Lamų slėnis 2021/03 Pabudimai by Lamų slėnis

2021 KOVAS (109)

PA BU D I MA I

Vyriausioji redaktorė Karolina Aleksandravičiūtė

Kūrybos vadovas

Eligijus Ramanauskas

Žurnalistė

Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė

Algė Ramanauskienė

Kalbos redaktorė

Vaida Jankūnaitė

Fotografė

Lina Jushke

Fotografė

Dovaldė Butėnaitė

Dizaineris

Martynas Lagauskas

Reklamos projektų vadovė Verslo plėtros vadovė Stilistė

Aušra Ražanskienė Rytė Šidlauskaitė Mantė Jaruševičiūtė

Viršelis: Lina Jushke

Kontaktai:

reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt

Reklaminiai projektai žymimi

Jaukumo kūrimas turi savo paslaptis...

SAVANORIŲ PR. 214, KAUNAS | MOB. +370 698 48901 | RENVERSA@GMAIL.COM | WWW.CELESTINATEKSTIL.LT

PABUDIMAI 2021 KOVAS (109)

REDAKCIJOS LAIŠKAS

Prisimenate, lygiai prieš metus pristatydami savo pavasarinius numerius lyg tikrų tikriausi ateities pranašai prasitarėme: tai kažko didelio pradžia. Na, pripažįstu, gal sakydami šiuos žodžius ir neturėjome omenyje to, kas mus užklupo pastaraisiais metais, tačiau vienaip ar kitaip praėjęs pavasaris mūsų ramią kasdienybę supurtė iš peties. Pavasarinių numerių herojai it susitarę vardija, kiek svarbių dalykų jiems padėjo suprasti šie metai. Gerai įsiklausius pirmą kartą tapo įmanoma pajausti planetos kvėpavimą, naujomis akimis pažvelgti ir dar labiau įvertinti paprastas laimės akimirkas, aplink mus esančiame chaose išmokti pastebėti grožį, pajausti malonų vėją kasdienių pasivaikščiojimų tuščiomis miesto gatvėmis metu, be spaudimo iš naujo apmąstyti savo gyvenimą ir aiškiai suprasti, kas jame svarbiausia, o ko vis dėlto reiktų atsisakyti. Žinau, kad šiandien visi mes pasiilgę tų pačių dalykų: žmogiško kontakto, paprastos nerūpestingos kasdienybės, nuoširdžių šypsenų, naujų įspūdžių...Visi mes jaučiamės pavargę nuo baimės, neužtikrintumo, rutinos. Tačiau negi tose mintyse nerandate krislo tiesos? Verskite puslapį po puslapio, semkitės idėjų, žodžiais ir vaizdais lankykite gražiausius pasaulio miestus ir mėgaukitės žurnale apsigyvenusių herojų istorijomis. Kol visi kantriai laukiame geresnio rytojaus, pažadame – šiandiena jums tikrai nebus nuobodi. Smagaus skaitymo! Karolina A. Vyriausioji „Lamų slėnio“ redaktorė

NAUJIENOS

R Y T A S

S O D E

LININIS CHALATAS „H&M HOME“

LESYKLĖLĖ „BIRD SILO“ „PIDÄT“

LAISTYTUVAS „EUCALYPTUS“ „GARDEN GLORY“

VANDENS GRAFINAS „POLS“ „ARKET“

VAZA „NARCISO“ „PETITE FRITURE“

PUSRYČIŲ SERVIZAS „ZARA HOME“

SODO KĖDĖ „ETHIMO“ „TATTA HOME“ PAGALVĖLĖ „H&M HOME“

SODO ŠVIESTUVAS „APLO“ „FERMOB“

NAUJIENOS

NAUJI VARDAI „Mados linijoje“ apsigyveno du nauji vardai. Prie jau pamėgtų prekės ženklų prisijungė jaunatviško optimizmo sinonimu madoje vadinamas 2010-aisiais įkurtas prancūzų mados ženklas „Jacquemus“ ir progresyvios mados balsu tituluojami 2005-aisiais Budapešte įkurti vengrų mados namai „Nanushka“.

Naujausius „Jacquemus“ ir „Nanushka“ kolekcijos drabužius nuo šiol rasite ir „Mados linijoje“ Vilniuje, Didžioji g. 21. Parduotuvės darbo laikas: I-V 11:0019:30, VI 11:00-18:00, VII 11:00-16:00

JUODA, BALTA IR RAUDONA Mados dizainerė Diana Paukštytė karantino lėtumą išnaudojo kūrybai ir pristatė naujausią, jau dešimtąją, drabužių kolekciją. Jau daugelį metų dizainerės kūriniuose dominuoja trys spalvos: juoda, balta ir raudona. Jomis, o ypač mėgstamiausiąja juoda ir jos atspalviais, kūrėja meistriškai žongliruoja ir naujausioje savo kolekcijoje „Black Drama“. „Kodėl būtent šios trys spalvos? Tiesiog mano dizainui juoda ir balta yra techniškai idealios, o raudona labai harmoningai ir ryškiai jas papildo“, – sako dizainerė. Nuotrauka: Vaidas Jokubauskas

NAUJIENOS

PAVASARIS SKIRTAS KINUI!

Šiemet kovo 18-balandžio 5 dienomis virtualiojoje erdvėje vyksiantis 26-asis „Kino pavasaris“ kaip ir kasmet kino gerbėjams pasiūlys unikalių patirčių, atsinaujinusią ir pasikeitusią programos sudarytojų komandą, naujas programas ir įspūdingą pavasarinio kino įvairovę. Pernai ryžtingai pasitikęs pandemijos iššūkius, šiemet festivalis siekia permąstyti, kaip pasikeitus sąlygoms priimame sprendimus. Nepaisant pandemijos, karantino ir kitų iššūkių, festivalio datos nesikeičia. Kaip visada, pavasario pradžioje kūrėjai skelbia kino šventę ir nori šiais nežinomybės laikais pasiūlyti stabilumo salelę.

MEILĖ MAISTUI IR PLANETAI „Kietaviškių gausa“ pirmieji Lietuvoje pasiryžo plastikines salotų pakuotes pakeisti į draugiškesnes aplinkai. Net 80 procentų plastiko pakuotėse pakeis popierius, taip pat nebeliks ir plastikinių vazonėlių. Įmonės tikslas – per penkerius metus atsisakyti visų plastiko pakuočių, taip tęsiant tvaraus gamybos proceso kelią, kuriame apgalvotas kiekvienas žingsnis, ir prisidedant prie aplinkos tausojimo. Naujasis įpakavimas išsiskiria ir savo dizainu. Iliustracija pasakoja meilės maistui istoriją, taip kurdama su vartotoju emocinį ryšį. „Suteik joms antrą gyvenimą“, – sako gamintojai ir kviečia salotas persodinti, auginti ir valgyti, valgyti, valgyti!

DEŠIMTUKAS | 12345678910

LENGVAI

VACHTANGAS IR LUKAS. Mano širdis ir kraujas, žodžiais sunkiai nusakomi jausmai ir didžiausias įkvėpimas.

Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas Portretas: Vika Paškelytė

Skaitant stilistės Eglės Babunašvili įkvėpimus aplanko lengvumo jausmas. Paprastas, kiek lakoniškas, tačiau subtilus iki mažiausių detalių – toks jos įkvėpimų dešimtukas. Tokia ir pati Eglė.

2 10

GĖLĖS. Nuo mažens labai mėgau skinti gėles pievose, šis pomėgis niekur nedingo ir suaugus. Kai tik viskas sužaliuoja ir randu galimybę, gėlių, žolių, šakų prisiskinu pati arba perku visur, kur pasitaiko – negaliu ramiai praeiti. Gėlės namuose ramina, jaukina ir puošią aplinką. .

3 KELIONĖS. Savęs ir artimo pažinimas kelionėje svarbus tiek pat kiek lankomos vietos. Kelionės praturtina, leidžia į viską, kas liko namuose, pažvelgti iš šalies ir įsikrauti geros energijos.

4 NERINGA. Meilė Neringai nėra išskirtinė, bet ji tikra. Tikriausiai nuo pat gimimo visas vasaras bent kelioms dienoms, o pastaruosius keletą metų – ir mėnesiams, kėliausi keltu ir važiavau gražiausiu keliu Lietuvoje.

MAISTAS. Nesibaigianti ir nesutramdoma meilė. Gaminti, ragauti, mėgautis, dalytis, džiaugtis.

6 7 12

NAMAI. Jaukumas, ramybė ir šiluma. Mano saugiausia vieta.

VONIA. Tikiu, kad karšta vonia ne tik nuplauna nuovargį, blogas emocijas, bet ir gydo bei stiprina. Ir kūną, ir sielą, ir mintis.

MADA. Mano pirmasis sąmoningas prisiminimas apie madą šiemet skaičiuoja dvidešimt pirmus metus. Nėra nė dienos, kai nenorėčiau jos narstyti po kaulelį.

9 10

NUOŠIRDUMAS. Labiausiai vertinama savybė kiekviename žmoguje ir savo pačios viduje.

INTUICIJA. Didžioji dauguma sprendimų mano gyvenime yra priimami intuityviai, pasitikiu ir tikiu pirmuoju impulsu ir savo vidiniu balsu.

NEPAILSTANTIS RATAS Ar žmogaus kasdienybėje yra kas gražesnio už kaitą? Kai stingdanti žiema sutirpsta į sraunius pavasarinius upelius, o vieną gyvenimo etapą keičia kitas? „Kaita sustiprina melancholijos jausmą, su kuriuo šis kraštas man stipriai siejasi“, – sako jau metus Juodkrantėje gyvenanti Justė Marcelionienė, „OVO things“ bendraįkūrėja. Siauras žemės ruoželis, kuriame suintensyvėja pojūčiai, keturi metų laikai tarp dviejų vandenų, virš galvos klykiančios gervės, sengirės šnabždesys, jūros gaudimas – tai istorija apie mūsų kraštą ir suktis niekada nepailstančio rėdos rato grožį.

Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

„METŲ LAIKAI YRA GRAŽIAUSIAS ŠIŲ PLATUMŲ REIŠKINYS“

„Lyginant su vasara, ypač pastarąja, žiemą Kuršių nerijoje tuščia. Vaikščiodami miškais kartais nesutinkame nė vieno žmogaus, o einame kasdien. Arba sutinkame tuos pačius vaikščiotojus, jau atpažįstamus. Daugiausiai žmonių galima pamatyti savaitgaliais gražiu oru ant marių ledo. Žiemą čia viskas kitaip, tačiau labiausiai viską pakeičia sniegas ir užšalęs vanduo. Keista, bet kitas krantas marioms užšalus man atrodo labiau nutolęs – gal dėl to, kad neplaukia jokie laivai. Bet atsiranda naujų pramogų: rogutės, ledas, žvėrių pėdsakai sniege, stintos... Šiemet bus jau dešimt metų, kai Juodkrantėje leidžiame vasaras – važiuojam vos pasibaigus vaikų mokslams. Rudenį visada būdavo gaila iškeliauti – atrodo, pats gerumas prasideda, o jau reikia atgal į miestą. Karantinas ir nuotolinis mokymasis leido čia persikraustyti, tad iš antrųjų namų pastaraisiais metais šie tapo pagrindiniai. Metų laikai yra gražiausias šių platumų reiškinys. Anksčiau ne vasaros metu į Neringą atvažiuodavome tik trumpam. Dabar, kai su neilgomis pertraukomis mes čia jau visus metus, galiu stebėti, kaip keičiasi metų laikai. Būdami šiuose kraštuose kaitą jaučiame stipriau – čia iš esmės esame gamtoje, viskas čia apie gamtą ir orą. Per šiuos metus pamatėme anksčiau nematytų reiškinių. Pavyzdžiui, kaip užšąla marios – procesas ilgas, lėtas, ypač ties Juodkrante, kur srovė didesnė. Kaip mažais dūmeliais per visą didžiulį plotą stingdančiame šaltyje garuoja jūra. Kaip kitą dieną vanduo pavirsta į sulėtintai judantį masyvų šerbetą, kuris prie kranto susistumia į klostes, bet pasikeitus vėjo krypčiai ir sustiprėjus bangoms lengvai išsisklaido. Kaip masiškai, garsiai ir žemai skrenda gervės rudenį. Kaip prie pat marių kranto pavasarį neršia karšiai. Kaip iš mašalų aukštai ore susidaro nedidukai tornadai. Kokios ryškiai žalios samanos kopose žiemą.

Rudenį medžiams numetus lapus pasikeičia miškas. Tampa tarsi kiauras, pasimato visa, kas vasarą paslėpta: daubos ir grioviai, balos ir net slaptos pelkės, visi seniau ir naujai išvirtę medžiai ir kelmai, žvėrių takai. Tokiame miške kitokia šviesa. Ypač skaidru ir ryšku pavasarį. Marių ir jūros spalvos nuolat keičiasi. Naujausios į kolekciją – visiškai baltos apsnigtos marios ir metalo spalvos šąlanti jūra. Kuršių nerijoje suintensyvėja pojūčiai. Žinoma, tą patį galima pasakyti apie daugiau mažiau sąmoningą buvimą bet kur gamtoje. Bet Neringa išsiskiria ypatinga įvairove ir savitais deriniais. Tai it koncentratas iš skirtingų, bet darnoje gyvuojančių mikropasaulių. Pirmiausia ‒ marios su laivais ir matomu kitu krantu, savo paukščiais, garsais ir kvapais. Tada miškas – nuo kurortinių šviesių pušynų iki tamsių sengirės eglynų, šlapių šabakštynų ar smarvingo kormoranų sklypo. Juodkrantės kalnas (o iš tikrųjų – samanomis ir mišku apaugęs kopagūbris, senojo landšafto liudytojas), kasdienis dviratininkų ir vaikščiotojų išbandymas. Ir, aišku, jūra, kopos su erškėtrožėm, šlamučiais ir smilgom. Pernai nustebino gubojų rovimo akcija. Pasirodo, tai invazinė rūšis. Atsimenu, vaikystėje nebuvo galima jų skinti, tada jos lyg ir buvo saugomos. Kažkada specialiai sodintos, kad sustabdytų pustomą smėlį, dabar retinamos ir kalnapušės – šiandien mažėja smėlio kopų plotai. Kaita justi ne tik metų laikuose. Ji nesunkiai pastebima, o tai sustiprina melancholijos jausmą, su kuriuo šis kraštas man stipriai siejasi. Bet kartu tai natūralu, kaita yra gražu. Gamtos saugojimo ir jos reguliavimo klausimas yra labai jautrus. Tikrai nėra taip, kad nieko nedarymas yra saugojimas. Juk dideli kalnapušių plotai retinami ne be priežasties – jų tankumyne mažà augalų, taigi ir gyvūnų įvairovė, be to, jis labai degus. Apgalvotai prakirtus jų plotus, įvairėja ir kraštovaizdis – nuo aukštesnių vietų ima matytis jūra, kuri prieš tai matydavosi tik prie jos atėjus. Kalnapušės Neringoje kažkada buvo susodintos, taigi išplito žmogui įsikišus. Žmogaus kišimasis neišvengiamas, bet norėtųsi, kad jis būtų kuo labiau apgalvotas. Kitaip nei tas naujas buldozeriu nutiestas ir išasfaltuotas pėsčiųjų takas, kuris nė iš tolo neprimena senųjų kurorto takelių ‒ nei subtilumu, nei patogumu.

Šiame krašte daug vėjo, debesų, rūko. Orai keičiasi greitai, ir net labiausiai apsiniaukusią dieną, tikėtina, saulė išlįs bent kartą. Gali būti vėjuota prie marių, bet šilta ir ramu prie jūros, arba atvirkščiai: prie jūros liūtis nulijo, o namo grįžti – sausa. Ši klimato ir landšafto įvairovė pastebėta ir įvertinta dar XIX a. pabaigoje, kai kelių įžvalgių verslininkų iniciatyva pradėtas kurti Juodkrantės kurortas. Su aiškia ir modernia koncepcija, kurios esmė – ekologinis turizmas. Tai buvo tokia sėkmės istorija – nė negalėjau patikėti, kaip anksčiau nebuvau nieko apie tai girdėjusi. Nijolės Strakauskaitės knyga „Juodkrantės kurorto „Aukso amžius“. Nuo susikūrimo XIX a. viduryje iki katastrofos 1945 m.“ buvo tikras atradimas. Vilų kvartalas, pamario ir pajūrio promenados, miško parko rekreaciniai takai su apžvalgos aikštelėmis ir stiklintais paviljonais, restoranai su pyragaičiais, austrėmis, koncertais ir šokiais vakare, SPA centras, maudyklės prie jūros, kriketo aikštynai, hipodromas... Juodkrantės kurortas atitiko aukščiausius to meto Europos kurortų standartus ir pritraukdavo tūkstančius lankytojų per sezoną dėl tuo metu gerai veikusio susisiekimo garlaiviais. Per Antrąjį pasaulinį karą kurortas buvo subombarduotas, sovietmečiu liko apleistas. Dabar Juodkrantės miške dar galima rasti to meto parko takų, yra keletas restauruotų vilų, bet daugiau nelabai kas liko. Tikra sėkmė, kad išliko sengirės plotų ties Juodkrante ‒ tai gražiausias man žinomas miškas. Vaikystėje mėgau bastytis po pievas ir miškus, gal todėl šis laikas man šiek tiek ją primena. Dabar bastomės su savo vaikais. Buvimas šiame žemės pakraštyje, ypač tamsiausiais metų mėnesiais, sustiprino atskirumo jausmą,

bet mums jis buvo visai jaukus. Vaikai pramoko buities darbų ir gaminti valgį. Bet kartu visi gavo galimybę užsiimti tuo, kas labiausiai patinka. Šeimos santykių šis laikas, man rodos, nepakeitė. Žinoma, didžiausias mūsų ramstis ir atgaiva buvo galimybė eiti tuos ratus gryname ore. Ir vaikai, iš pradžių ne visada entuziastingai prisijungdami, iš šių pasivaikščiojimų visada grįžta geresnės nuotaikos. Labai mėgstu gėles, bet nelabai moku jų auginti. Instagrame ironiškai save vadinu #floriste. Dažniau džiaugiuosi gamtos arba kitų labiau talentingų sodininkų kūryba. Mėgstu ieškoti gatavų puokščių laukuose, pievose ir pelkėse, man tai gražiausios – ne pernelyg sukomponuotos – kompozicijos. Visada būnu dėkinga tikrosioms floristėms, kurios man leidžia pačiai susidėlioti puokštę be taisyklių (linkėjimai @Pievoj). Dar labai mėgstu gėlių pardavėjas Klaipėdos turguje, kurios prekiauja vasarinėmis, savo daržuose augintomis arba pievų gėlėmis, smilgomis, vaistažolėmis. Neringoje daug fotografuoju. Per karantiną sukrito visi metų laikai, išėjo savotiški „Metai“. Man svarbu vaizdas ir mintis, bet į fotomeną nepretenduoju, žiūriu į tai kaip į dienoraštį ir mokymosi būdą. Supratau, kad neva banalų atviruką ne taip jau lengva pagauti, o jei dar nebanalų... Mokausi kasdien spaudydama fotoaparatą. Išeina toks pastiprintas aplinkos stebėjimas. Fotografavimas padeda man labiau mėgautis buvimu gamtoje, tarsi laimiu daugiau laiko ir leidimą stoviniuoti. Vietoj medžių apkabinimų praktikuoju jų fotografavimą. Kai einame pasivaikščioti, vaikai žino, kad kartais prie kokio kupsto galiu ilgam užstrigti, sakau – eikit, aš čia stabtelsiu. Meditacija, terapija, tyrinėjimas, mokymasis – viskas čia kartu.

Įtariu, kad šie metai ne vienam atnešė daug su gamta susijusių atradimų. Ir nebūtinai vien tik Neringoje. Bet kuri vieta gamtoje gali būti ypatinga, jei turi jai laiko. O su laiku irgi taip – jo yra tiek, kiek pats skiri. Didžiausias praktiškai pasitvirtinęs asmeninis atradimas – gamtoje randu ramybę ir laiko. Nes laikas čia kitoks, vaikščiodama mišku ar pajūriu jaučiuosi lyg užhipnotizuota, laikas sulėtėja, nors kartu gamta yra ryškiausias jo tėkmės įrodymas. Nors čia ir kurortas, buitis niekur nedingsta, jos gal net daugiau nei Vilniuje. Didžiąją dienos dalį vaikams – mokslai, mums – darbai. Pagrindinė mano, turbūt kaip ir daugelio kitų mamų per karantiną, judėjimo trajektorija namuose – tarp viryklės ir kompiuterio. Bet kai vaikams baigiasi pamokos, visi einam savo kasdienį ratą, kad ir koks oras bebūtų – palei marias link jūros pro vieną ar kitą pusę. Šiltesniu oru važiuojam dviračiais. Grįžtam – ir vėl visi į savo realybes

prie kompiuterių. Renkamės valgyti ir vakaroti – šachmatai, filmas arba dar vienas pasivaikščiojimas. Savaitgaliais darom didesnį žygį arba važiuojam į Pervalką, Preilą ar Nidą. Marioms visiškai užšalus įvykdėm seniai puoselėtą planą iš arti apžiūrėti Pervalkos švyturį, buriuotojų vadinamą Žmogumi. Apžiūrėjome ir nusprendėme, kad gražiausias jis vis tik iš toli! Kaip ir priklauso švyturiui – matytis iš tolo. Prabudusi pirmiausia tikrinu, koks lauke oras ir kaip atrodo marios ‒ gal reikia lėkt fotografuoti. Nesvarbu koks, vaizdas pro langą paprastai mane vienaip ar kitaip nudžiugina. Pusryčiai yra antras laimės punktas. Pastebimai laimės prideda kasdienis vaikščiojimas, kai vyksta visokie pokalbiai, daug kadrų, nueitų kilometrų, atrastų naujų vietų, pamatytų vaizdų... Eidami svarstom, kaip šiandien atrodys jūra. Ji kiekvieną kartą kitokia, tikrai.“

MARGUČIO RAŠTUOSE UŽKODUOTI PALINKĖJIMAI Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Šarūnė Zurba, knygos „Savas margutis“ archyvas

Metų metus velykaičių kūrimo tradicijos jų šeimoje puoselėja bendrystę. Tarsi į vieną pynę supina šviesėjančias pavasario dienas, vilties ir atgimimo simbolius, rankų darbą ir amžiais saugomas tradicijas. Margutis Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto prodekanės ir dėstytojos, knygos „Savas margutis“ bendraautorės Eglės Bazaraitės šeimoje niekada nebuvo vien pramoga, žaidimas ar šventinė namų dekoracija. Margutis – tai pavasario vilties pripildyta dovana, į kurią subtiliais raštais sudedamos gražiausiosmintys ir šviesiausi palinkėjimai. Apie tradicines margučių marginimo technologijas, iš kartos į kartą perduodamas žinias ir bendrystės prasmę šiandien ir kalbamės.

– Egle, kokius prisimeni savo vaikystės pavasarius ir Velykas? – Vienas stipriausių iš vaikystės su manimi keliaujančių prisiminimų – pavasarį pasikeitusi šviesa ir kažkoks kitoks oro kvapas, lydimas vis ilgesnių vakarų. Tai vaikystėje pajusdavau labai aiškiai, jaučiu ir dabar. Ypač prieš Velykas. Mano mama velykiniuose renginiuose dalyvaudavo kasmet ir jau kelios savaitės prieš Velykas pradėdavo marginti kiaušinius. Margindavo drauge su broliais, kurie už mane gerokai vyresni – devyneriais ir dvylika metų. Prisimenu, grįžtu namo, o mane pasitinka salsvas šildomo vaško kvapas, šiek tiek padūmiję namai ir į metalinį indelį baksnojamos adatėlės garsas. Žinoma, nuo vaikystės marginau ir aš pati, mama vadovavosi principu: jei vaikas rankose nulaiko pieštuką – gali ir marginti. Kasmet savaitę prieš Velykas su mama eidavome į tautodailininkų sąjungos parduotuvę marginti viešame renginyje – dirbtuvėlėse. Iš vaikystės prisimenu ir ankstyvas velykines mišias. Su visa šeima mišių metų stovėdavome lauke, tokiu metu rytai dar būna labai šalti, tad manyje išlikęs ir tam tikras kančios, sunkumo prisiminimas. Velykų išvakarėse, šeštadienį, dalyvaudavome ir vakarinėse mišiose. Atmintin įstrigęs ugnies ir vandens šventinimas, galybė žvakių. Tai labai gražus patyrimas. Nors su metais požiūris pasikeitė, manęs jau nebeįtikina toji tikėjimo formulė, bet šie ritualai, susitikimai, toji šviesos ir kvapo dermė manyje išliko kaip tam tikra dieviškumo žymė ‒ tik dievas neteko vardo ir tapo žymiai abstraktesnis. – Būtent iš vaikystės ir atėjo tokia didelė pagarba margučiui? – Į margučių marginimą niekada nežiūrėjau kaip į žaidimą, mūsų namuose tai buvo ne šiaip laiko praleidimas ar pramoga, o visada savaip sakralizuotas procesas. Pirmiausia dėl to, kad margučiai dažomi ne valgymui, ne stalui papuošti, ne pasilinksminimui – jie dažomi kaip dovana, kaip palinkėjimas. Marginimas būdavo it tam tikras burtas – buvo sakoma, kad jei kiaušinių nemarginsi, vištos prastai juos dės. Visą gyvenimą mama

aplink margutį kūrė tam tikrą magišką realybę. Visuomet vertino tradicinius lietuviškus marginimo būdus. Ne dėl to, kad gražu ar negražu – ne, turime daryti kaip jau darė kartų kartos ir puoselėti tradicijas. Margučio nereikėtų apklijuoti lipdukais ar apvynioti siūlais ir taip uždaryti gyvybės. Visi šie pasaulio sąrangos dėsniai, išreikšti per velykinę simboliką, tapo savaime suprantami. Kelerius metus studijuodama Portugalijoje ir pati vedžiau margučių marginimo dirbtuves vietiniams. Tada turėjau galimybę į tai pažvelgti kitų akimis – kaip į egzotišką, kiek nesuprantamą tradiciją. Juk dekoruoti maisto produktą, po to saugoti jį ištisus metus ‒ tai iš tiesų labai keista! Vaikystėje atrodė savaime suprantama, o suaugusi pamačiau tai kaip kai ką unikalaus, o dėl to tik dar labiau magiško. – Egle, papasakok mums apie velykinio kiaušinio ir jo marginimo simboliką ir paskirtį. Ką jis reiškė mūsų protėviams ir ką reiškia dabar? Ar bėgant laikui prasmės pasikeitė? – Margutis yra išlaikęs savo archajines prasmes. Nors ir su pertrūkiais, su okupacija ir sudėtingais XIX ir XX amžiais, margučiai išliko lietuvių, ypač – kaimo kultūroje. Margučiai nėra atkurti, kaip, sakykim, baltiški papuošalai. Žmonės niekada nenustojo jų marginti, ši tradicija iš esmės niekada nebuvo užmiršta. Gal kada suintensyvėjusi, kada susilpnėjusi, tačiau niekada nenustumta į paraštes. Ant margučių matomi simboliai taip pat keliauja iš kartos į kartą. Saulutės, geometrizuoti augaliniai motyvai, žalčiukai, kryžius – tai gana universalūs simboliai, kuriuos galima atpažinti ir atkastuose archeologiniuose objektuose, ir etnografų tyrinėjimuose, ir margučių raštuose. Tai labai archajiška tradicija, Lietuvoje siekianti dar prieškrikščioniškus laikus. Pažiūrėję į kokiais 1930-aisiais numargintus margučius, saugomus Lietuvos nacionaliniame muziejuje, pamatytume, kad jų raštai labai panašūs į dabartinius. Nors, žinoma, kiekvienas margintojas turi savo braižą. Net jei naudojami tie patys įrankiai, spalvos, vis tiek skiriasi kompozicija, brūkšnio storis, ilgis. Tai – kaip rašysena.

– O ką reiškia margučių raštai ir kuo jie svarbūs? Ar tiesa, kad ant kiekvieno kiaušinio, kaip, pavyzdžiui, ir šiaudiniame sode, galima surašyti ištisas istorijas? – Tai tam tikra prasme visiškai analogiški kūriniai. Tiesa, soduose formuojama kosmografinė struktūra, išreiškiama pasaulio sandaros samprata, o margučiams tai nebūdinga ‒ jie įkūnija gyvybės simboliką. Pagrindinis margučio rašto elementas yra taškas. Tai yra pradžių pradžia – jame sutelpa praktiškai viskas. Iš dviejų elementų – taško ir brūkšnelio – sukuriamas visas raštas, kuriame nugula meilės, gerovės, pilnatvės palinkėjimai. Nuo seno kiaušinis buvo marginamas kaip linkėjimas, kaip dovana, todėl jie niekada nebuvo valgymo ar pardavimo objektas. Marginti kiaušiniai būdavo ištisus metus laikomi namuose, kad apsaugotų juos nuo nelaimių, negandų. Turbūt vienas populiariausių margučių motyvų – žaltys. Su žalčio simboliu stipriai susijusi ir baltų mitologija, tikima, kad jis saugo šeimos gerovę, sutarimą. Tai ir iki šių dienų be galo populiarus simbolis. Mama daugybę metų dirbo vidurinėje mokykloje ir kasmet prieš Velykas su mokiniais margindavo velykaičius. Įdomu, kad jie dažniausiai norėdavo marginti žalčiuko simbolį, kad šeimoje viskas būtų gerai. Kiekvienas kiaušinis – tai kūrybinis iššūkis. Vaikystėje mama skatino marginti kiaušinį iš anksto nepasipiešiant pieštuku būsimo rašto struktūros, kad lavėtų kompozicinė orientacija. Štai žaltys yra vienas sudėtingiausių ženklų ir jį dailiai suvesti ne taip paprasta. Kadangi kasmet margučių marginame gana daug, visada stengiamės sugalvoti kuo įvairesnių raštų. Kartais susigalvoja naujos, kartais pasikartoja senos kompozicijos. Tai kelių etapų procesas, kuriame kiaušinis ne tik marginamas, bet ir dažomas, tad iki pat paskutinio momento nežinai galutinio rezultato. – Ką patartum tiems, kurie šiemet nori išbandyti tradicinius margučių marginimo būdus? – Yra du tradiciniai būdai – skutinėjimas ir marginimas vašku. Galbūt prie jų galima pridėti ir dažymą

žolelėmis, nors nežinau, ar etnografai su manimi sutiktų. Tačiau skutinėjimo ir marginimo vašku rezultatas tikslingas, neatsitiktinis ‒ priklauso nuo margintojo sugebėjimų, techninių įgūdžių ir patirties. Margučiams visų pirma svarbu atrasti šviesių kiaušinių. Pastaruoju metu stipriai išpopuliarėjo rudieji kiaušiniai ‒ manoma, kad jie geresni, tačiau tai nebūtinai tiesa. Kiaušinio lukšto spalva priklauso ne nuo vištos gyvenimo kokybės, bet nuo jos veislės. Be vištų galima išbandyti ir kitokių paukščių kiaušinius – ančių, žąsų, kalakutų, stručių. Kiekvienas jų meta vis kitokių iššūkių. Ruošiant kiaušinius marginimui, labai svarbu jų nešveisti milteliais, soda, šepetėliais, o tik švelniai nuplauti šiltu vandeniu. Stipriai nuvalius kiaušinį, jis praranda paviršinį sluoksnį, ant kurio turėtų užsifiksuoti dažai. Visur, kur stipriau pagramdysite, dažai neprikibs. Planuojamus marginti kiaušinius reikėtų išsiimti iš šaldytuvo bent prieš kelias valandas. Tada juos užpilti karštu vandeniu ir po 1‒2 minučių pasimatys lukšto įtrūkimai – šie kiaušiniai verdami tikrai sutrūks. Virti kiaušinius reikia lėtai, į puodą dėti vienu sluoksniu. Kad jie mažiau skiltų, man nepasiteisino nei acto, nei druskos naudojimas. Greičiausiai kiaušinių tvirtumas priklauso nuo vištos ir kiek ji buvo laiminga. (Šypsosi.) Marginti būtina natūraliu bičių vašku – su parafinu to padaryti nepavyks. Vašką kaitinti galima įvairiausiais būdais – ant aromatinės žvakidės, apverstą lygintuvą įsistačius į kokius nors grūdus ar ant elektrinės plytelės ‒ mes dažniausiai naudojame ją. Kai kurie sugeba marginti ir užsidegę natūralaus vaško žvakę. Su vašku reikia būti atsargiems, karštas jis be galo nemaloniai nudegina. Todėl marginti reiktų ramiai, neskubant. Marginimo įrankis yra padaromas labai paprastai – metalinis smeigtukas su metaline galvute įsmeigiamas į pieštuką. Renkantis smeigtuką reiktų atkreipti dėmesį, kad jo galvutė būtų kuo lygesnė. Kai kas naudoja ir vinutes ‒ brūkšnys būna storesnis. Nebijokite išbandyti vieną, antrą, trečią adatėlę, kol atrasite labiausiai tinkamą. Metai iš metų naudojami įrankiai gerėja –nudilusios adatėlės galvutės paviršius glotnėja – taip išeina gražesnis brūkšnelis.

Naujumas čia nebūtinai privalumas. Numargintų vašku kiaušinių reikėtų vienas šalia kito neglausti. Susuktus į sugeriamą popierių kiaušinius reikia merkti į šaltus dažus. Dažus su kiaušiniais kaitinti, bet neužvirinti – nukelti nuo ugnies, kai į paviršių pradeda plaukti vaško burbuliukai. Virinti kiaušinių negalima, taip dažai gali padengti net ir vaškuotas vietas. Išėmus iš dažų nudažytą kiaušinį reikia nuvalyti jį audinio skiaute ir patepti riebalais. Riebaluotomis rankomis pasistengti neliesti dar nemargintų ir nedažytų kiaušinių. Kitas būdas – tamsiu vašku marginti šviesia spalva nudažytus kiaušinius. Vaško spalva priklauso nuo to, kiek ilgai jis kaitintas. Dažyti kiaušinius taip pat galima įvairiai. Natūraliomis priemonėmis išgautos spalvos daug švelnesnės ‒ išskyrus juodalksnio žievę ar svogūno lukštus. Juodalksnio žievės nuovire kiaušiniai laikomi net dvi ar daugiau savaičių, tad gaunama labai intensyvi spalva. Be visiems gerai žinomų svogūnų lukštų, galima išbandyti burokėlius, mėlynes, ciberžolę, įvairiausias arbatas. Kiaušinius galima dažyti parduotuvėse ir turguose parduodamais dažais, taip pat tekstiliniais dažais. Nors tai ir neekologiškas būdas, bet su

tekstiliniais dažais galima išgauti itin sodrių spalvų. – Egle, kodėl jums su mama taip svarbu dalytis marginimo patirtimi? Kuo tau svarbus šis bendrumo jausmas? – Manau, kad labai svarbu dalytis savo žiniomis. Kalbant apie tradicinę kultūrą, man atrodo, kuo daugiau žmonių apie ją žinos, tuo labiau ji bus mūsų visų. Juk tradicijos iš esmės yra visų, gal kai kas jas truputį apleido ar užmiršo, bet jos nėra ir niekada nebuvo vieno žmogaus – tai visos tautos, viso regiono paveldas. Kažkas išmokė mamą, kažką išmokė ji, galbūt tie kiti žmonės mokys toliau. Šis tęstinumas be galo svarbus. Pats iš savęs margutis – bendruomeniškas objektas, tad šio bendruomeniškumo vedamos mes tiesiog nematome kodėl nesidalyti. Taip susiklostė, kad mano mama visą gyvenimą buvo dėstytoja, mokytoja, jos viso gyvenimo tikslas buvo ir vis dar yra mokyti, aš taip pat dėstau. Žinių dalijimasis yra visos edukacinės veiklos pagrindas. Neturime jokių paslapčių. Kas gali padaryti geriau – tegul tik daro! Tik žinių perdavimas ir bendrumas su žmonėmis leidžia mums augti. Ypač kai kalba eina apie tradicinę kultūrą, kuri priklauso ne kam nors vienam, o mums visiems. 43

FLORAHOLIKĖ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Kalbino: Elas Ramanauskas Nuotraukos: Lina Jushke

„Augalai – pasaulio ateitis“, – teigia ketvirtos kartos gėlininkė, gėlių studijos „Floraholic“ įkūrėja ir augalų kolekcininkė Dovilė Narbutaitė. Augalai toli gražu nėra tik namų puošmena – nustebtumėte sužinoję, kiek jaudinančių įdomybių slypi šiame žaliame pasaulyje. Jie gerina mūsų regą ir kvėpuojamo oro kokybę, išskiria eterinius aliejus, naikinančius mikroorganizmus, padeda išlaikyti gerą emocinę būseną. Iš augalų galime išmokti draugiškumo, bendrystės, taip pat – tolerancijos, ramybės. „Ar ir mes jiems esame tokie reikalingi? Ar mokame taupiai ir protingai naudoti šiuos išteklius?“ – klausia mergina ir tyliai praveria duris į nepažintą augalų gyvenimą.

– Dovile, koks įsimintiniausias tavo ankstyvas su augalais susijęs prisiminimas? – Kai buvau kokių penkerių, vasarą žaisdama lauke pilnas kišenes prisirinkdavau įvairiausių spalvų akmenukų. Iš jų dėliodavau mozaikas, o į tarpus prisodindavau mažų šliaužiančių augalėlių: samanų, šilokų, perkūnropių. Prisiraudavau kaimynų darželiuose, net iš kapinių esu „pasiskolinusi“ – tokie gražūs jie man buvo. Manau, kad nuo to laiko ir kilo mano susižavėjimas sukulentais. Dar besimokant pradinėse klasėse, namų palangės buvo pilnos įvairiausių rūšių kaktusų ir sukulentų. Labai didžiavausi šia pirmąja kolekcija – buvau suskaičiavusi net du šimtus vienetų. – Esi kilusi iš augalų kolekcionierių šeimos? – Esu ketvirta mūsų šeimos gėlininkų karta. Pokario metais proseneliai gyveno Krekenavos miestelyje, augino

gėlių ir daržovių daigus, jais aprūpindavo miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojus. Seneliai vieni pirmųjų Panevėžyje pradėjo auginti kalijas, gvazdikus, chrizantemas. Apie 1980-uosius šiltnamiuose pasodino arbatinių hibridinių rožių, šių sodinukus parsivežė iš Latvijos gėlininkų, kurie į paprastąjį erškėtį akiavimo būdu suskiepijo senelių užsakytas kultūrines rožes. Tuo metu buvo madingos vokiečių, prancūzų selekcininkų išvestos rūšys: „Cardinal“, „Gloria dei“, „Sonia Meilland“, „Flamingo“ ir kitos. Prie senelių namo augusi vokiečių selekcininko W. Kordes' Söhne išvesta ryškiais raudonais žiedais žydinti laipiojanti rožė „Sympathe“ buvo visos giminės mėgstamiausias nuotraukų fonas. Dabar tokia pati rožė senelių atminimui auga ir prie mano tėvų namų. Be to, senelis daug išmanė apie vaismedžių skiepijimą. Viena iš paskutiniųjų jo įskiepytų kriaušių auga tėvų sodyboje, garbingai pavadinta jo vardu.

Mano tėvai savo rožyną įkūrė tais pačiais metais, kai gimiau aš. Mama sakydavo, kad rožės – mano sesės. Ūkyje dar augino karališkas vienažiedes chrizantemas. Daug metų tai buvo ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir visos šeimos hobis. Dabar dauguma mūsų su mama auginamų gėlių – tai puikiai tinkamos skynimui ir džiovinimui vienmetės bei daugiametės gėlės. Užburia jų įvairovė. Šių metų atradimas – suvorovo kermėkas, į meksikietišką skrybėlę panaši ratibida ir nuostabaus grožio žiedyno kleomė. Mūsų gėlių ūkis – šeimos verslas, kuriame užaugintus gėlių žiedus siūlome įsigyti išskirtinai studijoje „Floraholic“. Labai džiaugiuosi, kad gėlių auginimo ir komponavimo paslapčių galėjau išmokti iš mamos, o meilės gamtai ‒ iš tėčio, kuris dabar prižiūri paveldėtą, kadaise prosenelių pasodintą mišką. – Kolekcionuoji augalus, kurie savo išore primena gyvūnus – kodėl? – Aš esu floraholikė. Man patinka įvairiausių kraštų, rūšių, formų augalai. Dabar, dėl technologijų stipriai susitraukusiame pasaulyje, galime per trumpą laiko tarpą atsisiųsti augalų nors ir iš kito pasaulio krašto. O dėl šios didžiulės įvairovės norėjau atrasti nišinę sritį, į kurią galėčiau gilintis, – pasirinkau augalus, kurie savo išvaizda primena gyvūnus. Papartį (lot. microsorum musifolium), kurio lapų raštas primena krokodilo odą, baltais žuvų žvynais pasidengusį sukulentą (lot. avonia buderiana) ir kitus. – Ar augalai gali pakeisti mūsų kasdienę gyvenseną, elgesį, psichologinę būseną? – Be augalų mes neišgyventume. Fotosintezės metu jie šalina iš aplinkos CO2 ir išskiria O2. Augalai – pagrindinis mūsų energijos šaltinis, ją mes gauname su maistu. Žaliavą iš augalų naudojame aprangos gamyboje, statybų, kosmetikos pramonėje, kurui. Susirgę arba profilaktiškai gydomės vaistiniais augalais. Psichologines problemas padeda spręsti aromaterapija, naudojanti augalų eterinį aliejų. Žmonėms svarbi ir augalų estetinė, dekoratyvinė reikšmė. Gaudami tiek daug iš augalų turėtume savęs paklausti, ar ir mes jiems esame tokie reikalingi? Ar mokame taupiai ir protingai naudoti gamtos 48

išteklius? Kaip atsigautų planetos ekosistema, jei visi žmonės suprastų, kad augalai – pasaulio ateitis! – Kaip augalai keičia, papildo namų erdvę (neskaitant estetinės pusės)? – Kambariniai augalai veikia mūsų regą. Galime džiaugtis daugybe (maždaug devyniais šimtais) žalios spalvos atspalvių. Jie veikia mūsų klausą – keičia kambario akustiką. Gerina mūsų kvėpuojamo oro kokybę. Drėkina orą garindami drėgmę ir taip ant lapų nusodindami kambario dulkes. Išskiria eterinius aliejus, kurie naikina mikroorganizmus. Gerina mūsų emocinę būseną – rūpinimasis augalais ir jų priežiūra gali tapti maloniu užsiėmimu ir hobiu.

„MOKSLININKAI NEUROBIOLOGAI IŠTYRĖ, KAD AUGALAI „MATO“ DVI SPALVAS: RAUDONĄ IR MĖLYNĄ. “

– O ko galime išmokti iš augalų ir jų stebėjimo? – Pirmiausia galime išmokti draugiškumo, bendrystės. Augdami natūralioje aplinkoje augalai supranta, kad kartu geriau. Taip susidaro ekosistema, susilpnėja kaitra, vėjas ir šaltis, palaikoma oro drėgmė. Taip pat – tolerancijos. Augdami augalai tarpusavyje konkuruoja dėl erdvės, saulės, bet stengiasi nukreipti šakas tokia linkme, kad mažiau trukdytų kaimynui. Gebėjimo prisitaikyti prie įvairių gyvenimo sąlygų. Net ir ilgai buvę prislėgti sunkios sniego dangos, jam nutirpus sugeba atsitiesti. Užėjus sausrai – numeta dalį lapų, kad taip išgarintų kuo mažiau drėgmės. Užsispyrimo, atkaklumo – net ir labai pažeistas augalas niekada nepasiduoda. Iš paskutiniųjų stengiasi išgyventi, užsigydyti žaizdas, leisti naujus lapus ir ūglius. Ramybės – augalai niekur neskuba, auga ir siekia brandos palengva, todėl ir išlikti gali tūkstančius metų. – Gyvūnų pasaulyje realybę pasitikriname juslėmis. O kaip yra su augalais – ar jie turi jusles? – Mokslininkai neurobiologai ištyrė, kad augalai „mato“ dvi spalvas: raudoną ir mėlyną. Jautriais receptoriais nustato ant jų krentančios šviesos intensyvumą, todėl gali pasisukti reikiama kryptimi. Be to, augalai „kalba“. Jie skleidžia kvapiąsias medžiagas, kurias vėjas išnešioja, taip praneša apie pavojų. Bendrauja šaknimis skleisdami elektros impulsus. Augalai rūpinasi savo giminaičiais, globoja savo atžalas, senus, ligotus kaimynus. Susijungia šaknimis, atiduoda kitiems dalį savo pagamintos gliukozės. Taip pat reaguoja į išorinius dirgiklius. Pavyzdžiui, jautrūs mimozos krūmo lapeliai su52

siglaudžia vos juos palietus. Augalai turi ir laiko pojūtį. Jie žino, kada laikas skleisti lapus, kada žydėti, o kada brandinti sėklas. Vis dėlto manau, kad apie augalus, jų pojūčius ir poreikius dar labai daug ko nežinome. – Mokslininkai kalba apie augalų ir grybų pasaulių bendrystę. Ką apie tai manai? Ar tai tam tikras unikalus intelektas? – Medžių ir grybų simbiozė man primena Jameso Camerono filmą „Avataras“, kuriame naiviai savo keistomis kasomis susijungiama su sielų medžiu. Taip ir grybai micelio siūlais įauga į plonas medžio šakneles. Grybienos tinklas metai iš metų plečiasi, dėl to medis turi galimybę pasiekti didesnius plotus ir išsiurbti daugiau vandens ir maistinių medžiagų. Apraizgiusi vieno medžio šaknis, grybiena tįsta prie kito medžio – taip formuojasi tinklas, kuriuo perduodamos ne tik maistinės medžiagos, bet ir informacija. Grybienos siūlai tampa laidininkais, tai lyg interneto ryšys, kuriuo pranešama apie sausrą, vabzdžių antpuolius. Dar grybiena filtruoja medžiams kenksmingus sunkiuosius metalus, saugo šaknis nuo bakterijų. Bet nauda abipusė. Grybai nėra augalai, nevykdo fotosintezės, todėl taip reikalingą gliukozę gauna iš medžių, su kuriais yra susisaistę. – Kokių augalų galime išvysti tavo studijoje? Kuo jie išskirtiniai? – Vieni įdomesnių studijoje esančių augalų – bromelijinių šeimai priklausančios tilandsijos. Tai epifitiniai (oro) augalai, kuriems nereikia žemių ir vazonų, visas maistines medžiagas jie gauna iš oro. Didelis pasirinkimas mažai priežiūros reikalaujančių, nedidelių augalų: alavijų, karpažolių, sansevjerų, dykumų bei miško kaktusų. Norintiems namuose užpildyti didesnes erdves, siūlau strelicijas, palmes, alokazijas, fikusus ir kitus įvairiausių formų, spalvų ir faktūrų lapinius augalus. Asortimentas studijoje nuolat keičiasi, nes kiekvieną savaitę Olandijos aukcionuose užsisakau šį tą naujo, dėl to turiu galimybę pasiūlyti pačių įvairiausių, egzotiškiausių augalų iš viso pasaulio. 53

– Kokios namų augalų tendencijos vyrauja šiuo metu? – Tendencijos yra įvairios, tačiau pastebiu, kad kuo toliau, tuo labiau į madą grįžta daug priežiūros nereikalaujantys senieji augalai – tokie, kokius augindavo mūsų močiutės: alavijai, smidrai, paparčiai, fikusai, monsteros. Pastarosios įspūdingai atrodo moderniame interjere dėl didžiulių, skylėtos struktūros lapų.

– Ar augalus reikėtų rinktis pagal gyvenimo būdą? – Pandemijos metu daugumos mūsų gyvenimo būdas supanašėjo, daugiau laiko praleidžiame namuose. Žalia augalų spalva ramina, suteikia jaukumo pojūtį. Sulėtėjus gyvenimo tempui, galime augalams skirti daugiau laiko, rinktis juos lepesnius, egzotiškesnius ir namuose susikurti savo miesto džiungles.

Kita tendencija – egzotiški tropiniai augalai. Juos renkasi tie, kas savo namuose nori džiunglių tikrąja šio žodžio prasme. Šiems augalams jau reikia daugiau priežiūros. Drėgno klimato augalus namuose dažniau reikia laistyti, drėkinti orą, apipurkšti. Šiai grupei priskirčiau bananmedžius, palmes, strelicijas, alokazijas.

– Ar augalai tarpusavyje turi derėti? – Augalus namuose tarpusavyje reikia derinti ne tik pagal estetinį vaizdą, bet ir pagal jų poreikius. Svarbu, kad neužgožtų vienas kito, nes būna ir labai greitai augančių. Visiems augalams turi optimaliai tikti kambario drėgmė, tenkančios šviesos kiekis. Svarbiausia – nepamiršti augalų poreikių!

Lietuviškas rankinių prekės ženklas „Distyled“ pavasarį pasitinka subtiliai maištaudamas. Naujojoje 2021ųjų metų rankinių kolekcijoje provokuojančiu pavadinimu „Exhibition SOLO“ tarytum atveriamos durys į tau vienam surengtą privačią parodą. Joje akcentuojamas glaudus ryšys tarp žmogaus ir objekto – rankinės. Čia leidžiama nesilaikant atstumo liesti ir pajusti įvairius rankinių paviršius, suglamžymus ar sudaigstymus. Nesilaikant atstumo lengvai jas transformuoti. Derinti daigstytus ar klasikinius dirželius, naudoti stambias jūrines virves ar subtilias elegantiškas perdirbto plastiko grandines. Išsirinkti vieną ar drąsiai derinti kelias. Talpioji „Day Pack“ kuprinė, minimalistinė „Camera“, akį traukianti „Box“ ar minkštutė „Pillow“ rankinės – pagal nuotaiką ir poreikius galite rinktis jų formas, dydžius ir spalvas. Čia galima beatodairiškai pasinerti į išsiilgtus žemės pustonius, mėgautis tarpusavyje susiliejančiais šalavijo, kakavos, rausvais bei baltais tonais, o energijos pasisemti iš kolekcijos nuotaiką sustiprinančios intensyvios koralo raudonos spalvos. Parodos durys atvertos, o tau tereikia leisti sau išsirinkti.

www.distyled.lt 56

Nuotraukos: Vaidas Jokubauskas

MADOS MAIŠTAS: JOKIO ATSTUMO

DIZAINO PAŽINTIS

NAMAI – TAI MŪSŲ PAČIŲ TĄSA Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Nicole Franzen

Gardus niujorkietiškas saldainiukas akims. Tikra estetikos karalystė, užburianti savo lengvumu ir elegancija. Tai erdvė, kurioje sena ir nauja meistriškai žaidžia tarpusavyje, o viską į vietas sustato miestietiškas gyvumas ir pro milžiniškus langus krentanti natūrali dienos šviesa. Susipažinkite – tinklaraštininkė, interjero dizainerė, kulinarinių knygų autorė Athena Calderone ir jos šeimos namai Brukline.

Subtilus gebėjimas derinti iš pirmo žvilgsnio, rodos, nesuderinamus dalykus visada buvo interjero dizainerės Athenos stiprioji pusė. Jos kuriamų interjerų, kaip ir jos pačios šeimos namų, toli gražu negalėtume apkaltinti nuobodumu. Priešingai - juose nepriekaištingai žaidžia itin kontrastingos detalės, skirtingi stiliai, išraiškingi baldų siluetai ir spalvos. Įsikūrę istoriniame Cobble Hill rajone, pavyzdiniame graikų atgimimo architektūros stiliaus name, Athena su vyru muzikos prodiuseriu Victoru, sūnumi ir augintiniu pagaliau atrado savo vietą. Pagaliau, nes tai – jau aštuntieji šeimos namai. Šie, pasakoja Athena, - labiausiai išjaustas jų projektas. Namai, kuriuos jie jaučia. Namai, kurie yra lyg jų pačių tąsa. Įkvėpti išraiškingų namo architektūros elementų ir ilgos jo istorijos, šeima leidosi į daugiau nei trejus metus trukusią namo renovacijos kelionę. Vos baigus pagrindinę renovaciją, Athena baltą švarią erdvę užpildė kruopščiai atrinktais antikiniais, vintažiniais ir pagal specialų užsakymą kurtais daiktais. Jos gebėjimas derinti medžiagas ir ypatingas eklektikos pojūtis suteikė kiekvienam šių namų kambariui unikalų veidą.

PRENUMERUOKITE ELEKTRONINĮ „LAMŲ SLĖNĮ“ UŽ SIMBOLINĮ 1 EUR/MĖN MOKESTĮ ARBA TAPKITE MŪSŲ „PATREON“ RĖMĖJU IR NEVARŽOMAI MĖGAUKITĖS „PREMIUM“ TURINIU!

Šias istorijas taip pat rasite popieriniame „Lamų slėnio“ albume, kurį įsigyti galite spaudos pardavimo vietose.

patreon.com/lamuslenis

Pagrindinėje namų svetainėje puikuojasi vintažinė prancūzų architektų Jeano Prouvé ir Jules’o Leleu taburetė, itališkas marmurinis kavos stalelis iš „Apparatus Studio“, o šalia stūkso masyvi vintažinė prekės ženklui „B&B Italia“ garsiojo italų dizainerio Mario Bellini sukurta „Camaleonda“ sofa. Viduryje svetainės įrengtas tamsaus akmens židinys, o išskirtinę kambario atmosferą puikiai užbaigia klasikiniai sienų bei lubų lipdiniai ir per milžiniškus grindis siekiančius langus sklindanti natūrali dienos šviesa. Galima sakyti, kad virtuvė – viena svarbiausių šių namų erdvių. Masyvi „Calacatta Paonazzo“ marmurinė sala ir stalviršiai žaidžia su sodriomis mėlynomis spintelėmis, taip sukurdami ramią atmosferą, kurią pagyvina už lango verdantis Bruklino gyvenimas. Šalia virtuvės – erdvi lauko terasa, kurios pagrindiniai akcentai – prancūziško stiliaus staliukas ir prancūzų dizainerio Mathieu Matégot sodo kėdės. Antrasis namų aukštas – privati šeimininkų erdvė. Didįjį miegamąjį puošia antikinis „Karl Kemp“ suolelis ir masyvus menininko Struano Teague paveikslas. Įžengus į įspūdingą rausvo marmuro sienų vonios kambarį, dėmesys iškart krypsta į vintažinę Oliverio Gustovo skulptūrą, baltą akmeninį židinį bei pastatomą „The Water Monopoly UK“ vonią. Išskirtinis stiliaus pojūtis, gebėjimas derinti skirtingas tekstūras ir raštus, atrasti įspūdingiausius vintažinius elementus ir harmoningai juos pritaikyti erdvėje – tai pagrindiniai Athenos kūrybos ir abejingų nepaliekančių jos šeimos namų estetikos bruožai.

PRABANGA AR POKŠTAS? Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Visvaldas Morkevičius, Linas Masiokas

Dizainerė, prekės ženklo MISSHAPEN kūrėja Milena CM savo darbais kvestionuoja juvelyrikos idėją. Naujojoje spalvotu stiklu žėrinčioje papuošalų kolekcijoje IOCUS kūrėja kelia klausimą apie neracionalų žmonių potraukį prabangai ir iš esmės supurto juvelyrikos nešiotojų suvokimą. „Prabanga paprastam žmogui visiškai nereikalinga. Aš noriu ir stengiuosi, kad mano gyvenimą puoštų juokas, gera kompanija ir kiek kitokia – laiko prabanga šiais dalykais pasidžiaugti.“

„MANE DOMINO TAS PATS KLAUSIMAS – JUVELYRIKOS NEPRAKTIŠKUMAS IR PRABANGOS NORO, JOS SIEKIO ABSURDAS“

– Nuo pat pirmosios beveik prieš trejus metus išleistos kolekcijos, MISSHAPEN kuria tarpdisciplininius kūrinius ir trina tradicinės juvelyrikos ribas. Milena, kaip per šiuos metus kito tavo pačios požiūris į juvelyriką? – Nors pirmoji ir antroji MISSHAPEN kolekcijos vizualiai skirtingos, tačiau požiūris į juvelyriką išliko tas pats. Kuriant jas abi mane domino tas pats klausimas – juvelyrikos nepraktiškumas ir prabangos noro, jos siekio absurdas. Pirmąją kolekciją sudarė trapios, deformuotos, gigantiškos formos, lipdytos iš porceliano. Ją kurdama tikrai negalvojau apie praktiškumą, atvirkščiai – norėjau pabrėžti savo požiūrį į juvelyriką ‒ kad be grožio ar finansinio statuso parodymo, papuošalai retai turi praktinę vertę (nebent juvelyrikai priskirtume diržus, laikrodžius, plaukų aksesuarus ir panašiai). Šio požiūrio vedama sukūriau įspūdingai atrodančius nešiojamus, tačiau labai nekasdieniškus, reikalaujančius rūpesčio ir, na, daugeliu atvejų nepatogius objektus. Vystant kolekciją IOCUS, idėja apie deformavimą („misshapen“ – deformuotas) iš materijos lygmens persikėlė į požiūrio: galbūt MISSHAPEN yra ne keisčiau atrodantis papuošalas, o mūsų suvokimas, kas puošia, o kas ne? Todėl antrojoje kolekcijoje vietoje brangakmenio pasirinkau naudoti stiklą – ne paprastą, o turintį labai panašias savybes į deimanto. Jo spindesys ir nuo žvilgsnio kampo kintanti spalva stebėtoją provokuoja prieiti arčiau, apžiūrėti papuošalą iš skirtingų perspektyvų. Šis stiklas kiek ironiškai mums primena, kad atspindėdamas aplinką papuošalas tampa jos dalimi, o ne atkreipia dėmesį į „papuoštą“ asmenį.

– Naujoji kolekcija sukurta iš stiklo ir sidabro. Kodėl atspirties tašku pasirinkai būtent spalvotą stiklą? – Šis stiklas – tikrai ypatingas. Pagrindinis jo stebuklas ‒ kad jis savo spalvas gaudo ir keičia reaguodamas į iš aplinkos skleidžiamą šviesą. Tai lemia jo spalvas ir spalvų gradientus, kurie keičiasi pagal šviesos šaltinio ir stebėtojo padėtį. Šis spalvotas stiklas žavi tuo, kas šiandien reta: jis išlaiko atstumą, lieka paslaptingas ir suteikia elegancijos. Trumpai ir paprastai savo klientams sakau, jog ryte į lauką jie išeis pasipuošę žaliu žiedu, o vakare sugrįš su tuo pačiu, bet jau geltonu. Pirmą kartą su šiuo stiklu susidūriau gana seniai, pamačiusi menininkės Neringos Vasiliauskaitės kūrinius. Patiko ir sužavėjo, tačiau minčių pati kažką nuveikti su šia medžiaga neturėjau – šio stiklo pavyzdžiai, kuriuos mačiau anksčiau, buvo visai kitokie ir labiau susiję su architektūra, interjero detalėmis, šviesos instaliacijomis, ne su juvelyrika. Po kelerių metų galvojimo apie naująją kolekciją ir ieškojimų, pokalbio su bičiuliu Antanu Gerliku metu man atėjo nušvitimas. Tokia labai staigi mintis – genialu! Bandysiu kurti naująją kolekciją su šiuo stebuklu. Valio, pavyko. – Kokie papuošalai sudaro šią kolekciją? – Labai įprasti. Jei būtų su brangakmeniais, tai būtų įprasta juvelyrikos linija: žiedai, auskarai, koljė, apyrankė, kaklo papuošalai... Pasirinkusi pagrindinę kolekcijos medžiagą – stiklą – žinojau, kad noriu sukurti kažką klasikinio, įprasto, nenukrypstančio nuo pagrindinių juvelyrikos taisyklių. – Kokios tavo mintys išprovokavo šią kolekciją? – Pagrindinė mintis išliko ta pati – klausimas apie juvelyrikos praktiškumą. Jis mane apskritai ir pastūmėjo į juvelyrikos sritį. Vis dėlto pirmosios ir antrosios kolekcijų kūrybos procesas skyrėsi iš esmės. Pirmąją kolekciją kūriau ilgai, savo pačios rankomis, tai buvo be galo raminantis, susikaupimo pareikalavęs procesas... Supras tie, kurie bent kartą yra prisilietę prie keramikos. Čia kalba eina apie porcelianą – tai be galo trapi medžiaga, tad visi šie aspektai pakelti kvadratu.

Kuriant antrąją kolekciją kelias buvo visai kitoks. Užtrukau, tačiau kadangi netaikiau į tendencijas ar sezoniškumo taisykles, galėjau sau leisti laiko ir savęs nespaudimo prabangą. Daug, labai daug skaičiau, domėjausi juvelyrikos istorija. Iš to kilo dar vienas klausimas – apie neracionalų žmonių potraukį prabangai. Bandžiau įvairias medžiagas – įvairų stiklą, epoksidinę dervą ir kitas, kol po gerų metų paieškų prisiminiau šį stiklą. Tada procesas jau vyko labai greitai: eskizai, bandymai ir rezultatai. – Išvertus iš lotynų kalbos „iocus“ reiškia žaidimą, pokštą ir... brangakmenį. O ką šis pavadinimas reiškia tau? – Būtent tą ir reiškia – pokštą. Ar gali įsivaizduoti, kokia buvau nustebinta, kai atradau, jog trečia šio žodžio reikšmė yra brangakmenis? Pagalvojau, jog tai tikrų tikriausias mano požiūrio, minčių atspindys. Pasilinksminimas, pokštas ir tik tada brangakmenis. Nežinau, o gal visa prabanga man yra pokštas? (Šypsosi.) Šią idėją ir noriu perteikti. Galbūt žmonių požiūris į prabangą, juvelyriką yra deformuotas? Kyla mintis, jog pačios žodžio reikšmės mums bando kažką pasakyti. Galbūt gyvenime yra svarbiau geras „bajeris“, smagus pasilinksminimas, o ne tai, kaip atrodome

ir ką mūsų išvaizda sako aplinkiniams? – Kas tau šioje kolekcijoje gražiausia? – Aplinką reflektuojantis stiklas, kuris nuo pasipuošusio asmens atitraukia dėmesį į save. – Kaip aiškini juvelyrikos svarbą moderniame pasaulyje ir šį (ne)racionalų žmonių potraukį puoštis daiktais, kurie iš esmės neturi praktinės paskirties? – Su šia kolekcija stengiuosi ironiškai atkreipti dėmesį į klausimą apie juvelyriką, prabangą kaip įrankį, parodantį žmogaus socialinį ir finansinį statusą. Juk normaliam žmogui prabangos visiškai nereikia! Žinoma, aš ir pati nesu tobula, kartais irgi užsinoriu absoliučiai nereikalingų daiktų, kokios superbrangios rankinės, bet stengiuosi ‒ ir jos vis dar neturiu. (Šypsosi.) Pasak šį klausimą nagrinėjančių filosofų Rolando Barthes’o ir Gilles’o Lipovetsky, prabanga – tai neracionalus žmonių potraukis malonumams ir daiktams, kurie tampa gyvenimo papuošalais. O aš noriu ir stengiuosi, kad mano gyvenimą puoštų juokas, gera kompanija ir kiek kitokia – laiko prabanga šiais dalykais pasidžiaugti. 85

Keturiolika dizaino dešimtmečių Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: „iittala“ archyvas

Šie metai kompanijai „iittala“ ypa-

tų, tačiau visus juos jungia viena – kie-

šios kompanijos siela ir širdis – dešim-

rankų darbo indų ir interjero aksesuarų

grindinės kompanijos vertybės. Bėgant

išskiria „iittala“ iš kitų gamintojų. Dau-

tingi – suomių dizaino pasididžiavimas, kūrėjai, šiemet švenčia 140 metų jubilie-

jų! Keturiolika dešimtmečių, praleistų kuriant lygių neturintį dizainą, puose-

lėjant šiaurietiškas vertybes ir populiarinant pusiausvyra paremtą gyvenimo būdą – nuo 1881-ųjų „iitala“ tapo šiaurietiško dizaino pionieriais ir visus šiuos

metus paskyrė gražesnės kasdienybės

kūrimui. Jau beveik pusantro amžiaus

pagrindinės kompanijos vertybės lydi juos kuriant subalansuotus, šiuolaikiš-

kus ir apgalvotus objektus, puošiančius žmonių namus visame pasaulyje. 140 METŲ PUOSELĖJAMOS VERTYBĖS Beveik pusantro amžiaus „iittala“

puoselėja pažangaus dizaino idėją. Nuo kompanijos įkūrimo iki pat šių dienų

kiekvienas jų sukurtas objektas iš esmės

atspindi šiaurietiškąjį gyvenimo būdą. Per visą šį laiką „iittala“ sukūrė galybę

skirtingų kolekcijų ir dizaino elemen-

kviename kūrinyje atsispindinčios pa-

metams „iittala“ liko ištikimi tam, kas

svarbiausia – ilgaamžiškumui, tradicijoms, laikui nepavaldžiam dizainui ir

tarpusavio pagarbai. Kai pasaulis užpildytas galybe nereikalingų daiktų, o mus

tmečius su jomis puoselėtas romanas giau nei tūkstantis skirtingų receptų, su

niekuo nesulyginama spalvinė patirtis, turtingas atspalvių pasirinkimas – tai stiprioji ikoniškųjų suomių kūrėjų pusė. Gyvybinga ametisto violetinė, vie-

nuolat supa triukšmas, svarbiausiomis

na ryškiausių ir sunkiausiai išgaunamų

mybė ‒ tai padeda atsisakyti pertekliaus

‒ būtent ja papildytos ikoninės „iittala“

vertybėmis tampa nuoseklumas ir ratiek namuose, tiek mintyse ir atsigręžti į

esmę. Bendradarbiavimas su garsiausiais laikmečio dizaineriais ir kūrybos vizio-

nieriais, dizaino legendomis tapę vardai, besąlygiškas pasitikėjimas, gebėjimas atrasti aukščiausią meistriškumą įval-

džiusius amatininkus – visa tai padėjo kompanijai užsitarnauti dešimtmečius besitęsiantį tarptautinį pripažinimą.

METŲ SPALVA – GYVYBINGASIS AMETISTAS Šią išskirtinę progą „iittala“ pažymi

kolekcija, kuri atgyja energija spinduliuojančia ametisto spalva. Spalvos yra

spalvų, tapo „iittala“ jubiliejaus simboliu kolekcijos. Tai viena rečiausių spalvų, kuriai išgauti reikia ypatingos meistrų

atidos ir precizikos. Dėl specifinių ingredientų ir jai reikalingų nepriekaiš-

tingų stiklapūčių įgūdžių kiekvienas šia spalva papuoštas dizaino objektas tampa

tikrų tikriausiu dizaino brangakmeniu. Ji – išties unikali: ryški violetinė magiškai keičiasi priklausomai nuo šviesos, o jos tonai varijuoja nuo sodrios alyvinės

iki gilios mėlynos. Ametisto spalva – tai pareiškimas. Tai gyvybė ir energija, natūraliai įsiliejanti į minkštus pastelinius

interjerus ir atkreipianti kiekvieno dėmesį. Tai spalva, kuri iš tolo šaukia apie kompanijos „iittala“ meistriškumą. 87

Tačiau kasmetinėje „iittala“ spalvų pa-

dizainerio Alfredo Häberli sukurtą ko-

ai indai. Išraiškingas jų dizainas pasižymi

‒ jam draugiją palaiko ir sodri raudona.

sugalvojo paprastą idėją: pagaminti kom-

suteikia pusiausvyros jausmą. Tai rafinuo-

letėje puikuojasi ne tik ryškusis ametistas Drąsi ir pasitikėjimą spinduliuojanti rau-

dona metų metus žymi „iittala“ tapatybę, o interjerams suteikia kontrasto ir žais-

mingumo. Be to, šalia jų – švelni ir rami pilka. Skandinaviškuose interjeruose tai

viena populiariausių spalvų, namams su-

teikianti šilumos ir natūralumo jausmą. Pilka tampa puikia atsvara ryškiems to-

nams ir pabrėžia „iittala“ siekį aplink mus kurti subalansuotą aplinką.

„ESSENCE“ – KOLEKCIJA APIE ESMĘ Jubiliejaus proga „iittala“ papildo ir prieš

du dešimtmečius tarptautinio pripažinimo pelniusio šveicarų-argentiniečių produktų

lekciją „Essence“. 2001-aisiais dizaineris plektą, kuriame būtų tik būtiniausios, bet įvairiems gėrimams tinkamos taurės. Kur-

damas „Essence“ dizaineris rėmėsi asmenine patirtimi, kurią įgijo dirbdamas savo

šeimos restorane. Jo tikslas buvo pritaikyti įgytas žinias kuriant minimalistinės formos taures, kurios balansuotų ant tradicijos ir

švariomis linijomis, kurios visai kolekcijai tas pasirinkimas, kuris ant kasdienio sta-

lo įneš elegancijos. Kiekvienas kolekci-

jos indas yra daugiafunkcis ir tik jūs pats nuspręsite, kaip išradingai jį panaudoti –

kiekviena šios kolekcijos detalė turi platų panaudojimo spektrą.

Ir visa tai – ne vienintelės „iittala“ jubi-

modernumo, kasdienybės ir šventės ribos.

liejaus naujienos. Nauji produktai papildė ir

taurę ir suteikė jai modernią, griežtą, tačiau

„Kartio“, „Birds by Toikka“ kolekcijas ir taip

Kolekcija „Essence“ dekonstravo tradicinę ne mažiau išraiškingą formą. Tai visame pasaulyje viena plačiausiai atpažįstamų „ii-

ttala“ kolekcijų, laimėjusi „iF Award“ ir „the Les Découvertes Award“ apdovanojimus.

Praėjus dvidešimčiai metų nuo jos su-

„Kastehelmi“, „Aino Aalto“, „Alvar Aalto“, dar labiau išplėtė kompanijos asortimentą.

„Iittala“ salonus rasite PC „Ozas“ Vilniuje ir PLC „Mega“ Kaune,taip pat www.ginalasinterjeras.lt

kūrimo, kolekcija „Essence“ išaugo ‒ ją papildė minimalistinio stiliaus daugiafunkci-

MENO PASAULIO SPALVOS – IŠSKIRTINĖS ASMENYBĖS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Menas gydo, moko, įkvepia. Kelia klausimus ir žadina diskusijas. Mados vadybos ir administravimo studijos jai atvėrė duris į tikrąjį Niujorką – miestą su begale skirtingų veidų, greitu tempu ir nuolatine kova už būvį. Darbas su aikštingais aukštosios mados dizaineriais, intriguojantys mados užkulisiai, nesibaigiančios darbo valandos ir didžiulis krūvis, pažintys su menininkais ir kolekcininkais, galimybė iš vidaus stebėti meno procesus - visa tai ją ne tik daug ko išmokė, bet ir užgrūdino. Šiandien galerijos „Vartai“ vadovė Toma Monginė šias patirtis pritaiko puoselėdama lietuviškojo meno identitetą.

„DAŽNAI IŠ ŠALIES GIRDŽIU ROMANTIZUOTĄ GALERISTO IR KASDIENIO DARBO GALERIJOJE PAVEIKSLĄ, NES MAŽAI KAS ŽINO, KOKS GALERIJA IŠ TIESŲ YRA SUDĖTINGAS PROCESŲ DARINYS.“

– Toma, pradėkime nuo fundamentalaus klausimo – kuo menas svarbus žmogui? Ar jis gali žmogui padėti? – Yra nemažai mokslinių tyrimų, kurie tiksliai nusako meno įtaką emocinei būklei, nuotaikai, sveikatai, produktyvumui. Menas gydo, menas įkvepia, kelia klausimus, kviečia ieškoti atsakymų ir diskutuoti, bet pirmiausia menas su žmogumi sukuria išskirtinį santykį, ryšį. Kartais pamatytas kūrinys sugrįžta į atmintį po kelių metų dėl jame buvusių unikalių koduočių, išskirtinai mums svarbių emocinių, vizualinių sąsajų. Žinoma, menas gali būti visoks, ypač šiuolaikinis: ir įkvepiantis, ir destruktyvus, pakylėjantis ir priverčiantis susimąstyti ‒ bet būtent taip menas mus išveda iš kasdienybės, laužo susikurtus stereotipus, plečia akiratį ir pasaulėžiūrą, skatina domėtis. – Kas galerijų pasaulyje jums artimiausia? – Į mėgstamą veiklą esu linkusi nerti visa energija, tad didžiausia dovana, kai darbinė veikla sutampa su tuo, kuo pati degu ir domiuosi. Iš prigimties esu žingeidi, mėgstu mokytis, tad man svarbu, kad darbas galerijoje pirmiausiai yra nemonotoniškas, čia kasdien mokausi, sužinau. Kūrybiniai projektai niekada nesikartoja, meno kūriniai niekada nebūna tie patys. Pokytis yra nuolatinis, iššūkių netrūksta – tai mane šioje srityje taip stipriai laiko ir veikia. Mėgstu darbe ir lengvą azarto jausmą, kai reikia padaryti neįmanoma. Force majeure aplinkybių pasitaiko dažnai, ypač rengiant didelio masto tarptautines parodas: biudžetas viršija planą, sudėtingos transporto, draudimo, muitinės procedūros, kartais neįmanomos reikiamos techninės galimybės parodą instaliuoti, o kur dar menininkų, kuratorių ir kitų projekto dalyvių emocijos! Bet visa tai dažniausiai vainikuoja sėkminga profesionaliai ir kokybiškai surengta paroda, meno kūriniai, iškeliavę į meno mylėtojų namus, muziejus ar kolekcijas, laimingi

klientai ir menininkai. Per parodų atidarymus atiduodu labai daug savęs ‒ norisi, kad kiekvienas lankytojas išgirstų, pajustų. Bet daug atiduodama labai daug gaunu ir atgal. Šis atgalinis ryšys, kurį menas sukuria su žiūrovu, grįžtamoji emocija motyvuoja, veda pirmyn. Man pačiai labai svarbi menininko, kūrinio istorija, prieš kiekvieną parodą nuoširdžiai domiuosi, ruošiuosi, atkeliavus naujiems kūriniams visada ieškau atsakymų, ką menininkas norėjo jais pasakyti, kodėl darbe naudojami tam tikri motyvai, ką tai reiškia, kodėl pasirinktos būtent tokios priemonės. Šiuolaikinis menas išskirtinis tuo, kad iškelia klausimus, o atsakymus turime susirasti patys. – Toma, kaip atrodo darbas meno galerijoje? – Prieš atsidurdama tokiame darbe, kuris artimas širdžiai ir vidiniam polėkiui, turėjau įgyti nemažai studijų bei darbinės patirties ir sugrįžti atgal į Vilnių. „Vartai“, šiais metais švenčiantys savo veiklos trisdešimtmetį, yra didžiausia šiuolaikinio meno ir dizaino galerija Baltijos šalyse. Atsižvelgiant į meno rinkos dydį, esame svarbūs jos dalyviai, darome didelę įtaką bendram kultūros lauko formavimui. Dažnai iš šalies girdžiu romantizuotą galeristo ir kasdienio darbo galerijoje paveikslą, nes mažai kas žino, koks galerija iš tiesų yra sudėtingas procesų darinys. Joje vykdomos ne tik komercinio, bet ir edukacinio pobūdžio veiklos, dėl to didžioji dalis projektų priklauso nuo valstybinio finansavimo, o tai įtraukia į biurokratinius projektų valdymo, detalaus biudžetų planavimo, finansavimo paraiškų ir ataskaitų rengimo procesus. Be to, vykdomi projektai dažnai yra tarptautiniai, o tai remiasi į rėmėjų ir partnerių paieškas, kūrinių logistikos ir muitinės procedūrų išmanymus...

„LIETUVOJE ŠIUOLAIKINIO MENO RINKA - DAR TIK AUGIMO STADIJOJE, O GALERIJA KAIP REIŠKINYS IRGI DAR NAUJAS, MAŽAI KAM SUPRANTAMI JOS VAIDMUO IR FUNKCIJOS“

Kitą dalį, kuri ir yra mano didžiausias veiklos variklis, sudaro tarptautinis Lietuvos kūrėjų reprezentavimas meno ir dizaino mugėse, parodų atidarymai, komandos motyvavimas, meno kūrinių pristatymas klientams ir pardavimai. Darbas yra daugialypis, tikrai nesustoja uždarius galerijos duris, visada turì jausti pulsą, suprasti ir žinoti, kas vyksta tarptautinėje meno rinkoje, jausti kiekvieną komandoje ar projekte klibantį varžtelį. Komanda, mūsų ryšys ir tarpusavio pasitikėjimas man be galo svarbu, stengiuosi įkvėpti dirbti be įtampos, su noru, entuziazmu ir asmeniniu užsidegimu. Už kiekvieno gero vadovo yra dar geresnė komanda. – Kas apskritai yra šiuolaikinis menas? Kaip jis mezga santykį su žiūrovu? – Reikia pripažinti, kad ankstyvame amžiuje daugelis iš mūsų su meno edukacija nesame susidūrę, tad klausimų, kas yra tas šiuolaikinis menas, sulaukiu labai daug. Dažnas į galeriją užėjęs lankytojas su šiuolaikiniu menu susiduria pirmą kartą, tad ir einame tuo pažinimo keliu drauge, pasakojame, rodome skirtingų menininkų, medijų kūrinius. Istoriškai šiuolaikinio meno pradžia pasaulyje laikomi XX a. septintasis‒aštuntasis, Lietuvoje kiek

vėlesnis – devintasis dešimtmetis. Šiuolaikinis menas yra menas, kuriamas dabar, atspindintis tai, kas vyksta aplinkui, kuo mes gyvename. Jis turi naujumo elementą, o tai pirmą kartą susiduriant su tokiu menu gali sukelti nepatogumo jausmą, nes juk kiekvienas susidūrimas su tuo, kas nepažįstama, pradžioje gali gąsdinti. Visgi pažvelgus giliau, šis menas pasiekia žmogų, atveria visai kitokį supratimą. Šiuolaikinio meno pažinimas yra įdomus ir įtraukiantis procesas, o jo žiūrovas neišvengiamai tampa šio proceso dalyviu ir žinutės, esančios kūrinyje, laidininku. – Savo darbu siekiate, kad šiuolaikinis menas būtų lengvai prieinamas ir labiau vertinamas, tiesa? Kodėl mūsų visuomenėje tai vis dar yra problema? – Lietuvoje šiuolaikinio meno rinka ‒ dar tik augimo stadijoje, o galerija kaip reiškinys irgi dar naujas, mažai kam suprantami jos vaidmuo ir funkcijos. Galerija yra tarpininkas, įrankis meno kūriniui surasti savo pirkėją. Mūsų tikslas ‒ profesionaliai atstovauti menininkui, pristatyti jo kūrybą Lietuvoje ir užsienyje, užtikrinti kūrybos sklaidą, kūrėjo vardo ir kūrinio vertės augimą. Visgi dar dažnai esame maišomi, lyginami su muziejais. Su komanda dedame didžiules pastangas ne tik skleisdami žinią apie šiuolaikinį meną, bet ir skatindami meno kūrinių įsigijimą, tinkamą meno rinkos veikimą. Džiaugiuosi tuo, ką pasiekėme per kelerius pastaruosius metus – ne tik suaktyvinome pardavimus, tarptautinius menininkų pristatymus, padidinome šiuolaikinio meno mylėtojų ratą, bet prie savo veiklos prijungėme ir dizaino sritį – nuo 2019 m. reprezentuojame ne tik šiuolaikinius menininkus, bet ir dizainerius. Reaguojame į pasaulinės rinkos diktuojamas tendencijas ir stengiamės, kad jos atsispindėtų mūsų projektuose. Viliamės, kad šie metai leis grįžti į tarptautines meno ir dizaino muges, o per praėjusius metus sukurtos internetinės platformos padarys šiuolaikinį meną prieinamą dar platesniam visuomenės ratui. 97

100

– Ko šiuolaikinis menas ir dizainas suteikia namų erdvei? – Šiuolaikinis menas ir dizainas namams suteikia išskirtinumo, veda į pokalbius, diskusijas, su kūriniu į namus įsileidi unikalią istoriją, emociją. Kalbame su klientais, architektais, bandome paneigti vis dar labai gajus idealiai spalviškai suderintos aplinkos kūrimo standartus. Dažnai matau pavyzdžių, kai išskirtinio interjero namuose pakabinamas specialiai pagal užsakymą ar sofos spalvą nutapytas paveikslas. Ar toks menas turi vertę, išskirtinumą? Ne! Tai ne menas, o tik dekoro elementas. Šiuo klausimu turiu gana griežtą nuomonę, nes toks užsakomasis „tapetinis“ menas ne tik iškreipia šiuolaikinio meno kūrinių kainas, bet ir klaidina meno vartotoją. Labiausiai džiugina laimingų meno pirkėjų istorijos ‒ kai galerijoje pamatę kūrinį jie randa tai, ko jų namams trūko jau daugelį metų. Tuomet mus pasiekia ir namų nuotraukos, ir neįtikėtini pasakojimai. Mūsų, kaip galerijos, tikslas ‒ užtikrinti sklandų pirkimo procesą, pateikti menininko biografiją, kūrinio istoriją. Su kūriniu pirkėjas taip pat gauna ir autoriaus pasirašytą kūrinio autentiškumo sertifikatą – kūrinio pasą. Be to, galerijos misija yra užtikrinti autoriaus vardo bei kūrinių vertės augimą, tad įsigytas kūrinys tampa ir investicija. Džiaugiuosi, kad į savo namus ir darbo erdvę šiuolaikinį meną įsileidžia vis daugiau galerijos lankytojų. Ir tikiu, kad kada nors priartėsime prie įpročio kuriant namus lankytis ne tik baldų ir šviestuvų salonuose, bet ir galerijose; kad namuose paliksime daugiau baltų sienų meno kūriniams ir kurdami savo aplinką būsime drąsesni.

– Kaip į jūsų pačios namus atkeliauja meno kūriniai? Kokius emocinius, vizualius ar kitus kriterijus kūrinys jums turi atitikti? – Mano namuose galima rasti ir tapybos, ir keramikos, ir fotografijos, ir piešinių... Svajoju ir apie pirmąjį kontekstualiojo dizaino kūrinį, bet jam dar turi ateiti metas. Kūriniai atkeliauja palaipsniui, tiesa, visi jie – lietuvių menininkų, dauguma jaunosios kartos kūrėjų. Mano atvejis išskirtinis ‒ juk kasdien esu apsupta gausybės įvairiausių šiuolaikinio meno kūrinių, per dieną su kaupu prisikraunu spalvų ir nuotaikų, tad į namus natūraliai atkeliauja ramesni kūriniai. Ne kartą esu sakiusi, kad man kūriniai – kaip langai, gali pro juos žvelgti į tolį, jie ilsina akį ir kartu veda tolyn. O namuose įsikuria tie, kurie atliepia asmeninę istoriją. Su visais turiu savitą sąsają – štai, pavyzdžiui, kriokliai: esu jiems neabejinga nuo mažens, traukia jų didybė ir kartu skleidžiama ramybė. Tad rengdama Geistės Kinčinaitytės kūrinių parodą jaučiau, kad viena iš nuotraukų su kriokliais atsidurs ir mano namuose. Džiaugiuosi, kad po parodos menininkės kūriniai taip pat pateko net į dvi kolekcijas – „Lewben Art Foundation“ ir MO muziejaus. Kai buvau vaikas, mama dirbo keramike, esu prisilietusi prie molio, jo gamybos proceso, keramika mane žavi jutiminiu pojūčiu. Tad namuose yra ne vienas keramikos darbas – pavyzdžiui, pripažinto jauno šiuolaikinio menininko Adomo Danusevičiaus ar jaunos išskirtinį estetikos jausmą turinčios Birutės Vidmantaitės kūriniai. Gyvenimo Amerikoje atspindžių galima rasti Vytenio Jankūno fotografijoje. Arba Dominyko Sidorovo

101

abstrakcijoje, patraukusioje savo dualumu ‒ jo kūrinys vadinasi „Tiltas“, o man jis primena svajoto turėti pianino klavišus – kūrinys ir pianinas natūraliai surado vienas kitą. Kai kurie kūriniai dovanoti, pavyzdžiui, Žilvino Kempino Venecijos bienalėje pristatytos instaliacijos „Tūba“ fotografija. O Indrės Ercmonaitės tapybos darbas „O visa kita tik juodai baltai“ buvo pirmasis elementas kambaryje, vėliau padaręs įtaką ir viso interjero nuotaikai. Labai įdomu vėliau stebėti jaunųjų menininkų, kurių kūrinių esu įsigijusi, kūrybos kelią. – Pasidalinkite savo patirtimi – nuo ko visgi pradėti tiems, kurie nori giliau nerti į meno pasaulį? Kokius dalykus tokiam „pirmokui“ svarbu žinoti? – Nereikia jokio specialaus pasiruošimo. Pirmiausia galima pradėti domėtis, užeiti į galeriją, o šiuo laikotarpiu – pasivaikščioti po virtualias parodas, galerijų puslapius, tarptautines platformas. Neskubėti vertinti, tiesiog stebėti, pajausti meno sukeliamą emociją. Vėliau žiūrėti, kas lieka atmintyje, pabandyti atsakyti kodėl. Pasikliauti natūraliu meno poveikiu. Nutarus kūrinį įsigyti, pradėti nuo to, kas iš tiesų patinka, kas sukelia išskirtinius jausmus. Konsultuokitės su galerija, nebijokite klausti, kreiptis dėl informacijos. Tačiau pagrindinė taisyklė paprasta – pirmiausia kūrinys, ypač pirmasis, turi jums patikti. Vėliau, plečiantis akiračiui, žinioms, pasirinkimai natūraliai drąsėja. Labai įdomu sekti savo įsigyto menininko biografiją, kūrybinį kelią, pradėti atpažinti kitose erdvėse, parodose ekspo-

102

nuojamus jo kūrinius. Pradėti visada galima nuo jaunųjų menininkų darbų. Be to, meno kūrinių kainos Lietuvoje, palyginus su tarptautine meno rinka, yra tikrai žymiai žemesnės, tad rekomenduočiau pradėti nuo lietuvių menininkų. Apsilankius galerijoje, jos darbuotojas visada gali plačiau papasakoti tiek apie patikusį kūrinį, tiek apie tuo metu pristatomą parodą. Mūsų su meno mylėtojais ir pirkėjais užmezgamas ryšys dažnai tęsiasi ne vienerius menus. – Toma, ne vienerius metus gyvenote Niujorke. Kokią žymę jumyse paliko šis miestas? – Niujorkas, kaip ir daugeliui, man buvo galimybių miestas. Tikiu, kad ten įgyta patirtis padeda eiti dabartiniu keliu, o šio kelio pasirinkimui įtakos turėjo tiek studijos, tiek darbo ir asmeninės pažintys. Niujorke gali studijuoti ką tik nori, bet aš visgi norėjau, kad mano mokslai tęstų Lietuvoje jau įgytą finansinės ekonomikos išsilavinimą, tad liko tik pridėti dominusią kryptį ir studijų pasirinkimas tapo aiškus – meno ir mados vadyba ir administravimas. Studijos atvėrė duris į tikrąjį Niujorką, patekau į aukštosios mados namų, podiumų užkulisius. Buvau jauna ir ambicinga, tad studijuodama dirbau labai daug, o šis juodas darbas ir užmegztos pažintys netrukus atsipirko. Durys atsivėrė ne tik į mados, bet ir į meno pasaulį, kuris vėliau, pakreipus studijų kryptį bei darbus, tapo mano karjeros keliu. Lūžo turėti standartai ir stereotipai, o kartu augo ambicijos patirti ir išmokti dar daugiau. Niujorko mados namuose ir žymiuose muziejuose įgytos patirtys – neįkainojamos.

103

104

105

– Mados vadybos ir administravimo studijos jums, kaip pati sakote, atvėrė duris į tikrąjį Niujorką. Padėkite įsivaizduoti – koks tai pasaulis? – Tai miestas su daugybe veidų, didžiuliu tempu, kova už būvį. Bėgti, kaip bėgau ten, nebenorėčiau, bet, iš kitos pusės, kiekvienam jaunam žmogui palinkėčiau sudalyvauti tokioje estafetėje. Dažnai pajuokaujame su kolegomis, kad pavargus ir esant dideliam darbo tempui iš manęs atjautos tikėtis neverta. Keleri metai be atostogų, darbas keliose vietose vienu metu, daugybė renginių, madų šou... Niekada ten nesijaučiau esanti emigrantė, niekada tokia savęs ir nelaikiau. Niujorkas per daug daugiakultūris miestas, kad jaustumeisi kitoks ‒ šis priklausymo jausmas ir pasitikėjimas savimi labai padėjo. Darbas su aikštingais aukštosios mados dizaineriais, akistata su mados užkulisiais, nuo modelių atrankų iki privačių kolekcijų pristatymų Park Avenue apartamentuose – užduotys ir darbo valandos neturėjo ribų, bet užgrūdino. Mada ir dabar mano gyvenime užima svarbią vietą, tačiau pasirinkau karjerą tęsti meno lauke. Emocine prasme įtampos netrūksta nė viename šių pasaulių, tačiau meno pasaulis tikresnis, gilesnis, nesuvaidintas. Niujorko darbo praktikos atvėrė kelius į meno muziejus, įgijau ekskursijų vedimo patirties, detaliai susipažinau su daugelio pripažintų menininkų darbais ir biografijomis. Taip pat su menu, kolekcininkais, meno mugėmis geriau supažindino ir vyro darbovietė „1stDibs“ – dabar tai didžiausia aukščiausios klasės baldų, vaizduojamojo meno ir juvelyrikos elektroninė platforma pasaulyje. Galėjau iš arti matyti, kaip vyksta meno pristatymas, pardavimas, kas formuoja ir daro įtaką meno

106

kūrinių vertei, kas yra kolekcionuojamasis menas ir dizainas. Visgi grįžusi į Lietuvą pamačiau didžiulius meno lauko skirtumus. Niujorke meno rinka – per ilgą laiką susiformavęs mechanizmas su savais investavimo ypatumais. Tai, kad menas yra parduodamas, niekam nekelia pasipiktinimo ar diskomforto. Meno mokyklose dėstoma savireprezentacija, portfolio kūrimas, meno vadybos pagrindai, tad studijas baigę jauni menininkai lengviau įsilieja į meno rinką. Lietuvoje to dar nėra ‒ apskritai labai dažnai sulaukiame klausimo, ar galerijoje eksponuojamas menas parduodamas. Taip, visas galerijoje eksponuojamas menas ‒ parduodamas. Mano giliu įsitikinimu, profesionaliai parodoje pristatytas ir pėdsaką palikęs menas turi sklisti, keliauti į namus, muziejus, kolekcijas. Labai džiaugiuosi, kad pastaraisiais metais juntamas pokytis, suaktyvėjimas, auga susidomėjimas šiuolaikiniu menu. Labiausiai galerijoje džiugina nauji veidai, plečiasi meno mylėtojų ratas, dažnai mus seka ir domisi ir jaunesnė auditorija. – Prasitarėte, kad Niujorkas ne tik įkvėpė, bet ir stipriai išsekino... – Taip, Niujorkas daug davė, bet ir išsekino. Penkerius metus ten praleidau be jokių atostogų, į Lietuvą buvau grįžusi vos porą kartų. Tad kai galiausiai persikėliau į Vilnių, jis apgaubė savo jaukumu ir nepaleidžia iki šiol. Tiesa, pradžioje čia trūko didmiesčio energijos, bet galerijoje darbas išties labai intensyvus, įvairiapusis, apimantis daug kelionių, įdomių pažinčių, tarptautinių projektų, tad tinkama darbo aplinka šį ilgesį užpildė su kaupu.

107

– Kokių įsimintiniausių pažinčių jums atnešė darbas meno lauke? – Išskirtinė ir vis dar besitęsianti pažintis ‒ su galerijos „Vartai“ įkūrėja Nida Rutkiene. Šiais metais galerija švęs savo veiklos trisdešimtmetį – kiek istorijų, kiek įdomiausių faktų esama šiame laike! Stengiuosi juos visus iš Nidos išgirsti ir perduoti galerijos lankytojams. Jos energija, tikėjimas ir pasišventimas galerijos veiklai, meno sklaidai yra išskirtinis. Kasdien turiu iš ko mokytis. O pačios spalvingiausios ir įsimintiniausios pažintys, žinoma, ‒ su menininkais. Galerija reprezentuoja virš dvidešimt šiuolaikinio meno atstovų, o jei dar pridėtume pristatomų tarptautinių parodų menininkus – skaičius įspūdingas. Menininkai – išskirtinės asmenybės, jautrūs, kitaip vertinantys mus supančią aplinką, kiekvienas unikalus, savaip kūryboje interpretuoja pasaulį. Labai vertinu pažintis su visais galerijos pristatomais menininkais, su jais ryšys kitoks – asmeninis. Įdomu stebėti jaunuosius menininkus, kaip jie su laiku auga, atsiskleidžia. Neįkainojama patirtis 108

bendrauti ir su pasaulyje pripažintais vardais ir pristatyti jų kūrybą: Žilvino Kempino, S&P Stanikų, Aido Bareikio. Viena linksmesnių pažinčių įvyko per šiuolaikinio meno mugę Vienoje, kur pristatėme galerijos menininkų kūrybą. Pažiūrėti ekspozicijos užsuko vienas žinomiausių austrų šiuolaikinių menininkų Erwinas Wurmas. Esu detaliai įsigilinusi į jo kūrybą, galerija yra pristačiusi ją ir Lietuvoje. Tiesa, menininko niekada nebuvau mačiusi gyvai, tad neatpažinusi puoliau pasakoti apie galerijos veiklą, joje pristatytas parodas, paminėjau ir patį Erwiną. Su kuo šnekėjau, sužinojau tik mums atsisveikinant! Dabar prieš akis iškyla kurioziškiausios situacijos. Kita taip pat įvyko tarptautinėje mugėje, kurioje per penkiolika minučių dėl vieno Dominyko Sidorovo darbo susirėmė net keturi svarbūs tarptautiniai kolekcininkai! Kad nuraminčiau susierzinusius ir dėl kūrinio nusprendusius kovoti kolekcininkus, man prireikė ne tik derybinių įgūdžių, bet ir pagalbos iš šalies. Meno pasaulis tikrai spalvingas, o tokį jį kuria išskirtinės asmenybės.

PAVASARIO NAUJIENOS ODOS RITUALAMS Naujienos iš FILORGA laboratorijos – dvigubo poveikio korekcinė linija AGE-PURIFY, viena grožio rutina apimanti ir rūpinimąsi brandžia oda, ir mišriai, riebiai odai būdingų problemų sprendimus.

Senėjimo požymius ir mišrios odos problemas koreguojantis serumas pasižymi intensyviu poveikiu, kuris padeda pasiekti matomų rezultatų vos per 7 dienas! Sudėtyje esantis priešraukšlinis kompleksas su aukštos molekulinės masės hialurono rūgštimi, tripeptidu ir glikopeptidu lygina raukšles, o DERMO-RESCUE CX kompleksas švelniai šveičia odos paviršių, mažina odos blizgėjimą, naikina spuogus ir inkštirus.

Priešraukšlinė momentinio poveikio kaukė nuo spuogų vos per 10 minučių pademonstruos rezultatą: švaresnė oda, mažesnės poros ir sugertas sebumo perteklius! Be to, kaip ir visa linija, kaukė yra skirta brandžiai odai, kurios priežiūroje aktualu lyginti raukšleles arba prevenciškai atitolinti jų ryškėjimą.

Prausiamasis veido gelis, skatinantis odos atsinaujinimą, padeda pasirūpinti idealia porėtos, blizgėti linkusios brandžios odos švara: švelniai valo ne tik makiažą, bet ir per dieną ant odos nusėdusius nešvarumus arba po nakties susikaupusį sebumo perteklių. Padeda kontroliuoti nepageidaujamą blizgėjimą, sutraukti poras ir kovoti su spuogais bei inkštirais.

Priešraukšlinis korekcinis fluidas mišriai, riebiai odai ne tik lygina ir užpildo raukšles, bet ir mažina poras, padeda kovoti su spuogais ir inkštirais, suteikia matinį efektą, apsaugo odą nuo neigiamo užteršto oro poveikio. Tai idealus sprendimas toms, kurios siekia apsaugoti odą nuo miesto ore sklandančių taršiųjų dalelių, dėl kurių oda greičiau užsikemša, papilkėja ir „pasipuošia“ spuogais.

109

Įsigykite dabar www.cosme.lt arba atraskite didžiosiose vaistinėse.

STILIUS

Laisvos mados idėja Revoliucijos vaikas – taip galima pavadinti pačiame perversmų laikotarpyje, 1969-aisiais, italo Achille Maramotti įkurtą prekės ženklą „Sportmax“. Įkvėptas sportinės aprangos eilučių ir laisvesnės mados idėjos, jau daugiau nei penkis dešimtmečius „Sportmax“ prekės ženklas kalba modernumo ir šiuolaikiškumo kalba.

LIETPALTIS „SPORTMAX“

SIJONAS „SPORTMAX“

AULINUKAI „SPORTMAX“

939 EUR

239 EUR

589 EUR

Lietpaltis – vienas geidžiamiausių šio pavasario

Formalus, tačiau nenuobodus. Šis gyvybingos riešu-

Bet kuriam įvaizdžiui netikėtumo ir modernumo su-

drabužių – šį sezoną išgyvena tikrą mados atgi-

to spalvos geometrinių formų sijonas – tai it futuris-

teiks šie „Sportmax“ aulinukai. Juoda klasika čia deri-

mimą. Sukurtas iš vandeniui atsparios medžiagos,

tinė tradicinio pieštuko formos sijono interpretacija.

nama su blizgia griežtų geometrinių formų pakulne.

puoštas moderniu diržu, šis klasikinio griežto si-

Blizgus odos tekstūros paviršius sijonui suteikia taip

Tai patogus, tačiau įspūdingas apavas, idealiai deran-

lueto dvieilis lietpaltis suteiks ryškumo bet kuriam

trokštamos gyvybės ir išskirtinumo įspūdį. Derinkite

tis tiek prie suknelės, tiek prie kelnių.

pavasariniam įvaizdžiui. Galite rinktis iš sodrios sa-

su klasikiniais marškiniais ar didinto silueto megztiniu.

maninės ar vaiskios geltonos spalvų.

110

STILIUS

Šlovė suknelėms! Nors bėgant dešimtmečiams keitėsi kolekcijos ir drabužių tendencijos, suknelės visada išliko prekės ženklo „Sportmax“ skiriamasis bruožas. Eksperimentas – tai pagrindinė visus šiuos metus „Sportmax“ lydinti idėja. Kasdienybė, papildyta praktine poezija – taip „Sportmax“ apibrėžia savo metų metus puoselėjamą stilistiką.

Naujausius „Sportmax“ kolekcijos drabužius rasite parduotuvėje „Max Mara“ Vilniuje, Didžioji g. 18

SUKNELĖ „SPORTMAX“

AUKŠTAKULNIAI „SPORTMAX“

589 EUR

819 EUR

469 EUR

Minimalistinis klasikinis kirpimas čia žaidžia mados

Ši puošni dvieilio švarko tipo suknelė - it moder-

Iš blizgios odos sukurti elegantiški „Sportmax“

žaidimą su išskirtiniu ryškiaspalviu audiniu. Gyvybė,

ni redingoto versija. Formalus ir griežtas sukne-

aukštakulniai kvadratiniu priekiu kuria futuristinį ir

pavasaris, augalų motyvai, žaismingumas – viskas

lės viršus meistriškai dera su švelnesne ir ne taip

skulptūrišką įspūdį. Galite rinktis iš klasikinių juodos

telpa šioje romantiškoje suknelėje. Tai gyvybingas,

įpareigojančia apatine dalimi – klostuotu lengvai

ir baltos spalvų arba nerti į eksperimentus ir pasi-

moteriškas ir išskirtinis drabužis visoms, negalin-

krintančiu sijonu.

rinkti sodrią terakotinę ar švelnią mėtinę.

čioms gyventi be pavasario.

111

STILIUS

„Jacquemus“ odė jaunystei „Jacquemus“ – tai, ką įdomiausio šiandien gali pasiūlyti Prancūzijos mada. Simonas Porte Jacquemusas savo mados namus atiNuotraukos: Vika Paškelytė | Modelis: Vika Mincė

darė būdamas vos dvidešimties ir pirmuosius sukurtus drabužius skolino stilingiausioms Paryžiaus merginoms. Šiandien „Jacquemus“ mados namai laikomi jaunatviško optimizmo simboliu, kurį tik pabrėžia ryškios spalvos ir ironiški akcentai. Įkvėptas vaikystės Pietų Prancūzijoje, jį supusių žmonių bei šmaikštaus paprastumo, Simonas kuria drabužius moteriai, kuri mada mėgaujasi ne mažiau nei gyvenimu. Tuo mėgaujasi ir jis pats.

Instagram: @madoslinija

ŠVARKAS „JACQUEMUS“

ŠORTAI „JACQUEMUS“

GLAUSTINUKĖ „JACQUEMUS“

930 EUR

410 EUR

260 EUR

Kas sakė, kad kostiumas gali būti tik klasikinis? Ma-

Kelius siekiantys šortai – viena aktualiausių artėjan-

Jeigu jauna Jane Birkin gyventų 2021-aisiais, šiltą-

dos namai „Jacquemus“ šį sezoną žaidžia vaiskio-

čios vasaros tendencijų. „Jacquemus“ modelis turi

jį sezoną ji tikrai leistų dėvėdama šią „Jacquemus“

mis šerbeto spalvomis ir padidintais siluetais. Šis

ne tik aukštą liemenį, bet ir prie kūno dailiai glundan-

glaustinukę trumpomis rankovėmis. Ir neabejotinai

švelniai žvilgsnį kaustantis vienaeilis švarkas puikiai

čią formą, tad idealiai tiks tiek prie švarkų, tiek su jūsų

prasisegtų daugiau nei kelias sagas. Kodėl gi ne – juk

papildys bet kurį vasaros derinį. Ir – geros naujie-

mėgstamiausiais vasaros marškinėliais

vasara čia pat!

nos – jame netrūksta kišenių!

112

STILIUS

Nepretenzinga „Nanushka“ estetika Modernu, universalu, tinkama tiek dienai, tiek vakarui – būtent to ir reikia šiuolaikinei moteriai, kuri grožį mato paprastose formose ir funkcionaliame dizaine. Mados namai „Nanushka“, savo istoriją dar prieš 16 metų pradėję Budapešte, šiandien yra vadinami vienu iš patraukliausių ir progresyviausių Europos mados ženklų. Kurdama „Nanushka“ dizainerė bei įkūrėja Sandra Sandor taiko modernius tvarios gamybos sprendimus ir su kiekviena kolekcija vis geriau įvaldo nepretenzingą estetiką, paremtą subtiliu moteriškumu bei daugiakultūre patirtimi.

Naujausius „Jacquemus“ ir „Nanushka“ kolekcijos drabužius nuo šiol rasite ir „Mados linijoje“ Vilniuje, Didžioji g. 21.

ŠVARKAS „NANUSHKA“

KARDIGANAS „NANUSHKA“

SIJONAS „NANUSHKA“

625 EUR

295 EUR

395 EUR

Šviesios kremo spalvos švarkas – tai ištikimas pava-

Aštuntojo XX a. dešimtmečio stilistika šiemet ak-

Vengrų mados pasididžiavimas tendencijas diktuo-

sario bei vasaros vakarų palydovas, dailiai atrodantis

tuali kaip niekad, tad retro akcentų pro akis nepra-

ja ne tik spalvomis ar siluetais. Tvarumas – taip pat

tiek tandeme su kelnėmis, tiek užmestas ant pečių

leiskite ir „Nanushka“ kolekcijoje. Trijų sagų 100

svarbi „Nanushka“ veiklos dalis. Šiam smėlio spalvos

prie plonos suknelės. Šis „Nanushka“ švarkas – kiek

proc. vilnos kardiganas pravers tiek įvedant šviesių

satino sijonui pasiūti naudojamos FSC sertifikatą tu-

prailgintas ir turintis griežtą pečių liniją, tad atitinka

spalvų į pavasario garderobą, tiek vėsiais vasaros

rinčios medžiagos, kurios išgaunamos atsakingai ir

visas sezono tendencijas.

rytais ar vakarais.

tvariai naudojant gamtos išteklius.

113

STILIUS

DAUGIAU NEI MADA Įkvepianti mada, naujausios tendencijos, pavasarinės naujienos moterims ir vyrams – internetinė parduotuvė „Soulz“ – tai vieta, kur galite atsinaujinti, susikurti savitą stilių ir taip atrasti save iš naujo. Juk mada – tai ne tik drabužiai. Mada – tai unikalumas, jaudinantis žaidimas ir niekada nesibaigianti kūryba.

Naujausių „Weekend Max Mara“, „Sandro“, „Maje“, „Hugo“, „Marella“, „Coccinelle“ ir kitų prekės ženklų pavasario/vasaros kolekcijų moterims ieškokite www.soulz.lt

LIETPALTIS „WEEKEND MAX MARA“

MOTERIŠKA SUKNELĖ „SANDRO“

SPORTINIAI BATELIAI „MAJE“

479 EUR

325 EUR

195 EUR

Klasikinis pavasario drabužis ir puikus kasdienybės

Ryški ir drąsi prancūzų prekės ženklo „Sandro“

Šlovė patogumui! Balti odiniai sportiniai bate-

palydovas – šis „Weekend Max Mara“ vienaeilis

suknelė atkreips kiekvieno dėmesį – natūralus

liai – kiekvienos pavasarinės spintos „must have“.

lietpaltis teikia ne tik praktiškumo, bet ir eleganci-

audinys, ilgos rankovės, palei kaklo liniją vingu-

Juodos ir metalinės detalės šiems batams sutei-

jos jausmą. Nemirtinga klasika tapusi kupranugario

riuojantis dailus stiklo karoliukų vėrinys. Puikiai

kia išskirtinumo prieskonį. Tai patogus ir papras-

spalva, pūstos rankovės, subtili apykaklė – tai dra-

derės su masyviais ilgaauliais, elegantiškais aukš-

tas apavas, kuris lengvai sužais su bet kuriuo jūsų

bužis, papuošiantis kiekvienos moters spintą.

takulniais ar sportiniais bateliais.

spintos deriniu.

114

STILIUS

ATRADIMŲ ERDVĖ Elektroninėje parduotuvėje „Soulz“ suburta visa puokštė jau pamėgtų ir dar neatrastų prekės ženklų. Tai tikrų tikriausia mados atradimų erdvė, įtraukianti į smagų stiliaus kūrimo žaidimą. Visi žino, kad pavasaris – pati geriausia proga atsinaujinti!

Naujausių „Boss“, „Hugo“, „Armani Exchange“, „Diesel“, „Tommy Hilfiger“ ir kitų prekės ženklų pavasario/ vasaros kolekcijų vyrams ieškokite www.soulz.lt

ODINĖ STRIUKĖ „HUGO“

DŽEMPERIS „DIESEL“

SPORTINIAI BATAI „BOSS“

399 EUR

199 EUR

Juoda oda, klasikinis kirpimas – šią vyrišką „HUGO“

Šiais metais sportinio stiliaus drabužiai įkopė į tikrą

Galime drąsiai sakyti, kad nė vieno vyro gardero-

striukę lengvai priderinsite tiek prie marškinių, tiek

mados olimpą. Renzo Rosso, „Diesel“ kūrybos va-

bas neapsieina be kokybiškų, stilingų, apgalvoto

prie laisvalaikio tipo marškinėlių ar džemperio. Tai

dovas, savo kolekcijose visada daug dėmesio skyrė

dizaino sportinių batelių. Šie „BOSS“ gražuoliai

viršutinis drabužis, be kurio neišsivers nė vieno

sportiniam patogumui. Šis džemperis – ne išimtis.

– tai nepretenzingas, itin patogus ir lengvai deri-

džentelmeno spinta.

Nepriekaištinga estetika ir funkcionalumas čia dera

namas apavas. Galite rinktis iš dviejų – klasikinės

tarpusavyje, taip sukurdami dar vieną ypatingą ir akį

juodos ar sodrios mėlynos – spalvų.

traukiantį gatvės mados drabužį.

115

C’EST LA VIE DIENA Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Lina Jushke

Jų prancūziškai lietuviška karantininė kasdienybė iš šalies atrodo visai žavinga: namuose skamba muzikanto ir žurnalisto Jonathano Rolland’o gitara, fotografė Lina Aidukė tarp mamos pareigų ir savų darbų visada atranda laiko jogai didžiulės knygų lentynos fone, mažoji Leyla su plačiausia šypsena mėgaujasi pirmųjų žingsnių atradimais ir besąlygine brolio Kasparo meile... O kaip yra iš tikrųjų?

– Tad kaipgi ten iš tikrųjų?.. Lina: Man atrodo, gyvename labai paprastai. Visi paminėti elementai egzistuoja ir džiugina, ypač vaikų ryšys – gera juos stebėti. Iš šio laikotarpio liks tikrai labai šviesių atsiminimų. Aišku, karantinas mums, kaip ir daugumai, atnešė įvairių nuotaikų ir išbandymų. Jonathanas nusiteikęs išlaukti kiek reikės, tad jei tik pradedu niauktis, jis mane visada ištraukia iš tamsesnės Mėnulio pusės į šviesą. Jis – kantriausias žmogus, kokį pažįstu. Jonathanas: Sakyčiau, visai taikliai pastebėta. Leylai patinka muzika, tad grodamas stengiuosi, kad ji atrastų ir pažintų kiek įmanoma skirtingesnių melodijų.

116

– Vis pasvarstau, kam sunkiau ištverti šį laiką – vienišiams ar šeimoms su vaikais? Kai erdvės daugiau ar kai jos mažai? Lina: Nors labai norisi turėti daugiau erdvės, bet aš laiminga galėdama būti savo lizde. Sunkiausia gal vienišiams, nemėgstantiems vienatvės – vis dėlto esame socialios būtybės. Jonathanas: Žvelgiant į draugus ir šeimas atrodo, kad lengviau, kai šalia šeima. Žinoma, jei tenka retušuoti nuotraukas ar įrašyti naujausią muzikinę idėją, gali atrodyti, kad vaikai painiojasi po kojomis, ypač jei namuose nėra tiek daug erdvės. Kita vertus, turime gana erdvią terasą! O vaikai visada geba pakelti nuotaiką.

117

PRENUMERUOKITE ELEKTRONINĮ „LAMŲ SLĖNĮ“ UŽ SIMBOLINĮ 1 EUR/MĖN MOKESTĮ ARBA TAPKITE MŪSŲ „PATREON“ RĖMĖJU IR NEVARŽOMAI MĖGAUKITĖS „PREMIUM“ TURINIU!

Šias istorijas taip pat rasite popieriniame „Lamų slėnio“ albume, kurį įsigyti galite spaudos pardavimo vietose.

patreon.com/lamuslenis

118

119

120

– Kaip prasiskaidrinate savo karantininę kasdienybę, kad ji netaptų monotoniška? Jonathanas: Stengiamės išlikti kūrybingi ‒ kaip individai ir kaip šeima. Pavyzdžiui, surengiame juokingą fotosesiją ar pradedame šokti (Kasparas per pandemiją išmoko „Mėnulio“ eiseną!), tobuliname naujus įgūdžius (Lina mokosi prancūzų kalbos). Gitaros, stalo žaidimai, kameros, maisto gaminimas ir retkarčiais įvykstantys pagalvių mūšiai – tai mūsų ginklai prieš monotoniją. Ir vis dėlto kartais ji atsėlina ir į mūsų namus. Kai taip nutinka, tenka ją tiesiog priimti ir šiek tiek su ja pagyventi, pasitelkti kantrybę, kol vėl sugrįš įkvėpimas. Lina: Leyla yra lyg mūsų naujienų kanalas, žvelgiant į ją negresia jokia monotonija. Vos jai gimus prasidėjo karantinas. Žiūriu į ją ir galvoju – nėra jai blogos nuotaikos, prasto oro, žemo spaudimo ar netinkamos Mėnulio fazės. Ji kas rytą nubunda pilna energijos ir noro pažinti pasaulį, net jei tas pasaulis tėra tik mūsų namų dydžio. Ji – tokia šviesa, tyras kanalas, būdama šalia jos net ir aš nustoju bambėti. Per karantiną pradėjau nuotoliniu būdu mokytis prancūzų kalbos. Kartais su Kasparu pažiūrime kokį komišką serialą, Jonathanas dažnai groja gitara, kovojame dėl „Katan“ čempiono titulo. Vis susigalvojame kokios veiklos. Man dar labai įdomūs sapnai – juose gali pakeliauti ir sutikti žmonių. Lėktuvu be stogo pralekiu virš naktinio Niujorko, pabūnu dykumoje. Man atrodo, pasąmonė bando kompensuoti ir nuraminti protą. Gesina gaisrą...

– Ko labiausiai pasiilgote iš to praėjusio gyvenimo etapo, kuris dabar atrodo taip toli? Lina: Net nežinočiau, nuo ko pradėti! Šeimos, draugų, laisvės, judėjimo... Laisvai kvėpuoti! Apsikabinti! Oro! Bene labiausiai ilgiuosi kelionių. Ypač žiemą. Visada stengdavausi ištrūkti kur nors, kur yra saulės, šviesos. Keliaudama aš jaučiuosi namie. Tas stiprus jausmas mane šaukia judėti. Tai turbūt vienas svarbiausių mano gyvenimo elementų. Jonathanas: Turbūt kaip ir daugelis pasiilgome laisvės judėti, galimybės susitikti bet ką, bet kada ir bet kur. Mėgstamų barų ir restoranų. Bet, kaip dainavo George’as Harrisonas, „all things must pass“, tad ir šis etapas kada nors baigsis. – Leyla atėjo tiesiai į šį pasikeitusį, sulėtėjusį pasaulį. Gal pačiu laiku, kai nebereikia niekur bėgti ir galima tiesiog mėgautis būnant kartu ir stebint, kaip ji auga? Lina, ar antroji motinystė kitokia nei pirmoji? Lina: Taip, Leyla – karantino vaikas. Jei ne vasara, gal niekas iki šiol dar nebūtų jos gyvai pamatęs... Laimė, spėjom mėnesiui ištrūkti į Prancūziją ir čia, Lietuvoje, pabūti su artimiausiais žmonėmis. Motinystė gal ir kitokia, nes mano vaikus skiria dešimt metų. Kasparas yra didžiausia sesės meilė, ir atvirkščiai. Aš ir pati dabar pasikeitusi ‒ jaučiuosi ramesnė, stipresnė, mažiau visokių baimių, išgyvenimų ir klausimų. Niekada nesijaučiu supermama, bet ir nenoriu tokia būti. Turiu savo mėgstamų užsiėmimų, man svarbu, kad ir pačiai su savimi būtų įdomu, kad galėčiau kažko

121

išmokti, sužinoti, jaustis gyva. Noriu nors šiek tiek laiko sau, savo darbams. Su Jonathanu bandome tą laiką pasidalinti, susiplanuoti ‒ kad nepamirštume vienas kito ir savo kūrybos. Kartais pavyksta, kartais mažiau – svarbu bandyti. – O koks tas jūsų gyvenimas – labiau lietuviškas ar prancūziškas? Lina: Niekada apie tai negalvojau... Kai būname čia, Lietuvoje, tikriausiai labiau lietuviškas, nors jau įpratau, kad šaldytuve turi būti bent trys pakeliai sviesto! Kitaip namuose kiltų lengva panika... Bet prancūziškas vakarienės laikas man vis dar yra iššūkis. O Jonathanas nesupranta, kaip galiu vakarieniauti šeštą vakaro. Nesunkiai išmokau kasdien priimti komplimentus, tik vis dar mokausi juos sakyti. Išmokau pasilepinti – šiek tiek prancūziško hedonizmo dar niekam nepakenkė. Nustojau skubėti, viską planuoti ir numatyti. Jei vidury dienos aš dar su pižama ir kažin kelinta kava, žinokite, kad man c’est la vie diena! Jonathanas: Man atrodo, kad mūsų gyvenime puikiai dera ir viena, ir kita. Bet juk Lietuvoje gyvenu jau daugiau nei dešimt metų, tad, ko gero, esu labiau pripratęs prie lietuviško ritmo, nei gali pasirodyti. Vis dėlto Linos mėgstamiausia frazė: „Taip būna tik Prancūzijoje!“ – Kokie atsitiktinumai jus suvedė? Lina: Visada sakau, kad atsitiktinumų nebūna, viskas gyvenime vyksta dėsningai. Susipažinome, kai Jonathanas jau buvo persikėlęs į Londoną, nors prieš tai gal šešerius metus gyveno Lietuvoje, tik čia niekada nebuvome susitikę.

122

Apie mūsų pažintį ir visus jos pradžioje lydėjusius nesusipratimus galima parašyti atskirą istoriją su tragikomiškais dramos elementais ‒ bet vis dėlto mes kartu. Abiem teko nemažai paskraidyti tarp Vilniaus ir Londono, kol galiausiai Jonathanas nusprendė vėl grįžti čia. Jonathanas: Kai susipažinome, gyvenau Londone, vadovavau vienam restoranui Noting Hilo rajone, į Vilnių grįždavau kelis kartus per mėnesį ‒ padėti partneriams tvarkyti restoranų verslą čia. Prireikė laiko, kol galiausiai su Lina nuėjome į pirmąjį pasimatymą... O po to dar šešių mėnesių, kol iš tiesų tapome pora! Abiem atrodė, kad vienas kito nedominame, tad pradžioje mūsų santykiai buvo tiesiog draugiški. – Ar greit supratote, kad nebegalite vienas be kito gyventi? Jonathanas: Jau per pirmąjį pasimatymą žinojau, kad noriu būti su Lina. Lina: Gal ir galėjome vienas be kito, bet nenorėjome. Santykiai per atstumą turi savos romantikos, bet mums norėjosi gyvenimo su visais kasdienybės iššūkiais. Vėliau visi mūsų sprendimai vyko natūraliai. Nebuvo jokių avantiūrų ar bandymų, bet buvo ir yra ramybės jausmas. Pajutau jį nuo pirmos minutės, kai sutikau Jonathaną. Nors tada turbūt vienas nuo kito laikėmės metro atstumo... Buvo labai gera klausyti jo ramaus balso ir istorijų. Aš juk visai nenorėjau, kad jis man patiktų! Buvau patenkinta tuo gyvenimo etapu, pati sau viena su Kasparu. Bet Jonathanas magiškai mane traukė nuo pat pradžių. Ir pritraukė... Tik tai kiek užtruko, bet, kaip ir sakiau, jis yra kantriausias žmogus pasaulyje.

123

124

125

126

– Jonathanai, ką veikei, iki kol sutikai Liną? – Šešerius metus gyvenau Vilniuje, kartu su kolegomis atidarėme kelis barus ir restoranus (pirmiausia „Cafe de Paris“, vėliau ŠMC kavinę, „Vasaros terasą“, „Le Butcher“ ir „Rhum Room“). O tada, 2016 m. pabaigoje, britų šefas ir geras mano bičiulis Garethas Sandersonas, su kuriuo kartu dirbome Vilniuje, pasiūlė vykti padirbėti į Londoną. Tai buvo tinkamas metas pokyčiams, dėl įvairių priežasčių man reikėjo pailsėti nuo Vilniaus. Tad išvykau vadovauti ką tik atsidariusiam kalifornietiško maisto restoranui Noting Hile ‒ „Pomona’s“. Liną sutikau prabėgus metams Londone. Tuo metu man kaip tik buvo pasiūlytas naujas iššūkis: kartu su tuo pačiu bičiuliu šefu atidaryti restoraną „Avobar“ Kovent Gardene. Buvo įdomu dirbti su šiuo projektu, tačiau po daugiau nei metų santykių per atstumą supratau, kad negaliu toliau taip gyventi. Londone dirbdavau 60‒70 valandų per savaitę, jokių laisvų savaitgalių, antradienio vakarą sėsdavau į paskutinį skrydį, kad galėčiau nors šiek tiek laiko praleisti su Lina, o ketvirtadienio rytą skrisdavau atgal į Londoną ir tiesiai į darbą. Toks ritmas išties vargino. Norėjosi stabilumo ir šeimos. Restoranas jau buvo atidarytas ir sulaukęs nemažai pasisekimo, suradome žmogų, kuris mane pakeitė, o aš grįžau į Vilnių. Įsidarbinau vyriausiuoju tekstų kūrėju naujienų portale „CyberNews“, mat dar anksčiau, gyvenant Prancūzijoje, teko dirbti žurnalistinį darbą. Tai priminė savotišką grįžimą prie šaknų.

– Papasakok apie vietas, kur užaugai! – Užaugau Rene, viename muzikaliausių Prancūzijos miestų ‒ čia vyksta daugybė muzikos festivalių, koncertų, miesto kavinėse groja gyva muzika. Apie devintojo ir dešimtojo dešimtmečių Reną galėčiau parašyti knygą! Šiandien šio miesto atmosfera kiek pasikeitusi, bet gal tik man taip atrodo. Šiaip ar taip, Renas liko regiono kultūrine sostine, pasižyminčia labai stipriu identitetu. Bretanė – vienas gražiausių Prancūzijos regionų. Tikrai! Pamirškite Provansą, Šampanę, Paryžių ar Normandiją. Vakarinė pakrantė yra pati gražiausia, nuo Bretanės iki Baskų šalies – štai kur turėtumėte keliauti! Savaitgalius leisdavome prie jūros netoli Sen Malo, atostogas ‒ Grua saloje Bretanės pietuose. Kai buvau paauglys, mama apsigyveno name ant uolos virš jūros, tad pusę laiko su broliu leisdavome ten, augant jūra tapo neatsiejama mano dalimi. Būtent jos labiausiai ilgiuosi Vilniuje! Tėtis buvo televizijos žurnalistas ir rašytojas, tad nuolat lankydavomės koncertuose, filmuose ir spektakliuose. Mamos darbas buvo toks sudėtingas, kad niekada iki galo nesupratau, ką ji veikia... Ji – knygų ir menų gerbėja, mėgsta muziką. Iki šiol kasdien siunčia po dainą Leylai, renku jas visas į „Spotify“ rinkinį, kad užaugusi dukra galėtų jų vėl klausyti. – O kokią muziką kuri pats? – Kai dar gyvenau Prancūzijoje, muzika buvo svarbi mano gyvenimo dalis. Grodavau daugiausia pogrindinių grupių įkvėptą tamsią ir ne tokią tamsią 2000ųjų pradžios indie muziką, mane įkvėpė

127

šios muzikos krikštatėviai: „Pixies“, „Sonic Youth“, „Gang of Four“ ir kiti. Tai buvo greita, garsi ir gana agresyvi muzika. Ir ji visiškai netiktų Vilniui! Bet tais laikais Paryžiuje buvo smagu, muzikinėje scenoje tuo metu skambėjo daug roko ir elektroninės muzikos. Mūsų veikla domėjosi kelios mažesnės ir didesnės įrašų kompanijos, galop pasirašėme sutartį su „Universal“. Buvome apžavėti šio vardo didybės – klasikinė pradedančiųjų klaida... Tai mus ir pražudė. Įrašai buvo tragiški, juostas išmetėme, grupė išsiskyrė, mes palikome Paryžių. Kai 2010 m. atvykau į Vilnių, gitarą padėjau į šalį. Tik persikėlęs į Londoną vėl pradėjau groti. Tad pastaruosius metus mėginau vėl prisijaukinti šį instrumentą. Prisiminiau senas dainų idėjas, pradėjau kurti naujas. Muzika, kurią kuriu šiandien ‒ jau visai kitokia. Nenoriu per daug apie ją pasakoti, nes kūryba vis dar procese ‒ eskizai, dainų dėlionės telefone ir kompiuteryje... Taip pat grįžtu prie rašymo. Mano galvoje nuolat sukasi dainos ir žodžiai. Pamažu suprantu, kad gali tekti pradėti dainuoti pačiam. Nors ši mintis gąsdina, bet niekaip nesutinku dainininkų, su kuriais pajusčiau ryšį... Arba per mažai ieškojau. Tad šių metų tikslas – atrasti laiko, pagauti tą jausmą ir jį įrašyti. Ir iki metų pabaigos išleisti pirmąjį solinį albumą. – Ar dažnai leidžiate laiką Prancūzijoje? Koks tas laikas būna? Jonathanas: Į Prancūziją keliaujame kartą ar du per metus. Mano mama dabar gyvena netoli Sen Mišelio kalno. Daugumą laiko Prancūzijoje praleidžiame ke128

liaudami, su Lina ir vaikais mėgindami atrasti kiek įmanoma daugiau. Dar nepasiekėme tos būsenos, kai galėtume vos nusileidę Prancūzijoje tiesiog atsipalaiduoti ir diena iš dienos mėgautis ramybe tame pačiame paplūdimyje. Kada nors taip nutiks... galbūt. Bet kol kas jaučiu būtinybę parodyti viską, ką nuostabaus slepia mano vaikystės vietos! Lina: Tikrai norėtųsi į Prancūziją keliauti dažniau, bet riboja dabartinės aplinkybės. Praėjusią vasarą dar pavyko išlaviruoti ir praleisti mėnesį Bretanėje. Laikas ten ištirpsta. Prie jūros galėtume sėdėti dienų dienas, savaites, kad ir mėnesius. Norisi kuo daugiau laiko praleisti su Jonathano šeima, kartais spėjame pasimatyti ir su jo draugais. Kartais man atrodo, kad būdama Prancūzijoje patenku į burbulą, kuriame laikas sustoja. Kažkokį filmą. Kol dar nemoku prancūzų kalbos, jaučiuosi kaip vaikas, stebintis viską iš šalies. Taip ir būnu tuo vaiku ‒ kuriam labai pasisekė, kad rankose turi fotokamerą ir gali ja pasakoti, ką mato, žaisti savo žaidimus. Labai įdomu pajusti kasdienį prancūzišką gyvenimą. Jis kitoks. Matau skirtumų ir jie man labai žavūs. Tie jų nuolatiniai pokalbiai apie maistą, receptus! Mokėjimas flirtuoti, visad atrodyti kažkaip elegantiškai, bet kartu atsainiai. O kur dar močiučių meilės istorijos... – Sukurti gražius santykius – turbūt viena sunkiausių gyvenimo misijų. O man visada atrodė, kad kurti juos su kitos tautybės, kultūros žmogumi – dar sudėtingiau! Ar daug skirtumų atrandate? Lina: Mano pirmoji santuoka nesusiklostė. Su Jonathanu susitikome jau iš-

129

130

gyvenę savo nemažas porcijas skaudžių patirčių. Gal todėl viskas buvo paprasčiau, aiškiau, žinojome, ko norime. Vis dėlto aš manau, kad kurti gražius santykius yra pasirinkimas. Tikrai neištinka tiesiog „ilgai ir laimingai“, pasakomis aš netikiu. Mums kartu gera ir įdomu, tikiuosi, visus potvynius ir atoslūgius irgi pereisime kartu. O tautybė man niekada neatrodė kliūtis. Sakyčiau, mums dėl to tik įdomiau. Esame skirtingi, bet kartu turime labai daug paralelių. Jonathanas: Nejaučiu, kad mūsų kultūriniai skirtumai būtų kada santykiuose sukėlę problemų. Gal todėl, kad pastaruosius dešimt metų gyvenau svetur, o gal todėl, kad Lina irgi tiek daug keliavusi po pasaulį, ji visada atvira ir besidominti kitomis kultūromis. Jaučiu, kad skirtumai, kuriuos atrandame vienas kitame, tokie mažyčiai ir kvaili, kad iš jų belieka tik pasijuokti: kad, pavyzdžiui, prancūzai didesni hedonistai, kad jie visur ir visada naudoja sviestą ar kad lietuviai didesni tyleniai, kiek daug jie suvalgo sriubos ir išgeria arbatos! Manau, su Lina turime daugiau bendrumų nei skirtumų. Tam tikra prasme ji net nėra tikra lietuvė, o aš iš tiesų nesu prancūzas! – Vis dėlto ne visada būna paprasta, kai po vienu stogu atsiduria dvi kuriančios asmenybės! Jonathanas: Tarp mūsų niekada nebuvo konkurencijos, abu puikiai mokame susitvarkyti su savo ego. Be galo gerbiu Liną už jos talentą fotografijoje. Ji turi gebėjimą pastebėti dalykus, kurių nepastebi kiti. Bet dar labiau mane

stebina, kaip ji pajunta žmones, kuriuos fotografuoja. Iki sutikdamas Liną buvau nustojęs aktyviai groti. Manau, tai ji man parodė, kad jei muzika gyvena manyje, vadinasi, niekada ir nedings ‒ tad verčiau jau tai išnaudoti. Iš Linos kasdien daug išmokstu, mane įkvepia jos darbo etika. Iš jos pavyzdžio stengiuosi semtis motyvacijos ir atkaklumo. Lina: Turime ir kūrybinių idėjų, ir svajonių, ir pradėtų projektų, tačiau šiuo metu daugiau lakstome paskui mažąją nei paskui savo kūrybas. Pakalbame, pasvajojame, padiskutuojame, kada realybe galėtų virsti mūsų bendra knyga. Turiu krūvą Jonathano rašytų tekstų, kurie turėtų apsigyventi greta mano nuotraukų. Jonathanas kuria ir svajoja vieną dieną įrašyti savo albumą. Aš turiu nebaigtą moterų vandenyje fotografijų projektą. Viskas juda tyliai ir lėtai ‒ bet juda! Jis visada man pataria, paskatina ir tiki manimi. Esu jam už tai labai dėkinga. – Kaip manote, ar galima atrasti panašumų tarp jūsų kūrybos ‒ Linos fotografijų ir Jonathano muzikos? Lina: Man patinka, kai Jonathanas groja. Mėgstu jį slapčia stebėti. Matau, kaip jis išskrenda visu savo kūnu ir mintimis. Žinau, kaip svarbu nepaleisti savo svajonių, kiek daug tai reiškia. Jis melomanas, muzika yra jo didžiausia aistra. Iki šiol nežinau, kiek gitarų turime namuose, nes jų daug ir jos keičiasi! Bet kol telpu ir aš – tol puiku. Abu turime savo pomėgių, bet Jonathanas dar ir labai puikiai rašo. Jo tekstams ir mano fotografijoms mes

131

patys ieškojome paralelių. Taip gimė idėja sukurti bendrą knygą. Yra pradėtas eskizas, tik jis iki šiol nebaigtas. O aš labai nemėgstu nebaigtų projektų, tad tikiu, kad atėjus tinkamam metui pabaigsime. Jonathanas: Muzika, kurią grojau gyvendamas Prancūzijoje, turi mažai panašumų su Linos fotografijomis. Bet skambesys, su kuriuo dirbu dabar ‒ kur kas kompleksiškesnis, išlaikantis ankstyvąją gyvą energiją, tačiau apgludintų kampų ir formų. Linos darbai pasižymi tylia stiprybe. Jos fotografijose visada justi judėjimas, grakštumas, daug erdvės ir tėkmės, tai lyg laukinis vanduo. – Kas santykiuose jus labiausiai žavi, kuo nuoširdžiai mėgaujatės ir ką vertinate? Lina: Man tiesiog labai pasisekė! Su Jonathanu galiu jaustis savimi. Galime slampinėti po Londono ar Paryžiaus galerijas ir man nebus gėda prisipažinti, kad koks nors meno kūrinys primena tapetus, kad kažko nesuprantu ar nemoku. Kitaip sakant, man nereikia būti tobulai. Esu šalia išmintingo, kūrybingo ir jautraus vyro ir man gera būti kartu. Jis visada suseka mano nuotaikas, galime valandų valandas diskutuoti įvairiomis temomis, keliauti, prisisvaigti svajonių. Kažkaip šalia jo atsipalaidavau... Nebesu sau tokia griežta. Jonathanas: Sunku pasirinkti kelis iš begalybės dalykų, kurie šiuose santykiuose mane žavi, kuriais mėgaujuosi ir labiausiai vertinu. Jei paminėsiu kelis, liks neteisingai nutylėti kiti. Mes esame labai skirtingų charakterių. Bet, prabėgus tiek laiko, Lina vis dar vienintelė, galinti mane išjudinti taip, kaip tik ji moka.

132

Kartais tai gali būti vos vienas žodis, tai, kaip ji pirštais paliečia plaukus, ar žvilgsnis pro akies kraštelį. Galingas ir nuostabus jausmas gyventi santykiuose, kur galima priimti skirtumus, kur nėra jokių jėgos žaidimų, jokio jausmo, kad vienas teisesnis už kitą. Šis pasitikėjimas ir pagarba ‒ taip stipru ir teikia tiek daug pasitenkinimo. – Kaip sukdamiesi tarp vaikų, darbų, buities atrandate laiko sau? Ar jo apskritai lieka? Lina: Laiko sau?! Kai šalia maži vaikai, tas laikas susitraukia į mikrodalelę ir tenka išmokti kažkaip ja tenkintis. Vis dėlto laikas sau man atrodo labai svarbus. Būtinas. Nors 20 minučių jogai ar tiesiog pasėdėti su savimi, susirasti save, apsičiupinėti, pastatyti save į rato centrą ir ramiai pakvėpuoti, pasiklausti, ką jaučiu, kaip jaučiuosi. Kitaip net menkutis vėjelis galėtų lengvai išnešti mane į užribį. Kartais ir vaikai subalansuoja realybę. Ne taip seniai Kasparas man sako: „Suprantu, mama, tu nori namų su flamingais, palmėmis, jūra ir viskas ten aišku – labai karšta. Bet jeigu taip iš tiesų – o kur čia galėtų būti mūsų namai?“ Vaikas racionaliau už mane pamąstė... Tada ir aš truputį nusileidau. Aišku, yra kalnai dalykų, kuriuos noriu daryti, bet šiuo metu negaliu. Savo ego tenka supakuoti į tokį rankinį bagažą, kur kelerių metų planai, idėjos, svajonės vos užsisega... Ir ką! Ir nieko... Po truputį. Ateis tas metas. Dabar jis kitoks. Dabar toks metas su labai mažai laiko sau. Bet jis dar labai reikalingas mūsų mažajai.

133

134

– Lina, ar namie dažnai paimi į rankas fotoaparatą ir dokumentuoji nepaprastą jūsų laiką kartu? Lina: Stengiuosi kartkartėmis nepamiršti. Pirmieji Leylos gyvenimo metai ‒ pilni pokyčių. Nors ir karantinas, ir erdvė per daug nesikeičia, bet noriu jai palikti atsiminimų. Todėl fotoaparatas visada netoliese, lentynoje. Visada pasidarau šeimos kelionių albumus. Aišku, dažnai fotoaparatu tampa ir telefonas... – Kokie kadrai tau pačiai artimiausi ir mieliausi? Lina: Dokumentinė fotografija, nesumeluoti kadrai. Brangiausi ‒ tikri atsiminimai. Mėgstu ir portretus. Vis dėlto labiausiai mane įkvepia kelionės. Jose viskas keičiasi, norisi nuolat medžioti kadrus, niekam nebūni įsipareigojęs, nesieki jokio rezultato, tiesiog mėgaujiesi. Nežinau, ar ryžčiausi į kelionę be fotokameros. Man tai būtų labai skausminga...

– Ar jau galvojate apie pavasarį ‒ ką veiksite, kai, tikėkimės, bus galima veikti ką tik nori, keliauti kur tik širdis geis? Jonathanas: Man atrodo, mes visada turime naujos kelionės planą, bet šiemet – ypač! Lina: Atrodo, veiksim viską! Eisiu visus apkabinti, eisim švęsti laisvę, gyvenimą, gaudyti orą, gal dažniau dažysiu lūpas raudonai, o gal ir ne... Lėksim, važiuosim, skrisim. Į Prancūziją, tada dar kur nors ‒ prie jūros, į kalnus, į Pietus, į Aziją... Metams į priekį prisikeliaučiau... Mano galvoje štai toks chaosėlis. Bet greičiausiai tas laikas ateis labai ramiai, lėtai ir ne taip drąsiai, kaip dabar sproginėja mintys. – Kokių gyvenimiškų pamokų išmokote per šiuos keistokus metus? Lina: Mes juokaujame, kad čia perėjimas į 5D. Ir jaučiamės jau perėję...

135

NAUJOJI KAUNO LEGENDA Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Šiuolaikinio kauniečio jau seniai nebešildo vien nostalgiški prisiminimai iš tarpukario istorijos. Kaunas išaugo! Iš pasimetusio jaunuolio į subrendusį suaugusįjį. Iš laikinosios sostinės į šiuolaikinę. Iš kadais gaubusių stereotipų į įdomų, gyvą, kultūros ir valstybingumo idėjų pilną miestą. „Kaunas dabar geriausia vieta gyventi ir kurti, nes tokį jį daro čia esantys ir šia idėja tikintys žmonės“, – sako kitąmet šalies kultūros padangę sudrebinsiančio projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ iniciatorė ir vadovė Virginija Vitkienė.

136

– Virginija, projektas „Kaunas 2022“ gimė jūsų iniciatyva. Prisiminkime, kaip ir nuo ko tada, 2015-aisiais, viskas prasidėjo? – Prasidėjo viskas natūraliai, nuo diskusijų ir didelio noro, kad mums visiems gyventi savo mieste būtų gera. Norėjome būti laimingi, o tai įmanoma tik supamiems laimingų žmonių. Iki 2015 metų, kai buvo pradėta faktiškai rengtis Europos kultūros sostinės programai, Kaunas buvo akivaizdžiame sąstingyje, miestą buvo užgulęs pesimizmas, nuobodulys, tam tikras abejingumas. Be to, miestas sirgo amnezija ir sunkiai rodė pastangas sveikti... Užuot savo talentais gerinę miesto mikroklimatą, daugybė žmonių, ypač jaunų, jį paliko. Per nepriklausomybės laikotarpį Kaunas buvo netekęs ketvirtadalio gyventojų! Bet mes, tie, kuriems dėl šito skaudėjo (kartais labai aštriai), matėme miesto potencialą, istorinę patirtį, unikalią architektūrą ir urbanistiką, intelektualines galias. Miestas turėjo viską, kad būtų įdomus ne tik saviškiams, bet ir visai Lietuvai, Europai ir pasauliui! Tik buvo aišku – tuos pasakojimus, istorijas ir patį miestą reikia pažadinti. Tapti Europos kultūros sostine, kas lygu pasitelkus kultūrą savo rankomis ir širdimis sukurti pokytį, kaip nuoširdžiai atrodė ir tebeatrodo, ‒ neišvengiamybė, likimas, būtinybė. – Sakoma, kad kiekvienas pasaulio miestas turi savo žodį. Kaip jūs apibūdintumėte Kauno tapatybę? Ką šis miestas turi išskirtinio? – Kaunas per daug įvairus, kad jam užtektų vieno žodžio. Iš mano (kultūrinio) burbulo žiūrint, šiuo metu dominuojantis žodis yra „bendruomeniškumas“, jį suprantu kaip sudėtinį, iš „bendrystės“ ir „meno“. Be to, esu girdėjusi, kad kiekvienas tikras miestas turi turėti savo legendą – gyventojus vienijantį pasakojimą. Dažniausiai legendos atkeliauja iš senų senovės. Tačiau mes Kaune darome gana neįprastą, bent man iki šiol negirdėtą dalyką – kuriame naująją miesto legendą. Ir kuriame ne vien sau – kviečiame visus Lietuvos žmones ir europiečius 2022-aisiais ją išgyventi Didžiojoje Kauno trilogijoje, kuri vyks tris savaitgalius: 2022 m. sausio 20–23 d., gegužės 20–22 d. ir lapkričio 25–27 d. – Kadaise Kaunas buvo tam tikrame sąstingyje, tačiau šiandien matome, į kokį modernų, gyvą, įdomų miestą jis išaugo. Kas jį iš laikinosios sostinės padėjo užauginti į šiuolaikinę kultūros sostinę?

– Mane trikdė, kad Kaunas pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvos kontekste buvo joks, o Europoje tokį miestą retai kas išvis buvo girdėjęs. Europos kultūros sostinės projektas iš esmės yra edukacinis, pokyčio projektas. Pasirengimui miestai turi ketverius‒penkerius metus. Mes juos naudojame miesto potencialui išryškinti. Visų pirma, pasitelkdami kultūrą kuriame emocinius saitus miesto ir rajono gyventojų savimonėje, o tada natūraliai keičiasi ir regiono įvaizdis Lietuvoje. Kai mums įdomi mūsų aplinka, kaimynystė, mes patys – tuomet būname įdomūs ir kitiems. Na, o kur dar Kauno modernizmo architektūros potencialas! Jau dabar inicijuotais tarptautiniais projektais Europoje keliame didžiulį susidomėjimą. Iki 2022-ųjų, Europos kultūros sostinės titulo metų ir per juos, modernizmo pastatuose vyks daugiau kaip 365 meno ir kultūros renginiai. Tad kitąmet susiplanavę kelionę į Kauną būtinai ieškokite specialiųjų „Modernizmo ateičiai“ skirtų maršrutų ir patys galėsite pasivaikščioti kiemais ir aplankyti modernistinius interjerus ‒ kaip Karolio Kaupinio filmo „Nova Lituania“ veikėjai. Atminties tema inicijavome Istorijų festivalį, kuriame prisimename ir naujai įvertiname daugiatautį ir daugiakultūrį miestą. O juk visai neseniai galvojome, kad Kaunas visada buvo lietuviškiausias Lietuvos miestas! Deja, jis toks tapo labai žiauriomis aplinkybėmis, kurių nevalia pamiršti, apie kurias turime kalbėtis, kad jos neturėtų nė menkiausio šanso pasikartoti. Kauniečiams padedame atrasti jų bendramiestiečius Emmanuelį Leviną, Leą Goldberg, daugybę kitų Kauną kūrusių žydų, lenkų, rusų, vokiečių, lenkų asmenybių. Tad miesto pokytį, apie kurį klausiate, paskatino atminties sužadinimas, domėjimasis savo aplinka, istorija, kaimynais. Galima sakyti, kultūros sektorius kartu su Kauno ir Kauno rajono gyventojais mokosi būti svetingi savo vietos ir kultūros ekspertai. „Kaunas 2022“ šūkis „iš laikinosios į šiuolaikinę“ ir yra nuoroda į užaugimą, tapimą suaugusiais. Ne todėl, kad nevertintume Kauno kaip laikinosios sostinės periodo. Atvirkščiai ‒ miesto tapatybei tai buvo ypatingas laikotarpis, padėjęs Rusijos imperijos pakraščio gynybiniam miestui tapti moderniu Europos miestu, pilnu kultūros ir valstybingumo idėjų. Tačiau šiandieniniam Kaunui ir kauniečiui nebeužtenka vien nostalgiškos tarpukarinio Kauno adoracijos. Šiandienos žmonės, kultūros įstaigos, savivalda, mokyklos, universitetai irgi yra labai įdomūs. Kaunas dabar geriausia vieta gyventi ir kurti, nes tokį jį daro čia 137

gyvenantys žmonės. Panašu, kad tuo pamažu patikime ne tik mes. Tačiau pradedame nuo savęs. – 2022-aisiais Kaunas visą šalį nustebins daugiau nei 400 renginių, dar daugiau įvairių veiklų. Papasakokite apie pačius įspūdingiausius laukiamus momentus. – Kaip jau užsiminiau, Europos kultūros sostinės programą pradėsime pirmąja Didžiosios mitinės Kauno trilogijos dalimi – miesto saugotojo (Kauno Mitinio Žvėries) ir paties miesto žadinimu. Šalia specialiosios lauko programos Kauno rajono gyvenvietėse ir Kauno miesto naujamiesčio teritorijoje (nuo Žalgirio arenos iki Prisikėlimo bažnyčios), atidarymo metu jau veiks parodos galerijose ir muziejuose. Metus atidarysime modernizmo architektūrai dedikuota tarptautine paroda „Modernizmas 365/360“. Specialią programą Europos kultūros sostinės atidarymo svečiams pasiūlys 13-oji Kauno bienalė ir šios organizacijos kuruojama kita tarptautinė paroda „Magic Carpets Landed“. „Meno parko“ galerija ir Šiuolaikinio meno centras pristatys dar kelias itin ryškių menininkų vizualiojo meno parodas. MO muziejus kartu su Kauno miesto muziejumi kuria Kauno ir Vilniaus santykių stereotipus analizuojančią parodą, kuri veiks ir Vilniuje, ir Kaune. Naujus spektaklius stato visa galybė Kaune veikiančių teatrų. Šalia kauniečiams jau keletą metų žinomų festivalių, tokių kaip Laimės diena, Fluxus festivalis, Istorijų festivalis, Dizaino festivalis, Landšafto dizaino festivalis ir ConTempo šiuolaikinių scenos menų festivalis, startuos ir Literatūros savaitė, Europos jaunimo festivalis, Optimizmo muzikos festivalis modernizmo architektūros pastatuose ir kiti. Kartu su litvakų menininkais Philipu Milleriu ir Jenny Kagan kuriame Kauno kantatą – muzikinį chorinį kūrinį Kauno tautinių mažumų atminties tema. Programa yra gausi ir turininga, o pagrindinių grandų vardus, kuriuos kol kas nutylime, ir visą 2022-ųjų programą paskelbsime 2021 m. rugsėjį vyksiančiame Europos kultūros sostinės forume. Nutylėjimą lemia ir pandemijos aplinkybės, verčiančios rengtis keliems scenarijams. Turime planus A ir B, o kai kuriems projektams ir C ‒ priklausomai nuo metų laiko ir galimų epidemiologinių aplinkybių svyravimo. Tačiau galiu patikinti – stiprią, įdomią, prasmingą programą kuriame ir visos Lietuvos gyventojams, ir kaimyninių šalių kul138

tūros turistams. Tad kviečiame pasirinkti Kauną savo laisvalaikio tikslu ištisus 2022-uosius. Juk net 75 % Lietuvos gyventojų gali pasiekti Kauną automobiliu vos per vieną valandą! Renginių kalendorių dėliojame taip, kad kiekvieną 2022-ųjų savaitgalį vyktų atidarymai, premjeros, festivaliai ‒ kiekvieną šių metų dieną lauktų didesnė kultūros pasiūla, nei įmanoma aprėpti. – Virginija, pakalbėkime apie ateitį. Kaip manote, kokios įtakos Kaunui turės šis didžiulio masto projektas? Apskritai, kokių pokyčių šiame mieste tikitės artimiausiais metais? – Didžiausią motyvaciją šiam įtemptam darbui teikia tai, kad Kaune ir Kauno rajone jau įvyko labai daug ilgalaikių pokyčių! Pirmiausia, kultūros organizacijos pradėjo tinklintis, naudotis viena kitos žiniomis, resursais, dalintis idėjomis, daugelis jų pirmą kartą pradėjo dirbti tarptautiškai, kurti bendrus spektaklius ar parodas. Be to, daugiau atvirumo atsirado ne tik kultūros sektoriaus viduje. Išmokome atsiverti bendruomenėms ir kurti su vietos gyventojais, jų teritorijoje ir apie juos. Daugybė menininkų įgyvendino savo meno projektus bendruomenėse pirmą kartą, o paskui ir antrą, trečią ‒ nes pajutę emocinę grąžą nebenori sustoti. O juk Lietuvoje bendruomeninio meno praktikos prieš tai buvo itin retos, pavienės. Bendruomeniškais metodais dirbame ir paveldo srityje, buriame modernizmo turto savininkų ir mylėtojų bendruomenę. Atminties programoje pasakojame tautinių mažumų bendruomenių ir asmenybių istorijas, taip ugdydami daug empatiškesnį miestą. Jaunimo programos pasiekimai išvis stulbinantys. Per pastaruosius ketverius metus „Kauno iššūkio“ programą baigusių jaunuolių projektų gausa, gylis ir įvairovė pateisino ir net viršijo lūkesčius. Dabar jiems teks atsakomybė įgyvendinti Europos jaunimo festivalį, o organizacinė patirtis bei įgytos pažintys, draugystės tiems žmonėms taps gyvenimo patirtimi. Šios išaugusios kompetencijos ir pasikeitę veiklos būdai turi išliekamosios vertės. Juk nuo kultūros gyvybingumo priklauso miesto ir regiono įvaizdis nacionaliniu ir tarptautiniu mastu! Tad Kaunui sėkmingai įgyvendinus šį projektą tikėtina ilgalaikė vietinio ir tarptautinio turizmo augimo perspektyva. O ir kauniečiai, kaip patvirtina kelių pastarųjų metų populiacijos augimo (nebe mažėjimo!) statistika, mieliau liks Kaune, o ne vyks iš jo ieškoti įdomesnių vietų.

139

PRENUMERUOK POPIERINĮ „LAMŲ SLĖNĮ“ ČIA IR DABAR! LAMU-SLENIS-SHOP.MYSHOPIFY.COM/ COLLECTIONS/PRENUMERATA

140

141

PASLĖPTOS DAIKTŲ ISTORIJOS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Interjero dekoratorė, vintažinės parduotuvėlės „The Golden Flea“ bendraįkūrėja, Nyderlanduose gyvenanti dviejų vaikų mama Miglė Rijkhoek mums praveria savo šimtamečių namų duris, kuriuos iki mažiausių detalių kūrė savo pačios rankomis. Vintažiniai baldai, pasislėpusios daiktų istorijos ir interjero dizainas yra didžiausios moters aistros – užsukę į jos namus tikrai nedrįstumėte tuo suabejoti!

– Migle, ar vintažą galima pavadinti XXI a. tendencija? Apskritai, kodėl prikelti daiktus antram gyvenimui šiuo metu taip populiaru? – Manau, kad vintažas, o ypač „mid-century modern“ stilius pelnytai gali būti vadinamas XXI a. tendencija. Šio stiliaus baldai, dekoro detalės šiuo metu itin vertinamos ir graibstomos ne tik interjero specialistų, bet ir kitų savo namų jaukumą kuriančių žmonių. Ši tendencija man atrodo gana natūrali pasaulį drebinančių judėjimų pasekmė – žmonės daugiau mąsto apie gamtą, skiria daugiau dėmesio tvarumui, tad natūraliai pradėjo domėtis anksčiau sukurtais daiktais, puoselėti tai, ką jau turime. Geriau išgelbėti ir antram gyvenimui prikelti senus puikių dizainerių, menininkų sukurtus objektus, savo namus papuošti istoriją turinčiais daugiasluoksniais daiktais nei pirkti skubotai, neapgalvotai ir bet ką. Aš ir pati mielai suteikiu šansą daiktui, kurio nebenori senasis šeimininkas.

142

143

PRENUMERUOKITE ELEKTRONINĮ „LAMŲ SLĖNĮ“ UŽ SIMBOLINĮ 1 EUR/MĖN MOKESTĮ ARBA TAPKITE MŪSŲ „PATREON“ RĖMĖJU IR NEVARŽOMAI MĖGAUKITĖS „PREMIUM“ TURINIU!

patreon.com/lamuslenis

144

145

146

147

– Kartu su kolege turi vintažinių daiktų internetinę parduotuvę. Kaip ją įkūrėte? – Abi su kolege Egle esame vintažo gerbėjos. Panašu, kad pats likimas mus suvedė kartu puoselėti šią idėją, ieškoti daiktų su istorija ir įkurti „The Golden Flea“ – elektroninę parduotuvę tiems, kurie domisi daiktais iš antrų rankų, norėtų bent mažu darbu prisidėti prie tvaresnio pasaulio, tačiau neturi laiko ieškoti jų sendaikčių turguose. Tikiu, jog šiuolaikiškuose namuose sena gali darniai sugyventi su nauja. – Nemažai vintažinių daiktų apsigyvenę ir tavo namuose. Iš kur atsirado šis polinkis? – Galima sakyti, užaugau su vintažu ‒ mano mama nuo vaikystės domėjosi ir kolekcionavo senus daiktus. Gimtuosius namus, kuriuose augau, puošė XVI a. televizoriaus staliukas iš Onuškio dvaro, raižiniais puoštas ir be metalinių vinučių sukurtas valgomojo stalas... Antrame namo aukšte mama turi nediduką senų daiktų muziejų. Šeimoje kiekvienas daiktas buvo mylimas ir puoselėjimas. Aš ir pati savo namuose turiu ne vieną daiktą iš vaikystės namų – kasdien naudoju močiutės pasiūtus lininius rankšluosčius, o ypatingomis progomis stalą serviruoju jos atiduotais stalo įrankiais. Vaikystės namuose šie įrankiai buvo šventiniai – taip dalelė šeimos ritualų nugula ant stalo ir čia, Nyderlanduose. Taip aš tarytum parsinešu dalelę gimtųjų namų, nugrimztu į prisiminimus, o siela nušvinta. – Ar namuose lengva pritaikyti senus daiktus? – Mūsų namuose maždaug septyniasdešimt procentų daiktų yra iš antrų rankų ar sendaikčių krautuvėlių, turgų. Namas, kuriame gyvename, pastatytas prieš devyniasdešimt vienerius metus, dar 1931-aisiais. Seni mediniai langai, plačios palangės – kiekvienas kambarys turi savo charakterį, ko neretai stokoja naujos statybos būstai. Gal todėl čia lengva pritaikyti senus daiktus? Olandijoje vintažas be galo populiarus, jau prieš daug metų lankymasis sendaikčių turguose tapęs it olandų gyvenimo būdu, tad ir pati aplinka diktuoja savo stilių.

148

„OLANDIJOJE VINTAŽAS BE GALO POPULIARUS, JAU PRIEŠ DAUG METŲ LANKYMASIS SENDAIKČIŲ TURGUOSE TAPĘS IT OLANDŲ GYVENIMO BŪDU, TAD IR PATI APLINKA DIKTUOJA SAVO STILIŲ“

Nyderlandai yra vintažo gerbėjų rojus – čia ant kiekvieno kampo gali surasti sendaikčių turgų ar parduotuvėlę. Kaskart įsigijus seną daiktą, man labai įdomu sužinoti ir suprasti jo istoriją – ne tik koks dizaineris jį sukūrė, bet ir kiek daug tas daiktas patyręs. Užsukusi į sendaikčių turgų mėgstu prieiti prie senučių, parduodančių savo ar giminaičių daiktus. Kartais atrodo, kad joms smagiau ne daiktą parduoti, o apie jį papasakoti pasauliui. Visada jų išsiklausinėju, kaip daiktas atsirado jų namuose, kokį gyvenimą nugyveno, kol surado mane – tokios paslėptos istorijos pačios įdomiausios! Pavyzdžiui, mano darbo kambarį puošia stalas, atkeliavęs iš vieno didelio banko direktoriaus kabineto. Kartais mėgstu pasvajoti, kiek daug prie jo sėdint buvo priimta atsakingų sprendimų. Mano sūnus Adamas neturi plastmasinių daiktų – beveik visi jo daiktai atkeliavo iš sendaikčių. Jo lova – prancūziškas septyniasdešimties metų senumo baldas, vaikiškas paspirtukas taip jau skaičiuoja septyniasdešimtuosius gyvenimo metus. Negi nebūtų įdomu sužinoti, kokie vaikai su juo važinėjo? Norėčiau, kad daiktai galėtų kalbėti ir pasakoti savo istorijas. – Tai kaipgi nudėvėtame daikte tau pavyksta įžvelgti potencialą? – Neturiu didelių taisyklių, tiesiog vadovaujuosi jausmu ir sveiku protu – klausiu savęs, ar man to daikto tikrai reikia, ar jis derės mano namuose. Net ir neribotas sendaikčių pirkimas nebus nei tvarus, nei naudingas. Kuo daiktas labiau aptrintas – tuo jis nuostabesnis ir autentiškesnis. Stengiuosi tokių daiktų per daug nekeisti, o tik atnaujinti, kad jie neprarastų savo dvasios. 149

150

151

– Namai neabejotinai yra tema, kuria galėtumei kalbėti valandų valandas! Tai kokie jie – tavo pačios namai? – Apie namus tikrai galėčiau kalbėti ir kalbėti! Kai su vyru kūrėmės šį būstą, neturėjome konkrečios vizijos – prioritetų tvarka rengėme kambarį po kambario. Mūsų namai – tai industrinis stilius, sumaišytas su senamiesčio dvasia, kur sendaikčiai žaidžia su naujais baldais. Svarbiausia jų erdvė – svetainė. Mums patinka pritemdyta šviesa, daug jaukių švieselių, žvakės. Namuose niekada neužtraukiame užuolaidų – gatvė už lango erdvei suteikia savito žavesio. Be to, čia nuolat groja muzika. Persikėlę čia gavome ryškiai rudas grindis, kurias nulupę radome tikrą lobį – senas pušines lentas, kurias nedvejodami atnaujinome – jos puikiai tiko tiek mūsų pačių, tiek šių namų charakteriui. Valgomojo stalas – tai palikimas iš senųjų buto šeimininkų. Labai ilgai ieškojau svetainės indaujos, pirkome ją iš antrų rankų. Ji tokia didelė ir sunki, kad į namus teko įkelti pro virtuvės langą. Perdažėme, įtaisėme šviesas ir senutėlis baldas nušvito kitomis spalvomis. Daugiausiai darbo šiuose namuose pareikalavo virtuvė. Ji buvo maždaug dešimties metų senumo, blizgios baklažano spalvos fasadų. Vyras ne vieną vakarą praleido dirbdamas, kol pagaliau galime džiaugtis matinės alyvuogių spalvos virtuve su natūralaus betono stalviršiais. Joje atidengę seną plytinę sieną pakabinome vyro močiutės šviestuvą. Juokaujame, kad kai įjungiame šį šviestuvą, jaučiame – močiutė šalia. Tokiais gražiais šiltais prisiminimais čia ir gyvename. Kartą grįždamas namo vyras pastebėjo, kad antrame aukšte matosi užmūryto lango kontūrai. Prieš daugybę metų Olandijoje buvo langų mokesčiai – kuo daugiau jų turėjai, tuo daugiau mokėjai valstybei, todėl senieji šeimininkai, norėdami sutaupyti, uždengė vieną miegamojo langą. Nusprendėme, kad reikia jį atidengti – tai buvo vienas keistesnių mūsų sumanymų, juk reikėjo naujai suformuoti lango angą, atkurti senovinį rėmą. Viską čia susikūrėme savomis rankomis – net atnaujinome balkoną! – O kokia šio namo istorija? – Mūsų namas stovi pačiame miesto centre. Prieš Antrąjį pasaulinį karą čia gyveno šešių asmenų žydų šeima. Pagal buto dydį ir name esančius du židinius galima suprasti, kad tie žmonės buvo gana pasiturintys. Per karą juos ištrėmė į koncentracijos stovyklą, tad iki šių dienų ant mūsų įėjimo durų kabo auksinė atminimo lentelė.

152

153

154

155

156

– Migle, o kaip tu pati iš nedidelio miestelio Lietuvoje atsidūrei čia – pačioje Nyderlandų širdyje? – 2012 metais palikau Juodupę – miestelį Rokiškio rajone – ir persikėliau gyventi į Londoną. Ten susipažinau su savo vyru ir tada persikėliau į Nyderlandus. Metus dar bandėme gyventi Londone, tačiau vyras per daug myli savo šalį, be to, čia jau turėjo savo būstą, tad didelių svarstymų nebuvo. Mano siela čia džiaugiasi. Jaučiu, kad ši šalis turi nemažai panašumų su Lietuva – šalia jūra, miškai, ežerai. Londonas buvo didelis miestas, tad iš ten persikėlusi pajutau, kad ir pati tapau gerokai ramesnė. Lankau vietines krautuvėles, gėlių kioskelius, turgų – kiekvienas pardavėjas čia jau žino mano vardą. Žmonės šiam miestui suteikia jaukumo ir nuoširdumo jausmą, kurio Londone pasigesdavau. Zandamas – gražus miestas, be to, visai šalia, vos penkiolika minučių kelio traukiniu – didelis ir niekada nemiegantis Amsterdamas. Šiuo metu miesto gatvėse jau juntamas pavasaris – ant kiekvieno kampo prekiaujama tulpėmis, o žmonių veiduose vis daugiau vilties ir šypsenų. Visgi nepriklausomai nuo oro už lango, namuose visada susikuriu pavasarį – mūsų svetainėje niekada nevysta gėlės. – Kokių patarimų galėtum duoti tiems, kurie šiuo metu kaip tik pradeda namų kūrimo etapą? – Svarbiausia klausyti širdies, analizuoti, ką pats mėgsti labiausiai, ir aklai nesekti tendencijomis. Patariu neskubėti ir nuoširdžiai apgalvoti, kiek laiko praleidžiate namuose, koks jūsų gyvenimo būdas, kurios erdvės namuose svarbiausios, koks stilius – artimiausias. Nebijokite į namus įsileisti daiktų su istorija – jei nemėgstate lankytis sendaikčių prekyvietėse, vieną kitą akcentinį daiktą tikrai surasite tėvų ar senelių namuose. Dar namuose labai svarbios detalės. Pirmiausia – gėlės ir knygos. Domiuosi interjero dizainu, tad dažniausias mano pirkinys – geras žurnalas arba interjero knyga. Knygos puošia namus visomis prasmėmis. Kurdami savo namus mes niekada nebijome rizikuoti, klysti, todėl nuolat ką nors perdarome, atnaujiname. Mums tai tiesiog labai patinka! Ateityje svajojame pasidaryti remontą vonioje ir laiptinėje, taip pat ant namo stogo įsirengti nedidelę terasą. Nuo jo labai gražiai atsiveria visas Zandamo centras, raudonų plytų namai, bažnyčių bokštai, kanalas... Tikiu, kad svajonės pildosi, tad tereikia tik svajoti!

157

158

159

VISAS PASAULIS PO NAMŲ STOGU Karantininė kasdienybė dar aiškiau parodė, kokią svarbią mūsų gyvenimo dalį užima namai. Tai jau seniai nebėra tik vieta, kurioje tiesiog laikomi daiktai, ar erdvė, į kurią tesugrįžtame ramiai išsimiegoti. Namai - tai saugi užuovėja nuo pasaulį krečiančių baimių, tai ir vaikų žaidimų aikštelė, ir susikaupti leidžianti darbo vieta, ir gardžiausiais patiekalais stebinantis restoranas, ir malonių SPA ritualų erdvė viename. Pastarąją sukurti padės dizaino, inovatyvumo ir funkcionalumo derme pasižymintys vonios baldai „Kamė“.

Kaip namuose susikurti jaukumą? Kaip padaryti, kad asmeninėje erdvėje būtų malonu leisti laiką, o kasdienybė joje netaptų nepakeliamai nuobodi? Namai niekada neatsibos, jei kiekvienas jų kampas bus įrengtas apgalvotai ir atsižvelgiant ne tik į tendencijas, bet visų pirma į asmeninius jūsų ir jūsų šeimos poreikius. Šįkart tyliai praveriame duris į slapčiausią namų erdvę – vonios kambarį – vietą, kurioje gimsta intymiausi ritualai. Juk tam, kad pailsėtumėte po dienos rūpesčių ir darbų, visai nebūtina keliauti į SPA – atpalaiduojančiais ir nuotaiką pakeliančiais ritualais galite džiaugtis nė neišvykę iš namų, savo pačių vonioje. Specialiai jums pritaikyta, net menkiausius poreikius išpildanti, funkcionali ir stilinga vonios kambario erdvė yra pirmasis žingsnis siekiant, kad namų SPA ritualai būtų sėkmingi ir malonūs. Nuo didesnių investicijų reikalaujančių spendimų (pavyzdžiui, kaip praktišką dušą pakeisti vonia) iki aksesuarų papildymų – viskas priklauso tik nuo jūsų norų ir poreikių. MAŽI DALYKAI TURI PRASMĘ Lentynėlės, nedideli dailūs baldai, skalbinių krepšiai, kokybiški vonios kilimėliai, natūralaus pluošto rankšluosčiai – kiekvienas aksesuaras vonios kambaryje labai svarbus. Tokie baldai kaip suolelis jame įgauna naują reikšmę, o kruopščiai apgalvota vonios tekstilė kambario erdvei suteikia jaukumo ir tvarkos įspūdį. Drąsiai investuokite į kokybiškus iš natūralių medžiagų pagamintus baldus ir aksesuarus – už tai sau tikrai padėkosite. Be to, vonios kambarį pagyvinsite ir jame apgyvendinę augalų. Paieškokite tokių, kurie nereikalauja tiesioginės saulės šviesos ir gali augti aukštos drėgmės sąlygomis. Bambukai ir oro augalai ypač tiks mažiems tamsiems kambariams ir jūsų vonios kambariui suteiks gyvybės bei šviežumo jausmą. 160

Nuotraukos: „Kamė“ archyvas

ŽVILGSNIS Į SLAPČIAUSIĄ NAMŲ ERDVĘ

DUŠAS AR VONIA? Ne vienas, įsirengdamas namus, anksčiau ar vėliau susiduria su klausimu: dušas ar vonia? Taupant vietą įprasta rinktis dušą, tačiau tiems, kurie mėgsta ilgus vonios ritualus, ekspertai rekomenduoja rinktis laisvai pastatomą vonią arba vonią su įmontuota dušo sienele. Tuo tarpu tiems, kurie gali džiaugtis erdviu kambariu, siūloma neatsisakyti nė vieno ir mėgautis tiek dušo, tiek vonios teikiamais privalumais.

ŠVIESOS IR MEDŽIAGŲ VAIDMUO Įsirengiant vonios kambarį ar jame atliekant remontą, jaukumą sukurti padės tinkamas apšvietimas. Dažna klaida – vonios kambaryje įtaisyti tik bendrą lubinį apšvietimą. Toks šviesos šaltinis ne tik nepakankamai apšviečia veidrodžio zoną ir ant veido sukuria ryškius šešėlius, bet kambaryje pradangina ir bet kokią mistikos ir jaukumo atmosferą. Veidrodinė „Kamė“ spintelė „Softlit“ tampa puikiu išsigelbėjimu kiekvienam, kuriam vonios kambaryje būtinas tolygus ir ryškus, tačiau kartu ir jaukus apšvietimas. Speciali Šveicarijoje ištobulinta technologija susijungia su lietuvišku dizainu ir sukuria nepriekaištingai išsklaidytą šviesos srautą. Kai veidrodinės spintelės durelės uždarytos, kambarys apšviečiamas švelnia atmosferine šviesa. O atidarius dureles pasklinda nepriekaištingas studijinis apšvietimas, puikiai tinkamas makiažui, skutimuisi ar kitoms grožio procedūroms.

Jaukumą vonioje sukurti padės ir nedidukai sienose įtaisyti ar nuo lubų nuleisti šviestuvai. Jeigu apšvietimo keisti neketinate, pagalvokite, kurioje vietoje galėtumėte pastatyti skirtingo aukščio žvakių – natūrali jų šviesa tikrai padės sukurti atpalaiduojančią nuotaiką. Optiškai vonios kambario erdvę didina ir atsispindintys šviesūs paviršiai bei jų vientisumas. Niekada neprašausite pasirinkę natūralias medžiagas, o šiemet į madą sugrįžta nemirtingoji klasika – baltas „Carrara“ marmuras su pilkai melsvomis gijomis.

Didžiausią vonios baldų „Kamė“ ekspoziciją rasite Konstitucijos pr. 18, Vilniuje, ir www.kame.lt

161

SUPERNORMALI Tekstas: Augustė Gittins Nuotraukos: Lina Jushke

Su viskuo gyvenime turime santykį. Žmonėmis, vietomis ir daiktais - ypač pačių kurtais. Juk niekada negali žinoti, kartais vienintelė paauglystėje išgirsta frazė gali sudėlioti tavo visos ateities planus. O nemeilė regėjimo akiniams nesąmoningai paskatinti kurti akinius, kurie džiugina kitus. Prekės ženklo „Supernormal“ įkūrėja Goda Narijauskaitė išbandė daug ką, kol galiausiai pasinėrė į akinių kūrimą. Čia atrado save ir neria vis gilyn.

162

163

– Goda, kodėl pasirinkai kurti akinius? – Nebuvo taip, kad nuo septynerių svajojau apie akinių kūrimą ir mano gyvenimas kryptingai ėjo to tikslo link – kaip dažnai būna, akiniai buvo paprasčiausias atsitiktinumas. Dar prieš baigdama kostiumo dizainą siuvau rankines, kepures, gaminau įvairius papuošalus – ką tik sugalvosi. Tačiau būtent akiniai man prilipo ir neatsibodo. Mano galva vis dar pilna idėjų, kokie jie galėtų būti. Man patinka, kad vieni akiniai gali padėti atnaujinti visą spintą. Na, pavyzdžiui, įsivaizduokite vaikiną su prastais Butkevičiaus stiliaus akinukais. O tada pakeiskime juos į stilingus akinius, ir visi kostiumai, megztiniai atrodys bent keletą kartų geriau. Skirtingi akiniai prie tos pačios eilutės gali kurti vis kitokį įvaizdį ir pasakoti skirtingas istorijas. Pradėjusi „Supernormal“ galvojau, kad kursiu tik akinius nuo saulės. Ilgainiui produkciją išplėčiau iki regėjimo akinių – tai atvedė daugiau klientų, suteikė suvokimą, kad man juos kurti labai patinka! Galbūt dėl to, kad vis dar esu sutraumuota savo pačios santykio su regėjimo akiniais. Matyti prastai pradėjau trečioje klasėje, tačiau garsiai tai pasakyti man buvo baisu, bijojau pasirodyti silpna. Penktoje klasėje atėjusi į naują mokyklą supratau, kad užrašų ant lentos nebeįžiūriu net sėdėdama pirmame suole – teko sukaupti drąsą akių patikrai, po kurios užsidėjau pirmuosius savo akinius. Nė vienų savo nešiotų korekcinių akinių neprisimenu su meile. Tuomet nebuvo tokios didelės pasiūlos, reikėdavo tilpti į šeimos finansinius rėmus, taip pat ir tėvų patarimų paklausyti. Iš dabartinės perspektyvos paradoksalu, tačiau visuomet jaučiau kompleksą, kad esu su akiniais. Pavydėjau gerai matantiems, ypač dėl to, kad jie galėjo nešioti akinius nuo saulės. Aš tokių neturėjau iki pat dvyliktos klasės. Gyvenimas kiek pasikeitė, kai užsidirbusi pirmuosius savo pinigus nusipirkau ne tik kontaktinius lęšius, bet ir pirmuosius akinius nuo saulės. Aišku, tuomet akinių ieškodavau tik dėvėtų prekių ir greitosios mados parduotuvėse, sendaikčių turgeliuose.

164

165

166

167

168

– Lietuvos mados bendruomenė – maža. Ar esi sulaukusi klausimų, kodėl kuri „tik“ akinius? – Taip, žinoma. Būna, ateina į studiją klientas ir sako – na, akinius jau padarei, kada kas nors naujo? Kada sulauksime Godos mados namų, kuriuose bus ir drabužių? O kada bus daugiau akinių, negi čia pas jus tik tiek? Ir tokie klausimai anksčiau stipriai pažadindavo vidinį nerimą – iškart puldavau galvoti, kad gal tikrai aš per mažai darau ir reikėtų labiau pasistengti. Tačiau užtenka įsivertinti, kiek laiko, jėgų ir resursų reikėjo, kad atsirastų „Supernormal“, dėl to dabar jaučiuosi visiškai rami. Sukurti akinių prekinį ženklą yra sudėtingas procesas, turbūt dėl to aš Lietuvoje vienintelė tokį turiu. Bet juk taip yra su kiekviena sritimi ‒ kol neįsigilini, viskas atrodo gana paprasta. Tik pats pabandęs supranti ir įvertini kitų žmonių patirtį, amatą, sugebėjimus ir žinias. Štai per pirmąjį karantiną pajaučiau, kad noriu suleisti rankas į žemę, kažką pasodinti, užauginti. Juk paprasta! Sėklą į žemę, palaistai, šiek tiek laiko ir užauga, tiesa? Su kai kuriais augalais pasisekė gerai ‒ vyšninių pomidorų krūmai nudžiugino net trimis derliais. Tačiau kiek daug buvo augalų, kurie neišaugo išvis, persodinti nuleipo arba užaugę nesukrovė nė vieno žiedo. Viskas ne taip paprasta, kaip atrodo iš šono! – Iš kur atkeliauja idėjos? – Man pats baisiausias klausimas yra „kas tave įkvepia“ – manau, visus įkvepia panašūs dalykai. Tiesiog gyveni, stebi aplinką, žmones, kitus kūrėjus ir gaudai idėjas. Vargu ar įmanoma įsikvėpti kaip nors kitaip. Praleidęs trejus metus bunkeryje su viena skylute orui vargu ar būtum kupinas idėjų – joms reikia įvairios aplinkos. Mane įkvėpti gali daug kas. Neseniai pažiūrėjau filmą apie Eltoną Johną, jame kūrėjai stengėsi atkurti autentiškus kostiumus, surasti dainininko vizitine kortele tapusius akinius, kurių filme panaudota gal per septyniasdešimt skirtingų porų. Ir štai, vos per pusantros valandos gavau tokį formų ir spalvų skiepą, tikrą inspiraciją savo pačios kūrybai. Tačiau paišydama eskizus pastebiu, kad labiausiai man padeda sukaupta dvejų metų patirtis: kai matau, ko žmonės ieško, ką besimatuodami komentuoja, kas juos erzina ir kas džiugina.

169

170

171

Vieniems nepatinka, kai akiniai uždengia antakius, kiti būtent to ir ieško. Kažkam nepatogios rėmų kojelės, o kažkas džiaugiasi pagaliau radę nuo nosies nesmunkančius akinius. Paišydama atsižvelgiu į realią patirtį su klientais. Noriu, kad „Supernormal“ rėmelių estetika ir funkcionalumas būtų lygiaverčiai dėmenys. – Ką reiškia supernormalumas? – Mane visuomet erzino sąvoka „normalus“. Norėčiau, kad šis apibūdinimas kalbant apie žmones apskritai nebūtų vartojamas ir pakeistume jį kuo nors kitu. Žodis normalumas man yra prėskumo, bespalviškumo, prisitaikymo sinonimas. Anglų žodynas „supernormal“ sąvoką apibrėžia kaip kažką viršijančio normalumą. Suprantant pažodžiui atrodo, kad turėčiau kurti rėmus su 3D liepsnojančiais drakonais ar kitais neįprastais dizainais, kuriuos užsidėtum vos kartą per mados savaitę. Anaiptol! Kai kuriu, galvoju apie žmogų kasdienybėje, apie tai, kas jam patogu, apie daiktus, kurie galėtų ilgai būti jo gyvenime. Tačiau taip pat įsivaizduoju, kad mano klientas nebando prisitaikyti, susilieti, įtikti, būti įtalpintas į standartus ar stereotipus – jis jaučiasi patogiai, nes yra užtikrintas savo mintimis, pasirinkimais, neieško svetimo pritarimo. Noriu, kad „Supernormal“ daiktai tiktų kasdienai, bet būtų ypatingi. Kaip ir akinius reklamuojantys žmonės. Dažniausiai reklamose matome aštuoniolikos‒dvidešimt penkerių metų, standartiškai gražaus veido, standartiškai lieknos figūros moteris. Jos puikios, tačiau realybėje neužima tiek daug mūsų visuomenės dalies, kiek produktų reklamose. Kodėl tuomet produktus reklamuojame tik ant jų? Nuo pat pradžių stengiausi, kad akiniai mūsų komunikacijoje būtų rodomi ant įvairių žmonių. Mano klientų ratas tikrai platus – daug akinių iškeliauja į užsienį, o pastaruoju metu jaučiame ypač suaktyvėjusius pirkimus iš garbaus amžiaus moterų. Klientės, kurioms virš septyniasdešimt, nėra tik pavieniai atvejai!

172

173

174

175

176

„DARBINIUOSE, ASMENINIUOSE SANTYKIUOSE NORINT NENUVILTI SAVĘS PAČIŲ MŪSŲ PAREIGA YRA NUVILTI KUO DAUGIAU KITŲ“

Mano tikslas nėra tapti didele korporacija – per pastaruosius darbo metus supratau, kad ir noriu likti mažu verslu, kuris gali suteikti kiekvienam klientui asmeninio dėmesio, patarti ir konsultuoti – tai yra didelė „Supernormal“ stiprybė, dėl kurios klientai grįžta ir atsiveda kitus. – Paauglystėje vaikščiojai aprengta mamos megztais mezginiais, su akiniais ir knyga rankose. Žinau, kad patirdavai patyčių. Kokį požiūrį suformavo ši patirtis? – Kiekvieno žmogaus vaikystė ir paauglystė turi didžiulės įtakos, kaip jis gyvena dabar. Iš vaikystės pamenu nuolatinį nepritapimo jausmą, kai aiškiai supranti, kad nesi tokia kaip visi, ir net nežinai, nuo ko reikėtų pradėti norint pritapti ar įtikti. Tik vėliau, atėjus paauglystei, kai prasidėjo draugai ir vakarėliai, kai turėjau savų pinigų ir galėjau pati rinktis drabužius, žingsnis po žingsnio man vis geriau sekėsi susilieti su minia ir tapti vis mažiau kitokia ar pastebima. O dabar vėl gyvenu naujame laikotarpyje, kai nebelabai svarbu, ar darau kažką kaip visi, ar visiškai kitaip – stipriai mokausi klausyti savęs. Pastaruoju metu apskritai daug galvoju apie kitų žmonių lūkesčius man. Daug kas kalba apie tai, kad reiktų dažniau sakyti ne. Man padeda mintis, kad jei renkiesi tarp to, ar nuvilti kitą žmogų, ar save patį, tavo pareiga yra nuvilti kitą. Nekalbu apie vaikus, jų ir tėvų santykis yra visai kitoks. Tačiau darbiniuose, asmeniniuose santykiuose norint nenuvilti savęs pačių mūsų pareiga yra nuvilti kuo daugiau kitų. Būna situacijų, kai kas nors ko nors paprašo, ir aš galėčiau, jei pasistengčiau, nors gal ir nelabai noriu, bet atsisakyti nemandagu... Pažįstama? Išmokęs tokiose situacijose pasakyti ne, labai atsipalaiduoji. Stengiuosi visad atsiklausti savęs: ar tikrai to reikia, ar turi laiko dar vienai paslaugėlei?

177

– Ar tau svarbi estetika? Kaip kuri ją savo namuose? – Mano pagrindinis tikslas ieškant namų buvo sutaupyti savo darbingas jaunystės dienas ir laiką, neskirti jo remontui, statyboms ir plytelių rinkimuisi. Didžiausia svajonė buvo surasti mano skonį atitinkantį, visiškai įrengtą butą. Kad jame būtų ne tik sienos ir grindys, bet ir kiti dalykai, dėl kurių man nebereiktų sukti galvos. Tokį radau po pusės metų paieškų. Jį nusipirkus tereikėjo atsinešti patalynę, indus ir arbatinuką, visa kita jau buvo: dušo užuolaidos, stalinės lempos, pagalvėlės ir kilimai. Aišku, keletą interjero detalių pardaviau, vietoje jų nusipirkau kitas. Tačiau jaučiuosi išlošusi aukso puodą ‒ ne tik dėl to, kad radau butą, kuris sutaupė daug mano laiko,

178

bet ir dėl to, kad jo apdaila atitinka mano skonį. Taip, pasvajoju, kad galbūt po dešimtmečio turėsiu kitus namus, kuriuos susikursiu iki mažiausios detalės. Tačiau nė sekundės nesigailiu gyvendama čia – atsikrausčiau nusiteikusi, kad manęs neerzins stalas, kuris nėra toks kaip mano svajonėse, ne visiškai tobulas sienų atspalvis ar kad palangė ne tokiame aukštyje, kaip norėčiau. Negalvoju apie tai. Tiesa, dažniausiai kas mėnesį, o karantino metu ir dar dažniau, mėgstu persistumdyti visus baldus. Mano lovos pozicija miegamajame per šiuos metus keitėsi gal šešis kartus! Tai atnaujina namų energiją, nuotaiką, tampu darbingesnė. Ir kai kada nors kursiu sau kitus namus, galvosiu, kad jie būtų lankstūs permainoms.

Nuspalvink savo laiką su EUROMAXX Kelionės, maistas, pomėgiai, dizainas, muzika, architektūra Nekasdienio gyvenimo būdo žurnalas EUROMAXX Šeštadieniais 14 val. per ir MEDIATEKOJE dw.com/euromaxx

179

DISCIPLINA, ATVEDUSI Į AUKŠTOSIOS MADOS PADANGES Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė | Nuotraukos: Soraia Fnine

Dizainerės, stilistės Mildos Čergelytės istorija tikrai nepaprasta. Anksti supratusi, jog nori tapti drabužių dizainere, dar abiturientė mergina susikrovė savo audinius ir išvyko į Londoną siekti šios svajonės. Darbas drabužių parduotuvėse, mados studijos, laimėti konkursai ir praktikos aukštosios mados namuose – dabar privačių klientų stiliste vienoje didžiausių internetinių mados įmonių „Farfetch“ dirbanti Milda tikrai turi ką papasakoti apie kiekvieną šių etapų. O mes klausomės ir žavimės jos drąsa, užsispyrimu bei ryžtu siekti savo svajonių.

– Milda, ar dabar geras metas dirbti madoje? – Priklauso nuo to, kokioje mados srityje dirbi. Per pandemiją jaučiuosi velniškai dėkinga, kad dirbu su internetine prekyba – šiuo laikotarpiu mažiems prekės ženklams, dizaineriams bei internetinės prekybos neišvysčiusioms kompanijoms nepaprastai sunku. Pati nuo pandemijos pradžios ne tik nenustojau dirbti, bet darbo netgi padaugėjo, jis pasunkėjo, atsirado įvairių trukdžių. Mūsų įmonė bendradarbiauja su beveik tūkstančiu skirtingų parduotuvių iš įvairių pasaulio šalių ‒ kiekvienoje jų taikomi skirtingi karantino apribojimai, o kur dar prasidėjęs breksitas... Vėluoja ir kolekcijos – virusas sumažino darbuotojų kiekį gamyklose, tad jos imtos leisti ne taip dažnai kaip anksčiau. Nors tai nebuvo naujiena, viskas šiuo metu truputį stringa. Be to, pastebėjome, kad pandemija žymiai padidino apsipirkimų apimtis – kai kurie klientai, ypač iš Izraelio, tiesiog šluoja internetines lentynas.

180

– Šie metai tikrai nebuvo iš lengvųjų – mados pristatymai persikėlė į virtualią erdvę, teko prisitaikyti prie naujų žaidimo taisyklių... Gal buvo ir ne tokių akivaizdžių detalių, pokyčių, kurių paprastas vartotojas nepastebi? – Galima teigti, jog mados pasaulis, kaip ir kitos sritys, persikėlė į elektroninę erdvę. Mes irgi stengiamės organizuoti daugiau virtualių renginių, rengiame nuotolinius susitikimus su dizaineriais. Keičiasi aplinkybės, keičiasi ir pasaulis – galbūt keista, bet pandemijai galėčiau padėkoti už tai, kad įmonės pagaliau pradėjo galvoti apie ateitį. Jau trejus metus dirbu vienoje didžiausių elektroninės mados platformų ir su klientais visada bendravau daugiausiai internetu, tad man tai nebuvo didelis lūžis ‒ tačiau dabar ir didžioji dalis fizinių parduotuvių, su kuriomis bendradarbiaujame, pagaliau taip pat išmoko tai daryti. Manau, kad ir po krizės šios naujos taisyklės liks, prekės ženklai išmoks bendrauti su klientais, kurių negali pasiekti tiesiogiai. To anksčiau labai trūko.

181

182

„TURĖJAU AIŠKŲ DARBŲ PLANĄ, KĄ KURIĄ VALANDĄ PRIVALAU ATLIKTI.“

– Paklausiau, ar dabar geras metas madoje ‒ o ar geras metas buvo, kai jūs pradėjote eiti šiuo keliu? – Įsivaizduojate, pirmąją savo kolekciją pasiuvau būdama gal dvylikos! Manau, kad niekada nebūna nei gero, nei blogo meto pradėti – jei nejauti pašaukimo dirbti mados srityje, geriau į ją ir nelįsk. (Šypsosi.) Kad atsidurtum ten, apie ką naktimis svajoji, reikia tikrai daug pastangų, ne vienų metų įdirbio. Tačiau nėra nei gero, nei blogo laiko, jei jauti, kad tai yra tavo svajonė. Kad noriu būti drabužių dizainere, supratau labai anksti, tad nieko nelaukusi ėmiau to siekti. – Iš tikrųjų, jūsų istorija unikali – iš Lietuvos į Didžiąją Britaniją išvykote būdama abiturientė, mokyklą baigėte nuotoliniu būdu, tuo pat metu sukūrėte kolekciją, su kuria laimėjote „Mados injekcijos“ konkursą! – Pirmuosius metus Londone prisimenu kaip sunkiausius savo gyvenimo metus. Neįsivaizduoju, kaip man pavyko – ne tik sukūriau kolekciją, laimėjau konkursą ir baigiau mokyklą, bet tai padariau visu etatu dirbdama drabužių parduotuvėse. Turbūt kai labai apie ką nors svajoji, nieko kito ir nematai. Man tuoj sueis dvidešimt devyneri, dabar tikriausiai būtų kiek sunkiau dirbti naktimis ‒ tačiau anuomet susikaupdavo tiek adrenalino, kad galėdavau nemiegoti iki keturių ryto ir pilna energijos pasitikti kitą dieną. Man visada buvo svarbi disciplina. Pamenu, kad kambariokai neįkalbintų eiti linksmintis, tiesiog užsirakindavau savo kambaryje ir kurdavau kostiumus. Turėjau aiškų darbų planą, ką kurią valandą privalau atlikti. Taip pat susigalvodavau mažų dovanų ‒ tarkime, susiuvusi šią rankovę pasidarysiu penkių minučių pertrauką. (Šypsosi.) 183

– Akivaizdu, kad norint įsitvirtinti mados industrijoje prireiks daug užsispyrimo ir bemiegių naktų, tačiau tai dar negarantuoja sėkmės – ar galite papasakoti, ką darėte konkrečiai, ką darėte kitaip? – Sakyčiau, jog aš visko išmokau sunkiuoju būdu. Tiesiog taip nutiko – įšokau į šį vandenyną ir besiirdama išmokau plaukti, viską dariau savarankiškai. Juk mados karjerą pradėjau be išsilavinimo, kadangi dar mokiausi vidurinėje mokykloje, be išsilavinimo laimėjau ir „Mados injekciją“. Tad mano kelias nebuvo grįstas jokiomis struktūruotomis taisyklėmis. Retsykiais pakonsultuoju jaunus žmones, norinčius įsitvirtinti madoje ‒ pati tokių patarimų negavau, tačiau buvau užsispyrusi ir smalsi, stengiausi kuo daugiau sužinoti, bendrauti su dizaineriais, po darbo patekti į jų studijas pažiūrėti, kaip jie dirba, megzti pažintis. Manau, kad vienos magiškos formulės nėra – jeigu nori, turi mėginti prasibrauti į tą vandenyną. Labai daug žmonių tikisi, jog studijos universitete savaime atvers daug durų, tačiau taip tikrai nebus, nebent būtum visiškai unikalus genijus ir su kolekcija patektum į finalinį šou, kaip kad pavyko Alexanderiui McQueenui ar Stellai McCartney ‒ vis dėlto tokių talentų vienetai. Tad sėkmės kombinaciją sudaro pažinčių mezgimas, sunkus darbas ir užsispyrimas. Svarbu kuo daugiau save parodyti, o šiandien tai galima daryti ir socialiniuose tinkluose – mano laikais to nebuvo, tad iš dalies dabar yra net lengviau. – Girdėjau, jog daug dirbote ir neapmokamai? Ar praktikuojantis ir mezgamos tos taip reikalingos pažintys? – Labai svarbu kuo daugiau save edukuoti. Pati stengdavausi dalyvauti įvairiuose industriniuose renginiuose, konferencijose, kur sutikdavau daug įvairių patirčių turinčių žmonių. Taip susipažinau su mada kaip ne tik dizaino, bet ir verslo industrija – tai be galo svarbu. Dizaineriu šiais laikais būti nebeužtenka – turi įvairiapusiškai išmanyti šią industriją. Būdama paauglė madą suvokiau kaip meną ir savęs realizaciją, tačiau laikui bėgant supratau, jog tai gana egoistiškas vaizdinys. Būti didele menininke negana – kas iš to, jei išleisiu kolekciją, tačiau jos neparduosiu. Tiek parodomoji, tiek vartotojiškoji mados pusės yra

184

vienodai svarbios, tad kuo anksčiau suvoksi, jog mada yra ir verslas, tuo bus lengviau. Kai ką ši tiesa stipriai nuvilia. – Aukštosios mados subtilybių sėmėtės studijuodama Paryžiuje – kas jos užkulisiuose jums paliko didžiausią įspūdį? – Kai atvykau į Paryžių, buvo finansiškai sudėtingi laikai, vien už kursus sumokėjau ne vieną tūkstantį eurų. Geriausiai pamenu savo patį pirmą įspūdį – ėjau į mokymus „Chanel“ priklausančiuose labai senuose amatų namuose, užsiimančiuose natūralių audinių sluoksniavimu ir klosčių gamyba. Tos patalpos buvo pačiame Paryžiaus centre, tačiau pravėrusi duris pamačiau visiškai supuvusius laiptus. Čia vaikšto garsiausi „Chanel“ darbuotojai, sienas puošia Karlo Lagerfeldo piešiniai, o laiptai, atrodo, tuoj tave suris savo skylėmis! ( Juokiasi.) Vis prisimenu tą įspūdį – suknelės, kurios kainuoja šimtus tūkstančių eurų, gaminamos studijoje, kur ant tavęs gali užgriūti stogas. Iš tikrųjų dabar panašiai matau visą Prancūzijos aukštosios mados industriją – it šiek tiek sugriuvusius laiptus. Tai labai didelė ir svarbi mados tradicija, tačiau jai trūksta naujumo, šviežumo elementų. Taip jaučiausi ir praktikos metu: išmokau labai daug senųjų amatų, tokių kaip siuvinėjimas rankomis, gėlyčių ar klosčių gaminimas, tačiau neįgijau jokių novatoriškų žinių. – Ar dabar, pati vaikščiojusi tais koridoriais, ir į aukštosios mados pristatymus žvelgiate kitaip? – Stebėdamas mados pristatymą ir matydamas tas nuostabias sukneles, rodos, lyg ir žinai, tačiau iš tiesų nesuvoki, kiek sunkaus darbo, ašarų, o kartais ir kraujo joms išlieta. Ir pačiai teko siuvinėti su skylėmis pirštuose. Nė nesuskaičiuočiau, kiek viršvalandžių pradirbta „Ralph & Russo“ mados namuose su dar keletu lietuvių siuvėjų ‒ ypač paskutinėmis dienomis prieš pristatymą, kai dizaineris sugalvoja per naktį ką nors pakeisti ar pasiūti naują suknelę. Apie tą sunkų darbą gal kartais ir girdime, tačiau retai susimąstome. Tai ir yra tikrieji mados užkulisiai, ne nusilenkimas ant podiumo.

185

186

187

Šiuo metu, nors su aukštąja mada nebedirbu, mėgstu peržiūrėti pristatymus. Iš tikrųjų tuos drabužius mažai kas dėvi, aukštosios mados kainos kuo toliau, tuo labiau tampa nebeįperkamos – taip ji tampa it kolekcionierių žaidimu. – Pastaruosius trejus metus specializuojatės kiek kitokiame mados amplua – dirbate asmenine stiliste. Ar pamenate, koks aplikuojant į šią poziciją buvo darbo pokalbis? – Svarbu suvokti, jog privačių klientų stilistės darbas nėra vien tik kūrybinis. Jame viskas paremta pardavimais, tad patekti į tokią įmonę bus gerokai lengviau, jei jau turėsi tikrai gerą savo klientų knygą su gerais vardais. Manau, jog šį darbą gauti padėjo visa mano patirčių kombinacija: esu pati kūrusi drabužius, kolekcijas, kuravusi verslus, įkūrusi savo prekės ženklą, dirbusi įvairiose drabužių parduotuvių pozicijose... Mano asmeninės stilistės darbas pareikalauja įvairių įgūdžių ‒ kartais netgi tenka programuoti! Taigi personalo skyrius žiūri į sukauptos praktikos visumą. Mūsų įmonėje dirba daug skirtingų žmonių su įvairiomis patirtimis, taip daug mokomės ir vienas iš kito. – Jūs daugiau įvaizdžių kuratorė ar inovatorė? – Save mėgstu vadinti spintos kuratore ‒ kadangi nuo nulio sukurti žmogaus įvaizdį reiškia pakeisti visą jo gyvenimą. Viskas mumyse jau užkoduota ‒ šiandieniniai mano pasirinkimai reflektuoja mano praeitį ir patirtis. Labai svarbu išanalizuoti žmogaus charakterį, tad stengiuosi perprasti kiekvieną naują klientą ‒ kartais net jam to nežinant. Darbe padedu žmonėms atsinaujinti savo garderobą, kai ką pakoreguoju jų drabužinėse, supažindinu su naujais prekės ženklais. Kartais ir pats klientas ieško vieno ar kito sunkiai atrandamo daikto, tada mėginu jam padėti. Kartais tenka ruošti ir raudonojo kilimo įvaizdžius, pavyzdžiui, prieš pat pandemiją dalyvavau „British Fashion Awards“ apdovanojimuose. Tai tikrai puiki patirtis, tačiau darbo specifika vėl kitokia – stilistas turi suorganizuoti ir makiažą, ir vairuotoją, apgalvoti ir tokias detales kaip kur reikės persirengti – tai turi vykti netoli renginio vietos, kad važiuojant automobiliu suknelė nespėtų susilamdyti... Svarbu apgalvoti ne tik įvaizdį, bet ir atmosferą, kurioje klientas leis vakarą.

188

189

Visada dirbau aukštosios klasės drabužių sferoje, tad šio sektoriaus klientai man – ne naujiena. Kuo daugiau žmogus turi pinigų, tuo mažiau iš tavęs reikalauja – nors, atrodo, turėtų būti atvirkščiai. Tie, kurie patys užsidirbo pinigų, vertina ir sunkų kitų darbą, mažiau kabinėjasi, bet, žinoma, pasitaiko ir tokių, kurie skaičiuoja kiekvieną centą. Visgi visais atvejais vadovaujuosi požiūriu, jog klientas visuomet teisus, jis turi teisę reikalauti aukšto aptarnavimo, kadangi jo perkamas drabužis kartais kainuoja ir kelias dešimtis tūkstančių eurų. – Ar skiriasi kurti stilių vyrams ir moterims? Ir kaip yra su vyrų ir moterų tendencijomis – ar jos viena kitą papildo, siejasi, ar tai visiškai skirtingi kanonai? – Vyrų tendencijos visada sukasi lėčiau nei moterų – juk sunku iš naujo išrasti kelnes ar marškinius. Žinoma, modeliai šiek tiek keičiasi, tačiau tik kartą per penkerius ar dešimt metų. Moteriškų drabužių tendencijos kinta ypač greitai, ir būtent dėl to moterys jaučia spaudimą kiekvieną kartą vilkėti ką nors naujo. Tarkim, pažvelkime į karališkąją šeimą: niekas negalvoja, iš kurgi yra princo Viljamo kostiumas, nes jis beveik visada toks pat – mėlynas arba pilkas. O jei princesė svarbios šventės metu antrą kartą apsirengtų tą pačią suknelę, visuomenė ir spauda ją tiesiog pasmerktų. Tačiau džiaugiuosi, kad darosi vis normaliau dėvėti tą patį drabužį keletą kartų, po truputį ryškėja tvarios mados svarba. – Ko mada jus išmokė? – Viena pirmųjų taisyklių – mados industrija yra verslas. Be kita ko, vienas iš labiausiai pasaulį teršiančių verslų. Šiuo metu labai daug apie tai galvoju. Norėčiau ateityje kaip nors prisidėti prie šios taršos mažinimo. Tiek darbe, tiek gyvenime remiuosi kokybės, ne kiekybės filosofija. Labai mėgstu idėją žvelgti į savo drabužių spintą kaip į meno kolekciją. Ir savo klientams siūlau tik tuos daiktus, kurie pagerins jų gyvenimo kokybę ir nuoširdžiai jiems tiks. Vis geriau suvokiu, jog mada reikalauja daug talento, kūrybos, verslo išmanymo, tačiau šiais laikais kaip niekad svarbi ir atsakomybė. Juk pasaulyje prigaminta tiek daug

190

„ANKSČIAU AR VĖLIAU IMI KELTI KLAUSIMUS, AR TIKRAI MUMS REIKIA TIEK DAUG MADOS, AR TAI NĖRA VIEN TUŠTYBĖ“

daiktų – man kartais skauda širdį matant, kaip vienas ar kitas Lietuvos influenceris, kolega stilistas leidžia naują palaidinių, treningų ar pakabukų liniją, kurios mums jau tikrai nebereikia. Savo daiktus visada gaminau tvariai, leidau juos labai nedideliais kiekiais, o dabar kaip niekada dažnai ant kiekvieno kampo dygsta įvairūs prekės ženklai. Jeigu sukuri prekinį ženklą tik tam, kad greitai užsidirbtum pinigų, suspėtum įšokti į tendencijų traukinį, jis nebus prasmingas. Nekokybiškų ženklų aš nepalaikau, man neužtenka, kad prekės gerai atrodo nuotraukose. Stengiuosi labai atsakingai ir atsargiai rinktis, ką dėviu pati. Esu patyrusi, kai daiktą užsisakai internetu, o jis atvažiuoja su kreivomis siūlėmis – man, išmanančiai šį amatą, tai nepriimtina. Dėl to sunku priimti lietuvių įžymybių, neturinčių mados dizaino išsilavinimo, prekės ženklus. Žinoma, išleisti palaidinių liniją šiais laikais labai lengva, tačiau norint išsilaikyti rinkoje reikia šį bei tą išmanyti. Manau, kad bet ką kurdamas žmogus turi galvoti apie tvarumą, jausti atsakomybę. – Ar norite mados pasaulyje dirbti visą gyvenimą? – Kadangi mano darbas sukasi tarp mados, komercijos ir technologijų, ši kombinacija gali būti gana naudinga norint prisidėti prie mados industrijos ateities. Sukdamasis aukštuomenės pasaulyje anksčiau ar vėliau imi kelti klausimus, ar tikrai mums reikia tiek daug mados, ar tai nėra vien tuštybė, kokia to prasmė, kaip asmeniškai galėčiau atiduoti duoklę šiam pasauliui ir pagerinti žmonių gyvenimo kokybę. Tikriausiai mano darbas visada bus daugiau ar mažiau susijęs su mada, ji visada bus mano kraujyje, tačiau norėčiau sukurti ką nors inovatyvaus. Mano svajonė – prasmingai prisidėti prie mados ir apskritai šio pasaulio gerinimo.

191

JUSLIŠKAS DIZAINAS Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Produkto dizainerės Marijos Puipaitės kūrybos atspirties taškas – žmogaus kūnas. Keldama klausimus, kaip žmogus jaučiasi su daiktu, koks jo ir daikto santykis, dizainerė apmąsto ir objekto juslinę prasmę, jo gamybos procesus, vietą erdvėje. Su Marija susitinkame pačiame remontų įkarštyje, kur ne mažiau svarbių ir mielų antikvarinių daiktų pilną namų erdvę dizainerė siekia pritaikyti šiandieniniam, savo dizaino filosofiją atitinkančiam gyvenimui.

– Marija, rodos, kad jūsų namuose gyvenantys daiktai yra sukaupę daug istorijų? ‒ Šiuo metu perimu dalį tėvų užgyvento turto, dalinamės namą per pusę. Mano tėtis, dailininkas Audrius Puipa, jaunystėje norėdamas išvengti sovietinės armijos porą metų dirbo mokytoju Šešuolių kaime. Tuo metu senus, išvaizdą praradusius daiktus žmonės nešdavo į tvartus ir vištides, o mano tėtis juos rinko, po to pats tvarkydavo. Visi čia matomi antikvariniai baldai ‒ ne atkeliavę iš Vakarų Europos, jie gaminti Lietuvos meistrų. Yra ir viena mano prosenelio gaminta spinta – jis buvo batsiuvys, tačiau išmanė ir medžio darbus, kadangi batsiuviai patys droždavo medinius kurpalius. Šiuos daiktus labai vertinu, nors kai kurie jų ir neatitinka šiuolaikinės mūsų gyvensenos – esame pratę prie didesnių spintų, ergonomiškesnių stalų. Su šiais daiktais aš užaugau ir juos perėmiau, tad atsisveikinti su jais sunku. Planuoju rekonstrukcijos metu į šią erdvę įnešti jaunų menininkų kūrinių, šiuolaikinio dizaino objektų. Tikiu, jog šiuolaikiškesniame kontekste šie senieji daiktai dar labiau sužibės.

192

– Tad jie visi jums brangūs, nes saugo sentimentus? ‒ Kai augi apsuptas tokių daiktų, rodos, jų net nematai. Jie tampa it tavo kūno tęsiniu, kurio per daug neanalizuoji. Jie yra ir viskas. Kažkas manęs klausė apie tėvo kūrybą – žiūrėdama į jo paveikslus jų tarsi nematau. Esu taip su jais susigyvenusi, kad norėdama juos paanalizuoti turiu įdėmiai sukaupti žvilgsnį. Taip ir su šiais daiktais. Kadangi pati dirbu su baldų dizainu, galiu įvertinti, jog šie daiktai iš tikrųjų ypatingi – šiais laikais mes labai pragmatiški, o štai juose pragmatiškumo mažai ‒ išilgintos formos, proporcijos galbūt buvo derintos prie klebonijos lubų, o dabar atsidūrė buitiniame interjere. (Šypsosi.) Vertinu antikvarinių daiktų meistrystę – jie tampa ypač mieli įsižiūrėjus, kad yra gaminti liaudies meistrų, tarsi bandžiusių mėgdžioti Vakarų Europos baldžius, bet kartu kūrusių ir skrynias su tulpėmis. (Šypsosi.) Geriau įsižiūrėjus matosi šiek tiek kreivas dekoras, taip pat žavingos ir laiko žymės – baldai jau truputį pasitrynę, nenudailinti.

193

194

195

196

Dabar net ir norėdama tokių negalėčiau įsigyti – antikvaruose ir sendaikčių krautuvėse parduodami aukštos meistrystės daiktai ir istorinės replikos, imituojantys ampyro stilių ar Liudviko XV fotelius, bet pagaminti XX a. pradžioje. Tai seni daiktai, bet jie visgi imituoja dar senesnius laikotarpius. Žinoma, ir jie atranda savo vietą žmonių interjeruose. Be to, šiuo metu žmonės gręžiasi ir į XX a. vidurio modernizmą, domimasi ir lietuviškais to meto baldais, atsiranda paklausa. Suprantu, jog mano interjeras su šiais liaudiškais, pseudovakarietiškais antikvariniais baldais tampa gana unikalus, ir tai vertinu. Be abejo, nesinori apsisunkinti buities – visgi gyvename šiandien, mums norisi ir lengvumo, ir patogumo, ir erdvės, ir šviesos. Labai tikiuosi, jog man pavyks visa tai suderinti. Pastaruoju metu žaviuosi devintojo dešimtmečio dizainu, tad atnaujintiems namams medžioju vieną ypatingą kėdę – japonų dizainerio Toshiyuki Kita „Wink Chair“. Ji labai ergonomiška, netgi ateiviška, pasižyminti keistomis bioninėmis formomis – manau, kad mano interjere puikiai atsiskleistų. Be abejo, čia pamatysime mano draugų ir kolegų, galų gale ir mano pačios kurtų objektų. (Šypsosi.) Norisi šaltesnių, kiek ekscentriškesnių daiktų, kurie šiai klasikinei romantikai suteiktų balanso. – To galime įžvelgti ir jūsų kuriamuose objektuose. Kaip apibūdintumėte savo kūrybą naujai sutiktam žmogui? ‒ Esu produkto dizainerė, kuriu labai skirtingus daiktus – nuo juvelyrikos iki baldų. Pažinties pradžioje tai šiek tiek glumina, kadangi mane sunku priskirti vienai aiškiai sferai. Visgi daiktus tiek žmogaus erdvei, tiek jo kūnui kuriu vienodai. Man įdomu įvairios skirtingos technikos ir medžiagos. Magistro studijų metu išsigryninau, kaip matau daiktus – atmetusi funkcijos, problemos sprendimo aspektus, susitelkiau į juslinę prieigą – kaip žmogus su daiktu jaučiasi, koks yra jo santykis. Juk mes neretai naudojame daiktus kitaip, nei dizaineris numatė, kitaip sėdime ant kėdės, girdime, kokį garsą ji skleidžia. Tai mane įkvepia.

197

198

199

Galbūt dėl gaunamų užsakymų ir apskritai savo kūrybos lauko į daiktus žvelgiu gan hedonistiškai. Nekuriu industrinio ar medicinai, sveikatos gerinimui skirto dizaino ‒ mano daiktai atranda vietą namų erdvėje ar ant žmogaus kūno. Mano nuomone, dizainas turi teikti malonumą ir kurti geras emocijas, tačiau kartu palengvinti buitį, būti patogus. Mano pragmatiškumas išryškėja, kai imu galvoti apie medžiagas, idėjos įgyvendinimą – norisi, kad daiktas ilgai tarnautų, kad jaustųsi jo ištobulinimas. Kai su kolega Vytautu Gečiu kuriame bendrus projektus, jis pasiūlo pirmines gaivališkas idėjas, o aš galvoju apie praktiškąją dizaino pusę, kartu svarstome, kaip galėtume sukurti patogų, estetišką daiktą. Juokiamės, jog mūsų duete aš esu meistrelis. ( Juokiasi.) Bendradarbiauti mums sekasi, gerai vienas kitą papildome. – Kodėl jūsų atspirties tašku tampa žmogaus kūnas, kūniškas daikto priėmimas? ‒ Asmeninėje kūryboje stengiuosi vengti subjektyvių sprendimų (tarkime, man gražus apskritimas, tad pagaminsiu apvalų stalą). Man to neužtenka: norisi atrasti duotybių, kurios parodytų kelią, netgi tikslius skaičius, formas. Tad matuoju, koks yra rankos ilgis ‒ galbūt jis nulems to apvalaus stalo diametrą. Naudodamas tokį daiktą intuityviai atrasi, jog tau patogus jo matmuo, patogu prie to daikto prieiti, jis natūraliai teiks gerų emocijų – jausi, kad yra apgalvotas. – Skaičiau, jog jūsų tikslas – kūniškas, visas jusles veikiantis dizainas. Žmogaus juslių iš tiesų yra daugiau nei regėjimas ir lytėjimas, kai kurias mes net truputį primirštame. Kaip jas pažadinti? ‒ Būtent įtraukti į kuriamus objektus ir kitas jusles, ne tik regėjimą, yra mano ateities uždavinys. Iki šiol daugiau dirbau su forma, kuri apima lytėjimą ir regą, vizualius, asociatyvius aspektus, tačiau su Vytautu Geču kurdami baldų kolekciją „Envisioned Comfort“ susidūrėme su tuo, kad žiūrovams daug džiugesio teikia ir garsas. Vienoje parodoje eksponavome vieną pirmųjų savo prototipų, kur storos odos sluoksnis buvo uždėtas ant medinių pagalių – prototi-

200

pas skleidė malonų, it senos kėdės traškesį, kuris žmonėms kėlė nostalgiškų, teigiamų prisiminimų. Didelėse parodose, kuriose tavo ekspozicija turi greitai įtraukti, esame bendradarbiavę ir su Aisčiu Mickevičiumi, sukūrusiu mums kvapą, taip pat naudoję ir garsą – baltą triukšmą. Artimiausiu metu taip pat kuruosime keletą dizaino parodų VDA „Titanike“ bei galerijoje „Vartai“, ten irgi norime prijungti daugiau juslių, įtraukti ir kvapą. Kvapas ‒ labai intymus dalykas, jį suvokiame daug individualiau nei vizualiąją pusę. Žmones sieja tam tikri bendri kodai, estetinės tendencijos, todėl vizualius objektus suvokti lengviau. O su kvapais susiduriame intymiau, nėra bendrų taisyklių, jų madų šiek tiek mažiau, todėl labai įdomu su jais dirbti. Šiuo metu studijuoju doktorantūroje, atlieku istorinį tyrimą apie Naujuosius laikus, kai XVI a. vystantis mokslui susiformavo anatomijos mokslas. Nagrinėju, kaip įvairiose srityse ėmė keistis žmogaus kūno suvokimas – nuo literatūros kūrinių iki kostiumo istorijos. Atradau tam tikrų tendencijų ir keliu hipotezę, jog Vakarų pasaulis ilgai laikėsi žmogaus kūno ir proto atskirties ‒ kūnas tėra įrankis, kurį buityje neretai pamirštame. Man įdomu sugrįžti prie kitokios kūno sąvokos ‒ kūno, per kurį gali pažinti save, patirti savo egzistenciją, kūno, kuris ir yra sąmonė. Remiuosi daugiau holistiniu požiūriu, esu atradusi mąstytojų, kurie Naujaisiais laikais siūlė alternatyvių idėjų, tačiau istorijoje viskas susiklostė kitaip. Šis kanonas vis dar juntamas: nors, tarkime, neuromokslo srityje esame be galo pažengę ir į kūną, į aplinkos patyrimą žvelgiame labai plačiai, kūnas vis tiek dažnai išlieka kiek svetimas. Remdamasi šiomis idėjomis truputėlį permąstau savo kūrybą – anksčiau santykį su daiktu, su kūnu priėmiau daugiau intuityviai, o dabar jį grindžiu faktais ir teorijomis, galvoju, kaip būtų galima dar labiau praplėsti savo idėjų plotmes, į visa pažvelgti dar kitaip. Žinoma, turiu įdomių užsakymų iš seniau, tačiau asmeninė kūryba šiuo metu šiek tiek pristabdyta, ją dabar permąstau. Reikia tikėti, jog studijos manęs kūrybiškai neuždusins. ( Juokiasi.) Studijuojant kyla noras kiekvieną idėją argumentuoti, aiškiai pagrįsti, o tada pasidaro baisu kurti ‒ bet tikiu, jog tai tik pauzė prieš naują etapą.

201

202

– Juk ir studijavote kontekstualųjį dizainą, tiesa? ‒ Tiesa, tai buvo mano magistro studijų programa. Konstekstualumo sąvoka reiškia, kad dirbi kaip menininkas – susikuri sau kontekstą, apie ką nori kalbėti, tuomet grynini koncepciją, o ji nulemia būsimą objektą. Aš priėjau prie kūrybos ir iš labai asmeninės pusės, tačiau atradau universalių idėjų apie kūnišką dizainą, aktualių ir kitiems žmonėms. Dizaineriams išsivystęs šiek tiek neurotinis pastabumas ‒ negali nepastebėti vizualių detalių, nekelti klausimų, kaip čia nudažytas lango rėmas, kokia natūraliai susiklostė daikto tekstūra, koks įdomus linkis. Žmonės, kurie daiktų nekuria, o tik juos naudoja, dažnai tokių dalykų nepastebi. Tad kurdami parodas siekiame parodyti daiktus savo akimis – su didesniu jautrumu. Norisi susipažindinti žmones su daiktais iš arčiau, padėti juos pajusti. Galbūt tai leidžia geriau juos įvertinti ir daugiau taisyti, pirkti ne tai, kas tiesiog išsprendžia momentinę problemą, o tik tai, ką norėsis turėti visą gyvenimą. Manau, kad iš tikrųjų pažįstant daiktus buitis tampa kur kas tvaresnė. – Man įdomi jus lydinti seno ir modernaus sankirta. Kokį kelią renkatės kūrybos procese – ar daugiau dirbate įvairiomis programomis, ar tradiciškai, su pieštuku ir popieriaus lapu, o gal iš karto konstruojate daikto prototipą? ‒ Priklauso nuo kuriamo daikto, tačiau dažniausiai iš karto imuosi daryti maketą rankomis, labai mažai dirbu kompiuteriu. Tarkime, modeliuodama rankinę negaliu išsipaišyti, kaip guls jos klostės ar reaguos audinys, tad reikalingas bent jau sąlyginis darbas su medžiaga. Dažnai eksperimentuoju – daiktai neretai gimsta kaip nors nestandartiškai su ja pasielgus. Juvelyrikos dirbinius dažnai modeliuoju ant kūno. Žinoma, norėdama perteikti idėją ir šį tą eskizuoju, tačiau proceso metu stebiu, kas vyksta su forma, ir kartais leidžiu sau pasielgti kitaip, nei buvau numačiusi pradinėje idėjoje. Man patinka šis proceso vyksmas. Taip pat ir bendradarbiaujant su kitais kūrėjais – kiekvienas žmogus į kūrinį įneša savo stilistikos, tad objektas irgi kinta. Kartais iškyla ir techninių apribojimų, tačiau tikrai neliūdžiu, jei kas nors nepavyksta taip, kaip buvau suplanavusi – priešingai, analizuoju, galbūt tai turi naujo potencialo, gal daiktas taps dar įdomesnis ir originalesnis.

203

– Kokius šio proceso metu keliate klausimus? ‒ Galvoju apie daikto esmę – koks jis bus, ką komunikuos. Ir tada stengiuosi jo neužkomplikuoti: svarstau, kaip išgryninti esmę ne apkraunant, o išryškinant tik tai, ką reikia. Taip pat rūpi ir pragmatiniai klausimai – ar daiktas bus patogus naudoti, dėvėti, ar kraštinė nesikabins už audinio, ar bus patogu atsisėsti, ar malonu jį liesti. Žvelgiant iš klasikinio dizaino perspektyvos, mėgstu supaprastinti daikto gamybą. Noriu, kad jis gimtų nenukankintas, būtų sukurtas lengvesne ranka, nereikalautų daug resursų. Man svarbu, kad jį gaminant nereikėtų dirbti keletą savaičių ar su toksiškomis medžiagomis. Ir gamybos procese norisi organiškumo ir lengvumo. – O kaip su daikto aktualumu? Ar svarbu, kad sukurtas daiktas, jo dizainas išliktų aktualus po daugelio metų? Kaip šią savybę įtvirtinti? ‒ Daikto aktualumas be galo svarbus. Dirbdama su studentais skatinu juos ieškoti savo braižo, unikalumo, kadangi manau, jog būtent tame aktualumas ir slypi – ar kūrinys sukurtas nuoširdžiai. Tai labai juntama. Žinoma, ir pats turi tikėti tuo, ką darai, ir išmokti tuo džiaugtis. Didžiuotis savo darbais tikrai nėra lengva, tačiau su kiekvienu sukurtu daiktu ryškėja savita stilistika. Svarbu atsigręžti į save, atrasti, ką gali pasauliui duoti, o ne tik vaikytis tendencijų. Nori nenori, tendencijos tave veikia ir tai nėra blogai, tačiau jas būtina perleisti per savo prizmę. Man atrodo, tada daiktai ir bus aktualūs – jie bylos autoriaus istoriją. Taip pat nereikėtų susikoncentruoti vien į technologijas, kadangi jos labai greitai pasensta. Po dešimties metų labai technologiško dizaino daiktai gali atrodyti juokingai. Daiktą nepavaldų laikui daro nuoširdumas, savita pozicija. – Užsiminėte, jog dirbate su studentais, taip pat pati esate studijavusi tiek Lietuvoje, tiek užsienyje – kaip skiriasi kitų šalių dizaino mokyklos? Kuo ypatingas lietuviškas dizainas? ‒ Iš tikrųjų gyvename globaliame pasaulyje, kur skirtingų šalių dizaino braižo po truputį nebelieka. Lietuva

204

dalyvauja tarptautinėse parodose, mūsų darbai atsiduria įvairiuose kontekstuose, tad ir dizainas neatsilieka. Visgi kurso draugai iš kitų šalių sakydavo, kad lietuvių dizainas labai jautrus, subtilus. Viena problema yra ta, kad mes gana ilgą laiką gero skonio standartu laikėme skandinavišką dizainą, bet mūsų mentalitetas tikrai šiek tiek kitoks nei jų – nesame tokie šalti ir santūrūs. Bendrą kalbą kartais galbūt greičiau rastume netgi su italu nei su švedu. Skandinavai yra protestantai, tad skirtumų yra ir gyvenimo filosofijoje, manierose, tai atsispindi ir dizaine. Todėl manau, kad neturėtume pamesti savo identiteto vaikydamiesi kitų šalių dizaino praktikų. Pavyzdžiui, lietuviams labai svarbus ryšys su gamta. Ne be reikalo japonai taip mėgsta atvykti į Kaziuko mugę ir įsigyti šiuolaikinio lietuviško dizaino daiktų ar lino – juk ir jiems šis ryšys svarbus. Taip intuityviai kalbamės objektais. Identiteto klausimas yra amžinas, tačiau žvelgdama į jaunųjų kūrėjų darbus džiaugiuosi juose matydama daugiau drąsos, jų kuriami daiktai tikrai ekscentriškesni. Be abejo, gyvenant tokiame atvirame pasaulyje tikėtis labai savito identiteto galbūt nereikėtų. Tačiau dizaino pasaulyje tikrai galime būti tokie pat puikūs kūrėjai kaip olandai ar prancūzai. Tereikia drąsos, savęs pažinimo ir tikėjimo savo jėgomis. – Pasidalykite, su kokiais projektais dirbate šiuo metu? ‒ Nors prieš tai šiek tiek skeptiškai atsiliepiau apie technologijas, noriu pamėginti padirbėti su kūno tęsiniais ir papildytomis fizinėmis patirtimis – pasitelkus jutiklius ir elektroniką sukurti į tam tikrus kūno procesus reaguojantį rūbą. Tačiau tai nebūtinai bus taikomasis projektas. Taip pat su menininkais iš Naujosios Zelandijos „Scott & Ben“ kuriame galvos aksesuarus vyrams. Kūrėjai nori fotosesijoje pavaizduoti utopinį pasaulį, kur vyrai didžiuotųsi savo plikimu, tad galvojame, kokie aksesuarai galėtų tai paryškinti ar galbūt kaip tik kompensuoti. Žinoma, tęsiame bendrus projektus su Vytautu Geču, toliau kuriame „Envisioned Comfort“ baldų kolekciją, „Romance & Gravity“ serijoje esame iš aliuminio išlieję veidrodį – planuojame pagaminti ir mažesnių interjero aksesuarų.

205

BON APPÉTIT

JAUSMINGA VALGYTOJA Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Sugrįžti atgal prie šaknų, iš naujo pamilti tai, ką spindinčiomis akimis puoselėjo mūsų seneliai, vertinti tikrą natūralų produktą: „Mūsų karta augo tarp spalvotų, cukrumi perpildytų pakuočių, tačiau užaugome ir grįžome atgal prie jausmo, tikrumo, kokybės“, – pokalbio pradžioje sako naujos tinklalaidės „Valgytojai“ sumanytoja Radvilė Linksmuolė. Iš didžiulio noro giliau pažinti gastronomijos pasaulį užgimusiame projekte išgirsite pasakojimų, kurie, neabejoju, sukirbins kiekvieno valgytojo širdį (ir skrandį!)

– Simboliška – pradėsime mūsų pokalbį nuo duonos. Ar pastebėjai, kad namuose kepta duona tampa vis populiaresnė? Gal rankų darbas apskritai tampa nauja nuo plastmasinių žaisliukų pavargusio pasaulio kryptimi? – Neseniai to paties klausiau vienos savo pašnekovės, nors atsakymą ir numaniau. Ko gero, tam yra kelios priežastys. Pirma ir turbūt pati akivaizdžiausia – karantinas. Moksliškai įrodyta, kad duonos kepimas veikia raminančiai, daugeliui žmonių netgi tampa savotiška meditacija. Tai ilgas procesas, bet kartu jis sukuria daug magijos, laukimo, o namuose kepamos duonos kvapas užburia, ką jau kalbėti apie garsą pjaunant traškią plutelę ar pirmuosius kąsnius. Natūralu, kad užsidarę namuose ėmėme ieškoti, kur save padėti, ką prasmingo nuveikti, atrasti, kaip nurimti. Duonos kepimas visa tai atliepia ir tampa gražia priežastimi ar net ritualu visai šeimai

206

susėsti prie stalo, pjauti šviežią kepalą, tepti mėgstamus priedus, bendrauti. Be to, jau kurį laiką gastronomijos pasaulis judėjo atgal prie šaknų. Iš naujo pamilome močiučių kruopščiai raitytus virtinius, savaitgalio rytus ėmėme leisti turguje ieškodami su meile augintų ir gamintų produktų, o savo balkonus ir terasas apsodinome žolelėmis ir pomidorais. Mūsų karta augo tarp spalvotų, cukrumi perpildytų pakuočių, kurių turinys kokybe tikrai nežavėjo. Tuo metu tokie produktai buvo nauja, nematyta, neragauta, kažkas su vau efektu. Bet užaugome ir ėmėme suvokti, kad jie neturi jokios vertės. Manau, grįžome prie jausmo, tikrumo, kokybės, o kartu ėmėme labiau rūpintis dvasine ir fizine sveikata. Esu tikra, kad tai liečia ne tik maistą, bet ir daugelį kitų sričių – autentikos ieškome keramikoje, meno kūriniuose, interjere... Net ir socialiniuose tinkluose! (Šypsosi.)

207

208

– Tu pati duoną atradai prieš gerus metus. Ar prisimeni savo pirmąjį kepalą? – Prisimenu ne tik pirmąjį kepalą, bet ir pasiruošimą jam! Pamenu, kaip draugė atnešė man raugo ir gerą valandą kalbėjomės – mėginau suprasti procesą. Kuo daugiau aiškinomės, tuo labiau jaučiausi nieko nesuprantanti. Ji vis kartojo, kad reikia pajausti, kad išmoksiu ir pažinsiu raugą bei tešlą. O man taip norėjosi aiškumo ir tikslumo! Todėl tas pirmasis kepimas labai gąsdino – stengiausi viską daryti minučių tikslumu, jaudinausi, ar pavyks. Tai tikrai nebuvo pati geriausia mano iškepta duona, bet jos skonis užbūrė, todėl ėmiau kepti dar ir dar, domėtis tuo plačiau. Ir tikrai – ilgainiui susidraugavau su tešla, ėmiau ją jausti, mėgautis procesu. Nuostabu, kad duonos kepimas mane vis dar stebina, nes ji kaskart kitokia – tai rūgštesnė, tai plutelė traškesnė, tai vidus puresnis... Visada nekantru ir smalsu, kokia pavyks šįkart. – Galima sakyti, kad kartu su duona iš naujo atradai ir savo meilę maistui, kuri ir nuvedė į „Valgytojų“ tinklalaidę, tiesa? „Valgytojai“ – kaip gimė jų idėja? – Maistą mylėjau visą savo gyvenimą – nuo mažens padėdavau mamai virtuvėje, kepdavau tortus šeimos šventėms ir niekada neatsisakydavau gardaus kąsnio. Jei prastai jausdavausi ar nerasdavau sau vietos – nusiramindavau ką nors kepdama. Tačiau ilgainiui maisto gaminimas tapo įprasta rutinos dalimi. Pradėjusi kepti duoną, tarsi iš naujo atradau ir ėmiau mėgautis procesu. Be to, norėjosi tobulėti, todėl nuolat ieškojau informacijos. Vieną dieną beruošdama tešlą sumaniau paklausyti kokios tinklalaidės apie duoną, vėliau – ir apie maistą. Radau keletą anglų kalba, perklausiau. Formatas puikiai

tiko, tačiau mane iš tiesų džiuginančio turinio rasti taip ir nepavyko. Būtent tada ir sukirbėjo pirmosios mintys apie „Valgytojus“. Susiaurinau paiešką iki lietuvių kalbos – rezultatų buvo lygiai nulis. Labai spontaniškai sudėliojau savo sumanymą žinutėje vyrui – jaučiausi itin netvirtai, bet vidinis užsidegimas neleido ramiai išbūti. Mano vyras yra labai racionalus žmogus, tad tikėjausi, kad jis mane tiesiog nuleis ant žemės ir pateiks kelis svarius argumentus, kodėl neturėčiau to daryti. Bet tąkart viskas įvyko atvirkščiai – sulaukiau palaikymo ir paskatinimo. Tada buvo gana ilgas minčių gryninimo procesas – apie ką kalbėti, kokius žmones kalbinti, galų gale, kaip viską įgyvendinti techniškai. Nebuvo lengva, ne kartą kilo minčių viską mesti ir toliau ramiai gyventi, bet didelis noras ir smalsumas neleido to padaryti. – Kaip prisimeni pasiruošimą pirmiesiems pokalbiams? Kokios mintys tavo viduje virė? – Streso, jaudulio ir netikėtumų tikrai buvo. Patį pirmąjį pokalbį teko atšaukti, nes susirgo sūnus. Vėliau tas pokalbis nebeįvyko, dėl to man labai gaila dar ir dabar. Be to, daug jaudinausi dėl technikos – ar sugebėsiu, ar susitvarkysiu, ar tikrai viskas veiks ir įsirašys. Pamenu, kai atvažiavau pas Sonatą iš „Sweetspotpastry“, viso interviu metu jaučiausi lyg kažkur išskridusi, ne čia. Buvo sunku tuo pat metu sužiūrėti techninius dalykus, įsijausti ir vesti pokalbį. Redaguodama pernelyg stengiausi viską pateikti tobulai tvarkingai ir manau, kad dėl to teko paaukoti šiek tiek natūralumo, tikrumo. Bet jaučiu, kad ilgainiui vis labiau atsipalaiduoju, mėgaujuosi, nebijau diskutuoti, o įrašymas ir garso redagavimas tapo gana paprastais suprantamais žingsniais.

209

Gyvai spėjau įrašyti vos du epizodus, todėl labai nekantrauju, kada su pašnekovais vėl galėsime susitikti ne vien virtualiai. Jų darbo erdvės, gyva pažintis ir kontaktas man yra labai svarbi pokalbių dalis – taip gaunu galimybę pabendrauti prieš ar po įrašo, išgyventi, pajausti ir geriau suprasti kiekvieną asmenybę. Juk kalbinu žmones, kurie įdomūs man pačiai. – Ką tau reiškia šis projektas? Kaip išsigryninai, apie ką yra „Valgytojai“? – Pirmiausia – apie žmogų. Beieškodama tinkamo kampo pokalbiams supratau, kad maisto kaip tam tikrų ingredientų kombinacijų ‒ tiesiog receptų, laukas yra perpildytas. Yra nuostabių veikėjų, tinklaraštininkų ir kitų žmonių, besidalinančių receptais, paslaptimis ar technikomis, tačiau bendras srautas šia tema tiesiog beprotiškai didelis. Nenorėjau būti dar vienu to mechanizmo sraigteliu. Ėmiau galvoti, kas man pačiai maiste įdomiausia. Natūraliai atėjo mintis – už visko stovintys žmonės. Prisiminiau, koks geras jausmas, kai restorane patiekalą gaminęs šefas pats pristato savo kūrinį; kai užuodi šviežiai maltą kavą ir išgirsti už jos besislepiančias istorijas; kai receptorius sužadina nuostabūs maisto kadrai. Apie tai ir nutariau kalbėti – ką jaučia, patiria, kuo gyvena gastronomijos pasaulyje kuriantys žmonės. Man jie prilygsta menininkams – visi su savitu požiūriu ir patyrimais. Tai be proto žavu, o kiekvienas pašnekovas yra labai autentiškas. – Radvile, ar nuo „Valgytojų“ pradžios bent sekundę pasigailėjai nėrusi į šią avantiūrą? Nors jis dar visai jaunas, gal jau gali atsakyti, ką tau davė šis projektas? – Nesigailėjau nė karto, nė sekundės! Esu

210

pykusi ant savęs už tai, kad ne visada spėju ir reikia sėdėti iki vėlaus vakaro, kad kažką padariau netobulai, kad garsas galėtų būti geresnis. Bet niekada už tai, kad sugalvojau ir pradėjau kurti „Valgytojus“. Man tai – atgaiva mintims, įkvėpimas, galimybė susipažinti su nuostabiais žmonėmis ir leisti juos pažinti kitiems. Labai ilgai ieškojau veiklos, kuri mane taip pripildytų, įtrauktų ir džiugintų. Kol kas „Valgytojams“ rašau tik pliusus ir viliuosi, kad kartu toli nueisime. Dar prieš pradėdama kurti tinklalaidę mėginau sau įsivardinti, ką man tai duos, ko tikiuosi. Be dvasinio pasitenkinimo, „Valgytojai“ man atneša ir profesinį tobulėjimą – mokausi kalbinti ir kalbėti pati, dirbti su garsu, vis labiau atrandu rašymo džiaugsmą. Neabejoju, kad laukia ir daugiau naudingų patirčių bei atradimų. – Kas slepiasi po žodžiu „Valgytojai“? Kas tie valgytojai? Kokia valgytoja esi tu pati? – Pavadinimas gimė gana sunkiai, bet kai pirmąkart į galvą atėjo šis žodis, visi kiti variantai labai greit prieš jį nublanko. Kaip ir minėjau – pirmiausia „Valgytojai“ yra apie žmones. Tuos, kurie ragauja, išgyvena, jaučia. Apie žmones, kuriems gastronomija yra itin svarbi (jei ne svarbiausia) gyvenimo dalis. Pavadinimą labai sąmoningai palikau daugiskaita – tai primena, kad valgytojai yra įvairūs, skirtingi, kiekvienas vis kitoks. Manau, kad pati esu labai jausminga valgytoja. Dėl maisto galiu užsimerkti ar murkti kaip katinas. Galiu juo grožėtis, uosti ir girdėti. Galiu apie jį kalbėtis valandų valandas, jį labiausiai noriu patirti kelionėse. Man maistas pirmiausia yra emocija.

211

212

213

„MAISTO PASAULIS MANE TUO LABIAUSIAI IR ŽAVI – ĮVAIROVE IR UNIKALIAIS JĮ KURIANČIAIS ŽMONĖMIS.“

– Pristatydama savo tinklalaidę klausi, kokie patyrimai, išgyvenimai ir pojūčiai kuria santykį tarp žmogaus ir maisto – ar pati jau turi atsakymą į šį klausimą? – Vieno atsakymo neturiu ir nemanau, kad kada nors turėsiu. Kiekvienas pašnekovas atsineša savo istoriją, patirtis, kurios ir lemia jo santykį su maistu. Pastebiu, kad dažnu atveju meilė, pagarba ir susidomėjimas ateina dar iš vaikystės – vis girdžiu sentimentalius prisiminimus apie močiutės keptą duoną, šviežius agurkus su medumi senelio sode ar šeimos tradicijas prie stalo. Tikiu, kad tai, ką gauname iš savo artimųjų, labai stipriai formuoja mūsų santykį su maistu. Bet kiekviena meilė (arba kaip tik nemeilė) maistui yra kitokia – visi nešamės savo patirtis, prisiminimus, nesąmoningai kuriame sąsajas, kurios ir lemia mūsų požiūrį į vieną ar kitą patiekalą, polinkį ragauti, eksperimentuoti, gaminti. Manau, kad žmogaus santykis su maistu turi labai stiprų emocinį pagrindą. – Su kokiais žmonėmis tave suvedė, į kokias vietas nunešė meilė maistui? – Kai pagalvoju, tai meilė maistui mane neša stipriausiai ir toliausiai – mėgstu keliones, mane domina ir miestai, ir gamta, bet labai dažnai ruošiantis kelionei aktualiausia tema tampa vietinis maistas ‒ nesvarbu, ar tai bus savaitgalis Vilniuje, ar dviejų savaičių atostogos Maroke. Keliaudami su vyru retai renkamės prabangius restoranus, dažniau ieškome vietinių pamėgtų vietų, neatsisakome 214

gatvės maisto – tai leidžia giliau pažinti kultūrą, tradicijas, suteikia galimybę pabendrauti su vietos gyventojais. Pamenu, prieš keletą metų atostogaudami Balyje užsukome į vadinamąjį „warung“, kur maistas buvo ruošiamas čia pat, praktiškai ant gatvės. Prisėdome ant plastmasinių kėdžių, aplink sukiojosi katinai. Užsisakėme žuvies – viskas buvo patiekta labai paprastai, bet juk tiek ir tereikia, kai žuvis pagauta čia pat ir vos prieš valandą. Padėkojome, šiek tiek pabendravome su angliškai vos kalbančia šeimininke, kuri nenustojo dėkoti mums atgal ir dar pridėjo kekę bananų lauktuvių. Prisiminusi tą vakarienę visada šypsausi. Lyg ir nieko ypatingo, tačiau tada apsikeitėme labai geromis emocijomis ir to pakako, kad prisiminimai įstrigtų ilgam. Tai nereiškia, kad nemėgstu gerų restoranų ar degustacinių vakarienių. Ši patirtis irgi nuostabi ir labai įdomi ‒ tiesiog visiškai kitokia. Džiaugiuosi turėdama galimybę pasipuošti, ateiti į gražią erdvę, su susižavėjimu apžiūrėti kiekvieną patiekalą, tyrinėti burnoje sproginėjančius skonius ir su smalsumu laukti kito patiekalo. Maisto pasaulis mane tuo labiausiai ir žavi – įvairove ir unikaliais jį kuriančiais žmonėmis. Nuostabu pakalbėti su moterimi, kurį ką tik iškepė tau žuvį taip, kaip kepė jos mama, močiutė ir prosenelė. Lygiai taip pat nuostabu yra klausyti profesionalaus šefo, gastronomijai paskyrusio visą savo gyvenimą, eksperimentuojančio ir kuriančio naujus derinius. Be proto vertinu juos abu ir mėgaujuosi rinkdama tokias skirtingas patirtis.

215

216

217

218

„NESAME RELIGINGI IR MALDA NE MUMS, TAČIAU PADĖKA UŽ TAI, KĄ TURIME ANT STALO, MAN ATRODO LABAI GRAŽUS IR PRASMINGAS RITUALAS.“

– Kokį prisimeni skaniausią savo valgytą patiekalą? – Labiausiai ilgiuosi, nenustoju svajojusi apie šviežutėlius paninius Italijos aikštėse ar traškias bagetes ir kamemberu išterliotus pirštus Nicos pakrantėje... Jaučiu ypatingą meilę kokybiškiems produktams ir manau, kad jų turint visai nereikia bandyti išrasti dviračio ir nustebinti kažkuo įmantriu. Ką tik iškepta tradicinė duona, tinkamai brandintas sūris, išlauktas vytintas kumpis, vakar sutrintas pesto... Nereikia įmantriai patiekti, net ir stalelis nebūtinas! Pusė malonumo yra prisėsti čia pat ant paminklo krašto ar suolelio, rankomis plėšti bagetę, išsitepti, stebėti aplink verdantį gyvenimą ir dėkoti tai šaliai už tai, kad šitaip myli gerą ir kokybišką maistą! – Girdėjau, kad desertai tavo širdyje užima ypatingą vietą! – O taip! Jokia šeimos šventė neapsieina be mano ruoštų tortų, o atėjusi į restoraną retai kada išeinu be kavos ir deserto. Net vyrui esu sakiusi, kad kai man liūdna, tereikia apkabinimo ir torčiuko. (Šypsosi.) Nuo mažens ir gaminti labiausiai mėgau būtent saldumynus. Konditerijoje reikia tikslumo, svarbu sekti receptą, vietos drąsiems eksperimentams čia nedaug, nebent esi specialistas ir turi labai tvirtus pagrindus. Manau, kad kepant ar gaminant desertus

mane tas ir žavi: visu kūnu ir mintimis esu čia ir dabar – kepime, kremo ruošime, net tešlos minkymas ar maišymas dažnai reikalauja ypatingų judesių, technikos. Tai leidžia atsiriboti, pabėgti nuo supančių problemų, savotiškai pailsėti. Be to, rezultatas dažnai būna estetiškas, malonus akiai – mane žavi ir dekoro, pateikimo dalis. O kur dar galimybė pasimėgauti skoniu! – Kokie smagiausi tavo su maistu susiję ritualai? – Esu pusryčių žmogus. Man tai – geriausias būdas pradėti dieną, pasidalyti mintimis, planais, įsikrauti energijos. Džiaugiuosi, kad šeimoje turime galimybę kas rytą kartu papusryčiauti, neskubėdami išgerti kavos. Susėsti visiems kartu prie stalo man apskritai labai svarbu – valgydami nesinaudojame mobiliaisiais, mėgaujamės vienas kito draugija, bendraujame. Neseniai vyras namo parnešė idėją prieš valgant visiems kartu padėkoti šiai žemei ‒ nesame religingi ir malda ne mums, tačiau padėka už tai, ką turime ant stalo, man atrodo labai gražus ir prasmingas ritualas. Tikiu, kad taip labiau įvertiname jau įprastais tapusius dalykus, atsijungiame nuo iki susėdimo prie stalo lydėjusių minčių ir pasiruošiame valgyti, labiau pasimėgaujame procesu. Galiausiai padedame formuotis teisingam sūnaus santykiui su maistu.

219

Deginto sviesto sausainiai su šokoladu

150 g sviesto 150 g rudojo cukraus 1 kiaušinis 200 g miltų ½ a. š. kepimo miltelių ½ a. š. druskos 200 g šokolado (juodojo ar juodojo ir pieniško perpus)

Sviestą sudėkite į prikaistuvį ir kaitinkite ant vidutinės ugnies, kol ims kvepėti riešutais, o ant prikaistuvio dugno susidarys rudos nuosėdos. Išjunkite viryklę ir palikite atvėsti. Pravėsusį sviestą išplakite su cukrumi iki kreminės masės. Įmuškite kiaušinį ir vėl gerai išplakite. Sumaišykite miltus su druska ir kepimo milteliais, palengva įmaišykite į sviesto ir kiaušinių masę.

220

Gana stambiai pasmulkinkite šokoladą ir įmaišykite į tešlą. Išeis labai tiršta, sunki masė. Rankomis formuokite 10‒12 kamuoliukų ir dėkite į kepimo popieriumi ištiestą skardą, palikdami vietos sausainiams plėstis. Kepkite apie 10 minučių iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje, kol kraštai ims lengvai ruduoti ‒ sausainių vidurys turėtų likti dar labai minkštas. Palikite pravėsti ir sutvirtėti skardoje.

221

222

Pupelių humusas su keptu česnaku

1 galvutė česnako 400 g konservuotų baltųjų pupelių 3 v. š. alyvuogių aliejaus ½ citrinos sultys 1 a. š. tahinio ½ a. š. malto kumino Druska ir pipirai Saldžiosios paprikos milteliai ir alyvuogių ar sezamų aliejus patiekti

Iškepkite česnaką: nupjaukite viršūnėlę, pašlakstykite alyvuogių aliejumi, suvyniokite į foliją ir kepkite iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 40 minučių. Pravėsus rankomis išspauskite česnako minkštimą. Paruoškite humusą: pupeles nukoškite, perplaukite ir kartu su likusiais ingre-

dientais bei kepto česnako minkštimu dėkite į trintuvą. Trinkite iki vientisos konsistencijos, jei reikia, įpilkite šlakelį vandens. Perkelkite humusą į indą, prieš patiekdami apšlakstykite alyvuogių ar sezamų aliejumi ir apibarstykite saldžiosios paprikos milteliais.

223

Skrebučiai su humusu ir keptais pomidorais

2 riekės šviesios natūralaus raugo ar kitos skrudinimui tinkamos duonos Mėgstamas humusas 4 šakelės vynuoginių pomidorų 3 v. š. alyvuogių aliejaus 2 v. š. balzaminio acto 3 skiltelės česnako Druska, pipirai

Sumaišykite 2 šaukštus alyvuogių aliejaus ir 2 šaukštus balzaminio acto. Dėkite pomidorų šakeles į kepimo indą, aptepkite jas aliejaus ir acto mišiniu, gausiai pabarstykite druska ir pipirais. Sutraiškykite česnaką ir sudėkite tarp pomidorų. Kepkite iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 20 minučių. Taupydami laiką, česnaką humusui ir pomidorus galite kepti vienu metu.

224

Apšlakstykite duoną šaukštu alyvuogių aliejaus ir paskrudinkite iš abiejų pusių gerai įkaitintoje keptuvėje arba orkaitėje. Ant paskrudusios duonos gausiai tepkite humuso, dėkite keptus pomidorus, pagardinkite šviežiai maltais pipirais.

225

SUPRASTI MADĄ

KILMINGA DAIKTŲ ISTORIJA Tekstas: Miglė Kazėnaitė, edukacinio projekto „Suprasti madą“ lektorė, kultūros antropologė, stilistė Nuotraukos: Vaidas Jokubauskas Stilius: Viktorija Ramanauskaitė

Istorija neretai suprantama kaip tolimas, gan nuobodus, su dabartimi akivaizdžiais saitais nesusietas, vadovėlinis, sausas ir dar šiek tiek žilas mokslas. Net ne mokslas! Labiau pasakos, kurias tenka mokytis, pirštu sekant tokią pat sausą ir žilą chronologinę laiko juostą. Ponios ir ponai, jei taip manote, turėjote prastą istorijos mokytoją! Nes istorija niekada nepraeina, ji niekada nesibaigia ir nepraranda savo aktualumo – o kostiumo ir mados istorija yra puikiausias to pavyzdys. Juk drabužius dėvime kasdien, nesusimąstydami, kodėl aukštakulniai šiandien vis dar vyriškos mados tabu, o komerciniuose leidiniuose tebėra populiaru ir pikantiška aptarinėti, ką viena ar kita žvaigždė laiko savo rankinėje. Kelionė po istorinius artefaktus nebūtinai vyksta vien muziejuje. Aktualūs ir šiandien plačiai naudojami mados objektai mus supa kasdien, o perpratus jų kil-

226

mę ir sociokultūrinę reikšmę, neretai šis tas paaiškėja: tampa lengviau suprasti besikeičiančias tendencijas ir jų prasmę, paprastai tariant – suprasti madą. Prieš pradedant keliauti daiktų istorijomis derėtų pabrėžti, jog bet kokio šiandien dėvimo bendrinio mados objekto kilmė – aristokratiška. Aristokratija ligi pat XIX a. buvo pirmoji ir vienintelė mados vartotojų ir kūrėjų auditorija. Tad visi įprasti kasdienės aprangos elementai – nuo kojinių ligi rankinės – yra kilmingi. Vertinkite tai. KOVA UŽ AUKŠTAKULNĮ Vienu svarbiausių savo poveikiu ūgiui ir istorijai kasdienių mados objektų, be abejo, turėtų būti tituluojamas aukštakulnis batelis. Legendinė blondinė Marilyn Monroe yra pasakiusi: „Nežinau, kas sumanė aukštakulnius, bet moterys jam daug skolingos.“ Galbūt ji būtų kalbėjusi kitaip, jei būtų žinojusi, jog skolinga turėtų jaustis ne kam kitam, o karui. Aukštakulniai bateliai į Europą atkeliavo Renesanso laikotarpiu, ant persų karinio pasididžiavimo – neregėtu taiklumu garsėjusio raitų lankininkų dalinio – kojų. Nei šuoliais lekiantis žirgas, nei judantis taikinys šiems kariams nebūdavo problema, o už tai laurų vainikas ir padėkos keliavo būtent aukštakulniams batams! Tokia avalynė ir specialiai sukurtos balnakilpės leido itin tvirtai laikytis balne, todėl pridėjus nemenkas treniruočių valandas šių karių taiklumas pranoko viską, ką pasaulis ligi tol regėjo. Šią karingą aukštakulnių šlovę dresuoti ėmėsi Renesanso laikotarpio italai – mat diplomatinių kelionių metu drauge su persų ambasadoriais atžygiavęs šlovingasis lankininkų pulkas kėlė daugiau aistrų nei pasirašytos Šilko kelio sutartys. Stebėdami, kaip užsieniečiai tamsiaveidžiai „barbarai“ oriai žengia nešvariomis Renesanso gatvėmis, kaip nenuleisdami smakro ir nesidairydami sausesnio grindinio plotelio žingsniuoja, pralenkdami visus ūgiu, italų aristokratai patyrė sunkias pavydo kančias.

227

Pavydas – nuo pačių seniausių laikų mados pasaulyje gerai pažįstama emocija. Tad aukštakulniai bateliai netrukus atsidūrė ir ant italų vyrų kojų. Tenka pabrėžti – būtent vyrų! Aukštakulniai, originaliai sukurti vyriškam karui, pirmiausia ir madai akompanavo išimtinai tik vyriškai. Galbūt aukštakulniai ligi moteriškos spintos būtų keliavę gerokai ilgiau, tačiau Renesanso laikų Italija buvo be galo įdomi ir, lyginant su kitais regionais, neįprasta istorinio žemėlapio vieta. Nors moterų lygybės klausimas, kaip ir bet kur kitur to meto pasaulyje, Italijoje buvo nesvarstomas, šis regionas turėjo pikantišką išimtį – kurtizanes. Aiškumo dėlei privalu pabrėžti, jog kurtizanės amatas anuomet toli gražu neprilygo prostitucijai, o joms suteikiamas laisvių bei teisių rinkinys retai, bet pasitaikydavo, sugundydavo netgi aristokratiškos kilmės moteris. Kurtizanėms buvo leidžiama lankytis bibliotekose, politikuoti, pasirašyti poeziją savo vardu, mokytis universitete, rūkyti, filosofuoti ir skaityti viešuosiuose skaitymuose. Kitaip sakant, kultūrinės ir intelektinės jų laisvės buvo beveik tokios pat kaip vyrų. Žinoma, ne iš kilnumo – o todėl, jog kurtizanės darbas reikalavo visiško anuometinio vyriško pasaulio supratimo. Jei pypkė, politika ir aukštakulniai leidžiami vyrams, tuomet juk galima ir kurtizanėms! Ir čia prasidėjo batelių varžybos. Prabangius klientus nusiskynusios kurtizanės ėmėsi dėvėti neregėto aukštumo batus – tokius aukštus, kad tapo sunku pastovėti, ką jau kalbėti apie savarankišką vaikščiojimą. Tačiau turtą ir padėtį įspūdingai pabrėžė ne tik patys batai, bet ir bent šešetas liokajų, kurie iš visų pusių ramstė ir gaudė su batais kovojančias kurtizanes. Taigi du zuikiai vienu šūviu – ir batai įspūdingi, ir padėtį liudijančią svitą galima parodyti! Pirmoji aristokratė, išdrįsusi apsiauti aukštakulnius batelius, buvo Caterina de Medici. Italė, nutekinta į Prancūziją už karaliaus Henriko II-ojo, savo vestuvių dieną pavertė tikru mados pareiškimu. Prieš vedybas užmetusi šnipų tinklus Prancūzijoje, Caterina sužinojo, jog jos būsimasis vyras jau pavergtas dvaro gražuolės Diane’os de Poitiers. Ši moteris garsėjo legendiniu grožiu, jėga, aukštu ūgiu ir kitomis dorybėmis, kuriomis Caterina, deja, nepasižymėjo. Todėl siekdama aiškiai ir vi-

228

siems laikams pademonstruoti, jog su ja geriau nejuokauti, ji paprašė batsiuvio pagaminti batelius, kurie paverstų ją aukštesne už būsimą sutuoktinį. Taip ir nutiko. Aukštakulnis batelis atkeliavo į Prancūziją kaip aristokratiškas, moterims derantis apavas ir iš nišinio aksesuaro išaugo į visuotinę mados tendenciją. Aukštakulnius kelis amžius dėvėjo ir vyrai, ir moterys. Renesansą keičiant barokui, formuojantis mados sąvokai, aristokratiškas kostiumas tapo vis mažiau lytiškas, vyrus ir moteris skyrė tik suknelė ir kelnės, o aksesuarai (netgi korsetas!) buvo dėvimi abiejų lyčių. Šiandien galime stebėti istorines manipuliacijas, kai baroko mada ir korsetas naudojami kaip istorinis argumentas apie moteriškos lyties ribojimą ‒ tačiau korsetus sėkmingai dėvėjo ir vyrai. Žinoma, jiems neteko su korsetais patirti gimdymo kančių, tačiau pats mados objektas nebuvo išimtinai moteriškas ‒ kaip ir rausva spalva, nėriniai, pudra, perukai ar ekstravagantiškai surišami kaspinai. Visa tai priklausė ne tiek lyties, kiek statuso stereotipais suvaržytai bendruomenei – aristokratams. Tad ir aukštakulnis batelis iš vyriško įvaizdžio buvo galutinai pašalintas po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos ‒ drauge su visais kitais monarchiją menančiais mados artefaktais. Jeigu kartais pagalvojate, kodėl vyriška mada taip sunkiai keičiasi ir taip skeptiškai įsileidžia spalvas, faktūras, siuvinėjimus ir prabangą, turėkite omenyje, jog su vyriškumo standartais tai neturi nieko bendra. Ekstravagancija ir aukštakulniai bateliai iš vyriškos spintos buvo išoperuoti pasikeitus politinei sistemai, socialinei hierarchijai ir prasiplėtus pretendentų į valdžią socialiniam asortimentui. Noras būti aukštesniam už kitus Respublikos saulėtekyje buvo baudžiamas giljotina. O rinkdamiesi tarp savo kaklo ir aukštakulnių, laikmečio vyrai išmintingai pasirinko kaklą. SVAJONĖS APIE KIŠENES IR RANKINĖ Kalbėdama apie vyrus, moteris ir madą, istorija žaviai pabrėžia, jog išimtinai vyriškų ar moteriškų mados objektų tiesiog nėra. Daiktai, kaip ir viskas pasaulyje, mainosi keičiantis jų socialinėms prasmėms.

229

Bet sugrįžkime į laikus, kuomet kišenės drabužiuose buvo tik vyriška detalė. Malonumo paslėpti rankas švarko kišenėse moterys nepatyrė net iki XX amžiaus! Tačiau pudrą, uostomosios druskos buteliuką ir kvepalus kažkur laikyti reikėjo, todėl ligi XVIII amžiaus pradžios apatiniuose suknelių sijonuose būdavo įsiūnami nedideli maišeliai, kuriuose damos laikydavo asmeninius daiktus. Toks moteriškos ekipuotės elementų slėpimas suformavo nemažą dalį tabu, kurie ligi šių dienų tebėra aktualūs griežto etiketo reikalaujančiose vietose. Lūpdažiai, plaukų šukos, net veidrodėlis ar pudros dėžutė tebeturi šiokią tokią intymumo aurą ir tebėra slepiami objektai. Nors kovą dėl kišenių viršutiniuose drabužiuose sufražistės (judėjimas, siekęs lygių moterų rinkimų teisių) laimėjo tik XX amžiuje, rankinė į viešumą išėjo gerokai seniau. XVIII amžiuje Liudviko XV favoritė Madame de Pompadour, išskirtiniu intelektu, grakštumu ir meile menui pasižymėjusi moteris, nemažai dėmesio skyrė politinių veikalų studijoms, o būdama žemos kilmės labai domėjosi prigimtinėmis žmogaus laisvėmis (beje, kelionę į karališkas aukštumas jai išpranašavo Paryžiaus priemiesčių burtininkė, kuria patikėjusi būsimoji Madame tą pačią dieną išvyko į Paryžių). Viena iš daugelio Europą supurčiusių naujienų, gimusių šios moters galvoje, ir buvo rankinė. Verta paminėti, jog kurį laiką aristokratai baisėjosi rankinės nepadorumu. Net itin seksualumą ir gašlumą vertinęs rokoko laikotarpio Prancūzijos dvaras kikendamas ir rausdamas nedrįso iškart priimti naujai sužibusios tendencijos. Juk dar taip neseniai pirmieji rankinių prototipai buvo laikomi apatiniais drabužiais! Šiandien daug kalbama apie visuomenės sudėtį, lytis, hierarchiją ir elitą, o dažnai tokie bandymai kalbėti objektyviai atsimuša į siauriausią žmogaus proto celę – vieno gyvenimo trukmę. Čia gera atsiminti, jog mados istorija elegantiškai, žaviai, o kartais ir su šiokia tokia pajuoka besidomintiems primena, jog derėtų nesureikšminti smulkmenų ‒ verčiau nuoširdžiau žavėtis neišsemiamu žmonijos civilizacijos kūrybiškumu.

SUPRASTIMADA.LT

230

231

AKIMIRKŲ DIEVAI #madospavasaris Viky Rader Stilistė ir kūrybos vadovė Vokietija Instagram: @vikyandthekid

232

233

AKIMIRKŲ DIEVAI #madospavasaris Sylvie Mus Stilistė Prancūzija Instagram: @sylviemus

234

235

AKIMIRKŲ DIEVAI #madospavasaris Pia Mbd Tinklaraštininė Prancūzija Instagram: @pia_mdb

236

237

AKIMIRKŲ DIEVAI #madospavasaris Jeanette Madsen Kūrybos vadovė Danija Instagram: @_jeanettemadsen_

238

239

I K I PA S I M AT Y M O B A L A N D Į !

240