Lamų slėnis 2021/06 by Lamų slėnis

2021 BIRŽELIS - LIEPA (112)

Į K V ĖP T I

VA S A R O S

Vyriausioji redaktorė Karolina Aleksandravičiūtė

Kūrybos vadovas

Eligijus Ramanauskas

Žurnalistė

Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė

Algė Ramanauskienė

Kalbos redaktorė

Vaida Jankūnaitė

Fotografė

Lina Jushke

Fotografė

Dovaldė Butėnaitė

Dizaineris

Martynas Lagauskas

Reklamos projektų vadovė Verslo plėtros vadovė Stilistė

Aušra Ražanskienė Rytė Šidlauskaitė Mantė Jaruševičiūtė

Viršelis: Rūta Floral

Kontaktai:

reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt

Reklaminiai projektai žymimi

ĮKVĖPTI VASAROS 2021 BIRŽELIS (112)

Redakcijos laiškas Kiekviena vasara turi savo istoriją. Jaudinantį prisiminimą. Audrą viduje sukeliantį romaną. Geriausią bučinį. Gražiausią suknelę. Įsimintiniausią vakarą. Labiausiai įtraukusią knygą. Savo dainą. Emociją. Kažką, kas tuos tris trumpus mėnesius padaro laiku, kurio prisiminimais esi gyvas metų metus. Kartais tokiu prisiminimu tampa švelnia pastele nusidažęs vakaro dangus. Spengianti nakties tyla. Siaurą kopų keliuką nušviečiantis mėnulio spindėjimas. Grynas oro gurkšnis po lietingos nakties. Pakeliui namo surinkta laukinių gėlių puokštė. Žavingai monotoniška atostogų diena. Sustojęs laikrodis ar namuose nejučiomis paliktas telefonas.

Švelniai banguojančios jūros fone, šviežių žemuogių kvapų apsuptyje, laukinių pievų gaivališkume, šiltame lietuje, trumpose birželio naktyse visi mūsų rūpesčiai tarytum ištirpsta. Neaprėpiami horizonto toliai gydo, o gamtos begalybė nuramina sielą. Tuo vasara ir ypatinga – geriausi prisiminimai gimsta netikėtai.

Kai kitą kartą atsidursite akistatoje su jūra, mišku, ežeru – stabtelkite. Pažadinkite visas savo jusles. Paragaukite orą. Įkvėpkite gaivos. Pritildykite protą ir išgirskite tylą. Pasiklausykite, ką šnabžda medžiai. Kokias istorijas kužda pasaulis aplink. Jis tikrai turi ką papasakoti, o mums tereikia išmokti klausytis. Nesipriešinkite tėkmei ir pabandykite pajusti stipriau. Pažadu, tokios akimirkos pakeičia gyvenimą.

Smagaus skaitymo! Karolina A. Vyriausioji „Lamų slėnio“ redaktorė

NAUJIENOS

ŽALUMOSE ■ LAUKO KILIMAS „SALVIA“ NANIMARQUINA ■ ĄSOTĖLIS „FRUTTA“ IITTALA

■ DAIKTŲ KREPŠYS H&M

■ PAGALVĖLĖ H&M

■ VAZA „ALVAR AALTO“ IITTALA

■ VALGOMOJO STALAS „SKAGEN“ SKAGERAK

■ LAUKO ŽIBINTAS „BELL“ SKAGERAK

■ KĖDĖ „SUNBRELLA BUTTERFLY“ CUERO DESIGN

NAUJIENOS

EŽERAS PILNAS ŽVAIGŽDŽIŲ“ MO muziejus pirmą kartą pristato parodą vaikams „Ežeras pilnas žvaigždžių“, kuri kviečia vaikus drąsiai nerti į meno pažinimą: patiems kurti, išbandyti, atrasti ir patirti meną. „Menas išlieka menu – ar į jį žiūrėtų vaikas, ar suaugęs. Tik vaikai kūrinio prasmę atranda pasitelkdami kitus įgūdžius: labiau kliaujasi vaizduote nei analize, labiau atkreipia dėmesį į detales nei vertina kontekstą. Šioje parodoje kviečiame vaikus pažinti ir suprasti meną per žaidimą – per veiklą, į kurią jie mielai įsitraukia“, – apie parodą pasakoja muziejus.

VILNONĖ PATALYNĖ VASARĄ? ŽINOMA! Vienas dažniausiai apie vilną girdimų mitų – jog ji netinkama vasaros laikotarpiu. Dažnai pamirštama, jog gyvūnai, džiuginantys mus natūraliais vilnos pluoštais, yra pratę prie didelių temperatūrų svyravimų. Merinosų avys ir kupranugariai puikiai prisitaiko prie 20 laipsnių šalčio ir 35 laipsnių karščio, tad galite būti tikri, jog vasarą miegas vilnonėje patalynėje toli gražu neprilygs žiemos malonumams pirtyje! Vilnonė patalynė yra itin pralaidi orui, septynis kartus geriau nei tradicinė sugeria prakaitą ir jį išgarina, o būtent tai ir yra svarbiausia šiltuoju metų laiku. Lengvos vilnonės antklodės, purios pagalvės ir paklotai čiužiniui – puikus derinys norint puikiai pailsėti vasaros naktimis!

www.flokati.lt

TRIJŲ BALTIJOS ŠALIŲ KŪRĖJAI – VIENOJE DIZAINO PARODOJE Jungtinė trijų Baltijos šalių dizaino paroda „Tactile Baltics“ pirmą kartą regiono dizaino istorijoje siūlo išvysti Lietuvos, Estijos ir Latvijos dizaino kūrinius drauge. Šiemet Londono dizaino festivalyje paroda kvies per dizaino objektų prizmę patirti ypatingą ir unikalų Baltijos regiono ryšį su gamta. Didžiausias dėmesys parodoje skiriamas taktiliškumui bei tvarumui. Parodoje bus eksponuojami jau žinomų ir jaunų dizainerių darbai – indai, apšvietimas, tekstilė, papuošalai. Dizaino paroda bus prieinama

Nuotraukos: Holger Kilumets

tiek gyvai, tiek virtualioje „Adorno“ dizaino platformoje.

KELIONĖ PO VAIKYSTĖS PUSLAPIUS Jei ir jums vaikystė reiškia nuostabiausias istorijas, svajones, nuotykius ir žaidimus, atviras akis ir plačias šypsenas ‒ užsukite pasidairyti po ką tik virtualias duris atvėrusį knygyną „Vaikystė“. Paklaidžiokite po begalinių norų ir paslapčių kupiną pasaulį, kruopščiai sudėliotą iš pačių gražiausių istorijų. Rinkitės iš lietuvių ar užsienio kalbomis išleistų įdomiausių knygų, slaptų minčių užrašinių, piešimo reikmenų ir kitų kūrybiškumą skatinančių daikčiukų. Linkime skanių blynų, saldžios uogienės ir minkštų patalų, į kuriuos įkritus taip gera vartyti vaikystės knygas. Junkitės į „Vaikystės“ klubą ir leiskimės į nuotykius drauge!

DEŠIMTUKAS | 12345678910

Žalia žalia, kur dairais Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė

Nuotraukos: asmeninis archyvas

KLASIKINĖ MUZIKA. Ypač mūsų dienų kompozitorių, tokių kaip Maxas Richteris ar Ólafuras Arnaldsas. Kai ieškau sielos ir proto atgaivos, klausydamasi šių kūrėjų muzikos stebiu mane supantį pasaulį, praeivius, miesto šurmulį ar gamtą. Kiekvieną kartą tai pavirsta į vis kitokį, stebuklingą, gyvą spektaklį.

Ar galėtų būti geresnis laikas pakalbinti kraštovaizdžio architektę, aplinkos dizainerę ir Birmingemo miesto universiteto dėstytoją Ūlą Mariją Bujauskaitę nei vasaros pradžia, kai mus supanti gyvybė pasiekia savo piką? Šiandien priešais jus ‒ Ūla ir žalias gyvybe pulsuojantis jos įkvėpimų dešimtukas.

2 12

VANDUO. Be vandens neegzistuotų gyvybė. Mano gyvenime vanduo taip pat atlieka ypatingą vaidmenį, visuose įmanomose pavidaluose. Gimiau vandenyje, mano vardas Ūla (viena iš Lietuvos upių), užaugau ant upės kranto, didžiąją vaikystės dalį praleidau treniruodamasi plaukimo baseine, kiekvieną rytą pradedu vandens stikline. Labiausiai šio pasaulio dalimi jaučiuosi plūduriuodama jūroje ar bent jau vonioje.

3 ANTIKVARINIŲ KNYGŲ PARDUOTUVĖS. Prieš keletą metų užsukau į antikvarinių knygų parduotuvę Londone ir iš jos išėjau su pilnu krepšiu knygų. Nuo to karto nebegaliu ramiai praeiti pro tokias parduotuves. Mane labai žavi ir intriguoja mintis, kad knygos jau kažkam priklausė. Be galo įdomu atrasti ankstesniųjų savininkų užrašus, pabrauktus žodžius ar frazes ir bandyti įsivaizduoti, kas tai buvo per žmonės.

4 MEDELYNAI. Lankymasis medelynuose – viena maloniausių mano darbo dalių. Anglijos medelynai yra beprotiško dydžio ir grožio. Kiekvieno apsilankymo metu pastebiu vis ką nors naujo – tai tarsi gyva, kasdien kintanti, auganti ir besivystanti galerija.

BUVIMAS SU SAVIMI. Esu katinas, kuris mėgsta vaikščioti vienas. Nors gerai jaučiuosi žmonių apsuptyje, tam, kad po dienos sugrįžčiau į savo tempą, kad galvoje susidėliočiau mintis ir išgvildenčiau savo emocijas, tam tikrą laiko dalį turiu praleisti visiškai viena.

6 7 POKALBIAI SU BENDRAMINČIAIS. Būti apsuptam bendraminčių – didelė palaima. Dalijimasis mintimis, įkvėpimais, naujienomis ir atradimais pastūmėja į kitą etapą ir sužadina naujus kūrybinius pliūpsnius.

PASIKLYDIMAS NEŽINOMOJE VIETOJE. Įkvėpimo dažnai ieškau naujose vietovėse, vaizdiniuose ir potyriuose. Nepakenčiu stagnacijos. Savaitgaliais mėgstu sėsti į autobusą, išlipti nežinomoje stotelėje ir eiti, kur akys veda. Tokie pasivaikščiojimai visuomet stimuliuoja fantaziją, įkvėpimus.

TVARKINGI NAMAI. Nors tėvai nuo mažens skatino namuose palaikyti tvarką, buvau ganėtinai netvarkingas vaikas, tai truko iki kol pradėjau gyventi viena. Dabar sėkmingai dirbti galiu tik tada, kai aplink mane tvarka. Tikiu, jog tvarka namuose ir darbo vietoje lygu tvarkai galvoje, mintyse ir darbuose.

9 ARBATOS PUODELIS. Kiekvieną vakarą užbaigiu puodeliu arbatos. Per pastaruosius keletą metų tai tapo mano mažu ritualu, simbolizuojančiu dienos pabaigą.

AUTENTIŠKUMAS. Arba išsilaisvinimas nuo normų. Kadaise labai jaudindavausi, ką dėl vienų ar kitų mano savybių, gyvenimo stiliaus, išoriškų dalykų pagalvos bendraamžiai, kaimynai ar gatvės praeiviai. Paauglystėje kompleksavau, kad užaugau kaimelyje, kad mano tėvai kitokie, kad visada buvau aukštesnė nei kitos bendraamžės mergaitės. Dabar šiuos faktus dažnai kaip tik akcentuoju ir jais didžiuojuosi. Supratau, kad autentiški prisiminimai, gyvenimo potyriai dažniausiai tampa pačiu didžiausiu įkvėpimo šaltiniu. Visiems linkiu juos prisijaukinti ir pamilti.

Sustojęs Ievos laikas Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

Būna, kad sutikti žmonės tavyje palieka įspaudą. Mielą širdį šildantį prisiminimą. Jausmą, kurio negali pamiršti. Tokia man buvo pažintis su ramybe, atvirumu ir nepataisomu optimizmu spinduliuojančia Ieva Anskaitiene, į nostalgiškus vaikystės prisiminimus nunešančio vaikiškų namų ir miego rūbų prekės ženklo „Petite Provocateur“ įkūrėja. Atvėrusi savo paryžietiška elegancija alsuojančių namų Vilniaus senamiestyje duris, moteris mums papasakojo apie mažus savo šeimos ritualus, nesibaigiančią meilę Prancūzijai, laimingas vaikystės dienas, kadais sustojusį laiką ir šį jausmą saugančius kūrinius.

– Ieva, iš savo vaikystės esi prikaupusi nemažą bagažą mielų prisiminimų, o ir tavo kuriamas prekės ženklas persmelktas asmeniškų patirčių. Kokius gražiausius prisiminimus nešiojiesi iki šiol? – Turėjau laimingą vaikystę. Esu tikra, kad saugi vaikystė yra svarbiausias žmogaus gyvenimo pamatas. Laiminga vaikystė man lygu laimingas žmogus. Esu dėkinga tėvams ir seneliams – su jais visada turėjau itin tvirtą ryšį, iš jų jutau begalinę meilę. Laikas gamtoje, o ypač pajūryje, mamos ruošti piknikai paplūdimyje, šilti prisiminimai apie gamtą ir augalus nepa-

prastai mylėjusią močiutę... Bet pats svarbiausias prisiminimas iš vaikystės – sustojęs laikas. Neskubėdami vaikščiodavome miškų takais, ilgai kalbėdavomės su seneliais sode, su tėvais lėtai prieš miegą skaitydavome knygas. Iš to laiko per visą gyvenimą savyje nešiojuosi saugumo ir ramybės jausmą, kurį labai natūraliai ir intuityviai stengiuosi perduoti ir savo vaikams. Nors kurdama „Petite Provocateur“ istoriją sudėjau nemažai prisiminimų iš savo vaikystės, vis dėlto norėjau, kad prekės ženklas gyventų atskirą gyvenimą, todėl nenoriu jo besąlygiškai sieti vien su savimi ar savo šeima.

– Papasakok, ką veikei iki pasinerdama į „Petite Provocateur“ ir kaip priėjai iki minties kurti vaikiškus miego drabužius? – Ilgą laiką dirbau aviacijoje, oro bendrovėje, vėliau – lėktuvų remonto, marketingo srityje. „Petite Provocateur“ idėja brendo ilgai, o išsigrynino gimus mano vyresnėliui sūnui. Nerasdavau jam tinkamo tvaraus miego rūbo – visi buvo itin siauri, nepatiko audinių kokybė, drabužiams nusiskalbus mesdavau juos lauk. Tikrai ilgai galvojau, ar to reikia. Manęs nepaleido mintis, kad mados rinka jau ir taip stipriai perpildyta – nenorėjau sukurti dar daugiau gražiu vaizdeliu papuoštų rūbų. Visgi iš vaikystės atsineštas lėtumo, sustojusio laiko pojūtis manyje žadino nostalgiją. Supratau, kiek nedaug laiko dirbantys tėvai praleidžia su vaikais. Pagrindinis laikas kartu – tai rytas, kai vaikas pabunda, ir vakaras, kai ruošiasi miegoti. Norėjau miego drabužiuose įprasminti visą šią patirtį. Tikrai neketinu žmonių edukuoti, pasakoti, kaip elgtis ir ką rinktis yra teisinga, o ką ‒ ne. Tiesiog noriu juos įkvėpti. Man labai svarbu šį naktinį ritualą paversti prasmingu ir džiuginančiu momentu tarp vaikų ir tėvų. „Petite Provocateur“ yra ne mados, o labiau – geros savijautos prekės ženklas, kuriam negalioja sezoniškumas ir tendencijos. Pernai „Petite Provocateur“ buvo išrinktas vienu iš penkių inovatyviausių miego rūbų ženklų vaikams, o jau pusmetį drabužių galima rasti parduotuvėlėje Užupyje. Džiaugiuosi, kad šioje srityje pokyčiai jaučiasi – svarbu ne koks rūbas madingas, bet kaip mes su juo jaučiamės, kaip jis buvo pagamintas. – Ieva, kokie buvo tavo pačios vaikystės miego ritualai? O kaip jie atrodo dabartiniuose jūsų namuose? – Hanso Kristiano Anderseno pasakų skaitymas su tėčiu prieš miegą – iki šiol mane šildantis vakaro prisiminimas. Užmerkus akis ir klausantis tėčio žodžių viduje atgydavo visas vaizduotės pasaulis. Prisimenu ir močiutės namus. Ji buvo be galo pedantiška moteris. Prisimenu jos levandomis išpurkštus patalus, išvėdintą kambarį ir nepaprastai malonų švaros jausmą. Mūsų dabartiniuose namuose miego ritualai prasideda nuo ankstyvo vakaro – kambariuose prigesiname šviesas, vaikai išsirenka savo mėgstamus miego drabužius ir vakaro knygą. Esu skaičiusi galybę straipsnių ir knygų apie tai, koks kokybiškas miegas svarbus vaikų smegenų vystymuisi ir augimui, kiek valandų vaikui svarbu išmiegoti ir pailsėti, kada reikėtų užmigti, koks turėtų būti pasiruošimas miegui. Mums labai gera šį ritualą pradėti anksti. Tai padeda atsipalaiduoti ir vaikams, ir tėvams. Pamažu pereiti į lėtesnį režimą. Neskubėti. Tada ir gimsta tie stebuklingiausi dalykai. Šiuo metu aš dažniau migdau dukrą, vyras – sūnų. Prieš miegą ji man pasako pačius intymiausius per dieną susikaupusius dalykus, tada ji man arba aš jai paskaitome pasaką. Visi mūsų apsikabinimai, bučiniai ir šilti dalykai nugula į ramybės miegą. Man tai pačios tikriausios akimirkos, kurių laukiu kiekvieną vakarą. Žinoma, ne kasdien viskas atrodo kaip iš pasakos. Kartais būna tikrai labai sunkių dienų, vaikai verkia, pyksta. Visos emocijos yra vienodai svarbios, todėl labai svarbu leisti vaikams išsiverkti. Mokome nebijoti pasakyti, kai jie jaučiasi blogai, skatiname su mumis kalbėtis.

Mano užduotis – reikiamu metu būti šalia ir įsiklausyti į jų emocijas, jausmus, suprasti, kaip jie mato ir suvokia pasaulį.

– Nepaleidžia jausmas, kad „Petite Provocateur“ kažkaip susijęs su Prancūzija... – Jaučiu, kad ši šalis yra it mano identiteto dalis. Mane labai žavi prancūzų kalba, kultūra, menas. Tikriausiai ši meilė atėjo iš vaikystėje matytų filmų, klausytos muzikos, regėtų paveikslų. Mano šeima buvo apsupta draugų dailininkų, skulptorių, aktorių. Būdama toje aplinkoje mokiausi estetinio suvokimo. Spalvų niuansai, šviesos, faktūros – jaučiu tą pasaulį, tai man labai svarbu. Noriu tai perduoti ir savo vaikams. Labai mėgstu keliauti viena – tai mano laikas su savimi. O mieliausiai viena leidžiuosi į Paryžiaus atradimus. Aš jį puikiausiai pažįstu, turiu savo mėgstamas vietas – Rodeno muziejų, Liuksemburgo sodus, nišines kvepalų krautuvėles, mažas jaukias neturistines vietas apsistoti. Būdama ten atsiduodu nuotaikai, vaikštau be jokio tikslo, tiesiog einu, kur tą akimirką norisi eiti, lankau teatrą, meno parodas arba tiesiog stebiu žmones, skaitau, bėgioju parke. Prancūzai tiesiog gyvena, neieško didelės prasmės, patį gyvenimą suvokia kaip prasmę. Ir man tai labai patinka. Tie, kas supranta prancūziškai, turbūt pastebėjo, kad žodžių junginyje „Petite Provocateur“ yra gramatinė klaida! „Petite“ – mažutė, švelni, grakšti, naivi būtybė – moteriška giminė. „Provocateur“ reiškia provokatorių, tai vyriškos giminės žodis. Nors tai skamba nelogiškai, ši prieštara labai artima prancūziškai logikai. To aš ir noriu – kad prekės ženklas būtų netobulas, kad jis būtų toks kaip ir pats vaikas. Mano dukra labai gležna, bet kartu ir stipraus charakterio, drąsi, kartais – visai nemergaitiška. Sūnus yra be galo jautrus, meniškas vaikas, labiau individualistas. Vaikai gali būti visokie. Kaip ir jų drabužiai. – Ieva, tai kokie jie – tavo vaikai? Kaip kuri su jais santykius? – Mano vaikai nėra tobuli, kaip ir aš esu netobula mama. Būti mama man nėra pareiga, tai – dovana. O svarbiausia man su vaikais kalbėtis. Dukrai – šešeri, sūnui – aštuoneri, o šiame amžiuje kalbėjimasis ir įsiklausymas yra pats svarbiausias dalykas. Mano užduotis – reikiamu metu būti šalia ir įsiklausyti į jų emocijas, jausmus, suprasti, kaip jie mato ir suvokia pasaulį.

– Ar kada nors leidi sau pagalvoti, kur juos norėtum matyti užaugusius? – Ateities profesijos nėra tokios svarbios, svarbiau, kad jie būtų savimi, būtų laimingi, nuoširdūs, drąsūs, empatiški, pasitikintys savimi žmonės. Dažnai vaikus įrėminame į savo tobulas svajones. Matome juose tai, ko iš tiesų nėra. Man svarbiausia, kad jie įgytų sveikos gyvensenos pamatus, mylėtų save ir dalytųsi savo meile su kitais. Mūsų kartos žmones mokė, kad meilė sau yra paviršutiniška, nedora savybė, kad mylėti save – tai būti savanaudžiu, narcizu. Bet juk tai netiesa! Esu įsitikinusi, kad emocinė, psichinė savijauta yra daug svarbesnė už, tarkime, vaiko pažymius. Jeigu vaikas bus psichologiškai stabilus, ramus, pasitikės savimi, bus drąsus reikšti mintis, jis bus laimingas ir jam viskas pavyks. O tai svarbiausia. – Kokiomis taisyklėmis judu su vyru Antanu vadovaujatės augindami savo vaikus? – Man atrodo, kad taisyklės auginant vaikus labai reikalingos. Ypač dabar, kai vaikams leidžiama viskas, o noras yra pagrindinis karalius. Mūsų namuose pagrindinės taisyklės yra pagarba vienas kitam, įsiklausymas vienas į kitą, taip pat turime taisyklių, susijusių su dienos darbais ir namų tvarkymusi. Stengiamės kartu su vaikais mokytis ruošti maistą, kartu dengiame stalą, kartu susitvarkome. Tiek aš, tiek Antanas stengiamės vaikus įtraukti į savo kasdienę buitį, rodydami jiems pavyzdį, kad jie negalvotų, jog viskas atsiranda savaime. Norime, kad jie dalyvautų pasiruošime, kad mokytųsi matydami, kaip mes su Antanu vienas kitam padedame. Tvarkingi namai padeda išlaikyti tvarkingą galvą. – Kaip apskritai žvelgi į šiuolaikinę tėvystę? Kas joje tampa svarbiausia? Ko joje per daug, o ko – per mažai? Kokie mes, šio amžiaus tėvai? Ir kokie jie – šiuolaikiniai vaikai? – Gyvename tobulų mamų ir tėčių pasaulyje. Neretai tėvai dėl vaikų persistengia. Per daug už juos nusprendžia, sukuria tam tikrą vakuumą, juos įvelka į burbulą, iš dalies vaikai tampa ir marionetėmis – sportuoja, šoka, groja... Distancija didėja, vaikai tampa emociškai nestabilūs, pervargę, jiems sunku susikoncentruoti mokslams, juntamas begalinis nerimas. Nemanau, kad tobulų vaikų paruošimas yra geras auklėjimo būdas. Mudu su vyru bandome vaikams suteikti laisvę skleistis, atrasti dalykus klystant. Žinoma, kartais būna labai sunku – juk taip norisi užbėgti už akių ir padėti pagalvę. Stengiamės sukurti vaikui sveiką saugumą, jausti, kada jam reikia pagalbos, išsiverkti, kada – pasikalbėti. Kuo ankstesniame amžiuje pradėsi tai praktikuoti, tuo ateityje vaikas bus atviresnis, nuoširdesnis. Svarbiausia ir sveikiausia yra tiesiog būti kartu – kartu žaisti, mokytis, sportuoti, leisti sau nuobodžiauti. Beje, nuobodulys yra pernelyg nuvertintas dalykas – leidžiant vaikams nuobodžiauti atsiranda žaismingumo, vaikas pradeda kurti, eksperimentuoti.

– Ieva, ko tave išmokė buvimas mama? – Buvimas mama mane įprasmino. Atsiradus vaikams atsiranda ir besąlygiška meilė, reikalingumas. Motinystė yra nesibaigianti kelionė, pilna nuotykių, iššūkių, sunkumų, drąsos reikalaujančių sprendimų, kantrybės. Viską matau ir suvokiu kitaip, nuolat klystu ir mokausi iš naujo. – Kokia šių namų istorija? Kas apskritai jums kuria namų jausmą? – Čia atkeliavome iš Užupio. Buvome jį įsimylėję – tai nepaprastai laisvas ir savitas rajonas. Šią vietą atrado mano vyras ir jam reikėjo stipriai pasistengti, kad įtikintų mane čia persikelti. Galiausiai mane papirko šviesa ir erdvės jausmas. Kai pripratau prie minties, kad čia gyvensime, užsimerkusi įsivaizduodavau švarią daiktais neapkrautą erdvę su daug šviežių gėlių. Dievinu Prancūziją, todėl ir namuose juntama lengvai prancūziška atmosfera – XV a. židinys svetainės erdvėje atkeliavo iš Paryžiaus. Su vyru aiškiai jautėme, kokių namų norime. – Tavo instagrame parašyti žodžiai: „Bandau gyventi papras-

tą, autentišką, tikrą, tylų ir lėtą gyvenimą.“ Papasakok, ką tau tai reiškia? – Pats kokybiškiausias man yra su šeima praleistas laikas. Kuo toliau, tuo labiau bėgu nuo žmonių ir tikrai labai gerai jaučiuosi būdama viena. Į socialinius tinklus dedu tik tai, kas yra mano – savo emocijas, savo jausmus. Jie gali būti kitiems nepriimtini, galbūt kartais provokuojantys. Visgi jau esu tokio amžiaus, kai man nuoširdžiai nebesvarbu, ką apie mane galvoja kiti. Pamažu atsisakiau draugų, su kuriais santykiai buvo inertiški. Pradėjau stipriai saugoti savo energiją, atidžiai rinktis, kam ją atiduodu. Saugau savo intymumą, tarytum kaupiu savyje šilumą, šviesą, kurią perduodu savo šeimai. Tai man svarbiausia. Jūsų atėjimas į mano namų erdvę mane labai jaudina. Namai man pirmiausia yra mano šeima, tačiau turėdama gražią estetišką aplinką ją irgi noriu saugoti. Tiesiog stengiuosi būti sau atvira. Nenoriu nieko kopijuoti, nebandau kažkam įtikti. Esu nepataisoma optimistė ir žinau, kad to niekas niekada nenužudys. Paprasti dalykai man yra patys geriausi.

STILIUS

Optimisto dvasia Modernumu ir šiuolaikiškumu garsėjantis prekės ženklas „MAX&Co“ vasarą pasitinka svajingai: nerti audiniai, siuvinėtos plačios rankovės, plazdantys sijonai, šiltos vasariškos spalvos... Šių metų šiltojo sezono šūkis – pozityvus nusiteikimas!

Naujienų ieškokite parduotuvėse „MAX&Co“ Nuotraukos: „MAX&Co“

PC Panorama, Saltoniškių g. 9, Vilniuje, ir „MAX&Co“ PC Akropolis, Karaliaus Mindaugo pr. 49, Kaune

SUKNELĖ

SKRYBĖLĖ

RANKINĖ

„MAX&CO“, 209 EUR

„MAX&CO“, 84,9 EUR

„MAX&CO“, 179 EUR

Visi žinome – kiekviena vasara turi savo suknelę. Ši trumpa makramė technika sukurta medvilninė suknelė V formos iškirpte tikrai pretenduoja gauti mylimiausio vasaros drabužio titulą. Prailgintos plačios rankovės drabužiui suteikia žavios elegancijos, o neįprasta tekstūra kuria išskirtinumo jausmą.

Iš natūralaus šiaudų pluošto sukurta plačiakraštė skrybėlė taps įsimintinu vasariško įvaizdžio akcentu. Neutrali skrybėlės spalva leis ją lengvai priderinti prie įvairiausių drabužių. Tai aksesuaras, kuris tikrai neliks nepastebėtas!

Dvispalvei „MAX&Co“ rankinei su akcentine pinta rankena dar daugiau žaismingumo suteikia apvali jos forma. Šį išskirtinį aksesuarą derinkite prie lengvų vasariškų suknelių ir rinkitės iš dviejų spalvų variantų.

STILIUS

Eksperimentų vasara Šį sezoną prekės ženklo „MAX&Co“ pagrindinė mados taisyklė – atrasti džiaugsmą eklektikoje. Derinkite skirtingas spalvas, raštus, tekstūras, leiskite prancūziškai elegancijai suskambėti su žaviu sportiškumu ir nebijokite eksperimentuoti. Juk tokia ir turėtų būti vasara!

Nuotraukos: „MAX&Co“

Pirkite ir internetu www.soulz.lt

ŠVARKAS

SPORTINIAI BATELIAI

SUKNELĖ

„MAX&CO“, 289 EUR

„MAX&CO“, 199 EUR

„MAX&CO“, 219 EUR

Klasikinis didinto silueto iš natūralaus lino ir medvilnės sukurtas švarkas – tai tikrų tikriausias šio sezono hitas. Švarko derinimo galimybės beribės – nešiokite jį prie plevėsuojančių suknelių, platintų džinsų ar klasikinio kirpimo kelnių.

Patogūs, stilingi, išskirtiniai – tokie yra prekės ženklo „MAX&Co“ sukurti sportiniai bateliai. Rinkitės iš visos puokštės skirtingų spalvų ir raštų.

Marškinių tipo mėlynai balta suknelė – tai bet kuriai vasariškai progai tiksiantis drabužis. Natūralus audinys, kimono tipo rankovės, plati apatinė dalis – paprasta, tačiau nepakeičiama klasika.

Tapyba gėlių žiedais Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Rūta Floral

Meninės floristikos projekto „Aliūtė Funky Flower“ kūrėja Sandra Svobūnė save vadina svajokle. Būtent svajonės ir vaikystės prisiminimai ją atvedė ir į gėlių pasaulį. „Neabejoju, kad mano viduje yra užkoduotas prosenelės palikimas, jos meilė augalams, kurios anksčiau nė nežinojau turinti“, – pasakoja Sandra. Moters niekada netenkino kūryba, kurioje improvizacijas užgožia galybė techninių suvaržymų. Priešingai – jai norisi laužyti floristines taisykles ir kurti su augalais itin savitą santykį. Tikrų tikriausias gėlių džiazas, neįprasti deriniai, nenuspėjamumas ir spalvingiausi žiedų potėpiai – visa tai ir dar daugiau atsispindi jos kūriniuose.

– Sandra, papasakok, kaip susižavėjai gėlių pasauliu? – Dirbant vestuvių planuotoja dažnai tekdavo tiek su užsakovais, tiek su floristais derinti floristinius šventės aspektus. Pajaučiau, kad šioje srityje man trūksta žinių, todėl nusprendžiau pasidomėti plačiau. Įstojusi į floristikos studijas tarsi sugrįžau į praeitį ir supratau – gėlės man visada buvo labai artimos. Pamažu iš vaikystės sugrįžo prisiminimai apie močiutės ir prosenelės gėlių darželį, apie jame žydėjusias įvairiausias spalvotas gėles, aiškiai prisiminiau iš baltų smulkių žiedų sklisdavusį ir mane, dar vaiką, labai erzindavusį kvapą, aplink zuidavusias bites ir kamanes... Prisimenu, stoviu darželio viduryje ir niekaip negaliu atitraukti akių nuo supančio spalvų ryškumo. Tik pernai diskutuodama su močiute sužinojau, kad ir mano prosenelė buvo didelė gėlių mylėtoja, tame pačiame darželyje augino išskirtines rožių veisles ir buvo savamokslė floristė, senais laikais puošdavo ir bažnyčias. O žmonės iš kaimo ateidavo pas ją nusipirkti gėlių ryšulių – tik ne už pinigus, o mainais į kokius kitus produktus. Likimas mane atvedė į naują pradžią, ku-

rioje aš ir turėjau atsidurti. Neabejoju, kad mano viduje yra užkoduotas prosenelės palikimas, jos meilė augalams, kurios anksčiau nė nežinojau turinti. Esu tikra – kiekvienam iš mūsų verta atsigręžti į savo vaikystės prisiminimus ir svajones – ten slypi didžiausi turtai. – Tai kuo tau įdomus augalų pasaulis? Kuo jis tave jaudina, žavi? – Piešti aš nemoku, iš dainavimo būrelio kadais buvau išmesta... ( Juokiasi.) Turbūt dėl to mane ir žavi augalai – juos komponuodama galiu išreikšti savyje slypintį kūrybiškumą. Iki šiol kiekvieną kartą užsisakydama gėlės labai jaudinuosi, tačiau man šis jausmas labai patinka. Kaskart tai it nauja pradžia, kai nė nenutuokiu, koks bus galutinis rezultatas. Kurdama gėlių kompozicijas leidžiu sau fantazuoti, būnu savimi. Esu laiminga galėdama kurti remdamasi savo emocijomis. Esu didelė svajoklė, mano galvoje nuolat sukasi idėjos, o augalai leidžia man tas idėjas materializuoti. O kai dar pagalvoju, kokia augalų gausybė dar nepažinta, kokios beribės galimybės su jais kurti – tada mano širdis visai apsąla.

Visa kūryba yra paremta mano pačios vidiniais išgyvenimais. Mano charakteris turi daug spalvų, jis bet kurią minutę gali pasisukti į visai kitą pusę.

– Vedama šios meilės augalams pasirinkai floristikos studijas – ko jose išmokai? – Visų pirma, išmokau kantrybės – atliekant kai kurias technikas gali tekti valandų valandas pinti ar konstruoti. Šiais laikais, kai gerą rezultatą norime pasiekti nedėdami daug pastangų, tai naudingas įgūdis. Iš naujo pamilau gamtą ir vis dar negaliu atsidžiaugti jos grožiu – supratau, kiek daug besikeičiančių reiškinių gamtoje anksčiau nė nepastebėdavau. Tačiau, svarbiausia, tapau geresniu žmogumi, kuris kasdien mokosi vis labiau mylėti supantį pasaulį. – Po studijų baigei dar tris kursus – pas Niujorke kuriančius floristus Putnam & Putnam, San Francisko studijoje „Studio Mondine“ ir pas floristę Sarah Winward. Kaip šie floristai papildė tavo žinių ir idėjų bagažą? – Ryškiausią pokytį mano kūryboje padarė Niujorke kuriantys gėlių menininkai Putnam & Putnam. Būtent čia išmokau, kaip komponuoti augalus su vaisiais. Dažnai sulaukiu kitų floristų pastebėjimų, jog mano darbuose galima įžvelgti panašumų į Putnam & Putnam kūrybą. Šie kursai padėjo dar geriau suprasti spalvotyros pasaulį, kuris, kaip gal matyti, mane labiausiai ir žavi. „Studio Mondine“ floristės bando surasti balansą tarp tradicinių angliškų sodų sodrumo ir japoniškos ikebanos preciziškumo, lengvumo. Šalia skirtingų technikų ir stilių, šiuose kursuose gavau ir naudingų verslumo pamokų – pavyzdžiui, kaip įsivertinti savo darbo kainą. Lietuvoje vis dar norima gauti daug gėlių už mažai pinigų, tačiau kitapus Atlanto jau įprasta mokėti ne tik už gėles, bet ir už dizainerio darbą. Šiuo metu kaip tik baigiu kursus pas dar vieną amerikietę floristę Sarah Winward. Kurdama savo kompozicijas ji įkvėpimo semiasi iš metų laikų kaitos, jos darbuose gausu skirtingų tekstūrų, laukiniškumo, gaivumo jausmo. Neabejoju, kad ir mano darbuose greitu metu atsiras daugiau lengvumo ir švelnumo.

– Tavo darbai neatitinka įprastų puokščių standartų – juose gausu ryškių spalvų, kompozicijose neretai pasitaiko akiai neįprastų augalų, net vaisių, daržovių. Papasakok, kaip išsigryninai savo stilistiką? – Baigiau klasikinę floristiką, tačiau kurdama standartines puokštes, arkas ir kompozicijas jutau kažkokį vidinį liūdesį, norą keistis ir viską daryti kitaip, nei buvau išmokyta. Pradėjau ieškoti savęs iš naujo. Supratau, kad manęs netenkina tokia kūryba, kurioje improvizacijas užgožia galybė techninių suvaržymų, norėjosi daugiau džiazo ir eksperimentų – to, kas man teikia daugiau pasitenkinimo. Be to, kiekvienas taip sukurtas darbas yra vienetinis ir išskirtinis. Net ir studijų metu mano darbai išsiskirdavo iš kitų, būdavo gerokai ryškesni ir tam tikra prasme keistesni – visada mėgau išgrynintas idėjas ir savitumą. Žinoma, neabejoju, kad bėgant laikui manoji stilistika keisis, juk domiuosi floristikos pasaulyje vykstančiais pokyčiais, tad norisi save išbandyti vis naujose plotmėse. Pradėjusi kurti meninę floristiką sulaukiau didelio palaikymo iš savo dėstytojo Antano Mažono, kuris ir pats nemažai prisidėjo prie mano darbų krypties. Jo akimis Lietuvoje esu šios stilistikos pradininkė, tad mano darbus savo mokiniams jis rodo kaip netradicinės floristikos pavyzdį. – Žiūrint į tavo darbus neįmanoma nepastebėti, kad vienas esminių tavo kūrybos akcentų ‒ spalvos! – Mėgstu juokauti: pirmiausia – spalvos, tik tada gėlės. Mane žavi visas spalvotyros pasaulis – jame slypi tiek daug neatrastų sluoksnių, galimybių, įvairovės. Žmonės dažnai bijo spalvų, bet aš jaučiu su jomis ryšį. Žinoma, nors daug apie jas mokiausi, vis tiek suprantu tikrai dar ne viską. Man patinka iššūkiai – esu tikra, kad kurdama ryškesnius darbus turiu daugiau galimybių ir suklysti, ir pastūmėti save link įspūdingesnių idėjų.

Taip, taisykles aš mėgstu laužyti. Kurdama meninę floristiką augalams suteikiu naują progą sužibėti.

– Ar kada galvojai, kaip tavo stilistika persipina su tavo charakteriu, būdu? – Visa kūryba yra paremta mano pačios vidiniais išgyvenimais. Mano charakteris turi daug spalvų, jis bet kurią minutę gali pasisukti į visai kitą pusę. Tokios ir mano kuriamos kompozicijos – ryškios, kontrastingos, nenuspėjamos. – Kokiomis taisyklėmis kurdama gėlių kompozicijas vadovaujiesi? O gal kaip tik – jų atsisakai? Juk galvoje turint visas floristines taisykles, jas laužyti ir mėgautis kūrybos procesu dar maloniau, tiesa? – Taip, taisykles aš mėgstu laužyti. Kurdama meninę floristiką augalams suteikiu naują progą sužibėti. Augalai yra skirstomi į pagrindinius, akcentinius, užpildančius ir kontūrinius. Tai reiškia, kad užpildančioms priskirta gėlė niekada neturės progos sužibėti, atlikti kompozicijoje pagrindinio vaidmens. Tačiau man taip norisi joms tą progą suteikti! Taip kūrybos procesas tampa nenuspėjamas – kai pati išradinėji naujas taisykles, viskas pasisuka kitu kampu. Ateityje gal pasidalinsiu savo žiniomis ir atrastais naujais būdais, tačiau kol kas viską palieku ieškojimų ir bandymų lygmenyje. – Kur savo darbams atrandi įkvėpimų? – Mano didžiausias įkvėpimas – mano emocijos, o jas sukelti gali įvairiausi dalykai. Muzika, seni prisiminimai, naujos svajonės, sutikti žmonės, perkaityta knyga, o gal net nugirstos kalbos viešajame transporte. Vaiko šypsena ankstyvą rytą, gardūs vyro iškepti blynai – visas gyvenimas yra įkvėpimas, o mūsų didžiausia bėda ‒ kad tikrai ne visada tą pastebime. Įskaitant ir mane. – Gėlės – tavo išraiškos būdas, erdvė žaisti emocijomis. Galima sakyti, kad esi menininkė, pasirinkusi gėles kaip priemonę kurti?

– Dažnai kuriu darbus pagal savo pačios sugalvotas metaforas ar eiles. Todėl neretai būna sunku viešai pasidalyti kūriniais – žinau, kad po jais slypi gerokai daugiau nei vien gėlės. O ir emocijos tikrai ne visada būna teigiamos. Mano darbas švyti ryškumu, todėl kūryba padeda peržengti ribas ir palikti visus sunkius gyvenimo etapus. Visos emocijos yra gražios ir būtinos – skraidyti purpuriniame sapne gali pabosti, kartais reikia ir tamsesnių potyrių. – Kaip apibūdintum tą magišką gėlių galią? Kaip gėlės keičia namus, o gal net žmones? – Nors gėlės, atrodo, tokios trapios, savo galia jos gali sukelti daug emocijų. Pažiūrėkite, kaip pasikeičia žmogaus akys, kai jis gauna gėlių! Arba kaip stipriai pakinta namų atmosfera į mylimą vazą pamerkus kelis žiedus – erdvė tarytum atgyja, tampa šviežesnė, gyvesnė. O kur dar kvapas! – O kokios gėlės, augalai tavo patys mylimiausi? – Gėlių gyvenimas yra efemeriškas, trumpalaikis, kaip ir mūsų – žmonių. Norėčiau išbandyti visus įmanomus pasaulio augalus – mane be galo žavi įvairovė, todėl galimybė rinktis vis kitą augalą ar gėlę labai jaudina. – Jei reiktų sukurti gėlių kompoziciją, skirtą vasarai – kas joje atsidurtų? – Nubėgčiau į mylimą vietą turgelyje, kur močiutės pardavinėja iš savo darželių skintas gėles, ten išsirinkčiau pačius ryškiausius žiedus, šalia jų įkomponuočiau kokį nors įdomesnį akcentinį augalą – tai ir būtų mano puokštė vasarai. – O jei paprašyčiau sukurti puokštę, atspindinčią tave? – Ryškūs akcentai, griežta kontūrinė linija – lyg tvarkingas chaosas, kuris žadina susidomėjimą ir priverčia susimąstyti.

Nuo

NATŪRALU

Abi jos augo mintyse brandindamos idėją sukurti erdvę, kuri pradžiugintų žmones. Taip iš begalinės meilės interjerams ir vaikystėje matyto pavyzdžio, koks šeimai svarbus namų jaukumas, dvi sesės ‒ architektė Kotryna ir teisininkė, antreprenerė Karolina Čikinaitės ‒ sukūrė interjero studiją „Carol Home“. Juk smulkmenos kuria visumą, – šypteli jos ir kviečia į šurmulingoje Stiklių gatvėje įsikūrusius gražių daiktų namus.

Vieta, kuri kelia džiaugsmą Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

– Karolina, Kotryna, kaip gimė „Carol Home“ idėja? Kokia buvo šio gražaus projekto pradžia? Karolina: Abi su Kotryna jaučiame didelę aistrą dizainui, jaukumui ir verslumui, todėl visada tikėjome, kad iš to gali gimti kas nors unikalaus ir įdomaus. „Carol Home“ idėja gimė Londone, kur vykome į pirmąsias interjero parodas, pradėjome ieškoti pirmųjų tiekėjų, partnerių. Nuo mažens su Kotryna mus sieja artimas ryšys, todėl man išvykus į Londoną ji kas mėnesį atskrisdavo manęs aplankyti. Gyvenau prie Regento parko, tad daug laiko praleidome vaikštinėdamos po centrinio Londono parduotuvėles, turgus ir interjero studijas. O atostogaujant mus taip pat visada traukdavo senamiesčiuose įsikūrusios studijos, meno erdvės, butikai... Greitai supratome, kad tiek mūsų gimtajame Kaune, tiek Vilniuje tokių vietų trūksta. Interjero studijos dažnai orientuojasi į darbą su dizaineriais ir architektais, o mes norėjome tiesioginio kontakto su klientu, kuris mus atrastų senamiesčio gatvių šurmulyje. Kotryna: Galima sakyti, kad ši idėja pradėjo formuotis dar vaikystėje – juk nuolat žaisdavome namus! Abi augome su mintimi – norime sukurti erdvę, kuri džiugintų žmones. Iš pradžių šis

noras buvo abstraktus. Architektūros mokslai padėjo pajusti erdvę, prisiliesti prie interjero kūrimo. O idėją galiausiai išgrynino didelis noras kurti jaukumą ir dalytis juo su kitais. – Papasakokite apie savo didžiulę meilę namams. Kokie jūsų pačių namai? Kas juose jums svarbiausia? Kotryna: Mano stiprioji pusė yra aplinkos puoselėjimas, kūrimas ir formavimas, tai pagrindinė mano gyvenimo dalis. Visuomet svarbu, kad erdvė būtų pritaikyta žmogui – būtų ne tik funkcionali, bet ir jauki, keltų teigiamas emocijas. Tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime vadovaujuosi taisykle – viskas susideda iš smulkmenų, smulkmenos kuria visumą. Galime drąsiai sakyti, kad sukūrėme jau dvejus „Carol Home“ namus. Na, o mūsų asmeniniai namai dar tik kūrimo stadijoje – atrasti sau tinkamą erdvę reikia laiko. Karolina: Užaugome šeimoje, kurioje namų jaukumui buvo skiriamas didelis dėmesys, nuo mažų dienų turėjome galimybę prisidėti prie jų kūrimo. Kotryna dar vaikystėje mėgo vis persidekoruoti kambarį, todėl man visada tekdavo jai padėti. Šiuo metu mūsų namai yra „Carol Home“ – jei tik esu Vilniuje, mane tikriausiai surasite Stiklių gatvėje.

– Nuo pirmosios studijos Kaune atidarymo prabėgo dveji metai, birželį pirmąjį gimtadienį švęs „Carol Home“ Vilniuje, o lapkritį, per pačią pandemiją, atvėrėte ir studijos Užupyje duris! Kokie jums buvo šie metai? Ką apskritai „Carol Home“ suteikė judviejų gyvenimui ir seseriškiems santykiams? Kotryna: Šiuos metus drąsiai galėtume pavadinti augimo metais. Pirmoji studija Kaune buvo pradžia, visapusiškas mokymasis, kaip viskas turi veikti. Sprendimas atsidaryti Vilniuje buvo spontaniškas – idėja greitai tapo realybe atradus nuostabias patalpas Stiklių gatvėje. Viskas vyko pirmojo karantino metu, tad buvo nedrąsu ‒ tačiau kiekviena tos akimirkos baimė atsipirko su kaupu. O dar Vilniuje visada norėjosi pažinti Užupį, jis žavėjo savo kitoniškumu. Radę tinkamą vietą greitai nusprendėme: tai bus antrieji „Carol

Home“ namai Vilniuje. Karolina: Tik pradėjusios plėtoti studijos idėją žinojome, kad norėsime augti, plėstis ir mūsų užmojai neapsiribos Kaune. Čia turbūt sužaidžia ir mano teisininkės bei projektų vadovės patirtis – visada norisi ieškoti plėtros galimybių. Atvėrus pirmosios studijos Kaune duris viskas mums buvo nauja, daug ieškojome, mokėmės ir dirbome. Tai buvo puiki patirtis ir labai svarbios verslo pamokos. Pandemija pakoregavo žmonių įpročius, atlaisvino daug nuostabių vietų Vilniaus senamiestyje. Norėjome tinkamai išnaudoti susiklosčiusią situaciją ir pandemijos laikotarpį paversti „Carol Home“ augimo metais. Daug dirbome, nebijojome, tad šiandien galime džiaugtis dviem nuostabiomis studijomis Vilniaus senamiestyje. „Carol Home“ įkūrimas mudvi tik dar labiau suartino.

– Kaip judvi šiandien apibūdintumėte „Carol Home“? Kotryna: „Carol Home“ yra šiuolaikiška interjero studija, atradusi savo vietą senamiesčio šurmulyje. Tai erdvė, kuri traukia praeivius užeiti, o įžengus nukelia į kitas šalis ir miestus –produktai čia atkeliauja iš Skandinavijos ir kitų kraštų. Norime lietuviams parodyti naujų idėjų, spalvų, medžiagų, tekstūrų. Nesivaikome tendencijų, o drąsiai siūlome baldų ir interjero kolekcijas, kurios bent jau šiuo metu čionykščiuose interjeruose nėra tokios įprastos. Norime pratinti lietuvį prie naujų stilių ir detalių, įrodyti, kad mūsų siūlomą produkciją galima pritaikyti ir komponuoti bet kokioje erdvėje. Karolina: Tai jauna, novatoriška, madų nesivaikanti ir iššūkių nebijanti interjero ir dovanų studija, kurioje galima pajusti mūsų iš kelionių, gyvenimo svetur atsivežtą patirtį. Mes norime atrasti savo

klientus, turėti galimybę jiems patarti, kartu ieškoti tik jų namams tinkamų detalių, kurti „Carol Home“ bendruomenę. – Papasakokite, ką užsukusieji čia suras? Kaip atsirenkate daiktus, kurie apsigyvena jūsų parduotuvėse? Kotryna: Užsukusieji čia ras baldų ir interjero detalių namams – kiekvieną mėnesį atsivežame naujienų, todėl klientai studijose visada aptiks ką nors naujo. Prieš pandemiją vykdavome į interjero parodas, kur ieškodavome naujų produktų ir tiekėjų – deja, šiuo metu viskas persikėlė į internetines erdves, tačiau ir dabar kiekvienas į studiją atkeliaujantis daiktas yra atidžiai parinktas ir apgalvotas. Kūrėjų labai daug, tad kiekvienas gali atrasti sau tinkamą. Paieškos tęsiasi nuolat, tad asortimentas nuolat pildomas ir naujais daiktais, ir naujais kūrėjais tiek iš Lietuvos, tiek iš pasaulio.

– O ką judvi veikėte iki „Carol Home“? Kotryna: Esu baigusi architektūros studijas Vilniaus dailės akademijoje. Po jų sėmiausi patirties dirbdama interjero dizainere ir plėtodama „Carol Home“ viziją. Čia mes taip pat siūlome ir interjero projektavimo bei dekoravimo paslaugas – tai užima didelę dalį mano laiko. Be to, tęsiu darbus ir su asmeniniais projektais. Karolina: Visada gyvenime žinojau, kad noriu tapti antreprenere, tai man buvo it savaime suprantama. O prieš mums įkuriant studiją sukaupiau nemažą teisinio darbo patirtį: baigusi teisės magistro studijas pradėjau darbą vienoje advokatų kontoroje; po metų supratau, kad noriu daugiau iššūkių ir tarptautinės patirties, tad išbandžiau savo jėgas Londone – ten keletą metų dirbau teisinių projektų vadove. Darbas itin didelėje įmonėje Londone leido man pasisemti neįkainojamos patirties vadovaujant projektams, kuriuose dirbo penkiasdešimt ir daugiau teisininkų. Kurį laiką darbavausi ir didžiausioje Dublino advokatų kontoroje. – Karolina, Kotryna, o kaip judvi pasiskirstote darbus?

Kotryna: Esame labai skirtingos – kiek tik žmonės gali

būti skirtingi! Juokaujame: jei mus sudėtų į vieną individą, jis išeitų tobulas. Tą supratome jau seniai – mūsų duetas įvairiose veiklose gali atnešti gerų rezultatų. Todėl darbus skirstomės pagal kiekvienos stipriąsias puses. Mokame visose situacijose pasakyti „taip, tu teisi“ ir nesistengiame pasijusti viena už kitą svarbesnė. Karolina: Kotryna yra atsakinga už studijų jaukumo kūrimą, produktų ir tiekėjų atranką, mūsų socialinius tinklus ir vizualiąją pusę. O aš – už bendravimą su partneriais, dokumentaciją, buhalteriją, verslo plėtrą. – Na, ir pabaigai – ar turite kokią su „Carol Home“ susijusią svajonę? Karolina: Linkiu mums neišsigąsti, nebijoti ieškoti ir atrasti dar nematytas rinkas. Siekiame neapsiriboti tik Lietuva ir labai norime plėstis į kitas šalis. Kotryna: Kai daug ir sunkiai dirbi, visada nori sulaukti pripažinimo. Jį jau pradedame jausti – pastaraisiais metais stipriai užaugome. Labai svarbu nepamesti pagrindinės „Carol Home“ idėjos, nuoširdumo ir vertybių, kuriomis vadovaujamės.

www.carolhome.lt

Atbudimas Tekstas: Augustė Gittins Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Fotografė Neringa Rekašiūtė socialiniuose tinkluose pavergia savo atvirumu, mūzomis, meile sau ir gyvenimui. Žinojimas, kad tavo mintis seka tūkstančiai žmonių, įpareigoja. Bet tam, kad tave priimtų kiti, pirmiausia reikia priimti pačiam save.

‒ Vasarą pradėjai apsigynusi bakalaurą. Apie ką jis? ‒ Rašiau apie tai, kaip menas gali padėti gydyti kolektyvines visuomenės traumas. Analizavau savo fotografijų seriją „Atominė tapatybė“ ir dokumentinį spektaklį „Žalia pievelė“ per postkolonializmo teorijų prizmę. Abu šie meno kūriniai turi aktyvistinį, socialiai įtraukų prieskonį. Lietuvoje dar mažai kas žiūri į Sovietų Sąjungos laikotarpį kaip į kolonijinį, o tai labai vertinga, įdomi prieiga. Buvo be galo įdomu rašyti apie tai, ką pati patyriau, suteikti savo projektui didesnę prasmę, pamatyti jį iš naujų pusių. Labai patiko mano darbo recenzijoje įvertintas šio darbo inovatyvumas Lietuvos kontekste. ‒ Ar rašydama sugrįžai į vidinę būseną, kurioje buvai, kai kūrei „Atominę tapatybę“? ‒ Stengiausi sugrįžti, prisiminti, kaip viską mačiau tada, kokia buvo mano motyvacija. Svarsčiau, ar tuo metu galvojau taip pat kaip dabar, o gal kas nors pasikeitė? Supratau, kad mąsčiau panašiai, tik neturėjau tam akademinio žodyno. Galbūt vertingiausia visame šiame procese buvo atrasti, jog socialiniai mokslai atsigręžė į labiau suasmenintą žvilgsnį ir atsisako apsimetinėjimo, kad galime apeliuoti į visišką objektyvumą. Negalime! Už kiekvieno akademinio tyrimo ir straipsnio slepiasi žmogus, kuris yra vienaip ar kitaip šališkas, ribotas. Tai būtina įsivardinti. ‒ Instagrame tave seka virš trisdešimt tūkstančių žmonių. Ar jauti, kad jie tave įpareigoja? ‒ Kalbame geru metu – visai neseniai manyje įvyko šioks toks vidinis proveržis. Pajutusi lūkesčių svorį, supratau, kad gyvenau bandydama būti tobulu pavyzdžiu – visada etiška, niekada neklystanti, ieškanti, kaip susišnekėti, statanti tiltus. Labai nuo to pavargau, jaučiausi medinė, nuobodi. Ėmiau save matyti kaip vienadimensišką, sušventintą savęs pačios versiją.

Tapkite mūsų „Patreon“ remėju arba prenumeruokite elektroninį „Lamų slėnį“ už simbolinį 1 eur /mėn mokestį, o šalia įprastų žurnalo temų skaitykite specialiai jums sukurtą „Premium“ turinį!"

patreon.com/lamuslenis

Neleidau sau jausti kitų žmogiškų emocijų, jos buvo užslopintos. Tad minėtasis proveržis buvo išjaustas, patyriminis suvokimas, kad nebegaliu gyventi dėl kitų lūkesčių, kad turiu teisę įžeisti ir nuvilti. Tai mane labai išlaisvino. Būtų naivu sakyti, kad socialiniai tinklai nedaro įtakos mūsų asmenybėms, mūsų nepaveikia. Dar ir kaip paveikia, mes net nesuprantame, kaip stipriai! Ne kartą pastebėjau savyje ir savo drauguose, kad esame linkę nuvertinti aplinkos poveikį mūsų savijautai. Įsivaizduojame esą tokie stiprūs individualistai, tačiau visi esame dalis bendro visuomenės apytakos rato. Socialiniai tinklai yra naujas mūsų laikų gyvenimas, su kuriuo mes dar nemokame būti, kuris mus ištąso ir ištampo, kuriame esame atakuojami tiek algoritmų, tiek savo pačių psichologinių traumų. Geriau už mus pačius mus supranta marketingo specialistai ir tuo puikiai naudojasi. ‒ Regis, dabar labiau negu bet kada iš internetinės erdvės gauname neįtikėtiną kiekį piktos informacijos. ‒ Viešojoje erdvėje tikrai juntamas neapykantos paūmėjimas. Mes skaitome ir vartojame turinį, kurio siekis dažnai paremtas dėmesio ekonomikos principais ‒ šokiruoti, gąsdinti, manipuliuoti tam, kad skaitytojas atsiverstų tą dar vieną neigiamą straipsnį apie naują siaubingą įvykį ar skandalą. Prisivartojus tokios informacijos ima atrodyti, kad pasaulis pilnas blogio ir negatyvumo, o paskaičius komentarus po straipsniais norisi griebtis už galvos ‒ kaip ši gėlėto profilio Onutė gali turėti tiek pykčio ir pagiežos? Bet tai iškreipta realybė, susitraukusi iki tų piktų komentarų sekcijos. Lietuvoje daug šviesių, puikių žmonių, kurie neužsiima trolinimu internete. Tačiau pavojus yra. Girdėjau apie apklausą, kad visuomenė pagal požiūrį į dabartinę valdžią skyla per pusę. Tie, kurie ją išrinko ir toliau palaiko ‒ daugiausiai miesto žmonės. Valdžia nepatenkinti – iš regionų ir provincijų. Ką daryti žmonėms, gyvenantiems aplinkoje, kuri neturtinta jų kultūriškai, jaučiantiems pyktį sostinei, kurioje žmonės gyvena absoliučiai kitomis ekonominėmis kategorijomis ir jų

nesupranta, negirdi? Dėl to labai svarbus kultūros politikos vaidmuo, projektai, nukreipti į regionus. ‒ Pakeisti mąstymą ir tai, ką žinai – sunku. ‒ Gali ieškoti informacijos, stoti ant kojų ir judėti pirmyn – arba gali stovėti vietoje ir pykti. Nuoskaudos, nesusikalbėjimas dažnai yra sovietmečio padarinys. Mano mamos gimtinė – Juodupė. Ten sovietmečiu veikė vienas svarbiausių tekstilės fabrikų regione, jame dirbo visas miestelis, kuriame buvo baseinas, vyko lengvosios pramonės festivaliai. Dabar vietoje buvusios valgyklos – šarvojimo salė, fabrikas sugriuvęs, jame dirba gal tik 40 žmonių. Galvoju, kad tiems, kurie turėjo darbus ir gyveno verdantį gyvenimą, dabar jaustis nereikalingiems yra tikrai apmaudu. Taip ir atsiranda nostalgija tiems laikams, kai žmonės buvo jauni, turėjo darbus ir galbūt jautėsi reikalingi? Galbūt Lietuvai atgavus nepriklausomybę ne visiems pavyko prisitaikyti prie tokio didelio ir greito visuomenės lūžio? Sunku suprasti skurdą tiems, kurie jo nemato. Jį į paviršių ištraukė per pandemiją prasidėjęs projektas „Stiprūs kartu“. Pati jame dalyvavau, vežiau ir nešiau maistą žmonėms. Sunku suvokti, kad kažkam normalu valgyti sugedusią mėsą ir gerti sugižusį pieną. Socialinė atskirtis Lietuvoje labai didelė, iš jos taip pat gimsta be galo daug pykčio. ‒ Net ir po sukrečiančių istorijų ar matytų vaizdų mes greitai sugrįžtame prie savo bėdų ir problemų, kurios mums pačios rimčiausios. ‒ Taip, ir tai labai normalu! Negali visada galvoti, kaip išgelbėti pasaulį. Tai nėra sveika. Kiekvienas žmogus turi užsiimti savimi, pasirūpinti savo šeima. Bet problema slypi tame, kad skurde gyvenančių žmonių mes nesutinkame ir nematome. Vaikštome senamiesčio burbuliuke, nuvažiuojame į Nidą. Man dėl to patinka autobusais važinėti aplink Lietuvą. Kai reikėdavo nuvažiuoti pas močiutę į mažesnį miestelį, tekdavo keisti tris autobusus, sustoti kur nors vidury laukų stotelėje ir laukti. Tokiose kelionėse sutinku žmonių, kurių paprastai nesutikčiau – kalbuosi su jais, bendrauju, klausausi, kaip ir kuo gyvena.

‒ Kaip susitaikyti su tuo, kad visiems žmonėms neįtiksi ir ne visiems patiksi? ‒ Manau, jog šis klausimas itin aktualus moterims. Mes juk ugdomos būti mėgstamos! Jei būsi mėgstama, patiksi vyrams, turėsi gerą darbą ir visus patenkinsi. Išmokstame būti pagiriamos, kad tenkiname kitų poreikius, bet nesame skatinamos įsiklausyti į savus. Maždaug ties trisdešimtmečiu moterys pradeda busti, ateina nauji suvokimai apie save ir pasaulį. Liūdniausia, kai moterys gali pasakoti apie savo vaikus, anūkus, bet neturi ką papasakoti apie save. Reikia užsiimti savimi, tik tai sunku, nes mūsų visuomenė yra labai tradicinių pažiūrų, vyrams ir moterims priskiriami vaidmenys labiau primena Rusiją, o ne Vakarų valstybes. Su tokia sistema užaugome, taip mus augino. Ir tėvų negali kaltinti, jie stengėsi, tačiau patys yra suformuoti pagal senas vertybes. Mūsų kartos žmonėms svarbiausia yra atsimokyti mums perduotą informaciją. Ne šiaip sau tiek daug žmonių lanko psichoterapiją, eina į sąmoningumo praktikas – reikia viską iškvėpuoti, iššokti ir išrėkti. Paleisti nesąmones, kuriomis esame įtikėję. Tas perdėtas materializmas, pavyzdžiui: su kokiais posakiais apie pinigus mes užaugome? Kad pinigai ant medžių neauga, kad privalome sunkiai dirbti, pinigus kojinėje slėpti, neatsipalaiduoti ir nieko sau neleisti. Aš pati tokia buvau, nesaugumo jausmas dėl pinigų perduodamas iš aplinkos, tėvų, senelių. Kad ir kiek uždirbdavau, nieko sau neleisdavau, man atrodė, kad bet kada gali kas nors atsitikti. Daug apie tai galvojau – gal laikytis daiktų yra tautos istorijos palikimas, nes patys buvome perduodami iš rankų į rankas? Į savo turtą norisi įsikibti tvirtai. ‒ Ar buvo sunku atsigręžti į savo vidų? ‒ Lankau psichodinaminę terapiją. Iš pradžių joje vyko visko, kas ateina iš vaikystės, perkratymas. Pagrindinė to apraiška buvo mano poezijos knyga, jos rašymas veikė kaip terapija. Daug išrašiau. Lankydamas terapiją staiga atsibundi ir supranti, kad išoriškai niekas nepasikeitė, tačiau matai daug platesnį galimybių spektrą, turi dau-

giau energijos, pakinta minčių kokybė. Sunku išvysti, koks pasaulis gražus ir pilnas galimybių, jei mintyse nuo seno esi įtikėjęs, kad esi nieko vertas, kad tau visada nesiseka, kad esi nepakankamas. Šitie įsitikinimai susiformuoja identiteto lygmenyje. Išjudinti identiteto pamatus yra skausminga, bet tai labai apdovanojantis, išlaisvinantis darbas. ‒ Šioje virtualioje pagražintoje realybėje tavo ir partnerio Margirio Meilučio santykiai išsiskiria nuoširdumu. Kaip judu susipažinote? ‒ Susipažinome Palangoje, netrukus po to, kai persikrausčiau ten iš Visagino. Buvo mielas laikas, kai paleidau atominį miestą, praeitį, jaučiausi pasirengusi naujiems dalykams. Labai graži diena, birželio penkiolikta. Pamenu, prieš išeidama iš namų pažiūrėjau į veidrodį ir pagalvojau, kad jaučiuosi labai graži ir galinga, regis, net oras aplink virpėjo. Tą vakarą mus supažindino bendri draugai ‒ Margiris prisėdo prie mūsų staliuko, vilkėjo havajietiškus marškinius ir buvo pilnas šviesaus atvirumo. Niekur neskubėjome, džiaugėmės vienas kito kompanija, kol tai pavirto į jau dvejus metus trunkantį santykį. Kartą parašiau apie Margirį ir mūsų meilę: Žinot, kai įsimylėję žmonės praranda save, susilieja su kitu? Aš taip seniau supratau meilę. Žinau, kad yra žmonių, kurie kaip tik bijo savęs netekti kitame, paskęsti meilėje ir dėl to netgi vengia įsimylėti. Tai tarsi dvi prieštaros, tarp kurių norime išlaviruoti: būti su kitu absoliučiame atvirume, bet neprarasdami savo autentiškumo. Su Margiriu aš jaučiuosi taip, lyg būtume du namai, stovintys vienas priešais kitą jaukioje mažo miestelio gatvėje. Tuose namuose gyvena du vienas kitą labai mylintys vaikai, kurie mojuoja vienas kitam per langą, virvele siunčia slaptas žinutes, kuriose tariasi apie laukiančius nuotykius. Jie visad laukiami vienas pas kitą svečiuose, bet kiekvieno namai yra šalia, į juos taip paprasta ir gera grįžti perbėgus per tą mažytę gatvelę. Toje gatvelėje visada yra švelnus vasaros vakaras, kupinas skaniausiai kvepiančių gėlių aromato ir kažkokios nuostabios nuojautos, kad pasaulis yra stebuklingas. Tokia yra mano meilė.

Grožio receptas – tavo vidinei deivei Nuotraukos: „Aconitum“ archyvas

Ne paslaptis, kad grožį reikia puoselėti ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus, todėl nepaprastai svarbu atsakingai pasirinkti norimą organizmo veiklą užtikrinančius ir jį reikiamomis medžiagomis aprūpinančius produktus, kurie leistų išlaikyti mūsų natūralų grožį. Tačiau kaip gausoje maisto papildų pasirinkti tai, kas iš tiesų padeda ir suteikia norimą efektą – žvilgančius plaukus, stiprius nagus ir skaisčią odą? Grožio recepto paslaptis slypi produkto sudėtyje, kuri papildyta sinergiškai veikiančiomis medžiagomis.

KOLAGENAS. Jau nuo 25-erių metų amžiaus mūsų organizme ima slopti kolageno gamyba. Jis yra būtinas norint turėti elastingą, stangrią ir švytinčią odą, todėl sulėtėjus kolageno gamybai pirmiausia tai atsispindi elastingumą praradusioje odoje ir atsiradusiose raukšlėse. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad iki mažų peptidų hidrolizuotas kolagenas yra pasisavinamas efektyviau ir lengviau.

HIALURONAS. Kolagenas ir hialuronas - tarsi dvi geriausios draugės, abi svarbios mūsų odos būklei ir sveikai išvaizdai. Dėl senėjimo procesų ir žalingo aplinkos poveikio hialurono organizme taip pat mažėja, todėl pradeda prastėti odos kokybė, mažėja jos drėgnumas. Norint išlaikyti odos jaunystę ir sveikatą ši medžiaga be galo svarbi.

SILICIS. Jei organizme trūksta silicio, pastebima prastesnė plaukų būklė, pradeda skilinėti ir sluoksniuotis nagai, oda tampa sausa ir plona. Natūralų grožį tikslinga puoselėti natūraliomis medžiagomis, tad rinkitės produktus, kurių sudėtyje yra silicio iš natūralaus šaltinio – dirvinių asiūklių žolės.

CINKAS, SELENAS, BIOTINAS, VITAMINAS C. Grožiui puoselėti ypač svarbūs ir biotinas bei vitaminas C. Šis derinys ne tik gerina kolageno įsisavinimą, bet ir padeda palaikyti normalią odos būklę. Norinčioms turėti žvilgančius plaukus ir stiprius nagus rekomenduojama ieškoti maisto papildų, kurių sudėtyje taip pat būtų cinko ir seleno.

5 VISKAS, KO IEŠKOJAI, VIENAME PRODUKTE? SUPRA FORMULE GROŽIUI – visos svarbios medžiagos grožiui puoselėti viename: net 7 g kolageno peptidų, hialurono rūgštis, selenas, silicis, cinkas, biotinas ir vitaminas C. Veikdamos kartu šios medžiagos sustiprina viena kitos poveikį ir padeda puoselėti tavo grožį. Vartodama šį produktą rūpiniesi savo oda, plaukais ir nagais. Dėl sinerginio medžiagų poveikio teigiamų pokyčių galima tikėtis jau po trijų savaičių.

6 MALONUS RITUALAS. SUPRA FORMULE GROŽIUI esantys aktyvieji ingredientai sumaišyti su natūraliomis juodųjų serbentų sultimis, tad produkte - jokio pridėtinio cukraus, saldiklių, dažiklių ar gliuteno. SUPRA FORMULE GROŽIUI gali tapti ir tavo maloniu kasdieniu ritualu.

Maisto papildas. Svarbu įvairi ir subalansuota mityba bei sveikas gyvenimo būdas. Cinkas ir selenas padeda palaikyti normalią plaukų ir nagų būklę, o cinkas ir biotinas padeda palaikyti normalią odos būklę. Vartojimas: gerti po 25 ml per dieną.

www.aconitum.lt

Žoliautoja iš Musteikos Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Yra tokia angliška f razė „in the middle of nowhere“. Jei niekada nebūtum girdėjęs apie etnografinį Musteikos kaimą Dzūkijoje, atrodytų, kad būtent čia ir atvažiavai ‒ į niekur. Tai ir vilioja: slėptuvės jausmas, kerinti gamta aplink ir su ja susilieję žmonės. Tokie kaip nuo didžiulio skausmo į mišką ir žydinčias pievas pabėgusi ir ten save atradusi Renata Malūnavičienė. O kitos moterys dabar atranda jos sukurtus „Lėlažolės“ augalinius kremus, hidrolatus ir ypatingą pirties tradiciją.

– Renata, kaip atsidūrėte šioje vietoje, vidury miškų? – Aš tikras asfalto žmogus, mano seneliai pokariu iš Ukrainos persikėlė į Vilnių, tėvai abu gimę mieste, aš irgi. Su vyru gyvenome ir dirbome Vilniuje. Esu baigusi ekonomikos mokslus, vėliau apgyniau personalo valdymo magistro laipsnį, dirbau didelėse kompanijose – chemijos pramonė, telekomunikacijos... Taip jau nutiko, kad mums teko skausmingų patirčių, kurios atėjo labai netikėtai ir privertė visu kūnu pajusti gyvenimo laikinumą – per penkerius metus palaidojome dukrą, mamą, tėtį. Tie išmėginimai aiškiai parodė: niekada nežinai, kada ateis tavo laikas. Nebūtinai sulauksi pensijos ir tuomet laimingai gyvensi, nebūtinai devyniasdešimties būsi tokia kaip mano močiutė, nuolat dainuojanti. Kai taip nutinka, iškyla standartiniai, bet labai svarbūs klausimai: ar aš tikrai esu laiminga savo darbe? Ar esu naudinga žmonėms? Ar tai, ką darau, nėra darbas dėl darbo arba darbas dėl pinigų? Ar man tikrai to reikia?

Žmogaus ryšį su gamta skubos amžius nuo mūsų atitolino, tačiau žinios ir praktikos pamažu grįžta.

– Ar radai atsakymus į šiuos klausimus? Kas tau padėjo apsispręsti? – Konkrečių atsakymų neieškojau, matyt, tai ir padėjo. Kai labai įsitempęs ieškai, nebūtinai randi. Mano patirtis rodo, kad atsakymai ateina tik tada, kai nusiramini, kai išmoksti klausyti savo vidaus. Per vidinį nerimą, triukšmą juk negali išgirsti, ko tau iš tiesų reikia. Nebent turi aiškiai išreikštą talentą, bet tuomet ir didelių abejonių nekyla. Šiandien man viskas aišku: vos sudvejoju, vos pradedu ieškoti sprendimo, einu į mišką. Pavaikštau porą valandų ir viskas sustoja į vietas. Miške lengva formuluoti klausimus, o kai juos turi, tik lieka nepamiršti nuolankumo – jei gausiu atsakymą, būsiu dėkinga, jei ne – vadinasi, dar nesu pasiruošusi. Gamta mane išmokė, kad atsakymą nebūtinai gausiu iškart. Žiūrėk, išeinu vienų vaistažolių, o parsinešu kitų, kelias mane tarsi pats susiranda, kviečia nusukti nuo įprasto takelio. Jei būčiau ankstesnioji aš, sakyčiau: nieko neradau, be reikalo ėjau... O dabar – tik dėkoju už tai, ką parsinešiau. – Senovėje žoliavimo tradiciją moterys perduodavo iš kartos į kartą. O iš kur tavyje radosi žinojimas, kokias žoles rinkti ir ką su jomis daryti? – Nors gyvenome Vilniuje, mūsų namuose, virtuvėje, visada būdavo buteliukų, užpiltinių, žolelių, šluotelių. Mano senelis važiuodavo už Vilniaus rinkti žolių. Kai augau, toks šeimos gyvenimo būdas atrodė natūralus, per daug negalvodavau, kas tos vaistažolės ir kam jos reikalingos. Tai dabar suprantu, kad mano senelis irgi buvo žoliautojas, natūraliai visko išmokęs iš savo mamos, mano prosenelės, kaimo užkalbėtojos. Sovietmečiu, atsivežęs mamą į Vilnių, senelis jai griežtai uždraudė bet kokias praktikas. Tačiau kai kas imdavo ir praslysdavo – suserga anūkė, prosenelė kiaušinį atsineša ir išsuka ligą. Senelis barasi, o ji sako – gydau, kaip galiu. Žmogaus ryšį su gamta skubos amžius nuo mūsų atitolino, tačiau žinios ir praktikos pamažu grįžta. Norėdama išgirsti save, pradėjau ieškoti sodybos. Man reikėjo miško, kad galėčiau atsigauti, grįžti į save. Mišką ir tylą radome Musteikoje. Tyla čia buvo tiršta, sodri, apvalanti, man atrodydavo, kad įeinu pro sodybos vartus ‒ ir lengviau kvėpuoti. Labai greitai pasidarė aišku, kad noriu būti, auginti vaikus būtent čia. Sklypas, kurį radome, buvo tuščias, bet su išlikusiais senaisiais sodybos medžiais, tad su vyru nusprendėme – čia bus mūsų namai. 69

Mes – ne išskirtiniai, nesame gyvenimo centras, ne dėl mūsų sukasi planeta, ne dėl mūsų gamtoje auga gėrybės

Vaikščiodama miške pajutau, kad žvilgsnis krypsta į vaistažoles. Nuėjusi dešimtis kilometrų grįždavau pilnomis rankomis žolynų. Lietuviai turi įgimtą žoliavimo jausmą, daugelis iš mūsų žino, ką kuri vaistažolė gydo. Apsispręsti padėjo vyras: sako, tu čia atvažiavusi tik renki ir renki žolynus. Tai ir rink! Negalvok racionaliai, rink mums, mūsų šeimai. Nuo to viskas ir prasidėjo. Per tą laiką sukaupiau žinių, nuolat mokausi fitoterapijos ir aromaterapijos, labai daug skaitau, siunčiuosi specialią literatūrą. Svarbų pagrindą mano pasaulėjautai padėjo fitoterapeutas Virgilijus Skirkevičius, nuolat kalbantis apie tai, kad žmogus yra gamtos dalis. Mes – ne išskirtiniai, nesame gyvenimo centras, ne dėl mūsų sukasi planeta, ne dėl mūsų gamtoje auga gėrybės. Esame cikle kaip kiekvienas gyvas organizmas ir visi esame susiję. Kai man reikia gydymo, juk aš ieškau pagalbos augaluose. Tai kas iš mūsų pažangesnis?! Nesame aukštesni už žolę, tikrai... – Galbūt šiandienos žmogų dažnai sustabdo proto balsas? Gal mes visai kitaip gyventume, jei klausytume širdies ir jausmų kalbos? – Atsisakę jutiminių, prigimtinių žinių ir išstūmę iš savo gyvenimo mistinį pasaulį mes labai daug netekome. Mano namuose kabo mane gelbėjęs Dievo Gailestingumo paveikslas, aš nematau priešpriešos tarp jo ir senojo baltų tikėjimo. Man nereikia pasakoti, kad egzistuoja kaukai, žemės ir dangaus dievai. Mano gyvenime jie tiesiog yra. Esu jiems dėkinga, nes be jų nenuveikčiau nieko. Viskas yra viena, tik vieni savo tikėjimą velka vienokiais drabužiais, kiti – kitokiais. Man žavi ir vaišnavų praktikuojama meilės filosofija. Nuostabu, kaip jie tą meilę skleidžia, kaip moka atvirai ją parodyti – Dievui ir žmonėms. Mano atminty visada išliks pasakojimas, kaip mano prosenelė užkalbėtoja ruošėsi mirčiai. Tą dieną ji pati atsikėlė iš lovos, nusiprausė ir paprašė atverti langus tiems, kas atėjo jos pasiimti. Ji matė kito pasaulio gyventojus – energetinius kūnus. Mūsų viduje yra tiek daug žinių, tačiau protas, netikėjimas jas išstūmė, mes neigiame ir nepriimame to, kas egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų valios, nuo mūsų tikėjimo ar netikėjimo. Prireiks ne vienos kartos, kad tai grįžtų, kad susirinktume savo dingusias patirtis.

Tyla, laukinė gamta, atstumas tarp namų, archajinis žmonių mąstymas – rodos, persikeli į labiau prigimtinę, mažiau transformuotą erdvę.

– Kažkodėl man atrodo, kad tai pamažu vyksta... – Prigimtis iš lėto bunda, tačiau viskas ateina per patirtis. Per savąją aš atradau tikėjimą, supratau, kad viskas, kas lemta, yra neišvengiama. Dar Vilniuje, Gailestingumo šventovėje, ieškojau atsakymų į kankinančius klausimus – kodėl? Už ką – man? Ilgos valandos maldoje tarsi rodė kelią, kuriame pamažu darėsi aišku, kad kiekviena patirtis mus veda tolyn, kad pasaulis nebūtinai turi suktis apie mane, kad negali prie nieko prisirišti. Kuo labiau tapatinsi save su aplinka, namais, daiktais, vietomis, tuo labiau skaudės. Gamtoje mokausi priimti ir saulėtą gyvenimo dieną, ir žvarbią naktį – priimti vienodai, nes emociniai šuoliai labai išbalansuoja, dėl jų nebemokame būti ir priimti gyvenimo ramiai, tuomet atrodo, kad niekas nevyksta arba kad gyvenimas jau nugyventas. Tikra palaima yra ramybė, tada lengviau kaip duotybę išgyventi ir skausmą: išgedi, neieškai nei kaltų, nei savęs gailiesi. Ir džiaugsmingas akimirkas priimi kaip dovaną, o ne savo nuopelną. – Musteikos kaimas tave išgydė? Kokios stebuklingos traukos ir galios jis turi? – Musteika yra žavinga vieta. Tyla, laukinė gamta, atstumas tarp namų, archajinis žmonių mąstymas – rodos, persikeli į labiau prigimtinę, mažiau transformuotą erdvę. Kaimas etnografinis, bet kokios statybos čia neleidžiamos, dėl to esama vienalytiškumo, kuris irgi žavi – visi lyg ir vienodi, panašūs, niekas labai neišsiskiria savo statusu. Jautiesi esantis bendruomenėje, o ji pas mus labai stipri. Užeiviai (taip dzūkai vadina atklydėlius) sugalvoja įvairiausių iniciatyvų, visi nori dalyvauti, įpūsti kaimui gyvybės. Šiais metais radosi keturi ar penki naujakuriai, netgi pažintuvių vakarą darėme, nors kaime toks įvykis nebūdingas, visi viską ir taip žino. – Ir tikrai, gandas apie žolininkę iš Musteikos jau Merkinę pasiekęs... – Ne žolininkė aš, nors žmonėms gal paprasčiau taip vadinti, aš pati sakau – žoliautoja. Gyduole turi gimti, o aš daug ką išmokau, išjaučiau, dabar noriu dalintis. Mokau pažinti saugias žoles, mokau nekristi į fanatizmą, kai renkama daug, kai ieškoma egzotikos. Surinkusios žoles gaminame jų ištraukas, ekstraktus, hidrolatus, sukame kremus, šitaip prailginamas žolyno energetinis gyvenimas ir galimybės.

Ženklai mums visada kalba, tik ne visada mes girdime. Arba galvojame – čia ne tau, ne apie tave.

– Renata, kokios yra septynios svarbiausios žolės, kurias kiekvienas turėtume laikyti namuose? – Jei būtų bėda, išsiversčiau su penkiomis. Beržas ir pušis – gydymui žiemą ir vasarą, būtinai jonažolė, dar gaurometis ir ramunėlė, na, gal dar melisa, ir tikrai – užtektų. Labai noriu, kad iš mano seminarų grįžę žmonės žoles naudotų, o ne tik pasistatytų butelaičius, kuriuos vežė šimtą kilometrų. Be to, rinkdamos žoles moterys turėtų susiformuluoti ketinimus – ką gydys, ko prašo. Aš pati, kai išeinu į pievas, prašau, kad žolės ne tik gydytų moterų ligas, bet kad ir sugrąžintų pasitikėjimą savimi, kad atneštų į šeimą meilės. Lietuvės žino daugybę dalykų – kam ramunėlė, kam čiobrelis, kam liepa ar melisa. Moterys prisimena, kartais tereikia tik priminti. Mano vaikams irgi tenka sirgti, stengiuosi ligą griebti jos pradžioje, bet tam reikia dėmesingumo, reikia atidžiai stebėti, kas vyksta. Bet jei darosi rimta, nevengiame medikų pagalbos. Dukra Vėjūnė jau ir pati žoliauja – jai penkiolika, matau, kad žinias siurbia kaip kempinė. Iš pradžių tekdavo kviesti kartu į mišką, o dabar pati eina, kartais netgi viena, sako, žinau, kur geresnės, švaresnės auga, surinksiu. – Kiek laiko užtruko, kad pajustumei, jog radai savo vietą ir čia jautiesi laiminga? – Tas įvyko ne iškart. Su kaimynais tik gerokai vėliau susipažinau, nes vis miške, vis pievose. O ir svarstymų buvo – ar tai tikrai ta veikla, juk visada yra labiau pažengusių, profesionalų, vargu, ar pasieksiu jų lygį, kai man virš keturiasdešimt... Dar mokykloje svajojau būti kosmetologe, tačiau pasirinkau ekonomiką, nes taip atrodė logiškiau ir stabiliau. Būdama čia grįžau prie senos svajonės, baigiau mokslus, dirbu Druskininkuose, SPA centre. Bet į kiekvieną naują sritį neriu giliai ir jai skiriu daug laiko, tad svarsčiau, ar liks laiko vaistažolėms. Tačiau iš karto gavau ženklą: „Atvažiuokite, praveskite žoliavimo stovyklą vienuolyne.“ Nereikia galvoti, kad tai sutapimas, tai – atsakymas. Ženklai mums visada kalba, tik ne visada mes girdime. Arba galvojame – čia ne tau, ne apie tave. Kaip antai: raviu savo daržo lysves, praskrendantis paukštis atsitupia ant galvos. Sustingstu ir galvoju: tai aš jau taip susitapatinau su aplinka, kad paukščiai ant manęs leidžiasi? Argi ne ženklas? Argi ne stebuklas?

DIZAINO PAŽINTIS

Mažas žingsnis – svarbus pokytis Langų dekoro sprendimų ekspertams ir lyderiams „Dextera“ šie – dvidešimt penktieji įmonės gyvavimo metai – ypatingi. Asortimentą papildė ekologiški roletų audiniai, įmonė pirmoji Lietuvoje pradėjo gaminti markizes ir klientams pasiūlė galimybę rinktis orą valančius markizių audinius. Kasdien koja kojon žengti su naujovėmis, skirti dėmesį inovatyviems bei tvarumo principais paremtiems sprendimams ir atidžiai įsiklausyti į klientų poreikius – tai pagrindiniai

Nuotraukos: „Dextera“ archyvas

įmonės tikslai, vedantys juos visus šiuos metus.

Suteikti klientams didžiausią komfortą ir užtikrinti dievišką poilsį – toks svarbiausias įmonės tikslas. Vedami šios minties „Dextera“ pristato trijų tipų markizes, pavadintas kūrybiškais dievų vardų įkvėptais pavadinimais: „Sunna“, „Helios“ ir „Apollo“. Vienas svarbiausių šių markizių privalumų – optimalus gamybos laikas, kuris itin aktualus šiltojo vasaros sezono metu. Kitas ne mažiau svarbus aspektas – bekompromisė lietuviška kokybė: „Dextera“ jau ketvirtį amžiaus siūlo laiko patikrintus ir ilgaamžius gaminius, yra perpratusi visus didelio kruopštumo reikalaujančius gamybos niuansus ir todėl gali pasiūlyti nepriekaištingos kokybės lietuviškas markizes. PIRMIEJI PASAULYJE ORĄ VALANTYS MARKIZIŲ AUDINIAI ROLETAI MYLINTIEMS GAMTĄ

Įmonei itin svarbūs tvarūs ir teigiamai aplinką veikiantys sprendimai, todėl ir pirmosios lietuviškos markizės gaminamos nau-

Pastarieji metai atkreipė mūsų dėmesį ir tik dar kartą paskatino per-

dojant tik pačias išmaniausias ir pažangiausias technologijas.

mąstyti svarbiausias vertybes, žemai nulenkti galvas ir pripažinti:

Šiandien „Dextera“ klientams siūlo naujovę – pirmuosius pa-

esame priklausomi nuo gamtos, o mus supanti gamta – nuo mūsų.

saulyje orą gryninančius audinius, kurie gerina oro kokybę, ma-

Šis laikotarpis paskatino dar atidžiau atsigręžti į tvarumą, ekologiją ir

žina taršą, naikina nemalonius kvapus ir yra itin draugiški gamtai

žmonių bei gamtos gerovę, todėl turėtume didžiuotis, kad esame

ir žmogaus sveikatai. Tai idealus pasirinkimas visiems, kuriems

karta, kuriai gamtos tausojimas yra natūrali gyvenimo filosofija.

namuose svarbi ne tik estetika bei išskirtinė kokybė, bet ir nuoširdi, metų metus besitęsianti draugystė su gamta.

Šiandien „Dextera“ didžiuojasi savo inovatyviais sprendimais ir džiaugiasi galėdami klientams pristatyti pirmąją tvarią ir ekologišką roletų kolekciją „Eco Essence“. Visi šios kolekcijos audiniai paga-

www.dextera.lt

minti iš 100 proc. perdirbto plastiko – 1 kv. m audinio pagaminti perdirbama net vienuolika plastiko butelių, o tokio audinio gamybai sunaudojama perpus mažiau energijos ir vandens. Dar vienas šių audinių privalumas – „Eco Essence“ audiniai savo išvaizda niekuo nesiskiria nuo įprastinių roletinių audinių ir turi platų žemiškų spalvų pasirinkimą. Švaros ir ramybės jausmą sukurianti balta, moderniuose interjeruose idealiai deranti švelni akmens pilka, žemiški pilkšvai rusvi ar rudi tonai, griežta juoda – savo namuose tiksiančią spalvą atras kiekvienas. Tvari kolekcija „Eco Essence“ sujungia kokybę ir mūsų kartos gyvenimo filosofiją – išsaugoti gamtą ateities kartoms, rūpintis ne tik savimi, bet ir aplinka, kurioje gyvename. Ši kolekcija skirta tiems, kurie myli gamtą ir kiekvienu savo pasirinkimu nori prisidėti prie mums visiems švaresnio pasaulio. SAULĖS TIK TIEK, KIEK NORISI Šiltąjį sezoną „Dextera“ pasitinka su džiugiomis naujienomis – įmonė pirmoji Lietuvoje pradeda gaminti aukštos kokybės lietuviškas markizes. Naujasis gaminys atspindi įmonės šūkį „Įsileisk saulės, kiek nori“ ir leidžia lengvai apriboti tiesioginius saulės spindulius ir patiems nuspręsti, kiek jų įsileisti į terasą.

Apie nostalgiją, sodus ir jaunystę Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

„Medžiai soduos auga lėtai, galbūt kartu su jais užaugsim“, – vis pagaunu save niūniuojant beklaidžiodama giliai Nidos miškuose. Kodėl gi nepakalbinus šios dainos autoriaus, jaunosios kartos atlikėjo, neseniai debiutinį mini albumą „Sodų dainos“ pristačiusio Luko Pilkausko ir jo širdies draugės, keramikės Gabrielės Gurčiūtės? – tyliai sau galvoju. Nepraėjo nė kelios dienos ir ši jauna pora man jau pasakojo savo nostalgija, jautrumu ir gražiausiais muzikos skambesiais apipintą istoriją apie kūrybą, meilę ir jaunystę. Na, o visus šiuos jausmus įamžinti susitikome, žinoma, sode. Skambant sodų dainoms ir barškant tobulai netobuliems Gabrielės indams.

patreon.com/lamuslenis

– Lukai, Gabriele, ar judu – nostalgiški žmonės? Lukas: Vis dažniau pastebiu, kad kūryboje ir tiesiog kasdienybėje dažnai su džiaugsmu atsigręžiu į praeitį įvairiais kampais – nuo filmų ar muzikos iki asmeninių patirčių vaikystėje. Kartais netgi į buitį įsimaišo nostalgija persmelkti daiktai – senesni muzikos instrumentai, grotuvai, fotoaparatas arba automobilis. Gabrielė: Manau, kad taip. Kartais prigaunu save lengvai dūsaujančią, visa galva pasinėrusią į nuotraukų archyvus. Mėgstu mintimis grįžti į buvusius pokalbius, pravažiuotus kelius ar ragautus valgius. Kartais, atrodo, net kvapas gali iššaukti kokį prisiminimą. Kadangi yra tekę gyventi keliose skirtingose pasaulio vietose, dažnai nostalgiškai prisimenu ten sutiktus žmones, pamatytas vietas. Keista pagalvoti, kad kur nors pagyvenęs keletą mėnesių gali ten niekada ir nebesugrįžti, o tuo metu buvę svarbūs žmonės niekada taip ir nebepasirodyti tavo kelyje. – Tai kas jus įkvepia kurti ir kada judviem kuriasi geriausiai? Gabrielė: Man įkvėpimas pasireiškia netikėtai. Prisimenu, neseniai mudu žiūrėjome filmą ir vienoje iš scenų pamatyta vonios detalė įkvėpė dizainą puodeliui – reikėjo idėją užsirašyti čia ir dabar, kol mintis nespėjo pabėgti. Stengiuosi idėjų semtis iš dalykų, kurie nėra tiesiogiai susiję su mano veikla – kartais formą gali įkvėpti plaktos grietinėlės lengvumas ar nepažįstamojo veidas. Galiausiai mėgstu su idėjomis pabūti viena, susidėlioti jas tvarkingai į stalčius – taip mintyse besitvarkant ir prasideda maloniausi kūrybiniai procesai.

Lukas: Miestelis Italijoje, fantastiška pica, šaltas bokalas resto-

rane, aš už stalo ir žmonių stebėjimas jaukioje gatvelėje; kinas, muzika, kelionės, gamta, pažintys, žmonių istorijos, lėtas rymojimas, vairavimas, šuniukai, trapumas, jautrumas, vandens telkiniai... Čia tik minčių lietaus pradžia, bet manau, kad įkvėpimas susideda iš kiekvienos gyvenimo akimirkos. Ir šviesa, ir tamsa kartu pastūmėja sukurti apibendrinantį rezultatą. Kūrybai aš, kaip ir Gabrielė, taip pat mėgstu atsiriboti – išvažiuoti su instrumentais į gamtą, išsijungti visus žalingus trikdžius ir pasinerti į muziką. – Jautrumas žmogui, jį supančiai aplinkai, gamtai – man atrodo, ši savybė įpinta jūsų abiejų kūryboje. Ar teisingą įspūdį susidariau? Gabrielė: Sakyčiau, kad mes abu esame gana jautrūs tiek aplinkai, tiek žmogui, tad automatiškai ši savybė persismelkia ir į kūrybą. Lukas: Sutinku, to jautrumo būna daug, tad kartais visai palengvėja jį sudėti į kūrybą. – Ar kada galvojote, kaip, kokiais kampais susisieja judviejų kūryba? Ar kūryboje turite bendrų taškų? Lukas: Pagalvojau tik dabar – sakyčiau, kad mūsų kūrybą sieja netobulumas, natūralumas ir paprastumas. Man Gabrielės keramika patinka dėl kartais pakreivojančių, netobulų formų, dėl tam tikros žaismingos sielos, bet ir minimalistiško paprastumo. O savo muzikoje irgi niekada nesistengiu dirbtinai šlifuoti ir tobulinti garso, baiminuosi, kad muzika neprarastų tikrumo, gyvybės ir šviežumo. Gabrielė: Antrinu Lukui ‒ abudu stengiamės išlikti savimi ir nepasiduoti norui viską daryti tobulai. 87

– Ar klausiate vienas kito patarimų – muzikoje ir keramikoje? Gabrielė: Dažnai dirbame kartu, toje pačioje erdvėje, tad komunikuojame, spontaniškai dalijamės idėjomis, todėl natūraliai gimsta diskusija apie tai, ką darome, kaip galime padaryti geriau. Žaviuosi Luko kūryba, jo mintys man visada yra svarbios. Taip pat kūrybiniame kelyje dažnai pasitaiko ir dvejonių, kai pats sau tampi didžiausiu priešu ir kritiku. Tokiais atvejais antra nuomonė ir blaivus protas gali sugrąžinti atgal į vėžes. Kartais pagalvoju, kad jeigu ne nuolatinis Luko palaikymas ir lengvi stumtelėjimai pirmyn reikiamu momentu, mano keramika taip ir būtų likusi tik mūsų virtuvėje ir svetainėje. Lukas: Kai studijoje arba namie ką nors sukuriu, pirmiausiai demo versiją, juodraštį ar bent kokį mini fragmentą, visada siunčiu paklausyti Gabrielei ir kaip mažas vaikas jaudinuosi, laukiu jos reakcijos – turbūt kartais jaudulys būna net didesnis nei prieš koncertą. – Savo dainų tekstuose Lukas tarytum siūlo sugrįžti prie tikresnės, lėtesnės gyvenimo tėkmės. Kokia yra judviejų lėtesnio gyvenimo versija? Kas judviem padeda atsipalaiduoti ir kaip atrodo jūsų romantika? Lukas: Sugrįžti tikrai siūlau, bet neišvengiamai ir pats dar labai stipriai to mokausi. Kol kas gyvename Vilniuje, kur aplink pilna veiksmo, įvykių, tikslų, darbų ir užduočių, o tai kartais nuvargina. Natūraliai imti kelti klausimą, ar nevertėtų šiek tiek sulėtinti gyvenimo tempo. Mieste smagu, bet svajonėse mezgasi noras vietoj nepaliaujančio ūžti miesto chaoso kraustytis į gamtą – į kokį nors sodą, ten kurti ir mėgautis aplinka.

Gabrielė: Kartais tenka iš peties pasistengti, kad kasdienybės rutina su savimi nenusineštų ir romantikos. Todėl abu stengiamės skirti laiko pabūti drauge, be pašalinių trukdžių, ekranų. Karantino metu, kai nelabai buvo kur nueiti, vienas kitam pasimatymus skirdavome namuose – abu pasipuošdavome, pasiruošdavome šventinę vakarienę, pašokdavome pagal mylimiausias dainas. Dabar kasdien atsipalaiduoti ir rasti džiaugsmo stengiamės mažuose dalykuose – gardžios kavos pertraukėlė, pasivaikščiojimas, pasakytas komplimentas ar išvyka į gamtą. – Lukai, ne taip seniai nusprendei žengti didelį žingsnį ir sutelkti visą savo dėmesį į asmeninę kūrybą. Ar tokiam žingsniui reikėjo daug drąsos? Kaip jauteisi? Lukas: Drąsos daug nereikėjo, tiesiog kažkokiu stebuklingu būdu pagaliau pavyko nugalėti savo tinginystę ir nuolatinį atidėliojimą. Jau daug metų vis kartodavau sau, kad tikrai išleisiu albumą, daugiau muzikuosiu, tačiau vis lankydavo naivus jausmas, kad laiko gyvenime bus daug ir dar spėsiu nuversti visus norimus kalnus. Turbūt su amžiumi naivumas mažėja ir ryžtiesi kuo greičiau imtis veiksmų, stipriau griebtis už kiekvienos akimirkos. Žinoma, prieš albumo kūrybą reikėjo ir šiek tiek papildomo vidinio stumtelėjimo nenusivertinti ir susikaupti. Jaučiuosi puikiai, netgi atsirado savotiška ramybė, kad jau pavyko sukurti dainų ir žengti pirmą kūrybinį žingsnį. Smagu, kad darau tai, ką noriu, ir esu labai įkvėptas kurti toliau.

– Kokia tema geriausiai nusako tavo albumą? Lukas: Albumas yra trumpas, prabėga greitai. Iš vienos pusės galėčiau sakyti, kad tai tik mano pirmieji juodraščiai, pirmieji bandymai parašyti ir įrašyti autorines dainas, sudėti jas į vieną krūvą. Bet kartu manau, kad kiekviena daina albume turi bent jau subtiliai jungiančią potekstę, krypstančią į gamtos temą, kuri išsiskaido į tam tikras asmenines vertybes – tikrumą, paprastumą, tyrumą, neskubėjimą, atsipalaidavimą, būties vertinimą ir aplinkos gerbimą. – Girdėjau tave sakant, kad sodai tave labai stipriai suformavo kaip žmogų. Ko iš jų pasisėmei, ko išmokai? Lukas: Prisirinkau daug meilės gamtai. Daug metų gyvenu mieste ir kartais susimąstau, kodėl kartais taip traukia kur nors iš jo išvykti. Buvau ramus vaikas, spėju, kad daug ramybės įgavau būdamas vienas, apsuptas tik gamtos, be kitų vaikų. Galiausiai rami, gamtiška vaikystė sukūrė tam tikrą stabdį pasąmonėje, sufleruojantį neskubėti, nebėgti kartu su kitais išdegusiomis akimis, nepamesti galvos. – Lukai, jei tavęs niekas neribotų, kokią savo širdžiai artimiausią vietą koncertui pasirinktum?

– „Sodų dainos“ – pirmasis tavo kūrinys. Ką į jį sudėjai? Ką tau reiškia sukurti ir pirmą kartą į gyvenimą paleisti savo dainą? Nostalgija vaikystės vasaroms, praleistoms mažame sode už miesto – ar iš ten ir atėjo tavo įkvėpimas? Lukas: Taip, iš tiesų į šią dainą bandžiau įdėti trupinėlį jausmo, išlikusio iš vaikystės – leidau didžiąją dalį vasarų užmiestyje, jaukiame mažame sode tarp miško ir upės. Nostalgija susimaišė su mano per keletą metų išsivysčiusiu muzikiniu braižu ir išėjo štai toks rezultatas. Paleisti šią dainą man buvo labai labai svarbu. Ji buvo geras spyris kurti daugiau ir drąsiau. – Neošlagerizmas – kas tai? Lukas: Aliuzija į senesnius lietuviškos estrados laikus – bet galbūt šiek tiek performuota, šiuolaikiškesnė ir ironiškesnė versija. Sceninis Povilaičio arba Kučinsko kostiumas, nemirtinga estradinė choreografija, įmantrus mikrofono valdymas, kontaktas su publika... Kartu su indie, psichodelinio roko, dream pop, lo-fi spalvomis sintezatoriuje, gitaroje ir ritmo mašinoje. Iš to išplaukia, lyginant su klasikine senąja estrada, alternatyvesnio poskonio mišrainė.

Lukas: Būsimame (tikiuosi) svajonių sode, ant namelio stogo arba terasoje. – Gabriele, papasakok, o kaip gimė tavo meilė keramikai? Gabrielė: Noras įsižeminti, daryti ką nors savo rankomis jau keletą metų nedavė man ramybės. Kartu vis galvojau išbandyti keramiką, pasidaryti skanų puodelį kavai, dubenį pusryčių košei. Galiausiai nuėjau į užsiėmimą ir nebegalėjau sustoti – toliau lankiau būrelį, mokiausi suvaldyti molį. Tačiau paaiškėjo, kad to padaryti nepavyks, kad iš molio galima mokytis begalės dalykų – nuo gebėjimo paleisti, sąžiningumo iki dėkingumo ir paprasčiausios kantrybės. Labai vertinu visas šias pamokas ir suvokimą, kad kuo daugiau mokausi, tuo daugiau dar yra ką išmokti. – Kokie, tavo akimis žvelgiant, yra tavo keramikos darbai? Kokį jausmą, kokią idėją jie perteikia? Gabrielė: Stengiuosi, kad darbai būtų paprasti, funkcionalūs, bet kartu ir gyvi, žaismingi – šios savybės man yra svarbios renkantis naują daiktą ar rūbą, todėl tokią žinutę noriu transliuoti ir pati. – Lukai, Gabriele, kokių jausmų ir planų bus pilna ši vasara? Lukas: Lengvas, bet smagus jaudulys besiruošiant galimybėms šią vasarą išbėgti į sceną. Labai džiugu, kad dalyvausiu keliuose koncertuose ir festivalyje. Taip pat rusena viltis, kad vasara vėl leis išsivaduoti iš karantino gniaužtų ir duos šansą jaustis laisviau. Ir, be abejo, reiks traukti pavasarot į sodus! Gabrielė: Pirmasis į galvą atėjęs žodis buvo lengvumas. Manau, kad po tokios sudėtingos žiemos visi lengviau atsikvėpsime ir kitu kampu pažiūrėsime tiek į save, tiek į mus supančią į aplinką. Tikiuosi, kad manoji vasara bus pilna pokyčių ir naujų patirčių, pamokų. 95

Kraštovaizdžio laboratorija Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Ne tik vizualiai eksperimentuoti naujomis augalų formomis ir spalvomis, bet ir analizuoti mokslinę jų pusę bei šviesti visuomenę – toks kraštovaizdžio architekto, studijos „Kamanė Salvijoj“ įkūrėjo Manto Meštaro tikslas. Naujajame edukaciniame projekte „Sodas rytojui“ vyras aptaria sudėtingas augalų pasaulio problemas, o su mumis pasidalija idėjomis, kaip kurti tvarias, apgalvotas ir estetiškas žaliąsias erdves.

– Mantai, kaip susižavėjai augalų pasauliu? – Tikslaus susižavėjimo momento nebepamenu, tačiau gamta mane domino visada. Jau pradinėje mokykloje žinojau taksonomijos pagrindus, mokėjau dalies gyvūnų ir augalų lotyniškus pavadinimus. O šalia gamtos visada buvo ir menas. Baigęs dailės mokyklą įgijau klasikinio ir modernaus meno žinių. Tada atsitiktinai įstojau į VDU kraštovaizdžio dizaino programą, kuri natūraliai sujungė meną ir gamtą. Po studijų sukūriau savo kraštovaizdžio architektūros studiją „Kamanė Salvijoj“, o dabar ne tik projektuoju žaliąsias erdves, bet ir stengiuosi edukuoti visuomenę. – Savo veiklą vadini kraštovaizdžio laboratorija – ką tai reiškia? – Laboratoriją galima suprasti dviem būdais. Savo veikloje stengiuosi eksperimentuoti su naujomis formomis, augalų deriniais, spalvomis – tada sukurtas sodas tampa laisvai besikeičiančių biologinių reiškinių erdve, o užsakovas tampa stebėtoju. Kita itin svarbi asociacija – su mokslu, pažanga ir moksline augalų puse. Mokslo atradimai padeda paprasčiau auginti augalus, o augalai prisideda prie svarbių medicinos, technologijų proveržių. – Kokie yra esminiai principai, kuriais vadovaudamasis planuoji žaliąsias erdves? – Svarbiausias principas visada yra kontekstas. Jis gali būti tiek istorinis, tiek gamtinis. Istorinis kontekstas man itin svarbus, kadangi jis nusako visumą, sodo ir aplinkinių objektų ryšį. Puikus to pavyzdys – jau suprojektuotas ir artimiausiu metu planuojamas sodinti Kauno modernizmo laikotarpio namo vidinis kiemas. Dirbant tokią kultūrinę vertę turinčiame objekte jo istorija savaime diktavo želdinių formas. Detaliai išstudijavus 1918–1939 m. laikotarpio architektūrą Kaune ir visame pasaulyje, buvo panaudoti jai būdingi bruožai – apskritimai, ryški grafika bei užsilenkiančios juostos. Istorinis kontekstas kuriant sodus mane labiausiai ir žavi. O gamtinis kontekstas nusako, kokie augalai gali būti projektuojami tam tikrose vietose. Pavyzdžiui, vieniems tinka tik saulėtos vietos, o kitiems tiesioginės saulės visai nereikia. – Nuo eskizo iki projekto – papasakok mums apie savo darbą. Kaipgi gimsta kraštovaizdžio projektas? – Visų pirma įvertinami užsakovo pageidavimai. Vieniems reikia vietos maistui užsiauginti, kitiems svarbu estetinis vaizdas iš tam tikros objekto vietos. Aptarus norus dėmesys pakrypsta į jau minėtą istorinį kontekstą, kuris dažnai visgi laimi prieš užsakovo pageidavimus. Puikus to pavyzdys yra vieno Kauno restorano sodas: nors pirminiai norai nebuvo susiję su turimais XVII a. pastatais, aptarus jų vertę buvo prieita prie tam laikui būdingo plano ir augalų. Tuomet, jau turint pradinę bendrą idėją, studijuojami informaciniai šaltiniai, ieškoma tinkamų formų ir derinių – šis etapas tikriausiai reikalauja daugiausiai laiko. Stengiamasi sukurti vientisą, patogią erdvę, išspręsti teritorijoje esančias problemas, pabrėžti teigiamas jos savybes. Sukūrus struktūrą pereinama prie smulkesnių augalų. Po to belieka viską įrengti. – Pasikalbėkime apie tvarumą, su kuriuo susijęs ir naujasis tavo edukacinis projektas „Sodas rytojui“. Kokias temas jis paliečia? – Taip, visuomenės edukavimas yra vienas didžiausių mano pomė100

gių. Tikiu, kad kuo daugiau visi suprasime, tuo geriau gyvensime. O šio projekto idėja užkoduota jo pavadinime: siekiama, kad ateityje žmonės vis dar galėtų kurti maistą ir grožį teikiančius sodus. Į klimato kaitą ir gamtos apsaugą žiūriu itin atsakingai – man rūpi, kokiame pasaulyje teks gyventi po dešimties, trisdešimties ar penkiasdešimties metų. „Sodas rytojui“ yra skirtas kiekvienam, turinčiam nors patį mažiausią žemės lopinėlį ar vazoną ‒ kiekvienas gali prisidėti prie tvaresnės ateities. Projekte aptariamos sudėtingos problemos, prie kurių sprendimo galima prisidėti paprastais kasdieniais pasirinkimas ar veiksmais. Kadangi esu kraštovaizdžio specialistas, didžiausias dėmesys skiriamas augalų auginimui ir su tuo susijusioms temoms. Pavyzdžiui, viena opiausių šios srities problemų yra durpės ir sintetinės trąšos – Vakarų šalyse jos naudojamos vis mažiau, o dalyje jų išvis tėra praeitis. Visgi labai išsiplėsti nenoriu, teks palaukti įrašų, kurie bus įkelti mano feisbuko ir instagramo paskyrose. – Tai ką kiekvienas iš mūsų turėtume žinoti apie tvarumą savo sklype? – Visų pirma reikėtų kuo daugiau domėtis tuo, ką perkame. Netingėti paskaityti trąšų, substratų ar pesticidų sudėties, pasidomėti

jų sudėtinėmis dalimis bei gamybos būdais. Visada sveikintinas ir sãvo maisto auginimas – tai galima daryti net vazone balkone. Be to, vertėtų pagalvoti ir apie sodo priežiūrą. Paklausti savęs, ar tikrai žemi dobilai vejoje yra naikintinas blogis? Kokią naudą gamtai teikia kiekvienas pasodintas augalas? Ne visi augalai Lietuvoje turi vienodą ekologinę vertę, o pasirinkti labai panašius, tačiau daugiau vertės turinčius augalus nėra sunku. – Savo edukaciniame projekte keli klausimą, kaip paprastais būdais mažinti klimato kaitą. Kaip prie to gali prisidėti kiekvienas iš mūsų? Kaip neskatinti natūralių buveinių naikinimo ir teršimo? – Tikriausiai opiausia šio meto problema yra durpės. Prekybos centruose beveik neįmanoma rasti substratų, kurių sudėtyje nebūtų durpių – net skambiai pavadinti „kompostai“ turi jų 90 proc. ar didesnį kiekį. Durpės susidaro aukštapelkėse, kurios jas kasant nusausinamos. Tikriausiai daugeliui žmonių teko lankytis pažintiniuose pelkių takuose – būtent tokios vietos dėl substratų naikinamos. Dalyje valstybių durpių yra atsisakoma, spartėja bedurpių substratų (angl. peat-free compost) paklausa bei pasiūla. Jie gaminami iš

įvairios organikos, pavyzdžiui, kompostuotos žievės ar lapų. Tad tai geriau ne tik auginamiems augalams, bet ir natūralioms buveinėms. – Mantai, ar gali pasidalinti keliomis idėjomis, kaip sklypą iš paprasto žemės lopinėlio šalia gyvenamosios erdvės paversti tam tikra gamtos oaze? Kokie pagrindiniai žingsniai – nuo ko reikėtų pradėti kurti savo svajonių lauko erdvę? – Svarbiausias žingsnis projektuojant sklypą – visumos kūrimas. Nereikėtų pradėti renkantis gėles, nes tai tik smulki detalė. Pradėkite nuo erdvės ar jų sekos formavimo. Labai svarbu paminėti, kad erdvė atsiranda tik ją apribojus. Nors daugelis ir mano, kad norint sukurti erdvės įspūdį reikia palikti kuo daugiau vejos, iš tiesų taip nėra – juk tuščias laukas tik ir tėra tuščias laukas. Be to, svarbu nepamiršti ir žvilgsnio aukštyn ‒ medžiai ir aukšti krūmai labai svarbūs formuojant net ir mažiausias erdves. Turint gerai suplanuotą visumą, augalų parinkimas tampa ne toks svarbus. Ir labai gerai, kai teritorijoje yra tikslingos traukos. Tai gali būti daržo zona, pavėsinė, suoliukas ar net įdomesnis augalas. Turint tokių traukos taškų automatiškai labiau norisi būti savo sode.

101

102

103

– Kokie apželdinimo stiliai šiuo metu pasaulyje patys populiariausi? Kas artimiausia tau pačiam? – Tikriausiai daugelis žino natūralistinį stilių. Gana vėlai atėjęs į Lietuvą jis vis dar išlieka populiarumo viršūnėje. Ir ne be priežasties – natūralistiniai želdiniai iš tiesų nuostabiai žiūrisi moderniose teritorijose, suteikia dinamikos. Tik svarbu paminėti, kad toks stilius dažniausiai netinka natūralesnėse teritorijose – dėl gausiai naudojamų miglinių augalų gėlynas gali pasirodyti kaip piktžolių laukas. Aš pats vienu stiliumi neapsiriboju, visada norisi išbandyti kuo įvairesnius. Esu projektavęs tiek XVII a. daržą, tiek marinistinius gėlynus Lietuvos jūrų muziejuje, tiek vazoną konceptualios parfumerijos studijai Vilniaus centre. Tuo mano darbas ir įdomus – niekada nežinai, ko pareikalaus kitas projektas. Tačiau jei vis dėlto reikėtų apibūdinti savo stilių – tai būtų vešliai apsodinti, grafiški, tikslūs sodai. Juose maišytus gėlynus dažnai skiria griežtų monokultūrų plotai, o posakis „devynis kartus pamatuok, dešimtą kirpk“ aktualus kiekviename projekte. Žinoma, tik matuoti tenka gerokai daugiau. – Kokie yra esminiai mažų erdvių planavimo principai? – Mažos erdvės reikalauja daug dėmesio: jose turi būti apgalvotas kiekvienas centimetras, o kiekvienas augalas turi turėti labai aiškią funkciją ir būti kuo ilgiau dekoratyvus. Prieš savaitę teko rengti 1,3 x 7,6 m balkoną. Tokiame mažame plote pavyko sutalpinti sėdėjimo zoną, daržą, kelis uogakrūmius, paslėptą vietą daiktams pasidėti. Be to, erdvė vizualiai iškelta aukštyn pasodinus lianą. Svarbiausia nepabijoti plačiai apsodintų plotų – jie suteiks vietos spalvų bei tekstūrų ieškojimams ir atradimams, o tai atitrauks žvilgsnį nuo erdvės dydžio. – O kaip reiktų planuoti didesnius privačius lauko sklypus? – Jei leidžia plotas – sklypą patarčiau skirstyti zonomis. Nepalikti vienos didelės erdvės, kurią galima aprėpti vienu žvilgsniu. Vertėtų pagalvoti apie didesnius medžius sklypo viduryje, galbūt sukurti paslėptą kampelį su suolu ar terasa. Turėdami tokių vietų užsakovai pamažu pradeda jas naudoti, taip atsiranda ir noras įrengti jų daugiau. Jei žmonės turi itin mėgstamą augalą, galima įsirengti slaptą teminį sodelį. Tai ypač praverčia norint įnešti su visuma nesutampančių, bet labai norimų akcentų. – Gėlyno sezoniškumas – ne mažiau iššūkių pradedantiesiems keliantis klausimas. Kaip padaryti, kad gėlynas džiugintų ištisus metus? Pagal kokius kriterijus pasirinkti augalus? – Šiemet tarsi iš naujo supratau, kaip svarbu gėlyne turėti pavasarinių svogūninių augalų. Galėčiau net pasakyti, kad tai svarbiausi gėlyno augalai, sukuriantys vaizdą, kai aplink dar beveik nieko nėra. Taip pat labai svarbūs foniniai augalai. Nereikėtų viso gėlyno kurti tik iš labai puošnių augalų – tada jis atrodys chaotiškas, greitai pabos. Kitas svarbus aspektas – augalų dekoratyvumas. Vertėtų susidaryti gėlyno sortimentą, pasižymėti kiekvieno augalo žydėjimo periodą. Taip matysite, kada reikia daugiau žydinčių augalų, o 104

kada jų bus per daug. Planuojant svarbios ir proporcijos. Geriau dideliais kiekiais sodinti mažesnį rūšių kiekį nei naudoti gausų sortimentą po kelis vienetus. – Kokias problemas gali išspręsti kraštovaizdžio architektai? – Jie gali išspręsti daugelį problemų tiek privačiose teritorijose, tiek planuojant miestus. Pasitelkus botanines, konstrukcines ir menines žinias galima paslėpti nepageidaujamą ar atidengti vertingą vaizdą, sukurti patogią gyvenamąją ar darbo aplinką. Pastaroji tema kartu su kolegomis bus nagrinėjama ir „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“ metu vyksiančiame kraštovaizdžio architektūros festivalyje. – Ir pabaigai... Ko augalų pasaulis tave moko? Kaip apibūdintum savo ryšį su aplinka, gamta? – Man itin svarbus mokslo aspektas. Augalai man visų pirma yra gyvi organizmai, prisitaikę išgyventi ir taksonomiškai susiję tarpusavyje. Pamatęs naują augalą visada peržiūriu jo taksonomiją. Pagal šeimą galima nuspėti, ar augalas yra nuodingas, aromatingas, kokių jį auginant gali kilti problemų, o gal jis kaip tik bus labai tinkamas želdiniams. Pastaruoju metu susidomėjau japoniško meno šaka ikebana – tiesa, modernia jos versija. Kadangi tai dažnai maži ar vidutinio dydžio kūriniai, svarbios tampa ir augalo detalės, kurios gėlynuose dėl savo smulkumo ne tokios matomos.

105

Tvaresnio gyvenimo iššūkis Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Nepatikėsite, bet šios istorijos herojės ėmė ir metė mums visiems iššūkį: „Įsirenkite daržą balkone nenusipirkę nė vieno naujo daikto.“ Taip linksmai kviečia tvaraus ir aplinkai draugiško edukacinio bendruomenės centro „Miesto laboratorija“ įkūrėjos Goda Sosnovskienė ir Agnė Gaisrė. Būtent taip – neįsigijus nė vieno naujo rakando buvo įrengtos ir šio centro patalpos. Dabar Sapiegų rūmų parko pavėsyje įsikūrusioje „Miesto laboratorijoje“ telpa jauki kavinės erdvė, žemių nereikalaujantis hidroponinis daržas, saulės kolektorių jėgainė ir visas šūsnis tvariais antrinio dizaino principais sukurtų ar antram gyvenimui prikeltų daiktų. Ir kokių mielų bei gražių!

107

– Goda, Agne, ar tiesa, kad judvi susipažinote darže? Goda: Ir tiesa, ir netiesa. ( Juokiasi.) Susitikusios „Antakalniečių bendruomenės“ darže prisiminėme viena kitą iš jaunystės, vis susitikdavome bendrose kompanijose, bet dar nebuvome draugės. Agnė: Tačiau su kitomis „Miesto laboratorijos“ įkūrėjomis susipažinome būtent šiltnamyje. Prižiūrėjome kartu bendruomenės daržą, laistėme pomidorus, dalijomės darbais ir mus vienijančiomis idėjomis – bendruomeniškumo puoselėjimu, meile gamtai, tvaresnio ir aplinką tausojančio gyvenimo būdo propagavimu. Kadangi auginimo sezonas Lietuvoje yra gana trumpas, supratome, jog norime ir ne sezono metu ką nors kartu veikti, organizuoti švietėjiškus renginius. Tuo metu Antakalnyje nebuvo jokios vietos, kurioje būtų galima po darbo susitikti su draugais vakarienės. Moterys apskritai yra iniciatyvios! ( Juokiasi.) Tad pirmoji idėja buvo vasarai atidaryti kavinę tame pačiame šiltnamyje, kuriame šeimininkavome, tačiau ėmėme ieškoti ir kitų tinkamų patalpų. Maistas vienija, buria žmones, tad su Goda norėjome, jog tai būtų patalpos kavinei. Pasidalijus šia idėja su kitomis moterimis, prie mūsų prisijungė kolegė Renata, kuri gyvendama Olandijoje kaip tik tuo metu rašė magistro darbą apie tvarų bendruomenės centrą, kuris save išlaikė būtent iš kavinės veiklos sugeneruojamų pajamų. Kai „Vilniaus technologijų ir meno centras“ išsinuomojo visą čia buvusios karo ligoninės teritoriją, vieną iš vietų pasiūlė įveiklinti Antakalnio bendruomenei. Laimėjome skelbtą konkursą ir Sapiegų rūmų parke gyvuojame jau šešerius metus. – Ką pastebėjote per šiuos šešerius „Miesto laboratorijos“ gyvavimo metus? Ar išryškėjo tam tikros žmonių lengviau priimamos tvaresnio gyvenimo kryptys, norai? Gal jie padiktavo tam tikrą vykdomų veiklų kelią? Agnė: Šiais metais sunku daryti išvadas – atrodo, kad pandemijos metu žmonės nustojo domėtis viskuo... Didžiausiu karantino iššūkiu mums tapo vienkartiniai indai – anksčiau kavinėje nenaudojome nei vienkartinių puodelių, nei pakuočių. Supratome, kad turime sugalvoti kokią nors išeitį karantino metu, antraip išvis negalėsime vykdyti veiklos net ir maistui išsinešti. Išeitį suradome – ėmėme naudoti stiklinius indus, stiklainius, kuriuos žmonės iki šiol išsineša namo. Nuolatiniai klientai penktadienio vakarą užsuka nešini savo pakuotėmis ir mėgaujasi vakarienėmis namuose. Tačiau vis dar susiduriame su problema, kad žmonės nori naudoti vienkartinę tarą, tarkime, išsinešti kavos vienkartiniuose puodeliuose, nors iš tikrųjų ją po to geria tiesiog „Miesto laboratorijos“ kieme, sode. Šis įprotis likęs, tad norėdamos jį išgyvendinti dar turėsime padirbėti. Goda: Kalbant apie pas mus užsukančius žmones ir jų įpročius, manau, kad kaip ir visa Lietuvos visuomenė, jie laisvėja, noriau įsitraukia į įvairiausias veiklas. Mūsų lankytojai – šviesi visuomenės dalis. Jie domisi ekologija, bendruomeniškumu. Man jie labai gražūs žmonės, visomis prasmėmis.

108

– Papasakokite, kokias iniciatyvas be kavinės vykdote šiuo metu? Goda: „Miesto laboratorija“ – tai žaliasis bendruomenės centras. Mums svarbios dvi kryptys – dirbti su bendruomene ir šviesti žmones tvaraus gyvenimo būdo klausimais, tad organizuojami renginiai dažnai persipina ir vyksta šiuose rėmuose. Didžiąją dalį centre vykstančių renginių organizuoja bendruomenės nariai. To siekėme nuo pradžių: esame labai atviri bendruomenei ir visiems žmonėms, kurie nori burtis ir kurti mūsų aplinkoje įvairiausius dalykus. Juokaujame, jog jei visus renginius kuruotų vienas žmogus, kažin ar pavyktų pasiūlyti, prigalvoti tiek įvairovės. Žinoma, renginių tinklelį pradedame ir nuo savo renginių. Agnė: Tarkime, šiais metais vykdome du projektus. Pirmasis, „Zero Waste karta“, orientuotas į vaikus ir jaunas šeimas – mokysime dalyvius, kaip tvarkytis buityje su kuo mažiau atliekų. Jau rengėme mokymus, kaip susidėlioti kūdikio kraitelį su kuo mažiau nereikalingų daiktų. Pasakojome ir apie vystyklus ar „pasidaryk pats“ principais galimus susikurti daiktus, ir apie pirkimą iš antrų rankų. Vaikiškų daiktų rinka yra perpildyta, atrodo, kad jų yra tikrai per daug. Žinoma, verslininkai pasakytų, jog mes stabdome vartojimą ir ekonomiką, bet dėl gamtos kas nors juk turi tai daryti. Šiam projektui sukūrėme ir žaidimą „Zero Hero“, kurį nemokamai galima parsisiųsti iš mūsų internetinės svetainės.

109

110

111

112

Goda: Dar viena smagi mūsų iniciatyva – „Meistro virtuvė“.

Remdamiesi Skandinavijoje populiariu „Repair Café“ formatu vieną mėnesio ketvirtadienį kviečiame žmones atsinešti sugedusį daiktą, kurį pataisytų vienas iš renginyje dalyvaujančių meistrų. Vienų dirbtuvių metu susirenka penki skirtingų sričių meistrai, kurie gali perverti jūsų vėrinį, pataisyti dviračio ratą ar telefoną. Taip sutapo, kad dažniausiai jie visi yra vietiniai antakalniečiai. Taip pat bendradarbiaujame su Šiaurės ministrų tarybos biuru, organizuojame renginius apie klimatui draugiškas bendruomenes. Kalbame tokiomis temomis kaip galimybės statyti kolektorius ant daugiabučių stogų, darnaus judumo principai, miesto daržininkystė. Agnė: O šiandien kaip tik vyks dirbtuvės vaikams, kurių metu į savo atsineštus antrinio panaudojimo indus-vazonus mažieji pasisodins picos arba žaliojo kokteilio darželį. Rodos, daržovių auginimas balkonuose populiarėja vis labiau ir labiau, tuo domisi ir suaugusieji. Goda: Pasvajojame, kad kada nors Antakalnis taps žaliausiu miesto rajonu ‒ ne tik miškais ir upe, bet ir gyvenimo būdu. Džiaugsimės, jei būsime prie to bent šiek tiek prisidėję. – O kuo jums pačioms yra svarbus tvarus gyvenimo būdas? Kaip prasidėjo jūsų asmeninė kelionė to link?

Agnė: Iš tikrųjų niekada apie tai nesusimąsčiau. Mano santykis

su gamta tapo artimesnis sugrįžus gyventi į Antakalnį – turėjau didelį balkoną, kurį nusprendžiau apsodinti gėlėmis. Po to supratau, kad juk galiu auginti ne tik gėles ‒ taip vazonuose įsikūrė ir bazilikai, mėtos bei įvairios daržovės. Kai įsigijome sodybą, atradau ir senų daiktų žavesį. Rodos, kad viskas atėjo natūraliai – tapo įprasta patiems auginti maistą, daiktus taisyti, o ne išmesti, rūšiuoti. Manau, jog būtent daržas ir antrinis daiktų panaudojimas ir pastūmėjo tvariau žvelgti į pasaulį. Goda: Imtis gyventi tvariau mane paskatino nuolat girdimas diskursas apie vartojimo augimą, šiukšlių poveikį gamtai. Ėmiau atidžiau galvoti apie savo pasirinkimus. Niekada nebuvau radikali „zero waste“ filosofijos šalininkė, tiesiog ėmiau atsakingiau žvelgti į daiktus – nepirkti nereikalingų drabužių, puoselėti mainų kultūrą, pirkimą iš antrų rankų. Juk kiekvienas mažas asmeninis pasirinkimas kuria pokytį. Agnė: Iš tiesų, ekologiškas daiktas nebūtinai yra tvarus daiktas. Jei norėdamas įsigyti ekologiškų daržovių važiuoji į kitame miesto gale esantį turgelį, kažin ar elgiesi tvariau nei pirkdamas tas daržoves pėstute užsukęs į šalia įsikūrusią krautuvę. Galima diskutuoti, kas yra geriau: maža 250 ml pakuotė ekologiško ar 1000 ml talpa neekologiško plaukų šampūno... Šeimoje jau įpratome pirkti dideles indų ploviklio, skalbiklio pakuotes. Tai itin paprasti pavyzdžiai, tačiau jie veikia.

113

114

115

Goda: Iš tiesų labai svarbu mąstyti pačiam ir nepasiduoti „gre-

enwashing“ rinkodarai, kai apgaulingai bandoma įtikinti visuomenę, kad organizacijos produktai, tikslai ir politika yra ekologiški. Plastikiniai šiaudeliai – blogai, popieriniai, geležiniai – jau geriau, bet kam apskritai reikia tų šiaudelių?.. Juk galima gerti tiesiai iš stiklinės. Mums siūloma tiek daug prekių, kurių mums iš tiesų nereikia. Svarbu pasidomėti visa pateikiama informacija ir neapsigauti neretai ekologiją tik deklaruojančiomis pakuotėmis. Svarbu palikti kuo mažesnį asmeninį pėdsaką. Agnė: O vienas iš „Miesto laboratorijos“ tikslų ir yra tai įgyvendinti savu pavyzdžiu. Kavinėje veikia specialus organinių atliekų kompostavimo įrenginys, lauke taip pat įrengtos trijų skyrių kompostinės. Norime parodyti žmonėms, jog tai galima daryti nesunkiai. Skeptikai sakys, kad didžiausias teršėjas yra pramonė, tačiau savo mažais pasirinkimais galime inicijuoti didesnius pokyčius. – „Miesto laboratorijoje“ taip pat gausu antrinio dizaino pavyzdžių? Goda: Kurdamos „Miesto laboratoriją“ išsikėlėme tikslą nepirkti nė vieno naujo daikto, pasitelkti tik tą, ką turime arba ką turi mūsų kaimynai. Ir iš tikrųjų čia nerasite nė vieno naujo baldo – daug ką atnaujinome ar pasigaminome patys. Tarkime, iš senųjų Sapiegų rūmų parko durų, kurias norėta išmesti, pasigaminome stalus, iš tuščių dujų balionų – šviestuvus, iš senų šaukštų – virtuvės spintelių rankenėles. Šis kūrybinis momentas ne tik tvarus, bet ir be galo smagus. Tikime, kad tai įkvepia ir mūsų lankytojus, bendruomenės narius. – Vyrauja įsitikinimas, jog tvarūs sprendimai brangiai kainuoja, didelės įmonės ne taip lengvai įsileidžia ekologiją į savo erdves ir gamybos procesus. Rodos, jums puikiai pavyko tai suvaldyti.

Goda: Tai mums buvo labai svarbu – parodyti, kad galima erdvę

įrengti paprastai, tvariai, tačiau ne mažiau jaukiai. Juk kurdamiesi, galima sakyti, neturėjome jokių piniginių resursų. Jeigu šią didžiulę erdvę galėjome įrengti nenusipirkę nė vieno daikto, įsivaizduokite, kiek dar tokių vietų galėtų įsikurti tais pačiais tvariais principais – mažinant vartojimą, panaudojant daiktus antrą kartą, kuriant juos „pasidaryk pats“ principais. Visi mūsų sprendimai paremti nedideliais kaštais. Aš ir pati, matydama brangius ekologiškus sprendimus, tikriausiai tik pažiūrėčiau, pagūžčiočiau pečiais ir išeičiau. – Dalį daiktų padovanojo kaimynai, bendruomenės nariai. Galima sakyti, jog visa centro veikla prasidėjo nuo bendruomenės. Kuo jums svarbus bendruomeniškumas? Goda: Norėjome, kad čia, mūsų mylimame Antakalnyje, būtų gera gyventi. Tai, mūsų supratimu, yra jaukus buvimas ‒ kai pažįsti kaimynus, kai žinai, kuo jie gyvena. Norisi, kad žmonės nebūtų susvetimėję. Kartu mes daug ką veikiame – mokomės, dirbame, gaminame maistą, rengiame koncertus, tiesiog šnekučiuojamės. Agnė: It gyventume šiek tiek kaimišką gyvenimą, kur vienas kitą pažįsta, brangina ir gerbia.

116

117

118

– Viena iš grupių, į kurią orientuotos jūsų veiklos, yra vaikai. Ką patartumėte tėvams, mokantiems savo vaikus pagrindinių žingsnių tvaraus gyvenimo link ‒ kokie jie būtų? Agnė: Yra tik vienas atsakymas – vaikus reikia mokyti savo pavyzdžiu. Jei tik bubeni, kad reikia rūšiuoti, tačiau namuose to pats nedarai, ir vaikų ši žinutė nepasieks. Jei pasakoji, jog reikia daugiau judėti, tačiau į artimiausią parduotuvę važiuoji automobiliu, vaikas tikrai ten nevažiuos riedučiais arba riedlente. Goda: Daug dėmesio skiriame pradinukams, juos įtraukiame į veiklas šmaikščiai, bet ir pamokančiai. Edukuojant vaikus gyventi tvariau svarbu, kad visos veiklos būtų praktiškos ir labai arti jų. – Tvarus gyvenimas šiuo metu savotiškai madingas. Ką daryti, kad toji mada neimtų blėsti? Kaip jį išlaikyti madingą? Goda: Manau, jog ši mada ateityje tiesiog taps mūsų realybe. Mokslininkų kalbos netyla, klimatas iš tiesų beprotiškai greitai keičiasi, tad mes tiesiog negalėsime to ignoruoti, nusisukti ir pereiti prie kitų madų. Bus privalu išmokti gyventi tvariai, tausojant išteklius, o kuo anksčiau pradėsime, tuo bus paprasčiau prisitaikyti. Labai tikiuosi, jog XX a. vartojimo revoliucija persivers į kitą pusę. – Iš jūsų žodžių suprantu, jog ir pats Antakalnis jūsų širdyje užima labai svarbią vietą, tiesa? Goda: Nors yra tekę daug kur pagyventi, Antakalnis man yra nuostabiausia vieta Vilniuje. (Šypsosi.) Taip yra dėl dviejų priežasčių: gamtos ir istorijos. Tai nepaprastai žalia vietovė: visas rajonas driekiasi palei upę ir miškus, vos per penkias minutes gali užklysti į žmogaus mažai paliestus žalius kampelius. Taip pat čia nepaprastai

daug istorinio paveldo. Nuo Antakalnyje rasto vieno seniausių mamutų Europoje iki Vileišio ir Sapiegų rūmų ansamblių istorijų... Nuo seniausių laikų buvusio didikų užmiesčio rezidencija, Antakalnio istorinė aura juntama iki šiol. Agnė: Aš taip pat Antakalniui jaučiu labai daug sentimentų. Gyvenu čia nuo penkerių. Sapiegų parkas man visada buvo mistinė vieta – kai ėjau į mokyklą, čia buvo įsikūrusios kareivinės, visuomet užtvertos žalia tvora. Kai šis ansamblis atsivėrė visuomenei, negalėjau patikėti, kad visai čia pat visada būta tokio gražaus parko. Suaugusi išsikrausčiau iš Antakalnio, tačiau susipažinusi su vyru vėl grįžau į savo rajoną! Šiuo metu su šeima gyvename mano vaikystės bute, mano vaikai auga tame pačiame kambaryje, kuriame augau aš su broliu. Tokia širdžiai miela yra mano Antakalnio simbolika. – Kalbamės apie didelio miesto, sostinės rajoną – kaipgi būtent mieste gyventi tvariau, didesnėje darnoje su aplinka? Agnė: Manau, kad reikėtų pradėti nuo savo namų – peržiūrėti visas spintas ir spinteles ir prieš ką nors perkant tikrai gerai pagalvoti, ar tau to reikia, ar neturi ko nors panašaus, ką galėtum panaudoti. Mums kiekvieną kartą siūlo puošnesnių, blizgesnių, spalvotesnių daiktų, tačiau vadovaujantis šiuo paprastu, buitišku patarimu, kiekvienas gali pereiti prie tvaresnio gyvenimo būdo. Goda: Skaitytojams galime duoti iššūkį – įsirengti daržą balkone nenusipirkus nė vieno naujo daikto. (Šypsosi.) Net dailaus vazonėlio ar lempučių girliandos... Tiesiog nueiti į rūsį ir apsižiūrėti, kokių lobių kiekvienas ten turime sukaupęs. Juk nėra skanesnių vasaros gėrybių nei užaugintų savo rankomis! 119

Žemės terapija Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

„Glaudus žmonijos ryšys su gamta yra įsišaknijęs mūsų evoliucijos istorijoje. Šiandien žmonės gamtoje praleidžia itin mažai laiko, o tai turi įtakos prastai mūsų savijautai“, – pasakoja Tailande gyvenanti lyginamųjų kultūros studijų magistratūros studentė Lina Kukytė. „Medžių magija“ – taip vadinasi merginos sukurta pojūčius sužadinanti ir ryšį su gamta atgaivinanti skaitmeninė paroda. Šiandien Lina mus supažindina su ekoterapijos sąvoka bei jos svarba žmogui ir dalijasi skirtingų tautų ryšio su gamta istorijomis.

120

121

122

– Lina, papasakok, kas yra ekoterapija? – Ekoterapija yra gana nauja, tačiau greitai pasaulyje ir Lietuvoje populiarėjanti praktika, kuri padeda atkurti žmogaus sveikatą ir savijautą per sąlytį su gamtos pasauliu, patyrimais gamtoje. Pirmą kartą šį terminą dar 1996-aisiais pavartojo Howardas Clinebellas savo knygoje „Ekoterapija“, kurioje ją apibrėžė kaip žmogaus gijimą ir augimą, kylantį iš sveiko ryšio su gamta. Šiandien ekoterapija yra suprantama kaip vienas iš ekosistemos aspektų, ji remiasi ekopsichologijos teorija, teigiančia, kad žmogaus sveikata ir tapatumas yra neatskiriamai susiję su žemės sveikata ir tvarumu. Nuo seno žinoma, kad gamta turi regeneracinių galių, gerina nuotaiką, mažina nerimą, stresą. Todėl natūralios aplinkos puoselėjimas ir sąlytis su gamta leidžia atrasti žemiškąsias žmogaus šaknis, kurios yra svarbios mūsų proto, kūno ir sielos gerovei. Pagrindinė ekoterapijos idėja – jei žmogus puoselėja gamtą ir ja rūpinasi, gamta mainais rūpinasi žmonija. Tai yra ekologinis ratas, kuris priartina žmones prie dvasinio artumo su Žeme. Ekoterapija apima tokias veiklas kaip miško maudynės, sodininkystė, meditacija ar joga gamtoje, gėlių terapija, pasivaikščiojimai laukinėje gamtoje, miesto parke ar namų sode. Ekoterapija yra vienas iš būdų mažinti žmogaus ekologinį susvetimėjimą, todėl pasaulyje vis dažniau gydytojai išrašo „žaliuosius receptus“, rekomenduoja leisti kuo daugiau laiko gamtoje. Tiesa, neseniai skaičiau, kad Didžiojoje Britanijoje išrašomi jau ir „mėlynieji receptai“ – pacientams rekomenduojama praleisti daugiau laiko ir prie vandens, nes tyrimais įrodyta, kad ši ekoterapijos rūšis irgi mažina stresą bei gerina savijautą. – O kaip ekoterapija atsiskleidžia tavo tyrinėjamoje japonų kultūroje? – Miško maudynės, japonų kalboje žinomos kaip „shinrin-yoku“, yra viena iš ekoterapijos rūšių, atsiradusių Japonijoje. Jos Japonijoje ilgą laiką buvo praktikuojamos intuityviai, tačiau oficialiai terminą pirmą kartą 1982-aisiais pavartojo Japonijos miškininkystės agentūros vadovas Tomohide Akiyama, šalies mastu pakvietęs žmones atgal į gamtą ‒ tai buvo tam tikras atsakas į miesto aplinkos gyventojų patiriamą stresą ir jo neigiamas pasekmes sveikatai. Vėliau, 2003 m., miško maudynių sąvoką papildė miško terapijos terminas, kurį pasiūlė vartoti japonų profesorius Yoshifumi Miyazaki, vienas pirmųjų mokslininkų, pradėjusių tyrinėti šios praktikos poveikį žmogaus sveikatai. Jis pasiūlė naudoti miško terapijos terminą, kai miško maudynės yra paremtos mokslu. Taigi miško maudynės nuo intuityvios, holistinės praktikos tapo moksliniais tyrimais paremta terapija, teikiančia žmogui fizinę ir psichinę gerovę. Tais pačiais metais Japonijoje buvo pradėtas miškų sertifikavimas miško terapijai. Šiandien Japonijoje yra daugiau nei šešiasdešimt oficialių miško terapijos takų. Yra dar vienas, miško medicinos, terminas, kurį įvedė vienas žymiausių miškų medicinos ir imunologijos ekspertų pasaulyje, daktaras Qingas Li. Miško medicina yra naujas tarpdisciplininis mokslas, tiriantis miško aplinkos poveikį žmogaus sveikatai. – Tai kaip japonai sugyvena su gamta? Koks jų ir gamtos santykis? – Japonų glaudaus ryšio su gamta ištakos glūdi šalies istorijoje ir

kultūroje. Galima sakyti, kad gamta yra Japonijos kultūros kertinis akmuo, o glaudus ir harmoningas žmogaus ryšys su natūralia aplinka yra vienas ryškiausių šalies kultūros aspektų. Literatūroje japonų požiūris į gamtą dažnai apibūdinamas kaip „žmogus išvien su gamta“ ar „žmogus gamtoje“, o jų žavėjimasis gamta apibūdinamas kaip „tradicinė japonų meilė gamtai“. Patys japonai savo ryšį su gamta iliustruoja supriešinimu sakydami, kad Vakarų kultūrose žmonės žiūri į gėles, o Japonijoje – su jomis gyvena. Japonų pagarba gamtai gali būti aiškinama keliomis teorijomis: pavyzdžiui, kad Japonija yra miško ar ryžių kultūra. Kalbant apie miško kultūrą, svarbi sąsaja su senąja japonų religija – šintoizmu – kuri gali būti tapatinama su senovės japonų pasaulėžiūra ir gamtos garbinimu. Šintoizmas japonų kalboje dar vadinamas „kami no michi“, pažodžiui išvertus „dvasių ar dievybių kelias“. Tai archajiška, etninė, animistinė religija, kuri kiekvieną gamtos elementą laiko dievišku. Šintoizmo religijos pagrindas yra japonų mitologija, pagal kurią žmonės ir visa gamta gimė iš tų pačių tėvų, pirmapradžių dievų Izanagi ir Izanami, sukūrusių Visatą, tad žmonija ir gamta yra viena. Šintoizmo išpažinėjai garbina gamtą ir jos reiškinius – uolas, medžius, saulę, mėnulį, upes, jūras, kalnus, vadina juos „kami“. Kami yra ir dievai, ir deivės, dvasios, ir protėviai, ir gamtos galios, ir visi japonai – kiekvienas mirusysis irgi tampa kami. Šintoizmo religija remiasi idėja, kad viskas šiame pasaulyje ir kosmose yra dieviška, sudievinami net metų laikai ir pats laikas, kami yra visur. Šintoizme ryški šventų miškų ir šventų medžių simbolika, jie laikomi kami namais, dar vadinami „dievų miškais.“ Apibendrintai galima teigti, kad šintoizmas yra emocinė, jausmo religija, nukreipta į žmogaus asmeninį ryšį su jį supančia aplinka ir gamta. Šintoizmo etinės, egzistencinės vertybės ir estetinės nuostatos yra giliai įsišaknijusios japonų tautos sąmonėje ir grindžia japonų jautrumą gamtos grožiui ir paprastumui. Iš esmės šintoizmas yra gamtos pojūtis arba gamtos matymo būdas, pripažįstantis dvasinę gamtos esybių galią. Kita teorija, aiškinanti glaudų japonų ryšį su gamta, remiasi tuo, kad Japonija yra laikoma ryžių civilizacija, kurioje žmogus priklausė nuo gamtos ir natūralių gamtos ciklų. Taigi manoma, kad ši agrarinė šaka ir sezoniškumo svarba padarė didelę įtaką visai japonų pasaulėžiūrai. Ryžiai Japonijoje yra laikomi šventais, istoriškai jie liečia japonų gyvenimo būdą, ritualus, bendruomenes ir jų šventes, o visa tai siejasi su skirtingais ryžių auginimo etapais. Ryžių auginimą galima vertinti kaip gyvenimo būdą, glaudžiai susijusį su tapatybe ‒ būti ryžių augintoju reiškia gyventi ryžių laukuose – gamtoje. Manoma, kad dėl to net ir šiuolaikiniam žmogui ryžių laukai kelia nostalgiją, nes primena kaimo kraštovaizdį, o kartu ir šeimą, gimtuosius namus. Ryžiai – svarbi kultūros dalis, semantiškai japonų kalbos žodis „gohan“ (liet. virti ryžiai) apima ne tik patiekalo reikšmę, su šiuo terminu formuojami ir pusryčių, pietų ir vakarienės pavadinimai – asa-gohan, hiru-gohan, ban-gohan. Sezoniškumas ir cikliniai ritualai siejami su dviem priešingais poliais – nepažintais miškais, kuriuose gyvena kami, ir sukultūrintais ryžių laukais, tarp kurių stovi žmogaus namai bei šventykla, kurioje garbinamos dievybės – jie įkūnija priešingybių pusiausvyrą, harmoniją. 123

124

125

126

127

– Taigi Japonijoje metų laikai ypač svarbūs? – Japonija didžiuojasi keturiais metų laikais, jie yra vienas ryškiausių įvairių meno formų bruožas, dažnai sutinkamas paveiksluose, keramikoje, literatūroje. Tai prijaukintos gamtos meno formos, tokios kaip gėlių kompozicijos ikebana, dzen sodai, bonsai medeliai, haiku poezija. Čia gamta yra nepavojinga žmogui, ji yra sukultūrinta, ja galima be baimės grožėtis. Japonų tradicinės architektūros pagrindas taip pat yra natūralios medžiagos iš gamtos, dažnai pastatai, ypač šventyklos, statomi iš natūralaus medžio, taip pat buityje naudojami šiaudiniai kilimėliai tatami, iš tradicinio japoniško popieriaus vaši gaminamos kambarių pertvaros, stumdomos durys fusuma ir kita. Taigi gamta Japonijos kultūroje pastebima net ir urbanizuotame, technologiniame amžiuje. Prie glaudaus japonų ir gamtos ryšio tikriausiai prisidėjo ir tai, kad Japonija yra viena miškingiausių pasaulio valstybių: miškai dengia net 67 proc. šalies teritorijos (Lietuvoje – apie 33 proc.) Iš gamtos japonai semiasi įkvėpimo, išminties, kūrybiškumo, iš jos taip pat kilę ir Japonijos estetikos principai, šiandien sparčiai populiarėjantys pasaulyje. Pavyzdžiui, „yūgen“ – gilus, paslaptingas visatos grožio jausmas, kurį patiriame būdami gamtoje, žavėdamiesi jos raštais, spalvomis, tekstūromis. Ekoterapijos metu taip pat galime stebėti saulės spindulių ir šešėlių raštus tarp medžių, o tai japonų estetikoje vadinama „komorebi“. Šie raštai kinta vėjui judinant medžio šakas, lapus, mums žengiant miško taku. Iš gamtos atėjęs ir „wabi sabi“, grožio netobulumo, principas, perimtas iš gamtos ir jos laikinumo, iš netobulo, efemeriško jos grožio. – Šiuo metu gyveni Tailande. Koks tajų ryšys su gamta? – Tajų ryšį su gamta ir jų požiūrį į aplinką galime aiškinti remdamiesi šalyje išpažįstama budizmo religija, didžioji dalis gyventojų vadovaujasi theravados budizmo filosofija. Theravada išvertus iš pali kalbos reiškia „senolių mokymas“ ir yra laikoma seniausia budizmo forma, ji plačiai paplitusi Pietryčių Azijoje. Tajų tikėjimas susiformavo ilgainiui, jis apima senosios tajų religijos – animizmo, vėliau atėjusio brahmanizmo ir budizmo bruožus, o šiandien yra tapęs gyvenimo būdu su konkrečiomis kultūrinėmis išraiškomis. Apie animizmą šiek tiek jau užsiminiau kalbėdama apie senąją japonų religiją – tai tikėjimas „anima“, išvertus iš lotynų kalbos „dvasia“. Tikima, kad dievybės, deivės, dvasios gyvena visur gamtoje, medyje, akmenyje, saulėje, vėjyje. Animizmas dažnai yra laikomas ne religija, o pasaulėžiūra, kurioje gamta yra šventa, o žmonės yra jos dalis. Budizmo filosofija yra labai arti gamtos, todėl ją būtų galima vadinti gamtos religija. Budizmo ir gamtos santykis kyla iš Budos gyvenimo ir mokymų. Jis visus svarbiausius savo gyvenimo įvykius išgyveno natūraliame miške, o nušvitimą patyrė po šventu fikusu – Bodhi medžiu – kuris tapo švenčiausiu budizmo simboliu. Budizmo etika prieštarauja industrializacijai, nes skatina susilaikyti nuo godumo ir turto, laimei, pasak jos, užtenka patenkinti tik pagrindinius žmogaus poreikius. Budizmas yra neatsiejama tajų gyvenimo dalis – būti arčiau gamtos, su ja susilieti, gamtoje pailsėti, ją gerbti. Ne pirmus 128

metus gyvendama Tailande pastebiu, kad bankokiečiai stengiasi apželdinti savo namus, kiemus, visur gausu tropinių augalų, kurie drėgname atogrąžų klimate nuolat žali. Už metropolio Tailandas yra didelė vientisa gamta – žaliuoja ryžių laukai, atogrąžų miškai, palmės, kur žmogus su gamta yra viena, nes gamta yra ir pragyvenimo šaltinis, ir poilsis, ir pramogos. Vis dėlto miestuose, pavyzdžiui, Bankoke, trūksta žaliųjų erdvių. Šį trūkumą siekiama kompensuoti įrengiant parkus ant dangoraižių stogų, apželdinant daugiaaukštes mašinų aikšteles, puošiant pastatus ir namų kiemus augalų vazonais, kurie ne tik daro miestą žalesnį ir gražesnį, bet ir valo orą. Dešimtajame dešimtmetyje labai greitai augdamas Bankokas tapo betono džiunglėmis, o dabar stengiamasi tokiais žaliais projektais po truputį jį keisti. – Lina, o kaip yra su Lietuva? Ar ekoterapija populiari mūsų šalyje? – Nors gyvenu Tailande, sekdama socialinius tinklus ir žiniasklaidą pastebėjau, kad laisvalaikis gamtoje Lietuvoje išgyvena renesansą. Tokią pačią tendenciją pastebiu ir čia, kur gyvenu. Manau, žmonių atsigręžimą į gamtą galima sieti su pasauline pandemija ir jai suvaldyti įvestais ribojimais, dėl kurių buvome priversti užsidaryti namuose, vengti socializacijos. Išguiti iš kavinių, prekybos centrų, miestų ir ieškodami alternatyvios veiklos, žmonės atrado gamtą ir galimybę joje pasisemti ramybės, pailsėti, taip pat sumažinti pandemijos ir pasikeitusio gyvenimo ritmo sukeliamą stresą. Pastebėjau, kad Lietuvoje organizuojami žygiai, paukščių stebėjimo turai, taip pat ir ekoterapijos praktika – miško maudynės. Labai džiugu, kad žmonės vis dažniau atranda džiaugsmą, poilsį ir ramybę gamtoje. Manau, kad iš naujo užmegztas ryšys su natūralia aplinka gali tapti ekoaktyvizmu, nes, kaip sakė žymus prancūzų mokslininkas Jacques-Yves’as Cousteau, ‒ žmonės saugo tai, ką myli. – Visai neseniai sukūrei virtualią parodą „Medžių magija“. Kas joje užfiksuota? – Fotoparodos „Medžių magija“ idėja kilo intuityviai, tuo metu, kai pandemija sustabdė visą pasaulį ir apribojo mūsų judėjimą. Tik sulėtėjus gyvenimo tempui, nustojusi keliauti supratau, kaip stipriai ilgiuosi gamtos. Kelionių ilgesį bandžiau kompensuoti vartydama savo pačios kelionių nuotraukas ir nustebau, kad daugiausiai žavesio man kelia gamtos vaizdai, begaliniai kalnų masyvai, aukščiausi medžiai, žaliausi tropikai po lietaus... Taigi pirminė idėja buvo sukurti virtualią parodą, kuri leistų žmonėms bent taip pakeliauti po kitas pasaulio šalis, pamatyti gamtos įvairovę ir pailsinti akis žalumoje. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad žalia spalva veikia raminančiai, padeda atgauti tiek fizinę, tiek psichinę sveikatą. Žalia taip pat yra vilties spalva, nes ji pasąmoningai grąžina į pirminę aplinką – gamtą, kur viskas atgyja ir atsinaujina. Rengdama parodą supratau, kad tai puiki proga atkreipti žmonių dėmesį į gamtą, jos grožį ir priminti, kad esame gamtos dalis, turime ją saugoti. Savo fotografijomis siekiu atkreipti dėmesį į ekosistemą ir jos teikiamą naudą, ugdyti ekoaktyvizmą ir skatinti išsaugoti natūralią gamtą, kuri yra visų mūsų namai. Paroda kviečia į sensorinę kelionę, kuri padeda pažadinti žmogaus pojūčius, atgaivinti ir puoselėti harmoningą ryšį su gamta. 129

PRENUMERUOK POPIERINĮ „LAMŲ SLĖNĮ“ ČIA IR DABAR! WWW.LAMUSLENIS.LT

130

131

132

133

Parodoje užfiksuoti miškai, medžiai, augalai iš mano kelionių nuo Arizonos dykumų Amerikoje, Sičuano kalnų Kinijoje, Okinavos salynų bei ikoniškojo Fudži kalno Japonijoje, Džedžu vulkanų Pietų Korėjoje iki Flinderso kalnagūbrio nacionalinio parko Pietų Australijoje ir Vakarevareva miško Naujojoje Zelandijoje. Savo paroda noriu pakviesti visus virtualiai pakeliauti ir patirti gamtą iš arti. – Ar tiesa, kad kiekvienas mūsų giliai viduje turime poreikį pasinerti į gamtą? – Žmogaus ir gamtos ryšio svarba aiškinama biofilijos hipoteze, teigiančia, kad žmonės turi biologinį poreikį ryšiui su gamta. Žmogus ilgą laiką gyveno gamtoje, šis ryšys yra įrašytas mūsų genuose, todėl dažnas joje ir ieško ramybės ir poilsio. Meilė gamtai ir aplinkai gali įgauti daugybę formų, tačiau jų visų pirminis impulsas yra įgimtas, vidinis ryšis su gamta ir noras ja rūpintis. Gamtoje žmogus susiderina su natūraliu jos ritmu, kuris yra harmoningas, estetiškai raminantis ir rezonuoja su žmogaus vidiniu ritmu. Žmonės jaučiasi saugūs ir ramūs, kai pasaulis aplink atitinka jų vidų. Būtent dėl to bangų mūša, laužo ugnis, tobula jūros kriauklių forma mus veikia raminančiai. Fraktalų (sudėtingų gamtos raštų) estetika, dažnai sutinkama gamtoje, mažina stresą, todėl ekoterapija pozityviai veikia žmonių fizinę ir emocinę savijautą. Žmonijos ryšys su gamta yra giliai įsišaknijęs mūsų evoliucijos istorijoje, tačiau šiandien gamtoje praleidžiame labai mažai laiko, o tai turi

134

įtakos išaugusiam streso ir nerimo lygiui. Būtina iš naujo atrasti atkuriamąją gamtos vertę žmonių fizinei ir psichologinei sveikatai. Ekoterapija padeda sureguliuoti širdies ritmą, sumažinti kraujospūdį, pagerina atmintį ir kognityvines funkcijas, stiprina imuninę sistemą, mažina stresą. Ekoterapija yra būdas pajusti gamtos regeneracinę galią ir iš naujo susijungti su natūraliomis gamtos erdvėmis, kurios teikia sveikatą ir laimę. Galima sakyti, kad ryšį su gamta žmogus prarado XIX a., po industrinės revoliucijos, kai pradėjo sparčiai kurtis miestai ir žmonės masiškai kėlėsi gyventi į urbanizuotą aplinką. Žmogus istoriškai 99 proc. laiko praleido gamtoje, tad natūralu, kad persikėlus į miestą jo kūnas nespėjo taip greitai prisitaikyti prie triukšmingos, šviesų ir spalvų pilnos aplinkos. Dėl to šiandien gyvename moderniuose miestuose, tačiau mūsų kūnai vis dar pritaikyti natūraliai aplinkai. Urbanistinėje aplinkoje labai daug stimulų, trikdančių žmonių simpatinę nervų sistemą, esame nuolat įsitempę, patiriame stresą ir su juo susijusias ligas. – Ko galime iš gamtos išmokti? – Apie gamtos naudą žinoma jau nuo senų laikų: apie gydančią jos galią yra kalbėjęs medicinos tėvu laikomas Hipokratas, XII a. Hildegarda Bingenietė minėjo „viriditas“, dieviškas gamtos ir žalumos gydomąsias galias, viduramžių gydytojas Paracelsas teigė, kad gydymo menas kyla iš gamtos, o XIX a. amerikiečių transcendentalistai bei jų atstovas R. W. Emersonas taip pat priėjo prie išvados, kad gamta turi gydomųjų galių ir yra sveikatos šaltinis.

Linkejimai iš saulosios Itijos!

CLINIANS SUN – veido ir kūno apsaugos priemonės nuo saulės. Asortimente rasite greito įdegio aliejus, veido, rankų ir iškirptės apsauginius kremus, kūno pienelius, kremus ir purškiklius nuo saulės tiek suaugusiems, tiek vaikams bei priemones po deginimosi. CLINIANS kosmetika pasižymi itin švelniu poveikiu, kuris tinka įvairių tipų odai: nuo riebios, mišrios ar normalios, iki sausos, jautrios ar net į alergiją linkusios odos.

135 Dar daugiau puikių pasiūlymų eurokos.lt

136

137

138

Taigi gamtos poveikis žmogui ir jo sveikatai yra seniai žinomas ir aprašytas, buvimas gamtoje didina visapusišką laimės jausmą, padeda pailsėti. Žmonės, pabuvę gamtoje, tampa gyvybiškesni, energingesni, geba greičiau susikaupti ir geriau miega, nes saulės šviesa padeda sureguliuoti natūralų žmogaus cirkadinį ritmą. Gamtoje kiekvienas galime pasisemti ramybės, ekoterapija ir miško maudynės padeda suaktyvinti penkis žmogaus pojūčius, pastebėti mus supančią aplinką, ja žavėtis, niekur neskubėti, atsipalaiduoti, būti čia ir dabar. Žinau, kad šiuolaikinis žmogus yra išmokytas siekti sėkmės, tad nori vertingai išnaudoti savo laiką ir betikslį laiko leidimą gamtoje gali nuvertinti. Vis dėlto darnaus ryšio su gamta puoselėjimas yra naudingas žmogaus sveikatai ir turi tiek istorinį, tiek mokslinį pagrindą. Kaip yra sakęs žymus amerikiečių gamtininkas, vienas pirmųjų miškų ir laukinės gamtos išsaugojimo šalininkų Johnas Muiras, per kiekvieną pasivaikščiojimą gamtoje žmogus gauna kur kas daugiau, nei siekė. – Ar tu pati praktikuoji ekoterapiją? – Taip, praktikuoju! Turiu pripažinti, kad sąmoningumas apie gamtą ir mėgavimasis buvimu joje atėjo palaipsniui. Labai mėgstu fotografuoti, tad gamta iš pradžių man buvo tik gražūs nuotraukų objektai. Kelionėse užfiksuodavau vaizdą nuo vienos apžvalgos aikštelės, sėsdavau atgal į mašiną, važiuodavau ieškoti kito vaizdo... Bet šiandien pirmiausia būnu gamtoje, stebiu, kas vyksta aplink, mėgaujuosi gamtos garsais, kvapais, išmokau neskubėti, būti čia ir dabar. Valstybių sienų uždarymas paskatino mane geriau pažinti Tailandą, jo gamtą, išvaikščioti daugybę nacionalinių parkų takų. Pandemijos įkarštyje porą mėnesių gyvenau privačiame namelyje Krabi provincijoje su vaizdu į kalkakmenio uolas ir atogrąžų mišką. Kiekvieną dieną sąžiningai pradėdavau su espreso kavos puodeliu pasitikdama saulę ir žiūrėdama į iš tamsos išnyrančias uolas. Praėjusiais metais taip pat daug laiko praleidau Pangano saloje, kurią žmonės gerai žino dėl joje vykstančių „Full Moon“ vakarėlių. Pasaulį užvaldžiusios pandemijos metu saloje neliko nei turistų, nei vakarėlių, tačiau liko įspūdinga gamta. Net 40 proc. salos priklauso nacionalinio parko teritorijai, o tai riboja turizmo plėtrą, dėl to sala yra ypač žalia. Išbandžiau ne vieną įspūdingą džiunglių taką, kuris kiekvieną kartą atsiskleidžia kitomis spalvomis, kitais augalais ir garsais, po jų grįžtu pailsėjusi ir nurimusi. Bankoke, savo namų balkone 14 aukšte, esu susikūrusi tropinį sodą, kuriame rytais geriu kavą ir kuris padeda per daug neatitrūkti nuo žalio raminančio gamtos pasaulio, nes laikas gamtoje daro žmones linksmesnius, sveikesnius ir kūrybiškesnius. Vaikščiojimo meditacijos pradininkas, dzen meistras Thichas Nhatas Hanhas kadaise yra sakęs, kad tikras stebuklas yra vaikščioti ne vandeniu ar oru, o žeme. Tad visiems to ir linkiu – smagių pasivaikščiojimų gamtoje!

139

„Kilimai – ypatingas namų akcentas, sudėtingas meno kūrinys, tačiau kartu – ir toks pažeidžiamas! Mindomas nuo atsiradimo, jis kenčia nuo savo paskirties. Ir vis dėlto, kiekvienas autentiškas rankų darbo kilimas turi nuostabią struktūrą, spalvas, dizainą ir yra daugelio malonumų šaltinis“, – pasakoja persiškų kilimų ekspertė, lektorė, galerijos „Lauros namai“ įkūrėja Laura Bohne. Šiandien ji neabejoja, kad išvarginti pandemijos ir tuščių erdvių, kuriose negyvena istorijos, namuose atsigręšime į spalvas ir ornamentus.

Žemės lopinėlis iš vilnos Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Norbert Tukaj ir asmeninis archyvas Interjero autorės: Enrika Riaukaitė, Vida Giedra, studija „In Dot“

‒ Vis dažniau girdžiu kalbant, kad pandemija ir karantinas stipriai pakoregavo ne tik mūsų darbo, pramogų įpročius, bet ir namų supratimą. Pabuvę namuose gal labiau juos įvertinome? – Užteko vos vienerių metų, kad iš esmės pasikeistų namų sąvoka. Namai mums tapo viskuo – biuru, mokykla, restoranu, kino teatru, tvirtove. Uždaryti namuose, aiškiai suvokėme, ko mums juose trūksta. Ir kai manęs klausia apie pasaulines interjero tendencijas, visada sakau, kad jas veikia pandemija. Kaip viskas galiausiai atrodys, kol kas konkrečiai apibrėžti negalime, pasikeitusios dizaino formos bus matyti po metų, kai prasidės pasaulinės parodos. Tačiau jau šiandien visiškai aišku, kad namai turi džiuginti, esame pasiilgę spalvų. Kokių spalvų? Ogi dairykimės į madą, ji visada žingsniuoja priekyje. Madoje karaliauja optimizmas. ‒ Žmonės pavargo nuo nuobodžios pilkos?.. – Ilgą laiką, gal kokius 15 metų, interjere dominavo dviejų spalvų – baltos ir pilkos santykis. Pilka, neabejoju, atėjo ilgam, ji lieka madinga, derinama su etnografiniais, floristiniais motyvais, kuriuose išsilieja žydri, žalsvi atspalviai. Dabartiniame interjere atsiranda bohemiškų elementų, nes iš mūsų kasdienybės tiesiog dingo frazės:

140

„Ai, aš juk namuose visai nebūnu“, „Mes daug keliaujame“, „Aš vakarieniauju mieste“... Pandemijos laikas išgrynino vertybes, žmonės pradėjo domėtis menu, investuoti į paveikslus, skulptūras. Rankų darbo tekstilė šiandien išgyvena nepaprastą renesansą. Jau kalbėjome, kad namai turi džiuginti, o jie džiugina tada, kai juose matai spalvas, intelektualias formas, kalbančius ornamentus ir istorijas pasakojančius meno kūrinius. ‒ Visa tai tarsi aprengia namus, tampa namų drabužiais... – Absoliučiai! Bet... Šiandien, kai tendencija investuoti į namų aplinką darosi labai ryški, turėčiau perspėti apie populizmą. Ne visų meno kūrinių kainos kyla, ne visi antikvariniai baldai yra vertingi, ne kiekvienas kilimas, kurį pavadina persišku, yra persiškas ir vertas turėti namuose. Kilimas yra tarsi į namus perkeltas žemės lopinėlis. Jei jis vertingas, galima daug iš jo išmokti, jausti jo energiją, skaityti per šimtmečius sukauptą Centrinės ir Mažosios Azijos tautų išmintį. Visada numoju ranka, kai išgirstu: „Parodysime jums šedevrą“. Puikiai žinau, kad šedevrai yra muziejuose ir jų taip lengvai nepasieksi.

141

‒ Bet kaip žmogui, kuris nori turėti unikalų kilimą, tai žinoti? Kaip atskirti vertingą nuo nevertingo? – Vertėtų pasidomėti. Juk gero meno visada ieškome patikimose galerijose, neiname jo pirkti į gatvę. Gerą vardą turinčios galerijos populistiniais sakiniais nesimėto. XVIII amžiuje pirmą kartą į anglų kalbą buvo išverstas pasakų rinkinys „Tūkstantis ir viena naktis“. Kartais atrodo, kad tame laikmetyje mes ir įstrigome, o pasakos apie skraidantį persišką kilimą ir Muką vis dar gyvena mūsų pasaulyje. Vakarietis galvoja, kad Rytuose kilimai-meno kūriniai voliojasi ant kiekvieno kampo, galima už niekinius pinigus nusipirkti. Iš tiesų galima nusipirkti iliuziją, mašinomis austą kilimą, tikrai ne autentišką kūrinį. Noriu pasakyti, kad pasakos iš „Tūkstančio ir vienos nakties“ ir realybė yra nesuderinami dalykai: alternatyvaus pluošto kilimas dažnai parduodamas kaip gryno šilko. Ir jei jums sako: „Šiandien mūsų kilimas kainuoja 300 eurų, bet jo kaina tikrai kils“, turėtumėte žinoti, kad tikrai nekils, kad už tokią sumą jums mėgina parduoti masinės gamybos, visiškai nevertingą daiktą. ‒ Bet juk gali būti ‒ žmogus staiga pamato absoliučiai ypatingą kilimą, tačiau neperka aklai, nori išsiaiškinti, ar jis vertingas. Tai ką jam daryti? – Visuomet galima užsakyti vertinimą, pasidomėti, kas tai yra – persiškas kilimas. Mūsų galerijoje tai darome, čia galima susipažinti su tikro šilko kilimais. Rešto šilko kilimai yra retenybė, juos liesdami jusite malonią vėsą, lyg glostytumėte atvėsusią odą. Jokia viskozė, joks augalinis šilkas (arba kitaip – celiuliozė) neatrodys taip, kaip atrodo natūralaus šilko kilimas. Turi pamatyti ir spalvas, kaip atrodo siūlai, nudažyti augaliniais dažais. Nuo sintetinių ir chromo dažų jie radikaliai skiriasi. Geriausiai apgavystę išduoda raudona ir žalia spalvos. Tiesiog matosi! Kartą pamatęs natūralaus šilko kilimą, vargu, ar daugiau suklysi. ‒ Tavo akis patyrusi ‒ ar būna, kad ir tave apgauna? – Apgauti mane būtų sudėtingas iššūkis. Esu vertinusi ne vieną kilimą, muziejaus užsakymu vertinau teatro scenografo Liudo Truikio ir operos primadonos Marijonos Rakauskaitės kilimų kolekciją. Įdomu dirbti tokį darbą, kai galiu keliauti laiku atgal, per skirtingus regionus. Kilimuose užkoduota daug istorinės informacijos, ji perteikiama spalvomis ir raštais. ‒ Ar Lietuvoje egzistuoja persiškų kilimų kolekcijos? – Kolekcijos prasideda nuo vieno milijono eurų. Lietuvoje esama žmonių, kurie domisi kilimais, lygiai kaip ir kitais meno kūriniais. Kai kurie iš jų turi fantastinius vienetus. Bet kolekcijos pradžiai reikia milijono, o ir buityje tokie kilimai šiandien nėra naudojami. Pagrindinis gero kilimo atskaitos taškas – jis turi būti tikras. Rankų darbo, senosios tradicijos kilimai turi labai didelį potencialą, nes jų rišimo tradicija nyksta.

142

143

‒ Ar gali išduoti, koks yra tavo didžiausias grobis? – Jis kabo mūsų galerijoje ant sienos – tai „Kašan Gardi“ iš Kadžarų dinastijos, XIX amžiaus Rešto šilko karališkas kilimas, kuriame įausta Kadžarų dinastijos karūna. Turėtumėte žinoti, kad karališkos karūnos simbolio neleidžiama naudoti be karaliaus ar karalienės sutikimo. Šį kilimą po ilgų derybų nupirkome iš Prancūzijoje gyvenusio graikų kilmės menininko ir kolekcininko. Pernai jis mirė, o kadangi neturėjo šeimos, viską paliko savo pusseserei Paryžiuje. Šis kilimas turėjo net penkis potencialius pirkėjus. Džiaugiuosi, kad jis puošia mūsų galeriją ir galime kalbėti apie kolekcijos pradžią. Kilimai yra mano profesija, mano verslas ir mano gyvenimo būdas. ‒ Ir ką tu per penkiolika metų apie kilimus sužinojai? – Sužinojau labai daug, bet jei kalbame apie esmę – egzistuoja tikri ir netikri kilimai. Žiūrėdama į kilimą, iškart pajuntu, jei jame kažkas ne taip. Tada atsiranda sportinis interesas išsiaiškinti, kas yra ne taip. Osmanų imperijos manufaktūrose buvo rišami kilimai iš Rešto šilko, kuris atkeliaudavo iš Gilano provincijos Persijoje. Į šiuos kilimus dažnai įausdavo juvelyrinių sidabro gijų, kurios kilimui pridėdavo ir juvelyrinės, ir meninės vertės. Osmanų imperatoriai mėgo poeziją, kilimų rišėjai jos eilutes kaligrafiniu raštu taip pat sudėdavo į kilimą. Šie tekstai buvo išrašomi Osmanų imperijos laiku naudota literatūrine kalba, kurioje jungėsi persų ir tiurkų kalbos. Aš, žinoma, jos nemoku, bet turiu draugą, kuris kalba ir tiurkų, ir persų kalbomis. Savaitę pasėdėjęs jis gali išnarplioti, kas ten parašyta. Viename iš mano galerijoje esančių XIX amžiaus viduryje surištame Hereke šilko kilime įrašytos eilės apie tai, kad Visatoje egzistuoja tvarka ‒ ir valdžia, kuri reikalinga tam, kad palaikytų tą tvarką. Žodžiu, gerbiamieji, būkite protingi, remkite ir palaikykite savo valdžią. Buvo labai įdomu tai išsiaiškinti. ‒ O ką apskritai kilimai kalba žmogui? Apie ką jie yra? – Apie pasaulio sukūrimą. Egzistenciją. Pradėjęs mąstyti žmogus pradėjo kelti šiuos klausimus. Kadangi kilimas buvo jų lova, stalas ir visi namai, tie klausimai juose ir įausti. Tiktai kilimas prieš 10 000 metų atrodė kiek kitaip, ne taip įmantriai, ypatingai. ‒ Koks yra seniausias išlikęs kilimas? – Seniausiasis skaičiuoja 2500 metų. Pazyriko kilimą archeologai surado Altajaus krašte, jis demonstruojamas Sankt Peterburge, Ermitažo muziejuje. Ornamentika rodo, kad jis buvo rištas to meto Persijos imperijos teritorijoje, tačiau visiškai tikslios jo kilmės vietovės iki šios dienos nepavyksta nustatyti. ‒ Įdomu, kokius persiškus kilimus šiandien žmonės renkasi savo namams? – Originalūs objektai, tekstilė, meno kūriniai visada pasakys, kuo žavisi ar domisi šeima. Visi tie dalykai, galiausiai, liks ir ateinančioms kartoms. Vertingas kilimas gali būti rištas prieš 30 metų, bet lygiai taip pat gali būti ir prieš 5. Kaip ir vynas, kilimai dažnai laikomi, nepar-

144

duodami, laukia savo laiko. Kai kurie kilimų rišimą organizuojantys ir dideles lėšas tam skiriantys manufaktūrininkai Irane laikosi tradicijų nuo pradžios iki galo. Tai brangus malonumas. ‒ Ir vis dėlto, smalsu, kiek tokie kilimai kainuoja? – Pamirškim Rešto šilką, jis nepaprastai brangus. Kalbėkim apie vilną, kuri yra visų kilimų pamatas. Kiekvieno kilimo vilna skiriasi, nes skiriasi gamtos sąlygos teritorijoje, kur jis buvo rištas. Skiriasi augalai, kurie ten auga ir kuriais siūlai dažomi, kainą gali lemti metų laikas, taip pat aplinkybės. Tačiau įprastai natūralaus vilnonio kilimo kaina prasideda nuo pustrečio tūkstančio eurų. Nors, jei tokią kainą įvardinčiau pirkėjui iš Japonijos, jis suabejotų, ar kilimas originalus. ( Juokiasi.) Kilimų kainas lemia netgi šalis, kurioje jie parduodami. Originalių kilimų galima rasti ir „Christie’s“, ir „Sotheby’s“ aukcionuose. Kartais jie atrodo fantastiškai, o kartais taip, kad tikrai nėra verti tų pinigų. Ir dažnai jie mūsų gyvenimui tiesiog nebetinka, nes yra pritaikyti rūmams, aristokratijos luomui, tokio didelio net padėti kur neturi. ‒ Ar tau svarbu, kur tavo ilgai ieškotas, rastas ir atgaivintas kilimas atsidurs? – Tikrai svarbu, tik galiu pasakyti, kad mano klientai visi yra nuostabūs, išsilavinę ir tikrai ne atsitiktiniai. Su daugeliu jų ryšys išlieka, nes tuos kilimus, kuriuos jie įsigyja, mes ir prižiūrime. Kartais juokauju: kai perkate kilimą, žinokite, jį perkate su manimi. Tradicinis kilimų plovimas – irgi menas. O nuo cheminės valyklos natūralius kilimus reikia gelbėti. Šunys, gyvenimas, baliukai ir vynas jiems ne tokie ir baisūs. Geras kilimas tarnauja žmogui, o ne žmogus jam. Visada sakau, kad vaikai turėtų augti ant autentiškų kilimų, kurie padės išmokti spalvas ir nepaprastą raštų ir simbolių kalbą. Mano sūnui – šešiolika, jis užaugo ant kilimų ir dabar man labai malonu matyti jo gebėjimą derinti spalvas, formos pojūtį. O jei kalbame apie praktiškumą, tai papasakosiu istoriją: į vienų mūsų klientų namus pro kaminą įskrido varnėnas. Žmonės atidarė židinį, o jis su visais suodžiais – ant itin šviesaus kilimo. Sutvarkėme, išvalėme, liko lyg niekur nieko – kokybiška vilna nepritraukia dėmių. ‒ Vis galvoju, gal čia sovietmetis pridarė žalos mūsų suvokimui apie kilimus. Prisimename juos visus vienodus, svetainėje ant grindų ar kabančius ant sienų... – Sovietmetis sunaikino dvarus ir jų kultūrą, o kilimai buvo neatsiejama jos dalis. Tačiau negalime gyventi sovietmečio šešėlyje, turime gyventi ateities vizija, paremta tvirta mūsų krašto istorija ir jos palikimo puoselėjimu. Toks yra mano šios dienos šūkis. ‒ Manau, galima kurti naują tradiciją – per vestuves vaikams dovanoti gerą kilimą... – Taip ir daroma. Graikijoje, pavyzdžiui, ar Italijoje tai įprasta. Vaikams išsikrausčius į kitą šalį, tėvai irgi dovanoja kilimą ir būtinai priduria – štai, imk, nors dalelę namų išsivežk. Kilimas šeimos namuose yra daiktus ir žmones sujungiantis, intelektualus ir nekintamas elementas.

145

Architektė ir skaitmeninio fantastinių augalų herbariumo „Plantasia Lab“ kūrėja Aistė Ambrazevičiūtė gamtoje randa daug jausmo, kurio pasigenda žmogaus sukurtoje aplinkoje. Įdarbindama augalų savybes bei vizualines išraiškas, savo projektu ji siekia lavinti mūsų jusles, plėsti jutiminio intelekto ribas, parodyti, ko mes, žmonės, galėtume pasimokyti iš gamtos, ir atskleisti, kiek neatrasto grožio yra šalia mūsų esančioje gimtojoje aplinkoje.

Išplėsti jutiminio intelekto ribas Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Ligita Lilek, „Plantasia Lab“ archyvas

– Aiste, kodėl tave taip domina paviršiai? Kaip kilo šis susižavėjimas? – Paviršiai mane domino visada. Atsimenu, dar mokyklos laikais per tapybos pamokas mane be galo žavėdavo ne rezultatas ant drobės, o plaunamų teptukų peizažai kriauklėje. Vėliau, studijų laikais, teko apleisti šias intuityvias simpatijas – mokantis tradicinio erdvinio mąstymo taisyklių, dėmesį skirti paviršiams buvo netinkama, beveik neleistina. Bet baigus studijas ir atgavus laisvę rinktis, kuo noriu užsiimti ir kam skirti dėmesį, mintys natūraliai sugrįžo prie tų pamirštųjų, bet mane visada traukusių grožių. Šiuo metu mano kūrybinės veiklos centre ‒ paviršių nepaviršutiniškumas. Po daugelio architektūrinės praktikos metų, mane ėmė žavėti gamtinės aplinkos įvairialypiškumas, neišsemiamos nepakartojamų paviršių radybos ir kontrastas tarp šių dviejų plotmių. Dideli ne tik vizualiniai, bet ir vertybiniai architektūros ir gamtos skirtumai man pasirodė kaip atgaiva ir viltis. Būtent gamtoje radau tiek daug jausmo, kurio žmogaus kuriamoje aplinkoje man labai trūko. 146

– Kaip atrodo tavo laikas gamtoje ir mieste? Įtariu, taviškiai pasivaikščiojimai būna kiek kitokie nei mūsų visų? – Laikas gamtoje man – pati geriausia laisvalaikio praleidimo forma. Laiką gamtoje leidžiu kaip grybautojas – bet ne toks, kuris grybus valgo, o toks, kuris juos kolekcionuoja. Man labai patinka tyrinėti gamtos paviršių architektūrą. Gyvendama skirtingose šalyse ir klimatuose pradėjau pastebėti, kad visur šie paviršiai labai skiriasi – stebėjau vis kitas rūšis, spalvas, formas, raštus... Gamtinei paletei plečiantis, pradėjau natūraliai suprasti ir mokytis, kokiose vietose kokio vaizdo galima tikėtis ar ieškoti. Ir kuo toliau, tuo labiau šis mikrogamtos pasaulis mane įtraukia, nes jis man atspindi jautriausią kontekstualios architektūros išraišką. Čia nėra nieko atsitiktinio, kiekvienas organizmas auga būtent ten, kur jam palankiausios sąlygos, visi organizmai visapusiškai susiję ir priklausomi vienas nuo kito ir nuo aplinkos. Manau, kiekvienam naudinga atkreipti dėmesį, pagal kokias taisykles gamta kuria savo namus.

147

148

– Kontrastai tarp miesto ir miško paviršių – kokie jie? Kaip tu matai ir jauti šį skirtumą? Kuo jis svarbus tavo kūrybai? – Kontrasto pojūtis man labai svarbus. Stiprūs ir ryškūs skirtumai padeda lengviau kelti klausimus, abejones, pamąstymus, ieškoti priežasčių ir atsakymų. Skirtumai tarp gamtinių ir miesto paviršių yra savaime suprantami, bet pradėjus atidžiau lyginti, tyrinėti kyla nemažai klausimų. Suvokus, kad visos miestui kurti naudotos medžiagos juk ir yra iš gamtos, kitoks tik jų pateikimas – kontrastai pradeda kalbėti. Medžiagų dizainas išgyvena didelę krizę, masinė statybinių ir apdailos medžiagų gamyba sukelia labai daug problemų. Ieškant siūlo galo ir bandant pakeisti dabartinį neekologišką ir gamtai nepriimtiną medžiagų naudojimo ir pritaikymo pasaulį, kontrastai natūraliai keistųsi. Tai, kad mediena vis dar suprantama kaip daržovė, kurią galima skinti kiek tik panorėjus ir kada panorėjus, naudoti ją it plytas ‒ absoliučiai nenormalus požiūris, čia labai trūksta visuomenės edukacijos. Jautrumas medžiagoms mažėja, o galimybių paletė, net ir medžiagų pavadinimai dažnai neatitinka jų gausos, funkcijų ir pritaikymo įvairovės. Labai įdomu savo darbais skatinti, edukuoti, ieškoti pokyčių galimybių ir taip prisidėti prie Žemės gerovės. – Gamta ir architektūra – dvi skirtingos sritys. Kaip, tavo nuomone, gamtiniai elementai papildo žmogaus sukurtuosius? Ką šie pasauliai gali vienas kitam duoti? – Visų pirma, gamtoje pilna architektūros. Mokslininkai mokosi

iš skruzdėlių, voverių ar pelėdų: stebi, kaip gyvūnai kuria savo namus, kokiais instinktais vadovaujasi ir ko mes, žmonės, galėtume iš jų išmokti. Gamtos architektai puikiai išmano savo darbą ir, jau vien iš pažiūros, labai stebina savo kūrybos rezultatais. Mano kelionė prasidėjo stebint miško mikropasaulius, randant ištisas ekosistemas delno dydžio plotuose. Nuolatinis mastelio, ryškumo keitimas ir balansavimas tarp skirtingų sistemų ‒ ar tai samanos, ar miškai ‒ tapo mano kūrybos įrankiu. Gamtoje, kaip ir gyvenime, ryšių galima rasti visur, nepriklausomai nuo dydžio ar funkcijos. Šiuo metu svarbiausios mano architektonikos mentorės yra kerpės. – Kerpės labai žadina tavo vaizduotę. Esi sakiusi, kad jos atspindi ir tavo asmenybės tipą. Kuo šis organizmas tau įdomus? – Kerpės mane domina ir dėl įvairių priežasčių, susijusių su mano profesine praktika bei patirtimi, ir dėl paprastų žmogiškų pojūčių. Paprastai kalbant, mane traukia jų simbiozė tarp estetikos ir prasmės gylio. Mane nuolat stebina gamtos gebėjimas suderinti labai skirtingus bruožus viename. Ekologiniu požiūriu, kerpės yra oro užterštumo indikatoriai. Pagal tai, kokios jų rūšys ir kiekiai auga, galima nuspėti, kokios toje aplinkoje oro sąlygos. Nuolatinis reagavimas į supančią aplinką, augimas pagal ją – tai be galo svarbios savybės, kurioms reikia skirti daugiau dėmesio. Galiausiai tai yra gan maži, nežymūs organizmai, netgi ištisos ekosistemos, kurių nematomi darbai padaro itin daug. Man tai – dvasinė siekiamybė. 149

– Ko tu, kaip architektė, išmoksti iš gamtos, jos struktūrų, tekstūrų? – Labiausiai gamtoje ieškau kontekstualumo. Gebėjimas prisitaikyti prie nuolat kintančių sąlygų yra gamtos koziris. Žmonėms svarbu to mokytis ne tik iš dvasinės pusės, bet ir kuriant mus supančią aplinką, vidaus ir išorės struktūras bei apdailą. Gamtoje paviršius niekada nėra tik dekoracija, viskas turi priežastis ir funkcijas, susijusias su visa supančia aplinka. Man be galo įdomu stebėti ir studijuoti šiuos ryšius. O tai jau savaime daro įtaką mano kūrybiniam braižui bei projektų idėjoms. – Dar viena tau įdomi tema – neuroarchitektūra. Kas tai per sritis? – Savo meninėje praktikoje visada ieškau sąsajų ir įkvėpimo plačiau, giliau... Atradusi pirmuosius neuronų ‒ smegenų ląstelių piešinius pagalvojau, kad jie labai primena miško raizginių žemėlapius. Neurodizainas architektūroje reiškia dėmesį jutimams, atmosferiškumo faktoriams erdvėje. Techniniame plane jų nenubraižysi ‒ atmosferos nesimato, jos neįmanoma taip paprastai apibūdinti. Tačiau dėmesys nematomiems reiškiniams, procesams ir pojūčiams architektūroje man atrodo labai svarbus. Įdomu to mokytis, į tai gilintis ir pritaikyti praktikoje. – Kaip žmogaus kūnas, smegenys geba atsakyti, prisiderinti prie mus supančios aplinkos? Apskritai, kaip aplinka veikia žmogų? Kaip paviršiai aplink mus susiję su vidine būsena?

152

– Aplinka veikia žmogaus pojūčius sunkiai pastebimais ir pamatuojamais būdais. Biofilinio dizaino sąvoka žymi netiesiogiai žmogaus psichologinę sveikatą veikiančius veiksnius, pavyzdžiui, kai dėl tam tikrų erdvės sprendimų pasijuntama lyg miške. Vieni žmonės jautresni aplinkai, kiti galbūt apsimeta, kad nekreipia dėmesio. Aš vadovaujuosi savo asmenine patirtimi, jutimais ir interesais. Man atrodo, kad jutimų edukacija padeda puoselėti stabilesnę emocinę sveikatą. Visi žinome, kad vienos erdvės mus veikia maloniau, kitos ‒ ne taip. Šie pojūčiai nekyla savaime, juos kuria aplinkos atmosfera. O atmosferiškumas yra erdvės menas, sudarytas iš daugybės ingredientų. Tarp jų – ir paviršiai. – Ar galima sakyti, kad kuri tarpdisciplininę architektūrą? Balansuojančią tarp architektūros, meno, skulptūros, biologijos? – Taip jau išėjo, kad judėdama mane labiausiai dominusiu keliu atsidūriau nelabai aiškioje disciplinoje. Iš tiesų man nė nesvarbu, kaip bus pavadinta mano praktika. Dabartinis pandeminis pasaulis tapo žymiai atviresnis įvairesniems scenarijams ir susiformavusių apibrėžimų kaitai. Man su savo praktika jau seniai niežėjo ištrūkti iš standartinių kontūrų, tad kaip oras kintantys modeliai ir apibrėžimai man labai įdomūs. Taigi mano kūryba laisvai auga tarp skirtingų sričių ir pagal aplinkos sąlygas vis pasisuka tai į vieną, tai į kitą pusę.

153

154

– Apie paviršius, gamtą, skaitmeninę vaizduotę kalba ir tavo vizualus projektas ‒ skaitmeninis herbariumas „Plantasia Lab“. Kaip jis gimė? – Šis mano projektas gimė kaip savirealizacijos išraiška. Norėdama pažaisti ir pakurti be įsipareigojimų, skaitmeninėje erdvėje pradėjau modeliuoti savo pasąmonės vizijas. Tai tapo tam tikru dienoraščiu, kuris dabar virto mano kūrybine gramatika, alfabetu, suformavo mano vizualinę paletę, padėjo išsigryninti stilių, interesus ir suburti bendraminčių ratą. Fantastinius augalus pradėjau kurti dėl dėmesio įvairovei bei ornamentikai stokos. Grįžusi gyventi į Lietuvą pajutau labai stiprų pasipriešinimą vyraujančioms minimalizmo ir skandinaviško stiliaus tendencijoms. Dairymasis tolyn nematant, kiek grožybių turime aplink, arčiau, mane visada šiek tiek erzino. Turiu savyje tam tikro patriotizmo. (Šypsosi.) Įdarbindama augalų savybes ir vizualines išraiškas tiesiog norėjau parodyti, kiek neatrasto grožio yra visai šalia ‒ ir kad galime jį puoselėti, vertinti, gėrėtis ir drąsiau didžiuotis savo natūralia gimtąja aplinka, kurti tendencijas iš savo perspektyvos. – Aiste, kaip šį projektą įsivaizduoji ateityje? – Po truputį skaitmeniniai augalai ir jų paviršių tekstūros įgauna įvairių trimatės erdvės išraiškų, visada svajojau apie erdvines „Plantasia Lab“ intervencijas. Pradėjusi kurti animacijas, galėjau pritai-

kyti savo darbus erdvinėms projekcijoms, o tai buvo gan įdomus posūkis ir galimybė juos pamatyti visai kitame kontekste ir dydyje. Mane domina įvairių mastelių taikomieji menai ir galimybės pritaikyti kūrinių vaizduotę juose. Dar norėčiau savo darbus realizuoti kaip keramikos ir stiklo meno objektus, o jų paviršius – analoginėje bei skaitmeninėje tekstilės gamyboje. Vizualioji kūryba yra labai plačiai pritaikoma ir tas mane žavi. Vis dėlto mano darbai turi gilesnę prasmę ir istoriją nei tik gražus vaizdinys. Ypač dabar, kai tiek daug laiko praleidžiame prie ekranų, atrodo labai prasminga ir netgi būtina grįžti prie ranka atliekamų amatų, ne tik vizualiųjų, bet ir kitų receptorių puoselėjimo. Pavyzdžiui, labai pasiilgstu lytėjimo patirčių. Mano trauka paviršiams glaudžiai susijusi su sensorinėmis aplinkos patirtimis ir gebėjimu mokytis, jausti liečiant, tyrinėjant, lyginant ir taip plečiant savo jutiminį intelektą. – Kokias knygas siūlytum paskaityti, kokius filmus pasižiūrėti tiems, kurie susidomėjo architektūros ir gamtos simbioze? – Profesines žinias dažniausiai reikia virškinti kurį laiką, nepavyksta greitai visko įsisąmoninti. Kaip aš pati mokausi architektūros be architektų, taip ir mano rekomendacijos – netiesioginės. Pasąmoningai kilęs kokteilis: A. Baranausko „Anykščių šilelis“, R. W. Kimmerer „Gathering Moss“, iš filmų – W. Herzogo „Encounters at the End of the World“. 155

Namai, gimę iš jausmo Tekstas: Karolina Aleksandravičiutė Nuotraukos: asmeninis archyvas

„Vintažas – tai ne tik daiktai, tai – jausmas. Jis kelia prisiminimus“, – šypteli dviejų vaikų mama Vilma Kondratovič, instagrame geriau pažįstama „une.petite.citrouille“ vardu. Moteris su mumis pasidalija savo kelione po tvaraus vintažo pasaulį ir pakviečia į dviejų savo vaikų – Hugo ir Kamilos – kambarį, į kurį įžengęs pasijunti lyg magiškame pasaulyje, kuriame, rodos, gyvena ne tik vaikai, bet ir paslaptingi pasakų herojai.

157

158

– Vilma, prisistatykite Lamų slėnio skaitytojams! – Esu dviejų vaikų mama ir šis, mamos, vaidmuo šiuo metu man yra vienas svarbiausių. Jaučiu didelę atsakomybę augindama du žmones. Man labai svarbu, kad jie užaugtų doromis, savimi pasitikinčiomis ir empatiškomis asmenybėmis. – Žinau, kad vaikų kambarys jūsų namuose užima ypatingą vietą, o apsilankęs jame pasijunti tarsi pasakoje, kurioje gyvena paslaptingi herojai! Papasakokite, kaip jį kūrėte? Kas jame svarbiausia? – Kambarį kurti pradėjome, kai nusprendėme, kad brolis ir sesuo jame gyvens kartu. Todėl buvo labai svarbu surasti tokius sprendimus, kurie tiktų jiems abiem. Tarp sendaikčių su Kamila buvome radusios vitrininę spintą, kurią sugalvojome statyti jos kambaryje. Galima sakyti, šis baldas ir buvo kambario idėjinė pradžia. Prie spintos pamažu derinome kitus daiktus ir dėliojome viziją, kaip šis kambarys atrodys. O svarbiausi jame du dalykai – kad vaikai jame gerai jaustųsi ir, žinoma, tvarka! (Šypsosi.) – O su kokiais žaislais žaidžia jūsų vaikai? Kaip jums pavyksta atsisakyti tų plastmasinių daiktų, kurių vaikai taip nori? O gal visgi nepavyksta ir tenka ieškoti kompromiso? – Nuo mažens žaislus vaikams renku atsakingai. Man tikrai nuoširdžiai svarbu, kokie žaislai yra jų rankose. Mėgstu sakyti – jei

žiūrime, ką dedame vaikams į burną, turėtume žiūrėti ir su kokias žaislais jie žaidžia. Žinoma, paaugę vaikai patys renkasi, su kuo žaisti. Natūralu, kad Kamilos draugai turi pačių įvairiausių žaislų, o ji taip pat jų užsinori. Ir mes neprieštaraujame. Jei ji nori plastmasinio čiulbančio paukštelio ar plastmasinio smurfo namelio – viskas gerai, nuperkame. Svarbu atrasti aukso viduriuką. Tegul vaikai pažaidžia ir su natūraliais, ir su plastikiniais žaislais. Neabejoju, kad pamažu jie sugebės patys juos įvertinti. – Kokie, jūsų manymu, yra privalomi vaikų kambario atributai? – Patogi lova, tiksliau – čiužinys, spinta, spintelė arba dėžė, kur vaikams būtų patogu patiems susitvarkyti žaislus po žaidimų, ir, žinoma, knygos. – Kokius sprendimus kuriant kambarį priima patys jūsų vaikai – Kamila ir Hugo? Ar ir jie renkasi ten būsiančius daiktus? – Hugo labai patinka šis procesas, nes gali darbuotis su tėčiu, o tai jam – pati smagiausia dalis. Kadangi Kamila vyresnė, be jos sutikimo jų kambaryje nieko nedarau. Jos nuomonė man labai svarbi, nors ne visada sutampa su maniške. Bet man patinka Kamilos skonis daiktams ir kartais turiu pripažinti, kad ne visada aš būnu teisi. Pamenu, visai neseniai ieškojome jai spintelės prie lovos. Viena spintelė labiau patiko man, kita jai, tačiau gerai apmąsčiusi supratau, kad jos pasirinkimas iš tiesų daug geresnis nei mano!

159

160

161

– Kokių patarimų galėtumėte duoti tiems, kurie dar tik pradeda kurti vaiko kambarį? – Neskubėti, kad ir kaip norisi pamatyti tą galutinį kambario variantą. Ir kartu nebijoti suklysti. Savo instagramo paskyroje dalijuosi vaikų kambario idėjomis ir dažnai sulaukiu mamų abejonių ‒ ar išvis verta pradėti? Šie klausimai kyla, nes jos bijo, kad kažką padarys ne taip, nepasitiki savimi. Bet juk iš klaidų mes ir mokomės! Aš irgi priimu nepasiteisinusių sprendimų – tarkime, lentyna prie Hugo lovos jam labai nepatogi, nes yra gerokai per aukšta. Bet pakeitimai jau pakeliui. – Kuo jums taip patinka vintažas? Jį renkantis tvarumas turbūt taip pat ne paskutinėje vietoje, tiesa? Kodėl šiuo metu visame pasaulyje prikelti daiktus antram gyvenimui taip populiaru? – Vintažas – tai ne tik daiktai, tai – jausmas. Jis kelia prisiminimus. Primena mūsų močiutes ir promočiutes. O kur dar daiktų unikalumas ir jų istorijos! Kiekvieną smulkmeną, kurią įsigyju sendaikčiuose, skubu tikrinti, ieškau informacijos, kiek jai galėtų būti metų, kokioje šalyje, gamykloje pagaminta. Man patinka suteikti daiktui dar vieną galimybę būti reikalingam. Dažnai girdžiu, kad vintažas šiuo metu madingas, tačiau mano gyvenime jis visada buvo arti, man tai nėra jokia tendencija ar mados reikalas. Dar būdama dešimties močiutei sakydavau, kad kai jai nebebus reikalinga jos iš vaikystės namų atkeliavusi spinta, ją perimsiu aš. Iki šiandien prisimenu visus tos spintos linkius, išraitymus ir lentynose dailiai sudėtus baltus kvepiančius patalus. – Girdėjau, kad ir jūs pati mėgstate atnaujinti baldus! Papasakokite apie šį pomėgį.

162

– Baldų atnaujinimas man – panašus užsiėmimas kaip siuvinėjimas. Atsipalaiduoji, galva pailsi nuo minčių ir dar papildomai gauni atnaujintą daiktą. – Koks jums pats brangiausias sendaikčių radinys? – Visi į mano namus atkeliavę daiktai man brangūs. Namiškiai žino – jei daiktas iš sendaikčių, jį reikia labai saugoti, nes daugiau tokio niekur nerasime. Ilgai svajojau surasti mokyklinį suolą Hugo. Ieškojau jo Lietuvoje, tačiau neradau. Tada paprašiau Miglės, Olandijoje gyvenančios dar vienos sendaikčių ir vintažo mylėtojos, pagalbos. Miglė jį surado vos per dieną! Olandijoje sendaikčių pasiūla daug didesnė nei čia, Lietuvoje. Suolas dar ten, bet jau kitą savaitę turėtų pasiekti mūsų namus. – O kaip atrodo kitos jūsų namų erdvės – ar ir jose karaliauja sendaikčiai? – Virtuvėje taip pat karaliauja nemažai sendaikčių. Po visus namus jų yra prisibarsčiusių. Galbūt ne tiek daug kiek vaikų kambaryje, tačiau ir vonios kambario veidrodis rastas sendaikčiuose, ir miegamajame stovinčios žvakidės. Tikiuosi, jau visai greitai rasime mums patinkančią spintą. – Ar lengva sendaikčius pritaikyti namuose? – Jei žinote, ko ieškote ir kur surastą daiktą padėsite, tada lengva. Renkantis sendaikčius saikas irgi reikalingas, juk visada svarbu neapsikrauti nereikalingais ir nenaudojamais daiktais. Kartais randu labai man patinkantį daiktą, bet jei žinau, kad jo namuose nepritaikysiu, paleidžiu jį, net jei būna labai sunku.

163

SUPRASTI MADĄ

Spalvinga istorija nuolatos besikeičiančių simbolių spektras Tekstas: Miglė Kazėnaitė, edukacinio projekto „Suprasti madą“ lektorė ir kūrybos vadovė, kultūros antropologė, žinoma stilistė ir mados redaktorė Nuotraukos: Vaidas Jokubauskas Stilius: Milda Zimnickaitė

Suvokti ir kalbėti apie spalvas – natūralus gebėjimas, lydintis žmo-

puoštose rankose gniaužė mados vartojimo ir kūrimo procesus.

niją nuo civilizacijos pradžios. Klausimas: „Kokia tavo mėgsta-

Verta priminti, jog viduramžiais susiformavo ir visa aristokratiš-

miausia spalva?“ dažnai pirmoje klasėje sujungia draugystėn suolo

kojo luomo komunikacija: jie buvo šventesni, tyresni, prakilnesni

kolegas, o namų sienų, batų ir kaklaraiščio spalvos pasirinkimas tik

– visa tai užkoduota žodyje „kilmingas“. Šventumo komunikacija

iš pirmo žvilgsnio atrodo intymus bei asmeniškas, tačiau dažnai –

aristokratų luomui tapo reikalinga siekiant išlaikyti didžiausio są-

slapčiausiu būdu – būna iš anksto nuspręstas visuomenės.

jungininko – bažnyčios prielankumą ir prastuomenės nuolankumą. O spalvos šioje komunikacijoje atliko svarbų vaidmenį.

Spalvos, kaip ir kitos su penkiomis pagrindinėmis juslėmis susijusios patirtys, jau nebėra tiesiog natūralus, išgyventi padedantis

Viduramžių valstietis nemokėjo nei rašyti, nei skaityti, švietimu ir

informacijos šaltinis. Šalia gamtinės dirgiklių sistemos žmogiško-

prastuomenės erudicija niekas nesirūpino, tačiau mokyti beraštį apie

ji civilizacija išaugino daug didesnį simbolių miestą, kurio siaurų

pragaro kančias ir nuolankumą ponui vis vien reikėjo. Tad čia pasi-

gatvių labirintais nuolatos klaidžioja istorikai, kultūros antropolo-

tarnavo šventos ikonos: bažnyčiose ir šventoriuose kabantys šven-

gai bei menotyrininkai. Kaip istorijoje socialinė hierarchija dalijosi

tųjų paveikslai, vaizdžiai perteikiantys įstatymų pradžiamokslius, tapo

spalvas, kokios spalvos buvo pavogtos, kokios įpirštos ir kiek iš

pagrindine neišsilavinusios visuomenės švietimo ir valdymo forma.

tiesų jose yra fundamentalios prasmės? Džiugu, jog šitoje spalvingoje asociacijų ir simbolių raizgalynėje esama kelio ženklų,

Šventos ikonos buvo tapomos vadinamosiomis brangakmenių

kurie švelniai ir raminančiai paploja per petį: „Ramiai, žmogiškoji

spalvomis – sodri smaragdų žalia, rubinų raudonis, bronzos ir

kultūra tuo ir žavi, jog joje nėra nieko savaime suprantamo.“

aukso atspalviai mainėsi paveiksluose kurdami spalvingą, įtaigią ir kerinčią pasaką. Reikia pabrėžti, jog madoje šios brangakmenių

BRANGAKMENIAI, ŠVENTUMAS IR ARISTOKRATAI

spalvos įstatymu buvo leidžiamos tik aristokratams. Ir štai turime itin tiesmukos ir paveikios viduramžiškos komunikacijos pavyzdė-

Europos viduramžių monarchijos kultūra laikoma šiuolaikinės

lį: šventi paveikslai – kerintys ir ryškūs, aristokratai – irgi kerintys

vakarietiškos mados ištakomis. Šiame laikotarpyje susiformavęs

ir ryškūs. Išvada neišprususio žmogaus galvoje susiformuoja pa-

aristokratų luomas ilgus amžius savo baltose, brangakmeniais

prasta – aristokratas yra šventas, nes atrodo kaip šventas.

164

165

NESKALBTI MARŠKINIAI IR HUMANIZMAS Viduramžiais įsitvirtinęs sodrių spalvų teisynas aristokratams užtikrintai atkeliavo ir ligi Renesanso laikotarpio. Spalvoms čia buvo pradėta skirti dar daugiau dėmesio net aristokratų luomo viduje. Pagal mėlyno kraujo grynumą ir titulo skambumą spalvos ir vėl buvo dalinamos įstatymu. Tačiau turbūt ryškiausia ir Renesansą kurioziškai, bet ir tauriai atspindinti istorija, susijusi su spalvomis, nutiko Izabelei Kastilietei, Ispanijos princesei, kuri Rekonkistos laikotarpiu drąsiai žygiavo atsiimti iš krikščioniškų valdovų Kalifato atimtų teritorijų Iberijos pusiasalyje. Ši dama savo karinius pulkus visuomet vesdavo pati, raita ant balto žirgo, drąsi ir prakilni, spinduliuodama taip aukštinamas Renesanso dorybes. 1491 metais atvykusi prie Granados tvirtovės vartų, princesė Izabelė Kastilietė sušaukė savo pulkus, dainius bei palydą ir išdidžiai pranešė, jog nesikeis apatinių marškinių tol, kol tvirtovė nepasiduos. Reikėtų paminėti, jog kariuomenės dydis ir ginkluotės gausa leido princesei tikėtis, jog apgultis truks daugių daugiausiai savaitę. Deja! Granada laikėsi metus, o kai kurie istoriniai šaltiniai teigia, jog net ketverius. Tačiau žodis ne žvirblis – dainiai jau iškeliavo po Europą skleisti žinios apie princesės ryžtą. Viešas pažadas padarytas, todėl kilmingai drąsuolei teko taikstytis su vis pilkėjančiais ir gelsvėjančiais marškiniais. Net buvo pradėtas ieškoti gelsvai pilko plauko žirgas, kad marškiniai neatrodytų tokie murzini. Reikėtų pabrėžti, jog Renesansas nesijuokė iš šio kuriozo – atvirkščiai. Pilkai gelsvas atspalvis tapo madingiausia Renesanso pabaigos spalva, netgi gavo „Isabelline“ vardą ir simbolizavo tauriausias humanizmo vertybes. PAVOGTOS LEVANDOS IR SUFRAŽISTĖS Apie spalvų vagystes iš vaikų ir vienaragių šiandien kalbama iki juoko arba ašarų, tačiau istorijoje tai tikrai ne pirmas kartas, kai spalvos tampa konservatyvios visuomenės dalies manipuliacijų įkaitėmis. XX amžiaus pradžioje moterys pradėjo reikalauti prieš įstatymą lygių žmogaus teisių, o labiausiai – teisės išreikšti valią politiniuose balsavimuose. Tokios damos būrėsi po sufražisčių judėjimo vėliava ir taikiais protestais bei eitynėmis reikalavo lygybės. Turbūt nė neverta sakyti, kaip tai piktino konservatyvią visuomenę. Privalu pabrėžti, jog tos visuomenės dalies nariai toli gražu nebuvo vien tik vyrai. Sufražistės turėjo daugybę nepritarėjų ir tarp moterų, tačiau šios labiausiai piktinosi dėl... pavogtų levandų.

166

Sufražistės susibūrė po rimto judėjimo vėliava, o šiai vėliavai reikėjo spalvų. Buvo pasirinktos švelniai žalios, baltos ir levandų spalvos, kurios XX amžiaus pradžioje buvo dažnas svečias kiekvienuose namuose. Žalias muilas, levandomis siuvinėti rankšluosčiai, alyvų atspalvio kurpaitės – tokių puošmenų turėjo kiekviena save gerbianti ponia. Įsivaizduokite, kokį pažeminimą turėdavo patirti konservatyvios užmiesčio ponios, kai tekdavo aiškintis kitoms konservatyvioms užmiesčio ponioms dėl levandų, pūkuotų šlepečių ar sienų apmušalų spalvų, tvirtinant, jog su pažiūromis tai neturi nieko bendra! Levandas iš mūsų pavogė! Skaitant istoriją lyg ir juokinga, tačiau žvalgantis į naujienų portalus lyg ir truputį graudu, tiesa? MĖLYNA BERNIUKAMS – RAUSVA MERGAITĖMS. IR TAŠKAS Vaikiškų drabužių mados ir spalvų istorija dar painesnė nei suaugusiųjų. Pirmiausia todėl, jog pati vaikystės sąvoka pirmą kartą nuskambėjo tik XIX amžiuje, kai buvo atkreiptas dėmesys į žmogaus raidos etapų svarbą tolimesniam jo gyvenimui ir kokybiškam funkcionavimui visuomenėje. Ligi tol vaikai gyveno fiziškai mažiau pajėgių suaugusiųjų gyvenimus ir ypatingo vaikystės pasaulio niekas jiems kurti nesirūpino. XIX amžiuje pagaliau buvo pradėta kalbėti apie vaikus ir vaikystę – ir būtent tada, karalienės Viktorijos valdymo epochoje, vaikiškiems drabužiams pradėti siūlyti pasteliniai atspalviai. Gelsvi, žalsvi, melsi ar rausvi tonai buvo visiškai laisvai derinami prie vaikelio veido, akių ar plaukų spalvos. Svarbiausias mados klyksmas buvo pastelė, o ne konkretus jos atspalvis pagal vaiko lytį. Lytinį atspalvį spalvų dalybos vaikams patyrė tik po Antrojo pasaulinio karo, kai pradėjo steigtis pirmieji dideli prekybos centrai. Be abejonės, asortimento platumas ir patalpų dydis susukdavo protą klientams, kurie, nemokėdami elgtis prekybos centruose, pasiklysdavo ir nieko nusipirkę grįždavo pas savo seną gerą siuvėją, kuris galėdavo pasiūlyti daugiau aiškumo. Tokio aiškumo ir siekiant, vaikiškų drabužių skyriai buvo padalinti spalvomis – melsva berniukams, o rausva mergaitėms. Tiesiog paprastai, be didelių poteksčių, anuomet kaip ir šiandien - ką ir kodėl mes pirksime, sprendžia geri marketingo specialistai.

167

VESTUVINĖS MADOS REVOLIUCIJA – BALTA SUKNELĖ Balta vestuvinė suknelė simbolizuoja tyrumą, naują pradžią, skaisčią meilę ir romantiką... Vakaruose tai atsirado palyginus visai neseniai ir galioja iki šių dienų. Japonijoje vestuviniai apdarai tradiciškai juodi – ir tikrai ne todėl, jog japonai dėl neaiškių priežasčių drauge su santuoka švenčia ir gedulą. Vakarietiškų vestuvinių apdarų mada ligi karalienės Viktorijos epochos buvo gerokai laisvesnė nei šiandien. Vienintelis reikalavimas vestuvinei suknelei buvo prabanga. Prabangumas buvo būtinybė, nes Europoje vyravo paprotys, jog atvykusi į naujus namus aristokratė netenka visko, kas svetima – pavyzdžiui, Marija Antuanetė, atvykusi tekėti į Prancūziją, neteko visų austriškų savo daiktų. Istorija pasakoja, jog tik dėl įgimto gudrumo ir nemenkų kontrabandininkės sugebėjimų ji sugebėjo išsaugoti motinos dovanotą laikrodį – visa kita buvo sunaikinta. Po vestuvių nuotakai likdavo tik vestuvinis apdaras. Turint omenyje, iš kiek daug skirtingų dalių anuomet susidėdavo moteriškas kostiumas, būdavo galima visai neblogai gyventi pardavinėjant vestuvinę suknelę gabalais - jei kartais vyras pasirodytų šykštuolis ir verstų kasdien valgyti tik šutintas pupas (tokių nutikimų aristokratų istorijoje taip pat būta). Baltą vestuvinį apdarą Europai ir jos periferijomis užkrovė karalienė Viktorija, kuri balta suknele siekė sukelti tikrą vestuvinės mados revoliuciją. Negalime ginčytis – jai tikrai pavyko! MADOS ISTORIJOS PAMOKOS Spalvos - tik viena iš daugybės mados istorijos temų, viena koja visuomet mušančių ritmą modernaus pasaulio aktualijose. Tai ir guodžia, ir liūdina – mat tampa aišku, jog ratu sukasi ne tik mada, siluetai, aksesuarų formos ar avalynės modeliai – istorija kartojasi, kai kartojamas visuomenės grupių nesusikalbėjimas, manipuliacijų naratyvai ir pasirinkimai verčiau skaldytis nei dalintis.

SUPRASTIMADA.LT

168

169

AKIMIRKŲ DIEVAI #gardeners Greenhouse Hunter Instagram: @greenhousehunter

170

171

AKIMIRKŲ DIEVAI #gardeners Plants on Pink Instagram: @plantsonpink

172

173

AKIMIRKŲ DIEVAI #gardeners James Wong Instagram: @botanygeek

174

175

AKIMIRKŲ DIEVAI #gardeners Erin Benzakein - Floret Instagram: @floretflower

176

177

I K I PA S I M AT Y M O R U G PJ Ū T Į !

178