Ls 2016 09 16 by Lamų slėnis

2016 rugsÄ&#x2014;jis (55)

REDAKCIJOS LAIŠKAS

anau, gebėjimas per gyvenimą sklęsti lengvai, lyg sėdėtum ant minkšto debesies, yra ypatinga dovana. Tai lengva, bet kartu reikalauja šiek tiek pastangų. Jei nori sklęsti, turi tvirtai žinoti, kas tavo, ir atsiriboti nuo dalykų, kurie, kaip sunkūs lietaus lašai, traukia prie žemės. Gebėjimas gyventi lengvai – tai toli gražu nėra lengvabūdiškumas. Tai – pasirinkimas. Gali nešti nepakeliamą kryžių už viso pasaulio nuodėmes, negandas ir neteisybes. Bet yra ir kita galimybė – galvoti, kad tie „mažiau reikšmingi“ dalykai, kurie ne kankina ir varo į neviltį, o teikia džiaugsmą, yra tokie pat svarbūs. Tik kitoje plotmėje. Gyvenimas, iš esmės, padalytas į dvi tektonines plokštes: vienoje jų – nerimas, kitoje – džiaugsmas. Kai šios susikerta, žemė ima slysti iš po kojų. Bet jei išmoktume meistriškai laviruoti ir atsidurti kuo toliau nuo susikirtimo linijos, esu tikra, pavyktų gyvent pagal savo susikurtas taisykles. Juk užvėrus namų duris ne taip jau svarbu, kas vyksta už jų. Lieka tik čia ir dabar. Nuogas tikrumas ir atvirumas. Nežinau, kaip jūs, bet aš to „užvertų durų“ jausmo labai pasiilgstu ne tik ilgesnėse kelionėse, bet ir paties mieliausio didmiesčio šurmuly. Tą lengvumo jausmą parsinešiau iš vieno ilgo pasivaikščiojimo prie laukinės jūros vieną paskutinių vasaros dienų. Be žmonių ir pokalbių. Be daiktų ir laiko pojūčio. Tikiu, kad susikirtus dviem tektoninėms plokštėms prisiminsiu tą jausmą ir lengvai nusklęsiu rudeniškais debesim. Smagaus skaitymo! Algė R. Vyriausioji redaktorė „Lamų slėnis“

LAMŲ SLĖNIS

Viršelyje: dainininkė Erica Jennings Fotografė: Guoda Jucevičiūtė

ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

LAISVĖ RADZEVIČIENĖ

MONIKA REPČYTĖ

KAROLINA ALEKSANDRAVIČIŪTĖ

GUODA JUCEVIČIŪTĖ

JOANA BUIVIDAITĖ

Redaktorė

Žurnalistė

INGA NORKE

Žurnalistė

ELAS RAMANAUSKAS Kūrybos vadovas

Žurnalistė

Fotografė

NERINGA GREIČIŪTĖ

Fotografė

MANTĖ JARUŠEVIČIŪTĖ

Komunikacijos projektai

Žurnalistė

Fotografė

VAIDA RIBINSKAITĖ

Kūrybininkė

GINTARĖ LAGAUSKAITĖ

Reklamos projektų vadovė

BENDRAUKIME

info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

LAMŲ SLĖNIS

Juvelyrikos galerija ir dirbtuvės Maironio g. 9, 01124 Vilnius Mob. +370 686 88 886 www.dorepalada.lt

LAMŲ SLĖNIS

GASTRONOMINIAI ŽAIDIMAI

ATOSTOGŲ SKONIS

ATEITIES TRENDAS? TRADICIJOS

LAMŲ SLĖNIS

KARTĄ KARIBŲ PAKRANTĖJE...

122

Reklaminiai straipsniai žymimi

LAMŲ SLĖNIS

DEŠIMTUKAS

DERVYNAS LĖKŠTĖJE IR GYVENIME Tekstas: Monika Repčytė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

URTĖ MIKELEVIČIŪTĖ – maisto tinklaraščio „Dervynas“ autorė, gurmanė, kulinarijos studijos ,,Čiop Čiop“ vadovė, kuriai niekad nepritrūksta kūrybinio užtaiso ir idėjų. Prie viso to dar galima pridėti – tai moteris, mokanti mėgautis gyvenimu, tad ir ją įkvepiančių dalykų mozaika yra neįtikėtinai spalvinga.

GYVENIMO KOKYBĖ. Tai – pusiausvyra visur. Kai gali viskuo džiaugtis, kai tavo sveikata puiki, kai esi patenkintas savo išvaizda, kai gali leisti sau rengtis taip, kaip nori, valgyti ir eiti ten, kur nori. Geram gyvenimui būtina harmonija.

NAUJAUSIAS KULINARINIS ATRADIMAS. Vienas pastarųjų mano atradimų yra kokteiliai, jų alchemija. Visada buvau grynų gėrimų šalininkė, o dabar tenka susipažinti su daug itin įdomių gėrimų kūrinių, kurie pristatomi kaip patiekalai. Taip pat egzotinės virtuvės, pavyzdžiui, Afrikos, Karibų šalių, Pietų Amerikos.

LAMŲ SLĖNIS

DERVYNAS. Tinklaraštį pradėjau rašyti lankydama vyndarius Vokietijoje. Užuot rašiusi laiškus šeimai ir draugams, nusprendžiau rašyti tinklaraštį, kuris šiuo metu jau išaugęs į kai ką gerokai didesnio, nei paprastas blogas. Pavadinimą „Dervynas“ galima šifruoti taip: vynas ir vokiškas artikelis „der“. Vynas man yra moteriškas, švelnus, o artikelis „der“ žymi vyriškąją giminę. Anksčiau mano tinklaraštis buvo labiau asmeniškas, mėgdavau palyginimus. Sakyčiau, dabar jis yra labiau edukacinis, jame publikuoju interviu su gastronomijos kultūros atstovais, informaciją apie vyną ir kitus gėrimus.

KNYGOS. Labai prisirišu prie rašytojų ir daug kartų skaitau tas pačias knygas. Vienas mėgstamų autorių – Paulo Coelho. Kitos knygos susijusios su mano darbu – tiek profesiniu, tiek asmeniniu stiliumi parašyti skaitiniai apie vyną. Taip pat skaitau knygas apie keliones. Šiuo metu ant mano stalelio galima rasti lietuvių autorės Vitos Vilimaitės Lefebvre Delattre knygą ,,Šešeri metai Saigone. Nepamirštamas gyvenimas Vietname“. Be knygų, labai mėgstu žurnalus, esu jų maniakė – perku, kraunu, vartau ir skaitau kiekvieną dieną.

LAMŲ SLĖNIS

FILMAI. Esu linkusi prisirišti ne tik prie knygų autorių, bet ir prie mėgstamų aktorių ar režisierių. Labiausiai patinka Woody Alleno, Pedro Aldomovaro filmai. Dievinu, kai vaidina Penelope Cruz, Leonardas DiCaprio, Javieras Bardemas, tad stengiuosiu pamatyti visus jų filmus. Taip pat labai mėgstu linksmus prancūziškus filmus.

5. PASKUTINĖ KELIONĖ. Labai mėgstu keliauti, tik gaila, kad ne visada tam yra laiko. Mano paskutinė kelionė buvo į Ibizą, kur leidau vasaros atostogas.

LAMŲ SLĖNIS

MUZIKA. Muzika man padeda atsipalaiduoti, tai labai svarbi mano gyvenimo dalis. Klausau daugiausia elektroninės muzikos su afrikietiškais, egzotiniais motyvais, bet kartais įsijungiu ir kitų žanrų muzikos. Anksčiau labai patiko Nicolas Jaar, bet naujų atlikėjų dabar tiek daug, kad net nenorėčiau išskirti vieno.

ĮPROČIAI. Pusryčiai, kvapai, gera muzika. Negaliu be pusryčių, tai mano mėgstamiausias dienos valgis. Man labai svarbūs kvapai, tai savotiškas ritualas – namie visada yra gėlių, kurias mėgstu pauostyti. Pasikvėpinu pati, kvepėti turi ir mano namai, tad, mėgstu įvairius namų kvapus. Ryte man patinka klausytis geros muzikos. ASMENINIS STILIUS. Savo stilių apibūdinčiau kaip nepernelyg popsinį. Tai gatvės stilius su bohemiškais motyvais.

ŠIO RUDENS NUOTAIKA. Labai laukiau rudens, tad nuotaika puiki, darbinga ir pakili. Noriu gražiai rengtis, leisti smagius vakarus su draugais ir dirbti – turiu daug darbo, mat atidarysime naują restoraną, taip pat esu pasiruošusi daug rašyti tinklaraščiui.

10. LAMŲ SLĖNIS

Rankinė „Bao Bao“

Issey Miyake

Virtuvės komplektas „Ladbroke“

„Naked Kitchens“

NAUJIENOS

AUKSO

Žvakidė „Plamen“

„Studio Macura“

Sieninis šviestuvas „90° Wall Light“

„Frama“

Kariljonas „Ballerina“

DULKĖS

Indų rinkinys „Urkiola“

Patricia Urquiola

Marcelis Wandersas

Kavos ruošimo rinkinys „The Collar“

Danielis Debiasi ir Federico Sandri

naujienos „SIEDLE“ – SUBTILI ESTETIKA KŪRYBAI BE RIBŲ

Daugiau informacijos rasite www.jung.lt

Jau 270 metų gyvuojančios vokiečių kompanijos „Siedle“ gaminama produkcija – tikra revoliucija pastatų ir durų komunikacijos srityje. Išskirtinio dizaino įranga (telefonspynių stotelės, įeigos kontrolė, apšvietimo įrenginiai ir itin stilingos pašto dėžutės) išsiskiria ne tik funkcionalumu ir subtilia elegancija, bet ir atveria neribotas kūrybos galimybes. Nuo šiol ir prabangus namas, pastatytas pagal ambicingiausius architekto užmojus bei iš pažangiausių medžiagų, gali turėti kokybe ir stiliumi jam prilygstančią komunikacijos įrangą. Tūkstančius skirtingų dizaino, spalvų ir medžiagos variantų turintys įrenginiai gali nepriekaištingai derėti prie pastato eksterjero ir interjero, o kartu išlaikyti ir vientisą tarpusavio stilių. Kai pastato eksterjeras lakoniškas, galima derinti identišką, paviršiaus medžiagą pakartojančią įrangą ir tarsi paslėpti ją integruojant giliau į sieną. Ir priešingai, jei statinio stilius leidžia, komunikacijos įranga kartu su modernia pašto dėžute gali būti išryškinta ir netgi tapti pagrindiniu pastato akcentu ar atskira atvykstančiuosius pasitinkančia stotele. Kiekvienas „Siedle“ gaminys skiriasi ne tik unikaliu dizainu, bet ir funkcionalumu, kai pagal vartotojo poreikius pasirinktos funkcijos patogiai išdėstomos valdymo plokštelėse ar pultuose. Išskirtinės „Siedle“ produkcijos atstovas Lietuvoje – automatizuotų namų valdymo sistemų mokymo bei techninės priežiūros centras „Jung Vilnius“.

NAMAMS SU CHARAKTERIU

Interjero salono „4 URBAN SOUL“ partnerių gretas papildė ryškų architektūrinį braižą turinčių baldų, šviestuvų ir interjero aksesuarų gamintojas „E15“. „E15“ remiasi nuoseklaus, progresyvaus dizaino filosofija ir siūlo išskirtinius objektus, kuriuos nesunku derinti skirtingose erdvėse. „E15“ produkciją galėsite apžiūrėti baldų parodoje „Baldai 2016“ spalio 6-9 d., „Litexpo“ parodų salėse, „4 URBAN SOUL“ stende.

LAMŲ SLĖNIS

Daugiau informacijos: www.4urbansoul.lt

naujienos RUDENS KVAPAS

Mados namai „Thierry Mugler“ rudens sezoną apgaubia išraiškingų aromatų dvelksmu – salonuose „Kristiana“ pristatyta prabangi tradicinės parfumerijos idėjų įkvėpta kolekcija „Les Exeptions“. Talentingi parfumeriai Olivier Polge’as ir Jeanas Christophe’as Hérault ieškodami naujų variacijų ir išdrįsdami naudoti netikėčiausius junginius, sužadina prisiminimus, išlaisvina troškimus ir atskleidžia unikalias emocijas. Kiekvienas iš penkių kolekcijos aromatų („Oriental Express“, „Chyprissime“, „Fougère Furieuse“, „Supra Floral“, „Over The Musk“) pasakoja unikalią istoriją, kurios dar neteko girdėti.

15%

ŠVEICARIŠKA ELEGANCIJA IR IŠSKIRTINUMAS „Lamų slėnio“ skaitytojams iki spalio 31d. dovanojama nuolaida.

Pirkdami internetinėje parduotuvėje įveskite nuolados kodą

„lamuslenis“

Greitosios mados ir masinio vartojimo laikais vis aiškiau suprantame, kad ne daiktų kiekis, bet jų kokybė, išskirtinumas ir rankų darbas kuria tikrąją vertę. Laikrodis – ne tik aksesuaras, bet ir subtilus būdas pademonstruoti nepriekaištingą skonį, vertės suvokimą ir statusą. Laikrodžiai „Zeno-Watch“ nuo 1868 m. gaminami Šveicarijoje, Bazelyje, laikrodininkų šeimai priklausančiose dirbtuvėse. Su polėkiu, ypatingu atidumu detalėms, išlaikant šimtmečius puoselėtas tradicijas, tačiau inovatyviai pritaikant jas šiuolaikiniams poreikiams. Rinkitės minimalistinio dizaino „Bauhaus“, pilotų vertinamus „Pilot“, klasikinio dizaino, šiuolaikiniam džentelmenui ar damai skirtus „Retro“ arba stilingam laisvalaikiui puikiausiai tinkančius serijos „Sport“ laikrodžius. Išskirtinę dovaną sau ar jums svarbiam žmogui galite išsirinkti „Zeno-Watch“ atstovų Lietuvoje internetinėje parduotuvėje www.swisstime.lt.

LAMŲ SLĖNIS

TOBULAS ERICOS LAIKAS Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Iš dainininkės ERICOS JENNINGS būtų galima pasimokyti gebėjimo gyventi čia ir dabar. Ji sklendžia per gyvenimą lengvais sparnais, rinkdama įspūdžius ir stačia galva nerdama į naujus iššūkius. Prisipažįsta, kad lipti į sceną vienai jai iki šiol baisu, bet tos baimės nė nemėgina slėpti – sudeda ją į savo muziką ir soliniai koncertai būna tik dar tikresni. Atvirumas ir tikrumas, pasak Ericos, – tas kertinis pamatas, padedantis sukurti nebūtinai tobulus, bet šiltus ir nuoširdžius santykius su vyru JURGIU DIDŽIULIU. Tad ir judviejų namuose jokia tema nėra tabu: seksas, religija, mirtis – su vaikais PRANU EMILIJUM ir ANTANU jie kalbasi apie viską, nes tiki, kad tai – geriausias būdas apsaugoti mažą žmogų nuo bet kokių pavojų ir užauginti pasauliui atvirus bei jautrius žmones. Muzika „Labiausiai mane žavi tai, kaip jaučiamės klausydami muzikos. Muzika yra galinga, ji peržengia šio pasaulio ribas ir gali sužadinti pačias įvairiausias emocijas, sugrąžinti prisiminimus arba vaizduotėje sukurti nuostabų paveikslą. Tai universali kalba, kuria kalbame visi. Muzika taip pat gali gydyti, daina – pažadinti viltį. Man muzi-

koje svarbiausia ir yra būtent tai, kaip jaučiamės jos klausydami. Kai kuriuos žmones muzika tiesiog įtraukia, taip nutiko ir man. Pirmąsias dainas pradėjau įrašinėti mokydamasi aštuntoje klasėje, kai iš Airijos su šeima persikėlėme gyventi į Tanzaniją. Draugas turėjo nedidelę įrašų studiją, ten viskas ir prasidėjo. Man tai buvo ir yra visas gyvenimas! Iki šiol nesu dirbusi jokio kito darbo. Dainų rašymo procesas labai įdomus

– įkvėpti gali bet kas. Net eidama į šį susitikimą mintyse išgirdau gražią melodiją ir iškart įrašiau ją į telefoną. Ir taip nutinka dažnai. Kartais eidama gatve net mąstau dainuodama. Iš šalies turbūt atrodo, kad kalbu su savimi... Visos melodijos glūdi mūsų pasąmonėje, tereikia jas išgirsti. Kai nebuvo išmaniųjų telefonų, mėgindavau viską užsirašinėti užrašų knygelėje. Tik užrašyti muziką – sudėtinga, todėl įkyriai niūniuodavau ją mintyse ir stengdavausi įsiminti.

LAMŲ SLĖNIS

Dabar jau žinau, kodėl kaskart taip bijau lipti į sceną viena – nes iš savęs reikalauju ir tikiuosi labai daug. Man neramu, ar publikai, o ir man pačiai, pakaks manęs vienos?!

Nors muzika – visas mano gyvenimas, džiauguosi, kad dėl jos man nėra tekę nieko aukoti. Kai kartu su Jurgiu (Ericos vyras Jurgis Didžiulis – aut. past.) pradėjome bendrą projektą „The Ball & Chain“, iš karto pasakėme sau, kad jei jis pradės neigiamai veikti mūsų santykius, mes jo atsisakysime. Ir, ko gero, giliai širdyje nuo pat pradžių žinojome, kad būtent taip ir nutiks. Nors esame puiki tekstų autorių komanda, vis dėlto kuo populiaresnis darėsi projektas, tuo daugiau jėgų jis iš mūsų reikalavo, jam tekdavo aukoti ir savaitgalius. Galiausiai tai tapo „a must“ – prievole, o ne malonumu. Be to, abu su Jurgiu esame kietakakčiai ir norime, kad būtų mūsų viršus. Tad vieną dieną tiesiog supratome, kad visko per daug. Galiausiai nusprendėme kartu koncertuoti gal tik kokį kartą per metus, savo malonumui. Turiu pasakyti, kad kai nuolat kartu nedir-

LAMŲ SLĖNIS

bame, mūsų santykiai tik pagerėjo. Tikiuosi, ateityje rasime būdų išnaudoti mūsų kaip tekstų kūrėjų talentą – galbūt imsime kurti dainas kitiems.“

Turas „Šį rudenį manęs laukia muzikinis turas po Lietuvą. Jo metu noriu ne tik pristatyti savo kaip solo atlikėjos debiutinį albumą „Leading me Home“, bet taip pat klausytojams papasakoti tikrą istoriją. Jei reikėtų albumą apibūdinti keliais žodžiais, sakyčiau, jis yra būtent apie tikrus dalykus, nuoširdumą, autentiką. Turo metu skambės naujojo albumo dainos, kai kurie senesni mano kūriniai, taip pat atliksiu keletą netikėtų koverių. Galiu tik užsiminti, kad man labai patinka keltiška muzika! Stovėti scenoje vienai pradžioje buvo labai baugu. Vis dar mėginu prisijaukinti tą jausmą. Dabar jau žinau, kodėl kaskart taip bijau lipti į sceną viena – nes iš savęs reikalauju ir tikiuosi labai daug. Man neramu, ar publikai, o ir man pačiai, pakaks manęs vienos?! Aišku, viduje žinau, kad atsakymas yra „taip“, bet tos mažytės dvejonės iš išlenda. Neturiu jokių ritualų, kurie man padėtų nusiraminti. Tiesiog lipu į sceną bijodama. Bet baimę taip pat galima perduoti muzikos garsais – tuomet pasirodymas būna dar emocingesnis ir tikresnis. Apskritai baimė nėra logiška, ji tiesiog ateina ir praeina. Tereikia kartais sau tai priminti. Žvelgdama į save iš šalies matau,

LAMŲ SLĖNIS

kad vos prieš kelis mėnesius scenoje stovėjo visai kitas žmogus. Progresas akivaizdus ir aš pati tai jaučiu. Tiesą sakant, net negalėjau tikėtis, kad viskas susiklostys taip gerai, kad sulauksiu tokio atgarsio tiek čia, Lietuvoje, tiek svetur, kad žmonėms taip patiks mano muzika. Pastarieji mėnesiai – tai labai įdomus procesas, nėriau į jį stačia galva ir tai mane sustiprino emocišaki. Juk reikėjo nemažai drąsos įrašyti tokį albumą, koks yra „Leading Me Home“. Tai esu aš, absolučiai tikra, tokia, kokia noriu būti, kaip noriu skambėti, kaip noriu kalbėti.“

Saviugda „Pastaruoju metu daug duomiuosi žmogaus psichologija – skaitau knygas, kalbuosi su žmonėmis. Man tai padeda ne tik įveikti scenos baimę, bet ir kitose gyvenimo situacijose. Žvelgdama į save 20-metę ir dabar, kai man 36-eri, galiu drąsiai pasakyti, kad šiandien viskas kur kas lengviau, paprasčiau ir daug geriau. Dauguma žmonių, ypač moterų, nežino, kad bėgant laikui bus tik geriau. Anksčiau ir man atrodė, kad geriausias laikas yra dabar. Pasirodo – visai ne! Dažnai galvoju apie senatvę ir mane užplūsta tik teigiamos mintys. Laukiu jos ir žinau, kad tuomet jausiuosi dar geriau. Tereikia

LAMŲ SLĖNIS

suvokti, kad tai skirtingi gyvenimo etapai. Niekada nesakyk niekada, bet šiandien aš neįsivaizuoju savęs, norinčios žūtbūt atrodyti jaunesne nei esu iš tiesų. Kalbu apie dirbtines, invazines grožio procedūras. Žiūriu į savo mamą, jai jau beveik 70 m., ir matau, kad senti yra gražu, nes grožis pirmiausia kyla iš vidaus. Ir aš noriu būti motyvuota, išsilavinusi, energinga, sveika ir senti taip žavingai. Mane labai įkvepia Jurgio senelė. Ji gyvena aktyviai, mankštinasi, vis dar plaukioja ežere. Norėčiau ir aš taip įkvėpti jaunus žmones, kad jie mylėtų save ir būtų tokie, kokie yra, o ne tokie, kokiais juos nori matyti kiti.“

Sveika gyvensena „Anksčiau sveika gyvensena man nebuvo tokia svarbi, tiesiog daug dirbdavau, nekreipdavau dėmesio, kas mano lėkštėje. Dabar suprantu, kad fizinė išvaizda susijusi ir su mityba, ir su psichologine žmogaus būsena. Treneris Jeanas Claude'as Edorh mane išmokė mėgautis sportu. Niekada nesuprasdavau, kodėl žmonės bėgioja, o dabar ir pati galiu nubėgti penkis kilometrus. Prisipažinsiu: 80 proc. laiko aš stengiuosi gyventi sveikai, o likusius 20 proc. skiriu tam, ko tuo metu labai norisi, pavyzdžiui, sukertu picą su daug sūrio...

LAMŲ SLĖNIS

Prieš aštuonerius metus, kai susilaukėme Prano Emilijaus, su Jurgiu tapome vegetarais. Po nėštumo niekaip negalėjau atsikratyti poros užsilikusių kilogramų. Jaučiausi nelaimingas moliūgėlis... Tad apsilankiau natūralios medicinos centre, ten man atliko kraujo testą ir patarė, kokių maisto produktų turėčiau vengti. Du mėnesius nevalgiau mėsos, pieno produktų, cukraus, atsisakiau kavos. Kartu su Jurgiu tiesiog pradėjome valgyti kitokį maistą ir mums tarsi atsivėrė durys į kitą pasaulį! Galiausiai tai tapo įprasta ir prie ankstesnių mitybos įpročių net nebesinorėjo grįžti. Laukdamasi antrojo sūnaus, Antano, aš jau buvau vegetarė. Kai jam sukako šeši mėnesiai, pasiūliau paragauti mėsos, bet jis jos nevalgė ir iki šiol kur kas mieliau kerta brokolius, žiedinius kopūstus, grikius. Mes su Jurgiu pamažu atsisakėme ir žuvų, o prieš pusmetį aš nustojau valgyti kiaušinius. Man jų tiesiog nebesinori. Kartais palepinu save juoduoju šokoladu, nes jį labai mėgstu. Apskritai stengiuosi žvelgti plačiau – noriu gyventi gražų ir sveiką gyvenimą, būti aktyvi močiutė būsimiesiems anūkams, todėl ir stengiuosi rūpintis savimi, bet neperspaudžiu, nes noriu jausti ir malonumą. Didžiausias trukdis gyventi sveikai – tai mūsų gyvenimo būdas. Dažnai tenka dirbti iki vėlumos, per koncertus niekada nežinai, kur ir ką valgysi, namo grįžti vėlai naktį ir jau nesino-

LAMŲ SLĖNIS

ri gaminti. Energijos pasisemiu treniruotėse. Du kartus per savaitę lankau asmenines treniruotes, kartą einu į grupinius užsiėmimus. Be to, treneris įkalbėjo kitąmet dalyvauti triatlono varžybose. Esu siaubinga plaukikė, bijau vandens, bet iššūkis mestas, tad dabar teks lankyti baseiną ir mokytis plaukti. Man tai bus rimtas išbandymas!“

Pinigai „Pinigus mes leidžiame įspūdžiams – kelionėms. Kasmet keliaujame į Kolumbiją, nes norime pabūti su Jurgio šeima, bet taip pat, kad pabūtume kartu, atsipalaiduotume. Šią vasarą visi keliavome į laisvę, harmoniją ir pagarbą propaguojantį festivalį „Rainbow Gathering“, vykusį Slovėnijos ir Italijos pasienyje. Arba plaukiam į Nidą. Vienaip ar kitaip visos mūsų kelionės susijusios su patyrimais ir įspūdžiais. Kalbant apie vartojimą apskritai, jei tik įmanoma, stengiuosi remti vietos gamintojus ir mažus verslus, tad renkuosi jų produkciją. Manau, reikėtų atidžiau sekti, kam išleidi uždirbtus pinigus. Kai buvau paauglė, viską, ką uždirbdavau iš muzikos, iškart išleisdavau savo malonumui. Bet tuo metu man nereikėjo galvoti apie ateitį, neturėjau šeimos, vaikų. Kai visa tai atsirado, natūraliai pasikeitė ir mano vartojimo įpročiai.

LAMŲ SLĖNIS

Pamenu laiką, kai su šeima dar gyvenome Airijoje ir šalį apėmė didelė recesija. Žinau, kad tuo metu vertėmės sunkiai, mums nuolat trūko pinigų, tik aš to niekada nejutau. Kaip tik tada tėtis priėmė drąsų sprendimą ir nusprendė pradėti savo verslą, jis paliko darbą Airijoje, įkūrė konsultacijų bendrovę ir mes visi išvykome gyventi į Tanzaniją. Tai buvo rizikingas sprendimas, apvertęs mūsų gyvenimus aukštyn kojomis, bet jis pasiteisino ir leido mums tvirtai atsisti ant kojų.“

Vyras „Labiausiai vertinu vyro atvirumą. Mums abiem su Jurgiu teko sunkiai dirbti, kad mūsų santykiai taptų absoliučiai, kartais net brutaliai atviri. Ir tai – geriausia, kas nutiko mūsų šeimai. Juk jei myli, stengiesi būti atviras ir to paties tikiesi iš antrosios pusės. Dabar žinau, kad jei Jurgiui kas nors patinka, jis tai sako ne dėl to, kad myli mane, o iš tiesų taip galvoja. Anksčiau man buvo sunku priimti jo kritiką, įsižeisdavau, atrodė, kad vyras manęs nepalaiko. Kol supratau, kad tai ir yra tikroji parama, galiausiai, kodėl turėčiau įsižeisti, jei jis išsako savo nuomonę? Ar norėčiau, kad man meluotų? Bet juk tai nebūtų tikra! Šeimoje taip pat labai svarbu pagarba, o ji ir kyla iš nuoširdumo ir atvirumo. Žinoma, jei tiesiai šviesiai sakysi „šūdas“, kitas gali imti ir įsižeisti, tad labai svarbu ir tai, kaip sakyti tiesą. Net draugai pastebi, kad

bendraudami mes niekada nepamirštame pasakyti „prašau“ ir „ačiū“. Tai smulkmenos, bet labai svarbios. Juk vyras ar žmona ir turėtų būti žmogus, su kuriuo bendraujama maloniausiai. Ir vaikus mokome gražių manierų. Su Jurgiu esame susituokę beveik dešimt metų ir kartais vis dar einame į pasimaymus, tik jų taip nevadiname. Kai pastarąjį kartą atostogavome Kolumbijoje, keletą dienų praleidome tik dviese, atsiskytę nuo visų, buvo gera tiesiog pabūti kartu, pailsėti nuo visko. Bet tikrai nesame iš tų, kurie švenčia Šv. Valentino dieną ar kiekvieną ketvirtadienį susitinka romantiškos vakarienės. Viskas turi vykti natūraliai. Mums patinka malonios staigmenos, rūpintis vienas kitu, kai sergame, paruošti skanią vakarienę, kartais išeiti pasivaikščioti tik dviese. Tai paprasti dalykai, kurie visame reikalų sūkury leidžia pabūti kartu, nors ir trumpai. Kartais pakanka ryte ilgiau pasivolioti lovoje, ir visai nebūtina kartu pabėgti savaitei. Svarbiausia – kaip išnaudoji tas trumpas akimirkas.“

Laikas sau „Laiko sau turėtų būti daugiau. Juk visos to norėtume... Apie tai – mano daina „Master Juggler“. Aš tiesiog išmokau žongliruoti skirtingais gyvenimo aspektais: darbas, vaikai, pomėgiai, studijos... Tapau profesionalia žongliruotoja! Man patinka vasara, kai vaikams

nereikia eiti į mokyklą, kai gali ilgiau pamiegoti arba nuvažiuoti prie jūros. Bet man patinka ir ruduo. Išlydėjus vaikus prasideda mano laikas. Mėgstu rytais medituoti, bent 20 minučių tiesiog sėdėti ir klausyti savo kvėpavimo, išsivalyti galvą nuo minčių ir pasiruošti dienai. To išmokau iš vyro, jis – iš savo tėvo, šis – iš Jurgio senelio. Man meditacija padeda susikoncentruoti. Norėčiau, kad tai taptų kasdiene rutina. Dar mėgstu skaityti knygas, mielai kopčiau į kalnus, tik čia jų nėra... Tad einu į mišką, kartais su vaikais, kartais viena. Nesvarbu, koks lauke oras, šiltai apsirengiame ir keletą valandų vaikštome, man patinka ta energija, vaikai žaidžia su pagaliukais, dūksta ir jaučiasi laimingi. Tai ir mano vaikystės dalis, pamenu, kaip tėtis savaitgaliais mus vesdavosi į mišką, į kalnus. Tie gražūs prisiminimai man suteikia ramybės. Kai kam atsipalaiduoti padeda grožio procedūros, bet aš nesu jų mėgėja. Na, nebent pedikiūras... Visa kita – nuobodi darbo dalis.“

Vaikai „Dievinu savo vaikus, man patinka matyti, kaip jie auga, kaip keičiasi. Tarp mūsų labai stiprus ryšys ir, tikiuosi, amžinai būsime tokie artimi. Norėčiau, kad vaikai visada išdrįstų man sakyti tik tiesą. Dabar jie labai nuoširdūs. Visada sakau, kad jei tik būsime atviri vieni kitiems, niekada nepateksime į bėdą.

LAMŲ SLĖNIS

Mes namus kuriame pamažu. Visada tokia buvau ir man tai svarbu. Mano vyras tikras ekstravertas, jis mielai į namus pasikviestų pusę pasaulio, o man namai yra šventovė.

Netikiu, kad gali būti ir tėvas, ir draugas vienu metu. Jei būsi draugas, nebūsi autoritetas. O vaikams reikia autoriteto, pavyzdžio. Tuomet lengviau būti ir draugu. Aš taip užaugau, tėvai man buvo ir iki šiol yra didžiausias autoritetas. Tikiuosi, mano vaikai užaugs laimingi, malonūs, protingi ir visada jaus empatiją kitiems žmonėmis. Tai labai svarbu. Su jais daug kalbamės pačiomis įvairiausiomis temomis. Pavyzdžiui, jie žino, kad pasaulyje yra daug skirtingų žmonių ir daug skirtingų religijų. Vieni tiki Dievu, kiti Krišna, treti Alachu ar Buda. Ir gerbti reikia visus tikėjimus. Kai vaikai klausia, ar istorijos apie Dievą yra tiesa, atsakau, kad niekas iš tiesų nežino, kas yra tiesa, nes nė vienas nėra pabuvojęs anąpus ir sugrįžęs. Kartą Antanas panoro užsukti į bažnyčią, nes jam patiko kvapas, mes užėjome, pasėdėjome. Matau, kad jiems šie dalykai rūpi. Kalbėdama apie religiją vaikams sakau, kad svarbiausia yra tikėti, o koks tavo tikėjimas – ne taip svarbu. Galima netikėti ir jokiu dievu, svarbiausia – gerbti vienas kitą. Mokaus juos būti kantriais ir įsiklausyti širdies balso.

LAMŲ SLĖNIS

Viena didžiausių mano baimių auklėjant vaikus – tai internetas. Nenorėčiau, kad pirmosios nuogos moters nuotraukos, kurias jie išvys, būtų pornografinės. Žinoma, turime įvairių ribojimų – pavyzdžiui, neleidžiame berniukams prie ekrano per dieną praleisti ilgiau nei pusvalandį. Bet visko juk nesukontroliuosi. Tad kalbamės su jais, net apie seksą, ir gana atvirai. Norėdama juos apsaugoti, labai aiškiai pasakiau, ko kiti žmonės su jais negali daryti. Taip pat – kad vieninteliai žmonės, su kuriais galima turėti paslapčių – tai tėvai. Tiesiog jaučiu, kad geriausias būdas apsaugoti vaikus – tai atvirumas. Kartą Pranas sako: „Antanas žiūrėjo nuogų moterų nuotraukas“. Pasirodo, vaikai rado knygą su filmo apie Džeimsą Bondą iliustracijomis. Jie paprašė parodyti daugiau panašių paveiksliukų. Parodžiau jiems Sandro Botticelli „Venerą“ ir kažkada Jurgiui padovanotą meniškų aktų albumą. Dabar žinau, kad pirmasis vaikų patirtas įspūdis apie nuogumą bus gražus ir jie tai prisimins. Todėl vėliau, kai jiems teks susidurti su ne tokiais gražiais pavyzdžiais, tikiuosi, jiems

nebus taip įdomu... Noriu, kad vaikai būtų pasirengę.“

Namai „Namai – tai nesibaigiantis procesas. Bet man patinka tas neužbaigtumas, nesu iš tų, kurie nusisamdo dizainerį, kad šis viską sutvarkytų. Mes namus kuriame pamažu. Visada tokia buvau ir man tai svarbu. Mano vyras tikras ekstravertas, jis mielai į namus pasikviestų pusę pasaulio, o man namai yra šventovė, nenoriu, kad čia lankytųsi bet kas. Pro mūsų naujųjų namų langus atsiveria gražus vaizdas, čia daug šviesos, tad mėgstu namie leisti laiką. Grįžusi namo ir išorinį pasaulį palikusi už durų, noriu atsipalaiduot. Anksčiau buvau kategoriškesnė, įsileisdavau tik tuos žmones, kurie man tikrai patinka, tačiau dėl Jurgio teko šiek tiek nusileisti. Tačiau aš turiu keistų, įdomių, „raganiškų“ ritualų, kurie apsaugo mūsų namus ir šeimą nuo tų, kurie čia galėtų ateiti turėdami blogų ketinimų. Tai senos keltiškos tradicijos. Gal iš šalies skamba juokingai, bet aš tuo tikiu.“

LAMŲ SLĖNIS

Rankine

39,99 EUR

„MANGO“

http://akropolis.lt/mango

Aukštakulniai aulinukai su sagomis

49,95 EUR „ZARA“

http://akropolis.lt/zara

LAMŲ SLĖNIS

Sketis

24,99 EUR

„BAGS & MORE“ www.akropolis.lt/bags-more

Atėjus rudeniui, gaivią vasaros spalvų paletę keičia šiek tiek tamsesni ir niūresni atspalviai... Kad rudens darganos neapsunkintų ir mūsų minčių, prekybos ir pramogų centras „Akropolis“ pataria rinktis spalvingus drabužius bei aksesuarus. Naujų rudens kolekcijų asortimente puikuojasi deriniai tiek stilingiems pasivaikščiojimams parke, tiek puošnioms vakarienėms mieste. Nes su tinkama apranga „blogo oro“ sąvoka išnyksta! Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė Stilius: Mantė Jaruševičiūtė

LAMŲ SLĖNIS

Skara

9,99 EUR „H&M“

www.akropolis.lt/h-m

Rudenį vyraujančius burgundiškus atspalvius nesunkiai prisijaukinsite aksesuarų pagalba – klasikinį įvaizdį puikiai pagyvins skara ar rankinė su šios spalvos detalėmis. Klasikiniai juodi ilgaauliai, burgundiškas lūpdažis ir metaline virvele dekoruota skrybėlė – būtini rudeniško vakaro mieste palydovai.

Rankine

249,99 EUR „SCALINI“

www.akropolis.lt/scalini

Skrybele

19,99 EUR „RESERVED“

www.akropolis.lt/reserved

Ilgaauliai batai

347,54 EUR „SCALINI“

www.akropolis.lt/scalini

LAMŲ SLĖNIS

Marškiniai

79 EUR

„US POLO ASSN“ www.akropolis.lt/u-s-polo-assn

Striuke

59,95 EUR „ZARA“

www.akropolis.lt/zara

Ruduo – romantiškų pasimatymų ir staigmenų metas. Miestiečio įvaizdį išpildysite ir šį sezoną madingą zomšinį švarką derindami prie klasikinių marškinių ir kaklaraiščio dueto. O grįždami po darbo su pilnu darbų lagaminu, nepamirškite nustebinti ir mylimosios. Puiki dovana – dailiai pasiūti šilkiniai naktiniai ar chalatas jaukiems vakarams namuose.

Naktiniai

59,90 EUR

„INTIMISSIMI“

www.akropolis.lt/intimissimi

Lagaminas

59,90 EUR

„ALDO“

www.akropolis.lt/aldo

LAMŲ SLĖNIS

Striuke

49,95 EUR „ZARA“

www.akropolis.lt/zara

Kojines

3,95 EUR

„CALZEDONIA“ www.akropolis.lt/calzedonia

Krepšys

45,99 EUR

„ZARA HOME“ www.akropolis.lt/zara-home

Sketis

29,99 EUR

„BAGS & MORE“ www.akropolis.lt/bags-more

Aulinukai

339 EUR

„UNLABEL“

www.akropolis.lt/unlabel

LAMŲ SLĖNIS

Pasivaikščiojimai miške po kojomis šiugždant lapams neatsiejami nuo patogių, praktiškų aulinukų, pro kurių kraštelį žvilgčioja margos kojinės. Stilingas krepšys padės sukurti žaismingą modernios grybautojos įvaizdį, o lietingomis dienomis niūrią nuotaiką praskaidrins spalvotas skėtis.

Lietpaltis „Rains“

95 EUR

„BUTIQ.LT“ www.akropolis.lt/butiq-lt

Šiaurietiško ejimo lazdos

32 EUR

„SPORTS DIRECT“ www.akropolis.lt/sportsdirect

Kepure

23 EUR

„SALT“

www.akropolis.lt/salt

Batai

59,99 EUR „DANIJA“

www.akropolis.lt/danija

Sveiką gyvenseną propaguojame stilingai ir pasivaikščiojimui su šiaurietiškomis lazdomis renkamės spalvotus aksesuarus – ryškių spalvų batus, kuprines, kepures. Geriausias draugas užklupus netikėtam rudeniniam lietui – judesių nevaržantis lietpaltis.

LAMŲ SLĖNIS

MADA

ATEITIES TRENDAS? TRADICIJOS Tekstas: Monika Repčytė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Rašydama šias eilutes esu beveik tikra, kad mano pasakojimo herojai, mados namų ,,House of Faige“ įkūrėjai SKAISTĖ DOVYDAUSKAITĖ ir DOMINYKAS KARPOVIČ, su šiuo teiginių nesutiktų. Juk kas gali būti didesnė priešprieša nuolat besikeičiančioms tendencijoms negu amžinoji klasika ir tradicijos?

Drąsi ir veikli pora, jų pačių žodžiais, siekia nukreipti individą nuo vartotojiškumo ir grąžinti jį į unikalų ir savą pasaulį – „kad žmogus dėvėtų drabužį, o ne drabužis žmogų“. Per pokalbį jie ne kartą pamini ambicijas prisidėti prie mados tradicijų kūrimo Lietuvoje. Ir ne tik mados – juk širdžiai mieliausius ritualus kartais simbolizuoja paprasčiausias puodelis kavos. Prisipažinsiu, Skaistę ne kartą esu

mačiusi ir anksčiau. Jaukioje Šv. Stepono gatvelėje įsikūrusių „paukštės namų“ (taip galima versti mados namų pavadinimą) durys yra tarsi egzotiškas akcentas Vilniaus senamesčio mozaikoje. Jas pravėrusi randu Skaistę – elegantišką, nepriekaištingai atrodančią ir su pavydėtina ramybe kalbančią, pozityvumu spinduliuojančią moterį. Tikras pavyzdys žmogaus, galinčio suvaldyti mados namus.

Skamba taip romantiškai – turėti mados namus, kasdien dirbti tarp šiugždančių audinių, juos liesti, mėgautis, bendrauti su klientais, keliauti ir rinktis audinius Paryžiuje... Iš prieš dvejus metus „House of Faige“ įkūrusių Dominyko ir Skaistės galima suprasti, kad visos šios asociacijos tėra tik blizgus popierėlis, į kurį įvyniotas sunkus ir daug pastangų reikalaujantis darbas. Ne žaidimų aikštelė, kaip šypsosi Skaistė.

LAMŲ SLĖNIS

Sutikti Dominyką ir kalbėtis su juo tokiomis temomis, kuriomis negalėjau kalbėtis su kitais, buvo tikra atgaiva.

Šis interviu – pirmasis, kurį pora sutinka duoti kartu. Su nekantrumu laukiu jų, pasirodančių sutartoje vietoje. Nevėluoja nė minutės, užsisako po puodelį kavos ir ragelį. Pokalbį Dominykas pradeda juokaudamas, kad kažkada žadėjo pirmajį savo interviu duosiantis Monikai. Ne man, o kitai merginai. Vis dėlto susiklostė taip, kad prieš juos sėdžiu aš, tad teoriškai savo pažado jis nesulaužė. Pradėję pasakoti apie savo kasdienybę ir nuotaikas šiandien, jie net nežinodami atsako į klausimus, kurie kol kas dar neužduoti ir egzistuoja tik mano galvoje. Kalba itin išsamiai, nuoširdžiai, paminėdami daug detalių iš asmeninio gyvenimo. Klausydama pati nustembu, kaip jų gyvenimas atrodo nužymėtas nuoseklių įvykių ir dėsningų pasirinkimų, iš anksto pranašaujančių kai ką ypatinga. Tikriausiai todėl pasakojimą apie mados namus atrodo sąžiningiausia pradėti nuo jų priešistorės.

Priešingai negu būtų galima tikėtis, Skaistė niekada nesižavėjo mados industrija ar darbu joje. Galbūt aplinkiniai pavyzdžiai nebuvo tinkami ir įkvepiantys, susimąsto ji. Nuo paauglystės žinojo, kad rinksis teisę. Šiuo keliu Skaistė ir ėjo – atkakliai, baigdama mokslus aukščiausiais pažymiais, nuolatos tobulėdama ir užimdama vis aukštesnes pareigas, nemąstydama apie kitas alternatyvas. Dominyko vizija buvo kiek kitokia: „Baigęs magistrą, padėjau plėtoti tėvų verslą ir kurį laiką dirbau Užsienio reikalų ministerijoje. Svajojau sukti diplomatijos keliu, sieti savo ateitį su ambasadoryste. Vis dėlto bėgant laikui supratau, kad savo tikslų taip pat puikiai galiu siekti privačiame sektoriuje, o ne būdamas politikoje“, – pasakoja jis. Aštuntoje klasėje Dominykas susidarė galimų ateities planų lentelę, kurioje puikavosi ir mados namų idėja. Tačiau kaip nutiko, kad šiandien „House of Faige“ yra ne vieno, o dviejų žmonių projektas? Spėju, kad pažintis su Skaiste tam tikrai turėjo įtakos. „Mus supažindino draugė. Tuo metu kaip tik krausčiausi į Užupį, o Skaistė, galima sakyti, kraustėsi iš jo“, – pasakojimą apie jų pirmajį susitikimą pradeda Dominykas. Skaistė prideda, kad tai įvyko tarsi prieš jų valią – nieko nesakiusi draugė sutarė, kad Dominykas prisėstų prie jų stalelio. O ir tų pirmųjų žiežirbų nebuvo: „Mūsų bendravimas nebuvo toks, kad vakarą susipažino-

LAMŲ SLĖNIS

Tu turi atsivesti vaiką kartu į parduotuvę pirkti mamai papuošalo – nebūtinai brangaus, tebūnie už kelis eurus – bet vaikas mato, jog yra šventė ir jos proga mamai įteikiama dovana. Taip koduojamos tradicijos, formuojasi žmogus ir jo samprata.

LAMŲ SLĖNIS

Norėjome kurti pridėtinę verte, samdytis meistrus, rinktis geriausius audinius, profesionalų dizainerį.

me, o kitą dieną jau kartu eitume vakarieniauti“, – kukliai nusišypso Dominykas. „Rašinėjai, rašinėjai, ir ilgai atsakymo negavai!“ – juokiasi Skaistė. Artimiau vienas kitą pažinę, pora greitai išsiaiškino, kad juos sieja tos pačios vertybės, bet skirtingos savybės. „Man labai imponavo tai, kad Dominykas buvo visiškai kitoks nei mano sutikti teisinės aplinkos žmonės. Sutikti Dominyką ir kalbėtis su juo tokiomis temomis, kuriomis negalėjau kalbėtis su kitais, buvo tikra atgaiva. Gal tuo metu man jis ir atrodė kiek juokingas – žmogus, kuprinėje besinešiojantis eilėraščių knygelę, bet pradėjusi su juo bendrauti, greitai supratau, kaip jame viskas harmoninga. Dominykas mane papirko nesumeluotu inteligentiškumu“, – gražių žodžių negaili moteris.

LAMŲ SLĖNIS

Iš pradžių Skaistė labai skeptiškai reagavo į Dominyko pasiūlymą kartu kurti mados namus. „Dominykas įkalbėjo mane rinktis mados sritį ne dėl to, kad žiūrėjome į tai, kaip į verslą, bet kaip į tam tikrą kultūrinę dalį. Norėjome kurti pridėtinę verte, samdytis meistrus, rinktis geriausius audinius, profesionalų dizainerį. Pasakiau, kad jeigu imamės šio verslo, tai tik besilaikydami taisyklių ir viską darydami geriausiai, kaip tik galime. Kitu atveju paprasčiausiai neapsimoka to daryti – produktų rinkoje yra labai daug, jie keičia vienas kitą, jeigu jie ir ne vienadieniai, tai vieno trimestro, kaip aš sakau. Nenorėjome eiti ta kryptimi. Mūsų požiūris yra labai atsakingas“, – pasakoja moteris. Teoretiko ir praktikės tandemas, kaip ne vieną kartą jie pamini, nuo pat pradžių sutarė dėl vieno: mados namai „House of Faige“ bus auginami ir plėtojami atkakliai, kartais net užsimerkiant į tam tikrus dalykus ir netausojant savęs. Visa dėl to, kad vėliau jie galėtų būti perduoti ateities kartoms.

LAMŲ SLĖNIS

Pokalbio metu Skaistė ne kartą pabrėžia, kaip svarbu iš tikrųjų būti savimi, o ne apsimetinėti. Su tuo susijusi ir „House of Faige“ koncepcija. Labai didelę įtaką porai padarė Viena – miestas, kuriame jie jaučiasi geriausiai ir kuris ne kartą įvardijamas kaip ilgaamžiškų tradicijų pavyzdys. „Juokaujame, kad ten tikriausiai gyvenome praeitame gyvenime“, – atskleidžia Skaistė. Bet kodėl būtent Viena, o ne tradiciškai – Paryžius, domiuosi aš? Juk kalbant apie madą ir jos tradicijas, Viena gana retai figūruoja tokiame kontekste... „Mūsų mados namai reprezentuoja klasiką. Ji kinta, turi tam tikrų atspalvių, tačiau apskritai ji yra nepavaldi laikui. Kad ir kur pasaulyje ją matytum, vis tiek jai nusilenksi – gali nemėgti tokio stiliaus, nenešioti tokių drabužių, tačiau negerbti jos negali. Būtent tai mes ir atradome Vienoje. Ten gyvenimas yra harmoningas, klasika neatsiejama nuo elegancijos“, – pasakoja Skaistė. „Vienoje tai ypač atsiskleidžia žvelgiant į vyresnės kartos žmones, nes jaunimas beveik visur yra panašus. Nejaučiama disonanso tarp asmenybės ir to, ką ji dėvi, niekas nesistengia niekam nieko įrodinėti. Pas mus dažnai tarp kostiumo ir puošnumo jausmo dedamas lygybės ženklas. Ten žmogus vilki kostiumą vedžiodamas

LAMŲ SLĖNIS

šunį ir eidamas į darbą. Bet tokie dalykai neatsiranda šiaip sau, tai ateina iš kultūros. Tu turi atsivesti vaiką kartu į parduotuvę pirkti mamai papuošalo – nebūtinai brangaus, tebūnie už kelis eurus – bet vaikas mato, jog yra šventė ir jos proga mamai įteikiama dovana. Taip koduojamos tradicijos, formuojasi žmogus ir jo samprata. Matėme, kaip anūką senelis vedėsi pirkti dovanėlę močiutei, o po to tą dovaną įteikė tiesiog gatvėje. Iš tokių momentų, mūsų nuomone, ir susideda laimingas gyvenimas“, – šypsosi Dominykas. „Ten nepamatysi tokių reklamų, kaip „Tiffany“ papuošalų, kur žmonės dirbtinai sustatomi ir turi šypsotis. Vienoje žmonės taip tiesiog gyvena“, – pabrėžia Skaistė. Peršasi mintis, kad ir Dominykas buvo auginamas kiek kitaip, šiek tiek „vieniškai“, juk kaip kitaip būtų gimęs toks stiprus noras puoselėti tradicijas. Kas jam diegė šias vertybes? Skaistės manymu, šioje istorijoje labai svarbi Dominyko prosenelio asmenybė – jis buvo galantiškas vyras, turėjęs vokiškos vyriškos galanterijos parduotuvę. Išgyvenęs tokias ribines situacijas, kaip karas ir išsigelbėjimas nuo mirties nuosprendžio, jis paliko dvi skrynias dienoraščių, kurie šiandien yra geriausias jo neeilinio charakterio liudijimas. „Tam tikra prasme tu tęsi jo

veiklą“, – Dominykui šypsosi Skaistė. Labai greitai pajuntu, ką Skaistė turėjo galvoje sakydama, kad Dominykas yra idėjų žmogus. Filosofijos studijas baigęs vyras nuolat dalijasi mintimis ne tik apie madą, bet ir apie aibę kitų dalykų. Kaip vieną didžiausių nūdienos verslo problemų Dominykas ir Skaistė pamini filosofijos ir kitų socialinių mokslų studentų nurašymą svajoklių kategorijai, emocinių aspektų ignoravimą. Jiems atrodo ne tik įdomu, bet ir svarbu suprasti, kodėl žmonės nešioja laikrodžius arba ne, renkasi arbatą užuot gėrę kavą, kodėl viena moteris gali kasdien keisti papuošalus, o kita – dešimt metų nešioti tą patį ir jaustis laiminga... Suvokti dalykus, kurių neįmanoma apskaičiuoti ar išmatuoti. Tuomet nebūtų tiek daug krizes išgyvenančių verslų, produktų pertekliaus, o galiausiai save suprantantis ir žinantis, ko jam reikia, žmogus būtų atsparesnis vartojimo manijai. Nuolat primindami, kaip ši idėja glaudžiai susijusi su mados namais, pora plačiau papasakoja, kas gi yra „House of Faige“ ir kokie buvo dveji pirmieji gyvavimo metai. Jų komandoje – siuvimo meistrai, fotografai, modeliai, bendradarbiaujama su žinoma lietuvių dizainere Milda Čergelyte. „Aš manau, kad dizainerio kelias

LAMŲ SLĖNIS

yra labai sudėtingas ir jį būtina gerbti. Milda yra mūsų komandoje, nes ji yra atlaikiusi nežmoniškus darbo krūvius, stažavosi Paryžiuje, aukštosios mados namuose, ir yra tikra profesionalė“, – teigia Skaistė. Jos manymu, kokybišką daiktą įsigyti internetu yra sudėtinga, tad mados namai veikia ne kaip parduotuvė, o dirba su kiekvienu klientu individualiai, visuomet pagal išankstinį užsirašymą. „Galima teigti, kad šiek tiek padedame žmonėms išsirinkti tai, kas jiems tinka (ir patiems patinka) labiausiai – kalbamės apie juos, jų polinkius, kaip jie gyvena, ko jie norėtų, tuomet viskas pasidaro gerokai paprasčiau, jie patys padiktuoja savybes, kurias norėtų vizualiai iškelti į paviršių“, – samprotauja Dominykas. Artimą ryšį su klientais siekianti sukurti pora kartais praleidžia valandų valandas tiesiog kalbėdamiesi, pažindami vienas kitą. Šis aspektas Skaistei yra vienas netikėčiausių ir maloniausių, vienas tų, apie kuriuos ji net nepagalvodavo prieš kuriant mados namus. „Dažnai sulaukiame žinučių, nuotraukų, kai žmonės pasipuošia mūsų drabužiais ir skiria akimirką padėkoti. Nėra nieko smagiau, kai drabužis turi emocinę vertę. Viliamės, kad būtent tai ir programuoja mūsų tęstinumą“. Labai didelį dėmesį kūrybingasis tandemas skiria audiniams. „Per daug

kalbama apie tai, kokia įžymybė ir kur dėvėjo tam tikrą drabužį. Teikiamas dėmesys formai, o ne medžiagai. Juk būtent ji lemia, kaip jausimės. Tai, kas kažką apsivilko – tik tolima pasėkmė“, – teigia Dominykas. Gamta, natūralumas, individas – šios sąvokos nuolat kartojamos ir Skaistės pasakojime. Itin įdomiai skamba spalvų pasirinkimo procesas: „Imame paukštį iš gamtos, konkrečias plunksnas ir jo padiktuojamas spalvas. Renkamės gamtos elementą, nes tobulesnių derinių, negu gamta sukūrė, niekas nesugalvos. Jei egzistuoja toks spalvynas, vadinasi, tam yra priežastis, mums belieka tai pagrįsti praktiškai“, – juokiasi Skaistė. Klausiu gan tradicinio klausimo, kurio susilaukia turbūt kiekviena kartu dirbanti pora: dirbti duetu – privalumas ar trūkumas? „Visada buvau prieš šeimos verslo idėją. Apskritai esu labiau karjeros, ne verslo žmogus, na, bet likimas taip sudėliojo. Sutarėme su Dominyku, kad atskirsime tam tikrus dalykus, kitaip mūsų asmenybės susidvejintų. Aš esu praktikė, o Dominykas – idėjų žmogus. Jo stiprioji pusė yra paskirstyti žmones tam tikrose srityse, sudėlioti struktūrą. Tokiu principu ir dirbame“, – atsako Skaistė. Baigiantis pokalbiui, sužinau dar keletą įdomių smulkmenų. Jų ateities planai? Bendradarbiauti su kitais talentingais Lietuvos kūrėjais. Pirmasis

parduotas daiktas? Vyriški marškiniai (nors, Dominyko spėjimu, tai turėjo būti šalikas, o Skaistės – suknelė). Svarbiausios mados verslo taisyklės? Stipri idėja ir disciplina. Skaistė pasakoja, kad griežta teisininkės darbo patirtis leidžia vertinti mados verslo laisvę ir nepasiduoti pagundoms nuklysti, „pasižaisti“. Nors, kaip suprantu, tokiu pagundų jie ir neturi. Galbūt ateityje galima laukti bendradarbiavimo su užsieniu? Tokių pasiūlymų pora jau yra sulaukusi, tačiau jų įgyvendinimas dar laukia ateityje. Mados ir stiliaus esmė? „Atrasti, pažinti save. Nėra blogo daikto, kaip ir nėra blogo stiliaus. Mada yra reiškinys, padedantis suprasti save. Kai jautiesi gerai, ne taip svarbu, ką gi dėvi kiti“, – teigia Skaistė, o jos mintį užbaigia Dominykas: „Iš individualių žmogaus pasirinkimų ir susideda jo charizma“. Nuo darbų jauna šeima pailsi Palangoje, kur gyvena Dominyko šeima – ši padėjo Skaistei pamatyti ir kitokią kurorto pusę. Skaito knygas, diskutuoja... Įsijaučia į nostalgišką miesto kasdienybę. Ir tikriausiai jau nebenustebinčiau pridėdama, kad kai tik turi galimybę, jie skrenda į Vieną. Nors ir vienai dienai pasižiūrėti baleto pasirodymo – toks buvo Dominyko siurprizas Skaistei per praėjusį jos gimtadienį.

LAMŲ SLĖNIS

www.facebook.com/lamuslenis

LAMŲ SLĖNIS

@lamuslenis

www.pinterest.com/lamuslenis

LAMŲ SLĖNIS

 LAMIŠKOS ŽVAIGŽDUTĖS 

Žvilgsnis į geriausių Lietuvos restoranų virtuvę

30 GERIAUSIŲ RESTORANŲ LIETUVOJE REITINGĄ INICIJUOJA

www.30geriausiurestoranu.lt

Žurnalas „Lamų slėnis“ kartu su „Švyturiu“ šioje subjektyvioje, pagal mūsų skonio receptorius ir smalsumą sudarytoje interviu serijoje „Lamiškos žvaigždutės“ siūlo žvilgterėti į geriausių Lietuvos restoranų virtuvę bei jų šefų kasdienybę, paklaidžioti po lietuvių mitybos labirintus, patyrinėti alaus kultūros ir aukštosios virtuvės „romaną“.

GASTRONOMINIAI ŽAIDIMAI Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Atsitiktinai eidami gatve šios vietos greičiausiai nepamatysite, o ir norėdami čia patekti turėsite gerokai pasistengti. Į Vilniuje, Naujamiesčio rajone, senų loftų raizgalynėje, įsikūrusią kulinarijos studiją užeiti nekviečia didelė iškaba. Tiesą sakant, čia nerasite jokio, net mažiausio pavadinimo! „Neieškau atsitiktinio kliento. Jeigu einate pro šalį, tiesiog praeikite“, – kategoriškai tvirtina virtuvės šefas LIUTAURAS ČEPRACKAS. Kukliu jo tikrai nepavadinsi, tačiau kas paprieštarautų, kad tam nėra pagrindo? Juk pirmasis Liutauro kūdikis – kulinarijos ir meno loftas „GASTRONOMIKA“ – geriausių Lietuvos restoranų penketuke. LAMŲ SLĖNIS

– Liutaurai, ką vakar valgėte vakarienei? – Kukurūzų spragėsius. Buvau su bičiuliais kine. Vasarą, kai nedirbau, šiek tiek apsileidau, tad dabar privalau kontroliuoti svorį. Tenka pasirinkti: arba valgyti teisingą maistą, arba pakaitalus. – Esame įpratę matyti, kad į restoranus veda didelė iškaba, tačiau norėdami patekti į „Gastronomiką“ lankytojai turi gerokai pasistengti. Ar tai – būdas išsiskirti? O gal čia užkoduotas tam tikras požiūris į klientą? – Žinote, surasti „Gastronomiką“ visada sunku tik pirmą kartą. Antrą kartą viskas eina kaip iš pypkės. Aš vis planuoju pakabinti mažą žalvarinę lentelę su užrašu „Gastronomika“. Kad jau klausiate, pasidomėsiu ir pakabinsiu ją, tačiau tai tikrai bus labai maža neapšviesta lentelė – vakare jos vis tiek nepastebėsite. (Šypsosi.) Pasaulyje yra ne vienas garsus restoranas, įsikūręs dar sunkiau atrandamose vietose. Mes nesame orientuoti į pro šalį einantį klientą. Mūsų devizas galėtų būti toks: „Jeigu einate pro šalį, tiesiog praeikite“. Neieškau atsitiktinio kliento, o tikslingai ieškantys turi visus šansus mus surasti. – Ar norint būti geru virtuvės šefu būtinas diplomas? O gal kulinarijoje užtenka labai geros nuojautos, pasitikėjimo savimi ir patirties? – Galbūt virtuvės šefui reikia gero

LAMŲ SLĖNIS

liežuvio? Manyčiau. Patirties – savaime suprantama. Talento – nė kiek neabejoju. Geram virtuvės šefui reikia ir žinių, tačiau – kaip jos įgyjamos? Girdžiu, kaip žmonės giriasi, turintys darbo patirties restorane užsienyje, tačiau nepamirškite – jie visi nutyli savo pareigas. Koks tai restoranas? Gal dvejus metus ten skuto bulves? Per dvejus metus „Michelin“ žvaigždėmis įvertintame restorane chef de partie netapsi. Žinios igyjamos tik bėgant laikui, o kuo daugiau žinai, tuo geriau supranti, kad nieko nežinai. Šiandien bet koks virėjas save tituluoja šefu, tačiau kas iš tiesų yra šefas? Pirma, tas, kuris kuria. Jeigu esi tik mechanines funkcijas atliekantis žmogus – tu esi virėjas. Jeigu už tave kažkas kuria patiekalus – esi virėjas. Jeigu neturi vadovavimo patirties – esi virėjas. Jeigu viskas, ką darai – nusižiūri receptus iš Jamie Oliverio knygos, kaip tai daro kai kuriuose restoranuose, kas tu esi? Virėjas. Šefas yra žmogus, sugebantis organizuoti, vadovauti virtuvei. Tas, kuris kuria, įgyvendina ir prižiūri, kad visi procesai vyktų sklandžiai. Lietuvoje mes beveik neturime virtuvės šefų. Didelė dalis jų – tiesiog virėjūkščiai, įsivaizduojantys, kad yra šefai. Dar didesnė jų dalis nesugebėtų net kiaušinio išvirti ar į patiekalą įberti reikiamą kiekį druskos. Druskos balanso pojūtis – vienas svarbiausių dalykų, padedančių atskirti virėją nuo šefo. Pasakymas „gamindamas maistą naudoju mažai

druskos, o jeigu reikės – žmonės užsibarstys patys“ reiškia, kad esi valgyklos virėja. Ten tau ir vieta. Druskos pojūtis yra įgimtas, kaip talentas. Gali jo mokytis, bet vis tiek nesuprasi ir nepajusi. – O kokios asmeninės savybės svarbios geram virtuvės šefui? – Pirma, talentas. Kaip gali kurti, jeigu kurti tu negali? Jeigu viskas, ką sugebi padaryti – kopijuoti. Labai svarbu mokėti vadovauti, svarbi asmens charizma. Visi šie dalykai reikalingi tam, kad išsiskirtum iš kitų ir sugebėtum tvarkytis savo virtuvėje, kad sugebėtum sudominti žmones, kad jie norėtų eiti su tavimi. Tačiau visos šios savybės vis tiek susisieja į viena – gebėjimą GAMINTI VALGYTI, o ne prisižiūrėjus gražių paveikslėlių lėkštėje dėlioti nevalgomas kompozicijas, džiaugtis žolytėmis ir taškeliais. Turime ne vieną restoraną, kurio nuotraukos atrodo labai gražiai, tik maistas jų... nelabai. Tie žmonės geba komponuoti, jie galėtų kurti ikebanas! Jos irgi gražios, bet nevalgomos. – Turbūt sunku apibūdinti patiekalų kūrybos procesą... – Jis tiesiog vyksta. Niekas negali pasakyti, kaip kuriama, nes kūryba neturi grafiko. Negaliu pasakyti: 8 val. ryto keliuosi, 8:30 val. pusryčiauju, 9 val. išvedu pavedžioti šunį, o 9:30 kuriu. Viskas vyksta spontaniškai.

LAMŲ SLĖNIS

– Kokios naujovės vyrauja kulinarijos pasaulyje? – Virtuvė juda dviem kryptimis. Viena jų – šūsnis naujovių: nauji įrenginiai, technologijos, nauji dalykai, kurių vakar dar nebuvo, o rytoj jau nebebus. Kitur viskas vyksta teisingu ir skaniu keliu. Geriausia pasaulio virtuvė juda ypatingo paprastumo link. Restoranuose „Noma“, „Eleven Madison Park“, „Osteria Francescana“ su Massimo Bottura priešakyje nėra labai įmantrių dalykų, nėra buvusių madingų molekulinių nesąmonių. Viskas juda teisingo produktų paruošimo ir teisingos kompozicijos link. Svarbiausia, kad į jūsų lėkštę būtų dedami idealiai paruošti ingredientai. Ši tradicija Lietuvos vis dar nepasiekia. Nesvarbu, kiek taškelių lėkštėje, svarbu, kaip jie pagaminti. Manau, kad virtuvės madų vaikosi asmeninės pasaulėžiūros neturintys žmonės. Kai neturi ką pasakyti, ieškai naujovių ir kopijuoji receptus. Aš taip nedirbu, o naujovės man nesvarbios. Aš dirbu su produktais, kurie man įdomūs. Kai manęs klausia, ką gaminti man patinka labiausiai, atsakau, kad labiausiai man patinka tai, ko dar nesu gaminęs, nes tai, ką pagaminu, man jau nebeįdomu. Naujojo sezono „Gastronomikos“ meniuke keliausime po Vidur-

LAMŲ SLĖNIS

žemio jūros regioną. Viena sezono naujienų – rizotas. Rizotas nėra tik itališkas patiekalas. Jis pateikiamas ir San Sebastiane, Šiaurės Rytų Ispanijoje. Rizotui naudosime „Acquerello“ ryžius. Tai septynerius metus brandinti ir geriausiais pasaulyje rizoto ryžiais tituluojami ryžiai. Jie bus patiekti su sūdytu ir brandintu anties kiaušinio tryniu. Tai ir yra didžiausias malonumas – prisiliesti prie dalykų, prie kurių nebuvai prisilietęs. Anksčiau maniau, kad peiliai yra didžiausias gyvenimo malonumas, tačiau supratau, kad fetišo peiliams neturiu. Peiliai yra gerai, tačiau tai tik įrankis, nei vieno prasto virėjo nepavertęs geru šefu. (Juokiasi.) Žinote, labai paprasta suvokti, kiek Lietuvoje turime tikrų virtuvės šefų. Galėčiau juos suskaičiuoti ant abiejų rankų pirštų. Jeigu eidami į restoraną jį susiejate su žmogumi – ta vieta turi šefą. Jeigu vietą žinote tik kaip vietą – ten dirba virėjai. Eidami į „Monus“ arba į „Momo Grill“ mes puikiai žinome, kad einame pas Vytuką Samavičių, eidami į „Stebuklus“ einame pas Martyną Praškevičių, einame pas Deivydą Praspaliauską, pas Liutaurą Čepracką. Jei einame į „Strazdą“ ir net nežinome, kas ten stovi prie viryklės – ten šefų nėra, ten dirba virėjai. Įgelsime su didžiausiu malonu-

mu. Jeigu jie skaito, tie nevykėliai, tegu vėl paburba. Kiekvieną kartą, kai aš ką nors pasakau, jie paburba. Toks jau tas gyvenimas. (Juokiasi.) – Liutaurai, vienas iš kriterijų, renkant geriausius Lietuvos restoranus – tai jų gėrimų meniu. Tad kaip siūlytumėte derinti maistą ir gėrimus? Ar aukštosios klasės virtuvėje yra vietos Lietuvoje populiariai alaus kultūrai? – Aš dažniausiai maistą derinu su vynu. Stipriųjų alkoholinių gėrimų nevartoju, tad ir šis derinys man neįprastas. Viskį gerti su maistu? Taip, toks derinys galimas, tačiau, mano manymu, tai – tik rinkodaros pramanas. Galbūt mėgstantieji viskį jį derina ir su rytine manų koše. (Juokiasi.) Vis dėlto aš mieliau derinu maistą su vynu, šampanu ar aukštos klasės alumi. Pasaulyje galima rasti labai ypatingų, aukščiausios klasės alaus rūšių, todėl ir aukštosios virtuvės derinys su alumi – įmanomas, tačiau gana retas. Mano manymu, sunkiausia alų priderinti prie sriubos, tačiau ši problema egzistuoja ir kalbant apie vyną ar šampaną. Puikus derinys – alus ir ant grotelių kepti patiekalai. Pasakysiu paprastai: jeigu alų mėgstate – jis dera beveik prie visų patiekalų.

LAMŲ SLĖNIS

– O kaip keičiasi lietuvių požiūris į maistą? Ar jų skonis tobulėja? – Evoliucionuoja. Pradėjęs organizuoti slaptas vakarienes pasakiau, kad jos truks tris su puse valandos, daug žmonių manęs klausė: „Ką jie veiks?“ Kažkada lietuviams buvo sudėtinga suvokti, kad vakarienė gali užtrukti tris su puse valandos, dabar šis požiūris po truputį keičiasi. Vis mažiau tokių, kaip kazokai Paryžiuje. Žinote tą legendą? XIX. a. pirmoje pusėje, karų su Napoleonu metu, nekantrūs rusų kazokai Paryžiuje laukdami maisto trankydavo kumščiu į stalą ir šaukdavo: быстро! Taip kilo pavadinimas „bistro“. Malonu, kad bistro kultūra mažais žingsneliais virsta restoranine kultūra. Nemažai žmonių jau suvokia, kad išvyka į restoraną – tai tarsi išvyka į teatrą, ateiname čia praleisti laiką, pabendrauti. Žinoma, dar neturime tikros restoranų kvalifikacijos. Pas mus „McDonald’s“ ar bet kokia skylė, kurioje patiekiamas valgyklos maistas su aliuzija į restoraną, vadinamas restoranu. O ir žmonės prie restoranų nepratę. Čia sunku poroms, kurios bendrauja tik sėdėdami vienas prieš kitą su telefonais rankose. Vokiečiai jiems net atskirą pavadinimą sugalvojo – smombis. Tai „smartpho-

LAMŲ SLĖNIS

ne“ ir „zombio“ derinys. Smombiai ateina į restoraną, sėdi vienas prieš kitą ir tyli. Prie jų visada norisi prieiti ir paklausti: „Smombiai, kodėl į restoraną ateinate dviese? Juk žinote, kad neturite, ką pasakyti vienas kitam“. Būdami keturiese smombiai priversti bendrauti. Juk negali keturi žmonės sėdėti prie stalo ir smombiuoti. Žmonės turi suvokti, kad restoranas yra pramoga. Tai ne būdas prisikimšti skrandį. Į restoraną ateiname patirti įspūdžių. Man gaila vargšų žmonių, kurie besididžiuodami sako nesantys pilvo vergai. Jie patys nesupranta, kokį gyvenimo malonumą praranda. Gal ir seksas kada nors jų nebedžiugins? Linkiu jiems pasveikti ir pagaliau suvokti, kad maistas yra vienas didžiausių gyvenimo malonumų. Maistas suartina žmones. Maistas yra meno forma. Daug žmonių jau nebegali klausyti klasikinės muzikos, nes ji per daug sudėtinga. Jiems skauda smegenis, jie įpratę visa gauti suvirškinta. Žiūrėti į paveikslus daugeliui taip pat tėra laiko gaišimas, juk gali pagūglinti ir pamatyti – kam rūpi originalas? Maistas yra paprastesnė meno forma – nesvarbu ar tau dvidešimt, ar aštuoniasdešimt metų, žmonės mėgsta skaniai valgyti.

LAMŲ SLĖNIS

– Vilniaus universiteto leidykla išleido knygą „Oginskių dvaro virtuvėje“, prie kurios prisidėjote ir jūs. Kokios gi tos XVIII-XIX a. gastronominės tradicijos? – Tai nėra kulinarinė knyga. Be to, visiems besidomintiems atsakau: ne aš ją išleidau. Knyga išleista kur kas kilnesniais tikslais, nei įprasminti Čepracką. Ji buvo išleista Mykolo Kleopo Oginskio asmenybės įprasminimui. Tai bandymas senuosius receptus pritaikyti šiandienėmis gaminimo sąlygomis. Žvelgiant į Oginskio laikmetį, XVIII a. pab., XIX a. pr., maistui didelę įtaką darė Vakarai. Apskritai, visa istorinė virtuvė suskirstyta į tam tikrus laikmečius. Šiandien negalėtume gaminti pagal gotikinės virtuvės receptus todėl, kad to meto virtuvėje per daug prieskonių – kuo esi turtingesnis, tuo didesnę pipirų saują žeri į puodą. Rezultatas – nevalgomas ir iki begalybės užprieskoniuotas patiekalas. Nepaisant to, tu vis tiek kietas bičas, nes gali sau leisti saują brangių prieskonių. Šiais laikais mes valgome taip, kaip anais laikais valgė vos

LAMŲ SLĖNIS

2 proc. žmonių, tad rekomenduoju tiems, kurie nuolat mūsų gyvenimą talžo liežuviais, įsivaizduoti, kaip atrodė likusiųjų 98 proc. maistas... Tokio maisto į burną greičiausiai net nebandytume dėti. Nepamirškime, juk tuo metu nebuvo nei šaldytuvų, nei orkaičių, nei jokių įrenginių, palengvinančių mūsų gyvenimą. Prabangi virtuvė skirta tik turtingiesiems, o ir toji prabanga tikrai ne tokia, kokią jūs įsivaizduojate. Šių laikų akimis žvelgiant, tai tiesiog paprastas normalus maistas – troškinys su mėsa ir vynu. Apie tokį troškinį paprastas žmogus negalėjo nė pasvajoti. Jei atvirai, žvelgiant iš šiandieninės kulinarijos perspektyvos – tuo metu nebuvo nieko įspūdinga. Kažkada atsiverčiau vieną lietuvišką naujienų portalą, o jame antraštė: „Tokių skanių krabų lazdelių salotų jūs dar nevalgėte“. Po antrašte receptas: „indelis majonezo, pakelis krabų lazdelių, 5 virti kiaušiniai, svogūnas“. Paskaičiau ir galvoju: „Wow, tokio kvailo recepto aš jau seniai neskaičiau“. Nereikia žvelgti į Oginskio laikus, net ir šiandien yra

Nemažai žmonių jau suvokia, kad išvyka į restoraną – tai tarsi išvyka į teatrą, ateiname čia praleisti laiką, pabendrauti

LAMŲ SLĖNIS

krūva beraščių idiotų, kurie galvoja, kad tokį receptą galima rodyti žmonėms. Tokių primityvių dalykų daug, apskritai nemažai žmonių gyvena primityvizmo laikais, o nutolus nuo Vilniaus kulinarinės edukacijos beveik nėra. Tik Vilnius, galbūt Kaunas ir Klaipėda, juda didesnio kulinarinio švietimo link. Visur kitur – Oginskio laikai.

versaliausias produktas, priklausantis supermaisto kategorijai. Labai naudingas, o ir paruošimo būdų – begalė.

– Liutaurai, jeigu reikėtų pasirinkti patiekalą savo... paskutinei vakarienei? – Kilogramas juodųjų ikrų, geras prancūziškas sviestas, kokybiška įvairių rūšių balta duona ir butelis vintažinio šampano. Pasirinkti patie– O kokį produktą visada rastume jūsų na- kalą yra viena, bet jeigu savo paskutinę vakariemų šaldytuve? nę reikėtų dar ir pačiam pasigaminti, geriau jau – Kiaušinių ir sviesto. Juk kiaušinis – uni- valgyčiau juoduosius ikrus. (Juokiasi.)

REZERVUOKITE VAKARIENE restorane „Gastronomika“

LAMŲ SLĖNIS

GAMTOJE Nauji, stilingi lietuviškos beržų sulos gėrimai „Sip Sap“ kviečia rudenį sutikti drauge! „Sip Sap“ sula – praturtinta unikaliomis amino rūgštimis, gausybe vitaminų ir mineralų, beveik neturinti kalorijų, tad puikiai tinka atsigaivinti įvairiose vietose: gamtoje, mieste ar sportuojant.

LAMŲ SLĖNIS

Poilsiaujant gamtoje rekomenduojama rinktis gaivius „Sip Sap“ skonius – su mėtomis arba spanguolėmis.

LAMŲ SLĖNIS

SPORTO AIKŠTELEJE

LAMŲ SLĖNIS

Saldžiai rūgšti vitaminų ir mineralų bomba, padėsianti atsigaivinti aktyvaus laisvalaikio metu – „Sip Sap“ sula, pagardinta ekologiškomis citrinų sultimis bei žiupsneliu cukranendrių cukraus.

LAMŲ SLĖNIS

MIESTE

LAMŲ SLĖNIS

Tikro miestiečio pasirinkimas – „Sip Sap“ energijos pliūpsnis, praturtintas natūraliais alijošiaus gabaliukais ir lašeliu citrinų sulčių.

LAMŲ SLĖNIS

ANGELIŠKI MIEGO RITUALAI Nuotraukos: „Hästens“ archyvo

Ar žinote jausmą, kai po ilgos kelionės pagaliau grįžti namo ir užmiegi minkštoje ir pačioje patogiausioje lovoje? Garsus Švedijos modelis, „VICTORIA’S SECRET“ angelas ELSA HOSK pasidalijo saldaus miego ritualais ir atskleidė, kodėl savo sapnus patiki gimtosios šalies miegamojo baldų gamintojui „HÄSTENS“.

– Kokią svarbą jūsų gyvenime užima miegas? – Darbe pasirodau tik gerai išsimiegojusi, priešingu atveju negalėčiau tinkamai atlikti užduočių, na, žinote, atsiskleistų ne patys gražiausi mano charakterio ypatumai… Tad miegas tikrai labai svarbus, stengiuosi visada gerai išsimiegoti naktį, kad dieną galėčiau nuveikti visus darbus.

– Ar laikotės specialaus miego režimo? – Kas vakarą mėgstu žiūrėti filmą. Net nepamenu, kada prieš miegą nebūčiau to dariusi. Man tiesiog patinka užmigti fone girdint filmo garsus. Kaip vaikystėje, kai gyvenau su tėvais. Namuose vykdavo vakarėlis, o aš užmigdavau, pavyzdžiui, po sofa ar stalu, girdėdama tuos ausiai mielus garsus, tarsi dalyvaučiau visame tame, bet tarsi manęs čia ir nebūtų. Man tiesiog patinka tas jausmas ir kiekvieną vakarą mėginu jį atkurti iš naujo.

LAMŲ SLĖNIS

Turiu pripažinti, kad išbandęs „Hästens“ jau nebegali sugrįžti prie ankstesnių miego įpročių. Tiesiog neįmanoma grįžti į senąją lovą! Tai kaip kerai…

– Ar keliaudama turite ritualų, kurie padėtų tinkamai išsimiegoti? – Tiesiog stengiuosi gerai išsimiegoti prieš kelionę. Keliaudama daugybę valandų praleidžiu ore, keičiasi laiko juostos, tenka ragauti skirtingo maisto, tad miegas man ypač svarbus. Miego režimo stengiuosi laikytis grįžusi į namus Niujorke. Apskritai man labai svarbu gerti daug vandens ir tinkamai išsimiegoti. – Ką pirmiausia darote grįžusi namo? – Ši fotosesija man tobulai tinka, nes iš tiesų grįžusi namo po ilgos kelionės pirmiausia visus daiktus numetu ant grindų ir krentu į savo lovą. Galiu taip gulėti visą dieną. Tad fotosesijos dieną buvo labai smagu, tiesą sakant, net nežinau, ar galėčiau jaustis laimingesnė, nei dirbdama su „Hästens“. (Šypsosi.)

LAMŲ SLĖNIS

– K aip apibūdint umėte „Hästens“ jausmą tam, kuris jo dar nėra patyręs? – Tai kaip miegoti ant pagalvės, ant debesies. Atrodo, tarsi sklendi ore, tai iš tiesų nuostabus jausmas. Turiu pripažinti, kad išbandęs „Hästens“ jau nebegali sugrįžti prie ankstesnių miego įpročių. Tiesiog neįmanoma grįžti į senąją lovą! Tai kaip kerai… – Kur išsimiegate geriausiai? – „Hästens“ lovoje, žinoma! (Kerinčiai juokiasi.)

Švedijos bendrovė „Hästens“ – tai nuo 1852 m. iš kartos į kartą perduodamos tradicijos. Šiuo metu bendrovei vadovauja jau šeštoji karta ir kiekviena jų stebina inovatyviomis naujovėmis, mūsų miegą paverčiančiomis vis saldesniu. Melsvai balti langeliai – tai išskirtinės kokybės ženklas, žymintis šios bendrovės produkciją. Neveltui „Hästens“ gaminius renkasi net Švedijos karališkoji šeima.

Apsilankykite „Hästens“ miegamojo SPA! Parduotuvę rasite Rūdninkų g. 16, Vilniuje

LAMŲ SLĖNIS

HORIZONTAI

ATOSTOGŲ SKONIS Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Rita Bacytė-Starkuvienė

„Atostogos visada per trumpos“, – skrybėlę nuo akių Užupyje pakelia Lencas – muzikantas, dainininkas, vienas iš projekto „Baltic Balkan“ sumanytojų, populiaraus Vilniaus baro „Spiritus“ ir restorano „Sofa de Pancho“ bendraturtis LINAS STARKUS. Jis visada atrodo lyg ką tik išlipęs iš meniškų žmonos RITOS BACYTĖS-STARKUVIENĖS fotografijų. Ar keliautų per Vilniaus senamiestį, šėltų scenoje, ar su vaikais bėgiotų Sicilijos paplūdimiais.

Linas, Rita, septynerių Adelė ir penkerių Kipras šią vasarą pirmą kartą nesukišo kojų į šaltą Baltijos jūrą. Įprastas atostogas Juodkrantėje šeima iškeitė į dvi savaites Sicilijoje. „Tai ne Italija, – juokiasi Linas, – tikrai visai kita šalis. Spalvota, marga, pilna besišypsančių žmonių – geriausia vieta šeimos atostogoms. Buvo tokių, kurie mūsų klausė prieš išvykstant – ar nebijot? Su vaikais į Siciliją? Juk nesaugu... Tačiau mūsų patirtis visiškai kitokia. Nuostabi sala!“

Pradėti reikia nuo to, kad mažuose miesteliuose visi sveikinasi. Net ir su nepažįstamais poilsiautojais. „Atrodo, šypsena, rankos pakėlimas jiems įaugę į kraują, – sako Rita ir pasakoja istoriją apie Lino pamestą piniginę. Iškrito ji, matyt, einant iš parduotuvės, Linas nepastebėjo. Po kiek laiko paplūdimyje prie jų priėjo šalia esančio restoranėlio savininkas. „Ar nieko nepametėt?“ – klausia. „Ne, ne, tikrai ne!“ – purto galvas lietuviai. „O jūs pažiūrėkit“, – neatstoja. Linas pasi-

rausia kuprinėje – tikrai, piniginės nėra. „Vėliau tas žmogus mums pasakojo, kad piniginę kažkas rado, pamatė, kad ji užsieniečių, ir tada visą miestelį ant kojų sukėlė ieškodami“. Rytais, kai į nedidelį žvejų miestelį ant jūros kranto atvykdavo ūkininkas su ką tik nuskintomis, nuo saulės dar įšilusiomis braškėmis ir įraudusiais šviežiais pomidorais, Adelė ir Kipras džiaugsmingai išbėgdavo jo pasitikti. Kaimelio gyventojų apglostyti, grįžę jie tėvų klausdavo: „Kodėl šito-

LAMŲ SLĖNIS

je šalyje visi senukai šypsosi?“ „Nieko jiems nesakiau apie pensijų skirtumus, kalbėjau, kad stebuklus daro saulė, tyras oras ir jūra šalia“, – vaikų nuostabą prisimena Rita, o Linas sako, kad vaikai dažnai pastebi tai, ko nepastebi suaugusieji. „Kaip dažnai mes už vaikus nusprendžiame – tai jiems įdomu, o tai – ne. Tėvai nekeliauja su vaikais, nes mano, kad jie iš tokių kelionių nieko neprisimins. Gal prisiminimai ir pasimeta, tačiau jausmas, kvapai lieka. Niekada nežinai, kokioje gyvenimo situacijoje jie išlįs ir ką tau papasakos“. Prieš keletą metų pirmąjį kartą išvykę į Siciliją Linas ir Rita su vaikais ilsėjose vienoje vietoje. Šįkart, kai vaikai jau ūgtelėję ir ištveria ilgesnes keliones automobiliu, šeima apžiūrėjo gražiausius salos miestus ir vaizdingas apylinkes. Net į kalnus užkopė. „Tegu tik pusantro kilometro, bet irgi – įdomi patirtis, – prisimena Linas. – Kalnai mane traukia, jų grožis, galybė žavi, gamtoje pajunti retas akimirkas, kai nesigirdi automobilių ūžesio, kai virš galvos neskraido lėktuvai, gali klausytis cikadų ir skambalėlių ant kalnuose besiganančių ožkų kaklų“. „Mūsų tikslas nėra pamatyti kuo daugiau bažnyčių, aplankyti visus muziejus, – vyrui pritaria Rita. – Keliaujame improvizuodami, susimetam daiktus ir važiuojam“. Jiedu nesako, kad keliauti su vaikais – paprasta ir lengva. „Būna visko, – atsidūsta mama. – Vaikai pavargsta, ožiuojasi, juk – vaikai“. „Užtat dienos pabaigoje juos būna labai lengva užmigdyti, – juokiasi Linas. – Tik padeda galvą ant pagalvės ir – nebėr“.

LAMŲ SLĖNIS

Kelionei į Indiją su mažaisiais jiedu vargu ar pasiryžtų. Į tokią kelionę Linas kuprinę greičiausiai krautųsi vienas arba su draugais. „Mes neieškome prabangos, nekeliame savo kelionėms ypatingų reikalavimų, nieko nesitikime, todėl – nenusiviliame, tačiau ten, kur vaikai, turi būti saugu“, – sako. Rita, gi, prideda, kad pirmasis vaikas šeimoje kelia daugiau nerimo, užtat su maža Adele jie nekeliavo. O Kipras į savo pirmąją kelionę išvyko dar nė pusmečio neturėdamas. „Keliauti ir reikia, kol vaikai maži, nes vėliau prasideda mokykla ir tada jau tenka derintis prie atostogų, – šiais metais primą kartą tai patyrė. – Namuose mes visi kartu neturime daug laiko. Linas dirba savaitgaliais ir naktimis, rytais miega, mano savaitgaliai irgi visi užimti, todėl atostogos ir kelionės su šeima mums dar yra ir svarbus laikas kartu“. Pirmoji stotelė jų Sicilijoje – Porto Palo. Mažas žvejų miestelis su geriausiu žuvies restoranu visoje Sicilijoje. „Kadangi rezervuoti vietas jame būtina iš anksto, žuvies jame neparagavome, užtat radome kitą ir laikinus namus su terasa ir nuostabiu vaizdu į jūrą“, – sako Linas, o Rita prideda, kad toje terasoje jie praleido daug laiko: „Pirmąją dieną tiesiog sėdėjau ir žiūrėjau į jūrą, man taip būna, aš tarsi noriu prisipratinti vietą, kurioje atsidūriau“.

LAMŲ SLĖNIS

Tuo metu, kai jo žmona Rita su savo fotoaparatu gaudo žavias akimirkas, Linas nepaliauja galvoti apie maistą. Kiekvienoje kelionėje jis tarsi kolekcionuoja skonius, vaizdus ir kulinarines idėjas. Kai kurias čia pat ir įgyvendina. Terasoje su vaizdu į jūrą. „Per atostogas renkamės gyvenimą ne viešbutyje, o apartamentuose su virtuve. Man patinka gaminti, ypač, kai nereikia niekur skubėti. Nusiperki gerą gabalą mėsos ar šviežios žuvies užmeti ant žarijų. Smagu save palepinti ir mes kartais tai darome, tačiau nesilepinsi juk gerame restorane tris kartus per dieną, – šypteli ir vis negali pamiršti šviežių produktų salos parduotuvių lentynose. – Ir mėsa, ir ypač žuvis ten – kitokia. Įprastoje maisto parduotuvėje dirba mėsininkas. Jis būtinai paklaus, ką norėsi paruošti. Ir pasiūlys ne brangiausią gabalą, o tą, kuris tikrai bus minkštas, sultingas ir skanus“. Iš Sicilijos į Lietuvą Linas parsivežė picos su pistacijomis skonį. Netikėtas derinys jį taip sužavėjo, kad lagamine parsigabeno ir pistacijų miltų. Tačiau, žinia, kas kvepia ten, nebūtinai pavyksta čia. Kad skoniai būtų tokie patys, reikia nuo medžio nuskintos citrinos, iš kiemo parsineštų ten keletą dešimtmečių augančio rozmarino lapelių. „Jei iš tiesų nori išmokti, kaip pagaminti vieną ar kitą patiekalą, geriausia to mokytis ten, kur tas patiekalas gimė“, – įsitikinęs Linas.

LAMŲ SLĖNIS

100

LAMŲ SLĖNIS

101

102

LAMŲ SLĖNIS

Picos ir pastos – vaikų džiaugsmas. Tai dar viena priežastis, dėl kurios Rita ir Linas šią salą vadina šeimos atostogų rojumi. „Kipras ragauja viską, jis kažkodėl nemėgsta tik žuvies ir grybų, niekada neragavo, nežino skonio, bet – nemėgsta, – apie vaikų valgymo įpročius pasakoja tėtis. – Adelė atsargesnė, prie neįprato maisto ji nesiliečia, užtat pastą galėtų valgyti kasdien. Kelionės lavina vaikų skonį, esu tikras. Nesakau, kad Lietuvoje prastas maistas, tačiau per atostogas sužinojome, kaip iš tiesų kvepia nuo medžio nuskinta citrina ir apelsinas, kokio skonio yra saulėje sunokęs pomidoras. Kas žino, gal tie kvapai ir mūsų atostogų jausmas vaikus lydės visą gyvenimą?“ Atostogų jausmas išsiliejęs ir Ritos nuotraukose. „Vasaromis aš daug fotografuoju, tai vestuvių laikas, per atostogas, atrodo, turėčiau padėti fotoaparatą į šalį, lepinti akis, jomis gaudyti akimirkas, tačiau negaliu, – juokiasi. – Kiekvieną kartą pajuntu nerimą, kai išeidama palieku fotoaparatą apartamentuose. Nors imk, ir grįžk atgal!” Kelionėse jos fotoaparatas – lyg nematomas daiktas, fiksuojantis įvykius, šypsenas, ryto snaudulį, atostogų spalvas ir atspalvius. „Fotografuoti savo šeimą visai kas kita, – patyrė. – Nereikia galvoti, kaip kas atrodys nuotraukose, pavyks, nepavyks. Kai dirbi su klientu, stengiesi įgyvendinti idėją, čia viskas – paprasčiau, natūraliau ir be įsipareigojimų. Be to, vaikai padiktuoja begalę temų, nereikia nieko specialiai organizuoti, derinti apšvietimo, pozų, nereikia galvoti, režisuoti“.

LAMŲ SLĖNIS

103

Vaikai prie mamos fotoaparato taip įpratę, kad nebekreipia į jį dėmesio. „Tai – stebuklinga, – sako Linas. – akimirkos nuotraukose užtat yra tokios tikros, o vaikams tai – gyvenimo dalis. Mama jiems – visada su fotoaparatu“. Užtat pačios mamos nuotraukose beveik nėra. „Anksčiau dar kartais Ritą fotografuodavau, bet dabar to nebedarau, nes visada susipykstame“, – juokiasi Linas, o Rita kuo rimčiausiai aiškina niekaip nesuprantanti, kaip galima sugalvoti tokį baisų kadrą ar pasirinkti visiškai netinkamą kampą. Ir vis dėlto ji tikra: joks fotoaparatas nesugeba atskleisti tikro jausmo, ypatingos kelionių nuotaikos, jam nepavyksta fiksuoti žaviausių akimirkų. „Tai gali tik akys ir širdis“, – šypsosi ir prisimena stebuklingą jausmą, kuris kiekvieną kartą aplanko po kelionės pravėrus savo namų duris ir padėjus galvą ant savo pagalvės. Metų pabaigoje Rita surenka gražiausias nuotraukas ir būtinai jas atspaudžia ant popieriaus. Į albumus neklijuoja, sudeda į dėžutes. Jai ir vaikams patinka paskleisti fotografijas ant grindų ir iš naujo gyventi jausmu, kai gali keltis kada nori, ilgai vartytis lovoje, valandų valandas gerti kavą su vaizdu į jūrą, kalbėtis, žaisti, gerti kvapus, skonius, spalvas ir žmonių šypsenas. Tiesiog skanauti atostogas.

104

LAMŲ SLĖNIS

105

106

LAMŲ SLĖNIS

107

108

LAMŲ SLĖNIS

DUOKIT MUMS ŽVAIGŽDĘ! Jie visada slepiasi už populiariausiųjų nugaros. Nesifotografuoja žurnalų viršeliams, nepasakoja savo meilės istorijos, niekam nerodo savo miegamojo, nedemonstruoja automobilių. Stebuklas, kad pavyko įsiprašyti į svečius pas vieną žinomiausių Lietuvos muzikos pasaulio prodiuserių, vieną stilingiausių raudonojo kilimo porų – muzikos grupių vadybininkę NERINGĄ ZELENIŪTĘ ir asociacijos „Metų muzikos apdovanojimai M.A.M.A“ vadovą, muzikos renginių, koncertų organizatorių MARTYNĄ TYLĄ. Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

– Ar jums pramogų pasaulis vis dar įdomus? Neringa: Ne pramogų pasaulis įdomus, mūsų darbas įdomus. Martynas: Šiandien pramogų pasaulis labai skiriasi nuo to, kokį jį prisimename prieš dvidešimt metų... – Martynai, apie tave sužinojome, kai tapai grupės „Sel“ vadybininku... Martynas: Tai buvo 1994-1995 metai. Pramogų pasaulis tada formavosi iš naujo. Kaip ten sakoma? Didžiausias prakeiksmas – gimti ir gyventi permainų laiku? O mes – gyve-

nome... Kai patekau į Lietuvos šou biznį, jis visas sukosi tuometinių Vilniaus koncertų ir sporto rūmų bufete. Dabar Lietuvoje daug arenų ir daug žvaigždžių, kurių prigamino žiniasklaida. – Maniau, tai jūs esate žvaigždžių gamintojai? Martynas: Atskirkime. Yra gamintojų, kurie dirba su muzika, yra gamintojų, kurie dirba su tuštučiais. Tiksliau – su tais interneto pokemonais nedirba niekas, jie patys kuria kažkokį mistinį įvaizdį.

LAMŲ SLĖNIS

109

Neringa: Nereikia dainuoti, nereikia šokti, kad tave žinotų. Užtenka feisbuką ar instagramą prikaišioti savo nuotraukų. Susirado draugą. Nusipirko šmutkę. Rado gatvėje stovintį prabangų automobilį. Vyras leido nagus ar plaukus prisiauginti, silikonus į krūtinę įsidėti. Tu nežinai tos ar anos? Kaip tai – nežinai?! Visi žino! O kas ji tokia, ką veikia? Nežinau... Martynas: Anksčiau pramogų pasaulyje buvo viskas aišku – žvaigždės tie, kurie lipa į sceną ir savo talentą rodo žmonėms – dainuoja, vaidina. Artistai. Dabar scena pilna pajacų. Negali pykti, rinka diktuoja, pasaulis irgi pilnas pajacų, tuštučių ir pokemonų, tik mes Lietuvoje juos pernelyg sureikšminame. – Na, gerai, tuomet apibrėžkite man žvaigždę. Kas yra Lietuvoje žvaigždė? Neringa: Nekalbėkime apie žvaigždes. Kalbėkime apie garsius žmones, apie elitą. Lietuvos elite dabartinės kartos pramogų verslo atstovų mes neturime. Martynas: Užtektų pasodinti kurį nors į elitą pretenduojantį prie stalo, padėti prieš jį visus stalo įrankius ir viską suprastume. Kiek iš jų mokės elgtis, kaip dera? Neringa: Jie valgo austres, siurbčioja šampaną ir įsivaizduoja, kad viską

110

LAMŲ SLĖNIS

moka? Kodėl taip nutiko? Ogi, todėl, kad pasidarė pernelyg lengva patekti į viešumą, atsidurti ant populiaraus žurnalo viršelio. Nes jei taip – tu jau žvaigždė. Martynas: Jokia paslaptis – patys kuriame tuščias istorijas. Susėdę galvojame, ką paduoti spaudai, kad suvalgytų. Parašysi rimtai – niekam nebus įdomu, visiems reikia pikantiškų detalių. Neringa: Ar prisimeni, Martynai, kokius pranešimus apie savo muzikantus siųsdavome prieš dešimt metų? Tai būdavo tikros muzikos naujienos, o ne istorijos apie tai, kaip viena iš „Pinup Girls“ mergaičių prisivėrė pirštą. Nusifotografavo prie automobilio su privertu pirštu, žiniasklaida tokią naujieną pateikė, kaip skaniausią kąsnelį. Kas būtų apie tai rašęs prieš 12 metų?! Kuo toliau – tuo paprasčiau. Martynas: Tą patį galime pasakyti apie muzikos kokybę. Prieš penkiolika, dešimt metų bet kokios muzikos scenoje nepaleisi. Dabar atlikėjai į kokybę investuoja mažai ir tai – matyti. Bet čia kyla dar vienas klausimas – ar kokybės išvis reikia vartotojui? Šiais metais „Eurovizijos“ dainų konkurse švedų klausėme – ką reikia daryti, kad laimėtume „Euroviziją“? Atsakymas buvo paprastas: jums reikia surinkti geriausių žmonių komandą.

LAMŲ SLĖNIS

111

112

LAMŲ SLĖNIS

113

Neringa: Šiemet iš tikrųjų pamatėme, kad su mumis elgiamasi visai kitaip, nei prieš keletą metų. Po Donato repeticijos garso ir vaizdo režisierių kambarėlyje mūsų paklausė – gal kas nors nepatiko, kas nors negerai? Kadangi mūsų komandoje garso režisierius buvo švedas, scenografas – švedas, kompozitorius – švedas, leidome atsakyti jiems, o patys sėdėjome kamputyje ir stebėjome. Švedai iš mūsų komandos surašė pastabas, o per kitą repeticiją viskas buvo taip, kaip jie norėjo. Nereikėjo nei draskytis, nei nervintis, kaip tada Maskvoje. Martynas: Jei nori pasiekti gerą rezultatą, privalai turėti aukščiausio lygio profesionalą, kuris parašytų gerą kūrinį, gerą pasirodymo režisierių, kuris turėtų patirties tokiuose didžiuliuose renginiuose, o dar – patyrusią komandą. Visa tai kainuoja, bet jei nori laimėti, privalai investuoti. Man sako: Ukraina investavo 100 tūkstančių eurų ir laimėjo! Bet mes nė tiek neinvestavome... Rusai pasakojo, kad jie šiais metais išvis neturėjo limito – bus tiek, kiek reikia. Mes gi, su pinigais, kuriuos surinkome, su mūsų ir Donato šeimos asmeniniais pinigais, pasiekėme devintą vietą. Manau, tai aukštas pasiekimas. – Tačiau lietuviai nepaliauja svajoti apie pergalę „Eurovizijoje“. Ar tai išvis įmanoma? Martynas: Švedijoje išmokome vieną svarbų žodį – kolaboruotis. Kažką gražaus nuveikti kartu, drauge įrašyti dainą. Netgi kurti ją – drauge.

114

LAMŲ SLĖNIS

Švedai nesako: čia mano, nelįsk. Jie kartu siekia geriausio rezultato. Ar tokie dalykai galimi Lietuvoje? Kol kas – sunkiai įsivaizduoju. Laimėti „Euroviziją“ – įmanoma. Niekas nežino, kada kas parašys fantastišką dainą ir kada atsiras komanda, kuri ją ištransliuos taip, kaip reikia. Neringa: Didžiausia mūsų bėda, kad nemokame dalytis. Savo sugebėjimais, savo talentais ir žiniomis. Pasaulyje dalybos ženklas yra didžiulis pliusas. O mes tik: man, man, man. Martynas: Vis galvoju, kaip sukurti tą dalijimosi tradiciją Lietuvoje, svarstau, ar tai įmanoma? Gal, kada nors, kai pasikeis kartos. Neringa: Esame tokia maža šalis, kurios stiprybė – vienybėje, o ne ginčuose, pavyde ir patyčiose. Kai turi progos pagyventi užsienyje ne kaip turistas, akys atsiveria plačiau, lengviau suvoki, jog vieną dieną tas kvailybės burbulas Lietuvoje turės sprogti. – Ar Lietuvoje galima sukurti žvaigždę? Martynas: Yra lietuvių, kurie labai geri, tačiau būti dešimt kartų talentingesniu neužtenka. Reikia būti šimtą, tūkstantį kartų talentingesniu ir labiau užsispyrusiu. Daug dirbame su užsieniečiais, jie mums sukuria tikrai gerų dainų, tačiau kodėl jos nepramuša sienos, negaliu paaiškinti. Tada galvoju, kad vienintelis kelias – persikelti ten, būti kartu tuose vakarėliuose, kartu gerti alų ir tapti to pasaulio dalimi. Tik tada tikriausiai pasiseks.

LAMŲ SLĖNIS

115

116

LAMŲ SLĖNIS

Neringa: Nėra nė vieno lietuvio, kuris gyvendamas Lietuvoje būtų daug pasiekęs. Reperę Silvaną Imam tėvai iš Lietuvos į Švediją išsivežė vos kelių metukų. Ji užaugo kitoje aplinkoje, jos mąstymas kitoks. Prakalbusi žemaitiškai Imam priminė apie savo šaknis, tačiau jos asmenybė susiformavo Švedijoje. Martynas: Tikiu, ateis diena, kai Lietuvos atlikėjų kūriniai skambės pasaulio radijo stotyse. Mario Basanov galėjo tokią karjerą padaryti, tačiau jis pats viską sugriovė. Kosminiu greičiu, nė už ką nebūčiau patikėjęs, kad taip gali nutikti. Everesto viršūnė buvo visai šalia, dabar neliko nieko. – Stereotipas, kad Lietuvos muzikinis pasaulis – tai vien krūtimis dainuojančios blondinės, yra stiprus. Iš tiesų juk tas pasaulis gerokai spalvingesnis, įvairesnis ir muzikalesnis? Neringa: Jis įvairus, sutinku, tačiau masėms reikia gražių mergaičių ir dailių vaikinų. Patikėkit, miestelio šventėje niekam nerūpi „Colours of Bubbles“. Ir to paties Mario Basanov, kurio dainos skambėjo pasaulinio lygo festivaliuose, čia nereikia. Martynas: Tačiau ir tragedijos iš to daryti nebūtina – kiekvienas klauso to, kas patinka. Vartai užsienio leidybos kompanijų puslapius ir matai – mūsiškė Jazzu, mūsiškis Saulius Prūsaitis, panašu į Andrių Mamontovą, o čia – visai kaip „Rondo“ ir porelė – kaip Liveta ir Petras Kazlauskai.

Asortimentas – nuo iki. Ir dėl to nėra gėda, nes muzika – irgi verslas. Kaip grietinė – pigi, vidutinė ir ekologinė. Neringa: Su savo atlikėjais važinėjame po visą Lietuvą. Mūsų dažnai klausia – ką jūs tuose kaimuose veikiat? Ką mes veikiam? Mes – dirbam! – Martynai, papasakok, kaip patekai į pramogų pasaulį? Martynas: Plėšiau bilietus „Roko maršo“ koncertuose, nešiojau grupės „BIX“ būgnus, paskui „Dainavoje“ su Arnu Klivečka rengiau diskotekas, organizavau užsieniečių DJ koncertus, o tada pašonėje atsirado Egiukas (Egidijus Dragūnas iš „Sel“ – aut. past.). Daug kur buvome pionieriai, pamenu, kaip mus išvadino parsidavėliais, kai pasirašėme pirmąjį kontraktą su bendrove „Adidas“. Už pinigus, kaip prostitutės! Susiradome dizainerį Seržą Gandžumianą, jis grupei „Sel“ pasiuvo ryškius kombinezonus. Dabar tokie dalykai nieko nestebina, tačiau anuomet atrodė visiškas kosmosas. Muzikos vadybos darbas buvo tik papildomas mano užsiėmimas, turėjau net keletą naktinių barų – „NASA“, „INDIGO“, „Dainava“, ranką pridėjau prie „Ministerijos“ ir prie daugelio kitų. Su Selu dirbau apie dešimt metų. Paskui išvažiavau į Klaipėdą, Egis kažkaip sukosi pats, po to vėl mane prikalbino dirbti kartu. Po keleto mėnesių – neištvėriau.

LAMŲ SLĖNIS

117

118

LAMŲ SLĖNIS

119

– Įdomu, ką reiškia būti žvaigždės vadybininku. Nes Egis man atrodo vienas iš nedaugelio, kuris yra tikra žvaigždė Lietuvoje. Martynas: Jis – vis dar žvaigždė. Egis yra žvaigždė, o visi kiti tik norėjo jomis būti arba yra pakeliui. Selas 1996 metais rinko pilnas arenas, o Marijonas – nerinko. Dabar gi renka abu. Vadinasi, du vienas – Selo naudai. – Neringa, o nuo ko tu pradėjai? Neringa: Vis girdėdavau Martyno prašymus – padaryk tą, padaryk aną. Ir darydavau, kol vaikas miega. Natūraliai įsiliejau. Martynas: Dabar Neringa perėmusi visus agentūros darbus. Neringa: Popieriniai darbai – mano, o Martynui labiau rūpi kūryba. Dirbame su Donatu Montvydu, grupe „Pinup Girls“. Vieną dainininkę užauginome, dabar pabėgo, savo gyvenimą kuria pati (toji dainininkė – Monika Linkytė – aut. pats.). Martynas: Na, pasitikėjimo savimi jaunimui netrūksta, liejasi jis per kraštus. Neringa: Jei kas man dabar pasiūlytų savaitę panešioti Beyonce lagaminus, oi, su kokiu džiaugsmu juos nešiočiau. Nes keliaudama su jos lagaminais aplink pasaulį tiek daug visko sužinočiau! Jokios knygos tiek neišmokys! Martynas: Ir aš nešiočiau! Bet jauniems šiandien mokslų nereikia, užtat reikia visko iškart – pinigų ir karjeros. Neringa: Buvo laikas, kai valgėme tik duoną... Paskui užsidirbome sviestui.

120

LAMŲ SLĖNIS

Martynas: Ir netgi kotletams! Neringa: Pinigai Lietuvoje siaubingai sureikšminami. Manęs dažnai klausia: „Kodėl tu važinėji su „Kia“? Nejau neuždirbi „BMW“? Bet man automobilyje svarbu tik keturi ratai, stogas ir vairas. Jis puikiai važiuoja ir ko daugiau reikia? Martynas: Yra atlikėjų, kurios į koncertus atvažiuoja su „Lexus“, nors jų honoraras – vos 100 eurų. Tos turbūt ir klausia? – Jūs gerai žinote, kaip skaudžiai krenta į didžiules aukštumas pakilę atlikėjai. Ar bedugnės įmanoma išvengti? Neringa: Yra bangos. Pakyli, nukrenti, jei pasiseka, vėl kyli. Pramogų pasaulis – pilnas pagundų. Martynas: Mačiau ir labai skaudžių kritimų. Vadybininkai dažnai sprendžia atlikėjų, su kuriais dirba, problemas. Ne tėvai, ne žmonos ar draugės sprendžia, vadybininkas. Aiškinasi asmenines bėdas, meilės išgyvenimus, psichologinius nuopuolius. Neringa: Iš pradžių, kol nesi patyręs, krauni tai ant savo pečių, bet metams bėgant išmoksti neįsijausti. Martynas: Džiaugiuosi, kad mūsų atlikėjai nebeskambina naktimis ir neverkia, kad pametė mobilųjį telefoną. – Kodėl tiek daug atlikėjų paslysta ir pasiduoda visokiausioms priklausomybėms? Martynas: Scena yra narkotikas. Neišbandėme jo, tačiau pajusti jo ke-

rus ir žavesį galime ir būdami šalia scenos. Kai matai, kaip minia šėlsta, ošia – neįtikėtinas jausmas. Būna, kad vieną vakarą minia tampa mažesnė, o publikos pasitenkinimas – nebe toks stiprus, žiūrėk, koncertų mažėja. Tada energiją, kurią gaudavai iš publikos, keičia alkoholis. Pradžioje – 50 gramų, kad balsas geriau skambėtų, paskui 100, paskui 200, tada 400, vėliau – narkotikai. Nė nepajunti atsidūręs duobėje. Kai kuriems pavyksta išsikapstyti, o kai kurie ten ir pasilieka. Sėkmė gali ateiti greitai, greitai ir išnykti. Jei atlikėjas trumpalaikis – viskas gerai, bet jei artistas planuoja būti scenoje ilgai, jo karjerą reikia išdėlioti protingai, po truputį, nesigviešiant nepamatuoto populiarumo. – Tačiau juk niekas nenori iš lėto, nori iškart – į viršūnes... Martynas: Norim čia. Dabar. Ir laimėti „Grammy“. Bet greitai niekas nesidaro. Vakaruose mūsų prašo – duokit hitą. Kas tas hitas? Vienas sudainavo – hitas, kitas dainuoja tą patį šimtus kartų – nuobodu. Daugybė dalykų susideda – chemija, talentas, išmintis ir, be jokios abejonės, žinios. – O jei jūsų dukra Gabrielė, kuriai tuojau bus 12, vieną dieną sugalvotų tapti žvaigžde? Neringa: Labai tikiuosi, kad mūsų dukra ras darbą, kuris jai teiks malonumą. Kad realizuos save, džiaugsis tuo, ką dirba. Ir visai nesvarbu, koks tai darbas būtų.

LAMŲ SLĖNIS

121

122

LAMŲ SLĖNIS

BON APPÉTIT

KARTĄ KARIBŲ PAKRANTĖJE...

Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė Stilius: Mantė Jaruševičiūtė Fotografuota restorane „Rhum Room“

Yra vietų, kuriose pasijunti it kitame pasaulio krašte. Tokių esama ir skonių. Think global, act local (liet. – galvok globaliai, veik lokaliai), sako restorano „RHUM ROOM“ šefas ARTŪRAS PILECKIS ir maloniai kviečia į savąją virtuvę, kurioje gimsta patiekalai, akimirksniu nukeliantys į saulėtąją Karibų jūros pakrantę. LAMŲ SLĖNIS

123

124

LAMŲ SLĖNIS

KREOLINIS UPĖTAKIS SU PEKANINIŲ KARIJŲ RIEŠUTAIS • 100 g upėtakio filė • 100 g miltų (padalykite į dvi lygias dalis) • prieskonių mišinio „Cajun“ • 1 kiaušinis • 50 ml pieno • 100 g saldžiųjų bulvių piurė • 20 g kepintų pekaninių karijų riešutų (riešutus 5 min. pakepinkite orkaitėje 180° C temperatūroje) • 40 g apelsino skiltelių • žiupsnio (1 g) druskos • žiupsnio (1 g) pipirų • aliejaus kepimui

Upėtakio filė pabarstykite druska ir pipirais. Paruoškite tris lėkštes: vienoje – miltai ir „Cajun“ prieskoniai, kitoje – plakti kiaušinius, pienas ir šiek tiek „Cajun“ prieskonių, trečioje – miltai, „Cajun“ prieskoniai ir smulkinti riešutai. Upėtakio filė apvoliokite tokia eilės tvarka: miltuose, išplaktuose kiaušiniuose, miltuose, išplaktuose kiaušiniuose, ir galiausiai miltuose su pekaninių karijų riešutais. Į puodą įpilkite tiek aliejaus, kad kepant žuvis būtų pilnai į jį panardinta. Užkaiskite aliejų ant vidutinės temperatūros. Vieną žuvies galą prilaikykite, o kitą apsukite aplink, kad ji įgautų tokią formą, kaip nuotraukoje. Kepkite 2-3 minutes. Saldžiųjų bulvių piurė pašildykite mikrobangų krosnelėje 1 minutę. Į lėkštę įdėkite saldžiųjų bulvių piurė, ant viršaus uždėkite iškeptą žuvį, sudėkite apelsinų skilteles ir ant žuvies užtarkuokite pekaninių karijų riešutų.

SALDŽIŲJŲ BULVIŲ PIURĖ • 2-3 porcijos • 360 g saldžiųjų bulvių • 50 g sviesto • 50 g grietinėlės • 15 g romo • 2 g druskos

Saldžiąsias bulves kepkite orkaitėje 200° C temperatūroje 30 min. Joms atvėsus nulupkite ir supjaustykite. Visus ingredientus sutrinkite smulkintuvu iki vienalytės masės.

LAMŲ SLĖNIS

125

126

LAMŲ SLĖNIS

JAUTIENOS DIDKEPSNIS SU KAVOS SVIESTU • 150 g jautienos • 10 g augalinio aliejaus • 10 g sviesto • 60 g špinatų • 2 g druskos • 2 g žagrenių • 20 g kavos sviesto

KAVOS SVIESTAS: Į maišelį įdėkite 100 g sviesto, įberkite 50 g kavos pupelių. Maišelį 2 valandoms pamerkite į karštą vandenį. Gautą kavos sviestą perpilkite į indelį. Kad lengviau atskirtumėte pupeles, naudokite sietelį. Jei naudosite maltą kavą, tuomet sviestą perpilkite į indą panaudoję vaistinę marlę. Kavos pupeles galima pakeisti įvairiomis šviežiomis žolelėmis. JAUTIENOS DIDKEPSNIS: Į keptuvę įpilkite aliejaus ir įdėkite gabalėlį sviesto. Įkaitintoje keptuvėje apkepkite mėsą iš abiejų pusių (1-2 min), kol jis taps norimo minkštumo. Iškepusį kepsnį aptepkite kavos sviestu ir palikite mėsą kelias minutes. Tuo metu mikrobangų krosnelėje uždengtame inde 30 s pakaitinkite špinatus. Juos pašlakstykite 10 g kavos sviesto ir pabarstykite druska. Supjaustykite mėsą norimo dydžio gabalėliais. Lėkštėje pabarstykite žagrenių, sudėkite špinatus, o ant jų – supjaustytą jautienos didkepsnį. Mėsą pabarstykite druska ir užpilkite šlakelį kavos sviesto.

LAMŲ SLĖNIS

127

128

LAMŲ SLĖNIS

ŠOKOLADINIS PYRAGAS SU ROMU, TONKA PUPELĖMIS IR HABANERO PAPRIKOMIS ŠOKOLADINIAM PYRAGUI: • 300 g juodojo šokolado (70%) • 300 g sviesto • 15 g romo kvapo esencijos • 300 g cukraus • 120 g kvietinių miltų Puode užkaiskite šiek tiek vandens, kad turėtumėte garų vonelę. Įkaitinkite orkaitę iki 160° C. Šokoladą rankomis sulaužykite gabalėliais ir kartu su sviestu ištirpinkite inde virš garų vonelės. Ištirpusį šokolado ir sviesto mišinį gerai išmaišykite iki vienalytės konsistencijos ir nukelkite nuo garų vonelės. Į atskirą indą suberkite cukrų, įmuškite kiaušinius, smulkiai sutarkuotas tonka pupeles, romo kvapo esenciją ir viską išmaišykite iki vienalytės masės (naudokite rankinę šluotelę arba elektrinį rankinį plaktuvą su šluotelės antgaliu). Supilkite išmaišytą šokolado ir sviesto mišinį. Gerai viską išmaišę pamažu suberkite persijotus miltus, nuolat maišydami, kad nesusidarytų gumuliukai. Paruoškite kepimo formą – indo vidų ištepkite sviestu ir įberkite miltų. Juos paskirstykite per visą kepimo formos

ŠOKOLADINIS PADAŽAS • 250 g juodojo šokolado (70%) • 200 g sviesto • 60 g grietinėlės • 60 g cukraus

• 8 kiaušiniai • tonka pupelių (vietoj jų galima naudoti vanilės ankšties sėklas) • 50 g šokoladinio padažo • 40 g nulupto apelsino skiltelių • 1 šviežia Habanero paprika (užšaldyta šaldiklyje) vidų, taip bus lengviau ištraukti pyragą iš indo. Supilkite visą masę ir kepkite orkaitėje 20 minučių. Mediniu krapštuku patikrinkite, ar pyrago vidus limpa prie pagaliuko (jeigu tešla lipni, kepkite dar 5 minutes), jeigu pagaliuką ištrauksite švarų, vadinasi, jūsų pyragas paruoštas. Atvėsinkite pyragą iki kambario temperatūros. Išimkite iš indo. Šokoladinį pyragą galima skanauti iš karto arba laikyti šaldiklyje prieš tai jį supjausčius norimo dydžio gabaliukais. Užsukus netikėtiems svečiams pyragą 1 minutę pašildykite mikrobangų krosnelėje ir jis vėl bus lyg ką tik iškeptas. Ant pyrago gabaliuko užpilkite šokoladinio padažo, užtarkuokite sušaldytos šviežios Habanero paprikos ir greta įdėkite apelsino skiltelių (apelsinas puikiai neutralizuoja Habanero paprikos aštrumą).

Puode užkaiskite šiek tiek vandens, kad turėtumėte garų vonelę. Į indą suberkite cukrų ir įpilkite grietinėlės. Maišydami ištirpinkite cukrų grietinėlėje, tuomet suberkite susmulkintą šokoladą ir įdėkite sviesto. Šokoladui ir sviestui ištirpus išmaišykite iki vienalytės konsistencijos.

LAMŲ SLĖNIS

129

130

LAMŲ SLĖNIS

SAVA PARYŽIUJE Tekstas: Monika Repčytė Nuotraukos: Nadia Gric Specialiai „Lamų slėniui“ iš Paryžiaus

VIKTORIJOS GEČYTĖS balsas užburia ir akimirksniu prikausto dėmesį. Bet ar gali būti kitaip, juk ši jauna moteris gyvena du gyvenimus (pokalbio metu Viktorija tai pamini ne kartą), viename jų ji yra komunikacijos specialistė, bendravimą su žmonėmis laikanti vienu didžiausių malonumų, o kitame – nuo vaikystės koncertuojanti džiazo vokalistė, atpažįstama tiek JAV, tiek Prancūzijos publikoms. O kur dar tai, kas patenka į šio dvigubo gyvenimo paraštes: Prancūzijos lietuvių jaunimo sąjungos įkūrimas ir prezidentavimas, kelionės dviračiu po Jungtines Amerikos Valstijas ir Prancūziją bei kava kvepianti kasdienybė… Savo namų duris XI-jame Paryžiaus rajone Viktorija atveria vieną saulėtą ir karštą šeštadienio rytą – rudens ženklų čia dar nė kvapo. Ji kalba draugiškai, linksmai ir atvirai, tarsi būtume pažįstamos jau daugelį metų. Paryžius – Viktorijos namai jau aštuoneris metus, tačiau jos gyvenimą čia lengviau pavadinti netikėtu posūkiu negu iš anksto suplanuotu žingsniu. Pabaigusi mokyklą ji nusprendė išvažiuoti į užsienį. „Su pora draugų sugalvojome pabandyti

stoti į JAV. Visiems kartu buvo ir aiškiau, ir drąsiau“, – šypsosi Viktorija. Įsikūrus tolimame krašte merginos noras pamatyti ir pažinti kuo daugiau tik sustiprėjo, tad kai amerikiečiai studentai svarstė, kokiuose Europos universitetuose galėtų išbandyti jėgas, Viktorija prisijungė prie jų. „Amerikoje studentai skatinami išvažiuoti pasimokyti svetur. Ta galimybe susigundžiau ir aš. Tačiau nenorėjau važiuoti bet kur, norėjau turėti aiškų mane motyvuojantį tikslą“,

– pasakoja ji. Tikslas? Išmokti prancūzų kalbą. „Kadangi mokiausi prancūzų, nusprendžiau, jog išvykusi į Prancūziją galėčiau tobulinti kalbos žinias“. Taip prasidėjo prancūziška Viktorijos avantiūra – gyvenimas prancūzų šeimoje, galimybė lankyti paskaitas net keliuose universitetuose, kur ji sėmėsi žinių ne tik pasirinktose matematikos ir ekonomikos srityse, bet taip pat mokėsi meno istorijos, literatūros...

LAMŲ SLĖNIS

131

132

LAMŲ SLĖNIS

133

Ir, žinoma, paryžietiškas džiazas. Į internetinės paieškos lauką įvedus Viktorijos vardą ir pavardę, galima atrasti daugybę koncertų anonsų, kvietimų į turus ar naujienų apie išleistus muzikinius įrašus. Vienas prancūziškų džiazo žurnalų Viktoriją apibūdina kaip gundančią ir užburančią dainininkę, kuriai būdinga išskirtinė maniera, gebėjimas prikaustyti klausytojų dėmesį ir sukurti artumo jausmą. Kaip jai pavyko prasi-

Taip viskas pamažu ir pradėjo plėtotis“, – šypsosi ji. Slapčia viliuosi, kad taip romantiškai, turiningai ir spalvingai praleisti mainai Paryžiuje ir buvo priežastis į jį sugrįžti. Ilgam. Tačiau tikrovė nuskamba ne taip idiliškai. Į Prancūziją ją atvedė kitas netikėtas posūkis. „Po mainų grįžau į JAV ir turėjau apsispręsti, ką darysiu toliau. Jau turėjau darbo pasiūlymą, tereikėjo jį pasirašyti. Vis dėlto nusprendžiau, kad ne-

Kai atlieki muziką gyvai, negali dainuoti vien tik sau. Gyvas atlikimas paliečia žmones – jie reaguoja, dalyvauja. mušti, juk Paryžiuje džiazą atliekančių vokalistų – tikrai ne vienas? „Tai įvyko labai natūraliai – su muzika gyvenu nuo mažų dienų“, – pasakoja Viktorija, rankose laikydama neseniai išleistus muzikinius įrašus. „Vos atvažiavusi čia studijuoti ėjau į daugybę džiazo klubų, muzikines sesijas, tad ir visi žmonės, su kuriais bendravau ir kuriuos pažinau Paryžiuje, buvo sutikti prie baro, tų vietų savininkai, muzikantai, klausytojai. Kartą, kai dalyvavau vienoje iš improvizuoto grojimo sesijų, prie manęs priėjo ją organizuojanti mergina ir paklausė, kodėl nekoncertuoju pati. O ką man sakyti? Juk ką tik čia atvažiavau, nieko nepažįstu, neturiu jokių kontaktų... Ji mane supažindino su muzikantais, kitais žmonėmis, iš jos pačios pasiskolinau mikrofoną.

134

LAMŲ SLĖNIS

noriu, ir pradėjau rašyti laiškus į Europą bei ieškoti darbo ten. Mąsčiau labai pragmatiškai – norėjau važiuoti ten, kur galiu susikalbėti vietos kalba, tad tarp mano pasirinkimų buvo Didžioji Britanija, Prancūzija ir Lietuva. Man parašė dabartinis mano vadovas, jis siūlė užsukti pasikalbėti dėl darbo jo komunikacijos įmonėje. Susitarėme susitikti Paryžiuje – kaip tik tuo metu per Paryžių skridau į Lietuvą, turėjau kelias laisvas dienas ir vieną koncertą. Į pokalbį ėjau neturėdama didelių lūkesčių ar svajonių. Ir štai, šį mėnesį pradėjau devintus metus šioje įmonėje, – nusišypso Viktorija. – Buvau pirmoji darbuotoja. Darbe kalbame anglų kalba, nes abu steigėjai yra Prancūzijos amerikiečiai – tuo išsiskiriame iš kitų prancūzų įmonių“.

LAMŲ SLĖNIS

135

136

LAMŲ SLĖNIS

137

138

LAMŲ SLĖNIS

Per visą šį laiką užaugo ne tik bendrovė, kurioje dirba Viktorija, bet ir jos svajonės bei muzikinė veikla. Grįžusi į Paryžių ji vėl pradėjo lankytis džiazo baruose, koncertuoti, atsirado ir ambicingesnių projektų – į Lietuvą mergina taip ir nebegrįžo. „Kai susigrojome su vienu pianistu, kilo idėja išleisti muzikinį albumą. Tai buvo didžiulis kelerių metų projektas. Rašėme muziką, aš rašiau žodžius, atlikome koncertų seriją Paryžiaus parkuose, šešis jų – su orkestru. Kiekvieną kartą, kai laukdavo valandos trukmės koncetras, keldavomės anksti ryte, veždavome aparatūrą, patys samdėme garso režisierių, tad pasiruošimas užtrukdavo iki dvylikos valandų... Šie įrašai yra kaip suvenyras, prisiminimas mums patiems, mūsų veiklos įamžinimas. Labiausiai man patinka dainuoti gyvai“, – pasakoja Viktorija ir patvirtina džiazo žurnalo atsiliepimus apie artimą ryšį su publika. „Kai atlieki muziką gyvai, negali dainuoti vien tik sau. Gyvas atlikimas paliečia žmones – jie reaguoja, dalyvauja, ir net jeigu kiekvieną kartą groji tą patį, jausmas būna vis kitoks. Skiriasi atmosfera“, – teigia ji. Dar viena svarbi veikla, įprasminanti Viktorijos metus Paryžiuje – Prancūzijos lietuvių jaunimo sąjunga. „Anksčiau Paryžiuje nebuvo tiek daug atvykstančių studentų. Prancūzijos lietuvių bendruomenėje jaunimui buvo skiriama dėmesio, tačiau nebuvo organizacijos. Vis dėlto per kelerius metus įvyko lūžis, pradėjo daugėti jaunų žmonių. Mums visiems pasirodė, kad reikia atskiros

Mano motyvacija – matyti, kaip susirenka žmonės iš skirtingų pasaulių, kultūrų ir dirba dėl vieno bendro tikslo.

jaunimo sąjungos, organizuoti renginius ir ruošti programas. Pati lietuvių bendruomenė yra labai tradicinė, šeimyniška, o mums norėjosi daugiau ugnies, – juokiasi mergina. – Susėdome, surašėme įstatus ir sukūrėme tai, kas šiandien vadinama Prancūzijos lietuvių jaunimo sąjunga. Labai susidraugavome su ambasada, joje rengdavome suvažiavimus, profesinius renginius, mokymus. Ko tik mes nedarėme! Buvo ir žygių, kelionių, tačiau daugiausia veiklos vyko Paryžiuje. Saint-Jacques gatvėje yra baras „Wos“, jame anksčiau dirbo lietuvė. Baro administratoriui taip patiko lietuviai, kad už baro visuomet turėdavo silkės, juodos duonos ir lietuviško alaus! Ten dažniausiai eidavome žiūrėti krepšinio varžybų“. Viktorija nenustoja vardyti kitų veiklų, susijusių su šia organizacija: oficialūs renginiai, prezidentavimas šiai sąjungai ir net lietuvių kalbos pamokos prancūzams. „Turėjau prisipirkusi lietuviškų knygučių apie gramatiką ir pamokos vykdavo mano balkone“, – juokiasi mergina.

LAMŲ SLĖNIS

139

140

LAMŲ SLĖNIS

141

Viktorija prisipažįsta šiuo metu nutolusi nuo sąjungos veiklos. Kasdienybę pasiglemžia darbas, muzika ir… kava. Prieš dvejus metus ji koncertavo paryžiečių itin mėgstamoje kavinėje „La Caféotheque“, čia jos žvilgsni patraukė prie baro besišypsantis vyras: „Šios kavinės šeimininkai – Gvatemalos ambasadorė ir jos vyras, su kuriais susibičiuliavau. Prieš porą metų jie šventė devintąjį kavinės gimtadienį ir kvietė įvairius muzikantus. Ten ir sutikau savo dabartinį draugą – vyrą, mįslingai besišypsantį prie baro“, – šypsosi Viktorija. „Galima sakyti, susipažinome per muziką ir kavą, nes jis ten buvo verslo reikalais. Jo dėka pastaruosius dvejus metus esu pasinėrusi į kavos pasaulį. Draugas turi savo kavinę „The Beans on Fire“, ten skrudinamos kavos pupelės, tad turiu galimybę daug visko išragauti ir išmokti“.

142

LAMŲ SLĖNIS

Tiek daug skirtingų veiklų, patirčių, mokslų ir darbų – ar Viktorija iš tų žmonių, kurie gali būti vienu metu aistringai pasinėrę į kelis projektus? „Negaliu daryti kelių darbų vienų metu ar palikti neužbaigtų projektų. Labiausiai mėgstu pasinerti į vieną darbą ir po to nerti į kitą“. Šią Viktorijos savybę puikiai įrodo keliavimo būdas – neseniai ji grįžo iš dešimties dienų kelionės dviračiu po Pietų Prancūziją. „Myniau dviratį, grožėjausi vaizdais ir nieko daugiau neveikiau“, – ant stalo ji patiesia žemėlapį. Tokiai avantiūrai paskatino prieš dešimtį metų įvykusi kelionė dviračiu per Ameriką. „Keliavome dešimt savaičių nuo Ramiojo iki Atlanto vandenyno. Pradėjome San Franciske, o baigėme Vašingtone. Norėjau pakartoti panašią kelionę su draugais po Prancūziją, tačiau nepavyko visiems susirinkti. Ne-

paisant to, išvažiavau viena ir tikrai nesigailiu. Puikiai pailsėjau ir daug pamačiau, – su šypsena pasakoja Viktorija. – O ir pati kelionė buvo ramesnė, visur lygus reljefas. Visai kitaip negu JAV, kur teko keliauti ir po miškus, kalnus, dykumas, ir vietas, kur kartais per dieną pravažiuoja vienas vienintelis automobilis“. Šiuo metu Viktorijos planuose – koncertas lapkritį Lietuvoje vyksiančioje parodoje „Audiogourmet“ bei kitą vasarą prasidėsiančio koncertinio turo Europos šalyse ir JAV organizavimas. „Niekada neturėjau vienos grupės. Paryžiuje muzikuoju su skirtingais muzikantais, tačiau stabiliausias trio yra išlikęs Amerikoje – su juo pradėjau groti, kai buvau studentė, ir groju iki šiol. Kiekvienais metais sugrįžtu į JAV ir dvi tris savaites skiriam koncertiniam turui“.

LAMŲ SLĖNIS

143

144

LAMŲ SLĖNIS

145

146

LAMŲ SLĖNIS

Viktorijos aistra – bendrauti su žmonėmis, juos pažinti, kartu mokytis, augti ir siekti bendrų tikslų. „Visos veiklos – tiek darbas, tiek muzika, tiek Jaunimo sąjunga mane praturtino. Ypač muzikos dėka pamatau tiek daug vietų ir susipažįstu su tiek žmonių, kiek turbūt per visą gyvenimą nesutikčiau, – mintimis dalijasi dainininkė. – Į komunikacijų agentūrą aš patekau visai netyčia, bet devynerius metus ten dirbu dėl bendravimo, galimybės stebėti žmogiškuosius

kontaktus. Mano motyvacija – matyti, kaip susirenka žmonės iš skirtingų pasaulių, kultūrų ir dirba dėl vieno bendro tikslo. Taip pat man atrodo labai svarbu žinoti, kas tu esi. Bendraudama bandau save pažinti. Jaučiuosi labai sava lietuvių bendruomenėje, sava tarp muzikantų, ir pagaliau jaučiuosi sava prancūziškame instituciniame pasaulyje. Sava Paryžiuje“. Mūsų pokalbis baigiasi visai netoli Viktorijos namų esančioje jau minėtoje kavinėje „The Beans on Fire“,

kur prie kavos puodelio Viktorija dalijasi prisiminimais iš mokyklos ir studijų laikų. Kavinės lentynose matau skrudintų pupelių maišelius – tuos pačius, kuriuos mačiau ir jos namuose. Viktorijos planai likusiai dienos daliai? Susitikti su pažįstama lietuve, trumpam užsukusia į Paryžių. Net neabejoju, kad jos dienotvarkėje – dar ne vienas susitikimas, juk kas gali būti didesnis malonumas už bendravimą…

LAMŲ SLĖNIS

147

LAIMINGO IR SVEIKO GYVENIMO PAMOKOS Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: „Alma littera“ ir asmeninio archyvo

Gyventi sveikai, ilgai ir laimingai norėtų daugelis. Rašytojas ŠARŪNAS NAVICKIS žino tokio gyvenimo būdo receptą ir noriai juo dalijasi. Šį mėnesį pasirodys jau antroji Šarūno knyga apie sveiką gyvenimo būdą „Kūno gerovės programa“, į jos puslapius sugulė daugiau nei dvidešimties metų patirtis kūno lavinimo srityje, įgyta garsiausiuose pasaulio lengvojo kultūrizmo centruose, gerovės ir kūno priežiūros klinikose, pasaulio jogos sostinėje Rišikeše, Indijoje. „Kūno gerovės programa“ – didelio populiarumo sulaukusios knygos „Kaip gyveni, taip ir atrodai“ atnaujintas leidimas. 148

LAMŲ SLĖNIS

– Tai jau antroji jūsų knyga sveiko gyvenimo būdo tema. Kas joje naujo? – Pagrindinės nuostatos išliko tos pačios, kadangi nei žmogaus prigimtis, nei fiziologija nesikeičia taip greitai, kaip keičiasi mados. Tačiau šioje knygoje išsamiai pristatoma manoji Kūno gerovės programa. Knygoje skaitytojas taip pat ras tiek principines sveikos ir patogios bei malonios gyvensenos nuostatas, tiek ir detalius paaiškinimus su iliustruotais pavyzdžiais, kaip atlikti mankštos pratimus, kaip rinktis tinkamus maisto produktus ir kaip atpažinti bei atsisakyti tų, kuriuose nieko maistingo nėra, užtat daug visokio šlamšto, nuo kurio pirmiausia nutunkama, o paskui ir susergama.

taip prikrautas įvairiausių įmantrių niekų, kad jis pradeda veikti nebe šeimininko (asmens) labui, bet prieš jį. Nutukimas, beje, tik vienas iš išorinių požymių, užtat labai gerai pastebimas ir greitai diagnozuojamas. Dažniausiai tai reiškia, kad žmogus pats nebekontroliuoja savo gyvenimo.

– Ar knygose remiatės asmenine patirtimi? – Taip, žinoma. Teorinės žinios be patirties nedaug vertos. Gyvenu jau šeštą dešimtį metų ir per tą laiką turėjau įvairiausių progų pasitikrinti, ko vertos mano žinios, įgytos studijuojant, ir kaip jos koreliuoja su gyvenimo praktika. Nemaža dalis mano asmeninės patirties bei įspūdžių sugulė – Kokia yra jūsų sveiko gyvenimo ir į šios knygos puslapius. būdo filosofija? – Gamtos – gimdos – prigimties – Ką manote apie sportą namuo(natūros, fizikos) dėsniai yra absoliu- se? Pasidalykite keletu pratimų, tūs ir neatšaukiami. Štai jų ir reikia kuriuos galima atlikti namų sąlylaikytis, jei nori gyventi laimingai ir gomis. gerai visomis prasmėmis. Kūno gero– Išplėskime sąvoką „sportas navė čia ne tik nėra išimtis, bet ir itin muose“ į sportą arba mankštą nesiryškus pavyzdys, kaip šie dėsniai vei- lankant sporto klube. Galite mankškia. Tai vadinama fiziologija, o pa- tintis ne tik kambaryje, bet ir miške, prasčiau – sveikata. Atkreipkite dė- parke ar paplūdimyje. Na, ir sportu aš mesį: kas VEIKIA, tas ir S-VEIKA. to nevadinčiau – juk kalbame apie kūJuk paprasta, tiesa? Todėl kaskart, kai no priežiūrą ir jo gerovę, o ne apie į mane kreipiasi kokia nors gyvenimo varžybas ir kovą dėl medalių. Pradevingiuose galutinai susivėlusi ir viso- dančiajam visada rekomenduoju elekiausiose ezoterikose bei ultradvasin- mentarius pasivaikščiojimus gryname gose filosofijose įmirkusi asmenybė, ore, jei tik klimato sąlygos tinkamos, pirmiausia stengiuosi atmaišyti tai, ir lengvus raumenų tempimo pratikas jau iki manęs būna primaišyta. mus, kuriuos dėl paprastumo ir mažo Baisiausia, kai žmogaus protas būna intensyvumo vadinu „nėščiosios

mankšta“. Visą rekomenduojamą ciklą su detaliomis iliustracijomis taip pat rasite knygoje. – Kiek laiko sportui turėtų skirti žmogus, dirbantis sėdimąjį darbą? – Kadangi judėjimas, o taip pat kvėpavimas, gėrimas, valgymas bei miegojimas, yra vieni pagrindinių dalykų, būtinų žmogaus fiziologijai, mano požiūriu, ir mankštintis reikia nuolatos, geriausiai – kasdien. Kalbant apie rimtesnes pratybas sporto klube – mažiau nei dvi treniruočių dienos per savaitę yra neefektyvu, o daugiau nei penkios – jau profesionalų lygis. Taigi, nuo dviejų iki penkių dienų pagal galimybes ir profesionalumo laipsnį. – Ar yra toks pratimas, kurį vos atlikęs žmogus pasijustų įgijęs daugiau jėgų, iškart pagerėtų jo savijauta? – Juokas! Bet įtariu, kad retas žmogus – o dar niūrus ir amžinai susirūpinęs lietuvis – sugebės savarankiškai šia rekomendacija pasinaudoti. (Šypsosi.) – Girdėjau, nemėgstate žodžio „dieta“... – Tiesa. Dietos paprastai siejamos su nepritekliumi, netgi badu – o kam tai gali patikti? Todėl kai susiruošiama „sėsti ant dietos“ beregint subjūra nuotaika ir padidėja streso lygis, o jo šiuolaikinių žmonių gyvenime ir taip gana daug. Aš nerekomenduoju savo klientams dietų – aš parengiu meniu planą. Tai ir labiau atitinka esmę, ir nuotaikos negadina.

LAMŲ SLĖNIS

149

Galiu užsiminti, kad nemažai viešojoje erdvėje gerai atpažįstamų gražių veidų ir kūnų yra neatsitiktinai tokie gražūs – prie jų grožio esu prisidėjęs ir aš. Tačiau jūs tikrai neprivalote priklausyti „elitui“ ar „žvaigždžių“ ratui, kad taptumėte Kūno gerovės programos nariu.

– Ką valgote jūs pats? Pasidalykite įprastos dienos valgiaraščiu. – Valgau skaniai ir daug. Maisto pasirinkimo ir kokybės prasme mano gyvenimas yra nesibaigianti puota. Matote, reikalas tas, kad pats geriausias pagardas bet kokiam patiekalui yra alkio jausmas, o aš maitinuosi taip, kad maždaug kas tris valandas jau būnu gerokai išalkęs. Aišku, vengiu to, ką pats vadinu „paršelio mityba“ – visko, nuo ko tunkama, visų pirma – angliavandenių, kleckų (tešlos) ir cukraus. Išmetus iš mitybos

150

LAMŲ SLĖNIS

raciono didžiąją dalį „anglių“ (angliavandenių) lieka riebalai ir baltymai, o tai – visi gyvulinės kilmės produktai – mėsa vietoje tešlos. Taip pat kasdien suvalgau daržovių, tiek dėl ląstelienos, tiek dėl vitaminų gausos. – Kas yra jūsų klientai? – Patys įvairiausi ir ta įvairovė, o kartu ir klientų geografija, tik auga. Pasigirsiu – turiu klientų nuo Aliaskos iki Australijos, o egzotiškiausios šalys būtų Pietryčių Indija ir Šiaurės Vakarų Islandija. Dauguma mano klientų

– tai iš Lietuvos išvykę ir svečiuose kraštuose įsikūrę tautiečiai, nors nemažai jų vis dar gyvena gimtajame krašte. Taip pat yra amerikiečių, britų, vokiečių ir rusų. Galiu užsiminti, kad nemažai viešojoje erdvėje gerai atpažįstamų gražių veidų ir kūnų yra neatsitiktinai tokie gražūs – prie jų grožio esu prisidėjęs ir aš. Tačiau jūs tikrai neprivalote priklausyti „elitui“ ar „žvaigždžių“ ratui, kad taptumėte Kūno gerovės programos nariu. Juk fiziologijai nei socialinis statusas, nei viešumas jokios įtakos neturi.

LAMŲ SLĖNIS

151

152

LAMŲ SLĖNIS

PASIKLYDĘ LAIKE Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Kinas juos tarsi laiko mašina perkėlė į kitą laikmetį. Padovanojo galimybę sužinoti, kaip jame jautėsi tėvai. Kokias vertybes jie puoselėjo, kuo gyveno, kokios muzikos klausėsi, kaip rengėsi, netgi kokias cigaretes rūkė. Rugsėjo pabaigoje trys draugai – aktorius MARIJUS MAŽŪNAS, būsimasis garso režisierius PRANCIŠKUS BRAZDŽIŪNAS ir būsimasis skulptorius AUGUSTINAS PIETARIS žengs raudonu kilimu į pirmąją savo gyvenime kino premjerą – visi trys suvaidino jaunus muzikantus naujame režisieriaus Kristijono Vildžiūno filme „Senekos diena“. Tas filmas vaikinams tapo ne tik kino, bet ir gyvenimo mokykla. Aktorius, skulptorius ir garso režisierius Kauno dramos teatre paskelbė aktorių atranką. Ne pirma atranka, ne pirmą kartą fotografuoja. Dažniausiai nieko nesiūlo. „Galvoju, neisiu, – dabar prisimena aktorius Marijus Mažūnas. – Vis dėlto draugas įkalbėjo. Nuėjau susivėlęs, pirmas atidariau duris, mane nufotografavo, paklausė, ar galiu dainuoti, kokiais instrumentais groju, viskas greitai, visiškai aišku, kad nieko iš to nebus. Nustebau, kai sulaukiau skambučio ir kvietimo pasikalbėti su režisieriumi. Tai buvo itin

asmeniškas ir gilus pokalbis. Apie požiūrį į buvusi laiką, į žmogaus pasirinkimus“. „Senekos dienos“ režisieriaus Kristijono Vildžiūno pokalbis su Vytauto Didžiojo universitete aktorystę studijuojančiu vaikinu buvo lemtingas. Nežinia, kaip, bet jame režisierius pamatė save – jauną, pasikeitimų laiką Lietuvoje ir asmenines dramas išgyvenantį vaikiną. „Aš niekuomet nepuoselėju didelių vilčių. Mėgstu save nuteikti blogiausiam – nepaims, vadinasi, nelemta, bet juk padariau viską, ką galėjau padaryti geriausio“, – sako Marijus, pirmaja-

me savo kino filme suvaidinęs populiarėti pradedantį dainininką ir gitaristą. „Vaidmenį galima rasti ir feisbuke, jei jis tau skirtas“, – šypteli Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje garso režisūrą studijuojantis Pranciškus Brazdžiūnas. Pažįstama mergina jį rekomendavo filmo kūrėjams. „Tais metais nesimokiau, neturėjau ką veikti, galvoju, nueisiu į atranką, – prisimena. – Davė paskaityti tekstą, pastatė kamerą, nufilmavo, paskui pasikalbėjome su Kristijonu. Buvo baisu, bet labai įdomu. Po dviejų mėnesių atėjo atsakymas – aš filmuojuosi!”

LAMŲ SLĖNIS

153

Pranciškus juokiasi: garso režisieriai yra neįvykę muzikantai. Gitara jis groja seniai – nuo septintos ar aštuntos klasės. Kaip ir visi paaugliai, kūrė grupę, tačiau ji ir liko svajonėse. Kai grupės muzikantai išsilakstė, pradėjo groti vienas. Tuomet, kai Kristijonas Vildžiūnas rinko aktorius savo naujam filmui, būsimasis skulptorius Augustinas Pietaris Kaune lankė vaikų ir jaunimo teatro studiją. Net viename Kauno dramos teatro spektaklyje vaidino! Toje teatro studijoje vaikiną, kuris tiktų tapti muzikantų grupės nariu, ir rado filmo kūrėjai.

Atgal į praeitį Tame laike jie negyveno. Nerūkė cigarečių be filtro, neavėjo baltų sportbačių, nebalino jų kreida, nevaikščiojo su skardiniais kibirais į mokyklą, nenešiojo per didelių švarkų iš senelių ar tėvų spintos. Tiesiog tuo laiku jie dar gimę nebuvo! „Kai tėčiui papasakojau, kad vaidinsime grupę iš 1989-ųjų, o filmuojuosi pas režisierių, kuris kažkada grojo grupėje „Šiaurės kryptis“, tėtis aiktelėjo: „Aš juk būdavau jų koncertuose!“ Kai jis taip pasakė, aš tarsi priartėjau prie tėčio jaunystės laiko, tai buvo kieta, pagalvojau, rimtai, reikės pagyventi praeitimi, bent pamėginti tė-

154

LAMŲ SLĖNIS

čio jaunystės laiką suprasti, – pasakoja Marijus. – Tas laikas nėra labai tolimas, ne XIX amžius, gali klausinėti, žmonės gerai viską prisimena. Ir vis dėlto tai buvo visiškai kitas laikas, jaunimas kitaip bendravo, kitaip rengėsi, kitaip leido laisvalaikį. Net muzika anuomet reiškė daugiau nei dabar!“ Nepaprasta galimybė persikelti į tėvų jaunystės laiką, sužinoti jų nuotykius, išsiaiškinti, ką jie tada galvojo, kokiose situacijose atsidūrė, prisiliesti prie to meto muzikos instrumentų, pakeisti aprangos stilių žavi ir Pranciškų. „Tai buvo kelionė, – sako jis. – Juk negali grįžti ten, kur niekada nebuvai. Mano tėvai – jaunatviški žmonės, jie abu studijavo Vilniuje, neabejoju, patys patyrė panašių dalykų. Ir vis dėlto mes gyvename kitame laike – kitos mūsų vertybės, kitokiomis idėjomis degame. Kiekviena karta išgyvena savo laiką, savus sunkumus, svajones. Filmas mus privertė įsijausti į tėvų jaunystę, pamatyti pasaulį jų akimis, būti tuo, kuo būtume tada buvę. Be galo įdomi patirtis!” „Mūsų tėvai išgyveno įdomų laiką, – Pranciškui pritaria Augustinas. – Griuvo sienos, pasaulyje, kuriame nebuvo nieko, pasimatė hipiai, pankai, metalistai, urlaganai išlindo. Man tėvai apie tai nieko nepasakojo, užtat buvo dar įdomiau matyti, kaip kine atkuriamas sunkiai įsivaizduojamas laikmetis“.

LAMŲ SLĖNIS

155

156

LAMŲ SLĖNIS

157

Apie tai vaikinai kalbėjosi ir keletą naktų likę nakvoti Marijaus personažo – Simo – bute. Autentiška aplinka juos tarsi privertė žvelgti giliau, prabilti apie dalykus, apie kuriuos galbūt niekuomet nebūtų prabilę. „Rūkėm šlykščias sovietines „Kosmoso“ cigaretes, sėdėjom tarp daiktų, kurių seniai nebėra mūsų aplinkoje – kasetinis magnetofonas grojo „Depeche Mode“, paimi plastikinį ausinuką, o jis – veikia, televizorius – irgi! Keista, smagi ir juokinga naktis. Žingsnis į kitą laiką...“ – prisimena Marijus.

Kalnai „Važiuojam į kalnus, paklauskite tėvų, ar išleis?“ – tokį pasiūlymą iš filmavimo grupės vieną dieną gavo trys būsimi filmo aktoriai ir trys būsimi bičiuliai. „Kalnai – be galo įdomus potyris, – pripažįsta Marijus. Augustinui atrodo, kad ši kelionė buvo dar vienas žingsnis į praeitį. „Juk pati Rusija – praeitis“, – sako. Už Poliarinio rato laikas, rodos, sustoja. Vaikinai patyrė: ten ištirpsta riba tarp dienos ir nakties, šviesos ir tamsos. „Po pirmosios pamainos sėdime ketvirtą ryto prie laužo – ar kavą gerti, ar miegot? Šviesu ir šviesu, keista, stebuklinga atmosfera...“ – prisimena Marijus. Kalnuose nėra būtinybės, nei laiko žodžiams. Labiau nei triukšmauti, ten norisi mąstyti apie gyvenimą, tyliai sėdėti ant akmens ir svajoti. „Kalnai

158

LAMŲ SLĖNIS

pilni mistikos, sėdi, stebi kalną ir galvoji“, – tokie įspūdžiai likę Pranciškaus atmintyje. „Santūru ir rimta“, – kaip visada trumpai tarsteli Augustinas, kurį bičiuliai kalnuose praminė Augučiu. Į kalno viršų juos užveždavo sunkvežimiais. Ten, kur jie nepravažiuodavo, tekdavo eiti pėsčiomis. „Nesuvokiama, kaip sunkvežimis važiuodavo tais miško takeliais, – pasakoja Marijus. – Kartą bevažiuodami užsnūdome, staiga pažadina operatoriaus Audriaus Kemežio balsas: į kairę, į kairę visi, sunkvežimis virsta!“ Pranciškus čia pat prideda, kad po kiek laiko miegoti per didžiulius akmenis linguojančiame sunkvežimyje jie išmoko. Rusiją jaunieji aktoriai pasiekė autobusu. Sako, kontrastas pervažiavus Estijos sieną juos pribloškęs. Kalnuose sutikti žmonės pasirodė labai malonūs, po filmavimų pakvietė į pirtį, saugojo besimaudančius sraunioje upėje. Filme Marijus, Pranciškus ir Augustinas – neišskiriami draugai, kurių gyvenimas klostosi skirtingai. Vaikinai tikina – kalnai juos ypatingai suartino. „Kartu miegodavome, kartu grodavome, kartu kvailiodavome, kartu ieškojome nuotykių, taip jau išėjo“, – sako Augustinas. „Mes juk tokie pat, kaip ir mūsų personažai, tik gyvename kitame laike“, – sako Pranciškus. Marijus su juo irgi sutinka: „Kartu praleidome daug laiko, daug kalbėjomės, sunku būtų buvę nesusidraugauti“.

LAMŲ SLĖNIS

159

160

LAMŲ SLĖNIS

161

Seneka „Gyvenk kiekvieną dieną taip, tarsi ji būtų paskutinė“, – mąstytojo Senekos frazę filme kartoja asmenines ir visuomenines dramas išgyvenantys jaunieji herojai. Banali tiesa, tačiau jei apie tai nuoširdžiai galvoji, ji gyvenimui suteikia spalvos ir prasmės. „Filmas yra filmas, o pasaulis – pasaulis“, – filosofiškai ištaria Pranciškus ir prisipažįsta esantis tikras romantikas. „Aš irgi išgyvenau pirmąją meilę, – sako Marijus. – Ji buvo panaši, kaip filme – siaubingai romantizuota“. „Nėra taip paprasta prasmingai išgyventi kiekvieną dieną. Mūsų gyvenime daug pykčio, pavydo, o pirmoji meilė nėra lengva“, – įsitikinęs ir Augustinas. Jam atrodo, kad kinas netirština spalvų, kasdienybėje jos – dar tamsesnės. Praėjus dviems metams po filmavimo kalnuose ir Marijus, ir Augustinas, ir Pranciškus šiandien sako esantys kitokie. „Anksčiau man atrodė, kad aš tik vienas išgyvenu baisias dramas, tačiau pasikalbėjęs su kitais filmavimo grupės nariais sužinojau, kad jų išgyvenimai kažkada buvo labai panašūs į manuosius. Ir su režisieriumi Kristijonu Vildžiūnu, ir su aktoriumi Dainiumi Gavenoniu, ku-

162

LAMŲ SLĖNIS

ris vaidina mane daugiau nei po dvidešimties metų, atradome lygiai tas pačias, jaudinančias situacijas. Mes, žmonės, esame panašūs, skiriasi tik aplinka ir aplinkybės, kuriose atsiduriame“, – dabar kalba Marijus. „Po filmavimų man kaip niekada tapo svarbu gyventi šia diena, – sako Pranciškus. – Gal mes nė nesuvokiame, kokie svarbūs dalykai iš tiesų vyksta. Kas žino, praeis trisdešimt metų ir mes sakysime – 2016-ieji, tai buvo metai! Gyvendamas privalai tikėti, turėti savo ideologiją, žvelgti plačiau, laikas visa tai nugludina, suformuoja“. Ką jie veiktų, jei rytoj išauštų paskutinė gyvenimo diena? Kaip ją praleistų? „Fu.... – atsidūsta Marijus, – kokius sunkius klausimus užduodate. Negalvoju apie paskutinę dieną. Gyvenu ir tiek. Bet jei taip nutiktų ir aš sužinočiau – varyčiau į kalnus“. „Aš taip pat, – draugui pritaria Pranciškus. – Pasiimčiau vyno... Tik mes niekuomet nesužinosime, kada paskutinė mūsų diena išauš. Tai – neįmanoma“. „Sunku konkuruoti su jūsų idėja, – šypteli Augustinas, – bet aš gal pasirinkčiau jūrą. Ramiai sėdėčiau prie jos ir laukčiau savo paskutinės dienos...“

LAMŲ SLĖNIS

163

Akimirku dievai

#downtoearth

164

LAMŲ SLĖNIS

Gwyneth Paltrow Aktorė, dainininkė, rašytoja Instagram @gwynethpaltrow

LAMŲ SLĖNIS

165

Akimirku dievai

#downtoearth

166

LAMŲ SLĖNIS

Drew Barrymore Aktorė, režisierė, modelis, prodiuserė Instagram @drewbarrymore www.drewbarrymore.com

LAMŲ SLĖNIS

167

Akimirku dievai

#downtoearth

168

LAMŲ SLĖNIS

Ewan McGregor Aktorius Instagram @mcgregor_ewan

LAMŲ SLĖNIS

169

NAUJI VĖJAI

PINIGAI GALI NUPIRKTI LAIMĘ

Tekstas: Inga Norke Nuotrauka: Lina Juškauskaitė

170

LAMŲ SLĖNIS

Nekonformistinio kultūros žurnalo „Pravda“ redaktorė (4 m.) Kito nepaperkamo kultūros žurnalo „370“ įkūrėja ir redaktorė (1 m.) Menų fabriko „Loftas“ komunikacijos vadovė (4 m.) Kūrybos konferencijos „What’s Next?“ bendraautorė (dabar) Skrydžių žurnalo „Small Planet Magazine“ vyr. redaktorė (dabar) Laisvai samdoma komunikacijos specialistė (dabar)

Ar pinigai gali nupirkti laimę? Dažnas klausimas. O dar dažniau girdima sentencija „ne piniguose laimė“. Taip, laimė ne piniguose. Tačiau, taip, pinigai gali nupirkti laimę. Tam tikromis aplinkybėmis. Ir jeigu pinigai neneša laimės, greičiausiai jie yra leidžiami klaidingai. Tarp mano keistų gyvenimo pažinčių ir netgi draugysčių yra vienas labai turtingas sportininkas, kuris galėtų sau leisti jei ne kas savaitę, tai bent jau kas mėnesį vakarieniauti skirtinguose pasaulio kraštuose visą likusį gyvenimą. Tačiau vietoj to jis renkasi labai brangius paskutinės minutės savaitgalio skrydžius (bilietą jis perka oro uoste prieš pat skrydį) į... Maskvą. Ir kaskart ten pat. Į Maskvą. Turbūt kiekvienas jūsų sugalvotų 101 būdą, kaip tuos sportininko pinigus panaudoti geriau, įdomiau, kūrybingiau, kad nudžiugintų ne tik save, bet ir artimą. Ir taip, kadangi tai ne

nuogirdos, žinau iš savo patirties, kad tas sportininkas nesijaučia laimingas kaskart nusileidęs Šeremetjevo oro uoste. Jis jaučiasi patogiai, nes ten jo laukia draugai, pažįstamos gatvės, duris į klubus atveria matyti apsauginiai, kalbama jam suprantama kalba. Po metų jis bus dar turtingesnis, tačiau, garantuoju, įpročiai nesikeis, o jo komforto zona nesiplės. Jis apsiribos skrydžiais į Maskvą ir gal keliomis kryptimis į šiltuosius kraštus (greičiausiai į Dubajų, nes kartą patiko, tad kam keliauti kitur?), vairuos savo 2005 m. vieną vienintelį tokį automobilį Vilniuje, kurį susidėliojo pagal užsakymą ir iki šiol jį brangina labiau nei daugelį dalykų gyvenime, su draugais susitikinės toje pačioje kavinėje (nors nėra buvęs turbūt nė pusėje geriausių ir brangiausių Vilniaus restoranų) ir artimiesiems dovanas dovanos tik per didžiausias šventes.

šančio gyvenimo. Tačiau tai, kaip jie yra leidžiami, papasakoja apie tave ir netgi tavo gyvenimo istoriją. Tyrimais ir apklausomis įrodyta, kad laimės hormonai kur kas labiau užburbuliuoja, kai yra nusiperkama patirtis (kelionė ar bilietas į renginį), nei materialus daiktas (laikrodis ar drabužis). Kitas tyrimas tik užboostina pastarąjį – patirčių ir netgi daiktų pirkimas ne tik sau, bet ir kitam mūsų organizme išspjauna papildomą serotonino dozę, t.y. džiugina. Kai kuriose situacijose turbūt netgi sunku tuo patikėti, tačiau užtenka pabandyti.

Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose grupei žmonių buvo duota po 5 JAV dolerius. Vieni turėjo juos išleisti sau, o kiti – kad nudžiugintų kitą. Atrodo, kas tie 5 doleriai?! Dauguma pasilikusiųjų 5 dolerius sau, nusipirko įprastą puodelį kavos su pyragu, vieniši kaip pirštas nuėjo į kiną arba įsiPinigai negarantuoja stogą nune- gijo tuščių loterijos bilietų.

LAMŲ SLĖNIS

171

Tie, kas tuos 5 dolerius leido siekdami nudžiuginti kitą, kad ir kokia tai būtų smulkmena, ne tik nustebino draugą ar nepažįstamąjį, bet tą patirtį įsminė ilgesniam laikui. Kai kurie už tuos, atrodo, ne itin vertingus 5 dolerius nepažįstamajam padovanojo šį kartą ne įprastos kavos su pyragu, kiti vaistinėje prisidėjo prie nepažįstamojo sąskaitos, dar kiti nupirko maisto benamiams šunims ir t.t. Tokia patirtis atmintyje išlieka ilgam.

sėkmės ir užsispyrimo bruožu pabučiuoto pažįstamojo gyvenimo. Gerai žinomas verslininkas nusipirko labai brangų butą pačiame miesto centre, nors nuo jaunystės svajojo apie namą už miesto, prie nuosavo ežero su savo ūkiu. Netgi viską sudėjus tokia svajonė skaičiuojant materialiai yra pigesnė nei tas butas senamiestyje. Tad kam atsisakyti namo svajonės? Pasirodo, pirkdamas (irgi, beje, svajonių) butą centre jis sutaupė laiko, kurį kasdien leistų au-

Pinigai nėra blogai, jei juos leidi autentiškų patyrimų akimirkoms, pirkdamas laiką ar kito poreikiams. Tačiau dažnas bandydamas užsidirbti gyvenimui pamiršta jį gyventi.

Nusipirktos autentiškos patyrimų akimirkos yra daug vertingesnės nei daiktai. Tarkime, jei tau pavyko įveikti rimtą treką Nepale, šios patirties greičiausiai neužmirši visą likusį gyvenimą, o daiktas, kurį būtum nusipirkęs už tos kelionės pinigus, turbūt jau po kelių mėnesių atsidurtų užmarštyje, o po kelerių metų – šiukšlyne. Taip pat manau, kad kai pinigus panaudojame pirkdami laiką, galime teigti, jog jie neša laimę. Labai supaprastinus štai jums pavyzdys iš kito,

172

LAMŲ SLĖNIS

tomobilyje iš ir į darbą. Dabar jis jį leidžia su šeima. Šeima taip pat negaišta laiko keliaudama į ar grįždama iš mokyklos ir būrelių. Jie jį leidžia su tėčiu. Pinigai nėra blogai, jei juos leidi autentiškų patyrimų akimirkoms, pirkdamas laiką ar kito poreikiams. Tačiau dažnas bandydamas užsidirbti gyvenimui pamiršta jį gyventi. Esu už tai, kad turėtume kiek daugiau pinigų, nei mums iš tiesų reikia (o visiems mums reikia skirtingai). Bent

jau man užtenka vien žinoti, kad „gali“ turint sveiką galvą, ir nebūtinai man to „reikia“, nebūtinai „pirkti“, nebūtinai „turėti“. Užtenka žinoti – „gali“. Tai leidžia atsipalaiduoti ir mėgautis mažesniais dalykais. Tačiau riba tarp „žinai, kad gali“, ir „žinai, kad gali daugiau“, yra labai plona. Atrodo, kad turėdami daugiau nei šiandien, pagerinsime gyvenimo kokybę neįvertinę to, ką turime. Įsivaizduok, turėdamas vieną gražų butą, kuriame gyveni ir esi laimingas, kad nereikia mokėti už nuomą, gyveni patogiai ir žinai, kad turi turtą, kuriuo ateityje gali disponuoti. Turbūt nesunku įsivaizduoti. O dabar įsivaizduok, kad turi du gražius butus, viename jų gyveni, o kitą nuomoji kas mėnesį gaudamas papildomų pajamų, ir staiga vieno iš butų netenki. Vienas butas džiugino, tačiau du minus vienas – gali nuvaryti į rimtą neviltį. ....... Kolekcionuokime akimirkas, už kurias daugiau ar mažiau mokame visi. Bet ne visą laiką norėkime daugiau, nei galime. O ką galime, paverskime autentiškų patyrimų akimirkomis. Taip, jos kartais kainuoja, bet jos suteikia laimę. O šiaip, manau, kad turtingiausi yra tie, kurie neturi lūkesčių, bet turi tikslų ir jų, kaip kokių naujamečių rezoliucijų, nepameta dar vasarį.

LAMŲ SLĖNIS

173

Iki pasimatymo spalį!

www.lamuslenis.lt

174

LAMŲ SLĖNIS