Lamų slėnis 2020/06 Gamtos šauksmas by Lamų slėnis

2020 BIRŽELIS (101)

G A M T O S Š A U K S M A S

Vyriausioji redaktorė

Karolina Aleksandravičiūtė

Eligijus Ramanauskas Laisvė Radzevičienė

Algė Ramanauskienė

Vaida Jankūnaitė Lina Jushke

Dovaldė Butėnaitė

Martynas Lagauskas

Aušra Ražanskienė

Rytė Šidlauskaitė Mantė Jaruševičiūtė

Kūrybos vadovas

Žurnalistė Žurnalistė

Kalbos redaktorė Fotografė Fotografė

Dizaineris

Reklamos projektų vadovė Verslo plėtros vadovė Stilistė

Viršelis :

Nuotrauka: Lina Jushke

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt Reklaminiai projektai žymimi

Atrask. Daugiau. Muzikos.

Sohn

Rhye

Tricky

Jaako Eino Kalevi

J.Views

Børns

José González

Jessy Lanza

Cigarettes After Sex

Alexis Taylor

Benjamin Clementine

Alt-J

Ghostpoet

King Krule

Fever Ray

Lykke Li

BadBadNotGood

Tove Lo

Moses Sumney

Unknown Mortal Orchestra

Son Lux

Jack White

Mac DeMarco

Apparat

The Cinematic Orchestra

Ry X

Kamasi Washington

Franz Ferdinand

Royal Blood

Connan Mockasin

Father John Misty

Kimbra

Chromatics

Jacob Banks

Bob Moses

Erlend Øye

Michael Kiwanuka

Oh Wonder

Of Monsters and Men

Caribou

Foals

Bon Iver

Woodkid

Pixies

GAMTOS ŠAUKSMAS 2020 BIRŽELIS (101)

REDAKCIJOS LAIŠKAS Žinau, kad šis laikas kiekvieną iš mūsų kažko išmokė. Savaip supurtė ir palietė. Atskleidė ir stipriausia srove ištaškė aukštyn tai, ką iki šiol slėpėme slapčiausiuose savo širdies užkaboriuose. Gal parodė, ko pasiilgome labiausiai? Arba ko mums, pasirodo, nė netrūksta? Žinau, kad ši vasara bus kitokia nei anksčiau. Kad istorijos šiame žurnale irgi dėliojosi kiek kitaip, nei tikėtasi. Bet žinau ir tai, kad „kitaip“ ne visada reiškia blogiau. Tai jau tikrai ne! Šiame numeryje kalbame apie gaivališką gamtos šauksmą. Iš visos širdies didžiuojamės tuo, ką turime čia – mažyčiame žalsvame taškelyje ant bekraščio žemėlapio. Mišką, kuris gydo, suteikia įkvėpimo ir vidinės stiprybės. Baltutėles kopas. Salsvą pajūrio kvapą. Artimą sielą šalia. Kažką tokio nepaprastai savo ir artimo, ko, pripažinkite, nerastumėte jokiame kitame pasaulio krašte. Ši vasara – tai atradimų vasara. Nežinau, kaip jūs, bet aš manau, kad didžiausi atradimai vyksta mums po nosimi. Tereikia išmokti juos pastebėti. Smagaus skaitymo! Karolina A. Vyriausioji „Lamų slėnio“ redaktorė

COMPLEXE 5

ATGAIVINTA GALVOS ODA, GRAŽESNI IR SVEIKESNI PLAUKA

NAUJIENA

Grožio eliksyras valo galvos odą ir paruošia ją kitų priemonių naudojimui, skatindamas kapiliarinę kraujotaką. Praturtintas levandų ir apelsinų eteriniais aliejais. Naudojimas: vieną arba du kartus per savaitę prieš galvos plovimą šampūnu ištepti galvos odą švelniais masažuojamaisiais judesiais. Palaikyti 5–10 minučių ir toliau trinkti galvą įprastu būdu. Švelnus šilumos pojūtis – įrodymas, kad koncentratas stimuliuojamai veikia galvos odą.

GRAŽIŲ PLAUKŲ KULTAS http://www.renefurtererusa.com

NAUJIENOS

A N

P M

L V S

O I

T A L

S U

S KOMODA „VOGUE“

BESISUKANTI KĖDĖ „MOOD #101“

FOTELIS „HOLLY“

KĖDĖ „ELEPHANT“

FIKSUOTAS ARBA IŠSKLEIDŽIAMAS STALAS „LINEA“

VALGOMOJO STALAS „ACCO“ MODULINĖ SOFA „ALVA"

MODULINĖ SOFA „VESTA“

LOVA „FLY“

Baldus rasite salonuose „EASE - mano namų stilius" Vytenio g. 20 ir P. Lukšio g. 32, „Domus Galerija" Vilniuje bei www.easebaldai.lt

NAUJIENOS CHARIZMATIŠKA ŠVIESA Kažką be galo pažįstamo menanti kompanijos „muuto“ Rime šviestuvo forma papildys kiekvieną erdvę, kuriai reikia subtilaus, bet charizmatiško šviesos šaltinio. Jautrus siluetas perteikia žemišką dizainerių idėją: ąžuolo gilė, pasidabinusi trapiu rudens šalčiu. Kaip medžio šiluma tirpdo ledinį šerkšną, taip šilta šviesa košiasi pro pusiau matinį gaubto stiklą. Minimalistinės plieno detalės bei derantis pakabinimo laidas ne tik atlieka technines funkcijas, bet ir papildo vizualų sąskambį.

ERDVĖ SPONTANIŠKUMUI Sieninis „muuto“ šviestuvas Post – tai objektas, inovatyvaus dizaino kontekste virstantis lanksčiu ir stilingu šviesos šaltiniu, sumaniai prisitaikančiu prie nuolat besikeičiančio šviesos poreikio. Nedidelis magnetinis laikiklis leidžia paprastai manevruoti apšvietimo kampu, prigesinti ar akcentuoti ir taip džiaugtis nevaržoma šviesos laisve. Ne veltui Post šviestuvus sukūrusios dizaino komandos „Earnest Studio“ pagrindinis principas – dizaino objektuose palikti vietos spontaniškiems pokyčiams ir transformacijai. Tai idealiai atsiskleidžia ir šiame naujausiame jų dizaino perliuke.

WWW.SKANDINAVISKIINTERJERAI.LT

Vilnius | Kaunas | Klaipėda www.skandinaviskiinterjerai.lt

DEŠIMTUKAS | 12345678910

APIE KŪNO (BE)RIBIŠKUMĄ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

1 „OKTOMOVES“ VIRVĖ. Virvė viską sujungia į visumą, suriša palaidus galus. Ji mane išmokė judesio, padėjo geriau pažinti mąstymo ir mokymosi procesus. Tai nuostabus įrankis, kuris gerina ne tik fizinę, bet ir protinę sveikatą. Esu dėkingas šiai praktikai. Ji pastaruoju metu pati didžiausia mano mokytoja. Virvės personalizuotos, gaminamos asmeniškai, kaip anksčiau ginklakaliai kaldavo kovotojams ginklus.

Judesio treneris Rokas Move ir dalykai, kurie pačiomis įvairiausiomis prasmėmis keičia jo gyvenimą.

2 GIEDRĖ. Mano gyvenimo partnerė, su kuria galiu kalbėtis, diskutuoti giliomis temomis. Jos palaikymas mane įkvepia, džiaugiuosi galėdamas jaustis laisvai, sakyti, ką galvoju. Tai man labai padeda.

3 RAŠYMAS. Mėgstu rašyti kiekvieną dieną. Rašyti stengiuosi bet kokia tema, kuri atsisėdus prie stalo šauna į galvą. Rašau anglų kalba ir tai labai padeda tobulinti kalbos įgūdžius, gebėjimą perduoti norimą žinutę. Šis užsiėmimas atneša įdomių įžvalgų apie gyvenimą, kaip jis veikia, ką aš pats veikiu.

4 JŪRA. Ir banglentės. Ilgai bijojau jūros, tačiau dabar ji mane įkvepia - savo laisve, galybe, didžiule energija, nesibaigiančiu judėjimu. Stebint jūrą norisi pasikinkyti jos energiją. Taip mano gyvenime atsirado banglentės – galiu panaudoti jūros ir vėjo energiją, čiuožti bangomis ir kurti meną.

5 RYTŲ KULTŪRA IR KELIONĖS. Labai mėgstu Aziją. Mane stipriai įkvėpė Japonija, ten ant jūros kranto gyvenau kelis mėnesius. Rytų kultūroje daug kovos menų, judėjimo, žmonės ten fiziškai aktyvūs. Būtent ten sukūriau „Judesio užkandžius“ – kursą, kuriuo siekiu padėti žmonėms atrasti savo kūną ir susikurti asmeninę praktiką.

6 MOKSLAS IR KNYGOS. Man labai patinka gilintis į daug skirtingų dalykų, įdomu suprasti, kaip molekulių lygmenyje vaikšto energija, kas yra energijos bangos. Įkvepia knygos, kuriose vos per kelias valandas gali pajusti visą žmogaus gyvenimo patirtį, vėliau galvos procesoriuose šią informaciją apdoroti ir pritaikyti savo gyvenime.

7 RIEDLENTĖS. Augau ant lentos su ratukais. Ja žongliruodavau, šokinėdavau nuo laiptų, čiuoždavau turėklais. Tai mane labai įkvėpė laisvam judesiui. Ant riedlentės galima sujungti skirtingus triukus į vientisą srautą, panaudojant architektūrą ir supančias miesto struktūras kurti tam tikrą judesių etiudą, savotišką judesio meną.

8 JUDĖJIMAS. Žmogaus judėjimas, jo biomechanika, galimybių (be)ribiškumas, judesių kombinacijos, kūno gebėjimas prisitaikyti prie situacijos. Savo kūnu galime pasiekti neįtikėtinų dalykų, o tai mane labai įkvepia.

9 INTERNETO DRAUGAI. Turiu draugų iš viso pasaulio grupę, kurioje kiekvieną savaitę bendraujame ir gilinamės į judesį. Kiekvieną mėnesį pasikviečiame kokį nors savo srities specialistą, jį kamantinėjame, jis duoda mums užduočių, darome tyrimus apie judėjimą. Šie žmonės man padeda augti, paskatina, palaiko.

10 TURTINGI ŽMONĖS. Mane įkvepia turtingi ir daug pasiekę žmonės. Jų pastangomis ir darbu įgyti pasiekimai mane nepaprastai žavi – žinau, kad galėčiau iš jų daug išmokti. Pinigai yra vienas iš matų, kuriuo galime pasverti, kokiame lygmenyje esame, kaip pasaulis vertina mūsų darbą. Gerbiu turtingus žmonės už jų gerus darbus, pagalbą žmonijai, gebėjimą siekti tikslo.

ŽIEDUOSE BESIILSINTI VAIKYSTĖS NOSTALGIJA Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

Ją žavi visa, kas tikra. Gyvenimas gamtos ritmu, pagarba sezoniškumui ir pačių susikurta laisvė gyventi. Angelina Kurauskienė, „Gėlių upės ūkio“ įkūrėja, po atviru dangumi auginanti kruopščiai atrinktus augalus iš viso pasaulio, sako, kad nuskinta gėlė be žmogaus – it kompostas. Žmogus jai suteikia prasmę, žieduose užkoduodamas emociją, pagarbą, rūpestį ir meilę. Du jaunus žmones į kaimą atviliojo vaikystės nostalgija ir noras, kad jų dukros augtų girdėdamos paukščių čiulbesį ir medžių šnarėjimą. Taip jie keturi ir gyvena: besidžiaugdami gamta, nevystančiais žiedais ir vienas kitu.

– Angelina, ar auginti gėles visada buvo jūsų svajonė? – Nuo vaikystės auginau ir rūpinausi gėlėmis: iš pradžių – močiutės darželyje, vėliau – savo sodyboje. Močiutės darželis buvo didelis, žinojau kiekvieną jo centimetrą ir augalą. Braidymas per pievas ir puokščių rišimas ilgam išliks atmintyje, namuose ant stalo visada būdavo pamerkta šviežių gėlių... Vis dėlto niekada nesvarsčiau, kad galėčiau auginti gėles visą laiką ir net iš to gyventi. Gimus vaikams ir persikrausčius gyventi į kaimą požiūris keitėsi į daug dalykų... – Ką veikėte iki pasinerdama į gėlių auginimą? Juk pagal išsilaviimą esate IT specialistė! – Visą laiką dirbau pagal specialybę. Esu informacinių sistemų analitikė, kūrėme sistemas verslui, dirbau projektų vadove. Projektai būdavo labai įdomūs, tačiau mano charakteriui kiek per daug įtempti ir per daug techniški. Esu veiklus žmogus, iki šiol neretas mane pavadina darboholike, tačiau informacinių technologijų srityje nemačiau jokio sąlyčio su realiu gyvenimu. Žinojau, kad manyje gyvena nemaža kūrybinė ir komunikacinė jėga, persipynusi su poreikiu gyventi gamtoje, kurti savo rankomis ir tiesiogiai tuo dalintis su kitais. – Kaime gyvenate jau šešerius metus, čia gimė ir dvi jūsų dukros. Ar dviem jauniems žmonėms palikti miestą nebuvo nedrąsu? – Tai buvo pats geriausias mūsų sprendimas! Abu su vyru esame kilę iš mažų miestelių, labai panašiai leisdavome ir savo vasaras kaime. Mums į kraują miestas įaugęs nebuvo niekada... Nors jis man patinka iki šiol, jo atmosfera, 18

šurmuliuojantys žmonės, bet gyventi jame niekada nesvajojome. Norėjosi atsikėlus ryte girdėti ne mašinų burzgimą, o paukščius arba varlių kvarkimą. Taip, kaip buvome įpratę vaikystėje. Jaunystė priimti šį sprendimą mums kaip tik suteikė drąsos. Dirbau ambicingą darbą, žinojau savo stiprų vyrą, kurio pamatinės vertybės labai tvirtos, tad buvau tikra, kad mudu tikrai nepražūsime ir susikursime tokią aplinką ir pritrauksime aplink tokius žmones, kokie esame ir patys. Su vyru buvome kartu jau septynerius metus, norėjosi kurti šeimą, turėti savą būstą. Tai ir buvo pagrindinis stimulas. Sodybos ieškojome dvejus metus, blaškydamiesi nuo priemiesčių iki namelių miške, ir galiausiai atradome sodybą, kuri vienkiemyje, bet visiškai šalia Musninkų miestelio, kuriame yra ir gimnazija, ir darželis. Supratome, kad čia tikrai norime gyventi. – Kuo jus žavi gyvenimas kaime? – Mane žavi viskas, kas tikra. Gyvename nuostabioje aplinkoje, šalia miškas, tvenkiniai, natūralios pievos. Esame įsikūrę dešimties hektarų plote, todėl tiesiogine prasme galime išsitaškyti į visas puses! Vyras užsiima savo veiklomis – prižiūri tvenkinius, žvejoja, aš vis pasodinu gėlių, vaikai žaidžia lauke, prisigalvodami įdomiausių veiklų. Čia visai savęs neribojame ir aš labai dėkinga už šią galimybę. Užsimanę galime valgyti lauke, eiti pasivaikščioti, pasimaudyti ar tiesiog pavargę ilsėtis. Kaime veiklos labai daug, tačiau mums taip patinka – kitaip gyventi negalėtume, nesvarbu, mieste ar kaime. Neslėpsiu, kaimo žavesys man susijęs su mano pačios vaikystės nostalgija: ji buvo laisva, pripildyta paukščių balsų ir medžių šnarėjimo...

„ŽINOJAU, KAD TAI PAVIRS Į KAŽKĄ DAUGIAU NEI HOBĮ, JUK KIEKVIENĄ DIENĄ APIE TAI GALVODAVAU!“

– Angelina, abu su vyru esate kilę iš kaimo. Kokios buvo jūsų vaikystės dienos? – Stebuklingos! Žinau, kad dabar tokias vaikystes mažai kas ir tepatiria, bet mes savo vaikams norime suteikti bent panašias. Turime tėvus, lankome juos, rodome vaikams, kaip jie gyvena, kokius gyvulius laiko. Tai jiems atrodo natūralu, nors šiuolaikiniame pasaulyje jau darosi gana archajiška. Kiekvieno savaitgalio prausimasis dūminėje pirtyje su mama ir močiute, šieno ruošimas, arklio vadeliojimas, lūkuriavimas prie melžiamų karvių, mynimas dviračiais per kaimus žvyrkeliais, karosų žvejyba su tėčiu – tokia buvo mums įprasta vaikystė. – Na, o kaip pradėjote auginti gėles? Kas jus atvedė į šį žydintį pasaulį? – Nusipirkta sodyba buvo tuštoka – vos kelios obelys ir alyvų krūmai. Be to, gana sena, norėjosi įpūsti jai gyvumo. Pradėjau želdinti aplinką augalais, kuriuos pati užsiauginau iš sėklų. Iš pradžių tai buvo tik mano hobis – auginant mažus vaikus man tai buvo galimybė pabūti su jais lauke ir tuo pačiu nuveikti kažką namų labui. Bet kai ko nors imuosi, tai imuosi iš esmės! Pradėjau augalus analizuoti, stebėti jų vystymosi procesus. Tai man labai padėjo su jais susipažinti, sužinojau, kurie augalai geriausiai jaučiasi Lietuvos klimate ir mūsų sunkioje žemėje. Po kurio laiko mano draugė pradėjo domėtis augalais skynimui. Man tai pasirodė įdomi sritis –mane visada labiausiai traukė aukštastiebiai augalai. Vyro gimta-

dieniui susukusi pirmą puokštę supratau, kad čia galiu pritaikyti savo kūrybines galias. Todėl susiaurinau savo auginamų augalų asortimentą iki tinkamų skynimui: taip gimė „Gėlių upės“ ūkis. Žinojau, kad tai pavirs į kažką daugiau nei hobį, juk kiekvieną dieną apie tai galvodavau! – Po atviru dangumi ūkyje auga atidžiai atrinktos gėlių rūšys. Ką čia auginate? – Mūsų ūkio tikslas – auginti kuo didesnį gėlių asortimentą nuo balandžio iki pat spalio, kad floristai, dekoratoriai arba žmonės, norintys pasipuošti gėlėmis, galėtų susirinkti visą gėlių komplektą ir iš jų kurti. Tai ilgalaikis tikslas – daug augalų reikia išbandyti, išmokti juos auginti dideliais kiekiais. Su tuo dirbame jau trečius metus. Tai nėra pati lengviausia strategija, kitaip nei specializuotis tik ties viena rūšimi, tačiau rezultatai džiugina – platus asortimentas yra didžiulis privalumas. Pavasarį pradedame narcizais, tulpėmis, įvairiomis smulkiasvogūninėmis gėlėmis, heleborais. Gegužės mėnesį jau groja vėdrynai, rusmenės – juos auginame lauko šiltnamyje. Birželis – bijūnų metas, o šalia įvairios užpildams tinkamos gėlės – sinavadai, žiognagės, kraujažolės, pentiniai, astilbės. Liepą pradeda žydėti mūsų auginamos vienmetės gėlės – kosmėjos, zinijos, dekoratyvinės morkos, tabakas, prisijungia katilėliai, zundos, sodo rožės ir kitos daugiametės gėlės. Rugpjūtį ir rugsėjį džiugina jurginų gausybė. Jų šiais metais auginame net pustrečio tūkstančio.

„SEZONIŠKUMO NEPAISYMAS ŽMONES ATITOLINA NUO REALYBĖS – TAIP PRADEDAMA MANYTI, KAD VISKĄ GALIMA GAUTI ČIA IR DABAR“

– O kokie augalai, gėlės jums pačiai mieliausi? – Labai sunku būtų išskirti konkretų augalą, tačiau man pačios brangiausios ‒ kvepiančios gėlės. Kvapai sugrąžina prisiminimus. Momentas, kai gavote kvepiančių gėlių puokštę, gali lydėti ir visą gyvenimą! Argi tai ne stebuklas? Todėl vieni mieliausių man narcizai, bijūnai, sodo rožės. – Nors iš šono ši veikla atrodo neįtikėtinai romantiška, įtariu, kasdienybėje netrūksta sudėtingų akimirkų? – Sudėtingų akimirkų būna labai dažnai. Tačiau tos akimirkos yra tokios tikros ir realistiškos, jos duoda labai daug... Štai orų prognozė mums – it feisbukas daugeliui. Ją visada reikia pasitikrinti, nes gali praleisti ką nors svarbaus. Pavyzdžiui, praneša škvalą, o laukia gėlių užsakymas. Turime numatyti tokius momentus ir priskinti gėlių iš anksto. Kartais pasiseka, o kartais nelabai. Tenka susitaikyti ir su nuostoliais, žinoti, kad jų visada bus – juk dirbame natūraliomis sąlygomis. Kitas aspektas yra darbas gryname ore, kartais – bet kokiu oru. Kai kuriuos darbus reikia atlikti laiku, pagal grafiką, kitaip traukinys jau bus nuvažiavęs. Tam reikia išlaikyti fizinį ir moralinį balansą. Tai darbas, kuriame dažnai tenka išeiti iš savo komforto zonos. – Kulinarijoje dabar ypač populiaru naudoti valgomas gėles, laukų augalus, eglių pumpurus... Kokias gėles galima valgyti? – Valgomų ar tinkamų arbatoms gėlių yra nemažai – bijūnai, rožės, našlaitės, rugiagėlės, medetkos, monardos, serenčiai, levandos. Esu pati dariusi salotas iš jaunų melsvių lapų ir ragavusi viendienės žiedo. – Jūsų „Gėlių upė“ teka pro Musninkus – stiprią ben-

druomenę turintį miestelį. Tai koks gi jausmas čia gyventi? – Jausmas labai geras, ypač pastaraisiais metais, kai čia gyventi atsikelia vis daugiau naujakurių. Mus, bendraminčius, sieja meilė gamtai, ekologijai, sąmoningam tvariam gyvenimo būdui. Lankome vienas kitą, nes vieniems reikia gėlių, kitiems – maisto, trečiam – kuo apsirengti, ketvirtam – pataisyti techniką ar nuimti derlių. Esame tikriausi kaimynai, nors kai kuriuos skiria ir keli kilometrai. Visi aplink puoselėja savo talentus. Kad ir šiandien – apsirengiau kaimynės siūtus marškinius iš lino, man jie labai mieli. Dar labiau bendruomeniškumas pasijuto miestelyje įsikūrus prancūziško stiliaus kavinei, kur visi galime susitikti ir pasišnekėti. – Sezoniškumas – viena didžiausių jūsų vertybių, tiesa? – Manau, žmogus savaime linkęs į sezoniškumą. Net vidinė būsena žiemą yra vienokia, o vasarą – kitokia. Žiemą iš savęs labai daug nereikalauju, savotiškai užmiegu žiemos miegu, galvoje sukasi tik svajonės apie vasarą bei knygos. Išlindus pavasario saulei ateina noras veikti, tvarkytis. Žiemą sunku atsikelti, o vasarą prabundam prieš šešias – saulė žadina. Maitinamės taip pat sezoniškai. Ačiū tėvams, jie dažnai pastiprina mus daržovėmis, jei suvalgome savąsias ar nepakankamai sukaupiame žiemai atsargų. Visai nenoriu rudenį valgyti ridikėlių arba birželį moliūgų. (Šypsosi.) Valgome tai, kas užauga tuo metu. Tas pats ir su gėlėmis. Visada susierzinu, kai reklamuojama bijūnų sezono pradžia, nors bijūnai dar normaliai nė nepradėję augti. Sezoniškumo nepaisymas žmones atitolina nuo realybės – taip pradedama manyti, kad viską galima gauti čia ir dabar, niekas nė nesidomi, kokia to kaina ir kokios gali būti pasekmės. – Angelina, kaip gėlės keičia namus ir žmones? – Gėlės sustiprina emociją. Jei žmogus turi polinkį į gamtą, tikėtina, kad gėlės pilką dieną jam suteiks jėgų, įkvėpimo. Jos namuose visada įneš gyvumo ir tikrumo, o tai yra labai svarbu, kai nuo to tolstame. Nuskinta gėlė be žmogaus yra tik kompostas, o teikdamas gėlę kitam žmogus neša žinią apie rūpestį, pagarbą ar meilę. Gėlė sustiprina momentą ir yra lyg jo simbolis, dažnai niekada nepamirštamas... 29

EGLĖ, AUGINANTI DRAKONO SPARNUS Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Kuklumo ji turi daug, bet būti atvira ir žvelgti drakonui tiesiai į akis nebijo. Priešingai, tiki, kad drakonai pildo pačias gražiausias svajones ir kuria vaikystės magiją, kuri išlieka dar daug metų išaugus vaikystės marškinėlius. Vaikiškų drabužių ženklo „Got You, Dragon“ kūrėja Eglė Kriščiūnienė jau kurį laiką savo kasdienybės magiją kartu su vyru Kęstučiu ir vaikais Upe bei Joriu kuria besimatuodami provincijos gyvenimą. Kol kas į jokius kitus drabužius jo ir nekeistų.

– Prieš kiek laiko palikę savo namus Vilniuje išsikraustėte į užmiestį. Ir kaipgi jums sekasi matuotis provincijos gyvenimą? – Labai gerai paklausėte, nes iš tikrųjų tą provincijos gyvenimą „matuojamės“. Kai šeimoje atsirado dukra Upė, keturiems mūsų nedidelis butas greitai pasidarė per ankštas, reikėjo plano. Pradžioje tiesiog svarstėme nuomotis erdvesnį būstą Vilniuje, bet nieko sau tinkamo neradę prisiminėme ir senus pasvajojimus apie sodybą užmiestyje. Tik nelabai įsivaizdavome, ar toks variantas mums apskritai tiks, todėl apie kažką nuosavo net negalvojome. Taip greitai viskas įvyko, nelabai ir susigaudyti spėjau, tik žiūriu – jau pakuoju daiktus... Tad pirmas dienas aš dar buvau šoke, atrodė, kad kas namus atėmė, bet po savaitės jau žiūriu, kad kažkaip man visai gerai. Dabar, praėjus devyniems mėnesiams, niekas manęs atgal į miestą neišvytų. – Ar daug iššūkių patyrėte taip gana kardinaliai pakeitę gyvenimo būdą? – Pradžioje labiausiai gąsdino žiema, jau įsivaizdavau, kaip rytais kasam sniego pusnis, stringam mašinoje net nepasiekę pagrindinio kelio... Bet ši žiema buvo tokia labai nežiemiška, tai čia baimės ir baigėsi. Bent jau iki kitų metų. Daugiausiai klausimų turbūt kėlė ryto rutina, važinėjimas, to anksčiau daryti nereikėjo, nes mokykla, darželis, darbas – viskas buvo pasiekiama kojomis. Tai tenka anksčiau keltis ir daugiau planuoti, bet nepavadinčiau to rimtais iššūkiais, gal tai net sveika. – Kokia ji, dabartinė jūsų kasdienybė? Ir kaip ji pakeitė jus, jūsų šeimos santykius, ryšį su vaikais ir vienas kitu? 34

– Man šis laikotarpis asocijuojasi su ramybe. Tikrai, atrodo, taip viskas pasidarė paprasta, aišku. Gal jau buvome pavargę nuo erdvės trūkumo, tad persikraustymas į namą tiesiog įnešė elementarios gyvenimo kokybės – man atrodo, kad visi mes nurimome. Na, gal išskyrus Upę, nes ta mergaitė, tai oi koks geras viesulas, dabar išvis kiaurai eina... Mane, vaiką iš kaimo, iš tikrųjų turbūt miestas slėgė, lyg ten visko būtų per daug – žmonių, veiklų. Iškeli koją iš namų ir net tiršta nuo dirgiklių. Dabar viskas atrodo taip savo vietose. Ir koks komfortas išlėkti į lauką su pižama išgerti kavos ar nušluoti kiemo, kada tik šauna į galvą užsikurti laužą, kad pasigamintum vakarienę. Panašu, kad šeimos vaizdas, kurį galvoje projektavau visą laiką, dabar realizuojasi, nes visi savaip atsigavome ir dėl to tikrai esame artimesni: vyras Kęstutis – visiškai pamišęs dėl vandens ir dabar bet kada gali tai koją, tai ranką įmerkti į ežerą. Yra buvę rytų, kai aš dar tik akį pramerkiu, bandau išlipt iš miegų, o jis, žiūriu, jau pėdina link tvenkinio su meškere. Joris – toks visai namų vaikas, jam veiklos lauke anksčiau neatrodė labai viliojančios, bet jis jau irgi vis dažniau jame susigalvoja žaidimų, o dar ir basas po kiemą lakstyti pradėjo, kas anksčiau jam buvo toks tabu – šitas jo virsmas man labai patinka. O Upei augti čia turbūt geriausia dovana, nes jos pasiutusi dvasia, na, niekaip nesutelpa daugiabučio rėmuose. Ji ir vyro eksperimentinius daržus eina kartu laistyti, ir į lietų būtinai išbėga pasidžiaugti, ir vėją pagaudyti reikia – nes, kaip ji sako: „Ateina audros debesys ir pučia didelis vėjas – man patinka didelis vėjas, tada kyla mano plaukai ir aš galiu nuskristi į kosmosą.“

– Šiame namelyje, apsuptame pačios gražiausios ir tikriausios gamtos, gimsta į vaikystės pasakų pasaulį nukeliantys „Got You, Dragon“ drabužiai. Ar kurti toliau nuo miesto šurmulio ir vilionių lengviau? – Tai jau tikrai lengviau. Visų pirma, pagaliau, nors ir kuklią, bet turiu savo darbo vietą – nebereikia maigyti klaviatūros, piešti, siūti ir taip toliau vis ant valgomojo stalo. O galimybė savo darbo vietą pasidaryti lauke išvis nuostabi. Nelabai gal dažnai tuo pasinaudoju, bet pertraukėlės lauke – būtinos. O ten nuolat vyksta visokie smagūs dalykai: tai lapė per kiemą bėga, tai gandras, kuriuo kaip vaikas kaskart džiaugiuosi, prie tvenkinio nutupia, paukščių tirados išvis nenusakomos – tik kurk ir kurk, kai tokia aplinka. Juokauju, visko būna, pavyzdžiui, buvo ištikęs kūrybinis blokas (juokingas išsireiškimas, bet kad nežinau, kaip kitaip pavadinti), jau maniau, kad viskas – turiu visas galimybes sugerti į save šitiek gerumo, o niekas iš to neišeina, kaip čia taip? Bet paskui kažkaip prasimušė. – Ar labai sunku perlipti per save, atsukti savo veidą į dienos šviesą ir papasakoti savo istoriją? Juk iki šiol, ko gero, tik artimiausių žmonių ratas žinojo, kas tam drakonui augina sparnus? – Aha, sunku. ( Juokiasi.) Nebuvo to mano planuose – atrodo, mielai sau tyliai viską darysiu, tik leiskit daryti ir nieko neklauskit. Bet turbūt nelogiška ir net nelabai įmanoma taip pasislėpti – jei kažkam ta tavo veikla pasirodo įdomi, tai natūraliai smalsu, kas ten viską vairuoja. O aš dar ir komunikuoju iš savo perspektyvos, tai išvis turbūt absurdas tikėtis, kad nereikės pasirodyti. Tai rodausi, ką jau dabar! – Kuklumas – graži savybė. O kokia jūs dar, jei taip jį ėmus ir nusimetus reikėtų apie save papasakoti? – O aš sakyčiau, kad ne tokia ir graži ta savybė – dažnai net kenksminga. Kai ji susiplaka su nepasitikėjimu savimi, išeina toks labai negeras reikalas, trukdantis judėti į priekį, nes nuolat nardau kažkokiose abejonėse, sunku pasiryžti naujam žingsniui, niekaip neapsisprendžiu – tinkamas jis ar nelabai. Čia dar ir kita savybė tinka į kompaniją – perfekcionizmas. Kai kuriose situacijose jis gal ir labai sveikintinas, bet visi žinom, koks bjaurus jis kartais gali būti ir jos turėtojui, ir kitiems, aplink esantiems. Jeigu reiktų išskirti – turbūt esu atidi detalėms, visai gal ir kruopšti, mėgstu knibinėti – nuo rankdarbių iki žmonių. Vyras gražiai apie 38

mane pasakė: „Ką imi, iš to nori išspausti skaniausią lašą.“ – Ką veikėte iki gyvenimo kaime ir kaip atėjote iki minties apie vaikiškus drabužius? – Jei sekate Drakoną socialiniuose tinkluose, turbūt pastebėjote, kad nuolat apie tas svajones kalbu ir kalbu, o tai ne šiaip sau: kurti drabužius tikrai buvo mano vaikystės svajonė. Nežinau, iš kur ji atsirado, bet labai anksti visai giminei pasisakiau, kad aš tai būsiu modeliuotoja (tada šis žodis buvo dažnesnis nei dizainerė), ir visą laiką piešiau – visi sąsiuviniai pripiešti rūbų, ir, kaip mano šeima sakydavo: „Mergų su ilgom kojom“. Tiek jau ten visiems linksma būdavo nuo tų kojų ilgumo, o aš dabar juokiuosi, kad tos kojos turbūt reiškė didelę mano svajonę. Visa bėda, kad užaugau ir atsirado visokių kompleksų, tas pats nepasitikėjimas savimi, abejonės, ar gebėčiau, ar būčiau pakankamai gera. Net pradėjau galvoti, kad visai to nenoriu, ir būdama abiturientė mečiau dailės mokyklą nusprendusi, kad čia laiko gaišimas, nes talento neturiu, įgūdžiai per silpni – gi vis tiek niekur neįstosiu. Labai greitai patikėjau, kad mano vienintelis noras – studijuoti lietuvių filologiją, nes jau dabar tai būsiu rašytoja. Taip ir įstojau į Vilniaus universitetą. Ir jau pirmame kurse pasidarė aišku, kad rašytoja nebūsiu, ir išvis – kur aš čia patekau. Mokslus baigiau, bet pagal specialybę taip ir nedirbau – vienintelis trumpas epizodas, kai truputį panaudojau filologines žinias, buvo straipsnių apie madą rašymas, tikriausiai ta mada kažkaip vis tiek kirbėjo. Man buvo tik 24-eri, kai gimė Joris, neturėjau nei rimto darbinio bagažo, nei didelių perspektyvų – neradau aš tos savo vietos. Vėliau, gimus Upei, supratau, kad į anuometinį darbą negrįšiu ir kad būtent dabar galiu nuspręsti, kur noriu būti. O galvoje sukosi vienintelis dalykas – drabužių kūrimas. Bet tai atrodė visiškai nerealu ir neįkandama, net neįsivaizdavau, nuo ko pradėti. Bet kaip tik tuo metu lankiau tapybos kursus pas tapytoją Gabrielę Šermukšnytę ir tai buvo lūžio momentas: labai ilgą laiką buvau apleidusi ir piešimą, ir tapybą, o čia staiga man taip gera! Tada viskas susidėjo – aš nieko taip nenoriu, kaip kurti drabužius, ir man labai patinka tapyti ir piešti, kaip galėčiau suderinti šiuos dalykus? Vaikiška mada pasirodė pati geriausia terpė. Tik tada pradėjau mokytis siūti, o jau kai pradėjau, tai supratau, kad nebegaliu nedaryti. Tai kažkaip va ir padariau... 39

– Jūsų kuriamas ženklas persmelktas asmeniškų patirčių ir akimirkų, prisiminimų ir patyrimų. Bent jau taip atrodo žvelgiant iš šalies. Kokie jums pačiai yra gražiausi vaikystės momentai ir prisiminimai, kuriuos mielai perduotumėte ir savo vaikams? – Aš buvau apdovanota vaikas (taip man atrodo), iki šešiolikos augau miške, nuostabioje vietoje – visiškai gamtoje. Auginome nesuskaičiuojamą kiekį šunų, kuriuos tėtis dresavo – taip ir lakstydavau tuose miškuose paleista su šunų būriu. Atsimenu, pusseserė vadino mane laukine, turbūt tokia ir buvau, nes brolis atsirado tik kai man buvo devyneri, ir iki tol aš visą laiką leidau be jokių kitų vaikų. Atsimenu, kad tada man norėjosi kompanijos, laukdavau dienų, kai reikės į mokyklą, bet iš tikrųjų kiek vietos buvo visokiems kūrybiškiems sprendimams – gi dažniausiai pati sau prisigalvodavau veiklos.

Mano tėtis, fotografas ir stalius, įsileisdavo mane ir į savo laboratoriją, ir į dirbtuves, kur būdavo pačios įdomiausios valandos – žiūrėti, kaip jis ten krapštosi, ir visko klausinėti. Tas momentas, kai iš nieko padarai kažkokį daiktą, iki šiol man atrodo toks magiškas ir tą patį matau drabužių kūryboje. Neabejoju, kad tai šios valandos stebint tėčio darbą manyje pasėjo norą kurti. Tai ir krapštausi taip visą gyvenimą – visi pasidaryk pats projekčiukai, siuvimas, tapyba, makramė – tai man geriausi atsipalaidavimo būdai. Gal savo vaikams ir neperduosiu to atminty likusio pjuvenų kvapo iš tėčio dirbtuvių ar įspūdžio, kai tamsoje ryškinamoje nuotraukoje atsiranda atvaizdas, bet jiems linkėčiau būtent tokių savų prisiminimų – apie akimirkos stebuklą. Ir labai norėčiau būti šalia, kai jie įvyks.

Stilius - Giedrė Anužytė

– Pirmoji jūsų sukurta kolekcija gavo ir vaikiškai žaismingą pavadinimą – „Cirkas“. Ar dažnai tėvai jus vesdavosi žiūrėti cirko pasirodymų? Kokias asociacijas jums kelia šis žodis? – Ne, cirkas nebuvo mūsų šeimoje mėgstama pramoga. Ir vienintelis prisiminimas iš jo – cukraus vata, kurią pirmą kartą pamačiusi kažkodėl išsigandau, tokia didelė buvo nuostaba. Būtent cukraus vata ir įkvėpė pasisukioti šitoje temoje. Galvoju, gal man visad buvo įdomu cirko estetika, jo kontrastai, be to, labai norėjau kažkaip kitaip pažvelgti į šią temą. Nežinau, ar pavyko, bet norėjau paieškoti kito kampo, gal labiau užčiuopti magiją, o ne cirką kaip cirką. – Ant minkštų rūbų audinių nugulę piešiniai – iš kokių jie gimė vaizdinių ir minčių? – Viena iš iliustracijų – cukraus vata, kaip minėjau, ir užsuko visą tą karuselę, tada atsirado kortų simboliai – ko gero, čia bus „Alisos stebuklų šalyje“ įtaka, be to, man tiko ir žaismingas triuko elementas. Balionų iliustracija gimė, kai galvojau apie vaikų kūrybiškumą ir gebėjimą susikurti ir pabėgti į savo pasaulius, mokėjimą džiaugtis, kartais neigiant mūsų realybę – kokia gera ši dovana, gaila, kad suaugusieji ją pameta. Gebėjimas pabėgti atrodo labai gydantis. Su cirko palapinės bei laukinių gyvūnų iliustracija ir žinute, kad jiems ten ne vieta, norėjau truputį pamoralizuoti. Šį mokytojos vaidmenį prisiėmiau tam, kad pasakyčiau – čia vyksta ne tas cirkas, kur kankinami gyvūnai, kad stebuklų reikia ieškoti ne dramblio vaikščiojime ant dviejų kojų. Tikiu, kad daugumai iš mūsų cirkas ir asocijuojasi su šia baisia praktika. – O kaip pati kuriate šią vaikystės magiją? Ar daug jos jūsų šeimos gyvenime? – Man atrodo, kad didžiausia magija vyksta, kai visi esame pailsėję, o ta karantininė rutina, gaila, bet įnešė nuovargio. Pradžioje atrodė, kaip gerai čia mums sekasi visiems kartu, ir darbus pasidaryti, ir kartu pabūti spėjame, o paskui, žiūriu, jau slapstomės vienas nuo kito truputį, vaikai peštis pradėjo... Kažkur ta magija pasimetė. Kaip ir visos šeimos, turime savo ritualų: vyras su Joriu turi bendrą pomėgį muzikai, tai vakarais pas mus čia 44

dažnai vyksta šokiai ir koncertai: Joris groja būgnais, o mes – palaikymo komanda – šokam, tada ratas apsisuka – prie būgnų sėda Upė ir vėl iš pradžių. Labai džiaugiuosi, kad Joris su tėčiu savo santykius šildo muzika – tai jų dviejų laikas. Aš palaikau kitą kampą – kartu piešiam, lipdom. Joriui visi šitie darbeliai nelabai prie širdies, bet jeigu aš įsitraukiu, tai tada jau dalyvauja veiksme aktyviai. O Upei ir be manęs šita veikla gerai einasi, prie popieriaus lapo kartais prapuola ir valandai. Kai nusibosta vienai – aš piešiu sukneles, o ji spalvina. Tokia paprasta ta mūsų magija. – Kaip apskritai žvelgiate į šiuolaikinę tėvystę? Kas tampa svarbiausia? Ko joje per daug, o ko per mažai? Kokie mes, šio amžiaus tėvai? Ir kokie jie – mūsų vaikai? – Mes jau esame kitokie tėvai, nei buvo mūsiškiai, bet, man atrodo, dar per mažai kitokie – sovietinio palikimo turime pasitaupę, deja. Ir kartais jis išlenda, nes ne taip paprasta nusikratyti to, kuo apsuptas užaugai pats. Bet čia jokiu būdu ne kaltinimas mūsų tėvams – jie taip pat atitinkamai auginti, nieko nepadarysi. Kadangi dabar mes esame sąmoningesni, turime galimybę nutraukti tą negerų praktikų grandinę. Bet čia aš matau dvi stovyklas: vienoje rėkiama, kaip mes apleidome vaikus, kaip jie ir mes patys esame sulindę į telefonus. O kitoje pusėje vaikai auga kaip gėlės – žindome iki mokyklos (aš šiaip labai už žindymą, tiesiog truputį patirštinu), miegame kartu, maitiname tik organiškais produktais ir taip toliau. Ir abu šitie paveikslai bent jau man, o tikiu, kad ne man vienai, įvaro kažkokius kompleksus, nes vis jautiesi nepakankamai geras. Instagramas pilnas tobulų mamų, kurioms viskas sekasi: dirbti su vaiku namuose, gaminti taip, kad vaikai valgo be jokių atsikalbinėjimų, ir panašiai. O kas, jeigu tau ne taip gerai sekasi? Aš tikrai nesigėdiju pasakyti, kad man vaikus auginti yra sunku, bet dalis to sunkumo atsiranda būtent dėl nuolatinių pamokymų, koks tėvas turi būti. Vertinu prieraišiosios tėvystės principus – kas, jei ne laikas kartu, gali stiprinti ryšį su vaikais, taip pat džiaugiuosi, kad pagaliau vaikas mums yra asmenybė, o ne nuosavybė. Nors kartais oi, kaip pati pasimaunu ir pasielgiu negarbingai. Tada einu atsiprašyti, kad buvau silpna ir suklydau. Tėvystė tikrai yra didžiausia mokykla.

Stilius - Giedrė Anužytė

– Ar su savo vaikais pamažu pasikalbate tokiomis opiomis temomis kaip visa ko perteklius ir tvarumo siekis, klimato kaita ir gamtos tarša, technologijų įtaka mūsų gyvenimui ar kiti dabarties ir netolimos ateities iššūkiai? Kiek jums patiems tai svarbu, ypač kuriant tvarios mados ženklą? – Žinoma, kalbamės. Vaikai žino, kodėl nereikėtų naudoti vienkartinių šiaudelių, kodėl rūšiuojame, kodėl mielai renkuosi rūbus iš dėvėtų drabužių parduotuvės, kodėl su džiaugsmu priimame draugų išaugtus drabužius, kodėl į parduotuvę reikėtų pasiimti savo maišelius ir kodėl verta kelnes susiūti, kai parpuolus jos ima ir suplyšta, nors ir pačioje matomiausioje vietoje. Savo pavyzdžiu stengiuosi parodyti, kad visai nemažai dalykų gali pasigaminti ir pats, nereikalingus daiktus panaudoti kažko naujo gamybai, atsibodusią komodą perdažyti, o ne pirkti naują. Technologijų klausimas, ypač Jorio pasaulyje, toks slidus – šitie dalykai jam patinka, nors jis ir žino, kad gal ir ne visai viskas gerai su tomis technologijomis. Bet nematau reikalo kategoriškai drausti. Riboti – taip, bet drausti ir kalbėti vien tik apie žalą tikrai nenoriu. Yra technologijose ir privalumų. – Apie ką bus naujoji drakoniškoji kolekcija? Kokius vaikystės jausmus ji nusiteikusi pakutenti šį kartą? – Dėl karantino nesuspėjau padaryti visko, kas buvo planuose, todėl pasirodys tik dalis kolekcijos, o pratęsti tikiuosi rudenį. Sakėte, kad pirmojoje kolekcijoje jaučiasi asmeniškumas, o ši – dar labiau asmeniška. Ilgai dvejojau, ar apskritai verta šią temą kabinti, nes tai pareikalaus iš manęs tikrai didelio atvirumo, bet 52

galiausiai nusprendžiau, kad gal gerai apie tai kalbėti. Tad šį kartą esu rimčiau nusiteikusi ir stebuklų ieškau ten, kur juos pamatyti sunkiau – įkvėpimas man šį kartą buvo mūsų Joris. Nelabai seniai pasitvirtino spėlionės – Joris turi Aspergerio sindromą, kuris labiausiai pasireiškia socialinių įgūdžių stoka, negebėjimu situacijoje pasielgti pagal visuomenėje priimtas normas, kur kas stipriau išreikštomis emocijomis ir kitais panašiais subtiliais dalykais. Didžiausi iššūkiai prasidėjo mokykloje, bet ne vien tik dėl Jorio savybių, o didžiąja dalimi ir dėl to, kaip aplinka priima truputį kitokius žmones. Joris iškart gavo etiketę – labai protingas, bet neišauklėtas – žodžiu, tas blogasis klasės vaikas. Nors dažnai kalbama, kokie esam tolerantiški, kaip priimame visus be išimčių, bet mūsų situacija parodė visai kitą pusę, ir kuo daugiau į tai gilinausi, tuo labiau mačiau, kad kalbos apie toleranciją yra tik kalbos, o patyčios vyksta ne tik iš vaikų, bet ir iš suaugusiųjų pusės. Todėl šį kartą savo drabužiais aš sakau: nors visi esame labai skirtingi, bet tuo pačiu mes ir vienodi – visi iki vieno norime būti laimingi, šiame pasaulyje kiekvienas turime savo misiją ir jeigu maniškė nesutampa su taviške, tai dar nereiškia, kad kažkuri iš jų yra niekam tikusi. Tiesiog leiskime vienas kitam būti ir pasistenkime dalykus kartais pamatyti kito akimis. Taigi magija slypi kiekvieno iš mūsų unikalume, o kartu ir bendrystėje, kurios savo sūnaus situacijoje labai pasigedau. O visą šią žinutę šį kartą neša tas dangaus keistuolis – mėnulis. Bet keistuoliai man patinka, kaip sakė Johnas Lennonas: „It’s weird not to be weird“.

NAUJI HORIZONTAI

DVIESE BERIBIAME PASAULYJE Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Andrius Matonis

Ši istorija – apie tikrą motinos ir dukros draugystę. Apie beprotiškus jųdviejų sumanymus, nuotykius, pasaulio tyrinėjimus ir drauge išmoktas pamokas. Apie mielą kasdienybę, nesibaigiančius mažo žmogaus klausimus ir grūdinančias patirtis. Nors gyvena Pekine, šiandien makiažo meistrė, keliautoja Rolana Kuprytė ir jos penkerių dukra Naomi su mumis sveikinasi iš Tailando. Būtent skirtingos šalys moterį išmokė meilės sau, leido pažinti tikrąją save, parodė, kad skubėjimas niekur nenuves, o tikrąją laimę susikursi tik išmokęs sau atleisti.

– Rolana, prieš dvejus su puse metų iš Londono su šeima persikėlėte gyventi į Pekiną. Kokie vėjai jus ten nunešė? – Kai persikėlėme gyventi į Pekiną, mano gyvenimas apsisuko šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu. Visgi galiu drąsiai sakyti, jog dalis jo labai stipriai nurimo. Gyvendama Londone buvau stipriai įsisukusi į darbus, o kai gimė Naomi – ir į jos auginimą. Palikusi Londoną trumpam laikui palikau ir savo mylimą vizažo darbą, tad šiuo metu mano pagrindinis darbas liko auginti dukrą. Džiaugiuosi turėdama galimybę būti su ja kiekvieną dieną. – Kaip jums sekėsi priprasti prie naujos šalies ritmo, kultūros? – Pekinas mūsų gyvenime buvo netikėtas ir staigus posūkis. Mano vyras gavo ten darbo pasiūlymą ir mes sprendimą keltis priėmėme greitai ir nedvejodami – nesvarbu, kas, kaip, kur ir kada. Nutarėme, jog tai bus mums visiems įdomi patirtis. Taip ir nutiko! Viskas įvyko labai greitai, todėl turimus darbus teko užbaigti paskubomis. Vyras išsikėlė pirmasis, tad ruošėmės vienos su Naomi. Du paskutiniai mėnesiai Londone buvo iš tiesų sudėtingas laikotarpis, buvo labai daug reikalų – pradedant dėžių pakavimu, daiktų krovimu, vaiko priežiūra, baigiant mano pačios darbais. Išskridome, kai dukrai buvo dveji metukai, – nuo to laiko ir prasidėjo mudviejų kelionės. Vyras dirbo ir vis dar dirba labai daug, tad atvykus į Pekiną dažnai laiką leisdavome vienos. Prisipažinsiu – buvo sunku, nemaniau, jog mane ištiks toks stipus kultūrinis šokas. Kelionės man nebuvo naujiena, tačiau iki tol dar niekada nebuvau keliavusi viena su mažyle rankose. Nerimo netrūko. – Tačiau per šiuos metus Pekine neužsibuvote. Nepaisydama nerimo su dukra aplankėte ne vieną šalį, tiesa? – Pirmas porą savaičių toliau savo kiemo niekur nėjome, bijojau pasiklysti, ko nors nesuprasti. Norėjau išlikti rami ir išvengti streso, juk savo būseną galėjau lengvai perduoti dukrai. Vyrui taip pat teko nelengva užduotis – per keletą dienų jis turėjo mums kuo daugiau aprodyti. Man tada net į parduotuvę eiti vienai nebuvo jauku. Dabar prisiminus, tai tikrai atrodo juokinga! Turbūt tiesiog kurį laiką dar negalėjau paleisti Londono. Buvau pripra-

tusi ten gyventi, man ten patiko viskas: darbas, draugai, vietos, kurias aplankydavome... O Pekine tikrai trūko veiklos, todėl ir gimė mintis tą laiką išnaudoti kuo įdomiau. Su Naomi pradėjome daug keliauti, iš esmės dviese – vyras su mumis atskrisdavo savaitei, o tuomet grįždavo atgal į Pekiną. Esu be galo dėkinga už šią patirtį, ji įdiegė manyje naujų vertybių ir stipriai mane užgrūdino. Išmokau būti viena – iki tol nesupratau, jog tai gali būti sunku. Pabūti vienai dieną ar dvi yra lengva, tačiau mėnesį ar kelis... Vis dėlto su manimi visur buvo mano mažoji draugė, o mano pagrindinis tikslas buvo ir yra lipdyti kuo gražesnę mudviejų draugystę. Mums teko daug ko išmokti, žinoma, mokomės ir dabar. – Šiandien sveikinamės iš Tailando. Kaip atrodo jūsų dienos ten? – Šiuo metu esame Tailande ir ši kelionė tikrai skiriasi nuo ankstesniųjų. Neplanuotą kelionę pradėjome vasario pradžioje ir vis dar ją tęsiame – Pekinas, Tailandas, Balis ir vėl Tailandas. Čia esame jau daugiau nei du mėnesius. Karantino metu viskas uždaryta, dirba tik maisto prekių parduotuvės, tačiau labai džiaugiamės, kad netoliese paplūdimys. Dienotvarkė tikrai sulėtėjo ir nuo sausio mėnesio stipriai pasikeitė. Daug mažiau sportuoju, bet sveikiau valgome. Nėra didelio pasirinkimo, ką veikti, todėl šį laiką išnaudoju gamindama, su Naomi turime įvairių pamokėlių bei žaidimų. Šį laikotarpį gyvename labai kantriai ir ramiai. Aplanko ir liūdesys, bet neleidžiame jam užsibūti. Bandau nugalėti savo baimes – net išdrįsau Tailande su Naomi vairuoti motorolerį. Anksčiau to labai bijojau! – Neretai kalbant apie keliones su vaikais sakoma: per mažas, neprisimins, neverta... – Esu visa širdimi už keliones su vaiku – tai užgrūdina, vėliau kitos išvykos tampa tik lengvesnės. Naomi – savarankiška keliautoja, visada nori pati paduoti savo dokumentus ir palaikyti lagaminą, taip pat ir jį susipakuoti. Nors mėgstamiausia jos sala yra Balis, gyventi ji nori ten, kur žiema, kur būna sniego. Niekada negalvoju, kad vaikas neprisimins savo kelionių. Esu tikra, kad kelionės yra puiki mokykla: gyveni, keliauji ir mokaisi – tolerancijos, įvairovės. 57

Naomi puikiai prisitaiko prie naujos aplinkos, nors pradžioje kartais ir būdavo liūdna, kai naujoje vietoje nerasdavo vieno ar kito namie palikto žaislo. Šiandien jų pasidarome iš ko tik sugalvojame. Galėčiau ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek jų per trejus kelionių metus pirkome. Tai laikau savotišku pasiekimu – man nuoširdžiai atrodo, jog vaikams žaislų nereikia. Dažniausiai naujas jis įdomus tik kelias minutes, o vėliau būna pamirštamas. Tad kam jis? Į keliones pasiimame knygų, pieštukų ir vos porą žaislų. Mažiau daiktų reiškia lengvesnę kelionę. Ir mums jų tikrai nepritrūksta. – O ką judvi su Naomi labiausiai mėgstate veikti? – Daug laiko praleidžiame lauke, kartu gaminamės maistą, piešiame. Nepaprastai džiaugiuosi, kad galime sprendimus priimti drauge. Vieną dieną pildome Naomi norus, o kitą – mano. Žinoma, kaip ir visuose santykiuose, būna nesutarimų, barnių, bet visada atsiprašome už negražius žodžius ar pakeltus balsus. Su Naomi kalbu kaip su suaugusiu žmogumi ir mums tikrai sekasi puikiai. Dažnai kartojame, kaip viena kitą mylime, dienos pabaigoje padėkojame, kad esame kartu. Žinoma, kelionėse pritrūksta laiko sau. Laisvą minutę turiu tik kai vaikas užmiega. Tikrai pavargstu, o ir ilgesys aplanko. Abi be proto pasiilgstame Josepho. Tačiau iškart pajutusi, jog darosi sunku, palieku socialinius tinklus, einu pailsėti – man jie atima nemažai energijos. – Ko per visus šiuos kelionių su dukra metus išmokote? Sakėte, yra buvę ir liūdnų, ir sudėtingų momentų?.. – Kelionėse patiriame įvairių įspūdžių. Prieš dvejus metus su vežimuku vos neužvažiavau ant gyvatės, ją pastebėjo Naomi. Maudynes jūroje kurį laiką buvome iškeitusios į baseiną, nes jai kartą įkando medūza, tad prireikė laiko, kol išdrįso vėl įbristi į vandenį. Nemaloniausia buvo žemės drebėjimo patirtis Balyje – skaičiau knygą, kai viskas pradėjo stipriai drebėti, tada čiupau Naomi ir bėgau prie durų, atrodė, jog iššoks širdis. Tačiau dabar tikiu, kad visos šios patirtys mudvi padarė stipresnes. 58

– Ar judvi su dukra panašios? – Su Naomi tikrai turime daug panašumų, nes daug laiko praleidžiame kartu. Ją labai erzina, kai išsitepa jos rūbas, būtina jį tuoj pakeisti ‒ šį bruožą turiu ir aš. Jeigu aptariame, ką ir kaip šiandien darysime, turime šventai plano laikytis, Naomi pyksta, jei kas pasikeičia. Ir aš turiu šią bėdą ‒ viskas turi įvykti, kaip sutarta. Visgi per šiuos trejus metus tikrai išmokau prisitaikyti ir taip stipriai nekreipti dėmesio į pasikeitimus. Net ir dabar gyvename nežinomybėje. Kol kas tik spėliojame ir slapčia tikimės kuo greičiau grįžti namo. – Ar kartais pagalvojate, kokią Naomi norėtumėte matyti užaugusią? Jeigu atvirai, nežinau, kokia ji bus užaugusi. Norėčiau, kad ji būtų geras žmogus ir mylėtų save. Būtų drąsi pasirinkti tai, kas atrodys teisinga. Tikiuosi, jog mūsų ryšys išliks stiprus ir ji klaus mudviejų su Josephu patarimų. Man labai svarbi šeima, nuoširdi pagarba vienas kitam. Tikiuosi, jog tai taip pat bus viena iš Naomi vertybių. – Iš kur motinystei semiatės įkvėpimo? – Prieš pastodama jaučiausi užtikrinta, kad man žinių netrūks, nes patirties su vaikais turėjau nemažai. Bet pastojusi supratau, kad visos mano žinios, patirtys šiai neprilygs. Tad pradėjau informacijos ieškoti knygose, taip pat klausiau patarimų neseniai pagimdžiusių mamų. Mano šeimos moterų patarimai man netiko, pavyzdžiui, mane tikino, kad negalėsiu pati maitinti Naomi, tačiau mano žinios sakė ką kitą. Nebuvo lengva, bet tikėjimas ir domėjimasis šia tema nugalėjo. Naomi maitinau iki trejų metų – man tai buvo labai svarbu. Su vyru susitarėme dukrą auginti prieraišiosios tėvystės principu, kurio esmė – stiprus ryšys tarp vaiko ir tėvų. Auklėdama dukrą dažnai kliaujuosi nuojauta, tačiau pritrūkus žinių tikrai nebijau paklausti. Šiuo metu gyvenime sutikome naują iššūkį – Naomi nenori mokytis, nes, kaip teigia pati, ir taip viską žino. (Šypsosi.) Visgi tikiu, kad viskam ateina savas laikas.

TAPKITE MAŽA, BET SVARBIA MŪSŲ KOMANDOS DALIMI!

– Kas Naomi dabar įdomiausia? – Kiekvieną dieną ji užduoda labai daug klausimų. Pirmiausia kalba apie savo norus, labai daug svajoja ir daug visko nori. Viena jos svajonė – turėti didelį kiemą ir jame auginti savo maistą. Na, o šiuo metu vieni pagrindinių jos užduodamų klausimų: ar piktas virusas vis dar Pekine? Kada skrisime pas tėtį? Kaip man atrodo, ar ji dar didelė? Ar Lietuvoje dar šalta? – Nemažai kalbate apie gebėjimą būti su savimi. Kaip to mokotės? – Aš labai džiaugiuosi ir esu labai dėkinga už visą šį turimą laiką. Pagaliau man pavyko susidraugauti su savimi, išgirsti save. Azijoje atradau geriausią savo versiją. Anksčiau neturėjau rutinos, tiesiog plaukdavau pasroviui. Dabar man tapo svarbu planuoti savo laiką – taip jis išnaudojamas produktyviau. Bet svarbiausia, kad išmokau save mylėti. Supratau, kas iš tiesų esu, ko pati noriu. Neskubu. Sugebu sau atleisti ir taip susikuriu tikrąją laimę. Anksčiau, nors pati to nejausdavau, bandydavau būti kažkuo kitu, ne savimi. Man rūpėdavo naujos kolekcijos – turėdavau įsigyti vis kažką naujo ir taip save maskuodavau. O dabar kelionėse nebeprisireikia makiažo ar prabangių rūbų. Visko turiu minimaliai ir man to tikrai

užtenka! Mano prioritetai – maistas, švytinti oda ir profesionali veido priežiūra ir priemonės. Kosmetiką palikau tik ypatingoms progoms, tai tapo darbu, o ne noru pasislėpti. Dar vienas labai svarbus aspektas – keliaudama išmokau taupyti. Neišlaidauju, neperku suvenyrų ar „grožybių“, kurių mums tikrai nereikia. Vietoj daiktų renkamės jogos pamokas, masažus, kokybišką maistą. – Kaip jums, mėgstančiai planuoti ir plano laikytis, pavyko išmokti nesijaudinti ir priimti pasikeitimus? – Man labiausiai padeda Josephas. Pradėjusi nerimauti pirmiausiai kreipiuosi į jį. Dabar turiu daugiau laiko sau, tad pradėjau skaityti daug daugiau knygų, ten ieškau atsakymų į man kylančius klausimus. Manau, jog šis laikas yra tikrai didelė dovana – išmokau daug pamokų. Jeigu kas nors nepavyksta, taip stipriai nebenusiviliu ir nebesilaikau įsikibusi minties, kodėl taip atsitiko. Suprantu, kad nieko nepakeisiu. Per keliones nemažai daug visko įvyko: nupirkti bilietai ne į tą salą, pasibaigęs paso galiojimas... Nesusipratimai užgrūdina. Būdavo liūdna, apmaudu ir dėl finansų, tačiau, kaip sako mano vyras, jeigu problemą gãli išspręsti pinigai, tai nėra problema. Tikroji bėda ištinka tuomet, kai net pinigai nebepadeda. Tad stengiuosi save raminti, jog esame sveiki ir saugūs. Tai ir svarbiausia.

STILIAUS KODAS

MADOS IR GĖLIŲ NAMAI Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

Po drabužių kūrėjos ir landšafto dizainerės Renatos Mikailionytės studijos stogu Vilniaus senamiestyje telpa visos jos branginamos veiklos – mada, gėlės ir visa jungiantis nesuvaidintas ir paprastas bendravimas. „Visad galvojau, jog susikūręs erdvę, kurioje tau gera būti, galėsi joje leisti net ir niūriausias dienas, tarytum ištirpti ir paskęsti. Taip čia ir jaučiuosi“, – žvelgdama pro didelius studijos langus pokalbį pradeda Renata.

– Renata, gėlių ir mados studijos idėją širdyje nešiojotės jau senokai, tiesa? – Pradėjusi kurti drabužius, dažnai dalyvaudavau „pop-up“ renginiuose, man patiko juose tvyranti atmosfera, tačiau po kurio laiko supratau, jog ėmiau jaustis it be namų – susitikimas su žmonėmis renginiuose visuomet smagus, tačiau atsirado klientų, kurie teiraudavosi, o kur apžiūrėti, pasimatuoti daiktus ramiai, be šurmulio – juk kiekvieno apsipirkimo įpročiai skirtingi. Būdavo, jog įsikurdavau ir kitiems priklausančiose erdvėse, tačiau tokiu atveju turi išpildyti prekeivio, kurio erdvėje svečiuojiesi, lūkesčius. Kitas momentas yra vietos estetika ir daiktų pateikimas – man svarbu, jog daiktai atitiktų erdvę, kurioje yra eksponuojami. Todėl turėti savą studiją man pasirodė tinkamiausias variantas. Kadangi gyvename šurmulingame mieste, ieškojau urbanistinės, į miestą įsiliejusios erdvės, tačiau užėjus vidun norėjosi pajusti ramybę – kad mano erdvė būtų kaip tam tikra estetinė oazė. Pasisekė, jog pažinojau šios vietos šeimininkus ir aklai klausiausi architekto Gintaro Kuginio. Jam užbaigus šios erdvės projektą, supratau, ką jis turėjo galvoje, kodėl čia taip gera būti. Be galo įdomu stebėti ir praeivius – vieni sustoja prie langų pažiūrėti į gėles, kiti užeina jų pauostyti, kažką pasakyti ar įsigyti. Tai vienas iš didžiausių džiaugsmų – galimybė suartėti, dalytis. Juk pasaulyje gyvena daugybė įvairiausių žmonių, daug iš jų – ir vienišų. Kiekvienas bendrauja savaip, bet mus visus sujungia šiluma, pokalbis. Tuomet gyventi, rodos, pasidaro iškart geriau. – Todėl ir pati dažnai čia būnate? – Aš būnu čia, man reikalinga akistata su mano klientėmis. Juk ir patys keliaudami po pasaulį džiaugiamės, kai esame šiltai priimami, kai bendravimas vyksta be kažkokių spazmų. Kiekvienas tikrai galime taip elgtis, reikia tik atrasti noro. Manau, jog šią erdvę galima išnaudoti ir dalijimuisi, kažką išmokti, sužinoti, pasikeisti mintimis ir žiniomis, todėl studijoje organizuojame ir seminarus. Man patinka čia būti tiek su žmonėmis, tiek ir spengiančioje tyloje. Be to, čia pabendravus su klientu, apsikeitus mintimis ir jam išsinešus mano kurtą drabužį, be galo įdomu ir tai, kokią istoriją tas daiktas kuria po to – kur jis keliauja, kaip priglunda, dėvisi ir kažkam tampa antrąja oda. Pastaruoju metu daug galvoju apie vartojimą, manau, jog turime apie tai kalbėti. Vis dėlto esame žmonės ir turime priimti reikiamus sprendimus, išgirsti, ką sako gamtosaugininkai. Kad ir kur pasaulis judėtų, visad dėvėsime drabužius, tačiau aktualūs tampa kiti aspektai – kiek tų drabužių pirksime, kiek jų vartosime. Kurdama daiktus visada stengiuosi, kad jie kuo ilgiau tarnautų ir būtų priderinami prie visų kitų drabužių. 73

– Vadinasi, kurdama drabužius juos ištobulinate iki mažiausių detalių? – Naujo gaminio pradžia būna įvairi: kartais atrandi audinį dar nežinodamas, kokį daiktą iš jo kursi, o kartais matai viziją ir tuomet ieškai geriausio jos įgyvendinimo. Be to, mėgstu vieną gaminį kurti iš skirtingų audinių, kad moteris neatpažintų savo palto prasilenkdama gatvėje su kita – su skirtingais audiniais tas pats drabužis atrodo visiškai kitaip. Noriu, kad kiekvienas jaustųsi originaliai, todėl mano kurti rūbai nėra plačiai tiražuojami. Patį detalių tobulinimo procesą vadinu medžiokle. Dažnai tenka medžioti audinius, kai garsūs mados namai išparduoda savo audinių likučius ‒ tarkime, belgų medvilnę, japonų šilką, vilną, anglišką vilną – žinai, jog tai bus aukščiausios kokybės audiniai, kurie puikiai tiks prie drabužio. Taip palaikomos ir tvarumo idėjos – iš audinių likučių galima kurti riboto leidimo daiktus. Kalbant apie patį kūrybos procesą, galiu išduoti, jog komandos pilkasis kardinolas visada yra drabužių konstruktorius – žmogus, kuris konstruoja, modeliuoja tavo sugalvotus daiktus. (Šypsosi.) Atradus savo pilkąjį kardinolą, paruošti pirminius modelių variantus nėra sudėtinga. Kurdama visada galvoju, ką dėvėčiau pati, su kokiu daiktu man būtų patogu.

saugoti ir pirkti atsakingai, tačiau negali jiems vergauti. Man atrodo, jog dabar dėl drabužių yra persistengiama, jie per daug sureikšminami. Visgi kiekvienas žmogus pirmiausiai yra asmenybė, todėl be galo įdomu, kai derinami seni ir nauji daiktai, kai dėvimas senas, šiek tiek nudilęs megztinis, o po juo – iškrakmolyti marškiniai. (Šypsosi.) Man tai yra charakteris ir stilingo žmogaus saviraiška. Įdomu tokius žmones stebėti ir su jais bendrauti.

„MANO KURIAMI DRABUŽIAI – TAI LABAI PAPRASTI, BAZINIAI DAIKTAI SU RYŠKIA ARCHITEKTŪRINE IŠRAIŠKA.“

– Kaip apibūdintumėte savo kūrybos estetiką? – Mano kuriami drabužiai – tai labai paprasti, baziniai daiktai su ryškia architektūrine išraiška. Man patinka klasika, subtiliomis, netikėtomis detalėmis perteikta elegancija. Mėgstu kurti kostiumus. Didelį dėmesį skiriu visiems drabužio aspektams – svarbu ne tik kaip jis atrodys išorėje, bet ir kaip bus juntamas iš vidaus, todėl ne mažiau reikšmingi yra drabužių pamušalai, vidinės siūlės. Kaip koks apatinis trikotažas – vidinės detalės juntamos tik tau, tačiau jei daiktas pagamintas kokybiškai, estetiškai, jis padės žmogui jaustis gerai, o galbūt net paskatins šiek tiek pasitempti. Man patinka tiek šiurkštūs, tiek švelnūs audiniai, mėgstu derinti skirtingas faktūras. Mano rūbas, nors ir atrodo paprastas, yra ištobulintas, nešantis savo emociją. Kad ir koks daiktas bebūtų, visada remiuosi į paprastumą ir patogumą – svarbu, jog su rūbu būtų patogu dirbti prie kompiuterio, sėdėti, vairuoti automobilį, keliauti, kad būtų praktiška jį sulankstyti lagamine. Svarbiausia prisiminti, jog rūbas tarnauja žmogui, o ne žmogus jam. Žinoma, reikia drabužius 77

Labai džiugu, kai mano kurtas rūbas būna su žmogumi darbe, todėl neretai sakau, jog tai darbo, uniforminis rūbas. Tarkime, aptiško dažais ar atsirado tam tikros dėvėjimo raukšlės – tai daikto kuriama istorija. Kartais pamatau savo daiktą po dvejų metų – klientas sako, jog negali iš jo išlipti. Tai man labai malonu girdėti. Manau, jog visi turime mokytis ir mokyti vaikus dalintis daiktais, kurių patiems nereikia. Juk ypač vaikų – augančių organizmų – daiktai turi keliauti, mano vaikai yra taip auginti. Visada reikia prisiminti, jog yra žmonių, kuriems tų daiktų reikia, ir su pagarba juos perleisti į kitas rankas. – Ar pastebite, kad ir klientai palaiko tvarias idėjas? – Manau, kad taip: matosi, jog keičiasi žmonių pirkimo įpročiai – užėję sako, jog dar turi pagalvoti, neperka spontaniškai. Siūdamiesi drabužį vestuvėms renkasi tokį, kurį galėtų dėvėti ir vėliau. Tai labai graži idėja – savo šventę pratęsti, vertinti ir prisiminti ją kasdien. – Dar viena ne mažiau svarbi jūsų studijos veikla – gėlės! – O gėlės yra nuotaika ir pojūtis! Kaip koks sodas, tai jausmas. Todėl ir mano kuriamos puokštės visada visada skirtingos. Visgi gėlių gyvenimo laikas trumpas, tad ir puokščių kūrimas yra dinamiškesnis už drabužių kūrimą. Spalvų, ypač šiuo metu, mums trūksta, tiesa? O visos spalvos ir ateina iš gamtos, net ir pačios ryškiausios. (Šypsosi.) Nuostabu, kad kiekvienąkart žiedai, dėliojami su kitais žiedais, suskamba skirtingai. Įdomu, kai skambesys būna ir aštresnis, kai derinu, rodos, nesuderinamus dalykus, – taip kompozicijos išeina labai savitos. – Kokios jos – jūsų puokštės ir kompozicijos? – Man patinka gyvus žiedus derinti su numirusiais, dažytais augalais. Žmogus gimsta ir miršta – gėlės šį virsmą išgyvena kiekvienais metais. Jei apie tai susimąstytume, galbūt at78

„MAN GRAŽU ATKREIPTI DĖMESĮ Į IŠEINANČIO AUGALO ESTETIKĄ, KURI NUO SENO VERTINAMA JAPONIJOJE.“

kreiptume dėmesį į augalus visais metų laikais, kiekviename etape atrastume daug grožio. Pavyzdžiui, žiemą viršutiniai sudžiūvę augalo organai soduose yra paliekami, nenuskabomi – ten jie sulaukia sniego, apšerkšnija, juos kedendamas vėjas skleidžia malonų šnaresį. Taip pat jų grožį nesunku suderinti ir kompozicijose. Tokia estetika – mąstant, jog tiek gamtoje, tiek gyvenime viskas yra ciklas, – man patinka. Tai gražios mintys. Ir filosofiškos. Man gražu atkreipti dėmesį į išeinančio augalo estetiką, kuri nuo seno vertinama Japonijoje. Apskritai, stebėti, kaip augalas keičiasi net tada, kai vysta. Juk kas pasakė, kas yra gražu?.. – Tad kaip tada atsirenkate gėles, iš kurių gims puokštė? – Įdomu, jog gėlių aš neužsakinėju – dažniausiai renkuosi iš tų, kurių yra didmeninės prekybos vietose. Žinoma, specialiems užsakymams užsisakau iš anksto, tačiau daug daugiau adrenalino suteikia rinkimasis iš tų žiedų, kuriais tądien prekiaujama (Šypsosi.) Galvoju, jog tokiu būdu dar labiau atrandu save – nežinodama, ką rasiu gėlių bazėse, ir iš to turėdama sukurti kompoziciją. Neretai man norisi eklektikos. Gamta apskritai yra tokia nereali, gali žiedus sudėlioti visaip. Todėl ir neturiu nei savo mėgstamiausio žiedo, nei lapo. Stengiuosi rinktis sezonines gėlės, kadangi jos gyvuoja ir džiugina žmogų ilgiau. Reikia nepamiršti, jog gėlės visgi yra prabangos prekė – jų gyvavimo ciklas

trumpas, tad svarbu, jog žiedai nenubyrėtų jau sekančią dieną. Taip kiekvieną trečiadienį išsirenku žiedus, pagalvoju, kaip jie galėtų derėti, tuomet atsivežu į studiją ir kuriu puokštes. Gėlių čia nėra daug, visos puokštės skirtos skubančiam miesto žmogui, kuris keliaudamas savais reikalais galėtų prigriebti ir gėlių. Rodos, iš pirmo žvilgsnio visos savaitės puokštės yra panašios, bet kartu jos ir skirtingos. Klientai dar ilgokai pagalvoja, kurią iš ant palangės esančių kompozicijų norėtų įsigyti. Smagus tas savaitinis ritualinis judėjimas. Žinoma, būna, jog atsikeli ne geriausios nuotaikos, tačiau visada prisimeni, jog labai gera daryti kažką, kas džiugina ir kitus. Džiaugiuosi ir tuo, kad žmonės vis dažniau puošia savo namus, perka gėles sau, o ne tik sveikindami įvairiomis progomis kitus. Galbūt šios akimirkos ir šiek tiek naivios, bet man jos labai gražios. Manau, mes privalome kuo dažniau vienas kitą džiuginti! – Man atrodo, kad nėra laimingesnio darbo nei žmogaus, kuris dirba su augalais, kuria puokštes! – Tai fiziškai sunkus darbas – ir rankas susipjaustai, tenka karpyti tvirtus kotus... Bet jei kalbėtume ne apie fizinę, o dvasinę, psichologinę pusę, tai tikrai nuostabi veikla. Yra žmonių, kuriems gėlės nepatinka, nėra gražu, bet manau, kad galima suprasti ir juos. Vieniems nepatinka jų kvapas, kitų nežavi formos, tačiau man tai it kokia meditacija. 79

Surink visą „Lamų slėnio“ albumų kolekciją!

Metinė „Lamų slėnio“ prenumerata – net 28 proc. pigiau zurnaluprenumerata.lt/prenumerata/lamu-slenis 84

– Ant podiumų taip pat dažnai matome gėlių ir augalų raštų, ypač pavasario‒vasaros kolekcijose. Kodėl taip yra? – Todėl, kad viskas vis tiek atsisuka į gamtą, žmogui to tiesiog gyvybiškai reikia. Kartais žmogus nesielgia ekologiškai, tačiau kiekvienam iš mūsų tos gamtos vis tiek reikia. Keistas dalykas – kai terši gamtą, mėtai šiukšles, tačiau vis tiek dėvi suknelę ar marškinius, margintus lapų ar gėlių motyvais. (Šypsosi.) Dėl to labai svarbu, kad kiekvieno žodžiai atitiktų veiksmus. Tai, ką kalbi, ir kaip elgiesi, netgi rengiesi – viskas turi derėti.

„KAI IMI VERTINTI KIEKVIENĄ DIENĄ, SAVO IR KITO LAIKĄ, TAMPA LABAI SVARBU DARYTI TAI, KAS TAU ĮDOMU.“

– O kokių naujienų į jūsų studiją atneš šis sezonas? – Pavasarį pristatėme dvi linijas – juodos spalvos kolekciją ir kostiumus. Jau seniai dirbu su labai stora medvilne, iš kurios dažniausiai siuvu paltus, tačiau pastebėjau, jog ją apdorojus tam tikra technologija, galima sukurti ir visai kitokių daiktų – džemperių, sijonų, kelnių, kurie tinkami dėvėti tiek šaltesnę vasaros dieną, tiek patogūs sluoksniuoti žiemą. Šiuolaikinę moterį puikiai įsivaizduoju dėvinčią kostiumą – kelnės ir švarkas man visada buvo labai seksualu. Tačiau pastaruoju metu ėmiau kurti ir tai, ko anksčiau pati niekad nedėvėdavau ir nekurdavau – suknelių! Šiuo metu siuvu net keletą modelių. Manau, jog būtent šias sukneles atras ir moterys, manančios, jog suknelės joms netinka – aš ir pati visada laikiau save kelnių moterimi. (Šypsosi.) Tad naujienų bus, tačiau tai, kaip visada, bus paprasti daiktai, su kuriais patogu keliauti ir kuriuose patogu būti. Švarkas, suknelė, kelnės, šortai ir marškiniai – visi uniforminiai daiktai, lengvai priderinami prie kiekvieno garderobo. – Kaip manote, ko jus kasdien moko šios dvi jūsų branginamos sritys, gėlės ir mada? – Dirbdamas darbą, kuriame reikia bendrauti su kitu žmogumi, supranti, jog visa tai darai nuolankiai, tačiau vis tiek su savo ego išraiška. Šią savo ego puikybę reikia nuolat stebėti ir kontroliuoti, reikia būti empatiškam aplinkai. Ne kažko iš kito žmogaus reikalauti, o tiesiog jį priimti, taip pat klausti savęs, ar tavo elgesys, veikla tau priimtini. Renkiesi tu ir renkasi tave. Svarbu suvokti, kad bet kurioje veikloje turi skleisti šviesą, nekenkti kitam, nes tai ir yra visa ko prasmė. To kasdien ir mokausi. Kai imi vertinti kiekvieną dieną, savo ir kito laiką, tampa labai svarbu daryti tai, kas tau įdomu. Manau, jog gali atrasti keletą kelių, kad būtum naudingas kitiems, bet ir tau ta veikla būtų įdomi. Juk gali prisigalvoti begalę dalykų – tereikia įjungti savo vidinę intuiciją, nekaltinti, nereikalauti, o patikėti savimi, surasti drąsos ir burtis su kitais. O tuomet tavas pastangas ims vertinti ir kiti. Kiekvienas žmogus nori nuoširdumo, kad ir kaip to neparodo ar nepasako ‒ iš tikrųjų kažkur giliai širdyje šis noras visad slepiasi. (Šypsosi.) Tad svarbiausia yra nekenkti – ne tik aplinkai, bet ir kitam žmogui. 85

STILIUS

VAKARO ŠILUMA Nuotrauka: „Babaa“ archyvas

Prekės ženklo „Babaa“ dviejų dalių megztas švelnios pieno spalvos kostiumas – tai modernus ir universalus vasariškas derinys dienai ir vakarui. WWW.BABAA.ES

RANKINĖ „BY FAR“

Puošni, masyvia grandine dekoruota sodrios vyšnių spalvos rankinė „By Far“ trumpa rankena – subtilus ir apgalvotas aksesuaras, derėsiantis prie bet kurios jūsų eilutės.

BASUTĖS „EVERLANE“

Juodos įsispiriamos basutės pagamintos iš itin minkštos natūralios odos – tai patogi šiltojo sezono avalynė, suteikianti rafinuotumo ir elegancijos prieskonį.

MEGZTINIS „ARJE“ Italijoje pagamintas vilnos, šilko ir kašmyro „Arje“ megztinis aukštu kaklu puikiai derės prie lengvutės vėjyje plazdančios suknelės vėsiam birželio vakarui.

STILIUS

ATOSTOGŲ BRIZAS Nuotrauka: „Christy Dawn“ archyvas

Lengva it pajūrio vėjelis, raukiniais puošta žemės spalvų „Christy Dawn“ suknelė „Alana“ – tai tikrų tikriausia vasaros romantika. Pajūriui, laukinei pievai ar šiltam vakarui mieste. WWW.CHRISTYDAWN.COM ŠORTAI „NANUSHKA“ Vasariški šortai „Nanushka“ su dirželiu – tai itin kruopštus mezginys, santūrūs raštai, plazdantis siluetas.

BATELIAI „AEYDE“

Švelnios citrinų spalvos lygiapadžiai bateliai „Aeyde“ elegantišku kirstu priekiu. Rinkitės iš keturių skirtingų spalvų: geltonos, juodos, baltos ir riešutų rudos.

MARŠKINIAI „AERON“

Standaus audinio „Amanda“ marškiniai iš „Aeron“ – plataus silueto trumpintas drabužis su dviem didelėmis kišenėmis ir medinėmis sagomis.

DIZAINO PAŽINTIS

Arne Jacobsenas – modernizmo sinonimas Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: „Fritz Hansen“ archyvas

Arne Jacobsenas – dizaino pasaulyje puikiai žinoma asmenybė. Šis architektas ir dizaineris neretai vadinimas vienu garsiausių danų modernizmo meistrų. Ir iš tiesų, galybė produktyvaus kūrėjo darbų šiandien puikuojasi pasaulio dizaino vadovėlių puslapiuose, o apie jo kruopštumą, ypatingą atidumą detalėms ir išskirtinį požiūrį į kūrybą kalba ištisos dizainerių kartos.

BALTOS SIENOS – ĮSPŪDINGOS KARJEROS PRADŽIA Arne užaugo Kopenhagoje ir nuo pat ankstyvų gyvenimo dienų buvo išskirtinis vaikas. Pasakojama, kad jo kambaryje niekada nebuvo tradicinių vaikiškų piešinių ar berniukų kambariams dažnai naudojamos žydros spalvos. Jis pats nusprendė savo kambarį nusidažyti... baltai! Galbūt šiandien, XXI a., kai daugeliui itin artima minimalizmo estetika, tokiu sprendimu ir nieko nenustebintume, tačiau ankstyvajame XX a. baltos sienos dar tikrai nebuvo madingos. Šis būsimojo dizaino genijaus sprendimas – geriausias pavyzdys, kad Arne Jacobsenas visada buvo vienu žingsniu priekyje. Karališkojoje Danijos menų akademijoje studijavusio architekto idėjos daugiau nei pusę amžiaus formavo ne tik skandinavų, bet ir viso pasaulio dizaino sceną ir padėjo apibrėžti modernizmo esmę. Šio architekto kūryba bei inovatyvumas išgrynino ir išvystė modernizmo kryptį, padėjo pamatus suvokimui, kad dizainas gali ir turi būti neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis, o funkcionalumas žengia koja kojon su estetika bei naujausiomis technologijomis. Jis buvo itin universalus kūrėjas, savo mažytėje studijoje kūręs nuo sudėtingų kompleksinių architektūros šedevrų, tokių kaip Danijos nacionalinis bankas, iki subtiliausių detalių pilnų mažmožių, kaip nedidukas arbatos šaukštelis jo stalo įrankių komplektui. VIEŠBUTIS „SAS ROYAL“ – PAVYZDINIS DIZAINO ETALONAS Vienas žymiausių architekto kūrinių – Kopenhagą puošiantis viešbutis „SAS Royal“, pastatytas 1960-aisiais. Architektas ne tik suprojektavo patį pastatą, sukūrė jo eksterjerą, bet ir apgalvojo visą interjerą: nuo baldų, šviestuvų iki smulkiausių detalių, tokių kaip stalo įrankiai. Šis įspūdingas itin vientisas ir ištobulintas objektas iki šiandien yra dizaino etalonas, tapęs neišsemiamu įkvėpimo šaltiniu daugeliui šių laikų kūrėjų. Dar iki dabar Arne Jacobseno kūrybos kryptimi ir toliau seka ne tik skandinavų, bet ir viso pasaulio dizaino atstovai.

Ir ne veltui! Juk dizaineris ir architektas Arne garsėjo ypatingu atidumu detalėmis. Kiekvieną savo idėją klientams, skulptoriams ar statytojams jis pristatydavo savo pačio rankomis nupieštomis akvarelinėmis iliustracijomis. Arne Jacobsenas buvo itin produktyvus kūrėjas – kasmet jis sugebėdavo sukurti tiek įspūdingų projektų, kiek kiti kūrėjai sukurdavo per kelerius metus.

BALDAI, PASAKOJANTYS ISTORIJĄ Kiekvienas į pasaulį išleistas Arne Jacobseno baldas – tai galybė kruopščių skaičiavimų, atidus medžiagų parinkimas ir iki menkiausių detalių apgalvotas kiekvienas linkis. Visi dizainerio sukurti baldai turi savo istoriją. Tai ilgaamžiai daiktai, kuriems laikas, dėvėjimosi žymės suteikia papildomos vertės. Ikoniškoji kėdė „Series 7™“ ir devyni jos faneros sluoksniai užtikrina dešimtmečius besitęsiančią kokybę. 1957-aisiais dizaineris sukūrė ir garsiąsias kėdes „The Grand Prix™“. Pirmą kartą jos buvo pristatytos Danų dizaino ir meno muziejuje Kopenhagoje, o vėliau tais pačiais metais eksponuotos Milano dizaino trienalėje, kur laimėjo „The Grand Prix“ prizą. Dar vienas įspūdingas ir plačiai atpažįstamas dizainerio šedevras – impozantiškasis krėslas „The Egg“. 1958-aisiais jį Arne kūrė kaip skulptūrą, todėl įgudusi akis pastebės, kad baldas nėra simetriškas. Krėslas „The Egg“ kartu su baldais „The Swan™“, krėslu „Series 3300™“ ir kėde „The Drop™“ pirmą kartą pristatytas jau anksčiau minėtame garsiajame „SAS Royal“ viešbutyje. Šie ir dar galybė kitų dizainerio kūrinių į viso pasaulio dizaino vadovėlius įrašė Arne Jacobseno ir viso danų dizaino vardą. Norėdami plačiau susipažinti su Arne Jacobseno kūryba ir prekės ženklu „Fritz Hansen“, užsukite į interjero salonus „Skandinaviški interjerai“ Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje

TIK NUTILĘS IŠGIRSI SAVE Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Pažinti save, vienas kitą ir pasaulį aplink. Pirštų galiukais pačiupinėti svetimą kultūrą, pasileisti nesuplanuotų įvykių tėkme, duoti laisvę atsitiktinumams. Taip ugdyti pasitikėjimą vienas kitu ir mus supančia aplinka. Fotografė Greta Gedminaitė ir jos gyvenimo draugas, teisininkas Rokas Laurenčikas kartu jau aplankė septyniolika šalių. Keliones jie vadina būtinu gyvenimo prieskoniu, tačiau tikroji esmė jiems – ne trumpi pabėgimai svetur, o gebėjimas mėgautis miela savo kasdienybe. Gebėjimas sustoti. Nutilti. Ir įsiklausyti į save.

– Greta, Rokai, metų pradžioje lankėte Meksiką. Apie ką jums buvo ši kelionė? Greta: Apie mitų griovimą. Meksika turtinga šalis – spalvų, pastatų, žmonių, muzikos, kultūros, šokių. Visko! Rokas: Tai, ko tikėjomės iš ankstesnės kelionės į Kubą – amžinos siestos, šokių gatvėse, – viską suradome Meksikoje. Juk ši kelionė taip ir nutiko – skrisdami iš Kubos sustojome Meksikos oro uoste. Po socialistinės Kubos, nusileidę į spalvomis bei skoniais mirgantį oro uostą nusprendėme, kad reikia aplankyti ir šią šalį. Ir tikrai: ten gatvėse groja muzikantai, žmonės šoka, linksminasi. Tai atsipalaidavusi, muzikali, laiminga tauta. Visgi negalime papasakoti apie visą Meksiką – per mėnesį kelionės prie jos prisilietėme tik šiek tiek. Greta: Ši kelionė iš dalies buvo ir degustacinė – daug ragavome, skanavome, nebijojome gatvės maisto, kuris ten tikrai nuostabus. To krašto grožį ir pačius didžiausius lobius atrasdavome ten, kur nė nesitikėdavome. Maži miesteliai atnešdavo pačių turtingiausių patirčių. Bendravimas su vietiniais ten be galo paprastas, įtraukiantis – kalbėdavomės gestų kalba, šiek tiek angliškai, šiek tiek ispaniškai, bet daugiausiai – žmogiška kalba. Iš širdies į širdį. Kartais užtenka tiesiog šypsotis ir parodyti, kad tau gera ir įdomu. – Kokius stereotipų burbulus susprogdino ši kelionė? Greta: Manėme, kad šalyje keliauti bus nesaugu, kad vyraus ryškus mačo tipo vyrų kultas, vyrai bus nepagarbūs moterų atžvilgiu, griežti, gal net piktoki. Tačiau mūsų kelyje nepasitaikė nieko panašaus. Ten, kur lankėmės – Kintana Roo, Jukatano regionuose ir Meksiko mieste – jautėmės saugiai ir ramiai. Keliaudami norėjome aplenkti pačias karščiausias šalies vietas – pavyzdžiui, pasienio ruožą, kur tikrai galima pamatyti ne tokių mielų veidų. Sutikome vietinių, kurie pasakojo,

kaip Meksika patobulėjo. Jie stebi atvykstančius turistus ir mokosi iš jų tikrai imliai – kad moteris yra lygi vyrui, kad šeima – tai bendras vienetas, kad moteris neturėtų tik stovėti prie puodų, o vyras – tik dirbti. Pamažu šie dalykai keičiasi, žmonės lavinasi. Turizmo sistema šalyje gerai išvystyta. Apibendrinus, žmonės pasakoja, kad Meksika keičiasi, randasi vis daugiau viešbučių, gerėja infrastruktūra. Aišku, tai ne visad vien teigiami pokyčiai: pavyzdžiui, vis daugiau Meksiko miesto gyventojų palieka savo namus sostinėje ir keliasi gyventi už miesto, butus išnuomodami turistams. Rokas: Sakoma, kad sostinė yra beprarandanti savo meksikietišką identitetą. Moteris, pas kurią gyvenome, mums pasakojo, kad prieš penkerius metus ji turėjo daug artimų kaimynų, o šiuo metu pažįsta vos vieną. Ten, kur kadaise buvo raktų dirbtuvė, dabar įsikūrusi prancūziška kepyklėlė. Daug restoranų, viešbučių, „Airbnb“ – viskas turistams. Pajautėme, kad dažnai meksikiečiai norėtų būti panašesni į amerikiečius – iš automobilių, naujų rajonų gatvių planavimo, turistinės infrastruktūros. Visgi nereiktų suprasti, kad viskas toje šalyje tik taip. Greta: Senamiesčio pastatai autentiški, nutrupėję, tačiau žmonės juda į priekį, migruoja, požiūris į viską platėja, atsiranda daugiau galimybių. Jie nori augti kartu su pasauliu, o tai, mano galva, natūralu. Rokas: Labai norime sugrįžti ir pažinti kitą šalies dalį. Norėtųsi aplankyti Chiapas regioną, kuris ypatingas ir savo gamta, ir kulinariniu paveldu, daugiau pamatyti aplink Meksiko miestą. Iš pradžių norėjosi atsargiai paragauti, suprasti, kokia tai šalis, o sužinojus, kaip joje keliauti, kaip bendrauti, ką daryti, ko ne, – leistis į gilesnius tyrinėjimus. Greta: Šios kelionės tikslas buvo susipažinti su šalimi. Bent maža kruopelyte apčiuopti, koks šis kraštas. Tai mes ir padarėme. Norintiems keliauti giliau, patys vietiniai rekomenduoja tai daryti su gidu, būti nuvestam, palydėtam ‒ kitaip gali nuklysti ten, kur nereikėtų.

100

„KELIONĖS - LYG GYVENIMO PRIESKONIS. TAČIAU ŠIE TRUMPI PABĖGIMAI SVETUR VISGI NĖRA GYVENIMO ESMĖ.“

– Atrodo, judviem kelionės – kažkas tikrai ypatingo. Kiek šalių drauge aplankėte? Greta: Kartu su Roku nuo draugystės pradžios, per pustrečių metų, pabuvojome septyniolikoje šalių. Kalbame apie labai šviežią ir dėl to gana greitą laikotarpį. Kelionės palaiko šį tempą, spartina visa ko – vienas kito ir pasaulio – pažinimą. Prisimenu, pačioje draugystės pradžioje po mėnesio jau pirkome pirmuosius bilietus į Ispaniją. Toje kelionėje pradėjome dar geriau justi, kokie mudu esame iš tiesų. Tokia ir yra kelionių svarba – pažinti ne tik svetimus kraštus, bet ir vienas kitą, save. Mokaisi iš kitų žmonių, kultūrų, nuomonių, tradicijų. Rokas: Mums abiem kelionės – geriausias pinigų ir laiko leidimo būdas. Dirbi, nusiperki daiktą, tačiau kiek laiko jis tave džiugina – savaitę, dvi? Vėliau prie jo pripranti, daiktas pasensta, galiausiai jį pakeičia kitas. O įspūdžiai, pažintis su žmogumi, išgirsta ar išgyventa istorija, vieta, kurioje apsistojai, patirti jausmai – visa tai išlieka ilgam. Tai mus labai įkrauna. Greta: Kelionės ‒ lyg gyvenimo prieskonis. Tačiau šie trumpi pabėgimai svetur visgi nėra gyvenimo esmė. Svarbiausia kasdieną susikurti tokią, kad būtent ji būtų tavo variklis. Juk mes mėgaujamės kasdienybe, tiesa? Kelionės ją tik praturtina. Tačiau tikrai nėra taip, kad gyventume tik dėl kelionių ar bėgtume nuo to, kur esame kasdien. Aš mėgaujuosi savo rytine kava namuose, savo vonia, savo lova – visa tai man be galo svarbu ir reikalinga. Išvykęs pamatai, kaip būna kitur, o sugrįžęs įvertini viską iš naujo. – Na, o kuris pasaulio kraštas jums tapo pats artimiausias? Greta: Kol kas man jaukiausia ir maloniausia

buvo keliauti Portugalijoje. Dėl žmonių paprastumo ir pagarbos privatumui. Portugalai – svetingi, draugiški žmonės, gerai jaučiantys, kada prieiti, o kada atsitraukti. Šios šalies gamta, architektūra ir virtuvė suteikė tikrai daug džiaugsmo. Su Roku šį kraštą lankėme du kartus – pirmąjį kartą skridome į Porto, antrąjį – lankėme Lisaboną ir pakrante leidomės link Faro. Ši šalis ilgam įstrigo mano širdyje. Rokas: Portugalija mums labai artima, dažnai ją prisimename ir norime ten nuvykti darkart. Iš tiesų, septyniolika šalių gal atrodo labai daug, bet visos jos dar tik pačiupinėtos, liko daug ką tyrinėti, į ką gilintis. – Nė neabejoju, kad bendros kelionės prisideda ugdant tvirtesnį tarpusavio santykį? Rokas: Nori nenori kelionėse patenki į sudėtingas situacijas: nerandi kur apsistoti, kyla problemų su automobilio nuoma, tavo kuprinė dingsta, reikia staigiai priimti sprendimus. Tokiose situacijose stengiesi vienas kitą palaikyti, pasiskirstyti atsakomybe. Taip auga pasitikėjimas vienas kitu, stiprėji ne tik kaip žmogus, bet ir kaip pora. Kasdienybėje kartais sprendimus priimti lengviau: esi saugioje zonoje, gali neskubėti. Svetimame krašte išspręsti nesklandumus turi greitai, o tai dažnai tampa išbandymu. Iš kitos pusės, tai ir galimybė kartu džiaugtis, kartu išgyventi akimirką, pasidalyti įspūdžiais. Dalijimasis emocijomis sustiprina. Kad ir kokios jos bebūtų. Greta: Aštresni potyriai leidžia apie vienas kitą sužinoti daugiau, pamatyti, kaip žmogus elgiasi tam tikrose situacijose, kai prisideda nuovargis, kai nesi saugus, kai negali kreiptis į artimuosius pagalbos, kai tau sustreikuoja sveikata. Žinoma, būna, kad susipykstame, reikia laiko pabūti atskirai, su savomis mintimis.

101

102

103

– Kokios pačios įsimintiniausios akimirkos iš kelionių jums šauna į galvą? Greta: Svarbi mūsų kelionių dalis – būti spontaniškiems, duoti laisvę atsitiktinumams. Dažnai pačios ryškiausios ir smagiausios istorijos ir nutikimai gimsta per žmones, netikėtas pažintis. Prisimenu, klaidžiojame Maroko turguje ir mane užkalbina vienas prekeivis. Kai žmogus maloniai kviečia apsidairyti, man retai kada pavyksta tą ignoruoti ir praeiti. Stabteliu, Rokas taip pat. Iš pažiūros tai eilinė prekybvietė – prikabinėta daug arbatų, džiovintų augalų, prieskonių. Tik dėl to vyro nuoširdumo nusprendžiame užeiti vidun. Pro kalnus prieskonių įlendame į vidų ir patenkame į klaustrofobišką, dviejų kvadratinių metrų dydžio erdvę, kur mums pasiūloma prisėsti ant mažyčių kėdučių. Šeimininkas atsisėda priešais mus, mūsų keliai liečiasi – esame neįtikėtinai mažoje erdvėje. Jis mums pasiūlo išgerti arbatos, atlieka tradicinius ritualus, mes kalbamės, ragaujame, klausomės istorijų, kaip ir kur surinktos žolelės... Toje krautuvėlėje užtrunkame bent pusvalandį, jis pasakoja mums apie Maroką, apie tai, kad pažįsta vieną lietuvę, pokalbis tiek išsiplėtoja, kad galų gale jis, pasijutęs mūsų draugu, pasisiūlo parodyti geriausią restoraną as Suvairos medinoje, todėl palieka savo darbo vietą ir per visą turgų mus nuveda į savo draugo restoraną. Po penkiolikos minučių kelio, atsiduriame restorane, kuris visiškai tuščias, tačiau mus su šypsena pasitinka šeimininkas. Prisėdame, mėgaujamės maistu – viskas labai įdomu, netgi siurrealu. Staiga, lyg užsakyti, prisistato muzikantai, restorano savininko draugai, ir pradeda mums groti. Jeigu pačioje pradžioje būtume turgaus prekeiviui atsakę „ne“, praėję, nesigilinę – viso to nebūtume patyrę! Visos tos mūsų smagiosios istorijos, patys ryškiausi potyriai, apie kuriuos pasakojame sugrįžę, – tik netikėtai kelyje sutiktų žmonių dėka. Jie nuveda, parodo, leidžia paragauti ir susipažinti su vietos tradicijomis iš arčiau. Rokas: Dėl to taip ir keliaujame – kad būtume kuo arčiau vietos kultūros, kad galėtume pajusti, kaip žmonės iš tiesų gyvena. Juk daug įdomiau pabusti ne „viskas įskaičiuota“ viešbutyje, o vietinio gyventojo namuose.

104

– Greta, didelė dalis nuotraukų tavo instagrame – kadrai iš kelionių. Pasidalinki, kaip vaizdu papasakoti paliečiančią istoriją? Greta: Paprasčiausiai fotografuoti tai, kas jus džiugina, įkvepia arba kas tą akimirką rodosi svarbu, ir nedaryti to dėl kitų pripažinimo. Instagrame gilių istorijų nekuriu, palieku erdvės žiūrovui interpretuoti vaizdus savaip ‒ pasakojimą susikurti pačiam. Laisvalaikiu fotografuoju tai, kas viduje suvirpina, kas man pačiai brangu ir ką praėjus laikui norėsiu prisiminti. Galbūt tai bus tuo metu vykstantis pokalbis, galbūt netikėtai kadre atsiradęs žmogus ar šviesa, kuri objektą nušvietė taip gražiai, kad norisi sustabdyti akimirką. Šie maži dalykai ir akimirkos žavesys, neapipintas sudėtingomis istorijomis, ir yra raktas. Istorija persiskaito lengviausiai, kai ji natūrali, todėl siūlyčiau kasdienio fotografavimo neapsunkinti giliais prasmių ieškojimais. Juk gyvenime ir taip turime dėl ko pasukti galvą. (Šypsosi.) – Kaip judu apčiuopiate tą buvimą čia ir dabar? Greta: Mes nuoširdžiai stengiamės sustoti ir išgyventi akimirką. Žinoma, ne visada tai pavyksta. Kasdienybė tokia, kad mintys dažnai šokinėja, darbai įvairūs, projektai veja vienas kitą, o kartu keičiasi ir žmonės. Dabarties lengvumas yra siekiamybė. Negalvodamas apie praeitį ir ateitį, gali lengviau gilintis į savo esamus jausmus. Rokas: Tai daryti padedame ir vienas kitam. Artimas žmogus šalia dažnai primena, jog buvimas kartu yra svarbiausia, labiau vertini akimirką. Greta: Labai smagu, kad turime vienas kitą ir prireikus bakstelime vienas kitam į šoną, primindami dažniau vertinti išgyvenamą momentą. Juk tik ramybėje žmogus išgirsta net ir pačius mažiausius savo poreikius, norus. Aš pasidarau imlesnė gamtos grožiui, natūraliam vyksmui, tampu atviresnė pasauliui, tvirtai stovėdama ten, kur esu dabar. Tai be galo svarbu. Miesto, nors ir nedidelio, gyvenimas dažnai verčia tai pamiršti. Juk negali vos panorėjęs paspausti mygtuką ir išsijungti. Kartais reikia pereinamojo laiko, bet tai yra ne mažiau gražus darbas su savimi.

105

106

107

108

„DALIJAMĖS DŽIAUGSMAIS IR VARGAIS, BET KARTU IŠLIEKAME SAVARANKIŠKI ŽMONĖS.“

žiemą. Mudviem tai pabėgimas iš miesto, o man – dar ir grįžimas namo. Aš tikiuosi, ir Gretai Nida po truputį tampa namais. Abu labai mylime jūrą. Miesto šurmulys mums artimas, tačiau gamtos ramybės reikia ne mažiau. Greta: Grynas oras, miškas, kopos, jūra – ten daug lengviau pajusti dabartį. Rokui tai namai, man – vaikystėje užsimezgęs ryšys su Neringa. Anksčiau rinkdavausi atokesnes vietas, tokias kaip Preila ar Juodkrantė – ten važiuodavau pabūti ramiai, pailsėti, atsikvėpti ir įkvėpti. Tai kraštas, kuriame mes susipažinome, ten užsimezgė mūsų draugystė, ten mes su atvira širdimi ir grįžtame. – Greta, Rokai, kuo judu esate panašūs ir kuo skirtingi? Greta: Abu tiksliai žinome, ko norime iš gyvenimo. Šis savo tikslų žinojimas ir vizijų turėjimas kartais sunkiai suderinimas. Tai panašumas, sukeliantis ir tam tikrų sunkumų. Neretai būna sudėtinga suderinti abiejų pomėgius, norus ir siekius. ( Juokiasi.) Iš kitos pusės, mūsų vertybės ir požiūris, kas gyvenime svarbiausia, sutampa. Mums abiem labai brangi šeima, svarbūs draugai, labai vertiname laiką kartu ir atskirai, skirtingus vienas kito pomėgius. Rokas: Bendras požiūris, kad svarbiausi ne materialūs dalykai, o patirtis, išgyvenimai. Nebūtinai vien geri ‒ taip pat ir sunkūs išgyvenimai! Tuo mes panašūs, bet turime ir skirtumų. Net labai didelių! Greta: Pavyzdžiui, aš esu superatsakinga, pareiginga ir tiksli, tuo tarpu Rokas neretai nukelia dalykus rytojui. Jam kartais reikia daugiau laiko priimti sprendimams.

– Išgyventi akimirką jums padeda ir Nida. Kokią vietą ji užima jūsų gyvenime? Rokas: Užaugau Nidoje. Ten su šeima atsikraustėme, kai buvau penkerių, pradėjau eiti į mokyklą, ten prabėgo mano vaikystė ir paauglystė. Be to, su Greta susipažinome Nidos „Kaštone“. Nidoje leidžiame vasaras, dažnai nuvykstame ir

– Juk tiesa, kad gyvenime viskas vyksta lengviau, kai šalia atsiranda Tas žmogus? Rokas: Pažintis su Greta man nuspalvino gyvenimą – kartu su Messiu jie praturtino mano kasdienybę emociškai, idėjomis, planais, kūryba. Greta: Lengvumas atsiranda, kai turi žmogų, kuris palaiko, pataria, paskatina arba atvirkščiai – nuramina. Dalijamės džiaugsmais ir vargais, bet kartu išliekame savarankiški žmonės. Nėra taip, kad pradėję draugauti pametėme save, savo veiklas, pomėgius. Pasidarė lengviau, nes padedame vienas kitam siekti užsibrėžtų tikslų.

109

110

111

SAULĖ TROBOJE Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Atvykusi į Anykščių rajone pūpsančią senutėlę sodybą, natūralaus bičių vaško žvakių kūrėja, prekės ženklo „Troboje“ sumanytoja Saulė Nikontė pajautė: čia – jos vieta. Netikėtai aplankęs vidinės pilnatvės jausmas ir buvo prieš trejus metus prasidėjusio nuotykio pradžia. Lėta ir prasminga veikla, santarvė su gamta, savimi ir aplinkiniais, lauko darbai, nedidelio bitynėlio priežiūra, natūralaus vaško žvakių liejimas – toks šiandien Saulės, jos vyro, dviejų šunų ir dviejų kačių gyvenimas troboje.

112

113

114

– Saule, gegužės 26 dieną sukako treji metai, kai vyru gyvenate namelyje Anykščių rajone. Papasakok mums, kaip nusprendėte čia atsikelti? Kuo jaunus žmones taip suviliojo ši vieta? Juk tu pati užaugai Kaune! – Svajojome gyventi savo natūraliu ritmu, valgyti tikrą savo užaugintą maistą, skirti daugiau laiko sau, hobiams, naujiems įgūdžiams ir žinioms – namukas su sklypu pasirodė tinkamiausias variantas. Palyginome kainas ir apsistojome ties sodybos idėja – daugiau erdvės, daugiau laisvės, daugiau galimybių ir iššūkių. Skubėti nereikėjo, stogą virš galvos turėjome, tik patys labai spurdėjome greičiau kažkur nutūpti, apsitvarkyti ir dar kokią daržovę pasisėti. Kiekvieną vakarą vyras žiūrinėdavo skelbimus, versdavo puslapį po puslapio, kol kartą pačiame paskutiniame rado senutėlį sodybos skelbimą, kuris iš pažiūros atitiko visus mūsų kriterijus, išskyrus lokaciją. Paskambinome ir sutarėme apžiūrėti. Atvažiavome, išlipome, įkvėpiau ir sakau: „Taip, šita!“ Užplūdo toks keistas ir dar niekada nepatirtas pilnatvės jausmas. „Aš čia viską galiu“, – pagalvojau. Parvažiavome Kaunan ir jau kitą dieną pradėjome tvarkyti dokumentus. Gegužės 26 dieną pasirašėme sutartį, susikrovėme katinus ir išvažiavome... – Tai kaip jūs čia visi gyvenate – tu, vyras, du šunys ir dvi katės?! – Su retomis išimtimis, sakyčiau, gyvename puikiai. Pradžioje buvome mudu su vyru, priglaustas kornvalio reksų mišrūnas katinas ir pagyvenusi kornvalio reksų katė. Įsigiję sodybą po dviejų savaičių iš prieglaudos parsivežėme šešerių metų kurtų mišrūną. O pernai lapkritį iš žmonių perėmėme septynerių metų greihaundą. Šiltuoju metų laiku trobelėn beveik tik pamiegoti lendame, gyvenimas verda kieme. Žiemą viduje šešiems kiek ankštoka, tačiau dar turime kur plėstis. – Darbas iš namų, apsipirkinėjimas kartą per dvi savaites, daug gamtoje leidžiamo laiko – įtariu, tavo kasdienybė karantino metu daug nepasikeitė, tiesa? – Yra tiesos – ne kas tepasikeitė. Kovo mėnesį prasidėjo didieji daržo darbai, tad veiklos buvo apsčiai, abu toliau dirbome. Krūviai netgi padidėjo – lėtą vėsų pavasarį žmonėms namie norėjosi daugiau jaukumo, tad man teko daugiau nei įprasta smagiai padirbėti prie žvakių. 115

116

117

– Kaip prisimeni pirmuosius metus čia, troboje? – Atsikraustėme į baisią, ruberoidu apkaltą, smalkėmis nujuodusią trobelę su varvančiu stogu ir pro grindų plyšius lendančiais driežais. Buvo baimės, buvo ašarų, kad viskas vyksta ne taip greitai ir lengvai, kaip norėtųsi, buvo ir džiaugsmo ašarų (šuo Iksas, pirmosios bulvės, puikiai pavykęs pirmasis kugelis iš pečiaus), barnių buvo, bet daugiausia buvo juoko – juk nesąmonę darom! O daryti nesąmones mums labai patinka, kaip ir mokytis – ar betoną maišyti, ar atnaujinti seną baldą. Tai buvo pirmų kartų kupiniausi metai. – Kaip jūs kuriate šiuos namus? Girdėjau, kad didžioji dalis daiktų juose ‒ panaudoti antrą kartą? – Mums labai pasisekė, kad galėjome savęs su namo renovacija neskubinti, ‒ kiti per trejus metus plyname lauke pasistato ir įsirengia naujus namus, o mes judame labai lėtai. 118

Mums svarbu pajusti savo poreikius, viziją ir nešamą idėją. Prisimenu, vos įžengusi iškart planavau, kaip čia viską reiks keisti, kaip perkelsime virtuvę į kitą namo galą... Džiaugiuosi, kad neskubėjome, – dabar suprantu, kad tai būtų buvusi didžiulė klaida, būtų tekę atsisakyti dabartinių saulėtų rytų su kava miniatiūrinėje virtuvėje. Jų į nieką nekeisčiau. Įsirengti interjerą tapo azartišku kūrybiniu iššūkiu: kaip panaudoti buvusių namo gyventojų palikimą, surasti dovanojamų keraminių plytelių likučių ar sendaikčių turguje sumedžioti plautuvę. Beveik šimtmetį skaičiuojančioje troboje nesinori minimalaus skandinaviško interjero, o ir šiaip esu daiktelių, knygų, paveikslų ir namų tekstilės gerbėja. Sunkiausia visą tą eklektiką suvaldyti, čia į pagalbą telkiuosi neišsemiamus pinteresto klodus, Mary Randolph Carter knygą „Never Stop to Think...Do I Have Place for This?“ ir lietuvės Sigitos Petruninos knygelę „Gyvenk kaip patinka“.

Sėdėjau ir skaičiavau: šiems namams esame įsigiję tris naujus šviestuvus, kiemo apšvietimą, indukcinę kaitlentę ir kompostuojamą WC. Dalis elektrinių įrankių, statybinių medžiagų pirkti nauji, bet pirmiausia visada ieškau, ar galiu panaudoti jau esamas medžiagas, pasidairau dovanojamų ar nuomojamų, parduodamų naudotų įrankių... Jei paieškos nesėkmingos, tik tada perkame naujus. Spintelės virtuvės plautuvei ieškojau beveik pusantrų metų ‒ skelbimuose, turguose, feisbuko grupėse... O praėjusį sekmadienį ją radome pakelės krūmuose, važiuodami apžiūrėti vietinės gamtos įžymybės. Pašveisiu, padažysiu, pakeisim stalviršį ir bus geriau, nei svajojau! – Kaip kaime pasikeičia gyvenimo kokybė? Ar čia lieka rutinos? – Grynas oras, šviežios uogos, vaisiai, daugiau judėjimo... Planavimas, reti apsipirkimai, mažiau lėkimo, daugiau laiko maloniai ar prasmingai veiklai – man tai svarbu.

Sodyboje dar neteko patirti, kad dienos taptų nuspėjamos ir vienodos. Visgi dienotvarkė mano gyvenime labai svarbi: keliuosi, valgau, ilsiuosi tuo pačiu metu, tik darbai tarpuose priklauso nuo sezono. Kitaip man sunku išlaikyti tolygų darbingumą, pradedu atsilikti nuo ūkio kalendoriaus, o čia retai kuriuos darbus galima atidėti. Nespėdama pradedu stresuoti, nepailsiu, persitempiu, darbus atlieku skubomis ir nekokybiškai. Man daug geriau dirbti tuo pačiu tempu ir darbu mėgautis. – Santarvė su supančia aplinka, lėtas gyvenimas, dėmesys mažiausioms smulkmenoms – tai tau svarbiausia? – Santarvė su pačia savimi ir pažinimas – savęs, artimo žmogaus, aplinkos. Man labai svarbu laisvė: laisvė rinktis, kaip ir su kuo gyventi, kaip dekoruoti namus, kiek juos šildyti, laisvė maudytis kieme, atsistoti ir išeiti valandai pažiūrėti, ar vilkdalgiai pražydo, laisvė gyventi be skolų ir paskolų. 119

120

121

122

123

124

– Skaičiau, kad esi nedidukės bendruomenės „Noriu gyventi kaime“ dalis. Kokia tai bendruomenė, kokie klausimai jai rūpi? – „Noriu gyventi kaime“ – tai jauna virtuali bendruomenė, skirta visiems iš miesto pabėgusiems, kitokį gyvenimo būdą propaguojantiems šviežiai iškeptiems kaimo gyventojams ir svajojantiems apie ateitį kaime. Kadangi patys esame iš Lietuvos ir užsienio miestų išsikraustę žmonės, jaučiame poreikį burtis į bendraminčių bendruomenę, kurioje galėtume ne tik mokytis vieni iš kitų, bet ir diskutuoti aktualiomis temomis: renkantis ar renovuojant sodybą, tvarkant aplinką, daržininkaujant. Planuojant bet kokią veiklą kyla šimtai klausimų, neretai ap-

lanko nepasitikėjimas ir abejonės. Norėjosi būti bendruomenės, kuri pataria, dalijasi žiniomis, sujungia įvairius gyvenimo būdus, vieni kitus moko ir palaiko, dalimi. – Miškai, laukai, pelkynai – ko jie tave moko? Kaip atrodo tavoji gamtos terapija? – Pradžioje tiesiog vaikščiodavau, viskas buvo įdomu, degiau noru pažinti kieme augančius augalus, perinčius paukščius, grybus. Nuostabu, kad gamtoje nieko nėra nenaudingo, viskas susiję, papildo, prisitaiko ir suka amžiną ratą. Dabar išsirinkau savo mėgstamas vietas, stebiu, kaip kinta šviesa skirtingu paros ir metų laiku, kaip tame pačiame lopinėlyje laukinis žiedas keičia žiedą, kaip

žiemą būna tylu, o pavasaris net vibruoja paukščių balsais... O tu – toks mažytis stebėtojas. Tai įžemina, pripildo ir įkvepia noru dalytis. – Pagrindinis tavo užsiėmimas – natūralaus bičių vaško žvakių liejimas. Kaip į tavo gyvenimą atėjo šis amatas? – Žvakes lieti labai natūraliai pastūmėjo mano susižavėjimas bitėmis, su seneliu bityne praleistos vasaros. Pradėjau nuo sojų vaško žvakių antro panaudojimo stiklinėse ‒ dar prieš septynerius metus. Tuo metu gyvendama Jungtinėje Karalystėje labai žavėjausi „zero waste“ idėjomis ir išgyvenau „upcycle“ etapą. Bėgant laikui tada sukurtas mini prekės ženklas „Troboje“ išsigrynino iki tvaraus, žemiško, natūralaus, senovinio amato.

125

126

127

– Kur slypi natūralaus vaško žvakių magija? – Galima prisiskaityti visokiausių įdomybių, kaip natūralaus bičių vaško žvakės valo orą, dezinfekuoja, harmonizuoja, atpalaiduoja, kitaip nei parafininės neteršia oro, neišskiria į aplinką nuodingų, vėžį sukeliančių medžiagų, smalkių. Jos nerūksta, dega ilgiau nei kitos žvakės, yra netoksiškos, neteršia aplinkos, nesukelia alergijos ir jas gali naudoti visi, kurie yra jautrūs chemikalams, kvapams ar turi alergijų. Vaškas, panaudotas korių gamybai, įgauna gelsvą spalvą, nes jame įmaišyta pikio ir žiedadulkių. Dar vienas šių žvakių privalumas – degdamos jos išskiria labai švelnų medaus ir propolio kvapą. Man svarbu, kad bičių vaško žvakės yra tvarus produktas, gaminamas iš vietinio, atsinaujinančio šaltinio. Dalį pavyksta surinkti savo bitynėlyje, likusi dalis surinkta iš vietinių bitininkų. – O kaip atrodo pats žvakių liejimas? – Liejimu užsiimu mažai, turiu vos kelias formas. Daugiausia laiko užima korių rūšiavimas, lydymas ir vaško filtravimas. Mano žvakių gamybos procesas yra visiškai elementarus, senoviškas: medvilninis ar lininis dagtis mirkomas į karštą vašką, kol pasiekiamas pageidaujamas žvakės storis. Tarp įmerkimų žvakė turi atvėsti. Galiausiai lygiai nupjaunu galus, suvienodinu ilgius ir supakuoju. Žvakių nesandėliuoju, gaminu šviežiai kiekvienam užsakymui, kaskart mirkydama

128

žvakes nusiteikiu, galvoju apie gavėją, stengiuosi išlaikyti ramybę ir susikaupimą, mintyse kartoju linkėjimus. – Bitininkystė – kuo ji tau artima? – Bitės baltų kultūroje nuo seno užima ypatingą vietą ir įkūnija gražiausius žmonių ir pasaulio santykius – bičiulystę, meilę, harmoniją su gamta. Nė neįsivaizduoju sodybos be baltos obels ir bičių... Svajojau apie kelias šeimas savo kieme, tad ir namų ieškojome kiek nuošalesnių, toliau nuo tankiai apgyvendintų teritorijų, fermų, pagrindinių kelių, purškiamų laukų. – O kaip atrodo Saulės vasara troboje? Kuo šis laikas tau patinka? – Tiesą pasakius, vasara iš visų metų laikų man patinka mažiausiai – ar mieste, ar troboje! Sunkiai pakeliu karščius, tad tenka dar anksčiau nei įprasta lipti iš lovos ir nusidirbti darbus kieme, pavedžioti šunis, o įdienojus – tūnoti viduje. Po pirmos vasaros į dienotvarkę įsipaišė pietų miegas. Nuostabus dalykas, rekomenduoju! Juokauju, kad vasarą ir kojinių daugiau numezgu, ir knygų paskaitau. Mano amato pikas ‒ ruduo ir žiema. Smagu, kai du iš trijų dienos patiekalų susikuri iš sãvo daržo, nuo vidurio vasaros prasideda šiokie tokie grybai, o grybauti tai aš labai mėgstu! Patinka, kad po vasaros ateina ruduo su savo daržo gėrybėmis, lapų žara ir rūkais.

129

VIZUALIEJI SCENARIJAI

PASIMATYMAS GAMTOJE Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: „Saulės pieva“, „Index Photography“, „Two Sides Photography“

Iškyla ant itališką kraštovaizdį menančios kalvos su vaizdu į Nemuno vingius, kokosais kvepiantys pusryčiai močiutės namus primenančioje sodyboje ar stilingas draugių susibūrimas palei čiurlenantį upelį... Keramikė, keramikos studijos „DiDeco“ įkūrėja Diana Anužė mus kviečia į pasimatymą gamtoje, pasakoja apie kūrybingą laiką joje ir dalijasi tobulos iškylos paslaptimis. Juk vasara tokia trumpa – atsiduokite jai ir išjauskite kiekvieną jos akimirką!

130

131

132

– Diana, kuo jums kvepia vasara? – Vasara man kvepia bijūnais – ne tais iš gėlių parduotuvės, o tais, kurie augdavo pas močiutę po langais, o jų kvapas iš tolo svaigindavo. Ir žemuogėmis – tomis iš miško, mažutėlėmis it žirniukai, suvertomis ant ilgos laibos smilgos. Neatsiejami nuo vasaros dar ir nupjautos žolės bei džiūstančio šieno kvapai. – O kokie vasariški prisiminimai jus labiausiai sušildo? – Dabar mane vis labiau ir dažniau šildo vaikystės ir paauglystės prisiminimai. Kone visas vasaras leisdavau pas močiutę. Gamtos ten netrūko, dažnai per pievas ir miškelį eidavome prie upelio. Rinkdavome vaistažoles ir arbatžoles, vakarus sušildydavo kmynų ar jonažolių arbata... – Pastaruoju metu gamta tapo neatsiejama daugelio iš mūsų kasdienybės palydove. Papasakokite, kaip mėgstate joje leisti laiką? Ko gamta jus moko? – Mudu abu su vyru – gamtos mylėtojai. Todėl ir kurdami namus ieškojome vietos kuo arčiau gamtos, nuoša-

liau miesto šurmulio. Mes, galima sakyti, kasdien esame gamtoje, tereikia išeiti pro duris. Jau seniai supratome, kad laikas joje kuo puikiausiai išgydo prastą nuotaiką ar įtampą darbuose: užtenka pasiimti į kompaniją keturkojį ir apeiti net ir nedidelį ratuką miške, taip atslūgsta visi rūpesčiai. Per karantiną net su naujais žmonėmis susipažinome būtent miško takeliuose, kuriuose anksčiau nieko nesutikdavome. Iš gamtos aš pasisemiu ramybės ir harmonijos. – Vasara – tikrų tikriausias iškylų metas. Juk laikas gamtoje gali būti ir labai kūrybiškas, tiesa? Be ko neapsieina tobula iškyla? – Tikrai taip! Man norisi išnaudoti kiekvieną vasaros dieną, ypač kai mūsų kraštuose ji tokia trumpa ir greitai prabėganti! Galėčiau sakyti, kad tobulai iškylai gamtoje reikia geros kompanijos, bet esu tikra, kad daliai žmonių ne mažiau smagu iškylauti ir vienumoje. Galbūt reikia gero oro? Bet juk sakoma, kad blogo oro nebūna! Manau, kad kiekvienas į šį klausimą galėtų atsakyti vis kitaip.

133

– Papasakokite mums apie tris pastaruosius piknikus, kuriuose dalyvavote! – Karantinas pakoregavo mūsų kelionių planus – su šaunia moteriška kompanija turėjome vykti į Italiją prie Komo ežero ir ten mėgautis šalies gamta ir šiluma, dekoruoti stalus, ragauti maistą, uosti kvapus ir bendrauti, taip pat buvo suplanuotas piknikas kalnuose su vaizdu į ežerą. Bet užuot liūdėjusi dėl neįvykusios iškylos, tokią surengiau čia, Lietuvoje. Bandžiau sugalvoti aplinkinių vietų su panoraminiu vaizdu į vandens telkinį. Taip ir gimė iškyla ant Netonių kalvos su vaizdu į Nemuną. Antrąjį pikniką visai šalia upės suorganizavo mano draugė Kristina, norėjome būti kuo arčiau gamtos, girdėti čiurlenantį vandenį, stebėti jo tėkmę. Taip apdovanojome save dėl neįvykusios kelionės į Italiją. Be to, kartu ir pamatėme, ką galėsime patobulinti ten galiausiai nukeliavusios. Trečiasis piknikas vyko nuostabioje sodyboje „Pagulbis“, kuri man labai primena močiutės namus, žydinčiuose soduose ir gal kiek neįprastu laiku, nes iškylavome 134

ryte – bet juk nėra griežtai nustatytų pikniko valandų! Pagrindinis šios iškylos akcentas buvo nuostabaus skonio naminiai kokosų ledai. – Tai kaipgi pačiam susikurti iškylą gamtoje? Kaip padaryti, kad ji būtų dar ir estetiška? Kokių reikia rekvizitų? – Kaip aš mėgstu sakyti, viskas priklauso nuo išprotėjimo lygio! ( Juokiasi.) Mano draugai jau seniai žino, kad mano piknikuose niekada nebus jokių vienkartinių indų, įrankių ar taurių. Man tikrai nesunku į pintinę įsimesti indų iš namų, tad į kiekvieną pasibuvimą gamtoje vežuosi stiklinių taurių, metalinių įrankių ir keramikinių lėkščių. Žinoma, gal kas sakys, kad paprasčiau naudoti vienkartinius indus ir juos po pasibuvimo išmesti, tačiau man net vandenį skaniau gerti iš stiklinės taurės, pyrago gabalėlis gardesnis iš keramikinės lėkštutės. O ir gamtai įprastiniai mūsų indai draugiškesni. Žinoma, niekada neapsieisime be užkloto, bet taip pat mėgstu pasiimti ir lininę staltiesę – taip pavyksta sukurti dar šventiškesnę nuotaiką. Kitas lygis pasiekiamas, kai į pikniką vežiesi stalą! ( Juokiasi.)

135

136

137

138

139

– O koks iškyloms tinkamiausias maistas? – Viskas priklauso nuo to, ar toli reiks vykti, nuo oro sąlygų. Jei važiuosite ilgai, o lauke labai karšta – tikrai nerekomenduoju vežtis desertų su tirpstančiais kremais ar kitų greitai gendančių ir transportavimui netinkamų patiekalų. Pastariesiems piknikams tiesiog užsisakėme įvairių vieno kąsnio užkandžių, kišo, kombučos. Nereikia sukti galvos dėl gaminimo, viskas skanu, greita ir patogu. Taip pat galite užsisakyti maisto savo mėgstamoje kavinėje ir jį patiekti gamtoje. Neabejoju – skonis bus dar geresnis! Iškyloms gamtoje puikiai tinka vaisiai, uogos, daržovių juostelės su įvairiomis užtepėlėmis, šviežiai kepta duona. Svarbiausia, kad pasiruošimas netaptų itin ilgas, sudėtingas ar nemalonus. Žinoma, kuo dažniau jas rengsite, tuo lengviau ir greičiau įprasite pasiruošti!

140

– O kaip pasirinkti iškylos vietą? – Užsienyje, ypač didmiesčiuose, vos pašvietus saulei visi traukia ant žolės lopinėlio ar įsitaiso po medžiu. Mūsų šalyje gal dar kiek neįprasta parkuose ar kitose gražiose vietose pasitiesti pledą ir leisti laiką su šeima ar draugais, bet Lietuvoje tikrai labai daug gražių vietų piknikams – juk tiek upių, ežerų, miškų, kurių pakrantės ar takai puikiai tinkami atsipūsti ir pasidaryti nors ir nedidelę iškylą. Jei labai karšta, pikniką darykite miškelyje ar prie jūros, o jei vėjuota – ieškokite saulės ir užuovėjos. Mėgstantieji vandenį pikniką gali pasidaryti tiesiog ant lieptelio. – Ar šalia pokalbių ir laiko drauge piknikų metu organizuojate kokias nors veiklas?

– Piknikaujant su draugais, ypač jei jie seniai matyti, veikloms laiko nelieka, norisi viską aptarti, išsišnekėti, pasidalinti įspūdžiais. Bet iškylaudami su vaikais būtinai pasiruoškite bent keletą veiklų – tam puikiai tinka kamuolys, raketės ar kortų žaidimai.

giamės palikti visas technologijas namie, kad pakeitę aplinką galėtume pabūti kuo arčiau gamtos ir vieni kitų. Be to, mums gyvybiškai svarbus vitaminas D, o jo gauname būdami gamtoje. Tad traukite pintines iš sandėliukų ir keliaukit į gamtą. Pažadu – patiks!

– Tai kas gi iškyloje svarbiausia? Vieta, kompanija, maistas? – Manau, kad svarbiausia yra gera nuotaika ir noras gerai praleisti laiką. Jei būsi susierzinęs, neramus, tai kompanija nedžiugins, maistas bus neskanus, o ir gražiausia vieta nepatiks.

– Diana, jei nebūtų jokių suvaržymų, kaip įsivaizduojate tobulą iškylą? – Norisi išbandyti vis naujas vietas. Šiuo metu labiausiai norėčiau pikniko sename samanotame pušyne arba Nidos kopose su vaizdu į jūrą. Su stalu ir kėdėmis, linine staltiese, stiklinėmis taurėmis, lėkštėmis ir žvakidėmis, skaniu maistu ir, svarbiausia, gera kompanija.

– Visgi svarbiausias iškylos tikslas – bendravimas, tarpusavio santykių puoselėjimas, laikas drauge?.. – Tikrai taip. Iškylaudami su šeima sąmoningai sten-

141

„Kur aš, ten ir teatras. Kur aš – ten ir gamta.“ Tekstas: Rimantė Kulvinskytė Nuotraukos: Tomas Juškaitis, „Labanore“ archyvas

„Čia naktį, kai nėra žvaigždžių, tamsu taip, kad nematyti nė priešais nosį ištiestos rankos. Bet mintys čia šviesios. O kaip kitaip? Juk gyvenu šventame miške! Šalia čirpimo, čiulbėjimo, šnarėjimo, įvairiausių kvapų ir visų žalių atspalvių. Kárštos vasaros, šaltos žiemos, vėtros, pūgos, liūtys ar sausros – miškas gyvena, miršta ir vėl gimsta iš naujo. Tame yra tiek nenusakomos galios ir įkvėpimo, kad kartais atima žadą“, – šypsosi Arūnas Grinius, kurio darbai iš medžio ir kaulo sugulę po prekės ženklu „Labanore“.

142

143

„Kai mano vaikai vyko į kelionę, pagaminau jiems amuletus iš Labanoro miškuose rastų žvėrių ragų, ilčių ir kaulų. Elnio rago – sūnui, kad per visas kliūtis peršoktų drąsiai ir iškelta galva. Šerno – marčiai, nes šie iš prigimties drovūs gyvūnai savo jauniklius moka saugoti ir ginti kaip niekas kitas. Anūkei – kiškio. Tai atkaklumo ir užsispyrimo simbolis. Ne veltui senovės baltai kiškius garbino – sumedžioti jų galėjo tik valingiausi vyrai. Vaikams patiko. Sako, veikia, davai, daryk! Tai ir darau.“ Nežinia, kas spalvingesnis – Arūnas ar jo gyvenimas. Sakytum, kaip povo plunksna, tačiau jis pats svajoja kada nors auginti kranklį. Bet apie paukščius ir gyvenimo vienkiemyje malonumus – po trumpos įžangos. Arūnas gimė ir augo Pajuodenės kaime, tarp dviejų ežerų Aiseto ir Juodenio, vos keli kilometrai nuo Saldutiškio – mažo miestelio, kurį prarieda prie ežerų lekiantys poilsiautojai. „Pritrūko vieno mėnesio ir į vietos mokyklą nepaėmė. Į pirmą klasę žygiavau jau Švenčionėliuose, septynerių. Pajuodenėje liko tik mano vasaros atostogos ir kitos šventės. O 1987-aisiais, baigęs mokyklą, iškart buvau paimtas į armiją ir su ežerais atsisveikinau ilgam. Vos tik grįžęs Vilniun vedžiau. Vaikai. Darbai. Pirmas vaikas gimė man būnant dvidešimt dvejų. Žmona tuomet buvo devyniolikos. Ir ko aš tik nedirbau! Tuo pat metu – ir sukarintoje priešgaisrinėje tarnyboje, ir vestuvių organizavime. Buvau gaisrininkas-vestuvių planuotojas. Paskui perėjau į prekybą, buvau pardavimų vadovas. Nuo „Ogmios“ iki „Akropolio“, nuo „CocaColos“ iki „Ragučio“ alaus. Galiausiai nusibodo visos prekybos ir nuo 2002-ųjų pradėjau dirbti Nacionaliniame dramos teatre dalinininku-butaforu.“ Kai Arūnas kalba, rodosi, kad užsuktas gyvenimo mieste ritmas, reikalai ir pinigai būtų tartum kuriam laikui ištrynę jo miškų dalį – nuo 1987 iki 2004 metų į gimtąjį kaimą jis nebuvo nė kojos įkėlęs. Prisipažįsta, kad ką ir kiek kadais turėjo, suprato tik kurį laiką padirbėjęs teatre, kur kolega Vaidas, teatro bendruomenei geriau pažįstamas Indėno pravarde, jam priminė apie buvimo gamtoje magiją. „Tik tuomet pradėjau vėl važinėti kaiman. Pamažu kurtis, tvarkytis. Vilnių palikau 2013-ųjų gegužės 13 dieną. Apie išėjimo iš teatro datą žinojau trejus metus. Žinojau ir laukiau jos. Pirmos dienos sodyboje buvo 144

„BIJOJAU TAMSOS. BET PO PUSMEČIO PRIPRATAU. BIJOJAU KEISTŲ GARSŲ. O DABAR, IŠGIRDĘS NAUJĄ GARSĄ, ANALIZUOJU, KAS TAI GALI BŪTI IR IŠ KUR JIS SKLINDA.“

keistos. Ypač atėjus rudeniui, kai lieki tik su šunimis, vienas miške. Turi viską pasidaryti pats. Turi ir laiko viską apmąstyti. Viską matyti ir jausti. Bijojau tamsos. Bet po pusmečio pripratau. Bijojau keistų garsų. O dabar, išgirdęs naują garsą, analizuoju, kas tai gali būti ir iš kur jis sklinda. Gyvendamas čia turi prisitaikyti prie gamtos ritmo. Kitaip nieko nebus. Dirbi darbus pagal orą. Jei lyja, krutu dirbtuvėje, per pasivaikščiojimus su šunimis miške rastus žvėrių kaulus apdirbinėju, padėklus gaminu. Jei šviečia saulė, laukia darbai lauke. Jei vėjuota, miškan neini, bo gausi šaką galvon. Čia niekas ekologija neužsiima dėl mados, darai tai, nes reikia komposto, o surūšiuotas plastikas tiesiog neužima vietos šiukšliadėžėje. Visa kita keliauja vištoms. Žiūrėk, ir neliko šiukšlių“, – lengvai tarsi per pušų viršūnes slystantis vėjas pasakoja Arūnas. „Nuo vaikystės ištisai buvau gamtoje, traukė biologijos mokslai. Labiausiai – paukščiai. Kasdien pabėgdavau iš namų Švenčionėliuose ir eidavau prie Žeimenos stebėti paukščių, laukdavau penktadienio, kai važiuosiu į Pajuodenę. Žinodavau, kad bus daug darbų, bet ir laisvo laiko turėsiu – tuomet galėsiu eiti stebėti paukščių. Už geležinkelio stirna stirniukus atsivesdavo, o pavasariop raiste prie ežero tetervinai keldavo vestuves. Tiesą pasakius, niekada negalvojau, kad va, koks grožis, gamta, ekologija. Tiesiog buvau gamtos dalis ir gyvenau su ja. Nuo to kaifavau ir kaifuoju. Dirbdamas teatre aš sakiau: kur aš, ten ir teatras. Jis manyje. Taip ir su gamta. Kur aš, ten ir ji.“

145

146

147

148

149

„Kaime su pusbroliais dirbdavom daug. Pagrindinis darbas – rytais pjauti pievas, perpiet išvartyti, vakare – suversti į kupetas arba vežiman ir į kluoną. Sukraut ir sutrypt. Tada vėl ant šieno pasiklot patalus, nes ten miegodavom. Tarpuose pasirinkdavom uogų į puoduką. Pagrinde – žemuogės ir mėlynės. Pieno yra. Batono jauniausias dviračiu iki Saldutiškio numina ir žaibu atgal. Kol laukiam batono, kad laiko negaištume, einam į upytę statyt venterį – tai toks kapišonas su dviem sparnais. Vakare bus iškratytas ir turėsim aukšlių džiovinimui. Džiovindavom žuvis krosnyje – ir pagraužt skanu po šienavimo, ir sriubos išeina. Šienavau jau ketverių su puse. Dar pora metų jaunesnė pusseserė ir pusbroliai – vienas šešerių, kitas aštuonerių. Visa šita gauja bobutei priruošdavo šieno dviem karvėm. Šešiolika vežimų. Traktoriumi pjauti buvo negalima – pievos užliejamos, neįvažiuos.“ Vaikai, kaip pasakoja Arūnas, dar medžiodavo kiškius iš virvutės pasidarytomis kilpomis, bet jam šis užsiėmimas buvo nelabai prie širdies – palikdavo vyresniems pusbroliams. Užtat dar vaikystėje labai didžiavosi iš senelio gautu šautuvu. „Daugiau tai pavadinimas ir geležies gabalas. Eidavau pavakary saugot bulvių nuo šernų. Aišku, miegas paimdavo savo ir greit kiūtindavau namo miegot. Bet gamtos prisižiūrėdavau! Ir iš gamtos studijų labiausiai mėgau lauko praktikas, didžiausia kančia būdavo sėdėt su knyga Vilniuje.“ „Su laukiniais gyvūnais ekstremaliai susitikau du kartus. Dvylikos metų, kai su savo šautuvėliu eidamas mišku susivokiau, kad esu dideliame būryje šerniukų ir einu su jais, ir kad motina jau pajautė ir puls. Tai per kelias sekundes įlipau į medį ir gal pusvalandį žiūrėjau, kaip šernė atlėkusi daužo pušies kamieną. O antrąkart, kai važiuodami su tėvu rogėmis sutikome vilkus. Buvo žiema, vilkai pradėjo mus supti. Tėvas paragino kumelę, Aliska mus išgelbėjo ir pati paspruko. Iš baimės dantys dar ilgai kaleno.“

150

151

152

153

154

Ornitologiją studijavusiam Arūnui, kaip pats juokiasi, labiausiai kraujas užverda, kai žmonės nežino elementarių dalykų, kad ir gyvendami gamtoje visiškai neskiria paukščių. „Kranklys nuskrido, o sako: žiūrėk, varna skrenda. Po to nustemba, kai pasakau, kad juodosios varnos arealas prasideda tik nuo Uralo kalnų, Sibiro link. Lietuvoje gyvena tik pilkoji varna. Dar blogiau su žalčiais, gluodenu ir angimi. Vienintelė nuodinga – angis. Kam pagaliu daužyti gluodeną, kuris su gyvatėmis nieko bendro neturi. Tik nauda iš jo. Eini gamton – susipažink. „Google“ juk yra, nuotraukos. Alaus tai pasiimti neužmirštame. Paklausk, kas yra Jagelavičiūtė, papasakos viską, papolitikuos, o žvirblio nuo zylės neskiria. Klausiu: ką lesini? Sako: kū aš žinau. Kaimynka lasyklų pasdarė, lesina, ir aš taip darau. Neiškentęs vienam kaimynui padovanojau knygą Lietuvos paukščiams pažinti. Viskas. Dabar kaip su žmogum galiu šia tema pasikalbėti. Pažįsta paukščius ir kitus pamoko. Inkilus padaro ir kaimynams įkelia. Nuostabu. Ir taip jau atverčiau keletą artimiausių kaimynų. Nepasiilgstu miesto. Čia, girioje, gyvenimas daug paprastesnis. Su kaimynais turi sutarti, pažinoti juos. Pusė reikalų – mainų formos. Jei pasiūlyčiau pinigą, galėčiau į nosį gauti. Aš tau padėjau, tu man padėsi.“ Nors ir gyvena vienkiemyje, Arūnas juokiasi, kad nutikimų čia ir Labanoro apylinkėse tiek, kad dienomis galima pasakoti. Štai anądien kaimynas su žmona, abu jau amžiuje, išėjo alksnio kirsti – mėsą reikėjo rūkyti. „Pasiėmė kirvuką ir abu susikabinę už rankų iškeliavo. Išsirinko padžiūvusį. Kaimynas pradėjo kirsti, viršūnė lūžo, kaimynkai galvon. Verkia. Skauda, bet tempia namo. Kaimynka alksnį, diedas neša kirvuką ir laisva ranka ją glosto. Grįžo. Pasodino ant laiptų. Tu, meile, pailsėk. Kur tau! Ji nuėjo paravėt. Kyšt ranką į ežią – ten vapsvų lizdas. Sugėlė. Rėkdama atbėgo prie laiptų. Kaimynas ją sutvarstė. Mostelėm ištrynė. Sėdi. Tik bach, kito kaimyno Kaukazo avigalvis nuo grandinės nutrūkęs atlekia. Ji, vargšė, į tą šunį pažiūrėjo, pasakė: šiandienai man jau gana, ir ropom namo nulėkė.“ 155

156

157

158

Gyvenant kaime Arūnui teko prisiminti senelių mokymą: viską daryk iš tyko, naraviai – neskubėk, pasverk. Taip neskubėdamas ir tvartelius-vištides, ir voljerus šunimis, ir lieptus į ežerą pasistatė, ir didelį ūkį su paukščiais ir ožkom užsiveisė. Tik bėda – didžiajai daliai jų vardus davė, o jei vardą davė, vadinasi, pjauti neišeis, mat tuomet tai jau šeimos dalis. Negražu šeimą pjauti. „Džiaugiuosi, kad dėl mano darbų joks žvėris nemiršta, kad gaminu iš girioje rastų kaulų ir ragų, tad savotiškai papuošaluose galiu pratęsti jų gyvenimą. Nesu religingas, labiau tikiu į gamtą. Sakyčiau, esu pagonis druidas, tik be vaidilučių, – kikena. – Prieš kažką svarbaus darydamas, paprašau ežero ir miško dvasių pagalbos, tikiu ženklais. Kad ir, tarkim, kai paukščiai ne iš šio, ne iš to į langus atsitrenkia. O Labanoro girios dvasios yra pats miškas. Atsikelk ketvirtą ryto ir jas tikrai sutiksi rūke. Rudenį jos skraido su voratinkliais. Taip mano močiutė sakė. Esu dėkingas likimui, kad vaikystėje paragavau gamtos pažinimo skonio. Dėkingas, kad pasiryžau

išvažiuoti iš Vilniaus. Labiausiai esu dėkingas žmonai, kuri palaiko ir supranta visus mano sumąstymus. Dar vaikams. Kad ne trukdo, o padeda. Ir anūkei, kad yra faina. Esu dėkingas, kad kasdien gaunu priminimą apie gyvenimo trapumą. Už nuostabą ir siaubą, kai pavasarį vos vos virš galvos praskrenda pora kilniųjų erelių. Nešasi naguose mano antį Gretutę. Buvo du našlaičiai ančiukai, pavadinau juos Joniuku ir Gretute. Gaila buvo labai, bet taip įspūdingai tas vaizdas atrodė! Fantastiškai. Po pietų jau nebe taip gaila buvo, nes vis prisimindavau tą neįtikėtiną, užburiantį jos ir erelių vaizdą. Ar štai kad ir vakar. Virš namo praskrido 16 gulbių giesmininkių. Klykaudamos ir švilpdamos sparnais jos skrido trikampiu, kaip pavasarį. Bet juk birželio pradžia! Jau vaikus turi. Bet ir kur, kaip... atsisėdi ir susimąstai. Gal tai ženklas? Kuo ne miško dvasios? Ir, galiu nuraminti, Juodenio dugne pabaisų nėra. Ten gyvena Zosia. Diiiiiiidžiulė ir sena lydeka, kurią vietiniai yra matę. Mačiau ir aš. Įspūdinga. O vardą, žinoma, aš jai daviau.“

159

160

161

SALDUS VASAROS NATIURMORTAS Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė | Nuotraukos: Asmeninis archyvas Portretas: Edita Meškonienė

Neretai kalbama apie neigiamą socialinių tinklų poveikį, tačiau kartais ten gali atrasti ir pačių puikiausių dalykų. Prieš trejus metus fotografės, stilistės Rasos Arlauskienės akis užkliuvo už nuotraukų, kuriose kompozicijos fiksuojamos iš viršaus. Tokios fotografijos tapo ne tik jos pomėgiu, bet ir mylimu darbu – šiandien ji kuria skanų turinį produktų ir maisto fotografijos srityse.

162

– Rasa, kaip ir kada atradote, jog turite jautrią gražiems dalykams akį? – Viskas prasidėjo nuo instagramo. (Šypsosi.) Prieš trejus metus pradėjusi naudotis šia platforma atradau „flatlays“ – nuotraukas, kuriose kompozicijos fotografuojamos iš viršaus. Pradėjau pati dėlioti ir fotografuoti natiurmortus iš daiktų, augalų, maisto – ši veikla taip man patiko, jog ilgainiui pavirto į tam tikrą meditaciją. Metas, kai rinkdavau medžiagą nuotraukai, komponuodavau ją kadre, tapo mano laiku sau, rodės, jog tuo metu kažkur išskrisdavau. Vėliau pradėjau gilintis į kompoziciją, fotografiją, mane ėmė atrasti klientai – taip ir pradėjau fotografuoti natiurmortus.

krentančia šviesa, ypač tuo metų laiku, kai turime mažai saulės, kartais norisi išsaugoti pražydusį žiedą. O kartais turiu būtinai pasidalyti ką tik iškepto pyrago nuotrauka. (Šypsosi.) Galvoju, jei kada kurčiau tinklaraštį, jis būtų apie maistą ir tik apie lengvai paruošiamus saldumynus.

– Sakykite, o ar turite praktinių patarimų, kaip išmokti kadro kompozicijos subtilybių? O galbūt tai reikia pajausti? – Visko įmanoma išmokti, esu tikra, kad kūrybiškumas taip pat yra išlavinamas, o įkvėpimas ateina dirbant. Aš kompozicijos mokiausi ir iki šiol mokausi žiūrėdama ir analizuodama kitų fotografų darbus, dailės kūrinius internete, parodose. Jei kokia nors nuotrauka patraukia akį, klausiu savęs, kas būtent mane sudomino: spalvų derinys, nuotraukos kampas, šviesa? Bendra taisyklė, kuria vadovaujuosi – mažiau yra daugiau.

– Kaip apibūdintumėte savo fotografijas? – Mėgstu stilizuoti pasitelkusi gamtines medžiagas, galbūt dėl to ir mano klientų produktai įkvėpti gamtos – iš natūralių medžiagų, dekoruoti gamtiniais motyvais ar tiesiog valgomi. Kitaip tariant, vieni kitus surandame dėl tų pačių vertybių. – Jūsų fotografijose juntami lėto gyvenimo ženklai. Ar jie atspindi ir jūsų gyvenimo būdą? – Gyvenant užmiestyje turbūt natūraliai užgimsta artimesnis ryšys su gamta, pradedi jautriau jausti sezonų pasikeitimus, daugiau pastebėti. O gamtoje nėra skubėjimo, viskas vyksta tokiu tempu, kokiu ir turi vykti. Džiaugiuosi kiekviena nauja diena, dovanojančia tai naują žiedą gėlyne, tai paslaptingą rūką ar susitikimą su ežiuku išėjus vakare pasivaikščioti. – Kokie patiekalai ar produktai jums patys fotogeniškiausi? – Laisvalaikiu fotografuoju tai, kas patraukia dėmesį tuo momentu, kartais susidomiu gražiai pro langą

164

– Kaip pasirinkote būtent produktų, maisto fotografiją, o ne, tarkime, portretus? – Turbūt nieko naujo nepasakysiu, bet laimingas yra tas, kuris atranda ir dirba jo charakterį atitinkantį darbą. Kadangi priskiriu save daugiau intravertų tipui, man smagu dirbti vienai, ramiai, savo tempu, medituoti kuriant kompozicijas iš gražių daiktų. – Kaip apibūdintumėte savo fotografijas? – Mėgstu stilizuoti pasitelkusi gamtines medžiagas, galbūt dėl to ir mano klientų produktai įkvėpti gamtos – iš natūralių medžiagų, dekoruoti gamtiniais motyvais ar tiesiog valgomi. Kitaip tariant, vieni kitus surandame dėl tų pačių vertybių.

165

166

167

– Jūsų fotografijose juntami lėto gyvenimo ženklai. Ar jie atspindi ir jūsų gyvenimo būdą? – Gyvenant užmiestyje turbūt natūraliai užgimsta artimesnis ryšys su gamta, pradedi jautriau jausti sezonų pasikeitimus, daugiau pastebėti. O gamtoje nėra skubėjimo, viskas vyksta tokiu tempu, kokiu ir turi vykti. Džiaugiuosi kiekviena nauja diena, dovanojančia tai naują žiedą gėlyne, tai paslaptingą rūką ar susitikimą su ežiuku išėjus vakare pasivaikščioti. – Kokie patiekalai ar produktai jums patys fotogeniškiausi? – Laisvalaikiu fotografuoju tai, kas patraukia dėmesį tuo momentu, kartais susidomiu gražiai pro langą krentančia šviesa, ypač tuo metų laiku, kai turime mažai saulės, kartais norisi išsaugoti pražydusį žiedą. O kartais turiu būtinai pasidalyti ką tik iškepto pyrago nuotrauka. (Šypsosi.) Galvoju, jei kada kurčiau tinklaraštį, jis būtų apie maistą ir tik apie lengvai paruošiamus saldumynus.

168

– Nuo ko pradedate dėlioti kompoziciją? Pasidalinkite keletu patarimų geram kadrui. – Pirmiausia apgalvoju, kokią nuotaiką noriu sukurti, kokį apšvietimą naudosiu, kokias detales, foną rinksiuosi išryškinti scenos herojui, taip pat iš kokio kampo objektas geriausiai atsiskleis, ir tik tada fotografuoju. Kartais tikrai velnias slypi detalėse. (Šypsosi.) – Sakykite, o ar turite praktinių patarimų, kaip išmokti kadro kompozicijos subtilybių? O galbūt tai reikia pajausti? – Visko įmanoma išmokti, esu tikra, kad kūrybiškumas taip pat yra išlavinamas, o įkvėpimas ateina dirbant. Aš kompozicijos mokiausi ir iki šiol mokausi žiūrėdama ir analizuodama kitų fotografų darbus, dailės kūrinius internete, parodose. Jei kokia nors nuotrauka patraukia akį, klausiu savęs, kas būtent mane sudomino: spalvų derinys, nuotraukos kampas, šviesa? Bendra taisyklė, kuria vadovaujuosi – mažiau yra daugiau.

169

170

171

172

– Kaip apibūdintumėte, kas jums yra geras kadras? – Man, kaip komercinei fotografei, kurios nuotraukos dažniausiai skirtos socialiniams tinklams, geras kadras tikriausiai yra tas, kuris priverčia stabtelėti vartant naujienų srautą, pažiūrėti į nuotrauką kiek ilgėliau, įsitraukti į veiksmą. – Į kokius kadrus pati atkreipiate dėmesį, kas jus priverčia sustoti savo naujienų sraute? – Mano akį dažnai patraukia „Chiaroscuro“ vaizduojamųjų menų technika, kai žaidžiama tamsos-šviesos kontrastais, taip pat olandų Aukso amžiaus dailininkų įkvėptos fotografijos, o ypač natiurmortai – gausios gėlių, vaisių kompozicijos, kuriose atidžiau įsižiūrėjęs būtinai atrasi pasislėpusį vabaliuką, drugelį ar sraigę, o spindintys vandens lašeliai sukurs įspūdį, lyg puokštė būtų ką tik nuskinta. – Jus žavi švieži produktai, gėlės ir jų kompozicijos. O vasara – puikiausias metas visa tai įamžinti – daržai ir pievos pilnos gėrybių. Kaip geriausia išnaudoti šį metų laiką maisto fotografijai? – Taip, vasara – nuostabus metas, kai nebūtina leisti pinigų perkant gėles ar uogas, jų galima prisirinkti pievose, miškuose ar pas močiutę kaime. Kartais reikia tik pritūpti ir laukinė pieva atsivers visiškai kitu kampu. O ankstų rytą ar vakarą atsiradus miške toji magiška šviesa padaro visą darbą ir kasdieniai dalykai suskamba visiškai kitaip. Vasarą man labai patinka žaisti pikniką sode: pasiimu, ką tuo metu randu spintelėje, ir sudėlioju mažą sceną po medžiu. Mėgstamo pyrago gabaliukas, arbatos puodelis ar vaisiai, keli žiedai, pagalvėlė, knyga ‒ ir idiliškas vasaros atostogų atvirukas garantuotas. (Šypsosi.) – Ar pati turite su vasara susijusių skanių prisiminimų? Kokie skoniai ir receptai jums asocijuojasi su vaikystės vasaromis? – Mano vaikystės vasaros skonis – tai braškės, ledai ir tie ploni namuose kepti vafliai. Iškepti juos lengva, tačiau susukti į kūgelius nenusideginus pirštų būdavo tikras iššūkis. (Šypsosi.) Iki šiol kepamų vaflių kvapas man yra kažkas nepaprasto ir asocijuojasi tik su šilčiau-

siais prisiminimais. Kepu tokius arba belgiškus vaflius ir dabar su savo vaikais, jiems taip pat tai būna šventė. Valgome juos su uogomis, vaisiais, pagardintus karštu šokoladu, o jei dar plaktos grietinėlės yra – pasaka! O jeigu reikėtų nupiešti mano šių dienų tobulo vasaros ryto peizažą – kiekvieną kartą džiaugiuosi, kai palijus naktį, nurimus vėjui ir jau šildant saulei turiu progą pasivaikščioti po sodą basomis su puodeliu kavos. – Jūsų instagrame iš tiesų gausu desertų nuotraukų. Kokiais saldėsiais mėgstate palepinti save ir artimuosius? – Labai mėgstu tai, kas paprasta. Vasaros mėgstamiausi – nekepti tortai, desertai su uogomis stiklinaitėse, bananų pyragas ar keksiukai. – O jei kartais norisi ne gaminti, o iškart pasimėgauti akimirka, ar turite vietą mieste, kurioje gyvena jums skaniausi ir fotogeniškiausi saldėsiai? – Pasivaikščiojimas Vilniaus senamiesčiu ir puodelis kapučino – privalomas mano tobulo sekmadienio ingredientas. Mano meilę Italijai geriausiai atspindi „Italala Caffé“. O ką ragausiu prie kavos, kaskart priklauso nuo nuotaikos. 173

Trupininis pyragas su varške

•

2 kiaušiniai

•

300 g miltų

•

100 g sviesto

•

3 v. š. cukraus

•

1 šaukštelis vanilinio cukraus

•

1 šaukštelis kepimo miltelių

•

Žiupsnelis druskos

Įdarui: •

2 pakeliai varškės

•

1 kiaušinis

•

3 v. š. cukraus

•

4 v. š. grietinės

Atskirkite kiaušinių trynius nuo baltymų. Trynius sumaišykite su miltais, druska, 2 šaukštais cukraus ir kepimo milteliais. Burokine tarka įtarkuokite šaltą sviestą ir viską rankomis minkykite tol, kol pasidarys graži biri tešla. Kiaušinio baltymus išplakite su likusiu cukrumi. Varškės įdarui į varškę įmuškite kiaušinį, sudėkite cukrų, grietinę ir viską gerai išmaišykite. Išklokite kepimo formą kepimo popieriumi. Suformuokite lygų pagrindą iš maždaug 2/3 tešlos. Ant viršaus paskleiskite varškės įdarą. Tuomet sukrėskite suplaktus baltymus ir galiausiai užbarstykite likusį 1/3 tešlos trupinių. Kepkite iki 180 °C įkaitintoje orkaitėje apie 40 minučių arba patikrindami mediniu pagaliuku. Skanaus!

174

Belgiški vafliai

•

125 g sviesto

•

4 kiaušiniai

•

4 v. š. cukraus

•

1 stiklinė pieno

•

260 g miltų

•

Pusė šaukštelio vanilinio cukraus

•

Pusė šaukštelio kepimo miltelių

•

Žiupsnelis druskos

Išlydykite sviestą ir palikite kiek atvėsti. Išplakite kiaušinius su cukrumi. Dubenyje sumaišykite juos su sviestu ir pienu. Miltus sumaišykite su druska, kepimo milteliais, vaniliniu cukrumi ir įmaišykite į tešlą. Tešla turi išeiti tiršta. Įkaitinkite vaflių keptuvę ir dėkite porą šaukštų tešlos, kepkite keletą minučių. Iškepusius vaflius pagardinkite uogomis, vaisiais ar ledais.

175

MADA

DVIEJŲ ŽAIDIMAS APIE MADĄ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lukas Rusilas Makiažas: Rusnė Gabrielė Donaitytė

Dizainerė, kostiumų dailininkė Akvilė Jančauskaitė ir mados pasauliu susižavėjusi ekonomistė Renata Dmitrijevaitė pristato naują prekės ženklą „MaxPlay“ ir pirmąją savo kūrybinio dueto drabužių kolekciją. Pirmasis jaunų kūrėjų bendras projektas – kietas riešutėlis, trimis skirtingais istoriniais etapais analizuojantis žmogų, skirtingas emocijas ir požiūrio kaitą.

176

177

178

– Akvilę „Lamų slėnio“ skaitytojai jau gerai pažįsta. Renata, papasakok jiems ir apie save! Kaip judvi susipažinote? Renata: Esu baigusi ekonomikos studijas ir kurį laiką dirbau pagal specialybę. Po studijų ėmiau savarankiškai kaupti žinias, domėtis drabužių kūrimu – knygos, paskaitos, kursai. Visad vizualiai gerėjausi mada ir jaučiau, kad noriu tame dalyvauti. Taip pat šioje srityje labai traukė ir analizės dalis: kodėl man tai patrauklu? Kodėl sukelia tokias ir tokias mintis? Ką tai komunikuoja? Atėjo laikas, kai noras giliau pažinti mados pasaulį mane visiškai užvaldė. Prieš metus ieškojau vietos, kurioje galėčiau pamatyti drabužių dizainerio kasdienybę iš arčiau ir bent kuo nors padėti pačiame procese. Pamačiau, kad Akvilė ruošia kolekciją „Mados infekcijai“ ir ieško žmonių įgyvendinimui – taip ir susipažinome. Pradėjau galvoti apie tai, ką pati norėčiau sukurti, kas man svarbu, daugiau domėtis medžiagomis, jų gamyba ir alternatyvomis, naujovėmis rinkoje ir naujais drabužių gamybos būdais. Tvarumo tema atrodė tiesiog privaloma, o kartu – ir labai įdomi. Kaip tik sutapo, kad Akvilė pasiūlė drauge kurti kolekciją. Pasidalijome idėjomis. Galvose sukosi panašios mintys. – Ar prisimenate laiką ir vietą, kai jūsų galvose užgimė naujosios kolekcijos „MaxPlay“ idėja?

Akvilė: Idėja gimė Wimbledone, kiekvienais metais vykstančiame tenisininkų čempionate. Ten dirbau su „Ralph Lauren“ – amerikiečių mados kompanija. Nepraleidžiu progų padirbėti Londone, tai geras šansas pakeisti aplinką, sutikti naujų žmonių, pasisemti įkvėpimo. Viešėdama ten su Renata diskutavome apie savo kolekcijos idėją, dalijomės mintimis, jau ieškojau jai audinių. – Naująja kolekcija analizuojate, kaip įvairiai skirtingose situacijose žmogaus protas priima tas pačias idėjas. Papasakokite apie tai plačiau. Kodėl ši tema jums svarbi? Akvilė: Mąstymas formuoja mūsų požiūrį į pasaulį ir jame vykstančius reiškinius. Skirtingose situacijose mes juos skirtingai ir individualiai susiejame, abstrahuojame, lyginame. Priklausomai nuo situacijos, surandame logiškus kylančių problemų sprendimo būdus. Žmonės tą pačią informaciją gali suprasti skirtingai, priklausomai nuo charakterio, gyvenamosios aplinkos. Man tai labai įdomu – per tai galima pažinti ir patį žmogų, jį stebėti, analizuoti. Renata: Žinojimas, kad įvairiausi veiksniai, patyrimai, aplinka galėjo nulemti vienokį ar kitokį požiūrį, padeda būti supratingesnei, nepriimti dalykų taip asmeniškai. Kartkartėmis sau tai primenu. Apskritai, be galo įdomu stebėti ne tik kitus, bet ir pačiai save. 179

180

181

– Kolekcijoje požiūrio kaitą analizuojate per skirtingus istorinius etapus. Kokius? Kaip skirtingai jie atskleidžiami? Renata: Vienas iš laikotarpių, kuriuos pasirinkome – romantizmas, o iš šio laikotarpio – idėja, kad aktyvios, sportiškos moters vaizdinys buvo laikomas vulgariu. Moteriškumas sietas su melancholija, lengvu prisilietimu, plaikstymusi, dekoratyvumu, viskuo, kas visai netiktų sportinei veiklai arba ją net ribotų. Kitas laikotarpis – tai XX a., kai sporto populiarumas ėmė augti, moters vaidmuo jau tapo kitoks. Ji galėjo būti stipri, aktyvi, užsiimti įvairiausiomis sporto šakomis. Na, ir trečiasis laikotarpis – šiandiena. Švaros ir sveiko gyvenimo paieškos, taika su pačiu savimi, kitais ir gamta. Klasika, patogumas, švara, aiškumas... – Kolekcijos raktinis žodis – „žaidimas“. Po juo slepiasi ne tik geras laiko praleidimas, bet ir proto žaismingumas – gebėjimas į dalykus pažvelgti iš skirtingų perspektyvų, tiesa? Akvilė: Taip. Tikrai neturime omenyje lengvabūdiškumo ar neatsakingo požiūrio. Labiau norą jaustis laisvai, žaismingai, bet kartu suvokti ir vertinti tai, kas svarbu. Žaismingas požiūris būtent tai ir reiškia – kitą kampą, perspektyvą, kitokį nusiteikimą. – Kolekcija sukurta iš natūralių ir tvarių medžiagų. Šiuolaikinėje madoje kokybė ir tvarumas jau turėtų būti norma? Renata: Tiesiog norisi kurti gerai, kokybiškai. Juk jau tiek visko prigaminta. Jei prisidėti savo idėjomis ir mintimis, tai tik stengiantis kurti kuo geriau, kokybiškiau, tvariau. Akvilė: Norime veikti atsakingai – žmonių, kurie prisideda prie drabužių gamybos, pačios medžiagos ir to, ką drabužis po savęs palieka, atžvilgiu. Sertifikuotos naujos natūralios medžiagos, jų suirimas – tai aktualu šiandieninėje madoje ir itin svarbu mums. 182

183

184

185

186

– Vis dėlto grožis, vizualinis pasitenkinimas, naujovės madoje taip pat svarbu. Savo kūryba bandote balansuoti tarp šių dviejų pusių ir taip paskatinti diskusiją? Ar pritariate minčiai, kad kartais grožis gali būti tikslas pats savaime? Renata: Grožis – tai toks nevienareikšmis dalykas. Bet, truputį perfrazuojant, vizualinis susidomėjimas, pasigerėjimas kuo nors galėtų būti tikslas, nes jis sukelia jausmus, mintis, gali įkvėpti. Jis veda į kažką kiek neapibrėžto, gali paskatinti naujas mintis, veiksmus... – Pakalbėkime apie drabužių vizualiąją pusę. Kokios spalvos, medžiagos, tekstūros kolekcijoje svarbiausios? Renata: Kolekcijoje svarbus švaraus vaizdo – vienspalvių medžiagų, juodos, pastelinių švelnių ir malonių kūnui medžiagų, ir žaismingumo – raštų, detalių, įvairesnių kirpimų, ryškumo, junginys. Ruošiant kolekciją mums buvo svarbu kuo plačiau panaudoti natūralias medžiagas: dirbome su tvaria medvilne, senesnių kolekcijų medžiagų likučiais, perdirbome nebenešiojamus gaminius. – Kaip drabužiai gali padėti atskleisti žmogaus asmenybę? Akvilė: Tai, ką dėvime, yra mūsų išraiška, daugelis žmonių rūbais atskleidžia jausmus, parodo, kam prijaučia. Vertinu tuos, kuriems svarbu, ką jie dėvi, kurie galvoja, kaip rūbas pagamintas, iš kur atkeliavęs. Drabužiais atskleidžiame savo gyvenimo būdą. Esu tikra, kad labai svarbu, jog kurdamas savo stilių žmogus būtų sąžiningas pats sau. – Koks yra jūsų kūrybos stilius? Ar turite bendrą kūrybą vienijančią idėją? Renata: Aš linkstu link švaros, galima sakyti, minimalumo. Bet nesinori jo tuščio, noriu išreikšti mintį, užslėpti netikėtumo momentą. Akvilė: Daug dėmesio skiriu drabužių konstrukcijoms ir detalėms, apykaklei, rankogaliams, užsegimams, kuriais šįkart tapo kabliukai, raišteliai. Visuomet stengiuosi ieškoti alternatyvų, įdomesnių medžiagų. Šioje kolekcijoje naudojama daug biologiškai suįrančių medžiagų. Kūriniuose dažnai vyrauja švarios linijos, bet tuo pačiu ir žaismingumas.

187

188

189

AKIMIRKŲ DIEVAI #summerpeople Miren Alós Keliautoja Ispanija Instagram: @mirenalos

190

191

AKIMIRKŲ DIEVAI #summerpeople Carley Rudd Keliautoja, fotografė JAV Instagram: @carleyscamera

192

193

AKIMIRKŲ DIEVAI #summerpeople Nuria Val Kosmetikos priemonių kūrėja, fotografė Instagram: @frecklesnur

194

195

AKIMIRKŲ DIEVAI #summerpeople Olive Cooke Prekės ženklo „ Cooke & Kin“ įkūrėja Australija Instagram: @olivecooke

196

197

IKI PASIMATYMO LIEPÄ&#x201E;! WWW.LAMUSLENIS.LT

198