Lamų slėnis 2020/10 Vyriški pokalbiai by Lamų slėnis

2020 SPALIS (105)

V Y R IÅ K I P O K A LB I A I

4 w w w. sv e i c a r i ja . e u

P OW E R E D BY N AT U R E C RA F T E D FO R YO U

T I S S OT WATC H E S .C O M TISSOT, INNOVATORS BY TRADITION

Vyriausioji redaktorė

Karolina Aleksandravičiūtė

Eligijus Ramanauskas Laisvė Radzevičienė

Algė Ramanauskienė

Vaida Jankūnaitė Lina Jushke

Dovaldė Butėnaitė

Martynas Lagauskas

Aušra Ražanskienė

Rytė Šidlauskaitė Mantė Jaruševičiūtė

Kūrybos vadovas

Žurnalistė Žurnalistė

Kalbos redaktorė Fotografė Fotografė

Dizaineris

Reklamos projektų vadovė Verslo plėtros vadovė Stilistė

Viršelis :

Nuotrauka: Lina Jushke

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt Reklaminiai projektai žymimi

VYRIŠKI POKALBIAI 2020 SPALIS (105)

REDAKCIJOS LAIŠKAS Šiame numeryje kviečiame jus pasimėgauti gausybe spalvingiausias gyvenimo istorijas pasakojančių vyrų. Į jį sudėjome dosnią šūsnį istorijų, kurios, neabejoju, išjudins mintis, įkvėps ir viduje sukels kūrybiškumo bangas. Tai vyrai, įkvėpsiantys ir moteris. Nes kas gi vis dėlto yra lyties kategorija šiame moderniame XXI a. pasaulyje? Ji nebeapibrėžia nei tavo charakterio, nei interesų laukų, pasiekimų karjeroje ar net stiliaus. Vyrai, taip pat kaip moterys, gali būti visokie. Vyrai, kaip ir moterys, yra visokie! Smagaus skaitymo! Karolina A. Vyriausioji „Lamų slėnio“ redaktorė

NAUJIENOS

L A I K A S

N A M U O S E

SUOLELIS „ANGUI“ „AYTM DESING“ KRĖSLAS „CO“ „MENU“

KRĖSLAS „DITZEL“ „FREDERICIA“

VAZA „ANSE“ „FERM LIVING“

VAZA „TUBLE“ „A PART“

TABURETĖ „DARK“ „FRAMA“

STALINIS ŠVIESTUVAS „REVERSE“ „MENU“

PAKABINAMAS ŠVIESTUVAS „MODEL 2065“ „ASTEP DESIGN“

NAUJIENOS

APIE LAISVĘ IR NORĄ IŠTRŪKTI „Burberry“ pristato 2020 m. rudens–žiemos reklaminę kampaniją, įprasminančią šių prabangios mados namų tyrinėjimų paveldą. Kampaniją režisavo ir jos istoriją kūrė mados namų vyriausiasis kūrybos vadovas Riccardo Tisci. Kvapą gniaužiančio kraštovaizdžio fone įgyvendinta kampanija pasakoja apie atradimų dvasią, įskiepytą dar mados namų pradininko Thomo Burberry, kadaise sukūrusio gabardiną, kad vilkintieji iš šio audinio siūtus drabužius galėtų tyrinėti aplinkinį pasaulį ir leistis į nežinomybės kupinas keliones. Šiems laikams pritaikyta kampanija žaidžia laisvės ir eskapizmo idėjomis – permąstant praeities prisiminimus ir nusakant ateities įvykius.

VITAMINAI SPECIALIAI VYRAMS Dėl kitokio gyvenimo būdo vyrai išeikvoja daug energijos, tad jų organizmui reikia didelio elementų kiekio. Ilgametę patirtį turinti Kanados kompanija „Jamieson“ pristato maisto papildą „Jamieson Power For Men, 90 tab.“ – tai kruopščiai parinktų vitaminų bei mineralų derinys specialiai vyrams. Šio komplekso sudėtyje yra ne tik įprastų vitaminų ir mineralų – formulė dar papildyta augaliniais komponentais ir virškinimo fermentais. Maisto papildų ieškokite „Gintarinėje vaistinėje“ ir „Norfos vaistinėje“. Svarbu įvairi bei subalansuota mityba bei sveikas gyvenimo būdas. Maisto papildas nėra maisto pakaitalas.

WWW.JAMIESON.LT

NAUJIENOS

MADINGI KASDIENYBĖS EPIZODAI Nuotraukos: Inga Jankūnaitė

Naujoji dizainerės Joanos Rožkovaitės ir jos kuriamo drabužių prekės ženklo „Viela“ rudens-žiemos kolekcija – tai kasdienybės epizodas, vaizduojamas skulptūriškomis detalėmis, modernaus minimalizmo siluetais ir kitonišku moteriškumu. Kolekcijos kampanijoje pasirinktas gamtos motyvas tarytum siekia kasdienybėje išgryninti mūsų esybę, suteikti lengvumo ir gyvybingumo. Kiekvienas kolekcijos kūrinys - iš amžinosios odės ilgaamžiškumui, funkcionalumui ir asmeniškumui.

MENAS IR NEMATOMOS STRUKTŪROS Meno, rezidencijų ir edukacijos centras „Rupert“ kviečia užsukti į „Kitus kambarius“ ir atrasti žmogiškumą atspindinčias nematomas struktūras. Spalio 2–31 dienomis veikiančioje grupinėje parodoje „Kiti kambariai“ žiūrovai bus kviečiami stebėti virtualius parodos programos renginius ir išvysti menininkės bei parodos bendrakuratorės Leah Clements iš Jungtinės Karalystės performansą. Paroda veiks Dailininkų sąjungos galerijoje, Vokiečių g. 2, Vilniuje.

DEŠIMTUKAS | 12345678910

BIJOTI – KVAILA Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Pažvelgti į save kitame kontekste. Maksimaliai su-

1 KŪRYBINIS PROCESAS. Dvi jo metodikos. Pirmoji – transo būsena. Pamirštant save ir susitapatinant su tuo, ką darai. Taip dingsta nereikalingi judesiai, baimė bei abejonė. Antra – pastovus ir kuo ilgesnis susikoncentravimas į darbą. Preciziškumas ir pergalė prieš patį save. Disciplina.

sitapatinti su kūriniu užsimirštant pačiam ir pamirštant viską, kas aplink. Giliai pajausti save ir pasaulį. Ir niekada nebijoti. Apie tai - ne tik menininko Vlado Mackevičiaus įkvėpimų dešimtukas, bet ir jo kūryba.

2 14

MYLĖTI. Save, gyvenimą, antrąją pusę. Meilė – tai vienybės su kitu žmogumi siekis. Neaukojant savo individualumo.

KELIONĖS. Pirmieji kartai, kitos kultūros, žvilgsnis į save kitame kontekste, augimas ir pasaulėjauta.

4 GAMTA. Tai visapusiškas persikrovimas ir didžiulė jėga. Meditacija ir procesų supratimas.

5 LITERATŪRA. Apmaudu, kad vėlai pradėjau. Literatūra maitina filosofiją, ugdo ir pripildo gyvenimą. Per metus vidutiniškai perskaitau bent penkiasdešimt knygų. Literatūra tiesiogiai susijusi ir su mano grafine kūryba, kurioje raidė tampa vaizduojamojo meno įrankiu.

6 7 APLINKOS REZONANSAS Į MANO KŪRYBĄ. Refleksija ir konstruktyvi pastaba – tai erdvė analizuoti ir šlifuoti.

MALONUMAI. Drausti sau – draudžiama.

BERLYNAS. Laisvė. Meno pamokos.

9 GILIAI JAUSTI GYVENIMĄ, DABARTĮ. Įprastų akimirkų nebūna. Būname mes – pasimetę, pilni tuščių išgyvenimų. Gyvenime gera ne tik žinoti, bet ir jausti. Giliai, individualiai ir kuo dažniau. Save, aplinką, savo intuiciją, situacijas. Versti tai į nenutrūkstantį procesą. Kad mirtis matydama tai tik plotų ir šauktų „Bravo!“ Dabarties ir ateities pusiausvyra. Įvykių ir būsenų medis.

10 PRANOKTI SAVE. Viena svarbiausių mano gyvenimo dalių – nuolat tobulėti. Kaskart sau kelti vis aukštesnius tikslus. Atrasti ir nebijoti klysti. Nebijoti, kad skaudės. Bijoti iš esmės yra kvaila. Gebėti einant tikslo link kęsti skausmą.

GYVENTI NEPATOGIAI Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Patogus gyvenimas, tiesiausias kelias ir visa, kas tampa masiškai madinga, jiems kelia natūralią atmetimo reakciją. Kur kas smagiau – išstumti save iš sostinės senamiesčio į ne tokį patogų „ofisą“ miško vidury, į ledinį upelio vandenį vietoj pietų pertraukos ar autentišką vakarienę kažkur Fabijoniškių pakraštyje. Vis dėlto su dizaino agentūros „Folk“ kūrybos vadovu Ignu Kozlovu ir prekės ženklų stratege Justina Muralyte šįkart patogiai sukrintame jų naujų (žinoma, toli gražu neužbaigtų!) namų virtuvėje, kur nuo karantino pradžios verda ne tik gyvenimas, bet ir darbinė kūryba.

– Ar pastebėjote, kuris dienos metas kūrybingiausias? Ignas: Produktyviausias yra laikas iki vidudienio, todėl visus kūrybinius darbus stengiuosi atlikti ryte, kol galva dar neužsivėlusi kitais dalykais. Vėliau lieka laiko įvairiems administraciniams reikalams. Justė: Esame išsiugdę įprotį nesikankinti, jei niekaip nepavyksta smegenyse atrasti reikiamų jungčių. Tiesiog einame miegoti, o ryte galiu atsikelti kokią 6 val. ‒ ir prisėdus šviežia galva visa ta dėlionė, atrodo, ima ir susidėlioja į vietas. Iš tiesų daugelį svarbiausių darbų baigiame anksti ryte. Ignas: Iš namų tuos darbus ir pristatome. Viršuje tvarkingi marškiniai, apačioje – šortai ar sportinės kelnės... Turime net Zoomo sieną išsirinkę. Vasarą nemaža dalis svarbių pristatymų vyksta ir iš kaimo, čiulbant paukščiams, kur mėgstame su Juste nuvažiuoti. Justė: Buvo, įrašinėjome radijo reklamą, kurioje kalbama apie lietuviškas pievas, ir abu realiai tose lietuviš18

kose pievose ir sėdėjome. Įraše čiulba paukščiukai – ir pas mus čiulba. Atrodo, tiek daug laiko sutaupai nevažinėdamas pirmyn atgal į susitikimus, kaip anksčiau. Kartais net pagalvoju, kad galėtų viskas taip ir likti. Ignas: Po karantino buvo net keista eiti į pirmąjį susitikimą. Bet visi džiaugėmės. O dabar kartais susitinkame su žmonėmis gyvai, bet būtų patogiau tiesiog susiskambinti. Justė: Susitikimai akis į akį padeda megzti santykius su partneriais, klientais, bet pajutau, kad tie pasisveikinimai, tušti pokalbiai prieš pereinant prie aktualių klausimų ir ilgi atsisveikinimai pareikalauja labai daug jėgų ir išvargina. O atsisėdęs prieš kompiuterio ekraną įsijungi programą, pasisveikini ir tvarkai reikalus. Kita vertus, įstrigo vienos psichologės mintis, kad virtualus bendravimas išvargina emociškai, nes tave ir pašnekovą skiria kelių milisekundžių atotrūkis, trukdantis iškart pajusti kito žmogaus emociją, visai kitaip, nei bendraujant gyvai.

– Pasikeitusios darbo sąlygos – tai mažiau nereikalingo triukšmo, tiesa? Justė: Mums dirbti iš namų tikrai patogu, nes neliko jokių išorinių trukdžių. Namie galime vilkėti kuo norime, dirbti iš lovos, vaikščioti po kambarius pirmyn ir atgal, o jei norisi – paliūdėti kampe. Tokia absoliuti laisvė. Tam tikra prasme namai tapo pačia geriausia erdve mūsų kūrybai. Ignas: Tik kai tenka per dieną atlaikyti kokius šešis virtualius susitikimus, jautiesi gerokai išsunktas. Justė: Aš kurį laiką kas vakarą dalyvaudavau virtualiose paskaitose, nes studijuoju magistrą. Kartais po darbo dar keturias valandas sėdėdavau lovoje prie Zoomo, kamera turėdavo būti visą laiką įjungta, neturėjau galimybės tuo metu užsiimti kitais dalykais. Kaip tik viename iš kursų filosofiškai diskutavome apie tai, kaip Zoomas keičia gyvenimą, kad jis tampa savotiškai padalintas į fasadus – sceną ir užkulisius. Pastebėjau, kad net pati kalbėdama su kolegomis pasirenku vieną namų kampą, su universiteto dėstytojais – kitą, su klientais – trečią... Taip ir renkiesi tuos fasadus, statai savo scenografiją. – Ar užstrigus kūrybiniame procese jums padeda pavaikščioti gryname ore? Ignas: Užstrigus savo galvoje man iš tiesų smagu pasivaikščioti, nes vaikštant suaktyvėja kraujotaka, tad prasivalo mintys ir galop randi sprendimą. O ir šiaip pastaruoju metu ilgai sėdėti namie erzina, norisi kur nors išvažiuoti, pakeisti aplinką, kad ir išeiti pasivaikščioti po mišką per pietų pertrauką. Justė: Leisdami laiką Igno ar mano tėvų sodyboje per pietus einame grybauti ar išsimaudyti kokiame miško upeliuke. Pastebėjau, kad tikrai yra žmonių, kurie išeina pasivaikščioti ir jų kūryba tarsi atsiriša. Bet man taip nebūna. Galbūt ilgesnėje laiko perspektyvoje mokėjimas pravėdinti galvą ar pakeisti aplinką ir priveda prie geresnių, greitesnių sprendimų, bet tikrai nėra taip, kad vos išėjus iš namų pasipila idėjos. Ignas: Juk net daugelis įmonių vadovų spręsdami problemas daug vaikšto, kalbasi su kolegomis, o ne sėdi vie-

nas priešais kitą prie stalo. Vaikštant darbinis procesas savotiškai deformalizuojamas. Ir tai turi daug privalumų. – Ar dirbdami su projektu „Neakivaizdinis Vilnius“ atradote sau patiems naujų miesto vietų? Ignas: Vizualinė projekto idėja kilo mūsų dizaineriui, o visus tuos netikėtus Vilniaus taškus atrado mūsų partneriai „Gatvės gyvos“. Tad turinys visada buvo čia pat, tik nebuvo, kur žmonės galėtų jį patogiai susirasti ir naudoti. Norėjosi keisti nevilniečių nuostatas apie Vilnių ‒ parodyti, kad tai ne tik administracinė Lietuvos sostinė, bet ir miestas, kupinas daugybės įdomybių, tik kiek labiau nutolusių nuo centro. Justė: Patys atkakliau tyrinėti Vilnių pradėjome jau baigę dirbti su šiuo projektu. Ignas: Ko gero, labiausiai leistis į kelionę po Vilnių mus įkvėpė kitas projektas ‒ Vilniaus žemėlapis, skirtas vaikams. Mes mylime savo miestą, aš visą laiką norėjau gyventi senamiestyje, nes man svarbu, kas mane supa, kokiu keliu eisiu į darbą, mane įkvepia tai, ką matau, galimybė pasvarstyti, kas ir kodėl atsirado. Įdomu atrasti, kad toje, rodos, tobuloje aplinkoje slypi daug be galo įdomaus neakivaizdinio gyvenimo. Justė: Manau, mums abiem labiausiai patinka ta nepatrauklioji Vilniaus pusė. Jaučiame vidinį pasipriešinimą viskam, kas daugeliui yra „faina“. Viskas gerai su ta Katedros aikšte, oro balionais ir Vilnelės baidarėmis, bet mums kur kas įdomiau nuvažiuoti pavalgyti į kokį vietnamiečių šeimos restoranėlį „Ha Noi“ Karoliniškėse ar paragauti gruziniškų patiekalų Lazdynų „Chinkali“. Esu užaugusi Antakalnyje, pasirodo, su Ignu net lankėme tą patį darželį, tik dešimties metų skirtumu. Paskui buvo Jeruzalė, o mokiausi Pašilaičiuose. Pamenu, tada man taip norėdavosi į tą miesto centrą, bet užaugi ir supranti, kad nuo atvirukinių vaizdų greitai pavargsti ir ilgainiui jie nebeatrodo nei mieli, nei autentiški. Kur kas įdomiau ieškoti autentikos neatrastuose rajonuose, mėginti pamatyti juos kitomis akimis, pasvarstyti, ką to meto architektai norėjo pasakyti, kodėl jiems atrodė gražu tai, kas visai negražu.

Ignas: Net ir į Vilnių atvykę užsieniečiai dažnai prašo nuvežti juos į kokį Šeškinės rajoną, kur visi tie namų blokai, ar parodyti brutalistinių autobusų stotelių. Gal todėl, kad atvirukinius vaizdus gali apžiūrėti leidinyje „Vilnius In Your Pocket“ dar skrisdamas lėktuvu... Justė: Man atrodo, kad Vilnius pamažu pradeda laisvintis nuo savo kompleksų, vis mažiau bandoma krūmais apauginti kreivas sienas ir nuolat tvarkyti kelią iš oro uosto. Kai pats priimi savo miestą tokį, koks jis yra, ir pradedi juo didžiuotis, jis tampa daug įdomesnis nei tas papudruotasis, sušukuotasis. Ir mes formuojame miestą, ir miestas formuoja mus. – Ar dažnai jūsų projektai gimsta iš atsitiktinumų, kaip garsiai nuskambėjęs „Signato“, kurį sukurti įkvėpė Justės dovana Ignui? Justė: Pasitaiko ir taip. Kita vertus, yra tiesos posakyje, kad idėjos sklando ore. Dažnai idėją tiesiog įsisodini kažkur sau galvoje ir nešiojiesi. Lyg ir nesėdi su ja vietoje, bet visą laiką dirbi. Man atrodo, kūrybiškumas yra raumuo, tad atsitiktinumas dažnai tėra gero įdirbio išdava. Ignas: Daugeliui atrodo, kad kūrybingos idėjos tiesiog ateina, kad įvyksta kažkokia magija. Nors iš tiesų ta magija įvyksta labai racionaliai, dėl tam tikrų procesų tavo galvoje. Juk visi žmonijos išradimai gimė dėl to, kad reikėjo išspręsti kokią nors problemą. Ratas atsirado ne šiaip sau, nes buvo gražus apskritimas – jis atliko tam tikrą funkciją, palengvino žmonių gyvenimą. Visos naujos idėjos iš tiesų nėra tokios jau naujos, jos tik suskamba kitame kontekste ir tampa svarbios. Šriftas buvo išrastas prieš daugybę metų, bet iki šiol vis kuriami nauji. Ir „Signato“ – tai tik dar vienas jų, bet jis nuskambėjo plačiau, nes padėjo išspręsti tuo metu daugeliui lietuvių aktualią problemą, kai buvo atrastas Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo aktas, bet jis nepriklausė Lietuvai. Justė: Kartą, kai virtuvėje plovėme indus, Ignas užsiminė, kad norėtų sukurti naują šriftą pagal atrastą Nepriklausomybės aktą. Palinksėjau galva ir toliau plovėme. O tada atėjo jo gimtadienis. Man pavyko iš

Užsienio reikalų ministerijos gauti aukštos rezoliucijos Nepriklausomybės Akto kopiją. Padovanojau ją Ignui ir tai tapo postūmiu pradėti dirbti su sena svajone. Ignas: Kartais tas apčiuopiamas daiktas rankose padeda žengti pirmąjį žingsnį, tarsi atsispirti ir važiuoti toliau. Turime begalę puikių idėjų, bet daugumai jų dažnai būtent to pirmojo žingsnio ir pritrūksta. Tada belieka guosti save, kad nebuvo laiko... Justė: Geroms idėjoms ir tokiems projektams kaip „Signato“ privalai atsidėti. Negali tam skirti tik savo darbo laiko trupinių. O mes su Ignu esame iš tų, kurie visoms geroms idėjoms norėtų sakyti „taip“. Tačiau visi papildomi projektai tampa darbu, o kai idėjų per daug, prasideda išsitaškymas, jautiesi paralyžiuotas, vis negali savo brangiai idėjai pasakyti „ne“ ir išsiskirti, nors kartais reikėtų. Ir neretai tai priveda prie tikros kūrybinės depresijos, kai idėjų lyg ir netrūksta, bet negali nė vienos jų įgyvendinti, jos ima tave dusinti ir smaugti. – Ar būna, kad kai kurie iš pirmo žvilgsnio neįdomūs projektai vėliau labai įtraukia? Justė: Pastebėjau, kad mums dažnai yra įdomu tai, kas neįdomu kitiems. Patinka padirbėti su ne tokiomis populiariomis temomis, pavyzdžiui, kultūros paveldu, nors kur kas smagiau kurti projektą kokiam kraftiniam alui. O mums patinka sudominti save, o kartu ir kitus naujomis temomis. Ignas: Man vienas įdomesnių projektų buvo darbas su priekabų detalių miškovežiams gamintojais. Pamenu, važiavome pasikalbėti su cecho darbininkais, gavome iš jų įdomių žmogiškų įžvalgų, padėjusių šį lietuvišką ženklą kokybiškai pristatyti tarptautiniame kontekste ir pakonkuruoti su tokiais rinkos senbuviais kaip vokiečiai ar skandinavai. – Ką patartumėte daryti, kad darbas netaptų nuobodus ir monotoniškas? Ignas: Ko gero, smagiausia mūsų darbo dalis yra tai, kad neturime nuolatinių klientų, jų ratas vis keičiasi. Kiekvienas klientas yra unikalus, tad ir identiškų projektų nebūna. O jei ir pasitaiko, tai mūsų užduotis –

padaryti taip, kad kiekvienas atrastų savo pirkėją, būtų jam naudingas ir svarbus. Mūsų darbo principas – nedaryti tik todėl, kad „reikia“. Kiekvienas projektas privalo turėti vertę. Dizainą kuriame ne tik tam, kad jis būtų gražus. – Kitaip tariant, patys sau sukuriate iššūkių? Ignas: Visą laiką. Gali padaryti tiesiog gražiai, bet mums tai bus „neįdomu nr. 1“. Justė: Kažkada juokavau, kad jei reikėtų aprašyti mūsų agentūros filosofiją, ji skambėtų taip: Mums nepatinka „OK“, mums nepatinka „normaliai“. Šiaip tai yra didžiulis mentalinis kalėjimas, į kurį save uždarome, iš savęs reikalaujame, melžiame. Kita vertus, nemanau, kad egzistuoja veikla, kuri kartais netaptų nuobodi. Man tikrai kartais būna žiauriai nuobodu! Bet tas nuobodulys nėra blogai. O jei jau nori, kad nuobodu nebūtų, turi užsiimti papildomomis veiklomis, kurių tikslas nebūtų pinigai. Kažkada, kai man buvo labai sunku, kai netikėtai netekau darbo, visa apsiverkusi pasiėmiau užrašų knygelę ir parašiau sau laišką: Juste, dabar turi 26

daryti tai, kas tau labai patinka, nes jei tai darysi, vadinasi, darysi gerai, o jei darysi gerai, žmonės to norės daugiau, taip ratas ir užsisuks. Man atrodo, šiuo pažadu vadovaujuosi iki šiol. Būna, žmonės daro projektus dėl apdovanojimų, o mes pamirštame tuos apdovanojimus, nepateikiame jiems gerų projektų, o tada plakame save. Bet kartais neskaičiuoti darbo valandų, nepaversti savo idėjų buhalterija yra be galo svarbu. Aišku, finansinė higiena irgi svarbi, bet tai ateina natūraliai ir tik po to. Ignas: Jeigu norėtume uždirbti daugiau, tikrai sugalvotume, kur nueiti ir kaip tai padaryti. Bet puikiai suprantame, kad tada, ko gero, neliktų šio didelio įdomumo ir iššūkių. Galime ir savo agentūroje mesti visas pajėgas į vieną didelį klientą, kurti jam lankstinukus ir ramiai gyventi. Bet nei mūsų pačių, nei mūsų kolegų toks darbas nedžiugins, tad sąmoningai renkamės kitokį kelią. Mums skaniau būti mažu verslu, nerti gilyn į klientų problemas ir siekti realių pokyčių. Justė: Darbą padaryti įdomų irgi yra labai sunkus darbas. Tai nuolatinis profesinis savęs stimuliavimas.

Šviesą junkime stilingai Šis chromo jungiklis iš JUNG dizaino serijos LS 1912 – stilingas modernios medžiagos ir klasikinio svirtinio jungimo principo panaudojimo pavyzdys. JUNG.LT 27

– Ar jūs kaip pora niekada nepagalvojate, kad geriau būtų dirbti skirtingus darbus? Justė: Manau, jei tik mes galėtume nedirbti kartu, tai ir nedirbtume. Bet mums taip tiesiog neišeina... Mes per daug gerai vienas kitą papildome ir suprantame. Ignas: Visų svarbiausia – suprantame. Galime ir susipykti dėl idėjų, bet tai net savotiškai smagu. Gerai tai, kad darbe mums nereikia ieškoti kompromisų, neprivalau pritarti Justės idėjai vien dėl to, kad praėjusį kartą ji pritarė manajai. Justė: Iš tiesų, kartais dirbdamas su kitais kolegomis leidiesi į kompromisus vien dėl to, kad nenori įžeisti. Su Ignu mums to daryti nereikia. Tikiu, kad geros idėjos niekada negimsta iš kompromisų. Arba tik su labai mažu jų procentu. O mes galime rėkti, trenkti durimis (kurių namie kol kas neturime...), galime išeiti į kitą kambarį. Dažnai tai tiesiog padeda nuleisti garą, numalšinti įtampą ir galiausiai atneša labai gerų ir įdomių sprendimų. Ignas: Mes galime pyktis, kol sprendimas ateina, o tada jau nustojame ir einame vakarieniauti. Gerai, kad šis procesas atsietas nuo asmeniškumų. Pykstamės dėl idėjos, bet ne dėl santykių. O jei kartais ir pasipykstame dėl santykių, tai tuo pat metu tikrai nesvarstome darbinių klausimų... Justė: Viskas mūsų gyvenime persipynę. Būna, ryte pasipykstame, nuėję į darbą bendraujame kaip kolegos, o vakare aš vėl prisimenu, kad mes gi susipykę! Iš tiesų nė vienas mūsų savo aplinkoje iki šiol nesame radę kito žmogaus, kuris taip gerai ir tinkamai dėliotų šią kūrybinę dėlionę. Atskirai mes su Ignu tikrai nesame tokie stiprūs, kokie esame kartu.

– Kaip manote, o kas žudo kūrybiškumą? Ignas: Šiaip jau niekas neturi teisės nužudyti kūrybiškumo. Nebent radikalumas. Kai esi toks ir ne kitoks, savo sprendimuose nepajudinamas. Kūrybiškumas apskritai nereiškia pozicijos atstovėjimo. Kai jau turi idėją, ji gali būti radikali, bet norėdamas iki jos ateiti turi būti lankstus. Justė: Aš galvoju kiek kitaip. Manau, kūrybiškumą labiausiai žlugdo patogumas. Labai nemažai projektų, kuriais nuoširdžiai didžiuojuosi, gimė, kai gyvenime man buvo gana nelengva, kai nebuvo pinigų, kartais ir darbų, tik labai daug streso. Tokia gyvenimiška situacija gerokai supurto ir įjungia reptilines išgyvenimo smegenis. O patogumas, bent jau man asmeniškai, yra didžiulis peilis. Ignas: Patogumas trina... Justė: Bet iš tikrųjų – atsiranda tokios mentalinės pragulos. Net skaudėti nuo to patogumo pradeda. Tada ir ištempi save iš Vilniaus senamiesčio į kaimą. Ir eini rytais į pirtį lediniu vandeniu apsilieti. Nuolat turi į gyvenimą įsimesti šiek tiek nepatogumo, baimės, rizikos, nes tai stimuliuoja. Net manau, kad mes su Ignu turime kažkokį pasąmoninį iššūkių poreikį. Per penkerius metus, kai esame kartu, niekada nebuvo laiko, kad neturėtume susigalvoję kokio projekto. Yra einamasis projektas, bet šalia dar būtina ieškoti namų, tada šiek tiek pabėgti į kaimą ar per mėnesį susiorganizuoti vestuves pievoje ir pasikviesti 150 žmonių... Visą laiką nesąmoningai siekiame įvaryti save į nepatogią situaciją, patirti šiek tiek streso, įtampos, nerimo... Ir iš to kažkas gimsta. Ignas: Štai jau susitaikėme su tuo, kad šis namų projektas artimiausiu metu nebus užbaigtas. Greičiausiai užsinorėsime kur nors išvažiuoti ir laikinai teks paaukoti naują spintą. Todėl mums ir gerai kartu, kad nesilaikome įsitvėrę kažkokios vienos tiesos. Justė: Jei vandens paviršius lygus ir nėra bangų, tikrai pradeda niežėti. Nors iš šalies viskas atrodo puikiai, lyg iš žurnalo viršelio. Kartais norisi tą tobulumą sugriauti, nustumti save nuo kokios atbrailos. Ir aš sakau Ignui: viskas, neįdomu, per daug patogu, reikia kokios nesąmonės!

– Skamba panašiai į tai, kur šiuo metu žengia socialiniai tinklai – link atviro nuogumo ir netobulumų rodymo. Rodos, tai tapo aktualu visam pasauliui. Ignas: Ir mums tai automatiškai nebepatinka. Justė: Čia kita problema – kai autentika tampa mada, ji fabrikuojama. Visa, kas tampa madinga, mums su Ignu kelia alerginę reakciją. Esame labiau socialinių tinklų stebėtojai nei dalyviai, mums visai neįdomu fotografuoti savo pasimatymų, verčiau tiesiog mėgaujamės akimirka. Mane labai glumina ir tas kalbėjimas apie nieką, „linkedininė“ kultūra, aš vis svarstau, kiek laiko žmonės investuoja mokydamiesi kalbėti apie tai, kaip dirba. Gal galima tą laiką išnaudoti kuriant įdomesnius projektus, kad jie kalbėtų už tave? Ignas: Žmonės skiria tiek daug energijos, kad save parduotų, bet kai jau parduoda ir tenka dirbti, tada taip gerai nebeišeina... Nes per ilgai dirbai tik su pardavimu, kūrei šou. Justė: Ir tai iš tikrųjų skaudu. Tam tikra prasme aš pavydžiu žmonėms, kurie geba tai daryti, nes aš taip negaliu. Man visada atrodo, kad per mažai žinau, kad neturėsiu ko pasakyti, jau vien gerą įrašą sukurti man užtrunka pusę dienos. Ir tai pykdo, nes vidinės nuostatos, vertybės, gal net charakteris verčia arti. Net tada, kai matai lengvesnį kelią – vis tiek ari, o ta kreivė tik labai iš lėto kyla... Ir būna dienų, kai tikrai sunku. Bet atsikeli kitą rytą ir supranti, kad viskas su tavim gerai!

Nuotraukos: „Ermenegildo Zegna“ archyvas

STILIUS

NAUJAI ATGIMUSIOS TRADICIJOS Šiaurės Italijoje prieš daugiau nei šimtą metų įkurto vyriškos mados prekės ženklo „Ermenegildo Zegna“ išskirtinis bruožas – nepriekaištingos kokybės audiniai. Tokia ir buvo didžiausia kompanijos įkūrėjo Ermenegildo svajonė. Šiandien senąsias tradicijas tęsia jau ketvirtoji Zegna giminės karta.

MEGZTINIS „ERMENEGILDO ZEGNA“, 749 EUR

PALTAS „ERMENEGILDO ZEGNA“, 3229 EUR

BATAI „ERMENEGILDO ZEGNA“, 669 EUR

Elegantiškas sodrios rudos spalvos kašmyro ir

Nepamainoma klasika. Sodri ruda spalva. Lai-

Natūralios odos Italijoje pagaminti aulinukai

šilko megztinis aukštu kaklu – tai nepakeičia-

ko patikrintas siluetas. Šis „Ermenegildo Ze-

su raišteliais idealiai tiks prie laisvalaikio stiliaus

ma klasiką vertinančio džentelmeno spintos

gna“ žieminis vilnos paltas – tai nesenstantis

drabužių. Tai į rėmus nestatantys ir neįparei-

dalis. Paprastas, neperkrautas detalių – univer-

ir ilgus metus tarnausiantis viršutinis drabužis.

gojantys batai.

salus šaltojo sezono drabužis. Ypač moderniai atrodys dėvint po švarku.

Nuotraukos: „Ermenegildo Zegna“ archyvas

STILIUS

ITALIŠKA KLASIKA Klasika ir kokybė – tai esminiai itališkos vyriškos mados idėjas pasaulyje populiarinančio prekės ženklo „Ermenegildo Zegna“ principai. Prekės ženklas gerbia įkūrėjo puoselėtas vertybes ir prisitaiko prie šiuolaikinio vyro poreikių.Klasika ir kokybė – tai esminiai itališkos vyriškos mados idėjas pasaulyje populiarinančio prekės ženklo „Ermenegildo Zegna“ principai. Prekės ženklas gerbia įkūrėjo puoselėtas vertybes ir prisitaiko prie šiuolaikinio vyro poreikių.

STRIUKĖ „Z ZEGNA“, 1079 EUR

KEPURĖ „ERMENEGILDO ZEGNA“, 299 EUR

ŠVARKAS „Z ZEGNA“, 959 EUR

Tamsios vidurnakčio spalvos šilta žieminė stan-

Iš natūralios vilnos sukurta beisbolininko sti-

Pilkas vyriškas „Z Zegna“ švarkas. Nešiokite su

graus audinio striukė – tai drabužis, kuriuo galite

liaus kepurė – tai aksesuaras, kuriame susi-

džinsais, klasikinio kirpimo kelnėmis. Puikiai

pasitikėti bet kokiu oru. Paslėptas užtrauktukas

jungia trys svarbūs mados elementai: forma,

dera su tamsiu megztiniu aukštu kaklu.

suteikia puošnumo ir išbaigtumo, o nusegamas

funkcija ir stilius.

gobtuvas ir didelės kišenės – patogumo.

Rudens naujienų ieškokite parduotuvėje „Ermenegildo Zegna“ Didžioji g. 28, Vilniuje.

Nuotraukos: „Pennyblack“ archyvas

STILIUS

PARYŽIUS IR LONDONAS VIENAME

Naujoji prekės ženklo „Pennyblack“ rudens–žiemos kolekcija – tai paryžietiška elegancija, sujungta su tradiciniu britišku požiūriu į madą. Švęsti ir su pagarba žvelgti į praeitį, tačiau tuo pat metu ir džiaugtis dabartimi – apie tai kalba ši kolekcija. Naujosios šaltojo sezono „Pennyblack“ kolekcijos siluetai – it aliuzija į tradicinį dvarą. Būtent dvaro erdvėse – bibliotekose, kambariuose, klasika alsuojančiame sode – ir raizgosi naujojo sezono istorijos.

PALTAS „PENNYBLACK“, 449 EUR

SUKNELĖ „PENNYBLACK“, 209 EUR

MEGZTINIS „PENNYBLACK“, 145 EUR

Klasikiniais langeliais margintas ilgas vilnos pal-

Ši pilkšvai melsva itin smulkiais langeliais mar-

Šis išskirtinis juodas ir baltas „Pennyblack“ vil-

tas – tai britiškas akcentas jūsų žiemos įvaiz-

ginta suknelė, papuošta subtilia aukso spalvos

nos megztinis su 3D efektu tikrai pretenduoja į

džiui. Švelnaus pūkelio tekstūra išsklaido griež-

sagute, – tai tobulas balansas tarp naujausių ten-

ryškiausių jūsų drabužių kategoriją. Idealiai dera

tas palto linijas, suteikdama jam jaukumo įspūdį.

dencijų ir klasikinio kirpimo. Universalus drabu-

prie siauro sijono ar kelnių aukštu liemeniu.

žis, idealiai tinkantis ir kelionei į darbą, ir į vakarėlį.

Rudens naujienų ieškokite parduotuvėse „Pennyblack“ PC „Europa“, Konstitucijos pr. 7 a, Vilniuje

Nuotraukos: „Pennyblack“ archyvas

STILIUS

SAVA STILIAUS ISTORIJA

Vienas pagrindinių naujosios „Pennyblack“ kolekcijos elementų – įspūdingų raštų ir medžiagų paltai bei švarkai. Tiesūs siluetai, galybė skirtingų spalvų ir tekstūrų, perjuosiamas diržas – ši kolekcija suteikia galimybę eksperimentuoti ir kurti savo stiliaus istoriją.

PALTAS „PENNYBLACK“, 459 EUR

ŠVARKAS „PENNYBLACK“, 269 EUR

BATAI „PENNYBLACK“, 269 EUR

Nepamainoma klasika tapusi kupranugario

Ar žinote kitą tokį universalų ir taip ilgai mados ten-

Grubūs juodi krokodilo odos imitacijos batai –

spalva. Elegantiškas siluetas. Prabangos jaus-

dencijų viršūnių neapleidžiantį drabužį kaip švarkas?

tai stilingas ir patogus rudeninis apavas, idea-

mą kuriantis tos pačios medžiagos diržas.

Šis dvieilis neutralių spalvų klasikiniais langeliais

liai derantis tiek su baikerio stiliaus striuke, tiek

Natūralios vilnos vidutinio ilgio paltas – tai ra-

margintas pailgintas švarkas – tai laiko patikrinta

su vidutinio ilgio plačiais romantiškais sijonais.

finuotas viršutinis drabužis šaltoms rudens ir

klasika ir modernybė viename. Derinkite su bet kuo:

žiemos dienoms.

plačiomis kelnėmis, džinsais, suknelėmis.

Nuotraukos: „MAX&Co“ archyvas

STILIUS

JOKIŲ NUOBODŽIŲ DERINIŲ! „MAX&Co“ – tai šiuolaikines vertybes puoselėjantis mados prekės ženklas, visų taip mylimas dėl savo originalių, universalių ir itin kruopščiai sukurtų drabužių. Naujoji prekės ženklo kolekcija skirta moteriai, nemėgstančiai nykių atsibodusių eilučių ir siekiančiai išreikšti save kiekvieną dieną.

BATAI „MAX&CO“, 319 EUR

PALTAS „MAX&CO“, 399 EUR

MARŠKINĖLIAI „MAX&CO“, 79.9 EUR

Ryškios karamelės ir juodos spalvos duetas.

It dar vienas karamelinis saldainis. Sodrios

Ryškių spalvų logotipu papuošti natūralios

Grubus storas padas. Naujas drąsus dizainas.

rudos spalvos vilnos paltas – tai drabužis,

medvilnės marškinėliai – tai vyrams ir mote-

Šie odiniai aulinukai – tai ne tik patogus, tai už

kiekvienam deriniui garantuojantis moteriš-

rims skirtas drabužis, sukuriantis kokybišką

save kalbantis rudeninis apavas.

kumo, stiliaus ir rafinuotumo įspūdį. Galima

spintos bazę. Galite rinktis iš visos galybės skir-

nešioti ir persijuosus diržu.

tingų spalvų.

Nuotraukos: „MAX&Co“ archyvas

STILIUS

POZITYVU, DRĄSU, RYŠKU Šypsena – geriausias aksesuaras! Tokiu šūkiu į naująjį sezoną žengia „MAX&Co“. Tai stilingas priminimas būti ryškesnėms, drąsesnėms ir nepamiršti spinduliuoti pačių gražiausių savo savybių, pozityvumo ir pasitikėjimo savimi. Kiekvieną dieną gyventi MAX!

SUKNELĖ „MAX&CO“, 219 EUR

RANKINĖ „MAX&CO“, 145 EUR

ŠVARKAS „MAX&CO“, 429 EUR

Alyvuogių žalios spalvos klasikinė marškinių

Švelnios pilkos spalvos minimalistinio dizaino

Klasikinio audinio pailgintas dvieilis švarkas,

tipo suknelė, sukurta iš neįprastos odos imita-

„MAX&Co“ rankinė – tai kasdienis palydovas, į

kurį vėsiomis dienomis galima nešioti ir kaip

cijos medžiagos. Papuošta dailiomis tos pačios

kurį sutilps visi reikalingiausi daiktai. Reguliuo-

ploną paltą. Išskirtinumo švarkui suteikia prie jo

spalvos sagutėmis, apykakle, kišenėmis.

jama rankena leis idealiai prisitaikyti prie situa-

priderintas diržas. Dėvėkite su trumpu sijonu.

cijos. Tai aksesuaras ir dienai, ir vakarui.

Rudens naujienų ieškokite parduotuvėse „MAX&Co“ PC „Panorama“, Saltoniškių g . 9, Vilniuje, PC „Akropolis“, Karaliaus Mindaugo pr. 49, Kaune ir www.soulz.lt.

KARANTINO EKSPERIMENTAS: KILNOJAMOJI PIRTIS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Ignas Maldžiūnas, Arvydas Čiukšys

Visiems šis keistas laikotarpis atnešė savų suvokimų, idėjų, minčių. Baldų dizaino studijos „jot.jot“ bendraįkūrėjo Jurgio Garmaus ir jo pusbrolio, konstruktoriaus Aleksandro Lukėno karantino istorija įgavo apčiuopiamą formą – jų pačių rankomis itin kruopščiai sukurtą, iki mažiausių detalių apgalvotą dizaino perliuką – nedidukę kilnojamąją pirtį. Prieš jūsų akis – dviejų pusbrolių karantino eksperimentas, atskleidęs pozityviąją šio laikotarpio pusę.

– Jurgi, Aleksandrai, papasakokite, kaip ir kada gimė idėja savo rankomis sukurti šią pirtį? Aleksandras: Užėjus karantinui pagaliau radome laiko pabendrauti. Sėdėjome, gėrėme kavą ir sukome galvą, ką viskam sustojus reikės veikti. Viskas buvo labai neaišku – Jurgio verslas beveik visai sustojo, mano darbdavys pranešė apie uždaromą visą Europos diviziją. Nežinojome, ką veiksime po trijų mėnesių. Pradėjome svajoti apie mažą namelį gamtoje. Kažkur buvau matęs labai gražių proporcijų namuką, tačiau gerokai per mažą, kad jame galėtumei gyventi. Tuo metu tai atrodė geriausias būdas kabintis į situaciją ‒ tiesiog kažką daryti, išmokti kažko naujo ir dar pabūti kartu. Daug naršėme internete, žiūrėjome, mokėmės ir galų gale nusprendėme: pradėsime nuo kilnojamosios pirties. Pamenu mus sakant: sukurkime tokią, kokios nebūtų gėda pasistatyti savo kieme! – Šis projektas – it kūrybiško karantino pavyzdys, pozityvioji karantino pusė, paskatinusi išbandyti naują sritį. Ko jis judu išmokė? Aleksandras: Mane jis išmokė labai paprasto dalyko: kaip svarbu, kad idėjos, gimstančios tavo galvoje, neliktų tik idėjos. Kad jos taptų apčiuopiamu kūnu. Juk kaip dažnai pakalbame, pasvajojame, bet visa tai taip ir lieka tik kalbos. Dar išmokė nenuleisti rankų. Buvo visko, pamenu, ne kartą važiavome namo žemai nuleidę galvas – reikalai judėjo ne taip greitai ir lengvai, kaip įsivaizdavome. Tačiau bendradarbiaudami ir vienas kitą vis patempdami aukštyn projektą pabaigėme. Jurgis: Man atsitraukimas nuo baldų, darbas gamtoje, kai niekur nevėluoji, kai nereikia niekur skristi, buvo labai maloni patirtis. Supratau, kad pasikeitusi situacija gali atimti iš manęs tiek metų puoselėtą verslą, tačiau tikrai neatims kūrybiškumo ar noro kažką daryti. Supratau, kad galiu persiorientuoti, kad gyvenimo kontrastai ir kuriozai vis dėlto gali būti smagūs ir manęs iš vėžių jie taip lengvai neišmuša.

„KOL ANT STALO TURI DAIKTO MAKETĄ IR IEŠKAI TINKAMOS PROPORCIJOS, DIDELIO SKIRTUMO, KĖDĖ TAI AR PIRTIS, NĖRA.“

– Jurgi, tau daug įprastesnis darbas – kurti baldus. Dabar jau gali palyginti, kuo baldų kūrimas skiriasi nuo didesnio mastelio projektų? Jurgis: Kūrybiniai dėsniai labai panašūs visur. Kol ant stalo turi daikto maketą ir ieškai tinkamos proporcijos, didelio skirtumo, kėdė tai ar pirtis, nėra. Aleksandras: Jurgiui teko priprasti prie projekto gabarito. Pradžioje jis viską matavo milimetro dalimis... ( Juokiasi.) Statybos darbams artėjant į pabaigą pagaliau įprato matuoti sveikaisiais skaičiais. – Kodėl savo kūrybinę energiją nusprendėte sutelkti būtent į pirtį, o ne kokį kitą objektą? Ar pirties ritualai jums patiems artimi? Aleksandras: Iš tikrųjų nesame dideli pirties mėgėjai. Nusprendus statyti pirtį, konsultavausi su senu draugu Pauliumi, dideliu pirties mylėtoju. Jis mums negailėjo patarimų, kaip pirtyje sukurti gerą mikroklimatą. Paulius dalyvavo ir simboliniame mūsų pirties atidaryme. Prisipažinsiu, kad vienas kartas pirtyje su žmogumi, kuris žino, ką daro, pakeitė visą mano supratimą. Kasdien pirtį mėgstu vis labiau.

– Papasakokite, kaip atrodė visas pirties kūrybos ir jos statybų procesas? Aleksandras: Kūrėme ir projektavome Kaune. Kieme turiu jūrinį konteinerį, kurį naudoju kaip sandėliuką. Atsimenu, su Jurgiu sėdėjome tame konteineryje, kad geriau pajaustume patalpos dydį. Kuo mažesnis namukas, tuo daugiau jame minties – juk tokioje erdvėje net ir dešimt centimetrų gali pakeisti labai daug. Tada nusprendėme, kad geriausia vieta statyboms bus sodyba Kaišiadorių rajone. Nuvažiuodavome ten trims dienoms ir virinome, pjovėme, gręžėme, kalėme, sukome. Jurgis: Pastatę pusė pirties supratome, kad jai vis dėlto reikės tam tikrų konstrukcijos sustiprinimų. Buvo dienų, kai namo važiuodavome tikrai nusiminę. Sunkiausiai ėjosi pati namo konstrukcija, tačiau ji mus užgrūdino, todėl toliau viskas klostėsi vis lengviau. – Kiek laiko praėjo nuo idėjos gimimo galvoje iki galutinio rezultato? Aleksandras: Trys mėnesiai. Buvo savaičių, kai kažko tiesiog laukdavome. Vieno ar kito dalyko daryti negali, nes,

pavyzdžiui, neturi durų. Labai nemažai laiko atėmė ir tinkamų medžiagų bei sprendimų paieškos. Užduotis nebuvo lengva, nes namelis transportuojamas, tad medžiagos ir sujungimo mazgai turi būti atsparūs vibracijoms. Be to, namelis nėra gyvenamas, o temperatūros svyravimai – labai dideli. Naudojant pirtį būna labai karšta, tačiau nenaudojant žiemos metu temperatūra gali būti ir minusinė. – Kas kuriant šį projektą jums buvo svarbiausia, kam skyrėte daugiausiai dėmesio? Jurgis: Išvaizdai ir funkcionalumui. Įvairių mobilių pirčių Lietuvoje gaminama šimtais. Grožis, žinoma, skonio reikalas, tačiau mums pasirodė, kad tikrai estetišką pirtį surasti sunku. Esu tikras, kad mums pavyko tokią sukurti. Aleksandras: Nors iš tolo žiūrint tai it paprastas medinis kubas, tačiau jo viduje labai daug sudėtingų sprendimų, tokių kaip nematomas lietaus vandens nubėgimas ar dvigubos grindys. Apatinis gultas stumdomas stalčiaus principu, o tai leidžia prieiti arčiau ant aukštesnio gulto gulinčio žmogaus ir jį tinkamai išvanoti su medžio lapų vanta.

„JEI GALVOJI, KAD TAVO KŪRINIUI DAR KAŽKO TRŪKSTA, – NE PRIDĖK, BET NUIMK.“

– Papasakokite apie pirties formą, medžiagiškumą, spalvas ir šių sprendimų kūrybines paieškas. Aleksandras: Kažkada esu girdėjęs: jei galvoji, kad tavo kūriniui dar kažko trūksta, – ne pridėk, bet nuimk. Nelabai mėgstu dekoratyvių daiktų. Mano akimis, forma ir funkcija yra svarbiausia, o blogos proporcijos raštais ar spalvomis neišgelbėsi. Jei daikto forma tvari, neturi nereikalingų detalių, jis tikrai sensta lėčiau arba išvis nesensta. Jurgis: Šiuo atveju buvome įsprausti į šiokius tokius rėmus. Kadangi daiktas transportuojamas, o kelių plotis tikrai ne guminis, negalėjome stipriai varijuoti su pastato aukščiu, pločiu ir ilgiu. Nors transportas labiausiai pritaikytas vežti jūrinio konteinerio gabaritus, nuo to mes stengėmės atitrūkti – iš jų gaminama jau nemažai namukų. Pirtį praplatinome, kad iš priekio ji būtų kvadrato formos – šis sprendimas sukūrė ir didesnį vidaus komfortą. Aleksandras: Šis statybos principas, nors dažnai naudojamas Suomijoje, mūsų šalyje nėra labai populiarus, tad tai buvo šioks toks eksperimentas. Karkasiniam namui statyti skirta mediena suguldoma horizontaliai viena ant kitos, panašiai kaip statant rąstinį namą. Taip sukuriamas ir konstruktyvas, ir apdaila. Žinoma, viduje yra daug paslėptų tvirtinimo mazgų. Pirties spalva iš gamtos – tai juoda deginta mediena, kruopščiai nualyvuota ir užfiksuota, todėl fasadas, prie-

šingai nei šiaip degintas medis, netepa. Japonai šią techniką naudoja jau ne vieną šimtą metų. Deginimo metu iš medžio išdega cukrūs ir kitos maistinės medžiagos, todėl vabalams ten yra mažiau ką veikti, be to, taip medis tampa atsparesnis saulei ir drėgmei. – Kaip įsivaizduojate šio projekto ateitį? Kokia, jūsų nuomone, yra pati tobuliausia šiai pirčiai vieta? Kur stovint ją įsivaizduojate? Aleksandras: Kai vienas žmogus užsimanė ją užkelti ant daugiabučio stogo, supratau, kad ji gali būti realizuota bet kur! Svarbu, kad sėdint viduje atsivertų gražus vaizdas – gal upė, ežeras, jūra, o gal miesto panorama? Statydami įsivaizdavome ją stovint ant akmenuotos ežero pakrantės. Kaži kur tokia Lietuvoje yra? – Šis pirties namelis, atrodo, yra neatsiejamas nuo gamtos. Koks jūsų pačių santykis su gamta? Aleksandras: Abu užaugome gamtoje. Gyvenome Kaune, tačiau mūsų sklypas ribojosi su ąžuolynu. Nebuvo jokios tvoros – pereini nugriuvusiu medžiu upelį ir tu jau ąžuolyne. O vasaras leisdavome kaime Molėtų rajone. Jame, kur eisi – vien miškai ir ežerai. Jurgis ir statant pirtį važiuodavo ten pailsėti. – Jurgi, Aleksandrai, esate pusbroliai. Kaip prisimenate savo vaikystę ir bendrus to laiko projektus? Aleksandras: Užaugome viename name, statytame mūsų prosenelio. Nors namas padalintas į du butus, bet durys tarp jų niekada nebuvo rakinamos. Atsimenu, dienų dienas leisdavome tobulindami dviračius. Dažydavome juos kas savaitę. ( Juokiasi.) Kai buvome vaikai, buvo labai populiaru ką nors sprogdinti. Bendrų sprogdinimo projektų atsimenu tikrai ne vieną. Jurgis kartą savaitę vedžiojo laidus bandydamas susprogdinti litrą benzino ąžuolyno šlaite. Aš, kaip vyresnysis pusbrolis, gavau velnių nuo Jurgio mamos, kai vienam projektui nepavykus jis susižalojo ranką... Buvo linksma vaikystė, turėjome nemažai bendrų projektų, nors ir džiaugiuosi, kad mano vaikai tokiais jau nebeužsiima. (Šypsosi.) 49

STILIAUS KODAS

„MES NETURIME LAIKO NEKOKYBEI“ Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

Mados analitikas, mados verslo konsultantas, edukacinio projekto „Suprasti madą“ įkūrėjas Arnoldas Remeika jau gerą dešimtmetį gyvena minimalizmo idėjomis: „Labai vertinu ne tik drabužių, bet ir žmonių, santykių, mane supančios aplinkos minimalizmą.“ Daugybę metų mados pramonėje dirbantis vyras kaip niekada anksčiau vertina kokybę ir pabrėžia, jog naujus daiktus renkasi tarsi draugus – visam gyvenimui.

PRENUMERUOKITE ELEKTRONINĮ „LAMŲ SLĖNĮ“ UŽ SIMBOLINĮ 1 EUR/MĖN MOKESTĮ IR NEVARŽOMAI MĖGAUKITĖS MŪSŲ „PREMIUM“ TURNIU!"

Šias istorijas taip pat rasite popieriniame „Lamų slėnio“ albume, kurį įsigyti galite spaudos pardavimo vietose.

„Kartais užduodu sau klausimą, iš kur kilo mano jautrumas estetikai ir estetiškam gyvenimo būdui. Tiek mano seneliai, tiek proseneliai, visi mano giminės buvo ir yra paprasti žmonės, bet augant šalia buvo vienas puikus pavyzdys – mano mama visada turėjo neblogą skonį ir gerą akį gražiems daiktams. Sugebėdavo geriau už šiandieninį stilistą suderinti aprangą taip, kad praeiviai, o ypač praeivės, pagarbiai atsisukdavo. Kadangi tėtis buvo jūreivis, sovietiniais laikais parveždavo mums dalykų, kurių niekas nė matęs, nė ragavęs, nė čiupinėjęs nebuvo. Turėdavome progą pasipuošti: tiek aš, tiek ketveriais metais jaunesnė sesė į mokyklą būdavome išleidžiami it kokie ateiviai – su niekur nematytais sportbačiais, pūkinėmis striukėmis, ryškių spalvų sportiniais kostiumais. Ne visiems mes tokie patikome, tikrai ne. Galbūt tada ir gimė mano nebijojimas atrodyti ir galvoti kitaip.“

„Nemėgstu apsikrauti daiktais, juos renkuosi kruopščiai, atsakingai ir sąžiningai. Žinoma, pasitaiko ir impulsyvių norų įsigyti vieną ar kitą drabužį, tačiau turiu save pristabdyti ir apmąstyti, ar tas daiktas yra ne tik gražus pažiūrėti, bet ir harmoningai su manimi būtų.“

„Iš savo keturiasdešimt vienerių metų taško galiu pasakyti, jog gyvenimas bėga greitai, tad iš tiesų nesinori apsikrauti laikinais, madingais dalykais - todėl tiek drabužius, tiek daiktus stengiuosi rinktis tikėdamas, kad jie taps mano draugais visam gyvenimui. Man patinka sidabrinis šaukštas, kuriuo valgysiu iki pat gyvenimo pabaigos, arba vintažinis toršeras, kuris mane lydės, kur begyvenčiau. Mes neturime laiko nekokybei.“

„Tikiu, jog tik eksperimentuodamas, ieškodamas savęs, lavindamas savo intelektą bei plėsdamas akiratį žmogus gali įgyti skonį. Jei pamatytumėt mano nuotraukas prieš dvidešimt metų, nustebtumėte, kad jose įamžintas tas pats žmogus. Tai buvo laukinių ieškojimų laikai – nuskusta galva, oranžinis statybininko kombinezonas, čigoniška skara, plačios raudonos kelnės su aguonų aplikacijomis... (Šypsosi.) Visko buvo, tačiau gana harmoningai ir organiškai šie ieškojimai mane atvedė prie ramios, švarios estetikos. Tam reikėjo laiko ir patirties. Kuo toliau, tuo labiau vertinu žmonių, santykių, aplinkos ir drabužių minimalizmą. Vargina bet koks triukšmas ir perteklius – informacinis, emocinis, vizualinis. Jau daugiau nei dešimtmetį stengiuosi gyventi visapusiškoje švaroje.“

„Darbas mados pramonėje išmokė, jog čia dirbantys žmonės neatrodo madingi. Stilingi – taip, tačiau madingi – beveik niekada. Tiek dizaineriai, tiek mados vadybos žmonės rengiasi gana lakoniškai, paprastai.“

„Nors dažnai susilaukiu juokelių iš draugų ir kolegų, jog „Remeika“ ir „juoda spalva“ yra sinonimai, galiu nesunkiai paaiškinti, kodėl mano garderobe tiek daug juodų drabužių – man ramu taip dirbti. Juoda spalva ir švarios linijos neaudrina vaizduotės, netrikdo tiek mano, tiek aplinkinių minčių, tai mano darbo uniforma.“

„Myliu klasikinius, laikui nepavaldžius derinius, tačiau nevengiu ir šiek tiek avangardiškų drabužių. Man patinkančių japoniško minimalizmo kūrėjų Rei Kawakubo, Yohji Yamamoto darbus būtų galima priskirti avangardiniam minimalizmui, tai klasikos ir avangardo sintezė. Ji man irgi labai priimtina. Tad mano drabužinėje svarbią vietą užima tiek kokybiškas klasikinis švarkas, tiek kimono stiliaus apsiaustas, kurį mėgstu dėvėti ypatingomis progomis.“

„Mano drabužinėje yra tik dvi kabyklos. Iš vienos pažįstamos užsienio dizainerės nusižiūrėjau taisyklę, jog drabužiai turi tilpti ant dviejų kabyklų – jei nori pakabinti kažką naujo, kažką seno turi nukabinti. Tokia taisykle ir vadovaujuosi kontroliuodamas savo daiktų kiekį.“ „Aš visada žinau, ką apsirengti. Manau, kad ką apsirengti nežino žmonės, kurie tiesiog turi per daug daiktų. Esu kaip Steve’as Jobsas – mano garderobe labai daug panašių daiktų, tačiau jie visi skiriasi savo savybėmis – audinio faktūra, jo svoriu, raštu, prigludimu, kritimu.“

„Kaip keistai skamba: dirbu mados pramonėje, tačiau esu gana kritiškai nusiteikęs prieš madą. Pandemija ir pavasarį nutikęs karantinas tik dar kartą parodė mados absurdą ir viso proceso neteisybę – drabužiai, kurie buvo pagaminti pavasario–vasaros sezonui ir jau keliavo į parduotuves, per tris mėnesius, kol parduotuvės buvo uždarytos, nebeteko prasmės, staiga tapo nebemadingi. Tai dar kartą apnuogino, kokia mados pramonė yra nelogiška. Todėl pats vertinu tik tuos daiktus, kurie nesensta. Tikiu, jog šios juodos kelnės, golfas ir paltas, kuriuos dėviu šiandien, bus aktualūs tiek rytoj, tiek po penkerių metų, kai dabar gatvėje taip dažnai sutinkami „ugly sneakers“ (liet. bjaurūs, „tėčio“ sportiniai batai) jau bus seniai išėję iš mados.“

„Turiu silpnybę batams dar nuo tų laikų, kai net nežinojau, kokie man patinka. Dabar jau žinau – klasikiniai ir neekstravagantiški, nors esu turėjęs visokių, net pačių keisčiausių. Taip pat manau, kad šiandieninio beprotiško tempo laikais negalima nuneigti ir sportinių batelių – kad ir kaip nepatraukliai kartais madoje atrodytų „athletic leisure“ (liet. sportinis, laisvalaikio) judėjimas, neigti jį būtų absurdiška. Tad galiu prie palto avėti sportinius batelius, tačiau jie neabejotinai bus juodi, nereikalaujantys daug dėmesio.“

„Kalbant apie kvepalus, atvirai galiu pasakyti – jų turiu per daug. (Šypsosi.) Nesu apsisprendęs, koks kvapas yra mano parašas, jis kinta, tačiau prieš kelerius metus nusprendžiau, jog tai galėtų būti Diptyque „Oud Palao“. Juose gausu rožių natų, o tai galbūt nėra įprasta vyriškiems kvapams – juk rožių kvapas neretai priskiriamas pagyvenusioms damoms. Tačiau viena bičiulė, parfumerijos specialistė, įtikino, jog dabar tikrai nebėra vyriškų ir moteriškų kvapų, kaip nėra ir vasaros ar žiemos aromatų. Kas kaip nori, tas taip ir kvepinasi. Tad aš – įsidrąsinęs – kvepiu rožėmis, nors kartais visus aplink pribloškiu ir bažnytiniais smilkalais!“ (Šypsosi.)

„Stilius – tai vizualinė mūsų vidinio pasaulio išraiška, todėl reikėtų jį formuoti kruopščiai, apmąstant, kas esi ir kaip nori atrodyti. Nėra nieko liūdniau nei intravertas, vilkintis madingomis šio sezono spalvomis – salotine bei oranžine. Baisu, kaip jis turėtų kentėti jas dėvėdamas! (Juokiasi.) Nors mano stilius jau nusistovėjęs, mėgstu eksperimentuoti, išeiti iš komforto ribų, todėl ir žmonėms siūlyčiau į stilių žiūrėti rimtai, bet ne pernelyg, leisti sau pažaisti. Ne mažiau svarbu lavinti ir savo intuiciją: jei jauti, jog drabužis ne visai tau, tai pajus ir aplinkiniai.“

„Edukacinis projektas „Suprasti madą“ gimė tiek iš mano žingeidumo, tiek ir informacijos trūkumo. Aš augau laikais be interneto – mokytis teko iš kitų žmonių ir ribotos literatūros, jutau informacinį badą. O ir šiais laikais – nors informacijos apie madą gausu, ji nėra sisteminga. Kaip tik tuo metu buvau tarp darbų – pagalvojau, kodėl gi neįgyvendinus projekto, kuris jau seniai kirba širdyje. Pakviečiau prie komandos prisijungti keletą žmonių, su kuriais dirbame iki šiol. Šį rudenį startuojame jau su penktuoju, pačiu gausiausiu „Suprasti madą“ sezonu. Jame – gausybė gyvų ir internetinių paskaitų ne tik apie stiliaus kūrimą sau, kitiems ir objektyvui, bet ir pamokų apie gyvenimo būdą, kultūrą, šiuolaikinį meną, minimalizmą madoje ir gyvenime, džentelmenų stilių. Matome, kad tai reikalinga – vien sezono atidarymo renginį internetu stebėjo 2,5 tūkst. žmonių.“

„Suprasti madą“ misija – sužadinti žmonėms susidomėjimą. Rodos, domėtis sportu, politika yra savaime priimtina, o domėtis stiliumi ir mada, kartu ir savimi, dar neįprasta. Lietuvoje mada buvo užmiršta sritis, tačiau tai suprantama – ne vieną dešimtmetį gyvenome režime, kai išskirtinumas, buvimas kitokiam buvo ne tik kad nepriimtinas, bet ir baudžiamas, cenzūruojamas. Buvo nevalia dėvėti kitokių nei valdžios aparato patvirtintų modelių drabužių, buvo kerpami ilgi plaukai, o kitoniškumas prilygo nusikaltimui. Net ir atgavus nepriklausomybę gatvėse matome gana vienodą vaizdą, žmonės nenori išsiskirti – iš čia ir mūsų pilkumas, vienodumas, dėl to greitai perimame masines madas. Šiuo projektu norime žadinti žmogaus domėjimąsi savimi. Pats turiu galimybę dalyvauti visose paskaitose, džiaugdamasis klausausi savo lektorių ir neretai susimąstau, kaip nuostabu dalytis tokiu turiniu. Klysta tie, kurie galvoja, kad nėra niekaip susiję su mada, ir ją neigia, – juk niekas nuogas nevaikšto.“

„Visi filmai apie mados pramonę yra šiek tiek šaržuoti, tačiau nėra vien netiesa. Kartą Niujorke viena brandaus amžiaus moteris, visą gyvenimą dirbusi mados platintoja ir tapusi gana garsia verslininke, man patarė: „Jeigu tik galite nedirbti madoje – nedirbkite. Ši pramonė be galo sekinanti. Raskite sau ramesnį užsiėmimą.“ (Šypsosi.) Tik daug vėliau supratau, ką ji turėjo galvoje. Mados versle aktyviai beveik nebedirbu, o ir konsultuoju labai nedaug. Atrodo, jau radau sau tokį ramesnį užsiėmimą, kuris susijęs su mada, bet kartu turi kur kas kilnesnę misiją nei tik pridengti nuogumą. Man gera būti edukatoriumi, dalytis, matyti laimingus „Suprasti madą“ mokymų dalyvių veidus, stebėti jų besikeičiančius gyvenimus.“

„Prie mano lovos šiuo metu rastumėte Anos Achmatovos poezijos rinkinį originalo kalba – labai dažnai rytą pradedu nuo jos eilių arba kokios nors prozos. Dabar taip pat skaitau jau antrą Nobelio laureatės Olgos Tokarczuk knygą – visiems rekomenduoju šios autorės kūrybą.“

„Mėgstu žiūrėti teniso varžybas, lankytis galerijose, nuvykęs į bet kurią šalį pirmiausiai ieškau šiuolaikinio meno muziejaus. Nesakau, jog šį meną gerai suprantu, bet jis teikia nemažai stiprių inspiracijų, o to, rodos, ir užtenka. Mėgstu gaminti, eiti pasivaikščioti tuščiomis rytinėmis miesto gatvėmis. Karantiną išgyventi padėjo netoli namų esantis Sapieginės miškas. Neturiu daug draugų, veikiau daug pažįstamų, tačiau su turimais draugais galiu susėsti, kalbėtis, tylėti, žaisti šachmatais, gerti putojantį vyną, skaniai valgyti, juoktis, liūdėti. Maža kompanija, skanus maistas, truputis ironiškų juokelių vienas iš kito, gražūs daiktai, krištolinės taurės, laimingi veidai, saugumo jausmas – tokia mano kasdienybė, kai mados ir darbo reikalai lieka už durų. Nors labai mėgstu būti ir vienas. Man tai komfortiška, produktyvi, kūrybai nuteikianti būsena.“

„Tikiu, kad pandemija ir karantinas, dėl kurių sugriuvo tam tikros mados pramonės taisyklės ir normos, privers į šį pasaulį pažvelgti kitaip. Užteks kurti beverčius dalykus. Nesakau, jog taip daro visi, tačiau daiktų sukuriama tikrai per daug – prekių ženklai kuria po 10–15 kolekcijų per metus. Pritariu Giorgio Armani minčiai, išsakytai karantino pradžioje: „Pagaliau mes nebeturime palaikyti tokio tempo, galbūt dabar yra puiki proga grįžti prie dviejų kolekcijų per metus kūrimo“, tai jie ir ketina daryti. Manau, jog tiek prekės ženklai, tiek vartotojai turėtų susimąstyti, įsivertinti, ar nori remti esamą pramonę joje dirbdami ir ją vartodami, ar vis dėlto nori daryti sąmoningus sprendimus. Dabar tam geras momentas. “ 69

DEBESŲ SKULPTORIUS AR MĖNULIO PRIŽIŪRĖTOJAS? LEISKITE VAIKAMS BŪTI TUO, KUO NORI! Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Šarūnė Zurba

„Labai svarbu nesprausti vaikų į rėmus ir stereotipus, nevaržyti jų vaizduotės. Juk taip neįdomu būti vienodiems, o ir nereikia! Kitoniškumas visada traukia dėmesį, bet ar tai blogai?“ – klausia vaikiškų drabužių parduotuvės „Little Wild Ones“ įkūrėja Simona Jasulaitė. Apie laisvę, kitoniškumą, žaismingumą, nevaržomą kūrybingumą ir kalba kiekvienas parduotuvėlėje gyvenantis prekės ženklas.

– Naujas sezonas vaikiškos mados pasaulyje ir jūsų parduotuvėje ‒ koks jis? – Šis sezonas tikrai neeilinis! Su iššūkiais susidūrė visas pasaulis, jie neaplenkė ir mados pramonės. Pavasario pradžia buvo gana miglota, juk buvo neaišku, kaip pavyks vykdyti abipusius įsipareigojimus. Vis dėlto sezonas puikus! Įkvepiantis, ryškus, žaismingas, pasakojantis įdomiausias istorijas. Ir nors spalio mėnesį rudens‒žiemos sezonas mūsų parduotuvėje jau gerokai įsibėgėjęs, šiais metais turėsime ir keletą prekolekcijų prieš didžiąsias šventes. Tai naujiena vaikiškos mados pasaulyje, nekantraujame ją pristatyti. – „Little Wild Ones“ parduotuvėlėje gyvena itin kruopščiai atrinkti ir įdomiausias istorijas pasakojantys prekės ženklai. Kokių idėjų ir vaikiškos mados tendenci70

jų šį rudenį jie atneša? Kokie šį šaltąjį sezoną dominuoja siluetai, medžiagos, spalvos, raštai? – Dirbame su vienais geriausių vaikiškos mados prekės ženklų. Jie niekada nenuvilia ir savo kūriniais pasakoja įspūdingas istorijas, nebijo paliesti ir aktualių socialinių temų. Šį sezoną vienas mūsų mylimiausių prekės ženklų „Bobo Choses“ kviečia vaikus pasinerti į svajonių darbo paieškas. Jei astronautas ar gaisrininkas ne prie širdies, galbūt nori tapti pamestų daiktų kolekcionieriumi, mėnulio prižiūrėtoju, debesų skulptoriumi, zebrų tapytoju, gražių žodžių kolekcionieriumi, o gal pagalvių bandytoju? Prekės ženklas kviečia nenustoti svajoti, ir, svarbiausia, būti tuo, kuo nori! Ši kolekcija išsiskiria įvairiausiais raštais, suknelių įvairove, spalvingais megztiniais, dygsniuotomis striukėmis su nuimamomis rankovėmis.

Dar vienas labai mylimas prekės ženklas „Tinycottons“ ragina ieškoti vidinių kelionių prisiminimų ir mintimis sugrįžti į giliai atmintin įsirėžusias vietas, kuriose sutikote įdomių žmonių, pažinote naujų kultūrų, mėgavotės paprastais atradimais ir buvimu kartu. „Tinycottons“ drabužiai visuomet pasižymi linksmomis aplikacijomis, natūraliomis medžiagomis ir nepriekaištinga kokybe. „The Animals Observatory“ – vienas drąsiausių mūsų turimų prekės ženklų – niekada nebijo ryškių spalvų kombinacijų, drąsių kontūrų, didintų siluetų, tačiau kartu neapleidžia ir praktiškumo. Šį sezoną prekės ženklo kūrybos vadovės Laios Aguilar sukurta kolekcija seka meilės istoriją su popkultūros ikonografija, pradedant Davidu Hockney ir baigiant Jarviso Cockerio atspalviu. Neabejotinai išsiskiria suknelės pūstomis rankovėmis, platinti megztiniai ir šalikai, taip pat striukės nuimamomis rankovėmis. „CarlijnQ“ – mūsų praktiškasis, žaismingomis aplikacijomis ir puikiu kainos bei kokybės santykiu pasižymintis prekės ženklas, kviečiantis mėgautis naująja „Happy Days“ kolekcija ir klausiantis: kada, jei ne dabar? Romantiškasis olandų prekės ženklas „Maed for Mini“ šį sezoną kviečia pasinerti į neužmirštamus sekmadienio rytus, kai dar prieš saulėtekį mažomis kojytėmis atitipenama į mūsų lovas, kai pusryčiai persikelia iš virtuvės į miegamąjį ir tiesiog mėgaujamasi nepakartojamu laiku su mylimiausiaisiais. Šių kūrėjų rūbai pasižymi didintais siluetais, pastelinėmis spalvomis ir subtiliais raštais. Nenuostabu, kad britai „Beau Loves“ naujausioje kolekcijoje „Rain Rain Go Away“ veja lietų. Šio prekės ženklo spalvų paletėje visuomet vyrauja tamsesnės spalvos, užrašai su žinute ir jiems būdingos širdelės formos aplikacijos. O „Les Coyotes De Paris Girls“ – tai tokie drabužiai, kuriuos mielai kartais vilkiu ir pati, nes jie nė trupučio neatsilieka nuo suaugusiųjų tendencijų. Nors šį sezoną į mūsų parduotuvę jie atkeliauja kiek vėliau nei įprastai, tačiau yra labai laukiami ir jau pamėgti mūsų stilingųjų paauglių bei mamų. Taip, mamų! Šis sezonas nukels į Paryžiaus centrą, kur neoklasika susitinka su šiuolaikine miesto atmosfera.

Prekės ženklas pasižymi platinto silueto tipo megztiniais bei džemperiais paryškintais petukais, laisvo silueto džinsais ir nuostabia estetika. – Simona, su vaikiška mada dirbate jau ne vienus metus. Papasakokite, kur apskritai ji žengia? Kokios idėjos XXI a. jai svarbiausios? – Džiaugiuosi galimybe iš labai arti stebėti vaikiškos mados žingsnius ir kas kartą žaviuosi jos kūrėjų drąsa, išmone, nešamomis žinutėmis. Kai pradėjau dirbti su vaikiška mada, nė nenutuokiau, kad ji gali būti tokia stipri ir atsakinga visuomenei bei aplinkai. Dirbant su klientais, kaip žinia, pati visuomet būnu parduotuvėje – tiesioginis kontaktas su klientais, jų patirtys, pažinimas ir diskusijos man labai svarbu. Manau, kiekvienas turėtume sau užduoti klausimą, ką skiepijame savo vaikams, kokiame pasaulyje norime, kad jie gyventų. Ar tikrai mums reikia tiek daiktų ir drabužių? Juk mados pramonė yra viena didžiausių aplinkos teršėjų pasaulyje. Svarbu su vaikais apie tai kalbėtis pasitelkiant įvairiausias priemones, netgi drabužius. Mūsų atstovaujami prekės ženklai didžiąją dalį produkcijos, apie 80‒90 procentų, pagamina Europoje, naudoja natūralias ir perdirbtas medžiagas, taip pat prisideda prie įvairių aplinkos ar gyvūnų išsaugojimo kampanijų. Idėjos gana aiškios: auginkime sąmoningą naująją kartą, neapsiribokime stereotipais ar standartais. – Unisex mada – tai dar viena vaikiškos mados kryptis. Papasakokite apie ją. – Tikrai taip! Esu labai laiminga, kad mūsų atstovaujami prekės ženklai taip pat laikosi šios krypties. Mūsų parduotuvėje nerasite skyrių mergaitėms ir berniukams, nors, pripažinsiu, kartais dar išgirstame šį klausimą... Man atrodo, labai svarbu leisti vaikams būti tuo, kuo jie nori, nesprausti jų į rėmus ir stereotipus, nevaržyti jų vaizduotės. Juk taip neįdomu būti vienodiems, o ir nereikia! Kitoniškumas visada traukia dėmesį, bet ar tai blogai? 73

„NEPAISANT VISŲ TENDENCIJŲ, VISŲ PIRMA DRABUŽIS TURI BŪTI PRAKTIŠKAS, FUNKCIONALUS, PATOGUS.“

– O kokie drabužiai iš rudens naujienų yra didžiausi jūsų ir jūsų vaikų favoritai? – Ne tik šio sezono, bet ir visų rudens sezonų vienas iš būtiniausių drabužių yra šilta, funkcionali, vėjui ir lietui atspari striukė. Kalbant apie šiuos metus, mūsų prekės ženklai siūlo tikrai didelį pasirinkimą nuo „bomber“ stiliaus striukių iki striukių-liemenių. Mergaičių spintas šiais metais papildė „Bobo Choses“ Shadows striukės. Nuoširdus patarimas tėvams – investuokite į gerą striukę, nes tai drabužis, kurį jūsų vaikas dėvės kiekvieną dieną. Dar vienas labai mylimas drabužis mano ir mano mergaičių spintose – šiltas kokybiškas megztinis, praverčiantis visais metų laikais – tiek prie jūros vasarą esant vėsesniam orui, tiek šaltesniais rudens rytais ir, žinoma, žiemos laikotarpiu. Mergaičių kardiganai šiais metais ‒ iš „The Animals Observatory“ bei „Bobo Choses“ kolekcijų, jie bus dėvimi ne vieną ir ne du sezonus. Vaikų spintose taip pat turėtų atsidurti šiltesnės kelnės bei kokybiškos pėdkelnės, megzta liemenė. Ir, žinoma, batai ‒ tik kokybiški! Tiek savo, tiek mergaičių spintose nevengiame didintų drabužių siluetų, gal ne visada mergaitiškų marškinių kirpimų, kelnių. Nepaisant visų tendencijų, visų pirma drabužis turi būti praktiškas, funkcionalus, patogus. Nieko nenoriu įžeisti, bet nuoširdžiai nesuprantu „couture“ vaikiškos mados, sintetinių medžiagų ir sudėtingų konstrukcijų – patys juk nepatogių drabužių nevilkime. (Šypsosi.)

– Naujosios rudens fotosesijos vaizdais keliaujame po (ne)atrastas miesto vietas. Juk retsykiais ir mums, suaugusiesiems, verta į dalykus pažvelgti vaiko akimis – kartais didžiausi stebuklai gali slėptis net įprastose vietose, tiesa? – Atrastos-neatrastos vietos vaikų akimis visada atrodo naujai. Jie sugeba įžvelgti nuostabą paprastuose dalykuose ir jais pasimėgauti. Ir aš mėgavausi kartu, buvo lengva, norėjosi tose emocijose likti kuo ilgiau. Pastebiu, kad leidžiant laiką su mergaitėmis viskas aplink tampa nepaprastai lengva. Žinoma, vaikus auginti yra, nepabijosiu to žodžio, nelengvas darbas, tačiau atpildas neįkainojamas. Vaikų gimimas ir atvedė mane, kur esu dabar, kur galiu tiesiog mėgautis savo darbu visiškai natūraliai, nesistengdama niekam įtikti.

– Ši fotosesija sukurta bendradarbiaujant su fotografe Šarūne Zurba. Papasakokite, kaip atrodė fotosesijos užkulisiai? – Esu labai dėkinga Šarūnei, kad ji sutiko įgyvendinti šį projektą. Stebėdama jos #summerstories instagrame buvau nunešta, kur labai jauku, kur mieli žmonės, lengvas bendravimas... Tiesiog norėjosi tose istorijose būti kartu. Tad nieko nelaukusi pasiteiravau, ar jai nebūtų įdomu bendradarbiauti. Ir štai mes čia! Fotosesijose visada siekiu natūralumo, lengvumo, vengiu statiško pozavimo. Taip pat man svarbi artima aplinka, dažniausiai fotosesijose dalyvauja pažįstami vaikai – tada jie elgiasi natūraliai, fotografei lengviau pagauti įvairias emocijas, ne tik šypsenas. Nė akimirką nesijautė sukaustytos darbinės nuotaikos, tad visos puikiai praleidome šeštadienio rytą!

LAIKO MAŠINOS Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Lina Jushke

Jis laisvai galėjo padaryti karjerą leidybos versle arba tapti komunikacijos specialistu, gal netgi patekti į politiką ar tapti aukštu valdininku. Kai kam tokie pasirinkimai atrodytų šimtą kartų geidžiamesni už tai, ką pasirinko Laurynas Cibutavičius – servisą, automobilių dalis, varžtus, atsuktuvus ir senų automobilių aukcionus. Tačiau Laurynas jaučiasi savo kėdėje, tiksliau – automobilio sėdynėje. Ypač kai po ranka pasitaiko itin vertingas retromobilis, kurio vaikosi tūkstančiai tokių pat senųjų automobilių gerbėjų kaip jis pats.

„ŠEŠIOLIKOS JAU TURĖJAU NUSIPIRKĘS ZAPOROŽIETĮ – VAŽINĖDAVAU JUO Į MOKYKLĄ.“

‒ Laurynai, žinau, kad užaugai apsuptas meno. Kodėl pasirinkai ne jį, o tai, kas, rodos, visiškai priešinga? ‒ Kai buvau penkerių, mirė mano tėtis. Jis buvo fizikas. Užaugau su patėviu Andriumi, dailininko Vytauto Kalinausko sūnumi. Meno mūsų namuose buvo daug, tiesa, tačiau mane labiau domino technika. Nuo vaikystės piešdavau motociklus, mašinas ir planuodavau, kokius juos pats pasidarysiu. Pirmąją savo motorinę transporto priemonę gavau iš Andriaus pusbrolio. Tai buvo senovinis, kažkur patvoriuose rastas motorinis dviratis. Man tuomet buvo vienuolika. ‒ Na, mūsų vaikystėje trylikos važinėtis motoroleriu buvo visiškai normalu. Ar šiandien įsivaizduoji tą darančius savo sūnus – Igną ir Simą? ‒ Anuomet tvarkos buvo mažiau ‒ niekas į tokius važinėtojus nekreipdavo dėmesio, o ir jokių dokumentų niekas nereikalavo. Iš vienos pusės – blogai, bet iš kitos – laisvės turėjome daugiau. Be to, reikia prisiminti, kad tuomet, kai nieko nebuvo, šeimų vyrai būdavo visų galų specialistai. Berniukai su tėvais kuisdavosi garažuose, tiuninguodavo savo dviračius, motorolerius, kad šie atrodytų kaip motociklai. Tokia natūrali seka berniuko gyvenime: dviratis, mopedas, motociklas, automobilis.

Šešiolikos jau turėjau nusipirkęs zaporožietį – važinėdavau juo į mokyklą. Sena ir baisi istorija, bet senaties termino jau sulaukusi, taigi galiu papasakoti. Mano pirmasis verslas buvo trumpas, bet įsimintinas. Laukiniai 1990–1991 metai, anksti ryte važiuoju į Gariūnų turgavietę, perku dujinį pistoletą. Į mokyklą grįžtu prieš pamokas, per antrąją pertrauką klientas jau gauna savo prekę, o aš užsidirbu 10 dolerių. Sutaupęs 45 dolerius tada nusipirkau pirmąjį savo automobilį. Zapų tais laikais būdavo pilni patvoriai, dabar retu laikomą automobilį buvo galima įsigyti už kelias dešimtis dolerių. Atvažiuoji, būdavo, į mokyklą, pastatai, per pertrauką – nebėra. Klasiokai paėmė, nunešė į krūmus, paslėpė. Po kurio laiko savo raudonąjį kupriuką pardaviau, bet pas naująjį šeimininką jis greitai sugedo. Buvo paliktas prie Dailės akademijos, stovėjo stovėjo, kol vaikai nustūmė į Vilnelę. Pūpsojo upėje keletą mėnesių. Paskui paveldėjau tėvų žigulį, jie nusipirko užsieninį automobilį. Ne vienas aš toks buvau važinėjantis – tuo metu teises buvo galima laikyti šešiolikos. Kursus lankėme, pamenu, pusė klasės. Žigulį galiausiai iškeičiau į sportinę „Hondą CRX“. Kosmosas! Traukia, vairas sukinėjasi, stabdžiai veikia! 81

‒ Ar dabar kada mėginai vairuoti kurį nors iš savo pirmųjų rusiškų automobilių? ‒ Prieš porą metų viename senųjų automobilių sąskrydyje sėdau prie trečiuko vairo. Pamačiau, tokia nostalgija apėmė, pamaniau, pralėksim su Simu. Bet sėdynė nepatogi, pedalai nesispaudžia, bėgį vos gali perjungti, vairas nesisuka. Važiuoju ir svarstau – ko aš taip džiaugiausi juo anuomet? Betgi neturėjau su kuo palyginti. Nors niekada sovietinės technikos neidealizavau, pačiupinėjęs normaliai sukonstruotų mašinų į tą pusę išvis žiūrėti nebenoriu. Iš tiesų, juk rusai neturi nė vieno originalaus automobilio, visi nukopijuoti, vogti. Ir dar – netinkamai! Gal tik vienintelį „Žiguli“ markės automobilį jie gavo teisėtai – „Fiat 124“ modelio brėžinius išmainė į rusišką metalą ir tada dešimtis metų tą patį modelį modifikavo tol, kol jis paseno iki negalėjimo. Gal tais pačiais pagrindais kurta „Niva“ dar irgi turėjo kažkokios autentikos, o šiaip visa kita – nugvelbta. Visos volgos, pobiedos. Technologijos kopijuotos taip, kad iš kai kurių amerikietiškų modelių išimk pavarų dėžę, prisuk rusišką – kaip čia buvusi. Ir dar viskas blogai pagaminta – kreivai, nekokybiškai, be meilės. Partija liepė – padarėm, o jau kas juo važinės – tegu žinosi. ‒ Mokyklą baigei ratuotas, pomėgį tarsi ir turėjai, tačiau tapti automechaniku, tikriausiai, nebuvo nė minties? ‒ Tai dabar profesinės mokyklos atsigauna, kai žmonės pradėjo suvokti, kad geriau dirbti darbą, kuris tau tikrai patinka, o anuomet kontingentas jose būdavo baisus. Todėl pasirinkau verslo informacijos vadybos studijas universitete. Tiesą sakant, aš niekada labai ir nesvajojau, kad norėčiau varžtus sukioti, o ir dabar tą darau labiau savo malonumui, 84

krapštausi prie savų automobilių. Suprantu procesus, žinau technikos veikimo principus, tačiau labiau patinka su automobiliais susijusi vadyba ir organizavimas. ‒ Kaip nutiko, kad pradėjai domėtis senovinėmis mašinomis, juk galėjai kaip ir visi – kuo naujesnė, kuo modernesnė? ‒ Atrodo, kad man visada patiko praėjusio amžiaus septintasis dešimtmetis. Ypač – Amerikoje. Daug apie jį skaičiau, žiūrėjau filmų, serialų, kažkas ten man labai artima. Automobiliai, be abejo, yra itin svarbi to laikmečio dalis, tai tikras jų aukso amžius. Jų kūrėjai tikrai netaupė – automobiliai buvo didžiuliai, gražūs, galingi. Visą laiką norėjau ką nors panašaus turėti. Pirmasis, kurį nusipirkau, vis dėlto buvo europietiškas – mano gimimo metų, 1977ųjų „Ford Consul“. Pirkau daug negalvojęs – o, kokia graži! Kai pradėjau važinėti, paaiškėjo, kad egzistuoja tokių automobilių klubas. Ir vadovauja jam – mano mokyklos draugas. Susitikome, pradėjome organizuoti sąskrydžius Lietuvoje, keliones į užsienyje vykstančius renginius. Tada sužinojau, kad tokių klubų yra daugybė, automobilių savininkai juos renkasi pagal mašinos modelį, pagaminimo metus, veiklas, interesus. Renkantys, pavyzdžiui, senovinę karinę techniką važiuoja į poligonus, persirengia uniformomis, rengia karo inscenizacijas. Egzistuoja ir prabangūs klubai, norintieji ten patekti turi mokėti keliasdešimties tūkstančių stojamąjį mokestį. Esu dalyvavęs net keleto klubų veikloje. Kai nusipirkau savo pirmą amerikoną, su draugais įsteigėme amerikietiškų automobilių klubą „V-8“. Darome renginius, važiuojame į sąskrydžius Lietuvoje ir užsienyje.

„VISAIS LAIKAIS SENI DALYKAI TURĖJO VERTĘ. SENŲJŲ AUTOMOBILIŲ KAINA TIK KILS. “

‒ Juk tiesa – senųjų automobilių ne daugėja, o mažėja. Iš kur jų vis dar randasi? ‒ Daugėti jų tikrai negali, jie sensta, rūdija, yra daužomi. Kai kurie mėgėjai perka tikrą metalo laužą ir mėgina iš jo atkurti automobilį. Vieniems užtenka, kad jis tik važiuotų, o kiti preciziškai ieško originalių detalių ir yra pasirengę už jas mokėti beprotiškas sumas. Labiausiai automobiliams kenkia drėgmė, geriausiai išlaikyti yra stovėję sausuose garažuose ir dažniausiai – šiltose šalyse. Tačiau, kad ir kaip gerai jie laikomi, vis tiek beveik kiekviena mašina yra paliesta korozijos. Daugiausia senų automobilių galima rasti Amerikoje. Detroitas po karo jų išleido beprotiškus kiekius, beveik kiekviena šeima tuo metu turėjo bent po vieną. Senųjų automobilių judėjimai JAV itin stiprūs, taigi jie neturi problemų, kai remontui reikia ieškoti atsarginių dalių. Dar naujų dulka senuose sandėliuose, o kai kurios netgi vis dar gaminamos. ‒ Kaip šie automobiliai atkeliauja į Lietuvą? Kur tu jų ieškai? ‒ Aukcionuose, taip pat – skelbimuose. Tačiau gana sunku derinti reikalus, kai esi kitame pasaulio krašte. Tenka pirkti sprendžiant iš nuotraukų ir dalyvauti savotiškoje loterijoje. Gali atplaukti rūdžių krūva, o gali ir geresnis egzempliorius, nei tikėjaisi iš paveiksliukų. ‒ Vadinasi, turi gerai žinoti rinką, kad galėtum pasiūlyti protingą kainą, o ir nepermokėti? ‒ Svarbu orientuotis, nes istorijų būna

visokių. Nusipirko žmogus gražų automobilį, atvažiuoja, o vertė – niekinė. Variklis ne toks, koks turėtų būti, detalės ne tos. Būna ir visiškų lėlių – gražiai nudažyta iš išorės, o viduje – nieko tikro. Sėkmės istorijų pasitaiko rečiau – pirko paprastą, o atvažiuoja ekskliuzyvinis modelis, retas, tikroji vertė kur kas didesnė, nei mokėta. Amerikoje kolekcininkai itin vertina ir automobilius, su kuriais važinėjo įžymybės. Visais laikais seni dalykai turėjo vertę. Senųjų automobilių kaina tik kils. Dekadansas prasidėjo apie 2000-uosius, kai gamybos įmonės suprato, kad nebegalima gaminti automobilių, kuriuos seneliai paliktų anūkams, šitaip stabdomas vartojimas. ‒ Randi, nusiperki, suremontuoji, išblizgini ir perduodi kitiems. Ar negaila? ‒ Nesu tiek daug pardavęs. ( Juokiasi.) Štai neseniai nupirkau vieną iš kolekcininko Stasio Brunzos kolekcijos, sutvarkiau, pavažinėjau vasarą ir išleidau į Kauną. Mano pirmoji amerikietiškoji mašina buvo 1954-ųjų „Buick“. Su žmona Živile tuomet dar tik draugavome. „Noriu nusipirkti senovinį automobilį“, – jai pasakiau. Ji neprieštaravo ir dar net savo pinigų pridėjo. Patikėjo manimi! Dešimt metų atvažinėjome, šiais metais vėl išrinkau ir noriu sutvarkyti kaip reikiant. Tai buvo pirmasis mano amerikietiškas automobilis, daug ko nežinojau, o ir meistrai pakliuvo atgrubnagiai. Trūkumus kasdien mačiau, jie mane nervino, tad noriu padaryti, kaip turi būti.

„TIE ŽMONĖS TURBŪT IDEALIZAVO ATEITĮ, O MAN, ŠIANDIEN JOJE GYVENANČIAM, IDEALUS ATRODO JŲ LAIKMETIS. “

Dar turiu parsivežęs 1966 m. „Lincoln Continental Convertible“. Įdomus modelis – keturių durų kabrioletas, kurio galinės durys atsidaro priešingai nei daugumos automobilių – prieš važiavimo kryptį. Jas net vadina „suicide doors“ (liet. savižudybės durimis). Tokiu modeliu važinėjo 35-asis JAV prezidentas Johnas F. Kennedy. Važiavo ir tą dieną, kai jį nušovė. Garsus JAV kolekcionierius Jay Leno apie šį automobilį yra sakęs, kad tai sudėtingiausias ano laikmečio automobilis, kada nors palikęs Detroitą. Automatiškai pasikelianti bagažinė, į ją susilankstantis stogas – ir visa tai pagaminta be jokios elektronikos, naudojant tik mechanines detales, krūvas jungiklių ir rėlių!

Man nepatinka, kad automobiliai vairuotojui teikia vis mažiau džiaugsmo. Šiuolaikinės mašinos, žinoma, yra pranašesnės, saugesnės ir geriau už tave patį žino, kaip reikia vairuoti. Bet man patinka senoji mokykla, kur vairuotojas duoda nurodymus mašinai, ne atvirkščiai. Kasdien važinėju su senu „Lexus“ markės automobiliu ir džiaugiuosi, kad jis už mane daug negalvoja.

‒ Ar turi savo svajonių automobilį, kurį, jei tik galėtum, norėtumei turėti? ‒ Šį klausimą neseniai uždavė sūnus. Man daug mašinų patinka, norėčiau jas pačiupinėti, pavažiuoti, išmėginti, pajausti, bet vienos išskirti negaliu.

‒ Įdomu, kur tavo sūnūs įsipaišys su savaisiais buickais? ‒ Gal sūnūs ir nevažinės. Štai man seni automobiliai ‒ galimybė pagyventi anuo laiku. Važiuodamas jaučiu galintis prisiliesti prie kito laikmečio, tarsi laiko mašina grįžti atgal. Važiuoji į sąskrydį Ukrainoje, pasileidi Johnny Cashą ir jautiesi besąs „Kelyje“. Daugybei žmonių senos mašinos tampa gyvenimo dalimi, jie priklauso klubams, rengiasi to laikmečio drabužiais, netgi susikuria tuometę buitį. Man graži to laikmečio elegancija, skrybėlėti vyrai ir pasipuošusios moterys. Tie žmonės turbūt idealizavo ateitį, o man, šiandien joje gyvenančiam, idealus atrodo jų laikmetis.

‒ Kur nuėjo automobilių pramonė nuo tada, kai buvo pagamintas tavasis buickas? ‒ Kuo toliau, tuo labiau automobiliai tampa tik susisiekimo priemone, niekuo daugiau. Jie vienodėja, darosi nuobodūs ir nebeturi išliekamosios vertės. Labai abejoju, kad kažkas baisiai apsidžiaugtų po trisdešimties metų senuko garaže radęs „Dacia Sandero“. 92

‒ Tai skraidys automobiliai, kaip manai? ‒ Skraidys kada nors, turbūt. Nelabai tik įsivaizduoju, kaip bus organizuojamas eismas. Gal kaip Luco Bessono filme „Penktasis elementas“ – keliais lygiais?

Aukščiausios klasės sinonimas Yra toks posakis: pirmiausia įsimylima akimis. Legendinių britiškų automobilių gamintojo Bentley pristatytas naujasis „Bentayga“ modelis būtent toks: jo moderni išvaizda kelyje sukuria itin lengvai atpažįstamą ir įsimenamą veidą. O susipažinus artimiau meilė šiam galingam gražuoliui vis stiprėja: tai automobilis, skirtas vertinantiems kokybę, unikalumą ir prabangą. Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė | Nuotraukos: Vytautas Pilkauskas

NAUJAS, TAČIAU GERAI ATPAŽĮSTAMAS Naujasis Bentley „Bentayga“ modelis sukurtas įkvėpti naujiems atradimams ir išskirtinėms kelionėms. Šiame automobilyje susijungia visiškai naujas Bentley dizaino stilius, kvapą gniaužianti galia ir moderniausios technologijos. Nesvarbu, kur keliausite, su „Bentley Bentayga“ kiekviena kelionė bus nepamirštama stiliaus ir komforto patirtis. Tai galingas ir pasitikėjimu alsuojantis automobilis. Ryškesnis priekinės dalies dizainas, išgryninta ir modernesnė išvaizda sukuria kelyje lengvai atpažįstamą „Bentayga“ veidą. Nors daugelis dizaino elementų patobulėjo, modelis išlaikė išskirtinę pirmtako formą, leidžiančią be abejonių atpažinti, kad tai – „Bentley Bentayga“. Naujasis „Bentayga“ atsinaujino ne tik išore, bet ir vidumi. Įsėdę į šį automobilį nė sekundės nesuabejosite – jus supa tik pačios aukščiausios klasės detalės. Visiškai naujas prietaisų skydelio ir centrinės konsolės dizainas, vairas ir durų apdaila, visapusiškai atnaujintos sėdynės, pastebimai padidėjusi erdvė gale sėdintiems keleiviams – naujasis „Bentayga“ pilnas patobulinimų. Trokštantiems

dar daugiau išskirtinumo ir prabangos, siūloma naujojo automobilio interjerą papuošti tamsaus atspalvio deimantine šlifuoto aliuminio apdaila, kuri šiame modelyje yra visiškai unikali ir siūloma pirmą kartą. Taip pat galite rinktis dar du naujus karališkojo riešutmedžio arba Koa medžio apdailos variantus. PASITIKĖJIMU ALSUOJANTIS VISUREIGIS Naujasis Bentley „Bentayga“ spinduliuoja prabanga ir rafinuotumu, tačiau jis taip pat demonstruoja ir pasitikėjimą bei jėgą. Po naujojo „Bentayga“ V8 variklio dangčiu slypi 4.0 l darbinio tūrio V formos 8 cilindrų benzininis variklis su dviem turbinomis. Bentley suteikia galimybę pasirinkti vairavimo režimą pagal kelio ir oro sąlygas – kad vairuoti būtų ypač paprasta ir malonu. Bentley režimas yra tobulas balansas tarp komforto ir galios. Sporto režimu keliausite naudodami visą automobilio galią, o Comfort pasirinkimas sukurtas patogiai kelionei. Taip pat galite pasirinkti savo vairavimo stilių atitinkančius nustatymus ir juos išsaugoti.

IŠMANŪS SPRENDIMAI Naujajame „Bentayga“ modelyje puikiai dera klasikinės aukščiausios kokybės medžiagos ir moderniausios technologijos – 10,9 colio įstrižainės lietimui jautrus ekranas centrinėje konsolėje ir aukštos rezoliucijos prietaisų skydelio ekranas su dinamiška grafika, kurią vairuotojas gali prisiderinti pagal savo poreikius. Naujausia programinė ir techninė įranga leido naujajame „Bentayga“ modelyje pritaikyti visiškai naują navigacijos sistemą su palydoviniais žemėlapiais, interaktyviąja paieška ir daugybe kitų funkcijų. Pirmą kartą standartinės įrangos dalis yra ir Apple CarPlay®, papildanti integruotą automobilio

multimedijos sistemą. Gale sėdintys keleiviai galės naudotis didesne nuotolinio valdymo planšete, kuri suteiks galimybę valdyti daugelį išmaniųjų funkcijų net galinėse sėdynėse. Pagerintos ir prisijungimo prie automobilio galimybės: USB-C jungtys ir bevielis telefono įkroviklis nuo šiol yra standartinės naujojo „Bentayga“ įrangos dalys. Naujasis modelis turi integruotą SIM, o tai reiškia, kad norint prisijungti prie „My Bentley“ suteikiamų funkcijų nebereikės naudoti savo išmaniojo telefono mobiliųjų duomenų. Taip pat „Bentayga“ turi priekinio stiklo ekraną, kuris padės matyti svarbią informaciją nenukreipiant akių nuo kelio. Kiekviena detalė yra kruopščiai apgalvota ir sukurta išskirtinei „Bentayga“ vairavimo patirčiai.

DAR DAUGIAU UNIKALUMO Naujajam „Bentayga“ visureigiui Bentley siūlo platų spalvų pasirinkimą – net šimtą penkiolika spalvų ir jų derinių! Iš jų – septynias standartines ir dvi visiškai naujas spalvas: Patina ir Veridian. Patina yra vidutinio tamsumo smėlinis tonas, o Veridian – sodri tamsiai žalia, kuri anksčiau buvo pristatyta tik GT Number 9 modelyje. Bentley dizaino ir gamybos komandos apgalvojo kiekvieną automobilio detalę, kad „Bentley Bentyga“ idealiai atitiktų jūsų gyvenimo būdą. Kiekvienas iš unikalių aksesuarų, gamybos ir dizaino sprendimų yra sukurtas išskirtiniam stiliui, komfortui bei prabangai – būtent tam, ko ir tikitės iš „Bentayga“. Tai tikrų tikriausias naujai atgimęs Bentley šedevras.

100

101

DREIFAS TIES TRISDEŠIMTMEČIO RIBA Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Martyna Paukštė

Stabtelėti ir pasikalbėti apie mintis, kuriomis nuspalvinta trisdešimtmečio riba. Apmąstyti tai, kas nuveikta ir kiek daug dar liko neišragauta, pagalvoti apie tai, ko reikalauja aplinka ir ko iš tiesų norisi patiems, susidėlioti naują prioritetų sistemą, atrasti balansą tarp greito ir lėto gyvenimo, laiku sustoti ir su šviesiomis mintimis kirsti tą daugelio kartais gal kiek ir per daug sureikšminamą, tačiau maloniai jaudinančią ketvirtojo dešimtmečio ribą. Štai jie – fotografė Martyna Paukštė ir dizaino studijos „andstudio“ įkūrėjas Augustinas Paukštė – būsimieji trisdešimtmečiai.

102

103

104

– Šį kartą kalbamės savotišku virsmų metu – ne vieną mūsų atsigręžti į save ir perkainoti savo vertybes privertusio viruso ir judviejų artėjančio 30-mečio fone. Tad kaip jaučiasi būsimieji trisdešimtmečiai? Ar dažnai susėdate pafilosofuoti gyvenimiškomis temomis? Augustinas: Keistas šis skaičius, kaip ir keistas tas jausmas, kai apie jį pagalvoji. Viena vertus, jaučiu nemažai spaudimo iš visuomenės jau būti „užsikabinusiam“ už gyvenimo, pasiekusiam karjeros aukštumų, iš tėvų – susilaukusiam vaikų. O kita vertus, aplink nemažai trisdešimtmečių, kurie gyvena laisvi, atsipalaidavę ir visai nesureikšminantys savo amžiaus. Manau, su Martyna gvildendami šį klausimą stengiamės neužspausti savęs ir labiau įsigilinti, ko patys norime, nepasiduoti visam šiam spaudimui. Martyna: Pakalbėti mėgstame. Ypač apie ateitį – tikslus, planus, darbus. Nuostabu, kiek vis dar atrandam naujų klausimų, temų ir problemų, ką panarplioti. Nors iki trisdešimtmečio liko kiek daugiau nei metai, bet apie tą laiką pasvarstau dažnai. Čia gal iš tiesų tokia visuomenės primesta riba, po kurios lyg ir viskas keičiasi ar privalo keistis. Lyg ir turi būti brandesnis, rimtesnis, tavo gyvenimas – labiau nusistovėjęs. Tarsi stengiuosi tai ignoruoti, bet pagaunu save, kad iš tiesų dažniau kyla klausimai: „Ar mudu tikrai ten, kur norime būti?“, „Ar esu pakankamai pasiekusi, įvykdžiusi užsibrėžtus tikslus?“ – Galbūt per šį laiką pasikeitė ir judviejų požiūris į tam tikrus dalykus? Ką labiausiai vertinate savo santykiuose, kas padeda jums kaip jaunai šeimai tiesiog būti kartu, nepabosti, neužsisukti rutinose? Augustinas: Manau, atsirado daugiau brandos plačiąja prasme. Nebesinori taip lėkti,

skubėti, išsitaškyti. Pradėjome labiau vertinti laiką kartu, išsigrynino draugų ratas, dar daugiau bendraujame su šeima. Kita vertus, stengiamės ir neužsisėdėti, megzti naujas pažintis, keisti rutiną, išbandyti kažką naujo, paeksperimentuoti. Turbūt ieškome balanso... Martyna: Nežinau, ar santykiai pasikeitė, bet jie tikrai vis labiau išsigrynina. Vertybės išliko tos pačios. Pagarba dar stipresnė. Manau, kad mums lengva būti kartu, santykiuose esame gana ramūs. Taip pat labai panašūs ir artimi mūsų pomėgiai, laisvalaikis, skoniai. Dirbame kūrybinius darbus, todėl įdomu dalintis patirtimi. Nenusėdime vietoje – keliaujame, lankome, ragaujame. – Esate iš tų kūrybingų ir veiklių porų, kurioms neįdomu žaisti pagal kitų primetamas taisykles. Su kokiais iššūkiais susiduriate diriguodami savo veiklas ir kasdienybę? Augustinas: Viską sudiriguoti! Mūsų siekiamybė yra balansas. Būna etapų, kai persidirbi, pasimatai tik vėlai vakare, o kartais nori dirbti iš namų ir kartu praleisti ištisas dienas, bet reikia ir laiko sau. Mano galva, santykiai yra procesas, kaip ir pati paminėjai, – toks įdomus gyvenimo žaidimas, kurį reikia žaisti pagal savo taisykles, o ne taikantis prie normų ar stereotipų. Martyna: Kadangi niekada nebandžiau kitaip, negaliu palyginti. Bet dirbdama stengiuosi laikytis disciplinos. Laisvės nemažai, todėl norisi palaikyti ritmą, nes darbai nepastovūs tiek pobūdžiu, tiek krūviais. Tad stengiuosi susidaryti kuo tikslesnį tvarkaraštį, susidėlioti darbo valandas, atsidėti santaupų, kad būtų bent kiek aiškumo ir ribų. O kaip pora, galima sakyti, jau esame atradę balansą. Mums labai svarbus laisvalaikis, buvimas kartu, tai branginame ir stengiamės tam skirti laiko.

105

106

107

– Augustinai, esi užsiminęs, kad remontas neseniai padėjo iš naujo atrasti ir kitaip pažvelgti į savo namų erdvę, kurioje dabar norisi leisti vis daugiau laiko, nors dar neseniai buvo priešingai. Kokių namuose susikūrėte naujų ritualų? Augustinas: Praeityje buvo daugiau skubėjimo, lėkimo, namo grįždavome tik pernakvoti, pietaudavome darbe, vakarieniaudavome mieste. Labai džiaugiuosi, kad kūrėmės namus ne dabarčiai, o numatydami ateitį. Norėjome darbo erdvės, kurioje tilptų ir Martynos fotostudija, ir mano darbo stalas. Virtuvė it kviesdama gaminti tapo namų centru. Susikūrėme daug funkcinių erdvių, kad būtų lengviau tvarkytis, o namai taptų jaukesni, minimalistiškesni ir švaresni. – Ar bendra darbo erdvė paskatino pagalvoti ir apie naujus bendrus projektus? Augustinas: Manau, bendra erdvė ir dviejų kūrybininkų laikas kartu tarsi įpareigoja bendradarbiauti ir ieškoti sąsajų tarp mudviejų artimų, nors ir visai skirtingų profesijų. Tokiuose filmuose kaip „Why Are We Creative“ ar „Creative Mind“ mokslininkai kelia hipotezę, kad skirtinga žmonių patirtis ir požiūrio taškai iššaukia kūrybiškiausių idėjų. Manau, naujoje erdvėje lengviau ne tik prisidėti vienam prie kito darbų, patarti, bet ir kurti naujus projektus, apie kuriuos, tikiu, galėsime pa-

108

pasakoti jau visai netolimoje ateityje. Martyna: Tikrai taip. Pradžioje darbo erdvę planavome labiau kaip fotostudiją. Bet per karantiną atradome, kad vienu metu joje galima suderinti ir nemažai kitų darbų. Visada norėjau daugiau bendrų projektų, tad manau, kad dabar tam pats tinkamiausias laikas. Kol kas dar anksti daug pasakoti, bet keletą idėjų jau esame sugalvoję, pamažu pradedame jas vystyti. Vienos labiau komercinės, kitos – įtraukiančios šiuolaikinį meną ir jo kūrėjus. – O kas užsivėrus valstybių sienoms pakeitė kelionių ir naujų atradimų troškulį? Kur dabar semiatės įkvėpimo? Martyna: Kelionės mums be galo svarbios, visada sakau, jog daug dirbu, kad galėčiau keliauti. Todėl dabar labai neįprastas laikas – lyg ir nėra ko laukti... Kol kas automobiliu keliaujame po Lietuvą, o po Vilnių – pėsčiomis. Kaskart išsirenkame vis kitą mikrorajoną ir ieškome naujų erdvių, nagrinėjame pastatų architektūrą. Augustinas: Man labai daug įkvėpimo suteikia sutikti kūrybingi žmonės ir bendravimas su jais „andstudio“ organizuojamame internetinių pranešimų cikle „Creativity Scouting at Home“. Šis projektas suteikia galimybę pabendrauti su įvairių sričių kūrėjais iš viso pasaulio ‒ jie ir įkvepia, ir padrąsina.

109

110

– Ar jums apskritai buvo lengva susigyventi su kardinaliai pasikeitusiu gyvenimo ritmu, kuris nors pamažu lyg ir grįžta į senas vėžes, bet turbūt dar ilgai nebebus toks pats? Juk vien fizinio kontakto, bendravimo trūkumas turėjo gerokai išbalansuoti mūsų jausminę sistemą, jau nekalbant apie karjeros iššūkius, su kuriais visi susidūrėme. Augustinas: Ir aš, ir Martyna karantino metu išgyvenome įvairių stadijų, bet palaikėme vienas kitą, drąsinome. Tai buvo tarsi savotiška proga persikrauti. Atsirado laiko, kaip pati sakai, pafilosofuoti, pasvajoti, pasikalbėti apie poreikius, projektus, paieškoti balanso. Martyna: Tikrai nebuvo lengva. Jei anksčiau į namus grįždavome tik pernakvoti, tai per karantiną teko staiga juose leisti visą parą! Pasikeitimas iš tikrųjų buvo nemažas. Darbo žymiai sumažėjo, buvo labai neramu. Bėgant laikui su tuo apsipratau. Stengiausi vis tiek kuo nors užsiimti ‒ pradėjau šiuolaikinio meno kursus, tapiau, fotografavau sau, kad nors kiek pabėgčiau nuo neramių minčių. Labai gelbėjo Augustinas, visada pilnas pasiūlymų ir projektų. Palaikydavo ir nuramindavo. Dabar jau vis-

kas grįžta į savas vėžes, bet ir mes jau kiek kitokie. Atradome namus, ramybę kartu, tad, manau, net ir viskam atlaisvėjus mūsų laisvalaikis išliks kiek pasikeitęs. – Dizaino, ženklodaros pasaulis, kuriame abu sukatės, taip pat patyrė savotišką vertybių perkainojimo šoką ir buvo priverstas žaibiškai adaptuotis prie naujų žaidimo taisyklių. Kaip tai paveikė jūsų darbą ir kūrybą? Beje, kokias tendencijas matote šioje srityje, kaip keisis mūsų vartojimo įpročiai ir kaip prie jų galėtų prisitaikyti kūrėjai – fotografai, pakuočių gamintojai, turinio kūrėjai? Augustinas: Aš sukrėtimus vertinu teigiamai, jie padeda tobulėti, pergalvoti, susivokti. Ženklodaros pasaulyje ryškėja dvi tendencijos. Pirmoji – visiškas perėjimas į skaitmeninę erdvę, o tai yra puiku, juk traukinys jau seniau buvo pajudėjęs, o ši situacija tapo spyriu judėti ne paskui jį, o jame, nes po truputį visi ėmėme jaustis atsilikę. Antroji tendencija, kurią išskirčiau, – tai vis aiškesnis suvokimas, kad ateityje prekių ženklai vis labiau tols nuo į žmogų sutelktos strategijos ir orientuosis labiau į aplinką.

111

– Augustinai, dar prieš karantiną buvai atsidūręs ties emocinio ir fizinio perdegimo riba, o šis priverstinis sustojimas tave savotiškai išgelbėjo. Kaip jautiesi dabar? Ar gerai išmokai tą pamoką, ar pakeitei savo gyvenimo būdą? Augustinas: Taip, prieš karantiną iš tiesų jaučiausi perdegęs. Ko gero, tiesiog per daug užsikroviau ant savo pečių, o priverstinė izoliacija leido paspausti pauzės mygtuką ir sudėlioti viską į savas vietas. Na, bet tai yra nuolatinis procesas. Šiandien atrodo, kad viskas vėl skrieja kaip ir anksčiau, bet aš jau pasimokiau, tad labiau stebiu save ir aplinką. – Martyna, o tu ar pajutai, kad kartu su pauze pasikeitė ir Augustinas, jo požiūris į darbą ir gyvenimą? Ar anksčiau pastebėdavai pervargimo siunčiamų ženklų? Martyna: Mačiau, kalbėdavomės apie tai. Manau, visko jo gyvenime buvo labai daug, Augustinui buvo sunku sustoti, pajausti ir susitelkti į vieną veiklą ar save. Nors jis vis dar apsuptas gausybės darbų ir veiklų, atrodo, kad namai ir išaugęs laikas sau jam labai padėjo nurimti ir išsigryninti.

112

– Kaip savo ateitį matėte vos prieš metus ir kokią ją mintyse piešiate dabar? Martyna: Manau, ilgalaikiai tikslai per daug nepasikeitė, gal tik vieni kiek atidėti, į kitus labiau įsigilinta, o treti laukia jau visai čia pat. O šiaip tai mums labai pasisekė! Augustinas: Tikrai mėgstame planuoti, svajoti, fantazuoti, visada piešėme gana idealistinę ateities viziją, bet tai, ką turime dabar, pranoksta visus lūkesčius. – Na, o jei pafantazuotume: judu artėjant keturiasdešimtmečiui... Martyna: Sunkoka... Manau, kad dirbsiu jau kitokiame kūrybiniame lauke ir gal su kitomis raiškos priemonėmis. Galbūt kur iškeliausime. Gal turėsime didesnę šeimą. Tikrai nežinau, bet bus gerai! Augustinas: Įsivaizduoju didelę, įdomią, laimingą ir nenuobodžią mūsų šeimą.

113

MIESTĄ KURIANTYS VIZIONIERIAI

Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Vizualizacijos: „Galio Group“ archyvas

Kas gyvenamąją erdvę paverčia namais? Kas sukuria tą sunkiai žodžiais nusakomą jausmą, kai keturios sienos tampa saugiausia pasaulio užuovėja? O kaip biuro patalpos transformuojasi į erdvę, kurioje gimsta laisvos idėjos, o kūrybiškumas ir bendradarbiavimas tampa svarbiausiomis vertybėmis? Kurti gyvenimą įkvepiančias ir turtinančias erdves – tai pagrindinė nekilnojamojo turto plėtros bendrovės „Galio Group“ užduotis. Modernios progresyvios miesto erdvės, patogumu ir darnumu pagrįstas miesto kūrimas – tai ilgalaikę vertę turinčios idėjos, kuriomis ir vadovaujasi „Galio Group“.

114

115

AMŽIAIS PUOSELĖJAMA ŽVĖRYNO ROMANTIKA Ramus ir romantiškas, apsuptas gausybės žaliųjų erdvių ir amžius menančių istorijų senasis Žvėrynas metų metus žavi miestiečius, ieškančius alternatyvaus gyvenimo būdo. Būtent šiame analogų neturinčiame sostinės rajone ir kyla nedidukas gyvenamasis projektas „Žvėryno parkas“. Gyvenimas taip arti miesto centro ir kartu – galimybė džiaugtis visai čia pat, už lango, žaliuojančia gamta, Vingio parku, Žvėryną juosiančia Nerimi ir šalia tyvuliuojančiais tvenkiniais. Tai vieta, kur susijungia miestas ir gamta, kur galima atrasti šiuolaikinio žmogaus taip trokštamą balansą.

RAMYBĖ MIESTO CENTRE Ramybės uostas miesto centre – tokią idėją puoselėja naujai atgimstančiame sostinės Šnipiškių rajone kylantis ypač stilingas „Žvėryno parke“ suprojektuoti 45-150 kv. m dviejų, trijų ir keturių

projektas „Namai-Kintai“. Keturių aukštų daugiabučio ir dvylikos

kambarių butai su erdviomis terasomis arba kampiniais balkonais ir

stilingų mažaaukščių kotedžų kompleksas su uždaru kiemeliu –

dideliais langais. Gyventojų automobiliams įrengtos 32 vietos pože-

tai erdvės, kuriose gyventojai galės atrasti taip trokštamą ramybę

minėje automobilių stovėjimo aikštelėje, taip pat – elektromobilių

nuo miesto šurmulio. Dešiniajame Neries krante vystomo projek-

įkrovos vietos.

to pasididžiavimas – itin erdvios terasos, kuriose gyventojai ga-

Tai subtilus nišinis projektas, kurio santūri architektūra neišsišoka ir harmoningai įsilieja į istoriškai prestižiniu tapusio rajono kontekstą. Vos trisdešimt du butai, gyventojams garantuojantys išskirtinumo,

lės žvelgti į bundantį miestą, pasitikti ryto saulę, džiaugtis ilgais šiltais vasaros vakarais ar stebėti dailiame kiemelyje žaidžiančius mažuosius.

privatumo ir ramybės jausmą. Modernūs inžineriniai sprendimai ir

Šnipiškės – vienas sparčiausiai plėtojamų ir paklausiausių sos-

aukščiausios kokybės medžiagos – tai pirmasis daugiabutis namas

tinės rajonų, prie kurio glaudžiasi ir naujasis miesto centras. Tai

Lietuvoje, statomas pagal Lietuvos pastatų tvarumo vertinimo sistemą ir siekiantis aukščiausio lygio sertifikato. Paprastai kalbant, šis

įdomi, daugialypė ir kontrastinga miesto

projektas žengia žingsniu į priekį ir skiria itin didelį dėmesį gyventojų

dalis, gausi unikalių architektūrinių per-

sveikatai, komfortui, ekologijai bei aplinkos apsaugai.

liukų. Ypatingas Šiaudinės kvartalo architektūrinis identitetas ir įkvėpė projekto „Namai-Kintai“ architektus jį pratęsti: dvišlaičiai stogai, mediniai fasadai – projektas jungia istorines medinės architektūros tradicijas su moderniomis tendencijomis. Juk gerbti esamą aplinką, prie jos prisiderinti – tai vienas svarbiausių tvariai kuriamo miesto uždavinių. Itin daug dėmesio šiame projekte skiriama gyventojų privatumui: atskiri kiemeliai, nuosavos terasos, aptverta teritorija – tai tik keli svarbūs elementai, padėsiantys šiame projekte pajusti ramybę ir saugumą.

116

KOPENHAGOS ĮKVĖPTOS ERDVĖS MIESTO PIONIERIAMS „reVINGIS“ – tai unikalus ir labai laukiamas projektas – tikras architektūros parkas su plačiu būstų pasirinkimu. Tai erdvės ateities miesto pionieriams, siekiantiems iš naujo atrasti miestą ir naujai pažvelgti į būstą. Ir neabejotinai pats ambicingiausias „Galio Group“ gyvenamasis projektas, iškilsiantis šalia Vingio parko, itin vaizdingoje buvusios „Velgos“ gamyklos teritorijos dalyje, visai greta Neries šlaito. Šis projektas – tai didelės pramoninės teritorijos kaita į miestiečiams patrauklią multifunkcinę erdvę. Projektas siekia apleistą teritoriją atverti miestiečiams, iš nenaudoja-

mų erdvių sukurti modernų miestietiška filosofija paremtą rajoną. Su projektu dirbančios architektų komandos pasakoja, kad didžiausias įkvėpimo šaltinis kuriant „reVINGĮ“ – tai dizainu ir stiliumi garsėjančios Danijos sostinės Kopenhagos pavyzdys. Pasirinktas krantinės rajonas savo teritorijoje turi viską, ko gali prireikti patogiam gyvenimui mieste, tačiau, svarbiausia, nepraranda šiuolaikiniam žmogui tokio svarbaus ryšio su gamta. Daugiafunkciame „reVINGIO“ komplekse ne tik iškils keturi daugiabučių kvartalai su keturiolika gyvenamųjų namų ir maždaug 650 butų – projektas sujungs miestą ir parką, ramybę ir pramogas, bendruomenę ir privatumą. Projektas skatina į miestą pažvelgti naujai: kai namai ir darbas, miestas ir gamta, poilsis ir pramogos – visa telpa į viena. Projektas jau labai greitai bus pristatytas vilniečiams, tad sekite informaciją ir būkite pirmieji, kurie sužinos apie šį išskirtinį projektą! Juk tai ne tik namai. Tai vieta augti jūsų idėjoms ir kūrybingumui.

117

REALYBIŲ KOLEKCIONIERIUS

Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas Portretai: Lina Jushke

Ilgai svarstęs, kas jam nuoširdžiai įdomu, fotografas Visvaldas Morkevičius pasirinko tylaus stebėtojo kelią ir ėmė fiksuoti kitų žmonių (ne)kasdienes realybes. Neseniai pasirodė antrasis leidinio „Portraitzine“ numeris, kuriame tyrinėjamas kompozitoriaus Ginto Kraptavičiaus vidinis portretas. Paklausus, ką savo veikloje vertina labiausiai, Visvaldas atsako, jog jam svarbiausias santykis su kitu žmogumi: pažindamas kito žmogaus realybę, gali šiek tiek geriau atsakyti į klausimą, kas esi pats.

118

119

– Visvaldai, pristatyk mums šviežiausią savo projektą „Portraitzine“. Kas tai? – „Portraitzine“ – tai mano tęstinis projektas, leidinys, skirtas žmogaus vidiniam portretui. Jame aš metaforiškai tampu keliautoju, antropologu, kolekcionieriumi. Keliautojai įprastai pasirenka sau neįprastą, nekasdienišką aplinką, ją tyrinėja – aš darau tą patį, tik mano atveju tai ne kažkokia vietovė, o tam tikro žmogaus gyvenimas, kasdienybė – tai apibrėžiu realybės terminu. Tarkime, keliautojas savo kelionės tikslu pasirenka Egiptą ar Paryžių – tam, kad įrodytų, jog ten lankėsi, jis negali parsivežti nei piramidės, nei Eifelio bokšto, tačiau gali įamžinti tą objektą nuotraukose. Aš darau lygiai tą patį, ir kadangi keliauju po skirtingų žmonių realybes, būtent jas ir bandau užfiksuoti. Fiksuoju tris esminius taškus. Pirmiausia, žmogaus

120

kasdienę aplinką: interpretuodamas ten esančius objektus, mėginu suvokti, koks tai žmogus, kokioje aplinkoje jis kuria ir gyvena. Antrasis aspektas yra to žmogaus veikla. Tarkime, pirmojo leidinio herojus buvo menininkas, kuriantis skulptūras, įvairius objektus, o netrukus pasirodysiančio antrojo – kompozitorius. Trečiasis taškas – tai žmogaus santykis su kamera. Kad geriau įsivaizduotume: įsitaisęs kur nors kampe gali stebėti prie baro sėdintį žmogų. Jis elgiasi vienaip, o kažkam priėjus jo elgesys pasikeičia – jis renkasi, ar atsiskleis, ar parodys, kaip iš tikrųjų jaučiasi. Taip ir žmogus prieš mano objektyvą – jis gali visame savo gražume pasirodyti arba visame gražume pasislėpti. Kiekvieno žmogaus santykis su kamera gali pasireikšti skirtingai. Ir taip šiais trimis punktais stengiuosi parodyti pasirinkto žmogaus vidinį portretą. Visą surinktą informaciją kaip antropologas sugul-

„KELIAUTOJAI ĮPRASTAI PASIRENKA SAU NEĮPRASTĄ, NEKASDIENIŠKĄ APLINKĄ, JĄ TYRINĖJA – AŠ DARAU TĄ PATĮ, TIK MANO ATVEJU TAI NE KAŽKOKIA VIETOVĖ, O TAM TIKRO ŽMOGAUS GYVENIMAS, KASDIENYBĖ“

dau į sąsiuvinį ir išleidžiu zino formatu. Tai kaip dokumentas, užfiksuotos realybės byla, kurią lydi ir herojaus veiklą pažymintis artefaktas – pirmajame numeryje tai buvo objekto spaudinys, antrajame – vinilinė plokštelė. Kadangi „Portraitzine“ yra tęstinis projektas, su kiekvienu nauju jo numeriu tikiuosi vis geriau atskleisti projekto idėją – tai mano nekasdienių realybių kolekcija. Šiuo projektu tyrinėju pasaulį bei skirtingus žmonių gyvenimus. Kaip kažkas tyrinėja vabaliukus, aš tyrinėju ypatingas realybes. Nenoriu teigti, jog tos realybės kažkokios egzotiškos – taip atsirastų neigiama egzotifikavimo konotacija. Todėl tiesiog vadinu jas nekasdienėmis realybėmis. Kažkuria prasme tai darydamas ieškau ir savęs – keliu klausimą, o kokia yra manoji realybė.

121

– Kaip sumanei šį projektą? – Mano pirmoji fotografijų knyga „Public Secrets“ sulaukė nemažai dėmesio, taip kilo noras ir toliau kurti. Praėjus porai metų po pirmojo leidinio pasirodymo gyvenau Berlyne – pamenu, sėdėjau ant grindų tualete, ryškinau juosteles ir galvojau apie įvairiausius projektus, kuriuos norėčiau įgyvendinti, kas patiktų žmonėms, būtų sėkminga. Tačiau akimirką toptelėjo mintis – kodėl bandau kažkam įtikti? Tada sėdėjau ir ryškinau, kaip vėliau paaiškėjo, būsimo pirmojo „Portraitzine“ herojaus – menininko Remigijaus Praspaliausko – juosteles. (Šypsosi.) Taip Remigijus ir tapo šio projekto pradžia – norėjau prieš kraustydamasis į Berlyną įamžinti jo realybę. Jis man jau seniai buvo įdomus – tai menininkas, kuris neeksponuoja savo darbų, mažai kas jį pažįsta, gal nebent kaip prekės ženklo „Egyboy“ įkūrėjo brolį, bet ne patį Remį. Supratau, jog neprivalau idėjų ieškoti kažkur toli – juk jau dabar darau tai, kas man nuoširdžiai įdomu. Taip ir gimė „Portraitzine“ kaip kolekcijos koncepcija – kai supratau, jog šį herojų noriu įsiamžinti sau, o ne kažkam kitam parodyti, koks jis įdomus. Kaip jau minėtasis gamtos mylėtojas, aš suradau savo vabaliuką, kurį norėjau užfiksuoti ir įamžinti. (Šypsosi.)

122

123

124

125

126

127

„GINTAS K – KOMPOZITORIUS, GARSO MENININKAS, INDUSTRINĖS MUZIKOS PIONIERIUS IR DEŠIMTAJAME DEŠIMTMETYJE GYVAVUSIOS GRUPĖS „MODUS“ NARYS“

– O šių metų Rygos fotografijos bienalėje pristatysi antrąjį numerį apie kompozitorių, vieną iš industrinės muzikos pradininkų Lietuvoje, Gintą Kraptavičių, prisistatantį kaip Gintas K. Kuo įdomi pasirodė jo realybė? – Gana ilgai klaidžiojau mąstydamas, kas galėtų tapti kitu herojumi. Dirbau, kad antrasis numeris būtų apie Joną Meką, buvau nusiuntęs jam pirmąjį leidinį, bendravome, tačiau taip ir nepavyko zino pradėti. Ėmiau ieškoti kitų variantų – susidomėjau vieno gatvės menininko iš Latvijos darbais, savaitę lakstėme Rygos stogais man fiksuojant jo kasdienybę. Tačiau iškart po to supratau: kažko trūksta, kad tai taptų „Portraitzine“ kolekcijos dalimi. Tad ėmiau ir paskambinau Gintui, o jau kitą dieną važiavau pas jį į Marijampolę. Gintas K – kompozitorius, garso menininkas, industrinės muzikos pionierius ir dešimtajame dešimtmetyje gyvavusios grupės „Modus“ narys, kuriantis ir gyvenantis Marijampolėje. Įsivaizduokite – kažkada norėdamas įsigyti „Modus“ grupės kasetę „Užsikrėtę mirtimi“, išleistą 1995 m., ją turėjau parsisiųsti iš Japonijos. Tai parodo, kokį kelią ši grupė buvo nuėjusi ir kokia inovatyvi tuo metu buvo – juk Lietuva tuo metu žengė vos pirmuosius savo laisvės žingsnius.

128

Ginto kuriama muzika iš tiesų labai nišinė – kažkam ji gali skambėti kaip visiškas chaosas, nors viskas yra pagrįsta kanonais ir idėjomis. Kartą teko su Gintu važiuoti į Varšuvą, kur vyko jo albumo „Blind Man Tales“ pristatymas – įdomu, kad jo koncertas man priminė Čiurlionio „Jūrą“. Jis įvairialypis menininkas. Kadangi garso nenufotografuosi, nusprendžiau, jog dalis žmogaus veiklos atspindžio galėtų būti ziną lydinti vinilinė plokštelė – garsai galėtų padėti atskleisti jo pasaulio interpretaciją. Tada vienu metu turėjau leidiniui paruoštas dvi temas – rodės, jog numeris apie latvį menininką būtų gražus, tačiau jame nebeliko žinutės, o Ginto numerį papildžius garsais, ėmė darytis įdomu. Kiek pamąstęs ir klausydamasis herojaus sukurtų garsų pasitvirtinau, jog antrasis „Portraitzine“ bus apie Gintą. Man pritarė ir Rygos fotografijos bienalės kuratoriai – leidinys bus pristatytas grupinėje parodoje „Wunderkammer“, 2020 m. Rygos fotografijos bienalėje, Latvijos fotografijos muziejuje.

129

130

„STENGIUOSI PABRĖŽTI IR PAJUSTI BŪTENT PASIRINKTĄ ŽMOGŲ, PATS KAIP FOTOGRAFAS TURĖTI KUO MAŽIAU ĮTAKOS “

– Ar galima sakyti, jog „Portraitzine“ yra tam tikra dokumentinė fotografija? – Įprasta dokumentika turėtų būti pagrįsta faktais, o savo tyrinėjimus galėčiau priskirti meninei dokumentikai – čia paliekama daug vietos interpretacijai ir subjektyvumui. Fotografija šiame projekte yra tik viena iš raiškos formų – tai ne vien fotoprojektas. Žinoma, kvestionuoju ir pačią fotografiją, kaip ja galima paliudyti realybę, ypač antrajame numeryje. Tarkime, pirmasis numeris buvo taip instagramiškai malonus: jį vartydamas gali patirti estetinį pasitenkinimą. O antrasis numeris išėjo visiškai kitokios struktūros – palyginus su pirmuoju, jis gali pasirodyti labai nuobodus. It jame nieko nevyktų: fiksuojama įprasta kasdienė realybė, leidinyje labai nedaug paties žmogaus portretų. Bet tai atspindi ir herojaus intravertiškumą, nenorą fotografuotis – mūsų susitikimo metu Gintas pasakė: „Na, aš galiu groti, paeksperimentuoti, o tu daryk, ką tau reikia.“ (Šypsosi.) Tad jei ir apsibrėžiau gaires, pagal kurias kolekcionuosiu realybes, nereiškia, kad visiems herojams pavyks pritaikyti tą patį modelį. Todėl stengiuosi pabrėžti ir pajusti būtent pasirinktą žmogų, pats kaip fotografas turėti kuo mažiau įtakos – tik susitariu dėl susitikimo, o kaip įvykiai klostysis, priklauso jau nuo to žmogaus. Stengiuosi nesiūlyti konkrečių veiksmų ar pozų, tiesiog vykstant pokalbiui viskas juda natūraliai. – Užsiminei, jog numeriai vizualiai gana skirtingi, tiesa? – Taip, vartydamas pirmąjį leidinį gali daugiau pasimėgauti vizualiąja puse, nereikia tiek analizuoti, o antrasis iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti labai lėtas – jį peržvelgus ima atrodyti, jog herojaus realybė įprasta, tokia

kaip visų, ypač artima mūsų Rytų šalių blokui. Tačiau visas žaidimas prasideda tada, kai apdorojęs vizualinę informaciją pasileidi vinilą. Plokštelėje įrašyta, ką Gintas sukūrė eksperimentuodamas per mūsų susitikimą. Klausantis jo muzikos, pasikeičia iki tol susikurta žmogaus realybės percepcija – nuotraukose užfiksuoti objektai pradeda keistėti, imi fiksuoti detales, įsitrauki į analizę. Gana ilgai buvo nedrąsu, jog antrasis leidinys nebus toks vizualiai patenkinantis kaip pirmasis. Tačiau jei jis būtų toks pat, nebūtų taip įdomu! Pirmasis „Portraitzine. Remigijus“ sulaukė daugiau mados pasaulio žmonių dėmesio, jį įsigijo tokios kompanijos kaip „Burberry“. Naujas numeris, manau, kabins visiškai kitą publiką – tuos, kuriems į dalykus patinka žiūrėti lėčiau, patinka analizuoti, daugiau kontempliuoti. – O ar turi pasirinkęs kokias nors gaires, kas taps tavo tyrinėjimų objektais, kas bus tavieji „vabaliukai“? – Tai mano asmeninis projektas, jį darau sau, o ne siekdamas parduoti, todėl kurdamas neturiu laikytis „maga-zine“ (įprasto žurnalo) taisyklių. Pagrindinė taisyklė – mane turi nuoširdžiai dominti žmogaus realybė. Tai ganėtinai subjektyvus pasirinkimas, nėra klišės. Galbūt šio projekto esmė yra atsakyti į klausimą, kas esu aš pats: juk sakoma, kad save geriausiai pažinsi kalbėdamasis su kitu. Kurdamas tokį projektą, iš kito žmogaus tam tikra prasme kažką pasiimi, o galbūt ir nusiramini, kad su tavimi viskas gerai. (Šypsosi.) Kai fotografavau Gintą, jo paklausiau, kodėl nesikrausto į Vilnių – juk čia scena didesnė nei Marijampolėje. Gintas atsakė: „O kam?.. Man ir čia gerai.“ Šis žmogus savo kūrinius pristato Vašingtone, Osakoje ar Bergene, yra kviečiamas jų atlikti Muzikos ir akustinių tyrimų centre Paryžiuje, tačiau viskas gimsta Marijampolėje. Po pokalbio supratau, jog kūrybai visai nesvarbu, kur esi, – taip pasitvirtinau ir savo buvimą Vilniuje, o ne Paryžiuje, Berlyne ar Niujorke. Man gera kurti ir atrasti dalykus čia. Tad galbūt tai, ką matau Ginto portrete, vienaip ar kitaip atsispindi ir manyje. Žmonėse, kurie man įdomūs, matau kažką savęs. 131

– Savo kelią pradėjęs mados, komercinės fotografijos pasaulyje, šiuo metu daugiau koncentruojiesi į kūrybinius projektus, knygų publikacijas, parodas ‒ meninę veiklą. Ar šis perėjimas įvyko natūraliai? – Aš ir toliau dirbu su komerciniais projektais, iš jų gyvenu ir leidžiu leidinius, tik galbūt dabar jiems nebeteikiu tiek reikšmės, kiek anksčiau. Net ir komerciniuose darbuose stengiuosi išlaikyti savas kūrybines idėjas. Mados ir komercinėje fotografijoje pradėjau dirbti tiesiog dėl to, kad asistavau šios srities fotografui. Ilgainiui supratau, jog kuriu tam tikras fikcijas, vaizdinius, kurie parduoda, – ėmė kilti etinių klausimų, ar tikrai noriu toliau tai daryti. Kadangi gyvenau mados lauko burbule, ėmiau savęs klausti, kas gi yra tikroji realybė. Iš šių pamąstymų gimė mano pirmasis projektas „Public Secrets“, kai pabandžiau išeiti iš savo socialinio burbulo, pasidairyti, kokių aplinkui yra kitų realybių. 2012 m. pradėjau daugiau tyrinėti aplinką, įdomesnis ėmė darytis ne fikcinis, susikurtas, o mane supantis pasaulis. Tylus atsitraukimas nuo mados ir užgimęs didesnis dėmesys asmeniniams projektams padėjo suprasti, jog noriu kurti ne tik tai, ką reikia, bet kūryboje atspindėti ir save. Žinoma, mes, žmonės, esame egoistai, o kūrėjai – ypač. (Šypsosi.) Šis egoizmas, noras pažinti pasaulį iš dalies ir parodė kelią.

132

133

– Esi ne kartą pavadintas geriausiu Lietuvos portretistu. Kas fiksuojant žmogų tau svarbiausia? Ką randi žmonių veiduose? – Pirmiausia mane žavi nuoširdumas būti pačiu savimi, nebijojimas būti kitokiam. Fotografuodamas žmogų nesunkiai jauti, jei jam nepatogu. Atsistojimas prieš kamerą jau pats savaime stingdo. Tad svarbu pajausti ryšį. Man patinka fiksuoti žmones, kurie nebando būti visiems žinomi, yra ypatingi tiesiog gyvendami savo gyvenimą ir jame kurdami tam tikrą grožį. Atvirumas pačiam sau, tikrumas yra labai svarbu, o aš tik bandau tai apčiuopti ir prie to tikrumo prieiti. – Kaip dabar apibūdintum savo estetiką? – Net kai fotografuoju objektus, visa vis tiek yra apie žmogų. Apibūdinti savo vizualinę estetiką būtų sunku, nes ji laikui bėgant kinta. Man patinka dirbti su juosta, bet ne dėl juostinio fotoaparato techninių galimy-

134

bių, o tiesiog dėl to, kad taip fotografuodamas iš tikrųjų dalyvauju tuo metu vykstančioje situacijoje, nesidairau į ekraną, koks kadras išėjo. Bendrauju su žmogumi ir kamera tiesiog tampa įrankiu emocijai arba tai situacijai užfiksuoti. Tad darbe man svarbiausia yra santykis ir žmogus. Tegul toks keistas ir būna manos estetikos apibūdinimas. (Šypsosi.) – Kai tarėmės šiam pokalbiui, atsiuntei nuotrauką, kaip pats klijuoji vokelius su „Portraitzine“ Ginto K vinilinei plokštelei, – tau svarbus rankų darbas, tikras prisilietimas? – Zinas yra kilęs iš „pasidaryk pats“ kultūros, tad ir kurdamas savąjį stengiuosi kuo daugiau daryti savo rankomis. Tarkime, puslapius atspausdina leidykloje, tačiau juos segu pats, pats lankstau ir kišenėles spaudiniams. Dabar darau antspaudus ir vokelius plokštelėms, dėžutes leidiniui. Nors zinas neturi taisyklių ir jį kurti gali kaip tik nori, tačiau įde-

dant daugiau savęs, rezultatas tampa intymesnis, juolab kad bus išleista tik 150 „Portraitzine“ kopijų. Taip ir kolekcionavimo aspektas tampa dar svarbesnis. – Su šiuo leidiniu kolekcija pasipildys ir naujais garsais. Muzika – dar viena tau artima veikla, tiesa? Kas užkoduota po tavo muzikiniu slapyvardžiu– Birutės al. 34? – Garsas man – pati paveikiausia forma. Garso negali užčiuopti, tačiau bangos, judinančios mūsų ausų plaktukus, gali labai įvairiai paveikti – jei tau liūdna, gali pasijusti dar liūdniau, o galbūt akimirksniu pralinksmėti. Tai mane visada labai žavėjo. Galbūt tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl susidomėjau Ginto kūryba, o vėliau ir nusprendžiau užfiksuoti jo portretą. O „Birutės al. 34“ pavadinimas gimė, kai įrašinėjau muzikos rinkinį draugams iš „Palanga Street Radio“. Galvojau, kaip slapyvardyje galėčiau atspindėti jų pavadinime žymimą miestą. Palangoje būtent šiuo adresu

yra pažymėtas man labai gražus pastatas, ypač mėgstu jį senose nuotraukose. Nuo seno jis vadinamas „Anapiliu“, tik pats taip pasivadinti nenorėjau. (Šypsosi.) Tad slapyvardis atsirado kaip nuoroda į lokaciją – kad žmonėms kiltų klausimas, kad įvestų šį adresą į paieškos sistemą ir taip pamatytų tą pastatą. Neturiu tikslo būti didžėjumi – tiesiog norisi pasidalinti garsais su kitais. Kartais tai vadinu ausų mankšta: juk klausydamas muzikos gali kontempliuoti, išgirsti naujų garsų, užsiimti tam tikra ausų joga. Tuo mano grojimas ir paremtas. Kad ir kokia veikla užsiimčiau, viską norisi daryti nuoširdžiai, tad trečiadieniais su drauge Monika vedame renginių seriją „Fresh Water“ bare „Amadeus“. Kadangi vieta yra priešais Vilniaus filharmoniją, grojame modernią klasikinę muziką, naująją ar eksperimentinę skirtą ne šokiams, o tiesiog klausymuisi. Gėlame vandenyje kūnas skęsta. Besiklausydami muzikos klausiame, kiek giliai galima joje nuskęsti.

135

136

137

138

139

NAUJI HORIZONTAI

PASIVAIKŠČIOJIMAI KOSMOSE Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Jo nuotraukose mūsų šalis atrodo it tolima nepažįstama planeta. Ryškios spalvos, akiai neįprasti kraštovaizdžiai, – kas galėtų pasakyti, kad vaikštome čia, mūsų mažytėje Lietuvoje? Fotografas Giedrius Laurinavičius pasakoja, kad ryškiausios spalvos ir įspūdingiausi vaizdai yra visai šalia, tereikia apsidairyti. Vaikinas juokauja, kad nuo pat vaikystės svajojo turėti sparnus. Panašu, kad technologinė pažanga bent iš dalies padėjo išpildyti šią svajonę.

140

141

– Giedriau, tavo nuotraukose mūsų šalis neretai atrodo kaip tolima nepažįstama planeta. Kaip atrandi visas tas įspūdingas vietas? – Smagu girdėti, vadinasi, einu tinkamu keliu! Iš tiesų negalėčiau pasakyti, kad tų vietų kažkaip ypatingai ieškau. Žinoma, kartais išsikeliu sau tikslą žūtbūt surasti ką nors įdomaus, kas man pačiam būtų nauja ir sukeltų žavesį. Tačiau dažniausiai tiesiog fiksuoju vaizdus, kurie tuo metu yra aplink. Laikui bėgant supratau, jog viskas yra čia pat, tereikia apsidairyti. – Na, gerai, sugrįžkime į pradžią. Kaip pradėjai fotografuoti? – Kai buvau paauglys, gal keturiolikos, mama man padėjo nusipirkti pirmąjį skaitmeninį fotoaparatą. Pamenu, per rudens atostogas savo krikšto mamos namuose buvau pamatęs kalnų nuotraukų ir tada supratęs: noriu ir aš užfiksuoti kažką panašaus. Tai buvo akimirka, kai supratau, kokia kryptimi noriu eiti. – Kodėl taip yra, kad vieni žmonės iškart pamato gerą kadrą, o kiti jo užfiksuoti nesugeba? – Gal akis tą gerą kadrą ir pamato, gal galvoje vaizdas iškart ir susidėlioja, tačiau neretai su kamera to parodyti nepavyksta. Kūrybinių krizių būna. Aš pats buvau dvejiems metams nustūmęs fotografiją į šoną – nors ir mačiau gerų kadrų, nesugebėdavau jų užfiksuoti. Praėjus tam periodui kažkas viduje pasikeitė ir į viską pradėjau žiūrėti kitaip. Žinoma, svarbus ir gana subtilus dalykas – pajautimas. – Kelionės, įtariu, taip pat neatsiejama tavo kasdienybės dalis? Ko tau suteikia kelionės ir jų išgyvenimai? – Iki praėjusių metų teko nemažai pakeliauti, buvau įsisukęs į gana intensyvų kelionių sūkurį. Bet tik praėjus keleriems metams ir viską apvirškinus supratau, kad tai, ką dariau, nebuvo iki galo tikra ir nuoširdu. Supratau, kad iki tol nevertinau Lietuvos, todėl norėdavau kažkur pabėgti. O tada grįžau prie to, kuo anksčiau nesižavėjau, tačiau dabar pamilau iš naujo – mūsų šalies, ir keliones kuriam laikui apleidau. Tiesiog supratau, kad nuostabos 142

„AŠ PATS BUVAU DVEJIEMS METAMS NUSTŪMĘS FOTOGRAFIJĄ Į ŠONĄ – NORS IR MAČIAU GERŲ KADRŲ, NESUGEBĖDAVAU JŲ UŽFIKSUOTI.“

momentas, vizualinis pasitenkinimas ir čia gali būti toks pats stiprus kaip ir bet kur užsienyje. – Fotografuoji su dronu, tiesa? Kaip fotografija su juo skiriasi nuo mums įprastos? – Juokauju, kad jei galėčiau pasirinkti, kuo būti kitame gyvenime, norėčiau būti paukščiu. Jie gali mus stebėti iš viršaus, gali nutūpti ant žemės, o kai kurie – ir po vandeniu panerti. Tam tikra prasme, dronas irgi kuria tokį jausmą. Fotografuoju ir su dronu, ir su kamera, ir telefonu. Fotografija su dronu leidžia atsidurti įdomiose vietose, suteikia galimybę objektą parodyti kiek kitu, mažiau mūsų akiai įprastu kampu. Trumpai tariant, tai praplečia fotografijos galimybes. Visgi esu tikras, kad jei žmogus nesugeba pajausti vaizdo, nei dronas, nei koks kitas prietaisas nepadės padaryti geros nuotraukos. Droną nusipirkau tuo metu, kai buvau atstūmęs fotografiją. O su juo fotografija į mano kasdienybę ir sugrįžo. Dronas leido įkvėpti gaivaus oro, pamatyti kitų rakursų, o drauge ir sugrįžti prie rankinės kameros. Čia kaip ir su kelionėmis – turėjau pakeliauti, kad suprasčiau, jog ir Lietuva yra unikali.

143

144

145

146

147

148

– Papasakok, kaip greitai besivystančios technologijos keičia fotografijos lauką? – Žinau tik tiek, kad technologijos vystosi taip greitai, kad kartais net sunku suvokti. Bet nemanau, kad jų poveikis neigiamas. Priešingai – jos suteikia daugiau galimybių sukurti tiek žiūrovui, tiek kūrėjui gerai pasijusti leidžiančių dalykų. Nesu iš tų, kurie amžiams nori likti ties „Zenit“ fotoaparatais ir teigti, kad analoginė fotografija yra geriausia. Gyvename laikais, kai turime plačių pasirinkimo galimybių, o tai aš labai vertinu. Technologijos man suteikia galimybę Lietuvą parodyti būtent taip, kaip norisi. – Giedriau, o kas tau nuotraukoje svarbu? Koks kadras tau atrodo tikrai vertas dėmesio? – Svarbu, kad kadras būtų techniškai tvarkingas, kad derėtų spalvos, svarbus rakursas, šviesa. Bet svarbiausia, kad nuotrauka turėtų kažką užkabinančio, gal net erzinančio, kas viduje pažadintų kokį nors jausmą. – Spalvos – tai vienas išskirtinių tavo kūrinių bruožų, tiesa? Ką tau, kaip optinio meno atstovui, jos reiškia? Kokių prasmių joms suteiki? – Spalvos lygiavertės kitoms kūrinio dalims, bet be jų nebūtų visumos. Man patinka žaisti spalvomis, dažniausiai, kad nepadaryčiau didelių klaidų, naudojuosi spalvų ratu. Visos jos turi kokią nors prasmę, gali skirtingai paveikti emocijas. Man patinka

visos gamtoje esančios spalvos, tačiau savo darbuose stengiuosi jas dar labiau pabrėžti. Pavyzdžiui, dabar ruduo, lauke lapai spalvoti, gražu. Savo nuotraukose bandau išryškinti tai, ko žmogus dažniausiai nepastebi, praleidžia pro akis. – Kokių spalvų mūsų šalyje daugiausia? – Lietuva yra spalvota, daug čia spalvų: žalios, mėlynos, rusvos. Ruduo turi turbūt visą spalvų paletę. – Koks tavo santykis su nuotraukų retušavimu? Esi iš tų, kurie rodo viską taip, kaip yra? Ar tų, kuriems retušavimas prilygsta dar vienai meno formai? – Man patinka nuotraukas redaguoti, prie kiekvienos mėgstu praleisti nemažai laiko. Nepaisant to, jose išlieka bent devyniasdešimt procentų tikrumo – sutvarkau tik nereikalingas detales. Man patinka estetika, todėl mėgstu švarų vaizdą, kuriantį harmoniją, o ne papildomą stresą. – Kuris mūsų šalies kampelis tavo, fotografo, akimis, yra pats įspūdingiausias? – Man asmeniškai pats nuostabiausiais kampelis yra mano gimtasis kaimas Voveriai Šakių rajone. Ten plyti didelis miškas, šalia jo – vandeningas tvenkinys, ten nepaprastai daug gamtos ir spalvų. Na, o tada – visa likusi Lietuva, čia kiekviename kampelyje gražu, tereikia tai ramiai pajausti.

149

150

151

152

153

KORONĖ PAGAL ŽYMANTĄ

Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Seniai jį iš tolo stebiu. Vis galvodavau: nuvažiuosiu į Dzūkijos miškuose skendintį Musteikos kaimą, rasiu ten 865 orchidėjų ūkį, pamatysiu pievose besiganančias karves ir apkabinsiu gamtosaugininką, natūralių miškų ir pievų globėją Žymantą Morkvėną. Tačiau koronė – taip mes Dzūkijoje vadiname koronos virusą - apsuko mano norus. Apie gamtą, kaimą ir virusus mes kalbėjomės ekranuose. Būdami labai arti, bet tuo pačiu toli vienas nuo kito. Argi ne taip kurį laiką visi gyvename?

154

155

„ČIA TARSI SULĖTĖJA LAIKAS, PRADEDI PASTEBĖTI TAI, KO VILNIUJE NIEKADA NEMATYTUM. DIENOS RITMAS KAIME PAPRASTAS.“

– Žymantai, matau – tu tai Vilniuje, tai Musteikos kaime... Kurgi tavo namai? – Mano namai – motina Žemė. Kaip ir visų mūsų. Dažnai juokauju: gyvenu Musteikoje, o sodybą, kur kartais grįžtu, turiu Vilniuje. Jei rimtai – esu Musteikos kaimo gyventojas. Ir ne todėl, kad mažiau mokėčiau už automobilio draudimą, bet nes man rūpi šis kraštas. Kaime viskas paprasčiau, naujienos pasiekia tuojau pat – kas susirgo, kas pasveiko, ar štai kurtinys prieš dvi dienas atskrido. Tuo tarpu Vilniuje, gatvėje, kurioje gyvename, nepažįstu beveik nieko. Užaugau Vilniuje, blokiniame devynaukštyje, bet vasaras leisdavau sode ‒ šiandien galvoju, kad ten stiebėsi mano sąmonė. Gimiau Utenoje, pavardė – nuo Biržų krašto, motinos giminė – nuo Marijampolio kaimo Dzūkijoje. Kalbant apie etnokultūrinę kilmę, esu beveislis. Buvo laikas, kai labai dėl to sielojausi: kiekvienas jaučiame poreikį kažkur save padėti. Kartą vienas protingas žmogus man pasakė: esi tas, prie kurių save priskiri. Pagal šią filosofiją esu šilinis dzūkas, tik kalbu su akcentu. Musteikos kaime įleidau šaknis ne tik dvasiškai. Įkūriau čia 865 orchidėjų ūkį. Užliejamoje pievoje, kurią atgaivinau, šiandien ganosi šešios karvės ir vienas bulius. – Miesto vaikas augina karves. Skamba įdomiai... Nagi, papasakok, kas nutinka žmogui, kad jis padaro tokį sprendimą? – Nežinau, kaip paaiškinti žodžiais, ‒ matyt, reikia pajausti. Atvažiuoju į kaimą, įkvepiu oro ‒ tarsi atleidžia smegenis: čia daugiau erdvės, ir vidinės laisvės pojūtis žymiai didesnis. Jautiesi šeimininkas ir turi erdvės kūrybai. O kūryba vyksta ne vien minčių viralinėje, bet ir pievoje, šalia gyvulių, tvarkant sodybą ar tiesiog drožiant šaukštus. Tuomet jauti, kad realizuoji save, palieki pėdsaką.

156

– Ar gali būti, kad drauge su Musteika transformacijų atsirado daugiau? Rodos, tas kaimas tave įkvėpė dar svarbesniems žygiams ‒ na, kad ir iniciatyvai saugoti Punios šilą? – Musteika mane moko, ugdo, įkvepia. Čia tarsi sulėtėja laikas, pradedi pastebėti tai, ko Vilniuje niekada nematytum. Dienos ritmas kaime paprastas, o senųjų gyventojų išmintį tik spėk semti. Prisimenu, dabar jau šviesios atminties mūsų kaimynė Marytė, kai tik pradėjau važinėti į kaimą, vis klausdavo: „Kur tavo moteris?“ Taip įprasta Dzūkijoje: vyras – žmogus, žmona – moteris. Vos sutikusi mano žmoną Vaivą, iškart ją nusivedė į namus, į pirkią, parodė savo audinius ir išdėstė savo gyvenimo tiesas. Toks lyg simbolinis išminties perdavimo ritualas... Čia užčiuopiu esmę, matau, kokios grynos, nesusintetintos, nesuvirtualintos mūsų kultūrinės šaknys. Esame kaimo tauta, ne Romos imperija, ne Paryžius. Kaimo žmonėms visiškai aišku, kad gamta yra jų gyvenimo dalis. Jie susitaikydavo su tuo, kad po tvarto pamatais pasirausęs vilkas išsineša mažą paršiuką: susigyvenus su gamta tokia yra ūkininkavimo realybė ‒ stengiesi labiau saugoti, o ne rėkti, kad vilkus reikia iššaudyti, nes jiems čia ne vieta. Šiandieninė mūsų gamtos apsaugos politika vis dar remiasi Renesanso epochos ideologija. Pirmajame Statute buvo suformuluota, jog gamta, miškai dvariškiams reikalingi tik kaip ištekliai – medžioklei, medienai. Dabartiniuose mūsų šalies gamtosaugos įstatymuose ir strateginiuose dokumentuose toks vertybinis požiūris vis dar dominuoja – gamta yra vertinga tiek, kiek ji duoda žmogui praktinės naudos. Ir čia dažniausiai kalbame apie medienos pramonę ar medžioklės ūkį. Tiesa, gamtosaugoje plačiai naudojami ir moksliniai argumentai – saugome retas ir nykstančias rūšis ar moksliškai įvertintą kraštovaizdį. Tačiau ir patys mokslininkai pripažįsta, jog mokslas nėra vertybė, savaime skatinanti saugoti, puoselėti gamtą, ‒ veikiau įrankis, pagrindžiantis ir papildantis jau esamus vertybinius gamtosaugos principus.

157

158

159

160

161

Džiaugiuosi, kad visuomenė pradeda garsiau kalbėti: ne, palaukit, mums šitaip netinka! Gamtą privalome saugoti, nes joje geriau jaučiame, čia randame įkvėpimą, nes turime užtikrinti, kad ir mūsų vaikai galėtų džiaugtis laukinės gamtos didybe. Galiausiai juk gamtą turime saugoti ne siekdami praktinės naudos ‒ gamta yra savaiminė vertybė. Štai kodėl pavyko apginti Punios šilą. Šiame judėjime didelį palaikymą jaučiame iš iniciatyvių miestiečių. Galbūt todėl, kad gyvendamas mieste pradedi jausti gamtos trūkumą. Punios šilo išsaugojimo iniciatyva siunčia aiškų signalą Lietuvos politikams – reikia keisti pamatinį gamtosaugos požiūrį. Ūkis man padėjo labai daug suprasti. Patogiai sėdėdami ant sofos visi galime moralizuoti, bet pamėgink, kai reikia šienauti pievas, o bebrai užtvankų pristatę! Gamtininkas man sako: negali jų naikinti, ‒ bet ūkininkui reikia žolę pjauti! Pareini iš pievos nusikalęs, pavargęs, net pajudėti, būna, negali. Ir piktas esi ant bebrų! Tačiau praeina metai, išmoksti, randi būdą sugyventi: prieš šienavimą užtvankas išardai, pievos pradžiūva, nušienauji, o paskui bebrai vėl grįžta. Kasmet tas pats ritualas, ir jis mane ugdo. – Jeigu toks požiūris egzistuotų visame pasaulyje, greičiausiai mes gyventume kitaip... Kažin kodėl žmogus visada nori laimėti, būti didesnis? – Mes protingi žmonės, turime gebėjimą mąstyti. Mąstymo produktas yra kultūra. Šiandien, koronos akivaizdoje, dėl to, kad esame mąstantys humanistai, eliminuojame natūralią atranką. Kita vertus, tai kas vyksta, yra ekologijos mokslo klasika: didėjančiai populiacijai pasiekus piką, atsiranda ją reguliuojantis trikdis. Ar tai būtų virusas, ar maisto stoka, ar iš paskos didėjanti plėšrūnų populiacija. Ekologijos mokslas tai seniai aprašė kitų rūšių pavyzdžiu, tačiau viskas tampa sunkiai priimtina, kai populiacijų dinamikos ir natūralios atrankos dėsnius pradedame taikyti žmogui. Šis paradoksas yra sudėtingas ir kupinas vidinių prieštaravimų, tai aiškiai matome ir koronaviruso akivaizdoje. Mano įsitikinimu, mūsų gebėjimą mąstyti ‒ žmogaus rūšies dominavimą Žemėje lėmusį „konkurencinį pranašumą“ ‒ dabar ypač svarbu sutelkti ne kovojant su gamta ir neigiant jos dėsnius, bet ieškant balanso ir sugyvenimo.

162

163

164

Prasidėjus pramonės revoliucijai, Vakarų pasaulio gamtosaugoje išryškėjo dvi idėjos: gamta savaime yra vertybė ‒ ir gamta vertinga tiek, kiek ji duoda žmogui praktinės naudos. Jos suformavo JAV gamtosaugos politikos pamatus, paskatino pirmųjų šiuolaikinių saugomų teritorijų steigimą. Lietuvoje šios idėjos didesnio atgarsio nesulaukė, o carinėje Rusijoje ir sovietmečiu tvirtai įsigalėjo siekis „nugalėti gamtą“. Tai gerai iliustruoja Rusijos selekcininko ir genetiko Ivano Mičiurino posakis: „Mes negalime laukti gamtos malonių. Mūsų užduotis – jas iš gamtos pasiimti.“ Dingo suvokimas, kad žemės ūkis yra gyvenimo būdas, tai tapo tiesiog verslu. Žodis „agricultura“ lotyniškai reiškia žemės kultūrą. Tačiau kai kuriose kalbose, o ir lietuvių, šio žodžio vertimas akcentuoja ne žemės kultūros, bet ekonominę prasmę – ūkio šaką. Mes, šiauriečiai, buvome labiau rinkėjai ir medžiotojai, žemės ūkis atsirado vėliau ir buvo mažiau reikšmingas kultūros vystymuisi nei Viduržemio jūros regione. O masinį pelkių sausinimą, miškų kirtimą, upių vagų tiesinimą į kanalus lėmė mičiuriniška gamtos užkariavimo ideologija. Šiandien mes kenčiame šių galios poelgių pasekmes. – Betgi grįžkime į Musteiką. Papasakok, kaip suradote tą kaimą? – Seniai apie jį žinojau – gamtininkas profesorius Tadas Ivanauskas čia leido laimingiausius savo metus. Aš irgi biologas, tik su viešojo administravimo magistro diplomu. Iš pradžių į Musteiką važinėdavau pas bičiulį, kuris čia nusipirko sodybą, mačiau čia ir karvių ganymą piemenaujant. Anksčiau Musteikos keleliai būdavo pilni karvių pėdų. Ne taip seniai viena manoji pabėgo, o parsivaręs ėjau fotografuoti kelyje įsispaudusių jos kanopų – tokia apėmė nostalgija išnykusiems laikams, tam, ko daug metų šiame kaime nebemačiau. Bevažinėdamas pas bičiulį susipažinau su žmonėmis, per vienas Žolines bažnyčioje išgirdau apie kaime parduodamą sodybą. Penktadienį nuvažiavau pažiūrėti, pasivaikščiojau, pažiūrėjau į pievą, kurią dabar matau per savo langą, pamačiau viziją, kas čia galėtų būti, pagalvojau apie neseniai gimusią savo dukrą Austėją ir sekmadienį apsisprendžiau. Pinigai man atrodė techninis, ne toks reikšmingas dalykas, nors santaupų sodybai įsigyti ir neturėjau. Bet svarbiausia buvo jausmas, jog čia man ir mano šeimai gali būti svarbus atramos taškas. Tai buvo daugiau nei prieš dešimtį metų.

165

166

167

Iš pradžių atvažiuodavau tik savaitgaliais, pradėjau šienauti, norėjau atkurti apleistą pievą. Kartais būdavo taip sunku, kad vakare į lovą tiesiog griūdavau negyvas. Pamatęs, kaip vargstu su pieva, bičiulis patarė įsigyti karvių – jos žolę nuės, nereikės pjauti. Sukūriau tokį modelį: pavasarį perku, per vasarą auginu, o žiemos pradžioje pjaunu, doroju ir brandinu mėsą. Nepajutau, kaip gyvuliai mane pririšo prie ūkio. Dabar šešios karvės ir bulius čia gyvena visus metus, planuoju, kad banda po truputį plėsis. – O ką žmona? – Mano žmona atsargiai priima naujus pokyčius. Ji mano inkaras, mano atrama. Jei jos nebūtų, kas žino ‒ gal dar labiau skraidyčiau padangėmis. Vaiva baigusi verslo vadybą, dirba Vilniuje, jai patinka atvažiuoti į kaimą, bet gyventi čia visą laiką gal ir nepatogu. Neturime mes čia nei dušo kabinos, o ir tualetas kol kas lauke. Man visai patinka dzūkų požiūris: kad aš troboje š... ‒ na jau ne, to nebus! Ir jaučiu pagarbą savo senai pirkiai, nenoriu gadinti jos erdvių, taigi patogumus ateityje įrengsiu sename tvarte. Mes su sūnumi laiką leidžiame čia. Kitaip gyvename – su kaukėmis po miškus nevaikštome. – O gal taip ir turi būti, gal mes Žemę taip nustekenome, kad dabar ji nori mus nusipurtyti, kad žalos nebedarytume? – Plačiąja prasme žmonija yra Žemės maras. Koronos virusas mums yra gana švelnus priminimas apie tai. Turėtume susimąstyti, ar aukštindami individą, asmenybę, intelektą, nepamirštame, kad esame gamtos dalis, didelė vienos rūšies populiacija. Intelektualiai diskutuodami sugebame atskirti blogį ir gėrį, tačiau kasdienybėje pasiduodame pagundai gyventi patogiai. Kiek mūsų parduotuvėje susimąsto apie palmių aliejų? Kiek skaito etiketes? Patyliukais mes savo komforto klimatui neaukojame, kad ir kiek daug apie tai kalbėtume. Neabejoju, kad po šios pandemijos mūsų sąmonėje įvyks pokyčių. Nes šiandien kalba eina apie išgyvenimą – ar išgyvensime mes, ar išgyvens mūsų tėvai? Korona mums – tik švelnus klimato kaitos pavyzdys. Juk klimatas keisis, ir pasekmės, bijau, bus kur kas labiau dramatiškos. O vakcinos nėra ir nebus... Turime suprasti, kad Lietuva yra per maža, mes negalėsime kontroliuoti situacijos, kai sprendimus už mus darys kiti.

168

169

– Pagąsdinkime dabar tuos, kurie vis dar galvoja, kad klimato kaita – tik mitas... – Klimatas kinta, tam tikros rūšys keliauja vis labiau į Šiaurę. Ir tai ne vien mums patogios, gražios rūšys, bet ir galinčios pridaryti daug žalos. Maisto trūkumas kels didžiausias ekonomines ir migracines krizes, o tai gąsdina labiausiai. Dideli kataklizmai kuria ne tik nepriteklių, bet ir smurtą. – Gal tuomet tikrai galėtų praversti sodyba miškuose? – Bet ir miškuose aplink Musteiką egzistuoja ne toks gražus, ne toks malonus paralelinis pasaulis – pabėgėliai iš Rytų šalių, cigarečių kontrabanda... Atsakymas gali būti gana paprastas – sugyvenkime su gamta.

170

Musteika mane nuolat to moko ir visada primena, ką prieš du dešimtmečius kalbėjo mano didysis gamtos mokytojas Valteris Valentis. Tuomet atlikau praktiką Rusnės saloje, mokslinio tyrimo tikslais spąstais gaudžiau graužikus. Atvykau į Žalgirių Pelkininkų kaimą, prie kelio pastačiau spąstelius, jau buvau beapsisukąs eiti, bet žiūriu, senolis spąstelius renka. Klausiu arogantiškai – kodėl renkat, aš čia mokslinį tyrimą atlieku. O tas pažiūrėjo man į akis ir sako: „O kodėl tu gaudai mano kirstukus?“ Pradėjom kalbėti, jis man pasakoja, kaip kirstukai keliauja vienas kitam į uodegą susikabinę. Man jo pasaulėžiūra, intelektas pasirodė įdomūs, mečiau aš savo mokslinį darbą ir išvykau. Po penkiolikos metų grįžau į Rusnę saugodamas nykstančią meldinę nendrinukę. Vėl atsiduriu Žalgirių Pelkininkų

draustinyje, nusprendžiu aplankyti Valterį. Einu link jo sodybos ir girdžiu cypsėjimą. Įsižiūriu: salelėse prie medžių – kirstukai, pelėnai nuo potvynio pasislėpę, žmogaus nebijo. Man kaip mietu per galvą – taigi Valteris, kasmet patirdamas potvynį, patiria tai, ką patyrė savo laivą statantis Nojus. Su gyvūnais jis sunkumą išgyvena kartu, kaip su sau lygiais, kaip su broliais ir seserimis. Jam visos gyvybės formos yra tokios pat svarbios, kaip ir jis pats. Štai kodėl nuskambėjo klausimas – kodėl gaudai mano kirstukus. Nes kirstukai man buvo tiesiog tyrimo išteklius, o jam – broliai ir seserys. Pamenu, pakvietė mus Valteris tada į savo mažutę virtuvę kavos, sėdim, aplink potvynis, kieme gali žvejoti, geriam kavą iš purvinų puodelių, šalia – du šunys, keturios katės, ožka su ožiukais, o Valteris kalba apie Graikijos ekonominę kri-

zę ir apie tai, kaip dabar sunku graikams. Tai graži sugyvenimo su gamta istorija. Visada sakau, kad gamtosaugai reikia kuo daugiau poetų ir menininkų. Mokslininkai remiasi faktais, bet jie žmonių neveikia. Viena kalbėti apie Punios šilą ir skaičiuoti saugomas rūšis, tačiau visai kas kita yra pasakoti, kad Punios ąžuolai mena Žalgirio mūšį, kad čia buvęs svarbus Lietuvos partizanų štabo bunkeris. Ir jei kažkada šis miškas saugojo partizanus, dabar mes turime moralinę pareigą saugoti jį. Profesorė Viktorija Daujotytė kalba apie įsibuvimo gamtoje svarbą. Musteikoje mes stengiamės tą santykį kurti. Tik turėdamas asmeninį ryšį su gamta, gali pajusti tikrąją jos vertę. Ir tik tada gali sakyti – taip, gamtą reikia saugoti. Ir aš prie to prisidėsiu.

171

BON APPÉTIT

NEATRASTOS SKONIŲ DIMENSIJOS: APIE TRADICIJAS IR MODERNUMĄ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė Patiekalų nuotraukos: restorano „Nineteen18“ archyvas

Paskutinį kartą su restorano „Nineteen18“ virtuvės šefu Matu Paulinu kalbėjomės prieš dvejus metus. Per juos vyro gyvenime, virtuvėje ir restorane įvyko krūva pokyčių. Šiandien šefo tikslas – savaip interpretuotos senosios tradicijos bei istoriniais faktais paremta virtuvė, kurioje didžiausias dėmesys skiriamas ūkininkų produktams ir nepažintiems laukiniams skoniams. Marinuotos pušų šakos, beržų suloje nuvirti su skruzdėlėmis konservuoti kankorėžiai, sūdyta neprinokusi braškė – tai tik keli skoniai, kuriantys unikalią gastronominę patirtį ir įspūdingame LDK laikus menančiame pastate veikiančio restorano charakterį.

172

173

PRENUMERUOKITE ELEKTRONINĮ „LAMŲ SLĖNĮ“ UŽ SIMBOLINĮ 1 EUR/MĖN MOKESTĮ IR NEVARŽOMAI MĖGAUKITĖS MŪSŲ „PREMIUM“ TURNIU!"

Šias istorijas taip pat rasite popieriniame „Lamų slėnio“ albume, kurį įsigyti galite spaudos pardavimo vietose.

174

175

„RESTORANE VISKAS APSIVERTĖ AUKŠTYN KOJOMIS. ASMENINIAME GYVENIME – TAIP PAT! “

– Matai, kalbėjomės prieš dvejus metus. Kas per šį laiką pasikeitė tavo gyvenime ir virtuvėje? – Viskas, iš esmės! ( Juokiasi.) Pastaruosius pusantrų metų gryninomės mintis. Supratome, dėl ko gaminame, ką gaminame, kokias idėjas norime transliuoti. Išsigrynino suvokimas, kas mūsų akimis yra lietuviška virtuvė. Prieš gerus metus pasirašėme idėjinius tekstus, kas kelis mėnesius prie jų sugrįždavome ir įvertindavome šviežiomis akimis. Pagaliau turime ilgaamžius principus, laikui nejautrias idėjas. Šie principai nėra griežti, bet tuo pačiu jie ir konkretūs, daug pasako, turi tikslą, mus šiek tiek įpareigoja, įstato į tam tikras ribas, tačiau neatima kūrybinės laisvės. Išliekame susitelkę į autentišką lietuvišką virtuvę. Autentiška virtuvė mums – tai kaimas.Ten, kur žmonės gyvena patys iš savęs, yra visiškai priklausomi nuo klimato, besikeičiančio oro, nuo krizių, karų, ligų laukuose. Iš ten ir gimė autentiškas būdas išgyventi, gaminti, ruoštis darbams ar žiemai. Taip pradėjo formuotis nemirtingas ciklas. Kiekvienais metais šis ciklas yra šiek tiek kitoks, todėl idėjai vizualizuoti pasirinkome spiralės simbolį. Kiekvienas jos žiedas yra vis didesnis, vis kitoks, kažkuo naujas, su daugiau supratimo ir patirties. Be filosofinių principų dar išsigryninome ir gaminimo principus. Dabar maistas yra daug mažiau techniškas, jis orientuotas į natūralų sezoną, į paprastus ingredientus, į jų geriausių versijų paieškas, geriausią kokybės išraišką. Stengiamės patiekalų nesukomplikuoti. Labai geras produktas ir fantastiškos, kažkuo neįprastos skonių kombinacijos – tai svarbiausia. Pagrindinis dėmesys – ūkininko produktui. Vos mažesnis, bet taip pat didelis – laukiniams skoniams. Būtent jie, suderinti su kasdieniais produktais, ir kuria unikalų skonių potyrį bei „Nineteen18“ charakterį. Restorane viskas apsivertė aukštyn kojomis. Asmeniniame gyvenime – taip pat! Šiemet mums su žmona Rugile gimė dukra. Žinoma, tai turi didelį efektą ir gyvenimui, ir

176

darbui, tačiau buvau tam pasiruošęs. Nepanikavome – atėjo vaikelis ir juo džiaugiamės. Mūsų gyvenimas niekad nebuvo toks, kuris turėtų gimus vaikui kardinaliai pasikeisti. Nebuvo vakarėlių savaitgaliais, negyvenome taip dinamiškai, kad atsiradęs vaikas stabdytų. Prisitaikyti reikia, tačiau surandame balansą. Rugilė nenustoja manęs stebinti. Ji labai stiprus, ištvermingas, sunkiai iš vėžių išmušamas, atsidavęs žmogus. Bendromis jėgomis viskas klostosi puikiai – visiems rekomenduoju pabandyti! ( Juokiasi.) – Visai neseniai restoranas „Nineteen18“ persikėlė į naują erdvę. Kokia šios vietos istorija? – Nuo pat XVII a. skirtingos šio pastato erdvės turėjo skirtingas funkcijas. Pirmasis darbas, kurį norėjome čia padaryti – nuskusti visą pastatą ir pažiūrėti, ką rasime po laiko sluoksniais. Antroji užduotis buvo išsaugoti tai, ką radome. Ant pastato sienų išlikusi ne viena skirtingais laikotarpiais nutapyta freska. Nenorėjome jų restauruoti, prarasti autentikos. Mūsų tikslas – apsaugoti tai, ką čia radome. Ant vienos restorano sienos matosi gaisro pasekmės – tamsios medžiagos, vis lendančios į paviršių. Viena bloga praeities diena dabar dešimtmečius primena apie save. Tai istorija, autentika. Kurdami šias erdves žinojome viena – viskas turi būti vientisa, persipynę, turi turėti konkrečią ašį. – Kaip su naujomis erdvėmis pasikeitė „Nineteen18“ meniu? Kokiais skoniais, kvapais, patiekalais ir idėjomis pažymimas naujas rudens‒žiemos sezonas? – Ką pagaminome vieną kartą, antrą kartą jau nebekartojame, tačiau yra keli patiekalai, kurie jau tapo mūsų simboliais – tai ruginė duona ir brazdo desertas. Jie neša stiprias idėjas, mes pagal juos atpažįstami. Tai nuo sezono nepriklausomi patiekalai, nepaprastai skanūs, fotogeniški. Šie du patiekalai mus lydi kiekvieną dieną.

177

178

179

180

181

182

„DIRBAME SU TUO, KUO TIKIME. ISTORIJOJE GALI ATRASTI LABAI DAUG ĮKVĖPIMŲ, TAČIAU SVARBIAUSIA IŠSIRINKTI TAI, KAS SUPRANTAMA IR TINKAMA TAU.“

Sekame sezonus, esame juos apsibrėžę kitaip nei įprasta. Mūsų sezonai paremti natūraliu gamtos ritmu. Pavyzdžiui, pavasaris prasideda balandžio 25-ąją – tai daržų, šventojo Morkaus diena. Diena, kai sodinamos morkos, kai prasideda pirmieji darbai daržuose, pamažu pradeda busti laukinė gamta, žolės, vaistinės žolelės. Augmenija, nors dar nerodo savo žalumos, viduje visa atgyja, šakos lanksčios. Pavasarį tęsiame iki Joninių, tada pereiname į vasarą, kuri trunka iki lapkričio pirmosios. Tada ateina rudens‒žiemos sezonas. Per šiuos sezonus stengiamės turėti stabilią meniu dalį: tai stiprūs patiekalai ir jautrūs sezonui jų garnyrai ar maži elementai, padedantys suteikti unikalumo. Ir šalia – visiškai sezoniniai patiekalai. Niekada neužsifiksuojame ties keliais valgiais. Meniu visada kyla gaisrelis, kurį reikia gesinti. Įspraustas į kampą sukuri geriausių idėjų. – Kiekvienas į restoraną užsukęs svečias savo skonių kelionę pradeda nuo simbolinio duonos paragavimo. Grūdai ir duona – tai vienas svarbiausių lietuviams ingredientų? – Dirbame su tuo, kuo tikime. Istorijoje gali atrasti labai daug įkvėpimų, tačiau svarbiausia išsirinkti tai, kas suprantama ir tinkama tau. Iki kol atsirado bulvės, kopūstai ar kaliaropės, grūdai buvo pagrindinis maisto produktas: jie kaloringi, iš jų galima išspausti nemažą patiekalų įvairovę, taip pat grūdus ir iš jų pagamintus produktus galima ilgai sandėliuoti. Neretai duona yra kasdienybės elementas, žymintis svarbius gyvenimo momentus – derliaus ėmimą, svečių apsilankymą. Tai svarbus simbolis, tampantis viso maisto sinonimu. Žinoma, grūdinių kultūrų populiarumas ir sakralumas nėra išskirtinai būdingas Lietuvai – tai globalus dalykas, bendras galybei kultūrų. Bėgant laikui žmonės atrado tam tikrų metodikų, leidusių jiems kuo ilgiau maitintis duonos produktais. Riestainis ar kiti žiedo formos duonos gaminiai būdingi ne tik mums ar skandinavams, tačiau ir gerokai platesniame perimetre. Pirmosios duonos buvo plonos: sausi traškūs duoniukai, iškepti ir ant židinio sukabinti riestainiai – tai gaminiai, galintys išbūti visą žiemą, jiems iškepti sunaudojama gerokai mažiau energijos – žmonės buvo taupūs. Žinoma, Lietuvos gamta dosni kūrenimui tinkamų medžių, tačiau didieji duonos kepalai atsirado vėliau. 183

„JEI ŠĮ MODELĮ, KURĮ SUKŪRĖME, NUMESTUME Į INDIJĄ, MEKSIKĄ, ŠVEDIJĄ AR AMERIKĄ, JEI TEN GAMINTUME VADOVAUDAMIESI TAIS PAČIAIS PRINCIPAIS – VIS TIEK IŠGAUTUME VIETINĘ VIRTUVĘ. “

Ką mes, kaip restoranas, galime daryti su šia informacija? Nurengėme ją iki visiškos esmės. Turėjome kelis faktus: duona, pasitikimas, duoniukas, laužymas, dalijimasis, vėliau – kepalas. Su tuo ir dirbome. Taip išsigrynino idėja vakarą pradėti elegantišku duoniuku, iškeptu su kanapių sėklomis ir kviečių lukštais. Šį duoniuką įdėjome į dailų vokelį. Žmogus, suorganizavęs vakarienę, jį atidaręs pasitinka kitus. Visi laužia duoną, kabina du mėnesius moliniuose induose brandintą išsivysčiusio skonio sviestą. Jiems bevalgant supažindiname su būsimu duonos kepalu – pristatome duonos tešlą, suvyniotą į kopūstų lapus. Taip Lietuvoje buvo stengiamasi apsaugoti duoną nuo pelenų ir pašalinių skonių. Prie duonos dažniausiai patiekiame sūdytos mėsos ir marinuotų dalykėlių. Marinuoti dalykėliai – tai šeši kąsneliai, kuriuose susipina gilios praeities tradicijos, kasdienybė ir nauji skoniai. Vienoje lėkštėje keliais kąsniais atsiskleidžia galybė skonių: marinuotos pušų šakos, beržų suloje nuvirti su skruzdėlėmis konservuoti kankorėžiai, su pankolio žiedais sūdyta neprinokusi braškė, su šeivamedžio žiedais marinuotas agurkėlis, su pelkine vingiorykšte marinuotas rabarbaras. Deriname tradiciją su modernumu. – Matai, savo kulinariniame kelyje nemažai kalbi apie lietuviškos virtuvės identiteto kūrimą. Koks jis jūsų akimis? – Gali būti visoks! Vienas kūrybiškas virėjas istorijoje mato ir nori akcentuoti vienus, kitas – kitus dalykus. Aš žinau tik viena: jei šį modelį, kurį sukūrėme, numestume į Indiją, Meksiką, Švediją ar Ameriką, jei ten gamintume vadovaudamiesi tais pačiais principais 184

– vis tiek išgautume vietinę virtuvę. Ten būtų ir tradicijų, kurias pasirenki tęsti ir interpretuoti naujoviškai, ir kultūrinių elementų, ir vietinių produktų, taip pat ir aiškus požiūris į importinius produktus. – Ryšys su laukine gamta, su produktus auginančiais ūkininkais – ar tai ir yra naujoji gastronomijos banga, kryptis, kur link suka visas gastronomijos pasaulis? – Pasaulyje tai jau seniai atrastas dalykas, tik Lietuvoje ši idėja dar nėra stipriai išpuoselėta. Ji reikalauja milžiniškų resursų, aukojimosi, savanoriško darbo, tyrinėjimo, gamtos pažinimo ir jos sekimo, laikui ir sezonui jautrių dalykų stebėjimo, nepažįstamų produktų testavimo, kombinavimo, bandymų atskirti, kas su kuo dera. Lietuvoje tai vystosi sparčiai, tačiau, neslėpkime, nuo likusio pasaulio atsilieka. Žinoma, nepaprastai gera, nes mūsų šalyje gamta nėra taip stipriai paveikta industrijos, ji nesužeista, labai vešli, dosni. Tai reikia išsaugoti. Ir naudotis galimybėmis. Tam tikros žolelės kai kurių akimis tėra dekoracijos, tačiau jos dažnai patiekale atlieka itin svarbią funkciją, į jį įneša naują skonio dimensiją. Yra tūkstančiai neatrastų ir neištyrinėtų žolelių. Jas reikia pažinti. Kompiuteryje esame susikūrę rimtą sistemą, kurioje sekame sezonus, archyvuojame testus, žemėlapiuose organizuotai žymimės, kur koks augalas auga. Nenorime pamesti visos sukauptos informacijos. O jos tikrai daug! – Matai, kokie išskirtiniausi mūsų šalies gastronominiai bruožai? Produktai, kalbantys patys iš savęs, galintys mūsų šalį išskirti iš kitų? – Mano nuomone – ruginė duona. Juodos duonos kepalas. Nesu niekur kitur pasaulyje ragavęs tokios sodrios ir sunkios duonos. Tai mūsų kultūroje labai stiprus elementas. Duona, gira, rugys. – O kokie produktai kertiniai jūsų virtuvėje? – Daržovės. Augalų karalystė yra pagrindinis mūsų akcentas. Vasaros meniu apskritai išvengėme mėsos. Rudenį bandome antieną, tačiau visur dominuoja daržovės. Augalų pasaulis turi neišsemiamų skonių ir galimybių. Vienas augalas bėgant laikui keičia veidą: vos sudygęs, jau subrendęs, subrandinęs vaisius ir šaknis. Daržovės yra daugiausiai įvairovės ir galimybių siūlanti produktų kategorija.

185

186

187

188

189

190

„RESTORANE VISKAS APSIVERTĖ AUKŠTYN KOJOMIS. ASMENINIAME GYVENIME – TAIP PAT! “

– Ne vienas „Nineteen18“ įrašas instagrame pažymėtas grotažyme #michelinstar. Ar čia slepiasi ateities užmojis? – Iš tiesų žvaigždė manęs jau seniai nebejaudina. Yra daug svarbesnių sąrašų, gastronomijai ir visai kultūrai suteikiančių daugiau prasmės. Žvaigždė – šiek tiek atgyvenęs dalykas. Aišku, jie bando vytis, stengiasi atjaunėti, kad pasiektų „The World's 50 Best Restaurants“ sąrašo svarbą, bet, man atrodo, niekada tokie nebus. Žinoma, žvaigždė yra tam tikras kokybės simbolis, norėtųsi turėti tarptautinio lygio žymą. Tačiau „The World's 50 Best Restaurants“ yra kitas kalibras. Tai daug daugiau problemų besistengiantis išspręsti gidas, neapsiribojantis vien geru restoranu ‒ jis paliečia socialines problemas: maisto švaistymą, moterų padėtį virtuvėje, tvarumą. Jų sąraše atsiduria tik tie restoranai, kuriems maistas reiškia daugiau, kurie neša žinutę, turi rimtų idėjų. Ir man pačiam gaminimas nėra tiesiog toks tuščias, nenoriu tiek laiko beprasmiškai leisti restoranuose. Man reikia kažko daugiau. – Papasakok, ko? – Didesnių pokyčių kultūroje. Kitokio požiūrio į maistą, gaminimą, auginimą. Noriu, kad namų maiste atsirastų dinamikos. Lai būna cepelinai, tačiau yra ir daug skanesnių ir sveikesnių būdų prisivalgyti sekmadienio popietę. Įnešti į virtuvę daugiau spalvų. Svarbiausia man – kažką pakeisti, kažkam padėti. Savo darbu norėčiau prisidėti prie pokyčių tiek aukštojoje Lietuvos gastronomijoje, tiek namų

virtuvėje. Juk su laiku viskas, kas buvo viršuje, turi nusėsti į namus. Tai įmanoma. Pažiūrėkite į Skandinavijos pavyzdį. Kurį laiką „Noma“ buvo vietiniams nesuprantamas restoranas, tačiau praėjus dešimčiai metų matome, kaip dėl jo pasikeitė net kalėdinis danų stalas. Dešimt metų rimtam kultūriniam pokyčiui net nėra tiek daug, bet tai įvyko! Mes norime, kad mūsų požiūris į maisto ruošimą rastų kelią į žmonių namus. Kad jis nebūtų ekskliuzyvinis. Savo restorane neužsiimame molekuliniais kosmosais, mes tiesiog stengiamės nesugadinti gero produkto. Taigi bent kažką panašaus galima padaryti ir namie. Labai norisi, kad Baltijos šalys ir toliau sėkmingai kiltų kaip naujas įdomus gastronominis taškas. – Neretai esame linkę mistifikuoti virtuvės šefų kasdienybę. Kaip visgi atrodo tavo šeimos valgymo ritualai namuose? – Virtuvėje dominuoja Rugilė. Ji gamina paprastai, nesukomplikuoja dalykų, nuolat daro ką nors naujo, bet visada atsiremia į sezoną. Mūsų namuose nusėdusi sezoniškumo idėja. Tapusi ne mada, o natūraliu ritmu. Pasilepinti braškėmis gruodį į galvą mums nešauna niekada. ( Juokiasi.) Jei dera pomidorai – virtuvėje jie ir vyraus. Taip pat labai daug kruopų: grikiai, avižos. Jei turime daugiau laiko, kartais virtuvėje ir užsižaidžiame, tačiau svarbu suprasti, kad namų ir profesionali virtuvė skiriasi. Namų virtuvėje į maistą žiūri kitaip ir tavo tikslai visai kiti.

191

192

Desertas „Brazdas“ Eglių sirupui:

Topinambų traškučiui:

Eglių spyglius (pavasarį – jaunus ūglius) užpilkite karštu sirupu (užvirinkite 500 g vandens ir 150 g cukraus), kad apsemtų, ir palikite 24 valandas kambario temperatūroje. Po to sirupą nukoškite ir pasterizuokite. Sirupas tiks ne tik šiam desertui – jį galite naudoti tiek gėrimams, tiek patiekalams paskaninti.

Topinambus nulupkite, išvirkite ir nuvarvinkite. Sutrinkite iki vienalytės masės, paskleiskite ją plonu sluoksniu ant silikoninio kilimėlio. Džiovinkite orkaitėje maždaug 60 laipsnių temperatūroje, kol lakštas taps nebelipnus, tačiau išliks elastingas. Atvėsinkite ir laikykite dėžutėje.

Brazdo aliejui: Pirmiausiai teks rasti nuvirtusį eglės medį. Nuo kamieno nulupkite žievę, pašalinkite viršutinį jos sluoksnį, o aliejui naudokite brazdą – sluoksnį tarp išorinės žievės ir medienos. Susmulkinkite brazdą ir užpilkite bekvapiu aliejumi (geriausiai – rafinuotu rapsų), kad apsemtų, uždenkite indą ir kaitinkite orkaitėje (80 °C temperatūroje, geriausia – su garų funkcija) mažiausiai 10 valandų. Ataušinkite ir nukoškite. Ąžuolo lapų želei: Ąžuolo lapus sudžiovinkite ir apdeginkite kulinariniu degikliu (patariame tai daryti lauke). Užpilkite sirupu (sirupo bazė gaminama kaip ir eglių sirupo recepte), kad apsemtų, ir palikite 24 valandas kambario temperatūroje. Sirupą nukoškite. Sumaišykite 200 g sirupo su 0,8 g gelano gumos (angl. gellan), užvirkite ir atšaldykite. Prieš dėdami į desertą želę pertrinkite šakute.

Kremui: 68 g kiaušinio trynių 44 g eglių sirupo 13 g cukraus 1 želatinos lapelis 150 g grietinėlės 53 g brazdo aliejaus Lengvai išplakite trynius, maišydami supilkite sirupą, cukrų ir toliau maišydami pakaitinkite garų vonelėje, tada plakdami atvėsinkite kremą iki kambario temperatūros. Išplakite grietinėlę ir atsargiai įmaišykite į trynių kremą, galiausiai įpilkite aliejų. Kremą sudėkite į keraminius ar stiklinius indelius (rekomenduojame naudoti nedidelius puodelius), laikykite šaldytuve. Obuolių sultims: Sumaišykite 100 g šviežiai spaustų obuolių sulčių su 5 g natūralaus obuolių acto.

193

Vyšnių šakelių ledai Vyšnių šakelių skonio pienui: 220 g vyšnių šakelių be lapų 360 g pieno 85 g grietinėlės 60 g cukraus Šakelės sukarpomos ir skrudinamos iki 165 °C įkaitintoje orkaitėje 15 minučių. Atvėsinamos ir sudedamos į vakuumavimo maišelį kartu su kitais ingredientais, suvakuumuojamos ir kaitinamos 80 °C temperatūroje 3 valandas. Viskas atvėsinama ir nukošiama. Ledams: 420 g vyšnių skonio pieno 0,2 g druskos 25 g lieso pieno miltelių 0,84 g Ksantano miltelių 0,1 g Kappa miltelių 0,025 g Iota miltelių Pienas pašildomas iki 80 °C temperatūros, į jį suberiami visi sausi ingredientai ir sumaišoma rankiniu trintuvu. Viskas užkaitinama iki 95 °C temperatūros, atvėsinama ir šaldoma Pacojet indeliuose. Ledus siūlome valgyti su vingiorykštės ir bitkrėslės sirupu, kurį pasigaminsite ankstesniuose receptuose nurodytu būdu.

194

195

196

Duona su kmynais Duonos raugas: Raugas maitinamas lygiomis dalimis sumaišant raugą, vandenį ir ruginius miltus (viso grūdo, rupaus malimo). Pamaitintas prieš įmaišant į tešlą kildinamas kambario temperatūroje apie 6‒8 valandas. Dalis raugo pasiliekama ateičiai (jei neplanuojate kepti greitu metu, jį galima laikyti šaldytuve, audiniu uždengtame inde). Duonos tešla I etapas 300 g ruginio duonos raugo 85 g ruginių miltų (viso grūdo, rupaus malimo) 60 g vandens 3 g kmynų sėklų 2 g sausų mielių* Visus ingredientus sumaišyti ir palikti kilti kambario temperatūroje apie 3 valandas. Tešla turėtų padvigubėti. *Mieles siūlome naudoti, jei raugas jaunas. II etapas 25 g miežių salyklo (skysto) 50 g ruginių miltų (viso grūdo, rupaus malimo) 65 g kvietinių miltų 50 g vandens 30 g medaus 5 g druskos Į I etape pagamintą tešlą įminkomi likę produktai (II etapo produktų sąrašas). Tešla turėtų būti minkšta, tačiau lengvai formuojama (šaltu vandeniu suvilgytomis rankomis). Jei reikia, įdėti daugiau miltų arba vandens. Kepti lapais (arba kepimo popieriumi) išklotoje kepimo formoje. Tešla kepimo formoje kildinama apie 1 valandą kambario temperatūroje arba kol padvigubėja. Kepama maždaug 210 °C temperatūroje apie 40 min. arba kol vidinė temperatūra pasiekia 97 °C.

197

AKIMIRKŲ DIEVAI #vyraiirmada Adam Gallagher Tinklaraštininkas JAV Instagram: @iamgalla

198

199

AKIMIRKÅ² DIEVAI #vyraiirmada Johannes Huebl Modelis, dizaineris Vokietija Instagram: @johanneshuebl

200

201

AKIMIRKÅ² DIEVAI #vyraiirmada Marc Forne Fotografas Ispanija Instagram: @marcforne

202

203

AKIMIRKÅ² DIEVAI #vyraiirmada Joan Pala Modelis Instagram: @joanpala

204

205

I K I PA S I M AT Y M O L A P K R I T Ä® !

206