norėdavau atrasti sau artimiausią. Sporto srityje didelių pasiekimų niekada neturėjau, buvau labai smulkaus sudėjimo. Nepaisant to, man patiko krepšinis, jį žaisdavau ir būrelyje, ir mo-

kykloje, ir namuose. Įstojęs į universitetą, pradėjau kilnoti svarmenis. Man nelabai sekėsi, neturėjau reikiamų duomenų, kad galėčiau daug pasiekti. Žiūrint į mūsų giminės medį, visi Nainiai yra gana smulkaus sudėjimo. Visada norėjau šį barjerą perlipti. Anksčiau visad svėriau 70 kg, tačiau dabar sveriu 77 kg. Visa tai – trenerio dėka. Jis sudėliojo mitybos ir sporto programą, tada pradėjau nuolat sportuoti. Tai darau jau pusantrų metų.

tik Lietuvos komandų, tačiau ir NBA varžybas, esu lankęsis rungtynėse. Pažįstu nemažai Lietuvos rinktinėje žaidžiančių krepšininkų, NBA žaidžiančius Joną Valančiūną, Mindaugą Kuzminską. Labai džiaugiuosi, kad savo aplinkoje turiu su sportu susijusių žmonių – taip daug sužinau apie krepšinį. Būdamas Los Andžele susipažinau su vieninteliu lietuviu, dirbančiu NBA teisėju. Pradėjome bendrauti, jis man papasakoja savo darbo užkulisius. Man labai įdomu. Mėgstu pažiūrėti futbolą, dailųjį čiuožimą. – Kokios sporto šakos tau pačiam Domiuosi labai įvairiomis sporto šamieliausios? komis, o sporto kanalas – tikrai daž– Esu krepšinio fanas. Stebiu ne nas svečias mano namuose.

LAMŲ SLĖNIS

– O kokius tikslus sau išsikeli sportuodamas? Koks tavo didžiausias motyvacijos šaltinis? – Aš noriu būti sveikas, turėti sveiką kūną. Anksčiau mažai sportuodavau, valgydavau bet kokį maistą, gerdavau mažai vandens. Nieko nežinojau, kas yra sveika gyvensena. Bėgant metams rūpintis savimi tapo madinga, pamažu mus ima veikti aplink esanti informacija. Savaitgalį buvau išvykęs į Airiją, ten surengiau kelis koncertus, o iškart sugrįžęs norėjau eiti sportuoti. Sportas man – kaip vaistas, padedantis jaustis gerai. Tai jau tapo įpročiu – labai tuo džiaugiuosi. – Ar sportą lydi ir kiti sveikesnės gyvensenos įpročiai? – Po treniruotės kurį laiką medituodavau, dešimt ar penkiolika minučių treneris pasakodavo tam tikrus dalykus, o aš turėdavau atsipalaiduoti, užsimerkti ir juos įsivaizduoti. Bėgant laikui (man dabar yra trisdešimt ketveri), supratau, kad yra daug skirtingų technikų, padedančių kūnui ir protui būti laimingesniems. Nesakau, kad tapsiu jogos ar meditacijos aktyvistu. Man tiesiog norisi atrasti įdomių dalykų, kurių dar nesu išbandęs, ir taip nuo dienos darbų nuraminti galvą. – Kaip tau pavyksta įtemptoje dienotvarkėje atrasti tam laiko? – Aš neturiu nuolatinių griežtų darbo valandų. Mano darbotvarkė gana sudėtinga, tačiau kartu ji – pakankamai laisva. Stengiuosi gerai išsimiegoti, tad miegu iki 9 val. ryto. Dienos metu galiu būti bet kur, kur galiu atrašinėti laiškus, neturiu griežto tvarkaraščio. Dėl to dažniausiai sportuoju dieną. Savaitės pabaiga – aktyvesnis metas, tada būna nemažai renginių, filmavimų. Atrodo, kad laisvo laiko nėra, bet iš tiesų reikia tiesiog geriau suplanuoti savo valandas. Savo laiką planuoju taip, kad gerai išsimiegočiau, rasčiau kada bent tris kartus per savaitę pasportuoti, galėčiau valgyti kokybišką ir gerą maistą. Toks gyvenimo būdas man suteikė daug laimės ir jėgų. Supratau, kad jei neskirsiu savo kūnui pakankamai dėmesio, vėliau, sulaukęs šešiasdešimties, nebebūsiu toks produktyvus. Labai bijau sulaukti vyresnio amžiaus ir būti nežingeidus, nieko nebenorėti. Dėl to dabar stengiuosi palepinti savo kūną.

LAMŲ SLĖNIS

– Bet juk sportas paskatina ir vidinius pokyčius, tiesa? Kaip aktyvus gyvenimo būdas padeda darbe, šeimoje? – Nusprendus priaugti kelis kilogramus, šis sprendimas iš tavęs reikalauja ir veiksmų vėliau. Turi išmokti laikytis grafiko, valgyti penkis kartus per dieną. Atsiranda tam tikra disciplina, o tam reikia ryžto, užsispyrimo. Pasiekęs tikslą, jautiesi gerai psichologiškai, džiaugiesi, kad nepalūžai, ir imi siekti kitų tikslų. Sporte iškeltų tikslų įgyvendinimas užgrūdina tave disciplinuotai tvarkytis kitose veiklose: darbe, šeimoje, santykiuose. Manau, kad tvarka galvoje turėtų būti išugdyta dar vaikystės metais: eini į mokyklą, ruoši pamokas. Bet aš nebuvau tas mokinukas, kuris labai atsakingai ruošdavo pamokas. Dabar suprantu, kad tai svarbu ne dėl pačio medžiagos išmokimo savaime, o dėl įpročio ugdymo. Tai padeda susitvarkyti su galvoje tvyrančiu chaosu. Taip pat ir sportas. – O kaip išsiugdyti įprotį sportuoti, kaip įveikti tinginystę? – Esu skaitęs, kad pradėjus sportuoti, reikia tai daryti bent du mėnesius. Pradžia būna lengva, juk tau viskas įdomu. Po kelių savaičių rezultato nesimato, kūnas įpranta, o motyvacija pradeda kristi. Prisimenu, pirmuosius du mėnesius sportavau sukandęs dantis, tačiau dabar sportas man nebe kančia, o geros dienos pradžia. Tai tapo įpročiu. Žinau, kad pasportavęs jausiuosi gerai. Žinoma, rezultatų nematyti taip greitai, kaip norėtųsi. Su treneriu sportuoju jau pusantrų metų, bet ant pjedestalo pasirodyti dar tikrai negaliu. Vis dėlto aš pasikraunu geros energijos, o tai svarbiausia. – Kokie tavo 2018-ųjų didžiausi su sportu susiję tikslai? – Norėčiau priaugti dar keletą kilogramų. Treneris sakė, kad dabar vykdysime intensyvią trijų mėnesių programą – turėsiu laikytis griežtų įsipareigojimų, tačiau kūnas pradės keistis. Tai man labai įdomu. Aš tikrai nesu ir nebūsiu sportininkas, man tiesiog patinka sporto salėje leisti laiką. Joje susidariusi bendruomenė: čia atėję žmonės ne tik sportuoja, bet ir sprendžia įvairius klausimus, kalbasi. Tai tiesiog dar vienas gyvenimo malonumas.

LAMŲ SLĖNIS

Laisvė – tai ne dokumentas, o galimybė dalintis savo mintimis. Būtent todėl dizaino agentūra „Folk“ sukūrė „Signato“ – Lietuvos Nepriklausomybės Akto pagrindu sukurtą visiems laisvai prieinamą ir daugiau nei 450 skirtingų simbolių turintį šriftą. „Tikiu, kad „Signato“ taps įrankiu švęsti ir dalintis laisve kiekviename žodyje“, – sako IGNAS KOZLOVAS, dizaino agentūros „Folk“ kūrybos vadovas ir vienas iš projekto iniciatorių. Beje, nuo šiol lietuviai – pirmoji tauta, turinti nacionalinį šriftą.

LAISVĖS JAUSMAS – KIEKVIENAME ŽODYJE Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas, dizaino agentūros „Folk“ archyvas

LAMŲ SLĖNIS

– Ignai, papasakok apie šį projektą. Kaip gimė jo idėja? – Projekto idėja gimė beveik prieš metus – kai buvo rastas 1918 m. vasario 16-ąją pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. Nurimus ažiotažui visuomenėje išaiškėjo, jog Nepriklausomybės Aktas yra Vokietijos nuosavybė ir Lietuvai gali būti tik paskolintas. Tuomet pagalvojau, jog pats aktas kaip popieriaus lapas nieko nereiškia – jis tik įprasmina Lietuvos laisvės idėją. Norėjau rasti būdą, kuris padėtų šiai idėjai atgimti kiekvieno mūsų žodžiuose. Tikiu, kad dizainas gali prisidėti prie žmonių problemų sprendimo, o tai buvo savotiška visos tautos problema. Iš pradžių norėjau suskaitmeninti rankraštį ir pasidalinti šia žinia su aplink mane esančiais žmonėmis. Vis dėlto idėjai buvo lemta užaugti. Šriftu „Signato“ bus galima naudotis dviem būdais: nemokamai parsisiųsti į kompiuterį arba tapti šių laikų signataru ir iki kovo 11-osios projekto svetainėje pasirašyti savo nepriklausomybės deklaraciją. Tai padaryti kviečiami šalyje ir už jos ribų gyvenantys lietuviai, o visi parašai specialiai suprogramuoto roboto pagalba nuguls į knygą. Juk žodis „deklaracija“ – tai lyg pažadas, įsipareigojimas. Prieš šimtą metų savo įsipareigojimus kovoti už Lietuvos laisvę davė dvidešimt drąsių vyrų, tą patį kitomis aplinkybėmis pareiškė kovo 11-osios signatarai. Vis dėlto valstybė yra gyva ir turi ateitį tol, kol tokiais įsipareigojimais ir jų vykdymu gyvename kiekvienas mūsų, kasdien. Signatarais esame kiekvienas mūsų, kuris dirba,

LAMŲ SLĖNIS

galvoja ir kuria Lietuvai, nepriklausomai nuo savo geografinės būsenos ar šaknų. Tad labai kviečiu pasirašyti, prisiminti ir tapti gražaus įsiamžinimo dalimi. Tokiu būdu Lietuva taps daugiausiai Nepriklausomybės signatarų turinčia valstybe pasaulyje. Kiekvienas esame nepriklausomas, gal tik kartais tai pamirštame. „Signato“ atsirado tam, kad tai primintų. Prie šio projekto neatlygintinai prisijungė daugybė nuostabių žmonių. Ne kiekvienam komerciniam projektui pavyksta surinkti tokią profesionalų komandą. Turbūt jų užsidegimas ir atsidavimas buvo pagrindinis iniciatyvos augimo variklis. – Su kokiais sunkumais susidūrėte projektą kurdami? Apskritai, kaip atrodo pats šrifto kūrimo procesas? – Pradžioje susidūrėme su problema: vasario 16-osios akte nebuvo panaudoti visi reikalingi simboliai – raidės ir skaičiai. O ir autorystės versijos buvo kelios. Vis dėlto surizikavome: pradėję dirbti laikėmės nuomonės, kad rankraštis parašytas Jurgio Šaulio ranka. Nagrinėjome kitus jo rašytus dokumentus, o kai kur teko pasitelkti ir fantaziją. Šiai versijai pasitvirtinus lengviau atsikvėpėme. Vėliau – teisinės subtilybės, J. Šaulio palikuonių paieškos. Pasirodo, jog „Signato“ yra ir teisinis precedentas – mes skaitmenizavome ne autorinį kūrinį, o įgūdį, kuriuo yra laikoma rašysena. Šriftas buvo kuriamas beveik keturis mėnesius, šį darbą patikėjome profesionalui Eimantui Paškoniui. Jis sukūrė ir pasaulyje gerai žinomą šriftą

LAMŲ SLĖNIS

„Neris“. „Signato“ turi daugiau nei 450 simbolių. Siekiant išsaugoti autentiškumą buvo perpaišyta po kelias tų pačių raidžių versijas, visai kaip rašant ranka. Todėl net renkant raides kompiuteriu tas pats žodis atrodys skirtingai. Vienu momentu supratome, kad šriftas turbūt niekada nebus baigtas, tačiau šiandien turime tobuliausią jo versiją. Turbūt kokią šešiasdešimt kažkelintą. (Šypsosi). Nusprendę, jog kviesime visus lietuvius tapti signatarais, parsisiuntėme robotą, kuris galėtų su parkeriu preciziškai perrašyti šiuos parašus ant popieriaus. Tuo metu nė nenutuokėme, kaip tai bus sudėtinga techniškai. Vis dėlto, kai labai nori ir stipriai tiki, viskas yra įveikiama.

interesų, politikos ar susiskaldymo. Mes norime, kad „Signato“ turėtų būtent tokią reikšmę, taptų įrankiu dalintis ir švęsti Lietuvą bei laisvę. Tapimas šių laikų signataru įprasmina mintį, jog visi pavadinimai, titulai ar oficialūs dokumentai patys iš savęs nieko nereiškia – mes visi savo darbais, mintimis ir žodžiais kasdien kuriame Lietuvą. Juk ir „Signato“ – tai tik linijų rinkinys, kompiuterinis kodas, tačiau mes suteikiame jam prasmę ir paskirtį. Mums labai svarbus globalios Lietuvos motyvas. Norime, kad „Signato“ ir jo naudojimas sutelktų visus lietuvius, nesvarbu, kur jie begyventų, iš kur būtų kilę.

jei idėja gera – žmonės ją pritaikys. Šriftą reprezentaciniais tikslais sutiko naudoti Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir užsienio reikalų ministerija. Mes labai tuo džiaugiamės. Būtų puiku, jei taip paprastai ir organiškai „Signato“ taptų oficialiu Lietuvos reprezentaciniu šriftu. Juk jis turi tokią didelę ir svarbią simbolinę reikšmę. Pasaulyje yra šalių, susikūrusių sau oficialius šriftus, tačiau tai labiau primena revoliuciją nei darnią evoliuciją, vystant ir įprasminant tai, ką jau turime. Maloniai kviečiame kitas iniciatyvas integruoti „Signato“ į savo turinį. Projektų tokia daugybė, tad būtų labai gražu, jei atsirastų kažkas, kas juos riša. Tikiu, jog „Signato“ gali tapti tokiu įrankiu.

– Kokią ateitį įsivaizduojate šiam – Lietuviai – pirmoji tauta, turin- šriftui? Kur jis galėtų būti naudoja– Kokius pačius svarbiausius žoti nacionalinį šriftą. Kokią reikšmę mas? Galbūt planuojate projekto tą- džius norėtumėte užrašyti šiuo šriftu? jis turi jums patiems? są, tolimesnius etapus? – Kartais mums nepavyksta susi– Šriftas – tai lyg kalba, ji yra virš – Leisime projektui gyventi. Tikiu, kalbėti, tad gal susirašykim?

ATSISIŲSKITE SIGNATO ŠRIFTĄ

LAMŲ SLĖNIS

Klausantis drabužių dizainerės REDOS PAULOS pasakojimo ir išvydus jos klasikinius 1920-ųjų siluetus, apipintus ledinių bangų mūšos detalėmis, galvoje kaipmat ima ryškėti milžiniškų bangų ir kaustančio šalčio vaizdiniai. Jos naująją kolekciją „Gražus pavasaris“ įkvėpė proprosenelės ranka rašyto laiško ištraukos, kuriose pasakojama apie tai, kaip jos šeima tapo „Titaniko“ tragedijos liudininkais.

„MANO ŠEIMA – „TITANIKO“ TRAGEDIJOS LIUDININKAI“ Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Portreto nuotraukos: Reda Mickevičiūtė; makiažas: „Glow makeup Lietuva“

– Reda, tikriausiai tau „Titanikas“ – ne tik Holivudo ekranizacija. – Tikrai ne. „Titanikas“ man asocijuojasi su mano šeimos – proprosenelių – istorija. Pamenu, kai vaikystėje per televiziją rodydavo „Titaniką“, močiutė visada kviesdavo mus ir pasakodavo savo prisiminimus, tačiau tuo metu jie man nekėlė didelio susidomėjimo. Tai pasikeitė stipriai suprastėjus mano senelio sveikatai – tuomet mamos paprašiau surasti senus močiutės išsaugotus nuotraukų albumus. Viename jų radau apie 1920 metus

darytą savo proprosenelių nuotrauką, prie kurios gulėjo ranka rašyta teksto skiautelė. Joje galėjai perskaityti keletą žodžių: „baisi audra“, „aptrauktas švinu“, „poliarinės salos“, „sunkus inkaras“... Raidės buvo apvalios, pagalvojau, kad tai gali būti mano prosenelės raštas. Tuomet prisiminiau savo močiutės pasakojimus ir supratau, kad tai tikriausiai mano proprosenelės prisiminimai apie 1912 m. įvykusią „Titaniko“ laivo tragediją. Jie patys „Titaniku“ neplaukė: kai laivas atsitrenkė į ledkalnį, visiems ap-

linkui buvusiems laivams buvo išsiųstas SOS signalas. Mano spėjimais, proprosenelės šeima plaukė vienu tokių laivelių, pasiekusiu įvykio vietą po 4–6 valandų. Taip jie tapo „Titaniko“ istorijos liudininkais. Tą naktį sušalo 1500 žmonių – mano proprosenelė pasakojo, jog viskas atrodė kaip „žmonių šaltiena“. Tiek aš žinau – močiutės, kuri išsaugojo proprosenelės prisiminimus, deja, nebėra, nebėra ir giminių, kurie galėtų papasakoti, kodėl proprosenelė plaukė į Niujorką ar kaip ji ir jos šeima, būdami paprasti valstiečiai, gavo bilietus.

LAMŲ SLĖNIS

– Tiesiog neįtikėtina. Ir visa ši istorija virto į tavo kolekciją „Gražus pavasaris“? – Būtent. Tai buvo labai didelis atradimas, kadangi prieš tai šeimos istorija nuodugniai nesidomėjau. Visi tie ant laiško ištraukos skiautelės rasti žodžiai pasufleravo kolekcijos temą, nuotaiką, spalvyną, o toji albume rasta nuotrauka, prie kurios ir buvo teksto ištrauka, inspiravo būsimus kolekcijos derinius. O ant rastos laiško skiautelės kitos pusės buvo parašyti du žodžiai: „Gražus pavasaris“. Taip gimė ir kolekcijos pavadinimas. – Papasakok apie „Gražų pavasarį“. Kokius siluetus, medžiagas naudojai? Ką šia kolekcija stengeisi perteikti? – Norėjau, kad mano kolekcija būtų labai asmeniška, stengiausi išlikti sąžininga sau ir savo kūrybai, todėl nesižvalgiau į tai, kokią aprangą dėvėjo „Titaniko“ keleiviai. Prie teksto ištraukos rasta nuotrauka buvo mano proprosenelių vestuvių nuotrauka. Mano proprosenelio vestuvinio kostiumo ansamblis – jo maža apykaklė, keturių sagų užsegimas, eglutės pynimo vilnos audinys ir apvali marškinių apykaklė. Proprosenelė vilkėjo suknelę pūstomis rankovėmis, ilgą veliumą, daug nėrinių ir milžinišką kaspiną – visa tai atsikartojo ir mano kolekcijoje. Įkvėpimo kitiems modeliams sėmiausi ir iš kitų tame albume rastų fotografijų. Tai buvo apie dešimt 1915–1920 m. darytų nuotraukų. Kolekcijoje panaudojau bazinius klasikinius to laikmečio siluetus, kuriuos vėliau apipyniau specialia gofravimo technologija pagamintų bangų motyvais. Tos rankų darbo „bangos“ suteikia drabužiams judesio įspūdį – jos tarsi užlieja, apsivynioja, traukia, yra it priešprieša klasikiniam stiliui, kolekcijai suteikia futurizmo elementų. Praeitis man yra labai įdomi, tačiau tuo pačiu mane labai traukia ir ateitis. Manau, jog taip yra todėl, kad ateitį visuomet įsivaizduoju labai tobulą – visada noriu tobulėti, į šį procesą įtraukti aplinkinius.

100

LAMŲ SLĖNIS

Kolekcijos nuotraukos: Andrius Staniulis Modelis: Rugilė Ivanauskaitė Makiažas: Donata Šimkevičiūtė

LAMŲ SLĖNIS

101

– Ar kurdama kolekciją rėmeisi tik atrastu proprosenelių laišku, ar rinkai informaciją apie „Titaniko“ nelaimę ir kituose šaltiniuose? – Informacijos ieškojau ir įvairiuose amerikietiškuose tinklapiuose, skaičiau ne vieną knygą. Lietuvių autoriai šia tema yra išleidę knygą „Titaniko“ lietuviai“. Ten ieškojau informacijos, kokiu laivu mano giminaičiai galėjo plaukti. Buvau kaip detektyvė, tačiau, kaip minėjau, paklausti, ar mano spėjimai teisingi, jau nebėra ko. Pačiu „Titaniko“ laivu plaukė trys lietuviai: vienas jų priklausė įgulai, kitas buvo kunigas, o trečiasis buvo lietuvių-žydų kilmės keleivis. Deja, nė vienas jų neišgyveno. – Esi sakiusi, jog tavo tikslas – kviesti žiūrėti į tavo kūrybą ne tik kaip į pramogą, bet skatinti ir mąstyti. – Būtent šia kolekcija skatinu atsigręžti į savo artimuosius, šeimą, įvykius, kurie galėjo nulemti tam tikrą elgesį, įdėmiau pasidomėti vienokio ar kitokio įvykio priežastimis, mylėti savo šeimą, aplinką ar kaimyną, neteisti nežinant jų istorijos. Manau, kad kiekvienas dizaineris į savo kolekciją turėtų įpinti asmeninių dalykų, nes tik tada ji atrodys tikra, nesuvaidinta ir reikšminga. Tik tada išliksi tikras prieš patį save. – Todėl tave domina asmeninės temos, tava šeimos istorija? – Mane labai domina įvairūs mano giminaičių išgyvenimai. Vienas jų – mano senelio tremtis į Sibirą. Senelio šeima tremtyje gyveno 10 metų. Taip pat mane jaudina mano tėčio karinė tarnyba Sevastopolyje. Visados įdėmiai klausausi jo pasakojimų, mėgstu vartyti to meto nuotraukų albumus. Įdomu, kad tais laikais jūrininkai albumus klijuodavo slaptai, naktimis. Supratau, jog mano tėčiui buvo svarbu atmintyje išlaikyti ne tik pasakojimus, bet ir vaizdinę informaciją. Jis sugebėjo tuos albumus įvyniojęs tarp paklodžių slapčia parsiųsti namo, į Lietuvą. Tokius prisiminimus būtų įdomu susieti su kūryba.

102

LAMŲ SLĖNIS

103

104

LAMŲ SLĖNIS

105

– O kas iš pat pradžių į tą kūrybą tave paskatino nerti? – Kiek save prisimenu, visada mėgdavau eskizuoti. Esu radusi eskizų, kuriuos piešiau būdama trylikos. Girdėjau, kaip Juozas Statkevičius viename interviu pasakojo, kad teta jam atsiųsdavo drabužių iš JAV – giminaičiai iš Amerikos ir man atsiųsdavo ne tik drabužių, bet ir įvairiausių audinių. Esu radusi labai įdomų savo močiutės pusseserės laišką močiutei, parašytą šiek tiek laužyta lietuvių kalba: „Įdėjau tau tris jardus gėlėto krompleno – bus tau gėlėta suknelė.“ (Šypsosi). Augdama matydavau, kaip mama ir močiutė iš gautų audinių siūdavo drabužius sau, o aš su sese mėgdavau iš už Atlanto gautus drabužius patobulinti pagal savo poreikius ir skonį. – Vadinasi, nuo mažens buvai kūrybiška. O kaip tau pavyksta sužadinti kūrybiškumą šiandien? – Kai užčiuopiu įdomią temą, iš pradžių norisi nieko kita neveikti, tik ją vystyti, dirbti, tačiau po kiek laiko viskas aprimsta. Tuomet reikia save motyvuoti, netingėti, nepasiduoti ir tiesiog dirbti. Iš tikrųjų, kuriant „Gražų pavasarį“ būdavo tokių dienų, kai reikėdavo save skatinti, tačiau po sunkiausių darbo dienų pamatyti rezultatai atpirkdavo visą nuovargį. Mano vyras labai palaiko mano kūrybą. Būna tokių momentų, kai aš savimi nebetikiu, bet jis ragina siekti savo tikslų ir eiti pirmyn. – Ar viską modeliuoji ir siuvi pati? – Pati modeliuoju, o mano idėjas įgyvendina siuvimo meistrų komanda. Manau, kad kiekvienas turi dirbti savo darbą. Galbūt iš pradžių atrodo, jog tai didelė investicija – juk reikia išlaikyti ir meistrus. Vis dėlto man atrodo, kad viską darant pačiam lengva prarasti kūrybiškumą. Esu bandžiusi abu variantus, tačiau darbas su komanda man pasirodė tinkamesnis.

106

LAMŲ SLĖNIS

107

Kolekcijos nuotraukos: Andra Bu Makiažas: Monikita Bloom Modelis: Gabrielė Sodonytė

– Tavo studija yra Prienuose, pati gyveni Birštone. Ar Birštono ramybė padeda kūrybai? – Aš kilusi iš mažo miestelio Joniškio rajone. Esu gyvenusi ir Kaune, ir Vilniuje, o į Birštoną mane atvedė meilė: Birštone gyveno mano vyras, kuris ir įkalbėjo mane čionai kraustytis. Prireikė laiko, kol susigyvenau su ramybe, tačiau dabar kiekvieną dieną randu pliusų, kodėl čia gyventi ir kurti yra gera. Birštone ir Prienuose tvyranti ramybė padeda suprasti, jog turiu susikoncentruoti į kūrybinį procesą ir dirbti. Dažnai vykstu į Vilnių ir Kauną, daug draugų ten gyvena, tačiau čia man ramu, galiu kurti be trukdžių ir triukšmo. Pastebėjau, jog didžiuosiuose miestuose yra daugiau draugų, daugiau šnekų ir mažiau darbų... (Šypsosi). – Žinau, jog kuri ir gražiausius paltus. – Bendradarbiauju su „Coat Creators“ prekės ženklu, esu viena iš jų kūrybinės komandos narių. Paltus kurti taip pat labai įdomu – juolab dėl to, kad Lietuvoje moterys juos dėvi 9 mėnesius per metus! – O kokius drabužius tau patinka kurti labiausiai iš visų? – Turbūt sukneles... Truputį futuristines, tokias, kurios kurtų judesio, keistumo jausmą. Manau, kad keistumas yra naujoji tendencija. Juk tai, kas labai gražu, šiais laikais jau nebeįdomu. – Vadinasi, netrukus tavo kūryboje išvysime kažką keisto? – Šiuo metu kuriu savo vasaros kolekciją – manau, kad joje tikrai išvysite kažką gaivaus, lengvo ir – taip – keisto! (Juokiasi).

108

LAMŲ SLĖNIS

109

110

LAMŲ SLĖNIS

Prieš daugiau nei dvidešimtmetį jis turėjo nedidelę juodą knygelę, į kurią rašydavo obuolių pyrago, žagarėlių ir tinginio receptus. Panaši juoda knygelė jo kišenėje guli ir šiandien, tačiau receptai joje – kiek sudėtingesni. Pasakodamas savo istoriją „Esperanza Resort & SPA“ restorano vyriausiasis virtuvės šefas JUSTINAS KAPKOVIČIUS prasitaria apie jau penkerius metus dėliojamą knygą ir šypteli: „Toks jau dalykas yra virtuvė – ji įtraukia“.

„PAVARS“ DIENORAŠTIS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

– Justinai, papasakokite, kokie produktai karaliauja jūsų virtuvėje šaltuoju metų laiku? – Mūsų virtuvėje visus metus karaliauja geriausia, ką galime gauti iš viso pasaulio. Turime produktų, kuriuos naudojame bene vieninteliai visame Baltijos regione. Tai bandome parodyti ir restorano svečiams – atskleidžiame jiems geriausias produktų savybes, papasakojame, kaip jie užauginti. Galime pasigirti veršiena iš Tirolio, ėriena iš Pirėnų. Vieną dieną žuvis gali gulėti ant prekystalio Prancūzijos turguje, o kitą – atkeliauti į mūsų virtuvę. Aš, kaip virtuvės šefas, labiausiai akcentuoju gerą produktą. Dabar labai plačiai naudoju lapinius kopūstus – mėgstu ruošti itališkus bulvių virtinius su lapiniais kopūstais „gnocchi“. Tai paprastas, bet labai ska-

nus patiekalas. Šiltuoju metu auginame nuostabų daržą, tad žiemą naudojame daug puikių vasarą primenančių produktų – esame išsivirę uogienių, prisišaldę uogų, prisikonservavę daržovių. – Ar jau galvojote, ką šį pavasarį auginsite savo darže? – Artėjant pavasariui suplanuojame, kur ir ką sodinsime, kokias uogas, daržoves, prieskonius auginsime. Nesu užkietėjęs daržininkas, tačiau šis darželis – didelė mano aistra. Yra daug subtilybių, kurias reikia žinoti prieš įsitaisant daržą. Tarkime, negali auginti agurkėlių du metus iš eilės toje pačioje lysvėje, nes derlius bus prastas. Kad vasarą galėtume skinti šviežių braškių derlių, jas turime pasodinti rudenį. Žinoma, planuojame, ką auginsi-

me, tačiau sunku suplanuoti, ką užauginti tikrai pavyks. Praėjusi vasara buvo labai lietinga, tad mintis užauginti cukinijų, aguročių ir moliūgų nuskendo tame lietuje – šioms daržovėms buvo per šlapia. Be to, ežere gyvena šeimynėlė gulbių, kurios visą vasarą mane terorizavo ir niokojo daržą. Įpusėjus vasarai pastatėme tvorelę, bet gulbės nėra tokios kvailos, kaip gali pasirodyti. (Juokiasi). Praėjusiais metais užauginome 500 kilogramų įvairių rūšių serbentų, braškių, aviečių. Prisistatėme šimtą trilitrinių stiklainių marinuotų daržovių: šparaginių pupelių, baltųjų ridikų, kaliaropių. Patys džioviname prieskonines žoleles, česnakus. Labai norėtųsi užauginti egzotiškų produktų, mikrožolelių, tačiau jiems mūsų klimatas per daug nenuspėjamas.

LAMŲ SLĖNIS

111

– Savo karjerą virtuvėje pradėjote prieš 12 metų. Kaip prisimenate šį laikotarpį? – Pirmasis mano darbas virtuvėje – indų plovėjo darbas Škotijoje. Pradėjau jį, kad užsidirbčiau studijoms. Virtuvės šefas po truputį kalbino į tai pažiūrėti rimčiau ir taip per metus į galvą įskiepijo idėją, kad virtuvė gyvenime gali užimti ir gerokai svarbesnę vietą. Pradėjau dirbi virėju, pamažu kilau pareigose – na, o dabar mudu sėdime prie šio stalo. – Pirmą kartą vyriausiuoju virėju tapote dirbdamas nedidelio viešbutuko Nordfjordeide, Norvegijoje, restorane. Kaip skandinaviška maisto kultūra skiriasi nuo lietuviškosios? – Didžioji dalis norvegų moka anglų kalbą, bet nemėgsta jos vartoti, tad teko pramokti norvegiškai. Darbas ten buvo pirmasis mano kaip virtuvės šefo laiptelis. Vėliau sugrįžau į Lietuvą. Palyginti su norvegais, lietuviai – labai įnoringi ir reiklūs svečiai. Norvegijoje viskas kiek paprasčiau. Būdavo situacijų, kai žiemą užsnigdavo kelią, o mes dvi savaites negaudavome pieno. Tekdavo ateiti pas svečius ir mandagiai atsiprašyti: neturime pieno, nes jo gauti šiuo metu neįmanoma. Nordfjordeidas – miestas, apsuptas vandens, tad neretai visi keliai būna užblokuoti. Žmonės šias problemas ten puikiai supranta. Atsitikdavo ir taip, kad kažkuris darbuotojas neatvažiuodavo į darbą – dėl to, kad vienintelis kelias namo jau savaitę nevalytas... Lietuvoje privalai atsižvelgti į klientų lūkesčius, taigi jiems pasakyti, kad neturime, tarkim, duonos, – kur kas sudėtingiau. Jei tu neturi duonos, kodėl aš turėčiau čia būti? Nepaisant šių skirtumų, lietuvių ir norvegų maisto supratimas labai panašus.

112

LAMŲ SLĖNIS

113

– Justinai, kokių linksmiausių nuotykių virtuvėje prisimenate? – Nuotykiai ir kurioziškos situacijos virtuvėje užklumpa kiekvieną dieną – jų tiek daug, kad nesinori sureikšminti. Pavyzdžiui, restorane kartą turėjome „Wagyu“ 9+ kategorijos jautienos išpjovos didkepsnį, kuris laikomas vienu geriausių ir brangiausių pasaulyje. Atvykęs svečias jį užsisakė gerai keptą, supjaustytą mažais gabaliukais. Pasirodo, mėsa buvo skirta jo šuniukui. (Juokiasi). – O kokių prie stalo esate sutikęs įdomiausių žmonių? – Maistą esu gaminęs įvairaus rango pareigūnams. Kartą buvo atvykęs Saudo Arabijos šeichas, jam buvo skiriamas labai didelis dėmesys, pildomos visos užgaidos. Ne kartą teko gaminti Lietuvos ir užsienio žvaigždėms, sykį gaminau Izraelio prezidentui. Tai buvo viena didžiausių ir svarbiausių vakarienių – turėjau galimybę gaminti maistą Nobelio premijos laureatui Šimonui Peresui. Po vakarienės jis mane pasikvietė į salę, paspaudė ranką ir padėkojo už gerą maistą. Tokios akimirkos veda į priekį, atrodo, kad nieko daugiau gyvenime nebereikia. Nepaisant to, visi svečiai man – vienodai svarbūs. Neskirstau žmonių į pro šalį dviračiu atvažiavusias močiutes Jadvygas, į V.I.P. ar super V.I.P.

tuko rinkimų norėjosi išbandyti kuo daugiau į jį patekusių vietų. Kai labai daug dirbi, kartais sunku suprasti, ar tai darai gerai. Tačiau šiek tiek atsitraukus ir nukeliavus pasižiūrėti, kaip dirba kiti, gali save įvertinti adekvačiau, suprasti savo stipriąsias puses, pamatyti, ką reiktų pakeisti. Iš šalies pasižiūriu, kaip dirba mano komanda ir miegoti nueinu ramus ir laimingas. Yra labai daug dalykų, kuriais restoranas gali nustebinti. Žinoma, blogai, kai užėjus nustebina interjeras, tačiau nuliūdina maistas. Tada supranti, kad mieliau sėdėtumei ant paplyšusios kėdės, tačiau lėkštėje gautumei kokybišką maistą. Labai nuvilia, kai būdamas restorane girdi pypsinčią mikrobangų krosnelę, o už poros minučių tau atneša jau paruoštą patiekalą. Galbūt kiti svečiai to nepastebi, tačiau man tokie dalykai užkliūva. – Justinai, o ką reiškia jūsų tatuiruotės? Kokios istorijos jose užšifruotos? – Morka reiškia morką, žirneliai – žirnelius, nasturtos – nasturtas. Na, o bendrai – meilę maistui. Artimiausiu metu planuoju jas papildyti dar viena – atėjo eilė pomidorams. Man jos tiesiog estetiškai gražios. Didžioji dalis – paveikslėliai iš įvairių enciklopedijų.

– Pastebėjau, kad mėgstate aplan– Feisbuke pastebėjau, kad nerekyti ir kitus restoranus. Ar aplanky- tai džiaugiatės naujomis žurnalų ir tos vietos dažniau nuvilia ar malo- knygų siuntomis... niai nustebina? – Knygos – mano silpnoji vieta. – Po geriausių restoranų trisdešim- Namuose jau turiu apie tris šimtus ku-

114

LAMŲ SLĖNIS

linarinių knygų, žurnalų. Kadangi jos vos telpa, turiu kruopščiai atsirinkti, ko noriu labiausiai. Labai mėgstu kulinarinę literatūrą, tačiau nesu didelis knygų, kuriose vien paveiksliukai, patiekalų nuotraukos ar receptai, gerbėjas. Žinoma, yra gėlyčių, žolyčių enciklopedijų, tačiau daugiausiai mano bibliotekoje – nelietuviškos knygos be paveikslėlių. Esu tikras: jei suprasi kultūrą, šefo viziją, kelią, kuriuo jis juda, suprasi ir tai, ką jis gamina... – O kokia jūsų, kaip šefo, vizija? – Labai stengiuosi kiekvieną dieną dirbti taip, kad mano svečiai liktų patenkinti. Be to, man labai svarbu turėti gerą komandą – juk be komandos šefas gali nedaug. Noriu parašyti knygą. Jau penkerius metus ją dėlioju, tačiau turbūt per mažai save spaudžiu. Knyga pasakos mano istoriją – „Pavars dienoraštis“. „Pavars“ išvertus iš broliukų latvių kalbos reiškia „virėjas“. Pasirinkau latvišką variantą, nes jis skamba šmaikščiai, bet kartu visi supranta, kad kalbama apie virėją. Ne apie šefą, o virėją. Mano manymu, kiekvienas šefas turi būti geras virėjas. Niekada nesistengiu lygiuotis į šefus, kurie dažnai rodosi televizoriaus ekrane. Labiau vertinu prie puodų plušančius žmones, kurie tobulybės siekia daug dirbdami virtuvėje – ne tuos, kurie pelnosi gamindami popsą. Man patinka Tomas Keleris. Taigi mano knyga pasakos istoriją, kas buvo prieš man gimstant, koks buvau vaikystėje, ką veikiau paauglystėje ir kas esu dabar.

LAMŲ SLĖNIS

115

Mano giminė juda tam tikra kulinarine vaga. Močiutė turėjo mėsos krautuvę, kurioje karo metais skersdavo gyvulius ir pardavinėdavo mėsą, Kalvarijų gatvėje turėjo ir kavinę. Ir man pačiam vaikystėje teko nemažai gaminti. Dar dabar turiu nedidelę juodą užrašų knygelę, į kurią rašydavau būdamas septynerių ar aštuonerių. Joje nupiešti patiekalai ir su klaidomis parašyti tam tikrų patiekalų receptai. Daugiausiai joje, žinoma, desertų – juk vaikams jie svarbiausi. Pirmasis knygelėje obuolių pyrago, toliau – tinginio, žagarėlių receptai. Juokinga, nes po ilgo laiko aš vėl sugrįžau prie to paties – panašią juodą knygelę turiu ir dabar, ten rašau savo idėjas, receptus. Savo šeimoje turime kulinarinių tradicijų. Per Kūčias visa giminė susirinkdavo gaminti kūčiukų. Turime receptą, likusį iš močiučių močiučių laikų. Specialiame kubile užmaišydavome tešlą, mudu su sese ją vyniodavome, kiti šeimos nariai pjaustydavo, būdavo atsakingi už kepimą, kitus darbus. Dar viena tradicija – sekmadieninis mėsos kepimas. Visa giminė susirenka tetos namuose ir mėgaujasi keptu veršienos kumpiu arba kokiu kitu mėsos gabalu. Paprastai teta rūpinasi marinavimu ir kepimu, o man tenka garbė pasakyti, kada mėsa jau iškepė, ją supjaustyti. Žinoma, kur kas svarbesnis ne pats valgymo procesas, o galimybė pabūti kartu. Labai vertinu kiekvieną tokią dieną. Deja, turiu pripažinti, tokių sekmadienių vis ma-

116

LAMŲ SLĖNIS

žėja. Dabar šioms tradicijoms koją kiša mano darbas. Visas pagrindines šventes praleidžiu čia. Galbūt kai kurie šefai tai supratę bando surasti kažkokią kitą vietą ar pakeisti darbo grafiką. Aš neįsivaizduoju, kaip geras virtuvės šefas, lyg darželio auklėtoja, galėtų dirbti nuo 8 iki 17 val., o 18 val. jau būti namie su šeima. Neįsivaizduoju tokio gyvenimo ritmo. – Turbūt pritartumėt, kad šefo darbas – labiau aistra ir pašaukimas nei tiesiog darbas? – Kiekvienas darbas pirmiausia yra darbas. Nesvarbu, ar esi virėjas, ar kasininkas, kirpėjas. Prieš dirbant virtuvėje teko dirbti ir kitų darbų, į kuriuos visada žiūrėjau rimtai ir stengiausi atlikti viską nuoširdžiai. Darbe stengiuosi būti perfekcionistas, nors manau, kad keliami tikslai kiekvieną akimirką atitolina nuo idealo. Juk galiausiai suvoki, kad bet ką galima atlikti dar geriau, dar greičiau, dar tobuliau. Toks jau esu. Aistrą jaučiu paieškoms ir naujovėms, tačiau tik juodu darbu pasiekiu norimų rezultatų. Suvokiu, kad negaliu pasiduoti ir visada turiu judėti pirmyn. Ir kaip darbuotojas, ir kaip asmenybė. – O jeigu reiktų apibūdinti gyvenimą, vykstantį už tų durų... – Gera komanda yra kokybiškos virtuvės branduolys. Turime draugišką kolektyvą, jame dirba dvidešimt žmonių. Jei reikia pagalbos, nė vienas

neatsisako padėti nei man, nei kitam kolegai. Gyvename kaip viena šeima. Aš pats „kaifuoju“ virtuvėje. Žinoma, pradirbus tris savaites be laisvų dienų po 16 valandų pasijunti šiek tiek išsiurbtas. Tada norisi išvažiuoti – nuvykti į Klaipėdą, pamatyti jūrą. Bet paprastai galiu čia praleisti nuo 7 val. ryto iki 2 val. nakties, laikas man niekada neprailgsta. Toks jau dalykas yra virtuvė – ji įtraukia. – Justinai, o kas jus labiausiai džiugina Lietuvos kulinarijos pasaulyje? – Mane džiugina smulkmenos, kurių kiti net nepastebi. Tikrai džiaugiuosi pamažu besiformuojančia maisto kultūra Lietuvoje. Žmonės pradeda vertinti restoranus ne vien pagal kainą ar reklamą, bet pagal maistą ir paslaugas. Į restoranus užsukama ne tik pavalgyti, bet ir praleisti laiką. Žinoma, maistas – labai svarbi vakaro detalė, tačiau tai tik akcentas, suvienijantis stalą. Gal šiek tiek atsiliekame nuo geriausių pasaulio miestų, tačiau svarbu, kad turime kažką savito, į aukštumas kylame sparčiai. Tiek restoranų svečiai, tiek patys virėjai. Prieš dešimtmetį, man sugrįžus iš Škotijos ir įsidarbinus viename Vilniaus restoranų, buvau bene pirmasis virėjas, turėjęs peilių rinkinį. Dabar labai mažai šefų neturi savo peilių ar kitų įrankių rinkinių. Visi labai stengiasi palaikyti aukštą lygį. Dėl to labai džiaugiuosi.

LAMŲ SLĖNIS

117

118

LAMŲ SLĖNIS

119

120

LAMŲ SLĖNIS

PEKORINO SŪRIO PAPLOTĖLIS SU SPALVOTAISIAIS KALAFIORAIS IR ROMANESKO ŽIEDINIU KOPŪSTU Trims porcijoms 120 ml pieno

•

120 ml grietinėlės

• •

40 g Pekorino sūrio (tinka „Džiugas“) •

•

2 kiaušiniai

50 g baltos duonos (tinka sena čiabata ar prancūziškas batonas) •

Maldono druska •

Pipirai

Duoną išmirkykite pieno ir grietinėlės mišinyje. Įtarkuokite sūrį, įmuškite kiaušinius. Pasūdykite. Gautą masę gerai susmulkinkite rankiniu trintuvu. Silikonines formeles arba tartaletėms skirtą kepimo formą ištepkite sviestu ir pabarstykite džiūvėsėliais, supilkite paruoštą tešlą. Kepkite iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 10–12 minučių. Kalafiorus ir romanesko žiedinius kopūstus apvirkite sūdytame vandenyje. Ant iškepto sūrio paplotėlio išdėliokite virtus kopūstus, apšlakstykite alyvuogių aliejumi, pabarstykite Maldono druska ir šviežiai grūstais pipirais.

LAMŲ SLĖNIS

121

122

LAMŲ SLĖNIS

EŠERIO FILĖ SU RIEŠUTŲ PLUTELE 2 porcijoms • •

170 g ešerio filė

100 g riešutų (nuvalytos pistacijos, kedrinės pinijos) Šviežio čiobrelio šakelė

•

1 kiaušinis

•

• •

•

Fetučiniai

•

3 morkos

50 g sviesto

100 ml žuvies sultinio •

Alyvuogių aliejus • •

Druska Pipirai

Morkas nuvalykite ir smulkiai supjaustykite. Sviestą paskrudinkite iki rudumo, suberkite morkas ir troškinkite, kol suminkštės. Supilkite žuvies sultinį ir šiek tiek nugarinkite. Visa tai kruopščiai sutrinkite iki vientisos masės, pasūdykite. Nuo ešerio filė nuvalykite žvynus, pasūdykite, užberkite šviežiai grūstų pipirų. Iki vientisos masės sutrinkite čiobrelius ir riešutus. Žuvį aptepkite kiaušinio plakiniu ir panardinkite į riešutų ir čiobrelių mišinį. Keptuvėje įkaitinkite aliejų ir apkepkite paruoštą žuvį. Apkepintą žuvį pašaukite į iki 180 laipsnių temperatūros įkaitintą orkaitę keturioms minutėms. Sūdytame vandenyje išvirkite makaronus ir viską išdėliokite lėkštėje.

LAMŲ SLĖNIS

123

124

LAMŲ SLĖNIS

RAMUNĖLIŲ IR BALTOJO ŠOKOLADO DESERTAS 4 porcijoms 100 g baltojo šokolado

•

• •

300 ml pieno

15 g ramunėlių žiedų •

10 g želatinos

Ramunėlių žiedus sumaišykite su pienu, pašildykite iki 40 laipsnių temperatūros ir palikite pabūti. Baltąjį šokoladą ištirpdykite garų vonelėje. Per tankų sietelį perkoškite ramunėlių pieną ir įmaišykite į tirpdytą šokoladą. Į gautą masę supilkite želatiną, išmaišykite ir palikite atvėsti šaldytuve. Patiekite su ledais arba uogų šerbetu.

LAMŲ SLĖNIS

125

Ledynai, juodieji paplūdimiai, ugnikalniai, karštosios versmės ir šiaurės pašvaistės... Atrodo, kad Islandija – šalis iš pasakos. „Kartais pats sau pavydžiu“ – nuoširdžiai šypsosi fotografas, virtualaus gido „Sunday and White“ sumanytojas LAIMONAS BARANAUSKAS, šiauriausioje pasaulio sostinėje Reikjavike gyvenantis jau septynerius metus.

126

LAMŲ SLĖNIS

ISLANDIJOS LEDKALNIŲ VIRŠŪNĖMIS Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

LAMŲ SLĖNIS

127

128

LAMŲ SLĖNIS

– Laimonai, nupasakok peizažą už savo lango. – Nors šiuo metu žiema, oras keičiasi kas penkias minutes: kelią užklojęs sniegas, tačiau šviečia saulė – tai pats nuostabiausias žiemos derinys. O saulės atokaitoje matosi Reikjaviko miesto simbolio – Halgrimo bažnyčios – viršūnė. Ši bažnyčia matoma iš visų miesto vietų.

pasiliksiu. Taip ir nutiko. (Šypsosi). Tai, kad gyvensiu su mama, ir dar kitoje šalyje, man suteikė labai daug džiaugsmo. Žinoma, kiekvienam skirtingai, tačiau aš labai norėjau pagyventi užsienyje. Praėjo jau septyneri metai, o aš nesigailiu nė vienos čia praleistos minutės. Dirbame, dienose yra rutinos, kiekvieną dieną nekeliaujame į gamtą, bet, neslėpsiu, kartais gyvenimo čia – Kokie keliai tave atvedė į Islan- pats sau pavydžiu. diją? Kiek metų tau buvo? – 2010 metų sausį mano mama nu– Pavydi sau gyvenimo čia? Kokį sprendė išvykti į Islandiją. Pasirodo, pirmą dalyką atvykęs pamilai? ji jau šešerius metus susitikinėjo su – Taip. Prisimenu, jog lėktuvui leilietuviu, kuris gyveno Klaipėdoje, o džiantis, juodas žemės paviršius atrodirbo Islandijoje. Grįždamas į Lietu- dė it iš kitos planetos! Islandija yra vą, tas vyriškis visuomet užsukdavo vulkaninė šalis, todėl juoda sustingupapietauti į vieną Klaipėdos restoraną, si lava, jei nėra apaugusi samanomis, kuriame mano mama tuo metu dirbo. sukuria įspūdį, kad leidiesi į neatrastą Taip vieną vakarą ji pasakė, jog kraus- dykumą. Net trumpiausioje kelionėje tosi į Islandiją. Aš iki tol nieko neį- gali pamatyti kalnus, atvirą erdvę, tariau, man buvo 16 metų. Su vyres- žmogaus rankų nepaliestą gamtą. Tai niuoju broliu pasilikome Lietuvoje, o sukrečia ir maloniai stebina. mama išvyko. Po septynių mėnesių, Nuo mažens buvau jautrus gamtai, vasarą, nukeliavau aplankyti mamos. čia atvykus iš pradžių buvo truputį bauKadangi esu „mamos vaikas“, labai gu – juk nežinojau, kas manęs laukia. nekantravau ją pamatyti, o galvoje su- Tačiau tai, kad čia gyveno mano mama, kosi mintis, kad galbūt ten nuvykęs ir leido Islandijai atiduoti visą savo širdį.

– Kaip viskas klostėsi toliau? – Kai nusprendėme, kad pasiliksiu, gavau islandišką tapatybės kortelę, pradėjau lankyti mokyklą, joje ir užsimezgė mano meilė fotografijai. Pabaigęs dešimt klasių miestelyje, kuriame gyveno mano mama, išvykau mokytis į profesinę mokyklą Reikjavike. Tai davė man laisvės, jaučiausi suaugęs – pradėjau rūpintis pats savimi. Reikjavike pradėjau mokytis žurnalistiką, kurios kursui priklausė ir fotografijos pamokos. Pirmaisiais metais mokėmės vizualiųjų praktinių dalykų, kuriems nereikėjo islandų kalbos – kompozicijos, spalvų derinimo, darbo kompiuterinėmis programomis. O antraisiais metais prasidėjus teorijos pamokoms supratau, kad tuo metu dar taip gerai nemokėdamas islandų kalbos tęsti mokslų nebegalėsiu. Išėjau iš mokyklos ir pradėjau ieškotis darbo – dirbau kavinėse, restoranuose, kuriuose galėjau vartoti anglų kalbą. Dabar dirbu viešbučio administracijoje. Tai mano dieninis darbas, iš kurio apmoku sąskaitas ir kuris leidžia skirti laiko fotografijai bei „Sunday and White“ tinklaraščiui.

LAMŲ SLĖNIS

129

130

LAMŲ SLĖNIS

131

– Tačiau dabar kalbi islandiškai? – Dirbdamas kavinėje, kur didžioji dalis klientų buvo islandai, pradėjau geriau suprasti jų kalbą, o po to kalbėti ir pats. Kai kalbu šiandien, vietiniai galvoja, jog esu iš Islandijos. (Šypsosi). Niekada nenorėjau būti žmogumi, nemokančiu šalies, kurioje gyvena dvidešimt metų, kalbos. Visada maniau, kad išmokęs kalbą tapsiu didesne šios šalies dalimi. – Man visada atrodė, kad Islandija – šalis iš pasakos. Kokia ji tavo akimis? O koks yra Reikjavikas? – Manau, jog neįmanoma apibūdinti jausmo, užliejančio širdį, kai esi Islandijoje. Ta energija keliaujant per kalnus, apsuptus vandenyno, ledkalnių ir vulkanų, yra tiesiog magiška. Nuoširdžiai pasakysiu – manau, kad žmonės, gyvenantys Islandijoje, pamiršta, ką turi aplinkui. Dirbdamas viešbutyje matau keliautojus, atvykstančius čionai pirmą kartą, nuostabą jų akyse, kuri primena, kokį lobį turime visai čia pat. Kartais reikia pačiam vėl pasijusti keliautoju, o ne vietiniu, atrandant visas džiugesį teikiančias vietas. Labai gerai prisimenu patį pirmąjį Reikjaviko įspūdį – spalvotus namelius ir mažus jų langelius be užuolaidų, per kuriuos vakare išėjus pasivaikščioti matai prie židinio sėdinčius žmones, knygomis nukrautas namų lentynas, virtuvėje garuojančius puodus. Šis vaizdas labai jaukus ir žavus. Reikjavikas – labai mažas miestas, tačiau jis turi viską, ko reikia. Be to, Reikjavikas pilnas kačių! (Šypsosi).

132

LAMŲ SLĖNIS

– Iš tos meilės Islandijai sukūrei virtualų „Sunday and White“ gidą. Ar viską fotografuoji pats? – Man visuomet patiko stebėti kitų žmonių gyvenimus žurnalų puslapiuose ir taip atrasti įkvėpimo savajam. Taigi 2014 metais įsigijau fotoaparatą ir pradėjau fotografuoti. Norėjau sukurti čia gyvenantiems ar besilankantiems žmonėms virtualią erdvę, į kurią užsukę jie pasisemtų idėjų, įkvėpimo. Aplankiau daugybę Reikjaviko kavinių, parduotuvių, kurių nuotraukos nugulė į virtualų gidą „Sunday and White“. Lankydavausi vietose, kurios man patiko, susipažinau su daugybe įdomių žmonių ir pradėjau gauti užsakymų. Islandijoje žmonės veiklūs, be savo kasdienio darbo ieško ir kitų veiklų. Po kiek laiko pajutau, jog „Sunday and White“ pradėjo keistis, tinklalapį pradėjau naudoti daugiau kaip savo darbų portfolio. Tačiau jame vis dar, kaip ir pačioje pradžioje, galima atrasti pačias jaukiausias Reikjaviko vietas. Šiemet draugės lietuvės rekomenduotas fotografavau keletą porų, atvykusių į Islandiją susižadėti. Pamenu, pirmosios fotosesijos metu juodajame paplūdimyje laukiau poros, kuri turėjo nusileisti nuo didelio skardžio. Pamačiau, kad jie pasuko netinkamu keliu. Visas virpantis stovėjau ir galvojau, ar teks fotografuoti reportažą žinioms, ar visgi jų piršlybas! (Juokiasi). Tačiau viskas baigėsi laimingai, jie pasiekė paplūdimį saugiai, o aš įamžinau be galo gražią jų meilės akimirką. Man labai patinka fotografuoti žmones laukinėje gamtoje, planuoju tai daryti ir šią vasarą.

LAMŲ SLĖNIS

133

134

LAMŲ SLĖNIS

– Pasidalink savo patirtimi, ką gi verta aplankyti pirmiausiai? Kiek laiko turėtų trukti viešnagė, kad nuoširdžiai pažintum Islandiją? – Kai tik atvykau į Islandiją, su mama keliavome „The Golden Circle“ (liet. auksinio rato) maršrutu. Aplankėme nacionalinį parką, kuriame susiduria dvi tektoninės plokštės – toje vietoje gali pabūti ir Europoje, ir Šiaurės Amerikoje. Po to vykome prie geizerių – vienas jų vandenį aukštyn iššauna kas penkias minutes! Nuvažiavome prie Gulfoso krioklio, kurį žmonės vadina vaivorykštės kriokliu. Apsilankius svečiams iš užsienio, juos pirmiausiai supažindiname su šiuo maršrutu. Tai vienos dienos kelionė, kurios metu gali daug patirti. Pietinė Islandijos dalis taip pat labai graži – du kriokliai ir juodojo smėlio paplūdimys. Jei nuspręstumėte aplankyti šiaurės vakarų dalį, vakarinių fjordų (angl. Westfjords) regioną, jam ištyrinėti reikėtų bent keleto dienų. Aš pats ten esu lankęsis tik kartą, tačiau ten taip gražu, kad kartais nuo užplūstančios euforijos norisi verkti. ( Juo-

kiasi). Praėjusiais metais vykome į kelionę aplink visą šalį – tai padarėme per tris dienas, tačiau pirmą kartą patarčiau tam skirti bent keletą savaičių. Dar galima vykti į kalnus trims ar keturioms naktims. Pasirinkimas iš tikrųjų labai didelis. Viena kompanija šią vasarą pradės organizuoti naktines ekskursijas. Kadangi vasarą čia – šviesu, viskas atrodys kaip dieną, tačiau lankytinose vietose bus žymiai mažiau žmonių. Manau, kad vasara yra geriausias metas aplankyti Islandiją, nes tuo metu būna mažiau pavojų. Vasarą saulė čia šviečia beveik 24 valandas, visą tą laiką gali keliauti, apsistoti gamtoje, tarkime, prie krioklių, oras nėra per karštas. Žiemą, kai sninga ir stipriai šąla, keliauti čia gana pavojinga. Pastebėjome, kad keliaudami žmonės elgiasi neatsargiai, pavyzdžiui, dėl gero kadro vaikštinėja labai arti uolų krašto. Pernai juodojo smėlio paplūdimyje pietų Islandijoje žuvo labai daug žmonių – kas septinta vandenyno banga priartėja labai arti kranto. Nežinau, ar juoktis, ar verkti, tačiau

prie geizerių yra ženklas: „Būkite atsargūs. Artimiausia ligoninė už 65 km“. Žmonės mano, jog išsinuomoję keturiais ratais varomą automobilį galės keliauti nepažymėtu keliu, tačiau tai daryti nelegalu ir pavojinga – neretai po samanomis gali slėptis smegduobės. Patariu keliauti su gidu, gerai žinančiu kelius. Gido paslaugos kainuoja daugiau, tačiau pasiklausyti jo pasakojimų tikrai verta. – O ką aplankyti pačiame Reikjavike? – Patarčiau pakilti į Halgrimo bažnyčios viršų, iš kurio atsiveria visa miesto panorama. Po to Frakkarstígur gatve keliaučiau žemyn, užsukčiau į „Brauð & Co“ kepyklėlę šviežių bandelių ir į „Te & Kaffi“ – gardžiausios kavos, šia saldžia akimirka pasimėgaučiau netoliese esančiame parkelyje. Reikjavike yra 6 ar 7 baseinai, dauguma jų – lauke. Didžioji dalis islandų į baseiną keliauja prieš darbą, anksti ryte. Tai – it susitikimų vieta, kur žmonės ilsisi sūkurinėse voniose, bendrauja.

LAMŲ SLĖNIS

135

Daug islandų skaito ir rašo knygas, ypač šaltuoju sezonu. Vasaros savaitgaliais jie mėgsta važiuoti į vasarnamius. Kadangi Islandijoje yra daug natūraliai karšto vandens, kiekvienas miestas ir miestelis turi baseiną, kuriame, kaip minėjau, daug gyventojų mielai leidžia laiką.

136

LAMŲ SLĖNIS

137

– Visi žavisi Islandijos gamta, o kokia yra Islandijos kultūra, žmonės? – Žmonės čia – tikri šiauriečiai. Jie labai malonūs, tačiau bus sudėtinga patekti į jų širdį. Daug islandų skaito ir rašo knygas, ypač šaltuoju sezonu. Vasaros savaitgaliais jie mėgsta važiuoti į vasarnamius. Kadangi Islandijoje yra daug natūraliai karšto vandens, kiekvienas miestas ir miestelis turi baseiną, kuriame, kaip minėjau, daug gyventojų mielai leidžia laiką. Įdomu, kad labai daug žmonių tiki, kad egzistuoja elfai ir kitos mitinės būtybės! – Septyneri metai Islandijoje – tavo nuomone, daug ar mažai? – Keistas dalykas: rodos, septyneri metai prabėgo taip greitai, tačiau keliaujant po prisiminimus ima atrodyti, jog tai visa amžinybė. Islandijoje aš atradau save. Žinoma, Lietuvoje gyvenau tik 16 metų, mano asmenybė dar nebuvo susikūrusi, tačiau jaučiu, kad Islandija mane suformavo. Ji suteikė laisvę gyventi taip, kaip noriu, – be jokių išankstinių nuomonių. – O koks tavo ryšys su Lietuva? Ar vis dar jauti poreikį sugrįžti? – Per septynerius metus buvau sugrįžęs tik vieną kartą. Prisimenu, jog iš pradžių ryšys buvo stiprus, pasiilgdavau Lietuvos, tačiau dabar pradedu suprasti, jog mano namai – Islandija. Išsaugojau šiltus vaikystės prisiminimus, kai daug laiko praleisdavau vaikščiodamas miške, prie ežero. Na, o islandai pokštauja, jog pasiklydus Islandijos miške tereiks atsistoti – Islandijos kraštovaizdyje vyrauja lygumos ir erdvūs laukai. Jei esi prisirišęs prie šeimos, gyventi kitoje šalyje bus sunku. Islandai dažnai emigruoja į Daniją, Švediją, Norvegiją. Mano draugai, kurie norėjo pakeisti savo gyvenimą ir išvyko iš gimtosios šalies, dėl to nesigaili. Aš Islandijoje taip pat atradau savo laimę.

138

LAMŲ SLĖNIS

139

140

LAMŲ SLĖNIS

141

142

LAMŲ SLĖNIS

143

144

LAMŲ SLĖNIS

145

146

LAMŲ SLĖNIS

147

148

LAMŲ SLĖNIS

Gali būti, kad šiandien jis kalba per tyliai. Nes visata, pasaulis ir žemė kol kas nėra pateikę atsakymų į klausimus, kurie sukasi jo galvoje. „Minčių užtenka, reikia racionalių sprendimų“, – sako MARTYNAS JOČYS. Neseniai išleidęs savo pirmąją knygą „Kaip apginti savo svajonę“ vis populiarėjančio tinklaraščio apie pozityvią kasdienybę „valtininkas.lt“ įkūrėjas, autorius, ekonomistas tarsi iš naujo renka savąsias svajones. Nes visi įsivaizdavimai, kaip galėtų būti, jau įgyvendinti.

STEBĖTOJAS IŠ VALTIES Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Lina Jushke

– Pirmą kartą susitikome Švenčionėliuose, buvai keletui savaičių atvykęs į „Miško uostą“, kuriame stebėdamas traukinius dėliojai savo gyvenimo planus ir idėjas. Ar esi radęs paaiškinimą, kodėl žmonės, kuriems reikia susitikti, susitinka? Kas juos atveda vienus pas kitus? – Neabejoju, kad susitinka tie, kuriems reikia susitikti. Egzistuoja tam tikros erdvės, įvykiai, renginiai, kur renkasi žmonės, besidomintys panašiais dalykais. Mėgstu žygius, juose dažnai sutinku draugų, nors nei tarėmės, nei de-

rinome savo planų, kad galėtume kartu išvykti. Būna, atvykstu į meditacijos stovyklą, o joje pusė – skaitę mano tinklaraštį. Tie, kurie sukasi toje pačioje orbitoje, anksčiau ar vėliau susitinka, kurį laiką keliauja kartu arba prasilenkia. – Kokie susitikimai yra padarę tau įspūdį? Gal pakeitę tavo gyvenimą ar kažkur nuvedę? – Labiau ne susitikimai, o žmonės. Kartais užtenka pusvalandžio ar valandos, o pamoka lieka visam gyvenimui. Tokių susitikimų noriu kuo daugiau!

LAMŲ SLĖNIS

149

– Nuo to „noriu“ prasidėjo ir tavo tinklaraštis? – Ilgą laiką svajojau rašyti apie filosofinius dalykus. Iš pradžių maniau, kad tai galėtų būti knyga, tačiau prie jos sėsti nesiryžau, atrodė, apie filosofiją neturiu užtektinai žinių, nemoku išdėstyti netgi to, kas yra mano galvoje. Kaip tik tuo metu, toje pačioje orbitoje, buvo žmonių, kurie patarė: rašyk tinklaraštį. Pradėjau jį rašyti prieš ketverius metus, sudėjau viską, ką buvau sugalvojęs iki tol. Visą tą laiką daug skaičiau, domėjausi, rinkau patirtis, kol vieną dieną suvokiau: viskas, dabar jau galiu rašyti knygą. Kad ir kaip keista būtų, tinklaraštis prasidėjo nuo knygos vizijos, o ne knygos vizija – nuo tinklaraščio. – Kodėl – Valtininkas? – Kaip atrodys mano tinklaraštis, iškart žinojau. Per tuos metus esminiai dizaino sprendimai ir nesikeitė: juoda balta ir daug piešinių. Piešiniai iliustruoja mintis, jie leidžia paryškinti kai kuriuos teiginius, idėjas. Manau, tai logiška šiais laikais, kai žmonės mėgsta tekstą tik prabėgti akimis. Piešiniai padeda sudėlioti akcentus, o skaitytojams lengviau pagauti, apie ką kalbu. Man smagu jais atsverti sunkias idėjas. Valtininko įvaizdis atsirado iš Hermano Hesės romano „Sidharta“. Man labai patiko Sidhartos klajonės po pasaulį, jo prasmės paieškos, nusivylimai ir meditacijos. Galiausiai jis apsistojo prie upės ir pradėjo keltu kelti žmones iš vienos upės pusės į kitą. Tas keltininkas ir yra Valtininko įkvėpė-

150

LAMŲ SLĖNIS

jas. Man atrodo, aš darau tą patį – perkeliu žmones iš vieno upės kranto į kitą. Tik ne irkluodamas, o jiems pasakodamas. – Ar norėtum nugyventi tokį gyvenimą kaip Sidharta? Būti kaip jis? – Aš ir esu kaip jis. Neturiu valties fiziškai, tačiau juk viskas yra metafora. Visos žinios pasaulyje jau egzistuoja – nėra taip, kad jas reiktų sukurti, taigi tereikia žmones perkelti į krantą, kur jos padėtos. Arba parodyti, kad kitame krante gali būti kitaip. Stengiuosi laikytis vidurio ir kartais mėgstu paerzinti – tiems, kurie netiki dvasiniu pasauliu, pademonstruoti, kaip jis veikia, o pernelyg giliai į jį panirusiems priminti, kad esama ir kitaip. Dėl to jie kartais pyksta. – Nori pasakyti, kad iš kito kranto geriau matyti? – Kartais reikia išvykti, kad pamatytum, kaip iš tiesų yra. Aš daug keliauju, esu išmėginęs įvairių praktikų. Ieškau kelių ne dėl to, kad noriu kažką pasiekti, o vedinas smalsumo. Blaškymosi gal net per daug – pabandau, neriu, o pamatęs, kad yra ne visai taip, kaip galvojau, apsisuku ir einu toliau. Vaikiškas smalsumas man neduoda ramybės: pažiūrėkim, kas bus, jei knygą parašysiu? O jei keliausiu vienas pusę metų? O jei apsigyvensiu toli nuo Lietuvos? Leidžiu sau vaikiškai priimti naujas patirtis, bet tuo pačiu metu kruopščiai išsinagrinėju, kas įvyko, kai tai patyriau. Man visai nebaisu eksperimentuoti.

LAMŲ SLĖNIS

151

152

LAMŲ SLĖNIS

– Leidi sau gana daug, o daugelis iš mūsų esame įsikibę namų, darbų, kompiuterių, automobilių... Kaip tau pavyksta? – Nesu lengvabūdis, labiau – viską skaičiuojantis. Esu baigęs ekonomikos mokslus, dirbau finansų analitiku. Mano darbas buvo stebėti, ar veiklūs ir aktyvūs žmonės „nevažiuoja“ į šoną. Matyt, todėl ir pats save prižiūriu, nes dvasios dalykuose lengvai galima nuvažiuoti. Šiuo metu man atrodo, kad esu pernelyg atsipalaidavęs, reiktų sumažinti kelionių, nuveikti ką nors naudingo, prasmingo ne tik sau. Nors rašau sau apie savo patirtis bei suvokimus, dažnai nutinka, kad kai kurie žmonės tuo pačiu metu eina panašiu keliu, jiems smagu ar netgi naudinga eiti drauge. Tada man sako: perskaičiau, ką parašei, ir atrodo, tarsi pats tai būčiau parašęs – tik ne dabar, o kažkada ateityje, kai man viskas jau stojo į savo vietas. – O kada tau viskas stojo į vietas? – Dar negaliu taip pasakyti. Kartais atrodo: na štai, kažką svarbaus supratau. Tačiau netrukus suvokiu, kad tai – dar ne galutinis atsakymas. Viskas vystosi, keičiasi gyvenimas, keičiasi mūsų suvokimai. Nuolat esame kelionėje. – Smalsu, kodėl pasirinkai nuo rašymo, rodos, taip nutolusią eko-

nomiką? – Mokyklą baigiau Vilniuje, Šeškinėje. Svarsčiau – studijuoti fiziką ar ekonomiką? Nors domėjausi kosmosu, planetomis ir visata, pasirinkau ekonomiką, nes šis mokslas man atrodė arčiau žemės, arčiau žmonių. Ekonomika – skaičiais aiškiai aprašytas mokslas apie žmones. Gal žiauriai skamba, bet ekonomistai žmones sustato į formules ir mėgina nustatyti jų elgesio ypatumus. Nė kiek nesigailiu ekonomikos studijų, jos man padėjo suprasti, kaip veikia pasaulis, kodėl žmonės daro vienus ar kitus dalykus. Po studijų dirbau finansų analitiku net keliose skirtingose vietose – investicijų, statybų ir telekomunikacijų bendrovėse. Darbas biure, rutina, stabilumas man patiko. Tačiau vienu metu suvokiau, kad kažkas vis dėlto ne taip. Bandžiau sau įvardinti kas ir radau daugybę priežasčių. Jei jų tiek daug, pagalvojau, vadinasi, viskas iš esmės ne taip. Kiti tau tarsi ir sako – kaip tau puikiai sekasi, koks tu šaunus! O pats taip nesijauti. Tuomet išvykau į kelionę – nusprendžiau pusmetį pagyventi Pietryčių Azijoje. Užtrukau aštuonis mėnesius, o paskui dar kartą grįžau pusmečiui.

kad labiau nei ekonomikos jiems reikia anglų kalbos. Vyko daug pokalbių, tačiau iki realaus darbo jie taip ir neišsivystė. Supratau, kad nieko nebus, o tada atsitiktinai gavau nuotolinį darbą – gyvenau Tailande, dirbau Lietuvoje. Po kurio laiko supratau: nesąmonė, mano planas buvo ne toks. Grįžau į Lietuvą, parašiau knygą, užsiėmiau įvairiomis smulkmenomis, kurių net neverta vardinti. Knyga „Kaip apginti savo svajonę“ išėjo, o dabar sprendžiu, kas toliau? Iki čia tarsi viskas buvo gerai, įvyko viskas, ką tik įsivaizdavau. Nuo šio taško tarsi baigėsi mano svajonės apie tolimesnį gyvenimą. – Nebeturi svajonių? – Jos tiesiog pasibaigė, dabar turėtų rastis naujų. Esu permainų taške.

– Atleisk už smalsumą, tačiau gyventi iš kažko juk reikia? Rašymas tikrai nėra geras pragyvenimo šaltinis? – Gyvenu iš santaupų, kartais gaunu kokių nedidelių pajamų. Esu žmogus, kuriam daug nereikia, šiandien madingos minimalizmo idėjos – „mažiau reiškia daugiau“ – man natūraliai artimos. Prisimenu, dar mokykloje, – Ką ten tokio radai? kai mama įdėdavo priešpiečiams kelis – Buvau sugalvojęs dėstyti ekono- litus, pasidėdavau juos, neišleisdavau, miką universitete, tačiau paaiškėjo, sutaupydavau.

LAMŲ SLĖNIS

153

154

LAMŲ SLĖNIS

155

– Ar bent žinai, kas šiandien tave labiausiai domina? – Yra daug dalykų, kurie domina: ir rašymas, ir grįžimas prie ekonomikos. Atsidūriau momente, kurį pats sau turiu išgryninti. Šie metai man, neabejoju, bus bandymų metai. – Kartais dalykai ateina patys, kai jų pernelyg nespaudi... – Jau ne kartą taip yra buvę. Kai ieškai – nerandi, kai nustoji ieškoti – gauni. – Atrodai vienišius. O gal klystu? – Tikriausiai toks ir esu. Reikia atsitraukti, kad galėtum stebėti, kas vyksta, kad padarytum išvadas. Mėgstu keliauti vienas. – Tikriausiai patyrei, kas jaudina šiuolaikinį žmogų? – Daugiausia klausimų žmonės man užduoda apie santykius. Jiems rūpi, kaip elgtis, kaip kalbėtis su tėvais, sutuoktiniais. Vengiu apie tai rašyti – labai komplikuota tema. Ką jie randa mano tekstuose? Sako – ramybę. Daug kartų yra taip parašę: perskaičiau ir jaučiuosi ramiau. Ką tai rodo? Kad žmonės išgyvena stresą, yra susierzinę, nerimauja, nespėja, nepasiveja. Jiems reikia grįžimo, kad kažkas pastatytų į saugią jų vietą. Pastebiu, kad amerikiečiai knygas apie tai, kaip eiti pirmyn, kaip pramušti sienas, nugalėti ir nusipirkti ferarius, keičia į knygas, mokančias, kaip atgauti ramybę ir ferarius parduoti. Aš esu šitoje pusėje.

156

LAMŲ SLĖNIS

– Kaip tau pačiam pavyksta ramybę išlaikyti? – Matyt, tokia yra mano natūrali nervų sistemos sandara. Mama pasakoja, kad vaikystėje niekada niekam netrukdydavau – kur padėdavo, ten ir rasdavo žaidžiantį. Ramybė – natūralus, įgimtas mano gebėjimas. Vaikystėje ir paauglystėje daug laiko praleisdavau gamtoje, miške, o vėliau analitinis mąstymas, kurio išmokau universitete, padėjo kovoti su dėmesį bombarduojančiais nereikalingais dalykais. Rodos, viskas blogiau ir negali būti – tada pasiimi popieriaus lapą, susirašai ant jo milijoną darbų, kuriuos turi padaryti. Paaiškėja, kad jų ne milijonas, o viso labo tik dešimt. Ir nurimsti. Dienoraštis, kuriame gali išrašyti savo negeras mintis, irgi puikus būdas nusiraminti. Be to, jį rašydamas supranti, kad galima analizuoti, ką parašei, ir sudėlioti save į vietas. Dar vienas būdas – pakeisti vietą, atsidurti kitoje erdvėje, persikelti į kitą krantą – iš ten tikrai geriau matyti ir dalykai atrodo nebe tokie sudėtingi. Aš ir pats dabar rašau idėjų sąrašą – kas bus toliau, ką veiksiu, kur keliausiu. Ir šiandien dar negaliu pasakyti, kaip gyvensiu po pusmečio ar kas vyks kitais metais tuo pačiu laiku. – Tau tai rūpi? – Rūpi, bet dabar išgyvenu virsmo tašką. Suvokimų visokių esu daug prisirinkęs, šiandien man svarbiau rasti racionalų sprendimą. Ir gerai būtų – ne vieną.

LAMŲ SLĖNIS

157

Žmonės išgyvena stresą, yra susierzinę, nerimauja, nespėja, nepasiveja. Jiems reikia grįžimo, kad kažkas pastatytų į saugią jų vietą.

158

LAMŲ SLĖNIS

159

160

LAMŲ SLĖNIS

161

AKIMIRKŲ DIEVAI

#barzdočiai Gulio Aprin Fotografas, vaizdo klipų kūrėjas Didžioji Britanija Instagram: @giulioaprin

162

LAMŲ SLĖNIS

163

AKIMIRKŲ DIEVAI

#barzdočiai Mantas Stuk Muzikantas Lietuva Instagram: @mantasstk

164

LAMŲ SLĖNIS

165

AKIMIRKŲ DIEVAI

#barzdočiai Kevin Creekman Tatuiruočių meistras Vokietija Instagram: @thecreekman

166

LAMŲ SLĖNIS

167

AKIMIRKŲ DIEVAI

#barzdočiai Dominik Berberich Modelis, tinklaraštininkas Austrija, Vokietija Instagram: @dominikberberich

168

LAMŲ SLĖNIS

169

IKI PASIMATYMO

KOVĄ

www.lamuslenis.lt

170

LAMŲ SLĖNIS