Lamų slėnis 2020/11 Santykiai by Lamų slėnis

2020 LAPKRITIS (106)

S A NT YK I A I

2 2

2020 / Nr. 3 (9)

3 3

Vyriausioji redaktorė

Karolina Aleksandravičiūtė

Eligijus Ramanauskas Laisvė Radzevičienė

Algė Ramanauskienė

Vaida Jankūnaitė Lina Jushke

Dovaldė Butėnaitė

Martynas Lagauskas

Aušra Ražanskienė

Rytė Šidlauskaitė Mantė Jaruševičiūtė

Kūrybos vadovas

Žurnalistė Žurnalistė

Kalbos redaktorė Fotografė Fotografė

Dizaineris

Reklamos projektų vadovė Verslo plėtros vadovė Stilistė

Viršelis :

Nuotrauka: Gabrielė Gurčiūtė Modelis: Ieva Ukanytė

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt Reklaminiai projektai žymimi

SANTYKIAI 2020 LAPKRITIS (106)

REDAKCIJOS LAIŠKAS Šį laiką vertinu kaip galimybę kiekvienam iš mūsų persvarstyti santykius: su artimaisiais, mus supančia aplinka, galiausiai (o gal turėčiau sakyti – pirmiausiai?), su pačiu savimi. Nuoširdžiai išgirsti save, pajausti savo kūną, atsakyti sau į klausimą, kokie santykiai mūsų aplinkoje vis dar varomi inercijos jėga, lyg prieš daug metų nuo kalno pastumtas ir vis dar riedantis vežimėlis, o kurie mums tikrai suteikia nuoširdžių laimės akimirkų. Juk, kaip sako viena šio numerio herojė, geriau daryti viską lėčiau ir po mažiau, bet kokybiškai. Ne suvalgyti ir pamiršti, bet su tuo išgyventi ir išbūti. Surinkti mažiau, bet pasilikti tai giliai savyje. Ne vartoti nuolat ir daug, jausti, kad esi pilnas, bet iš tiesų likti tuščiam. Santykiai mus supa kasdien. Nenustoju galvoti, kad vienaip ar kitaip, visas „Lamų slėnis“ yra apie santykius: tarp žmonių, tarp jų ir juos supančios aplinkos, tarp skaitytojų ir pasakojamų istorijų. Kadais vienas herojus prasitarė, kad santykiai tikrai negali būti prilyginami darbui. „Jei apie santykius galvotume kaip apie darbą, tada aš atsisakau tame dalyvauti“, – sakė jis. Ir iš tiesų, linkiu, kad santykiai būtų ne sudėtingas kasdienis darbas, o jausmas, kasdien viduje kuriantis vis didesnius stebuklus. Smagaus skaitymo! Karolina A. Vyriausioji „Lamų slėnio“ redaktorė

Nuo

NATŪRALI APSAUGA NUO PAT PRADŽIOS.

„Weleda“ vaikiška linija su medetkomis Natūrali vaikų kosmetika, kuria galite pasitikėti. „Weleda“ vaikiškos linijos priemonės su medetkomis maitina ir apsaugo gležną jūsų kūdikio odą nuo pat pirmųjų dienų. Priemonių sudėtyje yra rankomis rinktų ekologiškų medetkų ekstrakto, kuris palaiko sveiką odos vystymąsi ir švelniai, su meile rūpinasi jūsų kūdikiu. Jūs galite būti tikri, kad jūsų mažylis apsaugotas nuo galvos iki kojų pirščiukų.

LAIKO PATIKRINTA IR PATIKIMA Pagaminta iš ekologiškų rankomis rinktų medetkų 100 % sertifikuotos natūralios priemonės Dermatologų patikrintas tinkamumas odai, net ir jautriai Rekomenduojama akušerių*

NATŪRALU

www.weleda.lt * Testai atlikti Vokietijoje, Šveicarijoje ir JK.

NAUJIENOS

N A M A I

G A M T O J E

VAZA „BALLOON“ „LOUISE ROE“ MALKŲ DĖTUVĖ „COVO BRENNHOLZRRGAL“ „CONMOTO“, „BEOLA“

SKULPTŪRĖLĖ „EAMES HOUSE BIRD“ „VITRA“, „DESIGN+“

TABURETĖ „SCULP“ „101 COPENHAGEN“

SOFA „CATENA“ „FERM LIVING“

GRAFINAS VANDENIUI „VANNFALL“ „NEDRE FOSS“

TABURETĖ „SCULP“ „101 COPENHAGEN“

KAVOS STALIUKAS „OKA“ „101 COPENHAGEN“

SKULPTŪRA „GLOBE“ „KRISTINA DAM“

NAUJIENOS

DRABUŽIŲ SILUETUOSE SUSIJUNGĖ GAMTA IR BAUHAUZO ARCHITEKTŪRA Drabužių dizainerė Sandra Yushka pristato šviesią ir lengvą rudens - žiemos kolekciją. „Kūryba labiau nei kas kitas atspindi žmogaus nuotaikas ir vidinę būseną – net ir man pačiai buvo keista, kad šioje kolekcijoje beveik nėra mano taip mylimos juodos spalvos“, – apie naujus savo kūrinius pasakoja Sandra. Dizainerės kūryboje dominuoja minimalizmas, švarios linijos ir klasikiniai siluetai su charakteringomis detalėmis. Nors kolekcijoje atsispindi naujausios tendencijos, tai laikui nepavaldūs rūbai. Kurdama įkvėpimo, ramybės ir idėjų dizainerė ieškojo gamtoje, taip pat žavėjosi bauhauzo architektūra. Tai estetikos, funkcionalumo ir harmonijos sintezė.

IŠRINKTI MADOS KONKURSO „INJEKCIJA“ NUGALĖTOJAI Praūžus „Mados infekcijos“ savaitgaliui ištikimiausi madų sekėjai rinkosi į jaunųjų talentų konkurso „Injekcija“ finalą. „Dūmų fabriko“ erdvėse vykusio konkurso metu komisija atrinko šešis nugalėtojus, kurie peršoko į „Mados infekcijos“ lygą. Pasak organizatorių, šio konkurso svarba neginčijama – ji leidžia užčiuopti jaunosios kartos idėjų dažnį ir padeda suvokti ir prognozuoti rytdienos tendencijų gaires.

NAUJIENOS

DARBO KNYGA – IT GERIAUSIAS METŲ DRAUGAS Kas suabejos, kad stilinga darbo aplinka įkvepia ir padeda gimti naujoms idėjoms? Metams artėjant į pabaigą, ieškomiausiu aksesuaru neabejotinai tampa išskirtinė darbo knyga – tokia, su kuria nesinorės skirtis visus artėjančius metus. Darbo knygų, stilingų stalo aksesuarų ir kitų mielų smulkmenų rasite internetinėje parduotuvėje „Concept.you“. Tai užimtiems, kuriantiems, idėjų ieškantiems žmonėms sukurtas tinklalapis, kuriame šalia stilingų daiktų rasite ir gausybę su laiko planavimu susijusių naudingų patarimų.

CONCEPTYOU.LT

LĖTŲ AKIMIRKŲ SVARBA Kai trūksta laiko sau ir atrodo, jog pasaulis sukasi taip greitai, kad jo nebepagauni, „Monų monai“ įkūrėjos Milda ir Dovilė siūlo stabtelti ir kviečia pasisemti bent truputį ramybės tinklalapyje www.monu.lt. Ten užsukusieji ne tik atras įdomios bei naudingos informacijos, bet ir galės išsirinkti mielų smulkmenų savo asmeniniams ritualams. Didžiojoje Britanijoje gaminami smilkalai, nusiraminti padedančios žvakės su eterinių aliejų mišiniais ar Švedijoje kuriami stilingi degtukai – atsinaujinę „Monų monai“ skirti visiems, kuriems norisi sau ar kitam padovanoti trumpą ramybės akimirką.

MONU.LT

DEŠIMTUKAS | 12345678910

MES TURIME TIK ŠIANDIEN Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke ir asmeninis archyvas

1 JŪRA. Gimiau ir augau prie jūros. Bet po dešimties metų gyvenimo Vilniuje vėl grįžusi gyventi į Klaipėdą pamačiau ją kitomis akimis. Ji atneša ramybę, padeda man sudėlioti mintis. Keliauju prie jūros, kai nerimauju ar dėl kažko jaudinuosi. Tai – nemokama terapija.

„Noriu sau priminti, kad turiu tik šiandien, ir viskas, ką galiu valdyti, yra mano mintys“, – savo naujajame tinklaraštyje „Čia Amelija“ rašo trijų vaikų mama, tinklaraštininkė Amelija Kuzmarskė. Apie tai ir sukasi jos įkvėpimų dešimtukas – santykius su mylimiausiais, laiko sau svarbą ir kasdieninį mokymąsi visa širdimi išjausti akimirkos grožį.

2 12

VAIKAI. Vaikų fantazija ir mintys yra stebinančiai plačios. Žaisti kartu, įsitraukti į veiklas šimtu procentų – labai įdomu ir įkvepia. Kaip laiko mašina atgal į savą vaikystę.

DARŽAS. Darže jaučiuosi kaip atskirame pasaulyje. Ten lengviau atsijungiu nuo kasdienių rūpesčių. Man patinka jausti, kaip dirbant lysvėse laikas tiesiog ištirpsta.

4 KNYGA. Dar nė nepabaigiau skaityti dabartinės knygos, o ji mane jau įkvėpė kasdieniams pokyčiams, pavyzdžiui, pradėti taikyti emocinės laisvės metodą (angl. emotional freedom technique, EFT). Man patinka ieškoti ir domėtis įvairiais metodais ir filosofijomis, padedančiomis kurti sąmoningesnį, malonesnį ir sveikesnį gyvenimą.

5 VIRTUVĖ. Vieta, kurioje praleidžiu labai daug laiko, – maisto gaminimas ir receptų kūrimas yra mano aistra. Virtuvėje man gimsta daug naujų idėjų.

6 7 DĖKINGUMAS. Praktikuoti dėkingumą labai lengva, o tai į širdį atneša daug gėrio. Beveik kasdien tam randu kelias minutes – mintyse galvoju, už ką šiandien esu dėkinga. Net ir sunkiausią dieną galiu rasti, už ką padėkoti.

PAULIUS Mano partneris ir geriausias draugas. Mūsų pokalbiai, laikas kartu ir tiesiog buvimas šalia, vienas kito matymas – tai vienos didžiausių mano gyvenimo dovanų.

JUDESYS. Judėjimas, joga, bėgimas, sportas yra būtini mano organizmui ir sielai. Jei ilgesnį laiką fiziškai nejudu, transformuojasi ir mano nuotaika, ūpas. Privalau judėti ir stengiuosi tai daryti kasdien.

9 LAIKAS SU ŠEIMA. Laikas su šeima, kai esame visi penki, atneša man naujų svajonių, siekių, tikslų ir kartu moko būti čia ir dabar.

10 PASIVAIKŠČIOJIMAI. Vaikščioti gamtoje yra vienas nuostabiausių užsiėmimų. Kartais vienatvėje, kartais su draugija ir įdomiais pokalbiais. Man tai vienas maloniausių laisvalaikio leidimo būdų. Gamta mano mintyse visada sukuria tam tikrą magiją.

MISIJA: SVAJONIŲ NAMAI Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Ši istorija – tai pats gražiausias įrodymas, kad svajonės pildosi. Pamačiusi pardavinėjamą garsių tarpukario kauniečių, visuomenės ir politikos veikėjų Julijos ir Stasio Matijošaičių statytą modernizmo stiliaus namą, kuriame kadais gyveno ir garsusis lietuvių kompozitorius, pianistas Balys Dvarionas, o šalia žaliavo pačio Tado Ivanausko apsodintas darželis, architektūros studijos „1 planas“ architektė Mėta Mozūraitienė pajautė – čia turi būti jos namai. Šiandien moteris kaip niekada anksčiau vertina architektūros ir žmogaus santykį ir kartu su vyru Kristijonu bei sūnumi Juozapu šiame name kuria savo šeimos istoriją.

– Mėta, kaip atradote šį modernizmo stiliaus namą pačioje Kauno širdyje? – Labai ilgai ieškojome savo šeimai pirmųjų namų. Taip ilgai, kad net pradėjome svarstyti variantą kartu su draugais pirkti didelį butą ir jį dalinti pusiau, jei tik rastume erdvę, atitinkančią mūsų lūkesčius. O tada taip ir atsitiko! Draugė pamatė skelbimą apie parduodamą namą, kuriame buvo net penki butai. Su šeimininke sutarėme jį apžiūrėti, nepaisant to, kad visas namas buvo ne mūsų kišenei. Kartu su draugais apžiūrėję namą jau nebegalėjome atsisakyti šios minties – iš visos širdies norėjome jame gyventi. Pradėjome kurti planus, kaip jį įsigyti, ir bendromis jėgomis kartu su artimaisiais mums pavyko. – Ankstesnioji namo savininkė ilgai ieškojo žmogaus, kuriuo pasitikėtų, pajaustų ryšį – nenorėjo jo perleisti į didelių statybos įmonių rankas, tiesa? – Norinčiųjų pirkti namą komerciniais tikslais buvo ne vienas. Tačiau šio namo savininkė, pačių namo statytojų anūkė, jį susigrąžino kaip savo šeimos paveldą. Jai buvo svarbu šias erdves perduoti žmonėms, kurie nuoširdžiai jas mylėtų ir saugotų. Mums susipažinus ir papasakojus idėją, jai itin patiko mintis, kad į namą sugrįš juo rūpintis ketinančios jaunos šeimos. Namą pastačiusių garsių to meto kauniečių Julijos ir Stasio Matijošaičių anūkė, literatūros tyrinėtojos Meilės Lukšienės dukra, kultūros istorikė Ingė Lukšaitė patikėjo mūsų vizija ir suteikė mums galimybę įgyvendinti savo svajonę. Iki šiol pasidžiaugiame, kad susitikome geru metu, o mūsų požiūriai sutapo. – Kokių pasakojimų apie šį namą išgirdote iš ankstesniųjų šeimininkų? Apskritai, kokia yra šio dar 1932-aisiais pastatyto namo Donelaičio gatvėje istorija? – Buvę namo šeimininkai mums papasakojo galybę prisiminimų, kurie dar labiau sustiprino mūsų ryšį su šiuo pastatu. Trijų aukštų daugiabutį namą tarpukariu suprojektavo žinomas to meto inžinierius ir architektas Aleksandras Gordevičius. Statybas finansavo Julija ir Stasys Matijošaičiai – gydytoja ir pedagogas, visuomenės ir politikos veikėjai – patys 1932-aisiais apsigyvenę pirmajame pastato aukšte, kuriame užteko vietos ir keturių 18

„BUVĘ NAMO ŠEIMININKAI MUMS PAPASAKOJO GALYBĘ PRISIMINIMŲ, KURIE DAR LABIAU SUSTIPRINO MŪSŲ RYŠĮ SU ŠIUO PASTATU.“

asmenų šeimai, ir Julijos odontologijos praktikos kabinetui. Kaip buvo būdinga tam laikmečiui, likusius butus šeima išnuomojo. Vienas iš nuomininkų buvo ir garsusis lietuvių kompozitorius, pianistas, profesorius Balys Dvarionas. Kaip supratome iš detalių ir pasakojimų, būtent mes ir įsikūrėme jo bute. O kadangi namo šeimininkai buvo geri draugai su gamtininku Tadu Ivanausku, pasak anūkės, močiutės kiemas visuomet būdavo gausiai apsodintas įvairiais augalais ir vaismedžiais. Vienu metu Julija su Stasiu kieme laikė net ožkytę! Tačiau istorija ne visada džiugi. Po mažiau kaip dešimtmečio įsiveržus sovietams į namą buvo įkraustyti svetimšaliai, savininkams palikti vos keli kambariai. Iš jų atėmus nuosavybę, namą prižiūrėti tapo sudėtinga. Situacija ėmė gerėti tik statytojų anūkams susigrąžinus visą teisėtai priklausantį turtą. Tuomet į namo istoriją įsipynėme mes... (Šypsosi.)

– Kokie modernizmo architektūros bruožai būdingi šiam pastatui? – Pastatas stovi Kauno miesto istorinėje dalyje, vadinamoje Naujamiesčiu, ir yra vertingas kaip jos dalis. Architektūriškai jis irgi turi įvairių saugomų vertingųjų savybių, pradedant nuo plano erdvinės kompozicijos, baigiant smulkiomis tam laikmečiui būdingomis vidaus detalėmis. Namo forma su apvalintais kampais ir juose esančiomis kampinių langų angomis yra išraiškingas to meto architektūros pavyzdys. Fasade išskirčiau erkerinį įėjimo išsikišimą, balkonus su metalinių juostų turėklais ir mūrinį parapetą, dailiai apjuosiantį visą namo formą. Matėme ir pirminį namo projektą – nors pastatas įgyvendintas truputį kukliau, negu buvo numatyta, tačiau jo tūris ir kompozicija išliko labai gražūs.

– Mėta, kas kuriant šiuos namus tau buvo svarbiausia? Kokią aurą čia norėjosi sukurti? Kas tau, kaip architektei, apskritai svarbu atgaivinant senas erdves? – Man, kaip architektei, labai svarbi visuma. Buto planas, erdvės ir jų funkcionalumas turbūt kiekvienam architektui yra gero projekto pradžia. Nuo to atsispyrusi kūriau ir čia. Nors butas jau turėjo pirminį savo planą, atsižvelgdama į jį stengiausi mūsų šeimai suprojektuoti funkciškai išdėstytas erdves. Užduotis buvo nelengva, nes tuo pačiu norėjosi išsaugoti ir kuo daugiau paveldo elementų. O jau turint gerą funkcinį išplanavimą, kitaip sakant, elgesio modelį erdvėje, toliau belieka sukurti individualią čia gyvensiančiam žmogui artimą pagrindinių spalvų gamą. Norėjau, kad namo kontekstas atsispindėtų ir mūsų buto viduje, todėl nors ir restauravome originalų parketą, pasirinkome tamsią spalvą – tokią, kuri kasdien mums primena, kad šiam namui beveik šimtas metų. Norėjosi akcentuoti ir lubose esančius užapvalinimus, tad nusprendėme sienas ir lubas nudažyti kontrastingomis spalvomis. Kai spalvos susidėliojo, visi šiems namams tinkantys daiktai atsirado savaime.

Su gerai pritaikytu interjeru sename tarpukario bute jau buvau susidūrusi – tokiame gyvena mano vyro tėvai. Pirmą kartą apsilankiusi svečiuose, prisimenu, buvau sužavėta didelių atvirų erdvių, o pabuvusi ir net pagyvenusi bute ilgiau supratau, kokie tai funkcionalūs ir kartu modernūs, niekada neatsibostantys sprendimai. Ne paslaptis, kad kurdama šiuos namus buvau įkvėpta anų erdvių – norėjau tokios pat didelės svetainės, kurioje pagrindiniu akcentu taptų didelis stalas, virtuvės su išskaidytu išdėstymu, kuriame pradingsta toji „tradicinė“ virtuvės išklotinė. Mus įkvėpė ir kelionė į Tel Avivą, kur buvome apžavėti kokybiško bauhauzo stiliaus interjerų. Ten teko pagyventi pas lietuvių išeivę Carmelą, kurios namuose didelės modernios erdvės, architektūrinis centravimas puikiai derėjo su skirtingo stiliaus daiktais. Visa tai įkvėpė ir mūsų namuose ieškoti tobulo santykio tarp seno ir naujo, bauhauzo ir art deco, modernumo ir antikvariato. Nesinori savo namų priskirti konkrečiam stiliui, bet jei reiktų trumpai juos apibūdinti, sakyčiau, kad tai istorinio konteksto, bauhauzo ir vintažo derinys.

„TOKIUS DAIKTUS SMAGU TURĖTI, YPAČ KAI ŽINAI JŲ ATSIRADIMO ISTORIJĄ.“

– Koks buvo pats pirmasis daiktas, atkeliavęs į šiuos namus? – Kai beveik prieš metus persikėlėme į šiuos namus, daugiausia daiktų užpildė Juozapo kambarį. Likusiose erdvėse daug visko dar trūko. Žinoma, namų kampai užsipildė jau pirmąją kraustymosi dieną, atsivežus visas vazonines gėles. (Šypsosi.) Vėliau gerai apgalvota vizija leido visai tiksliai įgyvendinti susikurtus planus, nepadaryti didelių klaidų ir pasiekti norimą rezultatą. – O kuri namų vieta tau pati mieliausia? – Sakyčiau, kad svetainė – ir visas gyvenimas, kuris sukasi aplink tą didelį šeimos stalą, prie kurio ir pusryčiaujame kartu kiekvieną rytą, ir draugus suburiame vakarienei. Visgi prisipažinsiu, kad nuoširdesnis atsakymas – tai vonios erdvė ir dušas. Turėdama tokią didelę dušo erdvę ir milžinišką langą šalia, kiekvieną dieną galiu medituoti po vandeniu stebėdama miestą. – Jūsų namuose nemažai vintažinių baldų. Kaip juos atrandi? – Nemažai jų esu gavusi dovanų. Pavyzdžiui, Juozapo lovytė yra vyro Kristijono sesės vaikystės lova. Maža senovinė spinta – mano tėčio dovana. Tokius daiktus smagu turėti, ypač kai žinai jų atsiradimo istoriją. Kitus tiesiog surandu pati – su kolegėmis mėgstame ir skelbimuose panaršyti, ir į Panevėžio sendaikčių turgų nuvažiuoti.

– Ar tarpukario Kaune, kai ir buvo pastatytas šis namas, egzistavo interjero dizainerio profesija? – Dažniau, žinoma, būdavo kuriama tik pastatų architektūra, tačiau interjero dizainas tuo metu taip pat egzistavo. Namuose turiu dr. Linos Preišegalavičienės knygą „Lietuvos tarpukario interjerai 1918–1940“, kurioje galima pamatyti tikrai daug gražių jų pavyzdžių. – Kauno modernizmo architektūra pretenduoja tapti „Unesco“ pasaulio paveldo objektu. Mėta, papasakok, kokie architektūriniai bruožai vienija modernizmo pastatus? – To meto pastatai turi vieną bendrą bruožą – jie atspindi Europą užplūdusį minimalizmą. Kuriant pastatus buvo nuspręsta atsisakyti puošnumo, fasadų dekoravimo. Imta projektuoti atsižvelgiant į namo tūrį, funkciją, proporciją. Fasaduose dažnai išryškintos aiškios geometrinės formos, pavyzdžiui, apvalus langas ar parapetų linija. Visgi, nepaisant panašumų, kiekvienas pastatas turi savo unikalią atsiradimo istoriją, rodo savitą projektavusio architekto braižą. Visa tai sujungę gauname unikalų istorijos tarpsnį, kurį,

regis, didžioji visuomenės dalis atrado tik visai neseniai. – Ar galima žiūrint į pastatą pasakoti viso miesto istoriją? Kaip apibūdintum žmogaus ir namų, erdvės, architektūros santykį? – Visada galvojau, kad erdvė, kurioje gyvename, ir tai, kaip ją matome, yra mūsų asmeninis pasirinkimas. Galime gyventi Kaune ir skųstis, kad tai mažas miestas, turintis gana prastą infrastruktūrą. Arba gyventi Kaune ir matyti visai kitą, kiekvieną istorinį laikotarpį atspindinčią pusę ir unikalius tik šiam miestui būdingus elementus. Tą patį principą galima taikyti ir kalbant apie žmogaus namų erdves – norint susikurti individualų ir tavo asmenybę atspindintį interjerą, pirmiausia reikia suvokti erdvės svarbą. Pastatai ir architektūra formuoja žmonių gyvenimus, kaip ir žmonės formuoja pastatus ir architektūrą. Tai amžinas ir neišvengiamas žmogaus, erdvės ir joje esančių elementų santykis. Kiekviena miestiečių karta, kiekvienas miesto istorinis laikotarpis atsispindi pastatuose – Kauno architektūroje tai matyti itin aiškiai. 33

APIE TIKRĄJĄ ŠVENČIŲ PRASMĘ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: „Iittala“ archyvas

Gražiausias žiemos šventes šiemet sutiksime kaip niekada intymioje aplinkoje. Bet ar ne tokia ir turėtų būti Kalėdų prasmė? Skirti laiko patiems brangiausiems ir sau, pagaliau nusiraminti, atrasti lėtų akimirkų džiaugsmą ir taip namuose sukurti kalėdinę pasaką, kurios pagrindiniai herojai – šeima ir artimiausi draugai. Tokioje ramioje ir net šiek tiek sakralioje aplinkoje, kai daiktai nepasimeta šventiniame šurmulyje, kruopščiai išrinktos ir apgalvotos dovanos tampa kaip niekada svarbios.

ARTIMIESIEMS DOVANOKITE EMOCIJĄ Atsisakius bereikalingų blizgučių, šiek tiek (nors ir priverstinai) nuraminus šventinį triukšmą aplink, turime galimybę pajusti tikrąją gražiausių metų švenčių prasmę. Juk geras gyvenimas neatsiejamas nuo pusiausvyros – tarp darbo ir poilsio, namų ir kelionių, kasdienės rutinos ir švenčių. Šį švenčių sezoną svarbiausia bus harmonija ir tikroji dovanojimo prasmė. Tad šiemet artimuosius nustebinkite apgalvotomis dovanomis ‒ tokiomis, kurios sukelia emociją ir turi prasmę, kurios niekada nebus pamirštos ar nustumtos į spintos gilumą. Kalėdinėms dovanoms rinkdamiesi „Iittala“ produktus renkatės ne tik daiktą – dovanojate apgalvotą dizainą, kuris sukurtas džiuginti dieną iš dienos, kartą po kartos. Nesenstančio dizaino gaminiai, laikui ir tendencijoms nepavaldžios formos, ilgaamžiai sprendimai – kiekvienas „Iittala“ kūrinys per šias Kalėdas neabejotinai taps nuoširdžias laimės akimirkas sukurti padėsiančia staigmena.

las – suteikti žmonėms erdvės kurti. Tai indai, sekantys istorijas apie bendrumo svarbą ir lėtas atmintin įsirėžusias akimirkas. Akimirkas prie stalo, leidžiančias mums pajausti ryšį su šeima, draugais, gamta ir pačiais savimi. Kiekviena indų kolekcijos „Raami“ dalis gali tapti išskirtiniu namų akcentu arba, jei tik panorėsite, skirtingi šios kolekcijos objektai gali kurti darnią vientisą kompoziciją ant stalo. Ne veltui „Raami“ kolekcija prilyginama šeimai, kur svarbus kiekvienas narys. „Raami“ – tai indai, kurie, pridėjus šiek tiek gamtos turtų, namuose sukurs elegantišką švenčių jausmą. Iš miško ar darželio parsineškite amžinai žaliuojančių augalų, juos tarpusavyje sukabinkite floristine viela, ant šventinio stalo suformuokite žalią girliandą, o kompoziciją užbaikite „Raami“ kolekcijos indais. Mėgaukitės šventine nuotaika, maistu, ypatinga kompanija ir visa širdimi pajuskite Kalėdas.

Į NAMŲ ERDVES PAKVIESKITE KALĖDAS Šiemet „Iittala“ jums paruošė šventinių patarimų, padėsiančių atverti namų duris ir vidun pasikviesti šventinę nuotaiką. Kalėdų jausmą namuose kurkite džiovintas gėles derindami su visžaliais augalais ir puokštes komponuodami į mylimiausius „Iittala“ šeimos indus. „RAAMI“ – BENDRUMO SVARBA Vos atkeliavusi į namus britų dizainerio Jaspero Morrisono sukurta indų kolekcija taps neatsiejama jų gyvenimo dalimi. „Raami“ – tai indai, tinkami pusryčiams, pietums ir vakarienei. Taurės, iš kurių gera gerti vandenį, sultis ar vyną. Paprastas, apgalvotas dizainas, kurio tiks37

„AALTO“ – KETVIRTOJO DEŠIMTMEČIO IKONA Per šias Kalėdas įkvėpimo semkitės iš „Iittala“ gimtinės Suomijos ir ten taip šlovinamos gamtos bei natūralaus jos grožio. Legendinio dizainerio Alvaro Aalto sukurta skulptūrą primenanti, tačiau nepaprastai funkcionali vaza „Aalto“ – tai geriausia dovana visiems, vertinantiems ypatingą istoriją turinčius daiktus. Nuo 1937-ųjų, kai vaza buvo pirmą kartą pristatyta Paryžiuje vykusioje pasaulinėje parodoje, unikali banguojanti jos forma tapo laikui atspariu šiaurietiško dizaino simboliu visame pasaulyje. „Aalto“ vaza gali tapti ir centrine šventinio stalo dekoracija ‒ jums tereiks vos kelių ingredientų: kalėdinių „Oiva Toikka“ žaisliukų, medžio šakos, pušies ar eglės šakelių – ir gausite subtilumu alsuojančią, unikalią šventinę puokštę. Jau klasika tapę spalvoti pūsto stiklo „Oiva Toikka“ kalėdiniai žaisliukai subtiliai papuoš ne tik jūsų Kalėdų eglę, bet ir švenčių stalą, skleis šviesą ir šventinę harmoniją, o natūralūs akcentai iš gamtos sukurs įsižeminimo jausmą. 38

„NAPPULA“ – MINIMALIZMU KVEPIANČIOS ŠVENTĖS Kurdamas vazonus „Nappula“, dizaineris Matti Klenellis įkvėpimo sėmėsi iš savitos formos stalo, kurį pamatė „Iittala“ stiklo muziejuje. Pagal šį baldą sukurtas „Nappula“ augalų vazonas – tai smagi itin gerai atpažįstamo silueto interpretacija. Modernaus

šiaurietiško dizaino namų aksesuaras – tai tikras įkvėpimas tiems, kuriems į gyvenamąją namų erdvę svarbu įnešti šiek tiek žalumos. Baltutėlės sniego, rusvos smėlio ir sodrios spygliuočių žalios spalvos vazonai – puiki dovana tiems, kurie dievina augalus ir jų kuriamą magiją. Be to, „Nappula“ vazonas gali tapti ne tik puikia dovana, bet ir žavingu šventiniu namų dekoro akcen-

tu. Prie vazono itin paprasta priderinti nevystančią džiovintų augalų puokštę ‒ į jo vidų įdėkite floristinės vielos ir formuokite kompoziciją: pradėkite nuo pačių stambiausių žiedų, smulkesniais augalais užpildykite tarpus, o puokštę užbaikite įterpę natūralių medžio šakų. Štai ir viskas! Ant stalo turite įstabią puokštę, kuri padės šventinei nuotaikai lengviau rasti kelią į jūsų namus.

„Iittala“ salonus rasite PC „Ozas“ Vilniuje ir PLC „Mega“ Kaune, taip pat www.ginalasinterjas.lt

SU SAVIMI Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Gabrielė Gurčiūtė Idėja: Giedrė Kosė  Modelis: Ieva Ukanytė Makiažas: Rosita Di Papuošalai: „Anchovy“

Šiuo metu, kai bendravimas su kitais stipriai apribotas, didžiąją laiko dalį leidžiame bendraudami su savimi. Vieniems ši situacija atnešė trintį namuose, bejėgiškumo jausmą ar net skyrybas, o kitiems padovanojo laiko įsigilinti į savo vidų. „Pasirodo, santykis su savimi gali būti kur kas sudėtingesnis nei su kitu žmogumi. Nuo savęs nepasislėpsi, todėl turi išmokti su savimi draugauti“, – pasakoja Kalifornijoje gyvenanti papuošalų „Anchovy“ kūrėja Giedrė Kosė. Naujausias jos projektas – vasarą menanti fotosesija, kurioje žmogaus atspindys ežero vandenyje tampa aliuzija į sudėtingą ir nuolat kintantį santykį su pačiu savimi.

Giedrė Kosė „Anchovy“ papuošalų kūrėja @from_anchovy

Santykiai ‒ viena įdomiausių ir sudėtingiausių temų. Su tėvais, vaikais, draugais, bendradarbiais, antrąja puse ar pačiu savimi. Pastarasis santykis ir yra pats kebliausias. Anksčiau savo susierzinimus ir prastą nuotaiką visada nurašydavau ant kitų. Kažkas kažką ne taip pasakė, ne tuo kampu pažiūrėjo, ne į vietą padėjo telefono kroviklį, pamiršo parduotuvėje nupirkti kiaušinių, ar nupirko, tačiau ne tų. Šie maži nesusipratimai bemat aplipdavo kitais mažais nesusipratimais ir galiausiai tapdavo vienu dideliu konfliktu, pasibaigdavusiu nekalbėjimu ir santykių aiškinimusi. Kas dėl to kaltas? Žinoma, kad ne aš. Bet ar tikrai? Karantinas mūsų šeimos gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Kalifornijoje jis tęsiasi jau virš pusės metų. Vaikų mokyklos uždarytos, mes dirbame iš namų, matymasis su draugais beveik neegzistuoja, jokie renginiai nevyksta. Santykiai su aplinkiniais stipriai apriboti, tačiau dar niekada neteko tiek daug laiko praleisti su pačia savimi. Nors susierzinimai niekur nedingo, jų sukėlėjų tikrai sumažėjo bent tris kartus. Pasirodo, blogos nuotaikos sukėlėja esu ir aš pati ir tik nuo manęs priklauso, kaip jausiuosi šiandien, kokią nuotaiką dovanosiu vyrui ir vaikams. Juk kokią energiją skleidi, tokią ir pritrauki. Kai viduje prabunda noras kažką paauklėti, stengiuosi kaskart sau tai priminti.

Ieva Ukanytė Modelis @ievaukanyte

Gyvenu su šia mintimi: mano santykis su savimi yra visko pagrindas ir tiesiogiai lemia tai, koks mano ryšys su aplinkiniais, ką pritraukiu į savo gyvenimą, kiek galiu duoti kitiems. Ne viskas priklauso nuo mūsų, bet tikrai tik mes ir niekas kitas esame atsakingi už tai, kaip sutariame su pačiu savimi. Visada teikiau pirmumą kokybiškam laikui su savo mintimis ir greičiausiai dėl to netikėtai užklupus pandemijai ne tik nepasimečiau, bet atvirkščiai – stengiausi išnaudoti šį kartais taip pasiilgstamą ir trūkstamą ramesnį laiką gilintis į save. Tiesa ir tai, kad niekada nematome savęs absoliučiai aiškiai. Svarbu to nepamiršti. Žiūrėdami į vandenį matome raibuliuojantį atspindį, veidrodyje ‒ savo atvirkštinę versiją. Tačiau gyvenimas dėl to tik įdomesnis. Būtų labai nuobodu viską žinoti ir viską aiškiai matyti. Dabar turime galimybę nuolat tobulėti ir atrasti kažką naujo. Šie metai parodė, kad gyvenimui apibūdinti galime rasti daugybę epitetų, tačiau nė vienas nereikš „nuobodus“.

Gabrielė Gurčiūtė Fotografė @gurciute

Tik pastaraisiais metais suvokiau, kad santykis su savimi apskritai egzistuoja. Nuo pat tada, kai baigiau mokyklą, basčiausi po pasaulį ir galvojau, kad ieškau savęs. Pasirodo, visą šį laiką tik bandžiau nuo savęs pabėgti. Visomis kryptimis lėktuvais išmaišiusi žemynus galiausiai supratau, kad niekur nereikia važiuoti, niekur nereikia bėgti – užtenka žvilgsnį nukreipti į save ir pradėti vidinį dialogą. Pirmiausia klausimus užduoti sau, o tada kitiems. Dabar kas dieną klausiu savęs: kaip jaučiuosi, kaip gyvenu, ko mano kūnui ir protui reikia šiandien, kad jie būtų darnoje. Judėdama, medituodama ir kurdama gaunu atsakymus ir vis aiškiau suprantu, kaip svarbu skirti laiko sau, niekur nebėgti ir neskubėti. Tada kūnas susiderina su protu, vidinis dialogas pasidaro sklandus – palaikyti pozityvų santykį su savimi daug lengviau.

Rosita Di Vizažistė @rositadi

Šie metai buvo kupini pasikeitimų ir chaoso. Tačiau šis priverstinis sustojimas buvo puiki proga įsiklausyti į save. Iki tol visą laiką gyvenau nesibaigiančiame bėgime. Netikėtai dingus visą dieną užpildydavusiai veiklai, staiga likusi tik su savimi supratau: reikia gelbėti šį santykį. Nors labai myliu savo darbą, šio ramaus laiko man tikrai reikėjo. Persidėlioti prioritetus, vertybes, išgirsti savo vidinį balsą, atsakyti į sau svarbius klausimus. Galų gale užmegzti gilesnį ryšį su pačia savimi. Dabar jaučiuosi ramesnė, brandesnė, gal net laimingesnė.

DOVANOTI GERA Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: „Jausmų dėžutės“ archyvas

Netaupyti jausmų, nelaukti ypatingų progų ir tiems, kurie mums svarbūs, dovanoti savo dėmesį ir dėkingumą šiandien. „Jausmų dėžutė“ – tai ne tik kruopščiai apgalvotų ir asmeniškai parinktų dovanų rinkinys. Tai į nedidelę dėžutę telpanti šilta istorija apie dėkingumą, nuoširdų rūpestį ir nostalgiją ranka rašytiems šilčiausiems palinkėjimams. Apie dovanojimo svarbą kalbamės su Jolanta Masiuliene, „Jausmų dėžutės“ idėjos bendraautore.

– Jolanta, papasakokite, tai kaipgi gimė „Jausmų dėžutės“ idėja? – „Jausmų dėžutės“ idėja gimė pavasarinio karantino metu. Artėjo Mamos diena, visi buvome uždaryti, fizinis kontaktas – nerekomenduojamas. Taip mūsų kompanijai „Femina Bona“ kilo mintis sukurti ypatingą dėžutę, kurią mamai būtų galima nusiųsti paštu. Didžiausią reikšmę nuo pat pradžių teikėme emocinei dovanos vertei. Prisiminėme vaikystę, kai mamai rašydavome sveikinimus ranka, kaip kruopščiai pakuodavome dovaną. Produktus dovanoms atrinkome ir sukomplektavome iš mūsų atstovaujamų profesionalios kosmetikos produktų. Juos rinko visi darbuotojai – kiekvienas galvodamas apie savo mamą. Pasibaigus šventei buvo labai gaila išsiskirti su „Jausmų dėžute“. Matėme, kokių gerų emocijų ji žmonėms sukėlė. Tad nutarėme, kad šiame nenuspėjamame laikotarpyje galime sukurti tai, ko dar nebuvo: autentiškų ir prasmingų dovanų erdvę internete, jungiančią skirtingas įmones, unikalius daiktus, tikrumą, nostalgiją ranka rašytiems atvirukams ir siekį kurti tvirtus dėkingumu paremtus santykius. 50

– Ar tiesa, kad kiekviena „Jausmų dėžutė“ yra personalizuota – į ją galima įdėti ne tik kokias nori dovanas, bet ir pačiam parinkti atvirukus, net įpakavimą? – Taip, iš tiesų, „Jausmų dėžutės“ išskirtinumas – emocinė vertė, kurią suteikia apgalvota ir personalizuota pakuotė. Jos pagrindas yra balta magnetinė dėžutė, kurią kiekvienas gali dekoruoti pasirinkdamas sau patinkančią popierinę įmautę – juodą ir baltą, pastelinę žydrą ar ryškią. Asmeninį dovanos įspūdį sustiprina ranka užrašytas atvirukas, kurį galima išsirinkti iš septynių skirtingų variantų. Tiek atvirukų, tiek įmaučių raštai yra autentiški, sukurti Lietuvos žmonių. Ranka užrašytą atviruko tekstą prašome atsiųsti mums skenuotą arba nufotografuotą elektroniniu paštu – tekstą perkeliame ant specialaus skaidraus popieriaus, kuris įdedamas į pasirinkto atviruko vidų. Kiekviena dovana apgaubiama kvepiančiu šilko popieriumi – atidarius dėžutę būtent kvapas sukelia pirmąją emociją. Taip pat ruošiame ir netrukus pasiūlysime specialią kalėdinę dėžutės dekoraciją su užrašu „Dėkingumo Kalėdos“.

– Iš kokių dovanų galima rinktis? – „Jausmų dėžutę“ kūrėme taip, kad dovanos paieška taptų kuo įdomesniu kūrybiniu procesu, it maža kelione neišėjus iš namų. Įsivaizdavome, kaip išsiviręs arbatos žmogus atsidaro mūsų puslapį ir neskubėdamas, pagalvodamas apie dovanos gavėją pradeda pasivaikščiojimą po skirtingų dovanų erdves, skaito kiekvienos istoriją ir atranda netikėtų ir autentiškų daiktų. Taip kuriama unikali dovanos žinutė ir atskira jos istorija. Kiekviena „Jausmų dėžutės“ dovana gyvena savo skyriuje. Pavyzdžiui, rubrikoje „Minčių kelionėms“ gyvena geros knygos, „Erdvių jaukumui“ – rankų darbo žvakės, „Odos jaunatviškumui“ – išskirtinė kosmetika. Užsukusieji dovanas gali išsirinkti iš šių kategorijų: botaninė juvelyrika, aromaterapiniai produktai, knygos, autorinio dizaino užrašinės, veido odos ir plaukų profesionali kosmetika, šilko aksesuarai, rūšinė kava ar skirtingų skonių autentiškų receptūrų juodasis šokoladas. Visai netrukus pasirinkimą papildysime karštu šokoladu, pagardintu kalėdiniais prieskoniais, baltais porceliano puodeliais ir rankų darbo autentiškais raštais ištapytais keraminiais padėkliukais. – Papasakokite, kam yra skirtos „Jausmų dėžutės“? Šeimos nariams, draugams, kolegoms, įmonėms? – „Jausmų dėžutę“ kūrėme galvodami apie mus supančius žmones profesinėje ir verslo aplinkoje. Norėjome atrasti unikalių būdų padėkoti jiems ir taip puoselėti bendradarbiavimą. Juk dovana – tai būdas kurti tvirtus, šiltus santykius, todėl ji neturi būti nuasmeninta. Versle nėra įprasta kalbėti apie jausmus, tačiau visur mus supa žmonės, o žmonėms patinka asmeninis dėmesys. Visa tai sujungę gauname „Jausmų dėžutę“, kuri padeda gilinti esamus santykius ir net atveria duris naujoms partnerystėms. Žinoma, „Jausmų dėžutę“ gera dovanoti ir artimiesiems – tuomet ji įgauna dar kitokią, itin asmenišką ir jautrią prasmę. – Kaip atsirenkate produktus, kurie patenka į dėžutes? – Kiekvienas dėžutėje apsigyvenęs produktas turi būti

autentiškas, autorinio dizaino, prasmingas ir, žinoma, labai aukštos kokybės. Tai dovanos, tausojančios gamtą, gerinančios žmogaus fizinę, dvasinę ir emocinę savijautą. Taip pat dovanos, pasakojančios unikalią istoriją. – Akį traukia ne tik dėžučių turinys, bet ir įspūdingi įpakavimai, atvirukai. Kas juos kūrė? – Visa „Jausmų dėžutės“ vizualioji pusė – pakavimo dekoracijos, atvirukai, užrašinių ir šokoladų pakuotės – sukurti intuityviosios estetikos pleneruose, kuriuos rengia mūsų įmonės įsteigta taikomojo meno ir dizaino platforma „Amres Art“, jungianti profesionalius kūrėjus, mėgėjus ir grožio ieškančius žmones. Visų mūsų vaizdinių autoriai – sėkmingi, veiklūs, profesinių aukštumų pasiekę žmonės: verslininkai, medikai, architektai, rinkodaros ir komunikacijos ekspertai. Ištrūkę iš kasdienybės rutinos, intuityviosios estetikos pleneruose jie liejo spalvas ir sukūrė vaizdinius, kuriuose užkoduota pozityvi autorių nuotaika ir gyva energija. – Jolanta, o kokia jums pačiai yra dovanojimo prasmė? – Esu iš tų, kuriems labiau patinka dovanoti nei gauti. Man prasmingas pats dovanos organizavimo procesas ‒ tai tarsi asmeninis patyrimo ritualas, padedantis geriau pajusti save, įsigilinti į žmogų, kuriam dovana skiriama. Dovanos rinkimas man yra nepaprastai malonus kūrybinis procesas, o kur dar tas saldus laukimo jausmas iš dovaną gavusiojo! Ir viltis, kad tavo dovana jį padarė bent akimirkai laimingą.

www.jausmudezute.lt

STILIAUS KODAS

DVIESE MATOME PLAČIAU Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

Prekės ženklo „Le SLAP“ įkūrėjos Jūratė Juozaitytė-Žadeikienė ir Vaida Vaičiulienė geriausiomis draugėmis save vadina nuo mokyklos suolo laikų. Kalbėdamos apie savitą stilių draugės pabrėžia, jog nors ir turi daug tokių pat drabužių, juos derina skirtingai: Vaida žavisi Londono, o Jūratė – Paryžiaus ir Niujorko mados nuotaikomis bei estetika.

„KURIAME IŠ ŠIRDIES. KARTAIS PASITAIKO, KAD TAI, KAS PATINKA MAN, NEBŪTINAI PATINKA VAIDAI, AR ATVIRKŠČIAI.“

– Jūrate, Vaida, kaip supratote, kad savo karjeros kelią norite sieti su mada? Jūratė: Mano mama dirbo mados versle, todėl ir man mada artima nuo pat ankstyvos vaikystės. Mamai tai nebuvo tik darbas, liekantis už namų ribų: ji siūdavo man sukneles, švarkelius, ne vienerius metus lankiau dailųjį čiuožimą – visais pasirodymų drabužiais rūpinosi ji. Vaikystėje nebuvo tokios gausos informacinių šaltinių apie madą, bet praktiškai kasdien su mama žiūrėdavome „Fashion TV“, vartydavome jos sukauptą nemažą kolekciją tuo metu populiariųjų „Burda“ žurnalų. Jau paauglystėje norėjau turėti savo drabužių parduotuvę, eksperimentuodavau savo aprangos deriniais, bet dažniausiai apsirengdavau arba per daug moteriškai, arba per daug berniukiškai. Apie drabužių kūrybą tuo metu nesvajojau. Nebuvau „tiksliukė“, bet pasirinkau studijuoti tarptautinį verslą. Tik baigusi studijas supratau, kad galbūt kūrėjams būtent to ir trūksta – išsilavinimo, kuris padėtų pasiekti užsibrėžtus tikslus. Kūrybos gyslelę turėjau nuo mažumės, o su verslumu buvo sudėtingiau, todėl studijos ir buvo pirmieji žingsniai savo prekinio ženklo link. Vaida: Aš vaikystėje galbūt dar nelabai supratau, kas ta mada, bet ir mano namuose buvo nuolat įjungtas „Fashion TV“. Pamenu, tai tada atrodė kaip ateivių šou ir mieliau būčiau žiūrėjusi serialą „Gelbėtojai“, bet, matyt, viduje pamatai madai atsirado. Tuo metu mano mama universitete studijavo mados dizainą, o aš jai padėdavau atlikti namų darbus. Na, bent įsivaizduodavau, kad padedu. (Šypsosi.) Tačiau buvo ir kita, žemiškesnė medalio pusė – tai tėtis, kuris vietoj pasakų man skaitydavo knygas apie verslą, nuo mažumės mokė investuoti ir jau pradinėje mokykloje mokėjo palūkanas, jei santaupas laikydavau „tėčio banke“. Tad dar mokykloje išvykusi mokytis į Angliją pasirinkau žinias gilinti verslo srityje. Planavau šią specialybę tęsti universitete, bet ruošdamasi stoti ir rašydama motyvacinį laišką visgi supratau, kad noriu būti mados industrijoje, ir pasirinkau mados rinkodaros ir verslo vadybos studijas.

– Ar visa tai turėjo įtakos „Le SLAP“ atsiradimui? Kaip apibūdintumėte savo kūrybą? Jūratė: Kiekviena mūsų „bendrojo“ gyvenimo detalė turėjo įtakos „Le SLAP“ atsiradimui. Abi esame nostalgiškos asmenybės, labai vertinančios dabartį ir ateitį, bet mėgstančios su šypsena prisiminti ir praeitį. Tai atsispindi ir mūsų kūryboje. Pavyzdžiui, vieno iš sukurtų kostiumėlių dizainas labai priminė mūsų kartu lankytos gimnazijos uniformą. Jei nebūtume tokios emocionalios, nė nebūtume atkreipusios dėmesio į tuo metu tam kostiumėliui panaudotą medžiagą. (Šypsosi.) Kuriame iš širdies. Kartais pasitaiko, kad tai, kas patinka man, nebūtinai patinka Vaidai, ar atvirkščiai. Todėl „Le SLAP“ ir yra unikalus prekės ženklas: tai dvi širdys, ne viena. Būdamos dviese matome plačiau, kuriame ryškius drabužius. Esame „oversize“ mylėtojos, o mūsų asortimente galima rasti visko. Išskyrus aptemptą suknelę. (Šypsosi.) Vaida: „Le SLAP“ – tai dviejų žodžių junginys: „SLAP“ – angliškas žodis „antausis“, žymintis individualistinę ir išskirtinę madą, o „Le“ – prancūziškas priedėlis, atspindintis prancūzišką kokybę ir jos estetiką. Mums labai svarbu būti draugiškoms Žemei, tad sprendimus priimame atsižvelgdamos į tai. Tikime, kad mada yra menas ir puikus įrankis žmogaus saviraiškai. – O pačios rengiatės labiau panašiai ar skirtingai? Jūratė: Bendras mano įvaizdis yra kitoks nei Vaidos. Galbūt aplinkiniams jis atrodo panašus, nes turime daug tokių pat drabužių, aksesuarų, visgi deriname juos skirtingai. Abi labai mėgstame patogumą, tai akivaizdžiai matosi mūsų kasdieniame stiliuje. Pastebėjau, kad su laiku stengiuosi rinktis kuo daugiau ilgaamžių drabužių: kalbu ne vien apie kokybę, bet ir apie stilių. Ankščiau norėdavau turėti viską, kas madinga, tačiau dabar to jausmo nebėra, žiūriu, kad drabužis būtų tinkamas dėvėti ir po kelerių metų. 57

Jei mūsų stilius būtų galima apibūdinti miestais, Vaida, žinoma, būtų Londonas, o aš blaškausi tarp Paryžiaus ir Niujorko. Vaida: Abi tikime, kad mada – tai savirealizacijos įrankis. Mūsų abiejų stiliaus pasirinkimai priklauso ir nuo dienos, nuotaikos. Mano stiliaus vizitinė kortelė turbūt nuskambės kiek gotiškai: tai „combat boots“ (baikerio tipo batai), „mom fit jeans“ (platūs, o apačioje šiek tiek siaurėjantys džinsai), balti marškinėliai ir juodas vyriško kirpimo švarkas... Ir akiniai nuo saulės – jie apsaugo ne tik nuo saulės, bet ir nuo sniego ar lietaus. ( Juokiasi.) – O kokius papuošalus ir aksesuarus vertinate? Jūratė: Klasiką – nors mėgstu eksperimentuoti su apranga, su papuošalais to visai nedarau. Kasdien mano rankas puošia tik patys svarbiausi papuošalai – sužadėtuvių ir vestuvių žiedai, metinių proga dovanota Aldo Cipullo 1970 m. sukurta apyrankė, dažnai segiu minimalistinius auskarus ir vyriško stiliaus 1962 m. sukurtą laikrodį. Su bižuterija nebedraugauju, nors dažnai vis dar žaviuosi įspūdingai žėrinčiais masyviais auskarais. Vaida: Man tai keletas pakabukų – sidabrinės spalvos širdelės, kurios visad glaudžiasi prie mano kaklo ir tinka kiekvienoje aplinkoje. Jas man padovanojo vyras sūnų gimimo proga. Šie pakabukai turi tris išgraviruotas raides: M, nes pirmajam sūnui davėm vardą Matas (tinka ir vyrui, nes jo vardas Marius), H, nes antrojo sūnaus vardas Herkus, ir, kad neužmirščiau savęs, yra ir trečioji raidė V. Arti širdies nešiojuosi visą šeimą. Taip pat nesiskiriu su tradicinio aukso spalvos vestuviniu žiedu, kurį gavome dovanų iš senelių. Esame jau trečia karta, mūvinti tuos pačius žiedus. – Rodos, jums svarbu, kad mada išliktų ir smagi, tiesa? Vaida: Gyvenimas yra smagus, linksmas, tad norime kiekviename jo etape gauti gerų emocijų. O madoje galime šias pozityvias emocijas perteikti ir kitiems. Jūratė: O man gyvenimas atrodo kupinas ir liūdesio, tad kuo daugiau patys save linksminame, tuo linksmesnis ir jis. Mada – tai žaidimas, žaidžiamas daugelio žmonių.

Mūsų atveju tai pirmiausia mes, vėliau konstruktoriai, siuvėjai ir, žinoma, klientai. Visada stengiamės į žaidimą įtraukti ir klientus, kad iš mūsų jie pasisemtų gerų emocijų. Tai mums labai svarbu. – Kiek kuriant dialogą su savo auditorija jums svarbus internetas ir socialiniai tinklai? Ir kokia ji ‒ jūsų drabužius dėvinti moteris? Vaida: Visuomet su Jūrate sakome, kad klientų neskirstome ir nedėliojame į stalčius. „Le SLAP“ mylėtojus vienija jų vertybės ir gyvenimo būdas. Jie supranta madą ir stilių, nebijo būti pastebėti, domisi pasaulio aktualijomis, keliauja ir iš tiesų gyvena, pasitiki savimi. Tą su „Le SLAP“ ir sukūrėme – grupę žmonių, galinčių save realizuoti per mados prizmę. Netgi pradėjome save vadinti ne mados prekės ženklu, o mados bendruomene. Edukuojame save ir vieni kitus, kartu domimės, o tai, žinoma, leidžia daryti socialiniai tinklai. Jūratė: Savo sekėjams visuomet stengiamės parodyti ne tik drabužius, bet ir gražiausius pasaulio kampelius, mados pristatymus, įspūdingus muziejus, meno galerijas ar tiesiog mums patinkančius skersgatvius. Stengiamės dalintis tuo, kas mus įkvepia, įtraukti klientus į kūrybos, gamybos procesus. – Dar vienas šiuo metu neabejotinai įtaką mados pasauliui darantis veiksnys – pandemija ir uždarytas pasaulis. Kokius pokyčius madoje pastebite šiuo neįprastu metu? Kaip pačios reaguojate į šią situaciją? Jūratė: Tikiuosi, kad industrijai sulėtėjus žmonės pradės labiau ja mėgautis. Didžiausi pokyčiai madoje istoriškai vykdavo ne praūžus mados pristatymams, o po svarbių pasaulinių įvykių. Šiuo metu net ir didžiausi internetinių parduotuvių skeptikai pradėjo apsipirkinėti internetu ir suprato, kaip tai yra patogu. Tad pasibaigus pandemijai, vis daugiau žmonių laiko gaišimą parduotuvėse keis į internetinį apsipirkimą. Kol kas ateitis dar neaiški, bet mados pasaulis įtemptai mąsto, ką daryti su kolekcijų pristatymais. „Giorgio Armani“ pačioje pandemijos pradžioje parodė puikų pavyzdį, kaip viską galimą perkelti į internetą.

Manau, tai puiki išeitis karantino laikotarpiu, bet ateityje, kai gyvenimas sugrįš į savo vėžes, tikiuosi, kad ir gyvuose pristatymuose bus galima matyti besibūriuojančius, laimingus žmones, nebijančius prieiti arčiau, ‒ nes kas, jei ne žmonės, suteikia drabužiams gyvybės? Vaida: Pandemijos pradžioje mados pasaulyje vyravo labai negatyvios nuotaikos. Nenuostabu, juk daugumos prabangių mados prekės ženklų pardavimai krito daugiau nei 30 % (daugiausiai dėl kokono efekto ir uždarytų parduotuvių). Bet mes matome ir šviesiąją pusę: kompanijos tampa kūrybiškesnės ir ieško naujų būdų palaikyti ryšį su klientais. „Business of Fashion“ tinklalaidėje klausiausi įdomios teorijos: mados parduotuvių futuristas Dougas Stephensas teigė, jog, pajutę grėsmę gyvybei, žmonės pradeda daugiau save lepinti ir gyventi šiandienos principu, o tai lemia išaugusį apsipirkinėjimą. Kalbant konkrečiai apie „Le SLAP“, iš pradžių, žvelgiant į ekonominius rodiklius, buvo baisu. Buvome sukūrę naujojo sezono kolekciją vasarai, laukėme didmeninių užsakymų, o jų negavome, nes butikai ir parduotuvės tiesiog užsidarė. Bet labai staigiai sureagavome: sukūrėme naują laisvalaikio rūbų liniją, taip pat sustiprinome komunikaciją internete, atradome naujų būdų susisiekti su klientais. Kūrybiškai prisitaikome. (Šypsosi.) – Vienos moterys karantino metu ėmė puoštis, kitos pamilo sportinio stiliaus drabužius. Kaip buvo jums – kokios jūsų karantino mados? Jūratė: Manau, kad moterys, mėgusios puoštis kasdieniame gyvenime, puošiasi ir karantino metu, o tos, kurios pirmenybę teikė patogumui, taip daro ir toliau. Aš pati turbūt pirmą kartą gyvenime mėnesį laiko nevilkėjau džinsų, ką jau šnekėti apie sukneles ar aukštakulnius batelius. (Šypsosi.) Labai ilgam laikui apsirūpinau laisvalaikio apranga, sportinio tipo bateliais ir tuo labai džiaugiuosi, nes šiuo metu gauti ne tik patogias, bet ir stilingas kelnes yra tikras iššūkis – jos tiesiog visur išparduotos! Vaida: Kadangi vertinu nuoširdumą, o tai atsispindi ir mano gyvenimo būde, nežiūriu „Netflix“ su išeigine suknele ar nesidažau eidama su mažyliais į mišką. (Šypso64

si.) Šiuo laikotarpiu laimi patogumas, tad dienas leidžiu patogiose sportinėse kelnėse. Kaip dabar sakoma, „sweats are the new black“ (liet. sportinės kelnės yra naujoji juoda). – Ką jums apskritai reiškia stilius? Jūratė: Stiliaus prasmė man jau seniai platesnė nei vien išvaizda ‒ tai gyvenimo būdas, žmogaus akių spindesys, troškimai, energija, kalbėjimo manieros, tai sunkiai apčiuopiama, bet akivaizdi visuma. Vaida: Stilingas žmogus yra tas, kuris dėl savo stiliaus pasirinkimų jaučiasi komfortiškai. Manau, kad šis žmogus save pažįsta, tad jam lengviau patikti savajam „aš“, negalvoti, kaip įtikti kitiems. Žmogus gali atrodyti vienam stilingas, o kitam ne, tačiau svarbiausia, kad jis pats jaustųsi gerai savo kūne ir pasirinktuose rūbuose. – Abi esate mamos, tad kaip formuojate savo atžalų stilių? Vaida: Auginu du sūnelius, vienam treji, kitam – vieneri. Tad jiems mados dar nėra labai aktualios, o su vyru ir neskatiname jų tuo domėtis. Žinoma, svarbu vaikams suteikti visus įrankius, padedančius tobulėti ir vystančius estetikos sampratą, tad kartais mokau juos spalvų derinimo, mados kultūros. Jūratė: Aš auginu septynerių metų berniuką, kuris turi labai aiškią nuomonę absoliučiai visais klausimais. Drabužius užsakinėju internetu, sudarau vadinamąjį norų sąrašą, o jis pasako, ką iš mano atrinktų drabužių galima užsakyti. Tai labai pasiteisino, nes anksčiau tikrai ne kartą teko nupirktą daiktą grąžinti, kad ir koks gražus ir patogus jis man atrodė. – Pasidalykite didžiausiais savo gyvenimo, darbo ir stiliaus įkvėpimais. Kur jų ieškote? Jūratė: Turbūt didžiausias įkvėpimo šaltinis – laisvė, kurią po šio laikotarpio ypač vertinsime. Laisvė keliauti, lankytis muziejuose, gerti kavos puodelį mėgstamiausioje kavinukėje, vaikščioti parkuose, miestuose, paplūdimiuose ir, svarbiausia, bendrauti. Bendrauti su draugais, pažįstamais ir nepažįstamais žmonėmis, nes labai dažnai ir atsitiktinis praeivis gali tapti tau mūza.

Mane įkvepia labai įvairios asmenybės. Bebaimė Marina Abramovič – gyvenime tikiuosi pamatyti bent vieną jos performansą gyvai. Visiška Marinos priešingybė – aštuoniasdešimtmetė Jane Fonda, kurios dinamiškas požiūris į gyvenimą tiesiog priverčia susimąstyti: „O ką šiandien nuveikiau aš?“ Skandalingasis Banksy, kuris galėtų krautis milijonus iš savo meno kūrinių, bet, kaip ir garsusis meno kritikas Robertas Hughesas, mano, kad menas, kaip knygos, turėtų būti prieinamas visiems. Mane įkvepia labai daug žmonių. Madoje išskirčiau kelias favorites: Giovanna Engelbert, Gilda Ambrosio, Giorgia Tordini, Miroslava Duma, Olsen sesutės... ir begalė kitų. Vaida: Taip, Marina Abramovič griauna daugelį mąstymo normų. Mane taip pat žavi sukilėlė princesė Diana, kuri, užaugusi Britanijos grietinėlės šeimoje, vėliau ištekėjusi už princo Čarlzo ir patekusi į karališkąją šeimą su tradicijoms ir nusistovėjusiomis normomis, maištavo tiek savo mados pasirinkimais, tiek bendravimu ar vaikų auklėjimu. Įkvepia tai, kad ji, būdama pozicijoje, į kurią lygiavosi daugelis Anglijos žmonių, visgi rizikavo ir elgė-

si kitaip, kovojo dėl savo įsitikinimų. Žavi ir Hamiltono personažas su „viskas įmanoma“ požiūriu miuzikle tokiu pat pavadinimu ar nuostabi mistiškoji prancūzė Catherine Deneuve septintajame dešimtmetyje, instagramo žvaigždė Josefine H. J. – Judvi esate draugės nuo penktos klasės? Patarkite, kaip išlaikyti draugystę tiek metų, juolab kartu kuriant verslą! Vaida: Man draugystė, kiti žmonės ir santykiai yra labai svarbūs. Ir ne tik dėl kito, bet ir dėl santykio su savimi. Tad nemeluosiu: nors darbas kartu sukelia daugybę pykčių ir išbandymų, stengiamės prioretizuoti gerus santykius ir į verslo sukeltas situacijas žvelgti ne taip jautriai. Kai tik pradėjome kurti „Le SLAP“, nebuvome pasiskirsčiusios pareigų, o dviejų galvų vienam kūnui nereikia. Bet dabar atskyrėme kiekvienos darbus, sritis, ir taip išvengiame nesutarimų. Jūratė: Nuskambės banaliai, bet mūsų situacijai apibūdinti tikrai tinka posakis „Niekada nepasiduok“. (Šypsosi.) Vaida: O taip! ( Juokiasi.) 67

STILIUS

PASIRUOŠIMAS ŽIEMAI Didinto silueto ikoniškas smulkiais langeliais margintas prekės ženklo „Hope“ švarkas, sukurtas iš ypatingos vilnos, atkeliavusios tiesiai iš gilias tradicijas puoselėjančios, dar 1837 metais įkurtos nedidukės šeimos manufaktūros. Audinyje persipina dvi klasikinės spalvos

PALTAS „JIL SANDER“

– ruda ir smėlinė.

Vandeniui atsparus „Jil Sander“ paltas. Elegancijos šiam

hope-sthlm.com

lietpalčiui suteikia tos pačios medžiagos diržas bei sodri žalia spalva. Pagamintas Italijoje, todėl – nepriekaištingos kokybės. Derinkite su odiniais ilgaauliais.

MEGZTINIS „GANNI“

Klasikinis kardiganas, numegztas iš šiltų minkštučių vilnos siūlų. Jaukus rudens draugas, idealiai tinkantis prie

Nuotraukos: „Hope“ archyvas

lengvos suknelės.

AULINUKAI „BOTTEGA VENETA“

Šaltojo sezono mados tendencija – storapadžiai akį traukiantys odiniai „Bottega Veneta“ aulinukai su akcentiniu grubiu ryškios spalvos padu. Galite rinktis iš sodriai žalios, raudonos, pilkos ir rudos spalvų.

70 34

STILIUS

NESIBAIGIANTIS MEILĖS ROMANAS Iš tvirtos medžiagos sukurtas dešimtojo dešimtmečio įkvėptas „Nanushka“ švarkas. Tiesus siluetas, elegancijos suteikiantis liemenį juosiantis diržas, išraiškinga pečių linija. Nešiokite su plačioPALTAS „JIL SANDER“

mis kelnėmis ir rinkitės iš keturių skirtingų spalvų. nanushka.com

Vilnonis dviem sagomis užsegamas tamsiai žalias arba juodas „Jil Sander“ paltas. Laisvas siluetas, itališka kokybė – tai ne tik šiltas, patogus, bet ir puošnus žiemos drabužis.

SUKNELĖ „JIL SANDER“

Kupranugario spalvos medvilninė suknelė trijų ketvirčių rankovėmis ir siaurute subtilia apykakle. Suknelė tiks tiek

Nuotrauka: „Nanushka“ archyvas

ypatingai progai, tiek kasdienai.

RANKINĖ „BY FAR“

Mažytis, bet galingas aksesuaras – nedidukė prekės ženklo „By Far“ sukurta rankinė, dekoruota stambia sidabro spalvos grandine. Kūrėjai siūlo rinktis iš visos galybės skirtingų spalvų ir tekstūrų.

71 35

ATEITIS KAIP GRĮŽIMAS Į PRAEITĮ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Supykus ar nuliūdus močiutė jai liepdavo eiti į kiemą ir apsikabinti beržą - tą dažnai darydavo ir pati. „Esu jau ketvirta karta, gyvenanti su šiuo medžiu. Tikriausiai nuo vaikystės stebint tokį atvirą ir nuoširdų santykį su gamta, nedidelius šio santykio momentus išmokau kaip svarbią pamoką“, – pasakoja Vokietijoje gyvenanti fotografė Eglė Verbavičiūtė. Išmaišiusi visą pasaulį ir išbandžiusi galybę darbų, šiandien jauna moteris savo ateitį įsivaizduoja kaip sugrįžimą į praeitį ir nedrąsiai svajoja atgaivinti močiutės gimtinę – senutėlę prosenelių sodybą Turloviškių kaime.

PRENUMERUOKITE ELEKTRONINĮ „LAMŲ SLĖNĮ“ UŽ SIMBOLINĮ 1 EUR/MĖN MOKESTĮ ARBA TAPKITE MŪSŲ „PATREON“ RĖMĖJU IR NEVARŽOMAI MĖGAUKITĖS „PREMIUM“ TURINIU!

„NORS IR NEŽINOJAU, KO TIKSLIAI GYVENIME NORIU, VISUOMET RINKAUSI TAI, KAS MAN ĮDOMU.“

– Egle, tavo gyvenimo kelias nepaprastai spalvingas! Baigei istorijos studijas, vėliau – kultūros paveldo ir turizmo magistrą. Be to, kurį laiką itin domėjaisi kulinariniu paveldu, tad nusprendei įgyti ir konditerės specialybę! – Studijas pradėjau iškart baigusi mokyklą, nes kaip ir dauguma mano kartos žmonių žinojau, kad studijuoti reikia. Dabar man sunku suprasti, kaip nieko daugiau nei mokyklos suolo nematęs aštuoniolikmetis jaunuolis gali pasirinkti specialybę likusiam gyvenimui. Todėl laimingi tie, kurie neatradę savęs pirmaisiais suaugusio žmogaus metais turi šansą išsibandyti skirtingose srityse, moksluose, šalyse ar net santykiuose. Nors ir nežinojau, ko tiksliai gyvenime noriu, visuomet rinkausi tai, kas man įdomu. Studijų pasirinkimą nulėmė domėjimasis savo šeimos ir giminės praeitimi. Mano prosenelis paliko ranka rašytus memuarus, kuriuose suguldė pasakojimus apie vaikystę, senelius, savo prisiminimus prasidėjus Pirmajam, o vėliau ir Antrajam pasauliniams karams, kaip jo statytas namas (kuriame, beje, mano šeima gyvena iki šiol) buvo atiduotas žydų getui ir daug kitų kasdienybės istorijos momentų. Kita mano giminės linija buvo ištremta į Sibirą. Močiutė daug pasakojo apie gyvenimą šiaurėje, o tai mane ir įkvėpė rašyti magistrinį darbą tema „Pietų Amerikos išeivių ir Sibiro tremtinių lietuvių kulinarinis paveldas XX a. 3‒8 deš.“ Mane domino maisto ir maitinimosi įpročių reikšmė išsaugant lietuviškąją tapatybę. Mano kelias yra tarsi mano asmeninė evoliucija nežinomybės link, apsisprendimus jame lemia pamažu besikeičiantys prioritetai, galimybių įvertinimas ir išnaudojimas. Po magistro studijų galėjau rinktis stabilaus, ramaus gyvenimo planą, bet nepavyko savęs apgauti ir įtikinti, kad man to pakaktų. Nors studijos ir kulinarinio paveldo niša žavi iki šiol, truputį palaidas, neatsakingas, nerimtas ir avantiūriškas gyvenimas tuomet atrodė kur kas patrauklesnis. Taip šešeri studijų metai diplomų pavidalu atgulė stalčiuje, o aš patrau-

kiau į savirealizacijos ir saviraiškos paieškas. Konditerės kelias prasidėjo nuo besaikės saldumynų gamybos namuose dar studijų metais, vėliau įgijusi šią specialybę supratau, kokios bekraštės yra šio amato žinios, tendencijos, stiliai. – Darbas virtuvėje tave nunešė į visą krūvą skirtingų šalių: esi gyvenusi Amerikoje, Anglijoje, Australijoje... Kurį laiką galvojai, kad būtent desertai ir yra tavo tikrasis pašaukimas, tiesa? – Studijos buvo puikus būdas gauti vizas, kurios būtinos norint gauti legalų darbą Amerikoje ir Australijoje, o darbas virtuvėje lengvai derinamas prie nepastovumo, noro keliauti ir gyventi užsienyje. Buvo smagu pažinti ir dirbti kartu su talentingais žmonėmis, kurie domisi ta pačia sritimi. Žavėjausi maisto kultūra ir kulinariniu turizmu, kulinariniams kursams, knygoms ar smaguriavimui restoranuose išleisdavau daugiau pinigų, nei galėjau. Prisimenu, gyvendama Londone buvau užmezgusi romaną su prancūzu virtuvės šefu. Tuo metu gyvenau nuo algos iki algos, namie valgydavau užpilamus makaronus, tačiau bent keturis kartus per savaitę eidavome į brangius kokteilių barus, maisto turgus ir visas įdomias maitinimo įstaigas. Užkandžiams ar dienos pietums būdavo austrės, egzotiniai vaisiai, skrudintos medūzos, kregždžių lizdų sriuba, pica su kengūriena ir daug tiesiog gero vietinės virtuvės maisto. Šis entuziazmas ir polinkis į konditeriją buvo neatsiejamas nuo vaizdinės ekspresijos. Labiausiai man patiko tortų ir desertų dekoravimas, nes, kaip ir vizualiajame mene, čia svarbūs kompoziciniai sprendimai, spalvų harmoningumas ir bendras vaizdas, paliekantis atitinkamą emociją. Angliškos, amerikietiškos ir prancūziškos konditerijos teorija ir praktika, jų technologiniai procesai ir skonių skirtumai, na, ir galiausiai, klientų pagyros, pamaitinančios visada alkaną garbės ištroškusį ego... 77

– Pasiblaškiusi po pasaulį nusprendei nusiraminti šv. Jokūbo kelyje Ispanijoje. Ką ši kelionė padėjo suprasti? – Į kelionę pasiūlė vykti gera draugė, o aš labai daug negalvojusi sutikau, nes sutikdavau su visais pasiūlymais keliauti. Vadovavausi principu „kada, jei ne dabar?“ Ir šie metai man asmeniškai yra tik įrodymas, kad bent kažką gyvenime būsiu padariusi tinkamai. Kelionė buvo sunkus mėnesį trukęs fizinis išbandymas ‒ bet ne todėl, kad žiemą su sunkia kuprine Ispanijos vieškeliais kasdien nueidavome po trisdešimt kilometrų, bet nes piligriminis kelias į save labiau priminė nesibaigiantį tarptautinį vakarėlį ir negalėčiau atsakyti, ko per kelionę išgėriau daugiau – vyno ar vandens. Bet buvo labai smagu! O sutikti žmonės iš įvairiausių pasaulio vietų ir jų istorijos apie skaudžias netektis, priklausomybes, atleidimus iš darbo ar sveikatos problemas buvo priminimas, jog neturiu tikrų problemų, tik neatsakytą klausimą – kas man yra laimė. Šiandien atsigręžusi atgal manau, jog tapimas kažkuo, noras sukurti save ir savo asmenybę dažnai buvo svarbesnis nei reali būsena. Ir galiu pripažinti, jog ne vienerius metus trukęs karštligiškas profesinės svajonės vaikymasis atsitrenkė į apsvarstymų ir persigalvojimo sieną. Jaučiausi pralaimėjusi, bet suvokiau, jog tai tik jausmai, su kuriais geriau padirbėjus ateityje jie gali išeiti į naudą, o darbas ar profesija nėra visa aš, tai tik viena sudedamoji mano dalis. – Kokie gi keliai tave nuvedė į Vokietiją? Kuo ji tau patinka, o kas, priešingai, tave šioje šalyje vargina? – Šv. Jokūbo kelyje sutikau labai simpatišką vokietį. Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, tiesiog patiko flirtuoti ir keliauti kartu. Žmogus jis paprastas, nesugadintas, nepaveiktas tuštybės. Keliui pasibaigus kasdien beveik metus laiko siuntė man gėlių nuotraukas, kurias pats fotografuodavo telefonu – kartais aplinkiniuose soduose, kartais gėlių parduotuvėse, jei labai pritrūkdavo – net ir kapinėse. ( Juokiasi.) Savo telefone vis dar turiu bene trijų šimtų gėlių nuotraukų kolekciją. Beveik kasdien kalbėdavome telefonu, kol galų gale supratau, kad man be jo

liūdna. Nutariau pagyventi Vokietijoje ir tuo pačiu pasimokyti vokiečių kalbą. O vos po poros mėnesių bendro gyvenimo prasidėjo pandemija, kuri uždarė duris į studijas, darbą turizmo sektoriuje ir paprasčiausią apsilankymą Lietuvoje. Bet man labai pasisekė, nes gyvename prie miško – visai netoliese Harco nacionalinio parko. Harco regionas – tai miškinga vietovė, nusidriekusi per kalnus ir slėnius, su daugybe mažų viduramžius menančių miestelių ir plačiu takų tinklu žygeiviams ir gamtos mylėtojams. Vokietija yra įvairiapusė, daugiakultūrė ir daugiasluoksnė. Gyvenimo būdas ir kasdienė veikla gali priklausyti nuo to, kur konkrečiai gyveni: prie Šiaurės ar Baltijos jūros, kalnuose, Alpėse, milijoninės populiacijos mieste ar kaime, kur vos keli šimtai gyventojų. Aš pati gyvenu provincijoje, Goslare. Tai nedidelis (apie 50 tūkst. gyventojų) istorinis miestelis, kuriame dauguma gyventojų yra vokiečiai, taip pat nemažai turkų ir rusų. Goslaras mane smarkiai atitolino nuo naktinio gyvenimo. Anksčiau mėgau lankytis naktiniuose klubuose, penktadienio vakarą keliauti iš baro į barą, tačiau atsikrausčius čia toks gyvenimas baigėsi. Tik kartais apsilankome viename iš dviejų čia esančių mažyčių barų, kur didžioji dauguma lankytojų yra senyvi vokiečiai, niekuomet nepraleidžiantys progos man priminti, jog vis dar nemoku kalbėti vokiškai. Visgi gyvenimas čia mane žavi tuo, jog po metų jau esu maloniai sutinkama ir atpažįstama ledainėje, knygyne, kepykloje, kavinėje ir net turkiškoje kebabinėje. Aplinkiniuose kaimuose gausu vietų, kur dideliuose aptvaruose gyvena vištos, o šalia stovi nedidelės būdelės su kiaušiniais, metaline taupykle ir greta ant balto lapo surašytomis kiaušinių kainomis. Jokio prekeivio, tik tu ir kažkieno pasitikėjimas, jog už paimtus kiaušinius į taupyklę sumesi reikiamą pinigų sumą. Lygiai tokiu pat principu galima prisiskinti gėlių, prisirinkti vaisių, uogų, lauke augančių daržovių. Visgi gyvenimo Vokietijoje vaizdas dabar yra lyg iškreiptas, realybės objektyviai neatspindintis veidrodis, todėl norint susidaryti tikresnį įspūdį reikia sulaukti pandemijos pabaigos ir pagyventi čia ilgiau.

„PASIRINKIMO LAISVĖ, KRITINIS ARGUMENTUOTAS POŽIŪRIS Į VERTYBES, ŽINIŲ TROŠKIMAS IR IDEALAI – TAI DALYKAI, KURIE MUS ARTINA ARBA TOLINA NUO GAMTOS.“

– Kaip ir kada tarp visų šių itin skirtingų veiklų tavo gyvenime atsirado fotografija? – Mėgstu fotografiją, nors pati gana skeptiškai žiūriu, kai žmonės be patirties, įdirbio ir išsilavinimo save vadina fotografais. Aš taip kol kas nesijaučiu ir savęs fotografe nevadinu, tiesiog mėgaujuosi fiksuodama, už ko užkliūva akis, ką man svarbu išsaugoti ilgiau nei momentui, daugiau nei atmintyje. Pirmąjį savo fotoaparatą nusipirkau būdama keturiolikos ir nuo tada pradėjau fiksuoti akimirkas. Nebūtinai mėgstama veikla turi nešti finansinę naudą. Apskritai manau, kad žmonės dažnai paskuba savo mylimą užsiėmimą paversti darbu, nes tai tave įspaudžia į tam tikrus rėmus, padiktuoja taisykles, tikslus, atsakomybes ir ima riboti kūrybinę laisvę. Aš džiaugiuosi, kad šioje veikloje galiu būti nevaržoma, pailsėti, atitolti nuo to, kas neramina arba slegia. – O kaip apibūdintumei savo stilistiką? – Žygiavimo, pasivaikščiojimo ir mielos kasdienybės fotografija. Fotoaparatą su savimi turiu visuomet ir nešuosi jį persimetusi per petį. Sąmoningai stengiuosi nekopijuoti šiuo metu itin išpopuliarėjusių aplinkos, estetikos, gražių natiurmortų fotografijų, vyraujančių pintereste ar instagrame. Taip pat stengiuosi nepirkti daiktų iš blusturgių ar sendaikčių vien tam, kad vėliau jie būtų

naudojami kaip rekvizitai kompozicijai. Tokių kompozicijų nemokamai galima rasti gėlių parduotuvėse, kaimynų soduose ar miestelių gatvėse. Svarbu tinkamai parinkti kampą, kuriame atsiduria gražiausi akiai objektai, ir kartais paslėpti tai, kas tarpusavyje nedera. Man svarbu mokytis ir nebijoti eksperimentuoti, klysti ir išmokti jausti spalvų derinius, tekstūras ir linijas. Labiausiai man patinka fotografuoti apsiniaukusiomis dienomis, vėlyvą popietę, kai natūrali šviesa yra švelni, kurianti minkštą, melancholišką ramybės jausmą. Mėgstu nuotraukas spausdinti mažu formatu, eidama į svečius nusinešti jų vietoj gėlių, pridėti prie dovanos kaip atvirutę su linkėjimu, siųsti vietoj laiško draugams, ir, svarbiausia, kas mėnesį nusiųsti savo močiutei, kaip trumpą gražiosios savo gyvenimo pusės mėnesio ataskaitą. – Dažnai tavo kadruose atsiduria gamtos objektai. Kaip apibūdintum savo santykį su gamta? – Aš tikrai labai daug žygiuoju ir leidžiu daug laiko gamtoje, o mano objektu tampa viskas, kas man patinka. Fotografija yra mane supančio gyvenimo atspindžiai. Kuo daugiau žinau augalų, paukščių, žvėrių pavadinimų, suprantu jų retumą, tuo ypatingesnis, bene magiškas tampa momentas pamačius tam tikros rūšies atstovą. Savo mažų svajonių sąraše visada turiu bent dešimt paukščių rūšių, kurias norėčiau pamatyti laukinėje gamtoje. Na, o namai gana sparčiai pildosi knygų apie gamtą, jos pažinimą. Esu dėkinga likimui, kad gimiau ir augau Kaune, o ne, pavyzdžiui, Niujorke, kad galėjau stebėti gamtą, daržoves pirkti turguje ar jas užsiauginti pati. Pasirinkimo laisvė, kritinis argumentuotas požiūris į vertybes, žinių troškimas ir idealai – tai dalykai, kurie mus artina arba tolina nuo gamtos. Nėra vienos tiesos. Kaip žiūrime į tą patį objektą, priklauso nuo mūsų išsilavinimo, fizinės, emocinės būklės ir kolektyvinės atminties. Galiu mylėti šunis, lazdyno riešutus ir beržus pavasarį, bet kitas žmogus jiems gali būti tiesiog alergiškas. Taigi savo galimybės mylėti gamtą nelaikau savaime suprantamu dalyku. Veikiau tai – daugybės praeityje sėkmingai susiklosčiusių elementų visuma arba tiesiog likimo dovana.

– Tad tavo meilė gamtai užgimė dar vaikystėje ‒ kokie prisiminimai iš jos šildo labiausiai? – Kai supykdavau, pravirkdavau ar tiesiog būdavau liūdna, močiutė liepdavo eiti į kiemą, apsikabinti beržą ir pastovėti bent dešimt minučių. Tą dažnai darydavo ir pati. Beržas svyruoklis, labai aukštas, senas. Kaimynai daug kartų prašė jį nukirsti, nes baisu per audras, o ir šiukšlėmis vadinamų lapų pilnas kiemas. Bet kaimynai numirė, kaip ir seniai beržą labai netikusioj vietoj pasodinęs prosenelis. Močiutė apsidraudė namą, o kad būtų saugiau, audrų metu meldžiasi, kad į beržą netrenktų žaibas ar jis nelūžtų lenkiamas vėjo. Aš esu jau ketvirta karta, gyvenanti su šiuo medžiu, ir tikiuosi mirti pirmiau beržo, kad tik nereikėtų jo kirsti. Kieme su panašia istorija taip pat auga senos pušys ir keletas eglių. Šakos lenda į elektros laidus, o daugumai sunku suprasti, kam tokie medžiai išvis reikalingi miesto vidury esančiame nedideliame kieme. Bet juk ant šių medžių šakų tupia paukščiai, būna, net lizdą susisuka, vaikystėje ant vienos šakos kabojo sūpynės, iš beržo leisdavome sulą, o kur dar pavėsio teikiama atgaiva karštą vasaros dieną arba galimybė pakabinti hamaką, įkelti inkilą... Vienam žmogui piktžolės, kitam – laukinės gėlės, viskas tėra požiūrio klausimas. Mama dirbo Veterinarijos akademijoje, labai mylėjo gyvūnus, todėl ne vienas žmogaus apleistas, sužalotas gyvūnų prieglaudos mirtininkas rasdavo namus pas mus. Niekuomet nelankiau vaikų darželio, su mama keliaudavau į jos darbą arba dienas leisdavau su močiute darže. Vietoj vakaro pasakų man buvo skaitoma „Gyvoji gamta“, Salomėjos Nėries eilėraščiai, o labiausiai mėgdavau klausytis močiutės istorijų apie Sibirą ir gyvenimą tremtyje, laukinę taigos gamtą. Kasmet atostogauti važiuodavome į Pervalką arba Preilą, niekuomet nebūdavo blogo oro – net ir didžiausių audrų metu tėtis mane veždavo prie jūros pasižiūrėti žaibų, giedromis naktimis stebėdavome žvaigždes, niekada nepraleisdavome meteorų lietaus. Vaikystėje reikdavo ravėti, vakuoti, marinuoti, džiovinti, raugti gėrybes ar rinkti kolorado vabalus – na, jei ir ne visada pačiai, tai bent jau būti visų šių procesų liudininke. Visada norisi sugrįžti į tuos laikus, kai Kūčių vakarą vaišindavomės pyragėliais su pačių surinktais ir ankstyvą rudenį sudžiovintais baravykais.

„SAVO ATEITĮ ĮSIVAIZDUOJU KAIP GRĮŽIMĄ Į PRAEITĮ.“

– Egle, tavo nuotraukos – it įspūdinga mažų akimirkų puokštė, primenanti, kokie gyvenime svarbūs maži dalykai. Ar džiaugtis smulkmenomis tau svarbu? – Smulkmenos yra visiems pasiekiama panacėja, todėl nevalia jų nuvertinti. Jeigu pati įdomiausia knyga būtų parašyta viename ilgame lape, manau, atsibostų ją skaityti. Mūsų galvoms reikalinga pradžia, dėstymas ir pabaiga, taip pat reikalingi skyrybos ženklai, skyriai, eilutės. Bet kurią paprastą dieną net ir negyvenant spalvingiausio gyvenimo gali pagyvinti maži kasdieniai ritualai, namuose auginami augalai ar skintos gėlės. Reikia nepamiršti kasdien pašokti pagal savo mėgstamą muziką, privalu turėti mėgstamiausią puodelį kavai arba arbatai, keletą kvepiančių žvakių ar smilkalų, gal net pradėti kažką kolekcionuoti arba pasidaryti savo herbariumą. Gyvenimas – it juodraštis, čia privelta tiek daug klaidų, ypač loginių. Tačiau kai kurios vietos nepaprastai gražios, arba tokios, kurias norisi įsidėti į kišenę ir nešiotis su savimi. Tačiau už jų sukūrimą esame atsakingi patys. – Ypač jautrus santykis su supančia aplinka – tai dar vienas dalykas, kuris atsispindi tavo nuotraukose. Ar teisingą įspūdį susidariau? – Nuoširdumo ir meilės gamtai mokausi iš močiutės. Ji neturi feisbuko, instagramo, neskaito savišvietai skirtų skaitinių, nežino, kas yra meditacija ir niekuomet per aštuoniasdešimt metų nėra buvusi pas psichologą, nepaisant to, kiek daug būta Dievo rykščių. Bet jei žmogus, kaip ji pati sako, gyvena savo gyvenimo saulėlydį ir yra laimingas, patenkintas kiekviena diena, vadinasi, kažką daro teisingai.

Prieš pirmas šalnas ji apvaikšto visą kiemą ir paglosto visas jame esančias gėles, garsiai padėkoja, kad gražiai šiemet žydėjo, atsisveikina. Tikriausiai nuo vaikystės stebint tokį atvirą ir nuoširdų santykį su gamta, nedidelius šio santykio momentus išmokau kaip svarbią pamoką. Gamta yra kaip geras draugas arba šeimos narys, prieš kurį gali būti susivėlęs, palūžęs, netobulas, kiek nori jautrus, emocionalus, turtingas ar vargšas. O ji toliau tave mylės, jei ir tu ją mylėsi. Man gana svetimas dvasinis nubudimas ar panašūs potyriai vaikštant mišku, bet prieš užkukuojant pirmai gegutei eidama į mišką pasirūpinu kišenėje turėti monetų. Laukinėje gamtoje aš jaučiuosi svečias, o gamtoje, kuri yra dalis namų, sode ar darže, noriu žinoti praktinius dalykus – kada sėti, kada pjauti, kaip gelbėtis nuo užpuolusio amaro ir kaip auginti ekologiškiau. – Egle, papasakok mums apie savo svajonę ateityje gyventi savo prosenelių sodyboje. Kuo ta vieta tave traukia? Pabandykime pasvajoti – kaip ten galėtų atrodyti tavo dienos? – Stengiuosi gyvenimo nepriimti per daug rimtai ar sudėtingai. Dauguma dalykų nėra mano valioje, žiūrėk, penkmečio planas pasikeičia per vieną dieną. Bet visuomet laiminga ir nieko nekainuojanti vieta yra svajonės. Jei yra svajonių, vadinasi, bus keliami tikslai, o tikslams pasiekti ieškoma priemonių. Sunku nuspėti, kaip atrodys pasaulis, todėl, kad mažiau skaudėtų, svajoju minimaliai ir kuo arčiau realybės. Prosenelių sodyba ‒ vienkiemis Turloviškių kaime. Ten gimė mano močiutė, iš ten dalis mano giminės buvo ištremta į Sibirą. Prieš daugiau nei dešimtmetį sodyboje esantį šimtametį namą sunaikino gaisras, taigi šiandien tai tėra atminimo vieta ir laukai, dirbamos žemės plotai. Aš nusprendžiau pradėti nuo suoliuko. Kitą kartą važiuodama į kaimą vešiuosi suoliuką, keletą greitai prigyjančių augalų ir vabalų viešbutį. Daug skaitau apie natūralistinius želdynus, lietuviškų augalų rūšis ir galvoju apie puodynėmis puoštą žiogrių tvorą – noriu, kad pavyktų braškes ir moliūgus apginti nuo laukinių gyvūnų. Savo ateitį įsivaizduoju kaip grįžimą į praeitį. 89

Ä®KVEPIANTYS HEROJAI NAUJAME POPIERINIAME NUMERYJE! ZURNALUPRENUMERATA.LT/PRENUMERATA/LAMU-SLENIS

MEDŽIAI GYDO Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

Miškas – jos terapija. Tai vieta, kur ji nutyla ir išgirsta save. Šaltis – didžiausias jos mokytojas, atskleidęs kūno ir minčių beribiškumą. „Nėra problemos, kurios negalėtum iškvėpuoti“, – sako Sandra Pangonytė, prekės ženklo „The Knotty Ones“ bendraįkūrėja. Kelios minutės lediniame upės vandenyje kasryt padeda jai aiškiau priimti visas savo emocijas, moko sustoti, nesipriešinti tėkmei, nebėgti ir dar geriau išgirsti save. Juk šiek tiek pritildęs protą realybę gali patirti stipriau.

– Sandra, tu tai Vilniuje, tai Druskininkuose, tai Nidoje. Kurgi tavo namai? – Mano namai yra gamta. Vilniaus savo namais niekada nelaikiau. Man čia vieta, kur gera sugrįžti, kai ilgai nebūnu. Bet ir Druskininkai nėra tikrieji namai... Geriausiai jaučiuosi būdama šalia gamtos, nesvarbu, kur tai bebūtų. Būna vietų, kurios gražios, o būna tokių, kurias jauti, kuriose gera būti. Druskininkai ir Nida ir yra tokios vietos. Ten, kur gamta, kur miškai. – Ko gamta tave moko? – Daugybės dalykų. Miškas – didžiausia mano terapija. Einu basomis, kojomis liečiu žemę, samanas, visais pojūčiais bandau jį iš-

jausti. Lytėjimu, uosle, klausa... Atrodo, vos prieš kelerius metus pradėjau girdėti paukščius, girdėti mišką, nežiūrėti į viską apibendrintai, o pastebėti kiekvieną paskirą dalelę. Pastarieji metai parodė, kad gamtoje grįžtu į save. Mane labai išbalansuoja miestas, žmonės. Kuo ilgiau būnu gamtoje, tuo efektyviau nutildau visą išorinį triukšmą ir iš tiesų išgirstu save. Galiu mieste praleisti kelias dienas, man reikalinga jo skleidžiama energija, bet jame būdama labai greitai išsitaškau. Pajaučiu, kad metas grįžti atgal, vėl susirinkti save. Nurimti. Nutilti. Mieste, atrodo, per aiškiai girdi kitų balsus, kitų mintis, neretai jas perimi. Viduje kažkas rėkia: bėk!

Visada maniau, kad esu ekstravertė, bet bėgant laikui vis labiau pastebiu intravertiškąją savo asmenybės pusę. Kartais net baisu, kaip stipriai man nereikia kitų žmonių. Kalbama apie tai, kad socialinis atstumas karantino metu žmones sukrėtė, tačiau manęs tai neigiamai nepaveikė. Gal kartais baisu tai pripažinti garsiai ‒ juk pasaulis sukasi apie bendrystę, dalijimąsi, pagalbą kitiems... Bet gal visgi esame per stipriai pripratę prie gausybės kontaktų aplink? Dažnai nė nesuvokiame savęs be kitų žmonių, įsivaizduojame, kad jie mus papildo. Man šis laikas – gera proga suprasti, ko iš tiesų trūksta, ko iš tiesų pasiilgau. Kai kurie žmonės mums – it įpročiai. Pavyzdžiui, draugė, su kuria daug metų susitinki kavos, bet jau ilgai nekeli klausimo, kur mus šis santykis veda, ką jis mums duoda. Dabar man norisi energiją dalyti švelniai, nesinori vėl pulti į viską stačia galva ir išsitaškyti. Pradėjau kruopščiai ją skaičiuoti, juk ji ribota. – Kaip atrodo tavo laikas, kai būni viena? – Man tikrai labai gera būti savo pačios kompanijoje. Dažniausiai viena būnu Nidoje. Tada galiu neturėti plano. Noriu – skaitau, noriu – klausausi tinklalaidžių. O kartais nesinori vartoti jokios informacijos ir norisi tiesiog būti, vaikščioti, fotografuoti. Druskininkuose kiekvienas rytas prasideda nuo Wimo Hofo metodo, kvėpavimo pratimų. Iki pietų būnu su Vėju, po

pietų jį perima Paulius, aš penkias valandas padirbu ir mes vėl einame į mišką, gaminamės maistą. Dvidešimtojo gimtadienio proga močiutė man padovanojo žolininkystės knygą. Kuo daugiau laiko praleidžiu gamtoje, tuo artimiau susipažįstu su žolėmis, sužinau apie jų naudingąsias savybes. Mano močiutė buvo žolininkė, žinojo visas žoles, turėjo galybę įdomiausių žolininkystės knygų, matyt, iš jos perėmiau domėjimąsi šita sritimi. Kiekvienas mėnuo gamtoje ypatingas: renki liepžiedžių pumpurus, šalpusnius, pienes, garšvas, čiobrelius, grybus... Gamta mums pamažu viską duoda, tereikia išmokti pasiimti. – Ko apie gamtą mokai savo sūnų Vėją? – Yra labai įdomi knyga pavadinimu „Miško maudynės. Shinrin-Yoku“. Joje aprašyta gamtos nauda žmogui. Tai, ką jauti, ką instinktyviai darai būdamas miške, ten pagrįsta moksliniais įrodymais. Vėjui pasakoju viską, ką žinau pati. Kalbu jam apie medžius, pasakoju, kad spygliuočiai sugeria neigiamą žmogaus energiją, dėl to reikia apsikabinti medį, jei savyje turi daug pykčio, jis padės šį paleisti. Atėjus prie ąžuolo jam pasakoju, kad šitas medis vienas stipriausių, todėl suteikia daug energijos. Duodu uostyti, liesti, leidžiu išgirsti. Viską, ką miške darau aš, daro ir jis. Nežinau, kiek daug jis supranta, kiek informacijos priima, bet kažkada miške pasakė: „Mama, medžiai gydo. Aš myliu medžius.“

– Sandra, o kaip tu nusiramini būdama čia, mieste? – Kai laiką leidžiu mieste, namuose medituoju ir kas rytą maudausi Vilnelėje. Ten galiu išsikrauti, patiriu rytinį šoką, energijos antplūdį. Anksčiau nekęsdavau šalčio. Kiekvieną žiemą stengdavomės praleisti Azijoje. O ši žiema – pirmoji, kai nors ir negaliu pasakyti, kad šaltį pamėgau, bet dabar galiu jį priimti. – Papasakok, kaip visa tai prasidėjo? – Kartą prie Vėjo darželio pamačiau į šaltą upę brendančius žmones. Pasirodo, vieno vaiko iš darželio mamos tėvas yra oficialus Wimo Hofo metodo instruktorius. Wimas Hofas man iš dalies buvo pažįstamas – kadais buvau mačiusi dokumentinį filmą apie jį ir jo metodą. Kitą rytą prie jų prisijungiau ir aš. Pabandžiau ir supratau, kad tai nėra taip skausminga ir baisu, kaip atrodo žiūrint iš šono. Pradėjau anų metų spalį, kai upės vanduo buvo šešių laipsnių šilumos. Pajaučiau, kiek daug po šios praktikos manyje atsirado energijos, endorfinų. Tai suveikia kaip narkotikas – atrodo, kad po kūną vaikšto galingos energetinės bangos. Jauti save ir tau gera savyje būti. Įlipus norisi bėgti kuo greičiau, bet giliai kvėpuodamas išmoksti tą norą paleisti, išbūti. Taip pat ir gyvenime – išmokęs inkorporuoti kvėpavimą, gali lengviau išbūti nemaloniose situacijose.

– Wimo Hofo metodas ‒ kas tai? – Visų pirma atsigulęs ant žemės turi atlikti kvėpavimo pratimus. Atlieki ventiliacinį kvėpavimą – įkvepi labai giliai ir stengiesi iškvėpti šiek tiek mažiau, kad tavo organizme pasiliktų daugiau deguonies. Kai ląstelių lygmenyje jo prisisotinama, organizmas lengviau toleruoja šaltį. Gal jusliškai tau taip pat šalta, bet tokiu būdu paruošęs kūną nesušalsi, tavo organai neperšals. Į vandenį bristi reikia labai lėtai, tada pamažu atsisėsti ir tupėti, visą laiką giliai kvėpuojant. Taip išbūti šaltame vandenyje gali nuo penkiolikos sekundžių iki septynių minučių. Geriausia tai daryti upėje – tekantis vanduo nuramina. Kiekvieną sekundę stengiesi priimti šaltį, bandai kuo labiau atsipalaiduoti ir viską iškvėpuoti. Tada aplanko tokia stiprybė, tada niekas dienoje nebaisu. Atrodo, nebelieka jokio streso. Praktikuojant šį metodą daug lengviau tiesiog būti, išjausti, koncentruotis į kūno pojūčius. Wimo Hofo metodas ir meditacija moko priimti kiekvieną dienos nesėkmę, nesipriešinti. Prieš metus nė pagalvojusi nebūčiau, kad visą žiemą maudysiuosi lediniame vandenyje. Iš pradžių galvojau, kad pabandysiu savaitę, vėliau ‒ dvi, iki Kalėdų ar iki pirmojo sniego, tačiau viskas užsitęsė gerokai ilgiau. Labai rekomenduoju šią praktiką. Žinoma, tai daryti reikia labai atsargiai, kad nepersišaldytum ir nesusirgtum.

– Sakei, kad šaltis – didžiausias tavo mokytojas. Ko jis tave išmokė? – Moko priimti viską, kaip yra, nesipriešinti, nebėgti ‒ o tai anksčiau dariau visada. Skubėdavau nuo taško iki taško. Blogas emocijas buvau linkusi nuleisti, užslopinti, o vėliau jos iškildavo dvigubai galingesne jėga. Vilnelė, šalčio terapija man padėjo lengviau išbūti ir sudėtingą etapą santykiuose. Supratau, kad gali arba išsidraskyti ir išeiti, arba išbūti tame blogume. Tai buvo pirmas aiškus suvokimas: jaučiuosi blogai, tačiau nebėgu, nebandau to užslėpti, nebandau savęs apgauti. Gebėjimas išjausti suteikė stiprybės. Taip gali įsisąmoninti daug dalykų. Jauti save, gyvybę. Aš jaučiu pyktį, esu nusivylusi, bet tiesiog sau tai leidžiu. O anksčiau leisdavau tik geras emocijas. Klausiau tinklalaidės, kurioje sakė, kad užslopindami pyktį užslopiname ir visas kitas savo emocijas. Reiškia, kad iki galo negalime išjausti ir džiaugsmo. Gyvenime esame mokomi būti malonūs, bet niekas mums nepasako, kad galime pykti, liūdėti. Aš ir pati ilgai turėjau tokią kaukę. Juk daug paprasčiau, kai esi pozityvi ir gerai nusiteikusi. Priimti

100

visą žmogaus emocijų paletę buvo pastarųjų septynerių metų darbas. Pamažu mokausi atpažinti ir įvardinti, ką jaučiu, pamilti save. Ilgai galvojau, ką reiškia meilė sau. Pradėjau taikyti labai paprastą pratimą: klausiu savęs, ką dabar daryčiau, jeigu tikrai save mylėčiau. Ar eičiau tvarkyti namų? O gal laisvą laiką skirčiau skaityti knygai? – Gamta juntama ne tik jūsų namelyje šalia Druskininkų, bet ir čia, bute Vilniuje, kur apsigyvenę ir daug balinietiškų detalių. Ar tiesa, kad pagoniškoji Lietuva ir Balis turi panašumų? – Balis visapusiškai artimas pagoniškajai Lietuvai. Ten stipri religija, tikėjimas gamta, svarbus žinojimas, kad gamtoje, medyje yra dievybė. Visa tai nepaprastai artima ir mūsų pagonybei. Jų namuose – itin daug medžio, kitų natūralių pluoštų, gamta tiesiog gyvena namų erdvėse. Pavyzdžiui, baliniečiai praustuvus gamina iš lavos akmens, o ar žinojote, kad senovės lietuviai juos taip pat skobdavo iš akmens? Be to, pagrindinis miegamojo akcentas tiek Balyje, tiek Lietuvoje būdavo lovūgalis. Iš tiesų, panašumų yra labai daug.

101

102

– Kas tave kviečia sugrįžti į Balį? – Persikėlus į Nidą aplanko jausmas, jog žemyninėje dalyje palikai blogą energiją, stresą, nemalonumus, ir tau pasidaro nepaprastai lengva. Gamta taip pat graži ir kitur, bet energetiškai ši vieta ypatinga. Tas pats ir Balyje. Galbūt ir iš anksčiau esu susikūrusi teigiamų projekcijų apie šią vietą, gal prisideda ir tai, kad kažkada Balis man atnešė daug gerų patirčių, bet kaskart ten nusileidusi pajaučiu magišką energiją, o mano galvoje esantys dalykai ten įsigyvendina kažkaip lengviau. Ten man nutinka daug gerų dalykų. Sutinkami žmonės tarsi turi perduoti man kažkokią žinutę, knygą ar pažintį. Žinoma, prie šio jausmo prisideda ir vanduo, bangos, plaukiojimas banglente ir visos kitos mano mylimos sporto šakos. Be to, Balyje labai geri žmonės. Jie neįtikėtinai tiki karmos galia, todėl į kiekvieną savo veiksmą žiūri labai atsakingai. Jie gyvena savo autentiškus gyvenimus, nebando nieko kopijuoti ir gerbia aplinkinius. Be skanaus maisto, įspūdingos gamtos, gerų žmonių ten aplanko ir jausmas, kad gali viską, kad neturi jokių apribojimų, kad viskas įmanoma. Žinoma, iš dalies taip yra ir dėl to, kad ten aš negyvenu. Čia, Lietuvoje, palieku buitį, veiklą, pareigas, o ten išvažiuoju tiesiog... būti. Visgi Balyje labai stipri energija.

– Skaičiau, kad praėję metai tavo gyvenime buvo pilni transformacijų, gryninimosi, švarinimosi – minčių, veiklų, žmonių... – Praėjusiais metais su vyru išgyvenome stiprią santykių krizę – tai buvo vertybių, pamatų sugriovimas ir bandymas kurti iš naujo. Tačiau mano viduje pokyčiai prasidėjo anksčiau. Pradėjau atidžiai žiūrėti, kam daliju savo energiją. Juk giliai jau seniai žinome, kokie santykiai varomi inertiškai, kokie žmonės ir kodėl turėtų atsisijoti. Išgirdau save, pajaučiau savo kūną, visame kame atsirado daugiau aiškumo, tapo lengviau priimti sprendimus. Esu labai jautri, viduje turiu daug įvairių jutiklių, kurie ir padeda, ir trukdo gyventi. Kuo ilgiau būnu gamtoje, su savimi, tuo labiau jaučiu žmonės, aiškiau žinau, kam noriu duoti savo energijos, o kam ne. Jau nė nekalbu apie švarinimąsi daiktų lygmenyje. Stengiuosi nebevartoti tiek daug daiktų, tiek daug turinio, veiklų. Išsikėliau sau tikslą: nusiraminti. Geriau daryti viską lėčiau, peržiūrėti mažiau filmų, perklausyti mažiau tinklalaidžių, bet daryti tai kokybiškai. Ne suvalgyti ir pamiršti, bet išgyventi ir išbūti su tuo. Geriau surinkti mažiau, bet pasilikti tai savyje nei vartoti daug, jausti, kad esi pilnas, bet iš tiesų nepatirti jokio pokyčio.

103

ISTORIJA APIE DVI PATYRUSIAS SIELAS Tekstas ir nuotraukos: Dominykas Liberis

Tai istorija apie dvi viena kitą papildančias ir mylinčias patyrusias sielas ir netikėtai užgimusią daugiau nei dvidešimt metų besitęsiančią meilę. Prieš jus – septyniasdešimt vienerių automobilių entuziastas, teisininkas ir inžinierius Ričardas Ališauskas ir jo nesibaigiantis meilės romanas su prieš beveik keturis dešimtmečius sukurtu specialaus leidimo „vabalu“.

104

105

106

„Jei nori, kad automobilis gerai veiktų, tepalus geriausia keisti kas 5000 kilometrų“, – draugiškai primena Ričardas. Jo patarimas ne naujas ir daugeliui jau žinomas – ypač tiems, kurie vairuoja seną folksvageną. Ričardas šios taisyklės laikosi ir besirūpindamas savo 1983ųjų „Volkswagen Käfer“. Gal todėl šis vyrui tarnauja jau daugiau nei du dešimtmečius.

Prieš dvidešimt metų Ričardas iš draugo sužinojo, kad netoliese parduodamas vabalas. Visai neplanavo pirkti, bet vis tiek nuvyko apžiūrėti. Išvydęs – iškart įsimylėjo. „Sunku ir pasakyti, dėl ko tąkart jį nusipirkau, – sako Ričardas. – Galbūt jo spalva, o gal faktas, jog galėjau sau leisti... Žinojau, kad šis automobilis ypatingas. Tiesiog negalėjau jo paleisti.“

Tačiau tai nėra tik eilinis vabalas. Ričardo „Volkswagen Beetle“ yra specialus leidimo baklažano spalvos modelis – tokių Europos rinkai pagaminta vos daugiau nei trys tūkstančiai. Įspūdingos sodrios baklažano spalvos automobilis turi silpniausią kada nors vabalams sukurtą variklį – vos 1,2 litro. Jo šonai papuošti sidabrinėmis šoninėmis juostomis, o gale puikuojasi šildomi galiniai stiklai.

107

108

109

Dalis šio senuko žavesio slypi tame, kad jis niekada nebuvo restauruotas. Jame nerasi nė naujai apsiūtų sėdynių, nė dailiai nublizgintų skydelių. Važinėjimas su šiuo „Käfer“ (vok. vabalas) leidžia pajusti autentišką seno folksvageno vairavimo malonumą.

Ričardas nejaučia nerimo ir dėl įbrėžimų ar įlenkimų. „Ne tu turi tarnauti savo automobiliui, o jis – tau“, – paaiškina. Jo manymu, automobilis turi nuvežti vairuotoją, kur jis nori, net jeigu dėl to neišvengtų kelių pabraižymų. Vis dėlto teigiantiems, kad automobilis yra tik įrankis keliauti iš vieno taško į kitą, Ričardas nepritaria. Lankydamasis automobilių renginiuose tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje, Ričardas ne visada gali sau leisti apsistoti viešbučiuose. „Tikrai nenumirsiu pernakvojęs savo vabale, – šypteli. – Užsidedu bagažinę su nedidele palapine ant stogo ir mašina tampa mano geriausiu draugu kelyje. Kai turi vabalą, nereikia ir namelio ant ratų!“ ( Juokiasi.)

110

111

112

113

114

Paklaustas apie įsimintiniausią kelionę vabalo sėdynėje, Ričardas prisimena išvyką į Skandinaviją. „Turbūt ilgiausias atstumas, kurį pavyko įveikti su šiuo automobiliu, buvo mano ir kelių vabalistų draugų kelionė Europos šiaurėn. Per dešimt dienų aplankėme penkias šalis ir įveikėme daugiau nei du tūkstančius kilometrų. Žinoma, tai tikrai ne vienintelė tolima kelionė su šiuo automobiliu. Sezono metu kas kelias savaites tenka vis kur nors vykti: pas latvius, estus ar aplankyti Lietuvos vabalų klubo organizuojamų sezono atidarymų ir uždarymų. Ten visada randu šiltą palaikančią bendraminčių bendruomenę“, – su šypsena pasakoja Ričardas.

„Jeigu jau prakalbome apie keliones, verta paminėti, kad šiam vabalui labai nepatinka Ariogala. Vieną kartą važiuodamas į šventę Ariogaloje prietaisų skydelyje pamačiau raudoną lemputę. Ilgai netruko, kol pastebėjau pasipylusius tepalus ir teko sustoti. Kitais metais beveik toje pačioje vietoje vėl įvyko gedimas! Gerai, kad tąsyk kaip tik pro šalį važiavo sūnus – nutempė“, – juokiasi.

Ar Ričardas vabalą parduotų? „Neturiu nieko, ko neparduočiau, tačiau kaina turėtų būti tokia nežmoniška, kad tiek už šią seną mašiną sutiktų mokėti tik pamišėlis.“ Ričardas šiltuoju metų laiku jį ir toliau naudoja kaip kasdienį automobilį. Mylimas ir gerai prižiūrimas šis ypatingas Ričardo vabalas kartu keliaus į dar ne vieną kelionę po Europą.

115

116

117

POZITYVUMAS NERIMO LAIKAIS

Tekstas: Agnė Mackevičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas Laima Milkintė, Rimantas Milkintas

Dvidešimt penkerių metų kūrybos jubiliejų švenčiantis skulptorius Rimantas Milkintas vos prieš porą mėnesių Vilniaus miestui pristatė naują skulptūrą – „@Per tris dienas“. Jam taip pat buvo įteiktas Lietuvos dailininkų sąjungos auksinis ženkliukas už aktyvią kūrybą viešosioms erdvėms. Šiuo metu galerijoje „AV17“ veikia Rimanto asmeninė paroda „1 mm turi reikšmės“, pasakojanti apie sudėtingą pastarųjų metų laikotarpį. Kalbamės su menininku apie jo kūrybą, jį patį, minimalizmą ir šiuolaikinę skulptūrą namų erdvėse.

118

119

120

– Rimantai, kaip nusprendėte, jog būsite skulptorius? – Nuo vidurinės mokyklos laikų žinojau, jog stosiu į Telšių taikomosios dailės mokyklą. Planavau stoti į medžio meninio apdirbimo specialybę, tačiau skulptūros skyriaus vedėjas Osvaldas Neniškis pakvietė stoti į skulptūrą. „Pridrožei visokiausių dalykų, tai ką tu čia su taburetėmis beveiksi?“ – sakė. Buvau išdrožęs Dionizo Poškos namelį, kelias kompozicijas, įvairių velnių. Apie skulptūros studijas tuomet neturėjau jokių minčių, tačiau suintriguotas kiek pasvarsčiau ir įstojau į jas. – Su šiuolaikine skulptūra visai nebuvote susipažinęs? – Vaikystėje buvo tekę apsilankyti Klaipėdos skulptūrų parke, tačiau visa tai buvo tik kaip informacinis fonas, bendra šiuolaikinės skulptūros nuovoka, o ne svajonė, ką norėčiau veikti gyvenime. Nuo mažens suvokiau, kad mano sritis – dailė, tik nebuvo aišku, ką su ta daile daryti. Kadangi mano tėtis buvo stalius, man irgi patiko dirbti su medžiu, meninis medžio apdirbimas atrodė patraukliai. Buvo netikėta atsidurti skulptūros grupėje, tačiau naujoji aplinka tiek įtraukė, kad mintys apie medžio meninį apdirbimą nutolo. Gana greit suvokiau, kad mediena turi kur kas platesnių panaudojimo galimybių skulptūros kompozicijose nei taikomojoje dailėje. – Tėčio atminimui skyrėte ir savo jubiliejinės parodos „1 mm turi reikšmės“ dalį. Ar tėtis darė stiprią įtaką jūsų kūrybai? – Manau, kad man įtaką darė abu tėvai, jų charakteriai, bendravimas. Mama – svajotoja, emocionali, išsakanti visas savo jausenas. Tėtis labiau išklausantis, stiprus ir tvirtas, lyg karkasas. Mano kūrybinė strategija atėjo iš šeimos. Tai suvokiau bekurdamas – savo kūriniuose naudoju skirtingų savybių sąveikas (du poliai, vienas lankstus ir minkštas, kitas – tvirtas ir stabilus). Beje, mano tėtis buvo Šilalės grynuolis. Jis išsaugojo gimtąją tam kraštui būdingą tarmę. Kai tik paskambindavo, aš taip pat automatiškai į ją persijungdavau. Tėčiui išėjus to labai trūksta.

– Parodoje taip pat kalbate ir apie ribas. Kaip jos jus veikia? – Šie metai man labai intensyvūs. Daug mano įsipareigojimų viršijo ribą, todėl kai kurių teko atsisakyti. Kiek galima įsiskolinti bankui, 30 procentų? Panašiai yra ir su įvairiais įsipareigojimais – jiems gali skirti 30 procentų laiko. Bet jei viršiji šią ribą, dirbtuvių durys lieka užrakintos. Mąstant apie tai, apie pastaruosius metus kilo parodos „1 mm turi reikšmės“ pavadinimas. 1 mm svarbus tiek darbiniame procese, tiek gyvenime. 1 mm ir 2 mm storio metalo lakštai labai skirtingi, jų visiškai kitokios virinimo, lenkimo savybės. Jei pjūvis milimetru per mažas ar per didelis, detalė netinka, netelpa. O ir kasdieniame gyvenime 1 mm dabar tapo itin svarbus ‒ turiu omenyje atstumo laikymąsi. Kartais jis galbūt netgi gali nulemti likimus ir gyvenimus. – Bet panašu, kad ir tokiame sudėtingame laikotarpyje jūs vis tiek išliekate pozityvus. Parodoje kalbate ne tik apie ribas ir limitus, bet ir apie jų viršijimą. – Man atrodo svarbu bet kokioje gyvenimo situacijoje veikti nusiteikus pozityviai. Kai vieną dieną tam tikrą ribą įveikiame, kitą dieną kartelė jau aukščiau. Arba ją įveiki, arba suki kitu keliu. – Ar savo namams baldus irgi gaminatės pats? – „Pasidaryk pats“ strategija yra prakeiksmas! ( Juokiasi.) Namuose mėgstu daug dalykų susikonstruoti pats, nors ir žinau, jog tai nėra efektyvu. Šiam pomėgiui skiriu per daug dėmesio ir laiko. – O jūsų namų interjeras, baldai – minimalistiniai, kaip ir kūryba? – Kai gaminau baldus savo gyvenamajai erdvei, veikė kiti prioritetai, daugiau galvojau apie praktiškumą ir funkcionalumą. Skulptūriški dalykai turi likti skulptūroje. Namuose turiu kitų menininkų darbų, tačiau savųjų čia nelaikau. Jie man siejasi su darbu, dirbtuvėmis, o namuose man svarbus poilsis. Kitų autorių kūriniai yra visai kas kita, jie prisideda prie komforto būsenos ir jaukesnės aplinkos kūrimo.

121

122

123

124

– Kaip, jūsų manymu, šiuolaikinį meną reikėtų derinti su namų interjeru? – Šiuolaikinio meno – be galo daug, taigi yra ir daug pasirinkimo. Galima pasitelkti architektus, dizainerius arba tiesiog kliautis savo suvokimu. Daugelis mūsų visgi jaučiame, kas yra geras dizainas, kas prie ko tinka. Integruoti šiuolaikinį meną į namų aplinką gali būti sudėtinga, kadangi kiekvienas geras kūrinys turi menininko perteikiamos informacijos. Tačiau, mano manymu, kiekvienas kūrinys gali atrasti savo vietą, namuose ar kažkur kitur, o ir kiekvieni namai turi turėti savo kūrinius. Šiuolaikinį kūrinį kur kas paprasčiau integruoti į šiuolaikinį interjerą nei klasikinį. Aišku, būna įvairių situacijų, kai labai gerai suveikia kontrasto principas: šiuolaikinis kūrinys klasikiniame interjere ir atvirkščiai. Esu pats pastebėjęs, jog šiuolaikinį objektą padėjus XVI–XVII a. interjere sukuriamas naujas stilių tarpusavio ryšys ir pati aplinka atsiveria visiškai kitaip. – Ar jūsų kūriniai atranda vietas kitų namuose? Gal ne tik namuose? – Daugelis mano kūrinių yra didelio formato, tai instaliacijos ar tam tikri erdviniai eksperimentai. Dalis jų atrado savo vietas: „Lewben“ meno fondas įsigijęs mano darbą dabar jį eksponuoja savo skulptūrų sode, kitas kūrinys, kurį įsigijo „Essen“ bankas Vokietijoje, yra industrinėje erdvėje, didelė dalis simpoziumuose sukurtų ar didelės apimties kūrinių yra viešose erdvėse. Dar kiti – namuose, privačiose kolekcijose. – Savo kūriniuose itin dažnai naudojate dvi medžiagas – siją ir fanerą. Kodėl renkatės būtent jas? – Šios medžiagos iki šiol yra pagrindiniai mano kūrybos poliai. Manau, kad jos ‒ ir asmeninės tapatybės rekvizitai. Pasitelkdamas jas perteikiu sau aktualias problemas, o šių medžiagų savybės atveria platų galimybių lauką. Vaikystėje pirmą darbelį sukonstravau irgi iš faneros. Anais laikais siaurapjūkliu pjaustyti įvairius dalykus buvo gana populiarus užsiėmimas, labai jį mėgau.

Tikiuosi, ši medžiaga lydės mane visą gyvenimą. Galbūt ja pavyks suklijuoti visus savo gyvenimo etapus. Plieninę siją atradau 2012 m. ir iki šiandien negaliu atsitraukti nuo šios medžiagos. Dėl fizikinių savybių, konstrukcinės ir plastinės sandaros ji man teikia plačių kompozicinių galimybių. Dvitėjinės sijos, H ir I reikšmių vizualios atitiktys ir medžiagos paskirties kontekstas apima platų pasakojimo turinį. – Jūsų kūriniuose dažnai žaidžiama tiek su fizika, tiek su medžiagų fizikinėmis savybėmis – ar tai mokslinis smalsumas, savotiškas tyrimas, ar veikiau estetinis pasirinkimas? – Materialioji dalis yra mano kūrinių pagrindas, pasitelkdamas medžiagų fizikines savybes deklaruoju savo pasaulėvoką. Su kiekviena pasirinkta medžiaga atlieku savotiškus tyrimus. Pirmiausiai vadovaujuosi nuojauta, analize – kokių medžiaga gali turėti galimybių. Vėliau vyksta visokie eksperimentai. Pats įdomiausias momentas yra tada, kai medžiagoje įgyvendinama idėja. Tai ir būna tiesos akimirka. Dažniausiai naudoju žinias iš patirties, kurios susikaupė iš įvairių praktikų. Mėgstu įsitraukti į gamybą, pats dalyvauju visuose skulptūros gamybos etapuose. Estetinis rezultatas yra proceso pasekmė. – Grįžtant prie minimalizmo, jis jums ypač artimas. Didelį dėmesį skiriate kūrinio ir erdvės santykiui. Ar minimalizmas svarbus šiandienos pasaulyje? – Minimalizmas yra gera atsvara pertekliui. Vienas iš mano tikslų kuriant instaliacijas yra neperkrauti erdvės, vadovaujuosi sena gera taisykle – daugiau yra mažiau. Tačiau daugeliu atvejų nesinori prarasti fizinio svorio, medžiagų tūrio poveikio. Tad ieškau tinkamo objekto ir erdvės santykio, siekiu, kad objektas erdvėje sukauptų pakankamai energijos ir transliuotų reikiamą krūvį. Kai tik tai pasiekiu, daugiau nieko ir nereikia. Dažniausiai į parodas atsivežu daugiau darbų, o lieka tik tie, kurie sulimpa su visuma.

Daugiau apie Rimanto Milkinto parodą „1 mm turi reikšmės“ skaitykite www.av17gallery.com

125

NAUJI HORIZONTAI

TRISE. ANT RATŲ

Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Jie tikrai nestovi vietoje. Ir ne tik fiziškai. Juk didžiausi pokyčiai – mūsų galvose. Per metus su nedideliu priekabiniu nameliu jie pasiryžo aplankyti keturiasdešimt aštuonias Amerikos valstijas. Iki šiandien nuvažiuotos dešimtys tūkstančių kilometrų jiems atskleidė, kad svarbiausias kelionės tikslas – būti arčiau vienam kito. Apie kelią, nuotykius, stereotipus, įsiklausymą į save ir vienas kitą ši keliautojų trijulė – verslo vadybininkė Marija, jos vyras programuotojas, matematikas Lukas ir beveik vienerių jų sūnus Vėjas Steibliai – gali pasakoti įstabiausių istorijų. Mums tereikia jų klausytis.

126

127

128

„ŠIANDIEN MĖGAUJAMĖS YPATINGU LAIKU TRISE, NIEKUR NESKUBAME – TAI IR YRA VIENINTELIS DABARTINIS TIKSLAS. BŪTI LĖČIAU IR ARČIAU VIENAM KITO.“

– JAV gyvenate jau šešerius metus. Kokie vėjai jus ten nupūtė? – Kadangi Lukas dirba programuotoju, San Franciskas jam buvo įdomi vieta išbandyti savo karjeros galimybes. Mudu susipažinome vos keli mėnesiai prieš jam išvykstant ir ryžomės į šį nuotykį leistis kartu. – Marija, Lukai, papasakokite: tai kada, nuo ko ir kaip prasidėjo jūsų didžioji kelionė?! Juk per metus nusprendėte apkeliauti net 48 valstijas! – Kol laukėmės Vėjo, ilgai ieškojome naujų namų San Francisko apylinkėse. Tai namas ne toks, tai pirkėjų per daug, tai vieta ne ta. Paieškose mus vis persekiojo kažkokia didelė riebi nesėkmė. Šiandien sakome – likimas. Galiausiai, gimus Vėjui, nusprendėme radikaliai praplėsti savo paieškas ir leidomės į kelią. 2019 metų rugpjūtį kirtome Kalifornijos ir Oregono sieną ir prasidėjo mūsų kelionė. – Ar kada bandėte sau atsakyti, kodėl iškeliavote? – Per metus nusprendėme aplankyti keturiasdešimt aštuonias valstijas. Dar planavome rasti vietą, kur įsikurti namus, norėjome kelyje sukurti kažką ypatingo, už ką tėvai patapšnotų per petį, turėjome dar daug kitų planų... Tačiau laikui bėgant visi šie tikslai pasimetė kažkur tarp Oregono ir Kanzaso. Šiandien mėgaujamės ypatingu laiku trise, niekur neskubame – tai ir yra vienintelis dabartinis tikslas. Būti lėčiau ir arčiau vienam kito.

129

130

131

132

133

134

135

– Ar keliaudami laikotės kokio nors plano, o gal priešingai – pasileidžiate į kelią vedami nuojautos? – Kai išvažiuoji trumpų atostogų, kasdienybė susiplaka į vieną atostogų burbulą, pripūstą didžiausių nuotykių ir išgyvenimų. O mums, kadangi galutinės grįžimo datos neturime, kelionė iš atostogų tapo gyvenimo būdu. Kaip ir bet koks gyvenimo būdas, mūsiškis taip pat turi savo kasdienę rutiną. Ji reikalinga ir sveikam mažylio augimui, ir mūsų pačių emociniam stabilumui. Būna dienų kelyje ir dienų dirbant namelyje, tačiau dažniausiai tiesiog tyrinėjame aplinką. Planuojame vos kelias dienas į priekį, nes nežinome, ką rasime nuvažiavę į naują vietą ir kiek laiko norėsime ten praleisti. Planuotis daugiau nei savaitei sunku. Na, o ir namelyje viskas lygiai taip pat kaip ir namuose, tik erdvė labai maža, todėl išmoksti vienas kitą dailiai apeiti, dažniau apkabinti. Dažnai žmonės galvoja, kad gyvename kaip laukiniai, ir netgi pasiūlo pasinaudoti jų dušu. Greičiausiai nes niekada nėra čia apsilankę. Šiandien mes žinome tik tiek, kad norime aplankyti visas valstijas, o pačios kelionės trajektorija dėliojasi, kaip vėjas papučia. – Atleiskite už tiesmukumą, bet kaip gyvenime susidėlioti visus planus ir finansus, kad metus laiko galėtum nepertraukiamai keliauti? – Kai ryžomės šiai kelionei, buvome pasiruošę viską mesti – darbus, namus... Po šešerių metų darbo Silicio slėnyje milijonieriais netapome, bet sukaupėme pakankamai santaupų pradiniam namo įnašui arba kukliam gyvenimui kelyje. Bet viskas susiklostė geriau, nei tikėjomės. Mano darbovietė suteikė galimybę tęsti darbą nuotoliniu būdu, o Lukas patikėjo, kad darbas gali vykti ir kitaip. Šio tikėjimo vedamas paliko tuometinį darbą, pusę metų kelyje ieškojo naujų galimybių ir galiausiai susirado naują darbą, kurį gali dirbti nuotoliniu būdu, jam pačiam tinkamu metu. Taigi darbo dienomis keliaujame, o savaitgaliais dirbame. Iš santaupų nusipirkome automobilį ir priekabinį namelį, o toliau gyvename iš to, ką uždirbame.

136

137

138

139

– Kokias valstijas jau aplankėte? – Išvykę iš gerai pažįstamos Kalifornijos, jau aplankėme Oregoną, Vašingtoną, Vajomingą, Koloradą, Kanzasą, Oklahomą, Teksasą, Arizoną, Naująją Meksiką, Nevadą ir Jutą. – Kokią JAV per šią kelionę pažinote? – JAV yra meistriškai atskleista holivudinių filmų. Atrodo, viską čia žinai, viskas kaip „tame filme“. Be to, juk ir gyvename čia jau gana seniai. Vis dėlto aikčioti ir dūsauti vis dar priverčia gamta – jos čia daug ir ji tikrai užgniaužia kvapą. Nors kultūriškai po tiek metų gyvenimo čia niekas nebestebina, valstijos vis dar griauna savo stereotipus. Kai tikėjomės atvykti į kaktusais apžėlusią Arizoną, mus pasveikino giliausia žiema ir sniegas. Teksase tikėjomės išvysti per dykumą besiridenančius sausus augalus, o įvažiavome į tropikus – žalią, labai drėgną ir augalingą vietovę. – Neabejoju, kad kelionėje patyrėte ne vieną keistą, įdomų nutikimą?.. – Didžiausi nuotykiai vyksta mūsų pačių viduje – aplanko įvairiausios mintys, keičiasi požiūris. Jaučiame, kad nestovime vietoje ne tik fiziškai. Visada įdomu sutikti laukinių gyvūnų – jie priverčia pasijausti pažeidžiamiems. Meškos, kabinančios lašišą iš upės, prie kojų šnypščiančios gyvatės, apledijusios mūsų namelio ant ratų sienos stingdančiame šaltyje, padrikai sutiktų žmonių istorijos, parduotuvėje eilute viena už kitos tipenančios mormonės... Buvo daug, bus dar daugiau! JAV be proto patogu gyventi ant ratų: su peiliais niekas nepuola, nakvoti visada yra kur, degalai viduryje niekur pasibaigę dar nebuvo. Keičiasi kraštovaizdžiai, bet visuose miesteliuose rasi tų pačių greitojo maisto užeigų, parduotuvių ir kavos. Todėl kelionė per valstijas – labai subtili. Radikalių pokyčių, kaip keliaujant per skirtingas šalis, tikėtis nereikėtų. – Ar būna baisių akimirkų? – Kelionės pradžioje bijodavome neapgyvendintų vietų, kuriose nėra telefono ryšio, mažų miestelių vidury niekur be policijos ar ligoninės. Nenuostabu ‒ juk visą gyvenimą gyvenome dideliuose miestuose arba šalia jų.

140

141

142

143

144

Vienas iš kelių, kuriuo leidomės Nevadoje, vadinamas vienišiausiu keliu Amerikoje. Jame vos keli miesteliai, išsimėtę per 515 kilometrų kelio atkarpą. Tokiomis sąlygomis baimės sugrįžta, bet įveikus šį atstumą ir vėl išsisklaido. Jau nustojome jaudintis, kokie vieniši kelyje esame. Būti apvogtiems, numirti iš bado ar troškulio, likti be degalų yra praktiškai neįmanoma. O visa kita... Na, tiesiog supranti, kad daugiau nėra ko bijoti! – Įtariu, ši kelionė padėjo sustiprinti ir judviejų tarpusavio santykius? – Šioje kelionėje norėjome neskubėti, nustoti visur bėgti. Norėjosi pagauti tą akimirką, kai mūsų šeima tapo trijų asmenų istorija. Lėtai kuriame, kokie esame trise, piname santykius vienas su kitu. Tai mūsų būdas būti arčiau vienam kito. Kiekviena to diena atneša savų klausimų ir atsakymų. Kelionės pradžia buvo labai intensyvi. Daug pykomės, brėžėme ribas, ieškojome visiems tinkamos dienų rutinos ir paprasčiausiai dalijomės buities ir Vėjo priežiūros pareigas. Kaltinome vienas kitą dėl pasimetusių daiktų, laiko trūkumo. Bet bėgant laikui daiktai atrado savo vietas, kasdienybė įgavo formas, o mes atradome ramybę. Tai procesas, jis dar nesibaigė. Manau, ir nesibaigs. Keičiasi tik aplinkybės. Kol galime šiame procese išlaikyti vienas kitam pagarbą, neabejojame, kad ieškosime ir rasime labai daug. – Jūsų tinklaraštyje skaičiau, kad nemažai svarstote, ką reiškia sėkmė: juk tai toli gražu nėra vien sėkmingas verslas ar kitoks savęs įprasminimas tik darbo srityje. Ką šios kelionės metu supratote apie gyvenimo sėkmę? – Negalime kalbėti abstrakčiai, nes sėkmės recepto neturime, be to, tai labai individuali sąvoka. Vis ieškome. Važiavome į San Franciską, ieškojome ten sėkmės pasaulinėse kompanijose ir teatruose. Viskas kaip ir susidėliojo, bet viduje sėkmės atradę nesijautėme. Šiandien jos ieškome kelyje, paprastesnėje buityje ir arčiau vienas kito. Jaučiame sėkmę, kad pasiryžome, susiplanavome ir iškeliavome. Neabejojame, kad kelionė baigsis ir mes vėl ieškosime... – Kiek tūkstančių kilometrų jau nuvažiavote? – Šiandien automobilio skaitliukas rodo 32 000.

145

VIZUALUMO DIENORAŠTIS

PETIT VOYAGE Nuotraukos ir makiažas: Alina Vaitkevičiūtė Modelis ir stilius: Almina Venclovaitė

Juostinių kadrų kitoniškumas, jautri, svajinga, tačiau kartu – šiek tiek niūroka nuotaika. Paprastos ir nenudailintos Vilniaus vietos. Laiko patikrintas vintažas su modernumo prieskoniu. Tai vizuali istorija apie paprastos merginos kelionę mieste, kur gyvenimiški momentai persipina su praeities nuoskaudomis ir ateities svajonėmis.

146

147

148

Nors kiekvieno istorija ir patirtys savęs pažinimo ir priėmimo link yra visiškai skirtingos, anksčiau ar vėliau kiekvienam iš mūsų tenka stabtelėti ir pasakyti: myliu save tokį, koks esu, priimu save su visais savo trūkumais ir privalumais. Žmogaus grožis – tai jo vidinis tobulėjimas. Kai šios istorijos herojė, žemo ūgio mergina, po daug metų suprato, kad jos ūgis nėra trūkumas, gyventi tapo gerokai lengviau. Mergina taip pat turėjo svajonių tapti modeliu, vis dėlto ūgio standartai mados pasaulyje buvo itin griežti. „Petit Voyage“ – tai paprastos merginos kelionė po praeitį ir dabartį sujungiančias Vilniaus miesto vietas. Ši fotosesija pasakoja apie standartų laužymą, vidinę savęs priėmimo kelionę, apie gebėjimą atrasti drąsos ir padaryti tai, ko niekas iš tavęs nesitiki.

149

150

151

MADA

ISTORINĖS ATMINTIES VINGIAIS Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė | Portretas: Romanas Kiela | Nuotraukos: Lina Juciūnaitė Modelis: Indrė Noreikaitė | Makiažas: Julija Janeliūnaitė

Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpis neįsivaizduojamas be kilnių knygnešių vyrų istorijų, tačiau tokias istorijas kūrė ir ne mažiau drąsios knygnešės moterys. Apie vieną jų mums savo kūryba šiandien pasakoja dizainerė Lina Misėkaitė, pirmąją kolekciją skyrusi šviesiam knygnešės Magdalenos Bankaitės atminimui.

– Lina, papasakokite, kaip susipažinote su knygnešės, daraktorės Magdalenos Bankaitės istorija? ‒ Kolekciją „Magdalenai“ kurti pradėjau kaip baigiamąjį studijų darbą Vilniaus dizaino kolegijoje 2019-aisiais. Bet idėja gimė dar metais anksčiau – šiandieniniame neramumų kontekste tikriausiai mažai kas pamena, jog tais metais minėjome Lietuvos valstybės šimtmetį. Tai buvo smagūs, labai pakylėti metai, vyko daug su tautiškumu susijusių švenčių. Būtent šia gražia proga mano baigiamojo darbo vadovė dizainerė Dovilė Gudačiauskaitė pasiūlė sukurti kolekciją tautiškumo tema. Iš karto šovė mintis, kad ji galėtų būti apie knygnešius. Taip rinkdama medžiagą apie spaudos draudimo metus ir knygnešių veiklą, atradau ir Magdaleną Bankaitę. Rodos, apie vyrus knygnešius žinome kur kas daugiau, tačiau ir moterys vykdė šią veiklą. O moterims knygnešėms buvo

152

kiek lengviau, kadangi jos knygas galėdavo slėpti po savo sijonais – juos mažai kas tikrindavo. Apskritai, man patiko ir tai, kad knygnešių veikla gana kontroversiška: viena vertus, jų misija be galo kilni, jų dėka kalbame lietuviškai, o kita vertus, juk tai buvo elementari kontrabanda. Vos tik ėmusi galvoti apie konceptualų kolekcijos įgyvendinimą, tarp knygnešystės ir drabužio atradau daug sąsajų ir interpretacijos būdų – galima dirbti su skirtingais tūriais, įvesti slėpimo momentą kuriat daugiasluoksnius drabužius, siūti modelius su kišenėmis. Taip pat spaudos draudimo laikotarpiu ėmė rastis ir lietuviškas tautinis kostiumas, tad pirmines kolekcijos apie knygnešius idėjas papildžiau ir jo interpretacijomis. Pavyzdžiui, kolekcijoje atsirado transformuotos prijuostės bei kišenės, knygos elementus konceptualiai perteikia daugiasluoksnės rankovės.

153

154

– Ir visa tai kūrėte galvodama apie Magdaleną? Papasakokite mums apie ją daugiau. ‒ Magdalena buvo smarki moteriškė. Gimė ji 1862 metais bežemių valstiečių šeimoje, nebuvo raštinga, tačiau savarankiškai pramoko skaityti ir 1866 metais ėmė platinti lietuvišką spaudą. Už tai buvo ne kartą suimta, mušta, o galiausiai ištremta į Nižnij Novgorodą. Iš ten sugrįžusi po trejų metų toliau tęsė knygnešystės veiklą, ėmė daraktoriauti. Jos istorijoje mane itin sugraudino momentas, jog senatvėje Magdalena tegavo 30 litų knygnešio pensiją. Ji buvo tikrai kieta, bebaimė moteriškė, yra išlikę pasakojimų apie įvairius konfliktus su skundikais, kuriuos ji laimėdavo ir fizine jėga, nors ir žinodavo, kokios represijos už tai laukia. Net ir šiandien tai labai įkvepianti moteris.

– Kokiomis detalėmis šioje kolekcijoje užkodavote Magdaleną? ‒ Pirmieji kolekcijos modeliai buvo tik baltos spalvos – tai mana dedikacija Magdalenai kaip šviesaus atminimo žmogui. Ši spalva turi daug reikšmių, su ja siejamas aklumas, triukšmas, sakoma, jog tai užmaršties spalva. Noriu, kad žmones įkvėptų Magdalenos ryžtas ir geri darbai, kad jos istorija nebūtų pamiršta. Rodos, jog lietuvės moters archetipinis atvaizdas yra nuotrauka su skarele – radau tokioje nuotraukoje įamžintą ir Magdaleną. O vos tik ją pamačius kilo mintis, jog galėčiau panaudoti skaros motyvą. Jis mano kolekcijoje gana ryškus, tačiau neišvysite tiesiog skarele aprištos galvos – tai bus striukė ar lietpaltis, kurio vientisa dalimi tampa skarą primenantis gobtuvas. Būtent šis elementas stipriai sieja mano kolekciją su Magdalena. Kiti motyvai pasiskolinti iš tautinio kostiumo – platėjantys siluetai, plačios suknelės ir kelnės, pridėtinės kišenės ir prijuostės. Taip užkoduotas motyvas, kad po drabužiais galima kažką paslėpti. – Kaip manote, kokios įtakos spaudos draudimas turėjo šiuolaikinei kultūrai? ‒ Iš tikrųjų dėl spaudos draudimo metais vykusių judėjimų dabar galime bendrauti lietuvių kalba. Tuometinė bendruomenė nepasidavė siektam nutautinimui, išlaikė savo kalbą. O po to atėjo ir kiti svarbūs procesai – tai ir tautinio rūbo atsiradimas, kultūrinis atgimimas. Turime jausti didelį dėkingumą ano meto rusų valdžios nepabūgusiems lietuviams už išsaugotą mūsų kalbą. Kalbant apie drabužius, pastebiu, jog šiuo metu mes kaip tauta susiduriame su globalizacijos procesais, o vienas tokių – suvienodėjusi mūsų apranga. Žmogų atskirti pagal jo rūbą ir pagal tai nuspręsti, kokios jis tautybės, yra gana sudėtinga užduotis. Tad šiuo savo darbu norėjau ne tik pagerbti Magdalenos Bankaitės atminimą, bet ir moderniai pažvelgti į tautinių drabužių istoriją, patyrinėti, kaip galėtume išsiskirti iš bendro konteksto juos panaudodami šiandien.

155

156

157

– Kolekcijai rinkotės tik natūralius audinius, tiesa? ‒ Kadangi labai mėgstu natūralius audinius, kolekcijoje daugiausiai naudojau medvilnę ir vilną, tačiau su jomis dirbti nebuvo lengva – šios medžiagos lengvai glamžosi, tad nėra labai patogios podiumui ir pristatymams. Tačiau tiesiog negalėjau naudoti sintetinių pluoštų kurdama kolekciją konkrečiam garbiam žmogui ir šviesiam jo atminimui. – Kaip ir kada mada, drabužių dizainas buvo įrašyta į jūsų knygą? ‒ Labai anksti pradėjau dirbti finansų srityje (ir iki šiol tai darau), tačiau vienu momentu pajutau kitokios aplinkos, saviraiškos ir kūrybos godulį. Taip mano gyvenime atsirado Vilniaus dizaino kolegija, o su studijomis prasidėjo ir kūrybinis kelias. Kartais atrodo, jog kuriant šią kolekciją aplinka manimi tikėjo netgi labiau nei aš pati. Labai pagelbėjo baigiamojo darbo vadovė, taip pat baigiamųjų darbų gynimo komisijos narė, dizainerė Sandra Straukaitė. Ji ir paskatino sudalyvauti „Mados injekcijos“ konkurse. Prisipažinsiu, vienu momentu atrodė, jog jau esu susipykusi su šia kolekcija, tačiau karantino laikotarpis leido pailsėti, šiek tiek atsitraukti, ir ji vėl tapo man miela. – Vadinasi, trumpas atsitraukimas atnešė naujų idėjų? Kas kuriant drabužius skatina nesustoti? ‒ Drabužių dizaino procesuose turi derėti dvi plotmės – kūrybiškumas ir racionalumas. Tokia esu ir aš – labai racionali, tačiau ir kūrybinio polėkio netrūksta. (Šypsosi.) Žinoma, rūbas turi būti gražus, unikalus, naujoviškas, bet jį kurdamas turi priimti daug racionalių sprendimų: tiek konstruodamas, rinkdamas medžiagas, tiek galvodamas apie sąnaudas – juk svarbu, kad jis būtų įperkamas. Tad drabužių dizaino pasaulyje susilieja man dvi artimos sritys. Sužavėjo ir tai, jog prieš pradėdamas kurti drabužį regi tiesiog plokščią medžiagos gabalą, iš kurio turi sukurti tūrinę konstrukciją. Mano kūrybinis procesas ir paremtas klausimu, kaip išspręsti šią lygtį. Žvelgdamas į audinio

158

gabalą gali regėti tūkstančius galimybių, tačiau tik tavo sprendimai nulems, kaip atrodys drabužio siluetas, kokio ilgio bus jo rankovės. Šis momentas man labai patinka. Net 5 milimetrų sagos stumtelėjimas gali labai daug pakeisti. Rodos, smulkmenos, tačiau kol tuo neužsiimi, nesupranti, kokios jos svarbios drabužio visumai. Visgi nors ir baigiau ketverius metus trukusias studijas, vis dar vadinu save naujoke. – Tačiau jūsų debiutas išties puikus – kaip jautėtės regėdama savo drabužiais vilkinčius ir „Injekcijos“, o po to ir „Mados infekcijos“ podiumu žengiančius modelius? ‒ Studijuodama pamačiau, kiek daug aplinkui yra kūrybingų ir gabių žmonių, todėl daug galvojau, ar mano kolekcija bus aktuali ir kažkam įdomi, ar tautinis drabužis ir istorinė atmintis apskritai šiandien yra įdomūs. „Injekcijoje“ atmosfera buvo labai smagi, o joje laimėtas kvietimas sudalyvauti „Mados infekcijoje“ ant pečių užkrovė ir svarų atsakomybės momentą – pasirodyti vienoje lygoje su profesionalais buvo gana baugu. Tačiau po kolekcijos pristatymo sulaukiau daug mielų atsiliepimų, vadinasi, pataikiau. (Šypsosi.) Dėstytojas Eugenijus Skerstonas dažnai mums sakydavo: „Tik nesijaudinkite. Jūsų darbai anksčiau ar vėliau atras savo auditoriją.“ Manau, kad reikia juo tikėti. (Šypsosi.) – Ką sutikusi Magdaleną norėtumėte jai pasakyti? ‒ Pirmiausiai jai norėčiau parodyti kolekciją ir išgirsti jos įvertinimą, nors ir nemanau, jog ji buvo iš moterų, skyrusių daug dėmesio savo aprangai: istorija rodo, jog jai labiau rūpėjo kiti dalykai. (Šypsosi.) Ir, be abejo, norėčiau Magdalenai padėkoti. Be jos ir kitų drąsių lietuvių šiandien nebūtume tuo, kuo esame. – Ar pati mėgstate skaityti knygas? Kas šiuo metu guli ant jūsų naktinio stalelio ar lentynos? ‒ Šiuo apokaliptiniu laikotarpiu dar kartą atsiverčiau Kurto Vonneguto „Katės lopšį“.

159

BON APPÉTIT

LEISTI SAU SUKLYSTI

Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Pusryčiai ant aukšto kalno stebint rytiniais spinduliais nušviestą Mekongo deltą Kambodžoje, į pragaro virtuvę panašus tirštais dūmais užtvindytas mėsos turgus Meksikoje, mažos plastikinės kėdės nedidukėje užeigoje Tailande ar namus primenantis juodos ruginės duonos kąsnis Portugalijoje – maistas, kaip teigia agentūros „Headline“ komunikacijos projektų vadovė ir kelionių entuziastė Agnė Kalinkaitė, nėra tik skonių receptorių pamaloninimas. Jai tai – kelionė, jaudinantis procesas ir niekada nesibaigiantis atradimo džiaugsmas. Šiandien mergina ne tik džiaugiasi naujais namais, bet ir gyvena naujo maisto tinklaraščio, kurį su kruopele ironijos pavadino „Kitchen Blond“, paleidimo nuotaikomis.

160

161

PRENUMERUOKITE ELEKTRONINĮ „LAMŲ SLĖNĮ“ UŽ SIMBOLINĮ 1 EUR/MĖN MOKESTĮ ARBA TAPKITE MŪSŲ „PATREON“ RĖMĖJU IR NEVARŽOMAI MĖGAUKITĖS „PREMIUM“ TURINIU!

Šias istorijas taip pat rasite popieriniame „Lamų slėnio“ albume, kurį įsigyti galite spaudos pardavimo vietose.

162

163

„PATS DUONOS KEPALAS, PALYGINUS SU TUO, KIEK VISKO PERSKAITAI IR SUŽINAI DAR IKI JO, TĖRA VYŠNAITĖ ANT TORTO.“

– Agne, gyveni naujo maisto tinklaraščio paleidimo nuotaikomis. Papasakok mums, koks gi jis bus? Žinau, kad tikrai neskelbsi vien receptų. Kokios temos bus jame nagrinėjamos? – Tinklaraštis – ilgai brandintas projektas, mintyse užgimęs prieš kokius ketverius metus. Pasaulį jis išvys pačiame šventinio šurmulio įkarštyje – tuo metu, kai žmonės nemažai laiko praleidžia gamindami namuose. Tikrai nenoriu apsimesti, kad moku nepriekaištingai gaminti, kad esu profesionalė ir galiu žarstyti patarimus, kaip tobulai kažką iškepti. Ne! Dažnai darau klaidų, neretai kas nors nepavyksta – tokia kasdienybė. Tačiau man labai įdomi maisto kultūra, mane ši sritis labai jaudina kultūrine, socialine prasme. Todėl ir tinklaraštyje neskelbsiu tik receptų. Jame bus pasakojama apie maisto pažinimą, dalysiuosi patarimais, kaip sumaniai gaminti, kaip atrasti naujų skonių. Maisto pasaulis yra beprotiškai įvairus, tačiau pastebėjau, kad mums neretai pritrūksta net elementariausių žinių. Pati nuolat susiduriu su problema, kad lietuvių kalba informacijos paprasčiausiai nėra. Pavyzdžiui, kuo skiriasi tam tikros ryžių rūšys? Koks esminis sluoksniuotos ir kapotos tešlos skirtumas? Šiuos atsakymus, kaip ir daugybę kitų, lietuviškai rasti sudėtinga. Be to, pajaučiau, kad ir pati esu prikaupusi nemažai žinių ir idėjų, kuriomis galėčiau pasidalyti su kitais – norisi, kad mano eksperimentai ir žinios būtų kur nors išsaugoti. Reziumuojant, šis tinklaraštis tikrai nebus vien tik apie mano mėgstamiausią varškės pyrago receptą. Jis bus apie maisto kultūrą pačiomis įvairiausiomis plotmėmis. – Kodėl „Kitchen Blond“? Žodis „blond“ turi tam tikro diletantiškumo atspalvio ‒ tau visai nebaisu parodyti, kad nežinai, tiesa?

164

– Nežinojimo bijoti nereikia. Buvimas diletantu palieka erdvės nežinojimui, klaidoms ir kartu – tobulėjimui. Dabar mes esame visų sričių ekspertai, tačiau man atrodo, kad maistas yra tokia sritis, kurioje neišvengiamai turi klysti, bandyti. Žavesys slypi ne rezultate, o procese. Kad įsivaizduotum, kiek laiko praėjo, kol pirmą kartą pavyko išsikepti gerą duonos kepalą! Tačiau prasmė juk slypi kelyje, kurį nuėjau: kaip mano galvoje gimė idėja, kaip pradėjau ieškoti informacijos apie rauginimą, peržiūrėjau su tuo susijusią „Netflix“ dokumentiką, domėjausi duonos istorija, klausiausi tinklalaidės apie mokslininką, suradusį raugo bakterijų senuose kapuose, kad išsikeptų egiptietiškos duonos. Pats duonos kepalas, palyginus su tuo, kiek visko perskaitai ir sužinai dar iki jo, tėra vyšnaitė ant torto. Toji galybė įdomiausių istorijų nuo biologinės iki kultūrinės duonos kepimo pusės man yra gerokai svarbiau už iki tobulybės išdailintą receptą. – Agne, maisto srityje dirbi jau ne vienerius metus. Kodėl šis tinklaraštis atsirado tik dabar? – Dirbdama komunikacijos agentūroje pamažu specializavausi maisto temose – daugiausiai dirbu su klientais, kurie atstovauja šiai industrijai. Pradėjau domėtis aktualiausiomis maisto tendencijomis, ieškoti informacijos, kas vyksta jo pasaulyje. Ruošdama apie maistą pranešimą spaudai pagaudavau save nejučia ėmus gilintis į vieną ar kitą gastronominę temą. Neslėpsiu, tinklaraščiui didelis paskatinimas buvo nauji namai – anksčiau neturėjau nei kur fotografuoti, nei kur gaminti – gyvenau mažame nuomojamame butuke su nedidele virtuvėle. Atsiradus šiems namams nebesugalvojau pasiteisinimo ilgiau delsti!

165

166

167

168

169

„VISGI ĮSPŪDINGIAUSIOS GASTRONOMINĖS PATIRTYS MANO GYVENIME NEBŪTINAI TIESIOGIAI SUSIJUSIOS SU MAISTU.“

– Kelionės ir maistas – tai du nuo tavo gyvenimo neatsiejami dalykai. Nors kelionės dabar apribotos, pakeliaukime bent prisiminimais ‒ papasakok apie įsimintiniausius gastronominius patyrimus, ko iki šiol negali pamiršti? – Prieš išvykdama į kitą šalį perskaitau visą įmanomą informaciją apie tos vietos maistą, kavines. Mano „Google“ žemėlapyje visas pasaulis mirga galybe maisto vietų, kurias verta aplankyti. Pavyzdžiui, keliaudama į Meksiko miestą turėjau išsisaugojusi šimtą keturiolika vietelių, kur reiktų išgerti kavos, pavalgyti. Tiesą pasakius, net kelionės maršrutus planuojame pagal tai. Galime keltis šeštą ryto vien tam, kad suspėtume išgerti kavos ypatingoje kavinėje. Visgi įspūdingiausios gastronominės patirtys mano gyvenime nebūtinai tiesiogiai susijusios su maistu. Pavyzdžiui, labai gerai pamenu, kaip viešėdami Kambodžoje kėlėmės pusė penkių ryto, kad penkiolika kilometrų dviračiu nuvažiuotume per kaimus, užliptume ant aukšto kalno ir šalia šventyklos papusryčiautume. Tąkart viešbutyje prigriebėme paprasčiausius sumuštinius, šiek tiek vaisių. Stebėjome, kaip bunda kaimai, kaip Mekongo delta nušviečiama rytinių saulės spindulių, ir džiaugėmės akimirka. Visai nesvarbu, kad tąkart mūsų maistas buvo visai paprastas. Dar viena giliai įstrigusi patirtis – Meksikoje aplankytas mėsos turgus. Ten yra tikrų tikriausia pragaro virtuvė – erdvę užtvindę juodi dūmai ir garai, riebaluoti paviršiai ir aitrus dūmų kvapas, ant grilio kepami mėsos gabalai ir juos vėdinantys žmonės. Gali ten suvalgyti paprastą sumuštinį, tačiau jausmo nepamirši niekada. Europoje man labiausiai patinka Portugalija, ypač – Portas. Tam tikrais momentais portugalų maisto tradicijos primena lietuviškąsias. Jie naudoja daug bulvių, turi net ruginę duoną. Pamenu, kaip kartą Porte valgiau sumuštinį su intensyvaus skonio rugine duona ir konservuota žuvimi. Ragaudama jį prisiminiau namus.

170

– Agne, patark mums, kaip pradėti namuose gaminti daugiau, įdomiau, išradingiau? – Visų pirma, maisto ruošimas turi bent kažkiek tave jaudinti. Bus sunku prisiversti ieškoti reikiamo produkto ir skirti laiko gaminimui, jei tikslas tėra prikimšti skrandį. Na, o tiems, kuriems maistas įdomus, tereikia nebijoti eksperimentuoti. Žinau, kad tai skamba gana banaliai, tačiau man ši mintis tikrai padeda. Jei visada valgai tą patį, natūralu, kad nepatiri atradimo džiaugsmo, tad noro išbandyti kažką naujo nekyla. Aš kartais darau tokį eksperimentą: nueinu į turgų ar parduotuvę, išsirenku pačią keisčiausią ir mažiausiai pažįstamą daržovę ir grįžusi ieškau įvairių jos paruošimo būdų. Toks metodas padeda atrasti naujų skonių. – Geras produktas – visi šefai sutartinai tvirtina, kad kiekvienas patiekalas prasideda būtent nuo to. Kur mėgsti apsipirkinėti? – Daržoves perku šeštadieniais vykstančiame ūkininkų turguje. Stengiuosi ieškoti vietinių ūkininkų, kurie produktus augina patys. Neperku iš tų, kurie pardavinėja ir daržoves, ir džiovintas figas, ir saldainius – greičiausiai patys šių produktų neaugina. Visgi tikrai nesu iš tų, kuri perka tik ekologiškus produktus ar apsipirkinėja tik mažose butikinėse parduotuvėlėse. Man atrodo, kad pasigaminti gardžiausių patiekalų galima ir iš prekybos centruose rastų produktų. – Kulinarinės knygos – dar viena didelė tavo aistra. Papasakok, kokias mėgsti labiausiai? – Knygas ir žurnalus apie maistą galėčiau skaityti kiauras dienas. Mano mėgstamiausia kulinarinė knyga – „Jerusalem“. Ant maniškės puikuojasi ir autoriaus parašas. Tai nėra vien receptų knyga – joje pasakojama apie Izraelio kultūrą, autoriai dalijasi savo vaikystės prisiminimais, nemažai pasakojama apie istorinę produktų kilmę. Skaitydamas ją gauni daugiau nei vien instrukcijas, kaip paruošti, tarkime, humusą. Kita mano mylima knyga vadinasi „Slow“. Šiais laikais viską darome labai greitai, o didžioji dalis kulinarinių knygų pasakoja, kaip patiekalą pagaminti per kuo trumpesnį laiką. Šios knygos autorė, priešingai, laikosi nuomonės, kad maistas yra procesas, ji mėgsta lėtą gaminimą, o ir man ši tema labai artima.

171

172

173

174

– Ką labiausiai mėgsti valgyti? Ar turi produktą ar patiekalą, kuriam tavo meilė neblėsta jau daug metų? – Mano mylimiausias produktas – riešutų sviestas. Jį įsimylėjau Tailande, kai kartą kavinėje paragavome salotų su riešutų sviesto padažu. Labai mėgstu įvairias užtepėles. Taip pat pastaruoju metu negaliu atsispirti natūraliai saldiems desertams. Vienas mylimiausių – datulė, įdaryta riešutų sviestu, pamirkyta juodame šokolade ir apibarstyta Maldono druskos dribsniais. – Papasakok, ką šiandien mums pagaminsi? – Pirmasis patiekalas – libanietiška baklažanų užtepėlė Baba ganušas, nepaprastai skani ir itin lengvai paruošiama. Pirmą kartą jos paragavau Gruzijoje, tai buvo pirmas ir turbūt pats skaniausias toje šalyje ragautas patiekalas. Antrasis – tailandietiškos salotos su krevetėmis ir riešutų sviesto padažu. Šiame padaže dera visi skoniai – agavų sirupo saldumas, aitriųjų pipirų karštis, žemės riešutų sotumas, ryžių acto rūgšte-

lė. Trečiasis – desertas, įkvėptas Meksikoje labai populiaraus kondensuoto pieno, vadinamo Dulce de leche. Pamenu, kaip nedideliame Meksikos miestelyje gatvėje ant suoliuko ragavome juo pagardintus sausainius. Tą prisiminimą nešiojuosi jau ilgai, todėl jo įkvėpta kepsiu bananų tartą su lietuviams gerai pažįstamu karamelizuotu kondensuotu pienu. – Agne, naujasis tinklaraštis gimė naujoje virtuvėje. Papasakok, kaip ji buvo kuriama? – Žinojome, kad virtuvė bus svarbiausia šių namų vieta, tad ją kūrėme labai atsakingai. Turėjau viziją, kad virtuvė turi būti šviesi, kad man čia būtų gera gerti kavą ir matyti, kaip ant šviesaus stalviršio žaidžia saulės spinduliai. Norėjome, kad ji būtų patogi, kad pakaktų vietos susidėti daiktams, kad joje lengvai galėtų suktis du ar daugiau žmonių. Norėjosi, kad tai būtų maloni ir šilta erdvė, kurioje paprasčiausiai gera leisti laiką. Man atrodo, mums pavyko – visas gyvenimas mūsų namuose ir sukasi aplink šią salą. 175

Salotos su riešutų sviesto padažu ir krevetėmis • Pusė raudonosios paprikos

Padažui:

• Trumpavaisis agurkas

• 60 g riešutų sviesto

• Gabalėlis raudonojo kopūsto

• 2 v. š. sojos

• Didelė morka

• 2 v. š. agavos sirupo arba medaus

• 200 g krevečių

• 2 v. š. ryžių acto

• 100 g ryžių makaronų

• Skiltelė česnako

• Sauja kalendros

• Gabalėlis imbiero

• Gabalėlis sviesto

• 2‒3 v. š. kokosų pieno

• Nedidelė galvutė česnako

• Žiupsnis druskos, pipirų ir aitriosios paprikos dribsnių

• Druska, pipirai • Aitriosios paprikos dribsniai • Skrudinti ir sūdyti žemės riešutai • Šlakelis žaliosios citrinos sulčių

Pasiruoškite padažą. Česnaką ir imbierą sutrinkite ir sumaišykite su kitais ingredientais. Jeigu padažas per tirštas, praskieskite vandeniu. Daržoves supjaustykite šiaudeliais ir sudėkite į salotų dubenėlius. Ryžių makaronus paruoškite pagal instrukcijas ant pakelio, nusausinkite ir sudėkite į dubenėlius su daržo-

176

vėmis. Keptuvėje išlydykite gabalėlį sviesto, pakepkite joje smulkintą česnaką, tuomet iš abiejų pusių apkepkite krevetes. Pabarstykite druska, aitriosios paprikos dribsniais. Sudėkite į lėkštę šalia daržovių ir makaronų. Salotas sumaišykite su paruoštu padažu. Pagardinkite skrudintais žemės riešutais, smulkinta kalendra, žaliosios citrinos sultimis.

177

178

Baklažanų užtepėlė (Baba ganoush) • 2 vidutiniai baklažanai

• Druska, pipirai

• 1‒2 v. š. tahinio (sezamų pastos)

• Žiupsnis kumino

• 2 v. š. žaliosios citrinos sulčių

• Kalendros lapeliai, alyvuogių aliejus ir saldžiosios paprikos milteliai

• 1 didesnė skiltelė česnako • 1 v. š. alyvuogių aliejaus

• Daržovių lazdelės, pitos duonelės

• 1 v. š. graikiško jogurto

Įkaitinkite orkaitę iki 200 laipsnių. Baklažanus su koteliais perpjaukite perpus. Išorinę pusę kelis kartus įpjaukite peiliu, vidinę patepkite alyvuogių aliejumi, pabarstykite druska. Kepkite orkaitėje perpjautomis pusėmis į apačią apie 40‒50 minučių. Iškepus ištraukite ir leiskite lengvai atvėsti. Minkštimą išskobkite į sietelį ir leiskite nuvarvėti nereikalingiems skysčiams.

Sudėkite į dubenį nuvarvintą baklažaną, sezamų pastą, alyvuogių aliejų, žaliosios citrinos sultis, trintą česnaką, jogurtą. Sutrinkite trintuve. Gardinkite druska, pipirais ir kuminu, viršų apšlakstykite alyvuogių aliejumi, užberkite saldžiosios paprikos milteliais, kalendros lapeliais. Valgykite su šilta duonele ar daržovių lazdelėmis.

179

Bananų tarta su kondensuotu pienu Tešlai: • 150 g kvietinių miltų • 115 g sviesto • 50 g vandens • Žiupsnis druskos • 1 v. š. cukraus pudros

Įdarui: • Pusė skardinės (apie 200 g) virto kondensuoto pieno • Gabalėlis sviesto • 3‒4 nedideli bananai • Žiupsnis cinamono ir/ar kardamono • 1 v. š. rudojo cukraus

Įkaitinkite orkaitę iki 200 laipsnių. Sumaišykite miltus su druska ir cukraus pudra. Supjaustykite šaltą sviestą kubeliais ir sutrinkite su miltais, kol išgausite smėlį primenančią konsistenciją. Tai darykite greitai, kad sviestas nepradėtų lydytis. Tada į masę po truputį pilkite šaltą vandenį. Neskubėkite supilti viso iškart, stebėkite tešlos konsistenciją ir pilkite tiek, kol iš jos bus galima formuoti rutulį. Tešlą suspauskite ir suvyniokite į maistinę plėvelę. Palikite šaldytuve mažiausiai pusvalandį.

čių. Ištraukę ant tešlos patieskite kepimo popierių ir įdėkite kepimo svorius (jeigu neturite – naudokite pupeles, žirnius) ir pakepkite 15 minučių. Tada svorius nuimkite, tartos dugną subadykite šakute ir dar pakepkite apie 10 minučių. Stebėkite, kad nepradėtų per daug skrusti.

Tešlai pabuvus šaldytuve, ištraukite ją ir ant lengvai pamiltuoto paviršiaus iškočiokite rutulio formos blyną. Išklokite juo 23 centimetrų skersmens kepimo indą, kraštus dailiai nupjaukite. Kepimo indą su tešla įdėkite į šaldiklį dešimčiai minu-

Ant tešlos paskleiskite kondensuotą pieną, sudėkite bananus. Pabarstykite ruduoju cukrumi ir pakepkite iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje dar apie pusvalandį arba kol tešla pakankamai apskrus. Patiekite su ledais.

180

Bananus perpjaukite išilgai pusiau ir apkepkite keptuvėje su sviestu, kol šie lengvai karamelizuosis (kiekvieną pusę po kelias minutes). Pabarstykite cinamonu ir kardamonu.

181

AKIMIRKŲ DIEVAI #motherhood Hanna Stefansson Fotografė, kūrybos vadovė, rašytoja Danija Instagram: @hannastefansson

182

183

AKIMIRKÅ² DIEVAI #motherhood Vanessa Breuer Modelis Vokietija, Ispanija Instagram: @vanessabreuer1

184

185

AKIMIRKŲ DIEVAI #motherhood Courtney Adamo Penkių vaikų mama, prekės ženklo „Babyccino“ bendraįkūrėja Australija, Didžioji Britanija Instagram: @courtneyadamo

186

187

AKIMIRKŲ DIEVAI #motherhood Catarina Skoglund Stilistė, fotografė Švedija Instagram: @annacate

188

189

I K I PA S I M AT Y M O G R U O D Ä® !

190