Lamų slėnis 2020/08 Menas gyventi lėtai by Lamų slėnis

2020 RUGPJŪTIS (103)

ME NA S GY VEN T I LĖ TA I

Vyriausioji redaktorė

Karolina Aleksandravičiūtė

Eligijus Ramanauskas Laisvė Radzevičienė

Algė Ramanauskienė

Vaida Jankūnaitė Lina Jushke

Dovaldė Butėnaitė

Martynas Lagauskas

Aušra Ražanskienė

Rytė Šidlauskaitė Mantė Jaruševičiūtė

Kūrybos vadovas

Žurnalistė Žurnalistė

Kalbos redaktorė Fotografė Fotografė

Dizaineris

Reklamos projektų vadovė Verslo plėtros vadovė Stilistė

Viršelis :

Nuotrauka: Dovaldė Butėnaitė

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt Reklaminiai projektai žymimi

MENAS GYVENTI LĖTAI 2020 RUGPJŪTIS (103)

REDAKCIJOS LAIŠKAS Besikalbėdami su šio numerio herojais įsitikinome, kad gyventi lėtai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti. Tam tikrai neužtenka tiesiog papuošti savo instagramą dailia knygos nuotrauka. Viskas prasideda širdyje... Gyventi lėtai visai nereiškia nuobodžiauti. Tai jau tikrai ne! Menas gyventi lėtai – tai unikalus gebėjimas į kasdienybę žvelgti su akių ir sielos ramybe. Atsirinkti, kas tau, o ne kažkam aplink, tinka labiausiai. Tai vidinės ramybės suradimas. Ne prisitaikėliškas, o nuoširdus gebėjimas susitaikyti su savimi. Išbūti. Išjausti akimirką. Suvokti, kad niekas kitas, o tik tu pats sprendi, ką šiame gyvenime daryti. Atrasti savo vietą, įsižeminti. Arba blaškytis po visą pasaulį. Nuoširdžiai mėgautis. Vis dėlto, kaip sako viena šio numerio herojė, nereikia turėti iliuzijų, kad gyvenimas kaime ar gal mažyčiame namelyje Baltijos jūros pakrantėje jau savaime yra lėtas. Kad ir kokia ši gyvenimo būdo koncepcija nuostabi, kartais praktiškai ją pritaikyti kasdienybėje tampa tiesiog per sunku. Tikiu, kad šis žurnalas jus atitrauks nuo beprotiškos gyvenimo karuselės ir leis bent trumpam stabtelėti, apsidairyti ir nuoširdžiai pasidžiaugti tuo, kas vyksta aplink. Smagaus skaitymo! Karolina A. Vyriausioji „Lamų slėnio“ redaktorė

Atrask. Daugiau. Muzikos.

Sohn

Rhye

Tricky

Jaako Eino Kalevi

J.Views

Børns

José González

Jessy Lanza

Cigarettes After Sex

Alexis Taylor

Benjamin Clementine

Ghostpoet

King Krule

Fever Ray

Lykke Li

BadBadNotGood

Tove Lo

Moses Sumney

Unknown Mortal Orchestra

Son Lux

Jack White

Mac DeMarco

Apparat

The Cinematic Orchestra

Ry X

Kamasi Washington

Franz Ferdinand

Royal Blood

Connan Mockasin

Father John Misty

Kimbra

Chromatics

Jacob Banks

Bob Moses

Caribou

Bon Iver

Woodkid

Men I Trust

Sóley

Foals

Michael Kiwanuka

Of Monsters and Men

Alt-J

Pixies

Oh Wonder

NAUJIENOS

I Š R A I Š K I N G O S

F O R M O S

KĖDĖ „O“ „ESTUDIO PERSONA“

KĖDĖ „H“ „H&M HOME“

KAVOS „MARTI

VAZOS „PIETRA L13“ „SALVATORI“

VALGOMOJO STALAS „ALKAR STONE“ „MATERIA“

FOTELIS „TALON“ „COIL + DRIFT“

ŠONINIS STALIUKAS „REN“ „COIL + DRIFT“

S STALIUKAS IN MASSE“MU“

PASTATOMAS VEIDRODIS „COIL + DRIFT“

ŠEZLONGAS „CURL“ „SALVATORI“

NAUJIENOS

APSIVILKTI MENO KŪRINĮ Mados prekės ženklas „DUE.“ pristato šių metų maudymosi kostiumėlių kolekciją. Kurdami patogų dėvėti skirtą meną, DUE. nenukrypsta nuo svarbiausių savo motyvų – augalų. O šiemet jie papildyti egzotiškomis rytietiškomis formomis bei detalėmis. „Mūsų fotosesijos išsiskiria tuo, kad jose pagrindinį vaidmenį atlieka žmogus, o ne pristatomi daiktai. Šįkart pasakojame istoriją apie baleto šokėją Kristiną Markevičiūtę ir paliekame jai laisvę būti savimi.“

ĮKVĖPTI GAMTOS Jau ne vienerius metus prekės ženklas „Garnier“ priima atsakingus sprendimus: kuria natūralesnes produktų formules, taiko tvarumo ir sąžiningos prekybos principus, pirmieji į masinę odos priežiūros gaminių rinką įveda sertifikuotas ekologiškas priemones. O dabar „Garnier“ nori žengti dar toliau -ryžtingai keisti grožio priemonių pramonę ir skatinti visiems mums svarbius pokyčius. „Green Beauty“ – tai nauja prekės ženklo strategija, kuria siekiama visame pasaulyje radikaliai sumažinti aplinkai daromą poveikį.

METEORAI PIEVOJE Kūrybinių industrijų centras „Pakrantė“, bendradarbiaudamas su meno, rezidencijų ir edukacijos centru „Rupert“, kviečia į neformalių renginių ciklą ,,Meno pievos“. Susitikimų metu Lietuvos kultūros ir meno veikėjai dalysis patirtimis, pasakos apie savo kūrybinį procesą, bendraus su kitų sričių specialistais ir publika, taip pat bus pristatomos aplink centrą įveiklintos menininkų instaliacijos. Susitikimai su Lietuvos menininkais ir kūrėjais „Pakrantėje“ vyks kiekvieną savaitę iki rugsėjo mėnesio pabaigos.

KŪRYBIŠKUMO FESTIVALIS Europos šalių reklamos, dizaino ir komunikacijos kūrėjus vienijanti platforma „ADC*E“ (Art Directors Club of Europe) kartu su Lietuvos dizaino asociacija pristato pirmąjį „ADC*Lt“ festivalį. Šių metų festivalio tikslas yra atkreipti dėmesį į mūsų kūrybinės industrijos specialistus – dizainerius, meno vadovus, video bei tekstų kūrėjus ir kitus – ir sukurti progą puoselėti tarpusavio bendrystę, būti pastebėtiems, dalytis idėjomis, skatinti kokybę ir kūrybiškumą.

DEŠIMTUKAS | 12345678910

TAS VASAROS LENGVUMAS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

1 PAJŪRIS. Nėra nieko ramesnio ir labiau užpildančio mano vidų nei ilgi pasisėdėjimai ant smėlio kopose klausantis ūžiančio vėjo ir jūros bangų mūšos. Nežinau, kaip tai įmanoma, bet kiekvieną kartą pasiekus Kuršių Neriją apima toks nuostabus jausmas, atrodo, kad geresnės dovanos sau nė negalėjau padovanoti.

Atrodo, kad besibaigiančios vasaros lengvumas tarytum neatsiejamas nuo jos kasdienybės. Tokie ir mados tinklaraštininkės Gemos Liutkevičiūtės įkvėpimai – pulsuojantys vasariška ramybe ir estetika.

PUSRYČIAI. Viena dicijų yra skanūs sryčių maistas m sias, todėl stengi vietas, nors ir tu „DMV kepykla“ St miestyje įsikūrę „B

a mano savaitgalio trapusryčiai mieste. Puman pats mėgstamiauiuosi išbandyti naujas uriu savo favoritus: tai toties rajone ir NaujaBackstage Cafe“.

3 MUZIKA, KONCERTAI GAMTOJE. Po ilgo karantino laikotarpio buvo nuostabu pagaliau kažkur išeiti, sudalyvauti lauko renginiuose, ir visai netyčiom pavyko net tris kartus paklausyti savo mėgstamiausio dainininko – Kazimiero Likšos – koncertų lauke. Tokios patirtys mane be galo įkvepia ir užpildo.

4 VILNIUS. Visą gyvenimą gyvenu Vilniue, o paskutiniuosius keletą metų negaliu atsidžiaugti ir atsistebėti, kaip mano miestas auga, gražėja ir europėja. Tiek naujų pastatų, sutvarkytų viešųjų erdvių, gatvių ir pastatų rekonstrukcijų, naujų kavinių, parduotuvių... Kiekvieną kartą vaikščiodama miesto gatvėmis šypsausi. Vilnius – tikras įkvėpimas.

5 ŽURNALAI. Labai mėgstu apčiuopiamą spaudą – tiek knygas, tiek žurnalus. Dievinu, kad juos galiu ne tik skaityti, bet ir jais papuošti namų interjerą. Mano mėgstamiausias žurnalas, žinoma, yra „Lamų slėnis“ – tai vienintelis lietuviškas žurnalas, kurį perku ir skaitau. Iš užsienio spaudos mane visada įkvepia „Cereal“, „Kinfolk“ ir „Design Anthology“.

6 DŽIOVINTOS GĖLĖS. Jau gerą pusmetį savo namus puošiu džiovintomis gėlėmis. Visada mėgau gėles, bet visada būdavo liūdna, kad jos taip greit nuvysta. Karantino metu pradėjau sekti nuostabias floristes „Kvietkos“ ir buvau be galo įkvėpta, kiek skirtingų nuostabaus grožio kompozicijų galima sukurti su džiovintomis gėlėmis.

7 FOTOGRAFIJA. Mano instagramo paskyra išaugino meilę fotografijai. Laikui bėgant ji tik stiprėja. Pastebiu, kad kuo toliau, tuo labiau mėgstu fotografuoti savo aplinką, kasdienį gyvenimą. Neseniai pas draugo mamą radau senutę juostinę muilinukę, su kuria išbandysiu kitokį fotografavimo būdą – bus įdomu!

8 INTERJERAI / APLINKA. Dievinu estetiką, ją visada stengiuosi kurti ir savo namuose – kitaip tiesiog negaliu funkcionuoti. Viskas turi būti subtilu, tvarkinga ir gražu – tik tokioje aplinkoje gebu ramiai dirbti ir tiesiog būti.

9 MOTERIŠKI SILUETAI. Pastaruoju metu mane be galo žavi moteriška apranga. Kaip niekad įsimylėjau sukneles ir spintoje dabar turiu nebe vieną, o bent penkias. Kartu su tuo užsiauginau meilę aukštakulniams bateliams. Šis šiltasis sezonas atskleidė mano moteriškumą.

10 LINAS. Nors vasara jau persirito į antrąją pusę, vienas didžiausių įkvėpimų šiltuoju sezonu man – linas. Tiesiog įsimylėjau lininę patalynę, man be galo patinka visi natūralaus lino linkiai. Nuo patalynės peršokau ir prie drabužių – jie atrodo nuostabiai ir alsuoja vasara.

SU POLĖKIU Tekstas: Augustė Gittins Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė, Giedrė Nalivakaitė

2020-ieji daugeliui į atmintį įsirašys kaip karantino metai. O muzikantų porai grupės „shishi“ narei Giedrei Nalivakaitei ir „Planeta Polar“ vokalistui Adomui Koreniukui tai bus metai, kai jie patys pasigamino plaustą ir pasroviui išplaukė iš Vilniaus. Per vėjus, akmenis, audras ir saulę plaukė iki Rusnės. Kartais – pavargę ir sušalę, kartais – plauste skambant bliuzui.

– Kaip kyla mintis pasistatyti plaustą ir išplaukti žemyn upe? Giedrė: Buvo karantinas. Adomas atvažiavo manęs aplankyti, išėjome pasivaikščioti į gamtą ir jis man visą dieną čiauškėjo, kad reikia pasidaryti plaustą ir plaukti į nuotykį. Adomas: Naktį prieš tai buvau studijoje, pagavo įkvėpimas, buvau mažai miegojęs ir pilnas emocijų. Gal prieš dešimt metų esu plaukęs plaustu su dviem draugais, bet tas plaukimas buvo nelabai vykęs, sunkus, plaustą tempdavome per akmenis, valdė jaunatviškas neapgalvotas maksimalizmas. Paskandinome variklį, inkarą, patys vos tris kartus neapvirtome. Dabartinė idėja kilo pagalvojus, kad karantinas truks ilgai ir reikia viską išspausti iš Lietuvos. Užsisėdėjus namuose ateina noras leistis į nuotykius. – Giedre, kokia buvo tavo reakcija į Adomo užsidegimą? Giedrė: Labai gera. Gal ir netikėjau, kad išties tai pa14

darysime, neįsivaizdavau, kaip tai galėtų atrodyti, bet avantiūras mėgstu. Pasakiau Adomui – jei žinai kaip, statom tą plaustą ir plaukiam! Pradėjome leisti vakarus internete ieškodami įkvėpimo, naršydami upių žemėlapius. Tiesa, kol nesi upėje, sunku ją įsivaizduoti. Bet po truputį viskas pradėjo dėliotis į vietas. Tik data taip ir liko neaiški – kaip ir Lietuvos orai. Adomas: Tuomet aš perėjau į stabdymo fazę. Galvojau, kas per nesąmonė, visi aplink vaikus gimdo, šeimas kuria, o man labiausiai rūpi savadarbis plaustas! Išgirdau ir priešiškų komentarų: prieš dešimt metų tokiom nesąmonėm užsiiminėjai, dabar vėl iš naujo. Tąsyk, kai plaukėm su bernais, tikrai pavargom, kelionė pareikalavo daug fizinės ištvermės. Tad ėmiau abejoti, ar netraukiu Giedrės į varganą ir nesmagų nuotykį... Dėl to pradėjau daug galvoti apie techninius dalykus, kaip pastatyti plaustą, kad jį būtų lengviau vairuoti, kad neklimptų seklumose.

Giedrė: O aš, nelabai žinodama, kas manęs laukia, sutikau. Galiausiai iš tokios ponios už Gariūnų nusipirkome statines nuo šampūno. Ar bent jau mums taip sakė... Pastatėme jas pas mane sode ir taip jos tapo gyvu mūsų svajonės priekaištu. Orai vėl subjuro, būsimo plaukimo darbai sustabdyti. Jau ir taip keturis mėnesius gyvenome nežinioje, o dabar virš visko vėl pakibo didelis klaustukas. Tai plaukiam ar bandome grįžti į normalų gyvenimą? Galiausiai sutarėme plaukimo datą. Adomas: Plaustą pradėjau statyti studijoje. Atsivežėme ten tris plokštes, pasidėjome ant žemės ir atsisėdome. Klausiau Giedrės, kaip jai toks plotas, ar tinka? O pats pradėjau abejoti, ar devyni kvadratiniai metrai nebus per daug! Giedrė: Mažas butukas... Buvo daug reikalų, pasidalijome darbais. Kadangi Nemuno žemupys ribojasi su Rusija, reikėjo išsiaiškinti, ar laivui reikia numerio, ar galime plaukti su plaustu, ar reikia kokių nors leidimų. Adomas: Išaušus plaukimo dienai iš studijos iki Baltojo tilto susivežėme visas plausto dalis ir jį sukonstravome. Draugai susirinko mus išlydėti. Pirmasis plausto įleidimas į vandenį buvo neįtikėtinas – juk statei tą plaustą sausumoje, teoriškai jis turi plaukti, bet abejonė, ar viskas bus gerai, kirbėjo. Visiems, net ir mums, buvo labai džiugu patirti – plaukia! Giedrė: Pamačiusi plaustą draugė juokavo – ar supranti, kad dabar čia tavo namai? Sunku buvo įsivaizduoti, kad šiuose devyniuose kvadratiniuose metruose teks praleisti apie porą savaičių! Adomas: Pro šalį praėjo ir mūsų tėvų amžiaus porelė, nusistebėjo, sako: smagu, kad jaunimas su polėkiu! Giedrė: Nusprendėme plaustą pavadinti Polėkiu. Nes be polėkio su tokiu ilgai nepaplauksi. Adomas: Ir kai kildavo minčių, ką mes čia per nesąmonę darome, frazė „su polėkiu“ buvo mūsų geriausias pasiteisinimas. – Kaip atrodydavo jūsų diena plauste? Giedrė: Keliesi, susirenki daiktus, susipakuoji, kartais papusryčiauji ant žemės, kartais ant plausto. Plauki po dvylika–keturiolika valandų žmogaus žingsnio greičiu, nes tokiu greičiu teka Neris. Sėdi, stebi.

Adomas: Pirmasis atsistūmimas nuo kranto rytais buvo tapęs magišku momentu, pagalvodavau – vėl plaukiame, įdomu, kas mums nutiks šiandien? Kai atsibundi ant žemės, esi viename būvyje, o upėje būvis kitoks. Nors veiki gana statiškus dalykus – skutiesi, skaitai, gamini valgyti, taisai plaustą – visada esi judesyje. Kartą užklupo didelė audra, plaustą užpūtė ant akmenų, o pro šalį plaukę baidarininkai lengvai prairklavo. Tada supratau, kad plaustas yra visiškai bejėgis prieš stiprų vėją – kur pučia, ten ir plauksi. Bet mes juk niekur neskubame, plaukiame srovės greičiu. Vis dėlto turi praeiti laiko, kol pripranti prie lėto ritmo. Gyvenimas ant plausto gali būti labai įvairus – kartais upė rami ir, rodos, nieko nevyksta, o už posūkio jau supiesi ant slenksčių ar mirksti lietuje. Giedrė: Dažnai būdavo – matai, kad priekyje akmenys, meti visus darbus ir irkluoji. Adomas: Tada dienai einant apsidairai, kad aplink tave – atversta knyga, pusiau suvalgytas obuolys, atsuktuvai, galybė pradėtų ir nepabaigtų darbų. Pasiėmėme muzikos instrumentų ir knygų įsivaizduodami, kad turėsime tam marias laiko. Bet jau pirmos dvi dienos Neryje leido suprasti, kad taip tikrai nebus. Užtat Kaune, įplaukus į Nemuną, tapo ramiau. Pasigaminome pavėsinę, Polėkis atrodė lyg vežimas iš vesternų, skaitėme knygas, klausėme bliuzo, grojome. Giedrė: Atrodo, nieko per dieną lyg ir neįvykdavo, bet kiekvienas mažas dalykas tapdavo nuotykiu – praskrenda koks retesnis paukštis ar žvejas ką pasako iš pakrantės. Kelionės pradžioje visi klausdavo, kur plaukiate, pabaigoje – iš kur ir kiek dienų. O kaip pirmomis naktimis sapnuodavome! Taip stipriai, lyg meditacijos stovykloje, kur sapnų labai daug ir jie labai ryškūs. Plaukiant tempas sulėtėja, bet įspūdžiai sustiprėja. Adomas: Upė teka lėtai. Kartais iš viduje turimo įpročio gyventi greitai kildavo frustracija – kodėl taip lėtai judame? Vidinis greitis pradžioje visai nesiderino su upės tėkme. O tai lyg uraganas išsitransliuodavo per sapnus. Paskui supranti, kad visada esi apsuptas gamtos, kuri kinta savo natūraliu greičiu, ir kad gamta yra tavo valdovė. Tu nesi pagrindinis veikėjas, esi stebėtojas ir prisitaikytojas. Ir tik daug vėliau mūsų vidinis greitis išties prisitaikė, sulėtėjo.

– Ar nuotykis atnešė jums įkvėpimo kurti? Giedrė: Man atrodo, kad įkvėpimas ateis vėliau. Adomas: Sulėtėjimas įvyko visomis prasmėmis. Po kelionės pirmą kartą įsėdus į mašiną atrodė, jog lekiame! Nuotykio įspūdžiai dar dėliojasi. Giedrė: Visos kelionės metu pildėme įvykių pergamentą. Kad nepamirštume, nes maži įspūdžiai sugula vienas ant kito ir pasimeta. Adomas: Šitas nuotykis visad liks 2020-ųjų vasaros akcentas. Giedrė: Prieš plaukdami naktį atėjome ant tilto pasižiūrėti į upę. Tada man ji pasirodė tokia grėsminga savo juodu vandeniu. Pabandžiau įsivaizduoti tą mažą mūsų plaustelį... O dabar žiūriu į ją nuo tilto ir sveikinuosi lyg su gerai pažįstama drauge. Sukūrėme su upe naują santykį. Adomas: Santykis keitėsi ir su plaustu. Gal kai pasidarai daiktą pats, daugiau jaudiniesi, ar jis patikimas. Kai daiktą daręs kažkas kitas, atrodo, kad jis saugesnis – gal dėl to, kad atsakomybė krenta ant kito pečių? O su savadarbiu... Kiekvienas trakštelėjimas kelia nerimą.

Pamenu, kai prasidėjo pirmosios rėvos, Giedrė atsisuko į mane ir sako – tai čia taip būna? Tu man nesakei, kad taip būna!!! Bet ji neparodydavo baimės. Kad buvo baisu, išsiduodavo tik vėliau, kliūčiai praėjus. – Ar daug kartų buvo baisu? Giedrė: Kai matai Nerį Vilniuje, atrodo, kad taip ramiai ji ir teka visą laiką. Bet kai už Vilniaus priplauki pirmąją rėvą ir žinai, kad priekyje tokių dar dvidešimt, pasidaro nejauku. Būna, stipriai supiesi ant bangų, tenka irkluoti prieš stiprų vėją arba po plaustu atsiduria koks didelis akmuo ir su didžiuliu bum plaustas ima tiesiog suktis aplink savo ašį. Nors Adomas juokaudavo – juk baisiausias dalykas, kas gali atsitikti ‒ tai nuskendęs telefonas. Plaustas neapsivers ir tu nepaskęsi, nes ten, kur akmenys, upėje dažniausiai seklu. Plaukdamas susiduri su nepažinta laukine gamta, kurioje žaidžiama tikrai ne pagal tavo taisykles. Ir visos stichijos, audros, vėjas... Per vieną audrą driokstelėjo toks griaustinis, kad net pašokome į orą. Visu kūnu pajauti gamtos jėgą. Tai įspūdinga, bet ir nejauku. 25

– Nuplaukėte 359 kilometrus, pasiekėte marias. Ką darėte su plaustu? Giedrė: Šiaip jau paskutinės dienos yra vertos atskiros istorijos. Adomas: Kai įplaukėme į zoną prie Rusijos, prasidėjo tikras realybės šou. Ir atmosfera įdomesnė, nes plaukdamas visada žinai, kad kairėje yra krantas, kuriame tau draudžiama išsilaipinti. Be to, tave stebi muitininkai, kuriems turi skambinti ryte ir vakare, prisiduoti, kada išplauki ir kada sustoji. Giedrė: Būna, paskambiname jiems, kad jau stojame, o jie sako – aha, matėme, kad šiandien plaukti jums sekėsi sunkiau. Adomas: Kelionės gale netrūko išbandymų. Paskutines dvi dienas pakilo stiprūs vėjai, vieną popietę įstrigome pakrantėje ir negalėjome pradėti plaukti, o priešingoje pusėje Sovetsko mieste plevėsavo didžiulė Rusijos vėliava – lyg koks priekaištas. Giedrė: Porą kartų sulaužėme irklus, daug laiko praleidome ant kranto laukdami, kol vėjas bent kiek nurims. Po truputį pažinome gamtą, pagal debesis bandydavome spręsti apie artėjantį lietų, o kad vėjas būtų mažesnis, keldavomės pusę šešių. Irkluodavome, kiek jėgos leisdavo, o apie vidudienį pakilus vėjams stodavome pietauti, ilsėtis. Adomas: Paskutinį vakarą pasiekę krantą pastebėjome, jog vandens srovės beveik neliko, nes priplaukėme Nemuno deltą. Iki Rusnės buvo likę koks trisdešimt kilometrų ir aš kiek sunerimau, kaip toliau plauksim, juk srovė – mūsų variklis. Greitai sukonstravau burę – paskutinė plaukimo diena buvo fantastiška. Kilometrai lekia pro šalį, su virvutėmis tik

kryptį pareguliuoju. Vietiniai žvejai mus jau sveikina, tolumoje matome Rusnės stogus! Nusprendėme prieš pasiekdami civilizaciją sustoti, išsimaudyti, išsiplauti galvas. Giedrė: Kol tai darėme, pasikeitė vėjas, pakilo bangos, mūsų burė tapo bevertė ir tą likusį atstumą, kurį su bure būtume nuplaukę per penkiolika minučių, plaukėme keturias valandas. Pairkluoji palei meldus, pavargsti, sustoji. Baigėsi visos maisto atsargos, jėgos, Rusnę matai taip arti, o pasiekti jos negali. Adomas: Galiausiai mus taip priplakė prie meldų, kad negalėjome pajudėti nei pirmyn, nei atgal. Rusnė jau buvo ranka pasiekiama, taip arti, kad iš kavinės vėjas atnešdavo maisto kvapą... Laukdami, kol vėjai aprims, pamatėme pasieniečių katerį, pamojavome. Jie priplaukė prie mūsų, patikrino pasus, paklausinėjo apie mūsų nuotykį. Partempė mus paskutiniuosius šimtą metrų ir palinkėjo gero kelio. O mes išlipę ant kranto supratome, kad štai, viskas. Mums pavyko! Giedrė: Plaustą iš mūsų perėmė vietinis Rusnės laivininkas. Po ilgų derybų palikome jam viską – medieną ras kur padėti, o mūsų Polėkio statinės turbūt taps vienu iš tiltelių jo laivams. Adomas: Buvo keista palikti plaustą, bet jautėmės labai gerai – juk kelionė įvyko! Gal ir gerai, kad paskutinės dienos buvo sunkesnės, paspaudė, paminkė mus. Giedrė: Kaip tik tais sunkiausiais momentais ir žinodavau – tai visam gyvenimui įsirašys į atmintį!

XXI A. KAIMIETĖ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

„Noriu vaikystėje kūrusiai mergaitei padėkoti – tikrai gerai kartu leidome laiką“, – šypsosi Dovilė Rozmanaitė-Bružienė, fotografė ir natūralaus pluošto drabužių „Kaimietė“ kūrėja. Čia, daug kūrybingų širdžių talpinančio Krunų kaimo nedideliame namelyje, jo tyloje ir harmonijoje moteris suprato – kūryba gyvena jos viduje. Šurmuliuojantį biurą mieste iškeitusi į gamtos tylą ir ramybę ji mėgaujasi savo susikurta harmonija ir kuria modernios XXI a. kaimietės įvaizdį.

„SVARBIAUSIA, KAD DARYTUM TAI, KĄ IŠ TIESŲ NORI DARYTI, IR TUO MĖGAUTUMEISI. “

– Dovile, kas pasikeitė jūsų namuose ir gyvenime per pastaruosius ketverius metus? – Užsiauginome odą ir įsižeminome kaime. Po poros metų samdomo darbo mieste suvokiau – nebenoriu. Supratau, kad man taip gyventi nepatinka. Žmonės, kurie mane supo, nebuvo susiję su mano vertybėmis. Gyvendama kaime tą skirtumą mačiau labai ryškiai. Prisimenu, eini su guminiais batais kaimo purvynais, vėliau persiauni batelius ir mieste jau išlipi kaip pasipuošusi dama. Bet iš tiesų juk tokia nesi! Mačiau, kad nebepriimu ofiso žmonių kultūros. Ne dabartinės – gyvos ir laisvos, o tos su daug taisyklių ir suvaržymų. Viduje įvyko lūžis, padėjęs atsiversti į kaimietę. ( Juokiasi.) Tad visam laikui nusiaviau batelius ir įsispyriau į guminius. Ir likau čia. Su mintimi, kad norėsiu kurti kažką sãvo. Tačiau pirma turėjau sugalvoti, kas tai. Už atsakymą į šį klausimą turiu dėkoti vyrui Raimondui: pagalvok, Dovile, klausė jis, kokia veikla tave džiugina? Grįžk į vaikystę, prisimink, kada jauteisi geriausiai? Ir aš prisiminiau! Prisiminiau, kad vaikystėje su didžiausiu džiaugsmu kurdavau ir piešdavau drabužių modelius. Dar ir dabar tėvų namuose turiu didžiausią šūsnį piešinių. Atsiverčiau tuos piešinėlius ir grįžo kūrybos džiaugsmas. – Gyvendama čia įsileidai mintį, kad gali daryti tai, ką nori? – Iš tiesų, būdama čia supratau, kad galiu daryti viską, ką tik noriu. Pradėjau užuosti laisvę. Esu dėkinga, kad padirbau tame darbe. Ir auginta buvau taip, kad sukurčiau karjerą, juk visada gerai mokiausi. O kūrybiškumas,

kuris manyje gyveno nuo vaikystės, tais laikais nebuvo labai svarbus. Mokykis matematiką, lietuvių – nepražūsi. Taip įstojau į ekonomiką, išvykau mokytis į Daniją. Tėvai tikėjosi, kad grįžusi sieksiu karjeros aukštumų. Ir man pačiai buvo smalsu pabandyti tą kelią, bet supratau – ne, nelimpa. Galiausiai nuėjau kitu keliu ir toliau griaunu tėvų lūkesčius. ( Juokiasi.) Svarbiausia, kad darytum tai, ką iš tiesų nori daryti, ir tuo mėgautumeisi. Kad ir po truputį, bet stabiliai, į priekį. Kartą, man besimokant Pietų Korėjoje, toks senukas, labai mielas dėstytojas, paklausė mūsų, studentų, kaip įsivaizduojame savo ateitį. Vieni norėjo dirbti banke, kiti – sieti savo ateitį su politika. Atėjus mano eilei pasisakyti buvau nuoširdi – dar nežinau, tik esu tikra, kad darysiu tai, kas teiks man didžiausią džiaugsmą. Studentai linksmai nusijuokė, tik ne dėstytojas – tai labai svarbu, paantrino jis. Lengviau apsispręsti palikti darbą padėjo ir tai, kad su Raimondu jau buvome susikūrę savo namus. Daug planuodami, aukodamiesi. Užsidirbome patys, pasistatėme patys, sklypą nusipirkome patys, dėl to šie namai mums tokie brangūs. Kol dirbau biure, Raimondas kūrė savo verslą, o kai jis įsitvirtino, aš paleidau tuos privalomuosius reikalus ir pradėjau „piemenauti“. Bet ilgai mano piemenavimas neužtruko – gimė sūnus Jonaras. Iki šiol visą tą laiką buvau mama. O tai, kaip žinia, neretai pešasi su kūryba. Visgi kūryba buvo manyje, nors ir ne tiek daug, kiek norėčiau. Kūrybai reikia įkvepiančių aplinkybių, o kasdienybės buitis įkvepia tikrai ne visada. (Šypsosi.)

Būtų puiku tiesiog auginti vaikus, gyventi be streso, nekvaršinti sau galvos dėl jokių papildomų veiklų, bet man taip nepavyksta. Bėgant laikui užaugo ir mano supratimas, ką iš tiesų darysiu, kurioms veikloms skirsiu savo dėmesį. Viena iš jų – rūbų kūrimas. „Kaimietė“ niekada nebuvo greitai užkurtas verslas, kuris bet kokia kaina norėtų prasimušti. Viskas vyksta ramiai ir lėtai. Toks tempas man patinka, nes jis eina koja kojon su gyvenimu. Nenoriu sau meluoti – man svarbu, kad viską daryčiau sau tinkamu tempu, kad būčiau tame kelyje, su tais žmonėmis, kurie tinka mano geriausiai įsivaizduojamai pasaulio versijai. Žinoma, visų pirma turi pažinoti savo vidinį pasaulį, nes jei nepažįsti – visada bus blogai, kad ir kur leistum laiką. Gyvenimas gamtoje man leido susipažinti su savimi – čia mažiau trikdžių, pagundų, neigiamos energijos. Visko daug mažiau, o tuo pačiu ir daugiau – daugiau tylos, ramybės, susikaupimo. Tik tu ir tavo ego. Jūs tik susitikite ir kalbėkitės. – Papasakok, kaip pasikeitė jūsų šeimos santykiai, ryšys su vaikais ir vienas kitu? – Mums gyvenimas gamtoje labai tinka, tačiau niekada nenorėjau kurti klaidinančios iliuzijos, kad kaime viskas pavyksta savaime. Žmonės dažnai mano, kad kaime gyvenančios šeimos nesiskiria, vaikai patys išsiauklėja, noriai tvarkosi kambarius ir neturi jokių problemų. Bet taip nėra. Poros ir čia šlifuojasi tarpusavio santykius, vaikus taip pat reikia auklėti... Visa tai taip pat reikia sutalpinti šiame namuke, mūsų lėtoje kaimo buityje. Iš tiesų mūsų namuose žaislai mėtosi pakampėse, guli prakąsti obuoliai, paliktos nugertos pieno stiklinės... Dažnai namai būna kaip po karo, kaip ir bet

kurioje kitoje vaikus auginančioje šeimoje. Viskas tas pats kaip ir mieste. Bet yra kitas aspektas – labai svarbu, ar vyras ir moteris, kaip pora, yra ten, kur nori būti. Jei esi taikoje su savimi, viduje suradęs balansą – nesvarbu, būsi didžiuliame mieste ar tyliame tyliame kaime. Jeigu pora yra tame kelyje, kur kartu nori būti, veikia tai, ką kiekvienas iš tiesų nori veikti, duoda laisvę vienas kitam – tada ir santykiai klojasi gerai. Ginčų kaime taip pat kyla, tačiau jie gana greitai ir nutyla. Taip ir individas, ir šeimos duetas bręsta, sirpsta, tobulėja. Ir tada daug paprasčiau išspręsti šeimos ginčus, į juos pažvelgti išmintingiau, į smulkmenas reaguoti ramiau. – Paradoksalu, bet ten, kur daug žmonių, intymumo gerokai mažiau. Ar tiesa, kad gyvenant kaime atsiranda daugiau erdvės pažinti save? – Kaime aš pagaliau subrendau. Šitą žinau. Iš tiesų, mes atsikraustėme į kaimą ir susitvarkėme gyvenimą. ( Juokiasi.) Tačiau svarbu, kad patys pasirinkome čia gyventi. Mūsų niekas neatvarė per prievartą. Norėjome tylos, ramybės, šviežio gaivaus ryto. Nenorėjome miesto. – Ar nepasiilgstate miesto ritmo? – Ritmo nepasiilgstame, tiesą pasakius, mes tame ritme visa koja niekad net negyvenome. Bet paties miesto pasiilgstame ir tikrai ant jo nepykstame. Priešingai – mylime miestą. Mėgstame pasivaikščioti po senamiestį, paragauti su vaikais ledų, skaniai pavalgyti, išgerti gardžios kavos. Atvykstam ten pramogauti, padirbti, apsipirkti. Iš miesto pasiimame saldainį – pačią skaniausią jo dalį. O visa kita – spūstis, eiles, smogą – paliekame „džiaugtis“ miestiečiams.

„TOBULYBĖS PASIEKTI NEPAVYKS, JEI NEPADARYSI ŠIMTO KLAIDŲ, NEEKSPERIMENTUOSI IR DĖL TO NEDRĮSI PRADĖTI.“ – Šiame namelyje gimė „Kaimietės“ drabužiai. Ar kurti čia tau lengviau? – Niekur kitur nesu kūrusi. Gal ne šiaip sau? Tiesa, vaikystėje irgi daug kūriau, kai su tėvais augau kaime. Suaugus kūryba tik čia, šiame kaimo namuke, ir atėjo, nors manyje gyveno visada. Kaime susidarė visos man palankios sąlygos kurti – tyla, pačių susikurta aplinka, gamtos garsai ir ore tvyranti ramybė – visai kaip vaikystėje. – Koks buvo pirmasis postūmis pradėti kurti? Kokia buvo „Kaimietės“ pradžia? – Pirmasis postūmis buvo užverti senojo darbo duris. Tada jau nebeturi kur dėtis. Po truputį atsirado pirmosios suknelės, nors ir ne pačios tobuliausios. (Šypsosi.) Aš pati siūti nemoku ir, manau, niekada nemokėsiu. Mane ši sritis patraukė ne dėl siuvimo. Siūti leidžiu tiems, kas šį amatą išmano. Man svarbu, kad drabužį siūtų pailsėjusi siuvėja, jai patiktų su mumis dirbti ir mūsų bendradarbiavimas skleistų kuo geriausią energiją. O pačiai patinka sukurti rūbą, papasakoti istoriją ir juo apvilkti moterį. Noriu, kad moteris jame žydėtų, jaustųsi patogiai, ypač būdama kaime, gamtoje, kur nepasiekia nei greitosios mados vėjai, nei dirbtinio grožio kultas. Supratau, kad jeigu norėtum padaryti viską pats, tam reiktų dar vieno gyvenimo! Na, o kol dar mokausi, kaip kurti verslą, finansinė gerovė palauks. – Dažnai prieš kažką pradėdami žmonės laukia idealių sąlygų, o tada... idėjos taip ir lieka galvoje. Tu sakai, kad norint įgyvendinti savo svajonę didžiausias priešas yra tobulybės siekis? – Tobulybės pasiekti nepavyks, jei nepa-

darysi šimto klaidų, neeksperimentuosi ir dėl to nedrįsi pradėti ‒ o ką jau kalbėti apie drąsą kitiems pasakoti apie savo idėjas! Taip, išdrįsti pradėti nėra lengva, ypač jei tavęs nepalaiko aplinka – juk eini kitokiu keliu, griaudamas apie tave sukurtus lūkesčius. Bet juk į tikslą veda šimtas skirtingų kelių! Man labai pasisekė, kad mane palaiko vyras, jis mane labai skatina. Taip pat sesuo. Šių dviejų žmonių man užteko, kad galėčiau atsispirti. Palaikymas padeda kovoti su kitų kritika ir požiūriu, kad tai, ką darai, kažkodėl yra nerimta. Papasakoji apie sau didelius dalykus ir tave iškart įdeda į nevykėlių dėžutę. Bet čia tikrai padeda gyvenimas gamtoje – tiesiog matai mažiau savo nuomonę peršančių žmonių. ( Juokiasi.) Tada turi erdvės susikaupti ir viskas staiga pasidaro rimta, nors ir netobula! Nors sprendimas mesti senus dalykus ir pradėti kažką naujo tikrai reikalauja nemažai drąsos, man atrodo, kad jis ateina tada, kai tau jau tikrai bloga – nuo veiklos, nuo supančių žmonių. Naujoji mano veikla buvo visiškai nesusijusi nei su mano mokslais, nei karjera, nei į mane nukreiptais lūkesčiais – kad jausčiausi tvirčiau, turėjau šiuos klausimus išsispręsti ir savo pačios viduje. Ir dabar sutinku labai daug tokių žmonių, pasukusių šiek tiek ne tuo keliu ir bandančių pataisyti padėtį. Matyt, taip yra dėl to, kad mumyse užkoduotas noras save išbandyti, nuolat kelti sau iššūkius. Ir tai puiku – taip esame gyvi ir alkani. Vieni tai daro kildami karjeros laiptais didelėse kompanijose, o aš – tyliai kurdama savo rūbus, augindama savą, nors ir nedidelį verslą. Noriu tai mergaitei, kuri vaikystėje kūrė, padėkoti – tikrai gerai kartu leidome laiką. 47

„VISADA GALI APSISUKTI IR SUGRĮŽTI ATGAL. BET JEI IŠ TIESŲ ESI KAIMO ŽMOGUS, SAU TIK PADĖKOSI. “

– Nemažai kalbi, kokia yra kaimietė, daug rašai apie mitus ir išankstinius nusistatymus. Tai kokia gi ta XXI a. kaimietė? – Su „Kaimiete“ be manęs dirba dar dvi kaimynės, viską darome kartu, nors kol kas ir ne visu pajėgumu. Nesame į kaimus suvarytos moterėlės su juodomis panagėmis, dirbančios ūkio darbus ar ravinčios runkelius. Neravime mes tų begalinių daržų. Norime išlikti moterys, turėti vidinės stiprybės, žavesio. Save vadiname kaimietėmis ir tuo didžiuojamės – tai tikras laisvas žmogus, apsisprendęs būti ten, kur yra. Mūsų kaimietė yra išprususi, sąmoninga, atvira, nuoširdi moteris, klausanti savo širdies. – Dar viena prabanga kaime – savas gyvenimo ritmas. Kaip atrodo taviškis? Kokia ji, dabartinė tavo kasdienybė? – Savas ritmas gal ir mieste yra įmanomas. Ypač jeigu dirbi sau. O čia – arba ilsiesi, arba dirbi, nėra to vakuume įsispraudusio laiko, kai kažko lauki kamštyje, kasdien dėl mažos smulkmenos važiuoji tolimus atstumus. Dienos ritmas artimai susijęs ir su gamta – švintant prabundi, temstant jau norisi pabaigti darbus, paskaityti knygas. Štai nuo pavasario iki rudens mėgstu skirti dėmesio savo nedideliam eksperimentiniam daržiukui – dievaži, šiais metais pirmas kartas, kai užsiauginau savų pomidorų! Artimas ryšys su gamta padiktuoja kasdienybės ritmą – jis ramus, lėtas, žmogui subalansuotas ir įgimtas. Natūralus, ne primestas, ne kažkieno sugalvotas. Jeigu 48

kelias dienas iš eilės esu prisiplanavusi veiklų mieste, po jų turiu pabūti namuose ir atgauti pusiausvyrą. Apsikuičia ne tik namai – netvarka persimeta ir į galvą, tada nesiseka, net apima pyktis, nebelieka laiko su vyru išgerti kavos ir suvalgyti saldainio. O jei šių svarbių smulkmenų nėra, kur tos energijos įsikrauti? Juokauju, kad šiek tiek išlepome – pasidarėme itin jautrūs miesto orui, triukšmui, po dienos mieste norisi kuo greičiau grįžti namo. – Dovile, ką patartum tiems, kurie nori pabėgti iš miesto, bet nedrįsta? – Reiktų paklausti savęs, kodėl bijai važiuoti į kaimą, kas tave stabdo. Dažnai tai būna atstumas nuo miesto, miestietiškų malonumų ir prestižinių mokyklų, darželių trūkumas ar erkės. Bet juk tai tik įsivaizduojami fantomai, kurie kitiems žmonėms nė neegzistuoja. Visada gali pabandyti pagyventi kaime. Ne savaitgalį ar savaitę – pagyventi metus, apsukti sezonų ratą. Pažiūrėti, ar nebus sunku ankstų žiemos rytą keltis malkų, ar nesujauks planų nepravažiuojami keliai. Buitis kaime truputį kitokia nei mieste ir niekas čia savaime nepasidaro – reikia pagalvoti apie vandenį, apie šilumą, apie šviesą, iš anksto pasiplanuoti, kaip atsiveši maisto. Bet užtenka tik pabandyti. Negalvojant, kad tai bus viso gyvenimo sprendimas. Galbūt patiks, o gal įsitikinsi, kad mieste tau geriausia. Visada gali apsisukti ir sugrįžti atgal. Bet jei iš tiesų esi kaimo žmogus, sau tik padėkosi.

ATVIRA ŠIRDIMI Lėtas gyvenimas – tai nuoširdūs pasimėgavimai paprastais dalykais, tai gamta ir paskutiniai vasaros gaudymai ieškant įkvėpimo kasdienybėje. Tai braidymas basomis ir gilus tyro oro į(si)kvėpimas. Natūralumas ir sezoniškumas, suteikiantis lengvo nerūpestingumo. Ne madų vaikymasis, o vertybėmis, tikėjimais, natūraliu vidiniu pajautimu paremti sprendimai.

Visa tai atsispindi ir kūryboje. Belieka atsipalaiduoti, įkvėpti, atvira plačia širdimi paleisti vasarą ir paruošti vietos naujiems atradimams. Juk įkvėpimai gyvena visur, tereikia atverti jiems širdį.

Nuotrauka: sandratamosphotography Instagram: @sandratamos Puokštė: wreathyourday Instagram: @wreathyourday

„MAŽIAU“, „LĖČIAU“ IR „UŽTENKA“

„Mažiau“, „lėčiau“ ir „užtenka“ – šiuos tris žodžius, kuriuos galėtume priskirti ir japoniškajai vabisabi filosofijai, pastaruoju metu vis artimiau prisijaukinti mėgina interjero dizainerė Viktorija Valiulytė – ir jai tai puikiai sekasi! Amsterdame gyvenanti mergina dalijasi naujausio savo projekto, modernaus vabisabi būsto Honkonge, rezultatais, o čia pat vietą randa ir jos įkurtos keramikos studijos „Chase Grace“ objektai, dar grakščiau pabrėžiantys taip vertinamo netobulo paprastumo grožį. Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Interjeras: „NC Design and Architecture“

Interjero nuotraukos: Harold De Puymorin Portretų nuotraukos: Eliza Goedhart

– Viktorija, papasakok, kokias idėjas sutalpinote kurdami šį interjerą? Kas tapo šių namų pagrindiniais akcentais? – Su architektūros studijos „NC Design and Architecture“ komanda projektą pavadinome „moderniu vabisabi“. Namų savininkų antrieji namai yra Tokijuje, kur jie praleidžia gana daug laiko, o jų meilė Japonijai buvo labai aiški nuo pat projekto pradžios. Pora yra jaunatviška, tad norėjosi modernių ir minimalių namų, tenkinančių jų poreikius. Tačiau būtent japonų vabisabi filosofija suteikė namams savitumo ir charakterio. Estetine prasme tai tikrai nėra vien vabisabi namai: naudojome daug modernių ir minimalių formų. Tačiau namai šios filosofijos įkvėpti, o ji labiausiai atsispindi namų vertybėse ir diktuojamame gyvenimo stiliuje. Projektas yra pačiame Honkongo centre, todėl perprojektavome pagrindines erdves (svetainę, miegamąjį ir pagrindinį vonios kambarį) taip, kad jose būtų pabrėžta miesto panorama. Pagrindinės dizaino gairės buvo šios: Juslės – svetainėje buvo sukurta specialaus rašto medinių grindų kompozicija su akmens inkliuzais, kurie vaikštant basomis sukuria malonų siurprizo efektą. Žinoma, beveik visus metus išsilaikantys šilti orai tam prideda teigiamą emociją. Šviesa – erdvėje kūrėme ritmišką šviesą. Koridoriai ir perėjimai tapo tamsesnėmis namų zonomis, tarsi raminančiomis ir sukaupiančiomis prieš perėjimą į kitą etapą – funkcinę zoną. Ilgalaikiškumas – technologijos ir jų prietaisai labai greitai keičiasi ir sensta, todėl televizoriui sukūrėme sienoje paslėptą spintą, kuri funkcionuotų nepriklausomai nuo prietaisų modelių ir išmatavimų, leistų patogiai juos keisti. Nišos durelės yra įkvėptos „shoji“ dizaino (tai tradicinė japoniška kambario pertvara), jas užvėrus matoma sendinto metalo aplikacija – meno kūrinys ant sienos. Tradicijos – miegamojo kambariui norėjome suteikti privatumo. Į jį galima patekti palipus laipteliu iš svetainės, pro sienoje paslėptas duris. Laipteliui įkvėpimo sėmėmės iš „genkan“ (tradicinio japoniško prieangio laiptelio, padedančio nenešti purvo į namus ar sustabdančio nenorimus svečius). O ilgą palangę miegamajame

pavertėme skaitymo prieš miegą stalu. Tai ramybės ir susikaupimo zona. Ritualai – kasdieninius ritualus, tokius kaip prausimąsi, norėjome paversti labiau šventiškais, todėl vonios kambaryje prausyklė, vonia ir dušo kabina yra gana elegantiški ir puošnūs, įkvėpti tradicinių šventyklų. Todėl apsivalymas yra tarsi ne vien fizinis, bet ir protinis: prieš pradedant ar baigiant dieną. Ekologiškumas – rinkomės ilgalaikes ir natūralias medžiagas, kurios su laiku tik gražės ir įgaus savitumo. Ant sienų naudotas kalkių tinkas nepelys ir bus lengvai valomas. Artempo – lengva namų priežiūra buvo pagrindinis namų šeimininkų prašymas, todėl čia nerasite atvirų lentynų, viskas yra paslėpta ir sudėta į sienines spintas, o tai palengvina valymą. Kad namai neatrodytų per daug šalti, o būtų jaukūs, visus funkcinius baldus rinkome taip, jog šie atrodytų lyg meno kūriniai ir suteiktų erdvei charakterio. – Projektas, apie kurį kalbamės, yra Honkonge – papasakok, kaip ten atsidūrei? – Tai buvo visiškas „tinkamu metu, tinkamoje vietoje“ pavyzdys! Su studijos „NCDA“ vadovu Nelsonu susipažinau Europoje, iš karto įsivėlėme į gana aštrias diskusijas apie dizainą ir tam tikrus projektus bei jų detales. Pasidalinau savo planais keliauti į Japoniją ir buvau paklausta, ar kelčiausi gyventi į Aziją. Tai tuo metu net neskambėjo kaip rimtas klausimas, o po keleto mėnesių jau pakavausi daiktus ir ruošiausi naujam darbui. Šis pokytis buvo tikrai neplanuotas ir gana greitas. Dar dabar labai gerai prisimenu, kaip užsisakiusi naktinį skrydį tikėjausi prieš pradėdama naują gyvenimo žingsnį gerai nusnausti. Tačiau visą skrydį taip jaudinausi, kad miegas tikrai buvo nė motais. Pirmą kartą gyvenime vykau gyventi į vietą, kurioje buvau niekada nebuvusi, ir dar buvau viena. Dabar sakyčiau, visai nebaisus dalykas – o tuo metu tai buvo geras testas. Toli horizonte brėkštant rytui, lėktuvas pradėjo leistis, o pro langą pradėjo vertis nuostabūs kalnų ir mažų salyčių kraštovaizdžiai. Visos baimės dingo kaip nebuvę ir tada prasidėjo viena šauniausių ir įsimintiniausių patirčių mano gyvenime.

– Įsivaizduoju, jog tai šauni vieta semtis žinių apie vabisabi? – Pats Honkongas, ko gero, nėra geriausias vabisabi pavyzdys: čia, kaip ir kituose didžiuosiuose pasaulio finansų centruose, dažnai susiduri su dideliu vartotojiškumu, laikinumu, blizgesiu. Tačiau tai kontrastų miestas, o šie neretai ir priverčia susimastyti, klausinėti savęs ir dairytis to, kas suteiktų vidinę ramybę ir pilnatvę, kad ir kurioje tų kontrastų pusėje atsidurtum. – Kaip apibūdintum, kokios yra vabisabi filosofijos gairės, į ką reikėtų atkreipti dėmesį kuriant šia filosofija paremtus namus? – Tai labiau gyvenimo būdo filosofija, ne estetinis principas. Erdvėje, kuri puoselėja šią filosofiją, pirmiausiai turėtum jaustis gerai – tik po to svarbi jos estetika. Tokioms erdvėms labai svarbus balansas, pagarba, proporcija. Erdvė neturi būti tobula – labiau primenanti japonišką ikebanos puokštę, kur pabrėžiamas augalo natūralus unikalumas. Namuose tai gali būti pritaikyta atkreipiant dėmesį į pačią erdvę, architektūrą – atpažįstant, koks yra būsto charakteris, unikalūs jo bruožai, ir juos atsargiai, pagarbiai integruojant su patinkančia stilistika ar objektais. Taip pat svarbus ryšys su gamta, jos stebėjimas ir mokymasis iš jos. Tai gali būti pritaikoma renkantis natūralias, tikras ir patvarias medžiagas, jei leidžia galimybės, pagamintas netoliese. Tikros ir kokybiškos medžiagos dažniausiai su metais tik gražėja ir tarsi kuria savo istoriją. Maži įbrėžimai, spalvos pakitimai tik prideda tikrumo jausmo, primindami pagrindinę taisyklę, jog tobulumas yra netobulume.

– Ar tau pačiai artimos šios idėjos? Kaip jas taikai savo kasdienybėje? – Mokinuosi, kaip geriau jas integruoti. Man visada visko norisi ir reikia pamatyti, išmėginti, pajausti, išgyventi, paragauti... Pastebėjusi šias savo savybes, pastaruosius porą metų mėginu tarsi nuo jų apsisaugoti. Po truputį atrandu „mažiau“, „lėčiau“ ir „užtenka“ reikšmes. O žodis „užtenka“ gana svarbus ir darbo srityje. Dizainas nėra matematinis uždavinys, visada galima dar šiek tiek pasėdėti, patobulinti vieną ar kitą detalę. Tai lyg meno kūrinys be pabaigos, kol tu pats – o dažniausiai terminas – jo neužbaigi. ( Juokiasi.) Šiuo metu mano vėl sugrįžusi aistra yra joga. Manau, jog tai puikus metodas, padedantis priimti netobulai tobulą save ir savo kūną, surasti vidinį ir fizinį balsą, juos pakalbinti, skirti jiems (taigi ir sau) laiko.

– Ar pameni, kada ėmei domėtis interjero dizainu, panorai namus ir erdves kurti kitiems? Papasakok daugiau apie savo kelią nuo pradžių iki dabar. – Ilgą laiką buvau susižavėjusi psichologija, taip pat rimtai galvojau ir apie verslo studijas. Tačiau kartą iš įdomumo prisijungiau prie draugės, kuri ruošdamasi stojimams nusprendė lankyti privačias architektūros pamokas. Pirmoji mūsų užduotis buvo suprojektuoti savo svajonių namus. Labai apsidžiaugiau, kadangi mintyse jau seniausiai turėjau kruopščiai iki detalių sukūrusi bent du svajonių namų variantus! Dar dabar galėčiau nuosekliai papasakoti, kaip ir kur save tuo metu įsivaizdavau. Pasąmonėje, matyt, nuo mažų dienų dievinau namus ir dizainą. Praleisdavau valandų valandas vartydama tėvų gyvenimo būdo ir mados žurnalus. Vienu metu namuose vyko remontai, todėl netrūkdavo ir vokiškų interjero leidinių, gal ir tai turėjo man įtakos. Dažnai perstumdinėdavau baldus savo kambaryje, paslapčiomis ištrūkusi į šalia namų esantį parką statydavau medžio namelį-slėptuvę, o už šį tekdavo ir kampe gerai pastovėti. (Šypsosi.) Londone studijavau interjero architektūrą ir dar studijų metu pradėjau dirbti. Iš pradžių – dizaino parduotuvėje, kur sudarinėdavau sezonines produktų ir baldų kolekcijas, sustatydavau vitrinas, tada kurdavau dizainą baldams pagal užsakymus ir daugiausiai laiko praleisdavau kurdama privačių namų interjerus. Keleri metai po studijų su vaikinu nusprendėme mesti sau iššūkį ir persikraustyti į Amsterdamą, kur įsidarbinau tarptautinėje dizaino kompanijoje su komerciniais ir visuomeniniais projektais pasaulyje gerai žinomiems vardams. Tada persikėliau į Honkongą, o dabar ir vėl dirbu Amsterdame. Šiuo metu su „Nike“ kuriame jų parduotuvių dizainą Europos, Vidurio Rytų ir Afrikos regionuose, nuotoliniu būdu toliau dirbu su „NCDA“ studija ir kitomis vietinėmis studijomis bei klientais. – Taip pat kuri ir įstabaus dizaino keramikos objektus „Chase Grace“? – „Chase Grace“ studija gimė labai spontaniškai: iš

tuščių sienų naujuose namuose, ilgalaikės meilės keramikai ir draugų bei mylimųjų paskatinimo. Mano kuriami objektai yra įkvėpti natūralių paviršių – įvairių tipų akmens, vandens atspindžio savybių, sendinto metalo blizgumo, taip pat modernios architektūros, alcheminių bei toteminių elementų ir simbolių. Studija dar tikrai yra pradinėje stadijoje, bet nenoriu nieko skubinti ir siekiu išlaikyti tai savo pomėgiu. Šiuo metu dirbu su privačiais užsakymais, kurie greitu metu pasieks naujus namus Amsterdame, Niujorke ir Honkonge. – Kaip apibūdintum savo estetiką? Ar bėgant laikui ji kinta, ir kaip? – Kinta tai tikrai. Neseniai suradau keletą senų storų segtuvų su iškarpomis ir iš žurnalų išplėšytais lapais su detalėmis, medžiagomis bei man patikusiais interjerais – tuo metu tai buvo pats tikriausias pinterestas! Buvo taip smagu prisiminti ir su dideliu šypsniu vartyti savo skonio kitimo istoriją... Visad išliko susižavėjimas modernia ir brutalia architektūra. Būdamas tokiose erdvėse tarsi jauti pastato vibraciją, jo energiją ir stiprumą. Mano estetiką geriausiai apibūdintų „Oliver Gustav“ studija: tai ramus, netgi švelniai ar romantiškai melancholiškas „Flemish“ stilius su stipriais ir kiek brutaliais moderniais užmojais, kurie dažniausiai išreiškiami meno dirbiniais ir šiek tiek sušvelnintomis japoniško dizaino tradicijomis. – Kas tau kuriant interjerą svarbiausia? – Praktiškumas, perduodama žinutė, kliento atspindys. Taip pat balansas: erdvė turi turėti ritmą, pozityvią energiją, turi būti rami, bet drąsi. Projektavimas – tai tarsi scenos kūrimas, kur režisuojame-programuojame mūsų herojų kasdienį pasirodymą. Įkvėpimo tam semiuosi (manau, kaip ir dauguma kūrybinėje srityje dirbančių žmonių) iš mane supančios aplinkos, žmonių ir potyrių, o labiausiai kelionių. Labai mėgstu fotografuoti, todėl dažnai pagaunu save gaudančią kadrus, o juose – nuotaikas, detales, šviesos ir šešėlio žaismą, žmones.

– Neseniai Amsterdame pristatėte dar vieną projektą, kurį su komanda kūrėte remdamiesi panašia estetika kaip ir Honkongo bute? – Taip, tai neseniai atidarytas „Republiek Beach Club“, tik šįkart kartu su „Anne Claus“ studija, kuri pasižymi gana panašia estetika. Projekte susitelkėme į ilgalaikiškumą, tvarumą, harmoniją. Pati lokacija tarsi diktavo ramumo, natūralių atspalvių gaires. Olandiškas pajūris yra gana pilkas, o žiemą tampa dar pilkesnis, todėl rusvais ir plytų atspalviais mėginome tarsi sušildyti interjerą, bet ir neatimti pagrindinio dėmesio iš kraštovaizdžio. O vasaros sezono metu atverti langai tik dar labiau pabrėš ryšį su gamta. Atidžiai atrinkti baldai tarsi primena atostogas ir tolimus kurortus, leidžia mintimis nuklysti ir svajoti. Buvo svarbu sukurti vietą, kuri ne tik būtų ilgalaikė, bet ir leistų tai pajusti. Tą padaryti padėjo lininiai audiniai, rankų darbo perdirbto metalo glazūros plytelės, natūralus akmuo, tikmedžio baldai ir dideli alyvuogių medžiai. – Šiemet apskritai dažnai trokštamą skandinavišką dizainą stipriai papildė ir japoniškos, Rytų kraštų apraiškos, tiesa? – Tikrai taip: manau, šiais greito ritmo laikais žmonės pradeda ilgėtis tikrumo, natūralumo ir tradicijos. Tiek fiziškai, tiek protiškai į Rytų kultūrą dažniausiai atsigręžiame tada, kai ieškome balanso ir harmonijos. – Papasakok plačiau, kokios interjero tendencijos šiuo metu vyrauja pa-

saulyje, kaip jas pritaikyti praktikoje, kad daiktai neatsibostų ir po kurio laiko vis dar būtų aktualūs, mieli? – 2021 metais bus populiarios šios trys pagrindinės temos: Taktas – ši kryptis fokusuojasi į sveiką gyvenseną ir balansą tarp klasikinių bei modernių elementų, žadinančių mūsų jusles ir padedančių kasdienybėje nors trumpam atitolti nuo technologijų. Pagrindiniai taktiško dizaino bruožai yra brutalios formos, ryšys su istorija, kultūra bei tradicija, žemės ir raudonos spalvos bei jų atspalviai, taip pat paviršiai, kurie tiesiog vilioja būti paliesti. Vyraujančios spalvos – vintažinės rožės, burgundžio, kremo, kakavos, plytų, sidabrinės eglės, sodri žalia ir alyvinė. Analoginis gyvenimo būdas – čia svarbus nostalgijos ir aštuntojo dešimtmečio retro jausmas. Interjere dominuoja prislopintos pastelinės spalvos ir kiek linksmesni bei ryškesni tų pačių spalvų tonai. Svarbios geometrinės formos, rankų dirbiniai ir tvarumas. Spalvos: dramblio kaulo, švelniai elektrinė ir nublukusi jūrų laivyno mėlyna, smėlio, geltona. Utopiška fantazija – tai gamtos elementų, netgi šiek tiek tropikų ir futuristinių svajonių įkvėpta pozityvi ir labai ryški bei garsi kryptis. Čia taip pat fokusuojamasi į patvarumo, ekologijos ir mus supančios gamtos apsaugos temas, integruojant jas su technologijų ir virtualios realybės nišomis. Spalvos: žalias obuolys, cheminiai atspalviai, metaliniai atspindžiai, ryški violetinė, koralas, turkis.

Iš tiesų tendencijos yra svarbesnės kuriant komercinius ir viešuosius projektus, kurių užsakovas yra pripratęs nuolatos stebinti naujovėmis. Darbas su privačiais projektais yra daug individualesnė paieška, kas atspindėtų užsakovus. O norint tendencijas pritaikyti praktikoje, pirmiausia reikėtų nepirkti impulsyviai, gerai apgalvoti, ar objektas derės su kitais namuose turimais dalykais, ir nuoširdžiai sau atsakyti, ar daiktas, kaip pasakytų Marie Kondo, įžiebia viduje ugnelę. Geros kokybės namų interjero detalės ir baldai nėra pigi pramoga, todėl investuojant į gražius, tačiau tuo pačiu neutralesnius daiktus, bus lengviau juos pritaikyti vėliau, prie kitų tendencijų ir kompozicijų. – Kadangi gyveni Amsterdame, ar galėtum pasidalinti keletu vietų interjero dizaino mylėtojams, kuriose jie galėtų paganyti akis, tiesiog jose pasinerti? – Na, pavyzdžiui, „Conservatorium“ viešbutis, kurio priestato dizainą prieš beveik dešimtmetį sukūrė italų architektas Pierro Lissonis. Tai nuostabus pavyzdys, kaip drauge dera sena ir nauja. Sekmadieniais čia dažniausiai groja gyva fortepijono ar arfos muzika. „Cecconi’s“ restoranas, įsikūręs 1933 m. pastatytame Bungehuis pastate, šiuo metu priklausantis „Soho House“ grupei. Pastate vis dar išlikę dauguma originalių ir nuostabaus grožio art deco stiliaus detalių. „The Public Space“ kavinė – modernaus minimalizmo mylėtojams. Klasika tapęs „Hoxtono“ viešbutis kavai su priešpiečiais. Taip pat „Time & Style“ – tai modernių japoniškų baldų parduotuvė su bonsai medelių terasa ant stogo. „Grimm“ galerija, buvusiame šovinių fabrike neseniai atidarytas „Het Hem“ centras – pavadinimas kilęs iš vokiško žodžio „haima“, reiškiančio namai. Šio centro įkūrėjai norėjo sukurti vietą, kur visi jaustųsi kaip namie, tik šiuose dar yra restoranas, minibiblioteka, besikeičiančios ekspozicijos ir muzikos kambarys. „Skate Cafe“ ar „De School“ restoranus rekomenduočiau dėl jų paprastumo ir tiesiog geros ir neįpareigojančios aplinkos bei nuotaikos. O dienos išvykai rekomenduočiau aplankyti „Voorlinden“ modernaus meno muziejų netoli Hagos arba „Teylers“ muziejų klasikos mylėtojams Harleme.

KASDIENĖS VEIKLOS ROMANTIKA Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė | Nuotraukos: Lina Jushke

Tiek saulėtomis, tiek lietingomis dienomis keramikę, prekės ženklo „MO.molis“ įkūrėją Moniką Petreikytę galite sutikti čia, Šventojoje, jos mažoje dirbtuvėlėje, kurios duris saugo Berno zenenhundas Seras, o viduje sukasi šilčiausios mintys ir, žinoma, žiedimo staklės.

– Monika, pirmiausiai pasiteirausiu, kas sukasi tavo galvoje – apie ką dažniausiai žiesdama ar lipdydama galvoji? – Lipdydama atsipalaiduoju. Atrodo, trumpam pranyksta problemos, užklumpančios už dirbtuvėlės ribų. Dažniausiai kuriant galvoje dūzgia su moliu ir dirbtuvėle susijusios mintys. O kartais susikoncentruoju tik į rankas. Tada molis mano galvą pravalo nuo nereikalingų minčių – blogumus išminkau ir juos sudeginu krosnyje. (Šypsosi.)

– Tad kaip keramika sugrįžo į tavo gyvenimą? – Keramika atėjo supratus, jog būtent dabar yra tinkamas laikas duoti kelią vidiniam balsui. Mano būsimasis vyras Mindaugas – mano didžiausias skatintojas ir palaikytojas. Jis priminė, kad niekada nevėlu kažką pradėti, jeigu tik labai stipriai to nori. Iš pradžių lankiau kitų keramikų organizuojamus užsiėmimus – norėjau įsitikinti, ar keramika tikrai yra tokia, kokią įsivaizduoju. Įsitikinusi radau profesinę mokyklą Vilniuje ir joje mokiausi – metus pragyvenau tarp Vilniaus – Su kuo sieji savo kūrybiškumą – ar tave supa kūry- ir Klaipėdos ir įgijau dailiųjų keramikos dirbinių gamintojos biška aplinka? profesiją. Aišku, ten įgytos žinios yra pradžia – dabar mo– Kūrybiškas žmogus man yra toks, kuris viską stengiasi kausi savarankiškai, iš praktikos. matyti truputį kitaip. Tai stengiuosi daryti ir pati, ieškau savo veiklai naujų kampų. Mano tėvai siekė, kad turėčiau univer– Įgijusi profesiją ir nusprendei imtis prekės ženklo sitetinį išsilavinimą. Bet tėtis labai myli muziką, mama turi „MO.molis“ kūrimo? stiprų estetikos pajautimą, tad nors jie tiesiogiai ir nenukrei– „MO.molis“ gimė 2018-ųjų žiemą. Pati galvojau, kad pė manęs į kūrybą, visą laiką skatino bandyti naujus dalykus, dar esu nepasiruošusi savo kūrybos leisti į žmones, kadanbūrelius, ieškoti, kas nuoširdžiai patiktų. Dabar suprantu, gi dar mokiausi. Bet turiu nuostabių draugų, kurie žinodajog nuo paties pirmojo pabandymo lipdyti darželyje manyje mi mano kuklumą ir neryžtingumą prirėmė prie sienos. kažkas kirbėjo, jaučiau, kad turiu kurti. Ilgą laiką to kirbesio (Šypsosi.) Jie padėjo su logotipu, nuotraukomis. Esu be nesupratau, teko išbandyti ne vieną skirtingą darbą ir veiklą. galo dėkinga, kad kelio pradžioje gavau tiek palaikymo!

– O ką lipdyti tau patinka labiausiai ir kodėl? – Mokydamasi supratau, kad mane labiausiai žavi funkciniai daiktai. Kavinėse apčiupinėju visas lėkštes ir puodelius. (Šypsosi.) Tačiau labiausiai man patinka lipdyti vazas! Labai mėgstu susitelkti į vieną objektą ir jį auginti. Kartais vazą lipdau vieną dieną, o kartais, kad gautas rezultatas tenkintų, prireikia ir kelių. – Kas tave įkvepia renkantis formas ir spalvas? Ar iš pat pradžių įsivaizduoji užbaigtą lėkštę ir puodelį, o gal juos atrandi tik proceso metu? – Su procesu būna visaip, bet dažniausiai man kelią rodo rankos ir įkvėpimas ateina bedirbant. Lipdydama užsakytą daiktą, aišku, iškart žinau, kaip jis turi atrodyti, tačiau ieškodama ko nors naujo leidžiu sau improvizuoti. Žiedžiant beveik visada laukia netikėtumas, nes žiesti dar turiu kaip reikiant pasimokyti. (Šypsosi.) Kalbant apie spalvas, joms įtaką daro sezonai – štai vasarą tikrai norisi ryškesnių spalvų, o tamsųjį sezoną jos kiek prigesintos, tamsesnės. – Sakoma, jog keramikoje reikia būti pasiruošus nesė-

kmėms, kadangi kūriniai dažnai skyla, subyra... O kaip tu apibūdintum molį? Ko reikalauja darbas su šia medžiaga? – O taip, kiek atidarius krosnį būta tų netikėtumų! Labiausiai liūdna, kai randu skilusių indų, taip būna retai, bet vis dėlto pasitaiko. Apskritai man keramika yra magiška veikla, juk niekada negali tiksliai žinoti, koks bus rezultatas. Tai tikrai ilgas, kantrybės reikalaujantis procesas, negali tik nulipdęs jau džiaugtis indu – dar laukia du degimai, glazūra. Rezultatas paaiškėja tik po to. Bet tai mane ir žavi – kiekvienas krosnies atidarymas kelia jaudulį, o jeigu viskas gerai, kaskart tai it maža šventė. – Ką tau reiškia natūralumas, prisilietimas prie tikrų medžiagų? – Natūralumas tiek kūryboje, tiek gyvenime man labai svarbus, labai myliu gamtą, o juk ir molis atėjęs iš gamtos. Jis man simbolizuoja ilgaamžiškumą, prisilietimą prie senovės. Man labai patinka suleisti į molį rankas, nebijau susitepti ar netyčia juo išsiterlioti veido, apsitaškyti dažais ar glazūromis – jei taip nutinka, nors turbūt nuskambės keistokai, aš jaučiuosi laiminga, tarsi susiliejusi su moliu. (Šypsosi.)

– Gyveni Klaipėdoje, ūkininkauji Mingėje, o lipdai Šventojoje? – Gyvenu Klaipėdoje nuo mažų dienų, labai myliu šį miestą ir, atvirai sakant, šiuo metu nė neįsivaizduoju savęs kur kitur. Klaipėda turi viską, ko man reikia – čia mano šeima, draugai ir jūra. Ūkis Mingėje priklauso būsimam vyrui ir jo šeimai. Aš ten ne pati didžiausia pagalbininkė, bet nuvažiavusi stengiuosi būti naudinga, moku ir traktorių pavairuoti, ir su šakėm gyvulius pašerti, ir veršiukus, jeigu prireikia, pagydyti, pagirdyti. O čia, Šventojoje, tėvų sodyboje, turiu savo kampelį – tėvai atidavė man senos lauko virtuvėlės patalpas ir ten įsirengiau savo dirbtuvėlę. Tai mano ramybės kampelis. – Viskas viename regione – kuo šios vietos tau panašios, o kuo skirtingos? Kuo kiekviena brangi? – Visos trys vietos – šalia vandens. Vanduo – visiška mano stichija, turiu savo mėgstamas vietas prie jūros tiek

Klaipėdoje, tiek Šventojoje, o Mingės kaimą juosia Minija. Klaipėdoje daugiausiai pramogauju, keliuosi ir guluosi, Šventojoje lipdau ir dirbu, o Mingė telpa į viduriuką – ten niekada netrūksta darbų, bet tuo pačiu ir poilsis ten visai kitoks. Kiekviena iš vietų man savaip brangi, nes kiekviena saugo daug patirčių ir prisiminimų. – Užsiminei, jog dirbtuvėlė – pats tikriausias tavo ramybės kampelis. Kaip ją kūrei? – Dirbtuvėlė kūrėsi labai pamažu, iš pradžių čia tiesiog stovėjo stalas ir kėdė. Vėliau supratau, kad man iš tikrųjų miela čia kurti – tada pakeitėme grindis, padarėme minkymo stalą, lentynas. Viskuo pasirūpino mano būsimas vyras Mindaugas. Naujausias pirkinys – žiedimo staklės. Dirbtuvėje daugiausiai leidžiu dienas, molis – mano kasdienybės dalis. Atstumas nuo Klaipėdos nedidelis, tai stengiuosi atvažiuoti čia kiekvieną dieną.

TAPKITE MAŽA, BET SVARBIA MŪSŲ KOMANDOS DALIMI!

– Dirbi tyloje ar garsų fone? – Keletą kartų pagavau save, jog visgi dažniausiai lipdau tyloje. Laikas lipdant prabėga labai greitai, o pabuvimas su savimi tampa geriausia muzika. Vasarą dirbu pravėrusi duris, mane labiausiai žavi ir įkvepia gamtos garsai. Labai mėgstu lietaus garsą, rodos, kad girdint jo barbenimą net ir lipdyti sekasi geriau! – Neseniai už akių užkliuvo citata, kaip svarbu šiek tiek romantizuoti savo gyvenimą – tada imi labiau vertinti kasdienes savo veiklas, rytinius pasivaikščiojimus ar kiekvieną saulėlydį. Ar tam pritartum? Ar daug keramikoje romantikos? – Esu labai didelė romantikė, kiekvienas saulėlydis man atrodo pats gražiausias. Mano būsimas vyras dažnai dovanoja man lauko gėlių, o išgirdę per radiją savo dainą visad nusiunčiam vienas kitam jos ištrauką. Keramikoje romantikos daug, nes dažniausiai ji dovanojama kitiems. Man labai žavu, kai žmonės kruopščiai renka

dovanas ir jaudinasi dėl kito žmogaus. Taip ir aš gamindama užsakymus dėl kiekvieno truputį jaudinuosi – ar kūrinys patiks tam, kuriam jis skirtas. Šis bendras jaudulys ir indo kelias iki gavėjo man labai romantiškas. Kartais lipdydama pakeliu akis, kur prie durų miega mano šuo Seras – tokiomis akimirkomis tikrai pagalvoju, kaip man gera. Romantikos reikia ieškoti mažuose dalykuose, juk iš jų ir susideda mūsų didelis gyvenimas. (Šypsosi.) – Šiuo metu užsiimate dar vienu didžiuliu „lipdiniu“ – kuriate savo namus? Ar jau esi jiems mintyse nulipdžiusi jaukiausius puodelius ir lėkštes? – Namai – didelis mūsų projektas, labai jų laukiam. Apie lėkštes ir puodukus atskirai negalvojau, kadangi sau servizus susirenku iš brokuotų ar tiesiog ne taip gražiai pavykusių lipdinių, kurie man vis tiek savotiškai mieli. Bet naujuose namuose esu numačiusi visą sieną didelei lentynai – ten pasidarysiu savo mini galeriją. Labai to laukiu!

TRISE PRIE JŪROS Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Lina Jushke

Instagramo „vague du nord“ paskyroje randu vos keletą kadrų, bet kažkas kužda, kad už jų slepiasi gero romano verta istorija. Ši nuojauta nuvedė į atokų Baltijos pajūrį, iš miesto pabėgusių Emilijos Andrašūnaitės, Tomo Strižano ir jų šuns Barzdos namus. Kelios ištraukos iš šios trijulės romano apie jūrą ir druską.

„NUO KAŽKO BĖGAU IR KARTU KAŽKO IEŠKOJAU. O TAS „KAŽKAS“ GREIČIAUSIAI BUVAU AŠ PATI. “

– Emilija, kokie keliai ir vėjai tave atnešė į namuką Baltijos jūros pakrantėje? – Na, ne visai pakrantėje – mus nuo jūros skiria miškelis... Kaip ir kiekvienas žmogus, savo noru paliekantis verdantį didmiesčio katilą ir iškeičiantis jį į nuošalų gyvenimą gamtoje, nuo kažko bėgau ir kartu kažko ieškojau. O tas „kažkas“ greičiausiai buvau aš pati. Iš tiesų ilgą laiką miestas man nebeteikė jokio pilnatvės jausmo. Koncertai, meno galerijos, kinas, kuriuos anksčiau taip dievinau, pasidarė nebeįdomūs. Pabūgau tokios apatijos ir nusprendžiau, kad trūks plyš reikia pokyčių. Gyvenimas prie jūros, laukinės gamtos apsuptyje atrodė kaip romanų įkvėptas nuotykis. Man nuskilo, kad Tomas (mano draugas) tokias pagrįstas ir mažiau pagrįstas baimes suprato ir sutiko kartu leistis į šią avantiūrą. Taigi trise (prisijungė ir mūsų šuo Barzda) bandome gyventi prie jūros. – Ar tiki, kad kai kurie žmonės turi ypatingą ryšį su vandeniu? – Horoskopais netikiu, bet energija tikiu. Juk tikrai pagal savo būdą vieni iš mūsų yra labiau ugnis, kiti ‒ labiau žemė, labiau oras arba labiau vanduo. Kiek save atsimenu, visada jutau labai didelį potraukį būtent šiam nežemiškam elementui. Vanduo ne tik atgaivina, nuplauna nerimą bei liūdesį, bet ir padeda sutelkti mintis ir aiškiau pamatyti bendrą vaizdą.

„PASIKEITĖ TIK POŽIŪRIS Į DARBĄ – GYVENDAMA ČIA IŠMOKAU RAMIAU ŽVELGTI Į STRESINES SITUACIJAS IR KLAIDAS.“

– Koks tavo santykis su jūra? Kur užaugai ir kiek jūros būdavo tavo gyvenime? Kad jos daug dabar, jau ir taip aišku... – Užaugau Panevėžyje, baigusi mokyklą persikėliau gyventi į Vilnių, teko išbandyti gyvenimą Kaune, bet taip ir nepavyko niekur visiškai pasijusti kaip namuose. Būtent prie jūros visada jausdavausi geriausiai. Meilę jūrai man įskiepijo mama. Ji baigė režisūros studijas Klaipėdoje, todėl mus su seserimi nuo mažų dienų ten veždavosi. Ypatingus prisiminimus yra palikę mūsų pasibuvimai Juodkrantėje žiemą. Jau tuomet supratau, kad jūra yra pasakiška visais metų laikais. – O vis dėlto – kada jūra tau pati gražiausia? – Nuskambės banaliai, bet jūra man – visuomet graži. Kiekvieną dieną brisdamas per kopą lauki to momento, kai atsivers horizontas, ir toji akimirka niekada nenuvilia. Jūra visada kitokia – rami, banguota, pašėlusi, paskendusi rūke, nuspalvinta ypatingos rytinės arba vakarinės saulės šviesos... – Kaip pasikeitė tavo laikas ir dienos, kai čia apsigyvenai? Ką veiki dienomis ir vakarais? – Mes abu su Tomu esame laisvai samdomi – aš rašau, fotografuoju ir kuriu socialinių tinklų turinį prekių ženklams, o Tomas užsiima architektūra ir interjero dizainu. Mes visada buvome laisvi judėti iš vienos vietos į kitą, tad gyvenimas darbo prasme per daug nepakito. Pasikeitė tik požiūris į darbą – gyvendama čia išmokau ramiau žvelgti į stresines situacijas ir klaidas. Kalbant apie laisvalaikį, gyvenimas prie jūros, gamtoje pats viską sudėlioja į savas vietas. Siaučiant štorminiam vėjui ir pliaupiant lietui renkiesi laiką su knyga, esant gražiam orui eini į žygius paplūdimiu, važiuoji dviračiu, fotografuoji nuolatos besikeičiantį peizažą. 99

100

101

102

103

„GYVENIMAS ČIA TIKRAI KVEPIA LAISVE! O LAISVĖ MAN ASOCIJUOJASI SU BUVIMU SAVIMI“

– Kuo tau apskritai patinka lėtas gyvenimas? Ar jis tikrai vis dar įmanomas šiame bėgančiame pasaulyje? – Manau, kad mano pabėgimas į gamtą buvo susijęs dar ir su natūralumo ilgesiu. Lėtas gyvenimas būtent tuo ir žavi – savo natūralumu, paprastumu. Tačiau turiu pripažinti, kad nors tokia gyvenimo būdo koncepcija yra nuostabi, kartais ją praktiškai pritaikyti kasdienybėje ‒ per sunku. – Gyvenimas prie vandens – tai kažkoks nepaaiškinamos laisvės jausmas, tiesa? Kas tau yra laisvė? – Gyvenimas čia tikrai kvepia laisve! O laisvė man asocijuojasi su buvimu savimi, be visuomenės primestų socialinių kaukių. – Kokių gyvenimiškų tiesų išmokai iš gamtos ir buvimo joje? – Man labai patinka, kad išmokau sau leisti negalvoti. Gyvenant mieste galvoje visada sukdavosi milijonas minčių apie darbą, buitį, kasdienes problemas, net miegoti negalėdavau, nes minčių tiesiog būdavo per daug. O dabar einu sau mišku, stebiu saulės žaismą ant samanų, klausausi jūros ošimo, jaučiu vėją, glostantį man veidą, ir suprantu, kad apie nieką negalvoju, tiesiog jaučiu aplinką visomis savo juslėmis ir tiek. – Kur įsivaizduoji save po kokių penkerių metų? Ar vis dar tame pačiame savo namuke, o gal vis dėlto kokiame šurmuliuojančiame didmiestyje? – Šiame gyvenimo etape labai gera tiesiog būti. Jausti dabarties laiką, natūralią jo tėkmę ir per daug negalvoti, kas bus kitą mėnesį, kitais metais ar po penkerių metų. Todėl konkrečios vizijos tiesiog neturiu. Tik aiškiai matau save laimingą. 104

105

106

DANTŲ ŠEPETĖLIS, SUKŪRĘS REVOLIUCIJĄ Nuo tada, kai „Jordan Green Clean“ tvarūs dantų šepetėliai 2019-aisiais atkeliavo į rinką, jie laikomi tikrais revoliucionieriais, besiskinančiais kelią tvarumo, dizaino ir funkcionalumo srityse. Kiekviena šių šepetėlių detalė kruopščiai apgalvota, nė viena smulkmena nepraslydusi pro akis: jų rankenėlės sukurtos iš 100 proc. perdirbto aukštos kokybės plastiko, šereliai yra augalinio pagrindo, o pakuotės – iš perdirbto popieriaus. „Green Clean“ linijos teigiamos pasekmės aplinkai milžiniškos – nuo jos pasirodymo beveik 40 tūkst. kilogramų įprasto plastiko buvo pakeista į aplinkai draugišką perdirbtą plastiką. Nenuostabu, kad praėjusiais metais „Jor-

dan Green Clean“ išrinkti geriausiais aplinkai draugiškais dantų šepetėliais. Novatoriškoji šepetėlių linija buvo ir absoliutus danų laikraščio „Politiken“ atlikto testo nugalėtojas. „Nors šepetėlis ir yra pagamintas iš plastiko, įsigydami jį galite būti visiškai ramūs, kad jūsų pasirinkimas – atsakingas ir draugiškas aplinkai. Tvarių produktų gyvenimą tyrinėju jau daugiau nei trisdešimt metų ir galiu užtikrinti, kad tai pats tvariausias iki šiol pagamintas dantų šepetėlis. Net jį sudeginus jis padarytų mažesnį poveikį aplinkai nei sudegintas medinis ar bambukinis šepetėlis“, – apie „Jordan Green Clean“ pasakoja profesorius Henrikas Wenzelis iš Pietų Danijos universiteto.

2020-aisiais pristatyti dar trys nauji „Green Clean“ linijos produktai – suaugusiųjų ir vaikų dantų pasta bei dantų siūlas. Dantų pastos tūbelė pagaminta iš 50 proc. perdirbto plastiko, o jos sudėtyje – net 98 proc. natūralių ingredientų. „Green Clean“ dantų siūlas taip pat neatsilieka nuo savo bendražygių: plastikinė jo dėžutė pakeista kartonine, o pats siūlas yra veganiškos kilmės ir suvyniotas aplink perdirbto plastiko šerdį. „Green Clean“ linija – tai tik kelio į tvaresnę burnos priežiūrą pradžia! Ilgalaikis „Jordan“ tikslas – mažinti pirminių žaliavų (plastiko bei popieriaus) naudojimą savo produkcijos gamyboje ir kur įmanoma pakeisti šias žaliavas perdirbtomis ir aplinkai draugiškesnėmis!

107

MIŠKO TARPININKĖ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Ar žinojote, kad miškas gydo? Kad kelias valandas per savaitę praleidę miške galite ne tik pagerinti savo emocinę būklę, nuotaiką, bet ir sumažinti kraujo spaudimą, padidinti gebėjimą susikaupti, sustiprinti imuninę sistemą? Japonijoje atsiradęs „Shinrin-Yoku“ arba miško maudynės – tai gamtos terapija ir sąmoninga patyriminė praktika, padedanti užmegzti ryšį su aplinka. Mila Monk, pirmoji Lietuvoje profesionali miško maudynių gidė, pasakoja, kad nors miško maudynės pagrįstos mokslu, kartu tai yra ir menas. Menas užmegzti ryšį su gamta, menas atgaivinti užmirštus pojūčius, menas paleisti aplinkinius trikdžius ir pasinerti į čia ir dabar.

108

109

– Mila, papasakokite nežinantiems, kas yra miško maudynės? – Miško maudynės yra viena iš gamtos terapijos rūšių, tai patyriminė sveikatinimosi praktika, kai su gidu arba savarankiškai vaikštoma miške (arba žalioje erdvėje). Neskubant, pojūčiais užmezgant ryšį su aplinka. Per miško maudynes tam tikra seka atliekami įvairūs pratimai, kurių tikslas – padėti atsijungti nuo gyvenimo mintyse, prote ir susitelkti į kūną, per jį užmezgant ryšį su aplinka. Miško maudynių gidas padeda dalyviams suaktyvinti pojūčius, sulėtėti, prisitaikyti prie gamtos ritmo, lavinti pastabumą. Dalyvių dėmesys švelniai nukreipiamas į kūno pojūčių stebėjimą, tai padeda atsijungti nuo vidinio minčių monologo ir pajausti aplinką, tiesiog malonumą būti čia ir dabar. Po kiekvieno pratimo dalyviai sugrįžta į ratą ir aptaria savo patirtį saugioje aplinkoje, kurioje yra išklausomi, nevertinami. – Ką patiria miško maudynėse dalyvaujantys žmonės? Ar jie noriai leidžiasi į miško atradimus? – Prieš kiek daugiau nei metus dalyvaudama miško maudynių gidų mokymuose kasdien eidavau į miško maudynių seansus ir pati pajutau, kaip jie man padeda – į kursus atvykau persidirbusi, kažkaip išplėšusi tą savaitę iš nesibaigiančių darbų ir rūpinimosi namais, tačiau per tas dienas man prašviesėjo akyse, ėmiau geriau miegoti, praėjo nervinis dusulys (kuris mane kartais apimdavo nuo per didelio darbų krūvio, ypač kai jausdavau, kad nieko nebespėju), protas pasidarė aiškus, tiesiog ėmiau jausti džiaugsmą, kad gyvenu. Be to, per maudynių seansus ir per pačius mokymus susidraugavome su bendramoksliais, nes miško maudynės skatina bendrystę – vaikštai po mišką kartu ir daliniesi atradimais, patirtimis, atsiveri emociškai saugioje aplinkoje. Vis pagalvodavau, kad taip noriu parvežti tai į Lietuvą – ir pačią metodiką, ir bendrystės miške jausmą. Bet suabejodavau: kažin, ar lietuviai norės eiti į mišką ne grybauti ar uogauti, o į patyriminę sesiją, ar išdrįs kalbėti, dalytis įspūdžiais su dažniausiai nepažįstamais žmonėmis. Bet kaip mane nustebino jau patys pirmieji

110

seansai Lietuvoje! Visų pirma, dalyvių gausa ‒ pirmuosius miško maudynių seansus rengiau Anykščių šilelyje, kur vyko Miško festivalis, ir sunku buvo patikėti, kiek susirinko norinčiųjų. O ir patirtimis jie dalijosi nuoširdžiai, noriai. – Ką maudynių metu veikia gidas? – Gidas sudaro miško maudynėms tinkamą maršrutą – stengiamės, kad jame atsispindėtų biologinė ir reljefo įvairovė, kad būtų takų, nereikėtų brautis per brūzgynus ir aukštas žoles. Taip pat gidas vadovauja seansui – galvoja pratimus-kvietimus, užduoda klausimus pasidalijimų metu. Nukreipia dalyvių dėmesį į kūną ir jo pojūčius. Vis dėlto miško maudynių gidas nėra gydytojas, jis negydo. Gydo miškas, o gidas yra tarpininkas tarp jo ir dalyvių. – Mila, kaip ši praktika atsirado jūsų pačios gyvenime? Skaičiau, kad mišką atradote, kai jautėtės perdegusi, pavargusi... Kokie buvo pirmieji jūsų pačios miško maudynių patyrimai? – Apie miško maudynes išgirdau iš savo draugės ir kolegės, Japonijos kultūros mylėtojos Rasos. Tada ši praktika mane sužavėjo kaip labai estetiška, minimalistinė, kaip ir būdinga japonams. Vėliau, kai pati pasijutau išsekusi ir perdegusi, vėl ją prisiminiau, ėmiau ieškoti, kas rengtų miško maudynes Lietuvoje ar kur netoliese, o neradusi pradėjau apie tai skaityti ir bandyti pati maudytis miško atmosferoje. Tiesiog išeidavau porai valandų į netoliese esantį mišką be jokio tikslo ir be jokių pašalinių trikdžių. Vaikščiodavau lėtai, stebėdavau aplinką, įsiklausydavau į garsus, liesdavau paviršius, uosdavau kvapus. Per šiuos vaikščiojimus atradau vietą, į kurią dabar kaskart sugrįžtu – pušų apsuptą samanotą aikštelę, kurioje įsikurdavau kaip namie – sėdėdavau, gerdavau arbatą, rašydavau dienoraštį. Jau po pirmojo karto pastebėjau, kad grįžtu namo pailsėjusi, šviesesne galva, lengvesne širdimi. O po kelių tokių reguliarių seansų ėmiau jausti lengvumą ir džiaugsmo blyksnius – džiaugsmo, kad esu gyva, kad aplink mane viskas gyva, kad esu tos gyvybės dalis.

111

112

113

– Už terminą „Shinrin-Yoku“ dėkingi turime būti japonų mokslininkui Qingui Li. Tai kaipgi atsirado miško maudynės? – Išvertus iš japonų kalbos „Shinrin-Yoku“ reiškia maudymąsi miške, tačiau tai ne pliuškenimasis miško upelyje ar ežerėlyje, kaip galima pagalvoti, o pojūčių panardinimas į miško atmosferą. Japoniškasis „Shinrin-Yoku“ ir angliškas „Forest Bathing“ terminai pirmą kartą buvo pavartoti ir apibrėžti 2007 m. moksliniame dr. Qingo Li straipsnyje apie tai, kaip miško aplinka veikia žmogaus sveikatą ir savijautą. Pati idėja kilo dar devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai Japonijoje vyko stipri urbanizacija – miestai plėtėsi, į juos kėlėsi vis daugiau žmonių, keitėsi kraštovaizdis (buvo kertami miškai, nukasinėjamos kalvos). Dėl besikeičiančio kraštovaizdžio ir įtempto miesto gyvenimo smarkiai išaugo streso sukeltų ligų ir net mirčių skaičius, todėl valstybiniu lygmeniu buvo nuspręsta tirti miško poveikį žmogaus sveikatai ir steigti miško bazes, kur žmonės atvyktų gerinti sveikatos ir kur surinkti duomenys būtų naudojami moksliniams tyrimams. Japonija, beje, į šiuos tyrimus ir miško terapijos bazių steigimą investavo ne vieną milijoną dolerių. Tokiu būdu buvo siekiama gerinti žmonių sveikatą, mažinti stresą bei didinti gamtinių teritorijų vertę, kad jos būtų išsaugotos. Vėliau miško maudynių idėja išplito į kitas Azijos šalis – Pietų Korėją, Kiniją. Tada Ameriką, Australiją, Europą. Miško maudynės pagrįstos mokslu, tačiau kartu tai yra ir menas per pojūčius užmegzti ryšį su gamta. – Mila, esate profesionali miško maudynių gidė, baigusi mokymus Miško terapijos institute. Kaip ir kada pradėjote šia sritimi domėtis profesionaliai? – Kaip jau minėjau, miško terapija padėjo man pačiai, tad norėjau tuo pasidalinti ir su kitais, nes savo aplinkoje mačiau daug panašiai perdegusių, pervargusių žmonių. Pervargusi darbe anksčiau džiaugdavausi, kad galiu bent jau namuose semtis jėgų, nes namų langai buvo į miškelį. Galėjau net gyvendama mieste stebėti sezonų kaitą, jausti gamtos ritmą. Tačiau vieną dieną miškelį po

114

mano langais iškirto nekilnojamojo turto vystytojai. Pajutau nesaugumą, sielvartą – kaip po traumos. Perdegimas ir sielvartas dėl prarastų medžių iššaukė depresyvią būklę, panikos atakas. Bandydama aiškintis ir protestuoti atsitrenkiau į biurokratijos sieną, pamačiau, jog tai sisteminė problema – Vilnius plečiamas ir tankinamas lengva ranka aukojant žaliąsias zonas, neatsižvelgiant į tai, kokia bus tolesnė gyvenimo kokybė. Savivaldybėje mėgindama aiškintis, ar prieš suteikiant leidimą medžių kirtimui ir statyboms įvertinamas potencialus poveikis gyventojų sveikatai, sulaukdavau ciniškų atsakymų – tai miestas, jis turi plėstis, nori gamtos – važiuok gyventi į kaimą. Pamačiau, jog tai, kas mums atrodo lyg ir savaime suprantama (kad gamta, medžiai mieste, ko gero, yra dar svarbesni nei kaime, jau vien dėl to, kad sulaiko dulkes ir valo labiau užterštą orą), miesto planuotojams toli gražu nėra savaime suprantama. Bet juk medžiai pašalina tonas teršalų, sulaiko tonas anglies dioksido ir padeda reguliuoti ekstremalius temperatūros pokyčius. Jų šaknų sistemos sugeria vandenį ir padeda susitvarkyti su kritulių pertekliumi. Jie suteikia atokvėpį ir atgaivą nuo triukšmo ir purvo, stiprina mūsų imuninę sistemą ir mažina stresą. Ėmiau ieškoti mokslinių duomenų apie gamtos svarbą žmogaus sveikatai ir gerai savijautai – visų pirma norėdama išsiaiškinti, ar mano depresyvi būsena yra natūralus atsakas į gamtinės aplinkos praradimą, o gal aš perdėtai reaguoju, nes esu per jautri. Taip pat norėjau surinkti sprendimų priėmėjams įrodymų apie gamtos mieste būtinybę. Be to, mane, kaip ir daugumą, labai paveikė beatodairiški miškų kirtimai. Pasidomėjusi supratau, kad Lietuvoje miškai vertinami tik iš ūkinės perspektyvos – kaip medienos išteklius, nors pasaulyje vis plačiau kalbama apie tai, kad toks požiūris trumparegiškas net ir ekonomine prasme, jau nekalbant apie poveikį klimatui. Paskaičiau apie Pietų Korėją, kuri kaip nacionalinės politikos kryptį yra pasirinkusi kurti ekologišką gerovės tautą, kurioje miškai teikia žmonėms laimę. Gyventojų gerovė – vienas iš oficialių šios šalies miškininkystės sektoriaus punktų. Taip pat galvojau ir apie Japonijos pavyzdį, kur valstybė skyrė daug milijonų miško terapijos bazių kūrimui ir miško poveikio

115

116

117

žmogaus sveikatai tyrimams. Pamaniau, kad Lietuva turi didelį potencialą pasukti šia kryptimi: mes vis dar turime natūralių miškų, mūsų sostinė Vilnius vis dar yra miestas-miškas su nesukultūrintais miškais centre. Juk būtų nuostabu, jei patys džiaugtumės savo gamta, ją saugotume ir puoselėtume, galėtume ją rodyti mūsų šalį lankantiems turistams, plėtoti tvarų turizmą, sveikatingumo ir rekreacijos paslaugas miške, pavyzdžiui, miško terapiją. Taip ir apsisprendžiau mokytis miško terapijos. Tuo metu kaip tik susikūrė Europos miško terapijos institutas ir aš patekau į pačius pirmus jų surengtus mokymus, vykusius Pietų Švedijoje. – Kokia yra miško nauda žmogui, jo psichologinei savijautai? Kas jame leidžiant laiką vyksta mūsų viduje? – Japonai per beveik 40 metų tyrimų nustatė, kad pasivaikščiojus miške sumažėja kraujo spaudimas, nuslūgsta stresas, pagerėja nuotaika, sumažėja nerimas, išauga gebėjimas susikaupti ‒ net vaikams, kenčiantiems nuo dėmesio deficito ir hiperaktyvumo sutrikimo. Taip pat sparčiau gyjama po operacijos ar ligos, išauga energijos kiekis, pagerėja miegas, sustiprėja imuninės sistemos funkcija. Teigiamą miško poveikį užtikrina daug veiksnių. Miške daugiau deguonies. Taip pat yra fitoncidų – tai augalų ir medžių išskiriami lakieji organiniai junginiai, kuriais augalai apsisaugo nuo kenkėjų ir patogenų. Įkvėpti jie turi antimikrobinio poveikio, mažina adrenalino kiekį, stiprina natūralių ląstelių žudikių aktyvumą – šios ląstelės žmogaus organizme aptinka ir sunaikina patogenus. Kitaip tariant, fitoncidai stiprina mūsų imunitetą. Dar mus teigiamai veikia dirvoje esantys mikrobai – įrodyta, kad joje esanti sveikatai nepavojinga bakterija Mycobacterium vaccae gerina emocinę būklę. Taip pat natūrali saulės šviesa – ji veikia kaip diabeto prevencija, nes reguliarus buvimas ryškioje natūralioje šviesoje didina vitamino D kiekį ir diabetu sergantiems pacientams mažina kraujyje cukraus kiekį. Dar ir neigiami jonai – sakoma, kad jie suteikia energijos, atgaivina, padidina proto aiškumą ir stiprina geros savijautos pojūtį. Lauke yra daug

118

daugiau neigiamų jonų nei patalpose, jų itin daug miškuose ir prie krioklių, upių ir upelių. Poveikį emocinei būklei galima aiškinti ir Rachel bei Stepheno Kaplanų dėmesio atkūrimo teorija. Ji teigia, jog buvimas žaliosiose erdvėse ypač teigiamai veikia žmonių sveikatą, padeda ją stiprinti. Triukšmingoje, stresą keliančioje miesto ar biuro aplinkoje turime valingai telkti dėmesį, o natūralioje aplinkoje, gamtoje jis būna nevalingas – atsiranda be išankstinio tikslo, jam palaikyti nereikia pastangų. Todėl gamtos aplinkoje pailsi ne tik kūnas, bet ir protas. Taip pat sumažėja stresas: nuslūgsta streso hormonų kortizolio ir adrenalino kiekis, nuslopinama simpatinė nervų sistema („kovok arba bėk“ reakcija), suaktyvinama parasimpatinė nervų sistema („ilsėkis ir atsigauk“ atsakas). Miško maudynės turi ir sunkiau apčiuopiamą, bet ne mažiau realų poveikį ir dvasinei būklei. Sąmoningai būdami miške ilgainiui tampame atidesni, pastabesni, užmezgame ryšį su aplinka. Sveikas, pailsėjęs žmogus paprastai nenori niokoti to, su kuo jį sieja teigiamas ryšys. Taigi miško maudynės ugdo atjautą ir atsakomybę. – Ką reikia žinoti prieš neriant į miško maudynes? Ar šią praktiką galima atlikti vienam? – Svarbiausia nusiteikti kiek nors laiko (bent 20 minučių, bet geriausia – ne mažiau kaip dvi valandas) pabūti miške sąmoningai, be pašalinių trikdžių (išjungus telefoną arba bent jo garsą), ir susitelkti į savo pojūčius. Niekur neskubėti, neturėti tikslo kažkur nueiti. Stebėti spalvas, pasikartojančius gamtos raštus, žydėjimą, judesį, gyvybę, uosti kvapus, klausytis garsų, liesti paviršius, pėdomis jausti samanas, spyglius ir kankorėžius... Pasistengti būti čia ir dabar, nesileisti nunešamam minčių srauto. Jei galvoje vis sukasi mintys, problemos, švelniai vis nukreipti savo dėmesį į kūno pojūčius, pajausti malonumą būti miške. Žinoma, miško maudynes galima atlikti ir vienam, net labai patartina reguliariai eiti į mišką, susirasti ten sėdėjimo arba stebėjimo vietą ir būnant joje pažinti mišką įvairiu paros metu, visais metų laikais.

119

120

121

Tačiau ne visiems žmonėms pavyksta miške būti sąmoningai, lengvai sutelkti dėmesį į kūno pojūčius – juk būna, kad tarsi išėjai pasivaikščioti, bet taip ir nepastebėjai aplinkos, nes visą laiką buvai susitelkęs į savo mintis, sprendei problemas, kūrei vidinius monologus ar net galvoje su kuo nors ginčijaisi. Tad grupėje, vedamam gido lavinti pastabumą, sąmoningumą gali būti lengviau. Gilų poilsį papildo ir bendrystės jausmas, o tai šiais laikais taip pat didelė vertybė. Sakoma, kad vienišumas kenkia žmogui taip pat kaip 15 per dieną surūkytų cigarečių. Be to, su gidu ir grupe miške jautiesi saugesnis tiek fiziškai, tiek emociškai, tad gali lengviau atsipalaiduoti. – Papasakokite apie kiekvieną mūsų pojūtį ir jo reikšmę miško terapijoje. – Uoslė – vienas seniausių pojūčių, glaudžiai susijęs su atmintimi. Miestų gyventojams vis rečiau prireikia uoslės, tad ji atrofuojasi. Labai daug dalyvių miško maudynių seanso pradžioje skundžiasi, kad nieko neužuodžia, o pabaigoje paprastai ima skirti vis daugiau kvapų – uoslė lavėja, aštrėja. Taip pat nemažai kas po uoslės lavinimo pratimų dalijasi, kad vienas ar kitas kvapas sugrąžino į vaikystę, pažadino seniai nugrimzdusius prisiminimus. Uostydami įvairius miško paviršius turime tikslą ne tik sužadinti ir pralavinti uoslę, bet ir įkvėpti minėtųjų Mycobacterium vaccae bakterijų, kurios pakelia ūpą. Miške, be abejo, stebime aplinką, grožimės vaizdais, vasarą sugeriame į save žalumą, rudenį džiaugiamės ryškiomis spalvomis, žiemą stengiamės įžvelgti subtilių atspalvių niuansus. Rega ypač sustiprėja, kai truputį pabūname užsimerkę, o tada atsimerkiame ir įsivaizduojame, kad matome tą vietą pirmą kartą, tarsi būtume atvesti į ją užrištomis akimis. Tai lavina pastabumą, be to, ilgainiui ir stiprina regėjimą. Miško maudynių metu stebime vadinamuosius fraktalų raštus – tai gana sudėtingi gamtos raštai, kai fragmentas atkartoja visumą. Štai ką apie jų poveikį savo knygoje „Miško maudynės“ rašo Qingas Li: „Moksliškai įrodyta, kad begaliniai gamtos raštai mus atpalaiduoja, netgi jei raštas yra labai sudėtingas. Žiūrėjimas į natūralius fraktalų raštus gali sumažinti stresą iki 60 proc. Kadangi mūsų

122

evoliucija vyko gamtiniame kraštovaizdyje, mes lengvai gebame apdoroti gamtos raštus. Ir šis gebėjimas veikia atpalaiduojančiai. Mums malonu žiūrėti į gamtos raštus, nes mums jie gerai pažįstami!“ Miške daug įvairių paviršių, kuriuos galime liesti – medžių žievė, lapai, šakos, samanos, žolė... Taip pat, esant palankioms sąlygoms, galima nusiauti batus ir pėdomis pajusti miško paklotę – tai vėlgi sužadina daug pojūčių, stimuliuoja visą organizmą, padeda įsižeminti. O ir tiesiog, koks malonumas yra vaikščioti basomis po šiltas, nuo ryto rasos dar drėgnokas samanas! Maudynių metu uodžiame kvapus prasižioję, kad kvapo dar ir paragautume. Geriame arbatą iš miške surinktų augalų. Ragaujame pažįstamus augalus. Vasarą – mėlynes, žemuoges, avietes, rudenį – šermukšnius, žiemą – pušų ir eglių spyglius, pavasarį – kiškio kopūstus. Miško maudynių metu labai svarbus garsovaizdis. Garsų dažniausiai klausome užsimerkę, nes užslopinus vienus jutimus kiti paaštrėja. Bandome išskirti tolimiausius, tarsi foninius, ir arčiausiai girdimus garsus. Ieškome maloniausių ausiai, su jais pabūname ilgiau. Bandome aprėpti garsų visumą ir pajusti, kaip patys į ją įsiliejame – nes juk net sąmoningai neskleisdami jokių garsų mes kvėpuojame ir visada dalyvaujame vyksme. Dar bandome tarp garsų išgirsti ir tylą, nors visiška tyla šiais laikais yra retenybė. Sakoma, kad tyla yra vienas iš sparčiausiai senkančių resursų... – Biofilija – taip vadinama idėja, kad visi žmonės turi poreikį pasinerti į gamtą, kad visiems mums svarbu pajausti artumą su supančia aplinka. Ar pastebite tendenciją, kad žmonės vis dažniau to ieško? – Iš graikų kalbos kilęs žodis biofilija reiškia meilę gyvenimui ir viskam, kas šiame pasaulyje gyva. Ši hipotezė teigia, jog mums būdingas biologinis ryšio su gamta poreikis, nes išsivystėme gamtoje. Tačiau nors gamta mums gyvybiškai būtina, šiais laikais dauguma žmonių nuo jos, deja, yra nutolę. Nuo 2000 m. oficialiai tapome miesto gyventojų rūšimi – 54 proc. pasaulio gyventojų gyvena miestuose, o miesto aplinka ir gyvenimo tempas, stresas, technostresas, sensorinė deprivacija turi neigiamų pasekmių mūsų sveikatai.

123

124

125

Koronaviruso pandemijos karantino metu žmonės tarsi iš naujo atranda gamtą, jos privalumus. Vakaruose šiuo metu prasideda gamtos terapijų, tarp jų ir miško terapijos, bumas. Apie miško maudynes savo paskyrose rašo ir kalba įvairios garsenybės Amerikoje ir Europoje, netgi karališkosios šeimos nariai. Tačiau tai ne vien nauja šou pasaulio mada. Miško terapija Europoje imama vertinti ir iš mokslinės perspektyvos. – Mila, papasakokite, tai kodėl žmogų teigiamai veikia būtent miškas? Ar galima pasinerti į miško maudynes ten, kur jo nėra? – Miškas yra itin sudėtinga ekosistema, kurios pagrindas – medžiai. O mūsų imunitetas glaudžiai susijęs su miško imunitetu, nes mes kaip rūšis vystėmės miške. Juk įkvepiame tai, ką iškvepia medžiai, ir atvirkščiai. Dar ir žalia spalva – tai tarsi maistas akims. Japonai nustatė, kad kuo brandesnis, tankesnis ir didesnis ploto miškas, tuo jis palankiau veikia sveikatą. Tačiau miško maudynes galima rengti ne tik miške. Sąmoningai būti aplinkoje galima ir prie jūros, ir pievoje, taip pat miesto parke ar skvere. Netgi balkone su augalais. Per karantiną mačiau miško maudynių pratimų, skirtų sėdintiems namuose ir tegalintiems žiūrėti pro langą. Miško maudynes galima surengti netgi bute tarp kambarinių augalų. – Kaip gebėjimas visais savo pojūčiais išjausti buvimą miške persikelia į gyvenimą? Ar ši praktika – tai vienas iš būdų sulėtinti gyvenimo tempą ir išėjus iš miško? – Miško maudynės kaip patyriminė praktika lavina pastabumą, suaktyvina pojūčius, o kadangi jos metu taikomi ir dėmesingo įsisąmoninimo elementai, praktika moko nesusitapatinti su savo mintimis, o jas tiesiog stebėti, švelniai nukreipiant savo dėmesį į kūno pojūčius (čia ir dabar). Lėtas vaikščiojimas – daugumai vienas sunkiausių pratimų, nes mes įpratę vaikščioti sparčiu tempu, eiti į tikslą. Dirbtinai sulėtinus kūną sulėtėja ir protas, mintys nebešuoliuoja kaip patrakusios. Išmokus švelniai (savęs nebaudžiant ir neplūstant) nukreipti savo dėmesį ir mintis į tai, ką nori (kas juda, kas žydi ar panašiai), ir įprastiniame gyvenime lengviau nebepasiduoti minčių diktatui.

126

– Kodėl žmogui taip svarbu pasijausti visumos dalimi? Kuo šis pojūtis mums svarbus? – Mes juk gamtos dalis, patys esame gamta. Atitolimas nuo jos ir privedė mus prie dabartinės klimato krizės. Miško maudynių metu dalyviams kartais pasiūlau pratimą, kai kiekvienas susiranda patinkantį medį, prie jo atsistoja ir kvėpuoja kartu su juo – įkvepia įsivaizduodamas, kad sugeria medžio išskirtą deguonį, ir iškvepia įsivaizduodamas, kad medis per angas lapuose sugeria jo iškvėptą anglies dvideginį. Kai kurie dalyviai po to dalinasi, kad niekada taip ryškiai nėra jautę, kaip stipriai mes susiję su medžiais. O juk mes visada kvėpuojame tuo, ką iškvepia augalai, ir atvirkščiai – nauda yra abipusė. Esame vieni kitiems reikalingi. Kai pamatai, kaip viskas tarpusavyje susiję, ir pasijunti tos sudėtingos visumos dalimi, visų pirma nebesijauti toks vienišas. Be to, pajunti, kad esi svarbus, nuo tavęs taip pat daug kas priklauso. Tai pažadina atsakomybės jausmą, tačiau kartu ir atpalaiduoja. – „Shinrin-Yoku“ gimė Japonijoje, kur nuo triukšmo, galybės žmonių pavargę japonai ėmė ieškoti būdo atgaivinti savo savijautą. Ką bendro lietuviai turi su japonais? – Ir japonai, ir lietuviai save vadina miškų tauta. Vos prieš kelis šimtus metų lietuviai turėjo šventų, neliečiamų girių, apskritai mums medis buvo šventas. Japonai miškuose meldžiasi iki šiol. Manau, nenuostabu, kad miško terapija atsirado būtent Japonijoje – ji devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje susiformavo kaip reakcija į persidirbimo sindromą, bet ir į suaktyvėjusią miestų plėtrą bei masinį miškų kirtimą. Gyventojai skausmingai reagavo į drastiškai keičiamą nuo seno įprastą kraštovaizdį. Šiuo metu tą pačią tendenciją pastebime ir Lietuvoje – Vilnius tankinamas beatodairiškai naikinant žaliąsias zonas. Intensyvūs kirtimai vykdomi net saugomuose miškuose. Natūralu, kad tokia trumparegiška veikla iššaukia visuomenės reakciją. Todėl, ko gero, miško terapija Lietuvoje ir sukėlė tokį susidomėjimą. Nemanau, kad tai šiaip nauja mada – mumyse tai palietė pamatinius dalykus.

127

128

129

Į ŽVAIGŽDES Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas Portretai: Žygimantas Jakimovas

Nuo seno tikėta, kad iš šio pasaulio išėjęs žmogus atgimsta žvaigžde. Kad užgesus švieselei čia, žemėje, kita užsižiebia kažkur aukštai danguje, už tūkstančių kilometrų. Pomirtinio gyvenimo paslaptimi besidomintys dizaineriai Greta Unguvaitytė ir Jonas Kentrus Aliukas savo mintis perkėlė į netradicinį dizaino objektą – kruopščiai savo pačių rankomis sukurtas urnas. Jos, pavadintos lotyniškais dangaus kūnų vardais, tampa amžinais namais ir durimis į kosminę begalybę.

– Greta, urnos – netradicinė ir net drąsos reikalaujanti veikla. Kaip ir kada tavo galvoje užgimė jų idėja? – Šis projektas užgimė prieš dvejus metus studijuojant produkto dizainą Vilniaus dailės akademijoje – tai buvo mano bakalauro darbas. Mintis sukurti urnų kolekciją kilo labai natūraliai: visuomet buvau mokoma ieškoti problemos, kad sukurčiau ką nors, kas verta dėmesio. Laidojimo ir apskritai mirties kūrybinis laukas nėra labai išplėtotas – ši tema vis dar savotiškas tabu, todėl yra labai tinkama kūrybai, ypač dizainui. Žinoma, urna nėra kasdieniškas daiktas, todėl ir man, kaip dizainerei, teko atsakinga užduotis. Kūrybiniame procese buvo visko – ir džiugių akimirkų dėl dėstytojų, artimųjų palaikymo, ir kūrybinių kančių – esu jautri asmenybė. Turbūt tai ir padėjo į šį darbą pažiūrėti labai atsakingai. 130

131

Po studijų urnas apleidau, daug dirbau grafinio dizaino srityje, tačiau vis pagalvodavau, kad norėčiau prie jų grįžti. Paskatinimas neapleisti šios idėjos buvo pernai metais gautas nacionalinis konkurso „Geras dizainas“ apdovanojimas, kur urnų kolekcija susilaukė daugiau dėmesio. Tai leido suprasti, kad šis darbas man yra savas ir artimas. Vedama šios minties ėmiau ryžtingai siekti svajonės. Šiemet projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba – gavau stipendiją, skirtą individualiems menininkams ir kultūros kūrėjams. Tai buvo ženklas nesustoti ir judėti pirmyn. – Papasakok apie šias urnas, kuo jos išskirtinės? – „Circulus Urns“ yra rankų darbo objektai, įprasminantys žmogaus išėjimą. Urnų kolekciją sudaro trijų skirtingų dydžių urnos (suyrančios arba ilgaamžės) ir mini urnelės – kameriniai objektai, skirti mirusiojo atminimui. Žmogus gali laisvai pasirinkti, kaip laidos urną – paliks ją stovėti kolumbariumo kriptoje ar leis ramiai suirti žemėje. Kiekviena urna yra pavadinta lotynišku žvaigždynų vardu. Jų forma, unikali paviršiaus faktūra primena planetas ir kuria meditacinę ramybės aurą. Pomirtinis pasaulis – mistiškas, kaip ir begalinė kosminė erdvė. Nuo seno žmonės tiki, kad miręs žmogus atgimsta žvaigžde danguje. Tai labai gražus mitas, kurį stengiamės išlaikyti ir mes. – Ar tiesa, kad kiekviena urna yra unikali – tokios antros nėra? Sakai, kad kiekviena urna, kiekviena jos detalė turi sąsają su žmogaus gyvenimo vingiais – papasakok apie detalių svarbą. – Taip, nėra dviejų tokių pat urnų, kaip ir nėra dviejų tokių pat žmonių. Tai pagrindinė ir svarbiausia šių urnų savybė. Netgi labai norint būtų neįmanoma pagaminti identiškos urnos – kuriame jas savo pačių rankomis. Tai vienetiniai, autoriniai darbai, į kuriuos įdedame labai daug meilės, atsidavimo. Vienos jų ramesnės, kitos su itin išraiškingais bruožais, charakteringos. Kiekviena urna tarsi išvagota gyvenimo gijų, jas tyrinėjant akimis bei prisilietimais galima ramiai pamąstyti apie anapilin išėjusį artimą žmogų. Pagrindinės urnų detalės – kamščiai su kiauryme – aklinai jų neuždaro. Kiaurymės tampa tarsi sielos vartais,

132

„KURDAMI STENGIAMĖS IŠLAIKYTI ESTETIŠKĄ MINIMALIZMĄ, KAD URNOS BŪTŲ KUO NEUTRALESNĖS“

leidžiančiais žmogui ramiai išeiti į kitą gyvenimą. Tai viena prasmingiausių urnos detalių. – Kuriant urnas jums labai svarbi ramybė, tiesa? Juk iš esmės toks ir yra šio projekto tikslas – sukurti ramią atmosferą ir erdvę apmąstymams? – Netektis visad yra skaudi patirtis, tai kiekvieną aplankantis gyvenimiškas išbandymas. Savo urnomis stengiamės bent šiek tiek šį išgyvenimą palengvinti, įprasminti žmogaus išėjimą į kitą pasaulį per kiek kitokią prizmę – palydėti jį apmąstymais ir ramuma. Kurdami stengiamės išlaikyti estetišką minimalizmą, kad urnos būtų kuo neutralesnės, kurtų ramybės, meditacinę aurą. Todėl jų formos aptakios, spalvų deriniai žemiški, o paviršiai faktūriški. Šį dizaino objektą tiesiog norisi apžiūrinėti, norisi prie jo prisiliesti. Be to, mūsų kuriamos urnos neturi jokių sąsajų su religija. Abu tikime, kad koks svarbus atėjimas į šį pasaulį, toks pat svarbus ir prasmingas turėtų būti ir jo palikimas. – Pakalbėkime apie technologines urnų subtilybes. Kaip ir iš ko kuriami šie dizaino objektai? – Keramika urnoms pasirinkta neatsitiktinai – tai natūralu, arčiau žemės, iš kurios atsiradome ir kur sugrįšime. Kadangi kolekciją sudaro skirtingų dydžių ilgaamžės arba suyrančios urnos, jų gamybos technologija skiriasi. Bet procesas visais atvejais ilgas ir rizikingas – nors naudojame molį su šamoto priemaišomis, keramika reikalauja kruopštumo, neapdorota aukšta temperatūra yra trapi ir lengvai pažeidžiama. Turime savo technologiją, kuri leidžia išlaikyti tikslią urnų formą. Vien nulipdyti nepakanka – urnos turi visiškai išdžiūti. Po to degame jas specialioje keramikos krosnyje ir galiausiai užbaigiame metaline arba medine uždarymo detale.

133

134

Ilgaamžės urnos skirtos laidoti kolumbariumo kriptoje, bet tinka ir laidoti žemėje. Jos išdegtos du kartus – nulipdžius ir nuglazūravus. Tada molis tampa atsparus aplinkos poveikiui. Taip pat šios urnos nuo kitų skiriasi užsukama metaline detale. O suyrančios urnos išdegtos žemesnėje temperatūroje. Jos neapsaugotos nuo drėgmės poveikio, todėl palaidojus urną žemėje ar vandenyje ji suyra ir kartu su pelenais išsiskaido. Šio tipo urnų uždarymo detalė medinė. Urnos skiriasi ir savo spalvomis, bet visi molio bei glazūrų deriniai yra kruopščiai atrinkti išsaugant žemišką paletę. O kai kurie žmonės nori pasilikti žmogaus dalelę prisiminimui – tam skirta mažytė urnelė daliai pelenų. Šių objektų gamybos technologija tokia pati kaip ir ilgaamžių urnų. – Greta, kuriate drauge su mylimuoju Jonu. Papasakok judviejų bendros kūrybos istoriją, kaip supratote, kad jūsų kūrybiniai keliai vingiuoja ta pačia kryptimi? – Su Jonu mes buvome bendrakursiai, abu Vilniaus dailės akademijoje studijavome dizainą – ten ir susipažinome. Visuomet ėjome koja kojon, vienas kitą palaikydavome tiek sunkiais, tiek džiugiais momentais. Apskritai mūsų kursas buvo ir vis dar yra kaip viena didelė šeima – konkurencija jame buvo sveika ir draugiška, o tarpusavio pagalba – savaime suprantamas dalykas. Bakalauro studijas su Jonu pabaigėme jau nebe kaip draugai, o kaip pora – kaip vienas stiprus duetas. Jonas turi puikų techninį mąstymą, jaučia daiktus erdvėje ir yra be galo kruopštus žmogus. Mano kūryba lydima jausmų – man svarbus ne tik objekto realizavimas, bet ir jo pateikimas, vizualizavimas. Nusprendėme suvienyti jėgas, juk puikiai suprantame ir jaučiame vienas kitą. Dabar dirbame kartu ir veikiame kaip vienas. Abu tikime urnų idėja, todėl nusprendėme nepabijoti ir drauge imtis to, kas teikia daugiausia džiaugsmo, ką sugebame geriausiai. – Kas apskritai kūryboje jūsų duetui svarbiausia? Į ką kurdami koncentruojatės labiausiai? – Esame įsitikinę, kad dizainas leidžia padaryti daug ne tik materialine, bet ir mentaliteto, estetikos ugdymo

prasme. Iš aplinkinių dažnai girdime, kad ne kiekvienas galėtų dirbti šioje kūrybinėje sferoje, kurią pasirinkome mes. Urna yra toks objektas, kur klaidų būti negali. Daug praktikuojamės, darome bandymus, kad galutinis rezultatas būtų kuo profesionalesnis. Žinoma, daug dėmesio skiriame ir daikto išvaizdai, kad objektas būtų estetiškas, patrauklus. Visgi svarbiausia – kad jis atliktų savo funkciją. – Vis dėlto urnos nėra tavo vienintelė veikla – fotografuoji, kuri grafinio dizaino sprendimus ir kitokius dizaino objektus. Greta, kaip apibūdintum savo kūrybos stilių? Kas kuriant objektus tave labiausiai džiugina? – Galiu pasakyti, kad esu lakios vaizduotės žmogus – tikra svajoklė! (Šypsosi.) Būtent tai ir veda mane pirmyn. Užsibrėžiu tikslus ir atkakliai jų siekiu, nes svajonių išsipildymas man yra didžiausia kūrybinė paskata. Mane supa labai įdomūs žmonės, savo aplinkoje nuolat semiuosi naujų patirčių. Kūrybinio įkvėpimo ieškau ir natūraliame gamtos grožyje – visą gyvenimą augau gamtos apsuptyje, o tai labai prisidėjo prie mano kūrybinio braižo. Su Jonu ir dabar daug laiko praleidžiame miške, prie ežerų, kasmet vykstame į laukinius Latvijos paplūdimius, kur atsiribojame nuo miesto greičio, triukšmo. Kurdama grafinio dizaino darbus dažnai naudoju savo nuotraukas – taip į juos įdedu dar daugiau savęs. Mėgstu eksperimentuojant išgautus netikėtus atradimus, todėl didelis mano kūrybinis džiaugsmas yra juostinė fotografija, kuria užsiimu nuo studijų laikų. Prie to labai prisidėjo mano dėstytojas ir mylimas draugas Gintautas Trimakas – jis mane labai įkvepia. Be to, kurdama urnas daug mąstau apie mistinį ir nepažintą pomirtinį gyvenimą. Visada žavėjausi kosmine begalybe. Taip pat tikiu, kad viskas, kas miršta, atgimsta kitu gamtos pavidalu. Instagram: @circulus.urns Facebook: Circulus Urns www.circulusurns.com

135

ATRASTI SAVE IŠ NAUJO Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Netiesa, kad kūrybiškumas – tai tik kolosalios nusistovėjusią pasaulio tvarką drebinančios idėjos. Netiesa, kad kūryba – tai išrinktųjų duona. Priešingai, net ir tokios smulkmenos kaip naujas kelias į darbą, firminio pyrago ingredientų pakeitimas ar namų remontas gali tapti dirva augti kūrybiškumui, naujai atrasti kasdienes užduotis ir save. Kas tas kūrybiškumas, kodėl jis svarbus mūsų kasdienybei ir kaip jį išsitreniruoti, pasakoja Aistė Jakimavičiūtė-Bikauskė, ženklodaros agentūros „Imagine“ partnerė.

– Aiste, įvairiuose kontekstuose nemažai kalbame apie kūrybiškumą ir jo svarbą. Bet kas tai iš tiesų yra? – Žmogaus gebėjimas kurti mane domina nuo paauglystės. Tik iki studijų laikų neturėjau tinkamo žodyno jam apibrėžti. Bakalauro ir magistro metus skyriau kūrybiškumo sąvokos paieškoms – tiek teorinėms, tiek praktinėms. Apibendrinus galima pasakyti, kad kūrybiškumas ‒ tai gebėjimas visiškai naujais ir netikėtais būdais sujungti turimas žinias ir taip sukurti kažką autentiško. Teorijose kartais išskiriami du – „mažasis“ kūrybiškumas, kurio apraiškas patiriame kasdien (pavyzdžiui, nusprendžiame artimąjį nustebinti puokšte gėlių), ir „didysis“ kūrybiškumas – naujos idėjos, išradimai ir teorijos, kurios pakeičia visuomenę ir pasaulį (pavyzdžiui, elektra arba automobilis). Bet nesvarbu koks, kūrybiškumas yra žmogų iš visos gyvosios gamtos išskiriantis bruožas, ku136

ris mūsų gyvenimus daro įdomius ir kupinus atradimų. – Ką kūrybiškumas reiškia tau pačiai? Kiek vietos tavo gyvenime jis užima? – Kad kūrybiškumas yra didelė mano gyvenimo dalis, įsisąmoninau rašydama magistro darbą. Konkrečios temos pasirinkimas ir suformulavimas buvo vienas sunkiausių etapų, nes kas savaitę ateidavau pas savo darbo vadovę turėdama po tris naujas idėjas ar problemas, kurias galėtume nagrinėti. Ji aiškindavo man, kad akademiniame pasaulyje žmonės stengiasi siaurinti savo interesų lauką, fokusuotis tik į vieną problemą ir kad nuolatinis naujų problemų ieškojimas yra akademiko košmaras. Visad savo profesiniame kelyje mačiau daug galimybių. Idėjos ir jų įgyvendinimas tapo neatskiriama mano gyvenimo, profesijos ir asmenybės dalimi.

137

138

139

„TRENIRUODAMI SAVO KŪRYBIŠKUMĄ PAPRASTUOSE DALYKUOSE PO KURIO LAIKO TIKRIAUSIAI PASTEBĖSIME, KAD PO TRUPUTĮ KEIČIASI IR PASAULIS. “

– Kuriai pusei tu pritari: ar kūrybiškumas – tai raumuo, kurį galima lavinti, ar dovana, kurią atsinešame? – Kūrybiškumas – tikrai treniruojamas raumuo. Bet kuris žmogus, kaupdamas žinias, galų gale sugalvos ką nors naujo. Gana kasdienis pavyzdys – maisto gaminimas. Kuo daugiau gaminame, tuo drąsiau virtuvėje jaučiamės, po kurio laiko imame gaminti iš akies, galiausiai pasitelkę patirtį ir žinias improvizuoti. Taip pat ir kitose srityse. Kūrybos mechanizmas

140

ganėtinai paprastas – mūsų smegenys, kokiu nors klausimu turėdamos pakankamai informacijos, generuoja naujas jungtis ir mus ištinka „eureka!“ momentas. Obuoliui nukritus ant žemės sugalvoti gravitacijos teoriją be fizikos žinių – neįmanoma. – Tai kaipgi išlavinti savyje kūrybingumo gyslelę? Ar būna tam skirtų pratimų? – Reikia treniruotis! Pirmiausia, būtina kuo daugiau domėtis sritimi, kurioje siekiame sukurti kažką naujo. Neapsiriboti viena perspektyva – kuo gausesnės žinios, tuo daugiau šansų tarp jų pamatyti naujų galimybių. Taip pat dauguma teorijų sako, kad turimas žinias reikia kartkartėmis palikti ramybėje, t. y. užsiimti visai su ta sritimi nesusijusia veikla – maloniai leisti laiką, sportuoti, būti su draugais, užsiimti hobiais. Tuo metu smegenys daro savo darbą ir dažniausiai vėl prisėdus prie

problemos į galvą ateina puikios, šviežios, netikėtos mintys. Be to, visi kūrybiškiausi mokslo ir kūrybos protai nepaprastai daug dirba, nuolat išbando savo idėjas ir taip pat sėkmingai daug klysta – kol galų gale sugalvoja kažką nepaprasto. Edisonas prieš išrasdamas lemputę sukūrė šimtus nepasiteisinusių prototipų ir vis tiek nepasidavė. Taigi kūrybingos mintys kyla intensyviai dirbant ir nuolat bandant ateinančias idėjas. – Kokie yra didžiausi su kūrybiškumu susiję mitai? – Manau, didžiausias mitas – kad kūryba skirta tik išrinktiesiems. Ir kad kūrybiškumas – tik niekam nematytos ir negirdėtos, genialios, pasaulį keičiančios idėjos. Taip, jei keliame sau lūkesčius tapti Mocartais, įkvėpimas kurti gali greitai išblėsti. Tačiau, kaip užsiminiau anksčiau, „mažasis“ kūrybiškumas irgi labai svarbus kiekvieno žmogaus gyvenimo kokybei ir

gerai savijautai. Naujo kelio iš darbo pasirinkimas, idėja pyrage obuolius pakeisti vyšniomis, buto remontas ar bet koks kitas projektas mūsų kasdienybei gali atnešti labai daug laimės. Treniruodami savo kūrybiškumą paprastuose dalykuose po kurio laiko tikriausiai pastebėsime, kad po truputį keičiasi ir pasaulis. – Aiste, kiek kūrybos yra tavo gyvenime? Papasakok mums, kaip atrodo kūryba tavo profesinėje srityje ir laisvalaikyje? – Kūrybiškumo treniravimas profesinėje veikloje ir kasdienybėje – pagrindinis mano darbo įrankis. Vadovaujuosi jau anksčiau minėtais principais – stengiuosi apie kiekvieną užduotį susirinkti kuo daugiau informacijos, nuolat atrasti naujų požiūrio taškų, o pajutusi, kad užstrigau, atsitraukiu ir paveikiu ką nors absoliučiai kito. Tada kūrybiški sprendimai manęs neapleidžia nei profesiniame, nei kasdienybės kontekste.

141

142

143

144

145

146

„KARTAIS UŽTENKA SAVO IDĖJOMIS IR IŠKILUSIAIS SUNKUMAIS PASIDALINTI SU KOLEGOMIS IR POKALBYJE GIMSTA NAUJŲ SPRENDIMŲ.“

– O ką darai, jei įkvėpimo visgi pritrūksta? Ar turi jį susigrąžinti padedančių ritualų? – Geriausiai padeda kita veikla: žygis, paroda, stalo žaidimai, sportas, grožinė literatūra ar bendravimas su įdomiais žmonėmis. Kartais užtenka savo idėjomis ir iškilusiais sunkumais pasidalinti su kolegomis ir pokalbyje gimsta naujų sprendimų.

pamatė, kad didžiąją dalį kasdienių reikalų galima susitvarkyti nekeliant kojos iš namų. Prekybininkai džiaugiasi, nes pirmą kartą Lietuvos regionuose taip sparčiai ūgtelėjo pirkimai internetu. O skaitmeninis raštingumas yra nepaprastai reikalingas ne tik didžiuosiuose miestuose, nors ir išmoktas krizės aplinkybėmis.

– Na, o kaip tavo kūrybingumui padėjo ar pakenkė karantinas? – Karantinas buvo labai intensyvus ir įdomus laikotarpis. Pirmiausia ištiko lengvas šokas, nes socialinių tinklų ir žiniasklaidos fonas bandė šį laikotarpį pateikti kaip atostogas – progą išmokti kepti duoną, sportuoti, medituoti, skirti kokybiško dėmesio artimiesiems, sulėtinti tempą, pažinti lietuvišką kraštovaizdį... Tikiu, kad buvo žmonių, kurių karantino laikotarpis taip ir atrodė, bet maniškis atrodė priešingai. Visą jį intensyviai dirbau, pasikeitė tik vieta. Teko išgyventi ir patį virusą artimoje aplinkoje, pamatyti, kaip savo sričių profesionalai lieka be darbo. Nors visi iš paskutinių jėgų pasikeitusioje kasdienybėje bandė išlaikyti normalumą, niekas nepaneigs, kad per dieną pasikeitė viskas – nežinojome, koks tai pokytis, kaip į jį reaguoti, ir svarbiausia – kas bus toliau. Priverstiniu būdu visas pasaulis gavo progą išmokti daug pamokų. Tikiuosi tik vieno – kad turime pakankamą bagažą žinių ir antrą bangą jau suvaldysime efektyviau.

– Aiste, esi ženklodaros agentūros partnerė. Kaip prekių ženklai kūrybiškai prisitaikė prie situacijos ir sureagavo į pandemijos iššūkius? – Prekių ženklų reakcijas stebėti buvo itin įdomu. Pirmiausia todėl, kad didžiulės, ilgus mėnesius planuotos kampanijos per kelias naktis turėjo būti persvarstytos, pakeistos, kai kurios – visiškai nutrauktos dėl staiga pasikeitusiame kontekste labai klaidinančiai skambančių žinučių (pavyzdžiui, vartotojai greitai pasmerkė reklamas, akcentuojančias keliaujančius, besibūriuojančius žmones). Antras didžiulis pokytis buvo staigus persiorientavimas į skaitmeninę erdvę. Be to, vartotojų apklausos parodė, kad epidemijos metu jiems buvo svarbiausia matyti ne ką prekių ženklai kalba, o ką iš tiesų daro. Geriausiai sekėsi tiems, kurie iškart susikoncentravo į du svarbiausius dalykus – savo darbuotojų saugumą ir pagalbą visuomenei.

– O kas per šią pandemiją pasikeitė? – Turbūt ne mane vieną pradėjo gąsdinti didelės, tankiai susigrūdusios žmonių minios. Manau, kad higienos ir socialinės distancijos suvokimas pasikeitė negrįžtamai. Taip pat ši pandemija apnuogino labai daug problemų – tiek verslo, tiek valstybiniame sektoriuose. Bet norėčiau matyti jas kaip galimybes, kurioms čia ir dabar reikia rasti sprendimus. Vienas didžiausių ir akivaizdžiausių pokyčių – internetinio ryšio galios sustiprėjimas. Tik dėl jo buvo ganėtinai paprasta sutelkti žmones ir išvengti daug liūdnesnių pasekmių. Visi

– Šiemet Lietuvoje rengiamas pats pirmasis kūrybiškumo festivalis „ADC*LT“, o tu esi jo kuratorė. Papasakok mums, koks tai festivalis ir kodėl jis svarbus kūrybiškumui? – ADC*E (Art Directors Club of Europe) – organizacija, vienijanti daugiau nei šešis tūkstančius reklamos, dizaino ir komunikacijos specialistų visoje Europoje. Šiais metais Lietuva tapo šios organizacijos nare ir gavo galimybę organizuoti vietinį ADC*LT festivalį, kurio metu bus išrinkti ir apdovanoti geriausi Lietuvos reklamos, dizaino, vizualinės komunikacijos darbai, o įvertintieji auksu, sidabru ir bronza gaus galimybę važiuoti į tarptautinį konkursą ir varžytis su geriausiais visos Europos kūrėjais. Taip pat festivalio metu vyks konferencija ir jaunųjų talentų mentorystės programa. 147

148

149

Prenumeruok ir skaityk istorijas apie tuos, kurie kosmines idėjas paverčia realybe! Metinė „Lamų slėnio“ prenumerata – net 28 proc. pigiau zurnaluprenumerata.lt/prenumerata/lamu-slenis

150

Tokio renginio poreikį jautėme jau kurį laiką. Kūrybinei bendruomenei progą susirinkti anksčiau suteikdavo tokios iniciatyvos kaip „Penketai“, „Creative Scouting“ ar „Fresh“, bet išnykus didžiausiam reklamos festivaliui „Adrenalinas“ jo erdvės niekas taip ir neužpildė. Dabartiniai organizuojami konkursai orientuoti į tam tikras siauresnes sritis, o visų lietuvių kūrėjų darbus švenčiančio renginio nėra. Taigi su šio festivalio kuratoriais vieningai nusprendėme, kad susitikti ir švęsti kūrybiškumą progų tikrai labai trūksta. Festivalio konceptas ir idėja atsirado dar prieš karantiną. Vėliau buvo daug diskusijų, ar jį verta organizuoti, jeigu taip – kokia forma. Dar ir šiandien negaliu tiksliai pasakyti, kiek pranešėjų galės atvykti į Lietuvą, o kiek skaitys pranešimus ekrane. Nors trukdžių ir iššūkių pilna kiekviename žingsnyje, šis festivalis dabar yra kaip niekad reikalingas. Ne paslaptis, kad karantino laikotarpiu visa reklamos rinka krito apie 40 proc., tai vienaip ar kitaip pajautė visi kūrėjai. Norisi, kad šis festivalis būtų

vieta ir laikas ne tik švęsti geriausius Lietuvoje sukurtus reklamos ir dizaino darbus, bet ir palaikyti vieniems kitus šiuo nežinomybės ir įtampos kupinu laikotarpiu. – Vienas iš festivalio tikslų – suburti kūrybininkų bendruomenę. Ar galėtum plačiau apie ją papasakoti? – Mūsų šalies kūrybinė bendruomenė nėra didelė, todėl dauguma joje dirbančiųjų vieni kitus pažįsta. Dažnai klaidingai galvojama, kad kūrėjų bendruomenė – snobiška, nedraugiška ir nuolat konkuruojanti. Bet konkuruoja ne kūrėjai, o verslai – dėl apdovanojimų, klientų, biudžetų. O dizaineriai, iliustratoriai, kūrybos vadovai, tekstų kūrėjai – laisvai samdomi arba dirbantys agentūrose – stengiasi daryti tai, ką gali geriausiai. Stebime vieni kitų darbus, palaikome ir džiaugiamės vieni kitų sėkmėmis. Taigi sakyčiau, kad mūsų kūrėjų bendruomenė yra artima ir palaikanti, dėl sveikos konkurencijos nuolat tobulėjanti, auganti ir skinanti įvairiausius laurus prestižiniuose pasauliniuose apdovanojimuose. Pats metas ja pasidžiaugti ir Lietuvoje!

151

STILIUS

BALTOS ISTORIJOS Nuotraukos: „Cult Gaia“ archyvas

Palaidinė „Mala“ iš naujausios prekės ženklo „Cult Gaia“ kolekcijos – tai intriguojanti istorija ir netikėtumų pilni vingiai. Skulptūriška baltos spalvos palaidinė pasakoja apie magijos kupiną drabužių spintą. Tai romantiškas drabužis, visada jums priminsiantis vasarą ir jos nerūpestingumą. RANKINĖ „ASTRAEA“

Baltos spalvos „Astraea“ – natūralios odos rankinė, puošta geometrinės formos rankena. Tai praktiškas aksesuaras, kuriame telpa viskas, ko gali prireikti bėgant dienai. Bet kartu ši rankinė – įdomi, netikėta, unikali.

ĮSISPIRIAMOS BASUTĖS „TAO“

Skaidrios medžiagos įsispiriamos basutės „Tao“ su akcentiniu apvaliu kulnu – nepaprastai elegantiškas ir subtilus apavas, kurį lengvai suderinsite ir su lengva puošnia suknele, ir su kasdieniais trumpinto silueto džinsais.

AUSKARAI „MONA“ Iš natūralaus medžio sukurti auskarai „Mona“ – tai žemiškas papuošalas. Apvali forma suteikia organiškumo, o aukso detalės – puošnumo prieskonį.

152

CULTGAIA.COM

STILIUS

NAUJA PRADŽIA Nuotraukos: „SIR.“ archyvas

Prekės ženklo „SIR.“ tekstūrinio šilko suknelė „Indre“ puošta pūstomis rankovėmis. Atvira nugara neleis pamiršti vasaros, o plonas dirželis suteiks įvaizdžiui romantikos ir nerūpestingumo.

SKRYBĖLĖ „ALENA“

Madingoji „bucket“ stiliaus skrybėlė „Alena“ karštomis saulėtomis dienomis taps jūsų geriausia drauge. Sukurta iš natūralaus lino, ši

US.SIRTHELABEL.COM

švelnios dramblio kaulo spalvos skrybėlė – šiltojo sezono „must-have“.

DŽEMPERIS „SIR.“

Itin minkštutis prekės ženklo „SIR.“ džemperis – moterims ir vyrams tinkantis drabužis. Didintas siluetas, subtilus „SIR.“ logotipas ant rankovės, šiek tiek nukarusi pečių linija – jauku, minkšta ir paprasta. Galite rinktis iš trijų skirtingų spalvų: baltos, juodos ir smėlio.

PALAIDINĖ „EMILE“ Susiaučiama marškinių stiliaus palaidinė „Emile“ - neįpareigojantis, tačiau moteriškas ir rafinuotas drabužis. Iš natūralaus lino sukurta palaidinė turi marškiniams būdingą apykaklę, plačias rankoves ir puošnumo suteikiantį tos pačios medžiagos diržą.

153

ANTRASIS ZEBRO GYVENIMAS Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Martyna Jovaišaitė-Paukštė ir asmeninis albumas

Kartais norisi viską pradėti nuo nulio, o kartais visai smagu įšokti į jau riedantį traukinį ir spėlioti, kur jis nuneš. Nors seseris Karoliną Kibildienę ir Akvilę Milaknytę-Račkauskę skiria Baltijos jūra, jas visada siejo aistra madai, tvarumui ir originalioms idėjoms. Tad abi su didžiausiu užsidegimu ėmėsi bendro projekto – suteikti naują gyvenimą vaikiškų drabužių ženklui „Zebra I Can See“.

154

155

– Pirmiausia į galvą šauna mintis, kad „Zebra I Can See“ – tai ne tik vaikiškų drabužių ženklas, bet ir būdas dviem skirtinguose Baltijos krantuose gyvenančioms sesėms neprarasti siejančio ryšio, praleisti kartu daugiau laiko. Ar tiesa? Karolina: Gera įžvalga – galbūt tai ir buvo viena iš pagrindinių priežasčių pasukti šiuo keliu. Akvilė: Tikrai taip, visada buvome ne tik seserys, bet ir geriausios draugės, dalijamės bendrais pomėgiais, abi domimės mados pasauliu. Gimus vaikams tai tik sustiprėjo, nes dar labiau išsiplėtė mus dominančios mados spektras, įgijome gilesnį mados pasaulio suvokimą. Nors ir gyvendamos skirtingose šalyse su Karolina susirašydavome ar susiskambindavome beveik kasdien. Mūsų gyvenimuose atsiradus „Zebra I Can See“ bendraujame dar dažniau – kalbamės kelis kartus per dieną, susirašinėjame, o kiek bendro darbo verda kartu su vaikais ar jiems bet kuriuo dienos metu sumigus... – Kartais sakoma, jog geriau jau nedirbti su draugais ir

156

artimaisiais – kad tarp rūpesčių nepasimestų graži draugystė. Judviem nebuvo baisu kartu imtis verslo? Karolina: Tiesą sakant, pasiūliusi sesei imtis Zebro apie tai net nesusimąsčiau – juk mes, kaip sako Akvilė, ir taip nuolat bendrautume, mūsų ryšys stiprus nuo vaikystės. Akvilė: Manau, mums kaip tik buvo ramu, nes labai gerai viena kitą pažįstame ir turime bendrų tikslų. Nors, atvirai kalbant, buvo ir nemažai svarstymų ir nežinomybės, kaip pavyks kartu dirbti. Bet Karolina skleidžia pozityvią energiją, motyvuoja ir skatina į viską žvelgti paprasčiau. – Pavadinimą „Zebra I Can See“ prikėlėte naujam gyvenimui, perėmusios jį iš ankstesnių šio ženklo kūrėjų. Kaip kilo mintis leistis į šią kelionę, ar nesinorėjo verčiau kurti naujo vardo ir visko pradėti nuo pradžių? Akvilė: Pamenu, Karolina pamatė įrašą feisbuke ir iškart persiuntė jį man. Mums abiem patiko šio ženklo vizualinė stilistika, bazinių drabužių idėja, žavėjomės įkvepiančiais ir

žaismingais raštais. Svajojome, kad su jau esamu ženklo bagažu ir DNR tikrai galėtume suteikti Zebrui dar daugiau – sutelkti dėmesį į tvarios ir atsakingos mados vaikams kūrimą ir skleisti šią žinią plačiau. Karolina: Imtis šio projekto paskatino kažkokia vidinė nuojauta, kurią pajutau vos tik išgirdusi, kad jis perleidžiamas į naujas rankas. Pasiūliau šią mintį Akvilei, nes „Zebra I Can See“ buvo mūsų abiejų sekamas ženklas. Kaip Akvilė paminėjo, mums patiko vizualiai žaismingų bazinių drabužių vaikams idėja, o sesė dar ir turėjo šiam verslui reikiamų žinių, tad mintis prilipo iškart. Jau vėliau ilgai diskutavome, kol nusprendėme iš tiesų imtis šio projekto. – Tad ką naujo Zebrui suteikėte, kaip jis pasikeitė? Karolina: Naują ir šiuolaikiniame pasaulyje, mano manymu, būtiną koncepciją – kuriame tvarumo idėja grįstą prekės ženklą. Visas mūsų rūbų gamybos procesas vyksta Lietuvoje ir tuo labai didžiuojamės.

„ABI VERTINAME KOKYBĘ IR ILGAAMŽIŠKUMĄ, TODĖL MANOME, KAD SVARBU VAIKAMS KURTI TIESIOG KOKYBIŠKUS, PATOGIUS IR ĮKVEPIANČIUS DRABUŽĖLIUS, KURIE TARNAUTŲ VISUS METUS “

Akvilė: Atsisakėme mados pasaulyje įprastų dviejų ar daugiau sezoninių kolekcijų kūrimo, dabar ženklo drabužiai yra nesezoniniai. Abi vertiname kokybę ir ilgaamžiškumą, todėl manome, kad svarbu vaikams kurti tiesiog kokybiškus, patogius ir įkvepiančius drabužėlius, kurie tarnautų visus metus ir būtų lengvai derinami su kitais rūbais bet kokiu oru.

157

158

159

Be to, mūsų kuriamų drabužių spalvos ir deriniai tinka tiek mergaitėms, tiek berniukams. Norime, kad mažieji galėtų drabužiais dalintis su sesėmis, broliais ar net draugais, perleisti išaugtus rūbelius ir taip pratęsti jų gyvenimą. Mums buvo svarbu, kad drabužių gamyba vyktų Lietuvoje, nes išsikėlėme aukštus kokybės standartus, siekiame būti socialiai atsakingi ir rūpintis savo aplinka. Visa tai užtikrina mūsų partneriai Lietuvoje, džiaugiamės su jais užsimezgusiu artimu ir skaidriu ryšiu. Norėjome sukurti aukščiausios kokybės GOTS sertifikuotą organinę medvilnę. Pasirodo, ir Lietuvoje turime puikų šio audinio pasirinkimą, jo gamybos grandinėje nenaudojami jokie žmogaus sveikatai ir aplinkai žalingi chemikalai. Taip pamažu mažiname savo kenksmingą pėdsaką gamtoje, nes turime galimybę visą gamybos procesą organizuoti vienoje, savo gimtojoje, šalyje. Taip pat atradome biologiškai skaidomas pakuotes, jose mūsų drabužiai ir atkeliauja. Šios pakuotės suyra į biomasę per maždaug šešis mėnesius. O visi plastikiniai maišeliai, naudojami pakuojant gaminius, yra iš perdirbto plastiko (butelių ir maišelių), irgi pagaminti Lietuvoje. – Dabar suprantu, kad norint kurti išties tvarų mados ženklą reikia ne tik nemažai žinių, kantrybės, užsispyrimo, bet ir nuoširdaus tikėjimo tuo, ką darai. O kaip tvarumo idėjos atsispindi jūsų kasdieniame gyvenime? Karolina: Šių idėjų užuomazgos – dar vaikystėje, kai tekdavo su greta augančiais vaikais dalintis žaislais ir rūbais. Su sese dažnai kalbėdavomės apie tvarumą, atrodo, mums tai visada buvo be galo svarbu net sąmoningai apie tai nesusimąstant. Galiausiai Akvilė baigė tvarios mados komunikacijos mokslus, tad dabar atėjo metas panaudoti visą sukauptą patirtį ir žinias. Šių dienų pasaulyje norėdami nekenkti aplinkai kiekvienas privalome galvoti, kaip elgiamės savo kasdienėje rutinoje. Medžiaginis pirkinių maišelis, vandens gertuvė, savas kavos puodelis, šiukšlių rūšiavimas, dalijimasis daiktais su artimaisiais, vaikų edukacija yra vieni paprasčiausių dalykų, kurių kiekvienas galime imtis be didelių pastangų. Akvilė: Viskas išties prasideda nuo paprasčiausių buitinių rutinų: atliekų rūšiavimo, daugkartinio naudojimo maišelių, vandens buteliukų, skalbimo ne daugiau nei 30 laipsnių temperatū-

160

roje ir tik pilnoje skalbimo mašinoje, daugybės kitų smulkmenų. Gyvenu viename žaliausių ir dviračiams itin draugiškų miestų – Kopenhagoje. Tad pagrindinė mūsų transporto priemonė – dviratis – visiškai neteršia aplinkos. Kalbant apie madą, mano nuomone, tvariausias pasirinkimas ‒ kokybiškas ir ilgaamžis drabužis, tarnausiantis ne vienus metus, pagamintas iš natūralaus ir tvaraus audinio. Tad man patinka ši idėja: geriau vos keli itin kokybiški ir mylimi drabužiai, puikiai derantys tarpusavyje ir lengvai pritaikomi kasdien. – Teko skaityti, kad kurdamos „Zebra I Can See“ drabužėlius naudojate ir audinių likučius. Kuo jie virsta? Karolina: Tai buvo Akvilės idėja, kuri mane taip pagavo, kad neliko nieko kito, kaip tik ją įgyvendinti! Akvilė: Turime atskirą liniją, kurią vadiname „Zebra Limited Edition“. Jai naudojame audinių likučius, kuriuos perkame iš to paties lietuviško audinių tiekėjo. Tai iš didelių užsakymų likusios nepanaudotos organinės medvilnės atraižos, kurioms mes suteikiame naują gyvenimą. Visi ribotos kolekcijos gaminiai yra vienetiniai, labai ypatingi ir mylimi, nes turi kilnų tikslą – mažinti perteklinę audinių gamybą ir prisidėti prie atsakingos gamybos ir vartojimo. – „Zebra I Can See“ drabužiai išsiskiria unikaliais raštais, įkvėptais vaikų piešinių, gamtos, judėjimo laisvės. Kas šių piešinių autoriai ir kaip atrenkate, kas nuguls ant audinių? Akvilė: Dabartinai raštai – buvusių ženklo kūrėjų palikimas. Pavyzdžiui, COW raštas yra visiškas mūsų favoritas, jis „Zebra I Can See“ lydi nuo pat pradžių ir yra pamėgtas tiek mažųjų, tiek jų tėvelių. Jį su dideliu džiaugsmu ir vaizduote sukūrė Ieva Juodelytė. TREE ir SEA raštai gimė per piešimo dirbtuvėles Valdorfo mokykloje. Juose tiek daug vaikiško žavesio ir kūrybiškumo – mums šie raštai pasirodė labai artimi, atspindintys vaikų ryšį su gamta, kuris mums labai rūpi. Juk tik nuo mažumės jausdami artimą ryšį su gamta vaikai ima pamažu suprasti, kaip svarbu ją saugoti ir rūpintis klimato kaita, stengiamės tai diegti ir savo vaikams. Karolina: Nauji būsimi raštai jau gimsta natūraliai įkvėpti vaikų kūrybos ir vaizduotės. Juos kuria Vilniuje ir Kopenhagoje gyvenantys menininkai.

161

– Akvile, kokių idėjų lietuviškam Zebrui atsiunčiate iš Danijos? Akvilė: Danijoje gyvenu jau 10 metų ir čia jaučiuosi sava, Kopenhaga man artima dėl lėto gyvenimo ritmo, hygge ir tvarumo idėjų. Jas ir stengiuosi savaip perteikti kurdama tvarų „Zebra I Can See“ konceptą. – Ar, jūsų akimis, skiriasi daniškos ir lietuviškos vaikų mados? Akvilė: Taip, išties skiriasi. Daniškoje vaikų madoje vyrauja neutralios, prigesintų spalvų paletės, vienspalviai drabužiai, klasikiniai, minimalistiniai siluetai. Gamintojai atsakingai renkasi audinius pagal jų praktiškumą, nes šioje šalyje oras itin permainingas ir vėjuotas. Dėl to danai mėgsta drabužius sluoksniuoti, o kiekvienos dienos būtinybė – šilumą sulaikantys rūbai nuo lietaus. Jie šioje srityje yra tikrai patyrę specialistai. Žmonės čia pratę investuoti į kokybę ir vis dažniau renkasi tvarius mados ženklus. Karolina: Pastebėjau, kad ir Lietuvoje tėvai vaikų aprangai pastaraisiais metais pradėjo skirti daugiau dėmesio. Vis drąsiau renkamės spalvas, dizainus, atsirado didesnis pasaulyje populiarių vaikiškų ženklų pasirinkimas. Mums dar trūksta diskusijų ir edukacijos kasdienio tvarumo klausimais, tačiau judame tikrai tinkama linkme. – Beje, kokie vėjai jus, Akvile, nupūtė į kitą Baltijos krantą? Akvilė: Ilgą laiką žavėjausi Kopenhaga ir visada norėjau šį miestą pažinti geriau. Be to, norėjosi įgyti žinių ir patirties dizaino, mados bei tvarumo srityse pirmaujančioje šalyje. Tad į Kopenhagą atvykau studijuoti mados marketingo ir tvarios mados komunikacijos. Studijų metu dirbau danų mados namuose „Sand Copenhagen“, o po to gavau pasiūlymą padirbėti su olandų ženklu „Suitsupply“, kurie kaip tik ruošėsi atidaryti pirmąją parduotuvę Skandinavijoje. Viskas susidėliojo savaime, o šį jaukų ir žalią miestą pamilau dar labiau. Taip greitai ir praskriejo tie dešimt metų Kopenhagoje! 162

163

164

– Nereta mama galėtų papasakoti apie verslo idėją, užgimusią besūpuojant kūdikį. Tačiau vaikams augant, rūpesčiams daugėjant, o užsidegimui pamažu silpstant išgyventi pavyksta ne visoms jų. Kaip jums, dviem mamoms, pavyksta derinti šeimą ir darbą? Karolina: Matyt, naujos gyvybės pradžia moteriai suteikia labai daug vidinės energijos ir su niekuo nepalyginamo įkvėpimo. Gimus vaikams, išaugus buities rūpesčiams ir atsakomybei, darbo diena visiškai pasikeičia, o darbo ritmas tampa toks labai džiazuojantis... Tenka išnaudoti visas vaikų miego ir buvimo kitose veiklose valandas ar net minutes. Svarbu, kad visiems pakaktų mamos meilės. O kai nori, gali tikrai daug. – Į ką pačios kreipiate dėmesį rinkdamos drabužius savo vaikams? Kur jų ieškote ir atrandate? Karolina: Į kokybę, natūralius audinius, tvarumą. Turiu mėgstamą parduotuvę Vilniuje, kelias Kopenhagoje, be to, esu visiška internetinių parduotuvių gerbėja. Akvilė: Man, žinoma, irgi svarbu kokybė ir tvarumas. Visada perskaitau gaminio sudėtį ir pasidomiu kiekvienu ženklu. Esu linkusi remti vietos parduotuvėles, propaguojančias tvarią vaikų madą, arba ieškau pamėgtų tvarių ženklų rūbų internete. – Karolina, vienas iš jūsų užsiėmimų greta Zebro susijęs su gėlėmis, gamta, pievomis. Ar skirtingos veiklos galiausiai persipina, įkvepia viena kitą? Karolina: Labai įkvepia, net viena

kitą papildo. Ir mintyse šie projektai gyvuoja kartu, nes gamta, vaikai, tvarumas – visa tai organiška ir tikra. O ilgametis darbas interjero dizaino srityje sustiprino ir išgrynino estetikos pojūtį, kokybiško produkto sukūrimo ir kainos suvokimą. – O kaip judvi suprantate paprastumą? Akvilė: Paprastumas yra gyventi su pačiais mylimiausiais žmonėmis, būti apsuptai tik mėgstamų daiktų ir džiaugtis mažais gyvenimo dalykais. Karolina: Paprastumas šiais laikais, kai visko aplink tiek daug, turbūt yra viena sudėtingiausių sąvokų... Bet kartu ji ir žemiškiausia. Man tai – buvimas savimi, nuoširdumas, mokėjimas kasdien džiaugtis mažais dalykais. – Kiekvienos jūsų drabužis favoritas iš Zebro kolekcijos?.. Karolina: Plataus modelio marškinėliai trumpomis rankovėmis, kuriais itin patogu aprengti net mažiausiuosius. Akvilė: „Planet“ marškinėliai ir „Statement“ džemperis. – Jei šiandien turėtumėte stebuklingų galių ir galėtumėte pasaulyje pakeisti vieną dalyką, kas tai būtų? Karolina: Panaikinčiau koronaviruso pandemiją. Akvilė: Sugrąžinčiau mūsų planetą į tuos laikus, kai klimato kaita dar buvo visiškai negirdėtas ir nežinomas reiškinys. www.zebraicansee.com Instagram: zebraicansee

165

166

BON APPÉTIT

ODĖ VIETINIAMS SKONIAMS Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

Tvaru, sezoniška ir artima – šie trys žodžiai suvienijo kūrybinių maisto dirbtuvių „Fabrikėlis“ įkūrėjus Povilą Verslovą ir Ovidijų Orentą imtis bendros veiklos, skirtos puoselėti vietinius produktus ir mūsų krašto gastronomiją. Šiame saulėtame Pasakų gatvės kieme per penkerius metus turėtų įsikurti visas mažas tam skirtas veiklų kompleksas - ant sienos čia jau galima pamatyti nubraižytas kepyklos ir mėsos brandinimo patalpų duris, rūkyklą, kioskelį su vietiniais ir pačių gamintais produktais, o visai neseniai kieme duris atvėrė ir bistro kiemelis, kuriame susėdome apie visa tai pasikalbėti.

167

– Povilai, Ovidijau, pirmiausiai papasakokite, kaip susikirto judviejų keliai? Ovidijus: Susipažinome restorane „Džiaugsmas“ – tuo metu ten dirbau, o Povilas buvo atvykęs keletui mėnesių pasidalyti savo žiniomis ir įgyti patirties aptarnavimo srityje bei virtuvėje. Nors virtuvėje dirbama ilgas valandas, ne visada pasitaiko įdomių pokalbių, tad Povilas buvo it naujas vėjas, su kuriuo prasilenkdavome paprasčiausiose situacijose, tarkime, pjaustydami duoną, ir vis smagiai pasišnekučiuodavome. Povilas: Kaip tik buvau grįžęs po mokslų Italijoje, kur atradau meilę savo krašto maistui ir įgijau stiprią žinių bazę apie natūralius vynus. Man rodos, šiek tiek kritau Ovidijui į akį. ( Juokiasi.) Pamenu, kartu ir alaus išgerti esame išėję. Daugiausiai mus vienijo bendros mintys ir idėjos apie maistą. O po to išvykau dirbti į Nidą, tačiau, nors kartu nebedirbome, ilgiausiomis eilėmis susirašinėdavome, kaip lietuviams reikėtų valgyti vietinį maistą, kaip svarbu gyventi pagal savą geografinę plotmę... Ovidijus: Taip pat mus vienijo ir Nida, dažnai ten prasilenkdavome. Nuolat palaikėme kontaktą vis pagvildendami idėjas ir norus apie Lietuvos maisto kultūrą. – Ir tas bendrumas po truputį atvedė iki „Fabrikėlio“ idėjos? Ovidijus: „Fabrikėlį“ Povilas pradėjo vystyti vienas, tačiau kadangi turėjo ir kitų veiklų, kažkuri iš jų vis nukentėdavo. Povilas: Tiesa, kentėjo „Fabrikėlis“ – nutariau jį uždaryti, nes jis neteikė man nuolatinių pajamų. Ovidijus: Tačiau praėjusios vasaros pabaigoje parašiau Povilui, kad „Fabrikėlis“ pasirodė įdomus projektas ir kad norėčiau prie jo prisijungti. Povilas: Linksma prisiminti, kad pirma168

sis Ovidijaus susitikimas dėl „Fabrikėlio“ buvo ne su manimi, o su mano mama – tai ji aprodė šias patalpas, aptarė jų potencialą, o tik po to Ovidijus atvyko tęsti pokalbių į Preilą, kur tuo metu viešėjau. Būtent Preiloje vaikščiojome miškais ir svajojome, aiškinomės, kaip viskas galėtų atrodyti, ką konkrečiai „Fabrikėlis“ galėtų pasiūlyti. Ovidijus: Ten ir sukirtome rankomis. – Tad „Fabrikėlis“ prasidėjo nuo maisto kioskelio sumanymo? Povilas: Po ilgų svarstymų ir įvairiausių idėjų startavome su kalėdinėmis dovanų dėžutėmis – Ovidijus sukūrė produktus, o aš rūpinausi, kaip viskas atrodys. Tai buvo pirmasis bendro darbo iššūkis. Po to kartu organizavome keletą kulinarinių „pop-up“, pradėjome maisto vagonėlio veiklą. Visa tai vedė iki šios erdvės ir savo restoranėlio-bistro idėjos. Povilas: Ovidijus sukūrė receptus, įsigijome reikiamą virtuvės techniką, ėmėme rūkyti žuvį, kolega Juozas ėmė gaminti kombučą – taip ir atidarėme maisto kioskelį. Ovidijus: Su kioskeliu pasitikrinome, jog esame įdomūs. Pasitikėjimo maisto srityje mums netrūko – abu esame sukaupę didelę patirtį, tad viską darėme tikslingai, tačiau nustebome, kad žmonės ėmė mus atrasti, kai per daug dar net nekomunikavome. Dabar kiekvieną vakarą užpildome visas kiemo vietas, tačiau ateityje norėtume nepamiršti ir kioskelio veiklos. Mūsų koncepcija ir tikslas – po vienu vardu sutalpinti keletą veiklų: restoranėlį-bistro, kioskelį, kuriame pasiūlytume savo bei kitų vietinių ūkių produktų, taip pat norėtume įrengti du mažus mėsos brandinimo ir duonos kepimo cechus. Kieme ant sienos galite pamatyti: esame nubraižę, kas kurioje vietoje turėtų atsirasti. (Šypsosi.)

169

170

171

172

173

174

175

– Povilai, tave ne vieną vasarą būdavo galima sutikti Nidoje, kavinėje „Zuikio daržas“, tiesa? Pasidalink savo kelio po gastronomijos pasaulį akcentais. Povilas: Tiesa, „Zuikio daržą“ su partneriais įkūrėme 2014 m., tačiau mano kelias prasidėjo dar anksčiau. Visada sakau, jog gaminti ir pasinerti į gastronomijos pasaulį mane suviliojo mamos maistas. ( Juokiasi.) Studijavau ekonomiką, tačiau buvo labai nuobodu. Kaip tik tuo metu draugas ruošėsi atidaryti naują barą Vilniuje ir pasiūlė pas jį stažuotis – tris mėnesius diena iš dienos leidau laiką su juo, įgijau nepaprastai daug žinių apie restoranų verslą. Vėliau išvykau į Braziliją su idėja ten atidaryti kavinę, bet ten man nelabai patiko, tad idėjos atsisakiau. Keliaudamas po Braziliją perskaičiau Pauliaus Jurkevičiaus knygą „Staltiesės ritmu“ – joje sužinojau apie nuo 1986 m. veikiančią organizaciją „Slow Food“, kurios tikslas – išsaugoti produktų įvairovę, tradicinius maisto gaminimo būdus ir skatinti vartoti vietinius ingredientus. Pavyzdžiui, šiuo metu Lietuvos prekybos centruose galime rasti tik keletą rūšių bulvių, o jų pasaulyje yra koks šimtas. Viskas beprotiškai optimizuota, todėl skirtingos maisto kultūrų rūšys nyksta. Tad susipažinęs su „Slow Food“ idėjomis ir sužinojęs, jog Italijoje įsikūręs jų universitetas, panorau ten pasimokyti. Kad įstočiau, reikėjo praktikos virtuvėje, tad grįžau į Lietuvą, Nidą, kur ieškodamas praktikos vietos gavau pasiūlymą iškart atidaryti ir savo barą – taip gimė „Zuikio daržas“. Tačiau idėjos apie studijas neatsisakiau – pasimokęs „University of Gastronomic Sciences (UNISG)“ suvokiau vietinių, kuo natūralesnių produktų svarbą, užgimė mano meilė vietinei maisto kultūrai, o su ja – ir pamatinės gairės „Fabrikėliui“. Man rodos, turiu svetingumo gyslelę – galbūt ją paveldėjau iš tėvų, nes visad mačiau, kaip gražiai jie rūpinasi svečiais. Todėl iki šiol man be galo svarbus ir aptarnavimas – noriu, kad žmogus ne tik skaniai pavalgytų, bet ir gerai jaustųsi bei smagiai praleistų laiką. – Ovidijau, ir tu esi sukęsis ne vieno restorano virtuvėje – kas tave paskatino imtis savo projekto? Ovidijus: Tiesa, sąrašas ilgas. Mano patirtis – aštuoneri metai, iš kurių penkerius dirbu virtuvės šefu 176

– džiaugiuosi, kad gana anksti pavyko atskleisti savo kūrybiškumą. Tačiau idėjai imtis savo veiklos mane paskatino daug nusivylimų, tokių kaip kūrybiškumo slopinimas, kai kurių vadovų požiūris į naujoves ir pokyčių baimė. Dirbant virtuvės šefu daugiausiai bendrauti tenka su restorano vadovais – nemėgstu kitų primestų taisyklių, tad labai greitai supratau, jog mano tikslas bus atidaryti savo restoraną. Žinoma, darbas geruose restoranuose tikrai nebuvo laiko švaistymas, įgijau daug vadovavimo patirties ir žinių, kurias kasdien taikau „Fabrikėlyje“. Povilas turi svetingumo gyslelę, o mano meilė maistui gimė iš šiek tiek savanaudiškesnių paskatų – noro realizuoti save. Tuo mes vienas kitą papildome. Žinoma, dalijamės vietinių produktų svarbos idėjomis, tačiau man kaip šefui jos priimtinos ir tiesiog dėl to, jog geresnių, kokybiškesnių nei vietiniai produktų tiesiog nėra. Niekas neįrodys, jog esama geresnės nei vietinio ūkio morkos, kadangi žinau, kokį ilgą kelią be papildomų priedų ji nuėjo. Be to, kalbant apie kūrybiškumą ir savirealizaciją, nėra nieko įdomiau nei žiemą kurti patiekalus iš vietinių gėrybių būtent čia, Lietuvoje – juk tada neturime nieko! ( Juokiasi.) Svogūnai, bulvės, kopūstai, kruopos – va tada iš tikrųjų tenka pasukti galvą, kaip nustebinti ir būti įdomiam. – Kaipgi tada gimsta nauji patiekalai? Ovidijus: Kuriant iš vietinių produktų padeda buvimas arti gamtos. Čia daug prisiminimų – kartais kuriu galvodamas apie vasaras pas prosenelę kaime, o kartais tik sukūręs patiekalą suprantu, jog šis kvapas man iš kažkur pažįstamas. Gal jau kiek nuvalkiota taip sakyti, bet svarbu, o kartais ir labai smagu grįžti prie šaknų. Povilas: „Fabrikėlio“ veikla – lietuviškų tiekėjų ir ekologiškų ūkių paieškos – tai it nauja pažintis su savo krašto maisto kultūra. Dažnai pirkdamas prekybos centruose nesusimąstai, iš kur atkeliauja produktai, o pradėjęs vykti pas ūkininkus, apsipirkinėti turguje susipažįsti su visai kitokia istorija. Imi jausti sezonus, suprasti, jog lietuviški pomidorai sunoksta tik antroje liepos pusėje, o ožkos pieno taip pat visus metus negausi. Kai praėjusią žiemą Ovidijus ėmė kurti receptus pagal sezonus, lietuviškus produktus ir skonius atradau visiškai naujai. 177

178

179

– Įsimylėjote Lietuvą iš naujo? Ovidijus: Visada ją mylėjau, man be galo brangios visos šventės ir jų patiekalai. Turėjau tiek daug progų išvažiuoti svetur, tačiau visada tikėjau, jog mūsų krašto maisto kultūra vieną dieną pasistūmės į priekį. Ir iš tikrųjų per pastaruosius septynerius metus matau didžiulę Lietuvos pažangą ‒ ne tik maisto sektoriuje, be ir apskritai. Jaučiuosi pasirinkęs teisingai. – Jums išties svarbu, kad produktai būtų švieži ir lietuviški, kad viskas būtų sezoniška, tvaru ir artima, tiesa? Ovidijus: Tai svarbiausia. Mūsų produktų kelias nuo ūkio iki svečio yra labai trumpas. Galiu išvardinti, iš kur atkeliauja kiekvienas produktas: pavyzdžiui, upėtakiai mus pasiekia iš Kintų, o pomidorai, kopūstai ‒ iš Stragių ekologinio ūkio. Skaidrumas, kur ir kaip auginti mūsų naudojami produktai, yra mūsų vertybė ir siekiamybė. Povilas: Rodos, kai pažįsti žmogų, auginantį tavo maistą, gali pažvelgti jam į akis, keičiasi ir sąmoningumas – imi vertinti, ką valgai, koks produktas atsiduria ant tavo stalo. Mes tampame it filtru, surandančiu geriausius ūkius ir natūraliausius produktus, tik tai, prisipažinsime, ne visada lengva, kadangi nemažai ūkininkų ne viską augina ekologiškai. 180

– Vos prieš savaitę pristatėte naują meniu – Ovidijau, kas jį kuriant tau buvo svarbiausia? Ovidijus: Kurdamas šį meniu rėmiausi paprastumu – jame nerasite milijono ingredientų, svarbiausia buvo atsižvelgti į pasirinktų produktų sezoniškumą ir suderinamumą. Iš tikrųjų toks ir yra mano kasdienis tikslas – ką tuo metu matau turguje, iš to ir gaminu. Norėjosi sukurti daug mažų užkandžių, derančių su natūraliais vynais, kad žmonės galėtų paragauti skirtingų dalykų ir taip tarsi pakeliauti po Lietuvą. – Koks skonis ar patiekalas jums neatsiejamas nuo vaikystės vasarų? Ovidijus: Pamenu, viešėdamas pas močiutę kaime eidavau žvejoti ant upės žiočių – mano sugautus mažus ešeriukus ir kuojas močiutė iškepdavo iki tokio traškumo, kad galėdavai valgyti tiesiog su kaulais. Tai galbūt nėra labai vasariškas patiekalas, bet prisiminimų prasme jis man – tikra vasara. ( Juokiasi.) Povilas: O man nuo vasarų neatsiejamos su cukrumi trintos braškės, kurias galėdavau valgyti tiesiog vienas, be pieno ar duonos. (Šypsosi.) Taip pat pirmosios šviežios daržovės – pačios paprasčiausios agurkų, svogūnų laiškų ir ridikėlių su grietine salotos.

181

Sūdytas upėtakis burokėlių sultyse • 500 g upėtakio filė

• 1 v. š cukraus

• 1 v. š. druskos

• 3 vidutinio dydžio burokėliai

Burokėlius nulupkite, supjaustykite ir išspauskite sultis. Į sultis suberkite druską ir cukrų, gerai išmaišykite, upėtakį pamerkite į burokėlių sūrymą ir palikite per naktį šaldytuve (6-8 val.) Išmirkytą žuvį gerai nusausinkite. Skaniausia valgyti supjausčius plonai, ant rytinio sumuštinio ar mėgstamų salotų. 182

183

184

Pomidoras su skrudintų paprikų kremu • 2 pomidorai „Jaučio širdis“

• 100 g migdolų be odelės

• Žiupsnelis druskos

• 2 raudonosios paprikos

• 5 ml aviečių acto

• Česnako skiltelė

• 3 v. š. alyvuogių aliejaus (90 ml)

Į iki 250 °C įkaitintą orkaitę sudėkite paprikas ir kepkite apie 20 minučių, kol pajuoduos odelė. Iškeptas sudėkite į dėžutę, uždenkite ir palikite atvėsti. Atvėsus pašalinkite sėklas ir nulupkite odelę. Migdolus skrudinkite iki 180 °C įkaitintoje orkaitėje 10 minučių. Palikite atvėsti.

Į virtuvinį kombainą dėkite kepintus migdolus, degintas paprikas, nuluptą česnako skiltelę, aviečių actą, druską ir alyvuogių aliejų. Viską sutrinkite iki kreminės konsistencijos. Pomidorą supjaustykite storais griežinėliais ir tepkite ant viršaus storą sluoksnį skrudintų paprikų kremo. 185

Bulvių švilpikai su jaučio uodegomis • 3 vidutinio dydžio bulvės

• 2 v. š. miltų

• 1 taurė raudonojo vyno

• 1 v. š. sviesto

• 400 g jaučio uodegos

• 1 litras saulėgrąžų aliejaus

• Žiupsnelis juodųjų pipirų

• 1 morka

• Grietinė

• 1 a. š. druskos

• 1 svogūnas

Nuplautas bulves su lupena kepkite 50 minučių iki 160 °C įkaitintoje orkaitėje. Iškepus nulupkite ir sutrinkite trintuvu, kol neliks gumuliukų. Įdėkite sviestą, miltus, žiupsnelį druskos ir viską gerai išmaišykite. Jaučio uodegas pabarstykite druska ir pipirais, tada įkaitinkite keptuvę ir gerai jas iš visų pusių apskrudinkite. Apskrudinę dėkite į puodą kartu su pakepintais svogūnais bei morkomis ir užpilkite vandeniu, kol viską apsems. Troškinkite ant lėtos 186

ugnies apie 4-5 valandas, kol mėsa kris nuo kaulo. Ištroškintą mėsą nukoškite ir palikite atvėsti. Atvėsusią nuimkite nuo kaulų, o likusį sultinį nugarinkite ant lėtos ugnies, kol liks mažiau nei pusė. Likutį supilkite į mėsą ir viską gerai išmaišykite. Iš bulvių tešlos padarykite vienodo dydžio rutuliukus (apie 30 g) ir į juos dėkite atvėsintą jaučio uodegų įdarą. Suformavę apvalias spurgytes, prikaistuvyje įkaitinkite aliejų ir skrudinkite, kol jos taps auksinės spalvos. Skaniausia valgyti su grietine.

187

AKIMIRKŲ DIEVAI #žiedai Studio Lilo Dekoratorė, floristė Vokietija Instagram: @studiolilo_

188

189

AKIMIRKŲ DIEVAI #žiedai Ira Evora Floristė Ukraina Instagram: @evoraflowers

190

191

AKIMIRKŲ DIEVAI #žiedai Mary Lennox Dekoratorė, floristė Vokietija Instagram: @ruby_marylennox

192

193

AKIMIRKŲ DIEVAI #žiedai Floral archives Floristė Ukraina Instagram: @attepmt

194

195

I K I PA S I M AT Y M O R U G S Ė J Į !

196